Didzioji dangaus upe

1

Norėdami užmegzti kontaktą jie turėjo žygiuoti visą dieną. Iš Metropolio pajudėjusiai kolonai vadovavo Kirvius.

Jis pasiuntė žinutę renegatui iš savo asmeninio kambario, į kurį — pagal seną Citadelės tradiciją — niekas nedrįso kišti nosies. Kapitonas naudojosi šia privilegija ir svarbius klausimus spręsdavo, kai likdavo vienas. Išbuvęs nemažai laiko mažoje, šalia uolos suręstoje trobelėje, jis išlindo į lauką šypsodamasis. Akyse žvilgėjo pasididžiavimas ir palengvėjimo jausmas, jam pasiguodus keliems savo Šeimos nariams, kad iš anksto sutartas kodas nepadeda lengvai susisiekti su reniu.

Mechas nemokėjo iššifruoti žmonių kalbos, tvirtino Kirvius, ir bendraudamas naudojosi skaičių-ženklų sistema. Veidas pakuždėjo Kilynui, jog tai gerai, kadangi renegatai, su kuriais anksčiau Badas dirbo, irgi šnekėjo skaitmeniniais kodais.

Atsidūrę netoli žmogaus renegatai galėdavo kreiptis tiesiai į Aspektus, siųsdami per sensorinį centrą sudėtingesnius sakinius. Kilynas neturėjo patirties šioje srityje, todėl galvojo, jog tai seniai užmirštas praeities mokslas, ir neeikvojo tuščiai laiko svarstydamas, kam senovėje galėjo šauti į galvą pasitikėti mechais.

Kirvius strykčiojo į priekį stebėtinai grakščiai. Jis judėjo gana greitai, nekantriu žvilgsniu varstydamas Kilyną ir Šibą, tempiančius neštuvus su Tobiu. Riterė rado būdą, kaip pritvirtinti neštuvus prie savo egzoskeleto, todėl jai nebuvo itin sunku žingsniuoti. Kirvius užsiėmė žvalgyba, išliedamas visą energiją galingiems šuoliams virš kolonos.

Ekspediciją sudarė dešimt žmonių. Kapitonai nutarė pasiųsti po tris savo Šeimų atstovus ir tokiu būdu suvienyti Karalius, Lupikus bei Vyskupus. Grupei ėmėsi vadovauti Kirvius.

Iš saviškių Ledrofas pasiūlė keliauti Lėtapėdžiui Sermui, kadangi šis ilgai nepavargdavo nešdamas krovinius. Kilynui būtų buvę mieliau matyti Džoseliną. Artimi ryšiai jų seniai nebesiejo, tačiau moteris pasižymėjo ypač greita reakcija. Be to, jis pareiškė barzdočiui, kad be Šibos niekur neis. Riterė mokėjo stebėtinai efektyviai susidoroti su mechais. Ji pati pasisiūlė padėti Tobiui, nereikėjo nė prašyti.

Ledrofo aiškiai netenkino toks pasirinkimas, bet Kilynas atmetė jo prieštaravimus ryžtingai papurtęs galvą. Tik vėliau šovė mintis, kad Vyskupų kapitonas ir Fomaksas tikriausiai tylomis džiaugiasi į pavojingą žygį išsiuntę stačiokę Šibą, Kilyną bei konkurentą kapitoną Kirvių.

Nė vienam iš dabartinės Vyskupų ir Lupikų kartos atstovų neteko matyti renegato. Jie stengėsi neparodyti, kad jaučiasi šiek tiek sudirgę, ir vis tik žingsniavo sparčiau negu įprastai. Kilynas su Šiba vos spėjo iš paskos, klimpdami į siaurų slėnių molžemį ir sunkiai dvėsuodami, kai prisieidavo bristi per smėlį.

Visi žygio dalyviai nešėsi tiktai lengvus ginklus, nes Kirvius nenorėjo, kad jie apsikrautų nereikalingu svoriu. Patekus į bėdą, kur kas protingiau būtų sprukti nei stoti į kovą.

Tobis pakėlė kelionės nepatogumus palyginti neblogai. Jis siūbavo neštuvuose nė trupučio nemurmėdamas; retsykiais berniuko veidą sutraukdavo pavieniai spazmai. Kilynas tikrindavo, kaip sūnus jaučiasi, kas kelias minutes, bandydamas užmegzti pokalbį, bet vaikas buvo nugrimzdęs į letarginę būseną. Gerai bent tiek, kad didesnę laiko dalį jis miegojo.

Kaip Kilynas ir tikėjosi, Kirvius puikiai vadovavo ekspedicijai. Šis vyras mokėjo padrąsinti ir pakelti nuotaiką. Jis netgi privertė bendražygius sužaisti kelis patyčių raundus. Tai padaryti kelionėje buvo gana sudėtinga, tuo labiau kad žmonės menkai pažinojo vienas kitą. Karalių kapitonas surengė varžybas, kurios turėjo išaiškinti geriausią kiekvienos Šeimos aštrialiežuvį.

Apie vieną iš saviškių Kirvius pasakė:

— Jo subinė tokia siaura, kad bezdėdamas turi praplatinti ją su šaukštu. — Po šios pastabos visi prapliupo kvatoti užmiršę savo nuogąstavimus. Kilynas prisiminė, jog tą patį darydavo Fanė — žygio metu pasišaipydavo iš kiekvieno Šeimos nario. Kapitonė turėdavo atsargoje neribotą kiekį kandžių replikų, tokių juokingų, kad su pasimėgavimu laukdavai, kol ji užsipuls tave.

Kirvius atrodė šaunesnis už Ledrofą ir Fomaksą, bet kažkodėl šis žmogus kėlė Kilynui abejonių. Karalių vadui trūko to nepalaužiamo sąžiningumo, kuris buvo toks būdingas Fanei.

Tolstant nuo Tiškulio, dirva po truputį sausėjo. Gyvybės požymių sumažėjo, ir Kilynas instinktyviai įsitempė. Be abejo, mašinos šalinosi drėgmės, tačiau šiek tiek anksčiau užkluptas fabrikas liudijo, kad mechų civilizacija stengiasi įsibrauti į Tiškulio zoną.

— Nesinervink, — pasakė Kirvius, kai jie visi sustojo pailsėti ir susiruošė užkąsti. — Renis užtikrino mane, kad laikydamiesi šio maršruto marodierių nesutiksime.

— Jis gali tai suorganizuoti? — nors ir priblokštas, Kilynas pasistengė, kad veide neatsispindėtų nuostaba.

— Žinoma. — Kampuotas Kirviaus veidas atrodė gyvesnis žygio metu, labiau derantis prie keisto, virpančio smakro gumbelio.

— Kaip? Niekada negirdėjau apie tokius dalykus.

— Spėju, kad jis gali perprogramuoti marodierius. Bent jau mažesnius.

— Matyt, šis renegatas labai galingas.

— Pats geriausias, — išdidžiai ir kažkaip nerūpestingai pareiškė Kirvius.

— Jis veikia vienas?

Karalius sumirksėjo, tarytum tokia mintis jam niekada nebūtų šovusi į galvą.

— Greičiausiai. Dar neteko jo matyti su kitu mechu.

Kilynas nemanė, jog tai ką nors reiškia, kadangi mechai susisiekdavo sensoriniais centrais per milžiniškus atstumus. Tačiau jis nesiėmė komentuoti Kirviaus žodžių.

— Kaip jūs užmezgėte su juo ryšį?

— Šiaip jau pats mechas mus rado, — paaiškino Karalius. — Po Negandos mes ištisus metus nesiliovėme bėgę. O jis sugebėjo mus atsekti.

— Turbūt galėjo prasibrauti į visą marodierių komo tinklą? — paklausė Kilynas. Šalia atsisėdusi Šiba abejingu žvilgsniu tyrinėjo Kirvių.

— Bet ne visą laiką, — atsakė Kirvius, — antraip į Metropolį nebūtų užklydę pavieniai marodieriai.

Kilynas susiraukė. Apie tai jis nieko negirdėjo.

— Ar bent vienam iš jų pavyko pasprukti?

— Regis, ne. Pasistengdavome akimoju juos prismeigti.

— Vadinasi, marodierių tinklas vis dar nežino, kad Metropolis egzistuoja?

— Renis tuo pasirūpino.

— Rizikinga.

Smailus Kirviaus smakras dar labiau paaštrėjo, jo veide nušvitus rūsčiai išraiškai.

— Toks mūsų susitarimas. Renis sugeba kažkokiu būdu sutrikdyti mechų geoapžvalgos sistemas. Jis apgaubia Metropolį natūralios aplinkos skraiste.

— Vadini tą padarą “juo”?

Kirvius mirktelėjo.

— Na, tam tikra prasme reniai primena žmones.

— Taip galvoti yra tikra kvailystė, — įsiterpė Šiba.

— Klausyk, mano dėka išdygo Metropolis, — piktai atkirto Kirvius.

— Karaliai apsistojo vienoje vietoje, turi pakankamai maisto. Tai kur kas geriau negu jūsų klajonės!

Kilynas pritardamas linktelėjo, bet nerimo jausmo taip ir neatsikratė. Šiaip ar taip, mechai yra žmonių priešai. Užmiršti šį faktą būtų paprasčiausiai kvaila ir pavojinga. Kas žino, ko renegatai iš tiesų nori?

Popietė pasitaikė alinanti, nes Kirvius primygtinai tvirtino, neva jie privalo pasiekti kelionės tikslą prieš nusileidžiant Deniksui. Žmonės žygiavo tiesiai link karšto Ėduonies taško, nuo kurio deginančio švytėjimo suprastėjo matomumas. Tobis tebemiegojo, bet dabar jis skleidė tylius gąsdinančius garsus. Kilynas negalėjo pasakyti, kas sukėlė nerimastingas dejones bei kimius atodūsius — skausmas ar negailestingi košmarai. Pastaruosius teko patirti visiems; suaugusius ypač kankino trokštantys gyventi Aspektai. Tobio veidas atrodė persikreipęs, po vokais spazmiškai virpčiojo akių obuoliai. Plika akimi matėsi, kad sužeidimai paspartino berniuko kūno augimo tempus. Jo plaukai jau siekė pečius, o nagai styrojo iš pirštų tarsi balti smailūs spygliai.

Sunki našta nuvargino Šibą, jos egzoskeletas sulėtėjo. Kilyno pečius persmelkė maudulys toje vietoje, kur įsirėžė neštuvų diržai. Jis pasistengė nukreipti mintis kita linkme, taip užaštrindamas savo pojūčius, kad šie nuslopino bet kokį skausmą. Tokią būseną pavyko išlaikyti, kol jie nusigavo iki plačios laukymės, nė trupučio nesuraižytos mechų vėžėmis.

Čia visiškai nieko nebuvo. Netgi mechų šiukšlių. Žmonės įsitaisė po uolos iškyšuliu nenorėdami, kad juos kas nors pastebėtų iš padangių aukštybių. Neliko ką daryti, tiktai laukti. Raudoniu nusidažė besileidžiantis Deniksas, o nuo Ėduonies, švytinčio prie kito horizonto, dausas užliejo atšiauri mėlynė. Kilynui patiko stebėti šviesos žaismą keliuose pilkuose debesų tumuluose. Per pastaruosius metus retai kada matydavo tiek daug debesų. Nekviestas cyptelėjo Arturas, kuris paaiškino, esą dauguma Čiuožyklos žemių buvo taip išdžiūvusios, kad tiesiog nepajėgė į dangų skleisti drėgmės. Tikriausiai todėl Metropolyje, kur pamažu tirpo ledo pagrindas, ore tvyrodavo vos pastebima miglelė sidabrinio atspalvio pakraščiais. Jis pažvairavo, bandydamas padangių žydrynėje aptikti Sietyną. Būtent tada ir pasirodė dulkinis.

Kilynas suakmenėjo. Dulkinis palengva sklendė žemyn. Nuo jo vienalyčio ir blizgančio pilvo atsispindėjo žemė. Mechas skriejo visai žemai, tarytum būtų žvalgęsis po laukymę. Tačiau neprasivėrė joks liukas, ir iš jo nepasipylė nė vienas parazitas. Kilynas sėdėjo nekrutėdamas, kol Kirvius pliaukštelėjo jam per petį ir pareiškė:

— Ramiau. Jis mūsų pusėje.

Viena iš Karalių moterų užsimetė ant nugaros kuprinę ir išsišiepė, matydama baimingai išsiplėtusias Lupikų ir Vyskupų akis. Kilynas pastebėjo, kad kiti jaučiasi šiek tiek nepatogiai, tačiau jis asmeniškai nė kiek nesutriko. Tai, jog Karaliai elgiasi su dulkiniu lyg su pažįstamu, dar nereiškia, kad ir jis turėtų taip daryti.

Kilynas su Šiba slinko kolonos gale. Tobis vėl miegojo — burna pražiota, veidas keistai išblyškęs. Tačiau kaklo vena pulsavo ritmingai, todėl Kilynas nežadino berniuko.

Kai žmonės pakrikai išsliūkino į lauką, dulkinis plonai suspiegė. Užuot nusileidęs ant žemės, jis stebuklingu būdu pakibo ore. Paskui iškišo keturis šliūžes primenančius daikčiukus, už kurių ėmė sūkuriuoti tirštas dulkių debesis. Padaras pasisuko ir nusklendė žmonių pusėn. Kilynas vos ne vos prisivertė žingsniuoti į priekį. Tuo tarpu Karaliai abejingai stebėjo atūžiantį dulkinį.

Jie akivaizdžiai didžiavosi rodydami, kad sugeba valdyti renį. Visa Karalių povyza liudijo — jie žino, ką daro. Kilynas suprato, kad, jų manymu, atsitempti niekam nebetinkantį Tobį į tokią tolybę buvo tikra kvailystė. Jei jau patys Karaliai nesugebėjo išgauti iš renio medicininės pagalbos, tai vargana klajoklių Vyskupų šutvė tuo labiau neįstengs to padaryti. Tačiau dėl vertėjo jie sutiko su visomis sąlygomis — galite nešti savo pasmerktą berniuką, jei tiktai norite. Praeitą dieną Kilynas išskaitė tai Kirviaus veide. Iš mandagumo, vis dar turinčio šiokią tokią vertę Šeimose, Karalių kapitonas paprasčiausiai nutylėjo.

Blizgantis pilvas prasiskyrė. Į dulkes dardėdamas nusileido trapas. Kirvius nuvedė saviškius į vidų; nervingai dairydamiesi Lupikai ir Vyskupai sekė iš paskos.

Kilynas sukaupė visą drąsą, kad pajėgtų užkopti trapu. Jo pojūčius gerokai trikdė aštrus veikiančių mechų konstrukcijų dvokas.

Žmonės įsitaisė tarp didelių šiurkščių stovų, styrančių iš sienų. Dulkinio viduje tvyrojo prieblanda, aplinkui driekėsi grotelių voratinkliai, dūzgė bukanosės mašinos. Apšvietimas sklido tik iš sienelių, ir gana neritmingai. Pavieniai žybsniai rausvai nutvieksdavo įsitempusius sėdinčiųjų veidus. Kilynas liko stovėti neprarasdamas budrumo. Jis pajuto, kaip sudrebėjo grindys. Po netikėto krestelėjimo veidu atsitrenkė į lygų aliumininį stovą, tuo prajuokindamas kitus žygio dalyvius. Tai buvo pirmasis žmonių skleidžiamas garsas dulkinio viduje. Visi pakrizeno, Kilynui niūriai žvalgantis, kur patogiau būtų atsisėsti, bet paskui nutilo ir ėmė lūkuriuoti. Sienas užliejo raminantis vibravimas. Tobis tebemiegojo.

Kilynas žvelgė į pilką prietemą. Purvais apaugusiuose kampuose mėtėsi mechų šiukšlės. Viskas šioje patalpoje atrodė sena ir susidėvėję. Regis, dulkinis ypatingais protiniais gabumais nepasižymi, tiesiog tarnauja kitiems mechams lyg pats paprasčiausias įrankis. Jis prisiminė, jog Tobis pavadino mažąsias, iš dulkinio krentančias, mašinas “dangarakonais”, kadangi šie panėšėjo į bjaurius vabzdžius, užsiveisusius Citadelėje. Neaišku, ar jie iš tiesų gyvena dulkinio viduje. Jei netyčia aptiks bent vieną iš tų padarėlių pelenų atspalvio prieblandoje, nedvejodamas jį nužudys, kad ir kaip nerūpestingai atrodytų Kirvius.

Kilynas stebėjo kairiojoje akyje tiksintį chronometrą. Jis stengėsi negalvoti apie tai, kad dabar skrenda oru — kad iki žemės tektų labai ilgai kristi. Praėjus daugiau nei valandai, metalinis padaras sumažino greitį. Žmonės neramiai sukruto, kai dulkinis pradėjo leistis. Susierzinę keli Šeimų nariai net pašoko iš savo vietų.

Ūžiantis trapas nubraškėjo iki blyškiai gelsvo betoninio pagrindo. Kiek tik akys užmato, stačiakampę aikštę raižė keistų dulkinio šliūžių paliktos žymės. Kirvius išvedė saviškius į lauką. Jie atsidūrė milžiniškoje dykvietėje, besidriekiančioje iki pat horizonto. Kalvas buvo išmarginę mechų fabrikų taškeliai. Vos pajutęs po kojomis tvirtą pagrindą, Kilynas tuojau pat pritraukė kalvų vaizdą. Visur knibždėte knibždėjo žemkasių. Nuožulniais keliais ir smailiais bokštais garsiai dardėjo transporteriai. Jokių marodierių.

Šibai sušnibždėjus, Kilynas apsisuko. Akimirksniu sustingo. Šalia dulkinio stovėjo klastūnas. Jis įkišo kažką į skrajūno šono elektrolizdą. Matyt, perdavė įsakymus, spėjo Kilynas.

Tai bent dydis. Šis padaras mažiausiai penkis kartus didesnis už bet kurį anksčiau matytą klastūną. Nors puošniai graviruoto kūno kontūrai ir liko tie patys. Grūdėti papildomo korpuso sluoksniai atrodė lyg pūpsantys raumenys. Nuo priešakinių ir užpakalinių pilonų kybojo blizgantys kūginiai kokonai. Į žmones nervingai kryptelėjo antenos.

— Tokio klastūno dar neteko matyti, — sukuždėjo jis Šibai.

— Modifikuotas, — tyliai atsiliepė moteris. — Pabėgę nuo saviškių, jie stengiasi pasikeisti.

Renegatas klastūnas išsidrėbė ant gremėzdiškų vikšrų, prilaikančių išsipūtusio korpuso svorį, ir pašiaušė savo perdirbtus įrengimus. Tūtos. Antenos. Įrankiai. Žnyplės. Sensoriai. Susiraizgę atsikišimai. Lizdai. Deformuotos žydro metalo duobelės, panašios į melsvas opas.

Kilynas stovėjo nejudėdamas, širdį raižant stingdančiai baimei.

Klastūnas atrodė pavojingas. Sensorinis vyriškio centras perspėjančiai suspiegė, kai jį apgaubė elektromagnetinis mecho tinklas. Kilynas įstrigo lipniame lauke tarsi voratinklyje. Padaras jį zondavo. Badė metalinio atgarsio siūleliais.

— Kilynai! — šūktelėjo Karalių kapitonas. — Išversk.

Šis sunkiai atitraukė akis nuo renegato ir atsigręžė į Šibą, kurios žvilgsnis bylojo, kad ji taip pat vos įstengia atsispirti impulsui pasinaudoti ginklu.

Jie apsimainė silpnais vyptelėjimais. Kilynas giliai iškvėpė ir atjungė vidinius pavojaus signalus. Sensorinio centro žviegimas pritilo iki nerimastingo murmėjimo.

Kartu su Šiba atsargiai paguldęs Tobį ant dėmėto betono, jis paklausė Kirviaus:

— Ar mums čia saugu?

— Visiškai. Renis jau išsiuntė identifikacinius kodus, anot kurių, mes tesame mechų darbininkų komanda.

— Tačiau mechas gali pamatyti…

— Nekreips į mus jokio dėmesio. Renis sakė, kad šioje statybinėje zonoje jie reaguoja tik į elektromagnetines nuorodas.

— Vis tiek mums reikėtų…

— Nagi, pirmyn! Perduok jam mūsų sąrašą.

Kilynas dvejodamas žengtelėjo arčiau klastūno, dunksančio ant savo galingų vikšrų. Apatiniuose jų grioveliuose buvo susikaupę purvo ir mechų šiukšlių. Kai kuriose vietose korpusas blizgėjo naujai apkaltomis metalo plokštėmis. Tačiau po jomis Kilynas įžiūrėjo rauplėtą ir išmuštą duobutėmis karkasą — senąjį klastūną, dėl savo gyvybės priverstą sprukti nuo mechų civilizacijos.

Vyriškis iškvietė Badą. Šis nedelsdamas prabilo:

1. Pasiruošęs pabandyti.

2. Negarantuoju, kad ištrauksiu visą informaciją.

Kilynas atidžiai tyrinėjo klastūną. Stojo ilga pauzė. Nė nesusimąstydamas, ką daro, jis pakėlė prie krūtinės delnus. Žinoma, tai nepadės užmegzti kontakto — tiesiog atsistojęs tokia poza jis jautėsi pasiruošęs bet kokiems mecho veiksmams. Staiga Kilynas prisiminė pelę, matytą prieš daugelį dienų. Ji taip pat neslėpė susižavėjimo spoksodama į milžinišką nepažįstamą būtybę. Ištiesė letenėles, lyg bandydama palytėti tai, prie ko neįmanoma prisiliesti. Pritūpęs prie žemės žmogus atsipalaidavo. Tikriausiai pelė nebūtų pajėgusi to padaryti.

Kilynas apžiūrėjo galybę sensorinių klastūno zondų. Nežinia, kuriuo iš jų dabar yra stebimas.

— Bandai susisiekti su tuo padaru? — paklausė jis Bado jausdamas, kaip sausai šiugždanti Veido esybė užtvindo sensorinį centrą. Iš tokio atstumo klastūnas nesunkiai galėjo nugirsti žodžius, sklindančius iš besiribojančio magnetinio lauko pakraščio.

Prie migloto sensorinio Kilyno centro kraštelio atslydo milžiniška pilka masė. Nerangiai kirbanti našta.

1. Kažką jaučiu.

2. Kalba pasikeitė.

3. Mažai ką iš jos teprisimenu.

4. Bandau sup…

Galvoje plykstelėjo spalvų sūkurys. Jis išsiplėtė, susitraukė ir pranyko per vieną širdies tvyksnį.

1. Jis skaito tavo sąrašą.

2. Patvirtina, kad perskaitė.

3. Didesnę jo dalį gausite šiandieną.

— Kada? — paklausė Kilynas.

Dar vienas spalvų žybtelėjimas. Po to šiurkštus čežėjimas, tarsi kas būtų į gerklę pripylęs smėlio. Jis sumirksėjo.

1. Kai padarysime savo darbą.

2. Nori, kad eitume su juo.

— Kur?

Šį kartą spalvos išsisklaidė į banguojančias baltas gijas.

1. Netoliese yra fabrikas.

2. Mes turime kažką pavogti.

— Ką jis sako? — pasiteiravo Kirvius.

— Nori, kad apvogtume vieną iš tų fabrikų.

Karalius linktelėjo.

— Mes jau esame buvę ten anksčiau.

Kilynas lėtai mintyse ištarė žodžius. Noriu medicininės pagalbos savo berniukui. Jam teko įsivaizduoti kiekvieną žodį, kad Badas teisingai viską suprastų. Veidas gerai atskirdavo balsu tariamus garsus, tačiau ne itin gerai suvokdavo mintis.

Pauzė. Paskui viduje čirkštelėjo gintariniai siūleliai.

Koks skirtumas? Nebuvo jokio reikalo suteikti papildomos informacijos.

1. Gerai, jei ne.

2. Berniukas — tai jaunas žmogus?

— Žinoma, — susierzino Kilynas.

Matyt, Badui sunkiai sekėsi išversti klastūnui žodį “vaikas”, nes jo atitikmens savo kalboje mechai neturėjo.

Paskubėk. Iš sąmonės į akis ištryško melsvos dėmės.

1. Berniukas netgi neturi viso žmogiško sensorinio centro?

— Ne, dar ne. Aš…

— Ką jam sakai? — griežtai paklausė Kirvius.

— Palik mane ramybėje, aš…

— Po velnių, nešvaistyk tuščiai laiko…

— Atšok! — nė nepasukdamas galvos, Kilynas nustūmė Karalių kapitoną.

Dar ne. Klausyk, jį pašovė žemkasys su kažkokiu marodierių klasės ginklu. Pataikė ir man į ranką, matai? Atsijungė visos kontrolės sistemos. Jei…

1. Vadinasi, dabar berniukas kaip gyvulys.

2. Klastūnas sako, jog tai labai paranku.

Mes ne gyvuliai! Tu…

1. Ne.

2. Sako, kaip gyvulys.

3. Jei berniukas neturi Aspektų.

Aš prašiau pagalbos, dėl jos ir deruosi. Jei vogsime klastūnui, jis pagydys mano berniuką.

— Kilynai! Ką…

1. Klastūnas sako, jog tu nesupranti.

2. Berniukas padės vogti.

Užsimiršęs Kilynas suriko balsu:

— Vaikas čia niekuo dėtas!

1. Berniukas privalo vogti.

— Vaikas šiame sandėryje nedalyvauja, — piktai atšovė Kilynas. —Mes norime…

Kirvius jį pastūmė.

— Velniai rautų, ką tu…

Kilynas atsimušė nuo jo viena ranka, tebežiūrėdamas į klastūną. Gaila, kad nežinojo, į kurį sensorių kreiptis.

Karalius smogė Kilynui į pilvą. Šis pakišo batą po ištiesta Kirviaus koja ir trūktelėjęs ištraukė iš po jos tvirtą pagrindą. Kapitonas sudribo. Kilynas spyrė jam į šoną, o pats atsitraukė.

— Šiba!.

Moteris įsiveržė į jų tarpą lyg ir nerūpestingai ištiesusi rankas.

Tačiau virš kietai sulenktų pirštų ryškiai švytėjo peiliukų geležtės. Ūžė egzoskeletas, pakankamai geras ginklas kovojant vienas prieš vieną.

Kirvius nusikeikė apsitaškydamas seilėmis. Lėtapėdis Sermas instinktyviai žengė į priekį, pasiruošęs padėti savo draugui Vyskupui.

Kilynas matė, kaip Kirvius atsiklaupė keturpėsčias, savo didelėmis akimis įvertindamas padėtį. Smogti kapitonui buvo siaubingas įžeidimas. Karalius galėjo paliepti saviškiams juos pulti. Kirvius įnirtingai svarstė, ko griebtis, virpindamas savo smailų smakrą, paskui nusprendė, kad neverta susirieti tarpusavyje. Gumbelis ant barzdos krūptelėjo, kai jo veidas įgavo ankstesnę šaltakraujišką išraišką, slepiančią pykčio protrūkį.

— Tuojau pat sudaryk su juo sandėrį, girdi?

— Tik tą ir darau. Bet tas klastūnas sumąstė kažką kvailo.

— Paklausyk jo! — Kirvius atsitūpė valydamas nuo delnų dulkes. Kilynas suprato, kad sulaukę kapitono ženklo Karaliai akimoju jį užpultų.

— Tebūnie. Bet…

— Gerai paklausyk!

— Jis nori pasinaudoti Tobiu. Berniuko būklė ne ta, kad…

— Paklausyk!

— Aš ne…

— Renis žino daugiau už tave. — Kirvius susiraukė kažką mąstydamas. Staiga jo veidas tapo abejingas. — Aha, gerai.

Matyt, Karalius kažkaip suprato, ką bandė pasakyti klastūnas. Kilynas norėjo paklausti, bet nežinia, ar bus galima pasikliauti atsakymu. Kapitono veidas virto neįžvelgiama kauke, tarsi jis būtų stengęsis atsiriboti nuo užuominų, kurios vos prieš akimirką atsispindėjo jo fizionomijoje.

Kilynas lėtai iškvėpė orą. Verčiau nepriešgyniauti. Jei tiktai Kirvius suras būdą, kaip apsieiti be vertėjo paslaugų, visos viltys dėl Tobio sužlugs.

— Tavo tiesa… tavo tiesa…

— Tu velniškai teisus, — nuožmiai sušvokštė Kirvius. — Kalbėk balsu. Aš noriu viską girdėti.

— Gerai.

Karalių kapitonas nepastebimai linktelėjo saviškiams, ir šie truputį atsipalaidavo.

1. Nori, kad eitumėte visi.

2. Parodys, ką paimti.

— Kiek laiko tai užtruks?

1. Neaišku.

Kilynas sušnibždėjo:

— Klastūnas neketina sakyti. — Kuo ilgiau jie čia buvo, tuo didesnis pavojus kilo jų gyvybėms. Žmones galėjo pastebėti atsitiktinis marodierius.

1. Teks šiek tiek paeiti.

— Ar toli?

1. Nesuprantu, ką sako.

2. Toliau irgi neaišku.

3. Sugebu iššifruoti tik pusę informacijos.

4. Mano, kad berniukas svarbus.

5. Jis pavėžės.

— Gerai, mes važiuosime. Ką gausime mainais?

1. Viską, kas pažymėta sąraše.

2. Bet gali duoti ir daugiau.

— Kodėl jis ketina duoti daugiau, nei mes prašome?

Ne, suriko Kilynas mintyse. Pasakyk jam — jokiu būdu. Balsu ištarė:

— Mums nebūtina be reikalo rizikuoti.

— Ei! — šiurkščiai įsiterpė Kirvius. — Čia aš sprendžiu, kada mes rizikuojame.

1. Jums patiks sandėris.

2. Klastūnas pats turi viską parodyti.

3. Berniukui nieko neatsitiks.

4. Jis nepažeidžiamas.

Kilynas nuslopino beprotiško juoko pliūpsnį. Mes esame apsupti mechų — netgi šnekamės su vienu iš jų! — o tas metalo laužas aiškina, jog Tobis nepažeidžiamas.

1. Nori, kad išversčiau?

Ne. Kilynas pasistengė susivaldyti.

Į jį nuožmiai dėbčiojo Kirvius. Kilynui teko apmalšinti nenumaldomą troškimą paspausti klastūną dėl Tobio.

— Mano vadas sako, kad galėsime pakalbėti apie tai vėliau.

1. Klastūnas sutinka.

— Taipjau geriau, — tarė Kirvius. — Perduok reniui, kad mes vykdysime visus jo paliepimus.

Kilynas tyliai iškvėpė; galvoje pašėlusiai sukosi mintys. Jis privalo kruopščiai apgalvoti kiekvieną žodį. Ar gali pagydyti mano berniuką?

— Parodyk mums, ką daryti.

1. Klastūnas nuves mus į tam tikrą vietą.

2. Gaus Įrankius, kad pagydytų berniuką.

3. Ir tavo ranką.

Kokia kaina?

1. Bus matyti.

2. Klastūnas daugiau nekalbės.

— Klausyt visai komandai! — gyvai šūktelėjo Kirvius. — Lipkite ant renio. Netrukus viskas bus baigta.

Mes privalome žinoti, ką klastūnas turi omenyje.

1. Sužinosite.

2. Klastūnas parodys.

3. Iš pradžių reikia pavogti tai, ko jis nori.

Besiropščiant stačiais gigantiško mecho šonais, Kirvius nudelbė Kilyną piktu žvilgsniu.

— Vadinasi, keli ranką prieš kapitoną? Palauk, tu dar atsiimsi savo. Kai tik grįšime į Metropolį.

— Jei grįšime, — gaižiai burbtelėjo Vyskupas.

2

Kilynas niekaip negalėjo priprasti prie keistų jausmų, kuriuos patyrė važiuodamas ant klastūno. Kažkada teko dardėti ant vilkikų, tačiau pastarieji judėjo labai lėtai.

Tarškėdamas per išdžiūvusio upelio dugną, renis smarkiai siūbavo, nuo ko Kilyno vos nesupykino. Kartu su Šiba jis tvirtai laikė Tobį, kad nuo svyravimo vaikas neišdribtų žemyn. Sustingusios berniuko kojos styrojo tarsi kokie medgaliai. Aplink juos nedidelėje cilindrinėje renegato korpuso dalyje įsitaisė kiti žygio dalyviai, kurie kabinosi į vamzdžius, antenas ir ventilius, išmarginusius keraminį klastūno kūną.

Jie keliavo raižytomis vietovėmis todėl, kad renis stengėsi laikytis toliau nuo mechų kelių. Kilynui dar neteko matyti tokio galingo komplekso, blyškių, iš plokščių nutiestų takelių raizginio ir bespalvių tobulos kubo formos pastatų. Siaurais blizgančiais bėgiais zujo transporteriai. Stačiose pašlaitėse ūžė liejyklos. Renegatas stūmėsi pro augančios veiklos zoną atsargiai krutindamas antenas. Kai tik akiratyje pasirodydavo mechas, Kilynas išgirsdavo spragsėjimus. Greičiausiai klastūnas siuntė į mecho sąmonę signalą “NEKREIPK Į MANE DĖMESIO”, tokiu būdu tapdamas nematomas.

Vis dėlto Kilynas negalėjo atsipalaiduoti. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno artėjančio mecho prie kito.

— Nusiramink, — sušnibždėjo jam Kirvius. — Renis žino, kaip su jais susidoroti.

Kilynas žvilgčiojo į griozdišką mechą, riedantį šalia artimiausių bėgių. Padaras judėjo taip greitai, kad, pasiekęs sudūlėjusio slėnio galą, virto išskydusia dėme.

Jis paklausė:

— Kiek kartų esate tai darę?

— Apie trisdešimt keturiasdešimt.

— Ir visada būdavo tas pats?

— Dažniausiai. Kiekvieną kartą šis tas skirdavosi.

— Kas būtent?

— Vykdavome į naujus fabrikus. Pasitelkdavome naujus būdus, kad prasibrautume į vidų.

— Niekuomet negrįždavote į tą pačią vietą?

— Ne. Pernelyg rizikinga.

— Manai, kad renis palieka kažkokį pėdsaką? Todėl nenori, kad jį netikėtai užpultų?

— Gali būti. Man rodos, jis paprasčiausiai nenori rizikuoti. Kam to reikia, jei jis gali gauti viską bet kur kitur.

— Ką viską?

— Regis, detales.

— Atsargines dalis?

— Tikriausiai. Stengiasi išlikti gyvas.

— Ar kada buvote pakliuvę į bėdą? Sulaukę problemų iš mechų?

Kirvius prabilo šiek tiek lėčiau:

— Sunku pasakyti. Kartais veiksmai rutuliojasi mechų tempais.

Kilynas negirdėjo, kad sakytų “mechų tempas” nuo pat Citadelės laikų. Kelionėje žmonių greitis nė iš tolo negalėjo prilygti akinančiai marodierių spartai.

— Ar buvo sužeisti žmonės?

Ilgą laiką Kirvius nieko neatsakė. Jis laikėsi įsikibęs rudo ventilio šalia Kilyno, kuris nepaleido smaigo, atsikišusio iš blizgančio korpuso. Klastūnas leidosi gruoblėta pašlaite. Nedidelėse lomose mėtėsi mechų šiukšlės. Suglamžytą melsvai žalią pakavimo medžiagą kedeno žvarbus vėjelis. Šiose vietose buvo kur kas vėsiau ir sausiau. Mechų oras.

— Praradome du, — pagaliau ištarė Kirvius.

— Kaip?

— Tai Šeimos reikalas, — atrėžė kapitonas.

— Rizikuoja mano žmonės, vadinasi, tai ir Vyskupų Šeimos reikalas.

Kirviui tai nepatiko, tačiau prieštarauti jis nedrįso. Kapitono lūpos persikreipė, tarsi mintyse būtų atgiję nė kiek nepageidaujami prisiminimai.

— Retsykiais tenka susidurti su mechais sargybiniais. Porą kartų jie buvo mus užklupę, kol dirbome. Mes sprukome, bet jie spėjo kelis sugauti.

— Ką padarė?

Kirvius atrodė susierzinęs.

— Nušovė, žinoma.

— Su kuo?

— Netikrinau. Tiesiog laikiau nuleidęs galvą, kad jos nenuneštų.

— Ar šūviai buvo materialūs?

Kirvius šaltai vyptelėjo.

— Atleisk, bet iš kišenės jų neišsitrauksiu, kad galėčiau tau parodyti.

— Ne, aš turėjau omenyje, kokiais ginklais jie naudojosi? Tokiais kaip mūsiškiai? E-spinduliais? Pjaustyklėmis?

Kirvius akivaizdžiai suirzo. Prieš akimirką jis bandė nuslėpti kažką nuo Kilyno, bet dabar Karalių kapitonas paprasčiausiai nesuprato klausimo esmės.

— Negaliu pasakyti.

— Ar jūs radote kūnus?

— Velniai rautų, mes juk bėgome.

— Žinau. Man tik įdomu, ar jūs tikrai susidūrėte su mechais sargybiniais. Galbūt tai kažkas blogiau.

— Kas… marodieriai?

— Visai įmanoma. Gal pavyko pastebėti, kas jus persekioja?

— Ne. — Išdidumas Kirviui neleido pasakoti apie praeities nesėkmes. Bet dabar vyriškis suvokė, kur link suka Kilynas, ir iš jo balso pradingo įtarios gaidelės. — Šaudė į mus pasislėpę tarp sijų.

Kilynas linktelėjo. Kažkas panašaus užklupo Vyskupus, kai jie ilsėjosi paskutinėje Lomoje. Kad ir kas nužudė abu Karalius, tai nebuvo paprasčiausi mechai sargybiniai. Jie medžiojo žmones. Turbūt tie padarai visai nedideli, jei sugeba užsiropšti siauromis sijomis. Ar tik tai nebus visiškai naujos rūšies mechai medžiotojai?

— Gal matei, kaip pašovė tavo žmones?

— Ne. Pastebėjau, kad jie nukritę ant žemės. Neaptikau jokių pašalinių pėdsakų sensoriniuose centruose.

— Gali būti, jog tu teisus, — tarstelėjo Kilynas. Jo balsas nuskambėjo taikiai, bet nepakankamai, kad Kirvius tai suvoktų. — Jie paprasčiausiai žuvo.

— Nori pasakyti, užuot…

— Garantuotai mirę.

— Nedidelis skirtumas, — atsakė kapitonas tyliu balsu, bylojančiu apie giliai viduje slepiamą sielvartą. — Šiaip ar taip, mes neturime jų Aspektų. Tie žmonės iškeliavo anapilin.

Nudelbdamas kapitoną bejausmiu žvilgsiu, Kilynas neįstengė susilaikyti neleptelėjęs:

— Manai, kad mirtis gali lygintis su tuo, kai marodierius išdrasko tavo sąmonę?

Kirvius nieko neatsakė. Jie abu nutilo žvelgdami į kiemą, užverstą tepaluotomis suardytomis mašinomis. Metalinių griaučių eilės nusidriekė iki pat tolimų kalvų tarytum pilka gelžgalių armija, sustingusi mūšio akimirką. Kiekvienam padarui kažko trūko — korpuso, vikšrų, dažniausiai sensorių. Arogantiškai styrantys atsikišimai ir kreivi kampai įvarydavo Kilynui siaubo kur kas dažniau, nei jis pats pajėgė atsiminti. Dabar iš jų teliko paprasčiausias metalo laužas. Vyriškis įsivaizdavo, kaip klastūnas klaidžioja po tokius kiemus, ieškodamas atsarginių dalių, besiknaisiodamas po rūdijančius nesipriešinančius negyvėlius.

Galiausiai Kirvius ištarė:

— Apie tai nebuvau susimąstęs. Kai kurie dalykai kapitonui neturėtų rūpėti.

Ši pastaba, liudijanti tai, kad Kirvius žvelgia į pasaulį paprastai, įkyriai nesigirdamas savo galia, privertė Kilyną susigūžti. Nebuvo ką ir atsakyti.

Jis nusisuko, sveikąja ranka laikydamasis už dujų žarnos. Kelionė ant klastūno pasirodė sunkesnė, nei vyriškis manė. Vis labiau ėmė mausti dešiniąją ranką. Akimis paieškojęs Šibos pamatė, kad moteris laiko glėbyje Tobį, įsitaisiusi ant plataus gruoblėto vamzdžių tinklo apdangalo, kaip ir likusi kompanijos dalis. Klastūnas bėgo greitai ir monotoniškai, retsykiais suvibruodamas visu savo kūnu. Nuo krestelėjimų šiek tiek susiraukdavo išbalęs miegančio Tobio veidas.

Kilynas jau ketino prabilti, kai renegatas netikėtai sustojo. Iš inercijos visi žmonės pakrypo į priekį ir būtų nusiridenę ant žemės, jei nebūtų nusitvėrę, kas pasitaikė po ranka. Pakirdęs Tobis instinktyviai čiupo tėvui už peties, ir jiedu nuvirto nuo polimerinio vamzdyno. Nuskriejęs žemyn kokį metrą, Kilynas atsitrenkė į dirvožemį ir pajuto, kaip kūną persmelkia aštrus skausmas. Laimei, pavyko nugriūti taip, kad berniukas užvirstų ant krūtinės, todėl pastarasis nesusižeidė. Kurį laiką jie gulėjo sunkiai dvėsuodami.

— Išsiskirstyti! — suriko Kirvius. — Visi į vidų! Greičiau!

Klastūnas sustojo prie pat fabriko. Kilynas su Šiba nutempė Tobį

į šalį. Didesnė kompanijos dalis jau skuodė prie grotų, kurios girgždėdamos pakilo į viršų. Kilynas dar bandė apsižvalgyti, tačiau Kirvius užstaugė, kad jis paskubėtų. Grotos pradėjo leistis žemyn tarsi lėtai sukandamos iltys, žmonėms net nespėjus pro jas pralįsti.

— Ši darbo dalis reniui labiausiai nepatinka, — pasakė Karalių kapitonas. — Stengiasi kuo greičiau uždaryti duris. Jis sako, kad įeiti ir išeiti yra sunkiausia.

— Jam tai tikrai, — sausai pastebėjo Šiba.

Kilynas nunešė sūnų prie krūvos poliplastikinių dėžių. Jam nepatiko, kad Kirvius nuolat vadino klastūną “juo”, tarsi mechas būtų žmogus — tarytum su tuo padaru būtų įmanoma bendrauti kaip lygiam su lygiu. Kažkada tėvas Kilynui sakė: Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vyskupų Citadelė rečiau nei Karaliai užmegzdavo ryšius su renegatais. Kvaila būtų mąstyti apie klastūną kaip Kirvius. Štai kodėl jis reikalavo, kad kapitonas paremtų savo žodžius faktais — pastarieji reiškė kur kas daugiau už paprastą nuomonę.

Žmonės pasitraukė toliau nuo besileidžiančių grotų, šokčiodami per siaurus plyšius milžiniškoje gelžgaliais užgrūstoje patalpoje. Kilynas pasilenkė, norėdamas paguldyti sūnų ant grindų, ir pajuto galvoje galingą sprogimą — baaammm. Po begarsės, smegenis suraižiusios bangos stojo tyla, kurią nutraukė prislopinti riksmai.

— Kas čia…

Pasigirdo gergždžiantis Kirviaus balsas:

— Tai klastūnas. Matyt, nupylė mechą.

— Elektromagnetinis šūvis, — pridūrė Šiba.

Kilynas pakilo ant svyruojančių kojų ir šalia grotų išvydo renegatą, atsukusį į fabriką nervingai virpančias antenas ir sensorius.

Iš patalpos gilumos šūktelėjo Lėtapėdis Sermas:

— Matau mechą. Sudegusį!

Kirvius atsistojo ir aplenkęs didžiulę dėžę nuėjo pažiūrėti.

— Klastūnas sugeba akimoju nupilti mažučius sargybinius mechus. Jis daug greitesnis už tuo padarus.

— Aš nepastebėjau jokių mechų pėdsakų, — neramiai tarstelėjo Šiba.

Kilynas papurtė galvą, neįstengdamas atsikratyti gaudimo ausyse.

— Aš taip pat.

Tobis neatrodė susirūpinęs. Jis pamojo į atsitraukiantį klastūną:

— Ką jis darys, kol mes būsime viduje?

Iki šiol Kirvius nekreipė į berniuką nė menkiausio dėmesio. Todėl Kilynas apstulbo, kai kapitonas maloniai atsakė į Tobio klausimą:

— Tykos atjungęs išorinius sensorius. Apsimes negyvu mechu, naudojamu atsarginėms dalims.

— Kaip tame kieme, kur guli daugybė senų mechų?

— Tikriausiai. Tik iš pradžių pasislėps kokioje nors pašiūrėje. Ne kartą mačiau, kaip tai daro. Turbūt todėl ir stengiasi, kad jo korpusas atrodytų nušiuręs.

— Nes nori apkvailinti kitus mechus? — pasitikslino Tobis.

— Bent aš taip spėju.

— Eime pažiūrėsime, kas ten viduje.

— Gerai, berniuk, dabar gulėk ramiai ir ilsėkis.

Kilynas žvelgė į nukėblinantį klastūną. Jį tiesiog pribloškė jauno proto sugebėjimas susitaikyti su visiškai nepažįstama, pavojų kupina situacija. Įdomu, kaip jis pats prarado šią savybę? Laiko tėkmėje kažkas taip subtiliai ją ištrynė, kad net negalėjai pastebėti, kokiu momentu tai įvyko.

Apdegintas sargybinis mechas atrodė gana keistai. Šiba priėjo prie Lėtapėdžio Sermo, laužančio metalinę padaro šono plokštę, kuri po akimirkos žvangėdama atitrūko ir atidengė vidinius šarnyrus bei storus odinius kamšalus. Jie buvo apipilti blizgančiu tepalu.

— Tai kiborgas, — pasakė Sermas. — Suteptas alyva.

Šiba įspyrė į vieną šarnyrą. Šis įdubo, bet netrukus vėl įgavo ankstesnę formą.

— Organinės dalys.

Kirviaus, regis, tai nenustebino.

— Ne viename fabrike teko matyti tokių padarų. Bet laukuose nedažnai jų sutiksi.

— Eime, — tarė Kilynas.

Kirvius šiek tiek pralinksmėjo.

— Labai skubi? Palauk, kol tiedu priekyje išsiaiškins, kur žingsniuoti.

Klastūnas persiuntė vedliui žemėlapį, kuriame buvo pažymėta, kokia kryptimi žmonėms turės keliauti. Akių tinklainėse netruks pasirodyti teisingo kelio nuorodos. Norint suprasti žemėlapį, nereikėjo mokėti mechų kalbą. Žemėlapį sudarydavo klastūno vadovaujami žemkasiai, kadangi pačiam renegatui saugyklos zona buvo pernelyg pavojinga.

Visa kompanija nusekė paskui du vedlius pro erdvią skliautuotą patalpą, skendinčią švelnioje oranžinių ir žalsvų atspalvių prietemoje. Nei takeliais, nei balkonais, pabrėžiančiais milžiniškų sienų vingius, neprabėgo joks mechas.

— Tuštoka aplinkui, — tarstelėjo Šiba.

— Fabrikas labai senas, — atsiliepė Kirvius. — Dažniausiai renis siunčia mus į tokias vietas. Mechai naudoja jas vietoje sandėlių.

— Vis tik sargybinį radome, — pastebėjo Kilynas.

— Pašnekėsime vėliau. Eikime greičiau, — nutraukė jį Karalių kapitonas.

Jie nuslinko į priekį tamsiais koridoriais. Tarp senų, apleistų pramoninių linijų driekėsi šešėliai. Ant suaižėjusių grindų iš pusiau pripildytų cisternų sunkėsi sieros koloidai. Du Karaliai vedė juos link drėgno požeminio aptvaro.

Prie įėjimo žiojėjo detektoriais apkarstytas tambūras. Kilynas atpažino kelias standartines detales, kurias ir pats nukrapštydavo nuo sumedžiotų mechų. Sustoję žmonės po vieną neskubėdami žengė pro vartus. Kirvius paaiškino, kad detektoriai nureguliuoti iki mechų lygio. Jie reaguodavo ne tik į metalą, bet ir į visą elektroninę sistemą. Palyginti su mechais, žmonės turėjo ne tiek jau daug elektroninių prietaisų, todėl automatiniai sargybiniai retai kada juos užfiksuodavo. Būtent dėl šios priežasties jų taip reikėjo klastūnui.

Už tambūro vingiavo tuneliai, kur ir prasidėjo pagrindinis darbas. Prie susikertančių koridorių sienų rymojo ilgos eilės modulinių detalių. Vienas iš vedlių parodė, ko pageidavo klastūnas. Kompanija išsiskirstė į atskiras komandas. Kilynas ėmėsi darbo kartu su Šiba, iš pradžių paguldęs Tobį šalia vartų, iš kur vaikas aiškiai matė saviškius. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie pakankamai dažnai galėjo patikrinti, kaip berniukui sekasi.

Kilynui dingojosi, kad šalta senojo fabriko aplinka slegia jį prie žemės. Baimę pavyko šiek tiek prislopinti, tačiau po netikėto judesio ar garso širdis vėl pradėdavo pašėlusiai daužytis. Tunelių prietemoje aidu skambėjo žmonių keliamas triukšmas, virsdamas keistomis, graudžiomis dejonėmis. Blogiausia, kad aplinkui zujo robo-mechai. Kilynas kone nudėjo vieną jų, kai pirmą kartą pastebėjo.

Sugriebusi jo ginklą Šiba sušnibždėjo:

— Jis nemato mūsų.

Riterė kalbėjo tiesą. Robotai neturėjo vaizdų rūšiavimo programos ir nemokėjo atskirti biologinių audinių. Dėl savo bukumo nė nebūtų pasiuntę pavojaus signalo. Jie paprasčiausiai rinko daiktus į vieną krūvą, paklusdami inventorizavimo impulsams. Šiaip ar taip, jų tarškėjimas ant voro kojas primenančių galūnių gerokai nervino Kilyną.

Klastūnui reikėjo pačių įvairiausių detalių. Mažučių politroninių schemų. Žalsvų, marmuro išvaizdos, nedidesnių už delną fotoninių plokštelių. Raudonomis juostomis išmargintų kondensatorių, kuriuos vos pakėlė trys vyrai.

Kilynas su Šiba tempė atsargines renegato dalis ant savo nugarų. Kai detalė būdavo sunkesnė, nešdavo ją abu, retsykiais sustodami ir pailsėdami.

Tiek Kilyną, tiek Šibą vargino ne tik sunkus darbas, bet ir baimės protrūkiai, užvaldantys vienai kitai akimirkai. Ypač nervino bukinantis ritmas, nešant gremėzdiškus daiktus ir nesulaukiant nė menkiausios mechaninės pagalbos. Aplinkui nesimatė jokių metalinių vežėčių. Kita vertus, Kirvius vis tiek nebūtų leidęs jomis naudotis. Niekas tiksliai nežinojo, dėl ko gali suveikti vartų signalizacija, tad verčiau nerizikuoti. Jie užtruko kelias valandas, kol sunešė reikalingas atsargines dalis prie grotų. Klastūnas sugrįš tik tada, kai darbas bus baigtas. Padaras kiek įmanoma ilgiau stengėsi nelįsti į atvirą erdvę.

Laimei, Tobis vėl užmigo. Kilynas apžiūrėdavo jį kiekvieną kartą, kai sugrįždavo iš tunelių į didžiąją patalpą. Tūnodami koridorių gilumoje, jis drauge su Šiba pasinaudojo galimybe trumpam atsikvėpti ir užkąsti sauso koncentrato. Nuo aitrių fabriko garų vyriškiui pradėjo graužti gerklę.

— Dažnai tenka tai daryti? — sušnypštė Kilynas pro šalį praeinančiam Kirviui.

— Kai tik renis užsimano. — Kapitonas prisimerkė. — Klausyk, mes darome tai neatsikalbinėdami. Jei ne renis, mums prisieitų sprukti nuo marodierių, kad net dūmai iš užpakalių virstų.

Kilynas tyliai linktelėjo, pataupydamas kvapą, ir būtent tada išvydo artėjantį mechą. Ne robotą ir ne žemkasį. Jis įžiūrėjo žmogaus ūgio karkasą, nusagstytą įrankiais lyg erškėtrožių dygliais. Padaras ėjo į jų pusę šiek tiek tolėliau besidriekiančiu taku, matyt, nieko nesitikėdamas sutikti.

— Kirviau! — sušnibždėjo Šiba.

Visi išsitraukė ginklus. Karalių kapitonas sumirksėjo, lyg anksčiau nebūtų matęs nieko panašaus.

— Išsisklaidyti, — burbtelėjo jis.

Mechas žengė į priekį nedvejodamas. Kilynas išgirdo savo sensoriniame centre seriją kapotų kostelėjimų. Balsas pasirodė ne žmogiškas. Po kurio laiko jis vėl nuskambėjo. Trumpi kiauktelėjimai, sklindantys pakankamai natūraliai ir tuo pat metu labai keistai. Ne žodžiai, o staigūs oro pliūpsniai, išspjaunami iš kimios gerklės.

Kirvius išlemeno:

— Kas čia, po velnių?…

Spygtelėjo Artūro Aspektas:

Lojimas! Tai Žemės šuns amsėjimas. Kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą girdėjau šį kodinį kvietimą…

Kilyno akyje nutvisko paveikslėlis, vaizduojantis plaukuotą keturkojį gyvūną, kuris strikinėjo žaliame lauke, vaikydamasis pašlaite besiridenantį mėlyną kamuolį. Kažkodėl atrodė, kad ausis užliejęs garsas reiškia pasveikinimą ir turi savyje tam tikrą džiugesio elementą, kurio jam taip trūko.

— Tas mechas kviečia mus, — ištarė jis.

Jų pašnekesys atkreipė padaro dėmesį. Šiba įsitempė pasiruošusi, jei tik prireiktų, šauti į jo kontūrus, sparčiai slenkančius tarp dėžių. Kilynas uždėjo jai ant peties ranką.

— Ne, man regis, viskas gerai. Ten yra…

Tapęs kurtinančiai griausmingas, lojimas netikėtai baigėsi.

Prabilo švelnus ir sodrus moteriškas balsas:

— Žmonės! Aš atpažįstu jūsų kvapą. Kaip seniai jį bejaučiau!

— Nejudėk! — suriko Kirvius.

— Girdėdamas žmogaus balsą, aš jam paklustu, — atsakė mechas, užsislėpęs kažkur tarp dėžių. — Ar teisingus šaukinius naudojau kviesdamas jus?

— Teisingus, — atsakė Kilynas, spoksodamas į blyškų tolimų lempų skleidžiamą švytėjimą. Plieninė padaro oda buvo išmarginta rumbais, siūlėmis ir duobelėmis. Nusidėvėjusį korpusą bjaurojo išsilydę rėžiai, kniedės, nuo suvirinimo užsilikusios pramuštos skylės bei randai. Pasufleravus Arturui, vyriškis pridūrė: — Geras šunelis.

— Au! Au!.. Aš… na, tiesą sakant, aš nesu šuo.

— Mes taip ir manėme, — atsakė Šiba, visu savo veidu spinduliuodama pasibjaurėjimą.

Moteriškas mecho balsas sklido iš archajiško akustinio garsiakalbio, pritvirtinto tarp dviejų optinių sensorių, kurie spingsojo į artėjantį Kilyną. Karalių kapitonas su Šiba slinko šonuose, vis dar nenuleisdami ginklų. Pastaroji tarėsi su savo Aspektais ir atrodė nutolusi nuo realios aplinkos. Už mecho nugaros tipeno Lėtapėdis Sermas, su pasitenkinimu ketindamas ištaškyti jį į gabalėlius. Kilynas perspėjančiai pakėlė ranką.

— Lojimas tiesiog padeda pritraukti dėmesį, — tarė padaras aidinčiu balsu. Įdomu, ar šunys gali kalbėti, dingtelėjo Kilynui.

Aišku, kad ne! Šuo — tai gyvūnas, gilioje senovėje išmokytas laikyti žmones, hmm, lyg ir dievais. Jie ganė kitus gyvūnus, saugojo turtą… O! Pagaliau supratau! Tai pati tikriausia žmogaus rankų darbo mašina. Mažų mažiausiai ji turi savyje žmonių sukurto prietaiso elementų.

Žmonių pagaminti mechai, nustebo Kilynas. Ši mintis atrodė tokia pat keista, kaip ir tvirtinimas, neva jo gentainiai pastatė Tadž Mahalą.

— Tau pavyko tai padaryti, — pasakė Šiba.

— Man buvo įsakyta naudoti būtent šį kvietimo metodą, kad skirčiaus nuo priešiškų mechų. — Padaras entuziastingai mindžikavo ant gruoblėtų cementinių grindų. Jo kimus altas vibravo nuo emocijų. Netverdama savo kailyje, mašina pripuolė prie Kilyno per rankos atstumą ir sušuko:

— Praėjo tiek daug laiko!

— Kiek… kiek laiko? — suglumo vyriškis.

— Nežinau. Mano vidinį chronometrą kažkada labai seniai perdirbo šių fabrikų mechai. Tikiuosi, jūs suprantate, kad aš niekada nebūčiau vergavęs toms būtybėms, jei tik būčiau galėjęs pabėgti. Visuomet ištikimai tarnavau žmonėms.

Mašina pastebėjo priartėjusį Kirvių.

— O, dar vienas žmogus! Kiek daug išlikusių gyvų. Au! — švelnus balso tembras sumišo su pagarbia baime.

Mechas stebėtinai primena šunį. Toks pats atsidavęs. Matyt, nuo senosios ekspedicijos užsiliko prisiminimai apie šunis. Tuometinis turtas…

— Ko tu nori? — paklausė Kirvius.

— Aš… aš tetrokštu jums tarnauti, sere, — išverkšleno padaras.

— Kaip?

— Aš… Supraskite, visą tą laiką aš buvau geras tarnas. Taip giliai savyje paslėpiau instrukcijas, kad mechų sąmonės jų nerado.

Kirviaus kaktą išvarpė raukšlelės.

— Tu čia dirbi?

— Taip, sere! Esu vertinamas už sugebėjimą tempti sunkius prietaisus, taisyti juos ir atrasti po inventorizacijos pradingusius daiktus. — Jis energingai prišliaužė artyn, tarytum būtų norėjęs palaižyti Kirviaus ranką. — Be to, aš…

— Užsičiaupk, — su akivaizdžiu pasitenkinimu pareiškė Karalių kapitonas. — Kuo gali mums padėti?

— Na, aš galėčiau atlikti rutinines užduotis, sere. Bet čia yra… čia yra… čia yra…

Jis pakliuvo į kontrolės kilpą. Tikriausiai saugo kažkokią informaciją, kurios neturi teisės atskleisti, nebent pasakytume teisingą kodinį žodį.

— Užsičiaupk, — tvirtai nutraukė Kirvius.

Mechas liovėsi mikčiojęs ir vėl prabilo normaliai:

— Labai dėl to apgailestauju. Au! Regis, turiu…

— Klausyk, — įsiterpė Kilynas, — juk tu pažįsti šitą fabriką, tiesa? Ar aplinkui bastosi mums pavojingi mechai?

— Aš… ne, šiose dirbtuvėse jų nėra.

— Ar jie netoli?

— Už penkių prantanaufų.

— Už ko?

— Tai mechų naudojami matavimo vienetai. Aš… neprisimenu, kaip juos išversti į žmonių kalbą. — Moteriškas padaro balsas skambėjo liūdnai. Atrodė, kad jis tuojau apsižliumbs. — Aš… atleiskite… aš…

— Nesvarbu. Ar jie žino, kad mes esame čia?

Kurį laiką mechas tylėjo, lyg būtų bandęs įsiklausyti.

— Ne, sere.

— Kaip mus radai?

— Aš turiu sensorius, kurie atskiria žmonių kvapą. Nuostabų žmogišką aromatą. Ilgą laiką juos slopino mechų sąmonių smarvė, bet nepakankamai gerai, nes aš akimoju pajutau jūsų buvimą.

Kilynas svarstė, kokiu būdu žmonių sukurtai mašinai pasisekė išgyventi tarp svetimų mechų. Arturas sardoniškai pastebėjo:

Savo besąlyginio paklusnumo dėka. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, tačiau būtent tokią prijaukintų gyvūnų savybę žmonės stengėsi išugdyti. Turėdami galios, patys nesipuikavome ypač moraliu elgesiu…

Tuojau pat įsiterpė griežtas Nijaldžio Aspekto balsas:

Tokia buvo gyvūnų prigimtis. Tai žmonijos partneriai ir tarnai. Tu negali lyginti…

Kilynas nutildė vis labiau garsėjančius Aspektų sapaliojimus.

Mechas padarė pauzę, optiniais sensoriais fiksuodamas artėjančius kitus žygio dalyvius.

— Daug žmonių. Vis dėlto jums pavyko išgyventi!

— Tu dirbai Citadelėje? — pasiteiravo Šiba.

— Taip, ponia. — Mechas palenkė viršutinę korpuso dalį, tačiau dėl savo nelankstumo jis labiau priminė nuolankaus tarno parodiją. — Iš pradžių dirbau Sietyne.

Priblokštas Kilynas sumirksėjo. Sąmonėje kažką burbuliavo Arturas, cypiantis susijaudinęs balselis, kurį jis nuvijo it musę.

— Papasakok, ką tu atsimeni apie tą metą, kai dar nebuvai atsidūręs čia?

— Aš tarnavau žmonėms, pastačiusiems pirmąsias Arkologijas. O vėliau ir Citadeles. Pats asmeniškai suprojektavau tris Pėstininkų Citadeles.

— Kada pabėgai pas kitus mechus? — griežtai ir įtariai paklausė Kirvius.

— Aš nepabėgau! — mechas atrodė įsižeidęs tarsi moteris, kurios garbę sumenkino nerūpestingai tarstelėtas komentaras. — Kiek žinau, kai kurios žmonių mašinos taip pasielgė. Bet tik ne aš! Mane pagrobė.

— Privertė sprukti kartu su jais? — sukluso Šiba.

— Ištrynė mano programas ir įrašė visiškai naujas instrukcijas.

— Jie užvaldė Citadelę? — pasiteiravo Kilynas, atidžiai stebėdamas mechą. Iki šiol jis nematė nė vienos mašinos, kurią kontroliuotų žmogus. Bent jau Vyskupų Citadelė per Negandą neturėjo nieko panašaus.

— O, ne. Tais laikais mechų buvo nedaug. Jie stengėsi vengti džiaugsmingai augančių žmonių Citadelių. Pagrobė mane tuo metu, kai buvau… buvau… buvau… buvau…

Padaro garsiakalbis sutraškėjo, tarytum jis vėl būtų pakliuvęs į kontrolės kilpą. Norimus ištarti žodžius nutraukė giliai viduje tūnantis draudimas.

— Liaukis! — įsakė Kilynas, pamažu pradėjęs tikėti mašina. Spygtelėjo Artūro Aspektas:

Kai buvau gyvas, mes vadinome juos “žmogumechais". Ekspedicija turėjo ištisą galybę gerai funkcionuojančių protingų mašinų. Kaipgi kitaip būtų užaugusi pirmoji karta? Žmonių sukurti robotai sujungė iš Žemės atvežtą spermą su kiaušinėliais. Jie prižiūrėjo jauniklius, augino grūdines kultūras…

Būtent tai jie ir darė! Tokiu atveju žmogumechai dvigubai smarkiau nusidėjo, nusprendę išdavikiškai sudaryti sąjungą su tais, kurie užpuolė Sietynus, o dabar medžioja mus visuose planetos kampeliuose. Šis padaras — visos žmonijos priešas — įžeidė mus lojimu ir švelniu moterišku balsu. Užmuškite jį! Tai vienintelė…

Žmogumechą pagrobė mechų civilizacija. Jis neturėjo jokios išeities, todėl negali būti vadinamas blogiu. Mechai pakeitė kai kurias jo funkcijas, bet, matyt, taip ir nesugebėjo ištrinti esminių žmonių įsakymų.

— Kodėl paprasčiausiai neišnarstė jo į atsargines dalis? — paklausė Kilynas.

Tas padaras pažįsta mus. Mechai saugojo šį pasibjaurėtiną išdaviką vildamiesi, kad jis padės mus apmulkinti dar kartelį! Štai kodėl aš įsakau jį sunaikinti. Tuojau pat! Kol…

Tikriausiai mechų visuomenėje jis turėjo atlikti kokią nors slaptą funkciją. Ne išimtis, kad jam pasisekė išgyventi gryniausio atsitiktinumo dėka. Patarčiau susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir nekreipti dėmesio į beprotiškus Nijaldžio paistalus.

Tu rizikuoji viskuo, leisdamas išdavikui…

Kilynas atjungė Nijaldžio Aspektą. Tokioms kalboms tiesiog nebuvo laiko. Senasis pamokslininkas ir Arturas nuolat kapodavosi tarpusavyje. Kilynas leisdavo jiems tyliai bartis sąmonės kertelėje ir taip išlieti susikaupusią įtampą, tačiau pats retai kada klausydavosi Aspektų postringavimų.

Mašina kostelėjo, tris kartus piktai sulojo ir vėl prabilo normaliu balsu:

— Aš… labai apgailestauju, bet negaliu atskleisti šios informacijos be atitinkamo kodinio žodžio.

— Kokiu būdu mechai tave prigriebė? — paklausė Kirvius.

— Aš nieko neįstengiau padaryti. Teko prisijungti prie mechų civilizacijos ir atsiskirti nuo mano numylėtosios žmonijos. — Žodžiai nuskambėjo graudžiai tarytum padaras būtų braidąs po suirusių atsiminimų jūrą ir maldavęs jį suprasti.

Sutrikę žmonės žvalgėsi vieni į kitus.

— Manai, kad jis sako tiesą? — pasiteiravo Kirviaus Lėtapėdis Sermas.

— Gali būti.

— Velniškai keista, — kategoriškai pareiškė Sermas, kratydamas galvą.

— Nieko panašaus mechai anksčiau nedarė, — tarė Šiba. — Tai ne mechų gudrybės. Aš tikiu tuo padaru.

— Teisingai, — įsiterpė Kilynas. — Paprastai mechai bando mus užmušti, o ne sugluminti.

Karaliai ir Lupikai niurnėdami sutiko su jo nuomone. Senoviniai akustiniai žmogumecho sensoriai energingai sukiojosi į kalbančiuosius, aplink pailgą kūną kyburiavo nedidelės polimerinės geldelės.

Pageltonavusiais viršutiniais dantimis Kirvius kramtė lūpą, jo trikampiame veide bent kartą atsispindėjo ryžtingumo stoka. Kapitonas pakėlė ranką ir nesąmoningai suspaudė pirštais savo smailų smakrą, lyg norėdamas susigrąžinti savimi pasitikinčią veido išraišką.

— Gerai. Tebūnie. Mes jau beveik baigėme savo darbą. Nešdinamės iš čia.

Mašina nervingai sulojo ir išspaudė spiegiantį klyktelėjimą. Paskui sumurmėjo moterišku balsu:

— O, ne! Jūs negalite palikti manęs, sere. Aš esu jūsų. Visos žmonijos.

Atrodė, kad Kirvius pasijuto nesmagiai.

— Paklausyk, aš…

— Jūs privalote. — Moteriškas balsas įgavo viliokiško švelnumo.

— Tiek laiko ištikimai jums tarnavau. Be to, turiu perduoti pranešimą Pėstininkų Citadelei.

— Pėstininkų Citadelė sunaikinta, — pasakė Kilynas. — Iš visų Šeimų išliko tik mūsiškės.

— Ne! Jų nėra? Bet tada aš… tada aš… tada aš…

— Užsičiaupk! — suirzo Kirvius. — Nagi, judinkimės. — Jis žengė į priekį.

— Ne, aš privalau sekti paskui jus…

— Gerai, sek, — švelniai tarė Šiba. — Tiktai tyliai.

Liko paimti vos kelias detales iš klastūno sąrašo. Žmonės nunešė jas prie išorinių vartų. Baigus dėlioti viską į krūvą, pasirodė renegatas. Staiga į viršų pakilo grotos.

— Greičiau! — šūktelėjo Kirvius.

Paklusdama jo signalui, komanda puolė traukti detales į lauką ir krauti jas į klastūno šone prasivėrusią angą. Kilynas, Šiba ir Sermas prisijungė prie bendro skubraus darbo. Vos prieš kelias akimirkas jie krizeno iš smalsios mašinos. O dabar, aptvieksti blyškios kylančio Denikso šviesos, įdėmiai žvalgėsi aplinkui.

Paskutiniam kroviniui pradingus renio sterblėje, Kilynas su Šiba išnešė Tobį į lauką. Užtempė jį iki pusės klastūno šono ir saugiai paguldė ant plokščios briaunos. Visai netekę jėgų nusprendė šiek tiek atsipūsti. Netikėtai prabilo Badas:

1. Klastūnas sako, lipkite aukštyn.

2. Mes keliausime į kitą fabriką.

Kilynas persiuntė šias naujienas Kirviui, kuris abejingai paklausė:

— Kodėl?

— Anot klastūno, jis turi mums šį tą. — Tai buvo akivaizdus melas, kadangi Badas pareiškė:

1. Klastūnas nori Tobio pagalbos.

Neįmanoma, pagalvojo Kilynas.

1. Tu pats viską pamatysi, sako klastūnas.

— Ar jis pajėgtų išvaduoti žmogumechą? — pasiteiravo Kilynas. —Tas padaras tvirtina, neva jis negali išeiti už fabriko komplekso ribų.

Ilgą laiką Badas nieko neatsakė. Tada tarė:

1. Klastūnas išlaisvino žmogumechą.

2. Padarė tau paslaugą.

3. Sako, neužmiršk, kad jis nori Tobio pagalbos.

— Pažiūrėsime, — burbtelėjo Kilynas.

Žmogumechas ėmė ropštis renio šonu. Badas skubiai perspėjo:

1. Klastūnas neneš žmogumecho.

— Kodėl?

1. Žmogumechas dabar yra laisvas.

2. Gali aktyvuoti detektorius.

3. Tegul jis nulipa.

— Noriu, kad jis liktų su mumis.

1. Tuomet klastūnas žudys.

— Palau…

Kilynas išgirdo, kaip iš renio plūstelėjo kunkuliuojantis statinių trukdžių srautas, nuo kurio žmogumechas pradėjo svirduliuoti.

1. Tai buvo perspėjimas.

Padaras moterišku balsu suriko:

— Žmonės! Nepalikite manęs!

— Nėra kitos išeities, — pro kietai sučiauptas lūpas išspaudė Kilynas. — Dabar tu laisvas. Sėkmės!

Mechui nudardėjus tolyn nuo kubo formos fabriko, grotos girgždėdamos nusileido žemyn. Atsigręžusį į jas Kilyną užliejo palengvėjimo jausmas. Jie išvaikščiojo tamsius koridorius ir sugebėjo likti gyvi.

Vyriškis su liūdesiu stebėjo, kaip iš paskos barška šuns ir moters balsais klykaujantis žmogumechas. Kiek įdomių dalykų būtų galima sužinoti apie šio keisto padaro gyvenimą senovėje. Kur kas maloniau bendrauti su gyva būtybe nei klausytis sausų Aspektų paskaitėlių. Jis stengėsi mokytis iš Aspektų, tačiau šiems trūko nuolankaus žmogumecho savybės — sugebėjimo sakyti tiesą.

Jis papurtė galvą. Tėvas kartą pasakė, kad protingiausi žmonės yra tie, kurie užmiršdavo nelemtą reikalą, jei matydavo, jog nepajėgia nieko pakeisti. Kilynui taip ir nepasisekė įvaldyti šio meno. Jis atjungė komą, kad negirdėtų silpstančių maldaujančių žmogumecho riksmų ir graudaus lojimo.

Klastūnas padidino greitį. Jo antenos energingai sukiojosi ir dūzgė.

Vyriškis atsigulė pailsėti. Netoliese dejavo Tobis. Pradėjo trūkinėti nervinis berniuko audinys. Po sūnaus kaklu Kilynas pakišo sužeistąją ranką, kuri atstojo bent šiokią tokią pagalvę. Jis užsimerkė. Pamažu atslinko snaudulys. Žmogus nusipurtė, norėdamas jo atsikratyti. Reikia pagalvoti apie tikrąją kelionės priežastį ir tinkamai pasiruošti naujiems pavojams.

3

Iš pradžių jis pamanė, jog tai kalnas. Tada išvydo galybę apdorotų gūbrių ir lygius nuožulnumus. Kompleksas buvo toks milžiniškas — tarsi būtų gamtos dalis, — kad šalia jo kėpsančios kalvelės atrodė lyg nykštukai.

Renegatas klastūnas visu greičiu skuodė lihk išstypusio pastato. Jie kirto atvirą, nė trupučio nesuraižytą lauką. Tolumoje susikertančiais keliukais zujo kiti mechai. Stojo klaiki tyla. Kai kurie metaliniai padarai ūždami išaugo akiratyje, paskui susitraukė, rodos, nė nekrustelėdami iš vietos. Kilynas nespėjo sekti akimis sparčiai išnykstančių ir vėl atsirandančių mechų, kurie priminė paukščių pulką, matytą prie Metropolio, tik, skirtingai nuo pastarųjų, jie judėjo tiesiomis it styga linijomis.

Klastūnas nesumažino greičio. Nuo antenos į visas puses sklido spragsėjimas ir zvimbimas. Link jų riedėjo vilkikas su perskelta nugara. Jis praslinko taip arti, kad Kilynas galėjo įžiūrėti ant korpuso kilpelių pritvirtintas atsargines dalis su atitinkamomis žymėmis. Aidu sugrįžo šūvio banga: trakšt! Dirbtinio kalno papėdėje prasivėrė juodas apskritimas. Kilynas žvilgtelėjo į viršų ir išvydo puošniai raižytas pilkšvas sienas. Šlaito viduryje nuo sprogimo ištryško oranžinių liepsnų pliūpsnis. Nespėję pamatyti, kas ten atsitiko, jie nugrimzdo į tunelio gelmes.

Net ir tuomet renegatas nesulėtino tempo, švilpdamas aklinoje tamsoje. Padvelkė šiltas vėjelis.

Kilynas gulėjo nejudėdamas, visu kūnu jausdamas klastūno vibravimą. Jis girdėjo, kaip Kirvius pusbalsiu šnekasi su Karaliais. Kapitonas akivaizdžiai dalijo įsakymus, nes prislopintas murmesys skambėjo gana neramiai. Dabar viskas priklausė nuo staigaus puolimo.

Renegatas sumažino greitį.

Juos gaubė visiškai juoda tamsa.

Galų gale klastūnas sustojo. Visa komanda nusiropštė žemyn. Kilynas nekrustelėjo, jausdamas šalia esančią Šibą.

Staiga iš viršaus žmones užliejo raudona šviesa. Pasirodo, jie atsidūrė gigantiškame rūsyje. Bemaž visą jo erdvę užtvindė gremėzdiški konteineriai, sudėlioti į krūvą susivijusiomis spiralėmis. Kilynas nepastebėjo nė vieno mecho.

Padedant Šibai, vyriškis nutempė Tobį nuo klastūno. Jis nematė, kaip komanda neutralizavo du nedidelius mechus, tik išgirdo elektromagnetinių šūvių traškesį.

— Paskubėkit! — šūktelėjo Kirvius. Jie išsisklaidė tarp pailgų dėžių. Po kojomis sučežėjo kažkas panašaus į stiklą. Tobis suniurnėjo nuslopindamas dejonę. Kilynas neatsigręžė atgal pažiūrėti, ką veikia renegatas.

Pasiekę siaurą angą beveik visi sulindo pro ją į vidų. Čia pat drybsojo pačirškintas smilkstantis mechas. Išsitraukęs pistoletą, Kilynas nešė Tobį drauge su Šiba.

Kitoje angos pusėje jie rado paprastą kvadrato formos skyrių, kuriame knibždėte knibždėjo baltai mėlynų mechų. Pastarieji nekreipė nė menkiausio dėmesio į žmonių grupelę, netikėtai išnirusią iš lygios sienos. Dar vienas sandėlis, spėjo Kilynas. Nuo lubų sklido tolimas gaudesys.

“Mūsų laukia sunkiausia užduoties dalis”, — pasiuntė žinutę per komą Kirvius.

Komanda nubėgo link nedidelės arkos, akivaizdžiai atstojančios vartus. Iš abiejų pusių spingsėjo puošnios signalizacinės emblemos. Kilynas žinojo kelis jų kodus dar nuo tų laikų, kai plėšikaudavo kartu su tėvu. Jis nužvelgė poliruotus polivario rėmus su išgraviruotomis vingiuotomis linijomis. Šių sidabrinių schemų anksčiau nebuvo matęs.

Kirvius įkalė reikalingas instrukcijas į vieną iš signalizacinių schemų, šešiakampį lizdą keraminėje-metalinėje sienoje. Neatrodė, kad jie būtų dažnai naudojami.

Karalių kapitonas nestabtelėjo nė vienai akimirkai. Išsitraukęs mažučius cilindrus iš savo nukarusių kišenių, lėtai įkišo juos į skyles. Tada pasuko vieną po kito, kol pasigirdo spragtelėjimas. Pro ryžtingo darbo skraistę prasiskverbė sunkiai suvaldomas jaudulys lyg dangaus žydrynė, besibraunanti pro debesis. Komanda stebėjo jį ištįsusiais veidais.

Kvadratiniai polimeriniai vartai prasiskyrė. Tačiau niekas nepajudėjo.

— Toliau eiti negalime, — tarė Kirvius, žengdamas atatupstas. —Taigi…

Tyla. Nerimastingi žvilgsniai. Staiga Kilynas suprato, kad būtent šioje vietoje Karaliai neteko dviejų saviškių.

— Mums reikės berniuko, — vėl prabilo Kirvius.

— Ką jis turės daryti? — paklausė Kilynas jausdamas, kaip išdžiūsta gerklė.

— Jam teks prašliaužti vartus ir kitoje pusėje atjungti signalizaciją.

— Neįmanoma. Ar užmiršai, kad jis neįstengia pajudinti kojų?

— Čia ir yra visa bėda, — gūžtelėjo pečiais Kirvius. — Jis vienintelis, kuris gali tai padaryti.

— Tegul šliaužia kas nors kitas.

— Tu nesupranti. Berniukas neturi Aspektų. Jis neapsikrovęs mikroschemomis, o vartai jas užuodžia.

— Tai štai ko norėjo klastūnas? — pašiurpo Kilynas.

— Be abejo. Jis iš karto nusprendė pasinaudoti tokia galimybe. —Kapitono akys sutvisko. — Mums niekada nepavyko pro čia prasiskverbti. Tie įrankiai, padėsiantys išgydyti Tobį, yra už vartų. Kaip jau sakiau, vaikis neturi daug elektroninės įrangos. Mechai nureguliavo šį praėjimą taip, kad jis užfiksuoja netgi žmones. Palyginti su mechais, mes turime itin mažai mikroschemų, bet vartai užuodžia ir jas.

— Dėl to žuvo jūsų žmonės?

— Teisingai. Svarbiausia ne tai, kad berniukas stokoja Aspektų.

— Dabar Kirviaus veidas tapo rimtas ir sunerimęs. Jis skėstelėjo rankomis, tarsi atlikdamas “Nejau nesupranti?” gestą. — Renis akimoju susigaudę, kad vartų detektoriai gali ir nesuveikti, nes, atsijungus Tobio kojoms, jo kūne liko dar mažiau nervinių kontaktų.

— Tu… — Kilynas nužvelgė visą komandą. Jis mielai būtų apskaldęs Kirvių, vienu spyriu sutraiškęs Karaliaus kiaušinius. Tačiau tai neišgelbėtų Tobio.

Kapitono lūpos pateikė šaltą, suktą klausimą:

— Nori, kad įsakyčiau?

— Tu nežinai, ar tai suveiks.

— Renis mano, kad suveiks. Štai kodėl jūs kalbėjotės apie berniuką nusileidimo aikštelėje, tiesa?

Kilynas linktelėjo.

— Klastūnas nedrįs rizikuoti savo brangiosiomis mikroshemomis, — sausai pastebėjo Šiba. Tačiau moteris suvokė padėties rimtumą. Žinoma, ji parems Kilyną, bet nuspręsti teks jam pačiam. Galų gale niekas neturi teisės užsikrauti ant pečių svetimos naštos.

Kirvius specialiai apie tai nekalbėjo iki šio momento, kai neliko laiko ginčams.

— Net jei klastūnas ir teisus, Tobis nepajėgs pro ten prašliaužti.

Šiba jau žiojosi pritarti, bet Kirvius iškėlė ranką ir griežtu balsu pareiškė:

— O kaip rankos? Galėtų pasinaudoti jomis.

Kilynas stovėjo sustingęs, neįstengdamas sugalvoti nieko protingo. Reikėtų kaip nors apsaugoti sūnų. Deja, jis neturėjo laiko, kad sumąstytų ir pateiktų įtikinamus prieštaravimus kapitonui, kuris pakreipė žygį būtent šia linkme. Laukė kaip tik šio momento.

Teko priminti sau, kad Kirvius dalyvavo daugelyje antpuolių, žinojo, kaip elgtis, dirbo klastūnui. Vadino renegatą “juo”, tarsi tas padaras būtų žmogus.

Kai tik Kirvius išgirdo Kilyną garsiai besiginčijant su klastūnu, jis viską suprato. Tačiau niekam apie tai neprasitarė žinodamas, jog tai padės išspręsti pagrindinę problemą. Suteiks tam tikrą galimybę…

— Kas ten yra? — griežtai paklausė Kilynas.

— Biodalys. Fabrikas, sandėlis, atsargos. Viskas.

— Jų reikia klastūnui?

— Aha. Renis gerai atsimokės, jei gausime tai, kojis nori.

— Biodalys tokios vertingos?

Kirvius užtikrintai pareiškė:

— O, taip, jei tik būna atitinkamai suderintos su kita įranga. Matai, metalinių detalių renis gauna nesunkiai. Tačiau biodalys — visai kitas reikalas. Mechai įdeda daug pastangų jas gamindami, todėl taip ir saugo.

Kilyno sąmonėje spygtelėjo Artūro balselis:

Man regis, mechai sergėja biodalis kaip tik nuo renegatų. Norint jas pagaminti, reikalingas ypač kruopštus darbas. Bandant išvengti neteisėto jų panaudojimo, biofabrikus saugoja tokie jautriai reaguojantys spąstai, kaip šie vartai.

1. Klastūnas sako, kad šis kompleksas labai didelis.

2. Čia sulauksime pagalbos.

Kilynas pajuto silpną pulsuojantį kontaktą tarp savo Aspekto ir klastūno. Gerai. Jiems reikia vedlio ir…

— Nagi, Kilynai, — švelniai prabilo Kirvius. — Renis pajėgtų jus išgydyti. Tavo ranką. Tobio kojas. Tu neturi kitos išeities.

Kurį laiką Kilynas stovėjo stengdamasis blaiviai mąstyti. Jei bent dalį sekundės būtų ilgiau uždelsęs, niekuomet nebūtų sutikęs leisti sūnui šliaužti…

— Tėti?

Jis dirstelėjo buku žvilgsniu į netoliese gulintį Tobį. Aplink vaiką glamžėsi neštuvų medžiaga, iš po antklodės išlindo pabalęs liguistas veidas.

— Tėti, galbūt man pavyktų tai padaryti. Jei ir toliau liksiu be kojų, iš manęs nebus jokios naudos.

Tobio akyse atsispindėjo atkaklus ryžtas ir tyli neviltis, kurios tėvas anksčiau nebuvo regėjęs. Kilynas pajuto per visą kūną persismelkiantį šaltį. Vieną širdies tvinksnį užtrukusią akimirką jam pasirodė, kad sūnus tapo visiškai svetimu asmeniu, savarankiškai sugebančiu tvarkyti savo gyvenimą. Tam tikra prasme Tobis įrodė galįs pats valdyti savo likimą. Pagal nerašytą Vyskupų Šeimos susitarimą Kilynas daugiau neturėjo teisės pernelyg įsijausti į tėvo vaidmenį ir nurodinėti berniukui, kaip elgtis. Jis mielai būtų tai padaręs, tačiau nepajėgė prisiversti.

— Tobis teisus, — tyliai tarstelėjo Šiba.

Visa komanda pagaliau suvokė, kas vyksta prieš jų akis. Nuo šio kritinio taško negrįžtamai pakito vaiko pasaulis. Tai galėjo įvykti per įšventinimo ritualą arba mūšio lauke. Šiaip ar taip, nuo dabar tėvo ir sūnaus santykiai niekada nebus tokie kaip anksčiau.

Kilynas linktelėjo. Tobis turėjo teisę rizikuoti. Teisę mirti, jei pats nusprendė pasirinkti tokią išeitį.

Jie nustūmė berniuką kuo arčiau vartų. Aplink vidinį jų rėmą vyniojosi sensorių matrica, daugiasluoksnė švytinti juostelė.

Tobiui perkėlus ranką per slenkstį, nuo rėmo atsklido zvimbimas.

— Greičiau! — paragino Kirvius.

— Neskubink jo, — įniršęs užstaugė Kilynas. — Leisk jam apsiprasti su aplinka.

— Vartai nelauks labai ilgai, — atšovė kapitonas. — Šliaužk sparčiau, berniuk.

Tobis ištiesė kitą ranką, graibydamas orą ilgais baltais nagais. Negyvos kojos vilkosi iš paskos. Apgaubtos žalia palaidine, jos atrodė susitraukusios ir suminkštėjusios, lyg būtų nevaldomos jau ilgą laiką. Tobis tvirtai sugriebė vartų rėmą ir niurnėdamas prisitraukė.

— Kiek laiko jam liko? — paklausė Šiba.

— Hmm… — Kirvius aplaižė savo lūpas. — Kažkada mes turėjome mergaitę. Smarkiai sužeistą. Ji taip pat bandė prašliaužti.

— Na, ir kaip? — griežtai paragino jį Kilynas.

— Ji… neužfiksavau laiko… jai beveik pavyko…

— Po velnių! Ar ilgai šliaužė?

— Ji… ji nusigavo toliau nei Tobis. Bet ir užtruko ilgiau. Aš…

Kilynas suriko sūnui:

— Paskubėk!

Baltu it kreida berniuko veidu nuvarvėjo prakaito lašai. Stojo tyla. Kilynas girdėjo, kaip kiti grupės nariai giliai įkvepia ir užkanda žadą.

Tobis užčiuopė grindinyje siaurą plyšį. Nagais įsikibo į atsikišusį plytelės kraštą ir pasistūmėjo truputį į priekį. Tada trimis pirštais suspaudė kitą plytelę ir tyliai suinkštė.

Kilynas nematė, ar berniukas iš viso juda. Akiratį užtvindė juodi vartų rėmai. Tuo tarpu Tobis jau buvo įveikęs pusę kelio.

Vaikas slinko siaubingai lėtai. Kilynas priėjo arčiau magnetinio vartų lauko, bet tik tiek, kad neaktyvuotų detektorių. Tolimas mechų dardėjimas, regis, visiškai nuslopo.

Tobis prisitraukė dar per colį. Švelniai šiugždėdamos vilkosi kojos.

Staiga vartų sistemoje kažkas spragtelėjo. Pasklido vos girdimas švilpesys.

— Kas tai? — skubiai paklausė Kilynas.

— Nežinau, — atsakė Kirvius. — Neprisimenu, kad anksčiau…

— Ištraukite jį, — šūktelėjo kažkas iš komandos narių. Kilynas nežinojo, kas ir kodėl tai pasakė, tačiau balsas ištirpdė kūno sąstingį. Jis žengtelėjo tiesdamas ranką link Tobio kojos. Galbūt pavyktų vienu staigiu judesiu ištempti vaiką atgal, detektoriams nespėjus sureaguoti į jo galvoje implantuotas mikroschemas.

Labai greitai. Vienas staigus judesys.

Vėl dėjo žingsnį. Sugriebė Tobio kulkšnį…

Šiba stipriai stuktelėjo jam per petį. Praradęs pusiausvyrą, vyriškis sudribo.

Vartai sušvilpė garsiau.

— Velniai rautų! — Kilynas pašoko ant kojų.

— Tėti! Paleisk mane! — suriko Tobis.

— Bet…

— Aš… pajėgsiu.

Berniukas vėl stūmėsi į priekį, įspraudęs nagus į tokį siaurą plyšį, kad Kilynas nė negalėjo jo įžiūrėti.

Tobis prispaudė veidą prie slidaus grindinio ir iš visų jėgų ištiesė ranką. Deja, be kietos žemės, jis daugiau nieko nematė.

Vartai vėl spragtelėjo.

Prakaituotą Tobio veidą dengė purvo sluoksnis. Po juo blizgėjo nuo įtampos balta oda. Pirštais pagraibė grindis, bet nieko neužčiuopė.

— Pažvelk kairėn, — švelniai ištarė Šiba. — Gumbelis.

Ir išties toje vietoje styrojo atsikišimas. Jis pasistūmėjo per rankos ilgį.

— Dabar atsisuk į priekį, — prabilo Kilynas. — Matau kažkokią briauną.

Nagai palietė po žeme užkastų kabelių gaubtą. Šį kartą jam vos pavyko užsikabinti už kraštelio pirštų galiukais. Berniukas sušvokštė, paskui sulaikė kvapą. Dilbio raumenys įsitempė.

Kilynas išgirdo trekštelėjimą. Jis apsižvalgė. Niekas iš grupės nė nepakrutėjo. Tik po kurio laiko suprato, kad garsai sklinda nuo Tobio.

Jie nuskambėjo garsiai ir aiškiai. Po akimirkos vyriškis suprato, kad nulūžo Tobio nagai.

Berniukas įsikando į lūpą. Smakru nutekėjo kraujo srovelė.

Jis kimiai iškvėpė orą. Atrodė, lyg būtų atsikosėjęs. Kažkokiu būdu sugebėjo pirštais nustverti gaubto briauną ir prisitraukti.

Dar šiek tiek į priekį. Paskui dar truputį. Pirštais įnirtingai ieškojo, už ko užsikabinti.

Vartai liovėsi švilpę. Įsitvyrojo mirtina tyla.

Tobis pasirėmė ant alkūnių. Suniurnėjo. Apsisuko. Užsigulė ant alkūnių, prispaustų prie plytelių. Palinko. Sudribo ant šono ir — tiesiog neįmanoma patikėti — nusirideno… į priekį… nenatūraliai maskatuodamas kojomis… per slenkstį.

Vartai tris kartus veriančiai pyptelėjo.

— Viskas gerai, — išspaudė aukštu balsu Kirvius. — Matai? Velniai rautų, aš žinojau, kad mums pasiseks. Tobi, pasuk tuos jungiklius.

Kapitonas vis dar šypsojosi, rankas įrėmęs į šonus, kai Kilynas smogė tiesiai į smailų jo smakrą. Parpuolusio Kirviaus fizionomijoje pasirodė sutrikusi, kupina apmaudo išraiška.

Jie pakliuvo į milžinišką patalpą, drėgną ir bjauriai dvokiančią.

Pro grindų plyšius sunkėsi aitrūs, šilti dūmai. Cisternose burbuliavo kažkoks skystis. Permatomuose vamzdžiuose, kurie kilo aukštyn į neįžvelgiamą tamsą, sruvo koloidai.

Kilynas neįžiūrėjo lubų. Retsykiais drumsti debesys prasiskirdavo, tačiau jų properšose matėsi tik juodos dėmės. Garuose šmėkščiojo mechai, skraidantys keistomis vingiuotomis trajektorijomis.

1. Pasukite į kairę.

2. Klastūnas nori įeiti.

Pradėjo smarkiau pulsuoti slidi pilka sąmonė, žnaibiusi sensorinio Kilyno centro pakraštį. Jis jautė, kaip artėja klastūnas.

Komanda pajudėjo į priekį siauru koridoriumi. Kilynas ir Šiba tempė neštuvus su Tobiu, stengdamiesi neatsilikti. Nuo rėžiančių diržų pečius užliejo šiltas maudulys. Jie praslinko pro dvi gigantiškas cisternas. Virš jų ore plūduriavo gintarinė migla.

Žmonės pasiekė kitus skliautuotus vartus, trigubai didesnius už tuos, kuriuos teko įveikti Tobiui. Regis, Kirvius žinojo, kaip susidoroti su tokio tipo užtvara. Jis įgrūdo į spyną du cilindrinius raktus, ir melsvi metaliniai vartai prasivėrė. Už jų renegato nebuvo.

— Klastūnas jau čia? — paklausė Šiba.

Kilynas krimstelėjo savo lūpą.

— Taip, pasak jo instrukcijų. Tas padaras nori kažką rasti šioje vietoje. Mes nė per nago juodymą jam nerūpime, bet verčiau jau…

Staiga klastūnas pasirodė akiratyje. Mechas judėjo taip greitai, kad Kilynas pamanė regįs besiplečiančią išblizginto metalo dėmę. Šovęs pro vartus, renis garsiai subarškėjo. Sucypė vikšrai, jam sustojus šalia žmonių grupės.

1. Lipkite.

2. Paskubėkite.

Kilynas davė ženklą Kirviui, ir šis linktelėjo. Žmonės tyliai prilipo prie klastūno šono. Tobis buvo paguldytas ant purvasargio, pritvirtinto virš vikšrų. Jie vos spėjo patogiau įsitaisyti, kai renis visu greičiu nudundėjo į priekį. Padaras aplenkė kelis mechus, kurie neatkreipė į jį nė menkiausio dėmesio, tiesiog tęsė įprastus darbus, krutindami visas aštuonias savo galūnes.

Jie padidino greitį. Pro šalį švilpė šviesos ir šešėlių dryžiai. Žvangant vikšrų grandinėms, klastūnas bildėjo siaurais koridoriais.

Nuo netikėtų krūptelėjimų ir vibracijos protrūkių žmonės vos nenusirideno žemyn.

Kilynas stengėsi pastumti Tobį arčiau metalinės klastūno plokštės, tačiau tai buvo neįmanoma. Retsykiais užkliuvęs už sienų kampų purvasargis grėsmingai sugirgždėdavo. Po vieno tokio susidūrimo nuplyšo pusė Tobio antklodės.

— Lėčiau! — suriko Kilynas. — Mes…

Klastūnas sustojo lyg įkaltas. Įsupęs Tobį į tampriosios medžiagos likučius Kilynas pamatė mechą stabtelėjus ne dėl to, kad jis gražiai paprašė. Tiesiog priešais juos išdygo naujas gamybinis kompleksas. Aukštyn grakščiai stiebėsi pakrypę tamsaus gintarinio stiklo bokštai. Keliuose jų skysčiai sunkėsi vos pastebimai, kituose — kliokė tarsi kalnų upeliai. Nuo lubų sklido atšiaurus ultravioletinis spindesys. Kilynas pažvelgė į savo ranką ir išvydo po oda susiraizgiusias kraujagysles.

1. Atsargų reikia ieškoti toje pusėje.

2. Eikite.

Klastūnas parodė jiems, kur žingsniuoti. Mechas vos beįstengė prasisprausti pro angą tarp dviejų permatomų apverstų kūgių, kuriuose burbuliavo nuodingas birzgalas. Viršuje plūduriavo rudi aitrių dujų sluoksniai. Į šnerves skverbėsi sunkus žvarbus oras.

Jie atsidūrė galerijoje, apstatytoje identiškais polialiumininiais kokonais. Garuose skendėjo ištisa jų galybė. Visur driekėsi vamzdžiai.

— Sustokite, — šnipštelėjo Kirvius ir pamojo ranka. Kitame komplekso gale krapštėsi mechas, bet iš savo kampo jis negalėjo matyti žmonių linijos. Klastūnas pasislėpė stačiakampėje nišoje.

1. Tai protingas mechas.

2. Trečios klasės sudėtinis procesorius.

3. Geriau būtų, jei mūsų neužuostų.

— Nejau klastūnas negali jo nudaigoti? — paklausė Kilynas.

1. Jo dingimą pastebės kiti.

2. Klastūnas bijo čia būti.

3. Reikia veikti greičiau.

Kilynas persiuntė pranešimą Kirviui, o pats be garso pasiteiravo: Kaip jis pagydys Tobį?

1. Vyksime į specialią vietą.

2. Klastūnas žino, jog ten įmanoma atlikti remonto darbus.

Tegul tik pabando iškrėsti mums kiaulystę, grasinančiai pagalvojo Kilynas, tuo pat metu abejodamas, ar pajėgtų renegatui padaryti žalos.

1. Sako, jis sąžiningas.

2. Dabar privalome paskubėti.

Kirvius pasitarė su saviškiais. Karaliai kuždėjosi linkčiodami galvomis. Sermas pranešė, kad mechas beveik baigė savo darbus; jis švarinosi ir krovėsi įrankius.

— Išbandyti šoninį manevrą būtų pernelyg rizikinga, — tarė Kirvius. Visi sutiko, nes, šiaip ar taip, nežinojo, ką daryti toliau.

Jie luktelėjo, kol mechas pasišalino. Kilynas su Šiba paguldė Tobį šalia vieno iš kokonų. Ties kiekvienu nauju kampu vyriškio nervai įsitempdavo iki kraštutinumo. Sensoriniame centre raibuliavo aitrios užuominos. Kažkur varvančius lašus kelis kartus pagarsino blizgantys paviršiai. Prislopintas kliokimas bylojo, kad po kojomis teka skystis. Iš cisternų švilpė garai.

Kilynas atsirėmė į bronziniu atspalviu žvilgantį kokoną. Šis kvapą gniaužiantis kompleksas savo dydžiu gerokai lenkė visus statinius, į kuriuos buvo užklydęs jo tėvas. Vyskupai atkasdavo tik pačius menkiausius protu nesuvokiamos didybės kraštelius. Tuo tarpu čia viskas priklausė nuo netikėtumo. Pakliuvę į spąstus jie nepajėgs nei susikauti, nei pabėgti. Įdomu, ar žmonės būtų sugebėję rasti būdą, kaip išgyventi tokiame labirinte? Nebent taptų žiurkėmis, įlindusiomis į sienas. Parazitais.

Jis išgirdo mechanizmų spragtelėjimą ir atsisuko. Kokono langas virto permatomu. Už jo blyškioje melsvoje šviesoje plūduriavo kažkokia masė. Kilynas susiraukė suglumęs. Po balzganai spindinčia drėgna plėvele energingai krutėjo svirtys ir stambūs strypai. Pastarieji, pakrypę keistu kampu, labai jau priminė…

Kojas. Žmogiškas kojas.

Jos nesustodamos kilnojosi aukštyn žemyn.

Iš galinės sienos movų kyšojo galingi klubai, pritvirtinti prie plieninio veleno. Šiam besisukant, suvibruodavo šlaunys.

Žemiau matėsi žmogiškos kelių girnelės, kurios susilenkdavo, po gelsva permatoma oda virpčiojant šlaunų raumenims. Kojos užsibaigė galingomis blauzdomis, tačiau pastarųjų gyslos, priartėjusios prie kulkšnių, suplonėdavo taip, kad praktiškai išnykdavo. Kildamos ir nusileisdamos kojos stuktelėdavo į kažkokią šiurkščią odinę medžiagą.

Iš viso jis suskaičiavo septynias kojas, krutančias skirtingais tempais. Vietoje pėdų sukosi rudas smagratis, kuriam energiją tiekdavo moduliuoti alkūninio veleno krūpčiojimai.

Pakyla į viršų. Nusileidžia žemyn.

Susilenkia. Pasisuka. Stukteli.

Gelsvą it pergamentas odą drėkino glitus blizgantis skystis.

Jis nusigręžė giliai alsuodamas.

Kilynui susidarė įspūdis, kad rankos ir kojos auga, raumenys pučiasi. Kam visa to reikia?

Jis prisivertė negalvoti apie tai, ką išvydo. Sąmonėje užtenka vietos tik esminiams dalykams.

Sensorinį centrą persmelkė stingdantis nuostabos pliūpsnis. Stuburo apačioje pasruvo dirginanti šiluma — pagunda sugrįžti mintimis prie pribloškiančių kokonų. Sensorinis centras būtų įstengęs apginti sąmonę nuo tokių vaizdinių, vogčiomis juos nuslopindamas.

Viliojantis užsimiršimas. Tegul abejingumo skraistė atskiria jį nuo monotoniškai besikilnojančių kojų ir ištirpdo ledinį siaubą.

Ne.

Kilynas apsisuko ir nudrožė siauru, metalinėmis plokštėmis iškaltu takeliu. Jis privalo sužinoti daugiau.

Pirštais užčiuopęs slėgio jungiklį nuspaudė jį ir pažvelgė į kitą permatomą langą.

Drėgnoje žydroje prieblandoje darbavosi kojos. Galiniame kokono kampe jos atrodė trumpesnės, tarsi dar nebūtų spėjusios užaugti.

Kilynas tylutėliai atsitraukė nuo saviškių. Nuo maitinimo linijos ant grindų kažkas varvėjo. Jis atsiklaupė ir užuodė saldų aromatą. Maistas.

Vyriškis aktyvavo dar vieną langą. Ir vėl gyslotos triūsiančios kojos. Tačiau virš jų matėsi kita gamybinė linija.

Rankos. Raumeningos žmogiškos rankos, besidarbuojančios su įmantria presų ir vaizdo kamerų įranga.

Jas buvo apraizgiusios maitinimo linijos. Iš riešų ir galingų bicepsų kyšojo laidai. Jam bežiūrint apstulbusiomis akimis, viena ranka sustingo, staigiai kryptelėjo prie kitų presų, po kurio laiko grakščiai apsisuko ir grįžo prie ankstesnio darbo.

Šleikščiai balzganoje šviesoje triūsė šešios poros rankų. Bicepsai jungėsi su trikampio kontūrų pečiais, įmontuotais į galinę sieną.

Delnų nebuvo. Energijos tiekimui nereikėjo nagingų pirštų. Užteko paprastų judesių, kad veiktų griozdiškas smagračio mechanizmas.

— Ei! Jis ruošiasi išsinešdinti, — šūktelėjo Kirvius.

Kilynas stovėjo negalėdamas atsikvošėti. Šiaip ne taip susivaldė.

Grįžtant pas saviškius, dingtelėjo mintis, kad tokios pertraukos jam verkiant reikėjo. Nuo sekinančio Tobio tempimo nugarą varstė aštraus skausmo dūriai. Tačiau maudulys jo nejaudino. Šibai nepratarė nė žodžio. Tiesiog pasilenkė ir prie pečių prisitvirtino neštuvų diržus.

Priekyje svirduliavo klastūnas. Žmonių grupelė nusekė jam iš paskos.

4

Atšiaurioje milžiniško komplekso tyloje klastūnas gana greitai rado tai, ko ieškojo. Tolimąją patalpos sieną raižė ištisa galybė kamerų. Nuo emalinių jų liukų sunkėsi garai. Žmones užliejo iš sienų trykštantis perlinis rūkas.

Nuo baltų sulėtintai tekančio krioklio purslų Kilyną nukratė šiurpulys, o Tobis pradėjo kalenti dantimis. Berniuką nuvargino vidinė kova. Jis nesiliovė sausai kosčiojęs. Veidas įgavo pilkšvą atspalvį. Pačiam Kilynui smarkiai gėlė sveikąją ranką. Bent tiek gerai, kad buvo galima paguldyti sūnų prie aukštos sienos, suvarpytos erdviomis nišomis, kurios driekėsi iki pat sūkuriuojančių debesų sluoksnio. Netgi mechams tikriausiai nelengva pasiekti viršutiniuose lygiuose esančias kameras.

1. Pasinaudoja mechais žnypliais.

2. Jie kopia į viršų lyg vorai.

3. Bet mums nereikia žnyplių.

4. Klastūnui reikalingos dalys yra neaukštai.

Kilynas persiuntė šiuos žodžius Kirviui. Tą patį darė viso žygio metu. Kapitonas pasiklausė ir linktelėjo. Įsitempę grupės nariai nerimastingai gniaužė delnuose ginklus ir šaudė akimis į kiekvieną kampą, iš kur pasigirsdavo menkiausias krebždesys.

Nepaisant nuovargio, Kilynas neprarado nervingo budrumo, kaip ir visi kiti. Keliaudami į šią vietą jie turėjo visiškai pasikliauti klastūnu. Pastarasis žinojo apie mašinas daugybę dalykų. Deja, mechų visuomenėje reniui atiteko nusikaltėlio vaidmuo, todėl vargu ar jis būtų puolęs gelbėti žmones, jei reikalai pakryptų į blogąją pusę.

Kirvius ėmėsi organizuoti darbą. Kilynas automatiškai perduodavo jam klastūno nurodymus. Lakoniškas Bado balselis aidėjo sąmonėje it skambi gaida, persmelkianti audringų emocijų pliūpsnį. Jis jautėsi esąs menku krisleliu, mėtomu nebylaus pasišlykštėjimo ir baimės jūroje, todėl Bado pranešimus paskelbdavo mechaniškai lyg robotas. Kirvių tai akivaizdžiai patenkino.

Nuo žvarbios sienos į krūtinę tvokstelėjo šaltis. Atrodė, lyg iš emalinių liukų būtų išlindusi ilgapirštė ranka ir sugniaužusi širdį. Jis dirbo susikaustęs, bandydamas išmesti iš galvos kankinančias mintis, sustabdyti nesibaigiantį kritimą į juodą bedugnę. Kilynas pajuto žiūrįs į savo judančias kojas; spoksojo į galūnes negalėdamas atsistebėti, kaip lengvai jos kruta, galvodamas apie save kaip apie mašiną, kuri nesuvokia esanti mašina.

Jis papurtė galvą, bet sąmonė netapo skaidresnė.

— Atidaryk šitą liuką. Matai? Aha, štai šitą! — pasigirdo Kirviaus įsakymas Lėtapėdžiui Seimui.

Žmonės traukė laukan klastūnui skirtas atsargines biodalis. Atšaldytose kamerose gulėjo visiškai užaugę organiniai segmentai. Sausu ir abejingu balsu Kilynas perdavinėjo Bado nurodymus. Akies krašteliu pastebėjo, kaip Tobis nudelbė jį keistu žvilgsniu, tačiau nesuko sau dėl to galvos.

Jiems reikalingos nišos nebuvo labai aukštai, todėl žmonės nesunkiai iškeldavo supakuotas detales ir įgrūsdavo jas į pradarytą angą klastūno gaubto viršuje. Kai kurias dalis reikėjo itin atidžiai nešti. Mėsingus diskus, labai primenančius didžiules kepenis.

Daugiaalkūnius šamyrinius prietaisus, panašius į bronzinę gyvatės formos vielą.

Mažučius, sudėtingos struktūros siurbliukus, aiškiai pagamintus iš žmogiškų širdžių.

Prie kiekvieno jų šliejosi vamzdeliai ir sujungiamosios movos.

Kiekvienas jų energingai pulsavo.

Kilynas stengėsi nežiūrėti į daiktus, traukiamus iš kamerų. Jis mindžikavo netoli klastūno, kai Lėtapėdis Sermas atšoko nuo ką tik atidaryto liuko ir suriko:

— Vaje! Negali būti! Juk tai žmogaus dalis.

Jis rado koją.

Maitinimo vamzdeliai stūmė tirštą skystį tokiomis storomis venomis, kokių Kilynui dar neteko regėti. Raumeningą koją vagojo stambios sausgyslės. Iš abiejų galų, ten, kur turėtų būti pėda ir šlaunis, kyšojo kruopščiai nušlifuotos kremzlės.

Sermas išmetė ją iš rankų ir žengė atatupstas. Vyruko akys suapvalėjo.

Staiga nutrūko vienas maitinimo vamzdelis. Kremzlių grandinėlė suvirpčiojo nuo spazmų.

Kirvius metėsi į priekį visa gerkle užstaugdamas:

— Pakelk koją! Žiūrėk, kad vamzdelis neprisitvirtintų prie tavęs. Bus bėdos.

Sermas stovėjo suakmenėjęs. Supykęs Kirvius purkštelėjo ir pats pakėlė koją. Paskui prijungė maitinimo liniją. Kremzlėse įmontuotame skaitmeniniame ekranėlyje žybtelėjo penki bereikšmiai simboliai. Nepaisydamas jų kapitonas įgrūdo koją į metalinio padaro sterblę korpuso viršuje. Iš ten krovinį perėmė renegato viduje triūsiantys mažutėliai mechai.

1. Klastūnas nori, kad tu žinotum.

2. Jis privalo naudotis žmonių dalimis.

3. Kartais geriau už metalines detales.

4. Šios kojos gali pačios augti.

5. Jas lengva atgaminti.

6. Mechams jų reikia.

7. Jos veiksmingos.

Kilynas niūriai šyptelėjo. Nejau klastūnas bando atsiprašyti?

— Vadinasi, mes esame atsarginių dalių šaltinis? Kodėl gi jie žudo mus?

1. Klastūnas sako, kad žmonės taip pat griauna mechų fabrikus.

2. Mechams būtina kontroliuoti žmones.

3. Bet naudoja juos ir fabrikuose.

4. Kremzlės labai tinka amortizatoriams.

5. Ne visos žmonių dalys tinka mechams.

— Aš ir pats tai supratau.

Kirvius stypsojo įrėmęs rankas į šonus ir stebėdamas, kaip paskutinės klastūno biodalys keliauja į jo saugyklas. Kapitonas apsilaižė lūpas.

— Tai pats geriausias visų laikų grobis. Renis turės atsidėkoti mums kaip reikiant.

— Tu žinojai, kad jie naudojasi žmonių dalimis? — paklausė Kilynas.

Kirviaus akys slystelėjo į jo pusę, paskui į kitą, galiausiai nusprendė be ceremonijų į smalsuolį įsispiginti.

— Be abejo. Aš pirmasis susitikau su šiuo klastūnu ir sudariau pirmąjį sandėrį. Būtent aš sumąsčiau rizikuoti.

— Vienas pats?

— Tai jau tikrai, po velnių. Mes klaidžiojome po laukus, vos beįstengėme sudurti galą su galu. Aš pastebėjau svyrinėjantį klastūną su nudilusiais vikšrais. Pamaniau, kad galėčiau nesunkiai jį pribaigti. Bet mechas neketino kautis. Tik pasiuntė man į galvą kelis paveikslėlius, kuriuos paaiškino mūsų vertėja. Supratau, kad turime reikalų su reniu, ir sudariau su juo sandėrį. — Kirvius šnekėjo abejingai ir dalykiškai, nė trupučio nesigirdamas savo pasiekimais.

— Gavai tam padarui biodalių?

— Aha. Tuomet buvo lengviau. Nuo to meto mechai tapo sumanesni.

— Teko matyti kažką panašaus į šią koją?

Kirvius prikando lūpą nudelbdamas Kilyną vertinančiu žvilgsniu.

— Taip. Tiesiog mechai tokie jau yra. — Kapitonas priminė žmogų, aiškinantį savo religiją, tarsi šioji būtų pats įprasčiausias dalykas. — Mes darome tai, ką privalome daryti. Padedame savo Šeimoms. Negalime pakeisti mechų. — Jau vien tokia mintis privertė Kirvių blausiai šyptelėti.

— Tik žiūrėk, kad klastūnas tesėtų pažadą.

— Mano Šeima kur kas ilgiau bendrauja su reniais nei Vyskupai, — švelniai pastebėjo kapitonas. Kilynas žinojo, kad jis sako tiesą. Kartą tėvas pasakojo, neva Karaliai turi tuziną ar net daugiau renegatų. Jie puikiai mokėjo tvarkyti reikalus su tais padarais. Tuo tarpu Vyskupai geriau išmanė plėšikavimo meną, o Pėstininkai galėdavo užauginti daugiausiai grūdinių kultūrų iš visų Šeimų. Tokios tradicijos nusistovėjo nuo pačių seniausių laikų.

Bet dabar Karaliams reikėjo Bado sugebėjimo vertėjauti. Kilynas matė, jog tokia padėtis smarkiai erzina Kirvių. Per šiuos antpuolius jie prarado visus savo vertėjus, tačiau kapitonas akivaizdžiai nenorėjo aiškinti, kaip tai įvyko. Štai kodėl Kilynas tapo dvigubai atsargesnis jo atžvilgiu.

Vyriškis nudrožė patikrinti, kaip laikosi Tobis. Šiba kilnojo paskutines biodalis. Keli Karaliai krapštėsi ant klastūno viršaus.

1. Ropškis aukštyn.

2. Klastūnas mus nuves.

— Kur?

1. Ten, kur tave pagydys.

2. Paskui turėsime skubėti.

3. Komplekse yra prievaizdas.

— Kas yra tas prievaizdas?

1. Vaizdas neaiškus.

2. Lyg ir mažas mechas.

3. Turi daug dalių.

4. Manau, kad labai protingas mechas.

Žmonės užlipo ant klastūno, ir šis patraukė į priekį. Aplink milžinišką platformą plušėjo keli mechai. Renis sustingdė juos trumpais mikrobangų pliūpsniais. Kilynas nenuleido akių nuo kiekvieno takelio.

Kirvius tyliai triumfavo neužmiršdamas pagirti komandos narių už spartų jų darbą. Klastūnas burzgė tokiais siaurais koridoriais, kad vos begalėjo pro juos pralįsti. Metalinio padaro vikšrai žvangėjo; jam sumažinus greitį, Kilynas išgirsdavo, kaip girgžda beveik susidėvėjusios grandinės. Kai pro šalį prašliaužė Kirvius, kabindamasis į styrančius vamzdelius bei rankenas, Kilynas paklausė, kiek reniui metų.

— Daugybė, — atsakė kapitonas. — Spėju, kad virto renegatu labai seniai.

— Kodėl taip galvoji?

— Jis pagamintas iš senoviškų detalių. Tokių niekada nebuvau matęs. Mano vertėja sakė, kad mechų civilizacija specialiai keičia detalių tipus. Nori pažaboti renius.

— Priversti juos atslinkti į tokius kompleksus? Ieškoti atsarginių dalių?

Kirvius gūžtelėjo pečiais.

— Žinoma. Labiau tikėtina, kad renis paprasčiausiai subyrės. Dar vaikystėje regėjau, kaip sulūžo keli renegatai. O tada lyg iš niekur išniro marodierius ir juos nesunkiai pribaigė.

Kilynas laikė Tobį glėbyje, atsirėmęs į linguojančio padaro šoną.

— Kaip šis klastūnas tapo renegatu?

— Nežinau. Turbūt neatsiliepė į iškvietimą.

— Iškvietimą?

— Susidėvėję mechai būna iškviečiami į vietinius centrus, kur juos paprasčiausiai išardo.

Kilynas susiraukė.

— Netgi pačius protingiausius?

— Ypač juos. Sumanesnius mechus greičiau pakeičia. Man regis, todėl, kad pati mechų civilizacija nepaliaujamai keičiasi, kuria vis įmantresnius metalinius padarus.

— Tie susidėvėję mechai būna nužudomi?

— Atrodo. Pakankamai svari priežastis, kad neatsilieptum į iškvietimą. Reniai tiesiog nori likti gyvi. Kaip tu ir aš.

Kirviaus akyse atsispindėjo susijaudinimas, kurį taip bandė nuslėpti griežtas ir sustingęs jo veidas. Kilynas suprato, kokios vidinės jėgos reikėjo šiam žmogui puoselėjant bendravimo su reniais įgūdžius ir gelbstint Karalius nuo klajonių po tyrlaukius, kuriose po Negandos bastėsi visos Šeimos. Jis ryžtingai išplėšė iš renegato pažadą saugoti trapų Metropolį, neturėdamas kitos išeities, kaip tik pasitikėti pikčiausiu žmonijos priešu. Tačiau Kirvius geriausiai iš visų žinojo, kokie pavojai gresia Metropoliui. Menkiausia pagalba, užtikrinanti bent šiokį tokį saugumą, menkiausia paslauga, sulaukta iš renegatų, kuriuos pačius galėjo nupilti atsitiktinis marodierius, buvo verta rizikos. Kirviaus atliktas darbas kėlė pagarbą. Ko neįmanoma pasakyti apie kainą, sumokėtą už apsaugą.

Klastūnas subildėjo ir sumažino greitį.

1. Remonto dirbtuvės.

2. Klastūnas pabandys surasti tinkamas schemas.

Nulipę žemyn žmonės atsidūrė priešais stiklinę sieną, užgrūstą sudėtingais mechanizmais. Tarp gumbuotų dirbtuvių bokštelių kyšančiose permatomose grotose tekėjo skysčiai. Klastūnas ištiesė savo tripodines chromines rankas su mažučiais šešiapirščiais delnais. Aptikę velenu sujungtus blokelius, pirštai įgrūdo įjuos plieninius kaiščius. Ėmė suktis ilgos padaro rankos. Kurį laiką įdėmiai klausėsi keraminės ausys, prilipdytos ant anglinių movų. Po kelių minučių visiškoje tyloje nuaidėjo trys veriantys spragtelėjimai. Dirbtuvių bokšteliuose nutvisko neonas.

1. Berniukas bus pirmas.

2. Tegul įkiša kojas į imtuvą.

3. Paskubėkite.

Šiba ir Kilynas atsargiai įstūmė Tobio kojas į rezervuarą, išraizgytą minkštomis gijomis. Berniukas jau nebemiegojo. Jo nuovargis išsisklaidė, kai bokštelis pradėjo burgzti.

— Kažką jaučiu, — ištarė Tobis.

— Kojose? — paklausė Kilynas, prispaudęs sūnaus pečius prie žalių grindinio plytelių.

— Nežinau. Labai miglota… lyg per visą… — vaiko akių vokai suvirpėjo. — Aaaa…

1. Ramiau.

2. Klastūnas ieško kodo.

3. Nori atjungti bokštelio signalizaciją.

— Nejudėk, sūnau.

Už nugaros pasigirdo Kirviaus balsas:

— Ar klastūnas sakė, kiek laiko tai užtruks?

— Ne, — atkirto Kilynas. Jei kapitonas bandys jį spausti…

Tobis mėšlungiškai sukrūpčiojo.

— Man… skauda…

1. Įstrigo schemose.

2. Ieško užkoduotų defektų.

Tobis drebėjo.

— Aš… aš… nieko nejaučiu. Jis šliaužia mano viduriais…

1. Iš pradžių turi patikrinti jo aptarnavimo sistemas.

— Man šalta. — Tobis ėmė sunkiai dvėsuoti. — Tėti… aš… kylu… aš… rankos… taip šalta… man baisu… aš…

Sveikąja ranka Kilynas tvirčiau suspaudė sūnų, neleisdamas jam išsirangyti iš imtuvo. Berniuko rankos persikreipė ir nusviro. Aiškiai matėsi, kaip raudonas pirštų galiukų atspalvis virsta pilkšvu.

Vėl prakalbo Kirvius:

— Kas jam darosi? Klausykite, šitaip nieko nebus. Aišku? Laiko lieka vis mažiau, ir…

— Užsičiaupk! — išspjovė Šiba, laikanti Tobio kojas.

Nekreipdamas įjuos dėmesio, Kilynas stengėsi išgauti iš Bado

daugiau informacijos, tačiau Veidas nepanoro atsakyti.

Tobio kūnas suglebo. Akių obuoliai užvirto aukštyn.palikdami akiduobėse grynus baltymus.

— Po velnių! — urgztelėjo sau po nosimi Kilynas ir puolė masažuoti mirtinai išbalusią berniuko odą.

1. Pagalbinės sistemos aktyvuotos.

2. Vyksta koregavimas.

3. Nejudėkite.

Staiga Tobis griausmingai iškvėpė. Jo žvilgsnis šmižinėjo tai į vieną, tai į kitą pusę. Rankos krūpčiojo, o pirštai įnirtingai barškėjo į grindis. Visą kūną persmelkė konvulsija. Atrodė, tarsi kažkas būtų bandęs atgaivinti iš vidaus paprastą lėlę.

Bokšto skydelyje garsiai trakštelėjo jungiklis.

— Man… man… — sumirksėjo Tobis. — Man skauda kojas.

Netikėtai stojusioje tyloje Kilynas su Šiba apsimainė nustebusiais žvilgsniais.

Jie atsargiai ištraukė berniuką iš imtuvo movos. Tobis jau galėjo pajudinti kojas. Dėl sustingusių ir maudžiančių raumenų darė tai pakankamai sunkiai. Tėvas ir Šiba padėjo jam nusigauti iki klastūno. Kirvius sugriebė Kilyną už sužeisto peties ir apsuko jį.

— Jei nori pasveikti, grįžk atgal.

Kilynas įstūmė į imtuvą savo sužalotą ranką. Aplink ją pradėjo lėtai suktis švelnios gijos. Jis pajuto silpnus bakstelėjimus bei deginančius tvyksnius, tarytum kažkas būtų zondavęs galūnę.

Komandos nariai dairėsi į visas puses, išsitraukę ginklus ir nervingai mindžikuodami. Virš jų galvų iškilusioje stiklinėje sienoje burbuliavo skysčiai. Kažkur aukštai ištryško oranžiniai garai ir šnypšdami nutekėjo į žmonių tarpą. Kimiai kosėdami šie spruko į šonus.

Atsisukęs į Kilyną, priklupusį prie imtuvo ir sukišusį į jį ranką iki pat alkūnės, Kirvius paklausė:

— Ar veikia?

— Negaliu pasakyti.

Petį persmelkė karšti dygsniai. Apėmė jausmas, lyg į kūną kažkas būtų smaigstęs adatėles, kurios pranykdavo nervams nespėjus nė sureaguoti.

1. Surado kodą.

2. Klastūnas stengiasi dirbti greičiau.

3. Sako, kad užuodžia prievaizdą.

— Ar jauti ką nors? — pasiteiravo kapitonas.

— Aha. — Rankoje aidėjo begarsė žema vibracija.

— Velniai rautų, gaila, kad mes…

— O!

Imtuvo mova atleido gniaužtus, ir Kilynas išvadavo savo ranką. Nors ir sunkiai, bet galėjo pakrutinti pirštus. Oda buvo išmušta dėmėmis, drėgna ir be gyvaplaukių.

— Puikumėlis! — Kirvius pamojavo komandai. — Traukiame namolio!

Vos išlaikydamas pusiausvyrą Kilynas nuklumpino prie klastūno. Tik dabar jis suprato, kaip smarkiai turėjo pakeisti eiseną praradęs ranką. Pasiekęs purvasargį, patenkintas ant jo išsidrėbė. Klastunas pavažiavo atbulom, paskui apsigręžė ir didindamas greitį nuburzgė šalin. Kilynas vos spėjo nusitverti ventiliacinio vamzdžio, antraip būtų nusiridenęs nuo renegato korpuso.

Jie bildėjo pro daugybę nedidelių pastatų, besistiebiančių ant nuožulnių milžiniškos patalpos platformų. Kelias vingiavo pro keistų, kampuotų prietaisų labirintą. Visur driekėsi izoliaciniai vamzdeliai. Jei ne pavienės dėmės, čia būtų tvyrojusi ideali tvarka. Ant kai kurių aukštų rampų darbavosi perkreiptų formų mechai. Jie sustingo, kai pro šalį prašvilpė klastūnas.

Laikydamasis už vamzdžio, Kilynas apkabino Tobį. Kol sistemos pamažu integravosi į vieną visumą, dilgčiojimas rankoje pasklido po visą kūną. Sensorinį centrą užliejo vaizdai. Rankoje saugomi duomenys skaitmeniniais tvyksniais smaigė akių tinklaines. Jis išvydo susiliejančius krumpliaračius. Išgirdo skambų seniai mirusios Veronikos juoką. Užuodė motinos gaminamo maisto kvapą.

Pojūčiai išvadavo giliai viduje tūnančią jėgą. Jis impulsyviai pabučiavo Šibą. Moteris atsakė tuo pačiu. Kilynas nusikvatojo, su pasitenkinimu įkvėpdamas į plaučius aitraus oro, kurio srautą sustiprino visu greičiu lekiantis klastūnas.

Grupės nariai plepėjo tarpusavyje, sensoriniame tinkle aidėjo linksmi šnabždesiai. Šalia vieno statinio kampo renegatas šiek tiek sulėtino tempą. Kilynas pakėlė galvą. Permatomos didžiulės sienos viduje tviskėjo blyškiai žalsva šviesa, gaubianti milžiniškas kojas bei rankas. Prie jų šliejosi kitos kūno dalys. Tarsi gigantiškos dumplės kilnojosi šonkaulių krūvos. Nukarę pilvai atrodė lyg maišai, prikimšti žarnų. Išsitempdavo, susiraukšlėdavo ir vėl išsitempdavo vaškinė oda.

Jis nusisuko.

Klastūnas pateko į erdvią aikštę, kurioje šmižinėjo žemkasiai. Užsiėmę savo darbais klaidžiojo keli didesni mechai. Reniui padidinus greitį ir nušvilpus pro žemkasių gretas, žmonės tvirčiau prisispaudė priėjo korpuso. Plaukus taršantis vėjas nutildė jų balsus.

Kilynas jautė, kaip sensoriniame tinkle auga nebylus susijaudinimas. Saldi kelionė į namus atrodo tokia ilga, kai mintimis jau senų seniausiai esi sugrįžęs pas savo artimuosius.

Jie nuvažiavo iki pusės aikštės. Klastūnas bildėjo dar greičiau, tarytum jausdamas kažką negero.

Sensoriniame Kilyno centre suvibravo tylus, bet atkaklus garsas: ūūūžt.

Jis apsigręžė, tačiau nepastebėjo nieko, kas būtų sukėlęs švilpesį iš kito klastūno šono. Aplinkui braidžiojo tik žemkasio dydžio mechai.

“Matai ką nors?” — paklausė per komą Kirvius.

— Ne, — atsakė Kilynas ir prisitraukė arčiau Tobį.

Įkypos Šibos akys atidžiai tyrinėjo aukštus pastatus. Aikštė buvo tokia plati, kad iš biodalių komplekso, stūksančio už nugaros, teliko neryškūs kontūrai.

“Laikyk savo…”

“Kas tai?” — riktelėjo Sermas. Jis tupėjo prilipęs prie kito klastūno šono, ir Kilynas nieko neįstengė įžiūrėti.

Kažkas pralėkė — tsssssip! — virš galvos.

— Slinkitės į mūsų pusę, — sušuko Kilynas. — Kad ir kas tai būtų, klastūnas gali suteikti mums saugią priedangą.

“Gerai, judinkimės”, — pasiuntė žinutę Kirvius.

Šiba iškėlė savo ginklą. Renegatas skuodė į priekį. Vikšrai net inkštė nuo įtampos. Kilynui pasidingojo, neva jis gali girdėti, kaip girgžda besitrinančios jų grandinės. Jei vikšrai sutrūkinės būtent šioje vietoje…

Ūūūžt. Šį kartą garsiau. Orą suplakė nematomas pulsavimas.

“Atsargiai!” — perspėjo Kirvius.

“Ne!“

“Pašovė Velezą!“

“Visi čionai! Į viršų! Greičiau ropškitės!”

“Kas tai?”

“Judinkis!”

“Nežiūrėk į tą padarą! Jei atversi savo receptorius…”

Ūūūūūžt.

“Ai! Ai! Mano koja!”

“Aš apakau! Duokite man ranką! Aš apakau!”

“Kas tai?”

Kilynui nereikėjo nė žiūrėti. Jis atpažino maldininko skleidžiamą garsą.

5

Klastūnas pakrypo. Kurtinančiai užriaumojo jo varikliai. Per slidžias aikštės plyteles kaukė vikšrai. Kilynas nepajėgė nieko išgirsti ar užuosti savo sensoriniame centre, išskyrus maldininko ir klastūno dvikovos skleidžiamą elektromagnetinį traškesį.

Žmonės perlipo renio keterą, tempdami paskui save du pašautus Karalius. Kilynas dirstelėjo į jų pastėrusius veidus, baltas akiduobes.

— Mirę, — ištarė Kirvius.

— Garantuotai žuvę, — pridūrė Kilynas.

Maldininkas iščiulpė jų atsiminimus, viltis, baimes. Dabar padaras žinojo apie Metropolį.

Be to, turėjo jų Aspektus. Begalinis žmonijos laiko koridorius nusidriekė į bedugnę.

Regis, klastūnui nė kiek nepakenkė duslūs — ūūūžt — šūviai, išvarpę melsvai raudonus tunelius sensoriniame Kilyno centre. Prakeiktas garsas aidėjo visoje aikštėje.

Jie pakibo ant renio šono lyg plazdenantys aitvarai. Antblauzdžiai ir dubens rėmai žvangėdami daužėsi į ūžiantį korpusą.

— Tobi! — Kilynas spėjo sugriebti beslystantį berniuką.

Jis nustvėrė dešiniąją Tobio ranką, patraukė į viršų — neišlaikęs atleido savo gniaužtus. Vaikas krito žemyn per vieną metrą ir užsikabino už styrančio vamzdžio. Susirangęs aplink jį, ėmė apčiuopomis ieškoti rankenos. Kilynas pasviro virš klastūno nugaros ir ištiesė sukryžiuotas kojas.

Tobis bandė jas pasiekti, bet prarado pusiausvyrą. Vis dėlto dešinės rankos pirštais sugebėjo įsikibti į griovelį, skiriantį Kilyno amortizatorius nuo jo valcuotų batų apsaugų. Berniukas blaškėsi prie pat aikštės plytelių, šmėkščiojančių pro šalį. Kilynui pavyko užkelti jį virš ventiliacinio lanko.

Tuo metu klastūną sumėtė.

Kilynas pamanė, kad jie nudribs ant žemės ir galės stebėti, kaip ant galvų užkrenta metalinis renio korpusas. Akimis paieškojo tvirtesnės plokštės briaunos, į kurią galėtų įsispirti kojomis. Nespėjus jam nušokti, klastūnas atgavo pusiausvyrą — cypdamas nuslydo iki monolitinės pilkai melsvos sienos ir ten sustojo.

— Lipkite žemyn! — suriko Kirvius. — Kažkas užpuolė renį!

— Mus taip pat, — atsiliepė Kilynas. — Tai maldininkas.

Priblokšti visi nutilo. Pirmą kartą Karalių kapitono akyse galėjai išvysti nedviprasmišką išraišką — pačią paprasčiausią baimę.

— Prakeikimas!

— Mes neturime didelių ginklų, — šūktelėjo Šiba.

— Ei! Palikti klastūno negalime! — užstaugė Kirvius, kai keli komandos nariai nušoko ant žemės. — Privalome jį apginti.

Kilynas paprieštaravo:

— Ne. Šibos tiesa. Nei su e-spinduliais, nei su pjaustyklėmis prieš maldininką nepakovosi.

— Jei klastūnas jį pažeis…

— Mūsų padėtis bus geresnė, jei galėsime manevruoti, — atšovė Kilynas.

Kirvius dvejojo, akimis šaudydamas į renio keterą, kur šalia vamzdžių drybsojo žuvusieji. Kilynas pagalvojo, kad kapitonas ketina juos tempti. Karaliai turėjo keistą paprotį niekada nepalikti mirusiųjų mūšio lauke.

Bet ne — Kirvius stebėjo, ar klastūnas neparodys kokio nors ženklo. Nieko nesulaukė. Mechas buvo užsiėmęs aidinčių šūvių spjaudymu.

Kapitonas susiraukė ir linktelėjo. Paskui nusivedė komandą tolyn nuo nejudančio klastūno. Jis be žodžių paliko žuvusius saviškius. Likęs gyvas dar vienas Karalius klūpčiojo tolyn, įbedęs niaurų žvilgsnį į tuštumą, beveik nekontroliuodamas savo kūno.

Kilynas prilaikė Tobį, kad šiam būtų lengviau žingsniuoti. Jie patraukė link takelio, įsiskverbusio į pilkai melsvą sieną.

Klastūno antenos pakrypo ir pasiuntė veriančius pliaukštelėjimus į jo sensorinį centrą.

— Tai tik EM, — šūktelėjo Šiba.

Kilynas suprato, ką ji turėjo omenyje. Jis girdėjo vien tik elektromagnetinį traškesį. Įsisiautėjęs EM antpuolis žmonėms greičiausiai nepakenks. Maldininkas nesinaudojo galingais ginklais kovodamas su reniu, nors taip būtų lengviausia neutralizuoti priešininką.

Skuosdamas link takelio Kirvius sušvokštė:

— Seimai, bėk į kairę pusę.

Toje vietoje buvo mechų pakrovimo dokas, uždengtas krūva geltonų, ventiliatorių formos prietaisų, savo dydžiu niekuo nenusileidžiančių žmogui.

— Pabandyk pataikyti į maldininką, — įsakė Sermui kapitonas ir pasiuntė Karalių dešinėn šaudyti į užpuoliką iš kito kampo.

Sermas pakluso nurodymui ir akimoju paleido šūvius. Kilynas nėrė pro plyšį sienoje, kur driekėsi takelis, bet nesustojo. Jis metėsi į šalį aplenkdamas didžiulius plieninius vamzdynus ir pamojo Tobiui, kad šis sektų iš paskos.

— Kur eini? — suriko Kirvius.

— Maldininkas nepajėgs pro čia pralįsti, — atsiliepė Kilynas nelėtindamas žingsnio. — Praėjimas pernelyg siauras.

— Mes privalome padėti reniui!

— Pelės nepuola padėti kalnui, — abejingai pastebėjo Šiba.

— Grįžk, velniai rautų, čionai!

— Maldininkas artinasi, — atšaldė jo įkarštį Sermas.

Likę komandos nariai susižvalgė vieni su kitais. Jie tikrino savo ginklus. Klastūnas nepajudėjo iš vietos nuo tada, kai visi nuo jo nušoko, ir savo gremėzdišku korpusu užstojo vaizdą.

Dabar sensoriniame tinkle aidėjo pastovūs duslūs smūgiai lyg per uolas besiridenantys rastai. Tarsi aikšte būtų žirgliojęs milžinas. Žmonės atsitraukė atgal takeliu, kuo toliau nuo angos sienoje.

— Šaudykite, po galais! — užstaugė Kirvius.

— Kvailas pasiūlymas, — burbtelėjo Šiba.

Atbildėjęs Sermas visa gerkle kaukė, kad maldininkas suardė klastūno vikšrus.

Kirvius karštligiškai dėbtelėjo į renį, paskui atsigręžė į takelį.

— Klastūnas žino, kur yra išėjimas, — sušnibždėjo jis apimtas nevilties. — Žino kelią į Metropolį.

Išvydusi sąmyšį kapitono veide, komanda tuo pasinaudojo ir atsitraukė dar per porą žingsnių. Duslūs bumbsėjimai pagarsėjo. Kilynas dar nebuvo girdėjęs, kad maldininkas skleistų kažką panašaus. Kurį laiką Kirvius dvejojo, paskui nusispjovė ir prisijungė prie saviškių. Stabtelėjęs šalia Kilyno pabandė išrėžti:

— Jei tik tu ne….

— Pažiūrėk, — parodė Kilynas.

Užropojęs ant kniedėmis apkaltos klastūno keteros, akiratyje išniro maldininkas. Jo antenos metodiškai krūpčiojo visai kampais.

— Atjunkite savo sistemas — šnipštelėjo Kilynas. — Greičiau!

Jo sensorinis centras susitraukė tarytum spalvotas skystis, nutekėjęs į juodą kanalizacijos angą.

Savo išvaizda maldininkas priminė kratinį judančių strypų, kurie jungėsi prie žvilgančių chrominių lizdų lyg plieniniai kaulai. Ploni virpantys laidai suteikė padaro kūnui keisto judrumo. Šį kartą Kilynui pasirodė, kad jis labiau panašus į pastato rėmus ar vibruojančias grotas nei į normaliai funkcionuojantį mechą.

Jo antenos praslydo pro žmones nė nestabtelėdamos. Ar tai reiškė, kad jų nepastebėjo?

Klastūnas vis dar stengėsi kovoti. Pykštelėjo pro bokštelį išlindęs nedidelis ginklas. Po akimirkos jis susprogo pažerdamas oranžines kibirkštis.

— Pajudėk, — sukuždėjo Kilynas Tobiui. Jie nuslinko tarp stambių cilindrinių vožtuvų eilių, toliau nuo angos sienoje.

Maldininkas dunksojo ant klastūno nugaros ir kažką krapštė savo aukos šone.

Visi komafldos nariai nusekė paskui Kilyną. Kirvius suprato, kad jų nepavyks sustabdyti, prieš tai nesukėlus didelio triukšmo ir paprasčiausiai neapsikvailinus, todėl daug neburbėdamas jis nusliūkino įkandin.

Žmonės bėgo siaurėjančiu taku tarp tvinkčiojančių neaiškios paskirties prietaisų. Pasigirdo prislopinti sprogimai. Turbūt žuvo klastūnas, dingtelėjo Kilynui. Jis atsigręžė ir pastebėjo šūvio blyksnį, švilpiantį link plyšio. Po kurio laiko jis pranyko, tada vėl atsirado ir pakibo prie keliukų sankryžos lyg blizgantis plieninis kolibris. Kilynas pajuto silpną ping, užtaisui aptikus žmonių pėdsakus ir nuskriejus į jų pusę. Vyriškis spėjo išsitraukti ginklą. Blyksnis išsisklaidė į baltų dūmų kamuolį, ir veidą nudilgino griausminga banga. Matyt, užtaisas sprogo daug anksčiau, ir juos pasiekė tik menkos atplaišos. Kilynas neeikvojo tuščiai laiko svarstydamas, kodėl taip atsitiko. Nėręs į šoninį praėjimą, jis pasileido tekinas į priekį ir netrukus prisijungė prie kitų komandos narių.

Niekas jų nepersekiojo. Žmonės traukėsi pro įmantriausiais prietaisais užgrūstą kompleksą, kuriame tvyrojo aitrūs kvapai. Koridoriuose triūsiantys mechai nė nedirstelėjo į sprunkančias figūrėles. Kad ir kokią valdžią turėtų maldininkas, jis aiškiai neįstengė pajungti sau visų vietinių mechų. Arba paprasčiausiai nenorėjo to daryti.

Kirvius bandė juos pristabdyti, prašė palaukti ir pažiūrėti, ar klastūnui pavyko išsigelbėti. Tačiau žmonės nekreipė į kapitoną nė menkiausio dėmesio. Tiesiog bėgo apimti karštligiškos nevilties. Kilynas galėjo abstrakčiai suvokti, kaip jaučiasi Kirvius, tačiau instinktai pasirodė esantys stipresni už blaivų protą.

Jis prisiminė, kaip tėvas kartą sukrizenęs pareiškė: “Narsūs žmonės kovoja, protingi — pasipūsto padus.” Jau daugelį metų Kirviui neteko klajoti. Tupėdamas savo Metropolyje, kapitonas prarado atsargumą.

Aplenkę tris fabrikus, jie nusigavo iki sienos, išvagotos susikertančių vamzdžių voratinkliu, kuriame burbuliavo tekantys skysčiai. Lėtapėdis Sermas nepateisino savo vardo ir pirmas iš visų pasiekė sieną. Ten aptiko liuką su rankiniu jungikliu. Turbūt juo naudojosi techninės priežiūros mechai, kad galėtų patekti į vamzdyno gelmes. Anga buvo siaura, todėl jiems prisiėjo lįsti į vidų po vieną.

Daug nemurmėdami komandos nariai išsinešdino iš milžiniškos zonos ir jos plačiosios aikštės. Sensorinius centrus paliko atjungtus, todėl neturėjo jokio supratimo, kur dabar galėtų būti maldininkas. Kilynas pasiuntė į priekį Tobį kartu su Šiba, o pats atsistojo šalia Kirviaus, įdėmiu žvilgsniu dairydamasis atgalios.

— Tik per plauką išsigelbėjome, — tarė jis.

— Koks skirtumas? — nusispjovė Kirvius. — Vis tiek mūsų laukia mirtis.

— Geriau būti mirusiam nei garantuotai žuvusiam.

— Šūdas, — vėl nusispjovė Kirvius. — Mirtis yra mirtis, kad ir kaip ją bepavadinsi.

Kilynas pajuto, kaip krūtinę užlieja šaltas įniršis. Tačiau lūpos tepasakė:

— Jei neišsaugosi bent dalelės savęs, pats virsi tokiu kaip jie.

— Klastūnas irgi taip galvojo, — gaižiai atsiliepė kapitonas. — Keista, mechas toks pats pamišęs, kaip ir tu.

Kilynas sumirksėjo.

— Klastūnas nenorėjo garantuotos mirties. Betgi jis įsilietų į saviškius…

— Prieš daugelį metų, kai pirmą kartą kalbėjau su mechu, jis tvirtino tapęs reniu, nes nepanoro atsisakyti savo esybės.

— Ar kada nors klausei to padaro, ką galvoja eilinis mechas?

Kirvius gūžtelėjo pečiais.

— Spėju, kad jie iš viso negalvoja.

Kilynas dėbtelėjo į stačiakampius koridorius, besidriekiančius tarp barškančių mechanizmų eilių. Pasirodęs mechas nė nepažvelgė į du vyrus.

— Ką turi omenyje?

— Apie tai man pasakojo tėvas. Kai mechai susidėvi, jie sulaukia iškvietimo. Paklūsta įsakymui nesusimąstydami ir būna išardyti į atsargines dalis.

— Kaip ir mes, — įsiterpė Kilynas. — Garantuota mirtis.

— Lįsk vidun. Aš pridengsiu. — Likti paskutiniam, atsidurti tradiciškai pavojingiausioje padėtyje buvo nenuginčijama kapitono teisė. Kilynas įsirangę pro liuką į vamzdį. Jam teko ropoti pro siaurus susikirtimo taškus visiškoje tamsoje. Aštrios briaunos taip ir taikėsi įstrigti tarp šonkaulių. Į galvą toptelėjo mintis, kad užsimanę juos nudaigoti po vieną mechai nebūtų radę geresnių spąstų. Netrukus priešakyje jis išvydo šviesą. Į amortizatoriaus movą įsipainiojo vamzdelis, ir Kilynas su trenksmu išvirto į vaiduoklišką rubininę prieblandą.

Jis nukrito į pailgą patalpą. Po žemomis lubomis ant permatomų gijų kybojo keistų formų ryšuliai. Sienos ir grindys skleidė balzganą švytėjimą.

Komanda sustojo spoksodama į priekį. Kilynas taip pat pabandė ką nors įžiūrėti. Už jo nugaros iš vamzdžio išlindo Kirvius ir apsižvalgęs po gigantišką patalpą sušnibždėjo:

— Susiraskime priedangą. Greičiau.

Kilynas nusekė įkandin Tobio, žingsniuojančio taip pat užtikrintai, kaip ir prieš sužeidimą. Jie stabtelėjo šalia griozdiško tumulo, kuris lėtai sukosi klampiuose it pelkė šešėliuose. Apatinis jo kraštelis kyburiavo prie pat vyriškio galvos. Šis praskenavo bekraščius erdvės plotus stroboskopiniu režimu, stengdamasis užfiksuoti menkiausius judesius. Netgi maksimaliai sustiprinęs regėjimą neįžiūrėjo nieko, išskyrus keistuosius ritinius, skausmingai lėtai sūkuriuojančius palubėje. Ant grindų nesimatė nė gyvos dvasios. Žvarbioje antiseptinėje erdvėje tvyrojo švelni tyla.

Atrodė, kad ši vieta buvo įkurta prisilaikant maniakiškai griežto tikslumo, tarytum aštrūs kampai ir švarios grindys specialiai turėjo kontrastuoti su pailgais deformuotais ryšuliais. Tačiau žengtelėjęs arčiau vienos besisukančios masės, Kilynas pajuto aštrų kvapą, suteršusį plaučius prisiminimais apie medžių puvenas ir pelėsius. Kažkada vaikystėje jis šliaužiojo Citadelės rūsiais, ieškodamas paslėptų lobių ir trokšdamas atskleisti ten glūdinčias baisias paslaptis. Tuo metu šnerves dirgino tiršta smarvė, sklindanti nuo drėgno dirvožemio, sudvisusių drabužių, sukiužusių senų dėžių ir puodynių, iki pusės pripildytų apipelijusiais skysčiais.

Silpna, bjauraus atspalvio spalva, regis, sustiprėjo. Jis sulaikė kvapą.

Kilynas žiūrėjo į gremėzdišką luitą, standžiai apipintą vamzdžiais. Kai akys apsiprato prie tamsos, jis pastebėjo, kad beformės masės padengtos pilkomis elastinėmis, nuo tepalo žvilgančiomis plėvelėmis. Vamzdžiai krutėjo. Slysčiojo atkakliai, apgraibomis. Mechanizmas. Visiškai neįsivaizduojamos paskirties, pagamintas ne iš metalo, gyslotas ir išbrinkęs. Aišku kaip dieną, jog tai nėra gyva būtybė, kadangi žarnos judėjo trūkčiodamos lyg robotai. Skendintys blausioje šviesoje susiraizgę vamzdžiai atrodė, lyg būtų vaškiniai. Jiems virpant — aiškiai vykdant užprogramuotus nurodymus — išsiskirdavo glitūs drebučiai. Aplink plonas žarnas vyniojosi storesnės. Link sujungimo taškų šakojosi dumples primenantys stūmokliai. Didžiuliame vamzdyje, besidriekiančiame prie pat Kilyno, prasivėrė ovalūs plyšiai, kurie sudraskė tepaluotą plėvelę. Praplatėję jie papurškė žydrą miglelę. Vyriškis užuodė salsvą išmatų dvoką. Panašus kvapas suerzindavo šnerves persisvėrus virš Citadelės srutų bokšto angos.

Kilynas pabandė įžiūrėti, kas slepiasi už mėlyno rūko.

Vamzdžiai pulsavo. Šen bei ten suskilinėdavo slidus paviršius. Netrukus atsivėrė dar vienas plyšys. Pro jį matėsi, kad vamzdžiai tuščiaviduriai. Artimiausias jų garsiai sušliurpsėjo ir išsirangė iš kito gniaužtų tarsi gyvatė. Jo plėvė raibuliavo.

Kilynui pasirodė, kad masė ima vibruoti ir vyniotis lyg siūlų kamuolys. Atsikabino dar viena žarna su glotnia apvalia galvute, kuri įsmigo į ką tik atsiradusį, vis dar platėjantį plyšį.

Beformis ryšulys pradėjo įnirtingai gniaužtis. Kilynui pasidingojo, kad jis regi, kaip įsitempia raumenys. Padvelkė drėgno žvarbaus oro srautas. Nuaidėjo tylus barkštelėjimas. Po to sekė švelnus šniokštimas. Tarsi būtų atsidūsėjęs milžinas.

Šalimais esančių vamzdžių sieneles išvarpė visa galybė plyšių. Žiojinčių ovalių angų briaunas gaubė tąsios ir gličios rožinės gyslos. Nuo bendro ritinio atsiskyrė dar kelios vinguriuojančios žarnos. Išbrinkusios jų galvutės rangėsi per vibruojančią masę ir įsiskverbdavo į trūkio vietas, kurių nuolatos daugėjo. Po kiekvieno susijungimo rausvą žarnų gniutulą nukratydavo šiurpulys. Kilynas nevalingai pagalvojo, kad mato poravimosi procesą, vyriškuosius ir moteriškuosius organus, sudarančius želatininę masę, groteskiškai šliaužiančius vienas prie kito iš gleivėtų, įnirtingai kunkuliuojančių maurų.

Kilynas sugriebė Tobio rankas ir pastūmė jį šalin.

— Eime… iš čia.

— Kas tai? — gergždžiančiu balsu išspaudė berniukas.

— Kažkas… siaubingo.

Jiems pasitraukus, Kilynas pastebėjo ant kai kurių vamzdžių apvalius odinius gumbus. Sėklidės. Sėklidės, talpinančios savyje kažkokią šlykščią spermą.

Godžiai žiopčiojančiuose plyšiuose išdygo plaukai, juodos susitaršiusios vielos.

Gelsva šviesa sparčiai nuslopo. Tobis uždavė dar kelis klausimus, į kuriuos Kilynas neturėjo atsakymų. Jis nutildė berniuką ir žengė du žingsnius į priekį. Šviesa vėl tapo ryškesnė. Nejau atgijo ir tie nerimstantys palubėje kabančio gniutulo šliužai? Jis pasitraukė atatupstas. Taip, blausus švytėjimas išsisklaidė. Beprotiškas vibravimas sulėtėjo.

— Jis… veikia tuomet… kai kas nors prisiartina.

— Taip ir maniau, jog čia mašina, — dalykiškai pareiškė Tobis.

— Aš taip pat… bet dabar nesu tikras.

Žmonės spoksojo į beformius gniutulus raukydamiesi. Praėjo vos akimirka, tačiau ji užtruko Kilynui visą amžinybę.

— Išsirikiuokite! — šiek tiek drebančiu balsu šūktelėjo Kirvius. —Privalome judėti.

Jie pakluso nepriešgyniaudami. Priekyje driekėsi ilgos eilės palubėje kabančių ritinių. Priartėjus prie jų, gleivėtos masės nutviksdavo vaško atspalvio šviesa, todėl komandos nariai stengėsi kiek įmanoma iš toliau jas aplenkti.

Žmonės paniro į vėsią tylą. Nuo kadaruojančių tumulų sklido migla, užtvindydama erdvę aitriu dvoku. Dusliai aidėjo jų žingsniai.

Niekas neturėjo jokio aiškaus plano, o Kirvius vedė komandą pats nenutuokdamas, kur eina. Bet geriau jau tęsti kelionę nei pasilikti tarp šių įsipykusių keistenybių žvelgiant į siaubingas žarnomis apvyniotas mases, atliekančias žmogui nesuvokiamas funkcijas.

Jie skubiai stūmėsi tolyn, nugrimzdami į švytėjimą, kai gniutulai pradėdavo savo pasirodymą, ir vėl iš jo išsivaduodami. Persekiojimo — nesvarbu, jog tai darė automatiniai mechanizmai — pojūtis privertė paspartinti žingsnį.

Priešais išaugo tamsi tuštuma. Pasirodė, jog tai akyta juoda siena.

Kirvius liepė Sermui pasukti dešinėn, o sužeistajam Karaliui — kairėn, kad šie surastų kokį nors praėjimą. Pastarasis grįžo po minutės ir tyliai pamojo. Niekas nepratarė nė žodžio. Kirvius atgaivino sensorinį tinklą, mėgindamas prazonduoti sieną. Neužfiksavo nė menkiausio judesio. Jis pasiuntė Sermui geltoną iškvietimo žybsnį ir vėl leido sensoriniam voratinkliui sutrūkinėti.

Karaliui pavyko rasti šešiakampį liuką. Nuo kabančių ryšulių link jo vingiavo bėgiai. Kaip ir anksčiau matytais vamzdynais, jais greičiausiai naudojosi techninės priežiūros mechai. Kirvius įkišo į rantytą plokštelę cilindrinį raktą, kurį jam davė klastūnas. Pasigirdo trys spragtelėjimai, ir liukas prasivėrė.

Šį kartą pirmoji įlindo Šiba. Kilynas padėjo Karaliui, negalinčiam valdyti savo rankų. Visiems teko gerokai susilenkti slenkant trumpu, plačiu tuneliu.

Šiba tipeno į priekį neprarasdama budrumo. Tamsoje žmonės neretai atsitrenkdavo vienas į kitą. Kilynui ėmė mausti nugarą. Jis iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie galimybes išsigelbėti. Jei tik pradėtų kankinti save tokiomis mintims, pultų į neviltį ir sustotų. O tai reikštų neišvengiamą mirtį. Per ilgus klajonių metus ne vieną kartą matė, kaip stiprius vyrus ir moteris pakerta neviltis, lediniais čiuptuvais įsiskverbusi į jų širdis.

Kuo toliau, tuo labiau slėgė nuovargis.

Niekas nešnekėjo. Kilyno pasaulis paskendo tamsoje. Jis tegalėjo jausti Tobio pečius, kuriuos lytėjo savo ranka.

Staiga į akis tvykstelėjo ryški akinanti šviesa. Priešais juos automatiškai atsidarė skydelis.

— Rodos, viskas ramu! — riktelėjo Šiba.

Jie išstypino į tokį didžiulį rūsį, kad Kilynas nematė nei lubų, nei sienų. Kažkur tolybėse šmėkščiojo smulkučiai pastatai. Ūžiančių fabrikų paviršius išraižė įmantrių mechanizmų girliandos. Aukštai viršuje, po pilko rūko skraiste, dūzgė mechai. Žalsvų garų burbulus varstė gintariniai žybsniai.

Jie sumirksėjo iš nuostabos. Akimis nervingai šaudė į visas puses. Oras smirdėjo aitria rūgštimi.

— Ką gi, — tarė Kirvius, — keliaujame.

— Kur? — sušnypštė Sermas.

— Laukan. Turime surasti išėjimą laukan.

— Puiku, — lėtai išspaudė Sermas. — Ir kokia kryptimi patrauksime?

— Ieškosime, kol rasime, — tvirtai pareiškė Kirvius.

Karalius paklausė:

— Galbūt mums reikėtų pasidairyti renio?

— Renio nebėra, — įsiterpė Kilynas. — Maldininkas ryja tokius mechus, kaip jis, pusryčiams.

Kirviaus akys susiaurėjo, “V” formos veidas pasidarė dar smailesnis.

— Turi geresnę mintį?

Pailsęs Kilynas niūriai papurtė galvą.

Jie nusprendė žygiuoti link galinės patalpos sienos, nors ir nepajėgė jos įžiūrėti. Anot kapitono, jis pasitiki savo krypties pojūčiu ir neabejoja, kad būtent šis kelias veda įjuos supančio kalno-pastato paviršių.

Žmonės žygiavo dar visą valandą, kol galiausiai juos aptiko maldininkas.

6

Jis stovėjo šiltame slėnyje, plytinčiame tarp ryškiai žalių kalvų. Palenkęs galvą pamatė po kojomis minkštą rudą kilimą. Laukymė driekėsi taip toli, kad jis nebūtų galėjęs permesti per ją akmens — beje, pirmą kartą gyvenime aplinkui neišvydo nė vieno akmens luitelio.

Rudojo kilimo kraštai ribojosi su glotnia kalvų žaluma, žibančia saulės šviesoje. Kilynas dirstelėjo į viršų, tačiau Deniksas ir Ėduonis tūnojo pasislėpę už baltų debesų. Šiaip ar taip, spinduliai sugebėjo pro juos prasismelkti.

Vyriškis bakstelėjo koja į pluoštinį kilimą. Šis pasirodė atsparus, vadinasi, po juo turėtų būti kietas pagrindas. Įdomu, kas sudaro tą lygų kalvų paviršių? Žolė? Pasąmonėje kirbėjo dar vienas klausimas. Kažkas…

Tobis. Jis apsisuko it vilkelis, dairydamasis į visas puses.

Nieko. Jis visiškai vienas siūbuojančio kraštovaizdžio apsuptyje. Kiek prisiminė, vos prieš minutę dar buvo su sūnumi, o dabar štai po kojomis regi šiurkščios medžiagos atraižą ir…

Kalvos pajudėjo.

Viena jų priekyje tyliai ošdama susitraukė. Kilynas atsigręžė ir pamatė, kad už nugaros išauga žalias kauburys, blizgantis nuo dangaus skleidžiamo švytėjimo.

Vyriškis pajudėjo su švelniai virpančiu kilimu atgalios… aukštyn lygia įkalne. Rudasis pagrindas slydo į viršų, truputį spausdamas jį žemyn. Priešais atsivėrus tviskančiam žaliam slėniui, Kilynas jautė, kaip pamažu kyla į kalvą.

Regis, jis įsitaisė ant kažkokio daikto, kuris sugeba nesunkiai užkopti į glotnias aukštumas. Rudasis audinys nenumaldomai ropštėsi į apvalią viršukalnę.

Kilynas žengė vieną žingsnį. Kilimėlis buvo minkštas lyg pagalvė. Vyriškis nusigavo iki pat jo pakraščio. Pastebėjęs artėjančią kalvos keterą, pasinaudojo papildomu aukščiu, kad galėtų apsižvalgyti visomis kryptimis. Jis išvydo daugybę žalsvų kalnynų, bet daugiau nė vieno kilimo, jokių ženklų, galinčių padėti suprasti, kur jis atsidūrė.

Atsistojus kilimo pakraštyje, pasirodė ir viršukalnė. Žiūrint iš arti, buvo matyti, kad ryški žaluma išmarginta baltomis ir geltonomis dėmelėmis. Kilynas pasilenkė ir palietė stiklinį paviršių, srūvantį po kilimu.

Per visą gyvenimą jam tekdavo susidurti su drėgme tik tuomet, kai pasisekdavo aptikti pro uolienų plyšius trykštančius upeliūkščius, neskaitant trijų maudynių vonioje, kuria mėgavosi Citadelėje ritualinėmis progomis. Sulaukęs pilnametystės, po pirmosios medžioklės su tėvu ir trečiąjį kartą drauge su Veronika jų vestuvių naktį. Gimus Tobiui, jiems turėjo būti leista vėl išsimaudyti. Deja, neužteko vandens, todėl prisiėjo šį reikalą atidėti. Amžina sausra privertė Šeimą taupyti kiekvieną lašelį.

Kai širdis tris kartus lėtai dunkstelėjo, Kilynas pagaliau suvokė, ką prieš save mato.

Tviskanti žaluma aptaškė jo delną. Vanduo. Vyriškis vėl įkišo į jį ranką neįstengdamas patikėti, kad vandens gali būti tiek daug. Pirštus plakė baltos putos. Sumirksėjęs iš nuostabos Kilynas apšlakstė purslais savo veidą. Ant liežuvio galo nusėdo šiltas, keisto prieskonio sūrymas.

Pakėlęs galvą jis pastebėjo, kad kilimas plūduriuoja ant kalvos keteros. Nuo čia kiek akys aprėpia matėsi ištisa galybė žalių šlaitų ir putotų kauburių.

Nesustodamas kilimas persirito per kalvagūbrio kraštą ir ėmė leistis žemyn.

Žvelgdamas į baltus dryžius, plūstančius po šiurkščiu audiniu, jis maždaug įsivaizdavo, kokiu greičiu slenka. Atsigręžęs išvydo, kad putų juostos išnyra kitoje rudo kilimo pusėje ir išnyksta virš kalvos keteros.

Instinktyviai atsiklaupęs Kilynas įkišo galvą į permatomą vandenį ir atsigėrė. Į druską nekreipė jokio dėmesio. Jau seniai priprato gerti įvairiausių skonių ir švarumo skysčius. Pasirūpindavo atsargomis, kai tik atsirasdavo tokia galimybė. Jis godžiai siurbčiojo, kol galiausiai pradėjo kliuksėti pilvas. Tada atsisėdo — ir pamatė, kad virš jo grėsmingai dunkso pasiruošusi užgriūti vandens siena.

Nieko panašaus neįvyko. Kelius persmelkė drebulys, kai žalias vanduo pakilo dar aukščiau, stiebdamasis link pūkuotų baltų debesų. Kad ir kaip būtų keista, bet gigantiškas platus bokštas ant jo neužvirto.

Kilynas pajuto žemyn plūstantį vandens srautą, ir kilimas ėmė slysti į viršų. Tik tada suprato, kas čia dedasi. Jis atsidūrė glėbyje didelio vandens telkinio, tokio beribio, jog čia galėjo susidaryti bangos, kuriomis ir sūpavosi rudas kilimėlis. Jis atsidūrė…

Saloje. Taip. Arba ant plausto. Taip, ant plausto.

Galvoje nuskambėjo Artūro balselis. Kilynas nekantriai uždavė kelis klausimus, bet Aspektas nepanoro atsakyti.

Jis atsistojo žavėdamasis smaragdiniais kalvagūbriais bei slėniais, raibuliuojančiais sodria žaluma. Užsiropštęs ant keteros išvydo, kaip keliose vietose vanduo virsta baltais purslais.

Jei ne lėtai po kojomis tekanti srovė, Kilynas nebūtų pastebėjęs, kad jis iš viso juda. Kilimas užplaukdavo ant vieno kauburio, tada nusileisdavo ir slysdavo ant kitos identiškos keteros.

Tiek daug vandens. Šiame vandens pasaulyje net minkštas kilimas atrodė siaubingai neįprastai. Užkopęs ant dar vienos kalvos jis įdėmiai apsižvalgė aplinkui, bet neįžiūrėjo kitos tokios rudos dėmės tarp begalinių vilnijančių žalių kauburių eilės. Gigantiškos bangos sruvo link ūkanose skendinčio horizonto. Tikras kunkuliuojantis vandens pasaulis.

Maldininkas. Šią mintį lydėjo visiško tikrumo pojūtis.

Tai sensorinio maldininko centro dalelė. Arba to, kaip metalinis padaras suvokia pasaulį.

Čiuožykloje neegzistavo vietos, kurioje būtų tiek daug vandens. Vadinasi, kilimėlio po kojomis irgi gali nebūti. Tai iliuzija, kaip ir anksčiau matyti maldininko miražai. Tik kur kas įtikinamesnė, reali.

Tačiau kam reikalinga šioji iliuzija?

Jis atsiminė, kaip bėgo kartu su Tobiu nuo maldininko, apimtas nevilties ir kraupios baimės.

Dabar jis sėdi vienas ant rudo plausto. Plūduriuoja.

Nuogas. Be kombinezono, antblauzdžių ir šalmo.

Kilynas pabandė iškviesti Aspektus ir Veidus, netgi tuos, su kuriais nebendravo ilgus metus. Nė vienas jų neatsiliepė.

Sensoriniame centre tyvuliavo spengianti pilkuma.

Jis nušliaužė iki kito plausto pakraščio, bet išvydo tą patį, kaip ir anksčiau — šiurkščios akytos medžiagos sluoksnius. Su malonumu panardinęs veidą į vandenį, vilnijantį labiau nei kalvotas žemės plotas, jis vėl atsigėrė. Mažučių bangelių teškenimas per rankas skambėjo lyg pasakiškų turtų garsai.

Atsikėlęs pastebėjo horizonte taškelį, virpantį ant bangų, artėjantį zigzagais.

Dar viena sala. Didesnė, ne tokia plokščia.

Vietoj tuščių tyrlaukių beveik visą jos plotą dengė suvešėjusi augmenija.

Kažkas tenai pajudėjo.

Pašnairavęs į bangų plukdomą žemės plotą, Kilynas įžiūrėjo tankius gumbuotus krūmus, augančius baltoje dirvoje. Skirtingai nuo jo salelės, šioje galėjai pamatyti nedideles kalveles bei lomas. Vyriškis paieškojo akimis žmogaus figūros tarp gembėtų atžalynų, bet nieko neaptiko.

Tarsi pritardamos raibuliuojančioms bangoms siūbavo šakos. Galbūt jos ir privertė pagalvoti, neva sujudėjo gyva būtybė?

Didesnioji sala, regis, be jokio vargo slydo žaliųjų kalnų keteromis, ir Kilynui teko sau priminti, kad salos negali pačios judėti — toks vaizdas susidaro dėl kintančių bangų kontūrų. Ankstesnė gyvenimiška patirtis šioje vietoje jam nepadės.

Staiga Kilynas suprato, kad sausumos plotas krypsta nuo jo plausto į šoną, be to, daro tai pakankamai greitai. Žinoma, tai tik sensorinio centro dalis, tačiau pasąmonėje įsikerojo įsitikinimas, kad ši sala yra kažkuo svarbi.

Jis perkėlė kojas per kilimo pakraštį ir žengė į šiltą skystį nė nenutuokdamas, kokiu būdu einama per vandenį — tiesą sakant, nežinojo, ar iš viso įmanoma tai padaryti. Staiga artėjančios salos krūmokšniuose kažkas krustelėjo. Nepastebėjęs Kilyno, pro augmeniją skverbėsi žmogaus pavidalas. Žiūrint iš taip toli, sunku buvo pasakyti, kas jis toks.

Užuot nužingsniavęs vandeniu, Kilynas nugrimzdo iki juosmens. Smegenis persmelkė pavojaus signalas, užvaldė pats keisčiausias pojūtis: vandens, gyvybės šaltinio, baimė.

Atsigulk ant pilvo. Tada irkis rankomis ir atsispirk kojomis. Nekvėpuok, kai galva panirs po vandeniu.

Galvoje šmėkštelėjęs Artūro balsas nutraukė visas dvejones. Jis atsistūmė nuo savo salelės ir tėškėsi į šiltas bangas. Sumataravo kojomis. Į šnerves plūstelėjo vanduo. Nuo sūrių nemalonių purslų apniko čiaudulys.

Šiaip ar taip, Kilynas pamažu judėjo į priekį. Jis malė rankomis lyg šuo ir sugebėjo nenuleisti akių nuo kitos salos, atsidavęs ritmiškai siūbuojančioms bangoms, kurios gviešėsi užgriūti ant plaukiko tarsi šilto tvankaus oro srautas. Vyriškis kosčiojo ir spjaudėsi, bet nesiliovė yręsis.

Didžioji sala artėjo kankinančiai lėtai. Jis nejautė nuovargio, tačiau nuo įtampos šiek tiek sutraukė rankų raumenis. Netikėtai viena banga įkalino Kilyną savo gniaužtuose ir nuplukdė jį tiesiai link nuožulnaus kranto. Aplink galvą šnypštė putos. Jis paniro į vandenį jausdamas, kaip banga stumia tolyn. Apstulbęs perskrodė raibuliuojančią žalią sieną ir sunkiai dvėsuodamas nusirideno ant sausumos.

Galva garsiai atsitrenkė į žemę. Kilynas atsistojo ir nerangiai nukrypavo į tankaus, lyg ir neįžengiamo atžalyno pusę. Truputį pamindžikavęs pastebėjo baltą spragą, žiojinčią augmenijoje. Nesimatė jokios žmogaus figūros. Šioji sala pasirodė daug didesnė už jo sausumos plotelį. Aukštikalnėse vešėjo trumpi ir stori medžiai. Tarp augalų buvo dar kažkas, ko jis neįstengė įžiūrėti. Daug negalvodamas Kilynas ėmė kopti baltu…

Ir pasitraukė atbulas, virpėdamas visu kūnu.

Žemę dengė baltų kaulų krūva.

Pakraščiuose mėtėsi nedidelės plonos nuotrupos. Pirštai. Delnai. Pėdos.

Tolėliau kėpsojo sulaužyti šonkauliai. Dilbiai. Sutraiškytų dubens kaulų sodas.

Pačiame kauburio viršuje tysojo šlaunikauliai. Griaučiai. Storos rankos. Plikos kaukolės su įsirėžusiais amžinais vypsniais ir žiojinčiomis akiduobėmis.

Per kalveles besidriekiantis kaulų kiemas išnyko prie pamiškės ir vėl atsirado šalia artimiausio kauburio.

Kilynas sumirksėjo jausdamas, kaip gerklę suspaudė šalti baimės pirštai. Jis atsargiai nupėdino link spragos krūmuose. Jūrai pradėjus smarkiau banguoti, tyliai sušnibždėjo plonos šakelės. Staiga jis išgirdo dar vieną garsą.

Žingsniai. Lėti šiugždantys žingsniai. Duslus šiurenimas, paryškintas aštraus traškesio.

Kažkas artėjo. Jis žengė atatupstas nesuvokdamas, iš kur sklinda šis garsas. Išmaišęs žvilgsniu horizontą, nesugebėjo įžiūrėti žalioje beribėje erdvėje savo salelės.

Vyriškis atsigręžė į nuožulnią pašlaitę, ir tą pačią akimirką virš keteros išniro chrominė sfera. Krutančių strypų ir kabelių raizginys gana grakščiai svyravo ant daugiapirščių kojų, po kuriomis lūžinėjo balti kaulai.

Apimtas nevilties Kilynas susikūprino ir stvėręs sutrūkinėjusią mentę sviedė ją į viršutinį maldininko gaubtą. Šis skardžiai sužvangėjo.

Suzvimbę atgijo Kilyno Aspektai.

1. Nori pašnekėti.

2. Neketina tavęs žaloti.

Mašiną sudaro antologinis intelektas. Ji nuslopino mus kuriam laikui, idant tu atgautum savitvardą. Kalbės su tavimi mūsų padedama.

— Kodėl? — Kilyno balsas sugirgždėjo nuo įtūžio.

Akivaizdu, kad mes labiau panašūs į mechą. Per savo skaitmeninius tinklus mes, Aspektai, galime geriau suvokti užkoduotą holografinę jo kalbą. Pastarąsias kelias valandas maldininkas mus mokė…

— Valandas?

Mechas nenumaldomai artėjo tipendamas ant savo trūkčiojančių kojų.

Tiesą sakant, dabar tu esi be sąmonės. To reikia, kad maldininkas galėtų su tavimi bendrauti. Jis įtraukė mus į savo… na, sensorinis centras — tai pernelyg siauras apibūdinimas. Aš nė nepajėgiu suvokti jo veikimo diapazono ir visų sugebėjimų. Tam tikra prasme šioji vieta yra mūsų ir maldininko sąmonių Furjė transformacija. Sujungti tokius skirtingus protus daug lengviau Furjė erdvėje, kur sumažėja bangų, o lokalizuota esybė (tokia, kaip tu) atvaizduojama kinetinės energijos forma plokščiame maldininko erdvėlaikyje. įdomus…

— Ar tu pats supranti, ką sakai?

Ne viską. Pasitelkus į pagalbą Furjė erdvės modeliavimą, jam sunkiai sekasi palaikyti ryšį netgi su manimi, Aspektu. Jau nešnekant apie Veidus. Mes stengiamės…

— Ko nori tas padaras?

Maldininkas sustojo įsitaisydamas nuokalnėje. Kilyno kumščiai nesąmoningai gniaužėsi. Kojos beprotiškai geidė sprukti priešinga kryptimi. Tačiau jis susitvardė.

1. Jis sako, kad žmonių.

2. Jau ir taip daug jų turi.

3. Nori padėti žmonėms gyventi amžinai.

Kilynas atrėžė šaižiu balsu:

— Štai kodėl jis persekioja ir žudo mus?

1. Aš bandau pateikti tikrąją jo žodžių prasmę.

2. Sako, kad jūs vis tiek mirtumėte.

3. Nori padėti.

— Tegul palieka mus ramybėje! — pratrūko Kilynas, tūžmingai kratydamas kumštį.

1. Negali.

2. Jus suras mechų sąmonės.

3. Tiktai maldininkas gali išgelbėti.

4. Verčiau išsaugoti skutelius nei visiškai nieko.

— Velniai rautų, mes nesame skuteliai! Mes žmonės. Tai, kas liko iš jų, tiems padarams sukėlus Negandą, ir, ir…

Kilynas prisivertė apsiraminti. Nevalia prarasti blaivaus proto. Visai įmanoma, kad iš šios vietos nepavyks išnešti sveiko kailio. Kad ir kaip ten būtų, kol pats to nežino, kol yra tikimybė, jog Tobis, Šiba ar kiti komandos nariai vis dar gali būti gyvi, jis privalo valdytis.

Maldininkas žinojo, kad žmonės renkasi į Metropolį. Jis nė kiek nenorėjo mums trukdyti. Renegatas klastūnas būtų kada nors padaręs klaidą, ir Metropolį būtų užgriuvusi visa marodierių armija. Be abejo, sako maldininkas, mums tai anokia paslaptis.

— Teisingai, mes nutuokėme, kad vieną dieną teks stoti į kovą. Turėdami laiko tinkamai pasiruošti, sutaršytume į gabalėlius tuos prakeiktus marodierius. — Kilynas įsirėmė rankomis į šonus, tuo parodydamas, kad jis daugiau negalvoja apie pabėgimą. Net jei tai tėra kažkokia matematinė erdvė — kad ir ką tai reikštų, — maldininkas neabejotinai supras signalo reikšmę.

Kai Arturas pateikė mecho atsakymą, jo balse aiškiai nuskambėjo susierzinimo gaidelės:

Toks narsos demonstravimas, kuris greičiausiai yra įgimtas žmonėms, kelia juoką, bet vargu ar tai išmintinga. Metropolis nebūtų išsilaikęs labai ilgai vien todėl, kad klastūnas nuslėpė jūsų gyvenamąją vietą. Šiaip ar taip, visa tai suorganizavo pats maldininkas.

— Ką? Maldininkas?…

1. Jis padėjo klastūnui.

2. Klastūnas to nežinojo.

— Bet maldininkas užmušė renį!

1. Tik užgrobė.

2. Klastūnas nemirė.

— Nieko nesuprantu. Kirvius sakė…

1. Maldininkas neleido marodieriams prisiartinti prie jūsų.

— Bet Kirvius tvirtino, kad Metropolį buvo aptikę keli marodieriai. Karaliai nesunkiai juos nugalabijo.

1. Taip, keli.

2. Tai buvo būtina.

3. Antraip Karaliai pradėtų įtarti.

— Įtarti? Ką?

Tai, kad jų Metropolis tebuvo maldininko prižiūrimas anklavas. Vieta, į kurią rinkosi žmonės. Mechas paprasčiausiai suginė Vyskupus, Lupikus ir Karalius į vieną bandą.

Kilynas paniekinamai išsiviepė:

— Į bandą? Jis žudė mus! Garantuotai siuntė anapilin!

Žmonių vartojamas žodynas šiam atvejui nelabai tinka.

Maldininkas nemano, kad būdamas pasaloje sėjo mirtį. Jis pageidautų vadinti tai… na, pjūtimi.

Šaltas ir abejingas Artūro balselis kažkodėl pašiurpino Kilyną.

— Jis žudė garantuotai… netgi nesuteikdamas progos išsaugoti Aspektus…

1. Aspektai labai riboti.

2. Išsaugojama tiktai menka mūsų dalelė.

3. Kitados buvau sudėtingos struktūros žmogus.

4. Dabar esu silpnutis padarėlis.

5. Pojūčiai atbuko arba visai išnyko.

6. Niekada nesusigrąžinsiu jų visų.

Deja, mano sunykęs draugužis kalba tiesą. Juk tu nemanai, kad mus tenkina toks apgenėtas egzistavimas? Mes tesame mažos lėlytės palyginti su moterimis bei vyrais, kuriais kažkada buvome. Ar kaltini mus, kad retsykiais puolame barškinti mūsų narvų grotas? Netgi mūsų pamišėliai suvokia savo apgailėtiną būseną ir nori…

Vadini mane pamišėliu? Aš liksiu vienintelis, kuris neklūpės prieš šią velnio mašiną! Aš neketinu nusileisti…

Kilyno sąmonę perskrodė žybsnis, kažkas milžiniško ir tamsaus užgniaužė isteriškus Nijaldžio klyksmus.

— Palauk! Tu neturi teisės sunaikinti Aspekto vien todėl, kad… — suvokęs savo žodžių absurdiškumą Kilynas užsičiaupė. Jis įstrigęs matematinėje maldininko erdvėje. Visa tai, kas atrodo realu, tėra iliuzijos. Jo protestai skamba tarsi spygčiojimai pelės, pakliuvusios į katino nagus.

Mintyse atgijo prisiminimai apie taip seniai regėtą pelę, ryškias ir smalsias akutes, spoksančias tiesiai į jį. Tas padarėlis irgi turėjo savo troškimų, savo miglotų planų. Kaip ir žmogus, nenorėjo prarasti orumo.

Blaškoma šaltos nevilties ir deginančio įsiūčio vėjų, Kilyno sąmonė nugrimzdo į tuštumą.

1. Nori suvokti, kas tai yra?

2. Kai tave pakerta pjūtis?

Labai gaila, bet mes, Aspektai, niekada to nesužinosime.

Tiesiog plūduriuojame kaip nereikalingi priedai, o tuo tarpu stengiamasi išsaugoti asmenybės esmę. Maldininkas norėtų parodyti tau, ką reiškia “pjūtis”. Mokymo procesą, be abejo, labiausiai įtakoja vaizdinės priemonės.

Pasišlykštėjęs Kilynas perkreipė lūpą.

— Vaizdinės priemonės? O taip, mačiau jų daugybę tame komplekse. Besikilnojančios kojos. Siaubingas seksualinis padaras. Atsimeni?

Tu regėjai neužbaigtą darbą. Tai tik didesnio projekto dalis.

— Velniai rautų, aš kuo puikiausiai supratau, kas ten…

Tu ir mes nieko nesupratome. Tas “seksualinis padaras” sudarytas iš organinių ir mechaninių dalių. Jo paskirtis tam tikra prasme eksperimentinė. Kaip ir kitų konstrukcijų, parodytų toje patalpoje. Tačiau objektų kitimas priklausė nuo to, kas įjuos žvelgė.

— Ką turi omenyje? Jie atrodė groteskiškai, pasibaisėtinai…

Tokios konstrukcijos įgauna formas, atspindinčias bet kurios prie jų prisiartinusios būtybės pasąmonę, šie kūriniai atstoja mechams savotišką psichodinaminį analizatorių. Jie gali nurodyti pažangaus mechaninio intelekto vidinius konfliktus bei programavimo defektus. Iš tavęs ir iš mūsų išskyrė užslėptus jausmus ir poreikius. Tenka pripažinti, jog atvaizdavimas išėjo pernelyg tiesmukiškas ir grafiškas, tačiau maldininkas tvirtina, esą mechų sąmones gali išvalyti, pataisyti ir sureguliuoti tiktai tokios tiksliai apibrėžtos schemos.

Kilynas išblyško.

Maldininkas teiraujasi, ar tu žinojai, jog dėl seksualinių centrų atjungimo šie elementai susikaupė kitose tavo esybės srityse? Be abejo, kurį laiką tai duoda nemažai naudos, tačiau projektuojant ilgalaikę strategiją, tokie veiksmai užkerta kelią kompleksiškiems…

— Užsičiaupk! Užsičiaupk!

Kilynui pasirodė, kad jis girdi savo balsą, klykiantį kažkur tolybėse. Tarsi būtų suskilęs į du atskirus asmenis. Vieną jų beprotiškai siutino naujos informacijos srautas, o kitas labiau už viską troško pasprukti iš lipnaus, tamsaus tinklo, kurį numezgė maldininkas. Viduje dėjosi kažkokie siaubingi dalykai, tik jis nelabai įstengė suvokti, kokie būtent. Smegenis varstė įniršio ir svaigaus ilgesio gijos. Kaip nesulaužyti trapių orumo bei savo esybės nendrelių, kai maldininkas gali į jį prasiskverbti, kada užsigeidęs?

Kilynas pradėjo drebėti. Mechas ištiesė ilgą ploną ranką, kurios gumbuotas galas priminė penkiapirščio delno parodiją. Maldininkas parodė į krūmų pusę.

Tu ir mes suprasime, kokio likimo sulaukė garantuotai nužudytieji, kai tik išvysime pavyzdį. Maldininkas nori, kad tu pamatytum.

— Ką pamatyčiau?

1. Eik.

2. Ką dar begali daryti?

Kilynas niūriai linktelėjo. Neliko kitos išeities.

Jis žengė sumedėjusiomis kojomis į krūmus, pasidabinusius pažįstamais rudu ir pilkšvai žalsvu atspalviais. Tankūs atžalynai buvo keistai susiraizgę, tarytum juos sukūrusi būtybė, nors ir suvokdama augalų želdinimo principus, nė velnio nenutuokė, kokiu atstumu vienas nuo kito ant šakų turėtų kabėti lapai, kokio storio būna medžių žievė — nieko neišmanė apie gyvybės įvairovę. Susigrūdę, gembėti krūmokšniai atrodė kažkuo nerealūs.

Vyriškis brovėsi pro juos, retsykiais apsidraskydamas dygliais. Praretėjusi matematinė erdvė ar ne, bet skausmas nuo to nemenkesnis. Pritardama lėtam žaliojo vandenyno bangavimui, augmenija siūbavo lyg tingiai alsuojantis mieguistas padaras.

Jis nieko daugiau nematė, išskyrus kreivus šleivus rudus augalus. Bent tiek gerai, kad kilnojo kojas, o ne stovėjo priešais maldininką. Aplenkęs itin aukštą ir storą medį Kilynas išvydo žmogų. Arba kažką panašaus į žmogų.

Šis stypsojo sustingęs ir nusigręžęs. Atrodė, lyg negalėtų nuleisti akių nuo tolybių. Kūnas buvo ištįsęs, kojos — liaunos ir dėmėtos. Kilyną apniko jausmas, neva pro baltą it kreida odą jis mato stambias skaidulas, jungiančias raumenis bei kremzles. Tarp kaulų driekėsi geltonos sausgyslės. Jis sumirksėjo, ir oda vėl tapo nepermatoma, mirtinai išbalusi.

Tai moteris. Bet ne visai tikras žmogus.

Po viena krūtimi žiojėjo plyšiai, pro kuriuos su švilpesiu sklido gilus alsavimas.

Ji pajuto Kilyną. Pradėjo gręžtis. Trūkčiodama kryptelėjo galva. Krūtis apgaubė balzgani rausvi ratilai. Dūzgė tarp kojų pasišiaušęs juodas lopinėlis, tarsi būtų nepriklausomas nuo viso kūno.

Išsišovę šonkauliai. Po jais plytėjo permatomos odos plėvelės. Pro šias blyškias dėmes galėjai išvysti pulsuojančius mėlynus organus.

Moteris. Jai iš burnos styrojo rožė, ant ilgo, spygliuoto žalio koto pakibęs raudonas nuostabaus grožio žiedas. Gėlė augo išjos vidaus, ištempdama odą aplink savo dygliuotas šaknis.

Rožės kotas stiebėsi iš plokščios bedantės burnos… kuri kažkaip sugebėjo išspausti kampuotą šypseną.

Nosies nebuvo.

Tas pats prisiminimuose išlikęs smailus smakras.

Jam viską pasakė akys.

Nustėręs Kilynas beviltiškai sušnibždėjo:

— Fane…

Prieš prabildamas Arturas trumpam patylėjo.

Kai maldininkas garantuotai žudo, jis iščiulpia visą asmens esybę ir bando sukurti skirtingas formas. Ne šiaip paprasčiausias kopijas… kažką kitokio. Būtent tokiu būdu žmonija gali išgyventi. Atsiduodama didingesnės už save būtybės globai, idant išliktų pati jos esmė. Suprati, maldininkas yra tikras menininkas.

7

Fanės parodija žiūrėjo į Kilyną. Pasigirdo metalinis džeržgesys, ir iš krūmų tankmės išniro maldininkas.

Moteris negalėjo kalbėti. Jai pasukus galvą, sulingavo rožė; ryškiose akyse sustingo nebylus klausimas.

Oda — jos oda, pagalvojo Kilynas, pasistengęs nustumti šią mintį į sąmonės kertelę — buvo susiraukšlėjusi ir parudavusi. Veide vis dar atsispindėjo dalelė jos išminties. O žvitrios ir žaižaruojančios akys akivaizdžiai priklausė protingai būtybei.

Tačiau ji negalėjo kalbėti. Moterį amžiams nutildė rožė.

Kilynas pajuto, kaip Aspektas grumiasi su maldininku, bandančiu jį užvaldyti. Kažkokiu būdu mechas sustiprino šaltą, mąslų Artūro balsą ir privertė jį tiksliai perduoti savo pranešimą. Aspektas šmirinėjo po sąmonės srautą, pakeisdamas jį Kilynui suprantamais žodžiais.

Privalai suvokti, kad maldininkui labiausiai rūpi pati meno forma. Jis sako, kad mechų bendruomenę itin žavi tokia augalo ir, hmm, kūniškos gyvybės kombinacija.

Kilynas nieko neatsakė. Odą palytėjo žnaibančios bangelės, nusvilinusios jį lyg ugnis. Žvelgdamas į Fanės parodiją, vyriškis svarstė, ar iki jos labai toli.

Maldininkas neabejoja, kad tokia meno rūšis padėtų nutiesti tiltą tarp mechų ir nykstančios grynai organinės gyvybės, kurios atgyvena esame ir mes patys, žmonės. Jis trokšta išreikšti vidines mūsų savybes. Pavyzdžiui, šis kūrinys dvelkia kontrastu tarp paprastos spygliuotos rožės ir jos sugebėjimo nuslopinti disonansinę sąmonę — tai ypač gerai suderinta poetinė idėja. Dar svarbiau yra tai, jog perdirbta moters-au-galo sąmonė gali teikti pasitenkinimą kai kuriems mechų pojūčių sferos aspektams.

Kilynas žengtelėjo link Fanės parodijos, užvaldytas nuostabos ir smalsumo. Jis pastebėjo, kad vietoj pirštų iš delnų kyšojo rausvi rožių žiedeliai.

Suprask, tai tik vienas iš būdų, kaip gali būti panaudojami žmogaus sąmonė ir kūnas. Anksčiau matytoje galerijoje į vieną visumą susiliejo organinės ir neorganinės temos. Interaktyvioji transrūšinė meno forma atspindi slapčiausias žiūrovų mintis.

— Vadinasi, mes užpuolėme ne fabriką, o meno galeriją?

Kilynas atsargiai dirstelėjo į maldininką, dunksantį virš krūmokšnių, ir pastebėjo į save nukreiptus regėjimo sensorius.

Fanės parodija lėtai ištiesė žiedeliais išmargintą ranką į Kilyno pusę. Jos akys švytėjo. Delnas mostu davė ženklą.

Maldininkas žino, kad žmonės nesuvokia mechų civilizacijos ketinimų jų atžvilgiu. Žmonės kelia susidomėjimą būtent tuo, kad atstovauja aukščiausiai mirtingųjų formai. Jie supranta, kad gyvenimas nėra amžinas. Tuo tarpu mechai niekada nemiršta. Atėjus pjūties metui — kaip tai nutiko klastūnui, — tam tikra jų esybės dalelė vis tiek išsigelbėja. Šioji savybė yra įtraukiama į visus naujausius mechų modelius. Neskaitant religinių iliuzijų, žmonės niekada neturėjo tokios išeities. Iki to momento, žinoma, kai atsirado sunykę Aspektai ir Veidai. Tačiau Aspektas tėra menkas savo ankstesnio pavidalo atspindys.

Kilynas matė, kaip Fanės parodija bando žengti link jo. Moteris judėjo sunkiai, iš visų jėgų stengdamasi pavilkti sustingusias kojas. Raumenys ir kaulai, regis, funkcionavo atskirai, tarytum norėdami pasipriešinti likusių kūno dalių nurodymams.

Žmogaus gyvenimo tragedija yra nuolatos tykanti mirtis. Maldininkas tvirtina galįs išspręsti mūsų problemą. Garantuotai žudydamas jis dovanoja amžinąjį gyvenimą. Tai pats vertingiausias poelgis moralės požiūriu. Pjūtis pagimdo sėją. Gyvybės išsaugojimą. Būdamas menininku, maldininkas taip pat atlieka nykstančių organinių formų globėjo vaidmenį.

Ant dulsvo dirvožemio tysojo pūvančios pilkos krūmų šakos, driekėsi smėlio ruoželiai, šen bei ten mėtėsi pailgos uolienų atskalos. Visos smulkmenos atrodė pakankamai realiai. Kilynas atidžiai tyrė mažėjantį atstumą tarp savęs ir Fanės parodijos. Mechas buvo pernelyg toli, kad spėtų iki jų greitai nusigauti.

Svarbiausias organinių formų trūkumas yra jų nesugebėjimas esant reikalui save perprogramuoti. Net ir žinodamos, kad turėtų savo elgseną panaudoti veiksmingiau ir produktyviau, jos negali atsispirti paprasčiausiems cheminiams impulsams bei įsišaknijusiems instinktams. Maldininkas supranta, kad dauguma jų buvo priverstos pasirinkti Darvino evoliucijos kelią, ir vertina organinių formų atliekamą vaidmenį išreiškiant Visatos dėsnių esmę. Vis dėlto jos daro didelę klaidą įkalindamos savo elgseną “aparatinėje dalyje”, kai šioji turėtų būti programinėje įrangoje. Instinktų amžius tesiekia kelis tūkstančius metų. Maldininkas…

— Klausyk, kam reikalingas šis… šis padaras?

Fanės parodija žengtelėjo drebančiomis kojomis. Po dėmėta oda virpčiojo raumenys. Moters rankos įsitempė, tarytum ji būtų norėjusi sugniaužti rožės žiedeliais išmargintus delnus į kumščius, tačiau nebūtų galėjusi to padaryti.

Tiesiog nuostabu, koks neįžvelgiamas būna veidas be burnos.

Vis dėlto į tam tikras žmonių pojūčių sferos sritis mechai nepajėgia prasiskverbti. Kai kurie mechai mano, jog tai yra susiję su pernelyg dažnai naudojama “aparatūros” ypatybe. Kiti — jiems priklauso ir maldininkas — neabejoja, jog šis akivaizdus sunkumas tėra neišsemiamas eksperimentų bei meno klodas. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių kurti skulptūras, kaip tas, matytas galerijoje, ir šią, stovinčią priešais.

— Po velnių, tai nėra skulptūra. Tai Fanė.

Fanė, kurios oda vibruoja nuo įnirtingų trūkčiojimų bei drebulio. Tarsi giliai viduje grumtųsi nesuvokiamos jėgos.

Ji daug ką paveldėjo iš Fanės originalo. Tu, be abejo atpažįsti veido kontūrus, kūno judesius?

— Tai ne… Ji… ji buvo…

Maldininkas pageidautų žinoti, kokia, tavo manymu, buvo tikroji Fanė. Tai esminis faktorius. Mechų menininkai, iš kurių maldininkas yra pats geriausias, supranta, kad šiose konstrukcijose kažko trūksta.

— Fanė mirusi. Tai tik… tik įrašas.

Tačiau ji jaučiasi esanti Fanė. Kai maldininkas užpuolė, jis pasistengė kruopščiai įvertinti kiekvieną jos savybę. Netgi paskyrė visą savo įrašymo ir pojūčių sistemą, kad būtų galima ištraukti Fanės esmę. Būtent dėl šios pagrindinės priežasties tau pavyko taip lengvai sužeisti maldininką. Jis pernelyg įsitraukė į savo užduotį.

— Maniau, kad užmušėme tą prakeiktą padarą, — karčiai burbtelėjo Kilynas stebėdamas, kaip Fanės parodija iš visų jėgų stengiasi žengti dar vieną žingsnelį. Vyriškis negalėjo atitraukti nuo jos akių.

Antologinio intelekto neįmanoma sunaikinti netgi naudojantis patobulintais jūsų ginklais. Tikrasis sąmonės centras yra išsklaidytas į jums nepasiekiamų mechų schemas.

— Kalbi apie tą žemkasį, kuris pašovė mane ir Tobį?

Taip, tai buvo maldininko dalelė. Jis bandė iščiulpti visą tavo ir Tobio esybę, bet neužteko laiko. Maldininkas viliasi, kad šio susijungimo dėka su tavimi bus galima bendrauti lengviau nei su kitais žmonėmis. Jis atsiprašo už sukeltus nepatogumus ir skausmą. Maldininkas nemėgsta — galvoja, jog tai amoralu, — kai dėl jo kaltės užgimsta vidiniai konfliktai.

— Ką tai turėtų reikšti?

Kilynas vylėsi sugebėsiąs nukreipti mecho dėmesį, kad šis ir toliau negalvotų apie nieką kitą, išskyrus tai, kaip palaikyti ryšį pro siaurą Artūro Aspekto kanalą. Galbūt jam nepavyks suvokti, ką mąsto Kilynas. Galbūt.

Mechai nežino, kas yra skausmas. Tokį pojūtį labiausiai primena kraštutiniai vidinių būsenų prieštaravimai. Nėra reikalo varginti tavęs supažindinant su šiuo skausmo atitikmeniu.

— O, koks jis malonus, — sarkastiškai drėbė Kilynas. — Ar šitas padaras jaučia “prieštaravimus”?

Be abejo. Moteris norėtų kažkokiu būdu su tavimi susijungti, tačiau dėl tam tikrų trukdžių negali to padaryti.

Kilynas žengė mažytį žingsnelį link Fanės parodijos. Nuo vėjo dvelksmo siūbavo jos rožė. Dilbio raumenys susitraukė. Akys susiaurėjo. Iš skausmo?

Tu greičiausiai supranti, jog mūsų esmės išsaugojimą — kad ir kokie nedėkingi būtume šiuo atžvilgiu — lemia patys kilniausi motyvai. Mechų visuomenėje meno kūrimas yra bene pagrindinė veiklos sritis, tačiau jų ir žmonių meno formų neįmanoma sulyginti. Mechai gali sukonstruoti nuostabias savo pačių programinių įrangų superstruktūras. Vis dėlto didingiausius darbus galima atlikti darant eksperimentus su tokiais elementais, kaip žmonės ir kitos rasės. Jos…

— Turi omenyje tas rankas ir kojas, kurias mačiau galerijoje? Jų auginimą?

Jis dar truputį priartėjo prie Fanės parodijos.

Šios biodalys išties naudingos. Tačiau puikiausi kūno organų pavyzdžiai laikomi specialiai meno darbams. Tavo regėti objektai buvo auginami dramai, kurią maldininkas norėtų pastatyti. Žmonių ir pirmųjų mechų mūšio sceną.

Kai Kilynas vėl žengė į priekį, jo dėmesį patraukė ūžesys. Pasirodo, garsas sklido iš apskritų šnervių, atsivėrusių po moters krūtimis. Tylus agoniškas mmmmmm, sumišąs su khe-khmmm. Regis, ji bandė kažką pasakyti.

Dar vienas žingsnis.

Abejingas Artūro balsas ir toliau malė nesustodamas:

Maldininkas trokšta tavo pagalbos, nes jo prašymas susijęs su sritimi, į kurią mechai nesugebėjo įsibrauti. Jiems nesuvokiamas vienas iš subtiliausių žmonių bendravimo aspektų. Maldininkas bandė ištaisyti šią padėtį nusprendęs įrašyti senų žmonių…

— Štai kodėl jis nugalabijo Fanę?

Krustelėjusi pėda palindo po kumščio dydžio trikampiu akmens luitu.

Fanės parodija suūžė garsiau lyg nekantraudama.

Į jį maldaujančiai žvelgė akys.

Taip. Šis erzinantis reikalas kėlė nemažai problemų nuo pat jo karjeros pradžios.

— Ką?… — staiga Kilyną apniko įtarimai.

Savo meniškąją programą maldininkas pradėjo nuo to, ką šeimos vadina Neganda. Suprask, mechų miestai bet kuriuo atveju būtų sugriovę Citadeles, nes tai buvo įtraukta į parazitų naikinimo procedūras. Maldininkas vadovavo visai operacijai, idant galėtų per pjūtį surinkti kiek įmanoma daugiau žmonių, nors, žinoma, keli jų numirė neįrašyti. Maldininkas teikė pirmenybę subrendusiems, seniems žmonijos atstovams. Lygiai taip pat, kaip ir Lupikų bei Vyskupų susitikimo metu. Deja, pagyvenusiems pavyzdžiams trūksta kai kurių elementų, todėl kai kurias žmogiškojo gyvenimo kategorijas jie atsimena gana blankiai. Štai kodėl maldininkas pageidautų…

Kilynas suprato sulaukęs tinkamos progos ir nusprendė nedelsdamas ja pasinaudoti. Vienu staigiu kojos judesiu pamėtėjo akmenį į orą ir sugavo jį dešiniąja ranka.

Dar du žingsniai į priekį.

Fanės parodijos akys išsprogo, bet ji niekur nesitraukė.

Vyriškis užsimojo ir galingu smūgiu sutraiškė moters kaukolę.

Paskui pasitraukė atbulas nuo sudrimbančio ant smėlio kūno. Mechas puolė į priekį per vėlai susigaudęs, kas čia vyksta.

Po akimirkos metalinis padaras sustingo. Kilynas dėbtelėjo į abejingas linzes ir svyruojančias antenas pasiųsdamas kruopščiai suformuluotą mintį: Ji norėjo mirti. Jai reikėjo mirties.

Maldininkas nė nekrustelėjo.

Arturas tylėjo.

Judesys. Kilynas pasisuko.

Prasibrovęs pro pasišiaušusius krūmus lėkė Tobis.

— Tėti!

— Bėk iš čia! — nieko geresnio nesugalvodamas suriko Kilynas.

Berniukas skuodė link tėvo, kai užkliuvo koja už šaknies.

Jis tėškėsi veidu į žemę. Tobio nugarą išvagojo įtrūkimų voratinklis. Kilynas išgirdo tylius, šleikštulį keliančius spragsėjimus.

Plyšiai praplatėjo iki juodų linijų, zigzagais išraižiusių berniuko kūną.

Kilynui nespėjus nė rankos ištiesti, sūnus suskilo į atskiras dalis tarytum sudaužytas stiklas.

8

Jis mirktelėjo ir pabudo. Rankas ir kojas persmelkė šaltis. Skruostas spaudėsi į purvinas polimerines grindis.

Kilynas apsivertė bandydamas surūšiuoti gerokai sujauktas mintis. Jis bandė pasiekti Tobį…

Tobis.

Teko priminti sau, kad jis buvo įstrigęs sensoriniame maldininko centre. Tiesą sakant, visi pojūčiai atrodė nepaprastai realūs ir daug įtikinamesni nei monotoniški elektriniai vaizdai, sukurti sensoriniame žmonių tinkle.

Iliuzija. Visa tai tebuvo iliuzija.

Dabar jis grįžo į normalių, menkučių žmogiškų pojūčių pasaulį. Gulėjo spoksodamas į atšiaurų mėlyną švytėjimą, kurį skleidė neįsivaizduojamai aukštose lubose įmontuotos lempos. Kvėpavo ne vandenyno drėgme, o sausu, aitraus prieskonio oru.

Kilynas atsisėdo. Jis tebevilkėjo kombinezoną, kaip ir tada, kai juos užpuolė maldininkas. Instinktyviai patapšnojo per kišenes. Niekas nedingo.

Tobis. Vyriškis atsistojo ir nusvyravo prie sūnaus, kuris sėdėjo galvą nunarinęs tarp kelių, sunkiai dvėsuodamas.

— Ar tau viskas gerai?

— Aš… atrodo. Toji vieta…

— Salos? Vandenynas su…

— Ne. Aš buvau kažkokioje oloje. Ant sienų šliaužiojo bjaurūs padarai. Kraupi vieta… — Tobis staigiai pakėlė akis. — Aišku, aš neišsigandau.

Kilynas šyptelėjo.

— Be abejo. Tai tik nieko verti maldininko vaizdeliai. — Jis asmeniškai taip nemanė — širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, — tačiau nebūtina dėl to kvaršinti sau galvos.

— Jis uždavė man daugybę klausimų. Aš jų nesupratau.

— Verčiau viską pamiršk.

Prie tėvo su sūnum priėjo Kirvius, regis, praradęs orientaciją.

— Kad ir kas tai būtų, manau mums reikėtų…

Šaižus garsas privertė juos užsičiaupti ir atsigręžti. Iš už artimiausio kampo išlindo maldininkas. Kilynas žvelgė į metalinį padarą nejausdamas ypatingos baimės. Jų visų likimas dabar priklauso nuo mecho valios, todėl telieka laukti, kas bus toliau.

Aukštas ir kampuotas maldininkas lėtai artėjo, stypčiodamas tarp skulptūrų. Viename iš meno kūrinių, kuris vaizdavo milžinišką žmogaus delną, tupėjo Šiba, įsikibusi į didžiulį lakuotą nagą.

1. Buvo lengviau bendrauti, kai jus įtraukiau į savo pasaulį.

2. Bet realybėje jus esate tikresni.

Iš komandos narių reakcijos Kilynas suprato, kad jie taip pat išgirdo šiuos žodžius savo sensoriniuose centruose. Maldininkas pagaliau išmoko prasiskverbti į žmonių tinklą.

— Dingstame iš čia! — sielvartingai suriko Lėtapėdis Sermas.

Įdomu, ką jis regėjo mecho sąmonės labirinte, pagalvojo Kilynas spėdamas, kad kiekvienam individui kelionė pateikė skirtingus netikėtumus. Maldininkas kuo puikiausiai žinojo, kaip paveikti stipriausius Kilyno jausmus. Kokio velniško tikslo siekė tas padaras?

1. Aš dar nebaigiau.

2. Jūs privalote duoti man šį tą daugiau.

3. Man rūpi vidiniai jūsų pojūčiai.

4. Energija — tai pagrindinis elementas, kurio trūksta mano kolekcijai.

Aplink žmones pamažu atgijo tamsiosios skulptūros. Šalia Kilyno prasimerkė akis, virptelėjusi gigantiškomis, vėduoklę primenančiomis blakstienomis. Melsvai baltą rainelę įmantriais raštais išraizgė geltonos gyslelės. Iš ašarų kanalo sunkėsi raibuliuojančio pilko skysčio lašeliai.

Atrodė, tarsi į maldininko signalą sureagavo visas kompleksas žmogiškų organų, groteskiškai atskirtų vienas nuo kito. Kraupioji akis mirkčiojo blakstienomis, išgaudama šaižius nemalonius garsus. Vyzdys susitraukdavo ir vėl išsiplėsdavo lyg pulsuojanti sferos formos širdis.

Maldininkas išskaidė žmonijos patirtį, kurią dabar, jiems padedant, norėjo sujungti į vieną visumą.

Kai pabaigs savo darbus su jais…

Kilynas čiupo Tobio ranką.

— Eime.

Komandos nariai patraukė tolyn, aplenkdami krutančius eksponatus. Kilynas stengėsi įjuos nežiūrėti. Gerai, kad palubėje kabančios lempos švytėjo gana blausiai. Tingiai judančius organus apgaubė prieblanda. Deja, tai nepadėjo nuslopinti nuo jų sklindančio šlykštaus dvoko.

1. Problema liko neišspręsta.

2. Aš prašau jūsų pagalbos.

3. Mainais už laisvę.

— Kodėl mes turėtume tuo patikėti? — pasiteiravo Kilynas.

Bendražygiai nesulėtino žingsnio. Jis atsigręžė ir pastebėjo, kad kiti pritilo, pakreipę galvas, tarytum kažko klausytųsi. Vėl pradėjo funkcionuoti Karaliaus rankos, kurios buvo suparalyžiuotos, maldininkui užpuolus klastūną. Drebėdamas vyrukas pakėlė jas prie veido. Kiekvienas žmogus sulaukė iš mecho tik jam vienam skirto pranešimo.

1. Tarp protingų būtybių turi būti pasitikėjimas.

2. Tai viskas, ką jūs turite.

3. Arba aš.

Numojęs ranka Kilynas paspartino žingsnį. Priešakyje iš miglotų šešėlių išniro kažkoks padaras. Matyt, slėpėsi čia jau kurį laiką.

Jis galvojo, kad blizgančioje žalioje jūroje pamatyti vaizdai tebuvo iliuzija. Gaila, bet ne. Tikrovė pasirodė kur kas baisesnė.

Fanės parodija pasirąžė, įtempdama drebančius raumenis. Sužybsėjo drėgnos akys. Ten, kur turėtų būti burna, karojo pūvančių odos skutelių ratilai. Iš kvėpavimo angų po sudžiūvusiomis krūtimis ištryško gleivės.

— Vadinasi, tu išties ją sukūrei, — tylios nevilties kupinu balsu sušnibždėjo Kilynas.

Tikrovėje esama elementų, kurių nerasi jokioje sintetinėje konstrukcijoje.

— Tai… Ne…

Tam tikros žmonių patirties kategorijos turbūt nėra pakankamai gerai saugomos prisiminimuose. Todėl man reikia, kad jūs susiporuotumėte. Artimas ryšis su šiuo moteriškosios lyties atstovu padėtų atgaivinti itin stiprios reakcijos funkciją.

Kilynas sustingo.

— Tu ne… tu negali…

Per bandymus mane gerokai nustebino tavo reakcija. Nuteikė džiuginančiai.

— Bandymus? — nejau vandenyno, salų ir Fanės iliuzijos reikėjo tik tam, kad būtų pasiruošta šiam?..

Dar teks išanalizuoti bei meniškai pavaizduoti daugybę žmonių reakcijos aspektų. Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad baimės ir geismo emocijos yra lygiagrečios viena kitai. Neretai baimė paskatina geismą. Tai būtų galima pavadinti evoliucinio poveikio funkcija. Baimė nuolatos primena jums apie mirtį, tuo tarpu geismas užtikrina šiokį tokį nemirtingumo pojūtį — be abejo, tai tik blyškus atspindys tikrojo gyvybės tęstinumo, aptinkamo jūsų esybių įrašuose. Būtent šį baimės/geismo lygmenį dabar norėčiau ištirti.

Kilynas vargais negalais prisivertė susitvardyti. Fanės parodija agoniškai klibikščiavo į priekį.

Jis užmušė sensorinę šio padaro versiją. Savo ruožtu maldininkas sunaikino sensorinį Tobio atvaizdą. Ar tai buvo grasinimas?

Kilynas sugriežė dantimis. Mecho ketinimų neįmanoma nuspėti. Incidentas tiesiog suteikėjam papildomos informacijos, dar truputį abstrakčių duomenų. Tai viskas, ko reikėjo maldininkui. Daugybės skaičių ir geometrinių figūrų, pagražintų vingiais padrikų įvykių, kuriuos žmonės vadino savo gyvenimu ir kurie, metalinio monstro linzėmis žiūrint, tebuvo įdomių trajektorijų kratinys.

— Tu nė nesuvoki, kaip smarkiai klysti, — iššaukiančiai drėbtelėjo Kilynas.

Virpančiame Tobio balse nuskambėjo nepasitikėjimo ir siaubo gaidelės:

— Tėti… tėti… juk čia… ne ji?

— Ne, tikrai ne ji.

1. Vadinasi, atsisakai?

2. Aš galiu priversti.

3. Man tereikia duomenų.

Padarui goglinant artyn iš pilkų šešėlių, Kilynas pamatė, kad jis gerokai papuvęs. Įdegusi ir vėjo nugairinta Fanės oda virto dėmėta purpurinio atspalvio plėve. Iš didžiulių šnervių, žiojančių po krūtimis, kyšojo gruoblėtos kerpės ir sunkėsi žalios gleivės, kurios varvėjo kairiuoju šonu ant išvarpytos skylėmis šlaunies. Vietoj pirštų delnų galiukus bjaurojo rudos pūlingos pūslelės.

— Tas padaras nesveikas.

Maldininkas kreipėsi tiesiogiai į jį, pasinaudodamas Artūro balsu:

Kuriant visą organizmą vien iš mentalinės informacijos, iškyla nemažai sunkumų. Jei pavyksta susieti jį su kitomis gyvybės formomis, tai tampa meniškumo įsikūnijimu. Be abejo, aš padariau ne vieną klaidą. Atvirai kalbant, pačių keisčiausių klaidų.

— Kaip žavu, kad pats pripažįsti.

Kai kurios jų įsivėlė ieškant stilistinių sprendimų. Vis dėlto neabejoju, kad gaminys pasirodys tau pakankamai žmogiškas. Aš prašau tavęs parodyti man kelias poravimosi akimirkas ir jų sukeltas galingas emocijas…

— Ne!

Netekęs žado ir pasibaisėjęs Tobis timptelėjo tėvą. Fanės parodijai artėjant, jiedu traukėsi atatupsti.

Padaro akyse sužvilgo maldavimas. Kilynas pajuto, kad suspaustą krūtinę užlieja maudulio banga.

Staiga priėjo alkūnės išdygo Kirvius.

— Klausyk, žmogau, tu privalai!

Kilynas atsigręžė sutrikęs.

— Ką… juk tu ne…

Kapitonas išniro iš šešėlių, tarytum specialiai būtų iškviestas, ir pamojo į slenkančią figūrą.

— Jei nepadarysi to, mes negalėsime sudaryti jokio sandėrio.

Kirviaus balsas aidėjo ramiai ir dalykiškai. Tačiau jo akyse žaižaravo karštligiška įtampa.

— Kokią paslaugą jam padarei pats? — griežtai paklausė Tobis.

Kirvius paniekinamai patempė lūpą.

— Nekvaršink dėl to savo galvos, berniuk. Jis paprašė, ir aš padariau. Užtrukau vos vieną minutę. Dabar išgirdau, jog tu neketini įvykdyti paslaugos, todėl ir priėjau. Regis, tau kilo šiokių tokių problemų.

Kilynas suprato, kad šis žmogus besąlygiškai tiki savo žodžiais. Aišku kaip dieną, kad niekam nepavyks sužinoti, ką jis patyrė būdamas sensoriniame maldininko tinkle, kokie monstrai, slypintys giliai viduje, nutrūko nuo pavadžio. Tačiau žibančiose vyruko akyse kuo puikiausiai atsispindėjo tų įvykių pasekmės. Atsipalaidavo sustingęs veidas, išnyko toji maniakiška išraiška, perkreipusi raudoną bumą bei pavertusi smakrą įtemptų raumenų mazgeliu.

— Dink iš čia, Kirviau, — tyliai išspaudė Kilynas.

— Klausyk, tu privalai. — Kapitonas maloniai uždėjo jam ant peties ranką, visiškai klaidingai įvertindamas Kilyno nuotaiką. Sutrūkčiojo lūpos, bandydamos nusišypsoti.

— Tai nėra žmogus, Kirviau.

— Galbūt ne visai, — gąsdinančiai protingai sutiko jis.

— Tu negali…

— Nagi, klastūnas žuvęs. Metropolį pajėgsime apginti tik tuo atveju, jei palaikysime gerus santykius su maldininku.

— Ne, — sušnibždėjo Tobis.

Fanės parodija sustojo prieblandoje, blizgančiomis akimis stebėdama žmones. Jos skruostikauliai švytėjo akinančiai raudonu atspalviu. Susiraukšlėjusios krūtys buvo išbertos rausvais spuogeliais. Pro švilpiančias kvėpavimo angas sklido rūgštus kvapas.

— Nesispyriok. Įkišk savo senąjį strypuką.

Kilynas atsitraukė nuo kapitono jausdamas, kaip susitraukia gerklė.

— Po velnių! Ką tau reiškia viena minutėlė? Įsivaizduok, jog tai dirbtinė senė.

Kirviaus manymu, pagalvojo Kilynas, jis kantriai stengėsi išaiškinti akivaizdžius faktus ir parodyti, kad šioji dvokianti kraupi pabaisa tėra menkutė kliūtis, neleidžianti užtikrinti viso gyvenimo darbo, Metropolio, saugumo. Kapitono pasaulyje daugiau niekas neturėjo ir neturės jokios reikšmės. Nei asmeniški, nei žmogiški jausmai negali stoti skersai kėliojo pasirinktam likimui.

— Pagyvenusi moteris su gėle. Tik pažiūrėk įjos papukus. Juk neatsisakytum paragauti tų prisirpusių obuoliukų?

Nuo priverstinio linksmumo Kirviaus veidą apgaubė prakaito plėvelė, o beprotiškose jo akyse suspindėjo staiga į galvą šovusi mintis.

Kapitono galva krūptelėjo, tarsi jis būtų į kažką įsiklausęs. Į veidą siūbtelėjo įtampos bangos. Paskui vyriškis linktelėjo.

— O taip, puikūs prisirpę obuoliukai.

Kirvius apsisuko ir žengė link svyruojančios figūros, kuri stebėjo kapitoną drėgnomis akimis.

— Šiam darbui reikia tikro vyro, — negyvu, bemaž pamišėlišku balsu pareiškė Kirvius.

Jis sustojo prie Fanės parodijos. Nusimovė kelnes.

— Tai gali padaryti tiktai tikras vyras.

Kilynas neįstengė nė krustelėti. Jis užmušė Fanės parodiją sensoriniame maldininko centre nesusimąstydamas. Mechas stebėjo, kaip žmogus priima sprendimą, nepaliaudamas su juo šnekėti. O tada prieš akis suskaldė į gabalėlius sūnų.

Visa tai tebuvo pasiruošimas.

Jis prispaudė Tobį prie savo šono. Niekas nepratarė nė žodžio. Visi stebėjo, kaip Fanės parodija lėtai pakelia vieną koją ir užkelia ją ant Kirviaus juosmens. Kapitonas stovėjo sustingęs ir pasiruošęs. Jo žvilgsnis klaidžiojo miglotose tolybėse, o rankos apkabino pūvančio padaro pečius. Ant atsikišusių dubens kaulų pakibo ir kita koja. Kilynas išvydo jos tarpukojyje kažką įnirtingai virpant. Tamsioje trūkio linijoje prasivėrė du plyšiai su karštai pulsuojančiais pakraščiais. Pro siaurą angą styrojo geibiai drebantys ūseliai.

Fanės parodijos akys užvirto aukštyn. Jos rožė išsipūtė ir dar labiau paraudonavo.

Kirvius priklupo ieškodamas patogesnio kampo. Padaras įsikibo į jo galvą trumpais bepirščiais delnais.

Poravimasis vyko visiškoje tyloje ir tamsoje.

— Aaach, — atsiduso kapitonas, įėjęs į Fanės parodiją.

Kilynas nušovė juos abu, staigiai išsitraukęs nedidelį šratinį pistoletą. Užtaisai išgraužė skyles jų kaukolėse.

Vyriškis nuleido ginklą ir tvirtai suspaudė Tobio pečius. Jei maldininkas bandys keršyti, jie teturės vos kelias akimirkas išsigelbėti.

Tėvas pažvelgė į sūnų, ir jiedu tylėdami linktelėjo.

Abiem žmonėms belūkuriuojant, švelnioje prieblandoje vėso lavonai.

Tačiau maldininkas nepasirodė.

9

Lėta kelionė atgalios vedė per pjūviais išvagotą žemę. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių mechai išraižė kalvų pašlaites ir suformavo jas į kampuotus įžambius pylimus. Nuožulnias laminuotas plokštumas puošė milžiniški ornamentai. Nuo žvilgančių mechų struktūrų į viršų kilo debesys pilkšvų raibuliuojančių dulkių. Klastūnui teko gerokai pasirangyti, kad pajėgtų prasibrauti pro šį labirintą.

— Aš nė nenutuokiau, ką tas padaras turėjo omenyje, — staiga pareiškė Kilynas Šibai, tarsi pratęsdamas anksčiau nutrauktą pokalbį. Tiesą sakant, paskutinį kartą jiedu persimetė keliais žodžiais dar būdami mechų komplekse.

— Ir negalėjai nutuokti, — atsakė ji.

— Kurį laiką tu manai, kad gali, — paprieštaravo vyriškis. — Maldininkas rodė mums įvairiausius vaizdus, kurie turėjo reikšti kažką žmogiško. Man tai nė kiek nerūpėjo.

Šiba pritardama pakinkavo galva. Žinia, maldininko sąmonės erdvėje jai teko patirti kitokius dalykus. Kaip ir visiems kitiems.

— Viena mano dalis stengėsi nuo visko atsiriboti. Aš vyliausi sugebėsiąs būti tiesiog žiūrovu. Toji vieta atrodė pakankamai tikroviška, bet realybės pojūtis retsykiais išnykdavo.

Ji vėl linktelėjo.

— Man regis, jis didžiavosi savo darbais. Vadino tai menu. Kurį laiką ir pats taip galvojau, bet vėliau nebegalėjau su tuo susitaikyti.

Šiba nužvelgė jį mąsliomis, lūkuriuojančiomis akimis.

— Tu nužudei tai, ką parodė maldininkas.

— Tuo metu aš nieko negalvojau.

— Ir nereikėjo galvoti. — Ji dirstelėjo į glotnius pašlaičių paviršius, plaukiančius pro šalį.

— Kai antrą kartą pamačiau padarą, panašų į Fanę, akimirkai buvau tikras, kad jis taip pat nerealus.

Ji maktelėjo galva.

— Paskui įsiterpė Kirvius. Tikriausiai būčiau užmušęs tą padarą ir antrą kartą. Netgi be kapitono, — ištarė Kilynas negyvu balsu. Paskui pridūrė: — Toji būtybė — tai ne mes.

— Taip. Ne mes.

— Maldininkas paprasčiausiai suklydo.

— Kaipgi? — paklausė moteris.

— Jis nesuvokia, kuo skiriasi meilė nuo sekso.

— Kaip ir mes patys. Retkarčiais.

Kilyno žandikauliai suvirpėjo, įsitempė ir atsipalaidavo.

— Kai Kirvius įėjo į tą baidyklę, jis atsiskyrė nuo mūsų amžiams.

— Visa tai jau praeityje, — pasakė Šiba. — Pasistenk užmiršti.

— Galbūt už šio įvykio slypi šis tas daugiau. Aš nežinau. Galbūt Kirvius darė tai ir anksčiau. Galbūt pirmąjį kartą tenka prisiversti, o vėliau nė kiek tuo nesišlykšti. Net nesusimąsčiau, kad Kirvius galėjo daryti tai ne vieną kartą.

— Pasiteirauk kitų Karalių. — Šiba nudelbė jį šaltu žvilgsniu, bet minties nepratęsė.

Kilynas gana ilgai svarstė šį pasiūlymą, tada papurtė galvą — lėtai, lyg būtų apsvaigęs.

— Ne. —

Jie žvalgėsi į keistąsias kalvas. Kai kuriose vietose buvo matyti gilūs urvai. Po permatomu sluoksniu šmėkščiojo mechų dėmelės.

— Ne, — pakartojo jis. — Negaliu kalbėtis su Šeima apie tokius baisius dalykus.

Ilgą laiką visi komandos nariai tylėjo. Iš jų vieninteliam Kilynui prisiėjo žudyti, tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo.

Kilynas atsiduso, paskui atsistojo ir pasirąžė. Smarkiai niežtėjo liežuvio galą kažką pasakyti.

— Kai klastūną pakirto maldininko “pjūtis”, jis tikriausiai prarado savo esybę, — tarstelėjo vyriškis.

Jie keliavo įsirangę į renegato šono plyšį. Šiek tiek žemiau ant vamzdžių grynai dėl įdomumo sūpavosi Tobis. Jo, regis, nė trupučio nesutrikdė visi tie įvykiai milžiniškame pastate. Jau buvo praėjusios pora valandų, bet suaugusieji vis dar tylėjo priblokšti, tuščiais žvilgsniais varstydami pro šalį slenkantį kraštovaizdį.

— Maldininkas sakė, kad pjūtis klastūnui buvo būtina, — atsakė Šiba.

Kilynas linktelėjo. Mechas sugebėjo prasiskverbti į sensorinius žmonių centrus, surado būdą, kaip su jais šnekėtis. Šioji mintis dingtelėjo į galvą svirduliuojant šalin nuo tos vietos, kur jis užmušė Kirvių ir Fanės parodiją. Kiekvienas jų patyrė išskirtinę, sukrečiančią pažintį su maldininku ir dabar niekaip negalėjo išsikapstyti iš slogios tylos gelmių.

Keistajam laminuotų kalvų plotui pasilikus užnugaryje, jie atsidūrė rudoje laukymėje. Aplinkui dūzgė daugybė mechų. Kilynas pajuto sugrįžtantį susierzinimą, akims šaudant į pralekiančius mechus, rankoms beprotiškai geidžiant čiupti ginklą.

Prabilo abejingas Artūro balselis, kuris skambėdavo šiek tiek ūmiai, kai būdavo užvaldytas maldininko:

Nėra jokio reikalo nerimauti. Aš pašalinau iš kelio visas galimas kliūtis.

Atrodė, kad skrupulingai suformuluoti žodžiai aidi kažkur tolybėse. Į sąmonę įsiveržusi kur kas galingesnė asmenybė paprasčiausiai užgožė vargšą Artūrą.

Maldininkas neketino nieko žudyti. Atsivedęs su savimi klastūną liepė žmonėms ant jo įsitaisyti, o vėliau — tą patį būtų padaręs kiekvienas eilinis mechas — skubiai sutvarkė po incidento likusias šiukšles.

Dabar metalinis padaras lydėjo juos atgal į Metropolį. Nors ir atitolęs nuo visos kompanijos, jis nesunkiai susisiekdavo su žmonėmis, atsakydamas į klausimus ir dalindamas įsakymus.

Iš maldininko užuominų Kilynas suprato, į kokią gilią duobę jie įkrito. Renis nė nenumanė, kad jo veiksmams visą laiką vadovavo būtent maldininkas. Štai kodėl klastūno dėka Kirviui pasisekė apiplėšti tiek daug fabrikų.

Mechų civilizacija buvo pakankamai sudėtinga. Atskiros feodalinės valdos savaip reguliuodavo kompleksų gynybą, todėl maldininkas negalėdavo garantuoti šimtaprocentinio neliečiamumo. Per vieną antpuolį Karaliai neteko dviejų žmonių, nes susidūrė su naujo tipo sargyba, patobulinta taip, kad fabrikai būtų apsaugoti nuo renegatų.

Panašiai atsitiko ir Lomoje — tą vakarą po Fanės mirties Vyskupus užklupo perdirbtas mechas. Maldininkas nepajėgė iki galo suvaldyti marodierių, išrūkyti jų geismą medžioti žmones. Retkarčiais jam ir pačiam tekdavo garantuotai žudyti, antraip būtų sukėlęs nereikalingų įtarimų.

Vis dėlto jam pavyko nuslėpti Metropolį nuo kitų mechų. Klastūnas sakė tiesą, nors pats nesuvokė esąs kitos esybės įrankiu.

Dabar šis keistasis padaras lydėjo žmones atgal į jų anklavą, apšiurusį kaimelį, kuris išdrįso pasivadinti Metropoliu. Kilynas nepuoselėjo iliuzijų, kaip nuo šiol su jais elgsis maldininkas: kaip su naminiais gyvulėliais. Kaip su žaliava, tinkama meniškiems kūriniams.

— Ar mes skrisime dulkiniu? — paklausė jis, kreipdamasis tiesiai į maldininką. Atsakymas nuskambėjo Artūro balsu, nors, atvirai kalbant, iš Aspekto teliko siauras piltuvėlis, pro kurį sunkėsi kraupi ir didinga jėga. Kilynas jautė, kad Arturas stengiasi kiek įmanoma geriau išversti iš maldininko plūstančią informaciją. Gana dažnai Aspektas spygtelėdavo: Nesuprantama, — ir peršokdavo prie to, ką būdavo įmanoma išreikšti žmonių kalba.

Taip. Aš galiu pasinaudoti išdaviku klastūnu, kaip transporto priemone, bet vėliau jis turi būti išardytas. (Nesuprantama.) Man nepavyktų užmaskuoti renegato įsibrovimo į biologinį kompleksą, todėl reikės jį paaukoti ir išmontuoti į atskiras dalis.

— Bus sudraskytas į skutelius?

Išdavikus privaloma sunaikinti kiek įmanoma kruopščiau. Visada egzistuoja galimybė, jog tam tikru ribotu būdu jis susikūrė antologinę sąmonę, panašią į manąją. Jei taip, visas jo dalis reikia ištrinti nuo žemės paviršiaus. Už maištą sumokama tikra mirtimi.

— Renis dirbo su tavimi. Nejau negali jo išgelbėti?

Atsklido šaltas it ledas atsakymas:

Tai žemesnės klasės sąmonė.

— Kaip ir mes.

Būtent. Tačiau jūs neišduodate saviškių.

— Klastūnas tiesiog stengėsi išlikti gyvas.

Bet darė tai pažeisdamas mūsų taisykles. Tai esminis skirtumas. (Nesuprantama.) Aš aptikau klastūnąjau gana seniai, bet niekam neprasitariau, nes žinojau, kad galėsiu panaudoti jį kilnesniems tikslams. Tik dėl šios vienintelės moralinės priežasties aš toleravau taip nukrypusią nuo normos sąmonę. Ji troško išsaugoti savo prisiminimus, asmenybę — viską. Tai tampa neįmanoma, kai atskiras protas prisijungia prie bendros mechų sąmonės. (Nesuprantama.) Be abejo, užgimsta ir dalelė individualios patirties. Savęs suvokimas. Bet ne visa esybė. Tam prireiktų papildomos akumuliuotos erdvės ir nesibaigiančių komplikacijų koregavimo.

Kilynas atsigręžė į horizontą maksimaliai sustiprindamas regėjimą ir išvydo greitaeigę transportinę platformą, ant kurios važiavo maldininkas.

Padaras sekė žmones nuo pat biologinių fabrikų — stengėsi neišklysti iš ryšio zonos, tačiau laikėsi nuo jų padoriu atstumu. Kilyno širdyje įsikerojo įtarimas, kad maldininkas tokiu būdu saugoja savo kailį. Jei netyčia užgriūtų aukštesnio rango mechai, jis lengvai paspruktų apsimetęs niekuo dėtu.

Kilynas atsipalaidavo jausdamas, kaip atlėgsta įsitempę raumenys. Kažkas viduje privertė jį prabilti su apsimestiniu linksmumu:

— Vadinasi, mechų dangaus nėra?

Tu bandai paversti dvasinius dalykus trivialiais. Sąmonė tegali tikėtis būti perdirbta ir vėl paskleista.

— Tai viskas, ko pats nori? — paklausė Šiba.

Kilynas sumirksėjo iš nuostabos; jis įsivaizdavo, kad šio pokalbio daugiau niekas negirdi. Pasirodo, maldininkas lėtai ir niekuo neišsiduodamas integravo žmonių reakcijas į vieną visumą.

Aš esu kitokio rango. Antologinio intelekto neįmanoma sunaikinti, nes jis pasklidęs po visą pasaulio paviršių. (Nesuprantama.) Netgi maksimalaus galingumo termobranduoliniam sprogimui tepavyktų nužudyti atskirus mano elementus. Tuo tarpu pagrindinė esybė yra saugoma fazinėse kiekvienos lokalizuotos vietos jungtyse. Panašiai kaip tinklas susibūrusių į vieną krūvą antenų, kurios sugauna tas pačias bangas, lyg būtų viena didelė akis. Tačiau tai nėra akis. Lygiai taip pat aš esu ne viena sąmonė, o daugybė sąmonių.

Kilynas išsišiepė.

— Kažkodėl tu neatrodei toks kietuolis, kai mudu su Šiba sudraskėme tave į gabalėlius. Atsimeni? Per Lupikų ir Vyskupų susitikimą?

Jis nė kiek neabejojo, kad maldininkas neleis žmonėms gyventi ilgai, todėl nevaržomai, su maniakiška piktdžiuga šaipėsi iš tolumoje lekiančio mecho.

Aš buvau tam pasiruošęs. įsirašiau jūsų gana daug, todėl reikėjo laiko, kad pajėgčiau suvirškinti informaciją. Teko perkelti savo esybę į kitose vietose esančias dalis. Žmonių terminais kalbant, jums pasisekė sunaikinti “geležį”, bet ne programinę įrangą.

— Buvai praradęs spartą, ar ne? — sardoniškai vyptelėjo Šiba, prisiderindama prie Kilyno nuotaikos. Išsivadavę iš tamsių slegiančių požemių jie atsipalaidavo ir nusprendė nesileisti įbauginami, kad ir koks likimas lauktų.

Teisybė. Antologiniams intelektams prisieina mokėti tokią kainą. Tačiau mes esame pripratę prie nelokalizuotos būsenos. Štai kodėl iš pradžių negalėjau suvokti, ką jūs jautėte išvydę mano skulptūras. Aš — kaip ir visi mechai — neretai būnu išardomas į atskiras dalis, pataisomas ir vėl surenkamas. Tai natūralu. Aš nesupratau, kad jums, mirtingosioms organinėms būtybėms, atskirų žmogaus kūno dalių ikonografija kels pasibjaurėjimą.

— Ar tai tos šlykštynės, kurias matėme fabrike? — Kilynas atsiminė nuo kūno atsietas rankas ir kojas, siaubingąją be paliovos krutančią žmogiškų genitalijų skulptūrą…

O, taip. Dabar man aiškūs mūsų skirtumai. Tokie dalykai tampd akivaizdūs, kai įvertini praeities įvykius. Jūs regite vidinius vieni kitų organus tik tada, kai dėl ligos ar prasto funkcionavimo reikia prapjauti žmogaus odą. Žinoma, ir tuomet, kai supūva numirėlis. Bet kuriuo atveju aptariamas asmuo jaučia skausmą, yra be sąmonės arba miręs. Tokiais momentais žmogaus sąmonę užvaldo itin stiprios emocijos. Be abejo, negatyvios. Niekas iš mūsų anksčiau to nesuvokė. Tai nepakartojamas atradimas. (Nesuprantama.) Vienas iš tų vertingų menui aspektų, kuris gali pateikti pastovų organinio pasaulio vaizdą.

— Nė nesitikėk, — sausai tarstelėjo Šiba. Kilynas šyptelėjo.

Ką turi omenyje? Aš nepajėgiu įskaityti tavo…

— Tos skulptūros nėra žmonės, — pertraukė maldininką Kilynas.

— Tai tik siaubingų išsigimėlių paroda. Šūdą tu žinai apie žmoniją.

Žinau, kas yra virškinimas. Žinau, kaip atsiranda išmatos.

Kilynas apstulbo, kai žmonių kompanija prapliupo kvatoti — nuo plieninio krypuojančio klastūno korpuso aidėjo krizenimas. Dar labiau vyriškį pralinksmino nustebusio maldininko signalai, tvyksčiojantys jų sensoriniame tinkle lyg purpurinės strėlytės.

Aišku. Jei neklystu, šis garsas yra viena iš pagrindinių jūsų biologinio tipo savybių.

— Biologinio pipo? — perklausė Tobis. — Ar taip mechai vadina žmones?

Jūs esate svajojantys stuburiniai. Gana keistas subtipas, kalbant tiksliau. Ir, žinoma, labai retas. Kai kurios neišmatuojamai senos mano dalys dar atsimena, kai jūsų buvo visa galybė.

Kilynas dirstelėjo į Šibą.

šis virpantis garsas yra jums būdingas. Tokiu keistu būdu pasireiškia instinktyvi jūsų reakcija.

— Tai juokas, — paaiškino Šiba.

Kažkas panašaus į… specifinį atspalvį?

Kilynas sukikeno. Jis iš karto suvokė, kad maldininkas nė už ką nesusigaudys, ką reiškia juoktis iš pasaulio.

— Galbūt.

— Tikriausiai tavo gomurys nesusiformavęs? — paklausė Šiba.

Ne išimtis, jog tai tiesa. Kiekvienas jūsų skleidžiate visiškai kitokius garsus, ir to neįmanoma paaiškinti vien genetinių gerklų konstrukcijų ir balso stygų skirtumais. Aš nepajėgiu prognozuoti, kaip vystysis moduliacija. Greičiausiai tai turi kažkokią reikšmę.

— Tu nesupranti, — tarė Šiba.

Ko?

— Visos esmės. Kai juokiesi, tu esi… tu esi… — ji nutilo užsikirtusi.

Kai išgaunate tą įmantrų garsą, jus persmelkia trumpas švytėjimas. Tokį pojūtį aš galiu atpažinti, bent jau iš dalies. Tai kažkas už laiko tėkmės ribų. Tarytum vibruojantis verbalinis šūksnis — tas žybsnis — padėtų jums pajusti tikrojo gyvenimo skonį. Tą akimirką jūs tampate nemirtingi.

Kilynas nusikvatojo.

10

Jie skverbėsi pro suraižytus slėnius, knibždėte knibždančius mašinų. Maldininkas be didelio vargo pravedė žmones pro tirštai apgyvendintus mechų kompleksus. Jis valiojo pakeisti eismo judėjimą ir nuslopinti įkyrų metalinių padarų susidomėjimą.

Po kurio laiko jie atsidūrė atviroje erdvėje, apleistuose tyrlaukiuose, kuriuos taip mėgo mechai. Kilynui pasirodė, kad biosfera šiose vietose gana smarkiai išėsta. Tolumoje, ant dėmėtų kalvų, kerojo pilkos piktžolės. Sustiprinęs regėjimą, jis pastebėjo, kad vieną pašlaitę išgraužė orda smulkiųjų mechų, kitados nukritusių ant jų iš dulkinio.

Kilynas jautėsi pakankamai atsipalaidavęs ir ramus. Dėl Kirviaus nužudymo nekankino jokie sąžinės priekaištai. Jis privalėjo nubrėžti liniją tarp žmogiškų ir nežmogiškų veiksmų, tai visiškai natūralu. Jei maldininkas būtų nusprendęs užmušti Kilyną už tokį poelgį, niekas nebūtų jo išgelbėjęs. Kažkodėl tokia galimybė nė trupučio nejaudino. Dabar jis šnekėjosi su saviškiais, klausydamasis jų balsų, slopinančių skausmą lyg išganingas gydomasis balzamas.

Žemės reljefas pamažu įgavo pažįstamus bruožus. Už kitos kalvos keteros turėtų plytėti dulkinio nusileidimo laukas.

Už nugaros link horizonto grimzdo Deniksas. Virš vingiuoto kalnyno silpo Ėduonies spinduliavimas. Aukštai danguje virpėjo oranžinės šviesos gijos. Priešais erdvę perskrodė žybsniai. Kilynas trumpam suglumo, bet staiga atsiminė, kas tai yra.

— Pažiūrėkite! — šūktelėjo jis Tobiui ir Šibai.

Maldininkas, važiuojantis ant pusmėnulio pavidalo platformos, taip pat pastebėjo atmosferinius trukdžius. Kilynas pajuto savo sensoriniame centre, kaip sutrikęs padaras įsistebeilijo į šaunančius žemyn šviesos tvyksnius.

Vyriškis pasistengė sujungti savo balse akustinį ir elektrinį skambesį. Implantuotoms mikroschemoms nugludinus žodžius, šie suskambo tarsi ausį rėžiantis krankimas.

— Tu! Juk tu iš Ėduonies!

Oras suraibuliavo. Debesys ėmė sūkuriuoti virsdami gigantiškais čiuptuvais.

Atsklidusį silpną garselį beveik ištirpdė vėjo šnabždesys.

Mane užgožia vasarinės audros. Aš vos girdžiu tavo balsą. Kalbėk garsiau!

Ar taip gerai? — užriaumojo Kilynas, kone užkimdamas nuo kapotų šaižių elektrogarsų.

Kur kas geriau. Čia Kilynas, tiesa? Aš ieškojau tavęs.

Įsiterpė maldininkas:

Kokiu būdu… ooo!

Kilyną pribloškė tai, kaip netikėtai buvo pakirsta maldininko valia.

— Kodėl tu manęs ieškojai?

Sustojęs klastūnas užgesino savo variklius. Žmonės vis dar tupėjo ant renio žvelgdami į dausas, kuriose išsiplėtė žybsinčių spalvų raštai. Link žemės paviršiaus atsklido tylūs švilpčiojimai. Magnetinio lauko linijose kibirkščiavo žiežirbos. Iš kobaltinio dangaus skliauto žemyn driekėsi vinguriuojančios gijos.

Prieš Kilyno akis visą Čiuožyklą apgaubė geomagnetinis burbulas, panašus į blizgantį voratinklį, įkalinusį savyje žvaigždžių krislelius. Netrukus jis pradėjo deformuotis. Margos vijos susiliejo, banguodamos lyg popieriaus lapas milžino rankoje. Ten, kur magnetiniai laukai lietėsi vienas prie kito, suraibuliavo didingas safyro atspalvio švytėjimas.

Iš vakarėjančių padangių gelmių išniro blankių spindulių kolonos, suglausdamos lauko linijas taip, kad šios priminė magnetinio butelio kakliuką. Vilnijantis žemas balsas pagarsėjo. Atrodė, lyg žodžius tartų būtybė, gyvenanti tarp žvaigždžių.

Ieškojau tavęs ilgai, neprarasdamas budrumo.

Beveik užkimęs Kilynas sugebėjo riktelėti:

— Kodėl?

Ar čia tikrai toji vieta, apibūdinama Kilynu? Aš privalau būti tikras.

— Gali mane prazonduoti, — atsakė jis svarstydamas, ar toji būtybė pajėgs aptikti sensoriniame centre gaižų maldininko aromatą.

O — tai išties esi tu. Bet kažkaip pasikeitęs.

— Teisingai. Man…

Nuolankiausiai sveikinu didingųjų erdvių valdytoją!

Nervingai spragsintys pasveikinimo žodžiai nuskambėjo taip staigiai, kad Kilynui vos pavyko juos išgirsti. Vyriškį gerokai nustebino kitoniškas maldininko balsas.

Aš jaučiu mechanizmą?

O, taip, man didelė garbė su jumis šnekėtis. Tikiuosi, jog mūsų pasaulio susikirtimas su bekūniais įvyko ne per anksti? Tokia išvada, be abejo, irgi mus džiugintų. (Nesuprantama.) Su visa pagarba turiu pareikšti, kad mechaninė civilizacija dar nėra pasirengusi sutikti didingąją esybę…

Ne, ne, nieko panašaus. Atėjus tokiam momentui, jums bus pranešta. Manau, tu žinai, jog tokie reikalai tvarkomi aukštesniuose lygiuose?

Taip, žinoma! Aš nedrįstu brautis į progresijas bei konvergencijas…

Tuomet būk toks malonus ir palik mus vienus.

O! Taip!

Kilynas pajuto, kaip maldininkas bailiai susitraukia į juodo sąmyšio mazgelį.

Iš tamsių padangių galingai nuaidėjo gintarinės trelės:

Esybė, kuri paskatino mane perduoti tau ankstesnį pranešimą — toji indukcija vėl nori su tavimi šnekėtis.

Kilynas sumirksėjo.

— Ką…

Negalėdama kreiptis tiesiogiai, ji turi persiųsti savo žinią per kintančias elektros sroves. Ji gyvena kur kas giliau Ėduonyje nei aš.

— Kur? Kaip? — Kas galėtų pažinoti jį!

Ji tvyro pačioje iškreipto laiko Ėduonies sferoje, panirusi už akrecinio disko, giliai po mano kojomis, kurios klimpsta tirštoje kunkuliuojančioje plazmoje. Ši esybė nustvėrė magnetinius laukus ir iš savo tamsiųjų valdų išsiuntė pranešimą, kurį privalau perduoti tau magnetinėmis gijomis, savo kūnu ir siela.

Žmonės spoksojo į viršų iš nuostabos negalėdami sukąsti žandikaulių. Pagarbios baimės Kilynas daugiau nejautė. Jį apėmė paprasčiausias siaubas. Jei tos energetinės jėgos, taip lengvai pajungusios savo valiai geomagnetinius laukus, padarys bent menkiausią klaidelę ir tvykstelės žaibu, jie akimirksniu pavirs nuodėguliais. Tai visai įmanoma, kadangi toji dausų būtybė akivaizdžiai išprotėjusi…

Žinutė gana padrika. Ėduonyje siaučia keistos erdvės ir laiko audros, kurios užgožė daugumą žodžių. Vis dėlto mane valdančios didingos galios sugebėjo šį tą persiųsti. Pirmoji pranešimo dalis yra tokia: Ieškok Argo. Neužmiršk. Ieškok Argo.

Kilynas susiraukė. Ir vėl tas bereikšmis žodis.

— Argo…

Kaip ir anksčiau, aš nė trupučio nenutuokiu, ką tai galėtų reikšti. Antroji dalis… dalis…

— Jis išnyksta, — sukuždėjo Šiba.

Nagi, palauk. Tas mechanizmas šalia tavęs — jaučiu, kaip jis grumiasi, priešinasi mano buvimui.

Kilynas sušuko:

— Antroji dalis! Pasakyk…

Ne. Mane trumpam apleidžia jėgos… bet aš priversiu šį… šį įkyrų mechanizmą… kalbėti… tiesą…

Kilynas pažvelgė aukštyn į miglotą dangų. Įmantrus magnetinio lauko linijų raštas nublanko, gijos išsisklaidė.

— Palauk! — suriko jis. — Kaipgi antroji pranešimo dalis?

Besirangančios linijos neišspaudė nė garso. Kilynas susiraukė ir maksimaliai sustiprino savo sensorius. Ar tik nesušiugždėjo tylus kuždesys?

Sensorinį centrą užliejo tamsi sąmonė. Atgavęs drąsą sugrįžo maldininkas.

Anksčiau niekada nebuvau susidūręs su tokio rango būtybe. Jos aplanko mūsų valdas labai retai, mieliau pasirinkdamos energetinius uraganus, šėlstančius Ėduonies pakraštyje.

Net ir perfiltruota abejingo Artūro balso, maldininko intonacija skambėjo pagarbiai.

— Kas tai? — pasiteiravo kažkas iš bendražygių. Kilynas nenuleido akių nuo yrančios magnetinės galios, kurios vijos slysčiojo padangėje lyg baltos raumenų skaidulos.

Tai magnetinė sąmonė. Materialioms būtybėms nesuvokiamų matmenų asmenybė. Ji gyvena sudėtingoje magnetinių slėgių deformacijoje, saugodama savo duomenis bangose, kurių svyravimų amplitudės neįmanoma sumažinti. Tai dar vienas nemirtingumo aspektas… tik daug subtilesnis nei mūsiškis. Tokios esybės šliejasi prie žydros įkaitusios materijos žiedo, besisukančio Ėduonies orbitoje. Akrecinis diskas teikia prieglobstį daugybei panašių sąmonių, tačiau tikrosios jų esmės driekiasi iki dujų debesų bei žvaigždžių, sūkuriuojančių aplink Galaktikos Centrą. Kokia garbė, kad man pasisekė vieną jų pamatyti. Pagrindinis mūsų kultūros tikslas yra patenkinti tokių sąmonių norus. Atsiranda tvirtinančių, neva jos kažkada egzistavo mūsų pavidalais.

Kilynas tebežiūrėjo į apsiniaukusias dausas ir pats nepastebėjo, kaip mestelėjo sarkastišką pastabą:

— Vadinasi, jūs, mechai, turite Dievą?

Magnetinės sąmonės — tai dar ne pati aukščiausia stadija. Egzistuoja šis tas didingesnio.

Šiba paklausė:

— Ar tu supratai, ką turėjo omenyje ta būtybė, kalbėdama apie Argą?

Aš… magnetinė esybė… verčia mane pasakyti. Jaučiu spaudimą. Ji reikalauja… Per pastarąsias kelias sekundes peržiūrėjau visą istorinę Čiuožyklos informaciją. Radau vos kelias nuorodas apie tokį dalyką, vadinamą Argu.

— Kiek prisimenu, tas Argas lyg ir susijęs su kitu miestu, Sparta, — tarė Kilynas. — Padėk mums jį surasti.

Tai neįmanoma. Magnetinė sąmonė gali priversti mane sakyti tiesą, bet negalvokite, kad ji pajėgtų primesti savo valią, kai kalbama apie veiksmus, prieštaraujančius mano interesams. Šiuo metu ji prarado savo galią… aš jaučiu…

— Nagi, šnekėk, velniai tave rautų! — užstaugė įsiutęs Kilynas.

Reikia tikėtis, kad magnetinės sąmonės pranešimo nesugebėjo perimti kiti mechai. Net jei ir taip, galbūt man pavyktų kuriam laikui nuslėpti šią informaciją. Privalote suvokti, kad aš esu jūsų sąjungininkas. (Nesuprantama.) Norėčiau išsaugoti pačius geriausius žmonijos pavyzdžius iki tų laikų, kol bus sunaikintas paskutinis jūsų atstovas. Visgi aš neturiu teisės leisti žmonėms pasprukti už Čiuožyklos ribų.

— Kodėl gi ne? — griežtai paklausė Šiba.

Jūs galite suardyti darbus, kurie tęsiasi jau ištisus tūkstantmečius.

— Kaip? — paklausė kažkas iš kompanijos.

Kilynas jautė, kaip maldininką smaugia agonija. Nematoma magnetinė sąmonė, pasižyminti stipresne valdžia, vertė jį keliaklupsčiauti ir sakyti tiesą.

Yra ir kitų… organinių būtybių. Kai kurios… įsiveržė… į zoną, netoli Ėduonies. Mes nenorime, kad… žemesnės gyvybės formos… sukurtų sąjungą.

Tai sukėlė sąmyšį bendražygių gretose.

Kilynas suraukė antakius. Vis dėlto žmonių egzistavimas kažkaip kelia grėsmę mechams. Jau kurį laiką ir pats taip galvojo. Maldininkas savanoriškai atsakė į jo mintis:

Jūsų sunaikinimo poreikį stimuliuoja aukštesni mūsų visuomenės sluoksniai. Nors Čiuožykloje mechų civilizacija gana susiskaldžiusi, konkuruojančius miestus vienija tam tikros instrukcijos. Viena jų skelbia: niekada neleisk susijungti organinėms būtybėms. Atskirai paėmus, jos nėra labai įspūdingos, tačiau susivienijusios gali pridaryti nemalonumų.

Kilynas šyptelėjo, tačiau balsu nepasakė, ką jis galvojo.

Aplinkui šurmuliavo susijaudinę žmonės. Kita gyvybė! Protinga ir svetima; gerai, kad bent egzistuojanti. Galbūt tai žmonės, įsikūrę tarp kitų žvaigždžių. Kokia svaiginanti mintis.

Šį džiaugsmo protrūkį sukėlė šnabždanti sąmonė, kuri nardė po ūkanotus magnetinius laukus bei deformavo bekraščius energetinius srautus, taip nerūpestingai lyg žmogus, atitraukiantis užuolaidą.

Vyriškis susikaupė, padidino visų savo sistemų galią ir užmaurojo:

— Aš vis dar čia! Kilynas! Perduok man pranešimą!

Tyliose dausose pavėjui nusidriekė virpantis spindulys.

Šiba palietė jo ranką, tačiau Kilynas ją atstūmė.

Galingasis nepaklus tavo reikalavimams. Kaip tokios žemos kastos atstovas, tu elgiesi pernelyg arogantiškai. Baik…

— Užsičiaupk!

Didelei Kilyno nuostabai, maldininko esybė susitraukė, it būtų išsigandusi.

Šnaresys.

Migloti mirgantys magnetiniai srautai tapo ryškesni. Juos persmelkė rubino atspalvio žybsniai.

Tada vėl nuaidėjo balsas.

Aš girdžiu. Į mano apdarus įsipainiojo pro šalį skriejanti kometa. Išgarinęs ją vėl su tavimi susisiekiau. Mane pradžiugino galimybė priversti tą įžūlią mašiną elgtis su tavimi sąžiningai. Retai kada tenka taip nekaltai pasismaginti. Viliuosi, jog tiesos dvelktelėjimas tau pravertė. Deja, kai manęs nebebus, tas padaras vėl sugrįš prie savo įpročių. Patarčiau jo pasisaugoti.

— Antrąją dalį, — griežtai pareikalavo Kilynas.

O, taip. Ji labai dviprasmiška. Aš nepajėgiu suvokti, ar tai gali būti tiesa. Žinią siunčia materialus laivas, klajojantis keistomis laiko jūromis Ėduonies viduje. Kad ir kaip ten būtų, tas pranešimas yra skirtas būtent tau, žemiausiajai gyvybės formai, kokią tik esu regėjęs. Matyt, neįstengiu suprasti tikrosios jo svarbos.

— Sakyk greičiau!

Gerai. Aš paskubėsiu. Pranešime sakoma:

Nebandykite atstatyti Citadelės. Antraip jie sutriuškins jus. Patikėk manimi, nes aš vis dar gyvenu, be to — esu jūsų tėvas.

11

Išsisklaidęs žmonių būrys grįžo į Metropolį. Paskutinę kelio atkarpą teko įveikti pėsčiomis, pučiant šiltam gaiviam vėjui; būtent tuo metu užplūdo nepakeliamas nuovargis. Kai magnetinė būtybė išgaravo, Kilynas sugebėjo šiek tiek nusnūsti ant klastūno korpuso. Paskui, sekdamas kitų pavyzdžiu, kietai užmigo dulkinyje, kuris atskraidino juos į senąją nusileidimo aikštelę.

Maldininkas keliavo kartu, suspaudęs savo atsikišusius strypus ir ovalias detales, kad tilptų į dulkinio vidų. Padaras ketino pasilikti už kalvų virtinės, juosiančios Metropolį, kol ateis tinkamas momentas.

Perdavusi paskutiniąją keistojo pranešimo dalį, magnetinė būtybė daugiau nieko nepasakė. Išsekęs Kilynas nė nebandė apie tai mąstyti. Jo galvoje tvyrojo tuštuma. Keliaujant pėsčiomis, vyriškis nešė Tobio kuprinę, nes berniukas vos bepastovėjo ant kojų. Sužeidimo poveikis ir mecho gydymas iščiulpė iš jo visas jėgas.

Karaliai sukėlė džiaugsmingą šurmulį jų atvykimo proga. Matyt, po antpuolio sugrįžtantį Kirvių visada lydėdavo iškilmės. Kai tik Metropolio gyventojai užuodė sensoriniame tinkle keliauninkų kvapą, visi Karaliai, Lupikai ir Vyskupai susibūrė jų pasveikinti.

Kompanijai įšliaužus į gyvenvietę — nebyliai, be didelio grobio — džiūgavimai atslūgo. Pamatę, kad nėra Kirviaus, Karaliai užsičiaupė. Kilynas skverbėsi į priekį pro dulkėtą priešaušrio miglą nesidairydamas, glėbyje nešdamas Tobį. Su juo bandė pasišnekėti Džoselina ir dar keli Vyskupai, tačiau vyriškis nekalbėjo — tiesiog nusvirduliavo į savo mažąją trobelę ir paguldė berniuką į lovą.

Kilynas neprisijungė prie bendražygių, kai šiuos užbėrė klausimais Ledrofas su Fomaksu. Kurį laiką jis sėdėjo ant savo lovos; mintys šliužinėjo galvoje lėtai lyg nuo pašlaitės slenkantis žvyras. Po kelių valandų jis sumirksėjo pabudęs, nes veidą užliejo geltoni Denikso spinduliai.

Sprendžiant iš kabančio tamsių žvaigždžių dulkių fone Denikso padėties, jis temiegojo porą valandų, tačiau jautėsi pailsėjęs. Atslūgus nuovargiui, kūną vis dar truputį maudė, bet Kilyno tai neslėgė, netgi atvirkščiai — suteikė tam tikro pasitikėjimo savimi. Jis pažvelgė į Tobį, kuris miegojo išsikėtojęs ant gulto.

Regėdamas sūnų, tėvas prisiminė, kaip trūksmingas Tobio alsavimas buvo prikaustęs jį šiame kambaryje. Be dabar atsibudęs berniukas galės iš karto pašokti ant kojų. Širdyje jausdamas palaimą, Kilynas nė trupučio nesigailėjo dėl to, kas įvyko, ir to, kas jo dar laukia.

Po akimirkos vyriškis išėjo į lauką.

Susitikimas su Ledrofu praėjo panašiai, kaip Kilynas ir tikėjosi. Retsykiais tekdavo pakinkuoti galva ir parodyti, jog dėmesingai klausaisi, nors iš tiesų mintimis klaidžioji kažkur kitur. Reikėsią surengti Liudijimą, taip, be abejo. Ne, Kirvius buvo nušautas ne atsitiktinai, taikantis į kitą padarą. Taip, jis dėl to esąs tikras. Žinoma, jis suprantąs, jog tai rimtas reikalas. Taip, kiti sakę tiesą — maldininkas nesiruošiąs brautis į Metropolį. Šiuo metu jis nekelia grėsmės. Ne, Kilynas nenorįs pasimatyti su moterimi, kuri gyveno drauge su Kirviumi, ir papasakoti jai, kas atsitikę. Tai paaiškėsią per Liudijimą. Jis kalbėsiąs pats. Ne, nereikia, kad Ledrofas maldautų Šeimų atleidimo. Be abejo, jis suvokiąs, jog tai labai rimtas reikalas. Be abejo.

Ledrofas apieškojo Kilyno trobesį. Atsargumo dėlei, tvirtino kapitonas. Jis konfiskavo kuprinėje rastą alkoholio buteliuką. Kilynas tyliai sukrizeno, kai Ledrofas išsinešdino, paniekinamai laikydamas rankoje butelį. Turbūt norėjo, kad jis jaustųsi pažemintas, ir tuo pačiu stengėsi parodyti, kokią žemą padėtį prasižengęs Vyskupas užima Šeimoje. Tačiau barzdočius nežinojo, jog tokie dalykai Kilynui daugiau nė velnio nerūpi.

Jis grįžo į lūšną, bet sūnus dar nebuvo pakirdęs. Kurį laiką susimąstęs Kilynas stebėjo berniuką. Sensoriniame centre šmėkščiojo tylūs Aspektų balseliai, besistengiantys atkreipti jo dėmesį. Regis, sunykusias sąmones užvaldė nerimas.

Pasirodžius Šibai, jiedu išsitraukė iš kuprinių šiek tiek maisto ir užkandę patikrino savo įrangą. Nepaliaujamo bėgimo metais šis įprotis įsirėžė iki kaulų smegenų — kai tik sustodavai, privalėjai bet kuriuo momentu būti pasiruošęs judėti.

Pabudęs Tobis užsimanė pasivaikščioti. Kilynas gana nenoriai sutiko prie jo prisijungti, bet iš pradžių pasirūpino išvesti sūnų ir

Šibą iš Metropolio, nė kiek netrokšdamas susidurti su žmonėmis ir aiškintis dėl praėjusių įvykių.

Jie patraukė link šalimais stūksančių kalvų, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. Šiba patvirtino Kilyno įtarimus. Kol jiedu miegojo, maldininkas šnekėjosi su Ledrofu bei Fomaksu ir pasisiūlė saugoti Metropolį.

Metalinis padaras neblogai nusimanė apie žmonių psichologiją ir derėjosi su organinės formos atstovais tarsi su lygiaverčiais partneriais.

Maldininkas tvirtino galįs apginti gyvenvietę pasinaudodamas meniškomis savo pinklėmis. Jis nukreips marodierių dėmesį. “Pjūčiai” pasirinks tiktai senus žmones, esančius ant mirties slenksčio.

Mainais — būtent šioje vietoje padaras parodė gerai nutuokiąs, kokie išdidūs yra žmonės — Šeimos puldinės pasirinktus mechų miestus. Tai, ką pavogs, atiduos maldininkui, o šis savo ruožtu kaups grobį, idant pagerintų savo padėtį mechų bendruomenėje. Padidėjusi galia leis nuslėpti parazitų žmonių egzistavimą, padėjo tašką jis.

Kilyną pribloškė Šibos pasakojimas. Pasiūlymas buvo protingas. Žmonija galėtų išsaugoti dalelę savo orumo. O Metropolio gyventojams, neatsigaunantiems po Kirviaus mirties, tai atrodytų lyg Dievo dovana.

Šiuo atveju sunku būtų kaip nors prieštarauti.

Jie žingsniavo siaurais tarpekliais, besidriekiančiais tarp stačių kalvų. Nė kiek nepavargęs Tobis linksmai vaikėsi mažučius gyvūnėlius, kurie lindėjo krūmokšniuose.

Šiba kalbėjo nedaug, paprasčiausiai pranešė, ką plepa žmonės. Ledrofas su Fomaksu pasakė keliems saviškiams, kad už Metropolio ribų tūno maldininkas, ir gandas netruko pasklisti.

Per Liudijimą iš pradžių bus aptarta Kirviaus mirtis. Vėliau reikės apsvarstyti maldininko pasiūlymą.

— Jau dabar galiu spėti, ką jie nuspręs, — gaižiai tarstelėjo Kilynas.

— Tiesą sakai, — niūriai sutiko Riterė.

Nuo išdžiūvusio upelio atsklido moters šūksnis:

— Sveikučiai! Kilynai, Šiba — ar čia jūs?

Iš krūmų tankmės išrioglino mechas. Kilynas instinktyviai siekė ginklo, bet paskui suprato, jog tai žmogumechas, kurį paskutinį kartą matė prie mechų fabriko.

— Aš taip toli keliavau, kol jus pasivijau, — vėl prakalbo moteriškas balsas.

Apdulkėjusio mecho korpusą bjaurojo rėžiai bei įdubimai. Kelios vikšrų grandinės kabojo sulūžusios.

Šiba išsižiojo:

— Kaip?…

— Aš prikabinau blakę prie Tobio kulkšnies. Matai? Žmogumechas mostelėjo savo laiba ranka į berniuko aulinius.

Prie jų buvo prilipęs mažutis, nedidesnis už piršto nagą taškelis.

— Aš žinau, kokiais keliais rieda mechų transportas. Sekiau pėdsakais, kol pamačiau, kad jūs nuskridote dulkiniu. Šiek tiek užtrukau beieškodamas skraidyklės, kuri paklustų mano įsakymams. Kai pagaliau pavyko tai padaryti, vėl nusekiau jums įkandin. Au!

Tobis nusijuokė.

— Šuo mechas.

Kilynas mąsliai papurtė galvą.

— Deja, daug kas pasikeitė nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės. Iš mecho garsiakalbio vėl nuaidėjo moteriškas balsas, visiškai nederantis prie metalinio korpuso:

— Pakeliui pastebėjau didžiulį mechą. Man regis, jis pavojingas. Be to, klaidžioja tarp šių kalvų. Turėtumėte perspėti žmonių bendruomenę…

— Mes žinome, — pertraukė jį Tobis. — Tai maldininkas. Žmogumechas nesiliovė entuziastingai tauškęs:

— Ką gi, tuomet viskas gerai. Šiaip ar taip, aš privalau įvykdyti kitados gautus nurodymus. Tik turiu priminti — jei norite gauti informaciją, privalote ištarti kodinį žodį.

Kilynas pakratė galvą lėtai, lyg būtų pavargęs.

— Nemanau, kad senieji mokslai mums dabar labai praverstų. Žinai, mes…

— Ne, palauk, — įsiterpė Tobis. — Tėti, prisimeni, ką sakė tas padaras danguje?

— Kas — magnetinė sąmonė? Aš nė velnio nesupratau, ką ji turėjo omenyje ir…

— Juk mes galvojome, kad ji šneka apie dalykus, kurie buvo senovėje, — energingai pareiškė Tobis. — Apie kažkokį miestą, tiesa?

Kilynas susiraukė.

— Abejoju, bet… nagi, ką ji ten minėjo?…

— Nebandykite atstatyti Citadelės, — tiksliai atsiminė Šiba. Kilynas nelinksmai nusišypsojo.

— Geras patarimas, bet per vėlai duotas. Citadelės traukia marodierius. O Metropolis, nors ir ne Citadelė, jau pastatytas.

Tobis pridūrė:

— Ji sakė dar kažką. Atrodo, lyg: “Ieškokite Argo”.

Staiga žmogumechas suriko:

— Au! Patvirtintas kodinis žodis! Ačiū! Ačiū!

Jie žiūrėjo išsproginę akis į mechą, kuris džiaugsmingai lodamas sukinėjosi ant savo vikšrų.

— Argas! Argas! Tai ir yra kodinis žodis. Jis suteikia man įgaliojimą perduoti pranešimą.

— Argas? — paklausė Kilynas. — Tai kažkoks senovinis žmonių miestas?

— O, ne! Argas yra laivas. Paslėpiau jį su savo broliais senų senovėje. Aš žinau, kur yra toji vieta. Žinau, kur guli Argas!

— Laivas… — susidomėjęs tarstelėjo Tobis.

Kilynas pasitarė su savo Veidu, Badu, paskui pasiteiravo:

— Jis skirtas vandenynams? — gūžtelėjęs pečiais pridūrė: — Čiuožykloje nerasi didelių vandens telkinių.

— Ne! Jis plaukioja žvaigždžių jūroje. Laivas buvo pastatytas neatmenamais laikais. Aš pats padėjau jį paslėpti. Juo galima nuskristi į Mandikinį.

— Danguje? — suabejojo Šiba.

— Taip! Argas pagamintas taip, kad paklustų žmogaus balsu skambantiems įsakymams. Aš ir dar šimtas mano brolių saugojame laivo koordinačių duomenis. Jei žmonės sumanys išsiruošti į ilgą kelionę, bet negalės jo aktyvuoti, mes suteiksime pagalbą. Bet tiktai Argo kūrėjų palikuonims — tokiems, kaip jūs, žinantiems kodinį žodį ir nutuokiantiems apie laivo egzistavimą! — žmogumechas užbaigė kalbą skardžiai amtelėdamas.

Kilynas, Šiba ir Tobis priblokšti spoksojo vienas į kitą.

Garsiai tarškėdamas mechas vėl apsisuko aplink savo ašį.

— Au! Aš pasiruošęs! Au! Pranešimą perdaviau! Au!

Jį užpuolė be jokio įspėjimo grįžtant atgal į Metropolį, besikalbant su Šiba ir Tobiu apie žmogumechą, kuris girgždėjo ant savo vikšrų iš paskos.

Šalimais plepėjo sūnus, jo akys žibėjo iš susijaudinimo.

Išsiblaškymo akimirką Kilyną užgriuvo Aspektai.

Jis susverdėjo, priklupo ir lyg pakirstas sudribo ant kvapnios žolės lopinėlio.

Sąmonę užliejo visų Aspektų ir Veidų banga. Iš baimingų dejonių srauto pasipylė karštų protestų dūriai. Vilnijantys balsai nepaliaujamai garsėjo, užgoždami vieni kitus. Jie prasisunkė į rankas, kojas ir krūtinę tarsi ledinis upokšnis. Konvulsiškai sutrūkčiojo raumenys. Aidintys riksmai prasismelkė pro venas šaldydami susitraukusį skrandį. Jis bandė klykti, tačiau Aspektai surakino žandikaulius ir skausmingai suveržė balso stygas.

Jie žinojo, apie ką Kilynas mąsto.

Aspektai ir Veidai buvo tikri konservatyvūs senoliai, prisirišę prie Čiuožyklos.

Jį varstė išgąstingo spiegimo dygsniai. Kulnai barkštelėjo į dirvą. Akis apgaubė baltas rūkas, pamažu ištirpdęs Šibą su Tobiu, kurie lenkėsi prie jo ir be garso krutino lūpas lyg žuvys už akvariumo stiklo. Kilynas iš visų jėgų grūmėsi su netylančiu senolių žvygavimu.

Jis pabandė pasprukti nuo savo Aspektų ir pasislėpti sensoriniame centre. Bet šie sekė įkandin, baksnodami šaltas dūriais kiekvieną sąmonės plyšį.

Nedrįsk mumis rizikuoti, staugė tuzinas balsų. Nebandyk palikti gimtojo pasaulio!

Žviegiantys balseliai nė neketino nutilti, nerimastingai spurdėdami sąmonės paviršiuje. Šiek tiek giliau griaudėjo beprotiškai dejuojantys ir grasinantys bosai.

Baily! Nebandyk sprukti!

Balsai persismelkė pro raibuliuojančią šviesą.

Atstatykite šventąsias Citadeles! Tai liepia padaryti Didieji Priesakai!

Kilynas grūmėsi su įniršio bangomis, skęsdamas vabzdžių jūroje.

Aplipę jį mažieji padarėliai pliūptelėjo į šnerves. Klegesys žnaibė odą. Geliančios adatėlės badė visą kūną. Jis įkvėpė ir įtraukė į plaučius kutenantį, kartų balsų chorą.

Kvailys! Nedėkingasis!

Išdavike!

Mes triūsėme čia ištisus šimtmečius. O dabar tu rengiesi pabėgti?

Nepagalvojai apie mus?

Mes priklausome šiam pasauliui. Čiuožykla yra tikrieji žmonijos namai.

Nejau spruksi pabrukęs uodegą?

Kinkadrebys!

Jis pajuto, kaip apleidžia jėgos. Šnervėse šliaužiojo mažutėliai čiuptuvai.

Plaučius užtvindė juoda orda.

Įnirtingai krutantys kulnai netikėtai stuktelėjo į kažką tvirto.

Vandenys virto gyva miniatiūrinių besirangančių kojų mase.

Jis apsivertė tėkšdamasis į vabzdžių bangą. Dusdamas ieškojo po kojomis uolienos pagrindo.

Surado.

Atsispyrė. Atsistojo.

Jį užliejo virpanti masė.

Žnaibydama odą.

Knibždėjo, klykė, taškėsi.

Jis stovėjo sūkuryje šėlstančios audros, atūžusios nuo tolimų ramybės krantų. Be paliovos klykė menkutės nepasotinamos sąmonės, apsilaižančios lūpas sulig kiekvienu riksmo lašeliu. Jį čaižė drėgni liežuviai. Tačiau Kilynas stovėjo įsirėžęs, ir kitai bangai nepavyko jo nugriauti. Vyriškis karštligiškai kovojo su negailestingais verpetais, kurie baudėsi išmušti iš po kojų tvirtą pagrindą.

Jei būtų stovėjęs ant smėlio, plūstantys vabzdžių vandenys neabejotinai būtų jį parbloškę.

Tačiau po kojomis buvo uola. Kieto akmens luitas.

Nuo kurio dvelkė maldininku.

Kilynas nusiyrė link kranto nenuleisdamas akių nuo banguojančių beprotiškų bumelių, įsisiurbusių į kūną kruvinomis lūpomis. Jis žengė atsargiai, kojų pirštus spausdamas prie išganingosios uolos.

Pliekiantys vabzdžių srautai galiausiai atslūgo. Įveikęs didžiulės bangos pasipriešinimą jis išsiropštė į krantą. Paskui atsikosėjo, išspjovė dulkes ir iššnypštė lipnias gleives, kurios aptaškė akmens luitą klykdamos spigiais, nevilties kupinais balseliais.

Nuo kojų nutekėjo geliantys žvarbūs lašai, ir dabar biriame šiltame smėlyje telkšojo balutė. Jis išpurtė iš plaukų žviegiančias vabzdiškas sąmones, iškrapštė jas iš akių kampučių. Aimanos nuslopo.

Kilynas pažvelgė į geltoną švytėjimą aukštai danguje. Kūnas greitai apdžiūvo.

Staiga jis suprato regįs įžambius blyškaus Denikso spindulius.

— Jis sumirksėjo, — ištarė Šiba. — Ar tu?…

— Taip. Aš atsigavau.

— Aspektų audra?

— Aha… ir kažkas…

Kilynas pajuto, kaip kulkšnys spaudžiasi prie kieto akmens. Tada dirstelėjo į neramius veidus, palinkusius virš jo.

— Maldininkas? — smalsiai pasiteiravo Šiba.

Jis vis dar sunkiai švokštė, grynam orui apvalant plaučius. Prisiminimai apie sąmonių ordą pamažu išsisklaidė.

— Jis… turi kažkokią… jutiminę informaciją… ir gali sureguliuoti pagalbines sistemas… Aspektus.

— Pajėgsi atsistoti?

— Jis padarė dar šį tą. Kai Aspektai atsivėrė, maldininkas nesunkiai galėjo įjuos įsiskverbti. Ir dar giliau. Kažką pakeitė ten viduje. Jaučiuosi… kitaip.

— Tau reikia pailsėti. — Šiba perbraukė kaktą su medžiagos skiaute ir nustebo pamačiusi, jog ši drėgna nuo prakaito.

— Aspektai, jie… nutuokė, apie ką aš mąsčiau.

Šiba susiraukė.

— O maldininkas?

— Nemanau, kad jis turėjo laiko.

— Sakai, vis dar yra… vilties?

— Aha.

Kampuotame, suglumusiame Šibos veide nušvito palengvėjimo išraiška.

Aš galiu išspręsti šį galvosūkį, dingtelėjo jam. Netikėta mintis pasirodė keista ir tuo pačiu visiškai akivaizdi.

Tobis puolė tėvui į glėbį liedamas ilgai slopintas ašaras, kurios kapsėjo ant Kilyno veido tarsi lietaus lašai, krentantys iš beribio dangaus. Jį apkabinusios rankos padėjo atsistoti. Sulojo žmogumechas. Aptarinėdama Aspektų audrą trijulė patraukė atgal į Metropoli

12

Iki Liudijimo buvo likę ne tiek jau daug laiko, todėl normaliai pailsėti tikriausiai nepavyks. Kilynas gulėjo susimąstęs, kai pasigirdo atsargus beldimas į trobelės duris.

Į vidų įžengė keli Vyskupai. Nesigilindamas į smulkmenas Kilynas bendrais bruožais papasakojo saviškiams, ką sužinojo. Jis kalbėjo ramiai ir su tokiu pasitikėjimu, kokio anksčiau niekada nejautė.

Deja, tai nebuvo šimtaprocentinis pasitikėjimas, teko priminti sau. Retkarčiais, kai užsikirsdavo, į galvą šmėkštelėdavo mintis: o ką mano vietoje sakytų Fanė? Nors ir nebūdamas tikras, ar viską teisingai daro, jis sugebėjo įveikti nemalonias temas.

Vyskupų veiduose nušvito nuostaba, kurią pakeitė susidomėjimas, o dar vėliau — pritarimas. Galbūt pagiežingas, bet tai vis geriau negu nieko. Pasklidus gandams apie maldininką ir apie šlykščius Kirviaus darbus, Šeimų narių nepasitenkinimas atlėgo. Pas Kilyną užsuko ir keli Lupikai.

Užkandę pakepintų karčiųjų šaknų, Šiba, Tobis ir Kilynas vėl nusprendė pasivaikščioti už Metropolio ribų, vien tam, kad pramankštintų berniuko kojas. Žmogumechą paliko sėdintį ir besikraunantį saulės baterijas. Visai įmanoma, kad maldininkas įstengtų per atstumą iškvosti keistąjį padarą, jei tik šis normaliai funkcionuotų. Verčiau tegu informacija apie Argą dar šiek tiek išlieka paslaptyje.

Kilynas nusisukdavo nuo žmonių, kurie prieidavo priėjo norėdami aptarti reikalus. Virš laukų, besidriekiančių Metropolio pietuose, nusėdo šaltas ir drėgnas rūkas. Juos apsupo išstypę kvapnūs kukurūzai. Tobis niekada nebuvo matęs tokių aukštų augalų ir net neatsiminė, kaip ankstyvoje vaikystėje žaisdavo tarp pomidorų lysvių šalia Citadelės. Pakilęs Ėduonis savo spinduliais praretino miglelę, oras pakvipo gaiviu aromatu. Grįžęs atgal į savo lūšną Kilynas ramiai išsimiegojo iki pat Liudijimo.

Karaliai pateikė jam kaltinimus.

Įtaigūs jų argumentai rėmėsi kelionėje dalyvavusių Karalių parodymais. Bet šiuo atveju paprastų faktų galėjo ir neužtekti.

Liudijimui vadovavo Fomaksas, kadangi nukentėjusiai Šeimai jis kėlė pagarbą. Netrukus jiems reikės išsirinkti naują kapitoną, bet iki tol be vado likę Karaliai glaudėsi po Fomakso, tikėtino sąjungininko, sparneliu.

Kai buvo išsakytas pagrindinis kaltinimas, į gynybą stojo Sermas ir Šiba. Pagal senas tradicijas Kilynas sėdėjo pašlaitėje išskaptuotos daubos viduryje. Šeimų nariai paeiliui prieidavo priėjo ir pareikšdavo savo nuomonę. Išskyrus perimetru išsidėsčiusią sargybą, šioje uolėtoje lomoje tilpo visi žmonijos likučiai.

Šiba kalbėjo nedaug, bet svariai. Ją visi gerbė. Nors Kirviaus nužudymo atpasakojimas niekuo nesiskyrė nuo Sermo, Riterės žodžiai skambėjo reikšmingiau. Svarbiausia Liudijimo dalis buvo galutinis balsavimas, kurio rezultatą galėjo nulemti kiekvienas, paveiktas dalykiškos Šibos šnekos.

Po jos prabilo Vyskupų kapitonas Ledrofas, turintis apginti savo Šeimą. Barzdočius gana neįtikinamai tvirtino, neva Kilynu galima visada pasikliauti, kadangi jis ne toks žmogus, kuris užpultų kapitoną be neišvengiamos būtinybės.

Kilynas nemanė, kad tokia kalba jam gerai pasitarnautų, nes Ledrofas aiškiai nebuvo pasiruošęs susiremti su Lupikų vadovu.

Būdamas pirmininkaujančiu kapitonu, Fomaksas turėjo išlikti neutralus. Bet, jam prašnekus, Kilynas pajuto, kad kiekvienas sakinys buvo persmelktas ironijos.

Raukšlėtą Fomakso veidą perkreipė skeptiška išraiška, lūpoms išspjaunant paniekinimo kupinas frazes. Jis oriai sutiko su Karalių tvirtinimais, tuo tarpu Vyskupų versiją manė tesant nieko neverta asmenine nuomone.

Kapitonas darė tai subtiliai, pasirinkdamas labiau nugludintas frazes. Jo fizionomijoje reikiamais momentais atsispindėdavo sielvartas, bylojantis apie didelį nenorą sakyti tai, ką privalo pasakyti.

Kilynas nežinojo, ar toji veido išraiška tikra. Aišku viena — tapęs vyriausiuoju kapitonu, Fomaksas gali tikėtis, kad pagrindinė valdžia Metropolyje atiteks būtent jam. Nors gyvenvietei oficialiai vadovaus naujasis Karalių kapitonas, tačiau dėl patirties stokos jis turės kur kas mažiau galios. Kuo daugiau išminties Fomaksas parodys, tuo labiau jo įtakai pasiduos kitos Šeimos.

Lupikų kapitonui atsisėdus, tarti paskutinį žodį atėjo eilė prasižengėliui.

Kilynas jautėsi vienišas šiame žmonių būryje. Visgi jis nė trupučio neabejojo dėl to, ką turėtų padaryti. Fomakso iškalbos vis tiek nepavyktų pralenkti. Visos Šeimos žvelgė į jį lūkuriuodamos.

— Aš kalbėsiu paprastai. Jūs žinote, kas įvyko. Esmė ta, kad nenutuokiate — kodėl? Jei patys to nepajusite, taip nieko ir nesuprasite. Egzistuoja vienintelis būdas, kuris padėtų viską išaiškinti. Tuščios šnekos čia niekuo nepadės.

Jis žengtelėjo atatupstas, tarytum užleisdamas kažkam savo vietą ant plokščio pilko akmens luito; nuo šios jau spėjusios sudūlėti platformos dažnai kalbėdavo Kirvius.

Aš žinau, jog tu klausaisi. Kilynas pasistengė aiškiai suformuluoti mintyse kiekvieną žodį. Tu greičiausiai viską įrašei. Parodyk mums. Tai vienintelis būdas.

Virš luito kažkas sumirgėjo, pradėjo įnirtingai sūkuriuoti.

Staiga Kilynas vėl atsidūrė ten.

Mechų komplekse. Beribiame, šešėliuose skendinčiame lauke, kurį bjaurojo pilkšvos deformuotos dėmės.

Įvykiai rutuliojosi su siaubingu, niauriu grakštumu. Fanės parodija nerangiai kėblino link žmogaus figūros — tik po kurio laiko Kilynas suprato, kad regi save patį.

Į priekį žengė Kirvius. Atsisegė kelnes. Leido joms nukristi. Ištiesė rankas. Prisitraukė prie savęs pūvantį padarą.

Šis suspaudė Karalių savo trumpais bepirščiais delnais.

Mėšlungiškai krūptelėjęs kapitonas prasibrovė pro kreivas šlaunis.

Jie ritmiškai siūbavo, skleisdami tylų šliurpčiojantį garsą.

Trapusis sensorinio centro pasaulis suskeldėjo. Kilyno šūviai — nuo ledinių sienų atsispindintys žybsniai — sutrupino žvarboje krentančių kūnų atvaizdą.

Tą pačią akimirką Kilynas sugrįžo į realybę.

Jis lengviau atsikvėpė ir pažvelgė į priblokštus veidus. Nuo to momento, kai bendražygiai paliko metalinį padarą kalvose, jis nė karto nepasinaudojo sensoriniu centru, kad susisiektų su maldininku.

Tačiau vyriškis nujautė, ką reikia daryti. Nors būsima ilga kelionė atrodė pakankamai aiški, kiekvienas žingsnis į priekį pateikdavo naujų netikėtumų.

Jis nepratarė nė žodžio, kai sukrėstas Fomaksas atsistojo. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės atsigavo. Jie šnekėjo nedaug. Žodžiai sruveno per Kilyną tarsi šiltas lietutis. Kilyno atsakymai į klausimus skambėjo pakankamai trumpai, bet jų pakako. Pamažu balsai pritilo.

Kažko pasiteiravo Fomaksas. Kilynas atsisėdo.

Jis pats neturėjo teisės dalyvauti balsavime, todėl į senamadišką rankų kėlimą nekreipė jokio dėmesio. Šeimų nariai galėjo balsuoti per sensorinį tinklą, bet šiame vis dar kunkuliavo tamsioji esybė, gelianti taip pat nemaloniai, kaip ir šaltas vėjas.

Fomaksas suskaičiavo rankas ir nepatenkintas susiraukė. Paniurusiu veidu kapitonas pacitavo senovinę oficialią kalbą:

— Trečiasis faktorius nulėmė, kad susirinkusios Šeimos išteisino prasižengusįjį. Aš patvirtinu šį sprendimą. Sveikinu buvusį atstumtąjį, galintį sugrįžti į mūsų bendriją. Tebūnie jis palaimintas, atgimęs Šeimų Šeimoje. Džiūgaukime!

Ritualinis Fomakso apkabinimas, nemalonus ir nedraugiškas, pasakė apie šį žmogų daugiau nei jo liežuvis. Kapitonui atsitraukus, mirtinoje tyloje pasigirdo maldininko balsas:

Gera pabaiga. Jei norite, kad patenkinčiau jūsų poreikius, privalote mane išklausyti.

Maldininkas šnekėjo tvirtai, jo esybė užtvindė sensorinį tinklą.

Aš siūlau apsaugą nuo visų nelaimių, kurios taip dažnai užgriūdavo jus praeityje. Išreiškiu apgailestavimą dėl jūsų kančių. (Nesuprantama.) Jei liksite čia, aš pasistengsiu užkirsti kelią galimiems užpuolimams. Tebūnie tai duoklė jūsų esmei.

Kilynas linktelėjo. Jis žinojo, jog tai neišvengiama. Dar vienas žingsnis.

Šeimos pradėjo šurmuliuoti. Žmonių veiduose atsispindėjo baimė, sumišusi su viltimi.

Jūsų rūšis privalo būti išsaugota ir meniškai išaukštinta. Jūs turite nemenką vertę. Trumpi ir pikantiški žmonių gyvenimai savaime yra nepakartojami meno darbai. Atsiduokite mano globai, ir aš ginsiu jus amžinai.

Juos persmelkė kaitrus raibuliavimas.

Maldininkas nutilo.

Atsistojęs Kilynas garsiai kreipėsi į susirinkusius akmeninėje dauboje:

— Kai kurie iš mūsų sutiktų gyventi tokioje vietoje. Beje, senovėje ji būdavo vadinama zoologijos sodu. Kai kurie — ne.

Maldininkas paprieštaravo:

Be mano žinių ir įgūdžių, jus sudoros marodieriai. Aš tesu vienas elementas, priklausantis sudėtingam, jūsų vaizduotei neįkandamam mechanizmui. Marodierių nepajėgsiu sustabdyti, nes juos valdo visai kitos loginės grandinės. Prieš jus vienijasi galingos jėgos.

— Ne visi linki mums bloga, — sausai pastebėjo Kilynas. — O kaip dėl magnetinės sąmonės, privertusios tave kalbėti tiesą?

Maldininkas atsiliepė tvirtu ir abejingu balsu. Iš įbestų į save Šeimos narių žvilgsnių, Kilynas suprato, kad jie viską girdėjo.

Teisybė. Aš negaliu nuslėpti to, kas buvo jėga iš manęs išplėšta. Kitose jūsų vadinamojo Ėduonies zonose iš tikrųjų veisiasi organiniai intelektai. Svarbiausia, kad jie nesusivienytų. Jūs esate vienas iš daugelio elementų. Nors ir sunykę, esate potencialiai pavojingi. Taigi ateitis jums žada amžiną marodierių aukų vaidmenį. (Nesuprantama.) Išsigelbėti pavyks tik tuomet, jei priimsite mano pagalbą.

Šios mintys nuaidėjo taip įtaigiai, tarytum būtų granite iškalti žodžiai.

Negrabiai išskaptuota loma staiga pasirodė susitraukusi; ją užtvindė maldininko balsas, įsiskverbdamas į žmonių gentį bei nurodydamas menkutę jų padėtį šiame pasaulyje.

Šeimos nariai sukruto, jų fizionomijose it vasaros žaibai sutviksdavo nuostabos ir baimes išraiškos. Iš savo sensorinių centrų jie suvokė, kad šioji sąmonė yra masyvi, nepaprastai sudėtinga ir be galo šaltakraujiška. Būtent tai vertė manyti, kad metalinė būtybė nemeluoja kalbėdama apie savo ketinimus jų atžvilgiu.

Kilynui teko gana ilgai palaukti, kol Šeimos apsiramins. Jis prisiminė Citadelėje ištartus tėvo žodžius: Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas.

Galbūt maldininkas sako tiesą, o gal ir ne. Kai turi reikalų su mechais, negali būti tikras dėl nieko. Reikėtų to neužmiršti. Žmonės niekada neįstengs suprasti mašinų. Jis nė kiek tuo neabejojo.

Aš klausiau, ar jūs sutinkate prisiglausti po mano pastoge, kurioje galėsite pasislėpti nuo atšiaurių vėjų, neduodančių jums ramybės? Sutikite, ir aš tapsiu Šeimų partneriu. Gal net pavyktų išgelbėti kitus žmones, pasiklydusius šios planetos tyrlaukiuose. Nors turiu pasakyti, kad jų liko labai mažai. Sutikite, ir mes galėsime bendradarbiauti.

Kilynas vėl luktelėjo, kol išsisklaidys galingo balso poveikis. Tada iškėlė sugniaužtą kumštį.

Šeimos pastebėjo, kad jis tebestovi savo vietoje, nudelbęs Karalius, Lupikus ir Vyskupus niūriu žvilgsniu ir pasiųsdamas susitelkusią įtampą į jų sensorinius centrus. Padrikas šurmulys nuslopo. Loma pritilo. Jis girdėjo, kaip artimiausias kalvas glamonėja švelnūs Čiuožyklos vėjeliai. Į Kilyną žvelgė visa išlikusi žmonija. Dabar jis privalo pateikti savo ateities vizijas. Be to, turi kalbėti taip, kad juos įtikintų.

— Jei paklusite maldininkui, galite nesitikėti normalios ateities nei sau, nei savo vaikams, nei jų palikuonims. O, taip, maldininkas jus apsaugos. Paslėps nuo marodierių. Jūs išplėsite savo pasėlius, auginsite sūnus ir dukteris, matysite, kaip jie bręsta. Tai būtų žmogiška. Tai būtų suprantama. Deja, priėmę pasiūlymą, supančiotumėte savo gyvenimus ir galų gale prarastumėte savo esybes.

Kilynas nužvelgė stebinčias akis, regis, trumpam stabtelėdamas prie kiekvieno Šeimų nario.

— Tačiau egzistuoja ir kita išeitis, vertinanti paprastą žmogišką orumą — kaip ir jūs patys, dalyvavę šiandienos Liudijimo balsavime.

Kai po šių žodžių žmonių veiduose sutvisko susijaudinimas, jis pajuto pirmą kartą per daugelį metų, kad atsiveria naujos svaiginančios galimybės.

Kilynas tikėjosi, kad po tokio pareiškimo maldininkas šaltakraujiškai juos užpuls. Arba paskleis kokią keistą sąmonės audrą. Galbūt paprasčiausiai nudobs oratorių.

Jau ko nesitikėjo, tai visiškos tylos.

Išsliūkinančius iš akmeninės daubos Šeimų narius kankino slogi baimė. Niekas nežinojo, ką reiškia maldininko tylėjimas.

Žingsniuojant iš Liudijimo lomos, Kilyną užvaldė beribis palengvėjimas.

Šalimais plepėjo Tobis, kuriantis ateities planus ir linksmai žybčiojantis akimis. Kilynas pažadino alternatyvias žmonių mintis, bet pats jautėsi išsekęs.

Kalbėdamas jis pirmą kartą suprato, koks pasididžiavimas apima, kai paskleidi savo mintis po sensorinį tinklą ir galiausiai ištari jas skambiu balsu. Pasirodė, kad išreikšti savo požiūrį į pasaulį blankiais žodžiais yra siaubingai sunku. Teko grumtis su jais lyg su keistais įrankiais, jų reikšmes paversti nepaneigiamais faktais ir įgrūsti į klausytojų sąmones. Tai, ką pasakė Kilynas, privertė žmones susimąstyti, įkaitino kraują gyslose.

Jis trumpai apibūdino savąją alternatyvą, papasakojo Argo istoriją. Atsakydamos į tai, Šeimos suvilnijo lyg tamsus balsų vandenynas, pritariamai sumurmėjo, apibėrė klausimais, išreiškė abejones. Be abejo, sutiko ne visi. Geriausiu atveju tik nedidelė jų dalis turėjo ryžto ir drąsos suvokti šias mintis, žengti pirmus žingsnius į neištirtas žemes.

Vis dėlto buvo tokių, kurie išgirdo ir suprato.

Jis nė nemanė, kad šnekėjimas gali taip varginti. Kilynas pajuto pagarbą kapitonams, nes šiems prisieidavo be paliovos malti liežuviu. Jo bumą išdžiūvo, o kojas taip stipriai maudė, tarsi būtų keliavęs porą valandų.

Į sensorinį centrą sugrįžo slegianti maldininko sąmonės našta.

Nepaisant jūsų biologinio tipo ribotumo, jūs sugebate pateikti staigmenų.

— Nuolankiai tau dėkoju, o dabar užsikrušk, — atšovė Kilynas.

Šalia žingsniuojantys žmonės taip pat išgirdo maldininką. Jie sustojo pakreipę galvas. Atrodė, kad metalinio padaro esybė teršia orą vien savo buvimu.

Kad ir koks būčiau galingas, tavo pasiūlymu jokiu būdu neįstengčiau pasinaudoti.

— Tai tik posakis, o ne pasiūlymas.

Aišku. Aš patikrinau visą istorinę informaciją, surinktą iš mūsų miestų, kurie skrieja Čiuožyklos orbitoje. Beveik neiššifruojamuose žmonių archyvuose pavyko aptikti menkučius laivo, vadinamo Argu, pėdsakus. Regis, jį pastatė tam, kad būtų įmanoma pasiekti Sietynus. Kai mes atsikraustėme į Čiuožyklą ir pradėjome vykdyti būtinus pokyčius, jūsų protėviai, matyt, nusprendė išsaugoti sparčiai nykstančias žmonių technologijas.

— Tu supratai, ką aš pasiūliau?

Tavo grasinimas akivaizdus. (Nesuprantama.) Iš tiesų, jei bandysite patys nusigauti iki Argo, aš galėčiau lengvai jus sustabdyti. Padaryčiau taip, kad marodieriai užkirstų jums kelią.

Kilynas šaltai vyptelėjo.

— Na, žinoma. Mus sustabdyti visai nesunku. Tereikia užmušti.

Būtent to ir nenoriu daryti. Aš maniau galėsiąs užbaigti savo meno kūrinį per vieną žmonių kartą. Bet dabar suvokiu, jog tai neįmanoma. Jūs daug sudėtingesni ir keistesni, nei aš įtariau.

Į pokalbį įsiterpė Šiba:

— Tu galėsi naudotis tais, kurie pasilieka zoologijos sode.

Ar jie atspindi visus nepaprastus jūsų talentus? Nežinia.

— Laikui bėgant išsiaiškinsi. Tiesiog leisk mūsų grupelei išvykti.

Sensoriniame centre nuaidėjo duslus slegiantis garsas, reiškiantis Kilynui nesuvokiamą svetimo proto reakciją.

Padarysiu šį tą daugiau. Aš jums padėsiu.

Kilynas nepritarė džiaugsmingiems Vyskupų ir Lupikų šūksniams. Įdomu, dingtelėjo jam, ką iš tiesų sumąstė tas metalinis padaras?

— Ar maldininkas išsinešdino? — paklausė Šiba.

— Aš tebejaučiu jį. — Kilynas patrynė veidą. Smilkinius laižė sopulio liepsnos. Jis paprašė Riterės, kad ši spūstelėtų pirštais gydomuosius taškus už ausų, prie pat sprando. Tokiu būdu Vyskupai nuo seno malšindavo skausmą. Moters rankoms paskleidus karštį, pamažu atgijo visi pojūčiai.

— Jei pasiliksime čia, niekada neatsikratysime maldininku, — ištarė jis, kai visą kūną užliejo šiluma.

— Ką jis darys? Stebės mus?

— Gerai būtų, jei tik tiek. Mums niekaip neišeitų jo sustabdyti.

— Aptiks mus, kad ir kur benueitume?

— Nebent atjungtume savo sensorinius centrus. Apaktume.

— Nenorėčiau to daryti.

— Aš irgi. Gal… pabandysiu…

Kilynas sutelkė dėmesį į esybę, tyliai zvimbiančią jo sąmonėje. Stumtelėjo ją. Iš pradžių švelniai. Paskui stipriau. Prislopintas ūžesys išnyko.

— Manau, kad maldininkas pasišalina, jei tik labai užsigeidžiame.

Ji linktelėjo.

— Aš irgi tai jaučiu.

— Vis tiek tvyro aplinkui.

— Aha. Bet ne viduje.

— Bėjo pagalbos nebūčiau įveikęs Aspektų audros. Dabar sėdėčiau apimtas transo kaip toji Kirviaus vertėja. Kai Karaliai užpuolė fabriką, jos Aspektai tikriausiai supanikavo.

— Klastūnas negalėjo jos pagydyti?

— Bent aš taip galvoju. Šiuo atžvilgiu maldininkas neblogai pasitarnavo.

— Man tai vis tiek nepatinka.

Kilynas suprato, ką ji turėjo omenyje. Švelnios globos puoselėjamas gyvenimas visuomet primins, kad esi stebimas.

Šibos žvilgsnis lėtai nukrypo nuo žvaigždžių, ryškiai spindinčių pro langą. Įkypos akys mąsliai dirstelėjo į vyriškį. Lygiame veide nušvito vos pastebima lūkuriuojanti šypsenėlė.

— Žinai, tas blokavimas… seksualinių centrų modifikacijos… jos pradingo.

Ji nieko neatsakė, tiesiog nusišypsojo.

Kilynas išbučiavo jos kaklą, veidą, kvepiančius gaiviu oru bei dirva. Paskui sodrias drėgnas lūpas. Parklupęs ant gruoblėtų purvinų grindų, dantimis įsikando į Šibos palaidinės raištelius. Barzda braižėsi į šiurkščią medžiagą. Drabužiams nuslydus, moteris apglėbė jį savo kojomis. Žvarbiame, prieblandoje skendinčiame kambarėlyje nebuvo nė vienos lovos. Jie nusirito ant kvepiančių purvo grumstelių. Kilynui besistengiant dantimis nutraukti rūbus, šie permirko jo seilėmis. Vyras ir moteris tvirtai prisispaudė vienas prie kito ir vėl nusirideno, keliais ir kojų pirštais atsitrenkdami į sieną.

Ji išsirangė iš Kilyno glėbio. Pasigirdo pokštelėjimai ir spragsėjimai. Nuo moters nukrito egzoskeletas.

Gaubiamas sutemų, jis palytėjo standžias Šibos šlaunis, nuostabias nedidukes krūtis. Lyžtelėjo nugarą, išsišovusias mentes, gyvaplaukius ant sprando. Pamasažavo, išsklaidydamas per daugelį metų susikaupusią baimę ir įtampą. Kilyną užplūdo skausminga palaima, kai ji krimstelėjo į lūpą. Jo smakrą glamonėjo moters plaukai. Iš didingų jos šnervių padvelkė vėjelis. Kūnai susiglaudė, ir jis pasijuto taip, lyg grimztu į vieną savo senųjų Aspektų, moterį, nušliaužusią jo rankomis iki pat pirštų galiukų. Niekada anksčiau taip nesijautė, nei su Veronika, nei su Džoselina. Nuslydo gilyn. Įėjo. Lėtai stumtelėjo. Apsivertė virpėdamas. Tyloje ritmiškai susiūbavo klubai. Ji suspaudė vyriškį savo kojomis. Burnoje užsiliepsnojo ugnis. Sugriebė ją, paleido, apsisuko. Paslėpsnius užplūdo lengvumas. Jiedu susilietė pilvais ir įsiaudrinusiomis širdimis, kurių karštas plakimas persmelkė Kilyno viduje tūnančią moterį. Atrodė, tarsi kiekvieną judesį, išsišakojantį prisiminimų gijomis, stebėtų nebylūs žiūrovai. Mėšlungiškas virptelėjimas. Įsitempė raumenys. Jis trumpam sustojo įsižiūrėdamas į žibančius Šibos plaukus.

Vėl atsidavus ritmiškam judėjimui, sąmonę aplankė aiškus suvokimas, ką reiškia groteskiška skulptūra, kurią teko regėti mechų komplekse. Kankinančiai besiraitantis padaras su nepaliaujamai prasiveriančiais plyšiais atspindėjo — deja, visiškai klaidingai — jo paties poreikius. Maldininkas niekada nesupras žmonių. Po skaitmenine romantika slypi visai kitokios esybės. Organinėse formose tūno dvasia, kilusi iš Visatos susikūrimo esmės ir pagimdžiusi gyvybę, kuri suteikia mirtingiesiems nepakartojamus momentus. Maldininkas pagrobė šiuos momentus iš garantuotai žuvusiųjų sąmonių, tačiau nukopijuoti jų neįstengė; Kilynas suvokė šį faktą per sekundės dalelės tvyksnį. Šiba pajuto tą patį ir prisišliejo drėgnu kūnu prie vyriškio. Kumštyje susiraizgęs Aspekto mazgelis ištirpo, nušvilpė aukštyn link alkūnės, prazvimbė pro pečius ir išgaravo už dešiniosios ausies. Ji pabučiavo Kilyną, dantis suleisdama į minkštas lūpas. Vienas kitą susirado besirangantys šiurkštūs liežuviai. Įkaitusi Šiba pakylėjo jį į palaimos aukštumas. Kažkas viduje nutrūko, ir jis vėl aptiko slaptos galios šaltinį, kuriame maudėsi per Liudijimą akmeninėje dauboje. Atgimstanti gyvybė. Jis įkūnijo tai, kuo buvo tėvas ir kuo bus sūnus. Liežuvis nuslydo į ausį, padvelkė drėgnas jūros vėjas. Jo tėvas gyvas. Šiba brūkštelėjo dantimis Kilynui per gerklę, palikdama kruvinas gijas. Įsiliepsnojo lėtai rusenęs beprotybės laužas. Abu kūnus suspaudė įcentrinė jėga.