Goblinų veidrodis

7

Jų kelionė — skubi tamsos ir žvaigždžių nušviestų šakų maišatis. Arkliams puolant pakalnėn ir vėl aukštyn, lapai grobstė Tamašui už pečių — pasijodinėjimas, per kurį bet koks krūmokšnio krustelėjimas — galbūt goblinų pasala, bet koks arklio ausų trūktelėjimas — galbūt vienintelis jiems duotas pavojaus ženklas. Ragana nieko jam nesakė, bet, Tamašas galvojo, bokšte jis nieko nepadarė, kad užsitarnautų jos pasitikėjimą. Goblinas paleido jį: gal ji, kiek jam žinoma, apkerėjo tą tvarinį arba ne, ji galėjo nežinoti, kas atsitiko aukštai ant laiptų, ir galbūt klausia savęs, kaip jis, būdamas beginklis, ištrūko.

Tačiau buvo netinkamas laikas maldauti pasitikėjimo. O atsižvelgdamas į jos uždarumą bei įtūžį, kurį pajuto jos žvilgsnyje, jis ėmė svarstyti, ar tikrai ji geroji ragana, gal iš tikrųjų jai reikėjo pagalbos, kur kvailelis būtų labai tinkamas — apie tokius burtininkus Tamašas buvo girdėjęs iš senelės pasakojimų.

Tačiau kaip atskirti gerąją raganą nuo blogosios? Tamsoje šešėliais mėnuliui šviečiant keliavo Ela, ir jeigu ne tas užkeikimas, kurį ji susilpnino dėl goblino, Tamašas niekada nebūtų tikėjęsis jį užtikti. Beprotiškas arklių pastovumas, kratantis jo išvargintą, raizgią sąmonę, goblinas sakantis: „Bėk”, — tarsi jis turėtų kokį pasirinkimą… to padaro akys žvelgia jam į akis, jos beprotiškos ir piktos, ir džiūgaujančios dėl jo siaubingos padėties, juokaujančios su juo…

Lvi kluptelėjo, visai galimas kritimas ir šlaitas, visai šalia, sukėlė Tamašui drebulį.

— Daugiau arkliai joti nebegali! — užprotestavo jis, buvo per išdidus, kad pridėtų: „Aš irgi nebegaliu”. Tamašas buvo pamišęs bandydamas perprasti goblino žaidimus ir raganas, o labiausiai dėl to, kad liko su ja, jis ėmė galvoti, kad jo paties pasilikimas — gal labiau burtai nei protingas sprendimas.

— Dabar nebetoli, — jam pažadėjo Ela.

Bet tas „nebetoli” nusinešė juos žemyn nuo kalvos, per kitą ir dar per kitą kalvą, galbūt dar per trečią: Tamašas plaukė pasroviui košmaro koridoriais, kažkur ant antros kalvos, miške, juodesniame už nakties dangų, prisiminė goblino žingsnius; Lvi šniokštavo lėkdamas.

Tada iš tamsos išgirdo vandenį — ir vėl jų upokšnis, pamanė, o gal dar sapnuoja. Girdėjo jį vis arčiau ir arčiau, kol pamatė, kaip Skorė į jį įsibrenda, Skorė pirma, po to Lvi eidami panarina savo galvas, kad atsigertų; Tamašas paleido pavadį ir nedraudė Lvi atsigerti, kiek tas gali nė kiek nestabteldamas, netgi dabar — jis apkerėtas, kaip ir anksčiau.

— Pasigailėk, — meldė Tamašas. — Tai kvaila. Nužudysi arklius, kas iš to gera? Nuo goblinų pabėgome. Jie nebeseka mūsų. Ela, dėl dievo meilės…

Jie buvo ant kranto. Ela pajojo su Skore tolėliau aukštyn, kol sustojo, tačiau Lvi, kerų jau nebesaistomas, kaip jam pasirodė, liko pakrantėje atsigerti.

Taigi jie turėtų būti atvykę, pamanė Tamašas ir nuslydo žemyn nuo Lvi nugaros; jam skaudėjo, jis buvo apsvaigęs, ir staiga nakties apsuptų medžių tamsoje pastebėjo akmenų sieną bei vartus. Vieną akies mirksnį išsigando, kad nujojo visą ratą atgalios prie pilies į spąstus, tačiau antrą kartą mirktelėjęs pamatė tik atvirus vartus į apžėlusius, kaip jam pasirodė, griuvėsius.

— Ela? — tarė jis, tačiau ji spoksojo į vartus, paprasčiausiai spoksojo.

Vandens arkliui buvo gana, ir Tamašas patapšnojo jam per prakaitu išpiltą sprandą, švelniai nuvedė jį prie žolės, kuri augo palei pakrantę, kumelė gi klaidžiojo, kur jai patinka. Šįkart Tamašas nuo balno atrišo lanką bei strėlinę ir apsižvalgė aplink norėdamas tiksliai sužinoti, kokią vietą Ela savo įsaku paskyrė jiems apsistoti.

Tačiau tą pat neatidumo akimirką ji dingo — pro vartus į griuvėsius.

— Ela? — jis paklausė tuščios nakties, buvo išsekęs, pasimetęs ir netikėtai paniekintas. Jis paėjėjo iki tamsaus vartų tarpo, jos nerado nė ženklo, įsiklausė, neišgirdo nė krestelėjimo, tik šaltas nakties vėjas dūsauja ir staiga žvangteli pakinktai: Skorė papurtė galvą.

Taigi mergiotė, jojusi ištisą dieną, suradusi nužudytą savo ponią, pabėgusi nuo goblinų su kažkuo, ko tie ieškojo, norėjo vienut viena pasprukt į griuvėsius. Na, ir puiku. Galbūt raganoms nereikia miego nei gynėjų, ir maitinasi jos mėnulio spinduliais. Pagautas pykčio jis įtempė lanką, paskui jį su strėline atrėmė į žmogaus dydžio akmens luitą, nubalnojo arklius, pavedžiojo ir ištrynė juos sausai, šitie padarai bent jau buvo dėkingi.

Po to apsiraminęs, kad ir ne ramesne sąžine, pasilenkė prie vandens krašto, atvėsino savo skruostus vandenyje, kuris persmelkė šalčiu iki pat kaulų — geras vanduo, šaltas vanduo, kol Tamašas nusiprausė ir atsigėrė, vertęs jį drebėti, tačiau šis darbas buvo vertas darbas, kurį Tamašas padarė, — tai ne tas, kurį galėjo prisiminti — vertas darbas ir vertas prakaitas, ir bandymas padaryti, kas teisinga.

Tamašas peržvarbo. Jis pasiėmė savo lanką ir susirado, kur prisėsti šalia sienos, nuo naktinio vėjo apsisupo savo apsiaustu ir pagalvojo, kad dabar, kai jo skrandis ramėlesnis, privalo pabandyt užvalgyt, įlįsti į ryšulius ir susirasti ką nors valgomo, jei jau mergiotė nesiteikė pranešti jam, kur esanti ar ką ketinanti daryti, arba kada sugrįš, jei tik ji iš viso sugrįš.

Bet jis nebeturėjo tikro apetito, ir nereikėjo jo laikyti kažkur užspaudus arba nukišus ar per kitą pasijodinėjimą užkerėti — tai buvo visa, ko jis norėjo. Užteko žinoti, jog maistas ir vanduo — ranka pasiekiami, netgi jei jis ir per daug išsekęs, kad valgytų. Nusprendė, kad gali trumpai numigti. Juk tik jo sprandas rizikuoja. Jam tereikėjo užmerkti akis ir pasiklausyti vėjuje šlamančio miško.

— Naktį žmonės prastai mato, — nuo sienos jam virš galvos sušvebeldžiavo goblino balsas. Tamašas stryktelėjo ant vieno kelio, siektelėjo peilio.

Goblinas, vos žvangtelėdamas metalu, liuoktelėjo žemėn, kol Tamašas sverdėjo pašokęs ant kojų ir išsitraukė peilį — padaras buvo taip netoli. Tamašas išgirdo, kaip nubėgo nulėkė arkliai.

— Na, na. Štai ir vėl mes, o jūs grasinate man manąja dovana.

— Tai tu, — pratarė žengdamas žingsnį atgal, bandė išsklaidyti jį užplūdusį kliedesį. — Ela!

— O, ša, ša, žmogau. Ji manęs nebijo. Turėtų, bet nebijo. Ji — galinga stebukladarė, kaip ir jos ponia, ar žinai? Be abejonės, galingesnė. Izabelė neliesdavo to, ką ji paėmė. Dabar Izabelė negyva, ir jos vargšas, kvaišelis tarnas kartu su ja. Įdomu, kaip jai seksis.

— E-la!

— Sakau tau, ji neišgirs tavęs. Ji negali tavęs girdėti.

Tas padaras artinosi. Tamašas vėl atsitraukė, svaigstančia galva, laikydamas peilį tarp savęs ir jo savininko — nelabi ašmenys su atgal atsikišusiu spygliu, jis galėjo tik spėlioti, kaip juo naudotis, bet šis tvarinys, labai tikėtina, žino ir turi prie peilio tinkantį kardą.

— Vargšeli nedėkingasai. Štai.

Žvaigždžių šviesoje rankoje su juodais nagais sublizgo brangakmeniai. Kažkas dunkstelėjo ant žemės prie Tamašo kojų.

Jis turėjo pažvelgti žemyn, bet nepanoro atitraukti akių nuo to tvarinio, kuris šypsojosi jam rodydamas iltis ir nerūpestingai atsirėmė į sieną, ilgais voro pirštais lietė pašonėje kabančio kardo rankeną.

— O mes visiškai nepatiklūs. Argi ne, vagie? Man melavote, visą laiką buvote su ragana. Gėda. Gėda.

— Kur likusi jūsų dalis?

— Mano? Kodėl? Viskas čia, žmogau, viskas, kur raganiūkštė, ir kur jos nėra. Bet raganos jau tokios: daugiausia laiko — nei čia, nei ten. Jūs gi, — dar kartą šyptelėjo sučiaupęs lūpas, tačiau iltys vis dar kyšojo, — jūs gi kuo aiškiausiai čia, jaunasis ponaiti. Turit mano peilį ir iš mano malonės jo dėklą bei savo galvą. O štai ir aš, laukiąs maloningo jūsų priėmimo. Ką pasakysit?

Voratinklių aptrauktam protui buvo sunku sekti paskui to padaro kalbos vingius ir posūkius, tačiau pulti jį ir žūti kaunantis ginklais, kuriuos anas pažįsta, atrodė kvaila, dar kvailiau, kai goblinas atrodė ypatingai susižavėjęs savo protu, o jis nežino, kiek to proto esama. Tamašas įkvėpė, pasirinko nerūpestingą laikyseną.

— Ką aš pasakysiu? Kad jūs esate paprasčiausias plėšikas.

— O, nepaprastas. Lordas tarp saviškių. O šita mergiotė, šita jauniklė, šita tariama burtininkė nepaprastai man trukdo. Na, štai ir mes: vagis ir melagis, ir abu — plėšikai.

— Aš ne plėšikas.

— Tačiau sutikit: vagis ir melagis.

— Ne.

Ir vėl aštriadantis juokas:

— Mano vardas Azdra’ikis. O jūsų, žmogau?

— Tamašas, — jis neužsiminė apie savo šeimą arba draugus, nieko daugiau, nei reikėjo. Pasakyti vardai siūlė draugiškus santykius, kokių su šiuo padaru vaikinas netroško. Jis tikėjosi, kad Ela girdėjo jo šūksnį ir kažką keri, kad jį išvaduotų, tuo tarpu jis negali nieko, tik vilkinti laiką, galvojo Tamašas, kažin kiek kitų goblinų kariūnų šmižinėja aplinkui po miško tamsybę. Lvi ir Skorė daugiau nežvingavo, o jis nemanė, kad goblinai pajėgtų sučiupti arklius, nesukeldami bent kokio sąmyšio.

— Ką gi, Tamašai, ar jūs irgi kerėtojas?

— Pats galingiausias.

Padaras nusikvatojo:

— Drąsus žmogus. Kodėl neinat ieškoti raganiūkštės? Aš čia jūsų palauksiu.

— Žinoma, palauksit.

— Ne, ne. Mano garbės žodis. Eikit, jūs laisvas.

Tas padaras buvo sumąstęs sekti jam iš paskos pas Elą, Tamašui aišku. Tačiau jis nežinojo, ką dar jis galėtų padaryti, ką nors, kas galėtų suteikti jam kokią nors galimybę arba net sulaikytų šį padarą ilgėliau nei vienas goblino kardo švystelėjimas, ir tuo labiau, jis ne geriau už gobliną žinojo, kur Ela. Galbūt Tamašui pavyktų atbėgti pirmam ir sukelti tokį triukšmą, kad Ela žinotų, kur jis yra. O gal jie jau sugavo ją, ir goblinas tik žiaurius pokštus krečia. Bet Tamašo gyvybei nebuvo geresnio pasiūlymo.

Jis pasičiupo lanką bei strėlinę, nėrė pro tarpuvartę į apgriuvusios sienos šešėlį ir atsidūrė krūmų bei sudaužytų sienų labirinte. Jo žingsniai ant neužverstų grindinio akmens plotų dunksėjo garsiau, nei jis norėjo. Stengėsi būti tylus, karts nuo karto žvilgtelėdavo atgalios, bijojo, kad visą tą laiką padaras juokiasi ir seka iš paskos.

Tamašas nedrįso sušukti. Bijojo, kad ji, nenujausdama pavojaus, gali atsiliepti. Surasti ją — visai ne jo noras, tik sukelti tiek triukšmo, kad ji imtųsi kokių nors magiškų apsisaugojimo priemonių, o jis, jei tas padaras turi bendrų, šmižinėjančių po šiuos miškus, kad užtiktų taikinius iš toliau nei per rankos ilgį. Strėlė buvo įremta lanke, o jis — pasiruošęs klastai.

Kai už žmogaus ūgio krūmų uždangos Tamašas pastebėjo blyškius Elos plaukus ir sustojo, suprato atsidūręs prieš sieną nurėžtu viršumi, pabandė sugalvoti, ką daryti toliau, gal eiti pas ją…

Ji gi stovėjo taip ramiai, taip nenatūraliai ramiai, nekreipdama jokio dėmesio į jo žingsnius, dunksinčius per akmenis, į jo brovimąsi per krūmus. Ji stebeilijo žemyn, į saujon sudėtas savo rankas. Buria, tarė sau Tamašas, bet nebuvo nieko jam akivaizdaus, nieko, ką jis pastebėtų, kas galėtų išblaškyti tą grėsmę anapus sienų.

Tamašas žvilgtelėjo atgalios į kelią, kuriuo atėjo, jis dvejojo, gal geriau grįžti ir pabandyti nusivesti tą padarą kur kitur, nei trukdyti jai kerėti, tačiau tai atrodė didžiausia beprotystė. Ir, nežiūrint visko, ką pajėgė padaryti, vis tik jį sekė, jie jau surado Elą.

Tamašas prisiartino prie jos, stabtelėjo pagarbiu atstumu, pasistengė tyliai tarti:

— Ela. Ela, goblinas — mūsų stovykloje.

Galbūt ji išvis jo net neišgirdo. Jos rankose Tamašas pamatė stiklo ir žvaigždžių žybsnį; kairėje rankoje jis laikė lanką ir strėlę, švelnutėliai palietė jos ranką, po to, kai ji išliko tokia pat, panaši į statulą, visiškai nepastebinti jo prisilietimo, ją papurtė.

— Ela. Goblinas. Jis už mūsų.

Tada jos akių vokai virptelėjo, akimirka, ir ji žvelgė tiesiog i jį.

— Ne, — pasakė ji, purtydama savo galvą, tarytum tai, ką jis pasakė, būtų akivaizdi kvailystė. — Ne. Ne čia.

Gal tuomet sienos kažko nepraleidžia į vidų. Galbūt dėl kažkokių burtų goblinas jo paprašė surasti ją, ir turbūt ateiti čia bei sutrukdyti jos kerėjimą buvo klaida. Galbūt būtent šito ir norėjo goblinas. Bet dabar nebėra ko daryti, tik pasistengt, kad ji suprastų.

— Jis ten, lauke, su arkliais. Jis atsekė nuo pilies, — Tamašas stengėsi kalbėti protingai ir apgalvotai. Jam neužteko kvapo. — Jis kalbėjosi su manimi. Liepė surasti tave. Ką man daryti?

Atrodė, kad ji suprato. Ir amuletas jos rankose ėmė švelniai šviesti bei jai ant veido atspindėti šviesą — veidrodis, štai kas, paprastas veidrodis. Jis prisiminė gobliną sakius, kad jos ponia neliesdavo to, ką ji paėmė… ir jis pagalvojo: „Šitokio mažo daiktelio?”

Tada per orą, per žemę, per jo padus, sprandą ir delnus nuvirpėjo kažkas negera. Išgirdo, kaip medžiai girioje dūsauja ir upokšnio vanduo čiurlena, o tolumoje, tarsi iš kokios nors tuščios menės, kažkas šaukia. „Izabelė neliesdavo to, ką ji paėmė, — aidėjo jo ausyse tarsi tie balsai iš pilies, — paėmė, paėmė, paėmė…”

Tamsa aplink juos praskydo. Jiedu stovėjo po vaiduokliškais šviestuvais ir didžiulės menės portjeromis, o visur, visur aplinkui juos — iš išgąsčio sprunkantys vyrai bei moterys. Šviesai — skaisčiai kaip saulė — liepsnojant kiaurai, lubos ir sienos ėmė skeldėti.

Viskas susisuko aplink juos. Staiga vidury šio chaoso stojo moteris su šydu, jos apsiaustas ir apdarai draikėsi kaip vėliavos vėjuje, šlavė menę. Ji žvelgė tiesiai tik į juos, į jį ir nukreipė savo pirštą, rėkė per audros vėją:

— … tas pats… Viena — tai visa. Prisimink tai, kad ir kas benutiktų! Visada yra įtrūkimų…

Vaizdas kartu su dūžtančio stiklo džeržgesiu suskilo į gabalus. Po to — sukrečianti tyla, vienuma ir tamsybė, įprasta naktis aplink juos, įprastas mėnulis virš sugriuvusių sienų ir krūmynų. Tamašas suvokė kvėpuojąs, jo širdis daužėsi, ir vėjas dejavo be jo valios.

— Kerėtojas! — sušuko Ela, išplėšdama savo ranką, sudavė jam kumščiu. — Melagi! Prakeiktas melagi, šalin nuo manęs! Tu palietei jį, tu jį pakeitei…

— Ne! — šiąnakt per daug kaltinimų dėl melagystės jo vardu, per daug sumaišties. — Kad ir kas bebūtų nutikę, tu tai padarei. Sis daiktas, kurį turi, padarė. — Netikėtai užplūdusio oro ramybėje žodžiai sprūdo per greitai, jis negalėjo atsikvėpti. Ela ėmė tolti nuo jo, ir Tamašas sugriebė jai už rankos bei per jėgą ją sulaikė. — Nieko, nieko bendra su magija neturiu, ar su goblinais, ar su šiuo tavuoju daiktu! Nežinau, ką tu darei, tačiau anapus sienų, kur arkliai, ten yra goblinas, jis tavęs ieško, jis sako, kad tu jam trukdai, kad to daikto, kurį turi, tavoji ponia neliesdavo! Jis pasakė jos vardą. Izabelė. Ir jis liepė man tave surasti, neklausk manęs kodėl. Nežinojau, ką daugiau padaryti!

Pro Elos pirštus švytėjo, šviesa atsispindėjo ant blyškaus Elos veido, visa kita — tamsa ir dejuojantis vėjas.

— Mano ponia jo neliesdavo, — atkartojo ji aidu. — Tada kodėl ji nuo visų jį slėpė, bet tik ne nuo manęs, kodėl man liepė pasinaudoti juo, ar jis tau tai pasakė? Paleisk mane! Kas tau leido ant manęs šaukti?

— Sakei, kad esi ragana.

— Taip ir yra! — Šviesa nuraudonavo jos pirštų krašteliais ir sukūrė viduje esančių kaulų iliuziją. — Ištraukiau tave iš tvirtovės, ar ne taip? Aš tave čionai atgabenau!

— Ar tu mane išgelbėjai? O gal tai buvo trolio sumanyta? Jau antrą kartą tas padaras mane paleidžia!

— Jis ne…

— Man nerūpi, kas jis toks. Karolis negyvas. Tavo ponia negyva. Krukči Strazas pilnas goblinų, dabar ir tavo ponios tvirtovė. Anas, laukiąs už sienų, tavęs nori, — Tamašas vertė save kalbėti tyliai. — Jis sako, jo vardas Azdra… Zdrajka — kažkoks. Sako…

— Azdra’ikis!

— Tu jį pažįsti? — neįmanoma patikėti.

Jos delne plykstelėjo raudonis ir išblėso, virš jų paliko tik naktį, o kai ji atitraukė pirštus, ir lygią veidrodžio dalelę, kuri atspindėjo vien tik tamsą ir mėnesieną.

— Šitas — mano. Aš jį turiu! Jis gali man parodyti bet kokias pasaulio vietas. Jis gali man atskleisti stebuklus. Jis gali sutriuškinti goblinus!

— Tuomet pradėkime nuo to, kuris mus sekė! Jei tas padaras paims arklius, liksime čia pėsti prieš jo draugužius; Saulė težino, kas dar! Pradžiai jį pasiųsk šalin.

Atrodė, jai pritrūko kvapo. Pasidabruoto stiklo dalelė spindėjo mėnesienoje, buvo sustingusi, kaip ir daili veidrodžio grandinėlė, žvilganti tarp jos pirštų.

— Paleisk mane, — pasakė ji. — Paleisk! Tu jau kažką pakeitei, aš nežinau ką. Kokią dar žalą gali padaryti?

Tamašas atleido jos ranką. Ji pažvelgė į jį grėsmingai, po to pasileido atgalios, vartų, arklių link. Tamašas ėjo su ja, jam diegė šoną, nerimą kėlė mintis, kad Ela iš tikrųjų ketina su savuoju stiklo gabaliūkščiu stoti prieš šitą gobliną Zdrajką, ir jis įtempė strėlę, beeidamas pasiruošė kitą.

— Leisk man eiti pirma, — pasakė jai. — Pasakysiu jam, kad nieko neradau. — Galbūt galiausiai, pagalvojo jis, meluoti — didžiausias jo talentas. Tačiau ne sąžiningų poelgių jis tikėjosi iš goblino, jis irgi manė imtis nesąžiningos taktikos, pasinaudoti bet kokiu pranašumu prieš gobliną.

Ela galbūt jį girdėjo, o gal ir ne, ji nesustojo. Tamašas matė krutančias jos lūpas, begarsiams žodžiams duodančias formą. Šitai jam nepatiko: tai galėjo būti kerai, skirti susidorot ir su goblinų, ir lygiai taip pat su juo, kiek jis suprato, arba juodžiausioj i magija, kuriai nėra jokių ribų ir užtvarų.

Bet kai jie priėjo vartus, arkliai ramiai ganėsi mėnesienoje, tarsi nieko nebūtų nutikę.

— Na? — paklausė ji. — Kur jis?

— Jis buvo čia, — tai viskas, ką galėjo pasakyti, kol už vartų, eidamas per ten, kur jiedu su goblinų buvo, pamatė mėnulio šviesoje žvilgančius brangakmenius, ir kol pakėlė peiliui priklausiusį dėklą. — Jis buvo čia, — pasakė jis, rodydamas dėklą Elai.

— Jis buvo čia, bet išėjo.

Kitas akivaizdus klausimas — kodėl? Bet Ela tik suraukė kaktą ir tylėdama nuėjo šalin.

Arkliai gi, tikriausiai jie buvo išlėkę į girią, ir velniškas darbas būtų juos išsigandusius sugaudyti, turbūt rimtai pamąstė apie šioje vietoje augančią žolę, ir alkis paveikė juos labiau nei goblino tvaikas: nesenos panikos juose — nė ženklo.

Jis nesugebėjo net sau tinkamai atsakyti į klausimą; nuo bėgimo jam skaudėjo, buvo alkanas kaip vilkas, nors nė vienas, ką tik matęs tai, ką jis regėjo, protingai pagalvojus, neturėtų jausti alkio. Jam labai palengvėjo, kai pamatė, jog arkliams nieko nenutiko; ir po viso šito pasijuto visišku kvailiu. Tiek, kiek pajėgė suprasti, Elos burtai užkerėjo tą padarą, sugrąžino arklius ir apsaugojo juos, jis gi nepelnytai pakėlė prieš ją ranką, o neteisingiausia buvo sutrukdyti tai, kas galbūt buvo subtilūs ir butini burtai. Daugiau jis net nebegalėjo prisiekti, kad matė tai, ką matė tiek lauke, tiek viduje tarp sienų — visa tai slydo tolyn nuo jo, smulkmena po smulkmenos tarytum sapnas, bet jis nežinojo, kad jaučiasi vis giliau ir giliau įpainiotas į tai, į ką Ela įpainiota, į tai, kur ji eina ir ko ji nori.

Tamašas klausė savęs, kada jis peržengė tą ribą, už kurios nebegrįžtama, nes jis daugiau nebežinojo, kaip pasišalinti — tik ne vienam, nes jau nebežinojo kelio namo per šitas miškingas kalvas. Jis beviltiškai troško vilties pamedžioti — bet ko, tik ne aklo skriejimo šiuo keliu ir ne šito lėkimo nuo viena po kitos sekusių negandų, bet ko, tik ne grįžti be pagalbos ir atsakymų.

Tačiau teprasmenga visa, jei Karolis visas savo viltis dėjo į magiją, bemiegis sapnas nepakeitė to, kas vyko šiose vietose, neparūpino jiems pagalbos, be to, nepargabeno jo namo su bent kokiu atsakymu.

Goblino peilį Tamašas įstūmė į jo dėklą, o pastarąjį — už savo diržo, nuėjo ir pritūpė, kur sėdėjo Ela. Jos rankose buvo veidrodis. Atrodė, jis užvaldęs jos dėmesį, mirtina tyla; labai ilgai Tamašas laukė, norėjo pamatyti, ar ji ką nors daro, ar tik šiaip su juo sėdi.

— Ela, — galiausiai jis pradėjo, pagarbiausiai, mandagiausiai — taip jis manė. — Ela, noriu žinoti, kur mes einame ir kodėl, ir kas mūsų laukia priekyje. Noriu žinoti, kodėl tas padaras mus paliko, kodėl teiravosi tavęs ir liepė man tave surasti. Žinot noriu, kodėl meisteris Karolis tikėjo, jog labai svarbu pasikalbėti su tavąja ponia, bet niekam niekada negalėjo pasakyti kodėl. Aš noriu žinoti, kodėl jis prajojo goblinų perspėjimo ženklą ir visai neperspėjo apie tai mūsų.

— Kartais tu negali, — tyliai atsakė ji.

— Ko negali?

— Negali nugalėti burtų.

— Ar šitaip nutiko? Jis norėjo, bet jam nepavyko? — tai suteikė netikėtos vilties, kad meisteris Karolis ne toks blogas. Tamašas norėjo suprasti Karolio veiksmus, net jeigu jie susiję su tamsiais ir pražūtingais dalykais. Tačiau Ela nežiūrėjo į jį vengdama jo akių lygiai taip, kaip Karolis nuo tada, kai prasidėjo tie jo sapnai. Tamašas švelniai palietė jos kelį ir vėl kuo mandagiausiai, su visa kantrybe, kokią tik galėjo sukaupti, atkreipė jos dėmesį. — Ar nutinka kažkas panašaus?

— Kartais. Kartais kita.

Išsisukinėjimai. Visada išsisukinėjimai. Ji vis dar vengė Tamašo akių, netgi atsakydama jam.

— Panašiai kaip goblinas kad pasitraukė. Tu privertei jį pasitraukti?

— Nežinau, — įdėmus jos žvilgsnis suglumęs klajojo po medžių sieną, tarsi ji kažko klausytųsi: visko ir bet ko, tik ne jo balso.

— Kas ten, Ela?

— Nežinau.

Prisimenant Karolį ir goblinų akmenį bei atsižvelgiant į dabartinę jų padėtį, „nežinau” ėmė įgauti visišką nelaimę pranašaujantį skambesį.

— Ela, ar mes pavojuje?

— Nežinau, — netikėtas blausus žvilgsnis, žvaigždžių nušviestas. Suraukti antakiai. — Taip. Mėnulis, Ežere. Ten pavojus. Ten visada pavojinga.

Nebuvo jokio ežero. Prieš juos — upokšnis.

— Iš kur? Koks ežeras? Apie ką tu kalbi?

— Apie goblinų karalienę.

Tamašas parpuolė ant kelių, ant šaltos žemės.

— Kodėl ji turėtų būti mūsų priešas?

Vėl Elos akys klaidžioja: po dangų, upokšnio pakrantę. Lapai šlamėjo garsiau už jos balsą.

— Todėl. Todėl, kad ji yra. Jos karalystė — nežinau, ar ji atsiranda ar visada egzistuoja. Bet karalienės ranka gali pasiekti ir tai, kas už jos karalystės, o šis daiktas žino, kur karalienė, — Ela sau prie širdies glaudė veidrodį. — Šis visada žino.

Ji atrodė tokia jauna — ir visai ne raganiūkštė dabar, tik įbaugintas vaikas, išblyškusi priešpilnio mėnesienoje.

— Ir tavo ponia liepė tau pasinaudoti šiuo daiktu.

— Manoji ponia sakė, jei niekas nepasiseks, jei, kai sugrįšiu, jos nebebus, aš turiu pabandyt čia gauti pagalbos.

Dieve mano, pagalvojo Tamašas. Ir tik tiek paaiškinusi ta moteris išsiuntė mergaitę į Krukči Strazą? Ela tvirtino esanti stipri, galinga ragana, ir galbūt jos burtai, o ne pirmasis per paskutines dienas maistas suteikė jam jėgų joti. Galbūt tai jos kerai ką tik pasiuntė šalin gobliną, galbūt jos magija pažadino jį iš svaigulio, kuris valdė jį nuo pat Krukči Tvirtovės…

Betgi, Saule valdove, ar neegzistuoja kokia nors tikresnė viltis nei šis „pabandymas”?

Jis paklausė:

— Ar ne meisteris Karolis turėjo grįžti kartu su tavimi?

— Taip.

— Tada jis turėjo tau padėti pasinaudoti šiuo daiktu? Jis turėjo žinoti, ką daryti? Ar šitaip turėjo būti?

Žvilgsnis į šalį, į dangų, į sieną — bet kur, tik ne jam į veidą.

Dieve, pamanė jis, vis tamsiau ir tamsiau. Tamašas švelniai palietė jos ranką ir privertė ją pasižiūrėti į jį.

— Ela, jei meisteris Karolis būtų čia, ką jis padarytų su šiuo daiktu? Ar tu numanai?

— Sustabdytų ją.

— Kaip jis tą padarytų?

Jos akys nuslydo šalin.

— Ela?

Jokio atsako. Nuo pat namų iki viršukalnės jų kelionė nešė nelaimes: jų palapinės brezentas perplyšo, tarpusavyje jie tik pykosi, o Karolis keliavo tylėdamas, kai labiausiai reikėjo, kad kalbėtų.

— Ela, jei esi galinga ragana, ar gali pasakyti, ką nori pasakyti? Ar gali man atsakyti?

Ji pažvelgė į jį — blankus, suglumęs žvilgsnis. Veidrodis jos sterblėje, jai brūkštelėjus per jo paviršių, suspindo šviesa, o ji žiūrėjo į Tamašą, iš tikrųjų žiūrėjo į jį.

— Aš mačiau rūmus, — pasakė jis. — Mes ten buvome. Ar nebuvome? Mačiau moterį…

— Labai labai seniai. Goblinų vyriausiasis atėjo čionai. Kaip tik pro šiuos vartus…

Tamašas žvilgtelėjo vartų link — jis nieko negalėjo padaryti — ant sienos, nukoręs ilgas kojas, sėdėjo goblinas.

— Dieve! — Tamašui užgniaužė kvapą, jis pasičiupo savo lanką ir paknopstom pašoko ant kojų.

Goblinas liuoktelėjo ant žemės. Nusileido grakščiai ir išdidžiai, nusilenkė jiems.

— Na, na, — pasakė jis. — Mes neatidžios, jaunoji ledi, ar ne? Išties, neturėtumėt jos blaškyti, Tamašai. Reikia nuolat galvoti, kad išlaikytumėte mus nuošalėje, ypač, jei mes kartą dėl ko nors apsisprendėme.

Tam padarui reikėjo Elos — jis nuolat šitai tvirtino. Tamašas užčiuopė paruoštą strėlę ir įrėmė ją į templę. Bet anas grakščiai mostelėjo, atmesdamas tokį nepageidautiną susirėmimą.

— O ne, žmogau, to visai nereikia. Aš atėjau tiktai pasižiūrėti.

Natūralus klausimas — į ką? Tačiau Tamašas buvo pernelyg išdidus, kad paklaustų, o goblinas tyliai nusijuokė ir antrą kartą staigiai mostelėjo delnu.

— Ai, ai, ai, dygus išdidumas. Jis vedžioja mus už nosies, ar ne? Raganėle, patarčiau tą niekutį atiduoti man arba bent jau padėti jį šalin ir nebenaudoti.

— Tu nužudei mano ponią, — Ela, stovėdama šalia Tamašo, apkaltino padarą. — Tu ją nužudei.

— Aš? — goblinas pridėjo savo ranką prie tos vietos, kur turėtų būti širdis. — Aš jokiu būdu nenužudžiau jūsų ponios. Mudu visada puikiai sutardavome.

— Jūs čia šiandien tik atsitiktinai atsidūrėte, — pasišaipė Tamašas.

— Tik atsitiktinai? O, ne. Aš žinojau. Vos tik viena kvaila moterėlė išsiuntė šią mergiotę į Krukči Strazą, krankliai jau žinojo ir paskalas stogais nešiojo. Visa giria žinojo. O jūs ne?

Tamašas neatitraukė nuo goblino akių, tačiau pačiu savo akių krašteliu jis pamatė šaltą šviesos blyksnį, matė tokį nuožmų, priešišką goblino veidą.

— Palūkėk, — tarė jis, pakeldamas ranką. — Palūkėk, kvaila mergiote, padėk jį šalin.

— Ar tu ją nužudei? — Elos balsas pliaukštelėjo lyg botagas. — Nemeluok man, nedrįsk meluoti, ng’Saeiche!

— Ne, — trumpas atsakymas. Goblino šnervės išsiplėtė, žvynuoti šarvai ant krūtinės jam kvėpuojant vis blyksčiojo.

— Tajni Girioje aš esu kerėtoja. Ar nesu, Azdra’iki ng’Saeiche?

— Tu. Esi.

Tyla po to. Tamašas neišdrįso pasisukti žvilgtelt. Juto skruzdės žemyn ir aukštyn ropinėjančias jam per nugarą, per rankas, jautė, kaip daužosi širdis, pasiruošusi iššokti. Tas padaras puls; Tamašas pakėlė lanką, įvertino gūsingą vėją.

Tačiau goblinas gūžtelėjo vienu pečiu, pasisuko ir pašaipiai spragtelėjo pirštais.

— O taip, Tajni Girioje nauja ragana atsirado bei sudaužyto stiklo šukė. Ir ką jūs siūlote su ja daryti, meldžiu, pasakykit. Gal įsakysite man apsisukti? Ar jus tai linksmina?

Bjaurus jausmas. Tamašas įtempė lanką.

— Padėk jį šalin! — sušuko Azdra’ikis, jo balsas drebėjo, jis apsisuko aplink, laikydamas iškeltą ranką. — Padėk šitą šalin, kvailas daikte! Ar tu iš viso žinai, su kuo turi reikalų?

Goblinas turėjo omeny veidrodį. Padaras nežengė nė žingsnio artyn — iš tiesų per du atsitraukė ir, antrą kartą apsisukęs aplink, bedė ranka su tamsiais nagais.

— Ši nuolauža — ne žaisliukas tau, mergiote, pasilinksminti. Ji ne žmogaus vaikagaliams, neišmanėliams, rankose laikyti! Atiduok ją man! Atiduok man, kol dar savęs nesunaikinai!

— Palikit mus vienus!

— Žmogau, Tamašai… šį daiktą, kurį ji laiko, Tajni Girios raganos bijojo naudoti, o šitas silpnas kūdikėlis ketina su juo sau galią susikurti.

— Atrodo, kad jums tai nepatinka.

— Paklausyk manęs, kvailas padare! Po ežeru, karalienės menėje, stovi veidrodis. Jis aukštesnis ir už karalienę. Jame ji mato, kas vyksta ir kas galėtų vykti, ir ji formuoja tai, ką nori, ir klaidina tuos, kurie patikės. Si yra to veidrodžio šukė ir jo magija, viena atskala iš veidrodžio pakraščio, nukreipta prieš veidrodį ir prieš karalienę. Ši yra jėga, prieš kurią tavo jaunoji ponia siūlo stoti. Uodelis, žmogau, uodelis ketina pulti pragaro karalienę, o jos dešinėje — štai žiūrėk! — Tamašas, su savo lanku ir baisingu peiliu! Pasakyk man, ką pirmiausia darysi, jaunoji ragana?

Jis juokėsi iš jų — tas padaras išdidus lėtai traukė šalin, link sienos, tamson, link krūmų. Jis dingo.

— Nemanau, kad jis išėjo, — tarė Tamašas.

— Jis neišėjo, — atsakė Ela. Tamašas pasižiūrėjo į ją, pamatė pyktį ir baimę. Jos pirštai, dengią ugnį, švietė lyg žvakės vaškas.

— Bet jis nieko nedarys. Jis nedrįsta. Negali.

Tamašas atleido lanką, vienu pirštu pasigavo į delną strėlę.

— Jis nedrįsta eiti pro vartus. Man labiau patiktų, jei šiąnakt persikeltume tenai.

Ji su įniršiu papurtė galvą:

— Mes ten negrįšime. Ne šiąnakt. Ne.

— Tuomet kodėl pirma tenai ėjome? Ką mes čia darome?

Jos akys nuslydo šalin į tamsą, į niekur.

— Ar tai dėl veidrodžio? Ar jis gali tau ką nors pasakyti? O gal tu nenori kažko susitikti?

Jos kaktą išvagojo raukšlės, tarytum jis būtų pasakęs kažką keista.

— Veidrodis pavadino mane kerėtoju, — Tamašas ėjo prie esmės. — Ir jis suklydo. Ar veidrodis tau parodė gobliną?

— Ne, — pasakė ji ir nuėjo šalin, tyčia atsuko nugarą. — O kodėl turėtų? — atsklido iki jo; šaltų šalčiausiai, be jokio dėmesio jo abejonei.

Galbūt kokie nors kerai neleido jai jo išgirsti. Gal grynas pasipūtimas. Dabar jis buvo linkęs taip manyti, pagalvojo: „Tegul ji skradžiai”, — ir nuėjo pažiūrėti, ar arkliai sugrįžo sveiki ir gyvi.

Ela jį pavadino melagiu. Mergina su goblinų akivaizdžiai dėl šito sutarė.

Na, ką gi, žinoma, jis nebuvo pernelyg skrupulingas su tiesa, su raganomis ar goblinais. Arba su troliais. Jis nemanė esąs įsipareigojęs duotis, kad jam kas gerklę perrėžtų arba kad jo šalį užpultų ir jo gentainius goblinai išžudytų. Arba kad dėl niekų mirtų, nes kažkokia savim patenkinta mergiūkštė kaip višta buvo per daug pasipūtusi, kad paklausytų kieno nors patarimo.

Bent jau arkliams, jis matė, nieko nenutikę. Vėl pagalvojo, kad ryte pasiims Lvi ir išjos vakarų pusėn, tiesiog aklai į vakarus, kol pasieks kalnus, kuriems šios kalvos — tik priekalnė, jis galvojo ir apie tai, kad Karolis nepajėgė padaryti to, kas buvo teisinga arba protinga. Galbūt jo paties neryžtingumas buvo kerai, o gal tik gera karinė jo nuovoka ir išsiauklėjimas, kur sakoma, kad merginoms nesaugu vienoms klaidžioti po laukines vietoves, mergiotė gi, žinoma, neabejotinai būtų jį sulaikiusi kerais ar bet kokiais kitais šlykščiais triukais, nes ji nepasibalnotų arklių. Ji per daili, kad purvintųsi rankas, ir per trapi, kad pakeltų smeigtuką, tačiau ji pamiršta, kam dar jis naudingas — ji buvo pernelyg išmintinga, kad jai prisireiktų to, ką jis žino.

Tamašas patapšnojo Skorei per sprandą ir užsuko už jos, tik staiga akies krašteliu, numanydamas nemaloniausią, kažką pamatė. Jis užėjo už kumelės ir aplink ją prie Lvi, kad vogčia žvilgteltų sienos link neišduodamas, kad ką nors pamatė.

Goblinas buvo sugrįžęs, sėdėjo šešėlyje, paprasčiausiai žiūrėjo.

Po galais, pagalvojo ir atsuko jam nugarą, nebežinojo ką daryti, buvo išsekęs, jautėsi goblino apiplėštas: paliktas be apetito ir, labai tikėtina, šiąnakt be miego — iš to padaro ne daugiau naudos negu iš Elos. Krukči Straze Tamašas žinojo, kur link namai. Net trolis nebuvo toks blogiukas, kad leistų arba atimtų norą valgyti įprastu laiku…

Tačiau tvirtovės stogo prisiminimas tarp jo ir pasaulio išskleidė miglą, o Tamašas buvo per daug pavargęs, kad ilgai galvotų apie siaubingus dalykus. Jo galvoje jie persipynė ir tapo įprasti — toks neišvengiamas šio krašto būvis. Tamašas susirado sau vietą prie medžio kamieno, lankas gulėjo ant kelių, ir jo akys buvo užmerktos, jis atsisakė rūpintis tuo, ką galvoja ragana. Ji nemiegojo. Tegul pabudi, tegul ji nerimauja.

Tačiau jam nepavyko numigti, mat sugrįžo Ela ir, įsirausdama netoliese į ryšulius, sukėlė maišatį. Jis pabandė ją ignoruoti, bet tai, ką ji išvyniojo, kvepėjo prieskoniais ir dešra, juk neįmanoma ilsėtis, kai pro nosį dvelkia tokie kvapsniai. Tamašas pasiėmė lanką ir, užmetęs akį į šešėlyje vis dar tebesėdintį gobliną, pasitiekė sau sužiedėjusį sausainį bei dešros gabalėlį ir prisėdo.

— Ar Karolis buvo tavo tėvas? — tuoj pat paklausė ji.

— Ne.

Pasibaisėtinas klausimas. Su jo motina? Iš kur ji ištraukė? Per daug visko raganavimui ir aiškiaregystei.

— Kažkas jūsų namuose buvo kerėtojas.

— Karolis, tik Karolis. Bet jis — ne giminė.

— Arba ragana, — pasakė Ela.

— Ne.

Bet senelė stryktelėjo jam į galvą. Senelė, kurios kapas…

— Turėjo būt kas nors, — atkakliai tvirtino Ela. — Pusbrolis? Dėdė?

— Nebuvo tokio, — jis melavo. Dieve, jis vis labiau įpranta meluoti. Melas jį apsupo. Tamašas jautė ypatingą nerimą. Jei šią akimirką žvilgteltų sienos link, išvystų į jį spoksantį gobliną…

… veidrodinis atvaizdas; jis nukreipė akis žemyn į ranką ant kelio. Tamašas pakeitė savo kūno padėtį, įtarė, kad tas padaras visa povyza juokiasi, staiga išsigando, jog jautrios ano ausys galėjo išgirsti kiekvieną jų pasakytą žodį.

— Nesu kerėtojas, — pritildęs balsą iki girdimumo ribos, sušnabždėjo jis. — Meisteris Karolis mokė mane tik paprasčiausių dalykų. Turbūt išmokė per daug, gal tą ir matei…

Tačiau senelė buvo kilusi iš už kalnų, būtent nuo šių kalvų.

Senelė parodė jiems mažų gudrybių: kaip pajudinti lukštą, surasti monetą — oi, kokie patiklūs kažkada buvo du berniūkščiai, o senelė juokėsi jai būdingu rimtu juoku ir sakė, kad visada esama apgaulės, senelė taip vadino. Visada ieškok apgaulės, net tikroje magijoje.

Meldžiu, dieve, kad tai būtų apgaulė.

Tačiau vienintelė apgaulė, kurią jis galėjo čia pamatyti, buvo prie sienos, į jį spoksanti.

— Tu buvai Karolio mokinys? — Na, štai, dabar mergiotė norėjo kalbėtis, netikėtai iki pat kraštų prisipildė klausimų, dar blogiau, ji nusprendė, ką mananti, ir nebeįmanoma jos priversti tuo suabejoti.

— Jis išmokė mane pažinti raides. Ir kaip vadinti paukščius bei medžius. Tai viskas… Tas padaras mūsų klausosi, ar žinai?

— Nesvarbu. Ir be tavo sakymo jo padermė gali pasakyti, kas tu toks.

Tamašas sušnabždėjo:

— Aš antrasis Magijaros valdovo sūnus, o mano brolis yra jo įpėdinis, jei jis vis dar gyvas. Nesu kerėtojas, nė vienas iš mūsų šeimos toks nebuvo.

— Aš jutau, ką daro veidrodis. Jis tau atsako. Niekam to nedarytų, tik kerėtojui.

— Na, veidrodis kartais apsirinka, ar ne? Jis nematė kerėtojo — ar jis ten, ar ne ten.

Ela tuo nebuvo taip tikra. Tiek, kiek Tamašui pavyko tamsoje įžiūrėti jos veido išraišką, ji nebuvo visiškai įsitikinusi, ir jam dėl to palengvėjo.

Senelė nebuvo ragana. Senelė buvo senelė, ir tiek.

(Bet kaimiečiai iki šiol aplink jos kapą kabina talismanus: šiaudinius žmogučius ir arkliukus, kviečių pėdus, bevaikės poros prie jos kapo atneša šiaudinius vaikelius ir…

… degina juos. Jis niekada nesuprato tokių dalykų.)

— Vis tiek… — pasakė ji, suraukdama antakius. Pasiėmė savo apklotą, įsisupo į jį ir įsitaisė ant žemės, griozdiški Skorės balnakrepšiai atstojo pagalvę. Elos žodis buvo paskutinis, ji iš viso nepaliko jokių nurodymų, ką jam reiktų daryti dėl goblino.

Net jei jiedu būtų vieni atvykę, net jei visas aplink juos sūkuriuojąs chaosas nebūtų jo išsekinęs, buvo užtektinai nerimo, neleidžiančio nė bluosto sudėti. Įtarimas dėl senelės buvo paskutinis lašas, absoliučiai nepakeliama našta jo protui, ir jis, grįžęs į savo pasirinktą poilsiui vietą, prieš savo valią, kol mergaitė miegojo, ėmė vardinti sau prisiminimus: senelės draugystę su Karoliu, senelės pagamintą karštą gėrimą nuo persišaldymo bei vaistus — ištisą naktį nemiegančią senelę. Vėlai naktį galėjai jos lange matyti šviesą, ir dar vėliau, nei vaikas pajėgia nesumerkti akių. Bet ar tai — nepaneigiamas raganystės įrodymas?

Tamašas prisiminė jos mirties dieną: audrą ir žaibus, žmones ir arklius — kai jojo atgal iš laidotuvių, visus permerktus, apšviečiamus žaibo žybsnių, — lietų ir žvarbų šaltį. Jiedu su Bogdanu persišaldė, ir jų motina stipriai susiginčijo su jų tėvu, davė jiems karštos arbatos ir degtinės, įsupo juodu į apklotus; jų motina sakė…

„… Tai jos oras. Dieve, kada bus rytas? Kada bus rytas?” O jų tėvas: „Nurimk”. Tačiau degtinė suraizgė Tamašo mintis ir viskas apsitraukė migla. Jų motina dar kažką sakė, ką jų tėvas nutildė ir pasakė: „Niekada jos nepažinojau. Dievas žino, ji nebuvo man motina, bet ji mylėjo berniukus”.

Ir jis pagalvojo, tada snūduriuodamas ir dabar persekiojamas miego: „Senelė yra senelė, tai ir viskas. Senelė mėgo, kas su ja sutikdavo. Senelė išjodavo su kiekvienu, kas jodavo su ja: ji mėgo būti atvirame ore, ji sakė… jiedu su Karoliu dažnai…”

Tamašas nenorėjo apie tai galvoti. Jis krūptelėjo ir pakeitė padėtį, bet nepaliovė matęs senelės su Karoliu, trinančių vaistažoles, vieną ankstyvą rytmetį matė juos išjojančius pro vartus… senelė taip ilgai našlauja, kalbėjo žmonės, tačiau kažkaip jie pražiūrėjo neatsargius jų poelgius…

Kol senelis Ladislavas buvo gyvas, aišku, nebuvo jokių tokių įtarinėjimų. Dieve, tai netiesa, jo tėvas negalėjo būti Karolio pavainikis, žiniuonio gebėjimai pasireikštų, ar ne; jei senelė buvo ragana — Karolis tikrų tikriausiai kerėtojas? Jis visada šitaip manydavo, kai pragaištinga mintis bakstelėdavo jam į pašonę, bet nė vienas rimtai apie tai nemąstė, niekas net negalvojo, tik šiaip mintys…

… praslysdavo tiesiog pro šalį kaip vanduo aplink uolą. Kaip klausimai apie kerėtojus.

Viduje savy jis pajuto šaltį, apgavikišką ir tuščią, tarsi jis galėtų būti ne tas, kuo visada tikėjo esąs, tarsi Magijaros giminė būtų visai ne jo, o jo pusbroliai ir jo dėdės… Kas žino, kiek iš tikro jie giminės, kiekvienas iš jų? Jei Karolis iš tiesų yra jo senelis, o Ladislavas — jokia giminė, tada jo tėvas neturi jokios teisės į žemes ar savo namus. Jei iš tiesų Karolis — jo senelis… negi jo tėvas žinojo ir kiekvieną savo gyvenimo dieną pakentė Karolį?

Betgi tai — absurdas, akivaizdus absurdas. Nė vienas jo namuose nežiūrėjo į tai rimtai ir neplatino gandų…

… nebent, Saule valdove, senelė našlavo, ir Karolis su senele buvo labai atsargūs su savo naktiniais pasijodinėjimais; nė vienas nenorėjo ką nors pasakyti, nė vienas niekada neišdrįso pasakyti ką nors. Motina niekada nepakentė net nepadorumo šešėlio, visi tą žinojo, tikrai niekada, jokia nešlovė nepalietė namiškių — ir Tėvas neturėjo nė lašo magijos…

Kiekvienas net nežinodamas žinojo tiek daug dalykų, niekam neimant paskalų į širdį, niekam net nedingtelint, kad esama kokios nors asociacijos, kad ir kokios šiurpios, kuri kažkaip niekada, atrodė, niekam nerūpėjo.

Dieve, Tamašui nesinorėjo dabar apie tai galvoti. Jis matė galiausiai užmigusius arklius, pamiršusius, kad goblinas prie sienos, ir jeigu toks senas karys, kaip Lvi, išuostinėjo vietovę ir nusprendė pailsėti, pavargusiam kvaileliui galima atleisti jo kaltę. Tamašas pabandė nuvyti šalin nerimą, vis labiau ir labiau pyko, kad Ela pirma sutrikdė jo virškinimą, o po to nusprendė, kad jis bus sargyboje, kol ji miegos. Tikriausiai visa tai ji padarė tyčia, tad jis — neužmigs.

Tamašas matė, kaip į priekį nusvyra goblino galva, tarsi net goblinas suprato, kad to jau per daug. Dabar, mąstė jis, be abejo, galėtų kurį laiką pasaugoti tą padarą ir, jeigu tas negudrauja, gal tada pats išdrįs snūstelti.

Tačiau, dar prieš taip atsitinkant, Tamašas išgirdo pragystant paukštį, kitą ir prasėdėjo jis ten, kol goblinas sau miegojo nunarinęs tamsią galvą, kasos slėpė jo veidą.

Taigi tokie dalykėliai šioje šalyje nebuvo naktinis košmaras, jie begėdiškai drąsiai tęsėsi iki saulėtekio.

O tas padaras nesibaimino, kad jiedu kuo nors jam pakenks — matėsi aiškiai, kad ir kokios būtų priežastys.