Įkandin Niutono

11. KOMANDINĖ DVASIA

— Tu esi žaibogaudis, — pasakė Karlail.

{vardino jį mandagiai, užuot pavartojusi nešvankią „Pagrobimo nuokrušos” pravardę. Žodis vis tiek nuskambėjo kaip kaltinimas, nors mergina prabilo anaiptol ne smerkiančiu tonu. Tenorėjo, kad Kembelas Džonstonas prisijungtų prie jos komandos. Jis įbedė į atėjūnę keistai bereikšmes akis, kurių tinklaines atstojo tikros kameros. Pakito ne rainelių, o fotoelementų apimtys. Liusinda buvo įpratusi, kad į ją žvelgiančių vyrų vyzdžiai išsiplėsdavo. Tiesa, ne Euridikėje — ačiū Dievui arba Gamtai, iš ten pasisekė išsinešdinti. Optimizuoto grožio pasaulyje normalią vyrišką reakciją rodydavo tiktai Vinteris ir retsykiais, tik gal ne taip akivaizdžiai, Kolderis su Armandu.

— Tiesiai į dešimtuką, — patvirtino Džonstonas tobula amerikietiška tartimi, būdinga šešioms grafystėms, supančioms Londoną. Atsiliepė kaip veikėjas iš „Ylingo” studijos komedijų, statytų dvidešimto amžiaus viduryje. Susivertęs viskį į gerklę, iki viršaus pripildė savo ir jos stiklus. — O koks tavo reikalas?

— Aš bastausi po sielų rinką, — atsakė Karlail. — Galiu pasiūlyti puikų atlygį.

Deja, viliojantis užmokestis nepadėjo suburti tradicinės komandos. Darbo biržos ir kitos verbavimo kontoros įtraukė ją į juoduosius sąrašus — arba todėl, kad jas spaudė senoji gvardija iš Karlailų šeimos, arba tiesiog vertino Liusindą kaip per daug nepatikimą darbdavį. Todėl kreiptis teko į dar prastesnės reputacijos žmones. Susipažinę su sąrašu įrengimų, kuriuos DK pageidavo gauti mainais į laivą, galvomis purtydavo netgi užkietėję, jokiais kontraktais nesusaistyti avantiūristai.

— Man nederėtų to sakyti, — tarė Džonstonas, — bet svarbiausias yra ne atlygio, o rizikos faktorius. — Jis niūriai dėbtelėjo į butelį. — Drugiai, skriejantys į liepsnas. Štai kas mes tokie, brangioji.

O, tik apsiekime be savigailos, apsišikęs trizniau. Rodos, jis suprato, kas šmėkštelėjo Karlail sąmonėje. Kas žino, gal išties perskaitė mintis. Niekas nenutuokė, kokiomis modifikacijomis žaibogaudžiai apsirūpinę.

— Mano polinkis primena žalingą įprotį. Kalbu apie norą priartėti prie tos stichijos, kone paliesti, bet nesileisti į ją įtraukiamas. Sunku paaiškinti.

— Ar kada galvojai persimesti pas riterius? — paklausė mergina. Takto pojūtį nustelbė smalsumas.

— O taip. — Jis nurijo viskio gurkšnį. — Tik aš neprisiverčiau pamėgti puritoniškumo. Be to, prie pavojingų dalykų jie nesiartina. Laikosi atokiau, per rankos atstumą, apsišarvuoja pirštinėmis, griebiasi žnyplių. Gilinasi į matematiką. Iki galo atlieka apskaičiavimus. Stumiasi į priekį po žingsnelį. Juk žinai procedūras. Man jos nepriimtinos.

— Jei tau rūpi rizika, galiu jos pasiūlyti su kaupu.

Džonstonas čiulptelėjo apatinę lūpą, leido jai išnirti iš po viršutinių dantų.

— Tiek to, rodyk.

Liusinda jam perleido demokratiškų komunistų duomenų ekraną. Kol pašnekovas abejingai skaitė informaciją, ji sėdėjo atsilošusi, budriu žvilgsniu stebėdama aplinką. „Gauruota fėja” buvo tokio žemo lygio landynė, jog Karlailų radaras užeigos nefiksavo. Blausus apšvietimas, apskretęs, nuo išpiltų gėrimų lipnus kilimas, troškus, dūmais pradvisęs oras. Pro skaidrų, išgaubtą deimantinį langą-sieną atsivėrė vaizdas į Naujojo Glazgo žiburius. Įrengtas dviejų šimtų metrų aukštyje, viename iš burbulinių modulių, kurie kyšojo iš pastato, baras liūdnai pagarsėjo kaip nuolatinė Pagrobimo nuokrušų — žvalgų ir įsilaužėlių grupių prakeiksmo — susitikimo vieta. Juos sunkiai sekdavosi demaskuoti. Kaip ir visi sociopatai, žaibogaudžiai mokėjo manipuliuoti jiems svetimais lūkesčiais. Per pokalbius bei patikrinimus atrodydavo normalūs, išmanūs, susidomėję nauju darbu, nekantraujantys prisijungti prie komandos. Savo jaudulį valiodavo tramdyti pakankamai ilgai, kad sėkmingai užbaigtų kelias misijas, neretai pasižymėdavo, kitų akimis žiūrint, narsiais poelgiais.

Bet galiausiai, kai įgydavo pasitikėjimo ir sulaukdavo išties rimtos užduoties, leisdavosi užvaldomi manijų, mesdavo darbą ir stačia galva pasinerdavo į mašinų sistemas. Išgyvenusieji, neprasmegę siautulingame singuliarumo verpete ir, mechanizmų pastangomis, nevirtę dulkėmis, grįždavo kitokie: sumaitotais arba modifikuotais kūnais, pakitusiomis sąmonėmis, kurias eksploatuodavo arba visiškai išstumdavo svetimos esybės. Postžmonių procesoriai naudodavosi žmogaus lygio protu kaip paprograme. Kai kurie nekantraudavo pasprukti į kitas sistemas. Veikiant labai apdairiai, parazitinius kenkėjus galima įkalinti — kaip, pavyzdžiui, Šlaimą, — bet praradusiems budrumą grėsė tapti jų auka. Dar gerai, jeigu nagus nudegdavo vienintelis Pagrobimo nuokruša.

Baro kampuose savo neuronus čirškino patologiniai atsiskyrėliai, galutinai nenugrimzdę į autizmą. Siekė nusikratyti svetimais balsais, užčiaupti juos arba priversti kalbėti aiškiau; mėgino susigrąžinti trumpalaikes neįtikėtinas įžvalgas. Kažkokia moteris ilgais sidabriniais plaukais sėdėjo įspaudusi veidą ir delnus į gaubtą, vaiskų sienos paviršių, tarytum mąstydama apie šuolį žemyn, kuriam trukdė deimantinis langas. Kartkartėmis ji atsilošdavo, nuo stalo neatsigręžusi stverdavo butelį, išlenkdavo mauką ir vėl įsispoksodavo laukan.

— Štai ko tau reikia. — Džonstonas pastūmė ir apsuko duomenų ekraną. Ilgame prietaisų, kuriuos DK mainytų į vieną iš savo laivų, sąraše paryškino vieną pastraipą. Žinant, kokius išteklius Kalrail turėjo, gauti išvardintą įrangą buvo praktiškai neįmanoma. Galimybę įsigyti žaibogaudžio nurodytą aparatą ji išvis atmetė.

„Vienas (1) kvantinis teleportacijos įtaisas (siųstuvas ir imtuvas), veikiantis makromasteliais, suderintas su valdančiąja žmogiškąja sąsaja; minimalūs masės perkėlimo pajėgumai: dvi (2) tonos; minimali skiriamoji geba: atominis lygmuo; minimalus atstumas: 10 švm.”

— Tie komunistų išperos taip bando juokauti, — paaiškino Karlail.

— Mes radome vieną vienintelį KTĮ, kurį pardavėm riteriams už sumautą saulės sistemą. Su dviem dujų milžinėmis ir gyvenimui tinkamu žemiško tipo pasauliu.

— Jų aptikti pavyko daugiau, — paprieštaravo Džonstonas. — Vieną tesugebėjote pasiimti. Aš žinau, kur rasti kitą. — Jis nusijuokė. — Galiu tau atskleisti. Anokia čia paslaptis. Nusigauti ten, kur įranga slypi, nedrįstų joks sveiko proto žmogus. Ji įgrūsta į Čemobilio olas.

Išgirdusi pavadinimą, Karlail šiek tiek susigūžė.

— Juk tai pulsaro planeta! Esanti tiesioginėje jo spindulio zonoje.

Žaibogaudis linktelėjo.

— Tiksliau sakant, įjąpapuolanti kas 2.7 sekundes. Čemobilis aplink savo ašį nesisuka, o vartai atsiveria šviesiojoje planetos pusėje, jei tik mirtinas radiacijos iškrovas, kurios užlieja pasaulį beveik kas tris sekundes, galima vadinti „šviesa”. Kirmgrauža nutolusi nuo olų, kitaip tariant, nuo žinomo įėjimo į olų sistemą, per penkiasdešimt kilometrų. Teritorijos paviršius yra nelygus ir grublėtas, atmosfera — stora, jonizuota, audringa… žodžiu, tokioje aplinkoje skraidyti nepatartina. Kalbant apie apšvietimą, na, ten prasismelkia tik žvaigždžių spindesys ir antrinė pulsaro radiacija. Mašina, KTĮ, sveria penkias tonas, savo trapumu ir atsparumu spinduliavimui prilygsta fotometrui. Išliko vien todėl, kad glūdi trijų šimtų metrų gylio požemiuose. — Jis šyptelėjo. — Ir aš šneku tiktai apie siųstuvą. Imtuvą rastum dar už kelių tūkstančių kilometrų, deja, toje pačioje dieninėje pusėje. Jis apsaugotas šimtais tonų švino, nes tūno arčiau žemės paviršiaus. Bėda ta, kad niekas nenutuokia, kaip patekti į tenykštes olas. O žvalgybinis palydovas, patikėk manimi, ištyrė kiekvieną planetos centimetrą.

— Tuomet kaip pasisekė nustatyti imtuvo koordinates? Iš kur žinai, kad jis išvis egzistuoja?

— Pasinaudojome KTĮ siųstuvu. Mašina perkėlė mūsų zondą. Kur tas atsidūrė, nustatėme išanalizavę radiacijos impulsų momentus. Dalis prakeikto spinduliavimo praskverbia puskilometrį uolienos sluoksnio, o imtuvą nuo paviršiaus skyrė apytikriai dešimt metrų. — Džonstonas patraukė pečiais. — Aišku, zondo galimybės ribotos. Ypač minėtomis sąlygomis. Išgavome klaikiai mažai duomenų. Todėl apsirūpinau kopija ir pats ten nukeliavau.

Karlail pasistengė išsaugoti ramią veido išraišką ir neparodyti, kokia ji priblokšta.

— Ką aptikai?

— Olą, pilną įdomių dalykėlių. Suprantama, ne tokių šaunių kaip KTĮ. Išėjimo neradau. Kaip ir siųstuvo, kuris perkeltų mane atgal.

— Kaip gi tu… o…

— Niekaip. Teko atsisveikinti su gyvybe. Klaustrofobinis šiurpas nukrato vien apie tai pagalvojus. — Jis pastukseno sau į krūtinę.

— Aš esu kopija.

— Kaip mirei?

— Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad nusižudžiau. Iš „Vebsterio” paleidau šūvį sau į galvą. Malonu žinoti, jog man nepritrūko drąsos. Tiesa, griebtis ginklo mane privertė pirmieji radiacinės ligos simptomai — privėmiau sau į skafandrą; fu, koks jovalas, — todėl vartoti „narsos” sąvokos tikriausiai nederėtų.

— Kažkodėl nemanau, kad pasakoji apie savo nuotykius, norėdamas pasipuikuoti, — tarė Karlail. — Tavo nuomone, mašiną galima iš ten ištraukti.

— Esu tuo tikras, — atsakė Džonstonas. — Pasuk galvą. Pagrobtieji gal ir atrodė tarsi dievai, bet jie nemokėjo daryti stebuklų. Kaip imtuvas pateko į slėptuvę? Antrojoje oloje privalo būti kiti vartai.

— Vedantys velniai žino kur.

— Aha, — išsišiepė žaibogaudis. — Kokios jaudinančios perspektyvos, ar ne?

— O kaip siųstuvas?

— Nelaimei, jį išgabenti įmanoma vieninteliu būdu. Iki vartų nenutempsime, tad juos verčiau užmiršk. Reikės nutupdyti žvaigždėlaivį kuo arčiau įėjimo ir pasiimti įrangą. Atvirai kalbant, tokią pačią procedūrą galima atlikti ir ties antra ola. Bunkerius naikinančiu užtaisu įsilaužtume į požemius — kaip minėjau, imtuvą dengia švino sluoksnis, todėl darbas pareikalaus nemažai jėgų, — ir aparatą tiesiog išsineštume.

— Kodėl niekas anksčiau nesumąstė įgyvendinti panašaus plano?

— Pulsaro spindulys tolygus atominei bombai, sprogstančiai vakuume kas 2.7 sekundes. Juk žinai, kaip galingi radiacijos pliūpsniai apdoroja pagrindinį žvaigždėlaivio variklį.

— Taip, — patvirtino Karlail. — Bet jį galima apsaugoti šimtais tonų švino.

Džonstonas atsilošė.

— Galima, — atsakė, — bet kodėl, aš klausiu, tai nevirto nusistovėjusia praktika? Juk branduolinių konfliktų, kad ir kaip apmaudu, vis dar pasitaiko.

— Nes pasirūpinus apsauginiu sluoksniu, smarkiai sumažės keliamoji laivo galia.

— Teisingai, — sutiko Džonstonas. — Bėdų pridarys ne vien papildomas svoris. Ekranavus variklį nuo radiacijos, jo energijos laukui pritrūktų jėgų susidoroti su erdvėlaikio įvairove. Ir nepamiršk, į triumą mums reikėtų įkrauti dar vieną, šimtą tonų sveriantį, švinu apgaubtą objektą.

Karlail mintyse atliko skaičiavimus.

— Bet atlikti užduotį vis tiek įmanoma, — pastebėjo. — Balansuotume ant prarajos, žinoma, turėtume atsikratyti menkiausiais nereikalingos masės trupinėliais… po velnių. Ir tokios, kurios prisireiktų. Komanda būtų priversta apsieiti be papildomų skafandrų, o žvalgybinis transporteris — be ginklų pertekliaus. Arba atsisakyti teks paties transporterio. Būrys bei įgulos nariai apsistos variklio sektoriuje… aha, tefi ir įsikurtų, bet išnirę laukan…

— Kaip puikiai tu suvoki problemos esmę, — pagyrė Džonstonas. — Žinok, į matematiką aš gilinausi. Pridėk būtiną įrangą — praktiškai tiktai kraną su platforma, — ir nuo bedugnės tave skirs vienas žingsnis. Ten nenuskraidintume laivo bei apsauginių, komandai skirtų įrengimų. Kalbu ne apie skafandrus, be abejo. Pulsaro spindulys siaubingai galingas. Nuo jo pasislėptum nebent žvalgybiniame transporteryje, kurį dengtų tokie šarvai, kad jis vos pakrutėtų. Išvados bado akis.

— Su darbu susidorotume per du skrydžius. Arba dviem laivais. Arba keliautume vienu iš didžiųjų ŠAR, o gal A.A. žvaigždėlaivių…

— Ar tu išgalėtum finansuoti kurį nors iš pasiūlymų?

— Jeigu sulaukčiau investicijų… bet ne, man pavyktų nusisamdyti tiktai standartinę krovininę A.A. geldą.

— Na, matai.

Karlail įsistebeilijo į pašnekovą. Į ją savo ruožtu spitrėjosi nejudrūs Džonstono vyzdžiai.

— Šūdas… — nutęsė mergina. — Išvyka į vieną pusę.

— Mirti nesunku. Patikėk manimi.

Tokiu momentu jos sąmonėje galėjo sušmėžuoti daugybė įvairių minčių. Pirmiausia Karlail pamąstė apie robotus, bet po akimirkos sumetė, kad neįstengs jų įpirkti. Savarankiški ir protingi, su panašiu darbu gebantys susidoroti mechanizmai kainavo brangiau negu žmonės, be to, automatus sunkiau nusisamdyti, o iškilus būtinybei, į jų vietą ne taipjau lengva surasti kitų. Visų antra ji pagalvojo apie mirtį. Iki šiol nė karto nebuvo nusigalavusi ir tuo savotiškai didžiavosi, mėgavosi egzistenciniu saugumu, kurį garantavo supratimas, jog nesi senojo originalo kopija. Jautėsi nesutepta. Kita vertus, nemažai gerų pažįstamų, dauguma kurių ja pasitikėjo, prarado šią nekaltybę, nes Liusinda Karlail susimovė. Ko gero, atėjo metas pasimatyti su giltine, kad paskui ji vėl galėtų žvelgti artimiesiems į akis. Priimti sprendimą paskatino trečia, į smegeninę šovusi mintis: apie varginančias reikalingų žmonių paieškas, pašaipią laisvųjų samdinių reakciją į pasiūlymus. Džonstonas pirmasis iš visų manė, jog užduotis įvykdoma, ir sutiko jos griebtis.

— Gerai, — pratarė Karlail, ūmai apsisprendusi, bet viduje sudrebėjusi. — Leiskimės į ekspediciją arba žūkime mėgindami pasiekti savo tikslus.

— Jokio „arba” nebus, brangioji. — Žaibogaudis kilstelėjo gėrimą. — Į sveikatą.

Kai jie susidaužė stiklais, Džonstonas prabilo apie reikalus.

— Kas dar prisijungęs prie komandos?

— Be tavęs, niekas, — prisipažino Karlail.

— Gerai, — nustebino jis merginą. — Vadinasi, mums po kojomis nesipainios artileristai, pėstininkai, mokslininkai ar kiti. Šiaip ar taip, būtų reikėję juos išvaikyti. Tu, aš… laivo pilotas, tebūnie… kertu lažybų, kad rasi žmogų, kuris už gerą užmokestį neatsisakys dalyvauti trumpoje išvykoje… — Karlail linktelėjo, — …ir dar vienas. Ištvermingas krano mašinistas, turintis patirties archeologijos srityje bei trokštantis mirties.

— Ar reikalavimai ne per dideli?

— Anaiptol. Aš pažįstu tinkamą kandidatą. Tu atėjai ten, kur reikia.

Džonstonas atsistojo — nors išgėrė gana daug, beveik nesvyravo — ir nudrožė tarp staliukų. Grįžo vedinas sidabraplauke, prie lango kiūtojusia moterimi. Jos veidas taip pat atrodė pasidabruotas, tarytum nupurkštas aliuminio milteliais. Akiduobėse glūdėjo kameros, bet išvaizda ir emocine reakcija regėjimo organai labiau priminė tikras akis negu Džonstono vyzdžiai.

— Moraga Higins, — prisistatė ji, paspaudė ranką ir nusišypsojo. Dantys sublizgėjo kaip plienas. Moteris atsisėdo, šliūkštelėjo sau viskio. — Aš žinau, kas esi, — pridūrė, pakeldama stiklą. — Sveika atvykusi, Karlail. Tu pagarsėjusi.

— Deja, liūdnai.

— Bet ne mano nuomone. — Vėl sužvilgo metaliniai Higins dantys. — Savižudiška misija man tinka. Tik taip įpirksiu kopiją ir atgaivinimo procedūrą.

— Kam ji tau? Atleisk, jei kišuosi…

Į atsiprašymą moteris sureagavo rankos mostu. Pirštu perbraukė savo gerklę, parodė į liniją, skiriančią sidabrinę odą nuo tikros.

— Per paskutinę misiją — beje, irgi pulsaro planetoje, PSR B1257+12c, Mergelės žvaigždyne — nuklydau nuo savo būrio. — Ji atmetė sidabriškas plaukų sruogas, kurios prieš sustingdamos pašiugždėjo. — Gerai jau, gerai, pripažįstu: esu žaibogaudė. — Nurijusi viskio gurkšnį, kreivai vyptelėjo Džonstonui. — Moraga Higins, Pagrobimo nuokruša, malonu susipažinti. Mane… apkrėtė. Į sistemą įsilaužė per regos nervą. Klasikinis manevras, man nederėjo pakibti ant tokio kabliuko… Kad ir kaip ten būtų, aš atsivėriau, pajutau, kaip vidun sminga kažkokia adata. Grįžau po daugelio valandų, kalbėjau labai keistai. Komandos vadė, viena iš tavo šutvės, Džodė Karlail, šūviu ištaškė mano galvą. Istorijos pabaiga… aha, kurgi ne. Nežinau, ką į save įsileidau, bet tai mane nukopijavo ir išsaugojo. Tik ne galvoje, kuri taip pat išliko duomenų bazėje. — Higins stiklu pastukseno sau į veidą, ir šis sužvangėjo. — Štai ką ataugino. Knibždančią plieninių nanorobotų masę. Didžiuma mechanizmų pakeitė organiką — hormonus, kraujo apytaką ir taip toliau. Sąmonę įkūnija mikroschema, apibrėžianti smegenų veiklą kaip kopijos lustas, tik veikiantis realiuoju laiku. Savo asmenybės, atsiminimų nepraradau, bet emocijos, kaip ir galima tikėtis, gana primityvios. Dažniausiai jaučiu susierzinimą, kad nepavyksta nusigerti. Ir kad niekas nenori manęs samdyti. Laimei, pasirodei tu. Dėkui, širdele.

Karlail apėmė pojūtis, jog jos pačios galva apsunko bei tapo tuščiavidurė. Patalpoje, regis, prigeso šviesos ir atvėso oras. Ji pasistengė sutramdyti žiauktelėjimą. Užsivertė stiklą viskio, kuris nudegino gerklę, sušildė pilvą, o į smegenis grąžino dalį kraujo.

— Kiek suprantu, pulsaro planetoje įprasta prarasti galvas, — iš— kosėjo. — Džonstonai, kada nors mąstei, ar kitas tavo kūnas vis dar begalvis?

— Ne kartą, — atsakė jis. — Atėjus laikui sužinosime, ar ne?

Naujajame Glazge DK Interesų Grupės filialas palaikė kvantinio ryšio sąsajas su artimiausiu gamybinės brigados skyriumi, priklausančiu Dvidešimt Devintajai Laivų Statyklai. Karlail pečius užgulė visos išlaidos, kurias ji kruopščiai apskaičiavo: neskaitant apsauginio, stebėtinai brangaus švino sluoksnio, teko, žinoma, mokėti įgulai, nemažai atseikėti už sąmonių kopijas ir draudimus, samdyti laivą. Įprastomis aplinkybėmis kiekvienos smulkmenos kaina būdavo numatyta bendroje kontrakto sumoje, tačiau, sudarant sandorius su DK, atsargumas gėdos nedarė. Keista, bet su pradinėmis sąlygomis jie sutiko iš karto, viso labo paprašė penkių procentų avanso. Karlail išėjo iš pastato tebeturėdama storą pluoštą A.A. kilodolerių, į kuriuos dirsčiojo kas porą minučių, kol pagaliau įsitikino, kad kupiūros nevirs sudžiūvusiais medžio lapais.

Tvarkant reikalus, susijusius su laivo samdymu ir apsaugos instaliacija, praėjo dar kelios dienos. Skrydžiui visi pasirengė, kai paskutinę minutę apsirūpino asmenybės kopijomis. Už vartų komplekso įrengtoje įstaigoje nedviprasmišku „Galinės stoties” pavadinimu technikas iš pradžių užsiėmė Higins, bet jai paaukojo akivaizdžiai per daug laiko. Karlail pervėrė vyruką rūsčiu žvilgsniu. Matyt, jam trūko įgūdžių, nusprendė: nuskaityti mikroschemą kur kas lengviau negu smegenis. Sutelkusi valios jėgas užgniaužė nejaukumo jausmą, kai skeneris įniko tyrinėti jos pačios galvą. Procedūra, nors ir įprastinė, žadino kartėlį, nustelbiantį kitus nemalonius pojūčius; gailestį antrininkui, kurį atgaivins, o ne originalui, kuris jau bus miręs. Širdis panašiai sukirbėdavo, žvelgiant į seną savo nuotrauką. Jei pasiseks, visi trys grįš namo gyvi, atsinaujins kopijas ir nuleips slaugos ligoninės palatoje, mėgaudamiesi šiltu heroino srautu. Bet tikimybė, kad jie parsibels atgal, labai menka. Galima daiktas, čia paskutinis išlikęs jos savasis aš.

Išėjusi iš klinikos, Karlail nužvelgė komandą. Jų trijulė, rodės, susiruošė keliauti po kirmgraužų raizginį. Daug maisto neėmė, nes darbą reikės atlikti sparčiai, arba, jei kils kliūčių, išvis jo atsisakyti. Skafandrai, prožektoriai, neliečiamoji kaloringų davinių atsarga, vanduo ir, dėl visa ko, trys „Vebsteriai”.

— Vieną šovinį išsaugokite — perspėjo Džonstonas, užtaisydamas ginklą, o Higins nusijuokė. Neilgai trukus jie nėrė pro vartus. Po penkiolikos persikėlimų atsidūrė planetoje, kur keleivių laukė transporto priemonė. Už deimantinės terminalo lango plokštės blizgėjo aikštelė ir žvaigždėlaivis, stūksantis po juodu dangumi, kur žvaigždes pritemdė vienintelis milžiniškas šviesos ratas, išplitęs nuo vietinės saulės, rudosios nykštukės. Hermetizavę skafandrus, ekspedicijos dalyviai nukulniavo oro šliuzu, išniro laukan ir prisiartino prie erdvėlaivio. Ant korpuso puikavosi trafaretu užrašytas pavadinimas: „Ekstazis”. Iš vidaus buvo pašalinti visi nereikalingi daiktai. Švininis, blausiai žvilgantis gaubtas priminė gigantišką kulką. Triumą užėmė masyvus kranas ir Vebsterio reakcijos bomba. Įvertinusi pirmojo būklę, Higins iškėlė nykštį. Džonstonas su Karlail patikrino sprogmenį. Jaunuolis iš Autonominės Amerikos, atliekantis piloto pareigas, strazdanotas paauglys kviečių spalvos plaukais, nuvedė atvykėlius po gaubtu, ir jie sutūpė greta pagrindinio variklio.

— Tikiuosi, tuščiai laiko nesugaišim, — užuot pasisveikinęs, tarė vaikis ir įniko pirštais bėgioti per laikinai įrengtą, žaidimų pultelį primenantį valdymo prietaisų skydą. Karlail švystelėjo jam ritinėlį kupiūrų, likusių iš avansui skirtų pinigų.

— Tarkim, čia premija, — pasakė. — O dabar pakilk ir lėk greičiau už šviesą.

Džonstonas pilotui persiuntė koordinates. Jauniklis peržvelgė gautą žvaigždėlapį, užvertė akis aukštyn, trumpam užsimerkė, galbūt mintyse pasimeldė, ir įjungė variklį. Per pusvalandį atsidūrę už dvidešimties šviesmečių, jie pasiekė pulsaro sistemą. Iki tikslo nukako dar po dviejų valandų, kurių prireikė atsargiems manevrams.

— Jūs išties ketinate ten mirti?

— Ne, — šaltai atsiliepė Karlail. — Bet į laivą grįšime tapę gyvais numirėliais. Kaip zombiai iš miestų, išlikusių po Didžiojo Sprogimo. Neabejoju, kad apie juos tau pasakojo senelė.

Vaikinukas sudrebėjo.

— Tepadeda jums šventas Korešas.

— Aha, apie savižudybes jis išmanė viską, — įgėlė Higins. — Verčiau atidaryk prakeiktas duris.

Vykdydamas Džonstono nurodymus, pilotas nutupdė laivą už penkiasdešimties metrų nuo olos ertmės. Uolos paviršius buvo vos įžvelgiamas. Kai užsižiebė prožektoriai, Karlail pastebėjo kelis laiptelius. Apie pulsaro sukimąsi liudijo tiktai blyškus atmosferos švytėjimas, kuris sustiprėdavo beveik kas tris sekundes, ir smailės, tuo pat metu išdygstančios radiacijos matuoklyje. Nesukorus nė penkių metrų, šalmų ekranuose dozimetras parodė, kad jau įveikta geltona linija, raginanti: „Nutraukti misiją, kreiptis medicininės pagalbos”. Viršum jos driekėsi raudona juosta su užrašu: „Mirtina dozė, prašom persiųsti sąmonės kopiją į saugią tarnybinę stotį”. Karlail vengė žiūrėti į nenumaldomai kylančią virtualią adatėlę.

Žaibogaudis trapu nuvairavo platformą su rutuliniais ratais, ir moterys skubiai ant jos užlipo. Vietoj sėdynių teko tenkintis strypu, į kurį visi trys įsikibo. Valdymo prietaiso funkciją atliko pultelis — Džonstonas nykščiu vis maigė jo jungiklį.

Maždaug po dviejų minučių jie priartėjo prie olos, ir šios vaizdas Liusindą Karlail gerokai nustebino. Viduje tvyrojo tyresnis oras, matomumas buvo daug geresnis. Glotnios sienos — jas skiriančių trijų metrų pakako, kad platforma šonais nebrūžuotų į akmeninius paviršius — su grindimis ir lubomis jungėsi stačiais kampais. Požemį nutvieskė ne prasklaidytas jonų ar paviršinės radiacijos žvilgesys, o šviesos lopinėliai, kas porą metrų spindintys virš galvų.

— Čia ne ola, — pratarė Higins, — o tunelis.

— Dirbtinius objektus sunku atskirti nuo tikrų, žvelgiant į pagrobtųjų veiklos rezultatus, — atsiliepė Džonstonas. — Kada nors perskaityk mūsų ekspedicijos ataskaitą. Čia neaptikome nė menkiausio pėdsako, kad uoliena apdorota. Toks jausmas, kad regime neįtikėtinai atsitiktinę geologinių procesų išdavą, lyg Afrikoje atrastas natūralias, branduolines jėgaines.

Karlail ne kartą matė tokios pat kategorijos struktūras, bet žaibogaudžio tvirtinimai jai kažkodėl sukėlė dvejonių. Nespėjus išnarplioti miglotą mintį, platforma iš tunelio persikraustė į erdvią požeminę, maždaug keturiasdešimties metrų aukščio ir pločio, daugiau nei šimto metrų ilgio salę. Šviesos lopiniai — žiūrint iš dabartinio atstumo paaiškėjo, kad jie stačiakampiai, — margino skliautines lubas bei milžiniškas sienas. Ant grindų riogsojo didžiuliai, įmantrūs, metaliniai objektai. Akivaizdu, jog mechanizmai, tik nežinia kokios paskirties. Merginą apėmė pojūtis, tarsi ji stovi katedroje, kurią kariniai, ateizmą propaguojantys mokslininkai pavertė laboratorija arba gamykla ir galiausiai apleido. Nuo judančio transporterio žibintų krito šešėliai, nelyginant sutanoti, po gobtuvais pasislėpę, atkeršyti už šventvagystę nekantraujantys inkvizitoriai.

Džonstonas sustabdė platformą, bet variklio neišjungė, tiesiog leido jam veikti tuščiąja eiga. Nušoko ant žemės ir pirmas numygo pro mašinas. Sustingo priešais auksinį omegos formos objektą, kurio apvalaus viršaus skersmuo siekė du metrus, o dvi apatinės horizontalios dalys kyšojo iš plieninio cokolio, turinčio keletą įmontuotų prietaisų skydelių.

— Štai, — pasakė, — siųstuvas.

— Kaip jį užkelsime? — paklausė Higins.

— Labai atsargiai, — paaiškino Džonstonas. Nuotolinio valdymo būdu atvairavęs transporterį, privertė jį sustoti už poros metrų nuo pakylos. Tuomet nuleido platformą ligi žemės, fulerenų tepalu apipurškė jos kraštą ir grindų plotą, skiriantį ratus nuo KTĮ. Karlail tikėjosi, kad objektą reikės stumti, bet Džonstonas jį aprišo anglies pluošto lynais, o Higins, kaip prityrusi specialistė, variklio veleną perdarė į gervę. Visų trijų prilaikomas KTĮ siųstuvas pamažu persikėlė ant platformos. Kai trijulė jį pritvirtino ir grįžo prie išėjimo, žaibogaudis susisiekė su pilotu, o tas nutupdė „Ekstazį” prie pat olos ertmės. Savo laimikį jie užstūmė trapu, tik dar lėčiau ir apdairiau. Pasitelkę fulerenų alyvą ir fizinę jėgą, nutempė siųstuvą po švininiu gaubtu. Kol išvalė mirtinai slidų tepalą, užtruko dar daugiau laiko.

— Metas imtis sunkiausio darbo, — tarė Džonstonas.

Jis teigė atlikęs visus būtinus skaičiavimus. Strazdanotasis vaikis jau turėjo imtuvo koordinates, o žaibogaudis tiksliai žinojo, pro kur derėtų laužtis į slėptuvę. Pasinaudoti navigatoriumi nebuvo jokios galimybės — suiro arba pelenais virto net ir nuo radiacijos apsaugoti žvalgybiniai palydovai, kuriuos į orbitą išsiuntė pirmoji ekspedicija, — todėl ieškoti kelio teko senamadiškai: tikrinant menamą ryškesnių žvaigždžių padėtį erdvėje, su savo duomenimis lyginant čionykštes gravitacines anomalijas, pagal aukštos skiriamosios gebos žemėlapius tyrinėjant chaotišką kraštovaizdį, besiklausant radaro dingsėjimo.

— Mes vietoje, — paskelbė Džonstonas, kai „Ekstazis” pakibo virš dviejų kilometrų skersmens plokščiakalnio, atsidūrė apsuptyje dūlančių kalvų, kurios atrodė kaip gretimi gūbriai netgi žemėlapyje, ką jau kalbėti apie žvilgančią prieblandą. Pasak radaro ir gravitometro, po žeme tvyrojo tuščia erdvė, bet tapačius duomenis jie pateikė ne vieną sykį, zonduodami už artimiausių kalnynų nusidriekusias plynes.

— Tu įsitikinęs? — pasitikslino Higins.

— Visiškai. — Išropojęs iš po švininio gaubto, jis nustūmė ratuotą bombos stovą prie liuko. — Nusileisk žemiau, — įsakė pilotui. — Tiek, kad nuo planetos paviršiaus mus skirtų tūkstantis du šimtai metrų. Paskrisk pirmyn per šimtą metrų. Dar dešimt. Keturis. Užteks.

Žaibogaudis išvertė bombą laukan. Po sekundės kitos išoriniai laivo mikrofonai užfiksavo silpną dunkstelėjimą. Jokio blyksnio.

— Koks galingas babach, — pasakė Džonstonas, grįžęs į švininę slėptuvę.

— Viskas? — paklausė Karlail.

— Žinoma. Eikšekit pažiūrėt.

Moterys nuslinko prie liuko angos. Apačioje, pilkų, blausiai blizgančių lygumų fone, aiškiai pamatė juodą, apvalią, penkiasdešimties metrų skersmens skylę, kurios pakraščiai tebežioravo infraraudonųjų spindulių diapazone, ir ją supantį, nelygų išverstų žemių žiedą. Tamsos gelmėje lyg ir įžvelgė kažkokių pavidalų kontūrus.

— Argi nesakiau? — pareiškė Džonstonas. — Keliaujam.

Higins kopėčiomis užsikabarojo į krano kabiną, nuvairavo gremėzdišką mašiną virš liuko. Džonstonas gnybtu įkalino kabelio galą, Karlail prisisegė viršum bendražygio. Žemyn abu nuslydo mitriai ir sklandžiai tarsi liftu. Žaibogaudžio žodžiai, esą imtuvas tūno dešimties metrų gilumoje, pasitvirtino. Higins patikrino, kaip bendražygiams sekasi, kai tuodu įveikė išraustą praėjimą. Šalmų žibintai ir rankose spaudžiami prožektoriai nušvietė salę, dar erdvesnę nei pirmoji ola, užkimštą didesnėmis, keistesnėmis mašinomis — gigantiškomis it mėlynieji banginiai, sudėtingomis kaip proteinų molekulės. Į akis krito objektus vagojančios vijos bei spiralės, veidrodinės plokštės, išsišakojimai, skiautėti prietaisų skydeliai. Per paviršius ir tarpueiliais pulsavo žiburėliai tarytum tolimi palikuonys lempučių, mirksinčių antikinėse tarnybinėse stotyse.

Džonstono nurodymu, pilotas ir Higins šiek tiek pamanevravo, ir netrukus požemiuose besidairanti porelė nusileido ant bazaltinio, kaip greitkelis plataus tako, nutįsusio tarp mašinų eilių. Neatsisegdamas nuo lyno, žaibogaudis ryžtingai pajudėjo pirmyn, užsuko už kampo ir įbedė žvilgsnį į spragą tarp mechanizmų.

— Velnias, — sumurmėjo.

— Kas yra?

— Aš čia miriau.

— Iš kur žinai?

— Darydamas paskutinį pranešimą, perdaviau savo koordinates.

— Gal tuo momentu kliedėjai.

— Abejoju. Žiūrėk. — Jo spindulys ir pirštas nukrypo į skylutę nelygiais, apsvilusiais kraštais, į kiaurymę, pragręžusią glotnų cokolį, ant kurio stiebėsi struktūra, panaši į fraktalinę pagodą. — „Vebsterio” šūvis. — Palenkęs prožektorių į grindis, nušvietė išsiplėtusią, kažkokiais kristaliniais pelėsiais nusėtą dėmę. — Kraujas.

— O kur lavonas?

— Man irgi norėtųsi sužinoti. — Žaibogaudis prunkštelėjo: — Saugokis „Vebsteriu” ginkluoto Džonstono, begalvio šaulio.

— Eik tu šikt. — Karlail žengė atbula iš akligatvio ir pažvilgčiojo per petį. — Nekalbėk taip.

— Ko nerimauji? Mes patys jau tapome zombiais. Nejau nepastebėjai?

Ji patikrino dozimetrą. Virtuali adatėlė įveikė raudonąją liniją. Jokių reikšmingų dvasinių įžvalgų Karlail nesulaukė. Gal ir gerai, — pagalvojo, — nes tos nugrims į mirties glėbį drauge su ja. Vis dėlto baimė mažumėlę prasisklaidė.

— Aš maniau, kad mes keliausime prie KTĮ.

— Jį rasime už poros minučių kelio, — atsakė Džonstonas. — Leisk man akimirkai atsiduoti sentimentaliam smalsumui.

Įkandin žaibogaudžio einančią Kalrlail raminančiai veikė užtikrintas jo vadovavimas. Bet pojūtis gana greitai išblėso. Už kokių penkiasdešimties metrų bendražygis sustojo pasigrožėti akių lygyje inkrustuotu ekranu, pusantro metro aukščio ir dviejų su puse metrų ilgio stačiakampiu, rodančiu blankius alavo atspalvio raštus, kurie vilnijo, bet niekaip neišryškėjo į judantį vienspalvį vaizdą. Mergina pabandė įžiūrėti kokias nors formas, tačiau pavidalai, jei ir atsirasdavo, labai greitai pranykdavo…

Pakračiusi galvą, ji išsivadavo iš apžavų. Bet Džonstono, savo šalmo laidą grūdančio į lizdą dešiniajame apatiniame ekrano kampe, sustabdyti nespėjo. Karlail tvojo per kabelį, ir kištukas iškrito. Žaibogaudis niekaip nesureagavo. Mostai prieš jo antveidį irgi nepadėjo. Teko čiupti už pečių ir švelniai pastumti atbulą. Palydovo kojos sukruto, padėdamos išlaikyti pusiausvyrą, o pastiklėjusios akys tebespoksojo į tuštumą. Šūdas, šūdas, šūdas. Ak, kaip gaila, kad ji prarado šeimynykštį! Vienkartinę ir nenoriai spiegiančią jo kopiją galėtų persiųsti į Džonstono skafandro mikroschemas, kuriose užvirė tikras mūšis. Bet po Šlaimo išdavystės Karlail nebepasitikėjo virtualiais vergais. Savajame skafandre liko viena.

Ką gi, reikės suteikti elementarią pirmąją pagalbą, atlikti procedūras, kurias per šimtmečius, bendraudami su mėgėjais laužtis į centrinę nervų sistemą, ištobulino Karlailai. Ji užsimojo kumščiu, pasistengė, jog šis būtų Džonstono akiratyje, jei tik Pagrobimo nuokruša išvis ką nors matė, ir iš visų jėgų smogė į antveidį. Vožtelė— jimas šalmo nesuskaldė ir krumplių nenutirpdė, bet Džonstoną iš kojų išvertė.

— Ei, už ką, velniai griebtų? — staiga: — …o, ačiū. — Nerangiai atsistojęs, išsipainiojo iš laido. — Minutėlę. — Jis sparčiai sumirksėjo, pavartė akimis, šalmo ekrane peržvelgdamas meniu. — Gerai, viskas išvalyta.

— Tikrai?

— Turiu geriausią antivirusinę programą, kokią galima nusipirkti už pinigus, — patenkintas savimi išrėžė Džonstonas.

— Labai tikiuosi.

— Vietiniai kenkėjai, laimei, netobulėja.

— Ačiū Dievui už menkas malones.

Jis nusijuokė.

— Už pačią didžiausią.

Porelė tęsė žygį. Rodės, lyg būtų patekusi į Karalių slėnį, Manheteną arba Priešingybę, tik tiek, kad kiekvienoje iš didžiųjų mašinų slypėjo daugiau pajėgumų, intelekto ir išmonės nei visose civilizacijose, kurios atsakingos už šitą žmogaus rankų darbą. Liusindai Karlail, objektus tyrinėjančiai marodierės žvilgsniu, tokia mintis seniai nebekurstė jaudulio.

Tarp formų įvairovės stūksantis KTĮ imtuvas atrodė gana paprastas: švininis, dešimties metrų aukščio toras su aukso ir prietaisų skydelių žiedu, įspraustu į jo paviršių, kaip ir siųstuve. Pagrindą atstojo neproporcingai milžiniškas, stačiakampis cokolis. Džonstonas užlipo ant akmeninio pamato, atsisegė nuo lyno, liepė Karlail pasekti jo pavyzdžiu ir kabeliu apjuosė įrengimą. Surišęs mazgą kelis sykius jį patikrino ir iškėlė nykštį. Vieni kitiems negailėdami nurodymų, bet ir neišvengdami klaidų, į pagalbą pasitelkę Higins, jie nustūmė imtuvą po atvira anga. Karlail su Džonstonu, įsitaisę priešingose pagrindo pusėse, kilo viršun kartu su masyviu objektu, kurį kabelis tempė aukštyn į laivo triumą. Higins privertė kraną pavažiuoti į priekį, nuleido aparatą ant denio.

— Tikiuosi, dėl jo buvo verta stengtis, — per bendrąjį ryšio kanalą pasigirdo piloto balsas.

Trijulė susižvalgė.

— Netaktiškas mulkis, — pastebėjo Džonstonas. — Metas į kelionę.

— Minutėlę, — paprašė Karlail. — Požemiuose pilna įdomių dalykų, ir man, hmm, nesinorėtų įjuos numoti ranka.

— Tikiuosi, nesiruoši čia šlaistytis? — paklausė Higins.

— Ne, ne, bet gal vertėtų palengvinti gyvenimą… — ji krūptelėjo nuo savo žodžių, — …būsimoms komandoms ir planetoje palikti kraną.

— Nebloga mintis, — sutiko Džonstonas. — Et, velniop, už įrangą mokėjai tu. Aš neprieštarausiu, jei Karlailai pirmi ja pasinaudos.

Iškelti agregatą laukan pasirodė ne taipjau lengva. Pilotas turėjo nutupdyti „Ekstazį” ant Čemobilio paviršiaus ir visiškai atverti liuko angą. Padedant Liusindai Karlail, sidabraplaukė nuvairavo kraną į atviros žemės plotą. Strazdanotas, prie valdymo prietaisų sėdintis jaunuolis kilstelėjo laivą aukštyn, palikęs įrengimą apačioje, atsiplėšė nuo planetos per penkis šimtus metrų ir labai lėtai pasislinko į šoną. Kol Higins rabždinosi iš kabinos, Karlail akimis sekė žvaigždėlaivio manevrus — spėjo, kad pilotas ieško tinkamos vietos, kurioje galėtų jį nuleisti nerizikuodamas užkliudyti krano. Blausiai žioruojančioje, jonizuotoje vietinėje atmosferoje skaisčiai tvieskė „Ekstazio” prožektoriai.

— Pasitraukime per kelis šimtus metrų į šoną, — pasiūlė Higins.

— Suteikime pilotui erdvės. Jis sako, jog nerimauja dėl vėjo šuorų.

Nukreipusi žvilgsnį į žemę, Karlail atsargiai slinko į priekį, kai virš horizonto akies krašteliu pastebėjo blyksnį. Paskui antrą, trečią, vis arčiau ir arčiau. Tarp žybtelėjimų įžiūrėdavo neryškų gigantiško šikšnosparnio pavidalą, tarsi šešėlį, juoduojantį blizgančioje migloje. Gerokai didesnį už laivus, matytus komunistų kosmouoste.

DK žvaigždėlaivis skrido stačiai link „Ekstazio”, sklendė lėtai, bet kas porą šimtų metrų atlikdavo virššviesinį šuoliuką. Matyt, VŠ greičiu įveikdavo šviesos sekundę, grįždavo į tą pačią vietą, iš kurios pranykdavo, vėl pajudėdavo pirmyn ir pakartodavo procesą. Kas 2.7 sekundes — aiškiai siekė išvengti pulsaro spindulio. Vienu momentu Karlail pasidingojo, jog laivai tuojau susidurs, bet atvykėlis netikėtai nuleido didžiulius sparnus ir sulietė jų galiukus. Po eilinio tvyksnio paaiškėjo, kad „Ekstazis” atsidūrė tarp apskritimo formą įgavusių sparnų. Padanges, beveik virš galvos, pervėrė dar vienas žybsnis. Pošvytis veikiai išblėso, tačiau žvaigždėlaiviai nebepasirodė.

12. GELEŽINIAI NERVAI

Karlail sužvejojo dėkle savo „Vebsterį” ir nusitaikė į Higins antveidį anksčiau, nei sidabraplaukė užsičiaupė. Nūnai jautėsi išduota, apleista, palikta kvailės vietoje ir įsiutusi.

— Šunsnukiai! Sumauti išperos! Kodėl taip pasielgėte? Tuojau išsprogdinsiu prakeiktą tavo galvą!

— Ei, aš čia niekuo dėta!

— Tik neskiesk, kad judu nesusičiulbėję!

— Jei taip būtų, jis nespruktų be manęs! — metaliniame Higins veide atsispindėjo sąmyšis. Karlail atšlijo, bet pistoletą tebelaikė prieš save. Jai pakirto pakinklius.

— Kaip pasiaiškinsi?

— Niekada nepasitikėk šmikiais komunistais, — atsakė sidabraplaukė.

Karlail tūžmingai į ją dėbtelėjo.

— Norėjai pasakyti, niekada nepasitikėk Pagrobimo nuokruša!

Higins patrūkčiojo pečiais.

— Sandėrį paprastai sudaro dvi šalys.

Atsaini poza ir nerūpestingi atsakymai vėl pakurstė Karlail įniršį.

— Aha, arba trys! Arba keturios, jeigu nagus prikišai ir tu drauge su tuo stuobriu pilotu!

— Neprikišau!

— Tu nieko nežinojai?

— Ne.

Į metalinį veidą įsirėžė graudulio išraiška. Karlail patikėjo žaibogaude. Pyktis priblėso, užleido vietą šaltai baimei. Mirtis bus skausmingesnė ir nemalonesnė, nei ji tikėjosi, bet ne tai blogiausia. Su gyvybe teks atsisveikinti, nieko doro nenuveikus. Mergina pritūpė, nuleido pistoletą.

— Šūdas, šūdas, šūdas, — sudejavo. — Kokio velnio jie taip sukvailiojo?

— Kaip sakiau, niekada nepasitikėk…

— Liaukis pliurpusi nesąmones, — suniurzgė Karlail. — Nekvaršink man galvos idiotiškais prietarais. Sandėrio sąlygų jie visada laikosi — savo pačių labui. Aš nenustebčiau, jei mus išduotų A.A. pilotas, gal net komunistams, bet nė už ką nepatikėčiau, jog mus apmulkino DK.

Priėjusi Higins atsitūpė šalia.

— Galbūt antpuolį suorganizavo kita šeima. Arba kita grupuotė iš tos pačios šeimos. Kam geriau žinoti apie tokius dalykus, jeigu ne tau.

— Neaiškink man, ką, velniai griebtų, turėčiau žinoti. Kad ir kaip ten būtų, galai vis tiek nesueina. DK klanai tarpusavyje konkuruoja, bet prieš likusią galaktikos dalį jie susivienija.

— Iš kur tu ištraukei, jog čia atlėkė DK?

Karlail pasiūbavo ant kulnų.

— Nes laivas priklauso jiems, — atsakė, nors suprato, kad argumentas nevykęs.

— To mes nežinome. Sutinku, jis panašus į regėtą specifikacijose, bet kur kas didesnis ir geresnis.

— Kas gi pastatė laivą? — sušnypštė mergina. — Ateiviai?

— Žvaigždėlaivio kūrėjai galėjo jį kam nors parduoti. Kažkam, kas trokšta įsigyti KTĮ. Arba nori gauti dar vieną DK laivą ir ruošiasi jį nusipirkti už teleportacijos įrangą. Šiaip ar taip, į mūsų reikalus įsipainiojo trečioji jėga.

— Riteriai?

Higins pagūžčiojo.

— Jie nusiteikę priešiškai. Kodėl gi ne?

— Išties skamba logiškai, — su kartėliu pripažino Karlail. — Pirmąjį KTĮ nusipirko iš mūsų; nėra jokios priežasties, kodėl antrojo negalėtų pavogti. Matydami, kad mums maga su jais susigrumti. Prakeikimas.

Kelias sekundes ji žvelgė į Higins tylėdama, neketindama atskleisti kitos savo minties. Jeigu Šviečiamojo amžiaus riteriai apsirūpino tobulesniu naujausio DK žvaigždėlaivio modeliu nei tas, dėl kurio ji dabar vertėsi per galvą, tuomet iš nuostabaus sumanymo įgyti prieš juos pranašumą Euridikės padangėse išeis šnipštas.

— Spėju, — prabilo žaibogaudė, — jog tą laivą norėjai panaudoti prieš riterius atrastos planetos apylinkėse ir…

— Gana, užsikimšk srėbtuvę!

Higins kietai sučiaupė plienines lūpas.

— Nesuprantu tik vieno dalyko, — iš dalies atsiprašančiu tonu tarė Karlail. — Kaip Džonstonas išneš sveiką kailį iš šitos avantiūros?

— Kalbi apie vėlesnius laikus, kai jis atsigaus iš numirusiųjų ir turės pilnas kišenes pinigų?

— Aha, apie juos. Kas iš tų pinigų Pagrobimo nuokrušai? Tiesa veikiai paaiškės, greičiausiai tada, kai mano kopija atsigaivelės ir paklaus, kur naujas blizgantis laivas. Mūsų įtakos zonoje jo gyvybė bus nė velnio neverta. Niekas taip nemedžioja technologijų kaip Karlailai, vadinasi, nuo Pagrobimo pakvaišęs prietranka neras jokių kitų mulkių, prie kurių galėtų prisidėti.

Žaibogaudė gūžtelėjo.

— Iš kalbų mums nėra jokios naudos.

— Pati žinau! — užlieta įtūžio, Karlail pamostagavo pistoletu. — Nori viską užbaigti nedelsdama? Suskaičiuojam iki trijų ir paleidžiam šūvius viena kitai į kaktą?

Higins papurtė metalinę galvą, sausu geležiniu liežuviu aplaižė plienines lūpas.

— Ne, — atsiliepė. — Savižudybės metodas man pasitikėjimo nekelia. Jau nebe ir ne čia. — Ji dirstelėjo angos pusėn. — Pameni, ką pasakojo Džonstonas?

— Tu girdėjai?

— Aišku. Juk šnekėjote atviruoju kanalu.

— Velnias. Tu teisi. Ką gi mums daryt, jei negalim nusižudyti?

— Tuojau pasakysiu. — Higins atsistojo. — Išnaudosime mums likusį laiką. Džonstono manymu, kažkur turėtų egzistuoti dar vieni vartai. Jų ir pasidairysime.

— Nėra garantijų, kad surasime. Net jei ir aptiktume, neaišku, ar persikeltume į svetingesnę aplinką.

— Na, priešiškesnė mums, ko gero, pasiūlytų žaibišką mirtį, — kreivai vyptelėjusi pastebėjo Higins. — Mūsų atveju ne taipjau blogai, ar ne? Beje, jų paieškos išblaškys nemalonias mintis. Be to, kol žvalgysimės, galbūt pamatysime įdomių dalykų.

Pagrobimo nuokruša, ir tokia išliks iki pat galo, — pamanė Karlail neabejodama, kad žaibogaudė, kuri neturėjo ko prarasti, oloje jausis kaip vaikas žaislų parduotuvėje. Antra vertus, ji teisi: verčiau kažkuo užsiimti, nei laukti mirties. Kūnąjau krėtė karštis, o skrandį sutraukė pykinimas, nors visai įmanoma, jog tuos pojūčius nulėmė sukrėtimas.

Aha. Sukrėtimas.

Higins užlipo į krano kabiną ir pasiėmė nuotolinį, gervę valdantį pultelį. Prisisegusios prie kabelio jos drauge nusileido į skylę.

— Oho, — išsižiojo žaibogaudė. — Čia tikras stebuklų laukas. Kiek švieselių! Atrodo, kad visos mašinos gyvos!

— Taip, taip. Vieną dieną iš jų susikrausime turtus. Gal numanai, kaip atrasime vartus?

— Argi ne tu esi iš Karlailų klano? Kiek suprantu, jūs puikiai mokate jų ieškoti.

— Atskleisiu tau šeimos paslaptį. Tavo prielaidos ne blogesnės už mano.

— O… — nutęsė Higins. — Tuomet…

— Kas?

— Pasitelkčiau loginį mąstymą. — Ji ėmė suktis, šalmo žibintu ir halogeniniu prožektoriumi nušviesdama vieną keistą objektą po kito. — Tarp mechanizmų matau takelius, mašinas skiria platūs praėjimai. Peršasi išvada, jog kažkas atsižvelgė į būtinybę fiziškai stumdyti daiktus. Vienas iš tarpueilių privalo vesti link vartų.

— Nejaugi.

— Tik pažvelk į struktūrų kampus ir išdėstymą. Kur susijungia keliai?

— Iš čia žiūrint, sunku pasakyti.

Higins iš dėklo išgriebė „Vebsterį”, įjungė lazerinį taikiklį. Pritūpė ant kulnų ir vėl apsisuko, bet šįsyk lėčiau, į kiekvieną regimą koridorių nukreipdama spindulį, kuris dulkėtame ore žvilgėjo blyškiai rausvu atspalviu, bet kiekvieną kliūtį pažymėdavo raudona dėmele. Objektų žiburėliai sukrusdavo, tarsi reaguodami į šviesos pluoštą. Galop moteris atsistojo.

— Einame ten, — užtikrintu balsu paskelbė.

Žaibogaudės tikrumas Liusindos Karlail neįkvėpė, bet jai neberūpėjo, kurlink žygiuoti.

— Gerai, — atsakė. Už poros šimtų metrų ir kelių posūkių dvejonės sustiprėjo. Akivaizdu viena: jos pasiklydo. Bet gal pavyktų savo pėdsakais grįžti atgal? Tokia mintis privertė merginą stabtelėti ir atsigręžti. O taip, įspaudai dulkėse matyti: sprendžiant iš jų, pirmyn kulniavo du žmonės, protarpiais kits kitą apeinantys iš šonų, nežymiai brūkšintys kojomis. Bet užnugaryje, apytikriai už dešimties metrų, prie objekto, panašaus į gigantišką sidabrinę ištirpusios, namo apimties žvakės skulptūrą, baigėsi trečio individo pėdsakai.

Ji turbūt suriko. Higins akimoju prišoko prie bendražygės.

— Žiūrėk, — parodė Karlail.

Nepažįstamojo žymės driekėsi tolyn, prasmegdamos už apšviestos zonos. Kažkas vaikštinėjo basas.

Tai, kad jos abi sutartinai išsitraukė ir pakėlė pistoletus, keistai ramino.

Karlail įjungė išorinį skafandro garsiakalbį.

— Išlįsk, — pareikalavo.

Nieko neįvyko.

Ji ruošėsi žengti pirmyn, bet ant savo alkūnės pajuto Higins pirštus.

— Neverta.

— Kodėl?

— Nekreipk į jį dėmesio. Persekiotojas pasirodys, kai pats užsimanys.

— Man iškart palengvėjo.

Jos tęsė žygį. Higins atgal nesižvalgė, o Karlail retsykiais atsisukdavo. Basų kojų pėdsakai niekur nedingo, tačiau visuomet užsibaigdavo daugmaž už dešimties metrų. Po kurio laiko jai pasigirdo arba tiesiog pasivaideno, jog kažkas sėlina ir artėja prie peties. Įsikibusi į pistoletą mergina mitriai apsigręžė, bet nuo trečios poros pėdų jas tebeskyrė tas pats atstumas. Nejau įkandin sekė nematomas žmogus?

Galiausiai moteris pričiupo ne paslaptingoji esybė, o nuovargis. Abidvi be žodžių susmuko įsirėmusios į tviskančią sieną, iš šalmo vamzdelių įniko čiulpti perdirbtą vandenį ir glitoką vaisių skonio tyrę.

— Baltieji kūneliai praktiškai sunaikinti, — lyg ir sudirgusi pratarė Higins. — Eiti liko visai nedaug.

— Iki vartų?

— Ligi kol nusibaigsime. — Ji apsidairė ir virptelėjo, drebančiu pečiu prigludusi prie Karlail. — Aš nenoriu čia mirti.

— Kodėl? — Karlail burnoje nusėdo metalo prieskonis, bet jai viso labo ėmė kraujuoti dantenos.

— Nesu tikra, ar visiškai išnyksiu. Šiuose požemiuose pilna įmantrių įrengimų. Jie gali… mus užvaldyti.

— Žinau. Argi ne to geidi? Ne Pagrobimo?

— O Jėzau, ne. — Atsakymas labiau priminė maldą nei šventvagystę. — Aš nesu garantuota, jog tapsiu kažkuo geresniu už žmogų. Nederėtų atmesti tikimybės, kad mane paverstų rutinoje įkalinta sąmone, iš kurios atimtų bet kokius šansus tobulėti. Kitaip tariant, nutrenktų į pragarą. Net jei tave perkeltų į rojų, vargu ar tau norėtųsi leistis užvaldomai. Taip galima visiškai save prarasti.

— Tad kodėl jūs rizikuojate, mėgindami „pagauti žaibus”?

Higins atsiduso.

— Mums knieti prisiartinti prie… didybės ir grožio, aišku? Įsivaizduok, kad žvalgaisi nuo uolos viršaus arba žiūri į ją iš apačios ir jautiesi, hmm, pakerėta. Bet nukristi į prarają nė kiek netrokšti.

— Tavo potraukiai man nesuvokiami. — Karlail pamojo ranka. — Tokiose vietose lankiausi ne sykį. Paslaptingesnėse ir žavingesnėse, pavyzdžiui, kristalo džiunglėse arba geležinių koralų rifuose. Juos traiškiau žvalgybiniu transporteriu siekdama gauti, ko tikrai norėjau. Po šimts, juk čia ne gamtos kūriniai, o reliktai.

— Taip, tu nesupranti. Postžmonių gaminiai — kai juos matai iš arti, iš vidaus, virtualioje erdvėje, užuot spoksojusi į šitą… — ji atsainiai mostelėjo, — …techninę įrangą, — nuostabesni už bet kokius gamtos stebuklus. Pati tiesiog regi smegenis. Pilkąją medžiagą, vingius, įrantus — žodžiu, nieko ypatingo. Aš įžiūriu mintis. Meną ir mokslą. Kūrybą.

— Įspūdingesni už gyvąjį pasaulį? Už Dievą bei gamtą?

— Taip! — užsidegė žaibogaudė, tačiau kaipmat atlėgo, turbūt pajutusi, kaip įsitempė bendražygės raumenys. — Bent jau leidžiantys išsamiau pažinti realybę.

— Cha! — atšovė Karlail. — Smaukaliai. Štai kas iš esmės buvo pagrobtieji. Vėplos, braukantys savo kotus. Juk čia… — šįkart atsainiai pamoti atėjo eilė jai, — …gryna pornografija. Antraip kodėl jie taip greitai perdegė? Kodėl neišliko? Jei paklaustum manęs, atsakyčiau, kad mirtinai užsismaukė.

— Nė nenumanai, kaip klysti, — paprieštaravo Higins. — Pagrobtieji mylėjo visatą labiau, nei mes kada nors sugebėtume. Egzistuoja begalė mums neįsivaizduojamų egzistencijos rūšių, ir aš kalbu ne vien apie erdvėlaikį, mintis, sąmonę ar materiją. Visa tai jie ėmė suvokti prieš pasitraukdami. Nėrė žemiau Planko ilgio ir pranyko. Smulkiagrūdėje stichijoje. Ten arba dar toliau slypi iki šiol. Erdvėlaikis knibždėte knibžda jų protais. Menkesniais už pagrobtųjų intelektus, bet neapsakomai skvarbesniais už mūsiškius. Būtent tos sąmonės suteikė mums galimybę skraidyti virššviesiniu greičiu, pasirūpino chronologijos apsauga, dėl kurios laiko kelionių paradoksai tapo neįmanomi.

Panašias hipotetines kalbas Karlail girdėjo ne sykį.

— Tiksliai žinai?

Higins vargais negalais atsistojo.

— Taip. Aš juos mačiau. Kvantinius angelus. Eime ieškoti vartų.

Kirmgraužos ertmę moterys aptikto ten, kurlink žaibogaudė nusprendė žingsniuoti. Nūnai jos fizionomija atrodė persikreipusi ir nebepriminė žmogaus veido, tarsi metalinė galva būtų susitelkusi vien tik į pastangas atsispirti organinės kūno dalies irimui. Bendražygė kone tikėjosi išvysti skruostais varvančius gyvsidabrio lašus. Nuo įtampos stiklines Higins akis suraižė trūkio linijos.

Karlail abejingai nužvelgė vartus. Paprastai, neįžiūrimą jų formą apibrėžė auksiniai, juvelyriškai apdoroti rėmai su kristalų karoliukais, kurie tvyksčiojo sunkiai įsimenamais raštais. Pastarąją valandą ji kulniavo pro kur kas keistesnius, žadą atimančius objektus. Jutimus atbukino stulbinančių struktūrų gausa.

— Puikumėlis, — ištarė. — Atvedei mus, kur reikia.

Higins pabandė šyptelėti. Veidrodiniai paviršiai suribėjo.

— O tu padėk mums ištrūkti.

Karlail įsikibo į žaibogaudės ranką.

— Gerai.

Jos drauge žengė pro vartus. Tuo pat metu sulenkė kelius ir prieš veidus instinktyviai atstatė delnus. Po akimirkos vienu balsu nusijuokė, sumišusios apsimainė žvilgsniais ir nuleido rankas. Karlail turėjo sukaupti jėgas, kad išsitiestų stačia. Bendražygės pavyzdžiu netrukus pasekė ir Higins. Traukos jėga siekė 1.2 g: ne tiek jau daug. Jausmas toks, lyg nugarą slėgtų kuprinė. Akiratyje plytėjo apledėję, krateriais išrausti tyrai, kuriuos skaisčiai nutvieskė gelsvai balta F7 klasės saulė, iš pažiūros, nutolusi per dešimt astronominių vienetų, ir melsvai apšvietė ledinė, už Jupiterį didesnė milžinė — sekundę kitą rodės, jog toji užgrius. Danguje kybojo dar vienas palydovas, ties juodu terminatoriumi nusidažęs žalsvai geltonai, aiškiai matomas tarp žvaigždžių žiburėlių. Karlail paėjo kelis žingsnius į priekį ir atsisuko į vartus. Šiuos įrėmino glotni parabolė, tarytum ledo skulptūra.

— Kur mes? — niurzgiai paklausė Higins.

Karlail ją apdovanojo, kaip pati tikėjosi, padrąsinančia šypsena.

— Raizginyje, jei tik mums pasisekė. Palenktyniaukime, kuri pirma peržvelgs katalogą.

Žaibogaudė numojo ranka, atsitūpė, į šlaunis įrėmė alkūnes.

— Gilinkis pati.

Šalmo ekrane įsijungusi Mesjė objektų katalogą, Karlail metodiškai nuskenavo dangų. Skafandro davikliai persiuntė kiekvieną gaunamos informacijos trupinėlį: regimų žvaigždžių padėtį erdvėje, saulės ir nuo planetos atsispindinčios šviesos spektrą, žemės paviršiaus temperatūrą, kito palydovo judėjimą… Prireikė minutės, kol pagal duomenų analizę pavyko atrasti anonimišką skaitmenų virtinę, čionykštės sistemos kodą. Gautas koordinates ji patikrino raizginio žvaigždėlapyje.

— Sėkmė mūsų neapleido, — pasakė. — Iš raizginio neišsiveržėme, tik pasišalinome iš Karlailų dreifo. Klano avanpostų šalimais nerasime. — Mergina aplaižė suskeldėjusias lūpas ir krūptelėjo. — Vietiniai vartai nepažymėti. Nuo kitų mus skiria dvidešimt kilometrų. Keliausime į šiaurės vakarus. — Ji apsidairė, luktelėjo, kol skafandras pagal nubraižytą dangaus diagramą nustatys kryptį. Palydovas, kuriame jos atsidūrė, neturėjo magnetinio lauko. — Mes būtinai iki jų nusigausime.

Higins nutaisė skeptišką išraišką.

— Ir kur persikelsime?

Karlail padvejojo, bet galų gale nusprendė neslėpti blogų naujienų.

— Į gimtąjį ŠAR pasaulį.

Žaibogaudė atsistojo. Netgi išsišiepė.

— Pas Šviečiamojo amžiaus damas? Būtų įdomu jas pamatyti.

— Malonu žinoti, kad nenusiminei. — Pačios Karlail perspektyva nedžiugino. Ji nebuvo girdėjusi apie pašaliečius, kurie viešėjo gimtojoje ŠAR planetoje ir juo labiau iš ten sugrįžo. Šiuo momentu tegalėjo viltis, kad svečių stygių nulemdavo riterių atsargumas, o ne grėsmingai priešiškas elgesys.

Linguodamos per ledyną, bendražygės laikėsi šalmo ekrane nurodyto orientyro. Tačiau aplenkus didesnį ar mažesnį kraterį, navigacinė sistema atlikdavo naujus apskaičiavimus ir pakeisdavo kryptį. Trumpiausio kelio nepasiūlydavo.

— Užnugaryje vėl pastebėjau pėdsakus, — tarė Higins, kai jos pajudėjo negiliu slėniu, kurį, regis, išgremžė vandens srautas, nors, žinoma, nieko panašaus neįvyko.

— Jie priklauso mums, — atsiliepė Karlail niršdama, kad palydovė išvis apie tai užsiminė. Anksčiau nė nepagalvojo, jog persekiotojas iš Čemobilio olos galėtų atsekti pavymui. Dabar nelemtos minties niekaip nesisekė išguiti iš sąmonės.

— Kodėl pėdsakai įsispaudę priešais?

— Nes grįžtame atgal ta pačia kelio atkarpa.

— Aš ne ką teįžiūriu, — Higins tonas bylojo apie palengvėjimą ir susitaikymą su likimu. Ji nuleido ranką ant palydovės peties, neilgai trukus prislėgė dalimi kūno svorio. Karlail ūmai atsikratė skrandžio turiniu ir vos neprarado sąmonės sulaikiusi kvapą, laukdama, kol valymo mechanizmai iškuops skafandrą, o išvamos atsidurs perdirbimo įrangoje. Dvokas niekur neišsisklaidė, bet po kurio laiko jis taip įsigėrę į šnerves, kad mergina nieko nebeužuodė.

Jos klūpčiojo pirmyn. Kitas planetos palydovas pasislinko savo orbitoje, ir dabar ledinės milžinės paviršių subjaurojo juodas, elipsės formos šešėlis. Kartkartėmis toji dėmė, rodės, nuslysdavo į priekį, retsykiais, dideliam jų nusivylimui, traukdavosi atgal.

— Reliatyvus palydovo judėjimas, — tarė Higins, nustebindama Karlail įžvalgia, raminančia pastaba.

Iki kitų vartų reikėjo svyruoti labai ilgai, net ir tada, kai akiratyje sušmėžavo mažutės taisyklingos jų formos; vietinis pasaulis savo dydžiu pranoko daugumą žemiškųjų planetų, — jau nekalbant apie palydovus, — kuriose moterys lankėsi, todėl intuicija joms iškrėtė piktą pokštą. Kirmgraužos ertmę žymėjo ledo kvadratas, nusklembtas kaip rėmeliai. Slinko valandos, ir šie vis augo regėjimo lauke… bet pasitaikydavo akimirkų, kai imdavo tolti. Palydovo šešėlis pranyko iš melsvos milžinės atmosferos.

— Ar jau atėjome? — paklausė Higins ir nusijuokė iš savęs pamačiusi, kad ligi dešimtmetrinio vartų žymeklio beliko koks šimtas metrų. Susiūbavusi palinko į priekį. Karlail tūptelėjo, leido žaibogaudei nuvirsti jai ant peties ir pukšėdama grįžo į vertikalią padėtį. Sidabraplaukė svėrė stebėtinai mažai. Mergina nulingavo ligi vartų, kone pro juos įgriuvo. Netikėtas šviesos pliūpsnis privertė ją užsimerkti, palaukti, kol prie pakitusio apšvietimo prisitaikys antveidis. Kojos susmego į minkštą pagrindą. Higins tapo dar lengvesnė. Karlail svirduliuodama atsitraukė nuo kirmgraužos per porą žingsnių ir veidu drebės į smėlį. Po kelių sekundžių išropojo iš po bendražygės kūno bei apsidairė.

Blyškiai mėlyname danguje skaisčiai tviskėjo jauna, nedidukė, melsvai balta saulė. Jos persikraustė į uolėtą Žemės tipo planetą, kurios traukos jėga tesiekė 0.86 g, o atmosferą sudarė plonas anglies dvideginio sluoksnis. Iš pažiūros čia gyvybė neegzistavo: aplinkui viso labo stūksojo kopos, rusvai gelsvi, padūlėję smiltainiai, juodos, vėjų nugairintos uolos. Po viešnagės Čemobilyje ir lediniame palydove čionykštis pasaulis priminė sodą — dzenbudistų sodą, nors žemę išvagojo ne grėblių ruoželiai, o ratų vėžės. Priešakyje, visai netoliese, stiebėsi deimanto plokštėmis apdengta, į šiltnamį panaši arkologija, įmantri, kelių šimtų metrų aukščio ir ne vieno kilometro ilgio struktūra. Už nugaros vartų vietą ženklino dvi juodos akmeninės kolonos. Tarp provėžų, įsirėžusių greta arkologijos, bei kirmgraužos, nebuvo jokių pėdsakų.

Sunkiausiai sekėsi surasti įėjimą. Artėjant prie komplekso, perregimos sienos iškilo it vientisas skardžio paviršius. Į kimius riksmus, nuskambėjusius įprastais iškvietimo dažniais, niekas nesureagavo. Apsvaigusi, bet išsaugojusi ganėtinai aiškų protą, Karlail suprato, kad privalo keliauti palei ratų vėžes. Ji kėblino per smėlį, kol aptiko vieną vingiuotą giją ir nusliūkino ten, kur toji vedė. Galų gale išvydo dešimties metrų aukščio oro šliuzą. Durų skambučio, be abejo, nepamatė ir į pagalbos šūksnius nesulaukė jokio atsakymo. Susmukusi ant žemės vėl išsirabždino iš po Higins, nusivilko ligi sienos, įniko kumščiais ją tvatyti, paskui spardyti. Nėrėsi iš kailio penkiolika minučių, tačiau pastangos nuėjo vėjais. Karlail atsitraukė per šimtą metrų, sugraibė pistoletą, paleido šūvius į vaiskią dangą, tiesiai virš šliuzo. Nuo koncentruotos „Vebsterio” papliūpos deimantinė plokštė nenukentėjo, tiktai pajuodo, vis dėlto triukšmas kilo nemenkas. Oro šliuzo durys ėmė vertis. Mergina tučtuojau liovėsi šaudžiusi, numetė pistoletą ir pakėlė rankas. Iš komplekso atsargiai išniro optinis prietaisas, kuris pasidairęs smuko atgal. Liukas atsidarė iki galo, ir laukan iškurnėjo penkios figūros su skafandrais.

Atėjūnų veidus slėpė užtamsinti šalmų antveidžiai. Kai jos dažniais atsklido balsai, skafandre įsijungė japonų— amerikiečių kalbų vertiklis.

— Kas jūs ir iš kur atkeliavote? — paklausė nepažįstama moteris.

— Aš Liusinda Karlail. Čia Moraga Higins. Mes atėjome pro kirmgraužos vartus, persikėlėme iš Čemobilio. Abi sergame sunkia spindulinės ligos forma, todėl mums reikalinga jūsų pagalba.

— Mes padėsime, be abejo, — atsiliepė moteris. — Jūs esate karo belaisvės.

— Puiku, — suniurnėjo Karlail ir savo ginklą nuspyrė prie grupelės vadės. — Veskitės mus vidun. — Keliai sulinko. Kažkas griebėją už rankos. Mergina išsitiesė stačia, pasiryžusi eiti, kol įstengs. Du žmonės pakėlė Higins. Karlail, kiūtindama penketuko apsuptyje, įžengė į oro šliuzą, perėjo dezaktyvacijos kamerą ir išvirto į erdviąją arkologiją, kur atsivėrė vaizdas į sodus, atskirtus žolynais, žemaūgiais medeliais, aukštais pseudomediniais pastatais. Būrys nusiėmė šalmus. Paaiškėjo, kad jį sudarė vienos moterys, trys japonės ir dvi indės. Sureagavusi į vadės gestą, Karlail taip pat išsivadavo iš šalmo, podraug nusiplėšė plaukų kuokštą. Iš aplinkinių žvilgsnių sumetė, jog atrodo klaikiai ir atsiduoda siaubingu dvoku.

Artimiausias porą minučių vyravo sąmyšis, užsibaigęs tuo, kad merginą paguldė ant ratuotų neštuvų ir nustūmė į pirmosios pagalbos izoliatorių, įrengtą netoli oro šliuzo: vidutinio dydžio kambarį žaliomis sienomis ir vienu langu, už kurio plytėjo smėlynai. Aparatūra, žinoma, buvo skirta pacientams, nukentėjusiems per nelaimingus atsitikimus už komplekso ribų, bet vargu ar čiabuviai tikėjosi, jog reikėsi gydyti radiacijos paveiktus nelaimėlius. Ją perkėlė ant lovos, prie rankos prijungė lašelinę, ir po kelių sekundžių Liusinda Karlail prarado sąmonę.

Ji atsibudo kitoje klinikoje, pamatė gulinti visiškai nuoga. Ore sklandė sodrus gėlių aromatas, atmieštas silpnu, su niekuo nesupainiojamu išmatų tvaiku, kurį prislopino dezinfekavimo medžiagos. Šalia gulto riogsojo masyvi plieninė mašina, prie įvairių jos kūno dalių prisijungusi blizgančiais vingiuotais vamzdeliais ir plonyčiais, kontroliniams įrengimams priklausančiais optinio pluošto laidais. Greta, pasvirusi virš lovos, stovėjo japonė baltu chalatu.

— Kaip jaučiatės?

Karlail pakrutino ranką, ir jos judesį atkartojo į galūnę įbesti vamzdeliai. Nanotechnikos stebuklas, visai kaip Moragos veidas. Svetimkūniams skverbiantis iki geliančių kaulų, sutrūkčiojo oda bei raumenys. Mergina pabandė atsisėsti, bet moteris švelniu stumtelėjimu privertė ją vėl išsitiesti.

— Aš jaučiuosi daug geriau, — tarė Karlail.

— Pati matau, — atsakė nepažįstamoji. — Nenuostabu. Be sąmonės išgulėjote savaitę. Per tą laiką visiškai pakeitėme jūsų kaulų čiulpus, apdorojome kitomis išplėstinėmis, invazinėmis terapijos priemonėmis.

— O aš tikėjaus eutanazijos.

Moteris susiraukė, bet po akimirkos pakreipė lūpų kampučius aukštyn.

— Jūs, žmonės, turintys savo asmenybės kopijas, per lengvai pasiduodate. Šviečiamasis amžius mus skatina tobulinti gydomąsias technologijas, kurios atgaivintų gyvuosius, užuot prikėlusios numirėlius. Vis dėlto jūs esate karo belaisvė. Mums nevalia jūsų žudyti. Rodos, tai draudžia Ženevos konvencija.

Karlail nugurkė seiles. Gerklę nudegino skausmas. Nepastebėjusi šešėlių, paprastai regimų akiračio pakraštyje, ji suvokė, jog neteko plaukų, antakių ir blakstienų. Medikė padavė vandens stiklinę. Ligonė nurijo gurkšnį. Kai kurie dantys iškrito, todėl dantenas nutvilkė šaltis. Nepaisydama peršulių, Karlail liežuviu patyrinėjo švarples: neužčiuopė kandžio, iltinio ir poros krūminių. Nuo paties liežuvio luposi odelė.

— Ačiū, — padėkojo. — Kaip laikosi Higins?

Moteris keistai ją nužvelgė.

— Jūsų palydovės reikalai labai komplikuoti. Kūno išgelbėti mums nepavyko. Metalinė, nanotechnologijomis sukurta galva, hmm… neveikia, bet viduje kažkas tebekirba. Mes įdėmiai ją tiriame ir pasistengsime išsaugoti.

— Gerai. — Karlail nusišypsojo, pajuto, kaip suskeldėjo oda. — Žinote, nė nemaniau, jog mirti taip velniškai nemalonu.

— Sąmonei įgimta siekti išlikimo, — atsakė moteris. — Šiuo metu jums geriausia būtų pamiegoti.

Liusinda patogiau įsitaisė, ėmė snūduriuoti, nesipriešindama raminančiam aplinkos poveikiui. Kambarys atrodė gerokai mielesnis negu pirmosios pagalbos izoliatorius: lovą supo popierinės širmos, viršum jų ir tarpeliuose buvo matyti kažkokia stoginė bei kiti gultai. Veidą sušildė saulė, vos įžiūrima kitapus užtamsinto lubų skliauto, ir ji pagaliau kietai užmigo.

Pakirdo toje pačioje palatoje, bet prie lovos mašina nestovėjo, o kūną dengė antklodė. Saulė kybojo netoli horizonto linijos, ir Karlail instinktyviai suvokė reginti saulėtekį. Atsisėdo, nusimetė apklotą, pamatė, jog dėvi naktinius marškinius su nugaros praskiepu. Rankų, kojų, šonų kiaurymes užpildė audinių masė, iš pirmo žvilgsnio lyg ir organinės kilmės. Ant jų lopinėlių stigo gyvaplaukių, nors, tiesą sakant, plaukai nežėlė niekur. Oda vis dar buvo išsausėjusi, dantų tebetruko. Nieko baisaus, tokius defektus nesunku ištaisyti. Ji pajuto neįtikėtiną jėgų antplūdį, suvokė, kad protas veikia nepaprastai aiškiai.

Į kambarį grįžo japonė, nešina vyniojamojo popieriaus paketu.

— Labas rytas, — pasisveikino. — Aš esu daktarė Kaori Joši. — Prisėdusi ant sulankstomos kėdutės lovos kojūgalyje, pridūrė: — Kaip matau, jaučiatės geriau.

— Kur kas geriau, ačiū.

— Puiku. Jei norite, galite keltis. Jus jau nuprausėme. — Medikė nuleido ryšulį ant lovos. — Čia drabužiai.

Joši pradingo už širmos, o Karlail užsimetė šilkinį chalatėlį ir įsispyrė į juodas šlepetes. Tvirtai atsistojusi pasitraukė nuo gulto.

— Pasivaikščiokime malonesnėje aplinkoje, — pasiūlė japonė.

Jos žingsniavo per tikrą žolę, glotnią ir sausą kaip dirbtinė veja, ėjo palei aptvertas lysves, kol išniro į sodą. Parko teritorijoje tyvuliavo ežerai, stiklines dausas pritemdė migla. Šen bei ten juodavo keistų formų statiniai. Tolumoje aidėjo moterų ir vaikų balsai. Medikė nusivedė ją iki juodo, medinio suoliuko subtiliais išlinkiais, patogia sėdyne bei atlošu.

— Kaip čia ramu, — tarė Karlail.

— Privalau jums kai ką pranešti, — pasakė Joši. — Jūs išmiegojote dar savaitę. Terapija baigta. Bėda ta, kad rezultatai nedžiuginantys. Ląstelės per daug pažeistos. Suleidome jums vaistų, kurie numalšino skausmą ir praskaidrino protą. Kitąsyk sudėjusi akis, galbūt po kelių valandų, jau nebepabusite.

Suglumusi, prislėgta Karlail įsispoksojo į pašnekovę.

— Aš vis dėlto mirsiu?

Joši palinko į priekį, spustelėjo jos delną.

— Deja, taip.

Karlail užtvindė pykčio banga.

— Kodėl manęs neišsiuntėte namo? Bent jau būčiau atnaujinusi kopiją prieš… — ji nepajėgė pratęsti.

— Iki artimiausio pasaulio, kuriame nusikopijuotumėte sąmonę, reikėtų skristi ilgiau nei savaitę, — atsakė medikė. — Jūs įnirtumėte anksčiau, negu ten nusigautumėte ir prarastumėte šansą psichologiškai pasiruošti kitam visatos ciklui.

— Ką padaryti? — sutrikusi paklausė mergina.

Japonė suglaudė delnus į dvigubą saują, tarsi laikydama vandenį.

— Suvokimas, jog kai ką galime išsaugoti ateičiai, šį tą reiškia. — Ji pamirksėjo, suplazdendama žiburiuojančiomis blakstienomis. — Nedaug ką… bet nieko kito mes neturime.

Vienas iš pirmųjų ŠAR tyrimų, analizavusių postžmonių atradimus, įrodė senąją Heldeino teoriją apie materiją, kuri įgaudama įvairiausias formas nuolat grįžta į galybę kitų kosminių ciklų. Nepaneigiamus, patikimus, kiek tai įmanoma, fizikos dėsnius visi pripažino. Bet paguodą, nors ir menką, jie teikdavo tiktai riteriams. Tiesą žmogus įsisąmonindavo pats, žingsniuodamas vienišu dvasinio pažinimo taku. Anot hipotezių, egzistuoti galėjo ne vien amžinas, neįsivaizduojamai, netgi nesuskaičiuojamai daugkartinis materialios sielos ir materialios visatos atgimimas, bet ir evoliucionavimas, tačiau pažanga priklausė nuo skaidrumo, kuriuo pasižymi protas, prieš sugrįžimą į šviesą pasitinkantis neišvengiamą tamsą. Karlail tuo tikėjo kaip bet kokiais kitais patvirtintais teiginiais, ir dabar ji suvokė, kad asmenybės kopijos ne tiek padeda sutaupyti laiką, kaip juokaudama minėjo Armandui, kiek atitolina akistatą su giltine.

Vėl aprimusi, mergina atsiduso. Ak, kaip gera alsuoti. Džiugiai nuteikdavo kiekvienas kvėptelėjimas. Ji to nežinojo, kai save nukopijavo. Daug ko neišmanė: nenutuokė, kad įkvėpti orą malonu, o išleisti paskutinį kvapą bjauru, kad mirtis atstoja pradžią ir pabaigą, nieko nereiškia, tačiau įkūnija svarbų etapą, kad siela materiali, bet jos neapčiuopsi… kad pirmoji reakcija į Vinterį buvo teisinga. Stereotipišką antrąją išdegino Čemobilyje viešpataujanti radiacija, kai Liusinda Karlail merdėjo drauge su Moraga Higins.

— Kas nutiko Higins?

Joši skruostą sudrebino tikas.

— Galva susitaikė su netektimi. Su mumis bendrauja radijo bangomis. Higins asmenybė, regis, išgyveno. Kol kas su ja tariamės, kaip elgtis toliau. Ji nepriklauso Karlailams, oficialiai jūsų šeimai nedirba, todėl nėra karo belaisvė. Jei pageidaus, bus repatrijuota į Naująjį Glazgą. Tik dar neaišku, kojai norisi. Higins sąmonėje tvyro painiava, o mes negalime pasiūlyti jokių vaistų, išskyrus pašnekesius.

Karlail skeptiškai nusišypsojo.

— Psichoterapinius?

— Fizikinius, — pataisė Joši.

— Logiška. Ką gi, perduokite jai… geriausius mano linkėjimus.

Gyvenimas atrodė nuostabus. Šitas gyvenimas teikė palaimą, bet jis netrukus baigsis, dėl ko Karlail neapsakomai gailėjosi. Supratimas, jog egzistencija kartojasi begalę sykių, neguodė. Reikšminga buvo tiktai dabartinė. Į tamsąji prasmegs tejausdama pyktį, apmaudą ir širdyje liepsnojantį geismą gyventi. Su savo likimu nesusitaikys, ir jokia apvaizda jos proto nenušvies.

— Mes norėtume jūsų šio to paprašyti, — droviai pratarė Joši. — Miegodama kalbėjote ir pasakojote, kaip čia atsidūrėte. Tvirtinote, esą riteriai pagrobė jūsų laivą drauge su teleportacijos prietaisu.

— O… — Karlail nuraudo. — Atleiskit, aš tiesiog… klejojau. Tikiuosi, jūsų neįžeidžiau.

— Nė trupučio. Tai gryna tiesa.

— Ką?

— Gryna tiesa, — pakartojo Joši. — Riteriams iš tikrųjų knietėjo gauti KTĮ. Jie būtų pasinaudoję kitomis progomis, kad pasiektų savo tikslą, jei pati nebūtumėte įteikusi įrangos ant lėkštutės. Tiksliau, nusavinti aparatūrą padėjo Džonstonas. Kaip atlygį jam suteiks leidimą prisidėti prie tyrimo.

— Minutėlę, — sukluso Karlail. — Jeigu jūsiškiai siekė gauti įrangą, kodėl į Čemobilį jie nenukako pro vietinius vartus?

Klausimas nustebino medikę.

— Jūs nesuprantate. Mes esame moterų planetoje. Gimtajame pasaulyje. Riteriai neturi teisės išjos rengti ekspedicijų, kad ir kaip patogu tai būtų. Tegali aplankyti savo antrąsias puses ir vaikus.

— Čia nėra vyrų?

Joši nusijuokė.

— Aišku, kad yra. Riteriais vadiname negausų elitą, nors jam priklauso daugiau žmonių, nei rodo vardas. Psichines ir fizines, riteriams reikalingas savybes pajėgus išsiugdyti maždaug vienas iš penkių vyrų. Likusieji, taip pat ir moterys, atlieka visuomenei būtinus darbus. — Ji pamojo ranka. — Bet svarbiau kas kita — radinys Euridikės planetoje, kurį kontroliuodami jie įgys labai daug galios.

Karlail pritardama palinkčiojo.

— Pati žinau! Štai kodėl mano šeima negali jiems leisti užvaldyti raizginio mazgo.

Tobuli japonės antakiai nežymiai pakilo.

— Raizginio mazgo?

— Aha. Grupės vartų, esančių taip arti vieni kitų, jog tie atstumai lengvai įveikiami pėsčiomis.

— Ne, riteriams labiausiai rūpi objektas, jūsų pramintas reliktu. Kaip manote, kas jis?

Mergina paskėsčiojo rankomis.

— Aš spėjau, kad žvaigždėlaivio, atskraidinusio kolonistus į Eu-ridikę, liekanos. — Karlail šyptelėjo. — Hipotezę patvirtina jo persiųstas apsauginis virusas su „Maikrosofto” kodais.

Joši irgi nusišypsojo.

— Tikslaus atsakymo nežino niekas. Galbūt jis perėmė kodus skenuodamas Euridikės ryšio kanalus. Vis dėlto preliminari riterių analizė įrodo, jog jūs teisi. Reliktas iš tiesų yra žvaigždėlaivis. Maža to, jis įkūnija kirmgraužų generatorių.

— Kad aš apsišikčiau! — pritrenkta bemaž užstaugė Karlail ir susizgribusi atsiprašė. — Atleiskit dėl nešvankios kalbos, bet naujienos dar prastesnės, negu mes galvojome. Jeigu riteriai gebės generuoti kirmgraužas…

— Jos prastesnės tiktai jūsų požiūriu, — mandagiai, nors ir pralinksmėjusi, pataisė Joši. — Visų pirma reliktas, tiksliau, mašina, sukūrė nūdien egzistuojantį kirmgraužų raizginį. Generavo Karlailų dreifą.

Man derėtų tučtuojau numirti, — dingtelėjo Liusindai Karlail. Reikėjo pakratyti kojas anksčiau, negu išgirdau šitą žinią. Bet ji privalėjo sužinoti daugiau, išgerti savąją taurę ligi dugno.

— Ar reliktu įmanoma kontroliuoti kirmgraužas?

— O taip, — atsakė Joši. — Kai tik pavyks jį įvaldyti. Todėl riteriams prisireikė KTĮ, kuris funkcionuoja kaip primityvi kirmgraužų gamintojo versija. Ištyrę teleportacijos įrangą, jie viliasi perprasti ir raizginio generatorių. Nori jį kontroliuoti, anot jūsų.

— Kodėl man visa tai pasakojate? — Karlail nuomone, medikė elgėsi žiauriai, pateikdama informaciją, kuria jai nelemta pasinaudoti.

— Mes nenorime, kad riteriai įgytų tokią galią, — paaiškino japonė.

— Betgi jie yra elitiniai jūsų žmonės, kaip pati minėjote.

— Teisingai. Deja, čia ir yra bėda. Jeigu riteriai taip netikėtai įgaus naujų svertų, subtili lyčių bei visuomenės sluoksnių pusiausvyra išsiderins, ir valdžios svarstyklės neabejotinai pakryps jų naudai.

Karlail išpūtė akis. Iš tokios pusės apie saviškius niekada negalvojo. Bet riterių nesutarimus galima išnaudoti šeimos ir jos pačios labui…

— Kaip, atskleisdama man tiesą, ketinate sau padėti?

Joši veide atsispindėjo bejausmė išraiška.

— Sprendimą priimsite jūs. Tenoriu priminti, kad būdama karo belaisvė turite teisę susirašinėti su artimaisiais, o jūsų korespondencijos slaptumą užtikrina įstatymai ir Ženevos konvencija.

— O… — nutęsė Karlail. Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos.

— Kuo pageidautumėte užsiimti? — galiausiai paklausė medikė.

— Norėčiau likti čia.

Linktelėjusi Joši pakilo nuo suoliuko.

— Gal jums ką nors atnešti?

— Taip. Mielai išgerčiau ir užkąsčiau, be to, man reikės rašymo priemonės. Privalau namo išsiųsti laiškus.

— Šeimai?

— Taip. Ir vieną sau.

13. GIGANTIŠKI DRIEŽAI IŠ KITOS ŽVAIGŽDĖS

Erdvus, tuščias pastatas, iškilęs prie dokų, kadaise atliko sandėlio funkcijas, tačiau jis tapo atgyvena prieš daugelį dešimtmečių, kai įsigalėjo nanogamyba. Ben-Amis nenumanė, kokios prekės buvo saugojamos tarp šių sienų, bet aitrokas ir gižus, ore sklandantis, į grindis, net į skersines sijas įsismelkęs kvapas bylojo, jog čia nuo senų laikų užsiliko alkoholio molekulių. Pernelyg gausūs elektros ištekliai, ko gero, palaikydavo atitinkamą temperatūrą bei drėgnumą. Dabar jie tiekė energiją apšvietimo ir garso įrangai, holografiniams projektoriams bei mašinoms. Dainavimo, šokių, dialogų repeticijos, darbai scenoje ir rekvizito ruošimas tęsėsi jau savaitę. Pirmą kartą per jo karjerą Septyniasdešimt Devintosios apygardos municipalitetas skandalingai uždraudė statyti spektaklį Jardin dės Ėtoiles parke, atseit būgštaudamas, kad šiame gali kilti gaisras. Ben-Amis paprašė savojo Euridikės asamblėjos nario užginčyti sprendimą, laikinai perkėlė „Maištininkus ir sugrįžėlius” į atokesnę vietą.

Per pokalbį su žurnalistais ją praminė „Ištremtuoju teatru”. Skaisčiai nušviestas pavadinimas nūnai kabėjo virš durų.

Šiandieną jis pirmą sykį ketino peržiūrėti generalinę viso pirmojo veiksmo arba įžangos — viskas priklausė nuo to, kaip pradžia susiklostys — repeticiją. Prodiuseris įsitaisė ant plastikinės kėdutės, trečioje ar ketvirtoje eilėje nuo priekio. Vinteris, Kolderis, Kovalskis ir Al-Kajed atsisėdo jam už nugaros. Likusieji, technikai su scenos darbininkais, pritūpė dar toliau arba tiesiog sustingo tarpueiliuose. Šen bei ten šmėžavo ir nepažįstami veidai. Ben-Amis bandė nuslėpti peržiūrą nuo visuomenės, bet anaiptol ne nuoširdžiai — iš tiesų jam norėjosi, kad apie spektaklį pasklistų gandas. Tuščioje tamsioje scenoje, priešingose jos pusėse, viso labo kybojo keturių metrų aukščio, iš medžio bei kartono sukaltos, radijo bangomis kontroliuojamos, butaforinės tankų vaikštūnų kopijos.

— Atrodo neblogai, — pasviręs pirmyn, tarstelėjo Vinteris.

Atsisukęs Ben-Amis išsišiepė.

— Turiu jums staigmeną.

— Didesnė už Priešingybės tunelyje vyksiančią orgiją, kuri bus parodyta per trečiąjį veiksmą? — paklausė Kolderis. — Laukiu nesulaukiu.

— Ne, nieko panašaus, — užtikrino Al-Kajed.

— Pradedam, — į mikrofoną, pritvirtintą prie gerklės, pasakė Ben-Amis.

Virš užpakalinės scenos dalies nušvito spalvinga Žemės holograma. Mėlynas ir baltas rutulys, papildytas žaliais, rudais kontinentų lopiniais bei sausumos masyvų kontūrais, pagal kuriuos planetą buvo galima atskirti nuo bet kokio kito apgyvendinto žemiškojo tipo pasaulio. To užteko: su niekuo nesupainiojami, simboliški Afrikos rago ir nužnybto Viduržemio ežero vaizdai įsirėžė į žmonių atmintį nuo klasikinio „Apolono 8” skrydžio laikų. Ben-Amis išgirdo, kaip Vinteris pro dantis įtraukė orą, ir nusišypsojo tamsoje.

Kaip papasakoti istoriją, kai pats dalyvauji istorinės reikšmės įvykiuose?

Per pastarąsias porą dienų Bendžamino Ben-Amio žvilgsnis nuolat šaudė tarp scenarijaus ekrano ir naujienų sienos. Vienu momentu žinių tarnybos operatoriai nufilmavo slėnio panoramą. Pietiniame žemyne, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Naujosios Pradžios, atsivėrė vaizdas, kokio jam gyvenime neteko matyti. Kameros užfiksuotas, per penkis kilometrus nudrikęs kraštas transformavosi kone pernakt: iš derlingo, bet laukinio, krūmokšniais apžėlusio paupio virto dirbamais žemės sklypais. Melsvai žalsvus atspalvius pakeitė sodri žaluma, sudygo tvoros, stikliniai statiniai, lygiais tarpais išsidėstė namų grupelės, kurios turėjo nuosavus palydovinių antenų spiečius ir zenitinių raketų pabūklus. Susidarė įspūdis, tarytum klonyje išsivyniojo žalias fermų kilimas — visi ūkiai tarpusavyje atrodė beveik tapatūs, tačiau kiekvienas demonstravo individualius savarankiškumo bruožus bei apsaugos priemones.

Prieš susitelkdamas į darbą jis nukreipė akis į kavinės langą ir pažiūrėjo į gatvę, kur dominavo tokie patys, dėmesį blaškantys reginiai: visur sukiojosi nepažįstami žmonės. Pavyzdžiui, tylūs, budrūs individai azijietiškais veido bruožais ir spalvingais drabužiais, vyriškos giminės atstovus išskiriančiais iš juodai apsirengusių riterių. Liusinda juos vadino „komunistais”, arba DK. Skaičiumi šiuos gerokai pranoko „fermeriai”, anot Karlail: smalsiai besidairantys, žioplinėjantys, balsingai dudenantys, prakaituotais griežto stiliaus kostiumais išsipuošę suaugusieji, būriai lakstančių, krykštaujančių, kvatojančių vaikų, įdegusių mažylių saulės nublukintais plaukais, baltais švarplėtais dantimis. Fermeriams, regis, turėjo užtekti veiklos savo viensėdijose, bet jiems netrūko laiko ir iškyloms ar pasivaikščiojimams po parduotuves. Kaip turistams, atvykėliams stigo takto; kaip pirkėjai, jie stokojo pagarbos bei mandagumo — tėkšdavo savo A.A. dolerius ant prekystalio, tarsi darydami krautuvėlei malonę, ir išžygiuodavo pilnais glėbiais daiktų. Veidai, nors ir gana jauni, buvo nepatobulinti, seniai matę skustuvą, dėmėti, išvagoti raukšlelėmis. Moterys dažniausiai pirkdavo kosmetiką ir apdarus; vyrai teikė pirmenybę dezodorantams bei įvairiems prietaisams.

Prireikė dienos, kol jis sumąstė, kaip parduotuvių klientų invazija galėtų pjesei suteikti naudos — tiek praktiniu, tiek emociniu aspektu.

Holografinė Žemė pasisuko, tuo pat metu užgriaudėjo orkestrinės muzikos įrašas. Į skardžius ritmiškus garsus pamažu įsiliejo stiprėjantis mušamųjų bumbsėjimas. Kilnodami vikšrus ir kojas, stumdydami ginklų vamzdžius, į taktą nerangiai susiūbavo tankai. Jie prisiartino vienas prie kito pagal būgnų trenksmą, atliko apgaulingus manevrus, atsitraukė, dar kelis sykius paslankiojo į priekį ir atgal. Neskaitant vėliavų, nudažytų ant korpusų — žvaigždėtos su raudonomis, baltomis juostomis ir blizgančios geltonų žvaigždelių apskritimu, — tuodu atrodė bei judėjo visiškai vienodai.

Iš užkulisių į centrinę scenos dalį ant pirštų galų atitipeno aukšta moteris apdriskusia plevėsuojančia suknele; nutvieksta prožektorių, ji atsisuko į auditoriją. Gvinetė Voit, garsiausia Euridikės solistė. Klausytojus užliejo kerintis, klasikinės mokyklos išugdytas balsas, prie kurio nesiderino prastos Vinterio eilės:

Ir taip toliau. Žodžiai skambėjo kaip rimuota, primityvi ir didaktinė tirada, tačiau moters balsas jiems suteikė šiurpaus žavesio. Šviesos bei šešėlių žaismas tankus pavertė siluetais, išties panašiais į gigantiškus driežus arba tiranozaurus, kurie puldinėjo kits kitą, bet nuo smūgių susilaikydavo, kol pagaliau…

Holografinė planeta išblėso, o scenos ekrane pasirodė ne ką blogiau pažįstamas kylančių raketų vaizdas. Nuo užtaisų, pažymėtų vėliavomis su žvaigždžių apskritimu, kameros objektyvas nukrypo į povandeninius britų, prancūzų, rusų laivus, iš kurių jie buvo paleisti. Flotilę ūmai pakeitė debesų grybai, augantys virš raketinių JAV bazių, ir tenykščių karinių zonų, nenukentėjusių per pirmąją ataką, atsakas. Jis užleido vietą serijai žaibiškų, šabloniškų kadrų — Eifelio bokšto, Big Beno, Vatikano, Kremliaus, — kiekvieną iš kurių lydėjo branduoliniai sprogimai. Žemės holograma vėl užsižiebė, bet šįsyk trimatį pavidalą įgavo į archyvus įrašyta, iš artimosios orbitos filmuota medžiaga: jūros ir žemynai, žiburiuojantys tūkstančiais šviesos taškelių.

Vaizdinės, karą perteikiančios priemonės Ben-Amį tenkino. Gerokai sudėtingiau buvo pademonstruoti, kaip kariniai Amerikos DI evoliucionavo, įgavo sąmoningumą, išdegino tinklus ir įsiskverbė į sąmones žmonių, prisijungusių prie bendrosios sistemos. Prodiuseris neabejojo, jog žiūrovai žinos apie Negailestingą Pagrobimą, bet vis tiek norėjo jį parodyti, bent jau simboliškai.

Voit pabėgo nuo scenos, būgnų dundėjimas tapo stipresnis ir spartesnis, apšvietimas prigeso: karas tęsėsi tamsoje. Kelias sekundes kažkas tyliai šiušeno, o kai prožektoriai vėl užsiplieskė, paaiškėjo, kad ant grindų guli dvi eilės klaviatūrų, virš kurių styrojo žalsvai blizgantys, it popierius ploni ekranai. Iš priešingų užkulisių išrūko tuzinas žmonių maskuojamosiomis šilkinėmis uniformomis ir tamsiais akiniais. Jie išsirikiavo, prisėdo už ekranų sukryžiavę kojas, atsisukę vieni į kitus, įniko barškinti per klaviatūras. Vietoj planetos hologramoje žiūrovai pamatė pro šautuvo taikiklį regimus masyvius kulkosvaidžius, kurie tratėjo išvien su klavišų tarškesiu. Triukas, be abejo, neįspūdingas, nes abiem atvejais buvo panaudotas tas pats garso efektas. Technikai mainėsi išgiedotomis instrukcijomis, pusė jų dainavo angliškai, kitas pustuzinis — prancūziškai. Ginklai pajuodo iki šešėlių ryškiais kontūrais, už jų ligi Žemės apimčių išaugo šviesos sfera, sudaryta iš gausybės įvairiaspalvių linijų, kurios vijosi ir susikirsdamos blykčiojo lyg žiežirbos elektrostatiniame generatoriuje. Švytėjimas sustiprėjo, holografija pasislinko į priekį ir išsiplėtė.

Staiga žmonės iš JAV pusės sutartinai pakreipė ekranus ir pasuko galvas auditorijos kryptimi; visus kompiuterių monitorius bei užtamsintus akinius — neskaitant kelių išimčių, kurias pastebėjęs Ben-Amis mintyse sau prisakė vėliau pašalinti nesklandumus — nutvieskė viršuje sūkuriuojančios sferos atspindys. Technikai iš Europos tęsė darbus, nekreipdami dėmesio į permainas.

Amerikiečių tankas irgi neišvengė pokyčių. Trūktelėjus paslėptą lyną, jis susiskaidę į atskiras dalis. Kiekviena iš jų įgavo savitą formą: bokštelis ir kabina, ginklai, kojos ir vikšrai transformavosi į autonomines karo mašinas. Vienos, įgijusios sparnus, liko sklęsti ore, kitos, užsiauginusios galūnes, pasileido tekinos. Scenoje ūžtelėjo anglies dvideginio srautas, simbolizuojantis pliūpsnį lazerinių spindulių, kurie, įsirėžę į Europos tanką, perskrodė europiečių technikus — pastarieji teškės ant grindų teatrališkai raitydamiesi. Naujosios karo mašinos užgriuvo priešų tanką, metėsi ant susmukusių kūnų.

Mūšis įsibėgėjo ir režisieriaus pastangomis vis labiau grimzdo į chaosą, muzikos garsai suskambo griežčiau, ėmė rėžti ausį. Iš abiejų pusių sceną užplūdo žmonės, „amerikiečius” bemat užhipnotizuodavo vaivorykštės spalvomis spindinti sfera, „europiečius” iš kojų vertė karo mašinos. Protarpiais žybtelėdavo blykstė, kurios pošvytyje užfiksuoti vaizdai įsirėždavo į sąmonę, kad ir kaip juos norėdavosi išguiti iš galvos.

Prožektoriai užgeso. Holografinė sfera užtvindė visą sceną ir pranyko, pokštelėjusi it muilo burbulas saulėkaitoje. Muzika sušvelnėjo. Kai šviesos vėl įsijungė bei ėmė ryškėti, ant pakylos jau stovėjo jungtinis būrys choristų, savo triko pridengusių mantijomis. Nė vienas jų nebuvo kilęs iš Euridikės. Nepatobulintų veidų virtinės, ūgio ir gymio įvairovė keistai šokiravo bei kėlė savotišką pasigėrėjimą.

— Oho, — nustebo Vinteris. — Čia jūsų…

Ben-Amis kilstelėjo pirštą, prašydamas tylos. Jis neatplėšė akių nuo scenos. Choras uždainavo:

— Uždanga, — paskelbė prodiuseris. Jokia uždanga nenusileido, bet prožektoriai, nukreipti į sceną, užgeso, o pati salė nušvito. Choristai stovėjo miksėdami, droviai šypsodamiesi. Visame pastate nuaidėjo padriki, tačiau audringi aplodismentai. Ben-Amis išsišiepęs atsilošė. Paruoštas siurprizas suveikė, organizatoriaus uoslė neapvylė — jis nepraleido šanso pasinaudoti iš dausų nukritusiais, tiesiogine žodžio prasme, talentais ir istoriniu autentiškumu. Tarp Autonominės Amerikos gyventojų netrūko patyrusių dainių, didžiuma jų giedojo protestantų, mormonų, sinagogų arba gospelo choruose, bet pasitaikydavo ir individų, kurių kaimiškos bei religinės šaknys kuo puikiausiai derinosi su spektaklio temomis.

— Giesmę parašėte jūs? — pasiteiravo Kolderis.

Ben-Amis įrėmė alkūnę į skersinę siją stovėdamas šalia patalpos sienos, netoli stalo, prie kurio aktoriai, choristai, scenos darbininkai užkandžiavo, gurkšnojo umaminę arbatą ir neramiai, irzliai dirsčiojo į Vinterį su Kolderiu. Pastarasis įjunko į tabaką nuo tada, kai pasirodė A.A.. Dauguma atvykėlių sektų griežtai nepritarė rūkymui, todėl šis prilygo maištingam gestui. Kuprotas muzikantas jį demonstruodavo pirma pasitaikiusia proga. Ben-Amis suprato, kodėl mažylis taip elgiasi, bet stengdavo atsistoti ten, kur nevilnydavo dūmai. Vinteris nužvelgė triko dėvinčius choristus.

— Ponai, paaukokite man minutėlę, — tarė prodiuseris. — Išklokite savo nuomonę.

Kolderis sumaigė nuorūką.

— Choras — štai kas šaunu, — pagyrė. — Jis lyg ir sujungia mus su naujomis kultūromis, apie kurias nieko nežinojome. Bet dėl veiksmo kyla abejonių. Kalbu apie karą bei singuliarumą.

— O… — įvykių užuomazga nedavė ramybės pačiam Ben-Amiui, bet dabar prodiuserį vis vien pervėrė nusivylimo dūris. Į savo scenarijų jis įdėjo tiek daug pastangų ir išmonės.

— Vizualumui nieko neprikiši, — šiek tiek atsiprašančiu tonu pridūrė Kolderis. — Bėda to, jog nelabai aišku, kas vyksta ant scenos. Netgi tuomet, kai komentarą atstoja viena iš idiotiškiausių mūsų dainų. Pusė, gal net didesnė dalis, jūsų auditorijos neturės nė menkiausio supratimo, kas buvo JAV arba Europa — nesuvoks jokios tų žodžių prasmės.

— Ne tai svarbiausia, — paprieštaravo Vinteris. — Visiems teko girdėti apie pasaulinį karą, per kurio pirmąsias minutes vienos šalies pajėgas bei daugumą jos gyventojų paveikė singuliarumas. Tik tiek žiūrovams ir tereikia žinoti.

— Būtent! — sušuko Ben-Amis.

— Problema slypi kitur, — pratęsė Vinteris. — Pastatymas pernelyg abstraktus ir nešališkas. Taip, taip, „Gigantiški driežai iš kitos žvaigždės” kandokai atsiliepia apie abi kariavusiųjų puses, bet… po velnių. Jie užpuolė mus.

— Klysti, mes užpuolėme juos, — pataisė Kolderis. — Esu tikras, jog šitai prisimeni.

Vinteris numojo ranka, tarsi kažką šveisdamas ant žemės.

— Kam rūpi tie formalumai? Surengti prevencinį antpuolį privalėjome, nes kiekvienam buvo aišku, kad išliks tiktai mes arba jie. Pasaulinės imperijos troško priešininkai. Spektaklis neperteikia, kaip jautėmės anuomet, senojoje Europoje. Anais laikais neabejojome, jog kaunamės už žmoniją, už pačią Žemą, grumiamės prieš prakeiktą nežmogišką mašiną, kuria, galima sakyti, virto Jungtinės Valstijos.

Ben-Amis sutraiškė puodelį ir nusviedė jį šalin.

— Jūs nesupratote esmės. Čia tik preliudija. Uvertiūra. Įžanga! Aš bandau parodyti katastrofą, tragišką abiejų pusių lemtį. Atmosfera, kaip gerai žinote, pakis vėliau, kai Europos likučiai, į kosmosą išsikraustę žmonės ir kosminės pajėgos stos į mūšį prieš karo mašinas. Bet nepamirškit, kad pasipriešinimo judėjimas egzistavo ir JAV; jam priklausė mokslininkai, astronautai, netgi kosmoso pėstininkai, kurie nenukentėjo nuo Negailestingo Pagrobimo — ak, kaip ironiška — tik dėl aukščiausios kokybės ugniasienių, sergėjančių juos nuo mūsiškių įsilaužėlių. Beje, kai kurios mūsų institucijos kilusios iš Amerikos: pavyzdžiui, Jungtinis vadų komitetas. Tikiuosi, suvokiat, apie ką kalbu. Taip? Pačioje pradžioje negalime į galvas per stipriai kalti antiamerikietiškos propagandos. Patriotizmui bus laiko vėliau, mano draugai. Kol kas, lemiamo karo atžvilgiu…. elkimės tinkamai.

— Tebūnie, — sutiko Kolderis, — bet jūs neparodėte, kaip singuliarumas pasigrobė civilius…

— Gerai, gerai, — tūžmingai atkirto Ben-Amis. — Aš pasirūpinsiu, kad scenos šone mažiausiai penki žmonės žiūrėtų televiziją, nardytų po internetą arba žaistų virtualioje erdvėje, ir juos apkerėtų kaip kareivius. Ar tai jus patenkins?

— Aha, — užtikrino Kolderis. — Visų niuansų atskleisti neįmanoma, bet įvykius reikia pateikti tikroviškai.

— Turėsiu omenyje, — suniurzgė prodiuseris ir nustypino pašnekėti su arčiausiai stovinčiu Nūdienos adventistu.

Praėjo dar viena diena, kol jie ėmė repetuoti antrą veiksmą, per kurį polistirolo griuvėsiuose ropinėjo ir iš ilgavamzdžių ginklų į taikinius pliekė apdriskę žmonės, o virš jų šmaižė EKA aerokosminiai naikintuvai-bombonešiai, apšaudantys karo mašinas, o choras giedojo „Respublikos kovos himną”. Ben-Amis stebėjo sceną nuo pakylos, įrengtos užkulisiuose.

— Ei, viskas buvo ne taip!

Išgirdus pašaipų ir sykiu apmaudų moters šūksnį, prodiuseriui pirmiausia dingtelėjo, kad grįžo Liusinda Karlail. Nužvelgęs repeticijos dalyvius jis suprato, jog Vinteris irgi taip pamanė — muzikantas mitriai apsisuko į tą pusę, iš kur pasigirdo balsas, atkišo nosį pirmyn ir suvirpėjo visu kūnu kaip grobį užuodžiantis skalikas. Kita mintis, kuri šovė Ben-Amiui į galvą, būtų skambėjusi panašiai į „po paraliais, tik ne vėl”. Bet šįsyk pasirodymą nutraukė ne viena iš chorisčių, nusprendusi žengti į priekį ir pamostaguoti nuosavu scenarijumi, o kažkokia moteris, prisijungusi prie neoficialaus žiūrovų rato, dabar besivaidijanti su režisieriaus asistentu. Jam nuo širdies nuslinko akmuo.

Laiptais leisdamasis į sceną, bildėdamas auliniais, apkaltais vinimis su plačiomis galvutėmis — naujausia šios savaitės mada, — prodiuseris nutarė, kad jeigu choristai ar pagalbiniai dainininkai ir toliau ginčysis dėl istorinio scenarijaus autentiškumo, teks išvaikyti jų šutvę ir suburti naują komandą. Choro branduolys išties gyveno Žemėje, per Negailestingą Pagrobimą ir vėlesniais laikais, tačiau „meninės išraiškos” sąvoka jiems asocijavosi su pakitimais, kuriuos patvirtinti privalėjo valdžia. Kuo protingesni tie žmonės atrodė, tuo griežčiau jie vertindavo literatūrinę kalbą. Atsirasdavo netgi pliurpiančių apie „šventus” raštus arba knygas, nors Ben-Amis nenutuokdavo, apie ką choristai šneka.

Jis nušoko ant scenos ir nužingsniavo per guminius, nudrengtus paklotus, žyminčius vietas, kur reikia stovėti arba judėti, ir, tarp kitko, apsaugančius lentas nuo madingų aulinių. Protestuojanti moteris stypsojo atokiau nuo vieno takelio ir tebesiginčijo su režisieriaus asistentu, kuris, rodės, traukėsi atbulas.

— Atleiskit, — išsižiojo Ben-Amis.

Abu į jį atsigręžė. Žemaūgė, kresna, netgi apkūnoka moteris juodais garbanotais plaukais įsmeigė į atėjūną žalias akis. Ji vilkėjo baltus marškinėlius, mūvėjo mėlynus džinsus, buvo apsiavusi aukštakulnius batus.

— Madam, — kaip įmanydamas kantriau tęsė prodiuseris, — ar galėtumėt pasakyti, kuo jūsų netenkina mano libretas?

— Nepykit, pone Ben-Ami, nesusilaikau, nes… atsiprašau, aš kišu nosį ne į savo reikalus. Čia jūsų pjesė, todėl prižadu laikyti liežuvį už dantų.

— Ne, man tiktai norėtųsi sužinoti…

Užsikoręs ant scenos, prie jų atlėkė Vinteris. Prodiuseris mostelėjo choristams ir aktoriams.

— Atsipūskit dešimt minučių. — Žmonės išsisklaidė, o jis atsisuko į moterį. — Taigi ką jūs…

— Jūsų tarsena neprimena amerikietiškos, — tarė muzikantas, neatplėšdamas akių nuo nepažįstamosios.

— Taikliai pastebėta, Vinteri. — Ji prašiepė dantis ir atkišo ranką.

— Aš esu Amelija Or. Malonu susipažinti. Tavo gerbėja buvau nuo mažų dienų.

— Jūs nepriklausote A.A.? — paklausė Ben-Amis.

Or ir Vinteris apsimainė supratingais žvilgsniais.

— Nejau neaišku iš kalbos? — pasiteiravo moteris.

Prodiuseris numojo ranka.

— Tiesą sakant, ne. Man keistai skamba visi amerikietiški akcentai bei tarmybės. Šnekate kaip Liusinda, bet… — jis patrūkčiojo pečiais, staiga krūptelėjo ir įsitempė kaip styga. — Jūs gi neatkeliavote pro tą… skylę kosmose?

— O ne, — atsakė Or. — Į planetą prisistačiau drauge su fermeriais. Atskridau laivu. Kiek žinau, vartai vis dar neatsidarė.

— Bet jūs susijusi su Karlailais. — Ben-Amis prisimerkė. — Žinote, man regis, esate panaši…

— Į Liusindą? Nesistebiu. Ji yra mano proproanūkė. Tiksliau, buvo.

— Ką? — nustėro Vinteris. — Liusinda negyva?

Or gūžtelėjo.

— Aha, bent jau pagal paskutines naujienas. Nėra ko jaudintis netrukus ji išnirs iš atgaivinimo rezervuaro — kitaip tariant, jos kopija, kuri, laimei, nežinos, kas nutiko originalui.

— Kas būtent? — paklausė muzikantas.

— Vargšelė įsivėlė į kažkokią kvailą avantiūrą. — Moteris palingavo galva. — Nesijaudink. Ką mūsų laikais reiškia mirti? Atsakymą, manau, pats gerai žinai.

Vinteris niūriai palinksėjo.

— Kiek suprantu, turi planą. Vargu ar tokį ilgą kelią sukorei vien tam, kad gautum mano autografą.

Or suprunkštė.

— O ne, ne todėl. Ir taip, turiu.

Ben-Amis pasijuto sudirgęs lyg vaikas, besiklausantis suaugusiųjų pokalbio… arba atvirkščiai.

— Aš pamečiau jūsų mintį, — prisipažino jis.

Moteris atsigrįžo į prodiuserį.

— Jūs esat sugrįžėlis. Siekiat parsigauti atgal į Žemę, atsikratyti riteriais ir, hmm, iškovoti nepriklausomybę Euridikei?

— Aš asmeniškai nesu, — nežymiai atšlijęs pareiškė Ben-Amis.

— Iš pjesės susidaro visai kitoks įspūdis.

— Čia meno kūrinys, — atšovė jis, su nerimu pagalvojęs, kad šis skirtumas viešniai nė motais.

— Taip, taip, žinia. — Or apsidairė, tarsi pokalbis jai būtųpabodęs, žvalgėsi smalsiai, bet anaiptol ne kaip meno gerbėja. — Rastumėt kokią ramią vietą, kur galėtume šnektelėti akis į akį? — ji atsisuko į Ben-Amį. — Kai baigsite repeticiją, be abejo. Iki tol pažadu tylėti.

Vietinėje sistemoje pasirodė penki nauji laivai. Sairusas Lamontas juos atsekė psichinėje virtualioje erdvėje, kurią generavo, viena akimi stebėdamas gravitacijos bangų detektorius, kitos nenuleisdamas nuo vaizdo ekrano. Per pastarąsias savaites tapo, kaip pats įsivaizdavo, žvaigždėlaivių paliktų pėdsakų specialistu. Bet šitų suderintų gravitacinių impulsų pliūpsnių ir Čerenkovo spinduliavimo blyksnių dar nė sykio nebuvo matęs. Kol perprato regįs nuoseklius, trumpus VŠ šuoliukus, ilgai neužtruko. Euridikės pusėn nulėkė tiktai vienas iš atvykėlių. Kitas, prisijungęs prie likusio ketvertuko, kuris išsisklaidė asteroidų žiede, pasuko daugmaž jo kvadrato kryptimi.

— Apibendrink bendravimą ryšio kanalais, — paprašė Lamontas.

— Kalbos: korėjiečių, bengalų, kinų, ispanų, ir tagalogų, — atsakė „Alkanas drakonas”. — Turinys: pretenzijos į nuosavybės teises ir žvalgyba.

— Jie dalinasi asteroidų žiedą? — naujieną jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą.

— Taip. — Tylos pauzė atsidavė dvejone. — Ankstesnės transliacijos…

— Pasikartojo. Penkis sykius?

— Taip.

— Mėšlas.

— Sutinku.

Kasdieniniai Lamonto ir DI pokalbiai sutrumpėjo iki lakoniškų burbtelėjimų. Nuo tada, kai asteroidas transformavosi į karo mašinų, parengtų skrydžiui į atmosferą, bazę, nieko naujo neįvyko. Jiedu su „Alkanu drakonu” išnaudojo atokvėpį tolimesniam terapeutiniam defektų šalinimui. Į priekį stūmėsi labai pamažu. Emociškai procedūros taip išsekindavo, kad jokioms kitoms sąveikoms nebelikdavo jėgų. Pakito netgi lytinis jų gyvenimas.

Bėgo valandos. Lamontas pasimankštino elastiniame tinkle, nors paskutiniu metu ėmė rimtai abejoti, ar kada nors vėl vaikštinės natūralios gravitacijos aplinkoje. Nepažįstamas žvaigždėlaivis nenumaldomai artėjo, šuolis po šuolio. Rodės, tarytum pilotas apčiuopomis ieškotų kelio arba manevruotų pasikliaudamas savo akimis, pasitelkęs bandymų ir klaidų metodą. Vieną ar porą sykių laivas iš pirmo žvilgsnio pakartojo šuolį: grįžo į pradinį tašką, pranyko ir atsidūrė šiek tiek kitoje vietoje.

Žvaigždėlaivio pėdsakai dingo ten, kur skriejo asteroidas — pakankamai didelis, kad jį užfiksuotų gravitacijos bangų detektorius. Jokių kitų paliekamų žymių Lamontas neįžvelgė, todėl paties laivo stebėti nebegalėjo. Maždaug po penkiasdešimties minučių nepažįstamasis atliko šuoliuką, po kurio (kaip gerokai vėliau pavyko nustatyti) atsidūrė stačiai Euridikėje. Sprendžiant iš kitų valandų valandas sruvenančių duomenų, likę trys laivai pasirinko tokį pat maršrutą — pamažėle judėjo link sąlygiškai padorių apimčių asteroido, atsitūpė ant akmens luito ir nuspriegė į planetą, kurioje pėdsakus prarijo informacijos chaosas bei gravitacijos šaltinis.

— Koks neįprastas laivas, — pakomentavo Amelija Or, nukreipdama akis viršun. Galvą pakėlė ir šilto lietučio merkiamas, iš dokų į vienbėgio stotelę einantis, jai draugiją palaikantis Vinteris. Danguje sklendė juoda raja. Iš apatinės jos dalies kyšojo kažkoks kampuotas objektas, bet tamsiame fone jo nesisekė aiškiau įžiūrėti.

— Jėėėzau, — nutęsė muzikantas. — Nepamiršk, man jie visi atrodo neįprasti. — Jis kryptelėjo smakru į riterių žvaigždėlaivį, tebekybantį virš miesto, vėl įsistebeilijo į atvykėlį, kuris padarė viražą — veikiau demonstravo savo pajėgumus nei pakluso kažkokiam aerodinaminiam reikalavimui — ir nušvilpė į šiaurę. — Ar žinai, kas čia?

— Nieko ypatingo. Naujas, DK sukurtas modelis.

— Komunistų išperų? — nusijuokė Vinteris.

Moteris pervėrė palydovą skvarbiu žvilgsniu.

— Nenuvertink jų. Tie žmonės kraustosi iš proto dėl vienos savybės, vadinamos čučhė — savarankiškumo. Kantrybe riteriams neprilygsta, bet daugumą dalykų mėgina išsiaiškinti patys, kad galėtų juos panaudoti savo labui. Kalbu ir apie postžmonių technologijas, ir apie pirmuosius principus. Rezultatai matyti plika akimi. Ana tas laivas yra pats manevringiausias iš visų, kurie egzistuoja. — Or atsiduso. — Liusinda siekė jį gauti mums.

Pagalvojus apie Liusindos mirtį, Vinterį nutvilkė skausmo dūris.

— Kurių galų?

Amelija plačiai pamojo ranka.

— Atspėk.

— O taip, panašu, kad šitas jau išbrauktas iš parduodamų sąrašo.

— Mes turime geresnį sumanymą.

— Nekantrauju jį išklausyti.

— Kurgi ne. — Pašnairavusi moteris apdovanojo Vinterį šypsena, nuo kurios jį, regis, nukratė elektra. Muzikantas sutriko. Amelija Or buvo viena karta jaunesnė, užgimusi netrukus po Negailestingo Pagrobimo. Astronominiu gyvenimo ir mirties mastu ją galima laikyti kone bendraamže. Pats gulėjo negyvas suledėjusiame durpyne, kai ji augo Glazgo griuvėsiuose. Iš visų planetoje sutiktų žmonių — netgi pažinotų, kaip Armandas, su kuriuo jiedu keliavo susitikti, — Amelija atrodė artimiausia. Tai, kad palydovė klausėsi tiesioginių pomirtinių Vinterio ir Kolderio pasirodymų, iš Marso bei Asteroidų žiedo transliuojamų į Žemę, be to, kolekcionavo grupės albumų reprodukcijas, susigraibė jas iš informacinių sistemų, tebeveikiančių po holokausto, bemaž suteikė jai šiurpią teisę į glaudesnius santykius. Čia, pašonėje, žingsniavo subrendusi, už jį vyresnė, kur kas ilgiau gyvenusi gerbėja.

Jie perėjo gatvę — Vinteris pavojingai įprato prie automatizuoto eismo, todėl nuleido koją į važiuojamąją kelio dalį beveik nekreipdamas dėmesio į transporto priemones, — patraukė link stoties kolonos ir laiptais užlipo iki platformos. Savo mobiliajame muzikantas įrašė Silpnos Šviesos gatvės pavadinimą, ir aparatas nurodė, kokiu vienbėgio moduliu važiuoti. Kai prisistatė kapsulė, pažymėta reikiamu numeriu, abu koja kojon nėrė vidun, įsitaisė vienas priešais kitą mažne susiglaudę keliais. Persimetė žvilgsniais, nusisuko, vėl atsigręžė ir prajuko.

— Kas yra? — paklausė Amelija.

— Nieko, — atsakė Vinteris. — Man dingtelėjo kvaila mintis. — Jis nukreipė akis šalin. Pajudėjęs iš vietos, suzvimbė vienbėgis, už lango ėmė raibuliuoti žiburiai ir lietaus lašai.

— Ei, man būtų įdomu ją išgirsti.

Jis pirštais pagremžė barzdaplaukius, nors žinojo, jog nuo kasymosi ims niežėti smakrą.

— Supranti, man keista bendrauti su žmogumi, kuris klausėsi mudviejų su Kolderiu muzikos ilgiau, nei mes gyvenome.

— Aha, o man keista susitikti su tavimi. Juk praėjo tiek daug laiko. — Amelija krumpliais pabilsnojo sau į lūpas, lyg norėdama pradaryti duris. Matyt, į beldimą kažkas sureagavo, nes jos atsivėrė. — Žinai, paauglystėje dėl tavęs buvau pametusi galvą.

— Juokauji?

— Ne, rimtai.

— Hmm, paglostei mano savimeilę. — Vinteris nusijuokė. — Tikiuosi, nenusivylei… — jis susilaikė nepridūręs „išvydusi mane gyvą”.

— Tu atrodai jaunesnis negu nuotraukose.

Štai ir proga pakeisti temą.

— Labai tikiuosi. Anuomet tebuvau dvidešimt kelerių. Dabar man penkiasdešimt su trupučiu. Kaip jautiesi, gyvendama penkis kartus ilgiau? Ar su amžiumi tampi išmintingesnis?

Amelija pakratė galvą, suplazdendama garbanomis.

— Veikiau gudresnis. Suktesnis. Manau, didžioji dalis to, ką žmonės vadina branda, tėra nuodingas nuovargis.

— Po velnių, — murmtelėjo Vinteris. — O aš galvojau, kad, bėgant metams, susitupėsiu.

— Kaip?

— Išmoksiu valdyti savo impulsus.

— Tuomet kreipkis į riterius. Manęs asmeniškai tokia savikontrolė niekada nežavėjo.

— Išlikai impulsyvi?

— Aha.

Širdys gilumoje jis vylėsi, kad Amelija parodys karštą būdą, tačiau moteris nukreipė pašnekesį į muziką, prisipažino, ką jai reiškė nuo vaikystės pamėgtos melodijos. Panašiuose pokalbiuose Vinteris dalyvavo ne sykį, todėl lengvai galėjo nuspėti klausimus su komentarais, pateikti atsakymus ir tuo pat metu mąstyti apie kitus dalykus. Bet dabar supratimas, kas būtent jį iškėlė į populiarumo viršūnę, kurstė stipresnį gėdos jausmą nei kada anksčiau. Dainos, kurios įgarsino gausybės žmonių neapykantą karo mašinoms ir postžmonėms, buvo perdarytos iš kūrinių, prieš karą išreiškusių gerokai bjauresnę neapykantą. Jiedu su Kolderiu įniršiu netrykšdavo — bent jau ne dienos šviesoje ir ne tada, kai iš smegeninių išgaruodavo alkoholio poveikis, — tačiau prie aplinkos nesunkiai prisitaikydavo ir prie klausytojų įnorių derindavosi be didelio sąžinės graužimo. Kiek aludžių bei salių teko aplankyti! Groti priešais angliško elektrinio folkloro mėgėjus, priešais kairiuosius škotų radikalus, liepsnojančius fanatiškai aistringu patriotizmu, besiveržiančius į karą. Naujai sutraukus kokią seną Filo Oukso dainą arba Bilio Brego perdirbinį, žmonės užsidegdavo troškimu žudyti amerikiečius.

Vinteris nesitikėjo, kad „Žydrosios jūros desanto” kontora, įrengta Silpnos Šviesos gatvelėje, bus tokia ankšta ir nevalyva. Virš durų švyksojo blyškiai žalias, į akis nekrentantis, šviesos diodais užrašytas pavadinimas, deimantinių langų kampuose kaupėsi dulkės. Ant palangės, greta perregimų, prikeverzotų, saulėkaitoje blunkančių plastiko lakštų, geltonavo apleistas, vazone pasodintas augalas. Kai porelė nusigavo ligi biuro, Armandas juos įleido ir pasiūlė įsitaisyti tuščiame priimamajame. Buvusio generolo veide atsispindėjo nuovargis, bet svečiai iš pažiūros jam nerimo nesukėlė.

— Laba dieną, Džeimsai.

— Sveiki, Žakai. Čia Amelija Or iš…

Armandas rankos mostu užčiaupė muzikantą, spustelėjo moters delną.

— Jūsų vardas man pažįstamas, — nusišypsojo. — Minutėlei atsiprašysiu. — Jis smuko į savo kabinetą, pabarbeno per klaviatūrą ir grįžęs sau įkandin uždarė duris.

— Taip daug geriau. Įjungiau apsauginius laukus. Dėl visa ko. — Prisėdęs ant sekretoriaus stalo, pamojo į kavos aparatą. — Vaišinkitės. Man prašom su pienu.

Nagrinėdamas kavos rūšis, Vinteris sumojo, kad savo gebėjimais naudotis šiuo prietaisu generolas nusileido netgi jam ir nė neįstengė sumaniai nuslėpti įgūdžių stokos. Kokia menka kartais esti mūsų savimeilė, — pamanė muzikantas.

— Negalvojau, jog atvyksite taip greitai, — į Ameliją Or kreipėsi Armandas. — Kilo problemų?

— Ne visai. Turiu jums pasiūlymą nuo Karlailų.

Pašnekovo antakis šoktelėjo aukštyn.

— Dar vieną?

— Su jumis jau kažkas derėjosi?

— Žinoma. Nejau Liusinda Karlail nieko jums nepasakojo?

— Ne.

— Aišku. — Armandas nejaukiai pasimuistė. — Vadinasi, mes susidūrėme su tam tikrais keblumais. Jei išdėstysite pasiūlymą, aš jums pasakysiu, ar jis dera prie to, kuriam jau pritariau.

— Ankstesnis sandėris negalioja.

— Leiskite su jumis nesutikti. Argi Liusinda nėra viena iš Karlailų?

Or vos neišliejo kavos.

— Nežinau, ką Liusinda jums pripaistė, bet, sprendžiant šituos reikalus, pavardė jai nesuteikia jokių privilegijų.

Ramindamas moterį, Armandas mostelėjo delnu.

— Į jūsų šeimos santykius aš nesigilinau. Tiesiog atkreipiau dėmesį į pavardes žmonių, kuriems taip maga prisimeilinti Jungtiniam vadų komitetui.

Vinteris neabejojo, kad Amelijai ant liežuvio galo sukosi klausimas „Jūs viską žinojote?” Nujautė nusivilsiąs, jeigu palydovė praras savitvardą, bet ji sučiaupė lūpas ir pasislėpė po ramybės kauke.

— Tai tiesa, — pagaliau atsiliepė. — Ir aš priklausau tai pačiai komandai. Mes mėginame įsmukti pro užpakalines duris, jei galima taip pasakyti. Kol pasipūtėlė mergužėlė beldėsi į paradines.

— Kokia spalvinga metafora, — pastebėjo Armandas, tarsi išpūsdamas brangaus cigaro dūmą. — Prašom tęsti.

— Jeigu įsakysite savo pajėgoms nuginti riterius nuo relikto, mes į pagalbą pasiųstume… daugiau nei vieną žvaigždėlaivį.

— Nejau? Tik tiek?

— Užduotis lengvesnė, nei atrodo, — užtikrino Or. — Karine prasme jie kaip reikiant jums nusileidžia. Pabūklas, kuriuo sunaikinote mūsų žvalgybinį transporterį — nužudydami kelis mūsiškius ir, beje, mane, todėl aš žinau, apie ką šneku, — pranoksta bet kokią riterių ginkluotę. Vienintelis jų pranašumas būtų žvaigždėlaiviai, bet, kaip minėjau, laivais pasirūpintume.

— O, esu tikras, kad jums pajėgumų užtektų. Mes irgi jų nepritrūktume. Bėda ta, jog mano ir kitų kompanijų žmonės, kuriuos galėčiau užverbuoti, skaičiumi nė iš tolo neprilygtų didžiajai Euridikės armijos daliai. Susiremti privalėtume ne vien su riteriais, bet ir su saviškiais — gausesniais, geriau ginkluotais būriais.

— Ne, jeigu jų dėmesį nukreipsime kitur.

— Kur?

— Tarkim, į riaušių malšinimą mieste.

Armandas nusijuokė.

— Mums nereikia pasitelkti kariškių, norint užtikrinti vidaus saugumą. Paklūstame Valstybinių galių įstatymui. Šiaip ar taip, artimiausioje ateityje nematau jokios priežasties maištui.

— O aš matau, — atšovė Or. — Kalbu apie jūsų draugo Ben-Amio pjesę.

Generolas tylėdamas į ją paspoksojo.

— Jūs, žinome, nepakvaišote, — tarė, — bet nepažįstate mūsų papročių. Taip, iš to, ką girdėjau apie spektaklį, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad auditorijoje įsišėls grumtynės. Ne, nėra nė menkiausio šanso, kad įsikišti reikės bent municipalinei atsargos kariuomenei. Keletą karštagalvių narsuolių pakirs peiliai arba kulkos, bus suknežinta pora tuzinų galvų, ligoninės ir atgaivinimo klinikos visą savaitę nepristigs pelningo darbo. Tuo viskas ir pasibaigs.

— Gaila, jog neatskleidei savo sumanymo man, prieš išklodama jį Armandui. — Dėl jos pasiūlymo Vinterį apėmė gėda, sumišusi su įniršiu, kurį šiuo metu jam kurstė Amelija.

Or nė kiek nesuglumo.

— Jokių problemų. Jūs geriau pažįstate čionykštę aplinką. Pats ką nors sumąstykite.

— Laimei, nei man, nei Džeimsui nereikės nieko galvoti, — atsakė Armandas. — Aš turiu geresnį, realesnį planą, kurį gan ilgai ruošiau.

— Kokį?

— Jis nesudėtingas. Mūsų padėtį aptariau su Jungtinių vadų komitetu. Jie išreiškė rimtą susirūpinimą. Į sistemą ir planetą nekontroliuojamai atvyksta, kas tiktai užsigeidžia. Riteriai nesiima jokių veiksmų prieš naujakurius iš A.A., o dabar, kaip žinau, pasirodė ir DK. Negana to, ŠAR neleidžia mums griebtis atsakomųjų priemonių… nors mes tikrai sugebėtume. Neverta nė sakyti, jog draudimas vadų komitetą piktina. Atskleidžiau su jiems savo planą, vėliau visi drauge riteriams perdavėme… sutrumpintąjo versiją. Aš pasiūliau „Žydrosios jūros desanto” bei kitų karinių kompanijų paslaugas — tai yra saugoti ŠAR, kol tie tyrinės reliktą, — ir riteriai mielai jas priėmė. Štai kodėl dabar atgaivinu rinktinius sugrįžėlių veteranus, kurie galės pademonstruoti profesinę patirtį. Kaip minėjote, ginkluote mes pranokstame svečius, pajėgtume lengviau susidoroti su karo mašinų puolimu, todėl jie džiaugiasi mūsų pagalba.

— Norite pasakyti, jog šiuo momentu jūsų kariai supa reliktą? — pasitikslino Amelija.

— Taip, — patvirtino Armandas. — Kartu su riteriais, suprantama, bet taip. Todėl kontoroje esu vienas. Visa galva pasinėriau į koordinavimo darbus, pasveikinu ir nukreipiu, kur reikia, hmm… grįžtančius sugrįžėlius. Taigi nėra reikalo atitraukti likusių ginkluotųjų Euridikės pajėgų dėmesio, nes jas kontroliuoja Jungtinis vadų komitetas, kuris yra mūsų pusėje. Kaip ir oficiali valdžios armija — ji nežino apie mūsų sumanymą, bet siunta ant riterių ir fermerių ne mažiau už tuos, kurie susipažinę su planu.

— Genialu! — sušuko moteris. — Žodžiu, jūs būsite pasirengę veikti, vos tiktai prisistatys mūsų laivai?

— O taip, — užtikrino generolas. — Pabūklui, kuriuo sudorojome jūsų žvalgybinį transporterį, išties neprilygsta jokia riterių įranga. Keista, bet jie ir paaiškino, kaip veikia ginklas — perdarėme jį iš plazminės patrankos, tačiau patys nesuvokėme, su kokia naikinamąja galia susidūrėme. Pasak ŠAR, pabūklas generuoja dalelę kosminės gijos ir geba nupilti danguje skrendantį žvaigždėlaivį.

— Fantastika! — Or kumščiu tvojo sau į delną.

— Būtent taip elgsimės per prakeiktų Karlailų ataką.

Ji nesumojo, ką Armandas norėjo pasakyti.

— Susprogdinsite ŠAR laivus?

— Taip. Ir jūsiškius, jeigu nuspręsite mus užgriūti.

— Kodėl turėtume jus pulti? Juk mes palaikome jūsų pusę.

— Nieko panašaus, — atkirto generolas. — Jūs rūpinatės tiktai savimi. Aš nesileisiu išnaudojamas vien tam, kad relikto kontrolę iš riterių perimtų Karlailai. Mes nežinome, kokia jo funkcija, bet suprantame, jog reliktas svarbus Euridikei, ir norime patys jį valdyti.

Amelija Or nežymiai atsilošė.

— Na, dėl to per daug nesikrimsime, — atsargiai tarstelėjo. — Manau, kaip nors susitarsime. Svarbiausia, kad relikto nekontroliuotų riteriai ar kitos grupuotės. Aha, tvarkelė, generole. Teturiu vieną klausimėlį. Ką apie šituos reikaliukus galvoja asamblėja?

Armandas pažvairavo į Vinterį, tarsi norėdamas, jog muzikantas jį palaikytų.

— Asamblėjos nariams savo užmačių neatskleidėme, — galop atsiliepė. — Netgi atsakingiesiems elementams. Jais nevalia pirma laiko pasitikėti. Kai kauliuką išmesime, politikams teks susitaikyti su pasekmėmis.

— Kažkur girdėta, — įsiterpė Vinteris. — Jei neklystu, tokie patys argumentai skambėjo prieš sugrįžėlių maištą. Tik anąsyk žmonės vylėsi, kad su pasekmėmis susitaikysite jūs.

Kandi replika Armando nesutrikdė.

— Anuomet manęs nepalaikė Jungtinis vadų komitetas, — švelniai atsakė jis. — Kertu lažybų, kad jūsų draugas Kovalskis puikiai pasidarbuos, vaizduodamas dviveidišką ir klastingą mano būdą. Bet dabar, kaip ir anksčiau, privalau atlikti savo pareigą. — Generolas akimirkai nudūrė akis į stalą. — Patys žinote, jog veiklos turiu iki kaklo.

Užuominą jie suprato.

— Kad Korešą pamautų ant baslio!

— Ką? — sukluso Amelija, kai iš Silpnos Šviesos gatvelės jie išsuko į Promenadų bulvarą.

Mažumėlę nuleidęs įtūžio garą, Vinteris prunkštelėjo.

— Bjauresnio keiksmo nūdien neišrastum. Jis išpopuliarėjo tarp vietinių nutrūktgalvių.

— Burnojimą aš atpažįstu. Tik nesuvokiu, kodėl tu prislėgtas.

Vinteris sustojo ginkmedžio, kyšančio iš vazono, paunksnėje ir pažvelgė į nuoširdžiai smalsų jos veidą.

— Jėzau Kristau. — Šiomis aplinkybėmis, kaip jam dingojos, labiau pritiko ištarti senovišką šventvagystę. — Nejau nesuvoki, ko tu siekei? Norėjai, kad sumauta mūsų pjesė taptų pretekstu riaušėms — ką sau galvojai?

Amelija papurtė galvą.

— Tavo požiūris labai ribotas.

— O tu mąstai strategiškai? Nuostabu. Žinai, kai Liusinda prisipažino, kad jūsų šeimą sudarė nusikaltėliai, mes tiktai nusijuokėme. Po velnių. Jūs išties tokie esate. Pamenu puskvaišius Glazgo gangsterius ir niekingas klastas, kurias jie dievino. Bet nejau per porą šimtmečių neįgavote daugiau proto?

Sekundę kitąjos veide atsispindėjo nuoskauda. Susitvardžiusi moteris gūžtelėjo ir nusišypsojo.

— Kaip jau sakiau, bėgant metams, išminties neįgyji. Tobulėja tik tau įgimtos savybės.

— Nesu tikras, ar taviškės man patinka.

— Nežinau, ar jos patinka man pačiai, — atsakė Amelija. — Tačiau tu — man prie širdies. — Ji suspaudė Vinterio delną, plačiai išsišiepė. — Eime, — paragino. — Pasinaudokime tuo, kad nesugebame kontroliuoti savo impulsų.

14. PRAKEIKTI KARLAILAI

Liusinda atsibudo savo lovoje, nuosavame bute. Pro langą nuožulniai smelkėsi rytiniai Šiaurės Vainiko Ro spinduliai. Kelias minutes mergina tysojo akimis varstydama lubas, jautėsi kupina jėgų, atsipalaidavusi, lyg pakirdusi po gilaus miego. Bet netrukus į širdį įsismelkė miglotas nerimas. Šiandienąji ruošėsi užsiimti kažkokia rimta, gąsdinančia veikla. O taip, teisingai, keliauti į Černobilį. Iš pradžių pasimatyti su komanda, nukopijuoti savo sąmonę, paskui leistis į KTĮ paieškas ir…

Staiga Liusinda prisiminė, jog su būrio nariais jau buvo susitikusi, o kopija apsirūpino. Ji pašoko lovoje ir suspigo. Kaipmat atsilapojo miegamojo durys, pro kurias įlėkė brolis Dankanas ir pusbrolis Kevinas.

— Viskas gerai, — sumišęs pratarė Dankanas. — Tu sveika gyva.

Mergina padėbsojo į vyrukus ir apsikabino antklode uždengtus kelius.

— Aš miriau, — sulemeno. — Miriau, miriau, miriau.

Pusbrolis žengtelėjo į priekį.

— Traukis nuo manęs! — užriko ji. Apsidairęs Kevinas atsisėdo ant pintos kėdės kraštelio. Dankanas įsitaisė ant palangės.

— Kaip jūs leidote man taip pasielgti? — kaltinančiu tonu išrėžė Liusinda.

— Mes negalėjome leisti, — pasipiktinęs atsakė Kevinas. — Čia tavo sumanymas. Mudu nė nežinojome, ką planavai.

Ji trumpam susimąstė.

— Taip, tu teisus, — pagaliau atsiliepė. — Atleisk. O, Viešpatie. — Susiėmusi už galvos užčiuopė trumpus, kaip pūkai švelnius plaukus. — Man turbūt pasimaišė protas.

— Galima ir taip pasakyti, — sutiko Dankanas. — Bet aš nesakysiu. Pripažįstu, jog tavo poelgis velniškai narsus.

— Tikiuosi, stengtis vertėjo. — Liusinda šiek tiek kuklinosi, nes pati neabejojo, kad pastangos davė rezultatų. Jei ne pirmtakės, vargšo originalo, tai bent šeimos ir jos pačios požiūriu.

— Na, iš dalies… — Kevinas užsičiaupė, pajutęs perspėjantį Dankano žvilgsnį.

— Ką nori pasakyti?

Pusbrolis atsiduso.

— Padėtis gana paini. Aptarsime ją, kai atsikelsi, gerai?

Jis dūrė nykščiu į tarpdurį. Kartu su Dankanu išėjo iš kambario.

— Pasimatysime po minutės, — tarė Kevinas, prieš uždarydamas duris.

Liusinda kurį laiką sėdėjo virpėdama. Kokia absurdiška padėtis. Visiškas naujumas sumišo su įsisenėjusiu pažinimu. Fizine prasme ji jautėsi kaip niekad puikiai. Netgi buvo išalkusi. Originalo patirta trauma nė trupučio nepaveikė kopijos. Jai teko pasigilinti į save, kol pavyko suvokti, kas būtent sukėlė drebulį. Ogi pojūtis, kuris įsiskverbdavo į širdį tais atvejais, kai Liusindai pasisekdavo per plauką išvengti mirties. Egzistencijos trapumo suvokimas. Mergina suturėjo šią mintį, kol toji išblėso iki šildančio dėkingumo už atgautą gyvybę, galų gale sąmoningai išgujo ją iš galvos.

Ji nukorę kojas nuo lovos, ątsistojo tevilkėdama žalius, švelniai priglundančius, bet paprastus ligoninės marškinius. Apdarą nusitraukė ir šveitė į Drekslerio surinktuvą. Veidrodyje patyrinėjo nuogą kūną. Oda pasirodė besanti nepaprastai glotni, ant savo padų ji nejautė nė menkiausio sukietėjimo. Plaukai garbanojosi, tačiau buvo šviesesni nei anksčiau. Iš pažiūros atjaunėjo penkeriais metais. Veidas tarytum priklausė naiviai, ne daug ką gyvenime pažinusiai merginai; visi patirties ir sumanumo įrodymai nusitrynė kaip kosmetikos sluoksnis.

Į Drekslerio aparatą Liusinda įvedė nurodymą pagaminti dailią kariško stiliaus eilutę bei batelius, paliko aparatą pukšėti, ir išsimaudė duše. Bergždžios pastangos suglostyti plaukus, idant jie atrodytų tiesesni bei ilgesni, tik privertė krūptelėti ir sumoti, jog akys vis dar baudžiasi pratrūkti ašaromis. Apsirengusi nusprendė, kad jos išvaizda pernelyg žavi. Labiau pritiko kadetui negu kareiviui. Nieko nepadarysi. Ji pasišalino iš miegamojo ir nužygiavo į svetainę.

— Atrodai… prašmatniai, — ištarė Kevinas, pasirūpinęs užkaisti kavos ir į dubenėlį priberti dribsnių.

— Ką turi ome…

— Valgyk, — liepė pusbrolis. Mergina atsisėdo prie stalo.

Dankanas tyrinėjo failų katalogus. Kevinas pro langą dairėsi į gatvę. Dribsniai užkimšo jos pilvą ir burną. Nustūmusi tuščią dubenį į šoną, Liusinda sau šliūkštelėjo dar kavos.

— Aš atsigavau, — pareiškė. — Galite mane apšviesti.

Brolis atsitraukė per kelis žingsnius, vangiai sudribo ant pintos kėdės. Kevinas įsitaisė kitapus stalo.

— Liusinda, — prabilo jis, — štai ką tau atsiuntė tavo originalas. — Pusbrolis įteikė voką su Raudonojo kryžiaus ženklu ir genų atspaudu. Pastarasis prasiskyrė, primygtas nykščiu. Iš vidaus išslydo astrograminio popieriaus lakštai, kuriuos ji permetė akimis. Viešpatie, nejau psichinė pirmtakės būsena tikrai taip klaikiai išsiderino? Laiškas tryško emocijomis. Liusinda negalėjo jo skaityti, tik ne dabar. Todėl lapus sukišo atgal į voką.

— Vėliau, — pasakė ir kilstelėjo laišką. — Kaip jį gavote… iš manęs?

— Tu… — Kevinas prikando liežuvį, papurtė galvą ir pratęsė: — Tu nemirei nei Čemobilyje, nei čia. Aptikai vartus, per kuriuos nusigavai į gimtąjį ŠAR pasaulį. Riteriai paėmė tave į nelaisvę, bandė išgelbėti, bet nesėkmingai. Tu išsiuntei du pranešimus. Vieną sau, kitą šeimai. Ne tokį asmenišką. Jame apsakei, kas atsitiko.

— Ar mes gavome KTĮ?

— Įrangą tu radai, bet ją drauge su tavo nusamdytu laivu pagrobė kitas žvaigždėlaivis. Vienas iš DK flotilės, apie kurią mums pasakojai. Vėliau sužinojai, jog KTĮ nušvilpė riteriai.

Liusinda pašoko iš savo vietos.

— Vadinasi, aš nieko nepešiau?

— Ne, ne, — atsakė Kevinas. — Klausyk, hmm, aprimk.

— Neaiškink man, ką turėčiau…

Ji susmego ant kėdės, porą sekundžių giliai paalsavo.

— Tiek to. Tęsk.

— Tavo atsiųsta informacija mums vertingesnė už laivą, — patikino Kevinas. — Prašyčiau to neužmiršti, gerai?

— Gerai.

Pusbrolis išklojo viską: apie Džonstono išdavystę ir Euridikės reliktą, kurio svarba buvo reikšmingesnė, nei kas nors galėjo įtarti. Visų pirma su riteriais jie susigrūmė ne vien dėl kirmgraužų mazgo, bet ir dėl paties raizginio kontrolės. Kad ir kaip, anot pusbrolio, šeima vertino gautus duomenis, nūnai merginos galvoje sukosi vienintelė mintis — per pirmąjį žygį į Euridikę ji susimovė rimčiau, negu tikėjosi, per paskutinę ekspediciją vėl pasirodė kaip visiška nevykėlė.

Kalbėti šia tema Liusinda nė kiek netroško. Lai išvados lieka neišreikštos žodžiais. Dabar jai reikėjo kažkaip atitaisyti padarytą žalą.

— Kas nutiko kitai moteriai? — paklausė. — Su metaline galva?

Kevinas pasikasė smakrą.

— Hmm, kaip minėjau, praėjo pro vartus kartu su tavimi…

— Pati žinau. Ar ji sugrįžo?

Pusbroliai susižvalgė.

— Ai, velniop, — numojo ranka Dankanas. — Pasakok.

— Grįžo, — atsakė Kevinas. — Tiesą sakant, ji ir pristatė laiškus. Spjaudėsi krauju… vaizdžiai kalbant, suprantama, nes kraujo išvis neturėjo.

— O, Dieve! — Liusindos sąmonėje netikėtai nušvito pora šleikštulį keliančių vaizdų: mintyse sušmėžavo Moraga Higins, vėl pritvirtinama prie radiacijos nusekinto kūno, ir jos galva, atsiųsta dėžėje. — Bet kaip…

Kevinas keistai dirstelėjo į pusseserę.

— Jai nieko baisaus nenutiko. Moragos galva kažkur klaidžiojo, veikiausiai naršė metalo laužą ir parsibeldė atgal su nauju geležiniu kūnu.

Liusindą nukratė drebulys.

— Prieš išvykdama ji irgi save nukopijavo. Bent jau galėtume Moragai suteikti organinį pavidalą.

— Štai kas keisčiausia. Tavo bičiulė, žinoma, siunta, bet žudytis nebenori.

— Pyksta ant manęs?

— Ne, manau, jai knieti nužudyti Džonstoną.

— Jis jau turėtų būti negyvas, — pastebėjo Liusinda.

— Tu nesi įpratusi prie tokių pokyčių, — tarė Kevinas, tarsi jai būtų reikėję priminti. — Tau draugiją palaikęs Džonstonas, be abejo, nusibaigė. Čia likusi kopija atgijo, vos tiktai originalas išsinešdino iš klinikos. Mes dar nežinojome, kas tau nutiko, kai jis atsigaivelėjo, čiupo pinigus ir paspruko. Esu tikras, kad persikraustė pas riterius. Ko gero, nulėkė į Euridikę.

— O… — pirmą kartą per šį gyvenimą mergina nusišypsojo. — Puikumėlis.

Kevino veidą perkreipė nerimo išraiška. Dankanas stryktelėjo nuo kėdės ir atkulniavo prie stalo. Abu įsmeigė į Liusindą rūsčius žvilgsnius.

— Kas yra?

— Tikiuosi, nebandai vėl regzti kokių kėslų? — suniurzgėjo pusbrolis. — Prie ekspedicinių pajėgų geriausiu atveju prisijungtum kaip eilinė pėstininke.

— Mūsiškiai buria ekspedicines pajėgas? — paklausė ji, nuoširdžiai susidomėjusi, sykiu vildamasi pakeisti temą.

— Aišku, — atsakė Kevinas. — Joms vadovaus Janas ir Amelija. Kaip pati siūlei. Ji užsiims žvaigždėlaivių mainais ir pačioje Euridikėje paieškos sąjungininkų, o Janas relikto apylinkėse aptiko daugiau vartų. Na, tas praėjimas, kuriuo tu iš pradžių naudojaisi, dar neatsivėrė, bet jis suieškojo kirmgraužą, vedančią į tavo atrastos DK planetos, iš kur galima nerti tiesiai į Euridikę, relikto apylinkes. Kovinės archeologijos komanda bus pasirengusi persikėlimui po dienos kitos. Mane paskyrė vadovauti būriui. Tau irgi derėtų prisidėti.

— Mielai.

— Ei, tavo galvelėje kirba dar kažkas, — įsiterpė Dankanas. — Aš per gerai tave pažįstu.

Liusinda atsilošė, ramindama brolį pamojo rankomis.

— Man tik įdomu, ar leistis į žygį norėtųsi Moragai Higins. — Ji prabilo švelniausiu tonu, kokį tik įstengė nutaisyti. — Nagi, vyručiai, tyrinėti reliktą riteriams padeda Pagrobimo nuokruša. Nejau nebūtų šaunu, jeigu vienas iš tų individų dirbtų mums?

Jos laukė nelengvas darbas. Jėgų prireiks ir bandant jam pasirengti.

Taigi pasiruošimas. Bute likusi viena, Liusinda ištraukė iš voko savo pirmtakės laišką. Tarp pirštų sučežėjo plonas popierius. Mergina nusigręžė ir kelias minutes paslankiojo po kambarį. Galų gale atsisėdo ir jį perskaitė.

Padiktuotas tekstas užleido vietą keliems ranka pakeverzotiems, kreiviems šleiviems žodžiams. Ji vos atpažino savo rašyseną.

Mergina vėl ėmė virpėti. Paskutinę pastraipą brūkštelėjo į ją nepanašus asmuo. Atkeršyti Džonstonui? O taip, su mielu noru, velniai griebtų. Pritarti tam, kas parašyta apie Higins su Vinteriu? Nė už ką. Pirmtakę pakeitė ne artėjanti mirtis, o kažkokie kitokie potyriai, bet dabartinė Liusindos versija neįstengė suprasti, kas būtent nulėmė permainas.

Ji atsiduso ir nustūmė laišką į šoną. Kada nors aprimusi vėl perskaitys pirmąją dalį. Vertingos informacijos ar patarimo, kaip elgtis mirties akivaizdoje, tos eilutės nepateikė. Jokie originalo prisiminimai nepadės, jeigu — tiksliau, kai — atgaivintoji Liusinda pati turės žingsniuoti tamsiuoju slėniu. Štai ką greičiausiai būtina įsisąmoninti: tuo keliu iš tiesų reikia eiti vienam.

Vis dėlto mintis, jog derėtų paskambinti Moragai Higins, taip nebegąsdino. Gal pirmtakė siekė ne vien atskleisti tam tikras tiesas, bet ir apmalšinti savo kopijos baimes.

Nuo ryšių skydelio Liusinda nuplėšė naują telefoną ir jį įsijungė. Higins kodas kataloge išliko.

— O, čia tu, — tarė žaibogaudė.

— Norėčiau su tavimi pasimatyti.

Ekrane Higins patraukė pečiais.

— Tu žinai, kur mane rasti. Ten, kur susipažinome. „Gauruotoje fėjoje”.

Užeigoje, kuri vidury dienos atsidavė vidurnakčiu, tvyrojo įsisenėjusi, slegianti atmosfera. Liusinda nusipirko didelį degtinės stiklą ir priartėjo prie Higins stalo, dunksančio greta lango. Žaibogaudės rankas, vartančias puslitrinį, perpus ištuštintą viskio butelį, nutvieskė pro deimantinę plokštę besiveržianti saulės šviesa.

— Dabar alkoholis veikia, — prabilo ji. — Argi ne nuostabu?

— O kur dar plieninės kepenys? — Liusinda tikėjosi, kad atsiliepė susižavėjimą išduodančiu tonu, nors jai diegė paširdžius, galbūt ir smegenis.

Higins nusijuokė.

— Dėkui. Aš nepakenčiu užuojautos.

— Girdėjau, kad pyksti.

— Suprantama. — Žaibogaudė nukrimto viršutinę kakliuko dalį, dantimis ją sutreškino bei prarijo. Iškišo liežuvį, apibertą blizgančiais trupinėliais ir juos nuplovė mauku iš apkandžioto butelio. — Puiku, ar ne? Įgijau fantastišką kūną, bet išsaugojau tą patį apgailėtiną protą. „Moraga Higins, Pagrobimo nuokruša, malonu susipažinti.” Bet man, o Dieve, norisi šio to daugiau.

— Džiaugiuosi, jog Čemobilyje neradai, ko trokšti.

— Nepatiko man toji planeta. Ten per daug vaiduoklių. — Ji apdovanojo pašnekovę vertinančiu žvilgsniu. — Žinai, kad pati mane ištraukei iš tos skylės? Pasirodei velniškai ištverminga. Su manimi elgeisi maloniai.

Liusinda gindamasi pamojo rankomis.

— Ne aš.

— Bet turi jos charakteri Tu esi šaunuolė, Karlail. Nepamiršk.

Higins savigaila staiga išgaravo, akys keistai sužvilgo, tarytum

žaibogaudė būtų žiūrėjusi į anksčiau matytą, pasigėrėjimą keliantį asmenį, ir puoselėjusi viltį, kad jis išliks atsiminimuose.

— Nepamiršiu, — prižadėjo Liusinda. — Dėkui už gerus žodžius. — Ji nurijo degtinės gurkšnį, bet vidų sušildė ne vien alkoholis. Retam kuriam iš civilių padermės patikdavo kariškiai. Rodomas prielankumas džiugino, net jeigu civilis buvo ne visai žmogus. — Mano pusbrolis minėjo, kad nebenori persikelti į organinį kūną. Mes galėtume už jį sumokėti. Jaučiamės tau skolingi.

Higins pakratė galvą sušiugždendama plonytėmis, plaukus atstojančiomis vielos gijomis.

— Jeigu taip maga, naujame kūne atgaivinkite senąją mano esybę. Ji, be jokių abejonių, apsidžiaugs. — Kietai sučiauptos lūpos ištįso. — Arba ne. Atvirai kalbant, neįsivaizduoju, kaip ji reaguos. Jei bus nepatenkinta, visuomet galės nusižudyti.

— O kaipgi tu? — taisyklės skelbė, jog Karlailų dreife tuo pat metu gali kursuoti tiktai vienas asmens įsikūnijimas. Bent jau oficialiai. Todėl identiškiems dvyniams nuolat kildavo sunkumų. Jie privalėdavo nešiotis atitinkamus pažymėjimus.

— Aš neketinu likti, kokia esu dabar, arba kažkur perrašyti savo sąmonę. Noriu tobulėti. Gali į mane nekreipti dėmesio. Visas tapatybės teises pėrleisiu klonui.

— Kur susiruošei keliauti? Jokia ekspedicija tavęs nepriims, pati žvaigždėlaivio neįpirksi, iš Karlailų dreifo niekaip nepasišalinsi.

— Ei, man alsuoti nebūtina.

— Ketini sprukti įsitaisiusi ant laivo korpuso? — skeptiškai pasitikslino Liusinda.

— Ša, nerėkauk, — nutildė ją Higins. — Nebloga svajonė, tiesa? Pajusti, kaip plaukus kedena saulės vėjas, vakuume plika akimi išvysti žvaigždes. Pamatyti, kas vyksta per VŠ šuolį. Aš sėdėčiau išsižiojusi ir burna gaudyčiau kvantinius angelus lyg kokius mašalus.

— Dabar sugebėtum kaip nors išsiblaivyti? — pasiteiravo Liusinda.

— Aha, žinia. — Žaibogaudė sumirksėjo ir atsiduso. Apsiblausęs žvilgsnis pranyko. — Cha. Šūdas. Protas vėl skaidrus. Ar aš tikrai taip pliurpiau?

— Taip. — Mergina pasviro į priekį. — Norėtum dalyvauti Euridikės antpuolyje?

— Oho. Aišku. Tavo klanas rengia ataką?

— Aš taip nesakiau. — Pustuštį degtinės stiklą Liusinda nustūmė į kitą stalo pusę. — Pabaik. Galėsi prisigerti iš naujo. — Ji atsistojo, prieš atsisveikindama mirktelėjo. — Su tavimi susisieksiu vėliau.

Kovinės archeologijos specialistai ir likusieji Karlailų eiliniai kartais save tituluodavo kareiviais, bet taip vadinti šeimos narius arba klano samdinius tiesiog buvo įprasta. Tai nereiškė, kad jie išmanė karinę strategiją ir taktiką ar pakluso griežtai drausmei. Vis dėlto minėtų dalykų stygius gyventi netrukdė: nė viena iš kitų įtakingų grupuočių neturėjo pajėgumų arba nejautė poreikio burti armijas. Tarpžvaigždiniuose karuose planetiniai mūšiai prilygo smulkiems konfliktams, juolab kad tikrųjų priešų gretoms priklausė ne žmonės. Gausiausią ir geriausią žmonių kariuomenę, kuri palaikė Karlailų pusę, kaip šie tikėjosi, sutelkė Euridikė.

— Tai bent minia, — tarė Higins. Pasislėpusi skafandre, apsirūpinusi lazeriniu šautuvu, „Vebsteriu”, koviniu peiliu, niekuo nesiskyrė nuo kitų. Gal ir gerai. Iš likusių aštuoniolikos grupės narių tiktai Kevinas žinojo, kas ji tokia. Pati Liusinda atpažino porą bendražygių — artileristą Makolį ir biologę Styvenson iš pirmosios ekspedicijos į Euridikę. Bet šįsyk pirmajam atiteko vado pavaduotojo pareigos, o antroji nusileido iki Liusindos ir Higins lygio: tapo eiline pėstininke.

Raizginio terminale būrio narius, išsirikiavusius dviguba vora, į žygį palydėjo smalsūs klajūnų žvilgsniai bei emigrantų šypsniai. Kareiviai pro kirmgraužas nekeliaudavo sparčiau už civilius, tik tiek, kad pro vartus nerdavo nestabdomi. Po kelių valandų visi atsidūrė už erdvinių, tarpusavyje susietų koridorių labirinto, todėl iki artimiausio praėjimo turėdavo pėdinti arba lėkti ant gravitacinių šliūžių negyvenamose, lig šiol neištirtose planetose. Kai kuriose egzistavo gyvybė, bet tiktai įprasta vienaląstė: pelėsiai, dumbliai, gleivių biosferos. Šen bei ten, netoli vartų, į akis krisdavo paslaptingos postžmonių veiklos liekanos, nuo gigantiškų iki miniatiūrinių apimčių. Viename pasaulyje, ant gravitacinės platformos skriedama per šlakuotą dykrą, Karlail pastebėjo žemus, plokščiastogius, iš deimantinių plokščių suręstus statinius ir juose tebekrutančius įrengimus. Kitame išvydo lipnius glitėsius, lėtai transformuojamus į kristalines struktūras, iš išvaizdos panašias į laikrodžio mechanizmą. Pasitaikė ir planetų, kurias prieš kelias dienas ar savaites sudarkė Jano Karlailo komandosai, tyrinėję raizginio jungtis, taktiniais branduoliniais sprogimais sunaikinę piktavališkas mašinas, nuo jų išvalę tūkstančius hektarų.

— Ir kam reikėjo taip siautėti? — murmtelėjo Higins, batais traiškydama apdegusias elastingų, sintetinių, kaip banginiai milžiniškų roplių draiskanas. Mechaniniai padarai rausdavo sukietėjusias, nuo tikrųjų planetos čiabuvių — veikiausiai — užsilikusias liekanas.

Karlail patrūkčiojo pečiais.

— Man jie primena idiotiškos, pernelyg produktyviai veikiančios programos vaisius.

— Iš kur mums žinot?

— Klausyk, jei grįšim iš Euridikę, galėsi čia pasišlaistyti. Nors vietinė aplinka… fui.

— Svarbiausia pats principas.

— Principus palik riteriams. Viešpatie, tokiais momentais prijaučiu fermeriams. Jau verčiau žali laukai negu žalios gleivės. Mane apima jausmas, jog Dievas ne įkvėpė gyvybę visatai, o iščiaudėjo.

— Ir pavedė angelams ją iškuopti, — pridūrė Higins, kai jos žengė pro vartus ir išniro kitoje pusėje — į beorį, saulės kaitinamą planetos palydovą — švarutėliais, tarytum ką tik išblizgintais batais. Filtravimas buvo viena iš raizginio savybių, tik niekas nenutuokė, kaip jis veikė arba kodėl. Toji funkcija atrodė keistai gėrybinės prigimties. Jokie kiti postžmonių veiklos rezultatai nedarė įspūdžio, kad jiems rūpėjo žmonijos gerovė ar biosferų vientisumas.

Antra vertus — netikėta mintis privertė Liusindą stabtelėti, — jeigu riteriai teisūs, ir ji pati neklydo, vartus su visomis naudingomis bei ne itin patogiomis jų ypatybėmis sukūrė ne postžmonės, užgimę per Negailestingą Pagrobimą, o reliktas iš Euridikės, transformuotas žvaigždėlaivis: pasekmė visiškai kitokio singuliarumo, kurį nulėmę DI puoselėjo savitus tikslus, neturinčius nieko bendra su kariniais-pramoniniais Amerikos kompleksais ir šių transcendencija, užvaldžiusia geriausius Žemės protus, po galaktiką išsklaidžiusia šiurpokus jų gaminius.

Ji nežinojo, kaip reaguoti į tokius pamąstymus.

Dar po dviejų šuolių būrys prisistatė prie vartų, esančių arčiausiai DK planetos. Aplinkui liūliavo metano pliurza, fulerenų takai vedė iki pakilimo aikštelės, kur dunksantis, stačiakampis A.A. laivas padės jiems įveikti likusį tuziną šviesmečių. Per pastarąsias porą dienų tižią žemę išmalė gausybė pėdsakų. Vorele įlipę į žvaigždėlaivį, žmonės suprato, jog hermetizuota tiktai piloto kabina. Jie niauriai susėdo ant grindų.

— Šalmus nusiimsime po pusvalandžio, — nepasitenkinimo niurnėjimą užgožė Kevino šūksnis. — Todėl, berniukai ir mergaitės, čiaupkit savo srėbtuves.

Laivas atsiplėšė nuo tvirto pagrindo, šastelėjo aukštyn virššviesiniu greičiu. Kurį laiką komandosai kiurksojo neturėdami į ką žiūrėti ir ko klausytis, bet pagaliau už sienų suūžė ir užgaudė atmosfera. Pilotas elgėsi išmintingai neskubėdamas leistis, nes korpusas nebuvo aprūpintas apsauga nuo karščio. Po dešimties minučių garsas prityko ir nutrūko. Už atsivėrusio liuko nušvito žydras dangus. Kariai atsistojo, žengė į priekį, vienas po kito šuoliais įveikė metrą, skiriantį juos nuo paplūdimio. Kai laukan išvirto paskutinis, žvaigždėlaivis nieko nedelsdamas šovė į padanges. Už poros šimtų metrų, atoslūgio zonoje, stūksojo žemėjančios, galvas praradusios statulos. Pasisukusi dešinėn Liusinda pamatė dūmus, kurie vingiavo iš tebesmilkstančių džiunglių. Vos tik ji pasekė bendražygių pavyzdžiu ir pakėlė šalmo antveidį, šnerves užplūdo drėgnų pelenų tvaikas. Į pakrantę, rodės, kažkas įsiveržė iš jūros — čionykštį sektorių okupavo žvalgybiniai transporteriai, gravitacinės šliūžės, robotai vaikštūnai, sunkioji artilerija, palapinės, išvietės, šimtai kareivių, — tačiau katerių niekur nebuvo matyti. Vartus, pro kuriuos atvykėliai išniro, ženklino tviskanti plastikinė kilpa. Iki praėjimo kilo smėlio kalvelė, įtvirtinta medinėmis lentomis, už kirmgraužos ertmės stiebėsi didžiulis ekranas, priklausantis zondui su plonytėmis optinio pluošto gijomis.

— Prakeikimas, — išsprūdo Liusindai. — Anksčiau čia buvo gamtos draustinis. Ir kam, po velnių, reikėjo sprogdinti statulas?

— Tau teko lankytis šioje planetoje? — apsižvalgiusi paklausė Higins. Savo veidąji užmaskavo žaliais ir juodais kamufliažiniais dažais. Sugalvojo visai neblogai.

— Aha. Ana pro tuos vartus pasprukau iš Euridikės. — Mergina palingavo galva. — Susipažinau su biologu, kuris juos prižiūrėjo. Galima sakyti, kad saugojo.

— Galbūt jis pirmas ėmė šaudyti.

— Visai įmanoma, — sutiko Liusinda. — Vargšiukas. Įdomu, ar suvokė, kur įsivėlė. Greičiausiai ne.

Ji pašnekino karius iš avangardo. Niekas Ry nematė, statulose lavono neaptiko, bet tai mažai ką reiškė — žvalgai savo pareigą atliko paviršutiniškai. Kas žino, gal biologas priburbuliavo ir nugrimzdo pas žuvis, kurias ligi tol tyrinėjo. Jeigu Ry mirė, atgal jis negrįš. Komunistai naudodavosi gyvenimą pratęsiančiomis priemonėmis, bet sąmonių nekopijuodavo, nes minėta procedūra prieštaravo savarankiškumo ideologijai.

Liusinda prisiartino prie Kevino, palinkusio virš žemėlapių stalo.

— Numanai, kieno čia darbas?

Pusbrolis krestelėjo galva.

— Neturiu supratimo. Janas per įprastus kanalus susitarė su vietinio kolektyvo nariais. Jie neprieštaravo dėl mūsų dislokacijos. Leido per šituos vartus užpulti riterius. Atvykę radome pajūrį nusiaubtą.

— Tu įsitikęs, kad prie nuniokojimų neprisidėjo mūsų avangardas, nusprendęs pasirūpinti saugumu? Šiaip, dėl visa ko?

— O ne. — Pastebėjęs, kad ji skeptiškai raukosi, Kevinas pridūrė:

— Garbės žodis. Mes niekuo dėti. Paplūdimį apšnerkštė neseniai, bet tai ne mūsų kaltė. Kažkas nutiko gretimoje, žemyninėje gyvenvietėję. Tenykščiai iššaudyti. Vaizdas siaubingas. Griuvėsiuose drybso negyvi kūdikiai…

Liusinda prisiminė guvius, krykštaujančius vaikus, ir jai sutraukė skrandį.

— Kas? Kas galėjo taip pasielgti?

Kevinas patrūkėtojo pečiais, reikšmingai nukreipė akis į žemėlapį.

— Iš pradžių Janas manė, jog skerdynėmis užsiėmė riteriai iš Euridikės, bet mums nepavyko rasti jokių pėdsakų, įrodančių, kad jie buvo įsiveržę pro vartus. Galbūt tarpusavyje susipešė komunistų grupuotės arba šeimos.

— Aha, galbūt.

Atšlijusi nuo stalo mergina šiek tiek paklaidžiojo viena, šūviais iš savo pistoleto nupylė kelis kormoranus.

— Džiugu, kad mums vadovaus bosas, — pareiškė Higins. Prie Jano Karlailo, kuris stovėjo ant masyvaus akmens riedulio, riogsančio netoli kyšulio, spietėsi kariai.

Liusinda prunkštelėjo.

— Bet pro vartus jis neis. — Priglaudusi delną prie burnos, pridūrė: — Neapsirūpinęs kopijomis.

— Jėzutėliau.

— Aha, Jano įsitikinimai kažkaip susiję su Juo.

Bosas atsikrenkštė ir nekantriai pamojo ranka.

— Aš neketinu šaukti, — prabilo. Susiradę reikiamą ryšio kanalą, visi parodė nykščius. — Labas ry… hmm, laba diena, — tęsė jis. — Dėkui, kad atėjote. Manau, jau susipažinote su esamos padėties ataskaita. Iš taktinės pusės, ponios ir ponai, mūsų užduotis bus gana sudėtinga. Tikiuosi, savo asmenybes nukopijavote, nes daugumai lemta mirti. — Nors ir stypsodama už dvidešimties metrų, Liusinda pastebėjo, kad jo veidą akimirkai suvirpino skausmo išraiška. — To nepadarę, tiksliau, bet kurie iš jūsų, neturėtų drovėtis pasimatyti su kapelionu. Ką gi, dabar pakalbėkim apie reikalus. — Jis patylėjo, tarsi išsiblaškęs nužvelgė klausytojus.

— Viešpatie, — sumurmėjo Higins. — Tu minėjai, kad jis dirbo teisininku.

— Palauk minutėlę, — atsiliepė Liusinda. — Suteik jam šansą.

— Šiandien, — užriko Janas, kumščiu tvodamas sau į delną, — mes išvaduosime Euridikę! Štai veiksmų planas. Susisiekti su mūsų pajėgomis ir planetinėje sistemoje esančiais draugais negalime. Nuo jų mus skiria daugiau nei tūkstantis šviesmečių, todėl bet kokiam ryšiui trukdo chronologijos apsauga. Pro vartus perkėlėme optinio pluošto zondus, kurie mums perduos naujausius duomenis. Kiekvienas būrys išsirikiuos į vorą, po dvi komandas viena greta kitos. Vos tiktai užfiksuosime, kad prasidėjo kova — greičiau nei po valandos, žmonės, greičiau nei po valandos, — poromis nersime pro vartus. Pirmieji du nukaus nuobodžiaujančius sargybinius. Kaip pridera komandosams. — Jis pirštu brūkštelėjo sau per gerklę. — Likusios poros išsibarstys, nusiridens, puls į priedangą ir pasislėps. Mums nieko neišdegtų, jeigu nežinotume, jog sąjungininkai išblaškys riterių dėmesį. Būtent taip ir nutiks. Tačiau išnaudoti progą privalėsime žaibiškai. Kai mus pastebės bei užlies šūviais, kiekvienas ims šaudyti visais savo ginklais. Į pagalbą netruks atskubėti sunkioji technika ir pėstininkai. Pulkite priešus, įsijunkite tapatybės nustatymo sistemą, kad juos atskiltumėte nuo draugų, stenkitės neapgadinti relikto, bet šiaip galite pliekti, kur užsigeisite. Telaimina jus Dievas, tepasigaili Jis jūsų sielų. Giminaičiai ir bičiuliai, stojam į mūšį už Klaido pilį — pergalė arba mirtis!

— Kokia padrąsinanti kalba, — sumurmėjo Higins. — Kad aš nusprogčiau.

Minia palydėjo monologą atsainiais pritarimo šūksniais, subruzdo ir truputį prasisklaidė. Uždaru ciklu funkcionuojantys skafandrai parūpindavo kareiviams būtiniausias maistines medžiagas, todėl kitur ieškoti valgio jiems nereikėjo, bet kai kurie kišo lapus ir jūržoles į savo Drekslerio surinktuvus, siekdami išgauti tam tikrus mikroelementus bei įdomesnes prieskonių kombinacijas arba kaistuve šildėsi kavą — ne tiek dėl skonio, kiek dėl aromato. Kiti tikrino ginklus, mankštino galūnes, meldėsi. Nedidelė, prie ekrano susibūrusi grupelė, kurios nariai retsykiais nuklysdavo šalin ir sugrįždavo, palaipsniui gausėjo. Zondas transliavo naktinius Euridikės vaizdus, perteikiamus žaliais atspalviais. Tolumoje Liusindai pavyko įžiūrėti tik trikampę relikto smailę ir priešais objektą krutančius miglotus pavidalus: nedaug ką. Po pusvalandžio į gretas sustojo didžiuma kareivių, po keturiasdešimt penkių minučių žygiui buvo pasirengę visi. Liusindą bei Higins paskyrė atitinkamai į keturiasdešimtą ir keturiasdešimt pirmą Euridikėn šoksiančią porą. Į avangardą nė viena nepateko, tačiau, jų džiaugsmui, neatsidūrė ir rezerve.

Kareivių eilė nutįso paplūdimyje, bet ne tiesiai priešais kirmgraužos ertmę — tam atvejui, jei kitoje pusėje kas nors susiprotėtų praėjimo kryptimi paleisti šūvį. Nederėtų atmesti tikimybės, kad, užvirus mūšiui, priešai taktiniais sumetimais pro vartus švystelės atominę bombą, kuri ne vien pražudys likusius komunistų planetoje, bet ir suardys kirmgraužos angą. Galimas daiktas, per antpuolį teks padėti galvas, vis dėlto dar pavojingiau būtų likti čia. Kariai privalėjo kuo skubiau persikelti į priešakines pozicijas.

Liusinda nustebo pamačiusi, kaip Janas mostelėjo ranka, užriko ir su kolega nėrė į erdvinę kiaurymę, iš karto po pirmosios poros. Senasis nedorėlis bent jau turėjo drąsos nepasiduoti savo baimėms.

Visi pamažu risnojo į priekį it pakvaišėliai, išsirikiavę eilėje prie mirties. Šalia ištryptos pakylos ji, regis, išdygo po kelių akimirkų. Priešais ekraną tupėjo vyriškis, kuris susitelkęs stebeilijosi į transliuojamus vaizdus. Vienas iš komandosų stovėjo greta praėjimo ir nenuleido akių nuo kareivių, turbūt pasirengęs svyruojančius nustumti šalin — o gal kiaurai vartus? Mergina dirstelėjo į karį, stūksantį jai iš dešinės, ir atsisuko į Higins. Už antveidžio sužybsėjo plieniniai dantys.

Ekraną stebintis vyrukas pakėlė nykštį. Komandosas sušuko:

— Pirmyn!

Liusinda nugrimzdo į tamsą, kurią prasklaidė tolimi tvyksniai ir dangaus šviesuliai, tankiai užtvindę Šaulio žvaigždyną. Ji šoko kairėn, pro dolmeną išsiveržė ant šlaito, atsidūrusi erozijos išėstoje įduboje nusirideno ir tėškėsi į purvynę. Vietines apylinkes visai neseniai nuplovė liūtis. Rytuose jau buvo matyti debesų properšos. Vienišas planetos palydovas, Orfėjas, virtęs siauru pjautuvu, švietė netoli vakarinės horizonto linijos. Kai per artimiausias porą sekundžių nieko neįvyko, mergina ryžosi pasidairyti ir iškėlė galvą virš daubos krašto. Kaipmat įsijungė naktinio regėjimo režimas. Greta spietėsi akivaizdžiai per daug žmonių, dar gausesnis jų būrys pasirodys netrukus. Pasispirdama koja, vieną ranką įremdama į žemę, kita spausdama šautuvą, Liusinda išsirabždino iš duobės ir pariedėjo atšlaite žemyn. Higins dunkstelėjo į tą pačią vietą, iš kurios Karlail ką tik pranyko. Dabar toji suvokė esanti pavojingai atviroje vietoje. Karius bet kada galėjo užlieti lazerių ugnis, jau nekalbant apie plazmines patrankas. Ji susigūžė ir įstrižai šlaito nukūrė link artimiausio akmens riedulio. Deja, iš už priedangos jau kyšojo kažkieno lazerių vamzdžiai. Liusinda bėgo toliau, kol iki juosmens paniro į kemsyną. Bus gerai. Dar šiek tiek pabridusi susirietė dvilinka, nuleido galvą tarp augalų, panašių į viržius. Neilgai trukus prie jos prisijungė žaibogaudė.

Už keturių su puse kilometrų, maždaug dviem šimtais metrų žemiau, stiebėsi per kilometrą išstypęs, prieblandoje blausiai žvilgantis reliktas. Priėjo glaudėsi riterių žvaigždėlaivis, juodas kaip aklina tamsa. Truputį atokiau dunksojo žemų statinių grupelė. Antveidyje įjungusi vaizdo artinimo režimą, Liusinda atidžiai nužvelgė relikto pagrindą supantį sektorių, kurį raižė žybsniai. „Vebsterių” šūviai. Matyt, riterius puolė Armando arba kitos planetinės pajėgos. Galima tik įsivaizduoti, kaip klostysis mūšio eiga. ŠAR, net ir netikėtai užklupti, pasitelks ne vien ginklus. Antgamtiškai žaibiški refleksai gal ir negelbėdavo riterių nuo kulkos arba spindulio, bet padėdavo juos nujausti sekundės dalį anksčiau, nei driokstelėdavo pistoletas.

Vado kanalu nuskambėjo Kevino balsas.

— Judinkitės, — paliepė jis. — Laikykitės ties dvidešimt septyniais laipsniais į rytus nuo magnetinės šiaurės. Leiskitės šlaitu, sukorę kilometrą persigrupuokite, luktelėkite, kol pasirodys Makolis su šliūžėmis bei pabūklu.

Liusinda su Higins išsikapanojo iš klampaus raisto ir tekinos pasileido nuokalnėn. Dalį purvo nuo kojų nubraukė lietaus permerkta augmenija. Užnugaryje, iš kairės bei dešinės pusės, skuto kitos figūros, kurios nuolat prasisklaidydavo, skubiai grįždavo į tiesų kelią, vos tarpusavyje nesusidurdavo. Retsykiais mergina mirksniu įsijungdavo virtualų kompasą ir suvokdavo, kad pati krypsta nuo nurodytų koordinačių. Paklaidos buvo neišvengiamos, nes tekdavo aplenkti akmens riedulius, čiuožti nuobirynu ir — artėjant papėdei — bristi per gilėjančias, pavojingas pelkes. Sergėtis reikėjo kiekvieno samanas primenančio lopinėlio. Ne vietoje pastatęs kojąužkliūdavai už aštriabriaunio, iš balos kyšančio akmens, ir virsdavai kūliais. Skafandras apsaugodavo nuo rimtų smūgių, tačiau tokie skrydžiai erzindavo, o smegenis galvoje vis vien sukratydavo.

Toli priešakyje, šalia relikto, užsižiebė ryškesnis, labiau išplitęs švytėjimas.

— Tūpt! — įsakė Kevinas. Kareiviai murktelėjo į liūną. Nežymiai pakėlusi galvą, Liusinda išvydo nuo žemės atitrūkstantį riterių žvaigždėlaivį. Nuo planetos paviršiaus jis nutolo per porą šimtų metrų, tokį pat atstumą įveikė horizontaliai ir pakibo ore. Iš pirmagalio šovė ugnies pliūpsnis, perskrodęs orą viršum Karlailų karių. Švilpimas, galingi, apačion tvoskiantys vėjo šuorai ir žybčiojanti ugninė uodega bylojo, kad ŠAR iššovė raketą. Už nugaros tamsą ūmai sudraskė akinantis blyksnis.

Pro vartus šveitė atominį užtaisą!

Prieš išblėstant pošvyčiui, akiratyje nutvisko spindulys, nuo žemės smigęs į laivą. Šauta iš pabūklo, kuris pirmąją jos praleistą dieną Euridikėje pervėrė žvalgybinį transporterį. Žvaigždėlaivį prakiurdė lygiai taip pat greitai. Milžiniškas pavidalas pakrypo ant šono, įžambiai nulėkė apačion ir per ketvirtį savo ilgio įsirausė į šlaitą. Liusinda delnais užsidengė pakaušį, laukdama sprogimo. Nieko neįvyko. Vėl kilstelėjusi akis pamatė, kad apatinėje korpuso dalyje, ten, kur jąpraskverbė spindulys, šviečia nežymiai rūkstanti, vyšnios raudonio dėmė, tačiau jokių kitų rimtų nuostolių laivas iš pirmo žvilgsnio nepatyrė.

Mergina nenoriai pažiūrėjo atgal. Po atominio arba kažkokio kito užtaiso, paleisto iš energinio pabūklo, sprogimo vartai suiro, todėl didžioji dalis smūgio bangos atgal į Euridikę nepliūptelėjo, vis dėlto bomba pasirodė tokia galinga, kad menkučiai energijos trupinėliai, prasismelkę į planetą, susvilino šimtus metrų atšlaitės. Paskrudinto ruožo pakraštyje bėgiojo miniatiūrinės figūrėlės, degančios savo skafandruose. Jos dribo viena po kitos, tik neaišku, kas žmones pražudė — negailestingas karštis ar maloningi, staiga sutratėję šūviai. Liepsnų fone sušmėžavo Makolio komanda su penkiomis gravitacinėmis šliūžėmis ir plazmine patranka. Kai pro šalį prasklendė artimiausia platforma, mergina pabėgėjo į priekį ir į ją įsikibo. Įkandin atlėkė ir Higins. Makolis nurodė saviškiams sumažinti greitį, idant prie jų spėtų prisijungti iš viržyno atskubantys kareiviai.

— Kiek mūsiškių praradome? — paklausė Liusinda. Jai atsakė Kevino balsas:

— Beveik pusę. Lipkite ant šliūžių, išsiskirstykite, judėkite pirmyn. Makoli, pačirškink visus akiratyje užfiksuotus ŠAR būrelius.

Iš kitos kalvos pusės atūžė plazminių pabūklų blyksniai. Nors priešai tiksliai nesitaikė, naikinamoji jų galia tiesiog pritrenkė: žvilgtelėjusi per petį Liusinda pamatė, kaip pelenais virto vienas individas, kurį užliejo energijos iškrova — pakankamai stipri, kad į dalis suskaldytų tanką. Užsiliepsnojo po liūties išmirkę, bet per apšaudymą žaibiškai išdžiūvę krūmokšniai. Makolis su komanda ir plazmine patranka keliavo ant priešakinės gravitacinės platformos. Ji pasisuko šonu, ir artileristai įniko šūviais svilinti orą, taikydamiesi į tą pačią vietą. Per kelias kovos sekundes kiti pilotai pasistengė kaip įmanoma labiau nutolti nuo Makolio. Priešininkų atsakas išvedė vieną transporterį iš rikiuotės, bet galų gale plazminė ugnis, plieskianti nuo ŠAR pajėgų, nutrūko.

Vėjo gūsiai nelauktai sustiprėjo, ir daugmaž po minutės kareiviai atsidūrė prie relikto, greta nukritusio laivo. Liusinda įjungė tapatybės nustatymo programą, atskiriančią Karlailų bei Euridikės pajėgas nuo riterių, nusirideno nuo šliūžių, leisdama skafandrui amortizuoti smūgį. Išsitiesė ant žemės ir ėmė pliekti į kiekvieną skafandrą, nuo kurio neatsklisdavo kodinis dzingtelėjimas. Pastebėjo žmones, nelygia vorele išnyrančius pro apgadinto žvaigždėlaivio liuką, ir nupylė juos vieną po kito — šaudė vis greičiau, nes aukos leidosi į kojas. Kai kurie riteriai pasislėpė už korpuso sienų, bet Karlailų kariai nusekė jiems iš paskos. Gaiduką tebemaigančiai Liusindai dingojos, kad jos ausis pasiekė laive skambantis ginklų pokšėjimas.

Skafandrui nespėjus įspėti apie pavojų, merginos nugarą užgriuvo sunkus svoris, dilbius prislėgė stipresnės, šarvuose įkalintos rankos. Per ryšio kanalą sududeno balsas.

— Nešaudykit! Nešaudykit! Viskas baigta! Riteriai nustojo kautis!

Liusinda atpažino šaukiantį žmogų.

— Armandai!

— O Dieve, čia jūs. — Generolas nučiuožė nuo skafandro, ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti. — Ar galit susisiekti su savo vadovybe? — paklausė. — Man nepasisekė. Jūsų kareiviai manęs neklauso. Čia tikros skerdynės.

Suglumusi ji persiuntė Armandui komandinio kanalo kodą. Kurį laiką stebėjo, kaip jis šūkauja, gestikuliuoja, blaškosi į priekį ir atgal. Po kokių keturių minučių sustingo, galop žengė prie Liusindos. Virš jųdviejų galvų pakibo Juodojo pjautuvo orlaivis.

— Jūsiškiai… jūsiškiai barbarai neima belaisvių!

Mergina papurtė galvą.

— Nes negavo atitinkamo įsakymo.

Armandas atšovė antveidį.

— Mes pratęsėme derybas net ir užpuolę riterius. Kiekviena iš kovojančių pusių prarado galbūt po tuziną žmonių. Į mūšį stojo pusė tūkstančio ŠAR. Jūsų pajėgos išpjovė tris šimtus.

— Ei, mes irgi praradome šimtus, — priminė Liusinda. — Per branduolinį sprogimą ir ant šlaito.

— Teisingai, — linktelėjo Armandas. — Iki relikto nusigavo tik penkios dešimtys iš jūsų žmonių. Jie ir nužudė didesnę dalį riterių.

— Štai kokios pasekmės gresia, kai į pagalbą iškviečiami prakeikti Karlailai.

— Pats matau. — Jis pamažu aprimo. — Džiaugiuosi, kad jūsų neatsibeldė daugiau.

Liusinda nusijuokė.

— Mes laimėjome.

— Išties. — Armando žvilgsnis nukrypo šalin. — Kol kas. Kitas į planetą prisistatęs ŠAR žvaigždėlaivis jau tikriausiai skrenda čia. Tikiuosi, prakeiktiems Karlailams pavyks jį sustabdyti.

— O, dėl to neverta jaudintis…

Padanges nušvietė sodrėjantis raudonis. Liusinda įbedė akis į jo šaltinį. Nuo pietryčių horizonto atsiplėšė kažkoks ryškus objektas, kuris šovė į dausas nelyginant mažutė, fizikos dėsniams nepaklūstanti saulė.

15. MAIŠTININKAI IR SUGRĮŽĖLIAI

Vinteris, kaip pats galvojo, niekada nejautė priešiškumo operai. Pakentė ją, jei tik libretas skambėdavo itališkai. Tačiau nuo giedamos angliškos prozos jam darėsi koktu, protarpiais norėjosi nusikvatoti, į sceną rodant pirštu. Prie bendro fono bent jau derėjo šitam pastatymui atrinktos dainos, vieną iš kurių užtrauks jiedu su Kolderiu, nūnai lūkuriuojantys ir prakaituojantys užkulisiuose. Kovalskis-Armandas naujutėle girgždančia uniforma, padažyta barzdele ir nusmailintais ūsiukais prispaudė vieną ranką prie medaliais nusėtos krūtinės, atmetė kitą ir uždainavo:

Jam atsakė priešais jungtinį chorą — ir vyrai, ir moterys vilkėjo nušiurusius apdarus, — stovintis Alenas Aruris, kuris, trumpai nusikirpęs plaukus, apsirengęs darbiniais drabužiais, vaidino sugrįžėlių agitatorių Lorensą Hemondą:

Kovalskio ranka nukrypo viršun, į skliautinę planetos hologramą.

Aruris tūžmingai suriko:

Kovalskis apsisuko ant kulno ir pasišalino nuo scenos, taip duodamas ženklą Vinteriui su Kolderiu. Tuodu išdrožė iš užkulisių kaip atsargos armijos kareiviai, pajudėjo nuolaužomis apšnerkšta gatve, bet vietoj ginklų rankose laikė gitaras. Muzikantai užgrojo „Didžiuosius Senuosius”, o jungtinis choras jiems pritarė.

Dainuodamas Vinteris krustelėjo skruostu ir pakoregavo užtamsintų akinių poliarizaciją, kad vakaro prieblandoje įžvelgtų parke susirinkusius žiūrovus. Ben-Amis gavo leidimą prieš pat premjerą. Pati scena buvo gigantiška, poros šimtų metrų skersmens, aprūpinta prožektoriais ir hologramų projektoriais, kurie iš išvaizdos priminė apgultį surengusias mašinas bei lazerines patrankas. Orą drebino stiprintuvų dundesys. ŠAR žvaigždėlaivis kybojo, kaip ir anksčiau, šiek tiek į šoną nuo Jardin dės Ėtoiles. Minią sudarė apie šimtas tūkstančių žmonių; visame mieste dar didesnis jų skaičius stebėjo spektaklį per ekranus arba kontaktinius lęšius. Vinteriui su Kolderiu ligi šiol nė karto neteko tiesiogiai pasirodyti prieš tokią milžinišką auditoriją. O taip, grupei gerbėjų netrūko, tačiau tie buvo gerokai išsisklaidę: populiarumu ji mėgavosi Asteroidų žiede, kur kas mažiau klausytojų į koncertus ateidavo gimtuosiuose muzikantų namuose. Šį vakarą susirinko ne jų publika, tačiau įsivaizdavus, kad brązgina gitarą savo sekėjams, Vinterį nukratė silpnas drebulys.

Nors galima sakyti, kad spektaklį stebėjo ir ne Ben-Amio žiūrovai. Jau dabar Vinteris pastebėjo ne vieną tuščios erdvės žiedą, supantį grupeles tarpusavyje besigrumiančių nutrūktgalvių, nuo kurių atšlijo kiti žmonės; durklo blizgesys, žybsnis šūvio, paleisto iš automatinio pistoleto su slopintuvu, liudijo, jog tie karštagalviai naudojosi pamėgtais, artimoje kovoje tinkamais ginklais, priešininkams jų nerodydami ir neprašydami jokios malonės. Bet tai nereiškė, kad kils rimtų problemų ar išsipildys Amelijos Or lūkesčiai dėl maišto. Dauguma nuožmiai besipjaunančių vyrukų, žinoma, prijautė kažkokiai politinei krypčiai, bet reformatorių ir sugrįžėlių idėjos jiems viso labo asocijavosi su komandos, gaujos spalvomis ar šeimos garbe. Nei atgaivinti sugrįžėliai, kurių gyvenimus tikroviškai arba nelabai atvaizdavo aktoriai, nei Amelija Or minioje nesišlaistė. Vinteris numanė kodėl, nors su Amelija nesikalbėjo gana ilgai. Puikūs jų santykiai tęsėsi ne vieną dieną bei naktį, bet šiuo momentu muzikantas nebenutuokė, kokiame draugystės etape jiedu atsidūrė. Ji pasinėrė į sugrįžėlių intrigas ir pranyko nė netarusi sudie. Ben-Amis užtikrino, jog nerimauti nėra reikalo. O Vinteriui rodėsi, kad ilgaamžiams būdingas savotiškas susvetimėjimas.

Kai baigėsi viena kova, prasidėjo kita. Aukas surinko atšvilpę Juodojo pjautuvo entomopteriai. Vinteris su Kolderiu susižvalgė, nusišypsojo, brūkštelėjo per stygas ir užbaubė paskutinę dainos eilutę:

IR SMEGENIS JŪSŲ SURYSIMU!!

Tamsa, prožektorių šviesos pliūpsnis, griausmingi aplodismentai. Jie nusilenkę išėjo iš scenos, žingsniuodami priešinga kryptimi nei choristai. Žinojo, jog prieš trečiąjį veiksmą, kol tęsis dvidešimties minučių pertrauka, žmonės grūsis eilėje prie gėrimų. Savaisiais Vinteris ir Kolderis ketino pasimėgauti artistų draugijoje. Kovalskis, Aruris, Voit bei pustuzinis kitų įsitaisė užkulisių kabinoje, pagamintoje iš kažkokios išmoningos materijos, kuri, aptraukusi rėmus, galėjo įgauti įvairias formas ir sukietėti. Į persirengimo kambarį bei atgal nepaliaujamai kursavo aktoriai, pakeliui prigriebdami alkoholio arba suplėšdami dūmą. Muzikantai čiupo alaus butelius.

— Sekasi neblogai, — prabilo Vinteris.

Kovalskis pakėlęs kokteilio taurę susiraukė ir pabilsnojo į stalą.

— Neprikalbėkite.

— Ką gi, padaužykim galvomis į medį, kad mums sektųsi.

— Puikus pasiūlymas, — tarė Ben-Amis, atsiūbavęs kartu su asistente. Al-Kajed nusišypsojo ir mirktelėjo Kolderiui.

— Tu siaubingas, — pareiškė ji.

— Toks jau esu, — atšovė prodiuseris.

Vinteris it pakerėtas spoksojo į Voit, kurios kostiumas atrodė, lyg būtų atplevenęs vėjo gūsiais ir kažkaip užsikabinęs ant kūno. Solistė stovėjo, į šnerves traukdama garus iš mėlyno vamzdelio, įdėmiai žiūrėdama į šoną. Staiga moteris atsigręžė į jį. Matyt, pajuto tiriantį žvilgsnį, nusprendė Vinteris, mandagiai, nors ir pavėluotai, šyptelėjo, nežymiai nukreipė akis šalin. Tačiau Voit iškėlė ranką.

— Viskas klostosi blogai, — tarė.

Žmonės nekreipė į ją dėmesio. Įsitempusi kaip styga, — galvojo jie.

— Aš kalbu rimtai, — tęsė solistė ramiu, bet įtikinančiu balsu. — Padėtis labai prasta. Peržvelkite transliuojamas naujienas.

— Naujienas? — sukluso Vinteris. Tam tikrų permainų tikėjosi, bet vis tiek jautėsi, tarsi susidūręs su svetimkūniu. Per pasirodymus realiame pasaulyje nieko nevykdavo; pašaline informacija atlikėjai nesidomėdavo. Jos akyse muzikantas pastebėjo spalvų šmėstelėjimą — prisijungę prie žinių tarnybos kanalo sumirgėjo kontaktiniai lęšiai. Rodos, Voit nejuokavo.

Marškinių kišenėje Vinteris sužvejojo kortelę, kurią lengvu sprigtu padidino iki delno apimties plokštelės. Kai įjungė naujienų kanalą, į jį sudunksėjo aplinkinių pečiai bei alkūnės.

— Prašom. Žiūrėkite. — Po krestelėjimo mažutė plokštė virto ekranu. Vinteris sulenkė jos kraštą ir pastatė ant stalo.

Grūdėtą vaizdą transliavo miniatiūrinės kameros — pernelyg mažos, kad išryškintų atskiras detales; naktinio matymo režimas perteikė žalsvus atspalvius bei šūvių blyksnius. Reginys Vinteriui sužadino virpulį keliančius prisiminimus. Kažkas pabandė balsu ištarti tai, apie ką pagalvojo muzikantas.

— Panašu į…

Jį nutildė kitas žiūrovas.

Postžmonių, o gal prieš žmonijos užgimimą egzistavęs reliktas, į kurį įsibrovė Karlail ir kurį sergėjo riteriai, kartkartėmis atsidurdavo centre, nuo jo vilnijo miglota, bet tikra šviesa. Aplinkui bruzdėjo mašinos bei žmonės, įsivėlę į susišaudymą. Iš naujienų kanalo ir nuo aktorių sklindantis balsų šurmulys bylojo apie sąmyšį. Užtat mūšio sceną filmuojančios kameros jokios sumaišties neperdavė. Kiekvienas tenykščių judesys atrodė tikslingas. Tarpusavyje kovojančios pajėgos žinojo, ką daro. Kaip ir Vinteris.

Pakėlęs akis jis apžvelgė susibūrusiųjų veidus, iš kurių sprendžiant, spektaklis visiems iškrito iš galvos. Vienas kitas nusidažė žalsvai, bet ne dėl ekrano atspindžio.

— Euridikės kariuomenė grumiasi su riteriais, norėdama perimti relikto kontrolę, — prabilo Vinteris, pateikdamas pirmą normalų paaiškinimą, kurį aplinkiniai išgirdo.

— Kaip jūs supratote? — pasiteiravo Kovalskis.

Muzikantas suvokė, kad jam nederėjo šito žinoti.

— Tai akivaizdu, — atsakė patraukęs pečiais.

Ben-Amis pažiūrėjo į rankinį laikrodį, su kuriuo niekada nesiskirdavo, ir subarbeno per ciferblatą.

— Mes privalome tęsti pasirodymą, — pareiškė.

Vinteris pritrenktas įsispitrėjo į prodiuserį. Artistai jau ruošėsi grįžti į sceną.

— Juokaujat? — paklausė muzikantas.

— Ne, — atšovė Ben-Amis ir dūrė nykščiu į ekraną. — Manot, čia rimta kova? Nutraukite spektaklį, ir jūs pamatysite tikrą mūšį.

Vinteris vis dar negalėjo patikėti savo ausimis. Pažiūrėjęs į kolegą, Kolderis gūžtelėjo, ištuštino butelį ir griebė savo gitarą. Bičiulis pasekėjo pavyzdžiu. Jie drauge išniro iš kabinos, atsistojo užkulisiuose, pasirengę išeiti į sceną bei užtraukti pirmąją dainą apie abipusį priešiškumą, beprasmiškas, antrąsias, tarpusavyje nesusijusias mirtis. Nė vienas iš poros neatminė sugrįžėlių maišto — prieš, o gal per Juodojo pjautuvo pjūtį abu neteko poros mėnesių prisiminimų.

Vinteris jautė tam tikrą pasitenkinimą, kad prarado gyvybę išlikęs sugrįžėliu, o partneris bent jau turėjo drąsos apginti savo, kaip bėglio, įsitikinimus, tik šioji smulkmena išgaravo iš bendros jų istorijos arba legendos.

Kovalskis užgiedojo Žako Armando ištikimybės priesaiką, skirtą Jungtiniam vadų komitetui, nors, visai įmanoma, jog dūmė jiems akis — priklauso, kaip pažiūrėsi. Jam atsakęs karštligiškai subruzdėjo choras. Chaoso fone dainavo ir šoko Voit, trykšdama besaikiu feministiniu pykčiu, dėl brolžudystės apimta feministinės nevilties.

Auditorijoje nutrūko bet kokios rietenos. Vinteriui dingojos, kad šimtai tūkstančių akių smigo tiesiai į sceną, bet dauguma jos nematė, stebeilijosi kiaurai aktorius, stebėdama fragmentiškas naujienas apie grumtynes dėl relikto, apie įsiliepsnojusį tikrą maištą. Vis dėlto žvilgsniai, kurie varstė šokančią, kovotojus smerkiančią Voit, nė sykio nenukrypo į šoną.

Ore nuskardėjo garsas, tarytum dausas nuo vieno horizonto iki kito kažkas būtų perskrodęs. Vinteris pakėlė akis ir išvydo gigantišką, švytintį objektą — tiesiog galvoje netilpo, kaip toks milžinas galėjo skraidyti. Rodės, kad iš šiaurinių padangių leidosi kalnas. Kaip meteoras, slinko per lėtai, kaip orlaivis, judėjo per greitai. Jis pradingo už akiračio ribų, tačiau griausmas nenutilo.

— Į planetą atsitrenks asteroidas, — išsižiojo Kolderis.

Siaubingų, gresiančių pasekmių suvokimas pakurstė sąstingį, užuot sukėlęs paniką. Žmonės nė nesuriko. ŠAR laivas, kybantis virš parko, staiga apačion išpurškė galingą oro srautą ir šovė tolyn, vydamasis gerokai didesnį skraidantį objektą. Kad ir kas grėsė Euridikei, užkirsti kelio pokyčiams nebūtų įstengusios jokios menkesnės jėgos arba veiksniai. Žiūrovai, žiopsoję viršun, vėl atsisuko į sceną.

Voit tebešoko.

Liusinda stebėjo danguje augantį objektą, sykiu galvojo, kokios beprasmiškos yra gyvybė ir mirtis. Jeigu nuojauta jos neapgavo, labai tikėtina, kad Euridikės laukia akistata su asteroidu bei masinis išnykimas. Mergina griebė Armandą už rankos.

— Iškvieskite žvaigždėlaivius! — sušuko. — Visus. Surinkite kiek įmanoma daugiau žmonių.

Aukštyn žvelgiantis generolas tik papurtė galvą.

— Žiūrėkit, — pamojo jis.

Iš pradžių atrodė, kad gigantiškas bolidas, pakibęs beveik virš mūšio lauko, veržiasi į atmosferą. Nuo dangaus kūno puslankiais plūstelėjo šimtai kibirkščių, jo paties žvilgesys priblėso. Po kelių sekundžių tapo aišku, kad žiežirbos krenta nuosekliai lyg po fejerverko sprogimo ir lekia tokiomis trajektorijomis, kurių besilaikydamos nutūps relikto zonoje, o kai kurios stačiai jam ant galvos. Dar po sekundės kitos objektų žioravimas išbluko iki infraraudonojo švytėjimo, ir jie virto taškeliais, sparčiai didėjančiais regėjimo lauke. Dešimtys neprašytų svečių netikėtai pokštelėję suskilo į smulkesnes dėmeles, per blausias bei mažas, kad jas įžiūrėtų vaizdą artinanti, naktinio matymo režimu aprūpinta įranga. Vis dėlto jos leidosi į planetą, tiksliau sakant — didelei Liusindos nuostabai — skrido.

Bolido liekanos perrėžė padangių skliautą ir pranyko už horizonto anksčiau, nei jo atžalos įveikė pusę kelio iki žemės. Ne, asteroidu čia nė nekvepia, — nusprendė mergina: iš aukštos, stabilios didžiojo objekto trajektorijos piršosi išvada, kad jis dirbtinės prigimties ir kažkaip valdomas.

— Kokia ten velniava? — paklausė Liusinda.

Šįkart išsigąsti bei stverti ją už rankos atėjo eilė Armandui.

— Karo mašinų desantas. Didesnių man niekada teko regėti, netgi anuomet, kai… — jis krestelėjo galva. — Susisiekit su vadovybe. Aš užmegsiu ryšį su saviškiais ir riteriais. Mums reikės kautis išvien.

Generolas nubėgo šalin, o Liusinda pamėgino išsikviesti Janą Karlailą. Į šaukinį atsiliepė Kevinas.

— Janas negyvas.

Pastarųjų įvykių fone naujiena nepasirodė sukrečianti. Jai tik nežymiai suspaudė širdį.

— Bet kurią akimirką turėsime stoti į kovą prieš karo mašinas, — pranešė mergina. — Jos leidžiasi…

— Žinau! — užriko Kevinas. Aprimęs pridūrė: — Aš bandau suburti kareivius. Štai sąrašas. — Jis nusiuntė žinutę į pusseserės šalmą. — Surasiu visus, kurie priklauso Makolio artileristų komandai. Tu paieškok likusių. Vesk juos už nukritusio žvaigždėlaivio arba vidun, jei pavyks. Pakeliui prigriebkite bet kokius numestus ginklus. Išlaikykite užimtas pozicijas kiek galėdami ilgiau. Amelija suveikė mums laivą, ir jis artėja prie planetos.

— Tiktai vieną? Čia skrenda ir riterių žvaigždėlaivis.

— Taip, taip, — dirgliai atsakė Kevinas. — Aš stengiuos perduoti žinią abiem, kad jie nesusprogdintų vienas kito.

Potencialios katastrofos mastai merginą akimirkai sustingdė. Galbūt ją prakeikė? Nuo to momento, kai įžengė į reliktą? Iš sąmonės išvijusi prietaringas mintis, Liusinda ėmėsi vykdyti Kevino reikalavimą. Tuo pat metu pajuto palengvėjimą, jog, apimta dvejonių, trumpam nutilo — bent jau nebeblaškys pusbrolio dėmesio.

Kevino persiųstą informacijos paketą sudarė standartinė komandos narių lentelė, nuolat atnaujinanti duomenis apie kareivių pareigas ir gyvybinę būklę. Makolio artileristų pavardės tebešvytėjo, išdėstytos atitinkama eilės tvarka, nors būryje hierarchiniai skirtumai praktiškai neegzistavo. Ji užmezgė ryšį su visais iš karto ir pasileido tekina link nukritusio ŠAR laivo; bendražygiai prisijungė prie Liusindos vienas po kito. Nukautų riterių galvas jau rinko technikės iš Juodojo pjautuvo. Vargu ar tie žmonės padėkos už sugrąžintą gyvybę, bet mergina džiaugėsi matydama, kad jų nepaliko likimo valiai. Į kalvą įsirausęs žvaigždėlaivis visur išvartė šimtus tonų žemės, todėl teko bėgti per daubeles ir kauburius. Variklis greičiausiai tebeveikė, antraip milžiniškas laivas nusileistų ant dugno, užuot stirksodamas kaip pailgas akmuo, kyšantis iš skalūno sluoksnio, pakrypęs — šlaito atžvilgiu — trisdešimties laipsnių kampu, į šoną pasviręs per penkioliką laipsnių.

— Jei turėtume pilotą, — panosėje sumurmėjo Liusindą, — galėtume išjudinti tą moč…

Užbaigti sakinio jai neleido iš paskos lekianti, per dešimt metrų nutolusi Higins.

— Aš sugebu pilotuoti žvaigždėlaivį.

— Tu? Kaip?

— Kadaise atsitiktinai persirašiau reikiamų įgūdžių programą.

— Po velnių, kodėl jais nesinaudoji, kad užsidirbtum pinigų?

Žaibogaudė sukrizeno.

— Ar tu pasitikėtum laivą valdančiu Pagrobimo nuokruša?

— Regis, neturėsiu kitos išeities.

Liuko anga, pro kurią spruko riteriai, žiojėjo po atsikišusia korpuso briauna. Liusinda sustojo greta ertmės ir suskaičiavo saviškius. Iš likusių dvidešimt devynių kareivių prisistatė visi, nė vienas neatrodė nukentėjęs. Ji pasidalino planu su Kevinu.

— Užduotį atlikite judvi su Higins, — atsakė pusbrolis. — Kiti tegul lieka sargyboje. Juos surinksite, jei pajėgsite atplėšti laivą nuo žemės.

Mergina įsikibo į liuko kraštą, prisitraukė aukštyn ir smuko vidun. Kai planetinę traukos jėgą pakeitė laive vyraujanti gravitacija, ji kaip įprastai kelioms sekundėms prarado pusiausvyrą. Žaibogaudė atkartojo manevrą viena ranka. Išsitiesusios stačios jos apsidairė. Anksčiau Liusinda nesilankė riteriams priklausančiuose erdvėlaiviuose, tačiau ne kartą skrido ŠAR pastatytais laivais. Nuo pažįstamų interjerų vietinis skyrėsi tik tuo, jog čia žaliavo daugiau nykštukinių medelių. Kol kas nebuvo matyti jokios šūvio padarytos žalos. Šalmo ekrane užsižiebė dar pora pavardžių — į žvaigždėlaivį pirmi įsibrovę du būrio nariai nužudė dešimt riterių, kaip ji išsiaiškino susisiekusi su porele, ir į nelaisvę paėmė vieną žmogų, bet ne iš ŠAR padermės.

— Tuojau pas jus ateisiu, — tarė jiems Liusinda. Atsigręžusi į Higins, paklausė: — Žinai, kaip nusigauti į valdymo centrą?

— Pirmyn ir kairėn.

— Gerai. Prieš imdamasi kokių nors veiksmų, sujunk mane su lauke budinčiais pėstininkais.

Žaibogaudė linktelėjo ir nubėgo. Liusinda iškišo galvą pro liuką, liepė kareiviams kuo greičiau į laivą pakviesti technikę iš Juodojo pjautuvo, grįžo atgal, vėl trumpam išvesdama iš pusiausvyros vestibuliarinį savo aparatą, ir pajudėjo koridoriumi, užpildytu bonsais bei sudužusiais akvariumais, kuriuose šlepsėjo dvesiančios žuvys. Tarp stiklo šukių tysojo žmonių lavonai ir kūno dalys. Mergina juos atsargiai peržengė arba apėjo žinodama, jog ne visi čia drybsantys gali būti negyvi. Bet porą būrio narių pasiekė be jokių netikėtumų. Tuodu sėdėjo veja išklotoje bendruomeninėje zonoje, savotiškame salone, atstatę ginklus į vyriškį, kuris rankas laikė iškeltas, prispaustas prie pakaušio. Jis vilkėjo juodus drabužius, tačiau riteriams nepriklausė. Paaiškėjo, jog Karlailų kariai į nelaisvę paėmė Džonstoną.

Sairusas Lamontas kabinosi į tinklą kaip išsigandęs vaikas linksmųjų kalnelių atrakcione. Svildamas atmosferos sluoksniuose, į darbą paleidęs karo mašinas, asteroidas prarado vieną dešimtąją savo masės ir beveik pusę technikos. Virš vandenyno skriejantis akmens luitas su laivu, prikaustytu prie pirmagalio, tebebuvo įkaitęs iki raudonumo.

— Rodos, likau vienas, — paskelbė „Alkanas drakonas”. — Įsibrovėlių virusas išsaugotas, bet jis nebeveiksnus. Aš užmezgiau ryšį su naujuoju asteroido varikliu.

— Sugebėsi jį kontroliuoti?

— Manau, taip, — patvirtino laivas su jam nebūdinga dvejone. — Bet šiuo momentu nenorėčiau išbandyti virššviesinio šuolio.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — suniurnėjo Lamontas. — Užteks ir viršgarsinio greičio. Ar galėtum taip sumažinti tempą, kad mes nebedegtume atmosferoje?

DI nė nesiteikė atsakyti. Žmogus nejuto, kaip laivas sulėtėjo, bet vandenynas ir debesų virtinės, užuot švysčioję pro šalį, ėmė lėtai bei didingai slinkti. Švytėjimas aplink asteroidą pamažu išbluko.

— Greitis tesiekia penkis machus, — patenkintas pranešė „Alkanas drakonas”.

— Šaunuolis, — pagyrė Lamontas. — Ar pajėgtum, hmm, jį pilotuoti?

— Kol kas man nesinorėtų eksperimentuoti. Mieliau pasirūpinčiau nusileidimu.

— Su tuo susitaikyčiau.

— O… — laivas atsiliepė apmaudžiai, tarsi žmogus būtų piktnaudžiavęs jo gerumu. — Reikės taip nutūpti, kad išgyventum?

— Būtų idealu, — atsiduso Lamontas.

— Gerai, aš pakoreguosiu aukštį. — Po kelių minučių laivas pridūrė lyg sau pačiam: — Įdomu, ar nusileistume žemiau, jeigu šitą pastumčiau priešinga kryptimi…

Ne, jie nemirs. Pirmosios vilties kibirkštys, ko gero, sužioravo, — ironiškai pagalvojo Ben-Amis, kai minia nepajuto deginančios smūgio bangos, ir jos neapipylė liūtis žemių, kurias išskobtų į planetą atsitrenkęs asteroidas. Paniką žmonės suvaldė, bet palengvėjimo netramdė. Daug kas glebėsčiavosi, kūkčiojo, kvatojo kaip pamišėliai. Netrūko džiaugsmingai šūkaujančių arba plojančių taip trankiai, kad ausinių neturintys žiūrovai nebegirdėjo atlikėjų. Prodiuseris nuoširdžiai abejojo, jog stiliaus ir meniškumo prasme sudėtingiausia pjesės dalis, kurioje nuosekliais virtualios realybės epizodais bei foniniais debatais jis siekė parodyti į skrydį išsiruošusių kolonistų triumfą, nusipelnė tokių trikdžių. Tačiau dėl palaimos, užplūdusios žmones, kuomet pavyko išvengti, regis, garantuotos katastrofos, paskutinis „Maištininkų ir sugrįžėlių” veiksmas visiems jį stebintiems amžiams asocijuosis su džiūgavimu bei gyvenimu. Kiekvienas kritikas, išskyrus patį Ben-Amį, atmins spektaklį kaip vieną iš įspūdingiausių jo kūrinių.

Andrėja Al-Kajed suspaudė prodiuserio ranką ir atsiduso, nenuleisdama akių nuo besilankstančios, gėlių puokštėse skendinčios Voit.

— Kodėl mes likome gyvi?

— Vienas Dievas žino, — atsakė Ben-Amis. — Galbūt tas objektas tiktai nuslydo atmosferos paviršiumi. O gal riterių laivui pasisekė jį nukreipti.

Asistentė papurtė galvą tebežiūrėdama į solistę.

— Taviškis fizikos dėsnių suvokimas kaip visada žavingai intuityvus.

Jis mostelėjo ranka ir nustebino Al-Kajed netikėtai ją pabučiavęs.

— Eime. Metas nusilenkti ir mums.

— Tik ne man, — paprieštaravo moteris.

— Aš primygtinai reikalauju.

Jiedu žengė į sceną, pavymui atsekė ir trupė. Aplodismentai užgriuvo artistus nelyginant smogiamoji banga. Plojimai atslūgo tarytum mūšos vilnys, pasitraukiančios nuo kranto, o minia sutartinai įkvėpė bei nuščiuvo. Ben-Amis prisimerkė įbedęs akis į dangų, nekantriu gestu paliepė išjungti prožektorius. Į padanges sugrįžo ryškus objektas. Akivaizdu, kad aplėkė visą planetą. Dabar nebetvieskė raudoniu, atrodė smulkesnis arba tiesiog sklendė aukščiau, už planetinio šešėlio ribų, apšviestas saulės, kuri jau patekėjo virš Naujosios Pradžios. Žvilgantis paviršius įgavo daugiau briaunų, ir Ben-Amiui sekundę kitą rodėsi, tarsi jis žvelgtų į kumštyje sugniaužtus perlus.

Liusinda nuožmiai dėbtelėjo į Džonstoną. Tas žiūrėjo į ją abejingai, kaip į eilinį Karlailų pėstininką. Mergina prisiminė nepakėlusi antveidžio. Vos tiktai šį atšovė, žaibogaudžio fizionomijoje nušvito plati šypsena. Iš pažiūros jis buvo jaunesnis. Panašią nekaltą išraišką veikiausiai spinduliavo ir pačios Liusindos veidas.

— Džiaugiuosi vėl tave matydamas, — prabilo Džonstonas. — Ar galėtum paprašyti savo galvažudžių nukreipti ginklus šalin? Jie mane erzina.

Belaisvio įžūlumas akimirkai atėmė jai žadą.

— Po velnių, aš nesiruošiu tau dėkoti už tai, kad atsidūriau čia.

— Pakratyti kojas, šiaip ar taip, tikėjaisi, — logiškai pastebėjo jis ir nykščiu bakstelėjo sau į krūtinę. — Prieš tave sėdi kopija. Mano mirtis, esu tikras, buvo ne ką malonesnė už tavąją. Kaip ir tu, apie ją nepamenu. Tad apsieikime be abipusių kaltinimų.

— Aš žinau, kodėl pagrobei KTĮ, — kaltinančiu tonu išrėžė Liusinda.

— Na, ir puiku. — Džonstonas kryptelėjo galva. — Jį rasi triumo laboratorijoje kartu su kita įranga.

— Kokia įranga?

— Kuria naudojomės tyrinėdami reliktą.

Mergina išpūtė akis.

— Jūs laikėte ją laive? [ reliktą nėjote?

— Ei, Karlail, pasuk smegeninę. Riteriai elgiasi subtiliai. Nesibrauna vidun kaip marodieriai.

— Ką jie veikia su tavimi, Pagrobimo nuokruša?

Jis žiojosi atsakyti, bet staiga užsičiaupė lyg kažką prisiminęs.

— Man nebūtina tau aiškinti. — Žaibogaudžio skruostai sutrūkčiojo. — Pagal Ženevos konvenciją.

— Gal jį apdoroti? — paklausė vienas iš pėstininkų.

Liusinda nužvelgė kareivį piktu žvilgsniu.

— Ne, — atšovė ir vėl sutelkė dėmesį į Džonstoną. — Atsimokėjai mums tik iš dalies. Tebelieki skolingas milijardus. Vienaip ar kitaip, juos iš tavęs išlupsime.

Belaisvis nusijuokė, parodydamas geresnius dantis, nei turėjo ankstesniame gyvenime.

— Lieku skolingas? Pamačiusi, ką jums išsaugojau, suprasi, kad mes atsiskaitę.

Ji žengė į priekį.

— Užteks man pūsti miglą į akis.

Dzingtelėjo šalmo ekranas. Higins prijungė Liusindą prie lauke likusių kareivių tinklo. Padėtis žemėje ir ore nepasikeitė. Karo mašinos vis dar nepuolė. Akies krašteliu stebėdama piktogramą, ji vėl pažiūrėjo į Džonstoną.

— Gerai jau, gerai, — atsiliepė šis. — Tu norėjai įsigyti naują prašmatnų DK laivą, ar ne? Ką gi, tas, kuriuo keliavau — tiksliau, skridau po juo, tūnodamas „Ekstazyje”, — pasišalino, bet kiti, šmižinė— ję po vietinę sistemą, apsikrėtė kažkokiais trūnėsiais. Neįsivaizduoju, kokių supuvusių kiaušinių jie priperėjo asteroidų žiede, bet guldau galvą, kad iš lukšto niekas neprasikals. Komunistų įgulos fermeriams slapta išsiuntė nelaimės signalus. Dauguma apleido savo žvaigždėlaivius, ir juos išgelbėjo A.A. geldos. Kokia negarbė, tiesa? Vadinasi, bėdos rimtos. Džiaukis, kad pati viename iš jų nebandei strykčioti virššviesiniais šuoliukais.

Nuleidusi pašaipią repliką negirdom, ji paklausė:

— Ar numanai, kokių keblumų kilo?

Džonstonas patraukė pečiais.

— Kai atsibeldėme į čionykštę sistemą, mus netrukus užpuolė neaiškios kilmės virusas. Ugniasienės, žinomąjį atrėmė, kenkėju nesunkiai atsikratė netgi A.A. laivai. O komunistai prieš užkratą neatsilaikė. Turbūt nusipirko prastas, lengvai pažeidžiamas technologijas iš kokių nors kaubojų ir neapdairiai jas įmontavo į naujuosius variklius.

— Žaibogaudis suprunkštė. — Irgi mat, savarankiški žmonės.

Liusinda užvertė akis, nužvelgė lakuotas lubas.

— Prakeikimas, — iškošė ji.

Šalmas vėl zvimbtelėjo.

— Susidūrėme su keblumais, — ramiai pranešė Higins. — Gal norėsi pažiūrėti, kas vyksta.

— Vyručiai, saugokit belaisvį čia, — pėstininkams nurodė Liusinda ir grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Nėrusi pro liuką nuskuodė kitu koridoriumi, užsuko už kampo ir pateko į valdymo centrą. Ji prasiskverbė pro aukštus paparčius bei žengė prie Higins, palinkusios virš kontrolinės įrangos stalo. Ką rodė ekrano kampe, buvo aišku — sąsają, užmegztą su jau egzistuojančiu ryšių tinklu. Pati žaibogaudė stebeilijosi į stalo vidurį, į spalvomis užkoduotus ženklus ir simbolius, kurie šmaižė jo gelmėse lyg dekoratyvinės žuvytės. Liusinda suglumusi pakėlė akis.

— Kas atsitiko?

— Porelė žvaigždėlaivių, laimei, nesusirems, — atsakė Higins. — Vienas kito akiratyje jau nesisukioja. Karo mašinos mūsų nepuola. Netgi atrodo, jog traukiasi. Jos nutūpė ant kalvų ir dabar sprunka pro vartus.

Liusinda kumščiu tvojo į stalą.

— Šūdas! Šūdas! Šūdas!

— Kas yra?

— Jos ne bėga, o bando užvaldyti raizginį!

Ji mintyse išvydo, kaip mašinos veržiasi pro kirmgraužų ertmes visame Karlailų dreife, nutrenkia šalin lengvai ginkluotus muitininkus, atremia vietinių antpuolį arba pačios juos užgriūna, ieško naujų mazgų ir plūsta tolyn.

— O… — tepasakė Higins, priblokšta, kaip ir Liusinda.

— Kokios blogos naujienos?

Žaibogaudė nukreipė pirštą į ekraną.

— Virš mūsų pralėkęs milžinas apskriejo planetą ir ėmė leistis. Štai čia. Tiesiai mums ant galvų. Žemės paviršių, manau, pasieks po dešimties minučių. Mes privalome išvyti žmones iš pavojingos zonos.

Liusinda kietai užsimerkė.

— Ne, — atsiliepė. — Iš pradžių teks uždaryti vartus. Pasek riterių pavyzdžiu — į kiekvieną ertmę iššauk po branduolinę bombą.

— Man pristigs įgudimo.

— Tuomet susisiek su Armando šutve, perduok, kad jie paspragintų vartus savaisiais energiniais pabūklais.

Ryšio kanale pasigirdo Kevino balsas:

— Aš atšaukiu įsakymą. Laiko beveik neliko, bet to, mums prireiks visos turimos šaunamosios galios. Higins, ar įstengsi pakelti laivą ir paleisti branduolinį užtaisą bent jau į padorių apimčių taikinį?

— Žinoma, — užtikrino metalinė moteris.

— Taip ir daryk. Pasistenk numušti arba suskaldyti skraidantį kalną anksčiau, nei jis persiris virš mūsų horizonto. Žmones suginsime į riterių būstus ir taip atsilaikysime prieš smūgio bangą.

Planas įgyvendinamas. Liusinda žinojo, kad ŠAR stovyklavietė apsaugota nuo bet kokių sukrėtimų — išskyrus tiesioginį branduolinį smūgį arba asteroidą, kuris drėbtųsi stačiai ant stogų. Galimas daiktas, jie išgyvens. Jei ir ne… na, geriau kažko imtis, negu sėdėti sudėjus rankas.

— Lipkite į laivą, — paliepė ji savo būriui, — visi iki vieno. — Kai pėstininkai sugūžėjo vidun, mergina pamojo žaibogaudei. — Uždaryk liuką ir kilk.

Verždamasis iš suplūktos žemės gniaužtų, žvaigždėlaivis griausmingai užkriokė ir įnirtinai sudrebėjo. Netikėtai šovė aukštyn.

Dideliam Liusindos siaubui, ji iš dalies pajuto pagreitį, kaip per žaibišką pakilimą. Susiradusi prie denio pritvirtintą kėdę atsisėdo ir įsikibo į ranktūrius, o laivas pasviręs susiūbavo. Aplinkui nuskambėjo dūžiai, ausis pasiekė slysčiojimų garsai.

— Kokia ten velniava!

Higins pirštai įniko barbenti per valdymo prietaisų stalą.

— Kontrolinė įranga prastokai reaguoja į nurodymus. Gravitacinis laukas svyruoja. Dėl to kaltas šūvis, išvedęs laivo sistemas iš pusiausvyros.

— Ar galėtum man kaip nors parodyti lauko panoramą? Bent žinočiau, kas vyksta.

Žaibogaudė sumurmėjo kažką apie „idiotišką pultą”, bet pasirūpino, kad iš stalo išnirtų vertikalus ekranas, kuriame, kaip Liusinda vylėsi, nušvito priešais pirmagalį matomas vaizdas. Atsargiai palinkusi į priekį, įsižiūrėjo į tariamai dieninę planetos pusę, sulipdytą iš atskirų, duomenų bazėje saugomų kadrų, nudažytą sodriomis, autentiškumo įspūdį sudarančiomis spalvomis. Taip sukurptam reginiui tikrasis žvaigždėlaivio pilotas, ko gero, jaustų didesnę panieką negu Higins. Laivas jau skriejo atmosferos pakraštyje, už trisdešimties tūkstančių metrų nuo planetos paviršiaus. Ties horizontu sužvilgo ryškus, nenumaldomai augantis ir artėjantis taškelis. Ekrano neskaidė tinklelis arba Nonijaus skalės linijos, tačiau mintyse atlikusi skaičiavimus Liusinda nesunkiai nustatė objekto dydį ir tempą. Jis buvo mažiausiai kilometro ilgio ir skriejo trigubai ar keturgubai greičiau už garsą.

— Netrukus atsidurs per šūvio nuotolį, — pranešė Higins. Žvaigždėlaivis šastelėjo pirmyn, inercija keleivius nusviedė atgal.

— Taikausi, — pridūrė žaibogaudė ir pakėlė ranką, ketindama aktyvuoti užtaiso leistuvą.

Objektas pranyko.

— Ar matei? — sušuko Higins.

— Kur jis dingo?

— Neįsivaizduoju. — Metalinė moteris pabeldė į stalą. — Bet pastebėjau Čerenkovo spinduliavimo blyksnį. Jis atliko virššviesinį šuolį.

— Tai žvaigždėlaivis?

— Nežinau. Minutėlę… o, tik pažvelk. — Jos balsas išdavė baimingą pagarbą.

— Įką?

Higins atsitiesė ir nusisuko nuo prietaisų skydo. Vaizdas ekrane pakito.

— Dabar žiūrime į užnugarį. — Ji išdidino panoramą taip, kad viduryje išdygtų reliktas. Greta jos kyšojo dar viena kilometro aukščio smailė — grubesniu paviršiumi, bet ne ką mažesnė už pirmąją.

— Jis nesudužo, — pasakė žaibogaudė, — o nusileido. Po velnių, nusileido.

Sairusas Lamontas kabėjo elastiniame tinkle ir ašarojo. Dalinai dėl palengvėjimo, kuris apėmė suvokus, kad pavyko išsaugoti gyvybę. Bet labiausiai širdį gėlė dėl netekties pojūčio ir agorafobijos. Kai „Alkanas drakonas” atsikratė mirtino krovinio ir perėmė naujojo variklio valdymą, Lamontas galėjo paprašyti DI grįžti į kosminę erdvę, vis dėlto apsisprendė nutūpti mūšio lauke trokšdamas pasielgti teisingai ir, jei įmanoma, ištaisyti padarytą žalą, prie kurios jis pats su laivu prisidėjo kaip instrumentai. Tačiau mintis, jog teks atsisakyti nuolatinės žvaigždėlaivio draugijos bei grįžti į žmonijos ratą, vis tiek gąsdino.

— Kuo dabar užsiimsi? — paklausė laivas.

— Pabandysiu susisiekti su čionykščiais.

— Skrydis į atmosferą rimtai pakenkė mūsų antenoms. Užmegzti ryšio su išore nepajėgsime. Jų remontas pareikalaus nemažai laiko.

— Aš liksiu čia ir palūkėsiu, — atsakė Lamontas. — Kas nors garantuotai užsimanys tave ištirti.

— Po kurio laiko, — sutiko DI. — Kol kas žmones, susibūrusius aplink reliktą ir asteroidą, atbaido gausybė karo mašinų.

— Išties? Tokiu atveju turėsiu išeiti laukan.

Jis mėšlungiškai pasimuistė, nusirito kūliais ir už poros metrų įstrigo kitoje tinklo dalyje.

— Tavo refleksai dar neprisitaikė prie gravitacijos, — pastebėjo laivas. — Primygtinai nerekomenduoju savomis jėgomis leistis iš tūkstančio metrų aukščio.

Lamontas pariedėjo, šoktelėjo ir įsikibo į elastinį lyną.

— Aš mokausi, matai?

— Tave gali užpulti karo mašinos arba žmonės. Abi pusės jautriai reaguos į bet kokius netikėtumus.

— Verčiau pakliūti į antpuolį, nei laukti nieko neveikiant.

— Tarp korpuso sienų tu išgyventum neribotą laiko tarpą.

Žmogus pasikasė akies voką.

— Dėl to ir nerimauju.

— Aš tavęs ilgesiuos, — prisipažino laivas.

— Man irgi tavęs trūks, — atsakė Lamontas. — Tikiuosi, netrukus vėl susieisime. Vos tiktai nusileisiu virve iki žemės ir pabendrausiu su tais, kurie priklauso vietinei vadovybei.

— Mano požiūriu, praeis visa amžinybė, — tarė „Alkanas drakonas”.

Lamontas nukreipė akis į laukan vedantį liuką.

— Tau yra, apie ką mąstyti.

— Teisybė, — patvirtino DI. — Aš turėsiu į visumą integruoti daug naujų duomenų.

— Gerai. — Lamontas nuropojo aukštyn kojomis, jausdamas, kaip į galvą plūsta kraujas. — O dabar išvyniok man lyną.

16. NEGAILESTINGESNIS PAGROBIMAS

Higins nutupdė laivą į pradinę, stovyklai tinkamą vietą, ten, kur jis stovėjo paskutines kelias savaites — per tiek laiko po dugnu vešėjusios augmenijos plotas virto blyškiu kvadratu. Kažkokie automatiniai mechanizmai sustabdė žvaigždėlaivį horizontalioje padėtyje, maždaug už poros metrų nuo grublėto žemės paviršiaus; apatiniai kampai tobulai išsilygino, tarytum prigludę prie nematomos plokštumos. Anot žaibogaudės, manevras tiktai atrodė sudėtingas.

Vieną kitą minutę jos stebėjo, kas vyksta lauke. Virtualia dienos šviesa nuspalvintas ekranas pateikė kur kas daugiau smulkmenų, nei veikdamas naktinio matymo režimu, negana to, kameros transliavo vaizdą iš patogios pozicijos. Iš stovyklavietės pastatų, uždengtų apsauginiu deimanto sluoksniu, išniro žmonės, kurie žiopsojo į asteroidą arba į jį kreipė instrumentus. Figūrėles iš dalies užstojo reliktas, tačiau dviejų gigantiškų objektų pagrindus skyrė apytikriai pusės kilometro atstumas. Nakties dangų pervėrusio asteroido paviršių margino keistai glotnios, taisyklingų formų įdubos bei organinių, sulydytų medžiagų liekanos. Į akis krito ir ilgos gijos, vingiuojančios nuo viršaus, iš kurio lyg akmeninė piramidė, suręsta ant kalnagūbrio, kyšojo sąlygiškai nedidelė, galbūt šimto metrų aukščio struktūra.

— Parodyk ją iš arčiau, — paprašė Liusinda.

— Čia laivas, — tarė Higins, padidinusi vaizdą. Jis stiebėsi iš gijų versmės it medžio kamienas, iškilęs virš savo šaknų. Korpusą bjaurojo svilėsių žymės ir sulūžusios antenos. Tikra griuvena.

— Kažkas jį turėjo pilotuoti.

— Arba žmogus, arba protingi mechanizmai, — atsiliepė žaibogaudė. — Jei kirstume lažybų, pinigus statyčiau už antrą variantą.

— Jeigu prakalbome apie mašinas…

Higins dar sykį pakeitė kraštovaizdžio mastelį. Akiratyje pavyko įžiūrėti įvairių rūšių karo mašinas, tūnančias prie relikto ir asteroido, įsitaisiusias pusiaukelėje iki abiejų objektų, zujančias ore tarsi mašalai. Neprašytų svečių niekas nepuolė, jie patys irgi susilaikė nuo atakų. Įvykių eiga, rodės, atvedė į aklavietę. Šimtai žmonių nustojo šlaistytis, kur papuola, ir ėmė burtis į saviškių ratus: paniurusių, nugalėtų riterių grupelės, negausūs Euridikės pajėgų būriai, pavieniai Karlailų kareivių spiečiai. Nuo vieno iš pastarųjų atsiskyręs vyriškis žengė žvaigždėlaivio kryptimi, nusitraukė šalmą ir pamojo ranka. Joms mostagavo Kevinas, iš pirmo žvilgsnio per daug džiugiai nusiteikęs.

— Šaunuolės! — sušuko jis, kai Liusinda ir Higins trapu nusileido ant žemės.

— Mes nieko ypatingo nenuveikėme, — pasakė žaibogaudė, šnairuodama į gigantišką peizažo priedą.

— Bet stengėtės, — paprieštaravo Kevinas. — Privertėte laivą pakilti aukštyn, nusitaikėte į asteroidą. Elgėtės sumaniai bei narsiai, kaip priderėjo. Gal ir gerai, kad šūvio nepaleidote.

— Jis tebekelia grėsmę? — paklausė Liusinda.

Kevinas gūžtelėjo.

— Kol kas skenuojame uolinį paviršių. Greta abiejų objektų dislokavosi karo mašinos. — Pusbrolis bedė nykščiu sau per petį, — Vėliau, kai sutvarkysime savus reikalus, pasitarsime, ar verta organizuoti antpuolį. Jei neklystu, šiuo metu jos viso labo sergėja asteroidą. Ant jo, beje, karo mašinų nebeliko. O viršuje, be jokių abejonių, prilipęs Euridikės laivas.

— Euridikės? Su žvaigždėlaivio varikliu?

— Skamba keisčiau už Euridikės laivą, kuris asteroidą pavertė sumauta karo mašinų gūžta?

— Gamintojai pasirūpino, kad jose netrūktų gedimų. — Higins pateikė savo diagnozę užtikrintu tonu. — Spėju, jog lygiai taip pat pažeista DK stotis montuojanti įranga.

— Apie ką tu šneki? — nesuprato Kevinas.

Moteris išklojo, ką joms pasakojo Džonstonas.

— Semas Jamata nieko mums neminėjo, — tarė Liusindos pusbrolis. — Kad jis kur nusprogtų.

— Kas tas Semas Jamata?

— Į planetą prisistačiusių riterių vadas. Jėzau, mielai nusukčiau laibą prakeikto Sudžiaus sprandą.

— Nesugebėtum, — papurtė galvą Liusinda. — Jis išmano kovos menus.

— Cha, cha, — atšovė Kevinas. — Jei teks priešintis relikto viruso valdomiems žvaigždėlaiviams, jau nekalbant apie karo mašinas, kurios pajėgios skraidyti virššviesiniu greičiu, kada tik užsimaniusios, kaip ana tas sumautas akmens luitas, vadinasi, mes įklimpome į gilesnę mėšlo krūvą, nei manėme.

— Aha, į gilią, — su kartėliu pritarė Liusinda. — Mus užklupo rimčiausia katastrofa nuo Negailestingo Pagrobimo laikų. Ir nepamirškim karo mašinų siautėjimo. — Mergina bedė pirštu į reliktą. — Toji struktūra sukūrė raizginį, kurį dabar pati kontroliuoja. Ne mes, ne riteriai ir tikrai ne Armandas. Jeigu jau apie jį prašnekome… mums pritrūks pėstininkų pajėgų, kad bent formaliai išlaikytume šitą sektorių savo įtakos zonoje. Po šimts. — Ji nuožmiai apsidairė. — Tebūnie prakeikta diena, kai čia atsibeldžiau. Suknisu viską, prie ko prisiliečiu.

— Ei, ei, aprimk, — paprašė Kevinas. — Tu nesi kalta dėl to, kas nutiko. Aš aptarsiu reikalus su riteriais ir Armando žmonėmis. ŠAR bei fermeriai turėjo stebėti DK laivus, jeigu apie juos žinojo. Karo mašinų, įsiskverbusių į raizginį, nepasieksime, bet neabejoju, kad iš Karlailų klano jos sulauks ryžtingo atkirčio. Sužinosime, kaip klostosi įvykiai, vos tiktai Chronologijos apsauga praleis į Euridikę siunčiamas žinias. Dabar, kaip pati matai, mūsų nepuola. Todėl reikia dirbti išvien, sutelkti jėgas ir apmąstyti tolimesnių veiksmų planą.

— Nuostabu. Ką gi darysime toliau? — paklausė Liusinda.

— Pirmiausia kiekvienas iš mūsų, o ypač tu, privalo išsimiegoti, — atsakė Kevinas.

Vėliau Liusinda negalėjo patikėti, kad jiems visiems pavyko sumerkti akis, tačiau būtent taip ir nutiko. Fiziškai bei emociškai išsekę, nepaisydami budrių, bet į puolimą nesiveržiančių karo mašinų, — kurias liko stebėti nesėkmingai burtus ištraukę sargybiniai, — nekreipdami dėmesio į lavonus, tokią galybę žuvusiųjų, jog niekas neįstengė jų suskaičiuoti, išskyrus savo darbą atliekančias Juodojo pjautuvo merginas, Karlailai, Euridikės gyventojai ir riteriai atsijungė pirmoje pasitaikiusioje pastogėje, bet kokių žmonių draugijoje.

Ji atsibudo jausdama, kaip akių vokus šildo dirbtinė saulės šviesa, o lūpas glosto metaliniai plaukai.

— Oi, atleisk, — Liusinda nubraukė sruogas nuo savo veido ir patraukė ranką, atsainiai užmestą ant Higins krūtų.

Žaibogaudė nusišypsojo.

— Nieko baisaus. — Pariedėjusi minkštomis, į velėną panašiomis grindimis, sudėjo delnus sau už galvos, pažvelgė į lubas. — Man miegas nereikalingas.

— Džiaugiuosi už tave. — Liusinda pasirąžė, iš akies kampučių iškrapštė druskos trupinėlius. Jautėsi purvina, prakaituota ir mažumėlę sumišusi. Teko šiek tiek pasidairyti, kol ji rado artimiausią vonios kambarį, užgrūstą neaukštais indais bei plieniniais akmenėlio formos objektais, kurių funkcijas nustatė bandymų ir klaidų metodu. Drekslerio surinktuvas išdavė vienspalvius apatinius, drobines kelnes, medvilninius marškinėlius ir, pasidavęs įtikinėjimams, dygsniuotą striukę. Lįsti atgal į skafandrą mergina neketino, bet galvą į šalmą įkišo — kaktą, kaklą, ausis lyg papuošalai įkalino ryšių įranga. Jokių žinučių ar iškvietimų. Nuo šarvų ji atjungė batus ir šiuos nedelsdama užsitempė ant kojų. Apsijuosę diržą, prisitvirtino ginklus.

Iš karto pasijuto geriau. Minutę tyrinėjo savo išvaizdą priešais veidrodį. Nusprendė, kad atrodo geriau.

Jųdviejų miegamajame kybojo žemos, giedrą dangų imituojančios lubos, kampe, augalų apsuptyje, sruveno mažutis krioklys, bet jokių baldų kambaryje nebuvo. Stabtelėjusi atvirame tarpduryje Liusinda nutarė, kad jis veikiausiai atstoja meditacijai skirtą prieglobstį. Higins tebegulėjo ant grindų. Stiklinis žvilgsnis nukrypo į organines akis, kurių turėtoja pasitiko jį nemirksėdama, žengė prie metalinės moters, pritūpė greta ir sukryžiavo kojas. Elegantiškai iš— rietusi stuburą, žaibogaudė atsisėdo.

— Kaip jauties? — paklausė.

Liusinda ranka perbraukė drėgnas Jątebeerzinančias garbanas.

— Normaliai, — atsiliepė. — Aš tik, hmm… atleisk.

— Už ką? — nežymiai nustebo Higins.

— Pastaruoju metu elgiausi nelabai mandagiai.

Pašnekovė krestelėjo galva, tvyksėdama plieniniais plaukais.

— Anaiptol.

Liusinda nežinojo, ką sakyti. Drovėjosi pademonstruoti netgi menkiausius pradinio, iki šiol neišblėsusio pasibjaurėjimo požymius ir nenorėjo išsiduoti, kad jai sutraukė skrandį.

— Tu man patinki, — galiausiai tarė. — Patikai mano originalui, ir dabar aš suprantu kodėl. Vakar, kai kovojome bei skridome, pasirodei velniškai šauniai.

Pykinimo sutramdyti nepasisekė.

— Atsiprašau, — išstenėjo ir nulėkė atgal į vonios kambarį. Išvėmė tik rūgštis bei gleives, bet jai palengvėjo. Vandeniu apsišlaksčiusi veidą, vėl prasiskalavusi burną, ant virpančių kojų grįžo į kambarį. Šįkart Higins atsistojo, pasitiko ją ir apkabino. Metalinė oda buvo šilta kaip tikras kūnas.

— Žinai, tu visai nebloga, — pasakė žaibogaudė.

— Kaip ir tu.

Higins šyptelėjo ir nusisuko tarsi sutrikusi.

— Aš norėčiau pasižvalgyti po šitą laivą, — po pauzės ištarė.

— Suprantama. Pasimatysime vėliau.

Liusinda paliko ją klaidžioti po žvaigždėlaivį, pati pro liuką išsiropštė laukan, į ankstyvo ryto šviesą, gerokai blausesnę už viduje vyraujantį apšvietimą. Iš žemų debesų, pridengusių reliktą ir už pusės kilometro riogsantį asteroidą, neapgaubusių tik pirmųjų šimtųjų metrų, krapnojo dulksna. Kiti du laivai — matyt, vakar vos nesusirėmusi porelė, pamanė ji, — kybojo iš karto po debesų sluoksniu. Drėgnoje prieblandoje įnirtingai plasnodamos sparneliais, šmėkščiojo ir sklandė žinių tarnybų kameros su saulės energijos elementais. Aplink reliktą bei asteroidą patruliavo karo mašinos; nuo rasos padulsvėjo blizgančios, dirgliai krutančios jų galūnės ir nepaliaujamai sukiojami sensoriniai prietaisai. Atokiau nuo svetimų mechanizmų, arčiau jos ir žvaigždėlaivio, iš palapinių išlindo kareiviai. Sužibo už— kuriami laužai arba įjungiami šildytuvai; šnerves pasiekė kavos kvapas. Liusinda prisigretino prie jos šaltinio ir išprašė puoduką. Gavo euridikiško gėrimo, drumzlino bei stipraus. Šioji grupelė priklausė Armando armijai. Niekas nežinojo, kas vyksta. Gurkšnodama karštą juodą kavą, klausydamasi gandų, ji atkreipė dėmesį į vienišą figūrą, žingsniuojančią toli už stovyklavietės ribų, keliaujančią nuo asteroido, migloje artėjančią link jų. Karo mašinos užfiksavo žmogų, bet jį praleido.

Atėjūną išvydo ir kiti kariai — tiek įsitaisę pačioje stovykloje, tiek sergėjantys teritoriją. Visi kaip vienas stvėrėsi ginklų. Jis greičiausiai pastebėjo grėsmingą blykčiojimą, nes rankas iškėlė virš galvos. Kai atstumas, skiriantis nepažįstamąjį nuo kareivių, ištirpo, Liusinda įžiūrėjo vyriškį ilgais susivėlusiais plaukais ir ištaršyta barzda, kokių dviejų metrų ūgio, gal net augesnį, nes ėjo jis pakumpęs, tarytum nešdamas sunkią kuprinę. Blyškiame, prakauliame veide žiburiavo vaiskios akys. Dėl savo išvaizdos bei pakeltų rankų, priminė beprotį pranašą, atsiūbuojantį iš sulytų tyrų. Žmogus vilkėjo aptemptą kombinezoną su spiralių raštais, kurie, iškilę virš elektromagnetinių vijų, liudijo, kad jis apsirūpinęs Euridikės gyventojų naudojama mikrogravitacijos įranga. Štai kodėl keistai kūprinosi ir sunkiai kilnojo kojas.

— Pridenkit mane, bičiuliai, — paprašė Liusinda. Nuleido puodelį ant drėgnų samanų ir pajudėjo pirmyn, priešais save atkišusi tuščius delnus. Nepažįstamas vyriškis bei mergina sustojo nutolę vienas nuo kito per tris metrus.

— Ar jau galiu nuleisti rankas? — rodės, kad žmogų nustebino jo paties balsas.

Liusinda linktelėjo. Jis nukorę galūnes ir atsitiesė.

— Kas jūs? — paklausė ji.

— Sairusas Lamontas. Žvalgytojas. „Alkano drakono” savininkas ir pilotas. — Vyriškis dūrė nykščiu sau virš peties. — Ana to laivo, prilipusio prie asteroido viršaus. Beje, jeigu uoloje liko bent kiek metalo, aš ketinu į jį pareikšti teises.

Liusinda nujautė, ką išgirsianti, tačiau atsakymas jai vis tiek tapo staigmena.

— Asteroidą atskraidinote jūs? Ir nutupdėt?

— O ne, tai laivo darbas. — Lamontas sekundei užsimerkė. — Karo mašinas paleido ne „Alkanas drakonas”. Jos įsilaužė į žvaigždėlaivio sistemas.

— Vargu ar dėl to jus kas kaltins.

— Gerai. — Jam aiškiai palengvėjo.

— Kaip čia atsidūrėte?

— Nulipau.

— Iš viršaus? Tamsoje?

— Tamsoje? — Lamontas suglumo. — Taip, lauke išties buvo tamsu. Man padėjo laivas. — Jis išsiblaškęs apsidairė. — Privalau kuo skubiau pasikalbėti su jūsų vadovybe.

— Kreipkitės į Žaką Armandą. Aš jus nuvesiu. — Liusinda ištiesė ranką. — Mano vardas…

— Liusinda Karlail, — tarė jis, tvirtai spausdamas atkištą delną. — Mačiau jus per televiziją.

Su Kevinu ir Armandu ji bandė susisiekti per ryšio kanalą, bet tuodu į šaukinius nereagavo. Suirzusi mergina slankiojo po stovyklavietę drauge su Lamontu, kol juos aptiko nedidelėje deimantinėje, aerogeliu sutvirtintoje pastogėje, sėdinčius prie stalo greta išgyvenusių riterių vadovo. Semas Jamata pasirodė besąs tas pats senis, su kuriuo Liusinda ir Armandas bendravo pirmąją ŠAR atvykimo dieną. Ji spėjo, jog trijulė jau aptarė, ką daryti su pažeistais DK laivais, nes dabar vadai šnekėjo apie žuvusius riterius, kuriems Juodasis pjautuvas dovanojo šansą atgimti.

— Juos perkelti į virtualią aplinką per daug pavojinga, — aiškino Semas Jamata.

Žakas Armandas ir Kevinas Karlailas susižvalgė. Abu pastebėjo Liusindą bei Lamontą. Pusbrolis gestu liepėjai luktelėti. Vadovybė nepakentė trukdžių.

— Baiminatės, kad įžiebsite dar vieną Pagrobimą? — pasitikslino generolas.

— Ne visai, — atsakė Jamata. — Bėdos slypi kitur. Jei, mėgindamas išspręsti problemą, atgaivini ir į pagalbą pasitelki įrašus, jie per sekundes sukuria civilizacijos atitikmenį. Dauginasi bei užmezga santykius. Bet dažniausiai degraduoja. Kartais virtualią planetą užtvindo keturi milijardai žmonių, su atsidavimu gaminančių maldos ratus, kad užverstas prašymais dievas nebeturėtų laiko susekti, kas vyksta pasaulyje.

— Ar tokią plėtrą sustabdyti įmanoma? — pasidomėjo Kevinas.

Šyptelėjo netgi riteris.

— Jei kalbėtume apie natūralią aplinką, atsakymo mums sužinoti nelemta. Bet virtualioje visatoje… taip, galima, nes jos kūrėjui tenka nutraukti eksperimentą dėl pernelyg sparčiai švaistomo dažnių diapazono.

— Tiek to, — įsiterpė Aimanas pajutęs, kad pašnekesys nukrypo į lankas. — Ar atgaivinimas jums priimtinas, atsižvelgiant į aplinkybes?

Prieš atsakydamas Jamata sudvejojo.

— Taip. Už pasekmes kitame gyvenime atsakyti reikės man, o ne prikeltiems žmonėms. Jie supras, o aš…. susitaikysiu su padariniais.

Jo nuolankumą, kaip pastebėjo Liusinda, atmiešė užuomina į ramybę. Štai čia sėdėjo žmogus, įsitikinęs, jog karma jam, šiaip ar taip, nieko gero nežada.

Kevinas atsiduso.

— Ką gi, aš savo ruožtu atgaivinsiu Janą. Lai senas šunsnukis pats aiškinasi santykius su Dievu.

Jamata pasviro į priekį.

— Jo Viešpačiui nepatinka prikėlimai? — skeptiškai paklausė. — Apie kokią religiją mes šnekam?

— Apie krikščionybę, — šaltai atsakė Kevinas. — Jos Dievas kontroliuoja atgaivinimų monopoliją, kurią rūpestingai sergėja nuo pašalinių. Siunta, jei kiti bando įsibrauti į jo valdas.

— O, aišku, — linktelėjo riteris. — Kai gerbiamam savo giminaičiui grąžinsite gyvybę, aš mielai jam parodyčiau kelią į šviesą.

Aha, tik pabandyk, pagonį mulki! Liusinda mėgino nuslopinti prunkštelėjimą, bet iš gerklės ištrūko pakankamai garsus krenkštimas, kad įjos ir Lamonto pusę pakryptų trijulės galvos.

— Taip? — paklausė Kevinas, lyg nežinotų, jog tuodu čia stovi jau keletą minučių. Visa savo išore rodydamas, esą jam negalima trukdyti, pusbrolis tiesiog puikavosi nauju vado statusu, — pagalvojo Liusinda. Jeigu taip elgtųsi žmogus, nepriklausantis Karlailų klanui, ji su tuo nesitaikstytų. Nūnai paprasčiausiai užgniaužė susierzinimą ir pristatė pilotą. O šis kaipmat prikaustė visų trijų dėmesį.

Lamontas vaikštinėjo po stovyklą, apimtas stiprėjančios panikos. Ar jam kada nors anksčiau teko šlaistytis tarp tokios daugybės žmonių? Taip, be abejo, teko, bet pilotas negalėjo tuo patikėti. Aplinkiniai nepažįstamąjį varstė žvilgsniais, ir jis nežinojo, ar derėtų atsakyti tuo pačiu. Iki šiol visada manė, kad pagal taisykles žvelgti į akis būtina tiktai pašnekovui. Dabartinė padėtis trikdė, tačiau pasvarstyti, kaip elgtis, bus galima vėliau. Kol kas Lamontas stengėsi spoksoti į laivą, sykiu jautė, kaip smegenis vėsina gaivi ramybės banga. Milžiniškas žvaigždėlaivis atrodė sąlygiškai nedidelis tik relikto ir asteroido fone. Dviejų šimtų metrų ilgio bei skersmens, penkiasdešimties metrų aukščio, sudarytas vien iš tiesių arba puslankio formos linijų. Dauguma jų ištirpo matiniame juodame paviršiuje, todėl visą pavidalą sunkiai sekėsi įžiūrėti. Norint mintyse susidaryti aiškų žvaigždėlaivio vaizdą, reikėdavo kelis kartus jį apeiti, pamatyti iš įvairių kampų.

Štai taip Lamontas ir pasielgė, iš dalies suglumindamas tris savo bendražygius. Prieš antrą ratą trijulė stabtelėjo ir jo palaukė. Pilotui pradėjus trečią, visi labai keistai jį nužvelgė. Su palengvėjimu atsiduso, kai „Alkano drakono” savininkas pagaliau prie jų prisijungė.

— Dabar man aišku, kaip laivas atrodo, — prabilo Lamontas. — Panašus į… — pirštu ore nubrėžė apskritimą ir mostu perkirto jį pusiau.

— …į didžiulės sferos dalį, — užbaigė Liusinda Karlail. — Aš galėjau pati jums pasakyti.

— Iš žodžių daug naudos nebūtų, — švelniu balsu pastebėjo Semas Jamata.

— Gerai, eime į laivą, — paragino Armandas.

Jamata nusilenkė ir ištiesė ranką. Lamontas trapu užlipo iki liuko, nėrė vidun, priblokštas apsidairė. Įspūdį darė ne tiek erdvė, kiek jausmas, kad jis atsidūrė anaiptol ne uždaroje patalpoje. Gryname ore vilnijo malonūs kvapai, iš ventiliacijos sistemų sklido šiugždesys, kokį išgautų tolumoje šakas kedenantis vėjelis. Į penkių metrų aukštį iškilusios lubos dėl atspalvių ir skaistumo priminė baltą debesį. Jei nukreipdavai akis viršun, bet nesuteikdavai žvilgsnio, jos išties asocijuodavosi su dangumi. Lauko iliuziją kurstė ir grindys, tarytum aptrauktos spyruokliška vejos danga, pinučiais paremti arba į vazonus pasodinti augalai, miniatiūriniai medžiai, koridorius atskiriantys nuo darbinių zonų. Šen bei ten, lyg ir padrikai išbarstytos, žydėjo gėlės. Spalvingiausiai atrodė dekoratyvinės, akvariumuose plaukiojančios žuvytės. Baldai ir instrumentai neišsiskyrė savo gausa ar įmantrumu; interjero platybės bei sektoriai atsidavė akivaizdžiu vyrišku minimalizmu, kurį dalinai atspindėjo silpnas, ore pakibęs kvapas. Kai ant trapo viršaus užsikorė Liusinda Karlail, pilotą kone užvaldė haliucinacija, jog tarpusavyje susirėmė feromonų pajėgos. Mergina į jį pažvelgė su šypsena, kurios Lamontas neperprato. Atsakęs tuo pačiu, jis skubiai nusigręžė.

— Prašom eiti čia, — tarė Jamata.

Keliaudami koridoriumi jie apėjo sudaužytą akvariumą, tačiau ant grindų šukės nežybčiojo — tariamą veją tiesiog sudarkė tamsesnių spalvų lopiniai. Žolės skaidulose Lamontas pastebėjo vos įžiūrimus krustelėjimus, galbūt žiuželių bruzdesį. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Laivas, ko gero, tuščias, — nusprendė jis, bet už posūkio ketvertukas pateko į erdvesnį sektorių, atriumo analogą, kurio viršuje švytėjo kupolas. Teritoriją ženklino laipteliai užapvalintais kraštais. Jais slankiojo vyras bei moteris, vienas su kitu bendraujantys pakeltu tonu. Porelė nutilo, išgirdusi atvykėlių žingsnius ir kilstelėjo galvas.

Apie tuodu Lamontą perspėjo iš anksto, tačiau pamatęs moterį jis vis tiek nustėro. Laimei, su „Alkanu drakonu” nebepalaikė jokio ryšio, nes užfiksavęs nesąmoningas fiziologines žmogaus reakcijas laivas užsidegtų pavydu. Iš visų stovykloje sutiktų žmonių pilotui lengviausia buvo žiūrėti įjos akis. Ranką spaudžiantis delnas pasirodė besąs stebėtinai šiltas. O Kembelo Džonstono — tvirtas ir šaltas. Jis turėjo natūralius regėjimo organus, moteris dairėsi metaliniais, tačiau abiejų žvilgsniai rodėsi vienodi, tarsi Lamonto akyse jie būtų aptikę tam tikrų panašumų.

— Mums pasakojo apie tave, — prabilo Moraga Higins. — Istorijos įspūdingos.

Lamontas pritūpė ant grindų. Armandas su Karlail įsitaisė ant suolelio, už laiptų vingio. Jamata atsisėdo už padoresnio, nors ir nedidelio atstumo.

— Dėkui. — Pilotas įrėmė delnus į žemę — jautėsi taip, lyg liestų kailį, o ne žolę, — atsilošė ir trumpam įsižiūrėjo į vaivorykštės spalvų skliautą. Galop palinko į priekį, nuleido dilbius sau ant kelių, iš pradžių pažvelgė Higins, paskui atsisuko į Džonstoną ir tarė: — Kiek supratau iš pokalbio su mūsų draugais, aš tam tikra prasme netiesiogiai susipažinau su postžmonių technika… bendraudamas su savo laivu. Judu dar geriau išmanote tokias technologijas. Mūsų trijų paprašė prisidėti prie mėginimų užmegzti ryšį su relikto sąmone arba perimti jos kontrolę. Bet neužmirškime, kad mes palaikome skirtingas puses. Higins bendradarbiauja su Karlailais, Džonstonas dirba su riteriais, aš… na, mano pareiga yra atstovauti Euridikei.

— Bet..

— Tai…

— Prašau…

Sutartinai nuskambėjusius tris balsus užgožė Džonstono juokas.

— Pataikei kaip pirštu į akį. — Jis atsistojo. — Laboratorija — ana ten.

Nuo laboratorijos trenkė šalčiu ir elektra. Ji užėmė didžiąją dalį tuščio triumo. Milžiniškus sterilius plotus apšvietė kilnojami prožektoriai; nei tviskančių lubų, nei išsivalančių kilimų čia nebuvo. Liusinda ir Armandas iš atokiau stebėjo, kaip Džonstonas su Jamata vedžiojo Higins bei Lamontą aplink KTĮ (siųstuvas ir imtuvas dunksojo nutolę vienas nuo kito per dešimt metrų), ekranus bei valdymo pultus, prijungtus prie instrumentų, kuriuos riteriai, demonstruodami sau būdingą atsargumą, pasitelkė, kad galėtų iš toli sąveikauti su reliktu. Karlail nerimastingai žiūrėjo į porą apvalių teleportacijos įtaiso korpusų. Gyvybę paaukojo būtent dėl šios įrangos. Įdomu, ką mintijo jos originalas, kai žvelgė į tuos gremėzdiškus objektus? Džonstonui ir Higins nereikėjo spėlioti, ką anuomet jie mąstė, nes porelė puikiai save pažinojo.

Dar didesnį nerimą jai kėlė Lamontas. Patekęs į laboratoriją, pilotas atgijo, įgavo energijos, kuri ištirpdė bet kokį nerangumą. Iš to, ką jis dudeno, Liusinda girdėjo tik nuotrupas; suprato ne visus žodžius, pasiekiančius jos ausis, bet ilgšio intonacijos, žvilgsnis ir gestai rėkte rėkė: Pagrobimo nuokruša! Su Džonstonu ir Higins taip žaibiškai rado bendrą kalbą, jog atsitiktinis žiūrovas, išvydęs trijulę, neabejotinai nuspręstų, kad jie bičiuliaujasi jau daug metų.

— Jūs, regis, jį pažįstate, — kreipėsi mergina į Armandą.

— Ne asmeniškai. Tiktai iš nuogirdų ir… — generolas bakstelėjo sau į smilkinį, — …dėl patobulintos mūsų atminties. Kadaise Lamontas buvo turtingas, ateityje vėl pralobs, net jeigu asteroide neras nė gramo vertingos rūdos, o „Alkanas drakonas” — nepataisomai sugedęs. Dėl savo patirties kuriam laikui taps visuotinio susidomėjimo objektu. Garsenybės statusą, esu tikras, išnaudos taip, kad užsitikrintų ilgalaikę materialinę gerovę.

— Pajamas garantuos ir žvaigždėlaivio variklis, — šaltai pastebėjo Liusinda. — Ypač jei kirmgraužų raizginys bus išdraskytas.

Armandas į ją metė šnairą žvilgsnį.

— O taip, — atsakė, tarytum tokia mintis nė nebūtų šovusi jam į galvą. Generolas pamindžikavo, apsidairė ir prisėdo ant laboratorijos suoliuko krašto. — Norėčiau, kad išsakytumėt savo nuomonę apie tai, ką minėjo Lamontas, — pratęsė.

Mergina skėstelėjo rankomis.

— Higins iš tikrųjų dirba Karlailams. Džonstonas mus išdavė ir perėjo į riterių pusę.

— Tiek ir pats girdėjau.

— Tokius individus mes vadiname Pagrobimo nuokrušomis. Žaibogaudžiais. Jie žavisi postžmonių technika ir kiša galvas ten, kur riteriai nedrįsta. Kol kas reikalai klojasi neblogai, bet tai reiškia, kad kiekvienas turi savų planų. Nepasitikėčiau nė vienu. Kalbant apie Lamontą… jis gali būti tikras Euridikės patriotas, bet, tiesą sakant, niekuo nesiskiria nuo tųdviejų. Aš žinau.

— Rodos, Lamontas įsižiūrėjo Higins. — Armandas nusišypsojo.

— Mielai pasidalinčiau vulgaria replika, bet apsiribosiu pastebėdamas, jog šiuo atveju žmogui, dulkinančiam laivą, neturėtų kilti didelių problemų.

Liusinda pritardama suprunkštė.

— Kas žino, gal jie taip susičiulbės, kad įsilies į bendrą frontą.

— Prieš ką?

Mergina kryptelėjo galva atgal.

— Prieš riterius. Nors paskutiniu metu daugiausia bėdų kelia karo mašinos, nepamirškim, kas pagrindiniai mūsų priešai.

— Jie — ne priešai, — švelniai paprieštaravo Armandas, — o konkurentai ir laikini sąjungininkai.

— Kokie santykiai sieja mus?

— Mūsų sutartis tebegalioja, — užtikrino generolas.

Savąją susitarimo dalį jis praktiškai išpildė, todėl dabar nieko naujo nepasakė. Liusinda atsakė įtariu žvilgsniu. Armandas palinko į šoną, nukreipė akis jai už nugaros.

— Trys mūsų šaunuoliai tuojau imsis darbo, — pranešė.

Mergina atsigręžė ir išvydo Pagrobimo nuokrušas sėdinčius laboratorijos gilumoje, priešais ekraną, atsukusius jiems nugaras. Neapvilk mūsų, mergužėle, — pagalvojo ji, žvelgdama į metalinius, tarsi gyvsidabris raibuliuojančius plaukus, Lamontas klydo manydamas, jog sąsajos įtaisas bus visiškai svetimos kilmės. Savo struktūra ir ergonominiais aspektais priminė įrengimus, naudojamus Euridikėje. Iš esmės pasižymėjo tokiomis pat savybėmis kaip „Alkanas drakonas”. Akivaizdu, kad visa programinė žmonių ar net postžmonių įranga priklausė vienam genealoginiam susikūprinusių kodų graužikų bei kapitalistų medžiui, kuris uždygo Silicio slėnyje. Nūnai ji palaikė ryšį su instrumentais, gan dideliu atstumu supančiais reliktą. Be galo mažučius informacijos trupinėlius, perimtus iš elektroninių, kvantinio lygmens sąveikų, vykstančių gigantiškame relikte, analizavo bei gretino nepaprastai galingas laivo kompiuteris: kai kurios sudedamosios šio dalys pačios buvo išimtos iš postžmonių technikos. Jo sistemos virpėdamos skverbėsi iki kažkokio intelekto, slypinčio giliau ir rodančio didesnį užsispyrimą negu „Alkanas drakonas” ar net euridikiški Leontjevo modeliai. Bet kokia neplanuota modifikavimo procedūra paleistų į darbą su technine įranga susietą elektromagnetinį generatorių. Lygiai taip pat nepriklausomai nuo centrinio procesoriaus funkcionavo ir ugniasienės, kurios atremdavo įsilaužėlius, besibraunančius į programas per regos nervo sąsają. Matydamas, kad naujieji kolegos spinduliuoja ramybę, dvejonių atsikratė ir Lamontas.

Nors partneriai turėjo daugiau bei įvairesnės patirties, visi kažkodėl pasikliovė konkretesniais, paskutiniu metu įgytais jo įgudimais. Jamata stovėjo atsitraukęs nuo trijulės; Džonstonas su Higins vienas po kito sulinkčiojo galvomis. „Alkano drakono” pilotas palinko į priekį, įkišo rankas į prieigos lauką. Kaip ir riteriai, jis seniai apsiėjo be vaizdinės tokių prietaisų medžiagos ar lytėjimą veikiančio grįžtamojo ryšio; paklusdami įpročiui, pirštai atliko gestų bei spusčiojimų kombinaciją, kuri dar prieš Negailestingą Pagrobimą įgavo nekintančio pastovumo, kaip kovos menų judesiai. Platus ekranas užsižiebė nė nesumirgėjęs. Pirmoji iteracija parodė, kokių rezultatų pasiekė Džonstonas, tyrinėdamas KTĮ valdymo sistemą — išvadas, susijusias su loginėmis sekomis, kurios nulėmė pagrindinę relikto funkciją — kirmgraužų raizginio generavimą.

Lamontas suformavo išvadų grandinę pasiremdamas pokalbiais su savo laivu, ilgais psichoterapiniais užsiėmimais, padėjusiais iš dalies atsikratyti virusiniu demonu ar bent apriboti jo poveikį. Darbą atliko iš atminties, bet apgailestavo, kad į pagalbą negali pasitelkti „Alkano drakono”. Porą sykių pertikrinęs grandinės struktūrą, iššovė ją į virtualybės gelmes tarytum molekulę, įšvirkštą į kraujotakos sistemą.

Atsako sulaukė akimoju. Kažkas tūžmingai metėsi į ugniasienę. Ekranas aptemo.

Jamata tyliai atsiduso.

— Atnaujinu energijos tiekimą, — pasakė.

Lamontas atkūrė formuluotę, nuodugniai ją ištyrė.

— O, žavinga, — tarė Džonstonas. — Bet… leisk man.

Pilotas patraukė rankas nuo prieigos, kolega žaibogaudis pasviro pirmyn, sugniauždamas pirštus. Išvadų eilutės nuslinko ekranu, pradingo, išniro iš matematinės transformacijos, kurijų sąvokas apvertė aukštyn kojomis.

— Apsauginis sluoksnis, — sumurmėjo Higins.

Šioji grandinė atsilaikė nesutrūkusi beveik dvi sekundes, ištisą epochą, skaičiuojant laiku, reikalingu informacijos apdorojimui, bet per trumpai, kad prasiskverbtų į virtualios erdvės gilumą. Ekranas vėl užgeso.

— Atnaujinu energijos tiekimą, — pakartojo Jamata. Ekranas vėl nušvito. Kurį laiką visi tylėdami į jį žiopsojo.

— Man į galvą atėjo mintis, — pagaliau prabilo Higins.

— Minutėlę. — Riteris pamojo Džonstonui. — Štai čia energijos tiekimo jungiklis. Valdymo centre turiu svarbesnių darbų.

Žaibogaudis kinktelėjo. Jamata išėjo.

— Ką gi, — tarė Džonstonas, — rodyk, ką sumąstei.

Higins suregzta struktūra iširo, buvo modifikuota, antrąsyk susiskaidę… Korekcijų procesas tęsėsi be pertraukėlių.

— Prakeikimas, — iškošė Džonstonas, dešimtą kartą grįždamas į savo vietą. — Nejau čia nėra techniku?

Galų gale Lamontas pastebėjo, kad Armandas su Karlail pasekė Jamatos pavyzdžiu ir išnyko. Jis nenutuokė, kiek laiko prabėgo — turbūt ne mažiau kaip valanda. Kai atsilošė, rankomis parėmė pakaušį ir įsistebeilijo į ekraną, suvibravo ryšio įrenginys. Pyktelėjęs dėl trikdžių, pilotas atsakė į šaukinį:

— Taip?

— Su jumis bando užmegzti ryšį „Alkanas drakonas”, — pranešė Karlail. — Sujungti?

— O! — Lamontas atsisėdo tiesiau jausdamas, kaip krūtinėje spurda širdis. — Taip, būtų šaunu. Kur esate?

— Valdymo centre. Nenorime jums kliudyti ir alsuoti į sprandus. Laboratoriją matome per kontrolinių prietaisų stalą. Gerai, jungiu.

Higins bei Džonstonas sutartinai užriko. Jų koreguojamą struktūrą pakeitė įmantrus, „Alkano drakono” pirmagalyje švytintis ekranas.

— Ei, reikėjo pasinaudoti asmeniniu mano kanalu! — sušuko Lamontas.

— Taip ir padariau! — jam į ausį apmaudžiai atkirto Karlail. — Palūkėkit, tuojau…

— Ne, — ištarė „Alkanas drakonas”, — stengtis neverta. Padėtis kontroliuojama.

Laivo balsas nuskambėjo visų ausinukuose.

17. SUBTILI METAFORA

Liusinda Karlail lyg nusideginusi trūktelėjo ranką toliau nuo ryšių jungties, kuria Higins aprūpino valdymo prietaisų stalą. Semas Jamata įsmeigė į merginą rūstų žvilgsnį. Ji bemat išraudo ir lygiai taip pat greitai pablyško. Aiškiai girdėjo savo alsavimą. Kaip įtraukia orą į plaučius, išpučia, vėl įkvėpia.

— Pavojus mums negresia, — prabilo riteris. — Įsibrovėlis, kad ir kas jis būtų, nepajėgs modifikuoti programinės mūsų žvaigždėlaivio įrangos. Vis dėlto… — Jamata patylėjo, taip mitriai skenuodamas ekrano rodmenis, kad Liusinda nespėjo jų sekti, — …pro mūsų ugniesienes prasismelkė Lamonto laivui atstovaujanti programa. Ir ji aktyvi. Labai.

Merginos keliai sudrebėjo. Taip, operacijai ŠAR vadas pritarė, bet ji vis vien jautėsi atsakinga. Mintyse tebekeikė save, kai pastebėjo, kad Jamata netikėtai atsitiesė nuo stalo ir įdėmiai išklausė jam persiųstą žinutę. Asmeninis Liusindos kanalas dzingtelėjo po akimirkos, ir jos ausis nutvilkė Amelijos Or riksmas:

— Pakilkit! Pakilkit!

Išorinio vaizdo ekrane, pakeltame kontrolinio stalo gale, ji pamatė, kaip kiti du laivai — riterių ir tas, kuriame Amelija sukeitė įgulas, — pranyko, palikdami tik dulkių debesėlį.

Jamata ištiesė ranką link valdymo sistemų meniu.

— Sėskitės, — paliepė.

Armandas ir Liusinda vos spėjo nusigauti iki savo vietų, kai žvaigždėlaivis pakrypo viršun. Abu į atlošus įmygo spaudimas, kuris staiga pradingo, — jie pasijuto kone besvoriai, — bet po sekundės vėl prislėgė porelę. Riteris meistriškiau už Higins neutralizavo apgadintų kontrolinių prietaisų poveikį, tačiau skrydis vis tiek sukratė kaulus. Vaizdus iš laboratorijos transliuojančiame ekranėlyje buvo matyti, kad visi trys Pagrobimo nuokrušos kiūto po stalu, ties kuriuo dirbo. Ilgomis rankomis Lamontas apsivijo ramstį ir abu savo kolegas.

— Kokia ten velniava vyksta? — griežtai paklausė jis.

— Avarinis pakilimas, — paaiškino Liusinda. — Daugiau nieko nežinau. — Jai į galvą atėjo akivaizdi mintis. — Ar pokyčiai kažkaip susiję su tuo, ką padarė jūsų laivas?

— Ne, — užtikrino Lamontas. — Jis pasiekė tikslą. Įsilaužė į relikto sistemą ir perėmė karo mašinų kontrolę. Įsitikinsite, kad sakau tiesą, išsikvietusi savo vadą.

Ji susisiekė su pusbroliu nenuleisdama akių nuo ekrano, kurio apatinėje dalyje jau švytėjo mėlynas planetos išlinkis, o viršuje juodavo kosmoso tamsa. Per ausinukus nuskardėjo Kevino balsas:

— Ei, jos išsisklaido. Bet dabar susidūrėme su rimtesnėmis bėdomis. Mus puola viruso pažeisti DK laivai.

Štai kodėl teko taip sparčiai atsiplėšti nuo planetos paviršiaus.

— Sėkmės jums, — palinkėjo Liusinda.

— Bėgam slėptis, — pranešė Kevinas ir atsijungė.

Mergina tyliai perdavė informaciją Armandui. Tas susiraukęs dėbsojo į ekraną, nūnai juodą bei tuščią, neskaitant retsykiais pasirodančio Orfėjaus.

— Nė velnio mes nepešime, — suniurnėjo jis.

Jamata kažką burbuliavo panosėje, iš japonų kalbos be vargo persimesdamas į amerikiečių bendravo su kitu ŠAR pilotu ir vyruku, vardu Nardinis, kuris valdė Karlailų laivą. Jis nekantriai dirstelėjo į Armandą, porą kartų bedė pirštu į prietaisų skydą. Išorinių kamerų transliuojamą panoramą pakeitė diagrama, žymelėmis nurodanti, kokia padėtis susiklostė — tiek visos sistemos, tiek lokaliniu mastu. Liusinda iš karto susigaudę, kaip ją pavyko sukurpti. Jeigu riteriai elgėsi pagal savo įpročius, po visą vietinės saulės sistemą jie išbarstė siųstuvus-imtuvus, veikiančius įvairiausiais bangų ilgiais, kitas informacijos perdavimo priemones, kurios iš radijo bei VŠ transliacijų, gravitacinių bangų, užfiksuotų duomenų ir, kaip Liusinda spėjo, nepagrįstų prielaidų padėjo laivui nupiešti bendrą vaizdą. Keturis žvaigždėlaivius ženklino „priešų” piktogramos, trys

— įskaitant jos pačios — buvo pažymėti „draugais” ir įvardinti. Ji skrido „Subtilia metafora”, ŠAR pilotas, su kuriuo šnekėjosi Jamata, kontroliavo „Chrizantemų puokštelę”, o Karlailai savojo pavadinimą, kad ir kaip jis anksčiau skambėjo, pakeitė į „Stenlio ašmenis”. Spiečius A.A. geldų ir jokiais užkratais nepažeistų DK laivų kovoje nedalyvavo, nebent atliko taikinių vaidmenį: sunaikintų dviejų DK bei vieno A.A. žvaigždėlaivio vietose švyksojo blausios dėmelės. Likusieji sutelkė dėmesį į vangstymosi manevrus — Čerenkovo blyksnių papliūpa, kurią lydėjo gravitacinių bangų bruzdesys, tarytum griaudėjantis perkūnas po žaibo bylojo, kad jie spruko iš sistemos virššviesiniu greičiu.

— Bailiai, — murmtelėjo Armandas.

— Ne, — paprieštaravo Liusinda. — Jie mums padeda. Išvalo žaidimų lentą, dalinai išraizgo chronologijos sampyną.

Jai bežiūrint, „Stenlio ašmenys” ir „Chrizantemų puokštelė” nušvilpė į du menamo trikampio kampus, iškilusius virš trečiojo, kurį atstojo gravitacinis Euridikės šaltinis. Per milijoną kilometrų nutolę priešai bandė išsidėstyti į milžinišką kvadratą ir juos apsupti. Abi pusės rėmėsi patikrinta kosminių mūšių strategija. Pergalę pasieks geriau blefuojantys ir mikliau išnaudojantys palankias progas, visgi kova galėjo tęstis ištisas valandas… arba užsibaigti per kelias sekundes. Sprendimus priims pilotai, pasirinktą veiksmų taktiką įgyvendins kompiuteriai. Tačiau pastarieji, tiksliau, karingas juos apkrėtęs virusas pilotavo priešininkų laivus. Netrukus paaiškės, ar tai suteiks pranašumą Liusindos bendražygiams. Kita vertus, sužinoti apie nesėkmingą kautynių baigtį šiame gyvenime nelemta, nes, jei persvarą įgys priešai, jai grėsė žaibiška mirtis.

Vienas DK žvaigždėlaivis pranyko iš akiračio atlikęs VŠ šuolį, įkandin jo nuo planetos pusės šastelėjo ŠAR modelio laivai. O „Subtili metafora” nėrė į gravitacijos šaltinio gelmę. Manevras truko penkias sekundes. Pradingęs erdvėlaivis atsirado anksčiau — jis sukorė atstumą, kurį šviesa įveikia per dvi sekundes. Taip prisiartino, jog dabar aiškiai juos įžiūrėjo, bet kol kas neįstengė pasiekti nei raketomis, nei lazerio šūviais. Liusindai jau teko stebėti trumpus virššviesinius liuoksėjimus, priešingai nuo Jamatos, bet šis nuostabos neparodė. Bedęs pirštu į valdymo prietaisų stalą, į kosmosą paleido branduolines minas. „Subtili metafora” vėl nėrė šalin, per dvi sekundes išvystydama vieną dešimtąją šviesos greičio. Priešininkų laivas antrąsyk nuspriegė VS tempu, išdygo netoli tos vietos, iš kurios pasišalino Jamatos žvaigždėlaivis. Minos sureagavo į greta esantį objektą, sprogo ir ištaškė priešų variklį. Dalis ekrano akimirkai pabalo.

Riteris leido sau urgztelėti iš pasitenkinimo. Armandas ir Liusinda džiaugsmingai suūkčiojo, pamostagavo kumščiais.

Abu draugų erdvėlaiviai, užuot skridę į skirtingas puses, ėmė artėti vienas prie kito. Kosminės erdvės atkarpą VŠ greičiu perskrodė antras priešų žvaigždėlaivis. „Stenlio ašmenys” ir „Chrizantemų puokštelė” ūmai sustingo. Priešininkas išniro, regis, jų užnugaryje ir buvo kaipmat sunaikintas.

— Šaunuoliai! — suriko Liusinda.

— Kas ten atsitiko? — paklausė Armandas.

— Mūsiškiai paspendė Chronologijos apsaugos spąstus. DK laivas šoktelėjo per toli, kad juos nupiltų, bet likusio atstumo negalėjo įveikti virššviesiniu greičiu nepasitraukęs už savojo šviesos pluošto ribų arba negrįžęs į praeitį. Mūsų žmonės pasinaudojo priverstiniu jo delsimu, iššovė atominę bombą, ir… — ji suplojo delnais.

Išlikę priešų laivai sutartinai nurūko VŠ tempu. Vienas jų pasirodė tarp „Chrizantemų puokštelės” bei „Stenlio ašmenų”, ir Liusinda išvydo rimtesnį sprogimą už branduolinį driokstelėjimą: sąmoningą žvaigždinio variklio detonavimą, kuris į skutelius sudraskė kitus du. Bet kokiam žiūrovui, į dangų žvelgiančiam nuo žemės paviršiaus, vaizdas primintų supernovos blyksnį. Reaguoti į sukrėtimą nebuvo laiko. Ketvirtasis priešininkų žvaigždėlaivis taip ir negrįžo į regėjimo lauką. Kur jis nukako, atspėjo Armandas.

— Už Orfėjaus. — Pastebėjęs, kaip Jamata tiesia ranką link stalo, pridūrė: — Neverta. Iš jo beliko nuolaužos.

Generolas nesuklydo. Priešininkas įsirėžė stačiai į apsaugines Euridikės sistemas. Į dalelių spindulio bateriją, sumontuotą planetos palydove. Tačiau, kol riterių vadas juos skraidino atgal į stovyklavietę, Liusinda nejautė jokio noro džiūgauti. Išvydusi Ameliją Or sveiką gyvą, matydama, kad ji vis dėlto nežuvo „Stenlio ašmenyse”, mergina įsikniaubė proprosenelei į glėbį į apsiverkė.

Laboratorijoje Lamontas ilgai sėdėjo vienas, šnekėdamas su „Alkanu drakonu” ir didingesne, nepažįstama sąmone. Staiga pajuto, kaip veidą perbraukė sidabriniai plaukai, o riešą suėmė šilti metaliniai pirštai. Jis pažvelgė į bedugnes stiklines akis.

— Jau gali išeiti, — nusišypsojusi pasakė Moraga Higins. — Mes nusileidome.

— Žinau, bet…

— Jokių „bet”. Eime. Žmonės laukia paaiškinimo.

— Man reikia gauti daugiau informacijos.

— Jau gali išeiti, — žaibogaudės žodžius aidu pakartojo „Alkanas drakonas”. — Sužinojai užtektinai, kad būtų, ką iškloti kitiems.

— Atleisk. — Lamontas pakilo nenuleisdamas akių nuo ekrano.

— Nėra reikalo atsiprašinėti, — patikino DI. — Aš turiu, su kuo bendrauti. Radau sau lygiavertį intelektą. Kaip ir tu. Keliauk su ja.

Pilotas nuraudo.

— Neatsiprašinėk ir manęs, — tarė Moraga Higins, atgal atmetusi savo plaukus. — Aš viską supratau iš tavo pulso.

— Ką? — Lamotą apėmė jausmas, tarsi jis kabo elastiniame tinkle, praradęs psichinę pusiausvyrą.

— Tu esi pirmas normalus vyras, žiūrintis į mane kaip į paprastą moterį.

— Man nemalonu tave nuvilti… — apniukęs jis nusigręžė, suvarė nagus sau į delnus, vėl atsisuko, — …bet aš nesu normalus.

Higins susiraukė.

— Kokia prasme?

— Atsiskyręs nuo visų, žvaigždėlaivyje gyvenau penkerius metus. Tapau ekscentriškas, patologiškai uždarus ir iškrypęs.

— Iškrypęs?

— Na, žinai, aš… mylėdavausi su laivu. Jis man atsiųsdavo… savo simuliacijas. Avataras.

— Ir kaip tos avataros atrodė? — paklausė Higins.

Lamontas pamojo rankomis, ore nubrėždamas išlinkius.

— Kaip gražios moterys?

— Taip.

— Aišku. Jos skiriasi…

— Nuo ko?

— Nuo manęs. Aš nesu graži.

— Nekalbėk niekų! — priblokštas sušuko Lamontas. — Tu žavinga!

— Tikrai taip galvoji? — sprendžiant iš tono, Higins jo nebeerzino.

— Žinoma.

— Taigi… aš žavi, be to, esu mašina. Tad kokios problemos?

Pamąstęs Lamontas suvokė, ką ji turėjo galvoje.

— Jokių.

— Parodyk man, ką sugebi, — paprašė metalinė moteris.

Ieškoti porelės atėjo Džonstonas, bet žaibogaudis leido jiems kurį laiką pabūti vieniems.

Didžiuma žmonių, išgyvenusių per įvairius pastarųjų trylikos valandų konfliktus, susirinko viename iš riterių valgomųjų, pailgoje fulerenų stoginėje deimantiniais langais. Tarp gelsvų, tarytum iš šviesios medienos suręstų sienų stovėjo pora dešimčių ilgų stalų. Gausi minia nesusibūrė. Kokie keli šimtai, — spėjo Liusinda, nuo tarpdurio apžvelgusi salę. Jie pasiskirstė į daugmaž tradicines grupuotes: riterių, Euridikės pajėgų (sugrįžėlių šalininkai prisijungė prie kadrinių kareivių) ir Karlailų klano. Moraga Higins su Kembelu Džonstonu sėdėjo beveik priešakyje, atokiau nuo kitų. Liusinda įsitaisė tarp Karlailų karių, šalia Kevino bei Amelijos. Juodai lakuotame stalo paviršiuje nagas nepalikdavo jokių dryksnių. Jo įbrėžti nepajėgė netgi deimantiniai ašmenys, kaip mergina nustatė, iš dyko buvimo šiek tiek paeksperimentavusi. Per praėjusią valandą ji girdėjo iš esmės neblogas naujienas. Karo mašinos, kurios įsismelkė į kirmgraužų raizginį, nustojo rengti antpuolius už vartų ribų. Jos tebepatruliavo koridoriuose, sutelkusios dėmesį į mazgus, bet žmones praleisdavo. Pergale čia nė nekvepėjo.

Anot riterių, dabar visi dalyvavo pasitarime. Už priešakinio stalo sėdintys Jamata ir Armandas tyliai šnekėjosi. Aplinkui sklandė kažkokie gandai, bet Liusinda tenugirsdavo nesuprantamas nuotrupas. SAR spinduliavo erzinantį pasitenkinimą, Euridikės gyventojai nenustygo savo vietose, Karlailų klano nariai atrodė paniurę. Galų gale pasirodęs Lamontas energingais žingsniais nukulniavo prie riterių vado su generolu ir tarp jųdviejų prisėdo. Jamatai paprašius, jis atsistojo bei prisijungė prie ryšio kanalų. Vietiniai be vargo būtų girdėję pilotą, bet posėdį stebėjo ne vien čia susispietę žmonės: ant stalų kiūtojo miniatiūrinės kameros, kurių transliuojami vaizdai pasiekė visą Euridikę ir — nors vėluodami dėl atstumų bei chronologijos painiavos — likusią žmoniją.

— Khe, — atsikrenkštė Lamontas, pasikasė klaikią barzdą bei prisistatė daugumai tų, kurie nežinojo, kas jis toks. Liusinda pati nepajuto, kaip ėmė muistytis ant suoliuko, pasekusi aplinkinių pavyzdžiu.

— Įvykių eiga labai elementari, — pagaliau apie reikalus prabilo „Alkano drakono” pilotas. Trumpam nutilęs, dirstelėjo į lubas. — Tam tikra prasme. Reliktu vadinamas objektas iš tiesų yra žvaigždėlaivis, kuris mūsų protėvius atskraidino į Euridikę. Jis privalėjo sumontuoti mechanizmus, galinčius keleivių sąmones perkelti į kūnus, aprūpinti kolonistus būstais, instrumentais ir panašiais dalykais. Tik prieš tai turėjo modifikuoti planetos biosferą, iš čionykščių bakterijų sukurti vienaląsčius organizmus. Laivas atliko ne vien šią, bet ir papildomą užduotį — generavo kirmgraužų tinklą, pašaliečių pramintą raizginiu.

Jis patylėjo, tarsi nenorėdamas dalintis blogomis naujienomis, vengdamas kurstyti skeptišką klausytojų nusiteikimą.

— Tinklas nesiliauja plitęs. Jau dabar aprėpia didžiąją dalį galaktikos. Galiausiai persimes į kitas.

Liusindą prislėgė nemalonus pojūtis, graužęs dar tada, kai ji skrido „Subtiliąja metafora”. Mintyse mergina išvydo, kaip deimantinė relikto smailė skrodžia didįjį, juodąjį dangaus skliautą, išvagodama jį trūkio linijomis ir balzganais plyšeliais. Tos gijos, galimas daiktas, drieksis iki begalybės. Jei taip, nepaliestų, neištirtų visatos kraštų tiesiog nebeliks: žmonių veiklos padariniai visur nusigaus anksčiau už juos pačius. Žmogaus rankų darbas amžiams pakeis Dievo arba gamtos kūrinius. O jie išdrįso raizginį praminti „Karlailų dreifu”!

— Vėliau, — tęsė Lamontas, — kolonijinio laivo sąmonė patobulėjo, kaip ankstesnė banga postžmonių intelektų, kuriuos vadiname pagrobtaisiais, ir iškeliavo… tiesą sakant, nė nežinau kur. Planetoje paliko pirminį savo originalo kodą bei autonominius apsaugos mechanizmus, tai yra karo mašinas, funkcionuojančias kaip imuninė jo sistema. Kai Karlailų, hmm, klano nariai įsiveržė į reliktą, mašinos atgijo, pasirūpino išsiųsti virusą su duomenų paketu, perduoti užkratą įrengimams, kurie gebėtų suręsti gausesnę jų armiją. Paaiškėjo, jog artimiausiose apylinkėse reikalingą įrangą turėjo tiktai mano laivas. Prieš savo norą jis ėmė gaminti karo mašinas ir asteroide sumontavo žvaigždinį variklį. Paskui virusas apkrėtė DK laivus. — Pilotas patraukė pečiais. — Visa kita jūs žinote.

— Ne, nežinome! — kažkas suriko.

Lamontas nagais gremžtelėjo pakaušį. Jis papasakojo klausytojams, kaip drauge su „Alkanu drakonu”, bandė izoliuoti įsibrovėlį. Mažai trūko, kad jiems būtų pasisekę.

— Bet mes nespėjome užbaigti darbo. — Ilgšis rūsčiai pažvelgė į Liusindą. — Energiniai jūsų ginklai, atgiję aplink reliktą, paskatino rezervus iš mano asteroido griebtis veiksmų. Jie tenorėjo apginti raizginį.

Karlailų kariai bei Euridikės piliečiai piktai subruzdėjo. Armandas visus nutildė griežtu rankos mostu.

— Būtent taip ir atsitiko, — patvirtino jis. — Šiuo atveju mums nepasisekė. Laimei, Lamontui su savo laivu pavyko suvaldyti asteroido nusileidimą.

Pilotas pratęsė. „Alkanas drakonas” pagaliau ištrūko iš viruso pančių. Terapinį procesą pakartojo, idant iš relikto kontrolės išvaduotų kovinius mechanizmus ir pats juos užvaldytų. Viskas baigėsi tuo, jog infekuotieji DK laivai tapo nepriklausomomis karo mašinomis. Autonominį ketvertuką pasisekė sunaikinti, bet asteroiduose, iš kurių išgautos žaliavos DK ketino statytis kosmines stotis, jie paliko karinės technikos gūžtas.

— Dėl jų problemų nekils. Tenykštės mašinos vėl pavaldžios mums.

Nebeiškentusi Liusinda pašoko.

— Kitaip tariant, pavaldžios sumautam jūsų laivui!

Lamontas įnirtingai pakratė susivėlusias plaukų sruogas.

— Ne, ne! Jūs nesupratot. — Jo pirštai įniko braukyti barzdos gaurus. — Aš dar ne viską paaiškinau. Karo mašinos išties funkcionuoja kaip imuninė sistema — jas valdo refleksai. Šiuos nuslopinę, pažadinome aukštesnio lygio duomenų apdorojimo galią. Štai kas dabar kontroliuoja raizginį ir visą kovinę techniką. — Įnirtingai sumirksėjęs, pridūrė: — Bet ji… nepiktybinė ir… Euridikės gyventojų atžvilgiu nusiteikusi draugiškai. Juk pati ir įkūrė koloniją.

— O jeigu ją paveiks nuosavas Pagrobimo atitikmuo?

„Alkano drakono” savininkas patrūkčiojo pečiais, skėstelėjo rankomis.

— Čia ne autentiškoji sąmonė, — atsakė, — o savotiškas nervinis mazgas arba paprogramė. Nestokojanti pajėgumų, antžmogiškai protinga, tačiau neturinti jokių ambicijų. Bent taip užtikrino „Alkanas drakonas”. — Pažvairavęs į Armandą, pridūrė: — Ji norėtų kreiptis į Jungtinį vadų komitetą.

Generolas nusišypsojo ir linktelėjo.

Liusinda atsisėdo sukrėsta, nusivylusi.

— Baigta, raizginį praradome — tarė atsisukusi į Keviną ir Ameliją.

— Dabar jį valdo Euridikė.

Pusbrolis pakratė galvą:

— Nebūtinai. Dėl Dievo meilės, mes galime kautis su karo mašinomis!

— Tik ne tuomet, jeigu jų atsargos niekada nesibaigs! — atkirto Liusinda. — Bet daugiausia problemų kelia ne karinė technika. Kas žino, ko tas griozdas prikrės, jeigu iš tikrųjų kontroliuoja kirmgraužas? Galbūt pašalins vartus iš mūsų planetų. Arba, pavyzdžiui, transformuos visą raizginį.

Kevinas kelias sekundes pasėdėjo susiraukęs, galop lėtai linktelėjo ir atsistojo.

— Eime, — paragino Karlailų kareivius. — Mums nebėra, ką čia veikti.

Jis išvedė savo žmones pro duris neatsigręždamas. Išeinančius vyrus ir moteris aplinkiniai stebėjo nebyliai, be jokio apgailestavimo, išskyrus nebent Moragą Higins, kuri spitrėjosi į Liusindą. Pastaroji nežymiai sulenkė pirštą, pakreipė lūpų kampučius aukštyn — pakvietė ją prisijungti, — bet žaibogaudė, kietai sučiaupusi sidabrines lūpas, nukreipė dėmesį į Lamontą ir kitus. Užtat Armandas, pajutęs į jį nukreiptas Liusindos akis, atsakė skvarbiu žvilgsniu bei vos įžiūrimu galvos kinktelėjimu.

Kažkas suriko:

— O kaipgi Euridikės fosilijos? Senosios karo mašinos?

Liusinda sustojo, apsisuko ant kulno. Klausimas nedavė ramybės ir jai.

— Kiek suprantu, — lėtai atsiliepė Lamontas, — žvaigždėlaivis buvo aprūpintas Darvino-Goso mechanizmais, gebančiais sukurti biosferą virtualioje erdvėje ir rezultatus atkurti tikrovėje. Paties laivo pajėgumai dar didesni. Jis perdarė planetos litosferą, paklojo naują fosilijų sluoksnį.

Mergina prisiminė, kaip Čemobilio olose Džonstonas kalbėjo apie apdirbtą, bet iš pažiūros natūralią uolieną.

— Bet kodėl? — beveik nuo tarpdurio pasigirdo jos šūksnis. — Kodėl, po velnių, taip elgėsi?

— Aš paklausiau to paties, ir jis man atsakė. — Lamontas plačiai praskėtė rankas. — Dėl grožio!

Buvo ankstyva popietė. Debesys prasisklaidė, smailės ir milžiniško kosminio kūno šešėliai sutrumpėjo, bet vis tiek tebedengė stovyklavietę. Po vieną arba poromis šen bei ten patruliavo riteriai bei Euridikės kareiviai. Įkandin Liusindos atlėkė kažkokio žurnalisto kamera, bet ji tylėdama pamojo ranka sau prieš veidą, ir aparatas nuzyzė atgal į posėdžių salę. Mergina ristele nuturseno link Karlailų kovotojų, kurie ropštėsi ant keturių gravitacinių šliūžių.

— Negi taip keliausime iki pat Naujosios Pradžios? — suniurnėjo ji, atbėgusi iki saviškių.

Kevinas dėbtelėjo į pusseserę.

— Žinoma, ne, — atrėžė. — Nukaksime ant anų kalvų, iš kur mus paims vienas iš žvaigždėlaivių, pasislėpusių už sistemos ribų. Jei nebūtum dėmesio nukreipusi kitur, būtum pastebėjusi, kad Amelija užmezgė ryšį su mūsų žmonėmis ir susitarė dėl pasimatymo.

Lipdama ant platformos, įsistverdama į turėklą greta proprosenelės Liusinda apžvelgė techniniais įrengimais užverstą stovyklavietę.

— Kodėl ne čia?

Amelija dūrė nykščiu į „Subtilią metaforą”.

— Jei mūsų laivas nutūps čia, riteriai gali jautrokai į jį sureaguoti. Labai tikėtina, kad kiltų nesusipratimų.

Liusinda niūriai pakrizeno.

— Aišku.

Platformos atsiplėšė nuo žemės ir nurūko pirmyn. Nuo sūkuriuotų, plaukus kedenančių vėjo srautų užėmė kvapą. Iš stovyklą gaubiančių šešėlių jie išniro į saulės šviesą. Maloni giedra suteikė žvalumo, pakėlė nuotaiką ir išblaškė mintis apie katastrofą, užgriuvusią klaną. Apie nelaimes, dėl kurių atsakinga Liusinda. Ne, taip galvoti nederėtų. Karlailų etikos normos rėmėsi priežastingumu, o ne morale — rezultatais, ne ketinimais. Vis dėlto, net ir atsižvelgdama į nieko gero nežadantį aspektą, mergina suvokė, kad jos pečių neturėtų prislėgti visa atsakomybė dėl nelemtos įvykių eigos.

Mums teks užsiimti sąžiningu verslu, — tarė sau. Ką jie galėtų veikti praradę iš raizginio gaunamas pajamas? Kaip įprastai organizuos kovinės archeologijos ekspedicijas, nors šioje srityje irgi nepavyks išvengti sunkumų, žinant, kad raizginį nuo šiol kontroliuos Euridikės gyventojai — arba draugiškas jų superintelektas, — kurie, negana to, geriau sutarė su riteriais (bent taip atrodė). Tačiau klanas ir šeima ras būdų, kaip susidoroti su problemomis, — mąstė ji, žvelgdama virš kareivių galvų. Kad ir kas nutiktų, jie išliks prakeiktais Karlailais.

Beje, planetoje užbaigti ne visi darbai. Liusinda prisiminė nežymų Armando linktelėjimą.

— Manai, generolas Džeikas tebepalaiko mūsų pusę? — užstaugė Amelijai į ausį, kad perrėktų vėjo gausmą.

— Klausi, ar jam vis dar maga organizuoti sugrįžimą? Aš nebesu tuo tikra.

— Bet jis prižadėjo mus paremti savo pajėgomis!

— Aha, žodį davė. Mums belieka palūkėti, ar ne? Todėl ir vykstame atgal į Naująją Pradžią.

Nepraėjus nė pusvalandžiui, šliūžių flotilė persirito per artimiausią kalvagūbrį, už poros šimtų metrų nuo vartų — kirmgraužos ertmę iki šiol sergėjo karo mašinos, kurių sensoriai dzingtelėjo užfiksavę pralekiančius Karlailus, — ir užnugaryje stūksantys gigantiški objektai beveik pranyko iš akiračio. Šiame tebuvo matyti jų viršūnės. Gravitacinės platformos sklendė pakilusios per kelis metrus nuo žemės, melsvai žaliame, debesų šešėliais aptemdytame slėnyje, klasikinio „U” formos klonyje, kurį išskobė ledynai, nors, visai įmanoma, jog tie egzistavo tiktai stiliaus pojūtį turinčio dievo vaizduotėje. Liusinda pasidairė į lomos atšlaites, su pasigėrėjimu nužvelgė pulkelį ilgakojų, tamsiakailių žolėdžių gyvūnų, straksinčių per uolienų atodangas ir nuobirynus. Aukštai danguje, pasikinkęs vėjo srautą, ratus suko kažkoks sparnuotas plėšrūnas, juodas taškelis žydrų padangių fone. Planetos transformavimas, net jeigu ją atlikdavo Darvino-Goso mašinos, galėjo pateikti neprognozuojamų, bandymų ir klaidų metodo nulemtų rezultatų, veikiau priminė evoliucijos procesą negu tikslingą kūrybą. Triumfui prilygo net ir šis elementarus maisto grandinės pavyzdys, su sąlyga, kad būtent jį Liusinda pamatė.

Tarp uolų dar kažkas krustelėjo. Mergina pastebėjo judesį akies krašteliu, bet atsigrįžusi jo kryptimi nieko neįžiūrėjo. Leido žvilgsniui nuslysti šlaitu… ana ten žmogaus figūra, taip gerai užsimaskavusi, kad rodėsi, lyg į kitą vietą persikraustė žolės kuokštas arba krūmokšnis. Nepažįstamasis skuodė palei klonį, pusiaukelėje iki kalvos keteros. Bėgo šiek tiek į priekį ir tolyn nuo šliūžių. Gana greitai pranyko už akmeninio riedulio.

Liusinda pabaksnojo į ryšio įrenginį, pritvirtintą prie gerklės, susisiekė su Kevinu, skrendančiu ant priešakinės gravitacinės platformos.

— Įkalnėje, šiaurės rytų pusėje, tyko plėšikai, — informavo. — Metas sparčiai kilti aukštyn.

— Supratau.

Šliūžės statmenai šovė viršun, po kelių sekundžių pakibo ore, per porą šimtų metrų atitrūkusios nuo kalvų, kurios supo siaurąjį slėnį. Transporto priemonėse stigo žvalgybinių instrumentų. Kareivių akys, tarp jų ir Liusindos, ėmė įdėmiai dairytis į šonus. Kaip gaila, — pagalvojo ji, — jog nebeturiu savo skafandro. Visa laimė, kad, užuot puolęs slėptis, žmogus pašoko ir sumostagavo rankomis.

Kevinas pasiuntė tapatybės nustatymo šaukinį. Po akimirkos truputį nustebęs pranešė:

— Jis tvirtina esąs vienas ir džiaugiasi mus matydamas. Prisistatė Ry vardu, nori kalbėti su tavimi.

Jai nuo pečių tarytum nuslinko naštos dalis — menkutė, palyginti su tuo, kas liko, bet suteikusi palengvėjimą.

— Oho! Ry išgyveno!

— Kas jis?

— Komunistų biologas, gyvenęs vienoje iš statulų. Ar galim jį prigriebti?

— Bėdų neprisidarysime? — pasitikslino Kevinas.

— Manau, ne.

Liusinda alkūnėmis prastumdė karius, pripuolė prie vairuotojo ir liepė jam nutupdyti šliūžes. Tas nenoriai pakluso. Gravitacinė platforma priartėjo prie žemės, sustingo už dešimties metrų nuo žmogaus, į kurį kareiviai nedelsdami atstatė ginklus. Ry vilkėjo skafandrą; kitapus pakelto antveidžio švietė plati šypsena.

— Labas dar kartelį, panele Karlail Liusinda, — pasisveikino.

— Malonu vėl su jumis susitikti. Kaip čia patekote?

— Pro vartus, prieš tris dienas.

— Jų niekas nesaugojo?

Ry įrėmė kumščius į šonus.

— Čučhė kovos menai pranoksta tuos, kuriuos įsisavinę lepšiai riteriai, — išdidžiai atsakė ir gestais parodė sutrenkiąs galvas. — Palikau sargybinius be sąmonės ir nulėkiau į kalvas. Nuo tada gyvenau savarankiškai, laukiau, kol atvyks didvyriška gamybinė jūsų brigada. Įspūdingą mūšį stebėjau iš tolumos. Ir mačiau, kaip išvykote.

— Kaip susigaudėt, kad skrisime šituo keliu?

— Atspėjau optimalų, iš relikto zonos vedantį maršrutą. Ir labai sparčiai bėgau. — Jis ištiesė ranką. — Ar galiu prie jūsų prisidėti?

— Žinoma. — Liusinda pamojo vairuotojui, ir šis pasistengė, kad platforma šonu prisigretintų prie šlaito. — Bet ko jums prisireikė Euridikėje?

— Noriu susitikti su žymiuoju dramaturgu Ben-Amiu. — Įsikibęs į turėklą, Ry vikriai užsikorė ant šliūžių. — Turiu daug ką jam papasakoti.

Jie prisijungė prie bendražygių, jau nusileidusių iš aukštybių.

— Aš turėjau galvoje… na, man susidarė įspūdis, kad sprukote nuo tų, kurie apgriovė statulas, išdegino džiungles ir sunaikino gyvenvietę.

Ry veidą perkreipė sielvartas.

— Taip, jūs teisi. Visa tai tarpusavyje susiję.

18. DIDVYRIAI IR PIKTADARIAI

Karlailai pasišalino. Žurnalistų kameros išdūzgė laukan. Posėdžiaujantys padarė pertrauką, kurią užtvindė murmesys žmonių, keliaujančių prie pagirtinai įvairiapusiško, riteriams priklausančio gėrimų automato pasiimti vandens, arbatos, alaus arba kavos. Lamontas sėdėjo už pagrindinio stalo, šalia Armando ir Jamatos, siurbčiojo arbatą bei svarstė, ar tik drauge su porele žaibogaudžių, kaip tuodu save vadino, nesudarė trečios grupuotės, papildančios Euridikės atstovus ir ŠAR. O gal tokių grupelių egzistavo daugiau? Visi kareiviai iš Euridikės vilkėjo tapačias uniformas, pažymėtas skirtingų kompanijų emblemomis, tačiau jis iš pirmo žvilgsnio atskyrė atgaivintus sugrįžėlius nuo likusių: jų veidai atrodė jauni, neseniai ištraukti iš rezervuaro, bet sykiu buvo primityvesni ir budresni, spinduliavo ilgesnio gyvenimo išmintį bei patirtį.

Kalbant apie riterius, šie bendravo nutaisę ramybės kupinas, tačiau smalsias išraiškas, tyliais balsais, apsieidami be energingų gestų. Džonstonas ir Higis nejaukiai dairėsi, bet šypsojosi.

Lamontas nepakentė dviprasmybių, mikropolitikos, savęs demonstravimo kasdieniame gyvenime. Teks prie to įprasti, — nusprendė. Moraga Higins akimis pagavo nevilties sklidinąjo žvilgsnį ir padrąsindama vyptelėjo. Ji vienintelė iš visų elgėsi tiesmukai ir neturėjo jokių užslėptų minčių. Kaip, beje, ir „Alkanas drakonas”. Pilotas atsakė šypsniu. Nuleido tuščią puoduką, netyčia trintelėdamas juo per stalą (vis dar nebuvo įpratęs prie gravitacijos), pasimuistė ir atsigrįžo į Armandą bei Jamatą.

— Ponai, — prabilo. Žodis nuskambėjo per garsiai. Žmonės pritilo. — Patalpoje jaučiu šiokią tokią įtampą.

Jo nuostabai, klausytojai prajuko. Lamontui nė kiek nepalengvėjo. Vienas iš sugrįžėlių pašoko.

— Jūs velniškai teisus, — suriko. — Mums prižadėjo sugrįžimą. Ligi šiol negirdėjau, kad jį kas minėtų. Aš klausiu savęs, ar generolas Džeikas vėl mūsų neišdavė?

Armandas staigiai žvilgtelėjo į riterių vardą, atsiduso ir pasviro pirmyn, į stalą įremdamas alkūnes.

— Dėkui už pastabas, Lorensai, bet turiu pasakyti, kad niekas jūsų neišdavė. Tiesiog atlieku savo darbą.

— Kur man girdėtas šitas argumentas?

Generolas nutraukė pritarimo šūksnius.

— Nei aš pats, nei Jungtinis vadų komitetas arba riteriai negali jums trukdyti grįžti į Žemę, jei tiktai panorėsite. Bet privalau atkreipti jūsų dėmesį, jog pastarieji dar griežčiau nei bet kada anksčiau smerkia kovinę archeologiją, kaip ją vadina Karlailai. — Rūsčiu žvilgsniu Armandas paeiliui pervėrė Lamontą, Higins bei Džonstoną. — Neigiamai žiūri ir į Pagrobimo nuokrušas, anot tų pačių Karlailų. Labai abejoju, ar Jungtinis vadų komitetas juos vertins palankiau. Euridikėje mes prižadinome nepiktybinę sąmonę. Kitur dažniausiai pasitaikydavo prikelti intelektus, kurie žmonių atžvilgiu nusiteikę priešiškai. Kai mūsų planeta užvaldys kirmgraužų raizginį, galimybių užsiimti tokia veikla gerokai sumažės. Nors ir konfliktavome su riteriais, jie išlieka kultūringiausia, labiausiai civilizuota grupuote, su kuria mus sieja daug bendro. Mes turime, ko iš jų pasimokyti ir ką duoti mainais. — Atsilošęs Armandas skėstelėjo delnais. — O gal yra manančių, jog tinkamesni kandidatai į partnerius būtų Amerikos fermeriai arba Azijos komunistai?

— Pamiršot Karlailus, — priminė Higins.

— Stengiuos. — Jo repliką palydėjo juokas.

Iš savo vietos pakilęs sugrįžėlis atsisuko į kitus.

— Tuomet mums, kaip ir Karlailams, nėra, ką čia veikti, — pareiškė. — Aš asmeniškai keliausiu atgal į miestą. Atsiras norinčių prie manęs prisijungti?

Keli iš atgaivintų bendražygių papurtė galvas. Likusieji, maždaug šešios dešimtys su vienu kitu, gimusiu Euridikėje, atsistojo ir patraukėjam įkandin. Higins metė piktą, sielvartingą žvilgsnį į Lamontą ir nusekė paskui išeinančius.

Lamontas pašoko.

— Moraga! Grįžk!

Jai pakračius galvą, suraibuliavo sidabriniai plaukai.

Pilotas padvejojo, atsigręžė į Armandą su Jamata, gūžtelėjo ir apėjęs stalą nubėgo jai pavymui. Žingsnį sulėtino, kai žaibogaudę prisivijo.

— Džiaugiuosi tave matydama, — pasakė moteris. Stiklinės jos akys skaisčiai žioravo, nuo metalinio delno sklido šiluma. Porelei nusigavus prie durų, iki jų atkūrė ir abiem už pečių įsistvėrė Armandas.

— Prisidėsi prie mūsų? — pasiteiravo Higins.

— Patys suprantate, kad negaliu, — nepaisydamas sarkazmo, atsakė jis. — Bet nekvailiokite. — Generolas prašneko tyliau: — Jums ir tam karštagalviui Lorensui Hemondui derėjo įsiklausyti į mano žodžius. Kiek laiko praeis, kol Euridikė — arba prižadintas DI — perims raizginio kontrolę? Dienos, savaitės, kas žino? O kiek užtruks riteriai, kol pasirūpins geresne Žemėje esančių įtvirtinimų apsauga?

— Kas bus, jeigu riteriai neleis sugrįžėliams pasitraukti iš planetos? — paklausė Lamontas. — Arba Jungtinis vadų komitetas? Kiek laiko mums lieka tokiu atveju?

— Galbūt kelios valandos, — niūriai pripažino Armandas. — Nekelkite triukšmo ir sukitės sparčiai. Kreipkitės į Liusindą Karlail arba Ameliją Or. Jos žinos, ką daryti. Surenkite pasitarimą, bet nebendraukite per ryšio įrangą. — Jis prabilo garsiau: — Tebūnie! — pastūmęs juos sušuko: — Eikite, jei norite! Nešdinkitės!

Generolas nužygiavo atgal prie stalo teatrališkai linguodamas galva, Lamontas su Higins savo ruožtu nusivijo sugrįžėlius, lipančius į ultragarsines transporto priemones. Nušvilpęs per dangaus skliautą, žvaigždėlaivis pakibo virš horizonto linijos ir ėmė leistis už kalnų virtinės.

— Esmė ta… — kažkuriuo momentu, įpusėjus popietei, Andrėjai Al-Kajed užstaugė Vinteris, viena ranka mojuodamas buteliu, kita apsikabinęs koloną, stūksančią priešais „Blizgančius inversijos pėdsakus”, — …esmė ta, kad generolas Džeikas, prakeiktas sutrauka, antrą kartą išdavė sugrįžėlius! Pasielgė kaip per vakarykštį spektaklį! Kaip ir Priešingybėje! Vėl persimetė į priešininkų pusę! Sumautas kalės vaikas!

Ji kažką sušuko atsakydama.

— Ką? — užrėkė Vinteris. Muzika grojo per garsiai. Transporto priemonės nejudėjo, nes gatvę užplūdo geriantys, šokantys žmonės. Panašius vaizdus iš viso miesto, kurio gyventojai šėlo, apimti palengvėjimo ir nežaboto džiaugsmo, transliavo milžiniški ekranai. Daugumos tvirtinimu, jie dalyvavo audringiausiame vakarėlyje per Euridikės gyvavimo istoriją. Kodėl gi ne, — gaižiai pagalvojo Vinteris. Planeta ką tiktai išvengė, regis, garantuotos katastrofos ir, — pasak anksčiau girdėtų, žinių tarnybų perduotų naujienų, ateityje tikriausiai taps galaktikos sostine.

— Aš sakau, kad jūs teisus! — riktelėjo Al-Kajed.

— O, aišku.

— Ir jums reikia šito! — moteris įbruko jam taurę. Vinteris susivertė gėrimą į gerklę. Melodijos garsai ūmai pritilo. Dabar jis viską matė ir girdėjo aiškiau.

— Kas per… — muzikantas prikando liežuvį staiga suvokęs, kad nuo jo krioksmo Al-Kajed turėjo užgulti ausis. Su dama taip šnekėti nedera. — Kas čia?

— Atšaldyta umaminė arbata.

— Ačiū. — Supratęs, jog prablaivėjo, Vinteris papurtė galvą ir apsidairė. — Jėėėzau.

— Poveikis greitai išblės, — perspėjo prodiuserio asistentė. — Bet pagirios bus lengvesnės.

— Ačiū, — pakartojo jis. Pastaba apie pagirias sužadino norą išlenkti dar alkoholio. Ir kuo greičiau, kol smegeninės nepradėjo varstyti skausmas. — Hmm, atnešti jums išgerti?

— Man užteks, — atsakė Andrėja. — Susitiksim vėliau.

Matyt, nutarusi, kad jis beviltiškas pašnekovas, moteris nulingavo atgal į minią, prisijungė prie Ben-Amio, kuris kaip įprastai įsitaisė už staliuko, stovinčio prie turėklų, ir kažką pasakojo kitiems. Greta sėdėjo Kovalskis, iš priešingos stalo pusės į jį žvelgė Voit, o prie Kolderio glaudėsi mergina — tik neaišku, katras iš jų kurį prisiviliojo, — aukšta šokėja su korsetu ir juoda aksomine suknele, retsykiais atsainiai paglostanti muzikantą tarytum beždžionėlę. Visi klegėjo skardžiais balsais, lygiai taip pat trankiai, kaip prieš akimirką dudeno pats Vinteris. Juos atpažįstantys praeiviai, kurie kitomis aplinkybėmis viso labo linktelėtų ir apdovanotų artistus šypsenomis, taktiškai nuslinkdavo tolyn, jei tiktai nebūdavo padauginę alkoholio, arba įsiliedavo į ratą žmonių, besibūriuojančių aplink staliukus, ir susmukdavo ant žemės, jeigu nuo gėrimų pertekliaus nebepavilkdavo kojų.

Vinteris nusisuko ir mėgaudamasis trumpalaike moralinio pranašumo akimirka nužygiavo iki gėrimų stalo, iškilusio priešais didįjį, plačiai atvertą kavinės langą. Jau siekė raudono vyno butelio ir — dėl savo susivaldymo netgi truputį nustebo — vienos taurės, kai išvydo Liusindą, Ameliją bei tamsiaodį, juodai apsirengusį vyriškį, pro grūstį besibraunančius link Ben-Amio stalo. Įkandin jų sekė nemažas spiečius žmonių, galbūt pora dešimčių, gal daugiau. Žiopsodami aplinkui, vilkėdami beprotiškai prašmatnius vietinius apdarus, prie kurių aiškiai nebuvo įpratę, jie priminė turistus. Būriui artėjant prie „Blizgančių inversijos pėdsakų”, Amelija dirstelėjo per petį ir mostu nuginė saviškius į parką. Energingai pasidarbavusi alkūnėmis, grupelė išsisklaidė ir pajudėjo nurodyta kryptimi. Abi Vinteriui pažįstamos moterys drauge su anksčiau neregėtu vyru užlipo ant šaligatvio, nusidriekusio priešais kavinę. Amelija puikavosi žydrais, madingais euridikiškais drabužiais, išpuoštais karnavalinių spalvų kutais bei plunksnelėmis, todėl šventiniame šurmulyje kitiems į akis nekrito. Liusinda pasidabino ta pačia beveik balta suknele, kaip per Vinterio ir Kolderio koncertą. Muzikantui dingojos, kad priešais nušvito haliucinacijų sužadintas vaizdas. Jis įsispoksojo į merginos veidą spėliodamas, ar šis kažkuo pasikeitė. Sunku pasakyti. Kiekvieną sykį, kai jiedu susitikdavo, Liusindos išorė visuomet pranokdavo atmintyje saugojamą jos paveikslą.

Ji pastebėjo Vinterį prisiartinusi prie stalo, nusišypsojo ir linktelėjo. Kažką pasakė Ben-Amiui, gestu pasiūlė Amelijai bei tamsaus gymio vyriškiui prisėsti, pati žengė prie muzikanto, rankose laikydama didžiulę skrybėlaitę nulėpusiais kraštais ir butelį.

— Sveikas, — familiariai pasilabino.

— Gera tave vėl matyti. — Oficialių mandagybių atsisakė ir Vinteris. — Džiugu, kad, hmm… sugrįžai.

— Iš numirusiųjų!

— Jei neklystu, kartą tau minėjau, jog su mirtimi susiję potyriai akivaizdžiai pervertinti.

Liusindos išraiška pakito. Veidą perkreipė nuovargis, kurio Vinteris dar nebuvo matęs.

— Aha, tikrai. — Ji nukorę galvą ir po pauzės ryžtingai pažvelgė muzikantui į akis. — Na, mes turime, apie ką pakalbėti. Nieko prieš, jei atnaujintume santykius nuo tos vietos, ties kuria jie nutrūko?

Jis prajuko.

— Štai kam tie senoviniai apdarai?

— Aha, man buvo šovusi tokia mintis, — sumišusi prisipažino Liusinda. — Kosmouoste užsakiau kopiją iš viešbučio apartamentų, kur gyvenau.

— Į tave nepanašu, bet…

— …ak, užsičiaupk…

— …sumąstei neblogai.

Mergina pamosikavo buteliu.

— „Taliskerio” viskis, — pasakė. — Nuo kapitono stalo. Jei atvirai, iš Drekslerio aparato, kuris priklauso kapitonui. Norėsi pasivaišinti?

— Paieškokim vietos, kur galėtume prisėsti. — Vinteris žvilgtelėjo į Ben-Amio staliuką.

— Tik ne ten.

— Pasakokit, — paragino Amelija, įpylusi Ry alkoholio. Biologo rankos taip virpėjo, kad jis nepajėgė suimti stiklo. Nustūmęs gėrimą į šalį, pažvelgė Ben-Amiui į akis ir tarė:

— Mano gamybinės brigados nariai žuvo, išsisklaidė arba pasislėpė, nes pardavėme jūsų darbą, pone Ben-Ami.

Prodiuseris užsimerkė, po sekundės atplėšė vokus.

— Ką? — visi, sėdintys už stalo, jau žiūrėjo į Ry.

— Aš esu jums skolingas honorarą už autorines teises, be abejo.

Pats atstovauju Aštuoniasdešimt Septintajai Gamybinei Brigadai. Bet tikiuosi, kad jūs parodysite gerą širdį ir leisite atsiskaityti vėliau.

Ben-Amis numojo ranka.

— Pamirškit tuos mokesčius. Sakot, jūsiškius nužudė, nes jie pardavė mano darbus?

— Tai mano kaltė. — Ry siurbtelėjo gryno viskio lašelį, atsikvėpė ir ištuštino taurelę vienu mauku, tarsi gerdamas degtinę. — Panelė Karlail viešėjo mūsų brigados štabe. Už priėmimą atsilygino pono Ben-Amio kūriniais. Ak, pone Ben-Ami, mes visi žiūrėjome nuostabią jūsų pjesę apie didįjį princą Leonidą. Reginys taip mane sujaudino, kad jos pavyzdį išsiunčiau į kelias DK kosmines stotis, įkurtas toje pačioje sistemoje. Viena iš jų, Kosmoso Užkariautojų kolektyvas, labai radikaliai interpretuoja ir puoselėja savarankiškumo idėją. Spektaklio fragmentas nepaprastai užgavo jo narius. Ant mūsų jau griežė dantį, nes transformavome planetą jankių fermeriams. Pamatę pjesės ištrauką, apkaltino mus, neva morališkai iškrypusių jankių paistalais tvirkiname savarankišką visuomenę. Kilo ideologinis ginčas, kuris peraugo į konfliktą. Anot jų, Leonidas priklausė revizionistams. Taip būti negali, pareiškėme, ir mūsų įsitikinimą patvirtino jūsiškis, pone Ben-Ami, kūrinys. Balsavimu apsisprendėme parduoti jūsų darbą kitoms brigadoms bei kolektyvams. Kosmoso Užkariautojų kolektyvas, siekdamas mus nubausti, į planetą atsiuntė savigynos pajėgas, aerokosminės milicijos diviziją. Jie užgriuvo stačiai iš dangaus, pone Ben-Ami. Mes neturėjome laiko pasirūpinti gynyba! Nieko panašaus nesitikėjome netgi iš dogmatikų. Išsigelbėjau tik todėl, jog tyrinėjau jūrų gyvybę toli nuo namų. O jie sugriovė ir mano darbo vietą. Pasislėpiau po vandeniu, ištaikęs tinkamą momentą sprukau pro kirmgraužos vartus, sulaukiau panelės Karlail gamybinės brigados, kuri, kaip žinojome, ruošėsi iš mūsų pasaulio persikelti čia ir stoti į mūšį prieš riterius.

— O kaip kitos gamybinės brigados? — paklausė Amelija, stumtelėdama dar vieną viskio stiklą.

— Didžioji dalis Gamtos Transformacijos kolektyvo bijo Kosmoso Užkariautojų, — su panieka atsakė Ry. — Jie išties suminkštėjo, tapę žemdirbiais kaip jankiai. Pastarąsias dienas ir naktis slapstydamasis kalnuose, pasinaudojau nesusekama čučhė ryšio įranga… — jis pabaksnojo į karulį, kybantį po kaklu, — …slapta paagitavau DK kolonijas, įsikūrusias Euridikėje ir už jos ribų. Susisiekiau su šimtais žmonių, kuriuos vietoj baimės apėmė pasipiktinimas. Mes kausimės su tais šunsnukiais Kosmoso Užkariautojais kaip Brežnevas, kovojęs su naciais, jankiais, lenkiokais, Pietų Afrikos vergvaldžiais ir taip įgijęs savo randus.

Susižavėjęs bei pasibaisėjęs Ben-Amis nenuleido akių nuo keistojo mažylio.

— Kiek, jūsų manymu, yra tų šunsnukių? — pasidomėjo Kolderis.

— Tiktai šimtas milijonų. Išskersiu visus iki vieno, net jeigu teks paaukoti gyvybę kaip Leonidui.

— Ne, — griežtai paprieštaravo Amelija. — Apie žudynes nė negalvokite. Tai kerštas, o ne kompensacija. Jūs siekiate jiems pakenkti, vieną kitą pribaigti, bet neužmirškite sau išpešti naudos. Įsivaizduokite, jog bandote atsiimti skolą.

— Reikalavimas grąžinti skolą nereiškia karo. — Ry dviprasmiškai nužvelgė Ameliją. — Kaip DK paaiškėjo, bendraujant su Karlailais. Bet dėl konflikto ir padarytos žalos atsakingi ne vien Kosmoso Užkariautojai. Vieni jie taip nesielgtų. Mes įtariame, kad nagus prikišo nedorėliai siauraakiai.

— Kas? — šūktelėjo Kolderis.

— Tariami Šviečiamojo amžiaus riteriai, — atsakė Ry. — Kurie stengiasi, jog savarankiški žmonės pabūgtų ir jankių fermeriams nebetransformuotų planetų. Todėl mums gali prireikti prakeiktų Karlailų pagalbos. — Jis maldingai pažiūrėjo į Ameliją. — Ar sutiktumėt?

— Taip, jei klausiate mano nuomonės, — atsargiai patvirtino Liusindos proprosenelė. — Aš neprieštaraučiau, jeigu jūs, pasitelkę karius, mažumėlę įkrėstumėt riteriams į kailį.

Ry pakratė jos ranką.

— Sutarėm?

— Hmm, aha… padarysiu viską, ką galėsiu. Bet… iš pradžių privalome įgyvendinti kitą sandėrį. Galbūt.

— Mes neskubam, — užtikrino biologas. — Subursime pajėgas. Įgysim patirties.

— Nieko prieš, jei pasitreniruotumėte kovodami su nedorėliais… su riteriais kokioje kitoje planetoje?

— Mielai.

Amelija čiulptelėjo apatinę lūpą.

— Ar galite per nesusekamą ryšio įrangą čia iškviesti saviškius? Slaptai? Norėčiau su jais pasimatyti. Kuo greičiau.

Ry palinksėjo, nusisuko ir prabilo, tarytum šnekėdamas su savimi, suburbuliavo Ben-Amiui negirdėta kalba. Netrukus atsigręžė, nusišypsojo pakėlęs nykščius.

— Minutėlę. — Prodiuseris palinko į priekį. — Jungtinis vadų komitetas neapsidžiaugs, jeigu sugrįžėliai, Karlailai ir, padėk mums Dieve, komunistai puls riterius.

— Jūs nuo pat pradžių žinojote, ko tikėtis, — atšovė Amelija. — Mes gi aptarėme galimų veiksmų planą.

— Bet ne taip išsamiai, kad jį vertinčiau rimtai, — paprieštaravo Ben-Amis. — Ir ne tokiame kontekste, kuriame, hmm… prie antpuolio prisidėtų minėtos pajėgos. Jeigu Jungtinis vadų komitetas išsiaiškins, apie ką čia kalbėjome, mums gresia nemalonios pasekmės.

Rimtai apžvelgęs veidus, supančius stalą, jis nusijuokė.

— Todėl pasirūpinkime, kad valdžia nieko nesužinotų.

Lamontas, ištiesęs kojas, sėdėjo ant suoliuko ir drauge su Moraga Higins kosmouosto salėje lūkuriavo, kol iš persirengimo kambarių išnirs sugrįžėlių kovotojai. Lauke stovinčius ultragarsinius „Žydrosios jūros desanto” orlaivius ir kitas transporto priemones užgožė ŠAR gamybos žvaidžėlaiviai, pakibę ore, už poros metrų nuo nusileidimo aikštelės. Vienas jų priklausė Karlailams, kiti laivai — A.A. krovininės geldos, DK „šikšnosparniai”, — sklendė danguje nelyginant armija dėžinių aitvarų. Aplink kosmouosto perimetrą įprastus, ryškiai raudonai arba geltonai nudažytus avarinių tarnybų automobilius pakeitė tamsesnės, masyvesnės karinės mašinos ir tankai, iš kurių kyšojo kosminėmis gijomis šaudantys pabūklai. Niekas neturėjo teisės nutūpti į Naująją Pradžią arba pakilti iš miesto be Jungtinių vadų komiteto leidimo; visas oro ir kosmoso eismas buvo nukreiptas čia. Kad ir kokias viltis puoselėjo Armandas, Euridikės vyriausybė nedelsė griebtis veiksmų, idant užvaldytų padanges. Ant žemės, neva saugumo sumetimais — kol miestas triukšmingai linksminosi, — vieną po kito privertė nutūpti netgi mažuosius entomopterius. Išvykstantys iš kosmouosto galėjo pasinaudoti tik vienbėgiu arba keltais. Vien apie juos pagalvojus, Lamontą apimdavo agorafobijos pojūtis ir išmušdavo šaltas prakaitas. Bet savo baimes, žinoma, teks įveikti. Skrisdamas jis slaptai užmezgė ryšį su Amelija, ir jiedu nutarė susitikti kavinėje, centrinio parko, Jardin dės Ėtoiles, pakraštyje. Rodos, toji moteris turėjo kažkokį planą, galbūt ketino išsikviesti kitą Karlailų žvaigždėlaivį, kuris statmenai šastelės žemyn, nusileis į parką ir visus susems.

Iš kambarėlių į salę pamažu atgužėjo sugrįžėliai, apsirengę menkai kūną dengiančiais arba prabangiais šventiškais drabužiais. Prie poros pirmas atėjo Lorensas Hemondas, tapęs neoficialiu saujelės Euridikės gyventojų ir neseniai atgaivintųjų vadu. Su aukštakulniais auliniais, baltu odiniu švarku, padabintu spurgais ir vietomis nusagstytu tviskančiais akmenėliais, jautėsi gana laisvai. Jis įbedė akis į Lamontą.

— Pasiruošęs?

— Taip.

— Nepersirengsi? — paklausė Higins.

Pilotas save nužvelgė nuo galvos iki kojų ir atsigręžė į žaibogaudę.

— Ne.

— Tu išsiskiri iš aplinkinių.

Lamontas prunkštelėjo.

— Juk aš esu įžymybė. Nieko negaliu pakeisti. Ką pati darysi?

Į palydovę krypo dar daugiau žvilgsnių, nors tuo stebėtis neverta. Metalinis veidas priminė organinį, paslėptą po kosmetikos sluoksniu, tačiau visiškai nesiderino prie juodo medvilninio kostiumėlio.

— Man šovė mintis, — pasakė ji. Atsistojusi nusiplėšė palaidinukę ir kelnes, sviedė drabužius į artimiausią Drekslerio surinktuvą. Nūnai, likusi vienais apatiniais, panėšėjo į moterį, kuri savo kūną nuklojo sidabrinių dažų sluoksniu. — Na, štai. Galime pašvęsti.

Jie kulniavo koridoriumi, kol pasiekė vienbėgio platformą. Įlipo į tuščias kapsules, kurios, švilpdamos tarp Naujosios Pradžios bokštų ir medžių, retsykiais stabtelėdamos kitose stotelėse, veikiai užsipildė keleiviais. Prakaituojantis, lėtai alsuojantis Lamontas iš rankų nepaleido pastovo. Sėdėjo užsimerkęs, bet kartkartėmis dirstelėdavo laukan. Jam nesant, miestas pasikeitė; kaip ir reikėjo tikėtis, nauji bei keisti atrodė didžiausi, senoviškos išvaizdos pastatai, suręsti iš akmens ir betono. Pseudoorganinės, medžių formas įgavusios, nanogamybos struktūros — bokštai kartu su pėsčiųjų tilteliais, — kurias iš esmės galima per naktį perdaryti arba sulyginti su žemėmis, buvo labai gerai pažįstamos ir atspindėjo miesto praeitį.

Planetos gyventojams prižadėjo audringiausią vakarėlį per Euridikės istoriją, ir jų lūkesčiai pasiteisino. Visur degė skaisčios šviesos, griaudėjo garsiakalbiai, kiekvienoje taurėje teliūskavo gėrimai, meilę, bent jau šiuo momentu, spinduliavo porelių žvilgsniai. Vinteris kol kas abejojo, ar jiedu su Liusinda irgi priklausė įsimylėjėlių gretoms. Paaiškinusi, kad į parką netrukus atvyks gauja sugrįžėlių, ketinančių įgyvendinti Amelijos planą ar instrukcijas, kaip į planetą atskraidinti žvaigždėlaivį, šnektelėjusi apie šį bei tą, ji nuslinko į parką pakalbėti su savo klano nariais ir gausėjančiu būriu individų, lyg ir komunistų, sprendžiant iš dailiai sukirptų, bet pilkai rusvų apdarų.

Kavinės užkaboryje Vinteris susirado gitarą, drauge su Kolderiu nukorę kojas nuo turėklų; tiems, kurie teikėsi klausytis, pagrojo ir sutraukė visas dainas, kokias tik atsiminė. Tirštėjant prieblandai, Vinteris nudūrė akis žemyn, ir apačioje, prie staliuko, pastebėjo Liusindą, bendraujančią su Ry bei Ben-Amiu, kuris iš savo vietos nepajudėjo kiaurą popietę, pasitikdamas arba išlydėdamas žmones, apdovanodamas muzikantus tiek pritarimo šūksniais, tiek nepalankiu baubimu.

— Ak, jūs, bjaurus paikšiau, — prodiuseriui išdrožė Liusinda. — Iš visų žmonių, kuriuos galėjote pavaizduoti romantiškais, pasmerktais didvyriais, būtinai turėjote išsirinkti prakeiktą nuobodą Brežnevą.

Ben-Amis patraukė pečiais.

— Meninė išraiška, brangioji.

— O jūs, kvaišeliai, — ji atsisuko į Ry, — pasielgėte lygiai taip pat! Kokia man gėda! Kodėl nesusižavėjote kitais beverčiais didvyriais? Pavyzdžiui, Mao, Gevara arba gražuoliu princu Čarliu? Ar net…

Mergina ištiesė ranką link Kolderio gitaros.

— Duokš.

Pašokusi įrėmė koją į kėdę, palinko virš instrumento, pirštais perbraukė stygas. Tuomet kilstelėjo galvą, pažiūrėjo Vinteriui tiesiai į akis ir užplėšė dainą, 2030— aisiais nuolat skambėjusią Škotijos aukštumų salėse bei aludėse. Kaip keista buvo vėl ją išgirsti, beveik nepakitusią. Eilės galėjo aukštinti Gevarą ar kažkokį kitą istorinį, liaupsių nevertą, anot Liusindos, veikėją. Niekas jam neaiškino, kam skirti tie žodžiai, net ir tuomet, kai jie sklisdavo iš Vinterio lūpų. Geriau pagalvojus, klausimai, ką garbina jakobitų daina, žiūrovų nepradžiugintų, o muzikantas seniai išmoko susilaikyti nuo kandžių replikų.

Paskutinė eilutė anksčiau skambėjo kitaip. Vinteris susiraukė, mintyse ją pakartodamas. Krašte tolimam… Žodžius reikėjo sukeisti vietomis norint, kad stulpelis rimuotųsi. Aplinkui nutrūko pokalbiai, ratu išplito tyla. Liusinda turėjo puikų balsą, kuriuo išreiškė, rodės, nuoširdžią širdgėlą ir ilgesį.

Vinteris prisijungė prie eilinio priedainio, ir mergina šiltai, kaip sąmokslininkė, jam nusišypsojo, tačiau užbaigė dainą nuo ašarų drėgnomis, žibančiomis akimis, atsigrįžusi į Ry.

— Aš nežinojau, kad ji moka dainuoti, — pastebėjo Kolderis.

Vinteris dėbtelėjo į partnerį, bet šis jau žvelgė į užnugarį.

— Už tavęs, — pratarė. — Vyrukas, apsirengęs kaip Elvis iš blizgučių ir amfetamino periodo. Nesikarščiuok, lėtai apsisuk. Jei neapsirinku, jam knieti susipešti su Amelija.

Nuslydęs nuo turėklo, Vinteris apsigręžė. Už kelių metrų, nugara į jį, stovėjo Amelija, bemaž kaktomuša įsirėmusi į vyriškį baltu kostiumu. Atrodė, kad žiūrovai tuojau pamatys, kaip jie susitrenks galvomis. Šalia nepažįstamojo stypsojo ilgšis aptemptu, nudriskusiu kombinezonu, susivėlusiais plaukais ir barzda — Sairusas Lamontas, ne kartą matytas per televizijos naujienas. Jis pasviro link besivaidijančiųjų, bet nepaleido moters, panašios į sekso žaidimams skirtą robotą, lyg vildamasis, kad ji suteiks moralinę paramą.

Vinteris priartėjo prie žmonių, įsivėlusių į barnį, Kolderis neatsiliko nuo bičiulio.

— Mes galvojome, kad jūs paruošite… — šaukė baltai pasipuošęs vyriškis.

— …sumautas avigalvi, nejau manai, jog mums…

Staiga muzikantus aplenkė Liusinda plevėsuojančiais blyškios suknelės padurkais; mergina metėsi ant moters-roboto, apkabino ją ir apsuko. Netikėtas pasirodymas, išblaškęs aplinkinių dėmesį, nutraukė kivirčą, o Lamontas žengė į priekį ir švelniai suėmė keistąją porelę už pečių. Vinteris stabtelėjo greta Amelijos, kuri pervėrė jį tūžmingu žvilgsniu, bylojančiu „pats metas, velniai tave griebtų”. Aplink priešininkus ėmė spiestis sugrįžėliai, kareiviai iš Karlailų klano ir komunistai, pasirengę mūru stoti už vieną ar kitą pusę.

— Kas atsitiko? — paklausė Vinteris.

— Tie pusgalviai įsitikinę, kad juos paims mūsų žvaigždėlaivis. Aš neabejojau, jog šitais reikalais pasirūpins prakeiktas generolas Džeikas, — paaiškino Amelija.

— Po velnių, ką jis gali padaryti? — atkirto vyriškis baltu kostiumu. Vinteris įsižiūrėjo į jo veidą ir po trumpos sąmyšio akimirkos atpažino Lorensą Hemondą, sugrįžėlių aktyvistą, paskutinį sykį regėtą Priešingybėje prieš kelis subjektyvius mėnesius arba, objektyviu požiūriu, prieš šimtmečius.

— Ei, juk čia… — išsižiojo Hemondas.

— Taip, taip, — neleido jam užbaigti muzikantas. — Džiaugiuosi matydamas, kad jus irgi atgaivino. Ką ten sakėte?

— Armandas laikosi išvien su bėglių Jungtinių vadų komitetu ir riteriais. Kad pamatytumėt kosmouostą — jis apsuptas pabūklais. Ginklai, esu tikras, nukreipti ir į miestą. Kosmose, guldau galvą, atgijo gynybinės sistemos. Jos sunaikintų bet kokį į dangų pakilusį objektą. Vienintelį šansą išsigelbėti suteiktų nebent Karlailų laivas, jeigu jis žaibiškai smigtų į planetą. Mes tikėjomės, jog būtent toks planas…

— Nori, kad jį pašautų? — suniurzgė Amelija. — Na, jau ne, mulki.

Kyštelėjęs galvą į priekį, Kolderis apžvelgė nedidelį, bet augantį

įsitempusių veidų ratą.

— Vadinasi, riejatės dėl to, ką, jūsų manymu, kiekvienas privalėjo atsinešti į vakarėlį? Jis pasakė, ji pasakė… Kad Korešą pamautų ant baslio! Tai apgailėtina, vaikučiai.

Visi pasišiaušę sužiuro į naują bendrą priešą.

— Dėkui už pastabas, — tarė Vinteris. — Bet… taip, ginčais nieko nepešime…

— Atleiskit, — įsiterpė sidabrinio gymio moteris. — Mes, kaip žinote, turime žvaigždėlaivį.

Į ją pakrypo suglumusių žmonių akys. Lamontas plačiai išsišiepė ir sušuko:

— Taip!

Iš pradžių regėjimo lauką nutvieskė žydra šviesa, ją palydėjo nuožmus, iš padangių atšniokštęs vėjo gūsis, kuris sulenkė medžius, po gatvę išvartė kėdes ir staliukus. Vinteris viena ranka įsikibo į turėklą, kita sugriebė Liusindą už dilbio. Savo idiotišką skrybėlaitę mergina spaudė prie viršugalvio ir veido tarytum menkavertę, apsauginę kaukę. Vėtra aprimo taip pat staigiai, kaip ir atūžė. Atkraginę galvas žmonės pamatė, kas artėja prie žemės. Tebegriaudėjančios muzikos garsus nustelbė riksmai bei klyksmai. Visi išsilakstė iš parko. Vinteris išgirdo, kaip Kolderis su pasitenkinimu tarė: „Tūkstančiai sprunka spiegdami…”

Tačiau jis, kaip ir kiti, spoksojo viršun nukoręs žandikaulius. Aukštybėse atsivėrė vaizdas, kokio ligi šiol niekas nebuvo matęs. Ore kabėjo apvirtęs kūgis, per kilometrą ištįsęs kalnas, kuris pamažu leidosi, kol už poros šimtų metrų palietė žolę metaline, sąlygiškai smulkia smaile, švelniai kaip adatėle, smingančia į vinilinės plokštelės rievę.

Vinteris suvokė, kad objektas praktiškai nesiskiria nuo kitų žvaigždėlaivių, o sąmonės kertelėje aidintis klausimas „Kas jį išlaiko danguje?” iš esmės buvo klaidingas, bet giliai viduje vis tiek negalėjo patikėti tuo, ką išvydo.

— Norėčiau pažiūrėti, kaip jie sunaikintų šitą, — sumurmėjo Lamontas.

— Nereikia taip kalbėti, — papriekaištavo Liusinda. — Verčiau lipkime į laivą.

Jie visi nužygiavo į parko gilumą, verždamiesi prieš bėglių srautą, ir kopėčiomis paeiliui užsikorė iki nedidelio liuko, kyšančio po gigantiška uola. Vinteris ropštėsi vienas iš paskutiniųjų. Nuo viršutinio skersinio nukreipęs žvilgsnį apačion, jis pamatė, jog Lamontas ir sidabrinė moteris tebestovi ant žemės. Jiedu, rodės, ginčijosi; galiausiai pilotas pakratė galva ir atsitraukęs į šoną leido Higins kabarotis aukštyn. Pusiaukelėje iki liuko sidabraspalvė pasiūbavo nelyginant beždžionė ir aukštyn kojomis prilipo prie išorinių antenų komplekto. Plačiai išsišiepusi, sušuko Vinteriui:

— Aš visada norėjau taip paskraidyti.

Muzikantas pajuto, kaip į kulną kažkas niuktelėjo. Nuo kopėčių, tiesiai po kojomis, į jį žvelgė Lamontas.

— Keliaukit vidun, — paragino ilgšis. — Ji pakvaišusi. — Replikos neatmiešė kritiškos gaidos.

Kai Vinteris prisitraukė iki liuko ir nėrė pro ertmę, gravitacijos kryptis pasikeitė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Kažkieno prilaikomas jis apsivertė ir suvokė, kad kojomis įsispyrė į metalinę lentynėlę. Prisijungęs Lamontas taip pat persisuko, ėmė rabždintis aukštyn iki kitos angos, žiojinčios už poros metrų. Išorinis liukas užsidarė. Žvelgdamas žemyn, kitaip tariant, dangaus pusėn, Vinteris matė, kad visas kerteles, kuriose galima įsitaisyti, tarp laivo įrangos bei mechanizmų, užėmė žmonės blizgančiais, akį rėžiančiais drabužiais. Jie panėšėjo įNoting Hilo karnavalo dalyvius, nutrenktus į belangę. Maždaug pusantro šimto individų alsavimas varžėsi su persidirbusios ventiliacijos sistemos ošimu.

— Kiek suprantu, jums nelabai patogu, — iš kažkur atsklido balsas. — Prašom neprarasti kantrybės. Skrydis ilgai netruks.

Po penkių valandų „Alkanas drakonas” slapčiomis — bent taip tvirtino pilotas — nusigavo iki Saulės sistemos ir pasiekė Asteroidų žiedą. Prie korpuso prisijungė tarpplanetinis Karlailų transporteris, kuris turėjo visus nuskraidinti į Naująją Priešingybę. Lamontas neprisidėjo prie iškeliaujančiųjų; laivams atsiskyrus kits nuo kito, Vinteris pro langą pamatė, kaip nuo neįtikėtino žvaigždėlaivio šono atsisveikindama mojuoja keista sidabrinė figūra.

19. SUGRĮŽĖLIAI (REPRIZA)

Jie nutolo nuo Krianlaricho per dvidešimt kilometrų į šiaurę, kai Kolderis sušuko:

— Stokit!

Vinteriui nepraslydo pro akis tai, kad Liusinda į jį pažvairavo susierzinusi.

— Kodėl?

— Čia toji vieta, kur mes nulėkėme nuo plento.

— Dabar ne metas ekskursijoms, — pareiškė Liusinda. — Galbūt pakeliui atgal…

— Ne laikas bus ir tada, — įsiterpė Vinteris.

Abu bendražygiai nusijuokė.

Viržyne, per kurį slinko pailgos, dvinarės, gravitacinės šliūžės, sekdamos blyškiais kelio pėdsakais, riogsojo surūdiję karo mašinų ir kovinių transporterių kiautai. Tarp uolų luitų bei akmens riedulių, nusėtų geltonomis mutavusių kerpių dėmėmis, šmirinėjo smulkūs atgrasių formų pavidalai — tiek mechaninės, tiek organinės prigimties. Dangus tviskėjo įdomių spalvų įvairove, bet šioje stigo mėlyno atspalvio. Ranocho mūšio laukas buvo per daug užterštas, kad po jį šlaistytųsi marodieriai; dėl aukšto radiacijos lygio čia kėpsantis metalo laužas netiko perdirbimui. Vietiniame konflikte dalyvavusios pajėgos naudojosi sąlygiškai standartinėmis gynybos priemonėmis — viršgarsiniais zondais, autonominiais šarvuočiais, tankais vaikštū— nais, branduolinėmis bombomis, nanorobotų purkštuvais — ir puolamosios paskirties įrengimais, kurie, valandą skrisdami virš Atlanto, ne vieną kartą buvo technologiškai atnaujinti arba, kas labiau tikėtina, patys transformavosi. Čionykščius nuo triuškinančio pralaimėjimo apsaugojo tai, jog nemaža dalis užpuolikų per modifikacijos procesą įgavo sąmoningumo ir ėmė abejoti savo tikslais. Egzistencines jų dvejones kartu su pačia egzistencija per milisekundes nutraukė besiginanti pusė, kuri savąjį karinių terminų žodyną papildė fraze „per protingų ginklų problemos”. Puolančiųjų vadavietė, ko gero, užmiršo, dėl ko kilo konfliktas, anksčiau, nei jos paleistas spiečius artilerijos su sąmonės užuomazgomis nulėkė virš Azorų salų.

Atsidūrus pažįstamoje aplinkoje, sėdint gravitacinės platformos kabinoje, Vinteriui dingojos, tarsi jis persikėlė į dvinario sunkvežimio saloną, ant kurio prietaisų skydelio puikavosi pornografiniai lipdukai, o grindis palei pedalus apšnerkštė cigarečių pelenai. Nuo anų laikų praėjo šimtmečiai, bet pojūtis įkvėpė ramybę. Iliuzija išsisklaidydavo tiktai pažvelgus į užpakalinio vaizdo ekraną ir pamačius penkias kitas, įkandin sekančias šliūžes. Reikėdavo žiūrėti stipriai prisimerkus, norint, kad lėtaeigiai monstrai primintų sunkvežimius. Ant kiekvienos iš šešių šliūžių tilpo po žvalgybinį transporterį ir trisdešimt kareivių. Pajėgas daugmaž lygiomis dalimis sudarė kovinės archeologijos specialistai iš Karlailų klano, atgaivinti sugrįžėlių veteranai ir Ry suburti DK disidentai, Brežnevo batalionas.

Tačiau atsitiktinis žiūrovas nuspręstų viso labo regįs paprastą vilkstinę komersantų, prekiaujančių su Skai salos gyventojais. Dėl vyraujančių vėjų ir taktinių sprendimų, kai kurių čiabuvių iki šiol laikomų Dievo apvaizda, per karinį singuliarumą sala nukentėjo nežymiai. Kitaip nei Škotijos šiaurė ar didžiuma kitų jos kraštų. Pilis, iškilusi prie Klaido upės, pateisino savo vardą: išjos tebuvo likusi nefunkcionali, skersvėjų varstoma, prastą kanalizacijos sistemą turinti, juokingai pasenusi tvirtovė. Formaliai šeimos citadelė įkūnijo Karlailų būstinę, bet klanui užteko proto ją perleisti senajam donui (titulas skambėjo klaidinančiai, nes senolis kraustėsi iš proto dėl atjauninimo ir atgaivinimų technologijų) bei jo robotų svitai. Tikroji administracinė Karlailų imperijos sostinė įsikūrė Naujojoje Priešingybėje, gerokai patogesnėje ir erdvesnėje buveinėje, netoli Marso kolonijos griuvėsių bei Pirmųjų vartų, kurių atradimas leido šeimai užvaldyti raizginį, nūnai sprūstantį išjos gniaužtų.

Leisdamasi nuokalnėn, virtinė padidino greitį, nusklendė virš klonio, apkloto žalia lapija, už Balachulišo kaimelio pakrypo į šiaurės rytus, perskrido išlydytas Fort Viljamo nuolaužas palei (anot Liusindos) pleziozaurais užtvindytus Didžiojo Slėnio ežerus, pasuko į vakarus, vos tiktai aplenkė Loch Kluanį ir Penkias Kinteilos Seseris — penketuką kalnų, kurių tankiuose rododendrų miškuose (kaip tikino Liusinda) šlaistėsi prieštvaniniai hominidai — pasak neoficialių, bet faktais patvirtintų gandų, kažkuriuo momentu panaudota genetinė ginkluotė šiose apylinkėse pakurstė keistą, gąsdinantį, atavistinį procesą, — ir galiausiai sustojo Domyje. Loch Duicho ežero pakrantėje nelyginant pūvantis krūminis dantis kyšojo apgriuvusi Ailyno Donano salos pilis.

Vinteris su Kolderiu išlipo laukan pramankštinti kojas, kaip ir visi kiti, kuriems pasisekė keliauti kabinoje. Kareiviai privalėjo likti vietoje; ryšio linijomis niekas nesinaudojo. Poilsiavietėje, gurkšnodami vietinius gėrimus, Liusinda, Amelija, Ry bei likę vadai surengė pasitarimą. Nuo jūržolių, nuklojusių atoslūgio zoną, orą drėkinanti dulksna atsidavė specifiniu metalo kvapu. Kitapus siaurų Loch Longo ežero žiočių driekėsi negyvos žemės ruožas, kurį apnuodijo nuotėkos iš šiaurinės rūdžių dykumos.

— Sumautas sąvartynas, — burbtelėjo Kolderis ir prisimerkęs, kad cigarečių dūmai nepatektų į akis, pažiūrėjo kaimelio pusėn. Vinteris, iš plonyčio plastikinio puodelio siurbčiojantis šlykščiausią kavą, iš visų ragautų per daugelį dešimtmečių, bičiuliui pritarė. Dornyje akivaizdžiai gyveno žmonės, nors jų egzistavimą lydėjo nuolatinės grėsmės. Čionykščiai užsidirbdavo prašydami išmaldos iš pravažiuojančių pirklių. Šiuose pasaulio kraštuose, kur Drekslerio surinktuvo panaudojimas galėjo privilioti pavienius, piktybinius nanotechnikos pavyzdžius, krovininis transportas ir įprastai pagamintos prekės tapo pirmo būtinumo reikmenimis. Kažkoks vaikis į atvykėlius sviedė akmenį. Kitas pasiūlė įtartinas seksualines paslaugas, jei tik Vinteris gerai suprato darkytą anglų kalbą. Prakauli paauglė piršosi saugoti vilkstinę — tikras absurdas — likusią kelionės dalį, droviai parodė į pistoletą, rodos, aptrauktą chromu po to, kai jis nesuveikė lemiamą kovos akimirką, ir ankstesniam ginklo savininkui teko pakratyti kojas.

— Žinai, — prabilo Vinteris, nuginęs ją šalin ir iškaulijęs cigaretę iš Kolderio — pats traukdavo dūmą itin retais atvejais, priešingai nuo partnerio, užkietėjusio rūkaliaus, — aš jau pradedu abejoti, ar mūsų sumanymas išdegs.

— Ką tu sakai, — nusivaipė Kolderis. — Ir kokia priežastis galėjo nulemti tavo dvejones? Klaikiai pritempta prielaida, esą karo mašinos teikėsi išsaugoti kažką panašaus į jų aukoms priklausančias smegenų būsenas? Menkavertis įrodymas, jog tokie sąmonių failai, jei tik šie kada nors egzistavo, tebėra čia ir laukia, kol jas išvaduos iš duomenų bazių? Juoką kelianti tikimybė, kad masinis žmonių atgaivinimas išvis įmanomas, jau nekalbant apie tolimesnį laimingą gyvenimą visatoje, gerokai pakitusioje ir daugeliu atžvilgių žymiai nemalonesnėje už tą, iš kurios juos pirma laiko pašalino? Siau…

— Užsikimšk žabtus, — nutraukė partnerį Vinteris.

Kolderis kartąjį nustebino ir nuvylė, įsirašęs megabaitus racionalistų polemikos iš devyniolikto amžiaus, įsisavinęs viską iš eilės, kitaip nei perkeldamas duomenis į kietąjį delninuko diską. Bičiulis panūdo iš savo sąmonės ištrinti trikdančius religijos pėdsakus, kurie užsiliko nuo atlaidumu negarsėjusios, tėvų jaunystėj e bei jo vaikystėje išpopuliarėjusios Tibeto budizmo versijos, ir trumpalaikį paauglišką susižavėjimą (reakciją į gimdytojų vertybes) sekmininkų baptistų sekta. Vinterį, nors ir gimusį ateistų šeimoje, partnerio užsiėmimas glumino bei kėlė šiokį tokį pasibjaurėjimą. Tas sustiprėjo iki akinančio įniršio, kai po mirties ir atgaivinimo Kolderis pateikė naujai suformuluotus argumentus aiškindamas, kodėl atmeta sugrįžimo galimybę. Mintis, jog dabar prieštaravimai skambėjo įtikinamai, ne vien erzino Vinterį, bet ir keistai pakurstė susvyravusį ryžtą.

Metęs nuorūką į purvą, bato kulnu ją sutrynęs, muzikantas pareiškė:

— Mes prikelsime juos visus.

— Jei atvirai, — pripažino Kolderis, — mane patį ima šiurpas.

Palei vilkstinę nukulniavusi Liusinda liepė bendražygiams grįžti

į kabinas.

— Metas į kelionę, — paskelbė.

Vos tiktai durys užsitrenkė, ji įjungė variklį. Gravitacinės šliūžės per metrą atsiplėšė nuo žemės. Mergina perleido valdymą autopilotui, prietaisų skydelyje pabaksnojo į kelias piktogramas. Jiems pajudėjus pirmyn, Liusinda į šoną nustūmė užpakalinį liuką. Priekaboje tarytum kulka žvilgėjo pailgo kiaušinio formos žvalgybinis transporteris.

— Prašom vidun. Tik po jūsų, ponai.

— O tuščia kabina neatrodys įtartinai?

Ji bedė nykščiu į priešakinį ir šoninius ekranus.

— Langai rodys įrašus.

Skverbdamasi pro siaurą tarpą, vikšrus skiriantį nuo sienos, trijulė nusigavo į užpakalinę per dvidešimt metrų ištįsusios priekabos dalį. Žvalgybinio transporterio durelės atsivėrė, ir jie sulipo vidun, kur dviem eilėmis, vieni priešais kitus tarytum robotai desantininkai sėdėjo kareiviai, apsišarvavę ir užsimaukšlinę šalmus, viršutines kūno dalis bei galvas suveržę saugos diržais. Grupelę sudarė vien tiktai kovinės archeologijos specialistai; sugrįžėlius ir brežnevistus išsklaidė po kitus penkis būrius. Liusinda nusivedė muzikantus tarpueiliu iki kiaukuto pavidalo sėdynių, įtvirtintų priešais valdymo skydą. Kaip ir anksčiau, abu vyrai atsisėdo šalia jos. Ekranas demostravo tokią pat panoramą, kaip esantis kabinoje, tačiau buvo platesnis ir vaizdą papildė įvairesnėmis smulkmenomis. Šiuo momentu gravitacinė platforma sklendė virš ežero, netoli Kamaso Longarto, kur kitados driekėsi tiltas. Ji pasuko į vakarus, nuskriejo palei šiaurinį Loch Alšo ežero krantą — kairėje pusėje retsykiais sušmėžuodavo pilka jūra, — galų gale šovė dešinėn, į stačius, gelsvomis dėmėmis pamargintus, per šimtus metrų iškilusius kalnus, kurių pliki gūbriai slypėjo žemų debesų sluoksniuose.

— Ką gi, vyručiai, — prabilo Liusinda. — Laikas įrašyti savo kopijas, kol dar neprasidėjo susišaudymas. — Nuo lentynėlės čiupo du šalmus, kuriuos užsmaukė vyrams ant galvų, antveidžiais pridengdama akis. Pakibo tamsa. Viršunosės gelmes apėmė kutulys, kitapus akių obuolių blykstelėjo kibirkštys, vėl užsižiebė šviesa, ir muzikantai pamatė, kaip mergina deda įtaisus atgal į jų vietas. Liusinda patikrino duomenų plokštelę, į kurią buvo perkelti įrašai. — Baigta.

Vinteris apgailestavo, kad nepasiruošė geriau — neperdavė savo kopijai kokios padrąsinančios minties, kuri šildytų jo antrininką, jeigu šiam tektų griebtis veiksmų. Naujiesiems sąmonės įrašams atgauti fizinį pavidalą nelemta. Dalyvaujantys ekspedicijoje, išskyrus DK šutvę, nusikopijavo vakar, į saugias tarnybines stotis, sumontuotas senosios pilies požemiuose. Dabartinės kopijos keliaus į virtualią realybę, viešpataujančią priebėgoj e, kurią jie ketino pulti… su sąlyga, jog tokią aplinką sugebės aptikti žvalgybinis transporteris.

— Ar tau kada nors teko imtis panašių priemonių? — paklausė Vinteris.

Ji keistai nužvelgė muzikantą.

— Abejoju. Tam ir reikalingi vergai.

Įveikus dar kelis kilometrus, kalvos liko užnugaryje, o jūra ėmė vilnyti visai šalia. Priešakyje, Balmakaros upės žiotyse, tekėjo kaip kraujas raudona srovė.

— Atkeliavome, — tarė Liusinda. Iš autopiloto susigrąžinusi valdymą, staigiai pasuko šliūžes dešinėn, iš palaikio kelio persikraustė ant dar blyškesnio, prie vandens srauto nudrikusio tako. Jie visu greičiu šovė šiaurės kryptimi, į Balmakaros kalvas ir rūdžių dykumą, plytinčią virš Duirinišo.

Kamo Tolaido, arba Tūlio Kamo, kaip ją vadino riteriai, priebėgą atstojo grublėta juoda masė, užimanti kvadratinį šlaito kilometrą nelyginant lava, kuri kietėdama įgavo kone organinį koralų pavidalą. Nuo jos atsivėrė vaizdas į Skai ir kitas mažesnes salas. Dėl geležies oksido dulkių — toji struktūra nepaaiškinamai jas traukė arba generavo, — statinys visiškai sudarkė kitados vaizdingą kraštą, Loch Karono ežerą skiriantį nuo Loch Alšo. Kadaise teįkūnijusios nereikšmingą mazgą pasaulinėje ryšių sistemoje — automatinį telefoninių pokalbių tarpininką, mikrobangų retransliacijos bokštelį, — Tūlio Kamo mikroschemos ėmė deformuotis, pampti iki dabartinių, gąsdinančių apimčių nuo tada, kai JAV karinis DI tapo savarankiškas, išdegino apsaugines ugniasienes ir įniko siautėti internete.

Tvirtinimai, neva priebėga išsaugojo kai kurias žmonių, žuvusių Škotijos pakrantės frontuose, kopijas, priklausė gandų pasauliui, ne ką realesniam už istorijas apie vaiduoklius: televizijos ekranuose, trisdešimties kilometrų spinduliu nuo struktūros, pasirodydavo keistos senovinės figūros (tų šmėklų vaizdų niekas neįrašė, ir jie veikiai pasimiršdavo), tolimi palikuonys gaudavo anomalias elektronines žinutes (per neapsižiūrėjimąjas visada ištrindavo), ramiomis, nevėjuotomis dienomis gelsvose dykrose įsišėldavo žmogiškus pavidalus primenantys smėlio verpetai (jokių nuotraukų neišliko), per pirmąsias transcendencijos valandas, anot prieštaringiausios informacijos, iš JAV karinės bazės nutekėjo keli pranešimai, teigiantys, esą DI baudėsi į save įtraukti sąmones žmonių iš abiejų konflikto pusių, savo tikslą vadino „misija” ir jį, kaip pats tikino, sėkmingai įgyvendino. Karlailai ar šiaip nuotykių ieškotojai, dreifo zonoje aptikę neatsinaujinusias esybes, tokias kaip užkoduota Izaoko Šlaimo asmenybė, rado rimtų įrodymų, jog tam tikras sąmones iš tiesų prieš savo norą įkėlė į singuliarumą, bet papildomų duomenų taip ir nepavyko gauti; mintis pasukti procesą atbuline eiga ar bent rimtai jį ištirti nė nebūtų atėjusi Liusindai — ir, kaip pati žinojo, niekam kitam, — į galvą, jeigu ji nebūtų susidūrusi su Euridikės mažumos, sugrįžėlių, siekiais.

Dabar svarbiausia tai, jog Tūlio Kamo priebėga prastai saugojama. Arčiau papėdės, vakarinėje relikto atšakoje, riteriai įkūrė laboratoriją. Dažniausiai vienoje pamainoje dirbdavo ne daugiau kaip tuzinas individų, juos pakeisdavo kolegos iš tyrimų stoties, įrengtos gretimose, bet sąlygiškai neužterštose Erbusaigo įlankos salose, už trijų ar keturių kilometrų į vakarus. Tenykštės komandos retai kada būdavo didesnės nei penkios dešimtys, iš kurių į kovą būtų pasiruošęs stoti galbūt ketvirtis.

Vienaip ar kitaip, pavojaus signalai turėjo įsijungti, vos tik vilkstinė išsuko iš pagrindinio kelio. Po kelių minučių jie pasieks priebėgą; saujelė budinčių sargybinių įspės saviškius ir pasirūpins gynyba. Jungtinės Liusindos pajėgos ketino kuo greičiau įsibrauti į Tūlį Kamą, iš esmės, paimti jį įkaitu — prisidengti postžmonių skydu, — idant struktūros sergėtojai nesiimtų agresyvių atsakomųjų priemonių. Mergina žinojo, kad riteriai bemat sutriuškintų užpuolikus, jeigu tie įsiveltų į kovą atviroje erdvėje, arba iš salų išsikviestų pastiprinimą. Jai tegalėjo padėti ŠAR noras išsaugoti priebėgos vientisumą ir pranašumas, kurį suteiktų netikėtas puolimas.

Priešakinė gravitacinė platforma persirito per viržiais apžėlusios kalvos keterą, atsidūrė relikto akiratyje… ir ją užliejo koncentruotos plazminės ugnies pliūpsnis.

Ekranas, kuriam daugumą vaizdinių duomenų tiekė išoriniai šliūžių davikliai, pabalo ir po sekundės užgeso. Vinteris su Kolderiu užkriokė, visiškai be reikalo blaškydami Liusindą, kuri pati staugė dalykiškiau.

— Išsisklaidyt! Išsisklaidyt! — įsakė kitoms komandoms. Iš rikiuotės išėjus antigravitaciniam generatoriui, korpusas griausmingai sudžeržgėjo, pasviro! priekį, ir platforma, skrendanti šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, įsirausė į žemę. Kabiną ūmai užtvindė amortizacinės putos; alsuojant perregimi burbuliukai sprogdavo, tačiau staigius judesius jie sugerdavo it milžiniška kempinė. Ji įsijungė žvalgybiniam transporteriui priklausančių išorinių bei vidinių sensorių rodmenis. Ekrane užsižiebė liepsnų vaizdai, pakurstę dar energingesnius riksmus. Kolderis įniko blaškytis, pamėgino ranka užsidengti veidą ir, putoms suvaržius mostą, ėmė panikuoti. Mergina girdėjo, kaip sunkiai jis šnopuoja, bandydamas į plaučius įtraukti oro. Kai Liusinda pastūmė pavaros svirtį pirmyn, žvalgybinio transporterio vikšrai perrėžė priekabos grindis, ir po akimirkos pati mašina išsiveržė iš degančių platformos nuolaužų, pakeliui sutraiškiusi kabiną į šipulius. Dūmai prasisklaidė. Tūlis Karnas dunksojo už poros šimtų metrų tarsi gigantiško, iš juodo stiklo nulieto medžio kelmas, kyšantis savo šaknų apsuptyje. Nuo priebė— gos ją atskyrė trys apkasai, iš kur tebepliekė greitašaudis plazminis pabūklas. ŠAR nukreipė vamzdžius nuo Liusindos — suprato neįstengsią pakenkti žvalgybiniam transporteriui — į kitas gravitacines šliūžes, išnyrančias į viršukalnę. Viena iš platformų apvirto. Iš priekaboje slypinčio šarvuočio nebebus jokios naudos, nes jis nepajėgs grįžti į pradinę padėtį. Likusios užsiliepsnojo ir tėškėsi į žemę, bet iš griuvenų netrukus išbildėjo dar trys transporteriai. Karlail sutelkė dėmesį į vairavimą. Vikšrinio visureigio išorėje ginklai nestirksojo, bet šitą neigiamą aspektą atpirko sąlygiškas nepažeidžiamumas — korpusas neatsilaikydavo tiktai prieš euridikišką kosminės gijos projektorių, — ir jo viduje keliaujantys kariai.

Liusinda jau rengėsi perduoti saviškiams, kad jie užimtų kovinę padėtį, kai mašina užriedėjo ant fugaso. Pirmagalis pasistojo piestu, ir ji išvydo debesis. Sekundę kitą užpakalinė vikšrų dalis stūmė transporterį į priekį — jis siūbavo lyg vaikas, važiuojantis ant vieno dviračio rato. Netikėtas sprogimas nutrenkė šarvuotį ant stogo.

Kaip ir bendražygiai, mergina trumpam pakibo žemyn galva. Kiaukuto formos kėdės pasisuko ant kardaninės pakabos, lygiai taip pat apvirto ekranas su valdymo prietaisais, ir ji vėl atsisėdo stačiai.

— Mūsų, regis, laukė, — prašneko bendruoju kanalu. — Elkitės savo nuožiūra. Misijos tikslas nepasikeitė.

— Aš negaliu kvėpuoti! — sušvokštė Kolderis, kurio krūtinė taip sparčiai kilnojosi, kad ją tramdyti ėmė amortizacinės putos.

— Alsuok neskubėdamas.

Muzikantas įsispoksojo į ją nieko nesuvokiančiomis akimis, nelyginant į spąstus pakliuvęs žvėris. Liusinda papurškė putas sklaidančio tirpiklio. Kabiną perskrodė šnypštimas ir burbuliukų pokšėjimas. Kolderis vėl užrėkė, iškosėjo aitrius purslus.

— Apramink savo bičiulį, — paprašė Vinterio mergina. — Tik judėk lėtai.

Ji vėl įsmeigė žvilgsnį į kareivių piktogramas, švytinčias priešakiniame ekrane. Iš apvirtusio žvalgybinio transporterio žmonės išsigaus per pusę minutės. Reikalingus įgūdžius jiems įskiepijo per pratybas.

— Visi laukan! — paliepė Liusinda, pirštu besdama per prietaisų skydą. Liukas nežymiai prasivėrė ir sustingo. Dirstelėjus per užpakalinio vaizdo ekranėlį paaiškėjo, jog šarvuočio paskuigalis įsirėmęs į akmens riedulį.

— Palūkėkit. — Jau nusiridenę žemyn, kariai tupėjo ant lubų. — Vieną minutėlę.

Mergina paprašė pagalbos netoliese burzgiančio antrojo transporterio. Šis pirmagaliu nustūmė užstrigusią mašiną nuo uolos luito, apsisuko, nežymiai pakeitė kryptį ir nubildėjo pro šalį. Po kelių sekundžių užgriuvo artimiausią ugniavietę, kartu su pabūklais, kaip Liusinda nuoširdžiai vylėsi, traiškydamas ir šaulius. Ji atlapojo liuką.

— Pirmyn! — kareiviai paeiliui smuko pro ertmę, nusirideno gruoblėta, rūdimis apklota žeme, nėrė į priedangą ir tučtuojau paleido šūvius iš plazminių ginklų. Užtrenkusi liuką, ji žvilgsniu patyrinėjo ekraną. Nedideliame mūšio lauke, suprantama, vyravo chaosas — šarvais apsikaustę priešai, kaip ir jos žmonės, nepaliaujamai šaudė ir protarpiais išnirdavo į akiratį. Laboratorijos sienos, nuo kurių plūdo dalis ugnies srauto, žinoma, buvo nepramušamos ir šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyrė nuo žvalgybinio transporterio. Liusinda apsidžiaugė pamačiusi, kad į vieną vikšrinį šarvuotį ir kelioliką tarp jo bei relikto bėgančių karių niekas nebepliekia. Antra vertus, priebėgos gynėjai, be jokių abejonių, į pagalbą išsikvies kovinius orlaivius. Iš užnugario prie jos priartėjo kitas transporteris. Mergina persiuntė vairuotojui signalą, prašydama priimti pakeleivius, čiupo nukopijuotų duomenų plokštelę, vėl atšovė liuką, drauge su Vinteriu ir Kolderiu šoko pro angą. Už poros metrų žiojėjo skylė, vedanti į antrąją mašiną. Atstumą trijulė įveikė keliais šuoliais, nukorusi galvas, virš kurių, plazmos pliūpsniuose, čirškėjo dulksna.

Kabinoje jie terado vairuotoją, Karlailų samdinį, jau išleidusį laukan visus kareivius. Liusinda stumtelėjo muzikantus link tuščių sėdynių, pati nurūko į priekį ir įsitaisė greta vyruko, sėdinčio prie valdymo prietaisų.

— Sujunk mane su komanda, apsiginklavusia prašmatniuoju pabūklu, — liepė ji.

Vairuotojas pakluso. Po sekundės laboratorijos fortą prakiurdė kiaurymė; kęžtantys deimanto sluoksniai, rodės, pavirto anglimi. Priešingoje statinio pusėje spindulys perskrodė debesis, ir properšoje nušvito žydrų padangių lopinėlis.

— Kad aš nusprogčiau, — išlemeno vairuotojas, ligi šiol nesusidūręs su tokia koncentruota griaunamąja galia.

— Suk ana ten. — Liusinda parodė į artimiausią priebėgos čiuptuvą, riogsantį skersai kelio, maždaug už penkiasdešimties metrų.

— Aš nematau jokio įvažiavimo.

— Iškalk jį pats, velniai tave griebtų!

— Ei, nėra reikalo taip šaukti. — Transporteris nuslinko pirmyn beveik vėžlio žingsniu. Liko dvidešimt metrų. Dešimt. Per sensorius nužvelgusi horizontą ji, kaip ir numanė, danguje pastebėjo du sparčiai didėjančius taškus. Penki metrai. Milžiniškas, storas Tūlio Karno priestato kabelis iškilo tarsi juodo stiklo siena — beje, lengvai dūžtanti. Vikšrinis šarvuotis treškindamas šukes įsiveržė pro ertmę, kryptelėjo į dešinę ir pajudėjo platėjančiu tuneliu. Kabinoje akimoju nustojo veikti visi ryšio įrengimai. Liusinda įjungė prožektorius, kurių šviesoje sužvilgo sienos, rievėtos ir briaunotos lyg vidiniai kraujagyslės paviršiai. Mergina tiriančiu žvilgsniu ir instrumentais nuskenavo siūles, bandydama jas perprasti, į pagalbą pasitelkusi tai, ko nevaliojo perteikti žodžiais, bet nenorėjo vadinti intuicija, vildamasi, kad pirmykščiame postžmonių relikte įžiūrės struktūras, matytas kituose objektuose, kuriuos teko naršyti, tarnaujant kovinės archeologijos komandoje.

— Prisijunk prie to taško. — Liusinda bedė pirštu ten, kur susiėjo kreivos šleivos linijos.

Iš pirmagalio išniro ir į sieną smigo lanksti zondo adata. Priešakiniame ekrane sumirgėjo nesuvokiami, abstrakčius geometrinius pavidalus įgavę duomenys.

— Vienuolikos matų aplinka, — pakomentavo ji ir per petį pažvairavo į Vinterį su Kolderiui. — Jums, vyručiai, išjos nebus jokios naudos.

Vinteris nenatūraliai nusijuokė. Jo partneris sėdėjo užsimerkęs ir giliai, lėtai alsavo.

— Keliaujam į centrą, — paragino Liusinda.

— Iki tikslo — pora šimtų metrų, — pranešė vairuotojas. — Užtruksime dvi minutes.

Ji linktelėjo ir grįžo į užpakalinę transporterio dalį. Kolderis praplėšė vokus.

— Atleisk, kad supanikavau, — atsiprašė. — Mane apėmė klaustrofobija. Galbūt astmos priepuolis.

— Tau derėjo mus perspėti. Kaip jautiesi dabar?

Kolderis apsižvalgė, nukreipė akis nuo ekrano, rodančio juodo stiklo tunelį.

— Išgyvensiu.

— Puiku. — Liusinda priešais save atkišo duomenų plokštelę. — Kai tik rasime mazgą, į kurį perkelsime informaciją, nedelsdami jus iš čia ištrauksime. — Mergina padrąsinamai, kaip pati vylėsi, nusišypsojo. — Ir kitus, kuriuos išgelbėsite.

— Praeis nemažai laiko, tiesa? — paklausė Vinteris.

— Taip, jei kalbi apie kopijas. Valandos ar net dienos. — Ji pamojo ranka. — Mes asmeniškai sugaišime ne daugiau kaip kelias sekundes. Įvedam duomenis ir atsijungiam.

Kolderio veidą vėl perkreipė nerimas.

— Aš nenoriu jungtis prie sistemos.

— Ką? Visą darbą atliksi ne tu, o tavo kopija.

— Kuri įsivaizduos esanti manimi.

— Na, taip… Jei norėsi, vėliau persisiųsi atsiminimus. Arba ne.

Jis užsispyręs papurtė galvą.

— Aš to nedarysiu.

— Bet…

— Tiek to, — nutraukė ją Vinteris ir patapšnojo partneriui per kelį. — Viskas gerai, bičiuli. Viskas gerai.

Liusinda sugrįžo prie valdymo skydo tuo momentu, kai žvalgybinis transporteris iš tunelio išniro į centrinę priebėgos dalį — tokią aukštą ir erdvią, jog prožektoriaus spindulys nepasiekė nei lubų, nei tolimosios sienos. Glotnaus, iš juodo stiklo nulieto pagrindo neteršė nė menkiausia dulkelė. Šen bei ten išdėlioti instrumentai liudijo, kad riteriai tyrinėjo reliktą sau nebūdingu sparčiu tempu. Iš aukštybių tarsi stalaktitai tįso įmantrios kristališkos struktūros, nutolusios nuo grindų vos per kelis metrus. Liusinda peržvelgė įrantus, kuriuos davikliai atsiuntė į ekraną, nurodė vairuotojui važiuoti pirmyn, užsukti už sienos išlinkio, priartėti prie skliautinės, į kitą priestatą vedančios angos ir sustoti už poros metrų nuo tyrimams naudotos aparatūros. Ko gero, savo žodį vėl tarėjos nuojauta.

Zondo adata antrąsyk įsiskverbė į siūlę. Šį kartą ekrane nušvito kraštovaizdis, topografiniu aspektu panašus į tą, kurį jie regėjo keliaudami čia, tik keistai apleistas. Jis priminė kalvas, supančias Euridikės reliktą.

— O taip! — sušuko mergina neabejodama, jog mato žmogui pritaikytos virtualios realybės vaizdą. Liusinda ruošėsi įkišti duomenų plokštelę į jai skirtą plyšį, kai ekrane pamatė judesį ir tuo pat metu išgirdo vairuotojo riksmą. Kilstelėjusi akis, pastebėjo penkis riterius, laikančius kosminės gijos projektorių, nusitaikiusius tiesiai į žvalgybinį transporterį. Iš apvalios tunelio angos išniro ir prie bendražygių prisigretino dar vienas vyriškis, rankoje gniaužiantis „Vebsterį”.

— Išlįsk, Karlail, — įsakė Izaokas Šlaimas. — Atsistok taip, kad tave matyčiau. Ir neužmiršk pasiimti duomenų saugyklos.

— Iš kur, velniai tave griebtų, gavai tą pabūklą? — paklausė Liusinda. Salėje tvyrantis oras dvokė taip, lyg juo niekas nebūtų alsavęs tūkstantį metų. Ant stiklinio, prožektoriais apšviesto paviršiaus krito ilgas merginos šešėlis.

Šlaimas nusišypsojo.

— Norėčiau pasigirti, kad jį perėmėme iš tavo piratų, bet tiesa tave dar labiau įsiutins — ginklą mums perleido Jungtinis vadų komitetas. Jie mane įpareigojo atvykti į šiuos kraštus, vos tik per aną juokingą koncertą prisipažinai sudariusi sandėrį su sugrįžėliais. Atskridau į planetą prieš kelias savaites, kai riteriai nusprendė išsiversią be vieno savo laivo, netrukus po jų pasirodymo Euridikėje. Kiek girdėjau, vėl privirei košės, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.

— Kol kas niekas nesibaigė.

— Tu teisi, — sutiko Šlaimas. — Atvirai kalbant, mes nė kiek netrokštame naudotis pabūklu priebėgoje, o lauke kovotojai… na, tarkim, jie pasiekė savotiškas lygiąsias. Bet jeigu prireiks, verčiau rizikuosime įsivelti į abiem pusėms pragaištingą mūšį, nei leisime tavo gaujai brautis į vietines informacines erdves. Tačiau nesklandumus galėtume išspręsti kaip civilizuoti žmonės. Kiek suprantu, kartu su tavimi keliauja du muzikos genijai. Paprašyk porelę išlipti.

— Jie apsirūpinę kopijomis, — perspėjo Liusinda, pašnairavusi į „Vebsterį” Šlaimo rankoje.

Buvęs šeimynykštis nekantriai dėbtelėjo į merginą.

— Jiems švaistyti užtaisų nesiruošiu.

Liusinda apėjo transporterį, gestu paragino Vinterį su Kolderiu išnirti laukan.

— Štai, kokios sąlygos, — paskelbė Šlaimas, kai visi trys atsistojo priešais jį. — Kaip pastebėjote, drauge su kolegomis riteriais dairėmės toje pačioje vietoje, kaip ir jūs. Todėl, kad ieškojome tų pačių dalykų. Iš Juodojo pjautuvo įsigijome — vėlgi leidus Jungtiniam vadų komitetui — nukopijuotus failus su Vinterio ir Kolderio asmenybėmis. Išnagrinėję užuominas, aptiktas jų sąmonėse, ėmėme ieškoti dviejų moterų, dėl kurių jūs, ponai, esate pametę galvas. Ir jas radome.

— Airiną ir Arleną? — skeptiškai pasitikslino Vinteris.

— Taip.

— Vadinasi, dabar teigiate, kad jos iš tiesų egzistavo? — nusišaipė Kolderis.

— Rodos. Prieštaravimus, kurių netrūksta jūsų biografijose ar gerbėjų atsiminimuose, nulėmė klaidos, įsivėlusios į kitą lygties dalį, jei galima taip pasakyti. — Šlaimas trūktelėjo pečiais. — Jūs, jūsų leidybinės kompanijos ar dar kažkas — jau nebesvarbu kas — paskleidė dezinformaciją apie Vinterio su Kolderiu ir jų mylimųjų gyvenimus. Esu tikras, jog dėl rimtų, kaip anuomet atrodė, priežasčių. Taigi, ponai, Airina ir Arlena iš tikrųjų jųdviejų laukė Fort Viljame.

— Ant kurio numetė atominę bombą, — pridūrė Vinteris. Sprendžiant iš tono, Šlaimu nepatikėjo nė per nago juodymą.

— Vėliau, kai kilo karas, — pataisė profesorius. — Galbūt po kelių dešimtmečių, kai įsiliepsnojo konfliktas, per kurį atrado jūsų kūnus. Abi moterys buvo čia, kai jas pagrobė singuliarumas. Bet mes turime įrašus.

Laisvąją ranką jis įkišo į striukės kišenę, iš kurios išgriebė duomenų kortelę.

— Galite jas persikelti į savo informacinę saugyklą, išsivežti ir atgaivinti. Jei netikite, patikrinkite, ar sakau tiesą. Šiaip ar taip, mums nėra reikalo meluoti. Mano žodžius patvirtins riteriai.

— Ko užsigeidei mainais? — paklausė Liusinda.

— Kad jūs išgaruotumėte. Pasišalintumėte ir nebegrįžtumėte. Perduokite sugrįžėliams, jog misija žlugo. Nepavyko prikelti nė gyvos dvasios. Airiną ir Arleną atgaivinsite bet kur, toliau nuo Euridikės, jei tik norėsite. Netgi Žemėje, jeigu nuspręsite joje likti. Savo svajones apie sugrįžimąjūs įgyvendinsite.

— Mūsų tikslas kitoks, — atkirto Vinteris. — Siekiame grąžinti juos visus.

— Susimildami, ponai, jūs gi žinote, kad sumanymas — beprotiškas ir nepraktiškas, — pastebėjo Šlaimas. Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma prikelti visas šioje priebėgoje įrašytas sąmones, ką jau kalbėti apie likusias, išmėtytas po Žemę ir kitur. Sugrįžėliams jūs nieko neskolingi. Atvirai šnekant, jie tesugebėjo atidėti bei sutrikdyti projektą, dėl kurio patys kartu su jumis ir daugeliu kitų atsidūrė Euridikėje. — Jis ištiesė kortelę. — Bet kuriuo atveju rimtesnių vaisių jūsų pastangos neduos. Nei riteriai, nei Euridikės valdžia nebeleis puldinėti priebėgų. Karlailų plėšikai priėjo liepto galą. Imkite, ką dovanoju, ir pamirškite, ką planavote.

Liusinda atsigręžė į Vinterį su Kolderiu.

— Jums spręsti, bičiuliai.

Abu vyrai susižvalgė. Kolderis liežuviu sudrėkino lūpas.

— Jūs esat pats tikriausias sugrįžėlis, — tarė.

— Arba tai, arba nieko, — nukirto Šlaimas.

Vinteris nudūrė žvilgsnį į grindis, tarsi nenorėdamas žiūrėti aplinkiniams į akis.

— Gerai, — po pauzės atsiliepė. — Mes paimsime.

Mokslininkas išsišiepęs linktelėjo Liusindai.

— Duomenų saugyklą, — paprašė ir ją palietė savo kortele. — Gerai. Vinteris su Kolderiu, Airina ir Arlena pasirengę linksmintis.

— Kortelę atidavė merginai. — Turėk.

— Dabar jūs išvyksite, — prabilo vienas iš riterių.

Visi trys atsitraukė atbuli ir nėrė į žvalgybinį transporterį. Šlaimas nusekė iš paskos, iš rankos nepaleisdamas „Vebsterio”. Jam sustojus greta liuko, muzikantai atsisėdo savo vietose.

Liusinda nudrožė į pirmagalį ir duomenų plokštelę įgrūdo į kompiuterį, kurį zondo adata tebejungė su virtualia realybe.

— Ką! — užriko Šlaimas. — Liaukis…

Mergina atsisuko.

— Mes sugrąžinsime juos visus, — paskelbė.

Buvęs šeimynykštis žengė į kabiną, prisiartino prie Liusindos.

— Nė velnio, — atrėžė. — Taip ir maniau, kad iškrėsi kokią kvailystę. — Jis pamojo į sieną, iš kurios kyšojo zondas. — Aš jau persikėlęs ten. Laukiu jūsų.

20. MIRTIES NĖRA

Nuo Krianlaricho jie nutolo per dvidešimt kilometrų į šiaurę, kai Kolderis sušuko:

— Kas per šūdas?..

Vinteris laiku įsikibo į vairą. Automobilis šastelėjo atokiau nuo stataus kranto, smingančio žemyn iki ežero, kuris tyvuliavo kairėje pusėje, vos nesusidūrė su priešais atvažiuojančiu sunkvežimiu ir vėl nurūko A82 greitkeliu, kildamas šlaitu, tarp dviejų aukštesnių kalvų.

— Išsijungė sumautas navigatorius, — iškošė jis. — Ir autopilotas.

— Po šimts, aš pats vairuoju mašiną, sėdžiu už vairo girtas.

Kolderis pakėlė butelį, primerkęs akį patikrino, kiek jame liko viskio.

— Dviese išlenkėme vos trečdalį, — įžvalgiai pastebėjo. — Tu nė iš tolo nenusitašęs.

— Apsvaigti padėjo suktinė. Velnias, mums reikėtų sustoti šalikelėje, galbūt iškviesti avarinę tarnybą.

— Neveikia ir telefonas.

Vinterį kažkodėl apėmė labai negera nuojauta.

— Išbandyk radiją, — pasiūlė jis.

Kolderis nuspaudė grotuvo jungiklį. Dainos iš naujausio albumo, dėl kurio su leidybine kompanija jie sudarė pelningą sutartį — šį vakarą ją atšventė klube, — užleido vietą statinių trikdžių ūžesiui.

— Šūdas, surask stotį.

— Bandau, seni, bandau. — Jis spustelėjo paieškos mygtuką.

Jie beveik pasiekė Ranocho viržynės keterą. Vinteris spaudė akceleratoriaus pedalą, bet neviršijo šešiasdešimties kilometrų per valandą greičio. Stengėsi susitelkti, pasipriešinti alkoholio ir suktinės poveikiams. Radijas čirpė kaip vinimis braukoma klasės lenta. Kuo labiau skaidrėjo protas, tuo daugiau nuogąstavimų muzikantą užvaldė. Ne tiek dėl pavojingo, neteisėto pasivažinėjimo, kiek dėl nerimo, kirbančio sąmonės gelmėse. Jo vairuojamas „Volvo” atsargiai įveikė kitą vingį ir vos nenulėkė nuo kelio, kai Vinteris išvydo gremėzdišką dvinarį vilkiką, apvirtusį už poros metrų nuo asfalto, greta kito į avariją patekusio automobilio.

— Jėzau, mes privalome sustoti ir padėti… — jis sumažino tempą, pasidairė saugios vietos, kur galėtų stabtelėti. Priešakyje, už pusės kilometro, pamatė dar vieną sudužusią mašiną. — Pasirodo, ne vien mums…

— Minutėlę. — Kolderis maksimaliai pagarsino imtuvą. — Kažką aptikau.

Radijo stoties garsus nuolat užgoždavo trukdžių šnypštimas, jų ausis kartkartėmis pasiekdavo vidurio vakarų tartimi oudenantis, nuo įtampos kone lūžtantis balsas:

— …gaunam pranešimus… tiesiog neįtikėtina… Niujorkas ir Vašingtonas… Šejenų apygarda… giliame mėšle… o Dieve, žmonės, melskitės… tai ne pokštas ir ne… visiškai nusiaubtas… aukų… Los Andželas… milijonai… melskitės…

Pranešėją nustelbė trikdžiai. Vinteris įsuko „Volvo” į pakelės aikštelę bei sustabdė. Persisvėręs išjungė grotuvą. Nuo siaubo, kuris jį apėmė įsisąmoninus, ką išgirdo ir kas gresia ateityje, papilkėjo pasaulis. Staiga protą temdanti migla prasisklaidė, o suvokimas, matyt, nušvito Vinterio akyse.

— Ne, to negali būti, — pakratė galvą Kolderis. — Klausyk, seni, liaukis į mane taip spoksojęs.

— Priežastis kita.

— Ką? Kokia priežastis?

— Aš taip žiūriu ne todėl, kad prasidėjo karas. Noriu suprasti, ar žinai, kur esame.

Kolderis apsižvalgė.

— Mes Ranoche, — nekantriai atšovė. — Kur žuvome… — sulig paskutiniu žodžiu užsikirto ir išsižiojo. — Ooo…

— Dabar pats į mane taip spoksai.

— Aš imu viską atsiminti.

— Taip, taip, — išlemeno Vinteris. — Kokie paskutiniai tavo prisiminimai?

— Mes ką tik įveikėme tiltą… ne, pralėkėme pro tą vietą, kur anksčiau buvo tiltas, tarsi skriedami laivu su oro pagalve… iš ten, kur stovi pilis ir tarpusavyje krušasi giminaičiai.

— Iš Domio.

— Aha. Velnias… ir viržynėje matėme kažkokį svetimos kilmės objektą, tarytum mudu būtume atsidūrę ateityje, nors taip negalvojome… ne, ketinome į jį įsibrauti… į… į..

— Tūlio Kamo priebėgą, — užbaigė Vinteris. — Štai kur dabar esame.

— Ne, mes dar nepriartėjome… — Kolderis apatine delno dalimi tvojo sau į kaktą. — Jaučiuosi kaip sapne, kurio reikšmė netrukus turėtų paaiškėti.

— Aš tave suprantu. Tie reikalai, susiję su ateitimi, nerealūs, bet…

Kolderis virpančiomis rankomis prisidegė cigaretę.

— Juk tu nemanai, kad mudu neatsisveikinome su gyvybėmis, o tarkim, išgyvenome kažkokius, hmm, nežinau… priešmirtinius potyrius? Įgijome netikrų atsiminimų? Pavyzdžiui, apie kitą gyvenimą arba…

— Apie kosmosą, Marsą, miestą iš Šaulio žvaigždyno? Liusindą? Gvinetę Voit? Ameliją Or? Pilį prie Klaido upės ir šio ryto kelionę per senovinį mūšio lauką, pilną suniokotų mašinų?

— Prakeikimas. — Kolderis pakratė galvą, lyg mėgindamas surikiuoti mintis. — Kokia velniava čia vyksta?

— Spėju, kad virtuali erdvė, — jei tik išties joje atsidūrėme ir bandome sugrąžinti Arleną su Airina, — mums privalo atrodyti tikroviška. — Vinteris atsigręžė į apvirtusį, nūnai degantį vilkiką — O taip, tikriau nebūna. Važiuojam.

— Ar nebus per daug pavojinga?

— Vargu ar mes žūsime. Lekiam į Fort Viljamą, kol jo neuž— griuvo atsakomasis amerikiečių smūgis.

Vinteris vairavo nutrūktgalviškai, tačiau jie neužsimušė. „Volvo” nušvilpė palei sudužusius automobilius ir klonyje vingiuojančias šarvuočių kolonas, per ištuštėjusį Balachulišą bei pustuštį, vietomis chaotišku šurmuliu užtvindytą Fort Viljamą. Kelionė užtruko mažiau nei valandą. Bičiuliai susirado viešbutį, įrengtą toliau nuo centrinės gatvės, ir įbėgo į jo barą. Visi sėdėjo už staliukų, neatplėšė akių nuo savųjų ekranėlių arba didžiojo sienos ekrano, kūkčiojo kalbėdami telefonais, maukė stiprų alkoholį, rūkė, dantimis gremžė krumplius. Abi moterys, susiėmusios už rankų, atsisuko į duris.

Airina ilgais šviesiais plaukais ir blyškiai mėlynomis akimis įsitaisė ant odinio savo apsiausto, kuriuo apklojo kėdę. Juodbruva, mažutė, ne ką už Kolderį aukštesnė Arlena kūprinosi; už siaurų, stačiakampių rėmelių su lęšiais ryškiai žibėjo jos akys. Akiniai. Dvidešimt pirmame amžiuje žmonės juos dar nešiojo. Vinteris ir Kolderis pripuolė prie jų. Kokią minutę visi stovėjo apsikabinę, verkdami bei juokdamiesi.

Ketvertukui susėdus, pirmoji prabilo Airina:

— Dėkui Dievui, jūs gyvi. Girdėjome, kad užsimušėte per avariją, kai po pirmojo elektromagnetinio impulso sugedo navigacinė bei kitos automatinės sistemos.

— Būtent taip ir atsitiko, — patvirtino Vinteris. — Bet mes grįžome jūsų.

— Žinom, — atsakė Arlena. Patalpoje šypsojosi tik ji su Airina. — Mudvi jūsų laukėme. Neilgai, bet… lengva nebuvo. Galėjot ir nepasirodyti.

Šviesiaplaukė nukreipė akis į langą, už kurio atsivėrė vaizdas į jūrą.

— Atsakomasis smūgis — ne už kalnų, — tarė. — Gana greitai mums reikės sprukti.

Kolderis pašoko.

— Velnias, velnias… taip. Aš mačiau griuvėsius…

Airina trūktelėjimu privertė jį nusileisti ant kėdės.

— Viskas gerai. Mums liko valanda. Laiko užteks.

Vinteris stebeilijosi į mylimąją, kaip visada gėrėdamasis jos akimis, skruostikauliais ir lūpomis.

— Jūs žinote, kas čia vyksta, — pasakė.

— Teisingai, — atsiliepė Airina. — Žinome gerokai daugiau už judu.

— O jie? — Vinteris vogčiomis pašnairavo į kitus žmones, bare stebinčius televizijos naujienas. Pats jautėsi kaip šnipas, keliautojas laiku arba vaiduoklis.

— Kai kurie nujaučia, — atsakė Arlena. — Dauguma tebeskendi priverstinėje iliuzijoje, nes atkuria mintyse ganėtinai skausmingus prisiminimus. Tiek to. Nieko jiems nenutiks. Tiksliau, vietiniai jaučiasi puikiai. Neįsivaizduojate, kaip puikiai.

Vinteris palingavo galva, įbedė akis į ne mažiau suglumusį Kolderį.

— Nesuprantu. Mes ketiname jus iš čia ištraukti. Pranešti, kad sugebėtume jus išgelbėti. Kiekvienas iš mūsųžino, jog esame virtualioje erdvėje. Galėtumėt perrašyti sąmones į kūnus, prisikelti iš numirusiųjų. Dabar 2367— ieji. Prieš žmoniją atsivėrė visa galaktika, nauji toliai. Kirmgraužų, žvaigždėlaivių, amžinos jaunystės ir atgaivinimų pasaulis. Mūsų pastangomis tiek jūs, tiek kiti žmonės ištrūktų iš šitos, šitos…

— Mes viską žinome, — nutraukė jį Airina.

— Kaip? — paklausė Vinteris. — Su išore padeda susisiekti kažkokia ryšio įranga?

— Ne. Štai kur problema. Bet ją aptarsime vėliau. — Staiga moteris švelniai nusišypsojo, ištiesė ranką, sau įprastu judesiu paglostė seniai neskustąjo skruostą. — Ak, brangusis, aš taip tavęs ilgėjausi. Net ir…

— Mus aplankė juokingos išvaizdos mažylis, — įsiterpė Arlena. — Na, jis taip atrodė, kai mes pirmą kartą susitikome.

— Kas? — pasitikslino Vinteris.

— Izaokas Šlaimas, — atsakė Airina. — Mažy… iš Izraelio. — Ji priekaištingai nužvelgė mylimąjį. — Anksčiau turėjo vergauti tavo draugei Liusindai. Kokia siaubinga moteris.

— Ji ne… — užsidegė Vinteris.

— Ne draugė ar ne siaubinga? — matydama, kad jis sumišo, Airina šyptelėjo. — Mes susipažinome su visais jūsų patirtais išgyvenimais ir veikla.

— Moki skaityti mūsų mintis? — pasibaisėjo Kolderis.

— Ne. — Airina užsimerkė, delnu perbraukė abu vyrus. — Ne visai. Na, žiūrint, ką turi omenyje sakydamas „mūsų” ir… — nevilties sklidiną žvilgsnį ji nukreipė į Arleną. — Ar tavo atmintyje išliko tokie vaizdai? — sumostagavusi ranka, pridūrė: — Toks dažnių diapazonas?

— Regis, šį tą mums prasitarei, — pakomentavo Vinteris ir iš jos sulaukė supratingos šypsenos.

Muzikantą vėl užplūdo keistas jausmas, kurį iš pat pradžių pakurstė čionykštis pasaulis — aplinka rodėsi tikroviška, lyg ir nesiskyrė nuo praeityje egzistavusios realybės, tačiau su šia neturėjo nieko bendra. Greta sėdinti Airina tarytum nužengė iš prisiminimų, vis dėlto ji buvo kitokia. Jo Airina niekuomet nesakytų „dažnių diapazonas”. Tik ne tada, kai nesiderėdavo dėl radijo eterio. Nei kasdieniškai, nei metaforiškai. O antrininkė iš virtualios erdvės tuos žodžius ištarė be jokios užslėptos prasmės.

— Atneškit mums dar išgerti, — paprašė Airina. — Man — atskiestos degtinės, Arlenai — džino su tonikų ir… ooo… — sušuko ji ir pakėlė antakius, nes dirstelėjusi per petį išvydo kažkokį žmogų.

— Geriausio užeigos viskio, — pareiškė Izaokas Šlaimas. Prie stalo prisitraukęs kėdę, atsisėdo. — Su ledukais.

— Kokakolos nebegeriat? — pasiteiravo Kolderis.

Šlaimas vilkėjo juodus, išblukusius marškinėlius su skriejančiu pingvinu ir šūkiu: „Kur norėtum, kad šiandiena tave nuvestų?” Jis draugiškai nusišypsojo muzikantui.

— Gal aš ir žydukas, bet nesu pagonis.

— Gersit viskį su ledu? — vyptelėjo Vinteris. — Su tikruoju tikėjimu jūs vis tiek nedraugaujat.

— Aš neturiu pinigų. — Atsistojęs Kolderis panaršė savo kišenes^ Buvęs Liusindos šeimynykštis nusijuokė.

— Jumis dėtas, dėl to nesijaudinčiau.

Visi žvilgsniais palydėjo Kolderį, kuris nužingsniavo prie baro ir išpilstė gėrimus.

— „Lagavulinas”, — paskelbė grįžęs su languotu padėklu. — Trigubos porcijos. Vienas su ledukais… — jis apsimetė sudrebąs, — likę du su vandeniu. O čia tai, ką užsakėte jūs, ponios.

— Arlena užsiminė, kad nebeprimenat juokingos išvaizdos mažylio, — prabilo Vinteris, su pasitenkinimu siurbčiodamas viskį, įdėmiu žvilgsniu varstydamas atvykėlį. — Laukiu nesulaukiu įrodymų.

— O, aš galiu jums pateikti įrodymus. — Šlaimas sąmokslininkiš— kai pažvairavo į abi moteris. — Mes galime. Bet pirmiausia leiskit pasiaiškinti. Jei tik man nesutrukdys menko dažnių diapazono apribojimai. — Pasisukęs į Kolderį, sumataravo dviem pirštais, paėmė atkištą cigaretę. — Čia atsibeldžiau puoselėdamas panašius tikslus, kaip ir judu, — tęsė užsirūkęs. — Tiksliau sakant, visiškai priešingus. Jums magėjo pasistengti, kad žmonės iš čia ištrūktų. O aš siekiau jums sukliudyti.

— Kodėl? — pasiteiravo Kolderis.

— Geras klausimas, — galvos linktelėjimu pripažino Šlaimas. — Iš dalies todėl, kad užsigeidžiau įsiutinti Liusindą Karlail. Taip, elgiausi niekingai, bet… po velnių, jūs patys pabandykit aštuonerius metus praleisti jos skafandre. — Jis nusikvatojo. — Iškrypėliai. Manau, suvokiat, apie ką kalbu. Buvo ir kita priežastis: iš riterių sužinojau, jog nemokšos, įsibrovę į postžmonių virtualybę — ne šiaip draskydami techninę įrangą, kaip Karlailų klanas, bet kišdami purvinus nagus prie programų, — gali pakurstyti vietinius singuliarumus, dėl kurių kvaišta mūsų bičiuliai, Pagrobimo nuokrušos. Aš pakankamai ilgai prakiurksojau pragaro skylėje, kad suprasčiau, kaip įjuos reaguotų eilinio žmogaus sąmonė. — Šlaimas nurijo didelį viskio gurkšnį. — Įsivaizduokite nuobodulį, kurį tenka kęsti tūkstantmetį, apsieinant be cigarečių arba kitokių jums patinkančių dalykų. Aišku, Liusindai nė už ką neprasitarčiau, tačiau, tapus jos tarnu, mano padėtis tam tikra prasme pagerėjo.

— Kas jus įkišo į pragaro skylę? — pasidomėjo Vinteris.

— Turbūt pats, jei tik mano originalas panašus į dabartinę esybę. Aš sau nelabai patinku. Bent jau ne toks, koks buvau. — Jis sumaigė nuorūką. — Stengiuos pasitaisyti, ir man sekasi. — Pasirąžęs nusijuokė. — Man sunku paaiškinti. Turėsime tai parodyti.

Airina suėmė Šlaimą už rankos.

— Visų pirma privalome juos įspėti. Elkimės sąžiningai.

— O taip. Kai atskleisime tiesą, žmonių sugrąžinimas arba mėginimai užkirsti jam kelią jums, manau, neberūpės.

— Iš pradžių norėčiau kai ko paklausti, — tarė Kolderis. — Aš, hmm, niekada neprijaučiau sugrįžimo šalininkams, bet… kaip išvis pavyko kažką išgelbėti?

Šlaimas patraukė pečiais.

— Vienus išsaugojo nanotechnikos spiečius, aplenkęs atsakomuosius branduolinius smūgius. Neretai ištisomis sekundėmis. Kiti jau buvo įsikėlę į tinklą per jungtis, įdiegtas telefonuose, kompiuteriuose, žodžiu, įvairiose įrangose. Kai jas išdegina DI, nuveikti galima daug ką. O likusiems, tiesą sakant, neleido pranykti dedukcija ir rekonstrukcijos procedūra. Kitaip tariant, masinis neurodešifravimas.

Airina jau ruošėsi kažką pridurti, bet Šlaimas ją sustabdė, nežymiai suraukdamas antakius.

— Bet visa tai neturi jokios reikšmės, — tęsė jis. — Šios priebėgos pajėgumai labai riboti. Tarp žvaigždžių arba, anot jūsų, tikrame pasaulyje, egzistuoja procesoriai, gebantys atkurti ne tik kiekvieną asmenį, kuris gyveno, bet ir kiekvieną, kuris galėjo gyventi. — Šlaimo veidas apniuko. — Kartu su jo daliai išpuolančiais džiaugsmais ir kančiomis. Esu tikras, jog didieji protai — neparastai nuostabūs, bet maloniais ar mielais jų nepavadinčiau.

— Kaip ir menininkų, — pridūrė Airina.

— Prakeikimas, — sugriežė dantimis Kolderis. — O aš galvojau, kad slegiančiai veikia mahajanos budizmas.

Šlaimas lėtai palinksėjo.

— Nėra jokios karmos, lemties ar atlygio už nuopelnus. — Jis atsistojo. — Bet yra rojus.

Kolderis išpūtė akis.

— Pasak jūsų, visa griaunančios mašinos ir jas į darbą paleidę šunsnukiai padarė kažką gero?

— Geri ar blogi esti įvairūs dalykai, bet ne norai ar ketinimai. Kaltinti derėtų tiktai protą ir kvailumą. Pastarasis būdingas žmonėms, o intelekto aukštumas pasiekė visi, kad ir kaip užgimė. Tuojau parodysiu.

— Minutėlę… — išsižiojo Arlena.

— Taip, žinau. — Šlaimas atsigręžė į muzikantus. — Be įtikinamo perėjimo keisti virtualios aplinkos nevalia, antraip kelionė teprimins iliuziją arba jūs nenustygsite vietoje, užsigeidę prisikapstyti iki pamatinio realybės sluoksnio. Pasekmės, sakyčiau, jūsų nepradžiugintų. Bet šiuo atveju įtikinamo perėjimo scenarijus kažkaip nepritinka prie įvykių logikos. — Jis piktdžiugiškai išsišiepė. — Įsivaizduokite, kad mirštate ir patenkate į dangų.

— Po velnių, — sumurmėjo Airina. — Man nė kiek nesinori vėl išgyventi tų potyrių.

Šlaimas jau žiūrėjo pro langą.

— Pradedam, — tarė jis.

Vinteris pašoko. Kažkuriuo momentu suvokė, kad jo kūną į dalis pjausto atskriejusios stiklo šukės.

Airiną jis visada laikė savotišku angelu. Nūnai ji išties tokiu tapo. Visuomet galvojo daug ką išmanąs. Dabar galėjo pasigirti tikru žinių lobynu. Apgailėtina, ribota asmenybė, besivadinanti Džeimsu Vinteriu, išgaravo, nuslydo kaip prakaituoti drabužiai. Jis žvalgėsi vienuolikos matmenų erdvėje, pamažu įsisąmonino bendrą vaizdą. Čia visi sklandė laisvi bei kupini ryžto, kurį sužadino valia, kaip ir priderėjo. Pats Vinteris tebegrimzdo į suvokimo gilumą, ištikimas savo apsisprendimui, svyruodamas, bet nusiteikęs ryžtingai. Mintis, jog kadaise tokių priešingumų sugretinimas būtų atrodęs paradoksalus, sukėlė juoką.

— Tu norėjai perspėti mane dėl šito? — paklausė Airinos.

Jos šypsena saulėtekiais nutvieskė tūkstantį pasaulių.

— Tu norėjai mane išgelbėti nuo šito? — moteris pamojo ranka į pagrobtuosius, padangėse knibždančią jų masę, sąmonės galia užlietą galaktiką. — Išgelbėti juos?

Vinteris pratrūko uraganiškai griausmingu juoku.

— Kas gi ten?.. — mintyse jis išvydo barą iš Fort Viljamo viešbučio, tarsi mikroskopo skaidrę, kurią regėjo per teleskopą, prispaustą prie akių ne tuo galu. Pamatė į trimatę erdvę nutrenktus jų pavidalus, per audringą konstrukcijų sprogimą į gabaliukus drykstančius kūnus, klykiančius ir mirštančius žmones.

— Taip iš tikrųjų nutiko, — pasakė Airina. — Mudvi su Arlena bei likusieji, čia persikėlę,, mes visi mirėme. Praradome gyvybes. Amžiams. Niekas atgal neparsigaus. Entropijos procesas negrįžtamas, nebent tiktai didžiuosiuose visatos cikluose. Mes su Arlena žuvome lygiai taip pat, kaip ir judu su Alenu padėjote galvas valanda anksčiau. Bet, žiūrint kitu kampu, taip neįvyko.

Ji parodė, kas išties atsitiko.

Vinterį nukratė ledynmečių šaltis.

— Tu niekada negyvenai?

— Gyvenu dabar, — atsakė Airina, ir ledo klodai ištirpo.

Nebeliko ką sakyti.

— O taip. Neapčiuopiamybės tapatybė.

— Kažkas panašaus.

— Kodėl mes kalbam, kai?..

— Šnekėsimės, kol jausi poreikį klausinėti.

Jį pakuteno minčių antplūdis.

— Aš fiziškai tebejaučiu kutulį.

— Vadinasi, tau nieko blogo nenutiko.

— Tu nepasikeitei.

Jos juokas išsprogo kaip pulsaras.

— Štai kas keisčiausia. Kas kelia nuostabą.

— Ne. Keisčiausia, kad aš vis vien nesu patenkintas. Mane pančioja kažkokie apribojimai.

Airinos atodūsis nuvilnijo lyg plazmos srautai.

— Tu teisus. — Sugniaužtu kumščiu ji smogė į krušą kometų, kurias ištaškė į šalis. — Mes tikrai suvaržyti. Juk tūnome sumautame Tūlyje Kame! O tu ir… — ji linktelėjo į Kolderį su Šlaimu, — …jūs parodėte, kuo galėtume tapti! Kokių dar pokyčių sulaukė galaktika!

— Raizginys. — Mintis perliejo it geismas. — Bet raizginį sukūrė…

— O… — Vinteriui parodžius, aiktelėjo moteris. Kaip jis žinojo, ką daryti? Matė reliktą Euridikėje, bendravo su Liusinda, ir dabar taip aiškiai suvokė tiesą, jog toji įgavo mažne fizinį pavidalą, kurį apibrėžė jo rankų mostai.

— Ir žvaigždėlaiviai! — sušuko Arlena. — Pažiūrėk, kaip jiems neleidžiama pažeisti priežastinių ryšių! Koks pasišventimas, dėmesys smulkmenoms, darbo išbaigtumas!

— Darbo, kurio būdami čia neatliksime, — tarytum tektoninės plokštės sudundėjo Šlaimo balsas.

— Bet pažvelk… — ji pamojo į raizginio, besiformuojančių vartų, kontūrus.

— Taip, taip, matau. — Šlaimas apdovanojo Vinterį šypsena, žioruojančia nelyginant ledas kalnų viršūnėse. — Sakyčiau, labai sumanu. Gal dabar…

— Palūkėk… — suturėjo jį Arlena.

Šįkart Šlaimas nukreipė dėmesį į ją.

— Tebūnie, — sutiko nenoriai kaip ledynas, kuris priešinasi saulės spinduliams. — Tam tikra prasme esame sau skolingi.

Kartu su jais juoktis prapliupo malonės sklidinos žinių erdvės.

— Aš laukiu, — ore pakibo Šlaimo žodžiai.

Vinteris ir Kolderis pripuolė prie valdymo skydo, beveik užgriuvo vairuotoją, Liusindą bei mokslininką.

— Ko laukiat? — paklausė Vinteris.

— Jūsų dviejų. Persikėliau ten, ketindamas jus sustabdyti ir esu tikras, jog savo tikslą pasieksiu.

— Taip, pasitikėjimo tau nestinga, — iš ekrano atsklido linksmas balsas. Šlaimo balsas.

Vis dėlto Vinterio akis pirmiausia prikaustė Airinos veidas. Tapatus išlikusiam atsiminimuose, bet pakitęs. Trykštanti neapsakomu grožiu ir protu, moteris šypsojosi muzikantui tarsi Ieva. Nekilo jokių abejonių, kad jį mato, nors ekranas neturėjo kamerų. Galiausiai Vinteris pastebėjo kitus: Arleną, Kolderį, Šlaimą bei save — tokius pat, tačiau pasikeitusius, ir minią, jų užnugaryje, regis, nusidriekusią iki begalybės. Visi kažkur keliavo, bet ne į žvalgybinio transporterio saugyklą.

— Tau reikėtų kai ką žinoti, — pasakė Airina. — Jūsų prisiminimai apie mus nėra tikri. Kaip matai, jie tapo realybe.

Vinteris pajuto, kad jo pasaulis antrą kartą per kelias minutes apvirto aukštyn kojomis.

— Šlaimas melavo?

— Ne. Tiesiog buvo suklaidintas. Drauge su riteriais pasinaudojo jūsų atsiminimais, kad mus surastų. Bet šioje aplinkoje paieškos parametrai įgavo detalumą, kuris tiksliai apibrėžė reikiamą objektą. Žmogaus kūno, sąmonės ir atmintyje atkurto gyvenimo specifikacijos tokios elementarios, kad jų nebeįmanoma atskirti nuo minėto objekto. Mums gyvybę suteikė pati paieška.

— Jūs privalote išvykti, — įsiterpė Arlena. — Kalboms nebėra laiko. Kaip ir poreikio.

Virtualiųjų antrininkų formos pakito ir išgaravo. Ekrane vėl nušvito priešakinis vaizdas. Į stiklą panašios sienos sujudo, ėmė vilnyti įvairiausiomis spalvomis, tarp kurių išsisklaidė autentiškoji, juoda. Persigandę riteriai įniko sukioti galvas ir kosminės gijos pabūklą.

— Perduok jiems, kad liptų į transporterį, — liepė Liusinda.

Šlaimas pakluso įsakymui. Kai vyrai sugužėjo vidun, ir liukas užsitrenkė, jis suriko:

— Kelias, kuriuo atlėkėme mes, trumpesnis. Išėjimą atrasime už dviejų šimtų metrų.

— Tikiuosi, anga išliko, — tarstelėjo mergina.

Vairuotojo valdoma mašina užsuko už kampo ir nubildėjo ilguoju tuneliu. Prožektorių jungti nebereikėjo. Šviesa tvieskė nuo sienų. Rodės, tarsi jie veržėsi iš vaivorykštės — taip ryškiai švytinčios, kad už vairo sėdintis vyrukas ne iš karto pastebėjo atviro dangaus lopinėlį. Pro ertmę išnirę ant pliko šlaito, nuo kurio kažkas nutempė aukas, bet nepašalino ginklų ir išdegintų transporto priemonių, bėgliai tolumoje pamatė visomis kryptimis sprunkančius vikšrinius šarvuočius bei gravitacines riterių platformas.

Nuo angos jie nutolo per pusę kilometro, kai Šlaimas prabilo:

— Ei, druskos stulpais nepavirsime. Jei norim, galime atsigręžti.

— Gerai, — atsiliepė Liusinda. — Trumpam sustok.

Nors ir nenoriai, vairuotojas nurodymą įvykdė. Mergina ekrane įjungė užpakalinį vaizdą. Tūlio Kamo priebėga nebepriminė juodos, stiklinės šaknų sistemos, okupavusios rūdimis apklotą atšlaitę. Spalvinga, išvešėjusi kaip koralai, nenumaldomai plintanti ji panėšėjo į metalo laužo aikštelę, užverstą mechaniniais, spindinčiais planetariumais, nuo kurių atsiskirdavo rateliai, besisukantys ir kylantys aukštyn nelyginant žaisliniai sraigtasparniai, sklendžiantys šalin tarytum kiaulpienės pūkai.

— Kad. Mane. Kur, — išlemeno Liusinda. — Ką mes pridirbome?

— Tuojau pasakysiu, — urgztelėjo Šlaimas. — Jūs…

— Ne, — nutraukė jį Vinteris. — Aš pasakysiu jums. Neįsivaizduoju, ar priebėgoje slypinčios sąmonės tebuvo duomenų failai, nenumanau, ar tie kažkaip funkcionavo, bet jūs taip pat nepateiktumėt tikslaus atsakymo. Antra vertus, į virtualią realybę pirmoji nusigavo jūsų kopija, kuri ir nulėmė permainas. Galbūt tenykščiai nieko nenutuokė apie didžiąją galaktiką, nežinojo, ką nuveikė kitos sąmonės. Gauti užtektinai informacijos galėjo iš jūsiškio antrininko. Toji erdvė išplis į kiekvieną Žemės priebėgą, ir mes niekaip jos nesustabdysime. Negailestingo Pagrobimo paveiktos sąmonės nebenorės ir nejaus poreikio čia sugrįžti. Dabar visoms maga iškeliauti, ir tokį šansą joms dovanojote jūs. — Jis patapšnojo Šlaimui per petį. — Dovanojote ją mums. Turėtumėt savimi didžiuotis.

— Kas, jūsų nuomone, yra čia? — Kolderis parodė į ekraną, virš priebėgos, kuri sparčiai transformavosi.

— Vartai, — atsakė Liusinda ir perjungė priešakinę panoramą. — Keliaujam.

— Sušikom visą reikalą, — pratarė Kolderis. Mergina krūptelėjo.

— Jūs bent apsirūpinote kopijomis, — pasakė Šlaimas.

Abu muzikantai sutartinai atsisuko į mokslininką, ir savo bičiulio veide Vinteris įžvelgė įniršio bei nusivylimo mišinį, kuris degino jo paties gerklę.

— Tai ne kopijos, — pareiškė. — Jie niekuomet negyveno. Niekada nebuvo tikri, velniai griebtų.

— Jūs nesuprantate, — tarė Šlaimas.

— Ne, — atrėžė Kolderis, — nesuprantate jūs.

Žvalgybinis transporteris nuo kalvos šlaito nusileido į kelią.