Kastratai

Pirma dalis 1

Šešiametis Gvidas Mafeo buvo iškastruotas ir išsiųstas į Neapolį pas geriausius dainavimo mokytojus.

Vienuoliktasis didžiulės valstiečių šeimos vaikas iki tol tepažino vien tik nuolatinį alkį bei žiaurumą. Visą likusį gyvenimą Gvidas prisiminė, jog pirmus sočius pietus bei minkštą patalą jam suteikė tie patys žmonės, kurie jį pavertė kastratu.

Kalnų miestelyje Karasenoje berniukas pateko į nuostabų kambarį glotniomis akmeninėmis plytelėmis išklotomis tikromis grindimis, kur ant sienos tiksėjo laikrodis, gerokai išgąsdinęs Gvidą, mat tokį dalyką matė pirmą kartą gyvenime. Paskui vyrai, atskyrę jį nuo motinos, švelniai paprašė padainuoti. Kai vaikas padainavo, atsilygindami pavaišino jį raudonuoju vynu su medumi.

Tuomet vyrai berniuką nurengė ir pasodino į šiltą vonią. Tuo metu jį jau apgaubė toks saldus snaudulys, jog vaikas nieko nebebijojo. Švelnios rankos pamasažavo kaklą. Ir Gvidas, vėl nuslysdamas į vandenį, juto, jog vyksta kažkas svarbaus bei nuostabaus. Niekas niekada neskyrė jam šitiek dėmesio.

Gvidas jau bemaž snaudė, kai nepažįstamieji jį pakėlė ir diržais pririšo prie stalo. Akimirksniui pasijuto tarytum krentąs. Taip nutiko todėl, kad galva atsidūrė žemiau nei kojos. Tačiau paskui, kai tos pačios šilkinės rankos, teikdamos nuodėmingą malonumą, pradėjo judėti jam tarp kojų, berniukas vėl ėmė snūduriuoti. O kai pakilo peilis, jis atmerkė akis ir sukliko.

Išrietęs nugarą vaikas pradėjo grumtis su diržais. Bet tuomet balsas prie pat ausies atlaidžiai subarė:

— Ak, Gvidai, Gvidai!

Šis įvykis įsirėžė atmintin visiems laikams.

Tą naktį jis nubudo sniego baltumo pataluose, kurie kvepėjo susmulkintais žaliais lapais. Nepaisydamas perštėjimo po tvarsčiu tarpkojyje, Gvidas išsiropštė iš lovos ir staiga išvydo mažą berniuką veidrodyje. Po akimirkos suprato regįs savo paties atspindį, kurį anksčiau jam teko matyti tik glotniame vandens paviršiuje. Vaikas apžiūrėjo tamsius garbanotus savo plaukus, apčiupinėjo visą veidą, ypač mažą plokščią nosį, ši jam pasirodė veikiau panaši į drėgno molio gniužulą negu į kitų žmonių nosis.

Prie veidrodžio vaiką aptikęs žmogus jo nenubaudė, bet paėmęs sidabrinį šaukštą papenėjo sriuba, kalbėdamas ne itin suprantamus, bet raminančius, žodžius. Ant sienos kybojo maži ryškiaspalviai paveikslėliai, vaizduojantys kažin kokius veidus. Patekėjus saulei, Gvidas galėjo geriau juos apžiūrėti. O dar jis pamatė ant grindų porą odinių batelių — juodų, žvilgančių, nedidukų, kaip tik tinkančių jo kojai. Ir berniukas suprato, kad bateliai priklauso jam.

Ėjo 1715 metai. Prancūzijoje ką tik numirė Liudvikas Keturioliktasis, Karalius Saulė. Petras Didysis viešpatavo Rusijoje.

Tolimoje kolonijoje Šiaurės Amerikoje, Masačūsetse, Bendžaminui Franklinui sukako devyneri metai. Jurgis Pirmasis neseniai atsisėdo Anglijos sostan.

Afrikos vergai naujajame pasaulyje dirbo laukus abipus ekvatoriaus. Londone tave galėjo pakarti už pavogtą duonos kepaliuką. Portugalijoje eretikus degino gyvus.

Išeidami iš namų, kilmingi ponai dengdavo galvas dideliais baltais perukais, segėjo špagas, o mažose brangakmeniais nusagstytose dėžutėse nešiojosi uostomąjį tabaką. Jie mūvėjo ties keliais sagtelėmis susegtus bridžius, kojines, avėjo batus aukštais kulnais bei dėvėjo apsiaustus neapsakomai didelėmis kišenėmis. Damos verždavosi gofruotais korsetais ir lipino ant skruostų museles. Jos šoko menuetą pasipuošusios krinolino suknelėmis, prižiūrėjo salonus, įsimylėdavo ir svetimavo kaip patrakusios.

Mocarto tėvas dar negimė. Johanui Sebastianui Bachui buvo trisdešimt. Galilėjus numirė prieš septyniasdešimt trejus metus. Izaokas Niutonas buvo senis, o Žanas Žakas Ruso — kūdikis.

Italų opera pavergė visą pasaulį. Tais metais Neapolyje galėjai pamatyti Alesandro Skarlačio1 „II Tigrane“, o Venecijoje — Vivaldžio2 „Narone fatta Cesare“. Džordžas Frederikas Hendelis buvo pats įžymiausias kompozitorius Londone.

Saulėtąjį Italijos pusiasalį valdė įsiveržę užsieniečiai. Austrijos erchercogui priklausė ir šiaurinis miestas Milanas, ir pietinė Neapolio karalystė.

Bet Gvidas nieko nežinojo apie pasaulį. Jis netgi nešnekėjo savo gimtinės kalba.

Neapolio miestas jam pasirodė įstabiausias iš visų iki tol matytų vietų. Konservatorija3, kurion jį atgabeno, stovėjo aukštai viršum miesto ir atrodė tarytum puikiausias palaco4.

Berniukas gavo juodą uniformą, sujuosiamą raudonu diržu — dailiaušią drabužį iš visų, kuriuos teko dėvėti, ir jis bemaž negalėjo patikėti tuo, jog yra visam laikui paliekamas šioje vietoje, kur amžinai dainuos bei mokysis muzikos. Visa tai tikrai neįmanoma, — galvojo jis. Ir vieną gražią dieną teks keliauti namo.

Bet taip nenutiko.

Kai karštą popietę, didelės bažnytinės šventės dieną, dailiai apsitaisęs, švariomis žvilgančiomis garbanomis, traukė minios užtvindytomis gatvėmis kartu su kitų iškastruotų berniukų procesija, Gvidas didžiavosi, kad yra vienas iš jų. Vaikų giesmės sklandė ore kartu su lelijų bei žvakių aromatais. O kai, įžengus po aukštais bažnyčios skliautais, tarp grožybių, kokių niekada gyvenime nebuvo regėjęs, ploni berniukų balsai netikėtai sustiprėjo, Gvidą užliejo tikrų tikriausia laimė.

Daugelį metų viskas jam klostėsi sėkmingai. Konservatorijos mokslai sekėsi kuo puikiausiai. Jis buvo apdovanotas sopranu, nuo kurio drebėdavo stiklai. Vos paėmęs į rankas plunksną, išsyk pradėdavo vedžioti natas. Kurti Muziką Mafeo išmoko anksčiau, nei skaityti ir rašyti. Mokytojai jį mylėjo.

Tačiau po kurio laiko jis pradėjo suprasti daugiau.

Visų pirma Gvidas suvokė, jog ne visi muzikuojantys berniukai aplinkui buvo ankstyvoje vaikystėje iškastruoti. Kai kuriems buvo lemta užaugus tapti tikrais vyrais, vesti, susilaukti vaikų. Tačiau kad ir kaip virtuoziškai griežė smuikininkai, kaip puikiai bekurdavo kompozitoriai, niekas niekada negalėjo pelnyti tokios šlovės bei turtų, kokie laukė garsaus dainininko kastrato.

Visame pasaulyje italų muzikantus graibstyte graibstė — kviesdavo į bažnyčių chorus, rūmų orkestrus bei operos teatrus.

Tačiau tik dainininkus sopranus pasaulis dievino. Tik dėl jų tarpusavyje varžėsi karaliai, tik jie priversdavo sales klausytis užgniaužus kvapą. Sopranai išreikšdavo pačią operos esmę.

Nikolino, Kortono, Ferio vardus žmonės prisiminė dar ir tuomet, kai jiems rašiusių kompozitorių pavardės kadai kas nugrimzdo užmarštin. Taigi mažajame konservatorijos pasaulėlyje Gvidas priklausė elitui, privilegijuotai grupei, kurios nariai buvo sočiau valgydinami, rengiami geresniais drabužiais, įkurdinami šiltesniuose kambariuose, tokiu būdu puoselėjant ypatingą jų talentą.

Tačiau kastratų gretoms gausėjant, o sulaukusiųjų tam tikro amžiaus vietą užimant naujiems, Gvidas netrukus pastebėjo, jog, nors kasmet po peiliu atsigula šimtai vaikų, tik saujelė iš jų pasižymi išties įstabiais balsais. Berniukai buvo gabenami iš visur: Džankarlas, pirmasis Toskanos choro dainininkas, buvo iškastruotas dvylikos metų Neapolin jį atvežusio kaimo maestro gerumo dėka; iš muzikantų šeimos kilęs Alonsas už operaciją turėjo dėkoti savo dėdei kastratui; o išdidusis Alfredas jau taip seniai gyveno globėjo namuose, jog neprisiminė nei tėvų, nei jį operavusio chirurgo.

Bet buvo čia ir tokių berniukų kaip Gvidas, kurie pateko konservatorijon murzini, bemoksliai, nė žodžio nesuprantantys neapolietiškai.

Dabar jam tapo visiškai akivaizdu, jog tėvai jį paprasčiausiai pardavė. Tik berniukui knietėjo, ar prieš sudarant sandėrį kas nors pasivargino patikrinti jo balsą. Šito jis negalėjo prisiminti. Galbūt pakliuvo į jų tinklus kaip atsitiktinis vertingas grobis.

Tačiau visa tai Gvidas sužinojo iš ausis pasiekusių gandų nuotrupų. Pirmasis balsas chore, solistas konservatorijos scenoje, jis jau rašė pratimus jaunesniesiems mokiniams. Dešimtmetis Mafeo buvo nugabentas į teatrą pasiklausyti Nikolino, gavo asmeninį klavesiną5 bei leidimą sėdėti iki vėlumos ir praktikuotis. Šiltos antklodės, geras kostiumas ir daugelis kitų dalykų tapo apdovanojimais, apie kuriuos jis nebūtų drįsęs nė užsiminti. Be to, berniukas nuolat vykdavo dainuoti susižavėjusiai publikai, apsuptas tikrojo palaco žvilgesio.

Iki to meto, kai slenkant antrajai gyvenimo dešimčiai Gvidą apipuolė įvairios abejonės, jis jau spėjo parengti sau puikų fundamentą mokslo bei disciplinos srityje. Jo balsas — aukštas, tyras, nepaprastai lengvas ir lankstus — dabar buvo laikomas visuotinai pripažintu stebuklu.

Bet, kaip kad paprastai nutinka kiekvienai žmogiškai būtybei, nepaisant iškastravimo nulemtos mutacijos, protėvių kraujas ir toliau darė įtaką vaikinuko formavimuisi. Tamsiaplaukių, kresnų žmonių palikuonis negalėjo tapti tokiu pat aukštu, lieknu it nendrė eunuchu kaip daugelis kitų kastratų. Jo figūra veikiau buvo sunki, proporcinga, sukelianti apgaulingą jėgos įspūdį.

Ir nors garbanoti kaštoniniai plaukai bei jausmingos lūpos priminė cherubiną, tamsūs pūkeliai viršum viršutinės lūpos suteikė veidui vyriškumo.

Iš tiesų Gvidas būtų atrodęs labai patrauklus, jei ne dvi aplinkybės: nosis, sulaužyta parkritus ankstyvoje vaikystėje, tapo suplota tarytum nuo gigantiško kumščio smūgio. O rudose akyse, didelėse ir sklidinose jautrumo, kartais žybtelėdavo gudrumas bei žiaurumas — valstietiškos kilmės paveldas.

Jo protėviai buvo nekalbūs ir apdairūs, o Gvidas tapo atkakliu mokiniu bei stoiku. Jo protėviai sunkiai dirbo žemę, jis negailestingai aukojosi vardan muzikos.

Tačiau nei Gvido manierose, nei išorėje neatsispindėjo joks grubumas. Negana to, laikydamas savo mokytojus pavyzdžiu, mokinys įsisavino viską, ką galėjo: grakščias manieras, jų dėstomą poeziją, lotynų bei klasikinę italų kalbas.

Taigi jis virto ganėtinai solidžios išvaizdos dainininku, o neįprasti bruožai tik suteikdavo gundančio patrauklumo.

Visą gyvenimą kas nors apie jį kalbėdavo: „Koks jis atgrasus!“, bet visuomet atsirasdavo kitas, kuris tuo pat metu šūktelėdavo: „Bet koks jis žavingas!“

Tačiau apie vieną savo savybę Gvidas nė nenutuokė: jo išorėje tarytum slypėjo grėsmė. Jo protėviai buvo grubesni už savo auginamus gyvulius, ir jis pats atrodė panašus į žmogų, galintį padaryti bet ką. Todėl vaikiną, nors pats to nė nenumanė, juosė savotiškas apsauginis laukas. Niekas niekada nemėgindavo jo užkliudyti.

O apskritai visi, pažįstantys Gvidą, jį mylėjo. Paprasti berniukai stengdavosi su juo susibičiuliauti nė kiek ne mažiau negu eunuchai. Smuikininkai jį mylėjo, nes jis susižavėdavo kiekvienu iš jų ir rašė jiems nepaprastai gražią muziką. Visi bičiuliai žinojo, jog Mafeo yra tylus, rimtas, mandagus meškiukas, kurio liaujiesi bijojęs, vos tik susipažįsti artimiau.

Gvidas ėjo penkioliktuosius metus, kai vieną rytą nubudęs išgirdo nurodymą nusileisti į maestro kabinetą. Vaikinas neišsigando. Jam niekada nieko blogo nenutikdavo.

— Sėskis, — paliepė mylimas mokytojas, maestro Kavala.

Aplinkui susirinko visi kiti. Niekada anksčiau jie nesielgė taip maloniai, ir kažkas aplink susispietusių žmonių veiduose jam nepatiko. Staiga Mafeo suprato kas. Visa tai jam priminė kambarį, kuriame buvo iškastruotas. Tačiau vaikinas nuvijo šalin šį prisiminimą.

Maestro, sėdintis prie raižiniais puošto staliuko, pamerkė plunksną į rašalinę, parašė stambiu šriftu kelis skaičius ir įteikė pergamentą Gvidui.

„1727 metų gruodis“. Ką tai galėtų reikšti? Gvidas visu kūnu pajuto nestiprų drebulį.

— Čia tavojo debiuto Romoje data — tavo pirmojoje operoje, kurioje būsi primo uomo6.

Taigi Gvido svajonė išsipildė.

Jis netaps bažnytinio choro giesmininku — nei kaimo parapijoje, nei netgi didelėje miesto katedroje. Ne, ne, netgi ne Siksto koplyčioje. Jis pakilo dar aukščiau ir pateko išsyk į svajonę, teikusią įkvėpimo jiems visus šiuos metus, nesvarbu, vargšai ar turtuoliai jie buvo. Toji svajonė — opera.

— Roma, — sušnibždėjo jis vienas, žengdamas koridoriun. Bet ten, matyt, lūkuriuodami jo, stoviniavo du studentai. Gvidas praėjo pro šalį kiemo pusėn, tarytum nepastebėdamas jų. — Roma, — sukuždėjo dar kartą, vartydamas šį žodį ant liežuvio, tardamas taip pat pagarbiai ir baimingai, kaip jau du tūkstančius metų apie tą miestą kalbėjo žmonės.

Taigi jis vyks į Romą, o dar į Florenciją, Veneciją, Boloniją, o paskui į Vieną, Drezdeną, Prahą, į visas priešakines pozicijas, kurias užkariavo kastratai. Į Londoną, Maskvą, o po to atgal į Palermą! Jis vos nenusikvatojo balsu.

Bet ūmai kažkas palietė jo ranką, ir Gvidas krūptelėjo persmelktas nemalonaus pojūčio. Prieš akis tebemirgėjo ložės bei plojančios salės.

Kai vizija išsisklaidė, pamatė aukštaūgį eunuchą, vardu Džinas — šviesiaplaukį, liesą šiaurės italą pilkšvai mėlynomis akimis, kuris visuomet ir visais atžvilgiais jį lenkė. O šalia Džino stovėjo Alfredas, turčius — jo kišenėse nesibaigdavo pinigėliai.

Juodu pasakė Gvidui, kad jis galįs eiti miestan ir kad maestro padovanojo jam šią dieną, idant atšvęstų.

Tik tuomet Gvidas suprato, kodėl šie mokiniai čia. Jie buvo kylančios konservatorijos žvaigždės.

Ir dabar Mafeo tapo vienu iš jų. 2

Bet tereikėjo jai ištiesti rankas, ir vaikas skriete nuskriejo ant kelių, sustingo prisispaudęs prie jos krūtinės, viena ranka apkabinęs motinos kaklą, o kita stipriai, skausmingai įsikirtęs jai į petį.

Ji pati buvo bemaž mergaičiukė, bet Tonijus šito nežinojo. Vaikas jautė jos lūpas ant skruosto, ant plaukų, alpėjo jos glamonėjamas. Ir įveikęs skausmą, kuris akimirksniui užvaldė protą, pagalvojo: „Jeigu aš ją išlaikysiu, ji išliks tokia kaip dabar, ir toji kita būtybė nebepasirodys bei nenuskriaus manęs.“

Bet ūmai ji išsilaisvinusi krestelėjo neklusnias juodų plaukų bangas. Rudos jos akys tebebuvo paraudusios nuo neseniai lietų ašarų, bet jau žėrėjo iš susijaudinimo.

— Tonijau! — šūktelėjo ji impulsyviai kaip vaikas. — Dar ne vėlu! Aš pati tave aprengsiu! — Motina pliaukštelėjo delnais. — Aš nusivesiu tave į švento Morkaus baziliką.

Subruzdusios auklės mėgino ją sulaikyti, tačiau motinai jokie draudimai neegzistavo. Kambarį užplūdo linksmumas, suskato bėgioti tarnai, suvirpėjo žvakių liepsnelės. Motinos pirštai vikriai segiojo atlasinių bridžių ir išsiuvinėtos liemenės sagas. Dainuodama seną dainelę, ji perbraukė šukomis per minkštas, šilkines juodas sūnaus garbanas bei du kartus skubiai jį pabučiavo.

Juodu ėmė leistis koridoriumi žemyn, ir berniukas pasišokinėdamas nukūrė į priekį, pakerėtas garsaus madingų batelių pakulnių kaukšėjimo. O už nugaros visą laiką girdėjo melodingą motinos dainą.

Pasipuošusi juodo aksomo suknele, ji atrodė stulbinamai. Auksinę jos odą užliejo raudonis, ir seno žibinto šviesoje, nutvieskusioje ją gondolos felce7, kur jinai šmurkštelėjo, veidas šiek tiek įkypomis akimis nepaprastai panėšėjo į madonų atvaizdus iš senų bizantiškų paveikslų. Motina pasisodino vaiką ant kelių. Užuolaidėlė užsitraukė.

— Ar tu mane myli? — paklausė ji.

Tonijus tylėjo, erzindamas ją. Tuomet jinai prisispaudė prie jo skruostu, o paskui pakuteno ilgomis savo blakstienomis, ir jis nenorom prajuko.

— Ar tu mane myli?

— Taip.

Jisai tuojau pat pajuto šiltą, švelnų apkabinimą ir akimirksniui sustingo, norėdamas pratęsti saldų pojūtį.

Juodviem einant per aikštę, berniukas šoko laikydamasis už motinos rankos. Visi buvo ten! Jis visiems lankstėsi, kažkieno rankos taršė vaiko plaukus, spaudė prie iškvėpintų sijonų. Jaunas tėvo sekretorius, senjoras Lemas, septynis kartus išmetė mažylį aukštai į orą, kol motina galiausiai jį sulaikė. O gražuolė jo tetulė Katrina Lizani, tempianti iš paskos du sūnelius, atmetė šydą ir pačiupusi Tonijų prispaudė prie baltos kvapnios savo krūtinės.

Bet vos tik jie įžengė į didžiulę bažnyčią, Tonijus nutilo.

Niekada anksčiau jam neteko regėti nieko panašaus. Marmurines kolonas aplinkui juosė degančios žvakės ir fakelai, skaisčiai plykstelintys nuo kiekvieno vėjo dvelktelėjimo pro praviras duris. Ant gigantiškų kupolų švytėjo angelai bei šventieji, visos sienos, arkos ir skliautai aplinkui pulsavo auksu, mirgėjo milijonų milijonais mažulyčių briaunų.

Netardamas nė žodžio, Tonijus užsliuogė motinai ant rankų, tarytum į kokį medį. Ji net susverdėjo nuo jo svorio ir nusijuokė.

O paskui per minią, lyg įsidegusių pliauskų traškesys, nuvilnijo susižavėjimo šurmulys. Sutrimitavo fanfaros. Tonijus ėmė kaip pašėlęs sukioti galvą, stengdamasis nustatyti, iš kur šios aidi.

— Žiūrėk! — sušnibždėjo motina, sugriebusi jį už rankos.

O viršum žmonių galvų, didžiuliame soste po besiplaikstančiais baldakimais, pasirodė dožas. Ore pasklido sunkus, aitrus smilkalų kvapas. O fanfaros suskambo dar garsiau ir šaižiau.

Paskui pasirodė Didžiosios tarybos nariai žėrinčiais apdarais.

— Antai tavo tėvas! — šūktelėjo motina Tonijui, bemaž dusdama iš pusiau vaikiško susijaudinimo.

Pasirodė aukšta, kaulėta Andrea Treskio figūra. Jo drabužio rankogaliai vilkosi grindimis, žili plaukai panėšėjo į liūto karčius, o įdubusios, išblukusios akys žvelgė į vieną tašką, tarytum statulos, stovinčios priešais jį.

— Tėti! — nesusiturėjęs riktelėjo Tonijus.

Kažkas atsigręžė. Motina stengėsi įveikti juoką. Ir tą akimirką patarėjas minioje pastebėjo sūnų. Jo žvilgsnis išsyk atgijo, veidas visiškai pasikeitė, jis nusišypsojo bemaž triumfuojančia šypsena, o akys sužibo.

Tonijaus motina nuraudo.

Bet tuomet staiga, tarytum iš oro, pasigirdo giesmė — galinga aukštų, aiškių balsų daina. Tonijui užgniaužė kvapą. Keletą akimirkų apstulbęs vaikas negalėjo pajudėti, o paskui krūptelėjo ir pakėlė akis į viršų. Ryški šviesa kaipmat jį apakino.

— Nesimuistyk! — tarstelėjo motina, vos benulaikydama jį ant rankų.

O giesmė darėsi vis galingesnė ir sodresnė. Jos bangos ritosi iš kitos milžiniškos navos pusės, viena melodija persipynė su kita. Tonijui atrodė, tarytum jis visa tai mato — gigantišką auksinį tinklą, išmestą į banguojančią jūrą, tviskantį prieš saulę. Rodos, patį orą užplūdo garsas. Ir tik vėliau jis pastebėjo giedotojus — aukštai virš galvos.

Jie stovėjo dviejose didžiulėse galerijose kairėje bei dešinėje pusėje; burnos pražiotos, o veidai švytėjo atsispindinčioje šviesoje. Jie panėšėjo į angelus iš mozaikų.

Tonijus tuojau pat nusirito ant grindų pajutęs, kaip petimi nuslydo jį sugauti mėginanti motinos ranka. Berniukas prasibrovė pro kvepalais ir vėsiu oru prakvipusių sijonų bei apsiaustų spūstį, ir pamatė priešais save duris, už kurių buvo laiptai.

Belipant aukštyn atrodė, jog sienos aplinkui virpa lyg vargonų stygos, ir staiga jis atsidūrė ten — choro šilumoje, tarp aukštaūgių dainininkų.

Kilo šioks toks sąmyšis. Berniukas kaipmat atsirado prie pat turėklų ir pažvelgė į akis vienam milžinui — išties milžinui, o ne žmogui — giedančiam tyru, nuostabiu balsu, panašiu į trimito garsą. Šitas žmogus dainavo didingą žodį: „Aleliuja!“, ir jis skambėjo ypatingai, lyg į kažką nukreiptas šauksmas. Visi kiti vyrai, stovintys milžinui už nugaros, perėmė šį šauksmą kartodami jį ir kartodami taip, jog vienas žodis ritosi ant kito tarytum banga.

O kitoje bažnyčios pusėje kitas choras antrino pirmajam, stiprindamas bei stiprindamas garsą.

Tonijus pravėrė burną. Ir uždainavo. Jis išringavo tą patį vienintelį žodį kartu su giedotoju milžinu, ir staiga pajuto ant peties šiltą ranką. Giesmininkas linktelėjo jam, o didelės, šiek tiek apsiblaususios rudos jo akys sakė: „Taip, tęsk!“ Paskui Tonijus prisiglaudė prie lieso — jis iškart tai pajuto per drabužius — to žmogaus šono, ir išsyk vaiko juosmenį apsivijusi ranka pakėlė jį aukštyn.

Apačioje liūliavo visi susirinkusieji: dožas savajam soste, Senato nariai purpuriniais drabužiais bei visi Venecijos patricijai baltais perukais, bet Tonijus neatitraukė akių nuo giesmininko veido, pakerėtas unisonu skambančių jų abiejų balsų. Tonijus nejautė savo kūno, nes sklandė ore, pakylėtas susiliejusių balsų — savojo ir giedotojo. Jis matė pasigėrėjimą švytinčiose vyro akyse, iš kurių išgaravo mieguistumas. Ir visi stebėjosi galingu garsu, besiveržiančiu iš šio vyro krūtinės.

Kai viskam pasibaigus berniukas vėl buvo sugrąžintas į motinos rankas, ji kreipėsi į žemai nusilenkusį milžiną:

— Dėkoju, Alesandrai.

— Alesandras, Alesandras, — kuždėjo Tonijus, jau sėdėdamas gondoloje. O paskui, prisiglaudęs prie motinos, desperatiškai paklausė: — Mama, ar užaugęs aš taip dainuosiu? Ar aš dainuosiu kaip Alesandras? — vaikas neįstengė jai paaiškinti. — Mama, aš noriu tapti vienu iš tų dainininkų!

— O Dieve, Tonijau, ne! — ji nusijuokė. Ir, kažkaip keistai mostelėjusi ranka auklei Lenai, pakėlė akis į dangų.

Kopdami ant stogo, visi namiškiai be paliovos plepėjo bei dūsavo. Pažvelgęs į Didžiojo kanalo žiotis ir nekantriai tikėdamasis pamatyti beribę kerinčią tamsą, kurion paprastai nugrimzdavo lagūna, Tonijus krūptelėjo: visą akvatoriją nutvieskė pašvaistė — ant vandens mirguliavo šimtų šimtai žibintų. Jam pasidingojo, tarytum jūron išsiliejo visas ribuliuojantis švento Morkaus bazilikos apšvietimas. Pagarbiai šnibždėdama, motina jam pranešė, jog valstybės vyrai tokiu būdu atiduoda pagarbą šventajam Jurgiui.

Aplinkui viešpatavo tyla, tik švilpavo vėjas, kadai kas sulaužęs menkus suardyto sodo ant stogo grebėstus. Aplinkui, šiugždėdami sausais lapais, gulėjo išvirtę negyvi medžiai, šaknimis vis dar įsikabinę į apverstus vazonus su žemėmis.

Tonijus palenkė galvą. Šilta motinos ranka palietė švelnų jo sprando linkį, ir vaikas pajuto nebylią, šiurpią baimę, privertusią dar labiau prisispausti prie jos.

Tą pačią naktį, iki pat kaklo apkamšytas savo lovoje, jis nemiegojo. Motina gulėjo ant nugaros, šiek tiek pravėrusi lūpas, ir kampuotas jos veidas sušvelnėjo, rodos, prieš jos pačios valią. Arti viena kitos pritrauktos akys, tokios nepanašios į jo paties, tapo nepaprastai rimtos, antakiai suraukti taip, jog atrodė, tarytum ji ne tik nemiega, bet, priešingai, dėl kažko be galo susikaupusi.

Atmetęs antklodę, Tonijus basas nuslydo ant šaltų grindų.

Jis žinojo, kad naktį pasirodo gatvės dainininkai. Atlapojęs medines langines iškišo galvą, įsiklausė ir pagaliau tolumoje išgirdo tylius aukšto balso garsus. Jam pritarė bosas, šiurkštokas styginių disonansas, ir sulig kiekviena fraze melodija darėsi vis aukštesnė, platesnė.

Naktis buvo miglota, nepavyko įžiūrėti nei formų, nei siluetų, tik vienintelio fakelo aureolę apačioje. Tonijus klausėsi dainos atrėmęs galvą į drėgną sieną, apglėbęs kelius, ir staiga pasijuto esąs ten, švento Morkaus bazilikos galerijoje. Alesandro balsas jį jau apleido, bet išliko jausmas — sklandi tarsi sapnas muzikos tėkmė.

Pravėręs lūpas, jis išdainavo keletą aukštų natų kartu su tolimais dainininkais gatvėje ir ūmai vėl pajuto Alesandro ranką sau ant peties.

Bet kas staiga jam užkliuvo? Kas pradėjo erzinti tarsi akin įkritusi muselė? Jo sąmonėje, visuomet tokioje aiškioje ir kol kas dar nesudrumstoje mokslų, vėl atsirado kaklą palietusio minkšto delno pojūtis, išplaukė vaizdas plevenančios rankovės, kylančios aukštyn link peties. Visiems iki tol pažinotiems aukštiems žmonės tekdavo pasilenkti, norint paglostyti tokį mažą berniuką kaip Tonijus. Bet jis prisiminė, kad netgi ten, galerijoje, skambant giesmei, nustebo, kaip lengvai jį apglėbė toji ranka.

Ji atrodė gigantiška, stebuklinga, toji ranka, pačiupusi, apkabinusi krūtinę taip, tarsi jis būtų žaisliukas, ir pakėlusi aukštai aukštai — į muziką.

Tačiau daina nedavė jam ramybės, ištraukė iš prisiminimų, kaip ir kiekviena melodija, gimdanti karštas svajones apie klavesiną, kuriuo grodavo motina, arba apie jos tamburiną, arba apie susiliejusį jų abiejų balsų skambesį. Apie bet ką, kas galėjo pratęsti šią melodiją. Štai šitaip, virpėdamas ant palangės, jis nė pats nepastebėjo, kaip užmigo.

Tik būdamas septynerių Tonijus sužinojo, kad Alesandras ir visi aukštaūgiai šventojo Morkaus bažnyčios giesmininkai buvo kastratai. 3

O sulaukęs devynerių jis jau žinojo, kas konkrečiai buvo nupjauta šioms voriškoms būtybėms, o kas palikta, ir kad būtent peilis tapo aukšto jų ūgio bei neįtikėtino rankų ilgio priežastis, kadangi po siaubingos operacijos jų kaulai nepasidarydavo tokie tvirti kaip vyrų, galinčių paleisti į pasaulį vaikų.

Bet čia buvo visiems žinoma paslaptis. Kastratai giedojo visose Venecijos bažnyčiose. Senstelėję jie tapdavo muzikos mokytojais. Tonijaus mokytojas Bepas irgi buvo išromytas.

O operoje, kurioje lankytis Tonijus dar buvo per mažas, jie demonstravo dangiškus stebuklus. „Nikotinas, Karestinas, Sensinas!“ — dūsaudavo tarnai kitą dieną tardami jų vardus, ir netgi Tonijaus motina sykį atsisakė savo įprastinės vienatvės bei nuėjo pasiklausyti jauno dainininko iš Neapolio, Farinelio, kurį visi vadino tiesiog Berniuku. Tonijus verkė, nes negalėjo eiti. Po keleto valandų nubudo ir pamatė, kad motina sugrįžusi namo atsisėdo prie klavesino, nė nenusimetusi lietaus permerktos skraistės, švytinčios tamsoje kaip ir jos baltas, tarytum porcelianinis veidas, mėgino silpnu, netvirtu balsu pakartoti Farinelio arijų melodijas.

Deja, vargšai daug kam ryžtasi, kad gautų pavalgyti bei atsigerti, todėl mums niekada nestigs tų stebuklingų aukštų balsų. Tačiau kaskart, kai Tonijus pamatydavo Alesandrą už bažnyčios ribų, nejučia savęs klausdavo: „Ar jis verkė? Ar mėgino pabėgti? Kodėl jo motutė nepaslėpė sūnaus?“ Bet pailgame Alesandro veide nebuvo nieko daugiau, tik mieguistas geraširdiškumas, kaštoniniai plaukai prašmatniai gaubė švelnią it mergaitės odą, o jo kūno gilumoje slypėjo balsas, kuris bažnyčios galerijoje, auksinių dekoracijų fone, laukė palaimingosios akimirkos, paversdavusios jį — bent jau Tonijaus akyse — angelu.

Tuo metu Tonijus žinojo ir tai, jog jis — Markas Antonijus Treskis, Andrea Treskio sūnus. Jo tėvas, kadaise vadovavęs Šviesiausiosios8 galeroms tolimosiose jūrose, neseniai, po ilgametės tarnybos Senate, buvo išrinktas į Trijų Tarybą, tą patį pagarbų, siaubą keliantį inkvizitorių triumviratą, kuris turėjo galios areštuoti, kankinti, pasmerkti ir įvykdyti bet kokį nuosprendį bet kokiam žmogui — netgi mirties nuosprendį.

Kitaip tariant, Tonijaus tėvas priklausė žmonėms, kurių valdžia pranoko paties dožo.

O Treskių pavardė jau ištisą tūkstantmetį puikavosi „Auksinėje knygoje“. Jis priklausė admirolų, ambasadorių, šventojo Morkaus prokuratorių ir nesuskaitomos daugybės senatorių giminei. Trys seniai mirę Tonijaus broliai — pirmosios žmonos, irgi atgulusios kapan, vaikai — kadaise užėmė aukštus postus.

Ir Tonijus sulaukęs dvidešimt trejų metų tikriausiai užims vietą tarp jaunų valstybės tarnautojų, kurie vaikštinėja Broglio — ilgame aikštės ruože priešais Valstybės kanceliariją.

Iki tol veikiausiai mokysis Paduvos universitete, leisis į dvejų metų kelionę jūra, važinės po įvairias šalis. O kol kas jis privalėjo leisti ilgas valandas rūmų bibliotekoje, stebimas švelnių, bet budrių mokytojų akių.

Ant sienų kybojo portretai. Juodaplaukiai, šviesiaodžiai Treskių šeimos vyrai, tarytum nulipdyti pagal vieną pavyzdį: grakštūs, aukšti, plačiomis kaktomis, ant nugarų krintančiais banguotais plaukais. Dar būdamas mažas, Tonijus atrasdavo savyje panašumo į juos, beje, į kai kuriuos daugiau negu į kitus: į velionius dėdes, pusbrolius bei brolius: Leonardą, mirusį nuo džiovos viename iš aukštutinių kambarių, Džambatistą, nuskendusį jūroje prie Graikijos krantų, ir Filipą, kurį pribaigė maliarija tolimame imperijos forposte.

Bet kai kuriuose portretuose berniukas regėjo veidą, ypač panašų į jo paties: šio jaunuolio akys buvo tokios pat gilios bei tamsios, burna tokia pat plati, putliomis lūpomis, kurios nuolatos bemaž šypsojosi. Tonijus atrasdavo jį tarp daugybės prašmatniai apsitaisiusių žmonių tik tuose portretuose, kur Andrea buvo pavaizduotas dar jaunas, apsuptas savo brolių ir sūnėnų. Sunku buvo sugretinti kiekvieną veidą su vienu ar kitu vardu, atskirti vieną nuo kito tokioje gausybėje. Bendra giminės istorija apimdavo juos visus, apipindama kerinčiomis legendomis apie jų narsą bei visišką pasiaukojimą.

Visi trys sūnūs kartu su tėvu ir niūria jo pirmąja žmona žvelgė į Tonijų iš drobės pačiuose prabangiausiuose rėmuose, pakabintuose ant sienos ilgame valgomajame.

— Jie tave stebi, — erzino vaiką auklė Lena, pildama į lėkštę sriubos. Ji buvo sena, bet linksma, maloni ir labiau rūpinosi ne Tonijumi, o jo motina Mariana.

Lena nenumanė, kaip skaudu jam buvo žvelgti į tuos rausvaskruosčius, rūpestingai nutapytus veidus. Jis troško, kad broliai būtų gyvi, kad jie gyventų čia, norėjo atlapoti duris į kambarius, sklidinus švelnaus juoko bei sumaišties. Kartais fantazuodavo, kaip viskas galėtų atrodyti, įsivaizduodavo ilgą pietų stalą, prie kurio sėdi broliai. Leonardas pakelia taurę, Filipas pasakoja apie jūrų kautynes, ir siauros motinos akys, kurios atrodo mažos liūdesio akimirkomis, išsiplečia iš susižavėjimo.

Bet šiame mažame žaidime egzistavo viena keista, absurdiška detalė, apie kurią Tonijus sužinojo anaiptol ne iškart. Jinai berniuką be galo išgąsdino. Gerokai anksčiau, nei jis suvokė šių žodžių prasmę, jam buvo pranešta, jog kiekvienoje garsioje Venecijos šeimoje veda tik vienas sūnus. Ir šis paprotys toks senas, jog įgavo įstatymo galią. Paskutiniuoju tokiu sūnumi Treskių giminėje tapo Filipas, kurio bevaikė žmona po jo žūties sugrįžo pas savo giminaičius. Bet jeigu bet kuris iš šių šešėliais virtusių brolių būtų gyvenęs pakankamai ilgai ir susilaukęs sūnaus, Tonijus niekada nebūtų atsiradęs! Jo tėvas niekada nebūtų vedęs antros žmonos. Tonijus apskritai neegzistuotų. Taigi jisai gyvybės dovaną gavo tik todėl, kad broliai pasitraukė nepalikę palikuonių.

Jam ne išsyk pavyko galutinai visa tai suvokti. Bet po kurio laiko jis priprato prie to, kaip priprantama prie neginčijamos tiesos: jam ir broliams niekada nebuvo lemta susitikti.

Vis dėlto berniukas leisdavo savo vaizduotei įsisiūbuoti; jo fantazijose tušti kambariai buvo skaisčiai apšviesti, juose grojo muzika, skambiais balsais kalbėjosi vyrai bei moterys, jo giminaičiai, ištisas pulkas nepažįstamų pusbrolių.

Ir visuomet tarp jų — prie pietų stalo ar ant puotų salės parketo — būdavo ir tėvas: štai jis atsigręžia, čiumpa jaunėlį sūnelį į glėbį bei apiberia karštais bučiniais.

Iš tiesų Tonijus retai matydavo tėvą.

Bet tais retais atvejais, kai Lena pašaukdavo jį ir susijaudinusi šnibždėdavo, jog Andrea liepė pakviesti sūnų, Tonijų apimdavo begalinis džiaugsmas. Auklė papuošdavo jį pačiais geriausiais drabužiais: raudonai rudu aksominiu švarkeliu, kuris patiko jam pačiam, arba tamsiai mėlynu, motinos mėgstamiausiu. Tuomet sušukuodavo vaiko plaukus taip, kad šie kristų žvilgančia banga, nesurišti kaspinu. Šitoks jis atrodė dar visai mažas ir dėl to niršo. Tuomet ateidavo žiedų su brangakmeniais eilė, kailiu pamušto apsiausto bei jo nuosavos mažos špagos, rubinais papuošta rankena. Pagaliau, deramai aptaisytas, berniukas patraukdavo pas tėvą, ir pakulnių kaukšėjimas į marmurines grindis glostė jo klausą.

Susitikimas visuomet vykdavo didžiojoje pagrindinio aukšto svetainėje — didžiulėje salėje, pačioje erdviausioje šio dideliais kambariais pasižyminčio namo patalpoje. Vienintelis baldas — raižiniais puoštas stalas, ilgumo sulig trijų žmonių ūgiu. Mozaikinis piešinys ant grindų vaizdavo pasaulio žemėlapį, o lubos — begalinį mėlį bei jame pakibusius angelus, išvyniojančius plevenančią juostą su lotynišku užrašu. Iš kitų kambarių čionai sklido blanki, ribuliuojanti šviesa, bet Tonijui ji atrodė šilta, nes gaubė liesą, bemaž bekūnę, Andrea Treskio figūrą.

Tonijus nusilenkdavo. O pakėlęs akis pamatydavo tą patį pagarbią baimę keliantį tėvo žvilgsnio gyvumą: šitos jaunos akys, spinduliuojančios neslepiamu išdidumu bei meile, rodos, egzistavo atskirai nuo lieso, raukšlėto tėvo veido.

Andrea pasilenkdavo pabučiuoti sūnaus. Jo lūpos būdavo minkštos, jis paliesdavo Tonijaus skruostą netardamas nė garso, o paskui kaskart — nors kasmet Tonijus tapdavo aukštesnis bei sunkesnis — čiupdavo berniuką ir akimirksniui prispausdavo prie krūtinės, kuždėdamas jo vardą taip, tarsi šis būtų mažas palaiminimas.

Aplinkui stovintys tarnai šypsodavosi bei mirkčiodavo. Per kambarį nuvilnydavo lengvo susijaudinimo banga. O paskui viskas baigdavosi. Tonijus puldavo prie lango motinos kambaryje viršuje ir žiūrėdavo, kaip tėvo gondola slenka kanalu žemyn, aikštės pusėn.

Niekam nederėjo sakyti Tonijui, jog jis yra paskutinysis Treskių giminės atstovas. Mirtis išdžiovino visas didingo giminės medžio šakas, ir neliko netgi nė vieno pusbrolio, kuris galėtų išsaugoti šią pavardę. Tonijus turėjo vesti jaunas, privalėjo ruoštis įvykdyti savo pareigą. O kai retkarčiais jam vis dėlto pasitaikydavo susirgti, jis apimtas siaubo laukdavo tarpduryje pasirodančio tėvo; visa Treskių giminė tomis valandomis gulėdavo drauge su juo ant pagalvės.

Tai jį kartu ir kerėjo, ir gąsdino. Jis niekada negalėjo tiksliai prisiminti momento, kai suvokė visus savo visatos matmenis. Jam atrodė, jog visas pasaulis gena plačias žalsvas kanalo bangas link jo slenksčio. Ištisus metus kanale vykdavo regatos, kurių metu pro šalį slysdavo šimtai žvilgančių juodų gondolų. O vasarą šeštadienio vakarais prasidėdavo prašmatnūs paradai, didikų šeimos išpuošdavo savo peotas9 girliandomis bei paauksuotomis dievų ir deivių statulėlėmis. Kasdien pro šalį savais reikalais skubėdavo patricijai, kurių valtys būdavo išklotos spalvingais kilimais. Iš mažo medinio balkonėlio viršum laukųjų durų Tonijus galėjo pamatyti pačią lagūną, kur tolumoje išmetę inkarus stovėjo dideli laivai. Vaiko ausis pasiekdavo saliutuojančių patrankų gaudesys ir fanfarų garsai iš Dožų rūmų pusės.

Jis girdėdavo nesibaigiančias gondoljerų dainas, gatvės dainininkų serenadas, aidinčias tarp gelsvai žalsvų ir rožinių sienų, įstabiai saldų plaukiojančių orkestrų skambesį. Naktimis po žvaigždėmis vandenis vagodavo įsimylėjėlių valtelės. Švelnus jūros brizas atnešdavo iki Tonijaus serenadas. Ir net ankstyvais rytais, kai jam būdavo nuobodu arba liūdna, galėjo lydėti žvilgsniu nesibaigiančią daržovių baržų virtinę, kuri triukšmingai judėdavo į Rialto turgus.

Bet sulaukus trylikos Tonijui jau gerokai įsipyko žvelgti į pasaulį pro langą.

Ak, jei bent dalis to gyvenimo įsiveržtų per jo slenkstį! Arba dar geriau: jei tik jis pats galėtų peržengti slenkstį ir įsilieti į tą gyvenimą!

Bet Treskių rūmai buvo ne tik jo namai. Šis palaco tapo jo kalėjimu. Mokytojai kaip galėdami stengėsi nepalikto Tonijaus vieno. Kadai kadės praradęs balsą senasis kastratas Bepas mokė jį prancūzų kalbos, poezijos bei kontrapunkto, o jaunas ir rimtas kunigas, liesas tamsiaplaukis Andželas — lotynų, italų bei anglų kalbų.

Dusyk per savaitę ateidavo fechtavimo mokytojas. Tonijus mokėsi valdyti špagą veikiau pramogos dėlei, o ne dėl to, kad rimtai ketintų pasinaudoti šiuo sugebėjimu ateityje.

O dar lankydavosi šokių mokytojas, žavus prancūzas, vedžiojantis jį smulkiais menueto bei kadrilio žingsneliais skambant kokiam nors tinkamam žvaliam ritmui, kurį klavišais sutrenkdavo Bepas. Tonijus privalėjo žinoti, kaip bučiuoti damai ranką, kada ir kaip nusilenkti, mokėsi visų svarbiausių džentelmenų etiketo taisyklių.

Mokytis buvo ganėtinai smagu. Kartais, likęs vienas, berniukas čaižydavo orą špagos mostais arba šokdavo su įsivaizduojamomis merginomis, išgalvotomis vadovaujantis tais miglotais pavidalais, kuriuos retsykiais išvysdavo siaurose gatvelėse.

Bet, išskyrus begalinius bažnytinius renginius, Šventąją savaitę, Velykas, kasdienį grožį ir daugiabalsę sekmadienio mišių muziką, vieninteliu prieglobsčiu Tonijui tapdavo negyvenamieji žemutinio namo aukšto kambariai. Nė viena gyva būtybė nesugebėdavo jo ten surasti.

Patogiai įsitaisęs, pasiėmęs ploną vaškinę žvakelę, kartais berniukas išsitraukdavo sunkius senojo archyvo tomus ir susižavėjęs tyrinėdavo dulkančius gausingos jo giminės istorijos įrašus. Nuobodūs faktai bei datos, vos prisilietus pavojingai čežantys puslapiai kurstė vaiko vaizduotę: kai užaugs, jis išplauks jūron arba apsivilks purpurinį senatoriaus apdarą... Net dožo sostas Treskiui nėra nepasiekiamas.

Tonijų apimdavo miglotas susijaudinimas. Jis šmirinėdavo toliau. Atitraukdavo metų metais neliestus skląsčius, senuose kampuose aptikdavo senovinių paveikslų ir žvelgdavo į nepažįstamus veidus. Senuose sandėliukuose tebetvyrojo kvapas rytietiškų prieskonių, atgabentų dar tais laikais, kai valtys priplaukdavo prie pat Treskių rūmų durų ir iškraudavo grobį: kilimus, brangenybes, cinamoną, šilkus. Dar ten mėtėsi sudrėkusios kanapinės virvės ritiniai, šiaudų kuokštai, ir viešpatavo įvairiausi sumišę aromatai, — aštrūs, gundantys.

Kartais jisai sustodavo. Nyki žvakės liepsnelė neramiai šoko keistą šokį. Aiškiai girdėjosi vandens pliuškenimas už namo ir tolimas polių girgždesys. O užsimerkęs galėjai aukštai virš galvos išgirsti motinos balsą.

Tačiau čia jis tapdavo niekam nepasiekiamas. Sijomis tarytum pirštų galais bėgiojo vorai, ir staigiai pakreipęs žvakę jis galėdavo apšviesti voratinklį — įmantrų, auksaspalvį. Sulūžusi langinė neatlaikydavo jo prisilietimo, ir pilka, miglota popiečio šviesa prasiskverbdavo pro grotuotą stiklą, už kurio jis matydavo žiurkes, plaukiojančias tarp šiukšlių stovinčiame vandenyje.

Jam pasidarydavo liūdna. Ir baisu. Ūmai apimdavo neįvardijama neviltis, baimė, kuri panaikindavo visą aplinkinį žavesį.

Tėvas labai senas. O motina visai jauna. Ir kažkur, rodos, pačioje viso to šerdyje, slypėjo jo laukiantis nežinomas siaubas. Tačiau kas konkrečiai jį baugino? Berniukas nežinojo. Bet jam atrodė, tarytum net ore aplink knibždėte knibžda paslaptys. Kartais ausis pasiekdavo pašnibždom ištartas nepažįstamas vardas, bet tarnai, pastebėję berniuką, tuojau pat imdavo guviai šnekučiuotis kasdieniškomis temomis bei neatsakydavo į jo klausimus. Ir jis suabejodavo girdėjęs kažką ypatingo.

O gal galų gale viskas vyko tik todėl, kad motina jautėsi tokia nelaiminga. 4

Vos tik Gvidas buvo išrinktas scenai, prasidėjo sekinantis darbas, kas vakarą jis pasinerdavo į akinantį operos teatro spindesį, kur žvelgė išplėtęs akis, dainavo chore, jei ten toks buvo, o išeidavo pakerėtas visuotinio bruzdesio ir svaiginančių kvepalų bei pudros kvapų.

Jo paties kompozicijos liko užmirštos, atmestos į šalį, pasinėrus į begalines pratybas, kartojant šį, o vėliau ir kitą sezoną kitų sudainuotas arijas.

Tačiau tuos metus užpildė toks nuostabus intensyvumas, jog net nubudusi aistra negalėjo nukreipti Gvido nuo šio kurso.

Be to, Gvidas jau seniai įtikino save negalįs patirti jokios aistros.

Gyvenimas susilaikant jį netgi žavėjo. Jis tikėjo tuo, jog pamokslai sakomi jam. Išromytasis niekada negaus leidimo susituokti, nes santuokos tikslas — vaikų gimimas. Popiežius niekada nėra padaręs išimties kastratui. Todėl jam lemta nugyventi gyvenimą kaip dvasiškiui, tą vienintelį kilnų ir šviesų gyvenimą, kuris jam leistas.

Laikydamas eunuchus aukščiausiais muzikos dvasininkais, jis visiškai tam pritardavo. Net jei kada nors trumpai akimirkai susimąstydavo apie auką, paaukotą vardan šio dvasiško posto, tuojau pat sieloje įsižiebdavo įsitikinimas, jog pats jis niekada neįstengs įvertinti jos laipsnio.

„Kodėl man visa tai turėtų rūpėti? — gūžtelėdavo pečiais. — Juk turiu geležinę valią, o dainavimas — vienintelis man reikšmingas dalykas.“

Bet sykį vėlai vakare grįžęs namo iš teatro susapnavo klaikų sapną, kuriame glamonėjo scenoje anksčiau matytą moterį — mažutę putlią dainininkę. Sapne regėjo apnuogintus jos pečius, rankos linkį bei tą tašką, kur dailus kaklas ima kilti iš nuožulnių pečių apvalumų. Jis nubudo apsipylęs prakaitu ir jautėsi be galo nelaimingas.

Artimiausius mėnesius jį dar keletą sykių lankė šis sapnas. Gvidas regėjo, kaip bučiuoja dainininkei ranką, sulenkia ją ir bučiuoja švelnią raukšlelę linkio vietoje. O sykį naktį nubudo, ir jam pasidingojo, tarytum girdi tamsiame miegamajame aplink save kuždesį, tylų švelnių žingsnių šnarėjimą. Ir kartkartėmis — tylų juoką.

Jis įsikniaubė į pagalvę. Mintyse sušmėžavo įvairūs pavidalai: kas gi čia buvo? Gašlūnai eunuchai ar moterys?

Vėliau koplyčioje jis negalėjo atitraukti akių nuo Džino, šalia stovinčio berniuko, kojų. Žvelgdamas, kaip oda įsirėžia į aukštą Džino keltį, stebėdamas po aptemtomis kojinėmis judančius raumenis, jis pajuto keistą spazmą gerklėje. Žvelgė į judančius raumenis po aptemptomis kojinėmis. Pėdos išlinkimas jam atrodė toks gražus, viliojantis, norėjosi jį paliesti, ir Gvidas didžiai apgailestaudamas žiūrėjo berniukui pavymui, kai šis patraukė priimti komunijos.

Baigiantis vasarai kartą jis apskritai negalėjo dainuoti, nes tiesiai prieš akis puikavosi aptemptas juodas priekyje stovinčio jauno mokytojo švarkas.

Šis maestro buvo vedęs ir turėjo vaikų. Jis ateidavo dienos metu, mokydavo eunuchus poezijos bei taisyklingos dikcijos, tai yra dalykų, kuriuos dainininkai turėjo itin rūpestingai išstudijuoti. „Bet kodėl, — pyko pats ant savęs Gvidas, — kodėl aš taip spoksau į šitą švarką?“

Tačiau kaskart, kai jaunas vyras pasisukdavo, Gvidas stebeilydavo į medžiagą, apspaudusią jo strėnas, dailiai prigludusią prie juosmens bei grakščiai besiplaikstančią palei šlaunis, ir jam vėl norėdavosi ją paliesti. Apžiūrinėdamas šį siluetą, jis jautė keistą susijaudinimą.

Gvidas užsimerkė, o kai vėl pramerkė akis, mokiniui pasirodė, jog mokytojas jam nusišypsojo. Per tą laiką vyras spėjo atsisėsti, o nusileisdamas ant kėdės bemaž nepastebimai mostelėjo ranka, padėdamas patogiau įsitaisyti naštai tarp kojų. Bet žvilgsnis, mestelėtas į Gvidą, buvo visiškai nekaltas. O gal ne?

Vakarieniaujant jų akys vėl susitiko. O paskui dar kartą, po keleto valandų, vakarinio valgymo metu.

Kai tamsa lėtai, tingiai apgaubė kalnus, o vitražai apsiblausė ir pajuodo, Gvidas nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė tuščiame koridoriuje ir nuslinko pro seniai ištuštėjusius kambarius.

Artėdamas prie mokytojo durų, jis akies krašteliu pastebėjo neryškų vyrišką siluetą. Sidabrinė šviesa, trykštanti pro atvirą langą, krito ant sudėtų rankų, ant maestro kelio.

— Gvidai! — sukuždėjo jis iš tamsos.

Visa tai priminė sapną. Vis dėlto pojūčiai buvo kur kas stipresni nei sapne. Gvido pakulniai šaižiai brūkštelėjo per akmenines grindis, o durys tyliai užsivėrė jam už nugaros.

Už lango ant kalvos mirguliavo žiburiai, pasiklydę tarp virpančių medžių kontūrų.

Jaunas vyras atsistojo ir užtrenkė išpieštas langines.

Akimirksnį Gvidas nieko nematė, tik girdėjo kimų, trūkčiojantį savo alsavimą, o paskui vėl išvydo tas švytinčias rankas, tarytum sukaupusias savyje visą dar likusią šviesą, ir tos rankos pradėjo segiotis bridžius.

Pasirodo, tą slaptą nuodėmę, kurią jis kurdavo vaizduotėje, su juo drauge galėjo patirti ir kas nors kitas.

Jis pasviro į priekį, lyg kūnui liovusis jam paklusti. Suklupęs pirmiausia palietė glotnią, beplaukę maestro pilvo odą, o paskui išsyk pažino paslaptį, suėmęs burna tą patį organą, storesnį ir ilgesnį už jo paties.

Jam nereikėjo sufleruoti, ką daryti. Glamonėdamas jį liežuviu ir dantimis Gvidas jautė, kaip šis brinksta. Jo kūnas virto burna, o pirštai spaudė maestro sėdmenis stumdami juos į priekį.

Gvido vaitojimas tapo ritmingas, įnirtingas, nustelbiantis tylius vyro atodūsius.

— Ak, — iškvėpė maestro. — Švelniau, švelniau!

Tačiau krustelėjęs šlaunis jis prispaudė Gvidą drėgnais susisukusiais plaukais, pačiu kūnu, sklidinu muskuso ir druskos. Gvidas sukliko gomuriniu balsu, pajuto sausą, skausmingą savo paties aistros kulminaciją.

Ir tą pat akimirką, kai jis nusilpęs bei dar neatitokęs po šoko prisispaudė prie mokytojo šlaunų, vyro sėkla plūstelėjo į jį, užpildė burną, ir Gvidas pasitiko ją apimtas nepasotinamo troškulio, vos nepaspringdamas jos aitrumu bei saldybe.

Jis palenkė galvą, parkrito kniūbsčias. Ir suprato, jog jeigu neįstengs praryti sėklos, po akimirkos jo organai sukils.

Gvidas nebuvo pasirengęs tokiai staigiai bei neatitaisomai pabaigai.

O paskui silpnumas jį surietė, ir jis nušliaužė į šalį iš visų jėgų stengdamasis nepražioti lūpų.

— Nagi, — sušnibždėjo maestro bei pamėgino suimti Gvidą už pečių.

Bet Gvidas atsigulė ant grindų. Jis nuropojo po klavesinu, prispaudė kaktą prie šaltų akmeninių grindų, ir ši vėsa jam pasirodė maloni.

Jis pajuto, kaip mokytojas atsiklaupia šalia, ir nusisuko.

— Gvidai, — švelniai ištarė maestro. — Gvidai, — pakartojo, tarytum priekaištaudamas.

Kadaise jis jau girdėjo tą patį priekaištaujantį toną. Kada?

Paskui išgirdęs savo paties dejonę Gvidas nusistebėjo jį persmelkusia kančia.

— Ne, ne, Gvidai, — pasilenkė prie jo maestro. — Paklausyk manęs, mažyli...

Gvidas delnais užsispaudė ausis.

— Paklausyk manęs, — įtaigiai ir atkakliai kartojo vyras, taršydamas plaukus Gvidui ant pakaušio. — Greitai tu pats priversi juos prieš tave klauptis.

O paskui, įsivyravus tylai, maestro staiga nusijuokė. Tyliai, švelniai, visai ne kandžiai.

— Tu išmoksi, — pasakė jis atsistodamas. — Išmoksi, kai tavo ausis užplūs šūksniai „bravo!“, kai tave apipils dovanomis ir gėlėmis. 5

Dabar Mariana retai kada mušdavo Tonijų. Trylikametis ūgiu pasivijo ją.

Jis nepaveldėjo nei tamsios motinos odos, nei įkypų bizantiškų akių; jo oda buvo šviesi, bet tokios pat vešlios juodos garbanos ir tokia pat lanksti it katino figūra. Kai juodu kartu šokdavo, o taip elgdavosi nuolat, būdavo panašūs į dvynius, šviesų ir tamsų. Ji sūpuodavo klubus ir plodavo delnais, o Tonijus mušdavo tamburiną energingai sukdamasis aplink ją.

Juodu šoko furlaną, gatvės šokį, kurio juos išmokė kambarinės. Kai senoje bažnyčioje, stovinčioje už palaco, vykdavo kasmetinė sagra10 arba mugė, jie dviese, persisvėrę per galinius langus, žiūrėdavo, kaip šokio sūkuryje skrieja tarnaitės, ir patys kaskart šokdavo vis geriau.

Jie gyveno vieną gyvenimą, ir pamažu visame kame, ką juodu veikdavo drauge — šokant ar dainuojant, žaidžiant ar skaitant — vadovauti pradėjo Tonijus.

Labai anksti berniukui teko suvokti, jog jo motina yra labiau vaikas negu jis, ir kad jinai niekada neskaudino jo tyčia. Apimta prastos nuotaikos ji tapdavo bejėgė; pasaulis užgriūdavo ją, o prisispaudęs verkiantis, persigandęs sūnus sukeldavo siaubą. Tuomet pasipildavo įnirtingi smūgiai ir antausiai, riksmas, įvairiausių daiktų laidymas į jį per visą kambarį. Tuo pat metu ji užsispausdavo rankomis ausis, kad negirdėtų garsios jo raudos.

Jis išmoko slėpti savo baimes jos priepuolių metu ir visaip stengdavosi ją nuraminti, prablaškyti. Jei būdavo galimybė, išsivesdavo ją iš kambario, linksmindavo.

Vienas iš pačių patikimiausių būdų buvo muzika.

Jinai užaugo muzikos atmosferoje. Dar visai mažutė ji neteko tėvų ir buvo išsiųsta į „Ospedale della Pieta“, vieną iš keturių Venecijos vienuolyno konservatorijų, kurios choras bei orkestras, sudaryti vien iš mergaičių, stulbino visą Europą. Jos jaunystėje ne kas kitas, o Antonijus Vivaldis dirbo ten kapelmeisteriu, pastarasis ir išmokė Marianą dainuoti bei groti smuiku; šešerių metų ji jau buvo laikoma nepaprastai talentinga.

Pluoštai Vivaldžio natų gulėjo jos kambariuose. Pasitaikydavo čia ir jo paties ranka mergaitėms parašytų vokalizių. Išgirdusi apie naujos kompozitoriaus operos pasirodymą, ji būtinai siųsdavo ką nors parnešti partitūros.

Nuo pat to momento, kai motina suprato, jog Tonijus paveldėjo jos balsą, ji apgaubė sūnų desperatiška ir kankinančia meile. Pirmąsias dainas Tonijus išgirdo iš jos, motina išmokė jį dainuoti iš klausos, kas vėliau taip žavėjo jo mokytojus. Ji neretai sakydavo: „Jeigu tu būtum gimęs be klausos, aš būčiau tave nuskandinusi. Arba nusiskandinusi pati“. Ir jis tikėjo tuo, kol buvo mažas.

Taigi net tuomet, kai ji būdavo klaikiausios būklės, kai dvelkdavo vynu, o žvilgsnyje žybčiojo pyktis, jis, nutaisęs lengvabūdišką, kaprizingą miną, vesdavosi ją prie klavesino.

— Eime, mama, — tardavo švelniai, lyg niekur nieko, — eime sudainuokime ką nors drauge.

Ryto saulės šviesos nutvieksti jos kambariai visada tapdavo tokie gražūs. Balta šilkine lovatiese apdengta lova, begalėje veidrodžių atsispindėdavo cherubinai ir vainikai nuo sienų apmušalų. Jai patiko laikrodžiai, todėl turėjo daugybę įvairiausių spalvingų laikrodžių, tiksinčių ant stalų, komodų bei ant marmurinės židinio lentynėlės.

Ir šioje aplinkoje ji, išsidraikiusiais plaukais, laikanti rankoje rūgščiai kvepiančią taurę, atrodė lyg koks svetimkūnis. Ji žvelgdavo į sūnų, tarytum nepažindama.

Tonijus nieko nelaukdamas atvoždavo dramblio kaulo klavesiną dviguba eile klavišų bei imdavo groti. Dažniausiai Vivaldžio muziką, bet kartais ir Skarlačio arba netgi santūresnius melancholiškesnius kompozitoriaus aristokrato Benedeto Marčelo kūrinius. Ir jau po keleto minučių pajusdavo, kaip motina tyliai atsisėda ant suolelio šalia jo.

Tereikėdavo išgirsti, kaip susilieja judviejų balsai, ir Tonijų išsyk apimdavo malonus jaudulys. Stiprus, tyras jo sopranas pakildavo aukščiau, bet jos balse slypėjo gilesnis, kerintis atspalvis. Motina nekantriai perversdavo senas partitūras, ieškodama savo mylimiausių arijų arba prašydavo jo padeklamuoti kokį nors neseniai išmoktą eilėraštį, kad tuojau pat sukurtų jam melodiją.

— Tu tikras imituotojas! — sakydavo ji, kai sūnus stulbinamai atlikdavo sudėtingą pasažą.

Mariana išdainuodavo kokią nors natą, lėtai, meistriškai keldama garsą, ir tuojau pat išgirsdavo tobulą jo aidą. O paskui, apglėbusi sūnų netikėtai šiltomis bei labai stipriomis rankomis, kuždėdavo:

— Ar tu mane myli?

— Žinoma, myliu. Aš tau jau sakiau vakar ir užvakar, bet tu užmiršai, — erzindavo jis.

Šis pats karščiausias šūksnis išsiverždavo iš širdies gelmių. Mariana kramtydavo lūpas, jos akys nepaprastai išsiplėsdavo, o paskui susiaurėdavo. Tonijus visuomet duodavo motinai tai, ko ji trokšdavo. Bet širdyje jis kentėjo.

Visą gyvenimą vos atmerkęs akis iš ryto jis jau žinodavo, ar ji linksma, ar liūdna. Jis tiesiog jausdavo. Ir nekantraudamas laukdavo, kada praslinks pamokų valandos, jog galėtų išsmukti pas ją.

Tonijus nesuprato Marianos.

Bet pradėjo suvokti, kad jo vaikystės vienatvė, šių tuščių kambarių tyla ir didžiulių rūmų niūrumas susiję su jos uždarumu bei atsiskyrėliškumu ne mažiau negu su jo tėvo amžiumi bei senamadišku rūstumu.

Be to, ji neturėjo draugių, nors „Pietoje“ nestigo nei kilmingų damų, nei pamestinukių, o daugelis iš jų ištekėjusios pateko į puikias šeimas.

Bet jie niekada neminėdavo „Pietos“ ir niekada niekur neišvažiuodavo.

O kai juos aplankydavo tėvo pusseserė Katrina Lizani, Tonijus žinojo, kad šiuos vizitus paskatina vien tik pastarosios gerumas. Mariana panėšėjo į vienuolę. Ji rengdavosi juodai, susidėdavo rankas ant kelių, o tamsūs jos plaukai žvilgėjo kaip atlasas. Tuo tarpu Katrina marginto šilko suknele, išpuošta gausybe geltonų kaspinėlių, pokalbio metu visuomet imdavosi iniciatyvos.

Kartais Katriną lydėdavo jos „sargybinis“, pasižymintis puikiomis kavalieriaus manieromis bei išvaizda, tolimas giminaitis, nors Tonijus niekaip neįsidėmėdavo, iš kurios pusės. Tačiau jo pasirodymas džiugindavo berniuką, nes kai juodu dviese patraukdavo į didžiąją svetainę, giminaitis perpasakodavo jam laikraščių naujienas ir pranešdavo, kas vyksta teatruose. Jis avėjo batus raudonais užkulniais ir nešiojosi monoklį, parištą mėlyna juostele.

Bet šis aristokratas buvo dykūnas, leidžiantis laiką moterų draugijoje. Ir Tonijus žinojo: Andrea nesutiktų, kad štai toks tipas lydėtų jo žmoną, o ir pačiam Tonijui nebūtų patikę.

Vis dėlto jis galvojo, kad turėdama tokį palydovą Mariana išvyktų iš namų, susitiktų su žmonėmis, o šie imtų lankytis jų namuose, ir viskas aplinkui imtų vykti visiškai kitaip.

Tačiau mintis apie sargybinį taip arti šalia jos, gondoloje, prie stalo, per mišias, kankino Tonijų. Jį apimdavo stiprus, neapsakomai skausmingas pavydas. Nė vienam vyrui nederėjo artintis prie Marianos, išskyrus jį patį.

— Jei tik aš galėčiau tapti jos sargybiniu! — atsidusdavo sūnus ir matydavo veidrodyje aukštą jaunuolį berniuko veidu. — Kodėl aš negaliu jos apginti? — kuždėjo vaikas. — Kodėl negaliu jos išgelbėti? 6

Bet kaip elgtis su moterimi, kuri vis dažniau ir dažniau mieliau renkasi vyno butelį, o ne dienos šviesą?

Liga! Melancholija! Tokiu žodžiu buvo vadinama jos būsena.

Kai Tonijui sukako keturiolika, Mariana jau niekada nepakildavo iš patalo anksčiau nei vidurdienį. Dažnai ji pareikšdavo esanti „pernelyg pavargusi“, todėl negalinti dainuoti, ir sūnus džiaugdavosi tai išgirdęs, nes vaizdas, kai ji klupinėdama svirduliuoja per kambarį, tapdavo jam nepakeliamas. Jai pakako proto didžiąją laiko dalį praleisti lovoje, kur, skendėdama baltose pagalvėse, išvargusiu veidu, blizgančiomis akimis, jinai klausydavosi sūnaus rengiamų koncertų.

Vos tik sutirštėjus prieblandai, ji tapdavo irzli ir nenuspėjama. Žinoma, ji nenorėjo vykti į „Pietą“. O ko, tiesą sakant, jai ten veržtis?

— Žinai, — pratarė jinai vieną vakarą, — kai gyvenau ten, mane visi žinojo. Apie mane kalbėjo visa Venecija. Gondoljerai tvirtino, jog aš — geriausia jų kada nors girdėta dainininkė. „Mariana, Mariana!“ — mano vardas skambėjo Paryžiaus ir Londono viešbučiuose. Ir Romoje! Sykį vasarą mes plaukėme barža Brentos upe pasroviui. Dainavome visose vilose, o paskui šokdavome, jei panorėdavome, ir gerdavome vyną su visais svečiais...

Tonijus pasijuto sukrėstas.

Lena ją nuprausė ir sušukavo lyg vaiką, ir įpylė vyno, kad nuramintų, o paskui pasivedėjo į šalį.

— Juk šitaip šlovinamos visos konservatorijos merginos! Tai nieko nereiškė, nebūk kvaiša! — suniurzgė auklė. — Juk ir dabar viskas taip pat, paklausk Bruno. Gondoljerai myli merginas, ir kilmingas damas, kurios turi ištekėti už patricijų, ir bekilmes pamestinukes. Čia visai ne tas pats, kas stovėti scenoje vardan dangaus palaimos. Ko taip žiūri?

— Aš turėjau išeiti į sceną! — staiga pasakė Mariana.

Ji ūmai nubloškė antklodes ir krestelėjo galvą. Plaukai pasklido ant pečių.

— Patylėk! — subarė Lena. — Tonijau, pasivaikščiok truputį.

— Ne, — kodėl jis turi išeiti? — supyko Mariana. — Kodėl visuomet jį išsiimti?! Tonijau, sustok! Man nesvarbu, ką padainuosi, padainuok, ką nori pats. Man derėjo pabėgti su operos teatru, štai ką man derėjo padaryti! O tu turėjai gyventi furgonuose ir žaisti tarp dekoracijų bei rekvizito! O dabar... Tu tik pažvelk į save! Jo prakilnybė Markas Antonijus Treskis!

— Gryniausia beprotybė, — atkirto Lena.

— Bet tu nežinai vieno dalyko, mano brangioji, kad bepročiais tampama prieglaudose!

Siaubingas laikotarpis.

Kai atvyko Katrina Lizani, Lena neleido jai susitikti su Mariana, suversdama kaltę kažin kokiai ne itin aiškiai diagnozei, o kai sykį iš ryto įvyko retas, bet reguliarus Andrea Treskio vizitas į žmonos kambarius, jis buvo sulaikytas remiantis tuo pačiu pretekstu.

Tuomet Tonijus pirmą kartą rimtai susiruošė pasprukti iš namų.

Miestas šurmuliavo ruošdamasis pačiai svarbiausiai Venecijos šventei — Šeštinėms, kai dožas išplaukdavo į lagūną nuostabiu paauksuotu „Bucintoro“ laivu ir mesdavo į vandenį apeiginį žiedą, simbolizuojantį jo santuoką su jūra ir Venecijos viršenybę. Venecija ir jūra — sena, šventa sąjunga. Tonijų irgi apimdavo malonus jaudulys, nors ir žinojo, kad pamatys tik tiek, kiek aprėps žvilgsniu nuo rūmų stogo. O kai galvodavo apie dviejų savaičių karnavalą, prasidėsiantį po šventės, apie maskarado dalyvius gatvelėse bei krantinėse, kur kaukės uždedamos net kūdikiams ir visi bėga, bėga į aikštę, jam pasidarydavo negera nuo laukimo bei apmaudo jausmo.

Dar uoliau nei kada nors anksčiau jis dabar kaupė mažas dovanėles, kurias galima naktį numesti gatvės dainininkams, kad šie stabtelėtų po jo langu. Tonijus surado sugedusį auksinį laikrodį, įvyniojo į brangią šilkinę nosinę ir numetė jiems. Šitie žmonės nežinojo, kas jis.

Kartais teiraudavosi dainoje.

Sykį naktį, kai Tonijus jautėsi ypač nelaimingas, o iki Šeštinių beliko tik dvi savaitės, jis sudainavo atsakymą: „Aš tas, kuris šiąnakt jus myli labiau nei kas nors kitas Venecijoje!“

Jo balsas nuaidėjo tarp akmeninių sienų. Jautėsi toks įsitempęs, jog vos nesusijuokė, bet dainavo toliau, įpindamas į dainą visus žinomus margaspalvius eilėraščius, šlovinančius muziką, kol pagaliau susivokė esąs juokingas. Ir vis dėlto patyrė stebuklingą jausmą. Ir nė nepastebėjo apačioje įsiviešpatavusios tylos. O kai siaurame skersgatvyje nuskambėjo aplodismentai, pašėlęs pliaukšėjimas ir šūksniai, jis paraudo iš drovumo bei tramdomo juoko.

O paskui nusiplėšė brangakmeniais puoštas liemenės sagas ir numetė dainininkams.

Bet kartais dainininkai ateidavo, kai būdavo jau labai vėlu. O kartais visai neateidavo. Galbūt gaudavo užduotį atlikti serenadas damoms, o gal dainuodavo įsimylėjėlių porelėms kanale, jis nežinojo. Sėdėdamas prie lango, susidėjęs rankas ant drėgnos palangės, Tonijus svajojo, kaip suranda slaptas, niekam nežinomas duris ir išeina drauge su jais. Svajojo apie tai, kaip būtų gerai, jei jis nebūtų turtingas, nebūtų patricijus. Verčiau jau būtų gatvės berniūkštis — laisvas, galintis dainuoti ir griežti smuiku visą naktį, siųsdamas įstabius garsus į visas keturias šios ankštos akmeninės šalies puses — stebuklingos šalies, kurią įkūnijo aplinkui dunksantis jo miestas.

Tonijaus širdyje stiprėjo nuojauta: kažkas turi atsitikti.

Beje, kaip kad jam atrodė, blogiau, nei yra, jau negalėjo būti.

Ir štai sykį po pietų Bepas iš kvailumo atsivedė Alesandrą, pagrindinį švento Morkaus bazilikos dainininką, pasiklausyti, kaip Tonijus duetu dainuoja su savo motute.

Rodos, šiek tiek anksčiau Bepas pasirodė ant Marianos miegamojo slenksčio ir paklausė, ar ji leidžianti surengti tokį vizitą. Bepas be galo didžiavosi Tonijaus balsu, o Marianą dievino tarsi angelą.

— Žinoma, atsivesk jį bet kada, — linksmai atsiliepė moteris. Tuo metu ji tuštino tądien jau antrą butelį sauso ispaniško vyno ir slampinėjo po kambarį apsivilkusi chalatą. — Atsivesk. Man bus malonu jį pamatyti. Jei norėsi, aš jam pašoksiu. Tonijus galės pagroti tamburinu; mes surengsime nuostabią šventę.

Tonijus jautėsi įžeistas ir pažemintas. Lena paguldė šeimininkę į lovą. Bepas neabejotinai turėjo suprasti: juk jis senas bei išmintingas. Mokytojas nieko nepasakė, tik žybtelėjo mažos žydros akutės, o po keleto dienų Alesandras jau stovėjo didžiojoje svetainėje, pasipuošęs prašmatniu kreminės spalvos aksomo kostiumu ir žalia taftos liemene, nepaprastai nudžiugintas ypatingo kvietimo.

Mariana kietai miegojo už nuleistų užuolaidų. Tonijus verčiau jau būtų pažadinęs Medūzą Gorgonę.

Šukomis persibraukęs per plaukus bei apsivilkęs geriausią kostiumą, berniukas vienas patraukė pasitikti Alesandro ir pakvietė jį vidun, lyg būtų čia šeimininkas.

— Aš sutrikęs, senjore, — kreipėsi vaikinukas. — Motutė serga. Nejaukiai jausčiausi dainuodamas jums vienas.

Bet netgi šioje netikėtoje draugijoje jis pajuto dvasinį pakilimą. Saulės šviesa užliejo raižytą raudonmedį bei damastą ir, nepaisant išblukusio kilimo bei suskeldėjusių lubų, kambarys atrodė be galo žavingai.

— Prašau, atnešk kavos, — paprašė jaunuolis Bepo.

O paskui atidarė klavesiną.

— Atleiskite man, jūsų prakilnybe, — švelniai atsiprašė Alesandras. — Aš nieku gyvu neketinau sukelti jums nepatogumų. Maniau pasėdėsiąs kur nors nuošaly, kol judu su motute dainuosite, ir jums netrukdysiu. Bepas man daug pasakojo apie judviejų duetus, be to, aš ir pats prisimenu jūsų balsą. Aš jo neužmiršau.

Dainininkas nusišypsojo švelniai bei svajingai. Be choro drabužių jis jau nepanėšėjo į nežemišką būtybę, o veikiau atrodė panašus į kaimo turtuolį negu į aristokratą. Kiekvieną jo judesį sušvelnindavo sklandus balso ritmas.

Tonijus nusijuokė. Bet jis jautėsi vienišas ir žinojo neabejotinai apsiverksiąs, jei šis žmogus išeis.

— Prašom sėstis, senjore, — pasiūlė berniukas. Ir nudžiugo, kai pasirodė arbatinuku nešina Lena, o iš paskos atskubėjo Bepas, pastvėręs visą šūsnį natų.

Tonijus neapsakomai jaudinosi. Vaikinui dingtelėjo, jog jeigu jo draugija Alesandrui pasirodys maloni, šis ateis vėl ir vėl. Jaunasis šeimininkas paėmė paskutiniosios Vivaldžio operos „Montesuma“ partitūrą. Visos arijos jam buvo naujos, bet negalėjo rizikuoti atlikdamas seną, banalų kūrinį. Pakako vos keleto sekundžių pasinerti į energingą, dramatišką nuotaiką, ir jo balsas kaipmat sutvirtėjo.

Vaikinukas niekada nedainavo šiame kambaryje. Čia buvo daugiau pliko marmuro nei kilimų bei portjerų. Susidarė nuostabus rezonansas, todėl kai Tonijus nutilo, tyla jį išgąsdino. Jis nežiūrėjo į svečią. Bet įsiklausė pats į save ir nusistebėjo užgimstančiu keistu pojūčiu: kažin kokiu droviu triumfu.

Berniukas atsisuko į Alesandrą bei impulsyviai jį pasikvietė artyn. Ir beprotiškai apsidžiaugė, kai eunuchas pakilęs įsitaisė šalimais prie klavesino. Tonijus skubiai pradėjo pirmąjį duetą ir išgirdo tą patį nuostabųjį balsą, kuris it galinga jėga kilo bei vedė į priekį jo paties sopraną.

Paskui nuskambėjo kitas duetas, paskui dar vienas, o kai duetų nebeliko, juodu pradėjo patys sudarinėti iš jų arijas. Išrinko iš šūsnies bei sudainavo viską, kas jiems patiko, ir netgi kai ką, kas nepatiko, o paskui pradėjo atlikinėti kitokią muziką. Galų gale Tonijus įkalbėjo Alesandrą prisėsti šalia ant suolelio, ir juodu gėrė patiektą kavą.

Paskui dainavimas tęsėsi, skambėjo tol, kol tarp svečio bei mažojo šeimininko nebeliko jokių formalumų. Alesandras nurodydavo jam įvairius vieno ar kito kūrinio niuansus. Jis nuolat nutildavo reikalaudamas, kad Tonijus padainuotų vienas, ir tokiu atveju drąsinantys jo žodžiai skambėdavo taip šiltai bei jaudinamai, tarsi mėgintų įtikinti berniuką jo talento didybe ir tuo, kad šie žodžiai nėra tuščias meilikavimas.

Juodu liovėsi dainuoti tik tuomet, kai kažkas priešais pastatė žvakę. Namą apgaubė sutemos: buvo jau tamsu, o juodu, viską užmiršę, to nė nepastebėjo.

Tonijus pritilo. Niūriai atrodantys daiktai aplinkui ėmė jį slėgti. Kambarys atsivėrė tarytum gili ola, ir berniukui norėjosi nutvieksti jį visomis žvakėmis, kokias tik įmanoma rasti. Galvoje tebeskambėjo muzika, kartu pulsavo skausmas, o kai pamatė Alesandro veide švelnią šypseną, sutiko mąslų, pagarbos kupiną žvilgsnį, pajuto neįveikiamą meilę šiam žmogui.

Norėjo papasakoti jam apie tą seniai praėjusį vakarą, kai giedojo švento Morkaus bazilikoje, apie tai, kaip jam patiko ten dainuoti, ir apie tai, jog šį prisiminimą išsaugos visą gyvenimą. Bet buvo absoliučiai neįmanoma žodžiais paversti tą pirmąjį vaikišką norą tapti dainininku, neįmanoma ištarti: „Žinoma, aš negaliu juo tapti“, neįmanoma paaiškinti jam padėties komiškumo, to, jog jis juk nežinojo, kas yra Alesandras... Tonijus nustūmė į šalį šias mintis netikėtai susigėdęs.

— Paklausykite, jūs privalote likti vakarienės, — pareiškė berniukas atsistodamas. — Bepai, prašau perduoti Andželui, kad aš ir jį norėčiau pamatyti drauge su mumis prie stalo. Ir greičiau pranešk Lenai. Mes valgysime didžiajame valgomajame.

Stalas buvo skubiai apdengtas atitinkama staltiese ir paserviruotas sidabru. Tonijus paprašė atnešti daugiau žvakių. Atsisėdęs stalo gale, ten, kur paprastai sėdėdavo, kai vakarieniaudavo vienas, jaunasis šeimininkas netrukus pasinėrė į pokalbį.

Alesandras linksmai juokėsi, plačiai atsakinėjo į klausimus, gyrė vyną. Ir netrukus jau pasakojo apie neseniai vykusį priėmimą pas dožą.

Tokie banketai buvo siaubingi, juk prie stalų sėdėdavo šimtai pakviestųjų, o prastuomenė iš aikštės verždavosi pro atviras duris paspoksoti į juos.

— Ir staiga dingo viena sidabrinė lėkštė, — Alesandras nusišypsojo, kilstelėdamas tankius, tamsius antakius. — Įsivaizduokite sau, jūsų prakilnybe, valstybės vyrai kantriai laukė, kol bus perskaičiuotas visas sidabras. Aš vos tramdžiau juoką.

Jo pasakojimo manieroje nesijautė nepagarbos, vis dėlto svečias gan greitai pakeitė temą. Jis pasižymėjo laisvu subtilumu. Ilgas jo veidas žvakių šviesoje atrodė neįtikėtinai lygus.

Ir Tonijus netikėtai suvokė, kad Andželas su Bepu tyliai sėdi jam iš dešinės ir daro viską, ką jis pasako. Taigi vaikinukas pasiūlė atkimšti antrąjį vyno butelį, ir Andželas tuojau pat liepė jį atnešti.

— Ir būtinai patiekite desertą! — pridūrė Tonijus. — Jei namie nieko neturime, pasiųskite ką nors parnešti šokolado arba ledų.

Bepas išties žvelgė į jį susižavėjęs, o Andželas netgi šiek tiek išsigandęs.

— Bet pasakykite man, ką jaučiate dainuodamas monarchui: Prancūzijos arba Lenkijos karaliui?

— Nėra skirtumo, kam dainuoji, jūsų prakilnybe, — atsakė Alesandras. — Tiesiog nori, kad viskas vyktų nepriekaištingai. Vadovaujiesi savo klausa. Juk klaidos nepakeliamos. Todėl aš niekada nedainuoju vienas, savo kambariuose. Aš nenoriu išgirsi ko nors, kas... nėra tobula.

— Bet opera? — nejaugi jūs niekada nenorėjote dainuoti scenoje? — neatlyžo Tonijus.

Alesandras suglaudė pirštus stogeliu. Akivaizdžiai susimąstė, ką atsakyti.

— Stovėjimas rampos šviesoje — visai kas kita. Baiminuosi, kad neįstengsiu paaiškinti. Jūs matėte dainininkus...

— Ne, dar ne, — atsakė Tonijus ir netikėtai nuraudo. Dabar svečias supras, koks jis dar jaunas ir koks absurdas čia vyksta.

Bet Alesandras ramiausiai tęsė paaiškindamas, jog scenoje aktorius įkūnija kitą žmogų, jam tenka vaidinti ir visą laiką būti matomam. Bažnyčioje viskas kitaip: ten svarbiausia yra balsas.

Tonijus dar gurkštelėjo vyno ir jau ketino prisipažinti, kaip karštai trokšta pamatyti operą, bet staiga pastebėjo, kad Andželas su Bepu skubiai atsistojo. Alesandras tuojau pat nukreipė žvilgsnį į kitą stalo galą ir irgi pašoko. Tonijus nejučia pasielgė taip pat ir tik tuomet melsvoje prietemoje pamatė tėvo figūrą.

Andrea ką tik įžengė į valgomąjį. Šviesa krito ant sunkaus raudono apdaro. Jam už nugaros stovėjo ir daugiau žmonių.

Senjoras Lemas, tėvo sekretorius, stovėjo šalia, o už jo — jaunuoliai, kurie iš garbingojo seniūno mokėsi retorikos bei politinio takto.

Tonijui iš išgąsčio užkando žadą.

Ką jis sau manė kviesdamas svečią vakarienės? Tuo tarpu Andrea jau stovėjo priešais sūnų. Tonijus pasilenkė pabučiuoti tėvui rankos, neįsivaizduodamas, kas nutiks paskui.

O tada jis pamatė tėvo šypseną.

Apstulbęs Tonijus stebėjo, kaip tėvas atsisėda ant kėdės šalia Alesandro. Kai kurie jaunuoliai gavo kvietimus pasilikti. Senjoras Lemas liepė senajam liokajui Džiuzepei uždegti fakelus ant sienų, ir mėlyni atlaso apmušalai ūmai atgijo.

Andrea daug kalbėjo, laidė sąmojus. Jam bei jaunuoliams buvo atnešta vakarienė, Tonijaus vyno taurė vis pasipildydavo ir pasipildydavo, o kai tėvas dirstelėdavo į sūnų, jo akyse švietė tik šiluma, švelnumas, ryžtingai ir dosniai liejosi begalinė meilė.

Kiek laiko visa tai tęsėsi? Dvi valandas? Tris? Paskui Tonijus gulėjo lovoje, prisimindamas kiekvieną ištartą žodį, juoko protrūkį. Po vakarienės jie vėl patraukė į svetainę, ir pirmą kartą gyvenime Tonijus dainavo savo tėvui. Alesandras irgi dainavo, o paskui jie drauge gėrė kavą su šviežio meliono gabalėliais, o dar buvo patiekta nuostabiausių ledų sidabrinėse lėkštelėse, po to tėvas pasiūlė Alesandrui surūkyti pypkę ir netgi panoro, kad jaunas jo sūnus irgi pamėgintų.

Šioje draugijoje Andrea atrodė labai senas. Perregima jo veido oda buvo tokia išdžiūvusi, kad persišvietė kaukolės kaulai. Tačiau nesikeičiančios akys kaip visuomet švelniai spindėjo ir ryškiai kontrastavo su visu jo pavidalu. Tėvo lūpos kartkartėmis Seniokiškai virpčiojo, o kai jis atsistojo atsisveikinti su svečiu, matėsi, kad šios pastangos jam skausmingos.

Kompanija išėjo, ko gero, jau po vidurnakčio. Andrea, judėdamas lėtai bei atsargiai, patraukė paskui Tonijų į jo kambarius, kur nesilankydavo niekad, išskyrus tuos atvejus, kai sūnus sirgdavo. Jis bemaž iškilmingai įžengė į miegamąjį ir viską pritariamai nužvelgė.

Tėvas atrodė pernelyg puikus šiai vietai, pernelyg didingas.

Žvakės atšvaitai šokčiojo ant baltų plaukų, it debesėlis gaubiančių jo veidą.

— Tu jau tapai visiškai savarankiškas, sūnau, — pasakė Andrea, ir jo balse nesijautė priekaišto.

— Atleiskite man, tėve, — sušnibždėjo Tonijus. — Mama sunegalavo, o Alesandras...

Lengvu mostu tėvas jį nutildė.

— Aš tavim patenkintas, sūnau, — ištarė jis.

O jeigu Andrea dėl to ir kilo kokių nors kitokių minčių, jis jas nuslėpė.

Bet vos tik padėjęs galvą ant priegalvių, Tonijus išsyk pajuto begalinį jaudulį. Jam niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti. Drebėjo rankos ir kojos.

Ši paprasta vakarienė nepaprastai panėšėjo į jo sapnus, į fantazijas, kuriose atgydavo jo broliai. Netgi tėvas sėdėjo prie stalo. Ir dabar, kai viskas baigėsi, jis jautė vidinį skausmą, kurio niekas negalėjo numalšinti.

Galų gale, kai laikrodžiai visame name išmušė tris, jis pakilo iš lovos, įsidėjo kišenėn ploną vaškinę žvakę bei vieną degtuką, nors nei vieno, nei kito jam negalėjo prireikti, ir patraukė klajoti po namą.

Slampinėjo po viršutinius aukštus. Užsuko į senus Leonardo kambarius, kur stovėjo neapdengta, griaučius primenanti lova, paskui į apartamentus, kuriuose gyveno Filipas su naująja savo nuotaka, o dabar ten neliko nieko, tik išblukusios dėmės ant sienų, kur anksčiau kabojo paveikslai. Užėjo į mažą kabinetą, ten lentynose vis dar stovėjo Džambatistos knygos, o paskui, praėjęs pro tarnų kambarius, užlipo ant stogo.

Lengvas rūkas nepaslėpė miesto, o suteikė jam ypatingo žavesio. Tamsūs čerpių stogai žvilgėjo nuo drėgmės, o aikštės žiburiai tolumoje atsispindėjo danguje lygia rožine šviesa.

Senos mintys užplūdo Tonijų. Kas taps jo žmona? Pusseserių iš vienuolyno mokyklų vardai ir veidai jam nieko nereiškė. Tačiau būsimąją draugę jis įsivaizdavo linksmą bei mielą, mintyse regėjo, kaip ji atmeta nuo veido šydą ir droviai, bet aistringai, juokiasi. Ji niekada nebus liūdna bei nesielvartaus. Kartu juodu rengs grandiozines puotas, šoks per visą naktį, užaugins stiprius sūnus, o vasarą kartu su kitomis kilmingomis šeimomis vyks į savo vilą prie Brentos. Netgi senos jos tetulės ir netekėjusios pusseserės galės gyventi šiuose namuose, kaip ir jos dėdė, jos broliai — vietos visiems atsiras. Jis įsakys pakeisti visus apmušalus, visas užuolaidas. Suskrebens peiliai, grandantys pelėsius nuo freskų. Neliks nė vienos tuščios, šaltos patalpos, jo sūnūs turės draugų, ir dešimtys mažųjų bičiulių nuolatos vaikščios į svečius kartu su savo auklėtojais bei auklėmis. Jis tiesiog įsivaizdavo tuos vaikus puikiais šilko kostiumėliais, įvairiausių pastelinių tonų apdarais, sustojusius poromis ir pasirengusius šokti menuetą, įsivaizdavo namuose skambančią muziką! Jis niekada nepaliks jų vienų, savo vaikų. Nesvarbu, kiek daug turės valstybinių reikalų, jis niekada, niekada nepaliks jų vienų tokiame didžiuliame tuščiame name, jis niekada...

Vis dar sukantis galvoje tokioms mintims, Tonijus nusileido akmeniniais laiptais ir įėjo į šaltus motinos kambarius.

Čia jis uždegė degtuką brūkštelėjęs į savo batą, ir pakėlė prie plonos žvakės.

Motina miegojo taip kietai, jog niekas negalėjo jai sutrukdyti. Prisiartinęs jis pajuto gaižų kvėpavimą, tačiau jos veidas buvo stebėtinai lygus, todėl atrodė visiškai nekaltas. Pirmą kartą jis taip ilgai, neatitraukdamas akių, stebėjo ją. Žiūrėjo į mažą smakrą, blyškų kaklo nuožulnumą.

Užpūtęs žvakę, šmurkštelėjo į lovą ir atsigulė šalia. Jos kūnas buvo toks šiltas po antklode. Ji pasislinko arčiau ir savo ranka apsivijo jo ranką, tarsi norėdama prie jos prisispausti.

Gulėdamas šalia jis kūrė jai sapnus.

Įsivaizdavo daugybę madingai apsitaisiusių damų, o šalia jų — kavalierius. Bet šis vaizdas jam nepatiko. Apimtas migloto siaubo, vaizdavosi visą jos gyvenimą: šis tarytum pamažu slinko prieš akis. Pamatė beviltišką jos vienatvę, lėtą gesimą.

Po ilgo laiko ji patyliukais suvaitojo per miegus. Paskui dar sykį, garsiau.

— Mama, — sušnibždėjo jis. — Aš čia. Šalia tavęs.

Ji pamėgino atsisėsti. Plaukai užkrito ant veido it nevalyvas vualis.

— Mano mielasis, mano turte, — pratarė ji. — Paduok man stiklinę.

Jis atkimšo butelį. Ir žiūrėjo, kaip ji išgėrė bei atsilošė. Patraukęs plaukus jai nuo kaktos, sūnus dar ilgai gulėjo pasirėmęs alkūne ir tiesiog žiūrėjo į ją.

Kitą rytą Tonijus bemaž nepatikėjo, kai Andželas pranešė, jog nuo šiol jie kasdien po valandą vaikštinės aikštėje.

— Bet, žinoma, tik ne karnavalo metu! — piktai pridūrė mokytojas. O paskui pasakė ne itin tvirtai ir šiek tiek karingai, tarytum tam nepritartų:

— Jūsų tėvas tvirtina, esą jūs jau pakankamai suaugęs. 7

Po trumpų akimirkų, praleistų jaunojo maestro draugijoje, Gvidui ėmė atrodyti, jog arba jis paženklintas kokiu nors ženklu, suteikiančiu visaregystės talentą, arba jam nuo akių pašalinta šias temdžiusi plėvelė: visur aplinkui knibždėte knibždėjo pagundos. Dabar kasnakt jis gulėdavo lovoje ir negalėdavo užmigti: iš tamsos sklido meilės aktų garsai. O moterys operos teatre atvirai jam šypsojosi.

Galų gale vieną vakarą, kai kiti kastratai ruošėsi gulti, jis patraukė į tolimiausią koridoriaus galą viršutiniame aukšte. Naktis jį paslėpė nuo pašalinių akių, kai apsirengęs atsisėdo ant palangės, nukabinęs vieną koją. Rodos, praslinko ištisa valanda, tuomet sumirgėjo tamsoje neįžiūrimi kažkieno šešėliai, sutrinksėjo durys, pagaliau mėnesienoje pasirodė Džino figūra ir pakvietė jį sulenktu pirštu.

Jaukiame ir švariame patalynės sandėliuke Džinas jį apdovanojo pačia ilgiausia, pačia nuostabiausia glamone. Visą naktį jie gulėjo sulankstytų paklodžių patale, ir palaima ritosi svaiginančiomis bangomis, čia aprimdama, čia vėl ir vėl sukildama, idant tęstųsi amžinai. Džino oda buvo švelni ir kvapni, jo burna — stipri, o pirštai — bebaimiai. Jis švelniai žaidė su Gvido ausimis, glamonėjo spenelius, bučiavo plaukus tarp kojų ir be galo kantriai iškeldavo iki aukščiausių aistros momentų.

Artimiausiomis naktimis Džinas pasidalijo naujuoju partneriu su Alfredu, paskui ir su Alonsu. Kartais jie gulėdavo tamsoje dviese, o kartais trise. Jiems nė kiek neatrodė keista, kai vienas glamonėdavo iš viršaus, o kitas iš apačios, ir šiurkštūs Alfredo smūgiai bemaž kėlė Gvidui skausmą, tuo tarpu godi, nepasotinama Alonso burna sukeldavo ekstazę.

Bet atėjo diena, kai grubesnės, bedvasės sueitys su paprastais studentais atitraukė Gvidą nuo šių rafinuotų, santūrių aktų. Jis nė trupučio nebijojo tikrų vyrų ir neįtarė, kad grėsminga jo paties išorė pastaruosius atbaido.

Bet paskui ir šie grubūs, plaukuoti jaunuoliai jam liovėsi patikę. Juose slypėjo kažin koks primityvumas, kuris netrukus Gvidui įsipyko.

Jis geidė eunuchų, meilių ir geidulingų kūno žinovų.

Ir dar jis norėjo moterų.

Atsitiktinai ar ne, bet būtent su moterimis jis patyrė maksimalų priartėjimą prie visiško pasitenkinimo. Tik priartėjimą, kadangi jis nejautė meilės. Kitaip aistra jį būtų visiškai užliejusi. Vargšės, nesipraususios gatvės mergužėlės buvo jo meilužės. Jos džiaugdavosi aukso monetomis, žavėjosi jo berniokiška išore, o drabužius bei manieras laikė nuostabiais. Jisai skubiai jas išrengdavo šiam tikslui skirtuose pigių tavernų kambarėliuose, ir joms nė trupučio nerūpėjo, kad jis kastratas, galbūt todėl, kad vylėsi iš jo sulauksiančios bent lašelio švelnumo; o jeigu ir taip, Mafeo nesuko dėl to galvos, juk daugiau jų nepamatys, mat visuomet atsiras daugybė kitų, kurios jas pakeis.

Tačiau didėjant jo šlovei, Gvidui pamažu pradėjo atsiverti visos durys. Po kviestinių vakarienių, kurių metų jis dainuodavo, žavingosios damos kviesdavo jį viršun, į savo apartamentus.

Pamažu jis priprato prie šilko patalų, paauksuotų angeliukų viršum ovalių veidrodžių bei plevenančių baldakimų.

Eidamas septynioliktuosius gyvenimo metus, jis įsigijo slaptą ir nepastovią meilužę — dailią grafienę, dusyk ištekėjusią bei labai turtingą. Jos ekipažas dažnai paimdavo Gvidą tiesiog nuo scenon vedančių durų. Arba, atlapojęs savo mansardos kambarėlio langą, po keleto valandų pamokų, jis matydavo apačioje, po sunkiomis medžių šakomis, lėtai pravažiuojančią karietą.

Naujoji meilužė jam buvo šiek tiek per sena, geriausi jos laikai liko praeityje, tačiau ji buvo aistringa bei sklidina viliojančio geismo. Nuleidusi akis ji nurausdavo iki pat spenelių jo glėbyje, ir jis nejučia nusklęsdavo į tolumas.

Puikūs, palaimingi laikai. Gvidas buvo bemaž pasirengęs Romai ir savo pirmajam vaidmeniui tenykštėje operoje. Sulaukus aštuoniolikos, jo ūgis siekė penkias pėdas ir dešimt colių11, o plaučiai taip išsivystė, jog ledinis, tyras jo balsas galėjo užpildyti didžiulę salę be jokio akompanimento.

Ir kaip tik tais metais jisai amžiams prarado savo balsą. 8

Aikštė — ne per didžiausia pergalė, bet kelias artimiausias dienas Tonijus patyrė tikrą ekstazę. Dangus jam atrodė neįtikėtinai žydras. Šiltas vėjas viršum kanalo pasroviui ir prieš srovę kedeno dryžuotus stogelius, o vazonuose už langų kvepėjo gaivios pavasarinės gėlės. Net Andželas atrodė patenkintas, nors juoda sutana ir teikė jam niūrumo bei tam tikro neryžtingumo. Netrukus Tonijus pastebėjo, jog, ko gero, visa Europa plūsta į besiartinančią šventę. Kad ir kur pasisuksi, visur girdėjosi užsienietiška kalba.

Kavines, iš mažų atgrasių kambarėlių persikėlusias į arkadas, užpildė tarpusavyje susimaišę turtuoliai ir vargšai. Aptarnaujančios mergaitės trumpais sijonėliais bei ryškiomis palaidinukėmis, žavingai apnuoginančiomis rankas, bėgiojo pirmyn ir atgal. Tonijui pakakdavo žvilgtelėti į jas ir pajusdavo stiprėjantį susijaudinimą. Kaspinėliai bei garbanėlės, Tonijaus akimis, jas pavertė neapsakomai patraukliomis, o kojinaitėmis aptemptos kulkšnys taip puikiai matėsi, jog vaikinui dingtelėjo mintis: jeigu šitaip rengtųsi kilmingos ponios, civilizacijai ateitų galas.

Kiekvieną dieną jis įkalbėdavo Andželą pasilikti šiek tiek ilgiau ir paėjėti truputį toliau.

Rodos, niekas negalėjo prilygti aikštei eilinio vaidinimo metu. Po arkomis sėdėjo pasakotojai, sutelkiantys aplink save klausytojų grupeles, netoliese vaikštinėjo prašmatniai apsitaisę patricijai, sukiojosi damos marginto šilko apdarais, tokiais nepanašiais į tas juodas sukneles, kurias šventadieniais vilkėdavo bažnyčioje; net elgetos atrodė keistai žavingi.

Bet buvo dar ir Merčeria12. Tonijus nusitempė Andželą link švento Morkaus laikrodžio bokšto bei auksinio liūto ir netrukus jau sparčiai žingsniavo marmuru grįsta gatve, kurioje sumišo visos Venecijos prekybos bei amatų rūšys. Čia spietėsi mezgėjų ir juvelyrų krautuvėlės, vaistinės ir skrybėlių parduotuvės, siūlančios ekstravagantiškus vaisiais bei paukščiais išpuoštus galvos apdangalus, o kai kuriose vitrinose puikavosi didžiulės prancūziškos lėlės, išpustytos pagal Paryžiaus madą.

Bet Tonijų žavėjo net menkiausi dalykai, jis skubėjo prie kepyklų Panetteria gatvėje, stumdėsi žuvies turguje, o pasiekęs Rialto tiltą vaikštinėjo tarp daržovių ir vaisių pardavėjų.

Žinoma, Andželas nė girdėti nenorėjo apie prisėdimą kokioje nors kavinėje ar tavernoje, o Tonijui nepaprastai magėjo paragauti pigaus maisto ir prasto vyno, galbūt tiesiog todėl, kad visa tai atrodė taip egzotiškai.

Tačiau jis stengėsi nekvailioti.

Viskas savo laiku. Andželas veikiau panėšėjo ne į jauną vyrą, o į išdžiūvusią ankštį, o kadangi dabar buvo žemesnio ūgio už nenuoramą savo auklėtinį, tad šis galėjo nesunkiai iškrėsti kokią nors naują eibę, neleisdamas jam visko apsvarstyti. Pagriebęs laikraštį nuo gatvės išnešiotojo padėklo, Tonijus spėdavo perskaityti galybę gandų, kol Andželas supaisydavo, ką jis iš tiesų daro.

Tačiau didžiausią pagundą Tonijui kėlė knygų krautuvėlė. Jis matė ten besirenkančius prašmatniai apsirengusius ponus, geriančius kavą bei vyną; o kartais iš ten išsiverždavo juoko protrūkiai. Čia žmonės kalbėjo apie teatrą, aptarinėjo kompozitorių, naujų operų autorių gabumus. Čia buvo pardavinėjami užsienietiški laikraščiai, politiniai traktatai, eilėraščiai.

Andželas tempėsi jį į priekį. Kartais juodu vaikštinėdavo aikštės centre, ir sukdamas vieną ratą po kito Tonijus jusdavo didžiulį pasitenkinimą, judėdamas drauge su minia, bei nuolat džiugiai nusigąsdavo, triukšmingai aukštyn purptelėjus balandžiams.

Jeigu jis dabar būtų pagalvojęs apie Marianą, sėdinčią namie už užtrauktų užuolaidų, būtų pravirkęs.

Juodu traukė miestan jau keturias dienas, beje, kiekvienas naujas pasivaikščiojimas tapdavo vis smagesnis ir labiau jaudinantis už ankstesnįjį; taigi ketvirtąją dieną jie pastebėjo gatvėje Alesandrą, o paskui nutiko nedidelis įvykis, sukėlęs Tonijui siaubą.

Berniukas nudžiugo pamatęs Alesandrą, o kai tasai pasuko į knygų krautuvėlę, nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga. Po poros minučių — Andželas nespėjo jo nė sučiupti — Tonijus atsidūrė sausakimšos mažos krautuvės viduje, apgaubtas tabako dūmų bei kavos aromatų, ir palietė Alesandro rankovę, mėgindamas atkreipti pastarojo dėmesį.

— Jūsų prakilnybe! — Alesandras skubiai apkabino Tonijų. — Koks malonus susitikimas! Kur jūs einate?

— Paskui jus, senjore! — atsakė Tonijus ir išsyk pasijuto mažas bei juokingas.

Bet Alesandras elgėsi labai maloniai ir tuojau pat pradėjo kalbėti apie tai, kaip jam patikusi neseniai įvykusi jų vakarienė. Visi aplinkui, rodos, šnekėjosi tarpusavyje, taigi Tonijus pajuto jaukų nuošalumą. Kažkas kalbėjo apie operą, apie naują Neapolio dainininką Kafarelį.

— Jis puikiausias dainininkas pasaulyje, — nuskambėjo pastebėjimas. — Ką jūs apie tai pasakysite?

Paskui kažkas aiškiai ištarė Treskio pavardę, tada pakartojo dar kartą „Treskis“, bet pridūrė Karlo vardą — „Karlas Treskis“.

— Ar jūs mūsų nesupažindinsite? — pasigirdo tas pats vyriškas balsas. — Juk čia Markas Antonijus Treskis, tiesa?

— Iš akies luptas Karlas, — tarstelėjo kažkas, ir Alesandras švelniai atgręžė Tonijų į būrelį jaunuolių, pradėjo vardinti jų vardus, šie linksėjo prisistatinėdami, o paskui kažkas paklausė Alesandro, ar jis manąs, jog Kafarelis — geriausias dainininkas Europoje.

Visa tai Tonijui atrodė nuostabu. Visas Alesandro dėmesys buvo nukreiptas į jį, ir netikėto jausmų proveržio pagautas berniukas pasiūlė dainininkui išgerti su juo po taurę vyno.

— Man bus be galo malonu, — atsiliepė Alesandras. Jis išrinko du angliškus laikraščius ir skubiai už juos sumokėjo. — O kalbant apie Kafarelį, — linktelėjo per petį, — aš sužinosiu, koks jis didis, kai išgirsiu jį dainuojant.

— Ar šnekama apie naują operą? Kafarelis atvažiuoja čionai? — paklausė Tonijus. Jam čia patiko, linksmino netgi visų noras su juo susipažinti.

Bet Alesandras vedėsi jaunuolį link durų; keli žmonės pakilę linktelėjo jam.

O paskui įvyko susitikimas, kuriam buvo lemta pakeisti dangaus spalvą ir visai dienai aptemdyti sniego baltumo debesėlius.

Vienas jaunas patricijus patraukė paskui juos į arkadą. Aukštas, mažumėlę žilstelėjęs šviesiaplaukis tokia tamsia oda, tarytum būtų lankęsis kokioje nors tropikų šalyje, kur matė ir šilta, ir šalta. Vyras vilkėjo ne oficialų drabužį, o laisvą, platų tabarro13, visa jo išorė atrodė kažin kokia grėsminga, nors tik akies krašteliu į jį dirstelėjęs Tonijus negalėjo suprasti, kodėl taip pasirodė.

— Ar negalėtumėte išrinkti kavinės? — kreipėsi Tonijus į Alesandrą.

Viskas turėjo sklandžiai pavykti. Andželas privengė Alesandro, kaip, beje, dabar jau privengė ir paties Tonijaus. Pagaliau. Gyvenimas vis gerėjo ir gerėjo.

Bet tasai žmogus netikėtai palietė Tonijaus ranką.

— Ar neprisimeni manęs?

— Ne, senjore, turiu prisipažinti, kad ne, — nusišypsojo Tonijus. — Prašau atleisti.

Bet tuojau pat apėmė keistas jausmas. Tonas, kuriuo kalbėjo šis žmogus, buvo mandagus, tačiau išblukusios mėlynos akys, mažumėlę ašarojančios, tarsi nuo kokios ligos, žvelgė šaltai.

— Na, taip. Bet man įdomu sužinoti, ar seniai begavai žinių iš savojo brolio Karlo?

Akimirksnį Tonijus apstulbęs žvelgė į šį žmogų. Monotoniškas gatvės triukšmas ūmai virto nepakeliama kakofonija, ausyse nuaidėjo garsus tvinkčiojimas, iškraipantis visus garsus. Jis norėjo skubiai pasakyti: „Jūs tikriausiai suklydote“, bet išgirdo sunkų savo alsavimą ir pajuto fizinį silpnumą — tokį neįprastą, kad net galva apsisuko.

— Brolį, senjore? — paklausė berniukas. — Senjore, aš neturiu brolio.

Karlas... Šis vardas aidėjo galvoje, ir jeigu sąmonė turėtų formą, šiuo momentu ji panėšėtų į milžinišką koridorių. „Karlas, Karlas, Karlas“, — aidėjo kuždesys begaliniame koridoriuje. „Iš akies luptas Karlas“, — pastebėjo kažkas prieš keletą minučių, bet, rodos, nuo to momento praėjo jau daug metų.

Jam pasirodė, tarytum praslinko amžinybė, kol tasai žmogus pasitempė, pavandenijusios mėlynos akys piktai susiaurėjo. Visa savo išore jis demonstravo esąs klaikiai įžeistas. Bet iš tiesų nė kiek nenustebo, nors ir norėjo suvaidinti nuostabą. Ne, atsakymas jį visiškai patenkino.

Bet dar keisčiau elgėsi Alesandras, pareiškęs Tonijui, esą jiems reikią kuo greičiau eiti.

— Atleiskite mums, jūsų prakilnybe, — ištarė jis bemaž iki skausmo suspausdamas Tonijaus ranką.

— Taigi tu nieko nežinai apie savo brolį? — konstatavo vyras, paniekinamai nusišypsodamas ir nuleidęs balsą, dėl ko vėl susidarė grėsmės įspūdis.

— Jūs suklydote, — atsiliepė Tonijus, o gal jam atrodė, kad pasakė garsiai. Jį kamavo ne šiaip galvos skausmas, o nepakeliama migrena. Ūmai prabilo instinktyvi ištikimybė tėvams. Tasai žmogus tyčia norėjo jį įskaudinti. Jis tai žinojo. — Aš esu Andrea Treskio sūnus, senjore, aš neturiu brolio. Jeigu jūs būtumėte panorėjęs išsiaiškinti...

— Ak, bet juk tu mane pažįsti, Tonijau! Prisimink. O su tavo broliu aš visai neseniai bendravau Stambule. Jis trokšta sužinoti naujienas apie tave. Domisi, kaip tu laikais, ar didelis užaugai. Judviejų panašumas tiesiog stulbinantis.

— Jūsų prakilnybe, turite mums atleisti, — bemaž grubiai pertraukė jį Alesandras.

Atrodė, jei prireiks, jis pasirengęs atsistoti tarp to žmogaus ir Tonijaus.

— Aš esu tavo pusbrolis, Tonijau, — pareiškė vyras ir toliau demonstruodamas niūrų pasipiktinimą. — Marčelas Lizanis. Ir man bus labai liūdna pranešti Karlui, jog tu nieko apie jį nežinai ir nenori žinoti.

Jis nusisuko knygų krautuvėlės pusėn, grįžtelėjo per petį į Alesandrą. O paskui vos girdimai burbtelėjo:

— Kaip aš jūsų nekenčiu, prakeikti kastratai.

Tonijus krūptelėjo. Šie žodžiai nuskambėjo taip paniekinamai, lyg būtų pasakęs „paleistuvės“ arba „kekšės“.

Tuo tarpu Alesandras tiesiog nuleido akis. Jis akimirksniui sustingo, paskui lūpas suvirpino nežymi pakantumo šypsena. Jis palietė Tonijaus petį, mostu pakviesdamas kavinėn po arkada.

Po keleto minučių jie sėdėjo ant grubių suolelių pačiame aikštės pakraštyje, šildydamiesi prieš saulutę, dirsčiojančią po aukšta arka, ir Tonijus tik miglotai suvokė, kad visa tai ne sapnas, kad jis iš tiesų sėdi bei geria kavinėje, kur kilmingi senjorai ir prasčiokai liečiasi alkūnėmis.

Prisiartino dailutė mergina. Bet kuriuo kitu momentu jos prisiartinimas būtų saldžiai vaikiną sukrėtęs. Kaštoniniai plaukai, švytintys aukso atspalviu, jam pasirodė neapsakomai gražūs, o akyse įstabiai susimaišė viliojanti gelmė ir kibirkščiuojanti šviesa.

Bet dabar Tonijus jos bemaž nepastebėjo. Andželas kalbėjo apie tai, esą prie jų priėjęs žmogus — pamišėlis. O Alesandras jau pradėjo mandagią šneką apie puikų šios dienos orą.

— Ar girdėjote seną anekdotą? — maloniai ir konfidencialiai kreipėsi į Tonijų, tarsi nepažįstamasis nė nebūtų jo įžeidęs. — Jeigu oras bus prastas, „Bucintoro“ nugrims į dugną, dožas pagaliau galės atsidurti savo žmonos lovoje bei patvirtinti jųdviejų santuoką.

— Bet kas tasai tipas ir ką jis paistė?! — sumurmėjo Andželas ir kažką pridūrė apie patricijus, kurie nesugeba deramai apsirengti.

Tonijus žvelgė tiesiai priešais save. Gražuolė mergina atsidūrė jo akiratyje. Ji artinosi nešina vynu ant padėklo ir kramtė saldainį vienodu ritmu su siūbuojančiais klubais, šypsodamasi iš prigimties švelnia šypsena. Statydama taures mergaitė pasilenkė taip žemai, kad gilioje palaidinukės iškirptėje jis pamatė rausvus spenelius! Silpnas aistros jaudulys krestelėjo viduje. Bet kuriuo kitu momentu, bet kuriuo kitu metu... bet dabar viso to tarytum nebuvo, nebuvo jos šlaunų, grakščių apnuogintų rankų ir tų gražių, pavergiančių akių. Jinai buvo ne vyresnė už jį patį, Tonijaus supratimu, jos povyza išdavė pašėlusį vaikišką linksmumą.

— Bet kodėl jis paistė visus tuos niekus?! — neatlyžo Andželas.

— Ak, baikime apie tai, gerai? — švelniai atsiliepė Alesandras.

Jis atsivertė angliškus laikraščius ir paklausė Andželo, ar pastarąjį kada nors žavėjo opera?

— Nuodėminga pramoga, — burbtelėjo Andželas. — Tonijau, — pratarė užmiršęs deramą kreipinį, nors paprastai taip elgdavosi tik juodviem likus vieniems, — juk tu nepažinojai to žmogaus? Nepažinojai?

Tonijus nejudėdamas stebeilijosi į vyną. Norėjo gurkštelėti, bet nepajėgė krustelėti.

Ir tuomet jis pirmą kartą pažvelgė į Alesandrą. O kai prabilo, jo balsas skambėjo tyliai bei šaltai:

— Vadinasi, aš turiu brolį Stambule? 9

Buvo jau po vidurnakčio. Tonijus stovėjo slegiančioje drėgnoje didžiosios svetainės tuštumoje. Uždaręs duris, nieko negalėjo įžiūrėti tamsoje. Varpai tolumoje paskelbė pirmą valandą nakties. Rankoje jis laikė didelį sieros degtuką ir žvakę.

Kažko laukė. Ko? Kol nuskambės varpai? Nė pats nežinojo.

Visas vakaras, iki pat dabartinio momento, tapo berniukui gryniausia kančia.

Jis vargiai beprisiminė, kas nutiko. Du dalykai, neturintys jokio ryšio vienas su kitu, įsirėžė jo sąmonėje.

Pirmiausia toji mergina kavinėje. Kai jis jau stojosi išeiti, mergaitė švelniai prigludo ir pasistiebusi sušnibždėjo: „Prisiminkite mane, jūsų prakilnybe, mano vardas Betina“. Skambus, užkrečiamas juokas. Vaikiškas, drovus ir visiškai nuoširdus. Tonijui norėjosi jai įžnybti, o paskui pabučiuoti.

Antra, Alesandras neatsakė į jo klausimą. Ir nepasakė, kad visa tai netiesa! Tiktai žvelgė kažkur į šalį.

O tasai žmogus, kurį Andželas dešimt kartų pavadino pavojingu pamišėliu, iš tikrųjų buvo Tonijaus pusbrolis. Tonijus jį prisiminė. O tokiam žmogui tikrai nėra reikalo meluoti!

Bet kas kėlė didžiausią nerimą? Galbūt širdies gilumoje slypintis miglotas jausmas, kad jau žinojo apie tai? Karlas. Jau girdėjo šį vardą anksčiau. Karlas! Kažkas jau sakė tuos pačius žodžius: „Iš akies luptas Karlas“. Bet kieno balsas juos ištarė ir kur? Ir kaip jam pavyko sulaukti keturiolikos metų nė neįtariant, kad turi brolį?! Kodėl niekas nepasakė? Kodėl net jo mokytojai šito nežinojo?

Bet Alesandras žinojo.

Alesandras žinojo. Ir kiti žinojo. Tie žmonės knygų krautuvėlėje žinojo!

Ir galbūt netgi Lena žinojo. Štai kodėl auklė taip suirzo, kai paklausė jos apie brolį.

Jis nenorėjo gudrauti. Pasakė tiesiog atėjęs aplankyti motinos, bet toji gulėjo kaip negyva, tamsiai pamėlusiais paakiais, šiurpiai išblyškusiu veidu. Paskui Lena liepė jam išeiti pažadėjusi, jog pamėgins pažadinti šeimininkę šiek tiek vėliau. Ir ką jis tuomet pasakė? Kaip išklojo? Jį užplūdo toks pažeminimas, toks deginantis nelaimės pojūtis.

— Vienas iš mūsų... Ar tu kada nors girdėjai... Karlo vardą?

— Čia gyveno šimtai įvairiausių Treskių! Bet dar prieš man čionai pasirodant! O dabar keliauk iš čia! — Lyg ir nieko ypatingo, jei ji nebūtų pratęsusi: — Ir nesumanyk lįsti į akis savo motulei kalbėdamas apie tuos... kitus, — matyt ji turėjo galvoje mirusiuosius. Motina niekada nežiūrėdavo į portretus. — Ir apie nieką neuždavinėk kvailų klausimų!

Auklė padarė didelę klaidą. Tonijus suprato, kad ji žinojo. Neabejotinai žinojo.

Dabar visi jau sugulė. Namas priklausė jam vienam, kaip visuomet tokiu metu. Tamsoje jis jautėsi esąs nematomas, besvoris. Ir nenorėjo degti žvakės. Jis vos bepakėlė tylių savo žingsnių aidą.

Ilgai stovėjo nejudėdamas, vis dar mėgindamas įsivaizduoti, kaip jausis savo kailiu patyręs tėvo pyktį. Dar niekada tėvas ant jo nepyko. Niekada.

Bet ilgiau vilkinti laiko nebeįstengė. Čirkstelėjęs degtuką ir susiraukęs nuo to garso, užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip įsidega žvakės liepsnelė, o silpna šviesa pasklinda po visą didžiulę salę. Pakraščiuose nusidriekė neryškūs šešėliai, bet paveikslai matėsi gerai.

Ir tada pradėjo juos tyrinėti.

Taigi čia brolis Leonardas. O čia karinę uniformą vilkintis Džambatista. Taip. Čia Filipas su savo žmona Tereza. Visus juos pažinojo. Bet štai pamatė veidą, kurio ieškojo. Ir panašumas vėl sukėlė jam siaubą.

„Iš akies luptas Karlas“. Šie žodžiai įkyriai skambėjo ausyse. Jis pakėlė žvakę arčiau prie drobės ir pradėjo judinti pirmyn bei atgal, kol išnyko erzinantys atspindžiai. Jaunuolis turėjo jo juodus plaukus, jo aukštą, plačią, nė kiek nepasvirusią kaktą, tokią pat didoką burną, tokius pačius aukštus skruostikaulius. Bet daugiausiai panašumo teikė akys — didelės, atitolusios viena nuo kitos. Kiekvienas, pažvelgęs į juodas Tonijaus akis, pasijusdavo tarytum kažkur plaukiąs. Štai šį jausmą jis patyrė dabar, žvelgdamas į mažą tarsi savo paties atvaizdą, įsimaišiusį tarp dešimties panašių juodai apsitaisiusių vyrų, švelniai stebinčių jį iš drobės.

— Bet kas tu? — sukuždėjo berniukas.

Jis ėjo nuo veido prie veido. Buvo čia ir pusbrolių, kai kurių jis nepažinojo. Bet ši aplinkybė nieko neįrodė. Tačiau negalėjo nepastebėti, kad tasai keistas jo paties antrininkas pavaizduotas portrete šalia Andrea. Tiksliau sakant, jis stovėjo tarp Leonardo ir Andrea, o Andrea ranka gulėjo ant antrininko peties!

— Ne, neįmanoma, — sušnibždėjo Tonijus, nors kaip tik šio įrodymo ir ieškojo.

Jis toliau apžiūrinėjo portretus. Iš vieno žvelgė Kiara, pirmoji Andrea žmona, ir vėl jis, tasai mažasis „Tonijus“, sėdėjo prie jos kojų kartu su kitais broliais.

Bet buvo ir dar tikresnių įrodymų.

Tonijus tai suprato kaip įbestas bestovėdamas priešais portretus. Juk esama ir kitų paveikslų, kur pavaizduoti tik jo broliai ir tėvai, neapsupti tolimų giminaičių nė įvairių svetimų žmonių.

Berniukas skubiai ir kartu kaip įmanydamas tyliau prisiartino prie valgomojo durų bei atidarė jas.

Ten kybojo didelis prie stalo susirinkusios visos šeimos paveikslas, tas pats, kuris visuomet jį kamavo. Ir netgi iš tos vietos, kur stovėjo dabar, matėsi, kad ten nėra Karlo. Tonijus pajuto silpnumą, tarytum apimtas palengvėjimo, tarytum nusivylimo. Pats nežinojo dėl ko. Ir kartu kol kas neturėjo pagrindo nei vienam, nei kitam jausmui.

Vis dėlto kažkas nedavė ramybės toje drobėje. Leonardas ir Džambatista išsirikiavę iš vienos pusės šalia stovinčio Andrea ir velionės jo žmonos, kuri pavaizduota sėdinti. O Filipas stovėjo iš kitos pusės, atskirai nuo visų.

— Bet juk suprantama, — sušnabždėjo Tonijus. — Juk, šiaip ar taip, buvo tik trys broliai, tad ką dailininkui beliko daryti, jei ne pastatyti du vienoje pusėje, o...

Tačiau ten matėsi ganėtinai keista prošvaistė. Filipas stovėjo ne prie pat tėvo. Tamsus fonas toje vietoje sudarė tarytum bedugnę, kurion ne itin dailiai driekėsi raudona Andrea mantija, kairėje pusėje kažkodėl kur kas platesnė nei dešinėje.

— Bet juk tai neįmanoma. Šito negali būti, — sumurmėjo Tonijus. Tačiau besiartinant prie paveikslo disproporcijos įspūdis vis stiprėjo ir stiprėjo.

Andrea apsiaustas kairėje buvo netgi kitokios spalvos! Ir tamsa tarp jo bei sūnaus rankos neatrodė vientisa.

Eksperimento dėlei, bemaž nenorom, Tonijus pakėlė žvakę ir pasistiebęs apžiūrėjo drobės paviršių iš arčiau.

Ir štai juodumoje, tarytum iš už tamsos vualio, išryškėjo figūra to, kas įkūnijo tikslią jo paties kopiją. Klaidos negalėjo būti.

Tonijus vos neriktelėjo. Kojos ėmė taip drebėti, jog turėjo liautis stiebęsis ir netgi atsiremti į sieną kairės rankos pirštais. O paskui prisimerkė ir vėl pamatė tą figūrą, prasiveržusią pro naujus dažų sluoksnius, kaip kad dažnai nutinka aliejiniams paveikslams. Ilgus metus nieko nematyti. O paskui senas atvaizdas ima kilti paviršiun it vaiduoklis.

Kaip tik šitaip ir įvyko. Čia buvo nutapytas tas pats malonaus veido jaunuolis. Ir tame „apatiniame“ pasaulyje nematoma tėvo ranka laikė jį apkabinusi. 10

Kai kitą dieną vakarėjant parėjo namo, motina jau teiravosi jo.

— Jinai nubudo, kai tavęs nebuvo, — šnipštelėjo Lena prie pat durų. — Ir įtūžo. Svaidė į mane visokius daiktus. Norėjo, kad būtum šalia, o tu tuo metu šlaisteisi po aikštę.

Jis klausėsi vargiai besuprasdamas, ką ji kalba, ir bemaž neklausydamas.

Ką tik aikštėje matė Alesandrą, ir pastarasis, skubiai, karštai atsiprašinėdamas, nukūrė šalin, taigi Tonijus nieko nespėjo paklausti.

Tačiau nė pats nežinojo, ar, pasitaikius progai, būtų išdrįsęs užduoti dar vieną klausimą, ar ne.

Tik viena mintis užvaldė jį visą: jo brolis gyvas ir šiuo metu gyvena Stambule. Jisai padarė kažką, už ką buvo išvarytas iš namų, kažką tokio nedovanotino, kad net jo pavidalas ir vardas nugramzdinti užmarštin. „Aš nesu paskutinis mūsų giminėje. Jis gyvas ir neša šią naštą kartu su manimi. Bet kodėl jis nevedė? Ką tokio siaubingo iškrėtė, kad Treskių giminė turėjo visas viltis nukreipti į kūdikį lopšyje?“

— Eik, pasišnekėk su ja. Šiandien jai geriau — paragino Lena. — Pasistenk ją įkalbėti atsikelti, nusiprausti, apsirengti.

— Taip, taip, — burbtelėjo berniukas. — Gerai, tuojau, minutėlę...

— Ne, Tonijau, eik pas ją dabar pat.

— Leisk man pabūti vienam, Lena, — sumurmėjo vos girdimai. Bet tuojau pat suvokė žvelgiąs pro praviras duris į šešėlių apgaubtą kambarį.

— Gerai... Bet luktelėk, — staiga sušnibždėjo Lena.

— Nagi, kas dabar?

— Neklausk jos apie tą, kitą... Apie tą, kurį paminėjai vakar, girdi?

Tonijui pasidingojo, kad auklė skaito jo mintis. Vaikinukas įdėmiai įsižiūrėjo į griežtus paprasto, senatvės išblukinto veido bruožus, paskui pažvelgė į mažas, bereikšmes akis.

Persmelkė šiurpi nuojauta. Teisybė, ši nuojauta kamavo jį jau dvi dienas, bet tik dabar užgriuvo visu galingumu. Ji kažkaip siejosi su baime, su paslaptimis, su niūriais vaikiškais įtarimais, jog ne apie viską namuose galima kalbėti, ir su stiprėjančiu suvokimu, kokia jauna yra motina ir koks senas tėvas, o dar su tuo, kokia motina nelaiminga. Jis nežinojo, ką visa tai reiškia. Bet baiminosi, išties baiminosi, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Tiesiog toks jau buvo gyvenimas šiuose namuose, kur kiekvienas jautėsi vienišas, kartais bijodavo pavadinimo neturinčių daiktų ir tik stebėjo pro langą gyvenimus kitų žmonių, skendėdamas amžino užimtumo bei beprotiškos aistros iliuzijoje.

„Bet kiekvienam iš mūsų toji niūri vieta — tai pats gyvenimas.“

Ne, taip aiškiai šito jis nesuformulavo. Tiesiog pajuto, o paskui užčiuopė savyje nekantrumą bei apmaudą motinos atžvilgiu. „Ji negali savęs įveikti. Ji mėto daiktus, taip? Ji blaškosi savo išgražintame miegamajame. Ką gi, teks pačiam sau padėti. Jis privalo rasti atsakymą. Paprastą atsakymą į klausimą: kodėl visą gyvenimą laikė save vieninteliu, kodėl gyveno tarp vaiduoklių, kai tuo tarpu tasai atsimetėlis gyvas ir sveikas gyvena Stambule?“

— Kas tau? — sušnibždėjo Lena. — Kodėl taip žiūri į mane?

— Tu eik. Aš noriu pabūti su motina.

— Na, gerai. Pasodink ją lovoje, pamėgink pakelti, — paprašė auklė. — Tonijau, jeigu tu šito nepadarysi, aš nežinau, kiek ilgai dar įstengsiu sulaikyti tavo tėvą. Šį rytą vėl buvo atėjęs prie durų. Jis jau pavargo klausytis mano išsisukinėjimų. Neduok Dieve, jei pamatys ją tokios būklės!

— O kodėl ne! — šūktelėjo netikėtai įtūžęs Tonijus.

— Tu nesuvoki, ką kalbi, negailestingas berniūkšti, — subarė auklė. Ir vos jam įžengus į kambarį rūpestingai uždarė duris.

Mariana sėdėjo prie klavesino. Pasirėmusi alkūne, šalia pasistačiusi vyno butelį, grojo sparčią, skambią melodiją. Ji atsitvėrė nuo dienos šviesos sunkiomis užuolaidomis, kambarį apšvietė tik trys žvakės.

Trijų žvakių šviesa metė ant grindų bei klavišų tris šešėlius, ir šie trys perregimi tamsos sluoksniai judėjo kartu su motina.

— Ar tu mane myli? — paklausė.

— Taip, — atsakė jis.

— Tuomet kodėl išeini? Kodėl palieki mane vieną?

— Aš išsivesiu tave drauge. Ir nuo šiol vesiuos drauge kiekvieną dieną.

— Kur, pasivaikščioti? — sumurmėjo ji. Ir vėl užgrojo. — Tu turėjai man pasakyti, kad išeini iš namų.

— Tu nebūtum manęs išgirdusi...

— Nekalbėk su manimi taip grubiai! — riktelėjo Mariana.

Tonijus atsisėdo ant minkštasuolio šalia motinos. Ji dvelkė šalčiu. O nemalonus kvapas itin nederėjo prie blyškaus, vaškinio jos grožio. Tačiau plaukai buvo sušukuoti. Jis pamanė, jog glaustosi prie jos lyg didelis juodas katinas.

— Ar žinai šitą ariją, — tarstelėjo ji, — tą, iš „Grizeldos“?14 Padainuosi ją man?

— Bet tu gali dainuoti drauge...

— Ne, ne dabar, — paprieštaravo ji.

Jis žinojo, kad ji teisi. Vynas trukdė jai valdyti balsą.

Tonijus mokėjo šią ariją mintinai, tad pradėjo dainuoti, bet pusbalsiu, tarsi tik jai vienai, ir jautė, kaip ji priglunda prie jo visu kūnu. Išgirdo tylią jos dejonę: lygiai taip ji dejavo per miegus.

— Mama, — tarstelėjo jis staiga, liovęsis groti. Atsigręžęs į ją, pasodino tiesiai ir pažvelgė į miglotą profilį. Akimirksniui dėmesį patraukė trys susipynę šešėliai ant grindų jai už nugaros. — Mama, aš turiu paprašyti tavęs, kad pasiklausytum vienos mažutės istorijos ir pasakytum, ką apie tai žinai.

— Tik tuomet, jeigu joje bus fėjų, vaiduoklių bei raganų, — atsakė ji. — Tada man patiks.

— Galbūt ir bus, mama, — atsiliepė jis.

Ji nusisukusi žvelgė į šalį, o sūnus apibūdino jai Marčelą Lizanį ir išklojo viską, ką tasai pasakė, o tuomet papasakojo apie savąsias paveikslo paieškas.

Nupasakojo portretą valgomajame ir išdėstė, ką ten aptikęs.

Sūnui bekalbant, Mariana labai pamažu kreipė į jį veidą. Iš pradžių berniukas nepastebėjo nieko keisto — tik tiek, kad motina iš tiesų jo klausėsi.

Tačiau palengva jos bruožai nenusakomai pasikeitė, persikreipė, išryškėjo nuo įtampos. Atrodė, tarytum būtų pašalinta slogi apatijos bei ilgalaikės girtuoklystės skraistė.

Ir tuomet jam pasidarė baisu.

Tonijus nutilo. Žvelgė į ją, tarsi netikėdamas savo akimis. Jautė, kad ji virsta kitu žmogumi.

Pasikeitimas buvo vos pastebimas, lėtas, bet neabejotinas. Ilgą laiką jis negalėjo nė žodžio pratarti.

Dabar matė ją visą: nėriniuotą peniuarą, basas kojas, liesą veidą įkypomis bizantiškomis akimis, mažą burną, bespalves lūpas. Lūpos tirtėjo, visą kūną krėtė drebulys.

— Mama? — sušnibždėjo jis.

Jos ranka nudegino jam riešą prisiliesdama.

— Vadinasi namuose yra jo atvaizdų? Kur? — abejingai paklausė ji — stebėtinai jauna, labai rimta bei nekalta.

Mariana staigiai atsistojo, Tonijus irgi pašoko. Motina apsivilko geltono šilko chalatą, palaukė, kol jis ištrauks iš žvakidės žvakę, ir nužingsniavo iš paskos.

Jos povyza bei elgesys atrodė kažin kokie nenormalūs. Dar pusiaukelėje iki valgomojo jis suprato, kad jinai eina basa ir to nė nepastebi.

— Kur? — pakartojo klausimą.

Tonijus, atidaręs duris, parodė didįjį šeimos portretą. Mariana žvelgė į paveikslą, o paskui sutrikusi pažvelgė į sūnų.

— Aš tau parodysiu, — skubiai nuramino tas. — Geriausiai matosi žiūrint iš arti. Eime, — ir jis nusivedė Marianą prie paveikslo.

Žvakės neprireikė. Pavakario saulės spinduliai skverbėsi pro grotuotus langus, o kėdžių atkaltės pasirodė besančios šiltos, kai perbraukė per jas ranka.

Jis pasivedėjo motiną arčiau.

— Štai. Žiūrėk. Po juodu sluoksniu.

Ir kilstelėjo ją nusistebėdamas jos lengvumu bei tuo, kaip virpa jos kūnas. Pakibusi ore Mariana priglaudė kairį delną prie paveikslo, jos pirštai priartėjo prie ten paslėpto silueto. Ir staiga jinai jį pamatė. Tonijus pajuto jos patirtą sukrėtimą ir kaip ji ėmė pamažu gerti į save kiekvieną smulkmeną, tarsi figūra, daugelyje metų tūnojusi nebūtyje, būtų išties išplaukusi dienos švieson.

Iš gilumos išsiveržė dejonė. Iš pradžių tyli, bet vis stiprėjo, stiprėjo, o paskui netikėtai nutrūko. Motina užsispaudė burną ir taip staigiai kryptelėjo, jog Tonijus jos neišlaikė. Atsidūrusi ant grindų atšlijo ir išplėtusi akis vėl suvaitojo.

— Mama? — ūmai jis išsigando. Ir palaipsniui suprato, jog jos veidas virsta ta tobula įnirčio kauke, kurią dažnai matydavo tolimoje vaikystėje.

Beveik nesąmoningai jis pakėlė ranką, ir vis dėlto pirmasis jos smūgis teko jo skruostui, o nuo stipraus skausmo jį patį užliejo įtūžis.

— Liaukis! — suriko jis.

Mariana vėl jam trenkė, šįkart kaire ranka, o pro sukąstus dantis veržėsi trumpos dejonės.

— Liaukis, mama, liaukis! — šaukė jis sukryžiavęs rankas priešais veidą ir vis labiau bei labiau tūždamas. — Dabar aš šito neiškęsiu, liaukis!

Bet jos smūgiai biro ir biro, jinai jau šaukė visu balsu, o jis niekada gyvenime nejautė jai tokios neapykantos kaip dabar.

Sūnus sugavo Marianą už riešo ir atstūmė, bet kaire ranka toji spėjo įsikibti jam į plaukus bei nusitempė iš paskos.

— Nesielk šitaip! — rėkė Tonijus. — Nedrįsk!

Jis ją apkabino, mėgindamas prispausti prie krūtinės ir nuraminti. Jinai raudojo, jai iš panagių sunkėsi kraujas. Ir tuomet jis apimtas gėdos suvokė, kad valgomojo durys atsivėrė.

Tonijus anksčiau už motiną pamatė tėvą, o šalia jo sekretorių, senjorą Lemą. Šis atsitraukė atgal ir akimirksniu tarytum išgaravo.

O ji vis talžė bei talžė sūnų per skruostus, vis šaukė ant jo, ir tuo metu prisiartino Andrea.

Turbūt pirmiausia ji pastebėjo ryškią mantiją, o tada akimirksniu nusilpo, sukniubo. Andrea ją sugriebė, sugavo į glėbį ir lėtai prispaudė žmoną prie savęs.

Tonijus liepsnojančiu veidu bejėgiškai juodu stebėjo. Niekada anksčiau jis nematė tėvo liečiant motiną. O jinai, isteriškai verkdama, raitėsi, stūmėsi nuo jo, tarsi nenorėdama suteršti mantijos, lyg mėgindama pasislėpti, užsidengti rankomis.

— Mano vaikai, — sušnibždėjo Andrea.

Jis nukreipė švelnių rudų akių žvilgsnį į jos chalatą, paskui į basas kojas. Tada lėtai, liūdnai pasižiūrėjo į sūnų.

— Aš noriu numirti! — isteriškai klykė Mariana. — Aš noriu numirti!

Balsas veržėsi iš gerklės gilumos. Andrea švelniai palietė žmonos plaukus. Paskui jo pirštai atsigniaužė, delnas nusileido jai ant galvos, ir jisai ją prisitraukė.

Tonijus atgalia ranka nusibraukė ašaras. Pakėlė galvą ir tyliai pasakė:

— Aš dėl to kaltas, tėve.

— Jūsų prakilnybe, leiskite man numirti, — sušnibždėjo ji.

— Išeik, sūnau, — tyliai paliepė Andrea. Bet tuojau pat pamojo Tonijui ir tvirtai suspaudė jo ranką. Prisilietimas buvo šaltas, sausas, bet kartu neįtikėtinai aistringas. — Eik, palik mane vieną su tavo motina.

Tonijus nejudėjo. Jis žiūrėjo į Marianą. Siaurą jos nugarą purtė rauda, o išdrikę plaukai krito ant tėvo rankos. Jis patylom meldė tėvą gailestingumo.

— Eik, eik, sūneli, — pakartojo Andrea be galo kantriu balsu. Ir tarytum ramindamas Tonijų vėl paėmė jo ranką, švelniai spustelėjo minkštais, sausais pirštais ir paleido, o paskui mostelėjo pravirų durų pusėn. 11

Šiuo gyvenimo periodu Gvido balsas, jei jis būtų buvęs „normalus“ jaunuolis, būtų turėjęs pasikeisti ir iš berniukiško soprano virsti tenoru arba bosu. Šis laikas išdariams labai pavojingas. Niekas nežino kodėl, bet kūnas tarytum mėgina atkurti stebuklą, kurio jau nebeįstengia valdyti. Toji bergždžia pastanga tampa labai pavojinga balsui, dėl ko daugelis dainavimo mokytojų neleidžia savo mokiniams kastratams dainuoti keletą mėnesių, kol persilaužia balsas. Manoma, jog ši priemonė teikia vilties, kad balsas netrukus sugrįš.

Ir paprastai balsas sugrįžta.

Bet kartais taip nenutinka.

Ir štai Gvidą ištiko kaip tik tokia tragedija.

Praslinko pusmetis, kol tuo įsitikino visi. Pačiam Gvidui šie mėnesiai virto neapsakoma kančia. Vėl ir vėl mėgindamas uždainuoti, jis leido tik grubius, silpnus garsus. Jo mokytojai Džinas bei Alfredas negalėjo žiūrėti jam į akis. Netgi tie, kurie anksčiau jam pavydėjo, dabar stingo iš siaubo.

Bet, žinoma, niekas nepatyrė šios netekties taip, kaip patsai Gvidas, niekas, net jį išauklėjęs maestro Kavala.

Ir štai sykį, po vidurdienio, susirinkęs visus per šventes ir kviestinių vakarienių metu už dainavimą gautus pinigus bei visą auksą, kurio nepakako laiko išleisti, Gvidas dingo niekam nė žodžio nepasakęs, išėjo iš konservatorijos užsimetęs ant peties vičvienaitį ryšulėlį.

Neturėjo nei vedlio, nei žemėlapio. Tačiau jis klausinėjo ir dešimt dienų traukė stačiais, dulkėtais keliais, vedančiais vis tolyn bei tolyn į Kalabrijos gilumą.

Ir štai pagaliau pasiekė Karaseną. Auštant išėjo iš viešbučio, kur pernakvojo šiaudiniame guolyje, o užkopęs ant šlaito pamatė namą, kuriame kažkada gimė savo tėvo žemėje. Namas nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai prieš dvylika metų jį paliko.

Prie krosnies stovėjo nedidukė stora moteris apskritu veidu, bedantėn burnon įdubusiais skruostais, išblukusiomis akimis. Taukuotomis rankomis. Pirmą akimirką jis sudvejojo. Bet paskui, žinoma, ją atpažino.

— Gvidai! — sušnibždėjo ji.

Bet vis dėlto bijojo jį paliesti. Žemai nusilenkusi nuvalė suolą, kad jis galėtų atsisėsti.

Įėjo jo broliai. Praslinko kelios valandos. Murzini vaikai spietėsi kampe. Pagaliau pasirodė tėvas, atsistojo šalia, toks didelis ir nerangus kaip anksčiau, ir abiem rankom ištiesė jam grubią vyno taurę. O motina pastatė ant stalo sočią vakarienę.

Visi spoksojo į madingą jo apsiaustą, odinius batus bei špagą sidabriniame dėkle, kybančią ant šono.

O jis sėdėjo ir žiūrėjo į ugnį, lyg šalia nieko nebūtų.

Bet kartais jo akys atgydavo, nužvelgdavo niūrų būrį galingų, plaukuotų vyrų nuo purvo pajuodusiomis rankomis, apsitaisiusių avikailiais bei žaliamine oda.

„Ką aš čia veikiu? Ko atėjau?“

Jis atsistojo, ketindamas išeiti.

— Gvidai! — vėl ištarė motina.

Skubiai nusišluosčiusi rankas prisiartino, tarsi norėdama paliesti jo veidą. Kreipėsi į jį tik antrą kartą.

Kažkas šiame balse apstulbino Gvidą. Tas pat tonas, kokiu su juo kalbėdavo jaunasis maestro tamsiame užsiėmimų kambaryje, tarytum aidas to balso, kuris priklausė žmogui, laikiusiam jo galvą kastracijos metu.

Gvidas žvelgė į ją. Jo rankos sujudo naršydamos kišenes. Jis ištraukė dovanas, gautas už daugybę smulkių koncertų. Segę, auksinį laikrodį, perlais inkrustuotas tabakines ir pagaliau auksinių monetų, kurias ėmė brukti kiekvienam į rankas, sausas it ant uolos sudžiūvęs purvas. Motina verkė.

Vakare jis sugrįžo į nakvynės namus Karasenoje.

Pasiekęs judrų Neapolio centrą, Gvidas pardavė pistoletą ir išsinuomojo kambarį viršum tavernos. Užsisakęs butelį vyno, persipjovė peiliu venas, atsisėdo ir ėmė gerti vyną, žvelgdamas į sruvenantį kraują. Paskui prarado sąmonę.

Tačiau žmonės jį aptiko anksčiau, nei spėjo numirti. Ir nugabeno atgal į konservatoriją. Ten jis nubudo aptvarstytais riešais savo lovoje ir pamatė mokytoją, maestro Kavalą, verkiantį šalimais. 12

Kas vyko? Ar išties viskas keitėsi? Tonijus taip ilgai gyveno tvirtai įsitikinęs, jog niekas niekada nepasikeis, tad dabar neįstengė susiorientuoti.

Tėvas motinos kambaryje išbuvo dvi dienas. Atvažiavo gydytojas. O Andželas kiekvieną rytą uždarydavo bibliotekos duris ir sakydavo: „Mokykis!“ Aikštėn juodu nebėjo, o naktį — buvo tuo tikras — girdėdavo motiną verkiant.

Alesandras irgi lankėsi namuose. Tonijus matė jį akies krašteliu. Ir dar jis neabejotinai girdėjo savo tetulės Katrinos Lizani balsą. Kažkas ateidavo, kažkas išeidavo, tačiau jo, Tonijaus, tėvas nekvietė. Nereikalavo nė pasiaiškinimų. O kai prisiartindavo prie kambario, vedančio į motinos apartamentus, ten jo neįleisdavo taip pat, kaip kad anksčiau neleisdavo tėvo. Tokiu atveju Andželas vesdavosi jį atgal į biblioteką.

Paskui pasklido gandas, esą Andrea suklupo prieplaukoje, lipdamas į gondolą. Nė karto gyvenime jis nepraleido Senato arba Didžiosios tarybos posėdžio, bet tą rytą jis pargriuvo. Ir nors tiktai pasitempė sausgysles, jau nebegalėjo dalyvauti procesijoje, kuri turėjo eiti paskui dožą būsimos šventės metu.

„Bet kodėl jie kalba apie tai, — mąstė Tonijus, juk jis neįveikiamas kaip pati Venecija“. Tonijus negalėjo galvoti apie nieką daugiau, išskyrus Marianą.

Bet blogiausia, kad visas ilgas laukimo valandas jis aiškiai jautė malonų jaudulį. Šis jausmas atsirado dar metų pradžioje: kažkas įvyks! Bet kai prisiminė, kaip motina klykė ir mušė jį valgomajame, pasijusdavo esąs išdavikas.

Berniukas norėjo, kad ji būtų sučiupta, kad tėvas pamatytų jos ligos priežastį. Atimtų vyną, priverstų ją pakilti iš lovos, išvestų iš tamsos, kurioje ji skendėjo lyg mieganti princesė iš įstabios prancūzų pasakos.

Bet jisai nusivedė ją į valgomąjį ne todėl, kad taip nutiktų! Neketino jos išduoti. Ir kodėl niekas ant jo nepyksta? Apie ką jis galvojo, vesdamasis Marianą tenai? Kai prisiminė, jog ji dabar ten viena, apsupta gydytojų bei giminaičių, kurie jai visai nėra kraujo giminės, Tonijus negalėjo to ištverti. Jį išmušdavo karštis. Akis aptemdydavo ašaros. Ir tai buvo blogiausia.

O kažkur gilumoje glūdėjo jam pačiam nepasiekiama paslaptis: kodėl motina taip persimainė, kodėl šaukė, kodėl jam smogė? Kas buvo tasai paslaptingasis brolis Stambule?

Antrąją naktį po incidento jis gavo atsakymą į visus klausimus.

Jokie ženklai neleido to numanyti, kai vienui vienas vakarieniavo savo kambaryje. Nuostabų tamsiai mėlyną dangų užliejo mėnulio šviesa bei pavasario brizas ir, rodos, dainavo visi gondoljerai, plaukiojantys kanalu. Nuskambėjusi daina tuojau pat sulaukdavo atgarsio. Gilūs bosai, aukšti tenorai, o kažkur tolumoje — gatvės muzikantų smuikai bei fleitos.

Bet kai Tonijus atsigulė ant lovos, apsirengęs, tačiau pernelyg pavargęs, kad skambintų tarnui, jam pasirodė, tarytum girdi kažkur namo labirinte uždainuojančią motiną. O kai atmetė šią mintį, tuojau pat atpažino ir aukštą, nuostabiai galingą Alesandro sopraną.

Jis užsimerkė, sulaikė kvapą ir tada pavyko išgirsti klavesino garsus.

O vos tik suprato, kad viso to nesusapnavo, pasigirdo beldimas į duris ir pagyvenęs tėvo tarnas Džiuzepė pakvieti eiti kartu: tėvas pageidavo jį pamatyti.

Pirmiausia tarp kitų jis pamatė tėvą. Šis didingai sėdėjo lovoje, atsišliejęs į pagalves. Vilkėjo sunkų, tamsiai žalią, patricijaus mantiją imituojantį chalatą.

Bet Andrea atrodė kažin koks ligotas ir išsiblaškęs.

Tolėliau kambaryje buvo dar keletas žmonių. Tonijui įėjus, motina pakilo nuo klavesino. Rausvo šilko suknelė išryškino bauginamai liekną liemenį. Nors Marianos veidas išliko blyškus it numirėlės, ji jau atitoko, akys tapo giedros, jose švytėjo kažin kokia įstabi paslaptis. Ji palietė sūnaus skruostą šiltomis lūpomis. Atrodė, tarytum nori kažką pasakyti, bet supranta: dar ne laikas.

Kai jis pasilenkė pabučiuoti tėvo rankos, motina stovėjo labai arti.

— Sėskis čia, mano sūnau, — prabilo Andrea. O kai paskui ėmė kalbėti, balse suskambo energija, kuri visuomet buvo būdinga šiam žmogui, nepaisant jo amžiaus.

— Tie, kurie myli tiesą labiau, nei myli mane, dažnai sako, esą aš ne iš šio amžiaus.

— Senjore, jeigu tai tiesa, — tuojau pat įsiterpė senjoras Lemas, — tuomet šis amžius praėjo tuščiai.

— Pataikavimas ir niekai, — nukirto Andrea. — Ko gero, tai tiesa, ir tasai amžius praėjo tuščiai, bet čia nėra jokio ryšio. Kaip jau sakiau, prieš mano sekretoriui puolant manęs raminti, nors ir nebuvo jokios būtinybės, aš nepriklausau šiam laikmečiui, nepaklusau jam anksčiau ir nepaklusiu dabar. Bet nekamuosiu tavęs, vardydamas savo nesėkmes, kadangi manau, jog kalba būtų veikiau varginanti nei pamokanti. Aš nusprendžiau, kad tavo motina turi pamatyti šį pasaulį, o tu privalai jį išvysti drauge su ja. O Alesandras, seniai svajojantis palikti hercogiškąją kapelą, sutiko tapti mūsų šeimos nariu. Nuo šiol jis tave mokys muzikos, sūnau, kadangi tu apdovanotas didžiu talentu, ir šio meno tobulinimas leis tau daug ką gyvenime suprasti, jei panorėsi. Be to, Alesandras lydės tavo motiną kaskart, kai ji išeis iš namų, ir aš noriu, kad tu nutrauktum pamokas bei eitum drauge. Tavo motina įkalino save, bet tu neturi kentėti dėl nepataisomo jos drovumo. Tu turi suprasti, kaip jai patinka karnavalas, privalai pamatyti, kaip ji gėrisi opera, kaip priiminėja kvietimus, kuriuos netrukus pradės gauti. Tau reikia įsisąmoninti, jog ji leidžia Alesandrui visur jus vedžioti.

Tonijus nesusilaikęs pažvelgė į motiną. Ir išsyk pamatė, kad ji neapsakomai laiminga. Alesandras susižavėjęs žiūrėjo į Andrea.

— Tau prasideda naujas gyvenimas, — tęsė Andrea, — bet aš tikiu, kad mielai jį pasitiksi. Taigi pirmiausia jūs poryt patrauksite į šventę. Aš negalėsiu eiti. Jūs atstovausite mūsų šeimai.

Tonijus stengėsi nuslėpti susijaudinimą. Mėgino neparodyti jį apėmusio beribio džiaugsmo, bet nesugebėjo nuslėpti spinduliuojančios šypsenos. Prikandęs lūpą, berniukas palenkė galvą ir sumurmėjo dėkingumo žodžius tėvui.

Kai pakėlė galvą, tėvas šypsojosi. Trumpą akimirką Tonijui pasirodė, kad tėvas mėgaujasi savąja padėtimi, teikiančia pranašumo kitų, esančių kambaryje, atžvilgiu. O gal jis nugrimzdo į prisiminimus. Bet paskui pasitenkinimas veide išnyko, ir Tonijus, mažumėlę nusivylęs, atmetė šią prielaidą.

— Aš turiu likti vienas su sūnumi, — pasakė Andrea, paėmęs Alesandrą už rankos. — Ir išleisiu jį negreit. Taigi iš ryto leiskite jam išsimiegoti. Ir dar, vos neužmiršau. Parenk klausimus, kuriuos norėsi užduoti ankstesniems jo mokytojams. Leisk jiems suprasti, kad jie čia ir toliau reikalingi. Nuramink juos, pasakyk, jog nebus atleisti, tegul ši tema net neiškyla.

Alesandro šypsnys, jo galvos linktelėjimas dvelkė ramiu orumu. Jis neatrodė nė trupučio nustebęs.

— Nunešk žvakes į mano kabinetą, — liepė Andrea sekretoriui.

Tėvas sunkiai pakilo iš lovos.

— Prašau, jūsų prakilnybe, pasilikite čia, — paprašė senjoras Lemas.

— Eik, eik, — šypsodamasis atsakė Andrea. — O kai numirsiu, prašau niekam nesakyti, kaip ant tavęs pykdavau.

— Jūsų prakilnybe!

— Labos nakties, — ištarė Andrea.

Ir senjoras Lemas išėjo.

Andrea patraukė link atvirų durų, mostu paprašęs Tonijaus palaukti. Jis nuėjo į didelį stačiakampio formos kambarį, kuriame Tonijus niekada nesilankė. Tiesą sakant, niekada anksčiau neužeidavo nė į tą kambarį, kur stovėjo dabar, bet kitas jam pasirodė tiesiog nuostabus: pro vitražinius langus atsivėrė vaizdas į kanalą, o knygų lentynos pasieniuose kilo iki pat lubų. Ant sienų jis pamatė žemėlapius, vaizduojančius visas plačias Venecijos imperijos teritorijas. Ir net iš tos vietos, kur stovėjo, suprato, jog ten ne dabartinė, o senoji Venecija. Labai senų laikų. Argi dauguma tų valdų nebuvo prarastos? Tačiau čia, ant tos sienos, Venecija iki šiol tebebuvo tikrų tikriausia imperija.

Ūmai berniukas pastebėjo, kad tėvas stovi kitapus slenksčio ir mąsliai jį stebi.

Tonijus žengtelėjo į priekį.

— Ne, palauk, — sustabdė Andrea. Jis ištarė šiuos žodžius be garso, lyg kalbėtų pats su savimi. — Neskubėk čionai įeiti. Dabar tu dar berniukas. Bet tą akimirką, kai įžengsi čionai, turi būti pasirengęs tapti šių namų šeimininku, kai tik aš juos apleisiu. Dabar dar pamąstyk mažumėlę apie tą gyvenimo iliuziją, kurią tau sukūriau. Pasimėgauk savo paties nekaltybe. Pastaroji visuomet įvertinama tik ją praradus. Prieik prie manęs, kai manysi esąs pasirengęs.

Tonijus nieko neatsakė. Jis nuleido akis sąmoningai ir ryžtingai paklusdamas šiam įsakymui, ir pasistengė prisiminti visą savo gyvenimą. Įsivaizdavo save senajame archyve žemutiniame aukšte, išgirdo žiurkių krebždesį, vandens teliūškavimą. Jam atrodė, kad juda pats namas, štai jau du šimtmečius stovintis viršum pelkės. O paskui, pakėlęs akis, greitai ir tyliai ištarė:

— Tėve, leiskite man įeiti.

Ir tėvas jam linktelėjo. 13

Tik po dešimties valandų Tonijus vėl atvėrė tėvo kabineto duris. Skaidri ryto saulės šviesa skverbėsi iš gatvės, kai ėjo į didžiąją svetainę, o iš ten — link centrinių palaco durų.

Tėvas liepė jam išeiti iš namų, pastovėti vienam aikštėje ir pasižiūrėti kasdieninį spektaklį — valstybės veikėjų kelionę Broglio. O Tonijus ir pats troško to labiausiai pasaulyje. Jam atrodė, tarytum yra apsuptas stebuklingos tylos, kurios niekas negali sutrikdyti.

Atsistojęs ant mažos prieplaukos prie pat durų, jis pakvietė gondoljerą ir nuplaukė aikštėn.

Iki Šeštinių šventės liko tik viena diena, tad žmonių aikštėje susirinko itin daug. Valstybės vyrai stovėjo išsirikiavę ilga virtine priešais Dožų Rūmus ir ceremoningai lenkėsi vienas kitam, o praeiviai pagarbiai bučiavo ilgas jų rankoves.

Tonijus pagalvojo, kad dabar jis visiškai vienas bei visiškai laisvas ir kad nuo šiol abu dalykai anaiptol nebuvo lygiareikšmiai.

Tėvo papasakota istorija buvo pilna sukrėtimų, permirkusi realybės krauju bei didžiuliu sielvartu. Treskių giminės likimas buvo jos dalis.

Visą gyvenimą Tonijus laikė Veneciją didinga Europos imperija. Užaugo tvirtai įsitikinęs, kad Šviesiausioji yra pati seniausia ir stipriausia Italijos valstybė. Žodžiai „imperija“, „Kandija“, „Morėją“ jo sąmonėje siejosi su senais šlovingais mūšiais.

Bet per šią vieną ilgą naktį Venecija jo akyse pavirto sukriošusią, gęstančia valstybe, klibikščiuojančia molinėmis netrukus sugriūsiančio koloso kojomis. 1645 metais buvo prarasta Kandija, ir tie karai, kuriuose dalyvavo Andrea su sūnumis, nepadėjo jos susigrąžinti. O 1718 metais Venecija visiems laikams buvo išprašyta iš Morėjos.

Iš imperijos nebeliko nieko, išskyrus patį didingąjį miestą ir kelias aplinkines valdas: Paduvą, Veroną, mažus miestelius bei nuostabias vilas palei Brentos upę.

Venecijos ambasadoriai nebeturėjo įtakos kitų šalių rūmuose, o užsienio diplomatai atvykdavo Venecijon dažniausiai ne politiniais sumetimais, bet dėlei malonumo.

Venecijon juos traukė ne kas kitas, o didelis aikštės keturkampis, triskart per metus apimamas karnavalo bakchanalijos, juodos gondolos, slystančios vandens gatvėmis, neįtikėtini šventojo Morkaus bazilikos turtai ir grožis, „Pietos“ našlaičių choras. Opera, tapyba, dainuojantys gondoljerai, Murano stiklas.

Štai čia slypėjo dabartinės Venecijos esmė, jos žavesys, jos galybė. Tiesą sakant, kaip tik visa tai Tonijus matė ir mylėjo visą laiką, kiek siekė jo atmintis; tačiau, išskyrus išorinį žavesį, daugiau nieko nebeliko.

Vis dėlto čia buvo jo miestas, jo valstybė. Tėvas perdavė jam šią Veneciją. Jo protėviai buvo tie tolimi herojiškosios istorijos kovotojai, kurie pirmieji įžengė į šias ūkanotas pelkes. Treskių giminės gerovė, kaip ir daugelio Venecijos giminių, priklausė nuo prekybos su Rytais.

Nepaisant to, ar Šviesiausioji valdė pasaulį, ar tik dominavo jame, ji buvo Tonijaus likimas.

Jos nepriklausomybė — tai jo rūpestis, jo ir tų patricijų, kurie tebestovėjo prie valstybės vairo. Ir Europai, trokštančiai gauti šį kerintį brangakmenį, niekada nepavyks prisisegti jo prie krūtinės.

— Tu iki pat paskutinio atodūsio laikysi priešus už Venecijos vartų, — energingu, pakylėtu balsu ištarė Andrea, toks pat įkvėpimas bei energija švietė jo akyse.

Tokia buvo šventa patricijaus pareiga šioje epochoje, kai iš prekybos su Rytais sukrauti turtai tirpo švaistomi azartiniams lošimams, pompastikai bei reginiams. Tokia buvo Treskių giminės atstovo pareiga.

Bet pagaliau atėjo momentas, kai Andrea turėjo atskleisti sūnui savo paties istoriją.

— Man žinoma, kad tu išgirdai apie savo brolį Karlą, — pradėjo tėvas virptelėjusiu balsu. — Pasirodo, tereikėjo tau peržengti slenkstį, ir pasaulis suskubo sugriauti iliuzijas, užversdamas ant tavęs tą seną skandalą. Alesandras man papasakojo apie tavo brolio draugužį, vieną iš daugelio sąjungininkų. Į jį panašūs žmonės vis dar oponuoja man Didžiojoje taryboje, senate, visur, kur tik gali turėti įtakos. O tavo motina papasakojo man apie atradimą, kurį padarei tyrinėdamas valgomajame kabantį portretą. Ne, ne, nepertraukinėk manęs, sūnau. Aš ant tavęs nepykstu. Man dera pačiam papasakoti tau viską, kol kiti neiškraipė tiesos bei nepasinaudojo ja, siekdami savų tikslų. Išklausyk ir suprask. Kas beliko man, kai grįžau namo po tiekos pralaimėjimų? Trys sūnūs mirė, o žmona užgeso iš sielvarto bei nukamuota sunkios ligos. Kodėl Viešpats panoro išsaugoti man tik jaunėlį sūnų, tokį nenuolankų ir audringo būdo, jog didžiausio pasimėgavimo jam teikė neklusnumas tėvui? Tu matei jo atvaizdą bei prisimeni, koks jis panašus į tave, tačiau čia panašumai ir baigiasi, nes tu neabejotinai pasižymi ypatingu charakterio tvirtumu. O aš turiu tau pasakyti, jog visas blogiausias šių laikų savybes įkūnija tavo brolis Karlas. Malonumų mylėtojas, pametęs galvą dėl primadonų bei poezijos, azartinių lošimų ir išgertuvių mėgėjas, amžinas vaikas, nepripažįstantis valstybės tarnystės šlovės, be to, nepasižymintis nė menkiausia narsa.

Andrea nutilo, tarsi nežinodamas, ką dar pasakyti. Paskui nuvargusiu balsu tęsė:

— Tu, kaip ir aš, žinai, kad patricijui santuoka be Didžiosios tarybos leidimo reiškia giminės nutraukimą. Pasirinkdamas nekilmingą, beturtę nuotaką, visiems laikams išbrauktum Treskių giminę iš „Aukso knygos“. Tavo vaikai taptų tiesiog eiliniais Šviesiausiosios piliečiais. Nepaisant to, jis, nuo kurio aistros priklausė mūsų giminės tąsa, leido laiką švaistūnų draugijoje bei atmesdavo visas partijas, kurias mėgindavau jam suorganizuoti. Ir galų gale išsirinko žmoną pats, bet taip, kaip galėjo pasirinkti meilužę. Merginą be vardo, be kraičio, didiko iš glūdumos dukterį, neturinčią nieko daugiau, išskyrus grožį. „Aš ją myliu, — pareiškė jis man. — Ir neiškeisiu į jokią kitą!“ O kai pamėginau paprieštarauti jo sprendimui bei nukreipti taip, kaip liepė pareiga, jis vynu užpiltomis akimis paliko savo namus ir patraukė į vienuolyną, kuriame gyveno mergina, o paskui gudrumu bei apgaule pagrobė ją iš ten!

Andrea pernelyg susijaudino ir negalėjo tęsti.

Tonijui norėjosi ištiesti ranką, nuraminti tėvą. Andrea kančia kėlė jam fizinį skausmą, o ir pats pasakojimas gerokai gąsdino.

Andrea atsiduso.

— Ar įstengi tu, būdamas tokio gležno amžiaus, suprasti, kaip įžūliai jis pažeidė įstatymą? Už tokį elgesį kur kas didesni žmonės būdavo paskelbiami nusikaltėliais, ieškomi po visą Veneciją, pasmerkiami kalėti iki gyvos galvos.

Andrea vėl nutilo. Net įniršusiam jam stigo narsos pasakoti šią istoriją.

— Ir šitaip pasielgė mano sūnus. Jis buvo tikras pragaro išpera, štai ką aš tau pasakysiu. Tik mūsų vardas bei padėtis sulaikė baudžiančią valstybės ranką, kai maldavau suteikti man laiko, kad galėčiau įkrėsti jam proto. Ir štai, vidury baltos dienos, tavo brolis išdygo priešais mane tiesiog Broglio. Girtas, apsiblaususiu žvilgsniu, vapantis visokias nešvankybes, jis ir toliau deklaravo savo amžiną meilę tai puolusiai mergužėlei. „Sumokėkite, kad ją įtrauktų į „Aukso knygą“! — reikalavo jis. — Jūs turite priemonių. Jūs galite taip padaryti!“ Ir čia pat, patarėjų bei senatorių akivaizdoje, pareiškė: „Duokite sutikimą arba aš vesiu be jo!“ Ar tu supranti, Tonijau? — Andrea nesitvėrė pykčiu. — Juk jis tebebuvo vienintelis mano įpėdinis. Ir štai jis mėgino išplėšti mano leidimą šiai skandalingai sąjungai! Aš turėjau sumokėti, kad ji būtų įtraukta į „Aukso knygą“, paversti ją kilminga dama bei duoti sutikimą tuoktis arba pamatyti, kaip manąją sėklą išnešioja vėjas, pamatyti senos kaip pati Venecija giminės baigtį!

— Tėve, — pradėjo Tonijus, nebepajėgdamas tylėti.

Bet Andrea dar nesileido pertraukiamas.

— Visa Venecija nukreipė į mane žvilgsnius, — tęsė virpančiu balsu. — Visi laukė, ar leisiuosi vedžiojamas už nosies savo sūnaus. Mano giminaičiai, mano bendražygiai... visi užgniaužę kvapą laukė... o mergina? Ką ji? Apimtas apmaudo, aš nusprendžiau pažvelgti į tą moterį, kuri privertė mano sūnų paniekinti pareigą...

Pirmą kartą per visą laiką tėvo žvilgsnis nukrypo į Tonijų. Akimirksniui pasirodė, tarytum Andrea pametė pasakojimo giją ir svarsto, kaip jam gyventi toliau. Bet paskui pratęsė.

— Ir ką gi aš aptikau? — atsiduso jis. — Salomėją, klastingais kerais apraizgiusią neatsparią mano sūnaus sielą? Ne! Ne, ji buvo nekaltas kūdikis! Mergaitė, ne vyresnė už tave dabar, liesutė it berniukas, švelni, tamsi ir nekalta kaip miško žvėrelis, nieko nežinanti apie šį pasaulį, išskyrus tai, ką jis nusprendė jai parodyti. Aš nesitikėjau, kad pajusiu užuojautą tai trapiai merginai, praradusiai garbę. Bet ar gali numanyti mano įtūžį, nukreiptą į vyrą, kuris taip negailestingai su ja pasielgė?

Nenupasakojamas siaubas apėmė Tonijų. Ir jis vėl pertraukė tėvą.

— Prašau, patikėkite, — sukuždėjo, — aš jums esu ir būsiu paklusnus bei ištikimas sūnus.

Andrea linktelėjo. Jo akys vėl nukrypo į Tonijų.

— Visus tuos metus aš tave stebėjau įdėmiau, nei pats numanei, sūnau, ir tu, nė pats to nenujausdamas, tapai geriausiu atsaku į mano maldas.

Bet buvo aišku, kad niekas dabar negali nuraminti Andrea. Jis užsispyrė pabaigti savo pasakojimą manydamas, kad atėjo metas atskleisti sūnui viską.

— Tavo brolis nebuvo suimtas. Nebuvo nubaustas. Aš sulaikiau jį ir įsodinau į laivą, vykstantį į Stambulą. Suorganizavau jam paskyrimą ten, leidęs suprasti, jog, kol esu gyvas, jis niekada nepamatys gimtojo miesto. Aš konfiskavau jo turtą, nutraukiau bet kokią paramą iki tol, kol jis nulenks galvą ir ims vykdyti pasiūlytas pareigas. Ir aš — aš pats, sulaukęs solidaus amžiaus — vedžiau žmoną, ir ji pagimdė man vaiką, nuo kurio dabar priklauso šios giminės gyvybė.

Tėvas nutilo, tačiau kad ir koks buvo nusikamavęs, atrado savyje jėgų tęsti.

— Jis turėjo sulaukti kur kas griežtesnės bausmės! — pareiškė, vėl žvelgdamas tiesiai į Tonijų. — Galbūt jo motinos meilė jam mane sulaikė. Nuo pat gimimo jis tapo jos džiaugsmu, visi tai žinojo. — Andrea akys apsiblausė, tarsi mintims pirmą kartą susipynus jo galvoje. — Ir broliai jį taip mylėjo. Karlo lengvabūdiškumas jų neerzino. Ne, jiems patiko jaunėlio pokštai, eilės, kurias rašė, tušti tauškalai. O, jie beprotiškai jį mylėjo! „Karlas! Karlas!“ Dėkui Dievui, nė vienas nesulaukė tos dienos ir nepamatė, kaip neprilygstamas žavesys leido jam suvilioti nekaltą merginą, kaip karštakošiškumas virto demonstratyviu neklusnumu. Viešpatie, ką man beliko daryti? Aš pasirinkau vienintelį man gėdos nedarantį sprendimą.

Andrea suraukė antakius. Jo balsas iš nuovargio skambėjo taip tyliai, jog akimirksnį atrodė, tarytum kalba pats su savimi. Bet paskui pyktis jį sustiprino.

— Aš jo atžvilgiu pasielgiau dieviškai gailestingai! — karštai šūktelėjo jis. — Netrukus Karlas susitaikė ir pradėjo eiti savo pareigas. Pragyvendavo iš mokamo atlyginimo. Ir klusniai tarnavo Respublikai rytuose, vis siūdamas prašymus suteikti leidimą grįžti. Jis maldavo mano atleidimo. Bet aš niekada neleisiu jam grįžti namo! Deja, šitaip nesitęs amžinai. Jis turi draugų Didžiojoje taryboje ir Senate — tai tie patys berniūkščiai, drauge su juo linksmai leidę jaunystę. Kai aš numirsiu, jisai sugrįš į šiuos namus, kurių paveldėtoju visuomet buvo. Bet tuomet jau tu, Tonijau, čia šeimininkausi. Po kelerių metų vesi merginą, kurią tau išrinkau. Tavo vaikai paveldės Treskių vardą ir turtą.

Ryto saulė apšvietė auksinį švento Morkaus liūtą. Žaižaruojanti šviesa persmelkė ilgus, grakščius arkadų lankus, išnykstančius margoje judančioje minioje, ir didingą varpinės smailę, staigiai šaunančią į dangų.

Tonijus stovėjo priešais mozaiką, mirguliuojančią viršum katedros durų. Žvelgė į keturis milžiniškus bronzinius žirgus ant postamentų.

Jis nesipriešino nešamas minios ir judėdamas nesąmoningu ritmu nenuleido akių nuo gausybės aplink kylančių portikų bei kupolų.

Dar niekad nejautė tokios meilės Venecijai, tokios tyros ir pasiaukojančios ištikimybės jai. Bet kartu suvokė tam tikru atžvilgiu esąs dar per jaunas suvokti ją ištikusią tragediją. Ji atrodė pernelyg didinga, pernelyg neįveikiama.

Atsisukęs į atvirus vandenis, ramią, ribuliuojančią lagūną, jis pirmą kartą gyvenime pasijuto esąs savo gyvenimo šeimininkas.

Tačiau nusikamavęs, susirūpinęs tėvas paliko jį vos prieš valandą; nuolankumas jo veide kėlė siaubą. Atmintyje iškilo paskutinieji Andrea žodžiai: „Jis sugrįš, kai aš numirsiu. Vėl pavers namus mūšio lauku. Aš ne sykį gavau iš jo laiškus, kuriuose įtikinėjo vesiąs bet kurią merginą, kurią aš išrinksiu, jei tik leisiu jam vėl regėti mylimą Veneciją. Bet jis niekada neves! Ak, jei tik aš galėčiau savo akimis pamatyti tave, vedantį nuotaką prie altoriaus, išvysti tavo sūnus, stebėti tave pirmą kartą užsivelkantį patricijaus mantiją ir užimantį teisėtai priklausančią vietą Didžiojoje taryboje! Bet laiko nebėra, Viešpats aiškiai man rodo, jog turiu parengti tave būsimiems išbandymams. Dabar supranti, kodėl siunčiu tave į pasaulį, kodėl atimu iš tavęs vaikystę prisidengdamas pasakėle, esą turi lydėti savo motiną? Tu privalai būti pasirengęs, kai išmuš valanda. Turi pažinti pasaulį, jo pagundas, jo vulgarumą bei žiaurumą. Prisimink: kai tavo brolis vėl atsiras po šiuo stogu, manęs jau nebebus, bet Didžioji taryba ir įstatymas palaikys tavo pusę. Ir tavo brolis pralaimės mūšį, kaip pralaimėjo jį anksčiau: tavyje — mano nemirtingumas“. 14

Giedras dangus mėlynavo viršum namų stogų, tik keli balti debesėliai plaukė tolyn nuo jūros. Tarnai zujo po namus džiugiai pranešdami, kad jūra rami ir „Bucintoro“ tikrai galės dožą gyvą bei sveiką nugabenti į švento Nikolo del Lido bažnyčią. Visi langai viršum Didžiojo kanalo atsivėrė įsileisdami švelnų brizą, namų slenksčius apdengė spalvingi kilimai, papuošti vėjo plaikstomomis vėliavomis. Šis reginys buvo didingiausias iš visų Tonijaus iki tol matytų.

Kai juodu su Mariana ir Alesandru pasipuošę nusileido į mažutę prieplauką, jis susivokė garsiai šnibždąs: „Aš čia, viskas vyksta iš tikrųjų!“ Atrodė visiškai neįtikėtina, kad jis tampa tiek kartų iš tolo stebėtos panoramos, dalimi.

Tėvas mojo iš balkono, esančio viršum pagrindinių durų. Mėlynu aksomu išklotą gondolą puošė gėlių girliandos. Netgi didysis irklas buvo paauksuotas, ir skaisčiai mėlyną uniformą vilkintis Brunas, paėmęs jį, nukreipė valtį į srauto vidurį, kur juos apsupo kitų garbingų šeimų valtys. Plaukdama šimtų kitų kilvateryje, jų gondola nusiyrė pasroviui, kanalo žiočių ir aikštės pusėn.

— Štai jis! — sušnibždėjo Alesandras, rodydamas į žėrintį bei tviskantį „Bucintoro“, išmetusį inkarą, o aplink šmirinėjančios gondolos stengėsi užsiimti vietą. Milžiniškoje auksu ir purpuru švytinčioje galeroje stovėjo dožo sostas ir auksinių statulų eilė. Tonijus kilstelėjo motiną suėmęs už liekno liemens bei nusišypsojo pastebėjęs iš nuostabos žado netekusį Alesandrą.

Jis ir pats netilpo savam kailyje iš susijaudinimo. Neabejojo, jog visam gyvenimui įsimins akimirką, kai fanfaros šaižiai ir didingai pranešė, jog procesija žengia pro Dožų rūmų duris.

Jūrą nuklojo gėlės. Žiedlapiai dengė bangų keteras taip tankiai, jog vanduo tapo panašus į kietą paviršių. Išplaukė auksiniai vyriausiųjų teisėjų laiveliai, iš paskos — ambasadorių, o šiems įkandin — popiežiaus nuncijaus. Saliutavo lagūną užpildžiusių didelių karinių bei prekybinių laivų patrankos po besiplaikstančiomis vėliavomis.

Ir štai pagaliau visas laivynas pajudėjo link Lido švyturio.

Šūksniai, riksmas, šnekos, juokas Tonijui sumišo į vieną nuostabų, ausį glostantį gaudesį.

Bet niekas negalėjo prilygti minios klyksmui, išsiveržusiam tuo momentu, kai dožas įmetė į vandenį žiedą. Suskambo visi salos varpai, sutrimitavo trimitai, tūkstančiai triumfuojančių balsų susiliejo į bendrą chorą.

Atrodė, tarsi visas miestas išplaukė į jūrą ir vieningai suriko. Paskui triukšmas aprimo, valtys nulaviravo link salos, palikdamos paskui save vandenyje ilgus šilko bei atlaso šleifus. Beprotiškas svaiginantis chaosas. Saulė akino Tonijų; jis pakėtė ranką prisidengdamas akis, ir Alesandras jį prilaikė, kad nepargriūtų. Šalimais slinko Lizanių šeimos valtys. Jų gondoljerai vilkėjo rožinius drabužius, o tarnai mėtė į vandenį baltas gėles. Katrina abiem rankom dalijo oro bučinius, sidabrinio damasto suknelė plazdėjo purenama vėjo.

Visko buvo pernelyg daug. Apsvaigęs Tonijus juto nuovargį, jam norėjosi pasislėpti kokiame nors tamsiame kamputyje ir pasimėgauti įspūdžiais.

Kas gi dar galėjo įvykti? Kai Alesandras pasakė, jog dabar jie trauks į puotą Dožų rūmuose, Tonijus vos nenusijuokė.

Šimtai svečių susėdo aplink ilgus, baltomis staltiesėmis apdengtus stalus. Nesuskaitoma daugybė žvakių degė raižytinėse sidabro žvakidėse, virtinės tarnų gigantiškais padėklais nešiojo puikiausius patiekalus: vaisius, ledus, karštą mėsą. O pulkai prastuomenės pasieniuose žiūrėjo šį begalinį spektaklį.

Bet Tonijui ne valgis rūpėjo. Mariana be paliovos pašnibždom jam aiškino, kuo žymus vienas ar kitas svečias, o Alesandras nuleidęs balsą pasakojo paskutiniąsias naujienas pasaulio, kuris pasirodė besąs toks nuostabus ir pilnas malonių stebuklų. Vynas išsyk siūbtelėjo Tonijui į galvą. Kitapus migloto tako jis pastebėjo Katriną. Ši akinamai jam nusišypsojo. Iš šviesių plaukų sudėliota daili šukuosena, papurusi garbanėlėmis, o aukštą krūtinę puošė deimantai.

Tetulės skruostai liepsnojo ryškiu raudoniu, dėl ko ji tapo panaši į idealias gražuoles iš paveikslų, kurie ūmai jam pasirodė esantys realūs; ji buvo tokia putli, nuostabi.

Alesandras jautėsi it žuvis vandeny: jis supjaustė mėsą Marianos lėkštėję, pastūmėjo jai kliudančias žvakes ir nė akimirksniui nepaliovė jos globojęs. „Idealus kavalierius!“ — pagalvojo Tonijus.

Stebėdamas jį, vaikinas vėl susimąstė apie kastratų paslaptį. Ką jautė Alesandras? Ką reiškia būti tokiu kaip jis? Ir nepaisant to, kad jį žavėjo neskubrios Alesandro rankos, šiek tiek nuleistos blakstienos, kerėjo įstabi gracija, kuria pasižymėjo kiekvienas dainininko judesys, Tonijus nejučia krūptelėjo. „Nejaugi jis niekada nesielvartauja dėl savo likimo? Nejaugi jo niekada negriaužia kartėlis?“

Vėl užgrojo smuikai. Prie centrinio stalo nuskambėjo galingas juoko protrūkis. Pro šalį linktelėdamas praėjo senjoras Lemas.

Prasidėjo karnavalas. Minios žmonių veržėsi į aikštę.

Visi apžiūrinėjo išstatytus didingus paveikslus; juvelyrų ir stiklapūčiu prekystaliai žaižaravo, apšviesti atvirų kavinių žiburių, o jose gausybė žmonių vaišinosi šokoladu, vynu bei ledais. Krautuvėlėse puikavosi išdėlioti krištoliniai sietynai ir nuostabūs audiniai, o minios žmonių ganė akis gėrėdamiesi atlaso, šilko ir damasto įvairove.

Gigantiška aikštė atrodė beribė. Buvo šviesu tarsi vidurdienį, o apskritos išlenktos švento Morkaus bazilikos mozaikos, iškilusios viršum visų, kibirkščiavo it gyvos bei stebėjo viską aplinkui.

Alesandras ir toliau vykdė savo pareigas. Ne kas kitas, o jis atvedė Marianą su Tonijum į mažą krautuvėlę, kur jie tuojau pat buvo aptaisyti bautomis15 ir domino.

Tonijui nė sykio neteko dėvėti bautos, kreidos baltumo paukštiškos kaukės, dengiančios ne tik veidą, bet ir galvą. Kai kaukė palietė jo nosį bei akis, Tonijus užuodė keistą kvapą. Linktelėjęs pažvelgė į veidrodį, nustebo vietoje savęs pamatęs kažkokį nepažįstamąjį. Dėl to kaltas buvo domino — ilgas juodas drabužis iki pat žemės — paverčiantis žmones visiškai neatpažįstamais. Dabar negalėjai suprasti, kuris iš jų vyras, o kuri — moteris. Iš po domino nebesimatė Marianos suknelės, ji pavirto mažu gnomu, besijuokiančiu saldžiu, skambiai virpančiu juoku.

Alesandras šalia jos atrodė it vaiduoklis.

Vėl išnirę į akinančią šviesą, dabar jie tebuvo trijulė tarp šimtų tokių pat bevardžių, beveidžių žmonių, pasiklydusių minioje, prispaustų vienas prie kito, apsuptų orą užpildžiusios muzikos bei šūksnių, tarp daugybės kitų, apsitaisiusių įmantriais, fantastiškais kostiumais.

Gigantiškos komedijos del arte figūros pakilo virš minios. Jos panėšėjo į siaubingai išsipūtusias lėles, išdažyti jų veidai groteskiškai švytėjo po fakelais. Tonijus netikėtai pastebėjo, kad Mariana bemaž raitosi iš juoko. Alesandras, į kurio ranką motina rėmėsi, kažką sušnibždėjo jai į ausį. Tuomet ji laisvąja ranka įsikibo į Tonijų.

Staiga kažkas jiems sušuko:

— Tonijau! Mariana!

— S-š-š! Kaip tu mus atpažinai? — paklausė Mariana.

Bet Tonijus irgi atpažino savo tetą Katriną. Jos veidą tik iki pusės dengė kaukė, po kuria įžūliai bei žavingai raudonavo mažas burnos pusmėnulis. Jis pajuto užplūstantį geismą ir sutriko. Išsyk atmintyje iškilo Betina, mergaitė, patarnavusi kavinėje. „Įdomu, ar man pavyktų tą mažylę surasti?“

— Mielasis! — Katrina jį prisitraukė. — Juk čia tu, tiesa?

Nuo jos bučinio apsisuko galva.

Jis atsitraukė atgal. Netikėtas kietumas tarp kojų varė iš proto. Jis būtų verčiau miręs, nei leidęs jai tai pajusti, bet kai moters ranka, apsivijusi jo kaklą, palietė audinio nepridengtą vietą, pasijuto bemaž pasiekęs žeminančio sukrėtimo ribą, kurio neįstengtų nuslėpti. Katrina spaudėsi prie jo, o jis jautėsi bemaž sužlugdytas.

— Tikriausiai įvyko kažkoks neįtikėtinas dalykas, jei tavo tėvas leido išeiti į gatvę jums abiem? — paklausė Katrina ir, dėkui Dievui, nusisuko į Marianą.

Tonijui prieš akis netikėtai iškilo namas: tamsūs kambariai, migloti koridoriai. Jis išvydo tėvą, vienišą stovintį blausiai apšviesto kabineto viduryje, kai ryto saulė vaikė žvakių liepsnelių metamus šešėlius. Kaulėta it skeletas Andrea figūra tarytum sulinko nuo istorijos svorio.

Jis staigiu judesiu atlapojo langus. Lijo lietus, nors ir nepakankamai stiprus, kad išguitų iš aikštės žmones. Ji liko užtvindyta minios, kai Tonijus su Mariana pagaliau iš ten išsmuko. Siaura šonine gatvele Alesandras juos atvedė prie kanalo ir pakvietė gondolą. Ir štai dabar, nusivilkęs permirkusius, sulamdytus drabužius, Tonijus parimęs ant palangės žvelgė į ūkanotą bežvaigždį dangų, iš kurio be garso liejosi sidabrinis lietus.

— Kur manieji dainininkai? — sušnibždėjo jis.

Jam norėjosi patirti liūdesį, nekaltybės praradimą bei gyvenimo sunkumą, bet jeigu tai, ką jautė, buvo liūdesys, šis jausmas pasirodė besąs žavingai saldus. Nesvarstydamas jis garsiai pašaukė dainininkus. Ir pajuto, kaip jo balsas perskrodė tamsą. Garsai, tarytum apčiuopiami, išsiveržė į laisvę, o kažkur iš tamsos bei to, išorinio, pasaulio atsiliepė kitas balsas, lengvesnis, švelnesnis, ir Tonijus pamanė, jog tai moteriškas balsas, kviečiantis jį.

Sudainavo kažkokį niekniekį. Dainavo apie pavasarį ir meilę, apie gėles ir lietų, jo frazės buvo sklidinos spalvingų vaizdinių. Traukė garsiau ir garsiau, o paskui nutilo ir sulaikęs kvapą klausėsi savo aido.

Dainininkai sukiojosi visur jį supančioje tamsoje. Tenorai pasigavo jo pradėtą melodiją. Kažkieno balsas ataidėjo iš kanalo. Sužvangėjo tamburinai, suskambo gitaros... Parklupęs, ranka įsikibęs į palangę, Tonijus tyliai juokdamasis pamažėle pasidavė miegui.

Ūmai išplaukė miglotas pavidalas. Karlas ryškiai raudona mantija tėvo glėbyje. O paskui staiga atsidūrė visai kitoje vietoje ir paklaikęs iš siaubo išgirdo klykiančią motiną.

— Bet kodėl jinai klykė?

Tėvas atsakė greitai, konfidencialiu tonu, tačiau jo atsakymo prasmė nepasiekė Tonijaus. Tikrovėje jis niekada nebūtų išdrįsęs užduoti tokio klausimo.

„Gal ji buvo toji pati nuotaka, kurios atsisakė Karlas? Gal taip? Gal ji — toji, kurios Karlas nevedė? Bet kodėl? Kodėl? Ar jinai jį mylėjo? O paskui buvo ištekinta už tokio seno žmogaus...“

Jis staigiai nubudo. Nepaisant šilto drėgno oro, jį krėtė drebulys. „O ne, — pagalvojo, — aš niekada, niekada neužsiminsiu apie tai jai girdint“. Ir vėl užmigęs pamatė brolio veidą, pamažu išryškėjantį paveikslo paviršiuje. 15

Andželas ir Bepas atrodė sutrikę. Lena tūpčiojo apie Marianos suknelę, nors toji vis kartojo:

— Lena, aš užsimesiu domino, niekas jos nė nepamatys.

Tuo tarpu Alesandras šaltakraujiškai vykdė savo pareigas. Bet kodėl Andželas su Bepu negalėjo išeiti iš namų ir iš širdies pasilinksminti? Jie tesugaišo maždaug penkias sekundes, kol nusilenkė, linktelėjo ir išnyko.

Aikštę tvindyte užtvindė žmonės, ir trijulė vos ne vos yrėsi į priekį. Aplinkui, ant sukaltų pakylų, savo meną rodė žonglieriai, mimai, botagais pliaukšintys laukinių žvėrių tramdytojai. Akrobatai vartėsi kūlio žiūrovams virš galvų, o vėjas vis atpūsdavo šiltą lietų, kuris nieko negąsdino.

Tonijui atrodė, jog juos vis pagauna gyvas srautas, čia nunešdamas prie perpildytų kavinių, čia ištraukdamas iš po portikų. Jie maukė čia brendį, čia kavą, kartais atsisėsdavo prie staliuko tiesiog mažumėlę atsikvėpti ir šnekučiuodavosi iš po kaukių keistai skambančiais balsais.

O aplink nuolat pasitaikydavo žmonių pačiais įvairiausiais maskarado kostiumais. Ispanai, čigonės, indėnai iš laukinių Šiaurės Amerikos prerijų, elgetos aksominiais skarmalais, jaunuoliai, persirengę merginomis, išdažytais veidais, užsidėję aukštus perukus, ir moterys, persirengusios vyrais — mažos, grakščios, be galo žavingos su šilkiniais bridžiais bei apteptomis kojinėmis.

Norėjosi išmėginti taip daug, kad besiblaškydami ne visur suspėdavo. Mariana pageidavo išsiburti likimą, bet neįstengė atstovėti ilgos eilės prie stalo būrėjos, kuri šnibždėjo visokias paslaptis į ilgą vamzdelį, priglaustą prie ausies žmogui, trokštančiam sužinoti apie save visą tiesą, kad niekas, išskyrus jį patį, neišgirstų, kas jo laukia ateityje. Labiau pasisekė su laukiniais žvėrimis: liūtų riaumojimas kėlė šiurpą. Kažkokia moteris sugriebė Tonijų per juosmenį, triskart apsuko, tarsi šokdama laukinį šokį, ir paleido. Ir negalėjai tikrai pasakyti, ar ji buvo indų plovėja, ar užjūrio princesė. Vienu momentu jis atsišliejo į bažnyčios koloną bei pamėgino į viską pažvelgti iš šalies, išgujo iš sąmonės mintis, kas jam nutikdavo itin retai, ir stebėjo, kaip minia jo akyse virsta nuostabiu spalvų šėlsmu. Ant tolimos scenos vyko komedija, aktorių balsai skambėjo taip spigiai bei šaižiai, jog ūmai Tonijus panoro išnykti ir pailsėti palaco tyloje.

Bet štai staiga pajuto, kaip Marianos ranka išslydo iš jo. Atsigręžęs suvokė negalįs surasti motinos.

Apsidairė į šalis. O kur Alesandras?

Jam pasirodė, jog priešakyje tikrai regi aukštą Alesandro figūrą, bet figūra tolo. Atsisukęs atgal, Tonijus pamatė mažą bau tos bei domino slepiamą figūrėlę kito kaukėto žmogaus glėbyje. Rodos, jie bučiavosi ar kažką kuždėjo vienas kitam. Nepažįstamojo apsiaustas slėpė jųdviejų veidus.

— Mama! — Tonijus patraukė link mažosios figūrėlės, bet minia jį nunešė į šalį, nespėjus prisiartinti.

Paskui išgirdo už nugaros Alesandro balsą:

— Tonijau!

Alesandras jau keletą kartų kreipėsi kaip dera: „Jūsų prakilnybe!“ — bet nesulaukė atsako.

— Jinai išnyko! — desperatiškai ištarė Tonijus.

— Ji čia, — pasigirdo Alesandro atsakymas, ir vėl Tonijus pamatė šiurpoką mažą figūrėlę paukštišku veidu. Toji žiūrėjo tiesiai į jį.

Berniukas nusiplėšė kaukę, nusibraukė nuo veido prakaitą ir akimirksniui užsimerkė.

Jie sugrįžo namo likus dviem valandoms iki spektaklio teatre pradžios. Mariana, išsileidusi ilgus juodus plaukus, įsmeigusi akis kažkur į tolį, stovėjo tarsi pakerėta. O paskui, pastebėjusi susirūpinusį Tonijaus veidą, pasistiebė ir pabučiavo jį.

— Bet mama! — netikėtai atšoko jis. — Ten, prie katedros durų... Nejaugi kažkas... Kažkas tave...

Jis nutilo, nebepajėgdamas tęsti.

— Kažkas mane — ką? Kas tau? — šiek tiek susierzinusi paklausė motina ir krestelėjo plaukus. Jos veidas pagriežtėjo, lūpas ištempė nuostabos šypsena. — Aš neprisimenu nieko, kas nutiko prie katedros durų. Argi mes buvome prie katedros durų? Praėjo jau tiek valandų! O be to, — Mariana nusijuokė, — juk yra kam apginti mano garbę — aš turiu tave ir Alesandrą.

Tonijus žiūrėjo į ją bemaž pasibaisėjęs.

Jinai atsisėdo priešais veidrodį, Lena pradėjo segioti jai suknelę. Visi motinos judesiai buvo grakštūs, nors ir ne itin tvirti. Ji pakėlė stiklinį odekolono kamštuką prie lūpų.

— Ką man apsivilkti, ką man apsivilkti? O tu! Pasižiūrėk į save! Juk tu visą gyvenimą maldavai nusivesti tave į operą! Ar žinai, kas šį vakarą dainuos? — Jinai atsisuko į jį nuleidusi rankas ant suolelio pagalvių. Suknelė nuslydo nuo pečių, beveik apnuogindama krūtis, bet ji šito, rodos, nepastebėjo. Panėšėjo į vaiką.

— Bet, mama, man atrodo, kad aš mačiau...

— Liaukis pagaliau! — ūmai ji pakėlė balsą. Lena apstulbusi atšlijo, tačiau Tonijus nė nekrustelėjo. — Baik šitaip į mane žiūrėti! — dar garsiau riktelėjo motina, užsispaudusi rankomis ausis, tarsi negalėtų pakęsti savo pačios balso. Ji pradėjo dusti, veidas persikreipė.

— Ne, ne, nereikia... nereikia, — sušnibždėjo jis. Paglostė jai plaukus, patapšnojo per petį, ir ji pagaliau, giliai atsikvėpusi, suglebo visu kūnu. Paskui, dar sykį pažvelgusi į jį, dirbtinai nusišypsojo, vėl tapo švytinti bei bauginamai graži. Bet tai tetruko akimirksnį. Jos akis užtvindė ašaros.

— Tonijau, aš nepadariau nieko blogo, — ėmė skųstis ji, lyg būtų jo jaunėlė sesutė. — Tu neišdrįsi man visko sugadinti, tu negali! Per visus tuos metus aš pirmą kartą išėjau iš namų į karnavalą. Tu ne... Tu ne...

— Mama! — jis prispaudė jos veidą prie savo švarko. — Atleisk man.

Vos įėjęs į ložę, Tonijus suprato vargiai įstengsiąs ką nors išgirsti.

Dėl to nenustebo, mat jau žinojo: jeigu trijuose teatruose vienu metu rodomi skirtingi spektakliai, žmonės neišvengiamai ims vaikštinėti tarp teatrų, ir šioje sumaištyje dorai nepamatys nė vieno vaidinimo. Katrina Lizani, prisidengusi balta atlaso kauke, jau sėdėjo ložėje, nusisukusi nuo scenos, ir lošė kortomis su savo sūnėnu Vinčencu. Jaunieji Lizaniai mojo ir kažką šnypštė esantiems apačioje, o apyamžis senatorius, Katrinos vyras, snūduriavo paauksuotame krėsle, kartais nubusdamas tik tam, kad burbtelėtų, esą jau metas vakarieniauti.

— Eikš čionai, Alesandrai, — pakvietė Katrina, — ir papasakok, ar tiesa visa tai, kas kalbama apie Kafarelį. — Ji pratrūko juoktis dar prieš Alesandrui pabučiuojant jai ranką, o paskui pamojo Marianai, kad toji atsisėstų šalimais. — O tu, brangute, nė neįsivaizduoji, ką man reiškia matyti tave čia, tokią linksmą! Pagaliau elgiesi kaip žmogus!

— Bet juk aš ir esu žmogus, — sukuždėjo Mariana.

Ir prigludo prie Katrinos kažkaip jaudinamai vaikiškai. Tonijui atrodė neįtikėtina, kad ji jaučia kažkam prieraišumą, kad jisai pats gali jai kažką reikšti. Jam atrodė, jog tuoj pravirks. Arba uždainuos.

— Nagi, tavo ėjimas! — paragino Vinčencas.

— Nesuprantu, — niurzgėjo senasis senatorius, kuris, beje, buvo gerokai jaunesnis už Andrea, — kodėl aš turiu laukti visos šitos muzikos pradžios, negavęs vakarienės.

Livrėjomis vilkintys patarnautojai nešiojo vyno taures. Žilagalvis senatorius išliejo vyną, ant nėriniuotos apykaklės pasklido raudona dėmė. Seniokas bejėgiškai įsistebeilijo į dėmę. Kadaise jis buvo gražus vyras, ir iki šiol atrodė ganėtinai įspūdingai. Žili plaukai tankiomis bangomis krito atgal nuo smilkinių. Juodos akys bei kumpa nosis. Kai jis pakeldavo galvą, atrodė, jog labai didžiuojasi savo nosimi. Bet šiuo momentu labiau panėšėjo į vaiką.

Tonijus žengtelėjo į priekį. Parteris, kaip ir visi aukštai viršum jo, buvo jau užpildytas.

Kaukėti visi — nuo gondoljerų įduboje iki rimtų pirklių su visiškai juodai apsitaisiusiomis žmonomis pačiame viršuje. Balsų gaudesys bei taurių skambėjimas ritosi pastebimai ritmingomis bangomis.

— Tonijau, nors tu pernelyg jaunas, — tarstelėjo Katrina per petį. — Bet leisk tau papasakoti apie Kafarelį...

Tačiau jisai nepažvelgė į ją, nes nenorėjo matyti to žavingo žvėriško burnos plyšio, nepridengto ir neapsakomai raudono po balta kauke, teikiančia jos akims katiniškumo. Burgundiško atlaso gaubiamos jos rankos atrodė tokios minkštos, kad jis net sugriežė dantimis, akimirksniui įsivaizduodamas, kaip negailestingai jas gniaužia.

Vis dėlto Tonijus įdėmiai klausėsi visų tų niekų, kuriuos jie kalbėjo apie šį vakarą pasirodysiantį didįjį kastratą. Pavyzdžiui, apie tai, kad Romoje jį užklupo meilužės vyras tiesiog lovoje. „Lovoje“, — pasakė Katrina Lizani. Tonijaus veidas plykstelėjo, kai pagalvojo, jog motina ir Alesandras klausosi viso šito. Paskui, anot gandų, bėgti priverstas Kafarelis praleido naktį slėpdamasis vandens cisternoje. Dar daugybę dienų apgautojo vyro pasamdyti bravai16 visur jį persekiojo, bet dama pasiuntė jam savo sargybinius, kurie nuolat lydėjo dainininką, kol jis galų gale viską metęs išvažiavo iš miesto.

Staiga Tonijus prisiminė Andrea žodžius. Tėvas kažką kalbėjo apie pasaulį, apie išmėginimus, kuriuos pasaulis pateikia. Pasaulis... Bet jam nepavyko sutelkti minčių į nieką kitą, išskyrus Kafarelį. Pirmą kartą gyvenime jis turėjo išgirsti didįjį kastratą, tad visa kita galėjo palaukti, viskas, kas kėlė nerimą ir, šiaip ar taip, nuo jo nepriklausė.

— Šnekama, esą jis pasirengęs kautis su kiekvienu, kol bus pribaigtas, o jeigu kokia nors primadona itin daili, nė sekundei nuo jos nesitraukia. Ar čia tiesa, Alesandrai?

— Senjora, jūs žinote kur kas daugiau nei aš, — nusijuokė Alesandras.

— Duosiu jam penkias minutes, — pareiškė Vinčencas. — Ir jeigu jis neužvaldys mano širdies bei klausos, išvyksiu į „San Moise“17 viešbučio teatrą.

— Nebūk juokingas, — atsiliepė Katrina, — šiandien čia visas miestas. Šiandieną reikia būti tiktai čia! Be to, lyja lietus.

Tonijus apsuko krėslą, apžergė jį ir pažvelgė į nuleistą scenos uždangą. Jis išgirdo motiną nusijuokiant. Senatorius pasiūlė visiems vykti namo ir paklausyti, kaip žavingai ji dainuoja duetu su Tonijumi. O paskui jis galėsiąs pavakarieniauti. „Juk tu padainuosi man, brangioji?“

— Kartais jaučiuosi ištekėjusi už skrandžio, — pastebėjo Katrina. — Lošk iš savo drabužių, statyk vieną daiktą po kito, — kreipėsi jį Vinčensą. — Pirmiausia liemenę. Ne, marškinius. Man patinka marškiniai.

Tuo tarpu apačioje, salės gale, užvirė kautynės. Pasigirdo šūksniai ir trepsėjimas, o paskui labai greitai buvo įvesta tvarka. Dailios merginos vėl palei eiles nešiojo vyną bei lengvus užkandžius.

Alesandras it šešėlis dunksojo prie ložės sienos Tonijui už nugaros.

Ir štai pasirodė muzikantai, šiurendami natas susėdo ant aksomu aptrauktų kėdžių. Beje, šiugždėjimas girdėjosi iš visur: publika vartė libretus, sparčiai pardavinėjamus teatro vestibiulyje.

O kai jaunas, niekam nežinomas operos kūrėjas žengė į priekį, pasigirdo keli pasveikinimo šūksniai iš viršaus ir aplodismentų gaudesys.

Šviesa, rodos, šiek tiek priblėso, bet nepakankamai. Tonijus, įrėmęs rankas į smakrą, prisispaudė prie krėslo atlošo. Kompozitoriaus perukas ir sunkus brokato švarkas atrodė nevykusiai, jis be galo jaudinosi.

Alesandras nepritariamai krenkštelėjo.

Kompozitorius nerangiai žnektelėjo prie klavesino, muzikantai pakėlė strykus, ir netikėtai salę užliejo greita, linksma muzika.

Ji buvo graži, lengva, gyvybinga, be jokios užuominos apie tragediją ar blogą ženklą, ir išsyk pakerėjo Tonijų. Jis pasilenkė į priekį, nes kiti jam už nugaros plepėjo bei juokėsi. Prie balkono linkio Lemų šeima puotavo, nuo priešais juos stovinčių sidabrinių lėkščių kilo garas. Veltui kažkoks piktas anglas šnypštė, tildydamas plepius.

Tačiau pakilus uždangai iš visų pusių pasigirdo „ak“ ir „oi“. Paauksuoti portikai bei arkos kilo fone galinių dekoracijų, vaizduojančių beribį mėlyną dangų bei įstabiai mirguliuojančias žvaigždes jame. Žvaigždes uždengdavo debesėliai, o muzika, suskambusi netikėtai įsiviešpatavusioje tyloje, tikriausiai pasiekė gegnes. Kompozitorius uoliai spaudė klavišus, taip pat įnirtingai kratydamas pripudruotas garbanas, o tuo metu scenoje pasirodė prašmatniai išsipustę vyrai bei moterys ir pradėjo monotonišką, bet būtiną rečitatyvą, skelbiantį visiems gerai žinomą absurdišką istoriją, sudarančią operos siužetą. Kažkas kažkuo persirengė, kažkas buvo pagrobtas, kažkas įžeistas. Kažkas turėjo išsikraustyti iš proto. Laukė lokio ir jūrų siaubūno mūšis, po kurio herojė turėjo sugrįžti namo pas vyrą, laikiusį ją mirusia, o kažkieno brolis dvynys turėjo gauti dievų palaiminimą už tai, kad sutriuškino priešus.

Tonijus ketino libretą išstudijuoti vėliau. Dabar pastarasis jam ne itin rūpėjo. Bet jį išties varė iš proto motinos juokas ir garsūs šūksniai Lemų šeimos, kuriai kaip tik buvo patiekta kepta žuvis.

— Atleisk, — jis prasispraudė pro Alesandrą.

— Kur gi jūs einate? — didelė Alesandro ranka lengvai bei šiltai apkabino Tonijų.

— Žemyn. Aš turiu išgirsti Kafarelį. Pasilik su mano mama, neišleisk jos iš akių.

— Bet, jūsų prakilnybe...

— Tonijau, — nusišypsojo Tonijus. — Alesandrai, aš tau pažadu, prisiekiu garbe, kad nenueisiu niekur kitur, tik į parterį. Tu mane iš čia matysi. Aš privalau išgirsti Kafarelį.

Ne visi krėslai buvo užimti. Buvo tikimasi, kad spektakliui prasidėjus atvyks dar daugiau gondoljerų, kurie laisvai galėjo įeiti į salę. Štai tada išties prasidės grūstis. O dabar Tonijus lengvai prasibrovė pro minią link scenos ir atsisėdo vos už keleto pėdų nuo siautėjančio, griaudžiančio orkestro.

Dabar jis girdėjo tik muziką ir patyrė tikrą ekstazę.

Kaip tik tuo momentu scenoje pasirodė augalota, stotinga didžiojo Kafarelio figūra.

Daugelis visiškai pagrįstai šį Porporos18 mokinį laikė garsiausiu pasaulyje dainininku, ir kai jis ėjo link rampos užsidėjęs didžiulį baltą peruką, užsimetęs tamsiai raudoną apsiaustą, veikiau panėšėjo į dievą, o ne į karalių, kurio vaidmenį atliko šioje pjesėje. Gražus bei grakštus dainininkas ramiai atsistojo priešais salę, ryte ryjančią jį akimis. Paskui atlošė galvą, užtraukė pirmą galingą, stiprėjančią natą, ir visas teatras kaipmat nutilo.

Tonijui užgniaužė kvapą. Aplinkui sėdintys gondoljerai nesuturėjo tylaus aiktelėjimo ir nuostabos bei pasitenkinimo šūksnių. Viena nata traukiamas garsas stiprėjo ir pleveno taip, tarsi pats kastratas negalėtų jo sustabdyti. O pagaliau nutraukęs nėrė į pagrindinę arijos dalį, rodos, nė nepadaręs atsikvėpimo pauzės, taigi orkestras puolė jo vytis.

Šis balsas buvo absoliučiai neįtikėtinas, ne šaižus, bet įnirtingas, galingas. Baigiantis arijai, tobulas kastrato veidas persikreipęs tapo bemaž klaikus.

Pridažytą bei nupudruotą veidą, gaubiamą baltų garbanų lavinos, kiekvienas būtų pavadinęs kilniu, tačiau dainininko akyse liepsnojo ugnis. Kafarelis vaikštinėjo pirmyn ir atgal ant avanscenos, abejingai lenkdamasis tiems, kurie mojavo, plojo bei linksėjo jam iš ložių, trumpai žvilgčiodamas čia į parterį, čia į viršų, tarsi išsiblaškęs apie kažką galvotų.

Kai uždainavo primadona, opera staiga neteko viso savo žavesio. O gal taip nutiko todėl, kad Tonijus matė bruzdesį užkulisiuose, damas su šukomis bei šepečiais, grimuotoją, šepetėliu vėl ir vėl pudruojančią Kafarelį.

Tačiau plonytis, silpnas primadonos balselis narsiai sekė paskui kompozitoriaus klavesinu grojamą melodiją. Kafarelis atsistojo priešais dainininkę, atsukęs jai nugarą, tarsi toji nė neegzistuotų, ir atvirai nusižiovavo. Akimoju sukilęs žmonių balsų gaudesys beveik nustelbė muziką.

Tuo tarpu aplink Tonijų visi tikri spektaklio vertintojai pradėjo laidyti grubokus, bet taiklius vertinimus. Aukštos Kafarelio natos šiandien buvusios ne itin geros, o primadona apskritai tiesiog siaubinga. Mergina pasiūlė Tonijui raudono vyno taurę. Kišenėse naršydamas monetų, šis dirstelėjo į jos veidą po kauke ir pagalvojo: „Betina! Žinoma, čia ji!“ Bet paskui prisiminė tėvo žodžius bei parodytą pasitikėjimą ir sodriai nuraudęs nuleido akis.

Kafarelis vėl prisiartino prie rampos. Atmetė atgal raudoną apsiaustą. Žybtelėjo akimis pirmojo aukšto pusėn. O paskui dar sykį užtraukė tą nuostabų pirmąjį virpantį crescendo. Tonijus matė jam ant kaktos blizgantį prakaitą ir po žėrinčiu graikiškų šarvų metalu išsiplečiančią galingą krūtinės ląstą.

Klavesinas suklupo; styginiai sutriko: Kafarelis dainavo ne pagal muziką. Bet dainavo kažką, kas išsyk pasirodė pažįstama. Netikėtai Tonijus suprato — kaip ir visi aplink — kad jis atlieka primadonos ką tik užbaigtą ariją, negailestingai iš jos išsityčiodamas. Styginiai mėgino liautis groję, apstulbęs kompozitorius atitraukė rankas nuo klavišų. O Kafarelis pusbalsiu dainavo melodiją taip provokuojamai lengvai atkartodamas jos treles, jog sutriuškino visas dainininkės pastangas.

Parodijuodamas ilgas jos aukštąsias natas, traukė jas neįtikėtinai galingai, dėl ko šios skambėjo visiškai kvailai. Mergina apsipylė ašaromis, bet nepasitraukė nuo scenos. Kiti aktoriai paraudo iš pasipiktinimo.

Iš viršaus pasigirdo šnypštimas, paskui šūksniai ir švilpesys. Primadonos gerbėjai įniko trypti kojomis bei įnirtingai kratyti kumščius, o kastrato gerbėjai raitėsi iš juoko.

Galų gale pelnęs kiekvieno salėje esančio vyro, moters bei vaiko dėmesį, Kafarelis užbaigė monotonišką nosinę burleską, parodijuodamas švelnų primadonos užbaigimą, o tuomet pradėjo triuškinamai galingą savąją aria di bravura19.

Tonijus sunkiai atsisėdo krėslan, jo veide išsiskleidė šypsena. Štai jis! Štai jis, pasakytų kiekvienas, kada nors jį girdėjęs, štai tasai žmogiškasis instrumentas, toks galingas ir taip tobulai suderintas, jog visa kita nublanksta greta jo.

Dainininkui nutilus, aplodismentai pasigirdo iš visų tolimiausių pastato kampelių. Šūksniai „bravo!“ aidėjo po visą salę. Ištikimi merginos gerbėjai mėgino pasipriešinti šiam spaudimui, bet buvo priversti nusileisti.

Visur aplink Tonijų skambėjo grubūs, siautulingi pagyrimai:

— Evviva il coltello!

— Evviva il coltello! — sušuko ir jis. „Tegyvuoja peilis!“, išpjovęs šio žmogaus vyriškąją esmę, idant amžiams išsaugotų jam dovanotą pergalingąjį sopraną.

Paskui Tonijus ilgai sėdėjo nustėręs. Nesusierzino net tuomet, kai nuovargiu pasiskundusi Mariana atsisakė kvietimo į Lizanių namus. Šio vakaro didybė užpildė sielą, nepalikdama vietos kitiems malonumams, ir ji ten glūdės amžinai, o visos Tonijaus mintys bei svajonės kryps į Kafarelį.

Viskas būtų buvę tobula, jei ne viena smulkmena, nutikusi tuo metu, kai jie brovėsi durų link. Išgirdęs kažką ryžtingai ir aiškiai pareiškiant prie pat jo ausies: „Iš akies luptas Karlas“, Tonijus atsisuko ir, nepaisant daugybės veidų, išsyk suprato, kad šiuos žodžius ištarė Katrina, tuo momentu jau šnekučiavusi su senatoriumi. Ir tetulė patvirtino spėlionę: „Taip, taip brangus sūnėne, aš tiesiog pasakiau, kad tu labai panašus į savo brolį“. 16

Visus kitus karnavalo vakarus Tonijus atmesdavo bet kokius pasiūlymus ir eidavo klausytis Kafarelio.

Kiekviename Venecijos teatre ištisą sezoną vykdavo ta pati opera, bet niekas negalėjo suvilioti Tonijaus pažiūrėti bent vieną iš tų vaidinimų. Be to, beveik visa publika vis sugrįždavo ir sugrįždavo į teatrą pamatyti visus užbūrusio stebuklo.

Nė vienos arijos Kafarelis nė sykio nesudainavo vienodai, o jo demonstruojamas nuobodulys tarp šių įstabių momentų veikiau panėšėjo į neviltį nei tiesiog į pozą, norint kažką suerzinti.

Neišsekanti didžiojo dainininko energija slėpė kažkokią grėsmę. Nuolatinio jo išradingumo pagrindą sudarė desperacija.

Vėl ir vėl, remdamasis vien savo valia, jis darė stebuklus.

Jis prisiartindavo prie rampos, ištiesdavo rankas, imdavo valdyti salę ir, ignoruodamas partitūrą, išmušdamas iš vėžių jam už nugaros susibūrusius atlikėjus, vienas, niekieno nepadedamas, sukurdavo muziką, kuri išties ir sudarė operos sielą.

Net keikdami jį visais įmanomais žodžiais, visi žinojo, kad be jo nieko panašaus nebūtų.

Iki kol nusileisdavo uždanga, kompozitorius neretai galutinai prarasdavo kantrybę. Šešėlyje pasislėpęs Tonijus girdėdavo jo šūksnius: „Jūs dainuojate ne tai, ką aš rašau, jūs apskritai nekreipiate dėmesio, kas mano parašyta!“

— Tad parašykite tai, ką aš sudainuosiu! — riaumojo neapolietis. O sykį net išsitraukė špagą ir tiesiog nuvijo kompozitorių durų link.

— Sulaikykite, sulaikykite jį, nes kitaip aš jį nudėsiu! — šaukė kompozitorius, skubiai traukdamasis link tako tarp krėslų. Bet visi matė, koks jis išsigandęs.

Kafarelis atsakydavo skambiu paniekinamu juoku.

Jis tapdavo įniršio įsikūnijimu, kai rapyros galiuku baksnodavo į kompozitoriaus sagas, ir vien tik bebarzdis veidas išduodavo jį esant kastratą.

Tačiau visi, ir net tasai jaunuolis, žinojo, kad būtent Kafarelis iškėlė operą į nepasiekiamas aukštybes.

Kafarelis persekiojo moteris visoje Venecijoje. Jis bet kada galėjo pasirodyti Lizanių rūmuose, kur šnektelėdavo su patricijais, o šie skubėdavo jam įpilti vyno arba pastatyti krėslą. Tonijus visuomet atsidurdavo netoliese ir nenuleisdavo nuo dainininko susižavėjusio žvilgsnio. Jis šypsodavosi pastebėdamas raudoniu liepsnojančius motinos skruostus, kai ši akimis nulydėdavo Kafarelį.

Be to, Tonijui buvo malonu matyti, kad motina laiminga taip nuostabiai leisdama laiką. Dabar ji nesėdėjo įsistebeilijusi į kampą, nežiūrėjo į visus įtariai, ji netgi šokdavo su Alesandru.

Ir Tonijus, užėmęs savo vietą didingoje išsipusčiusių didžiąją Lizanių namų svetainę užpildžiusių vyrų bei moterų virtinėje, atlikinėjo tikslius menueto žingsnelius, pakerėtas jaudinančio raukiniais pridengtų krūtų, dailių rankų bei švelnių skruostų vaizdo. Oru plaukė šampano taurės ant sidabrinių padėklų.

Prancūziškas vynas, prancūziški kvepalai, prancūziška mada.

Suprantama, visi žavėte žavėjosi Alesandru. Kukliai apsirengęs, tikras įsikūnijęs paprastumas, bet kartu toks didingas ir kupinas orumo, kad Tonijus negalėjo juo nesigėrėti.

Vakarais, likę vieni, juodu ilgai kalbėdavosi.

— Baiminuosi, kad greitai imsi nuobodžiauti mūsų namuose, — sykį pasakė jam Tonijus.

— Jūsų prakilnybe! — nusijuokė Alesandras. — Juk užaugau anaiptol ne nuostabiuose rūmuose. — Dainininko žvilgsnis nuslydo aukštomis dabartinio jo kambario lubomis, sunkiomis žaliomis lovos užuolaidomis, raižyto medžio rašomuoju stalu bei nauju klavesinu. — Na, kai praleisiu čia kokį šimtą metų, gal man ir pasidarys nuobodu.

— Noriu, kad liktum čia visam laikui, Alesandrai, — sušnibždėjo Tonijus.

Paskui, tyloje, Tonijų aplankė keistas, žodžiais neišsakomas suvokimas, jog tasai žmogus, sulaukęs garbės dainuoti po švento Morkaus bazilikos skliautais, nebuvo savimi patenkintas ir skausmingai siekė tobulybės. Nieko stebėtino, kad jį gaubė toks tylus, kuklus rimtumas. Jis pats tapo visą gyvenimą jį supusios prabangos, gerų manierų bei grožio įsikūnijimu.

Tad kodėl jis neturėtų vaikščioti po Katrinos namus taip laisvai ir elegantiškai?

„Bet ką iš tiesų apie jį galvoja žmonės? — klausė savęs Tonijus. — Ir ką jie galvoja apie Kafarelį?“ Patį Tonijų kažkodėl persmelkdavo kančia, kai įsivaizduodavo Kafarelį lovoje su bet kuria iš aplinkui susispietusių moterų. Atrodė, tereikia dainininkui piršteliu pamoti, ir kiekviena nuseks iš paskos.

„O ką aš veikčiau su bet kuria iš šių moterų?“ — svarstė Tonijus parteryje, traukdamas į save šimtų Betinų aromatą, pastebėjęs, kad daugelis damų ir į jį patį koketiškai žvilgčioja viršum nėriniuotų vėduoklių.

„Viskas savo laiku, Tonijau, viskas savo laiku!“ — tuojau pat sulaikydavo save. Jis verčiau būtų miręs, nei išdavęs tėvą. Viską aplinkui nušvietė stebuklinga naujos atsakomybės ir naujo žinojimo šviesa. O naktimis savo kambaryje jis atsiklaupdavo priešais Madoną bei melsdavosi: „Prašau, prašau, neleisk šiai šventei baigtis! Tegul ji tęsiasi amžinai!“

Bet jau artinosi vasara. Ėmė kamuoti kaitra. Karnavalas netrukus turėjo pasibaigti, nutrūkti taip staigiai ir netikėtai, kaip kad subyra kortų namelis. Prasidės vilų sezonas, kai visos kilmingos šeimos persikels į vasarnamius prie Brentos upės. Niekas nenorėjo leisti vasaros prie dvokiančių kanalų, viršum kurių pakibdavo debesys uodų.

„Bet tuomet mes vėl liksime vieni. Ak ne, prašau, ne-e-e-e!“

Vieną rytą, kai karnavalo dienas jau galėjai suskaičiuoti vienos rankos pirštais, Alesandras, įėjęs į Tonijaus kambarį kartu su tarnais, atnešusiais šokoladą ir kavą, atsisėdo prie jo lovos.

— Tavo tėvas tavimi labai patenkintas, — prabilo jis. — Visi jam praneša, kad elgiesi kaip pavyzdingas patricijus.

Tonijus nusišypsojo. Jis norėjo pamatyti tėvą. Bet senjoras Lemas jau du kartus jam sakė, kad ši tema nė neaptarinėtina. Nors Tonijui atrodė, jog pastaruoju metu tėvo apartamentuose lankosi neįprastai daug žmonių. Užsukdavo ten ir patikėtiniai, ir seni draugai. Berniukui visa tai nepatiko.

Bet kodėl jis nusprendė, kad toji ilga atvirumo naktis turėjo sukurti naują realybę, kurioje atsiras vietos dažniems pašnekesiams? Juk tėvas ir toliau priklausė valstybei. Jeigu jis išsisuko kulkšnį ir dabar negalėjo, kada panorėjęs išeiti, vadinasi, pati valstybė turėjo atkakti pas jį. Ko gero, taip ir nutiko.

Bet Alesandro galvoje sukosi kitokios mintys.

— Ar tu kada nors lankeisi Lizanių viloje šalia Paduvos? — paklausė jis.

Tonijus sulaikė kvėpavimą.

— Tai štai — pradėk krautis daiktus. O jeigu neturi jojimo kostiumo, siųsk Džiuzepę pakviesti siuvėjo. Tavo tėvas nori, kad praleistum ten visą vasarą, o tavo teta mielai tave priims. Bet, Tonijau, — tęsė Alesandras (Tonijui reikalaujant jis jau seniai nebesikreipdavo formaliai), — pagalvok, ko galėtum paklausinėti savo mokytojų. Jie jaučiasi nereikalingi ir baiminasi, kad bus atleisti. Aišku, taip nenutiks, jie važiuos drauge. Bet pasistenk juos įtikinti, jog jie reikalingi tau, kaip ir anksčiau.

— Mes vykstame į Lizanių vilą!

Tonijus pašoko ir puolė Alesandrui ant kaklo. Šis nejučia atsitraukė, o paskui neskubriai palietęs berniuko plaukus nubraukė juos nuo kaktos.

— Niekam nesakyk, — sušnibždėjo jis, — bet aš susijaudinęs ne mažiau negu tu. 17

Kai sužaloti riešai sugijo, Gvidas pasiliko toje pačioje konservatorijoje, kurioje užaugo, ir įniko į mokytojo darbą kupinas tokio pasišventimo, kokį atlaikydavo tik nedaugelis studentų. Jis buvo genijus, bet nepažino užuojautos.

Nesulaukęs nė dvidešimties, jis jau išleido keletą nuostabių mokinių, įstojusių į Siksto koplyčios chorą.

Šie kastratai vidutiniškais balsais be Gvido pamokų ir mokytojo nuojautos nebūtų ničnieko pasiekę. Tačiau kad ir kokį dėkingumą jie jautė už gautas pamokas, visi paniškai bijojo jaunojo maestro ir džiaugėsi jį palikdami.

Ir išties visi Gvido mokiniai kartkartėmis, jei ne nuolatos, jo nekentė.

Tačiau konservatorijos dėstytojai jį mylėjo.

Jeigu žmogus apskritai pajėgus „sukurti“ balsą ten, kur šis neduotas Dievo, tą padaryti galėjo Gvidas. Kolegos vėl ir vėl stebėdamiesi įsitikindavo, kad jis sugeba išugdyti muzikalumą tiems, kurie visiškai nepasižymėjo originalumu nė talentu.

Pas jį nukreipdavo netikėlius ir tuos nelaimingus mažylius, kurie buvo iškastruoti gerokai anksčiau, nei paaiškėjo, kad jie visai neturi balso.

O Gvidas „įdiegdavo“ jiems padorų bei ganėtinai malonų sopraną.

Tačiau pats jis nekentė šitų mokinių, o kuklūs jų pasiekimai neteikė mokytojui tikro pasitenkinimo. Muziką jis brangino labiau nei savo gerovę, taigi tuščiagarbiškumas jam buvo nepažįstamas.

Sunkumai ir gyvenimo monotonija dar labiau pastūmėjo jį kurti muziką. Daugelį metų, svajodamas apie dainininko karjerą, jis ignoravo kompozicijos pamokas, o kiti tuo tarpu pralenkė jį ir jau dalyvavo savo pačių oratorijų bei netgi operų pastatymuose.

Mokytojai abejojo Gvido sugebėjimu ko nors pasiekti kūrybos srityje, todėl apkraudavo jį pamokomis nuo aušros iki sutemų, taigi muziką jam tekdavo kurti tik naktimis.

Bet abejonės pradedančiojo kompozitoriaus nekankino. Oratorijos, kantatos, serenados ir ištisos operos liete liejosi iš jo. Jis žinojo: jeigu tarp jo mokinių pasitaikytų bent vienas puikus dainininkas, jis sugebėtų rasti laiko ir rašyti tam balsui bei pelnyti pripažinimą tų, kurių klausos iki šiol nepasiekdavo jo muzika. Toksai balsas galėjo jį įkvėpti ir suteikti stimulą, kurio taip trūko. O paskui atsirastų ir kiti, gebantys bei trokštantys dainuoti tai, ką jis jiems parašė.

Bet kol kas tik talentu neapdovanoti mažieji auklėtiniai mėgindavo atlikti jo kūrinius be menkiausio supratimo ir grakštumo.

Ilgais vasaros vakarais, pavargęs nuo karščio bei užsiėmimų klasių kakofonijos, Gvidas pasikabindavo ant diržo špagą, išsitraukdavo vienintelę padorią porą batų ir niekam nieko nepaaiškinęs patraukdavo klajoti po judrų miestą.

Nedaugelyje Europos sostinių virė bei kunkuliavo tokios minios žmonių kaip didžiajame, prie jūros nusidriekusiame uoste — Neapolyje.

Tokiose pat pompastiškose ir tviskančiose kaip visas naujasis Burbonų dvaras gatvėse nuolat knibždėjo minios pačių įvairiausių žmonių, atvykusių pamatyti didingo kranto, nuostabių bažnyčių, pilių ir rūmų, svaiginančio artimiausių apylinkių bei salų grožio. O viršum viso šito miglotame danguje dunksojo galiūnas Vezuvijus; iki pat horizonto ir dar toliau driekėsi bekraštė jūra.

Gatvėmis dardėjo paauksuotos karietos, prie kurių išpieštų durų spaudėsi liokajai, o paskui ekipažus jojo raitelių palyda. Pirmyn ir atgal vaikštinėjo nėriniuose paskendusios, brangakmeniais tviskančios kurtizanės.

Nuožulniais šlaitais aukštyn ir žemyn per banguojančią minią brovėsi lengvi vežimaičiai, o vežikai garsiai šaukė: „Kelią senjorui!“; ant kiekvieno kampo išnešiotojai siūlė šviežių vaisių bei šalto vandens.

Bet netgi šiame rojuje, kur iš kiekvieno plyšio dygo gėlės, kur kalvų šlaitais vijosi vynuogienojai, egzistavo skurdas. Visur, susimaišę su advokatais ir tarnautojais, damomis ir ponais, vienuoliais rudomis sutanomis, be jokio tikslo trainiojosi arba kiurksojo ant bažnyčių laiptų neišvengiami lazzaroni20 — valkatos, dykinėtojai bei vagys.

Nekreipdamas dėmesio į stumdymąsi iš visų pusių, nuolat traukdamasis iš kelio ekipažams, Gvidas stebėjo visa tai kupinas nebylaus susižavėjimo.

Tvirtai sudėtas, galingų pečių, aptemptų juodu švarku, dulkėtus sulamdytus bridžius bei kojines mūvintis vyrukas visai nepanėšėjo į muzikantą, kompozitorių ar juolab kastratą. Veikiau atrodė panašus į nusigyvenusį bajorą baltomis it vienuolio rankomis, turintį kišenėse pakankamai monetų, kad išgertų vyno patikusioje tavernoje.

Jis atsisėsdavo prie purvino stalelio, atremdavo nugarą į sieną dengiantį demblį iš vynuogienojų ir nekreipdavo jokio dėmesio nei į dūzgiančias bites, nei į žiedų aromatą. Jis klausydavosi klajojančio dainininko mandolinos, žvelgdavo į dangų, kurio žydra spalva virsdavo balkšvai rožine, ir jausdavo, kaip vynas jį ramina.

Bet tam tikru momentu svaigulys staiga sustiprindavo skausmą, ir akis suvilgydavo ašaros. Jam sopėjo pačią sielą, o sava nelaimė atrodė nepakeliama, nors jos prigimties Gvidas neįstengė suvokti.

Jis tik žinojo, jog, kaip ir kiekvienas kitas dainavimo mokytojas, norėjo atrasti aistringų, talentingų mokinių, kuriems galėtų atiduoti visą savo genijaus jėgą. Ir jis įsivaizdavo, kaip tie dainininkai — jam dar nepažįstami — suteikia gyvybės jo parašytoms arijoms.

Nes kaip tik jie turėjo pristatyti jo muziką scenoje, nešti ją pasauliui, realizuoti vienintelį Gvidui Mafeo dovanotą nemirtingumo šansą.

Ir dar jis jautė nepakeliamą vienatvę.

Jam atrodė, tarytum balsas buvęs jo meilužis, ir tasai meilužis jį metęs.

O įsivaizduodamas jaunuolį, kuris galėtų dainuoti taip, kaip jisai pats jau nebeįstengia, mokinį, kuriam galėtų perduoti visas savo žinias, Gvidas tikėjo, kad tuomet jo vienatvė baigtųsi. Taip, šalia būtų žmogus, pasirengęs suprasti ir jį patį, ir tai, ką jis daro, žmogus, kurio dėka be pėdsakų išnyktų visi vidiniai prieštaravimai Gvido širdyje.

Žvaigždės pabirdavo danguje dirsčiodamos pro plonyčius debesėlius, panašius į ūkaną, atneštą jūros. O kažkur tamsoje netikėtai žybtelėdavo žaibas.

Bet Gvidas negaudavo perspektyvių mokinių. Jis buvo pernelyg jaunas, kad tokius patrauktų. Puikiuosius mokinius domino žinomi dainavimo mokytojai, tokie kaip Porpora, kuris išugdė Kafarelį ir Farinelį.

Ir nors jo paties mokytojai gyrė operas, kurias jis rašė, Gvidas nenurungdavo daugybės konkurentų. Jo kompozicijos čia buvo skelbiamos esančios „pernelyg originalios“, čia, atvirkščiai, pavadinamos „ne itin kūrybinga imitacija“.

Daugelį sykių sunkus, monotoniškas gyvenimas kėsinosi jį palaužti. Ir maestro vis aiškiau suvokė, jog bent vienas tikras mokinys galėtų jį pakeisti.

Bet kad pritrauktų gabius mokinius, Gvidas turėjo sukurti nors vieną nuostabų dainininką iš jam atitenkančių netikėlių.

Po kurio laiko mokytojas įsitikino, kad ši užduotis neįmanoma. Jis — ne alchemikas, o tiesiog genijus.

Sulaukęs dvidešimt šešerių ir nusivylęs esama padėtimi, Gvidas gavo iš savo mokytojų nedidelę stipendiją ir leidimą leistis kelionėn po Italiją, ieškant naujų balsų.

— Galbūt jis ką nors ir suras, — gūžtelėjo pečiais maestro Kavala. — Šiaip ar taip, pažiūrėkite, kiek jis pasiekė iki šiol!

Kad ir kaip nusiminė dėstytojai, išlydėdami jį tokion tolybėn, vis dėlto suteikė Gvidui palaiminimą. 18

Per savo gyvenimą Tonijus ne sykį girdėjo apie tą nuostabų vasaros metą, vadinamą „vilų sezonu“, kai ilgos vakarienės tęsiasi visą naktį, kai stalo sidabras ir nėriniuotos staltiesės keičiamos kaskart pasikeitus patiekalams, kai Brenta pasroviui ir prieš srovę plaukiojama laiveliais. Viloje lankysis muzikantai, ir galbūt, kai profesionalių muzikantų nepasitaikys, groti ims Tonijus su Mariana. Ir visos šeimos sukurs mažus savo orkestrėlius: pavyzdžiui, šis žmogus puikiai griežia smuiku, šitas — kontrabosu, o šis senatorius ne prasčiau už profesionalus skambina klavesinu. Bus pakviestos merginos iš konservatorijos, vyks pasivaikščiojimai gryname ore, iškylos ant žolės, jodinėjimas, sportinis fechtavimas, didžiulius sodus nušvies žibintų girliandos.

Tonijus susipakavo visas senas natas, sunkiai įsivaizduodamas, kaip dainuos publikai. O motina nervingai šyptelėjusi priminė jam baimes, susijusias su ja („Mano netikęs elgesys!“). Vis dėlto Tonijus nemaloniai apstulbdavo matydamas ją vaikštinėjančią po kambarį vienu korsetu ir apatiniais baltiniais, kai Alesandras sėdėdavo čia pat ir siurbčiodavo iš puodelio šokoladą.

Bet išvykimo rytą senjoras Lemas pasibeldė į Tonijaus duris.

— Jūsų tėvas... — užsikirsdamas ištarė. — Ar jis pas jus?

— Pas mane? Kodėl? Kodėl jūs pagalvojote, kad jis gali būti pas mane?

— Negaliu jo surasti, — sušnibždėjo senjoras Lemas. — Ir niekas neranda.

— Bet juk tai juokinga, — nusistebėjo Tonijus.

Po keleto minučių jis suprato, kad subruzdęs visas namas. Visi įniko ieškoti. Mariana ir Alesandras, kurie laukė prie laukujų durų, pašoko ant kojų, kai jis pranešė apie tėvo dingimą.

— Ar žiūrėjote archyve apačioje? — pasiteiravo Tonijus.

Senjoras Lemas nuskubėjo tenai ir sugrįžęs pranešė, jog žemutinis aukštas kaip visuomet tuščias.

— O viršuje? — paklausė Tonijus.

Bet šįsyk nelaukė, kol kas nors patrauks tenai. Berniuką apėmė stipri nuojauta, kad kaip tik ten jie gali surasti Andrea. Pats nežinodamas kodėl, lipdamas laiptais jautėsi tikras, jog taip ir yra.

Dar neužkopęs į viršutinį aukštą, koridoriaus gale jis pamatė šviesą, trykštančią pro praviras duris. Tonijus žinojo, kad kažkur čia miegodavo tarnai bei Andželas su Bepu ir kad vienas kambarys visuomet būdavo užrakintas. Būdamas mažas jisai apžiūrinėdavo to kambario baldus pro rakto skylutę. Tuomet mėgino atrakinti spyną, bet nesėkmingai.

Taigi dabar jam kilo miglotas įtarimas. Tonijus skubiai nužingsniavo koridoriumi, įsitikinęs, kad senjoras Lemas eina iš paskos.

Tėvas iš tiesų buvo tame kambaryje. Įsisupęs vien į flanelinį chalatą stovėjo priešais langus, atsiveriančius kanalo pusėn. Per ploną medžiagą išryškėjo mentikauliai. Andrea kažką niurnėjo, tarytum kalbėjosi pats su savimi arba meldėsi.

Tonijus ilgokai lūkuriavo apžiūrinėdamas veidrodžiais bei paveikslais nukabinėtas sienas. Susidarė įspūdis, jog stogas seniai prakiuręs: ant grindų juodavo didelės drėgmės dėmės. Kambaryje tvyrojo apleistumo ir pelėsių kvapas. Matyt, lovą dengė sudrėkusi, apipelijusi lovatiesė. Užuolaidos ilgai kybojo nejudinamos; dalis lango stiklo iškrito. Ant mažo staliuko šalia damastu aptrauktos kėdės stovėjo taurė, kurios dugne matėsi tamsios nuosėdos. Žemyn puslapiais gulėjo atversta knyga, o kitos, stovinčios lentynose, taip išsipūtė, jog odiniai viršeliai, rodės, tuoj sutrūks.

Tonijui nereikėjo aiškinti, kad čia Karlo kambarys, paliktas paskubomis ir kad iki šio momento niekas čia nesilankė.

Vaikinas apstulbęs žiūrėjo į šlepetes prie lovos, žiurkių apgraužtas žvakes. O paskui pastebėjo į komodą atremtą, tarytum skubotai numestą portretą. Pažįstami ovalūs rėmai kvadratiniu apvadu, kaip ir visi paveikslai apatinėje galerijoje bei didžiojoje svetainėje, iš kur, matyt, ir buvo atneštas.

Iš portreto žvelgė brolio veidas, nutapytas itin meistriškai. Tos pačios viena nuo kitos atitolusios juodos akys, ramiai žvelgiančios į apleistą kambarį.

— Palaukite už durų, — tyliai paprašė Tonijus senjoro Lemo.

Langas buvo atlapotas, už jo raudonavo daugybė čerpių stogų, tarp kurių šen bei ten įsiterpdavo sodelių žaluma bei bokštų smailės, o tolumoje matėsi švento Morkaus bazilikos kupolas.

Staiga iš Andrea lūpų išsiveržė švilpesys. Tonijus pajuto smilkinius perveriantį skausmą.

— Tėve? — atsargiai pratarė artindamasis.

Andrea pasuko galvą, bet rudos akys sūnaus neatpažino. Veidas atrodė dar labiau išsekęs nei visuomet ir blizgėjo nuo prakaito. Akys, paprastai tokios guvios, kai nebūdavo rūsčios, dabar prarado aiškumą ir tarsi apsitraukė plėvele.

Paskui Andrea veidas pamažu prašviesėjo.

— Aš... Aš... Nekenčiu... — sukuždėjo jis.

— Ko, tėve? — paklausė ne juokais išgąsdintas Tonijus. Dėjosi išties šiurpūs dalykai.

— Karnavalas, karnavalas, — niurnėjo Andrea, o jo lūpos virpėjo. Jis uždėjo ranką Tonijui ant peties. — Aš... Aš... Aš privalau...

— Gal nusileiskite žemyn, tėve? — nedrąsiai pasiūlė Tonijus.

Ir tada berniuko akivaizdoje tėvas pradėjo siaubingai keistis. Jo akys išsiplėtė, burna persikreipė.

— Ką tu čia veiki? — sušvokštė Andrea. — Kaip įžengei į šiuos namus be mano leidimo?

Jis staigiai atsitiesė ir ėmė tirtėti apimtas įniršio.

— Tėve! — sukuždėjo Tonijus. — Čia aš, Tonijus.

— A! — Andrea pakėlė ranką, kuri taip ir pakibo ore.

Jis suprato suklydęs ir dabar žiūrėjo į sūnų susigėdęs bei sumišęs. Iš begalinio susijaudinimo drebėjo jo rankos, tirtėjo lūpos.

— Ak, Tonijau, — vos ne vos išlemeno. — Mano Tonijau.

Ilgai nė vienas nepratarė nė žodžio. Koridoriuje pasigirdo šnibždėjimasis. Paskui balsai nutilo.

— Tėve, jums reikia atsigulti, — pagaliau pratarė Tonijus, apkabindamas tėvą. Jis pirmą kartą pastebėjo, koks šis sulysęs.

Lengvas it plunksnelė, be gyvybinių jėgų ir energijos. Ko gero, gyventi jam beliko visai nebeilgai.

— Ne, ne dabar. Man viskas gerai, — atsakė Andrea.

Gan grubiai jis patraukė nuo pečių Tonijaus rankas ir nuėjo prie praviro lango.

Apačioje, žaliame vandenyje, plaukė ankštis primenančios gondolos. Lagūnos link pamažu slinko ekskursijų laivas. Ant jo denio grojo orkestrėlis, o kraštus puošė rožės bei lelijos. Mažos figūrėlės šmėžavo, sukiojosi, zujo po balto šilko stogeliu. Iš ten, rodos, sklido sienomis aukštyn kopiantis skambus juokas.

— Kartais man atrodo, kad pasenti ir numirti Venecijoje — klaikiai neskoninga! — tyliai pratarė Andrea. — Taip, skonis, vis skonis! Tarsi visas gyvenimas — tai nieko daugiau, vien tik skonio reikalas! — drebančiu balsu piktai suniurzgė jis, žvelgdamas į sidabrinį kupolą tolumoje. — Tu didžioji kekšė!

— Tėti! — sukuždėjo Tonijus.

Tėvas uždėjo jam ant peties kaulėtą it žnyplės ranką.

— Sūnau, tu neturi laiko užaugti pamažu. Aš jau tau sakiau. Dabar įsidėmėk: privalai įsikalti į galvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, lyg tai būtų absoliuti tiesa, tuomet ir visa kita atsistos į savo vietas, supranti? — balzganos akys įsmigo į Tonijų, akimirksniui žybtelėjo, o paskui vėl apsiblausė. — Aš atiduočiau tau imperiją, visą pasaulį. Bet dabar tegaliu duoti patarimą: kai pats nuspręsi, jog esi vyras, tuomet juo ir tapsi. Visa kita susitvarkys savaime. Įsidėmėk.