23

Kivrina stvėrė Agnesę už rankos ir buvo besmunkanti atgal į saugią vietą — į svirną. Būtinai reikia pasislėpti ir tyliai pratūnoti lyg pelei po šluota, kol jie išsinešdins.

— Kur mes einame? — paklausė Agnesė.

Kivrina atšoko iš kelio dviem sero Bloeto tarnams, tempiantiems dėžę.

— Į stoginę.

Agnesė sustojo lyg įkasta.

— Aš nebenoriu miego! — suinkštė ji. — Aš visai nepavargusi!

— Ledi Katerina! — pašaukė kažkas iš kitos kiemo pusės.

Kivrina stvėrė Agnesę į glėbį ir tekina pasileido atgal į svirną.

— Aš nepavargusi! — suklykė Agnesė. — Visiškai nenoriu miego!

Tekina atbėgo Rozemundą.

— Ledi Katerina! Ar negirdėjai, kai šaukiau? Tave kviečia mama. Vyskupo pasiuntinys išvyksta. — Ji sugriebė Kivriną už rankos ir ėmė tempti namo link.

Elivysa stovėjo tarpduryje ir dabar žvelgė tiesiai į jas; vyskupo pasiuntinys irgi išėjo laukan, susisiautęs raudonuoju apsiaustu, ir atsistojo greta jos. Kivrina niekur nematė Imeinos. Tikriausiai ji viduje — krauna Kivrinos daiktus.

— Vyskupo pasiuntinys turi itin skubių reikalų Bemesestro vienuolyne, — pasakė Rozemundą, vesdamasi Kivriną prie namo. — Kartu su jais iškeliauja ir seras Bloetas. — Ji tvykstelėjo laiminga šypsena. — Seras Bloetas sako palydėsiąs juos iki Koursio — ten jie galėsią pernakvoti, o rytoj tęsti kelionę įBemesestrą.

Bemesestras. Bisesteras. Na, bent jau ne Godstou. Bet kryptis ta pati.

— Kokie tie jo reikalai?

— Aš nežinau. — Rozemundą atsakė taip, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu — tikriausiai jai ir iš tikrųjų visiškai nesvarbu, pagalvojo Kivrina. Seras Bloetas išvyksta, ir tai vienintelis dalykas, turintis kokią nors reikšmę. Švytinti laime Rozemundą vikriai nardė tarp tarnų, arklių, nešulių, irdamasi motinos link.

Vyskupo pasiuntinys kažką kalbėjo vienam savo tarnų, o Elivysa stebėjo jį, suraukusi antakius. Nei vienas, nei kitas nepastebėtų, jeigu ji staiga apsisuktų ir nertų už atvirų arklidės vartų, tačiau Rozemundą vis dar laikėsi įsikibusi jos rankovės ir tempė ją pirmyn.

— Rozemundą, man reikia grįžti į svirną. Palikau savo apsiaustą… — prasižiojo ji.

— Mama! — sukliegė Agnesė ir nudūmė pas Elivysą, pakeliui vos neįsirėždama į arklį. Šis sužvingo ir mostelėjo galva, o tarnas strimgalviais nėrė stverti pavadžio.

— Agnese! — suriko Rozemundą ir paleido Kivrinos rankovę, tačiau buvo jau per vėlu. Elivysa ir vyskupo pasiuntinys jau pastebėjo jas ir žengė jų link.

— Nevalia lakstyti tarp arklių, — sudraudė Elivysa Agnesę, glausdama ją prie krūtinės.

— Mano skalikas numirė, — pasakė Agnesė.

— Tai ne priežastis bėgti kiek kojos neša, — atsakė Elivysa, ir Kivrina suprato, kad ši net neišgirdo, ką sakė mergytė. Elivysa vėl atsisuko į vyskupo pasiuntinį.

— Perduokite savo vyrui nuoširdžiausią mūsų padėką už tai, kad sutikote paskolinti savo arklius — kad mūsiškiai būtų pailsėję kelionei įBemesestrą, — pasakė jis, nors, atrodė, irgi galvoja apie kažką kitką. — Būtinai grąžinsiu juos iš Koursio — kuris nors tarnas pargins.

— Ar nenueisi pasižiūrėti mano šuns? — Agnesė ėmė tampyti motiną už sijono.

— Nutilk, — tarstelėjo Elivysa.

— Mano patarnautojas dvasininkas šiandien neišjos su mumis, — tęsė pasiuntinys. — Bijau, kad vakar vakare jis pernelyg įsilinksmino ir per daug išgėrė, tad dabar jį kamuoja skausmai. Meldžiu jūsų malonės, geroji ponia: leiskite jam pasilikti — jis išvyks paskui mus, kai tik atsigaus.

— Savaime aišku, jis gali pasilikti, — atsakė Elivysa. — Gal mes galėtume kaip nors jam padėti? Mano vyro motina…

— Ne. Tiesiog duokite jam ramybę. Nėra geresnio vaisto nuo galvos skausmo kaip miegas. Vakare jis jau bus sveikutėlis. — Jis kalbėjo taip, lyg vakarykščiai pats būtų gerokai padauginęs linksmybių. Buvo nervingas ir nedėmesingas, tarsi jam skelte skeltų galvą, ryškioje dienos šviesoje aristokratiškas jo veidas atrodė sukritęs, papilkėjęs. Vyskupo pasiuntinys sudrebėjo ir tvirčiau susisupo į apsiaustą.

Į Kivrinąjis tik dirstelėjo probėgšmais — bene taip skubėdamas bus pamiršęs savo pažadą ledi Imeinai? Kivrina neramiai dirstelėjo į vartus vildamasi, kad Imeina galbūt užsibuvo bažnyčioje, gal vis dar bara tėvą Rošą ir netikėtai neišdygs priminti vyskupo pasiuntiniui jo pažado.

— Apgailestauju, kad čia nėra mano vyro, — pasakė Elivysa, — ir kad mes negalėjome deramiau jūsų priimti. Mano vyras…

— Turiu pasižiūrėti, ką veikia mano tarnai, — nė nesiklausydamas pertarė jis ir ištiesė Elivysai ranką. Ši priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo jo žiedą, bet, jai dar nespėjus atsistoti, pasiuntinys jau nužirgliojo arklidės link. Elivysa sunerimusi žvelgėjam pavymui.

— Ar nori jį pamatyti? — nestygo Agnesė.

— Ne dabar, — atsakė Elivysa. — Rozemundą, tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu ir ledi Yvolda.

— Jis visai atšalęs, — kalbėjo Agnesė.

Elivysa grįžtelėjo į Kivriną:

— Ledi Katerina, gal žinai, kur yra ledi Imeina?

— Ji pasiliko bažnyčioje, — atsakė Rozemundą.

— Galbūt ji dar meldžiasi, — spėjo Elivysa. Pasistiebusi ji apžvelgė kiemą, knibždantį žmonių. — O kur galai nešioja Maisrę?

Ji slepiasi, pagalvojo Kivrina. Daro kaip tik tai, ką turėčiau daryti aš.

— Gal nori, kad jos paieškočiau? — paklausė Rozemundą.

— Ne, — atsakė Elivysa. — Tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu. — Ledi Katerina, nueik į bažnyčią, pakviesk ledi Imeiną, tegul pasiskubina, jei nori atsisveikinti su vyskupo pasiuntiniu. Rozemunda, o tu ko stovi kaip įbesta? Eik atsisveikinti su savo sužadėtiniu.

— Aš surasiu ledi Imeiną, — pasiskubino sutikti Kivrina, galvodama: išeisiu iš kiemo ir, jei įsitikinsiu, kad ji tikrai dar bažnyčioje, nersiu už trobelių ir pasislėpsiu miške.

Ji jau sukosi eiti. Du sero Bloeto tarnai galynėjosi su sunkia skrynia. Dunkstelėjo ją žemėn tiesiai Kivrinai prieš nosį, skrynia parvirto. Kivrina atšlijo ir žengė į šoną, ketindama juos apeiti ir stengdamasi neatsidurti pernelyg arti arklių užpakalinių kanopų.

— Palauk! — riktelėjo Rozemundą, šokdama jai iš paskos. Mergaitė pastvėrė Kivriną už rankovės. — Turi nueiti kartu su manim atsisveikinti su seru Bloetu.

— Rozemundą… — pratarė Kivrina, žvilgčiodama į praėjimą tarp trobesių. Bet kurią akimirką ten galėjo pasirodyti ledi Imeina su savąja Valandų Knyga po pažastimi.

— Prašau… — sukuždėjo Rozemundą. Buvo labai išblyškusi, atrodė išsigandusi.

— Juk užtruksi tik akimirką, o tada galėsi nueiti pakviesti senelės. — Ji timptelėjo Kivriną arklidės link. — Eime. Dabar, kol su juo yra jo brolienė.

Seras Bloetas stovėjo ir žiūrėjo, kaip balnojamas jo arklys, vis persimesdamas keliais žodžiais su dama, pasipuošusia pribloškiančiu galvos apdangalu. Šis buvo toks pat įspūdingas kaip ir anksčiau, bet krito į akį, kad užsimaukšlintas paskubomis. Pernelyg smarkiai buvo pasviręs į vieną pusę.

— Kokie gi svarbūs reikalai taip skubiai išgena vyskupo pasiuntinį? — kaip tik klausė ji.

Seras Bloetas susiraukęs tik palingavo galvą, bet čia pat pastebėjo Rozemundą, nusišypsojo jai ir žengė artyn. Ši žingtelėjo atatupsta, nepaleisdama Kivrinos rankos.

Bloeto brolienė tik linktelėjo Rozemundai savo įspūdingąja karūna ir kamantinėjo toliau:

— Gal jį pasiekė kokia nors žinia iš Bato?

— Nei naktį, nei šįryt neatvyko joks pasiuntinys, — atsakė Bloetas.

— Jei jis negavo jokios žinios, kodėl tuomet nė neužsiminė apie tą skubųjį reikalą, vos atvykęs? — nerimo jo brolienė.

— Nežinau, — nekantriai mestelėjo jis. — Palauk. Man reikia atsisveikinti su sužieduotine. — Jis sugriebė Rozemundą už rankos. Plika akimi buvo matyti, kiek pastangų prireikė mergaitei, kad šios neatitrauktų.

— Lik sveikas, sere Bloetai, — įtemptai išspaudė ji.

— Ar tai šitaip tu atsisveikini su savo vyru? — paklausė jis. — Nė nepabučiuosi atsisveikinimui?

Rozemundą žingtelėjo pirmyn, lūpomis paskubomis prisilietė jo skruosto ir tučtuojau atsitraukė ten, kur jis nebegalėjo pasiekti.

— Dėkoju už tokią brangią dovaną, — pridūrė Rozemundą.

Bloeto žvilgsnis nuslydo nuo blyškaus jos veido prie segės pakaklėje.

— Tu esi čia vietoj mylimo draugo, — čiupinėdamas ją, ištarė jis.

Atkumėjo Agnesė, visa gerkle šaukdama:

— Sere Bloetai! Sere Bloetai!

Jis pastvėrė ją į glėbį ir pakėlė nuo žemės.

— Ateinu su tavim atsisveikinti, — pareiškė Agnesė. — Mano skalikas numirė.

— Aš atvešiu tau tikrą medžioklinį šunį — tai bus vestuvinė dovana, — pažadėjo seras Bloetas. — Su sąlyga, jeigu mane pabučiuosi.

Agnesė rankutėmis apsivijo jo kaklą ir skambiai pakštelėjo į abu įraudusius jo skruostus.

— O tu ne tokia šykšti bučinių kaip tavo sesuo, — pasakė jis, žvelgdamas į Rozemundą. Tada nuleido Agnesę žemėn. — O gal ir tu padovanosi savo vyrui du bučinius?

Rozemundą neatsakė.

Jis vėl žingtelėjo artyn ir pačiupinėjo segę.

— „/o suiicien lui darni amo”, — ištarė. Tada sudėjo delnus Rozemundai ant pečių. — Privalai galvoti apie mane visada, kai tik segėsi mano dovaną. — Tai taręs, jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaklą.

Rozemundą neatšlijo, tik jos veide neliko išvis nė lašo kraujo.

Bloetas ją paleido.

— Atvyksiu tavęs per Velykas, — pridūrė, ir tai nuskambėjo kaip grasinimas.

— Ar atveši man juodą šunį? — paklausė Agnesė.

Prisiartino ledi Yvolda.

— Kur jūsų tarnai nukišo mano kelioninį apsiaustą? — griežtai paklausė.

— Tuojau atnešiu, — sujudo Rozemundą ir šaute šovė namų link, vis dar nepaleisdama Kivrinos.

Kai tik jos atsidūrė saugiu atstumu nuo sero Bloeto, Kivrina stabtelėjo.

— Turiu bėgti ieškoti ledi Imeinos. Žiūrėk, jie jau beveik susiruošę išvykti.

Iš tikrųjų taip ir buvo. Tarnų, skrynių ir arklių maišalynė susirikiavo į tvarkingą gretą, Kobas atidarė vartus. Arkliai, kuriais praėjusią naktį atjojo trys karaliai, dabar buvo apkrauti dėžėmis ir maišais, jų vadelės surištos į viena. Sero Bloeto brolienė ir jos dukterys jau sėdėjo ant arklių, o vyskupo pasiuntinys stovėjo greta Elivysos kumelės ir tempė balno pavaržą.

Dar kelias minutes, patyliukais meldė Kivrina, tegul ji užsibūna bažnyčioje dar vos kelias minutes — ir jie spės iškeliauti.

— Tavo mama liepė man surasti ledi Imeiną, — pasakė Kivrina.

— Bet pirmiau turi nueiti su manim į menę, — atsakė Rozemunda. Jos pirštai, vis dar įsikibę Kivrinos rankos, truputį drebėjo.

— Rozemundą, jau nebėra laiko…

— Prašau, — neatlyžo ji. — Kas bus, jeigu jis ateis į menę ir suras mane?

Kivrinai gyvai stojo prieš akis vaizdas, kaip seras Bloetas bučiuoja mergaitę į kaklą.

— Gerai, einu su tavim, — pasakė ji. — Tik paskubėkime.

Juodvi nubėgo per kiemą ir, įpuolusios pro duris vidun, vos neįsirėžė į riebųjį vienuolį. Šis kaip tik nulipo iš buduaro, atrodė piktas, o gal tik kamuojamas pagirių. Jis nuplumpino už pertvaros, nė nežvilgtelėjęs į jas.

Daugiau menėje nebuvo nė gyvos dvasios. Stalas tebebuvo apkrautas bokalais ir mediniais pusdubeniais su mėsa; iš ugniakuro tumulais virto dūmai — ugnies niekas neprižiūrėjo.

— Ledi Yvoldos apsiaustas palėpėje, — pasakė Rozemundą. — Palauk manęs čia. — Ji strimgalviais užkumėjo kopėčiomis, tarsi pats seras Bloetas mintų jai ant kulnų.

Kivrina nusėlino prie pertvaros ir dirstelėjo laukan. Praėjimo į pievą iš čia nebuvo matyti. Vyskupo pasiuntinys stovėjo prie Elivysos kumelės, viena ranka įsikibęs balno gugos, ir klausėsi vienuolio, kuris kalbėdamas buvo prisilenkęs jam prie pat ausies. Kivrina dirstelėjo į laiptus ir uždarytas buduaro duris, svarstydama, ar dvasininką tikrai pernelyg kamuoja pagirios, ar jis vis tik kaip nors susikirto su vyresnybe. Sprendžiant iš judesių, vienuolis buvo rimtai susikrimtęs.

— Štai jis, — išgirdo ji Rozemundos balsą. Mergaitė rabždinosi žemyn, viena ranka įsikibusi kopėčių, kita laikydama apsiaustą.

— Prašau, nunešk jį ledi Yvoldai. Sugaiši tik minutę.

Kaip tik tokios progos Kivrina ir laukė.

— Tuojau pat ir nunešiu, — pasakė ji, imdama sunkų apsiaustą iš Rozemundos rankų ir sukdama prie durų. Vos atsidūrusi lauke ji ketino įbrukti apsiaustą pirmam pasitaikiusiam tarnui, kad perduotų sero Bloeto seseriai, o pati nerti į praėjimą. Tegul ji užsibūna bažnyčioje dar kelias minutėles, meldėsi Kivrina. Tik tol, kol aš pasieksiu pievą. Ji išpuolė pro duris ir kaktomuša susidūrė su ledi Imeina.

— Kodėl tu dar nepasiruošusi kelionei? — prapliupo Imeina, spigindama į apsiaustą jos rankose. — O kur tavo apsiaustas?

— Mano apsiaustas liko svirne, — atsakė Kivrina. — Einu, pasiimsiu.

— Nebėra kada. Jie jau išvyksta.

Nevilties apimta Kivrina apžvelgė kiemą, bet arti nieko nebuvo: Elivysa su Gavynu stovėjo prie arklidės, Agnesė kažką čiauškėjo su viena sero Bloeto dukterėčių, Rozemundos ir išvis nesimatė — tikriausiai ji tebetūnojo pasislėpusi didžiajame name.

— Ledi Yvolda prašė atnešti jai apsiaustą, — pasakė Kivrina.

— Tą padaryti gali ir Maisrė, — atsakė Imeina. — Maisre!

Tegul ji vis dar tūno pasislėpusi, meldėsi Kivrina.

Maisrel — sustūgo Imeina, ir ši išsliūkino iš Už alaus varyklos durų, susiėmusi už ausies. Ledi Imeina išplėšė apsiaustą Kivrinai iš rankų ir sviedė Maisrei.

— Liaukis žliumbavusi ir nešk apsiaustą ledi Yvoldai! — riktelėjo ji.

Paskui stvėrė Kivriną už riešo ir nusitempė pas vyskupo pasiuntinį.

— Šventasis tėve, ar nebūsi pamiršęs ledi Katerinos, kurią pažadėjai nugabenti į Godstou?

— Mes nesiruošiame užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys ir ne be vargo įsiropštė į balną. — Keliaujame tiesiai į Bernesestrą.

Gavynas, jau raitas ant Gringoleto, žingine suko vartų link. Ir jis joja drauge su jais, dingtelėjo Kivrinai. Galbūt pakeliui į Koursį pavyktų prikalbinti jį, kad palydėtų mane iki plyšio. Galbūt pavyktų bent išklausti, kur plyšys yra, tada jau kaip nors pasprukčiau nuo jų ir susirasčiau jį pati.

— Gal tuomet ji gali keliauti su jumis į Bernesestrą, o jau iš ten koks nors vienuolis palydėtų ją į Godstou? — neatlyžo ledi Imeina. — Būtų gerai, jei ji galėtų grįžti į savąjį vienuolyną.

— Nėra kada, — atkirto vyskupo pasiuntinys, graibydamasis pavadžio.

Imeina stvėrė jį už purpurinio arnoto skverno.

— Kodėl jūs taip staigiai išvykstate? Ar jus kas nors papiktino?

Jis dirstelėjo į vienuolį, kuris laikė už pavadžio Kivrinos kumelę.

— Ne. — Jis mostelėjo ranka, lyg ir peržegnodamas Imeiną. — Dominus vobiscum, et cum spiritu tuo, — sumurmėjo, reikšmingai žvelgdamas įjos ranką, gniaužiančiąjo arnotą.

— Ar atsiusite mums naują kapelioną? — vis dar neatlyžo Imeina.

— Palieku jums savo pavaldinį dvasininką — jis ir bus jūsų naujasis kapelionas, — išbėrė vyskupo pasiuntinys.

Juk jis meluoja, dingtelėjo Kivrinai, ji aštriai dėbtelėjo į pasiuntinį. Šis dar kartą, vogčiomis, susižvalgė su vienuoliu, ir Kivrinai netikėtai šovė į galvą mintis: ar tik tasai skubusis reikalas nebus paprasčiausias pretekstas kuo greičiau atsikratyti šitos nuolat niurzgiančios senės?

— Jūsų dvasininkas? — Imeina liko visiškai patenkinta ir paleido arnoto kraštą.

Vyskupo pasiuntinys paragino arklį ir nušuoliavo per kiemą, pakeliui vos nepartrenkdamas Agnesės, kuri paskutinę akimirką spėjo atšokti jam iš kelio, o paskui nubėgo pas Kivriną ir paslėpė veiduką šios sijone. Vienuolis užsirioglino ant Kivrinos kumelės ir nujojo pasiuntiniui pridurmui.

— Telydi jus Dievas, šventasis tėve! — jiems pavymui dar sušuko ledi Imeina, bet jie jau išdulkėjo pro vartus.

Jie iš tikrųjų išvyko, Gavynas — paskutinis, šovė pro vartus įspūdingais šuoliais, kad pastebėtų Elivysa. O Kivrina liko. Jie neišsigabeno jos į Godstou, iš kur plyšys jai liktų nepasiekiamas. Kivrinai toks akmuo nusirito nuo krūtinės, kad jai neberūpėjo net Gavynas, išjojęs drauge su jais. Juk iki Koursio — mažiau nei pusdienis kelio. Galbūt jis spės sugrįžti dar šiąnakt.

Atrodė, kad lengviau atsikvėpė visi — o gal tai tebuvo Kalėdų popietės atsipalaidavimas, be to, visi buvo pavargę, negulę nuo vakar ryto. Niekas nė piršto nepajudino, nekibo nurinkinėti stalų, vis dar apkrautų išėdų kupinomis lėkštėmis ir artipilnių maisto dubenų. Elivysa susmuko į savo aukštąjį krėslą ir bejėgiškai nusvarino rankas per ranktūrius. Į stalą vos dirstelėjo — abejingai, be jokio susidomėjimo. Po kelių minučių šūktelėjo Maisrę, bet, kai ši neatsiliepė, antrą kartą nebešaukė. Elivysa atsilošė, pasidėjo galvą ant krėslo atlošo ir užsimerkė.

Rozemundą užlipo į palėpę pamiegoti, o Agnesė, įsitaisiusi prie ugniavietės greta Kivrinos ir pasidėjusi galvą šiai ant kelių, abejingai žaidė varpeliu.

Vien tik ledi Imeina neketino pasiduoti popietės suglebimui ir apatijai.

— Paprašysiu naujojo kapeliono, kad paskaitytų maldas, — pareiškė ji ir, užlipusi laiptais, pabeldė į buduaro duris.

Elivysa, vis dar neatsimerkdama, tingiai paprieštaravo: vyskupo pasiuntinys juk prisakęs netrikdyti dvasininko ramybės. Tačiau Imeina atkakliai beldė — garsiai, tačiau bergždžiai. Ji palūkėjo kelias minutes, pabeldė dar kartą, tada nulipo žemyn ir atsiklaupė laiptų papėdėje skaityti savosios Valandų Knygos, pasiryžusi nenuleisti akių nuo buduaro durų ir pričiupti dvasininką, kai tik šis išlįs.

Agnesė vienu pirštu judino varpelį ir žiovavo visa burna.

— Kodėl tau neužlipus į palėpę snūstelėti kartu su seserimi? — pasiūlė Kivrina.

— Aš nepavargusi, — pareiškė Agnesė ir atsisėdo. — Geriau papasakok man, kas ištiko tą mergelę, kuriai tėtis neleido eiti į mišką.

— Gerai, bet tik tada, kai atsigulsi, — sutiko Kivrina ir pradėjo pasakoti. Agnesė išsilaikė ne ilgiau dviejų sakinių.

Tik vakarėjant Kivrina prisiminė Agnesės šunytį. Tuo metu visi jau miegojo — netgi ledi Imeina, kuri atsisakė kėslų būtinai nutykoti dvasininką ir užlipo į palėpę pamiegoti. Kažkada vidun įsliūkino Maisrė ir nurėpliojo po stalu. Ji garsiai knarkė.

Kivrina atsargiai išsirangė iš po Agnesės galvos ir patraukė laidoti šunyčio. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios. Pievos viduryje tebesmilko laužo likučiai, bet žmonių priėjo nebuvo nė vieno. Tikriausiai ir kaimiečiai išsiskirstė nusnūsti po pietų.

Kivrina atsinešė šunyčio kūnelį ir nuėjo į arklidę pasiimti medinio kastuvo. Ten buvo likęs tik Agnesės ponis. Kivrina net susiraukė tai išvydusi — kažin, kaip dvasininkas tikisi išjoti paskui vyskupo pasiuntinį į Koursį? Galbūt pasiuntinys vis dėlto nemelavo, gal dvasininkas išties paliktas čia naujuoju kapelionu, patinka jam tai ar ne?

Kivrina nusinešė jau stingstančią šunyčio maitą ir kastuvą iki bažnyčios, ten pasuko į šiaurę. Padėjusi šunytį, ji ėmėsi rausti sniegą aptraukusią ledo plutelę.

Žemė tiesiogine žodžio prasme buvo kieta it akmuo. Medinis kastuvas nevaliojo jos net pragremžti, netgi tada, kai Kivrina atsistojo ant jo abiem kojomis. Ji užkopė kalvos šlaitu į pamiškę, prarausė sniego pusnį, supustytą po šermukšniu, ir palaidojo šunytį papuvusių pernykščių lapų kaugėje.

Reąuiescat in pace, — ištarė ji, kad galėtų pasakyti Agnesei, jog šunytis buvo palaidotas krikščioniškai, tada patraukė kalvos šlaitu atgal.

Ji karštai troško, kad kaip tik dabar atšuoliuotų grįžtantis namo Gavynas. Būtų puiki proga paprašyti jo nuvesti prie plyšio, kol visi dar miega. Kivrina lėtai žingsniavo per pievą klausydamasi, ar nepasigirs kanopų kaukšėjimas. Tikriausiai jis paijos pagrindiniu keliu. Ji atrėmė kastuvą į kiaulių aptvaro žiogrių tvorą, ir išorine dvaro sienos puse patraukė prie vartų. Tačiau taip nieko ir neišgirdo.

Vakaro šviesa jau blėso. Jeigu Gavynas nesugrįš tuojau pat, bus jau per vėlu traukti prie plyšio. Po kokio pusvalandžio tėvas Rošas jau skambins mišparams, o varpų gaudimas pažadins visus. Tiesa, kai grįš, Gavynas dar turės pasirūpinti arkliu, nesvarbu, koks būtų metas, o tada ji galėtų vogčiomis įsmukti į arklidę ir paprašyti jo palydėti ją iki plyšio rytą.

O gal jis galėtų paprasčiausiai paaiškinti jai, kur yra plyšys, nubraižyti planelį — ji susirastų reikiamą vietą ir pati. Tada jai nereikėtų klaidžioti po miškus vienudviem su Gavynu, o jei kaip tik susitikimo dieną ledi Imeina sumąstytų Gavyną dar kur nors išsiųsti, Kivrina galėtų pasiimti arklį ir keliauti prie plyšio, apsieidama be palydovo.

Ji stoviniavo prie vartų, kol sušalo į ožio ragą, tada palei sieną patraukė atgal iki kiaulidės ir pasuko į kiemą. Čia vis dar nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet Rozemundą Kivrina aptiko prieškambaryje, jau užsimetusią apsiaustą.

— Kur tu buvai? — paklausė mergaitė. — Visur tavęs ieškojau. Dvasininkas…

Kivrinai suspurdėjo širdis.

— Kas nutiko? Ar jis ruošiasi išjoti? — Taip, tikriausiai bus galutinai išsipagiriojęs ir jau pasiruošęs keliauti. O ledi Imeina bus įkalbėjusi jį nugabenti Kivriną į Godstou.

— Ne, — atsakė Rozemundą, grįždama į menę. Čia nieko nebuvo. Elivysa ir Imeina tikriausiai užlipusios į buduarą, pas dvasininką. Rozemundą išsisegė sero Bloeto segę ir nusimetė apsiaustą. — Jis serga. Tėvas Rošas pasiuntė mane tavęs ieškoti. — Ji pasuko į laiptus.

— Serga? — nustebo Kivrina.

— Taip. Senelė pasiuntė Maisrę į buduarą nunešti jam ko nors užvalgyti.

Ir pristatyti jį prie darbo, mintyse pridūrė Kivrina, kopdama laiptais paskui Rozemundą.

— Ir Maisrė rado jį susirgusį?

— Taip. Jis karščiuoja.

Jam tik labai sunkios pagirios, suraukusi antakius pagalvojo Kivrina. Tačiau Rošas, be jokios abejonės, atpažintų persigėrimo požymius — net jeigu ledi Imeina nesugebėtų ar nepanorėtų suprasti, kokia bėda ištiko.

Staiga jai dingtelėjo šiurpi mintis. Juk jis miegojo mano lovoje, pagalvojo Kivrina. Jis užsikrėtė tuo pačiu virusu, kuris buvo pakirtęs mane.

— O kokie ligos požymiai? — paklausė ji.

Rozemundą atidarė duris.

Mažame kambarėlyje visi vos sutilpo. Tėvas Rošas stovėjo prie lovos, greta jo — Elivysa, uždėjusi delną Agnesei ant galvos. Maisrė gūžėsi prie lango. Ledi Imeina klūpojo lovos kojūgalyje, pasidėjusi šalia savo gyduolių krepšelį — ji ruošė vieną iš savo dvokiųjų kompresų. Tačiau kambaryje tvyrojo ir kažkoks kitas kvapas, bjaurus, riečiantis nosį, ir toks stiprus, kad stelbė net porų ir garstyčių tvaiką, kuriuo trenkė Imeinos šuteklis.

Visi, išskyrus Agnesę, atrodė išsigandę. Savo ruožtu mergytė atrodė susidomėjusi — visai kaip apžiūrinėdama negyvą Juočkį. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis užsikrėtė tuo pačiu, kuo sirgau aš, ir dabar štai guli negyvas. Tačiau tai buvo labai jau neįtikėtina. Kivrina atkeliavo čionai gruodžio viduryje. Vadinasi, viruso inkubacinis periodas turėtų būti beveik dvi savaitės, maža to, juk nesusirgo nei tėvas Rošas, nei Elivysa, nors tuodu beveik nesitraukė nuo pasiligojusios Kivrinos patalo.

Kivrina pažvelgė į dvasininką. Jis gulėjo neužklotas, be kelnių, tik su apatiniais marškiniais. Visi kiti drabužiai kūpsojo užmesti ant lovos kojūgalio, purpurinio apsiausto kraštas voliojosi ant grindų. Jo marškiniai buvo iš geltono šilko, raišteliai atsipalaidavę, didžioji krūtinės dalis apnuoginta. Tačiau Kivrina nepastebėjo nei beplaukės odos, nei šermuonėlio juostų ant marškinių rankovių. Dvasininkas iš tikrųjų sirgo. Mano būklė tikrai nebuvo tokia prasta, dingtelėjo Kivrinai. Netgi tuomet, kai jau maniau, kad mirštu.

Ji prisiartino prie lovos. Pakeliui koja užkliudė molinį vyno butelį, šis nusirito po lova. Dvasininkas krūptelėjo. Galvūgalyje stovėjo dar vienas butelis — dar neatkimštas.

— Jis privalgę pernelyg daug riebaus maisto, — pasakė ledi Imeina, kažką trindama akmeniniame dubenyje, tačiau dvasininką kamavo akivaizdžiai ne apsinuodijimas. Ir alkoholis čia niekuo dėtas, nepaisant akis badančių vyno butelių. Jis serga, pagalvojo Kivrina. Labai sunkiai serga.

Alsavo jis greitai, pravira burna gaudydamas kvapą, šniokštuodamas visai kaip Juočkis, iškišęs liežuvį. Šis buvo skaisčiai raudonas, atrodė sutinęs. Veidas buvo išmuštas dar sodresniu raudoniu, perkreiptas, tarsi dvasininkas būtų apimtas siaubo.

Ar gali būti, kad j į kas nors mėgino nunuodyti? — susimąstė Kivrina. Vyskupo pasiuntinys taip skubinosi iškeliauti, kad vos nepartrenkė Agnesės, ir liepė Elivysai nedrumsti dvasininkui ramybės. Juk šitokie darbeliai keturioliktame amžiuje bažnyčiai nebuvo pirmiena, argi ne taip? Paslaptingos mirtys vienuolynuose ir bažnyčiose. Labai patogu.

Tačiau tai juk būtų visiškai beprasmiška. Vyskupo pasiuntinys ir vienuolis nebūtų išlėkę kaip iš gaisro ir dar liepę nejudinti aukos, jeigu visas sumanymas — nunuodyti taip, kad dėl jo mirties nesunku būtų apkaltinti botulizmą ar pilvaplėvės uždegimą, ar bet kokią kitą nesuprantamą ligą, nuo kurių žmonės Viduramžiais mirdavo nuolat. Be to, kuriems galams vyskupo pasiuntiniui nuodyti vieną savo pavaldinių, jei galėtų paprasčiausiai išmesti jį iš pareigų, kaip kad ledi Imeina norėjo atsikratyti tėvo Rošo.

— Ar jam cholera? — paklausė ledi Elivysa.

Ne, galvojo Kivrina, stengdamasi prisiminti choleros simptomus. Stiprus viduriavimas, vėmimas, kūnas netenka labai daug skysčių. Sukritęs veidas, dehidracija, cianozė, klaikus troškulys.

— Gerti norisi? — paklausė ji.

Dvasininkas niekaip neparodė, kad būtų ją išgirdęs. Pusiau užmerktos akys irgi atrodė sutinusios.

Kivrina uždėjo delnąjam ant kaktos. Dvasininkas vos pastebimai virptelėjo, vokai suplazdėjo, atidengdami paraudusias akis, ir vėl nusileido.

— Jis karščiuoja, degte dega, — pratarė Kivrina galvodama: susirgus cholera, šitoks karštis nepakyla. — Atneškite man skepetą, sumirkytą vandenyje.

— Maisre! — riktelėjo Elivysa, bet Rozemundą jau stovėjo prie lovos, rankoje laikydama purviną skudurėlį, tikriausiai tą patį, kuris buvo naudotas kompresams pačiai Kivrinai.

Tačiau jis bent jau buvo vėsus. Kivrina sulankstė jį, nenuleisdama akių nuo dvasininko veido. Kai ji dėjo skudurėlį jam ant kaktos, dvasininkas vis dar dvėsavo, jo veidas persikreipė tarsi nuo stipraus skausmo. Ranka jis laikėsi susiėmęs už pilvo. Galbūt apendicitas? — dingtelėjo Kivrinai. Ne, apendicitas irgi sukelia nelabai aukštą temperatūrą. Vidurių šiltinė? Temperatūra gali pakilti iki keturiasdešimties laipsnių, nors paprastai — ne pačioje ligos pradžioje. Be to, padidėjusi blužnis spaudžia vidaus organus ir gali sukelti aštrų pilvo skausmą.

— Ar tau ką nors skauda? — paklausė ji. — Ką?

Jo akių vokai vėl kiek kilstelėjo, rankos neramiai šliaužiojo lovatiese. Šitoks nesiliaujantis rankų judėjimas irgi buvo vidurių šiltinės požymis, bet paprastai pasireikšdavo paskutiniuosiuose ligos etapuose, aštuntąją ar devintąją dieną po susirgimo. O gal dvasininkas atvyko čionai jau sirgdamas?

Kai tik atjojo, jis vos nenudribo, lipdamas nuo arklio, vienuolis spėjo jį sugauti, kad nepargriūtų. Bet paskui dvasininkas puotavo išsijuosęs, valgė pilna burna ir gėrė, ir grabaliojo Maisrę. Vadinasi, negalėjo būti sunkus ligonis. O vidurių šiltinės eiga — lėta, iš pradžių kamuoja tik šioks toks galvos skausmas ir nedidelė temperatūra. Iki trisdešimt devynių laipsnių karštis pakyla nebent trečiąją savaitę.

Kivrina pasilenkė arčiau jo, atitraukė į šalį atraišiotų marškinių apykaklę — bene kūnas bus išmargintas rausvais, vidurių šiltinei būdingais spuogais? Tačiau jokio išbėrimo nebuvo. Kaklo šone pūpsojo lyg ir šioks toks patinimas, tačiau sutinusios limfinės liaukos lydi beveik bet kurią infekciją. Kivrina atraitojo marškinių rankovę. Ant rankos — irgi jokių raudonų dėmių, bet nagai buvo patamsėję, melsvai rudo atspalvio. Tai reiškė deguonies stygių. O cianozė — choleros simptomas.

— Galbūt jis vėmė, o gal viduriavo? — paklausė Kivrina.

— Ne, — atsakė ledi Imeina, tepdama žalzganą pliurę ant standžios drobės skiautės. — Jis tik padaugino saldumynų ir prieskonių, dėl to užkaito kraujas.

Ne, tai negali būti cholera — susirgęs ja ligonis visada vemia, be to, ir temperatūra pernelyg aukšta. Gal vis tik j į pakirto tasai jos virusas? Tačiau Kivrinai neskaudėjo pilvo, o ir liežuvis nebuvo šitaip sutinęs.

Dvasininkas pakėlė ranką, nubloškė skudurėlį nuo kaktos ant pagalvės, tada ranka vėl suglebo ir nukrito atgal ant lovos. Kivrina paėmė skudurėlį. Šis buvo visiškai sausas. O kas gi dar, jei ne virusas, gali būti tokios aukštos temperatūros priežastis? Kivrinai nelindo į galvą niekas kita, tik vidurių šiltinė.

— Gal jam bėgo kraujas iš nosies? — paklausė ji Rošo.

— Ne, — atsakė Rozemundą. Ji priėjo artyn ir paėmė iš Kivrinos skudurėlį. — Nemačiau jokio ženklo, kad jam būtų bėgęs kraujas.

— Sušlapink skudurėlį šaltu vandeniu ir neišgręžk, — paliepė Kivrina. — Tėve Rošai, padėk man j į pakelti.

Rošas stipriomis rankomis sugriebė dvasininką už pečių ir kilstelėjo. Ties galva ant patalynės nebuvo matyti jokio kraujo pėdsako.

Rošas atsargiai nuleido ligonį ant pagalvės.

— Manai, tai vidurių šiltinė? — paklausė jis. Jo balsas nuskambėjo kažkaip keistai, bemaž viltingai.

— Nežinau, — atsakė Kivrina.

Rozemundą padavė Kivrinai skudurėlį. Nė žodeliu neprieštaraudama vykdė jos nurodymus. Skudurėlis varvėjo lediniu vandeniu.

Kivrina pasilenkė ir užtiesė juo dvasininko kaktą.

Staiga jo rankos pašėlusiai šoko aukštyn, nublokšdamos kompresą; dar akimirka — ir dvasininkas jau sėdėjo, mosikuodamas rankomis it spragilais, spardydamasis ir blaškydamasis. Kumščiu jis pataikė Kivrinai į koją — jai sulinko keliai, ji vos neįgriuvo pas jį į lovą.

— Atsiprašau, atsiprašau, — kartojo Kivrina, mėgindama vienu metu ir išlaikyti pusiausvyrą, ir sučiupti pašėlusiai mosuojančias rankas. — Atsiprašau.

Krauju pasruvusios jo akys dabar jau buvo plačiai atmerktos, jis dėbsojo tiesiog priešais save.

Gloriam tuam, — užkaukė jis keistu, laibu balsu, kone spiegdamas.

— Atsiprašau, — pakartojo Kivrina. Jai pavyko nutverti jį už riešo, tačiau jis atsivedėjo antrąja ranka ir smogė jai tiesiai į krūtinę.

Reąuiem aeternum dona eis, — užbaubė jis, pakildamas ant kelių, o paskui ir išvis atsistodamas lovoje. — Et luxperpetua luceat eis.

Kivrina staiga suprato, kad jis mėgina kalbėti maldą už mirusiuosius.

Tėvas Rošas įsikibo jo marškinių, tačiau dvasininkas metėsi į šoną, išsilaisvino, spardėsi ir sukiojosi tarytum šokdamas.

Miserere nobis.

Jis strapaliojo ant lovos pernelyg arti sienos, kad jie jį pasiektų, malė rankomis ir sulig kiekvienu kryptelėjimu kliuvinėjo už sienojų, pats to, regis, nė nepastebėdamas.

— Kai tik prisiartins tiek, kad galėsime pasiekti, reikia griebti jį už kojų ir parversti, — kuštelėjo Kivrina.

Rošas tik linktelėjo padusęs. Visi kiti stovėjo nustėrę, nė nemėgindami ką nors daryti, Imeina taip ir liko klūpoti. Maisrė kone susigrūdo į langą, rankomis užsidengusi ausis ir kietai užsimerkusi. Rozemundą j au buvo pakėlusi varvantį skudurėlį ir dabar laikė ištiestoje rankoje, lyg manydama, kad Kivrina vėl mėgins dėti jį ligoniui ant kaktos. Agnesė prasižiojusi dėbsojo į pusnuogį kūną.

Dvasininkas vėl atsigręžė įjuos, abiem rankomis timpčiodamas marškinių raištelius, mėgindamas juos nutraukti.

— Dabar, — tarstelėjo Kivrina.

Abu su tėvu Rošu stvėrė dvasininką už čiumų. Dvasininkas kluptelėjo, paskui, staigiai išskėtęs rankas, išsilaisvino ir dribo nuo aukštos lovos tiesiai ant Rozemundos. Ji, taip ir nepaleidusi skudurėlio, spėjo tik kilstelėti rankas, ir jis įsirėžė tiesiog jai į krūtinę.

Miserere nobis, — ištarė jis, ir abu susmuko.

— Stverk j į už rankų, kol nespėjo jos sužeisti! — riktelėjo Kivrina, tačiau dvasininkas jau liovėsi blaškytis. Nebejudėdamas jis liko gulėti užvirtęs ant Rozemundos, lūpomis beveik liesdamas jos bumą, rankos jau glebiai tysojo prie šonų.

Tėvas Rošas sugriebė nebesipriešinančią dvasininko ranką ir nurito jį nuo Rozemundos. Dvasininkas dunkstelėjo ant šono, kvėpavo tankiai, negiliai, bet jau nebedvėsuodamas.

— Jis mirė? — paklausė Agnesė.

Tarytum jos balsas būtų suardęs kažkokius kerus, visi staiga atitoko ir žengė artyn; ledi Imeina stengėsi atsistoti, įsistvėrusi lovos ramsčio.

— Juočkis tai mirė, — pareiškė Agnesė, įsikabinusi motinai į sijoną.

— Ne, jis nemirė, — atsiliepė ledi Imeina, klaupdamasi greta lovos. — Tik karštis kraujyje perėjo į galvą. Šitaip dažnai atsitinka.

Šitaip niekada neatsitinka, galvojo Kivrina. Kaip gyva nesu girdėjusi apie šitokį kokios nors ligos simptomą. Kas tai galėtų būti? Stuburo smegenų meningitas? Epilepsija?

Ji pasilenkė prie Rozemundos. Mergaitė paslika gulėjo ant grindų kietai užmerktomis akimis, iš visų jėgų suspaustais nubalusiais kumščiais.

— Ar jis užgavo tave? — paklausė Kivrina.

Rozemundą prasimerkė.

— Jis mane nustūmė, — atsakė truputį virpančiu balsu.

— Atsistoti gali? — paklausė Kivrina.

Rozemundą linktelėjo; prie jos žingtelėjo Elivysa su vis dar jos sijono įsikibusia Agnese. Jos padėjo Rozemundai atsistoti.

— Man skauda koją, — pasiskundė mergaitė, remdamasi į motiną, bet jau po valandėlės galėjo priminti užgautą pėdą.

— Jis… staiga… — išspaudė ji.

Prilaikydama Elivysa nuvedė ją į lovos kojūgalį ir pasodino ant drožinėtos skrynios. Agnesė užsiropštė ir atsisėdo greta.

— Vyskupo dvasininkas šoko tiesiai ant tavęs, — pareiškė.

Dvasininkas kažką sumurmėjo; Rozemundą baimingai žvilgtelėjo į jį.

— Ar jis gali ir vėl pašokti? — paklausė ji Elivysos.

— Ne, — nuramino ją Elivysa, bet vis tik padėjo atsistoti ir nuvedė prie durų. — Palydėk seserį žemyn ir pasėdėk su ja prie ugnies, — paliepė ji Agnesei.

Agnesė įsikibo sesers rankos ir išsivedė ją pro duris.

— Kai dvasininkas numirs, palaidosime j į bažnyčios šventoriuje, — dar išgirdo Kivriria jos balselį nuo laiptų. — Kaip ir Juočkį.

Dvasininkas jau dabar tysojo lyg negyvas, nereginčios jo akys buvo pusiau pramerktos. Tėvas Rošas atsiklaupė greta jo ir be didesnio vargo užsimetė ant vieno peties — dvasininko rankos ir galva glebiai nusviro jam už nugaros. Kivrina prisiminė lygiai taip pat nešusi Agnesę po vidurnakčio mišių. Ji skubiai patraukė lovatiesę nuo patalų, ir Rošas įvertė dvasininką į lovą.

— Reikia ištraukti jam karštį iš galvos, — pareiškė ledi Imeina, vėl krapštydamas! su savo šutekliu. — Tai prieskoniai kalti, nuo jų jam įsimetė karštis į smegenis.

— Ne, — sukuždėjo Kivrina, žiūrėdama į dvasininką. Jis gulėjo aukštielninkas, rankas išskėtęs į šalis delnais aukštyn. Ploni apatiniai marškiniai priekyje perplyšo ir visiškai nusmuko nuo kairiojo peties, tad ištiesta ranka visai apsinuogino. Pažastyje pūpsojo raudonas gumbas. — Oi ne, — kvėptelėjo Kivina.

Guzas buvo ryškiai raudonas, dydžio daugmaž sulig kiaušiniu.

Aukšta temperatūra, sutinęs liežuvis, nervų sistemos apnuodijimas, bubonai pažastyse ir slėpsnose…

Kivrina nejučia žingtelėjo atatupsta.

— Šito negali būti, — sukuždėjo ji. — Tai kažkas kita. — Privalo būti kažkas kita. Galbūt šunvotė. Kokia nors piktžaizdė. Kivrina ištiesė ranką ir dar labiau atitraukė rankovę.

Dvasininko plaštakos trūkčiojo. Rošas griebė jam už riešų ir prispaudė prie patalo. Patinimas palietus buvo kietas, oda aplink jį nusėta tamsiai purpurinėmis, kone juodomis dėmėmis.

— Šito negali būti, — kartojo Kivrina. — Juk dar tik 1320-ieji.

— Tai ištrauks jam karštį, — pasakė Imeina. Ji nerangiai atsistojo, rankose laikydama kompresą. — Atsmaukite jam marškinius, kad galėčiau uždėti šuteklį. — Ji žengė prie lovos.

— Ne! — suriko Kivrina. Ji ištiesė ranką, nebeleisdama Imeinai žengti artyn. — Pasitrauk! Nevalia jo liesti!

— Pati nebežinai, ką kalbi, — pasipiktino Imeina ir dirstelėjo į Rošą. — Juk tai nieko baisaus, tik pilvo karštinė.

— Tai ne karštinė! — atrėžė Kivrina. Ji irgi atsisuko į Rošą. — Paleisk jo rankas ir traukis nuo jo. Tai ne karštinė. Tai maras.

Visi trys: Rošas, Imeina ir Elivysa bukai įsistebeilijo į ją. Visai kaip Maisrė.

Jie juk net nežino, kas tai yra, nevilties apimta galvojo Kivrina, juk tai dar net neegzistuoja, tuo metu dar nebuvo ničnieko panašaus į Juodąją Mirtį. Net Kinijoje ir tai epidemija įsiplieks tik 1333-aisiais. O Angliją pasieks tik 1348-aisiais.

— Ir vis dėlto — tikrai taip, — ištarė pati sau Kivrina. — Visi simptomai byloja kaip tik tai. Bubonas. Ištinęs liežuvis. Poodinės kraujosruvos.

— Nieko jam nėra, tik paprasčiausias karštis pilve, — laikėsi savo Imeina. Ji stumtelėjo Kivriną, mėgindama prasibrauti prie lovos.

— Ne… — dar bandė sulaikyti ją Kivrina, bet Imeina sustojo ir pati, laikydama šuteklį virš nuogos dvasininko krūtinės.

— Viešpatie, pasigailėk… — išspaudė ir žengė atatupsta, vis dar laikydama šuteklį rankose.

— Ar tai mėlynoji liga? — nusigandusi paklausė Elivysa.

Staiga Kivrinai atsivėrė akys. Ji viską suprato: moterys atsikraustė čionai anaiptol ne dėl kažkokio teismo, ne dėl to, kad lordas Gijomas būtų patekęs į karaliaus nemalonę. Jis atsiuntė jas čionai todėl, kad Bate jau siautė maras.

„Mūsų auklė numirė”, — sakė andai Agnesė. Ir ledi Imeinos kapelionas, brolis Hubardas. „Rozemundą sakė, kad jis mirė nuo mėlynosios ligos”, — tvirtino Agnesė. O seras Bloetas pasakė, kad teismas atidėtas, nes susirgęs teisėjas. Tai štai kodėl Elivysa taip priešinosi raginimams siųsti žinią į Koursį, štai kodėl ji taip supyko sužinojusi, kad Imeina liepė Gavynui joti pas vyskupą. Visa tai todėl, kad Bate siautė maras. Bet šitaip juk tikrai negali būti. Juodoji Mirtis Batą pasiekė tik 1348-aisiais.

— Kokie dabar metai? — paklausė Kivrina.

Moterys bukai sužiuro į ją, Imeina — vis dar su užmirštu kompresu rankose. Kivrina atsisuko į Rošą.

— Kokie dabar metai?

— Bene ir tu būsi susirgusi, ledi Katerina? — sunerimo jis ir jau buvo begriebiąs jai už riešų, tarsi baimintųsi, kad ją irgi gali ištikti panašus šėlsmo priepuolis.

Ji stąigiai atitraukė rankas.

— Sakyk, kokie dabar metai?

— Dvidešimt pirmieji Eduardo Trečiojo valdymo metai, — atsakė Elivysa.

Eduardo Trečiojo. Ne Antrojo. Panikos apimta Kivrina nebeįstengė prisiminti jo valdymo metų.

— Sakykite, kokie dabar metail — pareikalavo ji.

Anno domine, — iš lovos atsklido dvasininko balsas. Jis bandė apsilaižyti lūpas sutinusiu liežuviu. — Vienas tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuntieji.

Загрузка...