Sapnų Gyvate

Net pati Gyvatė baiminosi dėl vaiko gyvybės — jis žiūrėjo tokiomis tamsiomis ir niūriomis akimis, kad net vyzdžių nesimatė. Gydytoja paglostė ilgus bei labai blyškius berniuko plaukus: kelis centimetrus nuo galvos odos jie buvo sausi ir netolygūs, o plaukų spalva, palyginti su tamsia vaiko oda, stebinamai šviesi. Jei tik Gyvatė būtų buvusi su šiais žmonėmis prieš kelis mėnesius, ji būtų pastebėjusi, kad vaikas serga.

— Prašau paduoti mano lagaminą, — tarė Gyvatė.

Vaiko tėvai net krūptelėjo nuo švelnaus jos balso. Kadangi tai buvo pirmas kartas, kai Gyvatė prabilo jų akivaizdoje, turbūt jie tikėjosi išgirsti ryškiaspalvio kėkšto čerškimą ar spindinčios gyvatės šnypštimą. Anksčiau ji tik žiūrėdavo, kaip šie trys žmonės ateina ir iš tolo viską stebi, šnabždasi apie jos veiklą bei jaunystę; Gyvatė tik klausėsi ir linksėjo galva, kai trijulė galiausiai atvyko paprašyti jos pagalbos. Jie tikriausiai manė, jog Gyvatė nebyli.

Jaunesnis, šviesiaplaukis vaikinas paėmė jos odinį lagaminą. Kai vyriškis, laikydamas lagaminą toliau nuo savo kūno, lenkėsi Gyvatės link, norėdamas jį perduoti, jo kvėpavimas buvo negilus, nes šnerves degino sausame dykumos ore tvyrantis muskato kvapas. Kadangi Gyvatei jau ne kartą teko susidurti su tokiu nerimu, šviesiaplaukio elgesys jos nenustebino.

Kai Gyvatė norėjo paimti lagaminą, vyriškis atšoko atgal ir jį išmetė. Gydytoja greitai pripuolė ir vos spėjo pagauti lagaminą, tada atsargiai jį padėjo ant kartoninių grindų ir priekaištingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyriškį. Kiti du, norėdami nuraminti šviesiaplaukį, priėjo arčiau ir jį palietė.

— Jam jau kartą įgėlė, — tarė tamsi, graži moteris.

— Jis vos nemirė, — tęsė ji, tarsi norėdama ne pateisinti šviesiaplaukį, o atsiprašyti dėl jo elgesio.

— Aš atsiprašau, — tarė jaunasis vyriškis.

— Tai… — drebėdamas, bet iš visų jėgų bandydamas sulaikyti virpulį, mostelėjo į gydytoją.

Gyvatė pažvelgė į savo petį, kur pasąmoningai jautė nedidelio padaro judesius. Mažytis žaltys, plonas lyg kūdikio pirštelis, rangėsi aplink jos kaklą ir iš po trumpų, juodų garbanų rodė savo siaurutę galvą. Norėdamas pasimėgauti kvapų skoniu, savo trišakiu liežuvėliu jis palengva tyrinėjo orą: iškiša — į viršų, žemyn — ir vėl paslepia. Gyvatė tarė:

— Tai tik Žaltys. Jis negali tavęs sužeisti.

Žaltys galėtų atrodyti bauginančiai, jei būtų didesnis: beveik visas šviesiai žalios spalvos, bet žvynai aplink jo nasrus raudoni — lyg kokio žinduolio po aukos sudraskymo puotos. O iš tikrųjų Žaltys ganėtinai mielas.

Vaikas verkšleno ir tarsi supratęs, jog verkimas įžeistų Gyvatę, staiga nutilo. Jai buvo gaila vaiko giminaičių, kurie nenorėjo šitaip lengvai sumažinti savo baimės. Gydytoja apgailestaudama, kad tėvai jos taip bijo ir nenorėdama gaišti laiko įtikinėjimams dėl pasitikėjimo ja, nusisuko nuo suaugusiųjų. Ji tarė mažajam berniukui:

— Viskas gerai. Žaltys glotnus, sausas ir švelnus; o jeigu aš jį palikčiau tavęs saugoti, net pati mirtis neišdrįstų prisiartinti prie tavo lovos krašto.

Kai Žaltys įsirangę į siaurą ir purviną ranką, Gyvatė ją ištiesė berniukui ir tarė:

— Švelniai.

Mažylis ištiesė ranką ir vienu piršteliu palietė Žalčio glotnius žvynus. Gyvatė jautė, kad, nepaisant didžiulių pastangų tokiam menkučiam judesiui, berniukas beveik šypsojosi. Ji paklausė:

— Kuo tu vardu?

Vaikas tuoj pat žvilgsnį nukreipė į tėvus. Kai jie galiausiai linktelėjo, vaikas, neturėdamas nei jėgų, nei pakankamai oro kalbėti, sušnibždėjo Gyvatei:

— Steivinas.

— O aš Gyvatė, — atsakė gydytoja.

Ji tęsė:

— O šiek tiek vėliau, rytą, man teks tave užgauti. Tu gali pajusti staigų skausmą, kuris tęsis kelias dienas, bet po to tau bus geriau.

Mažylis rimtu žvilgsiu įsistebeilijo į Gyvatę. Gydytoja suprato, kad jei ji būtų pamelavusi berniukui, jis dabar bijotų daug labiau negu žinodamas, kas jam iš tikrųjų gali nutikti. Matyt, skausmas tapo daug aštresnis, nes ligos simptomai vis ryškėjo. Tačiau atrodė, kad trijulė įtikino ne tik vaiką, bet ir patys vylėsi, jog liga atsitrauks arba netrukus numarins berniuką.

Ant mažylio pagalvės Gyvatė padėjo Žaltį, o pati arčiau prisitraukė savo lagaminą. Suaugusieji vis dar bijojo Gyvatės — bandymams bent kiek pasitikėti gydytoja jie neturėjo nei laiko, nei priežasčių. Iš jų trijų moteris buvo vyriausia, todėl vyrų veiduose šmėkščiojo baimė, jog kitų vaikų jie gali susilaukti tik susiradę kitą partnerę. Iš partnerių akių, nedrąsių prisilietimų ir nerimo Gyvatė suprato apie jų beprotišką meilę šiam vaikui. Šioje šalyje jie privalo atvykti pas gydytoją.

Judindamas galvą ir liežuvį, uostinėdamas, ragaudamas bei jausdamas kūnų šilumą, iš lagamino tingiai išslydo Smėlis.

— Ar tai tik ne?.. — ištarė vyriausias iš partnerių.

Jo balsas buvo žemas ir išmintingas, tačiau kupinas baimės, o Smėlis kaip tik tą baimę ir pajuto. Smėlis vėl užėmė puolimo poziciją ir judindamas savo barškutį skleidė švelnų garsą. Gyvatė ranka perbraukė per grindis, o kai sukelta vibracija atitraukė Smėlio dėmesį, tada ji pakėlė ir ištiesė savo ranką. Smėlis, kurio nugara išpuošta deimantais, nurimęs pradėjo vyniotis aplink Gyvatės riešą, kol galiausiai suformavo juodą, su gelsvai rudu atspalviu apyrankę. Gyvatė tarė:

— Ne. Jūsų vaiko liga per daug rimta, kad Smėlis padėtų. Suprantu, jums sunku, bet labai prašau, pasistenkite būti ramūs. Jus tai gąsdina, bet aš darau viską, ką tik galiu.

Kad priverstų pasirodyti Miglą, Gyvatė turėjo ją suerzinti. Gydytoja lengvai trinktelėjo per lagaminą ir porąkart kumštelėjo Miglai. Vos tik Gyvatė pajuto slystančių žvynų vibraciją, į palapinę iškart įšliaužė albinosinė kobra. Ji judėjo labai greitai, bet jos galo vis nesimatė. Ji rangėsi pirmyn ir atgal, o jos kvėpavimas buvo toks greitas, jog virto šnypštimu. Kobros galva pakilo gerą metrą nuo grindų. Jos suplokštėjusi, plati galva tviskėjo. Už kobros stovėję suaugusieji buvo apstulbę — juos užvaldė akinantis, gelsvai rudas reginys, išraižytas ant Miglos plokščios galvos užpakalinės dalies. Gyvatė ignoravo žmones ir, sutelkdama visą dėmesį į savo žodžius, kalbėjo su kobra:

— Prigulk, įniršęs padare. Laikas užsitarnauti savo pietus. Pasikalbėk su berniuku ir paliesk jį. Jo vardas Steivinas.

Migla lėtai atpalaidavo savo plokščią galvą ir leidosi paliečiama Gyvatės. Ši tvirtai sugriebė kobrą žemiau jos galvos ir nukreipė ją tiesiai į berniuką. Sidabrinėse kobros akyse atsispindėjo mėlyna žibinto šviesa.

— Steivinai, tarė Gyvatė, — Migla nori tik susipažinti su tavimi. Pažadu, šį kartą jos prisilietimas bus švelnus.

Kai kobra palietė liesą berniuko krūtinę, jis vis tiek drebėjo. Gyvatė nepaleido roplio galvos, bet leido jai šliaužti berniuko kūnu. Kobra buvo keturiskart ilgesnė už Steiviną. Migla rangėsi šaltomis, baltomis kilpomis aplink sutinusį berniuko pilvą, vis išsiplėsdama ir, iš visų jėgų bandydama ištrūkti iš Gyvatės rankos, kišo galvą arčiau vaiko veido. Miglos ir berniuko akys susitiko — jis žvelgė didelėmis baimės kupinomis akimis. Gyvatė leido kobrai šiek tiek prisiartinti prie vaiko.

Norėdama pajusti berniuko skonį, Migla iškišo liežuvį.

Jaunesnis vyras staiga aiktelėjo iš baimės. Nuo vyro aiktelėsimo Steivinas krūptelėjo, o Migla atsitraukė ir išsižiojusi parodė savo iltis iš burnos išleisdama garsų šnypštimą. Gyvatė atsisėdo ir pati sušnypštė. Kartais, kitose vietovėse, gentainiai galėdavo likti šalia, kol Gyvatė dirbdavo. Ji švelniai tarė:

— Jums teks išeiti. Labai pavojinga gąsdinti Miglą.

— Aš ne…

— Man labai gaila, bet jūs turite palaukti už durų.

Galbūt jauniausias šviesiaplaukis ar net Steivino mama dar butų beprasmiškai prieštaravę ir klausinėję, bet baltaplaukis vyras juos apsuko, paėmė už rankų ir nuvedė į šalį.

Kai jis pakėlė palapinės atvartą, Gyvatė prabilo:

— Man reikia mažo gyvūno. Jis turi būti su kailiu ir gyvas.

— Tuoj surasime, — atsakė vyras ir visi trys tėvai išėjo į švytinčią naktį. Gyvatė girdėjo jų žingsnius smėlyje.

Gydytoja pasidėjo Miglą sau ant kelių ir ją ramino. Kobra apsivyniojo aplink Gyvatės riešą ir mėgavosi jos šiluma. Nuo alkio kobra buvo dar nervingesnė; ji jautėsi tokia pat alkana, kaip ir Gyvatė. Keliaudami per juodojo smėlio dykumą, jie rado pakankamai vandens, tačiau į Gyvatės spąstus niekas neįkliuvo. Tuo metu buvo vasara, ore tvyrojo karštis, o dauguma Gyvatės ir Miglos mėgstamų kailiniuotų kąsnelių vasaros metu nemigravo. Gyvatė taip pat pradėjo pasninkauti, kadangi būtent ji atvedė juos į dykumą toli nuo namų.

Gydytoja apgailestaudama matė, kad dabar Steivinas bijo dar labiau. Ji tarė:

— Man labai gaila, kad teko išprašyti tavo tėvus. Jau greitai jie galės sugrįžt.

Steivino akys spindėjo, bet tramdydamas ašaras jis tarė:

— Jie man sakė daryti viską, ką jūs liepsite.

— Jei gali, norėčiau, kad verktum. Tai nieko blogo, — atsakė Gyvatė.

Bet atrodė, kad Steivinas to nesupranta ir Gyvatė nutarė jo nespausti. Matyt, jo gentainiai mokėsi susitvarkyti su sunkumais neverkdami, nedejuodami ir nesijuokdami. Jie neigė sielvartą ir tik kartais leisdavo sau pasidžiaugti, bet jiems pavyko išgyventi.

Migla visiškai nusiramino. Gyvatė nusivyniojo kobrą sau nuo riešo ir padėjo ją ant gulto šalia Steivino. Vos tik kobra sujudėdavo, gydytoja stebėdavo jos galvą tuo pačiu jausdama kiekvieną įsitempusį ir stiprų roplio raumenį.

— Kobra palies tave savo liežuviu, — Steivinui pasakė Gyvatė.

— Tai gali kutenti, bet tau neskaudės. Liežuviu ji uodžia, visai kaip tu nosimi, — tęsė ji.

— Liežuviu? — nustebo berniukas.

Gyvatė šypsodamasi linktelėjo berniukui, o Migla savo liežuviu glamonėjo jo krūtinę. Berniukas nė kiek nejudėjo ir viską stebėjo; pamažu vaikiškas džiaugsmas užgožė skausmą. Vaikas ir toliau nejudėjo, kai kobra lietė jo skruostus, akis, bumą. Tada Gyvatė pasakė:

— Ji ragauja tavo ligą.

Migla pajuto Gyvatės rankos tvirtumą ir atitraukė savo galvą. Gydytoja atsisėdusi paleido kobrą, o šioji užsliuogė ranka aukštyn ir atsigulė ant pečių. Gyvatė tarė berniukui:

— Steivinai, pamiegok. Ir pasistenk nebijoti ryto.

Steivinas kelias akimirkas žiūrėjo į Gyvatę ir bandė jos blyškiose akyse rasti tiesą. Jis tarė:

— O ar Žaltys mane saugos?

Berniuko klausimas, gal net ne klausimas, o supratingumas, slypintis klausime, nustebino Gyvatę. Gydytoja nubraukė plaukus nuo vaiko kaktos ir vos sulaikydama ašaras jam nusišypsojo. Tada ji tarė:

— Žinoma.

Gyvatė paėmė Žaltį ir tarė:

— Prižiūrėk ir saugok šį vaiką.

Sapnų gyvatė ramiai gulėjo ant gydytojos rankos, o jos akys švytėjo juoda spalva. Gyvatė švelniai padėjo Žaltį ant Steivino pagalvės ir tarė:

— Dabar jau miegok.

Kai Steivinas užmerkė akis, atrodė, kad gyvybė paliko jo kūną. Jo būklė taip ryškiai pasikeitė, kad Gyvatė, norėdama įsitikinti, jog vaikas kvėpuoja, ištiesė ranką ir pajuto lėtą, paviršutinišką alsavimą. Ji apklostė aplink vaiką antklodę ir atsistojo. Nuo staigių judesių Gyvatei susisuko galva, ji susvyravo, bet sugebėjo išsilaikyti ant kojų. Ant jos pečių gulėjo įsitempusi kobra.

Gydytojai gėlė akis, o jos žvilgsnis buvo aštrus, bet ramus. Garsas, kurį ji įsivaizdavo, vis artėjo. Atsispirdama alkiui ir išsekimui, Gyvatė lėtai pasilenkusi paėmė savo odinį lagaminą. Migla liežuvio galiuku palietė gydytojos skruostą.

Gyvatė pajuto palengvėjimą, kai nustūmusi į šalį palapinės atvartą pamatė, jog vis dar naktis. Ji galėjo iškęsti dienos kaitrą, tačiau saulės ryškumas ją tiesiog degindavo. Turėtų būti pilnatis; nors debesys viską užtemdė, išsklaidė šviesą, dangus iki pat horizontų atrodė pilkas. Už palapinių nuo žemės atsispindėjo daugybė beformių šešėlių. Čia, netoli dykumos krašto, buvo užtektinai vandens, todėl krūmai augo kuokštais ar net ištisais ruožais, suteikdami užuovėją įvairiausiems gyviams. Saulės šviesoje juodas smėlis žaižaravo ir akino visus, o naktį jis atrodė kaip minkštas suodžių paklotas. Minkšto pakloto iliuzija iškart pranyko, vos tik Gyvatė išėjo iš palapinės ir jos batai slydo per aštrų bei girgždantį smėlį.

Steivino šeima, sėdėdami vienas šalia kito tarp tamsių palapinių, laukė. Tos palapinės pastatytos ant smėlio ruožo, prieš tai nurovus ir sudeginus visus krūmus. Tėvai žiūrėjo kupinomis vilties akims į tylą, o jų veiduose nesimatė jokios išraiškos. Prie jų prisėdo moteris, šiek tiek jaunesnė už Steivino mamą. Jos drabužiai buvo kaip ir visų kitų: ilga ir laisva suknelė ir vienas papuošalas, kurį Gyvatė jau matė turint kitus žmones: odinis apskritimas, pritvirtintas ant odinio dirželio ir pakabintas ant kaklo. Panašumai tarp šios moteriškės ir vyriausio Steivino tėvo parodė, kad jie artimi giminaičiai: juos siejo aštrūs veido bruožai, aukšti skruostikauliai, jo plaukai balti, o jos juodi, bet jau pilkėjo, o judviejų akys buvo kaip tik tinkančios išgyventi saulėje spalvos — tamsiai rudos. Ant žemės, prie jų kojų, iš tinklo bandė ištrūkti mažas juodas gyvūnėlis; jis retkarčiais išleisdavo veriantį, silpną garsą.

Gyvatė tarė:

— Steivinas miega. Netrukdykit jam, bet jei pabustų, nueikit pas jį.

Steivino mama ir jauniausias iš partnerių pakilęs nuėjo vidun, o vyresnis vyras atsistojo prieš Gyvatę ir tarė jai:

— Ar jūs galite jam padėti?

— Aš tikiuosi. Auglys jau progresavęs, tačiau atrodo, kad dar neišplito, — nutolusiu, lyg ir melagingu balsu atsakė Gyvatė.

— Migla iš ryto bus pasiruošusi, — tęsė ji.

Gyvatė vis dar jautė poreikį užtikrinti vyriškį, bet niekaip negalėjo sugalvoti kuo.

— Mano sesuo nori su jumis pasikalbėti, — tarė vyriškis ir net nepristatęs jos, nepaaukštinęs savęs, sakydamas, kad toji aukšta moteris yra genties vadė, paliko juos vienus.

Gyvatė pažiūrėjusi atgal pamatė, kaip palapinės uždanga nusileidžia. Ją dar labiau kankino išsekimas; ji pirmą kartą pagalvojo, kad Migla, gulinti ant jos pečių, yra sunki.

— Ar jums viskas gerai?

Gyvatė atsisuko. Moteris elegantiškai, bet šiek tiek nejudriai dėl jau gerokai pastebimo nėštumo artėjo jos link. Gyvatė pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Moters akių krašteliuose susimetė mažos, plonos raukšlelės; kadangi kartais, paslapčiomis nuo visų, ji juokdavosi, keletas raukšlelių buvo ir prie lūpų. Ji šypsojosi, bet atrodė susirūpinusi.

— Jūs atrodot tokia pavargus. Gal man paprašyti, kad jums paklotų lovą? — tarė moteris.

— Ne dabar, — tarė Gyvatė, — dar ne. Aš negalėsiu užmigti.

Genties vadovė pažvelgė į Gyvatės veidą ir gydytoja pajuto ryšį su ja dėl jas siejančios atsakomybės.

— Man atrodo, aš jus suprantu, — ištarė vadė.

— Gal mes galime ką nors duoti? Ar jums reikia kokios pagalbos pasiruošimui? — tęsė ji.

Gyvatei šie klausimai pasirodė labai sudėtingi ir sunkiai suprantami. Jie sukosi pavargusioje gydytojos galvoje, ji tyrinėjo juos, analizavo ir galiausiai supratusi jų prasmę tarė:

— Reikėtų pašerti ir pagirdyti mano ponį.

— Tuojau pasirūpinta, — atsakė moteris.

— Taip pat man reikia, kad kažkas padėtų su Migla. Reikia kažko stipraus. Bet svarbiausia, kad tas kažkas nebijotų Miglos.

Vadė linktelėjo ir šiek tiek šypsodamasi tarė:

— Aš padėčiau, bet pastaruoju metu esu šiek tiek nerangi, todėl surasiu jums ką nors kitą.

— Ačiū, — tarė Gyvatė.

Vėl surimtėjusi moteris linktelėjo galva ir lėtai pajudėjo mažos palapinių grupelės link. Gyvatė stebėjo ją nueinant ir žavėjosi moters grakštumu. Palyginti su vade, gydytoja jautėsi maža, jauna ir nešvari.

Smėlio kūnas įsitempė ir pasiruošė medžioklei; tada jis, vyniodamasis ratais, nuslydo nuo Gyvatės riešo. Gydytoja dar sugavo Smėlį prieš jam pasiekiant žemę. Smėlis pakėlė viršutinę kūno dalį nuo Gyvatės rankų. Jis kyštelėjo liežuvį link mažo gyvūnėlio, jautė jo kūno šilumą, jo baimę.

— Aš žinau, kad tu esi alkanas, — tarė Gyvatė. — Bet šis padaras skirtas ne tau.

Tada Gyvatė padėjo Smėlį į lagaminą, nusiėmė Miglą nuo savo pečių ir leido jai rangytis tamsiausiame skyriuje.

Gyvūnėlis vėl klykė ir blaškėsi, kai pamatė virš savęs pralekiant išsisklaidžiusį Gyvatės šešėlį. Gyvatė pasilenkė ir paėmė gyvį. Išsigandusio gyvūno riksmas sulėtėjo, aprimo ir galiausiai, kai Gyvatė jį paglostė, visai nutilo. Gyvūnas, sunkiai kvėpuodamas, nusikankinęs ramiai gulėjo ir geltonomis akimis spoksojo į Gyvatę. Gyvūno užpakalinės kojos buvo ilgos, ausys plačios, o nosis trukčiojo nuo Gyvatės kvapo. Gyvūnėlio švelnus, juodas kailis buvo nužymėtas įstrižais kvadratais, kuriuos paliko tinklo virvės.

— Man labai gaila, kad turiu atimti tau gyvybę, — pasakė Gyvatė gyvūnėliui. — Bet daugiau nebus baimės ir aš tavęs neskriausiu.

Gyvatė švelniai apėmė gyvūnėlį ir jį glostydama sugriebė žvėrelio stuburą prie pat kaukolės pagrindo. Gydytoja kartą staigiai truktelėjo. Atrodė, kad dar akimirką žvėrelis bandė kovoti, bet iš tikrųjų jis jau buvo miręs. Gyvūną apėmė traukuliai; jo kojos prisitraukė prie kūno, o pirštai raitėsi ir drebėjo. Atrodė, jog žvėrelis vis dar spokso į Gyvatę. Ji išlaisvino žvėrelį iš tinklo.

Gyvatė išsirinko vieną mažą buteliuką iš savo krepšelio, atvėrė gyvūnėlio nasrus ir įlašino vieną lašelį drumzlino preparato. Gyvatė greitai darkart atidarė kuprinaitę ir pasikvietę Miglą. Kobra, nesuplokštinusi galvos lėtai išlindo, įsirangę į aštrų smėlį. Pieningi kobros žvynai atspindėjo blyškią šviesą. Migla pauostė gyvūną, prišliaužė prie jo ir palietė liežuviu. Akimirką Gyvatė išsigando, kad kobra gali atsisakyti negyvos mėsos, nors kūnas dar buvo šiltas, trūkčiojantis, o Migla labai alkana. Gydytoja pavargusiu balsu pasakė:

— Gardus kąsnelis tau — apetitui sužadinti.

Migla pauostė žvėrį, atsistojo piestu ir kirto suleisdama savo tvirtas iltis į mažą kūnelį, darkart kąsdama, suleido sukauptus nuodus. Kobra paleido auką, geriau apžiojo ir pradėjo ryti. Žvėrelis buvo toks mažas, kad kobros nasrai vos vos išsipūtė. Kai Migla ramiai prigulė virškinti nedidelį kąsnelį, Gyvatė prisėdo šalia ir laukdama ją laikė.

Gydytoja išgirdo žingsnius smėlyje.

— Mane atsiuntė padėti.

Tai buvo jaunas vyras, nors jo juoduose plaukuose jau vietomis matėsi baltų sruogų. Vyras buvo aukštesnis už Gyvatę ir patrauklus. Jo akys tamsios, o į viršų sušukuoti ir surišti plaukai dar labiau platino veidą. Vyro veide nesimatė jokių emocijų.

— Ar tu bijai? — paklausė Gyvatė.

— Aš padarysiu tai, ką man liepsite, — atsakė vyriškis.

Nors drabužiai ir slėpė vyro figūrą, jo ilgos, tvirtos rankos atspindėjo jėgą. Gyvatė tarė vyriškiui:

— Tuomet laikyk jos kūną ir žiūrėk, kad tavęs nenustebintų.

Migla jau buvo bepradedanti trūkčioti nuo migdomųjų, kurių Gyvatė įpylė į gyvūnėlio nasrus. Kobros akys buvo plačiai atmerktos, tačiau ji nieko nematė.

— O jei ji gels?.. — ištarė vyriškis.

— Laikyk, greičiau! — sušuko Gyvatė.

Jaunasis vyriškis siekė kobros, tačiau per ilgai dvejojo. Kobra susirangė ir staiga puolė, uodega trenkdama vyriškiui į veidą. Jaunasis vyriškis atsilenkė atgal ir buvo toks nustebęs, lyg kobra būtų jam įgėlus. Gyvatė laikė kobrą žemiau jos nasrų kovodama su ja, bandė pagauti jos visą kūną. Kobra — tai ne smauglys, bet vis tiek slidi, stipri ir greita. Blaškydamasi kobra šnypšdama išleido orą. Ji būtų įgėlusi bet kam, ką tik būtų pasiekusi. Kovodama su Migla, Gyvatė sugebėjo suspausti nuodų liaukas ir taip išlašino paskutinius nuodų lašus. Akimirką nuodų lašai kabėjo ant kobros ilčių ir šviesoje spindėjo kaip brangakmeniai, bet Miglos konvulsijos nubloškė juos į tamsą. Gyvatė kovojo su kobra, o smėlis buvo parankus gydytojai, kadangi kobrai jame buvo pakankami sunku. Gyvatė jautė, kaip už jos nugaros esantis vyriškis čiupo Miglos kūną ir uodegą. Staiga Migla jau buvo jų rankose ir gulėjo suglebusi.

— Aš atsipašau…

— Laikyk ją, — tarė Gyvatė, — mums dar visa naktis prieš akis.

Kai Migla bandė ištrūkti antrą kartą, jaunasis vyriškis puikiai pagelbėjo laikydamas ją tvirtai. Tuomet Gyvatė atsakė į vyriškio klausimą, kuris buvo pertrauktas:

— Jei ji turėtų nuodų ir tau įgeltų, tu tikriausiai mirtum. Net ir dabar susirgtum nuo jos įkandimo. Bet netgi jei tu pasielgtum neatsargiai ir ji ištrūktų, kobra geltų man.

Jaunasis vyriškis tarė:

— Bet jei jūs mirtumėt ar merdėtumėt, mažai kuo galėtumėt padėti mano pusbroliui.

— Tu blogai mane supratai, — atsakė jam Gyvatė.

Ji tęsė:

— Migla manęs negali nužudyti.

Gyvatė ištiesė ranką taip, kad vyriškis matytų kirtimų ir gėlimų paliktus randus. Jaunasis vyriškis spoksojo į randus, tada, ilgokai žiūrėjęs Gyvatei į akis nusuko žvilgsnį į šalį. Tarp debesų buvo ryški dėmė, nuo kurios šviesa spinduliavo ir judėjo link vakarinio dangaus skliauto; jie laikė kobrą kaip vaiką. Gydytoja jau beveik snaudė, tačiau Migla pajudino galvą bandydama išsilaisvinti, ir Gyvatė staiga prasibudo. Ji tarė jaunajam vyriškiui:

— Man negalima miegoti. Kalbėk su manimi. Kuo tu vardu?

Jaunasis vyriškis dvejojo visai kaip Steivinas. Atrodė, kad jis bijo Gyvatės, ar bent jos privengia.

— Mano gentainiai, — tarė jis, — mano, kad neprotinga pasakyti savo vardus nepažįstamiesiems.

— Jie tu manai, kad aš esu ragana, tai nereikėjo prašyti mano pagalbos. Aš neužsiiminėju magija ir netikiu ja.

— Tai ne prietarąs, — tarė jaunasis vyriškis. — Bent jau ne tai, apie ką jūs galvojate. Mes nebijome, kad mus užkerės.

— Kadangi negaliu perprasti visų žemės žmonių papročių, aš laikausi savų. O mano paprotys — kreiptis vardu į tuos, su kuriais aš dirbu.

Blausioje šviesoje stebėdama jaunąjį vyriškį, Gyvatė bandė iššifruoti jo išraišką. Vyriškis tarė:

— Mūsų šeimos žino vieni kitų vardus, taip pat pasakome juos savo partneriams.

Gyvatė apmąstė šį paprotį ir pagalvojo, jog jis jai visiškai netiktų. Tada ji pasakė:

— Ir daugiau niekam? Niekada?

— Na… draugas galėtų žinoti vardą.

— Aha, — tarė Gyvatė. — Suprantu. Aš vis dar nepažįstama, o gal netgi ir priešė.

— Draugas žinotų vardą, — dar kartą pakartojo jaunasis vyriškis. — Nenorėčiau jūsų įžeisti, bet dabar jau jūs mane blogai suprantate. Pažįstamas — tai ne draugas. Mes labai vertiname draugystę.

— Kiekvienas šioje žemėje turėtų sugebėti greitai pasakyti, ar žmogus yra vertas draugo vardo.

— Mes retai su kuo nors susidraugaujame. Draugystė — tai didžiulis įsipareigojimas.

— Skamba taip, lyg reikėtų kažko bijoti.

Vyriškis apmąstė tokią galimybę ir tarė:

— Galbūt mes bijome draugų išdavystės. Tai labai skausmingas dalykas.

— Ar tave kas nors kada nors išdavė?

Jaunasis vyriškis pažvelgė į Gyvatę griežtu žvilgsniu, lyg ji būtų peržengusi visas padorumo ribas.

— Ne, — tarė jis tvirtu, visai kaip jo veidas, balsu. — Nė vienas draugas. Aš neturiu nieko, ką galėčiau vadinti draugu.

Vyriškio reakcija apstulbino Gyvatę. Ji tarė:

— Labai liūdna.

Gydytoja nutilo ir lygindama savo vienatvę iš būtinybės su šių žmonių jų pačių pasirinkta vienatve, bandė suvokti, kokie patirti sunkumai galėjo juos atkirsti taip toli nuo kitų žmonių. Gyvatė ištarė:

— Vadink mane Gyvate, jei tik gali prisiversti ištarti mano vardą. Kreipimasis į mane vardu tavęs niekuo neįpareigoja.

Atrodė, kad jaunasis vyriškis tuoj pradės kalbėti; galbūt jis ir vėl pagalvojo, jog įžeidė Gyvatę, o gal ir vėl norėjo pasiteisinti savo papročiu. Tačiau Migla pradėjo rangytis jų rankose, ir kad kobra neįgeltų pati sau, Gyvatė su vyriškiu turėjo ją laikyti. Kobra, palyginti sujos ilgiu, buvo liesa, bet stipri, o jos traukuliai — smarkesni nei kada anksčiau. Ji bandė suplokštinti savo galvą, tačiau Gyvatė ją laikė per daug tvirtai. Kobra išsižiojo ir sušnypštė, bet iš jos ilčių neiškrito nė lašelio nuodų.

Gyvatė tarė:

— Ji ne smauglys. Ji tavęs nesužeis. Palik ją…

Bet buvo per vėlu; Migla staiga atsipalaidavo ir jaunasis vyriškis prarado pusiausvyrą. Kobra išsisuko ir ėmė raitytis smėlyje. Gyvatė kovojo su kobra, tuo metu vyriškis bandė ją išlaikyti, tačiau kobra apsivyniojo aplink Gyvatę ir pakilo į viršų. Migla bandė atsistumti nuo gydytojos rankų. Gyvatė kartu su kobra metėsi atgal į smėlį; tada Migla pakilo virš jos, išsižiojo ir visa įniršusi šnypštė. Jaunasis vyriškis puolė ir sugavo kobrą tiesiai po jos galvos suplokštėjimu. Migla smogė vyriškiui, tačiau Gyvatė sugebėjo ją kažkaip sulaikyti. Kartu jie sugebėjo sulaikyti kobrą ir vėl galėjo ją kontroliuoti. Gyvatė vis dar kovojo, bet staiga Migla nurimo ir gulėjo tarp jų beveik nejudėdama. Ir gydytoja, ir vyriškis prakaitavo; nors ir buvo įdegęs, jaunasis vyriškis atrodė išbalęs, net pati Gyvatė drebėjo.

— Mes turime šiek tiek laiko poilsiui, — pasakė gydytoja.

Gyvatė pažvelgė į jaunąjį vyriškį ir ant jo skruosto, kur prieš tai savo uodega trenkė Migla, pastebėjo tamsią liniją. Ji ištiesė ranką ir palietė vyro skruostą.

— Bus mėlynė, — pratarė Gyvatė. — Bet rando nebus, — pridūrė.

— Jei tai būtų tiesa, kad gyvatės gelia su uodegomis, jūs būtumėt sulaikiusi ne tik jos iltis, bet ir uodegą ir iš manęs būtų buvę mažai naudos.

— Šiąnakt man reikia ko nors, kad padėtų neužmigti ir visai nesvarbu, ar tas kažkas padėtų susitvarkyti su Migla. Tik šį kartą man būtų buvę sunku ją sulaikyti.

Nuo kovos su kobra Gyvatei išsiskyrė adrenalino, bet dabar, kai jo poveikis ėmė slūgti, Gyvatė vėl pajuto nuovargį ir alkį, tik šį kartą dar stipriau.

— Gyvate…

— Taip?

Jaunasis vyriškis nusišypsojo ir tuoj pat susigėdo. Jis tarė:

— Aš bandžiau ištarti.

— Gan neblogai, — atsakė gydytoja.

— Kiek jūs užtrukot, kol perėjot dykumą?

— Net labai ilgai. Per ilgai. Šešias dienas. Manau, kad pasirinkau ne patį geriausią kelią.

— Kaip jūs išgyvenot?

— Juk yra vanduo. Mes keliavome naktimis, o dienomis ilsėdavomės, kur tik galėjom rasti kokį pavėsį.

— Jūs nešėtės visą savo maistą?

Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Šiek tiek.

Ji norėjo, kad vyriškis nekalbėtų apie maistą.

— Kas kitoje pusėje? — paklausė vyriškis.

— Kalnai. Upeliai. Kiti žmonės. Vieta, kur aš užaugau ir mokiausi. Tuomet kita dykuma ir kalnas su miestu viduje.

— Aš norėčiau pamatyti miestą. Kada nors.

— Girdėjau, kad į miestą neįsileidžia pašalinių žmonių, tokių kaip tu ir aš. Bet kalnuose yra daug miestų, o dykumą galima pereiti.

Vyriškis nieko nesakė, tačiau Gyvatės prisiminimai apie išvykimą iš namų buvo dar tokie gyvi, kad ji galėjo įsivaizduoti, ką jis galvojo.

Daug anksčiau, nei Gyvatė tikėjosi, prasidėjo kita traukulių serija. Dėl traukulių tankumo ji galvojo apie Steivino būklę ir troško, kad jau būtų rytas. Jei ji prarastų vaiką, nieko kito jau nebepadarytų, sielvartautų ir stengtųsi pamiršti. Jei Gyvatė ir jaunasis vyriškis nebūtų laikę kobros, ji būtų mirtinai užsitrankiusi į smėlį. Staiga Migla nebejudėjo, o iš jos visiškai sučiauptos burnos kabojo dvišakis liežuvis.

Kobra nustojo kvėpuoti.

— Laikyk ją, — tarė Gyvatė.

— Laikyk jos galvą. Greičiau, imk ją, o jei ji paspruks — bėk. Imk ją! Dabar ji tau neįgels, gali tik netyčia įdrėksti.

Vyriškis dvejojo tik akimirką ir čiupo Miglą už galvos. Gyvatė slysdama per gilų smėlį bėgo nuo palapinių rato krašto link vietos, kur dar augo krūmai. Gydytoja nulaužė sausas, spygliuotas šakas, kurios draskė jos randuotas rankas. Šiek tiek toliau ji pastebėjo krūvą raguotų angių, tokių bjaurių ir deformuotų, susisukusių lizdą iš krūvelės sudžiūvusios augalijos. Angys šnypštė Gyvatei, bet ši nekreipė į jas dėmesio. Radusi ploną, tuščiavidurį stiebą, jį parsinešė. Jos rankos kraujavo nuo gilių įdrėskimų.

Priklaupusi prie Miglos galvos, Gyvatė atvėrė kobros nasrus ir įstūmė vamzdelį giliai į gerklę, per orui skirtą tarpelį prie liežuvio šaknies. Pasilenkusi arčiau, pasiėmė vamzdelį į bumą ir švelniai pūtė orą į Miglos plaučius.

Gydytoja pastebėjo, kad jaunasis vyriškis laikė kobrą taip, kaip ji jam liepė; jo kvėpavimas iš pradžių buvo padažnėjęs iš nuostabos, o vėliau nurimo; kur Gyvatė pasiremdavo, smėlis braižė jos alkūnes; šlykštus skystis skverbėsi iš Miglos ilčių; gydytoja manė, kad nuo išsekimo, apie kurį ji stengėsi negalvoti, jai svaigo galva.

Gyvatė įpūtė oro, vėl įpūtė, sustojo ir vėl kartojo tą patį, kol Migla pajuto ritmą ir jau pati kvėpavo.

Gyvatė atsisėdo pariesdama kojas ir tarė:

— Manau, kad jai bus viskas gerai. Tikiuosi, kad bus.

Gydytoja perbraukė ranka sau per kaktą. Prisilietimas sukėlė skausmą: ji patraukė ranką atgal ir agonija užplūdo jos kaulus, kilo ranka aukštyn, per pečius, krūtinę, apimdama širdį. Gyvatė vos galėjo išlaikyti pusiausvyrą. Ji pargriuvo, bandė atsisėsti, tačiau judėjo per lėtai, jai beveik pavyko sutramdyti pykinimą ir galvos svaigimą, bet staiga Gyvatei pasirodė, kad žemė ėmė slysti iš po kojų ir, neturėdama už ko pasilaikyti, ji prapuolė tamsoje.

Gyvatė jautė, kaip smėlis braižė jos skruostą ir delnus, nors jis buvo švelnus.

— Gyvate, ar galiu paleisti?

Gyvatė manė, kad klausimas skirtas kažkam kitam, bet tuo pat metu suvokė, kad daugiau nebuvo kam į jį atsakyti ar atsiliepti įjos vardą. Gydytoja ant savęs pajuto švelnias rankas; ji norėjo atsakyti į prisilietimą, bet buvo per daug pavargusi. Gyvatei reikėjo daugiau miego, todėl ji nustūmė rankas. Bet tos rankos prilaikė jos galvą, prilietė odinę gertuvę priėjės lūpų ir į burną įpylė vandens. Gydytoja užspringo, kosėjo ir išspjovė vandenį.

Gyvatė pasirėmė viena alkūne. Kai jai prašviesėjo akyse, ji suprato, kad dreba. Jautėsi taip, lyg gyvatė jai būtų įgėlusi pirmą kartą, kai dar neturėjo imuniteto. Jaunasis vyriškis priklaupė prie Gyvatės su gertuve rankose. Migla, nepastebėta vyriškio, šliaužė į tamsą. Gydytoja pamiršo apie tvinkčiojantį skausmą.

— Migla! — ji trenkė per žemę.

Jaunasis vyriškis krūptelėjo ir iš išgąsčio atsisuko; kobra pakilo į viršų, lingavo virš vyriškio piktai jį stebėdama, pasiruošė gelti ir suplokštino galvą. Kobra buvo lyg balta banguojanti linija, priešinga juodai. Gyvatė prisivertė atsikelti, tačiau jautėsi taip lyg negalėtų suvaldyti kažkokio nepažįstamo kūno. Ji vos nepargriuvo dar kartą, bet sugebėjo išsilaikyti ant kojų ir pažiūrėti kobrai į akis, kurios dabar buvo tame pačiame lygyje.

— Tu dabar negali eiti medžioti, — tarė Gyvatė. — Tau dar yra darbo.

Gyvatė ištiesė savo dešinę ranką į šoną kaip masalą, kad atitrauktų Miglą, jei ši geltų. Jos ranka buvo sunki nuo skausmo. Gydytoja baiminosi ne dėl to, kad jai įgels, bet dėl to, kad gali prarasti Miglos nuodų liaukų turinį. Ji tarė:

— Eikš. Eikš ir nusiramink.

Gydytoja pamatė, kad tarp kobros ilčių teka kraujas ir dar labiau susirūpino dėl Steivino.

— Padare, ar tu man jau įgėlei?

Bet skausmas buvo kitoks: nuo nuodų ji būtų aptirpusi, o naujasis serumas tik gėlė…

— Ne, — iš užjos nugaros sušnibždėjo jaunasis vyriškis.

Migla gėlė. Ilgų mokymų refleksai nugalėjo: Gyvatė atitraukė dešinę ranką atgal ir, kai kobra patraukė savo galvą atgal, Gyvatė ją sugriebė kaire ranka. Akimirką kobra pasirangė ir nurimo.

— Vingrus žvėris, — tarė Gyvatė. — Gėda.

Gyvatė apsisuko ir leido Miglai užsliuogti jos ranka ant pečių; ji atrodė kaip nematomo apsiausto kontūrai, uodegą traukė kaip traukinio galą.

— Ar ji man įkirto?

— Ne, — atsakė jaunasis vyriškis. Jo santūriame balse girdėjosi baimės gaidelė.

— Jūs turėtumėte merdėti. Jūsų kūnas turėtų būti apimtas agonijos, o ranka sutinusi iki raudonumo. Kai jūs sugrįžote… — vyriškis mostelėjo į Gyvatės ranką, — Tai tikriausiai smėlinė angis.

Gyvatė prisiminė angių kamuolį po šakomis ir palietė kraują ant savo rankos. Ji nusivalė kraują ir tarp spyglių paliktų randų pamatė dvigubą įkandimo žymę. Žaizda buvo šiek tiek patinusi.

— Ją reikia išvalyti, — pasakė Gyvatė. — Man gėda, kad aš to nepastebėjau.

Žaizdos skausmas sumažėjo ir daugiau nebedegino jos rankos. Gydytoja atsistojo žiūrėdama į jaunąjį vyriškį, dairydamasi aplink save, stebėjo besikeičiantį peizažą, o jos akys bandė susitvarkyti su besileidžiančio mėnulio ir apgaulingos aušros šviesa. Ji tarė jaunajam vyriškiui:

— Tu puikiai ir drąsiai laikei Miglą. Dėkoju tau.

Jis nukreipė savo žvilgsnį žemyn, atrodė, kad nusilenkė Gyvatei. Vyriškis pakilo ir priartėjo prie jos. Kad Migla nepajustų pavojaus, Gyvatė ant jos kaklo uždėjo ranką.

— Man būtų garbė, — tarė jaunasis vyriškis, — jei jūs mane vadintumėte Arevinu.

— Man būtų malonu.

Gyvatė priklaupė ir laikė baltas šliaužiančias kilpas, kadangi Migla lėtai rangėsi į savo skyrių lagamine. Šiek tiek vėliau, kai aušra nuramino Miglą, gydytoja ir jaunasis vyriškis galėjo grįžti pas Steiviną.

Baltas Miglos uodegos galas pranyko iš Gyvatės akių. Ji uždarė lagaminą ir jau būtų atsistojusi, bet nepajėgė. Dar neįveikė naujų nuodų. Audiniai aplink žaizdą buvo paraudę ir jautrūs, bet nuodai toliau nesklido. Ji liko vietoje, parkritusi, spoksanti į savo ranką, mintyse lėtai šliauždama link to, ką jai reikėjo padaryti, šį kartą padaryti dėl savęs.

— Prašau leisti jums padėti.

Jis palietė Gyvatės petį ir padėjo jai atsistoti. Gydytoja tarė:

— Aš atsiprašau. Man taip reikia pailsėti…

— Leiskite man nuplauti jūsų ranką, — pasiūlė Arevinas. — Ir tada jūs galėsite miegoti. Pasakykite, kada jus pažadinti…

— Aš dar negaliu miegoti.

Gyvatė suėmė save į rankas, atsitiesė, nuo kaktos nusimetė drėgnas garbanas.

— Man viskas gerai. Ar turi vandens?

Arevinas atlaisvino savo viršutinį apdarą. Po juo jis dėvėjo strėnjuostę ir odinį diržą; ant diržo kabojo keli odiniai flakonėliai ir maišeliai. Jo kūnas buvo liaunas ir puikiai sudėtas, o kojos — ilgos bei raumeningos. Jo kūno odos spalva šiek tiek šviesesnė nei saulės nurudintas veidas. Jis paėmė savo vandens flakonėlį ir ištiesė jį Gyvatės sužeistos rankos link.

— Ne, Arevinai. Jei nuodai pakliūtų nors ir į mažiausią randą, jie tave užkrėstų.

Gyvatė atsisėdo ir užsipylė drungno vandens ant žaizdos. Rožinis vanduo nulašėjo ant žemės ir pranyko, nepalikdamas nė menkiausios matomos šlapios dėmės. Žaizda labiau kraujavo, bet dabar ją tik skaudėjo. Nuodai jau buvo beveik nukenksminti.

— Aš nesuprantu, — tarė Arevinas, — kaip taip gali būti, kad jūs nesužeista. Mano jaunesnei sesei įkirto smėlinė angis.

Kad ir kaip norėjo, jaunasis vyriškis negalėjo kalbėti be emocijų. Jis tęsė:

— Mes niekaip negalėjome jos išgelbėti — niekas netgi negalėjo sumažinti jos skausmo.

Gyvatė grąžino jaunajam vyriškiui jo flakonėlį ir iš krepšelio nuo savo diržo išsiėmusi buteliuką tepalu įtrynėjau beužsitraukiančias įkandimo žymes.

— Tai dalis mūsų mokymo, — tarė Gyvatė. — Mes dirbame su daugeliu skirtingų gyvačių, todėl turime turėti imunitetą nuo kuo daugiau jų rūšių.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Procesas varginantis ir pakankamai skausmingas.

Ji sugniaužė kumštį; plėvelė laikėsi ir tai ją ramino. Gydytoja pasilenkė prie Arevino ir vėl palietė jo nubrozdintą skruostą. Ji tarė:

— Taip…

Ant skruosto Gyvatė užtepė tepalo.

— Tai pagerins gijimą.

— Jei jūs negalite miegoti, — tarė Arevinas, — tai gal bent jau pailsėsit?

— Taip, — pasakė Gyvatė. — Šiek tiek.

Ji atsisėdo šalia Arevino, atsirėmė į jį ir jie abu stebėjo, kaip saulė debesis paverčia auksu, po to liepsna ir gintaru. Papėčiausias kūno kontaktas su kitu žmogumi Gyvatei suteikė malonumo, nors ir jis ją ne visiškai tenkino. Kitu laiku, kitoje vietoje gal ji ir darytų kažką daugiau, bet ne čia, ne dabar.

Kai apatinis saulės šviesos dėmės kraštas pakilo virš horizonto, Gyvatė atsistojo ir išviliojo Miglą iš lagamino. Kobra išlindo lėtai, vangiai ir užsliuogė jai ant pečių. Gyvatė paėmė lagaminą ir kartu su Arevinu nuėjo atgal prie mažos palapinių grupelės.

Visai prie įėjimo į palapinę stovėjo Steivino tėvai ir laukė, tikėdamiesi išvysti Gyvatę. Jie buvo susiglaudusi, gintis pasiruošusi ir tyli grupė. Vienu momentu gydytoja pagalvojo, kad tėvai nutarė išsiųsti ją iš stovyklos. Tuomet, su karštu lyg įkaitinta geležis apgailestavimu, ji paklausė, ar Steivinas mirė. Tėvai papurtė galvomis ir leido Gyvatei įeiti.

Steivinas gulėjo taip, kaip ji jį ir paliko, vis dar miegojo. Suaugusieji žvilgsniais nusekė paskui Gyvatę. Vis labiau nervindamas! nuo ore tvyrančios baimės, gydytoja iškišo liežuvį.

— Aš žinojau, kad jūs pasiliksit, — pasakė Gyvatė. — Žinau, jei galėtumėt, jūs padėtumėt, bet niekas, išskyrus mane, negali jam padėti. Prašau grįžti į lauką.

Jie pažiūrėjo vienas į kitą, tada į Areviną ir akimirką Gyvatė pagalvojo, kad jie atsisakys. Ji norėjo kristi į tylą ir miegoti.

— Eime, pusbroliai, — tarė Arevinas. — Mes jos rankose. Arevinas pakėlė palapinės uždangą ir paragino juos išeiti.

Gyvatė Arevinui padėkojo tik žvilgsniu ir jis beveik nusišypsojo. Atsisukusi į Steiviną, gydytoja priklaupė priėjo.

— Steivinai… — Gyvatė palietė jo karštą kaktą.

Vos juntamas prisilietimas pažadino vaiką. Gyvatė jam tarė:

— Jau laikas.

Busdamas iš vaikiško miego, berniukas sumirksėjo, pamatė Gyvatę, bet vos ją atpažino. Neatrodė, kad vaikas būtų išsigandęs. Būtent dėl to Gyvatė džiaugėsi, tačiau dėl kažkokios jai nesuprantamos priežasties jautėsi nerami.

— Ar skaudės?

— O dabar ar skauda?

Vaikas dvejojo, pažvelgė į priekį, atgal ir tarė:

— Taip.

— Gali skaudėti šiek tiek daugiau. Bet tikiuosi, kad taip nebus. Ar tu pasiruošęs?

— Ar gali Žaltys pasilikti?

— Žinoma, — atsakė Gyvatė.

Ir tada ji suprato, kas buvo negerai.

— Aš grįšiu po akimirkos.

Gyvatės balsas labai pasikeitė, buvo įsitempęs ir ji negalėjo nieko padaryti, kad neišgąsdintų Steivino. Gydytoja išėjo iš palapinės, ji žengė lėtai, ramiai, bandydama susitvardyti. Lauke iš tėvų veidų suprato, ko jie bijojo.

— Kur Žaltys?

Arevinas, stovėjęs nugara į Gyvatę, krūptelėjo nuo jos balso. Šviesiaplaukis išleido silpną, sielvartaujantį garsą ir daugiau nebepajėgė žiūrėti į Gyvatę.

— Mes bijojom, — tarė vyriausias iš tėvų. — Mes manėme, kad Žaltys įgels vaikui.

— Tai aš taip pagalvojau. Tai aš. Žaltys šliaužė vaiko veidu ir aš mačiau jo iltis… — žmona uždėjo rankas ant jaunesnio partnerio pečių ir šis daugiau nieko nebesakė.

— Kur jis? — Gyvatei norėjosi rėkti, bet ji susitramdė.

Tėvai atnešė mažą dėžę be dangčio. Gyvatė ją paėmė ir pažvelgė vidun.

Ten gulėjo beveik į dvi dalis perkirstas Žaltys, viduriai buvo išvirtę iš kūno, jis buvo pusiau išverstas ir kai drebėdama Gyvatė žiūrėjo į jį, Žaltys kartą pasirangė, iškišo ir vėl vidun įtraukė liežuvį. Gydytoja išleido kažkokį garsą, tačiau jis buvo toks tylus, kad jo negalima pavadinti verksmu. Gyvatė tikėjosi, kad jo judesiai tebuvo refleksai, bet į rankas jį paėmė taip švelniai, kaip tik galėjo. Ji pasilenkė ir prilietė lūpas prie slidžių, žalių žvynų žemiau jo galvos. Gyvatė greitai ir aštriai įkando jam į kaukolės pagrindą. Žalčio vėsus ir sūrus kraujas tekėjo į moters burną. Jei Žaltys dar nebuvo miręs, Gyvatė jį akimirksniu nužudė.

Gydytoja pažvelgė į tėvus ir į Areviną; jie visi buvo išbalę, bet Gyvatė nė kiek jų negailėjo ir nesuko galvos dėl juos siejančio skausmo. Ji tarė:

— Toks mažas padarėlis. Toks mažas padarėlis, kuris galėjo suteikti tik malonumo ir sapnų.

Dar vieną akimirką Gyvatė stebėjo juos visus ir tada nusisuko palapinės link.

— Palaukit… — išgirdo kaip vyriausias iš tėvų prisiartino prie jos iš už nugaros.

Vyras palietė Gyvatės petį, o ji nusikratė jo ranka.

— Mes jums duosime, ko tik pageidausite, — tarė jis, — tik nelieskite Steivino.

Gyvatė iš įsiūčio atsisuko į jį.

— Negi dėl jūsų kvailumo turėčiau nužudyti Steiviną?

Atrodė, kad vyras tuoj pabandys ją sulaikyti. Gyvatė alkūne stipriai trenkė vyrui į pilvą ir dingo palapinėje. Viduje Gyvatė užkliuvo už lagamino. Staiga pažadintas ir piktas iš lagamino išlindo Smėlis ir susirangė į spiralę. Kai kažkas pabandė įeiti, Smėlis šnypštė ir girgždėjo taip smarkiai, kaip Gyvatė dar nėra girdėjusi. Ji net nebandė pasižiūrėti už savęs. Gyvatė staiga palenkė galvą ir, kol dar Steivinas nepamatė, nusivalė ašaras į rankovę. Gydytoja atsiklaupė prie berniuko.

— Kas nutiko? — berniukas negalėjo negirdėti balsų ir žingsnių už palapinės.

— Nieko, Steivinai, — atsakė Gyvatė. — Ar žinojai, kad mes perėjom dykumą?

— Ne, — tarė nustebęs berniukas.

— Buvo labai karšta ir nė vienas iš mūsų neturėjome ko valgyti. Žaltys dabar medžioja. Jis labai alkanas. Ar nesupyksi ant jo ir leisi man pradėti? Aš visą laiką būsiu šalia.

Vaikas atrodė pavargęs; jis buvo nusivylęs, bet neturėjo jėgų ginčytis.

— Na, gerai, — vaiko balsas sušlamėjo lyg tarp pirštų byrantis smėlis.

Gyvatė nuo savo pečių pakėlė Miglą ir nuo mažo Steivino kūno nutraukė antklodę. Iškreipdamas vaiko figūrą, spausdamas gyvybiškai svarbius organus, siurbdamas iš vaiko maistą, augdamas ir nuodydamas organizmą atliekomis, iš ertmės tarp šonkaulių stypsojo auglys. Laikydama Miglos galvą, Gyvatė leido jai slysti vaiko kūnu, jį liesti ir ragauti. Gyvatei teko suvaldyti kobrą, kad ši neįkirstų; ją paskatino susijaudinimas. Kai Smėlis subarškėjo, kobra nuo sukeltos vibracijos suvirpėjo. Gyvatė, ramindama kobrą, trinktelėjo jai; išugdytos reakcijos pagaliau parodė grįžtamąjį procesą, nugalintį įgimtus instinktus. Migla stabtelėjo, kai liežuviu palietė odą virš auglio, tada Gyvatė paleido kobrą.

Kobra pakilo ir kirto, ji gėlė kaip visos kobros gelia, suleisdama savo trumpas iltis kartą, atleisdama, staiga vėl geldama, kad efektas būtų geresnis, prilaikydama ir kramtydama grobį. Steivinas suriko, bet negalėjo pajudėti, nes Gyvatė jį stipriai laikė rankomis.

Migla suleido savo nuodų liaukų turinį į vaiką ir jį paleido. Kobra pakilo, apsidairė aplink, suglaudė savo suplokštėjusią galvą ir tobulai tiesia linija grindimis nušliaužė link tamsaus, uždaro skyriaus.

— Viskas baigta, Steivinai.

— Ar aš dabar mirsiu?

— Ne, — atsakė Gyvatė. — Ne dabar. Tu dar daug metų gyvensi, aš tikiuosi.

Gyvatė nuo savo diržo paėmė buteliuką su milteliais.

— Išsižiok.

Berniukas pakluso ir Gyvatė ant jo liežuvio užbarstė miltelių.

— Tai sumažins skausmą.

Nenuvalydama kraujo nuo įkandimų, Gyvatė ant sutinusių žymių uždėjo audinio lopinėlį.

Gydytoja nusisuko nuo berniuko.

— Gyvate? Ar tu išeini?

— Aš neišeisiu neatsisveikinusi. Pažadu.

Vaikas vėl atsigulė, užmerkė akis ir leidosi užvaldomas vaistų.

Ant tamsių kartoninių grindų tyliai spirale vyniojosi Smėlis. Gyvatė paplekšnojo per grindis, norėdama jį pašaukti. Smėlis pajudėjo link gydytojos ir pats užėmė savo vietą lagamine. Gyvatė uždarė lagaminą, pakėlė jį, bet vis dar atrodė, kad šis tuščias. Už palapinės ji girdėjo triukšmą. Steivino tėvai ir jiems padėti atėję žmonės pakėlė palapinės uždangą ir dėbtelėjo į vidų, bet prieš gerai pažiūrėdami vidun, pirmiau įkišo lazdas.

Gyvatė padėjo savo odinį lagaminą ir tarė:

— Viskas baigta.

Jie įėjo. Arevinas taip pat buvo su jais; tik jis vienas nieko neturėjo rankose.

— Gyvate… — skausmingai, apgailestaudamas ir sutrikęs tarė Arevinas, o Gyvatė nebežinojo, kuo jis tikėjo.

Arevinas pažvelgė atgal. Steivino mama buvo tiesiai už jo. Jis paėmė ją už peties.

— Be jos Steivinas būtų miręs. Kad ir kas dabar nutiktų, jis būtų miręs.

Steivino mama nusikratė Arevino ranką nuo peties.

— Galbūt jis būtų gyvenęs. Gal tai būtų praėję. Mes… — per ašaras ji daugiau nesugebėjo kalbėti.

Gyvatė jautė, kaip žmonės juda ir supa ją.

Arevinas žingsneliu priartėjo prie Gyvatės ir sustojo, ji matė, kad Arevinas nori, jog ji apsigintų.

— Ar nors vienas iš jūsų galit verkti dėl manęs ir mano nevilties, ar galit liūdėt dėl mažų padarų ir jų skausmo? — moteris pajuto kaip skruostais teka ašaros.

Žmonės jos nesuprato; jos verksmas juos įžeidė. Vis dar bijodami Gyvatės, jie atsitraukė, bet liko susitelkę. Gyvatei daugiau nebereikėjo atrodyti ramiai, kokia ji buvo, norėdama nuraminti vaiką.

— Et, jūs kvailiai, — jos balse jautėsi kartėlio gaidelė.

— Steivinas…

Šviesa prie įėjimo pribloškė juos visus.

— Leiskite man praeiti.

Žmonės, stovėję prieš Gyvatę, pasitraukė, kad praleistų savo vadę. Vadė sustojo tiesiai prieš Gyvatę ir nekreipė dėmesio į lagaminą, kurio vos neužkliudė koja.

— Ar Steivinas gyvens? — vadės balsas buvo tylus, ramus ir švelnus.

— Aš negaliu garantuoti, — tarė Gyvatė, — bet jaučiu, kad gyvens.

— Palikite mus.

Gentainiai, dar nesupratę vadės žodžių, jau žinojo Gyvatės žodžius; jie apsidairė aplink, nuleido savo ginklus ir galų gale vienas po kito išėjo iš palapinės. Arevinas liko su ja. Gyvatė atrodė grėsmingai, ji parkrito ant kelių. Gydytoja palinko virš lagamino ir tuo pat metu veidą užsidengė rankomis. Gyvatei nespėjus pastebėti, prieš ją atsiklaupė vyresnioji moteris.

— Ačiū jums, — tarė vadė. — Ačiū jums. Aš taip apgailestauju…

Vadė viena ranka apkabino Gyvatę ir priglaudė ją prie savęs, o Arevinas taip pat priklaupė prie jų ir apkabino gydytoją. Gyvatė vėl pradėjo virpėti, o jiedu ją laikė kol ši verkė.

Vėliau pavargusi Gyvatė, laikydama Steivino ranką, miegojo palapinėje viena su juo. Gentainiai jau buvo pagavę mažų žvėrelių Smėliui ir Miglai. Jie davė Gyvatei maisto ir atsargų; jie netgi davė pakankamai vandens, kad Gyvatė galėtų išsimaudyti, nors tai tikriausiai ir išsekino jų išteklius.

Kai Gyvatė nubudo, šalia jos miegojo Arevinas, jo drapanos buvo praskleistos dėl karščio, o ant krūtinės ir pilvo blizgėjo prakaitas. Kai Arevinas miegojo, jo veide nebebuvo griežtos išraiškos; jis atrodė išsekęs ir pažeidžiamas. Gyvatė jau norėjo pažadinti jį, tačiau persigalvojo, papurtė galvą ir atsisuko į Steiviną.

Ji palietė auglį ir pajuto, kad šis pradėjo nykti bei džiūti, jis nyko, nes jį veikė Miglos suleisti nuodai. Savo dideliame sielvarte Gyvatė jautė krislelį džiaugsmo. Moteris nubraukė plaukus nuo Steivino veido.

— Aš tau daugiau nemeluosiu, mažyli, — sušnabždėjo Gyvatė, — bet greitai man teks išvykti. Ilgiau nebegaliu čia likti.

Gyvatei norėjosi miegoti dar tris dienas, kad visiškai praeitų smėlinės angies nuodų poveikis, bet ji pamiegos kur nors kitur.

— Steivinai?

Jis lėtai ėmė busti.

— Man daugiau neskauda, — tarė berniukas.

— Džiugu girdėti.

— Ačiū…

— Viso gero, Steivinai. Ar vėliau prisiminsi, kad pabudai ir kad aš likau laukti, kol galėsiu su tavimi atsisveikinti?

— Viso gero, — ištarė vėl beužmigdamas. — Viso gero, Gyvate. Viso gero, Žalty.

Berniukas užsimerkė.

Gyvatė pasiėmė lagaminą ir, žiūrėdama į Areviną, atsistojo. Jis nejudėjo. Kartu jausdama pasididžiavimą ir apgailestavimą, Gydytoja išėjo iš palapinės.

Prieblandą dar labiau paaštrino šešėliai; stovyklavietėje buvo karšta ir tylu. Gyvatė pamatė savo dryžuotą kaip tigras ponį, visą aprištą maisto ir vandens ryšuliais. Nors ji ir atsisakė atlygio, nauji odiniai vandens maišai pūpsojo ant žemės šalia balno, chalatas buvo padėtas ant balno. Dryžuotas kaip tigras ponis prunkštelėjo Gyvatei. Ši pakasė dryžuotas ponio ausis, pabalnojo jį ir diržais pririšo savo mantą. Vadeliodama ponį Gyvatė pajudėjo į rytus, ta pačia kryptimi, iš kur atėjo.

— Gyvate…

Ji atsikvėpė ir atsisuko į Areviną. Šis stovėjo nugara į saulę ir nuo jos šviesos Arevinas išryškėjo skaisčiai raudonoje spalvoje. Jo dryžuoti plaukai bangavo ant pečių, švelnindami veidą.

— Ar tu turi išvykti?

— Taip.

— Aš tikėjausi, kad neišvyksi kol… Tikėjausi, kad pasiliksi dar šiek tiek… Yra kitų klanų ir kitų žmonių, kuriems gali padėti…

— Jei viskas būtų buvę kitaip, gal ir būčiau pasilikusi. Čia yra darbo gydytojai. Bet…

— Jie buvo išsigandę…

— Aš juk jiems sakiau, kad Žaltys negali jų sužeisti, bet pamatę Žalčio iltis jie nesuprato, kad jis gali prišaukti tik sapnus ir palengvinti mirties kančias. Negi negali jiems atleisti?

— Aš negaliu jų kaltinti. Arevinai, jie tai padarė dėl mano kaltės. Aš juos perpratau, kai jau buvo per vėlu.

— Bet tu pati sakei, kad negali žinoti visų papročių ir visų baimių.

— Aš esu nepilnavertė, — tarė Gyvatė. — Jei negaliu išgydyti žmogaus, tai be Žalčio aš netgi negaliu jam padėti. Mes neturime daug sapnų gyvačių. Aš turiu keliauti namo ir pasakyti savo mokytojams, kad praradau vieną sapnų gyvatę ir tikiuosi, jog man atleis už kvailumą. Mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį užsitarnavau aš, ir jie bus nusivylę.

— Leisk man eiti kartu…

Gyvatė norėjo leisti; ji dvejojo ir prakeikė save dėl silpnumo.

— Jie gali pasiimti Miglą ir Smėlį, o mane išvaryti ir tave taip pat išvarytų. Arevinai, pasilik čia.

— Man tai nerūpėtų.

— Rūpėtų. Po kurio laiko mes vienas kito imtume nekęsti. Mums abiem reikia ramybės, tylos ir laiko, kad vienas kitą gerai suprastume.

Arevinas priėjo prie Gyvatės ir ją apsikabino; taip jie prastovėjo minutėlę. Kai Arevinas pakėlė savo galvą, ant jo skruosto matėsi ašaros.

— Prašau, sugrįžk, — tarė jis. — Kad ir kas nutiktų, prašau, sugrįžk.

— Aš pasistengsiu, — atsakė Gyvatė. — Kitą pavasarį, kai nurims vėjas, lauk manęs. Jei kitą pavasarį aš negrįšiu, pamiršk mane. Kad ir kur aš būčiau, jei išliksiu gyva, aš pamiršiu tave.

— Aš ieškosiu tavęs, — pasakė Arevinas ir daugiau nebežadėjo.

Gyvatė paėmusi ponio vadeles pradėjo kelionę per dykumą.

Baltas blyksnis tamsoje pažadino Miglą. Kobra siūbuodama sušnypštė, o Smėlis jai pritarė savo barškučiu. Gyvatė išgirdo dykumos prislopintą kanopų bildesį ir pajautė jį savo delnais. Trankydama per žemę, gydytoja raukėsi ir įkvėpė dulkių. Aplink dvi smėlinės angies įkandimo žymes jos ranka buvo juodai mėlyna nuo krumplių iki riešo. Išnyko tik nubrozdinimų kraštai. Gyvatė atsargiai laikė skaudančią ranką sau ant kelių, o kaire dukart trinktelėjo į žemę. Smėlio barškėjimas nebuvo baisus ir deimantingasis nušliaužė nuo šilto, juodo vulkaninio akmens Gyvatės link. Ši vėl porą kartų trinktelėjo į žemę. Pajutusi raminančią pažįstamo signalo vibraciją, Migla lėtai nuleido savo kūną ir atpalaidavo suplokštėjusią galvą.

Kanopų bildesys liovėsi. Gyvatė girdėjo garsus, sklindančius iš uolienų atodangos, užtemdytos tamsių palapinių grupės, esančios pačiame oazės pakraštyje. Smėlis apsivyniojo aplink Gyvatės dilbį, o Migla užsliuogė ant pečių. Ant gydytojos riešo ar kaklo turėjo būti apsivyniojęs Žaltys, kuris atrodytų kaip smaragdinė grandinėlė, tačiau Žalčio nebebuvo. Žaltys buvo miręs.

Raitelė paragino savo žirgą ir priartėjo prie Gyvatės. Menkutė bioliuminescencinių žibintų ir po debesimis pasislėpusio mėnulio šviesa atsispindėjo ant lašelių, kai bėras žirgas prajojo per oazės seklumą. Žirgas sunkiai kvėpavo per išsipūtusias šnerves ir vis prunkštelėdavo. Ant jo kaklo prakaitas net putojo ties vadelėmis. Liepsnos šviesa skaisčiai raudonai atsispindėjo nuo auksinio apynasrio ir paryškino raitelės veidą.

— Gydytoja?

Gyvatė pakilo.

— Mano vardas Gyvatė.

Galbūt ji jau nebeturėjo teisės taip vadintis, bet ištarti vaikystėje suteiktą vardą taip pat nenorėjo.

— Aš Meridetė.

Raitelė nulipo ir artinosi, bet kai Migla pakėlė galvą, sustojo.

— Ji negels, — tarė Gyvatė.

Meridetė priėjo arčiau.

— Viena iš mano partnerių sužeista. Ar ateisite?

Gyvatei prireikė nemažai jėgų, kad sugebėtų atsakyti nedvejodama.

— Taip, žinoma.

Baimė, kad ji nesugebės padėti mirštančiam, buvo labai didelė. Gyvatė priklaupė, jog į lagaminą padėtų Miglą ir Smėlį. Abu jie slydo per gydytojos rankas, ant jos pirštų galiukų palikdami painias žymes.

— Mano ponis šlubuoja, man reikės pasiskolinti arklį…

Gyvatės ponį, vardu Voveris nuvedė į aptvarą stovykloje, kurioje ką tik buvo Meridetė.

Gydytojai nereikėjo jaudintis dėl ponio, kadangi karavano keliautoja Gruma gerai juo pasirūpino; o jos anūkai šukavo jį ir šėrė kaip karalių. Gruma pasirūpino, kad ateitų kalvis pakaustyti ponį, ir Gyvatė manė, kad Gruma jai paskolins žirgą.

— Nėra laiko, — tarė Meridetė. — Šie dykumų kuinai visai negreiti. Mano kumelė paneš mus abi.

Nepaisant to, kad ant Meridetės kumelės pečių matėsi prakaitas, ji kvėpavo normaliai. Kumelė stovėjo pakėlusi galvą, jos ausys buvo smailios, o kaklas išlenktas. Tai iš tiesų įspūdingas padaras, jos veislė daug geresnė nei paprastų karavano ponių ir ji daug aukštesnė už Voverį. Raitelės drabužiai buvo paprasti, o žirgo apdarai išpuošti ornamentais.

Gyvatė uždarė savo odinį lagaminą ir užsivilko naujas drapanas, užsidėjo galvos apdangalą, kuriuos jai davė Arevino žmonės. Gydytoja buvo dėkinga tiems žmonėms už aprangą, kadangi jos stipri ir švelni medžiaga puikiai saugojo nuo karščio, smėlio ir dulkių.

Meridetė užlipo ant žirgo, atlaisvino balnakilpę ir ištiesė Gyvatei ranką. Tačiau kai gudutoja priartėjo, žirgas išplėtė šnerves ir pasibaidė gyvačių muskatinio kvapo. Meridetė buvo uždėjusi rankas ant kumelės, todėl ji nejudėjo, bet vis tiek buvo nerami. Gyvatė užsliuogė už balno. Kumelės raumenys tapo tarsi vienas ir ji taškydamasi pradėjo šuoliuoti per vandenį. Vandens purslai pasiekė Gyvatės veidą, ji dar labiau prisispaudė kojomis prie drėgnų kumelės šonų. Žirgas iššoko į krantą, prajojo pro retus medžius, šešėlius bei palmių lapus, kuriuos vos vos palietė, ir staiga dykuma atsivėrė į horizontą.

Kairėje rankoje Gyvatė laikė lagaminą; dešine ranka ji vis dar negalėjo pakankamai gerai suimti. Nuo ugnies ir vandens atspindžių Gyvatė vos matė. Juodas smėlis sugerdavo šviesą ir tada paversdavo ją karščiu. Kumelė šuoliavo toliau. Sudėtingų apynasrio dekoracijų žvangesį užgožė kanopų girgždėjimas smėlyje. Kumelės karštas prakaitas persismelkė per Gyvatės kelnes ir lipo prie jos kelių bei šlaunų. Oazės ir medžių prieglobstyje gydytoja jautė, kaip vėjo pučiamas smėlis braižo jai veidą. Gyvatė paleido Meridetės liemenį tam, kad galvos apdangalo galu prisidengtų nosį ir bumą.

Greitai smėlį pakeitė akmeninis šlaitas. Kumelė užlipo juo ant tvirto akmens. Meridetė laikė, kad kumelė nebėgtų.

— Bėgti per daug pavojinga. Mes įkristume į tarpeklį daug greičiau, nei spėtume jį pamatyti, — nuo skubėjimo Meridetės balse jautėsi įtampa.

Jos jojo statmenai didžiojo tarpeklio ir įtrūkimų, kur susilydę akmenys susiliedavo, išsiskirdavo ir atvėsdavo iki bazalto. Smėlio grūdeliai atsitrenkdavo į balną ir jo paviršius po truputį tapo nelygus. Kumelės geležinės pasagos žvangėjo taip, lyg liestų tuščiavidurį paviršių. O kai ji norėjo peršokti plyšį, akmuo suaidėjo.

Gyvatė kelis kartus bandė paklausti, kas nutiko Meridetės draugei, bet ji vis tylėdavo. Akmeninė lyguma neleido kalbėti, susikoncentruoti ties niekuo kitu, išskyrus jojimą per lygumą.

O Gyvatė bijojo klausti, bijojo žinoti.

Lagaminas gulėjo ant Gyvatės kojos, ritmingai svyruodamas pagal kumelės ilgo žingsnio ritmą. Gydytoja juto, kaip savo skyriuje judėjo Smėlis; ji tikėjosi, jog Smėlis nebarškės ir daugiau nebegąsdins žirgo.

Gyvatės žemėlapyje, kuris baigiasi į rytus nuo oazės, nebuvo pažymėtas lavos srautas. Kadangi šie lavos srautai vienodai pavojingi ir žmonėms, ir gyvūnams, jų buvo vengiama prekybos keliuose. Gyvatė mąstė, ar jos suspės pasiekti kelionės tikslą iki ryto. Čia, ant juodo akmens, karštis greitai stiprėtų.

Galiausiai, nepaisant Meridetės raginimų, kumelė sulėtino tempą.

Vienodas, siūbuojantis ėjimo tempas per plačią akmeninę upę Gyvatę užliūliavo beveik iki miego. Gydytoja pašoko iš miegų, kai beeinant per lavos ruožą kumelė paslydo, traukdama šlaunis po savimi, brėždama kanopomis, atmesdama raiteles atgal, tada vėl į priekį. Gyvatė sugriebė savo lagaminą, o Meridetė keliais suspaudė žirgą.

Staiga skardžio papėdėje akmenys dingo ir vėl prasidėjo juodasis smėlis. Gyvatė jautė, kaip Meridetės kojos dar tvirčiau prisispaudė prie kumelės ir taip skatino išsekusį žirgą eiti į sunkų centrą. Jos buvo giliame, siaurame kanjone, kanjono sienas suformavo du atskiri lavos liežuviai.

Ant juodmedžio judėjo šviesa ir akimirką apsimiegojusi Gyvatė pamanė, kad skraido jonvabaliai. Tuomet tolumoje sužvengė žirgas, o šviesa pasirodė esanti stovyklos šviestuvai. Meridetė pasilenkė į priekį ir ištarė padrąsinančius žodžius kumelei. Priešindamasis giliam smėliui, žirgas iš paskutinių jėgų ėjo į priekį; kumelė kartą suklupo ir Gyvatė bloškėsi į Meridetės nugarą. Sujudintas Smėlis sugirgždėjo. Tuščia erdvė aplink Smėlį dar labiau paaštrino garsą. Kumelė iš išgąsčio metėsi į priekį. Meridetė kumelės nestabdė, o kai galiausiai ši sustojo, nuo jos kaklo dribo putos, o iš šnervių tiško kraujas. Meridetė ragino ją bėgti toliau.

Atrodė, kad stovykla tolsta kaip miražas. Kiekvieno įkvėpimo metu Gyvatei skaudėjo taip, lyg ji būtų kumelė. Žirgas kapstėsi per gilų smėlį kaip išsekęs plaukikas, aikčiojantis nuo kiekvieno nėrimo aukščio.

Jie pasiekė palapinę. Kumelė susvirduliavo ir, išsižergusi bei nuleidusi galvą, sustojo. Permirkusi prakaitu, drebančiais keliais nuo kumelės nusliuogė Gyvatė. Meridetė nulipusi nuo žirgo nuvedė Gyvatę į palapinę. Atvartai buvo pakelti ir paremti, o viduje buvę šviestuvai užliejo patalpas neryškia mėlyna šviesa.

Viduje ta šviesa atrodė labai ryški. Meridetės draugė gulėjo prie palapinės sienos, jos veidas buvo paraudęs ir blizgėjo nuo prakaito, ilgi, raudoni plaukai buvo palaidi ir susivėlę. Ant plono apkloto išryškėjo tamsios dėmės, bet ne nuo kraujo, o nuo prakaito. Jos draugas, sėdėjęs šalia lovos, pakėlė svyruojančią galvą. Vyro maloniame, didingame veide matėsi nerimo raukšlės, suraukti antakiai virš jo mažų akių atrodė tokie sunkūs. Jo gauruoti rudi plaukai buvo susivėlę ir susipynę.

Meridetė priklaupė prie vyro ir paklausė:

— Kaip ji?

— Pagaliau nuėjo miegoti. Jos sveikata tokia pati. Jai bent jau neskauda…

Meridetė paėmė jaunąjį vyrą už rankos ir pasilenkė prie miegančios moters, norėdama ją švelniai pabučiuoti. Moteris nejudėjo. Gyvatė padėjo odinį lagaminą ir priėjo arčiau; Meridetė ir jaunasis vyriškis pažvelgė vienas į kitą nuvargusiais žvilgsniais. Staiga jaunasis vyriškis pasilenkė prie Meridetės ir tylomis, tvirtai bei stipriai apsikabino.

Meridetė nenoromis atsitraukė ir prabilo:

— Gydytoja, tai mano partneriai, Aleksas, — linktelėjo į vyriškį, — ir Džesė.

Gyvatė paėmė miegančią moterį už rankos. Jos pulsas buvo silpnas, šiek tiek nereguliarus. Ant moters kaktos — gilus nubrozdinimas, bet vyzdžiai neišsiplėtę, todėl, laimei, ji turbūt patyrė tik lengvą smegenų sukrėtimą. Gyvatė nutraukė paklodę. Iš nubrozdinimų ant peties, delno, klubo ir kelio matėsi, kad ji smarkiai krito.

— Tu sakei, jog ji nuėjo miegoti — ar ji buvo visiškai sąmoninga prieš nukrisdama?

— Kai mes ją radome, ji buvo be sąmonės, bet po to sąmonę atgavo.

Gyvatė linktelėjo. Ant Džesės šono buvo gilus įbrėžimas, o šlaunis apibintuota. Gydytoja kaip galėdama švelniau pabandė nuimti tvarstį, tačiau jis buvo prilipęs nuo sudžiūvusio kraujo.

Kai Gyvatė palietė gilią žaizdą ant moters kojos, ši nepajudėjo, net per miegus nepabandė išvengti nemalonaus prisilietimo. Skausmas jos nepažadino. Gyvatė perbraukė per moters pėdos apačią, bet jokios reakcijos nebuvo. Džesė nerodė jokių refleksų.

— Ji nukrito nuo arklio, — tarė Aleksas.

— Ji nenukrito, — atšovė Meridetė. — Ant jos užkrito kumeliukas.

Gyvatė ieškojo savyje padrąsinimo, kuris dingo kai nužudė Žaltį. Atrodė, kad nieko neįmanoma pakeisti. Gydytoja jau žinojo, kokiu būdu susižeidė Džesė, beliko sužinoti, kokio sunkumo šie sužeidimai. Bet ji nieko nesakė. Ilsindama ranką ant kelio ir nuleidusi galvą, Gyvatė palietė Džesės kaktą. Aukšta moteris buvo išpilta šalto prakaito ir vis dar šoko būsenos.

O jei yra vidinių sužalojimų, mąstė gydytoja, o jei ji miršta…

Džesė, lėtai dejuodama per miegus, nusuko galvą į šoną.

Gyvatė piktai galvojo, kad moteriai reikia bet kokios pagalbos, kurią ji gali suteikti. Ir kuo ilgiau ji gailėsis savęs, tuo daugiau galimybių, kad Džesę sužeis, o ne padės.

Gyvatė jautėsi kaip du visiškai skirtingi žmonės ir nė vienas iš jų negalėjo suvaldyti dialogo jos mintyse. Ji stebėjo, laukė ir buvo šiek tiek dėkinga, kai pareigos jausmas nugalėjo baimę.

— Man reikia, kad kas padėtų ją apversti, — tarė Gyvatė.

Meridetė laikė už pečių, Aleksas — už klubų ir, laikydamiesi Gyvatės instrukcijų, kad neišsuktų stuburo, pavertė ligonę ant šono. Per moters mažą nugarą, į abi puses nuo stuburo, išsiplėtė mėlynė. Kaulas buvo sutraiškytas tamsiausioje mėlynės vietoje.

Kritimo jėga beveik nukirto tiesų nugarkaulio stulpelį. Gyvatė galėjo apčiuopti kaulų atplaišas, įstrigusias raumenyse.

— Atverskite ją atgal, — tarė gydytoja. Jos balse buvo gilus, vangus apgailestavimas.

Jie pakluso Gyvatei ir stebėdami ją tyliai laukė. Gyvatė atsisėdo po savimi pasikišdama kojas.

Ji galvojo, kad jei Džesė mirs, jai nebus labai skaudu. Ar ji mirs, ar gyvens, Žaltys vis tiek nebūtų galėjęs jai padėti.

— Gydytoja?.. — Aleksui galėjo būti ne daugiau nei dvidešimt, per jaunas tokiai širdgėlos naštai net ir tokioje atšiaurioje žemėje.

Meridetė atrodė nesenstanti. Stipriai įdegusi, tamsių akių, sena, jauna, suprantanti, pasipiktinusi. Gyvatė pažiūrėjo į Meridetę, žvilgtelėjo į Aleksą ir ištarė labiau senajai partnerei:

— Jai lūžo stuburas.

Sukritusiais pečiais ir apstulbusi Meridetė vėl atsisėdo.

— Bet ji gyva! — sušuko Aleksas. — Jei ji gyva, kaip…

— Ar negali būti, kad tai klaida? — paklausė Meridetė. — Ar galima ką nors padaryti?

— Jei tik aš galėčiau. Meredite, Aleksai, jai pasisekė, kad liko gyva. Nėra jokių šansų, jog nervai nenukirsti. Kaulas ne šiaip sau lūžęs, o sutraiškytas ir persuktas. Norėčiau, kad galėčiau pasakyti ką nors kitą, — kad gal kaulai sugis, gal nervai nepažeisti, — bet aš jums meluočiau.

— Ji suluošinta.

— Taip, — tarė Gyvatė.

— Ne! — Aleksas griebė Džesę už rankos. — Ne Džesė.. Aš negalėsiu…

— Ramiau, Aleksai, — sušnabždėjo Meridetė.

— Man labai gaila, — pasakė Gyvatė. — Galėjau nuo jūsų viską nuslėpti, bet neilgam.

Meridetė nuo Džesės kaktos nubraukė raudoną garbaną ir tarė:

— Ne, geriau jau viską žinoti iš karto… kad išmoktumėm su tuo gyventi.

— Už tokį gyvenimą Džesė mums nepadėkos.

— Tyliau, Aleksai! Negi norėtum, kad ji krisdama būtų užsimušusi?

— Ne! — švelniai tarė Aleksas, žiūrėdamas į palapinės grindis, — bet ji būtų norėjusi. Ir tu tai žinai.

Iš pradžių nieko nesakydama Meridetė spoksojo į Džesę.

— Tu teisus.

Gyvatė matė, kaip drebėdama Meridetė sugniaužė kumštį.

— Aleksai, ar nepažiūrėtum mano kumelės? Mes ją nualinom.

Aleksas dvejojo, bet, gydytojos nuomone, ne dėl to, kad nenorėtų daryti, ko Meridetė prašė.

— Gerai, Mere.

Aleksas paliko juos vienus. Gyvatė laukė. Jos girdėjo Alekso žingsnius smėlyje, tuomet pasigirdo lėtas žirgo ėjimas.

Dūsaudama per miegus sujudėjo Džesė. Nuo garso Meridetė krūptelėjo, giliai įkvėpė ir, nors stengėsi, negalėjo sulaikyti raudojimo. Ašaros, judėdamos kaip suverti deimantai, spindėjo lempų šviesoje. Gyvatė priėjo arčiau, paėmė Mereditę už rankos ir guodė, kol ji atleido kumštį.

— Aš nenorėjau, kad Aleksas matytų…

— Žinau, — tarė gydytoja.

Gyvatė galvojo, kad ir Aleksas tai žinojo. Šie žmonės puikiai vienas kitą saugojo.

— Meredite, ar Džesė ištvertų tai, ką pasakyčiau? Nemėgstu paslapčių, bet…

— Ji stipri, — tarė Meridetė. — Kad ir ką mes slėptumėm, ji žinotų.

— Gerai. Man reikia ją pažadinti. Su tokia žaizda galvoje jai reikėtų miegoti tik kelias valandas. O kad oda neišopėtų, kas dvi valandas reikia ją apversti.

— Aš ją pažadinsiu.

Meridetė pasilenkė virš Džesės, pabučiavo į lūpas, paėmė už rankos ir sušnabždėjo jos vardą. Kol pabudo, Džesė ilgai murmėjo ir vis stūmė Meridetės rankas.

— Ar negalime jai leisti dar pamiegoti?

— Saugiau pažadinti ją trumpam. Džesė sudejavo, suburnojo ir atsimerkė. Akimirką ji spoksojo į palapinės viršų, tada pasuko galvą ir pamatė Meridetę.

— Mere… Džiaugiuosi, kad tu grįžai.

Džesės akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos, ir kažkaip nederėjo prie raudonų plaukų ir aukšto gymio.

— Vargšas Aleksas…

— Žinau.

Džesė pamatė Gyvatę ir tarė:

— Gydytoja?

— Taip.

Ji ramiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gyvatę ir tvirtu balsu paklausė:

— Ar man lūžo nugara?

Meridetė krūptelėjo. Gyvatė dvejojo, tačiau niekaip, net ir trumpam, negalėjo išvengti tiesmuko klausimo. Ji linktelėjo nenoriai.

Meridetė pasilenkė ir apkabino Džesę.

— Džese, Džese, mieloji, tai…

Tačiau daugiau žodžių nebuvo, o Meridetė, glausdama Džesę prie savęs, pasilenkė virš jos pečių.

Džesė pažvelgė į Gyvatę ir jai tarė:

— Aš paralyžiuota. Aš nepasveiksiu.

Džesės išraiška nepasikeitė; jei ji būtų laukusi nuraminimo, nebūtų parodžiusi nusivylimo. Ji tarė:

— Kai mes nukritom, aš supratau, kad kažkas negerai. Aš išgirdau kaulo lūžimą.

Ji pakėlė akis į Meridetę ir paklausė:

— O kumeliukas?

— Kai mes jus radom, jis jau buvo miręs. Jam lūžo sprandas.

Džesės balsą užliejo palengvėjimas, gailestis, baimė.

— Viskas įvyko greitai, — ištarė Džesė. — Jam.

Palapinėje pasklido aštrus šlapimo kvapas. Džesė pauostė ir iš gėdos išraudo.

— Aš taip gyventi negaliu! — sušuko ji.

— Viskas gerai, nekreipk dėmesio, — tarė Meridetė ir nuėjo paimti audinio.

Kol Meridetė ir Gyvatė valė Džesę, ši buvo nusisukusi ir nenorėjo kalbėti.

Grįžo Aleksas.

— Kumelei viskas gerai.

Bet jo mintys sukosi ne apie kumelę. Jis pažiūrėjo į Džesę, kuri vis dar gulėjo nusisukusi į sieną ir buvo viena ranka užsidengusi akis.

— Džesė žino, kaip išrinkti gerą žirgą, — norėdama pralinksminti tarė Meridetė.

Įtampa buvo trapi kaip stiklas. Abu partneriai spoksojo į Džesę, bet ši nejudėjo.

— Leiskite jai pamiegoti, — nežinodama, ar Džesė miega, ar ne, tarė Gyvatė.

— Kai pabus, ji bus alkana. Aš tikiuosi, kad jūs turite ko nors, koji galėtų pavalgyti.

Įtampa šiek tiek atslūgo, ją pakeitė karštligiški judesiai. Maišeliuose Meridetė ieškojo kažko ir atnešė džiovintos mėsos, džiovintų vaisių, odinį flakoną.

— Tai vynas… Ar jai galima?

— Jos galvos sutrenkimas nėra rimtas, — pasakė Gyvatė. — Vynas neturėtų pakenkti.

Gydytoja galvojo, kad vynas netgi padėtų, nebent ji nuo jo paniurtų. Gyvatė pasakė:

— Bet tie džiovinti produktai…

— Aš pagaminsiu sultinio, — pasakė Aleksas.

Iš visokių įrankių kratinio Aleksas ištraukė puodą, nuo diržo nusiėmė peilį ir ėmėsi džiovintą mėsos gabalą pjaustyti į gabalėlius. Ant susiraukšlėjusių vaisių skiltelių Meridetė užpylė vyno. Pasklidus aštriai saldžiam skoniui, Gyvatė suprato, kad ji ir ištroškusi, ir alkana kaip vilkas. Dykumos žmonės visai ramiai reagavo į patiekalą, tačiau gydytoja oazę pasiekė prieš dvi dienas — o gal net tris? — o laukdama, kol praeis nuodų poveikis, irgi daug nevalgė. Šiame regione nepriimta prašyti maisto ar vandens, kadangi nepasiūlyti buvo dar nepriimtiniau. Tačiau dabar šitie dalykai niekam nerūpėjo. Gyvatė net drebėjo iš alkio.

— Dievai, aš alkana, — lyg skaitydama Gyvatės mintis, tarė nustebusi Meridetė. — O tu alkanas?

— Na, taip, — nenoriai atsakė Aleksas.

— Ir kaip šeimininkė… — atsiprašydama Meridetė padavė gydytojai flakoną ir paėmė daugiau dubenėlių bei vaisių. Gyvatė gėrė drungną vyną, pirmas gurkšnis buvo per didelis. Ji kostelėjo; tai buvo stiprus dalykėlis. Darkart gurkštelėjo ir atidavė flakonėlį. Meridetė atsigėrė; Aleksas paėmė butelį ir nemažai vyno įpylė į puodą. Tik tada pats greitai gurkštelėjo, po to išnešė sultinį į lauką ant žibalinės viryklės. Dykumos karštis buvo toks stiprus, kad jie net nejuto ugnies karščio. Juodame smėlyje liepsna pleveno kaip permatomas miražas, o Gyvatė jautė, kaip šviežias prakaitas teka smilkiniais žemyn ir tarp krūtų. Gyvatė nusivalė nuo kaktos prakaitą.

Pusryčiams jie valgė džiovintos mėsos, vaisių ir gėrė vyną, kuris greitai ir gan stipriai suveikė. Beveik iškart Aleksas pradėjo žiovauti, bet kiekvienąkart pajutęs, kad snaudžia, svirduliuodamas atsistodavo ir nueidavo pažiūrėti Džesės sultinio.

— Aleksai, eik pamiegoti, — galiausiai paliepė Meridetė.

— Aš nepavargęs.

Aleksas pamaišė sultinį, paragavo jo, nuėmė nuo ugnies ir pastatė viduje, kad atšaltų.

— Aleksai… — Meridetė paėmė jį už rankos ir nuvedė prie margo pledo. — Jei ji šauks mus, mes girdėsime. Jei ji pajudės, mes nueisim pas ją. Mes jai negalėsime padėti, jei patys iš nuovargio nepastovėsim ant kojų.

— Bet aš… Aš… — nors ir pavargęs, Aleksas papurtė galvą, o vynas liko pas jį. — O kaip tu?

— Tavo naktis buvo sunkesnė nei mano jojimas. Man dar reikia kelių minučių atsipalaiduoti, o tada jau ateisiu į lovą.

Nenoromis, bet dėkingas, Aleksas prigulė šalia. Meridetė glostė Aleksui plaukus tol, kol po kelių akimirkų jis pradėjo knarkti. Meridetė žvilgtelėjo į Gyvatę ir nusišypsojo.

— Kai Aleksas pirmą kartą atėjo pas mus, mes su Džese svarstėme, kaip miegosime tokiame triukšme. Bet dabar mes vos užmiegame be to triukšmo.

Alekso knarkimas buvo garsus bei žemas ir kartojosi su kiekvienu jo atokvėpiu ir įkvėpimu per nosį. Gyvatė nusišypsojusi tarė:

— Spėju, kad jūs galit priprasti beveik prie visko.

Ji išgėrė dar vieną vyno lašelį ir grąžino butelį. Siekdama butelio, Meridetė žagtelėjo ir išraudusi, užuot gėrusi, užkimšo butelį.

— Mane vynas per daug greitai paveikia. Man išvis nereikėtų jo gerti.

— Tu bent jau žinai. Turbūt niekad neapsikvailini.

— Kai buvau jaunesnė… — prisiminusi nusijuokė Meridetė. — Tada aš buvau kvaila ir neturtinga. Nekoks derinys.

— Galiu geriau pagalvoti.

— Dabar mes turtingi ir aš galbūt ne tokia kvaila. Bet kas iš to gero, gydytoja? Pinigai Džesei negali padėti. Ir išmintis negali padėti.

— Tu teisi, — atsakė Gyvatė. — Tai negali jai padėti ir aš negaliu. Gali tik tu ir Aleksas.

— Žinau. — Meridetės balsas buvo švelnus ir liūdnas. — Bet Džesei prireiks daug laiko, kad prie to priprastų.

— Meridete, ji gyva. Nelaimingo atsitikimo metu ji vos nežuvo — argi tai per menka priežastis būti dėkingiems, kad ji išgyveno?

— Man to pakanka.

Žodžiai pamažu tapo neaiškūs.

— Bet tu nepažįsti Džesės. Nežinai, iš kur ji, kodėl ji čia… — Meridetė dvejodama netvirtai pažiūrėjo į Gyvatę, tada pasviro į priekį.

— Džesė čia, nes ji nemėgsta būti įkalinta. Kol mes nebuvome kartu, ji buvo turtinga, galinga ir saugi. Bet jos gyvenimas ir darbas buvo suplanuoti už ją. Ji būtų buvusi viena iš Centro valdovių…

— Miestas!

— Taip, jis galėjo būti Džesės, jei tik ši būtų norėjusi. Bet ji nenorėjo gyventi po akmeniniu dangumi. Nepasiimdama nieko ji išėjo ieškoti savo likimo. Būti laisva. Dabar… visi dalykai, kuriais ji mėgaujasi, bus po ja. Kaip aš galiu jai liepti džiaugtis, kad liko gyva, jei ji žino, jog niekad nebevaikščios dykuma, niekada nesuras man deimanto kokio nors pirklio auskarui, niekad nebeprajodys kito žirgo, niekada nesimylės?

— Nežinau, — pasakė Gyvatė. — Bet jei jums su Aleksu gyvenimas atrodys kaip tragedija, jis toks ir bus.

Visai prieš aušrą karštis šiek tiek atlėgo, bet vos tik ėmė šviesėti, karštis vėl kilo. Stovyklą dengė didelis šešėlis, tačiau net ir uolų sienų prieglobstyje karštis virto našta.

Aleksas knarkė, o Meridetė, nekreipdama dėmesio į garsą, ramiai miegojo šalia jo, vieną ranką užmetusi jam ant nugaros. Ištiesusi rankas, veidu žemyn, ant palapinės grindų gulėjo Gyvatė. Sudrėkęs nuo prakaito pledas švelniai kuteno gydytojos skruostą. Gyvatės ranka tvinkčiojo ir ji negalėjo užmigti, bet jėgų pakilti jai neužteko.

— Gydytoja nugrimzdo į sapną, kuriame išvydo Areviną. Sapne ji matė jį dar ryškiau nei prisiminimuose. Tai buvo keistas sapnas, vaikiškai tyras. Vos tik Gyvatė spėjo paliesti Arevino pirštus, jis pradėjo tolti. Gydytoja beviltiškai jo siekė. Ji pabudo virpėdama, seksualiai įsitempusi, o jos širdis vartėsi kūliais.

Džesė sujudėjo. Akimirką Gyvatė nejudėjo, tuomet nenoromis pakilo. Pažvelgė į kitus du partnerius. Aleksas triukšmingai miegojo, o Meridetės veide aiškiai atsispindėjo nerimas, juodomis, blizgančiomis garbanomis tekėjo prakaitas. Gyvatė paliko Aleksą ir Meridetę vienus ir priklaupė prie Džesės, kurią paskutinį kartą paguldė ant pilvo; Džesė ilsino kaklą ant vienos rankos, o kita buvo užsidengusi akis.

Gyvatė manė, kad Džesė tik apsimeta mieganti, kadangi iš jos rankos linijos ir sulenktų pirštų matėsi, jog ji ne atsipalaidavusi, o įsitempusi. Arba nori miego, visai kaip aš. Mes abi norėtumėm miegoti, miegoti ir ignoruoti realybę.

— Džese, — ji tarė švelniai, — Džese, prašau.

Džesė atsiduso ir leido rankai nuslysti ant paklodes.

— Kai jausiesi pakankamai stipri, čia yra sultinio — atsigerk. Yra ir vyno, jei nori.

Nors Džesės lūpos buvo išdžiūvusios, ji vos vos papurtė galvą. Gyvatė nenorėjo, kad Džesė netektų daug skysčių, tačiau nenorėjo ir įtikinėti pavalgyti.

— Nieko gero, — tarė Džesė.

— Džese…

Džesė ištiesė ranką ir uždėjo ją ant Gyvatės rankos.

— Ne, viskas gerai. Aš apmąsčiau viską, kas įvyko. Aš tai sapnavau.

Gyvatė pastebėjo, kaip Džesės akyse spindėjo aukso krisleliai. Akių vyzdžiai buvo labai maži.

— Aš negaliu taip gyventi. Ir jie negali. Jei jie bandytų… Bebandydami jie patys save sunaikintų. Gydytoja…

— Prašau, — sušnabždėjo vėl išsigandusi Gyvatė, tokios baimės ji dar niekad nejautė. — Prašau, nereikia…

— Ar gali man padėti?

— Tik ne mirti, — atsakė gydytoja. — Neversk manęs padėti tau numirti!

Gyvatė pašoko ir išėjo į lauką. Karštis ją pribloškė, tačiau nebuvo kur pasislėpti. Aplink ją stūksojo tik kanjono sienos ir krūvos netvarkingai sumestų akmenų.

Nuleidusi galvą, drebėdama ir jausdama, kaip prakaitas graužia akis, Gyvatė sustojo ir suėmė save į rankas. Ji pasielgė kvailai ir gėdijosi dėl savo panikos. Gydytoja turbūt išgąsdino Džesę, bet vis dar negalėjo grįžti atgal ir pažvelgti jai į akis. Gyvatė paėjo toliau nuo palapinės, bet ne dykumos link, o link ertmės kanjono sienoje, kuri buvo atitverta kaip aptvaras.

Kadangi žirgai stovėjo vienoje grupėje nejudėdami, nuleidę galvas, dulkini, nulėpusiom ausim, Gyvatė beveik nematė jokio reikalo laikyti juos aptvare. Jie netgi nemojavo uodegomis; juodoje dykumoje nebuvo nė vieno vabzdžio. Gydytoja galvojo, kur gali būti Meridetės gražioji bėra kumelė. Šie gyvūnai Gyvatei atrodė apgailėtini. Kai jie tiesdavo galvas per tvorą arba gulėdavo susigrūdę, jų pigūs papuošimai blizgėdavo kaip brangus metalas ir brangakmeniai.

Gyvatė uždėjo vieną ranką ant medinio, virve aprišto kuolo, o kita pasirėmė smakrą.

Išgirdusi krentančio vandens garsą, ji išsigando ir atsisuko. Kitoje ertmės pusėje Meridetė pylė vandenį į odinį lovelį, pritvirtintą prie medinių rėmų. Žirgai priėjo žvaliai, pakėlę galvas ir karpydami ausimis. Arkliai per smėlį bėgo, vėliau žvengdami, kandžiodami ir spardydami vienas kitą maištaudami lėkė risčia. Jie buvo tarsi pasikeitę. Jie buvo gražūs. Meridetė, laikydama rankoje tuščią odinį vandens indą ir nebenorėdama šlubuoti, sustojo ir greičiausiai žiūrėjo ne į Gyvatę, o į mažą kaimenę.

— Džesė turi dovaną. Ji puikiai išrenka žirgus, juos treniruoja… Kas negerai?

— Man labai gaila. Turbūt nuliūdinau Džesę. Neturėjau tam teisės…

— Liepti jai gyventi? Gal ir neturėjai tam teisės, bet džiaugiuosi, kad pasakei.

— Visai nesvarbu, ką aš jai sakiau, — tarė Gyvatė. — Ji pati turi norėti gyventi.

Meridetė pamojavo ir sušuko. Žirgai, buvę arčiausiai vandens, pasitraukė ir užleido vietą kitiems. Tuštindami lovelį, jie stumdė vienas kitą, tuomet vėl visi priartėjo ir tikėjosi gauti dar vandens.

— Man labai gaila, — tarė Meridetė. — Bet šiam kartui viskas.

— Tau tenka nemažai vandens jiems atnešti.

— Taip, bet mums reikia jų visų. Mes grįžtame su vandeniu, o iškeliaujame su rūda bei akmenimis, kuriuos randa Džesė.

Bėra kumelė padėjo galvą ant surištos tvoros ir, norėdama, kad jai pakasytų ausis ir po žandikauliu, pauostinėjo Meridetės rankovę.

— Kai pas mus atėjo Aleksas, mes pradėjome keliauti nešini daugiau… daiktų. Brangenybių. Aleksas sakė, kad taip mes sužavėsime žmones ir jie norės pirkti iš mūsų.

— Ar tai veikia?

— Atrodo. Dabar mes gyvename labai gerai. Aš dabar galiu pasirinkti sau užsakymus.

Gyvatė stebėjo, kaip vienas po kito žirgai ėjo į aptvaro pavėsį. Blyški saulės šviesa perkopė sienos kraštą ir Gyvatė jautė karštį savo veide.

— Apie ką galvoji? — paklausė Meridetė.

— Kaip padaryti, kad Džesė norėtų gyventi.

— Ji negyvens beprasmiškai. Aleksas ir aš ją mylime. Kad ir kas nutiktų, mes ja rūpinsimės. Bet jai to negana.

— Negi jai reikia vaikščioti, kad būtų naudinga?

— Gydytoja, ji mūsų žvalgytoja, — Meridetė liūdnai pažiūrėjo į Gyvatę. — Ji stengėsi mane išmokyti, kaip ir kur ieškoti. Aš suprantu, ką ji man sako, bet kai pati išeinu ieškoti, nerandu nieko kito kaip tik pūsto stiklo ir netikro aukso.

— Ar tu rodei Džesei savo darbą?

— Žinoma. Kiekvienas iš mūsų galime atlikti kažkiek kieno nors kito darbo. Bet kiekvienas turime talentą. Džesė geriau atlieka mano darbą nei aš jos, o aš geriau atlieku jos darbą nei bet kuri iš mūsų atlieka Alekso darbą, bet žmonės nesupranta jos kūrinių. Jie per daug keisti. Jie gražūs.

Meridetė, tiesdama Gyvatei pažiūrėti apyrankę, vienintelį turėtą papuošalą, atsiduso. Apyrankė buvo sidabrinė, be jokių akmenų, daugiasluoksnė, bet nedidelė. Meridetė buvo teisi: apyrankė graži, bet keista.

— Niekas jų nepirks. Ji tai žino. Aš padaryčiau bet ką. Jei tik padėtų, aš jai meluočiau. Bet ji žinotų. Gydytoja… — Meridetė numetė odinį vandens maišą ant smėlio.

— Ar tu gali ką nors padaryti?

— Aš galiu išgydyti infekcijas, ligas ir auglius. Galiu netgi atlikti operaciją, kuriai nepakaktų mano turimų įrankių. Bet aš negaliu priversti kūno išsigydyti.

— O ar kas nors gali?

— Ne… nė vienas iš mano pažįstamų šioje žemėje.

— Juk tu netiki mistika, — tarė Meridetė. — Juk neturi galvoje, kad kažkokia dvasia galėtų padaryti stebuklą. Tu turi galvoje, kad žemės žmonės galėtų padėti.

— Jie galėtų, — lėtai, gailėdamasi, kad prabilo, tarė Gyvatė. Gyvatė nesitikėjo, jog Meridetė pajus apmaudą, nors ir turėjo jį pajusti. Miestas darė įtaką visiems aplinkiniams žmonėms; jis buvo tarsi mįslingas ir žavingas sūkurio centras. Tai buvo ir vieta, kur kartais nusileisdavo ne Žemės gyventojai. Dėl Džesės Meridetė tikriausiai apie miestą žinojo daugiau nei Gyvatė. Gydytojai visada tekdavo tik pasikliauti pasakojimais apie Centrą; mintis apie gyventojus iš kito pasaulio buvo sunkiai suvokiama kažkam, kas gyveno vietoje, kurioje retai matomos žvaigždės.

— Galbūt mieste jie Džesę netgi pagydytų, — tarė Gyvatė. — Iš kur man žinoti? Ten gyvenantys žmonės su mumis nekalbės. Jie laiko mus atskirtus nuo miesto ir tuo labiau nuo gyventojų iš kito pasaulio, aš netgi nesu sutikusi nė vieno, kuris teigtų matęs gyventoją iš kito pasaulio.

— Džesė matė.

— Ar jie padėtų jai?

— Jos šeima galinga. Jie galėtų priversti kito pasaulio gyventojus pasiimti ten, kur ją galėtų išgydyti.

— Meridete, Centro žmonės ir kito pasaulio gyventojai pavydi vieni kitiems žinių, — pasakė Gyvatė. — Bent jau niekad iki šiol nepasiūlė pasidalyti žiniomis.

Meridetė užsirūstino ir nusisuko.

— Aš nesakau, kad nereikėtų pabandyti. Aš galėčiau suteikti jai vilties…

— O jei jie atsisakys, Džesės viltis vėl bus sudaužyta.

— Jai reikia laiko.

Meridetė galvojo ir galiausiai atsakė:

— O tu eisi ir mums padėsi?

Dabar jau Gyvatė dvejojo. Ji jau buvo nusprendusi grįžti į gydytojų stovyklą ir išklausyti mokytojų verdiktą, kai papasakos jiems apie savo klaidas. Ji pasiruošė keliauti į slėnį. Gydytoja nukreipė mintis į kitą kelionę ir suprato, kokį sudėtingą dalyką jai pasiūlė Meridetė. Jiems verkiant reikės ko nors, kas žino, kaip pasirūpinti Džese.

— Gydytoja?

— Gerai. Aš eisiu.

Jos grįžo į palapinę. Gyvatė nustebo, kad ji jautėsi optimistiškai; šypsojosi ir buvo kupina drąsos, o anksčiau galvojo, kad to reikės ilgai laukti.

Viduje Aleksas sėdėjo šalia Džesės. Jis žvilgtelėjo į Gyvatę, kai ši įėjo.

— Džese, — pasakė Meridetė, — mes turime planą.

Laikydamiesi Gyvatės nurodymų, jie vėl atsargiai apvertė Džesę. Džesė nuvargusiu žvilgsniu pažvelgė į viršų; jos kaktoje ir aplink bumą matėsi gilios amžiaus raukšlės.

Meridetė viską aiškino iš susijaudinimo gestikuliuodama. Džesė abejingai klausėsi. Alekso veido išraiška taip pasikeitė, jog atrodė, kad jis nebetiki.

Kai Meridetė baigė, Aleksas tarė:

— Tu išprotėjai.

— Ne! Kodėl taip sakai, kai turime šansą?

Gyvatė pažiūrėjo į Džesę ir tarė:

— Argi?

— Aš taip manau, — tarė Džesė, bet ji kalbėjo labai lėtai, susimąsčiusi.

— Jei mes nueitume į Centrą, — kalbėjo Gyvatė, — ar tavo žmonės galėtų tau padėti?

Džesė dvejojo. Ji tarė:

— Mano pusbroliai turi įvairios įrangos. Jie galėdavo pagydyti dideles žaizdas. Bet stuburą? Galbūt. Nežinau. Ir jie neturi jokios priežasties man padėti. Jau nebeturi.

— Tu man visada sakei, kokie svarbūs yra kraujo ryšiai tarp miesto šeimų, — tarė Meridetė. — Tu jų giminaitė…

— Aš juos palikau, — pasakė Džesė. — Aš nutraukiau ryšius. Kodėl jie turėtų mane priimti atgal? Gal nori, kad aš nueičiau ir jų maldaučiau?

— Taip.

Džesė pažiūrėjo žemyn į savo ilgas, nenaudingas kojas. Aleksas pirmiau pažvelgė į Meridetę, po to į Gyvatę.

— Džese, aš negaliu žiūrėti į tave tokią, negaliu ramiai stebėti, kaip tu nori mirti.

— Jie labai išdidūs, — tarė Džesė. — Išsižadėdama savo šeimos, aš įžeidžiau jų išdidumą.

— Bet jie supras, kiek tau reikėjo pastangų paprašyti jų pagalbos.

— Mes būtumėme kvailiai, jei bandytumėm, — atsakė Džesė.

Tą vakarą jie ketino išardyti stovyklą ir tamsoje keliauti lavos srautu. Gyvatė būtų palaukusi dar porą dienų ir nejudinusi Džesė, bet nebuvo iš ko rinktis. Džesės nuotaikos per daug greitai keitėsi, kad būtų galima ją dar čia laikyti. Gyvatė žinojo, jog partneriai jau ir taip per ilgai užsibuvo dykumoje. Aleksas su Meridete negalėjo nuslėpti, kad vandens atsargos seko, kad jie ir žirgai troško vien tam, jog Džesė būtų nuprausta ir išmaudyta. Dar kelios dienos gyvenimo bjauriame tvaike, kuris susikauptų tinkamai visko neišplovus, Džesę paskatintų depresuoti ir šlykštėtis.

O jie neturėjo kada švaistyti laiko. Jų laukė ilgas kelias: kilti lava ir eiti per ją, tuomet traukti į rytus link centrinių kalnų, kurie skyrė juodą dykumą į vakarų, kur jie dabar buvo, ir rytų, kur stovėjo miestas. Kelias, kertantis vakarines bei rytines kalnų grupes, buvo visai geras, bet už perėjimo jie vėl įžengs į dykumą ir trauks į pietryčius Centro link. Jiems reikėjo skubėti. Kai prasideda žiemos audra, niekas negali pereiti dykumos; miestas būtų izoliuotas. Vasara jau traukėsi dideliuose dulkių kamuoliuose ir smėlio verpetuose.

Iki prieblandos jie nepakavo palapinių ir daiktais neapkrovė žirgų, bet susipakavo viską, ką galėjo, kol dar nebuvo per karšta dirbti, ir krovė mantą prie Džesės rūdos maišų. Nuo sunkaus darbo Gyvatės ranka prasimankštino. Nubrozdinimai pamažu gijo, o įkandimo žymės išnyko, liko tik rožiniai randai. Greitai smėlinės angies palikti randai nesiskirs nuo kitų randų ant Gyvatės rankos ir ji net neprisimins, kurį randą paliko smėlinė angis. Dabar ji gailėjosi, kad nepasiėmė vienos iš bjaurių gyvačių su savimi. Tai buvo rūšis, kurios Gyvatė dar niekad nebuvo mačiusi. Net jei jos ir būtų pasirodžiusios nenaudingos gydytojams, bent jau būtų pagaminusi priešnuodį Arevino žmonėms. Jei kada nors dar sutiks Arevino žmones.

Gyvatė nunešė paskutinį ryšulį į krūvą, nusivalė delnus į kelnes, o veidą į rankovę. Meridetė ir Aleksas prie žirgų poros pritvirtino neštuvus, kuriuos patys pagamino. Gyvatė nuėjo pažiūrėti.

Tai buvo pats keisčiausias gabenimo būdas, kurį gydytoja kada nors matė, bet atrodė, kad jis turėtų suveikti. Dykumoje viską reikėjo nešti arba vilkti; vežimai su ratais užklimptų smėlyje arba sulūžtų atsitrenkę į akmenis. Kol žirgai nepasibaidys ar nebėgs ristele, Džesei bus daug patogiau keliauti nei vežimu. Didelis pilkas žirgas stovėjo tarp šachtų tyliai ir ramiai kaip akmuo; kitas, keršas žirgas, nerodė jokios baimės, tik paskersakiavo į juodas šachtas.

Gyvatė galvojo, kad Džesė turėtų būti tikra stebukladarė, jei jos treniruoti žirgai nesipriešins tokiam keistam prietaisui.

Meridetė tarė:

— Džesė sakė, jog kad ir kur keliautumėm, tarp pirklių mes įvesime naują madą.

— Ji teisi, — atsakė Aleksas. Jis atlaisvino dirželius ir neštuvai nukrito ant žemės. — Bet jie turėtų būti laimingi, kad jų nepaliko taip kaip kitus žirgus palieka.

Aleksas meiliai pliaukštelėjo per ramaus širmio kaklą ir paleido žirgus atgal į aptvarą.

— Kaip norėčiau, kad anksčiau ji būtų jojusi vienu iš jų, — Gyvatė pasakė Meridetei.

— Kai Džesė juos parsivedė, jie tokie nebuvo. Ji perka pašėlusius žirgus. Džesė negali žiūrėti, kai su žirgais blogais elgiamasi. Tas kumeliukas buvo vienas iš jos atsitiktinių žirgų — ji jau nuramino kumeliuką, bet su pusiausvyra dar nesiseka.

Norėdami tą popietę pasislėpti nuo kaitinančios saulės, jie patraukė atgal į palapinę. Palapinė buvo susmukusi tame šone, kuriame kuoliukai buvo išimti neštuvams. Meridetė plačiai nusižiovavo.

— Geriausia miegoti tada, kai turime progą. Mes negalime sau leisti saulei pakilus vis dar būti lavos sraute.

Tačiau gyvatę užvaldė nenusakoma, nenustygstanti energija; dėkinga už pavėsį, bet nemieganti Gyvatė sėdėjo palapinėje ir svarstė, kaip visas šitas beprotiškas planas galėtų pavykti. Ji pasiėmė odinį lagaminą ir norėjo patikrinti gyvates, bet vos tik atidarė Smėlio skyrių, Džesė pabudo. Gyvatė užsegė sklendę ir pasislinko arčiau gulto. Džesė pakėlė žvilgsnį į Gyvatę.

— Džese… dėl to, ką aš sakiau… — Gyvatė norėjo paaiškinti, bet nežinojo nuo ko pradėti.

— Kas tave taip nuliūdino? Negi esu pirma, kuri galėjau mirti, bet tu padėjai?

— Ne. Aš mačiau, kaip miršta žmonės. Aš padėdavau jiems numirti.

— Visai neseniai viskas atrodė taip beviltiška, — tarė Džesė. — Maloni pabaiga būtų buvusi lengva. Visada reikia saugotis… mirties paprastumo.

— Mirtis gali būti dovana, — pasakė Gyvatė. — Bet tai vis vien nesėkmė. Bandymas apsisaugoti nuo kančių. To pakanka.

Karštį perskrodė lengvas vėjelis ir Gyvatė pasijuto beveik atsigaivinusi.

— Kas negerai, gydytoja?

— Aš bijojau, — atsakė Gyvatė. — Aš bijojau, kad tu merdėsi. Jei taip būtų buvę, būtum turėjusi teisę prašyti mano pagalbos. Aš privalau ją suteikti. Bet negaliu.

— Aš nesuprantu.

— Kai baigiau apmokymus, mokytojai man davė šliužus. Dviejų iš jų nuodai gali būti panaudoti kaip vaistai. Trečias prišaukdavo sapnus. Jį nužudė.

Kai Gyvatė nuliūdo, Džesė nejučia paėmė ją už rankos. Gyvatė dėkingai priėmė Džesės užuojautą ir nuo tvirto prisilietimo pasijuto geriau.

— Tu taip pat suluošinta, — staiga tarė Džesė. — Tu suluošinta savo darbe visai kaip ir aš.

Toks kilnus Džesės palyginimas sugėdino Gyvatę. Džesė kentė skausmą, ji buvo bejėgė, o šansai pasveikti tokie maži, kad Gyvatė baiminosi dėl jos nuotaikos ir noro gyventi. Ji tarė:

— Ačiū už šiuos žodžius.

— Aš keliauju atgal pas savo šeimą paprašyti pagalbos… o tu keliavai pas saviškius?

— Taip.

— Jie duos tau kitą, — užtikrintai kalbėjo Džesė.

— Aš tikiuosi.

— Ar yra kokių abejonių?

— Sapnų gyvatės sunkiai veisiasi, — atsakė Gyvatė. — Mes per mažai apie jas žinome. Kas kelerius metus gimsta keletas jauniklių arba kuris nors iš mūsų sugeba kurį nors klonuoti, tačiau… — Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Sugaukit ją!

Kadangi Gyvatė žinojo, jog tai neįmanoma, tokia mintis jai nešovė. Ji niekad negalvojo apie jokią kitą galimybę, kaip tik grįžti pas mokytojus ir paprašyti atleidimo. Gyvatė liūdnai nusišypsojo. Ji tarė:

— Aš taip toli nepasiekiu. Jos ne iš čia.

— Iš kur?

Gyvatė vėl gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Iš kokio kito pasaulio… — supratusi, ką sako, Gyvatė iškart nutilo.

— Tuomet tu eisi kartu su manimi per miesto vartus, — pasakė Džesė. — Kai aš nukeliausiu pas savo šeimą, jie tave supažindins su kito pasaulio gyventojais.

— Džese, jau dešimtis metų mano žmonės prašo Centro pagalbos. Jie net nenori su mumis kalbėtis.

— Bet dabar vienas iš miesto gyventojų tau įsipareigojęs. Aš tik nežinau, ar mano žmonės priims mane atgal. Bet, nepaisant to, jie tau bus skolingi už man suteiktą pagalbą.

Gyvatė klausėsi tylomis, o galimybės, slypinčios Džesės žodžiuose, intrigavo ją.

— Gydytoja, patikėk manim, — tarė Džesė. — Mes galime viena kitai padėti. Jei jie priims mane, priims ir mano draugus. Jei ir nepriims, jie atsilygins tau. Bet kuri iš mūsų galime pareikšti savo pageidavimus.

Gyvatė buvo išdidi moteris, didžiavosi savo mokslu, žiniomis, vardu. Ją žavėjo ta mintis, kad kaltę dėl Žalčio mirties gali išpirkti ne tik atsiprašymu. Kas dešimtmetį vyresni gydytojai leisdavosi į ilgą kelionę miestan, tikėdamiesi gauti naujų sapnų gyvačių. Jie visuomet atsisakydavo. Jei tik Gyvatei pasisektų…

— Ar taip gali būti?

— Mano šeima padės mums, — tarė Džesė. — Bet aš nežinau, ar jie gali padaryti, kad ir kito pasaulio gyventojai padėtų.

Per karštą popietę Gyvatė ir visi partneriai galėjo tik laukti. Gyvatė nutarė prieš ilgą kelionę iš lagamino paleisti Miglą ir Smėlį. Kai Gyvatė išėjo iš palapinės, ji stabtelėjo prie Džesės. Graži moteris ramiai miegojo, bet jos veidas buvo paraudęs. Gyvatė palietė Džesės kaktą. Gali būti, kad Džesė šiek tiek karščiavo; gal tai buvo dienos karštis. Gydytoja vis dar manė, jog Džesė išvengė sunkių vidaus sužeidimų, tačiau ji vis tiek galėjo kraujuoti, jai netgi galėjo vystytis pilvaplėvės uždegimas. Tuos dalykus Gyvatė galėjo išgydyti. Ji nusprendė kurį laiką netrukdyti Džesei ir palaukus pažiūrėti, ar karštis kyla. Norėdama surasti pavėsį, kur gyvatės nieko negąsdintų, gydytoja patraukė už stovyklos ribų; ji praėjo pro Aleksą, kuris niūriai žiūrėjo į erdvę. Gyvatė sudvejojo, ir jis su nerimu akyse pažvelgė į ją. Tylomis gydytoja prisėdo šalia jo. Aleksas atsisukęs į Gyvatę ir skvarbiai į ją pažvelgė: nuo kančios jo veide nebeliko dieviško grožio, jis tapo bjaurus ir grėsmingas.

— Mes ją suluošinom, ar ne? Meridetė ir aš.

— Suluošinot ją? Ne, žinoma, kad ne.

— Mums nereikėjo jos judinti. Aš turėjau apie tai pagalvoti. Mums reikėjo perkelti stovyklą prie jos. Gal nervai dar nebuvo nutraukti, kai mes ją radome.

— Nervai jau buvo nutraukti.

— Bet mes nežinojome apie jos nugarą. Manėme, kad ji susitrenkė galvą. Mes galėjom jai pakenkti…

Gyvatė uždėjo ranką Aleksui ant dilbio.

— Tai sunkus sužeidimas, — tarė Gyvatė. — Bet koks gydytojas būtų tai pamatęs. Nervai buvo pažeisti jai nukritus. Patikėk manim. Nei tu, nei Meridetė negalėjote jai to padaryti.

Įsitempę dilbio raumenys atsipalaidavo. Nurimusi Gyvatė patraukė ranką. Alekso stipriame kūne slypėjo daug jėgos, gydytoja matė, kaip jis tvardėsi ir baiminosi, kad nepanaudotų savo jėgos pats prieš save. Šioje partnerystėje jis buvo svarbesnis, nei atrodė, gal net labiau, nei pats numanė. Aleksas buvo praktiškas, jo dėka stovykla puikiai gyvavo, jis buvo aukso vidurys tarp meniškos Meridetės ir nuotykių ieškotojos Džesės. Gyvatė tikėjosi, kad jos pasakyta tiesa padės sumažinti Alekso kaltę ir įtampą. Šiuo metu ji nieko daugiau dėl jo padaryti negalėjo.

Atslinkus prieblandai, Gyvatė paglostė Smėlio lygius, spalvingus žvynus. Ji jau nesuko sau galvos, ar deimantinis Smėlis nori, kad jį glostytų ir ar išvis gyvūnas su tokiomis mažomis smegenimis galėjo jausti malonumą. Vėsus pojūtis po Gyvatės pirštais teikė jai malonumo, o Smėlis gulėjo ramiai susirangęs, vis iškišdamas liežuvį. Smėlio spalva buvo šviesi ir ryški; jis neseniai išsinėrė iš savo senosios odos.

— Aš tau leidau per daug valgyti, — švelniai tarė Gyvatė. — Tu tingus padare.

Gyvatė atrėmė smakrą į kelius. Ant tamsių akmenų barškuolės žvynų raštas krito į akis beveik tiek pat, kiek ir albinosinės Miglos. Niekas kitas iš gyvačių, žmonių ar kitų gyvų padarų taip nebuvo prisitaikę prie savo pasaulio.

Nors Gyvatė nebematė Miglos, ji nesijaudino. Abi gyvatės buvo pripratusios prie gydytojos, todėl toli neitų arba sektų paskui ją. Prieraišumo išugdymas ilgai netrunka, bet Migla ir Smėlis grįžtų, kai pajustų rankos trinktelėjimo į žemę sukeltą vibraciją.

Gyvatė atsipalaidavo prie didelio akmens, po galva pasikišo apdarus, kuriuos jai davė Arevino žmonės. Ji mąstė, ką Arevinas veikė, kur jis buvo. Arevino žmonės — klajokliai, auginantys avijaučius ir iš jų pavilnės gaunantys puikios, panašios į šilką vilnos. Norėdama vėl sutikti klaną, jai tektų jų ieškoti. Nors Gyvatė labai norėjo dar kartą sutikti Areviną, ji nežinojo, ar tai bus įmanoma. Jei ji kada nors sugebės pamiršti Žalčio žūtį, susitikimas su Arevino žmonėmis jai tai primintų. Žalčio nebebuvo dėl Gyvatės klaidų ir nesugebėjimo perprasti tuos žmones. Gydytoja tikėjosi, kad žmonės, nepaisydami savo baimės, patikės jos žodžiu ir be jokios priežasties žmonės jai parodė, jog jos prielaidos buvo arogantiškos.

Gyvatė nusikratė depresijos. Dabar ji galėjo pasvarstyti. Jei ji tikrai galėtų nukeliauti su Džese, sužinoti, iš kur sapnų gyvatės kilusios ir pagauti keletą… jei ji atrastų priežastį, kodėl jos nesiveisia Žemėje… tai grįžtų ne gėdydamasi, o triumfuodama, kad jai pasisekė ten, kur jos mokytojams ir ištisoms kartoms nesisekė.

Atėjo laikas grįžti į stovyklą. Ieškodama Miglos, Gyvatė perlipo žemutinį akmenų klodą, dengiantį kanjono angą. Kobra buvo susisukusi ant bazalto.

Šlaito viršūnėje Gyvatė pasiekė Miglą, ją paėmė ir paglostė jos siaurą galvą. Migla atrodė negrėsmingai, nesusijaudinusi, plokščia, siaura galva, visai kaip kokia kita nuodinga gyvatė. Jai nereikėjo galvos plačiais nasrais, kurie būtų pilni nuodų. Kobros gali nužudyti mažais nuodų kiekiais, kadangi jie tikrai stiprūs.

Kai Gyvatė apsisuko, jos akis patraukė nuostabus saulėlydis. Saulė atrodė kaip oranžinė dėmė horizonte, jos purpuriniai ir skaisčiai raudoni spinduliai krito per pilkus debesis.

Tuomet gydytoja pamatė per visą po ja esančią dykumą išsidėsčiusius kraterius. Žemę dengė daug apvalių įlankų. Vienos jų buvo lavos tėkmės paliktame kelyje, jos užtvėrė kelią sustingusioms lavos bangoms. Kitos buvo aiškesnės, jos atrodė kaip didelės žemėje išskaptuotos skylės ir, nepaisant daugelio metų smėlio tėkmės, vis dar puikiai matomos. Kadangi krateriai buvo tokie dideli ir išsidėstę tam tikru atstumu, juos jungti turėjo vienas šaltinis. Jie atsirado nuo branduolinio sprogimo. Karas jau seniai pasibaigė, jis jau beveik pamirštas, kadangi sunaikino visus, kurie žinojo arba domėjosi karo kilimo priežastimis.

Gyvatė nužvelgė nuniokotą žemę ir džiaugėsi, kad buvo toliau nuo jos. Karo pasekmės buvo matomos ir nematomos; jos visada liks Gyvatės gyvenime. Kanjonas, kuriame apsistojo Gyvatė ir partneriai, tikriausiai nebuvo saugus, bet kadangi jie čia ilgai neužsibuvo, didelis pavojus jiems negrėsė.

Akmenyse gulėjo kažkas keistas, tačiau saulė ryškiai švietė, todėl Gyvatei buvo sunku pasakyti, kas ten. Gydytoja sunerimo, lyg rūpintųsi kažkuo, apie ką visai nieko nenumano.

Prie kraterio krašto gulėjo karštyje pūnantis žirgo kūnas. Gyvūno sustingusios kojos groteskiškai iškeltos į orą, išsipūtusios nuo sutinusio pilvo. Apspaudęs gyvūno galvą, auksinis apynasris saulėlydyje spindėjo skaisčiai raudona ir oranžine spalvomis.

Gyvatė išleido kvapą pusiau atsidusdama, pusiau dejuodama.

Gydytoja nubėgo prie gyvačių lagamino ir paragino Miglą grįžti, paėmė Smėlį ir pajudėjo atgal į stovyklą, ji pradėjo skubėti, kai barškuolė iš neatsargaus užsispyrimo pabandė apsivynioti apie jos ranką. Gyvatė sustojo, palaikė Smėlį taip, kad jis galėjo įšliaužti į savo skyrių lagamine ir, dar tvirtindama sagtį, vėl pradėjo bėgti. Lagaminas trankėsi į gydytojos koją.

Dusdama Gyvatė pasiekė palapinę ir įlėkė į vidų. Meridetė su Aleksu miegojo. Gyvatė priklaupė prie Džesės ir atsargiai nutraukė antklodę.

Praėjo šiek daugiau nei valanda, kai Gyvatė paskutinį kartą tikrino Džesę. Mėlynės ant Džesės šono patamsėjo ir pagilėjo, jos visas kūnas buvo nesveikai paraudęs. Gydytoja palietė Džesės kaktą. Ji buvo karšta ir sausa. Džesė nereagavo į Gyvatės prisilietimą. Kai gydytoja patraukė savo ranką, švelni oda atrodė tamsesnė. Per kelias minutes, kol Gyvatė su siaubu stebėjo Džesę, kaip formavosi nauja mėlynė, kapiliarai sutrūkinėjo nuo karščio ir užteko tik mažo paspaudimo, kad jie trūktų. Staiga tvarsčio ant Džesės šlaunies centre atsirado raudona kraujo dėmė. Gyvatė suspaudė kumštį. Ji drebėjo taip, lyg iš vidaus ją krėstų šaltis.

— Meridete!

Po akimirkos Meridetė pabudo ir žiovaudama, dar apsimiegojusi, sumurmėjo:

— Kas atsitiko?

— Kiek užtrukot, kol suradot Džesę? Ar ji nukrito ant kraterių?

— Taip, ji ten žvalgėsi. Todėl mes čia ir atkeliavome — kiti amatininkai negali mums prilygti dėl to, ką čia randa Džesė. Bet šį kartą likimas pakišo koją. Mes ją radome vakare.

Visa diena, galvojo Gyvatė, ji turėjo būti prie vieno iš pirmųjų kraterių.

— Kodėl jūs man nepasakėt?

— Nepasakėm ko?

— Tie krateriai pavojingi…

— Gydytoja, negi tiki tomis senomis legendomis? Mes čia ateiname jau visą dešimtmetį ir nieko mums neatsitiko.

Dabar nebuvo laikas piktai ginčytis. Gyvatė dar kartą pažvelgusi į Džesę suprato, kad jos pačios dėmesio stoka ir partnerių netikėjimas senojo pasaulio pavojais netiesiogiai pastūmėjo Džesę į nelaimę. Gyvatė turėjo priemonių nuo spindulinio apsinuodijimo, bet nuo tokio keisto reiškinio nieko nebuvo. Kad ir ką ji darytų, tai tik šiek tiek atitolintų Džesės mirtį.

— Kas negerai? — pirmą kartą Meridetės balse jautėsi baimė.

— Jai spindulinis apsinuodijimas.

— Apsinuodijimas? Kaip tai? Ji gėrė ir valgė tą patį, ką ir mes.

— Tai nuo kraterių. Žemė apnuodyta. Legendos sako tiesą.

Per stiprų įdegį matėsi, kad Meridetė išbalusi.

— Tai daryk ką nors, padėk jai! — Tu negalėjai išgydyti jos sužeidimo, tu negali išgydyti nuo šios ligos…

Jos abi žiūrėjo viena į kitą, abi įskaudintos ir piktos. Meridetė pirma nuleido akis ir tarė:

— Atsiprašau, aš neturėjau teisės..

— Prašau dievų, kad būčiau visagalė, bet aš tokia nesu.

Jų pokalbis pažadino Aleksą, jis atsikėlė ir besirąžydamas bei besikasydamas priėjo.

— Laikas…

Jis pažiūrėjo į Gyvatę, vėl į Meridetę, tada pažvelgė į Džesę ir tarė:

— O dievai…

Per žymę, likusią ant Džesės kaktos po Gyvatės prisilietimo, sunkėsi kraujas.

Aleksas puolė prie Džesės norėdamas ją paliesti, bet Gyvatė jį sulaikė. Jis bandė nustumti gydytoją.

— Aleksai, aš ją vos vos paliečiau. Šitaip jai nepadėsi.

Aleksas pažiūrėjo į Gyvatę buku žvilgsniu ir tarė:

— Tai kaip?

Gyvatė papurtė galvą.

Trykštant ašaroms, Aleksas atsistūmė nuo Gyvatės.

— Taip neteisinga, — tarė jis ir išbėgo iš palapinės.

Meridetė puolė paskui jį, stabtelėjo prie išėjimo ir atsisukusi pasakė:

— Jis negali suprasti, jis toks jaunas.

— Jis supranta, — tarė Gyvatė.

Stengdamasi netrinti ir nespausti odos, Gyvatė patepė Džesės kaktą.

— O jis teisus, tai neteisinga. Kas kada nors yra sakęs, jog kažkas teisinga?

Ji nutilo, norėdama parodyti Meridetei, kad jai taip pat gaila, jog likimas, nemokšiškumas ir likusi kitos kartos beprotystė atėmė iš Džesės tokias galimybes.

— Mere? — drebančia ranka apgraibomis ieškojo Džesė.

— Aš čia.

Meridetė ištiesė ranką, bet, bijodama paliesti, sustojo.

— Kas yra? Kodėl tu… — Džesė lėtai mirktelėjo, jos akys buvo pasruvusios krauju.

— Švelniai, — sušnabždėjo Gyvatė.

Meridetė paėmė Džesės pirštus švelniai, lyg paukščio sparnais.

— Ar jau laikas keliauti?

Jos troškime keliauti jautėsi baimė ir nenoras sužinoti, kad kažkas buvo negerai.

— Ne, mieloji.

— Taip karšta…

Džesė pradėjo kelti galvą. Staiga ji sustingo. Gyvatei į galvą atėjo mintis be jokių suvokiamų priežasčių, tai buvo šalta, nežmoniška analizė, tokia, kokios ją mokė: kraujavimas į sąnarius. Vidinis kraujavimas. Kraujavimas į smegenis?

— Dar niekad taip neskaudėjo, — tarė Džesė ir nejudindama galvos pažiūrėjo į Gyvatę. — Tai kažkas kita, kažkas blogiau.

— Džese, aš…

Gyvatė ant savo lūpų pajuto sūrų ašarų, susimaišiusių su smėliu nuo dykumos dulkių, skonį. Jos žodžiai strigo gerklėje. Aleksas grįžo atgal į palapinę. Džesė bandė vėl kalbėti, bet galėjo tik aikčioti.

Meridetė griebė Gyvatei už rankos. Gydytoja jautė, kaip Meridetės nagai dreskia jai odą.

— Ji miršta.

Gyvatė linktelėjo.

— Gydytojai žino, kaip padėti… kaip…

— Meridete, ne, — sušnabždėjo Džesė.

— …kaip numalšinti skausmą.

— Ji negali…

— Nužudė vieną iš mano gyvačių, — apimta apmaudo ir pykčio Gyvatė pasakė garsiau, nei pati tikėjosi.

Meridetė daugiau nepratrūko, bet Gyvatė jautė nebylų kaltinimą: tu negalėjai padėti jai pasveikti, o dabar negali padėti numirti. Šį kartą Gyvatė nuleido akis. Ji nusipelnė pasmerkimo. Meridetė paleido gydytoją ir atsisuko į Džesę, ji grėsmingai artėjo, tarsi būtų pasiruošusi kovoti su žvėrimis ir šešėliais.

Norėdama paliesti Meridetę, Džesė ištiesė ranką, bet staigiai ją atitraukė. Ji pažvelgė į minkštą delno centrą tarp nuospaudų nuo darbo. Ten formavosi nauja mėlynė.

— Kodėl?

— Paskutinis karas, — tarė Gyvatė. — Krateriuose… — jos balsas užstrigo.

— Vadinasi, tai tiesa, — pasakė Džesė. — Mano šeima tiki, kad žemė už miesto ribų žudo, bet aš maniau, kad jie meluoja.

Džesės akys nesusikoncentravo į vieną tašką; ji sumirksėjo, pažiūrėjo į Gyvatę, tačiau atrodė, kad jos nemato, tada vėl sumirksėjo ir tarė:

— Jie melavo apie daugelį kitų dalykų. Melavo, kad vaikai būtų paklusnūs…

Vėl nutilusi Džesė užmerkė akis ir, negalėdama iš karto atpalaiduoti viso kūno, raumuo po raumens ji atsipalaidavo, bet atrodė, kad net ir atsipalaidavimas jai kaip agonija. Ji vis dar buvo sąmoninga, bet kai Meridetė neliesdama pasislinko kuo arčiau ir glostė jos plaukus, ji neparodė jokios reakcijos, neištarė žodžio, nenusišypsojo, nežvilgtelėjo. Oda aplink melsvai pilkšvas mėlynes buvo pelenų spalvos.

Staiga Džesė sucypė. Rankomis ji susiėmė už smilkinių ir spaudė juos, nagais draskydama galvos odą. Gyvatė griebė Džesės rankas ir jas atitraukė.

— Ne, — sudejavo Džesė, — oi, ne, palikit mane ramybėje… Mere, man skauda!

Džesė, prieš kelias minutes buvusi silpna, dabar priešinosi ugninga jėga. Gyvatei nieko kito nebeliko, kaip pabandyti švelniai ją sustabdyti, bet tada vidinis diagnostinis balsas grįžo: aneurizma. Džesės smegenyse radiacijos susilpninta kraujagyslė pamažu artėjo prie trūkimo ribos. Kita Gyvatei šovusi mintis buvo dar spontaniškesnė ir galingesnė: melskitės, kad kraujagyslė plėstųsi greitai bei stipriai, ir Džesė mirs lengvai.

Vos tik Gyvatė pajuto, kad Alekso nėra šalia jos ir, vietoj to, kad padėtų susitvarkyti su Džese, nuėjo į kitą palapinės galą, ji išgirdo Smėlio barškutį. Instinktyviai Gyvatė atsisuko ir metėsi link Alekso. Gyvatės petys trenkėsi į Alekso pilvą, o Smėlis gėlė iš vidaus ir tada vyras išmetė lagaminą. Aleksas parkrito ant žemės. Gyvatė pajuto stiprų skausmą kojoje ir, norėdama jam trenkti, atitraukė kumštį, pasižiūrėjo į save.

Gydytoja parkrito ant vieno kelio.

Smėlis susivyniojo ant žemės ir, švelniai judindamas savo barškutį, pasiruošė dar kartą gelti. Gyvatės širdis stipriai plakė. Ji jautė, kaip tvinkčioja jos šlaunis. Gydytojos šlauninė arterija buvo mažiau nei už dešimties centimetrų nuo Smėlio įkandimo į raumenį.

— Kvaily tu! Gal nori nusižudyti?

Gyvatės koja dar keletą kartų sutvinkčiojo, o tada imunitetas neutralizavo nuodus. Ji džiaugėsi, kad Smėlis nepataikė į arteriją. Nuo tokio įkandimo net ir Gyvatė butų trumpam susirgusi, o sirgti laiko nebuvo. Skausmas pamažu lėgo ir perėjo į maudimą.

— Kaip tu gali jai leisti mirti tokiame skausme? — paklausė Aleksas.

— Su Smėliu tu jai būtum suteikęs dar daugiau skausmo.

Slėpdama savo įsiūtį, Gyvatė atsisuko į deimantingąjį, paėmė jį ir leido įšliaužti atgal į lagaminą.

— Nuo barškuolės įgėlimo greitai nemirsi.

Tai ne visiška tiesa, bet Gyvatė buvo pakankamai įsiutusi, kad galėtu jį pagąsdinti.

— Įgėlus barškuolei mirštama nuo infekcijos. Nuo gangrenos.

Aleksas išbalo, bet dar laikydamasis ant kojų piktai žiūrėjo.

Meridetė pašaukė Aleksą. Jis pažvelgė į savo partneres, tuomet vėl atsisuko į Gyvatę ir ilgai įdėmiai į ją žiūrėjo.

— O kaip kita gyvatė? — Aleksas atsuko gydytojai nugarą ir nuėjo į Džesės pusę.

Gyvatė pačiupinėjo Miglos skyriaus sklendę. Atitolindama Džesės, mirštančios nuo Miglos nuodų, vaizdą, ji papurtė galvą. Kobros nuodai greitai nužudytų, nemaloniai, bet greitai. Koks buvo skirtumas tarp skausmo slopinimo sapnais ir skausmo užbaigimo mirtimi? Gyvatė niekada iš pykčio ar gailesčio nėra sąmoningai sukėlusi mirties kitam žmogui. Ji nežinojo, ar dabar galėtų tai padaryti. Ir ar jai reikėtų. Gydytoja negalėjo pasakyti, ar tas nenoras kilo iš apmokymų, ar iš kažkur giliau, kaip kažkokia pagrindinė informacija, kad būtų negerai nužudyti Džesę.

Gyvatė girdėjo, kaip partneriai švelniai kalbasi, ji negirdėjo žodžių, tik balsus ir juos skyrė: Meridetės balsas aiškus, muzikalus, vidutinio tembro; Alekso balsas gilus, murmantis; Džesės balsas uždusęs bei neryžtingas. Kas kelias minutes jie visi nutildavo, o Džesė kovodavo su nauja skausmo banga. Paskutinės Džesės gyvenimo valandos ar dienos atims iš jos jėgas ir dvasią.

Gyvatė atidarė lagaminą ir leido Miglai jos ranka užsliuogti ant pečių. Ji laikė kobrą už galvos, kad ši negalėtų įgelti ir perėjo palapinę.

Visi partneriai pažiūrėjo į Gyvatę, juos ramino tik patikima partnerystė. Atrodė, kad Meridetė akimirką net nepažino Gyvatės. Aleksas pažiūrėjo į kobrą ir vėl į gydytoją, jo veide atsispindėjo santūrumas ir triumfuojanti širdgėla. Norėdama pajusti jų visų skonius, Migla iškišo liežuvį, jos nemirksinčios akys tamsoje atrodė kaip švytintys sidabriniai veidrodžiai. Džesė šnairuodama ir mirksėdama įdėmiai pažiūrėjo. Norėdama pasitrinti akis, Džesė palėkė drebančią ranką, bet prisiminusi sustojo.

— Gydytoja? Prieik arčiau, aš tave blogai matau.

Gyvatė priklaupė tarp Meridetės ir Alekso. Jau trečią kartą ji nežinojo, ką pasakyti Džesei. Atrodė, kad ne Džesė, o ji pati ako, lyg kraujas skverbėsi pro jos tinklaines ir spaudė nervus, o žvilgsnis pamažu nuo skaisčiai raudonos spalvos perėjo į juodą. Gyvatė greitai sumirksėjo ir jai akyse prašviesėjo.

— Džese, aš niekaip negaliu numalšinti tavo skausmo.

Migla švelniai palindo po jos ranka.

— Viskas, ką tau galiu pasiūlyti…

— Pasakyk jai! — subambėjo Aleksas. Jis žiūrėjo taip, lyg būtų suakmenėjęs nuo Miglos žvilgsnio.

— Manai, tai lengva? — atšovė Gyvatė. Bet Aleksas nepažiūrėjo.

— Džese, — tarė Gyvatė, — Miglos natūralūs nuodai gali nužudyti. Jei nori, aš galiu…

— Ką tu sakai? — sušuko Meridetė.

Iš Alekso veido dingo susižavėjęs žvilgsnis. Jis tarė:

— Meridete, patylėk, kaip tu gali pakęsti…

— Abu patylėkit, — tarė Gyvatė. — Sprendžia tik Džesė, o ne kuris nors iš jūsų.

Aleksas susmuko; Meridetė sėdėjo sustingusi, veriamu žvilgsniu žiūrėjo į Džesę ir ilgai nepratarė nė žodžio. Migla pabandė nušliaužti nuo Gyvatės rankos, bet gydytoja ją sulaikė.

— Skausmas nepraeis, — tarė Džesė.

— Ne, — atsake Gyvatė. — Man labai gaila.

— Kada aš mirsiu?

— Galvos skausmą sukelia spaudimas. Aš galėčiau tave nužudyti… bet kada.

Meridetė susigūžė, rankomis užsidengė veidą, bet ji negalėjo būti švelnesnė.

— Dėl apnuodijimo daugiausia turėtum kelias dienas.

Po šių Gyvatės žodžių Džesė krūptelėjo.

— Aš nenoriu daugiau dienų, — Džesė tarė švelniai.

Tarp Meridetės pirštų tekėjo ašaros.

— Brangioji Mere, Aleksas supranta, — tarė Džesė. — Prašau, pasistenk suprasti. Laikas man jus paleisti.

Džesė nematančiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gyvatę ir tarė:

— Leisk mums šiek tiek pabūti vieniems, o tada aš jau būsiu dėkinga už tavo dovaną.

Gyvatė atsistojo ir išėjo iš palapinės. Jos keliai drebėjo, o kaklą ir pečius skaudėjo nuo įtampos. Trokšdama, kad naktis jau būtų pasibaigusi, gydytoja atsisėdo ant kieto, rupaus smėlio.

Pažvelgusi į dangų, virš kanjono sienų Gyvatė pamatė siauro ruožo kraštą. Šią naktį debesys atrodė keistai stori ir tiršti, nors mėnulis dar nebuvo taip aukštai, kad jį būtų galima pamatyti, bet vis tiek šiek tiek jo šviesos turėjo nutvieksti dangų.

Staiga Gyvatė suprato, kad debesys visai ne neįprastai stori, bet labai ploni ir judrūs, per ploni, kad išsklaidytų šviesą. Debesys plaukė vėjyje aukštai virš žemės. Jai bestebint, debesys prasiskyrė ir gana aiškiai matėsi juodas, gilus ir mirgantis nuo įvairių šviesos taškelių dangus. Gyvatė žiūrėjo į šviesas danguje, tikėjosi, kad debesys neužtemdys žvaigždžių ir norėjo, kad dabar kas nors būtų šalia jos. Kai kurios iš šių žvaigždžių buvo planetos, o jose gyveno žmonės, kurie galėtų padėti Džesei, jei tik žinotų, kad tokia egzistuoja. Gyvatė svarstė, ar jų planas galėjo pavykti, ar Džesė priėmė pasiūlymą, nes nepaisant šoko ir pasidavimo, jos noras gyventi buvo per didelis.

Palapinės viduje kažkas atidengė apvalios formos žibintus. Pro įėjimą sklindanti mėlyna šviesa dengė juodą smėlį.

— Gydytoja, Džesei reikia tavęs.

Meridetė stovėjo lauke, apšviesta mėlynos šviesos, aukšta, liesa ir suvargusi, jos balsas buvo kaip muzika.

Gyvatė nunešė Miglą į vidų. Meridetė daugiau su ja nekalbėjo. Net ir Aleksas į ją žiūrėjo netikrumo ir baimės kupinu žvilgsniu. Bet Džesė pasveikino Gyvatę savo apakintomis akimis. Meridetė su Aleksu stovėjo prieš Džesės lovą kaip sargybiniai. Gydytoja sustojo. Ji nedvejojo dėl savo sprendimo, bet paskutinį žodį turėjo tarti Džesė.

— Prieikit manęs pabučiuoti, — tarė Džesė. — Tada išeikit.

Meridetė staiga apsisuko ir tarė:

— Tu negali prašyti mūsų dabar išeiti.

— Jūs turit pakankamai, kad pamirštumėt.

Nuo silpnumo Džesės balsas drebėjo. Jos plaukai aplink kaktą ir skruostus buvo susipynę į kamuolius, o veide nieko kito nesimatė, tik ištvermingumas, kuris tuoj pereis į išsekimą. Tai matė ir Gyvatė, ir Aleksas, bet Meridetė stovėjo susikūprinusi ir žiūrėjo į grindis.

Aleksas priklaupęs švelniai pakėlė Džesės ranką prie savo lūpų. Jis ją pabučiavo vos ne pagarbiai, į pirštus, į skruostą, į lūpas. Džesė apkabino jį per pečius ir dar šiek tiek pabuvo prisiglaudusi priėjo. Jis lėtai ir tyliai pakilo, pažiūrėjo į Gyvatę ir išėjo iš palapinės.

— Mere, prašau, prieš išeidama atsisveikink.

Įkalbėta Meridetė priklaupė prie Džesės ir nubraukė plaukus nuo jos mėlynėmis nusėto veido, apkabino ją ir laikė prie savęs. Džesė taip pat apkabino Meridetę. Jos neguodė viena kitos.

Meridetė tylomis išėjo, ta tyla užsitęsė ilgiau, nei Gyvatė tikėjosi. Kai žingsniai virto smėlio trynimosi į odą šnabždesiu, Džesė suvirpėjo nuo garso, kuris buvo lyg verksmas, lyg dejonė.

— Gydytoja?

— Aš čia.

Gyvatė pakišo savo delną po Džesės ištiesta ranka.

— Kaip manai, ar planas būtų pavykęs?

— Nežinau, — prisiminusi, kaip kartą jos mokytojai grįžo iš miesto, kuriame rado tik užrakintus vartus ir nenorinčius kalbėti žmones pasakė Gyvatė. — Aš noriu tikėti, kad jis būtų pavykęs.

Džesės lūpos pasidarė tamsiai purpurinės, apatinė lūpa įtrūko. Ji palietė kraują, bet jis buvo skystas kaip vanduo ir kraujavimo nepavyko sustabdyti.

— Tu keliauk toliau, — sušnabždėjo Džesė.

— Kur?

— Į miestą. Tu vis dar gali jų paprašyti.

— Džese, ne…

— Taip. Jie, bijodami visko, kas yra išorėje, gyvena po akmeniniu dangumi. Jie tau gali padėti, o jiems reikia tavo pagalbos. Dar po kelių kartų jie visi išprotės. Pasakyk jiems, kad aš gyvenau ir buvau laiminga. Pasakyk jiems, kad jei jie man būtų pasakę tiesą, aš dabar gal dar gyvenčiau. Jie sakė, kad viskas už miesto žudo, taigi aš pamaniau, jog iš tikrųjų niekas nežudo.

— Aš perduosiu tavo žinutę.

— Nepamišk savęs. Kitiems žmonėms reikia…

Džesei pritrūko oro. Gyvatė tylomis laukė kito nurodymo. Per jos šonus tekėjo prakaitas. Pajutusi jos sielvartą, Migla tvirčiau apsivyniojo aplink ranką.

— Gydytoja.

Gyvatė paplekšnojo Džesei per ranką.

— Merė numalšino mano skausmą. Prašau, išlaisvink mane, kol jis dar negrįžo.

— Gerai, Džese.

Gyvatė nusiėmė Miglą nuo rankos ir tarė:

— Aš pasistengsiu, kad viskas baigtųsi kuo greičiau.

Gražus, pražudytas veidas atsisuko į Gyvatę.

— Ačiū.

Gydytoja džiaugėsi, kad Džesė negalėjo matyti to, kas netrukus įvyks. Kad nuodai patektų į Džesės smegenis ir ją greitai nužudytų, Migla gels į vieną iš miego arterijų po žandikauliu. Gyvatė viską labai atsargiai suplanavo, be jokių asmeniškumų svarstydama, kaip ji gali taip aiškiai mąstyti apie tokį dalyką.

Gyvatė pradėjo kalbėti raminamai ir hipnotizuojančiai.

— Atsipalaiduok, atlenk galvą, užsimerk, apsimesk, kad laikas miegoti…

Laukdama, kol atslūgs įtampa ir nurims lengvas drebulys, Gyvatė virš Džesės krūtinės laikė Miglą. Gydytojos veidu riedėjo ašaros, bet ji žvelgė labai aiškiai. Ji matė, kur pulsuoja Džesės gerklė. Migla kyštelėjo liežuvį ir vėl jį įtraukė. Kobros galva išsiplėtė. Migla buvo pasiruošusi gelti, vos tik Gyvatė ją paleis.

— Gilus miegas ir malonūs sapnai…

Rodydama savo gerklę, Džesė atlošė galvą. Migla slydo Gyvatės rankose. Svarstydama, ar ji privalo tai daryti, gydytoja jautė, kaip jos pirštai atsilenkė ir staiga Džesę apėmė konvulsijos, jos galva loštelėjo atgal, kai viršutinė stuburo dalis išsilenkė lanku. Džesės rankos sustabarėjo, o pirštai išsiskėtė ir susilenkė tarsi gyvulio letenos su nagais. Išsigandusi Migla gėlė. Džesę darkart nupurtė, ji sugniaužė rankas ir tada visa iškart atsipalaidavo. Iš žymių, likusių nuo Miglos įgėlimo, skverbėsi du maži kraujo lašai. Džesė dar drebėjo, bet jau buvo mirusi.

Liko tik mirties kvapas, bedvasis lavonas ir virš jo šnypščianti šalta Migla. Gyvatė svarstė, ar Džesė kokiu nors būdu jautė, kaip kilo įtampa ir ar ji bandė tam pasipriešinti, norėdama išsaugoti šį prisiminimą savo partneriams.

Vis dar drebėdama, Gyvatė padėjo Miglą ir nuvalė kūną taip, tarsi tai dar būtų Džesė. Bet dabar iš jos jau nieko nebuvo likę; jos grožis iškeliavo kartu su jos gyvybe, liko tik mėlynės ir iškamuotas kūnas. Gyvatė užmerkė Džesės akis ir ant veido užtraukė dėmėtą antklodę.

Nešdamasi odinį lagaminą, Gyvatė išėjo iš palapinės. Meridetė ir Aleksas stebėjo, kaip gydytoja artėja prie jų. Pakilo mėnulis; Gyvatė juos matė pilkomis spalvomis.

— Viskas baigta, — tarė ji; jos balsas kažkodėl buvo toks pat, kaip visada.

Meridetė nejudėjo ir nieko nesakė. Aleksas paėmė Gyvatės ranką visai kaip imdavo Džesės ir ją pabučiavo. Nenorėdama jokios padėkos už šio vakaro darbą, Gyvatė atsitraukė.

— Man reikėjo pasilikti su ja, — tarė Meridetė.

— Mere, ji nenorėjo, kad mes pasiliktume.

Gydytoja žinojo, kad jei Meridetė nesiliaus fantazuoti, ji tūkstančiais būdų, kurie bus vienas už kitą baisesni, visada įsivaizduos, kas įvyko.

— Aš tikiuosi, kad tu tuo patikėsi, Meridete, — tarė Gyvatė.

— Džesė tau pasakė: „Mere, išsinešk skausmą“ ir po akimirkos, dar prieš įgeliant mano kobrai, ji mirė. Akimirksniu. Jos smegenyse trūko kraujagyslė. Ji to nepajuto. Ji nepajuto Miglos. Dievai mato, aš tikiu, kad tai tiesa.

— Ar, nepaisant visko, ką mes būtumėm darę, viskas būtų buvę taip pat?

— Taip.

Atrodo, visa tai pakeitė Meridetės nusistatymą ir ji su viskuo susitaikė. Gyvatei tai nieko nekeitė. Ji vis dar žinojo, kad tai ji buvo Džesės mirties priežastis. Matydama, kaip iš Meridetės veido dingo savigrauža, Gyvatė pajudėjo suirusios kanjono sienos link, kur šlaitas vedė į lavos lygumą.

— Kur tu eini? — paklausė ją prisivijęs Aleksas.

— Atgal į savo stovyklą, — niūriai tarė Gyvatė.

— Prašau, palauk. Džesė norėjo, kad tau kai ką perduočiau.

Jei jis būtų pasakęs, kad Džesė prašė jai ką nors padovanoti, Gyvatė būtų atsisakiusi, bet viskas buvo kažkaip kitaip, nes pati Džesė tai paliko. Nenoromis ji sustojo.

— Aš negaliu, — ji atsakė. — Aleksai, paleisk mane.

Aleksas švelniai apsuko Gyvatę ir nukreipė ją į stovyklą.

Meridetės nesimatė, tikriausiai ji jau palapinėje šalia Džesės kūno arba gedėjo viena.

Džesė Gyvatei paliko žirgą, juodai pilką kumelę, beveik juodą, puikių kaulų gyvūną, įdėmaus ir dvasingo žvilgsnio. Nepaisant jos pačios įsitikinimų ir fakto, kad tai nebuvo gydytojams skirtas žirgas, Gyvatės širdis ir rankos vedė pas kumelę.

Jai atrodė, kad kumelė buvo nežinia kiek laiko nematytas padaras, trykštantis grožiu ir jėga, be jokio jokio tragedijos ženklo. Aleksas padavė gydytojai vadeles ir savo rankose ji pajuto švelnią odą. Apynasris buvo inkrustuotas auksu delikačiu Meridetės stiliumi.

— Jos vardas Greituolė, — pasakė Aleksas.

Naktinėje kelionėje per lavą Gyvatė buvo viena. Kumelės pasagos skambėjo, kai atsitrenkdavo į tuščiavidurius akmenis, o iš nugaros odinis lagaminas trynėsi į Gyvatės koją.

Ji žinojo, kad negali grįžti į gydytojų punktą. Dar ne dabar. Šis vakaras įrodė, jog, nepaisant jos netinkamų priemonių, ji negalėjo liautis būti gydytoja. Ji žinojo, kad nepakeltų, jei mokytojai atimtų Miglą ir Smėlį, o ją išmestų. Ji išprotėtų žinodama, jog šiame mieste ar šioje stovykloje liga ir mirtis nugalėjo tai, ką ji būtų išgydžiusi ar nuo to apsaugojusi, ar bent palengvinusi kančias. Ji visada stengtųsi ką nors padaryti.

Augindami ją mokė didžiuotis ir savimi pasitikėti. Jei ji dabar grižtų, turėtų nepaisyti šių savybių. Gyvatė Džesei pažadėjo nunešti į miestą jos paskutinę žinutę ir pažadą ji tęsės. Į miestą gydytoja eis dėl Džesės ir dėl savęs.

Ant didelio akmens sėdėjo Arevinas, o jam ant krūtinės pririštuose diržuose lingavo pusseserės kūdikis. Naujos būtybės teikiama šiluma ir judrumas jam buvo kaip paguoda žiūrint į dykumą ta kryptimi, kuria iškeliavo Gyvatė. Steivinas jautėsi gerai, o naujasis vaikelis buvo sveikas; Arevinas žinojo, kad turi būti dėkingas ir džiaugtis klano sėkme, todėl jautėsi šiek tiek kaltas dėl vis dar jį kamuojančio liūdesio. Arevinas palietė tą skruosto vietą, kur uodega trenkė kobra. Kaip Gyvatė ir žadėjo, nebuvo jokio rando. Kadangi Arevinas apie gydytoją atsiminė viską taip aiškiai, lyg ji būtų vis dar čia, atrodė neįtikėtina, kad jos jau nebėra, nors ant įkirtimo jau užsidėjo šašas ir jis užgijo. Gyvatės pamiršti nepadėjo nei atstumas, nei laikas. Tuo pačiu metu Arevinui atrodė, kad Gyvatės nėra jau visą amžinybę.

Viena iš muskato spalvos galvijo patelių palengva priėjo, pradėjo trintis į akmenį ir taip gerai pasikasė šoną. Uostinėdama ir rožiniu liežuviu laižydama batą, ji alsavo tiesiai į Areviną. Netoliese jos ūgtelėjęs veršelis rupšnojo belapes dykumos krūmo šakas. Per kiekvieną sunkią vasarą visi bandos gyvuliai suliesėdavo; dabar jų kailiai atrodė nublukę ir šiurkštūs. Jei per pavasarinį šėrimąsi galvijų apsauginė povilnė gerai iššukuojama, jie gan lengvai ištveria karštį; gyvuliai visada šukuojami, kadangi klanas juos augino dėl puikios ir švelnios žieminės vilnos. Bet galvijams, kaip ir žmonėms, vasaros ir karščių jau pakako, jiems jau atsibodo ieškoti sauso ir beskonio maisto. Iš noro grįžti į žiemos ganyklas, pilnas šviežios žolės, gyvuliai buvo šiek tiek neramūs. Aišku, ir Arevinas apsidžiaugtų grįžęs į plokščiakalnius.

Kūdikis ore sumojavo mažutėmis rankytėmis, sugriebė Arevino pirštą ir j į patraukė žemyn. Arevinas nusišypsojo.

— Šito aš dėl tavęs negaliu padaryti, — tarė Arevinas.

Kūdikis čiulpė Arevino piršto galą ir, nekreipdamas dėmesio, kad nebėga pienas, su malonumu jį kramtė. Vaikelio akys buvo mėlynos, visai kaip Gyvatės. Daugelio vaikų akys mėlynos, galvojo Arevinas. Bet jam pakako vaiko akių mėlynės, kad vėl pasinertų į svajones.

Arevinas beveik kas naktį sapnuodavo Gyvatę, tiksliau, kiekvieną naktį, kai tik užmigdavo. Jis dar niekad nieko taip nesiilgėjo. Arevinas paniro į prisiminimus apie tuos retus kartus, kai jie lietė vienas kitą; lenkėsi vienas prie kito dykumoje; kai tvirti pirštai prisilietė priėjo nubrozdinto skruosto; kaip jis guodė Gyvatę Steivino palapinėje. Absurdiška, kad Arevinui gražiausios jo gyvenimo akimirkos buvo prieš sužinant apie Gyvatės išvykimą, tada, kai jis ją apkabino ir tikėjosi, jog gydytoja nuspręs pasilikti. Ir ji būtų pasilikusi, galvojo Arevinas. Dėl to, kad mums iš tikrųjų reikia gydytojos, o gal iš dalies ir dėl manęs. Jei tik būtų galėjusi, ji būtų pasilikusi ilgiau.

Tai buvo vienintelis kartas, kai jis galėjo prisiminti save verkiantį. Nors suprato, kad Gyvatė nenorėjo pasilikti būdama nepilnavertė, bet dabar jis pats jautėsi nepilnavertis. Arevinas buvo niekam tikęs. Jis tai žinojo, bet negalėjo nieko padaryti. Kasdien tikėjosi, kad Gyvatė grįš, nors jautė, jog to nebus. Jis nežinojo, kaip dykumoje dabar klostėsi gydytojos likimas. Nutarusi kirsti dykumą tam, kad sutiktų naujų žmonių ir naujų vietų, ji galėjo iš stovyklos keliauti savaitę ar mėnesį, o gal pusę metų.

Jam reikėjo keliauti su Gyvate. Dabar jis tuo įsitikinęs. Dėl savo apmaudo gydytoja negalėjo su tuo sutikti, bet jam iškart reikėjo suprasti, jog ji nesugebės paaiškinti savo mokytojams to, kas čia nutiko. Net ir Gyvatės įžvalgumas nebūtų padėjęs suprasti Arevino žmonių baimės angims. Arevinas tai supranta iš savo patirties apie mažosios sesers mirtį, iš šalto prakaito, tekančio jo kūnu, kai Gyvatė paprašė padėti palaikyti Miglą. Jo supratimą dar pagerino ir patirta mirtina baimė, kai gydytojai į ranką įgėlė smėlinė angis, jau tada jis ją mylėjo ir žinojo, kad ji gali mirti.

Gyvatė buvo susijusi su vieninteliais dviem stebuklais Arevino gyvenime. Pirma, ji nemirė, o antra — ji išgelbėjo Steivino gyvybę.

Kūdikis mirksėjo ir dar stipriau čiulpė Arevino pirštą. Arevinas nusliuogė nuo akmens ir ištiesė vieną ranką. Didelė muskato spalvos galvijų patelė padėjo savo galvą Arevinui į delną ir jis pakasė jai pažandę.

— Ar duosi šiek tiek vakarienės šiam vaikui? — paklausė Arevinas.

Jis paplekšnojo patelei per nugarą, šoną, pilvą ir priklaupė šalia jos. Tokiu metų laiku jos niekas nebemelždavo, bet veršelis dar visai neseniai atjaukintas. Arevinas rankove patrynė jos spenį, tuomet ištiesė pusbrolio kūdikį taip, kad šis pasiektų spenį. Daugiau nesibaimindamas už Areviną didesnio gyvulio, kūdikis godžiai žindo.

Kai kūdikis numalšino alkį, Arevinas vėl pakasė muskato spalvos galvijų patelės pažandę ir užlipo atgal ant akmens.

— Pusbroli!

Arevinas apsidairė aplinkui. Klano vadė užlipo akmens šonu ir atsisėdo šalia jo, jos palaidi plaukai judėjo švelniame vėjyje. Ji pasilenkė ir nusišypsojo kūdikiui.

— Kaip elgėsi vaikas?

— Puikiai.

Lyderė nubraukė plaukus nuo veido ir tarė:

— Ant nugaros juos nešti daug lengviau. Ir kartais juos reikia paleisti.

Moteris plačiai nusišypsojo. Ji nebuvo tokia konservatyvi ir ori kaip tada, kai priiminėjo klano svečius.

Arevinas šiaip taip išspaudė šypseną.

Vadė uždėjo savo ranką ant Arevino rankos, kuria jis laikė mažylį.

— Brangusis, ar man reikia klausti, kas tau yra?

Arevinas patraukė pečiais.

— Aš pasistengsiu daryti geriau, — pasakė jis. — Pastaruoju metu iš manęs mažai naudos.

— Negi manai, kad aš atėjau kritikuoti?

— Kritikavimas čia tiktų.

Užuot žvelgęs į klano lyderę, savo pusseserę, Arevinas spoksojo į kūdikį. Jo pusseserė paleido ranką ir apkabino jį per pečius.

— Arevinai, — pasakė ji, trečią kartą per savo gyvenimą kreipdamasi į jį vardu, — Arevinai, tu man svarbus. Jei norėsi, po kažkiek laiko galėsi būti išrinktas klano vadu. Bet turi nuraminti savo mintis. Jei ji tavęs nenorėjo…

— Mes norėjome vienas kito, — atsakė Arevinas. — Bet čia ji nebegalėjo tęsti savo darbo ir sakė, kad aš negaliu keliauti su ja. Dabar aš nebegaliu sekti paskui ją.

Arevinas nukreipė žvilgsnį į pusseserės vaiką. Po tėvų mirties jis buvo priimtas į pusseserės šeimą. Šeimoje buvo šeši suaugę žmonės, du, dabar trys, vaikai ir Arevinas. Jo pareigos nebuvo konkrečiai apibrėžtos, bet jis jautėsi atsakingas už vaikus. Ypač dabar, kaip artėjo kelionė į žiemos teritoriją, klanui reikėjo kiekvieno nario darbo. Muskato spalvos galvijus reikėjo prižiūrėti dieną ir naktį nuo dabar iki pat kelionės galo, kitaip jie nuklystų į naujas pievas rytuose ir jų niekas jau nebepamatytų. Šiuo metų laiku net ir žmonėms buvo sunku rasti maisto. Bet jeigu jie išvyktų per anksti, žiemos žemes pasiektų pievoms vos tik sužėlus, jų želmenys būtų gležni ir lengvai pažeidžiami.

— Pusbroli, pasakyk man, ką nori pasakyti.

— Aš žinau, kad klanas dabar negali kažko gailėtis. Turiu pareigų tau, vaikui… Bet gydytoja — kaip ji gali paaiškinti, kas čia atsitiko? Kaip ji gali įtikinti savo mokytojus, kai pati to nesupranta? Aš mačiau, kaip jai įgėlė smėlinė angis. Aš mačiau, kaip jai per ranką tekėjo kraujas ir nuodai. Bet ji pati to beveik net nepastebėjo. Ji sakė, kad išvis nieko neturėjo pajusti.

Arevinas niekam nebuvo sakęs apie smėlinę angį, nes galvojo, kad juo niekas netikės, todėl dabar pažvelgė į savo draugę. Lyderė buvo apstulbusi, bet Arevino žodžiams neprieštaravo.

— Kaip ji paaiškins, kad mes bijojome to, ką ji pasiūlė? Gyvatė pasakys mokytojams, jog suklydo ir dėl to žuvo mažasis žaltys. Ji kaltina pati save. Ir jie ją kaltins, ir nubaus ją.

Klano vadė nužvelgė dykumą. Ji pakėlė ranką ir už ausies užsikišo pilkėjančią garbaną.

— Gyvatė — išdidi moteris, — tarė ji. — Tu teisus. Savęs ji neteisins.

— Jei mokytojai Gyvatę ištrems, ji negrįš, — tarė Arevinas. — Aš nežinau, kur ji keliaus, bet mes jos daugiau nepamatysim.

— Artėja audros, — netikėtai tarė vadė.

Arevinas linktelėjo.

— Jei tu keliautum paskui ją…

— Aš negaliu! Ne dabar!

— Brangusis, — tarė vadė, — mes elgiamės taip, kaip elgiamės, todėl didžiąją laiko dalį galime būti kiek įmanoma laisvi, tik kai kurie iš mūsų gali visąlaik nieko neveikti. Kai neįprastos aplinkybės reikalauja laisvės, tu pats save verti vergauti. Jei tu būtum grupės partneris ir turėtum išlaikyti šį vaiką, tada viskas būtų sudėtingiau, bet vis tiek išsprendžiama. Dabar, kai gimė vaikas, mano partneris turi daugiau laisvės nei tada, kai nusprendėme jį pradėti. Ir viskas dėl tavo noro daryti daugiau, negu tau priklauso.

— Viskas ne taip, — paskubomis atsakė Arevinas. — Aš norėjau padėti rūpintis vaiku. Man to reikėjo. Man reikėjo…

Arevinas nutilo nebežinodamas, ką pradėjo sakyti. Tada jis tęsė:

— Aš buvau jam dėkingas, kad leido man padėti.

— Žinau. Ir aš tam neprieštaravau. Bet jis tau nedarė paslaugos. Tai tu jam darai paslaugą. Galbūt jau laikas pareigas grąžinti tam, kam ir priklauso.

Ji nusišypsojo pusbroliui ir tęsė:

— Jis linkęs per daug pasinerti į savo darbą.

Jos vyras audėjas, geriausias visame klane, bet ji buvo teisi: atrodė, kad labai dažnai per gyvenimą jis keliauja savo svajonėmis.

— Man išvis nereikėjo leisti jai išeiti, — netikėtai tarė Arevinas. — Kodėl aš to nesupratau anksčiau? Turėjau apsaugoti savo seserį ir man nepavyko, o dabar man nepavyko apsaugoti ir gydytojos. Ji turėjo likti su mumis. Mes ją būtumėm apsaugoję.

— Pas mus ji būtų buvus suluošinta.

— Bet ji vis tiek galėjo gydyti…

— Mano brangus drauge, — tarė Arevino pusseserė, — neįmanoma kiekvieno visiškai apsaugoti nepaverčiant savo vergu. Man atrodo, kad tai kažkas, ko niekaip nesupratai, tu visada iš savęs reikalavai per daug. Kaltini save dėl sesers mirties…

— Aš jos tinkamai neprižiūrėjau.

— O ką tu galėjai padaryti? Prisimink jos gyvenimą, ne mirtį. Ji buvo drąsi, laiminga ir arogantiška, tokia, koks ir turi būti vaikas. Tu ją galėjai apsaugoti tik prigąsdinęs, kad ji būtų visada šalia. Taip gyventi ji negalėtų, nebebūtų ta asmenybė, kurią tu mylėjai. Aš nemanau, kad ir Gyvatė galėtų taip gyventi.

Žinodamas, jog pusseserė teisi, bet vis tiek dar negalėdamas atsikratyti sutrikimo ir kaltės, Arevinas pažvelgė žemyn į kūdikį savo rankose.

Vadė švelniai paplekšnojo Arevinui per petį.

— Tu geriausiai pažįsti gydytoją ir sakai, kad ji negali paaiškinti mūsų baimės. Aš manau, jog tu teisus. Man pačiai reikėjo tai suprasti. Aš nenoriu, kad Gyvatę nubaustų už tai, ką mes padarėme, ir nenoriu, kad nesuprastų mūsų žmonių.

Gražioji moteris pirštu parodė į geležinį apskritimą ant odinio dirželio, kabantį ant jos kaklo.

— Tu teisus. Kažkam reikia nueiti į gydytojų postą. Aš galėčiau eiti, nes klano garbė — mano atsakomybė. Mano brolio partneris galėtų eiti, juk jis užmušė mažąjį žaltį. Arba galėtum eiti tu, juk tu Gyvatę vadini drauge. Klanui teks susirinkti ir nuspręsti. Kiekvienas iš mūsų galėjome būti lyderiu ir pasidavę baimei nužudyti žaltį. Bet tik tu tapai Gyvatės draugu.

Moteris žvilgsnį nuo horizonto nukreipė į Areviną, o jis žinojo, kad pusseserė jau ilgą laiką, dėl klanui suprantamų priežasčių, vadovavo.

— Ačiū, — pasakė Arevinas.

— Tu netekai tiek daug mylimų žmonių. Aš negalėjau nieko padaryti, kai netekome tavo tėvų, kai mirė tavo sesuo. Bet šįkart aš galiu tau padėti, net jei tai pasiglemžtų tave iš mūsų.

Ranka ji glostė Arevino, kaip ir jos, pilkėjančius plaukus.

— Prašau prisiminti, mano brangusis, kad aš nenorėčiau tavęs netekti visam laikui.

Palikdama Areviną su naujuoju jos grupės šeimos nariu, moteris greitai nulipo nuo akmens. Pusseserės pasitikėjimas jį padrąsino; jam daugiau nebereikėjo klausti, ar gerai sekti paskui gydytoją, sekti paskui Gyvatę. Taip buvo, tai reikėjo padaryti. Galų gale klanas jai buvo skolingas. Arevinas išlaisvino savo ranką iš drėgno vaiko apglėbimo, patraukė paraištę su kūdikiu ant nugaros ir nušoko nuo akmens.

Horizonte plytėjo žalia ir švelni oazė, tačiau blankioje aušros šviesoje Gyvatė pamanė, kad tai tik miražas. Ji nesijautė pajėgi atskirti iliuziją nuo tikrovės. Gydytoja jojo visą naktį tam, kad dar prieš saulės patekėjimą ir karščio įsivyravimą kirstų lavos ruožą. Gyvatei degė akys, o jos lūpos buvo sausos ir sutrūkinėjusios.

Pilka kumelė vardu Greituolė, išpūstomis šnervėmis pajutusi vandens kvapą ir norėdama po tokios ilgos kelionės kuo greičiau atsigerti, pakėlusi galvą karpė ausimis. Kai kumelė pasileido risčia, Gyvatė nebandė jos sustabdyti.

Gležni vasaros medžiai pakilo virš jų, lapais jie švelniai lietė Gyvatės pečius. Po medžiais oras buvo beveik vėsus ir kupinas sirpstančių vaisių kvapo. Gyvatė nusiėmė audinio galą nuo veido ir giliai kvėpavo.

Ji nulipo nuo Geituolės ir leido šiai pulti į tamsų bei skaidrų vandens telkinį. Kumelė įkišo savo snukį į vandenį ir gėrė. Net kumelės šnervės paniro į vandenį. Gyvatė priklaupusi rankomis pasisėmė vandens. Vanduo tekėjo tarp jos pirštų, raibuliavo nuo tikštančių lašų. Kai raibuliavimas išsisklaidė, virš juodo smėlio Gyvatė pamatė savo atvaizdą. Jos veidą dengė dulkės.

Atrodau kaip bandite, pagalvojo ji. Arba kaip klounas.

Po Gyvatės juoku slėpėsi panieka, o ne džiaugsmas. Purvą ant jos veido išvagojo ašarų takeliai. Vis dar žiūrėdama į savo atspindį, gydytoja palietė ašarų paliktus takelius.

Gyvatė troško, kad pajėgtų užmiršti kelias paskutines dienas, bet žinojo, kad to niekad nebus. Ji vis dar jautė Džesės odos gležnumą, jos šviesą, klausiantį prisilietimą; ji vis dar girdėjo Džesės balsą. Jautė Džesės mirties skausmą, kurio negalėjo pašalinti ar padėti numalšinti. Gyvatė daugiau nenorėjo matyti ar jausti tokio skausmo.

Įkišusi rankas į vandenį, gydytoja juo apsitaškė veidą ir nusiplovė juodas dulkes, prakaitą, ašarų paliktus takelius.

Gyvatė tyliai vedėsi Greituolę krantu, jos praėjo palapines ir tyloje skendinčias stovyklavietes, kuriose dar miegojo karavano keliautojai. Kai pasiekė Grūmos stovyklą, ji sustojo, bet palapinių uždangos buvo nuleistos. Gydytoja nenorėjo pažadinti senosios moters ir jos anūkų. Toliau nuo kranto Gyvatė matė arklių aptvarą. Voveris, jos tigrinis ponis, stovėjo apsnūdęs šalia Grūmos žirgų. Jo juodas su auksu kailis buvo daug gražesnis po savaitės nuolatinio šukavimo, jis pastorėjo, atrodė laimingas ir jau buvo pakaustytas. Gyvatė nutarė šį rytą dar nedrumsti ramybės nei keliautojams, nei tigriniam poniui ir dar vienai dienai jį paliko su Gruma.

Kartkartėmis krimsteldama Gyvatei už klubo, Greituolė sekė krantu paskui ją. Gydytoja pakasė kumelei už ausų, ten, kur po apynasriu išdžiūvo prakaitas. Arevino žmonės Gyvatei buvo davę maišą šieno kubelių Voveriui šerti, bet ponį šėrė Gruma, todėl pašaras vis dar turėjo būti stovykloje.

— Pamiegoti, gerai susišukuoti ir pavalgyti, štai, ko mums reikia, — paaiškino kumelei Gyvatė.

Stovyklavietė atitolo nuėjus už akmens uolienų, kur prekiautojams buvo gan pavojinga. Ten buvo saugiau žmonėms ir gyvatėms, jei jos laikomos atskirai. Gyvatė apėjo nuožulnų akmens kraštą.

Viskas pasikeitė. Gydytoja paliko sujauktą miegmaišį, bet visa kita supakavo. Dabar kažkas sulankstė jos paklodes ir sudėjo jas į krūvą, šalia sukrovė geriausius drabužius ir ant smėlio į vieną eilę išdėliojo virtuvės indus. Gyvatė suraukusi antakius prisiartino. Gydytojai tie žmonės jautė pagarbią baimę; ji net nepagalvojo paprašyti Grūmos pasaugoti ne tik jos ponį, bet ir daiktus. Tas, kas judino Gyvatės daiktus, kol jos nebuvo, gali daugiau niekad nepasirodyti jos akyse.

Tuomet Gyvatė pastebėjo, kad ant virtuvės indų liko dantų žymės, metalas buvo perlenktas pusiau, puodelis sulamdytas, šaukštas sulankstytas. Gyvatė metė Greituolės vadeles ir nuskubėjo prie tvarkingo daiktų rinkinio. Sulankstytas paklodes kažkas aptaškė ir suplėšė. Iš drapanų krūvos Gyvatė pasiėmė švarius marškinius, bet jie jau buvo purvini. Marškinius kažkas sutrypė į purvą ant vandens telkinio kranto. Seni, minkšti, labai nudėvėti, nušiurę ir beveik be dėmių — tokie buvo Gyvatės patogūs, mėgstamiausi marškiniai. Dabar jų nugarą kažkas suplėšė, o rankovės sutrumpintos; marškinius sugadino.

Maišas, kuriame buvo pašaras, gulėjo eilėje tarp kitų daiktų, bet išmėtytus šieno kubus kažkas sutrynė į smėlį. Kol Gyvatė dairėsi į aplink ją esančią netvarką, Greituolė kramtė šieno likučius. Gyvatė nesuprato, kas galėjo apvogti jos stovyklą ir po to palikti tvarkingai sudėtus sudarkytus apdarus. Gydytoja nesuvokė, kam išvis reikėjo apvogti stovyklą — juk čia nieko vertinga nebuvo. Gyvatė papurtė galvą. Galbūt kažkas pagalvojo, kad ji užsidirbo daug aukso ir brangenybių. Kai kuriems gydytojams dosniai atsilygindavo už jų paslaugas. Bet vis tiek, visi gerbė dykumą, net ir bebaimiai ar bedarbiai žmonės nesugalvodavo be priežiūros palikti nieko vertingo.

Vis dar laikydama suplėšytus marškinius rankose, Gyvatė vaikščiojo aplink tą vietą, kur buvo stovykla, ji jautėsi per daug pavargusi ir sutrikusi, kad galėtų galvoti apie tai, kas čia atsitiko. Voverio nešulinis balnas gulėjo prie akmens; Gyvatė be jokios aiškios priežasties jį paėmė, galbūt todėl, kad jis atrodė nesugadintas.

Tuomet ji pamatė, kad nors balno šoninės kišenės užsegtos tik sagtimis, jas perpjovė ir nuplėšė.

Šoninėse kišenėse Gyvatė laikė savo žemėlapius, užrašus ir nebaigtą bandomųjų metų žurnalą. Ji apieškojo kiekvieną kampelį, bet nieko nerado. Gydytoja sviedė savo lagaminą ant žemės. Tikėdamasi rasti išmestus lapus ar pajusti jų šlamėjimą po savo kojomis, Gyvatė paskubomis vaikščiojo po stovyklą, spardė smėlį, bet nieko nerado, nieko neliko.

Gydytoja jautėsi fiziškai užpulta. Visa kita, ką ji turėjo, paklodės, apdarai, aišku, žemėlapiai, galėjo būti naudingi vagiui, bet žurnalai reikalingi tik jai vienai.

— Kad tave kur! — įsiutusi sušuko Gyvatė.

Kumelė prunkštelėjo ir, pliuškendama vandens telkinį, pasislėpė. Gydytoja drebėjo, bet bandė nusiraminti, tuomet apsisuko, ištiesė ranką ir, švelniai kalbėdama, lėtai ėjo Greituolės link, kol ši leido paimti vadeles. Gyvatė paglostė kumelę.

— Viskas gerai, — tarė ji. — Man viskas bus gerai, nekreipk dėmesio.

Visa tai ji sakė ir kumelei, ir sau. Jos abi iki kelių buvo skaidriame, vėsiame vandenyje. Pirštais šukuodama juodus karčius, Gyvatė paplekšnojo savo kumelei per pečius. Staiga gydytojai susiliejo vaizdas ir drebėdama ji pasilenkė prie Greituolės kaklo.

Klausydamasi stipraus, lygaus širdies plakimo ir tylaus kumelės kvėpavimo, Gyvatė nusiramino. Gydytoja atsitiesė, išbrido iš vandens. Krante ji atsegė gyvačių lagaminą, tada nubalnojo kumelę ir pradėjo ją trinti suplėšytos paklodės skiaute. Dėl nuovargio dirbo vangiai. Prabangus balnas ir apynasris galėjo palaukti, bet Gyvatė negalėjo palikti Greituolės purvinos bei prakaituotos, o pati ilsėtis.

— Gyvate-vaike, gydytoja-vaike, brangi mergaite…

Gyvatė atsisuko. Gruma šlubavo Gyvatės link pasiremdama gumbuota lazda. Grumą lydėjo viena išjos anūkių, aukšta kaip juodmedis, jauna moteris, visi Grūmos anūkai žinojo, kaip paremti smulkią, nuo artrito sulinkusią, seną moterį.

Retus Grūmos plaukus dengė baltas galvos apdangalas.

— Brangus vaike, kaip tu galėjai nepastebėta praeiti pro mane? Maniau, išgirsiu, kai įeisi. Arba ponis pradės žvengti tave užuodęs.

Grūmos tamsiame, amžiaus paženklintame veide iš susijaudinimo matėsi dar daugiau raukšlių.

— Gyvate-vaike, mes nenorėjome, kad tu tai pamatytum viena.

— Gruma, kas atsitiko?

— Paula, — tarė Gruma savo anūkei, — pasirūpink gydytojos arkliu.

— Taip, Gruma.

Kai Paula paėmė kumelės vadeles, ji, norėdama paguosti, palietė Gyvatės ranką. Grūmos anūkė paėmė balną ir nuvedė Greituolę atgal į Grūmos stovyklavietę.

Laikydama Gyvatę už alkūnės, bet ne tam, kad pati pasilaikytų, o kad prilaikytų gydytoją, Gruma palydėjo ją prie didelio akmens. Jos atsisėdo ir Gyvatė dar kartą nužvelgė stovyklą, nesugebėjimas viskuo patikėti buvo stipresnis už išsekimą. Ji pažvelgė į Grumą.

Gruma atsiduso.

— Viskas įvyko vakar, visai prieš aušrą. Mes išgirdome triukšmą ir balsus, o kai atėjome pažiūrėti, pamatėme tik vieną asmenį, vilkintį dykumos apdarus. Mes manėme, kad jis šoka. Bet kai priėjome arčiau, jis pabėgo. Smėlyje jis sudaužė savo žibintą ir mes jo negalėjome rasti. Pamatėme, kad tavo stovykla…

Gruma truktelėjo pečiais.

— Mes surinkome viską, ką tik radome, bet viskas buvo sugadinta.

Tylomis Gyvatė darkart nužvelgė stovyklą, bet vis tiek nesuprato, kodėl kažkam reikėjo knistis po jos stovyklą.

— Ryte vėjas paslėpė pėdsakus, — pasakė Gruma. — Tas padaras tikriausiai nuėjo į dykumą, bet tai nebuvo dykumos žmogus. Mes nevagiame. Mes nenaikiname.

— Žinau, Gruma.

— Eime su manim. Papusryčiausi. Pamiegosi. Pamiršk tą keistuolį. Mes visi turime saugotis keistuolių.

Gruma paėmė Gyvatės randuotą ranką į savo mažą, nuo darbo sukietėjusią rankelę.

— Bet tau nereikėjo čia ateiti vienai. Ne. Turėjau tave pastebėti, Gyvate-vaike.

— Gruma, viskas gerai.

— Leisk, aš tau padėsiu persikelti į mano palapines. Juk nenori čia likti viena.

— Nėra ko neštis.

Stovėdama šalia Grūmos, Gyvatė žiūrėjo į netvarką. Senoji moteris švelniai paplekšnojo per Gyvatės ranką.

— Gruma, jis viską sunaikino. Aš suprasčiau, jei jis būtų viską pasiėmęs.

— Brangioji, niekas nesupranta keistuolių. Jie viską daro be priežasties.

Būtent dėl to Gyvatė negalėjo patikėti, kad tikras keistuolis galėtų visiškai sunaikinti tiek daug daiktų. Visą šią žalą kažkas padarė tyčia, keistu būdu, apgalvotai, viskas padaryta ne iš beprotystės, o iš įniršio. Gyvatę vėl apėmė drebulys.

— Einam su manim, — tarė Gruma. — Keistuoliai atsiranda ir dingsta. Jie mėgsta smėlio muses, vieną vasarą jie visur, kur tik pasisuksi, kitą jau nieko apie juos negirdėti.

— Manau, tu teisi.

— Taip, teisi, — atsakė Gruma. — Aš žinau apie šiuos padarus. Jis čia negrįš, jis keliaus kažkur kitur, bet greitai mes visi jo ieškosim. Kai surasim tą keistuolį, nuvesim jį pas taisytojus, gal jie sutvarkys jį.

Gyvatė vangiai linktelėjusi tarė:

— Tikiuosi.

Gydytoja užsimetė Voverio balną sau ant peties ir pasiėmė lagaminą su gyvatėmis. Kadangi Smėlis savo skyriuje šliaužiojo, lagamino rankena lengvai vibravo.

Per daug pavargusi, kad dar galvotų apie tai, kas įvyko, klausydama gražių Grūmos paguodos ir užuojautos žodžių, Gyvatė kartu su Gruma ėjo senosios moters stovyklos link. Žalčio netektis, Džesės mirtis, o dabar šis antpuolis: Gyvatė neprietaringa, bet dabar ji galėtų galvoti, jog buvo užkeikta. Žmonės, tikintys užkeikimais, tikėdavo ir būdais, kuriais jų galima atsikratyti. Būtent dabar Gyvatė nežinojo, ką galvoti ar kuo tikėti, ar kaip atsikratyti jos gyvenimą nelaimėmis užvertusio prakeiksmo.

— Kodėl jis pavogė tik mano žurnalus? — staiga tarė Gyvatė.

— Kodėl mano žemėlapius ir žurnalus?

— Žemėlapiai! — sušuko Gruma. — Keistuolis pavogė žemėlapius? Aš maniau, kad tu juos pasiėmei. Tuomet tai buvo keistuolis.

— Manau, kad tai jis. Turėjo būti jis.

Bet vis tiek Gyvatė dar neįsitikino.

— Žemėlapiai! — dar kartą sušuko Gruma.

Tą akimirką atrodė, kad Grūmos įniršis ir pasipiktinimas buvo didesni už Gyvatės. Bet senolės balse nuskambėjusi nuostaba sutrikdė gydytoją.

Gyvatė įdėmiai žiūrėjo į aštrų įtrūkimą savo virvėje. Tiek pat išsigandęs rinkėjas atšoko atgal. Kai Gyvatė pamatė, ką sutiko, nurimo: tai buvo vienas iš tų rinkėjų, kurie renka bet kokius metalo, medžio, audinio, odos gabalėlius, stovyklaviečių liekanas ir kažkaip sugeba visu tuo pasinaudoti. Rinkėjai rengdavosi margaspalviais chalatais iš išmoningai susiūtų geometrinių gabalėlių.

— Gydytoja, ar mes galime visa tai pasiimti? Kas jums netinka…

— Ao, eik iš čia! — piktai pasakė Gruma. — Dabar netrukdyk gydytojos. Tu turėtum geriau žinoti.

Rinkėjas žiūrėjo į žemę, bet nepasitraukė.

— Ji su tuo nesusidoros. O mes galime. Leiskite mums. Mes sutvarkysime.

— Dabar netinkamas laikas prašyti.

— Tiek to, Gruma.

Gyvatė jau norėjo sakyti rinkėjui, kad pasiimtų viską. Galbūt jie dar pasinaudos suplėšytomis paklodėmis ir sulaužytais šaukštais; ji jau nebegalėjo tuo pasinaudoti. Gydytoja jau netgi nebenorėjo viso to dar kartą pamatyti; ji nenorėjo, kad kas nors primintų apie tai, kas atsitiko. Bet rinkėjo prašymas atitraukė Gyvatę nuo klausimų ir sutrikimo ir grąžino ją į realybę; ji atgamino tai, ką Gruma jai buvo sakiusi apie Ao žmones tada, kai jos pirmą kartą kalbėjosi.

— Ao, kai aš skiepysiu kitus, ar leisit, kad ir jus visus paskiepyčiau?

Atrodė, kad rinkėjas abejoja. Jis tarė:

— Ropliai, nuodai, magija, kerai — ne, tai ne mums.

— Skiepai — visai ne tai. Tu net nepamatysi gyvačių.

— Ne, tai ne mums.

— Tuomet man teks susirinkti visas šias šiukšles, nusinešti į oazės vidurį ir nuskandinti.

— Atliekos? — išlemeno rinkėjas. — Ne! Teršti vandenį? Tu darai gėdą mano profesijai. Tu pati save gėdini.

— Aš jaučiuosi lygiai taip pat, kai tu man neleidi jūsų apsaugoti nuo ligų. Atliekos. Žmonių gyvenimų atliekos. Nereikalingos mirtys.

Rinkėjas žvilgtelėjo į Gyvatę iš apačios per vešlius antakius.

— Jokių nuodų? Jokios magijos?

— Nieko.

— Jei nori, eik paskutinis, — tarė Gruma. — Pamatysi, kad skiepai manęs nenužudys.

— Jokių roplių?

Gyvatė nesusilaikė ir susijuokė:

— Ne.

— Ir tuomet atiduosi mums viską? — rinkėjas mostelėjo į išniekintą Gyvatės stovyklavietę.

— Po to — taip.

— Po skiepų nebus jokių ligų?

— Mažiau. Aš negaliu apsaugoti nuo visų ligų. Nesirgsit tymais, skarlatina, mėšlungišku žandikaulių sukandimu.

— Mėšlungiškas žandikaulių sukandimas! Galite apsaugoti nuo to?

— Taip. Ne visam, bet ilgam laikui.

— Mes ateisime, — pasakė rinkėjas, apsisuko ir nuėjo.

Grūmos stovykloje Paula stipriai masažavo Greituolę, o tuo metu kumelė iš ryšulio kuokštais traukė šieną.

Paulos rankos buvo pačios gražiausios, kokias Gyvatė buvo mačiusi: didelės, bet gležnos, ilgais, stipriais pirštais ir, nepaisant jos atliekamo darbo, švelnios. Net jei Paula būtų aukšta, jos rankos vis tiek turėtų atrodyti per ilgos, bet taip nebuvo. Jos rankos grakščios ir išraiškios. Jos abi su Gruma buvo tiek skirtingos, kiek gali skirtis du žmonės; anūkę, kaip ir visus jos pusbrolius, kuriuos sutiko Gyvatė, ir močiutę siejo tik švelnumas. Gyvatė per mažai laiko praleido Grūmos stovykloje, kad žinotų, kiek anūkų buvo su ja, arba kad žinotų šalia sėdinčios ir Greituolės balną blizginančios mergaitės vardą.

— Kaip Voveris? — paklausė Gyvatė.

— Sveikas ir laimingas, vaike. Ponį gali pamatyti ten, po medžiu, jis per daug tingus, kad bėgiotų. Bet jis vėl tvirtas. Tau dabar reikia lovos ir poilsio.

Gyvatė žiūrėjo į savo dryžuotą kaip tigras ponį, mojuojantį uodega. Atrodė, kad jis jautėsi taip patogiai ir buvo toks patenkintas, kad Gyvatė jo nepakvietė.

Gydytoja jautė nuovargį, bet visi jos sprando ir pečių raumenys buvo įsitempę. Kol įtampa bent šiek tiek neatslūgs, miegoti nebus įmanoma. Gyvatė norėjo galvoti apie stovyklą. Galbūt ji nuspręs, kad stovyklą tiesiog, kaip Gruma sakė, nuniokojo keistuolis. Jei taip, Gyvatė turi tai suprasti ir su tuo susitaikyti. Bet ji neįpratusi, kad tiek daug nutiktų atsitiktinai.

— Aš ketinu išsimaudyti, Gruma, — tarė Gyvatė, — ir tuomet galite man skirti kokį kampą, kur aš jums netrukdyčiau. Tai ilgai netruks.

— Gali būti čia tiek, kiek ir mes. Gydytoja-vaikeli, tu čia laukiama.

Gyvatė apkabino Grumą. Gruma paplekšnojo jai per petį.

Netoli Grūmos stovyklos vienas iš šaltinių, maitinančių oazę, ištryško iš po akmens ir lašėjo žemyn ant akmenų. Gruma užkopė prie šaltinio, kur vandens įkaitintas vanduo susitelkė į vienodus telkinukus. Gruma matė visą oazę: penkias stovyklavietes ant kranto, žmones, gyvūnus. Tolimi vaikų balsai ir aukštas šuns kiauksėjimas atklydo iki jos per tirštą, dulkėtą orą. Ratu aplink ežerą vasaros medžiai stovėjo kaip plunksnos, kaip šviesiai žalias vainikas.

Prie Grūmos kojų akmenį, supantį maudymosi telkinį, dengė minkštos samanos. Gyvatė nusiėmė gobtuvą ir užlipo ant vėsaus gyvojo kilimo.

Gydytoja nusirengė ir paniro į vandenį. Vanduo vos vėsesnis už kūno temperatūrą, malonus, bet ne atgaivinantis ryto karštyje. Aukščiau akmenyse tyvuliavo gaivesnis telkinys, o žemiau — šiltesnis. Gyvatė pakėlė akmenį nuo vandens ištekėjimo vietos, pro kurią vanduo išsiliedavo ant smėlio. Ji nė neketino išleisti purviną vandenį į oazę. Jei ji tai padarytų, keli karavano keliautojai prieitų prie jos ir lieptų liautis. Jie tai padarytų taip tyliai ir užtikrintai, kaip perkeldami gyvūnus, pririštus per arti kranto, arba paprašytų ko nors, kas netinkamai ilsisi ant telkinio kranto, pasišalinti. Dykumoje nebuvo nešvariame vandenyje plintančių ligų.

Jausdama kylantį vandenį, apimantį jos šlaunis, klubus, krūtis, Gyvatė paniro giliau į drungną vandenį. Gydytoja atsigulė ant šilto, juodo akmens ir pamažu leido atslūgti įtampai. Vanduo kuteno gydytojos nugarą ir kaklą.

Gyvatė vėl iš naujo apmąstė paskutines kelias dienas: atrodė, kad visi įvykiai atsitiko per ilgą laiką. Įvykius dengė nuovargio rūkas. Gyvatė pažvelgė į savo dešinę ranką. Bjaurios mėlynės nebebuvo, o iš smėlinės angies įkandimo teliko du skaisčiai rožiniai randai. Gydytoja suspaudė kumštį ir jį laikė: ji nejuto jokio sustabarėjimo ar silpnumo.

Per tokį trumpą laiką įvyko tiek pasikeitimų. Anksčiau Gyvatė nebuvo susidūrusi su nelaime. Gydytojos apmokymai ir darbas nebuvo lengvi, bet su jais galima susidoroti, dar jokie įtarimai ar dvejonės, ar keistuoliai nebuvo sudrumstę dienų tėkmės. Jai viskas sekėsi. Viskas buvo aišku, gerai ir blogai, puikiai apibūdinta. Gyvatė puse lūpos šyptelėjo; jei kas nors jai arba kitiems studentams būtų pasakęs: realybė visai kitokia, fragmentiška ir prieštaringa, ir stebinanti, — ji nebūtų tuo patikėjusi. Dabar ji suprato už save vyresnių studentų pasikeitimus po praktikos metų. Ir dar suprato, kodėl keletas iš jų niekad negrįžo. Ne visi mirė, gal net ne dauguma. Nelaimingi atsitikimai ir keistuoliai neturėjo jokios įtakos gydytojams. Ne, kai kurie suprato, kad nėra sukurti gydytojo gyvenimui ir dėl kažko kito atsisakė šio gyvenimo būdo.

Gyvatė dabar suprato, kad, nepaisant nieko, kas atsitiks jos gyvatėms ar jai pačiai, ji visada gydys. Kelios blogiausios savigraužos dienos dėl Žalčio mirties buvo praeityje; praėjo ir sielvartas dėl Džesės. Gyvatė niekad nepamirš Džesės mirties, bet dėl toji savęs negrauš visą gyvenimą. Vietoj to gydytoja planavo išpildyti Džesės norus.

Gyvatė atsisėdo ir visa išsitrynė smėliu. Aplink gydytoją sklido garai ir per ištekėjimo vietą liejosi ant smėlio. Gyvatė rankas laikė ant kūno. Besimėgaudama vėsaus vandens teikiamu malonumu ir prisilietimu, atsipalaidavusi Gyvatė suprato, kad jau labai seniai jos niekas nelietė, nerodė astringų veiksmų. Gulėdama telkinyje ant nugaros, Gyvatė svajojo apie Areviną.

Nuogomis kojomis ir krūtine, užsimetusi drabužius ant pečių, išėjo iš maudymosi telkinio. Pusiaukelėje į Grūmos stovyklą, Gyvatė trumpam sustojo ir įsiklausė į tolimą garsą. Garsas pasikartojo: tolygus žvynų slydimas akmeniu, judančios gyvatės garsas. Gydytoja atsargiai atsisuko į garsą. Iš pradžių ji nieko nematė, bet tada smėlinė angis išsirangė iš plyšio akmenyje. Vis iškišdama ir įtraukdama liežuvį, smėlinė angis pakelė savo keistą galvą.

Staiga Gyvatę pribloškė mintis ir, prisiminusi kitos angies įkandimą, ji kantriai laukė, kol padaras nušliaužė toliau nuo savo slėptuvės. Angis neturėjo nė kiek nežemiško Miglos grožio, jokių sudėtingų raštų kaip Smėlis. Padaras paprasčiausiai bjaurus, jo galva gumbuota, o žvynai purvinai rudos spalvos. Bet tai rūšys, kurių gydytojai nežino, be to, jos pavojingos Arevino žmonėms. Gyvatei reikėjo pagauti vieną iš jų šalia Arevino stovyklos, bet ji nepagalvojo apie tai. Nuo tada Gyvatė nenustojo gailėtis.

Nežinodama, kokios ligos būdingos klanui, Gyvatė negalėjo jo paskiepyti, ji negalėjo paruošti tinkamo katalizatoriaus Smėliui. Kai Gyvatė sugrįš, jeigu jai išvis leis kada sugrįžti, ji būtinai tai padarys. Bet jei ji sugebėtų pagauti jos link švelniai šliaužiančią angį, ji galėtų pagaminti priešnuodį, tai taip pat būtų ir dovana.

Lengvas vėjelis padvelkė nuo angies Gyvatės link; anglis negalėjo jos pajusti. Jeigu ji turi šilumos jutiklius, įkaitę juodi akmenys ją suklaidintų. Angis Gyvatės nepastebėjo. Gydytoja nutuokė, kad angies regėjimas nebuvo geresnis nei kitų gyvačių. Ji rangėsi visai šalia Gyvatės, beveik ant jos nuogos kojos. Tiesdama vieną ranką virš angies galvos, kitą prieš ją, gydytoja lėtai pasilenkė. Kai angis išsigando judesio, ji atsitraukė ir, besiruošdama gelti, pati įpuolė Gyvatei į ranką. Neleisdama angiai įgelti, Gyvatė ją tvirtai laikė. Angis, rodydama savo įspūdingai ilgas iltis, trankėsi į Gyvatės dilbį, šnypštė ir priešinosi.

Gyvatė sudrebėjo.

— Tu norėtum manęs paragauti, ar ne, padare?

Viena ranka Gyvatė atvertė savo gobtuvą ir, kad grįžusi su angimi į stovyklą nieko neišgąsdintų, surišo padarą laikiname maiše.

Gyvatė toliau žingsniavo akmenų taku.

Gruma jau paruošė jai palapinę. Palapinė buvo nuožulni, šoniniai atvartai pakelti, kad pro juos į vidų patektų vėsus ryto vėjelis. Gruma Gyvatei paliko dubenį šviežių vaisių, pirmas prinokusias vasaros medžių uogas. Uogos buvo juodai mėlynos, apvalios, mažesnės nei vištos kiaušinis. Kadangi Gyvatė dar niekad nebuvo valgiusi tokių uogų, iš atsargumo ji lėtai suleido dantis į vieną iš jų. Aštrios, skystos sultys ištryško pro prakąstą uogos luobą. Gyvatė valgė uogą lėtai, su pasimėgavimu. Viduje buvo didelė sėkla, beveik kaip pusė uogos. Sėklos išorė tvirta, kad apsaugotų nuo žiemos audrų ir ilgų sausros mėnesių. Kai Gyvatė suvalgė uogą, sėklą ji padėjo nuošaliau, kad ją po to kažkas pasodintų netoli oazės, kur ji galėtų augti. Atsigulusi Gyvatė sau kartojo, jog nepamirštų kelias vasaros medžio sėklas pasiimti. Jei šios sėklos galėtų augti kalnuose, jos puikiai papildytų sodus. Po akimirkos gydytoja užmigo.

Gyvatė miegojo garsiai alsuodama ir nieko nesapnuodama, o kai tą vakarą pabudo, jautėsi geriau nei bet kada per pastarąsias dienas. Stovykloje tvyrojo tyla. Gruma ir anūkai planavo, kad šioje stovyklavietėje pailsės jie patys ir jų nešuliniai gyvuliai. Jie prekiautojai, grįžtantys namo po vasaros mainų, pirkimų ir pardavimų. Grūmos šeima, kaip ir kitos čia apsistojusios šeimos, turėjo paveldėtas teises į dalį vasaros medžių vaisių. Kai baigiasi vaisių nuėmimo metas ir vaisiai sudžiūna, Grūmos karavanas, palikęs dykumą, keliauja paskutines kelias dienas į žiemos vietas. Vaisių nuėmimas turėtų greitai prasidėti: ore tvyrojo aštrus vaisių kvapas.

Sukryžiavusi rankas ant savo lazdos, Gruma stovėjo prie aptvaro. Girdėdama Gyvatę, Gruma apsidairė aplink ir nusišypsojo.

— Gerai miegojai, gydytoja-vaike?

— Taip, Gruma, ačiū.

Tarp Grūmos žirgų Voveris atrodė beveik įprastai; senajai prekiautojai patiko širmiai, margiai, vienspalviai. Prekiautoja galvojo, kad nuo to jos karavanas labiau pastebimas, ir tikriausiai ji buvo teisi. Kai Gyvatė sušvilpė, Voveris atkragino galvą ir, garsiai trankydamas kanopomis žemę, pasileido risčia jos link.

— Jis tavęs ilgėjosi.

Gyvatė pakasė Voverio ausis, o ponis baksnojo ją savo minkštu snukiu.

— Taip, matau, kad jis nesulyso.

Gruma sukikeno.

— Mes tikrai gerai šeriame žirgus. Dar niekas manęs ar mano žmonių nebuvo apkaltinęs blogu elgesiu su gyvuliais.

— Man teks ponį įkalbinėti išvykti.

— Tai pasilik — eime su mumis į mūsų kaimą ir pasilik per žiemą. Mes ne ką sveikesni nei kiti žmonės.

— Ačiū, Gruma. Bet yra kai kas, ką turiu pirmiau padaryti.

Akimirką Gyvatė jau nebegalvojo apie Džesės mirtį, bet žinojo, kad vis tiek ją prisimins. Gyvatė pralindo pro virvinę tvorą. Stovėdama prie dryžuoto kaip tigras ponio, gydytoja pakėlė jo koją.

— Mes bandėme pakeisti pasagas, — pasakė Gruma. — Bet visos mūsų pasagos jam per didelės, o kalvio, kuris perkaltų jo pasagas arba padarytų naujas, neturime. Ne čia, ne taip vėlai.

Gyvatė paėmė gabalą atskilusios pasagos. Pasaga buvo beveik nauja, kadangi kiekvieną kartą prieš einant į dykumą ji pakaustydavo ponį. Netgi krašteliai prie piršto dar buvo aštrūs ir kvadratinės formos. Turbūt pats metalas brokuotas. Gyvatė metalą atidavė Grumai ir tarė:

— Gal Ao galės panaudoti metalą. Jei aš vesčiau Voverį atsargiai, ar jis nukeliautų iki Kalnapusio?

— O taip, juk tu gali joti gražia pilke.

Gyvatė gailėjosi, kad išvis jojo Voveriu. Paprastai ji to nedarydavo. Gydytoja pakankamai greitai ėjo, o Voveris nešdavo jos gyvates ir priemones. Bet išvykusi iš Arevino stovyklos, Gyvatė vėl pajuto smėlinės angies įgėlimo poveikį, nors manė, kad viskas jau praėjo. Ketindama Voveriu joti tik kol pasijus geriau, Gyvatė užlipo ant ponio ir iš tikrųjų nualpo. Ponis nešė gydytoją per dykumą kantriai, susmukęs nuo jos ir ryšulių svorio. Tik tada, kai ponis pradėjo šlubuoti ir išgirdusi duslų sulūžusio metalo žvangėjimą, Gyvatė atsipeikėjo.

Gydytoja pakasė poniui kaktą.

— Keliausime rytoj, o tada, kai tik atslūgs karštis. Turiu dar visą dieną žmonėms paskiepyti, jei tik jie ateis pas mane.

— Mes ateisime, brangioji, daugelis ateis. Bet kam mus palikti taip anksti? Eime namo su mumis. Kelionė truks tiek pat, kiek ir į Kalnapusį.

— Aš keliauju į miestą.

— Dabar? Šiuo metų laiku jau per vėlu. Tave užklups audros.

— Neužklups, jei ilgiau nešvaistysiu laiko.

— Gydytoja-vaike, brangioji, tu nežinai, kokios audros.

— Taip, aš žinau. Aš užaugau kalnuose. Kiekvieną žiemą aš jas iš viršaus stebėdavau.

— Stebėjimas iš kalno viršūnės tai ne tas pat, kas jas išgyventi, — atsakė Gruma.

Voveris nusisuko ir nušuoliavo per aptvarą prie pavėsyje snūduriuojančios žirgų grupelės. Gyvatė staiga nusijuokė.

— Iš ko juokiesi, mažyle?

Gyvatė pažiūrėjo į įtarią seną moterį, jos akys buvo šviesios ir protingos kaip lapės.

— Aš tik pastebėjau, su kuria kumele sukergei ponį.

Grūmos tamsų įdegį užliejo rožinė spalva.

— Gydytoja, brangi mergaite, aš planavau neleisti tau mokėti už jo išlaikymą — aš nemaniau, kad tu prieštarausi.

— Gruma, viskas gerai. Aš neprieštarauju. Aš tikra, kad ir Voveris neprieštarauja. Bet aš bijau, kad teks nusivilti, kai gims kumeliukas.

Gruma išmintingai papurtė galvą ir tarė:

— Ne, nenusivilsiu, jis elgiasi gerai, kaip mažas eržilas, jis žino, ko yra vertas. Aš mėgstu dėmėtus žirgus, ypač dėmėtus kaip leopardas.

Gruma turėjo vieną bėrį dėmėtą kaip leopardas, tai jos prizas: baltas, su monetos dydžio juodomis dėmėmis ant viso kūno.

— O dabar turėsiu dryžuotų, kurie derės prie dėmėtų.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka ši spalva.

Įskaitant ir virusą tinkamo geno atskyrimui, Gyvatei tai kainavo nemažai darbo.

— Bet aš nemanau, kad iš ponio sulauksite daug kumeliukų.

— Kodėl ne? Kaip aš sakiau…

— Jis gali mus nustebinti — aš tikiuosi, kad nustebins, dėl tavęs. Bet galvoju, kad jis gali būti sterilus.

— O, — tarė Gruma. — O, negerai. Bet aš suprantu. Jis kilęs iš žirgo ir vieno iš tų dryžuotų asilų, apie kuriuos esu kartą girdėjusi.

Gyvatė leido Grumai kalbėti. Grūmos paaiškinimas buvo neteisingas; Voveris — toks pats hibridas, kaip ir bet kuris Grūmos žirgas, išskyrus vieną nepilną geno kompleksą. Voveris buvo atsparus Miglos ir Smėlio nuodams ponis ir, nors pagrindas buvo tas pats, rezultatas visai toks pat kaip mulo. Jo imunitetai buvo tokie veiksmingi, kad ponio organizmas pakankamai sėkmingai neatpažino haploidinių ląstelių, „pačios“ spermos ir taip jas sunaikino.

— Žinai, Gyvate-vaike, kartą turėjau mulą, kuris buvo puikus eržilas. Kartais taip nutinka. Gal ir šį kartą taip bus.

— Galbūt, — atsakė gydytoja.

Galimybė, kad imunitetai neužblokavo vaisingumo, buvo lygiai tokia pati kaip išvesti vaisingą mulą: Gyvatė nesijautė, kad savo atsargiu pritarimu apgaudinėtų Gramą.

Ji grįžo į savo palapinę, išleido Smėlį iš gyvačių lagamino ir išspaudė iš jo nuodus. Smėlis šiam procesui nesipriešino. Laikydama Smėlį už galvos, Gyvatė suspaudė jo galvą, kad šis švelniai prasižiotų, ir į nasrus įliejo katalizatoriaus. Iš Smėlio paimti nuodus daug lengviau nei iš Miglos. Migla tiesiog apsnūdusi susirangytų savo skyriuje, beveik taip pat, kaip ir visada, o nuodų liaukos gamintų sudėtingą proteinų bei antikūnų cheminį skystį prieš keletą vietinių ligų, žmonių imuninės sistemos stimuliatorius. Gydytojai barškuoles naudoja daug seniau nei kobras; palyginti su Migla, deimantingasis dešimtimis kartų ir šimtais eksperimentų labiau prisitaikęs prie katalizatorinių nuodų ir jų pasikeitimų.

Rytą Gyvatė suleido Smėlio nuodus į serumo buteliuką. Ji negalėjo leisti pačiam Smėliui vakcinuoti, nes kiekvienam žmogui reikėjo tik mažo nuodų kiekio. Smėlis suleistų per daug nuodų ir per giliai. Skiepijimui Gyvatė naudojo skiepintuvą, instrumentą su ratu išdėstytais trumpais, adatos aštrumo galiukais, kurie suleisdavo vakciną po oda. Gydytoja grąžino Smėlį į jo skyrių ir išėjo į lauką.

Žmonės iš stovyklų jau buvo pradėję rinktis, suaugę ir vaikai, trys ar keturios kartos kiekvienoje šeimoje. Pirmoji eilėje stovėjo vaikaičių apsupta Gruma. Iš viso jų buvo septyni, pradedant Paula, vyriausia, ir baigiant vaiku maždaug šešerių, tai ta pati mergaitė, kuri blizgino Greituolės nugarą. Kadangi klano organizacija priklausė nuo labiau išplėstos šeimos, ne visi vaikaičiai buvo tiesioginiai Grūmos palikuonys. Grūmos seniai mirusio partnerio brolių, jos sesers ir jos sesers partnerio brolių vaikai — visi laikomi vienodais jos vaikaičiais. Nė vienas iš šių žmonių neatėjo su senole, atėjo tik tie, kuriuos ji mokė būti karavano keliautojais.

— Kas pirmas? — atsargiai paklausė Gyvatė.

— Aš, — atsakė Gruma. — Sakiau, kad būsiu pirma, tai ir esu.

Gruma pažiūrėjo į rinkėjus, kurie spalvingoje minioje stovėjo atokiau, viename krašte.

— Ao! — Gruma šūktelėjo rinkėjui, kuris prašė Gyvatės atiduoti jam sulūžusius reikmenis. — Pamatysi, tai manęs nenužudys.

— Tavęs niekas negalėtų nužudyti, sena žaliamine oda. Aš palauksiu ir pažiūrėsiu, kas bus kitiems.

— „Sena žaliaminė oda“? Ao, tu senas apsileidėli.

— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė.

Gydytoja šiek tiek pakėlė balsą:

— Aš noriu jums visiems pasakyti du dalykus. Pirma, kai kurie žmonės yra jautrūs serumui. Jei žymė paraudonuos, jei perštės, jei odą degins, sugrįžkite atgal. Aš čia būsiu iki vakaro. Jei kas nors įvyks, tai įvyks pieš man išvykstant, gerai? Jeigu kas nors jautrus, aš galiu apsaugoti nuo susirgimo. Labai svarbu, kad jūs sugrįžtumėt, jei jausite ką daugiau nei lengvą maudimą. Nesistenkite dėl to rodyti savo drąsos.

Linksėjimų ir sutikimų minioje Ao vėl prabilo:

— Tie tavo skiepai gali nužudyti?

— Ar tu pakankamai kvailas, kad susilaužęs koją apsimestum, jog viskas gerai?

Ao su pajuoka prunkštelėjo.

— Tuomet tu esi pakankamai kvailas, kad apsimestum, jog viskas gerai, kai tavo organizmas per jautriai sureaguos, ir leistum sau numirti.

Gyvatė nusivilko chalatą ir kiek gali atsiraitojo palaidinės rankovę. Ji tarė:

— O dabar antra. Skiepai palieka mažą randą, tokį kaip šis.

Gyvatė ėjo nuo grupės prie grupės ir rodė savo pirmo imunizavimo prieš nuodus žymę. Ji tęsė:

— Todėl, jei kas nors norite, kad randas būtų mažiau matomoje vietoje, prašau pasakyti tai dabar.

Pamatęs nekenksmingą randą, nusiramino net ir Ao, jis be jokio įsitikinimo murmėjo, kad gydytojai atsparūs bet kokiems nuodams, o dabar užsičiaupė.

Gruma stovėjo pirma eilėje, o Gyvatė nustebo pamačiusi, kad ji išbalusi.

— Gruma, ar viskas gerai?

— Tai kraujas, — atsakė Gruma. — Turi būti kraujas, Gyvate-vaike. Aš negaliu matyti kraujo.

— Vargu ar pamatysi kažkiek. Tiesiog atsipalaiduok.

Kalbindama Grumą raminančiu balsu, Gyvatė spirituotu jodu vilgė senolės ranką. Gyvačių lagamino vaistų skyriuje buvo likęs tik vienas buteliukas dezinfekavimo priemonės, bet to turėjo šiandienai pakakti, o daugiau Gyvatė galės nusipirkti Kalnapusio vaistinėje. Ant viršutinės Grūmos rankos dalies Gyvatė užlašino serumo ir per šį lašą į odą įspaudė skiepintuvą.

Kai nuodai pateko po oda, Gruma krūptelėjo, bet jos veido išraiška nepasikeitė. Gyvatė padėjo skiepintuvą į spirituotą jodą ir darkart suvilgė Grūmos ranką.

— Štai.

Nustebusi Gruma žvilgtelėjo į Gyvatę, tada į savo petį. Įdūrimai buvo skaisčiai raudoni, bet nekraujavo.

— Viskas?

— Taip.

Gruma nusišypsojo ir atsisuko į Ao.

— Matai, senas liekana, nieko.

— Mes laukiame, — atsakė Ao.

Viskas vyko sklandžiai. Keli vaikai pravirko, bet labiau nuo spirito dilgčiojimo nei nuo paviršutiniškų skiepintuvo įdūrimų. Paula pasisiūlė padėti ir, kol Gyvatė dirbo, linksmino mažuosius istorijomis bei juokais. Dauguma vaikų ir ne mažiau suaugusiųjų pasiliko paklausyti Paulos po to, kai juos paskiepijo Gyvatė.

Kadangi nuo skiepų dar niekas nemirė, tikriausiai Ao ir kiti rinkėjai įsitikino vakcinos saugumu. Jie ramiai priėmė adatų dūrius ir spirito perštėjimą.

— Jokių mėšlungiškų žandikaulių sukandimų? — darkart paklausė Ao.

— Skiepai apsaugos nuo to maždaug dešimčiai metų. Po to saugiausia darkart pasiskiepyti.

Gyvatė prie Ao odos prispaudė skiepintuvą, tada suvilgė odą. Po akimirkos dvejonių, Ao pirmą kartą nusišypsojo, jo šypsena buvo plati ir patenkinta.

— Mes bijome mėšlungiško žandikaulių sukandimo. Ir baisių ligų. Lėtų. Skausmingų.

— Taip, — tarė Gyvatė. — Ar žinote, kas jas sukelia?

Ao pridėjo smilių prie kitos rankos delno ir parodė gestą, panašų į prismeigimą.

— Mes atsargūs, bet…

Gyvatė linktelėjo. Gydytoja matė, kad rinkėjai dėl savo darbo patiria daugiau rimtų durtinių žaizdų nei kiti žmonės. Bet Ao žinojo, jog per žaizdą galima užsikrėsti; paskaita apie tai būtų globėjiška.

— Mes anksčiau nematėme gydytojų. Ne šioje dykumos pusėje. Žmonės iš kitos pusės mums pasakoja.

— Na, mes kalnų žmonės, — atsakė Gyvatė. — Mes mažai žinome apie dykumą, todėl tik nedaugelis iš mūsų čia ateina.

Tai tik iš dalies tiesa, bet tai lengviausias paaiškinimas, kokį Gyvatė galėjo pasakyti.

— Niekas prieš tave. Tu pirma.

— Galbūt.

— Kodėl?

— Man buvo smalsu. Maniau, gal būsiu naudinga.

— Pasakyk, kad ir kiti ateitų. Čia jiems nepavojinga.

Staiga susiraukšlėjęs Ao veidas aptemo. Jis tarė:

— Keistuoliai, taip, bet ne labiau nei kalnuose. Keistuoliai visur.

— Žinau.

— Kada nors mes jį rasime.

— Ar padarysi man vieną paslaugą, Ao?

— Bet ką.

— Keistuolis pasiėmė tik mano žemėlapius ir žurnalus. Aš manau, jei jis pakankamai protingas, jog mokėtų naudotis žemėlapiais, jis juos pasiliks, bet žurnalai vertingi tik man. Galbūt keistuolis juos išmes, o tavo žmonės juos ras.

— Mes juos saugosime tau!

— Aš to norėčiau.

Gyvatė apibūdino žurnalus.

— Prieš išvykdama aš tau duosiu laišką, skirtą gydytojų punktui šiauriniuose kalnuose. Jei pasiuntinys, keliaujantis ta kryptimi, paimtų žurnalus ir laišką, ten jam dosniai atsilygintų.

— Mes ieškosime. Mes randame įvairiausių daiktų, bet knygų retai.

— Aš žinau, kad jie gali niekad neatsirasti. Galbūt keistuolis, supratęs, jog žurnalai beverčiai, juos sudegino.

Ao krūptelėjo nuo minties, kad puikus popierius galėjo būti sudegintas ir paverstas į nieką.

— Mes atidžiai ieškosime.

— Ačiū.

Ao nusekė paskui kitus rinkėjus.

Kai Paula pabaigė pasaką apie Rupūžę bei Tris Medlaipes Varles, Gyvatė patikrino vaikus ir pasidžiaugė, kad nebuvo jokių patinimų, paraudimų ar alerginių reakcijų.

— „Ir Rupūžė daugiau nesikrimto, kad negali laipioti medžiais“, — tarė Paula. — Tai pabaiga. Dabar keliaukit namo. Jūs visi buvot labai geri.

Tuomet visi vaikai šūkaudami ir kvarkdami kaip varlės kartu nubėgo. Paula atsidususi atsipalaidavo.

— Aš tikiuosi, kad tikros varlės negalvoja, jog poravimasis prasidėjo ne laiku. Jos pradės šokinėti po visą mūsų stovyklavietę

— Štai tuo artistas ir rizikuoja, — pasakė Gyvatė.

— Artistas! — Paula nusijuokusi pradėjo raitotis rankoves.

— Tu geriausia dainė iš visų mano girdėtų.

— Pasakotoja, galbūt, — atsakė Paula. — Bet ne dainė.

— Kodėl ne?

— Aš neturiu klausos, negaliu dainuoti.

— Dauguma mano sutiktų dainių negalėjo suregzti pasakojimo. Tu turi dovaną.

Gyvatė paruošė skiepintuvą ir pridėjo jį prie švelnios kaip aksomas Paulos odos. Nuo mažų adatėlių atšoko ant jų buvusi vakcina.

— Ar tu tikra, kad nori rando čia? — staiga paklausė Gyvatė.

— Taip, o kodėl ne?

— Tavo oda tokia graži, nenoriu jos paženklinti.

Gyvatė parodė Paulai savo laisvą ranką, randus. Ji tarė:

— Aš manau, kad tau pavydžiu šiek tiek.

Paula paplekšnojo Gyvatei per ranką, jos prisilietimas buvo toks pat švelnus kaip ir Grūmos, tik stabilesnis ir slepiantis daugiau jėgos.

— Šiais randais reikia didžiuotis. Aš didžiuosiuos šiuo randu, kurį man suteiki. Bet kuris mane pamatęs žinos, kad sutikau gydytoją.

Nenoromis Gyvatė prispaudė skiepintuvą prie Paulos rankos.

Kaip ir visi stovykloje, Gyvatė karštą popietę ilsėjosi. Po to, kai ji parašė Ao laišką, jai nebuvo ką veikti, ko pakuotis. Gyvatė nebeturėjo nieko. Voveriui teks nešti tik jos lagaminą, kadangi lagamino rėmas buvo sveikas, odą galima pakeisti. Be odinio lagamino, ji dar turėjo drabužius, kuriais vilkėjo, gyvačių lagaminą, Miglą, Smėlį ir toje vietoje, kur turėtų būti Žaltys, bjaurią angį.

Nepaisydama tvyrančio karščio, Gyvatė nuleido palapinės uždangą ir atidarė du gyvačių lagamino skyrius. Keldama galvą, plokštindama ją ir liežuviu bandydama susipažinti su palapine, iš skyriaus kaip vanduo išslydo Migla. Smėlis kaip visada laisvai išsliuogė. Stebėdama, kaip gyvatės slysta šiltoje prieblandoje, ant jų žvynų atsispindint tik mėlynai bioliuminescencinei žibintų šviesai, gydytoja svarstė, kas galėjo atsitikti, jei keistuolis būtų nuniokojęs stovyklą jai esant. Jei gyvatės būtų buvusios savo skyriuose, gydytoja nebūtų pastebėjusi keistuolio, nes būtų kietai miegojusi nuo angies įkandimo. Keistuolis galėjo Gyvatei trenkti per galvą ir pradėti siaubti arba ieškoti. Ji vis dar negalėjo suprasti, kodėl keistuoliui reikėjo taip metodiškai viską niokoti, nebent jis tikrai ieškojo, ir dėl to tai visai ne keistuolis. Gydytojos žemėlapiai visai nesiskyrė nuo tų, kuriuos nešiojosi kiti žmonės ir dalinosi su kitais. Ji būtų leidusi bet kuriam paprašiusiam juos nusikopijuoti. Žemėlapiai buvo gyvybiškai svarbūs, bet lengvai gaunami. Tačiau žurnalai reikalingi tik Gyvatei. Ji beveik norėjo, kad keistuolis būtų užpuolęs stovyklą jai esant, nes jei jis būtų atidaręs gyvačių skyrius, daugiau jau niekieno stovyklos nebenuniokotų. Gyvatė neturėtų jaustis gerai, svarstydama tokią galimybę su malonumu, bet ji taip jautėsi.

Smėlis nuslydo per Gyvatės kelius ir susivyniojo ant jos riešo, suformuodamas plačią apyrankę. Jis puikiai tilpdavo ant Gyvatės riešo prieš kelerius metus, kai buvo mažas. Po kelių akimirkų Migla užsliuogė Gyvatės liemeniu ir atsigulė ant jos pečių. Gerais laikais, jei viskas būtų gerai, Žaltys apsivyniotų aplink jos kaklą ir atrodytų kaip minkšta, smaragdinė grandinėlė.

— Gyvate-vaike, ar saugu?

Gruma net per plyšį neatitraukė palapinės uždangos.

— Saugu, jei nebijai. Ar man juos padėti?

Gruma abejojo.

— Na… ne.

Gruma įėjo šonu, petim patraukdama atvartą. Jos rankos buvo užimtos. Ji beveik nejudėjo, kol jos akys priprato prie blankios šviesos.

— Viskas gerai — tarė Gyvatė. — Jos abi čia, su manimi.

Mirksėdama Gruma priėjo arčiau. Šalia nešulinio balno Gruma padėjo apklotą, odinį aplanką, indą vandeniui, mažą virimo puodą.

— Paula ruošia atsargas, — tarė senolė. — Niekas iš šito neatstos to, kas atsitiko, bet…

— Gruma, aš dar nesusimokėjau net už Voverio išlaikymą.

— Ir nemokėsi, — šypsodamasi tarė Gruma. — Aš jau tai paaiškinau.

— Iš šio rizikingo sumanymo, kuris man nieko nekainavo, neturėsi jokios naudos.

— Nesvarbu. Tu aplankyk mus pavasarį ir pamatysi mažus, dryžuotus kumeliukus, savo ponio palikuonis. Aš tai nujaučiu.

— Tuomet prašau leisti man susimokėti už naują įrangą.

— Ne, mes visi kalbėjomės ir norime tai tau duoti.

Gruma truktelėjo savo kairį petį, kur suleisti skiepai. Tą vietą turbūt jau skaudėjo.

— Norime tu atsidėkoti.

— Nenoriu būti nedėkinga, — atsakė Gyvatė, — bet nė vienas gydytojas už skiepus neima atlygio. Nė vienas iš čia esančių nesirgo. Aš niekam nieko nepadariau.

— Ne, niekas nesirgo, bet tai padės. Ar aš neteisi?

— Taip, žinoma, bet…

— Tu irgi duotum, jei kažkas negalėtų susimokėti. Ar turime daryti mažiau? Ar turime tau leisti eiti į dykumą be nieko?

— Bet aš galiu sumokėti.

Savo lagamine Gyvatė turėjo auksinių ir sidabrinių monetų.

— Gyvate! — greitomis pasakė Gruma ir jos balse nebebuvo švelnumo. — Dykumos žmonės nevagia ir neleidžia, kad vogtų iš jų draugų. Mes tave apvylėme. Leisk mums išsaugoti savigarbą.

Gyvatė suprato, jog Gruma nenori ir niekad nenorėjo reikalauti paimti užmokestį. Grumai labai svarbu, kad Gyvatė priimtų dovaną.

— Atsiprašau, Gruma. Ačiū.

Arkliai pabalnoti ir pasiruošę keliauti. Kad Voveriui nereikėtų daug nešti, Gyvatė beveik visą įrangą sukrovė ant Greituolės. Nors kumelės balnas dekoruotas ir sudėtingai apdirbtas, jis vis tiek buvo funkcionalus. Balnas puikiai tiko arkliui, buvo labai patogus ir puikios kokybės, todėl Gyvatė vis mažiau nerimavo dėl balno prašmatnumo.

Gruma su Paula atėjo išlydėti gydytojos. Niekam nekilo neigiamas skiepų poveikis, taigi Gyvatė galėjo saugiai iškeliauti. Gydytoja švelniai apkabino abi moteris. Gruma savo minkštomis, šiltomis ir sausomis lūpomis pabučiavo Gyvatei į skruostą.

— Viso gero, — Gruma sušnabždėjo Gyvatei, kai ši lipo ant kumelės. — Viso gero, — ištarė garsiau.

— Viso gero!

Gyvatė kiek pajojusi pasisuko balne, kad pamojuotų.

— Jei užklups audros, susirask uolą akmenyse. Nepamiršk orientyrų, taip greičiau nukeliausi į Kalnapusį.

Besišypsodama Gyvatė kumele jojo tarp vasaros medžių ir vis dar sugebėjo girdėti Grūmos patarimą bei perspėjimus apie oazes, vandenis, smėlio kopų orientyrus, būdus, kaip karavano žmonės išlieka dykumoje; ir apie takus, kelius bei smukles, kurias Gyvatė ras pasiekusi centrinius kalnus — aukštą ribą, skiriančią rytinę ir vakarinę dykumos dalis. Voveris bėgo risčia šalia Gyvatės šono, sklido jo nekaustytos kanopos garsas.

Gerai pailsėjusi ir gerai pašerta kumelė būtų šuoliavusi, bet Gyvatė prilaikė, kad ji bėgtų ristele. Jų laukė ilgas kelias.

Greituolė prunkštelėjo ir Gyvatė staiga pabudo, vos neatsitrenkdama į išsikišusį akmenį. Pats vidurdienis; miegodama Gyvatė pasitraukė į vienintelį pavėsį.

— Kas ten?

Niekas neatsiliepė. Niekam nebuvo jokio reikalo būti netoliese. Grūmos ir kitą oazę prieš kalnus skyrė dvi naktys: šiandien Gyvatė apsistojo akmenuotame tyrlaukyje. Nebuvo jokių augalų, jokio maisto ar vandens.

— Aš esu gydytoja, — kvailai besijausdama sušuko Gyvatė. — Būk atsargus, aš paleidau gyvates. Kalbėk arba pasirodyk, arba duok kokį nors signalą ir aš jas padėsiu.

Niekas neatsakė.

Nieko ten nėra, štai kodėl, galvojo Gyvatė. Dėl dievų meilės, niekas tavęs neseka. Keistuoliai žmonių neseka. Jie tiesiog… keistuoliai.

Gyvatė vėl atsigulė ir bandė užmigti, bet kiekvienas vėjo nešamo smėlio atsitrenkimas į akmenį ją pažadindavo. Gydytoja pasijautė jaukiai tik atėjus prieblandai, kai susitvarkė stovyklą ir patraukė į rytus.

Ėjimas akmenuotu taku sulėtino žirgus, o Voverio kanopa vėl tapo jautri. Gyvatė taip pat lengvai šlubavo, kadangi aukščio ir temperatūros pasikeitimas paveikė jos skaudamą kelį. Bet slėnis, juosiantis Kalnapusį, buvo pačiame priekyje, už valandos ėjimo. Slėnio pradžioje kelias buvo status, bet jie keliavo praėjimu; greitai jie bus anapus rytinės kalnų grupės centrinės viršūnės. Norėdama leisti Greituolei pailsėti, Gyvatė nulipo.

Kasydama Voverio kaktą po to, kai ponis pabaksnojo jos kišenę, Gyvatė pažvelgė atgal į dykumą. Plonas dulkių rūkas temdė horizontą, bet artimesnės juodo smėlio kopos prieš jos akis, atspindėdamos paraudonavusią saulę, tviskėjo vaivorykštės spalvomis. Karščio bangos sukūrė judesio iliuziją. Vienas iš Gyvatės mokytojų jai apibūdino vandenyną ir ši iliuzija buvo tai, ką ji įsivaizdavo.

Gyvatė džiaugėsi, kad dykuma lieka už nugaros. Jau ir oras atvėso, o žolė bei krūmai tvirtai įsitvirtinę plyšiuose, pilnuose vulkaninių pelenų. Žemiau nuo kiekvieno kalno šonų vėjas šlavė smėlį, žemes ir pelenus. Tokių aukštumų pavėsiuose augalai šiaip ne taip augo, bet jiems labai trūko vandens.

Gyvatė nusisuko nuo dykumos ir, batams slystant nuo vėjo nugludintų akmenų, paspartino kumelę bei dryžuotą kaip tigras ponį joti į priekį. Šioje vietoje gydytojos dykumų chalatas ją tik varžė, todėl ji nusivilko drapaną ir pririšo už balno. Laisvos kelnes ir palaidinė trumpomis rankovėmis, kuriuos gydytoja vilkėjo po chalatu, vėjyje plaikstėsi prie jos kojų ir kūno. Kai Gyvatė priartėjo prie praėjimo, pakilo vėjas dėl to, kad siauras plyšys akmenyse buvo tarsi piltuvėlis, sustiprinantis bet kokį lengvą vėjelį. Po kelių valandų atšals. Šaltis!.. Gyvatė beveik negalėjo įsivaizduoti tokios prabangos.

Ji pasiekė viršūnę ir įžengė į kitą pasaulį. Žvelgdama virš žalių slėnių, Gyvatė jautėsi taip, lyg visos dykumoje ištikusios nelaimės būtų likusios už nugaros. Voveris su Greituole pakėlė galvas ir uostė bei prunkštė nuo gaivaus ganyklų, tekančio vandens ir kitų gyvūnų kvapo.

Miestas driekėsi kitoje pagrindinio tako pusėje, prie kalno stūksojo akmeninių pastatų grupės, kiti, prijungti prie kalno, buvo pastatyti su juodomis terasomis. Laukai dengė smaragdinės ir auksinės spalvų slėnį, kurį potvyniais užliedavo pilkai blizganti upė. Tolimesnis slėnio kraštas, nuožulniai kylantis aukščiau, nei Gyvatė dabar stovėjo, stūksojo užžėlęs, miškingas, visai šalia vakarinių kalnų akmenuotų viršūnių.

Gyvatė giliai įkvėpė švaraus oro ir patraukė žemyn.

Gražūs Kalnapusio žmonės jau buvo sutikę gydytojų. Šių žmonių pagarboje slypėjo susižavėjimas ir šiek tiek atsargumo, bet ne baimė, su kuria Gyvatė susidūrė kitoje dykumos pusėje. Prie atsargumo Gyvatė įpratusi; tai natūralus jausmas, nes Migla ir Smėlis nepavojingi tik Gyvatei. Gyvatė priėmė pagarbius sveikinimus, išreikštus šypsena, ir toliau vedė kumelę su poniu per akmenimis grįstas gatves.

Tuo metu uždarinėjo parduotuves, o tavernos atvėrė duris. Jau rytoj žmonės ateis prašyti Gyvatės pagalbos, bet ji tikėjosi, kad šįvakar visi paliks ją vieną užeigos kambaryje, duos gerą vakarienę ir butelį vyno. Dykumoje gydytoja mirtinai pavargo. Jei kas nors ateitų taip vėlai, tai tik dėl rimtos ligos. Gyvatė tikėjosi, kad Kalnapusyje šiąnakt niekas nesiruošia mirti.

Gydytoja arklius paliko prie dar atidarytos parduotuves ir viduje, neturėdama jėgų matuotis, kelnes bei palaidinę nusipirko iš akies ir išklausiusi pardavėjo patarimo.

— Nieko tokio, — tarė pardavėjas, — vėliau galėsiu pakeisti, jei norėsi. Arba galėsi grąžinti, jei nepatiks. Gydytojai daiktus pakeisiu.

— Viskas bus gerai, — atsakė Gyvatė. — Ačiū.

Ji susimokėjo už prekes ir išėjo iš parduotuvės. Kitame kampe buvo vaistinė, o savininkė jau buvo ją beuždaranti.

— Atsiprašau, — tarė Gyvatė.

Vaistininkė atsisuko nuolankiai besišypsodama. Tuomet ji pažvelgė už Gyvatės į įrangą ir pamatė gyvačių lagaminą. Šypsena virto nuostaba.

— Gydytoja! — sušuko vaistininkė. — Užeik. Ko tau reikia?

— Aspirino, — atsakė ji.

Gyvatė aspirino turėjo tik kelis gramus ir, dėl savo pačios gerovės, nenorėjo jo pritrūkti. Ji tęsė:

— Ir, jei turite, spirituoto jodo.

— Taip, žinoma. Aš pati gaminu aspiriną ir išgryninu jodą, kai tik jo gaunu. Mano prekėse nėra jokių priemaišų.