Sekmadieniai pas Tifanį

Amžius, žinoma, jos nepristabdė.

Nelabai. Gal šiek tiek. Pastaruoju metu. Žinai, aš statau filmą, nedidelį filmuką, nieko ypatinga. Galima sakyti, tokį saldainiuką.

Kaip „Šokoladas", - tarė Maiklas šypsodamas. - Man tas filmas patiko.

Stojo tyla. Galvojau, ką pasakyti, kad per daug neišsiduo- čiau.

Kalbėk, - pasakė Maiklas, - papasakok man apie jį. Man patinka klausytis apie tavo darbą.

Tikriausiai tik tau vienam, - nusijuokiau, stengdamasi neparodyti per didelio kartėlio. - Šiaip ar taip, mes turime filmui bendrą investuotoją vardu Karlas Fridkinas. Kai šįryt ėjau pro

Vivjenos kabinetą, po to, kai mus permerkė lietus, kas ten sėdėjo, jei ne Karlas Fridkinas? Apie tai paklausiau savo sekretorės Merės Luizos. Žinai, ką ji pasakė?

Kad Vivjena medžioja naują vyrą. Ketvirtąjį, tiesa?

Aš numečiau gabalą itališkos duonos, kuria gestikuliavau, ir spoksojau į Maiklą.

Nuostabu. Merė Luiza taip pat žinojo. Vienintelė aš nežinojau. Tikriausiai esu beviltiška bukaprotė.

Ne. Esi miela būtybė. Tau ir į galvą neateina tokios mintys, jei neišprovokuosi.

O tau ateina?

Sakykim, man teko matyti tavo motiną imantis veiklos. Tačiau ar žinai, kad ji tave myli?

Susiraukiau.

Kas gali manęs nemylėti? Aš tokia miela.

Priėjo padavėjas ir priėmė vieną užsakymą - jo užteks abiem. Aš vis dar neturėjau apetito, ir tai mane stebino, bet maloniai. Nesijaučiau nesveikuojanti, tiesiog nenorėjau valgyti.

Po dviejų espreso puodelių ir dviejų Sambucas likerio patraukėme į pietus Parko aveniu link. Lyti nustojo, Maiklo skėčiu ramsčiausi kaip lazda. Ėmiau ja baksnoti ritmiškai, paskui staiga užtraukiau sudarkytą variantą „Dainuoju lietuje". Tarsi stebėjau save, šokančią nuo uolos ir nebegalinčią sustoti. „Saulėėė širdyyyjeee, meilėės kuupinaaa..." Pagaliau susivaldžiau.

Atsiprašau. Nežinau, kas man užėjo. Tiesiog... pakvaišėlė Džeinė, - teisinausi išraudusi, nes susigėdau.

Man patinka pakvaišėlė, - pasakė Maiklas. - Be to, tu įdomi, ne pakvaišėlė.

Matote? Dėl tokių dalykų jį dar labiau myliu. Pakėlusi akis pamačiau, kad mes jau tik už kelių kvartalų nuo mano namų. Žingsniavome toliau, abu pritilę. Ar man pakviesti jį į viršų? Norėjau. Labai labai norėjau.

Kaupdama drąsą, pažvelgiau į Maiklą, ir staiga mes sustojome, o jis mane apkabino.

Išplėčiau akis, paskui, pamačiusi, kad Maiklas labai iš lėto prie manęs lenkiasi, sumirksėjau ir užsimerkiau. Pajutusi jo lūpas ant savųjų, beveik aiktelėjau, o širdis taip suspurdėjo, kad jis tikrai pajuto. Mano minčių draiskalai dabar apskritai kažkur nuskrido. Ak, Maiklai...

Per visą savo gyvenimą niekada taip nesijaučiau, nieko panašaus. Galiausiai vienas nuo kito atsiplėšėme. Žiūrėdama į jį, gaudydama orą, bandžiau sakyti...

Bet ir vėl ėmėme bučiuotis, nežinau, kas pradėjo, tik Maiklas laikė mano veidą savo rankose. Paskui stipriai stipriai kaip meškutį mane apkabino, o tai man labai patiko. Truputį vienas nuo kito atsitraukėme, bet paskui vėl bučiavomės ir bučiavomės. Paskui stovėjome susiglaudę, nekalbėdami, ir man atėjo į galvą, kad taip daryti man patiktų ilgai ilgai, gal net visą likusį gyvenimą. Ir jaučiausi apsvaigusi. Norėjau, kad tai nepraeitų. Niekada.

Keturiasdešimt devintas

Kai grįžau namo iš „pasimatymo" su Maiklu, - buvau įsitikinusi, kad tai pasimatymas, - neturėjau galimybės suvirškinti to, kas atsitiko, nes kažkas buvo mano bute.

Prieškambaryje degė šviesa, švietė palubės lemputės virtuvėje ir bent viena lempa svetainėje.

Man kilo beprotiška mintis, kad tai galėtų būti Maiklas. Kas žino, galbūt jis moka staiga atsirasti.

Arba tai galėjo būti Hju, nes, maniau, tebeturi raktus nuo mano namų.

Tačiau, jei tai buvo Maiklas, nenorėjau šaukti „Hju", ar atvirkščiai. Koks ironiškas pasirinkimas tam, kuriam gyvenime taip nesisekė bendrauti.

Taigi giliai atsikvėpiau ir sušukau:

Labas, ei!

Džeine Aukseli, - pasigirdo iš svetainės, o kai pasukau už kampo, viename iš mano krėslų sėdėjo motina. - Pagalvojau, užsuksiu šnektelti, - pareiškė ji.

Aha, - pasakiau su mintim, kad geriau būti išteptai medumi ir užmestai ant skruzdėlyno. - Kaip tu įėjai?

Tebeturiu raktus nuo remonto laikų.

Ak, tik nepradėk apie tai. Staiga kilo mintis apie kokteilį po pasimatymo (juk tai buvo tikriausias pasimatymas), puiki mintis. Priėjau prie spintelės, kurioje laikiau savo gėdingai skurdžias alkoholio atsargas.

Ar tau ko nors įpilti, mamyt?

Vivjena krūptelėjo nuo to žodžio, bet man patiko ją taip vadinti, patiko žinoti, kad turiu tikrą mamišką mamą. Be to, ji ką tik įsiveržė į mano butą, taigi buvo „mamytė".

Chereso, - pasakė ji. - Džeine Aukseli, tu žinai, ką aš mėgstu.

Taigi paėmiau jai chereso... ir gryno viskio taurelę jos ujamai dukrai.

Atsisėdau priešais į krėslą.

Į sveikatą.

Džeine Aukseli, - pasakė ji, - nežinau, kas ten vyksta su Hju ar tuo kitu, ar kitais, kurie gali būti tavo įtemptame gyvenime...

Jos tonas rodė, kad dar nenuspręsta, ar mano gyvenimas įtemptas, ar dėl to jį net galima vadinti gyvenimu. Nesusilaikiau jos nepertraukusi:

Tai bent, tik pamanykit! Mano įtemptas gyvenimas!

Maldauju, - Vivjena ištiesė ranką delnu į viršų. - Leisk man pasakyti.

Linktelėjau ir nugėrusi gurkšnelį susiraukiau, kai deginantis skystis nutekėjo gerkle. Labai trūko Maiklo. Jau.

Džeine Aukseli, atėjau pasakyti, kad...

Motina sustojo, lyg pritrūkusi žodžių, kaip jai nebūdinga. Susiraukiau ir atsisėdau tiesiau. Ar ji jau susižadėjo su Karlu Fridkinu?

Klausau? - padrąsinau keisdama elgseną.

Na, manęs amžinai čia nebus, o kai manęs nebebus, kompanija priklausys tau, ir galėsi daryti kokius norėsi sprendimus.

Greitai užbaigusi, ji išgėrė didelį gurkšnį chereso.

Ką gi, visiškai nauja jos taktika. Aš susirūpinau.

Ką nori tuo pasakyti, mama?

Nepertrauk. Dar vienas dalykas. Aš tau niekada nesakiau, bet mano motina mirė nuo širdies nepakankamumo, kai jai buvo trisdešimt septyneri. Tau trisdešimt dveji. Pagalvok apie tai.

Tai pasakiusi, motina pakilo, priėjo, pabučiavo į skruostą, o paskui, kaip įėjo, taip ir išėjo.

Ką, po perkūnais, visa tai reiškia? Ar ji mano, kad aš mirsiu nuo širdies nepakankamumo? Ji buvo keista, nepanaši į save. Ar norėjo pasakyti, kad pati turi bėdų su širdim? Ne, ji būtų elgusis kur kas dramatiškiau, trūko plačių mostų ir Betės Deivis alpulių.

Kaip visada Vivjenos žodis turėjo būti paskutinis.

Penkiasdešimtas

Gerai. Gerai. Gerai. Supratau, kad dažnas lifto mygtuko maigy- mas neprišauks lifto greičiau. Bet kitaip negalėjau.

Po širdį jaudinančio pasimatymo su Maiklu (tai buvo tikriausias pasimatymas) ir mano keisto pokalbio su paslaptinga Vivjena miegojau apie dvidešimt minučių. Dabar buvo kitas rytas ir aš meldžiau Dievą, kad Maiklas manęs lauktų vestibiulyje palydėti į darbą. Viešpatie, kaip noriu jį vėl pamatyti, dar nors vieną kartelį. Meldžiu. Meldžiu. Meldžiu. Leisk jam būti apačioje. Neleisk, kad jis vėl išnyktų iš mano gyvenimo.

Svarsčiau, ar leistis iš dešimto aukšto.

Penktojo aveniu Saks parduotuvė Vivjenos užsakymu buvo atsiuntusi gimtadienio dovaną (o kokia dovana iškalbingiau byloja „tu man sudarai keblumų" negu asmeniškai įteikta parduotuvės) - prašmatnų Lagerfeldo kostiumą: blyškiai melsvas šilkines kelnes ir švarką. Maniau, kad su juo neblogai atrodau, net geriau negu neblogai.

Ką pasakysit, atrodau puikiai! Net numečiau tris svarus!

Trys svarai. To dar man nėra buvę.

Pagaliau atvažiavo liftas, o leisdamasi norėjau šokinėti, kad

jis judėtų greičiau. Džeine. Prašau, atsipalaiduok, - sakiau sau ir

i

bandžiau klausyti savo pačios patarimo.

Kai pagaliau liftas nusileido į vestibiulį, papuošiau veidą šypsena, bet širdis daužėsi kaip padūkusi. Durys atsidarė. Tada... Ten stovėjo tik rytinis durininkas Hektoras.

Labas rytas, panele Džeine, - pasakė jis.

Labas rytas, Hektorai. Kaip gyvuojate? Aš pati prislėgta. Maiklo vestibiulyje nėra.

Maiklo, pasislėpusio už paradinių durų, nėra. Maiklo niekur nematyti.

Gal pakviesti jums taksi? - paklausė Hektoras. Stengiausi laimėti laiko.

Nežinau. Gal eisiu pėsčia.

Taip, suprantama. Graži diena pasivaikščioti.

Taip, puiki.

Gal Maiklas vėluoja. Neįmanomas dalykas. Maiklas niekada nevėluoja. Kai buvau vaikas, nepavėlavo nė karto.

Manau, man reikės taksi, - galiausiai ištariau. Laukdama po namo padangte, žvalgiausi į gatvę, tikėdamasi

Parko aveniu skubančių verslininkų, mokinių ir turistų jūroje staiga pamatyti Maiklo veidą. Tačiau Maiklo minioje nebuvo.

Ar jis vėl dingo iš mano gyvenimo? Jei taip, aš jį užmušiu, nors tam prireiktų viso mano gyvenimo. Ar bent uždėsiu antkaklį su varpeliu.

Nesuprantu, pirmiausia - kam jam reikėjo grįžti?

Penkiasdešimt pirmas

Įėjusi į ViMar Productions priimamąjį, jaučiausi kiek išklibusi, bet keistai rami dėl savęs, dėl to, kas esu, kaip turėčiau gyventi. Ar Maiklas sugrįžo, kad reikėjo sutvirtinti mano pasitikėjimą savimi, teisingiau, jį atkurti. Ar tai bandė pasakyti vakar vakarą Vivjena?

Už priimamojo stalo pamačiau man mojančią Elsę.

-Jūsų kabinete, - pasakė ji. - Staigmena.

O, taip, man ko nors netikėta tik ir trūksta. Neapkenčiu staigmenų net geromis dienomis, o šiandien beveik norėjau bėgti vestibiuliu ir rėkti. Kai atidariau duris, buvau, aišku, nustebinta, bet nemaloniai. Išvydau Hju. Jis sėdėjo prie mano stalo ir tikrino mano paštą.

Dabar, kai patikrinai mano laiškus, kodėl tau nepatikrinus ir elektroninio pašto? - pasakiau numesdama kompiuterį ant stalo.

Jis pašoko ant kojų.

Džeine, - pasakė eidamas prie manęs plačiai išskėtęs rankas.

Jis mūvėjo išblukusiais džinsais, avėjo juodais Prada batais, buvo su laikrodžiu, kurį padovanojau pernai per Kalėdas, vilkėjo brangiais džinsiniais marškiniais, nutrintais taip, kad atrodytų, jog kainuoja dešimt ar mažiau dolerių, nors iš tikrųjų kainavo apie porą šimtų.

Nekreipdamas dėmesio į mano nusiminusį žvilgsnį ir griežtą oficialumą, jis mane apkabino ir lenkėsi bučiuoti. Muisty- damasi pasukau galvą taip, kad jo lūpos brūkštelėjo man per skruostą.

Aš ant tavęs nebepykstu, - pasakė jis.

Oho. Norėčiau pasakyti tą patį. Gal malonėtum dabar išeiti.

Matau, kad iš Bruklino grįžai laimingai.

Jis laukė, kaip į jo juokelius reaguosiu, deja, toks požiūris buvo trumparegiškas. Nuėmiau jo ranką nuo savo strėnų, nuėjau prie stalo ir atsisėdau.

Hju, kodėl tu čia?

Aš čia todėl, kad tu esi geriausia mano mergina. Nagi, Džeine. Padaryk man pertraukėlę.

Neįtikėtinas dalykas: tai nereiškė, kad mano širdis atšalo, tai reiškė, kad ji į Hju apskritai nereaguoja.

Hju, aš turiu milijoną darbų.

Staiga jo veide pasirodė „pasigailėk mažo berniuko" išraiška.

Džeine, man reikia tavo pagalbos. Aš daug neprašau.

Pakėliau antakius, bet jis vis tiek tęsė:

Klausyk, būkime vienas su kitu sąžiningi. Man to vaidmens kine reikia. Man reikia „Ačiū Dievui". Na, tu dabar patenkinta? Aš nusižeminau, aš pažemintas.

Aš vis dar nieko nesakiau, nors supratau, ką jis sako, ir net mažumėlę jo gailėjausi. O jis buvo tas pats Hju, kuris norėjo iškeisti sužadėtuvių žiedą į vaidmenį filme, kuris mane paliko išmestą Brukline.

To nebus, Hju. Apgailestauju, garbės žodis, apgailestauju. Tikrai. Bet tu to vaidmens negausi. Tu nesi Maiklas.

Esu! Bijok Dievo, Džeine. Aš sukūriau tą personažą.

Ne. Nesukūrei. Kuriant Maiklo personažą tu nieku dėtas. Patikėk manim.

Jis išplėtė akis, veide atsirado nemaloni pašaipa.

Tu šlykšti pašlemėke, - išspjovė jis. - Mamytės mergytė, vaidinanti mamytę. Nuo aštuonerių metų vis dar esanti pasakų pasaulyje.

Atsistojau už stalo tikėdamasi, kad drebės rankos, bet jos nedrebėjo.

Bjauriai pasakei, Hju, pralenkei pats save.

Žinai, kur gali susikišti tą savo filmiūkštį? Aš tau dariau malonę, siūlydamasis dalyvauti tame sentimentaliame šlamšte! Jo niekas nestatytų, jei jis nebūtų Vivjenos Margo dukrelės užgaida.

Mano akyse tvenkėsi ašaros, bet Hju, atrodo, to nepastebėjo - vienintelis geras dalykas. Jis prisiartino prie stalo ir kalbėdamas baksnojo į mane pirštu.

Tau reikia manęs, Džeine. Man tavęs nereikia. Tau reikia mano talento. Man tavojo nereikia. O tai yra geras dalykas. Nes tu neturi jokio talento.

Viskas nusidažė raudona spalva, kaip knygose, o mano krūtinę užliejo įsiūtis.

Nebūk toks įsitikinęs, - pasakiau. - Žiūrėk, Hju, še tau.

Užsimojau ir iš visų jėgų žiebiau Hju į veidą.

Tyla.

Abu buvome apstulbinti. Hju abiem rankom užsidengė kairę akį, bet dešinė, plačiai atmerkta, įdėmiai spoksojo.

Po valandėlės mano ranką apėmė stiprus skausmas ir aš pažvelgiau žemyn, ar nesulaužyti krumpliai.

Viešpatie, Džeine, tu visai išsikraustei iš proto?

Tokia jau mano laimė, kad motina atėjo pačiu laiku pamatyti, kaip trenkiu Hju. Puiku. Neabejojau, kad tą kaltę galėsiu išpirkti. Kada nors. Kai Vivjena galutinai nusiramins dėl mano apdarų, kuriais vilkėjau baigusi šeštą kursą ir apie kuriuos ji man retkarčiais primena.

Išsikraustė! - suvebleno Hju. - Ji išsikraustė iš proto!

Žinote, nenorėjau su jais ginčytis. Ką galėjau jiems pasakyti? „Nebūčiau tau trenkusi, jei čia būtų buvęs mano išgalvotas draugas, galimas daiktas, mano vaikinas"?

Manau, kad negalėjau.

Penkiasdešimt antras

Motina ir tie jos prakeikti kulniukai atkaukšėjo į kambarį ne aplankyti manęs, o įsitikinti, kad priėmiau idiotiškai nevykusį Hju atsiprašymą.

Džeine, kas čia dabar?

-Ji pamišo, štai kas! - sušuko Hju.

Iš tikrųjų nieko neatsitiko, mama, - ramiai pasakiau. - Mes su Hju oficialiai išsiskyrėme.

Išsiskyrėte? - paklausė ji. - Kaip? Kodėl? Ko aš čia nežinau? Aš sutrikusi, o aš niekada nesutrinku.

Suprantu, kodėl susipainiojai, - pasakiau. - Bet, kad ir kaip būtų, dalykas toks, kad mes niekada nebuvome pora. Veikiau solo su pagalbininku.

Išplėtusi akis motina žiūrėjo į mane, paskui pradarė kabineto duris.

Mere Luiza!

Ši tikriausiai tūnojo prie kabineto durų klausydamasi šurmulio, nes akimirksniu prisistatė.

Atnešk man ledo, suvynioto į drobinį rankšluostį, - paliepė Vivjena.

Tik Vivjena ir gali nurodyti rankšluosčio medžiagą.

Hju padėkojo Vivjenai už rūpestį, o ši nuvedė jį ant trivietės sofos palei sieną.

Man viskas gerai, - pasakė jis. - Aš čia tik minutėlę pasėdėsiu. Vivjena, aš nežinau, ką padariau blogo.

Na, kaip minėjau, jis - aktorius.

Motinos dėmesys nukrypo į mane.

Girdėjai, Džeine? Kas tau užėjo? Negali daužyti žmonių, tokių kaip Hju. Galėjai jį užgauti.

-Ji tikrai užgavo, - pasigirdo pridusęs Hju balsas.

Ne labiau, negu jis užgavo mane, - pasakiau. - Spėju, negirdėjai apie žlugusias piršlybas.

Džeine, nejuokauk. Aš kalbu rimtai.

Ir aš rimtai. O gal mano jausmai nesiskaito todėl, kad tai tik aš?

Klausyk, Džeine, čia ne fantazijų pasaulis, kur gali daryti, ką nori, -.pasakė Vivjena.

Kaip gerai, kad tai išaiškinai, - įgėliau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

Neįsivaizduoju, ką Hju galėjo padaryti, kad išprovokuotų tavo fizinį smurtą.

Tikrai? Žinai, kai turėsi keletą valandų, aš tau duosiu sąrašą. O dabar noriu, kad abu išeitumėt iš mano kabineto.

Vivjenos skruostai liepsnojo, eidama prie manęs, ji sustojo už kelių colių nuo stalo.

Tai ne tavo kabinetas. Tai mano kabinetas. Kiekviena peleninė, kiekvienas stalas, kiekvienas kompiuteris, kiekvienas tualetas, kiekvienas popiergalis, kiekvienas dauginimo aparatas Xerox...

Aš išsižiojau.

-Jei ne aš, tu čia nedirbtum. Tu čia tikrai nedirbtum, jei žinočiau, kad gali fiziškai užgauti tokį talentingą aktorių, koks yra Hju Mekgratas. Aš neprivalau taikstytis su tokiu elgesiu.

Tu teisi, mama. Neprivalai.

Manyje kunkuliavo pyktis. Pasilenkiau ir išsitraukiau savo juodą odinę kuprinę. Paskui subraukiau į ją ką galėjau nuo stalo: popierius, laiškus, rašiklius ir fotografijas, nepamiršdama ir Rolodex tvarkyklės.

Nebūk juokinga, Džeine.

Ne, mama, aš ne juokinga. Esu sveiko proto, kaip ir buvau daugelį metų.

Paskui, kadangi aš esu aš, pridūriau:

Atsiprašau.

Praėjau pro ją, praėjau pro Hju. Staiga atėjo kvaila mintis: ar šiandien nepabučiuosi, mama?

Prie durų beveik susidūriau su Mere Luiza.

Eidama vestibiuliu į liftą, girdėjau ją sakant:

-Jie neturi lininio rankšluosčio, ponia Margo. Teks pasitenkinti medvilniniu.

Penkiasdešimt trečias

Tą rytą Maiklas užsidėjo ausines ir lėtai nubėgo iki valgyklos Olympia aplankyti Petės, įsitikinti, kad jai viskas gerai, bet jos ten nebuvo. Taigi jis atsisėdęs sočiai papusryčiavo ir bandė susivokti, kas pastaruoju metu vyksta. Pavyzdžiui, apgalvoti tai, kad jis, atrodo, įsimylėjo Džeinę Margo.

Buvo visi klasikiniai požymiai: smarkus širdies plakimas, prakaituoti delnai, dėmesio stygius užsisvajojus, tam tikras nebrandumas, laimės pojūtis beveik kiekvienoje kūno dalyje. Po vakar vakaro jis vėl privalėjo pamatyti Džeinę. Šiandien. Dar blogiau - privalėjo vėl ją pabučiuoti. Šįvakar jis susitiks su ja jos darbovietėje. Negali ten nenueiti, net jei visiems būtų geriau, jei to nedarytų.

Grįžęs namo po pusryčių, jis susidūrė su Pete... ir jos dukra. Jos ėjo iš jo namo.

Ką tai reiškia? Nieko gero!

Petė verkė, o mažoji mergaitė atrodė nuliūdusi ir sutrikusi. Tokią išraišką Maiklui teko matyti savo globotinių veiduose daug kartų, ir visada jam skaudėdavo širdį.

Sveika, Pete, - pasakė jis ir tuoj pat pasilenkė pakalbinti mažosios. - Labas, širdele. Tavo vardas Holė, tiesa? Kas atsitiko?

Mano mamytei liūdna, - pasakė ji. - Ji išsiskyrė su savo vaikinu Ovenu.

Štai kaip? Bet tavo mamytė labai stipri. Kieta kaip titnagas. Ar tau viskas gerai?

Turbūt. Pasikalbėjau apie tai su savo drauge Marta. - Paskui mergaitė sušnibždėjo: - Supranti, ji nematoma.

O, tikrai suprantu, - pasakė Maiklas, nes Marta susirūpinusi stovėjo čia pat. Ji jam pamojo. - Sveika, - pasakė mirktelėjęs Holei Maiklas. - Kaip gyvuoji, Marta?

Marta rankos mostu parodė, kad šiaip sau.

Paskui Maiklas atsitiesė.

Tu nuostabus žmogus, Pete. Pati žinai, ar ne? O venas yra dar... nesubrendęs suaugusiųjų žaidimams, - pasakė jis.

Pasakė tiesiai šviesiai.

Ačiū, Maiklai. Tu čia niekuo dėtas, - pasakė Petė. - Pati kalta.

Paskui ji pasiėmė Holę ir nuskubėjo paradiniais laiptais žemyn su Marta iš paskos.

O venas tikras šiknius, - sumurmėjo Maiklui pro šalį eidama Marta.

Pažiūrėjęs į nueinančią trijulę, Maiklas užbėgo keturis aukštus iki savojo. Nieko negalvodamas ėjo tiesiai prie Oveno durų ir jau ketino jam parodyti, iš kur kojos dygsta, bet susilaikė.

Tegu jį velniai! Ovenas Pulaskis to nevertas ir tikriausiai jam niekas nebepadės. Galbūt kažkas atsitiko jo vaikystėje, ir tai sugadino jam gyvenimą - iš tikrųjų tai atsitinka gal daugeliui vyrų, - bet jis negalėjo to pataisyti. Negalėjo sutvarkyti taip, kad mažiems berniukams nedraustų rodyti jausmų, o tai juos žeidžia, jie darosi pikti kaip velniai, kartais tokie lieka visą gyvenimą, todėl lieja pyktį ant viso pasaulio, o ypač ant moterų.

Staiga durys atsidarė, ten stovėjo O venas. Netikėtai pamatęs Maiklą, atrodė išsigandęs ir kaltu veidu. Tačiau tuojau pat susigriebė, nutaisė plačią šūdiną šypseną.

Sveiks, Maikai. Kas atsitiko, biče?

Maiklas jam trenkė.

Aš vykdau teisingumą, Ovenai. Laikyk save nuteistu.

Bet Maiklas nebūtų Maiklas - pasilenkė ir padėjo tam drimbai atsikelti nuo grindų.

Sakau tau, Ovenai. Tu labai klysti. Siame gyvenime nėra nieko geriau už meilę. Tai sunki užduotis, bet rask ką nors, kas tave pamiltų, ir labai stenkis jai atmokėti meile, stenkis iš visų jėgų. Tik ne Petę arba aš grįšiu.

Tai pasakęs, Maiklas vėl bastėsi po gatves. Turėjo pamatyti Džeinę - dabar.

Penkiasdešimt ketvirtas

Po dvidešimt trijų minučių, gal dvidešimt penkių - kas čia skaičiuos - Maiklas kėlėsi liftu į Džeinės kabinetą. Atidėlioti buvo neįmanoma. Kai atidarė duris, suprato, kad kažkas negerai. Jo nepasitiko svetinga Elsės šypsena, ji atrodė prislėgta.

Grįžtu pasimatyti su Džeine, - pasakė Maiklas.

Jos čia nėra. Tikėjausi, kad ji su jumis. Prieš pusvalandį Džeinė išėjo.

Už durų Maiklas girdėjo garsiai kalbančią Vivjeną. Paskui atpažino rėksmingą balsą blogo aktoriaus vardu Hju. Nesuprato, ką jie kalba, girdėjo tik pavienius žodžius „Džeinė" „pamišusi" ir atrodė, kad jie abu apimti kažkokios panikos.

Ta mergaitė neturi supratimo, kaip aš ją myliu, - kalbėjo Vivjena. - Visiškai nesupranta.

Kas jai atsitiko? - paklausė Elsės Maiklas. - Ar Džeinei viskas gerai?

Na, tikrai nežinau, bet ji smarkiai susipyko su motina ir savo vaikinu...

Maiklas žiojosi sakyti „jis nėra jos vaikinas!", bet susilaikė.

Elsė tęsė:

Kiek žinau... Džeinė įpykusi išlėkė, dar pasakė: „Tvarkyk visus mano reikalus. Amžinai!"

Nespėjo Elsė baigti, kai atsidarė durys ir įėjo Vivjena su Hju. Hju laikė prie veido prispaudęs rankšluostį. Maiklas tikėjosi, kad jam kas nors trenkė. Pavyzdžiui, Džeinė.

Vivjenos balsas, kai kreipėsi į Maiklą, buvo tulžingas.

Tu! Tu čia prikišai nagus. Džeinė niekada taip nesielgdavo. Tu ją sugadinai!

Ji grasino jam pirštu kaip griežta mokyklėlės mokytoja.

Nesuprantu, apie ką jūs kalbate, - prabilo Maiklas. - Džeinė yra suaugusi. Jos nepapirksi! Ne taip kaip Hju!

Hju prisimerkė ir staiga puolė prie Maiklo užsimojęs trenkti, kaip buvo išmokytas daryti scenoje. Maiklas lengvai atrėmė smūgį ir daug negalvodamas žiebė iš apačios Hju po duobute.

Aktorius susirietė ir atsisėdo ant grindų - labiau iš nuostabos negu iš skausmo.

O Maiklas pats nustebo dar labiau: du smūgiai mažiau negu per valandą.

Apgailestauju, - pasakė Maiklas, bet apsigalvojo. - Ne, neapgailestauju. Pats prisiprašei, Hju. Oveno man truputį gaila. Džiaugiuosi, kad sudaviau tau.

Else, skambink devyni vienas vienas, - rėkė išraudusi Vivjena. - Kviesk apsaugą. Pašauk ką nors. O tu, - suurzgė ji Maiklui, - atstok nuo Džeinės, nuo Hju ir nedrįsk daugiau rodytis šioje įstaigoje.

Maiklas pasakė:

Gal iš trijų dalykų pakaks išpildyti du?

Penkiasdešimt penktas

Paskui Maiklas susivokė vėl esąs gatvėje. Juto tuos pačius simptomus, kaip ir anksčiau, tačiau jie labiau vargino: nerimas, baimė, nemalonus spaudimas krūtinėje. Klausimai dėl Džeinės ir savęs liko tie patys. Jis neturėjo Džeinės mobiliojo telefono numerio. Prisiminė tai eidamas pro vieną iš nedaugelio Niujorke likusių taksofonų.

Eiti į Džeinės butą buvo beprasmiška. Jei ji įsiutusi išlėkė iš kabineto, tai neis ten, kur ją lengvai gali rasti Vivjena. Kur ji galėtų eiti?

Jis ėjo ir ėjo, kai nuo ėjimo pavargo, leidosi palengva bėgti, o pavargęs nuo tokio bėgimo bėgo greičiau. Žmonės ant šaligatvio nuo jo pasitraukdavo, tarsi jis būtų pamišėlis. Gal jie buvo teisūs. Niujorkiečių nestebino pamišėliai.

Jis užsidėjo ausines ir klausėsi Korinos Beili Ry. Tai truputį padėjo. Korina veikė raminamai. Nežinodamas tikslo, jis bėgo Riversaido keliu, kol prie 110-osios gatvės danguje pasimatė Šv. Jono Pranašo katedros bokštai.

Iš tikrųjų ši gatvė buvo žinoma kaip Katedros bulvaras, o Šv. Jono Pranašo katedra didžiausia pasaulyje. Todėl, kad Šv. Petro bazilika Romoje nelaikoma katedra. Maiklas tokius dalykus žinojo. Jis visada daug skaitė, laikė save studentu.

Jis patraukė vienas iš mažesniųjų durų, kurios buvo įstatytos į labai dideles. Įėjo į vidų, atsiklaupė ir persižegnojo.

Bažnyčia buvo milžiniška, ne mažiau kaip poros šimtų jardų ilgio, ir staiga jis pasijuto labai mažas. Prisiminė skaitęs, kad po jos centriniu kupolu laisvai tilptų Laisvės statula. Labai galimas daiktas.

Klūpodamas čia, katedroje, Maiklas jautėsi toks... žmogiškas. Nebuvo tikras, kad jam tai patinka. Bet nepasakysi, kad nepatinka.

Penkiasdešimt šeštas

Maiklas išjungė per ausines sklindančią muziką ir ėmė melstis. Jis laukė atsakymų, jam reikėjo atsakymų, tačiau neatrodė, kad kokio nors sulauks. Galiausiai pakėlęs galvą dairėsi po didingą bažnyčią. Katedroje jam visada viskas patiko: prancūzų gotikos ir romaninio stiliaus derinys; iš vidaus galerijos spinduliuojančios koplyčios; bizantinės kolonos ir arkos; aidintys balsai, kažkur repetuojantis vargonininkas. Čia gyvena Dievas. Tikrai gyvena, mąstė Maiklas.

Kai jo akis užkliuvo už puošnaus rozetės pavidalo lango virš altoriaus, jį apgaubė ramybė. Širdis truputį aprimo.

Paskui, didžiausiai jo nuostabai, akys prisipildė ašarų. Jos ištryško užtemdydamos vaizdą ir nuriedėjo skruostais.

„Kas man darosi?" - sušnibždėjo jis. Skusdamasis įsipjovė, trenkė tą pačią dieną dviem vyrukams (nors abu to nusipelnė), o dabar verkia. Iš tikrųjų jį apėmė beribis liūdesys. Tai štai ką reiškia sielvartas. Skausmas širdyje, gumulas gerklėje - apie tai buvo daug girdėjęs ir skaitęs.

Tačiau sielvarto niekada nebuvo patyręs, o jis buvo toks skausmingas, nemalonus, norėjosi, kad liautųsi. Maiklas spragtelėjo pirštais, bet nieko neįvyko. Čia jis buvo tikrai bejėgis, juk taip? Sutrikęs, nežinantis, ko griebtis, išmuštas iš vėžių. Smarkų širdies plakimą pakeitė nedidelis diegliukas, o su juo atėjo aiškumas, žinojimas. Siaubingas žinojimas.

O gal... pranešimas. Ar atėjo pranešimas?

Maiklas manė, kad tai atsakas į jo maldas, bet jis tokio nenorėjo. Jam atrodė aišku, kodėl grįžo į Niujorką, kodėl vėl susitiko su Džeine Margo. Tokie jausmai-nuojautos visada būdavo prieš naują užduotį, o dabar jis ją gavo. Pranešimas buvo labai aiškus, bet jis neprisiminė, kad anksčiau taip skausmingai būtų buvę paliesti jo jausmai. Niekada, nė kartelio, kiek atmintis siekė.

- O, ne, - sušnibždėjo jis garsiai. - To negali būti.

Tačiau taip buvo. Tai paaiškino viską, kas vyko iki dabar. Kaip trūkstama dalis galvosūkio, kurį jis bandė išspręsti. Paaiškino, kodėl jis rado Džeinę. Žinoma, paaiškino. Tai buvo puikus atsakymas.

Jis vėl pažvelgė aukštyn, į nuostabų rozetės pavidalo langą. Paskui į altorių. To negalėjo atsitikti. Tačiau atsitiko.

Prieš daugelį metų Maiklas palydėjo Džeinę į gyvenimą. Jis lengvino jos dalią, būdamas išgalvotu draugu, kol jai sukako devyneri metai ir jis turėjo ją palikti.

O dabar jis buvo tas, kuris parinktas išlydėti Džeinę iš gyvenimo. Dabar jis tai suprato. Kalbama apie žmogaus mirtingumą, tiesa?

Džeinė mirs.

Štai kodėl jis čia, Niujorke.

TREČIA DALIS

Žvakės vėjuje

Penkiasdešimt septintas

Ar tai vadinti pranešimu? Ar pažadinimu? Instinktu?

Jaučiau poreikį ateiti į vieną iš mūsų vietelių: paradinių Metropoliteno laiptų, su mano mėgstamu vaizdu į Niujorką nuo tų laikų, kai buvau maža ir ateidavau čia su Maiklu.

Pasėdėjau ant laiptų. Triukšmingai išlėkusi iš motinos kontoros, automatiškai liepiau taksi vairuotojui vežti čia. Dabar mano pyktis išgaravo ir pamažu virto kažkuo panašiu į stiprybę. Bent jau taip save įtikinėjau. Juk nesėkmės užgrūdina, tiesa? Sis posakis man iki šiol nelabai patiko, bet dabar jį prisitaikiau.

Atrodė, kad sužydėjo kiekviena pavasario gėlė. Nuo tos vietos, kur sėdėjau, matėsi rausvi obelų žiedai, ryškiai liepsnojo raudonos azalijos. Prie Penktojo aveniu gėlyną kaip šachmatų lentą geltonais ir oranžiniais žiedais užtvindė ką tik pasodintos medetkos.

Jau geriau, daug geriau.

Iš autobuso priešais muziejų ritosi moksleiviai. Senutės su lazdelėmis atsargiai kopė laiptais, tikriausiai pažiūrėti Džekės Kenedi drabužių parodos. Aš ten buvau, mačiau.

Nuo manęs už kelių žingsnių sėdėjo paauglių porelė. Jie be saiko bučiavosi, o man patiko į juos žiūrėti, nes, bent jau šią akimirką, jie buvo beviltiškai įsimylėję. Ar aš irgi įsimylėjusi, ar beviltiškai?

Gera buvo tai, kad jaučiausi, lyg nuo pečių kas būtų nuėmęs sunkią naštą. Buvau laisva nuo Vivjenos, nuo Hju, sunkumų darbe, laisva nuo devynių iki penkių (tiksliau, nuo devynių iki devynių), laisva nuo rūpesčio, ar gerai atrodau. Nors valandą ar panašiai.

Gyvenime norėjau tik vieno - Maiklo. Žinojau, kad jo buvimas su manim nepatikimas, kad tai ne visai nuo jo priklauso. Supratau, kad vieną dieną jis gali išnykti, ir tikriausiai taip atsitiks. Tačiau meilė naudojasi progomis, o aš norėjau pasinaudoti proga tuojau pat. Nors kartą gyvenime žinojau, ko noriu.

Argi tai ne gera pradžia?

Išgirdau balsą, pakėliau akis, bet turėjau jas prisidengti nuo saulės ranka.

Atsiprašau, panele. Ar šis laiptelis užimtas?

Tai buvo Maiklas.

Iš kur žinai, kad aš - panelė? - paklausiau.

Penkiasdešimt aštuntas

Tai tikrai buvo Maiklas. Jis mane surado. Bet, Viešpatie, atrodė kaip benamis!

Kas tau atsitiko? - paklausiau, metusi į jį žvilgsnį.

Ką turi omenyje? Kas man gali būti?

Atrodai amžius nemiegojęs. Akys krauju pasruvusios. Drabužiai permirkę prakaitu. Tu esi...

Jis atsisėdo šalia ir laikė mano ranką.

Man viskas gerai, Džeine. Tikrai gerai.

Jis pasilenkė ir pabučiavo kaklą. Švelniai, stipriai. Nežinau kaip - nesvarbu. Paskui pabučiavo į lūpas, ir manyje užsidegė kiekvienas nervas. Pabučiavo mane dar kartą. Ir trečią. Aš žiūrėjau jam į akis, visu kūnu virpėdama.

Kodėl tu ne darbe? - paklausė jis.

Labai pasistengusi supratau, ko jis ką tik paklausė.

Man buvo aišku, kad jis žino, kas atsitiko.

Džeine?

Kodėl aš ne darbe? Todėl, kad kumščiu išmušiau iš Hju Mekgrato pliurpiamas nesąmones. Ir dar nusibrozdinau krumplius. - Maiklas pabučiavo mano rankas. - Todėl, kad galop kartą pasakiau motinai susikišti jį į vieną vietą ir puikiai pasijutau. Nes mečiau kasdienę tarnybą, kuri dažniausiai būdavo ir vakarais.

Maiklas man meiliai nusišypsojo.

Džeinei valio! Šaunuolė!

Nusijuokiau.

Džeinei valio? Šaunuolė? Tikiuosi, nemanai, kad tavo užduotis čia baigta. Nes ji nebaigta, toli gražu nebaigta.

Tu esi nesibaigianti užduotis, - pasakė jis, vėl nusišypsodamas. - Tu keitiesi, augi, stebini.

Gražios frazės. Iš anksto sugalvojai.

Paskui pasilenkiau ir vėl jį pabučiavau.

Nusprendžiau, kad gana būti nelaimingai ir engiamai. Noriu tikrai džiaugtis gyvenimu. Noriu gyventi linksmai. Argi to nenusipelno kiekvienas? - paklausiau.

Be jokios abejonės, - pasakė jis. - O tu iš visų labiausiai.

Staiga jis labai surimtėjo, vengė mano akių.

Čia dabar...

Kas? - paklausiau.

Džeine, ar prisimeni tuos laikus, kai buvai mažytė... o tavo tėtis nusivežė tave ilgajam pavasario savaitgaliui į Nantaketą? Prisimeni?

Atsilyginti už tai, kad niekur manęs nenuvedė per penktąjį gimtadienį. Ar per ketvirtąjį. Gal ir per trečiąjį.

Taip, tikrai.

Tai buvo pirmas kartas, kurį prisimenu, kai buvau tikrai laiminga, - pasakiau šypsodama nuo prisiminimų. - Mes su tavim statėme smėlio pilis su mano lėlės Barbės kibirėliu ir kastuvėliu. Ėjome miestelyje į kažkokią ledainę, kurioje į kavos ledus jie primaišė šokolado gabaliukų ir žemės riešutų. Plaukiojome kiekvieną dieną, nors vanduo buvo ledinis, Brr iš didžiosios raidės.

Geri laikai, ką? - paklausė Maiklas.

Puikiausi. Prisimeni Klifsaido paplūdimio klubą? O Dže- tis paplūdimį?

Grįžkime tenai, Džeine.

Nusišypsojau.

Norėčiau. Kada?

Tuojau pat. Šiandien. Važiuojam. Ką pasakysi?

Akylai žiūrėjau į Maiklo žalias akis, jausdama, kad kažkas atsitiko, bet nenorėjau jo klausti. Suvokiau, kad gana greitai pats pasakys. Be to, vėl buvau mažoji Džeinė. Svajonės kur kas geresnis dalykas negu tikrovė.

Norėčiau važiuoti į Nantaketą, - pasakiau, - bet turi pažadėti, kad, kol esame čia, atsakysi į kelis mano klausimus.

Penkiasdešimt devintas

Pirmas klausimas, - pasakė Džeinė važiuojant į oro uostą, - išsisukai neatsakęs, ar kada nors turėjai merginą. Bet ar kada nors buvai įsimylėjęs?

Maiklas padarė grimasą, atsiduso, paskui pasakė:

Reikalas tas, Džeine, kad po kurio laiko užmirštu, kas įvyko praeityje. Beje, tai nuo manęs nepriklauso. Atsakymas į tavo klausimą būtų: manau, kad nebuvau.

Tai šis įsimylėjimas būtų pirmasis? - paklausė Džeinė, o Maiklas nusišypsojo dėl jos įsitikinimo, kad jis ją įsimylėjęs. Jis jai to nesakė, bet ji žinojo. Ir neklydo.

O kaip su seksu?

Maiklas ėmė juoktis.

Nesigilinkime. Ne visus klausimus iš karto, sutarta? Pakalbėkime apie ką nors kita, Džeine Aukseli.

Gerai. Kai buvau visai visai mažytė, prisimenu, į Menkių kyšulį skrisdavome Rytų avialinija. Porą kartų per vasarą, - kalbėjo Džeinė, kai taksi riedėjo į senąjį Marine terminalą La Guardia oro uoste.

Maiklas ją pabučiavo, ilgai neatsitraukdamas nuo jos švelnių lūpų ir žibančių akių. Ji buvo suaugusi moteris, bet jam patiko jos užsilikęs vaikiškumas.

Ar tu nori mane užčiaupti? - paklausė Džeinė. - Taip bučiuodamas?

Nieko panašaus. Man... man tik patinka.

Ir vėl pabučiavo Džeinę.

Galiausiai taksi vairuotojas juos subarė:

Ar jūs lipsite iš mašinos, ar ketinate čia sėdėti ir burkuoti kiaurą dieną?

Burkuosime, - pasakė juokdamasi Džeinė, ir jis jai šyptelėjo.

Maiklas sumokėjo vairuotojui ir paėmė du nedidelius jų lagaminus. Vos įėjęs į senąjį terminalą, sustojo ir ėmė dairytis.

Ko dabar ieškai? -Jo.

Maiklas parodė į senyvą vyrą apdribusia ruda striuke, ant jos viršutinės kišenės buvo raidės MKA. Jo veidas buvo nudegęs, išvagotas raukšlių.

Privati Menkių kyšulio aviakompanija? - paklausė prie jo priėjęs Maiklas.

Ta pati ir vienintelė, - atsakė jis gergždžiančiu balsu. - Eikite paskui mane, bičiuliai. Jūs Maiklas ir Džeinė, tiesa?

Tai mes, - pasakė Džeinė.

Jie nusekė paskui senį, o po kelių minučių lipo į lėktuvėlį, kuris buvo įtartinai panašus į paveiksliukuose Maiklo matytą Lindbergo skrydžio per Atlantą lėktuvą.

Ar manote, kad šis lėktuvas pasieks Nantaketą? - pusiau juokais paklausė Džeinė. Maiklas tikėjosi, kad ji neprisimena mažų lėktuvėlių avarijų pastaruoju metu.

Daugiau pasitikėjimo, ledi, - pasakė pilotas.

Mums jo netrūksta, - tarė Maiklas. - Net neįsivaizduojate.

Po kelių minučių propeleriai sukosi ir lėktuvėlis važiavo pakilimo taku, kliuvinėdamas kaip girtuoklis valkatų rajone.

Kai įsivaizduodavau savo mirtį, negalvojau apie lėktuvo katastrofą, - bandė juokauti Džeinė, bet tvirtai sugriebė Maiklo ranką.

Maiklui sugniaužė gerklę, širdyje vėl pajuto skausmą. Džeinė juokavo, tačiau dėl to, ką ji pasakė, jį apėmė bloga nuojauta. Ar jiems lemta sudužti, o tada, ką, jis taip pat mirtų? Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu jis daug dalykų patyrė pirmą kartą. Ar mirtis jam bus paskutinis pirmas kartas - kaip ir visiems?

Lėktuvas nesuduš, Džeine, - pasakė jis ir tvirčiau suspaudė jos ranką.

Šešiasdešimtas

Lėktuvas pakilo, neskubėdamas pasirinko tinkamą skrydžio aukštį. Maiklo nuomone, jie per ilgai sukiojosi virš Kvinso stogų. Net pakilus tarp debesų lėktuvo skleidžiamas ūžt-ūžt-ūžt nekėlė didelio pasitikėjimo.

Tačiau maždaug po penkiasdešimties minučių jie pasiekė Nantaketą. Apačioje driekėsi mylios smėlėtos pakrantės, matėsi dar kelios mažesnės salos. Paskui jie nusileido, sklandžiai. Džeinė pagaliau paleido Maiklo ranką.

Nors buvo dar vėlyvas pavasaris, oro uostas knibždėjo žmonių ryškiais vasariniais drabužiais. Jūra violetinių, geltonų, gelsvai žalių spalvų. Virš galvų klykė žuvėdros, tarsi niekada nemačiusios turistų, o gal mačiusios jų per daug.

Maiklas su Džeine nuėjo prie laukiančiųjų taksi. Saulė švietė tiesiai virš galvos. Oras buvo švarus ir gaivus.

Kai jie laukė taksi, Džeinė suėmė Maiklo veidą tarp delnų.

Maiklai, kur tu? - paklausė ji.

Ką? Aš čia.

Jis nežinojo, ką pasakyti, bet suprato, kad reikia valdytis.

Mąstė apie mirštančią Džeinę, betgi ji čia pat. Jie abu drauge. Tai kam jis veltui švaisto brangų laiką? Kodėl taip daro ir kiti? Kam tuščiai leisti tau priklausančias sekundes? Dabar jis tai puikiai suprato.

Mes kartu, - pasakė Džeinė, žiūrėdama jam į akis. - Džiaukimės šiomis akimirkomis, gerai? Mesk viską iš galvos ir būk su manim. Išnaudokime kiekvieną dieną. Kiekvieną valandą. Minutę po minutės. Sutinki?

Maiklas uždengė jos ranką savąja ir, pasukęs galvą, švelniai pabučiavo jos delną. Nusišypsojo ir linktelėjo.

Taip, - pritarė jis. - Minutę po minutės. Kiekvieną valandą. Kiekvieną dieną.

Prie mažojo oro uosto stojo taksi ir maršrutiniai autobusė- liai. Žmonės į juos krovė LL Bean kuprines ir pirkinių maišelius iš Dean ir DeLuca. Maiklas su Džeine laukė vis labiau nekantraudami. Pagaliau jie buvo pirmieji eilėje.

Meskite šiuos sakvojažus į bagažinę, - pasakė taksistas.

Sakvojažai. Koks nuostabus senamadiškas žodis. Jį išgirdęs, Maiklas nusišypsojo, o matydama jo šypseną nusijuokė ir Džeinė.

Gerai. Tu sugrįžai.

Aš čia pat, Džeine. Mano ranka laiko tavo ranką. Tu girdi mano greitai plakančią širdį.

Džeinė nusišypsojo, paskutinį kartą apsidairė. Nori įsiminti, pagalvojo Maiklas. Aukšta jūrų žolė lankstėsi vėjuje. Virš galvų skraidė žuvėdros. Šviesiaplaukė paauglė šalia eilutės prie taksi pasistatė laikiną stendą namų gamybos uogienėms pardavinėti.

Taksistas galėjo būti piloto, kuris čia juos ką tik atskraidino, brolis. Paprastas, dalykiškas Naujosios Anglijos gyventojas, amžius - nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimt penkerių.

Tai kur man jus vežti, mielieji? - paklausė jis.

Į „Indijos gatvės smuklę" - pasakė Maiklas.

Geras pasirinkimas, - pritarė jis. - Žinote, banginių medžioklės laivo kapitono namas.

Džeinė nusišypsojo ir stipriau suspaudė Maiklo ranką.

Geras pasirinkimas, - pakartojo ji. - Banginių medžioklės laivų kapitonai man patinka.

Taip) - pasakė staiga Maiklas jai į ausį, - atsakau į tavo anksčiau užduotą klausimą. Taip, esu mylėjęsis.

Šešiasdešimt pirmas

Įvažiuodami į miestelį, Džeinė ir Maiklas nematė štai ko: greitojo maisto restoranų, suvenyrų parduotuvių, net šviesoforų. Tai iš tiesų buvo rojus. Matė porą savadarbių iškabų apie dešimtąjį Nantaketo vyno festivalį ir trisdešimt penktąsias Figavi valčių lenktynes. Puiki jų viešnagės pradžia.

Paskui jų taksi sustojo prie „Indijos gatvės smuklės".

Taip ir turėtų atrodyti nakvynė su pusryčiais Nantakete, - pareiškė Džeinė, kai jie įėjo pro paradines duris. Viešbutėlis buvo Maiklo sumanymas - kas nors paprasto ir gražaus: ne per daug prašmatnus, tiesiog jaukus ir švarus, tinkamas jų išvykai.

Tikrai viskas labai kruopščiai, iki smulkmenų apgalvota: raudonos pelargonijos ryškiai mėlynuose palangių gėlių loveliuose, spalvingi geometriški skiautiniai ant sienos, graviūros, vaizduojančios pasivažinėjimą rogėmis ir, žinoma, griežta Naujosios Anglijos senutė, viešbutėlio šeimininkė.

Ar užsisakėte iš anksto? Jei ne, pas mus nėra vietų, - pasakė ji. - Kaip parašyta: „Indijos gatvės smuklėje" vietų nėra.

Maiklas pasakė jai pavardę „Maiklai", ir netrukus jie buvo nusiųsti į 21 liukso numerį antrame aukšte. Jame buvo vienas didelis kambarys su karališko pločio lova, daugybe senovinių iš vietinės pušies padarytų daiktų, ranka tapyta freska ant sienos ir visur pridėliota baltų, purių rankšluosčių. Iš vonios durys vedė į kitą, mažesnį, miegamąjį. Sujungti miegamieji. Tai, ką Maiklas užsakė telefonu.

Puikumėlis, - tepasakė Džeinė, viską apžiūrėjusi.

Ji priėjo didesniajame kambaryje prie lango ir plačiai jį atidarė. Vėsus vėjelis kedeno jos plaukus, o Maiklas pagalvojo, kad ji niekada neatrodė tokia graži. Ar galėjo būti kas svarbiau, negu būti čia su Džeine? Aišku, ne. Tikrai dėl nieko pasaulyje taip smarkiai neplakė jo širdis. Argi neprisimintų, jei taip būtų nutikę anksčiau?

Džeinė paėmė nuo stalo brošiūrą ir ėmė skaityti:

Kava svetainėje į gatvės pusę nuo šeštos valandos ryto. Burlenčių sporto pamokos tolimojoje įlankoje kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Nuomojami dviračiai. Svečiai gali apsilankyti Senosios šiaurės bažnyčios bokšte. Ar mes ten eisime? Aš noriu visko. Gerai?

Iš to, kaip ji kalbėjo, Maiklas beveik jautė, kokia Džeinė laiminga. Ji nevaidino mažos mergaitės, bet išliko tie patys nuostabūs bruožai - entuziazmas, smalsumas, naivumas.

Aš ją myliu, galvojo jis, paskui pasakė:

Gerai. Ko tik panorėsi.

Kurį laiką nusprendė tuo ir apsiriboti.

Šešiasdešimt antras

Namų šeimininkė davė jiems du Schwinn dviračius - nieko įmantraus: storos padangos, nusilupę dažai, pedaliniai stabdžiai, daug kur girgžda. Ji mostelėjo Sijaskonseto kryptimi sakydama:

Dauguma turistų mano, kad Skonsetas tikrai gražus ir ypatingas. Nes iš tikrųjų jis gražus ir ypatingas.

Džeinė nuvažiavo pirma, o Maiklas nusekė iš paskos Mails- tono keliu. Judėjimas buvo nedidelis: pasitaikė džipas, motorinis dviratis, žuvį vežiojantis sunkvežimis, didelis, prastas, geltonas kaip taksi Hummer; paskui būrelis vaikų ant lenktyninių dviračių, važiuojančių greičiau negu kai kurios mašinos.

Laimingo medaus mėnesio! - sušuko vienas vaikas.

Maiklas su Džeine susižvalgė ir nusišypsojo. Už keturių ar penkių mylių jie privažiavo sukiužusį užtvarą ir vaizdą, kuris buvo stebinamai panašus į Serengetį Afrikoje. Paskui pravažiavo Tom Neverso kelią ir didingą reginį už spanguolynų pelkių. Privažiavo Nantaketo golfo klubą su daugybe nusidriekusių išpuoselėtų žalių laukų - juose žaisti golfą turėtų būti malonumas.

Užvažiavo ant aukštesnės už kitas kalvos. Užrašas ant medinės strėlės pavidalo lentos skelbė: Sijaskonsetas. Nusileidus žemyn juos pasitiko baltas paplūdimys, siekiantis vandenyną. Maiklas galvojo, ar Džeinė iš anksto žinojo, kad tamsiai raudona pavakario saulė danguje tuoj leisis, siųsdama jiems savo nuostabią šviesą.

Nesakyk, kad matei ką nors gražesnio, - tarė ji, kai jie įsitaisė &nt smėlio.

Tiesą sakant, mačiau.

Jis žiūrėjo jai į akis.

Baik! - nusijuokė ji rausdama. - Nebetikėsiu tavimi nuo pat pirmos čia dienos.

Gerai.

Ne, kalbėk.

Taigi jis ją apkabino ir akies kampučiu stebėjo, gyvendamas šia akimirka.

Aš tik myliu Džeinę. Dabar svarbu tik tai.

Šešiasdešimt trečias

Apie seksą. Pirmąją mūsų naktį Nantakete sekso nebuvo, stengiausi per daug apie jį negalvoti, bet nepavyko. Arba apskritai neleisti jam drumsti man ramybės, bet ir vėl nepavyko, nors verk.

Kitą ankstų rytą iškeliavome į aukščiausią salos vietą, vadinamą Foldžerio kalva. Mums net užteko proto pasitepti kremu nuo saulės ir apsivilkti marškinėlius ilgomis rankovėmis. Man viskas patiko, patiko kiekviena minutė, kiekviena sekundė. Nepaisydama nežinios, kas bus toliau, nepaisydama visų tų neatsakytų klausimų, paklausiau savo pačios patarimo diena po dienos, kas valandą, kas minutę viskuo mėgautis.

Važiuoti Polpis keliu teko ilgai. Galbūt buvau tiesiog pavargusi. Be to, buvo rūkas, tokia ūkanota diena, kad keltai ir krovininės valtys vėlavo.

Galiausiai pasiekėme mažą miestelį uostą Medaketą. Jame buvo masalo krautuvė, namų apyvokos krautuvė ir sambūrių vieta, vadinama Smith Point. Apie pusę dvyliktos valgėme žuvį su bulvių lazdelėmis lūšnoje, kuri mums iš pradžių pasirodė negyvenama.

Iš kur žinojai apie šią vietą? - paklausiau.

Pats nesuprantu. Žinojau, ir tiek, Džeine.

Gal kad užčiauptų burną, Maiklas mane pabučiavo, o tai man niekada nenusibosdavo, paskui valgėme skaniausią, puikiai sukepusią, traškią žuvį. Virėjas ją buvo suvyniojęs į Inquirer and Mirror laikraštį. Menkę pagardinome salykliniu actu. Kadangi Maiklas buvo įsitikinęs, kad vienu prisėdimu niekada sotus nebūsi, dar užsisakėme keptų bulvyčių, taip pat palaistytų actu. Tuo metu iš lauko virtuvės sklido senos Bobo Dilano dainos, ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga, kad norėjosi verkti.

Kartais pagaudavau Maiklo žvilgsnį, įsmeigtą į banguojančią jūrą. Tada jis, atrodė, kažkur nutolsta. Norėjau žinoti, kur jis keliauja, ką galvoja. Ar jau žino, kada mane paliks? Kad apie tai negalvočiau, užsimerkiau. Kol to neįvyks, negalvosiu.

Bet tai turėjo įvykti, tiesa? Tokia turėjo būti pabaiga. Maiklas kur nors išvyks globoti vaiko, galbūt net ne Niujorke.

Tai buvo neišvengiama, todėl, nuvijusi tą liūdną mintį, likau atostogauti ir jį mylėti.

Ką tu apie mane mažą prisimeni? - paklausiau aš ir klausiausi Maiklo prisiminimų gal valandą ar daugiau. Įdomu, kad jis dabar prisiminė viską, net kavos ledus su upeliais karštos karamelės.

Šešiasdešimt ketvirtas

Niekada nemaniau, kad ištarsiu žodžius, kuriuos ketinu ištarti, - pasakiau.

Ir tie žodžiai yra?..

Aš per soti, kad norėčiau vakarienės.

Džeine, nuo pietų mes nieko nevalgėme.

Tu valgyk, aš tik žiūrėsiu, - pasakiau, o Maiklas pažvelgė į mane susirūpinęs.

Grįžę į „Indijos gatvės smuklę", nusiprausėme po dušu, persirengėme džinsais, marškinėliais, apsivilkome striukes. Paskui vaikščiojome. Mes tokie: vaikštinėjame ir kalbamės. Nuėjome toli nuo miestelio centro, parduotuvių, nuo rūpesčių, atsakomybės - visko, kas susiję su vadinamuoju tikruoju pasauliu, mano darbu, Vivjena.

Ėjome pro trijų šimtų metų senumo namus, kur kadaise gyveno jūreiviai ir banginių medžiotojai, kur kantrios, ištikimos žmonos laukė savo vyrų, grįžtančių namo iš jūros; namus, kurie čia prastovėjo amžius, kol žiniasklaidos žvaigždės, popso dainininkai, aktoriai ir rašytojai nusileido į salą.

Praėjome pro vėjo malūną, daugybę tvenkinėlių, takų, atrodė, kur tik sviesi kriauklelę, pataikysi į „trofėjinį" namą.

Tu tikrai nealkana? - paklausė Maiklas, kai pasukome atgal į viešbutėlį.

Yra tik du dalykai, kuriuos žinau tikrai, - pasakiau. - Pirmas - aš nealkana, o antras... - patylėjau ne tam, kad sustiprinčiau įspūdį, bet norėdama kuo teisingiau pasakyti.

Sakyk toliau, - paprašė jis. - Du dalykus tu žinai tikrai, ir antras yra?..

Antras - aš tave myliu, Maiklai. Manau, tave mylėjau visą gyvenimą. Man tai reikėjo pasakyti garsiai, ne vien mintimis.

Sustojome, Maiklas apkabino mane per juosmenį, paskui glostė nugarą ir taip mane įkaitino, kad buvau pasiruošusi, na... bet kam. Mes vėl bučiavomės, jis, pakėlęs mane, apkabino kaip meškiuką - tai man labai patikdavo, - o netrukus vėl žingsniavome į netoliese esantį viešbutį. Jaučiausi, lyg matyčiau lange spindinčią neoninę iškabą: KAS DABAR?

Šešiasdešimt penktas

Be dviračių tarp kojų vos jus pažinau, - pareiškė ponia šeimininkė, kai įėjome pro paradines duris. Nustebusi į ją žvilgtelėjau. Nemanau, kad ji norėjo, jog tai nuskambėtų kaip nors ypatingai, bet yla išlindo iš maišo.

Mes su Maiklu nusijuokėme, paskui laikydamiesi už rankų užlipome prie savo durų, tyliai, nepersimetę nė žodeliu. Dabar man nebuvo noro net ko nors klausti.

Miegamajame vėl ėmėme bučiuotis. Bučiavomės karštai, paskui švelniai, švelniai ir vėl karštai, švelniai, vos liesdami vienas kito lūpas, įsiklausydami vienas į kito kvėpavimą. Kur tai nuves? - galvojau. Kur tai gali nuvesti?

Pas tave ar pas mane? - galiausiai įstengiau paklausti.

Tai... tai, - sumurmėjo Maiklas susirūpinusiu veidu.

Supratau, kad pasakei „taip, taip", - nusišypsojau.

Jis rimtai žiūrėjo man į akis.

Maiklai, eime, - pasakiau meiliai glostydama jam sprandą ir spausdamasi prie jo. - Nieko čia bloga. Bus gera. Prisiekiu. Pažadu. Tikiuosi? Žinoma.

Jis nusišypsojo, paėmė mane už rankos ir nusivedė į mažesnįjį miegamąjį.

Bus gera, - švelniai murmėjo jis. - Turi būti. Viskas čia vedė prie šios akimirkos. Štai ir atvedė. Sutinki?

Vėl nusišypsojau.

Pritariau, kai pasakei „taip, taip".

Šešiasdešimt šeštas

Nekantravau ir nervinausi. Labiau nekantravau, bet...

Tai visada sunkiausia, - pasakiau sėsdama ant jo lovos krašto.

-Kas?

Nusirengti.

Gal tau ir sunkiausia, - erzino Maiklas. - Man žiūrėti, kaip tu nusirengi, bus tikrai ryškiausias įvykis per pastaruosius kelerius metus.

Ėmiau čiupinėtis su palaidinukės sagomis, kai staiga pajutau vieną iš tų keistų neesminių rūpesčių, kokie visada mane aplanko, kai būtinai reikia sutelkti dėmesį į ką nors kita. Iškilo klausimas, kuris galėtų būti skirtas dvasininkams, kunigams, rabinams: ar galima mylėtis su išgalvotu draugu? Tikriausiai, kai yra tiek daug meilės, tai negali būti nuodėmė. Bet jei tai vis dėlto nuodėmė, ar ji labai didelė, ar maža? Mirtina ar atleistina? Kas, jei tavo draugas yra arba galėtų būti angelas, bet pats to nežino?

Kaip nebuvę, Maiklas, matydamas mano dvejones, ėmėsi tvarkyti reikalus ir mano palaidinukę. Jis gana meistriškai atsegė liemenėlę - viena ranka, greičiau negu per penkias sekundes.

Tau sekasi, - pasakiau, jausdama pilve nervingą virpulį. Mano veidą ir kaklą išpylė raudonis.

Tu dar pamatysi, - prižadėjo meiliai pažiūrėjęs.

O, tikiuosi.

Ir aš.

Mes vėl ėmėme bučiuotis, paskui Maiklas suėmė mano krūtis į rankas, ir aš taip aiktelėjau, kad kitomis aplinkybėmis būtų buvusi baisi gėda. O dabar, turiu pasakyti, tai reiškė tik aistrą. Jis laikė jas atsargiai, lyg bijodamas mane įskaudinti, ir švelniai braukė nykščiais per spenelius, versdamas mane virpėti. Atsargiai, švelniai, nepaprastai maloniai. Tada pirštų galais surado mano pilvą. Tai man taip pat patiko, nuo jo prisilietimų tirpau.

Jis lietė nuostabiai. Tauriai. Gal jis buvo angelas? Tuo metu nei žinojau, nei buvo svarbu. Mano gyvaplaukiai pasišiaušė, pastiro, kaip visada, kai vyksta kas nors nepaprasta. Nesusivokiau - anksčiau nieko nepaprasta neteko daryti.

Man patinka, kaip tu mane lieti, - sušnibždėjau jam į skruostą. - Niekas manęs taip nėra lietęs.

Jo kvėpavimas darėsi nelygus, jis liovėsi bučiavęs, kad pasakytų:

Manęs taip pat.

Jis užsivertė mane ant savęs. Paskui ližtelėjo mano spenelius, ir man akimirksniu užgniaužė kvapą. Nebesvarsčiau, ar Maiklas tokiuose dalykuose patyręs, ar ne. Buvome kartu, o man su juo buvo gera. Gal todėl, kad žinojau, jog ir Maiklas su manim laimingas. Jaučiau tai iš jo prisilietimų, mačiau jo žaliose akyse. Jam tai patiko, kaip ir man.

Pabučiavau jį vėl, ragaudama jo burnos saldumą, paskui jis atitraukė mano veidą. Pažvelgiau jam į akis ir sušnabždėjau:

-Jau, taip, prašau.

Jau, Džeine, taip, ačiū, - pasakė Maiklas ir nusišypsojo kaip patekanti saulė. Tada apvertė mane ant nugaros, o aš jam atsivėriau, jausdama malonų jo svorį, jo odos karštį. Paskui įsiskverbė į mane, ir mes elgėmės teisingai, taip turėjo būti, nes Maiklas pasakė:

Aš labai tave myliu, Džeine. Visada mylėjau ir visada mylėsiu.

O aš galvojau lygiai tą patį, beveik žodis į žodį.

Šešiasdešimt septintas

Tą naktį jie ilgai buvo kartu, paskui Džeinė miegojo kaip kūdikis, bet Maiklas negalėjo užmigti. Jis gulėjo lovoje per kelis colius nuo jos veido ir gal valandą glostė jai plaukus.

Žiūrėdamas į ją taip ramiai gulinčią jis norėjo... išdaužyti visus kambario langus. Gyvenimas - neteisingas, tai iš tikrųjų suprato pirmą kartą. Ar jis čia tam, kad galėtų pasimokyti atjautos? Jei taip, veltui gadinamas šis nuostabus laikas, nes jis ir taip be galo užjaučiantis. Kiekvienas vaikui skirtas išgalvotas draugas privalo mokėti užjausti. Tai kas jis toks šioje mažytėje melodramoje? Angelas? Paprastas žmogus? Išgalvotas draugas? Jam kilo ne mažiau klausimų negu Džeinei, bet niekas nei jam, nei jai nedavė atsakymų.

Tyliai apsivertęs ant kito šono, jis atsisėdo ant lovos krašto. Nuėjo į vonios kambarį ir pažvelgė į veidrodį.

Reikia pasakyti Džeinei, kas vyksta, kas jai atsitiks.

Tačiau abejojo, ar tai reikia daryti. Gal tai klaidingas žingsnis. Jis paleido duše tokį karštą vandenį, kokį tik galėjo iškęsti.

Dušo lentynėlėje buvo sudėti Džeinės daiktai: migdolų muilas, Kiehl kondicionierius, šampūnas.

Ar ji labai serga? Gal vėžiu? Gal blogai su širdim? Vakar po žuvies ir bulvių lazdelių ji sakė taip prisivalgiusi, kad norėtų kviesti taksi, nenorėtų grįžti į viešbutį dviračiu. Dar ji pavargo, kai jie ėjo per kaimą. Ir mažai valgo, ne taip kaip paprastai.

Ei, čia tiek garų, pamaniau, vonioje gaisras.

Išgirdęs ją vonios kambaryje, jis ėmė šypsotis.

Maiklai? Ar tu ten? - pašaukė ji.

Ne, čia jo nėra. Tik vaikinas jo balsu.

Džeinė juokdamasi atitraukė dušo užuolaidą.

O! Čia esama dar kai ko. Dievulėli, koks didelis! Ir vis didėja. Reikia jį nulenkti. Suduoti per jį lazdele. Arba... gerai... manau, kad juo galėtum kai ką padaryti.

Šešiasdešimt aštuntas

O paskui atsitiko štai kas.

Jie mylėjosi, paskui vėl miegojo. Iš ryto pabudo su šypsena ir anksčiau nepatirtu džiaugsmingu nuostabos bei pasitenkinimo jausmu. Po pusryčių iškeliavo į užsakytą banginių stebėjimo ekskursiją. Maiklas džiaugėsi, kaip Džeinė stebėjosi, kai jie iš tikrųjų pamatė iškilusią banginio kuprą visai šalia jų valties. Po pietų nuėjo į Branto kyšulio švyturį. Paskui ilgai ėjo pajūriu, susiėmę už rankų, kalbėdamiesi ir tylėdami.

Maiklas pasakojo Džeinei, kiek laiko jis buvo „draugu" pasakojo tiek, kiek prisiminė. Galėjo prisiminti tik nedaugelį pastarųjų metų užduočių; žinojo, kad buvo ir kitų, bet prisiminimai išblėso kaip sapnai. Dabar, kai matė Džeinę jau suaugusią, grįžo jų ankstesniųjų metų prisiminimai. Jis tikrai nežinojo, ar kiekvienas vaikas turi išgalvotą draugą, bet vylėsi, kad taip.

Tą vakarą Maiklas paskambino į vietinį restoraną, ir taksi jiems pristatė omarą, troškinį ir kukurūzų burbuolių tiesiai į paplūdimį. Jie grįžo į viešbutį, vėl mylėjosi ir dar labiau buvo vienas kitu patenkinti. Seksas buvo nuostabus dalykas, geresnis, negu Maiklas galėjo įsivaizduoti. Gal todėl, kad jie buvo labai įsimylėję, labai gerai pažino vienas kitą. Naktį Džeinę pykino, bet ji buvo įsitikinusi, kad tai nuo suvalgyto maisto, tikriausiai nuo troškinio.

Ir vėl išaušo rytas, jie išsinuomojo valtį „Buržuvė", paskui plaukė žvejybiniu laivu. Džeinė sugavo beveik tuziną melsva- žuvių, o Maiklas nė vienos. Jis stengėsi įsiminti, kokia ji atrodo patenkinta ir triumfuojanti, traukdama blykčiojančią, spurdančią melsvažuvę. Jos plaukai spindėjo saulėje, šypsena nušvietė dangų. Jis negalėjo sulaukti, kada jie grįš į viešbutį.

Prieš vakarienę jie mylėjosi vėl taip audringai, kad patys nustebo. Paskui apie tai nekalbėjo, o sėdo ant senųjų dviračių ir mynė į vaizdingąjį Sijaskonsetą. Pakeliui atgal į viešbutį sustojo ir prisiskynė glėbius kvepiančių erškėtrožių ir susidėjo jas į pintus dviračių krepšius. Vakarieniavo Ozzie and Ed restorane miestelyje, kur Ozis ir Edas juos laikė savais ir kreipėsi į juos „žavioji, žavusis".

Grįžtant po vakarienės Maiklas paklausė:

Ar aš tau kada nors pasakojau apie Keviną Aksbridžą?

Ne. Ar jis buvo vienas iš tavo vaikų? Tavo draugų?

Ne. Kevinas Aksbridžas buvo iš doudi genties, iš filmo „Žvaigždžių kelias".

Pirmajame filme ar „Naujojoje kartoje"?

„Naujojoje kartoje". Jis susipažino su moterim vardu Rišo- na ir ją taip įsimylėjo, kad nusprendė nepaisyti kilusių sunkumų, ją vesti ir gyventi „kaip visi mirtingieji".

Tikiuosi, viskas jiems išėjo į gera, - pasakė Džeinė. - Matau čia analogiją.

Na, iš tikrųjų jiems geruoju nesibaigė, - pripažino Maiklas. - Atėjo hasnokų gentis ir užpuolė jų koloniją. Rišona buvo nužudyta. Kevinas Aksbridžas taip nusiminė ir įsiuto, kad sunaikino visą hasnokų gentį, visus penkis milijardus.

Oho-ho, - pasakė Džeinė, - atrodo, daugoka. Bet palauk, ar tu Kevinas, ar aš Kevinas?

Nei aš, nei tu Kevinas, - pasakė beveik susierzinęs Maiklas.

Ge-e-rai, - pasakė Džeinė, vėl paimdama jo ranką. - Man asmeniškai visada labiausiai patiko Pūkučiai⁹ .

Maiklas nusprendė tuo ir baigti.

Bet kas kartą, kai Džeinė sukosėdavo ar parodydavo mažiausią nuovargio ženklą, Maiklą blokšdavo į tikrovę. Kiekvieną kartą, kai ji paminėdavo, kad koją sutraukė mėšlungis ar kad neturi apetito, jį nukrėsdavo šiurpas. Tačiau jis negalėjo jai pasakyti... nes... kas iš to - šios brangios akimirkos būtų buvusios baisios, neapsakomai liūdnos.

Šešiasdešimt devintas

Kai į Nantaketą ateina naktis, ji gali būti daug tamsesnė negu Niujorke, ypač kai apsiniaukę. Nėra mėnulio, gatvių lempų šviesų, nėra akmeniniu grindiniu traukiančių triukšmingų turistų. Džeinė miegojo, o Maiklas žiūrėjo pro jų kambario langą. Tamsoje jis vos galėjo įžiūrėti gretimus pastatus.

Kaip keista, jis vėl sutiko Džeinę, kad pažintų ją kaip moterį. Tie augantys tarp jų jausmai, vakarienės, pokalbiai, juokas, kuris kartais tapdavo nevaldomas. Nervingi, provokuojantys bučiniai, paskui aistringi, siejantys jų širdis ir sielas. Ir galiausiai mylėjimasis, ilgos valandos su Džeine glėbyje, mėginimas įsivaizduoti ateitį kartu, jau nebe Nantakete.

Tą rytą apie ketvirtą Maiklas vėl sėdėjo ant lovos krašto, žiūrėdamas, kaip Džeinė miega, bandydamas sukurti kokį nors planą. Tikriausiai ji pajuto, kad jis nemiega.

Kas atsitiko, Maiklai? - paklausė ji tyliu, mieguistu balsu. - Kas yra? Ar tau negera?

Nieko, Džeine. Atsimink, aš niekada nesergu. Miegok. Ketvirta valanda.

Eikš, atsigulk prie manęs. Ketvirta valanda.

Taigi Maiklas atsigulė prie Džeinės, mylavo ją, kol ji vėl užmigo. Budėjo prie jos, iki ėmė peršėti akys. Padarytų viską, ką gali, kad ją išgelbėtų. Net jei tai reikštų... neįmanomą dalyką.

Galbūt tai ir yra išeitis. Šiaip ar taip, jam kilo mintis, idėja, idėjos nuotrupa. Jos logika teikė vilties. Jis yra tam, kad išlydėtų Džeinę iš šio pasaulio, tiesa? Tokia jo užduotis. O kas, jei jo nebebūtų?

Skausmas pervėrė širdį įsivaizdavus jo niūrų, bespalvį egzistavimą be Džeinės. Tačiau, jei ji galėtų gyventi, tai būtų verta. Jei jo nebūtų, jei jis nepadėtų Džeinei palikti pasaulį, ar ji liktų gyventi? Ar tikrai?

Jis nežinojo. Bet šią akimirką nieko daugiau nesugalvojo.

Apgalvodamas šią mintį, gal griebdamasis už šiaudo, jis ėmė rinkti daiktus į sportinį krepšį, paskui uždarė langą, kad Džeinė neperšaltų. Ilgai žiūrėjo į ją. Ar gerai darau ją dabar palikdamas?

Ar tai pagelbės? Galėtų pagelbėti. Privalo. Džeinė negali mirti.

Atsisveikindamas norėjo ją pabučiuoti, dar kartą apkabinti, pakalbėti su ja, išgirsti jos balsą. Tačiau nedrįso žadinti. Kaip jis gali vėl ją palikti? Gal todėl, kad nieko kita nesugalvoja ir neturi iš ko rinktis.

Aš tave myliu, Džeine, - sušnabždėjo jis. - Amžinai mylėsiu.

Rūpestingai uždaręs paskui save duris, nuskubėjo koridoriumi ir laiptais žemyn. 5.30 buvo keltas į Bostoną. Jis stabtelėjo prie registratūros ir pasakė budėtojui:

Mano draugė gyvena dvidešimt pirmame kambaryje. Ar galėtų kas nors pas ją iš ryto užeiti? Pasakyti, kad aš netikėtai turėjau išvykti. Draugas... susirgo. Būtinai pasakykite, kad draugas. Vaikas.

Maiklas ėjo tamsiomis Nantaketo gatvėmis, jos buvo visiškai tuščios. Jautėsi vienas, vienišas, atsidavęs likimo valiai. Tik jam trūko oro, tai buvo neįprasta. Kojos buvo neįtikėtinai sunkios. Galiausiai skruostais ėmė riedėti ašaros. Tikros ašaros. Pirmą kartą tarp kitų pirmųjų kartų.

Jis iki galo užsisegė striukę ir laukė prieplaukoje. Keltas atplauks po pusvalandžio. Horizonte jau pasirodė saulės šviesos pėdsakai. Ar tai reiškė, kad yra vilties?

Turi reikšti, nes Džeinė negali mirti. Širdis plyšo apie tai vien pagalvojus.

Dabar Džeinė negali mirti.

Septyniasdešimtas

Kitą rytą pabudau su šypsena, maloniai pasirąžiau apimta visiško pasitenkinimo, laimės ir saugumo būsenos, jausdama lengvą nuovargį, kuris esti po mylėjimosi daug kartų, tikros meilės, o ne sekso.

Jaučiausi nuostabiai. Saulės spinduliai plūdo į kambarį, tarytum net saulė stengėsi skaisčiau šviesti. Pasivertusi ant šono, nusivyliau, nematydama šalia Maiklo. Tas kvailas kelioninis laikrodis ant išklibusio naktinio staliuko rodė 8.55. Negali būti, kad taip vėlu.

O ką mes su Maiklu planavome veikti šį rytą? Pagalvokim: kalbėjome, kad vėl eisime į sendaikčių krautuvėlę, kurioje buvo Maiklui patikęs drožinys iš banginio danties. Bet pirmiausia pusryčiai miestelio kavinėje su firminiais mėlynių blynais, nors aš dar nealkana. Gal todėl, kad numečiau truputį svorio, ir man mano kūnas patinka. Arba veikiausiai todėl, kad esu įsimylėjusi.

Na, nesvarbu, vėluojame, ar ne? Kiekviena drauge praleista diena buvo nepakankamai ilga. Turėjome išnaudoti kiekvieną minutę. Be to, Maiklas mėgo pavalgyti, gal todėl, kad niekada nepriaugdavo nė gramo svorio. Šelmis.

Jau rengiausi šokti iš lovos, kai prisiminiau šią naktį. Mintis nuklydo prie pokalbio, kurio norėjo Maiklas, nes jam reikėjo kažką pasakyti. Prisiminiau, kad naktį buvau pabudusi, kad Maiklas prie manęs atsigulė.

Kur jis?

Maiklai? - pašaukiau, bet niekas neatsakė. - Maiklai, kur tu? Maiklai? Maikiuk? Maiki? Ei, fu!

Išlipau iš lovos, nubraukiau nuo akių plaukus ir apsižvalgiau. Maiklo nėra. Maiklo niekur nebuvo.

Buvau pritrenkta. Negalėjau patikėti. Pasidairiau kokio raštelio, bet jo nebuvo.

Netekusi žado užsidengiau burną ranka. Jis negalėjo taip pasielgti.

Kliuvinėdama grįžau į savo kambarį, kur sujauktos paklodės, atrodė, iš manęs tyčiojasi. Niekada neatėjo į galvą mintis, kad, tikrai mane mylėdamas, Maiklas mane paliks. Nežinojau, ką reiškia nervintis ar labai niršti, ar tik skausmingai, plyštančia širdimi kankintis.

Maiklai, - sušnabždėjau tuščiame kambaryje. - Maiklai, kaip tu galėjai? Ar manęs nemylėjai? Tu buvai vienintelis žmogus, kuris... O Dieve, tai štai kodėl. Apie tai jis ir norėjo man pasakyti, todėl ir negalėjo miegoti.

Jis vėl mane paliko dėl kito vaiko, aišku? Bus kieno nors išgalvotu draugu.

Laksčiau kaip pamišusi po abu miegamuosius, ieškodama paprasto paaiškinimo. Visi jo daiktai buvo dingę. Jo sportinio krepšio nebėra. Ištraukiau visus komodos stalčius, atidariau visų spintų duris. Maiklo daiktų niekur nematyti. Net jokio ženklo, kad jis čia buvo.

Žiūrėjau pro langą į tokią pat skaisčią, gražią dieną, kokios iki šiol buvo Nantakete. Puiki diena važinėtis dviračiais, apsipirkti senienų krautuvėlėje, vakarieniauti restorane Ozzie and Ed su žmogumi, kurį brangini labiau už gyvybę.

- Ak, Maiklai, - pasakiau, - kaip tu galėjai palikti mane vieną? Vėl.

Ir šį kartą negalėsiu jo pamiršti, ir negaliu jam atleisti - už dukart sudaužytą širdį.

Septyniasdešimt pirmas

Vyrai - siurbėlės! Net išgalvoti draugai.

Tą dieną grįžau į Niujorką ir savo namuose pasijutau svetima; tarsi viskas kambariuose priklausė kam kitam. Kitam, kuris buvo ne aš. Ar čia mano baldai? Ar aš išrinkau tuos paveikslus ant sienos? Kas išrinko tas užuolaidas? Palaukit, palaukit. Yra priežastis jaustis kaip svetimame bute. Pavyzdžiui, Vivjenos bute.

O kas per viena prieškambario veidrodyje? Mane suglumino ne tik juodos dėmės paakiuose. Aš buvau tokia liesa!

Atvilkau savo sakvojažą į miegamąjį ir atsisėdau ant lovos. Mano apsiblaususios akys žiūrėjo į naktinį staliuką. Dovanotų Maiklo gardenijų nebebuvo. Tikriausiai namų tvarkytoja suvytusius žiedus išmetė. Akys vėl prisipildė ašarų... o maniau, kad visas išverkiau.

Nieko panašaus, Džeine Aukseli!

Staiga mane užplūdo siaubinga šleikštulio banga. Ji įsibrovė į pilvą, krūtinę, baisus, deginantis jausmas. Vos spėjau į vonios kambarį, atsiklaupiau prie unitazo susiėmus pilvą ir išvėmiau puikiąsias Nantaketo jūros gėrybes. Galiausiai šleikštulys praėjo, kriauklėje nusiprausiau veidą. Rankos tebedrebėjo, o veidrodyje atrodžiau išblyškusi, net pažaliavusi. Apsinuodijau maistu. Tik to man trūko.

Pasijutusi geriau, patikrinau pranešimus veltui tikėdamasi, kad Maiklas bus palikęs kokį žodelį, paaiškinimą. Tačiau pirmiausia, žinoma, buvo motina: Džeine Aukseli, aš dėl tavęs nerimauju. Rimtai nerimauju. Prašau paskambinti. Tavo motina.

Iš tikrųjų staiga pajutau poreikį paskambinti Vivjenai. Net jei ji dėl mano išvykimo būtų įniršusi. Tiesą sakant - sakau rimtai - nustebau, kad ji nepasiuntė manęs ieškoti seklių.

Surinkau Vivjenos telefono numerį. Neatsiliepė nei jos tarnas, nei tarnaitė, bet pasigirdo balso paštas.

Jūs paskambinote Vivjenai Margo...

Kol motina kalbėjo, repetavau, ką pasakysiu. Išgirdau pyptelėjimą.

Tada visiškai praskydau, o surepetuota kalba pabėgo.

- Mama, čia aš. Džeinė. Klausyk. Maiklas mane paliko. Prašau man paskambinti. Aš tave myliu.

Man iš tikrųjų reikėjo motinos bučinio, tuojau pat. Labiau negu kada nors gyvenime.

Daugiau nebegalėjau kalbėti, taigi padėjau telefoną ir atsiguliau ant lovos kniūbsčia. Vėl pratrukau raudoti ir dar kosėti, skaudėjo gerklę.

Kito pykinimo priepuolio nebandžiau stabdyti. Nukrypavusi į vonią, baisiai vėmiau. Pagaliau pykinimas praėjo. Tačiau kosėti nesilioviau. Stengiausi ryti seilę, bet nuo to buvo tik blogiau.

Pykinimas užėjo dar kartą, dabar išsigandau. Mano vidus alpinamai degė. Vemti nebebuvo iš ko. Tik traukuliai. Ir šaltas prakaitas. Be jėgų parkritau ant vonios kambario grindų, pasikišau po galva kojų patiesaliuką. Visa degiau ir kartu krėtė šaltis. Jaučiausi leisgyvė. Galėjau tik mirksėti.

Girdėjau miegamajame skambant telefoną, bet neturėjau jėgų atsistoti, net šliaužti, atsiliepti. Tikriausiai skambino Vivjena, o aš norėjau su ja kalbėti.

O gal skambina Maiklas?

Atsikėliau nuo grindų ir nuklibikščiavau.

Septyniasdešimt antras

Maiklo susirūpinimas, jo nerimas, kaltės jausmas, miego stoka galiausiai pasivijo kelte, plaukiančiame 5.30 iš Nantaketo į žemyną. Akys vėl ėmė peršėti, o pynių raštu megztas megztinis menkai saugojo nuo šalto ryto Atlanto drėgmės.

Baisus nerimas ir sutrikimas jo nepaliko važiuojant autobusu iš Logano į La Guardia, o tokia būsena keistai paveikė jo regėjimą. Viskas tarytum neteko spalvų; daugelis daiktų atrodė bjauraus pilko atspalvio; tų, kurie turėjo šiek tiek spalvų, jos buvo išblukusios. Tik prieš keletą valandų jis buvo Nantakete nepaprastai laimingas su Džeine. Laimingiausias per visą savo gyvenimą. Dabar viskas pasikeitė.

Jis parvyko į savo namus ir sunkiai pakilo į viršų. Girdėjo iš Oveno kambario sklindantį juoką. Moters balsą. Dar viena pergalė? Dievulėli, ar Džeinė manys, kad ir jam buvo viena iš daugelio? Ar galėtų jai taip atrodyti? Suprantama, galėtų.

Jis numetė savo nešulį bute, tačiau čia pasilikti negalėjo. Ne dabar, ne tokios būsenos.

Po keleto minučių spėriai žingsniavo Brodvėjumi, stebėdamas pilkus žmones, pilkus taksi ir visų pilkiausius Niujorko pastatus. Jam skausmingai trūko Džeinės, giliai krūtinėje slypėjo toks skausmas, kad nors mirk. Svarstė, ką ji veikia, ar gerai jaučiasi. Ar jo planas pavyko?

Galiausiai nebeištvėrė: paskambino į jos butą. Kelis kartus telefonui nuskambėjus, išgirdo Džeinės balsą. Čia Džeinė. Prašau palikti žinutę. Man labai svarbu. Ačiū.

Dieve, kaip jam patinka jos balsas.

Netoli Linkolno centro jo vos nepartrenkė motociklas, sukantis pagal visas taisykles į dešinę.

Atsibusk, prakeiktas asilo šikna! - suriko vairuotojas.

Geras patarimas. Jis norėtų atsibusti iš šito baisaus košmaro.

Nuėjo dar vieną kvartalą, nusprendęs nesustoti, ir staiga jam

toptelėjo į galvą: einu kažkur; į ypatingą vietą!

Bet kur?

Atrodo, į šiaurės rytus.

Pagaliau suvokė, kad jį gena kažkokia išorinė jėga. Paskui suprato, bent manė, kad supranta.

Pasileido bėgti.

Jo akys prisipildė ašarų, ir ašaros riedėjo nesustodamos. Žmonės žiūrėjo, keli pasisiūlė padėti. Maiklas bėgo toliau. Dabar jis tikrai žinojo, kur bėga.

Į Niujorko ligoninę.

Ir žinojo, ką ten ras.

O Dieve, Džeinė! Neleisk tam įvykti.

Reikėjo, mąstė Maiklas, man bučiuoti ir myluoti Džeinę daugiau.

Reikėjo pasilikti Nantakete.

Reikėjo...

Septyniasdešimt trečias

Pagaliau Jorko aveniu ir 68-oji gatvė. Maiklas beveik atbėgo.

Jis įlėkė pro Niujorko ligoninės pagrindines duris. Keista, bet šioje nelemtoje vietoje jis lankėsi anksčiau, kai vaikystėje Džeinei operavo tonziles. Ėjo tiesiai pro informacijos stalą, prisimindamas, kur yra liftai.

Tiesįiai ilgu koridoriumi, paskui į dešinę.

Jam reikėjo į septintą aukštą. 703 palatą.

Priešais jį į liftą plaukė žmonės. Dvi medicinos seserys, susikibusios už rankų, gydytojas, lankytojai, maža mergaitė, šaukianti senelį. Kodėl leidžiama, kad būtų tiek kančios? Staiga jį užplūdo klausimai.

Nemanau, kad čia tilptų dar vienas, - pasakė jam gydytojas.

Atsiprašau, - pasakė Maiklas, - mes galime pasispausti, sutilpti. Jūs nustebsite, kiek daug mes galime.

Mes, jis galvojo ir sakė. Mes.

Žmonės lifte nervingai susižvalgė, jų žvilgsniai tarsi bylojo: įlipo pamišėlis.

Pagaliau durys užsidarė ir kabina pajudėjo aukštyn.

- Nereikėjo man jos palikti, - sumurmėjo sau Maiklas. Kad ir kaip būtų, reikėjo likti su Džeine. Dabar žiūrėk, kas atsitiko. Jo kvailas planas nepasiteisino. Tik be reikalo ją įskaudino. Koks jis kvailys!

Liftas pakilo į septintą aukštą. Maiklas prasibrovė iš jo pirmas, paskui nubėgo pro seselės postą. Sulėtino žingsnius tik artindamasis prie 703 palatos.

Durys buvo praviros. Jis nubraukė nuo suprakaitavusios kaktos plaukus ir nusišluostė veidą rankove. Turėjo atrodyti ramus ir pasitikintis savimi. Tačiau nebuvo ramus. Atrodė, kad jo širdis sprogs. Anksčiau niekada nejuto krūtinėje spaudimo, o dabar nežmoniškai spaudė.

Pagaliau atidarė duris ir apžvelgė palatą. Prie lovos krašto sėdinti seselė stebėjo širdies monitorių.

Tai, ką jis pamatė paskui, užėmė kvapą. Užsidengė ranka burną, bet vis tiek išsprūdo aiktelėjimas.

To jis nesitikėjo, visiškai. Tačiau jam tai atrodė prasminga; paaiškino viską, kas atsitiko. Šiaip ar taip, išankstinis planas buvo.

Septyniasdešimt ketvirtas

Ligoninės lovoje gulėjo kai kas kitas.

Ne Džeinė. Ne ji, ko jis tikėjosi ir bijojo.

Ten buvo Vivjena.

Iš pradžių Maiklas nesusivokė, bet paskui suprato, ir viskas po gabaliuką susidėliojo. Miršta Vivjena. Jam skirta padėti Vivjenai.

Ji gulėjo nejudėdama. Tokios jos niekada nebuvo tekę matyti. Jos veidas, nors ir įdegęs, buvo nepaprastai išblyškęs, be grimo. Plaukai palaidi, prie šaknų žili. Tačiau atrodė savotiškai giedra ir graži. Labai daug kuo panaši į Džeinę, todėl jo širdis suminkštėjo. Norėjo jai padėti, jei tik galės. Norėjo padėti joms abiem.

Vivjena, - tarė jis. Paskui seselei pasakė: - Aš - šeimos narys. Gal leistumėte mums minutėlę pabūti?

Seselė jam nusišypsojo ir pakilo.

Būsiu už durų. Žinote, ją ištiko insultas.

Vivjena atsimerkė ir į jį pažiūrėjo. Paskui vėl trumpai užsimerkė, tarsi bandydama kažką suprasti. Jis maloniai pasakė:

Vivjena, aš čia tam, kad tau padėčiau. Aš - Maiklas.

Ji atsimerkė, tamsiai mėlynos jos akys nebuvo išblukusios.

Maiklas? - paklausė švelniausiu balsu, kokio jis niekada nebuvo iš jos girdėjęs. - Džeinės Maiklas?

Taip, Džeinės Maiklas. - Jis paėmė jos ranką. - Norėčiau, kad galėtum pamatyti, kaip puikiai atrodai, - pasakė jis. - Tokia, kokia visada nori atrodyti. Graži.

Mano piniginėje yra veidrodėlis, - pasakė ji.

Maiklas nuėjo ir paėmęs parodė Vivjenai, kaip ji atrodo. Tokios pažeidžiamos jos nebuvo matęs, išvydo joje slypintį vaiką.

Esu atrodžiusi ir geriau. Manau, kad ir blogiau. Argi dabar tai svarbu?

Aišku, svarbu, - nesutiko Maiklas. - Gerai atrodyti yra puikiausias revanšas.

Tada ji nusišypsojusi padėjo ranką ant Maiklo rankos.

Kur mano duktė? Ar Džeinė čia? - paklausė ji. - Negaliu išeiti, kol nepamatysiu savo Džeinės Aukselio.

Septyniasdešimt penktas

O jei būčiau nesugebėjusi galiausiai atsiliepti telefonu ir išgirsti beveik nesuprantamai pro ašaras veblenančią Merę Luizą, kad kuo greičiau turiu bėgti į Niujorko ligoninę? Padėjusi telefoną jaučiausi, lyg būčiau išėjusi iš savo kūno. Vis dar buvo bloga, bet pykino mažiau. Buvo silpna ir truputį drebėjo kojos. Apsivilkau švariais drabužiais, paskui tarsi iš šalies mačiau, kaip kažkas panašus į mane skuba į vestibiulį ir sako Martinui: „Prašau iškviesti man taksi."

Tačiau tai aš išpuoliau iš taksi priešais Niujorko ligoninę, nudūmiau prie informacijos staliuko ir sužinojau, kad Vivjena Margo guli 703 palatoje.

Prie uždarytų durų laukė Merė Luiza. Ji pabučiavo mane į skruostą ir palingavo galvą. Karlas Fridkinas stovėjo koridoriuje. Jis buvo nuleidęs galvą, bet mačiau jo akyse skausmą.

- Kai tai atsitiko, Karlas buvo su ja, - pasakė Merė Luiza.

Kaip tik tada atsidarė motinos palatos durys ir moteris baltu chalatu paklausė, ar aš esu Džeinė. Ji prisistatė esanti motinos neurologe.

- Jūsų motiną ištiko insultas, - maloniai paaiškino ji. - Tai įvyko vakar teatre. Ji jūsų laukia.

Linktelėjau, stengdamasi neverkti, bandžiau būti narsi, kokios manęs Vivjena tikėjosi. Bet eidama į palatą visa drebėjau.

Motina atrodė labai išblyškusi, labai maža, visiškai nepanaši į save.

O šalia, laikydamas jos ranką, sėdėjo Maiklas.

Septyniasdešimt šeštas

Maiklas pažvelgė į mane, vos pastebimai linktelėjo ir supratingai šyptelėjo.

Labas, - sušnibždėjo jis, - pasikeiskim vietomis.

Jis atsistojo, o aš atsisėdau ant kėdės šalia Vivjenos.

Labas, mama. Čia Džeinė. Aš čia.

Motina pasuko galvą, ir mūsų akys susitiko. Ji sunkiai kvėpavo. Pamaniau, kad nori kalbėti, bet negali, ko anksčiau jai neteko patirti. Buvo nepasidažiusi, be tobulos šukuosenos. Vilkėjo paprastais ligoninės marškiniais - iš to galėjau spręsti, kad jai labai bloga. Jei jai būtų buvę bent kruopelytę geriau, ji tų marškinių nebūtų vilkusis.

Atrodė, kad ji manim apsidžiaugė.

Pasislinkau prie jos arčiau.

Ką, mama. Ką nori pasakyti?

Pagaliau ji prabilo, jos balsas bflvo švelnus ir malonus.

Aš tau buvau griežta, Džeine Aukseli. Suprantu, - pasakė ji. Paskui ėmė verkti. - Atsiprašau. Labai atsiprašau.

Nieko tokio. Viskas gerai, - pasakiau jai.

Bet norėjau, kad tu būtum stipri. Kad tau nereikėtų, kaip man, būti tokiai šaltai, kietai ir veidmainei. Kad nepavirstum Vivjena Margo. Būtų siaubinga.

Prašau nekalbėti. Tik laikyk, mamyt, mano ranką.

Ji nusišypsojo.

Man patinka, kai vadini mane mamyte.

Visada man sakydavo, kad negali to pakęsti.

Paėmusi mano ranką, paspaudė.

Ačiū Dievui, Džeine Aukseli, esi nė trupučio į mane nepanaši. Tik tokia pat sumani. Todėl tau dar geriau seksis. Bet tu visada būsi gera. Būsi Džeinė. Darysi viską savaip.

Girdėdama tokį pripažinimą, negalėjau sulaikyti ašarų, ašarų, kurias slėpiau daugelį metų.

Maniau, kad būdama į tave nepanaši labai tave nuvyliau.

Oi, Džeine Aukseli. Ne, ne, ne. Niekada. Nori, pasakysiu?

-Ką?

Tu esi vienintelis žmogus, kurį aš kada nors mylėjau, vienintelis. Tu - mano gyvenimo meilė.

Jos gyvenimo meilė.

Nuo ašarų man peršėjo akis, skaudėjo gerklę ir krūtinę, o mano motina atrodė ramybės įsikūnijimas.

Paskui pagalvojau: tai štai kaip? Po tiek metų scenos darbininkų barimo, rėkimo ant sekretorių, kovų su investuotojais. Po dešimtmečių rikiuojant tarnaites, vairuotojus, maisto ir gėrimų tiekėjus ir dekoratorius. Po daugybės dizainerių kurtų suknelių, tūkstančius dolerių kainavusių batų. Po visų kelionių į Paryžių, Londoną, Bankoką ir Kairą. Štai kaip viskas baigiasi - trapi moteris ligoninės lovoje. Mano motina ir aš. Pagaliau kartu.

Eikš arčiau, Džeine Aukseli, - paprašė ji. - Aš neįkąsiu. Tikriausiai ne, - pridūrė silpnai šyptelėjusi.

Pasilenkiau taip arti, kad mūsų veidai beveik lietėsi.

Turiu prašymą.

Žinoma, mama... mamyte. Ko nori?

Dėl Dievo meilės, pasirūpink, kad mane palaidotų... su ta naująja Galjano brokato suknia. Ne juoda. Su juoda atrodau siaubingai.

Negalėjau nenusišypsoti. Ji buvo Vivjena iki galo, ištikima sau.

Galjano, - pasakiau. - Pasirūpinsiu.

Ir dar vienas dalykas, Džeine.

-Koks?

Tu irgi per laidotuves nevilkėk juodai. J^oda spalva daugelį žmonių plonina. Bet kažkodėl tu su juoda per pečius atrodai truputį stamboka.

Nusišypsojau plačiau.

Gerai, mamyt. Vilkėsiu rožinę. Kaip tik turiu tokią suknelę.

Tu nepakartojama, - pasakė motina. - Visada buvai tokia. Rožinė suknelė per laidotuves. Būtinai apsivilk.

Pažiūrėjau į Maiklą. Dabar jis taip pat šypsojosi.

Motina užmerkė akis, jos kūnas sudrebėjo. Nenorėjau jos netekti. Savo mamytės. Pagaliau ji buvo mano mamytė.

Maiklas atsistojo ir nuėjo prie kito lovos krašto. Aš laikiau jos ranką. Maiklas laikė kitą. Tai - pabaiga, ar ne? Viskas vyko per greitai ir per staiga.

Pasilenkusi pabučiavau Vivjeną į švelnų, lygų skruostą. Ji nusišypsojo ir vėl atsimerkė. Nežymus galvos krustelėjimas pasakė, kad ji nori manęs arčiau.

Džeine, vienintelis bjaurus dalykas mirštant yra pasakyti tau sudie. Aš tave labai myliu. Sudie, Džeine Aukseli.

Sudie, mamyt. Ir aš tave labai myliu.

O paskui motina mane paskutinį kartą pabučiavo, kad ją amžinai prisiminčiau.

Septyniasdešimt septintas

Kaip ji ir norėjo, Vivjeną palaidojome su Galjano suknele. Atrodė gražiai. Apskritai visos laidotuvės buvo iškilmingos ir jaudinančios. O kaipgi kitaip? Vivjena jas iš anksto suplanavo iki mažiausių smulkmenų.

Aš vilkėjau rožinę suknelę. Ivo Sent Lorano rožinę.

Mišios, aišku, buvo laikomos Sv. Baltramiejaus bažnyčioje Parko aveniu.

Du pianistai pagrojo Bramsą be mažiausios klaidelės, tarsi prie jų būtų stovėjusi Vivjena. Paskui solistas padainavo melodijas iš mano motinos pastatytų miuziklų. Porą kartų susirinkusieji dainavo drauge.

Galiausiai, pasibaigus mišioms, labai šiltą pavasario dieną mes visi stovėjome ir dainavome mano motinos mėgstamą dainą Jingle Bells. Sunku tuo patikėti, bet daina puikiai tiko. Tarytum ji būtų žinojusi, kad tiks. Džiaugiausi už ją. Mano motina pateikė paskutinį savo hitą.

Einant iš Sv. Baltramiejaus bažnyčios prie limuzinų Maiklas man pasakė:

-Jei būtų pasiūlę kokteilių, tai būtų galėję virsti susitikimo su Vivjena Margo vakarėliu. Kaip ir turėtų būti.

Man viskas patiko, - pasakiau ir apkabinau jį. - Nes ir jai būtų patikę.

Susirinko visi svarbūs asmenys arba jais apsimetantys. Ne tik Elsė, Merė Luiza ir bendradarbiai. Labai garsūs aktoriai, režisieriai, scenos darbininkai ir choreografai, dekoracijų statytojai ir grimuotojai. Visi atvyko pagerbti mano motinos ir jos laimėjimų, kurių buvo daugybė, įskaitant ir išauginimą manęs tokios, kokia esu.

Tėvas buvo su žmona Ele, o keturiasdešimt aštuonerių Elė pagaliau ėmė atrodyti vyresnė negu trisdešimties. O gal pagerbdama Vivjeną ji tiesiog kukliai pasipuošė.

Buvo ir mano patėvis Hovardas. Blaivus. Man pasakė, kad jis niekada nesiliovė mylėjęs Vivjenos.

Ir aš, Hovardai. Aš taip pat, - pasakiau jį apkabindama.

Prisistatė senas mano motinos kirpėjas, tiesiog Džeisonas.

Kaip ir Vivjena, jis buvo plastinės chirurgijos tobulumo pavyzdys. Jis padarė mano motinai paskutinę paslaugą. Specialiai atskrido iš Palm Springso į Niujorką jos sušukuoti.

Pasirodė net Hju Mekgratas. Jis paspaudė man ranką, apkabino lyg buvusią žmoną, pasakė, kad dėl visko labai apgailestauja. Beveik patikėjau, kol prisiminiau, kad Hju yra aktorius, be to, Hju yra šunsnukis.

Ceremonija Vestčesterio apygardos kapinėse buvo jaudinanti ir trumpa, taip pat pagal išsamius Vivjenos nurodymus. Kunigas priminė, kad gyvenimas labai trumpas, kad už šio pasaulio mums skirtas kitas ir kad Vivjena, be abejo, statys spektaklius danguje. Trumpai, bet gerai pasakyta.

Ant motinos karsto padėjau vieną rožę. Toks mano stilius. Meldžiausi, kad mamytė ilsėtųsi ramybėje. Jei dabar ji pažiūrėtų iš viršaus, matytų, jog viskas praėjo taip, kaip ji norėjo. Aš vilkėjau rožine suknele, mamyt!

Paskui Maiklas paėmė mane už rankos ir mes nuėjome.

- Mums reikia pasikalbėti, - pasakė jis, o mane nukrėtė šiurpas.

Septyniasdešimt aštuntas

Skaisti šilta saulė nušvietė kapines tarsi scenos dekoraciją. Medžių žaluma, mirguliuojančios gėlių spalvos - viskas atrodė taip šviežia, lengva ir savo vietoje. Tai kodėl aš drebėjau?

Žavinga diena, - pasakiau.

Net Dievas nedrįstų gadinti Vivjenos planų, - nusišypsojo Maiklas.

Jis atlaisvino kaklaraištį, nusivilko švarką. Užsikabino jį ant smiliaus ir persimetė per petį. Kaip visada ištikimas sau, tikras Maiklas.

Taigi, žinome, kodėl buvau pasiųstas atgal į Niujorką, - pasakė jis. - Ir kodėl pajutau, kad man reikia į Niujorko ligoninę, ir visa kita.

Linktelėjau, bet nieko nesakiau.

Esu beveik tikras, Džeine, kad atsidūriau čia padėti tavo motinai.

Sustojau ir pažvelgiau į jį.

Bet tu vis dar čia.

Jis nusišypsojo.

Atrodo, taip. Jei iš tikrųjų nesu tavo išgalvotas draugas. O taip gali būti.

Niuktelėjau jam į pilvą.

-Jautei?

Uk. Taip, jaučiau. Ir dabar labai dažnai įsipjaunu skusdamasis.

Pauzė. Maiklo žalios akys prisimerkė prieš saulę.

Manau, esu čia todėl, kad noriu būti. Ir dar todėl, kad tu esi vienintelis žmogus, kurį kada nors mylėjau. Ir todėl, kad nepajėgčiau tavęs palikti, Džeine.

Vėl pasisukau į jį kupina meilės širdimi, mes susiglaudėme ir švelniai pasibučiavome. Buvo tobula.

Turiu klausimų, - pasakiau, - į kuriuos būtina atsakyti.

Nežinau, ar žinosiu atsakymus. Bet pabandysiu atsakyti, Džeine.

Tai ge-erai. Pradėsiu nuo sunkiausio. Ar tu... kada nors, supranti, kalbėjaisi su Dievu?

Maiklas linktelėjo.

Taip. Žinoma. Kalbėjausi. Daug daug kartų. Deja, jis man niekada nepaaiškino. Jis. Ji. Kad ir kas būtų. Kitas klausimas?

Tai tu tiki...

Maiklas apsidairė.

Na, kaip kitaip visa tai... paaiškinti? Pirmiausia mane? Arba mus? Snocones, „Pokemonus" „Simpsonus" Amerikos teisingumo sistemą, iPods.

Suprantu. Ar tu angelas?

Kartais. Bet retsykiais aš tikras pramuštgalvis. - Jis nusišypsojo ir man mirktelėjo. - Stengiuosi būti doras.

Treptelėjau koja. Man reikėjo žinoti.

Ar tu angelas, Maiklai?

Jis žiūrėjo man tiesiai į akis.

Garbės žodis, nežinau, Džeine. Manau, kad esu toks kaip visi. Nieko nežinau. - Jis vėl mane apkabino. - Matyk mane, liesk mane, - šnibždėjo jis. - Iki šiol mums tai pavyksta.

Žingsniavome toliau.

Maiklai, turiu tavęs paklausti kito dalyko. Jis tikrai kelia man nerimą. Ar tu visada atrodysi taip, kaip atrodai dabar?

Ypač gražus, labai malonus, netvarkingas?

Taip, panašiai.

Nori paklausti, ar aš kada nors pasensiu, Džeine?

Taip.

Tiesą sakant, nežinau.

Na, pažadėk ne tik drauge senti. Noriu, kad ir atrodytų, jog abu senstame. Tai man būtų labai svarbu.

Labai stengsiuosi, kad atsirastų raukšlių, būčiau sukumpęs, vairuosiu didelį juodą Buick.

Ačiū, - padėkojau. - Aš darysiu tą patį. O kaip dėl pinigų? - paklausiau. - Iš kur tu gauni pinigų?

Tai lengva.

Maiklas spragtelėjo pirštais.

Nieko neįvyko. Susiraukęs jis spragtelėjo dar kartą.

Keista, - sumurmėjo jis. Vėl spragtelėjo, ir vėl nieko. - Tikrai baisu. Paprastai išlaidoms pinigų gaunu tokiu būdu. Taip pat pasikviečiu taksi, kai lyja.

Jis pabandė dar kartą.

Nieko neišeina, - pasakė jis. - Hm-m. Įsipjauti skutantis vienas dalykas. Ką gi, teks susirasti darbą. Gal galėčiau būti boksininku?

Niuktelėjau jam vėl į pilvą.

Gal ne.

Galiausiai uždaviau sunkiausią klausimą, tą, kuris mane labiausiai gąsdino.

Ar pasiliksi su manim, Maiklai? Gal vėl mane paliksi? Tik atsakyk. Pasakyk man kartą visiems laikams. Ar taip atsitiks?

Septyniasdešimt devintas

Maiklas užvertė akis, ir nuo to man širdyje palengvėjo - tik truputį. Paskui jo veidą iškreipė grimasa, jis prispaudė ranką prie krūtinės.

Džeine? - tarė nustebęs. - Džeine?

O paskui susmuko ant akmeninio tako, kuriuo ėjome.

Maiklai! - atsiklaupiau šalia. - Maiklai, kas atsitiko?! Kas?! Maiklai!

Skausmas... krūtinė, - pralemeno jis.

Šaukiausi pagalbos ir, laimė, keletas žmonių po motinos laidotuvių dar buvo neišėję. Jie atbėgo.

Skambinkite devyni vienas vienas! - šaukiau, negalėdama patikėti tuo, kas vyksta. - Manau, jam širdies priepuolis. Prašau paskambinti devyni vienas vienas!

Pažvelgusi į Maiklą, pamačiau, kad jis prarado spalvą ir smarkiai suprakaitavo. Atlaisvinau kaklaraištį, atsegiau marškinių viršutinę sagą, ji ištrūkusi nuriedėjo ant tako. Kaip galėjo tai atsitikti, atsitikti dabar? Galvojau: viskas baigta, pulsiu į isteriją ir iš manęs nebus jokios naudos. Neleisiu, kad taip atsitiktų.

Maiklai, pagalba jau važiuoja. Greitoji. Laikykis, gerai?

Džeine, - sušnibždėjo jis.

Nekalbėk.

Maiklas atrodė toks išblyškęs, toks baisus ligonis, visiškai netikėtai, iš niekur nieko.

Devyni vienas vienas prisiskambinome, - pasakė vyriškis juodu kostiumu, kurį atpažinau kaip laidotuvių biuro atstovą. -Jie jau važiuoja. Stenkitės atsipalaiduoti, pone. Geriau nekalbėkite.

Džeine, - vėl ištarė Maiklas kaip per sapną. - Tavo geros akys.

Pasilenkiau prie jo arti.

Būk geras, Maiklai. Ššš.

Maiklas papurtė galvą, maniau, kad jis nori pasikelti, bet jis nenorėjo.

Nesakyk taip. Turiu dabar kalbėti. Reikia, kad tu žinotum.

Paėmiau Maiklo ranką ir dar žemiau pasilenkiau. Dabar mus

supo būrys žmonių, bet ant žemės buvome tik dviese. Tik mes. Kaip visuomet.

Švokščiančiu balsu Maiklas šnibždėjo:

Daug metų meldžiausi, kad vėl tave pamatyčiau... suaugusią. Meldžiausi, kad taip atsitiktų, Džeine. Daug apie tai galvojau. Norėjau, kad tai įvyktų. Ir įvyko. Kažkas išklausė. Ar ne nuostabu?

Ššš, - tildžiau, jausdama plūstančias į akis karštas ašaras.

Bet Maiklas nenorėjo nutilti.

Tu tokia nepaprasta, Džeine. Ar tai supranti? Supranti? Man reikia žinoti, kad supranti.

Taip. - Linktelėjau ir pasakiau tai, ką jis norėjo girdėti: - Aš girdžiu. Aš - nepaprasta.

Tada Maiklas nusišypsojo ir minutėlę atrodė toks kaip anksčiau. Jo šypsena buvo nuostabi: šilta, maloni, mylinti. Ta šypsena lietė mano širdį, palietė ją, kai buvau dar vaikas.

Neturėjau supratimo, kaip tave mylėsiu... ir kaip bus gera, - pasakė jis.

Jis stipriai suspaudė mano ranką.

Aš tave myliu, Džeine. Aš tave myliu. Žinau, kad sakiau, bet noriu sakyti vėl. Aš tave myliu.

Paskui jo akyse pasirodė ašaros.

Ne taip jau ir blogai, - ištarė jis, keistai šyptelėjęs.

Tada Maiklo akys užsimerkė.

Aštuoniasdešimtas

Dabar turiu jums pasakyti, kad tai, kas atsitiko paskui, negalėjo atsitikti, suprantu, jog žinant, kas;au atsitiko, tikriausiai atrodys beprotiška. Tačiau štai kaip buvo.

Greitoji pagalba nuvežė Maiklą į Šiaurės Vestčesterio ligoninę. Aš sekiau paskui policijos automobilį. Labai malonus daktaras Džonas Rodmanas man pasakė, kad užsikimšo visos keturios Maiklo širdies arterijos ir kad jam tuojau pat reikia daryti angio- plastinę operaciją. Širdies operacija visada teikia vilties. Gydytojas norėjo žinoti apie Maiklą tokių dalykų, kurių aš nežinojau, pavyzdžiui, kiek jam metų, ar anksčiau turėjo bėdų su širdim.

Paskui daktaras išėjo, o aš likau viena laukiamajame. Netrukus į jį ėmė plaukti žmonės, susijaudinę ir sunerimę, kaip ir aš.

Dabar prasideda tikros keistenybės.

Viena iš kambaryje esančių moterų - gelsvai rusvais plaukais, trisdešimtmetė, iš pažiūros labai simpatinga - pakilo atsigerti iš fontanėlio vandens, paskui priėjo prie manęs.

- Ar galima atsisėsti? - paklausė ji.

Aš abejingai linktelėjau, o ji prisitraukė kėdę.

Aš - Maiklo draugė, - pasakė ji, ir aš krūptelėjusi pakėliau galvą. Pažvelgiau į jos geranorišką, atvirą veidą. - Mes visi - jo draugai. - Ji mostelėjo į kitus laukiamajame, šie sužiuro į mane ir maloniai linkčiojo. - Mes tos rūšies draugai. Išgalvoti?

Ak. - Netekusi žado dairiausi aplinkui, žiūrėdama į juos, paskui į tą moterį. - Mano vardas Džeinė.

Taip, žinau. Supranti, Džeine, mes visi mylime Maiklą. Kaip jis jaučiasi? Ar žinai, kas jam?

Užsikimšusios širdies kraujagyslės, - paaiškinau. - Keturios arterijos.

Moteris pakraipė galvą.

Tai... per daug keista. Beje, mano vardas Blaitė.

Nieko keista, turint omenyje, ką jis valgo, - pasakiau su ironija.

Ji šyptelėjo.

Bet Džeine, mes nesergame, nė vienas iš mūsiškių. Niekada. Taigi iš tikrųjų keista. Čia vyksta kažkas visiškai netikėta, absoliučiai keisti dalykai.

Aš mąsčiau apie pasmerktą mūsų meilės romaną ir lingavau galvą.

-Jūs nieko nesuprantate.

Blaitė suėmė mano rankas. Ji buvo tokia miela, tikra draugė.

Tikrai suprantu. Maiklas apie tave pasakojo. Jis nesiliauja apie tave kalbėjęs. Mes visi pritariam, nors jums nereikia pritarimo. Niekada nematėm Maiklo tokio laimingo. Tu mums patinki, Džeine.

Taip ir sėdėjome kartu, aš ir Blaitė - mano naujoji išgalvota draugė - laukėme, nervinomės, buvome išsigandusios. Pagaliau pasirodė daktaras Rodmanas ir žengė prie manęs. Nega-

Įėjau jo veide išskaityti nieko, bet jis tikrai nesišypsojo. Mano širdis skausmingai susitraukė, burna išdžiūvo.

Iš nevilties pasisukau į Blaitę, bet ji papurtė galvą.

Daktaras negali mūsų matyti.

Ak, taip. Žinoma, negali. Aš čia viena, pamišėlė su savo išgalvotais draugais. Kuriai trisdešimt dveji metai.

Džeine, - pasakė daktaras Rodmanas. - Ar galite eiti su manim? Keistoki dalykai. Prašom ateiti.

Aštuoniasdešimt pirmas

Maiklas žiūrėjo į Džeinę, kai ji įėjo su jo daktaru į pooperacinę palatą. Dar vienas dalykas pirmą kartą - jo daktaras. Maiklas niekada nesirgo nė dienos per visą gyvenimą, niekada nesitikrino sveikatos ir, suprantama, niekada nesigydė širdies. Ir štai dar kas: niekada anksčiau jis nebuvo taip beprotiškai išsigandęs.

Ne dėl to, kad mirs - su mirtim daugiau ar mažiau buvo susitaikęs. Žiūrėjo į ją atsargiai optimistiškai.

Tačiau jis ką tik vėl rado Džeinę ir nė už ką nenorėjo jos netekti. Negalėjo Džeinės prarasti.

Labas, - tarė ji, o jis nusišypsojo. Dievino jos balsą.

Labas. Tikriausiai atrodau kaip partrenktas lekiančio sunkvežimio. Jaučiuosi panašiai.

Kaip žmogus, partrenktas sunkvežimio, atrodai nuostabiai.

Daktaras patapšnojo Džeinei per petį ir išėjo. Džeinė priėjo

prie Maiklo lovos, pasilenkusi pabučiavo į kaktą... ir staiga jis prisiminė, kad lygiai taip ją bučiuodavo, kai ji buvo aštuonerių metų. Jis jai tai priminė.

Mes labai panašūs, Maiklai. Aišku, aš prisimenu, - pasakė Džeinė ir nusišypsojo. - Sakiau tau, kad niekada tavęs nepamiršiu.

Paskui jie laikėsi už rankų - keturios rankos susipynė.

Tavo daktaras truputį pritrenktas, kad tu labai greitai atga- vai sąmonę po narkozės. Pernelyg greitai.

Maiklas truktelėjo pečiais.

Nežinau, kodėl. Bet kas man atsitiko?

Džeinė vėl nusišypsojo, ir Maiklas pasijuto geriau.

Tavo bėda - per riebus maistas, per daug „greito" maisto, kokį valgei dievai žino kiek metų. Bet yra ir gera žinia.

Klausau.

Tu turi, Maiklai, širdį. Galėjai mirti. Tu - žmogus, Maiklai. Tu - žmogus, - jos veidas iš džiaugsmo nušvito.

Palauk, ar aš teisingai supratau, - tarė Maiklas, - didžiausias privalumas būti žmogumi yra tai, kad jis turi mirti?

Gyventi ir mirti, - paaiškino Džeinė. - Tačiau tai labai daug. Didžiausias privalumas.

O paskui Maiklas ir Džeinė, nepaleisdami vienas kito, abu apsiverkė.

Tai, - pagaliau ištarė Maiklas, - kas šiandien įvyko, yra stebuklas.

Aštuoniasdešimt antras

Jei jau kalbame apie stebuklus, pasvarstykime štai ką:

Argi vien todėl, kad gyvenimas yra sunkus ir visada baigiasi liūdnai, visos istorijos turi baigtis liūdnai, nors to mus moko mokykla ir New York Times „Knygų apžvalga" Iš tikrųjų labai gerai, kad istorijos skirtingos, kaip ir mes skiriamės vienas nuo kito.

Taigi turiu jus įspėti: ši istorija baigiasi laimingai.

Milžiniški prožektoriai raižo Manhatano nakties dangų, žymėdami tikrai svarbų įvykį. Žmonės mojuoja rašikliais ir popieriaus lapais, maldaudami aktorių autografų. Policija ties Šeštuoju aveniu ir 54-ąja gatve laiko besiveržiančią minią. Tiesiog nuostabu. Tikras sujudimas.

Man suka pilvą, bet aš šypsausi, eidama pro paparacus į kino teatrą lyg niekur nieko. Vilkiu raudono atlaso suknelę. Ji aptempta per klubus, į apačią platėjanti. Bet atrodau gerai ir tai žinau. Sakykim. Taip, kaip aš suprantu šiuos dalykus ir kiek esu savim patenkinta, - pamažu vis labiau.

Eidama į savo vietą beveik girdžiu motinos balsą:

Ak, Džeine Aukseli, prie tokios iškilmingos suknelės reikia geresnių papuošalų. Kodėl nenuėjai į mano saugyklą ir neišsirinkai ko nors gražaus? Atrodai tokia... neužbaigta.

Vos garsiai nepasakau:

Maldauju, mama, ne šįvakar.

Įslenku į trečią eilę, visiškai viena. Nieko tokio. Mokėsiu elgtis. Esu suaugusi.

Paskui pamatau Maiklą. Jis atrodo šauniai, kai šauna tarp kėdžių ir sėdasi į tuščią vietą šalia manęs.

Suspėjau, - sako jis.

Esu tikras nervų kamuoliukas, - sakau jam, lyg nežinotų.

Jis mane apkabina, ir mano nervai tuojau pat nurimsta. Aprimsta. Jis jaukus, seksualus, malonus - viskas viename.

Na, dabar esu nervų kamuoliukas, beprotiškai įsimylėjęs žmogų, kuris gal tikras, o gal ir ne.

Maiklas kumšteli man į šoną - pastaruoju metu dažnai niuk- simės.

Gerai jau gerai, tikras, - sakau.

Pagaliau šviesos išblėsta ir prasideda filmas. Žmonės salėje tuojau džiaugsmingai suūžia, bet aš žinau, kad jie iš studijos ir viešųjų ryšių agentūrų, todėl tai nesiskaito.

-Jiems filmas patinka! - sako Maiklas.

-Jis dar neprasidėjo.

Ekrane pasirodo titrai: „Džeinė Margo ir ViMar Productions pristato ,Ačiū Dievui'." Salė vėl pritariamai suūžia.

Palinkstu prie Maiklo ir sakau:

Kad ir kaip būtų, muzika tikrai pasakiška.

Smuikai ir negarsūs variniai pučiamieji.

Labai tinkama įžanga šios gražios, lengvos komedijos pirmajai scenai.

Filmavimo kamera slenka per minią, paskui stambiu planu rodo Astor Court restorano staliuką St Regis viešbutyje. Si scena iš tikro buvo nufilmuota St Regis.

Prie staliuko sėdi maža, žavi mergytė. Kurį laiką kamera apsistoja prie jos, leisdama su ja susipažinti. Raudoni kaip obuoliukai skruostai. Kerinti šypsena.

Paskui kamera slenka į kitą staliuko pusę ir pagauna jos partnerį, gražų vyrą, apie trisdešimties metų. Sunku tiksliai pasakyti. Tačiau jis tikra žvaigždė.

Tai ką užsakom? - klausia jis.

Pats žinai, - sako mergytė.

Žinau. Kavos ledų su karštu karameliniu padažu.

Aktorius, atliekantis šį vaidmenį, puikiai tinka. Jis nėra žinomas, aš jį ką tik atradau. Be to, jam reikėjo darbo.

Tai - Maiklas, vaidinantis Maiklą. Kas gi kitas juo galėtų būti?

Stebiu jį ekrane, laikydama jo ranką salėje, ir mąstau, kad viskas gyvenime kažkaip netikra.

O paskui galvoju - ar neįmanoma įsivaizduoti ar patikėti? - kad vyras ir moteris gali kartu rasti laimę trumpą valandėlę, ir ji yra viskas, ką mes turime. Viskas, ką turi kiekvienas.

Manau, taip gali atsitikti. Taip atsitiko man, Džeinei Aukseliui, tikriausiai gali atsitikti ir kiekvienam iš mūsų.

Beje, kino žiūrovams „Ačiū Dievui" labai patiko.

EPILOGAS

Žemuogės su plakta grietinėle

Aštuoniasdešimt trečias

Maiklas sėdėjo Astor Court prie staliuko St. Regis viešbutyje su nepaprastai miela ketverių metų mergyte Agata, kuriai labiau patikdavo, kai ją vadino Age.

Agė buvo naujausia Maiklo užduotis, ir nors jis visada stengėsi daryti su kiekvienu vaiku ką nors nauja, nebandyta, sekmadienio popietę negalėjo atsispirti St Regis. Argi ši vieta nėra pilna gerų prisiminimų?

Padavėjas pastatė prieš jį dubenėlį su meliono rutuliukais ir citrinų šerbetą.

Nuolankiai dėkoju, - pasakė Maiklas, tarsi padavėjas būtų jam padaręs malonę.

Maiklas taip ir manė, nes padavėjas atliko savo darbą labai gerai.

Padavėjas Agei jau buvo atnešęs desertą: žemuoges su plakta grietinėle ant žemuoginių ledų su trupučiu žemuogių marmelado.

Tu tokia mergaitė, - šaipėsi iš jos Maiklas.

Aš ir esu mergaitė, kvailuti, - pasakė Agė, kuri mokėjo nuostabiai šypsotis ir turėjo gražias žalias akis.

Maiklui kilo pagunda išmokyti ją naujo - Agės ir Maiklo - žaidimo, bet susilaikė. Norėjo Agei ko nors dar geresnio - o štai ir išsipildė.

Age, žiūrėki

Į restoraną Džeinė atsivedė jų vienerių metų sūnų Džeką, jie ką tik įžengė į Astor Court ir dabar skubėjo per restoraną. Džekas rodė į lubas šaukdamas „lem, lem" - tai jo kalba reiškė „lempa" arba ką nors kita, kas jam labai patinka.

Ateina mamytė su Džeku! - sušuko Maiklas, ir jam kaip visada iš susijaudinimo dilgtelėjo širdį. Jam taip pasisekė, jautėsi toks laimingas, tiesiog palaimintas, turėdamas Džeinę, turėdamas šeimą.

Dabar galime žaisti beždžionę viduryje, - nusijuokė Agė. - O tu, tėti, būsi beždžionė. Gerai?

Gerai, - sutiko Maiklas, - tik šiam žaidimui reikia sviedinio. Bet aišku, kad aš - beždžionė. Gauruota, negraži, ar ne? - Paskui, pasisukęs į Džeinę, nusišypsojo ir sušnibždėjo - tik jai: - Pasiilgau tavęs. Visada tavęs pasiilgstu.

Ir aš tavęs pasiilgau. Bet dabar aš čia, - pasakė Džeinė.

Mes visi čia, keturiese. Ir nėra nieko geresnio pasaulyje. Nieko, ką galėčiau įsivaizduoti net slapčiausiose svajonėse.

Džeinė atsisėdo prie stalo ir pakabinusi šaukštą savo deserto - kavos ledų su karšta karamele - pirmiausia davė paragauti šio saldumyno Džekui.

Lem! - sušuko mažylis.

Su meile -

James Patterson

Gabrielle Charbonnet

* Kava su ledais.

užkandos (it.). Čia ir toliau - vertėjos pastabos.

skanumėlis (it).

cervezas - ispaniškas alus (isp.).

traškiomis spurgomis (isp.).

Hermes - aukštos kokybės prekių parduotuvė.

Robinson Galleries - meno galerija.

Oprah Gail Winfrey - populiarios TV laidos vedėja.

Splenda - šaldiklio rūšis.

Maži, švelnūs padarėliai, mokantys murkti, iš filmų serijos „Žvaigždžių kelias".