Soliaris

PABAISOS

Vidurnakty mane pažadino šviesa. Kilstelėjau ant alkūnės, kita ranka prisidengęs akis. Harė, susisupusi paklode, sėdėjo lovagalyje, susigūžusi, plaukais apkritusiu veidu. Jos pečiai krūpčiojo. Ji be balso verkė.

— Hare!

Ji susigūžė dar labiau.

— Kas tau?.. Hare…

Atsisėdau lovoje dar ne visiškai atsikvošėjęs, palengva išsinerdamas iš košmaro, kuris kamavo mane prieš valandą. Harė drebėjo. Apkabinau ją. Ji atstūmė mane alkūne ir nusisuko.

— Mieloji.

— Nesakyk taip.

— Betgi, Hare, kas atsitiko?

Aš pamačiau jos šlapią, virpčiojantį veidą. Stambios, vaikiškos ašaros riedėjo skruostais, žibėjo smakro duobutėje, lašėjo ant paklodės.

— Tu nemyli manęs.

— Kas tau šauna į galvą!

— Girdėjau.

Pajutau, kad man stingsta veidas.

— Ką girdėjai? Nesupratai, tai buvo tik…

— Ne. Ne. Sakei, kad čia ne aš. Kad eičiau sau. Aš eičiau. Viešpatie! Eičiau, bet negaliu. Nežinau, kas yra. Norėjau ir negaliu. Esu tokia… tokia… niekšinga!

— Vaikeli!!!

Čiupau ją, stipriai prispaudžiau prie krūtinės, viskas susidrumstė, bučiavau jos rankas, šlapius ir sūrius pirštus, kartojau kažkokius pažadus, priesaikas, atsiprašinėjau, sakiau, kad tai buvo tik kvailas, bjaurus sapnas. Ji palengva nurimo, nustojo verkti. Jos akys buvo didžiulės kaip lunatikės. Jau sausos. Ji atsisuko į mane.

— Ne, — tarė ji, — nekalbėk taip, nereikia. Tu nesi man

toks pat…

— Aš ne toks pat! — išsprūdo man lyg aimana.

— Taip. Nemyli manęs. Visą laiką tai jaučiu. Tik apsimečiau, kad nepastebiu. Maniau, gal man tik taip atrodo…

Bet ne. Tu elgiesi… kitaip. Nežiūri į mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurėjaisi. Kodėl? Kodėl?!

Puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas.

— Vaikeli…

— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? Aš nesu vaikas. Aš…

Ji pratrūko verkti ir sukniubo ant lovos. Aš atsistojau. Iš ventiliacijos angų, tyliai šiušendamas, dvelkė vėsus oras. Man buvo šalta. Užsimečiau maudymosi chalatą, atsisėdau ant lovos ir paliečiau jos petį.

— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau vieną dalyką. Pasakysiu tau tiesą…

Ji pasirėmė rankomis ir palengva atsisėdo. Mačiau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vėl ėmė stingti ir buvo taip šalta, tarsi stovėčiau speige. Galvoje buvo visiška tuštuma.

— Tiesą? — tarė Harė. — Šventas žodis?

Neatsakiau iš karto, mėšlungis suspaudė man gerklę. Tai buvo mūsų sena priesaika. Ištaręs tuos žodžius, nė vienas mudviejų nedrįsdavo ne tik meluoti, bet ir nutylėti ką nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kitą perdėtu atvirumu, naiviai tikėdami, kad jis mus išgelbės.

— Šventas žodis, — tariau rimtai. — Hare… Ji laukė.

— Tu irgi pasikeitei. Visi keičiamės. Bet aš ne tą norėjau pasakyti. Iš tikrųjų, atrodo… kad dėl mums abiems gerai nežinomos priežasties… negali manęs palikti. Bet tai net ir gerai, nes aš irgi negaliu tavęs…

— Krisai!

Pakėliau ją, susupęs į paklodę. Šlapias nuo ašarų paklodės kampelis gulėjo man ant peties. Vaikščiojau po kambarį ir sūpavau Harę. Ji paglostė man veidą.

— Ne, tu nepasikeitė!. Tai aš, — kuždėjo ji man į ausį. — Man kažkas yra. Gal tas?

Ji žiūrėjo į juodą tuščią stačiakampį vietoj durų, kurių likučius aš išnešiau į sandėlį. „Reiks įtaisyti naujas”, — pagalvojau aš. Pasodinau Harę ant lovos.

— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovėdamas prie jos.

— Nežinau.

— Kaip nežinai? Pagalvok, mieloji.

— Tai turbūt nėra tikras miegas. Gal aš sergu? Guliu taip

ir galvoju, ir žinai… Ji sudrebėjo.

— Ką? — paklausiau pakuždom, man trūkčiojo balsas.

— Tai labai keistos mintys. Nežinau, iš kur jos randasi.

— Pavyzdžiui?

„Privalau būti ramus kad ir ką išgirsčiau”, — pagalvojau ir pasiruošiau jos žodžiams it stipriam smūgiui. Ji bejėgiškai papurtė galvą.

— Tai kažkas tokio… aplinkui…

— Nesuprantu?.

— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kažkaip… Nemoku pasakyti. Nėra tokių žodžių…

— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos žodžių į galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar užgesinsim šviesą ir ligi ryto neturėsim jokių rūpesčių, o rytą, jei panorėsim, pasiieškosim naujų. Gerai?

Ji paspaudė mygtuką, pasidarė tamsu, aš atsiguliau į ataušusį patalą ir pajutau jos artėjančio kvėpavimo šilumą. Apkabinau ją.

— Stipriau! — sukuždėjo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?

— Ką?

— Aš myliu tave. Man norėjosi rėkti.

Rytas buvo raudonas. Didžiulis saulės rutulys kabojo žemai virš horizonto. Prie durų slenksčio gulėjo laiškas. Atplėšiau voką. Harė buvo vonioje, girdėjau ją niūniuojant. Kartas nuo karto iškišdavo pro duris aplipusį šlapiais plaukais veidą. Nuėjau prie lango ir perskaičiau:

„Kelvinai, įklimpome. Sartorijus linkęs veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirminės F medžiagos. Jis siūlo, kad tu vyktumei į žvalgybą ir paimtumei truputį plazmos į konteinerį. Daryk, kaip pats išmanai, bet pranešk man, ką nutarsi. Aš neturiu savo nuomonės. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Norėčiau, kad taip padarytum tik todėl, jog tai būtų šioks toks žingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektų tik pavydėti G.

Šeškas

P.S. Neik į radijo stotį. Tą dar gali man padaryti. Verčiau paskambink.”

Širdį spaudė, skaitant šį laišką. Dar kartą atsidėjęs jį peržiūrėjau, suplėšiau ir įmečiau į kriauklę. Paskui ėmiau ieškoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip aną kartą. Bet ji nieko nežinojo, nes nebūtų galėjusi taip apsidžiaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti į maža žvalgybą už Stoties ribų, ir prašiau, kad ji mane lydėtų. Mudu papusryčiavome mažoje virtuvėlėje (Harė vėl nurijo tik keletą kąsnių) ir nuėjome į biblioteką.

Prieš vykdydamas tai, ko pageidavo Sartorijus, aš norėjau peržvelgti literatūra, liečiančią neutroninių sistemų ir lauko problemas. Nutariau kontroliuoti jo darbą, nors dar nežinojau, kaip imsiuosi to. Man dingtelėjo, kad šitas kol kas dar neegzistuojantis neutroninis anihiliatorius galėtų išvaduoti Snautą ir Sartorijų, o aš pralaukčiau „operaciją” drauge su Hare kur nors už Stoties, pavyzdžiui, raketoje. Ilgokai kiurksojau prie didelio elektroninio katalogo, užduodamas jam klausimus, į kuriuos jis atsakinėjo arba išmesdamas kartotekines korteles su lakonišku užrašu „bibliografijoje nėra”, arba siūlydavo man leistis į tokias specialių fizikos darbų džiungles, kad nežinojau, nuo ko pradėti. Man kažkodėl nesinorėjo išeiti iš šito didelio, apskrito kambario lygiom sienom, išraižytom kvadratais stalčių su daugybe mikrofilmų ir elektroninių įrašų. Esanti pačiame Stoties centre biblioteka buvo be langų ir labiausiai izoliuota vieta metalinio kiaukuto viduje. Kas žino, gal todėl man joje buvo gera, nors ieškojimai buvo aiškiai nesėkmingi. Vaikštinėjau po erdvią salę, sustojau prie didžiulio ligi pat lubų stelažo, pilno knygų. Tai buvo gan abejotinos vertės knygos, laikomos čia veikiau kaip atminties ir pagarbos duoklė Soliario tyrinėjimų pionieriams. Lentynose gulėjo apie šeši šimtai tomų — visa soliaristikos klasika — pradedant monumentalia, nors gerokai pasenusia devynių tomų Gezės monografija. Aš ėmiau tuos tomus, nuo kurių sunkumo sviro ranka, ir varčiau be didelio susidomėjimo, atsisėdęs ant fotelio atramos. Harė irgi susirado kažkokią knygą — pro jos petį perskaičiau kelias eilutes. Tai buvo viena iš nedaugelio knygų, priklausančių pirmajai ekspedicijai, ar tik kitados ne paties Gezės nuosavybė — „Tarpplanetinis virėjas”… Nieko nepasakiau, matydamas, kaip atsidėjusi Harė studijuoja kulinarinius receptus, pritaikytus rūsčioms kosmonautikos sąlygoms, ir vėl ėmiau sklaidyti pagarbą pelniusią knygą, gulinčią ant mano kelių. „Dešimt Soliario tyrinėjimo metų” buvo išleista „Soliarianos” serijoje nuo ketvirtojo ligi tryliktojo leidinio, o dabartiniai leidiniai jau yra keturženkliai.

Gezė neturėjo didelės fantazijos, tačiau šis bruožas negali pakenkti Soliario tyrinėtojui. Turbūt niekur kitur vaizduotė ir sugebėjimas greit kurti hipotezes nėra toks pragaištingas dalykas. Pagaliau, šioje planetoje viskas įmanoma. Neįtikėtinai skambantys aprašymai žvaigždynų, kuriamų plazmos, yra vis dėlto autentiški, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Tą, kuris stebi jas pirmąkart, jos ypač apstulbina savo mįslingumu, gigantišku dydžiu; jeigu jos rodytųsi mažesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai būtų buvusios pripažintos dar viena „gamtos išdaiga”, atsitiktinumo reiškiniu ir aklu jėgų žaismu. Tai, kad vidutinybė ir genialumas yra vienodai bejėgiai prieš nesuskaičiuojamą soliarinių formų įvairovę, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Gezė nebuvo nei vidutinybė, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tų, kurių išorinė ramybė slepia neišsenkančią, visą gyvenimą tveriančią darbo aistrą. Jis kur galėdamas vartojo aprašomąją kalbą, o kai pritrūkdavo žodžių, pasigelbėdavo sau, kurdamas naujus, dažnai nevykusius, neatitinkančius aprašomų reiškinių. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai”,,ilgūnai”, „grybainiai”, „mimoidai”, „simetriados” ir „asimetriados”, „stuburainiai”, „greituoliai” skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir šis sąžiningas klasifikatorius yra ne kartą pasielgęs neapdairiai. Žmogus kuria hipotezes visados, netgi būdamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Gezė manė, kad,ilgūnai” yra pagrindinė forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis jūrų potvynio bangomis žemėje. O kas skaitė pirmąjį jo veikalo leidimą, žino, kad iš pradžių jis ir pavadino tas formas „potvyniais”, įkvėptas geocentrizmo, kuris būtų juokingas, jei nebūtų toks bejėgis. Juk tai yra — jeigu ieškosime palyginimų Žemėje — formacijos, savo dydžiais viršijančios Didįjį Kolorado kanjoną, išmodeliuotos masėje, kuri viršuje turi drebutinių putų konsistenciją (toji puta sustingsta gigantiškais lengvai trupančiais festonais, mezginiais su didžiulėm akutėm ir kai kuriems tyrinėtojams ji net atrodė kaip „skeleto ataugos”) — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg įtemptu raumenimi, bet tas raumuo keliolikos metrų gylyje tampa kietesnis už akmenį, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp įtemptų lyg plėvė sienų, į kurias įsikibę,skeletėliai”, nutįsęs per daugelį kilometrų tikrasis „Ilgūnas”, pažiūrėti savarankiškas tvarinys, nelyginant koks didžiulis pitonas, kuris prarijo ištisus kalnus ir dabar virškina juos tylėdamas, kartkarčiais iš lėto suvirpindamas savo suplotą it žuvies kūną. Bet šitaip atrodo „Ilgūnas” tik iš viršaus, iš skrendančios mašinos. O jeigu priartėji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos” iškyla per šimtus metrų virš lėktuvo, „pitono kūnas” pasirodo esąs ligi pat horizonto nutįsusi erdvė, judanti tokiu svaiginamu greičiu, jog atrodo lyg koks išpampęs cilindras. Iš pradžių atrodo tarsi suktųsi slidi pilkai žalsva masė, nuo kurios kauburių atsimuša stiprūs saulės blyksniai, bet kai mašina pakimba ties pačiu paviršium (o slepiančio savyje „ilgūną” tarpeklio kraštai tada pavirsta lyg kokiom viršukalnėm abipus geologinės rėvos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriškus apsisukimus, jame kryžiuojasi tamsesnės srovės, tarpais viršutinis „apsiaustas” pavirsta veidrodiniu paviršium, atspindinčiu dangų ir debesis, kurį su trenksmu perskrodžia sumaišyto su dujomis, pusiau skysto minkštimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad čia, po tavimi, yra jėgų veikimo centras, kuris palaiko praskėstus į šalis, iškilusius ligi padangės tingiai besikristalizuojančių drebučių šlaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripažinti. Kiek jau metų vyko atkaklios diskusijos, kas gi iš tikrųjų dedasi gelmėse „ilgūnų”, kurių milijonai skrodžia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kažkokie okeano organai, kad juose vyksta medžiagų apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substancijų transportavimas ir tik pridulkėjusios bibliotekos žino, kas dar. Kiekvieną hipotezę galiausiai pavykdavo sugriauti tūkstančiais kruopščių, o kartais ir pavojingų tyrinėjimų. Ir visa tai liečia vien „ilgūnus”, pačią paprasčiausią, pastoviausią formą, nes jų egzistavimas skaičiuojamas savaitėmis.

Sudėtingesnė, keistesnė ir kelianti smarkiausią žiūrinčiojo pasipriešinimą (aišku, instinktyvų) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Gezė pamilo juos ir jų tyrinėjimui, aprašinėjimui bei esmės aiškinimui atsidavė iki galo. Pavadinimu jis stengėsi perteikti tai, kas juose yra labiausiai įsidėmėtina žmogui: tam tikrą polinkį sekti juos supančias formas, visvien, ar jos būtų arti, ar toli.

Vieną dieną giliai po okeano paviršiumi pradeda tamsėti plokščias platus ratas apspurusiais pakraščiais ir tarsi derva aplietu paviršium. Po keliolikos valandų jis ima plaišioti, vis labiau skaidosi ir podraug veržiasi aukštyn, į paviršių. Stebėtojas galėtų prisiekti, kad po juo vyksta arši kova, kadangi iš visų pusių lekia it kokios perkreiptos lūpos, it gyvi raumenuoti užsiveriantys krateriai, nesibaigiančios virtinės žiedinių bangų virsta ant išskydusios gilumoje juodos svirduliuojančios pamėklės ir, stojusios piestu, griūva žemyn. Kiekvieną tokį šimtų tūkstančių tonų plazmos garmėjimą lydi kelias sekundes trunkantis lipnus, norėtųsi pasakyti, čiaukšnojantis trenksmas. Čia viskas vyksta gigantišku mastu. Tamsi pabaisa nustumiama gilumon, kiekvienas sekantis smūgis tarsi suploja ją ir suskaldo, nuo pavienių plakų, nukarusių it šlapi sparnai, atsiskiria pailgos kekės, jos susiaurėja ir pavirsta nelyginant ilgais karolių vėriniais, susilydo ir plaukia į viršų, tempdamos paskui save tarytum priaugusį prie jų suskaidytą embrioną. O tuo tarpu iš viršaus be paliovos į vis labiau gilėjančią įdubą krinta nauji bangų žiedai. Toksai žaidimas trunka kartais dieną, kartais mėnesį. Kitą kartą tuo viskas ir baigiasi. Sąžiningasis Gezė pavadino šį variantą „neišnešiotu mimoidu”, tarsi būtų tikrai žinojęs, kad galutinis kiekvienos tokios kataklizmos tikslas yra „subrendęs mimoidas”, atseit, toji polipo formos šviesių ataugų kolonija (paprastai didesnė už miestą Žemėje), kurios paskirtis yra pamėgdžioti aplinkos formas… Aišku, tuoj atsirado ir kitas soliarininkas, pavarde Ivensas, kuris pripažino šią paskutinę fazę degeneracine, išsigimimu, mirimu, o aibę sukurtų formų — akivaizdžiai pasireiškusiu atsiskyrusių dalių išsivadavimu iš „motinos” valdžios.

Tačiau Gezė, kuris, aprašinėdamas visus kitus Soliario darinius, yra atsargus it skruzdė, ropojanti užšalusiu kriokliu, ir niekad nenukrypsta nuo vienodos, sausos frazės, šiuo atveju taip buvo įsitikinęs savo teisumu, kad net sistematizavo atskiras mimoido formavimosi fazes pagal didėjančio tobulumo laipsnį.

Iš aukštai stebimas mimoidas atrodo panašus į miestą, tačiau tai yra iliuzija, kurią sukelia kokios nors analogijos su mums pažįstamais reiškiniais ieškojimas. Kai dangus būna giedras, visas daugiaaukštes ataugas ir jų viršutines pakopas gaubia įšilusio oro sluoksnis, ir tada atrodo, kad visos ir taip jau sunkiai apibrėžiamos formos siūbuoja bei linguoja. Pirmasis slenkantis žydryne debesis (sakau taip iš papratimo, nes toji „žydrynė” būna ruda raudonąją dieną ir akinamai balta žydrąją dieną) tuojau pat sukelia reakciją. Prasideda staigus skaidymasis. Į viršų išmetama kone visiškai atsiskyrusi nuo pamato tąsi išsipūtusi panaši į kalafiorą plėvė, kuri beregint ima blykšti ir po kelių minučių kuo tiksliausiai imituoja kamuolinį debesį. Tas milžiniškas darinys meta raudonoką šešėlį, vienos mimoidų viršūnės užleidžia vietą kitoms, šis judėjimas visad vyksta priešinga tikrųjų debesų judėjimo kryptim. Manau, jog Gezė būtų leidęs nukirsti sau ranką, kad galėtų sužinoti, kodėl taip dedasi. Bet tokie „vieniši” mimoido produktai yra niekas, palyginus su gaivalinga veikla, kokią jis parodo „suerzintas” formų ir daiktų, kurie atsiranda virš jo ateivių iš Žemės valia.

Atkuriama viskas, kas yra ne toliau kaip už aštuonių—devynių mylių. Dažniausiai mimoidas produkuoja padidintus atvaizdus, kartais sudarkydamas juos ir paversdamas karikatūromis ar groteskiškai supaprastindamas, ypač mašinas. Aišku, medžiaga visad būna ta pati greit blykštanti masė. Išmesta į viršų, ji, užuot nukritusi, pakimba ore, sujungta lengvai plyštančiom bambagyslėm su pamatu, kuriuo slenka iš lėto ir, susitraukdama, trumpėdama arba išsipūsdama, plastiškai formuojasi įmantriausiomis konstrukcijomis. Lėktuvą, santvarą ar stiebą mimoidas sukuria vienodai greit. Jis nereaguoja tik į pačius žmones, tikriau tariant, į jokias gyvas būtybes, taip pat ir į augalus, nes ir juos nenuilstami tyrinėtojai atgabeno į Soliarį eksperimentiniais tikslais. O manekenas, lėlė, šuns ar medžio statulėlė, išskaptuota iš bet kokios medžiagos, būna tučtuojau nukopijuojami.

Ta proga, reikia, deja, pasakyti, kad tas mimoido „paklusnumas” tyrinėtojų norams kartais prapuola. Ir labiausiai subrendęs mimoidas turi tokių „tingių dienų”, kada pulsuoja tik labai iš lėto. Beje, tas pulsavimas visiškai nepastebimas akiai, jo ritmas, atskira „pulso” fazė trunka virš dviejų valandų ir reikia specialaus filmavimo, kad tas pulsavimas būtų užfiksuotas.

Tokiais periodais mimoidą, ypač seną, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas į okeaną atsparinis diskas, tiek ir virš jo iškilusios formos teikia pakankamai tvirtą atramą kojai. Galima, aišku, pabuvoti mimoido gelmėse ir jo „darbo” dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi išpampusios formas kopijuojančios masės ataugos be paliovos beria purią balzganą it smulkus sniegas koloidinę suspensiją, paliekančią nuosėdas. Beje, tų formų net neįmanoma iš arti aprėpti dėl milžiniško sulig kalnais dydžio. Be to, „dirbančio” mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandų pavirsta kieta keliskart lengvesne už pemzą pluta. Pagaliau be reikalingų prietaisų galima lengvai paklysti tarp didžiulių konstrukcijų, panašių lyg į persimetusias kolonas, lyg į pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisčiai šviečiant saulei, kadangi jos spinduliai nepajėgia pramušti suspensijos dangos, kurią „pseudoeksplozijos” be paliovos išmeta į atmosferą.

Mimoido stebėjimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virš jo esančio tyrinėtojo dienos), gali būti neišdildomų įspūdžių šaltinis. Mimoidas turi savo „kūrybinių skrydžių”, kai prasideda kažkokia priešgamtiška hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus išorinių formų variantus, arba jų komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tęsinius”, ir gali šitaip žaisti valandų valandas, didžiam dailininko abstrakcionisto džiaugsmui ir didžiam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstančius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiškia tiesiog vaikiško primityvumo bruožų, kartais pasitaiko „barokinių nukrypimų”, tada viskas, ką jis kuria, yra paženklinta paaštrėjusios dramblialigės. Ypač dažnai seni mimoidai kuria figūras, galinčias sukelti nuoširdų juoką. Aš, tiesą sakant, niekad iš jų nesijuokiau, mane per daug šokiruoja reginio paslaptingumas.

Suprantama, kad pirmaisiais tyrinėjimų metais mokslininkai įniko į mimoidus, laikydami juos išsvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur įvyks trokštamas dviejų civilizacijų kontaktas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad apie jokį kontaktą negali būti nė kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formų imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.

Tyrinėtojai savo beviltiškuose ieškojimuose tolydžio grįždavo prie antropomorfizmo — ar zoomorfizmo, kuris gyvojo okeano tvariniuose matė „jutimo organus” ar net „galūnes”; tam tikrą laiką tokie mokslininkai, kaip Martensas ir Ekonajus, manė, kad tai ir bus Gezės „stuburainiai” ir „greituoliai”. Tačiau laikyti „galūnėmis” šiuos gyvojo okeano protuberantus, kartais išmetamus į atmosferą ligi dviejų mylių aukščio, būtų tiek pat pagrindo, kiek laikyti žemės drebėjimą jos plutos „gimnastika”.

Katalogas daugmaž nuolatos pasikartojančių formų, kurias gyvasis okeanas sutveria taip dažnai, jog per parą jų galima aptikti jo paviršiuje keliasdešimt ar net kelis šimtus, turi apie tris šimtus pavadinimų. Užvis nežmoniškiausios, atseit, absoliučiai nepanašios į ką nors žmogaus patirta Žemėje, yra, pagal Gezės mokyklą, simetriados. Ilgainiui paaiškėjo, kad okeanas nerodo agresyvumo ir žūti jo plazminiuose verpetuose gali tiktai tas, kas ypatingai stengiasi, elgdamasis neatsargiai ar lengvapėdiškai (žinoma, aš nekalbu apie nelaimingus atsitikimus, pvz., sugedus deguonies aparatui ar kondicionieriui). Net cilindrines ilgūnų upes bei siaubingus stuburainių stulpus, be tikslo svirduliuojančius tarp debesų, galima be jokio pavojaus kiaurai pramušti lėktuvu ar kitokia skraidančia mašina; plazma duoda laisvą kelią, prasiskirdama prieš svetimkūnį su spartumu, lygiu Soliario atmosferos garso greičiui, atverdama, jeigu ją priversi, gilius tunelius net po okeano paviršiumi (tam tikslui panaudota energija yra milžiniška — Skriabinas apskaičiavo ją kraštutiniais atvejais siekiant 10¹⁹ ergų!!!). Simetriados tyrinėjamos nepaprastai atsargiai, nuolat traukiantis atgal, imantis visokiausių saugumo priemonių, dažnai, tiesa, fiktyvių, o pavardes tų, kurie pirmieji leidosi į jų bedugnes, žino kiekvienas vaikas Žemėje.

Šie milžinai gąsdina ne savo išvaizda, nors iš tikrųjų gali sukelti košmariškus sapnus. Siaubinga yra tai, kad jų ribose nėra nieko pastovaus nei tikro, jose negalioja net fiziniai dėsniai. Tai davė pagrindo simetriadų tyrinėtojams vis atkakliau tvirtinti, kad gyvasis okeanas yra protingas.

Simetriados atsiranda staiga. Jų gimimas primena erupciją. Prieš kokią valandą okeanas pradeda smarkiai blizgėti, tarsi jo paviršius per keliasdešimt kvadratinių kilometrų butų padengtas stiklu. Tačiau nei jo tirštumas, nei bangavimo ritmas nepakinta. Kartais simetriada iškyla ten, kur buvo susidaręs piltuvas, įsiurbęs greituolį, bet taip būna anaiptol ne visada. Po kokios valandos blizganti plėvė išlekia į viršų it kokia baisinga pūslė, kurioje, žaižaruodama ir lūžinėdama, atsispindi visa padangė, saulė, debesys, visi horizontai. Žaibiškas spalvų žaismas, sukeltas iš dalies šviesos įlinkių, iš dalies jo lūžių, yra niekur neregėtas reiškinys.

Ypač smarkius šviesos efektus duoda simetriados, atsirandančios žydrąją dieną ir tuoj prieš saulėlydį. Tada atrodo, kad planeta gimdo kitą, kas minutę dvigubinančią savo apimtį. Iššautas iš gelmių, visas tviskantis rutulys tuoj pat viršūnėje suskyla į vertikalius sektorius, bet tai nėra irimas. Si stadija, ne itin vykusiai pavadinta „žiedo taurės faze”, trunka kelias sekundes. Nutaikytos į dangų plėvėtos arkos apsiverčia, sukimba nematomoje vidinėje dalyje ir ima žaibiškai formuoti kažką panašaus į kresną torsą, kurio ribose vyksta iškart šimtai reiškinių. Pačiame centre, kurį pirmąkart ištyrė septyniasdešimties asmenų Hamalėjaus ekipa, vykstant giganto kristalizacijai ir polikristalizacijai, formuojasi ašis — atraminis karkasas, kartais vadinamas „stuburu”, bet aš nesu šio termino šalininkas. Svaiginančią tos centrinės atramos architektoniką palaiko in statu nascendi be paliovos trykštantys iš kilometrinių duburių statmeni suskystėjusių, kone vandeningų drebučių stulpai. Vykstant šiam procesui, kolosas dusliai, pratisai mauroja, jį supa smarkiai tirtančių baltutėlių, stambiai akytų putų siena. Paskui seka nepaprastai komplikuoti — nuo centro į pakraštį — posūkiai sudiržusių plokštumų, ant kurių sluoksniuojasi iš gelmės trykštantys tąsios masės klodai, minėtieji giluminiai geizeriai stingdami persiformuoja į judrias su čiauptuvėliais kolonas, jų pundeliai krypsta į tiksliai visumos dinamikos nustatytos konstrukcijos vietas, panašūs į kažkokias dangų remiančias begaliniu greičiu augančio vaisiaus žiaunas, kuriomis teka upeliai rausvo kraujo ir tamsiai žalio, kone juodo vandens. Nuo tos minutės jau pradeda reikštis nepaprasčiausia simetriados ypatybė — tam tikrų fizinių dėsnių modeliavimas ar, tiksliau, jų pažeidimas. Visų pirma reikia pasakyti, kad nėra dviejų vienodų simetriadų, ir kiekvienos jų geometrija yra tarsi naujas gyvojo okeano „išradimas”. Be to, simetriada produkuoja savo viduje tai, kas dažnai vadinama „monumentaliomis mašinomis”, nors tos konstrukcijos nėmaž nepanašios į žmonių konstruojamas mašinas. Čia kalbama tik apie palyginti siaurą ir todėl lyg ir „mechaninį” veiklos tikslą. Trykštantys iš prarajos geizeriai, stingdami ir išsipūsdami, formuoja storasienes galerijas ir koridorius, einančius visom kryptim, o „plėvės” kuria susikertančių plokštumų, iškyšų, skliautų sistemą. Simetriada pateisina savo pavadinimą tuo, kad kiekvieną vingiuotų koridorių, perėjų, pandusų darini viename ašigalyje atitinka su visom smulkmenom priešingo ašigalio darinys.

Po kokių dvidešimties trisdešimties minučių gigantas ima palengva nirti į okeaną, iš pradžių palenkęs savo statmeną ašį aštuoniais dvylika laipsnių. Simetriadų būna didesnių ir mažesnių, tačiau net neūžaugos panirusios iškyla gerus aštuonis šimtus metrų virš horizonto ir yra matomos už keliolikos mylių. Patekti į simetriados vidų saugiausia atsiradus pusiausvyrai, kai visa sistema nustoja grimzti į gyvąjį okeaną ir grįžta į vertikalią padėtį. Įdomiausia vieta tyrinėjimui yra simetriados viršūnė. Čia palyginti glotnią ašigalio „kepurę” supa erdvė, išakyta it sietas, su panašiomis į čiulptuvus vidinių kamerų ir tunelių angomis. Si formacija kaip visuma yra kažkokių aukštesnio pobūdžio lygčių trimatis modelis.

Kaip žinoma, kiekvieną lygtį galima vaizdingai išreikšti aukštosios geometrijos kalba ir sukurti jai ekvivalentišką geometrinį kūną. Šitaip samprotaujant, simetriada yra kažkokia Lobačevskio konusų ir Rimano pasyvių kreivių giminaitė, tačiau labai tolima dėl savo neapsakomo sudėtingumo. Ji yra kelių kubinių mylių plotą apimantis visos matematinės sistemos modelis, be to, keturmatis modelis, kadangi lygčių dauginamieji pasireiškia ir laike.

Pati paprasčiausia buvo mintis, kad mes susiduriame su kažkokia gyvojo okeano „matematine mašina”, su atitinkamu mastu sukurtu apskaičiavimų modeliu, kuris jam reikalingas dėl mums nežinomo tikslo. Tačiau šiai Fermonto hipotezei šiandien jau niekas nebepritaria. Ji buvo tikrai gundanti, bet galvoti, kad tokiomis titaniškomis erupcijomis, kurių kiekviena dalelytė priklauso nuo nuolat besikomplikuojančių didžiosios analizės formulių, gyvasis okeanas sprendžia materijos, kosmoso, būties klausimus, ilgainiui jau nebebuvo galima. Milžino gelmėje galėjai aptikti labai jau daug reiškinių, nesuderinamų su tuo iš esmės paprastu (vaikiškai naiviu, kaip nori kai kurie) reginiu.

Nestigo ir bandymų išgalvoti kokį prieinamą simetriados modelį, akivaizdžiai parodyti ją; buvo gan populiarus Averiano pavyzdys. Jis viską aiškino šitaip: įsivaizduokime senovinį Babilono klestėjimo laikų Žemės pastatą, sukurtą iš gyvos, judrios ir evoliucionuojančios substancijos; jo architektonika sklandžiai pereina daugelį fazių, įgaudama mūsų akyse graikų, romėnų statybos formas, paskui kolonos ima laibėti it nendrės, skliautai netenka svorio, pradeda lengvėti, smailėti, arkos pavirsta stačiom parabolėm, galop staigiai užlūžta. Taip atsiradusi gotika ima bręsti ir senti, pereina į vėlyvesnes formas, ligšiolinį staigiai šaunančių į viršų formų griežtumą pakeičia nesutramdomai veržlus jų išvešėjimas, mūsų akyse išsivysto pernelyg derlus barokas, ir jeigu šitaip tęsime toliau, traktuodami vis besikeičiantį mūsų tvarinį kaip paskirus gyvos būties etapus, prieisime galiausiai prie kosmodrominės epochos architektūros, podraug galbūt artėdami ir prie supratimo, kas yra simetriada.

Tačiau šis palyginimas, kad ir vystomas bei turtinamas (buvo bandyta jį parodyti specialiais modeliais ir filmu), geriausiu atveju lieka bejėgis, o blogiausiu — išsisukinėjimas, ar net, ko gero, melas, nes simetriada nėra panaši į nieką Žemėje…

Žmogus gali aprėpti išsyk tiek nedaug dalykų; matome tik tai, kas vyksta prieš mus, čia ir dabar; o akivaizdžiai regėti daugelį vienu metu vykstančių procesų, kad ir susietų, net ir papildančių vienas kitą, žmogus nieku būdu nesugeba. Mes tai patiriame net stebėdami gan paprastus reiškinius. Vieno žmogaus likimas gali reikšti labai daug, kelių šimtų likimą sunku aprėpti, o istorija tūkstančio, milijono išvis nieko nereiškia. Simetriada yra milijonas, ne, milijardas, nepaprastai išdidintas, pati neįsivaizduojamybė; kas iš to, jei gilumoje kažkokios jos navos, kuri yra dešimteriopai padidinta Kronekerio erdvė, stovime it skruzdės, įsikibusios į alsuojančių skliautų raukšles, jei matome skrydį gigantiškų plokštumų, pilkai žaižaruojančių mūsų žibintų šviesoje, matome, kaip jos prasiskverbia į viena kitą ir sklandžiai, su neklaidingu tobulumu išsiformuoja — juk tai trunka tik momentą, nes čia viskas plaukia — tos architektonikos turinys yra judesys, sukauptas ir tikslingas. Mes stebime proceso dalelę, vienos stygos virpėjimą supermilžinų simfoniniame orkestre ir, maža to, mes žinome, — bet tiktai žinome, nesuprasdami, — jog tuo pat metu virš mūsų ir po mumis, staigiose prarajose, kur nesiekia nei žvilgsnis, nei vaizduotė, vyksta tūkstančiai ir milijonai pasikeitimų, sujungtų it gaidos matematiniu kontrapunktu. Todėl kažkas ją pavadino geometrine simfonija, tik mes esame kurti jos klausytojai.

Čia, norint ką nors dorai pamatyti, reikėtų nubėgti, atsitraukti į begalinį tolį, bet juk viskas simetriadoje yra vidus, lavinomis išmetantis vaisių dauginimasis, formavimasis, kuris yra drauge ir formuojantis faktorius, ir jokia mimoza nėra tokia jautri prisilietimui, kokia jautri yra nutolusi mylių mylias nuo tos vietos, kur mes stovime, šimto kondignacijų atskirta simetriados dalis tiems pasikeitimams, kurie vyksta toje mūsų vietoje. Čia kiekviena konstrukcija su visu savo grožiu, įsikūnijančiu už mūsų žvilgsnio ribos, yra bendraautorius ir dirigentas visų kitų, viena kitą veikiančių konstrukcijų, o jos savo ruožtu daro įtaką josios modeliavimui. Simfonija — teisingai, bet tokia, kuri kuria pati save ir pati save užslopina. Baisus yra simetriados galas. Niekas, kas jį matė, negalėjo atsispirti įspūdžiui, kad yra liudininkas tragedijos, jeigu ne žudynių. Po kokių dviejų, daugiausia trijų valandų — šitos erupcijos, dauginimasis ir užgimimas niekad ilgiau netrunka — gyvasis okeanas žengia atakon. Tai atrodo šitaip: lygus paviršius raukšlėjasi, jau nurimusi, sudžiūvusią pluta apsidengusi goža užverda, nuo horizontų lekia koncentriškos virtinės bangų, tokių pačių raumenuotų kraterių, kaip tie, kurie asistuoja, gimstant mimoidui, tik šiuokart jie būna nepalyginamai didesni. Povandeninė simetriados dalis lieka suspausta, kolosas palengva kyla į viršų tarsi jį kas norėtų išmesti už planetos ribų; viršutiniai okeano dumblo sluoksniai pradeda aktyvizuotis, šliaužia vis aukščiau, lipa ant šoninių sienų, stingdami aptraukia jas, užmūrija angas, bet visa tai yra niekai, palyginus su tuo, kas tuo pat metu dedasi gilumoje. Visų pirma formas kuriantys procesai — kai architektonikos išnyra viena iš kitos — akimirka sustingsta, paskui pasidaro staigūs ir skuboti, ligi šiol darnūs judesiai, ritmingi pagrindų ir skliautų prasiskverbimai, garankščiavimaisi, išsikėtojimai, tokie tikslūs, tarsi jiems būtų lemta tverti amžius, darosi skuboti. Žmogų prislegia jausmas, kad kolosas mato jam gresiantį pavojų ir skuba kažką padaryti. Tačiau juo labiau spartėja permainos, juo aiškesnė darosi baisi, pasibjaurėtina pačios konstrukcijos ir jos dinamikos metamorfozė. Visos nuostabiai lanksčių plokštumų sankaupos minkštėja, glemba, nukąra, atsiranda sutrikimai, neišbaigtos, išsigimusios, suluošintos formos, iš nematomų gelmių kyla vis smarkėjantis ūžesys, kauksmas, kažkokio agonijos atodūsio išmetamas oras, trindamasis į susiskliaudžiančias siaurymes, kriokdamas ir griausmingai švogždamas, sujudina griūvančius skliautus, ir jie ima gargti it kokios baisios gerklės, apaugusios gleivių stalaktitais, it negyvos balso stygos, ir žiūrovą apima visiškas sustingimas, nors aplinkui siautėja nežabotas judėjimas, — bet juk tai yra griaunantis judėjimas. Jau tik staugiantis iš prarajos uraganas, skrosdamas ją tūkstančiais gūsių, pūsdamas prilaiko padangių statinį, kuris ima plaukti žemyn, susmunka tarsi liepsnos apimtas trauklapis, bet dar kur — ne — kur matyt paskutinieji virpuliai, chaotiški, atitrūkę nuo kitų judesių, betiksliai, kaskart silpnesni, ir galiausiai, be paliovos iš oro atakuojama, paplauta masė griūva palengva it kalnas ir dingsta putų verpete, tų pačių putų, kurios lydėjo jo titanišką gimimą.

Ir ką visa tai reiškia? Taip, ką reiškia…

Prisimenu, kaip viena mokyklos ekskursija lankė Soliaris — tikos institutą Adene, kai aš buvau Gibariano asistentas, ir per šoninę bibliotekos salę jaunimas buvo įvestas į pagrindinę patalpą, kurios didžiausią dalį užima mikrofilmų kasetės. Jose yra užfiksuotos smulkios simetriadų, aišku, jau neegzistuojančių, vidaus nuotrupos, o jų ten yra, ne nuotraukų, bet visų ričių, per dvidešimt tūkstančių. Ir tada riebuilė gal penkiolikmetė akiniuota žvalaus ir protingo žvilgsnio mergaitė staiga paklausė:

— O kam tas viskas?..

Stojo nejauki tyla, tik mokytoja griežtai pažvelgė į savo nedrausmingą mokinę; iš ekskursiją lydinčių soliarininkų (ir aš ten buvau) niekas nerado atsakymo. Mat, simetriados nesikartoja ir nesikartoja jose vykstantys reiškiniai. Kartais oras nepraleidžia jose garso. Kartais didėja ar mažėja refrakcijos koeficientas. Vietomis atsiranda pulsuojantys ritmingi traukos pasikeitimai, tarsi simetriada turėtų plakančią gravitacinę širdį. Deja, tyrinėtojų girokompasai ima elgtis it pamišę, atsiranda ir dingsta stiprėjančios jonizacijos sluoksnis… Šitaip vardinti galėtum ilgai. Bet jei kada nors simetriadų paslaptis bus atskleista, liks dar asimetriados…

Jos atsiranda panašiai, tik jų kitokia pabaiga ir jose nieko negalima pamatyti, vien virpesius, tvyksnius, mirguliavimą; tiek težinome, kad jos yra buveinė svaiginamų procesų, siekiančių fiziškai galinio greičio ribas, jos dar vadinamos „be galo išdidintais kvantiniais reiškiniais”. Tačiau jų matematinis panašumas į kai kuriuos atomo modelius yra toks nepastovus ir trumpalaikis, jog kai kas laiko jį antraeiliu ar net atsitiktiniu požymiu. Asimetriados gyvena kur kas trumpiau už anąsias, vos keliolika minučių, o jų galas yra bene dar baisesnis, nes paskui uraganą, kuris pripildo jas ir sprogdina kietu riaumojančiu oru, jose velnišku greičiu tvinsta kliuksintis šlykštus skystis, kunkuliuojantis po nešvarių putų plėve, ir viską užlieja. Paskui įvyksta eksplozija, lyg koks purvų vulkano išsiveržimas, ji išmeta mėšliną atliekų stulpą, kurių tirštas lietus dar ilgai krinta ant neramaus okeano paviršiaus. Kai kurias vėjo nupūstas išdžiūvusias it skiedra gelsvas plokščias ir panašias i kokius plėvėtus kaulus ar kremzles asimetriadas galima aptikti dreifuojančias ant bangų per kelias dešimtis kilometrų už eksplozijos židinio.

Atskirą grupę sudaro tvariniai, trumpesniam ar ilgesniam laikui visiškai atsiskiriantys nuo gyvojo okeano. Jie yra kur kas rečiau ir sunkiau pastebimi, negu minėtieji. Pirmą kartą jų aptiktos liekanos buvo klaidingai sutapatintos, kaip paaiškėjo daug vėliau, su okeano gelmėse gyvenančių padarų palaikais. Kartais atrodo, kad jie bėga lyg keisti daugiasparniai paukščiai nuo besivejančių greituolių straublių, tačiau šios iš Žemės paimtos sąvokos dar kartą tampa siena, kurios negalima pramušti. Kartais, tačiau labai retai, galima pastebėti uolėtose salų pakrantėse keistus į seklumoj gulinčius ruonius panašius pingvinus. Jie ilsisi saulėje, paskui tingiai įšliaužia jūron ir susilieja su ja į vieną visumą.

Šitaip buvo pasivaduojama žemiškomis, žmogiškomis sąvokomis, o pirmasis kontaktas…

Ekspedicijos išnaršė šimtus kilometrų simetriadų gelmėse, išdėliojo registruojančius aparatus, automatines kino kameras; televizinės dirbtinių palydovų akys registravo mimoidų ir ilgūnų atsiradimą, jų brendimą ir žūtį. Bibliotekose gausėjo medžiagos, augo archyvai, kaina, kurią reikėjo už tai mokėti, kartais būdavo labai didelė. Septyni šimtai aštuoniolika žmonių žuvo per kataklizmus, laiku nepasitraukę iš jau pasmerktų pražūčiai kolosų, iš jų šimtas šeši tik per viena katastrofą, išgarsėjusią todėl, kad joje mirtis ištiko ir patį Gezę, tuomet septyniasdešimtmetį senį, kai žūtis, pagal taisyklę būdinga simetriadom, netikėtai užklupo tvarinį — aiškų simetriados įsikūnijimą. Septyniasdešimt devynis žmones, apsivilkusius šarviniais skafandrais, drauge su mašinomis ir aparatais per keletą sekundžių prarijo klampios pliurės išsiveržimas, parbloškęs savo purslais kitus dvidešimt septynis, kurie pilotavo sklandančius virš tiriamojo tvarinio lėktuvus ir malūnsparnius. Ši vieta keturiasdešimt antrosios lygiagretės ir aštuoniasdešimt devintojo meridiano susikirtime yra pažymėta žemėlapyje kaip Šimto Šešių Erupcija. Bet tasai taškas egzistuoja tiktai žemėlapiuose, nes okeano paviršius ten niekuo nesiskiria nuo visų kitų jo vietų.

Tada, pirmąkart Soliario tyrinėjimų istorijoje, pasigirdo balsai, reikalaujantys panaudoti termobranduolinius sprogimus. Tai turėjo būti žiauriau už kerštą: buvo norima sunaikinti tai, ko negalime suprasti. Tada, kai buvo svarstomas šis pasiūlymas, Tsankenas, rezervinės Gezės grupės viršininkas, kuris liko gyvas tik atsitiktinai — automatinis siųstuvas klaidingai pažymėjo vietą, kurioje ekspedicija tyrinėjo simetriadą, todėl Tsankenas klaidžiojo savo mašinoje virš okeano ir atvyko į vietą kelios minutės po eksplozijos, skrisdamas dar matė jos juodą grybą — pagrasino, kad išsprogdins Stotį drauge su pačiu savim ir su aštuoniolika likusių joje žmonių. Ir nors oficialiai niekad nebuvo pripažinta, kad tas savižudiškas ultimatumas turėjo įtakos balsavimo rezultatams, galima manyti, kad buvo kaip tik šitaip.

Tačiau tie laikai, kai tokios gausingos ekspedicijos lankė planetą, jau nuėjo į praeitį. Pati Stotis — jos statybai buvo vadovaujama iš palydovų, tai buvo tokio masto inžinerinis statinys, kad Žemė galėtų juo didžiuotis, jei ne okeano sugebėjimas per kelias sekundes sutverti milijoną kartų didesnes konstrukcijas, — buvo disko formos, dviejų šimtų metrų skersmens, keturių aukštų centre ir dviejų pakraštyje. Ji kabojo aukštyje nuo penkių šimtų ligi pusantro tūkstančio metrų virš okeano dėl gravitatorių, įkraunamų anihiliacijos energija, ir buvo aprūpinta ne tik visais įrenginiais, kuriuos turi paprastos kitų planetų stotys bei didieji palydovai, bet dar ir specialiais radariniais indikatoriais, kurie sulig pirmu okeano paviršiaus pasikeitimu gali įjungti papildomas jėgas — kai tik pasirodo pirmieji naujos pabaisos gimimo ženklai, plieninis diskas nuplaukia į stratosferą.

Dabar Stotyje visai nebuvo žmonių. Nuo tada, kai automatai dėl man vis nežinomų priežasčių buvo uždaryti apatiniuose Stoties sandėliuose, galėjai slankioti koridoriais, nieko nesusitikdamas, nelyginant be tikslo dreifuojančiame sename laive, kurio mašinos liko veikiančios, žuvus įgulai.

Kai dėjau į lentyną devintąjį Gezės monografijos tomą, man pasirodė, kad plienas, padengtas puraus putų plastiko sluoksniu, suvirpėjo man po kojom. Visas nustėrau, bet virpėjimas nepasikartojo. Biblioteka buvo puikiai izoliuota nuo viso korpuso, vibracija galėjo atsirasti tik dėl vienos priežasties: iš Stoties startavo kažkokia raketa. Ši mintis grąžino mane į tikrovę. Dar nebuvau tvirtai nusprendęs, ar vykdyti Sartorijaus pageidavimą. Elgdamasis taip, tarsi visiškai pritarčiau jo planams, galėjau geriausiu atveju užvilkinti krizę; buvau kone įsitikinęs, kad teks su juo susiremti, nes nutariau daryti ką galėdamas, kad išgelbėčiau Harę. Svarbu tai, ar Sartorijus turi šansų, kad jam pasiseks. Jo pranašumas prieš mane buvo didžiulis — kaip fizikas jis suprato problemą dešimt kartų geriau už mane, ir aš tegalėjau pasikliauti, nors tai ir paradoksalu, vien okeano tobulumu, griaunant visus mūsų sumanymus. Paskui visą valandą kiurksojau prie mikrofilmų, stengdamasis išžvejoti ką nors suprantamo iš velniškos matematikos jūros, kurios kalba bylojo neutroninių procesų fizika. Iš pradžių man tai atrodė beviltiška, juoba kad nepaprastai sudėtingų neutroninio lauko teorijų buvo net penkios — aiškus požymis, jog nė viena netobula. Tačiau galiausiai man pavyko surasti šį tą įkandamo. Ėmiau nusirašinėti formules, bet staiga kažkas pasibeldė.

Greitai priėjau prie durų ir atidariau jas, užstodamas kūnu tarpą. Tarpduryje pasirodė žvilgantis nuo prakaito Snauto veidas. Koridorius už jo buvo tuščias.

— A, tai tu, — tariau, atverdamas plačiau duris. — Įeik.

— Taip, tai aš,— atsakė Snautas.

Jo balsas buvo užkimęs, akys paraudusios, paakiai paburkę. Jis buvo užsidėjęs guminę priešspindulinę prijuostę su elastinėm petnešom, iš po prijuostės kyšojo tos pačios išteptos kelnės, kurias visad mūvėjo. Jo akys apibėgo apskritą vienodai apšviestą salę ir sustingo, kai išvydo gilumoj prie — fotelio stovinčią Harę. Mudu skubiai susižvalgėm, aš primerkiau akis, tada jis linktelėjo, o aš draugišku tonu tariau:

— Čia daktaras Snautas, Hare. Snautai, čia… mano žmona..

— Aš… esu labai retai matomas įgulos narys ir todėl… — pauzė pavojingai nusitęsė, — neturėjau progos susipažinti…

Harė nusišypsojo ir padavė jam ranką, kurią jis paspaudė, kaip man pasirodė, kiek apstulbęs, keliskart sumirkčiojo ir stovėjo, žiūrėdamas į Harę, kol paėmiau jam už peties.

— Atleiskit, — kreipėsi tada Snautas į Harę. — Norėjau pasikalbėti su tavim, Kelvinai…

— Puiku, — atsakiau aš kažkaip saloniškai laisvai; man visai tai atrodė it pigi komedija, bet ką galėjau padaryti.

— Hare, mieloji, nekreipk į mus dėmesio. Mudu su daktaru turime pasikalbėti savo nuobodžiais reikalais…

Ir aš, paėmęs Snautui už alkūnės, nusivedžiau jį prie mažų; kėdučių kitame salės gale. Harė atsisėdo į kėdę, kurioje buvau sėdėjęs aš, bet taip ją pastūmė, kad, pakėlusi nuo knygos akis, galėtų mus matyti.

— Na kas? — paklausiau aš tyliai.

— Išsiskyriau, — sušvogždė jis.

Galimas daiktas, aš būčiau nusijuokęs, jei man kas būtų kada nors anksčiau papasakojęs šią istoriją ir tokią pašnekesio pradžią, tačiau Stotyje mano humoro jausmas buvo amputuotas.

— Nuo vakar dienos aš pergyvenau porą metų, Kelvinai, — pridūrė jis. — Porą neblogų metų. O tu?

— Nieko… — atsakiau linktelėjęs, nes nežinojau, ką sakyti. Man jis patiko, bet jaučiau, kad dabar turiu būti su juo atsargus ar, tikriau tariant, atsargiai žiūrėti į tai, ką jis man pasakys.

— Nieko? — pakartojo jis tuo pačiu tonu, kaip aš.— Prašom, tai net šitaip?..

— Apie ką tu kalbi? — apsimečiau nesuprantąs.

Jis primerkė paraudusias akis ir prisilenkęs taip arti, kad veidu pajutau jo šiltą alsavimą, sušnabždėjo:

— Klimpstame, Kelvinai. Su Sartorijum jau negaliu susijungti, žinau tik tą, ką tau parašiau. Jis man tai pasakė po tos mūsų mažos mielos konferencijos…

— Išjungė videofoną?—paklausiau aš.

— Ne. Ten pas jį trumpas sujungimas. Atrodo, bus tai padaręs tyčia, arba… — jis užsimojo kumščiu, tarsi ką kuldamas.

Aš žiūrėjau į jį be žodžių. Jis nemaloniai šyptelėjo, perkreipęs kairįjį lūpų kampelį.

— Kelvinai, atėjau, nes… — Jis nebaigė. — Ką ketini daryti?

— Kalbi apie tą laišką?.. — atsakiau iš lėto. — Galiu tai padaryti, nematau priežasties atsisakyti, dėl to čia ir sėdžiu, norėjau susiorientuoti…

— Ne, — atsakė jis. — Kalbu ne apie tai…

— Ne?.. — pertariau, dėdamasis nustebęs. — Na tai klausau.

— Sartorijus, — kiek patylėjęs, bambtelėjo jis. — Jam atrodo, kad rado būdą… žinai.

Jis nenuleido nuo manęs akių. Aš sėdėjau ramus, stengdamasis rodyti abejingą veidą.

— Pirmiausia toji istorija su rentgenu. Tai, ką su juo darė Gibarianas, atsimeni? Yra galima viena modifikacija…

— Kokia?

— Mes siuntėme spindulių pluoštą į okeaną ir moduliavome tik jo įtampą pagal įvairius pavyzdžius.

— Taip, žinau. Jau Nilinas taip darė. Ir daugybė kitų.

— Taip, bet jie taikė minkštą spinduliavimą. O mūsų buvo kietas, mes grūdome į okeaną viską, ką turėjome, visą jėgą.

— Tai gali turėti nemalonių pasekmių, — tariau aš.— Pažeidimas Keturių Konvencijos ir SNO.

— Kelvinai… neapsimetinėk. Juk dabar tai nebeturi jokios reikšmės. Gibariano nėra.

— Aha, Sartorijus nori viską suversti jam?

— Nežinau. Nekalbėjau su juo šia tema. Tai nesvarbu. Sartorijus mano, kad jeigu,svečias” pasirodo tik tada, kai bundi, tai, matyt, okeanas ištraukia iš mūsų gamybinį receptą mums miegant — matyt, jis mano, kad svarbiausia mūsų būklė — tai miegas. Todėl šitaip elgiasi. O Sartorijus nori persiųsti jam mūsų realybę — mūsų mintis būdraujant — supranti?

— Kokiu būdu? Paštu?

— Juokauti galėsi paskui. Tas spindulių pluoštas bus moduliuojamas vieno iš mūsų smegenų srovėmis.

Ūmai man nušvito galvoje.

— Aha, — tariau aš.— O tas vienas — tai aš. Taip?

— Taip. Jis turėjo galvoje tave.

— Nuoširdžiai dėkoju.

— Kaip manai?

Aš tylėjau. Snautas, nieko nesakydamas, palengva dirstelėjo į įnikusią knygon Harę ir vėl nukreipė akis į mano veidą. Aš jaučiau, kad blykštu. Negalėjau susitvardyti.

— Tai kaip?.. — tarė jis. Aš gūžtelėjau pečiais.

— Tuos rentgeniškus pamokslus apie žmogaus tobulumą laikau komedija. Tu irgi. Ar ne?

— Taip?

— Taip.

— Tai labai gerai, — tarė jis ir nusišypsojo tarsi būčiau įvykdęs jo pageidavimus. — Vadinasi, tu esi prieš tą Sartorijaus versiją?

Aš dar nesupratau, kaip tai atsitiko, tačiau iš jo žvilgsnio supratau, jog jis nukreipė mane ten, kur norėjo. Tylėjau, ką galėjau dabar pasakyti?

— Puiku, — tarė Snautas. — Nes yra dar kitas projektas. Pertvarkyti Rošės aparatūrą.

— Anihiliatorių?..

— Taip. Sartorijus jau padarė įžanginius apskaičiavimus. Čia realus dalykas. Ir net nepareikalaus didelės jėgos. Aparatas veiks kiaurą parą ar neribotą laiką, kurdamas antilauką.

— Pa… lauk! Kaip tu tai įsivaizduoji?

— Labai paprastai. Tai bus neutroninis antilaukas. Paprasta materija lieka nepasikeitusi. Žūna tik… neutroninės sistemos. Supranti?

Jis patenkintas nusišypsojo. Aš sėdėjau, pravėręs burną. Jis palengva liovėsi šypsotis. Žiūrėjo akylai į mane, suraukęs kaktą, ir laukė. Paskui tarė:

— Taigi pirmąjį projektą „Mintis” atmetame. A? O antrąjį? Sartorijus jau sėdi ir ruošia jį. Pavadinkim jį „Laisvė”.

Aš valandėlę užsimerkiau. Greitosiomis svarsčiau: Snautas ne fizikas. Sartorijus išjungė ar sunaikino videofoną. Labai gerai.

— Aš veikiau jį pavadinčiau „Skerdynės”, — tariau iš lėto.

— Ir pats buvai skerdikas. Gal ne? O dabar bus visai kas kita. Jokių „svečių”, jokių padarų F — nieko. Jau materializacijos pasirodymo momentu prasidės irimas.

— Tai nesusipratimas, — atsakiau, kraipydamas galvą, ir nusišypsojau. Maniau, kad mano šypsena gan natūrali. — Čia ne moraliniai skrupulai, o savisaugos instinktas. Aš nenoriu mirti, Snautai.

— Ką?..

Jis buvo apstulbintas. Įtariai žiūrėjo į mane. Aš išsitraukiau iš kišenės kortelę su formulėmis.

— Aš irgi galvojau apie tai. Tu stebiesi? Juk aš pirmas iškėliau neutroninę hipotezę, argi ne? Pažiūrėk. Antilauką galima sužadinti. Paprastai materijai jis nekenksmingas. Tai tiesa. Tačiau destabilizacijos momentu, kai neutroninė struktūra yra, išsilaisvina jos atsparos energijos perteklius. Jeigu priskirsime vienam ramybės masės kilogramui dešimt minus aštuntuoju ergų, gausime vienam F padarui penkis — septynis dauginta iš dešimt devintuoju. Žinai, ką tai reiškia? Tai tolygu mažam urano krūviui, kuris sprogs Stoties viduje.

— Ką tu sakai! Bet… bet juk Sartorijus turėjo atsižvelgti į tai…

— Nebūtinai, — užginčijau aš, kandžiai šyptelėjęs. — Matai, Sartorijus priklauso Frezerio ir Kajolio mokyklai. Pagal juos visa atsparos energija irimo metu būna išlaisvinama šviesos spinduliavimu. Tai būtų tik stiprus tvykstelėjimas, gal ne visiškai nekenksmingas, bet ir ne naikinantis. Tačiau esama ir kitokių neutroninio lauko hipotezių, kitokių teorijų. Pagal Koje, pagal Avalovą, pagal Sioną emisijos spektras yra kur kas platesnis, o maksimumas būna kaip kieto gama — spinduliavimo. Gerai, kad Sartorijus tiki savo mokytojais ir jų teorijomis, bet esama ir kitų, Snautai. Ir žinai, ką tau pasakysiu? — kalbėjau toliau, matydamas, kad mano žodžiai padarė jam įspūdį. — Reikia atsižvelgti ir į okeaną. Jeigu jis padarė taip, kaip padarė, tai tikriausiai pritaikė optimalų metodą. Kitaip tariant: jo veikla, man atrodo, yra argumentas už tą antrąją mokyklą — prieš Sartorijų.

— Duok man šitą kortelę, Kelvinai…

Aš padaviau jam ją. Jis pasilenkė, stengdamasis išskaityti mano keverzones.

— Kas čia? — dūrė jis pirštu. Aš paėmiau iš jo kortelę.

— Čia? Lauko transmutacijos tenzorius.

— Duok man ją…

— Kam tau? — paklausiau. Žinojau, ką jis atsakys.

— Reikia parodyti Sartorijui…

— Kaip nori, — atsakiau abejingai. — Galiu duoti. Tik matai, šito niekas neištyrė eksperimentu, tokios struktūros mums dar nežinomos. Jis tiki Frezeriu, o aš apskaičiavau pagal Sioną. Jis pasakys, kad aš nesu fizikas ir Sionas taip pat ne. Bent jo supratimu. Bet čia diskutuotinas klausimas. Nenorėčiau diskusijos, kurioje galiu pralaimėti dar didesnei Sartorijaus šlovei. Tave galiu įtikinti, jo ne. Ir nemėginsiu.

— Jis dirba šia linkme. Tai ką ketini daryti?.. — paklausė Snautas užgesusiu balsu. Jis susigūžė, dingo visas jo žvalumas. Nežinojau, ar jis pasitiki manim, bet man jau buvo vis tiek.

— Tai, ką daro žmogus, kurį norima nužudyti, — tyliai atsakiau aš.

— Pamėginsiu susirišti su juo. Gal jis turi galvoj kokį apsisaugojimą,— sumurmėjo Snautas ir pakėlė į mane akis — Klausyk, o jeigu vis dėlto?.. Tas pirmasis projektas. A? Sartorijus sutiks. Tikriausiai. Tai yra… šiaip ar taip… šioks toks šansas…

— Tu tiki?

— Ne, — tuoj pat atsakė jis. — Bet… tai nieko nekenkia. Nenorėjau per greit sutikti. Man rūpėjo kuo daugiau laimėti laiko, nes jis buvo mano sąjungininkas.

— Pagalvosiu, — atsakiau aš.

— Na, tai aš einu, — tarė stodamasis Snautas. Kai jis kėlėsi iš krėslo, jam subraškėjo visi kaulai. — Tai gal bent leisi, kad tau būtų padaryta encefalograma? — paklausė, trindamas pirštais prijuostės paviršių, tarsi bandydamas nuvalyti nuo jo nematomą dėmę.

— Gerai, — pasakiau aš.

Snautas nuėjo prie durų, nekreipdamas dėmesio į Harę — ji žiūrėjo į šią sceną tylėdama, pasidėjusi knygą ant kelių. Kai Snautas uždarė duris, aš atsistojau. Išskleidžiau rankoje laikomą kortelę. Formulės buvo tikslios. Aš jų nesuklastojau. Tik nežinau, ar Sioną būtų sutikęs su jų išsprendimu. Veikiausiai ne. Aš krūptelėjau. Harė priėjo prie manęs iš užpakalio ir palietė mano petį.

— Krisai!

— Ką, mieloji?

— Kas čia buvo?

— Sakiau tau. Daktaras Snautas.

— Kas jis per žmogus?

— Mažai jį pažįstu. Kodėl klausi?

— Jis taip žiūrėjo į mane…

— Matyt, patikai.

— Ne, — Harė papurtė galva. — Tai nebuvo tos rūšies žvilgsnis. Žiūrėjo į mane, kaip… tarytum…

Ji krūptelėjo, pakėlė į mane akis ir tuoj jas nuleido.

— Einam kur nors iš čia…