Įkandin Niutono

EPILOGAS PASAULIAI IR GYVENIMAI

— Viskam būna paskutinis kartas.

Išgirdusi pažįstamą balsą, Liusinda virptelėjo ir atsigręžė. Artyn slinko Šlaimas, sandalais šlepsintis per dulkėtas, marmurines muziejaus grindis. Jis vilkėjo chaki spalvos šortus bei juodus, trumparankovius marškinėlius su Žemės atvaizdu, papildytu žodžiais „Nepavėluok grįžti čia!” Kurgi ne, — pagalvojo mergina. Pati tapo sugrįžėle — arba pasilikėle, — tokia pat užkietėjusia, kaip ir Vinteris. Pavėluotai suvokė, kad užvaldyti vertėjo tiktai vieną planetą, kurią dabar iš jų atims. Nieko panašaus į gimtąjį žmonių pasaulį nepavyktų atrasti galybės šviesmečių spinduliu.

— Labas. — Ji pasisveikino šiurkštokai, bet nenustebusi; Šlaimas užsiminė ketinąs „pasišlaistyti po Žemę”, kaip dabar buvo populiaru sakyti, šiek tiek anksčiau, negu ji su Vinteriu susiruošė „pasišlaistyti” po menkesnę Europos teritoriją. Nuo tų laikų prabėgo jau dveji metai, todėl nieko keisto, jog kažkuriuo momentu jukeliai susikirto.

— Kokie vėjai jus čia atginė? — pasiteiravo Vinteris.

— Seku jūsų pavyzdžiu, — išsišiepė Šlaimas. — Kaip minėjau, naudojuos paskutine proga apsižvalgyti.

Sustojęs greta porelės, jis įsistebeilijo į stikliniame stende eksponuojamą rudą, keraminį, maždaug dešimties centimetrų skersmens diską su įspaustais spiraliniais raštais ir miniatiūrinėmis piktogramomis: veido profilio, kuris priminė irokėzų genties indėną, iš brūkšnelių nubraižytų figūrėlių, dygliuoto, dėžutės formos pavidalo, Liusindai panašaus į kelioninį Mėnulio modulį… Festo diskas taip ir nenusimetė paslaptingumo skraistės, atrodė lyg žaisminga, sąmoningai palikta užuomina į kontaktus su ateiviais arba dievo, stilingai suklastojusio praeitį, pokštas.

— Kompaktinis Bronzos amžiaus diskas, — pakomentavo Šlaimas. Vinteris nusijuokė.

— Knose jau lankeisi? — paklausė Liusinda.

— Šįryt. O jūs?

— Aha. Kol neva buvo vėsu. — Ji akimirkai prisiminė, kaip, plieskiant negailestingai karštai saulei, ilgoje eilėje laukė, kol galės pasilenkti ir žvilgtelėti į mažus arba didelius kambarius, užpildytus plytelių bei freskų fragmentais, kuriuose buvo matyti delfinai, šokėjai, per bulius akrobatiškai liuoksintys berniukai ir mergaitės; atminė betonines, raudonai nudažytas senovinių medinių kolonų rekonstrukcijas, pribloškiančiai milžiniškus mastelius bei didybę, ne ištirpusią, o įsigėrusią į pačius tenykščių struktūrų kontūrus, mintyse išvydo ilgus, nuolaidžius, akmeninius takus ir žmogaus suverstas kalvas.

— Minioje turbūt tavęs nepastebėjome.

— Suprantama, — atsakė Šlaimas.

Jie nužingsniavo tolyn, palei stendus su monetomis, svarsčiais, nedidukais, variniais, dviašmeniais kirviais, miniatiūrinėmis, auksinėmis, įmantriai išgraviruotomis bitėmis, nuogakrūtėmis, gyvatėmis apsikarsčiusiomis šokėjomis puošniais, klostėtais sijonais. Retsykiais akiratyje pasitaikydavo artefaktų, regėtų enciklopedijos ekranuose, ir Liusinda tiesiog negalėdavo patikėti, kad žvelgia į originalus. Kažkas čia ne taip, jeigu paaiškinamose kortelėse chronologija pažymėta teisingai: dailūs objektai iš juodo akmens, bronzos, aukso ar dramblio kaulo buvo sukurti anksčiau nei primityvesni, terakotiniai dirbiniai. Didžiulės, erdvios muziejaus salės, pro kurių aukštus langus veržėsi šviesa, kvepėjo popieriumi ir seniai nusėdusiomis dulkėmis. Nedaug kas čia atkeliaudavo; smalsuolių antplūdis atslūgo. Po kelių dienų prižiūrėtojai ims pakuoti eksponatus, galų gale išsiųs juos iš Žemės. Ligi šiol augančios priebėgos į save neįtraukė jokių žmonių, sugėrė tik pavienius augalus ir gyvūnus; jos plito lėtai bei padrikai, tačiau kadaise išdegintos planetos gyventojai rizikuoti nesiruošė. Jie nešdinosi, kol dar galėjo, kaip patys manė. Vietinė Kretos priebėga, įsikūrusi Herakliono telefonų centre, ėmė transformuotis prieš porą mėnesių, ir nūnai jos spindulys pailgėjo šimtu metrų. Gurkšnodami alų, prigriebtą gėrimų kioskelyje, viename iš kelių, kurie liko Valstybės aikštėje, po gausybe pakrypusių vėliavų stiebų, Vinteris su Liusinda įžiūrėjo viršutines ataugas, raibuliuojančias ir žiburiuojančias tarsi blizgučiai.

Šlaimas stebino ją nepaliaujamai dalindamas kompetentingus komentarus apie artefaktus.

— Nė nenutuokiau, jog tiek daug žinai, — tarė mergina.

— Tu manęs gerai nepažinojai, — švelniai atsiliepė mokslininkas.

— Laikei mane apkiautėliu kompiuterininku, kuris gavo, ko nusipelnė, tiesa?

Ji pajuto, kaip skruostus nugairino raudonis.

— Taip, — patvirtino. Kreivai dirstelėjusi į Šlaimą, pridūrė. — Nuo tada, kai išsivadavai, vergais nebesinaudoju.

— Šaunuolė, — nenoromis, bet su savotišku pasitenkinimu pagyrė jis. — Šiaip ar taip, mums archeologija labai rūpėjo. Kalbu apie anų laikų Izraelį. — Mokslininko balse pasigirdo liūdnos gaidos; tamsios akys, įbestos į Liusindą, sumirksėjo. — Prieš atskrisdamas čia svečiavausi Krokuvoje, senajame žydų kvartale. Ar žinojote, jog ketvirtą dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmetį ten gyveno šimtas tūkstančių žmonių? Prieš kelis mėnesius, beje, jų buvo ne ką mažiau. Bet dabar gatvės apleistos, sinagogos vėl virto tuščiais kiautais. O rabinai kiša Toros ritinius į dėžes, kurias pakraus į laivus. — Ties šonais nuleistų rankų pirštus jis sugniaužė į kumščius. — Dar vienas sumautas Išėjimas.

— Spėju, kad niekam neatskleidėt, kur viešėjote, — prabilo Vinteris.

Šlaimas skardžiai nusijuokė ir plojo jam per petį.

— Kalbat iš patirties!

— Be abejo.

Trijulė atsidūrė salėje, pilnoje keraminių šukių su rusvais piešinėliais, kaukes primenančių šalmų, juodų, rievelėmis išvagotų kardų.

— Mikėniški dirbiniai, — informavo Šlaimas. — Verta pasidairyti, bet nelabai įdomu.

Jie vis tiek nužygiavo pro stendus, nenorėdami pasišalinti iš muziejaus, pražiūrėti objektus, kurių galbūt niekada nebepamatys, bent jau šioje vietoje.

— Ką veikia Kolderis? — pasiteiravo mokslininkas.

— Grįžo į Naująją Pradžią. Jis niekuomet stipriai neprijautė sugrįžėliams.

— O Amelija?

Mergina kojos pirštais brūkštelėjo per grindų dulkes, sandalo sagtimi užkabino savo sarongo apsiuvą, pasilenkusi tuodu išpainiojo ir atsitiesė. Veidą vėl nudegino raudonis. Gėdos jausmas ją užliedavo kartais, bet netikėtai, pagalvojus apie katastrofą, kurią Liusinda užtraukė šeimai ir, — nors dėl to galima pasiginčyti, — visam pasauliui.

— Hmm, — numykė ji. — Na, žinai, šeima ir klanas prarado iš raizginio gaunamas pajamas, todėl bando užsiimti kitomis pelningomis veiklos rūšimis. Amelija nusprendė pasinerti į pramogų verslą…

Šlaimas prajuko.

— O taip, seka Šeimos pėdsakais.

— …todėl pasiėmė duomenų plokštelę. Su Vinteriu, Kolderiu, Airina ir Arlena. Įkūnijo juos… tiesą sakant, apsirūpino būriu klonų, kurie vienu metu koncertuoja įvairiuose užkampiuose, nuo Asteroidų žiedo iki Šaulio vijos…

— Mudu su Kolderiu organizavome jos paiešką, — tarsi gindamasis įsiterpė Vinteris. — Bet kopijos, laimei, nebendradarbiauja.

Šlaimas pirmą kartą prarado amą. Po minutės gūžtelėjo ir tarė:

— Informacija siekia ištrūkti į laisvę.

— Aha, — su kartėliu pridėjo Liusinda. — Taip ir pakliuvome į šitą suknistąjovalą.

— Ne toks jau jis bjaurus, — atšovė mokslininkas. — Patikėk manimi. — Jis apsidairė. Kitapus durų pamatė suvenyrų krautuvėlę ir išėjimą. — Ką gi, ekskursija baigėsi.

Liusinda nenorėjo pasitraukti iš muziejaus dar kartą nepasivaikščiojusi, bent jau sparčiu žingsniu, palei senesnius, ryškesnių spalvų artefaktus, todėl užsispyrė nužygiuoti atgal iki įėjimo. Pakeliui tarstelėjo:

— Žinot, kas keista? Palyginti su Mikėnų gyventojais, Mino civilizacija daug ginklų nepaliko.

— Nejautė didelio poreikio ginkluotis, — paaiškino Šlaimas. — Nes anuomet čia egzistavo talasokratija.

— Kas?

— Jūros pirklių imperija. Turtus jiems sukrovė prekyba.

— Visa tai? — Liusinda pamojo ranka. — Uždirbo… laivais gabendami krovinius iš vienos vietos į kitą?

— Ir augindami vynuoges su alyvuogėmis.

— Pastatė rūmus ir teatrus, įsigijo brangakmenių, kitokių puošnių dalykų? Vien iš prekybos?

— Taip. — Šlaimą šiek tiek suerzino merginos nepatiklumas arba, kaip jam galėjo pasirodyti, paikumas.

Liusinda apkabino abiejų vyrų pečius ir atsispyrė nuo žemės it vaikas. Nuo jos svorio palydovai susverdėjo, apsimainė nuostabos kupinais žvilgsniais. Pati Liusinda, kurios sąmonė atsikratė sunkios naštos, jautėsi kaip nesvarumo būsenoje. Galų gale ji pasigailėjo porelės, nuleido kojas ant grindų, liuoktelėjo į priekį ir apsisukusi nusijuokė.

— Tai nuostabiausia mintis, kokią teko girdėti, — paskelbė. — Ir šauniausia, kokia buvo šovusi man į galvą.

Lamontas stovėjo iki raudonumu įkaitusiame viržyne, jo šnerves kuteno rūdžių kvapas, greta stypsojo Moraga Higins, o priešais, už poros metrų, lėtai kaip ledynas slinko priebėgos pakraštys. Didysis neorganinės kilmės sodas jau okupavo artimiausias viršukalnes. Danguje, stačiai virš galvų ir toli vakaruose, ribėjo pašvaistės, ištįsusios tarytum kilometro aukščio kolonos, kuriose lyg juodi audros debesys slinko nematerialios masės.

— Ištižėlės, — tarė Moraga pakėlusi galvą.

— Kas?

— Silpnai sąveikaujančios sunkiosios dalelės.

— Galbūt, — sutiko Lamontas.

Ji pritūpė, ištiesė pirštą link sąsajos, per kurią įtrauktos rūdys, tarsi nematomų skruzdėlių nešami maisto trupinėliai, nuslysdavo gilyn į miniatiūrinius, ryškiaspalvius, plieninius elementus, dūzgiančius ir tiksinčius kaip kišeninio laikrodžio mechanizmas, supančius išsikėtojusią, gerokai už pradinių Tūlio Kamo ribų išplitusią mašiną.

— Nereikia! — staiga sunerimęs šūktelėjo jis.

Moteris atsigręžė, aukštyn pakreipė metalinių lūpų kampučius.

— Vis dar manai, jog turiu, ko bijoti?

— Nesu tuo tikras, bet taip… manau.

Moraga įkišo pirštus jam į barzdą.

— Ateis laikas… — pratarė, — kai smalsumas mane įveiks. Ir kopijos perkėlimu į virtualią erdvę aš nepasitenkinsiu. Privalėsiu sužinoti, kas čia slypi.

Lamontas niūriai palinksėjo.

— Žinau. Bet ne dabar.

— Taip, — atsakė Moraga. — Kada nors vėliau.

Jie apsisuko, nužingsniavo per viržynę ir sukorę du kilometrus grįžo į tuščias Invemeso gatves.

Gyvenamasis modulis kybojo erdvėje — milžiniškas, besisukantis, dirbama žeme bei ežerais užpildytas ratas, kurį dengė deimantinis stiklas ir saulės veidrodžiai. Gynybos priemonių jis turėjo apsčiai, pažeidžiamų vietų buvo labai nedaug. Vieną iš pastarųjų galima priskirti tam, kad kosminė stotis niekaip nepajėgė apsisaugoti nuo mažučio žvaigždėlaivio (panašių staigmenų nė nesitikėjo), virššviesiniu greičiu šoktelėjusio po stogu, keletą kilometrų lėkusio tarp modulio pagrindo ir skliautinio viršaus, pakibusio stačiai virš centro komiteto valdybos. Atsivėrė liukai, ir laukan pasipylė kariai su skafandrais, žemyn nusileidę reaktyvinėmis kuprinės formos skraidyklėmis, rankose laikantys kosminių gijų ginklus arba plazminius šautuvus.

Vienas iš kareivių spyriu atlapojo valdybos duris ir nudrožė tiesiai pas pirmininką. Tas įsižiūrėjo į ginkluotą, po antveidžiu pasislėpusią figūrą. Į kabinetą įžengė antras kariškis, o likusieji nubildėjo pastato koridoriais ir laiptais.

— Jūs esate išrinktasis Kosmoso Užkariautojų kolektyvo vadas? — paklausė pirmas karys.

— Taip, — atsakė pirmininkas, lėtai pakeldamas rankas virš galvos.

— Gerai. — Šarvuotas individas atšovė antveidį, ir priblokštas, užpultas žmogus išvydo besišypsantį moters veidą. — Aš esu Pirmoji Naikintojų Brigada San Ok. — Ji parodė į kitą kareivį. — Čia mano bendražygis Pirmoji Naikintojų Brigada Ry. Anksčiau abu priklausėme Aštuoniasdešimt Septintajai Gamybinei Brigadai, Gamtos Transformavimo kolektyvui. Mes ketiname atsiimti skolą.

Bendžaminas Ben-Amis nuleido kavos puoduką ir atsiduso.

— Kažkas negerai? — paklausė Andrėja Al-Kajed iš kitos pusryčių stalo, stovinčio verandoje, pusės.

— Ne, nieko panašaus. — Jis rankos mostu aprėpė žalias fermas, susispietusias slėnyje, ir dangų, kuriuo šįryt praskrido jau trečias laivas su evakuotais Žemės gyventojais. — Problemų turi anie žmonės. Jiems teko stebėti, kaip gimtoji planeta virsta intelekto mechanizmu. Man asmeniškai tetrūksta gardžios Naujosios Pradžios kavos.

Andrėja linktelėjo.

— Man taip pat. Keista, kokių dalykų pasigendi.

Nuo tada, kai valdžia Ben-Amį penkmečiui ištrėmė iš miesto, nubaudusi už tai, kad jis prisidėjo, kaip dabar buvo kalbama, prie „nesenų įvykių”, praėjo dveji metai. Al-Kajed, demonstruodama netikėtą ištikimybę, pasitraukė iš sostinės kartu su juo. Pagalvojus apie asistentės atsidavimą, prodiuserį kone apimdavo kaltės jausmas.

— Tu galį išvažiuoti, kada tik užsimanysi, — pasakė jis. — Tikrai.

Po stalu kilstelėjusi kojos pirštus, Andrėja pabandė pakutenti Ben-Amio šlaunį.

— Aš nenoriu.

Jis irgi nusišypsojo.

— Benai, tau trūksta ne tiek kavos, — pratęsė moteris, — kiek kavinės, bendravimo, paties miesto. Verčiau užgniaužk ilgesį. Tenykštė aplinka tik blaškytų tavo dėmesį nuo dabartinės veiklos, kuria geriausia užsiimti čia.

— Žinau, žinau. — Ben-Amis dūrė nykščiu į duomenų plokštelės ekraną, pažiūrėjo į naujojo savo libreto, „Jėzaus Korešo: nukankinto mesijo”, juodraštį. Rodos, šitam kūriniui lemta tapti puikiausiu iš visų jo darbų — geresniu net už pernykštį „Osamą: karį— princą”, — tiksliausiai atspindinčiu aprašomą istorijos laikotarpį, nes informacijos Ben-Amis ieškojo kaip įmanydamas kruopščiau, naršė archyvus, domėdamasis žiniomis apie kiekvieną veikėją, pradedant kukliu, švelnaus būdo, tačiau valingu dramos herojumi, baigiant pasipūtusiais, psichopatiškos prigimties piktadariais, imperatoriumi Bilu ir imperatoriene Hilare, kuriuos skrupulingai atkūrė iš Nūdienos adventistų dokumentų. Ir vis dėlto…

Rūstus jo žvilgsnis nuslydo slėniu iki artimiausios iš kelių vietinių, baltai nudažytų bažnytėlių.

— Jei man reikės klausytis dar vienos prakeiktos giesmės, — suniurzgė Ben-Amis, — prižadu padegti kurią nors šventyklą.

Jie išėjo iš atgaivinimų laboratorijos drauge, plepėdami ir juokdamiesi. Vos tiktai išniro į atvirą erdvę, Kolderis prisidegė cigaretę. Arlena bakstelėjo jam alkūne.

— Vieną dieną jos tave pražudys, — pasakė.

Vinteris apsidairė. Tamsiai mėlyną dangų raižė šešiakampių kontūrai, kurių gijos priklausė gigantiškam kupolui. Iš laboratorijos, įsikūrusios nedideliame pastate, medinis nuožulnus takas vedė į erdvią aikštę, apsuptą žaliais parkais ir keliukais, jungiančiais grupeles baltų, keturių ar penkių aukštų statinių. Aplinkui vaikštinėjo galybė žmonių, iš pirmo žvilgsnio labai jaunų. Tai nieko nereiškė, bet jis įtarė regįs studentus.

— Kur mes atsidūrėme? — paklausė.

Kolderis demonstratyviai pažvairavo į dausas.

— Iš visko sprendžiant, tebesam Šaulio vijoje.

— Dar vienas koncertas universitetiniame miestelyje, — pastebėjo Airina. — Tikėkimės, šįsyk mažieji išperos neįsilaužė į kopijų saugyklą ir neišsiuntinėjo mūsų į virtualias aplinkas, po visą planetą.

Vinteris sunerimęs atsigręžė į ją.

— Ar taipjau buvo nutikę?

Moteris šypsodamasi palingavo galvą.

— Man nederėtų tavęs erzinti. Patiki kiekvieną kartą.

— Čia tikrovė?

— Neabejotinai. Eime paieškoti baro. — Airina įsikibo jam į parankę ir kartu su kitais pajudėjo mediniu taku. — Atgal nesigręžiok.