Pasaulio pabaigos knyga 2

20

Agnesė buvo pamiegojusi ne ilgiau nei penkias minutes, kai varpas liovėsi gaudęs, o paskui suskambo vėl, jau dažnesniais dūžiais — kviesdamas į mišias.

— Tėvas Rošas pasiankstino. Dar ne vidurnaktis, — suskato piktintis ledi Imeina, bet, vos spėjo tai pasakyti, atsiliepė ir kiti varpai: Vyčlaido ir Berefordo, o kažkur toli rytuose, taip toli, kad girdėti buvo ne daugiau nei aido kvėptelėjimas — ir Oksfordo varpai.

Štai šitas — Osnio varpas, o tas — Karfakso, galvojo Kivrina; kažin, dingtelėjo jai, ar jie skamba šiąnakt ir namuose?

Seras Bloetas svirduliuodamas pakilo ant kojų, padėjo atsistoti ir seseriai. Vienas iš jų tarnų atskubėjo nešinas jų apsiaustais ir voveraitės kailiu pamušta mantija. Čiauškančios tarpusavyje mergaitės išsitraukė iš krūvos savo apsiaustus ir užsimetė juos, nė akimirkai nenutildamos. Imeina papurtė Maisrę, kuri buvo užmigusi ant elgetų suolelio, ir liepė jai atnešti Valandų Knygą; Maisrė žiovaudama ėmė ropštis kopėčiomis į palėpę. Rozemunda priėjo prie Kivrinos ir pabrėžtinai atsargiai pakėlė savo apsiaustą, kuris buvo nuslydęs Agnesei nuo pečių.

Agnesė miegojo kaip užmušta. Kivrina sudvejojo — ją pykino vien nuo minties, kad teks mergytę žadinti, bet nuo šių mišių nebuvo galima atleisti net visiškai nusivariusios penkiametės.

— Agnese, — tylutėliai ištarė Kivrina.

— Ar tik neteks tau nešte nešti jos į bažnyčią, — tarstelėjo Rozemunda, grumdamasi su auksine sero Bloeto sege. Prievaizdo jauniausiasis sūnus atsliūkino su baltuoju Kivrinos apsiaustu, nerūpestingai vilkdamas jį per vikšrius, išbarstytus ant grindų.

— Agnese, — dar kartą ištarė Kivrina ir atsargiai krestelėjo mergytę; neįtikėtina, bet jos nepažadino net gaudžiantis bažnyčios varpas. Jis skambėjo garsiau ir arčiau nei tuomet, kai skambindavo rytinėms mišioms ar mišparams, jo obertonai beveik užgožė net kitų varpų skambesį.

Agnesės vokai virptelėjo.

— Tu manęs nepažadinai, — mieguistai sumurmėjo ji Rozemundai, o paskui, jau išsibudinusi, pridūrė garsiau: — Juk žadėjai mane pažadinti!

— Vilkis apsiaustą, — pasakė Kivrina. — Metas į bažnyčią.

— Kivrina, aš nešiuos varpelį ant rankos.

— Tu ir turi jį ant rankos, — atsakė Kivrina, skubindamasi užsegioti Agnesės raudonąjį apsiaustą su gobtuvu, bet saugodamasi neįdurti mergytei į kaklą sąsagos smeigtuku.

— Ne, aš jo neturiu! — pareiškė Agnesė, grabaliodama ranką.

— Noriu užsirišti savo varpeli!

— Štai kur jis, — pasakė Rozemundą, pakeldama varpelį nuo grindų. — Tikriausiai atsirišo ir nukrito tau nuo riešo. Bet dabar nedera jo nešioti. Šis varpas kviečia į mišias. Kalėdų varpeliams bus metas po to.

— O aš juo ir neskambinsiu, — saikstėsi Agnesė. — Tik nešiosiu ant rankos.

Kivrina nėmaž tuo netikėjo, bet visi kiti jau buvo pasirengę eiti. Išsitraukęs iš ugniavietės žioruojantį pagalį, vienas iš sero Bloeto žmonių uždeginėjo deglus ir dalijo tarnams. Kivrina paskubomis pririšo varpelį Agnesei ant riešo ir paėmė abi mergaites už rankų.

Ledi Elivysa uždėjo delną ant jai pasiūlytos sero Bloeto rankos. Ledi Imeina mostelėjo Kivrinai eiti su mergaitėmis paskui juos, o iš paskos patraukė ir visi kiti — iškilmingai, kaip kokia procesija. Ledi Imeina su sero Bloeto seserimi, paskui jas — ir visa Bloeto palyda. Ledi Elivysa ir seras Bloetas pirmieji išėjo į kiemą, paskui — pro vartus į pievą.

Snigti liovėsi, danguje netgi užsižiebė žvaigždės. Kaimas tykiai gulėjo, užklotas balta antklode. Sušalęs laike, dingtelėjo Kivrinai. Sukiužusios trobelės dabar atrodė visai kitaip, švarus sniego baltumas pakeitė ir išsiklaipiusias tvoras, ir purvinas, suskilinėjusiu molio glaistu nutepliotas pašiūres. Sniego kristalėliai kibirkščiavo, gaudydami judančią deglų šviesą, tačiau užvis labiausiai Kivrinai užgniaužė kvapą žvaigždės — šimtai žvaigždžių, tūkstančiai žvaigždžių, mirguliuojančių tarsi brangakmeniai lediniame danguje.

— Kaip šviečia… — sukuždėjo Agnesė, ir Kivrina nesusigaudė, ar mergytė kalba apie sniegą, ar apie dangų.

Varpas gaudė ramiai, ritmingai, jo balsas speiguotame ore skambėjo vėl kitaip — ne garsiau, bet kažkaip aidžiau ir skaidriau. Kivrina girdėjo ir kitus varpus, ir atpažino juos iš balso — Estkoto, Vitenio ir Čertelintono, nors šie irgi skambėjo kažkaip kitaip. Ji įsiklausė, norėdama išgirsti Svindono varpą, kuris iki šiol gaudė kone be pertrūkio, bet taip jo ir neišgirdo. Nesigirdėjo ir Oksfordo varpų. Kivrina net pagalvojo, ar tik šie nebus jai pasivaidenę.

— Tu skambini varpeliu, Agnese, — papriekaištavo Rozemundą.

— Visai ne, — užginčijo Agnesė. — Aš tik einu.

— Pažiūrėkite į bažnyčią, — pasiūlė Kivrina. — Argi ne gražu?

Ji žioravo tartum deglas kitame lygumos pakraštyje, apšviesta ir iš vidaus, ir iš išorės; langų vitražai svaidė ant sniego virpančius tamsraudonius ir žalius atšvaitus. Visa kur aplinkui irgi žiburiavo šviesos, užtvindžiusios šventorių iki pat varpinės. Deglai. Kivrina užuodė smilkstančio deguto kvapą. Iš baltuma švytinčių laukų artėjo dar keletas deglų, vingiuodami už bažnyčios stūksančios kalvos šlaitu.

Netikėtai Kivrina vėl prisiminė Kūčių vakarą Oksforde: skaisčiai apšviestas parduotuves, viliojančias paskutinę minutę dovanų išsiruošusius pirkėjus, Brasenozės langus, liejančius geltoną šviesą į kiemą. Ir Kalėdinę eglutę Baliole, žaižaruojančią įvairiaspalvių lazerinių lempelių girliandomis.

— Gaila, kad Kūčioms negalėjome atvažiuoti pas jus, — skundėsi ledi Imeina ledi Yvoldai. — Jūsuose bent kunigas padorus, negėda ir į mišias eiti. Vietinis kunigas net „Tėve mūsų”, ir tą tik šiaip taip pasako be klaidų.

Vietinis kunigas ką tik ištisas valandas klūpojo speiguotoje bažnyčioje, galvojo Kivrina, klūpojo, nors jo kelnės ties keliais jau tiek sučiurusios, kad žioji skylės, o dabar šitas vietinis kunigas tampo sunkaus varpo virvę — varpo, kuriuo privalu skambinti ištisą valandą, o jau visai netrukus jis dar turės atlikti sudėtingą ceremoniją, kurią visą jam teko išmokti atmintinai, nes jis nemoka skaityti.

— Bijau, kad pamokslas bus labai varganas, skurdžios ir pačios mišios, — kalbėjo ledi Imeina.

— Deja, mūsų dienomis vis daugiau žmonių nemyli Dievo, — atsakė ledi Yvolda. — Bet mes privalome melstis, kad Jis pasauliui grąžintų tvarką, o žmogų nukreiptų atgal į doros kelią.

Kivrina smarkiai suabejojo, ar kaip tik tokį atsakymą ledi Imeina norėjo išgirsti.

— Pasiunčiau žinią vyskupui į Batą, kad atsiųstų mums kapelioną, — pasakė Imeina. — Bet jis iki šiol neatvyko.

— Mano brolis sako, kad Bate dabar sunkus metas, — atsiliepė Yvolda.

Jie jau beveik pasiekė šventorių. Dabar Kivrina įžiūrėjo ir veidus, apšviestus rūkstančių deglų bei mažyčių aliejinių žibintų, kuriuos nešėsi kai kurios moterys. Įraudę, iš apačios apšviesti veidai atrodė gana grėsmingi. Ponas Danvortis tikrai pamanytų, kad tai — įtūžusi minia, pasigviešusi čiupti kokį bėdžių nusidėjėlį ir čia pat sudeginti ant laužo, pagalvojo Kivrina. Viskas dėl netikusio apšvietimo, mąstė ji. Šitaip deglo šviesos nutviekstas kiekvienas atrodo kaip iš akies trauktas galvažudys. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui teko išrasti būdą naudotis elektra.

Visi rinkosi į šventorių. Kivrina atpažino kai kuriuos žmones prie bažnyčios durų susispietusioje minioje: berniuką, sergantį skorbutu, kuris andai pabėgo nuo jos, dvi mergaites, kurios buvo atėjusios padėti ruošti kalėdinių kepinių, Kobą. Prievaizdo žmona vilkėjo apsiaustą su šermuonėlio kailio apykakle ir nešėsi žibintą, iš keturių pusių įstiklintą mažyčiais tikro stiklo gabalėliais. Ji gyvai šnekučiavosi su skrofuliozės randų subjaurota moterimi — ta pačia, kuri dvare talkino puošti menę bugieniais. Visi kaimiečiai šnekučiavosi ir vaikštinėjo po šventorių, kad apšiltų; vienas vyriškis su juoda barzda taip kvatojo, kad jo žibintas susiūbavo grėsmingai arti prievaizdo žmonos galvos apdangalo.

Kivrina prisiminė, kad bažnytinei vyresnybei ilgainiui teko panaikinti pusiaunakčio mišias, kadangi, kol jų sulaukdavo, visi pernelyg įsilėbaudavo. Kai kurie parapijiečiai ir iš tiesų atrodė taip, tarsi ištisą vakarą būtų laužę pasninko priesakus. Prievaizdas gyvai šnekučiavosi su iš pažiūros šiurkščiu vyru, kuris, pasak Rozemundos, buvo Maisrės tėvas. Abiejų veidai buvo skaisčiai įraudę — nuo šalčio, nuo deglų liepsnos ar nuo išgerto alkoholio, o greičiausiai — dėl visų trijų priežasčių. Kad būtų svariau, prievaizdas kiekvieną savo žodį palydėdavo sunkiu dunkstelėjimu Maisrės tėvui per petį, o šis sulig kiekvienu smūgiu sukikendavo — išleisdavo bejėgišką laimingo žmogaus juokelį, dėl ko Kivrina nutarė, kad tas žmogus, ko gero, kur kas linksmesnis nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Prievaizdo žmona sugriebė vyrą už rankovės, bet šis tuojau nusipurtė jos ranką. Tačiau, vos pro dengtus šventoriaus varteliūs įėjo ledi Elivysa ir seras Bloetas, abu su Maisrės tėvu tuoj pat atsitraukė, pralaisvindami kelią iki bažnyčios durų. Lygiai taip pat reagavo ir visi kiti, kaipmat pritilo, žvilgsniais lydėdami procesiją iš dvaro, einančią per šventorių ir pro sunkias bažnyčios duris vidun. Paskui visi vėl sušneko, bet jau tykiau, ir iš paskos sugužėjo į bažnyčią.

Seras Bloetas nusikabino kardą ir padavė tarnui, tada, vos įėję vidun, abu su ledi Elivysa atsiklaupė ir persižegnojo. Paskui abu drauge nuėjo beveik iki pat pertvaros su Nukryžiuotuoju ir vėl atsiklaupė.

Kivrina su mergaitėmis sekė jiems iš paskos. Kai Agnesė žegnojosi, jos varpelis skimbtelėjo, gaudesys skardžiai suaidėjo bažnyčios erdvėje. Būtinai reikėtų jį nuimti, dingtelėjo Kivrinai. Kažin, gal reikėtų pasitraukti su Agnese iš procesijos, prisiglausti kur nors greta ledi Imeinos vyro kapo ir nurišti kaspiną, galvojo ji, bet ledi Imeina jau nekantriai trypčiojo prie durų su sero Bloeto seserimi.

Ji nusivedė mergaites į bažnyčios priekį. Seras Bloetas jau buvo spėjęs atsistoti visu liulančiu savo svoriu. Elivysa klūpojo šiek tiek ilgėliau, paskui atsistojo; seras Bloetas palydėjo ją į šiaurinę bažnyčios pusę, linktelėjo ir patraukė užimti savo vietos vyrų pusėje.

Kivrina atsiklaupė drauge su mergaitėmis, patyliukais melsdama, kad Agnesė, vėl žegnodamasi, nesukeltų pernelyg daug triukšmo. Ir nesukėlė, bet stodamasi mergytė primynė suknelės kraštą, kluptelėjo, ir jau tada varpelis sužvangėjo beveik taip pat garsiai kaip ir pats bažnyčios varpas. Ledi Imeina, savaime suprantama, jau buvo visai čia pat, už nugaros. Ji nuožmiu žvilgsniu nudelbė Kivriną.

Kivrina nusivedė mergaites prie Elivysos. Ledi Imeina atsiklaupė, ledi Yvolda pasitenkino persižegnojusi. Kai tik Imeina atsistojo, atskubėjo tarnas, nešinas tamsia aksomine pagalvėle, skirta ledi Yvoldai atsiklaupti, ir padėjo ją ant grindų greta Rozemundos. Kitas tarnas tokią pat pagalvėlę padėjo vyrų pusėje — serui Bloetui, ir dabar kaip tik talkino šiam nuleisti savo kūno svorį ant jos. Bloetas klaupdamasis pūkštė ir stenėjo, tvirtai įsikibęs tarno rankos, jo veidas priplūdo kraujo.

Ilgesingai žvelgdama į ledi Yvoldos pagalvėlę, Kivrina prisiminė plastikinius, tam pačiam reikalui skirtus patiesaliukus, kabančius ant Mergelės Marijos bažnyčios kėdžių atkalčių. Iki pat šiol ji nesuvokė, kokia palaima tie patiesaliukai — ir kokia palaima yra kieti mediniai tos pačios bažnyčios klauptai, ką suvokė iš karto, kai reikėjo atsistoti, ir jai dingtelėjo, kad šitaip išstovėti teks per visas mišias.

Grindys buvo stingdančiai šaltos. Šaltis tvyrojo ir pačioje bažnyčioje, nepaisant gausių švieselių. Dauguma jų buvo nedideli žibintai, sukabinti ant sienų ir išrikiuoti priešais bugieniais apkaišytą šventosios Kotrynos statulą; tiesa, kiekvieną langą puošiančiuose žalumynuose stovėjo po aukštą, laibą gelsvą žvakę, tačiau šių liepsnelių poveikis buvo anaiptol ne toks, kokio, matyt, tikėjosi tėvas Rošas. Ryškių liepsnelių fone langų vitražai atrodė tik dar tamsesni, kone visai juodi.

Dar kelios gelsvos žvakės degė sidabriniuose kandeliabruose, pastatytuose abiejuose altoriaus galuose, priešais juos žaliavo pluoštai bugienių. Tokiomis pat bugienio šakelėmis buvo papuoštas ir pertvaros su Nukryžiuotuoju viršus; tarp aštrių, blizgančių lapų tėvas Rošas buvo įtaisęs ledi Imeinos bičių vaško žvakes. Jis tikrai nuoširdžiai paplušėjo, puošdamas bažnyčią — net ledi Imeina turėtų likti patenkinta, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į ją.

Ledi Imeina tarp delnų spaudė savąjį relikvijorių, tačiau jos akys buvo plačiai atmerktos — ji nemirksėdama spoksojo į pertvaros viršų. Veido išraiška, ypač kietai suspaustos lūpos, bylojo apie gilų nepasitenkinimą. Bene jai nepatinka, kad žvakės užkeltos ten? — pagalvojo Kivrina. Tačiau kaip tik ten vieta joms idealiai tiko. Žvakių liepsnelės nušvietė krucifiksą bei Paskutiniojo Teismo scenas, užliejo šviesa beveik visą navą.

Tokio apšvietimo dėka visa bažnyčia dabar atrodė visiškai kitokia: jaukesnė ir artimesnė, beveik kaip Mergelės Marijos bažnyčia Kūčių vakarą. Per praėjusias Kalėdas ponas Danvortis buvo nusivedęs Kivriną ten dalyvauti ekumeninėse apeigose. Ji ketino eiti į vidurnakčio mišias Šventosios Reformacijos bažnyčioje, kad galėtų pasiklausyti jų lotyniškai, tačiau paaiškėjo, kad vidurnakčio mišios neįvyks. Šventosios Reformacijos kunigas buvo paprašytas perskaityti Evangelijos ištrauką ekumeninėse apeigose, tad vėlyvąsias mišias atkėlė į ketvirtą valandą vakaro.

Agnesė vėl ėmė krapštytis su varpeliu. Ledi Imeina atsigręžė ir piktai dėbtelėjo per pamaldžiai suglaustus delnus, o Rozemunda persisvėrė per Kivriną ir sušnypštė sesutei: tšššš…

— Nevalia skambinti varpeliu, kol nepasibaigs mišios, — sukuždėjo Kivrina, prikišusi lūpas prie pat mergytės ausies, kad daugiau niekas neišgirstų.

— Aš ir neskambinau, — atsakė Agnesė, bet jos kuždesys nuaidėjo per visą bažnyčią. — Kaspinas pernelyg užveržtas. Matai?

Kivrinai anaiptol neatrodė, kad kaspinas būtų pernelyg užveržtas. Priešingai — jei ji būtų nepagailėjusi kelių sekundžių užveržti jį labiau, varpelis tikriausiai netilindžiuotų nuo kiekvieno krustelėjimo, tačiau nebuvo jokios prasmės ginčytis su pervargusiu vaiku, ypač dabar, kai bet kurią akimirką turėjo prasidėti mišios. Kivrina ėmėsi knebinėti mazgą.

Tikriausiai Agnesė mėgino nutraukti kaspiną nuo rankos, jo neatrišdama. Atspurę kaspinėlio galai užsiveržė į mažytį kietą mazgą. Kivrina nagais bandė jį atlaisvinti, tuo pačiu vis dirsčiodama į žmones už nugaros. Mišios turėtų prasidėti nuo procesijos: tėvas Rošas drauge su patarnautojais, jei tik čia tokių esama, turėtų ateiti iš bažnyčios galo, nešdamas švęstą vandenį ir giedodamas „Asperges”.

Kivrina dar stipriau trūktelėjo kaspiną abipus mazgo: šis užsiveržė dar kiečiau, nebeliko jokios vilties kada nors atrišti jį nenukirpus — tačiau dabar kaspinas bent šiek tiek atsipalaidavo. Ir vis vien nepakankamai, kad pavyktų per plaštaką nusmaukti jį nuo riešo. Kivrina grįžtelėjo į bažnyčios duris. Varpas jau nebegaudė, bet tėvo Rošo vis dar nesimatė, beje, nebuvo ir jokio koridoriaus tarp žmonių jam praeiti. Kaimiečiai tiesiog susigrūdo vidun, užtvindydami visą bažnyčios galą. Kažkas užkėlė vaiką ant ledi Imeinos vyro antkapio ir prilaikė ten, kad šis galėtų viską matyti, bet kol kas nė nebuvo į ką žiūrėti.

Kivrina vėl kibo rakinėti varpelį. Pakišo du pirštus po kaspinu ir trūktelėjo, stengdamasi dar labiau ištempti.

— Tik nenutrauki — kuštelėjo Agnesė tuo pačiu visoje bažnyčioje girdimu šnabždesiu. Kivrina pačiupo varpelį ir paskubomis apsuko taip, kad jis atsidurtų mergytės delniuke.

— Laikyk jį štai šitaip, — sukuždėjo, sugniauždama Agnesės pirštukus. — Tvirtai.

Agnesė paklusniai sugniaužė kumštuką. Kivrina uždėjo antrąjį jos delniuką ant kumščio — iš bėdos buvo galima pamanyti, kad mergytė rankas laiko sudėjusi maldai.

— Tvirtai laikyk varpelį, tada jis neskambės.

Agnesė tuojau pat prispaudė suglaustas rankas prie kaktos — tikras angeliško pamaldumo įsikūnijimas.

— Šaunuolė, — sukuždėjo Kivrina ir apkabino mergytę. Tada dar kartą grįžtelėjo į bažnyčios duris. Šios vis dar tebebuvo uždarytos. Kivrina lengviau atsiduso ir atsigręžė į altorių.

Tėvas Rošas jau stovėjo ten. Jis vilkėjo siuvinėtą baltą stulą ir baltą, tik jau gerokai nugeltusią albą, kurios apačia buvo nubrizgusi dargi labiau nei Agnesės kaspinas; rankose laikė knygą. Akivaizdu: jis laukė jos, jau kuris laikas stovėjo šitaip žiūrėdamas į ją, kol ji krapštėsi su Agnese, tačiau jo veide nebuvo nė šešėlio priekaišto, netgi nė lašo nekantrumo. Jo išraiška bylojo kažką visai kita; Kivrina nejučia prisiminė poną Danvortį, stovintį ir žiūrintį į ją pro dūminio stiklo pertvarą.

Ledi Imeina atsikrenkštė — garsas beveik priminė urzgimą — ir tėvas Rošas tarytum atitoko. Jis padavė knygą Kobui, vilkinčiam purviną sutaną, avinčiam odiniais, gerokai per dideliais batais, ir atsiklaupė priešais altorių. Tada vėl paėmė knygą ir pradėjo iš atminties skaityti Evangelijos ištraukas.

Kivrina patyliukais kartojo tekstą drauge su juo, mąstydama lotyniškai, girdėdama vertėjo pateikiamo vertimo aidą.

— Ir ką jūs išvydote, o piemenys? — progiesmiu užtraukė tėvas Rošas, pradėdamas klausimų — atsakymų litaniją. — Kalbėkite: pasakykite mums, kas nužengė į žemę.

Jis nutilo ir suraukęs antakius įsistebeilijo į Kivriną.

Jis užmiršo tekstą, dingtelėjo jai. Kivrina vogčiomis neramiai dirstelėjo į Imeiną vildamasi, jog ši nesusigaudys, kad dar kažką dera sakyti, bet ši jau buvo pakėlusi galvą ir rūsčiai dėbsojo į tėvą Rošą, kietai sukandusi dantis, net virpčiojo galvos apdangalas.

Rošas vis dar taip pat žvelgė į Kivriną.

— Sakykite, ką jūs regėjote? — vėl prašneko jis, ir Kivrina nesusilaikė lengviau neatsidususi. — Sakykite mums, kas nužengė į žemę.

Žodžiai nebuvo teisingi. Kivrina vien lūpomis ėmė tarti kitą eilutę, karštai trokšdama, kad tėvas Rošas suprastų: Mes regėjome kūdikį gimusį…

Jis nė nemirktelėjo, niekaip neparodė matęs, ką ji sako, nors žiūrėjo tiesiai į ją.

— Mačiau… — ištarė ir vėl nutilo.

— Mes regėjome kūdikį gimusį, — sušnibždėjo Kivrina ir juste pajuto, kaip ledi Imeinos žvilgsnis sminga dabar jau į ją.

— Ir angelai giedojo šlovę mūsų Viešpačiui, — kalbėjo tėvas Rošas, dar kartą suklysdamas, bet ledi Imeina jau vėl įsmeigė savo smerkiantį žvilgsnį į jį.

Vyskupas, be jokios abejonės, apie tai sužinos — kaip sužinos ir apie žvakes, ir apie nuspurusį rūbo kraštą, ir dar galai žino apie kokias būtas ar nebūtas tėvo Rošo klaidas ar netikslumus.

— Sakykite, ką jūs matėte? — atkakliai vien lūpomis bylojo Kivrina; atrodė, kad tėvas Rošas galų gale atsitokėjo.

— Sakykite, ką jūs matėte? — aiškiai ištarė jis. — Bylokite mums Kristaus gimimą. Mes regėjome kūdikį gimusį ir girdėjome angelus, giedančius šlovę mūsų Viešpačiui.

Jis pradėjo „Confiteor Deo”, ir Kivrina kuždėjo tekstą drauge su juo, bet tėvas Rošas be klaidų įveikė visą iki galo, ir ji šiek tiek atsipalaidavo, nors vis dar įdėmiai stebėjo jį, žengiantį prie altoriaus — atėjo metas „Oramus Te”.

Po alba jis vilkėjo juodą sutaną — abu drabužiai atrodė kadaise buvę gana prabangūs. Tačiau tėvui Rošui buvo gerokai per trumpi. Kai jis pasilenkė prie altoriaus, Kivrina išvydo per gerus dešimt centimetrų kyšančius purvinų rudų kelnių galus. Tikriausiai ir alba, ir sutana priklausė dar Rošo pirmtakui, o gal padėvėtus jam atidavė ledi Imeinos kapelionas.

Šventosios Reformacijos kunigas vilkėjo poliesterio albą, užsimetęs ant rudo megztinio bei džinsų. Jis užtikrino Kivriną, kad mišios — visiškai autentiškos, nepaisant neįprasto joms laiko — ankstyvos popietės. Antifona, tikino jis, niekuo nesiskirianti nuo tos, kokia būdavo atliekama aštuntame amžiuje, o Kryžiaus Kelio stotys esančios tikslios Turino stočių kopijos, atkurtos su visomis smulkmenomis. Ir vis dėlto pati bažnyčia buvo įsikūrusi buvusioje kanceliarijos reikmenų krautuvėlėje, altorių čia atstojo sulankstomas staliukas, o už durų Karfakso varpai iš visų spėkų niokojo giesmę „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį”.

— Kyrie eleison, — užtraukė Kobas, pamaldžiai sudėjęs rankas.

— Kyrie eleison, — paantrino tėvas Rošas.

— Christe eleison, — tęsė Kobas.

— Christe eleison, — džiugiai įsijungė Agnesė.

Kivrina skubiai nutildė ją, prispaudusi pirštą prie lūpų. Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.

„Kyrie„ buvo kalbamas ir per ekumenines apeigas — galimas dalykas, dėl to, kad Šventosios Reformacijos kunigas tikriausiai susitarė su vikaru, prašydamas šitokios kompensacijos už tai, kad pats perkėlė savąsias mišias į popietę; Tūkstantmečio bažnyčios pastorius griežtai atsisakė kartoti ritualines frazes ir visą tą laiką, kol jos tęsėsi, murksojo nutaisęs šaltą, smerkiančią veido išraišką. Visai tokią pat kaip ledi Imeinos.

Tėvas Rošas atrodė jau visai susitvardęs. Jis neužsikirsdamas sukalbėjo „Gloria„ ir gradualą, tada perėjo prie Evangelijos ištraukos.

— Inituim sancti Evangelii secundum Luke, — pasakė ir vis stabčiodamas pradėjo skaityti lotyniškai: — „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”.

Tą pačią ištrauką skaitė ir Mergelės Marijos bažnyčios vikaras. Tiesa, skaitė iš „People‘s Common” Biblijos versijos, ko primygtinai reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia — ten Evangelijos pagal Luką variantas prasidėjo šitaip: „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, ir vis dėlto tai buvo ta pati ištrauka, kurią dabar taip vargingai skaitė tėvas Rošas.

— „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” — Tėvas Rošas pabučiavo knygą. — Per Evangelica dieta deleantur nostro delieta.

Dabar atėjo metas pamokslui, jei tik tėvas Rošas išvis ketino sakyti pamokslą. Daugumoje kaimo bažnyčių kunigas pamokslaudavo tik per pagrindines mišias, o ir tuomet tai būdavo neką daugiau nei katekizmo pamokos — pavyzdžiui, išvardydavo septynias mirtinas nuodėmes arba septynias gražiausias dorybes. Taigi, veikiausiai pamokslo reikėtų laukti per pagrindines Kalėdų ryto mišias.

Tačiau tėvas Rošas išėjo priešais altorių, į pagrindinį praėjimą, kuriame beveik nebeliko vietos, nes kaimiečiai spietėsi artyn, ramstydamiesi į piliorius ir vieni į kitus, ieškodami patogesnės pozos stovėti, ir prašneko:

— Tomis dienomis, kai Kristus nužengė iš dangaus ant žemės, Dievas siuntė ženklus, kad žmonės suprastų jį ateinant, o paskutiniosiomis dienomis jis vėl siųs mums ženklus. Siautės badas ir ligos, ir šėtonas nekliudomas vaikščios tarp mūsų.

Oi, tik ne tai, pagalvojo Kivrina, tik nepradėk pasakoti regėjęs velnią, raitą ant juodo žirgo.

Ji dirstelėjo į Imeiną. Senoji atrodė persiutusi, bet, dingtelėjo Kivrinai, ji nirštų bet kuriuo atveju, kad ir ką jis sakytų. Imeina buvo tvirtai pasiryžusi užfiksuoti visas tėvo Rošo klaidas bei paslydimus, apie kuriuos vėliau galėtų papasakoti vyskupui. Ledi Yvolda atrodė šiek tiek suirzusi, o visi kiti — pavargę, bet pasiryžę neprarasti kantrybės; šitaip pamokslo besiklausantys žmonės atrodo visada, nesvarbu, koks šimtmetis. Lygiai tokius pat veidus Kivrina matė ir Mergelės Marijos bažnyčioje per praėjusias Kalėdas.

Tąsyk pagrindinė pamokslo tema buvo šiukšlių išvežimas; Kristaus bažnyčios klebonas pradėjo jį šitokiais žodžiais: „Krikščionybė užgimė tvarte. Ar jai lemta mirti kanalizacijos vamzdžiuose?”

Tačiau tai nė nebuvo svarbu. Tada iš tikrųjų buvo vidurnaktis, Mergelės Marijos bažnyčios grindys buvo akmeninės, o altorius — tikras, tad Kivrina, užmerkusi akis, nebematė nei kilimu išklotos navos, nei skėčių, nei lazerinių žvakių. Ji net pastūmė į šalį plastikinį patiesaliuką ir, atsiklaupusi tiesiog ant akmeninių grindų, bandė įsivaizduoti, kaip jausis tikrose Viduramžių mišiose.

Ponas Danvortis tikino ją, kad Viduramžius ji išvysianti tokius, kokių visiškai neįsivaizdavusi, ir, žinoma, neklydo. Jis sakė tiesą apie viską — tik ne apie šitas mišias. Kaip tik tokias jas Kivrina ir įsivaizdavo: įsivaizdavo akmenines grindis, pusbalsiu murmamą „Kyrie”, smilkalų ir dervos kvapą, šaltį.

— Viešpats nužengs su ugnimi ir rūstybe, ir visa kas pražus, — kalbėjo tėvas Rošas. — Bet net tomis paskutiniosiomis dienomis Dievo gailestingumas mūsų neapleis. Viešpats atsiųs mums pagalbos ir atjautos, ir saugiai priglobs mus danguje.

Saugiai priglobs mus danguje. Kivrina galvojo apie poną Danvortį. „Neiškeliauk, — atkalbinėjo jis. — Ten bus visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji”. Ir, žinoma, buvo teisus. Jis niekada neklysta.

Bet netgi jis, nuogąstaudamas dėl įsivaizduojamų raupų ir galvažudžių, ir laužų raganoms deginti, tikrai negalėjo įsivaizduoti to, kas nutiko iš tikrųjų: ji pasiklydo. Ji nenutuokia, kur yra plyšio vieta, o iki sutartos susitikimo datos liko mažiau nei savaitė. Ji dirstelėjo į Gavyną, stovintį už praėjimo, vyrų pusėje, ir stebintį Elivysą. Po mišių būtinai reikės nutaikyti progą pasikalbėti su juo.

Tėvas Rošas žengė už altoriaus, prasidėjo Pakylėjimas. Agnesė šliejosi prie Kivrinos, Kivrina apkabino mergytę per pečius. Vargšelė, tikriausiai ji visiškai nusivariusi. Pakilusi dar prieš aušrą ir visą dieną laksčiusi be atokvėpio. Kažin, kiek laiko truks mišios? — pagalvojo Kivrina.

Apeigos Mergelės Marijos bažnyčioje truko valandą su ketvirčiu — ir, kaip tik įpusėjus Aukojimui, staiga sudūzgė daktarės Arens pyplys.

— Kūdikis susiruošė į šį pasaulį, — išskubėdama dar kuštelėjo ji Kivrinai ir Danvorčiui. — Pačiu tinkamiausiu metu.

Galbūt ir jie dabar bažnyčioje? — pagalvojo ji ir tuoj pat prisiminė, kad namuose — jau anaiptol ne Kalėdos. Ten Kalėdas šventė trečiąją dieną po to, kai ji atkeliavo čionai — Kivrina tuo metu dar gulėjo ligos patale. Kokia tuomet ten diena? Sausio antroji. Kalėdų atostogos jau beveik pasibaigusios, visos puošmenos nurankiotos iki kitų metų.

Oras bažnyčioje pamažu kaito, atrodė, kad žvakės išdegina visą deguonį. Kivrina girdėjo bruzdesį ir šnaresį už nugaros, tėvas Rošas atlikinėjo privalomus mišių ritualo veiksmus, o Agnesė vis labiau glebo, remdamasi į ją. Kivrina tik apsidžiaugė, kai atėjo „Sanctus” dalis, ir ji galėjo atsiklaupti.

Ji pabandė įsivaizduoti Oksfordą sausio antrąją: parduotuvės jau reklamuoja naujamečius išpardavimus, Karfakso varpai tyli. Daktarė Arens, reikia manyti, ligoninėje, galynėjasi su gausiomis, po švenčių visada apninkančiomis skrandžio problemomis, o ponas Danvortis, reikia manyti, ruošiasi naujam semestrui. Vis dėlto ne, niekam jis nesiruošia, paprieštaravo ji pati sau, ūmai prisiminusį jį, stovintį už dūminio stiklo. Jis nerimauja dėl manęs.

Tėvas Rošas iškėlė taurę, atsiklaupė, pabučiavo altorių. Bažnyčios vyrų pusėje kažkas vėl sušiugždėjo, pasigirdo kuždesys. Kivrina dirstelėjo ten link. Gavynas klūpojo, prisėdęs kulnus, atrodė beviltiškai nuobodžiaująs. Seras Bloetas miegojo.

Miegojo ir Agnesė. Mergytė buvo visiškai susmukusi Kivrinos glėbyje — nebuvo ko nė svajoti apie galimybę atsistoti, kai ateis eilė kalbėti „Tėve mūsų”. Kivrina net nebandė. Kai visi atsistojo maldai, ji tik pasinaudojo proga prisitraukti mergytę arčiau ir patogiau pasiguldyti jos galvą ant peties. Kivrinai maudė kelį. Tikriausiai bus pataikiusi atsiklaupti į įdubą tarp dviejų akmenų. Ji pasijudino, trupučiuką kilstelėjo kelį ir pakišo po juo apsiausto kraštą.

Tėvas Rošas įdėjo į taurę gabalėlį duonos ir sukalbėjo „Haec Commixtio”; dabar visi suklaupė — atėjo metas „Agnus Dei”.

— Agnus Dei, qui tollis peccata mundi: miserere nobis, — progiesmiu traukė tėvas Rošas. — Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.

Agnus Dei. Dievo Avinėli. Kivrina dirstelėjo į Agnesę ir nusišypsojo. Mergytė kietai miegojo, visu svoriu užgulusi Kivrinos šoną, jos burna buvo kiek pravira, bet varpelį ji vis dar tvirtai spaudė sugniaužusi kumštuke. Mano avinėlis, pagalvojo Kivrina.

Klūpodama ant akmeninių Mergelės Marijos bažnyčios grindų, ji vaizduotės akimis regėjo žvakes, juto šaltį, bet negalėjo įsivaizduoti ledi Imeinos, tik ir laukiančios bet kokios tėvo Rošo klaidos mišių metu, negalėjo įsivaizduoti nei Elivysos, nei Gavyno, nei Rozemundos. Nei tėvo Rošo galvažudžio veidu, mūvinčio sučiurusiomis, nudėvėtomis kelnėmis.

Net per ištisą šimtmetį — net per visus septynis šimtus trisdešimt ketverius metus — ji nebūtų sugebėjusi įsivaizduoti Agnesės su visu jos šunyčiu, jos vaikiško įniršio priepuoliais, jos sužalotu, infekcijos niokojamu keliuku. Vis dėlto — kokia laimė, kad iš tikrųjų atvykau čionai, dingtelėjo jai. Nepaisant nieko.

Tėvas Rošas taure nubrėžė kryžiaus ženklą ir gurkštelėjo iš jos.

— Dominus vobiscum, — ištarė jis, ir dabar jau Kivrinai už nugaros kilo rimtas sambrūzdis. Pagrindinė apeigų dalis baigėsi, ir žmonės jau kilo skirstytis, nenorėdami pakliūti į grūstį. Atrodė, kad išeinant niekas jau nesirūpina pirmiausia išleisti lordo šeimą. Ar bent pasišalinti tylomis — kalbos ėmė gausti dar nė nepasiekus bažnyčios durų. Per balsų ūžesį Kivrina vos išgirdo ritualinę frazę, skelbiančią mišių pabaigą.

— Ite, Missa ėst, — triukšme nuskambėjo tėvo Rošo balsas; ledi Imeina atsidūrė praėjime, jam dar net nespėjus nuleisti rankos — galėjai pamanyti, kad ji ketina dabar pat pėsčiomis bėgti į Batą pas vyskupą.

— Matei? Jis sustatė lajaus žvakes ant altoriaus! — ėmė skųstis ji ledi Yvoldai. — O juk buvau griežčiausiai prisakiusi statyti bičių vaško žvakes, kurias pati jam ir daviau!

Ledi Yvolda tik palingavo galvą, nudelbė tėvą Rošą nieko gero nežadančiu žvilgsniu, ir abi iššnarėjo lauk; nuo jų nė per žingsnį neatsiliko ir Rozemundą.

Akivaizdu, kad Rozemundą labai stengėsi išsisukti nuo būtinybės grįžti į dvarą drauge su seru Bloetu — o suskubus atsitverti nuo jo minia, šis planas galėjo išdegti. Paskui tris moteris jau susigrūdo plepantys, besijuokiantys kaimiečiai. Kol seras Bloetas pūkšdamas ir dūsuodamas pakils ant kojų, jos jau bus nuėjusios gerą galą dvaro link.

Kivrinai atsistoti irgi toli gražu nebuvo lengva. Jai nutirpo koja, o Agnesė miegojo kaip užmušta.

— Agnese, — ištarė Kivrina. — Pabusk. Metas namo.

Seras Bloetas vis dėlto atsistojo, jo veidas jo įtampos jau buvo nebe raudonas, o purpurinis. Jis priėjo prie Elivysos ir pasiūlė šiai savo ranką.

— Tavo duktė užmigo, — pasakė.

— Taip, — nesiginčijo Elivysa, dirstelėjusi į Agnesę.

Ji įsikibo ištiestos jo rankos ir abu drauge patraukė durų link.

— O tavo vyras taip ir neatvyko, kaip žadėjęs.

— Ne, — dar išgirdo Kivrina Elivysos atsaką. Ji tvirčiau įsikibo sero Bloeto rankos.

Prapliupo skambinti varpai — visi iš karto, be jokio ritmo; orą užtvindė pašėlęs, netvarkingas gaudesys. Skambėjo džiugiai, tiesiog nuostabiai.

— Agnese, — ištarė Kivrina, krestelėdama mergytę. — Dabar jau laikas skambinti varpeliu.

Mergytė net nekrustelėjo. Kivrina pabandė užsikelti miegantį vaiką ant peties. Agnesės rankos glebiai nusviro Kivrinai už nugaros, varpelis sutilindžiavo.

— Visą naktį laukei, kada pagaliau galėsi paskambinti varpeliu, — įkalbinėjo Kivrina, šiaip taip pakeldama vieną kelį. — Prabusk, avinėli.

Ji apsidairė pagalbos. Tačiau bažnyčioje jau beveik nieko nebebuvo. Kobas vaikštinėjo palei langus, suskirdusiais pirštais užspausdamas žvakių liepsneles. Gavynas ir sero Bloeto sūnėnai navos gale jau segėsi prie šono kardus. Tėvo Rošo ir išvis niekur nesimatė. Galbūt, dingtelėjo Kivrinai, kaip tik jis ir skalambija varpu su šitokiu džiaugsmingu entuziazmu.

Nutirpusią jos koją jau pradėjo badyti adatėlės. Kivrina pabandė atpalaiduoti plonapadžiu batu apautą pėdą ir perkėlė svorį ant jos. Pervėrė šiurpus skausmas, tačiau koja nuo svorio jau nesulinko. Patogiau užsimetusi Agnesę ant peties, Kivrina pabandė atsistoti, bet primynė suknelės kraštą ir vos neišsitiesė kaip ilga.

Gavynas spėjo ją pastverti.

— Ledi Katerina, mano ponia Elivysa prisakė man jums padėti, — prašneko jis, prilaikydamas ją, kad vėl neprarastų pusiausvyros. Jis lengvai iškėlė Agnesę iš jos glėbio ir, užsimetęs sau ant peties, išžirgliojo iš bažnyčios laukan. Kivrina protekine šlubčiojo paskui jį.

— Dėkoju tau, — pratarė ji, kai jie išsigavo iš prisigrūdusio šventoriaus. — Jau maniau, man rankos nutrūks.

— Ji — storuliuke mergelė, — atsakė jis.

Agnesės varpelis nuslydo nuo riešo ir nusirito į sniegą, aštriu žvangėjimu antrindamas kitiems varpams. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Mazgas buvo užsiveržęs taip, kad jo beveik nebebuvo matyti, o atspurę trumpi kaspinėlio galai iširo atskirais plonyčiais siūleliais, tačiau vos Kivrina spėjo jį paliesti, mazgas atsirišo be jokio vargo. Kivrina pasilenkė ir vėl pririšo varpelį ant kadaruojančio Agnesės riešo.

— Man džiaugsmas pagelbėti į bėdą patekusiai poniai, — pasakė Gavynas, bet Kivrina jo nebegirdėjo.

Visoje laukymėje jie buvo vienui vieni. Visi kiti šeimos nariai jau beveik pasiekė dvaro vartus. Kivrina įžiūrėjo prievaizdo žmoną: iškėlusi žibintą, ji švietė kelią ledi Imeinai ir ledi Yvoldai, jau žengiančioms į kiemą. Šventoriuje vis dar knibždėjo daugybė žmonių, kažkas prie pat kelio užkūrė laužą — kaimiečiai spietėsi aplink jį, atkišę šildėsi rankas, vienas kitam perdavinėjo medinį ąsotį su kažkokiu skysčiu. Bet čia, vidur pievos, ji liko visai vieni. Proga, kurios Kivrina nebesitikėjo sulauksianti, nukrito tarsi iš dangaus.

— Norėjau padėkoti tau už tai, kad bandei surasti tuos, kurie mane užpuolė, kad išgelbėjai mane girioje ir atgabenai čionai, — pasakė ji. — O kai suradai mane, ar toli nuo čia buvo ta vieta? Ar galėtum mane ten nusivesti?

Gavynas stabtelėjo ir pasižiūrėjo į ją.

— Argi tau niekas nepasakė? — nustebo. — Tavo vežimą ir visus daiktus, ką tik radau, aš pargabenau į dvarą. Vagys susirinko visą tavo gerą; nors aš bandžiau joti jų pėdsakais, bijau, kad nieko nepavyko rasti. — Jis vėl pajudėjo pirmyn.

— Žinau, kad pargabenai visas mano dėžes. Labai ačiū. Bet vietą, kur mane radai, norėjau pamatyti ne dėl jų. — Kivrina paskubomis bėrė žodžius baimindamasi, kad jie pasivys kitus anksčiau, nei ji išpeš iš jo tai, kojai reikėjo.

— Kai užpuolikai mane sužeidė, aš praradau atmintį, — pasakė ji. — Manau, jei pamatyčiau tą vietą, kur tai įvyko, galbūt ką nors prisiminčiau.

Gavynas vėl sustojo — dabar jis atsigręžęs žvalgėsi į kelią, sukantį į kalvą už bažnyčios. Ten sumirgėjo šviesos — jos neramiai siūbavo ir sparčiai artėjo. Bene kažkas pasivėlino į mišias?

— Tik tu vienas žinai, kur yra ta vieta, — kalbėjo Kivrina. — Kitaip aš tau neįkyrėčiau, bet, jei tik pasakytum man, kur ji, aš galėčiau..

— Ten nieko nėra, — tarsi galvodamas apie kažką kita atsiliepė jis, nenuleisdamas akių nuo artėjančių šviesų. — Tavo vežimą ir visas dėžes aš pargabenau į dvarą.

— Žinau, — pasakė Kivrina, — ir dėkoju tau už tai, bet…

— Viskas daržinėje, — dar tarstelėjo Gavynas ir atsisuko — dabar jau aiškiai girdėjosi kanopų bildėjimas. Siūbuojančios šviesos, pasirodo, buvo žibintai, kuriuos nešėsi raiteliai. Jie — ne mažiau nei pustuzinis raitų vyrų — prašuoliavo bažnyčią, perlėkė kaimą ir sustojo prie pat lūkuriuojančių ledi Elivysos ir kitų.

Atvyko jos vyras, pagalvojo Kivrina, bet, dar jai nespėjus iki galo suformuluoti šios minties, Gavynas svieste sviedė Agnesę jai į glėbį ir tekinas leidosi jų link, pakeliui išsitraukdamas kardą.

Oi ne… — pagalvojo Kivrina ir pati leidosi bėgti, sverdėdama nuo Agnesės svorio. Tai ne jos vyras. Tai visai kiti žmonės — veikiausiai tie patys, kurie juos persekioja, tie patys, nuo kurių šeima pasislėpė šiame dvare — štai dėl ko Elivysa taip supyko ant Imeinos, kai ši atskleidė serui Bloetui, kad jos čia.

Vyrai su žibintais nušoko nuo arklių. Elivysa žengė prie to trejeto, kurie vis dar sėdėjo ant arklių, ir staiga krito ant kelių, tarsi jai būtų smogę.

Oi ne, ne, ne, galvojo Kivrina, jau visai dusdama. Ji vis dar bėgo kiek išgalėdama, Agnesės varpelis tilindžiavo it pašėlęs.

Gavynas jau irgi pribėgo prie jų, jo kardas blykčiojo žibintų šviesoje. Bet staiga ir jis krito ant kelių. Elivysa jau atsistojo, ji žengė prie raitelių, svetingai išskėsdama rankas.

Kivrina sustojo pristigusi kvapo. Prie raitelių prisiartino seras Bloetas — suklupo, vėl atsistojo. Ant arklių sėdintys vyrai nusimetė gobtuvus. Ant galvų jie dėvėjo kepuraites — o gal kažkokias karūnas. Vis dar klūpantis Gavynas įsikišo kardą į makštis. Vienas iš raitelių iškėlė ranką, kažkas sublizgėjo.

— Kas čia? — pro miegus suniurzgė Agnesė.

— Aš nežinau, — atsakė Kivrina.

Agnesė ėmė rangytis Kivrinos glėbyje, norėdama atsisukti į atvykėlius.

— Tai trys karaliai, — su nuostaba balse ištarė ji.

1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Atvyko vyskupo pasiuntinys drauge su dar dviem dvasininkais. Jie atjojo iškart po vidurnakčio mišių. Ledi Imeina sužavėta. Ji nėmaž neabejoja, kad jų pasirodymas — tai atsakas įjos prašymą skirti naują kapelioną, bet aš anaiptol nesu tuo tokia tikra. Jie atkeliavo be jokių tarnų, be to, justi kažkoks nervingumas, lyg jie kažkur skubėtų su kažkokia slapta misija.

Tai turėtų kažkaip sietis su lordu Gijomu, nors prisiekusiųjų teismo išvažiuojamoji sesija — pasaulietinė, ne bažnytinė institucija. Galbūt vyskupas yra lordo Gijomo, o gal Karaliaus Eduardo Antrojo draugas, tad dvasininkai atskubėjo sudaryti kokios nors sutarties su Elivysa dėl jo laisvės.

Kad ir kokios priežastys būtų atginusios juos čionai, pasirodė jie iš tikrųjų įspūdingai. Agnesė, vos juos išvydusi, pamanė, kad atvyko Trys Išminčiai — jie ir iš tikrųjų atrodo pakankamai karališkai. Vyskupo pasiuntinio veidas liesas, aristokratiškas, visi trys apsirengę kaip tikri karaliai. Vienas jų susisiautęs purpuriniu aksomo apsiaustu su nugaroje baltais šilkiniais siūlais išsiuvinėtu kryžiumi.

Ledi Imeina tuoj pat suskato graudžiai porinti jam, koks negrabus, nemokytas ir išvis nepakenčiamas yra tėvas Rošas. „Jis tikrai nevertas parapijos”, — tvirtino ji. Nelaimei (ir tėvo Rošo laimei) ji suklydo — prisvilo ne prie paties pasiuntinio, o tik prie jo patarnautojo. Pasiuntinys, pasirodo, buvo tas, kuris vilkėjo raudoną drabužį — irgi nepaprastai įspūdingą, siuvinėtą auksu, apkraštuotą sabalenomis.

Trečiasis — Cistersų ordino vienuolis, ar bent jau vilki baltą vienuolio abitą, nors pasiūtas šis iš smulkaus audimo vilnos, minkštesnės net už manąjį apsiaustą. Vietoj diržo jis susijuosęs šilkine juosta, o visus riebius pirštus apsimaustęs išties karališkais žiedais. Kad ir kaip būtų, elgiasi jis anaiptol ne kaip vienuolis. Nespėję net nulipti nuo arklių, abu su pasiuntiniu užsiprašė vyno, o bažnyčios tarnas, kas iš karto krito į akis, buvo spėjęs gerokai prisisiurbti dar prieš atvykdamas čionai. Jis vos nenudribo lipdamas nuo arklio ir nusliūkino į menę, remdamasis į storąjį vienuolį.

(Pauzė)

Atrodo, mėgindama įspėti svečių apsilankymo priežastį, būsiu suklydusi. Kai tik vyskupo pasiuntinys įėjo į namus, Elivysa ir seras Bloetas tuoj pat susėdo kampe drauge su juo, bet pasikalbėjo vos kelias minutes; ką tik girdėjau, kaip Elivysa pasakė Imeinai:

— Jie ničnieko nežino apie Gijomą.

Neatrodo, kad Imeiną ši žinia būtų nustebinusi ar sukėlusi nerimo. Plika akimi matyti: ji net neabejoja, kad jie atvyko čia vien tam, kad ji gautų išsvajotąjį naują kapelioną; ji tiesiog šliaužioja ant pilvo priešais juos — pareikalavo tučtuojau nešti jiems Kalėdų vaišių, o vyskupo pasiuntinį pasodino į aukštąjį krėslą. Atrodo, kad juos, kur kas labiau nei maistas, domina gėrimas. Imeina pati atnešė jiems po bokalą vyno — jie jau spėjo šiuos ištuštinti ir reikalauja dar. Dvasininkas sučiupo už sijono Maisrę, atnešusią ąsotį, prisitraukė ją artyn ir subruko ranką po marškiniais. Maisrė, savaime suprantama, abiem delnais skubiai užsidengė ausis.

Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar, kai jie čia, sumaišties namuose dar daugiau. Su Gavynu gavau šnektelėti vos trumpą valandėlę, bet kada nors vėliau, galbūt rytoj, būtinai nutaikysiu progą pasikalbėti su juo taip, kad nė lapė nesulotų. Ypač kai visas Imeinos dėmesys dabar sutelktas į pasiuntinį — kuris štai ištraukė ąsotį Maisrei iš rankų ir šliūkštelėjo sau vyno pats. Būtinai prikalbinsiu Gavyną parodyti man, kur yra plyšys. Laiko dar — į valias. Turiu beveik visą savaitę.