22


Kai Kivrinai pagaliau pavyko paguldyti Agnesę, jau beveik aušo. „Trijų karalių”, kaip mergytė atkakliai ir toliau juos vadino, atvykimas ją visiškai išbudino, ir ji, nors buvo akivaizdžiai pervargusi, atsisakė net klausytis apie būtinybę pailsėti, mat baiminosi, kad gali ką nors pražiopsoti.

Ji vis vilkosi paskui Kivriną, kuri mėgino talkinti Elivysai nešti vidun maistą puotai, verkšleno esanti alkana, bet paskui, kai stalai galiausiai buvo apkrauti ir visi sėdo puotauti, išvis atsisakė valgyti.

Kivrina neturėjo laiko ginčytis su mergyte. Patiekalų buvo devynios galybės, ir visus reikėjo atnešti per kiemą iš virtuvės: nenutrūkstamu srautu plūdo dubenys su stirniena, kiaulienos kepsniai ir galiausiai — pyragas, toks milžiniškas, kad Kivrina beveik laukė, kad, prapjovus plutelę, iš jo siūbtelės pulkas juodųjų strazdų. Šventosios Reformacijos bažnyčios kunigas tvirtino, kad tarp vidurnakčio mišių ir pagrindinių Kalėdų ryto mišių vis dar derėjo laikytis pasninko, bet čia visi, neišskiriant nė paties vyskupo pasiuntinio, kibo pilną burna kirsti keptus fazanus bei žąsis ir triušį, troškintą krokų padaže. Ir gerti. „Trys karaliai” nepailsdami vis reikalavo įpilti jiems dar vyno.

Tiesa Jie jau dabar buvo prisivaišinę daugiau, nei valiojo pakelti. Vienuolis geidulingais žvilgsniais varstė Maisrę, dvasininkas, kuris ir atvyko jau gerokai įšilęs, dabar kone voliojosi po stalu. Vyskupo pasiuntinys gėrė už du, nuolat modamas Rozemundai nešti jam naują taurę vyno — sulig kiekviena jis skeryčiojosi vis plačiau, jo mostus darėsi vis sunkiau suprasti.

Na ir gerai, galvojo Kivrina. Galbūt jis prisigers tiek, kad visiškai užmirš pasižadėjęs ledi Imeinai nugabenti mane į Godstou vienuolyną. Nešiodama ąsotį, ji taikėsi prisišlieti prie Gavyno — galbūt pavyks dar kartą paklausti jo, kur yra plyšys, tačiau Gavynas garsiai juokėsi, keleto sero Bloeto vyrų apsuptas, o šie, vos ją išvydę, ėmė reikalauti dar elio bei mėsos. Kai Kivrina vėl grįžo pas Agnesę, mergytė jau kietai miegojo, galvą beveik visiškai įtraukusi į movą. Kivrina atsargiai pakėlė ją ant rankų ir nunešė laiptais aukštyn, į Rozemundos buduarą.

Viršuje virstelėjo durys.

— Ledi Katerina! — tarpduryje stovėjo Elivysa su visu glėbiu patalų. — Kaip gerai, kad tu čia. Man labai reikia pagalbos.

Agnesė krustelėjo.

— Atnešk iš palėpės lininių paklodžių, — tarė Elivysa. — Bažnyčios tarnai miegos čia, šitoje lovoje, o sero Bloeto sesuo ir jos moterys — palėpėje.

— O kur miegosiu aš? — parūpo Agnesei, kuri suskato rangytis iš Kivrinos glėbio.

— Mes miegosime svirne, — atsakė Elivysa. — Bet tau teks palaukti, kol paruošime lovas visiems, Agnese. Dabar bėk pažaisti.

Agnesės nereikėjo nė raginti. Ji nustraksėjo laiptais žemyn mosuodama ranka, kad varpelis tilindžiuotų kuo garsiau.

Elivysa padavė Kivrinai patalus.

— Šituos nešk į palėpę ir paimk šermuonėlio kailio lovatiesę iš mano vyro drožinėtos skrynios.

— Kaip manai, kiek dienų čia viešės vyskupo pasiuntinys ir jo vyrai? — paklausė Kivrina.

— Nežinau, — atsakė Elivysa; atrodė susirūpinusi. — Meldžiuosi, kad ne ilgiau nei dvi savaites. Kitaip pristigsime mėsos. Žiūrėk, neužmiršk gerųjų velenėlių pagalvėms atremti.

Dvi savaitės — laiko daugiau nei pakankamai, susitikimo data bus jau seniai praėjusi. O ir neatrodė, kad atvykėliai ruoštųsi kur nors keliauti. Kai Kivrina, nešina paklodėmis, nulipo iš palėpės, vyskupo pasiuntinys jau miegojo aukštajame krėsle ir garsiai knarkė, dvasininkas buvo susikėlęs kojas ant stalo. Vienuolis užspeitė į kampą vieną iš sero Bloeto kambarinių ir čiupinėjo jos skepetą. Gavyno niekur nesimatė.

Kivrina nunešė paklodes ir lovatiesę Elivysai ir pasisiūlė nugabenti patalus į svirną.

— Agnesė labai pavargusi, — pasakė. — Ją reikėtų kuo greičiau paguldyti.

Elivysa išsiblaškiusi linktelėjo, daužydama dulkes nuo vieno sunkaus velenėlio. Kivrina tekina nuskubėjo laiptais žemyn ir išpuolė į kiemą. Gavyno nebuvo nei arklidėje, nei alaus varykloje. Kivrina padelsė prie išvietės, kol iš ten išniro du rudaplaukiai vaikinai ir smalsiai sužiuro į ją, tada patraukė į svirną. Galbūt Gavynas vėl kur nors nulindo su Maisre, o gal išėjo į pievą švęsti drauge su kaimiečiais. Skleisdama šiaudus ant medinių svirno stoginės grindų, Kivrina girdėjo iš ten atsklindant juoko pliūpsnius.

Ji užtiesė šiaudus kailiais ir dygsniuotomis antklodėmis, nulipo žemyn ir pro siaurą tarpelį tarp trobesių išlindo į atvirą plotą vildamasi, kad galbūt kur nors pavyks pastebėti Gavyną. Kaimiečiai priešais šventorių buvo susikūrę laužą ir dabar stoviniavo aplink jį šildydamiesi rankas ir gurkšnodami iš didelių ragų. Laužo šviesoje Kivrina įžiūrėjo įraudusius Maisrės tėvo ir prievaizdo veidus, bet Gavyno — ne.

Nebuvo jo ir dvaro kieme. Tik Rozemundą stovėjo prie vartų, susisupusi į apsiaustą.

— Ką tu čia veiki šitokiame šaltyje? — paklausė Kivrina.

— Laukiu savo tėvo, — atsakė Rozemundą. — Gavynas sako, kad jis tikrai turėtų atvykti, dar net neišaušus.

— Matei Gavyną?

— Taip. Jis arklidėje.

Kivrina neramiai dirstelėjo tenlink.

— Pernelyg šalta stoviniuoti lauke. Privalai eiti į vidų. Pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau praneštų tau, kai tik tavo tėvas atvyks.

— Ne, aš palauksiu čia, — laikėsi savo Rozemundą. — Jis prižadėjo, kad Kalėdoms būtinai atvyks pas mus. — Jos balsas vos vos virpėjo.

Kivrina kilstelėjo žibintą. Rozemundą neverkė, bet jos skruostai buvo įraudę. Kažin, ką dabar padarė seras Bloetas, kad ji nuo jo slapstosi? O gal ją išgąsdino girtas vienuolis arba dvasininkas?

Kivrina paėmė mergaitę už rankos.

— Gali palaukti ir virtuvėje, ten bent šilta, — pasakė.

Rozemundą linktelėjo.

— Tėtis prižadėjo, kad būtinai atvyks.

Ir kas tada? — pagalvojo Kivrina. Ką atvykęs jis galės padaryti? Išprašys bažnyčios atstovus? Atšauks Rozemundos sužieduotuves su seru Bloetu? „Tėtis nė už ką niekam neleis manęs skriausti”, — andai sakė Rozemundą Kivrinai, bet kažin, ar jis dar gali išardyti sužieduotuves, kai jau viskas sutarta dėl vestuvių, be to, vargu bau jis gali leisti sau pyktis su seru Bloetu, kuris turi „daugybę galingų draugų”.

Kivrina nusivedė Rozemundą į virtuvę ir paliepė Maisrei pakaitinti jai puodelį vyno.

— Einu, pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau ateitų tavęs pakviesti, kai tik tavo tėvas atvyks, — pasakė ji ir išskubėjo į arklidę, bet Gavyno nerado nei ten, nei alaus varykloje.

Kivrina nuėjo atgal į namą svarstydama, ar tik Imeina nebus išsiuntusi Gavyno su dar balažin kokia užduotimi. Tačiau Imeina sėdėjo greta vyskupo pasiuntinio, kuris akivaizdžiai visiškai nesidžiaugė pažadintas, ir kažką primygtinai jam kalbėjo. Gavynas jau buvo įsitaisęs prie ugniavietės, apsuptas sero Bloeto vyrų, įskaitant ir tuodu rudaplaukius, su kuriais, išeinančiais iš išvietės, susidūrė Kivrina. Netoliese murksojo ir pats seras Bloetas, o greta — jo brolienė ir Elivysa.

Kivrina susmuko ant elgetų suolelio prie pertvaros. Dabar neverta net tikėtis, kad pavyks vogčiomis prisiartinti prie Gavyno, tad apie galimybę klausinėti, kur yra plyšys, nėra ko nė svajoti.

— Atiduokite jį man! — suspigo Agnesė. Drauge su kitais vaikais ji grūdosi prie laiptų į buduarą; berniūkščiai, pastvėrę Juočkį, perdavinėjo jį vienas kitam, glamonėdami, tapšnodami, žaisdami su jo ausimis. Atrodo, nutaikiusi progą, kol Kivrina buvo išėjusi į svirną, Agnesė bus sulaksčiusi į arklidę atsinešti šunyčio.

— Tai mano šuo! — šaukė Agnesė, stengdamasi pagriebti Juočkį. Tačiau berniūkštis išsisuko nuo jos rankų. — Atiduokite!

Kivrina atsistojo.

— Kartą, jodamas mišku, aptikau mergelę, — pradėjo garsiai pasakoti Gavynas. — Ją užpuolė plėšikai ir skaudžiai sužeidė, jos galva buvo prakirsta ir smarkiai bėgo kraujas.

Kivrina sudvejojo, žvilgtelėjo į Agnesę, kuri kumštukais trankė berniūkščio ranką, tada vėl atsisėdo.

— „Gražioji mergele, — paklausiau jos, — kas šitaip tau padarė?”

— pasakojo Gavynas, — bet dėl baisios žaizdos ji negalėjo kalbėti.

Agnesė sugebėjo išplėšti iš berniūkščių saVo šunytį ir dabar spaudė prie krūtinės. Kivrina jautė privalanti tučtuojau eiti gelbėti nelaimingo gyvulėlio, bet liko sėdėti kur sėdėjusi, pasislinko tik tiek, kad galėtų matyti pro sero Bloeto brolienės įspūdingo galvos apdangalo kraštą. Papasakok jiems, kur mane suradai, tylomis įkalbinėjo ji Gavyną. Pasakyk, kurioje vietoje miškuose.

— „Aš — tavo ištikimas tarnas, tik paliepk, ir leisiuos vytis tų žiaurių plėšikų, — pasakiau jai, — bet baiminuosi palikti tave tokios sunkios būklės”, — porino Gavynas, dirsčiodamas Elivysos pusėn. — Bet ji atsipeikėjo ir pati ėmė melsti, kad skubinčiausi ieškoti tų, kurie šitaip ją nuskriaudė.

Elivysa atsistojo ir priėjo prie durų. Nerimastingai patrypčiojo ten valandėlę, paskui grįžo ir vėl atsisėdo.

— Ne!!! — suklykė Agnesė. Vienas raudonplaukių sero Bloeto sūnėnų buvo pastvėręs Juočkį ir dabar laikė viena ranka, iškėlęs virš galvos. Jei Kivrina nesuskubsianti šunyčio išgelbėti, jie mirtinai jį užmaigy s, be to, nebebuvo jokios prasmės toliau klausytis istorijos apie Mergelės Išgelbėjimą Miškuose, mat pasakojimas buvo skirtas anaiptol ne tam, kad visi sužinotų, kas įvyko, o tik siekiant padaryti įspūdį Elivysai. Kivrina nuskubėjo prie vaikų.

— Plėšikai buvo nujoję visai neseniai, — porino Gavynas. — Aš visai nesunkiai radau jų pėdsaką ir leidausi juo, vis paragindamas žirgą.

Sero Bloeto sūnėnas laikė iškėlęs šunytį už priekinių letenų; vargšas padarėlis gailiai cypavo.

— Kivrina! — suspigo Agnesė, vos ją išvydusi, ir metėsi jai į glėbį. Sero Bloeto sūnėnas tučtuojau atidavė Juočkį Kivrinai ir pasitraukė, kiti vaikai iškriko į visas puses.

— Tu išgelbėjai Juočkį! — sušuko Agnesė, tiesdama į jį rankas.

Kivrina papurtė galvą.

— Metas į lovą, — ištarė.

— Aš nepavargusi! — suinkštė Agnesė taip, kad vargu ar ja kas būtų patikėjęs. Mergytė pasitrynė akis.

— Užtat Juočkis pavargęs, — atsakė Kivrina ir atsitūpė prie mergytės. — O jis nesutiks migti tol, kol tu neatsigulsi šalia jo.

Atrodė, kad šitoks argumentas ją sudomino. Kivrina nelaukė, kol mergytė suras jame kokią kliautį: tarsi kūdikį įdavė jai į glėbį Juočkį ir apglėbė juos abu.

— Juočkis norėtų, kad pasektum jam pasaką, — pridūrė ji, sukdama prie durų.

— Netrukus atsidūriau nepažįstamoje vietoje, — porino Gavynas. — Pačioje miško glūdumoje.

Kivrina išsivedė savo globotinius laukan, nusivedė per kiemą į svirną.

— Juočkiui patinka pasakos apie kates, — pareiškė Agnesė, švelniai sūpuodama šunytį glėbyje.

— Tai ir paseksi jam pasaką apie katę, — pasakė Kivrina. Ji perėmė šunytį, kad Agnesė galėtų laisvomis rankomis užsiropšti kopėčiomis į stoginę. Sumaigytas, numyluotas Juočkis jau miegojo. Kivrina paguldė jį į šiaudus greta pakloto guolio.

— Kartą gyveno išdykusi katė, — pradėjo pasakoti Agnesė. — Aš visai nemiegosiu. Tik pagulėsiu greta Juočkio, taigi, nusirengti man nereikia.

— Nereikia, — sutiko Kivrina, užklodama ir Agnesę, ir Juočkį sunkiu kailiu. Svirne buvo pernelyg šalta, kad nusirenginėtum.

— Juočkis mielai panešios mano varpelį, — pareiškė Agnesė, mėgindama užnerti kaspinėlį šunyčiui ant kaklo.

— Ne, varpelio jis nenori, — užginčijo Kivrina ir atėmė jį iš mergytės, tada užklojo juos dar vienu kailiu. Pati įsirangę į guolį greta Agnesės. Ši kaipmat prisispaudė prie jos.

— Kartą gyveno išdykusi katė, — vėl pradėjo pasakoti Agnesė ir nusižiovavo. — Tėtis draudėjai eiti į mišką, bet ji nepaklausė. — Ji iš paskutinių jų grūmėsi su miegu, trindama akis ir kurdama išdykusios katės nuotykius, bet tamsa ir šiluma po storais kailiais greitai ją įveikė.

Kivrina dar kiek pagulėjo nekrustelėdama, laukdama, kol Agnesės kvėpavimas taps gilus ir lygus, tada švelniai išlaisvino Juočkį iš jos glėbio ir paguldė į šieną.

Agnesė susiraukė per miegus ir siektelėjo šunyčio, tad Kivrina pati ją apkabino. Žinojo: reikėtų tučtuojau keltis ir traukti ieškoti Gavyno. Iki susitikimo liko mažiau nei savaitė.

Agnesė krustelėjo ir prisispaudė prie jos dar labiau, jos plaukai pakuteno Kivrinai skruostą.

Tik kaip aš paliksiu tave? — pagalvojo Kivrina. Ir Rozemundą? Ir tėvą Rošą? Ir pati užsnūdo.

Kai prabudo, buvo jau beveik visai išaušę; Kivrina net nepajuto, kada atėjusi Rozemundą susirangė guolyje šalia Agnesės. Ji paliko miegančias mergaites, nutykino kopėčiomis žemyn ir nuskubėjo per kieme telkšančią brėkšmos pilkumą, baimindamasi, kad galėjo pražiopsoti mišioms kviečiantį varpą. Tačiau Gavynas vis dar nebuvo pasitraukęs nuo ugniavietės, o vyskupo pasiuntinys tebesėdėjo aukštajame krėsle, klausydamasis ledi Imeinos šnekų.

Vienuolis irgi tebesėdėjo kampe, viena ranka apglėbęs Maisrę, tik dvasininko niekur nebuvo matyti. Tikriausiai jis visiškai nuknebo, ir kas nors susizgribo paguldyti jį į lovą.

Vaikai turbūt irgi buvojau suguldyti, kai kurios moterys, matyt, jau užlipo į palėpę ilsėtis. Kivrina nebematė nei sero Bloeto sesers, nei brolienės iš Dorseto.

— „Stok, vagie!” — surikau aš, — vis dar porino Gavynas. — „Stok ir susiremkime garbingame mūšyje!”

Kivrina taip ir liko nesupratusi, ar čia vis dar tęsiasi Mergelės Išgelbėjimo istorija, ar pereita prie kurio nors iš sero Lanseloto nuotykių. To jau neįmanoma buvo įspėti, o jei Gavyno tikslas buvo padaryti įspūdį Elivysai, jis jau tuščiai aušino bumą. Elivysos menėje nebebuvo. O ir likusieji Gavyno klausytojai neatrodė itin atidūs. Du iš jų žaidė kažkokį padriką žaidimą kauliukais, mėtydami juos tarp savęs ant suolo, o seras Bloetas saldžiai šnarpštė, smakru įsirėmęs į masyvią krūtinę.

Kivrina net neabejojo, kad užmigusi vis tik nepraleido progos pasikalbėti su Gavynu; sprendžiant iš susiklosčiusios situacijos, tokia proga artimiausiu metu išvis kažin ar pasitaikys. Ji galėjo ramiausiai pasilikti svirno stoginėje su Agnese. Taigi, progą teks kaip nors susikurti pačiai — nutykoti Gavyną, kai jis eis į išvietę, arba prisigretinti pakeliui į bažnyčią ir sukuždėti: „Lauksiu tavęs arklidėje po mišių”.

Neatrodė, kad bažnytininkai artimiausiu metu galėtų kur nors išvykti, nebent pasibaigtų vyno atsargos; vis dėlto palikti viską paskutinei akimirkai būtų pernelyg rizikinga. Ar maža kas, vyrai, žiūrėk, dar susiruoš rytoj į medžioklę, o gal pasikeis oras, be to, nesvarbu, ar vyskupo pasiuntinys su savo palydovais susiruoš išvykti ar ne, iki paskirtojo susitikimo liko vos penkios dienos. Ne, keturios. Juk jau Kalėdos.

— Jis užsimojo galingam kirčiui, — pasakojo Gavynas; jis net atsistojo, rodydamas, kaip viskas buvo, — ir jeigu jam būtų pavykę smogti taip nuožmiai, kaip ketino, galvą man būtų perskėlęs pusiau.

— Ledi Katerina! — pašaukė Imeina. Ji buvo jau atsistojusi ir mojo Kivrinai prieiti. Vyskupo pasiuntinys susidomėjęs dėbčiojo į ją, ir jos širdis neramiai suspurdėjo: galaižin kokią pragaištį tuodu galėjo sumanyti. Tačiau Kivrinai nespėjus nė poros žingsnių žengti, Imeina prisiartino pati, nešina ryšuliu, suvyniotu į audeklo atraižą.

— Norėčiau, kad nuneštum jas tėvui Rošui — mišioms, — pasakė ji atidengdama audeklo kraštą, kad Kivrina pamatytų, jog ryšulyje — vaškinės žvakės. — Ir pasakyk jam: tegul pastato jas ant altoriaus, ir tegul atpranta nugnybti žvakės liepsną, nes nuo to sutrūkinėja dagtis. Ir dar, tegul paruošia bažnyčią, kad vyskupo pasiuntinys galėtų deramai laikyti Kalėdų mišias. Noriu, kad bažnyčia per Kalėdas atrodytų kaip Viešpaties namai, o ne kokia kiaulidė. Ir pasakyk, kad apsivilktų švarią sutaną.

Vadinasi, vis dėlto išsireikalavai padorias mišias, galvojo Kivrina, skubėdama per kiemą į praėjimą tarp trobesių. Ir sutarei atsikratyti manęs. Dabar tau liko tik atsikratyti tėvo Rošo: reikės dar įtikinti vyskupo pasiuntinį atimti jam šventinimus arba išgabenti jį į Bisesterio vienuolyną.

Lankoje nesimatė nė gyvos dvasios. Baigiantis degti laužas dar blausiai švytėjo praskydusioje prietemoje, o aplink jį ištirpusio sniego balutes jau vėl aptraukė ledo luobelė. Kaimiečiai tikriausiai išsiskirstė numigti; Kivrinai šovė į galvą, kad tėvas Rošas galbūt irgi nuėjo ilsėtis, tačiau iš jo bakūžės nerūko nė menkiausias dūmelis, o į Kivrinos beldimą niekas neatsakė. Ji nužingsniavo takučiu ir pro šonines duris įėjo į bažnyčią. Čia vis dar tvyrojo tamsa, buvo gerokai šalčiau nei vidurnaktį.

— Tėve Rošai, — tyliai šūktelėjo Kivrina, apgraibomis sliūkindama šventosios Kotrynos statulos link.

Jis neatsakė, bet Kivrina išgirdo tykiai murmantį jo balsą. Tėvas Rošas klūpojo priešais altorių, už pertvaros su Nukryžiuotuoju.

— Rodyk kelią tiems, kuriems šią naktį teko toli keliauti, leisk jiems saugiai sugrįžti namo, sergėk nuo pavojų ir ligų kelyje, — kalbėjo jis, ir prislopintas jo balsas priminė Kivrinai tą vakarą, kai ji, mirtimi vaduodamasi, gulėjo lovoje ir girdėjo tą patį balsą, sklindantį per liepsnas — ramų ir guodžiantį. Ir dar jis priminėjai poną Danvortį. Ji nebebandė šaukti kunigo, liko stovėti kur stovėjusi, atsišliejusi į ledinę statulą, klausydamasi tamsoje skambančio balso.

— Seras Bloetas su šeima ir su visais tarnais atvyko iš Koursio į mišias, — kalbėjo jis. — Ir laisvasis žmogus Teodulfas iš Henefeldo. Vakar vakare liovėsi snigti, šventąją Kristaus gimimo naktį dangus išsigiedrijo. — Taip jis ir kalbėjo — ramiai, dalykiškai, visai kaip pati Kivrina, besimeldžianti į įrašymo prietaisėlį. Tėvas Rošas vardijo dalyvavusiuosius mišiose, pranešė, koks buvo oras.

Pro langus pradėjo smelktis ryto šviesa, ir Kivrina per pinučių užtvarą jau įžiūrėjo tėvą Rošą — jo sučiurusią sutaną purvina apačia, jo šiurkštų veidą, kuris atrodė toks nuožmus, palyginus su aristokratiškuoju vyskupo pasiuntiniu, su liesu dvasininko veidu…

— Šią palaimintą naktį, kai baigėsi mišios, atvyko vyskupo žinianešys, o drauge su juo — ir du dvasininkai, visi trys — didžiai mokyti, didžiai dorybingi Viešpaties tarnai, — meldėsi Rošas.

Lai tavęs neapgauna aukso žvilgesys ir prašmatnus apdaras, galvojo Kivrina. Tu vertas dešimties tokių kaip jie. „Vyskupo pasiuntinys aukos šventąsias Kalėdines mišias”, — džiūgavo Imeina — atrodė, jai nė motais, kad jis nei laikėsi pasninko, nei varginosi pats eiti į bažnyčią pasiruošti mišioms. Tu vertas penkiasdešimties tokių, kaip jis, galvojo Kivrina. Šimto.

— Iš Oksfordo atėjo žinia, kad žmonės ten smarkiai serga. Kumetis Tordas jau sveiksta, bet aš liepiau jam nesikelti ir neiti tokio kelio į mišias. Uktreda irgi nebuvo mišiose, ji pernelyg silpna. Nunešiau jai sriubos, bet ji nevalgė. Valtefas po šokių susmuko vemdamas — išgėrė per daug alaus. Gyta nusidegino ranką, kai bandė ištraukti pagalį iš laužo. Aš nieko nebijosiu, nors ateitų paskutinioji diena, Tavo rūstybės ir paskutiniojo teismo diena, nes Tu siunti mums tiek daug pagalbos.

Tu siunti mums tiek daug pagalbos. Bet jei ji dar ilgai šitaip stovės ir klausysis, pagalbos tėvui Rošui nebesulaukti. Saulė jau buvo patekėjusi, pro langus sklindančioje rausvoje ir auksinėje šviesoje Kivrina įžiūrėjo, kokios apvarvėjusios lajumi žvakidės, kokie pajuodę jų pagrindai. Ant audeklo, kurio buvo užtiestas altorius, ryškėjo didžiulė vaško dėmė. Rūstybės ir paskutiniojo teismo diena — bus pataikyta kaip pirštu į akį, jeigu bažnyčia tebeatrodys taip pat, kai į mišias ateis ledi Imeina.

— Tėve Rošai, — tarstelėjo Kivrina.

Rošas akimoju atsigręžė ir bandė pašokti, bet kojos, reikia manyti, buvo nutirpusios nuo šalčio ir ilgo klūpojimo. Atrodė, kad savo pasirodymu ji jį sutrikdė, netgi išgąsdino.

— Čia aš, Katerina, — skubiai pasisakė Kivrina ir žengė artyn, į sklindantį pro langą šviesos pluoštą, kad Rošas ją pamatytų.

Jis persižegnojo, regis, vis dar nusigandęs, o Kivrinai net šovė į galvą mintis, kad melsdamasis jis buvo prisnūdęs ir dabar, ko gero, dar ne visiškai atsitokėjęs.

— Mane atsiuntė ledi Imeina, liepė atnešti žvakių, — tęsė Kivrina, apeidama vytelių pertvarą. — Privalau pasakyti tau, kad šias žvakes ji pageidavo sustatyti abipus altoriaus, sidabriniuose kandeliabruose. Ir dar ji liepė pasakyti… — Kivrina nutilo — jai buvo gėda perdavinėti šitokius Imeinos įsakymus. — Atėjau padėti tau paruošti bažnyčips mišioms. Ką galėčiau nuveikti? Gal nori, kad nušveisčiau žvakides? — Ji ištiesė jam žvakių ryšulį.

Jis nei paėmė žvakes, nei ką atsakė; Kivrina net pabūgo, ar, šitaip stengdamasi apsaugoti jį nuo Imeinos rūstybės, nebus sulaužiusi kokios nors taisyklės. Moterims nebuvo leidžiama liesti mišioms naudojamų daiktų ar šventųjų indų. Tad gal joms negalima čiupinėti ir žvakidžių?

— Ar man nevalia tau padėti? — paklausė ji. — Gal neturėjau teisės įžengti į presbiteriją?

Rošas, regis, staiga atitoko.

— Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti, — atsakė jis. Paėmė iš Kivrinos žvakes, padėjo ant altoriaus. — Bet tokiai kaip tu nedera šitokie prasti darbai.

— Juk tai darbas Dievui, — gyvai atsakė ji. Ir kibo nurinkinėti pusiau sutirpusias žvakes nuo didžiulio kandeliabro. — Mums reikės smėlio, — pridūrė. — Ir peilio vaškui nukrapštyti.

Rošas tučtuojau išėjo atnešti vis to, koji prašė. Pasinaudojusi proga, kol jo nebuvo, Kivrina paskubomis nurinko žvakes, sustatytas ant pertvaros viršaus, ir pakeitė jas lajinėmis.

Rošas grįžo nešinas sauja smėlio, keliais purvinais skudurais ir šiokia tokia geležte, turinčia atstoti peilį. Tačiau vašką ji grandė kuo puikiausiai, tad Kivrina pirmiausiai kibo į dėmę, privarvėjusią ant altoriaus užtiesalo; ji nerimavo, kad jie gali pritrūkti laiko. Nors toli gražu neatrodė, kad vyskupo pasiuntinys labai skubintųsi ropštis iš aukštojo krėslo ir ruoštis mišioms, vis dėlto negalėjai įspėti, kiek jis dar atsilaikys prieš Imeiną.

O aš — aš irgi visiškai nebeturiu laiko, galvojo Kivrina, imdamasi žvakidžių. Nors ir bandė save tikinti, kad laiko dar liko į valias, bet juk ištisą naktį persekiojo Gavyną — ir kas iš to? Nepavyko net prisiartinti priėjo. O rytoj jis gali patraukti į medžioklę ar į žygį gelbėti mergelių, o gal vyskupo pasiuntinys ir jo palyda išmauks visą vyną ir tada patrauks ieškoti daugiau, drauge išsitempdami ir Gavyną.

„Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti”, — sakė tėvas Rošas. Išskyrus vieną — plyšį, — pagalvojo ji. Galiu eiti visur — tik ne grįžti namo.

Šlapiu smėliu ji įnirtingai trynė žvakidės įrantose sustingusį vašką; gabalėlis jo atlūžo ir rėžėsi į žvakę, kurią grandė tėvas Rošas.

— Atleisk, — ištarė Kivrina. — Ledi Imeina… — ir užsikirto.

Ne, nėra jokios prasmės sakyti jam, kad ją ketinama išsiųsti.

Jei jis pamėgintų įsikišti ir perkalbėti ledi Imeiną, būtų tik dar blogiau, o Kivrinai visiškai nesinorėjo, kad ir jį patį išgrūstų į Osnį dėl to, kad bandė jai padėti.

Jis laukė, kad ji užbaigtų sakinį.

— Ledi Imeina liepė tau pasakyti, kad Kalėdines mišias aukos vyskupo pasiuntinys, — skubiai sumetė ji.

— Tikra palaima išgirsti tokią šventenybę per patį Jėzaus Kristaus gimtadienį, — atsakė jis, statydamas į vietą nublizgintą taurę.

Jėzaus Kristaus gimimo diena. Kivrina pabandė įsivaizduoti Šventosios Mergelės Marijos bažnyčią — tokią, kaip ji turėtų atrodyti šį rytą, kupina muzikos ir šilumos, su lazerinėmis žvakėmis, degančiomis nerūdijančio plieno žvakidėse, tačiau visa tai atrodė kaip koks vaizduotės tvarinys, blausus ir netikras.

Kivrina sustatė žvakides abiejuose altoriaus galuose. Įvairiaspalvėje pro langus žyrančioje šviesoje jos duksliai žėrėjo. Kivrina įstatė tris Imeinos duotąsias žvakes, kairiąją stumtelėjo kiek arčiau altoriaus, kad visos stovėtų vienoje eilėje.

Tik štai su Rošo sutana ničnieko nebuvo galima padaryti — ją, ką puikiausiai žinojo ir Imeina, Rošas teturėjo tik vieną. Rankovė buvo apkibusi šlapiu smėliu — Kivrina nubraukė jį delnu.

— Privalau eiti — metas žadinti Agnesę ir Rozemundą į mišias, — pasakė ji, ranka nubraukdama šapus nuo jo sutanos priekio. Ir staiga beveik nė pati nepajuto, kaip pridūrė: — Ledi Imeina paprašė vyskupo pasiuntinio nugabenti mane į Godstou vienuolyną.

— Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, — atsakė tėvas Rošas. — Ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti.

Kad taip galėčiau tuo patikėti, galvojo Kivrina, per pievą žingsniuodama atgal. Niekur vis dar nesimatė jokių gyvybės požymių, nors nuo poros stogų jau vijosi dūmų sruogelė, o karvė jau buvo išginta į lauką. Ji pešiojo sudžiūvusios žolės kuokštus prie pat užgesusio laužo — ten, kur kaitra nutirpino sniegą. Galbūt visi dar miega — galėčiau pasižadinti Gavyną ir paklausti, kur yra plyšys… Vos ji spėjo taip pagalvoti, išvydo ateinančias Rozemundą ir Agnesę. Abi atrodė apverktinai. Žolės žalumo Rozemundos aksominė suknelė buvo visa apkibusi šiaudais, sudulkėjusi; Agnesei šiaudų buvo prisivėlę į plaukus. Vos išvydusi Kivriną, mergytė ištrūko iš sesers ir tekina atskubėjo artyn.

— Jūs turėtumėte dar miegoti, — pasakė Kivrina, nupurtydama šiaudus nuo raudonojo jos apsiausto.

— Atjojo kažkokie vyrai, — pranešė Agnesė. — Jie mus ir pažadino.

Kivrina klausiamai dirstelėjo į Rozemundą.

— Bene atvyko tavo tėvas?

— Ne, — atsakė ši. — Aš nežinau, kas jie. Bet manau, kad tikriausiai — vyskupo pasiuntinio tarnai.

Taip ir buvo. Ketvertas vienuolių, tiesa, ne tokio aukšto rango ir nepriklausančių cisterionų ordinui. Jie atsivedė du nešulinius asilus. Matyt, buvo atsilikę nuo šeimininko ir tik dabar pasivijo. Kivrinai ir mergaitėms bežiūrint, jie ėmėsi kraustyti nešulius: nugriozdino dvi dideles dėžes, kelis kelioninius maišus ir įspūdingo dydžio vynmaišį.

— Atrodo, jie ketina užsibūti ilgai, — pareiškė Agnesė.

— Taip, — atsakė Kivrina. Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti. — Eime, — linksmai ištarė ji. — Aš tave sušukuosiu.

Ji nusivedė Agnesę vidun ir kaip įmanydama ją apšvarino. Trumpo snūstelėjimo mergytei aiškiai nepakako — ji tebebuvo suirzusi ir nė už ką nenorėjo stovėti ramiai, kol Kivrina ją sušukuos. Kivrina užtruko iki pat mišių, kol išrankiojo išjos plaukų visus šiaudus ir išpainiojo visus kaltūnus, o paskui Agnesė niurzgė visą kelią iki pat bažnyčios.

Vyskupo pasiuntinio krepšiuose akivaizdžiai būta ne tik vyno, bet ir apdarų. Dabar pasiuntinys vilkėjo akinančiai baltą apeiginį drabužį, o ant jo — juodą aksominį arnotą. Vienuolis žaižaravo gausybe auksu siuvinėtų klosčių. Dvasininko niekur nebuvo matyti — kaip ir tėvo Rošo; pastarąjį, matyt, pasirūpinta išprašyti dėl purvino jo apdaro. Kivrina žvilgsniu naršė bažnyčios pasienius vildamasi, kad jam leista bent akį užmesti į visas tas šventenybes, bet taip ir nepastebėjo tėvo Rošo net tarp kaimiečių.

Šie irgi atrodė ne kažin kaip, be to, daugelį akivaizdžiai kamavo sunkios pagirios. Taip pat, kaip ir vyskupo pasiuntinį. Jis be jokios intonacijos bėrė ritualinius žodžius, ir dar tokia tartimi, kad Kivrina beveik nieko nesuprato. Į tėvo Rošo lotynų kalbą tai buvo net nepanašu. Neką tepriminė ir tą lotynų kalbą, kurios ją mokė Latimeras ir Šventosios Reformacijos kunigas. Balses jis tarė kažkaip keistai, o „c„ žodyje excelsis skambėjo beveik kaip „z”. Ji nejučia susimąstė apie Latimerą, kalte kalusį jai į galvą, esą „tikrojoje lotynų kalboje44 balsiai labai ištęsiami, ir Šventosios Reformacijos kunigą, primygtinai tvirtinusį, kad „c„ reikia tarti beveik kaip „š”.

O juk aš girdėjau tą tikrąją lotynų kalbą, galvojo ji. „Aš tavęs nepaliksiu”, — sakė jis. Ir dar: „Nesibaimink”. Ir aš kuo puikiausiai jį supratau.

Mišioms įsibėgėjus, vyskupo pasiuntinys ėmė giedoti vis greičiau, tarsi skubintųsi kuo greičiau viską užbaigti. Ledi Imeina, regis, nieko nepastebėjo. Ji kiūtojo rami ir patenkinta savimi, apgaubta palaimingo žinojimo, kad viską padarė teisingai, pritariamai linksėdama klausėsi ir pamokslo, kuriame pasiuntinys, regis, porino apie būtinybę atsižadėti žemiškųjų pagundų.

Vis dėlto, kai po mišių visi jau plūdo laukan, ledi Imeina sustojo prie bažnyčios durų ir susiraukusi dėbtelėjo į varpinę. Na, kas dabar? — pagalvojo Kivrina. Pastebėjo dulkelę, priskretusią ant varpo?

— Ar matei, kaip atrodė bažnyčia, ledi Yvolda? — piktai karksėjo Imeina sero Bloeto seseriai, perrėkdama netgi varpo gausmą. — Jis net nesiteikė pastatyti žvakių presbiterijos languose! Tik mažyčius žibintuvėlius, kokius naudoja valstiečiai! — Ji nepajudėjo iš vietos. — Nieko nebus, teks pasilikti ir pasišnekėti su juo apie tai. Padaryk tu man šitokią gėdą mūsų namams vyskupo pasiuntinio akivaizdoje!

Ji nudrožė varpinės link, teisuolišku įniršiu tvieskiančiu veidu. O jeigu jis būtų pastatęs žvakes presbiterijos languose, dingtelėjo Kivrinai, tuomet būtų paaiškėję, kad žvakės ne tos arba pastatytos ne ten, kur reikia. O gal jis būtų neteisingai jas užpūtęs. Jai dingtelėjo, kad reikėtų nubėgti ir perspėti tėvą Rošą, bet Imeina jau artėjo prie varpinės, o Agnesė nekantriai timpčiojo Kivriną už rankos.

— Aš pavargusi, — skundėsi ji. — Noriu miego.

Kivrina nusivedė Agnesę į svirną, išlaviravusi tarp kaimiečių, kurie jau ruošėsi linksmybių tęsiniui. Vėl liepsnojo šviežiomis malkomis pakūrentas laužas, o kelios jaunos moterys, susikibusios už rankų, šoko aplink jį. Agnesė neprieštaraudama užlipo į stoginę ir tuojau pat atsigulė, bet, Kivrinai nespėjus nueiti net iki namo, vėl pakilo ir pasivijo ją vidur kiemo.

— Agnese, — Kivrina prašneko griežtai, rankomis įsisprendusi į šonus. — Kodėl atsikėlei? Juk pati sakei, kad nori miego.

— Juočkis susirgo.

— Susirgo? — nustebo Kivrina. — Kas jam nutiko?

— Jis susirgo, — pakartojo Agnesė. Pastvėrusi Kivriną už rankos, nusivedė ją atgal į svirno stoginę. Juočkis gulėjo šiauduose — juodas, nekrutantis kamuoliukas.

— Paruoši jam kompresą? — paklausė Agnesė.

Kivrina paėmė šunytį į rankas, bet tuoj pat atsargiai paguldė atgal. Jis buvojau sustingęs.

— Ak, Agnese. Bijau, kad jis numirė.

Agnesė atsitūpė ir susidomėjusi įsižiūrėjo į juodą gumulą.

— Senelės kapelionas irgi numirė, — pasakė ji. — Ar Juočkiui buvo karštinė?

Juočkis buvo pernelyg numaigytas, pagalvojo Kivrina. Juk ėjo iš rankų į rankas, buvo maigomas, glebėsčiuojamas, mindomas, kone uždusintas. Pernelyg karšta meilė, štai kas jį pribaigė. Gal dėl to, kad Kalėdos, Agnesė net neatrodė pernelyg susikrimtusi.

— Juk mes jį palaidosime, tiesa? — paklausė ji, atsargiai paliesdama Juočkio ausį.

Ne, pagalvojo Kivrina. Viduramžiais niekas nelaidodavo šunyčių batų dėžutėse. Tų laikų žmonės kritusius gyvulius paprasčiausiai nukišdavo kur į šabakštyną ar įmesdavo į upę.

— Palaidosime Juočkį miške, — pažadėjo Kivrina, nors net nenutuokė, kaip reikės iškasti duobę įšalusioje žemėje. — Po medžiu.

Agnesė dabar jau nusiminė.

— Tėvas Rošas privalo palaidoti jį šventoriuje, — pareiškė ji.

Tėvas Rošas, be abejo, patenkintų kone bet kokį Agnesės

įgeidį, tačiau Kivrinai netilpo galvoj, kad jis sutiktų krikščioniškai laidoti šunį. Idėja, kad augintiniai taip pat gali turėti sielas, išpopuliarės tik devynioliktame amžiuje, bet netgi karalienės Viktorijos laikais niekam nešaudavo į galvą reikalauti surengti krikščioniškas laidotuves šunims ar katėms.

— Maldą už mirusį sukalbėsiu aš, — pasakė Kivrina.

— Tėvas Rošas turės palaidoti jį šventoriuje, — neatlyžo Agnesė, jos kakta jau ėmė raukšlėtis. — O paskui — paskambinti varpu.

— Laidoti jį galėsime tik po Kalėdų, — paskubomis sumetė Kivrina. — O po Kalėdų aš paklausiu tėvo Rošo, ką daryti.

Kažin, o ką daryti su dvėsena dabar? — dingtelėjo jai. Juk nepaliksi čia, kur nakvoja mergaitės.

— Eime, nunešime Juočkį žemyn, — pasiūlė. Tada pakėlė šunytį, stengdamasi nesusiraukti, ir nunešė jį kopėčiomis žemyn.

Kivrina apsidairė kokios nors dėžutės ar maišo, kur galėtų įkišti Juočkį, bet ničnieko tinkamo nesimatė. Galiausiai tiesiog paguldė kamputyje po dalgiu ir paprašė Agnesės atnešti glėbelį šieno jam užkloti.

Agnesė užvertė šunyčio maitą šienu.

— Jei tėvas Rošas nepaskambins Juočkiui varpu, Juočkis nepateks į dangų, — pasakė mergytė ir pagaliau apsipylė ašaromis.

Kivrina sugaišo ištisą pusvalandį, kol šiaip taip ją numaldė. Sūpavo mergytę glėbyje, šluostė ašarų takeliais išvagotą veidelį ir ramino: tššš… tššš…

Iš kiemo atsklido triukšmas. Nejaugi Kalėdų linksmybės persikėlė į dvaro kiemą? — pagalvojo Kivrina. O gal tai vyrai ruošėsi į medžioklę. Ji girdėjo žvingaujant arklius.

— Eime, pažiūrėsime, kas dedasi ten, kieme, — pasiūlė Kivrina.

— Galbūt atvyko tavo tėvas.

Agnesė atsisėdo, nusišluostė nosį.

— Pasakysiu jam apie Juočkį, — pareiškė iš nusirangė nuo Kivrinos kelių.

Jos išėjo į lauką. Kieme bruzdėjo daugybė žmonių ir arklių.

— Ką jie čia veikia? — paklausė Agnesė.

— Nežinau, — atsakė Kivrina, nors buvo visiškai akivaizdu, ką jie veikia. Kobas vedė iš arklidės baltąjį vyskupo pasiuntinio ristūną, o tarnai vilko laukan tuos pačius maišus ir dėžes, kuriuos dar šįryt sunešė vidun. Ledi Elivysa stovėjo tarpduryje, nerimastingai žvalgydamasi į kiemą.

— Ar jie išvyksta? — paklausė Agnesė.

— Ne, — atsakė Kivrina. Ne. Jie neišvyksta. Šito negali būti. Aš taip ir nežinau, kur yra plyšys.

Laukan išėjo vienuolis, vilkintis baltu abitu, ant viršaus užsimetęs apsiaustą. Kobas vėl šmurkštelėjo į arklidę — šįsyk išvedė tą pačią kumelę, kuria Kivrina jojo rinkti bugienių. Išnešė ir balną.

— Jie tikrai išvyksta, — pasakė Agnesė.

— Žinau, — atsakė Kivrina. — Pati matau.

Загрузка...