Sapnų Gyvate

Vaistininkė pripildė gydytojos buteliukus ir tarė:

— Jau seniai Klanapusyje nebuvo gydytojo.

— Jūsų žmonės garsėja sveikata ir grožiu, — tarė Gyvatė, ir tai nebuvo tik tuščias komplimentas.

Gyvatė nužvelgė vaistinę ir pridūrė:

— Jūsų atsargos puikios. Manau, kad galit susitvarkyt beveik su viskuo.

Viename lentynų skyriuje vaistininkė laikė skausmą malšinančius vaistus, kurie buvo tokie stiprūs, kad vietoj to, jog stiprintų organizmą, jį kaip tik silpnino. Gėdydamasi įsigyti kažkiek šių vaistų ir taip vėl pripažinti, kad neteko Žalčio, Gyvatė stengėsi į nuskausminamuosius nežiūrėti. Nors, jei Kalnapusyje kažkas rimtai sirgtų, gydytojai tektų jais naudotis.

— O, mes sutariam, — pasakė vaistininkė. — Kur apsistosi? Ar galiu pas tave siųsti žmones?

— Žinoma, — atsakė Gyvatė.

Ji paminėjo užeigą, kurią rekomendavo Gruma, susimokėjo už vaistus ir kartu su vaistininke išėjo, bet vaistininkė nuėjo kita kryptimi. Gyvatė viena patraukė žemyn gatve.

Jos akyse išdygo kažkokia apsimuturiavusi figūra. Gyvatė greitai apsisuko, susigūžė ir pasiruošė gintis. Greituolė prunkštelėjo ir paėjo į šoną. Apsisiautusi figūra sustojo.

Susigėdusi Gyvatė atsitiesė. Asmuo, artėjantis jos link, visai nevilkėjo dykumų chalato, bet buvo apsisiautęs apsiaustu su gobtuvu. Po gobtuvo šešėliu Gyvatė nematė veido, bet tai nebuvo keistuolis.

— Ar galiu su jumis šnektelti? — paklausė nepažįstamasis dvejojančiu balsu.

— Žinoma, — atsakė Gyvatė.

Jei jis sugebėjo nekreipti dėmesio į neįprastą Gyvatės elgesį, ji taip pat galėjo ištverti pokalbį.

— Mano vardas Gabrielius. Mano tėvas — miesto meras. Aš atvykau jus pakviesti pasisvečiuoti mūsų rezidencijoje.

— Jūs labai malonus. Aš planavau apsistoti užeigoje…

— Tai puiki užeiga, — atsakė Gabrielius. — Savininkui būtų garbė, jei apsilankytumėt. Bet mes su tėvu užtrauktumėm Kalnapusiui gėdą, jei nepasiūlytumėm jums visko, kas čia geriausia.

— Ačiū, — tarė Gyvatė.

Gyvatė buvo bepradedanti jaustis jei ne nesmagiai, tai bent jau dėkinga už gydytojams rodomą dosnumą ir svetingumą. Ji kalbėjo toliau:

— Aš priimu jūsų kvietimą. Nors man vis tiek reikia palikti žinutę užeigoje. Vaistininkė sakė, kad gali man atsiųsti žmonių.

Gabrielius pažiūrėjo į Gyvatę. Nors ji nematė gobtuvo šešėlio slepiamo veido, manė, kad jis turėtų šypsotis.

— Gydytoja, iki vidurnakčio visi šiame slėnyje žinos, kur jūs apsistojot.

Gabrielius rodė Gyvatei kelią vingiuojančiais kalno kontūrais, tarp vieno aukšto juodo, skaldyto akmens pastatų. Arklių kanopos ir Gyvatės bei Gabrieliaus batai garsiai skambėjo atsitrenkę į grindinį, o jų keliamas aidas sklido pirmyn ir atgal. Pastatai baigėsi ir gatvė išplatėjo į grįstą kelią, kurį nuo šlaito iki slėnio paklotės skyrė tik stora, klubus siekianti siena.

— Jus pasveikinti turėtų mano tėvas.

Gabrieliaus balse slypėjo ne tik atsiprašymas, bet ir netikrumo jausmas, tarsi jis turėtų ką pasakyti Gyvatei, bet nežinojo kaip.

— Aš nepratusi, kad mane sutiktų aukštą postą užimantys žmonės, — pasakė Gyvatė.

— Noriu, jog žinotumėt, kad būtumėm jus pakvietę apsistoti bet kokiomis aplinkybėmis, net jei… — staiga Gabrielius nutilo.

— O, — tarė Gyvatė. — Jūsų tėvas serga.

— Taip.

— Tau nereikia abejoti, norint papašyti mano pagalbos, — atsakė Gyvatė. — Tai mano darbas galų gale. O jei aš gausiu laisvą kambarį, tai bus netikėtas atlygis.

Gyvatė vis dar nematė Gabrieliaus veido, bet jo balse nebebuvo įtampos.

— Aš nenorėjau, kad galvotumėt, jog mes iš tų žmonių, kurie kažką siūlo tik tikėdamiesi kažką už tai gauti.

Toliau jie ėjo tylėdami. Kelias vingiavo apjuosdamas uolų atodangą, per kurią nieko nesimatė, ir Gyvatė pirmą kartą išvydo mero rezidenciją. Rezidencija buvo plati ir aukšta, pastatyta prie nuožulnios uolos priekio. Įprastą juodą akmenį paryškino iškart po stogu esantys balti dryžiai, kurie saulėje atspindėjo sąnašas iš rytų ir pietų. Viršutinių kambarių langai buvo išlenkti taip, kad derėtų su bokštais ant abiejų pagrindinių pastatų pusių. Languose švytinčioje šviesoje nesimatė jokių įtrūkimų. Nepaisant langų ir raižinių ant medinių durų, rezidencija kartu buvo ir tvirtovė, ir graži vieta. Pirmame aukšte langų nebuvo, o durys atrodė tvirtos bei sunkios. Tolimesnį tvirtovės šoną dengė antra uolų atodanga. Grįstas kiemas baigėsi prie uolos, kuri iš tos vietos, kur stovėjo Gyvatė, neatrodė nei tokia stati, nei tokia aukšta. Apšviestas takas vedė prie uolos apačios, kur stovėjo arklidės ir plytėjo šiek tiek ganyklų.

— Viskas atrodo įspūdingai, — tarė Gyvatė.

— Nors mano tėvas čia gyveno dar prieš man gimstant, visa tai priklauso Kalnapusiui.

Jie toliau ėjo akmeniniu taku.

— Papasakokit apie savo tėvo ligą.

Gyvatė jautė, kad liga ne iš rimčiausių, nes tada Gabrielius būtų labiau susirūpinęs.

— Tai nelaimingas atsitikimas medžiojant. Vienas iš tėvo draugų ietimi perdūrė jam koją. Tėvas netgi nenori pripažinti, kad žaizdoje infekcija. Jis bijo, jog kas nors amputuos koją.

— Kaip atrodo žaizda?

— Nežinau. Tėvas neleidžia man pažiūrėti. Jis manęs neįsileidžia nuo vakar.

Gabrieliaus balse jautėsi nuolankus liūdesys.

Gyvatė pažvelgė į Gabrielių ją kamavo nerimas, kad jeigu jo tėvas yra labai užsispyręs bei išsigandęs ir sugeba iškęsti didelį skausmą, vadinasi, jo koja gali būti sunkiai užkrėsta, o audiniai jau gali būti mirę.

— Nemėgstu amputacijų, — gana nuoširdžiai pasakė Gyvatė. — Tu nepatikėsi, kokius kelius aš nuėjau, kad tik jų išvengčiau.

Gabrielius šūktelėjo prie įėjimo į rezidenciją, ir sunkios durys atsivėrė. Pasisveikinęs su tarnu, liepė jam nuvesti Voverį ir Greituolę į arklides.

Gyvatė su Gabrielium įėjo į fojė, jos puikiai nušlifuoto juodo akmens sienose atsispindėjo judesys ir neaiškūs atvaizdai. Kadangi patalpa be langų, viduje buvo gan tamsu, bet kitas tarnas atskubėjo ir uždegė dujines lempas. Gabrielius ant žemės padėjo Gyvatės miegmaišį, nusiėmė gobtuvą ir leido apsiaustui nuslysti nuo jo pečių. Gabrieliaus veidas nevienodai atsispindėjo ant nugludintų sienų.

— Jūsų bagažą galime palikti čia, kas nors jį užneš.

Gyvatė pati sau nusijuokė išgirdusi, kad jos miegmaišį pavadino „bagažu“, lyg ji būtų turtinga prekeivė, susiruošusi į prekybinę kelionę.

Gabrielius atsisuko į Gyvatę. Gyvatei užėmė kvapą, kai pirmą kartą pamatė jo veidą. Visi Kalnapusio gyventojai didžiavosi savo grožiu; šis jaunas vyras taip sunkiai nusimetė apsiaustą, kad Gyvatė pagalvojo, jog jis negražus arba net randuotas ar luošas. Gydytoja buvo tam pasiruošusi. Bet iš tikrųjų Gabrielius buvo pats gražiausias žmogus, kokį tik Gyvatė yra mačiusi. Vyras gražiai sudėtas, puikių proporcijų. Gabrieliaus veidas gan kvadratinis, bet ne taip, kaip Arevino; jo veide slypėjo daugiau gležnumo, labiau atsispindėjo jausmai. Gabrielius priartėjo ir Gyvatė pamatė, kad jo akys neįprastai šviesiai mėlynos. Jo odos įdegis buvo toks pat, kaip ir jo auksinė plaukų spalva. Gydytoja negalėjo pasakyti, kuo jis toks gražus, ar tai dėl jo bruožų simetrijos ir dailumo bei nepriekaištingos odos, ar dėl mažiau pastebimų savybių, ar dėl viso šito ir dar ko nors daugiau; bet jis paprasčiausiai atima kvapą.

Gabrielius viltingai pažvelgė į Gyvatę, o ši suprato, kad jis galvojo, jog ji paliks ir savo odinį lagaminą. Atrodo, kad Gabrielius nepastebėjo, kokį įspūdį jis padarė gydytojai.

— Jame mano gyvatės, — tarė gydytoja.

— Oi… aš atsiprašau.

Jaunasis vyras pradėjo rausti. Raudonis kilojo kaklu iki skruostų.

— Turėjau suprasti.

— Nieko tokio, tai nesvarbu. Manau, kad man reikia kuo greičiau pamatyti jūsų tėvą.

— Žinoma.

Jie abu užlipo plačiais, besisukančiais laiptais iš akmenų, kurių kraštus suapvalino laikas ir žingsniai.

Gyvatė dar niekad nėra sutikusi tokio gražaus žmogaus, kuris būtų toks jautrus kritikai, ypač nenumatytai. Tikrai patrauklūs žmonės spinduliuodavo pasitikėjimo ir užtikrintumo aura, kartais tai virsdavo arogancija. O Gabrielius atrodė be galo pažeidžiamas. Gyvatė svarstė, kas galėjo jį tokį padaryti.

Kalnų miestų namų sienos labai storos, todėl temperatūra juose beveik nekišdavo. Po tokio ilgo laiko, praleisto dykumoje, Gyvatė džiaugėsi vėsa. Gydytoja žinojo, kad nuo jojimo per visą dieną, jos kūną dengė prakaitas ir dulkės, bet dabar ji nesijautė pavargusi. Odinis lagaminas jos rankose svėrė tikrai nemažai. Ji apsidžiaugs, jei infekcija nebus rimta. Jei viskas bus labai blogai, neliks nieko kito kaip amputuoti koją, taip išvengiant galimų komplikacijų ir mirties. Gyvatė džiaugėsi, kad jai tikriausiai neteks ir vėl taip greitai regėti paciento mirtį.

Ji sekė paskui Gabrielių spiraliniais laiptais. Užlipęs Gabrielius net nestabtelėjo, bet Gyvatė sustojo ir apžiūrėjo didžiulę bei nepaprastą patalpą. Patalpos aukšti, dūmų nudažyti langai, lenkta siena bokšto viršuje suteikė nepaprastą reginį visam sutemų gaubiamam slėniui. Šis reginys suteikė žavesio kambariui, o kažkas, kas tai suprato, kambaryje nepaliko jokių baldų, išskyrus neutralių spalvų pagalves, kad neatitrauktų dėmesio. Grindis sudarė du lygiai: aukštesnis pusapskritimio formos, įrengtas prie juodos sienos, į jį vedė laiptai, o žemesnis plačiu žiedu susiliejo su langu.

Gyvatė išgirdo piktą rėkimą ir po akimirkos iš gretimo kambario išbėgęs senas vyriškis atsitrenkė į Gabrielių, taip išmušdamas jį iš pusiausvyros. Abu vyrai sugriebė vienas kitą už alkūnių, kad nepargriūtų. Dėl juokingos situacijos jie vos galėjo vienas į kitą pažiūrėti.

— Kaip jis? — paklausė Gabrielius.

— Blogiau, — atsakė senasis vyriškis.

Pažvelgęs į Gyvatę, senolis ištarė:

— Artai?..

— Taip. Aš atsivedžiau gydytoją.

Norėdamas pristatyti gydytoją senoliui, Gabrielius pasisuko į ją ir tarė:

— Brajanas — mano tėvo padėjėjas. Daugiau niekas negali priėjo prisiartinti.

— Dabar jau ir aš negaliu, — atsakė Brajanas.

Nusibraukęs nuo kaktos vešlius baltus plaukus, senolis tarė:

— Jis man neleidžia apžiūrėti kojos. Jam labai skauda, po antklode jis pasikišo pagalvę, kad galėtų nuvyti visus. Sere, jūsų tėvas — užsispyręs vyras.

— Niekas geriau už mane to nežino.

— Užtilkite jūs ten! — suriko Gabrieliaus tėvas. — Negi neturit pagarbos? Nešdinkitės iš mano kambarių.

Gabrielius atlošė pečius ir pažiūrėjęs į Brajaną tarė:

— Reikia kuo greičiau užeiti.

— Tik ne aš, sere, — atsiliepė Brajanas. — Jis man įsakė išeiti. Liepė negrįžti, kol nepašauks, jei išvis pašauks.

Senolis atrodė prislėgtas.

— Nekreipk dėmesio. Jis nenorėjo. Tėvas niekada tavęs neįskaudintų.

— Ar jūs tuo tikite, sere, ar tikite? Kad jis nenori įskaudinti?

— Jis neįskaudintų tavęs. Tu nepakeičiamas. O aš ne.

— Gabrieliau… — atsiduso senolis.

— Nenueik toli, — nerūpestingai tarė Gabrielius. — Manau, jam tavęs greitai reikės.

Gabrielius įėjo į tėvo kambarį.

Gyvatė nusekė į vidų paskui Gabrielių, jos akys bandė prisitaikyti prie tamsos, nes langus dengė užuolaidos ir nedegė lempos.

— Labas, tėve, — ištarė Gabrielius.

— Eik lauk. Liepiau tau manęs netrukdyti.

— Aš atvedžiau gydytoją.

Kaip ir visi Kalnapusio žmonės, Gabrieliaus tėvas buvo gražus. Tai Gyvatė matė net per rūpesčio raukšles stipriame veide. Vyras buvo šviesaus gymio, tamsių akių ir tamsiais, nuo gulėjimo išsitaršiusiais plaukais. Būdamas sveikas, šis žmogus labai imponuotų, tai žmogus, iš kurio tikimasi, kad suvaldys bet kokį kolektyvą. Vyro grožis visiškai skyrėsi nuo Gabrieliaus grožio, šį grožį Gyvatė suprato, bet nejautė traukos.

— Man gydytojo nereikia, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Išeikite. Man reikia Brajano.

— Tėve, tu jį išgąsdinai ir užgavai.

— Pakviesk j į.

— Jis ateitų, jei aš pakviesčiau. Bet jis negali padėti. O gydytoja gali. Prašau… — Gabrieliaus balse nuskambėjo beveik neviltis.

— Gabrieliau, prašau uždegti lempas, — pasakė Gyvatė.

Gydytoja žengė į priekį ir sustojo šalia mero lovos.

Kadangi Gabrielius pakluso, jo tėvas nusisuko nuo šviesos. Jo akių lėliukės buvo išsiplėtusios, o akys pasruvusios krauju. Vyras pajudino tik galvą.

— Bus dar blogiau, — švelniai tarė Gyvatė. — Kol neišdrįsite pajudėti. Galiausiai išvis nepajudėsite, nes nuodai iš jūsų kojos jus per daug nualins. Tuomet mirsite.

— O tu gerai kalbi apie nuodus!

— Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja. Aš nuodais neprekiauju.

Vyras nesureagavo į gydytojos vardo svarbą, bet Gabrielius atkreipė dėmesį ir atsisuko į Gyvatę su dar didesne pagarba ir netgi pagarbia baime.

— Gyvatės!

Gyvatė nebuvo linkusi švaistyti laiko ginčams ar įtikinėjimams. Gydytoja nuėjo į lovos kojūgalį ir pakėlė antklodę, kad galėtų apžiūrėti mero sužeistą koją. Norėdamas pasipriešinti, vyras bandė sėstis, bet netikėtai vėl atsigulė sunkiai kvėpuodamas, jo veidas išbalo ir apsipylė prakaitu.

Gabrielius priėjo prie Gyvatės.

— Jūs geriau pasilikite šalia tėvo, — tarė gydytoja.

Gyvatė jautė šleikštulį keliantį infekcijos dvoką.

Koja atrodė labai blogai. Prasidėjo gangrena. Audiniai labai patinę, o raudoni dryžiai siekė mero šlaunį. Po kelių dienų audiniai mirtų ir pajuostų, tada neliktų nieko kito kaip tik amputuoti koją.

Dvokas sustiprėjo ir dar labiau pykino. Gabrielius išbalo smarkiau nei jo tėvas.

— Tau nebūtina pasilikti, — tarė Gyvatė.

— Man… — jis nurijo seiles ir tęsė toliau. — Man viskas gerai.

Gyvatė rūpestingai, nespausdama patinusios kojos, pakeitė antklodes. Mero žaizdos gydymas neturėtų kelti problemų. Gyvatei teks kovoti su mero agresija, kuria jis stengiasi apsiginti.

— Ar galite jam padėti? — paklausė Gabrielius.

— Aš pats galiu kalbėti! — tarė meras.

Gabrielius su nesuprantama išraiška veide pažvelgė žemyn, tėvas tai ignoravo, bet Gyvatei atrodė, kad Gabrielius buvo nuolankus, sielvartaujantis ir visai nepyko. Sūnus nusisuko ir užsiėmė dujinėmis lempomis.

Gyvatė atsisėdo ant lovos krašto ir palietė mero kaktą. Kaip gydytoja ir tikėjosi, vyras labai karščiavo.

Meras nusisuko.

— Nežiūrėk į mane.

— Galite į mane nekreipti dėmesio, — atsakė Gyvatė. — Jūs netgi galite man įsakyti išeiti. Bet negalite nekreipti dėmesio į infekciją ir ji neatsitrauks, nors jūs jai ir liepsite.

— Tu man kojos nenupjausi, — pasakė meras, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, be jokios išraiškos.

— Aš ir neketinu. To visai nereikia.

— Man tik reikia, kad Brajanas nuplautų žaizdą.

— Jis gangrenos nenuplaus!

Dėl mero vaikiškumo Gyvatė ėmė vis labiau pykti. Jeigu mero protas būtų aptemęs nuo karščio, Gyvatė jam rodytų begalinį kantrumą; jei jis būtų prie mirties, ji suprastų jo nenorą pripažinti, kad kažkas negerai. Bet nebuvo nei vieno, nei kito. Atrodė, kad jis įpratęs, jog viskas vyktų taip, kaip jis nori, todėl niekaip negali susitaikyti su nelaime.

— Tėve, paklausyk jos, prašau.

— Neapsimesk, kad tau rūpiu, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Tu būtum visai laimingas, jei aš mirčiau.

Kelias sekundes Gabrielius stovėjo baltas kaip popierius ir nieko nesakė, tuomet lėtai apsisukęs išėjo iš kambario.

Gyvatė atsistojo.

— Jūsų žodžiai labai baisūs. Kaip jūs taip galėjote? Bet kas gali pastebėti, kad jūsų sūnus nori, jog gyventumėt. Jis jus myli.

— Man nereikia nei jo meilės, nei tavo vaistų. Tai man nepadės.

Gyvatė suspaudė kumščius ir nusekė paskui Gabrielių.

Jaunuolis sėdėjo bokšto kambaryje veidu į langą, pasilenkęs prie laiptelio, kurį formavo viršutinis ir apatinis grindų lygiai. Gyvatė prisėdo šalia.

— Jis taip negalvoja, kaip kalba.

Gabrieliaus balse skambėjo įtampa ir pažeminimas. Jis tęsė:

— Iš tikrųjų jis…

Užsidengęs veidą rankomis ir verkdamas, Gabrielius palinko į priekį. Gyvatė jį apkabino, bandė paguosti laikydama, plekšnodama per pečius, glostydama švelnius plaukus. Kad ir kokia mero priešiškumo priežastis, Gyvatė įsitikinusi, kad tai nebuvo nei neapykanta, nei pavydas Gabrieliui.

Jaunuolis nusivalė veidą į rankovę.

— Ačiū, — tarė jis. — Atsiprašau. Kai jis toks…

— Gabrieliau, ar jūsų tėvas dažnai nepastovus?

Akimirką Gabrielius atrodė suglumęs. Staiga jis nusijuokė, bet jautėsi kartėlis.

— Turite omenyje, ar jis sveiko proto? Taip, jis pakankamai protingas. Tai dėl mūsų tarpusavio santykių. Aš manau…

Gabrielius dvejojo.

— Turbūt kartais jis norėtų, kad aš būčiau miręs ir jis galėtų įsivaikinti tinkamesnį, vyresnį vaiką arba susilaukti kito. Bet jis neketina daugiau ieškoti partnerių. Galbūt jis teisus. Gal ir aš kartais noriu, kad jis būtų miręs.

— Ar jūs tuo tikite?

— Aš visai tuo netikiu.

Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir jau atrodė, kad jo veide nušvis šypsena, bet jis ir vėl pravirko.

— Kas bus, jei nieko nedarysim?

— Maždaug po dienos jis praras sąmonę. Tada… tada teks nupjauti koją prieš jo valią arba leisti jam mirti.

— Ar dabar negalite jo gydyti? Be jo sutikimo?

Gyvatė norėjo, kad galėtų atsakyti taip, kaip jis nori.

— Gabrieliau, man nelengva tai sakyti, bet jei jis praras sąmonę, vis dar sakydamas, kad nieko nedaryčiau, man teks leisti jam numirti. Pats sakėte, jog jis sveiko proto. Aš neturiu jokios teisės prieštarauti jo norams. Kad ir kokie kvaili ar beprasmiai jie būtų.

— Bet galėtumėt išgelbėti jo gyvybę.

— Tačiau tai jo gyvenimas.

Gabrielius pirštų galiukais pasitrynė akis, atrodė, kad jis pavargęs.

— Aš dar kartą su juo pasikalbėsiu.

Gyvatė nusekė paskui Gabrielių iki jo tėvo kambario, bet sutiko pabūti už durų, kol Gabrielius bus viduje. Jaunuolį užvaldė drąsa. Nepaisant to, kad ne kartą nuvylė tėvą — ir tikriausiai pats savimi nusivylė — drąsos jis turėjo. Bet, matyt, baimė dar neišnyko, nes kitaip Gabrielius nebūtų pasilikęs ir leidęsis koneveikiamas. Gyvatė galvojo, kad šioje situacijoje ji nesusivaldytų. Gydytoja mąstė apie savo labai stiprius santykius su kitais gydytojais, savo šeima, bet viskas tikriausiai labiau priklausė nuo kraujo ryšių.

Gyvatė visai nesijautė kalta, kad klausosi pokalbio.

— Tėve, aš noriu, jog leistum gydytojai tau padėti.

— Man niekas negali padėti. Jau nebe.

— Tau tik keturiasdešimt devyneri. Kas nors gali pagalvoti, kad tu taip jauteisi ir dėl mamos.

— Apie mamą geriau nė žodžio.

— Ne, gana jau. Aš jos niekad nepažinojau, bet pusė manęs — tai ji. Man labai gaila, kad tave nuvyliau. Aš apsisprendžiau iš čia išvykti. Po kelių mėnesių tu galėsi pasakyti „ne“, po kelių mėnesių ateis pasiuntinys ir praneš, jog aš miręs, o tu niekad nesužinosi, ar tai tiesa.

Meras nieko neatsakė.

— Ką nori iš manęs išgirsti? Kad aš gailiuosi neišvykęs anksčiau? Gerai, gailiuosi.

— Tai vienas dalykas, ko tu dėl manęs nepadarei, — tarė Gabrieliaus tėvas. — Tu užsispyręs ir įžūlus, bet anksčiau tu man nemeluodavai.

Įsivyravo tyla. Gyvatė jau rengėsi užeiti, bet Gabrielius vėl prabilo.

— Aš maniau, kad išpirksiu savo kaltę. Galvojau, jei aš tik būčiau pakankamai naudingas…

— Aš turiu galvoti apie šeimą, — tarė meras. — Ir apie miestą. Kad ir kas nutiktų, tu visada būsi mano pirmagimis, net jei ir nebūtum mano vienintelis vaikas. Aš negalėčiau tavęs išsižadėti viešai nepažeminęs.

Gyvatė nustebo, kai šiurkščiame balse išgirdo užuojautos gaidelę.

— Žinau. Dabar aš tai suprantu. Bet nebus nieko gero, jei tu mirsi.

— Ar laikysiesi savo plano?

— Prisiekiu, — atsakė Gabrielius.

— Gerai. Įleisk gydytoją.

Jei Gyvatė nebūtų prisiekusi padėti sužeistiems ir sergantiems, ji turbūt būtų iškart išėjusi iš pilies. Ji dar niekad nėra girdėjusi tokio ramaus ir paremto atsisakymo; ir dar tarp tėvo bei sūnaus…

Gabrielius priėjo prie durų ir Gyvatė tylėdama užėjo vidun.

— Aš apsigalvojau, — pasakė meras.

Bet supratęs, kaip arogantiškai nuskambėjo jo žodžiai, jis pridėjo:

— Jei vis dar sutinki mane gydyti.

— Gydysiu, — trumpai tarė Gyvatė ir išėjo iš kambario.

Susirūpinęs Gabrielius nusekė iš paskos.

— Kas nors negerai? Juk jūs neapsigalvojote?

Gabrielius atrodė ramus ir neįsižeidęs. Gyvatė sustojo.

— Aš pažadėjau jam padėti. Ir padėsiu. Man reikia kambario bei kelių valandų, kad galėčiau pradėti gydyti jo koją.

— Duosiu viską, ko tik paprašysit.

Gabrielius vedė Gyvatę viršutiniu aukštu, kol jie pasiekė pietinį bokštą. Vietoj vieno įspūdingo kambario, bokštas buvo padalytas į kelius mažesnius apartamentus, ne tokius didžiulius ir patogesnius negu mero kambarys. Gyvatei davė kambarį bokšto pakraštyje. Lenktas holas už svečių kambarių juosė centrinę bendrą vonią.

— Jau beveik laikas vakarieniauti, — rodydamas kambarį tarė Gabrielius. — Ar prisijungsite prie manęs?

— Ne, ačiū. Ne šį kartą.

— Gal ko nors atnešti į kambarį?

— Ne. Tiesiog sugrįžkite po trijų valandų.

Gyvatė beveik neskyrė dėmesio Gabrieliui, kadangi planuodama jo tėvo operaciją, negalėjo galvoti apie jaunuolio bėdas. Gydytoja davė kelis nurodymus, kas turėtų būti Gabrieliaus tėvo kambaryje. Kadangi infekcija jau progresavo, operacija bus nešvari, o darbas dvokiantis.

Kai Gyvatė baigė, Gabrielius dar neišėjo.

— Jam labai skauda, — tarė Gabrielius. — Gal turite ką nors, kas tą skausmą numalšintų?

— Ne, — atsakė Gyvatė. — Neskaudėtų, jei jį nugirdytumėt.

— Nugirdyti? Gerai, aš pabandysiu. Bet nemanau, jog tai padės. Aš dar niekad nemačiau, kad jis nuo alkoholio prarastų sąmonę.

— Nuskausminimas — papildomas alkoholio poveikis. Jis taip pat padeda kraujo apytakai.

— O.

Kai Gabrielius išėjo, Gyvatė suleido Smėlio vaistų, kad pagamintų antitoksiną gangrenai. Nuodai turėtų veikti kaip švelnūs anestetikai, bet to nepakaktų, nes gydytoja drenavo mero žaizdą, o jo kraujo apytaka dar ne visai bloga. Gyvatė apgailestavo, kad teks suteikti merui skausmo, tačiau jausmas nebuvo toks stiprus kaip gydant kitus pacientus.

Gyvatė nusivilko dulkėtus dykumų drabužius ir nusiavė batus, kuriuos verkiant reikėjo pravėdinti. Savo naujas kelnes ir palaidinę ji buvo pririšusi prie miegmaišio. Kažkas, kas viską atnešė į viršų, ištiesė kelnes. Gyvatei bus malonu vilkėti drapanas, prie kurių ji įpratus, bet užtruks nemažai laiko, kol jos bus tokios įprastos kūnui kaip ir tos, kurias sunaikino keistuolis.

Vonią švelnia šviesa apšvietė dujinės lempos. Dauguma tokių didelių pastatų turi savo metano gamintojus. Tiek privatūs, tiek bendri gamintojai bakterinio kuro produkcijai naudojo atliekas, šiukšles ir žmonių išmatas. Turint šiuos gamintojus bei saulės plokštes stoge, pilyje tikrai užteko energijos. Energijos pertekliaus turbūt užtektų ir šilumos siurbliui. Vasaros metu karštis sunkiai įveikia akmens izoliaciją, todėl patalpos gali būti vėsinamos. Gydytojų poste buvo panašūs patogumai, Gyvatė visai nesigailėjo vėl jais naudodamasi. Ji, prileidusi pilną kubilą karšto vandens, mėgavosi maudynėmis. Net ir kvepiantis muilas buvo tikra prabanga prieš juodą smėlį, bet paėmusi rankšluostį ir supratusi, kad jis kvepia pipirmėtėmis, Gyvatė nusijuokė.

Trys valandos, kol vaistai veikė Smėlį, praėjo lėtai. Kai Gabrielius pabeldė į duris, Gyvatė ant lovos gulėjo plačiai atmerktomis akimis, apsirengusi, bet basomis kojomis. Ji atsisėdo, švelniai laikydama Smėlį už galvos leido jam apsivynioti aplink riešą bei ranką, ir įleido Gabrielių.

Jaunuolis atsargiai pažiūrėjo į Smėlį, susižavėjimas užgožė akivaizdžią baimę.

— Aš jam neleisiu įgelti, — tarė Gyvatė.

— Svarsčiau, koks jausmas juos liesti.

Gyvatė ištiesė ranką jo link ir Gabrielius norėjo paglostyti raštuotus Smėlio žvynus. Jaunuolis be jokių kalbų atitraukė ranką.

Mero miegamajame vėl buvo Brajanas, kuris jau nebeatrodė toks nusiminęs ir džiaugėsi vėl galėdamas rūpintis savo valdovu. Meras buvo girtas kaip šiaučius. Dejavo beveik balsu, kai Gyvatė priartėjo prie jo, jis pravirko, skruostais tekėjo didelės ašaros. Dejonės sustiprėjo, kai meras pamatė gydytoją. Gyvatė sustojo mero kojūgalyje. Vyras su baime stebėjo gydytoją.

— Kiek jis išgėrė?

— Tiek, kiek norėjo, — atsakė Gabrielius.

— Būtų geriau, jei jis būtų be sąmonės, — apgailestaudama tarė Gyvatė.

— Aš mačiau jį geriantį iki paryčių su tarybos nariais, bet sąmonės jis niekad neprarasdavo.

Meras pažvelgė į juos rūko aptrauktomis akimis ir tarė:

— Daugiau jokio brendžio. Jokio.

Nepaisant neaiškaus tarimo, mero žodžiai buvo valingi.

— Jei aš sąmoningas, negalėsi nupjauti man kojos.

— Tai beveik tiesa, — atsakė Gyvatė. — Tuomet neužmikite.

Mero žvilgsnis užkliuvo už Smėlio, jo nemirksinčio žvilgsnio, kaišiojamo liežuvio; meras pradėjo drebėti.

— Kokiu kitu būdu, — tarė meras. — Turi būti kitas būdas.

— Jūs bandote mano kantrybę, — tarė Gyvatė.

Ji žinojo, kad bet kuriuo metu gali prarasti savitvardą, arba, dar blogiau, gali vėl pravirkti dėl Džesės mirties. Gyvatė galėjo tik prisiminti, kaip ji norėjo padėti Džesei, o dabar taip lengvai gali išgydyti šį žmogų.

Meras lovoje gulėjo ant nugaros. Gydytoja dar jautė, kaip jis dreba, bet bent jau tylėjo. Gabrielius su Brajanu stovėjo merui iš šonų. Paėmusi antklodę nuo lovos kraštų, Gyvatė padėjo ją ant mero kelių ir taip padarė nedidelę užtvarą.

— Aš noriu matyti, — tarė meras.

Mero koja buvo purpurinė ir sutinusi.

— Ne, jūs nenorite, — atsakė Gyvatė. — Brajanai, prašau atidaryti langus.

Senais tarnas, paklusdamas prašymui, nuskubėjo atitraukti užuolaidų ir atverti stiklinių langų lauke tvyrančiai tamsai. Kambaryje pasklido vėsus, gavus oras.

— Kai Smėlis jums įgels, — ištarė Gyvatė, — pajusite aštrų skausmą. Tuomet vieta aplink įkandimą patins. Įkandimas bus tiesiai virš žaizdos. Patinimas sklaidysis lėtai, nes jūsų kraujotaka beveik atkirsta. Bet kai patinimas išsiplės pakankamai toli, aš drenuosiu žaizdą ir tada antitoksinas veiks geriau.

Mero raudoni skruostai pabalo. Vyras nieko nesakė, o Brajanas prie lūpų pridėjo stiklinę ir meras sočiai atsigėrė. Raudonis vėl grįžo.

Na, galvojo Gyvatė, kai kuriems žmonėms reikia sakyti, o kai kuriems ne.

Gydytoja Brajanui pamėtėjo švaraus audinio.

— Užpilkite ant jo šiek tiek brendžio ir uždėkite ant mero nosies ir burnos. Jei norite, abu su Gabrieliumi galite pasidaryti tą patį ir sau. Tai nebus malonu. Ir abu išgerkite po gerą gurkšnį. Tuomet lengvai laikykite mero pečius. Neleiskite jam staiga atsisėsti; jis išgąsdins barškuolę.

— Taip, gydytoja, — pasakė Brajanas.

Gyvatė nuvalė odą virš gilios žaizdos ant mero blauzdos. Gerai, kad nėra stabligės, pagalvojo gydytoja, prisiminusi Ao ir kitus rinkėjus. Gydytojai retai keliauja per Kalnapusį, nors praeityje keliaudavo dažniau. Kadangi meras žinojo, jog nebūtina matyti gyvatės, jį galėjo paskiepyti.

Gyvatė nuo rankos nusivyniojo Smėlį ir, leisdama jam liežuviu liesti spalvą praradusią odą, laikė jo galvą tiesiai už žandikaulio linkimo linijos. Smėlis ant lovos susirangė spirale. Gyvatė paleido Smėlio galvą, kai tik jis užėmė tinkamą padėtį.

Barškuolė gėlė.

Meras suriko.

Smėlis įgėlė vieną kartą ir labai greitai, jis taip greitai vėl susirangė į spiralę, kad net itin akylas stebėtojas negalėtų būti tikras, ar jis pajudėjo. Bet meras buvo tuo tikras. Jis vėl pradėjo stipriai drebėti. Iš dviejų mažų įkandimo žaizdelių tekėjo tamsus kraujas bei pūliai.

Gyvatei liko dvokiantis, nešvarus, bet įprastas darbas. Ji atvėrė žaizdą ir leido jai nusausėti. Gydytoja tikėjosi Gabrielių per vakarienę per daug nevalgius, nes atrodė, kad, nepaisant brendžiu sudrėkinto audinio ant jo veido, jis tuoj išpils visą vakarienės turinį. Brajanas ramiai stovėjo prie šeimininko pečių, guodė jį ir ramino.

Kai Gyvatė baigė, patinimas ant mero kojos pastebimai sumažėjo. Po kelių savaičių vyras pasveiks.

— Brajanai, gal galite prieiti?

Brajanas pakluso Gyvatės prašymui abejodamas, bet kai pamatė, ką ji padarė, nusiramino.

— Atrodo geriau, — tarė jis. — Geriau net negu tada, kai paskutinį kartą man leido pažiūrėti.

— Gerai. Žaizda drenuosis, todėl turite pasirūpinti, kad ji būtų švari.

Gyvatė parodė, kaip perrišti ir tvarstyti žaizdą. Brajanas pakvietė jauną tarną, kad šis išneštų purviną tvarsliavą ir greitai infekcijos bei mirštančių audinių dvokas dingo. Gabrielius sėdėjo ant lovos, drėgnu rankšluosčiu valė tėvo kaktą. Brendžiu suvilgytas audinys buvo nuslydęs nuo jo veido ir jis net nepasivargino jį pakelti. Dabar meras nebeatrodė toks išbalęs.

Gyvatė paėmė Smėlį ir leido jam užšliaužti ant pečių.

— Jeigu žaizdą labai skaudės ar vėl pakils temperatūra — jei įvyks kažkoks pakitimas į blogąją pusę — ateikite manęs pakviesti. Kitu atveju aš jį apžiūrėsiu iš ryto.

— Ačiū, gydytoja, — tarė Brajanas.

Gyvatė dvejodama praėjo pro Gabrielių, bet jis nepakėlė akių. Jo tėvas gulėjo ramiai, sunkiai kvėpuodamas, užmigęs ar beveik užmigęs.

Gydytoja gūžtelėjusi pečiais išėjo iš mero bokšto, grižo į savo kambarį ir padėjo Smėlį į jo skyrių, tuomet klajojo apačioje, kol rado virtuvę. Dar vienas mero visur spėjantis ir nepagaunamas tarnas pagamino gydytojai vakarienę ir ji nuėjo miegoti.

Rytą meras jautėsi geriau. Brajanas visą naktį prie jo budėjo, bet vis tiek vykdė visus paliepimu — ne linksmai, nes tai Brajanui nebūdinga, tačiau besąlygiškai ir be pasipiktinimo.

— Ar randas liks? — paklausė meras.

— Taip, — nustebusi atsakė Gyvatė. — Žinoma. Aš pašalinau pakankamai daug mirusio raumens ir jis niekad visas neatsinaujins. Bet jūs tikriausiai nešlubuosite.

— Brajanai, kur mano arbata? — mero tonas išdavė, kad jį suerzino Gyvatės atsakymas.

— Jau atneša, sere.

Kambaryje pasklido prieskonių kvapas. Meras, nekreipdamas dėmesio į jo koją perrišinėjančią gydytoją, vienas gėrė arbatą.

Kai Gyvatė rūsčiai išėjo į holą, paskui ją nusekė Brajanas.

— Gydytoja, atleiskite jam. Jis nepratęs sirgti. Jis tikisi, kad viskas eitų sava vaga.

— Tai aš pastebėjau.

— Aš turiu galvoje… jis galvoja apie save, kai bus randuotas… Jaučiasi, tarsi pats save išdavęs.

Nerasdamas tinkamų žodžių, Brajanas skėstelėjo rankomis.

Nebuvo labai neįprasta sutikti žmones, netikinčius, kad gali susirgti; Gyvatė įpratusi prie pacientų, kurie, nekreipdami dėmesio į tai, ko reikia sveikimui, nori grįžti į normalų gyvenimą per greitai, o kai tai neįmanoma, tampa irzlūs.

— Bet dėl to jis neturi teisės elgtis su žmonėmis nepagarbiai, — tarė Gyvatė.

Brajanas nuleido akis.

— Jis geras žmogus, gydytoja.

Apgailestaudama, kad parodė savo pyktį — ne, susierzinimą ir įžeistą savigarbą — palietė Brajaną ir darkart prabilo, tik švelniau.

— Ar jus čia kažkas laiko?

— Ne! Oi, ne, gydytoja, aš laisvas. Meras neleidžia nieko Kalnapusyje laikyti prievarta. Vairuotojai, kurie atvyksta su tarnais vergais, iš miesto išsiunčiami, o jų žmonės gali važiuoti su jais arba likti metams tarnauti mieste. Jei jie pasilieka, meras iš vairuotojų išperka jų popierius.

— Ar taip nutiko ir jums?

Brajanas dvejojo, bet galiausiai atsakė:

— Nedaug kas žino, jog buvau vergas. Mane vieną iš pirmųjų išlaisvino. Po metų meras suplėšė mano vergystės popierius. Jie dar galiojo dvidešimt metų, o aš jau atitarnavau penkerius. Iki tol nebuvau tikras, ar galiu pasitikėti juo — ar kuo nors kitu. Bet galėjau.

Brajanas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Po to aš pasilikau.

— Suprantu, kodėl jaučiatės dėkingas merui, — atsakė Gyvatė.

— Bet tai vis tiek nesuteikia jam teisės nurodinėti jums dvidešimt keturias valandas per parą.

— Praėjusią naktį aš miegojau.

— Kėdėje?

Brajanas nusišypsojo.

— Suraskite ką nors kitą, kas galėtų jį trumpam prižiūrėti, — tarė Gyvatė. — Jūs eisite su manimi.

— Gydytoja, ar jums reikia pagalbos?

— Ne, aš einu į arklides. Bet jūs galite bent jau nusnausti, kol manęs nėra.

— Ačiū, gydytoja. Tačiau aš norėčiau likti čia.

— Kaip pasakysite.

Gyvatė išėjo iš rezidencijos ir perėjo per kiemą. Buvo malonu eiti tvyrant vėsiam rytui, net ir plaukų segtuko plonumu virtusiu uolos taku. Pirmyn ir atgal mojuodama galva, aukštai mosteldama uodega, prunkšdama, besiveržianti bėgti į priekį ir vėl besimetanti atgal — tokia žalioje pievoje buvo pilka kumelė. Jei ji būtų bėgusi į priekį, būtų beveik nepastebėdama praskyrusi tvorą sulig savo krūtine, bet ji bėgiojo norėdama tik pažaisti.

Gyvatė keliu ėjo iki daržinės. Kai priartėjo, išgirdo pliaukštelėjimą ir verksmą, tuomet garsų ir įsiutusį balsą.

— Marš dirbti!

Gydytoja bėgte nubėgo likusius žingsnius iki arklidžių ir plačiai atvėrė duris. Viduje buvo beveik tamsu. Ji sumirksėjo. Gydytoja girdėjo šieno čežėjimą ir įkvėpė maloniai sunkaus švarios žirgų daržinės kvapo. Po akimirkos Gyvatės akys prisitaikė prie prieblandos ir ji pamatė platų, šienu išklotą praėjimą, du atitvertus gardus ir į ją besisukantį arklidžių prižiūrėtoją.

— Labas rytas, gydytoja.

Arklidžių prižiūrėtojas atrodė įspūdingai: beveik dviejų metrų ūgio, stambaus sudėjimo. Jo garbanoti plaukai buvo šviesiai raudoni, o barzda šviesi.

Gyvatė pažiūrėjo į jį ir tarė:

— Koks čia triukšmas?

— Triukšmas? Aš ne… O, aš tik kovojau su tinginystės malonumais.

Jo kovos būdai turėjo būti efektyvūs, nes kad ir kas būtų tinginiavęs, jis greitai dingo.

— Tinginiavimas tokiu ryto metu skamba visai neblogai, — tarė Gyvatė.

— Na, mes pradedame anksti.

Arklidžių prižiūrėtojas palydėjo Gyvatę į vidų.

— Aš apgyvendinau jūsų žirgus čia. Kumelę išleidau pabėgioti, o ponį palikau viduje.

— Gerai, — pasakė Gyvatė. — Jį reikia kuo greičiau pakaustyti.

— Aš išsiunčiau žmogų, kad po pietų atvestų kalvį.

— Puiku.

Gyvatė nuėjo į Voverio gardą. Ponis juostinėjo Gyvatę, o ji jam davė gabalėlį atsineštos duonos. Ponio kailis blizgėjo, jam sušukavo keterą ir uodegą, net ištepė kanopas.

— Kažkas gerai juo pasirūpino.

— Mes stengiamės pamaloninti merą ir jo svečius, — atsakė stambusis vyras.

Jis rūpestingai buvo šalia tol, kol Gyvatė išėjo parvesti kumelės. Po tokio ilgo laiko dykumoje Greituolę ir Voverį reikėjo po truputį pratinti prie ganyklų, nes kitaip jie galėjo susirgti.

Kai Gyvatė grįžo jodama Greituole be balno ir keliais ją vadeliodama, prižiūrėtojas jau dirbo kitoje pastato dalyje. Gydytoja nuslydo nuo kumelės nugaros ir įleido ją į gardą.

— Tai aš, ponia, ne jis.

Krūptelėjusi Gyvatė atsisuko, bet to, kas sušnabždėjo, nebuvo nei garde, nei šienu nuklotame praėjime.

— Kas čia? — paklausė gydytoja. — Kur tu?

Grįžusi į gardą, Gyvatė pažvelgė viršun ir lubose pamatė skylę, pro kurią metamas pašaras. Ji užšoko ant ėdžių ir, paėmusi už angos krašto, prisitraukė, kad galėtų pamatyti pastogę. Iš išgąsčio maža figūra atšoko ir pasislėpė už šieno ryšulio.

— Išlįsk, — tarė Gyvatė. — Aš tavęs neskriausiu.

Gydytoja juokingai kabojo vidury gardo, o Greituolė uostinėjo jos batą, ji neturėjo kur atsispirti, kad galėtų užlipti į pastogę.

— Nusileisk žemyn, — paprašė Gyvatė ir nušoko atgal ant žemės.

Šieno pastogėje ji matė žmogaus figūrą, bet bruožų neįžvelgė.

Tai vaikas, pagalvojo gydytoja, paprasčiausiai mažas vaikas.

— Nieko, ponia, — atsiliepė vaikas. — Tik jis visada apsimeta, kad vienas padaro visus darbus, nors ir kiti dirba. Nekreipkite dėmesio.

— Prašau, nusileisk, — darkart pasakė Gyvatė. — Tu labai gerai pasirūpinai Greituole ir Voveriu, aš noriu tau padėkoti.

— Šios padėkos pakanka, ponia.

— Nevadink manęs taip. Mano vardas Gyvatė. O koks tavo?

Bet vaiko nebebuvo.

Kai gydytoja jodama Greituole pasiekė uolos viršūnę, jos jau laukė susirinkę ir miesto žmonės, ir pacientai, ir pasiuntiniai. Šiandien ji skaniai nepapusryčiaus.

Iki vakaro Gyvatė apžiūrėjo nemažai Kalnapusio gyventojų. Kelias valandas Gyvatė dirbo sunkiai, be atokvėpio, paskubomis, bet buvo patenkinta, o tada, kai apžiūrėjusi vieną pacientą ėjo prie kitoji pagalvojo, kad šioje minioje kas nors gali paprašyti pagalbos mirštančiajam, tokiam kaip Džesė, kuriai ji negalėjo padėti.

Šiandien taip neatsitiko.

Vakare Gyvatė jojo pakrante Greituole į šiaurę, o kai saulės spindesys paskendo debesyse ir palietė vakarines kalno viršūnes, miestas liko kairėje. Kai ji pasiekė mero vilą ir arklides, ilgi šešėliai slinko jos link. Kadangi aplinkui nieko nebuvo, Gyvatė pati nuvedė Greituolę į arklides, nubalnojo ir pradėjo šukuoti jos švelnų, dėmėtą kailį. Gydytojai nebuvo labai nemalonu grįžti į mero rezidenciją ir užsispyrėliškos ištikimybės bei skausmo kupiną atmosferą.

— Ponia, tai ne jūsų darbas. Leiskite man. Jūs eikite toliau kalva.

— Ne, tai tu nusileisk, — Gyvatė tarė atsiskyrusiam balsui. — Tu gali padėti. Ir nevadink manęs ponia.

— Dabar jau eikite, ponia, prašau.

Gydytoja šukavo Greituolės petį ir neatsakė. Kai nieko neįvyko, Gyvatė pamanė, kad vaikas nuėjo; tuomet ji išgirdo virš savęs čežantį šieną. Impulsyviai Gyvatė šukavo Greituolės šoną prieš plauką. Po akimirkos vaikas jau buvo šalia gydytojos ir švelniai ėmė šukas išjos rankų.

— Matote, ponia…

— Gyvate.

— … šis darbas ne jums. Jūs išmanote gydymą, o aš žirgų šukavimą.

Gyvatė nusišypsojo.

Mažoji mergaitė buvo maždaug tik devynerių ar dešimties, maža ir liesa. Ji nepažiūrėjo į gydytoją; dabar ji, nusukusi veidą prie pat kumelės šono, vėl tiesiai šukavo susiraičiusius Greituolės karčius. Jos plaukai buvo šviesiai raudoni ir purvini, o nagai nukramtyti.

— Tu teisi, — tarė Gyvatė. — Tu šukuoji geriau už mane.

Akimirką vaikas tylėjo. Bet staiga, net neatsisukusi, tarė:

— Jūs mane apkvailinote.

— Šiek tiek, — atsakė Gyvatė. Bet aš turėjau, nes nenorėjai leisti tau akis į akį padėkoti.

Mergaitė, žvelgdama aukštyn, apsisuko.

— Tuomet dėkokit man! — suriko ji.

Mergaitės kairėje veido pusėje matėsi randas.

Trečio laipsnio nudegimas, pamanė Gyvatė. Vargšas vaikas!.. O tuomet Gyvatė pagalvojo: jei netoliese būtų buvęs gydytojas, randas nebūtų toks žymus.

Bet gydytoja pastebėjo dar ir mėlynę dešinėje mergaitės veido pusėje. Gyvatė priklaupė, o mergaitė, vengdama bet kokio kontakto, nusisuko, kad randas mažiau matytųsi. Gydytoja švelniai palietė mėlynę.

— Šįryt girdėjau, kaip arklidžių prižiūrėtojas ant kažko rėkė, — tarė Gyvatė. — Ant tavęs, ar ne? Jis tau trenkė.

Mergaitė vėl atsisuko ir plačiai atmerkta dešine akimi bei dėl rando primerkta kairiąja spoksojo į Gyvatę.

— Man viskas gerai, — tarė mergaitė.

Tuomet ji išslydo iš gydytojos rankų ir kopėčiomis nubėgo į tamsą.

— Prašau, sugrįžk, — pašaukė Gyvatė.

Bet vaiko jau nebuvo, net ir nusekusi iš paskos į palėpę, gydytoja jos ten nerado.

Gyvatė patraukė taku į rezidenciją, o nuo jos nešamos lempos šešėlis bėgiojo tai į priekį, tai atgal. Mėlynė tikrai nekokioje vietoje, visai prie smilkinio. Bet, Gyvatei prisilietus, mergaitė nekrūptelėjo — bent jau ne nuo prisilietimo prie mėlynės — ir jai nepasireiškė jokie smegenų sukrėtimo simptomai. Gydytojai nereikėjo rūpintis dėl skubios pagalbos mergaitei. Bet kaip bus ateityje?

Gyvatė kaip nors norėjo padėti, bet žinojo, kad jeigu išpeiks prižiūrėtoją, mergaitei teks iškęsti visas pasekmes, vos tik ji išvyks.

Gyvatė laiptais užlipo pas merą.

Brajanas atrodė išsekęs, bet meras — atsigavęs. Beveik visas patinimas atslūgo. Įkandimo žymes beveik aptraukė šašas, tačiau Brajanas puikiai atliko savo darbą palaikydamas atvirą ir švarią žaizdą.

— Kada galėsiu atsikelti? — paklausė meras. — Aš turiu darbo. Reikia susitikti su žmonėmis. Išspręsti ginčus.

— Galite bet kada atsikelti, — atsakė Gyvatė. — Tačiau po to lovoje teks gulėti triskart ilgiau, nei reikėtų.

— Aš reikalauju…

— Tiesiog likite lovoje, — pavargusi tarė gydytoja.

Gyvatė žinojo, kad meras nepaklus. Brajanas kaip visada nusekė paskui Gyvatę į holą.

— Jei naktį žaizda kraujuos, pakvieskite mane, — pasakė ji.

Gyvatė žinojo, kad žaizda kraujuos, jei meras atsikels ir ji nenorėjo, kad senam tarnui reikėtų vienam tvarkytis su žaizda.

— Jam viskas gerai? Jam viskas bus gerai?

— Taip, jei jis nepersistengs. Žaizda gan gerai gyja.

— Ačiū, gydytoja.

— Kur Gabrielius?

— Jis daugiau čia neateina.

— Brajanai, kas vyksta tarp Gabrieliaus ir jo tėvo?

— Apgailestauju, gydytoja, aš negaliu pasakyti.

Turite galvoje, kad pats nenorite pasakyti, pagalvojo ji.

Gyvatė stovėjo žiūrėdama į tamsų slėnį. Gydytoja dar visai nenorėjo miego. Tai buvo vienas iš dalykų, ko ji nemėgo praktikos metuose: miegoti dažniausiai ji eina viena. Daug žmonių, pas kuriuos Gyvatė buvo, žinojo apie gydytojus tik iš jų reputacijos ir jos bijojo. Pradžioje net ir Arevinas jos baiminosi, o tada, kai jau nebebijojo ir jų tyla virto potraukiu, Gyvatei teko išvykti.

Gydytoja kaktą priglaudė prie vėsaus stiklo.

Kai Gyvatė pirmą kartą ėjo per dykumą, ji norėjo ją ištyrinėti, pamatyti vietas, kuriose gydytojai jau dešimtmečius nesilankė arba kuriose jie dar išvis nėra buvę. Gal ji buvo per daug įžūli, o gal kvaila, kai ėmėsi to, ko jos mokytojai jau seniai nedaro arba mano, kad to daryti nereikėtų. Net šioje dykumos pusėje žmonėms trūksta gydytojų. Jei Gyvatės vizitas į miestą bus sėkmingas, viskas gali pasikeisti. Bet Džesės vardas buvo vienintelis skirtumas tarp jos ir kitų gydytojų, prašančių Centro žinių. Jeigu jai nepasiseks… Gyvatės mokytojai geri žmonės, tolerantiški skirtumams ir keistumams, bet gydytoja nežinojo, kaip jie reaguos į jos klaidas.

Beldimas į duris, pertraukęs Gyvatės mintis, buvo tarsi palengvėjimas.

— Įeikite.

Gabrielius įėjo ir dar kartą pribloškė ją savo grožiu.

— Brajanas sako, kad tėvas laikosi gerai.

— Pakankamai gerai.

— Ačiū, kad jam padedate. Žinau, jog su juo gali būti sunku.

Gabrielius dvejojo, apsidairė, gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Na… Aš užėjau pažiūrėti, ar galiu jums kuo nors padėti.

Nepaisant rūpesčio, Gabrielius atrodė švelnus ir malonus, šios savybės Gyvatę traukė taip pat, kaip ir jo grožis. O ji buvo vieniša. Gyvatė nutarė priimti jo kultūringą pasiūlymą.

— Taip, — tarė gydytoja. — Ačiū.

Gyvatė sustojo prieš Gabrielių, palietė jo skruostą, paėmė už rankos ir nuvedė prie sofos. Ant žemo stalo prie lango stovėjo butelis vyno ir kelios taurės.

Gyvatė pamatė, kad Gabrielius rausta.

Jei gydytoja nežinojo dykumos papročių, tai kalnų papročius ji puikiai išmanė: ji neperžengė savo, kaip svečio, privilegijų, o jis pateikė pasiūlymą. Gyvatė veidu atsisuko į Gabrielių ir paėmė jį už rankų, šiek tiek aukščiau alkūnių. Dabar jaunuolis išbalo.

— Gabrieliau, kas negerai?

— Aš… Aš per daug sau leidau. Aš nenorėjau… Jei norite, atsiųsiu ką nors kitą…

Gyvatė suraukė antakius.

— Jei man reikėtų „ko nors kito“, galėjau pasisamdyti mieste. Norėjau to, kas man patinka.

Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir nežymiai, pagarbiai nusišypsojo. Ant jo skruostų matėsi rausvai auksinai plaukai, galbūt Gabrielius nutarė užsiauginęs barzdą išvykti iš tėvo namų.

— Ačiū už tai, — tarė jaunuolis.

Gyvatė pasodino Gabrielių ant sofos ir prisėdo šalia.

— Kas negerai?

Gabrielius papurtė galvą. Plaukai užkrito ant jo kaktos, pusiau uždengdami akis.

— Gabrieliau, negi tu pats nepastebėjai, kad esi gražus?

Gabrielius vos išspaudė gailią šypseną.

— Aš tai žinau.

— Negi aš turiu tave spausti? Ar aš tai turiu daryti? Dievai mato, neprilygstu grožiu Kalnapusio žmonėms. O gal tave domina tik vyrai? Pasakyk, aš suprasiu.

Gyvatė neišgavo, kas privertė jaunuolį nuo jos atitolti; jis nereagavo nė į vieną jos pasiūlymą.

— Ar sergi? Man pirmai turėtum tai pasakyti!

— Aš nesergu, — švelniai, nežiūrėdamas į akis, atsakė Gabrielius. — Ir tai ne dėl jūsų. Turiu galvoje, jei turėčiau teisę ką nors rinktis… Man garbė, kad taip gerai apie mane manote.

Gyvatė laukė, kol jaunuolis tęs.

— Būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu, jei pasilikčiau. Aš galėčiau…

Kai jaunuolis vėl sustojo, Gyvatė tarė:

— Ši problema tarp tavęs ir tavo tėvo. Dėl to tu iškeliauji.

Gabrielius linktelėjo.

— Ir jis visiškai teisus, jog nori, kad aš išvykčiau.

— Nes tu negyveni pagal jo principus?

Gyvatė papurtė galvą ir tarė:

— Bausmė čia nepadės. Tai kvaila ir savimeiliška. Gabrieliau, eime kartu miegoti. Aš nieko iš tavęs nereikalausiu.

— Jūs nesuprantate, — sutrikęs tarė jaunuolis.

Gabrielius paėmė Gyvatės rankas ir pakėlė jas prie savo veido, jos pirštų galiukus trynė į savo seniai skustą barzdą.

— Aš negaliu laikytis mylimųjų susitarimo. Nežinau kodėl. Aš turėjau gerą mokytoją. Tačiau nesugebu savęs biologiškai kontroliuoti. Aš bandžiau. Dievai, aš bandžiau.

Jaunuolio mėlynos akys buvo šviesios. Gabrielius patraukė savo rankas nuo Gyvatės rankų. Gydytoja dar kartą palietė jaunuolio skruostus ir, slėpdama savo nuostabą, apkabino jo pečius. Gyvatė galėjo suprasti impotenciją, bet ne savikontrolės trūkumą! Ji nežinojo, ką jam pasakyti, o jis norėjo jai dar pasakyti kažką, kažką, apie ką be galo troško kalbėti: Gyvatė jo norą suprato iš akivaizdžiai įsitempusio kūno. Gabrielius suspaudė kumščius. Gydytoja nenorėjo jo spausti; jis jau ir taip pakankamai įskaudintas. Gyvatė suprato, kad savyje ieško švelnių žodžių ir aplinkinių būdų, kaip pasakyti tai, ką anksčiau paprastai sakydavo tiesiai šviesiai.

— Viskas gerai, — tarė Gyvatė. — Aš suprantu, ką tu sakai. Nusiramink. Man tai nesvarbu.

Gabrielius į Gyvatę pažvelgė tokiu plačiu ir nustebusiu žvilgsniu, kaip ta mergaitė iš arklidžių, kai ji, užuot žiūrėjusi į seną, bjaurų randą, pažvelgė į šviežią mėlynę.

— Tai negali būti tiesa. Aš su niekuo negaliu pasikalbėti. Jie, kaip mano tėvas, šlykštisi. Aš jų nekaltinu.

— Su manimi gali kalbėtis. Aš tavęs neteisiu.

Akimirką Gabrielius dvejojo, o po to išsiveržė metus laikyti žodžiai:

— Aš turėjau draugę vardu Lei. Prieš trejus metus, kai buvau penkiolikos. Jai buvo dvylika. Pasimylėti pirmą kartą, ne pažaisti, žinokite, ji pasirinko mane. Ji dar nebuvo baigusi apmokymų, bet tai nesvarbu, nes aš jau buvau baigęs. Bent taip maniau.

Gabrielius lenkėsi Gyvatės link, norėdamas galvą padėti ant jos peties ir, tarsi žvelgdamas į niekur, nukreipė akis į tamsius langus.

— Gal man reikėjo imtis kitų apsaugos priemonių, — tarė jaunuolis. — Bet aš net nemaniau, kad esu vaisingas. Dar niekad nesu girdėjęs, kad kažkas nesuvaldytų savo biologijos. Na, gal ne gilią ekstazę, o vaisingumą.

Gabrielius karčiai nusijuokė. Jis tęsė:

— O ūsai tada man dar neaugo.

Kai Gabrieliaus marškinių švelni medžiaga nuslydo per Gyvatės šiurkščią palaidinę, ji suprato, kad vaikinas gūžtelėjo pečiais.

— Po kelių mėnesių mes jai surengėme vakarėlį, nes manėme, kad ji išmoko kontroliuoti savo biologiją greičiau nei įprasta. Niekas nenustebo. Lei viskas sekėsi greitai. Ji nuostabi.

Akimirką jis nutilo ir, lėtai bei giliai kvėpuodamas, tiesiog prisiglaudė prie Gyvatės.

— Bet ne dėl jos sugebėjimo kontroliuoti dingo mėnesinės, tai aš ją apvaisinau. Jai buvo dvylika ir aš buvau jos draugas, ji pasirinko mane, o aš beveik sugrioviau jos gyvenimą.

Dabar Gyvatė viską suprato: Gabrieliaus drovumą, netikrumą, gėdą, net ir tai, kodėl išėjęs jis slepia savo grožį — jis nenori, kad jį atpažintų; dar daugiau: jis nenorėjo, kad kas nors pasiūlytų kartu nueiti į lovą.

— Vargšas vaike, — tarė Gyvatė.

— Manau, kad mes visada žinojome, jog būsime partneriai. Kai mes subręsime. Bet kas norės nesikontroliuojančio partnerio? Jie visada žinotų, kad jei vieno kontrolė bent kiek sutriktų, kitas išvis nesikontroliuotų. Taip partnerystė ilgai netruktų.

Jaunuolis perkėlė savo svorį.

— Ji nenorėjo manęs žeminti. Ji niekam nesakė. Pasidarė abortą, bet ji buvo visiškai viena. Ir apmokymo jai tikrai nepakako. Ji beveik mirtinai nukraujavo.

— Tu neturėtum elgtis taip, lyg tyčia būtum ją įskaudinęs.

Šiuos žodžius Gyvatė ištarė žinodama, kad niekas geriau nepadės Gabrieliui išbristi iš depresijos ar sutaikys su tėvu. Žinoti, kad yra vaisingas, jis galėjo tik po patikrinimo ir jau po to, kai perpranta techniką, jaudintis nebereikia. Gyvatei teko girdėti apie žmones, nesugebančius kontroliuoti biologijos, bet ne dažnai. Tik niekuo kitu nesirūpinantis žmogus galėjo nereaguoti į tai, ką patyrė Gabrielius.

— Ji pasveiko, — tarė Gabrielius. — Bet malonumas, dėl mano kaltės, jai virto košmaru. Lei… Aš manau, kad ji darkart norėjo mane pamatyti, bet negalėjo prisiversti.

— Taip, — tarė Gyvatė. Dvylika metų: galbūt tai buvo pirmas kartas, kai Lei suprato, jog kiti žmonės gali daryti įtaką jos gyvenimui bejos kontrolės ir net be jos žinios; tai ne tokia pamoka, kurią vaikai lengvai ir su noru išmoksta.

— Ji nori būti stiklo formuotoja ir jau buvo nuėjusi dėl Ešlės padėjėjos darbo.

Iš susižavėjimo Gyvatė švelniai sušvilpė. Stiklo formuotojo profesija reikalinga ir garbinga. Tik geriausi šios profesijos atstovai galėjo gaminti saulės veidrodžius; ilgai užtruko, kol išmoko gaminti paprasčiausias plokštes su grioveliais ar lenktus stiklus kaip bokštuose. Ešlė — ne viena iš geriausių. Ji — geriausia.

— Ar Lei teko to atsisakyti?

— Taip. Tai galėjo trukti laikinai. Ji pabandė kitais metais. Bet tai buvo ne jos metai.

Gabrielius kalbėjo lėtai ir atsargiai, bet be emocijų, atrodė, kad mintyse jis jau tiek kartų viską išgyveno, jog sugebėjo atitolti nuo prisiminimų.

— Aš nuėjau atgal pas mokytojus, bet kai ilgesnį laiką stebėjo mano reakcijas, jie suprato, kad aš tik kartkartėmis kelias valandas galėjau palaikyti skirtingą temperatūrą. To nepakako.

— Ne, — susimąsčiusi, kokie protingi turėjo būti Gabrieliaus mokytojai, tarė Gyvatė.

Gabrielius atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti į Gyvatės veidą.

— Taigi suprantate, jog šiąnakt negaliu su jumis pasilikti.

— Gali. Prašau, pasilik. Mes abu vieniši ir galime vienas kitam padėti.

Gabrielius sulaikė kvėpavimą ir staigiai atsistojo.

— Negi nesuprantat? — ištarė jis.

— Gabrieliau.

Jaunuolis lėtai atsisėdo, bet Gyvatės nelietė.

— Man ne dvylika metų. Tau nereikia bijoti, kad suteiksi man kūdikį, kurio aš nenoriu. Gydytojai niekad nesusilaukia vaikų. Mes esame už save atsakingi, nes atsakomybe negalime dalytis su savo partneriais.

— Jūs niekad neturėsite vaikų?

— Niekad. Moterys jų negimdo, o vyrai jų neaugina.

Gabrielius spoksojo į Gyvatę.

— Ar tiki manim?

— Net žinodama, jūs vis tiek norite, kad aš…

Atsakydama Gyvatė atsistojo ir pradėjo atsiseginėti palaidinę. Kadangi palaidinė nauja, sagos sunkiai atsisegė, tad ji apsinuogino palaidinę nusivilkusi per galvą. Gabrielius, droviai žiūrėdamas į ją, lėtai atsistojo. Gyvatė atsagstė jo marškinius, kelnes, o Gabrielius ištiesė rankas, norėdamas ją apkabinti. Kai kelnės nusmuko nuo jo siaurų klubų, jaunuolis pradėjo rausti.

— Kas negerai?

— Nuo penkiolikos metų aš nesu buvęs nuogas niekieno akivaizdoje.

— Na, — šypsodamasi tarė Gyvatė, — pats laikas.

Gabrieliaus kūnas grožiu prilygo jo veidui.

Gydytoja atlaisvino savo kelnes ir šios nusmuko ant žemės.

Nusivedusi Gabrielių į lovą, Gyvatė įslinko po antklode šalia jo. Švelni lempos šviesa paryškino jaunuolio šviesius plaukus ir odą. Jis virpėjo.

— Atsipalaiduok, — sušnabždėjo Gyvatė. — Nėra kur skubėti ir mes visa tai darome dėl malonumo.

Kai gydytoja masažavo Gabrieliaus pečius, įtampa pamažu atslūgo. Gyvatė suprato, kad ir ji įsitempusi nuo troškimo, susijaudinimo ir poreikio. Ji svarstė, ką veikė Arevinas.

Gabrielius pasisuko ant šono ir ją apkabino. Jie glamonėjo vienas kitą, o Gyvatė sau nusišypsojo, galvodama, kad nors treji metai be patirties Gabrieliui buvo kompensacija, ji pati darys viską, kad pradžia būtų gera.

Tačiau greitai Gyvatė suprato, kad Gabrielius nebetęsia glamonių. Jis stengėsi pamaloninti gydytoją, tikrai per daug galvodamas ir jaudindamasis taip, lyg ji būtų Lei, dvylikos metų mergaitė, kurios pirmas seksualinis malonumas yra jo atsakomybė. Gyvatei tokia situacija malonumo neteikė. Gabrielius bandė atsakyti jai, bet jam nepavyko ir nuo to jis dar labiau susigėdo. Gyvatė palietė jį švelniai lūpomis braukdama per veidą.

Gabrielius keikdamasis atsitraukė nuo gydytojos ir, pasisukęs ant šono, atsuko jai nugarą.

— Man labai gaila, — tarė jis.

Iš jaunuolio balso Gyvatė suprato, kad jis verkia. Gydytoja atsisėdo šalia jo ir paglostė pečius.

— Aš tau sakiau, kad nieko nereikalausiu.

— Aš vis galvoju…

Gyvatė, leisdama jos iškvėptam orui kutenti, pabučiavo Gabrieliaus peties viršų.

— Galvojimas — tai dar ne mintis.

— Aš negaliu nieko padaryti. Žmonėms suteikiu tik nelaimes ir skausmą. O dabar dar ir malonumo iš pradžių negaliu suteikti. Gal taip ir geriau.

— Gabrieliau, vyras impotentas gali patenkinti kitą asmenį. Turėtum tai žinoti. Tai, apie ką mes dabar kalbame, yra tavo malonumas.

Gabrielius neatsakė, jis nepažiūrėjo į Gyvatę: krūptelėjo, kai Gyvatė pasakė „impotentas“, kadangi pats dar su tuo nebuvo susitaikęs.

— Tu juk netiki, kad su manimi gali būti saugus, ar ne?

Gabrielius apsivertė ir pažvelgė į Gyvatę.

— Lei su manimi nebuvo saugi.

Gyvatė prie krūtinės prisitraukė kelius ir padėjo ant jų smakrą. Ilgą laiką gydytoja žiūrėjo į Gabrielių atsiduso ir ištiesė ranką taip, kad Gabrielius matytų visus randus ir gyvačių įkandimų žymes.

— Kiekvienas iš šių įkandimų galėjo bet ką nužudyti, tik ne gydytoją. Greitai ir nemaloniai arba lėtai ir nemaloniai.

Gyvatė nutilo, kad Gabrielius suprastų, ką ji pasakė.

— Aš praleidau labai daug laiko, ieškodama imuniteto šiems nuodams, — tarė Gyvatė. — Ir tai tikrai nemalonu. Aš niekada nesergu. Man nebūna infekcijų. Aš negaliu susirgti vėžiu. Mano dantys negenda. Gydytojų imunitetas toks stiprus, kad nugali viską, kas neįprasta. Dauguma mūsų nevaisingi, nes organizmai gamina antikūnus ir lytinėms ląstelėms. Kitų ląstelių neliečia.

Gabrielius pasirėmė ant vienos alkūnės.

— Tuomet… jei jūs negalite turėti vaikų, kodėl sakėte, kad gydytojai neišgali turėti vaikų? Aš maniau, turite galvoje, jog tam neužtenka laiko. Tai jei aš…

— Mes auginame vaikus! — tarė Gyvatė. — Mes juos įsivaikiname. Bet pirmieji gydytojai bandė patys susilaukti vaikų, tačiau daugumai nepavyko. Kai kurie susilaukdavo, bet atžalos gimdavo deformuoti ir išprotėję.

Gabrielius atsigulė ant nugaros ir pažvelgė į lubas. Jis giliai atsiduso.

— Dievai.

— Mes puikiai išmokome kontroliuoti vaisingumą, — tarė Gyvatė.

Gabrielius neatsakė.

— Tu vis dar susirūpinęs.

Gyvatė pasirėmė alkūne šalia jaunuolio, bet jo dar nelietė.

Gabrielius pažvelgė į ją su ironiška ir rimta šypsena, jo veide matėsi abejonės savimi.

— Aš bijau.

— Žinau.

— Ar jūs kada nors bijojote? Buvote tikrai išsigandusi?

— O taip, — atsakė Gyvatė.

Gydytoja padėjo ranką jam ant pilvo ir pirštais lietė jo švelnią odą bei gležnus tamsiai auksinės spalvos plaukus. Iš išorės nesimatė, kad Gabrielius drebėtų, bet Gyvatė žinojo, jog viduje jis jautė gilų išgąsčio virpulį.

— Gulėk ramiai, — tarė Gyvatė. — Nejudėk, kol aš tau nepasakysiu.

Ji pradėjo glostyti jo pilvą, šlaunis, klubus, sėdmenis ir kiekvienu prisilietimu ji vis artėjo prie genitalijų, bet jų nelietė.

— Ką jūs darote?

— Ša. Gulėk ramiai.

Gyvatė toliau glostė Gabrielių; ir kalbėjo su juo, leisdama, kad jos balsas taptų hipnotizuojantis, guodžiamai monotoniškas. Gydytoja jautė, kaip jaunuolis kovoja su savimi, kad nepajudėtų: jis kovojo su savimi ir virpulys praėjo jam net nepastebėjus.

— Gyvate!

— Ką? — naiviai paklausė Gyvatė. — Ar kas nors negerai?

— Aš negaliu…

— Ša.

Gabrielius sudejavo. Šį kartą jis virpėjo ne iš baimės. Gyvatė nusišypsojo, atsigulė šalia jo ir atsuko jo veidą į savąjį.

— Dabar gali pajudėti, — pasakė Gyvatė.

Kad ir dėl kokios priežasties — dėl Gyvatės erzinimo, ar todėl, kad ji pasirodė jam tokia pat pažeidžiama kaip ir jis jai, o gal paprasčiausiai dėl to, jog buvo jaunas, sveikas aštuoniolikmetis, praleidęs trejus metus save niekindamas, dabar jis jautėsi gerai.

Gyvatė jautėsi kaip stebėtoja, ne gašli pasalūnė, bet šaltakraujiška stebėtoja, beveik nesuinteresuota. Gabrielius buvo iš prigimties švelnus, o gydytoja jį pastūmėjo nesivaržyti. Nors Gyvatė ir patyrė malonumo viršūnę ir taip atsikratė vienatvės metų emocinės įtampos, ja labiausiai rūpinosi Gabrielius. Nors gydytoja ir noriai atsakė į Gabrieliaus aistrą, ji niekaip negalėjo nustoti galvoti apie tai, koks būtų seksas su Arevinu.

Gyvatė ir Gabrielius gulėjo šalia, abu prakaituoti ir sunkiai kvėpuodami, vienas kitą apsikabinę. Gyvatei buvimas kartu toks pat svarbus kaip ir pats seksas. Dar svarbesnis, nes su seksualinėmis įtampomis susidorojama gan lengvai. Apskritai vienišumas ir vienatvė yra skirtingi dalykai. Gyvatė pasilenkė virš Gabrieliaus ir pabučiavo jį į kaklą ir į žandą.

— Ačiū, — sušnabždėjo jaunuolis.

Gyvatė jautė, kaip prie jos lūpų virpėjo Gabrieliaus žodžiai.

— Prašom, — atsakė Gyvatė. — Bet juk stengėmės abu.

Akimirką jis gulėjo nieko nekalbėdamas, pirštus ištiesęs ant Gyvatės liemens išlinkimo. Ji paplekšnojo per jo ranką. Gabrielius — mielas vaikinas. Gyvatės mintis buvo globėjiška ir ji nieko negalėjo sau padaryti, kaip ir negalėjo nustoti svajoti, jog dabar Arevinas būtų šalia jos. Gydytoja norėjo ko nors, su kuo galėtų dalintis, o ne kažko, kas būtų jai dėkingas.

Staiga Gabrielius tvirtai prispaudė Gyvatę ir jos pečiuose paslėpė savo veidą. Gyvatė glostė Gabrieliaus garbanas prie jo sprando.

— Ką reikės man daryti?

Gabrieliaus balsas buvo užslopintas, o šiltas iškvėptas oras lietė jos odą.

— Kur aš eisiu?

Gyvatė laikė ir siūbavo Gabrielių. Staiga gydytoja pagalvojo, ar būtų buvę geriau priimti jo pasiūlymą atsiųsti kitą žmogų ir taip leisti jam toliau gyventi nenutraukiant susilaikymo. Vis tiek Gyvatė negalėjo patikėti, kad jis buvo vienas iš tų nesusikaupusių, savęs gailinčių žmonių, kurie niekad negalės išmokti valdyti savo biologijos.

— Gabrieliau, kokie buvo tavo apmokymai? Kai tave tikrino, kiek laiko galėjai išlaikyti kitokią temperatūrą? Ar jie tau nedavė žetono?

— Kokio žetono?

— Mažo disko su viduje esančiais chemikalais, kuris keičia spalvą pagal temperatūrą. Dauguma iš mano matytų diskų paraudonuoja, vos tik vyras pakankamai aukštai pakelia savo genitalijų temperatūrą.

Gyvatė nusišypsojo prisiminusi, kaip ji sugebėjo nukreipti Gabrieliaus kalbą apie jo disko spalvos intensyvumą tada, kai jie ėjo į lovą.

Bet Gabrielius suraukė antakius ir paklausė;

— Pakankamai aukštai?

— Taip, žinoma, pakankamai aukštai. Argi tu ne taip tai darai?

Gabrieliaus antakiai susiliejo, o veide susimaišė nerimo ir nuostabos išraiškos.

— Mūsų mokytojai moko mus palaikyti žemą temperatūrą.

Gyvatė prisiminė nevykusį draugą ir nešvankius juokelius.

Jai norėjosi garsiai nusijuokti. Bet kažkaip sugebėjo atsakyti Gabrieliui rimtu veidu:

— Gabrieliau, brangus drauge, kiek metų buvo tavo mokytojui? Šimtas?

— Taip, — atsakė Gabrielius. — Bent jau. Labai išmintingas, senas žmogus. Jis vis dar gyvas.

— Aš tikra, kad išmintingas, bet veikiausiai atsiskyrėlis, — tarė Gyvatė. — Atsiliekantis aštuoniasdešimt metų. Kapšelio temperatūros mažinimas pavers tave nevaisingu. O temperatūros kėlimas yra kur kas veiksmingesnis. Ir manoma, kad to tikrai lengviau išmokti.

— Bet jis sakė, kad aš niekad nesugebėsiu savęs tinkamai kontroliuoti…

Gyvatė suraukė antakius, tačiau nepasakė to, ką galvojo: apie nieką joks mokytojas negali šitaip sakyti savo mokiniui.

— Na, dažnai žmogus nesutaria su kitu žmogumi ir viskas, ko reikia, tai tik kitas mokytojas.

— Ar manai, kad aš galiu išmokti?

— Taip.

Gyvatė nutylėjo dar vieną savo mintį apie Gabrieliaus mokytojo išmintį ir sugebėjimus. Bus geriau, jei jaunuolis pats supras mokytojo kaltę. Aišku, jis vis dar jautė didelį susižavėjimą ir pagarbą; Gyvatė nenorėjo jo pastūmėti ginti senolio — žmogaus, kuris tikriausiai labiausiai jį įskaudino.

Gabrielius paėmė Gyvatę už rankos.

— Ką man daryti? Kur man eiti?

Šį kartą Gabrielius kabėjo su viltimi ir užsidegimu.

— Bet kur, kur mokytojo žinios apie vyro technikas yra naujesnės nei amžiaus senumo. Kuria kryptimi eisi, kai išvyksi?

— Aš… Aš dar neapsisprendžiau.

Gabrielius nusuko žvilgsnį.

— Sunku išvykti, — tarė Gyvatė. — Žinau, kad sunku. Bet tai geriausia. Praleisk šiek tiek laiko tyrinėdamas. Nuspręsk, kas tau bus geriau.

— Susirasti naują vietą, — liūdnai tarė Gabrielius.

— Galėtum keliauti į Vidurkelį, — pasakė Gyvatė. — Girdėjau, kad ten gyvena geriausi mokytojai. Ir tuomet, kai viskas baigsis, galėsi grįžti. Nebus jokios priežasties, dėl kurios galėtum negrįžti.

— Manau, kad bus. Manau, niekad nebepasiryšiu grįžti namo, nes net jei ir išmoksiu, ko man reikia, šio krašto žmonės visada manimi abejos. Vis tiek sklis gandai.

Gabrielius gūžtelėjo pečiais.

— Tačiau turiu išvykti bet kokiu atveju. Aš pažadu, keliausiu į Vidurkelį.

— Gerai.

Gyvatė ištiesė ranką ir sumažino lempos šviesą iki mažos kibirkštėlės.

— Man sakė, kad naujos technologijos turi pranašumų.

— Ką tu turi galvoje?

Gyvatė palietė jaunuolį.

— Atliekant šią techniką, reikia paspartinti genitalijų srities kraujotaką. Tai turėtų padidinti ištvermingumą. Ir jautrumą.

— Kažin, ar dabar aš išvis turiu ištvermės?

Gyvatė pradėjo rimtai atsakinėti ir tada suprato, jog tai buvo pirmas bandymas pasakyti pokštą apie seksą.

— Pažiūrėkim, — tarė Gyvatė.

Skubus beldimas į duris pažadino Gyvatę dar gerokai prieš aušrą. Kambarys buvo pilkas ir vaiduokliškas, jį paryškino rožinės ir oranžinės lempos formos. Gabrielius kietai miegojo, šiek tiek šypsojosi, jo ilgos, šviesios blakstienos lietė skruostus. Gabrielius nusistūmė antklodę ir jo gražus, aukštas kūnas buvo atklotas iki šlaunų vidurio. Gyvatė nenoriai patraukė prie durų.

— Užeikite.

Stulbinamai miela, jauna tarnaitė dvejodama įėjo ir koridoriaus šviesa užliejo kambarį.

— Gydytoja, meras…

Tarnaitė iš nuostabos išsižiojo ir, pamiršusi apie kraują ant savo rankų, stovėjo žiūrėdama į Gabrielių. Ji tęsė:

— Meras…

— Aš tuoj ateisiu.

Gyvatė atsistojo, užsimovė naujas kelnes, užsivilko standžią, naują palaidinę ir nusekė paskui jauną moterį į mero apartamentą.

Patalynė permirko krauju iš žaizdos, bet Brajanas ėmėsi tinkamų priemonių: kraujavimas beveik sustabdytas. Meras buvo siaubingai išbalęs, jam drebėjo rankos.

— Jei neatrodytumėt toks ligotas, — tarė Gyvatė, — iš manęs sulauktumėt pylos.

Gydytoja ėmėsi bintuoti žaizdą.

— Jūs palaimintas, kad turite tokį gerą slaugą, — ištarė Gyvatė, kai Brajanas grįžo su švariomis paklodėmis ir galėjo viską girdėti. — Aš tikiuosi, kad jam mokate tiek, kiek jis yra vertas.

— Aš galvojau…

— Galvokite kiek norite, — tarė Gyvatė. — Tai pagirtinas užsiėmimas. Bet daugiau nemėginkite atsistoti.

— Gerai, — sumurmėjo meras, o gydytoja tai suprato kaip pažadą.

Gyvatė nutarė, kad jos pagalbos nereikia pakeičiant paklodes. Kai to reikėdavo arba tai tekdavo padaryti patinkantiems žmonėms, gydytoja neprieštaravo atlikti liokajaus paslaugas. Bet kartais ji galėdavo būti nepaprastai išdidi. Gydytoja žinojo, kad jos kalbos grubumas buvo neatleistinas, bet ji nieko negalėjo padaryti.

Jaunoji tarnaitė buvo aukštesnė už Gyvatę, šiek tiek stipresnė už Brajaną; gydytoja tikėjosi, kad ji padės pakelti merą, aišku, labiausiai padės Brajanas. Bet tarnaitė su nerimu veide stebėjo, kaip Gyvatė išeina miegoti, ir basomis holu nusekė paskui ją.

— Ponia…

Gydytoja atsisuko. Jaunoji tarnaitė apsidairė aplink taip, lyg bijotų, kad kas nors pamatys jas kartu.

— Koks tavo vardas?

— Larilė.

— Larile, aš vardu Gyvatė ir man nepatinka, kai į mane kreipiasi „ponia“. Gerai?

Larilė linktelėjo, bet Gyvatės vardo neištarė.

Gydytoja atsiduso ir paklausė:

— Kas negerai?

— Gydytoja… jūsų kambaryje aš mačiau… kai kurių dalykų tarnai neturėtų matyti. Nenoriu, kad kas nors iš šeimos narių gėdytųsi manęs.

Merginos balsas buvo aštrus ir įtemptas. Ji tęsė:

— Bet… bet Gabrielius — jis…

Susigėdusi ir sutrikusi tarnaitė nutilo.

— Jei aš paklausčiau Brajano, ką daryti, jis turėtų pasakyti šeimininkui. Tai būtų… nemalonu. Bet jūs negalite nukentėti. Aš niekad nemaniau, kad mero sūnus galėtų…

— Larile, — tarė Gyvatė, — viskas gerai. Jis man viską papasakojo. Tai mano atsakomybė.

— Jūs žinote tą… tą pavojų?

— Jis man viską papasakojo, — pakartojo Gyvatė. — Man jokio pavojaus nėra.

— Jūs labai gražiai pasielgėte, — staiga pasakė Larilė.

— Nesąmonė. Aš jo norėjau. Ir aš sugebu geriau kontroliuotis nei trylikametė. Šiuo atveju geriau ir nei aštuoniolikametis.

Larilė vengė Gyvatės žvilgsnio.

— Aš taip pat, — tarė Larilė. — Ir aš jo gailėjau. Bet aš… aš bijojau. Jis toks gražus, galėtum pagalvoti… galėtum pasiduoti to net nenorėdama. Negalėjau pasinaudoti galimybe. Liko dar šeši mėnesiai, kol mano gyvenimas vėl priklausys man.

— Ar tu buvai vergė?

Larilė linktelėjo.

— Gimiau Kalnapusyje. Tėvai mane pardavė. Kol nebuvo mero įstatymų, tai buvo leidžiama.

Įtampa jos balse slėpė abejingus žodžius.

— Tai įvyko daug anksčiau, nei išgirdau, kad vergystė čia uždrausta, bet kai išgirdau, aš pabėgau ir grįžau.

Tarnaitė pažvelgė beveik verkdama.

— Aš savo pažado nesulaužiau…

Larilė atsitiesė ir kalbėjo su didesniu pasitikėjimu:

— Aš buvau vaikas ir negalėjau rinktis vergystės. Bet miestas išpirko mano dokumentus. Esu skolinga savo ištikimybę merui.

Gyvatė suprato, kiek daug drąsos reikėjo Larilei, kad ji galėtų pasakyti tai, ką pasakė.

— Ačiū, — padėkojo Gyvatė. — Kad pasakei man apie Gabrielių. Viskas liks tik tarp mūsų. Aš tau skolinga.

— Oi ne, gydytoja, aš ne tai turėjau galvoje…

Larilės balse kažkas jautėsi, staiga užklupusi gėda, kuri trikdė Gyvatę. Ši svarstė, ar Larilė galvojo, kad jos kalbėjimo su gydytoja motyvai buvo įtartini.

— Aš kalbu rimtai, — darkart pakartojo Gyvatė. — Ar aš galiu kaip nors tau padėti?

Larilė greitai, vieną kartą papurtė galvą, tai neigimo gestas, kuriuo „ne“ ištarė labiau sau nei Gyvatei.

— Man niekas negali padėti, aš manau.

— Papasakok man.

Larilė dvejojo, tuomet atsisėdo ant grindų ir piktai pasikėlė kelnių klešnę.

Gyvatė pritūpė šalia Larilės.

— O dievai, — tarė Gyvatė.

Larilės kulnai buvo perdurti tarp kaulo ir Achilo sausgyslės. Gyvatei atrodė, kad kažkas panaudojo karštą geležį. Randas virto pilku kristalinio audinio žiedu. Viena ranka Gyvatė paėmė Larilės koją ir palietė žiedą. Nebuvo matyti jokio sujungimo.

Gyvatė suraukė antakius ir tarė:

— Tai ne kas kita kaip žiaurumas.

— Jei jiems nepaklūsti, jie turi teisę tave pažymėti, — pasakė Larilė. — Anksčiau aš bandžiau pabėgti ir jie pasakė, kad turi padaryti taip, jog žinočiau savo vietą.

Ramų Larilės balsą užvalgė pyktis. Gyvatė drebėjo.

— Žiedai visada mane sies su jais, — tarė Larilė. — Jei tai būtų tik randai, aš nekreipčiau daug dėmesio.

Larilė ištraukė koją iš Gyvatės rankų.

— Ar jūs matėte kalnuose kupolus? Iš jų daromi žiedai.

Gydytoja pažvelgė į kitą Larilės kulną, jis taip pat randuotas ir

žieduotas. Dabar Gyvatė atpažino pilką, permatomą medžiagą. Bet dar niekad nematė, kad iš jų gamintų kažką kita, o ne kupolus, kurie mįslingai ir nepažeidžiamai stūksojo netikėtose vietose.

— Šitą kalvis bandė pašalinti, — tarė Larilė. — Kai kalvis žiedo net neįlenkė, jis taip susigėdo, kad netgi sulaužė geležinį virbą tam, jog įrodytų, kad jis tai sugeba.

Larilė palietė savo sausgyslę, apjuostą delikačiu žiedu.

— Kai kristalas sukietėja, jis čia lieka visam laikui. Kaip kupolai. Nebent nusipjauni sausgysles ir lieki luoša. Kartais galvoju, jog galėčiau tai iškęsti.

Tarnaitė nuleido klešnę, kad uždengtų žiedą.

— Kaip matote, niekas negali padėti. Tai tuščias darbas, aš žinau. Greitai aš būsiu laisva, nesvarbu, apie ką bylos šie daiktai.

— Čia aš tau negaliu padėti, — tarė Gyvatė. — Ir tai gali būti pavojinga.

— Turite galvoje, kad galėtumėte pabandyti nuimti žiedus?

— Galima padaryti, galima pabandyti, bet gydytojų poste.

— O, gydytoja…

— Larile, rizika bus.

Ant savo pačios kulkšnies Gyvatė parodė, ką reikėtų padaryti.

— Sausgyslės mes nenupjautumėm, mes ją atskirtumėm. Tada žiedas nusimautų. Bet gan ilgai tau būtų iškilusi grėsmė. Ir nėra jokios garantijos, kad sausgyslės sugis visiškai tinkamai, tavo kojos gali niekad nebebūti tokios stiprios, kokios yra dabar. Sausgyslės gali išvis nesuaugti.

— Suprantu… — tarė Larilė, jos balse skambėjo viltis ir džiaugsmas, galbūt ji net negirdėjo Gyvatės.

— Ar pažadėsi man vieną dalyką?

— Taip, gydytoja, žinoma.

— Dar nesvarstyk ką daryti. Neapsispręsk iškart po to, kai baigsis tavo pareiga Kalnapusiui. Palauk kelis mėnesius. Būk įsitikinusi. Kai būsi laisva, gal tu nuspręsi, jog žiedai tau visai netrukdo.

Larilė ironiškai pažvelgė ir Gyvatė žinojo, kad ji būtų paklaususi, kaip gydytoja jaustųsi jos vietoje, bet klausimą jį tyliai apsvarstė.

— Ar pažadi?

— Taip, gydytoja. Pažadu.

Jos atsistojo.

— Na, labanakt, — pasakė Gyvatė.

— Labanakt, gydytoja.

Gyvatė patraukė koridoriumi.

— Gydytoja?

— Taip?

Larilė ištiesė rankas į Gyvatę ir ją apkabino.

— Ačiū.

Susigėdusi Larilė atsitraukė. Jos abi nusisuko ir patraukė savo keliais, bet Gyvatė grįžtelėjo.

— Larile, o iš kur vairuotojai gauna žiedus? Aš dar negirdėjau, kad galima ką nors pagaminti iš kupolų medžiagos.

— Miesto žmonės duoda, — atsakė Larilė. — Duoda per mažai, kad galėtų pasigaminti ką nors naudingo. Užtenka tik žiedams.

— Ačiū.

Mąstydama apie Centrą, kuris vergvaldžiams duoda grandines, bet atsisako kalbėtis su gydytojais, nuėjo atgal į lovą.

Gyvatė pabudo anksčiau už Gabrielių, visai prieš rytą. Išaušus neryškiai pilka šviesa apšvietė miegamąjį. Gydytoja, pasirėmusi alkūne, gulėjo savo pusėje ir stebėjo miegantį Gabrielių. Miegantis, jei tai įmanoma, jis atrodė dar gražesnis.

Gyvatė ištiesė ranką, bet, prieš paliesdama Gabrielių, sustojo. Paprastai jai patikdavo pasimylėti rytais. Bet nenorėjo žadinti Gabrieliaus.

Suraukusi antakius, Gyvatė atsigulė ant nugaros ir bandė paanalizuoti situaciją. Vakarykštis seksas nebuvo pats įsimintiniausias jos gyvenime, bet Gabrieliaus — taip, jis buvo ne visai nerangus, tačiau keistas ir nepatyręs. Nors Gyvatė ir nepatyrė viso malonumo, bet miegoti su Gabrieliumi jai buvo malonu.

Gydytoja panarstė savo mintis giliau ir suprato, kad jos ją jaudina. Aišku, Gyvatė Gabrieliaus nebijojo: pati mintis buvo juokinga. Bet ji dar nėra buvusi su vyru, kuris nesugeba kontroliuoti savo vaisingumo. Gyvatė negalėjo paneigti, kad jis ją privertė nerimauti. Gydytoja puikiai kontroliavosi; šiuo klausimu ji savimi pasitikėjo. Ir net jei kažkokiu keistu būdu Gyvatė pastotų, ji galėjo pasidaryti abortą be tokių rimtų pasekmių, nuo kurių Gabrieliaus draugė Lei vos nemirė. Ne, jos nerimas neturėjo jokio pagrindo dėl to, kas iš tikrųjų galėjo nutikti. Labiausiai Gyvatę nuo Gabrieliaus sulaikė mintis apie jo nesugebėjimą, nes ji užaugo žinodama, kad jos meilužiai sugebės susivaldyti ir taip pat galės ja pasitikėti. Gabrieliui šio pasitikėjimo Gyvatė negalėjo suteikti, nepaisant to, kad šie sunkumai ne dėl jo kaltės.

Pirmą kartą Gyvatė suprato, koks Gabrielius jautėsi vienišas visus tuos trejus metus, kaip visi turėjo į jį reaguoti ir kaip jis jautėsi. Jausdama liūdesį dėl Gabrieliaus, Gyvatė atsiduso ir ištiesusi ranką pirštų galiukais glostė jo kūną, pamažu jį pažadindama, nuvijusi visas savo dvejones ir nerimą.

Nešdamasi savo gyvačių lagaminą, gydytoja nuėjo žemyn kalva pasiimti Greituolės. Reikėjo vėl apžiūrėti kelis miesto pacientus, o popietę praleis skiepydama. Gabrielius liko savo tėvo namuose pakuotis daiktų ir ruoštis kelionei.

Voveris ir Greituolė blizgėjo nuo šukavimo. Arklidžių prižiūrėtojo Rašo niekur nesimatė. Gyvatė įėjo į Voverio gardą, kad apžiūrėtų naujas pakaustytas kanopas. Ji pakasė ponio ausis ir garsiai pasakė, kad jam reikia pasimankštinti, nes kitaip apšlubs. Virš Gyvatės švelniai čežėjo palaidas šienas, bet nors ji ir laukė, daugiau nieko neišgirdo.

— Reikės prižiūrėtojo paprašyti, kad pavaikytų tave po lauką, — gydytoja tarė poniui ir vėl laukė.

— Aš pajodinėsiu juo už jus, ponia, — sušnabždėjo vaikas.

— Iš kur man žinoti, kad moki jodinėti?

— Aš moku jodinėti.

— Prašau, nusileisk.

Lėtai vaikas perlipo per angą lubose, pasikabino ant rankų ir nušoko šalia Gyvatės kojų. Vaikas stovėjo nuleidęs galvą.

— Kuo tu vardu?

Mergaitė sumurmėjo kažką iš trijų skiemenų. Gyvatė priklaupė ant vieno kelio ir švelniai paėmė ją už pečių.

— Atsiprašau, aš tavęs neišgirdau.

Mergaitė pažvelgė žvairuodama per baisų randą. Mėlynė pradėjo nykti.

— M-Melisa.

Po dvejonės mergaitė vardą ištarė taip, tarsi besigindama, lyg leisdama Gyvatei jį paneigti. Gydytoja svarstė, ką ji pasakė pirmą kartą.

— Melisa, — darkart tarė vaikas ir užsiklausė garsų.

— Mano vardas Gyvatė, Melisa.

Gydytoja ištiesė ranką ir mergaitė atsargiai ją paspaudė.

— Ar už mane pajodinėsi Voveriu?

— Taip.

— Jis gali šiek tiek spardytis.

Melisa pačiupo gardo durų viršutines skląstis ir ant jų pasirėmė smakrą.

— Matote jį štai ten?

Skersai kelio stovinėjo milžiniškas keršas žirgas, daugiau nei septyniolikos plaštakų aukščio. Gyvatė jau anksčiau buvo jį pastebėjusi; kai tik kas praeidavo pro šalį, žirgas karpė ausimis ir šiepė dantis.

— Aš juo joju, — tarė Melisa.

— Viešpatie aukščiausias, — su nuoširdžiu susižavėjimu tarė Gyvatė.

— Aš vienintelė galiu juo jodinėti, — pasakė Melisa. — Išskyrus tą kitą.

— Ką, Rasą?

— Ne, — su panieka pasakė Melisa. — Ne jis. Tas iš pilies. Geltonais plaukais.

— Gabrielius.

— Turbūt. Bet jis retai ateina, todėl jo žirgu jodinėju aš.

Melisa nušoko atgal ant žemės.

— Jis linksmas. Bet jūsų ponis mielas.

Gyvatė nebeabejojo vaiko veide atsispindinčia patirtimi.

— Tuomet ačiū tau. Džiaugiuosi, kad poniu jodinės tas, kas puikiai tai išmano.

Dar prieš Gyvatei sugalvojant, kuo mergaitę sudominti, kad ji dar šiek tiek pakalbėtų, Melisa užlipo ant ėdžių krašto, pasiruošusi vėl pasislėpti šieno angoje. Pusiaukelėje Melisa atsisuko į Gyvatę ir tarė:

— Ponia, jūs jam pasakysite, kad davėte leidimą?

Iš Melisos balso dingo visas pasitikėjimas.

— Žinoma, pasakysiu.

Melisa pradingo.

Gyvatė pabalnojo Greituolę ir išleido ją į lauką. Čia susitiko su arklidžių prižiūrėtoju.

— Melisa pajodinės Voveriu vietoj manęs, — pasakė Gyvatė prižiūrėtojui. — Aš jai leidau.

— Kas?

— Melisa.

— Kažkas iš miesto?

— Jūsų arklidžių padėjėja, — tarė Gyvatė. — Raudonplaukė mergaitė.

— Turite galvoje Bjaurybę? — nusijuokė prižiūrėtojas.

Gyvatė jautė, kaip rausta iš pradžių nuo šoko, po to iš pykčio.

— Kaip drįstate taip juoktis iš vaiko?

— Juoktis? Kaip? Sakydamas tiesą? Niekas nenori į ją žiūrėti ir geriau, jei ji tai atsimins. Ar ji jums trukdė?

Gyvatė užlipo ant kumelės ir pažvelgė į prižiūrėtoją.

— Nuo dabar geriau jau kumščius paleiskite į darbą prieš ką nors savo ūgio.

Gydytoja kulnais spustelėjo Greituolės šonus ir kumelė metėsi į priekį, už nugaros palikdama klojimą, Rasą, pilį ir merą.

Diena praėjo greičiau, nei Gyvatė to tikėjosi. Išgirdę, kad į Kalnapusį atkeliavo gydytoja, viso slėnio žmonės ėjo pas ją, nešė skiepyti vaikus, vedė chroniškomis ligomis sergančius senolius, kuriems, kaip ir artritu sergančiai Grumai, Gyvatė negalėjo padėti. Nors gydytoja apžiūrėjo pacientus, užsikrėtusius infekcijomis, turinčius auglius, net sergančius užkrečiamomis ligomis, Gyvatei vis dar sekėsi, nes neatėjo niekas, kas būtų prie mirties. Kalnapusio gyventojai buvo beveik tokie pat sveiki, kaip ir gražūs.

Gyvatė beveik visą dieną praleido dirbdama užeigos, kurioje ketino apsistoti, pirmame aukšte esančiame kambaryje. Tai buvo pagrindinė miesto vieta, o užeigos savininkai maloniai priėmė Gyvatę. Vakare paskutinis gimdytojas iš kambario išsivedė verkšlenantį vaiką. Norėdama, kad šalia būtų Paula ir padėtų savo pasakojimais bei juokais, Gyvatė atsilošė kėdėje, pasirąžė, nusižiovavo ir, vis dar pakeltomis rankomis, atlenktu kaklu ir užmerktomis akimis, atsipalaidavo. Gydytoja išgirdo atsidarančias duris, žingsnius, ilgo apdaro šlamėjimą ir pajuto šiltą žolelių arbatos aromatą.

Kai Leinė, užeigos savininkė, ant šalia stovinčio stalelio padėjo padėklą, Gyvatė atsisėdo. Leinė buvo vidutinio amžiaus graži, maloni ir gan apkūni moteris. Moteris atsisėdo, įpylę du puodelius arbatos ir vieną padavė gydytojai.

— Ačiū.

Moteris įkvėpė arbatos garų.

Po kelių minučių arbatos gurkšnojimo, Leinė nutraukė tylą:

— Aš džiaugiuosi, kad atvykote. Jau per ilgai Kalnapusyje nebuvo gydytojos.

— Žinau, — tarė Gyvatė. — Mes negalime dažnai nusigauti taip toli į pietus.

Ji svarstė, ar ir Leinė žinojo, kad bėda buvo ne atstumas tarp Kalnapusio ir gydytojų posto.

— Jei koks gydytojas apsigyventų čia, — Leinė ištarė, — žinau, kad miestas būtų nepaprastai dėkingas. Aš įsitikinusi, jog meras su jumis pasikalbės apie tai, vos tik jam bus geriau. Bet aš esu taryboje ir galiu jums užtikrinti, kad jo pasiūlymas bus patvirtintas.

— Ačiū, Leine. Aš tai atsiminsiu.

— Tai jūs galite pasilikti?

— Aš?

Nustebusi Gyvatė spoksojo į arbatą. Gydytoja to nesuprato kaip tiesioginio kvietimo. Kalnapusis, su savo grožiu, sveikais žmonėmis, — ta vieta, kur gydytojai apsistotų po sunkaus darbo metų, vieta pailsėti tam, kuris nenorėtų mokyti.

— Ne, aš negaliu. Rytą aš išvykstu. Bet kai grįšiu namo, aš apie jūsų pasiūlymą pasakysiu kitiems gydytojams.

— Ar jūs tikra, kad nenorite pasilikti?

— Aš negaliu. Neturiu tiek patirties, kad galėčiau užimti tokią vietą.

— Ir turite išvykti rytoj?

— Taip. Kalnapusyje tikrai nedaug darbo. Jūs apskritai per sveiki.

Gyvatė nusišypsojo.

Leinė irgi šyptelėjo, bet jos tonas išliko rimtas.

— Jei jūs išvykstate, nes vieta, kurioje apsistojote… nes jums reikia darbui tinkamesnės vietos, — dvejodama tarė moteris, — mano užeigoje esate visada laukiama.

— Ačiū. Jei aš būčiau apsistojusi ilgesniam laikui, aš persikelčiau. Nenorėčiau… piktnaudžiauti mero svetingumu. Bet man tikrai reikia išvykti.

Gyvatė pažvelgė į vėl nusišypsojusią Leinę. Jos suprato viena kitą.

— Ar pasiliksite pernakvoti? — paklausė Leinė. — Jūs turėtumėt būti pavargusi, o kelias tolimas.

— O, jojimas malonus, — atsakė gydytoja. — Atpalaiduojantis.

Gyvatė jojo per tamsias gatves mero rezidencijos link, ritmingas Greituolės pasagų garsas buvo jos minčių fonas. Jodama kumele, gydytoja snaudė. Šįvakar debesys aukšti ir ploni; nuo išblyškusio mėnulio šešėliai krito ant akmenų.

Staiga Gyvatė išgirdo žingsnius. Stipriai pasibaidžiusi Greituolė metėsi į kairę. Stengdamasi prisitraukti į viršų, beviltiškai griebėsi už balno gugos ir kumelės keteros. Kažkas sugriebė Gyvatę už marškinių ir, tempdamas žemyn, pakibo. Ji pasileido viena ranka ir smogė užpuolikui. Gydytojos kumštis nuslydo šiurkščiu audiniu. Gyvatė darkart smogė ir pataikė. Vyras sukriokęs paleido gydytoją. Ji vėl užsiropštė ant kumelės ir paspaudė Greituolės šonus. Greituolė nušuoliavo į priekį. Užpuolikas vis dar laikėsi už balno. Gyvatė girdėjo, kaip bandydamas išsilaikyti ant kojų, užpuolikas daužė batus. Staiga kumelė pasviro į dešinę, nes užpuolikas nebeišsilaikė.

Bet vos po sekundės dalies Gyvatė sukontroliavo Greituolę. Gyvačių lagamino nebebuvo.

Gydytoja apsuko Greituolę ir nušuoliavo paskui sprunkantį vyrą.

— Stok! — sušuko Gyvatė.

Ji nenorėjo, kad Greituolė pargriautų užpuoliką, bet šis nepakluso. Jis galėjo nerti į žirgui ir raitelei per siaurą alėją, o kol Gyvatė nuliptų ir pultų sekti, pabėgtų.

Gydytoja pasilenkė, sugriebė užpuoliką už drabužių ir užšoko ant jo. Jie stipriai vertėsi kūliais. Kai užpuolikas apsisuko, Gyvatė atsitrenkė į grįstą gatvę ir užpuolikas ją užgulė savo svoriu. Kai jis bandė pabėgti, Gyvatė kažkaip sugebėjo jį išlaikyti ir atgauti kvapą. Gydytoja norėjo jam pasakyti, kad jis mestų lagaminą, bet dar negalėjo kalbėti. Užpuolikas trenkė ir Gyvatė, pajutusi stiprų skausmą tarp kaktos bei plaukų linijos, parkrito. Ji trenkė atgal ir jie abu vartėsi bei mušėsi ant grindinio. Gyvatė išgirdo, kaip lagaminas atsitrenkė į akmenį: ji metėsi į priekį ir jį sučiupo, tą patį padarė ir vyras su gobtuvu. Kai viduje įniršęs Smėlis sujudino savo barškutį, Gyvatė ir užpuolikas kaip vaikai žaidė virvės traukimą su lagaminu.

— Paleisk jį! — suriko Gyvatė.

Atrodė, kad temo ir gydytoja vos begalėjo matyti. Gyvatė žinojo, kad galvos nesusitrenkė, nes nesijautė apsvaigusi. Sumirksėjusi pajuto, kaip aplink ją visas pasaulis skrieja ratu. Ji tarė:

— Jame nėra nieko tau naudingo!

Beviltiškai vaitodamas, užpuolikas patraukė lagaminą savęs link. Akimirką Gyvatė apsimetė pasiduodanti, o tada pačiupo lagaminą ir jį išplėšė. Gydytoja buvo tokia priblokšta, kai akivaizdus triukas suveikė, kad net nukrito aukštielninka ant klubo bei alkūnės ir suspiegė nusibrozdinusi alkūnkaulį. Kol Gyvatė pajėgė atsistoti, užpuolikas nubėgo gatve.

Tvirtai prispaudusi alkūnę prie šono, o kitoje rankoje spausdama lagamino rankeną, Gyvatė atsistojo. Per muštynes antroji ranka labai nenukentėjo. Mirksėdama ir atgaudama aiškų regėjimą, Gyvatė nusivalė veidą. Jos akyse buvo kraujo iš prakirstos galvos. Žengdama žingsnį, gydytoja krūptelėjo; ji nusibrozdino dešinį kelį. Gyvatė nušlubavo prie kumelės, kuri baikščiai šnopavo, bet nesibaidė. Patapšnojo kumelę. Jai šįvakar jau nesinorėjo vaikytis užpuolikų ar kažkuo panašiu užsiimti. Norėdama iš lagamino išleisti Miglą su Smėliu ir pažiūrėti, ar joms viskas gerai, bet žinodama, kad tai dar labiau išgąsdins Greituolę, Gyvatė lagaminą pririšo atgal prie balno ir nujojo.

Gyvatė pristabdė Greituolę, kai prieš akis iš tamsos staiga išniro kluonas. Gydytoja jautėsi įsiaudrinusi ir apsvaigusi. Nors ji neprarado daug kraujo, o užpuoliko smūgiai negalėjo sukelti sutrenkimo, adrenalino poveikis praėjo, ir ji jautėsi visiškai netekusi jėgų.

Gyvatė įkvėpė.

— Prižiūrėtojau!

Kurį laiką niekas neatsiliepė, tuomet, penkių metrų aukštyje virš gydytojos, pastogės durys atsivėrė.

— Jo čia nėra, ponia, — tarė Melisa. — Jis miega pilyje. Ar galiu padėti?

Gyvatė pažvelgė į viršų. Melisa liko šešėliuose, toliau nuo mėnulio šviesos.

— Maniau, kad tavęs nepažadinsiu..

— Ponia, kas atsitiko? Jūs visa kruvina.

— Ne, kraujavimas sustojo. Patekau į muštynes. Ar negalėtum su manimi pakilti į kalną? Tu galėtum sėdėti man už nugaros kol nujosim į viršų, o tada pagotum su Greituole atgal.

Melisa pačiupo kabančią virvę ir nusliuogė ant žemės.

— Padarysiu viską, ko tik manęs paprašysite, ponia, — švelniai tarė mergaitė.

Gyvatė ištiesė ranką, Melisa į ją įsikibo ir užšoko už gydytojos. Pasaulyje visi vaikai dirba, Gyvatė tai žino, bet ją sučiupusi ranka, dešimtmetės ranka, buvo tokia sukietėjusi ir šiurkšti, kaip bet kurio suaugusio, dirbančio fizinį darbą.

Gyvatė kojas prispaudė prie Greituolės šonų ir kumelė nušuoliavo taku. Melisa laikėsi už balno nuožulnios dalies — keistas ir nepatogus būdas išlaikyti pusiausvyrą. Gydytoja ištiesė ranką ir uždėjo mergaitės rankas sau ant liemens. Melisa buvo tokia pat susikausčiusi ir drovi kaip Gabrielius, o Gyvatė svarstė, ar mergaitė nelaukė dar ilgiau, kad prie jos kažkas švelniai prisiliestų.

— Kas atsitiko? — paklausė Melisa.

— Kažkas bandė mane apiplėšti.

— Ponia, tai baisu. Kalnapusyje niekas nieko neapiplėšinėja.

— Kažkas bandė mane apiplėšti. Jis bandė pavogti gyvačių lagaminą.

Nuo prisiminimo Gyvatės nugara nuėjo pagaugai. Ji tarė:

— O, dievai.

Gydytoja prisiminė dykumų chalatą, kurį vilkėjo jos užpuolikas, audinį, kuris retai sutinkamas Kalnapusyje.

— Tai buvo…

— Kas?

— Keistuolis. Ne, ne keistuolis. Keistuolis taip toli manęs nesektų. Jis kažko ieškojo, bet ko? Aš neturiu nieko, ko kažkas galėtų norėti. Niekas, išskyrus gydytojus, negali nieko daryti su gyvatėmis.

— Gal tai dėl Greituolės, ponia. Ji puiki kumelė, aš dar niekad nemačiau tokios patrauklios.

— Jis sunaikino mano stovyklavietę tada, kai neturėjau Greituolės.

— Tuomet tikras keistas keistuolis, — tarė Melisa. — Niekas neapiplėštų gydytojos.

— Norėčiau, kad žmonės man to nebesakytų, — atsidūsėjo Gyvatė. — Jei jis nenori manęs apiplėšti, tai ko jis nori?

Melisa tvirčiau įsikibo į Gyvatės liemenį, jos ranka trynėsi į gydytojos peilio rankeną.

— Kodėl jūs jo nenužudėte? — paklausė mergaitė. — Arba neįdūrėte jam gerai.

Gyvatė palietė lygią, kaulėtą rankeną ir tarė:

— Aš niekad net nepagalvojau apie tai. Niekad prieš nieką nesu panaudojusi peilio.

Gydytoja svarstė, ar iš tikrųjų galėtų tai padaryti. Melisa neatsakė.

Greituolė užkopė taku. Plokšti akmenys lakstė iš po kanopų ir dardėjo nuo pakrypusio uolos šono.

— Ar Voveris gerai elgėsi? — galiausiai paklausė Gyvatė.

— Taip, ponia. Ir dabar ponis visai nešlubuoja.

— Tai gerai.

— Linksma juo joti. Dar niekad nemačiau tokio dryžuoto žirgo.

— Man teko padaryti ką nors originalaus, kad pripažintų mane kaip gydytoją, tai aš sukūriau Voverį, — tarė Gyvatė. — Dar niekas nebuvo atskyręs to geno.

Gydytoja suprato, kad Melisa nesuvoks, apie ką ji kalbėjo; ji svarstė, ar užpuolimas ją paveikė labiau, nei ji manė.

— Jūs jį sukūrėte?

— Aš sukūriau… vaistus… kurie padarytų taip, kad jis gimtų tokios spalvos, kokios dabar yra. Man teko pakeisti gyvą padarą jo nesužeidžiant, kad įrodyčiau, jog esu pakankamai gabi dirbti su gyvatėmis.

— Norėčiau ir aš ką nors panašaus mokėti.

— Melisa, aš net negaliu prilygti tau jojime.

Melisa nieko neatsakė.

— Kas negerai?

— Aš ketinau būti žokėjė.

Mergaitė maža, liesa ir ji puikiai galėjo joti bet kuo.

— Tai kodėl…

Gyvatė nutilo, nes suprato, kodėl Kalnapusyje Melisa negalėjo būti žokėjė.

Galiausiai vaikas atsakė:

— Meras nori, kad žokėjai būtų gražūs, kaip ir jo žirgai.

Gyvatė paėmė Melisos ranką ir ją švelniai suspaudė.

— Man labai gaila.

— Viskas gerai, ponia.

Kiemo šviesos priartėjo prie jų. Greituolės kanopos caksėjo į akmenis. Melisa nusliuogė nuo kumelės nugaros.

— Melisa?

— Nesijaudinkit, ponia, aš parvesiu jūsų žirgą. Ei! — sušuko mergaitė. — Atidarykite duris!

Gyvatė lėtai nulipo ir atrišo gyvačių lagaminą. Gydytoja buvo sustabarėjusi ir jai labai skaudėjo kelį.

Rezidencijos durys atsivėrė, išlindo tarnas, vilkintis naktiniais apdarais. Jis paklausė:

— Kas ten?

— Tai Ponia Gyvatė, — iš tamsos tarė Melisa. — Ji sužeista.

— Man viskas gerai, — atsakė gydytoja, bet iš balso jautėsi, kad ji šoko būsenos, todėl tarnas nusisuko pakviesti pagalbos ir atbėgo į kiemą.

— Kodėl neįnešei jos į vidų?

Tarnas ištiesė ranką, kad Gyvatė pasiremtų. Gydytoja lengvai jį sulaikė. Kiti žmonės išbėgo į kiemą ir pradėjo maltis aplink Gyvatę.

— Ateik paimti žirgo, tu kvailas vaike!

— Palikite ją ramybėje! — griežtai riktelėjo gydytoja. — Ačiū, Melisa.

— Prašom, ponia.

Kai Gyvatė įėjo į skliautuotą holą, suktais laiptais žemyn dardėjo Gabrielius.

— Gyvate, kas negerai? Viešpatie, kas atsitiko?

— Man viskas gerai, — darkart pakartojo gydytoja. — Tiesiog pakliuvau į muštynes su nemokša vagimi.

Viskas buvo rimčiau. Gyvatė dabar tai žinojo.

Ji padėkojo tarnams ir su Gabrieliumi užlipo į pietinį bokštą. Kol Gyvatė tikrino Miglą ir Smėlį, Gabrielius neramiai stovėjo, nes norėjo, kad Gyvatė pirmiau pasirūpintų savimi. Gyvačių nesužeidė, todėl gydytoja paliko jas savo skyriuose ir nuėjo į vonią.

Ji žvilgtelėjo į save veidrodyje: veidą dengė kraujas, o plaukai prie šaknų buvo suvelti. Gydytoja spoksojo į save mėlynomis akimis.

— Atrodai beveik kaip nužudyta.

Gabrielius atsuko vandenį ir atnešė plaušinių bei rankšluosčių.

— Tikrai atrodau, ar ne?

Gabrielius pažvelgė į žaizdą kaktoje, kylančią iki plaukų linijos. Gyvatė veidrodyje matė žaizdos kraštus: tai buvo negilus, siauras įkirtimas, kurį tikriausiai paliko žiedo briauna, o ne akis.

— Gal tau reikėtų prigulti.

— Galvos žaizdos visada taip kraujuoja, — atsakė Gyvatė. — Nėra taip blogai, kaip atrodo.

Gydytoja pažvelgė į save ir liūdnai nusijuokė.

— Nauji marškiniai niekad nebūna patogūs, bet taip juos nudėvėti būtų sunku.

Gyvatės marškinių petys ir alkūnė buvo nuplėštos ir kelnių dešinysis kelis taip pat suplyšęs nuo kritimo ant grindinio; o į medžiagą susigėrė purvas. Per skyles Gyvatė galėjo įžiūrėti, kaip susidaro mėlynės.

— Gausiu tau kitus, — tarė Gabrielius. — Negaliu patikėti, kad taip atsitiko. Kalnapusyje retai kada įvyksta vagystės. O visi žino, kad tu gydytoja. Kas galėtų užpulti gydytoją?

Gyvatė paėmė iš Gabrieliaus audinį ir pabaigė plauti įkirtimą. Gabrielius žaizdą valė per daug švelniai; gydytoja nenorėjo, kad žaizda gytų joje likus purvui ir grunto gabalėliams.

— Mane užpuolė kažkas ne iš Kalnapusio, — pastebėjo ji.

Gabrielius sušlapino Gyvatės kelį, kad atmirktų sudžiūvusio kraujo prie odos prilipinti audinio gabalėliai. Gyvatė papasakojo Gabrieliui apie keistuolį.

— Bent jau tai nebuvo vienas iš mūsų žmonių, — tarė Gabrielius. — O svetimą bus lengviau surasti.

— Galbūt.

Bet keistuolis išsisuko nuo dykumos žmonių paieškos; mieste yra daugiau vietų, kuriose galima pasislėpti.

Gyvatė atsistojo. Jos kelis ėmė labiau skaudėti. Gydytoja nušlubčiojo į didįjį kubilą ir paleido vandenį, labai karštą vandenį. Gabrielius padėjo gydytojai nusivilkti likusias drapanas ir sėdėjo šalia, kol ji plovė visus savo skausmus. Jaunuolis nenustygo vietoje iš pykčio dėl to, kas nutiko.

— Kur buvai, kai keistuolis tave užpuolė? Aš ketinu ten nusiųsti miesto sargybinius, kad apieškotų.

— O, Gabrieliau, pamiršk tai šiam vakarui. Tai įvyko mažiausiai prieš valandą… jo jau seniai nebus. Viskas, ką tu padarysi, tai tik priversi žmones atsibusti, išlipti iš jų šiltų lovų ir jie turės lakstyt po miestą bei versti kitus žmones lipti iš jų šiltų lovų.

— Aš noriu padaryti kažką.

— Žinau. Bet dabar negalima nieko padaryti.

Gyvatė atsigulė ir užsimerkė.

— Gabrieliau, — po kelių minučių tylos staiga tarė Gyvatė, — kas atsitiko Melisai?

Gydytoja pažvelgė į jaunuolį; tas suraukė antakius.

— Kam?

— Melisai. Mažajai arklidžių prižiūrėtojo padėjėjai su nudegimo randais. Ji dešimties ar dvylikos ir jos plaukai raudoni.

— Aš nežinau — nemanau, kad esu ją matęs.

— Ji už tave jodinėja tavo žirgu.

— Jodinėja mano žirgu! Dešimtmetis vaikas? Tai juokinga.

— Ji man sakė, kad jodinėja. Neatrodė, jog meluotų.

— Gal ji sėdi ant mano žirgo nugaros, kai Rasas jį veda į ganyklą. Nors aš net nesu tikras, ar Rasas tai pakęstų. Rasas negali juo jodinėti — tai kaip vaikas galėtų?

— Na, nesvarbu, — pasakė Gyvatė.

Gal Melisa tik norėjo ją sužavėti; gydytoja nenustebtų, jei vaikas gyventų fantazijomis. Bet Gyvatė suprato, kad negali taip lengvai nekreipti dėmesio į mergaitės žodžius.

— Tai nesvarbu, — tarė gydytoja Gabrieliui. — Man tik įdomu, kaip ji nudegė.

— Nežinau.

Išsekusi ir jausdama, kad jei dar ilgiau gulės vonioje, tai užmigs, Gyvatė išniro iš kubilo. Gabrielius apvyniojo ją rankšluosčiu ir padėjo nusišluostyti nugarą bei kojas, nes jai vis dar skaudėjo.

— Arklidėse buvo gaisras, — staiga tarė jaunuolis. — Prieš penkerius ar šešerius metus. Bet aš maniau, kad niekas nenukentėjo. Rasas netgi išvedė daugumą žirgų.

— Melisa nuo manęs slėpėsi, — pasakė Gyvatė. — Ar galėjo ji slapstytis ketverius metus?

Akimirką Gabrielius tylėjo.

— Jei ji randuota…

Gabrielius nejaukiai gūžtelėjo pečiais.

— Nenoriu dabar apie tai galvoti, bet aš trejus metus slėpiausi beveik nuo visų. Manau, tai visai įmanoma.

Gabrielius padėjo gydytojai nueiti į kambarį ir staiga keistai sustojo pačiame tarpduryje. Gyvatė iškart suprato, kad ji Gabrielių dabar puikiai gundė, nors to ir netroško. Gydytoja norėjo, jog būtų galėjusi šiąnakt pasiūlyti jam vietą savo lovoje; kompanija jai būtų patikusi. Bet Gyvatė nėra neišsenkantis jėgų šaltinis. Būtent dabar ji neturėjo energijos seksui ar net simpatijoms ir nenorėjo jo dar labiau erzinti, leisdama gulėti šalia visą naktį nepaliestam.

— Labos nakties, Gabrieliau, — gydytoja pasakė. — Norėčiau, kad darkart galėtumėm išgyventi vakarykščią naktį.

Jaunuolis puikiai slėpė nusivylimą ir gėdą dėl parodyto nusivylimo, nors jis žinojo, kad Gyvatė sužeista ir pavargusi. Jie paprasčiausiai pasibučiavo linkėdami labos nakties. Gydytoja pajuto staigią geismo bangą. Nuo prašymo pasilikti Gyvatę laikė tik žinojimas, kaip po šios nakties fizinio ir emocinio streso ji jausis rytą. Didesnė kūno bei proto įtampa, nors ir malonios aistros, dar labiau viską pablogintų.

— Po velnių, — tarė Gyvatė, kai Gabrielius atsitraukė. — Tas keistuolis mane vis labiau intriguoja.

Iš gilaus, išsekusio žmogaus miego Gyvatę pažadino kažkoks garsas. Ji galvojo, kad Larilė atėjo dėl mero, bet niekas nekalbėjo. Akimirką šviesa iš koridoriaus apšvietė kambarį, tuomet durys užsidarė ir vėl įsivyravo tamsa. Gyvatė gulėjo visai nejudėdama. Ji jautė, kaip plaka jos širdis, ir prisiminė, ką Melisa jai sakė apie peilį. Stovykloje peilis visada būdavo šalia, nors ji nesitikėjo būti užpulta keliaujant tiek pat, kiek nesitiki būti užpulta mieganti mero pilyje. Bet šiąnakt jos diržas ir peilis gulėjo kažkur ant grindų, kur ji juos numetė, o gal net vonioje. Gyvatė neatsiminė. Jai skaudėjo galvą ir kelį.

Apie ką aš galvoju? — svarstė Gyvatė. Aš net nežinau, kaip kautis su peiliu.

— Ponia Gyvate?

Balsas buvo toks švelnus, kad gydytoja vos jį girdėjo.

Apsisukusi Gyvatė staiga atsisėdo visiškai pabudusi ir atpalaiduodama reflekso suspaustą kumštį.

— Kas… Melisa?

— Taip, ponia.

— Ačiū dievams, kad prabilai — vos tau netrenkiau.

— Atsiprašau. Aš iš tikrųjų nenorėjau jūsų pažadinti. Aš tik… norėjau įsitikinti…

— Kas nors negerai?

— Ne, bet aš nežinojau, ar jums viskas gerai. Mačiau šviesas visą tą laiką, todėl pagalvojau, kad niekas nenuėjo miegoti. Pagalvojau, jog galėsiu ko nors paklausti. Tik… aš negalėjau. Geriau jau eisiu.

— Ne, palauk.

Gyvatės akys jau buvo apsipratusios su tamsa ir ji geriau galėjo įžiūrėti Melisos siluetą, vaiduokliškus šviesos dryžius ant jos raudonų plaukų; ir Gyvatė užuodė malonų šieno bei švarių žirgų kvapą.

— Labai malonu, kad atėjai tokį kelią pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi.

Gyvatė patraukė Melisą arčiau, pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą. Stori, garbanoti kirpčiukai neuždengė viso netolygiai išsidėsčiusio rando.

Melisa sustabarėjo ir atsitraukė atgal.

— Kaip jūs galite ištverti mane liesdama?

— Melisa, brangioji…

Gyvatė ištiesė ranką ir uždegė šviesą dar prieš spėjant Melisai ją sulaikyti. Vaikas nusisuko. Gydytoja paėmė mergaitę už pečių ir švelniai suko tol, kol jų veidai susitiko. Melisa nenorėjo žiūrėti į Gyvatę.

— Tu man patinki. Aš visada liečiu žmones, kurie man patinka. Ir kiti žmonės tave pamėgtų, jei tu jiems suteiktum galimybę.

— Rasas taip nesako. Jis tvirtina, kad niekas Kalnapusyje nenori žiūrėti į bjaurybes.

— Na, aš manau, kad Rasas yra žmogus, kupinas neapykantos, ir jis turbūt turi savų priežasčių, dėl kurių nori, jog tu visų bijotum. Jis prisiima tavo padarytus darbus, ar ne? Jis apsimeta, kad tik jis rūpinasi žirgais ir jais jodinėja.

Nuleidusi galvą, kad randas mažiau matytųsi, Melisa gūžtelėjo pečiais.

— O gaisras, — tarė Gyvatė. — Kas iš tikrųjų nutiko? Gabrielius sakė, kad Rasas išgelbėjo žirgus, bet juk tu sužeista.

— Visi žino, jog mažas aštuonmetis vaikas negalėtų išvesti žirgų iš gaisro, — pastebėjo Melisa.

— O, Melisa…

— Man nesvarbu.

— Ar tikrai?

— Man duoda gyvenamą vietą. Duoda pavalgyti. Man leidžia būti su žirgais, jie neprieštarauja…

— Melisa, dievai! Kodėl tu ten būni? Žmonėms reikia daugiau nei vien tik pavalgyti ir vietos miegoti!

— Aš negaliu išvykti. Man nėra keturiolikos.

— Ar jis tau sakė, kad jam priklausai? Vergystė Kalnapusyje draudžiama.

— Aš nesu tarnaitė vergė, — suirzusi tarė Melisa. — Man dvylika. Kaip manėte, kiek man metų?

— Maniau, kad tau maždaug dvylika, — tarė Gyvatė, nenorėdama pripažinti, kad manė, jog Melisą palaikė jaunesne. — Koks nuo to skirtumas?

— Ar jūs galėjote keliauti, kur norite, kaip buvote dvylikos?

— Taip, žinoma, kad galėjau. Aš buvau laiminga vietoje, iš kurios nenorėjau išvykti, bet aš galėjau tai padaryti.

Melisa sumirksėjo.

— O, — tarė mergaitė. — Na… čia viskas kitaip. Jei išvyksti, tavo saugotojas atkeliauja iš paskos. Kartą aš išvykau ir štai kas atsitiko.

— Bet kodėl?

— Nes aš negaliu pasislėpti, — piktai atšovė Melisa. — Maniau, jog žmonės neprieštaraus, bet jie pasakė Rasui, kur aš esu, kad jis mane pasiimtų atgal…

Gyvatė ištiesė ranką ir palietė Melisos ranką. Mergaitė nutilo.

— Man labai gaila, — tarė Gyvatė. — Aš ne tai turėjau galvoje. Aš turėjau galvoje, kas turi teisę tave versti būti ten, kur tu nenori? Kodėl tau reikėjo slėptis? Argi negalėjai pasiimti savo algos ir eiti, kur nori?

Melisa garsiai nusijuokė.

— Mano atlyginimo! Vaikai atlyginimo negauna. Rasas yra mano saugotojas. Aš turiu daryti tai, ką jis man liepia. Turiu būti su juo. Toks įstatymas.

— Tai baisus įstatymas. Aš žinau, kad jis tave žaloja — įstatymas nevers tavęs būti su tokiu kaip jis. Leisk man pasikalbėti su meru, gal jis galės viską sutvarkyti taip, kad tu galėtum daryti tai, ko nori.

— Ponia, ne!

Mergaitė metėsi prie lovos galo, priklaupė ir rankomis glamžė paklodes.

— Kas kitas mane pasiims? Niekas! Jie paliks mane su juo, bet lieps apie jį blogai kalbėti. Ir tada jis bus dar blogesnis. Prašau, nieko nekeiskite.

Gyvatė pakėlė Melisą nuo kelių ir apkabino ją, bet mergaitė susigūžė ir stūmėsi nuo gydytojos, bet tada, kai Gyvatė paleisdama jai brūkštelėjo per mentę, mergaitė krūptelėjo ir aiktelėjo.

— Melisa, kas tau?

— Nieko!

Gyvatė atlaisvino mergaitės palaidinės galą ir pažvelgė į jos nugarą. Ją sumušė botagu arba rykšte: kažkuo, kas sukeltų skausmą, bet nebūtų kraujo, kad Melisa galėtų dirbti.

— Kaip… — Gyvatė nutilo. — Po velnių, Rasas ant manęs supyko, ar ne? Aš jam priekaištavau ir taip tau pridariau problemų, juk taip?

— Ponia Gyvate, kai jis nori trenkti, jis trenkia. Jis to neplanuoja. Jam tas pats, ar jis muša mane, ar žirgus.

Žvelgdama į duris, mergaitė žengė žingsnį atgal.

— Neišeik. Pasilik šiąnakt čia. Rytoj galėsime ką nors sugalvoti.

— Ne, prašau, ponia, viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš čia prabuvau visą savo gyvenimą. Žinau, kaip su juo sutarti. Nieko nedarykite. Prašau. Man reikia eiti.

— Palauk…

Bet Melisa dingo iš kambario. Durys užsivėrė už jos nugaros. Kol Gyvatė išlipo iš lovos ir nušlubavo paskui mergaitę, ji jau buvau pusiaukelėje į arklides. Hole gydytoja įsikibo į durų staktą.

— Mes turime apie tai pasikalbėti! — sušuko Gyvatė, bet Melisa tyliai nubėgo laiptais žemyn ir pradingo.

Gydytoja nušlubčiojo atgal į savo prabangią lovą, palingo po šiltomis antklodėmis ir, galvodama apie Melisą tamsioje, vėsioje naktyje, išjungė šviesą.

Lėtai busdama, Gyvatė gulėjo labai ramiai, norėdama miegoti visą dieną, kol ji pasibaigs. Gydytoja taip retai serga, todėl, kai serga, jai sunku su tuo susitaikyti. Prisiminusi griežtus pamokslus, sakytus Gabrieliaus tėvui, Gyvatė pakankamai apsikvailintų, jei dabar pati nesilaikytų savo patarimo. Ji atsiduso. Gydytoja galėjo visą dieną sunkiai dirbti; ji galėjo ilgai keliauti pėsčiomis arba jodama ir jai viskas būtų gerai. Bet pyktis, adrenalinas ir kautynės nualino Gyvatę.

Gyvatė lėtai judėjo. Gydytoja sulaikė kvapą ir sustingo. Jos kelį, labiausiai paveiktą artrito, nudiegė baisus skausmas. Kelis buvo sutinęs ir sustabarėjęs, be to, skaudėjo visus sąnarius. Prie skausmų Gyvatė įpratusi. Bet šiandien, pirmą kartą, aštriausi diegliai perėjo į jos dešinį petį. Gyvatė atsigulė atgal į lovą. Jei šiandien ji prisiverstų keliauti, greitai jai tektų gulėti dar ilgiau kažkur dykumoje. Gydytoja galėjo prisiversti ignoruoti skausmą, kai to reikėjo, bet tam reikėjo daug energijos, o po to vis tiek tektų už tai atkentėti. Dabar jos kūnas neturėjo energijos, kurią galėtų švaistyti.

Gyvatė vis dar negalėjo prisiminti, kur paliko savo diržą, dabar galvodama, kodėl jo ieškojo naktį — Gyvatė staiga atsisėdo ir vos nesuriko prisiminusi Melisą. Bet kaltės jausmas buvo toks pat svarbus, kaip ir kūno pasipriešinimas. Ji turėjo kažko imtis. Vis dėlto akistata su Rasų Gyvatės mažajai draugei nepadėtų. Gydytoja tai jau pastebėjo. Ji nežinojo, ką galėtų padaryti. Šią akimirką ji netgi nežinojo, ar pajėgtų nueiti į vonią.

Bent jau tiek Gyvatė sugebėjo. Ir jos diržas su maišeliais ten taip pat buvo, jis tvarkingai kabėjo ant kablio kartu su peiliu. Kiek Gyvatė sugebėjo prisiminti, visus daiktus ji paliko ten, kur jie nukrito. Gyvatė šiek tiek susigėdo, nes įprastai ji nėra tokia netvarkinga.

Gydytojai ant kaktos buvo mėlynė, o ant negilaus įkirtimo užsidėjo storas šašas: dėl šito nieko negalima padaryti. Iš diržo maišelio Gyvatė pasiėmė aspirino, išgėrė didelę dozę ir nušlubavo atgal į lovą. Prieš užmigdama ji svarstė, kaip artrito priepuoliai padažnės tada, kai pasens. Jų negalima išvengti, bet Gyvatei reikės turėti tokią patogią lovą, kurioje galės sveikti.

Kai gydytoja vėl pabudo, aukštai, iš po pilkų debesų švietė raudona saulė. Nuo aspirino Gyvatei užgulė ausis. Ji švelniai sulenkė dešinį kelį ir pajuto palengvėjimą, kai suprato, jog kelis lankstesnis ir mažiau sutinęs. Dvejojantis, toks kaip ją pažadinęs, vėl pasigirdo beldimas.

— Užeikite.

Gabrielius atvėrė duris ir įkišo galvą vidun.

— Gyvate, ar tau viskas gerai?

— Taip, užeik.

Gabrielius įėjo, kai gydytoja atsisėdo.

— Atsiprašau, jei pažadinau, bet aš porą kartų pažiūrėjau, o tu net nepajudėjai.

Gyvatė patraukė antklodę ir parodė Gabrieliui kelį. Beveik visas tinimas atslūgo, bet kelis dar tikrai nebuvo normalus, o mėlynės tapo juodos ir violetinės.

— O dievai, — tarė Gabrielius.

— Rytą man bus geriau, — atsakė Gyvatė.

Ji pasislinko, kad Gabrielius galėtų prisėsti šalia.

— Galėjo būti blogiau, aš manau.

— Kartą aš nikstelėjau kelį ir savaitę jis atrodė kaip melionas. Sakai, rytoj? Gydytojai turėtų greitai sveikti.

— Vakar aš kelio nenikstelėjau, aš jį nusibrozdinau. Patinimas daugiausiai nuo artrito.

— Artrito! Aš maniau, kad tu niekad nesergi.

— Aš niekad nesergu užkrečiamomis ligomis. Gydytojai visada serga artritu, nebent susergame kuo nors sunkesniu.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Tai dėl imunitetų, apie kuriuos tau sakiau. Kartais jie veikia šiek tiek negerai ir užpuola tą patį kūną, kuris juos sukūrė.

Gydytoja nematė reikalo apibūdinti rimtas ligas, kuriomis sirgti linkę gydytojai. Gabrielius pasiūlė Gyvatei atnešti pusryčius ir ji labai nustebo supratusi, kad yra alkana.

Dieną Gyvatė praleido maudydamasi karštoje vonioje ir gulėdama lovoje, ji miegojo nuo didelio aspirino kiekio. Bent jau tokį poveikį gydytojai darė aspirinas. Kas kažkiek laiko ateidavo Gabrielius ir šiek tiek su ja pasėdėdavo arba Larilė atnešdavo arbatos, arba Brajanas pasakydavo, kaip laikosi meras. Nuo tos nakties, kai Gabrieliaus tėvas bandė atsikelti, Gyvatės pagalbos jam neprireikė; Brajanas jį daug geriau slaugė nei ji.

Gydytoja nerimavo dėl išvykimo, dėl kelionės per slėnį ir kitą kalnagūbrį, nerimavo dėl kelionės į miestą pradžios. Gyvatę žavėjo miesto galimybės. Gyvatė nerimavo dėl išvykimo iš mero pilies. Ji dar niekad taip patogiai nesijautė, net namuose, gydytojų poste. Bet vis tiek rezidencija nėra maloni vieta gyventi: pilies pažinimas padėjo geriau pamatyti žmonių charakterių bruožus. Pastatas labai didelis, o šeima maža; daug galios ir jokios apsaugos nuo tos galios. Meras savo jėgas taupė, be reikalo jų neeikvodamas, o Rasas jėgą naudojo ne pagal paskirtį. Gyvatė norėjo išvykti lygiai taip pat, kaip ir nežinojo, ką galėtų padaryti dėl Melisos. Melisa…

Meras turėjo biblioteką ir Larilė Gyvatei atnešė keletą knygų iš jos. Gydytoja bandė skaityti. Paprastai per dieną ji perskaito kelias knygas ir žinojo, jog skaito per daug greitai, kad viską gerai suprastų. Bet šį kartą Gyvatė jautėsi tingi, pavargusi, išsiblaškiusi ir sutrikusi.

Popietės vidurys. Gydytoja atsikėlė ir nušlubavo į kėdę prie lango, kur ji galėjo žiūrėti į slėnį. Gyvatė negalėjo pasikalbėti su Gabrieliumi, nes jis išvyko į Kalnapusį apibūdinti keistuolio. Ji vylėsi, kad kas nors sugaus tą beprotį ir tikėjosi, jog jam galima padėti. Gydytojos laukė ilga kelionė ir jai nepatiko mintis, kad teks visą laiką jaudintis dėl savo persekiotojo. Šiuo metų laiku Gyvatė nesutiks karavanų, keliaujančių į miestą; jai teks keliauti vienai. Arba ne vienai.

Dabar Grūmos pakvietimas žiemą praleisti kaime atrodė dar patrauklesnis. Bet pusės metų buvimas nepilnavertei profesinėje srityje ir nežinojimas, ar kada išpirks savo kaltes, galėjo atrodyti kaip amžinybė. Gyvatė keliaus į miestą arba grįš į gydytojų postą ir išklausys mokytojų nuosprendį.

Gruma. Galbūt Melisa galėtų keliauti pas ją, jei tik Gyvatė galėtų išlaisvinti vaiką iš Kalnapusio. Gruma nebuvo nei graži, nei apsėsta fizinio grožio; Melisos randas jai neužkliūtų.

Bet užtruktų keletą dienų, kol žinutė nukeliautų iki Grūmos ir sulauktumėm atsakymo, nes kaimas buvo pakankamai toli šiaurinėje pusėje. Gyvatei teko ir sau pačiai pripažinti, kad ji nepažinojo Grūmos taip gerai, jog galėtų prašyti prisiimti tokią atsakomybę. Gyvatė atsiduso ir pirštais perbraukė plaukus, norėdama, kad problema nugrimztų į pasąmonę ir vėl pasirodytų jau išsisprendusi, kaip svajonė. Gydytoja dairėsi po kambarį lyg jame būtų kažkas, kas jai pasakytų, ką daryti.

Ant stalo prie lango stovėjo vaisių pintinė, sausainių lėkštė, sūrio ir padėklas su mažais mėsos gabalėliais. Mero darbuotojai per daug gerai rūpinosi neįgaliaisiais; per visą dieną Gyvatei net nekilo mintis apie maistą, nereikėjo jo laukti. Gydytoja prašė, kad Gabrielius, Larilė, Brajanas ir visi kiti tarnai, kurie atėjo pakloti lovos, nuvalyti langų, sušluoti trupinių (gydytoja vis dar negalėjo suprasti, kiek žmonių dirbo rezidencijoje ir patarnavo Gabrieliui bei jo tėvui; vos tik j i įsidėmėdavo vieną vardą, pasirodydavo naujas veidas) pasivaišintų, bet dauguma patiekalų buvo beveik nepaliesti.

Impulsyviai Gyvatė iš pintinės išėmė visus vaisius, išskyrus pačius sultingiausius, tuomet į jį sudėjo nosinaitėse suvyniotus sausainius, sūrį bei mėsos gabalėlius. Gydytoja pradėjo rašyti žinutę, apsigalvojo ir ant lapo nupiešė spirale susisukusią gyvatę. Lapelį Gyvatė sulankstė į gumulėlį ir, ant visko uždėjusi nosinaitę, paskambino varpeliu.

Atėjo berniukas — dar vienas tarnas, kurio gydytoja nebuvo mačiusi — ir Gyvatė jo paprašė, kad pintinę nuneštų į arklides ir padėtų į palėpę virš Voverio gardo. Berniukui buvo tik trylika ar keturiolika, ištįsęs, todėl gydytoja privertė j į pažadėti nieko neimti iš krepšio. Už tai Gyvatė jam pažadėjo visko, ko tik jis norės iš to, kas liko lėkštėje. Berniukas neatrodė nepavalgęs, bet ji dar nepažinojo augančio vaiko, kuris nebūtų šiek tiek alkanas.

— Ar šios derybos tau tinka? — paklausė Gyvatė.

Berniukas nušypsojo. Jo dantys buvo dideli, balti, šiek tiek kreivi; iš jo išaugs gražus vyras. Gyvatė pamąstė, kad net Kalnapusio paauglių bruožai aiškūs.

— Taip, ponia, — tarė berniukas.

— Gerai. Žiūrėk, jog prižiūrėtojas tavęs nepamatytų. Kiek aš žinau, jis pats gali pasirūpinti maistu.

— Taip, ponia!

Berniukas darkart nusišypsojo, paėmė krepšį ir išėjo iš kambario. Iš jo balso Gyvatė suprato, kad Melisa nebuvo vienintelis bejėgis vaikas, kuris kenčia nuo Rašo būdo. Bet tai Melisai negalėjo padėti. Berniukas nebuvo geresnėje padėtyje nei Melisa, jog galėtų kalbėti prieš Rasą.

Gyvatė norėjo šnektelti su mergaite, bet diena praslinko, o vaikas nepasirodė. Gydytoja bijojo siųsti daugiau tokių aiškių žinučių, kurią ji įdėjo į krepšį; ji nenorėjo, kad dėl nepažįstamosios kišimosi Melisą vėl sumuštų.

Kai Gabrielius grįžo į pilį ir atėjo pas Gyvatę, jau buvo tamsu. Jaunuolis atrodė susirūpinęs, bet jis nepamiršo savo pažado pakeisti sugadintą palaidinę.

— Nieko, — tarė Gabrielius. — Nieko dykumų chalatu. Nieko keistai besielgiančio.

Gyvatė pasimatavo marškinius, kurie jai nuostabiai gerai tiko. Tie, kuriuos ji pirko, buvo rudi, austi namie. Šitie pagaminti iš daug minkštesnės medžiagos, šilkinės, tvirtos, baltos medžiagos, išmarginti gražiais mėlynais kvadratais. Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir ištiesusi rankas pirštais braukė per sodrią spalvą.

— Jis perka naujus drabužius — jis kitas žmogus. Kambarys užeigoje — ir niekas jo nepastebi. Jis turbūt niekuo nesiskiria nuo kito prašalaičio.

— Dauguma prašalaičių keliavo per čia prieš kelias savaites, — Gabrielius tarė ir atsiduso. — Bet tu teisi. Net ir dabar jo niekas nepastebėtų.

Gyvatė pažvelgė per langą. Ji matė keletą šviesų, tai kitų slėnio ūkių išsisklaidžiusios šviesos.

— Kaip tavo kelis?

— Dabar jau gerai.

Tinimas atslūgo, o skausmas buvo toks, kaip besikeičiant orams. Gyvatei juodoje dykumoje patiko tik vienas dalykas: nepaisant nepakeliamo karščio, oras ten buvo pastovus. Ten, pabudusi iš ryto, gydytoja niekad nesijautė kaip ligota šimtametė.

— Tai gerai, — įsitempusiu balsu, tarsi klausdamas, vylingai paklausė Gabrielius.

— Gydytojai tikrai greitai sveiksta, — atsakė Gyvatė. — Kai tam turime gerą priežastį.

Ji nustūmė visus rūpesčius į šalį, nusišypsojo ir sulaukė spinduliuojančios Gabrieliaus šypsenos.

Šįkart atidaromų durų garsas Gyvatės neišgąsdino. Gydytoja lengvai pabudo ir pasirėmė ant alkūnės.

— Melisa?

Gyvatė padidino lempos šviesą tiek, kad jos galėtų viena kitą matyti, nes nenorėjo trikdyti Gabrieliaus.

— Aš gavau pintinę, — tarė Melisa. — Produktai buvo geri. Voveris mėgsta sūrį, bet Greituolė ne.

Gyvatė nusijuokė.

— Džiaugiuosi, kad atėjai. Norėjau pasikalbėti.

— Aha, — Melisa lėtai atsikvėpė. — Kur aš eičiau. Jei galėčiau.

— Nežinau, ar tu tuo gali patikėti, po visko, ką tau sakė Rasas. Galėtum būti žokėjė, jei tu to nori, beveik visur, išskyrus Kalnapusį. Iš pradžių gal tektų dirbti šiek tiek sunkiau, bet žmonės tave įvertins už tai, kas esi ir ką darai.

Net ir Gyvatei žodžiai skambėjo tuščiai: tu kvaile, ji galvojo, sakai išgąsdintam vaikui eiti vienai į pasaulį ir siekti vienai sėkmės. Gydytoja galvojo, ką geriau pasakyti.

Gulėdamas šalia gydytojos, viena ranka ją apsikabinęs, Gabrielius sujudėjo ir sumurmėjo. Gyvatė per petį pažvelgė į Gabrielių ir ant jo rankos uždėjo savo.

— Viskas gerai, Gabrieliau, — tarė gydytoja. — Miegok toliau.

Gabrielius atsiduso ir vėl užmigo.

Gyvatė atsisuko į Melisą. Akimirką blankioje šviesoje vaikas, išbalęs kaip popierius, spoksojo į Gyvatę. Staiga mergaitė apsisuko ir pabėgo.

Gyvatė iššoko iš lovos ir nusekė paskui Melisą. Verkšlendama mergaitė apgraibomis ieškojo durų ir atidarė jas kaip tik tada, kai gydytoja ją pasiekė. Vaikas puolė į holą, bet Gyvatė ją pasivijo ir sustabdė.

— Melisa, kas negerai?

Melisa susikūprino ir nesustodama verkė. Gydytoja priklaupė ir ją apkabino, tada, lėtai apsukdama, glostė jos plaukus.

— Viskas gerai, viskas gerai, — murmėjo Gyvatė tik tam, kad kažką pasakytų.

— Aš nežinojau, aš nesupratau…

Melisa nusisuko nuo jos ir tarė:

— Aš maniau, kad jūs stipresnė — aš maniau, kad galite daryti tai, ką norite, bet jūs tokia kaip ir aš.

Gyvatė nepaleido Melisos rankos. Gydytoja nusivedė mergaitę į kitą svečių kambarį ir uždegė šviesą. Tame kambaryje grindys nešildomos ir atrodė, kad akmuo siurbia šilumą per nuogus Gyvatės padus. Kai ji vedė Melisą sofos prie lango link, nuo tvarkingai paklotos lovos nusiėmė antklodę ir apsisiautė pečius. Jos atsisėdo, nors Melisa ir nenorėjo.

— Dabar pasakyk man, kas negerai.

Nuleidusi galvą, Melisa prie krūtinės prisitraukė kelius ir juos apsikabino.

— Jūs taip pat turite daryti tai, ko jie nori.

— Aš neturiu daryti to, ko nori kažkas.

Melisa pakėlė akis. Iš jos dešinės akies skruostu tekėjo ašaros. Iš kairės akies dėl rando audinio ašaros tekėjo į šonus. Melisa vėl nuleido galvą. Gyvatė prisėdo arčiau ir viena ranka apkabino mergaitės pečius.

— Tiesiog nusiramink. Nėra reikalo skubėti.

— Jie… jie daro dalykus…

Visiškai susipainiojusi Gyvatė suraukė antakius ir tarė:

— Kokius dalykus? Kas tie jie?

— Jis.

— Kas? Ne Gabrielius!

Melisa, nežvelgdama Gyvatei į akis, greitai linktelėjo.

Gyvatė negalėjo įsivaizduoti Gabrieliaus ką nors tyčia užgaunant.

— Kas atsitiko? Jei jis tave užgavo, aš esu tikra, kad netyčia.

Melisa spoksojo į Gyvatę. Ji tarė paniekinančiu balsu:

— Man jis nieko nepadarė.

— Melisa, brangioji, iš to, ką tu pasakei, aš nesupratau nė žodžio. Jei Gabrielius tau nieko nepadarė, kodėl taip nusiminei, kai jį pamatei? Jis tikrai labai mielas.

Galbūt Melisa girdėjo apie Lei ir jaudinosi dėl Gyvatės.

— Jis verčia jus eiti su juo į lovą.

— Tai mano lova.

— Jokio skirtumo, kieno lova. Rasas negali rasti, kur aš miegu, bet kartais…

— Rasas?

— Aš ir jis. Jūs ir visi kiti.

— Palauk, — tarė Gyvatė. — Rasas verčia tave eiti su juo į lovą? Kai tu nenori? — Tai buvo kvailas klausimas, ji suprato, bet geresnio sugalvoti negalėjo.

— Noriu! — su pasišlykštėjimu tarė Melisa.

Negalėdama patikėti, Gyvatė ramiai paklausė:

— Ar jis verčia tave daryti dar ką nors?

— Sakė, kad nustos skaudėti, bet taip ir nenustojo…

Mergaitė paslėpė veidą ant kelių.

Su gailesčiu ir pasibjaurėjimu Gyvatė puikiai suprato, ką Melisa jai bandė pasakyti. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją plekšnojo, glostė jos plaukus, kol galiausiai, lyg bijodama, kad kažkas pastebės ir lieps sustoti, Melisa apsikabino Gyvatę ir verkė prisiglaudusi prie jos pečių.

— Tau nereikia daugiau man pasakoti, — tarė Gyvatė. — Iškart nesuvokiau, bet dabar supratau. O, Melisa, neturėtų taip būti. Negi tau niekas to niekad nesakė?

— Jis sakė, kad man pasisekė, — sušnabždėjo Melisa. — Jis sakė, kad turėčiau būti dėkinga, jog jis mane liečia.

Melisa pradėjo stipriai drebėti.

Gyvatė sūpavo mergaitę savo glėbyje.

— Jam pasisekė, — tarė gydytoja. — Jis buvo laimingas niekam nežinant.

Atsidarė durys ir Gabrielius pažvelgė vidun — Gyvate? O, štai kur tu.

Gabrielius ėjo jos link, o nuo jo auksinio kūno spindėjo šviesa. Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į jį. Gabrielius sustojo, jo veide atsirado nuostaba ir siaubas. Melisa vėl paslėpė galvą ir, drebėdama nuo bandymo sulaikyti verkimą, dar tvirčiau įsikibo į Gyvatę.

— Kas?

— Grįžk į lovą.

Gydytoja tarė daug griežčiau, nei to norėjo, bet negrabiai.

— Kas vyksta? — graudžiai paklausė Gabrielius, suraukęs antakius jis pažvelgė į Melisą.

— Išeik! Aš pakalbėsiu su tavimi rytoj.

Gabrielius pradėjo prieštarauti, pamatė, kaip pasikeitė Gyvatės išraiška, nutilo ir išėjo iš kambario. Ilgą laiką Melisa ir gydytoja sėdėjo tyloje. Melisos kvėpavimas lėtai rimo ir darėsi vienodesnis.

— Matote, kaip žmonės į mane žiūri?

— Taip, brangioji. Matau.

Po Gabrieliaus reakcijos Gyvatė sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad ir toliau galės per rožinius akinius žiūrėti į žmonių toleranciją. Bet dabar gydytoja dar labiau tikėjosi, jog Melisa apsispręs išvykti. Bet kas būtų geriau. Bet kas.

Gyvatės pyktis didėjo lėtu, pavojingu ir neišsenkančiu būdu. Randuotas, įskaudintas ir išgąsdintas vaikas turėjo tokią pačią teisę į švelnų susipažinimą su seksu, kaip ir koks kitas gražus, savimi pasitikintis vaikas, gal net ir didesnę teisę. Bet Melisa tik buvo labiau randuota, užgauta ir išgąsdinta. Ir pažeminta. Gyvatė laikė mergaitę ir ją sūpavo. Melisa prie jos glaudėsi kaip daug mažesnis vaikas.

— Melisa…

— Taip, ponia.

— Rasas — blogas žmogus. Jis tave įskaudino taip, kaip joks geras žmogus nieko neskaudintų. Aš tau pažadu, jis daugiau tavęs neskaudins.

— Koks skirtumas, ar tai jis, ar kas nors kitas?

— Pameni, kokia tu buvai nustebusi, kad kažkas bandė mane apiplėšti?

— Bet tai buvo keistuolis. Rasas — ne keistuolis.

— Keistuolių yra daugiau nei tokių žmonių kaip Rasas.

— Tas kitas irgi kaip Rasas. Jums reikėjo būti su juo.

— Ne, man nereikėjo. Aš jį pakviečiau likti su manimi. Yra dalykų, kuriuos žmonės gali padaryti vieni dėl kitų…

Melisa pakėlė žvilgsnį. Gyvatė nesuprato, ar jos išraiška slėpė susidomėjimą, ar rūpestį, ar jos veidas toks sustabarėjęs nuo siaubingo nudegimo rando. Pirmą kartą Gyvatė pamatė, kad randas tęsėsi ir po mergaitės apykakle. Gyvatė pajuto, kaip jos veide neliko kraujo.

— Ponia, kas negerai?

— Pasakyk man šį tą, brangioji. Kaip labai tu nudegei? Kur randai?

Melisos dešinė akis susiaurėjo; tik tiek jau išėjo iš antakių suraukimo.

— Mano veide.

Mergaitė atsitraukė ir palietė savo raktikaulį į kairę nuo gerklės.

— Čia.

Mergaitės rankos judėjo krūtine žemyn iki šonkaulių apačios, tuomet iki šono.

— Iki čia.

— Žemiau nėra?

— Ne. Ilgą laiką mano ranka nejudėjo.

Melisa pasukiojo petį: jis nebuvo suluošintas, nors turėjo būti.

— Man pasisekė. Jei būtų buvę blogiau ir aš nebūčiau galėjusi jodinėti, tuomet niekam neapsimokėtų manęs laikyti gyvos.

Su palengvėjimu Gyvatė lėtai atsikvėpė. Jai teko matyti taip sunkiai apdegusių žmonių, kurie būdavo netekę lyties, jiems nebuvo likę nei išorinių organų, nei galimybės maloniems pojūčiams. Už tai, ką Melisa jai pasakė, Gyvatė dėkojo viso pasaulio visų žmonių visiems dievams. Rasas Melisą užgavo, bet jai skaudėjo ne todėl, kad gaisras sunaikino visus pojūčius, išskyrus skausmą, o todėl, kad ji vaikas, o Rasas stambus, brutalus suaugęs vyras.

— Žmonės gali daryti kitiems žmonėms dalykus, kurie jiems abiem suteikia malonumo, — tarė Gyvatė. — Štai todėl Gabrielius ir aš buvome kartu. Aš norėjau, kad jis liestų mane, o jis norėjo, kad aš liesčiau jį. Bet kai kas nors liečia kitą žmogų, negalvodamas, kaip tas jaučiasi — prieš jo valią!

Gyvatė nutilo, nes negalėjo suprasti, kaip kažkas gali būti toks iškrypęs, kad seksualumą paverstų prievarta.

— Rasas — negeras žmogus, — darkart pakartojo gydytoja.

— Tas kitas jūsų neskaudino?

— Ne. Mums buvo malonu.

— Gerai, — nenoriai tarė Melisa.

— Aš tau galiu parodyti.

— Ne! Prašau, nerodykite.

— Nesijaudink, — tarė Gyvatė. — Nesijaudink. Nuo dabar niekas nevers tavęs daryti to, ko tu nenori.

— Ponia Gyvate, jūs jo negalite sustabdyti. Aš negaliu jo sustabdyti. Jūs turite išvykti, aš turiu likti čia.

Gydytoja buvo mąsčiusi, kad bet kas būtų geriau nei pasilikti čia. Bet kas. Net tremtis. Kaip svajonė, kurios ji siekia, klausimai užplūdo Gyvatės mintis ir ji juokėsi iš savęs ir verkė, kad anksčiau jų nepamatys.

— Ar tu keliautum su manimi, jei galėtum?

— Keliaučiau su jumis?

— Taip.

— Ponia Gyvate!..

— Gydytojai vaikus įsivaikina, ar žinojai tai? Anksčiau to nesuvokiau, bet jau seniai ko nors ieškau.

— Bet jūs galėtumėte įsivaikinti bet ką.

— Aš noriu tavęs, jei leisi man būti tavo mama.

Melisa puolė prie Gyvatės.

— Jie niekad manęs neišleis, sušnabždėjo mergaitė. — Aš bijau.

Gyvatė glostė Melisos plaukus ir pro langą žiūrėjo į tamsą, į slėnyje išsibarsčiusias šviesas, į gražų Kalnapusį. Po kiek laiko, visai prieš užmigdama, Melisa sušnabždėjo:

— Aš bijau.

Gyvatė pabudo nuo pirmų raudonos ryto saulės spindulių. Melisos nebebuvo. Ji tikriausiai išsmuko ir grįžo atgal į arklides, o Gyvatė dėl jos jaudinosi.

Gydytoja atsikėlė nuo sofos prie lango ir, pečius apsivyniojusi antklode, nuėjo atgal į savo kambarį. Bokšte buvo tylu ir vėsu. Gyvatės kambarys — tuščias. Ir gerai, kad Gabrieliaus nebuvo, nes jis suerzino gydytoją, o ji nenorėjo be reikalo išlieti savo pykčio. Ne Gabrielius to nusipelnė ir Gyvatė turėjo kur geriau tą pyktį panaudoti. Nusipraususi ji rengėsi žiūrėdama į slėnį. Rytinių viršūnių šešėliai vis dar dengė didžiąją slėnio dalį. Gyvatei bestebint, tamsa pasitraukė nuo arklidžių ir geometrinių, aptvertų baltomis tvoromis, pievų. Visur vyravo ramuma.

Staiga iš šešėlio į saulės šviesą žengė žirgas. Milžiniškai pailgėjęs jo šešėlis tęsėsi nuo kanopų ir žingsniavo per žibančią rasą. Tai buvo didelis keršas eržilas, o ant jo nugaros sėdėjo Melisa.

Eržilas atjojo į centrą ir tolygiai judėjo per lauką. Gyvatė taip pat norėjo joti rytą ir jausti vėją ant savo veido; ji beveik galėjo girdėti tuščiavidurį kanopų bildesį į žemę, užuosti šviežios žolės kvapą, matyti nuo jojimo kylančius žėrinčius rasos lašus.

Eržilas šuoliavo per lauką, jo karčiai ir uodega plaikstėsi vėjyje. Melisa pasilenkė arti žirgo gugos. Prieš juos išniro viena iš akmeninių sienų.

Įsitikinusi, kad Melisa nebesuvaldė eržilo, Gyvatė sulaikė kvapą. Eržilas niekaip nesulėtino žingsnio. Gydytoja pasilenkė į priekį, tarsi galėtų juos pasiekti ir sustabdyti dar prieš arkliui numetant mergaitę prie sienos. Gyvatė matė, kad eržilas įsitempęs, bet Melisa sėdėjo nejudėdama bei rami. Eržilas surimtėjo ir peršoko per barjerą jo nepaliesdamas.

Po kelių šuolių eržilas sulėtino tempą; kelis žingsnius jis dar bėgo risčia, o tada oriai, įspūdingai ėjo arklidžių link, tarsi jis, kaip ir Melisa, visai neskubėtų ten grįžti.

Jei Gyvatė abejojo nors kuo nors, ką jai Melisa buvo sakiusi, dabar abejonių jau nebuvo. Gydytoja neabejojo, kad Rasas smurtavo prieš mergaitę: Melisos sielvartas ir sutrikimas per daug realiai atrodė. Gyvatė svarstė, ar svajonė pajodinėti Gabrieliaus žirgu atrodė suprantama, bet ji buvo taip pat ir reali ir tai privertė gydytoją suprasti, kaip gali būti sunku išlaisvinti jos jaunąją draugę. Rasui Melisa naudinga ir jis jos nenorės paleisti. Gyvatė bijojo kreiptis tiesiai į merą, su kuriuo ji nesutarė, ir pareikšti, koks Rasas iškrypęs. Kas ja patikėtų? Dienos šviesoje ir ji pati sunkiai patikėtų, kad tokie dalykai galėtų vykti, o Melisa per daug išgąsdinta, jog tiesiogiai apkaltintų Rasą. Gyvatė jos nekaltino.

Gydytoja nuėjo į kitą bokštą ir pasibeldė į mero duris. Kai beldimo garsas nuaidėjo tuščiuose koridoriuose, Gyvatė suvokė, koks dar ankstyvas metas. Bet jai nelabai tai rūpėjo; gydytoja nebuvo nusiteikusi mandagiems pokalbiams.

Brajanas atidarė duris.

— Taip, ponia?

— Atėjau pasikalbėti su meru apie mano atlygį.

Nusilenkdamas Brajanas įleido Gyvatę vidun.

— Jis nemiega. Esu tikras, jis jus priims.

Išgirdusi, kad meras galėtų jos ir nepriimti, Gyvatė kilstelėjo vieną antakį. Bet tarnas kalbėjo taip, kaip kalba žmogus, kuris gerbia kitą žmogų, nepaisant visų kitų aplinkybių. Brajanas nenusipelnė gydytojos pykčio.

— Meras nemiegojo visą naktį, — tarė Brajanas, lydėdamas Gyvatę į kambarį bokšte. — Šašas labai peršti — gal jūs galėtumėt?..

— Jei nėra infekcijos, tai reikia kreiptis ne į mane, o į vaistinę, — šaltai atsakė Gyvatė.

Brajanas atsisuko į gydytoją ir tarė:

— Bet, ponia…

— Aš pakalbėsiu su juo viena, Brajanai. Gal būtumėte malonus ir nusiųstumėte ką nors, kas pakviestų arklidžių prižiūrėtoją ir Melisą?

— Melisą?

Dabar jau Brajano eilė suraukti antakį.

— Tą raudonplaukį vaiką?

— Taip.

— Ponia, ar jūs tikra, kad norite, jog ji ateitų čia?

— Padarykite tai, ko prašau.

Brajanas lengvai nusilenkė, jo veidas vėl buvo su idealaus tarno kauke. Gyvatė praėjo pro Brajaną į mero kambarį.

Iškreiptu veidu meras gulėjo lovoje, aplink jį ir ant žemės mėtėsi krūvos paklodžių bei antklodžių. Nuo jo kojos nusmuko tvarsčiai ir bintas, todėl matėsi rudas šašas. Su malonumo bei palengvėjimo išraiška meras lėtai kasėsi žaizdą.

Pamatęs Gyvatė, meras, kaltai šypsodamasis, bandė atgal užtraukti tvarsčius.

— Tikrai niežti, — tarė meras. — Manau, tai reiškia, kad žaizda gyja?

— Kasykitės, kiek tik norit, — tarė Gyvatė. — Po dviejų dienų, kai ją vėl užkrėsite, manęs čia nebebus.

Meras patraukė ranką ir padėjo atgal ant pagalvės. Nerangiai bandydamas ištiesinti patalynę, vėl susinervinęs meras apsidairė aplink.

— Kur Brajanas?

— Jis daro man paslaugą.

— Mat kaip.

Mero tone Gyvatė pajuto dar daugiau susierzinimo, bet jis nusuko temą.

— Dėl ko atėjai?

— Dėl atlygio.

— Žinoma — man pačiam reikėjo jį atnešti. Aš nemaniau, kad taip greitai mus paliksi, brangioji.

Gyvatė neapkentė meilumo iš žmonių, kurie jai nebuvo mieli. Gruma tikriausiai jai šiuos žodžius sakė penkiasdešimt kartų, šimtą kartų per dieną ir taip neerzino, kaip erzina mero žodžiai.

— Nežinau nė vieno miesto, kuris atsisakytų Kalnapusio valiutos, — tarė meras. — Jie žino, kad mes niekad nefalsifikuojam monetų. Tačiau mes galime tau sumokėti brangiais akmenimis, jei pageidauji.

— Man nereikia nei vieno, nei kito, — atsakė Gyvatė. — Man reikia Melisos.

— Melisos? Pilietės? Gydytoja, man prireikė dvidešimties metų, kad įveikčiau Kalnapusio, kaip vergystės vietos, reputaciją. Mes išlaisviname vergaujančius tarnus, mes jų neimam į vergiją.

— Gydytojams nereikia tarnų vergų. Man reikėjo pasakyti, kad noriu jos laisvės. Ji nori keliauti su manimi, bet jūsų arklidžių prižiūrėtojas Rasas — kaip jūs tai vadinate? — jos saugotojas.

Meras spoksojo į Gyvatę.

— Gydytoja, aš negaliu liepti žmogui išsiskirti su savo šeima.

Gyvatė prisivertė nereaguoti. Ji nenorėjo aiškinti savo pasišlykštėjimo. Kai gydytoja neatsakė, meras nesusilaikė, patrynė koją ir vėl patraukė ranką nuo tvarsčio.

— Tai labai sudėtinga. Ar tu tikrai nenori pasirinkti ko nors kito?

— Jūs nesutinkate su mano prašymu?

Meras suprato, kad Gyvatės tonas slėpė baimę; vyras palietė varpelį ir Brajanas vėl buvo čia.

— Nusiųsk Rasui žinutę. Paprašyk jo ateiti, kai tik galės. Jis turi atsivesti ir vaiką.

— Gydytoja to jau paprašė, sere.

— Supratau.

Kai Brajanas pasitraukė, meras pažiūrėjo į Gyvatę.

— O jei jis atsisakys vykdyti jūsų reikalavimus?

— Kiekvienas turi teisę atsisakyti sumokėti gydytojai, — tarė Gyvatė. — Ginklus mes nešiojamės tik gynybai ir niekad negąsdiname. Bet mes neiname ten, kur mūsų nelaukia.

— Turite galvoje, kad jūs neinate į tas vietas, kurios jūsų nepamalonina?

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Atėjo Rasas, sere, — tarpduryje tarė Brajanas.

— Pasakyk jam, jog užeitų.

Gyvatė įsitempė, bandydama užgniaužti savo nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Į kambarį įėjęs didelis vyras pasijuto nejaukiai. Rašo plaukai buvo drėgni ir bet kaip sukelti į viršų. Prižiūrėtojas lengvai nusilenkė merui.

Už Rašo, prie Brajano, droviai stovėjo Melisa. Senasis tarnas įvedė mergaitę į kambarį, bet ji nepakėlė akių.

— Viskas gerai, vaike, — prabilo meras. — Tu čia ne dėl bausmės.

— Kažin, ar taip ką nors padrąsinsit! — piktai pastebėjo Gyvatė.

— Gydytoja, prašom prisėsti, — maloniai tarė meras. — Rasai?..

Meras linktelėjo į dvi kėdes.

Su nepasitenkinimu žiūrėdamas į Gyvatę, Rasas atsisėdo. Brajanas tol ragino Melisą eiti į priekį, kol ji atsidūrė tarp Gyvatės ir Rašo, bet jos žvilgsnis buvo prilipęs prie grindų.

— Rasas yra tavo saugotojas, — tarė meras. — Ar teisingai pasakiau?

— Taip, — sušnabždėjo mergaitė.

Rasas ištiesė ranką ir, vienu pirštu palietęs mergaitės petį, švelniai, bet apgalvotai ją pastūmė.

— Siek tiek pagarbos, kai kalbi su meru.

— Sere.

Melisos balsas buvo švelnus ir drebėjo.

— Melisa, — tarė Gyvatė, — jis tave čia pasikvietė tam, kad paklaustų, ką tu nori daryti.

Rasas apsisuko ir tarė:

— Ką ji nori daryti? Ką tai turėtų reikšti?

— Gydytoja, — pasakė meras, šįkart labiau perspėjančiu tonu, — prašau. Rasai, yra didelė problema. Ir tik tu, mano drauge, gali man padėti.

— Aš nesuprantu.

— Zinai, gydytoja išgelbėjo mano gyvybę ir atėjo laikas jai sumokėti. Atrodo, kad ji ir tavo vaikas pamėgo viena kitą.

— Tai ką norite, jog aš padaryčiau?

— Šio pasiaukojimo aš neprašyčiau, jei tai nebūtų susiję su miesto gerove. Ir gydytoja sako, kad to nori tavo vaikas.

— Ko ji nori?

— Tavo vaiko…

— Melisos, — tarė Gyvatė.

— Jos vardas ne Melisa, — griežtai tarė Rasas. — Dabar jos vardas ne toks ir niekad toks nebuvo.

— Tuomet pats pasakyk merui, kaip ją vadini.

— Taip, kaip aš ją vadinu, jai labiausiai tinka. Ji pati tą vardą susigalvojo.

— Tuomet vardas tuo labiau jos.

— Prašau, — tarė meras. — Mes kalbame apie vaiko globą, o ne vardą.

— Jos globą? Tai viskas dėl to? Jūs norite, kad aš ją atiduočiau?

— Pasakei gan grubiai… bet teisingai.

Rasas pažvelgė į Melisą, kuri nepajudėjo, po to į Gyvatę. Gydytoja aiškiai matė, kaip prieš atsisukdamas į merą Rasas paslėpė greitą įžvalgumo ir triumfo išraišką.

— Išsiųsti ją su nepažįstamąja? Aš jos saugotojas nuo tada, kai ji čia atvyko. Jos tėvai buvo mano draugai. Kur dar ji galėtų eiti, kad būtų laiminga ir žmonės į ją nespoksotų?

— Ji čia nelaiminga, — tarė Gyvatė.

— Spoksoti į ją? Kodėl?

— Pakelk galvą, — pasakė Melisai Rasas.

Kai Melisa nepakluso, Rasas darkart liepė ir ji lėtai pakėlė akis.

Meras labiau suvaldė savo reakciją nei Gabrielius, bet vis tiek krūptelėjo. Melisa greitai nusuko akis ir vėl žiūrėjo į grindis, leisdama, kad ant veido užkristų plaukai.

— Ji nudegė per gaisrą arklidėse, sere, — pasakė Rasas. — Ji vos nemirė. Aš ja rūpinausi.

Meras pasisuko į Gyvatę ir tarė:

— Gydytoja, ar neapsigalvosi?

— Argi nesvarbu, kad ji nori keliauti su manimi? Bet kur kitur to pakaktų.

— Ar nori keliauti su ja, vaike? Rasas tau buvo geras, ar ne? Kodėl nori mus palikti?

Tvirtai suspaudusi rankas už nugaros, Melisa neatsakė. Gyvatė norėjo, kad ji kalbėtų, bet žinojo, kad taip nebus; ji buvo labai išsigandusi ir ne be reikalo.

— Ji tik vaikas, — tarė meras. — Ji negali priimti tokio sprendimo. Tai turi būti mano atsakomybė, visai kaip dvidešimties metų atsakomybė už Kalnapusio vaikų saugojimą.

— Tuomet jūs turite suprasti, kad aš dėl jos galiu padaryti daugiau nei kuris iš jūsų, — pasakė Gyvatė. — Jei ji liks čia, ji visą gyvenimą praleis besislėpdama arklidėse. Leiskite jai eiti su manimi ir jai nebereikės daugiau slėptis.

— Ji visada slėpsis, — atsakė Rasas. — Vargšė, maža randuotaveidė.

— Tu pasistengei, kad ji to nepamirštų!

— Šioje situacijoje jis nebūtinai elgėsi blogai, gydytoja, — švelniai tarė meras.

— Viskas, ką jūs, žmonės, matote — tik grožis! — sušuko Gyvatė ir žinojo, kad jie vis tiek nesupras, ką ji turėjo omenyje.

— Jai reikia manęs, — tarė Rasas. — Ar ne, mergaite? Kas daugiau tavimi pasirūpins taip, kaip aš rūpinuosi? O dabar tu nori išvykti.

Rasas papurtė galvą ir tęsė:

— Aš nesuprantu. Kodėl ji galėtų norėti išvykti? Ir kodėl jums jos reikia?

— Tai puikus klausimas, gydytoja, — pasakė meras. — Kodėl tu nori šito vaiko? Žmonės gali pradėti kalbėti, neva mums negana pardavinėti gražius vaikus, tai dar imsime dalinti luošius.

— Ji negali praleisti viso gyvenimo slapstydamasi, — atsakė Gyvatė. — Ji talentinga mergaitė, protinga ir drąsi. Aš galiu jai padėti įgyti profesiją. Galiu padėti tapti kažkuo, apie ką nespręs vien tik iš jos randų.

— Gydytoja?

— Tai įmanoma, jei ji to norės.

— Taip, žinoma. Kas dar?

Meras pasisuko į Rasą ir tarė:

— Būtų labai gerai, jei vienas iš Kalnapusio gyventojų taptų gydytoju.

— Ji nebus laiminga išvykusi iš čia, — tarė Rasas.

— Argi nenorite daryti to, kas geriausia vaikui?

Mero balsas sušvelnėjo iki pataikavimo.

— Argi geriausia ją išsiųsti toli nuo namų? Ar išsiųstumėt savo… — Rasas nutilo ir ėmė balti.

Meras atsigulė ant pagalvės.

— Ne, aš savo vaiko neišsiųsčiau. Bet jei jis norėtų išvykti, aš jį išleisčiau.

Meras liūdnai nusišypsojo Rasui ir tęsė:

— Mes su tavimi turime panašių problemų, mano drauge. Ačiū, kad priminei.

Meras pasikišo rankas po galva ir ilgą laiką žiūrėjo į lubas.

— Jūs negalite jos išsiųsti, — paprieštaravo Rasas. — Tai tas pats, lyg parduotumėt ją kaip tarnaitę vergę.

— Rasai, mano drauge, — švelniai tarė meras.

— Nesistenkite man pasakyti kitaip. Aš geriau žinau ir žinos visi kiti.

— Bet galimybės…

— Negi tikite, kad kas nors šitam mažam, varganam vaikui suteiks galimybę būti gydytoja? Kvaila mintis.

Melisa, kaip visada slėpdama savo jausmus, greitai vogčiomis pažvelgė į Gyvatę ir vėl nuleido žvilgsnį.

— Man nepatinka, kai mane vadina melage, — įgėlė gydytoja.

— Gydytoja, Rasas norėjo pasakyti šiek tiek kitaip. Nusiraminkime visi. Mes nekalbame apie išvaizdą taip, kaip iš tikrųjų yra. Išvaizda labai svarbi ir ji yra tai, kuo žmonės tiki. Aš turiu į tai atsižvelgti. Negalvokite, kad man lengva. Daugiau nei vienas jaunas kurstytojas — ir kas nors ne toks jaunas — iškraustytų mane iš namų, jei aš tik suteikčiau galimybę. Nesvarbu, jog aš čia jau dvidešimt metų. Vergystės mokestis.

Meras papurtė galvą.

Gyvatė matė, kad meras vėl save įtikino nesutikti ir tolo nuo sutikimo. Rasas gerai žinojo, kokie argumentai geriausiai paveiks merą, o Gyvatė tikėjosi, kad ja pasitikės ar bent jau netrukdys jai. Bet galimybė, jog gydytojai nevyks į Kalnapusį, atrodė tikrai didelė problema, nes per pastaruosius metus gydytojai čia labai retai lankosi.

Jei meras galėjo rizikuoti priimdamas jos ultimatumus, Gyvatė negalėjo leisti jiems įsigalioti. Gydytoja negalėjo Melisos palikti su Rasų dar vienai dienai, vienai valandai; Gyvatė jai sukėlė per daug pavojaus. Blogiausia, kad gydytoja parodė, jog jai nepatinka prižiūrėtojas, ir meras galėjo ja nepatikėti. Net jei ir Melisa apkaltintų jį, nėra jokių įrodymų. Gyvatė beviltiškai bandė atrasti kokį kitą būdą, kaip išlaisvinti Melisą; ji tikėjosi, kad dar neprarado šansų tiesiogiai ją išlaisvinti.

Gydytoja prabilo kaip galėdama ramiau:

— Aš atsiimu savo prašymą.

Melisai užėmė kvapą, bet ji nepakėlė žvilgsnio. Mero veide pasirodė palengvėjimas, o Rasas atsisėdo atgal ant kėdės.

— Su viena sąlyga, — tarė Gyvatė.

Ji nutilo tam, kad tinkamai parinktų žodžius ir pasakytų tai, ką galima įrodyti.

— Su viena sąlyga. Kai Gabrielius išvyks, jis keliaus į šiaurę. Leiskite Melisai keliauti su juo iki Vidurkelio.

Gyvatė nieko nesakė apie Gabrieliaus planus, nes tai tik jo reikalas.

— Ten gyvena puiki moterų mokytoja ir ji pasirūpins bet kuo, kam reikia saugumo.

Maža, šlapia dėmė ant Melisos marškinių paplatėjo, kai nuo jos veido ašaros krito ant šiurkščios medžiagos. Gyvatė skubėjo tęsti.

— Leiskite Melisai keliauti su Gabrieliumi. Jos mokymas gali užtrukti ilgiau, nes ji pradeda būdama daug vyresnė. Bet tai dėl jos sveikatos ir saugumo. Net jei Rasas ją myli, — Gyvatė vos nepaspringo tardama žodžius, — myli ją per daug, kad atiduotų gydytojams, jis jos nuo šito nesulaikys.

Rausvas Rašo veidas pabalo.

— Vidurkelis? — susiraukė meras. — Mes ir čia turime puikių mokytojų. Kodėl jai reikia vykti į Vidurkelį?

— Žinau, kad jūs vertinate grožį, — tarė Gyvatė, — bet aš manau, jūs taip pat vertinate kontroliavimąsi. Leiskite Melisai to išmokti, net jei tam, kad rastų mokytoją, jai tektų iškeliauti.

— Nori pasakyti, jog šitas vaikas nėra buvęs pas mokytoją?

— Aišku, kad buvo! — sušuko Rasas. — Tai tik apgaulė, norint išvilioti iš mūsų mergaitę! Manote, kad galite atkeliauti ir viską aplink pakeisti taip, jog jums tiktų? — Rasas rėkė ant Gyvatės. — Dabar galvojate, kad žmonės patikės bet kuo, ką jūs ir jūsų mažas vaikiščias sugalvos apie mane? Visi kiti bijo jūsų ir jūsų gleivėtų roplių, bet aš nebijau. Nagi, uždėkite vieną ant manęs ir aš jį sutraiškysiu.

Staiga Rasas nutilo ir pažvelgė į kairę, į dešinę, lyg būtų pamiršęs, kur esąs. Jis jokiu būdu negalėjo dramatiškai išeiti.

— Tau nereikia saugotis gyvačių, — tarė gydytoja.

Ignoruodamas Rasą, ignoruodamas Gyvatę, meras pasilenkė prie mergaitės.

— Vaikeli, ar buvai pas moterų mokytoją?

Melisa dvejojo, bet galiausiai atsakė:

— Aš nežinau, kas tai yra.

— Niekas jos nepriimtų, — tarė Rasas.

— Nenusišnekėk. Mūsų mokytojai žmonių neatstumia. Vedei ją pas mokytoją ar ne?

Rasas žiūrėjo sau į kelius ir daugiau nieko nesakė.

— Labai lengva patikrinti.

— Ne, sere.

— Ne! Ne?

Meras nusiklojo antklodę ir, svyruodamas, bet išsilaikydamas ant kojų, atsistojo. Meras atsistojo prie Rašo, stambus vyras prieš kitą stambų vyrą, du gražūs padarai vienas prieš kitą, vienas gyvybingas, kitas išbalęs prieš kito įniršį.

— Kodėl ne?

— Jai nereikia mokytojo.

— Kaip drįsti taip elgtis?

Meras lenkėsi tol, kol Rasas, bandydamas atitolti, prisispaudė prie kėdės.

— Kaip drįsti jai sukelti pavojų? Kaip gali ją pasmerkti nemokšiškumui ir nepatogumui!

— Pavojaus jai nėra! Jai nereikia saugotis — ar jūs ją kada nors liestumėte?

— Tu lieti mane!

Melisa nubėgo prie Gyvatės ir prie jos prisiglaudė. Gyvatė tvirtai apkabino vaiką.

— Tu…

Meras loštelėjo ir žengė atgal. Tyliai pasirodęs Brajanas prilaikė merą, kad šis nenugriūtų.

— Ką ji norėjo pasakyti, Rasai? Kodėl ji taip bijo?

Rasas papurtė galvą.

— Liepkite jam tai pasakyti! — atsisukusi sušuko Melisa. — Liepkite jam!

Meras atšlubavo prie mergaitės ir nerangiai pasilenkė prie jos. Jis žvelgė tiesiai į Melisos veidą. Nė vienas iš jų nekrūptelėjo.

— Aš žinau, kad tu jo bijai, Melisa. Kodėl jis tavęs taip bijo?

— Todėl, kad ponia Gyvatė manimi tiki.

Meras atsitraukė giliai atsidusęs.

— Ar tu jo norėjai?

— Ne, — sušnabždėjo mergaitė.

— Nedėkingas, mažas vaikigali! — suriko Rasas. — Pagiežinga, bjauri išpera! Kas be manęs tave kada nors liestų?

Meras nekreipė dėmesio į Rasą ir paėmė Melisą už rankos.

— Nuo šiol tavo saugotoja yra gydytoja. Tu gali keliauti su ja.

— Ačiū. Ačiū, sere.

Meras vėl atsistojo.

— Brajanai, surask mergaitės saugojimo dokumentus miesto užrašuose — sėskis, Rasai, ir Brajanai, man reikia, kad į miestą nuvežtum žinutę. Taisytojui.

— Tu vergvaldys, — subambėjo Rasas. — Štai taip tu vagi vaikus. Žmonės su…

— Užsičiaupk, Rasai.

Meras buvo išsekęs beveik iki kvapo netekimo ir išbalęs.

— Aš negaliu tavęs ištremti. Aš turiu prisiimti atsakomybę apsaugoti kitus žmones. Kitus vaikus. Tavo bėdos dabar — mano bėdos ir jas reikia išspęsti. Ar pasikalbėsi su taisytojais?

— Man jų nereikia.

— Ar eisi savo noru, ar nori būti teisiamas?

Rasas lėtai atsisėdo atgal į kėdę ir galiausiai linktelėjo.

— Savo noru, — tarė prižiūrėtojas.

Gyvatė atsistojo, ji buvo apkabinusi Melisą per pečius, o ši gydytoją per liemenį, mergaitė taip pat buvo pasukusi galvą, kad rando beveik nesimatytų. Kartu jos išėjo.

— Ačiū, gydytoja, — ištarė meras.

— Viso gero, — atsisveikino Gyvatė ir uždarė duris.

Kartu su Melisa jos ėjo per aidintį koridorių į antrąjį bokštą.

— Man buvo taip baisu, — tarė Melisa.

— Ir man. Akimirką maniau, kad man teks tave pagrobti.

Melisa pažvelgė į Gydytoją.

— Ar tikrai taip padarytumėt?

— Taip.

Akimirksnį Melisa tylėjo.

— Man labai gaila, — tarė mergaitė.

— Gaila! Ko?

— Man reikėjo jumis pasitikėti. Aš nepasitikėjau. Bet nuo dabar pasitikėsiu. Daugiau nebijosiu.

— Tu turėjai teisę bijoti, Melisa.

— Dabar nebeturiu. Daugiau nebebijosiu. Kur mes keliausime?

Pirmą kartą nuo to laiko, kai Melisa pasisiūlė pajodinėti Voveriu, jos balse skambėjo pasitikėjimas be jokios užslėptos baimės.

— Na, — tarė Gyvatė, — manau, kad tau reikėtų keliauti aukštyn į šiaurę, į gydytojų postą. Namo.

— O kaip jūs?

— Man dar reikia padaryti vieną dalyką, kad galėčiau keliauti namo. Nesijaudink, beveik pusę kelio galėsi keliauti su Gabrieliumi. Parašysiu laišką, kurį turėsi nunešti, ir josi Voveriu. Jie žinos, kad aš tave atsiunčiau.

— Aš geriau eisiu su jumis.

Suprasdama, kokia Melisa sukrėsta, Gyvatė sustojo.

— Aš irgi norėčiau, kad tu eitum kartu, patikėk. Bet turiu nukeliauti į Centrą, o tai gali būti pavojinga.

— Aš nebijau jokio keistuolio. Be to, jei mes kartu, galėsime stebėti.

Gydytoja jau buvo pamiršusi apie keistuolį, bet priminimas atgaivino jos atmintį.

— Taip, keistuoliai — dar viena problema. Bet artėja audros, beveik žiema. Aš nežinau, ar grįšiu iš Centro prieš žiemą.

Ir būtų geriau, jei Melisa įsikurtų poste prieš Gyvatei grįžtant, nes kelionė gali ir nepasisekti. Tuomet, net jei gydytojai tektų iškeliauti, Melisa galėtų pasilikti.

— Audros man nerūpi, — paprieštaravo Melisa. — Aš nebijau.

— Žinau, kad nebijai. Tiesiog nėra jokios priežasties tau rizikuoti.

Melisa neatsakė. Gyvatė priklaupė ir atgręžė vaiką į save.

— Negi galvoji, kad aš dabar bandau tavęs vengti?

Po kelių akimirkų Melisa tarė:

— Aš nežinau, ką galvoti, ponia Gyvate. Jūs sakėte, jei aš čia nebegyvensiu, galėsiu pati už save atsakyti ir daryti tai, kas, mano manymu, gerai. Bet nemanau, jog gerai jus palikti su keistuoliu ir audromis.

Gyvatė vėl atsitūpė.

— Tikrai visa tai sakiau. Aš taip ir galvoju.

Gydytoja pažvelgė į savo randuotas rankas, atsiduso ir vėl pažvelgė į Melisą.

— Geriau aš tau pasakysiu tikrąją priežastį, dėl kurios noriu, kad keliautum namo. Reikėjo man tau anksčiau pasakyti.

— Kokia ta priežastis?

Melisos balse jautėsi įtampa ir susivaldymas; ir buvo pasiruošusi vėl būti įskaudinta. Gyvatė paėmė mergaitę už rankos.

— Dauguma gydytojų turi tris gyvates. Aš turiu tik dvi. Padariau kai ką kvailo ir trečią gyvatę užmušė.

Gyvatė papasakojo Melisai apie Arevino žmones, apie Steiviną, apie Steivino jaunesnį tėvą ir Žaltį.

— Sapnų gyvačių labai mažai, — kalbėjo Gyvatė. — Sunku jas veisti. Iš tikrųjų mes jų neveisiame, tiesiog laukiame ir tikimės, kad jos veisiasi. Būdas, kai mes gauname kažko daugiau, panašu į tai, kaip aš sukūriau Voverį.

— Specialiais vaistais, — tarė Melisa.

— Kažkas panašaus.

Ateiviška sapnų gyvačių biologija nebuvo panaši nei į virusinę gerų inžineriją, nei į mikrochirurgiją. Žemės virusai negalėjo sąveikauti su chemikalais, kuriuos sapnų gyvatės naudoja vietoj DNR ir gydytojams niekaip nepavyko išgauti nieko panašaus į ateivių gyvačių virusą. Taigi gydytojai negalėjo perkelti sapnų gyvačių nuodų genų į kitą gyvatę ir dar niekam nepasisekė susintetinti visų šimtų nuodų komponentų.

— Aš sukūriau Žaltį, — tarė Gyvatė, — ir kitas keturias sapnų gyvates. Bet daugiau negaliu jų sukurti. Mano rankos nepakankamai stabilios, joms tas pats, kas vakar atsitiko mano keliui.

Kartais Gyvatė galvodavo, ar artrito priežastis buvo tiek pat psichologinė, kiek ir fizinė — reakcija į sėdėjimą laboratorijoje, trunkantį po keletą valandų, subtiliai manipuliuojant mikroskopu ir įtempiant akis, kad kiekvienoje sapnų gyvatėje surastų visus nesuskaičiuojamus vienos ląstelės branduolius. Kelerius metus Gyvatė buvo vienintelė gydytoja, kuriai pavyko transplantuoti genetinę medžiagą į neapvaisintą kiaušinėlį. Jai teko paruošti keletą šimtų, kad galiausiai gautų Žaltį ir keturis jo brolius; net ir taip jos procentas buvo geresnis už tų, kuriems irgi pavykdavo išspręsti šią užduotį. Dar niekas neatrado, kas verčia gyvates subręsti. Todėl gydytojai atsargoje turėjo sušaldytų nesubrendusių kiaušinėlių, paimtų iš mirusių sapnų gyvačių kūnų, bet niekas nesugebėjo jų klonuoti; o šaldytų atsargų, kas tikriausiai buvo sapnų gyvačių sperma, ląstelės buvo per daug subrendusios, kad apvaisintų kiaušinėlius tada, kai juos sumaišydavo mėgintuvėlyje.

Gyvatė tikėjo, jog jos pasisekimas buvo tiek pat laimės, kiek ir technikos, dalykas. Jei jos žmonės turėtų technologiją, reikalingą elektroninio mikroskopo gamybai, kuri aprašyta jų knygose, Gyvatė buvo įsitikinusi, kad rastų genus, nepriklausančius nuo branduolių, molekules, kurių nesimato plika akimi, per mažas, jog būtų transplantuotos, nebent mikropipetė jas atsitiktinai įsiurbtų.

— Aš keliauju į Centrą pristatyti žinutės ir paprašyti ten gyvenančių žmonių padėti mums gauti daugiau sapnų gyvačių. Bet bijau, kad jie atsisakys. Ir jei man teks namo grįžti be sapnų gyvatės, po to kai netekau savosios, aš nežinau, kas atsitiks. Nuo to laiko, kai išvykau, kelios sapnų gyvatės galėjo išsiristi, kelios galėjo būti netgi klonuotos, bet jei ne, man gali neleisti būti gydytoja. Aš negaliu būti gera gydytoja be sapnų gyvatės.

— Jei nėra kitų, jie turėtų jums duoti vieną iš jūsų sukurtų, — tarė Melisa. — Tai vienintelis sąžiningas dalykas.

— Bet tai būtų neteisinga jaunesnių gydytojų, kuriems aš daviau sapnų gyvates, atžvilgiu, — atsakė Gyvatė. — Aš turėčiau keliauti namo ir pasakyti broliui arba seseriai, kad jie negalės tapti gydytojais, jei mūsų turimos sapnų gyvatės nepasidaugins.

Gydytoja giliai atsiduso.

— Aš noriu, kad tu visa tai žinotum. Štai todėl pageidauju, jog tu nukeliautum namo dar prieš mano grįžimą: kad kiekvienas turėtų galimybę tave pažinti. Man reikėjo tave apsaugoti nuo Rašo, bet jei keliausi su manimi, aš nesu garantuota, kas būtų buvę geriau.

— Gyvate! — piktai tarė Melisa. — Nepaisant visko, su jumis man bus geriau nei… nei būti Kalnapusyje. Man nesvarbu, kas nutiks. Net jei man trenksit…

— Melisa! — sukrėsta tiek pat, kiek ir vaikas, sušuko gydytoja.

Melisa nusišypsojo, jos dešinysis lūpų kamputis šiek tiek pakilo.

— Suprantate? — paklausė mergaitė.

— Gerai.

— Man viskas bus gerai, — patikino Melisa. — Nesvarbu, kas nutiks gydytojų poste. Ir aš žinau, kad audros pavojingos. Juk mačiau jus po to, kai susimušėte su keistuoliu, taigi žinau, kad ir jis pavojingas. Bet aš vis tiek noriu keliauti su jumis. Prašau, neverskite manęs keliauti su kuo nors kitu.

— Tu įsitikinusi?

Melisa linktelėjo.

— Gerai, — nusileido Gyvatė ir nusišypsojo. — Aš dar nieko nebuvau įsivaikinusi. Teorijos atrodo visai kitaip, kol nepradedi jų taikyti. Keliausime kartu.

Iš tikrųjų gydytoja buvo dėkinga už bent jau Melisos visišką pasitikėjimą ja.

Kartu, susikibusios už rankų, mojuodamos jomis lyg vaikai, o ne vaikas ir suaugusi moteris, jos ėjo koridoriumi. Tuomet priėjo paskutinį kampą ir Melisa staiga atsitraukė. Pasirėmęs smakrą, Gabrielius sėdėjo prie Gyvatės durų, priėjo šono buvo nešulinis balnas.

— Gabrieliau, — tarė gydytoja.

Gabrielius pakėlė akis ir šį kartą, pamatęs Melisą, nekrūptelėjo.

— Labas, — pasakė Gabrielius Melisai. — Aš atsiprašau.

Melisa pasisuko į Gabrielių taip, kad nesimatytų baisiausia rando vieta, ir prašneko:

— Viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš prie to įpratusi.

— Tą naktį aš nebuvau visiškai pabudęs… — Gabrielius pamatė Gyvatės žvilgsnį ir nutilo.

Melisa pažiūrėjo į jos ranką suspaudusią gydytoją, tada į Gabrielių ir vėl į gydytoją. Ji išlemeno:

— Geriau aš eisiu paruošti žirgų.

— Melisa…

Gyvatė ištiesėjai ranką, bet mergaitė pabėgo. Gydytoja pažiūrėjo, kaip ji nueina, atsiduso ir atidarė duris į kambarį. Gabrielius atsistojo.

— Aš atsiprašau, — pakartojo Gabrielius.

— O tu tikrai gabus.

Gyvatė įėjo į vidų, paėmė nešulinius balnus ir numetė juos ant lovos.

Gabrielius nusekė paskui gydytoją.

— Prašau, nepyk ant manęs.

— Aš nepykstu. Vakar pykau, bet dabar ne.

— Džiaugiuosi.

Gabrielius atsisėdo ant lovos ir stebėjo, kaip Gyvatė pakuojasi.

— Aš pasiruošęs išvykti. Bet norėjau atsisveikinti. Ir padėkoti. Ir aš atsiprašau…

— Ne, gana atsiprašinėjimų, — pertraukė jį gydytoja.

— Gerai.

Gyvatė sulankstė švarius dykumų chalatus ir sudėjo juos į nešulinį balną.

— O kodėl man nekeliavus su tavimi?

Neramiai, alkūnes pasidėjęs ant kelių, Gabrielius pasilenkė į priekį.

— Bus lengviau keliauti su kažkuo, su kuo galėsi pasikalbėti, nei keliauti vienai.

— Aš nebūsiu viena. Melisa keliaus su manimi.

— O.

Atrodė, kad Gabrielius įsižeidė.

— Aš ją įsivaikinsiu, Gabrieliau. Kalnapusyje jai ne vieta — visai kaip ir tau dabar. Galiu jai padėti, bet dėl tavęs negaliu nieko padaryti. Nebent priversčiau būti priklausomą nuo manęs. Aš to daryti nenoriu. Tu niekada neatrasi savo stiprybių, jei nebūsi laisvas.

Į krepšį Gyvatė įdėjo maišelį su dantų pudra, šukas, aspiriną bei muilą, užsegė atvartą ir atsisėdo. Gydytoja paėmė Gabrieliaus švelnią, stiprią ranką.

— Čia tau per sunku. Su manim būtų per lengva. Nė vienas būdas netinka.

Gabrielius pakėlė Gyvatės įdegusią, randuotą ranką ir ją pabučiavo.

— Matai, kaip greitai mokaisi?

Kita ranka gydytoja perbraukė šviesius, gražius Gabrieliaus plaukus.

— Ar dar kada nors pamatysiu tave?

— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Tikriausiai ne.

Ji nusišypsojo ir pridūrė:

— Tau nereikės.

— Aš norėčiau, — ilgesingai tarė Gabrielius.

— Keliauk į pasaulį, — patarė gydytoja. — Paimk gyvenimą į savo rankas ir paversk jį tokiu, kokiu nori.

Gabrielius atsistojo, pasilenkė ir pabučiavo Gyvatę. Keldamasi gydytoja jį taip pat pabučiavo, bet švelniau, nei pati to norėjo: ji troško, kad jie turėtų daugiau laiko, kad susitiktų po metų ar panašiai. Gydytoja ištiesė pirštus ant Gabrieliaus nugaros ir jiedu stipriai apsikabino.

— Viso gero, Gabrieliau.

— Lik sveika, Gyvate.

Už Gabrieliaus švelniai užsidarė durys.

Prieš ilgą kelionę gydytoja iš lagamino išėmė gyvates ir leido joms šiek tiek pasidžiaugti laisve. Kol ji žiūrėjo per langą, gyvatės slydo jos kojomis.

Pasigirdo beldimas į duris.

— Minutėlę.

Gyvatė leido Miglai ranka užsliuogti ant jos pečių ir abiem rankom paėmė Smėlį. Greitai jis bus per didelis, kad patogiai apsivyniotų aplink riešą.

— Dabar galite įeiti.

Brajanas įėjo ir staiga atsitraukė.

— Viskas gerai, — prabilo Gyvatė. — Jos ramios.

Brajanas daugiau neatsitraukė, bet atsargiai stebėjo gyvates. Gyvačių galvos sutartinai pasisukdavo ten, kur judėdavo Gyvatė; kadangi gyvatės įdėmiai žiūrėjo į Brajaną ir bandė paragauti jo kvapo, todėl jos kaišiojo savo liežuvius.

— Aš atnešiau vaiko dokumentus, — tarė Brajanas. — Jie įrodo, kad dabar jūs jos saugotoja.

Gydytoja apsivyniojo Smėlį aplink savo dešinę ranką ir kaire paėmė dokumentus. Brajanas juos padavė nedrąsiai. Gyvatė smalsiai pažvelgė į dokumentus. Pergamentas buvo lipnus bei raukšlėtas, apsunkęs nuo vaško. Viename kampe puikavosi mero voriškas parašas, kitame — įmantrus ir netvirtas Raso parašas.

— Ar dėl kokios nors priežasties Rasas galėtų užprotestuoti?

— Jis galėtų, — tarė Brajanas. — Bet aš manau, kad jis to nedarys. Jei jis teigs, jog buvo priverstas pasirašyti, jam teks pasakyti, kas jį privertė. Ir tada jis turėtų… pasiaiškinti. Manau, kad jis labiau pageidauja savanoriškai atsitraukti nei viešai.

— Gerai.

— Kai kas dar, gydytoja.

— Taip?

Brajanas padavė gydytojai sunkų maišelį. Viduje buvo gero aukso monetos. Gyvatė ironiškai pažvelgė į Brajaną.

— Jūsų atlygis, — pasakė tarnas ir pateikėjai kvitą bei parkerį pasirašyti.

— Ar meras vis dar bijo būti apkaltintas vergvaldyste?

— Taip gali nutikti, — pritarė Brajanas. — Geriausia apsisaugoti.

Gyvatė pasiėmė kvitą, pataisė į „Paimu kaip atlygį mano dukteriai už žirgų treniravimą“, pasirašė ir atidavė.

Brajanas lėtai perskaitė.

— Manau, taip geriau, — pastebėjo Gyvatė. — Taip sąžiningiau Melisos atžvilgiu, nes jei jai moka, ji nėra vergė.

— Tai dar labiau įrodo, kad jūs ją įsivaikinote, — tarė Brajanas.

— Manau, merui to pakaks.

Gydytoja įsidėjo maišelį su monetomis į kišenę ir leido gyvatėms šliaužti į savo skyrius. Tuomet gūžtelėjo pečiais.

— Gerai. Nesvarbu. Kol Melisa gali išvykti.

Staiga Gyvatė pasijuto prislėgta ir ėmė svarstyti, ar savo noru ji taip tvirtai bei arogantiškai laikėsi, kad pakeistų kitų žmonių gyvenimus ne jų naudai. Gydytoja neabejojo, jog Melisai ji padarė gera, bent jau išlaisvindama nuo Raso. Bet ar buvo geriau Gabrieliui, merui, Rasui…

Kalnapusis — turtingas miestas ir dauguma žmonių atrodė laimingi; žinoma, dabar jie buvo labiau patenkinti ir saugesni nei prieš dvidešimt metų, kai meras atėjo į valdžią. Bet ką gero tai davėjo pačio vaikams? Gyvatė džiaugėsi, kad išvyksta, ir džiaugėsi, kad išvyksta Gabrielius.

— Gydytoja?

— Taip, Brajanai?

Iš nugaros tarnas greitai palietė gydytojos petį ir atsitraukė.

— Ačiū.

Kai Gyvatė po akimirkos atsisuko, Brajanas jau buvo tyliai išėjęs.

Durims švelniai užsidarius, Gyvatė išgirdo dunksėjimą kieme: užsidarė kiemo priekinės durys. Gydytoja vėl pažvelgė pro langą. Apačioje Gabrielius jojo savo keršu žirgu. Gabrielius žiūrėjo į slėnį, tuomet lėtai atsisuko, kol pamatė tėvo kambario langą. Jis ilgą laiką į jį žiūrėjo. Gyvatei nereikėjo žiūrėti į kitą bokštą, nes iš jaunuolio stebėjimo buvo aišku, kad jo tėvas nepasirodė.

Gabrieliaus pečiai nusviro, bet jis atsitiesė, o kai pažvelgė į Gyvatės langą, atrodė ramus. Gabrielius pamatė gydytoją ir liūdnai, smerkdamas save, nusišypsojo. Gyvatė jam pamojavo. Gabrielius jai irgi.

Po kelių minučių Gyvatė vis dar stebėjo, kaip keršas žirgas mosikavo juodai balta uodega ir dingo už paskutinio matomo šiaurinės ribos tako posūkio. Kieme pasigirdo kitų kanopų bildėjimas. Mintimis gydytoja grįžo prie savo kelionės. Jodama Voveriu ir vesdama Greituolę, Melisa pamojavo Gyvatei. Ši nusišypsojusi linktelėjo, ant peties užsimetė nešulinius balnus, pasiėmė gyvačių lagaminą ir nuėjo pas savo dukrą.

Arevinas ant veido jautė vėsų ir švarų vėją. Jis buvo dėkingas už kalnų klimatą be dulkių, karščio bei smėlio. Prie viršūnės perėjos Arevinas stovėdamas šalia savo žirgo žiūrėjo į kaimą, kuriame užaugo Gyvatė. Žemė buvo šviesi bei labai žalia, o Arevinas juto ir girdėjo didelius tekančio vandens kiekius. Per slėnio vidurį vinguriavo upė, per samanotus akmenis tryško upelis. Arevino pagarba gydytojai dar labiau išaugo. Gyvatės žmonės nemigravo; čia jie gyveno visus metus. Gydytoja turėtų mažai patirties su sunkiomis klimato sąlygomis, kai įžengtų į dykumą. Tai nelabai koks pasiruošimas juodo smėlio dykvietei. Pats Arevinas nebuvo pasirengęs centrinės dykumos atšiaurumui. Jo žemėlapiai buvo pasenę; nė vienas gyvas klano narys jais nebesinaudojo. Bet jie, rodydami kelią per tikras oazes, saugiai jį atvedė į kitą dykumos pusę. Jau buvo toks vėlyvas metų laikas, kad Arevinas nieko nesutiko: nieko, ko galėtų paklausti patarimo dėl geriausio maršruto, nieko, ko galėtų paklausti apie Gyvatę.

Arevinas užlipo ant žirgo ir nujojo taku žemyn į gydytojos slėnį.

Prieš patekdamas į kažkieno namus, Arevinas pasiekė mažą sodą. Sodas buvo neįprastas: tolimiausi nuo kelio medžiai visai užaugę, gumbuoti, o arčiausiai kelio augantys atrodė beveik kaip sodinukai, lyg daugelį metų kasmet būtų pasodinami keli nauji medžiai. Pavėsyje, valgydamas vaisiaus gabalėlį, juokėsi keturiolikos ar penkiolikos metų jaunuolis. Kai Arevinas sustojo, jaunas žmogus pakėlė žvilgsnį, atsistojo ir pajudėjo Arevino link. Arevinas paspartino savo žirgą joti per žolėtą pievos kraštą. Jie susitiko maždaug penkerių ar šešerių metų amžiaus medžių eilėje.

— Labas, — ištarė jaunasis vyras.

Jaunuolis paėmė kitą vaisiaus gabalėlį ir ištiesė jį Arevinui.

— Suvalgysi kriaušę? Persikų ir vyšnių jau seniai nebėra, o apelsinai dar ne visai prinokę.

Arevinas tai matė: iš tikrųjų ant kiekvieno medžio augo skirtingų formų vaisiai, bet jų visų lapai buvo vienodi. Arevinas netvirtai ištiesė ranką, norėdamas paimti kriaušę, ir svarstė, ar žemė, ant kurios auga medžiai, neužnuodyta.

— Nesijaudink, — pasakė jaunuolis. — Ji ne radioaktyvi. Čia aplinkui nėra kraterių.

Po šių žodžių Arevinas atitraukė ranką. Jis neištarė nė žodžio, o vis tiek atrodė, kad vaikinas žino viską, ką jis galvoja.

— Aš pats sukūriau medį, o aš niekad nedirbu su karštais mutagenais.

Arevinas nenutuokė, apie ką kalbėjo jaunuolis, tik atrodė, jog tikino, kad suvalgyti vaisių nėra pavojinga. Arevinas norėjo suprasti berniuką taip, kaip šis jį suprato. Nenorėdamas pasirodyti nemandagus, Arevinas paėmė kriaušę.

— Ačiū.

Kadangi jaunuolis vylingai stebėjo Areviną, jis atsikando vaisiaus. Kriaušė buvo saldi ir kartu rūgšti bei labai sultinga. Arevinas darkart atsikando.

— Labai skani, — pagyrė Arevinas. — Aš dar niekad nemačiau augalo, ant kurio augtų keturios skirtingos vaisių rūšys.

— Pirmas projektas, — paaiškino berniukas ir mostelėjo į medžius. — Mes visi darome tą patį. Gan naivu, bet tai tradicija.

— Suprantu, — tarė Arevinas.

— Aš vardu Fedas.

— Man garbė su tavimi susipažinti, — pasakė Arevinas. — Aš ieškau Gyvatės.

— Gyvatės! — Fedas suraukė antakius. — Man atrodo, kad tu be reikalo atkeliavai tokį kelią. Jos čia nėra. Nebus dar keletą mėnesių.

— Bet aš negalėjau su ja prasilenkti.

Fedo malonią ir paslaugią išraišką pakeitė susirūpinimas.

— Nori pasakyti, ji jau keliauja namo? Kas atsitiko? Ar jai viskas gerai?

— Buvo, kai paskutinį kartą ją mačiau.

Jeigu nieko neatsitiko, ji daug anksčiau už Areviną turėjo pasiekti namus. Areviną užplūdo mintis apie nelaimes, nepanašias į angių įkandimus, kurioms ji neatspari.

— Ei, ar tau viskas gerai?

Fedas stovėjo šalia Arevino ir prilaikė jo alkūnę.

— Taip, — atsakė Arevinas, bet jo balsas virpėjo.

— Ar tu sergi? Aš dar nebaigiau savo apmokymų, bet kuris nors kitas gydytojas galėtų tau padėti.

— Ne, ne, aš nesergu. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip galėjau šią vietą pasiekti anksčiau už ją.

— Bet kodėl ji grįžta mano taip anksti?

Arevinas pažvelgė į ryžtingą jaunuolis, kuris dabar atrodė toks pat susirūpinęs, kaip ir jis pats.

— Nemanau, kad aš turėčiau už ją pasakoti jos istoriją, — tarė Arevinas. — Gal aš geriau pasikalbėsiu su jos tėvais. Ar parodysi man, kur jie gyvena?

— Parodyčiau, jei galėčiau, — atsakė Fedas. — Tik ji jų neturi. Ar aš netiksiu? Aš jos brolis.

— Atsiprašau, jog priverčiau tave jaudintis. Aš nežinojau, kad jūsų tėvai mirę.

— Jie nemirę. O gal ir galėtų būti mirę. Aš nežinau. Turiu galvoje, kad nežinau, kas jie tokie. Arba kas Gyvatės tėvai.

Arevinas pasijuto visiškai sutrikęs. Jis visada puikiai suprato, ką jam sakė Gyvatė. Bet nesuprato nė pusės to, ką šis jaunuolis jam pasakė prieš kelias minutes.

— Jei tu nežinai, kas tavo tėvai, o kas Gyvatės, tai kaip jūs galite būti brolis ir sesuo?

Fedas ironiškai pažvelgė į Areviną ir paklausė:

— Tu tikrai mažai žinai apie gydytojus, ar ne?

— Taip, — pajutęs, kad pokalbis darkart pasisuko nelaukta kryptimi, palinksėjo galva Arevinas. — Aš mažai žinau. Mes apie jus girdėjome, žinoma, bet Gyvatė vienintelė, kuri lankėsi mano klane.

— Aš paklausiau dėl to, — paaiškino Fedas, — kad dauguma žmonių žino, jog mes įvaikinti. Mes neturime tikrų šeimų. Mes visi viena šeima.

— Bet tu vis tiek sakei, kad esi jos brolis, lyg ji kito neturėtų.

Išskyrus mėlynas akis, o ir tos buvo visai kito atspalvio, Fedas buvo visiškai nepanašus į Gyvatę.

— Mes taip vieni apie kitus galvojame. Kai buvau vaikas, dažnai patekdavau į bėdą, o ji visada mane užstodavo.

— Suprantu.

Arevinas nulipo nuo žirgo ir svarstydamas tai, ką jam pasakė jaunuolis, pataisė apynasrį.

— Jūsų su Gyvate nesiekėja kraujo ryšys, — šnekėjo Arevinas, — bet tu jauti ypatingą ryšį su ja. Ar teisingai pasakiau?

— Taip.

Fedo nerūpestingumas išgaravo.

— Jei aš tau pasakysiu, kodėl atvykau, ar patarsi man pirmiau galvodamas apie Gyvatę, net jei tai prieštarautų tavo papročiams?

Arevinas džiaugėsi, kad jaunuolis dvejoja, nes jo atsakymas nebus impulsyvus ir emocionalus.

— Atsitiko kažkas tikrai negero, ar ne?

— Taip, — tarė Arevinas. — Ir ji kaltina save.

— Ir tu jauti ypatingą ryšį su Gyvate, ar ne?

— Taip.

— O ji su tavimi?

— Aš taip manau.

— Aš jos pusėje, — patikino Fedas. — Visada.

Arevinas atsegė žirgo apynasrį ir jį nuėmė, kad žirgas galėtų gerai apsižvalgyti. Jis atsisėjo po Fedo vaismedžiu, o vaikinas prisėdo šalia.

— Aš atvykau iš kitos vakarinės dykumos pusės, — ėmė pasakoti Arevinas. — Ten nėra gerų gyvačių, tik smėlinės angys, o jų įkandimas reiškia mirtį…

Arevinas papasakojo savo istoriją ir laukė Fedo atsakymo, bet jaunuolis ilgai tylėdamas žiūrėjo į savo randuotas rankas.

— Užmušė sapnų gyvatę, — galiausiai išlemeno Fedas.

Fedo balse girdėjosi sukrėtimas ir neviltis; nuo jo tono Arevino kūnu, beveik iki pat nepaveikiamo, kontroliuojamo centro, nubėgo šaltis.

— Tai visai ne jos kaltė, — darkart pakartojo Arevinas.

Dabar Fedas žinojo apie Arevino baimę gyvatėms ir net apie baisią Arevino sesers mirtį. Bet Arevinas gan aiškiai matė, kad Fedas nesuprato.

Vaikinas pažvelgė į Areviną ir pratarė:

— Aš nežinau, ką tau pasakyti. Tai tikrai siaubinga.

Akimirkai jaunuolis nutilo, apsidairė aplink ir ranka pasitrynė kaktą.

— Manau, kad reikėtų pakalbėti su Sidabre. Ji viena iš Gyvatės mokytojų ir dabar ji vyriausia.

Arevinas dvejojo.

— Ar tai išmintinga? Atleisk man, bet jei tu, Gyvatės draugas, negali suprasti, kaip viskas atsitiko, ar kas nors iš kitų gydytojų sugebės suprasti?

— Aš suprantu, kas atsitiko!

— Tu žinai, kas atsitiko, — tarė Arevinas. — Bet tu nesupranti kodėl. Nenoriu tavęs įžeisti, bet bijau, kad tai, ką sakau, yra tiesa.

— Tai nesvarbu, — pasakė Fedas. — Aš vis tiek noriu jai padėti. Sidabre sugalvos ką nors.

Dailiame slėnyje, kuriame gyveno gydytojai, susipynusios dykynių ir visiškos civilizacijos vietos. Tai, kas Arevinui atrodė kaip neliestas nuostabus miškas, senas ir nesikeičiantis, tęsėsi tiek, kiek jo akys siekė, miško pradžia buvo prie šiaurinio smėlio šlaito. Kalvos, ant kurios auga dideli, seni medžiai, apačioje linksmai sukosi vėjo malūnai. Medžių ir vėjo malūnų miškai puikiai derėjo.

Postas — rami vieta, mažas miestelis, puikiai apstatytas medžio ir akmens namais. Žmonės sveikinosi su Fedu arba jam mojavo, o Arevinui linkteldavo. Vėjas atnešė negarsius žaidžiančių vaikų balsus.

Fedas paleido Arevino žirgą ganykloje, tuomet palydėjo Areviną į pastatą, didesnį už kitus ir kažkaip nutolusį nuo kitų. Viduje Arevinas nustebo, kai pamatė, kad sienos padarytos ne iš medienos, o iš glazūruotų keraminių plytelių. Net vietose be langų buvo šviesu kaip dieną, nereikėjo nei nykios mėlynos šviesos, nei švelnaus dujų lempų apšvietimo. Šiame pastate vyravo kažkoks veiklos pojūtis, visai skirtingas nuo ramaus miesto atmosferos. Per pusiau pravertas duris Arevinas matė kelis jaunus žmones, jaunesnius nei Fedas, pasilenkusius virš sudėtingų instrumentų, visiškai pasinėrusius į darbą.

Fedas mostelėjo į studentus.

— Tai laboratorijos. Mikroskopų objektyvus mes šlifuojame čia, poste. Taip pat gaminame ir savo stiklo dirbinius.

Visi žmonės, kuriuos čia matė Arevinas — ir, kai dabar pagalvojo, dauguma kaimo žmonių — arba labai jauni, arba pagyvenę. Jaunieji mokėsi, o pagyvenę mokė. Gyvatė ir kiti išvykę atlikti savo profesijos praktikos.

Fedas užlipo laiptatakiu, nuėjo į kilimu išklotą holą ir negarsiai pabeldė į duris. Jie laukė keletą minučių ir Fedui, visai ramiai stovinčiam, tai atrodė gan įprasta. Galiausiai pasigirdo malonus, gana aukštas balsas:

— Įeikite.

Palyginti su laboratorijomis, kambarys neatrodė toks atšiaurus ir paprastas. Jis buvo iškaltas medinėmis plokštėmis, o per didžiulį langą matėsi vėjo malūnai. Arevinas girdėjo apie knygas, bet pats jų nebuvo matęs. Čia dvi sienas dengė lentynos, pilnos knygų. Sena gydytoja, sėdėjusi supamoje kėdėje, ant kelių laikė knygą.

— Fedai, — linkteldama, sveikinančiu ir kartu klausiančiu tonu tarė gydytoja.

— Sidabre.

Fedas įvedė Areviną.

— Tai Gyvatės draugas. Jis atvyko iš toli, kad su mumis pasikalbėtų.

— Sėskis.

Gydytojos balsas ir rankos šiek tiek drebėjo. Ji buvo labai sena, jos sąnariai sutinę bei išsukinėti. Oda lygi, minkšta ir beveik permatoma, o skruostai ir kakta išvagoti giliomis raukšlėmis. Jos akys buvo mėlynos.

Pasekęs Fedo pavyzdžiu, Arevinas atsisėdo. Jis jautėsi nepatogiai; juk įpratęs sėdėti ant žemės sukryžiavęs kojas.

— Ką tu nori pasakyti?

— Ar jūs Gyvatės draugė? — paklausė Arevinas. — Ar tik jos mokytoja?

Arevinas pagalvojo, kad gydytoja pasijuoks iš jo, bet ji rūsčiai pažvelgė į atvykėlį.

— Jos draugė.

— Sidabre davė Gyvatei jos vardą, — paaiškino Fedas. — Negi galvojai, kad norėsiu, jog pasikalbėtum su bet kuo?

Bet vis tiek Arevinas dvejojo, ar jam reikėtų pasakoti, kas įvyko, šiai mielai moteriai, nes jis puikiai prisiminė Gyvatės žodžius: „Mano mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį turiu aš, ir jie bus nusivylę.“ Gal Sidabre taip nusivils, jog ištrems Gyvatę.

— Pasakyk man, kas negerai, — tarė Sidabre. — Gyvatė mano draugė ir aš ją myliu. Tau nereikia manęs bijoti.

Tą dieną Arevinas antrą kartą papasakojo visą istoriją, šį kartą įdėmiai stebėdamas Sidabrės veidą. Jos išraiška nepasikeitė. Aišku, po visų patyrimų ji galėjo geriau nei jaunasis Fedas suprasti, kas atsitiko.

— O, — tarė moteris. — Gyvatė keliavo per dykumą.

Senolė papurtė galvą ir pridūrė:

— Mano drąsus ir impulsyvus vaikas.

— Sidabre, — pasiteiravo Fedas, — ką mes galime padaryti?

— Nežinau, mano brangusis.

Moteris atsiduso:

— Norėčiau, kad ji būtų grįžusi namo.

— Juk mažos gyvatės miršta, — tarė Arevinas. — Tikriausiai kitas prarado netyčia. Ką daryti?

— Jos ilgai gyvena, — pasakė Fedas. — Kartais ilgiau už savo gydytojus. Jos sunkiai veisiasi.

— Kiekvienais metais mes apmokome vis mažiau žmonių, nes mums nepakanka sapnų gyvačių, — švelniu balsu prabilo Sidabre.

— Dėl savo meistriškumo Gyvatė turėtų gauti kitą gyvatę, — pastebėjo Arevinas.

— Negalima duoti to, ko nėra, — paprieštaravo Sidabre.

— Ji galvojo, kad kelios gimė.

— Tik keletas iš kiekvieno inkubatoriaus, — liūdnai tarė moteris.

Fedas nusisuko ir pasakė:

— Vienas iš mūsų gali apsispręsti nebaigti savo apmokymų…

— Fedai, — subarė Sidabre, — dabar net jums neužtenka sapnų gyvačių. Negi manai, kad Gyvatė paprašytų tavęs grąžinti tą sapnų gyvatę, kurią ji tau davė?

Vis dar nežiūrėdamas nei į Sidabrę, nei į Areviną, Fedas gūžtelėjo pečiais.

— Jai nereikėtų prašyti. Aš pats jai atiduočiau.

— Mes negalime nuspręsti be Gyvatės, — tarė Sidabre. — Ji turi grįžti namo.

Suprasdamas, kad bus nelengva išspręsti dilemą ir be įvykio paaiškinimo Gyvatei gauti atleidimą, Arevinas pažvelgė žemyn į savo rankas.

— Jums nereikėtų bausti Gyvatės už mano klano klaidą, — darkart priminė Arevinas.

Sidabre papurtė galvą.

— Tai ne bausmės klausimas. Bet ji negali būti gydytoja, neturėdama sapnų gyvatės. Aš neturiu nė vienos, kad galėčiau jai duoti.

Kartu jie sėdėjo tyloje. Po kelių minučių Arevinas svarstė, ar Sidabre užmigo. Kai Sidabre, neatitraukusi žvilgsnio nuo vaizdo už lango, prabilo, Arevinas krūptelėjo.

— Ar tu toliau jos ieškosi?

— Taip, — nedvejodamas atsakė Arevinas.

— Kai ją rasi, prašau, pasakyk, kad grįžtų namo. Taryba susitiks su ja.

Fedas pakilo, Arevinas, pajutęs nesėkmės ir depresijos skonį, suprato, kad juos išprašo.

Praeidami pro darbo kambarius ir juose stovinčius keistus prietaisus, keistas šviesas, keistus kvapus, jie ėjo atgal į lauką. Saulė leidosi sujungdama ilgus šešėlius į naktį.

— Kur man ieškoti? — staiga paklausė Arevinas.

— Ko?

— Aš atvykau čia, nes maniau, kad Gyvatė keliauja namo. Dabar nebežinau, kur ji galėtų būti. Jau beveik žiema. Jei prasidėjo audros…

— Ji žino, kad geriau neužstrigti žiemos metu dykumoje, — atsakė Fedas. Ne, tikriausiai kažkam prireikė pagalbos ir jai teko nukrypti nuo maršruto į namus. Gal jos pacientas centriniuose kalnuose. Ji bus kažkur į pietus nuo čia, Vidurkelyje ar Naujajame Tibete, ar Kalnapusyje.

— Gerai, — dėkodamas už bet kokią galimybę, tarė Arevinas.

— Keliausiu į pietus.

Bet Arevinas galvojo, ar Fedas taip kalba dėl neabejojamo pasitikėjimo savimi, ar dėl savo jaunystės.

Fedas atvėrė priekines ilgo, žemo namo duris. Viduje buvo nemažai vietos. Fedas krito ant gilios sofos. Arevinas, palikęs nuošalyje visus mandagumus, atsisėdo ant grindų.

— Tuoj vakarieniausim, — tarė Fedas. — Dabar kambarys šalia manojo yra laisvas, gali juo pasinaudoti.

— Gal aš jau keliausiu, — atsakė Arevinas.

— Šįvakar? Kvaila šiose vietose joti naktį. Iš ryto mes tave rasime uolos pačioje. Bent jau pasilik iki rytojaus.

— Jei tu taip patari.

Iš tikrųjų Arevinas jautėsi labai apsnūdęs. Jis nusekė paskui Fedą į laisvą kambarį.

— Atnešiu tavo krepšį, — pareiškė Fedas. — Pailsėk. Atrodo, kad tau to reikia.

Arevinas lėtai atsisėdo ant lovos krašto.

Prie durų Fedas atsisuko:

— Paklausyk, aš norėčiau padėti. Ar galėčiau ką nors dėl tavęs padaryti?

— Ne, — atsakė Arevinas. — Ačiū. Man labai patogu.

Fedas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Gerai.

Juodo smėlio dykuma tęsėsi iki horizonto, plokščia ir tuščia, nebuvo jokio ženklo, kad kažkas būtų ja keliavęs. Karščio bangos kilo kaip dūmai. Pastovaus vėjo dar nebuvo, bet prekeivių maršruto pėdsakai jau paslėpti: užpustyti besikeičiančių žiemos vėjų. Prie centrinių kalnų rytinės viršūnės Gyvatė ir Melisa žvelgė į nematomą savo kelionės tikslą. Jos nulipo nuo žirgų, kad šie pailsėtų. Melisa prie naujo Voverio balno pririšo dirželį, tuomet pažvelgė ten, iš kur jos atjojo, žemyn į slėnį, kur anksčiau buvo jos namai. Miestas stūksojo prie stataus kalno šlaito, virš derlingos slėnio žemės. Mėnulio šviesoje žėrėjo langai ir juodo stiklo plokštės.

— Dar niekad nesu buvus taip toli nuo ten, — nustebusiu balsu tarė Melisa. — Niekad per visą savo gyvenimą.

Mergaitė nusigręžė nuo slėnio į Gyvatę ir tarė:

— Ačiū, Gyvate.

— Prašom, Melisa.

Melisa nuleido akis. Jos dešinysis skruostas, tas neranduotas, paraudo.

— Aš noriu kai ką pasakyti.

— Apie ką?

— Apie savo vardą. Rasas sakė tiesą, jis netikras…

— Nesvarbu. Man tu Melisa. Vaikystėje aš taip pat turėjau kitą vardą.

— Bet jie suteikė jums tą vardą. Tai garbė. Jūs jo nesusigalvojote, kaip tai padariau aš.

Jos vėl užsėdo ant žirgų ir patraukė gerai pramintu vingiuotu taku.

— Bet aš galėjau atsisakyti suteikto vardo, — tarė Gyvatė. — Jei būčiau tai padariusi, aš bučiau pati išsirinkusi sau vardą, kaip tą daro visi kiti gydytojai.

— Galėjote atsisakyti savo vardo?

— Taip.

— Bet jie retai tokį suteikia! Aš taip girdėjau.

— Tai tiesa.

— Ar kas nors kada nors pasakė, kad jo nenori?

— Ne, kiek aš žinau. Nors aš tik ketvirta, nedaugeliui žmonių pasitaikė tokia galimybė. Kartais aš gailiuosi, kad jį priėmiau.

— Bet kodėl?

— Dėl atsakomybės.

Gyvatės ranka buvo ant gyvačių lagamino šono. Po keistuolio užpuolimo ji pradėjo dažniau liesti lagaminą. Gydytoja patraukė ranką nuo švelnios odos. Gydytojai yra linkę mirti gan jauni arba gyventi labai ilgai. Prieš ją buvusi Gyvatė mirė būdama tik keturiasdešimt trejų, bet kitos dvi išgyveno po šimtmetį. Gyvatės kūnas buvo puikus, kad pragyventų jas, bet kol kas jai nepasisekė.

Takas vedė žemyn per amžinuosius medžius, tarp gumbuotų, rudų kamienų ir tamsių medžių spyglių. Legenda bylojo, kad šitie medžiai niekad nesubrandindavo sėklų ir niekad nežūdavo. Sakų kvapas orui suteikė pušų aromato.

— Gyvate… — prabilo Melisa.

— Taip?

— Ar jūs… ar jūs — mano mama?

Užklupta Gyvatė dvejojo. Gydytojai šeimas kūrė šiek tiek skirtingai nei visi kiti. Ji pati nieko nėra vadinusi „mama“ ar „tėčiu“, nors ryšys su visais vyresniais gydytojais buvo kaip tik toks. O Melisos balse girdėjosi vilties gaidelė…

— Dabar visi gydytojai yra tavo šeima, — atsakė Gyvatė, — bet aš tave įsivaikinau ir, manau, todėl esu tavo mama.

— Aš džiaugiuosi.

— Ir aš.

Kalnų šlaituose, žemiau nelygaus miško, neaugo niekas, išskyrus kerpes ir, nors buvo nemažas aukštis, o takas status, Melisa su Gyvate jau galėjo būti dykumoje. Už medžių karštis ir sausra pamažu didėjo. Kai jos galiausiai pasiekė smėlį, trumpam sustojo, kad gydytoja persirengtų Arevino žmonių duotais apdarais, o Melisa — drabužiais, kuriuos jai nupirko Kalnapusyje.

Visą dieną jos nieko nesutiko. Protarpiais Gyvatė pažvelgdavo sau per petį ir, kaskart žirgams einant per kopų laukus, kur galėjo kas nors slėptis bei netikėtai užpulti keliautojus, labai saugojosi. Bet keistuolio nebuvo nė ženklo. Gyvatė ėmė mąstyti, ar abu užpuolimai galėjo būti atsitiktiniai ir prisiminė triukšmus aplink savo stovyklą. Ir jeigu keistuolis buvo keistuolis, galbūt jo kraujo kerštą gydytojai dabar skatino kažkokios kitos priežastys.

Gyvatė savęs neįtikino.

Vakare kalnai liko toli už jų nugarų ir formavo stačią sieną. Žirgų kanopos čežėjo smėlyje, bet vyravo visiškai nežemiška tyla. Gyvatei ir Melisai bejojant ir bekalbant, užklupo tamsa. Tiršti debesys aptemdė mėnulį; Gyvatės žibintų šviesa dabar buvo ryškesnė ir jos užteko, kad keliautojos galėtų tęsti savo kelionę. Ant balno kabantis žibintas siūbavo pagal Greituolės eiseną. Juodame smėlyje šviesa atsispindėjo kaip vandenyje. Greituolė ir Voveris priartėjo vienas prie kito. Melisa su Gyvatė kalbėjo vis tyliau, galiausiai jos nutilo.

Gyvatės kompasas, beveik nematomas mėnulis, vėjo kryptis, smėlio kopų forma — viskas padėjo keliauti reikiama kryptimi, bet gydytoja negalėjo atsikratyti tyrlaukiuose apimančios baimės, kad keliauja ratais. Pasisukusi balne, Gyvatė keletą minučių stebėjo už jų nematomą kelią, bet jokia kita šviesa nesekė. Jos buvo vienos; nebuvo nieko, išskyrus tamsą. Gyvatė vėl atsisėdo tiesiai.

— Nejauku, — sušnabždėjo Melisa.

— Žinau. Norėčiau, kad galėtumėm keliauti dieną.

— Gal pradės lyti.

— Būtų negerai.

Dykumoje lydavo tik kartą per metus ar dvejus, bet kai pradėdavo, tai dažniausiai prieš žiemą. Tuomet sudygdavo sėklos ir smulkiomis smėlio granulėmis nuklota dykuma sužaliuodavo. Po trijų dienų gležni augalai paruduodavo ir žūdavo, vėl palikdami sėklas metams, dvejiems, ar trejiems, kol jas vėl sudaigindavo lietus. Bet šįvakar oras buvo sausas bei ramus ir neatrodė, kad jis pasikeistų.

Tolumoje pasirodė šviesa. Užsnūdusi Gyvatė staiga pabudo iš sapno, kuriame ją sekė keistuolis, ir jo žibintas vis artėjo. Iki dabar ji dar nesuvokė, kaip stipriai ji buvo įsitikinusi, jog keistuolis ją seka, vis dar yra kažkur šalia, vedamas nesuprantamų motyvų.

Bet tai ne nešamo žibinto šviesa, ji buvo pastovi ir tiesiai prieš Gyvatę. Su vėju gydytoją pasiekė šnarančių sausų lapų garsas: jos artėjo prie pirmos oazės pakeliui į Centrą.

Dar net neišaušo. Gyvatė pasilenkė į priekį ir paplekšnojo Greituolei per petį.

— Dabar jau netoli, — tarė gydytoja.

— Kas? — Melisa taip pat pašoko iš miegų. — Kur?..

— Viskas gerai, — nuramino Gyvatė. — Greitai galėsime sustoti.

— O.

Mirksėdama Melisa apsidairė aplink.

— Aš užmiršau, kur esu.

Jos pasiekė vasaros medžius, juosiančius oazę. Gyvatės lempos šviesa apšvietė smėlio sudraskytus ir nudegintus lapus. Gydytoja nematė jokių palapinių ir negirdėjo jokių žmonių ar gyvūnų balsų. Dabar visi keliautojai karavanu jau buvo saugiame kalnų prieglobstyje.

— Iš kur ta šviesa?

— Nežinau, — atsakė Gyvatė.

Ji pažvelgė į Melisą, nes jos balsas skambėjo keistai: balsą slopino ant veido uždėtas galvos apdangalo galas. Kai niekas nepasirodė, Melisa paleido apdangalo galą, tarsi nė nebūtų bandžiusi pasislėpti.