Kapitonas Kliosas. Geležinis kryžius

KISENEJE

ROMANAS

12 anglų kalbos vertė DANGUOLE KUISIENE

James Hadley Chase THE WORLD IN MY POCKET London, Panther Books, 1958

1

Ant stalo paskleistos kortos, pokerio žetonai, pilnos peleninės nuorūkų, butelis viskio, stiklinės. Prie jo sėdi keturi vyrai. Kambaryje prietema, tik pro žalią lempos gaubtą ant stalo krinta šviesa. Cigarečių dūmai vinguriuoja virš vyrų galvų ir šliaužia į tamsą.

Morganas, blyškaus veido ilgšis šaltomis neramiomis akimis, padėjo keturis karalius ir atsilošė į kėdės atkaltę, barbendamas pirštais į stalą.

Minutėlę buvo tylu, paskui kiti trys, piktai burbėdami, sviedė kortas ant stalo.

Džiuzepė Mandinis, vadinamas Džipu, tamsaus gymio storulis maža kumpa nosim, juodais garbanotais plaukais, žilstelėjusiais smilkiniuose, pažėrė per stalą Morganui žetonus ir nelinksmai nusišypsojo.

— Man turbūt užteks,- - pasakė jis.— Taip sekasi! Nieko geriau už devynakę per visą vakarą.

Edas Blekas, pačiupinėjęs dailią savo žetonų krūvelę, atidėjo keturis ir pastūmė juos Morganui. Aukštas, šviesiaplaukis, įdegęs, jis turėjo to gašlaus grožio, kuris moteris traukia, o vyrams kelia įtarumą. Vilkėjo dailiai sulyginta flaneline eilute, kaklaraištis buvo rankomis siuvinėtas — geltonos pasagėlės butelio žalumo fone. Iš visų keturių atrodė puošniausiai. *

Ketvirtasis, Aleksis Kitsonas, buvo jauniausias, dvidešimt trejų metų, gražiai sudėtas, raumeningas, suplota profesionalaus boksininko nosimi, tamsiomis nerimastingomis akimis. Su atlapais marškiniais ir velvetinėm kelnėm. Išsiviepęs Aleksis numetė Morganui paskutinius savo žetonus.

— Man irgi užteks,— tarė jis.— Turėjau keturias karalienes, maniau...

Jis nebaigė sakinio, pastebėjęs, kad visi įdėmiai žiūri į Morganą, o jo nesiklauso.

17. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

257

Morganas dėliojo savo išloštus žetonus į tris tvarkingas krūveles. Iš jo siaurų lūpų kyšojo cigaretė. Kiti trys žaidėjai klausėsi greito, lygaus jo alsavimo. Sudėstęs žetonus, kaip norėjo, jis pažvelgė į draugus. Juodos kaip gyvatės jo akutės lėtai slinko nuo vieno veido prie kito.

Blekas nekantraudamas paklausė:

— Ką tu sumanei, Frenkai? Matau, visą vakarą kažko ne-rimsti.

Dar kelias sekundes Morganas bilsnojo pirštais į stalą, paskui griežtai tarė:

— Vyrai, ar nenorėtumėt gauti po du šimtus tūkstančių?

Tie neteko žado. Jie pakankamai gerai pažinojo Morganą —

šitaip jis niekada nejuokaudavo.

— Kas čia per naujiena?—paklausė Džipas, palinkęs į priekį.

— Po du šimtus . tūkstančių kiekvienas,— pasakė Morganas, pabrėždamas paskutinį žodį.— Juos galima pasiimti, tik tas bus nelengva. *

Blekas išsiėmė pakelį cigarečių, išsitraukė vieną ir pradėjo sukioti ją tarp pirštų, žiūrėdamas į Morganą.

— Tu nori pasakyti, kad iš viso ten yra aštuoni šimtai tūkstančių dolerių?—paklausė jis.

— Milijonas. Ir jeigu jūs visi trys sutiksite, kiekvienam teks po penktadalį.

— Penktadalį? O kas bus penktas?—greitai paklausė Blekas.

— Sužinosit ir tą,— atsakė Morganas. Jis stumtelėjo kėdę, atsistojo, tvirtai įsirėmė rankomis į stalą ir palinko į priekį. Liesas baltas jo veidas buvo susikaupęs.— Uždavinys sunkus. Paimti pinigus bus nelengva, bet turėsime milijoną grynais — susižersim į kišenes, o pinigai kišenių nedrasko. Dešimties dolerių banknotais, ne didesniais. Bet įsidėmėkit — paimti juos bus sunku.

— Du šimtai tūkstančių?—išsižiojo Džipas.— Nejaugi tiek pinigų yra pasaulyje!

Morganas vyptelėjo. Tuo momentu jis buvo panašus į alkaną vilką.

— Uždavinys sunkus,— pakartojo jis,— bet pasidarbuoti verta. Su tokiais pinigėliais visas pasaulis bus jūsų kišenėje.

— Pala, Frenkai,— tarė Blekas.— Ar tu ne apie tą mašiną, kuri vežioja pinigus į raketų tiriamąją stotį?

Morganas atsisėdo ir šypsodamas linktelėjo.

— Tu, pasirodo, nežioplas, Edai. Taip, apie tą. Na, ir kc pasakysi? Joje visada būna lygiai milijonas. Visas smulkiais banknotais. Milijonas, kurį reikia paimti.

Jis įsmeigė akis į Kitsoną. Tasai vis dar išsigandęs žiūrėjo į jį.

— Supratai, vaikeliuk? Reikia tik paimti.

— Tau galvoj negerai, Frenkai,— pralemeno Kitsonas, ir didėlės jo rankos susigniaužė.— Toks darbas ne mūsų nosiai, patikėk, aš žinau, ką sakau.

Morganas nusišypsojo jam taip, kaip suaugęs žmogus šypsosi neišmanėliui geltonsnapiui, pasakiusiam kokią paikybę. Paskui jo akys nukrypo į Bleką — Morganas žinojo, jeigu Ble-kui idėja patiks, tai gal kas ir išdegs. Bleko makaulė netuščia. Šitas vaikinas, Kitsonas, ne bailys, moka kumščiais pasidarbuoti ir vairuoja neblogai, bet galvoje vėjai švilpia. Jeigu ir Blekas pasakys, kad iš to nieko neišeis, tada gal iš tiesų reikia dar pasvarstyti.

— Ką tu pasakysi, Edai?

Blekas užsidegė cigaretę, suraukė antakius.

— Tokio darbo aš nesiimčiau ir už dar didesnius pinigus, bet jeigu esi ką nors sumanęs, aš mielai tave išklausysiu.

Blekas toks visada. Jis niekad netars savo žodžio, kol nežinos visų smulkmenų.

Storulis Džipas nerangiai sukrutėjo ir sumišęs pažvelgė į Kitsoną, paskui į Morganą.

— Ir kame gi tas sunkumas?— pasiteiravo.

Morganas mostelėjo Kitsonui.

— Paaiškink jam, berniuk. Tu turbūt žinai, apie ką kalbam? Juk esi ten dirbęs.

— Taip,— tarė Kitsonas.— Aš tai žinau. Ir nesuprantu, kas gali šitokiam darbui ryžtis. Tik pamišėliui gali užeiti noras pasičiupti tuos milijonus,— juk čia bėdos neišvengsi.— Jis nužvelgė tris vyrus prie stalo, kiek nepasitikėdamas ir jausdamasis nesmagiai, kad tokiu tonu kalba su vyresniais žmonėmis.— Aš nejuokauju. Susidūręs su šarvuotų krovininių mašinų agentūra, lengvai neišsisuksi. Tas man gerai žinoma. Kaip Frenkas sakė, esu ten dirbęs.

Džipas pasitrynė ranka veidą ir rūškanai pažiūrėjo į Morganą. .

— Bet tu kažką esi sugalvojęs, ar ne, Frenkai?

Morganas, nekreipdamas į jį dėmesio, akylai žiūrėjo į Kit-soną.

— Na, na, kalbėk,— paragino jis.— Tegu visi sužino, koks darbas laukia.

Kitsonas paėmė vieną Morgano žetoną ir, suraukęs kaktą, ilgai spaudė jį storais pirštais.

— Man išeinant iš agentūros, jie kaip tik gavo naują mašiną. Anksčiau turėjo paprastą „konservų skardinę", kurią visada lydėdavo keturi automobiliai. Naujai mašinai apsauga nebereikalinga. Ji iš tikrųjų labai aukštos klasės. Dabar agentūra taip užtikrinta krovinio saugumu, kad jo net neapdrau-džia.

— Kuo gi ta mašina taip ypatinga?— paklausė Morganas.

Kitsonas storais pirštais persibraukė plaukus. Jam buvo nesmagu juos mokyti, bet jis pasiryžo įtikinti Morganą, kad šio užmojis — pražūtingas. Iki šiol jis visada tikėjo Morganu. Jų ketveriukė darbavosi jau šešis mėnesius ir buvo spėjusi nemažai nuveikti. Pinigų laimėjo ne kažin kiek, bet ir didelės rizikos niekada neturėjo. Visos tos kombinacijos buvo Morgano sugalvotos. Be abejo, Kitsonas pripažino, kad du šimtai tūkstančių dolerių — didžiuliai pinigai, tiktai kokia prasmė apie tai galvoti? Morganas pasakė, kad juos reikia tik pasiimti. Bet jis labai klysta. Stačiai nesuvokia, ką kalba.

— Na, sakyk,— ragino Morganas su dygia' šypsenėle akyse,— kuo ypatinga naujoji mašina?

Kitsonas giliai įkvėpė.

— Į ją niekaip neįsigausi, Frenkai,— berte išbėrė jis. Vaikinas kalbėjo taip įtikinamai, jog net jo balsas virpėjo.— Šita mašina padaryta iš ypatingo metalų lydinio, jo neperpjausi. Galbūt ilgai veikiama aukštos temperatūros ir ištirptų, bet kaitinti reikėtų ištisas valandas, gal net kelias dienas. Pati stipriausia mašinos dalis — durys. Jose yra laikrodinis užraktas. Jį galima nustatyti kokiam nori laikui. Iki raketų stoties šarvuotis važiuoja tris valandas. Išvažiuojant iš agentūros, užraktas nustatomas keturioms valandoms — viena valanda paliekama vairuotojui atsargoje, jei kelyje susidarytų kamštis ar kas nors sugestų.

Kitsonas padėjo žetoną ant stalo ir pažiūrėjo į Džipą su Edu, o tie, net palinkę į priekį, klausė jo susirūpinę.

— Prietaisų skyde yra mygtukas, kuris valdo užraktą. Jei tik iškyla koks pavojus, vairuotojui tereikia jį paispausti, ir užrakto veikimo laikas pakeičiamas.

— Ir kas tada atsitinka?—sū ta pačia dygia šypsenėle paklausė Morganas.

— Kai mygtukas paspaudžiamas, durų nebeatidarysi, kol iš naujo nebus nustatytas užrakto laikas, o tą gali padaryti tik specialistas.— Kitsonas užsidegė cigaretę ir išleido dūmus pro plačias šnerves.— Ir dar vienas dalykas: mašinoje yra trumpųjų bangų siųstuvas ir priimtuvas, todėl iki pat raketų stoties vairuotojas palaiko radijo ryšį su agentūra.

Matydamas, kad Morganas visą laiką ironiškai šypsosi, Kitsonas pasisuko į Džipą ir dabar kalbėjo tik jam.

— Taigi įsivaizduok, kad koks pakvaišėlis sumano užtverti kelią ir sustabdyti šarvuotį. Vairuotojas ir sargybinis nedelsdami imasi apsaugos priemonių: vairuotojas paspaudžia mygtuką, kuris pakeičia užrakto laiką, sargybinis spusteli kitą ir plieninėmis štoromis uždengia langus bei priekinį stiklą, nuo ko mašina virsta neatidaroma plienine dėže. Tada sargybinis paspaudžia dar vieną mygtuką, ir įsijungia nenutrūkstamas radijo signalas. Kiekviena policijos mašina tą signalą pagaus ir suras šarvuotį, kad ir kur jis būtų. Ir kai jau paspausti tie trys mygtukai, vairuotojui ir sargybiniui belieka ramiai sėdėti savo plieninėje dėžėje ir laukti pagalbos.

Kitsonas nukratė cigaretės pelenus, jo ranka virpėjo nuo susijaudinimo.

— Todėl dar kartą sakau: tos mašinos niekas neįveiks. Ir geriau nesišaukti bėdos.

Džipas pasikasė pakaušį, riebiame jo veide staiga pasirodė nuobodulys. Blekas paėmė visą malką kortų ir be jokio tikslo pradėjo jas maišyti, nenuleisdamas šviesiai mėlynų akių nuo Morgano.

— O kaip vairuotojas ir sargybinis?—paklausė Morganas.— Gal su jais pavyktų rasti kalbą?

Kitsonas sumosavo rankomis.

— Rasti kalbą? Su tais? Ar iš galvos išsikraustei?

Morgano akys piktai sublizgėjo.

— Aš tavęs klausiu, tai ir atsakyk, o nelaidyk burnos,— tarė jis.— Iš galvos aš neišsikrausčiau ir tokių juokų nemėgstu.

Pamatęs, kad Morganas supyko, Blekas pabandė jį nuraminti.

— Nesikarščiuok, Frenkai. Vaikinas tiesą sako. Bent jau žino, ką sako. .

Morganas paniekinamai šyptelėjo.

— Gerai, gerai. Ateis laikas—viską pamatysim.

Jis žvilgtelėjo į Kitsoną.

— Na. Tai kodėl, sakai, su tais tipais negalima susišnekėti?

Kitsoną ėmė pilti prakaitas. Ant suplotos jo nosies ryškioje lempos šviesoje sublizgo mažyčiai prakaito lašeliai.

— Aš esu su jais dirbęs,— pasakė jis, įsmeigęs akis į Morganą.— Aš juos pažįstu. Vairuotojas yra Deivas Tomas, o sargybinis— Maikas Dirksonas. Jie drąsūs, apsukrūs vyrai, ir su ginklais moka darbuotis. Jie žino, kad jei atsilaikys užpulti, tai kaip premiją gaus po du tūkstančius dolerių. Ir dar žino, kad į mašiną tikrai niekas neįsilauš. Tai nejaugi, manot, jie būtų tokie kvaili, kad susidėtų su mumis ir netektų tokio pelningo darbo? Jie dori vaikinai. Patys tuo įsitikinsit, kai tik su jais susitiksite.

— Jeigu viskas taip sudėtinga,— įsiterpė Džipas,— aš iš karto atsisakau. Du šimtai tūkstančių, žinoma, kolosališka, bet argi lavonui reikalingi pinigai!

Morganas nusišypsojo.

Džipas visada pirmas apleisdavo pozicijas. Jis turėjo gerų savybių, bet nei drąsa, nei atkaklumu nepasižymėjo. Tik gerai išmanė techniką. Nedaug tebuvo užraktų, kurių nebūtų atrakinę jautrūs jo pirštai. Savo praktikoje jis buvo įveikęs daugybę neįsivaizduojamo sudėtingumo užraktų, bet visada buvo įpratęs dirbti ramioje aplinkoje. Jam niekada nereikėjo dirbti įsitempus, o čia, Morganas žinojo, darbas bus be galo įtemptas. Ar Džipas ištvers tokį išbandymą? Jis buvo tikras, kad sugebės įkalbėti Džipą, bet tai dar ne viskas. Kai operacija bus pradėta ir įtampa pasieks aukščiausią tašką, viskas priklausys nuo Džipo meistriškumo. Jeigu jis suskys, tai ir iš viso darbo liks muilo burbulas.

— Nusiramink,— pasakė Morganas, dėdamas Džipui ant peties ranką.— Ar gali pasakyt, kad nuo to laiko, kai pradėjome dirbti keturiese, koks mano sumanymas buvo nevykęs? Na?

Džipas linktelėjo, kiti du žiūrėjo į Morganą ir laukė.

— Pinigai gal ir nebuvo labai dideli,— toliau kalbėjo Morganas,— bet tuščiom kišenėm nesėdim. Tačiau vieną gražią dieną, be abejo, policija užlips mums ant kulnų. Jeigu dar ilgiau šitaip žaisim, greitai susilauksim nemalonumų. Todėl aš ir pagalvojau: geriau iš karto stvert didelį kąsnį ir tada išsiskirstyti kas sau. O su dviem šimtais tūkstančių galima pagyventi. Su tokiais pinigais, kartoju, visas pasaulis bus jūsų kišenėje. O paimti juos galima. Tik reikia gerai pasiruošti. Žinau, riešutas bus kietas. Kitsonas beveik viską jums papasakojo. Teisingai papasakojo, tik užmiršo vieną dalyką.

Morganas nužvelgė visus tris vyrus: Džipas lyg nesavas, Kitsonas išsigandęs ir toliau atkakliai prieštaraus, Blekas vis* dar abejingas, laukia svarių argumentų.

— Jis užmiršo, kad tą mašiną agentūra turi jau penki mėnesiai, kad ji važinėja po du kartus per savaitę ir visi įsitikinę, kad ji neįveikiama. Visi, tarp jų ir Kitsonas, mano, kad tik bepročiui gali ateiti mintis užpulti šitą mašiną. O kai žmogus taip kuo įsitikina, jo budrumas susilpnėja ir smakras atidengtas smūgiui. Reikia tik vikriai ir taikliai smogti dešiniąja, ir priešininkas gatavas.

Jis tyčia stengėsi kalbėti bokso terminais, norėjo patraukti Kitsono dėmesį. Jam būtinai reikėjo savo pusėje turėti ir Kit-soną, ir Džipą. Ir pastebėjo, kad pradžia padaryta: Kitsonas dabar atrodė jau nebe toks užsispyręs ir klausėsi kur kas atidžiau.

— Viską, ką Kitsonas jums papasakojo, aš jau seniai skaičiau laikraščiuose,— dėstė Morganas.— Tie veikėjai taip didžiuojasi savo stebuklu, kad garsinasi kaip įmanydami. Jie įsitikinę, kad į tą mašiną-seifą niekas neįsilauš, todėl mano — kuo smulkiau apie ją viską išpasakos, tuo daugiau baimės visiems įvarys ir tuo labiau pakels agentūros markę. O man, kai tik perskaičiau, taip ir neišeina iš galvos mintis: reikia pamėginti. Mes galim, vyrai, jį paimti, jeigu tik nepritrūksim drąsos. Drąsos reikės, bet neužmirškit — užmokestis kiekvienam du šimtai tūkstančių dolerių.

Blekas sutrynė cigaretę ir tuojau pat užsidegė kitą. Jis nenuleido nuo Morgano blyškių primerktų akių.

— Tai tu ką sugalvojai?— paklausė.

— Taip.—Morganas užsidegė cigaretę ir papūtė dūmus per stalą tiesiai į Džipą.— Sugalvojau. O pagaliau ir visi turime gražaus laiko dar pagalvoti. Ta mašina vežios į tiriamąją stotį po milijoną dolerių kiekvieną savaitę, sakysim, penkerius me-

tus, o gal dar ilgiau. Suprantu, kad jie yra viskam pasiruošę, bet, žinokite, laikas bėga, ir ekipažo budrumas savaitė po savaitės silpnėja, žmonės atsipalaiduos... O tada pasirodom mes ir" laimim.

— Pala, pala, taip neskubėk,— užsidegė Kitsonas, visu kūnu palinkdamas į priekį.— Ir nesąmonių nepaistyk! Kiek, tavo manymu, reikia laiko vairuotojui paspausti mygtuką, net jeigu jis važiuotų snausdamas? Dviejų sekundžių, ne daugiau. Šešių sekundžių — paspausti trims mygtukams, ir mašina virsta plieniniu vėžliu, su kuriuo niekas nieko nebegali padaryti. Nejaugi tu manai sustabdyti mašiną, atidaryti duris, susidorot su vairuotoju ir sargybiniu per šešias sekundes? Kokia idiotiška fantazija!

— Tu taip manai?— kandžiai paklausė Morganas.

— Aš ne manau, o žinau. Pabandyk pirmiau sustabdyti tą šarvuotį! Tu dar būsi per jardą nuo jo, o plieninės Storos jau bus nuleistos, užrakto laikas pakeistas, ir radijas visu garsumu šauks pagalbos. "

— Iš tikrųjų?—vėl paklausė Morganas, taip kandžiai šypsodamas, jog Kitsonui panižo delnai jam gerai trinktelti.

— Taip. Iš tikrųjų. Ir gali aiškinti ką nori, mano nuomonės nepakeisi,— vos tvardydamasis pasakė Kitsonas.

— Gal tu liausies pagaliau šokinėjęs ir leisi Frenkui pasakyt, ką jis yra sugalvojęs,— įsiterpė Blekas.— Jeigu tu manai, kad esi protingesnis už jį, tai kodėl, po velnių, pats nesiimi mums vadovauti?

Kitsonas nuraudo, piktai truktelėjo pečiais ir atsirėmė į kėdės atlošą. Niūriai pažiūrėjo į Bleką, paskui į Morganą.

— Gerai. Tegul sako. Bet aš dar sykį kartoju: nieko nebus.

Blekas pažiūrėjo į Morganą.

— Na, Frenkai, ką tu siūlai?

— Vakar aš įsidėmėjau jų maršrutą. Nuo pat agentūros iki stoties. Galas nemažas: šimtas trys mylios. Septyniasdešimt mylių autostrada, dvidešimt -- senuoju plentu, dešimt — žvyrkeliu ir trys mylios slaptu keliu į raketų stotį. Aš apgalvojau, kurioje vietoje būtų galima mašiną stabdyti. Autostrada atkrinta, antroji kelio dalis — taip pat. Ir autostradoj, ir plente didžiulis, beveik nenutrūkstantis judėjimas. Slaptasis kelias dieną naktį saugomas, vadinasi, irgi atkrinta. Lieka žvyrkelis.— Morganas nukrėtė cigaretės pelenus ir, primerkęs juodas akis, įdėmiai nužvelgė trijulę priešais save.— Dešimties mylių tarpelis. Ketvirtoje mylioje atsišakoja kelias į Dešimtąją autostradą. Judėjimas čia nedidelis, ir beveik visos mašinos važiuoja ta atšaka, kuri praeina pro pat raketų stoti, nes kelias čia geresnis ir dviem myliom trumnesnis. Pora mylių prieš stoties vartus abipus kelio stūkso didelės uolos, ir kelias čia susiaurėja lyg butelio kaklas. O prie uolų dar tankūs krūmynai. Labai tinkama vieta užpuolimui arba nelaimingam atsitikimui.

Blekas linktelėjo.

— Teisybė,— tarė jis.— Vieną kartą pats važiavau tuo keliu ir vos nenugarmėjau toje vietoje. Jeigu ties posūkiu bent kiek padidinsi greitį, nepajusi, kaip atsidursi „butelio kakle". Tikriausiai ten būdavo daug avarijų, nes dabar jau ženklą pastatė.

— Taip,— patvirtino Morganas.— O dabar įsivaizduokite tuos du vyrukus mašinoje. Šitokiu oru kabinoje perkūniškai karšta. Jie važiuoja tuo maršrutu keliasdešimtą kartą, viskas jiems atsibodę, o dar tokia tvankybė... Jie atsipalaiduoja. Privažiavę „butelio kaklą", staiga ties posūkiu pamato į uolą atsitrenkusią ir nusiritusią mašiną. Vidury kelio kraujo klane guli leisgyvė moteris.— Jis palinko priekin ir įsmeigę akis į Bleką.— Kaip manai, ką jie darys: pervažiuos per ją, ar sustos ir išlips pažiūrėti, kas atsitiko?

Blekas vyptelėjo ir pažiūrėjo į Kitsoną.

— Na kaip, išminčiau, idiotiška fantazija?

— Ką darys tuodu kabinoje?—pakartojo Morganas, o Kitsonas, visas išraudęs, pasimuistė kėdėje.

— Jie sustos,— pasakė Blekas.— Aš manau, vienas iš jų išlips iš kabinos, o kitas... kitas iškvies per radiją policiją. Jeigu jie iš tikrųjų tokie budrūs, kaip Kitsonas sako.

Morganas žvilgtelėjo į Kitsoną. '

— Na, o ką tu pasakysi? Ką, tavo manymu, jie darys?

Kitsonas valandėlę padelsė, paskui gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Aš manau, Edas galvoja teisingai. Dirksonas išlips iš kabinos, o Tomas liks. Dirksonas apžiūrės moterį, patrauks į kelio kraštą ir grįš į mašiną. Tada per radiją jie iškvies greitąją pagalbą ir nuvažiuos toliau.

— Taip. Ir aš manau visai taip pat,— pasakė Morganas.

Džipo nuomonės jis net neklausė — Pžipas retai pąsąkyda-vo, ką būtų verta išklausyti, žinoma, jeigu kalbama ne apie seifą ar kokią sudėtingą spyną.

— Taigi, situacija tokia,— toliau dėstė Morganas.— Vienas išlipo iš mašinos, kitas liko kabinoje. O dabar sakyk,— jis vėl kreipėsi į Kitsoną,—ar vairuotojas pakeis užrakto laiką ir nuleis plienines štoras, esant tokiai situacijai?

Kitsonas išsitraukė iš kišenės nosinę ir nusišlupstė veidą.

— Turbūt ne,— pasakė jis niūriai.

Morganas pažvelgė į Bleką:

— Kaip manai tu?

— Žinoma, nenuleis,— ryžtingai patvirtino Blekas.— Juk Kitsonas sakė, jeigu pakeis užrakto laiką, paskui turės kviestis specialistą. Vadinasi, šito jie griebsis tik pačiu blogiausiu atveju. O štorų tas pasilikęs nenuleis todėl, kad jam bus įdomu pažiūrėti, ką daro jo draugužis ir kas yra atsitikę moteriškei.

Morganas linktelėjo.

— Na štai, pamažu judame pirmyn. Mašina sustabdyta, ir mygtukai nepaspausti.— Jis parodė pirštu į Kitsoną.— Atvejis, kurį tu laikei neįmanomu. Sakei, kad tai kvailos kalbos, idiotiška fantazija. O ką pasakysi dabar?

— Ir ką tau tas duos?— piktai paklausė Kitsonas.— Gerai, sakykim, aš klydau, bet kas bus toliau?

Morganas išpūtė plonytę dūmų srovelę į lubas. Jis aiškiai triumfavo.

— Šiaip ar taip, užduotį atlikau neblogai,— tarė jis.— Sustabdžiau mašiną, išlaipinau sargybinį. Dabar įsivaizduokite „butelio kaklą", kur mašina sustabdyta. Abiejose kelio pusėse tankūs krūmynai, ten gali pasislėpti du ar trys žmonės. Sargybinis išlipa ir eina prie moters. Savaime suprantama, tokiame karštyje langų jie nebus užsidarę. O gal tu, Kitsonai, manai, kad vairuotojas uždarys langus, kai sargybinis išlips?

Kitsonas vėl patylėjo valandėlę, paskui papurtė galvą:

— Turbūt ne.

— Tegu aš skradžiai žemę prasmegsiu, jeigu jis uždarys. Toj plieninėj dėžėj karšta ir su atvirais langais. Taigi kartoju: mašina stovi, o šalia krūmai, kuriuose lindime pasislėpę dviese. Vairuotojas pro priekinį stiklą stebi, ką veikia jo draugas. Tasai eina prie moters. Jie nieko neįtaria. Šioje vietoje dažnai būna avarijos. Per šešis pastaruosius mėnesius čia susi-knežino penki automobiliai, Aš laukiu krūmuose. Maždaug per dešimtį pėdų nuo mašinos. Paskui, kai anas pasilenkia prie moters, išeinu pro mašinos užpakalį, šoku prie vairuotojo lango ir atkišu tiesiai jam į veidą revolverį. Tą pačią akimirką moteriškė atkiša revolverį į sargybinį.

Morganas ištiesė ranką ir užspaudė cigaretę peleninėje.

— Na, kaip manot, ką tuodu paukšteliai darys? Vaidins did^vy^rius*

— Gali,— ramiai atsakė Kitsonas.— Jie yra dori žmonės.

— Gerai, kad dori, bet tikriausiai ir ne pamišėliai. Kertu lažybų, jie pasiduos.

Stojo ilga, sunki tyla, paskui Džipas truputį virpančiu balsu pasakė:

— O jeigu nepasiduos?

Morganas pervėrė jį blizgančiomis juodomis akimis.

— Laimikis — milijonas dolerių, po du šimtus tūkstančių kiekvienam. Jeigu nepasiduos, teks spustelt revolverį. Tokių pinigų nepasiimsi, visai nesusitepęs rankų.

Kalba vėl nutrūko, paskui Džipas tarė:

— Man šitas sumanymas nepatinka, Frenkai. Ar tau neatrodo, kad mes per silpni susidoroti?

Morganas nervingai mostelėjo ranka.

— O ko tu jaudinies? Tavęs ten nė nebus. Tau aš turiu specialų darbelį, ir, duodu žodį, tu puikiai susidorosi.

Kitsonas pasilenkė į priekį.

— O aš? Aš irgi tiek dar neišprotėjau, kad susidėčiau su galvažudžių gauja. Manęs neskaičiuokit!

Morganas pažiūrėjo į Bleką, kuris degėsi cigaretę.

— Tuos du bailius išklausiau. Ką pasakysi tu?

Blekas atkišo lūpas ir nusviedė užgesusį degtuką per kambarį.

— Aš esu tikras, kad aniedu pasiduos. Jei ne — tuo blogiau jiems.

— Ir aš taip manau,— pasakė Morganas.— O tada mudu ir mergina puikiausiai susidorosim. Džipas su Kitsonu gaus lengvesnį darbą, bet jų ir dalis bus mažesnė. Mes rizikuojam, mes daugiau ir gaunam. Man rodos, šitaip bus teisinga, ar ne?

Kitsonas nepatenkintas susiraukė. Mintis apie du šimtus tūkstančių dolerių jau buvo jį beužvaldanti.

— Galbūt. Žiūrint kokia bus ta mano dalis,— pasakė jis.

— Šimtas dvidešimt penki tūkstančiai,— tvirtai pasakė Mor-

ganas.^ Džipas— technikos specas, todėl gaus šimtą septyniasdešimt penkis. O tą šimtą tūkstantėlių, kurie atliks nuo jūsų, pasidalinsime mudu su Edu. *

Kitsonas ir Džipas persimetė žvilgsniais.

— Jeigu tie vyrai smarkiai priešinsis, vienas iš mūsų arba vienas iš jų gali žūti,— pasakė Kitsonas, sunkiai alsuodamas.— Man šitas nepatinka. Iki šiol visi mūsų darbai buvo palyginti nesudėtingi. Daugiausia grėsė metai kalėjimo, o čia — jau žmogžudystė. Aš atsimetu.

— Teisingai,— tarė Džipas.— Aš taip pat atsimetu.

Morganas grobuoniškai nusišypsojo.

— Na ką gi, pamėginkim balsuoti. Juk tokios mūsų taisyklės, kad, imdamiesi darbo, visada balsuojame. Taip ir dabar.

— Balsuoti nėra ko,— griežtai pasakė Kitsonas.— Nes jeigu Edas lieka su tavim, balsų skaičius bus lygus. O tu juk pats nustatei tokią tvarką: jeigu skaičius lygus, darbo nesiimam. Užmiršai?

— Ne, neužmiršau,— vyptelėjo Morganas.— Bet vis tiek balsuosime. Tegul viskas būna padaryta kaip dera solidžiai kompanijai. O tada, koks sprendimas bus, prie tokio ir liksime. Sutarta?

Kitsonas gūžtelėjo pečiais.

— Balsuokim, tik nesuprantu, kam gaišti laiką.

Morganas atstūmė kėdę ir atsistojo. Nuo stambaus raumeningo jo kūno per stalą nutįso juodas šešėlis.

— Džipai, paruošk popierėlius — balsuosime.

Džipas paėmė bloknotą ir išplėšė lapą. Paskui kišeniniu peiliuku supjaustė jį į keturias dalis ir numetė popieriaus juosteles ant stalo. Apskritas kaip mėnulis jo veidas buvo suglumęs.

— Prašom,— tarė jis,— dalinkitės.

Morganas tyliai paklausė:

— Kodėl tik keturi, Džipai?

Džipas, nieko nesuprasdamas, dėbtelėjo į jį.

— Juk visada būdavom keturiese.

Morganas nusišypsojo.

— Sakiau, kad penkios dalys — ar jau užmiršai? Su mumis balsuos ir viena mergina.

Jis nuėjo prie durų, plačiai atidarė ir pasakė:

— Prašom, Džine. Jie nori balsuoti, ar mums imtis šito darbo, ir man reikalingas tavo balsas.

Ji įėjo iš tamsos į ryškiai apšviestą kambarį ir atsistojo šalia Morgano, žiūrėdama į tris vyrus, kurie irgi spoksojo į ją. Jauna, ne vyresnė kaip dvidešimt trejų metų, truputi aukštesnė negu vidutinio ūgio, į viršų sušukuotais vario spalvos plaukais. Akys didelės, žalsvai pilkos ir tokios abejingos, jog atrodė lyg jūros vanduo stiklinėje. Burna gal kiek didoka, lūpos putlios, goslios, smakro linija ryžtinga, gal net įžūli.

Apsivilkusi ryškiai raudona šilkine bliuze, sukišta į siaurą juodą sijoną su kloste. Krūtinė didelė, liemuo — laibas, klubai apvalūs, kojos ilgos, grakščios. Figūra tokia, kokią padarė madingą italų kino žvaigždės. Ji iškart patraukė visų vyrų dėmesį — jie užkibo tarsi žuvys ant kabliuko. '

Juodos Morgano akys perbėgo trijų vyrų veidais, ir jo lūpos išsišiepė. Jis žinojo, kad mergina padarys įspūdį, ir dabar buvo įdomu matyti, kad tas įspūdis dar didesnis, negu tikėjosi.

Džipas nejučiomis pakėlė ranką ir pasitaisė siaurutį raudoną kaklaraištį, storos jo lūpos geidulingai nusišypsojo, pasirodė akinamai balti stambūs dantys.

Blekas, stačiai pritrenktas, pakėlė antakius ir, atstatęs lūpas, be garso pritariamai švilptelėjo.

Kitsonas atrodė tarsi trinkteltas per galvą plaktuku. Jis žiūrėjo į merginą taip, kaip iškankintas bulius žiūri į matadorą, laukdamas paskutinio smūgio.

Morganas pasakė:

— Džine Gordon.

Blekas atsistojo. Kiek padelsęs, atsistojo ir Džipas, o Kitsonas, vis dar negalėdamas atsitokėti, tebesėdėjo, padėjęs ant stalo didžiules rankas, sugniaužtas į kumščius. Jo akys blizgėjo tarsi stiklinės.

— Iš dešinės į kairę,— ramiai pasakė Morganas,— Edas Blekas. Jis vadovauja grupei, kai kartais aš turiu pasitraukti. Džipas Mandinis, mūsų technikas, ir Aleksis Kitsonas — jis visada vairuoja automobilį, jei reikia kur važiuoti.

Kitsonas staiga taip pašoko, jog vos neapvertė stalo. Jo kumščiai tebebuvo sugniaužti, žvilgsnis įsmeigtas į merginą.

Džine greitai perbėgo akimis visus veidus, paskui pasitraukė kėdę šalia Morgano ir atsisėdo.

— Aš trumpai papasakojau vyrams planą,— pasakė Morganas Džinei, stovėdamas prie jos.— Du iš jų mano, kad mes tam per silpni. O jeigu kyla nesutarimas, ruošiantis kokiam nors darbui, mūsų taisyklės reikalauja balsuoti. Todėl dabar mes balsuosime.

Mergina susiraukė, jos veidas staiga apsiniaukė.

— Per silpni?—šaltai, ironiškai paklausė ji.— Tu nori pasakyti, kad dviem iš jų nereikalingi du šimtai tūkstančių dolerių?

— Gal ir ne visai taip,— atsakė Morganas šypsodamas.— Jie mat bijo, kad kam nors nereikėtų nukentėti.

Mergina pažiūrėjo į Džipą, paskui žalsvai pilkų jos akių žvilgsnis nuslydo Bleko veidu, galiausiai virptelėjo ties Kit-sonu.

— Man rodos, tu sakei, kad grupė gera,— tarė ji.

Išgirdęs tokią aiškią panieką Džinės balse, Kitsonas krūptelėjo ir paraudo.

—• Sakiau,— dar labiau išsiviepė Morganas.— Bet iš tiesų tai pirmas toks didelis mūsų darbas. Ir du vyrukai paprasčiausiai nesiryžta.

— Taip, didelis,— Džinės balsas buvo įsitempęs.— Vertas milijono dolerių. Bet tu sakei, kad tavo vyrai susidoros, ir aš patikėjau. Kitaip nebūčiau su jumis susidėjusi. O dabar jūs dar balsuosit. Ką visa tai reiškia?

Vyrai nustėro. Įsakmus, paniekos kupinas merginos balsas ėmė juos pykinti. Blekas, kuris visada būdavo šiurkštus su moterimis, atkirto:

— Ar ne per smarkiai, pupyte, šakojies! Gal truputį šalčiau?

Mergina atstūmė kėdę ir atsistojo. Gražus jos veidas buvo

šaltas ir rūstus. ₄ '

— Matau, kad ne čia pataikiau,— pasakė ji Morganui.— Užmirškit šį mano pasiūlymą. Aš perleisiu savo idėją žmonėms, kurių gyslomis teka tikras kraujas, o su tokiais pienių pūkeliais neketinu gaišti laiko.

Ji apsisuko ant kulnų ir buvo beeinanti durų link.

Morganas, vis taip pat išsiviepęs, pašoko ir stvėrė ją už rankos.

— Nesikarščiuok,— tarė jis.— Šitie vyrai liuks. Jie tiesiog nespėjo apsiprasti su ta mintimi. Štai Džipas — patikimiausias ^°ciąlistas seifų klausimu. Edo nervai ne silpnesni už mano.

Kitsonas taip vairuoja mašiną, kad niekas negalėtų prilygti. Taigi nusiramink. Tu paprasčiausiai užklupai mus blogos formos. Gal aš paskubėjau išpasakot jiems visas smulkmenas. Vyrai techniški, tiktai bijo, kad kas nenukentėtų.

Džine nužvelgė paeiliui visus vyrus.

— Nenukentėtų? Koks mulkis gali tikėtis pasiimt milijoną dolerių taip, kad plaukas nuo galvos nenukristų?—grubiai paklausė ji.— Milijonas dolerių! Kai kalbama apie tokius pinigus, aš nesvarstau, kas gali man ar kam kitam atsitikti.

Ji atstūmė Morgano ranką, vėl grįžo prie stalo, į ryškią šviesą, ir įsmeigė akis į Kitsoną.

— Tu labai bijai, kad nenusibrozdintum švelnios odelės, nors už tai gausi du šimtus tūkstančių?

Kitsonas niekur negalėjo pasislėpti nuo jos įdėmaus, paniekos kupino žvilgsnio.

— Jums nieko neišeis,— piktai tarė jis.— Aš žinau, esu pas juos dirbęs. Būsit pasodinti už žmogžudystę, o aš šito visai nenoriu.

— Gerai,— tarė Džine,— jeigu taip esi įsitikinęs, apsieisim be tavo pagalbos. Jeigu tamstai nereikalingi pinigai, tada pats laikas iš čia nešdintis, gražuoli atlete!

Kitsono veidas pajuodo, jis atstūmė savo kėdę.

— Ar tu supranti, su kuo kalbi, panelyte? Aš dar sykį kartoju— iš to nieko neišeis! Tai idiotiška fantazija!

Džine mostelėjo grakščia ranka į duris.

— Tu pats idiotas. Nešdinkis iš čia, pūkeli! Apsieisim ir be tavęs.

Kitsonas lėtai atsistojo, su švilpesiu pūsdamas orą pro suplotą nosį. Paskui taip pat lėtai apėjo aplink stalą ir prisiartino prie Džinės, o toji staigiai' pasisuko ir atsigręžė į Kitsoną.

Trys vyrai prie stalo žiūrėjo, kas bus. Blekas atrodė susijaudinęs. Jis žinojo, koks Kitsonas ūmus. Džipas sėdėjo apsi

niaukęs. Morganas tebebuvo vis taip pat išsišiepęs.

— Su manimi šitaip dar niekas nešnekėjo ir nešnekės! — pasakė Kitsonas, žiūrėdamas Džinei tiesiai į veidą.

Labai jau netiko juodu į porą. Jos galva vos siekė Kitsono pečius, ir stambumo jis buvo gal triskart už ją stam

besnis.

Džinės akys tebebuvo kupinos paniekos.

Kitsonas valandėlę pamindžikavo, paskui lėtai apsisuko. Sumišęs, piktas jis grįžo prie stalo ir atsisėdo.

Morganas pažiūrėjo į Džipą:

— Dar vieną popieriuką.

Džipas išsiėmė bloknotą ir atplėšė dar vieną popieriaus juostelę.

— Pirmiausia, Frenkai,— pasakė Blekas,— aš noriu sužinoti šį tą smulkiau apie tavo sumanymą. Kaip ji čia atsirado?

Jis nykščiu parodė į Džinę.

— Penkis mėnesius aš svarsčiau, galvojau, kaip geriau paimti tą mašiną,— pasakė Morganas,— bet nieko konkretaus taip ir nesugalvojau. Ir štai prieš tris dienas ji ateina pas mane ir išdėsto viską iki mažiausios smulkmenos. Tai jos idėja, todėl ir dalinsimės pinigus penkiese. Ji viską kruopščiai apgalvojo, ir aš esu patenkintas — planas geras.

Blekas pažiūrėjo į merginą.

. — O iš kur tu atsiradai, pupyte? Kaip ta idėja gimė tavo

žavioje galvutėje?

Džine atidarė savo pigų nušiurusį rankinuką, išsiėmė cigaretes ir dėžutę popierinių degtukų. Paskui užsidegė cigaretę ir šaltai, abejingai nužvelgė Bleką.

— Visiškai nesvarbu, iš kur atsiradau,— kirste nukirto ji.— Sugalvojau šį planą todėl, kad man reikalingi pinigai. Ir liaukis mane vadinęs pupyte. Man šitaip nepatinka, aišku?

Blekas išsišiepė. Jam patiko moterys su charakteriu.

— Gerai, nevadinsiu. O sakyk, kodėl savo dideliam sumanymui pasirinkai mus?

Džine parodė Džipo pusėn.

— Dėl jo. Aš daug klausinėjau ir sužinojau, kad jis geriausias užraktų specialistas visoje apylinkėje, o toks žmogus čia labiausiai reikalingas. Ir dar žinau, kad tu — stiprių nervų, kad Morganas — nekvailas organizatorius, o Kitsonas geriausiai visose Valstijose vairuoja masiną.

Džipas dabar plačiai šypsojosi. Jis tiesiog pražydo nuo tokio komplimento. Mergina visai neklysta, galvojo jis. Geresnio užraktų specialisto tikrai nerastų.

Ir Kitsonas nebeatrodė toks surūgęs. Jis jautėsi nesmagiai ir sėdėjo nuleidęs galvą, įsmeigęs akis į šlapią apskritimą ant stalo, paliktą viskio stiklinės.

— Sužinojai? O kas taip pasakė?— paklausė Blekas.

— Nesvarbu, kas pasakė, ir nėra ko be reikalo gaišti laiką,— tarė Džine.— Aš daug klausinėjau, nes turėjau tikrai žinoti, kad kompanija gera, bet, matyt, apsirikau. Jeigu taip, pabandysiu laimę kitur.

Blekas užsidegė cigaretę ir įdėmiai pažiūrėjo į ją.

— Tau iš tikrųjų teks sunkiausias uždavinys, jeigu žadi gulėti ant kelio. Ar pati šitaip sugalvojai?

— Žinoma.

— Gerai, vadinasi, tu guli kelio viduryje. Po tavimi revolveris. Kai prieina sargybinis, atkiši revolverį jam į veidą... teisingai?

Ji linktelėjo.

— Bet tau gali nepavykti,— pasakė Blekas.— Čia gali būti du variantai: arba sargybinis pakels rankas ir pasiduos, arba visai neišsigąs ir šaltai čiups už tavo revolverio. Iš to, ką esu apie jį girdėjęs, manau, kad nepasiduos. Vadinasi, čiups už revolverio. Ir kas tada?

Džine išleido dūmus per nosį.

— Kalbama apie milijoną dolerių,— pasakė ji šaltai ir abejingai.— Jeigu jis čiups už revolverio, aš jį nušausiu.

Džipas išsitraukė nosinę ir nusišluostė veidą. Jis neramiai pažiūrėjo į Morganą, paskui į Kitsoną, liežuvio galiuku apsilaižė lūpas.

— Čia rimtas darbas,— pasakė Morganas.— Ir jūs, vyrai, turite būti tam pasiruošę. Kam mūsų sumanymas nepatinka, gali kiekvienu momentu pasitraukti.

Blekas atidžiai stebėjo merginą.

273

18. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

„Su tokia menki juokai,— galvojo jis.— Jergutėliau! Kieta kaip deimantas. Iškart nupils žmogelį, jeigu tik tas sujudės. Gerai, jeigu supras jos kėslus iš akių, pamatęs atstatytą vamzdį. Tada nedrįs pajudėti. Jeigu aš atsidurčiau jo vietoj, prieš jos revolverį, net kvėptelt nedrįsčiau, ne tik sujudėti."

— Gerai,— tarė jis, pasiėmęs cigaretę ir baksnodamas ja į stalą.— Aš norėčiau smulkiau sužinoti, kas ir kaip bus.

Morganas papurtė galvą.

— Smulkiau sužinosi tada, kai pabalsuosim,— pasakė jis.— Tokia tvarka. Ji sakosi kruopščiai apgalvojusi visas smulkmenas, numačiusi visas kliūtis. Tai, ką aš jums dabar papasakojau, tik vienas pavyzdys. Jeigu mes sutinkame su ja dirbti, sužinosime viską, nesutinkame — ji lengvai susiras kitą kompaniją. Ir teisingai padarys. Ar ne tiesa?

— Bet ar ji iš tikrųjų numatė visas galimas kliūtis?—paklausė Blekas.— Man rodos, jų dar gali būti velniai žino kiek. Gerai, sakykim, sustabdome mašiną, susitvarkome su vairuotoju ir sargybiniu, nors, tiesą sakant, man tai atrodo neįtikėtina. Bet juk sakėt, kad mašina turi pastovų radijo ryšį su agentūra. Ir vos ryšys nutrūks, tučtuojau prasidės paieškos. Jiems gerai žinoma, kur mašinos ieškoti, ir mūsų medžioti bus pakelta ne tik policija, bet ir visa kariuomenė,— vadinasi, šimtai žmonių, lėktuvų ir mašinų. Jiems tereikės išieškoti šimtą tris mylias. Lėktuvai tai padarys per porą minučių. Mašina riogsos kelyje lyg šašas ant sprando. Mums pasislėpti liks mažiau kaip dvidešimt minučių. Gal ir pavyktų, jeigu mašiną reikėtų sustabdyti ne prie „butelio kaklo". O dabar ir prieš jį, ir už jo kelias plikas kaip va mano delnas. Turėsim važiuoti mažiausiai dvidešimt penkias mylias, kol rasim kur pasislėpti, jie tai žino ir mus sučiups. Tikrai neįsivaizduoju, kaip galima spėti sustabdyti mašiną, ją atidaryti, paimti pinigus ir pasprukt, kai policininkai ir kareiviai lipa ant kulnų.

Morganas gūžtelėjo pečiais.

— Ir aš dėl to būgštavau. Bet ji sako,— jis linktelėjo į Dži-nę,— viską apgalvojusi.

Blekas pažiūrėjo į Džinę.

— Ar tikrai? Tu iš tikrųjų žinai, kaip viską padaryti?

— Taip,— atsakė ji tuo pačiu šaltu, abejingu balsu.— Čia bus sunkiausia, bet aš apgalvojau.

Džine kalbėjo taip užtikrintai, jog net Kitsonas, iki tol klausęsis visai skeptiškai, staiga pajuto, kad jai iš tiesų gali pavykti.

Blekas skėstelėjo rankomis ir patraukė pečiais.

— Na, gerai, patikėsiu tavo žodžiais, bet žinok — tu iš tikrųjų sugalvojai neįmanomą dalyką. Lieka dar du klausimai. Pirma: kas gali garantuoti, kad kai mes sustabdysim mašiną ir tvarkysimės su ekipažu, tuo keliu niekas nepravažiuos? Teisybė, judėjimas ten nedidelis, bet vis dėlto mašinų pasitaiko. Juk gali būti toks siurprizas.

Džinės veidas pasidarė tarsi medinis, akis apniaukė nuobodulys. Ji atsilošė į kėdės atkaltę, ir raudona bliuzelė aptempė putlias gimdančias krūtis.

— Nieko negali būti paprasčiau. Ten du keliai, abu įeina į Dešimtą autostradą. Visas mūsų darbas — kai pravažiuos toji mašina, kelio pradžioje pastatyti draudžiamą ženklą, ir mašinos važiuos antruoju keliu. Kas čia sudėtingo?

Blekas šyptelėjo.

— Gerai, tegul bus taip. O dabar, gražuole, dar vienas klausimas. Mašiną mes sustabdome ir šiaip taip paslepiame. Kaip ją atidarysime? Kitsonas sako, kad tai neįmanoma. Juk susitvarkyti turėsime labai greit. Ar tą irgi numatei?

Džine papurtė galvą.

— Tai jo darbas,— pasakė ji ir parodė į Džipą.— Jis specas. Mašina jam bus pristatyta. Ir skubėti nereikės — galės krapš-tinėtis visą mėnesį arba du, jeigu reikės.— Pilkai žalios Džinės akys nukrypo į Džipą.— Atidarysi tą užraktą, jeigu galėsi ramiai dirbti visą mėnesį?

Džipas, įkaitintas komplimentų, energingai linktelėjo.

— Per mėnesį aš įsilaužčiau ir į Fort Noksą.

— Mėnesį ir turėsi,— pakartojo Džine.— Mažiausiai mėnesį, o jeigu reikės, ir daugiau.

— Gerai, užteks kalbų,— pasakė Morganas.— Matot, ji viską yra apgalvojusi, ir, esu tikras, su viskuo susidoros. O dabar balsuojame. Jums reikia tiktai apsispręsti, ar esate susitaikę su mintimi, kad galite nukentėti patys arba jie, trumpai tariant, kad kas nors iš mūsų arba iš jų gali žūti. Jeigu iš jų, tada mes būsime apkaltinti žmogžudyste... Net jeigu niekas nežus, o mes paprasčiausiai ką nors pražiopsosim, galim gauti kalėjimo nuo dešimt iki dvidešimt metų. Užtat jeigu pasiseks,

kiekvienas gauname po du šimtus tūkstančių. Padori sumelė. Taigi padėtis aiški. O dabar balsuojam, jeigu nebeturit ko klausti.

Morganas patylėjo, apžvelgė visus tris vyrus.

— Kai nubalsuosime, viską aptarsime smulkiau. Taisykles žinote visi. Mažuma turės arba sutikti su dauguma, arba visai pasitraukti. Neskubėkite, gerai viską apsvarstykite. Ant kortos stovi du šimtai tūkstančių. Kartoju: jeigu susimausim,— pritūpsim dvidešimčiai metelių, o jei kokios — atsidursim elektros kėdėje. Tokios sąlygos. Gal norite valandžiukę pagalvoti?

Pirmiausia jis žvilgtelėjo į Bleką. Tas jau buvo atsipalaidavęs ir, neslėpdamas susižavėjimo, žiūrėjo į Džinę. Paskui nukreipė žvilgsnį į Džipą, kuris, suraukęs vešlius juodus antakius, giliai susimąstęs spoksojo į stalą. Kitsonas trūksmingai kvėpavo pro suplotą nosį ir nenuleido akių nuo Džinės.

— Gerai, balsuojame,— pasakė Blekas. Jis ištiesė ranką ir paėmė skiautelę popieriaus. Džine taip pat.

Morganas paėmė tris likusius popierėlius, vieną pastūmė Džipui, kitą — Kitsonui, paskui išsiėmė iš kišenės šratinuką, ant trečiojo kažką užrašė, sulankstė jį ir metė į stalo vidurį.

Džine paėmė iš jo rašiklį, kažką brūkštelėjo ant savosios skiautelės ir padėjo ją šalia Morgano popierėlio.

Blekas irgi jau buvo spėjęs paauksuotu parkeriu kažką užrašyti. Jis pavėdavo lapelį, paskui sulankstė ir padėjo šalia dviejų kitų stalo viduryje.

Džipas kelias sekundes žiūrėjo į lapelį. Paskui nugraužtu pieštuku kažką brūkštelėjo, sulankstė ir padėjo prie kitų.

Liko Kitsonas. Jis susijaudinęs žiūrėjo į savo popierėlį. Mergina ir trys vyrai stebėjo jį.

— Skubėti nėra ko,— tarė Morganas su gerai pažįstama pašaipa balse,— dar turime visą naktį.

Kitsonas pakėlė akis, pažvelgė į jį, paskui į Džinę. Juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Ir tada Kitsonas čiupo Morgano šratinuką, kažką parašė popierėlyje, sulankstė ir užmetė ant kitų keturių.

Stojo trumpa tyla, paskui Morganas susibraukė visus penkis popierėlius ir išlankstė vieną.

— Taip.

Išlankstė antrą.

— Taip.

Jo pirštai mikliai išlankstė dar tris lapelius.

— Taip. Taip. Taip.

Jis perbėgo akimis žmones aplink stalą. Plonas jo lūpas iškreipė vilkiška šypsena.

— Vadinasi, imamės. Taip aš ir tikėjausi. Du šimtai tūkstančių kiekvienam! Darbas nelengvas, bet ir atlyginimas nemažas!

Kitsonas pažiūrėjo per stalą į Džinę. Išdidžiai atlošusi galvą, ji atsakė šaltu žvilgsniu, bet paskui jos akys staiga pasidarė šiltesnės, ir ji nusišypsojo.

1

Kitą rytą, truputį po aštuonių, per kelis jardus nuo šarvuotų automobilių agentūros vartų tylutėliai sustojo juodas apdulkėjęs „Biuikas".

Abiejose plačios gatvės pusėse iš po nakties stovėjo eilės automobilių, ir „Biuikas" lyg niekur nieko prisijungė prie jų.

Už vairo sėdėjo Morganas, ant akių užsismaukęs dėmėtą riebaluotą skrybėlę, plonose lūpose įsikandęs cigaretę. Salia jo sėdėjo Edas Blekas. Abu pažiūrėjo į aukštus medinius agentūros vartus. Nieko ypatingo ten nebuvo — tik spygliuota viela virš visų vartų, iki blizgesio nuzulinta varinė rankena, kurią paspaudus kartu suskambėdavo ir skambutis, ir didžiulė iškaba, prikalta ant vienų durų. Baltame iškabos fone didelėmis raudonomis raidėmis buvo užrašyta:

VELINGO ŠARVUOTŲ AUTOMOBILIŲ AGENTŪRA Jums reikia saugumo — mes jį garantuojame Saugiausi ir geriausi krovinių pervežimo automobiliai pasaulyje

— Atrodo, jie labai geros nuomonės apie save,— tarė Blekas, perskaitęs iškabą.— Padarysim jiems siurprizą.

— Arba jie mums,— pasakė Morganas, kaip visada pašaipiai vypteldamas.

— Jaučiu, tas milijonas mums nuskils,— toliau kalbėjo Blekas.— Ji iš tikrųjų viską gerai apgalvojusi.

— Aha.— Morganas išsiėmė iš burnos cigaretę ir įsižiūrėjo į degantį galiuką.— Planas geras, bet viskas priklauso nuo to, kaip bus įgyvendintas. Jame yra ne viena silpna grandis. Aš bijau dėl Džipo. Bepiga jai šnekėti, kad jis susidoros su spyna; įsivaizduoja, kad turėsim marias laiko. Šiek tiek laiko, žinoma, bus, bet ne kažkiek. Kai tik pradės mūsų ieškoti, net oras aplink įkais, todėl kuo greičiau atidarysim, tuo saugiau bus mums. Džipui bus didelė įtampa. O jis taip nepripratęs. Darbas pareikalaus daug nervų. Jis gali suskysti.

— Vadinasi, turėsim žiūrėti, kad taip neatsitiktų,— nuramino jį Blekas.— Aš dėl Džipo nesuku galvos.— Jis pažvelgė į Morganą blyškiomis nerimastingomis akimis.— Kuo daugiau apie tą visą reikalą galvoju, tuo aiškiau matau, kad tuodu iš šarvuočio turėsim likviduoti. Kitaip jie išduos mūsų žymes, ir visi įsėsim.

Morganas gūžtelėjo pečiais.

— Gal ir taip. Tiktai kol kas patylėk. Džipui su Kitsonu jau ir taip kinkos virpa.

Blekas vėl žvilgtelėjo į Morganą.

— O ji nebijo.

— Be abejo.

— Kas ji tokia, Frenkai?

Morganas vėl truktelėjo pečiais.

— Nežinau. Ji nevietinė. Esu tikras, anksčiau turėjo kokią kitą kompaniją.

— Aš irgi taip manau.— Blekas žvilgtelėjo į laikrodį.— Zinai ką, aš netikiu, kad ji pati tą planą sugalvojo. Netikiu, kad tokia jauniklė galėtų viską taip numatyti iki menkiausios smulkmenos. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad kita kompanija, iš kurios ji atėjo, jau pasiruošusi šitai operacijai ir arba jiems parako pritrūko, arba, vos tik pradėjus, ji pavogė jų planą ir dabar nori užbėgti jiems už akių. Gal ten jai per mažą dalį prižadėjo. Ją reikia stebėti, Frenkai. Juk ir anie gali pradėt lygiai tuo pačiu metu kaip ir mes. Kas tada bus?

— Hm.— Morganas nervingai nusismaukė ant pakaušio skrybėlę ir visai paniuro.— Galvojau aš ir apie tai. Ir vis dėlto reikia rizikuoti. Bet anksčiau kaip penktadienį negalėsime pradėti. Daug pasiruošimo. Kiek valandų?

— Lygiai pusė devynių.

— Tuojau atvažiuos autobusas.

— Turėtų.

Juodu žvilgtelėjo autobusų stotelės pusėn, kur laukė būrelis žmonių.

— O ji nieko sau mergytė, a?—pasakė Blekas, žiūrėdamas pro priekinį stiklą.— Tokią figūrėlę ne dažnai pamatysi.

Morganas surūstėjo. Piktos juodos jo akys įsmigo į Bleko veidą.

— Jeigu jau tą kalbą pradėjai,— tarė jis šiurkščiai,— tai paklausyk, ką pasakysiu. Griežtai įsakau, kad mergina būtų palikta ramybėje. Ji bus su mumis porą savaičių, gal dar ilgiau. Negalima komplikuoti situacijos. Kiekvieną dieną, dvidešimt keturias valandas, ji nė žingsnio nepasitrauks nuo mūsų. Žiūrėkit, kad neprasimanytumėt niekų. Kartoju: jokių kvailysčių. Įsikalkit šitą į galvas nuo pat pradžios.

Blekas kilstelėjo antakius, gražų jo veidą nutvieskė ciniška šypsena.

— Saugai ją sau, Frenkai?

Morganas papurtė galvą.

— Nepliaukšk niekų. Sakau, čia jums bus ne žaidimas. Darbas per daug atsakingas ir pinigai per daug dideli, kad dar pri-sivirtumėm košės dėl panos. Įsidėmėkit, tam, kas bandys prisiartint prie jos, pats paleisiu kulką į pilvą.

Blekas, pažiūrėjęs į jo šaltas gyvatiškas akutes, nejaukiai šyptelėjo.

— O Kitsonui ar sakei? Jį tai reikia pasaugoti. Vakar vakare jis žiūrėjo į ją kaip sužeistas bulius.

— Jus visus tris reikia saugoti,— atkirto Morganas.— Judu su Džipu irgi ne šventi.

Bleko akys piktai blykstelėjo.

— O tu savo aureolę nusiblizginai šį rytą, Frenkai?

Morganas buvo beatkertąs vyriškai, bet nutilo pusėj žodžio,

nes iš už kampo pasirodė autobusas.

— Va, autobusas! Žiūrėk išpūtęs akis.

Abu vyrai prigludo prie priekinio stiklo.

Autobusas privažiavo stotelę, ir iš jo išlipo du vyrai. Vienas — liesas, žemas, kitas — kokių šešių pėdų aukščio, plačiapetis, lieknas, grakščios laikysenos, su agentūros uniforma, tiesiai užsidėjęs kepurę su blizgančiu ženkliuku. Batai nužvilgin-ti_f jog atrodė lyg lakiniai, taip pat blizgėjo ir diržas bei revolverio dėklas. Žengė greitu spyruokliuojančiu žingsniu, visi jo judesiai buvo nelyginant atleto per treniruotę.

Abu vyrai ,,Biuike" pamatė, kaip jis patraukė varinę skambučio rankeną prie vartų.

— Čia jis?—paklausė Blekas.

— Aha.— Morganas žiūrėjo į vyriškį ir staiga pasijuto kažkaip negerai.— Čia Dirksonas, Tomas atvažiuos kitu autobusu, iš kitos pusės.

— Tas gali kietai laikytis,— tarė Blekas, kuriam sargybinio išvaizda irgi nepatiko.— Matyt, vikrus kaip gyvatė ir nebai-lys. Pažiūrėk, koks smakras.

Dirksonas pasisuko ir abejingai žvilgtelėjo „Biuiko" pusėn, bet, regis, jo nė nepastebėjo. Jis buvo kokių dvidešimt penkerių ar šešerių metų, nelabai gražus, tačiau iš veido Morganas tuoj suprato jį turint tvirtumo ir valios.

— Ji turės jį nušauti,— pasakė Blekas ir staiga pajuto, kaip sudrėko pažastys.— Ar jinai jau matė jį?

— Vakar. Ir visai neišsigando. Sakė, lengvai susidoros.

Vartai atsidarė ir, Dirksonui įėjus, vėl užsidarė.

— Vikrus, ryžtingas žmogėnas. Tokį nelabai išgąsdinsi,— šaltai pasakė Blekas.— Kitsono teisybė — šitas pasigailėjimo neprašys, Frenkai. Šitą turėsim nukepti.

— Tai jau bus tavo darbas. Mergina viena nesusitvarkys. Be to, jis gali pasirodyti už ją vikresnis,— pasakė Morganas, nežiūrėdamas į Bleką.— Aš pasirūpinsiu vairuotoju. Tu sėdėsi pasislėpęs su šautuvu. Kai sargybinis išlips iš mašinos, nenuleisi nuo jo akių. Jei matysi — merginai gresia pavojus, šausi. Supratai?

Blekas pajuto, kaip išdžiūvo burna, bet linktelėjo.

— Supratau. Aš atsakau už sargybinį.

— Atvažiuoja kitas autobusas,— pranešė Morganas.— A, štai ir maniškis.

Tomas, vairuotojas, buvo aukštas, tvirto sudėjimo vyras pailgu veidu, šaltomis toli viena nuo kitos akimis, atsikišusiu smakru ir siauromis, kietai suspaustomis lūpomis. Jis buvo išsičiustijęs ir pasitempęs lygiai kaip ir Dirksonas. Atrodė už Dirksoną kiek vyresnis — trisdešimt, trisdešimt trejų. Buvo kupinas pasitikėjimo savimi, ir tai padarė įspūdį Morganui, kuris žiūrėję j jį primerkęs gyvatiškas akutes, suraukęs nosį.

— Irgi kietas,— pasakė Morganas su pasibjaurėjimu.— Tikrai neprastus kadrus susiieškojo tai savo mašinai, ką? Su tokiais nepajuokausi. Šitą gražuolį taip pat teks nudėti. Toks nepasiduos — nėra ko sau pasakų sekti.

Blekas nusiėmė skrybėlę ir nusišluostė kaktą. Jo širdis plakė garsiai ir nelygiai.

— Jei kur pramausim pro šalį, Frenkai, prisivirsim košės!

— Neužmiršk, kad gausim milijoną,— pasakė Morganas.— Aš, pavyzdžiui, galvoju šitaip: man jau keturiasdešimt dveji. Penkiolika savo gyvenimo metų praleidau kalėjime. Kiti metai irgi buvo nedaug geresni. Vienintelis dalykas pasaulyje, kuris ko nors vertas,— pinigai. Be pinigų tu esi niekas. Su pinigais— žmogus. Kaip matai, viskas labai paprasta. Turėdamas du šimtus tūkstančių dolerių kišenėje, galėsiu gyventi. O neturėdamas pinigų, aš vis tiek lavonas. Štai kaip aš į tai žiūriu. Ir joks, netgi pats sumaniausias, drąsiausias sargybinis nesukliudys man prie tų pinigų prisikasti. Gerai, sakykim, mums nepasiseks ir įkliūsim. Galbūt. Nesiginčiju. O kaip mes gyvenam dabar... visi? Ar kam nors rūpi, gyvi mes ar mirę? Ar iš viso kas nors žino, kad mes gyvenam pasaulyje? O kai kiekvienas turėsim po du šimtus tūkstančių dolerių kišenėje, iškart viskas bus kitaip. Staiga mes pasidarysim žmonėmis, o aš noriu būt žmogus. Juk ir tu nori, a?

Blekas užsidėjo skrybėlę.

— Taigi, ir aš taip į viską žiūriu, bet žinai, man atrodo, Kitsonas ir Džipas sutiko tik dėl merginos. Bijojo, kad ji nepalaikytų jų bailiais. Tik dėl to ir balsavo.

— Vis dėlto balsavo, ir daugiau mums nėra ko dėl jų sukti galvos,— kirste nukirto Morganas.— Dabar trauktis jau nebegalės, turės eiti su mumis. "

— Jeigu nervai išlaikys.

— Turės išlaikyti.

— Gal ir taip,—pasakė Blekas ir kilstelėjo ranką.— Jeigu tie du...

— Jeigu paimsime mašiną,— toliau lėtai ir aiškiai kalbėjo Morganas, tarsi grasindamas kiekvienu žodžiu,— mes ją atidarysime— su tais dviem ar be tų dviejų. Nejau tu maųąi, kad aš, tiek padaręs, viską mesiu pusiaukelėj?

Blekaę įįnktelėjo,

— Aišku. Ir dar vienas dalykas. Kad galėtumėm viską padaryti iki galo, mums reikės pinigų, kokių dviejų tūkstančių. Apie tai vakar vakare visai nešnekėjom. Iš kur gausime?

— Reikės prasimanyti,— atsakė Morganas.— Per daug nerizikuojant, kad neįsėstumėm. Aš jau galvojau. Kai prieš akis turime didelį darbą, reikia žiūrėt, kad faraonai ant uodegos neužtūptų.

Blekas patraukė cigaretę. Л

— O kaip degalinė Dešimtoje autostradoje, netiktų? Ta kairėje pusėje, kai važiuoji nuo Djuko?

— Gal ir tiktų,— atsakė Morganas.— Du tūkstančius ten gau-tumėm, bet aš linkęs paieškot ramesnės vietos, ne autostradoj. Galvoju apie naktinę kavinę Medoks-strite. Po teatro ten pilna žmonių, ir visi turi pinigų. Jeigu pasiseks, ten galim laimėti daugiau negu du tūkstančius. Ir nieko sudėtingo — viens du ir susitvarkysim. Aš viską smulkiai apgalvosiu.

Blekas kreivai šyptelėjo.

— Čia galim susimauti, Frenkai. Man šita idėja nepatinka. Dar atsiras koks herojus...

— Užtat mums bus gera treniruotė,— pasakė Morganas, nuožmiai šypteldamas.— Šiaip ar* taip, tiedu iš šarvuočio tikrai bus herojai. Prie tos minties reikia priprasti. O kavinėje galim laimėti net tris tūkstančius. Be to, ten pasiimsim ir merginą. Noriu pažiūrėt, ar ji iš tikrųjų tokių šaltų nervų, kaip dedasi.

— Kas bus daugiau?

— Kitsonas vairuos mašiną. Mudu su tavim apraminsim klientus, o Džine surinks pinigus.

— Džipui vėl pinigai be darbo?—pašaipiai nusijuokė Blekas.

— Klausyk, Edai, ko jtu vis kimbi prie Džipo? Tokiam darbui jis mums nereikalingas. Jis specas techniškuose dalykuose, o tokiems triukams netinka, ir tu puikiai tą supranti. Jis atidarys šarvuotį. Niekas kitas iš mūsų to nesugebės, todėl jį paliksime šitam darbui, tik šitam. Aišku?

— O kaipgi,— Blekas nervingai gūžtelėjo pečiais.— Reikės ir man nedelsiant pasidaryti technikos specu. O iš kur gausim priekabą?

— Marle yra prekyvietė, kur jas parduoda. Kai tik prasi-manysim pinigų, nusiųsiu ten Kitsoną su Džine. Pasakys, kad reikia priekabos medaus mėnesiui.

— Žiūrėk tik, kad Kitsonas tavo idėjos už gryną pinigą nepaimtų,— nusijuokė Blekas.

— Ar tu liausies vieną kartą kabinėjęsis?—suurzgė Morganas.— Pats matai, rūpesčių užtenka ir taip. Sakau tau paskutinį kartą: pokštų krėst aš neketinu. Kitsonas yra iš mūsų keturių jauniausias. Jam ir tinka vaidinti vyrą, bet tai nieko nereiškia. Jeigu jis pagalvos kitaip, turės pasišnekėti su manimi.

— O kaip panelytė? Ar teiravaisi, kaip ji žada tvarkyti savo intymų gyvenimą?— paklausė Blekas.

Morganas lėtai ir giliai įkvėpė.

— Aš taip ir žinojau,— pasakė jis žemu grasiu balsu.— Kai tik pamačiau visus jos atsikišimus, taip ir pamaniau — tie trys žindukliai iškart atkiš nagus. Aš ir jai pasakiau: pradėsi kvai-liot, išlėksi iš žaidimo.— Jo lūpas iškreipė nuožmi šypsena.— Gaila, kad nematei jos tada, kai jai šitą apreiškiau. Todėl ir sakau — neapsirik. Džinei rūpi tik vienas dalykas, ir visai ne seksas. Pinigų — štai ko jai reikia, tiktai pinigų. O visas kvailystes išmesk iš galvos. Nei tu, nei Kitsonas, nei Džipas su ja toli nenuvažiuosit. Jos tikslas — pinigai. Pradėsit laižytis, gausit į dantis. Visi. Taigi užsirašyk ant kaktos — jokių kvailysčių. Supratai?

Blekas nusijuokė.

— Supratau. Taip ir užsirašysim — jokių kvailysčių.

Morganas šaltais plonais pirštais suėmė Bleko riešą ir stipriai suspaudė. Blekas baikščiai atsigręžė ir sutiko juodas žvilgančias Morgano akis.

— Aš su tavim nejuokauju, Edai,— tyliai tarė jis.— Man tai proga ištrūkti iš kalėjimo, kuriame iki šiol gyvenau. Ir jeigu manai, kad aš ją praleisiu vien dėl to, kad tau dega kelnės pasitrint su ta dvidešimtmete, tai gerai pamąstyk. Pamatysiu — suskydai, iškart gausi kulką į pakaušį. Įsidėmėk. Tokia proga pasitaiko vieną kartą gyvenime, ir aš neketinu jos praleisti vien dėl to, kad tau, Džipui ar Kitsonui užėjo noras pasisma-gint. Supratai?

— Kas tau pasidarė, Frenkai? Nebegalima nė pajuokauti,— paklausė Blekas, per jėgą šypsodamasis.

Morganas pasilenkė į priekį, ir Blekui į veidą tvokstelėjo tabako tvaikas.

— Na, tai juokauk ir toliau.

Stojo ilga, nejauki tyla. Valandėlę abu vyrai sėdėjo, įsmeigę akis vienas į kitą. Paskui Blekas, stengdamasis kalbėti kuo ramiau, paklausė:

— O kaip tu manai, ar „Biuikas" patemps priekabą? Juk ji bus velniškai sunki.

— Turėtų patempti,— atsakė Morganas, su palengvėjimu atsilošdamas sėdynėje ir parudavusiais nuo nikotino pirštais barbendamas į vairą.— Stačių įkalnių ten, atrodo, nėra. Sunkiausia bus pirmą pusvalandį. Per tą laiką reikės nuvažiuoti nuo „butelio kaklo" kiek įmanoma toliau. Paskui bus lengviau. Tu, Edai, turėsi patikrinti „Biuiką". Kaip reikiant patikrinti. Jeigu kas suges, kai būsim paėmę šarvuotį, viskas nueis po velnių.

— Dėl to gali būti ramus. Patikrinsiu. Bet juk dar reikės vienos lengvos mašinos Džinei. Kada suorganizuosim? i

— Porą dienų prieš operaciją. Judu su Džipu gausit jai naujus numerius, o Džipas perdažys, kad važiuodama neįkliūtų.

Tą akimirką Blekas staiga kumštelėjo Morganui — atsivėrė dideli mediniai agentūros vartai.

— Išvažiuoja! ..

Pro vartus išvažiavo šarvuotoji mašina. Ir Blekas, ir Morganas ją matė pirmą kartą, todėl abu žiūrėjo išplėtę akis, tarsi stengdamiesi atmintyje ją nusifotografuoti.

Blekas nustebo, kad šarvuotis toks mažas. Tikėjosi kažko nepaprasto, o čia tebuvo plieninė dėžė su ratais ir kabina vairuotojui. Pro priekinį stiklą jie aiškiai matė Tomą ir Dirksoną. Dirksonas sėdėjo tiesiai ir žiūrėjo į priekį. Tomas buvo laisvai atsilošęs — tikrai apsigimęs vairuotojas, rankas padėjęs ant viršutinio vairo puslankio. Jis įspraudė šarvuotį į mašinų srautą. Morganas nedelsdamas užvedė „Biuiką" ir taip pat įniro į srautą, atsilikdamas nuo šarvuočio per dvi mašinas.

— Aš maniau, kad jis daug didesnis,— pasakė Blekas, stengdamasis pro priešais važiuojančio „Linkolno" šoną pamatyti šarvuotį.— O čia paprasčiausia būda.

— Tu taip manai? Didumo ji gal ir nedidelė, teisybė, bet ne tokia paprasta, kaip atrodo.

Morganas priekyje pastebėjo laisvą tarpelį, spustelėjo akseleratorių ir aplenkė „Linkolną". Dabar priešais važiavo tik žemutis sportinis automobilis, ir vyrai aiškiai matė šarvuotį ir užrašą gale, ant durų:

ŠARVUOTŲ AUTOMOBILIŲ TARNYBA Prieš jus patikimiausia pasaulyje mašina.

Jeigu norite pervežti vertingą krovinį, naudokitės mūsų paslaugomis.

Garantuojame greitį ir saugumą.

Blekui net kvapą gniaužė, žiūrint į šarvuotį, lygiai ir greitai plaukiantį rytiniame automobilių sraute. Iš užpakalio šarvuotis atrodė tarsi kieto plieno kubas, padėtas ant ratų. Blekas instinktyviai pajuto, kad nuo šio judančio plieninio kubo priklausys ne tik jo ateitis, bet ir visas gyvenimas.

— Pažiūrėk į dešinę,— staiga paliepė Morganas.

Blekas pakreipė blyškias akis dešinėn.

Policininkas eismo reguliuotojas, apžergęs motociklą, įjungė motorą ir išvažiavo į trasą.

— Pats laikas mums nešdintis,— pasakė Morganas.— Dabar šitas pajacas juos lydės per visą miestą. Jeigu seksim jiems iš paskos, jis tuoj pasidomės, ko mums reikia.

Morganas pasuko vairą ir išvažiavo iš trasos į šoninę gatvelę.

Paskutinį kartą žvilgtelėjęs, Blekas dar spėjo pastebėti, kad šarvuotis, lydimas policininko, vis taip pat lygiai juda į priekį. Kai mašina pagaliau išnyko iš akių, jis su palengvėjimu atsiduso.

Morganas sulėtino greitį, įsuko į laisvą stovėjimo aikštelę ir sustojo.

— Na štai, dabar tu jį jau matei...

— Taip... Plieninė dėžė! Bet pamatyti dar nieko nereiškia. Pažiūrėjai laiką, kada jis išvažiavo pro vartus?

— Aha. Aštuonios keturiasdešimt trys.— Morganas išsiėmė cigaretę ir užsidegė.— Po trijų valandų važiuos pro „butelio kaklą". Džipą su Kitsonu jau turbūt devyni prakaitai išpylė belaukiant.

— Pamačius mašiną ir tuos du veikėjus, iškart viskas aiškiau pasidarė,— tarė Blekas, susmukdamas sėdynėje.— Teisybę sakei, Frenkai, darbas bus grandiozinis ir sunkus.

— Jeigu dirbsim su galva, viskas bus gerai. Dabar maunam į tą kavinę. Noriu pažiūrėt, kaip iš ten geriau pasprukti. Juk turėsime dingti akies mirksniu. Kur kur, o čia, Edai, pramauti negalima.

— Nei čia, nei ten negalima,— pasakė Blekas prisimerkęs.— Nuo šiol — nė vienos klaidos.

Morganas linktelėjo, išsuko iš aikštelės ir nuvažiavo centro link.

2

Kelios minutės po pusės dvyliktos Kitsonas ir Džipas aplamdytu Džipo „Linkolnu" atvažiavo prie „butelio kaklo", esančio už dviejų mylių nuo raketų tiriamosios stoties.

Kitsonas vairavo mašiną; kadangi Džipas tiesiog nekentė vaikščioti pėsčiomis, turėjo privežti jį iki pat „butelio kaklo", o tada nuvažiavo dar ketvirtį, mylios ir paslėpė mašiną tankiuose krūmuose.

Pastatęs ją taip, kad nebūtų matyti nuo kelio, pasuko atgal prie „butelio kaklo".

Kaitri saulė svilinte svilino Kitsonui galvą, ir greitai jis visas supluko.

Jis buvo su tamsiai mėlynais prasegtais marškiniais, džinsais ir sportiniais batais. Ėjo lengvai, mosuodamas dideliais kumščiais, aukštai iškėlęs galvą, garsiai pūsdamas orą pro įlaužtą nosį. Vaikinas džiaugėsi, gavęs progą pamankštinti ilgas, raumeningas kojas, ir eidamas akimis tyrinėjo teritoriją abipus dulkėto, lietaus ištroškusio kelio.

„Iš tikrųjų bjauri vietovė,— galvojo Kitsonas, žengdamas plačiais žingsniais, batais keldamas kamuolius dulkių ir su pasididžiavimu žvelgdamas į judančius muskulus po prakaito prisigėrusiais marškiniais,— bet pasislėpti yra kur."

Priėjęs prie „butelio kaklo", sustojo apsidairyti.

Kelias čia staiga siaurėjo, suspaustas dviejų milžiniškų uolų, nušliaužusių nuo gulsčių kalvų, stūksančių abiejose pusėse. Ir abipus tų uolų augo žemas miškas ir krūmai,— puikiausia slėptuvė. Jis ėmė atidžiai ieškoti Džipo, bet niekur nematė, nors žinojo, kad tas sėdi kur netoliese ir žiūri į jį. Mintis, kad Džipas rado kur taip gerai pasislėpti, šiek tiek pakėlė Kitso-no dvasią.

Jį baugino ši Morgano idėja. Jis buvo tikras, kad Tomas su Dirksonu nepasiduos, kad turės kas nors žūti.

Pastaruosius šešis mėnesius, kai metė boksą, Kitsonas besąlygiškai vykdė Morgano valią. Juk Morganas vienintelis liko su juo persirengimo kambaryje po tos gėdingos kovos, kai jį sumušė žmogus, beveik perpus mažesnis ir septyniolika svarų lengvesnis, tik kur kas geresnės technikos. Kaip tik tada šefas numetė jam ant stalo du dešimties dolerių banknotus ir pasakė, kad Kitsonas jam daugiau nebereikalingas. Šefas išėjo, o Morganas įėjo.

Morganas padėjo jam apsirengti, leisgyvį, beveik nematantį, apdujusį nuo smūgių išvedė iš stadiono, įsisodino į mašiną ir net parsivežė namo.

— Na tai ką, ar taip visą gyvenimą ir stovėsi atkišęs galvą, kad kiti knežintų smegenis? Gal jau užteks?—prašneko jis, kai Kitsonas gulėjo išsitiesęs ant lovos mažame skurdžiame kambarėlyje, kurį Morganas vadino savo namais.— O mes galėtumėm dirbti kartu. Mačiau, kaip vairuoji mašiną. Šiuo metu aš renku vyrukus. Tokius, kurie moka tiksliai, greitai dirbti ir neblogai užsidirbti. Ką tu man atsakytum?

Kitsonui buvo tik dvidešimt treji, bet jis suprato, kad stovi ant paskutinio savo galimybių laiptelio. Iki tol jis vis dar tikėjosi tapti pasaulio sunkaus svorio čempionu, tačiau šis pralaimėjimas aiškiai pasakė, kad tai buvo tik tuščios svajonės, kad jis paprasčiausiai atsidūrė šiukšlyne kaip daugelis kitų boksininkų. Draugų neturėjo, kišenėje tik dvidešimt dolerių, ateityje — jokios prošvaistės. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis Kitsonas svyravo.

Jis buvo girdėjęs apie Morganą — jo reputacija buvo nekokia. Žinojo, kad Morganas atsėdėjęs penkiolika metų kalėjime, kad yra žiaurus ir pavojingas. Žinojo, kad prisišauks bėdos, jeigu susidės su jo gauja. Ir vis dėlto labiau negu sąjungos su Morganu bijojo likti visai vienas ir savo jėgomis kurtis gyvenimą. Todėl ir sutiko.

Tie penki kartai, kai pasidarbavo su Morgano vyrais, atnešė nemažai pinigų, ir jis būtų galėjęs visai padoriai gyventi. Darbai buvo nelabai dideli, be ypatingos rizikos ir rūpestingai apgalvoti. Be to, žinojo, jei ir įklius, gaus ne daugiau kaip šešis mėnesius, nes teisiamas pirmą kartą. Tačiau nereikėjo didelės nuovokos, kad suprastum, jog visa tai — tik repeticija prieš stambų ėjimą. Iš to, ką buvo apie Morganą girdėjęs, Kitsonas suprato, kad tokiom smulkmenom jis nepasitenkins. Anksčiau ar vėliau sugalvos tokį darbą, už kurį gausi dvidešimt metų.

Tuo metu, kai bandė iškovoti šlovę ringe, Kitsonas dirbo vairuotoju Velingo šarvuotų automobilių agentūroje. Ten jis išsilaikė vos dešimt dienų. Neištvėrė agentūros disciplinos. Jis niekad nesugebėjo nusiblizginti balų taip kaip kiti vairuotojai. Mašiną vairavo irgi ne taip atsargiai kaip kiti, ir už tai toli gražu nebuvo giriamas. Ir punktualumas jo nebuvo pavyzdinis. O per šaudymo pratybas instruktorius tik lingavo galvą ir sarkastiškai šypsojosi. Todėl jis visai nenustebo, kai viršininkas, atidavęs atlyginimą, pasakė, kad daugiau agentūroje Kitsonas galįs nepasirodyti.

Ir vis dėlto per tas dešimt dienų jis nemažai sužinojo apie agentūros darbo metodus ir ten dirbančius žmones, todėl suprato, jog Morgano sumanymas pasmerktas tikrai pražūčiai. Taip, kaip, pavyzdžiui, būtų pasmerktas jis, jeigu išdrįstų išeiti į ringą prieš Floidą Petersoną. Sumušti čempioną jis gal ir turėtų vieną šansą iš milijono, bet tai juokingai maža...

Jis žinojo, kad nei Tomas, nei Dirksonas nepasiduos, vadinasi, įvyks susišaudymas. Kas nors žus. Suprato — jeigu įklius, užsidirbs dvidešimt metų arba bus pasodintas į elektros kėdę. Ir todėl tą pačią akimirką, kai tik Morganas išdėstė savo planą, nusprendė — su gauja nesidės. Ne tik nesidės, tuojau pat ją išduos. Ir būtų tikrai taip padaręs, jeigu ne ta rudaplaukė.

Dar nė viena mergina nebuvo taip šnekėjusi nei žiūrėjusi į jį. Iki tol jis vaizdavosi turįs galios moterims, bet kai pamatė Džinę ir išvydo panieką jos akyse, suprato, kad šitoji jo nė truputėlio nebijo. Be abejo, jo gyvuliška jėga žavėjo moteris, ir jos būriais sekiojo paskui jį kaip paskui kiekvieną ketvirtaeilį boksininką, o šita rudaplaukė jam pirmą kartą parodė, kad jėga, kuria jis taip didžiavosi, ne tokia jau didelė. Pažintis su Džine padarė jam tokį įspūdį ir taip jį sukrėtė, jog dabar mintys sukosi tik apie ją, apie nieką daugiau jis negalėjo galvoti.

Taigi dėl jos, tik dėl jos jis neatmetė Morgano pasiūlymo. Žinojo, kad imasi darbo ne pagal jėgas, kad su tuo gali pasibaigti ir jo gyvenimas, bet pritrūko drąsos vėl išvysti panieką merginos veide.

Jis stovėjo prie „butelio kaklo", akimis naršydamas krūmus, tačiau Džipo niekur nematė.

— Na, užteks, gerai pasislėpei,— šūktelėjo jis.— Išlįsk, kur esi?

Džipas iškišo apvalų it mėnulis veidą iš už dviejų didžiulių akmenų ir pamojo Kitsonui.

— Čia, mažiuk. Neblogai įlindau, a? Aš visur su nematomu žmogum. Mes su juo va šitaip,— jis parodė du tvirtai suspaustus pirštus.

Kitsonas nuėjo takučiu pas jį.

—■ Geresnės vietos užpuolimui nerasi,— pasakė jis, tūpdamas šalia Džipo, ir žvilgtelėjo į laikrodį.— Jeigu greitai važiuos, turėtų pasirodyti po dvidešimties minučių.

Džipas išsitiesė ant nugaros, išsiėmė iš kišenės dantų krapštuką ir pradėjo rakinėtis dantis, įsmeigęs akis į švytinčią dangaus mėlynę.

— Pažiūrėk, koks dangus, mažiuk,— atsiduso jis.— Beveik kaip mano gimtame mieste. Tokio dangaus kaip ten nėra niekur pasaulyje.

Kitsonas pažvelgė į jį. Jam patiko Džipas. Tasai storulis buvo simpatingas ir geras, su juo norėjosi bendrauti. Džipas visai ne toks kaip Blekas — tas amžinai giriasi savo pergalėmis prieš moteris, iš visų šaiposi, erzina ir kabinėjasi. Edas nekvailas, labai šaltų nervų, bet toks bėdoje niekad nepadės, o Džipu visada gali pasikliauti. Džipas atiduos paskutinį dolerį, net nepaklausęs, kam jis tau reikalingas. O iš Edo už dyką nieko negausi.

— Kur jis yra, Džipai? Kur tavo gimtas miestas?—paklausė Kitsonas, išsitempdamas ant pilvo ir pakeldamas galvą, kad aiškiai matytų kelią.

— Fjezolas, netoli Florencijos, Italijoje,— atsakė Džipas, primerkdamas mažas akutes ir suraukdamas didelę nosį.— Esi buvęs Italijoj, mažiuk?

— Ne.

— Nėra kitos tokios šalies pasauly,— toliau kalbėjo Džipas, atsidusęs iš pat širdies gelmių.— Jau dvidešimt metų jos nemačiau. Labai labai seniai. Zinai, ką aš padarysiu, kai gausiu savo dalį? Išvažiuosiu iš čia. Nusipirksiu bilietą pirmos klasės kajutėj. O kai tik nuplauksiu į Italiją, nusipirksiu „Alfą Romeo" ir nuvažiuosiu į Fjezolą. Mano motušė pašoks iš džiaugsmo. Paskui nusipirksiu mažą namelį ant kalvos, nuo kurios matyti visa Florencija. Tėvukas mirė jau prieš dešimt metų, bet

19. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai motušę dar rasiu, žinau, ji laukia manęs. Vesiu ir turėsiu visą būrį vaikų. Su pinigais gali padaryti ką tiktai nori. Kaip Frenkas sąkė^—Visas pasaulis bus mūsų kišenėse. Gerai sakė. Tada visas pasaulis bus mano kišenėje.

289

„Jeigu nebūsi nušautas,— pagalvojo Kitsonas.— Jeigu nenutvers faraonai, jeigu suspėsi įlipt į tą laivą."

Gulėdamas pasikišęs ranką po galva, Džipas šyptelėjo ir paklausė:

— O ką tu darysi su pinigais, mažiuk? Dar nesugalvojai? Kokie tavo planai?

„Tikras vaikas",— mąstė Kitsonas, klausydamas Džipo.

—¹ O aš palauksiu, kol juos gausiu. Ankstoka kurti planus. Gal dar tų pinigų nė gaut negausim.

Džipo veidas ištįso.

— Klausyk, mažiuk, kurti planus smagiausias dalykas pasaulyje. Galbūt jie niekada neišsipildys, galbūt kas nors nepasiseks ir viskas nueis po velnių. Bet kaip smagu kurti planus! Aš visąlaik galvoju apie ateitį ir vis planuoju. Jau kiek metų! Nors, prisipažįstu, kol kas man nieko neišėjo. O šitas dalykas gal ims ir išeis. Du šimtai tūkstančių dolerių! Tik pagalvok, ką galima su tiek pinigų nuveikti.

Kitsonas patraukė pečiais.

— Aha,—-atsiliepė jis,— aš jau galvojau, bet mes kol kas tų pinigų dar negavom.

— Kertu lažybų, tu nusipirksi didžiulį automobilį,— pasakė Džipas, panardino didelę ranką į birų smėlį ir, pasėmęs saują, paleido pro pirštus.— Atspėjau? Dievaži, nesu matęs, kad kas taip vairuotų kaip tu. Tau būtinai reikia greito didelio automobilio. Paskui susirasti. merginą. Automobilį ir merginą... ir gal madingų drabužių.— Jis palingavo galvą išsišiepęs.— O kaip Džine Gordon? Neblogas kąsniukas, a? Ką apie ją pasakytum, mažiuk? Figūrėlė nieko sau. Zinai, ji visai itališko sudėjimo, mūsų gražuolės tokios — solidus užpakaliukas, plonutė talija ir nemaži bumbuliukai. Aš pagalvočiau apie Džinę, bet man ji per jauna. O tau kaip tik. Jūs būtumėt graži pora. Nekreipk dėmesio, kad ji dabar taip elgiasi. Tai tik dėl akių. Šitokio sudėjimo moteris skirta meilei. Tu atšildysi ją. Ir tas grubumas, ir rūstus žvilgsnis — niekai, reikia tik paliesti jos širdį.

Kitsonas klausėsi, jausdamas, kaip karšta saulė svilina sprandą. Jeigu šitaip jam būtų kalbėjęs kas nors kitas, iškart būtų liepęs nutilti, bet čia buvo Džipas. O Džipas visada šakė tą, ką galvojo, ir Kitsonas, apmąstydamas jo žodžius, nejučiomis ėmė galvoti apie tą merginą. Gal Džipas sako tiesą? Gal Džine iš tikrųjų sutverta meilei? Bet, prisiminęs jos šaltas, abejingas jūros žalumo akis, suabejojo.

— Klausyk, mažiuk, pasakyk man teisybę,— toliau kalbėjo Džipas, apvalų veidą atsukęs į saulę ir užsimerkęs.— Pasakyk, ką tu apie visą šitą reikalą galvoji. Man labai įdomu sužinoti. Gal toks mano klausimas tave ir nustebins, bet man tai svarbu. Vakar vakare, kai apsisprendžiau prie jų prisidėti, aš galvojau apie tave. Žinau, kad tu, kaip ir aš, nenorėjai šitos kompanijos, ar ne? Ir aš nenorėjau. O paskui tu staiga pasakei „taip". Kodėl taip pasakei, mažiuk?

Kitsonas atgalia ranka nusišluostė veidą.

— O kodėl tu pasakei „taip", Džipai?

— Ta mergaitė kažkaip paveikė mane,— atsakė Džipas.— Kai ji įėjo į kambarį, visa tokia... ir išdėstė savo planą, aš pajutau, kad pasitikiu ja. Kai įkalbinėjo Frenkas, nė nemaniau sutikti. O kai įėjo jinai... pats nesuprantu kodėl, bet viskas pasirodė įmanoma. Staiga suvokiau, ką galėsiu už tokius pinigus nusipirkti. Pagalvojau, kaip sutirps iš džiaugsmo motušė, pamačiusi mane parvažiuojant su „Alfa Romeo", su geru kostiumu. .. pagalvojau, gal iš tikrųjų viskas, apie ką iki šiol svajojau, išsipildys.

— Aha, ji iš tikrųjų kažkaip paveikė,— nedrąsiai atsakė kitsonas.— Ir aš ja patikėjau.— Jam neužteko drąsos prisipažinti Džipui, jog balsavo kartu su visais tik todėl, kad bijojo merginos paniekos. Jis neturėjo jokios vilties, kad Morgano sumanymas baigtųsi sėkmingai. Viskas per daug sudėtinga ir ne jų jėgoms — jis buvo tuo įsitikinęs, ir staiga jam taip pagailo įsisvajojusio Džipo. Šita velniava geruoju jiems nesibaigs.

— Iš tikrųjų juokinga, ar ne?—nenustygo Džipas.— Visai dar vaikas, o turi kažką...— Staiga jis nutilo ir pakėlė galvą. Mažos juodos jo akutės buvo išsigandusios.

Kitsonas išplėtė akis į jį.

— Kas atsitiko?

— Man kažkas pasigirdo,— atsakė Džipas. Jis klausėsi tarsi suakmenėjęs.— Kažkas sujudėjo. Ar tik ne gyvatė?

— Gyvatė? Ir kas čia tokio? Gyvatė arti prie žmogaus ne-šliauš,— pasakė suirzęs Kitsonas. Jis norėjo toliau šnekėti apie Džinę. Dabar ši tema jam buvo užvis svarbiausia pasaulyje.

— Čia, ko gero, veisiasi gyvatės,— nesiliovė Džipas. Kresnas jo kūnas buvo sustingęs.— Zinai, mažiuk, aš siaubingai bijau gyvačių. Man pasirodė, kad ten kažkas sušlamėjo.

Raukydamasis Kitsonas pasivertė ant šono ir pažiūrėjo ten, kur rodė Džipas.

— Ir ko tu čia dabar?—pasakė nepatenkintas, kam Džipas nutraukė pašnekesį.— Gyvatė niekada neįgels, jeigu jos neliesi.

— Mano mažasis broliukas mirė nuo gyvatės įkandimo,— pasakė Džipas įsitempusiu balsu.— Jis gulėjo taip, kaip aš dabar guliu, o gyvatė atšliaužė nežinia iš kur ir įgėlė jam į veidą. Jis mirė man ant rankų, nespėjau net namo parnešti. Neturėjo nė dešimt metų. Toks gražus buvo berniukas — visas rudas kaip riešutas, storuliukas. Ta gyvatė...

— Viešpatie švenčiausias! — nebeištvėrė Kitsonas.— Ir kokių galų aš turiu klausytis apie tavo brolį! Na, jam įgėlė gyvatė. Taip galėjo atsitikti bet kam. Gal jau užteks apie tai?

Džipas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį priekaištingai.

— Jeigu tai būtų buvęs tavo brolis, taip nekalbėtum,— pasakė jis.— Aš šito niekada neužmiršiu. Nuo to laiko siaubingai bijau gyvačių.

— Kaip, po velnių, mes pradėjom tą šneką apie gyvates?— nebesitvėrė savyje Kitsonas.— Kalbėjom apie Džinę, o tu staiga ėmei paistyt apie gyvates ir savo brolį.

— Man pasigirdo, lyg kažkas...

— Na gerai, tau pasigirdo. Ir kas iš to? Mesk visas tas bjaurias gyvates iš galvos. Girdi?

Džipas buvo kažką beatsakąs, bet tuo momentu tolumoje pamatė dulkių debesį. Jis uždėjo plaštaką Kitsonui ant rankos ir parodė:

— Ar ne jie?

Kitsonas įsmeigė akis į ilgą vingiuotą kelią ir pajuto, kaip baimė lyg šaltas luitas užspaudė gerklę. Pats nejusdamas, jis prisiplojo prie žemės, ištiesęs ranką prispaudė Džipą ir sušnibždėjo:

— Jie. Atvažiuoja.

Abu vyrai sustingo be žado, stebėdami artėjantį šarvuotį. Keldamas dulkes, jis stulbinamu greičiu artinosi prie „butelio kaklo". Ties posūkiu akimirką dingo iš akių, paskui vėl pasirodė, bet jau važiavo šiek tiek lėčiau ir atsargiau. Kai mašina lėkė pro patį „butelio kaklą", Kitsonas žvilgtelėjo į laikrodį — įsidėmėjo laiką. Vairuotoją ir sargybinį jie matė trumpai, bet įspūdis buvo neužmirštamas. Paskui šarvuotis prašvilpė pro šalį.

Džipas atsisėdo, stengdamasis kuo geriau įsižiūrėti kiekvieną mašinos smulkmeną.

Juodu dar matė, kaip ji pasisuko kitame kelio vingyje ir dingo dulkių debesyje. Tada abu lengviau atsiduso ir neramiai pažiūrėjo vienas į kitą.

— Tai bent mašina!—tarė Džipas kasydamasis pažastį.— O tuos du matei? Šventoji Marija! Irgi kaip geležiniai!

Kitsonas gerai pamatė abudu — ir vairuotoją, ir sargybinį,— kai šarvuotis važiavo pro šalį. Jis gan neblogai pažinojo tuos vyrus. Ir Morganą perspėjo dėl jų, bet tik dabar, kai pamatė juos pro priekinį šarvuočio stiklą, suprato, kokie jie baisūs. Jį visą sugniaužė šalta baimė, pagalvojus, kad po kelių dienų turės su jais susišaudyti.

— Ko tu taip susijaudinai?—paklausė jis Džipą kaip galėdamas atsainiau.— Juk tau su jais nereikės susidurti. Na, gerai, jie geležiniai. O kas, tavo manymu, mes? Pienės pūkeliai, kaip ji sakė?

Džipas neramiai palingavo galvą.

— Man atrodo, tie vyrai pavojingi. Džiaugiuosi, kad man nereikės su jais susidurti.

Kitsonas išsiėmė užrašų knygelę ir pasižymėjo laiką, kada šarvuotis pravažiavo pro „butelio kaklą".

— Niekas tavęs to ir neprašo,— burbtelėjo jis.— Morganas ir Blekas užsiims jais.

— Ir Džine,— pridūrė Džipas.— Jai bus sunkiausia. Tokia mergaičiukė, ir... Man neišeina iš galvos, ką ji pasakė: jeigu jis bandys atimti iš jos revolverį, ji šaus. Kaip tu manai, ji tikrai taip padarys?

Kitsonas irgi apie tai visą laiką galvojo ir nežinojo, ar galima patikėti jos žodžiais. Jis vėl išvydo jos jūros žalumo akis, susikaupusį veidą ir susiraukė.

— Nežinau.— Jis atsiklaupė ir įdėmiai apžiūrėjo kelią.— Einam. O kaip tu manai, ar pavyks tą šarvuotį atidaryti?

— Frenkas sako, kad galėsiu prie jo dirbti tris ar keturias savaites,— atsakė Džipas.— Dėl manęs gali nebijoti. Duokit tik

reikiamus įrankius ir keturias savaites laiko — atidarysiu ką panorėsi. Kad ir labai kietas riešutas, jeigu turi laiko, visada perkąsi. Frenkas žadėjo duoti tris keturias savaites. Tiek laiko tikrai užteks. •

— Taip Frenkas žada,— Kitsonas pažvelgė į Džipą,— bet įsivaizduok, jei kas nors neišeis taip, kaip planuota... įsivaizduok, jeigu reikės skubėti, per kiek laiko tada atidarysi seifą, Džipai?

Platus Džipo veidas staiga paniuro.

— Kam taip galvoti? Morganas sakė — trys keturios savaitės. O iki šiol viskas eina taip, kaip Frenkas sakė. Argi ne? Mašina, be abejo, nepaprasta. Net tokiam kaip tau, ničnieko nenusimanančiam apie metalą ir užraktus, šitas savaime suprantama. Tokios greitai neatidarysi — reikės dirbti iš lėto, neskubant, ir laiko turėti pakankamai.

— Aš einu,— tarė Kitsonas.— Tu lauk čia, aš atvažiuosiu.

Džipas žiūrėjo jam įkandin, ir jo veide pasirodė susirūpinimas.

Paskui jis pagalvojo apie merginą šaltomis jūros žalumo akimis, apie jos pasitikėjimą savimi, kai ji žvelgė į Kitsoną, ir pasijuto drąsesnis.

Gal iš tiesų neverta taip jaudintis, pabandė nuraminti save, kaitinamas saulės spindulių. Frenkas sakė, kad viskas bus gerai, o kol kas viskas ir eina taip, kaip Frenkas sakė^Džinė irgi įsitikinusi, kad operacija pasiseks. O jam nė nereikėš būti ten, kur pavojinga. Jo darbas — atidaryti seifą, ir Frenkas prižadėjo tris keturias savaites laiko. O jei esi dirbęs su metalu ir šiek tiek išmanai apie užraktus, per tokį laiką atidarysi bet kokį, kad ir labai sudėtingas būtų.

Tuo tarpu šarvuotis važiavo raketų tiriamosios stoties link. Nei vairuotojas, nei sargybinis nenumanė, kad buvo taip atidžiai sekami, kad buvo užfiksuotas jų pravažiavimo laikas.

Jie riedėjo pirmyn, palikdami užpakalyje baltą dulkių debesį.

1

Morganas liepė visiems susirinkti aštuntą valandą, bet Blekas Stridžerio biliardinėje pasirodė kiek anksčiau — be penkiolikos aštuntą, ir tik dėl to, kad jo laikrodis skubėjo.

Jis nuėjo per sausakimšą, dūmuose skendintį barą ten, kur Stridžeris, raudonveidis, neapsakomo storumo žmogėnas, stebėjo biliardo partiją.

— Viršuje jau kas nors yra, Lu?—paklausė Blekas.

— Ne. Bet durys neužrakintos. Ką gersi?—paklausė Stridžeris.

— Viskį,—atsakė Blekas ir, kai Stridžeris padavė gėrimą, nuėjo į nuošalų kampą, klestelėjo į kėdę, atsismaukė ant pakaušio skrybėlę ir atleido kaklaraiščio mazgą.

Bleko nuotaika tą vakarą buvo bjauri. Morgano idėja apiplėšti „Palaso" kavinę jam nepatiko.

Blekui pradžia gyvenimo buvo kur kas dosnesnė negu kitiems trims. Jo tėvas, pasiturintis krautuvininkas, jam davė neblogą išsilavinimą. Jis norėjo, kad sūnus būtų gydytojas, tačiau šiam nuobodūs mokslai ti>emat įkyrėjo. Pasimokęs dvejus metus, metė koledžą, išvažiavo iš namų ir pasidarė automobilių firmos agentu, sykiu pajuto ir nepasotinamą geismą moterims. Pradėjęs tokį gyvenimą, jis išleisdavo daugiau, negu uždirbdavo, ir kai galų gale prisidarė skolų, įkišo ranką į firmos seifą, kuriame buvo arti keturių tūkstančių dolerių. Jis naiviai galvojo, kad gerai užmaskavo pėdsakus, ir todėl buvo sukrėstas, kai policija susekė jį, spėjusį išleisti vos du šimtus dolerių. Už tai gavo šešis mėnesius kalėjimo. Tada jam buvo dvidešimt dveji. Nuo to laiko dar du kartus sėdėjo: vieną kartą — dvejus metus, kitą kartą — ketverius. Dabar jis mirtinai bijojo kalėjimo.

Būdamas kalėjime paskutinį kartą, Blekas susipažino su Morganu— tasai buvo bebaigiąs penkioliktus bausmės metus. Tai išgirdus, Blekui užšalo kraujas. Juodu išėjo iš kalėjimo kartu, ir, kai Morganas pasiūlė dėtis draugėn, Blekas sutiko.

Sutiko todėl, kad apie Morganą buvo daug girdėjęs. Žinovai sakė, kad Morganas greitai taps pirmąja figūra. Sakė, kad anksčiau ar vėliau Morganas padarys tokią aferą, kurią ilgai visi atsimins.

Blekui buvo trisdešimt penkeri, ir jis žinojo, kad ateityje nieko gero nematys, jeigu nežengs rizikingo žingsnio, kuris užtikrintų kuo stambesnį laimikį. Blekui atrodė, kad Morganas pakankamai pajėgus suorganizuoti tokią operaciją, kuri jį, Ble-ką, aprūpintų iki amžiaus galo.

Dabar, sėdėdamas biliardinės kampe ir siurbčiodamas viskį, jis galvojo apie savo dalį. Du šimtai tūkstančių dolerių! Turėdamas tiek pinigų, jis daug keliaus. Išbandys visų Europos šalių merginas. Nuvažiuos į Monte Karlą ir susižers banką. Jis...

Tuo momentu įėjo Džine ir staiga nutraukė jo malonias svajones. Ji ėmė irtis pro dūmų rūką, išdidžiai pakėlusi smakrą, priešišku žvilgsniu žvelgdama į visus aplinkui, o vyrai spoksojo į ją, viens kitam merkdami, rodydami grimašas ir kumšė-dami vienas kitą. Lu Stridžeris savo įstaigoje niekada neleido kabinėtis prie moterų, antraip vyrai ją būtų tuoj apspitę.

„Na ir paukštytė",— pagalvojo ir Blekas, įdėmiai žiūrėdamas, į ją, kai ji stabtelėjo prie durų, už kurių buvo laiptai į kambarėlį, Stridžerio išnuomojamą lankytojams, geidžiantiems slaptos vienatvės.

Džine buvo su juodomis kelnėmis, aptemptomis per klubus, ir tamsiai žalia prasegta bliuzele.

„Bet plikom rankom nepaimsi,— pridūrė pats sau Blekas, baigdamas viskį.— Įdomu, iš kur ji? Su tokia galėtum... Nejaugi nė kiek ir nesuminkštėtų? Užbaigę tą velniavą, galėtumėm kur nors išmaut savaitėlei. Tokia figūra, o temperamentas. .."

Jis atsistojo, perėjo per biliardinę ir užlipo laiptais paskui Džinę. Pasivijo ją jau viršutinėje aikštelėje.

— Sveika, Džine,— pasisveikino Blekas.— Mes pirmieji. Šitos kelnytės labai tinka prie tavo reljefo.

Ji atsisuko ir pažiūrėjo į jį. Žalios jos akys buvo žlugdomai šaltos.

— Tau taip atrodo?—Ji atidarė duris ir, įėjusi į kambarį, uždegė šviesą.

Paskui atsisėdo prie stalo, atsidarė rankinuką, išsiėmė veidrodėlį, šukas ir pradėjo tvarkytis savo vario spalvos plaukus.

Blekas patraukė kėdę ir atsisėdo priešais. Jis susižavėjęs žiūrėjo, kaip po lengva bliuzele juda jos krūtys, kai ji šukuo-damasi kilnoja rankas.

— Nutarta šį vakarą,— pasakė jis.— Bijai?

Ji įsidėjo atgal į rankinuką šukas ir veidrodėlį ir išsiėmė pakelį cigarečių.

— Bijau? O ko turėčiau bijoti?—paklausė ji abejingai.

— Taip, matau, tu rami.— Blekas pažiūrėjo jai į akis.— Nemanau, kad ko nors išsigąstum.

Jis atkišo per stalą žiebtuvėlį ir pasiūlė jai užsidegti cigaretę.

Džine ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į liepsnelę ir tik paskui panardino į ją cigaretės galiuką. Putlios raudonos jos lūpos šyptelėjo ir vėl taip greit susispaudė, jog Blekas suabejojo, ar tikrai matė ją šypsant.

— Kas tau čia juokingo?— paklausė jis.

Jos akys vėl grįžo prie žiebtuvėlio liepsnelės. Jis irgi žvilgtelėjo. Liepsnelė šokinėjo, ir Blekas suprato, kad jo ranka dreba. Tada užgesino žiebtuvėlį, atsirėmė į kėdės atlošą ir prisi-vertęs šyptelėjo.

— Taip, aš bijau. Ir pasakysiu kodėl.— Jis sukryžiavo ant stalo rankas ir pasilenkė į priekį.— Bijau, kad mes šįvakar nesudegtume, tada su šarvuočiu nieko nebeišeis. Man nepatinka šita idėja. Bandžiau Frenką atkalbėti. Būtų daug saugiau ir lengviau sutvarkyti degalinę prie Djuko, bet jis nesutinka. Juk toje kavinėje nebus susirinkę vieni žiopliai, kas nors gali ir pasipriešint, tada reikės šauti. O jeigu šįvakar sukelsim skandalą, tai ir didysis planas gali sužlugti.

Ji išleido dūmus pro nosį ir įsmeigė akis į jį.

— Vadinasi, turime padaryti taip, kad niekas nepasipriešintų.

— Lengviau pasakyti, negu padaryti.

Ji pakėlė antakius:

— Nejaugi? O ar ne taip būna — tik parodyk piktam šuniui, kad jo nebijai, ir jis tavęs nelies. Tas pat ir su tais drąsuoliais.

Blekas susiraukė.

— Aš niekaip negaliu tavęs perprasti. Tu esi dirbus anksčiau su kokia kompanija?

Džinės akys apsiblausė.

— O tu nė nebandyk manęs perprasti,— atrėžė ji.

Blekas gūžtelėjo pečiais.

— Ką gi, jeigu nori vaidint tokią paslaptingą, vaidink. Bet atsimink, kad šįvakar tau bus karščiausia. Tu turėsi iš visų surinkt pinigines. Koks nors tipas gali ir pasišiaušti. Šitą turėk galvoje.

Jis taip bijojo būsimo žygio, jog norėjo, kad ir ji pajustų bent kiek baimės, tačiau jos veidas buvo visai ramus, kai ji atsakė:

— Manęs niekas nepalies.

Atsidarė durys, ir įėjo Kitsonas su Džipu. Pamatęs Džinę su Bleku, Kitsonas staiga sustojo visas išraudęs, akyse įsižiebė pyktis.

— A, štai ir jaunikis,— paskelbė Blekas ir gergždžiančiu balsu užtraukė Mendelsono vestuvių maršą.

Džipas sukikeno, mažose juodose jo akutėse suspindėjo linksmos kibirkštėlės. Toks pokštas jam pasirodė vykęs ir visai nekaltas.

Kitsonas pabalo.

— Nutilk, girdi?—Jo balsas drebėjo.— Baik šituos juokus!

Blekas nutilo ir išsiviepęs atsilošė kėdėje.

— O ką aš blogo pasakiau? Juk tu su ja...— Jis parodė

į Džinę, kuri sėdėjo nejudėdama, akis įsmeigusi į Kitsoną.—

Juodu esate jaunavedžiai, ar ne? Frenkas sakė, kad jūs išsinuo-mojate priekabą medaus mėnesiui.

— Ar nesakiau tau liautis?— riktelėjo Kitsonas.

— Ko čia šakojies, stuobry netašytas! Gal nenori su ja pra

leist medaus mėnesio? Tau tenka lengviausias darbas iš visų. Pasėdėt dviese mašinoj su tokia mergyte — kas gali būt malonesnio? Žinoma, jeigu tik išmanai, ką dviese reikia daryti...

Kitsonas staigiai žengė porą žingsnių iki stalo. Šmėkštelėjo jo kumštis ir trenkė Blekui į žėndikaulį.

Blekas atsilošė su visa kėde ir plojosi aukštielninkas, sudrebindamas kambario sienas. Tysodamas ant grindų, jis apsiblaususiomis akimis žiūrėjo į Kitsoną.

— Kelkis tu, šlykšti utėle,— paliepė Kitsonas,— ir aš tau išgrusiu dantis pro pakaušį.

— Raminkis, mažiuk! — pasibaisėjęs sušuko Džipas.

Jis čiupo Kitsoną už rankos, bet Kitsonas taip jį pastūmė, kad tas atsidūrė kitame kambario krašte.

Blekas krestelėjo galvą, nenuleisdamas neapykantos kupinų akių nuo Kitsono.

— Aš visą laiką laukiau, kada tu pakliūsi man į nagus, sušvinkęs sutriau,— sušvokštė jis.— Dabar aš tau parodysiu, kaip reikia muštis.

Blekas atsistojo, bet tuo momentu į kambarį įėjo Morganas.

— Frenkai, sustabdyk juos, jie nori muštis,— dusdamas puolė prie jo Džipas.

Morganas greitais žingsniais, tarsi čiuoždamas, priėjo prie jų ir atsistojo nugara į Kitsoną, veidu į Bleką.

— Iš galvos išsikraustei?—apsimestinai mandagiai paklausė Morganas. Gyvatiškos jo akutės žvilgėjo.

Blekas valandėlę padelsė, paskui truktelėjo pečiais,' apsitam-pė švarką, persibraukė pirštais plaukus, staigiai kilstelėjo kėdę ir atsisėdo, trindamasis skaudantį žandikaulį, akis nudelbęs į stalą.

Morganas atsigręžė į Kitsoną.

— Dar kartą sukelsi skandalą,— tarė jis,— prisišauksi bėdą. Daugiau apie tai nekalbėsiu. Sėsk!

Kitsonas nusliūkino prie kėdės ir atsisėdo toliau nuo Džinės ir Bleko.

Džipas, vis dar negalėdamas nurimti, priėjo prie Džinės ir, kiek pastoviniavęs, paklausė:

—■ Ar galiu čia atsisėsti?

Ji linktelėjo:

— Sėskis. Kas man.

Kvailai šypsodamasis Džipas atsisėdo.

Morganas, užsismaukęs ant akių skrybėlę, su nukarusia cigarete tarp plonų lūpų, ėmė žingsniuoti po kambarį.

— Dabar, vyrai,— pagaliau prabilo jis,— klausykit atidžiai. Pradedam šiąnakt, dešimt minučių po dvyliktos. Tokiu metu ten pilna žmonių ir maža tikimybės, kad mums kas nors galėtų sutrukdyti. Kitsonas vairuos mašiną.— Jis nutilo ir pažiūrėjo į Kitsoną.— Tau gerai pažįstamas šitas rajonas. Sėdėsi mašinoj užvedęs motorą ir lauksi. Matysi, kad mums riesta, iškart suksi į kairę, į pirmą pasitaikiusį skersgatvį, ir išjungsi šviesas. Tavo darbas — pasprukt nuo uodegos, jeigu kam nors šaus į galvą mus vytis. Supratai?

Kitsonas linktelėjo, vis dar žiūrėdamas padilbomis.

— Džine, Edas ir aš,— toliau dėstė Morganas, nervingai vaikščiodamas po kambarį,— įeinam vidun. Aš pasiskolinsiu iš Lu automatą. Tu, Edai, pasiimi savo revolverį. Pirmas įeinu aš, paskui mane — Džine. Tada įžengia Edas ir stoja saugoti durų. Kai tik visi sueinam, Edas užleidžia ant durų štorą, aš užšoku ant baro — nuo ten lengvai galėsiu valdyt visą patalpą. Automatas mano rankose atvėsins visus karštuolius. Kai visi bus susodinti į vietas, Džine apeis ir surinks pinigines. Imsime tik pinigus. Jeigu kas nors tuo momentu įslinks į kavinę, su tuo susitvarkysi tu, Edai. Jei dirbsime greitai, viskas užtruks ne daugiau kaip penkias minutes. Tai priklausys nuo tavęs,

Džine. Žiūrėk, kad koks tipas nevožteltų, kai paprašysi piniginės. Šauti nešausim, nebent iš tikrųjų pasidarytų visai riesta.

Džipas klausėsi, jo mažos juodos akutės neramiai lakstė į visas puses. Jis buvo laimingas, kad jam nereikės dalyvauti šitame darbe.

Kitsonas, įbedęs akis į stalą, brūkščiojo per jį krumpliais, irgi patenkintas, kad jam tereikės vairuoti mašiną. Velniaižin, kokių nervų reikia būti, kad galėtum šitaip įeiti ir susitvarkyti su keturiasdešimt—penkiasdešimt žmonių. Kažin, ar jis galėtų.

Blekas dar tebevirė pykčiu ant Kitsono, kad tas išdrįso prieš jį pakelti ranką, bet Morgano žodžiai nukreipė jo mintis, ir jis staiga pajuto, kaip šaltis sugniaužė paširdžius.

— Gerai,— tarė jis,— jeigu tu manai, kad šitaip reikia daryti, aš viską padarysiu, bet man tai nepatinka, Frenkai. Galėjome sugalvoti ką nors paprasčiau.

Morganas liovėsi žirgliojęs po kambarį.

— Žinau. Bet tai mums bus geras pasiruošimas anam darbui. Aš žinau, ką darau, Edai. Šis darbas parodys, ar galėsit imtis ano, didžiojo. Todėl ir pasirinkau šią kavinę.—Jis priėjo prie stalo ir pažiūrėjo tiesiai į Džinę.— Tai bus išbandymas ir tau. Prikalbėjai čia mums daug ir gana įtikinamai. Dabar noriu pažiūrėti, ko tavo šnekos iš tikrųjų vertos. Todėl ir duodu sunkiausią uždavinį.

Džine įdėmiai žiūrėjo į jį.

— Susidorosiu,— atsakė.— Ne toks jau jis sunkus.

Morganas nusišypsojo:

— Matysim. Taigi viskas aišku. Tuo ir baigiam. Kitsonai, tu atvažiuoji su Džipo mašina prie kavinės dešimt po dvylikos. Laikrodis gerai eina? Kiek dabar rodo?

— Dvidešimt po aštuonių,— atsakė Kitsonas, žvilgtelėjęs į savo laikrodį.

— Dvidešimt trys po aštuonių,— pataisė jį Morganas, pažiūrėjęs į savąjį.— Lu duos tau automatą. Pasidėsi jį ant užpakalinės sėdynės. Į kavinę atvažiuosi vienas. Mes su Edu ateisime pėsčiomis. Eidamas į vidų, pasiimsiu automatą iš mašinos.— Jis pasisuko į Džinę.— Tu ateisi Medaks-stritu. Į vietą prisi-statai dešimt po dvylikos. Kad niekas nė sekundės nepavėluotų! Laikrodį turi?

Džine linktelėjo.

— Na, gerai,— užbaigė Morganas.— Neužmiršk išeidamas pasiimti automatą, Kitsonai. Džipai, tu eini su juo ir žiūrėk, kad tas tavo blerbalas mūsų neįklampintų. Vadinasi, dešimt po dvylikos. Viskas aišku?

Kitsonas atsistojo, pamindžikavo valandėlę, nužvelgė iš padilbų Morganą, paskui greit žvilgtelėjo į Džinę, apsisuko ir nuėjo prie durų. Jam įkandin išsekė ir Džipas.

Kai jie išėjo, Morganas atsisėdo.

— Na kaip?

Džine pakėlė antakius:

— Kaip visada, kam klausi?

— Baik pagaliau maivytis,— griežtai tarė Morganas.— Aš jau nebežinau, kelintas čia man kartas, ir tai kinkos dreba. Ir tu nedumk man akių. Aš klausiu — kaip jautiesi? Neapsigalvojai? Nemanai, kad tau bus per sunku?

Ji ištiesė ranką, tarp laibų pirštų suspaudusi pusiau surūkytą cigaretę. Dūmai kilo tiesiai į viršų. Cigaretė nė nevirptelėjo.

— Ar aš atrodau išsigandusi?—paklausė ji. Paskui atstūmė kėdę ir atsistojo.

Abu vyrai žiūrėjo įsmeigę akis į ją, o ji — į Morganą.

— Susitiksime dešimt po dvylikos,— pasakė ji ir nuėjo per kambarį, gundomai judindama klubus. Atsidarė duris ir išėjo, nė nežvilgtelėjusi atgal.

— Tvirta! — Blekas padarė rūgščią miną.

— Kas ją žino,— rimtai atsakė Morganas.— Dažnai būna, kad tokios tvirtos lemiamu momentu ištyžta. Matysim.— Jis atsistojo.— O dabar greičiau dingstam iš čia.

2

♦

Penkios minutės po vidurnakčio Morganas ir Blekas išlipo iš tramvajaus Medaks-strito kampe. Jie perėjo gatvę ir pasislėpė neapšviestos krautuvėlės duryse, stebėdami „Palaso" kavinę priešais..

Už nuleistų štorų degė šviesos. Pro stiklines duris jiems buvo gerai matyti dalis baro.

— Tai va,— tarė Morganas ir numetė nebaigtą rūkyti cigaretę ant gatvės.

— Einu lažybų, Džipas dabar dėkoja dievams, kad jam nereikia čia nagų kišti,— pasakė Blekas, jausdamas, kaip sunkiai dunksi širdis ir drėksta delnai.

— Ir aš dėkoju dievams, kad jo nėra čia,— atsiliepė Morganas. Jis taip pat aiškiai jautė, kaip daužosi širdis ir džiūsta burna.— Kai tik atvažiuos Kitsonas, pereisime gatvę.

— Aha.— Blekas įkišo ranką į užpakalinę kišenę ir suėmė šaltą revolverio galą.— Ir ji jau čia,— pasakė išvydęs Džinę, einančią kavinės link. Ji buvo su tom pačiom juodom kelnėm ir žalia bliuze, tiktai plaukus susikišusi po žaliu šaliku. Kai Džinę apšvietė žibinto šviesa, Blekas suprato, kiek žavumo jai teikia variniai plaukai. Dabar, kai jie buvo po šaliku, Džine atrodė visai paprasta.

Tą akimirką iš tamsos išniro dulkėtas „Linkolnas" ir privažiavo prie kavinės.

— Einam,— sukomandavo Morganas ir ilgais greitais žingsniais perėjo gatvę.

Gatvė buvo tuščia. Jie girdėjo, kaip kavinėje muzikos automatas zurlina valsą.

Morganas uždelsė prie mašinos lygiai tiek, kiek truko ištiesti ranką ir nuo užpakalinės sėdynės pasiimti automatą.

— Gali būt ramus,— dar pasakė Kitsonui.— Kai tik įeisim, susitvarkysim greitai.

Kitsonas, kažką burbtelėjęs, stipriau suspaudė vairą.

Blekas išsiėmė nosinę ir užsirišo veidą iki akių. Jo rankos taip virpėjo, kad vos surišo mazgą.

Džine, taip pat prisidengusi veidą, stovėjo prie kavinės durų. Nuleistoje rankoje ji laikė „specialų policijos'¹ revolverį.

Morganas nė negalvojo maskuotis. Jam šitoks triukas buvo ne-naujiena, jis žinojo,— tokiomis aplinkybėmis žmonės taip išsigąsta, kad paskui policijai negali nurodyti jokių žymių.

— Metas,— jis giliai įkvėpė ir atsistojo greta Džinės.— Tu atidarai duris ir iškart pasitrauki iš kelio.

— 2inau.

Jos balsas buvo ramus kaip visada. Morganas pažiūrėjo į ją, jų akys susitiko.

„Iš tikrųjų, kokia šalta,— pagalvojo sau.— Argi galėjai tikėtis iš tokios mergaičiukės..."

Džine atidarė duris ir, prilaikydama jas, praleido Morganą. Jis įėjo į triukšmingą tvankią kavinę.

Blekas taip prakaitavo, jog nosinė, kuria buvo užsirišęs veidą, bemat pasidarė šlapia. Kai tiktai Džine nuėjo paskui Morganą, jis žengė jiems įkandin, uždarė duris ir nuleido štorą.

Prie baro stovėjo du vyrai. Staiga pajutę įsiveržus gaivų nakties orą, jie nerūpestingai žvilgtelėjo durų pusėn. Pirmiausia pasižiūrėjo į Morganą, į jo automatą, paskui netikėdami nukreipė akis į Džinę su kauke ir sustingo lyg įbesti, veidai beregint išbalo.

Morganas suriko:

— Pasitraukit iš kelio! Į savo vietas!

Kavinės šurmulys staiga ėmė tilti. Morgano balsas perrėžė orą kaip skustuvas šilką.

Vyrai, atatupsti traukdamiesi nuo baro, vos nepargriovė vienas kito.

Tuo tarpu Morganas atsirėmė ranka į barą, vikriai užšoko ant jo ir ėmė spardyti po kojom kliūvančius butelius ir stiklines. Žmonės, išgąsdinti dūžtančių stiklų žvangėjimo, visi iškart pašoko, ir kambaryje staiga pasidarė tylu tylu.

— Ramybės!—viauktelėjo Morganas, vesdamas automato vamzdį iš vieno patalpos krašto į kitą.— Rinksim pinigus! Nejudėkit iš vietos, ir jūsų niekas nelies! Sėskit visi! Jei kas bandysit pasipriešint, kaipmat gausit kulką į pilvą! Sėdėkit ramiai savo vietose, ir niekam nė plaukas nuo galvos nenukris.

Blekas nusiplėšė nuo veido dusinančią nosinę; jis beveik nieko nematė pro žliaugiantį prakaitą, o širdis taip baisiai daužėsi, jog, rodės, visai atims kvapą. Drebančia ranka spausdamas revolverį, jis žiūrėjo į sausakimšą kavinę, melsdamas dievą, kad koks kvailys ko nors nesumanytų.

Suspiegė moteris. Du vyrai buvo bešoką iš vietų, bet tučtuojau buvo pasodinti atgal savų moterų. Visi kiti kavinės klientai sėdėjo sustingę kaip statulos.

— Tai štai! —Morganas stengėsi kalbėti kuo garsiau.— Mums reikalingi pinigai. Dėkite pinigines ant stalų. Nagi! Paskubėkit!

Beveik visi vyrai ėmė grabinėtis po užpakalines kišenes, ir tai buvo tarsi ženklas Džinei. Ji išsitraukė iš kišenės medžiaginį krepšelį, kurį jai buvo davęs Morganas, ir, dešinėje rankoje laikydama revolverį, o kairėje — krepšelį, lėtai nuėjo tarp staliukų. Prie kiekvieno staliuko stabteli, paima pinigines ir sumeta į krepšelį.

Blekas, stovėdamas prie durų, stebėjo ją. Ji ėjo lėtai ir atsargiai, tarsi žengdama trapiu ledu, bet viską darė tiksliai ir nedelsdama nė sekundės — stabteli, paima piniginę, įmeta į krepšelį ir eina toliau prie kito stalo.

Morganas plyšojo:

— Greičiau! Greičiau! Traukit pinigines! Man pirštas tiesiog niežti, bet be reikalo nešausiu. Nagi krapštykit pinigines!

Blekas pradėjo atsigauti. Dabar jis jau patikėjo, kad Morganui su Džine viskas baigsis sėkmingai. O koks ramumas to žmogaus, baimės nė šešėlio! Balsas šaižus, net ausį rėžia, stovi palinkęs į priekį, atkišęs automatą,— iš tikrųjų kraujas gali sustingti, pamačius tokį grėsmingą tipą.

Staiga prie vieno stalelio Džine sustojo. Čia sėdėjo moteris su audinių boa ir apkūnus nuožmaus veido vyriškis. Piniginės ant stalo nebuvo.

Džine pažiūrėjo į vyriškį, kuris ją varstė mažomis žvilgančiomis pilkomis akutėmis.

— Paskubėkit, pone,— tyliai pasakė Džine.— Duokit piniginę.

— Aš neturiu ko tau duoti, šliundra,— atsakė žmogus.— Aš niekada nesinešioju pinigų.

Blekas pajuto pavojų. Jis vėl visas apsipylė prakaitu. Susirūpinęs žvilgtelėjo į Morganą. Tasai stovėjo nejudėdamas, atkišęs automatą, akimis sekdamas Džinę. Pro lūpas buvo matyti dantys, dėl to veidas atrodė panašus į vilko snukį.

— Duokite piniginę!—pakartojo Džine jau pakeltu balsu.

— Aš neturiu ko tau duoti, kekše,— vėl atsakė žmogus, žiūrėdamas tiesiai jai į akis.

Jo moteris staiga išbalo kaip šviežias sniegas ir užsidengė akis. Didelis jos kūnas ėmė griūti ant vyro, bet tasai susierzinęs atstūmė ją.

Džine pakėlė revolverį.

— Ar pasijudinsi, meitėli tu! — riktelėjo ji kažkodėl gergždžiančiu balsu.— O gal nori gaut porciją švino į pilvą!

Jo veidas ištįso, bet jis pasakė:

— Aš nieko neturiu! Greičiau dink iš akių!

Morganas pasuko automatą ir nutaikė vamzdį tiesiai į vyriškį, nors gerai žinojo, jog tai beprasmiškas judesys. Vyriškis turėjo suprasti, kad Morganas nešaus — Džine buvo tarp jų.

Dabar išmušė valanda Džinei parodyti, ką gali, ir Morganas nenuleido nuo jos akių. Korta buvo mesta, oras aplink įkaito. Ar ji neištiš?

Atsakymą jis gavo greičiau, negu tikėjosi.

Džine nusišypsojo vyriškiui — tos šypsenos po lūpas dengiančia kauke niekas nematė, ją išdavė tik akyse blykstelėję žiburiukai. Paskui trenkė jam revolveriu į veidą. Viskas įvyko taip greitai, jog vyriškis nespėjo nė apsiginti. Revolverio rankena pataikė jam į nosį, pliūptelėjo kraujas. Jis atvirto ant kėdės atlošo ir užsidengė rankomis veidą, kažkaip keistai suburbuliavęs.

Džine persilenkė per stalą ir dar kartą trinktelėjo. Sį sykį revolverio rankena pataikė jam į viršugalvį, ir žmogus sukniubo ant stalo beveik be sąmonės.

Moteris su audinių boa šaižiai suspigo ir apalpusi nukrito nuo kėdės.

— Ramiai!—sustaugė Morganas.— Kas pajudės, tuoj bus pašventintas!

Jo balsas buvo toks grėsmingas, jog netgi Blekas apmirė.

Džine suėmė apkvaitusį vyriškį, krestelėjusi pasodino jį tiesiai ir ištraukė jam iš vidinės kišenės piniginę. Paskui taip staigiai paleido, jog tasai vėl sukniubo ant stalo, o ji įsimetė piniginę į krepšelį.

Tai buvo pamoka visiems.

Tarsi burtų lazdele mostelėjus, ant stalų atsirado piniginės, ir Džinei tereikėjo greitu žingsniu pereiti visas eiles, surinkti jas ir susimesti į krepšelį.

Blekas buvo taip susižavėjęs Džine, jog visai užmiršo duris ir stačiai žado neteko, kai jos staiga atsivėrė ir į kavinę įėjo aukštas plačiapetis žmogus.

Blekas kvailai spoksojo į jį. O dilba žvilgtelėjo į Bleką, į revolverį, kurį tasai laikė nuleidęs rankoj ir, vikriai prišokęs, kirto jam per riešą. Revolveris iškrito Blekui iš rankos ir nučiuožė grindimis iki pat baro. Tada tas dilba jdu buvo bepuoląs Bleką, bet Morganas nukreipė į jį automatą ir sustaugė:

— Stok! Rankas aukštyn! Girdi, ką sakau!

Žmogus perbėgo žvilgsniu Morganą, paskui automatą, ir jo įkarštis atslūgo. Jis žengė atatupstas nuo Bleko ir pakėlė rankas.

20. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

305

Stambus žmogėnas mušeikos veidu, kuris ką tik buvo padėjęs ant stalo piniginę, matydamas, kad Morgano automatas atsuktas ne į jį, ūmai stvėrė Džinei už revolverio tą akimirką, kai ji ėmė jo piniginę. _v

Sugriebęs revolverį kartu su jos riešu, norėjo staigiai jį ištraukti. O Džine, nepaleisdama revolverio, pažiūrėjo į jo įžūlias, išsigandusias akis ir paspaudė gaiduką. Driokstelėjęs šūvis sudrebino kavinės langus. Žmogus paleido Džinės riešą, tarsi būtų smarkiai apsideginęs. Kulka perėjo jam per rankovę, nubrozdinusi ranką.

Džine, tebelaikydama atkišusi revolverį, žingtelėjo atgal, o Morganas bjauriai nusikeikė.

— Greičiau! Greičiau! Ko stypsai!—riktelėjo jis Džinei.

Bet Džine ramiai, tarsi demonstruodama madas, apėjo likusius staliukus, susirinko pinigines ir susimetė į krepšelį. Niekas nepajudėjo. Visi sėdėjo sustingę, baltais, baimės sukaustytais veidais.

Laukdamas mašinoje, Kitsonas išgirdo, kaip nūdrioksėjo šūvis, ir krūptelėjo. Tiktai didžiausiomis valios pastangomis jis neįjungė pavaros ir nenuvažiavo.

Jisai sėdėjo nejudėdamas, stipriai suspaudęs rankomis vairą, apsipylęs prakaitu, pats save drąsindamas, pats save įkalbinėdamas nepabėgti.

Ir staiga viskas pasibaigė.

Pasigirdo greiti žingsniai. Užpakalinės jo „Linkolno" durys atsidarė, ir kažkas įgriuvo vidun. Jis dar pajuto, kaip karštas suprakaitavęs kūnas sudribo prie jo — tai ant priekinės sėdynės atsisėdo Blekas. Nieko nebegalvodamas jis nuvažiavo.

— Varyk! Varyk!—Morganas staugė jam į ausį iš užpakalio.— Velniai griebtų, spausk kiek gali!

Kitsonas, pūsdamas orą pro sukąstus dantis, kaip apkvaitęs pasileido pirmyn. Gailiai cypdama, mašina pasuko į kairę, prašvilpė siauručiu skersgatviu ir išniro į pagrindinę gatvę.

Meistriškai, tiesiog talentingai perskriejęs pagrindinę gatvę, Kitsonas vėl įsuko į šoninę gatvelę, beveik nepastebimai mažindamas greitį, čia žybteldamas žibintais, čia vėl juos sankryžose išjungdamas.

Morganas persisukęs įtemptai žiūrėjo pro užpakalinį langą, ar niekas nesiveja. Šitaip karštligiškai nulėkus kokią pusę mylios, jis pasakė:

— Tvarka. Iš paskos niekas neseka. Važiuojam pas Džipą.

Visų įtampa atslūgo.

— Kaip sau norit, buvo bjauru,— tarė Blekas, atgalia ranka šluostydamasis veidą.— Galėjo būti ir visai riesta, jeigu nebūtumėm turėję šitos patrankos. Fu! Kai tas asilas užsimanė atimt iš Džinės revolverį...

— Kas ten atsitiko?—Kitsono balsas drebėjo.— Kas šovė? Ar nieko nesužeidė?

— Ne-e. Vienas tipas pabandė atimt iš Džinės revolverį, ir revolveris iššovė. Nesužeidė nieko. Tas pusgalvis, žinoma, į kelnes iš baimės prileido. Be to, kažkoks veikėjas įvirto visai netikėtai ir išmušė man iš rankų revolverį. Irgi nebuvo labai smagu.

Džine sėdėjo šalia Morgano, ir jis jautė, kaip ji dreba. Kai mašina pravažiavo pro gatvės žibintą, žvilgtelėjo į ją skersomis. Ji atrodė prastai, veidas buvo melsvai baltas.

Jis paplekšnojo Džinei per kelį.

— Šaunuolė, mažyte,— pasakė.— Iš tikrųjų parodei klasę. Šitaip sutvarkei tą lašininį. Kaip gyvas nemačiau tokios ištvermės!

Džine patraukė koją.

— Baik...— pasakė ji ir, didelei Morgano nuostabai, nusisukusi pravirko.

Nei Kitsonas, nei Blekas, sėdintys priekyje, šito nepastebėjo, o Morganas pasislinko į šoną ir daugiau Džinės nekliudė.

— Ir koks laimikis?—paklausė Kitsonas, dabar jau atsargiai važiuodamas Džipo dirbtuvės link.

— Turėtų būti nemažas. Apie penkiasdešimt piniginių, ir dar kasa buvo pilna,— atsakė Morganas. Jis užsidegė cigaretę ir su pasididžiavimu pastebėjo, kad rankos nė truputėlio nedreba.

Girdėjo, kaip sunkiai tebealsuoja Blekas, vis dar negalėdamas atsigauti. Jis stebėjo Bleką kavinėje ir pamanė, kad tas supasuos. Tai jam uždavė rūpesčio. Jam buvo susidaręs įspūdis, kad Bleko ištverme galima pasikliauti, bet iš to, kaip jis laikėsi dabar, kaip kvailai leido Jam dilbai išmušti iš rankos revolverį, Morganui teko padaryti kitokią išvadą — nuo šiol Bleką reikės griežčiausiai sekti.

Kitsonas irgi atrodė ne per daug narsiai, kai jie visi suvirto į mašiną. Ir pradėjo važiuoti ne taip, kaip reikėjo. Jeigu Morganas nebūtų užrikęs, jis būtų šliaužęs pamažėle, kol iš kavinės kas nors būtų gerai įsidėmėjęs mašinos žymes.

Imantis to didžiojo darbo, reikės juos tvirčiau prispausti. Na, bent dėl merginos abejonių neliko. Ji buvo tiesiog žavi. Iš visų šauniausia.

Jis vėl žvilgtelėjo į ją. Džine nebeverkė ir sėdėjo tiesi, baltas veidas sustingęs, tarsi medinis; stiklinėm akim ji žiūrėjo pro langą.

Morganas atkišo jai cigaretę.

— Imk,— burbtelėjo.

Džine paėmė cigaretę ir, nieko nepasakiusi, užsitraukė.

Kai Morganas užsidegė kitą cigaretę, Kitsonas jau važiavo duobėtu keliuku į Džipo dirbtuvę.

Dirbtuvė — tai didelė daržinė ir lūšnelė, kurioje Džipas gyveno. Daržinėje jis kartais šį tą suvirindavo, kaldavo geležinius vartus, jeigu vartai būdavo kam nors reikalingi, beje, tai pasitaikydavo retai, štampuodavo raktus, taisydavo spynas miesto metalo dirbinių krautuvėms.

Dirbtuvė davė teisę Džipui visada laikyti kelis balionus acetileno ir skysto vandenilio, kuriais naudodavosi, kai reikėdavo atidaryti seifą. Dirbtuvės pajamų vos užtekdavo sumokėti nuomai už daržinę.

Džipas nekantraudamas laukė jų pasirodant, ir kai mašinos žibintai apšvietė dvivėres duris, jis iš baimės drebančiomis rankomis karštligiškai jas atidarė.

Kitsonas įvarė „Linkolną" tiesiai į daržinę, ir jie visi išlipo.

— Na?—paklausė Džipas, skubiai uždaręs duris.— Kaip?

— Viskas gerai,— atsakė Morganas.— Dabar mums nepakenktų ko nors išgerti. Kitsonai, nuimk numerius, išleisk iš radiatoriaus vandenį ir pripilk šalto. Ką gali žinoti — gal faraonai toj skylėj jau pakėlė skandalą. Paskubėk, Džipai, duokš mums išgerti.— Jis žvilgtelėjo į Bleką, kuris virpančia ranka degėsi cigaretę.— Tu eik padėti Kitsonui.

Visiems nurodęs darbus, Morganas priėjo prie Džinės ir nusišypsojo:

— Na kaip, jau atsigavai?

Džine prikando lūpą. Ji vis dar atrodė nekaip, veidas tebebuvo melsvai baltas.

— Beveik.

— Dabar tikiu, kad tu ir su tuo darbu susitvarkysi kaip su šituo,— pasakė jai Morganas.

— Liaukis pagaliau su manimi kalbėjęs kaip su vaiku,— atšovė jam mergina ir suirzusi nusisuko. Paskui nuėjo prie varstoto ir be jokio reikalo ėmė dėlioti įrankius.

Morganas gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu skubiai įėjo Džipas buteliu viskio ir stiklinėmis nešinas. Morganas pripylė penkias stiklines, paėmė dvi ir nuėjo prie Džinės. Padavė jai vieną.

— Tu turbūt irgi nori išgerti. Kaip ir aš.

Džine paėmė viskį, gurkštelėjo ir susiraukė. Veido spalva iškart pasikeitė.

— Buvo kur kas sunkiau, negu tikėjausi,— pasakė ji.— Aš vos nesupasavau.

— Bet nesupasavai.— Morganas nutilo, išgėrė pusę stiklinės ir kalbėjo toliau:—Pasirodei iš visų geriausiai. Einam, pažiūrėsim, koks laimikis.

Kol Džipas, Kitsonas ir Blekas skubėdami darbavosi prie mašinos, Morganas išvertė visą krepšelį ant varstoto ir ėmė traukti pinigus iš piniginių. Džine jam padėjo.

— Va, šita — jo,— pasakė mergina, imdama kiaulės odos piniginę.— To, kurį apšventinau.

— Pažiūrėsim, ko jis taip spardėsi,— pasakė Morganas,— Kiek?

Džine ištraukė dešimt šimtadolerinių banknotų ir padėjo ant varstoto.

— Oho! Ne be reikalo taip gynėsi.

Kiti trys, sutvarkę mašiną, atėjo prie varstoto ir sustojo tylėdami. Po kelių minučių Morganas su Džine baigė tuštinti visas pinigines, tada Morganas atsisėdo ant dėžės ir pradėjo skaičiuoti pinigus.

Keturios poros akių jį stebėjo.

Padėjęs ant varstoto paskutinį penkių dolerių banknotą, Morganas pakėlė galvą.

— Du tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt penki doleriai,— pranešė.— Tai mums darbo kapitalas. Dabar galime eiti tiesiai pirmyn.

— Ar iš tikrųjų ji trenkė kažkokiam tipui?—paklausė Džipas. Jo akys buvo apskritos kaip pelėdos.

— Taip, trenkė,— atsakė Morganas, rūpestingai dėdamas pinigus į krūvą.— Jis pats to prašėsi, tai ir gavo. Ji taip jį sudorojo, kaip nei aš, nei kas kitas iš mūsų nebūtų sudorojęs.

Džine nusisuko ir nuėjo prie mašinos.

Keturi vyrai nusekė ją akimis, paskui visi susižvalgė.

— Ji nesupasuos,— tyliai pasakė Morganas.— Jeigu ir, jūs, vyrai, būsite tokie kaip ji, galima sakyti, milijoną turime.

Jis pažiūrėjo į Bleką. Blekas irgi norėjo pažiūrėt Morganui į akis, bet negalėjo. Jis išsitraukė cigaretę ir ėmė raustis kišenėse degtuko, žinodamas, kad žvilgančios Morgano akutės tiriamai žiūri į jį.

—■ Girdi, Edai?

Blekas užsidegė cigaretę.

— Be abejo.

Džipas, pajutęs kažką negero, paklausė:

— Ar kas nors ne taip, Frenkai?

— Edas leido vienam tipui išmušti jam iš rankos revolverį,— atsakė Morganas.— Jis galėjo viską pražudyti.

Susiraukęs Blekas pajudino savo galingus pečius po švarku.

— Jis mane užklupo visai netikėtai.* Kiekvienam taip galėjo atsitikti.

— Taigi,— pasakė Morganas,— tik žiūrėk, kad daugiau neatsitiktų.— Pasisuko į Kitsoną.— Tu irgi pradėjai važiuot kaip be dvasios. Turėjai šokte pašokti iš vietos.

Kitsonas žinojo, kad Morganas sako tiesą. Tas šūvis jį stačiai buvo suparalyžiavęs. Jis nusprendė, kad ten, kavinėje, ką nors nušovė ir jie visi bus įpainioti į žmogžudystę.

— Džine...

Išgirdusi Morgano balsą, mergina atsisuko ir grįžo prie vyrų.

— Dabar galim pradėti ruoštis svarbiausiam,— pasakė Morganas.— Rytoj judu su Kitsonu važiuojat į Marią ir nusiper-kat priekabą. Džipas pasakys matmenis.— Morganas atsisėdo ant suolo. Nuo jo cigaretės į viršų kilo plonytė dūmų spiralė.— Derėkitės kiek galėsit. Mums brangus kiekvienas centas, patys suprantat.— Jis žvilgtelėjo į Kitsoną.— Tu žinai situaciją: judu su Džine ką tik susituokėt, ir jums reikalinga priekaba medaus mėnesiui. Daug jaunavedžių perka priekabas. Ir dar turite pasistengti, kad žmogus, su kuriuo derėsitės, nė vieno iš jūsų neįsimintų.

Kitsonas įtariai pašnairavo į Bleką, bet Blekui užteko ir savų nemalonumų. Jis žinojo, kad pasirodė toli gražu ne šauniai, ir dabar neturėjo jokio noro šaipytis.

— Nestovėk ten kaip koks stuobrys,— toliau aiškino Morganas.— Vaidink, kad esi iki ausų įsimylėjęs, kitaip tas žmogėnas nė velnio nepatikės, kad tai tavo medaus mėnuo.

Džipas sukikeno.

— Gal geriau man pavestum šį darbą, Frenkai,— pasakė jis.— Aš labai jausmingas iš prigimties. Mes su Džine būtumėm žavinga pora.

Net ir Džine susijuokė.

. — Tu per storas ir per senas, Džipai,— pasakė Morganas.— Pardavėjas tave gali įsiminti. Geriausiai tinka Kitsonas.

Jis atskaičiavo du tūkstančius dolerių ir padavė juos Kit-sonui.

— Pasistenk nupirkti pigiau. Rytoj rytą, vienuoliktą, aš atvažiuosiu pas tave su „Biuiku" ir atvešiu buksyrinį trosą.— Paskui pažiūrėjo į Džipą.— Tu irgi važiuosi iš paskos su savo kledaru — juk man iš ten reikės grįžti atgal.

— Aišku,— atsakė Džipas.

— O dabar skirstomės,— tarė Morganas.— Man dar reikia grąžinti Lu šitą patranką. Tu važiuosi su manim, Edai.— Jis pažiūrėjo į Kitsoną su Džine.— Jūs sėdat į autobusą. Geriau, kad mūsų kartu niekas nepamatytų.— Morganas įsidėjo likusius pinigus į užpakalinę kelnių kišenę.— Judu susitarkit, kur susitiksit,— pasakė Džinei.— Turite būti čia su priekaba rytoj po pietų.— Paskui linktelėjo Blekui:—Eime.

Kai jie išėjo, Džine nusirišo žaliąjį šaliką ir, krestelėjusi galvą, paleido savo varinius plaukus.

Kitsonas žiūrėjo į ją paslapčia ir galvojo, kokia ji graži. Jis stovėjo prie varstoto nerangus ir sutrikęs ir vedžiojo per jį krumpliais.

— Gal dar išgersim?— paklausė Džipas.

— Ne, ačiū,— papurtė galvą Džine. Ji išsiėmė cigaretes, įsikando vieną ir pažiūrėjo į Kitsoną.

Kitsonas greitai surado kišenėse degtukų, užbrėžė toli gražu ne tvirta ranka ir atkišo jai. Ji uždėjo savo vėsius pirštus ant jo rankos, kad liepsna nešokinėtų, ir nuo to prisilietimo visą Kitsono kūną nutvilkė karštis.

Ji nuėjo link dvivėrių durų:

— Viso, Džipai!

— Viso,— atsakė Džipas ir mirktelėjo Kitsonui, bet tasai nė nepažiūrėjo į jį ir išėjo paskui merginą į karštą nakties orą.

Greta vienas kito juodu nuėjo keliu žemyn, autostrados link.

— Kur tu gyveni?—paklausė Džine, kai jie sustojo autobusų stotelėje.

— Lenoks-strite,—- atsakė Kitsonas.

— Tada aš lauksiu tavęs rytoj vienuoliktą prie kampo.

— Aš galiu užvažiuot pas tave, jeigu nori.

— O kam?

Abu nutilo. Kitsonas, stovėdamas šalia, neatitraukė nuo Džinės akių.

— Vakar vakare...— staiga išpyškino jis,— aš... aš nebūčiau tau trenkęs. Stačiai galva susisuko. Atleisk.

Ji nusišypsojo.

— O aš maniau — trenksi. Net išsigandau.

Kitsonas visas užsidegė.

— Aš taip tikrai nebūčiau padaręs. Kaip gyvas nesu sudavęs silpnesniam už save.

— Jeigu ir būtum vožtelėjęs — kaltas nebūtum buvęs. Pati to prašiausi.— Ji nusviedė į šalį cigaretę.— Bet kam tau reikėjo kliudyti Bleką?

Kitsonas suraukė antakius.

— Seniai laikas tą šunsnukį pamokyt. Užsidirbo.

— Gal ir taip, bet geriau nereikėjo jo kabinti. Dabar visą laiką turėsi saugotis. Jis ne iš tų, kurie pamiršta skriaudą.

Kitsonas truktelėjo pečiais.

— Su juo nesunkiai susitvarkysiu.

— Ir aš taip manau. Mačiau tave ringe prieš kokius metus. Kai sumušei Džekį Lazardsą. Rimta buvo kova.

Kitsonas, visas švytėdamas, pažiūrėjo į ją. Taip, tai iš tikrųjų buvo nelengva kova — devyni gniuždantys raundai — ir jam pasisekė sumušti Lazardsą.

— Jis buvo geras boksininkas.

— Ir tu nebuvai iš prastųjų. Kodėl metei ringą?

Kitsonas sumišo nuo tokio klausimo ir ėmė fantazuoti.

— Matai, po paskutinio mačo man ėmė dvejintis akyse,— pasakė jis, persibraukdamas pirštais garbanotus plaukus.— Aš išsigandau. Sekėsi neblogai, bet tas dvejinimasis... Gydytojas pasakė, kad juokauti negalima, vadinasi, reikia mesti boksą. Aš nenorėjau taip iškart pasitraukti, gal dar ir į čempionus būčiau iškopęs — kaip tik buvo pasitaikiusi proga, bet gydytojas... Taip ir mečiau boksą.

Toks buvo jo paaiškinimas. Jo šefas Džinei būtų papasakojęs visai ką kita.

Jis susirūpinęs pažiūrėjo į Džinę, lyg norėdamas įsitikinti, ar ji patikėjo juo, tačiau šaltas merginos veidas jam nieko nesakė.

— Kodėl tu susidėjai su Frenku?—paklausė jis po ilgos pauzės.

— O su kuo daugiau šitame mieste galima susidėti?—klausimu į klausimą atsakė ji.— Va, atvažiuoja mūsų autobusas.

Juodu įlipo į autobusą. Ji leido jam nupirkti bilietus, abu atsisėdo greta, ir jų veidai atsispindėjo lango stikle. Autobusas buvo pilnutėlis, ir gal tik tą akimirką, kai Džine sėdosi į savo vietą, vienas kitas žmogus atkreipė į ją dėmesį. Daugiau į juos niekas nė nepažiūrėjo.

Iki pat miesto juodu važiavo tylėdami. Prie geležinkelio stoties Džine pasakė:

— Čia aš išlipu. Laukiu tavęs rytoj vienuoliktą.

Jis atsistojo Džinės praleisti, ir, kai ji praeidama prie jo prisilietė, visą Kitsono kūną vėl nutvilkė karštis.

Kai autobusas pajudėjo, jis prisispaudė veidu prie lango, stengdamasis paskutinį kartą ją pamatyti nakties tamsoje.

Kitą rytą, apie vienuoliktą valandą, Kitsonas išvažiavo Morgano „Biuiku" iš miesto į Dešimtąją autostradą ir nulėkė link Mario, iki kurio buvo šešiasdešimt mylių.

Šalia Kitsono mašinoje sėdėjo Džine, bet jis jos tiesiog negalėjo pažinti. Džine, kaip ir privalėjo, atrodė jaunutė mergaitė, kuri ką tik ištekėjo ir džiugiai susijaudinusi laukė visų medaus mėnesio malonumų. Paprasta vasarinė suknutė teikė jai jaunatviško žavesio, veido bruožai buvo neatpažįstamai sušvelnėję, Džine buvo be galo šneki.

Kitsoną truputį nustebino toks pasikeitimas. Jis pats, beje, tą rytą irgi gražinosi kaip tik mokėjo ir dabar atrodė gana pasiturintis jaunuolis, kuris ką tik susituokė ir jaučiasi kiek nesmagiai, kad visi supranta, jog jis išsiruošęs į povestuvinę kelionę.

Rytą Morganas atvažiavo „Biuiku" pas Kitsoną, kartu atvežė buksyrinį trosą. Paskui jį „Linkolnu" atitarškėjo Džipas. Išlydėdamas Kitsoną su Džine, Džipas net susijausmino.

— Atrodo, lyg būtų vienas kitam sutverti, ar ne?—pasakė jis Morganui, žiūrėdamas į nulekiantį „Biuiką".— Ji visai nepikta, tik tokia dedasi. Šitokia mergina skirta meilei. Iš tikrųjų kaip jaunavedžiai išvažiuoja į povestuvinę kelionę. Gražūs būtų jų vaikučiai...

— Užsičiaupk,— nutraukė jį Morganas.— Kas čia tave apsėdo? Vapi kaip kokia senė.

Džipas skėstelėjo rankomis, patraukė pečiais.

— Gerai, galiu ir nevapėt. Galiu nutilt. Bet ko vertas pasaulis be trupučio meilės, kame gi tada laimė?

„Pradės čia mat seiliotis, kai šitoks pavojingas darbas laukia,— pagalvojo sau Morganas.— Dabar ne laikas sentimentams."

— Na, užteks. Darbo turim iki kaklo. Vežk mane pas Edą,— paliepė jis susiraukęs.

Blekas nuomojo dviejų kambarių butą su langais į upę rudame smiltainio name.

Morganas pasikėlė liftu į ketvirtą aukštą, perėjo ilgą koridorių ir paspaudė nykščiu skambutį.

Blekas atidarė duris ne iš karto.

Jis buvo apsivilkęs juoda pižama su baltais apvadais ir baltais inicialais „E.B." ant kišenės. Plaukai buvo susitaršę, akys aptinusios, užmiegotos.

— Motina švenčiausioji!—aiktelėjo jis, išplėtęs akis į Morganą.—Tai kiekgi dabar laiko?

Morganas peržengė slenkstį ir stumte įstūmė atbulą Bleką į mažą svetainę. Kambarys buvo visai neblogai apstatytas, bet sujauktas ir nešvarus, ant palangės stovėjo išrikiuota eilė tuščių džino ir viskio butelių. •

Įėjus taip trenkė cigarečių dūmais ir kvepalais, jog Morganas suraukė nosį.

— Prišvinkę kaip nuo kačių,— drėbė jis.— Negali lango atidaryti?

— Galiu, žinoma.— Blekas priėjo prie lango ir plačiai atidarė. Pasisukęs dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos — buvo dvidešimt minučių po vienuoliktos.— Tu atėjai anksčiau, negu buvom sutarę. Kitsonas jau išvažiavo?

— Jie jau išvažiavo,— atsakė Morganas ir pažvelgė į Bleko miegamojo duris.— Ten kas nors yra?

Blekas kvailai šyptelėjo.

— Ji miega, gali nesijaudint.

Morganas ištiesė ranką, pirštu užkabino už Bleko pižamos kišenės ir prisitraukė jį prie savęs.

— Klausyk, Edai, tu žinai, koks mums dabar metas. Tavo pasirodymas vakar vakare manęs nesužavėjo. Turėsi smarkiai pasitempti, kitaip tavo pagalba mums bus nereikalinga. Įsidėmėk— kol nebaigsim darbo, nei panų, nei girtuoklysčių. Atrodai kaip vištų numindžiotas.

Blekas staigiai truktelėjo petį, bandydamas išsilaisvinti, jo veidas pasidarė atšiaurus.

— Nekalbėk su manimi šitaip, Frenkai...

— Tiktai šitaip, vaikine. Jeigu gražiuoju susitart nenori, taip ir sakyk. Aš galiu su tavim susidoroti kiekvieną minutę, neužmiršk šito. Darysi tą, ką aš liepsiu,—jei ne, tuoj gausi keliu į užpakalį.

Blekas žvilgtelėjo į šaltas, juodas Morgano akutes, ir jį nukrėtė šiurpas.

— Gerai, gerai,— skubiai atsakė jis.— Aš pasistengsiu.

— Padaryk tokią malonę — pasistenk.

Blekas atsitraukė nuo Morgano.

— Laikraščiuose yra kas nors apie vakar vakarą?

— Įprasti paistalai. Visi taip išsigando, kad negalėjo faraonams duoti jokių parodymų. Atrodo, viskas taip ir užsibaigs. Aš noriu, kad tu tuojau pat važiuotum pas Džipą. Jis dabar daro didžiuosius varžtus plieninėms sijoms, jam reikia padėti. Nuvažiuosi?

— Gerai,— nenoromis išspaudė Blekas. Iš pat ryto imtis darbo jis tikrai nenorėjo.

— Tada paskubėk,— dar viauktelėjo Morganas.— Aš važiuoju pas Djuką automatinio šautuvo. Ernis turi vieną parduoti.

— Važiuoju, tuojau,— prižadėjo Blekas.

Kai Morganas išėjo, Blekas tylomis nusikeikė, įėjo į aptemdytą miegamąjį ir atitraukė storą. Ryškios saulės spinduliai nutvieskė jo lovoje gulinčios merginos veidą.

— Dėl dievo meilės, Edi...— sumurmėjo ji, sėsdamasi ir markstydamasi nuo šviesos. Mergina buvo tamsi, su vešliais juodų plaukų kirpčiukais, smulkaus veido, didelių mėlynų akių. Po geltona pižama buvo matyti gražiai sudėtas kūnas.

— Kelkis, pupuliuk, greičiau,— pasakė Blekas, nepataikydamas apsivilkti marškinių.— Na, paskubėk. Man svarbūs reikalai. Judink savo žavias kojytes!

— Bet, Edi... Aš mirtinai pavargusi. Jeigu tau reikia eiti — eik. O aš pasiliksiu. Ar negalima?

— Ne. Vienos tavęs aš čia nepaliksiu. Paskubėk, greičiau!

Mergina — ji vadinosi Glorija Doson — sudejavo, nubloškė

paklodę ir svirduliuodama išlipo iš lovos. Paskui pasirąžė, nusižiovavo ir netvirtu žingsniu nuėjo į vonią.

— Bet kam ta panika, brangusis?—paklausė ji, panardinusi pirštus į savo juodus plaukus.— Koks čia draugelis buvo pas tave atėjęs?

Blekas pradėjo gremžtis smakrą elektriniu skustuvu.

— Paskubėk, girdi! Susirink savo žaisliukus ir nešdinkis! — vėl riktelėjo jis.— Aš negaliu gaišti.

Ji nusitraukė pižamą ir atsistojo po dušu.

— Zinai, kartais man norisi paleisti sau kulką į kaktą,— garsiai prašneko ji, stengdamasi perrėkti bėgančio vandens ūžesį.— Visą laiką ta pati istorija. Iš pradžių — švelni muzika, švelni šviesa ir švelnūs žodžiai, o paskui staiga „susirink savo žaisliukus ir nešdinkis". Šitaip kalbėti su mergina! Ir tai mano išsvajotasis, mano pasakų princas!

— Ar baigsi ten suokti? Sakau, greičiau!—supyko Blekas.

Jis išjungė skustuvą ir nuėjo į virtuvę virti kavos.

Galva jam plyšo iš skausmo, burna atrodė tarsi išklota veltiniu. Gailėjosi, kam tiek daug gėrė vakar vakare, bet kad labai buvo susinervinęs. Gailėjosi, kam pasiliko nakčiai Gloriją,— Morganui tai irgi aiškiai nepatiko.

Jis įsipylė puodelį kavos, susirado aspirino ir išsiėmė tris tabletes, su nerimu pastebėdamas, kaip baisiai dreba ranka. Kai jau buvo išgėręs kavą, į virtuvę įėjo Glorija, apsirengusi ir susišukavusi. \

— Hm, kava. Įpilk ir man puodelį, brangusis.

— Nėra kada. Einam greičiau. Išgersi kur nors paskui.

— Palauk, Edi! — Glorijos balsas buvo toks griežtas, jog iš netikėtumo Blekas staigiai atsisuko į ją.— Pas tave dabar buvo Morganas, ar ne? Apie ką judu ten kalbėjotės? Apie kažkokį didelį darbą? Ką jis turėjo galvoje?

Blekas buvo pritrenktas. Valandėlę jis neramiai žiūrėjo į Gloriją.

— Nekišk nosies į mano reikalus,— suurzgė jis.— Girdi? Ir mano darbais nesirūpink.

— Edi, brangusis, paklausyk manęs,— pasakė ji, uždėjusi ranką jam ant peties.— Morganas blogas žmogus. Aš tiek ir tiek apie jį prisiklausiau. Jis visą gyvenimą neišeina iš kalėjimo. Padaręs sunkiausių nusikaltimų — gal tik žmogžudyste dar nebuvo kaltintas, bet prieis ir prie to, jeigu taip gyvens toliau. Būk protingas, Edi, nesusidėk su juo. Tiktai įpulsi į bėdą.

Blekas beveik pastoviai gyveno su Glorija jau kokie trys mėnesiai, ir ji jam patiko. Glorija buvo pirmas žmogus jo gyvenime, kuriam rūpėjo jis pats, o ne kokia nauda, bet tai nereiškė, kad jis leis jai nurodinėti, ką jam daryti ir su kuo bendrauti.

— Nutilsi tu ar ne pagaliau!—užriko jis.— Žiūrėk savų reikalų, aš savo pats susitvarkysiu. Einam, greičiau.

Ji bejėgiškai patraukė pečiais.

— Gerai, brangusis, daryk kaip išmanai, tik prisimink, ką pasakiau: Morganas baisus žmogus. Nereikia susidėti su juo.

— Gerai jau, gerai. Morganas baisus,— nekantraudamas nutraukė ją Blekas.— Tik einam greičiau, dėl dievo meilės. Sakau tau, aš labai skubu.

— Ar susitiksim vakare?

— Ne. Aš būsiu užsiėmęs. Paskambinsiu, kai galėsiu. Tikriausiai kitą savaitę, ne anksčiau.

Ji susijaudinusi pažiūrėjo į jį.

— Vadinasi, tu kažką planuoji su juo. O, Edi, prašau...

Jis paėmė ją už rankos, ištempė į laiptų aikštelę ir užrakino duris. Sukdamas raktą spynoje, pasakė:

— Gal jau užteks mane mokyti. Įsidėmėk, sakau paskutinį kartą. Ir nemanyk, kad, be tavęs, nėra daugiau moterų pasaulyje.

— Gerai, Edi. Aš norėjau tave perspėti. Bet jeigu tu taip manai...

—• Taip, aš taip manau,— atsakė jis, jau bėgdamas laiptais žemyn.— Ir dar sykį kartoju — baik mane mokyti.

— Aš lauksiu, Edi. Nepradink ilgam,— pasakė ji prie laukujų durų.

— Gerai, gerai,— abejingai tarstelėjo jis, pamojo ranka ir greitu žingsniu nuėjo į autobusų stotelę.

Kai jau sėdėjo autobuse, atsukęs veidą karštiems saulės spinduliams, jo mintys nejučiomis nukrypo prie Džinės. Čia tai bent moteris! Negalima nė lyginti su Glorija. Kokių šaltų nervų! Aprengtum padoriai, pirmaeilė gražuolė būtų, o Glorija, kaip bežiūrėsi — pigus daiktelis.

Jis net susiraukė, pagalvojęs, kad Kitsonas važiuoja dabar su ja visai vienas ir dedasi jaunavedžiu. Bet argi normaliam žmogui verta tokį mulkį laikyti varžovu? ..

Blekas pasitrynė skaudantį žandikaulį, prisiminė, kaip Kitsonas trenkė jam, ir akys vėl aptemo iš pykčio. Šito jis niekada neužmirš. Ateis laikas — suves su juo sąskaitas, ir Kitsonas didžiai dėl to gailėsis.

Jis visą laiką galvojo apie Džinę — ir kai autobusas sustojo netoli Džipo dirbtuvės, ir kai ėjo negrįstu keliuku nuo stotelės į dirbtuvę,— galvojo ir bandė įsivaizduoti, ką Kitsonas su ja kalba.

Tuo tarpu Kitsonui iš tiesų sunkiai rezgėsi šneka su Džine, ir jis su baime galvojo, kaip reikės nuvažiuoti tas šešiasdešimt mylių.

Paprastai su kitomis merginomis jam niekada netrūkdavo kalbos, bet Džine jį taip veikė, kad šalia jos jis jautėsi nepilnavertis, o kai norėdavo prabilti — tarsi kas burną užriš-davo. Džine jaudino jį kaip nė viena kita mergina.

Dabar, jo nuostabai, Džine buvo be galo šneki. Teisybė, tas šnekumas užplūsdavo ją tarsi bangomis, ir tada ji, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to paklausdavo jį apie praeities kovas ringe, apie žymiausius to meto boksininkus — ar jis prisimenąs tą ir tą, ką apie jį manąs. Kitsonas atsakydavo ne iš karto — ilgai ir susikaupęs galvodavo, kad galėtų pasakyti ką protingo. Paskui kokias tris keturias mylias važiuodavo tylėdami, o tada Džine vėl imdavo be paliovos klausinėti.

Staiga ji netikėtai paklausė:

— O ką tu manai daryti su pinigais, kai gausi?

Ji pažvelgė į Kitsoną, sukeitė savo grakščias kojas, parodydama apvalius keliukus, paskui manieringai timptelėjo sijoną; Kitsonas negalėjo šito nepastebėti ir dėl to turėjo staigiai pasukti vairą, kad neišvažiuotų visai į kelkraštį.

— Kol kas aš jų dar neturiu,— atsakė jis.— O iš anksto niekada nekuriu planų.

— Tu netiki, kad tuos pinigus gausi, ar ne?

Kitsonas kiek patylėjo, paskui lėtai, nepasukdamas į šalį akių, atsakė:

— Kad gautumėm, mums turi labai pasisekti. Aš tuos du vyrus pažįstu. Dirbau su jais. Jie nepasiduos. ‘

—- Tai priklauso nuo mūsų,— atsakė ji ramiai.— Jie nemėgins priešintis, jeigu supras, kad mes nejuokaujam. Ir apskritai nesvarbu — priešinsis ar ne. Mes su jais susidorosim ir pinigus gausim. Aš esu tikra.

— Jeigu pasiseks,— vėl pakartojo Kitsonas.— Planas be priekaištų, aš tą suprantu. Šarvuotį paslėpti priekaboje — irgi nekvaila mintis. Bet tai dar nereiškia, kad jį atidarysime. Net jeigu pasiseks ir atidarysime, kur dėsime pinigus? Du šimtai tūkstančių dolerių — krūva pinigų. Tokios sumos nepadėsi į banką. Iškart ims sekti policija. Ką daryti su dviem šimtais tūkstančių grynų? '

— Padėsi į banko seifą-automatą,— atsakė Džine.— Kad tik tokia bėda tebūtų.

— Manai, jie patikimi? Vienas tipas pernai apšvarino banką ir pasidėjo pinigus į seifą-automatą. Faraonai atidarė visus to miesto automatus ir tuoj surado.— Didžiulės Kitsono rankos taip suspaudė vairą, jog net krumpliai pabalo.

— Tai nedėk šitame mieste. Gali nuvažiuot į Niujorką, San Franciską... ar dar į kokį, kad ir mažytį miestelį už kelių šimtų mylių. Juk jie neatidarys visos šalies seifų...

— Bet ir ten pinigus reikės kažkaip nuvežti,— pasakė Kitsonas.— Įsivaizduok šitiek pinigų! Bus kimšte prikimštas lagaminas. Įsivaizduok, įlipi į traukinį su tokiu pilnutėliu „degančiu" lagaminu ir nieko nežinai — o gal faraonai jau visi sukelti ant kojų ir, sustabdę traukinį, apieškos kiekvieną keleivį. Juk jie bet kokia kaina stengsis mus surasti ir atimti tą milijoną.

— Tu, kaip matau, iš tikrųjų nori prisišaukti bėdą,— pasakė Džine, ir Kitsonas nustebo, jos balse pajutęs užuojautos šešėlį.— Jeigu jau taip esi įsitikinęs mūsų nesėkme, tai kam balsavai už?

Bet šito jis nebuvo linkęs jai atskleisti.

— Nekreipk dėmesio. Aš tiktai be reikalo liežuviu malu, kaip Frenkas pasakytų. Neabejoju, kad mums pasiseks. O ką tu žadi su savo pinigais daryti?

Ji atsirėmė į sėdynės atlošą ir užvertė galvą, atkišdama dailų smakrą. Kitsonas aiškiai matė jos atspindį ant lango stiklo ir galvojo, kokia ji graži.

— O, mano planai dideli, bet nemanau, kad jie tau įdomūs,— pasakė Džine.— Daug ką galima padaryti, kai turi pinigų. Pernai mirė mano tėvas. Jeigu jis būtų turėjęs bent truputį pinigų, gal dabar būtų gyvas. Tuo metu aš dirbau kontroliere kino teatre ir niekuo negalėjau jam padėti. Kai tėvas mirė, aš pasakiau sau: niekada negyvensiu taip kaip jis. Todėl ir sugalvojau apiplėšti šarvuotį.

Sis netikėtas, neprašytas Džinės atvirumas suintrigavo Kitsoną. Didžiausią įspūdį jam padarė tai, kad ji pati tą planą sugalvojo.

— Bet kaip tu sužinojai apie šarvuotį ir apie pinigus?— paklausė jis.

Ji buvo besižiojanti kažką sakyti, paskui staiga persigalvojo.

Stojo tyla; kai po valandėlės Kitsonas žvilgtelėjo į Džinę, sutiko šaltą suakmenėjusį veidą, ir.jam apmirė širdis.

— Nepamanyk, kad aš šnipinėju,— skubiai pasakė jis.— Tiktai šiaip paklausiau. Man visai nesvarbu tai žinoti.

Ji pakėlė į jį abejingas žalias akis, paskui pasilenkė į priekį ir įjungė radiją. Pasukiojusi rankenėlę, pagavo šokio melodiją, pagarsino, atsilošė sėdynėje ir ėmė mušti taktą koja.

Kitsonas suprato — tai ženklas, kad daugiau Džine nebekalbės, ir, gieždamas apmaudą* ant savęs, stipriau spustelėjo akseleratorių.

Po dvidešimties minučių jis sustojo prie mašinų ir priekabų prekyvietės, esančios šalia pagrindinės autostrados, už pusmy-lio nuo Mario centro.

Tai buvo dykynė, pristatyta senų automobilių bei priekabų, tarp kurių stovėjo dailus medinis baltai ir žaliai nudažytas namelis — kontora.

Vos tiktai Kitsonas sustabdė „Biuiką", iš namelio išėjo jaunas vyrukas ir skubiu žingsniu patraukė į juos. Jis priklausė tokiam tipui žmonių, kurių Kitsonas tiesiog nekentė. Buvo gražių veido bruožų, rausvai įdegęs, banguotais plaukais, su balta tropine eilute, kreminiais marškiniais, raudonu kaip liepsna kaklaraiščiu. Ploną bronzinį riešą puošė plati auksinė apyrankė su auksiniu laikrodžiu „Omega¹¹.

Jis skubėjo pas juos asfaltuotu keliuku lyg darbšti bitutė, pamačiusi egzotišką gėlę, iš kurios reikia būtinai ištraukti medaus. Atskubėjęs apėjo mašiną ir atidarė dureles Džinei. Jis jai širdingai, draugiškai nusišypsojo, ir dėl to Kitsonui panižo delnai jam smagiai trinktelti.

— Sveiki atvykę į mūsų prekyvietę!—pasakė vyrukas, padėdamas Džinei išlipti.— Labai protingai padarėte, pas mus atvažiavę! Juk tamstoms reikalinga priekaba, ar ne? Čia rasite kaip tik tai, ko jums reikia.

Kitsonas, tuo tarpu jau išlipęs iš mašinos, kažką burbtelėjo. Šita zyzianti gražuolė kamanė ardė jam nervus.

— Leiskite prisistatyti,— nenustygdamas vietoje gražuolis vėl aplėkė „Biuiką¹¹, stvėrė ir papurtė glebią Kitsono ranką.

— Taip, jūs atspėjote,— sučiauškėjo Džine, vėl pavirsdama linksma jaunute mergaite.— Mums kaip tik reikalinga priekaba, ar ne, Aleksi?

— Geresnių kaip pas mus niekur nerasite,— visas švytėdamas, užtikrino juos vyriškis.— Aš — Haris Karteris. Suprantu, tai labai svarbus momentas jūsų gyvenime, bet noriu jus nuraminti — jaudintis tikrai nėra ko. Mes niekada neparduodame savo prekės, jeigu nesame garantuoti, kad pirkėjas bus patenkintas. Turime visų markių priekabų. Tik pasakykite, kokios pageidautumėt.

Pagaliau ištraukęs ranką, Kitsonas burbtelėjo:

— Kuo pigesnės.

— Turime įvairiausių kainų priekabų,— toliau suokė Karteris, neatitraukdamas akių nuo ilgų, grakščių Džinės kojų.— Gal pereisim ir pažiūrėsim? Tada patys pamatysite, ką mes galime pasiūlyti, ir aš galėsiu apibūdinti kiekvieną priekabą, kuri tik patrauks jūsų dėmesį.

Juodu nuėjo paskui jį taku per dykynę, kur stovėjo dviem ilgom linijom išrikiuotos priekabos.

21. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

321

Ne iš karto Kitsonas rado tai_r ko norėjo. Priekaba turėjo būti ne mažiau kaip šešiolikos pėdų ilgio ir ne per daug ištaigingai įrengta. Aptiko tokią antros eilės viduryje ir sustojo, norėdamas kaip reikiant apžiūrėti.

Tai buvo baltas namelis ant ratų su mėlynu stogu, dviem langais iš šonų ir dar dviem iš priekio ir iš užpakalio.

— Šita turbūt tiks,— pasakė jis, žiūrėdamas į Džinę, kuri pritardama greitai linktelėjo.— Koks tikslus dydis?

— Šita?—Karteris atrodė nustebęs.— Nemanau, kad jums būtų čia jauku, misteri...— jis žvilgtelėjo į Kitsoną.— Atleiskit, nežinau jūsų pavardės.

— Harisonas,— atsakė Kitsonas.— Koks šitos priekabos dydis?

— Šešiolika su puse iš devynių. Bet, atvirai sakant, misteri Harisonai, šitas namelis skirtas išvykoms į medžioklę ir jau gerokai apšiuręs. Ir patogumų jame nėra. Taigi kažin, ar jūsų žmonai patiks jame gyventi,— pasakė Karteris, vėl nukreipdamas akis į Džinės kojas.— Bet jeigu jums patinka šitas modelis, galiu pasiūlyti kitą tokį pat namelį, tik geriau įrengtą. Leiskite man jį parodyti.

Kitsonas stovėjo kaip įbestas, įsmeigęs akis į baltą namelį mėlynu stogu. Jis žiūrėjo į ratus, bandydamas atspėti jų galingumą, ir automatinius stabdžius, kurie, kaip Džipas sakė, labai svarbūs.

— Mano vyras turi auksines rankas,— įsiterpė Džine.— Jis pats galės pasidaryti viską, ko trūksta. Leiskite mums pažiūrėti, kaip ten atrodo viduje.

— Prašom, prašom. Pažiūrėkite šitą, paskui galėsite žvilgtelt į kitą. Tada suprasite, ką aš turiu galvoje. Šita priekaba — tik tušti griaučiai.

Jis atidarė duris, ir Džine su Kitsonu kyštelėjo nosis vidun.

Kitsonas iš karto suvokė, kad jie rado tai, kas reikalinga. Viduje viskas buvo įrengta atmestinai ir galėjo būti lengvai išardyta. Grindys atrodė tvirtos, o aukštis toks, kad Kitsonas galėjo vaikščioti visai išsitiesęs ir iki lubų dar buvo likę keli coliai.

Paskui jie nuėjo pažiūrėti dar kitos priekabos, tokios pačios formos ir dydžio, tik daug geriau įrengtos. Tačiau Kitsonas, tiktai žvilgtelėjęs vidun, suprato, kad ne šitokios jiems reikia.

— Mums geriau tiks ana,— pareiškė jis, grįždamas prie baltosios.— Kiek ji kainuoja?

Karteris įdėmiai nužvelgė Kitsoną, tarsi apskaičiuodamas, kiek galima nuo jo nuplėšti.

— Matote, tai tvirta, gera priekaba, misteri Harisonai. Ne bet kaip suręsta. Ir tarnaus ne vienerius metus. Jos kaina — trys tūkstančiai aštuoni šimtai dolerių. Tai yra, tiek reikėtų mokėti už naują. Tačiau ji jau kartą naudota, nors, kaip patys matote, niekur nėra nė įbrėžimo. Du vaikinai buvo išsinuomoję medžioklei. Gyveno tik šešias savaites, taigi praktiškai — visai nauja. Bet jeigu ji jums taip patiko ir svarbiausia, jeigu reikalinga povestuvinei kelionei, aš nuleisiu kainą. Du su puse tūkstančio — atiduodu beveik veltui.

— Labai gaila, bet tokie pinigai — ne mūsų kišenei,— berte išbėrė Džine, skubėdama užbėgti už akių Kitsonui, kuris buvo besižiojąs piktai užprotestuoti.— Jeigu toks paskutinis jūsų žodis, misteri Karteri, tada mums reikės pasiieškoti ko nors tinkamesnio kitoje vietoje.

Karteris nusišypsojo jai.

— Tai visai prieinama kaina, misis Harison, o šitame rajone tokių priekabų daugiau niekur nerasite. Jeigu nuvažiuosite į Sent Lorensą, ten, žinoma, gausite, bet ir kaina bus daug didesnė negu pas mus. Šita, sakote, jums per brangi,— galiu paieškoti mažesnės. Turiu, pavyzdžiui, vieną už pusantro tūkstančio, bet ji daug mažesnė ir ne tokia patvari.

— Duodu tūkstantį aštuonis šimtus už šitą,— iškošė pro dantis Kitsonas, tarsi sakydamas: „Sutinki — gerai, nesutinki — eik po velnių."—Daugiau nė dolerio.

Dabar paradinė Karterio šypsena išplito per visą veidą.

— O, misteri Harisonai, sutikčiau bet ką padaryti, kad tik patenkinčiau jūsų norą. Bet šitokiom sąlygom susitarti negalėsime. Tūkstantis aštuoni šimtai už tokį namą? Aš subankrutuosiu, taip pigiai jį pardavęs. Bet jeigu jūs iš tiesų jo taip uorite, imkite už du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt. Daugiau nuleisti negaliu.

Kitsonas užvirė, bet šiaip taip nugalėjo save ir susitvardė, o taip norėjo stverti Karterį už krūtų ir gerai papurtyti.

Jį erzino ta lygi sklandi šneka, laisva laikysena, klastingas, viską apskaičiuojantis žvilgsnis. Kitsonas pats būtų buvęs nie-

ko prieš apsirengti tokiais baltutėliais rūbais ir pasijusti aukštesnis už kitus. •

— Tiek daug mokėti mes negalime, misteri Karteri,— sučiauškėjo Džine, ir Kitsoną nutvilkė pyktis, pamačius,'^r kaip viliūkiškai ji žiūri į Karterį savo didelėmis akimis. Džine atvirai koketavo su tuo pamaiva, ir tai Kitsoną stačiai siutino. Į jį Džine nė karto nebuvo šitaip žiūrėjusi.— Ar negalėtumėt щиту jo atiduoti už du tūkstančius? Teisybę sakant, tiek mes ir teturime.

Karteris nykščio nagu persibraukė per siauručius ūselius. Dėdamasis vis dar svyruojąs, jis godžiai čiupinėjo akimis Džinės figūrą. Paskui, apsimesdamas bejėgiškai pasidųodąs, ironiškai kilstelėjo pečius.

— Na kaipgi, misis Harison, galiu jums atsakyti! Gerai, sutinku, bet žinokite — tiktai dėl jūsų. Šitaip parduodamas, aš prarandu šimtą dolerių. Bet juk gyvenime ne viską lemia pinigai. Jūs išvažiuojate į povestuvinę kelionę. Tegu tai būna jums mano dovana šia proga. Jeigu priekaba iš tikrųjų jums taip patinka, imkite už du tūkstančius.

Kitsono veidas pasidarė tamsiai raudonas, rankos susigniau-žė į kumščius.

— Klausyk, vaikine...— sušvokštė jis, bet Džine stvėrė jam už rankos.

— O, labai ačiū, misteri Karteri,— Džine žavingai ir gundomai nusišypsojo.— Tokios sąlygos mus patenkina, ir mes abu jums labai dėkingi.

— Taip, jums iš tikrųjų pasisekė,— pasakė Karteris.— Turbūt ir patys suprantate. Mano vyrukai tuojau prikabins priekabą prie jūsų mašinos, o mes tuo tarpu atsiskaitysime kontoroje.—Jis žvilgtelėjo į Kitsoną, kiek globėjiškai nusišypsodamas.— Sveikinu jus, misteri Harisonai, susiradote žmoną, kuri gerai, nusimano, ko vertas daiktas.

Kai jie vėl grįžo į kontorą ir įformino pirkinį, Karteriui užėjo noras dar kiek padelsti. Laikydamas tarp pirštų dokumentą, jis žiūrėjo į Džinę, jau visai neslėpdamas susižavėjimo.

— O kur jūs planuojate važiuoti, misis Harison?—paklausė jis.— Kur ketinate praleisti savo medaus mėnesį?

— Važiuosime į kalnus,— atsakė Džine.— Mano vyras labai mėgsta žvejoti. Todėl abu labai laukėm šitos kelionės. Bus nuostabu!

Kitsonas ištiesė ranką ir paėmė iš Karterio popierį. Ilgiau į tą tipą jis nebegalėjo žiūrėti.

— Mums metas važiuoti,— tarė jis.— Dar turime daug reikalų.

Karteris atsistojo ir vėl taip pat globėjiškai nusišypsojo Kit-

sonui.

— Žinoma, žinoma, įsivaizduoju. Na ką gi, linkiu jums malonios kelionės. Kai tik sugalvosite pakeisti priekabą į geresnę, prašom atvažiuoti pas mane.— Jis paspaudė Džinei ranką ir sulaikė ją kur kas ilgiau, negu derėjo.

Kitsonas, nusprendęs nepaduoti jam rankos, susigrūdo rankas giliai į kelnių kišenes ir nukinkavo prie durų.

Priekaba buvo jau prikabinta prie „Biuiko", ir jie visi nuėjo asfaltuotu taku. Karteris vis dar tebešnekino Džinę.

Jis be galo švelniai įsodino ją į mašiną, ir tai galutinai įsiutino Kitsoną. O kai vėl taip pat globėjiškai paplekšnojo per petį jam pačiam ir palinkėjo sėkmės, tas vos besusitvardė.

— Kaip tik tokia, kokios reikia,— pasakė Džine, jau kiek nuvažiavus.— Morganas bus patenkintas.

Kitsonas pasakė žemu, įtūžio kupinu balsu:

— Kaip tas šunsnukis į tave žiūrėjo... Gailiuosi, kad nespyriau jam gerai į užpakalį.

Džine staigiai pasuko galvą ir pažiūrėjo į jį. Žalios jos akys buvo piktos, priešiškos.

— Ką tu turi galvoje?

— O tą, ką sakau.— Kitsonas buvo lyg ne savam kaily.— Kaip jis į tave žiūrėjo! Tas šunsnukis! Gailiuosi, kad neuž-vožiau jam.

— O kas tau darbo, kaip koks žmogus į mane žiūri?— paklausė ji lediniu balsu.— Gal tu iš tikrųjų mano vyras, a? Ko čia taip įsikarščiavai?

Didžiulės Kitsono rankos stipriau suspaudė vairą, jo veidas paraudo.

Visą likusį kelią iki Džipo dirbtuvės jis niūriai tylėjo.

2

Praėjo beveik dvi savaitės, kol jie perdirbo priekabą ir padarė tokią, kokia reikalinga.

Visas tas vienuolika dienų Blekas gyveno pas Džipą ir miegojo ant gulto varganoje jo pašiūrėje. Šitaip jis darė svarbiausia dėl to, kad norėjo susigrąžinti Morgano pasitikėjimą, parodyti, jog ir jis rūpinasi bendru reikalu.

Blekui miegoti vienoje patalpoje su Džipu buvo tikra bausmė. To italų valstiečio įpročiai gadino jam nervus. Pašiūrėje jokių patogumų, vien nešvara, bet Džipui — nė motais, ir tas buvo Blekui stačiai nesuprantama.

Kitsonas ateidavo į dirbtuvę kiekvieną rytą apie aštuntą, o išeidavo jau po vidurnakčio. Taip jie ir triūsė trise iki devinto prakaito, kol sustiprino priekabą tiek, kad atlaikytų šarvuočio svorį.

Per tas dienas Blekas su Kitsonu savo akimis pamatė, ko vertas Džipas kaip mechanikas. Be jo talento ir išradingumo jie nebūtų iš vietos pajudėję.

Blekas, visada niekinęs Džipą, apstulbo, pamatęs, kad technikos reikaluose Džipas už jį daug viršesnis. Jis turėjo pripažinti, kad be sumanaus, blaiviai protaujančio Džipo didžioji operacija, kuriai jie ruošėsi, nebūtų net pradėta, ir tai jį erzino.

O Kitsonas, kuris visąlaik mėgo Džipą, žavėjosi bičiulio sugebėjimais. Jis su džiaugsmu kasdien imdavosi darbo, suprasdamas, kad bene pirmą kartą gyvenime mokosi naudingų dalykų.

Jie užbaigė priekabą antradienio vakare, ir tą patį vakarą Morganas sušaukė visus į Džipo dirbtuvę pasitarimui.

Per visas tas vienuolika dienų nė vienas iš jų nebuvo matęs Džinės. Ji davė Morganui telefono numerį tam atvejui, jeigu kas nors pasikeistų, bet nei jis, nei kiti trys vyrai neturėjo supratimo, kur ji gyveno ir ką per visas tas dienas veikė.

Dirbdamas pas Džipą, Kitsonas visą laiką apie ją galvojo. Dabar jau žinojo, kad Džinę myli, nors aiškiai suvokė, jog iš to nieko neišeis, kaip nesulauks nieko gero, tik bėdos, ir iš viso to reikalo, kuriam jie tiek ruošiasi.

Bet jausmas Džinei buvo per daug stiprus, ir Kitsonas nieko negalėjo sau padaryti. Džine buvo įėjusi į jo širdį, ir jam beliko tik pripažinti faktą.

Kol kiti triūsė su priekaba, Morganas daugiausia laiko praleido tyrinėdamas kelią tarp agentūros ir raketų stoties. Jis apžiūrėjo kiekvieną šalutinį keliuką, planuodamas, kaip bus geriausia pabėgti, viską tikrino, lygino, piešė schemas.

Pagal Morgano planą, jokių atsitiktinumų negalėjo būti. Jis žinojo: kai tik bus sustabdytas šarvuotis, viskas priklausys nuo jų apsukrumo. Kol pakils triukšmas, jie turi kuo toliau būti nuvažiavę nuo užpuolimo vietos. O tam reikia kuo rūpestingiausiai viską suplanuoti ir susipažinti su’vietove.

Tą vakarą važiuodamas aštuntai valandai į Džipo dirbtuvę, Morganas buvo gerai nusiteikęs.

Pirmą kartą per visą mėnesį lijo lietus. Jis dosniai laistė ištroškusią žemę, ir Morganas su pasitenkinimu traukė malonią drėgmę.

Pro rūpestingai uždangstytus dirbtuvės langus nebuvo matyti nė ruoželio šviesos, ir daržinė atrodė tuščia.

Jis jau buvo belipąs iš mašinos — reikėjo tik išjungti šviesas,— ir tada išgirdo visai netoliese kažkieno greitus lengvus žingsnius. Morganas įsmeigė akis į tamsą, o ranka nesąmoningai čiupo už revolverio.

Iš tamsos į žibintų šviesą išėjo Džine. Mėlynas polietileninis jos lietpaltis blizgėjo lietuje, variniai plaukai buvo sukišti po kapišonu.

— Pirmą kartą lietus po ištiso mėnesio,— pasakė Morganas.— Būčiau pas tave užvažiavęs, jeigu žinočiau, kur gyveni.

— Visai nebūtina,— atšovė ji.

Morganas, gūždamasis nuo lietaus, stovėjo tarp Džinės ir daržinės.

— Kur tu vis dėlto gyveni, Džine?

— O kas tau darbo?

Jis uždėjo jai ant peties ranką ir prisitraukė prie savęs.

— Kodėl taip su manim kalbi, mažyte?—paklausė.— Ir kam tas paslaptingumas? Aš nežinau, nei kas tu esi, nei iš kur čia atsiradai, nei kaip sugalvojai šitą planą. Nežinau net, kur gyveni. Jeigu mums kas nors nepasiseks, tu gali išnykti kaip dūmas, tarsi tavęs čia nė nebūtų buvę.

Džine staigiai ištrūko iš jo.

— Ar tai būtų labai blogai?—pasakė ji ir, vikriai apsukusi aplink Morganą, priėjo prie dirbtuvės durų ir pabeldė į jas.

Valandėlę Morganas pastovėjo primerkęs mažas juodas akutes, bet kai tik Kitsonas atidarė duris, greitai žengė įkandin Džinės ir įėjo vidun kartu su ja.

— Sveiki gyvi,— pasisveikino jis, purtydamasis lietų nuo švarko.— Kaip sekasi?

— Viską užbaigėm,— atraportavo Kitsonas, neatitraukdamas akių nuo Džinės, kuri tuo tarpu nusivilko šlapią lietpaltį ir numetė ant varstoto. Džine buvo su pilku kostiumėliu ir žalia bliuze, kuri dar labiau paryškino jos varinius plaukus. Ji atrodė tokia nuostabi, jog Kitsonui net širdį dilgtelėjo. Jis ryte rijo ją akimis. Bet Džine tik pažvelgė kartą į jį ir daugiau nebekreipė dėmesio. Paskui paėmė į popierių suvyniotą ryšulėlį, kurį buvo atsinešusi ir numetusi ant varstoto, kol vilkosi lietpaltį, ir padavė Džipui, stovinčiam palei priekabą.

— Užuolaidėles atnešiau,— pasakė. •

Prie jų priėjo Morganas.

— Vadinasi, viskas sutvarkyta?—paklausė jis, žiūrėdamas į Džipą, kurio apskritas veidas tiesiog spinduliavo iš didystės.

— Viskas užbaigta, ir padaryta kaip reikiant, Frenkai,— pasakė Džipas, išvyniodamas ryšuliuką.— Va tiktai užkabinsiu užuolaidėles, ir galėsi pažiūrėti tą velnio vežimą.

Blekas išėjo iš šešėlio, skuduru šluostydamasis rankas. Jis pastebėjo, kaip Kitsonas žiūri į Džinę, ir pats įsmeigė į ją akis.

Vienuolika dienų jis išbuvo be moterų, ir dabar Džine jam atrodė pati pagunda. Jam buvo tiesiog linksma, matant, kaip Kitsonas spokso į ją. Ir ką tas stuobrys sau galvoja? Nejaugi iš tikrųjų tikisi palaužti tokią merginą? Jeigu taip, tai tikrai jam vieno sraigtelio stinga!

— Sveika, Džine! — pasisveikino Kitsonas, eidamas prie jos.— Seniai tavęs nematėme. Kurgi buvai pasislėpus?

Džine Kitsonui nusišypsojo, ir Blekui tas buvo netikėta. Jam atrodė, kad net ir jos šypsenos tas mulkis niekada negalėjo viltis.

— Hm, kaip čia tau pasakius,— atsiliepė Džine.— Buvau tai šen, tai ten, bet tikrai niekur nesislėpiau.

— Tai kodėl nekart nepasirodei pas mus?—paklausė Blekas, siūlydamas jai cigaretę.— Mums visiems būtų buvę ne pro šalį pasilinksminti moteriškoj kompanijoj.

Ji paėmė cigaretę, ir jis jai uždegė.

— Deja, linksminti nieko neketinu,— atsakė ji Blekui.

Kitsonas žiūrėjo į juos, ir jam suspaudė širdį. Tas lengvabūdiškas, kvailas pašnekesys jį erzino. Jis žiūrėjo, galvoda-_mas_f kad negalėtų šitaip su Džine kalbėtis, ir jam buvo skaudu, kad jai šitoks tonas, atrodė, patinka.

— Na, bent jau būtum atėjusi ir „labas*¹ pasakiusi,— toliau pliauškė Blekas.— Aš jaučiausi toks vienišas. Tik pagalvok, dešimt naktų turėjau miegoti su Džipu!

Džine nusijuokė.

— Visai neblogai gyvenimo paįvairinimui,— pasakė ji ir apsisukusi nuėjo prie priekabos, aplink kurią žirgliojo Morganas, apžiūrinėdamas iš visų šonų.

Užkabinęs užuolaidėles, iš priekabos išlindo įkaitęs Džipas.

— Na, dabar gali pažiūrėti,— pakvietė jis.— Viskas gatava.

Morganas toliau apžiūrinėjo Džipo kūrinį.

— O kurgi durys, Džipai?

Džipas švietė kaip saulė. Tai buvo jo triumfas! Jo šedevras!

— Durys vietoje. Ei, mažiuk!—šūktelėjo jis Kitsonui.— Parodyk, kaip įtaisėm duris.

Kitsonas nuėjo į priekį, o Džipas su Morganu liko stovėti prie galinės priekabos sienos.

Morganas apžiūrėjo ją. Siena atrodė tvirta, neatskiriama viso korpuso dalis.

— Gerai atrodo, a?—paklausė Džipas, brūkšėdamas kojomis iš susijaudinimo.

— Puikiai,— įvertino Morganas.

— Atidaryk, mažiuk,— paliepė Džipas.

Kitsonas paspaudė svertą, ir galinė priekabos siena atsivožė tarsi kokios dėžės dangtis, tuo pat metu dalis grindų šiek tiek pasikėlė, o paskui nusileido ir virto nuožulnia plokštuma, savotiška rampa.

— Nekvailai, a?—paklausė Džipas, trindamasis rankas.— Gerokai teko paprakaituoti, kol padariau, kad siena ir grindys pasikeltų kartu. Bet padariau — viskas veikia sklandžiai ir greitai. Rampa išlaikys šarvuotį. Matai, sutvirtinau plieninėmis sijomis.

Blekas su Džine priėjo arčiau, Morganas pritariamai linktelėjo.

— Taip, tai tikro meistro darbas, Džipai,— pagyrė jis —Pažiūrėkime dar kartą, kaip tavo kūrinys veikia. '

Gal dešimtį kartų Kitsonas turėjo atidaryti ir vėl uždaryti priekabos galą, kol Morganas liko patenkintas.

— Gerai,— pagaliau tarė jis.— Aukščiausios klasės darbas, Džipai.

Jis užlipo ant rampos ir įėjo į priekabą.

Džipas atsistoja ant rampos ir lyg kokia šeimininkė, besididžiuojanti savo nauju namu, ėmė rodyti kiekvieną smulkmeną, kurią jam buvo tekę perdirbti.

— Šitos lentynos paluby yra acetileno ir vandenilio balionams,— paaiškino jis.— Spintutė — įrankiams susidėti. Du suoliukai palei šonus visokiems kitiems daiktams, kuriuos pasi-imsime. Grindis irgi sutvirtinom — skersai šasi padėjome dvi plienines sijas. Dabar jeigu ir užvažiuosim ant kokio kupsto, pavojaus nėra, grindys atlaikys.

Morganas viską rūpestingai apžiūrėjo, ypač atidžiai — grindis. Jis palindo po priekaba, atsigulė ant nugaros ir, pasišviesdamas žibintu, patikrino, kaip plieninės sijos pritvirtintos varžtais prie rėmo.

Džipas susijaudinęs jį stebėjo.

Pagaliau Morganas išlindo, atsistojo ir susikišo rankas į kišenes. Neramios jo akys žvilgėjo.

Padaryta be priekaištų, Džipai,— pasakė jis.— Viskas taip, kaip norėjau. Juk bus velniškas svoris, kai įgrūsim šarvuotį, ar ne?

— Taip, svorio susidarys,— patvirtino Džipas,— bet „Biuikas” turėtų patempti. Tu juk sakei, kad stačių įkalnių nebus.

-r- Hm, taip, gal ir nebus, jeigu tiktai nereikės sprukti į kalnus,— sumurmėjo Morganas, kasydamasis smakrą.— Daug priklausys nuo to, Džipai, kaip tau pasiseks atidaryti šarvuotį. Jeigu ilgai su juo terliosies, tada gali tekt ir į kalnus patraukti. Ten vienintelė vieta, kur galima pasislėpti, bet aš to nenorėčiau. Kelias ten status ir painus, ir kažin, ar „Biuikas" tokį krovinį užtemptų.

Džipas iškart sunerimo.

— Bet juk tu sakei, kad laiko turėsiu kiek tik norėsiu, Frenkai,— pasakė jis, trindamasis prakaituojančias rankas į kelnių sėdynę.— Tokio užrakto per penkias minutes neatidarysi.

— Gerai, gerai, nesikarščiuok,— ėmė raminti Džipą Morganas, o Džine ir Kitsonas su Bleku griežtai pažiūrėjo į jį.— Aš ir nesakau, kad reikės atidaryti per penkias minutes. Turėsi dvi tris savaites, bet po to viskas gali pakrypti taip, kad teks dangintis ir į kalnus.

Džipas perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, mažos jo akutės pasidarė visai apskritos.

— Bet, Frenkai, tu juk žadėjai, kad galėsiu netrukdomas dirbti ištisą mėnesį, o dabar jau sakai — dvi tris savaites. Šarvuotis— ne žaisliukas. Aš jį esu matęs. Čia nepaskubėsi.

Dabar Morganas pagalvojo apie šimtus žmonių, kurie bus mesti paskui juos, kai tiktai dings šarvuotis. Pagalvojo, kaip lėktuvai skraidydami iš viršaus naršys kiekvieną kelią, o policininkai su motociklais tikrins kiekvieną mašiną. Jeigu jie norės pasprukti, Džipui teks paskubėti. Tačiau jis žinojo, kaip greitai Džipas puola į paniką, todėl jo negąsdino. Suspės dar paspausti tada, kai jau turės šarvuotį rankose.

— Taip, gal ir tavo teisybė,— pasakė jis.— Jei mums pasiseks, tu galėsi ramiai dirbti visą mėnesį. Antra vertus, gal tau pavyks iš pirmo bandymo jį atidaryti.

— Ne, iš karto jo neatidarysi,— pasakė Džipas ir apsiniaukė.— Tam reikės laiko.

Morganas užsidegė cigaretę.

— Na ką gi, mano supratimu, mes beveik pasiruošę,— pasakė jis.

Trys vyrai, žiūrintys į jį, sukluso.

Džine atsirėmė į priekabos sparną, jos akyse kažkodėl staiga pasirodė nerimas.

— Šiandien antradienis. Vadinasi, lieka trys dienos paskutiniams pasiruošimams,— pasakė Morganas.— O gal kam nors atrodo, kad penktadienį pradėti dar negalime?

Kitsonui staiga tarsi kas užgniaužė gerklę. Pastarąsias vienuolika dienų jis buvo taip įsitraukęs į darbą, jog visai negalvojo, kam tą priekabą ruošia. Darbas jam buvo be galo įdomus — juk pirmą kartą gyvenime kažką kūrė.

O dabar jis buvo šiurkščiai nustumtas nuo debesų į žemę, ir jam pasidarė baisu.

Blekui pagaugai nuėjo per visą nugarą, bet tai nebuvo baimė. Jeigu jam skirta bent truputis laimės, per porą savaičių jis taps turtingu žmogumi. Turės du šimtus tūkstančių dolerių! Nuo tos minties jam smarkiau suplakė širdis.

Džipas buvo kaip nesavas. Jam nepatiko miglota užuomina, kad, girdi, gali reikti šarvuotį atidaryt labai greitai. Jo negąsdino pats šarvuočio paėmimas — čia jam dalyvauti nereikės.

Bet jis nenorėjo, kad Frenkas įsivaizduotų, jog jis taip vienas du ir atidarys. Jis visai nenorėjo, kad Frenkas susidarytų klaidingą nuomonę.

— Tegu būna penktadienį,— pareiškė Blekas, stengdamasis parodyti Morganui, kad jis, Blekas, pasiruošęs kiekvieną minutę.

— Penktadienį,— tarė Džine.

Morganas pažiūrėjo į Kitsoną ir Džipą.

Jie abudu svyravo, bet, pajutęs, kad Džine įdėmiai žiūri į jį, Kitsonas kimiu balsu pasakė:

— Taip, žinoma, kodėl gi ne?

Džipas kilstelėjo savo aptakius pečius.

— Man vis tiek,— pritarė ir jis.

Morganas priėjo prie varstoto ir atsisėdo.

— Jeigu sprendimas vienbalsis,— pasakė jis, apžvelgdamas kitus keturis,— tada apgalvokime, kas dar mums liko padaryti.

Visi susėdo ant įvairiausių dėžių, kurių buvo prigriozta Džipo dirbtuvė. Atmosfera iš karto įkaito.

— Reikia sukombinuoti mašiną Džinei,— toliau kalbėjo Morganas.—Geriausiai būtų atviras dvivietis sportinis automobilis. Tuo pasirūpins Edas su Kitsonu.— Jis pažiūrėjo į juos.— Kai tik turėsite rankose, vežkite čia — Džipas perdažys ir pakeis numerį. Tą mašiną mes ir apversime „butelio kakle". Ten vienoje kelio pusėje yra griovys. Reikės dviejų štangų, kokių dešimties pėdų ilgio. Su jomis lengvai įversime mašiną į griovį. Tu jomis pasirūpinsi, Džipai.

— Gerai,— atsakė Džipas.— Aš jau turiu ir kelio ženklus.

— Duok juos čia, pažiūrėsime.

Džipas atnešė du ženklus, pritvirtintus prie stulpelių. Morganas linktelėjo, ženklai jam patiko.

— Gerai. O dabar peržvelkim viską iš eilės, visą savo planą,— pasakė jis.— Tegul kas nors užrašo. Aš noriu, kad kiekvienas tiksliai žinotumėt, ką ir kada turėsite daryti. Džine, gal tu užrašysi?

— Gerai,— sutiko Džine.— Tik neturiu popieriaus nei pieštuko.

Džipas nuėjo į savo pašiūrę bloknoto ir pieštuko. Kai tik Džipas dingo už durų, Blekas pasakė:

— Jis visąlaik krūpčioja, Frenkai. Man dėl jo neramu.

Morgano veidas surūstėjo.

— Dėl jo gali nesijaudinti. Reikia pasipopinti, kol susitvarkysime su šarvuočiu, o jeigu tada ims blaškytis, prispausime kiečiau. Ir turės dirbti — niekur nesidės.

— Tikėkimės,— tarė Blekas.

Morganas pažiūrėjo į Kitsoną.

— Na, mažiuk, o kaip tu jautiesi? Ar jau pradėjai galvoti, kaip išleisi savo pinigus?

— Aš jų dar neturiu,— atsakė Kitsonas niūriu balsu.— Užteks laiko sugalvoti tada, kai turėsiu.

Morganas susimąstęs valandėlę žiūrėjo į jį, paskui nukreipė akis į Džinę.

— O tu, Džine?

Žalios Džinės akys buvo visai abejingos, kai ji atsakė:

— Kaip visada.

Grįžo Džipas ir padavė jai bloknotą su pieštuku.

— Pradėsiu nuo pat pradžių,— pasakė Morganas.— Jeigu kam nors bus kas neaišku, sustabdykit mane. Tai labai svarbu. Kiekvienas privalo tiksliai žinoti, ką turės daryti, todėl nebijokite klausti.— Morganas stabtelėjo, užsidegė cigaretę ir pradėjo:— Vadinasi, susitinkame čia penktadienį, aštuoniomis iš ryto. Džine ir Kitsonas apsirengia kaip atostogaudami. Kitsonas važiuoja „Biuiku". Džine — sportiniu automobiliu. Visi kiti sėdim priekaboje, kad niekam nekristumėm į akis. Džine nuvažiuoja prie šarvuotų automobilių agentūros ir laukia pasirodant šarvuočio. Kitsonas su „Biuiku" nuveža priekabą ten, kur prasideda žvyrkelis. Čia išlipa Džipas ir pastato vieną ženklą. Pasižymėk, Džine, kad turime pasiimti du plaktukus įkalti stulpeliams su draudžiamais ženklais.— Morganas pažiūrėjo į Džipą.— Tave paliksime žvyrkelio pradžioje. Ten galima gerai pasislėpti, niekas nepastebės. Tu palauki, kol pravažiuoja šarvuotis, ir, kai tik jis pravažiuoja, pastatai draudžiamą ženklą.

Tada grįžti į tą vietą, kur tave išlaipinome, ir lauki mūsų. Aišku?

Išgąstingai išplėtęs akis, Džipas linktelėjo.

— Kitsonas atvažiuoja prie „butelio kaklo'¹ ir sustoja. Čia mes su Edu išlipam ir pasislepiam krūmuose šalia kelio. Kitsonas nuvažiuoja.— Dabar jau žiūrėdamas į Kitsoną, Morganas dėstė toliau:—Tu nuvažiuoji į mišką, atkabini priekabą nuo „Biuiko" ir palieki. Tada greit nuvažiuoji iki kelio galo ir pastatai antrą draudžiamą ženklą. Pastatęs grįžti, vėl prikabini priekabą prie „Biuiko" ir atsuki „Biuiką" priekiu į „butelio kaklą". Gruntas ten abiejose kelio pusėse pakankamai kietas, tad lengvai apsisuksi ir žvyrkelio gale, ir prie „butelio kaklo", kur turėsi vėliau sugrįžti. „Butelio kakle" vėl reikės apsisukti, kad priekabos galas būtų atgręžtas į šarvuotį. Svarbiausia, ką privalai įsidėmėti: kai išgirsti signalą, varai kiek tiktai jėgos leidžia. ^Ciek tiktai jėgos leidžia, supratai?

— O koks bus tas signalas?—paklausė Kitsonas.— Iš kur aš žinosiu, kad jau laikas važiuoti?

Morganas išsiėmė iš burnos cigaretę ir susiraukęs įsispitrėjo į degantį galiuką.

— Hm... Aš manau, tu išgirsi šūvį. . Jeigu šūvio nebūtų, aš sušvilpsiu švilpuku. Lauk švilpuko. Vienas ilgas švilptelėjimas — ir mauni kiek ratai sukasi.

Kitsono veidas įsitempė.

— Vadinasi, tu manai, kad reikės šauti?

Morganas gūžtelėjo pečiais.

— Iš kur aš galiu žinoti? Gal nereikės, o gal reikės.

Jis pažiūrėjo į Bleką, paskui vėl į Kitsoną.

— Šiaip ar taip, lauk švilpuko.— Tada atsisuko į Džipą.— Tau tenka pats lengviausias darbas, bet atsimink — pabaigoje tau gali būt karščiausia.

Džipas linktelėjo, tačiau iš tiesų jautėsi lyg sugautas. Mintis, kad jam nereikės matyti paties žiaurumo, teikė šiokį tokį palengvėjimą. Jis — technikos žmogus. Jo darbas — atidaryti seifą. Jam atrodė visai teisinga ir protinga, kad jam neliepiama dalyvauti pagrobiant šarvuotį.

— Dabar tau aišku, ką turėsi daryti?—vėl kreipėsi Morganas į Kitsoną.

— Taip,— atsakė šis.

Jam irgi buvo lengviau ant širdies, kad gavo tokį darbą — bent jau nereikės šauti, jeigu įvyks susišaudymas.

— Tu, Džine,— Morganas atsisuko į merginą, kuri klausėsi blankiu, neperregimu veidu,— sėdi savo sportiniame automobilyje priešais agentūrą ir lauki, kol pasirodo šarvuotis. Kai tik jis išvažiuoja pro vartus, leidiesi paskui jį. Važiuoji gerokai atsilikusi — vairuotojas neturi tavęs pastebėti. Su tokiu mažu automobiliu nebus sunku pasislėpti tarp kitų mašinų. Kai tik jie išsuks iš autostrados į blogesnį kelią, pradėk lipti jiems ant kulnų ir spausti signalą. Vairuotojas pasitrauks į šoną ir tave praleis. Dabar tu privalai atkreipti jų dėmesį — jie turi tave įsiminti. Todėl, kai juos lenksi, be perstojo spausk signalą ir mauk kiek turi galios. Reikia, kad jiems susidarytų įspūdis, jog tu labai skubi. Pamojuok dar lėkdama pro šalį ir išnyk kaip dūmas. Jeigu viską padarysi tiksliai pagal laiką, dar liks nuvažiuoti maždaug mylią tiesiu keliu. Automobilis, kurį tau parūpinsim, galės išspaust daugiau kaip šimtą mylių per valandą, ir tu turi lėkti tokiu greičiu, kad tie du šarvuočio kabinoje vienas kitam pasakytų: „Toji tai skuba į aną pasaulį." Už posūkio jie tavęs jau nebematys, bet tu ir toliau nemažini greičio. Priešinio transporto bijoti nereiks — Kitsonas kitame kelio gale bus pastatęs draudžiamą ženklą. Taigi galėsi lėkti kaip vėjas, tiktai, dėl dievo meilės, nesusiknežink. Mes tavęs lauksime „butelio kakle" su štangomis. Mudu su Edu įversta automobilį į griovį. Jeigu viską padarysi, kaip sakau, turėsim penkiolika minučių paruošti dekoracijai. Kad viskas atrodytų įtikinamiau, automobilį padegsime. Reikės ilgo skuduro, kad pasiektumėm uždegti benzino baką. Pasižymėk, Džine.— Jis pažiūrėjo į Kitsoną.— Ketvirtadienį vakare tu nuvažiuosi į skerdyklą prie D j ūko ir nupirksi dvi pintas kiaulės kraujo. Pasakysi, kad reikia sodui. Tu, Džine, turi pasiimti atsarginę suknelę. Tą, kurią būsi apsivilkusi, reikės apipilti krauju. Tie du draugužiai, pamatę tave gulinčią kraujo klane, turi išsigąsti ir pagalvoti, kad tu mirtinai susižeidei.— Morganas stabtelėjo, paskui pasiteiravo:—Klausimų yra?

Džine papurtė galvą.

— Kol kas viskas aišku.

— Gerai. Vadinasi, tu guli ant kelio kraujo klane. Mašina dega griovyje. Mes su Edu tupime pasislėpę. Edas turi automatinį šautuvą. Šarvuotis atvažiuoja ir sustoja.—Morganas sutrynė peleninėje cigaretę.— Nuo čia viskas klostysis savaime, ir įvykių eigą mes galime tik įsivaizduoti. Neįmanoma tiksliai numatyti, ką darys vairuotojas ir sargybinis, pamatę Džinę, gulinčią ant kelio. Tiktai dėl vieno galime būti tikri — per ją jie nevažiuos, vadinasi, turės sustoti. Gali būti, kad ir vairuotojas, ir sargybinis išlips iš kabinos, bet aš taip nemanau. Man rodos, sargybinis prieis prie Džinės, o vairuotojas liks savo vietoje. Kai sargybinis bus per kelis žingsnius nuo jos, aš išlįsiu iš už šarvuočio. Edas su šautuvu seks sargybinį. Kai tik sargybinis pasilenks prie Džinės, aš prišoksiu prie kabinos lango iš vairuotojo pusės ir atkišiu revolverį jam į veidą. O Džine atkiš revolverį į sargybinį.

Stojo trumpa tyla, visi keturi žiūrėjo į Morganą.

— Kas dėsis toliau, visiems belieka tik spėlioti,— atsikvėpęs vėl kalbėjo Morganas.— Jie gali pasiduoti, bet gali ir priešintis. Tam turime būti pasiruošę. Jeigu sargybinis ims šiauštis, Edas sužeis jam ranką. Aš taip pat susitvarkysiu su vairuotoju. Čia viskas išsispręs savaime. Tiksliai numatyti nieko negalim. Viena aišku — aš turiu žūt būt sutrukdyti vairuotojui paspausti mygtukus. Tai padaryti bus nesunku, jeigu nė vienas iš mūsų nepames galvos.— Jis pažiūrėjo į Bleką.— Tu šausi iš dvidešimties pėdų atstumo, jeigu reikės šauti. Turėsi šautuvą, bet tas tipas irgi didumo kaip namas. Jeigu kas — iškart šauk, tik žiūrėk, kad nepramautum.

— Pasistengsiu,— atsakė Blekas, bet jo akys buvo nukreiptos kažkur į šoną, kad tik nesutiktų Morgano žvilgsnio.

— Na štai,— toliau dėstė Morganas,— kai vairuotojas ir sargybinis sudoroti, aš duodu ženklą Kitsonui. Tu būsi tuo metu už kokių penkių šimtų jardų nuo mūsų,— jis pasuko galvą į Kitsoną.— Klausyk, įtempęs ausis, ir, kai tik išgirsi švilpuką, iš visų jėgų spausk pas mus.

Kitsonas linktelėjo. Jis pradėjo sunkiai alsuoti, oras šniokšdamas veržėsi pro įlaužtą nosį.

— Nuo šio momento mes privalome veikti ypatingai greitai,— pareiškė Morganas.—„Biuikas" privažiuoja ir pasisuka taip, kad priekabos galas būtų prie pat priekinių šarvuočio ratų. Aš privarau šarvuotį prie rampos ir įvažiuoju į priekabą. Tu, Džine, tuo tarpu persirengi. Edas vikriai paima dalbas, šautuvą, sudeda į priekabą ir įlipa pas mane į šarvuočio kabiną. Džine su Kitsonu sėda į „Biuiką", Kitsonas apsuka „Biuiką" su priekaba, ir visi maunam pas Džipą, kuris jau ateina priešais. Jis taip pat įlipa pas mus į kabiną. Taigi situacija tokia: Džine su Kitsonu sėdi „Biuike", šarvuotis paslėptas priekaboje, o mes trys — šarvuočio kabinoje, ir niekas mūsų nemato. Dabar turime kuo greičiausiai išvažiuoti į autostradą, bet tai nereiškia, kad Kitsonas turi lėkti kaip be galvos. Jeigu viskas klosis sėkmingai, per penkiolika minučių turėtumėm atsidurt autostradoje. Per tą laiką agentūroje bus pastebėta, kad su šarvuočiu nutrūko ryšys. Pirmiausia jie pagalvos, kad sugedo radijas, ir paskambins į raketų stotį. Taigi, mano manymu, iš viso turėsime maždaug pusvalandį laiko, kol virvutė nutrūks ir balionas pakils į orą. Kai tik įsuksime į autostradą, Kitsonas turi važiuoti ne greičiau kaip trisdešimt mylių per valandą. Tokiu metu ten didžiulis judėjimas, ir į mūsų jauną porelę priekaboje, tikriausiai važiuojančią atostogauti, niekas neatkreips dėmesio. Ar yra kokių nors klausimų?

Kitsonas, taip sugniaužęs kumštį, jog nagai sulindo į delną, paklausė:

— O kaip bus su vairuotoju ir sargybiniu? Ar juos paliksime prie „butelio kaklo"? Ką su jais padarysime? .

Morganas suirzęs persibraukė pirštais plaukus.

— Dėl jų gali nesukt sau galvos. Jais pasirūpinsim mes su Edu.

Kitsoną išpylė karštis. Dabar jam buvo aišku, kad vairuotojas ir sargybinis bus nužudyti.

— Juk jie pamatys priekabą,— nuo susijaudinimo gergždžiančiu balsu pasakė jis.— Ir paskui nurodys ir jos, ir mūsų žymes.

— Ir tegul! — Iš Morgano tono buvo matyti, kad Kitsonas jam įgriso.— Juk pasakiau, kad tau nereikės dėl jų galvos sukti. Tai bus mano ir Edo darbas.

Kitsonas dirstelėjo į Džinę. Bet ir jos medinis veidas nesuteikė jam nė truputėlio paguodos. Kažkas jo viduje ėmė įkalbinėti: „Greičiau viską mesk. Juk tai bus žmogžudystė... Ir aklam tas matyti. Jie nepaliks gyvų sargybinio ir vairuotojo."

Morganas tarė:

— Na, jeigu daugiau klausimų nėra, aš einu toliau.

— Klausyk, Frenkai, man taip nepatinka,— virpančiu balsu pertraukė jį Džipas.— Aš noriu tiksliai žinoti. Ką jūs ketina-

22. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

*e daryti su vairuotoju ir sargybiniu? Kaip jūs užtikrinsit, kad jie nenurodytų faraonams mūsų žymių?

Morgano akys staiga pasidarė be galo rūsčios, veidas — kiaurus.

— Gal tu nori, kad aš tau viską paveiksliukais nupieščiau?— suurzgė jis.— O ką mes su jais galėtumėm padaryti, kaip tu manai, a?.. Taigi klausykit, šventieji angelai, ką pasakysiu. Abu jūs balsavote už. Aš perspėjau visus iš anksto, kad jeigu mes kur nors pramausim, atsisėsim į elektros kėdę. Ir pasakiau, kad balsuodami visi gerai pagalvotumėt. Judu balsavote už. Tai dabar neerzinkit manęs savo pliurpalais ir daugiau neklausinėkit, kaip mes priversime juos tylėti! Jūs žinote ne "blogiau už mus, ką su jais padarysim. Bet jūsų šito daryti neprašom. Aš jau sakiau — tai mudviejų su Edu darbas. Tiktai negalvokit, kad jūs dabar galit pasitraukt 'iš žaidimo. Dabar mes jau visi surišti į daiktą. Aš neketinu sužlugdyt visos operacijos vien dėl to, kad jūs staiga pasijutot dideli teisuoliai. Supratot abu?

Džipas goktelėjo. Šalti, negailestingi žiburiukai Morgano akyse jį iškart atvėsino. Jis suprato, kad jeigu dar mėgins prieštarauti, Morganas nesvyruodamas paleis jam kulką į kaktą.

— Gerai, tegul bus taip, Frenkai,— pasakė Džipas tyliu bal-

— Taip, aš vyriausias,— atkirto jam Morganas ir staigiai pasisuko į Kitsoną.— O tu ką pasakysi?

Morgano Kitsonas nebijojo, jis bijojo Džinės. Jeigu jai užteks drąsos pereiti tą visą baisumą, tai ir jam užteks.

— Negalima jau net paklausti?—pasakė jis, įdėmiai žiūrėdamas į Morganą.— Ir kas čia tokio?

— Galima, aišku,— jau kiek ramiau sušneko Morganas.— Tai atsakymą girdėjot. Dabar jau galiu kalbėti toliau, ar jūs dar norėsite pagaišinti laiką?

— Kalbėk,— atsakė Kitsonas, ir jo veidas nukaito.

— Kai išvažiuosime į autostradą, leidžiamės tiesiai į Fon Leiką. Ten yra didelis kempingas, ir mes ramiai pastatome savo priekabą pačiame jo viduryje tarp dviejų šimtų kitų. Fon Leiką turėtumėm pasiekti vidurdieny. Aplink visą ežerą daugybė namukų. Kitsonas išsinuomoja vieną.— Morgano balsas buvo kažkoks šaižus, jis vis dar negalėjo nusiraminti. Dabar vėl pakėlė akis į Kitsoną.— Priekabą pastatai netoli namelio ir vaidini su Džine jaunavedžius — žvejojat, plaukiojat, linksminatės. Žodžiu, elgiatės taip, kad žmonės suprastų, jog ta* jūsų medaus mėnuo ir jūs norite būti vieni. Tuo tarpu Džipas_r aš ir Edas tvarkysimės su šarvuočiu.

— Motina švenčiausioji!—šūktelėjo įširdęs Blekas.— Tas kelmas iš tikrųjų nelabai sunkų darbą išsirinko!

Kitsonas pašoko sugniaužęs kumščius, visas išraudęs.

— Nusiramink, girdi!—kaip kirviu nukirto Morganas, ir tas metalinis balsas iškart sustabdė Kitsoną.— Klausyk, Edai, suprask pagaliau, kad šitą darbą dirbame visi kartu. Kitsonui tenka ši rolė todėl, kad jis geriau už bet kurį iš mūsų vairuoja mašiną. Ir todėl liaukis prie jo kabinėtis, arba mes turėsime rimtai pasišnekėti. Man jau bloga darosi nuo to jūsų: inkštimo. Vienintelė Džine visą laiką tyli. Jeigu norite, kad mums pasisektų, turime dirbti visi draugiškai. Užsirašykite šitų sau ant kaktos ir vieną kartą baikite barnius!

Blekas patraukė pečiais.

— Gerai, gerai, tyliu. Negalima jau nė žodžio pasakyti.

Morganas ilgai žiūrėjo į jį, ir tik kai Blekas nusuko akis_r

vėl pradėjo kalbėti:

— Kai tik pastatome priekabą, Džipas pradeda dirbti. Darbas nelengvas. Priekaboje bus ankšta ir karšta, bet su tuo teks apsiprasti, Džipai. Mes su Edu sėdėsime kabinoje, kad tau nemaišytumėm. Jeigu reikės mūsų pagalbos, būsime šalia. Mums* trim bus bjauriausia, nes turėsime tupėti priekaboje iki tamsos. Kai sutems, nakvoti eisime į namelį, bet vos tik ims švisti, vėl grįšime į priekabą. Mes jokiu būdu negalime niekam pasirodyti. Turėsime saugotis kiekvienam žingsny. O jeigu Džipas pamatys, kad reikia daugiau laiko, gausim keltis į kitą vietą. Tokiu atveju turėsime važiuoti į kalnus, bet aš šito labai nenorėčiau. „Bankas" tokio svorio gali įkalnėn neužtempti, o jeigu kur nors kalnuose įstrigsime, mūsų dainelė sudainuota.— Jis pažiūrėjo į Džipą.— Klausimų yra? *

— Tai tu nori, kad aš krapštyčiausi su tuo užraktu priekaboje?— paklausė Džipas.— Bet ten negalėsiu naudoti autogeno, Frenkai, bus iškart matyti pro užuolaidėles, be to, tai pavojinga, visi galime supleškėti.

— O gal visai nė nereikės autogeno,— nuramino jį Morganas.— Juk užraktas bus nustatytas tam tikram laikui, gal tu atspėsi kombinaciją ir atidarysi be jokio vargo.

Džipas nušvitęs linktelėjo.

Morganas nušliaužė nuo varstoto ir išsitiesė.

— Tai štai, toks mūsų planas. Jis labai kruopščiai apgalvotas, bet, žinoma, nėra idealus. Joks planas negali būti idealus. Aš esu įsitikinęs, kad šarvuotį paslėpti mums pasiseks. Niekam neateis į galvą ieškoti jo mūsų priekaboje, kai ji stovės tarp šimtų kitų. Tai labiausiai vykusi plano dalis.— Jis pažiūrėjo į Džinę.— Liuks, mažyte. Iš tikrųjų liuks.

— Viskas bus gerai,— užtvirtino Džine,— jeigu tik kiekvienas padarys tą, kas pasakyta.

Šaltas ryžtingumas Džinės akyse nepatiko Kitsonui. Jis prisiminė Džipo žodžius, kad šitokia mergina skirta meilei. Dabar, žiūrėdamas į šaltą sukaustytą jos veidą ir nuožmias akis, jis nusprendė, kad Džipas bus prifantazavęs.

— Aš irgi taip manau,— pasakė Morganas ir pažiūrėjo į savo laikrodį.— Edai, judu su Kitsonu imkit Džipo mašiną ir važiuokit. Reikės apsukti kelias aikšteles. Automobilį Džinei reikia suorganizuoti šįvakar. Kai tik turėsite rankose, spauskite čia,— Džipas jį perdažys. Galit važiuoti.

Susiraukęs ir nepatenkintas, kad visą vakarą turės praleisti su Bleku, Kitsonas atsistojo ir nugoglino į duris.

Blekas, tyliai švilpaudamas, nusekė jam iš paskos. Eidamas pro Džinę, mirktelėjo jai. Džine pažiūrėjo į jį visai abejingai, bet Blekas ir toliau rodė dantis, o priėjęs prie durų, vėl mirktelėjo.

Po kelių minučių „Linkolnas" suburzgė ir nuvažiavo.

— O tavęs, Džine, noriu paprašyti tik vieno — parūpink maisto. Paimk dvi pintines ir pripirk konservų.— Morganas ištraukė iš kišenės pinigų ir padavė jai.— Imk tą, kas ne taip greitai genda, ir įdėk porą butelių viskio. Daugiau tau jokių užduočių. Susitinkame čia penktadienio rytą, aštuntą valandą. Sutarta?

— Sutarta.

Ji išplėšė iš bloknoto du savo prirašytuosius lapus ir padavė jam.

— Gal tave pavežti?—paklausė Morganas, iš anksto žinodamas atsakymą.— Dar tebelyja.

Ji apsivilko lietpaltį ir papurtė galvą.

— Ne, ačiū. Aš važiuosiu autobusu.— Ji pažiūrėjo į jį.— Tu tiki, kad mums pasiseks?

— Taip,— atsakė Morganas.— Tu irgi tiki, ar ne?

— Tikiu,— kiek padelsusi linktelėjo Džine.— Sudie, Džipai.— Ir skubiu žingsniu išėjo į lietų.

Džipas jautėsi kaip niekada blogai. Tik mintis apie du šimtus tūkstančių dolerių ir tyli, nuo Morgano sklindanti grasa neleido jam visai supliukšti. Dabar jis su siaubu galvojo apie būsimą žygį. O jeigu kas nors nepasiseks! Jeigu jie paklius faraonams į nagus? Švenčiausioji Marija! Ką apie jį pagalvotų motina?

Morganas paplojo jam per petį.

— Nusiramink!—pasakė jis.— Kitą savaitę tokiu metu visas pasaulis bus tavo kišenėje. Juk dėl to verta surizikuoti, tiesa? Ateisiu rytoj rytą. Tu puikiai sutvarkei priekabą, Džipai. Iki! — Ir draugiškai niuktelėjęs jam į krūtinę, Morganas išėjo.

2

Važiuodamas į didelę mašinų stovėjimo aikštelę už „Gomon" kino, Kitsonas buvo visai sutrikęs. Jis neturėjo nė menkos vilties, kad jiems pasisektų, ir dabar jau aiškiai suprato, kad bus įpainiotas į žmogžudystę. Sis dalykas būtų visai atėmęs jam drąsą, jeigu ne Morgano duota viltis — juodu su Džine vaidins jaunavedžius. Galės kartu plaukioti, šokti, vaikštinėti. Kitsonas matė, kad viską, kas Džinei pavedama, ji įvykdo labai sąžiningai, ir todėl neabejojo, kad ir šį savo vaidmenį atliks taip, tarytum jie iš tiesų būtų vyras ir žmona. Mintis, kad keletą dienų jis galės taip artimai praleisti su Džine, atsvėrė nesėkmės ir galimo arešto baimę.

Blekas, atsilošęs šalimais, pakreipęs akis, vogčia sekė Kitsoną.

— Klausyk, berneli,— staiga netikėtai prašneko jis,— kaip matau, pats metas tave įspėti, kad neprisigalvotum ko nors dėl Džinės. Mes su ja jau esame susitarę. Kai tik užbaigiam šitą reikalą, abu išvažiuojam. Aš prižadėjau jai parodyt Paryžių ir Londoną. Sakau, geriau perspėsiu tave, kad ko nors neprasimanytum.

Kitsonas vos neatsitrenkė į sunkvežimį, kuris sulėtino greitį prieš sustodamas, nes šviesofore užsidegė raudona šviesa.

Jis pasijuto taip, tarsi kas būtų iš visų jėgų trenkęs jam 4 paširdžius. Paskutinę akimirką sustabdė mašiną ir kupinas įtūžio atsisuko į Bleką.

— Meluoji!—sušvokštė jis.— Niekur jinai nevažiuos su to-Iriu pašlemėku kaip tu. Tu tiktai nori apdumt man akis!

Blekas buvo patenkintas, kad Kitsonas iškart čiupo jauką ir dabar atrodė lyg įsiutintas bulius.

— Ką-ą?—nusijuokė Blekas.— Atsipeikėk, vaikeli. Juk aš -daug labiau jai tinku negu tu. Pirmiausia — aš išsilavinęs žmogus. O tu... tu juk pasirodysi kaip paskutinis kvailys, kai Paryžiuje reikės užsakyti pietus. O kaip tu su savo suplotu snukiu nusivesi ją į kokią padorią vietą? Juk tikriausiai nemoki nė skaityti, a?

— Nutilk,— suriko Kitsonas,— arba tuojau išmalsiu dantis.

— Nepatariu! — pasakė Blekas staigiai pasikeitusiu, šaižiu balsu.— Praėjusį kartą mane užklupai netikėtai kaip avinėlį, daugiau nebandyk — taip sudirbsiu, kad šlapia vieta liks.

Kitsonas buvo jau besisukąs smogti Blekui, bet tuo momentu užpakaly sutūtavusi mašina grąžino jam protą.

Jis pakėlė akis ir pamatė, kad jau dega žalia šviesa, o jis gerokai atsilikęs nuo priešais važiuojančių mašinų.

Sunkiai alsuodamas ir tylomis keikdamasis jis nuvažiavo pirmyn.

— Taigi,— Blekas su pasigardžiavimu toliau erzino Kitsoną,— mudu jau kalbėjomės vieną dieną ir susitarėm važiuot į Paryžių. Prieš porą metų aš esu ten buvęs, neblogai pažįstu miestą. Džine sakė jau seniai nori...

— Užsičiaupk, pasakiau!—suriko Kitsonas.— Arba aš tuojau ■sustabdysiu mašiną ir užčiaupsiu tau žabtus!

— Na, na, nusiramink,— pasakė Blekas globėjišku tonu.— Aš tik norėjau tave perspėti: kai ten vaidinsi įsimylėjusį jaunikį, neužmiršk, kad pirmojo teisė — man. Jeigu užmirši, galim abu turėt nemalonumų.

Tinkamo atsakymo Kitsonas nespėjo sugalvoti — jie privažiavo automobilių stovėjimo aikštelę. Kitsonas staiga pasijuto prislėgtas. Tokiai merginai kaip Džine tikrai galėjo patikti šitoks susilaižęs frantas — išsilavinęs, mokantis gražiai elgtis.

Velniai jį žino, gal ir Paryžiuje jis yra buvęs. Šitas faktas visai priveikė Kitsoną.

Nebuvo Kitsonas garantuotas ir dėl to_r. ar galėtų nurungti? Bleką tikroje kovoje. Juk Blekas keturiolika svarų už jį sunkesnis ir geros formos. Kitsonas kartą matė, kaip jis vienoj užeigoj mušėsi — galingi buvo jo smūgiai, žiaurūs. Blekas kirto be jokio gailesčio, nevengdamas niekingiausių triukų, kad tik nugalėtų.

Atvažiavę į automobilių stovėjimo aikštelę, jie pastebėjo,, kad dvi ilgos mašinų eilės visai nesaugomos.

Kai abu išlipo iš mašinos, Blekas pasakė:

— Tu peržiūri aną viršutinę eilę, aš — šitą. Rasi ką nors-tinkamo — švilptelk.

Juodu išsiskyrė, ir Kitsonas greitu žingsniu nuėjo palei ilgą-automobilių virtinę. Viduje jis tiesiog kunkuliavo. Bandė save* įtikinti, kad Blekas apie savo susitarimą su Džine melavo, ir vis dėlto negalėjo nesijaudinti. Jis guodėsi tiktai mintimi, kad, šiaip ar taip, dvi dienas — o jei pasiseks, net ir tris — praleis su ja visai vienas ir pasistengs išnaudoti tą vienintelę progą laimėti Džinę. Tik jis abejojo, ar tai iš viso įmanoma. Džine* tarpais būdavo tokia nuožmi ir bejausmė, jog Kitsonui rodės, joks vyras nebūtų sugebėjęs įkvėpti jai meilės.

Staiga jis sustojo — tarp „Kadilako" ir „Jaguaro" stovėjo* dvivietis MG markės sportinis automobilis. Šitas tiks, tarė sau Kitsonas, greitai žvilgtelėjo kairėn, dešinėn ir, įsitikinęs, kad šalimais nieko nėra, priėjo prie automobilio. Pasišviesdamas mažu žibintuvėliu, apžiūrėjo jį, kiek paieškojęs rado ir raktuką.

Jis švilptelėjo Blekui, kuris ėjo palei kitą mašinų eilę.

Blekas atėjo pas jį.

*— Šitas, atrodo, tinka,— pasakė Kitsonas.— Ir raktukas yra..

Blekas apžiūrėjo automobilį ir linktelėjo.

— Bus gerai. Tu pradedi teikti vilčių, sodžiaus bernužėli,— pasakė jis, pašaipiai nužvelgdamas Kitsoną.— Dabar varyk jį pas Džipą. Kadangi esi išrinktas neprilygstamu vairuotoju ir darbas tau teko ne per daug sunkus, tai gal nepakenks ir truputis rizikos, prieš pradedant žaisti su Džine.

Šito Kitsonas negalėjo nukęsti. Nesvarstydamas jis užsimojo kumščiu Blekui į galvą. Tačiau Blekas kaip tik tokio Kitsono atsako ir tikėjosi ir buvo tam pasiruošęs. Jis pakreipė galvą kairėn, ir Kitsono kumštis pralėkė jam virš peties, o kai Kitsonas, netekęs pusiausvyros, pasviro į priekį, Blekas, sutelkęs visą savo svorį ir jėgą, iš kelių colių atstumo smogė jam į paširdžius.

Kitsonas jau kiek mėnesių buvo nesitreniravęs, jo raumenys buvo apsilpę, ir smūgis jį kirste nukirto. Gaudydamas orą, jis parkrito ant kelių, akyse iš skausmo plykstelėjo balta liepsna.

Blekas žengė žingsnį atgal, žiaurus šypsnys iškreipė jo veidą.

— Dabar mes atsiskaitę, veikėjau,— pasakė jis.— Daugiau nedrįsk pakelt prieš mane rankos — teks dar labiau gailėtis. Ir greičiau varyk mašiną pas Džipą. Supratai?

Jis nuėjo prie Džipo „Linkolno", o Kitsonas tebeklūpėjo, nuleidęs galvą, stengdamasis įkvėpti bent gurkšnį oro į dūstančius plaučius.

Tik po kelių minučių jis pagaliau šiaip taip atsipeikėjo. Sukaupęs jėgas atsistojo, degdamas iš gėdos, kad buvo taip pažemintas, nusvirduliavo prie automobilio, įlipo, užvedė jį ir išvažiavo iš aikštelės.

„Pats kaltas,— be jokios užuojautos pasakė sau Kitsonas, šalutinėmis gatvelėmis važiuodamas Džipo dirbtuvės link.— Bet daugiau šitaip nebus."

Jis buvo įsitikinęs, kad dar išmuš valanda juodviem su Ble-ku galutinai suvesti sąskaitas. Jau keli mėnesiai Blekas vis kimba prie jo, bet jeigu sumanė paveržti nuo jo Džinę, tai tegul gerai apsigalvoja. Sį sykį Blekas tikėjosi jo smūgio, buvo tam pasiruošęs. Blekas — pavojingas varžovas, reikia būti budriam ir saugotis triuškinančios jo dešiniosios. Po vieną kartą juodu abu vienas kitą užklupo netikėtai. Nuo šiol abu akylai seks vienas kitą.

Tuo metu, kai Kitsonas skubėjo pas Džipą, Morganas važiavo į savo nuomojamą butą, esantį nuošaliau nuo centrinės gatvės.

Morgano mintys sukosi tik apie būsimą žygį. Jau keletą kartų jis pergalvojo visą veikimo planą ir apskritai į šį darbą žiūrėjo kur kas rimčiau negu kiti trys bendrai. „Paskutinis kartas",— kalbėjo jis sau dabar, laviruodamas begaliniame mašinų sraute.

Lietus jau buvo apstojęs, bet kelias buvo slidus, blizgėjo po žibintų šviesomis, ir Morganas važiavo atsargiai.

Kai tik pinigus turėsime rankose, mąstė jis, reikės nedelsiant visiems išsiskirstyt. Sau jis jau buvo viską pasiruošęs. Piniginėje turėjo lėktuvo bilietą į mažą miestelį prie Meksikos—Kalifornijos sienos, specialų bilietą, be datos, duodantį teisę išskristi bet kuriuo metu bet kuriuo lėktuvu. Tame miestelyje buvo numatęs padėti saugoti savąją grobio dalį ir iš anksto turėjo užsisakęs banko seifą-automatą. Padėjęs pinigus, pereis Meksikos sieną ir palauks, kol nutils triukšmas. Kai viskas aprims, pradės supirkinėti vertybinius popierius ir kai šitaip sutvarkys visus du šimtus tūkstančių dolerių, tada visas pasaulis bus ne tik jo kišenėje, bet ir po jo kojomis.

Jis neapgaudinėjo savęs, kad pinigai atsieis lengvai. Tikimybės, jog viskas baigsis sėkmingai,— ne daugiau kaip penkiasdešimt procentų. Gaudynės bus žiaurios: policija ir armija mes visas pajėgas, griebsis visų įmanomų gudrybių, kad kaip nors susigrąžintų pinigus. Morganas nepasitikėjo nei Bleku, nei Kitsonu, nei Džipu. Kol tempia visus už ausų — gerai, bet jeigu tik paleis vairą iš rankų, jeigu jiems patiems teks parodyti iniciatyvą, iškart viskam galas. Jam darėsi apmaudu, pagalvojus, kad rizikuoja dėl milijono, o gaus tiktai penktadalį. Morganas instinktyviai jautė, kad likusieji pinigai tučtuojau atiteks policijai. Nebent Džine išsaugotų savąją dalį.

Džine jam patiko, bet sykiu kėlė rūpestį.

Jos planas paimti šarvuotį buvo gerai apmąstytas, puikus. Bet jis netikėjo, kad būtų galėjusi jį sugalvoti pati. Kas tada stovi už jos nugaros? O gal ji ką nors apgavo?

Sakykim taip. Bet tai ne jo reikalas. Ji patikėjo savo planą jam, ir jis padarys viską, kad iš to pasipelnytų. O sunkiausio ir pavojingiausio darbo ji ėmėsi pati.

Morganas truktelėjo pečiais, susiraukė. Paskui, išmetęs Džinę iš galvos, ėmė vėl įtemptai svarstyti užpuolimo planą.

Penktadienio rytą, apie šeštą valandą, Džipas po bemiegės nakties pakilo nuo savo gulto ir priėjo prie atviro lango pažiūrėti, kaip iš už kalnų kyla saulė.

Po dviejų valandų prasidės tai, dėl ko buvo tiek tartasi, tiek kalbėta, kad jam net galva sukosi. Tai bus didysis išbandymas jo patirčiai, sumanumui ir išradingumui — juk reikės atidaryti vieną sudėtingiausių pasaulyje užraktų. Dėl to Džipas buvo kaip nesavas. O jeigu nepasiseks? Jis krūptelėjo, pagalvojęs apie Morgano rūstybę.

Stengdamasis kaip nors nusiraminti, prisipylė į skardinį dubenį šalto vandens ir nusiprausė. Paskui pradėjo skustis, įsipjovė keliose vietose ir išsigando, pastebėjęs, kaip virpa rankos. O kad galėtum pajusti, kaip krinta spynos verstuvai, užfiksuoti juos reikiamu momentu, turi vis šūktelti diską vos per plauką,— dėl to ranka privalo būti tvirta.

Žiūrėdamas į virpančias rankas, Džipas giliai atsikvėpė. Reikia susiimti, negalima šitaip ištižti, tarė jis sau. Juk visada didžiavaisi pirštų jautrumu ir rankų tvirtumu. O jeigu šitaip panikuosi, tada, žinoma, seifo neatidarysi.

Jis pažiūrėjo į kitą kambario sieną, kur kabojo motinos duotas medinis nukryžiuotasis. Gal pasimelsti,— tiek metų nebuvo meldęsis. Bet kai atsiklaupė priešais kryžių ir persižegnojo, kaip kadaise buvo išmokytas, susigriebė, kad nė vienos maldos nebeatmena. Jis suprato, kad negali prašyti dievo pagalbos, jeigu ruošiasi piktam darbui, todėl, murmėdamas kažką be jokio sąryšio, kartojo ir kartojo tuos pačius žodžius: „Atleisk man..."

Mažame kambarėlyje kitame miesto gale Kitsonas, ką tik išlipęs iš lovos, virėsi kavą. Jis jautė, kaip jį laiko apglėbusi šalta baimės ranka.

Naktis buvo bjauri, iki pat ryto jis nervindamasis prasivartė nuo šono ant šono. Dabar jau viskas paruošta, aštuntą valandą prasidės, ir kelio atgal nebėra. Bet jeigu ne tos dvi dienos, kurias galės praleisti su Džine, jis tučtuojau susimestų į krepšį savo daiktelius, sėstų į traukinį ir dumtų kuo toliau-šiai nuo Morgano ir šito miesto. Visa savo esybe jis jautė, kad šitas sumanymas pasmerktas pražūčiai, bet jį laikė nenumaldoma bepražystanti meilė Džinei.

Kava išvirė, bet jis negalėjo gerti. Jį pykino net kavos kvapas, todėl skubiai išpylė puoduką į kriauklę.

Kitame kambaryje, kitoje gatvėje, nelabai toli nuo Kitsono, žiūrėdamas pro langą, kaip virš stogų kyla saulė, sėdėjo Morganas. Plonomis lūpomis suspaudęs cigaretę, jis paskutinį kartą svarstė visas smulkmenas, kurias dar prisiminė prabėgusią naktį. Tarsi generolas prieš mūšį jis mintyse tikrino kiekvieną plano detalę, patenkintas savo nuveiktu darbu. Jis buvo pasiruošęs ir pergalei, ir pralaimėjimui, tvirtai žinodamas, kad savo plano jau nebegali nei pakeisti, nei pataisyti:

Dabar viskas priklausė nuo atskirų žmonių. Jeigu išlaikys Džinės nervai; jeigu Edas neprašaus pro šalį; jeigu Kitsonas susitvarkys su mašina ir priekaba; jeigu Džipas nepradės pa-nikuot ir atidarys šarvuotį... Kiek daug „jeigu", bet tas jau nebe jo valioj. Save Męrganas buvo patikrinęs ne sykį, dėl savęs jis neabejojo. Pažiūrėjo į savo ramias, nė kiek nevirpančias rankas ir liko patenkintas — jo nervai stiprūs, jis nesusvyruos.

Kitoje miesto pusėje, savo dviejų kambarių bute, Blekas dar tebebuvo lovoje. Gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo, kaip per sieną slenka saulės spindulys. Kai spindulys atsidurs dešiniajame kampe, pačioje palubėje, bus metas keltis.

Vakar vakare Blekui buvo kilusi pagunda paskambinti Glorijai ir pasikviesti ją nakčiai, bet suprato, kad tai pavojinga. Jo lagaminai buvo jau sukrauti, o nereikalingi daiktai atiduoti į saugojimo kamerą. Glorija būtų iš karto supratusi, kad jis susiruošęs išvažiuot iš miesto, ir būtų ėmusi klausinėti. Gal net būtų iškėlusi sceną, taigi naktį prieš didįjį darbą jam teko praleisti vienam. Vienas jis jau nebuvo miegojęs daugelį metų, todėl ši naktis jam pasirodė ilga ir vieniša...

Dabar, žiūrėdamas į pamažu slenkantį saulės spindulį, jis bandė įsivaizduoti, kaip jausis po to, kai nušaus sargybinį. Tai bus paskutinis žingsnis nusikaltimo kelyje. Iki tol jis niekada nebuvo planavęs žmogžudystės ir per visus apiplėšimus, kuriuose buvo dalyvavęs, stengdavosi apsieiti be kraujo praliejimo.

Jis nejautė sąžinės priekaištų dėl to, kad turės nušauti sargybinį. Jam duota tokia užduotis, ir jis ją atliks. Tas žmogus turi mirti, kitaip visas jų planas nueis po velnių. Ir vis dėlto, priimdamas tai kaip realų faktą, Blekas negalėjo negalvoti, kaip jis jausis, kai išlįs iš savo slėptuvės, prieis prie negyvo sargybinio ir pažiūrės į jį. Kalėjime jis buvo šnekėjęs su žmogžudžiais. Jie visi gyrėsi savo darbais, bet neramiai lakstančiose jų akyse slypėjo baimė. Blekas suprato,— jie patys save laiko atskalūnais. Tokios išraiškos jis niekada nematė kitų žmonių akyse, kad ir koks bjaurus būtų buvęs jų gyvenimas. Ir todėl negalėjo negalvoti, kaip jis atrodys po to, kai nužudys sargybinį— ar taip pat kaip tie jo sutikti žmogžudžiai?

Kai paspaus šautuvo gaiduką, jis ne tik nužudys žmogų,— kaip įkaitą likimui atiduos savo paties gyvenimą. Nuo to momento, kai iš vamzdžio išlėks kulka, jis iki pat mirties nebegalės ramiai vaikščioti žeme. Jis niekuo nebepasitikės, stings iš baimės, kiekvieną kartą išgirdęs beldimą į duris, pamačius policininką, jam prakaituos rankos, o naktimis kankins košmarai. Jis taps atskalūnu.

Saulės spindulys jau buvo užsiropštęs į pačią palubę dešiniajame kambario kampe. Blekas nusimetė antklodę ir atsikėlė.

Perėjo per kambarį, paėmė pustuštį viskio butelį ir įsipylė deginančio skysčio į stiklinę. Siurbtelėjęs gerą gurkšnį, išsiviepė ir prisiversdamas nurijo.

Valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui, pajutęs, kad viskis pradeda veikti, nuėjo į vonią ir atsisuko dušą.

Pačiame miesto pakraštyje mažame skurdžiame kambarėlyje, viršutiniame mebliuotų kambarių namo aukšte, Džine užvožė lagaminą, kuriame sutilpo visa jos manta.

Ji pažiūrėjo į laikrodį — buvo be dvidešimt septynios.

Nusprendusi, kad pas Džipą eiti dar visu pusvalandžiu per anksti, ji priėjo prie lango ir pažiūrėjo žemyn, į siaurą purviną gatvę, iš abiejų pusių apstatytą skardinėmis atliekų dėžėmis.

Jeigu jiems pasiseks, galvojo ji, po kelių dienų ar po kelių savaičių šitas baisus niūrus gyvenimas taps praeitimi. Ji turės pinigų. Galės nuvažiuoti į Niujorką, nusipirkti drabužių, gal net išsinuomoti gerą butą ir gyventi taip, kaip svajojo jau daugelį metų.

Jeigu jiems pasiseks...

Ji tikėjo Morganu. Juodu abu buvo vienminčiai. Kaip gerai jis sugalvojo: „Visas pasaulis kišenėje"... Apie tokį gyvenimą ji ir svajojo. O svajonės gali išsipildyti tik tada, kai turi daug pinigų.

Jeigu yra žmogus, kuris gali paimti šarvuotį ir prisikasti prie pinigų, tai Morganas. ‘

Visi kiti...

Ji susiraukė.

Daug kas priklauso nuo Džipo. O jis taip nervinasi, jog bjauru žiūrėti. Visa viltis, kad Morganas atves jį į protą.

Su Bleku gali būti nemalonumų. Ji prisiminė, kaip jis į ją žiūrėjo. Kai apsistos kempinge, reikės būti atsargiai, nepasilikti su juo dviese.

Ji susiraukė, pagalvojusi apie Kitsoną. Jis aiškiai ją įsimylėjęs. Šaltas, apskaičiuojantis jos protas ir širdis kiek sušilo, prisiminus, su kokia neviltim akyse jis žiūrėjo į ją ir kaip stengėsi palenkt savo pusėn, kai juodu važiavo į Marią.

Kai ji praturtės, aplinkui pradės suktis gaujos mergišių ir visaip stengsis išvilioti iš jos pinigus. Tada gal ir neblogai būtų susidėjus su Kitsonu. Juodu abu turėtų kone pusę milijono. Su tuo bernužėliu nesunku būtų tvarkytis, o pasikliauti juo galima. Taip būtų saugiau, juk žmonėms gali kilt įtarimas, iš kur dvidešimtmetė mergina turi tiek pinigų. Savarankiškai gyvenanti vieniša mergina visada kelia įtarimą.

Apie tai reikės pagalvoti.

2

Morganas atvažiavo pirmas.

Jis sustojo priešais Džipo dirbtuvę, kai „Biuiko" laikrodžio rodyklės rodė be dešimties minučių aštuonias.

Vakar vakare jis su Bleku ir Džipu iki išnaktų tvarkė ir tikrino „Biuiką", kol galų gale visi liko mašina patenkinti, o tada sėdo į ją ir išbandydamas parvažiavo namo.

Kai dabar įėjo į dirbtuvę, Džipą rado tikrinantį įrankius, sudėtus priekaboje į spintutę.

Jis iškart pastebėjo, kad Džipas išbalęs ir sunkiai alsuoja. Kai dėliojo įrankius spintutėje, jo rankos drebėjo.

„Praeis,— pagalvojo Morganas,— turi praeiti."

Dabar, kai išmušė valanda žengti pirmąjį žingsnį, net jis pats buvo įsitempęs, todėl galėjo suprasti ir Džipo nervinimąsi. Tačiau visai neketino su juo popintis toliau, jeigu jis tuojau pat nenusiramins.

— Sveikutis, Džipai,— pasisveikino jis.— Kaip jautiesi?

— Normaliai,— atsakė Džipas, vengdamas Morgano žvilgsnio.— Atrodo, bus karšta diena. Bet geriau kaitra, negu lietus, ar ne?

Į daržinę įėjo Džine, nešina lagaminu ir didele pintine.

Morganas tik žvilgtelėjęs suprato, kad mergina blogai išsimiegojusi. Po akimis juodi ratilai, veidas išblyškęs, nors ir pasidažiusi.

— Na, štai ir pradedam,— pasakė jis eidamas prie jos.— Jaudiniesi?

Mergina pažiūrėjo į jį; jūros žalumo akys buvo šaltos ir abejingos.

— Ne daugiau kaip tu.

Morganas šyptelėjo.

— Vadinasi, jaudiniesi,— pasakė jis.

Įėjo Kitsonas, jam iš paskos — Blekas.

Morganui iškart dingtelėjo, kad Blekas išgėręs. Veidas buvo raudonas ir judesiai pernelyg laisvi. Morganui širdį sugnybo baimė.

Kitsonas atrodė susinervinęs, bet valdėsi daug labiau negu Džipas ar Blekas, ir tai nustebino Morganą.

Dabar iki aštuonių buvo likusios dvi minutės, ir jis nusprendė, kad nėra prasmės ilgiau delsti ir dar tampyti ir taip jau įsitempusius nervus.

— Na, tai ir judam,— tarė jis.— Jūs, vyrai, išvežat priekabą. Džine sėda į automobilį ir važiuoja prie agentūros.

Morganas nuėjo kartu su ja ir, atsistojęs ant mašinos laiptelio, žiūrėjo, kaip ji sėda už vairo. „Šaunuolė, tokia rami",— žavėdamasis mergina, pagalvojo jis.

— Ką daryti, tu žinai, ir viską padarysi kaip reikia,— padrąsino jis ją.— Laimingai!

Džine vos pastebimai jam šyptelėjo ir užvedė automobilį.

Tada prie jos atskubėjo Kitsonas.

— Laimingai,— pasakė jis.—Žiūrėk, būk atsargi. Ta mašina labai greita.

Ji pažiūrėjo į jį ir linktelėjo.

— Ačiū, ir tau sėkmės,— palinkėjo ji Kitsonui ir išvažiavo iš daržinės.

Po penkių minučių iš dirbtuvės iššliaužė ir „Biuikas", tempdamas priekabą.

Morganas su Bleku sėdėjo priekaboje ant grindų. Kitsonas vairavo.

Džipas užrakino dirbtuvės duris ir ant pakabinamos spynos uždėjo lentelę su tokiais žodžiais: „Uždaryta vasaros atostogoms".

Staiga Džipą apėmė niūri nuojauta, kad jis daugiau niekada nepamatys šitos senos suklypusios pašiūrės, kurioje praleido penkiolika nerūpestingų gyvenimo metų. Nors pelno ne kažin kiek iš dirbtuvės buvo gavęs, bet pamilo ją taip, kaip tiktai sentimentalus italas moka mylėti kokį daiktą ar vietą, ir kai įsiropštė į priekabą, jo akys buvo pilnos ašarų.

— Kas atsitiko, plačiašikni?—rūsčiai paklausė Blekas. Jo kantrybė baigė išsekti.— Ko čia dabar taip susigraudinai?

— Nutilk! — amtelėjo Morganas ir pasislinko, kad būtų vietos Džipui. Blekas nusisuko, bijodamas sutikti šaltas, grėsmingas jo akis. O Morganas, lengvai niuktelėjęs Džipui į krūtinę, pasakė:—Juk greitai turėsi tiek, kad šito laužo niekada nė prisimint nebenorėsi. Nusipirksi namą, vynuogyną, o cigarus rūkysi vieną nuo kito užsidegdamas. Moterys iš paskos būriais sekios, kai sužinos, kad turi du šimtus tūkstančių dolerių.

Džipas linktelėjo, per jėgą neaiškiai nusišypsojo.

— Gal ir taip. Tu tiki, kad viskas bus gerai, Frenkai?

— Žinoma, viskas bus gerai,— atsakė Morganas.— Pasikliauk manimi. Juk iki šiol aš visada gerai išvairuodavau, ar ne?

Kol „Biuikas" privažiavo žvyrkelį, einantį link „butelio kaklo", trys vyrai priekaboje buvo perkaitę, išvargę ir suirzę.

Jie neįsivaizdavo, kad bus taip tvanku ankštoje uždaroje priekaboje, kai į jos stogą pleškina karšti saulės spinduliai. Taip pat neįsivaizdavo, kad gali būti tokios netikusios lingės.

Kitsonas važiavo gana greitai, ir trys vyrai viduje, neturėdami už ko laikytis, susikratė kaip maiše, priekabos ratams šokčiojant per kelio nelygumus.

Išlaipino Džipą su vienu draudžiamu ženklu ir plaktuku. Džipas aiškiai nenorėjo likti vienas, bet sykiu aiškiai džiaugėsi, kad jam nereikės dalyvauti tolimesnėje operacijoje.

— Plačiašiknis,— sumurmėjo Blekas, kai _lfBiuikas^fi_r traukdamas priekabą, nuvažiavo keliu tolyn.— Jeigu jis nesusidoros su šarvuočiu, aš susidorosiu su juo pačiu.

Morganas ištiesė ranką, iš laikiklių, pritvirtintų prie lubų, ištraukė automatinį šautuvą ir numetė Blekui į rankas.

— Geriau galvok apie šitą,—paliepė jis šaltu griežtu balsu.— Džipu nesirūpink. Galvok apie savo darbą ir žiūrėk, neprašauk pro šalį.

Blekas paėmė šautuvą.

— Aš būčiau nieko prieš ko nors siurbtelti, Frenkai. Šitam krepšy yra du buteliai viskio.

— Vėliau —atsakė Morganas.— Pirma atlik savo užduotį, o tada galėsime švęsti.

Priekaba ėmė riedėti lėčiau ir sustojo. Kitsonas atidarė jos galą.

Jie buvo „butelio kakle¹¹.

Du vyrai — Blekas su šautuvu ir Morganas su 45 kalibro koltu — išlipo iš priekabos. Kelias minutes jie stovėjo ir traukė giliai į plaučius gaivų ryto orą, jausdami, kaip saulė tvilkina veidus.

Morganas pasakė Kitsonui:

— Tu žinai, ką daryti. Lauki, kol išgirsti švilpuką, tada kuo greičiausiai važiuoji pas mus.

Kitsonas linktelėjo.

— Laimingai,— pasakė jis, pirma pasisukęs į Bleką, paskui — \ Morganą.

— Cha! Angelas sargas atsirado! — nusišaipė Blekas.— Sau laimės pasilinkėk.

Kitsonas gūžtelėjo, paskui perjungė bėgį ir ėmė tolti nuo jų. Tuo momentu Morganas pastebėjo, kad štangos liko priekaboje.

— Ei, ei,— sustaugė jis.— Sustok!

Kitsonas sustojo ir iškišo pro langą galvą.

— Po velnių! — Morganas piktai pažiūrėjo į Bleką.— Ar aš vienas turiu apie viską galvoti? Juk štangas palikom!

Kitsonas atidarė priekabos galą, Blekas išėmė štangas, ir Morganas žaižaruojančiomis iš pykčio akimis mostelėjo Kitsonui važiuoti. Kai „Biuikas" su priekaba pajudėjo, Morganas paėmė vieną štangą ir nunešė į kelio kraštą.

Tada ir Blekas paėmė ir nunešė kitą.

Morganas buvo tiek kartų iš vaikštinėjęs visą „butelio kaklą", kad kiekvieną krūmą žinojo beveik atmintinai. Jis parodė, kur pasislėpti Blekui, o pats nuėjo kokius šešis jardus

priekį.

Abu atsigulė ir įsmeigė akis į kelią.

Vieta išrinkta gera, nutarė Blekas. Jis prisidėjo prie peties šautuvą, prisimerkė ir nusitaikė. Pro tankius krūmus jis buvo visiškai nematomas, o pats puikiausiai matė, kur reikės šauti. Dabar jis pasijuto daug drąsesnis, tiktai gailėjosi, kad išlipant iš priekabos nepasisekė truktelti viskio. Tie trys gurkšniai, kuriuos išmetė namuose, buvo jau beveik išgaravę. Nors buvo dar ankstyvas metas, saulė kaitino labai smarkiai, jis suprakaitavo, burna visai išdžiūvo.

— Na kaip?—šūktelėjo Morganas.

— Puikiai,— atsiliepė Blekas, dar kartą prisitaikė, paskui pasidėjo šautuvą šalia savęs, išsitraukė nosinę ir nusitrynė rankas.

Morganas nusiėmė kaklaraištį, atsisegė marškinius ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo be penkių minučių vienuolika. Jeigu šarvuotis važiuos įprastiniu greičiu, „butelio kakle" turėtų būti pusę dvylikos. Džine turėtų pasirodyti anksčiau — maždaug po penkiolikos minučių.

Panorėjo rūkyti, išsiėmė cigaretę ir užsidegė.

Pamatęs, kad Morganas rūko, Blekas irgi užsidegė cigaretę. Jis padėjo ranką ant šautuvo ir, pastebėjęs, kad ji vis dar dreba, kreivai šyptelėjo. Jo nervai buvo įsitempę, širdis daužėsi. Toks laukimas — užvis bjauriausia.

Patylėjęs kokias penkias minutes, Morganas staiga pakėlė galvą ir įsiklausė.

— Atrodo, kažkas važiuoja,— pasakė jis.

Blekas pasiremdamas rankomis atsistojo.

— Tūpk, žioply!—sušnypštė Morganas.— Čia ne ji! Slėpkis greičiau!

Blekas nirte paniro po krūmais.

Už pusmylio dulkių debesyje pasirodė kažkokia mašina. Kai ji privažiavo arčiau, vyrai pamatė, kad tai karinis sunkvežimis. Kabinoje sėdėjo trys kareiviai. Sunkvežimis greitai pravažiavo pro šalį.

— Paštas,— pasakė Morganas.— Vėluoja.

Jo laikrodžio rpdyklės, atrodė, šliaužte šliaužė. Dvidešimt mi-

353

23. Nuotykiniai užsienio rašytoji) ktrinial

nučių po vienuoliktos jis pradėjo nervintis. O jeigu Džine su-siknežino? Arba neišlaikė nervai ir dėjo į kojas?

— Po šimts velnių! Kur ji taip ilgai?—tarė Blekas.

— Gal negalėjo iš miesto išvažiuoti... per mašinų spūstį,— sumurmėjo Morganas visai paniuręs/

— O jeigu jie neleido jai lenkti?—paklausė Blekas ir atsisėdo.— Ką mes darysim, jeigu šarvuotis atvažiuos pirmas?

_ — Nieko nedarysim. Rytoj vėl bandysim iš naujo.

— Bet tada jie tikrai įtars ką negero, kai vėl pamatys ją ant kelio,— suabejojo Blekas.— Gali sužlugt visas planas.

— Liaukis kvarksėjęs,— burbtelėjo Morganas.— Dar yra laiko. ..

Jis nutilo, tolumoje išgirdęs duslų motoro riaumojimą. Mašina lėkė dideliu greičiu. •

— Ji!

Po kelių sekundžių už kokios mylios jie išvydo sportinį automobilį, dumiantį „butelio kaklo" link.

— Lekia kaip be galvos! — šūktelėjo Blekas pašokdamas.— Tu tik pažiūrėk!

Morganas irgi atsistojo, neišleisdamas iš akių automobilio.

— Gal šarvuotis važiuoja iš paskos? Greičiau! Imk štangas!

Jis ištraukė iš kišenės ilgą skudurą ir susuko kaip virvę.

Paskui iš kitos kišenės išsiėmė skardinę benzino ir išėjo į kelią.

Jis išgirdo, kaip Džine ties posūkiu sulėtino greitį, o po kelių sekundžių automobilis jau buvo „butelio kakle". Morganas pamojavo jai, rodydamas, kur sustoti. Džine pasuko į kelio kraštą ir staigiai sustojo. *

Jos veidas buvo išblyškęs, akys degė iš pykčio ir susijaudinimo. Ji iššoko iš automobilio.

— Velniai, niekaip neleido aplenkti! Vos į griovį neįsiver-čiau! Greičiau!—Džinės balsas buvo įsitempęs, veidas baltas.— Jie tučtuojau pasirodys!

Ji čiupo revolverį, iš durų kišenės ištraukė buteli su kiaulės krauju.

— Kur?

Morganas parodė vietą ant kelio.

Ji ištraukė kamštį ir pradėjo lieti ten kraują, o Morganas su Bleku pakišo po automobiliu štangas ir lengvai jį pakėlė. Akimirką jis pastovėjo stačias, paskui nuvirto į griovį.

— Čiupk štangas ir slėpkis,— įsakė Morganas Blekui, atsukdamas benzino baką.

Nešinas štangomis, Blekas grįžo į savo slėptuvę. Džine su pasišlykštėjimu apsiliejo krauju kairiąją ranką ir sijoną.

Morganas ant skuduro užpylė benzino, vieną jo galą įkišo į automobilio benzino baką ir ištiesė jį visu šešių pėdų ilgumu ant kelio.

— Atvažiuoja! Jau matau! — sušuko Blekas.— Greičiau!

Morganas žvilgtelėjo į Džinę.

Ji gulėjo kniūpsčia kraujo klane. Kai akimirką kilstelėjo galvą, Morganas spėjo pamatyti, kokia ji susijaudinusi ir išbalusi.

— Revolverį turi?

— Turiu.

— Nesijaudink. Aš būsiu šalia, mažyte.

Uždegęs degtuką, Morganas staiga pagalvojo, ar apverstas automobilis ne per arti Džinės. Kai sprogs, liepsna ją gali apdeginti. Bet dabar ką nors pakeisti jau buvo vėlu.

— Greičiau! — kaip paklaikęs sušuko Blekas.

Morganas prikišo prie skuduro galo degantį degtuką, pralėkė pro Džinę ir nėrė į savo slėptuvę.

Liepsna nubėgo skuduru į benzino baką. Tą pačią akimirką pasigirdo sprogimas. Deginantis oro gūsis kone uždusino Morganą.

Juodi dūmai ir milžiniška oranžinė liepsna prarijo kelią.

— Jinai gyva iškeps!—suriko Blekas, dengdamasis rankomis veidą nuo karščio.

Morganas žinojo, kad Džinei dabar niekuo negali padėti, todėl stengėsi apie ją negalvoti ir ėmė akylai žiūrėti į kelią. Ties posūkiu pasirodė šarvuotis.

— Atvažiuoja!

Blekas čiupo šautuvą ir įsirėmė į petį. Taikiklis šokinėjo jam prieš akis, ir jis beviltiškai bandė sulaikyti šautuvą, kad nejudėtų. ⁷

Liepsna kiek sumažėjo, dūmai ėmė po truputį sklaidytis. Bet automobilis vis dar pašėlusiai liepsnojo, karštis buvo pragariškas.

Džine nekrusteldama* gulėjo kelio viduryje.

Iš tos vietos, kur lindėjo Blekas, visa scena atrodė kraupiai realistiška. Be jokių gyvybės žymių guli mergina, rankos ir sijonas kruvini, ilgos kojos pražergtos kaip pjuvenų prikimštos lėlės, šalia dega automobilis — įtikinantis pražūtingos katastrofos reginys.

Morganas mintyse keikė save, kam nenustūmė automobilio toliau nuo Džinės. .

Net ten, kur gulėjo jis, karštis buvo nepakeliamas. O ji buvo dar bent dvidešimčia pėdų arčiau liepsnos ir tikrai gyva degė. Bet Džine nė nekrustelėjo ir neišsidavė, kad šitaip kenčia.

Šarvuotis įvažiavo į „butelio kaklą¹'.

Morgano pirštai tvirčiau suspaudė koltą. Jis aiškiai matė vairuotoją ir sargybinį ir stebėjo, kaip pasikeis jų veidai, išvydus liepsnojantį automobilį ir ant kelio gulinčią merginą. Vairuotojas staiga paspaudė stabdžius ir sustabdė šarvuotį maždaug per penkiolika pėdų nuo Džinės.

„Kas bus toliau?—galvojo Morganas.— Ką jie dabar darys?"

Viskas priklausė nuo šio momento. Visos jų viltys, visi planai kabėjo ant plauko.

Sargybinis pasilenkė į priekį, jo akys buvo įsmeigtos į kelią. Vairuotojas perjungė greičių rankeną į neutralią padėtį.

Morganas matė, kad abu kabinos šoniniai langeliai atidaryti. Bent jau tai buvo pagal jų planą.

Stojo pauzė, kuri Morganui atrodė begalinė. Sargybinis ir vairuotojas pro priekinį stiklą žiūrėjo į Džinę. Paskui sargybinis kažką pasakė vairuotojui, ir tasai linktelėjo.

Tai uždavė Morganui didžiausią rūpestį. Vyrai atrodė visai ramūs ir šalti, matyt, jų nesutrikdė net toks reginys.

Tada jis pamatė, kaip sargybinis ištiesė ranką ir paėmė mikrofoną.

^Viešpatie šventas,— pagalvojo Morganas.— Dabar jis paklaus per radiją, ką jam daryti!"

Valandėlę Morganas svarstė, ar nepuolus jam iš slėptuvės ir nepabandžius susidoroti su jais abiem? Jeigu anksčiau būtų atėjusi mintis, kad jie šitaip padarys, būtų patupdęs Bleką kitame kelio šone ir tada būtų galėję pulti iš abiejų pusių. O dabar visai vienas pulti prieš du Morganas nesiryžo.

Jis pagalvojo apie Džinę: kaip ji ten jaučiasi, iš lėto svilinama ugnies, nežinodama, kas dedasi, ir tik suvokdama, kad šarvuotis sustojo per kelias pėdas nuo jos.

Net šiuo kritišku momentu Morganas negalėjo nesižavėti merginos tvirtumu. Gulėti ir laukti svilinančiame karštyje, nežinant, kas šalia tavęs dedasi,— tai sunkus išbandymas net patiems stipriausiems nervams.

Jis žiūrėjo, kaip sargybinis kalba į mikrofoną, net girdėjo jo balsą, bet negalėjo suprasti žodžių.

Morganas suvokė, kad jų laikas pabėgimui dar sutrumpėja. Kai tik radijo ryšys su šarvuočiu nutrūks, agentūra supras, kad kažkas atsitiko, ir pakels aliarmą. .

Sargybinis nustojo kalbėti ir pakabino mikrofoną į vietą. Jis kažką pasakė vairuotojui, paskui atidarė kabinos duris ir išlipo.

Vairuotojas kaip ir pirmiau sėdėjo savo vietoje ir įdėmiai žiūrėjo pro priekinį stiklą.

Morganas susirūpinęs pagalvojo, ką daro Blekas. Iš tos vietos, kur jis gulėjo, Bleko nebuvo matyti.

Tuo tarpu sargybinis jau ėjo greitu žingsniu prie Džinės, o Blekas, keikdamas save ir stingdamas iš siaubo, kad visiškai neklauso rankos ir nenulaiko šautuvo, karštligiškai bandė į jį nusitaikyti.

Sargybinis jau buvo per dešimt pėdų nuo Džinės, ir Blekas žinojo, kad kiekvienu momentu Morganas gali išlįsti iš savo slėptuvės.

O jo šautuvo taikiklis šokčiojo kaip šokčiojęs: vieną sekundę taikė į sargybinį, kitą — pro šalį.

Blekas išgirdo, kaip sušnarėjo krūmai: Morganas išėjo į kelią. Ir tą akimirką pasielgė taip, kaip neturėjo teisės pasielgti. Jis paleido iš akių sargybinį ir žvilgtelėjo dešinėn.

Morganas greitai ir tyliai slinko prie šoninio kabinos lango su koltu rankoje.

Sargybinis tuo momentu pasilenkė prie Džinės, bet liesti nelietė.

Nežinia, ar jam kilo koks įtarimas, ar pajuto, kad yra sekamas, bet staiga pasuko galvą ir pažiūrėjo per petį atgal.

Morganas jau stovėjo prie kabinos lango, atkišęs į veidą revolverį sustingusiam iš baimės vairuotojui.

Staiga Džine atsisėdo.

Sargybinis akies mirksniu apsisuko ir smarkiai trenkė jai per ranką, kai ji pakėlė revolverį. Tada kaire ranka taip kirto per veidą, jog Džine išsitiesė ant žemės, o dešiniąja išsitraukė iš dėklo revolverį. Visi sargybinio judesiai buvo tokie žaibiški, jog Blekas nieko nespėjo suvokti. Sušvokštęs galugerklyje, jis truktelėjo šautuvo gaiduką, užuot ramiai jį paspaudęs. Vamzdis pašoko į viršų, ir kulka pralėkė viršum sargybinio galvos.

Kai Blekas iššovė, vairuotojas, kuris iki tol sėdėjo it sustingęs kabinoje ir žiūrėjo į Morganą, staiga bloškėsi į šoną, ranka bandydamas pasiekti mygtukus prietaisų skyde.

Morganas šovė jam į veidą.

Tą akimirką sargybinis nusitaikė į Morganą. Džine, vis dar apsvaigusi nuo smūgio, kirto sargybiniui per ranką, tačiau silpnai, ir jis vis vien spėjo iššauti.

Morganas pajuto baisų smūgį į šoną, o po sekundės — deginantį skausmą. Jis parpuolė ant vieno kelio, bet tučtuojau atsipeikėjo ir šovė į sargybinį, kurį dabar už dešinės rankos laikė nutvėrusi Džine.

Kulka pataikė sargybiniui tiesiai į kaktą ir nušovė vietoje. Jis sudribo ant Džinės ir prispaudė ją.

Morganas, iš skausmo grieždamas dantimis, sverdėdamas pasikėlė nuo žemės. Ir dar spėjo pamatyti, kaip vairuotojo ranka pasiekė prietaisų skydą ir silpstantys pirštai paspaudė mygtuką.

Plieninės štoros, čekštelėjusios tarsi atsileidusi spąstų spyruoklė, užkrito ant visų langų ir pavertė šarvuotį plienine dėže.

Keikdamas Morganas šiaip taip atsistojo ir, draskomas bejėgio pykčio, ėmė koltu daužyti plieninį šarvą, uždengusį vairuotojo langą. Bedaužydamas išgirdo, kaip viduje vairuotojas skausmingai atsiduso ir bumbtelėjo nuo sėdynės.

Rankose spausdamas šautuvą, pamėlusiu veidu iš krūmų, išbėgo Blekas.

Morganas atsisuko ir įsmeigė į jį akis. Blekas, sutikęs baisų tų akių žvilgsnį, sustojo vietoje. .

— Tu šlykšti žiurke! —suurzgė Morganas.— Aš tuoj tave nudėsiu!

Blekas metė šautuvą ir maldaudamas sumosavo rankomis.

— Aš stengiausi į jį pataikyti!—sušuko jis nesavu balsu.— Taikiklis užstrigo, todėl... pro šalį...

Morganas staiga pajuto, kad iš šono plūsta kraujas, ir, atsisagstęs švarką, ant marškinių pamatė didžiulę kraujo dėmę.

Džine linguodama į šalis priėjo prie jo. Jos veidas buvo raudonas nuo karščio, plaukai apsvilę.

— Tau labai bloga?—paklausė ji susijaudinusi.

— Nieko,— atsakė Morganas netvirtu balsu, jausdamas, kaip visą krečia šaltis ir silpsta jėgos. Jis įgrūdo Džinei į ranką švilpuką.— Sauk Kitsoną! Greitai!

Džine sušvilpė — šaižiai, pratisai. Atsikvėpė ir vėl sušvilpė.

— Kaip vairuotojas?—paklausė ji, kai Morganas, tankiai ir sunkiai alsuodamas, atsirėmė į šarvuočio šoną.

— Aš į jį pataikiau, bet vieną mygtuką jis paspaudė. Daugiau turbūt nesuspėjo, girdėjau, kaip nukrito.

Blekas priėjo arčiau ir, neišmanydamas ko griebtis, atsistojo šalia Morgano.

— Frenkai! Žiūrėk, kaip plūsta kraujas!

— Pasitrauk nuo manęs, šliuže prakeiktas!—suurzgė Morganas.— Tu sužlugdei visą planą. Dabar viskas nueis po velnių!

— Ne! —nutraukė jį Džine.— Dar ne viskas. Eikš čia, sėskis. Pamėginsiu sustabdyt kraują.

Morganas atsisėdo kelio pakraštyje, ir Džine nutraukė jam švarką ir marškinius.

Blekas stovėjo ir žiūrėjo, nežinodamas ką daryti.

Morganas riktelėjo:

— Pasitrauk man iš akių] Ar jau visai neturi ką veikti?

Džine apžiūrėjo ilgą gilų rėžį tarp Morgano šonkaulių. Šonkauliai nebuvo paliesti, bet labai mažai trūko. Ji pasikėlė sijoną ir, stipriai truktelėjusi, atplėšė ilgą juostą nuo savo apatinio. Paskui suėmė Morgano marškinius, nuplėšė gabalą, kur nebuvo sukraujuota, sulankstė ir prispaudė prie žaizdos.

— Kol kas laikys,— pasakė ji.— Kai tik pasieksim kempingą, perrišiu kaip reikiant. Ar labai bloga?

Morganas lėtai atsistojo ir, išsiviepęs iš skausmo, užsitempė švarką.

— Man nieko blogo. Ko čia dabar bruzdi!—Jis pažiūrėjo į šarvuotį.— Viskas baigta. Dabar į priekabą jo niekaip ne-įvarysim, o laikas eina. Jeigu norim išnešti sveiką kailį, tučtuojau turim iš čia išnykti.

Sulig jo žodžiais kelyje pasirodė „Biuikas" su priekaba. Jis greitai privažiavo prie jų ir sustojo. Iš „Biuiko" išlipo išbalęs, susijaudinęs Kitsonas. Tarsi norėdamas kažko klausti, jis pažiūrėjo į šarvuotį, paskui į Morganą.

Iš už krūmų, paslėpęs sargybinio lavoną, išlindo Blekas.

— Kas čia buvo?—paklausė Kitsonas.— Aš girdėjau šūvius.

— Viskas nuėjo po velnių,— atsakė jam Morganas.— Reikia kuo greičiausiai iš čia sprukti.

— Palauk!—sulaikė jį Džine.— O gal „Biuikas" įstums šarvuotį į priekabą. Tai visai įmanoma. Reikia pabandyti! Nejaugi čia jį paliksime!

Morganas prisimerkęs įdėmiai pažiūrėjo į Džinę.

— Hm... iš tikrųjų. Ką aš čia dabar... Žinoma, reikia pabandyti.— Jis pasisuko į Kitsoną.— Greit atkabink priekabą!

Pajutęs aiškią nerimastį Morgano balse, suglumęs ir nieko nesuprasdamas, kas atsitiko, Kitsonas pribėgo prie priekabos ir ištraukė jungiamąjį kaištį.

Morganas suspiegė Blekui:

— Padėk jam! Greičiau! Ar negali pasijudint! O tu, Džine, pastatyk „Biuiką" už šarvuočio!

Kai Kitsonas su Bleku atstūmė nuo „Biuiko" priekabą, Džine sėdo į „Biuiką", apvažiavo šąrvuotį ir pastatė „Biuiką" taip, kad jo užpakalinis buferis liestųsi su užpakaliniu šarvuočio buferiu.

Kitsonas ir Blekas pristūmė priekabą prie pat šarvuočio priešakio.

— Padėkit ką nors po ratais, kad nepajudėtų iš vietos,— toliau komandavo Morganas.— Edai, ištrauk štangas! Pakišk po priekiniais ratais, kad priekis nenusėstų.

Karštligiškai skubėdamas, Kitsonas stvėrė kelis didžiulius akmenis ir padėjo po priekabos ratais, o Blekas parėmė štangomis priekabos šasi, kad nesvirtų į priekį.

— Gerai,— pasakė Morganas, modamas Džinei.

Kitsonas priėjo prie šarvuočio, Morganas atidarė priekabos galą.

— Atsargiai! — šūktelėjo Morganas.

Džine pradėjo „Biuiku" stumti šarvuotį. Nors šarvuotyje bu-36# vo užtrauktas rankinis stabdys, „Biuikas" šiaip taip pajudirid jį iš vietos.

Kitsonas su Bleku, spardydami priekinius šarvuočio ratus, kreipė juos taip, kad riedėtų tiesiai į rampą. Šarvuotis po truputį judėjo pirmyn. Pagaliau „Biuikas" priekiniais ratais užvažiavo ant rampos ir visiškai įstūmė tą plieninį seifą į priekabą.

— Stop!—suriko Morganas.— Viskas! Edai, paimk štangas ir šautuvą. Kitsonai, prikabink priekabą! Vikriai! Negalima gaišt nė minutės!

Džine privažiavo iš priekio, pristūmė „Biuiką" atbulą prie priekabos buksyro ąsos, ir Kitsonas įkišo kaištį. Tada greitai sėdo vietoj Džinės už vairo ir atsuko „Biuiką" su priekaba | tą pusę, kur turės važiuoti.

Morganas su Bleku įlipo į priekabą.

Juodu abu aiktelėjo, pamatę, kiek daug vietos užėmė šarvuotis. Čia tebuvo likę maždaug po aštuoniolika colių erdvės iš šonų ir kokios dvi pėdos užpakalyje.

Jie buvo manę, kad galęs susėsti į šarvuočio kabiną, o dabar turėjo spraustis tokioje ankštybėje. Jeigu Kitsonas kiek staigiau suktels ties posūkiu, šita metalinė dėžė gali pajudėti iš vietos ir juos sutraiškyti.

— Žiūrėk,— perspėjo Morganas Kitsoną.— Jeigu šita prakeikta dėžė pajudės...

Kitsonas linktelėjo:

— Žiūrėsiu.

— Ar nereikėtų ko pakišti po ratais?—paklausė Blekas, trypčiodamas prie durų.

— Greičiau lįsk, velniai rautų! — suurzgė Morganas.— Nėra kada terliotis! Važiuojam, Kitsonai!

Kitsonas uždarė priekabos galą, nubėgo prie „Biuiko" ir šmurkštelėjo už vairo.

Džine tuo tarpu jau buvo nusivilkusi sukruvintą sijoną ir bliuzelę ir dabar spraudėsi į kitą, pilką, sijoną.

Kitsonas žvilgtelėjo į ją ir pastebėjo, kad ji mirtinai išbalusi. Įjungęs bėgį, jis greitai nuriedėjo keliu, jausdamas, koks nepaslankus pasidarė „Biuikas", gavęs tempti tokį didžiulį svorį.

Kai Džine užsitraukė sijono užtrauktuką, jis paklausė:

— Kaip čia viskas buvo?

Netvirtu balsu keliais žodžiais Džine jam papasakojo.

— Vadinasi, šarvuotyje yra lavonas?—pasibaisėjo Kitsonas.

— Jeigu jis gyvas,— pareiškė Džine,— tai paprašys per radiją pagalbos ir mes atsidursim didelėje bėdoje. Bet Morganas sakė, kad jį nušovė!

— Vadinasi, mes vežamės jį į kempingą?

— O, baik šitą šneką,— su ašarom balse pasakė Džine ir užsidengė rankomis veidą.

Ten, priekabos viduje, nugara prisišliejęs prie sienos, kojomis įsirėmęs į užpakalinį šarvuočio ratą, sėdėjo Morganas ir galvojo: „Pagaliau aš jį turiu. Ir jau nepaleisiu iš rankų. Dėl jo nužudžiau du žmones. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Jie buvo drąsūs. Ypač vairuotojas. Jis suprato, kad jeigu pajudės, aš jį nušausiu. Ir pajudėjo. Jis drąsesnis už mane. Aš nebūčiau pajudėjęs. Nebūčiau net galvojęs apie tuos mygtukus, matydamas prieš akis atkištą revolverį. O jis paspaudė mygtuką ir užleido štoras. Ir privirė mums košės. Vežiok dabar jo lavoną! Reikės išlaužti kabinos duris ir jį iš ten ištraukti. Gerai, jeigu jis nusibaigė. O jeigu atsipeikės ir įjungs radiją,— mes žuvę."

Jis pažiūrėjo į masyvią plieninę dėžę, žinodamas, kad ten, už tų plieninių sienų, yra milijonas dolerių. Kas tas deginantis, maudžiantis skausmas šone, palyginti su širdies virpuliu, pagalvojus, kad čia pat tiek pinigų!

Kitoje priekabos pusėje, Morganui nematomas, susirietęs tupėjo Blekas ir baimingai žvilgčiojo į šarvuotį, kuris kiekvieną akimirką galėjo čiūžtelti ir jį sutraiškyti.

Blekas jau buvo atsipeikėjęs ir šiek tiek aprimęs.

Jie paėmė šarvuotį, ir jam nereikėjo nieko nužudyti. Jis išlaviravo, išvengė to paskutinio žingsnio nusikaltimų kelyje. Dabar jis suprato, kad mintis apie tą paskutinį žingsnį jį labiausiai ir graužė. Nuo šiol jam jau nebaisūs jokie sunkumai. Kad ir kas laukia ateityje, jis nesusitepė krauju, jis ne atskalūnas. Žinoma, Morganas daugiau juo nebepasitikės. Reikės labai žiūrėt, kad per dalybas nesusiglemžtų jo dalies.

Nuvažiavęs porą mylių, Kitsonas pamatė Džipą, spėriai žengiantį keliu priešais atvažiuojantį „Biuiką".

Kitsonas staigiai sustabdė mašiną, ir Džipas atbėgo pas jį.

— Jau turit?— paklausė jis iš susijaudinimo apskritomis akimis.— {tilpo į priekabą?

— Įtilpo,— atsakė Kitsonas.— Greičiau lipk!

Kitsonas atidarė priekabos galą, nuėjo kartu su Džipu ir pažiūrėjo vidun.

— Viskas tvarkoj?—paklausė jis Morgano, kuris sėdėjo išbalęs, iš skausmo persikreipusiu veidu.

— Aha-a... tiktai varyk! —prastenėjo Morganas.— Džipai, rioglinkis greičiau!

Džipas pasižiūrėjo ir sustojo kaip įdiegtas.

— Ką judu čia veikiate? Kodėl ne kabinoje?

— Tik lipk greičiau!—suurzgė Morganas.— Nėra kada čia trypčiot!

— Šitaip aš nevažiuosiu! — kone sucypė Džipas.— Jeigu šita dėžė krustels, sutrins kaip musę!

Morganas čiupo koltą iš dėklo, kabančio ant perpetės. Nuo staigaus judesio prasiskleidė jo švarkas, ir Džipas pamatė kruviną tvarstį ant krūtinės. '

— Lipk! — dar sykį pakartojo Morganas.

Kitsonas sugriebė Džipą už pakarpos ir įstūmė vidun, paskui nubėgo į kabiną, nuspaudė svertą ir uždarė priekabą.

Po valandėlės „Biuikas" su priekaba lėkė autostrados link.

Džipas stovėjo, plačiais pečiais prisispaudęs prie siūbuojančios. priekabos sienos, ir, išgąstingai išplėtęs akis, žiūrėjo į plieninį šarvuotį, kuris buvo vos per kelis colius nuo jo atsikišusio pilvo.

Blekas buvo apėjęs šarvuotį ir dabar, stovėdamas prie jo galo, žiūrėjo į Morganą ir Džipą.

Visi trys vyrai iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti nepar-griuvę, nes „Biuikas" lėkė greitai, ir priekabą supo ir mėtė į šalis.

— Šventoji Marija! — sušuko Džipas.— Tai čia, viduje, yra žmogus?!

— Aha, bet tu jo nebijok,— pasakė Morganas.— Jis negyvas. Klausyk, Džipai, kaip nors turėsi praskleisti šitą storą. Reikia patikrinti, ar jis neįjungė radijo signalo.

Įsikišo Blekas, ir tai buvo pirmas jo naudingas pasiūlymas.

— Radijas maitinamas baterijomis,— pasakė jis.— Aš manau, reikia palįsti po mašina ir nupjauti laidus.

— Iš tikrųjų,— pritarė Morganas.— Lįsk po apačia, Džipai, ir surask laidus. Greitai!

— Po apačia tai jau nelįsiu. Jeigu tas griozdas bent kiek pajudės, mane sutrėkš negyvai,— atsakė Džipas ištįsusiu veidu.

— Girdėjai, kas pasakyta!—viauktelėjo Morganas.— Rangykis greičiau!

Murmėdamas po nosim, Džipas atidarė spintutę, kurioje buvo susidėjęs įrankius, ir išsiėmė žirkles metalui ir atsuktuvą.

Morganas, neatitraukęs užuolaidėlės, žvilgtelėjo pro savo langelį. Dabar jie jau buvo asfaltuotame kelyje, ir Kitsonas važiavo labai greitai. Priekaba grėsmingai siūbavo. Šitaip važiuoti buvo neatsargu — jeigu pasipainiotų koks policininkas, iškart imtų sekti. Bet perspėti Kitsoną, kad tasai sumažintų greitį, buvo neįmanoma. Morganas tikėjosi, jog Kitsonas pats susipras ir, įsukęs į autostradą, važiuos lėčiau.

Džipas atsiklaupė ant grindų ir ėmė spraustis po šarvuočiu. Vietos po juo buvo tiek mažai, jog jis dar labiau išsigando. Galų gale vis dėlto šiaip taip palindo, ir Morganas padavė jam žibintuvėlį. Kai prišliaužė prie tos vietos, kur buvo šarvuočio variklis, ant lentinių grindų prieš pat save Džipas pamatė didžiulę raudoną dėmę. Suprato, kad tai kraujas, ir tą pačią akimirką pajuto, kaip keli šilti, lipnūs lašai kaptelėjo jam už apykaklės. Nusipurtęs Džipas atsitraukė atatupstas — negyvėlį nuo jo skyrė tik šarvuočio dugnas.

Visas drebėdamas, Džipas virpančiomis rankomis bandė užčiuopti laidus. Jeigu ne Morganas, kuris atsiklaupęs žiūrėjo į jį, Džipas būtų pasakęs, kad laidus jau nukirpo, bet, gręžiamas Morgano žvilgsnio, pameluoti nesiryžo.

Pagaliau laidus pamatė, tačiau pasiekti niekaip negalėjo.

— Frenkai, aš nepasiekiu,— sušvokštė jis.— Reikės lįsti per viršų.

— Kapotas uždarytas. Palauk, aš tuojau.

Morganas, pasirausė įrankių spintelėje ir greitai surado žnyples ilgomis rankenomis.

— Su šitom pasieksi,— tarė jis, kišdamas žnyples po šarvuočiu.

Kad galėtų dirbti žnyplėmis, Džipas turėjo padėti ant grindų žibintuvėlį. Pagaliau šiaip taip prisitaikė jas patogiai suimti, bet dabar, neturėdamas šviesos, pametė iš akių laidus.

— Man tamsu,— vėl sušvokštė jis.

— Lįsk ten ir pašviesk,— įsakė Morganas Blekui ir pasitraukęs jį praleido. .

Blekas lengvai palindo po šarvuočiu, paėmė žibintuvėlį ir išsiviepė, pamatęs kraują ant grindų ir ant baimės iškreipto Džipo veido.

Džipas nukirpo laidus.

— Jau,— pranešė jis.— Leisk mane iš čia!

Kai Blekas buvo bešliaužiąs atpakalias iš po šarvuočio, staiga išgirdo garsą, nuo kurio jam plaukai piestu atsistojo.

Pro lentines grindis atsklido į dejonę panašus atodūsis, po to pasigirdo krebždesys. Blekas sliuogtelėjo atgal, tarsi išsigandęs, kad kas jo nepaliestų.

— Švenčiausioji Marija! — aiktelėjo Džipas.— Išleisk mane greičiau!

Jis taip persigando, jog ėmė spardyti Bleką, stengdamasis kuo skubiau išlįsti.

Blekas įsiutęs dėjo jam į šonkaulius, Džipas net žioptelėjo.

— Baik! —suurzgė.

Paskui išlindo ir atsistojo tampydamasis švarką.

— Kas atsitiko?—paklausė Morganas, matydamas, koks Blekas išbalęs.

Pagaliau, persiplėšęs į šarvuotį marškinius, išsiruzgino ir Džipas. Kai atsistojo, jo veidas atrodė kaip vaiduoklio; per skruostą ir kaklą ėjo kruvinas dryžis.

— Jis gyvas,— dusdamas žioptelėjo Džipas.— Aš girdėjau, kaip sujudėjo.

Morganas nesutriko.

— Dabar jis negalės nei įjungti radijo, nei pakeisti užrakto laiko. Tie mygtukai tikriausiai irgi sujungti su baterija — kaipgi kitaip? Džipai, sugalvok, kaip atidaryti šitas plieno langines. Reikia kaip nors pasiekti tą tipą.

— Ne, šito tai jau ne! — atsakė Džipas, traukdamasis atatupstas.— Juk jis turi šautuvą! Kai tik atidarysiu, mane iškart nušaus.

Morganas nieko neatsakė. Dar kartą žvilgtelėjo pro langelį. „Biuikas¹' mažino greitį, nes artinosi prie kryžkelės — čia plentas kirto autostradą. Kitsonas pristabdė „Biuiką", ir Morganas priešais išvydo autostradą, kimšte prisikimšusią zujančių mašinų.

Jeigu tas tipas dabar imtų šaudyti, šūviai būtų girdėti.

Morganas nebežinojo ką daryti.

— Geriau palaukim, Frenkai,— patarė Blekas.— Šitoj magistralėj faraonų kaip utėlių... Jei pasigirs šūviai...

— Taip. Geriau palauksim.

Džipas, vis dar tirtėdamas, su palengvėjimu atsikvėpė ir atsitūpė pasienyje. Tada išsitraukė nosinę ir nusišluostė nuo skruosto ir kaklo kraują.

Morganas priėjo prie šarvuočio, prikišo ausį prie plieninės sienos ir ėmė klausytis. Nebuvo girdėti jokio garso. Pastovėjęs šitaip kelias sekundes, Morganas žvilgtelėjo į Bleką.

— Nieko. Nė krepšt. Ar tu tikrai girdėjai? Gal apsirikai?

— Ne. Jis tikrai sujudėjo.

— Džipai!—Morganas staiga pasisuko į jį.— Ko čia riog-sai kaip kelmas! Eik į galą ir imkis užrakto. Kuo greičiau pradėsi dirbti, tuo greičiau prisikasim prie pinigų.

Džipas nenoromis atsistojo ir, prasispraudęs pro Morganą, nuėjo į priekabos galą.

„Biuikas" vėl važiavo normaliu greičiu, ir Morganas pro langą matė šešiomis eilėmis skriejančias mašinas. Jos visos lenkė „Biuiką", tad jis lengviau atsiduso, supratęs, kad Kitsonas važiuoja ne daugiau kaip trisdešimt mylių per valandą. Lygiu keliu priekaba riedėjo lengvai.

Džipas atidžiai apžiūrėjo užpakalinę šarvuočio sieną, ir jam širdis atsidūrė kulnyse. Kaip jis ir tikėjosi, viskas buvo padaryta meistriškai; durys įstatytos taip, kad išlaužti nebuvo nė mažiausios vilties. Pačiame durų centre ciferblatas — paprastas, kaip kiekviename seife. Šalia ciferblato — mažutytis ne-dūžtamo stiklo langelis. Pro stiklą Džipas aiškiai matė numerį. Jis žinojo: vos tik pasuksi diską, numeris iškart pasikeis. Bet kad atidarytum duris, turi atspėti tikslią skaičių kombinaciją, o tam reikia jautrios klausos ir dar jautresnių, svarbiausia, nedrebančių pirštų.

— Na, kaip?—paklausė Morganas, atėjęs į priekabos galą ir atsistojęs šalia Džipo.

— Kietas riešutas,— atsakė Džipas.— Reikės daug laiko, kol atspėsiu kombinaciją, kaip ir maniau.

— O susprogdinti durų negalima?

— Ne. Pažiūrėk, kokio jos tvirtumo. Tokių, nesusprogdinsi. Jeigu turėčiau daugiau laiko, gal galėčiau perrėžti autogenu.

— Pabandyk, gal pataikysi skaičius,— pasakė Morganas.— Kol privažiuosim kempingą, dar truksim mažiausia keturiasdešimt minučių. Pradėk negaišdamas.

Džipas pažiūrėjo į Morganą taip, tarsi tasai būtų kuoktelėjęs.

— Dabar? Argi tai įmanoma, kai šitoks kratymas ir triukšmas?— ėmė karščiuotis Džipas.— Juk aš turiu girdėti menkiausią trakštelėjimą. O kaipgi išgirsi, kai šitaip kaukia mašinos?

Morganas nervingai mostelėjo ranka, bet susitvardė. Šoną skaudėjo vis smarkiau, ir tai jam kėlė nerimą. Jis suprato, kad Džipo skubinti dabar nevalia — tai gali būti lemtinga klaida. Jo mintys nukrypo, jis vėl ėmė galvoti apie šarvuočio vairuotoją. „Pernelyg smarkiai viskas komplikuojasi,— mąstė Morganas, tūpdamasis ant grindų.— Gali būti net sunkiau, negu atrodė iš pradžių."

Morganas padundeno kumščiu į plieninę šarvuočio sieną.

— Ten, viduje, milijonas dolerių. Tik už tos prakeiktos sienos! Visas milijonas! Ir mes paimsim jį! Nors paskutinį kvapą teks išleisti!

Skubėdamas išvažiuoti į autostradą, Kitsonas labai susirūpinęs vairavo mašiną vingiuotu keliu, todėl neturėjo kada pažiūrėti į Džinę, bet dabar, kai „Biuikas" važiavo autostrada ir po ratais bėgo platus lygus kelias, jis šiek tiek atsipalaidavo.

Džine buvo palinkusi į priekį ir žiūrėjo į mašinas, švilpiančias jiems pro šalį. Ji tebebuvo balta balta, o rankas laikė suspaudusi tarp kelių, kad Kitsonas nepastebėtų, kaip jos virpa.

Kitsonas vis galvojo apie žmogų kabinoje. Jam buvo baisu, kad reikės įsigauti į šarvuotį ir tą lavoną ištraukti. Ar suspėjo jis įjungti radijo signalą? Gal jie jau lekia tiesiai į rankas policijai?

— Jeigu tasai vyrukas įjungė signalą,— pasakė jis, nebegalėdamas ilgiau apie tai galvoti tylomis,— mes galime patekt į bėdą.

Džine susigūžė.

— Dabar jau nieko negalim padaryti.

— Ne, žinoma,— atsakė Kitsonas, nė truputėlio nenuramintas.— Ką gi, aš bent laimingas, kad nesėdžiu ten, viduje. Jiems turbūt nelabai smagu.

— Paklausyk, girdi?— staiga pasakė Džine.

Kitsonui pasirodė, kad iššoks širdis — tolumoje jis neaiškiai išgirdo artėjant policijos sireną.

Mašinos, važiuojančios greitąja juosta, kaip pagal komandą pasuko į šoną, užleisdamas kelią policininkams.

Sirenos kauksmas vis artėjo. O po kelių minučių Kitsonas pamatė ir pirmąją policijos mašiną. Ją lydėjo keturi patruliuojantys motociklai, o už jų važiavo dar dvi mašinos. Jie pranėrė pro šalį kone devyniasdešimties mylių per valandą greičiu.

Džine su Kitsonu susižvelgė.

— Atrodo, pačiu laiku įsukome į autostradą,— pasakė Kitsonas kimiu balsu.

Džine linktelėjo.

Nuvažiavę dar kelias mylias, juodu pastebėjo, kad visas mašinų srautas juda žymiai lėčiau, o toli priekyje ilga eilė šliaužte šliaužia.

— Kamštis,— pasakė Kitsonas ir pajuto, kaip ėmė dunksėti širdis.— Galime įsėsti.

— Nepamesk galvos,— sudraudė Džine.

Mašinos prieš „Biuiką" vos šliaužė, paskui visai sustojo. Stovėjo ilgai, pagaliau vėl pajudėjo. „Biuikas" lėtai slinko paskui ilgą transporto virtinę. Kitsono delnai buvo drėgni nuo šalto prakaito. Priekyje kelias buvo užsikimšęs. Dvi policijos mašinos buvo jį užtverusios, pravažiavimui likęs tik siauras tarpelis. Prie mašinų stovėjo šeši policininkai. Kai tik mašina sustodavo, vienas iš jų pasilenkęs pažiūrėdavo vidun. Jis persimesdavo keliais žodžiais su vairuotoju ir mosteldavo jam važiuoti toliau.

Džine pasakė:

— Su juo šnekėsiu aš. Šitą malonumą palik man.

Kitsonas žvilgtelėjo į Džinę, žavėdamasis jos šaltumu. Jis stengėsi įsivaizduoti, ką dabar galvoja trijulė priekaboje. Kelio užtvaros iš ten jie nematė ir turbūt niekaip negalėjo suprasti, kodėl „Biuikas" vos juda. Ir vėl jis širdy pasidžiaugė, kad jam nereikia būti ten, priekaboje. Dabar kad tik Džipas kokios kvailystės nepadarytų.

Po dešimties minučių, per kurias, atrodė, Kitsono nervai⁵ nebeišlaikys, jie privažiavo policininkų užtvarą.

Džine pasitraukė sijonuką virš kelių, sukryžiavo kojas ir iškišo pro langą galvą.

Priėjęs karininkas pažiūrėjo Džinei į veidą, paskui jo žvilgsnis nuslinko iki merginos kelių, ir raudoname vėjo nugairintame-karininko veide sušvito geraširdiška šypsena. Į Kitsoną jis nė nežvilgtelėjo.

Iš kur važiuojate, panele?—paklausė, priglusdamas prie „Biuiko" durų ir atvirai žavėdamasis Džine.

— Iš Djuko,— atsakė ji.— Mes vykstame į povestuvinę kelionę. O dėl ko čia toks subruzdimas?

— Ar nematėte važiuodami Velingo firmos šarvuoto automobilio?— paklausė karininkas.— Jūs negalėjote jo nepastebėti, jeigu buvote sutikę. Ant jo galo yra didžiulis firmos ženklas.

— Kad nematėme,— Džine pasisuko į Kitsoną.— Man rodos, tokio automobilio tikrai nebuvome sutikę, ar ne, brangusis?

Kitsonas papurtė galvą. Jo širdis taip dunksėjo, jog jis bijojo, kad policininkas neišgirstų.

— O ką, prapuolė?— paklausė Džine ir sukikeno.

Policininkas išsišiepė, neatitraukdamas akių nuo jos kelių.

— Tiek to. Nesitrukdykit. Linkiu smagiai praleist medaus mėnesį!—Jis pažiūrėjo į Kitsoną ir mirktelėjo.— Manau, taip ir darot. Na, pirmyn, vaikine.

Kitsonas įjungė pavarą ir bemat pravažiavo pro policininkų užtvarą į laisvą kelią.

— Fu,— atsiduso Kitsonas ir taip įsikirto rankomis į vairą_r jog net krumpliai pabalo.— Na ir suvystei tu jį!

Džine užsitraukė ant kelių sijoną, nervingai gūžtelėjo pečiais.

— Žinok tik, ką vyrui parodyti, ir jis pasidarys kaip te-liukas,— atsakė ji. Paskui atsidarė rankinuką ir išsiėmė cigaretes.— Rūkysi?

— Duok.

Džine uždegė cigaretę ir padavė Kitsonui. Ant cigaretės liko raudonų lūpų dažų rėželis, ir jam buvo malonu, kad šią cigaretę prieš tai buvo lietusios jos lūpos.

Paskui Džine užsidegė kitą cigaretę sau.

Dešimt mylių juodu važiavo tylėdami, tada Džine tarėc

— Pirmas posūkis į dešinę. Tai kelias į Fon Leiką.

24. Naotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

3W

Kitsonas linktelėjo. Ir staiga pamatė priešais atskrendant malūnsparnį. Jis skrido kokių trijų šimtų pėdų aukštyje virš kelio.

— Žiūrėk!

Malūnsparnis pralėkė viršum „Biuiko" su priekaba, užpakalyje palikęs šalto oro gūsį.

— Greitai sujudo,— pasakė Džine ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo dešimt minučių po dvyliktos. Nors nuo to momento, kai jie sustabdė šarvuotį, buvo praėjusios tik keturiasdešimt penkios minutės, jos jai atrodė kaip visas gyvenimas.

Morganas, Džipas ir Blekas taip pat girdėjo, kaip viršum jų sušvilpė malūnsparnio sukeltas vėjas, ir Džipas susigūžė iš baimės. Jis instinktyviai pajuto, kad lėktuvas ieško jų.

Kol „Biuikas" šliaužė užsikimšusiu keliu, trys vyrai priekaboje kiūtojo pusiaugulom ant grindų. Morganas laikė atkišęs revolverį, pasiruošęs iššauti, jei tik koks policininkas bandytų lįst į vidų.

Kai pajuto, kad „Biuikas" vėl didina greitį, visi lengviau atsikvėpė.

Morganas praskleidė švarką ir pažiūrėjo į tvarstį, Džinės uždėtą ant žaizdos. Jis buvo permirkęs, o žaizda vėl aiškiai kraujavo.

Norėdamas įsiteikti Morganui dar kartą, Blekas atsistojo, perlipo per Džipą ir iš vienos dėžutės nuo sienos išėmė pirmosios pagalbos paketą, kurį Morganas primygtinai buvo liepęs įsidėti.

— Duok, perrišiu, Frenkai,— pasakė jis.

Morganui darėsi silpna. Jam buvo baisu, kad neteko tiek daug kraujo. Todėl linktelėjo ir atsirėmė į sieną.

Džipas žiūrėjo į jį siaubo kupinomis akimis. „Kas bus, jeigu Frenkas numirs? Ką darysim tada? Niekas kitas nesugebės išsipainioti, jeigu iš tikrųjų pasidarys riesta. Jeigu jis mirs, mes žuvę",— baisėdamasis mąstė jis.

Blekas atsitūpė šalia Morgano ir ėmėsi darbo. Per kelias minutes pakeitė tvarstį, ir kraujas nustojo bėgęs.

— Turėtų būt geriau,— tarė jis, atgalia ranka nusišluostęs lūpas —Tai gal dabar jau galima po gurkšnį?

— Gerai, gerai, duok,—su kartėliu atsakė Morganas.—Tu tai jau tikrai nusipelnei.

Blekas pripylė tris stiklines gryno viskio ir padavė vyrams. Pradėję gerti, staiga pajuto, kad „Biuikas". išsuko iš autostrados. Du mašinos ratai dabar šokčiojo nelygiu kelkraščiu, ir priekabą vėl ėmė supti ir kratyti.

Jie skubiai išgėrė. Nuo mėtymo Morganui labai skaudėjo, sulig kiekvienu krestelėjimu jo lūpos skausmingai persikreipdavo.

Po kiek laiko „Biuikas" ėmė važiuoti lėčiau, galop sustojo. O dar po minutės priekabos galas pakilo, ir vidun įkišo galvas Džine su Kitsonu.

— Kaip laikotės?—susijaudinęs paklausė Kitsonas. Jis būva pritrenktas, pamatęs, koks baltas Morgano veidas.

Morganas dirstelėjo Kitsonui virš galvos ir suprato, kad jie pasuko iš kelio ir sustojo eglyno paunksmėje. Kelias, einantis už kokių trisdešimt pėdų, buvo tuščias. Jis vingiavo į kalną ir už šešių mylių baigėsi Fon Leike.

Viršuje jie išgirdo gaudžiant lėktuvą. Tai įspėjo Morganą, kad pasilikti čia pavojinga.

— Dar gyvas,— pasakė Morganas Kitsonui, rodydamas nykščiu į šarvuočio kabiną.— Reikia greičiau jį iš ten iškrapštyti. Geresnės vietos tam nerasim. Uždaryk priekabą, mes čia patys susitvarkysim. O tu nuimk „Biuiko" ratą, sakykim, tau nuleido padangą. Jeigu pamatysi atvažiuojant mašiną, pabelsk mums į sieną. Tu, Džine, pasiimk krepšį su maistu, atsisėsk kelio pakrašty ir apsimesk ruošianti užkandą. Na, greičiau.

Rimtu veidu Blekas jam atkišo krepšį su maistu.

Kitsonas atrodė priblokštas.

— Ką jūs norit su juo daryti?— pralemeno.

Morgano lūpas iškreipė žiauri šypsena.

— O ką tu manai? Uždaryk priekabą ir greičiau sukis.

— Palauk!—šaižiai suriko Džipas.— Aš irgi einu lauk! Aš visai nenoriu čia painiotis. Tai ne mano darbas. Man buvo sakyta atidaryti seifą...

— Nutilk! — viauktelėjo Morganas ir, čiupęs koltą, grėsmingai atsuko jį į Džipą.— Tu išlauši tas prakeiktas duris ir darysi viską, kas bus pasakyta, arba aš tave tuoj nudėsiu!

Baisus Morgano veidas išgąsdino Džipą.

— Nejaugi tu taip padarysi, Frenkai!—Jis maldaujamai atkišo rankas.— Išleisk mane iš čia!

Morganas pažiūrėjo į Kitsoną.

— Daryk, kas liepta! Užtrenk priekabą ir greičiau nuimk ratą!

Išbalęs, visas virpėdamas, Kitsonas nuleido priekabos galą. Sunkiai alsuodamas, jis atidarė „Biuiko" bagažinę ir išsiėmė domkratą.

Tuo tarpu Morganas ramiai, tarsi be jokios gyvybės balse kalbėjo Džipui:

— Klausyk, Džipai. Nuo šios minutės tu pradedi dirbti už savo dalį. Iki šiol tau viskas ėjosi lengvai, bet dabar teks pasidarbuoti. Todėl susikaupk! Greičiau atidaryk tą prakeiktą kabiną!

Garsiai šniokštuodamas, Džipas priėjo prie kabinos ir įsmeigė akis į plieno lakštą, dengiantį duris.

Blekas, bėgiodamas akimis nuo Džipo prie Morgano ir vėl prie Džipo, stebėjo jį. .

Džipas pamatė, kad kabiną atidaryti nesunku. Plieninės durys nebuvo taip prigludusios kaip seifo durys užpakalinėje sienoje.

Šitą netruko pastebėti ir Morganas.

— Duok laužtuvą ir plaktuką,— įsakė jis.— Šitas duris visai lengvai išlaušim.

Džipas krūptelėjo. Jis pabandė įsivaizduoti, kas bus, kai jie atidarys kabiną.

— Jis, ten viduje, pasiruošęs,— sušvokštė Džipas.— Kai tik aš pasirodysiu, iš karto nušaus.

— Greičiau imkis darbo nesiseiliojęs,— suurzgė Morganas.

Džipas atidarė įrankių spintutę ir nuo vienos lentynėlės paėmė laužtuvą ir plaktuką. Jo rankos taip virpėjo, jog vos išlaikė įrankius.

— Ar tu gali greičiau pasijudint! — įsiutęs sušuko Morganas.— Ko čia dabar drebini savo lašinius!

Džipas metė kozirį.

— Jeigu jis mane nušaus, kas atidarys seifą?—dusdamas pasakė.

Morganas, visai netekęs kantrybės, giliai atsikvėpė.

— Duok man įrankius, tu šlykštus šliuže,— subliovė jis.— Bet aš priversiu jus atsipeikėti,—ir tave, ir tavo draugužį Edą taip pat! Tik jeigu jūs manot, kad gausit savo dalį lygiai su visais, tai gerai pamąstykit!

Tą akimirką Džipas būtų mieliausiai atsisakęs visos dalies, jeigu tik būtų galėjęs ištrūkti iš šitos pragaro mašinos ir vėl atsidurti savo sukrypusioje pašiūrėje, kurią vadino namais. Kai Morganas išplėšė jam iš rankų laužtuvą ir plaktuką, jis pasitraukė atatupstas.

Morganas pridėjo laužtuvą prie plyšelio tarp plieno langinės ir lango rėmo ir spustelėjęs įspraudė. Laužtuvas, užlindęs už plieno lakšto, truputėlį pajudino jį iš vietos. O Morganas trinkčiojo ir trinkčiojo plaktuku, kol užlindo kokie keturi coliai. Tada metė plaktuką ir atsisuko į Bleką.

— Tu irgi į krūmus, išdavike?

Blekas išsitraukė iš dėklo revolverį ir atsistojo prie pat Morgano.

— Kai tik tu baigsi savo darbą, aš irgi baigsiu savo.— Jo veidas buvo akmeninis, žvilgsnis — kupinas ryžto.

— Dar bandysi išgelbėti savo dalį?—kandžiai šyptelėjo Morganas.

— Meskim tą šneką, Frenkai. Atidaryk kabiną, aš jį pribaigsiu.

Tačiau kai Morganas buvo visu svoriu beužguląs laužtuvą, iš lauko pasigirdo skubus beldimas į sieną. Morganas apmirė.

— Kažkas pasirodė kelyje. Tyliau.

Blekas priėjo prie lango ir žvilgtelėjo pro užuolaidėlę. Per kelis metrus nuo kelkrašty sėdinčios Džinės sustojo mašina su priekaba-nameliu.

Iš mašinos išlipo vidutinio amžiaus vyriškis maloniu, raudonai įdegusiu veidu. Kabinoje sėdėjo moteris su mažu berniuku. Jie žiūrėjo į „Biuiką" ir priekabą.

Blekas išgirdo, kaip vyriškis paklausė:

— Gal jums padėti, panele?

— Ačiū, kaip nors susitvarkysime. Vyras pasitaisys pats. Labai ačiū.

— Jūs važiuojate į Fon Leiką?— vėl paklausė vyriškis.

— Taip, į Fon Leiką.

— Mes irgi. Buvom ten praeitą vasarą. O jūs ar esat ten buvę?

Džine papurtė galvą:

— Ne.

— Pamatysit, labai patiks. Iš vieta puiki, ir aptarnavimas be priekaištų. Aš — Fredas Bredfordas. O čia mano žmona Milė ir sūnelis — Fredas jaunesnysis. Jūs vaikų turite?

Džine nusijuokė. Blekas buvo pritrenktas, kad ji gali taip natūraliai juoktis.

— Ne, kol kas ne. Čia mūsų povestuvinė kelionė.

Bredfordas pliaukštelėjo sau per šlaunį. Jo geraširdiškas juokas tarsi rėžte perrėžė nervus tiems, kurie slėpėsi priekaboje.

— Ir pasitaikyk man taip! Girdi, Mile, žmonės važiuoja į povestuvinę kelionę!

Moteris mašinoje nepatenkinta paniuro.

— Eikš čia, Fredai,— pašaukė ji įsakmiai.— Tu trukdai tai jaunai porai.

— Iš tikrųjų, iš tikrųjų, teisybę sakai,— nusišypsojo Bredfordas.— Dovanokit, ponia...

— Harison,— pridūrė Džine.— Gaila, kad vyras taip užsiėmęs. ..

— O, nieko tokio! Tikiuosi, dar ne sykį susitiksime. Jeigu daugiau nepasimatytumėm — linkiu laimingai praleisti medaus mėnesį.

— Dėkoju. „

Bredfofdas nuėjo prie savo mašinos, įlipo į kabiną, pamojavo ir leidosi toliau į kelią.

Morganas ir Blekas išsigandę pažiūrėjo vienas į kitą.

— Jeigu tas lavonas sugalvos šauti, jie išgirs šūvius.

— Nesvarbu,— atsakė Morganas. Jis jautėsi taip bjauriai, kad jau viskam buvo abejingas.— Situose miškuose tikriausiai medžiojama. Pagalvos, šovė koks medžiotojas...— Jis vėl užgulė laužtuvą.— Na, greičiau — reikia jį iškrapštyti...

Pro langą pasigirdo Kitsono balsas:

— Kaip sekasi, vyrai?

Nforganas truputėlį pakėlė stiklą.

— Būk savo vietoj,— įsakė Kitsonui,— ir duok ženklą, jeigu kas nors vėl pasirodys. Mes tuoj jį iškrapštysim.

Kitsonas atsitraukė nuo lango, staiga pajutęs šleikštulį.

Morganas nuleido stiklą ir pasigręžė į Bleką.

— Pasiruošęs?

— Aha. •

Morganas užgulė laužtuvą, ir Džipas užsidengė rankomis veidą. *

Deivas Tomas, šarvuočio vairuotojas, gulėjo ant grindų. Peršauto žandikaulio skausmas buvo nebepakeliamas, bet jis stoiškai kentėjo.

Morgano kulka perėjo per skruostą, sutrupino žandikaulį ir išplėšė gabalą liežuvio.

Nuo skausmo ir baisaus išgąsčio jis nualpo ir negreit atsipeikėjo. Atgavęs sąmonę, iš karto suprato, kad neteko labai daug kraujo. Jis tik miglotai suvokė, kas atsitiko, ir negalėjo susigaudyti, kaip mašina važiuoja, jeigu jos niekas nevairuoja.

Tomas žinojo, kad pratrauks neilgai. Neįmanoma išlikti gyvam, netekus tiek kraujo, bet mirtis jo nebaugino. Jis suprato, kad jeigu įvyktų stebuklas ir jis išsilaikytų, baisiai sužaloto jo veido niekas nesugydytų. O likti gyvu pabaisa jis nenorėjo, be to, kažin dar, ar galėtų kalbėti.

Jo galvoje visą laiką sukosi mintis, kodėl mašina važiuoja ir taip krato. Pagaliau, dar kiek pasvarstęs, nusprendė, kad šarvuotis bus įkeltas į kokią nors kitą transporto priemonę. Gudriai sugalvota, bet ne iki galo — tereikia jam paspausti radijo siųstuvo mygtuką, pasiųsti ilgą, nenutrūkstamą signalą, ir policija tučtuojau suras šarvuotį, kad ir kaip sumaniai jis būtų paslėptas.

Tomas suvokė, kad nedelsdamas turi tą padaryti, bet siųstuvas buvo jam už nugaros, truputį virš galvos. Norėdamas jį pasiekti, turėtų apsiversti ant šono ir ištiesti ranką. Verčiantis baisiai skaudės, o gulint ramiai, šiaip taip galima tverti.

Todėl gulėjo užmerkęs akis ir mąstė apie prakaulaus vilkiško veido žmogų, kuris į jį šovė. Kas jis galėjo būti? Mergina iš sportinio automobilio — irgi jų bendrininkė. Visa operacija gudriai, labai gudriai sugalvota. Katastrofa atrodė kuo tikriausia, ir jis džiaugėsi, kad sargybinis, Maikas Dirks&nas, nepuolė kaip be galvos, o susijungė su agentūra ir pranešė, kas nutikę. Antraip agentūroje būtų galėję pagalvoti, kad juos suvystė kaip kokius žinduklius. Šiaip ar taip, jie gavo agentūros leidimą pažiūrėti, kas atsitikę, nors, žinoma, iš to nieko gero... nei tada, nei dabar...

„Sunku patikėti — tokia miela mergaičiukė įsivėlusi į tokį pražūtingą darbą",— visai gesdamas mąstė Tomas. Ji truputį buvo panaši į jo trylikametę dukrelę Kerę.

Kerės plaukai irgi tokios pat spalvos, bet ji toli gražu ne tokia išvaizdi, nors, ką gali žinoti, gal iš jos taip pat išaugs gražuolė. Niekada negali žinoti, kas ir kaip bus.

Duktė visada juo žavėjosi ir laikė didvyriu. Ji jam dažnai sakydavo, koks jis drąsuolis, kad vežiojąs pilnutėlę mašiną pinigų.

„Dabar ji nepavadintų manęs tokiu drąsuoliu: guliu ir nė ^nebandau išgelbėti šarvuočio, ir tik todėl, kad nesiryžtu pasiversti ant šono. Kažin ar dabar aš jai patikčiau?"

Kad išgelbėtų šarvuotį, jis galėjo padaryti du dalykus: įjungus radijo siųstuvą perduoti pavojaus signalą arba paspausti mygtuką ir pakeisti laikrodinio užrakto laiką.

Antrasis mygtukas buvo šalia vairo. Norint jį pasiekti, reikėtų atsisėsti ir pasilenkti į priekį. Vien pagalvojęs, kaip suskaustų sutrupintą žandikaulį, jis visas apsipylė prakaitu.

Kerė nuspręstų, kad jis privalo išgelbėti šarvuotį. Jo žmo-*ia, Herieta, taip negalvotų. Jinai suprastų. Bet Kerės supratimas kitoks, ir jis jai daugiau nebebus didvyris, jeigu nebandys išgelbėti šarvuočio. Ir agentūra taip pat mano, kad jis privalo gelbėti pinigus. Jeigu jam pasiseks ką nors padaryti, gal jie parodys kilniaširdiškumą ir pasirūpins žmona ir Kere. Be abejo, sunku ką nors numatyti, bet aišku viena: jeigu ^banditai įsilauš į šarvuotį, firmos valdžia nutars, jog jis neatliko savo pareigos, ir tai gali atsiliepti, kai Herietai su Kere reikės gauti pensiją... labai atsiliepti.

„Na, veik, sukaupk visą ryžtą,— mąstė jis.— Svarbiausia — įjungt signalizaciją. Visų pirma p&vojaus signalas. Reikia tik pasiversti ant šono ir pasiekti mygtuką, ir viskas. Jis liesiai virš galvos. Paspausk, ir po pusvalandžio, gal dar greičiau, visas kelias bus pilnas policijos mašinų, o tu būsi herojus. Reikia kaip nors pabandyti. Nejau negali truputėlį pakentėti?"

Tačiau praėjo dar kelios minutės, kol Tomas sukaupė visą ryžtą ir pajudėjo, bet tą akimirką jį pervėrė toks baisus skausmas, jog vėl neteko sąmonės ir liko gulėti nejudėdamas, nuleidęs ranką prie sankabos pedalo.

Staiga netikėti plaktuko smūgiai pažadino jį, ir jis atsimerkė. Prieš akis buvo plieno langinė, dengianti kabinos langą. Pro langinės kraštą skverbėsi mažytis dienos šviesos ruoželis. Įtempęs dėmesį, jis pamatė galą laužtuvo, kurį kažkas iš visų jėgų stengėsi įsprausti _ttarp lango rėmo ir plieno langinės.

„Vadinasi, nutarė mane pribaigti,— pagalvojo Tomas.— Ką gi, man jau vis tiek, bet vieną iš jų, jei tik galėsiu, pasiimsiu sykiu. Šitą padaryti aš privalau. Kitaip Maikas man neatleis, kad neatsiskaičiau už jį. Gerai būtų, kad nušaučiau du, bet iš tokios padėties bus neblogai, jeigu pataikysiu bent į vieną."

Bejėge ranka jis užčiuopė revolverį, kurio nesuspėjo išsitraukti, kai Morganas šovė į jį. Tai buvo 45 kalibro automatinis koltas, ir kai jis išslydo iš dėklo, pasirodė toks sunkus, jog Tomas vos neišmetė. Didelėmis pastangomis pasidėjo revolverį prie dešinio šono, paskui pakėlė jį ir nutaikė į kabinos langą.

„Na, pasirodyk, niekše,— pagalvojo jis.— Aš tave šiek tiek nustebinsiu. Neversk manęs laukti. Man jau nebedaug liko, paskubėk!"

Tuo momentu pasigirdo griežtas balsas: „Kažkas ateina! Palaukit!" Po to ilga pauzė. Tomas pajuto, kad vėl netenka sąmonės, ir tik sukaupęs visą valią išsilaikė, nenualpo. „Greičiau... greičiau",— vos girdimai kartojo jis. Paskui vyriškas balsas pasakė: „Jeigu teis lavonas sugalvos šauti, jie išgirs šūvius." Kitas balsas atitarė: „Nesvarbu. Situose miškuose tikriausiai medžiojama. Pagalvos, šovė koks medžiotojas. Na, greičiau — reikia jį iškrapštyti."

Revolveris Tomo rankoje darėsi vis sunkesnis, ir jis pajuto, kad daugiau nebegali laikyti nutaikęs į langą. Reikės palaukti, kol jie atidarys duris, o tada bus nesunku pataikyti.

Kažkas anoje pusėje duriį visu svoriu užgulė laužtuvą, pasigirdo girgždesys. Tomas laukė, iš skausmo vos galėdamas atsikvėpti, tačiau kupinas ryžto, pavojingas ir įsiutęs lyg užspeistas sužeistas vilkas.

— Imk kitą laužtuvą ir padėk man,— pasakė balsas.

Pro plyšį įlindo antro laužtuvo galas. Girgždesys pasidarė dar smarkesnis, paskui langinė, garsiai pokštelėjusi, nuslinko žemyn.

Morganas ir Blekas stovėjo atokiau nuo kabinos lango — vienas vienoje, kitas kitoje pusėje — ir klausėsi. Nieko neišgirdę, susižvelgė.

— Kaip tu manai, ar jis neapsimeįa?—sunkiai kvėpuodamas paklausė Blekas.

— Gal,— atsakė Morganas.

Tebesislėpdamas už durų, jis įkišo ranką pro langą ir apčiuopomis susirado rankeną.

Tomas sekė jį pro pusiau užmerktus vokus, per tą trumpą pauzę stengdamasis atsikvėpti. Jo pirštas stipriau primygo revolverio nuleistuką.

Morganas pravėrė duris. Jos atsidarė į tą pusę, kur stovėjo Blekas, ir tasai negalėjo matyti, kas yra kabinoje.

Morganas mikliai žvilgtelėjo vidun, įlindo į kabiną ir tučtuojau atšoko atgal. Jis pamatė ant grindų gulintį žmogų — susirietusį, užmerktomis akimis, šlapio molio spalvos veidu.

— Viskas tvarkoj,— pro sukąstus dantis prašvokštė jis Blekui.— Negyvas.

Tomas pagalvojo: „Ne visai. Greitai tuo įsitikinsi. Beveik negyvas, bet ne visai."

Iš paskutiniųjų jis pakėlė ranką su revolveriu ir pajuto, kaip ginklas, sveriantis, atrodė, visą toną, lėtai pasisuko į duris, kuriose tą akimirką pasirodė Morganas.

Morgano revolveris buvo atkištas į Tomą, bet tik dėl visa ko. Morganas buvo įsitikinęs, kad Tomas negyvas. Toksai vaiduokliškas sumaitotas veidas negalėjo būti gyvo žmogaus.

— Reikia jį iš čia ištraukti ir palaidoti,— pasakė jis ir pažvelgė į Bleką, kuris, prispaustas durų, pasilenkęs žiūrėjo pro lango stiklą, stengdamasis pamatyti Tomą.

Tomas atmerkė akis.

— Atsargiai!—suklykė Blekas, bandydamas pakelti šautuvą, bet niekaip negalėjo, nes buvo prispaustas durų.

Tomas paspaudė revolverio gaiduką, tą pačią akimirką Morganas šovė į jį. *

Du revolveriai iššovė vienu metu ir nuaidėjo tarsi vienas šūvis.

Morgano kulka peršovė Tomui gerklę, ir jis iš karto mirė.

Tomo kulka pataikė Morganui į pilvą, jis susmuko ant kelių, įvirto į kabiną ir užsikniaubė ant Tomo.

Džipas suriko iš siaubo drebančiu balsu.

Blekas valandėlę stovėjo lyg suakmenėjęs. Paskui pastūmė duris, suspausdamas Morganui kojas, prasispraudė tarp durų ir priekabos šono ir, įlindęs į kabiną, apvertė Morganą ant nugaros. Morganas žiūrėjo į jį stiklinėmis akimis.

— Nepasisekė,— ištarė jis taip tyliai, jog Blekas vos Išgirdo.— Sėkmės, Edai. Tau jos labai reikės. Visiems reikės...

Blekas įsitempė. Jis pagavo save galvojant, kad jeigu jiems vis dėlto pasiseks ir jie atidarys šarvuotį, kiekvienam teks po du šimtus penkiasdešimt tūkstančių, nes dabar laimikį reikės dalintis ne penkiems, o keturiems.

Namelyje, kurį jie išsinuomojo kempinge, buvo miegamasis, svetainė, mažytė virtuvėlė ir dušas. Apstatytas buvo gana jaukiai: miegamajame — dvigulė lova, svetainėje — du foteliai ir kušetė. Pasitvarkius čia buvo galima nesunkiai miegoti ir keturiese. Be to, namelis turėjo dar vieną privalumą — stovėjo gerokai toliau nuo kitų. „Specialiai jaunavedžiams, medaus mėnesiui",— reikšmingai šypsodamasis pasakė Džinei kempingo tarnautojas. Jiems pasisekė,— čia gyvenusi jauna pora tik vakar išvažiavo.

Tasai žmogus, pavarde Hedfildas, įlipo į „Biuiką" pas Džinę su Kitsonu parodyti jiems kelio.

Važiuojant jis vis žvilgčiojo į Kitsoną ir stebėjosi, kodėl vyrukas lyg sugautas — per visą laiką pasakė vos kelis žodžius. Turbūt labai jaudinasi prieš pirmąją naktį, pagalvojo sau Hedfildas, nors kam jaudintis, turint tokią mielą žmoną, jis niekaip nesuprato.

Mergina irgi buvo susijaudinusi, bet tai natūralu. „Visos gražios merginos medaus mėnesį būna jausmingos",— švelniai pagalvojo Hedfildas, stengdamasis būti Džinei kuo atidesnis. Parodė jai, kur galima pastatyti priekabą — tuojau pat už namelio— ir paaiškino, kur išsinuomoti valtį, jeigu jaunavedžiai norėtų pasiirstyti. Dar pasakė, kad čia jiems niekas netrukdysiąs.

— Žmonės kempinge gana draugiški, misis Harison,— pasakė jis Džinei, atrakinęs namelį ir parodęs, kur viskas laikoma.— Jie lankosi vieni pas kitus, bet aš manau, kad jūs norėsite vienumos, bent jau pirmąsias dienas,— ir Hedfildas mirktelėjo Kit-sonui, kuris tarytum suakmenėjęs žiūrėjo į jį.— Aš čia šnipš-telsiu, kad niekas jūsų netrukdytų, kol apsiprasite.

Kol buvo nesutemę, visi keturi nieko negalėjo daryti. Tai buvo pats blogiausias metas per visą tą nuotykių kupiną dieną. Džine atsigulė ant lovos. Po minutės ji užmigo — buvo mirtinai išvargusi. Kitsonas liko sargyboje — rūkė ir vis dirsčiojo į priekabą. Blekas su Džipu turėjo ten sėdėti drauge su negyvu Morganu ir Tomu. Tai buvo labai sunkios valandos.

Kai pagaliau sutemo, Blekas su Džipu atėjo į namelį.

Džipas atrodė baisiai. Jis sudribo į fotelį ir užsidengė rankomis veidą. Po akimi tamsavo didžiulė mėlynė. Tai Blekas jam trenkė tada, kai Džipas norėjo ištrūkti, važiuojant į Fon Leiką. Jis ėmė rėkti ir daužyti kumščiais sienas, tarsi visai pametęs protą. Tada Blekas jam ir trinktelėjo — kitaip su Džipu nebuvo galima susitvarkyti. Atsipeikėjęs Džipas atsisėdo ant grindų ir kiūtojo tylus, subliuškęs. Tų ilgų aštuonių valandų, kurias juodu su Bleku pratūnojo priekaboje, laukdami tamsos, su uždarytais langais, kad nepriskristų musių, nė vienas, kol gyvi, nepamirš.

Blekas su Kitsonu miške suieškojo tinkamą vietą palaidoti Morganą ir Tomą. Tarp Džipo įrankių buvo ir kastuvas, dabar jo kaip tik prireikė — Blekas su Kitsonu pasimainydami ėmė kasti duobę.

Dirbo tylėdami, šviečiant mėnuliui. Abu nervinosi, nes aiškiai matė mėnesienos užlietą ežerą su valtimis, tolumoje girdėjo balsus, o sykį abu dunksinčiomis širdimis turėjo griūti žemėn — visai netoliese praėjo įsimylėjėlių porelė.

Tik po vidurnakčio jie baigė darbą, sutrypė žemę ir rūpestingai apmėtė lapais bei sausomis šakomis. Abudu buvo taip išvargę, jog vos parėjo iki namelio.

Džinę rado sėdinčią fotelyje su revolveriu ant kelių. Ji saugojo Džipą, kuris miegojo ant kušetės.

Blekas uždarė duris. Paskui perėjo per kambarį ir griūte įgriuvo į antrąjį fotelį.

Kitsonas atsisėdo ant kėdės. Jo veidas buvo balsvas kaip avienos taukai, o skruosto raumuo be perstojo trūkčiojo.

— Kas nors atsitiko?—Blekas paklausė Džinę.

Mergina irgi buvo labai išbalusi, po akimis juodavo ratilai. Ji nebeatrodė tokia jauna ir patraukli, tačiau balsas, kai atsiliepė, buvo tvirtas.

— Ne, nieko, tiktai jis visą laiką zyzia, kad nori namo.

— Kai tik atidarys seifą,— pasakė Blekas,— galės nešdintis, kur akys mato.

Pažadintas jų balsų, Džipas sujudėjo ir atsimerkė. Markstydamasis nuo šviesos, jis apsižvalgė ir, pamatęs, kad kiti trys žiūri į jį, nukorę nuo kušetės kojas ir atsisėdo. Jo veidas persikreipė, rankos ėmė drebėti.

— Edai... Aš metu šitą darbą,— pasakė jis. Žodžiai tiesiog liejosi jam iš burnos.— Atiduodu jums savo dalį. Aš viską apgalvojau. Nebenoriu. Pasiimkit mano dalį ir paleiskit mane. Jeigu ne Frenkas, aš nė iš tolo nebūčiau su jumis susidėjęs. Jis mane prikalbėjo. Jūs visi, jeigu norite, dirbkit toliau, o aš grįšiu į savo dirbtuvėlę.

Blekas įdėmiai žiūrėjo į jį.

— Kažin, ar tu grįši.

Džipas pasitrynė delnus į kelnių kelius, apvalus suprakaitavęs jo veidas blizgėjo pritemdytoje šviesoje. *

— Na, Edai, būk protingas. Juk aš atiduodu jums savo dalį. Tai krūva pinigų. O man nieko nereikia, kad tik pasiekčiau namus.

— Kažin ar taip bus,— vėl pasakė Blekas tokiu pat lėkštu balsu.

Džipas tarsi maldaudamas pažiūrėjo į Kitsoną.

— Klausyk, mažiuk, šitas darbas labai nešvarus. Mes juk abu nenorėjome į jį painiotis. Frenkas mus įkalbėjo. Važiuojam iš čia abu. Tegul juodu pasiima visus pinigus. O mes galim dirbti abu kartu — pamatysi, kaip prasigyvensim. Tu man padėsi dirbtuvėje. Mums viskas eis kaip iš pypkės... mes užsi-dirbsim dorai.

— Nustok niekus tauškęs,— negarsiai pasakė Blekas.— Tu pasiliksi ir atidarysi šarvuotį.

Džipas papurtė galvą.

— Ne, Edai. Aš turiu išvažiuoti. Mano nervai per silpni šitam darbui. Aš jums paaiškinsiu, kaip atidaryti. Kai jūs su Džine žinosite, kaip ir kas, patys nesunkiai susitvarkysite, o aš pasilikti negaliu. Jums dviem papildomai teks dar penki šimtai tūkstančių dolerių. Tau aš atiduodu savo dalį, o mažiukas atiduos jai. Ir mes išvažiuosim.

Blekas pažiūrėjo į Kitsoną.

— Tu nori mesti?—paklausė jis.

Morgano mirtis buvo pritrenkusi Kitsoną, bet dabar jis pradėjo iš lėto atsitokėti. Košmariškos dviejų lavonų laidotuvės jo nesugniuždė, o priešingai—tarytum įtempė kiekvieną kūno skaidulą. Jis suprato — dabar jau atgal nebegrįš. Dabar jam beliko arba laimėti viską, arba prarasti gyvybę. Ir niekas' nuo jo norų nebepriklausė.

— Ne,— tarė jis.

— Tu pats nesupranti, ką sakai, mažiuk,— visai nusiminęs tarė Džipas.— Tu turi juos palikti. Ir eiti su manimi. Beprasmiška ko nors gero čia tikėtis. Todėl verčiau pasitraukti dabar. Einam kartu, mažiuk.

— Aš nesitrauksiu,— pasakė Kitsonas, nenuleisdamas akių nuo Džinės.

Džipas giliai ir trūksmingai atsikvėpė.

• — Aš pasitraukiu,— pasakė jis.— Nieko gero iš viso to neišeis. Trys žmonės jau žuvo. Šito neatpirksi jokiais pinigais. Frenkas sakė visą pasaulį turėsiąs kišenėje. O žiūrėk, kur atsidūrė. Duobėje, šaltoje žemėje. Argi jūs nesuprantat? Nė vienas nesuprantat, kad nieko gero iš to neišeis.— Jis atsistojo.— Aš grįžtu namo.

Blekas ištiesė ranką, paėmė nuo Džinės kelių revolverį ir atstatė į Džipą.

— Tu atidarysi seifą, Džipai. O jei spyriosies — nušausiu ir užkasiu ten, miške.

Bleko balsas buvo toks šaltas ir kategoriškas, jog Džipas suprato — jis nejuokauja, jis padarys taip, kaip sako.

Džipas ilgai stovėjo, žiūrėdamas į revolverio vamzdį, paskui beviltiškai mostelėjo ranka ir lėtai atsisėdo. •

— Gerai,— pasakė jis, ir jo veidas kažkaip iškart subliūško.— Jūs priverčiat mane pasilikti, bet aš perspėju jus: nieko gero iš to neišeis... nieko gero.

Blekas padėjo revolverį.

’— Tai jau baigei savo gražbylystes?— paklausė jis.

— Daugiau aš neturiu ką pasakyti,— pralemeno Džipas, nu-narinęs galvą.— Aš jus įspėjau. Atsiminkite: nieko gero iš to neišeis.

— Na, gerai,— tarė Blekas, žiūrėdamas į Džinę ir Kitsoną,— šitą reikalą sutvarkėme. Dabar mes keturiese. Tai reiškia, kad kiekvienam teks po penkiasdešimt tūkstančių daugiau, negu buvom skaičiavę. Frenko dalį visi pasidalinsime. Dabar vyk-dome toliau savo planą. Kitsonai, tu su Džine vaidini jaunavedžius povestuvinėje kelionėje. Mudu su Džipu dirbame priekaboje. Kai tik pasiimam pinigus, visi išsiskirstome. Sutarta?

Tuodu linktelėjo.

— Vadinasi, viskas aišku.— Blekas atsistojo, perėjo per kambarį, ištraukė iš durų raktą ir įsidėjo į kišenę.— Man šiai dienai užteks. Aš einu miegoti.— Jis priėjo prie Džipo ir mirktelėjo jam.— Kraustykis į fotelį, lašinini. Aš manau, kušetė šiandien teisėtai priklauso man.— Džipas nerangiai persirito į fotelį, o Blekas atsisėdo ant kušetės. Nusispyręs nuo kojų batus, pasakė Kitsonui:

— Ten, miegamajame, yra dar viena lova tau, jauniki. Prašom!

Kitsonas buvo per daug pavargęs, kad pradėtų su juo rautis. Jis išsitiesė fotelyje.

Džine nuėjo į miegamąjį ir užsidarė duris. Vyrai išgirdo, kaip jose pasisuko raktas.

— Tokios tokelės, jauniki,— nusišaipė Blekas ir užgesino šviesą.— Atrodo, tu jai nelabai...

— O, liaukis!—suniurnėjo Kitsonas.

2

Kitą rytą, kelios minutės po septynių, Džine įėjo į svetainę ir, atitraukusi užuolaidas, pažadino vyrus.

Keikdamasis Blekas staiga atsisėdo ir ėmė graibytis revolverio. Kitsonas, dar ne visai atsitokėjęs iš miego, pakėlė galvą ir markstydamasis žiūrėjo į virtuvėn nueinančią Džinę. Džipas, visas sustingęs po nepatogiai miegotos nakties, dejuodamas susiėmė skaudantį žandikaulį.

Džine šūktelėjo iš virtuvės:

— Laikas slėptis. Ežere jau yra žmonių.

Blekas kažką suniurnėjo, atsikėlė ir nuėjo į vonią. Po dešimties minučių jis pasirodė išsimaudęs ir nusiskutęs.

— Eik, nusiprausk,— tarė jis Džipui.— Tu jau pradedi dvokti kaip šeškas.

Džipas liūdnai pažiūrėjo į jį ir nuėjo į vonią.

Per tą laiką, kol Džipas nusimaudė, Džine į svetainę atnešė padėklą su pusryčiais: kavos, kiaušinių, kumpio ir apelsinų sulčių.

— Geriau pavalgykit priekaboje,— pasakė ji, duodama padėklą Blekui. --

Bleko akys piktai sublizgėjo.

— Klausyk, mažyte, dabar čia komanduoju aš,— pasakė jis, imdamas padėklą.— Dabar aš vadovauju.

Džinės akys žvelgė kiek pašaipiai ir sykiu paniekinamai.

— Niekas niekam čia nevadovauja,— pasakė ji.— Ir Morganas nevadovavo. Mes paprasčiausiai dirbame pagal planą. Taip buvo nutarta, kad jūs su Džipu ateisite į namelį tik nakčiai, o dieną niekam nesirodysite. Jeigu tu nenori laikytis šito plano, taip ir sakyk.

— Gerai, meilute,— sutiko Blekas.— Mes papusryčiausime priekaboje. Atrodo, tu nekantrauji kuo greičiau pasilikti dviese su savo kavalierium.

Džine apsisuko ir vėl grįžo į virtuvę.

— Atstok iiuo jos,— tarė Kitsonas pašokdamas.

— Užsikimšk kakarinę! — suurzgė Blekas.— Geriau eik pažiūrėk, ar nieko arti nėra, ir atidaryk priekabą.

Kitsonas dar kiek pastoviniavo, paskui išėjo į saulę. Jis pažiūrėjo į dešinę, į kairę, įsitikino, kad aplinkui nieko nėra, tada pašaukė Bleką ir atidarė priekabos galą.

Blekas su Džipu įlindo vidun.

— Dabar tai tau nuskils, berneli,— pasakė Blekas, ir jo akys sužvilgo.— Kalk geležį, kol karšta.

Kitsonas įnirtęs smarkiai trūktelėjo svirtelę, uždarė priekabą ir grįžo į namelį.

Džine kepino kumpį.

Jis įėjo į vonią, nusiprausė po dušu, nusiskuto, paskui apsivilko sviterį, džinsus. Kai grįžo į svetainę, Džine dėjo ant stalo lėkštę su kumpiu ir kiaušiniene.

— Atrodo, labai skanu,— pasakė jis kažkaip sumišęs.— Čia tu sau, ar... ar man?

— Aš pusryčių nevalgau,— tiek teatsakė ji ir, įsipylusi puodelį kavos, nusinešė į fotelį. Atsisėdo pusiau nusisukusi nuo Kitsono.

Kitsonas atsisėdo už stalo. Jis pasijuto išalkęs ir pradėjo valgyti, galvodamas, kad kiaušinienė su kumpiu iškepta kaip tik taip, kaip jis mėgsta.

— Aš manau, pavalgius mums geriau išeiti,— pasakė jis po valandėlės.— Galime pasiimti valtį ar ką nors...

— Taip.

Jam buvo nesmagu, kad ji taip nieko nešneka.

— Tuodviem priekaboje bus ne pyragai,— pasakė jis, mėgindamas išjudinti Džinę.— Ten nėra beveik jokio pavėsio. Vidurdienį svilins kaip pragare.

—■ Tai jų reikalas,— atsakė ji abejingai.

— Gal ir taip. Ar Džipas atidarys šarvuotį, kaip manai?

Džine nekantriai truktelėjo pečiais.

— Iš kur aš galiu žinoti?

— O jeigu neatidarys, kas bus tada?

— Ko tu prikibai prie manęs? Paklausk Bleką, jeigu pats taip nieko nesuvoki.

Džine staiga atsistojo ir, pasiėmusi savo puodelį su kava, nuėjo į virtuvę.

Kitsonas pajuto, kaip kraujas plūstelėjo į veidą. Staiga jam praėjo noras valgyti, ir kavą jis išgėrė kone raukydamasis. Paskui sukrovė indus ir išnešė į virtuvę.

— Džine, aš visai nenorėjau tavęs supykinti,— pasakė jis_r dėdamas indus ant stalo.— Juk mes visą laiką turėsime vaikščioti kartu. Ar negalėtumėm būti vienas kitam bent kiek draugiškesni? Juk...— Jis nutilo, nežinodamas, ką daugiau sakyti.

— Dėl dievo meilės, išeik į kitą kambarį ir duok man ramybę,— virpančiu balsu paprašė Džine. Ji sėdėjo atsukusi jam nugarą.

Nustebintas Džinės tono, Kitsonas žingtelėjo į prieki, norėdamas pamatyti jos veidą. Ir tada pastebėjo, kokia ji išbalusi ir išsikankinusi. Gal ji ne tokia nepalaužiama, kaip atrodo, pagalvojo jis sau. Gal ta siaubinga vakarykštė diena ją sukrėtė nė kiek ne mažiau kaip ir jį.

— Gerai, išeinu,— pasakė jis,— atleisk man,— atsiprašė ir išėjo į svetainę. Ten atsisėdo ir persibraukė pirštais plaukus.

Ilgokai taip sėdėjo tyloje, paskui išgirdo, kad Džine verkia. Kitsonas nepajudėjo iš vietos. Tas tylus, vos girdimas Džinės verksmas tarsi dar kartą jam pasakė, koks beviltiškas jų pradėtas darbas. Jeigu verkia Džine, vadinasi, nebėra jokios vilties.

Kelias minutes jis taip sėdėjo, stengdamasis negirdėti jos

25. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai verksmo, ir rūkė. Paskui Džine staiga išėjo iš virtuvės ir užsidarė miegamajame, jis nespėjo nė pamatyti jos veido.

385

Vėl ilgai nebuvo girdėti jokio garso, o po valandėlės ji pasirodė tarpdury.

— Einam,— pasakė trumpai.

Jis pažvelgė į ją.

Džine buvo pasidažiusi ir vėl atrodė nepriekaištingai. Tik nenatūralus akių blizgesys ir pabrėžtai rami laikysena rodė, kad jos nervai įsitempę kaip styga.

Kitsonas atsistojo.

— Reikėtų kur nors gauti laikraštį,— pasakė jis, stengdamasis nežiūrėti Džinei į akis.

— Taip.

Džine žengė prie laukujų durų. Ji buvo su plonu megztinuku ir tamsiai žaliomis kelnėmis, nuostabiai išryškinančiomis jos liekną, moterišką figūrą. Atrodė, geresnės aprangos nė nesugalvosi.

Kitsonas išėjo jai įkandin tiesiai į saulės nutviekstą kiemą. Vos tiktai peržengę slenkstį, jie atsidūrė karštoje rytmečio saulėje, ir abudu, lyg susitarę, pažiūrėjo į priekabą, stovinčią pačioje saulėkaitoje, ir pagalvojo, kokia nepakeliama kaitra turi būti toje medinėje būdoje.

Juodu nuėjo vienas šalia kito, nepratardami nė žodžio. Takas tiesiai per mišką vedė į Hedfildo kontorą. Šalia kontoros buvo maisto produktų krautuvėlė. Kai jie išėjo iš miško ir jau buvo matomi iš to medinio namelio, Džine padavė ranką Kitsonui. Nuo vėsios jos rankos prisilietimo Kitsonui per nugarą perbėgo šaltelis; jis žvilgtelėjo į ją. Džine vos vos nusišypsojo.

— Atleisk, kad padariau tokią sceną,— tarė ji.— Tiesiog nebeišlaikė nervai. Dabar viskas tvarkoj.

— Na ką tu,— atsiliepė Kitsonas.— Suprantu, kiek tau teko,— ir jis stiprėliau suėmė jos ranką.

Hedfildas, juos pamatęs, visas švytėdamas išėjo iš kontoros.

— Misteri Harisonai, jūs laimingas žmogus,— pasakė jis ir atkišo ranką.— Nesakykit, nesakykit. Viskas jūsų veide parašyta. Žinoma... jeigu aš būčiau misis Harison vyras, ir aš būčiau toksai laimingas.

Džine nusijuokė, o Kitsonas negrabiai paspaudė Hedfildui ranką.

— O_r misteri Hedfildai, ačiū už tokį komplimentą,— pasakė ji.— Mes atėjome laikraščių. Ar paštas jau buvo?

— Laikraščių?— Hedfildas kilstelėjo vešlius antakius.— Argi jaunavedžiams rūpintis laikraščiais? Žinoma, rytinius visus turiu. Ir galiu pasakyti: vienintelė įdomi žinia — pranešimas apie to šarvuočio pagrobimą.— Geraširdišką jo veidą nušvietė šypsena.— Tarp mūsų šnekant, tie vyrai ne iš kelmo spirti! Dingo su apskritu milijonu. Tik pamanykit — milijonas grynais! Ir niekas nežino, nei kur jie pasidėjo, nei kaip tai padarė. Mašina, kurios užraktas sukurtas pagal naujausius technikos pasiekimus, dingo kaip į vandenį su visais pinigais! Tai bent sugalvota! Šitokio stebuklo nėra buvę.— Hedfildas šypsodamasis nusismaukė skrybėlę ant pakaušio.— Kai perskaičiau pranešimą laikraščiuose, pagalvojau sau: čia aplinkui tokio atsitikimo dar negirdėta. Pradingo mašina! Tik pamanykit! Šarvuotis tokio didumo, o visa policija ir pusė kariuomenės šimto mylių spinduliu naršo kiekvieną keliuką, ir kol kas jokių rezultatų!

Jis nuėjo į kontorą atnešti laikraščių.

Džine su Kitsonu pažvelgė vienas į kitą.

Po valandėlės Hedfildas išnešė keturis laikraščius.

— Gal visų jums nereikia?—paklausė.— Jeigu norite paskutinių naujienų, imkite „Heraldą".

— Aš paimsiu visus,— sumurmėjo Kitsonas.— Kiek mes skolingi?

Jis sumokėjo Hedfildui ir paėmė laikraščius.

— Ar jūs patenkinta savo nauja pastoge, misis Harison?— paklausė Hedfildas.— Gal dar reikia kokios nors pagalbos?

— Mes puikiai susitvarkėme, ačiū,— padėkojo Džine.— Tikrai nieko netrūksta.

Džine įėjo į krautuvėlę, o Kitsonas likęs permetė akimis antraštes.

Visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose buvo informuojama apie šarvuočio pagrobimą. Buvo įdėtos šarvuočio, vairuotojo ir sargybinio nuotraukos. Karinis štabas siūlė tūkstančio dolerių premiją tam, kas suteiktų kokių nors žinių, galinčių padėti surasti šarvuotį.

.Policijos pranešime buvo užuomina, kad vairuotojas galėjęs būti vienas gaujos narių, nes dingo be pėdsakų.

Beskaitant Kitsonui ėmė džiūti burna. Tuo tarpu p^Tie jo priėjo Fredas Bredfordas, tas pats žmogus, kuris vakar buv.> siūlęsis jiems padėti, važiuojant į Fon Leiką. Jis taip pat atėjo pasiimti laikraščio.

— Sveiki, misteri Harisonai,— pasisveikino Bredfordas.— Matau, jau pasiėmėt laikraščius. Na, ir kaip jums čia patinka? Gražu, ar ne?

Kitsonas linktelėjo:

— Taip, labai.

— Skaitote apie šarvuočio pagrobimą? Išgirdau apie tai šį Tytą per radiją. Jie mano, kad mašina gali būti paslėpta kur nors čia, miškuose. Organizuoja paieškos būrius. Visi keliai stebimi iš oro, bet kol kas jokių rezultatų.

— Aha,— atsiliepė Kitsonas, lankstydamas laikraščius.

— Užmušk nesuprantu, kaip jie sugeba taip ilgai išlaikyti paslėpę tą mašiną, kai ją medžioja šitiek žmonių. Gal iš tikrųjų vairuotojas yra vienas iš gaujos? O vargšas sargybinis — kaip ten jo pavardė? Dirksonas, rodos? Mano manymu, firma turėtų pasirūpinti jo našle.

Hedfildas, kuris klausėsi jų pašnekesio, pasakė:

— Spėjama, kad katastrofa kelyje buvo suvaidinta. Vadinasi, toje gaujoje yra ir moteris. Sargybinis dar spėjo perduoti radijo signalą agentūrai. Dabar jie tikrina, ar tas tipas, Tomas, neturėjo dar kokios nors moters šalia žmonos.

— Būčiau nieko prieš gauti premiją,— tarė Bredfordas.— Mano vaikas sako išvaikščiosiąs visus miškus ir rasiąs šarvuotį. Tegul vaikšto, kvailiukas,— nusijuokė jis,— bent kiek nuo mūsų atstos. Pasaulis tokio neklaužados nėra matęs. Motiną baigia nukamuoti.

Hedfildas papurtė galvą.

— Čia mašinos jie tikrai negabens,— pasakė jis.— Situose miškuose pilna žmonių. Jeigu jau paslėpė kur nors mūsų krašte, tai tik Foks Vude. Ten pasirodo gal vienas kitas žmogus, ir nuo važiuojamo kelio toli.

— O, tik nepasakykite šito mano vaikiščiui,— išsigando Bredfordas.— Tiek nueiti jam per toli.

Iš krautuvėlės su produktų krepšeliu išėjo Džine.

— Labas rytas, misis Harison,— kilstelėjęs skrybėlę, pasisveikino Bredfordas.— Tai atvažiavote sėkmingai?

— Ačiū, sėkmingai,— atsakė Džine šypsodama. Ji padavė krepšelį Kitsonui ir įsikabino jam į parankę, tebesišypsodama tiem dviem vyrams, kurie pritariamai žiūrėjo į ją.

— Teisingai,— tarė Hedfildas.— Išnaudokite vyrą kaip reikia, jeigu jau jį gavote. Mano žmona sako, vyrai tik tam ir tinkami — nešuliams tampyti.

Džine pažiūrėjo į Kitsoną.

— O man atrodo, tu tinki ir daug kam kitam, brangusis,— pasakė ji.

Kitsonas visas išraudo, o anie du nusikvatojo.

— Malonūs žodžiai,— pasakė Hedfildas.— Kad mano moteriškė būtų išgirdusi!

— Ar mes galime paimti valtelę, misteri Hedfildai?—paklausė Džine.

— Na žinoma. Dabar kaip tik pats laikas, paskui bus per karšta. Ar žinote, kur valtis gauti? Susiraskit ten Džo, jis viską jums sutvarkys.

— Na, tai mes ir einam,— pasakė Džine.

— Jei panorėtumėt kompanijos, misis Harison, prašom pas mus,— pakvietė Bredfordas.— Dvidešimtas namelis. Koks ketvirtis mylios nuo jūsų. Būsim laimingi, jeigu užsuksit.

Hedfildas niuktelėjo alkūne Bredfordui į šoną:

— Juk žmonėms medaus mėnuo. Kam jiems kompanija, jiems vieniems geriausia.

Džine juokdamasi truktelėjo Kitsoną, ir juodu nuėjo taku, susikibę rankomis, Džine prigludusi Kitsonui prie peties.

Vyrai nulydėjo juos akimis, paskui sugrudusiomis širdimis pažiūrėjo vienas į kitą.

— Pasisekė vyrukui,— tarė Hedfildas.— Tokia gražuolė. Tarp mūsų šnekant, mielai su juo pasikeisčiau.

Bredfordas paslapčia šyptelėjo.

— Komentarai nereikalingi,— pasakė jis,— aš jus supratau.

Tuo tarpu Kitsonas su Džine grįžo į savo namelį. Džine nunešė produktus į virtuvę, o Kitsonas, įsitikinęs, kad aplinkui nieko nėra, pabarbeno į priekabos langą.

Išraudęs ir suprakaitavęs Blekas atidarė jį.

— Ko nori?—suurzgė jis.— Mes pleškam kaip pragare. Ir tos rupūžės musės varo iš proto. Negalima net lango palikti atdaro. Ko tau?

— Atnešiau jums laikraščių,— pasakė Kitsonas ir įgrūdo laikraščius pro langą.—Gal ko nors reikia?

— Nieko! Nešdinkis ir pats po velnių! — Blekas užtrenkė langą.

Jis nuėjo į priekabos galą, kur ant atsineštos iš namelio taburetės sėdėjo Džipas, prispaudęs ausį prie šarvuočio durų, pirštus uždėjęs ant ciferblato.

Karštis priekaboje darėsi nebepakeliamas, Blekas buvo nusiplėšęs švarką ir marškinius; per plaukuotą jo krūtinę tekėjo prakaitas.

Kelias minutes jis pažiūrėjo į Džipą, paskui, truktelėjęs pečiais, atsisėdo ant grindų ir ėmė skaityti laikraščius.

Po pusvalandžio laikraščius nusviedė į šoną ir atsistojo pažiūrėti, kaip sekasi Džipui.

Džipas sėdėjo nejudėdamas, visas išraudęs, užmerkęs akis, ir įdėmiai klausėsi, lėtai lėtai sukdamas diską.

— O dangau! — pratrūko Blekas.— Gal tu kokį dešimt dienų žadi taip sukinėt šitą žaisliuką?

Džipas krūptelėjęs atsimerkė.

— Nutilk! — pasakė jis piktai.— Kaip aš galiu dirbti, kai tu visą laiką burbuliuoji?

— Jeigu tučtuojau negausiu bent gurkšnio oro, nudvėsiu,— pasakė Blekas, atgalia ranka šluostydamasis veidą.— Klausyk, ar negalėtumėm kaip nors pritaisyti tą užuolaidą, kad nelįstų musės, ir atidaryti langą?

— Pats prisitaisyk,— atsiliepė Džipas.— Jeigu nori, kad atidaryčiau tą dėžę, duok man ramybę. '

Blekas dėbtelėjo į jį, paskui nuėjo prie įrankių spintos ir išsiėmė dėžutę smeigtukų ir plaktuką. Tvirtai prismaigstė užuolaidą smeigtukais prie rėmo, paskui pakėlė langą.

Jis žvilgtelėjo į ežerą, kur Džine su Kitsonu kaip tik sėdosi į valtelę. Pavydus pyktis perliejo Bleką, kai Kitsonas nuyrė valtį nuo prieplaukos.

— Tam piemeniui lengvai einasi,— suburbėjo jis.— Šitą darbą būčiau galėjęs atlikti ir aš. Va išplaukia...

Džipas iškišo galvą iš už šarvuočio.

— Ar nutilsi tu vienąkart pagaliau! — šaižiai riktelėjo jis.— Kaip aš galiu dirbti?

— Gerai, gerai, gerai,— suurzgė Blekas.— Tiktai nestauk!

Džipas pasitrynę geliančius pirštus į kelnių sėdynę ir vėl

įsmeigė akis į ciferblatą. Iki šiol jis dar neišgirdo spragtelėjimo, kurio laukė. „Kiek dienų šitaip sėdėsiu čia ir sukinėsiu?— visai netekęs vilties, galvojo jis.— Sukinėsiu ir nieko nepadarysiu. ..“

— Man reikia pailsėti. Pirštai jau nieko nebejaučia.

Jis nuėjo, atsistojo prie atviro lango ir ėmė giliai traukti tyrą orą, kuris pro langą ėjo į priekabą.

— Nejaugi niekaip kitaip negalima jo atidaryti?—paklausė Blekas, neatitraukdamas akių nuo valties, kuri, varoma stiprių Kitsono yrių, greitai skrodė vandenį.

— Aš sakiau Frenkui, kad bus sunku,— tarė Džipas.— Galiu ir visai jo neįveikti.

— Ką?—Blekas įsmeigė į jį akis.— Pasistenk, Džipai. Pasistenk. Girdi?

Bleko akys taip grėsmingai sublizgėjo, jog Džipas krūptelėjo.

— Aš nemoku daryti stebuklų,— sumurmėjo jis.— Gal į tą seifą išvis neįmanoma įeiti.

— Tai padaryk stebuklą!—pasakė Blekas įsiutęs.— Na, greičiau! Imkis darbo! Kuo daugiau kartų bandysi, tuo greičiau pataikysi! Tiktai nežiopsok!

Džipas vėl grįžo prie šarvuočio, atsisėdo, prispaudė ausį prie durų ir vėl ėmė sukti diską, klausydamasis, ar neišgirs trakštelėjimo.

Į vakarą Džipas baisiai pavargo. Sėdėjo ant taburetės, atsirėmęs į duris, ir nė nemėgino sukti disko. Jis atrodė toks išsikankinęs ir nusiminęs, jog Blekas jo daugiau nekabino.

Per tas dvylika ilgų kaitros valandų Džipas ilsėjosi tik vieną valandą. Jam pasisekė pataikyti vieną skaičių, bet jis spėjo, kad reikės rasti dar mažiausia penkis. Vis dėlto pradžia jau padaryta, ir Blekas buvo nusiteikęs optimistiškiau. Gal rytoj Džipas pataikys dar du skaičius. Ir į savaitės pabaigą viskas gal bus baigta.

Kai visiškai sutemo, Kitsonas juos išleido, ir jie nuskubėjo į namelį.

Džine buvo iškepusi vakarienei kiaulienos nugarinės su saldžiomis bulvėmis ir obuolių pyragą.

Vyrai valgė godžiai. Tarpas nuo tarpo Blekas mesdavo piktą žvilgsnį į Kitsoną. Jį siutino saulėje įdegęs Kitsono veidas, be žodžių sakantis, kad jis visą dieną prabuvo gryname ore.

Džipas, pamatęs lėkštėje valgį, visas nušvito ir su apetitu ėmė šveisti. Baigiant vakarieniauti, nuo plataus jo veido dingo nuovargis ir nusivylimas.

Pavalgęs Blekas persėdo į fotelį, užsidegė cigaretę ir nužvelgė savo bendrus.

— Šiandien padarėme šiokią tokią pažangą,— tarė jis.— Nuo šiol vienas iš mūsų turi likti priekaboje kiekvieną naktį. Mes negalime rizikuoti,— kas nors dar sugalvos pažiūrėti pro langą arba įlįsti į vidų. Čia bus tavo darbas, Kitsonai. Dieną tu nelabai nuilsti, tai gali šiek tiek pavargti naktį.

Kitsonas gūžtelėjo pečiais. Jis neprieštaravo.

Praėjusi diena Kitsonui buvo gera. Likusi su juo dviese, Džine jautėsi laisviau. Nors juodu kalbėjosi apie nereikšmingus dalykus, Kitsonui jau nereikėjo iš jos traukti po žodį, ir ji buvo nebe tokia atžari. Iš ryto jis ją pairstė ežere, o po pietų abu maudėsi. Kai vaikščiodami ką nors sutikdavo, Džine įsikibdavo jam į parankę, ir jam buvo labai malonu.

Po pietų, kai jie išsimaudę gulėjo šalia vienas kito saulėje, jis su trumpikėmis, o ji su ištisiniu baltu maudymosi kostiumėliu, Džine staiga prisislinko prie jo, priglaudė prie peties skruostą, uždėjo ranką ant krūtinės, ir Kitsonas nudžiugo, pagalvojęs, kad pagaliau jam pasisekė įveikti jos šaltumą, bet tuoj pamatė, kad į pliažą atėjo kažkokie du žmonės ir, pastebėję juos šitaip gulint, tučtuojau nuėjo, nenorėdami trukdyti.

Kitsonas stengėsi nesukrutėti, tikėdamasis, kad Džine irgi liks taip gulėti, bet, žinoma, jo viltys buvo bergždžios. Vos tiktai žmonės nuėjo, ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį.

— Atleisk,— pasakė,— nenorėjau tau trukdyti.

— Tu man ir netrukdei,— atsakė Kitsonas.— Buvo labai malonu.

Džine juokdamasi atsisėdo.

— Atrodo, kad taip. Aš noriu dar kartą išsimaudyti.— Ir pašokusi nubėgo į ežerą.

Kitsonas, likęs gulėti, nusekė ją akimis. Taip, ji iš tikrųjų pamažu keičiasi, būdama su juo. Dabar jis pirmą kartą pajuto, kad jam gali kas nors išeiti su Džine.

Bleko sumanymas pasaugoti naktį priekabą Kitsonui atrodė visai teisingas. Juk bet kam, slankiojant tamsoje, gali šauti mintis įkišti nosį į vidų, ir tada viskam galas.

— Gerai,— tarė jis, stumteldamas atgal kėdę,— tuojau einu.

Blekas, tikėjęsis Kitsono pasipriešinimo, nustebęs žiūrėjo, kaip

tasai išeina. Kai užsidarė durys, jis tarė:

— Ar tu nieko prieš, mažyte, jeigu mudu su Džipu atsigulsime į lovas, o tu — ant kušetės? Mes dirbame visą darbą ir už tai turime išsimiegoti. Tai kaip, a?

Džine abejingai gūžtelėjo:

— Gulkit, kodėl ne.

Blekas Įdėmiai žiūrėjo į ją.

— O gal Džipas sutiks atsigult ant kušetės?

Džine pervėrė Bleką akimis.

— Aš atsigulsiu ant kušetės, ačiū,— kirste nukirto ji.

Blekas vyptelėjo.

— Kaip nori.— Jis atsistojo, nuo židinio atbrailos paėmė malką kortų ir pradėjo jas maišyti.

— Nori sumest kortom?

— Ne,— atsakė Džine.— Einu pasivaikščioti. Kai grįšiu, norėčiau, kad šitas kambarys būtų laisvas.

Džipas, suvokęs šio dialogo prasmę, neramiai sukluso.

— Be abejo,— užtikrino Blekas, vis taip pat išsiviepęs.— Ei, Džipai, eime į miegamąjį. Galėsim panaudot lovą vietoj stalo.

Džipas atsistojo ir nuėjo į miegamąjį.

— Na štai, kambarys laisvas, mažyte,— pasakė Blekas.— Tai kaip praleidai dieną su savo veikėju? Dar neįsimylėjai?

Džine atsilošė fotelyje, jos akyse blykstelėjo panieka.

— O ar aš turėčiau taip padaryti?

— Šito numatyti negalima. Aš manau, jis ne vienai kristų į akį. Tu tai jau jam įkritai.

Džine atsistojo ir nuėjo prie durų.

Blekas nusekė ją akimis.

— Iš mudviejų, mažyte, tai tikrai būtų graži pora. Kodėl nepagalvojus apie tai rimtai?—pasakė jis, kai Džine jau buvo atidariusi duris.

— Kad tu prasmegtum...— atsakė, nė nežvilgtelėjusi Bleko pusėn. Išėjo į tamsą ir uždarė duris.

Blekas liko sėdėti, jo akys bjauriai blizgėjo. Jis norėjo pasivyti ir gerai pamokyti tą mergiotę, kad šitaip šnekėti su juo nevalia, bet žinojo — iš priekabos tučtuojau išeis Kitsonas, o suvesti su juo sąskaitas Blekas dar nebuvo pasiruošęs.

Piktai gūžtelėjęs pečiais, jis nuėjo į miegamąjį, kur Džipas sėdėjo lovoje ir nervingai gniaužė kumščius.

— Klausyk, Edai,—pasakė jis.—Pasitrauk nuo merginos. Ir taip jau užtenka bėdų, kam dar vienos... dėl moters?

— Nutilk! — viauktelėjo Blekas ir_r atsisėdęs ant lovos, ėmė dalinti kortas.

Apie vienuoliktą valandą jie išgirdo Džinę sugrįžus, o po kelių minučių ėmė šniokšti dušas.

Blekas sutrynė cigaretę ir sušlavė į krūvą kortas.

— Metas ant šono,— tarė jis.— Švintant turime grįžt į tą dėžę.

Džipas seniai šito laukė ir, kai tik užgeso šviesa, po dešimties minučių jau knarkė.

Blekas gulėjo tamsoje atmerktomis akimis ir klausėsi. Jis girdėjo, kaip Džine vaikšto svetainėje, paskui po kelių minučių spragtelėjo elektros mygtukas.

Su moterimis Blekas visada veikė greitai ir ryžtingai — tokia buvo jo taktika. Visas tas vaikščiojimas ant pirštų galų, jo nuomone, tuščias laiko gaišimas.

Jis nubloškė antklodę, tyliai išlipo iš lovos ir nuėjo prie durų. Stabtelėjęs pasiklausė, ar Džipas tikrai giliai įmigęs, tada atsargiai paspaudė rankeną, įėjo į tamsią svetainę ir uždarė duris.

Beveik tą pačią akimirką plykstelėjo šviesa, ir Džine atsisėdo. Ji buvo su žydra pižama ir pasirodė Blekui ypač geistina. Jis šyptelėjo jai, perėjo per kambarį ir sustojo prie kušetės, žiūrėdamas į ją iš viršaus. •

— Pamaniau, gal kartais nuobodžiauji, mažyte,— tarė.— Pasitrauk.

Džine sėdėjo nekrusteldama, žalios jos akys atrodė visai negyvos.

— Nešdinkis!—pasakė ji negarsiai.

— Na, na, meilute,— sumurmėjo Blekas ir atsisėdo ant kušetės krašto.— Nebūk jau tokia. Aš sugalvojau didelių planų ateičiai. Kai tik baigsim šitą darbą ir turėsim rankose pinigus, mes leisimės kartu į pasaulį. Nuvešiu tave į Londoną, į Paryžių. Juk norėtum ten nuvažiuoti, a?

— Pasakiau, nešdinkis! — pakartojo mergina.

Bleką labiausiai siutino tai, kad ji atrodė tokia rami ir bebaimė. .

— O gal man pasiseks perkalbėti tave?—Jis uždėjo jai ant pečių rankas ir tą akimirką pajuto, kaip kažkas kietas įsirėmė jam į krūtinę. Greitai žvilgtelėjo žemyn, ir širdis nusirito į kulnus: į jį buvo įremtas revolveris.

— Tučtuojau atitrauk rankas, girdi?—pasakė Džine, ir plieninis jos balso šaltumas išgąsdino Bleką.— Tučtuojau, arba aš tave nušausiu!

Lėtai ir atsargiai, išdžiūvusia burna, Blekas atitraukė rankas ir pakėlė į viršų. Pažvelgė Džinei į akis ir su siaubu pagalvojo, kad tik per plauką buvo nuo mirties.

— Dabar stokis,— paliepė Džine.— Stokis pamažu ir rankas laikyk šitaip.

Blekas lėtai atsistojo ir ėmė trauktis atatupstas.

— Nešdinkis iš čia!—pakartojo jinai, tvirta ranka atkišusi revolverį jam į krūtinę.— Dar kartą pabandysi žaist šitą žaidimą, nušausiu vietoje. Dabar drožk į savo kambarį ir daugiau nepasirodyk.

Blekas lėtai, giliai atsikvėpė.

— Gerai, mažyte,— tarė jis.— Bet žiūrėk! Šitas pokštas tau taip nepraeis! Atminsi mano žodį!

— Dink iš akių, tu nelemtas mergišiau,— pakartojo Džine.

Blekas grįžo į miegamąjį ir užsidarė duris. Jis drebėjo iš

įsiūčio.

Jeigu ji mano, kad po viso to gaus savo dalį, kai ateis dalybos, tai labai klysta, galvojo Blekas, guldamas į lovą.

Jis ją dar pašokdins! Parodys, kaip kelti prieš jį ginklą! Ir ją, ir tą piemenį Kitsoną. Pašokdins abu.

Kai pinigai iš šarvuočio bus išimti, jis paleis kulką Kitsonui į makaulę. O jai — pažiūrėsim, kai ateis laikas.

Staiga jis pagiežingai nusišypsojo.

Septyni šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių daug geriau negu du šimtai penkiasdešimt tūkstančių. Jis ilgai gulėjo tamsoje, planuodamas, ką veiks su pinigais. O gal, staiga jam dingtelėjo mintis, reikia atsikratyti ir Džipu — susitvarkyti su jais visais. Milijonas geriau negu septyni šimtai penkiasdešimt tūkstančių. Tada iš tikrųjų visas pasaulis kišenėje! Su milijonu grynų būsi visagalis!

Kitos dvi dienos buvo visai tokios pat: auštant Blekas su Džipu išeina į priekabą, o Kitsonas grįžta į namelį. Čia kelias valandas pamiegojęs, išeina su Džine ir visą dieną su ja maudosi, irstosi ežere arba šiaip vaikštinėja. Blekas sėdi priekaboje ant grindų ir skaito laikraščius, o Džipas triūsia prie seifo durų.

Pranešimai laikraščiuose jiems kėlė ūpą. Policija ir karinė valdžia buvo išmušti iš vėžių. Nors šarvuočio vis dar buvo ieškoma, policijos pareiškimuose spaudos organams dabar jau girdėjosi nevilties balsas. Galų gale buvo nutarta, kad šarvuotis nuvežtas kokia nors kita mašina. Kitaip neįmanoma paaiškinti, kaip jis galėjo taip pradingti. Imta galvoti, kad šarvuotis išvežtas iš valstijos. Paieškos dabar buvo atliekamos penkių šimtų mylių spinduliu, o premija už radimą padidinta iki penkių tūkstančių dolerių.

Du šimtai kareivių ir policininkų šukuote šukavo Foks Vudą, malūnsparniai patruliavo virš visų kelių.

Karinė valdžia, neprarasdama vilties, skelbė, kad anksčiau ar vėliau šarvuotis bus surastas. Juk negali jis taip be pėdsakų dingti.

Policijai ir kariniams patruliams buvo karštos dienos, bet ir Džipui su Bleku ne lengviau.

Dviejų dienų Džipo triūsas jokių rezultatų nedavė.

Visą dieną jis sėdėjo ant taburetės svilinančioje priekabos kaitroje, suko diską, klausėsi srūdamas prakaitu, keikėsi ir vėl klausėsi, bet antras skaičius jokiu būdu nestojo į vietą.

Blekas ištisą dieną nieko neveikė, tik stebėjo Džipą ir skaitė laikraščius, todėl jo nervai, rodėsi, jau neištūrės. Negana to, kad buvo nepakeliamas karštis ir smaugė įtampa, belaukiant, kada Džipas suras antrą skaičių, jį iš proto varė mintis, kad Kitsonas su Džine visą dieną pramogauja gryname ore.

Nors Kitsonas ir stuobrys, galvojo sau Blekas, bet per šitiek laiko tikriausiai sugebėjo merginai padaryti įspūdį. Bet kuris vyras, praleidęs su moterimi ištisas tris dienas, būtinai padarys įspūdį. Jeigu jis, Blekas, būtų gavęs Džinę bent dvylikai valandų, dabar ji jau būtų pasidavusi.

Taigi mintis, kad Kitsonas su Džine visą laiką vienudu, Bleką gėlė tarsi kartus pavydo geluonis.

Trečią dieną apie šeštą valandą vakaro, kai saulė, oranžine skraiste apklojusi ežerą, užlindo už kalnų, Džipas nebeištvėrė.

Tris dienas jis kaip vergas dirbo prie užrakto beveik nepakeliamomis sąlygomis ir dabar pajuto, kad nieko nebus.

Antrasis skaičius niekaip nestojo vieton. Džipas buvo apsukęs visą diską maželyčiais tarpeliais, vos per plauką, bet skaičiaus nepataikė. Tai reiškė, kad suko vis tiek didesniais tarpais, negu reikėjo, kad jo rankos, kuriomis taip didžiavosi, nepakankamai jautrios, jeigu nepagauna reikiamos padėties.

— Aš nieko nepadarysiuI —staiga sudejavo jis, susmukęs prie šarvuočio durų.— Aš nieko nepadarysiu, Edai! Nėra prasmės ilgiau vargti! Nieko nepadarysiu nė per dvidešimt metų. Ir jeigu iš čia neišeisiu, tuojau pat išprotėsiu!

Išgąsdintas isteriško Džipo balso, Blekas pašoko ir su revolveriu rankoje aplėkė aplink šarvuotį.

— Nutilk!—viauktelėjo jis, įbedęs revolverį Džipui į šoną,— Velniai tave rautų... arba atidarysi seifą, arba tuojau pat nudėsiu!

Džipas ėmė bejėgiškai verkti, net visas stambus jo kūnas krūpčiojo.

— Na, ko lauki?—pasakė jis.— Sauk. Manai, bijau? Geriau jau numirti, negu toliau šitaip beprasmiškai plušti! Na, šauk! Daugiau aš nebegaliu taip kankintis!

Blekas žiauriai kirto Džipui per veidą revolveriu. Džipas loštelėjo atgal, kraujas iš putlaus perkirsto skruosto pradėjo tekėti už apikaklės. Jis kaip maišas sudribo prie šarvuočio šono ir užsidengė akis.

— Na, šauk, ko dar lauki! — sušuko Džipas isteriškai tarsi išgąsdinta moteris.— Daugiau aš nebegaliu! Nebeturiu jėgų!

— Susiimk, tu šlykštus šliuže! —sušuko Blekas išsigandęs, nes Džipas atrodė išties baisiai; jeigu to pūzro nesuvaldysi, iš viso plano gali išeiti muilo burbulas.

—* Aš tau sakau, kad neatidarysiu! — raudodamas Džipas susmuko ant taburetės ir užsidengė veidą rankomis.

Tuo momentu į priekabos duris kažkas negarsiai pabeldė. Blekas apmirė vietoje, širdis, rodės, iššoks iš krūtinės.

Jis matė, kaip Džine su Kitsonu išvažiavo „Biuiku" į miestą pirkinių, taigi jie negalėjo dabar belsti.

Kai Džipas vėl pradėjo vaitoti, Blekas stvėrė j} ir papurtė, nuožmiai šnibždėdamas: „Nutilk! Kažkas stovi už durų!"

Džipas apmirė ir iškart nutilo.

Abu vyrai laukė ištempę ausis.

Vėl pasigirdo beldimas.

Blekas parodė Džipui nejudėti iš vietos. Pats su revolveriu rankoje nusėlino prie lango, uždengto užuolaidėle, ir persikreipęs pasižiūrėjo.

Prie durų stovėjo nedidelis maždaug dešimties metų berniukas. Suraukęs kaktą, jis beldė ir žiūrėjo į viršų. Rankoje laikė žaislinį pistoletą ir buvo jį nukreipęs į priekabos duris.

Blekas stebėjo berniuką, piktai prašiepęs lūpas. Su džinsais ir baltai raudonai languotais marškinėliais, basas, ant pakaušio atsmaukta aptriušusia šiaudine skrybėle, jis smalsiai žiūrėjo į priekabos duris. Saulėje įdegęs veidelis buvo susirūpinęs. Kurį laiką buvo tylu — berniukas stovėjo ir žiūrėjo į priekabą. Paskui, tarsi apsisprendęs, nuėjo prie šono ir užsikabino pirštais už palangės, ketindamas prisitraukti ir žvilgtelti vidun.

Džipas, staiga išvydęs Bleko veide išgąstį ir baisų, žmogžudišką ryžtą, pakilo nuo taburetės ir priėjo prie Bleko. Jis aiktelėjo, pamatęs berniuką, ir jo pirštai suspaudė Blekui riešą.

— Ne!—sušnypštė jis.— Vaiko neliesk! Gal visai proto netekai?

Blekas ištraukė ranką iš Džipo ir lengviau atsiduso, pamatęs, kad vaikui neužteko jėgų pasikelti iki lango.

Berniukas nušoko žemėn ir pralaimėjusio žmogaus veidu vėl pažiūrėjo į viršų. Pastovėjęs taip kelias minutes, staiga apsisuko ir nuskubėjo takučiu, einančiu paežere.

— Kaip tu manai, jis girdėjo mus?—susirūpinęs paklausė Blekas.

— Nežinau...— atsakė Džipas. Netikėtas berniuko pasirodymas jį taip išgąsdino, kad jis staiga atsitokėjo.

— Aš tai baisiai išsigandau,— pasakė Blekas ir nusišluostė ranka veidą.— Gerai, Džipai, sėsk ir truputėlį atsikvėpk. Gal, sakau, man pabandyt tą prakeiktą užraktą?

— Tau?—Džipas susiraukė iš pasibjaurėjimo.— Ne. Tu gali išjudint ir pirmą skaičių, jeigu neturi pakankamo jautrumo. Ne, geriau jau neliesk.

Blekas ištiesė ranką, sučiupo Džipą už marškinių krūtinės ir smarkiai papurtė.

— Tai kaip mes, po velnių, jį atidarysim? Aš nemoku, tu nenori — tai kas tada bus?—paklausė Blekas iš pykčio užkimusiu balsu.

— Argi tu dar nesupranti?—pasakė Džipas.— Mes niekaip neatidarysim. Aš dirbu tris dienas. Neatsitraukdamas nė minutės. Ir kas iš to mano darbo? Vienas skaičius atėjo į vietą, ir viskas. O šita kombinacija mažiausia iš šešių skaičių. Reikia surasti dar penkis. Gerai, gal per visą kitą savaitę aš pataikysiu dar vieną. O gal ir ne. Jeigu pataikysiu, liks dar keturi. Per tą laiką aš būsiu visai išsikraustęs iš galvos. Argi galima dirbti tokioje kaitroje! Nesąmonė! Aš metu šitą darbą! Daugiau aš nieko negaliu padaryti. Man jau gana. Jokiais pinigais niekas neatlygins už šitą kankynę! Supranti? Jokiais pinigais!

— O, dėl dievo meilės, nutilk! — įtūžęs suriko Blekas.— Tik nepradėk vėl iš naujo! ^r

Bet ir jis jau buvo sunerimęs. Jis suprato, kad Džipas kalba protingai. Mintis, kad šitoje krosnyje reikės šutintis dar tris ar keturias savaites, gąsdino ir jį.

Džipas vėl sėdėjo ant taburetės, ranka užsiėmęs skaudantį veidą, beviltiškai žiūrėdamas į diską.

— O išpjauti durų negali?— paklausė Blekas.

— Čia? Neįmanoma! Žmonės pamatys liepsną pro užuolaidą. Ir neužmiršk, koks karštis! Priekaba iškart užsiliepsnos.

— Tai gal varom į kalnus? Frenkas sakė, kad gali susidaryt tokia situacija, o man atrodo, dabar mes kaip tik taip ir turim pasielgti. Ten priekabą galėsim laikyti atdarą, ir tau bus lengviau dirbti. Ar šitaip nebūtų geriau?

Džipas išsitraukė nosinę ir sulankstęs prisidėjo prie kraujuojančio skruosto.

— Man jau užtenka. Aš noriu namo. Niekas neatidarys šitos pragaro mašinos, niekas!

— Pasišnekėsime su anais,— pasakė Blekas šiurkščiu balsu.— Nejaugi taip ir suskysi? Juk už tų durų milijonas dolerių. Milijonas! Ar tu suvoki?

— Nors ir dvidešimt milijonų. Man nusispjaut,— atsakė Džipas drebančiu balsu.— Man jau užtenka. Aš tau juk sakiau. Ar gal tu angliškai nesupranti?

— Nusiramink, girdi? Pasišnekėsime su anais.

Nieko nežinodami, kad Džipas supasavo, Džine su Kitsonu, viską nusipirkę mieste, važiavo namo ir dabar buvo už kokių penkiolikos mylių nuo kempingo. Jie buvo nutarę, kad ilgiau pirkti produktus kempingo krautuvėlėje neatsargu. Savininkas, be abejo, pastebės, kokiais kiekiais jie perka, ir supras, kad tai jokiu būdu ne dviem žmonėm, todėl dabar Džine su Kitsonu važiavo maisto į miestą.

Pastarąsias dvi dienas juodu ištisai buvo vieni. Džine iki šiol dar nebuvo apsisprendusi, ar liks su Kitsonu po to, kai jie gaus pinigus. Ji žinojo, kad jis įsimylėjęs ją, ir pačiai jis vis labiau patiko. Kitsonas buvo nepavojingas, ne toks kaip Blekas, su juo jautėsi saugi.

Važiuojant plentu atgal į kempingą, Džine vis žvilgčiojo į jį.

„Visai gražus vyras, nors ir sulaužyta nosis",— nusprendė ji, ir staiga jai užėjo noras išlieti jam širdį.

—■ Aleksi...

Kitsonas žvilgtelėjo į ją, paskui vėl nukreipė akis į kelią: kai Džine sėdėdavo šalia, jis vairuodavo mašiną ypač atidžiai.

— A? Tu kažko susirūpinusi?

— Gal ir taip.— Džine pakėlė nuo pečių savo varinius plaukus, paskui vėl juos paleido.— Tu kažkurią dieną mane klausei, iš kur aš žinau apie šarvuotį ir algų mokėjimo dienas. Ar dar nori tą sužinoti?

Kitsonas nustebo.

—• Tada paklausiau, bet apskritai čia ne mano reikalas,— atsakė jis.— Kodėl tu dabar prisiminei?

— Tu man labai geras. Kiti vyrai tavo vietoje neduotų ramybės. Už tai aš tau dėkinga. Ir noriu, kad žinotum — aš nesu iš kokios gangsterių gaujos.

Kitsonas papurtė galvą.

— Aš niekada taip ir negalvojau.

— Morganas galvojo. Jis manė, kad aš pavogiau šitą šarvuočio pagrobimo planą iš gaujos, su kuria anksčiau dirbau, ir atėjau pas jį, norėdama gauti didesnę dalį. Jis man šito nepasakė, bet aš žinau, kad taip galvojo.

Kitsonas nejaukiai pasimuistė. Jis gerai žinojo, kad Morganas galvojo tikrai taip.

— Galbūt. Aš tai šitaip niekada nemaniau.

— Aš viską žinojau apie šarvuoti todėl, kad mano tėvas dirbo sargu prie vartų toj raketų tiriamojoj stoty,— ramiai pa* sakė Džine.

— Iš tikrųjų?—Kitsonas greitai žvilgtelėjo į ją.— Na, tada_r be abejo, tau viskas žinoma.

—• Aš neketinu savęs teisinti,— toliau kalbėjo Džiūė, atlo* šusi galvą ant sėdynės atramos.— Mano motina buvo negera. Ir turbūt aš paveldėjau daug blogumo iš jos. Ji paliko tėvą, kai man buvo dešimt metų. Ji visą laiką šnekėdavo apie pini* gus, sakė, kad be pinigų aš niekada nieko nepasieksiu. Mano-tėvas buvo geras žmogus, tik mažai uždirbo. Man jis visada buvo labai geras, bet tai nė kiek nenumaldę mano pinigų troš* kulio. Augant tas troškulys vis didėjo. Jis stačiai kankino mane. Aš niekada neturėjau padorių drabužių. Į kiną nueidavau tik retais kartais. Visą laiką stoviniuodavau prie brangių par* duotuvių vitrinų, pavydėdama žmonėms, kurie gali nusipirkti viską, kas ten buvo ir ko aš taip norėjau. Tėvas dažnai kalbėdavo apie pinigus, vežamus { raketų stotį, ir aš svajodavau, kaip norėčiau juos visus turėti. Paskui firma gavo naują mašiną— šitą šarvuotą automobilį. Ir visai jo neapdraudė,— tėvas sakė, kad jie neteko proto. Juk tą šarvuotį pavogti pesą taip sunku. Mes dažnai apie tai kalbėdavom. Kad šarvuotį galima paslėpti priekaboje — tėvo idėja. Tik negalvok, kad jis kada nors šitaip ketino padaryti. Jis visai kitoks žmogus. Tačiau manęs ta mintis jau nebeapleido, ėmė stačiai persekioti.

Kitsonas dabar važiavo visai lėtai ir klausėsi. Saulė lyg raudonas ugnies kamuolys nuniro už kalnų.

— Tėvas buvo ligonis,— toliau pasakojo Džine, sunertais pirštais apkabinusi kelį.— Jam dar buvo likę dveji metai iki pensijos, ir jis stengėsi kaip nors juos ištempti, tačiau galop buvo priverstas darbą mesti. Jie davė jam šiek tiek laiko pasitaisyti, bet kadangi jis vis tiek dar negalėjo grįžti nustatytu laiku, buvo iš darbo atleistas ir nebeteko pensijos. Aš nuėjau pas administratorių, bandžiau viską paaiškinti, bet jis net nesiklausė, žiūrėjo į mane kaip į elgetą. Todėl kai tėvas mirė, aš pasižadėjau su jais atsiskaityti. Vienu šūviu nušausiu du zuikius, tariau sau: suvesiu sąskaitas su firma ir praturtėsiu. Visą planą apgalvojau iki menkiausių smulkmenų, beliko susirasti padėjėjų jam įgyvendinti. Vieną vakarą sėdėdama kavinėje,, nugirdau kažkokius vyrus kalbantis apie Morganą. Iš to, ką

26. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

40i

jie kalbėjo, supratau, kad Morganas kaip tik toks, koĮtio man Teikia. Ir nuėjau pas jį. Štai ir visa istorija. Planą sugalvojo mano tėvas, bet jis niekada nebūtų jo įgyvendinęs.

— Man labai gaila tavo tėvo,— tarė Kitsonas.

— Taip.— Jis pamatė, kad Džine sugniaužė kumščius.— Man labai gaila, Aleksi, kad pradėjau šitą visą istoriją. Žinau, kad •esu bloga, užsispyrusi, kad noriu pinigų. Visa tai man ne naujiena, bet niekada nemaniau, kad bus taip baisu. Pasirodo, plepėti, kad nužudysi žmogų, labai lengva. Juk tiek kartų esi matęs kinuose, ir atrodo, kas čia gali būt ypatingo, o kai iš tikrųjų taip padarai...

— Klausyk, Džine,— staiga pasakė Kitsonas beveik reikalaudamas.— Metam , viską. Išvažiuotumėm į Meksiką. Jeigu išnyktu-mėm tuojau pat, dar galėtumėm išsipainioti iš šitos istorijos. Kodėl mums taip nepadarius?

Džine valandėlę tylėjo, paskui papurtė galvą.

— Ne, dabar mesti aš nebegaliu. Šitaip reikėjo padaryti tada, kai dar nebuvo nušautas sargybinis ir vairuotojas. Ir nebuvo žuvęs Morganas. Dabar aš jau eisiu iki galo, Aleksi. O tu pasitrauk. Norėčiau, kad tu ištruktum, bet aš eisiu iki galo. Dar gali pasisekti paimt pinigus. Aš jau neturiu ko prarasti. O tu pasitrauk, Aleksi. Tau išvis nereikėjo čia painiotis.— Ji pažiūrėjo į jį.— Kodėl tu sutikai? Juk jau iš pat pradžių nenorėjai. Aš mačiau. Kodėl balsavai už?

Kitsonas truktelėjo pečiais.

— Dėl tavęs,— atsakė jis.— Tu man įkritai į širdį nuo tos akimirkos, kai pamačiau.

— Man labai gaila, Aleksi. Man tikrai labai gaila.

— Džine, jeigu mums pasiseks paimti pinigus, ar negalėtumėm likti drauge?—paklausė Kitsonas, atidžiai žiūrėdamas į kelią, bėgantį priešais.— Aš tave myliu, Džine. Tu esi vienintelė mergina, kuri mano gyvenime ką nors reiški.

— Nežinau, Aleksi. Galbūt. Bet pirmiau sulaukime pinigų. Aš bijau, kad viskas per daug nesusikomplikuotų. Leisk man dar pagalvoti, gerai?

Kitsonas vos nenuvažiavo nuo kelio — taip buvo nustebintas.

— Tai tu iš tikrųjų manai, kad galėtum su manimi pasilikti, Džine?

Ji patapšnojo jam per ranką.

— Leisk man dar pagalvoti, Aleksi.

Buvo jau tamsu, kai jie sugrįžo į kempingą.

Kitsonas, pakiliai nusiteikęs po pašnekesio su Džine, įnešė krepšį su produktais į virtuvę ir nuėjo per kiemą į priekabą.

Paežerė buvo tuščia — galima Bleką su Džipu išleisti. Kai Kitsonas pamatė juos išlipant, iškart suprato, jog kažkas negerai. Džipas ėjo susikūprinęs, pamažėle, sunkiai vilko kojas. Dešinys jo skruostas buvo nubrozdintas, nežymiai kraujavo.

Kitsonas paklausė, kas atsitiko, tačiau Džipas nieko neatsakė, įėjo į namelį ir sudribo į fotelį. Bleko veidas buvo bespalvis, akys grėsmingai blizgėjo. Jis nuėjo tiesiai prie kušetės, pasiėmė viskio butelį ir prisipylė, visai neatskiedęs. Paskui atsisėdo, visus nužvelgęs rūsčįu žvilgsniu.

— Šiandien aplink priekabą slankiojo kažkoks vaikiščias,— pasakė jis, kai Kitsonas uždarė lauku j as duris ir užrakino.— Norėjo pasižiūrėt į vidų.

Pajutusi kažką negera, Džine paklausė:

— O kaip užraktas?

Blekas patraukė pečiais.

— Kol kas nieko neišeina.— Jis atsilošė į kušetės atramą ir įbedė akis į Džinę.— Antro skaičiaus niekaip negalime pataikyti. Džipas jau nebeteko jėgų.

— Nebetekau jėgų!—suspigo Džipas.— Aš pasitraukiu. Tas užraktas mane priveikė. Girdit, aš jus palieku!

— Bet tu negali palikti. Kas atsitiko?—ramiai paklausė Džine. '

— Kas atsitiko?—Džipas trinktelėjo kumščiais sau per kelius.— Per tokią kaitrą toje priekaboje niekas nepadirbtų. Tu neįsivaizduoji, ką reiškia ten tupėti. Tris dienas bandžiau atidaryti užraktą. O jis — nė iš vietos. Daugiau aš negaliu.

— Tu sakei Frenkui, kad tam gali prireikti net mėnesio,— tarė Džine.— O dabar nori mesti po trijų dienų.

— Duok jam ramybę,— tarė Blekas.— Aš ten būnu su tua psichu kartu, ir man pačiam bloga. Priekaboje iš tikrųjų šutina kaip katile. Turėsim daryti taip, kaip buvo sakęs Frenkas: važiuoti į kalnus. Ten bus galima dirbti atsidarius duris. Sėdėti čia uždarytiems daugiau neįmanoma!

— Važiuoti į kalnus pavojinga,— pasakė Džine.— Čia, kempinge, mes niekuo nesiskiriame nuo kitų, o kalnuose, jeigu kas. nors mus pastebės, būtinai patikrins.

■— Teks rizikuoti,— piktai pasakė Blekas.— Jeigu Džipui nepasiseks surasti skaičių, duris reikės išpjauti autogenu, o čia to padaryti neįmanoma.

— Visi keliai dar sekami,— nedrąsiai įsiterpė Kitsonas.— Mes galime tuojau pat įkliūti, Edai. Kitas dalykas — nežinia, ar „Biuikas¹¹ patemps tokį svorį kalnų keliu. Aš esu ten važiavęs. Tas kelias prastas, be to, dalis gerokai apgadinta prieš porą savaičių praūžusios audros.

— Vis dėlto turėsim pabandyti,— pasakė Blekas.— Jeigu išvažiuosim rytoj po pietų, sutemus būsim pasiekę kalnų kelią. Reikia nupirkti palapinę ir daugiau maisto. Gyventi ten bus nelengva, bet pakentėsime, kol Džipas atidarys seifą.

— Iš manęs nieko nesitikėkite! — suriko Džipas.— Aš išvažiuoju namo!

Blekas buvo jam kažką besakąs, tačiau tuo metu pasigirdo beldimas į duris.

Akimirką visi neteko žado, paskui Blekas atsistojo su revolveriu rankoje. Džipas baltu kaip šmėklos veidu palinko į priekį ir įsmeigė akis į duris.

Džine piktai sušnibždėjo:

— Greičiau į miegamąjį!

Blekas stvėrė Džipą, pastatė stačią ir įvilko į miegamąjį, o Kitsonas, visas kaip nesavas, perėjo per kambarį ir atidarė «duris.

Lauke stovėjo Fredas Bredfordas.

— Sveiki, misteri Harisonai. Atleiskite, kad taip vėlai. Misis Harison turbūt verda vakarienę.

— Taip,— atsakė Kitsonas, užstodamas duris.— Ar kas nors atsitiko?

— Taip... atrodo. Ar galima užeit valandėlei? Ilgai jūsų netrukdysiu.

Matydama, kad Kitsonas nežino ką daryti, Džine greitai priėjo prie durų.

— A, tai jūs! Sveiki, misteri Bredfordai. Prašom į vidų,— pakvietė ji šypsodamasi.— Aš dar nė nepradėjau vakarienės. Jūs mums visai nesutrukdysite.

Bredfordas įėjo į svetainę. Jis aiškiai jautėsi nesmagiai.

— Pasiūlyk misteriui Bredfordui ko nors išgerti, Aleksi,— pasakė Džine.

— Ne, ačiū, nieko negersiu,— atsisakė Bredfordas. Jis atsisėdo, braukydamas delnais per kelius.— Nenoriu gaišinti jums laiko. Mano vaikas buvo čia atėjęs šiandien pavakare.— Bred-fordas pažiūrėjo tiesiai į Kitsoną.—Jis sako, kad jūsų priekaboje buvo kažkokie du vyrai.

Kitsonas pajuto, kaip širdis šoktelėjo iš vietos. Jis pažiūrėjo į Džinę, nežinodamas, ką sakyti.

— Tai buvo mūsų draugai,— ramiai pasakė Džine. Ji nusišypsojo Bredfordui.— Mes prižade jom jiems paskolinti priekabą atostogoms, ir jie atvažiavo pažiūrėti, kol mes buvome mieste.

Bredfordui šiek tiek atlėgo.

— Ak štai kaip. Maždaug taip aš ir aiškinau sūnui, bet jis nenori nė girdėti. Sako, vyrai ginčijosi ir rėkavo vienas ant. kito, jam net baisu pasidarė. Jis pamanė, kad plėšikai.

Džine nusijuokė.

— Na, šitaip apie juos nepasakyčiau,— tarė ji,— tačiau rimto sandėrio su jais irgi nedaryčiau. Jie amžinai rėkauja vienas ant kito, bet tai jiems netrukdo kartu atostogauti.

— Jie iš tikrųjų labai išgąsdino vaiką,— pakartojo Bredfor-das.— Pagalvojau, reikia jums pasakyti. Prie šito ežero pasitaiko apiplėšimų, misis Harison. Jeigu ten buvo jūsų draugai. ..

— Labai ačiū už rūpestingumą. Gal vis dėlto išgersite taurelę, misteri Bredfordai?

— Ne ne, ačiū. Tai daugiau jūsų ir netrukdysiu.— Susimąstęs ir suraukęs kaktą, jis pasičiupinėjo ilgą nosį.— Matote, pagal savo amžių tas mano vaikas labai nuovokus. Ir žinot, pavyzdžiui, ką jis mano apie tą dingusį šarvuotį? Jis mano, kad šarvuotis paslėptas kokioje priekaboje.

Kitsono rankos susigniaužė į kumščius, ir jis greitai sugrūdo juos į kelnių kišenes, kad niekas nematytų.

Džine irgi pašiurpo, bet neišsidavė.

— Priekaboje? Iš kur jam atėjo į galvą tokia mintis?

— Gal todėl, kad čia aplinkui vien priekabos,— paaiškino Bredfordas, nuolankiai šypsodamas.— Bet pasakysiu — visai nekvaila mintis. Jis sako, policija niekada nesusigodos ieškoti šarvuočio šitokioje vietoje. Ir gal teisingai mano.

— Gali būti,— pasakė Džine —Jam iš tikrųjų netrūksta fantazijos.

— Taip taip. Vaikas man liepia pranešti policijai. Sako, jeigu jie ras šarvuotį paslėptą priekaboje, jam išmokės premiją. Skaitėte, dabar jau pakėlė premiją iki penkių tūkstančių. Nemaži pinigai.

Kiek patylėjusi Džine pasakė:

— Nelabai norėčiau tikėti, kad policija išmokėtų jam premiją. O jūs, misteri Bredfordai?—Jos šypsena buvo kiek sukaustyta.—Juk žinote, kaip policija daro su premijų išmokėjimu.

— Taigi. Niekaip negaliu apsispręsti, eiti į policiją, ar ne. Matote, aš manau, kad iš dalies berniukas tikrai teisus, bet policijoje gali pasakyti, kad nesikiščiau į ne savo reikalus.

— Kadangi jūs turite priekabą, misteri Bredfordai, nė kiek nenustebčiau, jeigu jiems kiltų įtarimas, kad jūs pats pavogėte šarvuotį. Atsimenu mano tėvas sykį rado kelis perlus ir, nunešęs į policiją, pareikalavo atlyginimo. Tėvą tuoj pat suėmė, ir reikėjo daugybės laiko ir pinigų, kol jį pavyko išteisinti. Apie jokį atlyginimą nebuvo nė kalbos.

Bredfordas išplėtė akis.

— Ką jūs sakote! Aš šitaip niekada nebūčiau pamanęs. Tada, ■žinoma, viskas savaime išsisprendžia. Aš ten kojos nekelsiu. Kaip gerai, kad su jumis pasišnekėjau. Niekada nebūčiau pamanęs, kad viskas gali taip apsiversti.

Jis atsistojo.

— Mes jau ir atsisveikiname, misteri Bredfordai,— pasakė Džine, jam nusišypsojusi.— Rytoj mes išvažiuojame.

— Nejaugi? Tikrai labai gaila. Tai jums čia nepatiko?

— Ne, ką jūs, čia puiku, bet sugalvojome pakeliauti. Važiuosime į Steg Leiką, o iš ten — į Dir Leiką.

— Tolimas kelias. Ką gi, linkiu sėkmės.— Bredfordas paspaudė jiems rankas. Jis dar pastoviniavo fr pašnekėjo kelias minutes prie durų, o Džine su Kitsonu nekantraudami laukė, kada jis išeis. Pagaliau Bredfordas pamojavo ranka ir nuėjo mėnesienos užlietu kiemu savo namelio link.

Džine uždarė duris ir pasuko raktą.

— Ką gi, kaip sakė misteris Bredfordas, viskas savaime išsisprendžia. Mes turime išvažiuoti.

— Taip. Na ir susitvarkei su tuo Bredfordu! Klasiškai!

— Gerai, gerai, tu artojau,— atsiliepė Blekas iš miegamojo.— Tik nesusileisk. Tai rupūžė tas vaikas! Taip ir maniau, kad jis galėjo mus išgirsti.

Džipas priėjo prie miegamojo durų ir sustojęs klausėsi.

— Vadinasi, rytoj išvažiuojam,— toliau kalbėjo Blekas.— Rizikuoti nevalia — vaikiščias gali vėl ką sumanyti.— Jis pasisuko į Kitsoną.— Tuojau pat eik į priekabą ir sėdėk ten. Tas vaikas, ko gero, vėl ateis šnipinėti...

Kitsonas linktelėjo. Jis nuėjo prie laukujų durų, atsirakino ir išėjo į tamsą.

Džipas pasakė lygiu kategorišku balsu:

— Rytoj aš išvažiuoju namo. Supratot? Man jau užtenka t O dabar einu miegoti.— Jis grįžo į miegamąjį ir uždarė duris.

— Aš priversiu jį atsipeikėti,— pasakė Blekas, ir jo akys grėsmingai sublizgėjo.— Šito šliužo aš nebegaliu pakęsti.

Džine įėjo į virtuvę ir pradėjo taisyti vakarienę. Blekas atsišliejo tarpduryje į staktą.

— Šauniai susitvarkei su tuo tipu, mažyte,— tarė jis.—Ar apgalvojai mano pasiūlymą? Aš smarkus, tu smarki, būtumėm smarki pora. Tai kaip, a?

Džine padėjo du didžiulius bifšteksus į keptuvę.

— Aš nežiūrėčiau į tave, net jeigu būtum paskutinis gyvas vyras pasaulyje,— atsakė ji, nepasukusi į Bleką galvos.

— Gerai, mažyte. Pagyvensim — pamatysim.

Jis nuėjo prie fotelio ir atsisėdo, mįslingai šypsodamasis, tarsi sugalvojęs kokį pokštą.

2

Anksti rytą Kitsonas išvažiavo į miestą, palikęs Džinę sėdėti šalia priekabos ir saugoti; Blekas su Džipu buvo namelyje.

Tai buvo rizikinga, tačiau Džipas buvo taip išėjęs iš vėžių_r jog Blekas bijojo priekaboje su juo nesusitvarkysiąs. Juodu su Kitsonu turėjo pririšti Džipą prie lovos ir užkimšti jam gerklę— niekaip daugiau nebegalėjo susidoroti.

Kai jie pagaliau šiaip taip su juo susitvarkė, Blekas, sunkiai alsuodamas, piktai blyksinčiomis akimis, pamojo Kitsonui, kad tasai važiuotų.

— Palik tą psichą man. Aš jį priversiu apsigalvoti. Kai grįši, jis kaip šventas važiuos su mumis.

Kitsonas nenorėjo laikyti Džipo pririšto, bet suprato, kad be jo žinių ir sugebėjimo nieko nebus; be to, kadangi tikrai atrodė, jog Džipui pasimaišė galvoje, tai, galėdamas palikti jį su Bleku, Kitsonas jautė net savotišką palengvėjimą.

Mieste Kitsonas nupirko erdvią palapinę ir daug konservų. Apsvarstę, ką darys su maistu, jie nutarė, kad iš kalnų į miestą važinėti bus nesaugu, todėl maisto reikia pasiimti tiek, kad užtektų, kol Džipas atidarys šarvuotį.

Kitsonas grįžo į kempingą su pilna pirkinių bagažine. Kai išlipo iš mašinos, tuojau pat priėjo Džine.

— Vėl kas nors atsitiko?—paklausė jis.

Džine papurtė galvą.

— Ne, bet džiaugiuosi, kad sugrįžai. Visą laiką galvoju apie tą berniūkštį. Kuo greičiau išvažiuosime, tuo geriau.

Juodu nuėjo į namelį.

Džipą rado ramiai sėdintį fotelyje. Jo veidas buvo baltas, akys giliai įkritusios. Kai Džine su Kitsonu įėjo, jis nė nepakėlė galvos.

Blekas žingsniavo po kambarį su cigarete dantyse.

— Viskas sutvarkyta?— paklausė jis Kitsono.

— Nupirkau viską.

Kitsonas tarsi klausdamas pažiūrėjo į Džipą, paskui į Bleką.

— Su Džipu viskas tvarkoj,— pasakė Blekas.— Aš su juo pasišnekėjau, ir jis sutinka su mumis dirbti toliau.

— Jūs mane verčiate,— pasakė Džipas drebančiu balsu.— Nieko iš to neišeis. Aš jus jau tada įspėjau. Dabar įspėju antrą kartą.— Staiga jis pakėlė akis į Kitsoną.— Tu buvai mano draugas, geras draugas. Dabar neik prie manęs artyn. Aš nenoriu nieko apie tave girdėti!

— Kodėl, Džipai? Kas atsitiko?—paklausė Kitsonas.

— Aš turėjau su juo vyriškai pasišnekėti,— paaiškino Blekas.— Turėjau įtikinti, kad jeigu jis su mumis nedirbs, susilauks daug nemalonumų.

— Jis grasino sulaužysiąs man rankas,— pasakė Džipas tyliu virpančiu balsu.— O kaip žmogui gyventi be rankų?

Kitsonas buvo kažką besakąs, tačiau Blekas jį nutraukė:

— Užteks tupinėti! Važiuojam! Aplink priekabą niekas ne-sitrainioja? '

Džine su Kitsonu išėjo. Ežere plaukiojo valtys, bet netoliese nieko nebuvo.

Kitsonas prikabino priekabą prie „Bunko", paskui privažiavo atbulą prie pat namelio durų.

— Pasiruošę?

Blekas ir Džipas priėjo prie dinų.

Kitsonas atidarė priekabos galą, Blekas su Džipu greitai Įšoko, ir Kitsonas vėl uždarė. Visa tai netruko nė dviejų sekundžių. ,

— Aš palauksiu čia, o tu eik susitvarkyk su kontora,— pasakė Kitsonas, paduodamas Džinei piniginę.

Likęs laukti, Kitsonas atsirėmė į priekabos šoną ir užsirūkė. Jo nervai buvo įsitempę. Jie išeina iš priedangos, ir nuo šiol kiekviename žingsnyje tykos pavojus, bet kitos išeities nėra — kitaip pinigų nepaimsi.

— Sveiki, misteri!

Kitsonas krūptelėjo ir greitai apsidairė.

Mažas berniukas su džinsais, baltai raudonai languotais marškinėliais, su šiaudine skrybėle ant galvos išlindo iš už priekabos.

— Sveikas,— atsakė Kitsonas.

Berniukas žiūrėjo į jį, pakreipęs į šoną galvutę.

— Jūs pažįstate mano tėtį,— pasakė jis.— Aš esu Fredas Bredfordas jaunesnysis.

— Nejaugi?—nusistebėjo Kitsonas, stengdamasis nutaisyti kuo ramesnį balsą.

Berniukas suraukė antakius, paskui nukreipė dėmesį į priekabą.

— Čia jūsų?— paklausė, rodydamas nykščiu priekabos pusėn.

— Taip, mūsų,— atsakė Kitsonas.

— O mūsų geresnė,— pareiškė jis, atidžiai apžiūrėjęs.

Kitsonas nieko neatsakė. Jis tiktai nekantraudamas laukė,

kad greičiau pasirodytų Džine ir jie galėtų iš čia dingti.

Berniukas atsitūpė ir pažiūrėjo į priekabos apačią.

— O, žiūrėkit, čia plieninė sija!—šūktelėjo jis, pakėlęs akis į Kitsoną.— Ir kam jos reikia? Tik svorio prideda.

— Nežinau,— Kitsonas neramiai pasitrynė ranka smakrą.— Ji tokia jau buvo, kai nusipirkau.

— Tėtis sakė, vakar ten, viduje, buvo du jūsų draugai. Ar tikrai?

— Taip.

— Kas ten jiems atsitiko?

— Nieko.

Berniukas pažiūrėjo į Kitsoną nevaikiškai skvarbiomis akimis, ir nuo to žvilgsnio Kitsonas visai sutriko.

— Jie ten kažko susipešė. Aš girdėjau, kaip šaukė vienas ant kito.

— Jie visada taip šaukia vienas ant kito,— pasakė Kitsonas.— Nereikia kreipti dėmesio.

Berniukas žingtelėjo atatupstas ir vėl ėmė apžiūrinėti priekabą.

— Ar galima pažiūrėti, kaip ten pas jus viduj, misteri?

— Kad žmona pasiėmė raktą,— atsakė Kitsonas, pajutęs, kaip visą išpylė karštis.

Berniukas nustebo.

— Mano tėtis niekada neduoda mamai raktų. Ji amžinai juos pameta.

— Mano žmona nepameta.

Berniukas vėl atsitūpė, ėmė rauti žolę ir žarstyti į dešinę ir į kairę.

— O dabar jūsų draugai irgi čia?

— Ne.

— Tai kur jie?

— Namie.

— O kur jų namai?

— Sent Lorense.

— Tai jie gyvena kartu?

— Taip, kartu.

—‘Jie šaukė vienas ant kito. Aš išsigandau.

Kitsonas gūžtelėjo pečiais.

— Nereikia kreipti dėmesio. Jie visada taip triukšmauja.

Berniukas nusiėmė skrybėlę ir ėmė dėti į ją žolę.

— Vienas iš jų apšaukė kitą šlykščių šliužu už tai, kad jis kažko negalėjo padaryti. Ko jis ten negalėjo padaryti?

— Neturiu supratimo,— atsakė Kitsonas ir užsidegė cigaretę.

— Jie šūkavo vienas ant kito kaip pakvaišę.

— Neimk į galvą. Jie geri draugai.

Prisidėjęs į skrybėlę žolės, berniukas pasilenkė į priekį, įkišo į ją galvą ir giliai užsimaukšlino.

— Šitaip galvai vėsiau,— paaiškino, matydamas, kad Kitsonas žiūri į jį išpūtęs akis.— Tai mano išradimas. Turbūt galėčiau už jį gaut pinigų.

— Tikriausiai. Klausyk, vaikeli, ar tau ne metas namo? Tėtis turbūt jaudinasi, kur pražuvai.

— Ne, nesijaudina. Aš jam pasakiau, kad einu ieškoti to šarvuočio, kur pavogė,— to, kur su pinigais. Jis manęs laukia tik už valandos, ne anksčiau. Ar jūs neskaitėt apie tą šarvuotį, misteri?

— Kaipgi, skaičiau.

— Žinot, ką aš galvoju?

— Aha... tavo tėtis sakė.

Berniukas susiraukė.

— Ir kam jis taip padarei Jeigu kiekvienam sutiktam tą pasakys, aš neteksiu premijos.

Tuo momentu Kitsonas pamatė taku atskubančią Džinę.

— Aš būtinai turiu gauti tą premiją,— toliau dėstė berniukas.— Penki tūkstančiai doleriui O žinot, ką su tais pinigais padarysiu?

Kitsonas papurtė galvą.

— Aš jų neatiduosiu tėčiui — va ką aš su jais padarysiu.

Priėjo Džine.

— Tai Bredfordas jaunesnysis,— pasakė Kitsonas.

— Sveikas,— pasisveikino Džine ir nusišypsojo.

— Ar jūs turite raktą nuo priekabos?—nelaukdamas paklausė berniukas.— Jis leidžia man pažiūrėti, kaip ten pas jus viduj.

Džine su Kitsonu susižvelgė.

— Labai gaila,— pasakė ji berniukui,— bet raktą aš įdėjau į kažkurį lagaminą. Dabar negalėčiau jo rasti.

— Kertu lažybų, jūs pametėt jį,— paniekinamai sviedė berniukas.— Na ką gi, man jau metas. Tėtis sakė, jūs išvažiuojate.

— Taip,— patvirtino Džine.

— Dabar, tuojau pat?

— Taip.

— Tai viso gero,— atsisveikino berniukas ir nuėjo taku, rankas susikišęs į kelnių kišenes, spigiai švilpaudamas.

—■ Kaip tu manai...— pradėjo Kitsonas ir nutilo.— Lipk į mašiną. Greičiau važiuojam iš čia.

Kai „Biuikas" su priekaba nuvažiavo, Fredas Bredfordas jaunesnysis, už posūkio išėjęs iš tako, per brūzgynus grįžo atgal ir tylėdamas nulydėjo juos akimis. Paskui išsitraukė apšiurusią užrašų knygelę ir pieštuko nuograuža užsirašė „Biuiko" numerį.

Plati šešių juostų autostrada buvo pilna mašinų, tarp jų — daug su priekabomis.

Važiuojant tarpas nuo tarpo pasirodydavo malūnsparnis ir kurį laiką paskrisdavo viršum autostrados, tartum stebėdamas eismą, ir kiekvieną kartą, jį pamatęs, Kitsonas krūpteldavo.

Patruliuojantys policininkai stabdė ir tikrino čia vieną, čia kitą dengtą sunkvežimį, bet valdžia, matyt, nusprendė, kad priekaba-namelis neatlaikytų šarvuočio svorio, nes mašinų su tokiomis priekabomis nestabdė.

Ir vis dėlto vairuoti taip įsitempus buvo sunku, ir Kitsonas turėjo iš paskutiniųjų stengtis, kad važiuotų lygiai — maždaug trisdešimties mylių per valandą greičiu.

Jie keliavo ilgas šešias valandas.

Džine, sėdinti prie Kitsono šono, nelabai ką turėjo pasakyti, o jam taip pat šnekėti nesinorėjo. Kiekvieną kartą, kai aplenkdavo policijos mašiną arba pamatydavo policininką su motociklu, abiejų širdys imdavo dunksėti. Tokioje kelionėje neima noras šnekučiuotis.

Septintą valandą vakare privažiavo kelią į kalnus.

Kai saulė užlindo už gūbrio ir greitai nusileido tamsa, Kitsonas buvo įveikęs tik pirmuosius serpentino vingius.

Vairuoti buvo keblu. Kitsonas žinojo: jeigu ties posūkiu gerai neapskaičiuos ir priekaba nuslys nuo kelio, atgal jos jau nebeužtempsi.

Jis jautė, kaip „Biuikui" sunku traukti priekabą ir kaip vangiai jis reaguoja, paspaudus akseleratorių. Kitsoną dėl to ėmė baimė, nes žinojo, kad už dvidešimties mylių kelias bus akmenuotas ir status.

Jis vis žvilgčiojo į vandens temperatūros rodyklę ir matė,, kad ji pamažu krypsta nuo normalios temperatūros padalos iki pačios aukščiausios.

— Vanduo tuojau užvirs,— pasakė jis Džinei.— Dėl priekabos svorio. Priešaky dar dvidešimt mylių maždaug tokio kelio, o paskui jau tikra bėda.

— Blogiau negu dabar?—paklausė Džine, kai Kitsonas smarkiai pasuko vairą ir pamažu įveikė statų posūkį. .

— Čia dar niekai. Blogiausia bus ten, kur kelią prieš porą savaičių sugadino audra. Jis taip ir liko nepataisytas, nes niekas čia nevažinėja. Visos mašinos suka pro Djuko tunelį.

Nuvažiavus dar tris ar keturias mylias, Kitsonas pastebėjo, kad vanduo radiatoriuje užvirė. Jis sulėtino greitį ir sustojo.

— Reikia pastovėti kelias minutes, kad atauštų,— pasakė jis, išlipo iš kabinos ir, suradęs du didesnius akmenis, pakišo po _t,Biuiko" ratais. Džine atidarė priekabos galą.

Kitsonas priėjo ir pažiūrėjo vidun. Buvo taip tamsu, jog nei jis Bleko, nei Blekas jo nematė.

— Kas atsitiko?—paklausė Blekas.

— Užvirė vanduo,— atsakė Kitsonas.— Tegul kiek atvės.

Blekas išlipo ir, nesilankstančiomis kojomis priėjęs prie kelio krašto, įkvėpė gaivaus kalnų oro.

— Ak štai kur atvažiavom. Kiek dar liko iki viršūnės?

— Koks šešiolika mylių. Bet blogiausias kelias dar priešaky.

— Kaip manai,— įveiksim?

Kitsonas pakratė galvą.

— Ne, nieko nebus. Per daug sunki priekaba. Bus labai gerai, jeigu užtempsiu ją tuščią, o su šarvuočiu — negali būt nė kalbos.

Prie jų priėjo Džine.

— Reikia pačiu šarvuočiu važiuoti į viršūnę,— pasakė ji.— Juk čia mes visai vieni, be to, pakankamai tamsu.

Blekas svyravo.

— Kitaip jo neužveši,— patvirtino ir Kitsonas.— Net ir taip bus nelengva.

— Ką gi, darom taip. Bet jeigu kas nors pastebės,— mes žuvę.

Džipas, stovėjęs šalia priekabos ir girdėjęs pašnekesį, paklausė:

— Kur mes iš viso važiuojam? Ar dar toli?

— Į viršūnę. Ten miškas ir ežeras,— atsakė Kitsonas.— Jeigu tik ją pasieksim, geresnės vietos nė nenorėk.

— Jeigu važiuosim šarvuočiu, reikia sutvarkyti baterijos laidą,— pasakė Blekas.— Džipai, pasijudink ir tu. Kiek čia styp-sosi kaip šmėkla!

Per tą laiką, kol buvo sutvarkytas laidas — jie turėjo laužtuvu atidaryti šarvuočio kapotą,—„Biuiko" variklis atvėso.

— O gal dar bent kiek patemptumėm?— paklausė Blekas, nesiryždamas judinti šarvuočio iš priekabos.

— Verčiau ne,— paprieštaravo Kitsonas.— Kelias dabar eis vis statyn. Vanduo tuoj vėl užvirs, ir vėl turėsim ilgiausiai laukti, kol atvės.

Blekas trūktelėjo pečiais. Įlipo į šarvuočio kabiną, užvedė motorą ir atbulą išvažiavo iš priekabos.

— Tu važiuok pirmas,— pasakė jis Kitsonui.— Mes su Džipu seksim iš paskos. Aš šviesų nedegsiu. Orientuosiuos pagal tavo užpakalines šviesas.

Kitsonas linktelėjo ir atsisėdo šalia Džinės, kuri jau laukė „Biuike". Kai „Biuikas" pajudėjo, ji persisvėrė per langelį, kad matytų iš paskos važiuojantį šarvuotį.

Vėl prasidėjo įkalnė. „Biuikas" be šarvuočio svorio į viršų kilo didingai, be jokių pastangų.

— Ar jie neatsiliko?—paklausė Kitsonas.

— Ne,— atsakė Džine,— bet mažink greitį. Ties posūkiais jie pameta tave iš akių.

Dar po dvidešimties minučių jie privažiavo audros išplautą kelio ruožą.

Kitsonas įjungė žibintus ir sustojo.

— Tu būk čia, aš einu pažiūrėti,— pasakė jis Džinei.

Kitsonas atidarė priekabą ir, priėjęs prie Bleko, paaiškino

einąs apžiūrėti kelio.

Jie pasižiūrėjo į kelią, apšviestą „Biuiko" šviesų. Kelias šaute šovė į viršų, buvo status tarsi namo siena ir pilnas akmenų.

— Šventasis Petrai!—sušuko Blekas.— Tai čia reikės įvažiuoti?

— Taip.— Kitsonas palingavo galvą.— Žinoma, ne juokai. Pirmiausia reikia nustumdyti bent dalį akmenų.

Ir jis nuėjo į priekį, žingsnis po žingsnio sustodamas nustumti į šonus didžiulių akmenų, nuridinti nuo kelio.

Praėjo pusė valandos, kol visi trys vyrai apvalė kelią. Pats bjauriausias tarpas buvo maždaug penkių šimtų jardų, toliau kelias atrodė lygesnis.

— Aš manau, užteks,— pasakė Kitsonas uždusęs.— Jeigu už-važiuosim čia, toliau jau neužkliūsim.

Vyrai ėmė leistis žemyn prie „Biuiko".

— Važiuok visai lėtai,— pasakė Kitsonas Blekui,— pirmu bėgiu. Turėsi įsijungt šviesas. Svarbiausia, nesustok, kad ir kas būtų. Jeigu sustosi, nebegalėsi pajudėt iš vietos.

— Gerai, gerai,— irzliai atsiliepė Blekas.— Tik jau nemokyk manęs, kaip važiuoti. Žiūrėk savo dėžės, o aš kaip nors susitvarkysiu.

— Palauk, kol aš atsidursiu pačiame viršuje, tiktai tada pradėk važiuoti,— dar pasakė Kitsonas.— Gal aš iš karto neužlėksiu, turėsiu nusileist atbulas ir iš naujo įsibėgėt, tai kad siesutrukdytum.

— Gerai. Per daug plepi,— suniurnėjo Blekas.— Greičiau varyk!

Kitsonas gūžtelėjo pečiais, nuėjo prie „Biuiko" ir įlipo. Uždegęs šviesas, įjungė pirmą bėgį ir, spausdamas akseleratorių, ėmė šliaužti įkalnėn.

Galingas „Biuiko" variklis traukė gerai, bet priekaba, nors ir tuščia, vis tiek buvo sunki ir stabdyte stabdė. Užpakaliniai „Biuiko" ratai tarpais buksavo, svaidydami į šalis akmenis ir žvyrą.

Džine, pasilenkusi į priekį, žiūrėjo į kelią ir įspėdavo Kitsoną, pirmiau už jį pamačiusi didelius akmenis.

Dabar jie važiavo dar lėčiau, Kitsonas, įsikibęs į vairą, kažką murmėdamas po nosim, spaudė akseleratorių, jausdamas, kaip virpa mašina.

„Dabar tuoj sustosim,— galvojo jis,— ir tada po viskam." Jis staigiai pasuko į dešinę, kad ne taip jaustųsi buksyrinio troso įtampa, paskui į kairę, laviruodamas siauručiame kelyje ir tik per savo meistriškumą nenugarmėdamas pro kraštą žemyn.

Greitis ėmė nežymiai didėti.

Vanduo radiatoriuje užvirė, ir mašinos viduje pasidarė nepakenčiamai karšta. Priekyje, nušviestas žibintų, pasirodė lygesnis kelias.

— Jau beveik, Aleksi! —sušuko Džine susijaudinusi.— Beliko keli jardai.

Kitsonas dar turėjo atsargoje šiek tiek variklio galingumo kaip tik šiam momentui. Tai paspaudė akseleratorių iki galo. Užpakaliniai ratai subuksavo, mašinos galą bloškė į dešinę, bet pagaliau padangos ėmė kabinti, ir „Biuikas" su visa priekaba išvažiavo į lygų kelio ruožą. Greitis iškart ėmė didėti.

Kitsonas sustabdė mašiną. ,

— Įveikėm, Džine! — sušuko jis šypsodamas.— Fu, jau maniau, kad patruksiu.

— Šaunuolis, Aleksi,— tarė Džine,— parodei aukštą klasę.

Jis dar plačiau išsišiepė, užtraukė rankinį stabdį ir išlipo

iš mašinos.

Blekas pajudėjo iš vietos. Jis neturėjo galingo „Biuiko" variklio, bet jam nereikėjo tempti ir sunkios priekabos.

— Jis važiuoja per greitai,— šūktelėjo Kitsonas ir tekinas pasileido šlaitu žemyn priešais artėjančias šarvuočio šviesas.

Blekas, neatleisdamas akseleratoriaus, visu greičiu važiavo į kalną, nepasilikęs nė menkiausios atsargos netikėtam atvejui. Šarvuotis šokčiodamas ir žvangėdamas ėmė kilti akmenuotu keliu ir trankė Džipą, sėdintį šalia Bleko, į kabinos duris.

— Atsargiau! — šūktelėjo Džipas.— Tu važiuoji per greitai!

— Nutilk! — suriko Blekas.— Už tai atsakau aš, o ne tu!

Tą akimirką žibintų šviesoje Džipas pamatė didžiulį akmenį.

— Atsargiai!—sukriokė jis.

Tačiau Blekas akmens pamatyti nespėjo ir rėžėsi į jį dešiniuoju priekiniu ratu. Šarvuotis pakrypo į kairę. Kol Blekas suvokė, ką daryti, mašina atsistojo skersai kelio, variklis užgeso.

Išsigandęs, kad taip pakrypo mašina, Džipas suspigo: „Ap-siversim!" ir čiupo už durų rankenos, bet pakrypimo kampas buvo toks didelis, o durys tokios sunkios, kad jis nepajėgė jų atidaryti. *

— Nejudėk, idiote!—suriko Blekas.— Apversi!

Pribėgo išsigandęs Kitsonas. Pamatęs, kaip pakrypus mašina, jis užšoko ant laiptelio ir atsvėrė jau kylančius ratus.

— Užvesk ir lėtai varyk atbulą,— paliepė jis Blekui.

— Jeigu aš jį pajudinsiu, iškart apsivers!—suurzgė Blekas, visas apsipylęs prakaitu.

— Kitos išeities nėra! Lėtai lėtai varyk atgal, o vairą suk iki galo į dešinę.

Netvirta ranka Blekas pasuko raktelį ir, suburzgus varikliui, įjungė bėgį.

— Lėtai atleisk sankabą,— toliau komandavo Kitsonas.— Netrūkčiok ir, kai tik pajudėsi iš vietos, pradėk sukti vairą.

Tyliai keikdamasis Blekas atsargiai atleido sankabą. Kai mašina pajudėjo, pradėjo sukti vairą. Vieną akimirką Blekas aiškiai pajuto, kaip dešinieji ratai, atsiplėšę nuo žemės, pakilo, ir jis su siaubu laukė, kada mašina apsivers, bet Kitsonas savo svoriu išlaikė pusiausvyrą, ir mašina, lėtai pasisukusi, vėl atsistojo priekiu į statų kalną. Tačiau kai Blekas pabandė vėl pavažiuoti pirmyn, šarvuotis ėmė šliaužti atgal, ir Blekas turėjo užguiti stabdį.

Variklis užgeso.

— Na, lipk laukan,— pasakė Kitsonas su panieka balse.— Leisk man.

Širdyje keikdamasis, Blekas išlipo. Jis buvo laimingas, kad gali pasitraukti nuo vairo.

Kitsonas pažiūrėjo, kaip baisiai pakrypusi mašina, ir papurtė galvą.

— Atnešk kelis akmenis. Reikia padėti po užpakaliniais ratais,— pasakė jis ir, paėjęs į kelio kraštą, pats čiupo didžiulį akmenį, pusiau vilkte,, pusiau nešte atbogino prie mašinos ir numetė ant minkštos žemės po vienu užpakaliniu ratu.

Blekas svirduliuodamas atitempė kitą akmenį ir padėjo po antru ratu.

Kitsonas įlipo į kabiną, įjungė variklį. Iškišęs pro langą galvą, pasakė:

— Judu su Džipu pasiruoškit akmenų, jeigu užgestų variklis. Tikriausiai reikės šitaip šokčioti iki pat viršaus. Čia ratai visą kelią buksuos.

— Neplepėk, o važiuok,— suurzgė Blekas, įsiutęs pats ant savęs, kad taip įstrigdė mašiną.

Kitsonas padidino apsisukimus, paskui atleido rankinį stabdį, ir šarvuotis užpakaliniais ratais atsirėmė į akmenis.

—Pirmyn!—šūktelėjo Kitsonas, lėtai atleisdamas sankabą.

Šarvuotis pajudėjo į priekį, užpakaliniai ratai ėmė buksuoti, svaidydami į šonus žvyrą ir akmenis. Pusiau apakinti, Džipas su Bleku nusisuko nuo šarvuočio, užsidengę veidus.

Kitsonas iš paskutiniųjų bandė sulaikyti mašiną, spausdamas akseleratorių, bet svoris buvo per daug didelis ir variklis užgeso — jis tik suspėjo paspausti stabdžius, per didelį vargą atkovojęs porą jardų. Tačiau net ir su nuspaustais stabdžiais šarvuotis eme slysti atgal. Kitsonas šūktelėjo Biekui, kad pakištų po ratais akmenų, tačiau kol tie pakišo, vėl buvo prarastas visas jardas. Antrą kartą pradėjus važiuoti, Džipas su Bleku buvo paėję į priekį. Kitsonas pasivarė gerus keturis jar-

27, Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai dus, o kai vėl užgeso variklis, aniedu skubiai pakišo po ratais akmenų.

417

Taip jie ropojo visą pusvalandį. Kitsonas po truputėlį kilo aukštyn, o Blekas su Džipu vis kišo po ratais akmenis.

Pagaliau beveik pasiekė „Biuiką"—teskyrė gal koks penkiasdešimt jardų,— tačiau visi trys vyrai buvo taip išvargę, jog Blekas paprašė padaryti pertrauką.

— Tegul šita prakeikta būda atvėsta,— pasakė jis, atsirėmęs į šarvuotį, kaip žuvis gaudydamas orą.

Kitsonas išlipo iš kabinos.

— Liko visai nebedaug,— tarė jis.— Jeigu iš čia išsikrapšty-sim, toliau viskas eis normaliai.

Prie jų pribėgo Džine.

— Meistriškai, Aleksi,— pasakė ji Kitsonui.

Jis laimingas nusišypsojo.

— Meistras... cha! — išsiviepė Blekas.— Vunderkindas, ne vairuotojas.

Džine žvilgtelėjo į jį.

— Apie save šito negalėtum pasakyti, ar ne?

Blekas piktai išsišiepė.

— Gerai, pasikabink jam ant kaklo. Daugiau jis nė vienai nereikalingas.

Blekas nuėjo į kelio kraštą, atsisėdo ant didelio akmens ir užsidegė cigaretę.

Ilgai visi sėdėjo ir laukė. Pagaliau Kitsonas nusprendė, kad variklis pakankamai atvėso. Jis pašaukė Bleką ir įlipo į kabiną.

Po dešimties minučių šarvuotis stovėjo šalia „Biuiko".

— Dabar aš jį galiu patempti,— tarė Kitsonas.— Geriau vėl paslėpkim į priekabą.

Jis įvažiavo šarvuotį į priekabą. Iš paskos įlipo Blekas ir Džipas. Uždaręs galinę sieną, Kitsonas grįžo į „Biuiką" ir atsisėdo už vairo.

— Žaviuosi tavimi,— tarė Džine.— Jeigu ne tu, nieko nebūtų išėję.

Ji pasilenkė ir lūpomis brūkštelėjo jam per skruostą.

Saulės šviesa, prasiskverbusi pro palapinės plyšį, pažadino Bleką. Jis atsimerkė ir nieko nesuvokdamas pažiūrėjo į nuolaidų brezentinį stogą. Tik po kelių sekundžių susigaudę, kur esąs. Vėl užmerkė akis ir susiraukė, pajutęs, kaip maudžia kūną, visą naktį gulėjus ant kietos žemės. „Ką gi, pagaliau susiradome gerą vietą pasislėpti,— pagalvojo jis.— Jeigu visai neapleis sėkmė, čia bus galima saugiai laukti, kol Džipas atidarys šarvuotį."

Čia buvo gražus pratekamas ežeras ir gana nemažas miškas, kuris juos patikimai slėpė nuo patruliuojančių lėktuvų, be to, jie buvo už gerų penkių šimtų jardų nuo kelio. Niekam neateis į galvą, kad šarvuotis galėtų būti užvežtas tuo išplautu keliu. Nepanašu, kad kas sumanytų ieškoti jų čia.

Dabar viskas priklausė nuo Džipo. Jeigu jis šifro taip ir ne-atspės, turės pjauti autogenu. Bleką siutino tai, kad jau keturios dienos jis turi šarvuotį rankose, o pinigų pasiekti niekaip negali.

Jis atsimerkė ir pažvairavo į laikrodį. Buvo penkios minutės po šešių. Blekas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į Džinę: ji miegojo susirietusi į kamuoliuką, užsitraukusi antklodę, galvą padėjusi ant sulankstyto palto.

Kitsonas gulėjo tarp merginos ir Bleko — taip pat miegojo.

Palapinė nebuvo erdvi, bet jie visi turėjo spaustis viduje, kadangi lauke naktį per šalta.

Blekas pakreipė galvą ton pusėn, kur miegojo Džipas, ir staiga nustėręs atsisėdo: Džipo palapinėje nebuvo.

Blekas persigando, bet tuoj pat aprimo — tikriausiai Džipas jau atsikėlęs, taiso pusryčius.

Vis dėlto reikėjo įsitikinti, ar tikrai taip, tai jis nusimetė antklodę ir spyrė Kitsonui į koją, kad ir tasai pabustų.

— Kelk!—tarė jis, kai Kitsonas markstydamasis pakėlė galvą.— Džipas jau lauke. Reikia pradėti darbą.

Kitsonas nusižiovavo, išlindo iš palapinės, kadangi gulėjo arčiausiai durų, ir prisimerkė nuo ryškios saulės šviesos.

Kai Blekas jau irgi buvo išlindęs, atsisėdo ir Džine — pasitrynė akis, pasirąžė.

— Kur Džipas?—paklausė Kitsonas, apžvelgęs mažą aikštelę, kurioje jie buvo apsistoję.

Blekas pažiūrėjo ten, kur stovėjo priekaba, gerai paslėpta po medžiais. Paskui perbėgo akimis ežeriuką.

Džipo nebuvo nė ženklo.

Susidėjęs prie burnos rankas, Blekas subliuvo iš visų plaučių:

— Džipai!

Niekas neatsiliepė. Kitsonas su Bleku susižvelgė. ^л

— Tas šliužas pabėgo! — įsiutęs sušuko Blekas.— Ir kaip aš išleidau jį iš akių! Jisai pabėgo!

Iš palapinės išėjo Džine.

■— Kas atsitiko?

—■ Džipas pabėgo,— pasakė Kitsonas.

— Toli nubėgti jis negalėjo,— tarė Džine.— Prieš dvidešimt minučių dar buvo palapinėje. Miegojo.

— Reikia jį tučtuojau sugrąžinti! — tūžo Blekas.— Be jo mes prapuolę. Jam tikriausiai galvoj pasimaišė! Iki plento daugiau kaip dvidešimt mylių. Šitiek nueit pėsčiomis!

Kitsonas išbėgo į kelią, Blekas jam iš paskos.

Juodu sustojo ant žole apaugusio skardžio ir nuo ilgo stataus šlaito pasižiūrėjo į siaurą, baltą, tiesiog kalne iškirstą keliuką, kuris vingiavo žemyn į rūku užklotą slėnį.

Staiga Kitsonas sugriebė Bleką už rankos.

— Va jis!

Blekas prisimerkė. Jis vos vos įžiūrėjo mažą figūrėlę, judančią keliuku gal už pusantros mylios.

— Mes dar galime jį pasivyti!..— tarė Blekas.— Tegul tik pateks man į rankas — pasigailės, kad į šį pasaulį atėjo! Duok čia mašiną! .

— Ne,— atsakė Kitsonas,— kelias per siauras. Niekaip neapsisuksime. Leidžiamės šlaitu. Taip mes jį aplenksime — kol jis nueis pusę mylios, mes nubėgsime dvi.

Jis žengė nuo kelio ir ėmė leistis pakalnėn, kai kur bandydamas šokti, bet daugiausia čiuoždamas.

Blekas nesiryždamas delsė. Jam toks kelias atrodė per daug pavojingas. Vis dėlto galiausiai ir jis pasileido paskui Kitsoną, tik ne taip drąsiai.

Kitsonas pasiekė kitą keliuko vingį, perbėgo Ą priešingą pusę, persiropštė per žole apaugusį kraštą ir vėl ėmė šliaužti žemyn. Dabar šlaitas buvo dar statesnis, ir jis turėjo leistis lėčiau. Sykį vos nenulėkė žemyn galva, išsigelbėjo tik staigiai

atvirtęs aukštielninkas — tada gulom nučiuožė drauge su išjudintų akmenų lavina.

Vėl pajutęs po kojomis žemę ir atsipeikėjęs, pažiūrėjo žemyn. Dabar Džipą matė visai aiškiai. Džipas ėjo gana greitu žingsniu. Blekas jau irgi buvo atsikapstęs iki Kitsono.

— Va jis!—parodė Kitsonas.

Keikdamasis Blekas išsitraukė revolverį.

— Ką tu darai?—Kitsonas čiupo Bleką už riešo.— Juk tik jis vienas gali prieiti prie pinigų. Ar pamiršai?

Bleko veidu žliaugė prakaitas, jis žiopčiodamas gaudė orą. Šiurkščiai ištraukęs iš Kitsono ranką, įsigrūdo revolverį atgal į dėklą. Ir vėl pasileido šlaitu žemyn.

Kitsonas irgi buvo bežengiąs jam įkandin, bet tuo momentu pamatė, kad Džipas staiga sustojo ir, pakėlęs galvą, žiūri į kalno viršūnę. Valandėlę Džipas stovėjo nejudėdamas. Paskui ėmė bėgti.

— Jis pamatė mus!—šūktelėjo Kitsonas Blekui. Paskui iš viso vieko suriko:—Džipai! Sustok! Grįžk atgąl!

Bet Džipas nesustojo. Jis ryžtingai bėgo pirmyn. Tik kojos buvo tarsi švino pripiltos, plaučiai, atrodė, tuoj pliš. Dabar jis aiškiai suvokę, koks bergždžias jo mėginimas pabėgti.

Kai Džipas pabudo ir pamatė, kad kiti trys kietai miega, staiga pasiryžo bėgti. Jis nesitikėjo, kad pasiseks nieko nepažadinus išlįsti iš palapinės, bet kažkas verste vertė pabandyti.

Jis išsirangė iš po antklodės, susirietęs atsagstė palapinę, peržengė per miegantį Kitsoną ir atsidūrė ryto saulėje, nedrįsdamas patikėti, kad viskas taip lengvai ir greitai išėjo. Valandėlę jis neryžtingai stovėjo. Žinojo, kad reikės nueiti daugiau kaip dvidešimt mylių visai tuščiu keliu, tik tada pasieks plentą, kur jį kas nors paveš ir jis galės grįžti į savo dirbtuvę.

Buvo penkios minutės po šešių. Jie visi dar tikrai miegos iki septynių, o gal net iki aštuonių. Vadinasi, atsargoje jis turi valandą, jei kokios — ir dvi valandas laiko. Anksčiau jie nepastebės jį dingus.

Tai nulėmė jo pasiryžimą, ir greitu žingsniu jis ėmė leistis pakalnėn. Jau buvo ėjęs daugiau kaip pusvalandį ir įveikęs beveik dvi mylias, kai aukštai virš galvos išgirdo dundant akmenis. Pažvelgęs viršun, pamatė Bleką su Kitsonu. Jie leidosi kalno šlaitu slysdami, griūdami, bauginančiu greičiu.

Džipą apėmė siaubas. Jis girdėjo, kaip Kitsonas šaukė: „Džipai! Sustok! Grįžk atgal!" Ir tada leidosi bėgti — kaip aklas, visai nežiūrėdamas kelio. Nenubėgęs nė kelių šimtų jardų, suprato, kad ilgai taip bėgti negalės, ir vėl atsigręžė atgal. Blekas šliaužė šlaitu žemyn ir, jam bežiūrint, nušoko ant keliuko. Dulkių debesyje, slysdamas kulnimis ir stumdamas prieš save akmenis, leidosi Kitsonas.

Tarsi išgąsdintas persekiojamas žvėris Džipas išsuko iš kelio ir kaip pamišęs ėmė lėkti šlaitu. Tačiau iškart neteko pusiausvyros ir parpuolė kniūpsčias. Kad mažiau susitrenktų, puldamas ištiesė rankas ir ėmė risti žemyn. Sustojo, gaudydamas orą, tik prie kito kelio vingio. Tada nusiminęs vargais negalais pasikėlė ir atsigręžęs pažiūrėjo per petį. Iš tos vietos, kur jis buvo, nei Blekas, nei Kitsonas jo negalėjo matyti — jį slėpė viršum kelio pakibusios uolos. Džipas jų taip pat nematė ir bent tą valandėlę jautėsi saugus, tačiau aiškiai juos girdėjo — jie buvo visiškai netoli.

Paklaikusiu žvilgsniu Džipas apsidairė aplink, neabejodamas, kad per kelias minutes jie jį pasivys.

Dešinėje buvo tankiais krūmais apaugęs kalno šlaitas. Vienintelė persigandusio Džipo mintis buvo pasislėpti, ir jis stačia galva puolė į krūmus ir pasileido per tankų pomiškį, siekiantį jam iki juosmens, plėšydamasis kelnes į šakas, bet visai to nepaisydamas. Atsidūręs pačioje tankmėje, krito ant žemės ir išsitiesė. Krūmai susiglaudė jam virš galvos ir užklojo tarsi antklodė.

Stengdamasis atgauti kvapą, jis gulėjo nekrutėdamas ir klausėsi.

Kitsonas pirmas nusileido ant kelio. Jis sustojo, pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą, nustebęs ir išsigandęs, kad Džipas taip staigiai pradingo.

Pūtuodamas ir keikdamas viską pasaulyje, nusileido ir Blekas.

— Kur jis?—paklausė gaudydamas orą.

— Tikriausiai įlindo į krūmus,— atsiliepė Kitsonas.

Abudu vyrai nužvelgė ilgą krūmų juostą. Tai buvo vienintelė vieta, tinkama pasislėpti šitame plikame kalno šlaite.

— Jis ten,— tarė Blekas, rodydamas ranka į tą pusę. Paskui garsiai sušuko:—Džipai! Išlįsk! Mes žinom, kad tu ten esi!

Džipas sudrebėjo, išgirdęs Bleko balsą, dar stipriau prisispaudė prie minkštos smiltingos žemės ir, sulaikęs kvapą, laukė. Blekas pasisuko į Kitsoną.

— Reikia surast šitą šliužą. Tu eik iš viršaus, o aš iš tos pusės.

Jis žengė j krūmus ir ėmė brautis pro juos, tačiau, nusikasęs kokį dešimt jardų, sustojo, supratęs, kiek reikėtų jėgų ir laiko išnaršyti tokį didžiulį plotą. Nebent atsitiktinai pasitaikytų užeiti Džipą, kitaip jo nerasi.

Kitsonas irgi sustojo, kiek paėjęs per tankmę,— pamatė, kad uždavinys per sunkus.

Vyrai stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą virš žalių krūmų, tyvuliuojančių kaip jūra.

— Džipai!—vėl pašaukė Blekas iš įtūžio drebančiu balsu.— Duodam tau paskutinį šansą! Jeigu tuojau pat neišlįsi, aš tave taip sudirbsiu, kad kol gyvas neužmirši. Išlįsk, girdi!

Girdėdamas baisų įtūžį ir neviltį Bleko balse, Džipas toliau gulėjo nejudėdamas. Jis suprato, kad jeigu jam užteks ištvermės ir neišsiduos kur esąs, dar galės pasprukti.

Blekas vėl žengė į priekį, bet sėkmės nesitikėjo. Džipas girdėjo, kaip Blekas braunasi per tankmę, toldamas nuo jo. Girdėjo šakų traškesį ir po Kitsono kojomis — Kitsonas irgi ėjo į šoną nuo tos vietos, kur jis gulėjo.

Džipas laukė. Jo kvėpavimas rimo, širdis pamažu liovėsi daužiusis.

Po kelių minučių persekiotojų žingsniai visai nutilo tolumoje, ir Džipas nusprendė, kad dabar jau galima pajudėti. Jeigu jie sumanė iššukuoti visą šlaitą, tada jam bus saugiau nusigauti kitur.

Jis ėmė šliaužti smiltinga žeme, rangydamasis tarp žemų išsikerojusių krūmų, stengdamasis nepajudinti šakų, kurios su-siskliautusios dengė jį nelyginant širma. Jau buvo nušliaužęs gal trisdešimt ar keturiasdešimt jardų ir pasijuto beveik saugus, tik staiga pamatė gyvatę.

Jis buvo ką tik ištiesęs dešinę ranką, suleidęs pirštus į minkštą žemę, norėdamas pašliaužti pirmyn, tada pažiūrėjo priešais save ir pamatė. Gyvatė gulėjo susirangiusi, jos plokščia, briaunota galvutė buvo per kelis colius nuo jo rankos.

Iš siaubo Džipas taip ir nustėro. Jis nebegalėjo pajudėti, tarsi suakmenėjo. Klaiki baimė sustingdė gyslose kraują, širdis taip daužėsi, jog Džipas ėmė dusti.

Gyvatė irgi nejudėjo.

Praėjo kelios agoniškos sekundės. Pro sukąstus dantis įkvėpęs oro, Džipas greitai atitraukė ranką. Ir tada gyvatė kirto.

Džipui baisiai suskaudo plaštaką. Spiegdamas kaip paklaikęs, jis pašoko ir puolė bėgti per krūmus, aklai, nežiūrėdamas kelio.

Blekas su Kitsonu tuo metu buvo išėję iš žalios krūmų juostos ir gręžėsi atgal, ketindami dar kartą pereiti ją kiek aukštėliau.

Išgirdę Džipo riksmą, abu krūptelėjo ir sustojo. Paskui pamatė ir Džipą. Jis bėgo mostaguodamas rankomis, o jo klyksmas stingdė kraują.

— Lašininis išprotėjo! — pasakė Blekas ir tekinas nudūmė prie Džipo. Kitsonas pasileido jam iš paskos.

Džipas kaip be galvos išbėgo iš krūmų, atsidūręs ant stataus skardžio nesusilaikė, parvirto ir ėmė bejėgiškai ristis žemyn, keldamas debesis dulkių ir griaudamas akmenis.

Kitsonas, aplenkęs Bleką, atbėgo pirmas. Jis parklupo šalia Džipo, kuris gulėjo aukštielninkas ant akmenų.

— Džipai,— dusdamas ištarė Kitsonas.— Nebijok. Aš jam neleisiu tavęs paliesti. Kas atsitiko?

Kitsonas pasibaisėjo, pamatęs, kaip mirtinai išbalęs Džipo veidas. Akys tame veide atrodė tarsi dvi skylės pilkšvai baltoje paklodėje.

— Gyvatė...— šiaip taip pralemeno Džipas.

Klupdamas, švokšdamas pribėgo Blekas.

— Ach, tu šlykšti žiurke!—suurzgė jis.— Aš tave tuoj pribaigsiu!

Jis pakėlė koją, taikydamasis spirti { pasliką Džipo kūną, bet Kitsonas spėjo ją sučiupti.

— Liaukis!—suriko jis.— Ar nematai, kad Džipui blogai?

— Gyvatė...— sukūkčiojo Džipas, mėgindamas pakelti ir parodyti Kitsonui suparalyžiuotą ranką.

Kitsonas pasilenkė ir pamatė, kokia raudona ir ištinusi Džipo ranka. Jis palietė pirštais tą ištinusį mėsos gabalą, ir Džipas taip sucypė, jog Kitsonui per nugarą šiurpas nuėjo.

— Kaip čia atsitiko?—paklausė Kitsonas, atsitūpęs šalia Džipo.

— Gyvatė...— dusdamas vėl pakartojo Džipas.— Aš užšliaužiau. .. tiesiai... ant jos.

Dabar Kitsonas ant degančios rankos pamatė du taškelius ir viską suprato.

— Nesijaudink, Džipai,— pasakė jis.— Aš tuoj padarysiu viską, ką reikia. Tu nebijok.

— Nuvežk mane... į ligoninę,— suvaitojo Džipas.— Nenoriu numirti taip, kaip... mirė mano broliukas.

Kitsonas išsitraukė nosinę, susuko ją kaip virvutę ir stipriai užveržė Džipui riešą.

— Tai ką — jam įgėlė gyvatė?—Blekas išsigandęs stvėrė Kitsonui už peties.— Po velnių, tai kaip mes atidarysime seifą?

Kitsonas nustūmė jo ranką. Jis išsiėmė iš kišenės peiliuką ir atlenkė vieną geležtę.

— Džipai, dabar labai suskaudės,— pasakė jis, suėmęs už įgeltos rankos riešo.— Bet paskui bus geriau.

Jis įsmeigė peilį į karštą ištinusią plaštaką ir prapjovė. Džipas sukliko, silpnai niuktelėjo Kitsonui kairiąja ranka, ir pabandė ištraukti skaudamą ranką.

Iš Kitsono padarytos žaizdos ėmė tekėti kraujas. Stipriai tebelaikydamas ranką, Kitsonas pabandė išspausti iš žaizdos nuodus. Jį baugino Džipo baltumas — atrodė, Džipas miršta.

— Aleksi,— vos girdimai sušnibždėjo Džipas,— tu... mano draugas. Užmiršk, ką aš tada pasakiau. Nuvežk... mane... į ligoninę...

— Nuvešiu, Džipai. Nesijaudink,— nuramino jį Kitsonas. Jis stipriau užveržė riešą nosine ir atsistojo.— Aš tuojau atvažiuosiu su „Biuiku".

— Ką? Ką tu padarysi?— paklausė Blekas.

—■ Atvažiuosiu su mašina ir nuvešiu Džipą į ligoninę,— atsakė Kitsonas.— Pažiūrėk į jį. Nejaugi nematai, kaip jam blogai— Kitsonas apsisuko ir ėmė kopti šlaitu į kelią.

— Kitsonai! — Bleko balsas nuaidėjo kaip šūvis, ir Kitsonas sustojęs atsisuko.

— Ko nori?

— Tučtuojau grįžk!—sušuko Blekas.— Gal tau protas pasimaišė? Pažiūrėk į viršų!—Jis parodė malūnsparnį, kuris lėtai sukosi virš kalnų.— Tik išvažiuosi iš slėptuvės, iškart pastebės. Manai, faraonai ilgai truks atsikasti iki čia ir pažiūrėti?

— Ir kas iš to?—piktai atkirto Kitsonas.— Mes turime jį nuvežti į ligoninę, kitaip jis numirs. Nejaugi nematai?

— Su mašina tu niekur nevažiuosi,— pagrasino Blekas.

— Iki ligoninės trisdešimt mylių. Ką tu siūlai man daryti — nunešti jį ant rankų?

— O man nusispjaut,— sumaurojo Blekas.— Dienos šviesoje tu su mašina niekur nevažiuosi. O jam — kaip dievas duos.

— Eik tu po velnių! —sviedė jam Kitsonas ir apsisukęs ėmė kopti šlaitu į kelią.

— Kitsonai!

Grasus Bleko balsas jį vėl privertė sustoti ir atsigręžti.

Blekas buvo išsiėmęs revolverį ir nutaikęs į jį. .

— Grįžk, girdi! — pasakė Blekas.

— Jis miršta! — atsiliepė Kitsonas.— Argi tu nematai?

— Sakau tau — grįžk! — Bleko balsas buvo kraupus.— Mašinos tu neišveši. Kuo greičiau grįžk atgal! Antrą kartą aš nekartosiu, girdi!

Jausdamas, kaip ima daužytis širdis, Kitsonas lėtai nusileido žemyn. „Štai ką tu sugalvojai!—tarė jis sau.— Dabar aš atsi-skaitysiu su tuo menkysta. Reikia tik saugotis jo dešinės. Tuojau viskas stosis į savo vietas. Aš neleisiu, kad Džipas numirtų."

— Mes privalome jam kaip nors padėti,— pasakė jis, priėjęs prie Bleko.— Negalima taip stovėt ir žiūrėt, kaip jis miršta. Reikia jį nuvežt į ligoninę.

— Pažiūrėk į jį, kvaily! — tarė Blekas.— Kol tu užsikarsi į viršų, išstumsi mašiną, atvažiuosi čia, įkelsi jį ir nuveši į ligoninę, jis vis tiek numirs.

— Mes privalome jam kaip nors padėti,— pakartojo Kitsonas ir, nežiūrėdamas į Bleką, praėjo pro šalį. Jo muskulai buvo įsitempę. Pakreipęs akis jis pamatė, kaip Blekas nuleido revolverį.

Tada staigiai apsisuko ir trenkė kumščiu Blekui per riešą. Revolveris išlėkė jam iš rankos ir nukrito į krūmus. Blekas atšoko ir pasisuko veidu į Kitsoną.

Valandėlę juodu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą, paskui Blekas vyptelėjo.

— Na gerai, tu šunsnuki,— tyliai ištarė jis.— Seniai šito pra-šeisi. Ir aš jau seniai norių tave pamokyti. Dabar pamatysi, kaip reikia muštis. '

Kitsonas laukė sugniaužęs kumščius, prisimerkęs. Blekas žengė į priekį, nežymiai spyruokliuodamas, smakrą įbedęs į krūtinę, rankas nuleidęs prie šonų.

Kitsonas smogė bandomąjį smūgį kaire ranka, bet Blekas pasuko galvą, ir Kitsono kumštis pranėrė jam pro ausį. Blekas išsisuko ir nuo Kitsono smūgio dešine ranka ir pats trenkė dešiniąja Kitsonui į šonkaulius. Smūgis buvo stiprus — Kitsonas atsitraukė, jam užėmė kvapą. Blekas puolė toliau, bet Kitsonas trenkė jam į galvą kaire, paskui dešine, ir Blekas susvyravo.

Juodu išsiskyrė į šalis, paskui abu kartu šoko vienas ant kito, išsisukinėdami nuo stiprių smūgių, sutikdami švelnesnius, apdairiai ir budriai sekdami vienas kitą. Kitsonui pasirodė, kad Blekas atsidengė, ir jis iš visų jėgų šveitė kairiąja, bet Blekas išsisuko, ir Kitsono ranka pralėkė jam virš peties. Bjauriai išsiviepęs, Blekas smogė dešiniąja ir pataikė Kitsonui į paširdžius.

Smūgis buvo triuškinantis, Kitsonas suklupo. Vis taip pat išsiviepęs, Blekas žengė į priekį ir žiauriai kirto Kitsonui per sprandą. Kitsonas parkrito kniūpsčias, jam susidrumstė sąmonė.

Blekas atsitraukė.

Kitsonas šiaip taip pasikėlė keturpėsčias ir papurtė galvą. Pamatęs, kad Blekas vėl eina į priekį, jis bloškėsi visu kūnu jam į kelius ir rankomis apsivijo aplink kojas.

Jau krisdamas, Blekas suspėjo iš visų jėgų suduoti Kitsonui per viršugalvį.

Abu vyrai išsitiesė ant žemės. Dar ne visai atsipeikėjęs, Kitsonas bandė pastverti Blekui už gerklės, bet tasai žiebė Kitsonui į smilkinį ir nusirito į šalį.

Kol Blekas atsistojo, atsikėlė ir Kitsonas. Tik jis nesuskubo užsidengti, ir Blekas dešiniąja rėžė jam į skruostikaulį. Nuo to smūgio Kitsonui sulinko kojos. Pasviręs į priekį, jis sučiupo Bleko ranką aukščiau riešo, ir juodu ilgai šitaip grūmėsi: Blekas visaip bandė ištraukti ranką, o Kitsonas iš paskutiniųjų stengėsi jos nepaleisti, kol bent kiek pašviesės galva.

Galų gale Blekui pasisekė ištrūkti iš Kitsono, ir jis atsivedėjęs smogė kaire ranka, bet Kitsonas išsisuko. Tada Kitsonas trenkė dešiniąja Blekui į šonkaulius ir pamatė, kaip to veidas persikreipė iš skausmo. Padrąsintas Kitsonas pradėjo pulti ir vožė Blekui per galvą kairiąja, po to dešiniąja.

Burnodamas ir švokšdamas Blekas žingtelėjo atgal. Tą akimirką Kitsonas kairiąja iš viršaus trenkė jam į galvą. Blekas susvyravo ir išskėtė rankas. Kitsonas dešiniąja smogė į pilvą. Blekas žiopčiodamas nulėkė atatupstas.

Pasiryžęs kautis žūtbūtinai, Kitsonas nebežiūrėjo nieko. Vėl šoko prie Bleko, bet pamatė, deja, per vėlai, kaip švystelėjo Bleko dešinioji.

Kitsonas pajuto smūgį į žandikaulį, paskui kažkoks karštas, akinamai baltas daiktas jam sprogo galvoje. Tik krisdamas jis suprato, jog tai buvo žymusis Bleko dešininis,— suprato, bet nieko padaryti jau nebegalėjo. Jis parkrito kniūpsčias, nusibrozdino veidą į aštrius akmenis, paskui, dejuodamas iš skausmo, atsivertė ant nugaros ir atsuko sužalotą veidą karštai saulei.

Taip jis kiek pagulėjo apkvaitęs, paskui, sukaupęs jėgas, pakėlė galvą.

Blekas buvo pasilenkęs prie Džipo ir įdėmiai žiūrėjo į jį.

Kitsonas papurtė galvą ir sverdėdamas atsistojo. Netvirtais žingsniais priėjo prie Bleko. Tasai pažiūrėjo į jį per petį. Jo veidas buvo šaltas ir rūstus.

— Jis mirė,— pasakė Blekas abejingu balsu.— To ir buvo galima tikėtis iš tokio šliužo.

Kitsonas atsiklaupė prie Džipo ir paėmė šaltą, drėgną jo ranką. Džipas gulėjo visai ramus, burna buvo prasižiojusi, mažos tamsios akutės žiūrėjo tiesiai į mėlyną dangų.

Nors ir labai skaudėjo sudaužytą kūną, Kitsonas pagalvojo: „Džipas mirė — ar dar galima tikėtis atidaryti seifą? Milijonas dolerių dabar tik miražas. „Visas pasaulis kišenėje!" Taip, šį kartą Morganui tikrai nepasisekė."

— Palik jį,— tarė Blekas.— Jis negyvas. Mes jam nebegalime padėti.

Kitsonas nieko neatsakė. Jis laikė Džipo ranką, neatitraukdamas akių nuo jo negyvo veido.

Blekas trūktelėjo pečiais ir leidosi į ilgą kelią — ten, kur buvo paslėptas šarvuotis.

Du vyrai pasirodė paežerės takelyje ir priėjo prie Fredo Bredfordo, kuris sėdėjo prie savo namelio ir skaitė rytinį laikraštį.

Jis buvo ką tik papusryčiavęs, žmoną su sūnumi išsiuntęs prie ežero ir, prieš eidamas pas juos, džiaugėsi galįs ramiai pasėdėti.

Bredfordas žiūrėjo į ateinančius žmones, svarstydamas, kas Jie galėtų būti.

Vienas iš jų vilkėjo armijos majoro uniforma, kitas — pigiu, fabrikinio siuvimo kostiumu, užsimaukšlinęs plokščią užlenktais kraštais skrybėlę.

Majoras buvo neaukštas šviesiaplaukis žmogus su tipiškais armiečio ūsais, įdegusiu liesu veidu. Mėlynos jo akys žvelgė rūsčiai ir tiesiai. Antrasis — aukštas, stambus vyras, vėjų nugairinto veido bruožai šiurkštūs; Bredfordas spėjo, kad jis — policininkas civiliniais drabužiais.

— Misteris Bredfordas?— paklausė majoras, sustojęs priešais Bredfordą.

— Taip, aš,— atsakė Bredfordas atsistodamas.— Jums reikia manęs?

— Fredas Bredfordas jaunesnysis?—pasitikslino majoras.

Bredfordas nustebės išplėtė akis.

— Ne, ką jūs. Tai mano sūnus.— Jis nervingai sulankstė laikrašti ir numetė ant kėdės.— Ko jums iš jo reikia?

— Aš esu majoras Deleinis iš lauko žandarmerijos,— atsakė majoras ir, mostelėjęs ranka į savo bendrą, pridūrė:—O čia leitenantas Kuperis, iš miesto policijos.

Bredfordas sumišęs pažiūrėjo į juos.

— Malonu su jumis susipažinti, ponai.— Jis nutilo, paskui paklausė:—Sakote, jums reikia mano sūnaus?

— Kur jis?—paklausė Kuperis.

— Prie ežero, su motina. O kas atsitiko?

— Mes norėtumėm su juo pasišnekėti, misteri Bredfordai,— atsakė Deleinis.— Nesijaudinkit, nieko blogo neatsitiko.

Tuo metu takelyje pasirodė Fredas Bredfordas jaunesnysis. Jis ėjo nuo ežero namų link ir šaižiai švilpavo. Pamatęs nepažįstamus žmones, liovėsi švilpavęs ir sulėtino žingsnį, veidelyje šmėkštelėjo susirūpinimas.

— Štai ir jis,— pasakė Bredfordas. Pasisukęs į sūnų, šūk

telėjo:— Ei, Fredai, eikš čia. Kur mama?

— Kvailioja ten prie ežero,— atsakė berniukas su aiškia pa

nieka balse.

— Tu — Fredas Bredfordas jaunesnysis?—paklausė Deleinis.

— Taip, aš,— atsakė berniukas, nužvelgdamas vyrus.

— Ar tu parašei šitą?—vėl paklausė Deleinis, išsiimdamas iš kišenės voką ir ištraukdamas popieriaus lapelį, matyt, išplėštą iš užrašų knygutės.

Bredfordas atpažino išdriką sūnaus rašyseną.

— Taip, aš,— pakartojo berniukas.

Jis atsitūpė, nusiėmė savo apšiurusią šiaudinę skrybėlę ir pradėjo kimšti į ją žolę.

Bredfordas tiesiai paklausė:

— Mano sūnus jums parašė?

— Jis parašė į policijos valdybą,— paaiškino Deleinis.— Ir tvirtina, kad jam žinoma, kur yra dingęs šarvuotis.

Bredfordas apstulbęs įsispitrė j o į sūnų.

— Fredai, ką čia dabar sugalvojai? Juk žinai, kad nieko nežinai, kur jis yra!

Berniukas metė į tėvą paniekinamą žvilgsnį ir toliau sau grūdo žolę į skrybėlę. Paskui pasilenkė, įkišo į skrybėlę galvą, tada užsimaukšlino ir pataisė, kad gerai stovėtų.

— Tik šitaip galima užsidėti,— tarė jis, į nieką konkrečiai nesikreipdamas,— kitaip iškrenta žolė. Galvai vėsiau. Mano išradimas.

Deleinis ir Kuperis susižvelgė, paskui Deleinis švelniai paklausė:

— Kur yra šarvuotis, vaikeli?

Berniukas atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Pasitaisė skrybėlę, dar labiau ją užsimaukšlino.

— Aš žinau, kur šarvuotis,— pareiškė jis iškilmingai.

— Labai gerai,— pasakė Deleinis, beveik nebetekdamas kantrybės.— Bet kur jis?

— O kaip bus su premija?— paklausė berniukas,' nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo majoro veido.

— Klausyk, sūnau,— vėl įsiterpė Bredfordas, iš susijaudinimo visas apsipylęs prakaitu.— Tu juk žinai, kad apie tą šarvuotį nieko nežinai. Tik susilauksi nemalonumų, kad gaišini tiems ponams laiką.

— Aš gerai žinau, kur jis yra,— ramiai atsakė berniukas.— Bet nepasakysiu, kol negausiu premijos.

— Na na, vaikeli,— paragino Deleinis jau griežtesniu balsu.— Jeigu ką nors žinai, greičiau klok. Tavo tėvas teisybę sako: gali susilaukti rimtų nemalonumų, jeigu šitaip gaišinsi mūsų laiką.

— Šarvuotis paslėptas vienoje priekaboje,—pasakė berniukas.

— Klausyk, sūnau,— nesitvėrė savyje Bredfordas,— juk mes viską su tavim aptarėm. Tu žinai ne blogiau už mane...

— Palaukit, misteri Bredfordai,— nutraukė jį Deleinis.— Jei galima, aš pats pasišnekėsiu su vaiku.— Jis pasisuko į Fredą.— Kodėl tu taip manai, kad šarvuotis paslėptas priekaboje, sūneli?

— Aš jį mačiau,— atsakė tasai.— Jie sutvirtino dviem plieninėm sijom priekabos dugną, kad atlaikytų šarvuočio svorį.

— Jie? Kas tokie jie?

— Tie, kurie pagrobė šarvuotį. Kas gi daugiau?

Deleinis ir Kuperis pažiūrėjo vienas į kitą. Deleinis buvo kiek susijaudinęs.

— Tu iš tikrųjų matei šarvuotį?

Berniukas linktelėjo, paskui, suraukęs antakius, nusiėmė skrybėlę.

— Iš pradžių būna vėsu, kai užsidedi,— pasakė jis rimtai,— bet paskui žolė tartum sušyla.— Jis iškratė iš skrybėlės žolę.— Turbūt reikia visą laiką keisti žolę, jeigu nori, kad ji bent kiek vėsintų.

Jis vėl ėmė grūsti į skrybėlę žolę.

— Tai kur tu matei šarvuotį?—paklausė Deleinis iš susierzinimo net paplonėjusiu balsu.

Berniukas lyg niekur nieko toliau pešė saujomis žolę ir grūdo į skrybėlę.

— Ar girdi, ko aš tavęs klausiu?—riktelėjo Deleinis.

— Ką jūs pasakėt?—paklausė Fredas ir, nustojęs pešti žolę, pakėlė akis į Deleinį.

— Aš klausiu, kur yra šarvuotis?—pakartojo Deleinis.

Berniukas vėl ėmė grūsti į skrybėlę žolę.

—■ Tėvas sako, kad policija трап neišmokės premijos. Pasiliks ją sau.

Bredfordas krūptelėjo.

— Aš niekada šitaip nesakiau,— piktai tarė jis.— Kaip tau ne gėda šitaip šnekėti?

Berniukas pasižiūrėjo į jį, paskui sudėjęs lūpas išleido tokį garsą, lyg kas būtų staigiai perplėšęs kartūno gabalą.

— Tai melagis! —pasakė jis, iššvilpęs visą orą.— Tu juk sakei: jeigu policijai pranešim, kad šarvuotis paslėptas priekaboj, jie pagalvos, jog mes patys jj pavogem. bakei, visi faraonai — sukčiai.

— Gerai, gerai, nesvarbu, ką tavo tėtė sakė,— suburbėjo Kuperis.—Tai kur tu matei šarvuotį?

Labai lėtai ir atsargiai berniukas pasilenkė virš skrybėlės, įkišo į ją galvą, o paskui gerai užsimaukšlino.

— Aš nieko nepasakysiu, kol negausiu premijos,— pareiškė jis išsitiesdamas ir žiūrėdamas tiesiai \ leitenantą.

— Ką? Na... dėl to susitarsim,— pasakė Kuperis. Jo veidas pasidarė rūstus.— Ateikit abu su tėvu į policijos valdybą, bet jeigu jūs tik sugaišinot mums laiką...

— Aš tuoj viską sutvarkysiu,— tyliai pasakė jam Deleinis.— Klausyk, vaikeli, kiekvienas, kas tik suteiks mums informacijos, kuri padės surasti šarvuotį, gaus premiją. Visai nesvarbu, kas tas žmogus bus. Jeigu mums bus naudingos tavo žinios, vadinasi, premiją gausi tu.

Berniukas kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į majorą.

— Garbės žodis?

Majoras linktelėjo: ~

— Garbės žodis.

— Jūs neatiduosite premijos mano tėvui? Atiduosite man?

— Taip, tau.

— Visus penkis tūkstančius?

— Taip.

Berniukas tylėdamas ilgai kažką svarstė. Trys vyrai žiūrėjo į jį.

— Nebus jokių kvailiojimų?—paklausė majorą, žiūrėdamas jam į akis.— Tikrai atiduosit man premiją, jeigu paaa&ysiu.

Majoras iinkteiejo, plačiai, širdingai sypsodamas.

— Jokių kvailiojimų, vaikeli. Jeigu pas mus kariuomenėje kas nors prižadama, tai ir išpildoma.

Berniukas dar kiek pagalvojo ir galų gale tarė:

— Gerai, tada pasakysiu. Jų yra keturi: trys vyrai ir viena mergina. Du vyrai būna priekaboje visą dieną. Išeina tik naktį. Aš mačiau, kaip jie išlipo iš priekabos sutemus. Aš turiu mašinos numerį. Jie sakė, kad važiuoja į Steg Leiką, bet pamelavo. Jie nuvažiavo autostrados link, visai į kitą pusę. Mašinos priekaba yra balta su mėlynu viršum.— Jis išsiėmė iš kišenės nutrintą užrašų knygutę ir išplėšė lapelį.— Va mašinos numeris.

— Bet iš kur tu žinai, kad šarvuotis yra priekaboje?—paklausė Deleinis, tvarkingai dėdamas lapelį į piniginę.

— Aš jį mačiau, kai tie du vyrai lipo į priekabą iš ryto,— atsakė berniukas.— Specialiai anksti atsikėliau, kad pamatyčiau.

— O iš kur žinai, kad tai tikrai tas pats šarvuotis?

Berniukas su pabrėžtinu pakantumu pažiūrėjo į majorą.

— Aš skaičiau jo aprašymą laikraščiuose. Tai tikrai tas šarvuotis.

— Kada jie išvažiavo?

— Vakar vidurdienį. Aš mačiau, kaip jie išvažiavo. Pasuko ne į Steg Leiko kelią. Jie nuvažiavo į kalnus.

— Mes praradome daug laiko,— suraukęs antakius, pasakė Deleinis.— Kodėl tu nepaprašei, kad tėvas mums paskambintų?

— Aš prašiau. Bet jis neskambino ir man neleido skambinti. Todėl ir parašiau,— paaiškino berniukas.— Jis sakė, visi faraonai — sukčiai.

Deleinis ir Kuperis ilgai ir rūsčiai pasižiūrėjo į Bredfordą.

— Aš paprasčiausiai pajuokavau,— tyliai pasakė Bredfordas, visas nuraudęs.— Nė manyt nepamaniau...

— Ar gali man nupasakoti, kaip tie žmonės atrodo?— paklausė Deleinis, vėl pasisukdamas į vaiką.

— Žinoma, galiu.— Ir Fredas tiksliai nusakė Kitsono, Džinės, Džipo ir Bleko požymius.

Kuperis viską užsirašė į užrašų knygutę.

— Šaunuolis,— pagyrė berniuką Deleinis.— Tu atlikai labai svarbų darbą. Aš tikrai pristatysiu tave premijai, jeigu tik mes surasime šarvuotį.

— Surasite kuo puikiausiai,— užtikrino juos berniukas. Jis vėl nusiėmė skrybėlę ir iškratė žolę.— Čia dar man reikia kažką sugalvoti. Žolė per greit sudžiūsta.

28, Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai

433

Kuperis šypsodamas pasakė:

— Pabandyk įsidėti ledo. Tas tai tikrai atvėsins.

Fredas pažiūrėjo į jį gniuždančiu žvilgsniu.

— Kvailystė,— atrėžė jis.— Ledas ištirps.

Deleinis paplekšnojo Fredui per petį.

— Aš tau pasakysiu, kaip rasti išeitį. Nupjauk skrybėlės viršų, tada galvai visą laiką bus vėsu ir naują madą pradėsi.

Fredas kiek pagalvojo, paskui linktelėjo.

— Gudriai sumanyta,— atsakė jis.— Būtinai pabandysiu. Iš to dar ir pinigų galima uždirbti...

Kai vyrai atėjo atgal prie savo automobilio, Deleinis pasakė:

— Nuvažiavo į kalnus! Tai vienintelė vieta, kurios mes ne-tikrinom. Jie ten tikrai gali būti.

— Ne, negali,— paneigė Kuperis.— Jeigu žinočiau, kad ten įmanoma nusigauti, būčiau jau seniai patikrinęs, bet ten jokiu būdu neužvažiuosi. Kelias išplautas audros. Tokiu keliu šarvuočio neužveši.

— O gal jiems pasisekė,— pasakė Deleinis.— Daugiau jau nebėra kur ieškoti. Aš patikrinsiu visą kalnų rajoną.

Kuperis įlipo į automobilį ir įjungė variklį.

— Ar tu iš tikrųjų manai tą vaikigalį pristatyti premijai?

Deleinis atsisėdo šalia Kuperio. Jo mintys buvo kažkur toli,

kai jis atsakė:

— Ką dešimties metų vaikas darys su penkiais tūkstančiais dolerių? Tėvas vis tiek atims.— Jis žvilgtelėjo į Kuperį ir nuoširdžiai nusišypsojo.— Mes tai žinome, kas gaus premiją, ar ne? Juk yra paskelbta, kad premiją gaus tas, kas suras šarvuotį. Aš manau, mudu jį surasime, vadinasi, mums bus ir premija.

Kuperis lengviau atsiduso. ,

— Tu taip kalbėjaisi su tuo vaiku, kad man pasidarė neramu. ..

Deleinis linktelėjo.

— Aš žinau, kaip elgtis su vaikais,— tarė jis.— Svarbiausia — begalinis nuoširdumas. Kitaip jie tavim nepatikės. O man nuoširdumo niekad nestinga.

Ir jis nusijuokė.

Kitsonas grįžo į stovyklą truputį po devynių. Ant pečių jis nešėsi Džipo kastuvą, marškiniai nuo prakaito buvo prilipę prie kūno.

Džine sėdėjo ant akmens medžio pavėsyje. Jos veidas buvo išbalęs, akys pilnos ašarų.

Blekas, išsivaręs šarvuotį iš priekabos, sėdėjo prie jo durų, ausį prikišęs prie užrakto, ir, įdėmiai klausydamasis, dešine ranka labai lėtai ir atsargiai suko diską.

Kitsonas padėjo kastuvą ir priėjo prie Džinės. Atsisėdo prie jos kojų ir virpančiomis rankomis užsidegė cigaretę.

Džine uždėjo jam ant peties ranką.

— Kokia baisi mirtis,— pasakė Kitsonas, dėdamas ranką ant Džinės rankos.— Ir aš niekuo jam negalėjau padėti. Jis mirė, kol aš mušiausi su tuo niekšu, nors vis tiek nebūčiau spėjęs nugabent į ligoninę.

— Nebekalbėk apie tai, Aleksi.

— Ir šitaip palaidojau... kaip šunį. Jis buvo geras vyras, Džine. Reikėjo man jo paklausyti. Jis nenorėjo imtis šito darbo. Ir mane bandė atkalbėti. Kodėl aš jo nepaklausiau!

— Taigi.

— Jis visą laiką sakė, kad nieko iš to neišeis. Teisybę sakė. Einam iš čia, Džine. Abudu. Kai tik sutems, ir traukiam.

— Taip,— atsiliepė Džine.— Dėl visko kalta aš viena. Niekada sau neatleisiu. Aš užviriau tą košę. Kai nuėjai jo laidoti, sėdėjau čia ir galvojau. Dabar supratau, koks blogas žmogus, kokia menkystė buvau. Net jeigu mes tuojau pat atidarysime šarvuotį, aš nepaliesiu tų pinigų. Man tikriausiai buvo pasimaišęs protas.

— Tai tu sutinki pasitraukti su manimi?—paklausė Kitsonas, nežiūrėdamas į ją.— Mes galėtumėm pradėti naują gyvenimą, Džine. Ar tekėtum už manęs?

— Jeigu tik tu šito nori,— atsakė ji.— Bet tu juk pats netiki, kad mums pasiseks laimingai ištrūkti. Anksčiau ar vėliau mus vis tiek sugaus...

Kitsonas užspaudė cigaretę ir numetė šalin.

— O gal ir pasiseks, Džine. Reikia pabandyti. Sėsim į „Banką" ir leisimės link Meksikos sienos. Juk jie nežino mūsų žymių. Jeigu tik pasieksime Meksiką...

— Ei, Kitsonai!—šūktelėjo Blekas.— Eikš čia! Ką ten, po velnių, veiki? Eikš čia ir padėk man!

Kitsonas su Džine pažvelgė vienas į kitą, paskui Kitsonas atsistojo ir nuėjo prie šarvuočio.

— Tu moki dirbti su autogenu?—paklausė Blekas. Jo veidas buvo niūrus, įsitempęs, žvilgsnis atšiaurus.

— Ne.

— Tada pats metas išmokti. Reikia pradeginti šitą prakeiktą dėžę. Eikš čia ir padėk man susitvarkyti su balionais.

— Aš nieko nedarysiu,— ramiai atsakė Kitsonas.

Blekas nustebęs pažiūrėjo į jį.

— Ką tai reiškia? Mums juk reikia išsiimti pinigus.

— Man nereikia,— atsakė Kitsonas.— Aš pasitraukiu. Gailiuosi, kad į šitą reikalą įsipainiojau. Manykis pats. Išsiims! — visi pinigai bus tavo. O aš pasitraukiu.

Blekas lėtai, giliai įkvėpė.

— Klausyk, tu šliuže! Aš vienas čia nieko nepadarysiu. Užčiaupk savo srėbtuvę ir padėk man susitvarkyt su balionais.

— Kai tik sutems,— toliau dėstė Kitsonas,— mes su Džine išvažiuojam. Tu gali daryti kaip nori, bet mes išvažiuojam.

— Ak štai kaip,— suurzgė Blekas.— Jūs su Džine... Tai vis dėlto tu ją paėmei, piėmeny... Ir dabar spjauni į milijoną dolerių? Tau turbūt koks sraigtelis atsisuko!

— Taip, mes spjauname,— ramiai atsakė Kitsonas.

— Tolokai reikės paėjėti,— pasišaipė Blekas.

— Mes pasiimsime „Biuiką".

— Tai jūs taip manot. „Biuikas" reikalingas man, o aš išvažiuoti dar nepasiruošęs.— Jis trinktelėjo kumščiu į šarvuočio šoną.— Aš jį atidarysiu, nors po to ir kojas pakratyčiau. Nei tu, beždžionės. iškamša, nei tavo kekšė manęs nesustabdys! Jeigu norite nešdintis — prašau, bet turėsit nupėdinti savom kojom. Mašinos aš jums neduosiu.

Pakreipęs akis, Blekas pamatė, kad Džine greitai atsistojo ir ateina pas juos. Jis aiškiai sumokė — jie du prieš jį vieną. Be to, Džinė su revolveriu.

— Mes išvažiuojam šįvakar,— vėl ramiai pasakė Kitsonas.— Išvažiuojam su mašina. Jeigu nori, gali su mumis važiuot iki plento, o ten išsiskirsim. Apsigalvok!

Blekas susvyravo, paskui žvilgtelėjo Džinės pusėn. Dabar

Džine stovėjo ramiai, dešinė jos ranka buvo nuleista prie šono, ir Blekas jos negalėjo matyti.

Jeigu dabar jis žengs neapgalvotą žingsnį, tuodu susidoros su juo. Todėl truktelėjęs pečiais pasakė Kitsonui:

— Gerai, jeigu jau jūs taip nusprendėt... Bet iki sutemstant mes dar galime padirbėti prie šarvuočio. Turime dvylika valandų. O gal staiga ims ir pasiseks. Nejaugi tu manai visą tą laiką sėdėti ir žiopsoti? Padėk man susitvarkyt su balionais.

Nustebintas tokio netikėto Bleko atsitraukimo, Kitsonas suglumo.

— Gerai,— kiek padvejojęs, sutiko jis.— Bet iš to nieko neišeis. Nepradeginsi šito metalo, nors plušėtum dvidešimt metų.

— Pažiūrėsim.— Blekas žvilgtelėjo į Džinę. Ji kaip ir pirmiau sekė jį, bet buvo jau ne taip įsitempusi.— Tu per daug šneki, kavalieriau. Eikš ir man padėk.

Kai Kitsonas ėjo pro Bleką, tasai išsitraukė revolverį ir įrėmė Kitsonui į šoną.

Mesk ginklą,— sūriko jis Džinei,— arba aš prakiurdinsiu

tavo draugelį 1

Džine paleido revolverį iš rankos. Revolveris nukrito ant žolės.

Blekas, taikydamas į juos abu, ėmė eiti atatupstas.

— Pasitrauk nuo revolverio!—viauktelėjo jis.

Džine priėjo prie Kitsono.

Blekas apėjo aplink juos, paėmė nuo žemės Džinės revolverį ir įmetė į ežerą.

— O dabar klausykit manęs. Šarvuotį turim atidaryti. Kvailioti nepatariu — tučtuojau sutvarkysiu abudu. Iš čia nepajudėsime, kol neatidarysim šarvuočio ir nepaimsim pinigų. Jums gal jie nereikalingi, bet man pravers, ir aš juos žūt būt pasiimsiu.— Jis vėl atkišo revolverį į Kitsoną.— Lipk į priekabą ir iškelk balionus.

Gūžtelėjęs pečiais, Kitsonas nuėjo link priekabos, Blekas nusekė jam iš paskos.

— Vienas aš jų neiškelsiu,— pasakė Kitsonas.— Mes juos sudėjom dviese su Džipu. Aš žinau, kiek jie sveria. Tu turėsi palaikyti už galo.

Blekas vyptelėjo. Įsikišo revolverį į dėklą.

— Žiūrėk, nesugalvok kokios kvailystės,— pagrasino jis.— Antraip sudorosiu tave vienu mirksniu.

Kitsonas priėjo prie lentynos ir truktelėjo iš laikiklių balioną. Blekas paėmė jį už galo ir užsidėjo ant peties. Atsargiai traukdamiesi atatupsti, juodu išlipo iš priekabos.

Kai tik atsidūrė ant žemės, Kitsonas staigiai paleido balioną iš rankų. Nuo stipraus netikėto smūgio, balionui dunkstelėjus į žemę, Blekas neteko pusiausvyros.

Kitsonas šoko į priekį. Dešine ranka trenkė Blekui per sprandą, ir tas išsitiesė ant žemės.

Keikdamas Blekas pabandė išsitraukti revolverį, bet Kitsonas užgriuvo ant jo visu svoriu. Kelias minutes jie ėmėsi kaip žvėrys, paskui Blekas įrėmė Kitsonui į krūtinę kelį ir nusibloškė nuo savęs. Tada išsitraukė revolverį, bet Kitsonas čiupo jam už riešo, o kairiąja iš visų jėgų trenkė į veidą.

Blekas goktelėjo ir paleido revolverį. Kitsonas tą pačią akimirką pašoko ir, nespėjus Blekui atsigaivelėti nuo smūgio, atstatė į jį ginklą. Blekas, pasirėmęs ranka, atsisėdo, iš prakirsto paakio tekėjo kraujas, lūpos bjauriai išsiviepė.

— Tu dar atsiimsi,— pagrasino jis.

— Tavo dienos pasibaigė, nieko tu daugiau nebeišgąsdin-si,— sunkiai alsuodamas atsakė Kitsonas.

Staiga kalnų tylą perplėšė lėktuvo gausmas, stipri oro srovė pribloškė prie žemės žolę: virš jų galvų pralėkė mokomasis karinis lėktuvas, paskui šovė į viršų ir nuskrido per slėnį.

Blekas svirduliuodamas atsistojo ir nulydėjo lėktuvą akimis.

— Jie mus pamatė,— dusdamas ištarė jis.— Negalėjo nepamatyti. Jie tuoj bus čia ir mus sučiups.

Visi trys stovėjo nejudėdami ir žiūrėjo, kaip lėktuvas, apsukęs ratą, vėl grįžta prie jų.

— Greičiau slėpkitės,— sustaugė Blekas ir kaip paklaikęs puolė į mišką.

Džine su Kitsonu irgi ėmė bėgti miško link, bet lėktuvas jau buvo virš jų.

Riaumodamas ir keldamas vėją, jis pralėkė ne aukščiau kaip per šimtą pėdų nuo žemės. Pro lakūno kabinos langelius persisvėrę tiesiai į juos žiūrėjo du vyrai. Paskui lėktuvas vėl šovė aukštyn ir nuskrido.

Džine ir Kitsonas pažiūrėjo vienas į kitą; jų akyse buvo išgąstis.

— Greičiau slėpkitės, kvailiai! Ko dar ten vypsot! — sustaugė Blekas.

Nekreipdamas į jį dėmesio, Kitsonas pasakė:

— Jie mus pamatė. Jie tuoj bus čia, Džine.

— Taip. Aš juk sakiau, kad jie mus sugaus.

Kitsonas nubėgo prie kelio, perbėgo į kitą pusę, atsitūpė ir, persisvėręs per žole apaugusį kraštą, pažiūrėjo žemyn į ilgą vingiuotą kelią, kuris dabar buvo aiškiai matyti iki pat slėnio. Apačioje, už kokių dešimties mylių, jis pamatė tris mašinas, dideliu greičiu lekiančias į kalną ir ties posūkiais keliančias debesis dulkių.

Bėgdamas atgal pas Džinę, jis pajuto, kaip širdį suspaudė baimė.

— Jie jau važiuoja!

Keikdamasis iš miško išlindo Blekas.

— Tu juos matei?

— Mačiau. Jie lekia tokiu greičiu, kad po dešimties minučių bus čia.

— Mes dar galim išsigelbėti,— drebančiu balsu pasakė Blekas.— Sėdam į „Biuiką". Jeigu persigausim per kalno viršūnę, gal dar išsigelbėsim.

— Už mylios kelias baigiasi,— atsakė Kitsonas.— Toliau galima tik lipti į kalną pėsčiom...

Blekas nubėgo ir iš priekabos atsinešė automatinį šautuvą.

— Gyvo jie manęs nepaims,— sušuko blykstelėjęs akimis.— l mirtininkų kamerą manęs neįkiš.

Kitsonas atidarė „Biuiko" dureles, ir Džine atsisėdo šalia jo. Jis aiškiai juto, kaip ji dreba, ir patapšnojo jai per kelį.

— Nesijaudink,— pabandė nuraminti.— Mes dar turime vilties.

Kai į mašiną atsisėdo Blekas, Kitsonas per aukštą žolę išvažiavo į kelią.

Visi trys atsigręžė ir pažiūrėjo į šarvuotį, stovintį/po medžiais.

— Vyrai sakė — saugiausias šarvuotis pasaulyje,— įsiutęs tarė Blekas.— Nemelavo.

„Biuikas" šokčiodamas ir džeržgėdamas ėmė kilti į kalną.

Blekas dar persisvėrė per langą paskutinį kartą žvilgtelėti į šarvuotį. „Už tų sienų daugiau negu milijonas dolerių,— galvojo jis.— Čia užrakintas mano gyvenimas, visa mano ateitis."

Kitsonas važiavo greitai, posūkiuose net slysdamas, jo veidas buvo susikaupęs, akys įsmeigtos j kelią.

Kai privažiavo pirmą staigų vingį, Kitsonas sulėtino greitį, bet neapskaičiavo, todėl turėjo sustoti ir atbulas leistis atgal, o Blekas visą laiką keikėsi.

Kai jie vėl pradėjo ropštis į kalną, viršum jų, tarsi susijaudinęs aviganis aplink bandą, ėmė sukti ratus lėktuvas.

— O, kad galėčiau nupilti tą velnią! — iškošė Blekas, žiūrėdamas į besisukanti lėktuvą.

Tolumoje jie išgirdo policijos sirenos kauksmą.

Džine krūptelėjo, jos rankos susigniaužė.

Kitsonas dabar vos begalėjo sulaikyti mašiną, nes kelias buvo duobėtas, užverstas akmenimis, nuneštais nuo kalnų praūžusios audros.

Kairėje tarsi stati granito siena stūksojo kalno šlaitas. Dešinėje— tokio pat statumo praraja.

— Toliau nebepavažiuosim,— pasakė Kitsonas, mažindamas greitį.— Kažkur šitoje vietoje kelias baigiasi.

Už posūkio jis staiga sustojo. Kelias buvo užverstas didžiuliais akmenimis ir išrautais krūmais. Pro šią užtvarą „Biuikui" prasibrauti buvo neįmanoma.

Atkišęs šautuvą, Blekas išlipo iš mašinos. Nė nežvilgtelėjęs } savo bendrus, jis puolė pirmyn ir ėmė ropštis per akmenis.

Kitsonas, nejudėdamas iš vietos, žiūrėjo į kalnus. Aukštai priešaky buvo snieguota viršūnė. Kiek pastovėjęs, jis čiupo Džinę už rankos ir parodė aukštyn.

—■ Mes lipsim ten, Džine,— pasakė jis.— Ten gal galėsim pasislėpti. Jeigu eisim su Bleku, mus tuojau pat sugaus.

Džine, pažiūrėjusi į stačią šlaitą, krūptelėjo.

— Aš čia neužlipsiu, Aleksi,— tarė ji.— Tu eik vienas.

Bet Kitsonas jau stūmė ją viršun.

— Ne, eisim, kartu,—pasakė jis ir ėmė lipti į kalną.

Pirmieji šimtas jardų davėsi gana lengvai, Džine sekė iš paskos. Tarpas nuo tarpo Kitsonas sustodavo, paduodavo jai ranką ir užsitempdavo iki savęs.

Dabar sirenos kauksmas girdėjosi jau daug arčiau. Lipti darėsi kaskart vis sunkiau, ir jų greitis mažėjo. Plikame šlaite, neturėdami jokios užuoglaudos, jie jautėsi apgailėtini bejėgiai, bet už kokių penkiasdešimties pėdų matėsi krūva akmenų, už kurių buvo galima pasislėpti, ir Kitsonas ragino Džinę lipti greičiau. . ^

Sykį Džine paslydo, bet Kitsonas spėjo ją sugriebti ir, neleisdamas sustoti, užtempė viršun.

Jie pasiekė akmenis kaip tik tuo momentu, kai ant kelio, tiesiai po jais, sustojo mašinos.

Juodu gulėjo vienas šalia kito, gaudydami orą, ir žiūrėjo žemyn.

Kabanti uola jiems užstojo didelę kelio dalį, bet, žvilgtelėjęs į dešinę, Kitsonas pamatė Bleką, lyg paklaikusį bėgantį aukštyn; laisvąja ranka jis smarkiai mosikavo ir vis gręžiojosi atgal. Greitai Blekas užlindo už posūkio ir dingo Kitsonui iš akių.

Kitsonas pažiūrėjo į viršų, planuodamas, kaip eiti toliau.

Aukštai virš jų galvų, taip pat nematoma nuo kelio, buvo plati atbraila. Jis nusprendė, kad jeigu ten užliptų, tai galėtų saugiai palaukti, kol policijai atsibos jų ieškoti.

Jis palietė Džinės ranką.

— Ar galėtum lipti?

— Taip, galiu,— linktelėjo Ji.

Jis nusišypsojo jai. Jų veidai buvo visai greta, Džinė pii-sislinko ir prispaudė lūpas prie jo lūpų.

— Man labai skaudu, Aleksi,— tarė ji.— Dėl visko aš viena kalta.

— Aš galėjau nesutikti,— atsakė jis.— Pats kaltas.

Apačioje jie girdėjo susijaudinusius vyrų balsus.

— Jie rado „Biuiką",— sušnibždėjo Kitsonas.— Eime, greičiau.

Jie vėl ėmė kopti aukštyn.

Džinei tai buvo tikras košmaras, ir ji nebūtų užlipusi nė kelių jardų, jei Kitsonas nebūtų tempte tempęs per sunkiausias vietas.

Kai atbraila buvo jau visai netoli, Džinė staiga sustojo. Viena koja ji stovėjo ant didelės šaknies, rankomis laikėsi už atsikišusio akmens. Ji stovėjo prisispaudusi prie akmeninės sienos, užmerkusi akis. .

— Eik vienas, Aleksi,— gaudydama orą, sušnibždėjo ji.— Aš daugiau nebegaliu. Palik mane čia, aš vis tiek iki viršaus neužlipsiu.

Kitsonas pažiūrėjo aukštyn. Iki atbrailos bebuvo likusios kelios pėdos. Paskui pažvelgė į Džinę tiesiai po savo kojomis, ir kai pamatė, kokia po lais praraja, jam staiga apsvaigo galva.

Jis užsimerkė, laikydamasis už krūmų ir jausdamas, kaip išpylė prakaitas.

Pakėlusi akis, Džine pamatė Kitsoną kabantį tiesiai viršum savęs ir pagalvojo, kad jis tuoj nukris.

— Aleksi!

— Viskas gerai,— atsakė jis,— man tik apsvaigo galva. Nežiūrėk žemyn, Džine. Pasilaikyk dar taip truputėlį.

Taip jie pastovėjo, prilipę prie kalno šlaito tarsi dvi musės prie sienos, paskui labai atsargiai Kitsonas vėl ėmė kopti aukštyn. Suradęs tvirtesnę atramą kojoms, ištiesė ranką Džinei.

— Duok ranką,— tarė jis.— Greičiau. Nebijok. Aš nepaleisiu tavęs!

— Ne, Aleksi! Tu neužtempsi manęs ten. Aš nukrisiu...

— Duok ranką!

— O, Aleksi! Man baisu! Aš tuojau pasileisiu, nebegaliu.

Jis sučiupo Džinę už riešo tą akimirką, kai ji pasileido. Vėjas nunešė prislopintą jos riksmą. Ji pakibo ant rankų, sijoną išpūtė vėjas, ilgos grakščios kojos judėjo taip, tarsi ji būtų ėjusi žeme.

Kitsonas vos galėjo ją išlaikyti.

— Džine, tu turi man padėti,— sušvokštė jis.— Aš tave įsiūbuosiu, o tu pasistenk į ką nors atsiremt kojom, tada aš tave pakelsiu.

Jis pasiūbavo Džinę ir išgirdo, kaip ji brūkščioja kojomis per akmenis, ieškodama, kur atsiremti. Dar sekundė, ir staiga Kitsonui palengvėjo.

Nepaleisdamas Džinės, jis pažvelgė žemyn į ją.

— Šaunuolė,— tarė jis.— Dabar aš atsikvėpsiu.

Abu stovėjo sustingę, kol prašliaužė ilga minutė, tada Kitsonas pasakė: „Gerai. Laikas!" ir ėmė lipti aukštyn.

Kai pagaliau užlipo ant atbrailos, Džine bejėgiškai susmuko prie jo šono.

Tą akimirką pasigirdo šūvis. Garsiai driokstelėjęs, jis nuaidėjo tarp kalnų.

Džine susigūžė ir stipriai suspaudė Kitsonui riešą.

Šovė apačioje, jiems iš dešinės.

Kitsonas atsargiai pasilenkė ir pažiūrėjo žemyn. Jis aiškiai matė kelią—„Biuiką" ir šalia jo tris policijos mašinas. Keliu, tuoj už suvirtusių akmenų užtvaros, atsargiai ėjo trys policijos karininkai ir dešimt kareivių.

Už kokių penkiasdešimt jardų, už posūkio, gulėjo Blekas. Jis buvo užlindęs už dviejų nedidelių akmenų ir per jų tarpą iškišęs šautuvo vamzdį.

Dar už penkiasdešimt jardų, kur Blekas negalėjo matyti, stovėjo džipas ir šalia trys kareiviai.

Kitsonas suprato, kad džipas atvažiavęs iš kitos kalno pusės ir Blekas yra atsidūręs spąstuose.

Jis pajuto didžiulį palengvėjimą, kad nėjo su Bleku, o įlipo čia, į kalną.

Ties aukščiausiu kelio posūkiu gulėjo kniūpsčias kareivis peršauta galva. Iš žaizdos tekėjo kraujas.

Keliu einantys kareiviai prieš posūkį sustojo, kad nepamatytų Blekas. Jie buvo tik per dvidešimt pėdų nuo jo.

Majoras, žemas, šviesiaplaukis, energingas, atsargiai pažiūrėjo už posūkio ir, pamatęs negyvą kareivį, greit atsitraukė. Kaip galėdamas garsiau jis sušuko:

— Mes žinome, kad jūs ten! Išlįskit ir pasiduokit! Išsigelbėti jums nėra vilties! Išlįskit, greičiau!

Kitsonas matė, kaip Blekas dar stipriau prisispaudė prie žemės.

Džine prišliaužė prie Kitsono ir taip pat pažiūrėjo žemyn. Nors fuodu buvo už dviejų šimtų pėdų viršum kareivių, jie atrodė bauginamai arti.

— Ar patys pasirodysit, ar lauksit, kol mes ateisim ir paimsim?— vėl suriko majoras.

— Ateikit ir paimkit, išgamos prakeikti! — sušuko Blekas. Jo balse buvo baisus įtūžis ir baimė.— Ateikit, pamatysit, ką gausit!

Majoras kažką pasakė policininkui, tasai linktelėjo. Tada nuėjo prie vieno kareivio ir su juo pakalbėjo. Kareivis atidavė savo šautuvą kitam, iš kuprinės kišenės išsitraukė kažkokį mažą daiktą ir ėmė atsargiai sėlinti keliu.

Kitsonas viską matė. Jo širdis be perstojo daužėsi.

Kareivis, pasiekęs posūkį, sustojo.

— Duodam jums paskutinę galimybę! — suriko majoras.— Iš-lįskit!

Blekas bjauriai juos išplūdo.

Majoras riktelėjo:

— Gerai! Tegul atsiima, ką nusipelnė.

Kareivis metė daiktą, kurį laikė rankoje, aukštai į orą. Tas nuskriejo, tingiai apsisuko ir ėmė kristi.

Džinė įsikniaubė Kitsonui į petį.

Kitsonas norėjo sušukti, perspėti Bleką, bet tuojau pat užsičiaupė— jeigu jis išduos bent garsą, juodu su Džine bus iškart susekti.

Granata nukrito tiesiai priešais tuos du akmenis, už kurių slėpėsi Blekas.

Kitsonas užsidengė akis.

Granatos sprogimas buvo neįtikimai garsus. Po to pasigirdo krentančių akmenų bumbsėjimas ir lekiančių nuolaužų zvimbesys. Kitsonas atsitraukė, nebežiūrėdamas žemyn, ir apkabino Džinę. Ji, visa virpėdama, prisispaudė prie jo. Tada vyriškas balsas staiga riktelėjo:

— Čia tiktai vienas. Kur dar du? Kur mergina?

— Jie mūsų neras,— pasakė Kitsonas, perbraukęs pirštais per varinius Džinės plaukus.— Jiems neateis į galvą čia mūsų ieškoti.

Sulig tais žodžiais juodu išgirdo lėktuvo ūžimą.

Kitsonas suprato, kad iš viršaus jie puikiausiai matomi.

Jie pažvelgė vienas į kitą. Džinė norėjo pasislėpti už jo, pasidaryti kuo mažesnė.

Jausdamas, kaip šalta baimės ranka gniaužia širdį, Kitsonas žiūrėjo į atskrendantį lėktuvą.

Lėktuvas išnėrė, rodės, iš pačios saulės ir dabar lėkė jiems visai virš galvų. Kitsonas matė, kaip lakūnas žiūri į juos.

Lakūnas pamojavo lėktuvo sparnais, tarsi sakydamas Kitsonui, kad jį pastebėjo, ir staigiai pakilo aukštyn. Kitsonas aiškiai įsivaizdavo, kaip lakūnas susijaudinęs šaukia į mikrofoną — praneša tiems apačioje, ką matęs.

— Džine! Klausyk,— pasakė Kitsonas, suimdamas rankomis jos veidą ir žiūrėdamas į siaubo kupinas akis.— Blekas sakė tiesą. Į mirtininkų kamerą aš irgi neisiu. O tu — visai kas kita, tu gali išsiteisinti. Blogiausiu atveju tau duos dešimt metų, ne daugiau. Tu dar visai vaikas. Prisiekusieji tavęs pasigailės. Dešimt metų — niekai. Išėjusi galėsi pradėti gyvenimą iš naujo. Pasilik čia, tegul jie tave nukelia.

— O tu?—paklausė Džinė, stverdama jam už rankos.

Kitsonas per jėgą nusišypsojo.

— Aš šoku žemyn. Tai man vienintelis kelias, ir labai trumpas. Į mirtininkų kamerą aš neisiu!

Džine giliai įkvėpė.

— Mes šoksime kartu, Aleksi. Aš nebijau. Daug baisiau dešimtį metų būti uždarytai. Šito aš nepakelčiau. Mes šoksime kartu.

Staiga per garsiakalbį pasigirdo balsas:

— Ei jūs, ten viršuje! Leiskitės žemyn! Mes žinome, kad jūs ten! Tik nenorime šauti! Leiskitės žemyn!

— Pasilik, Džine!

— Ne. Aš apsisprendžiau.

Kitsonas pasilenkė, prispaudė ją prie savęs ir pabučiavo.

— Prisimeni, ką sakė Frenkas? Visas pasaulis kišenėje! Galbūt. Gal taip ir būna, bet ne šitame pasaulyje, o kokiame nors kitame. Pamatysim. .

Jis paėmė ją už rankos, ir abu atsistojo. Pažiūrėjo žemyn, į kelią, kur buvo pasklidę kareiviai ir policininkai, pasiruošę jei kokios slėptis, nutaikę šautuvus į dvi mažas figūras ant atbrailos.

— Gerai,— šūktelėjo Kitsonas. Apačioje stovintys žmonės jo balsą vos girdėjo.— Mes ateiname.

Jis pažiūrėjo į Džinę:

— Šokam?

Ji tvirčiau suspaudė jo ranką.

— Pasistenk manęs nepaleisti, Aleksi,— paprašė.— Šokam.

Žmonės apačioje pamatė, kaip juodu nužengė nuo uolos ir

krenta žemyn.

TURINYS

A. Zbychas KAPITONAS KLIOSAS (vertė J. Cekys) ............ 5.

Dž. H. Ceizas VISAS PASAULIS KIŠENĖJE (vertė D. Kuisienė) 255

Приключенческие произведения зарубежных писателей. Серия «Дорогами смелых». Перевели Йона с Чеки с (с польского) и Дангу оле Куйсене (с английского). Издательство «Вага», 232600, пр. Ленина 50

Nuotykiniai uielenlo rašytojų kūriniai. Redaktoriai R. Zagorskienė ir S. Sabonis« Men. redaktorius K. Raškauskas. Viršelio dail. V. Satunovas. Techn. redaktorė E. Vitkauskienė. Korektorė L. Greblikienė. Duota rinkti 1981.VI 1.2. Pasirašyta spaudai 1981.IX.8. Leidinio Nr. 10266. Formatas 84X108Vm. Popierius spaudos Nr. 2. Šriftas 9 p. „Baltika". Iškili spauda. 23,5 apsk. sp. 1. 23,8 sąl. sp. atsp. 26,4 leid. 1. Tiražas 30 000 egz. Užsak. Nr. 1704. Kaina 2 rb 80 kp. „Vagos'' leidykla, 232600, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaudė ,.Vaizdo" spaustuvė, 232600, Vilnius, A. Strazdelio l

Nu 24 Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai.— V.: Vaga, 1981.— 446 p.— (Drąsiųjų keliai).

Turinys: Kapitonas Kliosas: Romanas / A. Zbychas; Iš lenkų k. vertė J. Čekys. Visas pasaulis kišenėje: Romanas / Dž. H. Ceizas; Iš anglų k. vertė D. Kuisienė.

A. Zbycho romano „Kapitonas Kliosas" antra dalis (I d.— 1980 m.) vaizduoja tolesnius lenkų žvalgo nuotykius hitlerininkų užnugaryje Antrojo pasaulinio karo metais. Anglų rašytojo Dž. H. Ceizo (g. 1906) romane „Visas pasaulis kišenėje" (1958) vaizduojamas šarvuoto automobilio su pinigais pagrobimas. Autorius parodo, kaip kapitalistinis gyvenimo būdas žaloja žmones, ne vieną pastumia į nusikaltimų kelią.

4803020000

70803—293 ^N M 852(10)—81

BBK 84.4Z4

Rn3

286—81

1. Y, Ardamutskii

Ai H—17. ATSAKOMOJI OPERACI.

i*-/'??: 4. R- V«n«ur ■ į^Ss:. r':-

SONIOS RAPORTAS

|V.W

S.NUOTYKlHIAf UŽSlE

^m-i2Ss")C-