Laisves planeta

20

Stelas atsitokėjo nuo pragariško galvos skausmo. Maža to — kažkas purtė jį už peties, garsiai šaukdamas vardu.

— Markai… Pabusk… Deguonies trūkumas — dar ne priežastis voliotis ištisą dieną.

Staiga jis išties panoro pabusti, skatinamas vienintelio tikslo: sužinoti, kas jo kankintojas, ir pribaigti niekšą. Stelas iš pradžių pramerkė vieną akį, paskui kitą. Ir išvydo prie jo palinkusią buvusią bičiulę ir būsimą leitenantę Samantą Aną Mouzli. Jos lūpas iškreipė negailestinga šypsena.

— Na, pagaliau, — pareiškė moteris. — Asmeniškai aš net neketinau patikėti visais tais plepalais, neva tau baigėsi oras. Man regis, tave paprasčiausiai kamuoja pagirios.

Stelas dejuodamas atsisėdo, nukorę nuo gulto kojas ir apsidairė. Taip, viskas aišku. Jis yra savo kajutėje, transporteryje “Zulu”, tačiau visai neseniai sapnavo… Aha, neva guli atvirame karste, nepajėgdamas pakrutėti, o robotai beria jam ant krūtinės rūdą. Sulig kiekvienu kastuvų mostu rūda slegia vis labiau, ir galiausiai jis net nebeįstengia kvėpuoti. Po velniais, dar nežinia, kas blogiau — sapnas ar pabudimas. Generolas atsistojo ir perliejo Sem žudančiu žvilgsniu. Jokios naudos. Ji užsirūkė cigaretę ir atsilošė krėsle.

Stelas nusliūkino į vonios kambarį apsišlakstė veidą ir įsistebeilijo į veidrodį, apžiūrinėdamas savo krauju pasruvusias akis. Vadinasi, jis dar gyvas. Įsitikinęs šiuo ganėtinai svarbiu faktu, pasirausė savo daiktų krepšyje, surado skausmą malšinančias tabletes, prarijo keturias išsyk ir užgėrė vandeniu. Grįžo į kajutę, atsisėdo ant gulto ir paėmė iš Sem rankų puodelį garuojančios kavos. Gurkštelėjo ir su malonumu pajuto, kaip šiluma skverbiasi į skrandį ir išplinta po visą kūną.

— Tu, — kimiai išspaudė jis, — tiesiog sadiste.

— O tu, — kuo rimčiausiai atsiliepė jinai, — vos neiškeliavai į aną pasaulį. Aš per tave kone išsikrausčiau iš proto.

— Leisk papasakoti, kaip viskas vyko. Aš vos nenumiriau… ir, rodydama savo rūpestį… tu pradėjai mane kankinti.

— Iš dalies, — pripažino Sem. — Bet taip jau išėjo, kad kažkam reikėjo priimti kelis svarbius sprendimus, o generolu čia vadina būtent tave.

Staiga plūstelėjo prisiminimai. Stelas palingavo galvą.

— O reikėtų vadinti idiotu, — tarstelėjo jis.

— Liaukis. Šitaip galėjo nutikti bet kam. Ir, be abejo, be tavęs jie visi vargu bau būtų išsikrapštę iš ten gyvi. Man nelabai norisi pripažinti, tačiau… Šauniai sugalvota — pasinaudoti krovininiu konteineriu. Ir taip manau ne aš viena. Paklausius Miulerio, tu stačiai genijus. Šiaip ar taip, mes turime šansą pataisyti savo reikalus, — Samanta atsistojo. — Po pusvalandžio kajutkompanijoje pasitarimas… Ar įstengsi ateiti?

Jis linktelėjo.

— Ateisiu.

— Gerai, — nusišypsojo Sem.

Pasilenkė, švelniai pabučiavo jį į lūpas ir išėjo.

Per likusį pusvalandį Stelas kruopščiai nusiskuto veidą ir galvą, apsivilko švarią uniformą, suvalgė didžiulį sumuštinį ir išgėrė puodelį stimuliuojančio gėrimo. Ir pasijuto kur kas geriau — beveik puikiai. Kaip sakydavo Bulius Štromas: “Sūneli, kad pasijustum puikiai, retsykiais turi jaustis blogai”.

Jam įėjus į kajutkompaniją, viršila Flin riktelėjo:

— Stot!

Visi tučtuojau pašoko ir sustingo “ramiai”. Visi, išskyrus Vilsoną Narsą. Tasai sėdėjo, vargais negalais įsispraudęs į krėslą, ir niauriai stebeilijo į grindis.

Stelas linktelėjo Flin ir delnu perbraukė seną ąžuolinį barą. Išvydęs Narsą, leido sau šyptelėti iš pasitenkinimo. “Kažkas nesėdėjo rankas sudėjęs”, — pagalvojo generolas, įsitaisydamas krėsle.

— Laisvai, — tarstelėjo Stelas, ir visi susėdo į savo vietas.

Čia susirinko Boiko, Nišita ir Kosto, o taip pat Sakalas su keliais vyresniaisiais pilotais, majoras Vangas, Samanta ir Miuleris. Likusias vietas užėmė vyresnieji karininkai. Puiku. Kajutkompanijoje yra visi, kurie turi būti, vadinasi, niekas rimtai nenukentėjo. Stelas neklausinėjo, kaip baigėsi susirėmimas su piratais

— į jį atgręžti besišypsantys veidai bylojo iškalbingiau už bet kokius žodžius. Aiškus dalykas, jie laimėjo ir atskriejo tiesiai į Fabriką, kaip ir buvo numatyta.

Kai visi susėdo, žodžio paprašė Miuleris.

— Jums leidus, generole, aš norėčiau pradėti pasitarimą.

— Malonu jus matyti, Hansai, — šypsodamasis atsakė Stelas.

— Žinoma, pradėkite pasitarimą. Nors apskritai man atrodė, jog tasai, kuris yra pratęs skaičiuoti pinigėlius, labiau linkęs kalbėti ne pradžioje, o pabaigoje. — Miuleris nusijuokė, paskui jį ir likusieji. — Kol nepradėjote, norėčiau tarti dar kelis žodžius. Noriu padėkoti jums ir seržantui Stiksui, kad išgelbėjote man gyvybę.

Miuleris išraudo, nudelbė akis ir įsistebeilijo į stalviršį. Flin bakstelėjo alkūne akivaizdžiai sutrikusiam Stiksui, ir vaikinas visiškai suglumo. Stelas pastebėjo tą mažą scenelę ir šyptelėjo prisiminęs, ką prieš kelias minutes jam pasakojo kapitonė Boiko.

Ji nuodugniai apsakė, kaip Miuleris su Stiksu — dusdami, nes ir jiems baigėsi deguonis, — tempė jį per visą milžinišką krovininio laivo triumą; kaip, atsisakę paklusti, regis, neišvengiamam likimui, jie be atvangos stengėsi atverti šliuzo kameros liuką ir kaip galų gale tas pasidavė, ir tada jie į kamerą pirmiausiai įstūmė Stelą. Prisiminė, kaip atsipeikėjo, per kaukę alsuodamas grynu deguonim, ir išvydo nustebusį krovininio laivo kapitono veidą. Prisiminė, kaip pažadėjo sumokėti už padarytą žalą, kaip netrukus persikėlė į “Zulu”, kaip jam sugirdė migdomuosius, kuriems turėjo būti dėkingas už dešimt valandų trukusį miegą ir galvos skausmą…

Miuleris atsikosėjo ir atplėšė akis nuo stalviršio.

— Ačiū, generole… bet, kaip žinia, mudu su Stiksu būtume negyvi… ir likusieji taip pat… jeigu nejus. Todėl dėkoti reikia jums… Tiek to, pasikalbėkim apie reikalus. Mums liko dar viena problema. Štai, paklausykite, — jis išsitraukė magnetofoną, pasidėjo jį ant stalo ir įjungė. Kambaryje pasklido ledi ar, tiksliau pasakius, roboto Almandos Kanse-Džouns balsas. Miuleris akimirkai išjungė magnetofoną. — Jūs pakišot man mintį, generole, kai pasakėt, jog Narsas įrašinėjo ir tada, kai mūsų derybos pasibaigė. Aš pamaniau, kad, velniai rautų… Kad šį žaidimą galiu sulošti ne prasčiau už jį.

Stelas nusišypsojo. Pasirodo, tasai Miuleris yra labai išradingas žmogus.

Paskui jie klausėsi Kanse-Džouns samprotavimų, kaip planuojama nužudyti Stelą ir jo palydovus. Į pranešimą, kad Narsas dirba “Intersistems” ir sutiko dalyvauti šio sumanymo įgyvendinime, Fabriko administratorius sureagavo abejingai. Įrašui pasibaigus, visų žvilgsniai nukrypo į jį. Narsas šyptelėjo.

— Neturiu ką pasakyti — nebent tiek, jog visa tai melas. Iš tiesų, kas patikės robotu? Ta save įsimylėjusi šlamšto krūva veikiausiai visiškai kuoktelėjo.

Miuleris su užuojauta palingavo galvą.

— Nebloga gynybos linija, administratoriau Narsai. Bet aš truputėlį pasirausiau kompiuterio atmintyje ir aptikau įdomių precedentų. Pasirodo, Imperijos teismai dažnai išklauso robotų parodymus… atlikus visavertę diagnostinę procedūrą, patvirtinančią, kad jie funkcionuoja normaliai. Nemanau, kad Kanse-Džouns turėtų funkcionavimo problemų. Mudu abu puikiai žinom, jog Kanse-Džouns viso labo tik programinis produktas. Esu tikras, nuodugnus patikrinimas patvirtins, kad jos programa buvo sudaryta truputį… neįprastai; pavyzdžiui joje nėra draudimo žudyti žmogų. Visa tai vargu bau sukels palankumą jūsų kompanijai. Aišku, visus domina klausimas, kokie robotai gali žudyti žmogų, o kokie — ne. Žinome, kad Autosargybinį galima vertinti kaip potencialų žmogžudį, tačiau niekam nesinori mirti nuo, tarkime, Autoliokajaus rankos. Kad ir kaip ten būtų, manau, jūs neprieštarausite, jog Kanse-Džouns, kaip dešimtos klasės robotas, pasižymi itin išvystytu intelektu, beveik nenusileidžiančiu žmogiškajam. Jos parodymus teismas neabejotinai išklausys su didžiausiu dėmesiu. Dar daugiau, teismas turi teisę nuodugniai nuskenuoti jos atmintį. Lažinuosi, jie bus sužavėti kai kuriais pašnekesiais su jumis. Ir žinote, kodėl? Ogi todėl, kad robotų atmintis ne tokia kaprizinga, kaip žmonių, ir kiekvienas joje užfiksuotas žodis tolygus faktui. Esu tikras, kad net imperiškasis teismas, nepaisant visų “Intersistems” advokatų pastangų, pripažins jus kaltu dėl mėginimo nužudyti.

Miuleris akimirkai nutilo, perliejo Narsą tokiu žvilgsniu, kokiu verbuotojas galėtų žiūrėti į visiškai žalią naujoką, ir liūdnai palingavo galvą.

— Atvirai šnekant, Narsai, man kažkodėl neatrodo, kad jūs ilgai ištversite Liūne, planetoje-kalėjime, — užbaigė inspektorius.

Pirmąkart per visą laiką storulis išblyško ir netgi kažkaip sumenko. Tačiau kandumo neprarado.

— Visa tai vien tušti tauškalai, Miuleri… ir liks tokiais, kol jūs neatvesite to roboto į Imperijos teismą. Bet jisai nežinia kur… o mes kol kas dar čia… tad jūs nieko neturite.

— Na; nevisiškai, — šypsodamasis įsiterpė Stelas. — Mes turime jus.

Jis nuoširdžiai žavėjosi Miulerio išvedžiojimais, bet širdies gilumoje pritarė Naršui: be roboto jie tegali priešpastatyti savo žodžius jo žodžiams. Vargu ar tokioje situacijoje būtų prasmės apeliuoti į Imperijos valdžią. Tačiau reikėjo pamėginti įbauginti Narsą, kad tasai išklotų viską, ką žino.

— Beje, — tęsė Stelas, kreipdamasis į likusius, — norėčiau žinoti, kam turime būti dėkingi už mūsų rausvaskruosčio bičiulio viešnagę “Zulu”?

Visų žvilgsniai nukrypo į Sem. Ji mažumėlę pasimuistė savo krėsle ir iššaukiančiai užsirūkė kitą cigaretę.

— Ji leidosi jūsų ieškoti, generole, — paaiškino kapitonė Boiko; jos balse aiškiai suskambo nepritarimo gaidelės. — Kai atėjo pranešimas, kad jūs nusprendėte dar vieną dieną užtrukti paviršiuje, ji nepatikėjo. Pasiėmė šatlą ir nuskrido žemyn. O kai grįžo, drauge atsigabeno ir jį, — Boiko linktelėjo į Narsą.

Stelas pažvelgė į Boiko, į Samantą ir vėl atgal. Instinktas jam kuždėjo, kad už kapitonės žodžių slypi šis tas daugiau, bet tas pats instinktas patarė nesigilinti į smulkmenas. Bent jau kol kas. Veikiausiai Samanta pasiėmė šatlą, nepaisydama Boiko įsakymo, o už tai galima atsidurti teisme. Kita vertus, ji buvo teisi… Per pastaruosius tris tūkstančius metų karininkus ne kartą gelbėjo būtent nepaklusimas įsakymams.

Sem išpūtė aromatinių dūmų čiurkšlę.

— Apgailestauju, kad nesuradau jūsų, sere. Bet, kadangi atsidūriau tenai, pagalvojau — kodėl gi suvenyro vietoj nepasiėmus šio storulio?

Stelas pasistengė kalbėti neutraliu tonu.

— Aišku. Kad ir kaip ten būtų, leiskite visos antžeminės grupės vardu padėkoti visiems už paramą. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad jūsų galvose bręsta kažkoks planas. Man regis, aš esu vienintelis nežinantis. Gal kas nors bus toks malonus ir paaiškins, kas ir kaip?

Įsiviešpatavo tyla, susirinkusieji susižvalgė. Galų gale Miuleris tarė:

— Na, nepasakyčiau, jog planas… Kol kas viso labo tik mintis, kaip… kokiu būdu susigrąžinti mūsų pinigus. Jeigu jūs pritarsite, galėsime pradėti ruošti planą, — jis nusišypsojo. — Tiesą sakant, man toji mintis atrodo pribloškianti.

Staiga Stelo gyslose sustingo kraujas. Generolas suprato, ką jie sumanė. Kaipgi jis įspėjo? Sunku pasakyti. Galbūt atsakymą padiktavo nuojauta, kad egzistuoja vienintelis būdas susigrąžinti pinigus: užpulti “Intersistems” būstinę, įsikūrusią planetoje, pramintoje Kale. Be abejo, Kanse-Džouns jų pinigus gabeno būtent tenai. Ši mintis Stelui nebuvo nauja ar netikėta. Būtent ji šmėžavo jo sąmonės gilumoje, kai generolas pasiuntė Sem surinkti daugiau duomenų apie “Intersistems” būstinę. Žinoma, tuomet šis sprendimas tebuvo dar vienas ėjimas šachmatų lentoje, atliktas tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Tačiau dabar ataka iš perdėm teorinės galimybės virto vieninteliu būdu išgelbėti Friholdą.

Stelas nužvelgė susirinkusiųjų veidus, stengdamasis suprasti, ar jie suvokia, kokios gali būti tokio apsisprendimo pasekmės. Kaina netgi sėkmės atveju gali būti pernelyg aukšta. Miuleris jam atsakė tiesiu, atviru žvilgsniu, lyg sakydamas:

— Taip, aš suprantu, kuo viskas gali baigtis. Bet kito kelio nėra, tai aišku, kaip dukart su keturi.

Samanta užgesino eilinę cigaretę ir šyptelėjo, tarytum norėdama pasakyti:

— Aš — už.

Sakalas akimirkai atplėšė akis nuo lubų ir linktelėjo. Boiko pažvelgė į savo draugus kapitonus, paskui vėl į Stelą ir nusišypsojo — veikiausiai pirmąkart per kelias savaites.

— Jie pasiruošę, generole.

Stelas irgi nusišypsojo.

— Na, tokiu atveju mes negalime jų nuvilti, teisingai, kapitone?

Per kambarį nusirito nervingo juoko banga.

— Jūs išprotėjote! — Vilsonas Narsas dairėsi į šalis, tarsi netikėtai supratęs, jog pateko į pamišėlių rankas. — Planeta, kurioje įsikūrė būstinė, — tikra tvirtovė. Erdvėje aplink ją knibždėte knibžda ginkluotos orbitinės platformos. Prasiveržti pro jas ir likti gyvam paprasčiausiai neįmanoma. Bet net jeigu jums pavyktų… Antžeminė apsauga ginkluota ne prasčiau už jus. Ir galiausiai, — pergalingai užbaigė jis, — netgi jei jūs nugalėsite, jus užgrius visa Imperijos galia!

Stelas pritardamas linktelėjo.

— Puiki analizė, administratoriau Narsai. Sutinku, skverbdamiesi į tą planetą, mes turėsim problemų. Tačiau esu tikras, jog galim tikėtis jūsų pagalbos.

— Niekada! — karštai šūktelėjo Narsas.

Stelas filosofiškai gūžtelėjo pečiais.

— Kaip pageidausite. Viršila!

— Taip, sere! — pašokdama atsiliepė Flin.

— Įsakykite išvesti suimtąjį.

— Klausau, sere! — ji davė ženklą prie durų stovintiems kareiviams.

— Ir dar štai kas, viršila Flin, — pridūrė Stelas. — Pasirūpinkite, kad, mūšiui prasidėjus, pilietis Narsas atsidurtų priešakiniame paties pirmo laivo skyriuje.

— Klausau, sere! — pašaipiai atsiliepė Flin ir pažvelgė į karius.

— Išveskite jį!

Kai blykštantis Narsas pradingo už durų, Stelas grįžo prie brigados reikalų.

— Kapitone Mouzli, kiek suprantu, jūs atlikote jums pavestą užduotį?

— Tikrai taip, sere.

— Tiems, kurie galbūt nežino, — Stelas dirstelėjo į Miulerį ir Sakalą, — pranešu, jog kapitonė Mouzli — brigados žvalgybos karininkė. Neilgai trukus po to, kai mes susitarėme su Sakalo Sakalais ir apleidome Endo, aš pasiunčiau ją pasižvalgyti į “Intersistems” būstinę. Ne todėl, kad būčiau buvęs neišpasakytai įžvalgus, o paprasčiausiai laikydamasis senos kariškių taisyklės stengtis kuo daugiau sužinoti apie savo priešininką. Kapitonė ne tik atliko užduotį bet ir sugrįžo pačiu laiku, kad atgabentų čionai mūsų bičiulį Narsą. Klausomės jūsų ataskaitos, kapitone.

— Taip, sere, — atsiliepė Samanta ir susikaupusi rimtai apžvelgė visus sėdinčius už stalo. — Kaip jau minėjo generolas Stelas, aš gavau įsakymą išžvalgyti “Intersistems” būstinę. Man pavyko įsiskverbti į ją, gavus laikiną antrojo piloto darbą viename laive, aplink planetą vežiojančiame VIP-personas. Tokiu būdu aš du kartus apsilankiau paviršiuje, — ji trumpam nutilo, tarsi mintyse peržvelgtų viską, ką tenai pamatė. — Trumpiau tariant, Narsas iš tiesų gana tiksliai nusakė padėtį. “Intersistems” pilotai ne šiaip sau planetą praminė Kale — savo pavadinimą ji pelnė dėl navigacinių sunkumų, susijusių su milžinišku ginkluotų orbitinių platformų kiekiu.

Sem atsistojo ir priėjo prie plonyčio pilko skydo, dengiančio didžiąją vienos pertvaros dalį. Paėmė elektropieštuką ir skubiai nubraižė planetos schemą, apjuostą tankiu šiluminiam spinduliavimui jautrių minų sluoksniu. Linijos, kurias pilkame paviršiuje paliko pieštukas, nušvito žydrai.

— Nėra reikalo aiškinti, kad minų laukas — svarbiausia mūsų problema. Per j į nutiestas saugus kelias — deja, toks sudėtingas ir painus, jog be kompiuterio jo neįveiki Gaila, bet šitos programos kopijos kiekvienam žingsny nesimėto, — kreivai šyptelėjusi užbaigė jinai.

Pokštą palydėjo visuotinis juokas. Kai visi apsiramino, Samanta pažvelgė į Sakalą.

— Tarkime, mums pavyks prasiskverbti pro minų lauką ir išlikti gyviems. Toliau — kad, neduok Dieve, neimtume nuobodžiauti, — mūsų laivus pasitiks galybė perėmėjų. Tikslaus skaičiaus įvardinti negaliu, bet galiu prisiekti, kad jų kur kas daugiau, negu mūsų.

Jei Sakalas ir sunerimo, tai niekuo neišsidavė, o jo vyresnioji pilotė Karia ištaisė grimasą — parodydama, ką galvoja apie tą kiekybinę persvarą. Sem irgi nusišypsojo ir nusigręžė į savo schemą.

— Jeigu įveiksime minų lauką ir nusikratysime perėmėjų, paviršiuje mūsų lauks itin karštas sutikimas. Nors apskritai skaičiumi mes daugmaž dvigubai pranokstam jų saugumo pajėgas, dauguma administracijos darbuotojų praėjo karinius apmokymus ir gali būti vertinami kaip operatyvinis rezervas. Ir, žinoma, Narsas anaiptol nejuokavo sakydamas, jog gynėjai puikiai apmokyti ir ginkluoti, — ji nutilo, o po sekundėlės pakėlė į Stelą užuojautos bei kartėlio kupinas akis. — Bijau, niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad nelabai seniai jiems vadovauti pradėjo… pulkininkas Malikas.

Visų žvilgsniai nukrypo į Stelą; netgi Miuleris buvo girdėjęs apie išdaviką. Stelas tylėjo. Išgirdus Maliko pavardę, jį užliejo neapykantos, įniršio ir pasibjaurėjimo banga. Paskui ji nuslūgo, palikdama kažkokį užbaigtumo pojūtį. Įvykiai vystosi ratu, ir dabar jų su Maliku laukia kitas susitikimas. Paskutinis. Stelas šyptelėjo, ir Miulerio nugara nuėjo pagaugais: šioje šypsenoje nebuvo linksmumo, tik pasitenkinimas plėšrūno, galų gale pavijusio savo auką.