2

Jų kelionės tikslas buvo aptriušęs viešbutis, kadaise veikiausiai regėjęs geresnių dienų, bet pastaruoju metu negailestingai išstumtas iš klestinčiųjų, atsidariusių toliau nuo triukšmingo kosmouosto, rato.

— Sargybą pastatyti, sere? — sprendžiant iš Komo veido išraiškos, jis, regis, manė, jog sargyba nepakenktų.

— Taip, dėkoju jums, viršila, — atsakė Stelas. — Nepaisant neabejotino mūsų žavesio, kai kuriuose rajonuose nesame itin populiarūs. Verčiau apsidrausti, nei apgailestauti, kad šito nepadarei.

— Klausau, sere, — su šypsena atsakė Komo ir nusigręžė duoti įsakymų.

Kareivių su jais beliko ne tiek jau daug, ir apsaugos linija buvo skystutė, bet vis vien geriau, negu nieko. Po dešimties minučių Stelas ir Komo, lydimi dviejų veteranų, įžengė į nuskurusį viešbučio vestibiulį. Už stalo sėdėjo išdžiūvęs senis, toks pat iščiulptas ir sužiaumotas gyvenimo, kaip ir jį supantys apartamentai. Senoviniai elektroniniai akiniai jam pakeitė akis, prieš daugelį metų prarastas nuo pernelyg didelės jerlo dozės. Akinių dėka jis atrodė panašus į varlę, o ilgas, siauras liežuvis, tai išnyrantis iš plačios burnos, tai vėl pranykstantis joje, tik sustiprino šį įspūdį. Sielvartingame balse skambėjo meilikaujančios gaidelės.

— Sveikinu jus Amo planetoje, garbingieji, kilnieji serai. Kuo galėčiau pasitarnauti?

— Mums paskirtas susitikimas su prezidentu Kastenu, — atsakė Stelas. — Kur galėtume jį rasti?

Senio liežuvis nukaro ir vėl šmurkštelėjo atgal.

— Kastenas… Kastenas… m-m-m… vardas lyg ir girdėtas, kilnusis sere, — susimąstęs pratarė jis ir kairiąja ranka pasikrapštė pakaušį, o dešiniąją atkišo priekin, laukdamas arbatpinigių.

— Gal šitas praskaidrintų tavo atmintį, — nekantriai pratarė Komo ir bedė į ištiestą delną pistoleto vamzdžiu.

Senis it nutvilkytas patraukė ranką.

— Trečias aukštas, numeris “B”, — piktai burbtelėjo jis ir vėl įsigilino į holografinį pomožumalą, paslėptą po stalviršiu.

Kai tik Stelas ir Komo dingo iš akiračio, senis pakėlė telefono ragelį ir surinko numerį.

Po šešto skambučio prašmatnaus viešbučio kambaryje, visai kitame Zonos gale, žavinga moteris su ilgais juodais plaukais pakėlė aparato ragelį ir, netardama nė žodžio, priglaudė jį prie ausies.

— Jie jau čia, — tarė senis ir išjungė ryšį.

Moteris nusišypsojo šalta šypsena ir atsigręžė į nuogą vyriškį, gulintį šalia jos.

— Tavo pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, majore. Tikiuosi, antrą kartą tau seksis geriau.

Vėsūs pirštai slystelėjo vyriškio pilvu, ir majoras Peteris Malikas paklausė savęs, ką gi jinai turėjo omenyje — spąstus Stelui ar jų pasimylėjimą. Velniai rautų, jam taip norėjosi galvoti, jog omenyje turėti visgi spąstai.

Liftas neveikė, ir, norint pasiekti numerį “B”, Stelui su savo žmonėmis teko užkopti į trečiąjį aukštą laiptais bei pereiti niaurų holą. Abipus durų stovėjo du tvirti vyriškiai, vilkintis dažytos odos drabužius. Vieną puošė tamsi barzda, skvarbios ryškios akys bei lenkta nosis. Antrasis, spuoguotas ir šviesiaplaukis, atrodė visiškas geltonsnapis, kuriam vargu ar kada nors teko naudotis skustuvu. Saulė ir vėjas suteikė jų odai tamsų atspalvį. Abu buvo apsiginklavę šautuvais ir pistoletais. Į besiartinančius kariškius jie žvelgė smalsiai, tačiau be jokio nerimo. Įsitikinę, kad prireikus įstengs susidoroti su mumis visais, susidomėjęs pagalvojo Stelas. O ką? Sprendžiant iš jų išvaizdos, visai įmanoma. Jo pagarba galimiems klientams pastebimai išaugo. Regis, Friholdas užgrūdina žmones. Jis buvo dar už penkiolikos pėdų nuo durų, kai barzdočius pratarė:

— Pakaks, džentelmenai. Kuo galėčiau padėti?

Stelas sustojo, įdėmiai žvelgdamas į jų rankas, gniaužiančias šautuvus.

— Mums paskirtas susitikimas su prezidentu Kastenu, — atsakė jis. — Aš vardu Stelas, o čia mano padėjėjas, viršila Komo.

Nenuleisdamas nuo Stelo akių, barzdočius linktelėjo ir kažin ką sukuždėjo į mikrofoną, pritaisytą prie riešo. Gavęs leidimą — dešinėje jo ausyje slėpėsi ausinė, — sargybinis nusišypsojo.

— Jūsų laukia, pulkininke. Įeikite.

Nepaisant draugiško barzdočiaus tono, jaunesnysis sargybinis akivaizdžiai nenoriai atvėrė atvykėliams duris. Labai rimtas jaunuolis, nusprendė Stelas. Jis padėkojo ir drauge su Komo įėjo vidun, savo kareivius palikdamas už durų.

Jie perėjo priebutį ir atsidūrė erdviame, jaukiame kambaryje, praradusiame savo buvusį žavesį, bet visgi įstengusiame išsaugoti šiokią tokią prabangą. Patogūs baldai, nutrintas kilimas, išblukusios raudonos sienos, kurių ryškumą švelnino prislopinta šviesa. Išvydę atėjusius, atsistojo du vyrai ir moteris.

— Sveiki, pulkininke Stelai, — prabilo vienas vyriškis, tiesdamas ranką. Apvalų įdegusį veidą nutvieskė šypsena. — Aš esu Oliveris Kastenas, — jis atrodė kaip atletiško sudėjimo vyriškis, pastaruoju metu prisiauginęs papildomo svorio. Stelui patiko tvirtas jo rankos paspaudimas ir atviras žvilgsnis. — O čia mano dukra Olivija bei senatorius Austinas Rupas.

Stelas nusišypsojo Olivijai ir paspaudė jos ranką — vėsią bei tvirtą. Šis prisilietimas keisčiausiu būdu jį sujaudino. Sprendžiant iš vos pastebimai išsiplėtusių merginos akių, jinai pajuto tą patį. Olivijos akys buvo rudos, gilios bei ramios; jose plūduriavo auksiniai taškeliai, harmoningai besiderinantys su kaštoniniais, tarytum saulės persmelktais plaukais. Ji buvo nuostabi ir, be jokios abejonės, tą suprato. Mergina šyptelėjo, atsakydama į neslepiamo susižavėjimo kupiną Stelo žvilgsnį.

— Džiaugiuosi susipažinusi, pulkininke Stelai.

— Aš taip pat, — atsakė jis, palaikydamas jos ranką kiek ilgiau, nei reikėjo. — Atleiskite už mūsų išvaizdą ir nežymų pavėlavimą.

— Jūs išties pavėlavote, — senatorius Rupas kritiškai nužvelgė Steną nuo galvos iki kojų. — Apskritai manoma, jog punktualumas — viena iš nedaugelio kariškių dorybių.

Jo gražų, šiek tiek atšiaurų veidą gadino tiktai didžiulės poros, suteikiančios odai panašumo į nepalankaus oro išgraužtą akmenį. Į Stelą įsmeigtose žydrose akyse švytėjo iššūkis.

Oliveris Kastenas atsikosėjo.

— Liaukis, Austinai… Nepamiršk, pulkininkas mūsų svečias.

Prašau atleisti mums, pulkininke Stelai. Bijau, jog dėl tam tikrų politinių įsitikinimų senatorius nesižavi mano ketinimu pasamdyti jus. Jis čia atvyko tam, kad sulaikytų mane nuo neapgalvotų poelgių.

Rupas niauriai dėbtelėjo į Kasteną, leisdamas suprasti, jog nemato jokių priežasčių atsiprašinėti. Tačiau jis nespėjo pratarti nė žodžio — įsiterpė Olivija:

— Jūs netrukus pats įsitikinsite, pulkininke, jog Austinas, kaip politikas, tiesiog stulbinančiai atviras. Negaliu net įsivaizduoti, kaip tokiose pareigose galėjo atsidurti toks tiesmukas žmogus!

Rupas prisivertė nusišypsoti. Ir prabilęs jau neberėžė to, kas pirmiausiai šovė į galvą, bet apgalvojo kiekvieną žodį.

— Olivija, kaip ir visuomet, teisi, pulkininke, — senatorius ištiesė Stelui ranką. — Aš mažumą peržengiau ribas. Tikiuosi, jūs man atleisite.

Bet, spausdamas Austino ranką, Stelas jo akyse nepastebėjo nuoširdaus apgailestavimo ir suprato sutikęs priešą.

— Žinoma, senatoriau, — nerūpestingai atsiliepė jis. — Egzistuoja ir dar viena kariškių dorybė, apie kurią žino visi. Mes storaskūriai.

— Viešpatie, kol mes čia plepam, tasai žmogus plūsta krauju! — susijaudinusi šūktelėjo Olivija.

Pasekęs jos žvilgsnį, Stelas suprato, kad mergina neklysta. Iš skylės apsauginiame Komo kostiume sunkėsi kraujas. Šarvuoti kostiumai gali ištverti labai didelę apkrovą, bet visgi nevalia sakyti, kad jie absoliučiai nepažeidžiami. Matyt, dešinįjį Komo petį pervėrusi kulka skriejo labai greit; jis, kaip paprastai, tą nutikimą ignoravo.

Per kelias minutes Olivija išvystė audringą veiklą. Atsinešė medicininę kuprinę, ištraukė iš jos tvarsliavą, sugeriančią medžiagą ir ėmė valyti žaizdą. Kol mergina triūsė, Stelas papasakojo Kastenui ir Rupui apie zoniukų pasalą ir apie tai, kaip samdiniams pavyko iš jos ištrūkti. Jam baigus, įsiviešpatavo tyla, kurios metu abu jo pašnekovai stengėsi suvirškinti, ką išgirdo. Stelas pastebėjo, kad jiedu reikšmingai susižvalgė.

— Labai apgailestauju, pulkininke. Galiu įsivaizduoti, ką jums reiškia žmonių netektis. Kaip veikiausiai numanote, egzistuoja labai didelė tikimybė, jog tas antpuolis buvo nukreiptas ir prieš mus. Regis, yra jėgų, kurios nenori, kad Friholdas pasinaudotų jūsų pagalba, — Kastenas perliejo Rupą smerkiančiu žvilgsniu.

— Bijau, kad mudu su Oliveriu skirtingai vertiname priežastis, išprovokavusias šį antpuolį, pulkininke Stelai, — nedelsdamas sureagavo senatorius. — Bent jau aš abejoju, kad čia egzistuoja koks nors ryšys. Aplink šlaistosi galybė paties įvairiausio plauko kriminalinių tipų, ką jūs, be jokios abejonės, puikiai žinote. Ir visgi aš taip pat norėčiau pareikšti jums užuojautą dėl patirtų nuostolių.

“Na, dabar jis prabilo kaip tikras politikas”, — pagalvojo Stelas.

— Dėkoju jums, senatoriau. Aš labai vertinu jūsų užuojautą. Kad ir kokia būtų tikroji užpuolimo priežastis, dabar jau nieko nebepadarysi.

“Nebent pavyktų surasti tą niekšą, kuris visa tai sugalvojo ir įgyvendino”, — mintyse užbaigė pulkininkas.

Klausydamasis jo, Kastenas liūdnai lingavo galvą, — Jūs teisus, pulkininke, — atsiliepė Rupas. — Kas nutiko, tas nutiko. Reikia susitaikyti su realybe ir gyventi toliau. Man visuomet patiko šis kariškių bruožas — deja, nebūdingas daugeliui mano bičiulių politikų, — jis reikšmingai žvilgtelėjo į Kasteną.

— Pakaks kalbėti apie reikalus, džentelmenai, — baigusi tvarstyti žaizdą, pratarė Olivija. — Siūlau leisti pulkininkui ir jo padėjėjui atsipūsti.

Pietauti jie baigė po dviejų valandų. Friholdietiški patiekalai buvo tiesiog nuostabūs. Kastenai atsigabeno visus būtinus ingredientus. Mėsos patiekė visai nedaug, siūlydami gausybę augalinių patiekalų, dosniai pagardintų prieskoniais. Friholdo klimatas nebuvo palankus augalininkystei, tad didumą daržovių ten augino dideliuose hidroponiniuose centruose. Gyventojai tikėjosi, jog kada nors jiems pavyks sudrėkinti savąsias dykumas, pasinaudojant didžiulių požeminių upių vandeniu. Tuomet iš esmės išsiplės maistinių augalų spektras bei taps įmanoma importuoti bandomis auginamus galvijus — ir maisto problema bus išspręsta.

Stelui pietūs labai patiko. Jis su malonumu atsilošė krėsle su cigaru rankoje, mėgaudamasis seniai pamirštu puikios žemiškos kavos skoniu.

Pietų metu jie šnekučiavosi apie… Taigi Dievas težino, apie ką! Apie medžioklę įvairiose planetose — kaip paaiškėjo, Rupas buvo patyręs šios srities specialistas. Apie aštuonioliktojo amžiaus literatūrą — antrąją, o gal netgi pirmąją Kasteno aistrą, neskaitant politikos. Olivija išsakė daugybę netikėtų pastabų apie imperiškojo dvaro politikus: ne taip seniai ji ten lankėsi drauge su tėvu. Stelas ir Komo taip pat nepasišiukšlino. Pokalbio metu Stelas įterpdavo tinkamus trumpučius, labai juokingus anekdotus. Gi Komo paporino ilgą, nepaprastai įdomią istoriją apie savo atostogas. Jam nutiko aibė smulkių nemalonumų, o kulminacija tapo alberiečių Pasaulio Simfonijos premjera, kai gerokai išgėręs viršila grojo citra. Atsirado keblumų, kai jam pasiūlė atlikti solo partiją, bet kažin kas sugebėjo pasirūpinti, kad vietoje Komo pagrotų dešimties pėdų ilgio reptilija, panaši į boakonstriktorių.

Šaunesnės istorijos nepapasakojo niekas. Buvo nuspręsta pereiti i svetainę ir pasikalbėti apie reikalus. Kai tik visi su taurėmis susėdo prie stalelio, Kastenas spustelėjo nuotolinio valdymo mygtuką, ir dalis nublukusios raudonos sienos slystelėjo į šalį, atidengdama senutėlį, bet pakankamai geros būklės holoprojektorių.

— Norėdamas paaiškinti, kodėl mums prireikė jūsų paslaugų, — prabilo Kastenas, — norėčiau pademonstruoti nedidelį siužetą. Jei neprieštaraujate, palydėsiu jį savo komentarais. Manau, šitaip įstengsiu aiškiau nušviesti padėtį.

Stelas pritardamas linktelėjo. Šviesa užgeso, sudūzgė projektorius. Iš pradžių pulkininkas regėjo tik begalinę kosmoso tamsą. Paskui tos tamsos centre pasirodė mažutėlaitis šviesos taškelis. Kamerai artėjant, jisai vis augo ir augo, kol galiausiai virto milžiniška planeta, neturinčia mėnulio.

— Čia mūsų namai, — paprastai tarstelėjo prezidentas. — Friholdas. Šią planetą “Intersistems Inkorporeited” atrado maždaug prieš keturiasdešimt metų.

Pulkininkui nereikėjo pasakoti apie “Intersistems Inkorporeited” — Imperijoje nebuvo žmogaus, nieko negirdėjusio apie šią stambią kompaniją. “Intersistems” ir dvi kitos daugmaž tokios pat galingos korporacijos drauge buvo vadinamos “Trimis seserimis”. Šį pavadinimą jos pelnė todėl, jog veikė išvien — gaudamos nemenką pelną ir varydamos į bankrotą konkurentus. Nors “Intersistems” užsiėmė ir gamyba, ir visomis bankų veiklos rūšimis, pagrindinį kapitalą ji susikrovė iš neįtikėtinai brangiai kainuojančių ir rizikingų sandėrių, susijusių su naujų planetų atradimu bei pardavimu.

Užgoždamos planetos atvaizdą, pasirodė teksto eilutės.

— Čia šiokia tokia informacija apie klimatą ir panašius dalykus, kurie jums gali pasirodyti įdomūs, — paaiškino Kastenas. Paskui nusijuokė ir pridūrė: — Patikėkite, pulkininke, iš tiesų padėtis net blogesnė, nei atrodo.

Peržvelgęs eilutes, Stelas nusprendė, jog Kastenas toli gražu nejuokauja. Veikiausiai padėtis iš tiesų netgi prastesnė, nei atrodo, ir… Taip, pakankamai bjauru.

Septyniasdešimt Friįoldo paviršiaus procentų buvo klasifikuojami kaip “bevandenė” ar “pusiau bevandenė” zona — ką ir kalbėti, skamba gražiau nei “dykuma”. Dešimt procentų teko poliarinių ledo kepurių daliai. Likusius užėmė dvi siauros nuosaikesnio vidutinio klimato zonos, skiriančios ašigalių regionus nuo “bevandenio” paviršiaus, aprėpiančio visą centrinę planetos dalį. Šitai jau savaime pakankamai bjauru, bet maža to…

Karštas dykumų oras, prisilietęs prie šalto poliarinio oro, kūrė neįtikėtinos galios vėjus. Vėjo genamas smėlis, kurio atsargos dykumose praktiškai neribotos, virto milijonais mažutėlaičių užtaisų, apsunkinančių judėjimą ir žmonių gyvenimą planetoje paverčiančių beveik neįmanomu. Be viso to — turbūt, kad, neduok Dieve, kas nors nepradėtų nuobodžiauti — gamta sukūrė galybę gyvūnijos bei augalijos rūšių, dažniausiai tokių pat primityvių, kaip ir pati planeta.

— Abejoju, kad turizmas galėtų turėti didesnės įtakos jūsų ekonomikai, — kreivai šyptelėjęs, pastebėjo Stelas.

Kastenas nusijuokė, o Rupas pabrėžtinai apsimetė nuobodžiaująs. Nusišypsojusi į pokalbį įsiterpė Olivija.

— Ne, pulkininke, turistų antplūdis mums negresia. Tačiau gana ilgą metų dalį gyvenimas vidutinio klimato zonose pakankamai žavus. Tie, kurie gali sau leisti, netgi pasistatė tenai vilas, — dabar priešais juos pasirodė vešlios augmenijos, joje paskendusių mažų vilų ir mažutėlaičių perregimo vandens ežerėlių atvaizdai. — Nelaimei, — tęsė Olivija, — mūsų gamtiniai resursai sukaupti ne šiose zonose.

Taikūs paveikslai pranyko. Dabar pasirodė kadrai, filmuoti iš orlaivio, dideliu greičiu skriejančio virš planetos paviršiaus. Po juo driekėsi begaliniai smėlynai, tik šen bei ten suraižyti kanjonais bei tarpekliais.

Vėl prabilo Kastenas:

— Taipjau nutiko, kad visus mūsų gamtinius resursus Kūrėjas patalpino būtent čia. Šios bevaisės planetos dalies niekas nepavadintų “žavia”. Didžiąją laiko dalį ten velnioniškai sausa, o paskui, prasidėjus trumpam liūčių periodui, velnioniškai šlapia, ir mes stačiai skęstam vandeny bei purve. Gal ir nevertėtų skųstis, jei tą vandenį būtų galima panaudoti žemės ūkio reikmėms, deja… Po poros valandų vanduo susigeria į dirvą bei smėlį, nuteka po juo slūgsančiomis korėtomis uolienomis ir įsilieja į milžiniškas požemines upes, kertančias visą planetą.

Vaizdas vėl pasikeitė. Dabar jie žvelgė į gigantišką įdubą. Požeminė upė tryško į paviršių vienoje jos pusėje, kirto lomą ir vėl nyko po žeme.

— Šias didžiules įdubas formuoja požeminės upės ir vėjas. Dauguma darbinių mūsų gyvenviečių pastatytos būtent tokių įdubų dugne, kadangi jos saugoja nuo vėjo, be to, Čia gausu vandens.

Kamera lėtai leidosi, ir Stelas išvydo įdubos dugną, tirštai apstatytą įvairiausių rūšių statiniais, nors visų populiariausi buvo kupolai — gal todėl, kad jų pasipriešinimas vėjui pats mažiausias. Erdvių, Švarių gatvių sankirtose plytėjo kvadratinės arba apvalios aikštės, grįstos margaspalvėmis plytelėmis, kas liudijo ne tik apie miestelio gyventojų praktiškumą, bet ir apie jų norą puošti savo namus.

Žinoma, svarbiausias gyvenvietės akcentas buvo upė. Jos pakrantės liko tuščios — čia nieko nestatė, nes liūčių sezono metu vanduo gerokai pakildavo, be to, niekas netrukdė žiūrėti į upę iš bet kurio gyvenvietės taško. Pakrantėse augo medžiai, žolė, ir tik šen bei ten matėsi žemi funkcionalios paskirties nameliai suapvalintais kampais. Upės vandenyje tviskėjo saulė. Visur buvo gausu žmonių. Vieni, būreliais susėdę ant žolės, užkandžiavo, kiti vaikštinėjo takeliais; aplink bėgiojo ir žaidė vaikai. Stelui beliko tik žavėtis, kuo šios atšiaurios planetos gyventojams pavyko paversti nesvetingą pasaulį, ir stebėtis jos potencialu.

— Ši gyvenvietė vadinama Nuostabiąja, — Kasteno balse suskambo sielvartas ir kartėlis. Jis nejučia sugniaužė ir atgniaužė kumščius, tarsi ketindamas susiremti su neregimu priešu. — Šiaip ar taip, dar visai neseniai tai buvo gyvenvietė, vadinama Nuostabiąja.

Vaizdas vėl kardinaliai pasikeitė. Nepaisant dūmų, ugnies ir gatvės grumtynių, Stelas neabejojo žvelgiąs į tą pačią gyvenvietę. Pamažu kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Pulkininkas pažymėjo, kad scenos neparinktos, o vaizdas virpčioja, savo kokybe gerokai nusileisdamas anksčiau regėtiems kadrams. Bet tučtuojau viską pamiršo, išvydęs neaukštą šatlą, aplink jį šmirinėjančius žmones, ir kitus, kurie kovėsi ir žuvo petys petin. Stelas krūptelėjo, pamatęs senį — dvi kulkos pervėrė gynėjo krūtinę, tačiau tasai visgi sugebėjo persmeigti durklu pirato gerklę. Štai mirtini žydri spinduliai perrėžė vaikus pusiau, o vyriškiai su apsauginiais kostiumais persiropštė per negyvų kūnų barikadą ir ėmė supti moterį bei jos dukrą. O paskui ūmai stojo tamsa.

Niekas nesiryžo nutraukti tylos. Galų gale Kastenas atsikosėjo ir truputį prikimusiu balsu pratarė:

— Štai kodėl, pulkininke, mums prireikė jūsų pagalbos.

Загрузка...