tarė.
N. Oganesovas
Sakoma, kad alkanam žmogui be paliovos vaidenasi prašmatnūs gardumynai, kad jo vaizduotė kuria receptus tokių įmantrių valgių, kurių nerastum storiausiose virėjų knygose. Nežinau, galbūt tai tiesa, bet aš pabudęs pirmiausia pagalvojau apie paprasčiausią kuprę ir gerai paskrudintą kepsnį. Svarbiausia, tariau sau, sviesdamas į šalį antklodę, kad ir to, ir kito būtų kuo daugiau.
Su tokia nuotaika vienintelis kelias — virtuvėn.
Žlėgtainio ten neradau. Bet aptikau duonos, sviesto, du kietai virtus kiaušinius, dešros ir stiklinę ataušusios arbatos. Užsigar-džiuoti ant lėkštutės gulėjo man skirtos tabletės. Visos trys.
Pirmiausia išmečiau tabletes, jų man nereikėjo. Kankinamai maudė tuščią skrandį, o šiaip jaučiausi kuo puikiausiai. Kitkas be galo pravertė: pinigai ir kiti daiktai gulėjo saugojimo kameroje, vargu ar dabar būčiau sukrapštęs padoresniems pusryčiams.
Karinių oro pajėgų (vert. past.).