Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1985)

SUSITIKIMO VIETA BERNAS

Kriminalinis romanas

Iš vokiečių kalbos vertė NIJOLE KUOLELIENE

Gunther Spranger TREFFPUNKT BERN Berlin, Greifenverlag zu Rudolstadt, 1973

PROLOGAS

1945 metų sausio 24-tą, trys dienos prieš ketvirtajam Ukrainos frontui išlaisvinant Osvencimą, SS oberšturm-fiureris Erichas Pletenbergas gavo įsakymą pranešti Imperijos saugumo tarnybos šefui, SS obergrupenfiureriui Kaltenbruneriui, kokių imtasi priemonių likviduojant stovyklą. Be to, jis dar turėjo SS ūkio reikalų valdybai perduoti dėžutę su brangenybėmis, atimtomis iš belaisvių, tiems tik peržengus mirties stovyklos slenkstį.

Sėdėdamas prie rašomojo stalo Pletenbergas nurodinėjo, kaip panaudoti darbo jėgą — iš visų Europos šalių suvarytus žydus bei kitus to meto žargonu vadinamus „nepilnaverčių rasės" žmones. Bet pagal pareigas jis ir asmeniškai prisidėdavo prie žudynių, pavyzdžiui, per vadinamuosius bičiulių pobūvius, kurie dažnai baigdavosi šaudymu į gyvus taikinius. Dabar jis buvo patenkintas, galėdamas išvengti susitikimo su Raudonąja Armija. Tačiau jis klydo, naiviai galvodamas, jog sugebės su savo automobiliu ir dviem palydovais per Aukštutinės Silezijos pramoninį rajoną pasiekti Berlyno autostradą. Į šiaurę nuo Katovicų pateko į besitraukiančios septynioliktosios armijos chaosą, buvo palaikytas dezertyru ir per plauką išvengė karo lauko teismo. Kai atsidūrė prie Ratiboro, vietos karinis komendantas atėmė iš jo automobilį, o abu jį lydinčius esesininkus nuvarė į jungtinę kuopą. Laimė, prie Pletenbergo lįsti jis neišdrįso, ir oberšturmfiureris po keliolika dienų trukusios kelionės traukiniu per Ost-ravą, Olmiucą, Prahą ir Drezdeną vasario trečiosios rytą atvyko į Berlyną.

Kelios minutės po devynių jis įžengė į pagrindinį Imperijos saugumo valdybos pastatą Princo Albrechto gatvėje. Iš budinčio sargybinio sužinojęs, kad Kaltenbrunerio nėra, nusprendė aplankyti SS šturmbanfiurerį Heningą iš ypatingojo skyriaus VI—Vi. Tačiau nerado ir jo, tada mėgino įduoti dėžutę su brangenybėmis jo pavaduotojui haupšturmfiureriui Rokštrohui. Vos spėjo tas savo kabinete išklausyti pirmuosius Pletenbergo žodžius, pasigirdo oro pavojaus signalas. Pletenbergas ir Rokštrohas nuskubėjo į slėptuvę. Per antskrydį, vieną sunkiausių, kokius apskritai teko patirti sostinei, nukentėjo ir pagrindinė SS būstinė Princo Albrechto gatvėje; patalpoje, kur tūnojo Pletenbergas su Rokštrohu, įgriuvo lubos. Pletenber-gui sija pataikė į galvą ir mirtinai sužalojo.

Rokštrohas, kuriam viskas laimingai baigėsi, išsigandęs čiupo Pletenbergo portfelį su dėžute ir nusprendė pasinaudoti puikia proga, pasekti savo viršininkų pavyzdžiu ir taipogi pasirūpinti ateitimi. Nebuvo ko baimintis, jog iš Osvencimo užklaus apie dėžutę, nes jis nedavė jokio kvito ir apskritai niekur jos neužregistravo. Jis paslėpė portfelį griuvėsiuose, po dviejų dienų jį atkasė ir parsinešė namo. Pranešimas apie planuojamą stovyklos likvidavimą, po tam tikrų karo veiksmų jau seniai negaliojantis, atsidūrė krosnyje. O žvilgtelėjus į dėžutėje esančių brangenybių sąrašą, jam net kvapą užgniaužė: brangakmeniai su aptaisais ir be jų, sagės, žiedai ir safyrų, smaragdų, rubinų ir briliantų vėriniai, kurių vertė buvo per tris ketvirtadalius milijono reicho markių. Kadangi Pletenbergas raktą nuo dėžutės irgi laikė portfelyje, tai haupšturmfiureris be jokio vargo galėjo apžiūrėti priplėštą turtą.

„Tikras idiotas tasai Pletenbergas,— galvojo jis, apakintas brangenybių spindesio.— Turėjo šitiek galimybių dingti su dėžute, bet ne, užsimanė įvykdyti įsakymą ir atiduoti ją vyriausiajai valdybai." Rokštrohui pavyko sužinoti, kad Pletenbergas ėjo mokslus Kriosino ordensbur-ge o ordensburguose nebuvo mokoma protauti, tik aklai tikėti, tikėti fiureriu. Ir tai, kaip vėliau pasirodė, buvo į naudą tiems, kurie labiau vertino blaivų protą negu tikėjimą. „Kur man dabar dėti tą dėžutę?—suko galvą Rokštrohas, nes tapus šitokių brangenybių savininku iškilo ir problema, kaip jas paslėpti.— Gal kur nors užkasti? Tačiau nežinia, ar galėsiu po karo sugrįžti į tą pačią vietą, o ką jau kalbėti apie tai, kad per kvailą atsitiktinumą ją ims ir ras kas kitas. Ne, užkasti nesaugu, reikia nugabenti į neutralią vietą, kur ji būtų apdrausta nuo

¹ Ordensburgas — karinė mokykla, ruošusi vermachto ir SS elitą, paprastai jsikurdavusi senovinėse pilyse.

bet kokių netikėtumų, ir kuo greičiau, tuo geriau, nes negalima nuolat su ja tąsytis."

Vasario mėnesio pabaigoje Rokštrohas gavo įsakymą vykti į Pietų Vokietiją. Biurokratizmas, tasai mylimiausias visų nacistinio reicho organizacijų kūdikis, buvo puoselėjamas iki paskutinio karo atodūsio. Todėl nei Rokš-trohas, nei kuris kitas nenustebo, jog dabar, artėjant krachui, jis dar sykį turėjo patikrinti koncentracijos stovyklas Viurtembergo, Švabijos ir Miuncheno—Aukštutinės Bavarijos srityse. Į šią kelionę jis pasiėmė ir dėžutę.

Užteko kelias dienas praleisti suirutėje ir chaose, kad iškart nustotų slaptai puoselėjamų vilčių. Prasmukti į Šveicariją nebuvo jokios galimybės. Tuo metu Šveicarijos valdžia jau neįsileisdavo vokiečių. O nelegaliai pereiti sieną ir pasiprašyti prieglobsčio buvo rizikinga. Jo karjera prasidėjo 1939 metais Dachau koncentracijos stovykloje, tad beprasmiška tikėtis užtarimo garsinant tenykščius nuopelnus. Tačiau imti ir dingti visiškai, kad valdžiai nekristų į akis, negalėjo, tam reikėjo kitokių sąlygų. Jis koneveikė save už išsiblaškymą, kam iš anksto viskuo nepasirūpino, tačiau suprato, jog dabar pats laikas atsisveikinti su dėžute.

Keliaudamas ir tikrindamas jis atsidūrė Fišbache prie Bodeno ežero, kur unteršturmfiureris Herlingeris buvo perkėlęs Nacveilerio koncentracijos stovyklos gėrybes. Nors Rokštrohui visai nerūpėjo, sutampa įrengimų, drabužių ir maisto produktų skaičius su sąrašu ar ne, jis kaipmat pastebėjo didelį trūkumą, kurį Herlingeris veltui stengėsi nuslėpti. Jis nuėjo su unteršturmfiureriu į erdvios vilos erkerį, kur tas buvo apsigyvenęs, padėjo savo pistoletą su nuleistu saugikliu ant virtuvinio stalo, kurį Herlingeris, neturėdamas jokių kitų baldų, buvo čia at-boginęs ir paklausė:

— Kiek jūs už tai gavote?

Herlingeris ėmė visaip išsisukinėti. Baimingai skersakiuodamas į pistoletą jis galų gale prisipažino nuolat mainęs įvairius daiktus į naujus akumuliatorius automobiliams ir žvakes, o joms vėlgi rasdavęs pirkėjų Šveicarijoje.

Rokštrohas sukluso.

— Kur jūsų pinigai?— griežtai pasiteiravo jis, prisitraukdamas pistoletą arčiau.

Pasirodo, Herlingeris atidaręs sąskaitą viename Šveicarijos bankų.

— Aš galėčiau jus sušaudyti,— pasakė Rokštrohas, suvokęs, jog štai ir pasitaikė ilgai ieškota proga.— Sunkią valandą, kai sprendėsi vokiečių tautos likimas, jūs begėdiškai rūpinotės savo paties gerove.

— Jūs šito nepadarysite,— sulemeno Herlingeris.

— Kokia jūsų sąskaita banke?—paklausė Rokštrohas.

— Arti šešių tūkstančių frankų,— suvapėjo Herlingeris.

— O kas įmokėjo pinigus?

Paaiškėjo, kad į unteršturmfiurerio finansinius reikalus įsipainiojęs toksai Richardas Anka. Ponas Anka priklausė vokiečių pasiuntinybės personalui Berne ir net dabar galėjo be jokių kliūčių pereiti Šveicarijos sieną. Jis parūpindavo Herlingeriui Šveicarijoje klientų bei padėdavo už jį pinigus į banką, žinoma, ir pats gerokai iš to pasipelnydamas.

— Jūs norite tų pinigų?—paklausė unteršturmfiureris nebe taip baimingai ir su priešiškumo gaidele balse. Jis jautė, kad didžiausias pavojus jau praėjęs.

Rokštrohas susimąstęs pasitrynė smakrą. Prancūzai ir amerikiečiai buvo prie Aukštutiniojo Reino. Jie galėjo bet kada pulti, ir tuomet jis prarastų paskutinę progą. Reikia žūt būt paslėpti dėžutę saugioje vietoje.

— Kada jūs vėl* susitinkate su tuo Anka?

— Poryt.

— Supažindinsite mane su juo.

Derybos, kovo keturioliktą dieną įvykusios tarp Rokš-troho ir Ankos, buvo atkaklios ir haupšturmfiureriui nuostolingos. Už paslaugą pernešti dėžutę diplomatiniame bagaže per Šveicarijos sieną, Anka išsiderėjo šimtą penkiasdešimt tūkstančių reicho markių.' Unteršturmfiureris Herlingeris, kuris irgi jautė galįs šį tą pešti, pareikalavo šimto tūkstančių reicho markių, tad Rokštrohui nieko kita neliko kaip tik pasižadėti sumokėti unteršturmfiure-riui už tarpininkavimą. O kadangi niekam iš jų tuo metu ir į galvą neatėjo realizuoti brangenybes, tai buvo nuspręsta, kad Anka padės dėžutę, kurios raktas liko pas Rokštrohą, viename Berno bankų.

Kovo septynioliktą Anka sugrįžo iš Šveicarijos. Jis perdavė Rokštrohui vieno Berno banko pakvitavimą, kad seife 1283 deponuota plieninė dėžutė ir įteikėjui išduotas žetonas su tokiu pačiu numeriu. Šis pakvitavimas, kurį Anka primygtinai išreikalavo, neturėjo jokios juridinės vertės ir haupšturmfiureris jį iškart sudegino.

— Žetoną,— paslaugiai prašneko Anka,— aš norėčiau patikėti mūsų draugui Herlingeriui, kuriam kliūva nemaža mūsų laimikio dalis. Raktą turite jūs, ponas haupšturm-fiureri. Manau suprantate, jog ir man reikėjo apsidrausti. Taigi su banku aš dar papildomai sutariau slaptažodį, kurį kol kas laikysiu paslaptyje. Seifas mums tik tuomet atsivers, kai visi trys dalykai bus vienoje vietoje: raktas, žetonas ir slaptažodis. Kai dėl jūsų, ponai, tai greičiausiai artimiausiu metu būsite gan toli nuo šių vietų. Tačiau ateityje jūs bet kada galėsite susirasti mane štai šituo adresu.

Jis padavė Rokštrohui lapelį. Haupšturmfiureris sutrikęs įsistebeilijo į popierėlį. Ir tuomet jam pasidarė aišku, kad dėžutė jau nebe jo vieno ir prarasta visiems laikams. ~^l

— Kodėl aš turiu jumis tikėti?— paklausė jis grieždamas dantimis.— Bet jeigu jūs mane apmausite...

— Na na,— priekaištingai tarė Anka.— Juk raktas pas jus. Parašykite man, kai viskas jau bus užmiršta. Tikiuosi, kad mes dar ne vienus metelius kaip reikiant pagyvensime.

Linktelėjęs galva, jis išėjo. Rokštrohas piktai dėbtelėjo į Herlingerį. „Jei ne jis, aš turėčiau šimtu tūkstančių markių daugiau,— galvojo.— Bet kas man iš to, jei jį nudėsiu? Anka tik tuomet pasakys slaptažodį, kai atsiras ir Herlingeris su žetonu. Neatvykus Herlingeriui Anka supras, kad jo paties gyvybei gresia pavojus. Nuo šiol esu su abiem surištas iki grabo lentos — bent jau kol dėžutė vėl atsidurs mano rankose."

— O ką dabar darysime?—paklausė Herlingeris.

— Stengsimės išnešti sveiką kailį iš šito karo,— atsakė Rokštrohas, ilgesingai žvelgdamas į kitą Bodeno ežero krantą.

Stovėdamas prie aerouosto terasos lango Klausas Mark-vartas stebėjo aerodromo lauką. Lygiai dešimtą valandą keturiasdešimt aštuonios minutės nusileido Čekoslovakijos aviakompanijos IL-18, nupūsdamas nuo tako šviežiai iškritusį sniegą. Lėktuvas lėtai artėjo prie pastato, prie kontrolinio bokšto kiek pasisuko į šoną ir sustojo. Privežė trapą, keleiviai išlipo ir vorele patraukė prie muitinės. Trečias eilėje buvo Ingas Taubertas.

Markvartas nuėjo į laukiamąjį. Praslinko gal penkiolika minučių, kol siaurame pasų tikrinimo koridoriuje galų gale pasirodė Taubertas. Jis buvo šiek tiek susierzinęs.

— Pernelyg jau smalsūs tie šveicarai,— piktai tarė jis, paspausdamas Markvartui ranką.— Ciuricho—Kloteno aerouostas mano kolekcijoje bus pažymėtas juodu kryžiumi.

— Tave šitai stebina?— ramiai paklausė Markvartas.— Jeigu tu būtum anglas, prancūzas ar net amerikietis, tuomet muitininkas galbūt atleistų net už tai, jog užmiršai nurodyti turįs visą dėžę konjako. Tarnautojas, tikrinantis pasus, viens du ir grąžintų vizą. Tačiau tu, sūnau, esi pavojingas subjektas. Tu atvyksti iš šalies, kurioje gyvena komunistai. Tu gali turėti paslėpęs savo bagaže keletą kilogramų sprogmenų, o ir tavo pasas gali būtį suklastotas. Eime, duokš lagaminą.

Perėję laukiamąjį, jie atsidūrė gatvėje. Pūtė žvarbus vėjas, dangus buvo pilkas, o aplinkui taip niūru, kaip ir turi būti kovo mėnesį, kai po dažnų atlydžių vėl ima spausti šaltis. Automobilių stovėjimo aikštelėje glaudėsi kelios mašinos.

— A, mūsų ištikimas bičiulis ,,Vartbiirgas",— pasakė Taubertas, kai Markvartas atrakino automobilį ir sukrovė daiktus į bagažinę.— Vis dar gyvas?

— Jis ilgai dar trauks,— atsakė Markvartas.— Tik ne čia. Po trijų savaičių mes išvažiuojame.

— Ar tau Berne jau nepatinka?

■— Svarbu ne tai,— tarė Markvartas.— Aš čia ADN atstovas. Bet galėjau būti pasiųstas į mėnulį. Tenai bent daugiau būčiau turėjęs darbo. Na, lipk.

Taubertas atsisėdo šalia jo. Markvartas paleido motorą ir automobilis iš stovėjimo aikštelės išsuko į Šafhau-zerio gatvę. Atsidūrus prie Erlikono, Markvartas pasiūlė:

— Jeigu tu nieko prieš, tai mes pakeliui sustosime Arburge ir papietausime. Ciuriche dar ne pietų metas ir, be to, ten brangoka.

— Daryk, kaip žinai,— atsakė Taubertas, kuriam buvo šiek tiek apmaudu, kad jis tik prabėgom žvilgtelės į Ciurichą. Tačiau, antra vertus, ir metų laikas ne tas, kada neskubant apžiūrinėtum miestą.

Vipkingo tiltu jie pervažiavo Limatą ir įsuko į Berno kelią.

— Ilgai žadi būti Berne?— pasidomėjo Markvartas, pravažiavus Altšteteną.

— Kokią savaitę,— atsakė Taubertas.— Lygiai tiek, kiek reikia užmegzti ryšius.

— Su kuo?—paklausė Markvartas.— O gal tai jūsų ministerijos paslaptis?

Taubertas papurtė galvą.

— Visai ne. Mes norime įsteigti Berne mūsų susisiekimo atstovybę. Juk žinai, kaip tatai sunku, kai nėra diplomatinių santykių. Ir vis dėlto Vienoje, Kopenhagoje bei Stokholme mums pavyko. Vienoje ir Stokholme aš savo akimis galėjau įsitikinti, kokią tai duoda naudą. Tad kodėl nepabandžius ir Berne? Nuo manęs, aišku, mažai kas priklauso, tačiau kaip transporto reklamos referentas aš čia galėsiu daug ko pasimokyti. Daugiausiai teks padirbėti ministerijos patarėjui Neringui. Tu su juo dar susitiksi.

Jie važiavo pro Voleną. Užsnigta pieva slėnio gilu-irioje du bėri arkliai traukė roges. Jose sėdėjo įsimylėjėlių porelė. t

— O kaip, tarp kitko, gyvuoja panelė Ciulkė?—užklausė Markvartas, prisiminęs, kaip prieš pusmetį Berlyne, geležinkelio stotelėje „Ostkroic" buvo sutikęs Tau-bertą su mergina, kuri prisistatė tokia pavarde.

n

— Čiulkė?—lėtai perklausė Taubertas.— Tu turi gaivoje tą mažytę iš Kelionių ir ekskursijų biuro? Pasirodė, kad ji ne mano idealas. Tačiau neseniai aš susipažinau su viena mergina iš Potsdamo,— pagyvėjo jis.— Taigi, jei tu ją pamatytum...

— Na, pakaks, Ingai,— pertarė jį Markvartas, geraširdiškai šypsodamasis.— Po mėnesio tu apsižiūrėsi, kad ir ji tau ne pora. Brangus drauguži, mums abiem jau po trisdešimt dvejus. Pavojingas amžius. Kas iki šiol dar nevedęs, turi daugiausia šansų likti užgaidžių senberniu.

— Gera tau šnekėti,— ėmė karščiuotis Taubertas.— Ne kiekvienam taip sekasi kaip tau. Būčiau aš su Georgija susipažinęs anksčiau negu tu, būtum nieko nepešęs.

— Žinoma, jei tik ji būtų už tavęs tekėjusi,— atkirto Markvartas.

Taubertas ėmė kelti į padanges savo gerąsias savybes, paskui prašneko apie tai, kokia turėtų būti jo žmona.

— Tai ne moteris, o pasakų fėja,— tarė Markvartas.— Ačiū dievui, Georgija nėra tokia dorybinga. Ką ji darytų su tokiu vyru kaip tu? Todėl protingiausia jai buvo pasitenkinti manimi.

— Kokia poza! — sušuko Taubertas.

Bet tuo metu jie kaip tik privažiavo Arburgo „Karūnos" viešbutį. Tauberto dėmesį patraukė sena pilis, iškilusi viršum miestelio ant apsnigtos stačios uolos. Vakarinis siauro, vaizdingo Arės slėnio krantas buvo apaugęs tankiu mišku.

— Gražios vietos,— pasigėrėjo Taubertas.— O koks romantiškas plėšikų lizdas ten viršuje!

— Romantiškas plėšikų lizdas — tai perauklėjimo kolonija,— paaiškino Markvartas, jiems žengiant pro viešbučio duris.— Žinojo kur įkurti. Ne taip lengva iš ten pasprukti.

— Iškart tu išsklaidai visas iliuzijas,— papriekaištavo Taubertas.—„Tačiau tu visuomet šitoks buvai. Iš ko gaudavai mokykloje geriausius pažymius? Iš matematikos.— Jis paniekinamai prunkštelėjo.

— Istorija ir valstybės teisė man taip pat neblogai sekėsi,— pridūrė Markvartas.— Antraip, ko gero, nebūčiau tapęs žurnalistu. Gal mes štai ten atsisėsime?

Jis mostelėjo ranka į vietą prie lango gražiais senoviniais valstiečių baldais apstatytoje salėje. Žmonių buvo nedaug: niurzgi pora pagyvenusių sutuoktinių, matyt, įgrisusių vienas kitam iki gyvo kaulo; praplikęs vidutinio amžiaus vyriškis, greičiausiai turistas, ir žilaplaukė griežto žvilgsnio dama jaunutės, baikščios merginos draugijoje.

Jie atsisėdo.

— Beje, tau šiek tiek pravertė mano matematikos žinios, kurias taip niekini,— pasakė Markvartas.— Jeigu nebūčiau taVęs spaudęs prieš abitūros egzaminus, ko gero, būtum susikirtęs. Penketas iš meno pažinimo tai dar ne viskas, romantike.

— Technikume galėjau išsiversti ir be to,— subambėjo Taubertas.

— .. .tačiau būtų buvę kur kas sunkiau,— nenusileido Markvartas.— Regis, tu apgailestauji išmokęs truputį daugiau, negu reikia tavo specialybei.

— Tu teisingai mane vertini,— pasakė Taubertas.— Mokykloje aš gal ir buvau tinginių pantis, tačiau užsienio prekybos skyriuje visi buvo patenkinti mano darbu, ir susisiekimo ministerijoje dar niekas nepasakė nė vieno blogo žodžio.

Markvartas susimąstęs pažvelgė į draugą. Dėl darbo Ingui be abejonės nieko negalėjai prikišti. Tiesa, dažnai lakiodavo padebesiais, tad kartais tekdavo grąžinti žemėn. Kai dėl moterų, tai mielai dėdavosi esąs donžuanas, tačiau, draugų nuomone, buvo visiškai nepavojingas. Labiausiai Markvartas vertino jį už tai, kad juo galima buvo pasikliauti, už jo nuoširdumą ir atvirumą. Abu jie gimė tame pačiame mieste, net ir užaugo viename name. Ingas nepatyrė tiek sunkumų kiek jis. Ingb tėvas sugrįžo iš karo, tuo tarpu jo žuvo. Todėl Markvartui iš jaunų dienų reikėjo rūpintis motina ir dviem jaunesnėm sesutėm. Ingas su tokiomis problemomis nesusidurdavo. Tatai turėjo įtakos jo charakterio formavimuisi, bet anaiptol nepakenkė, nes Ingo tėvas, užimantis atsakingą postą miesto savivaldybėje, auklėjo sūnų griežtai ir teisingai. Vis dėlto jis augo visai kitose sąlygose negu Markvartas. Ingas nematė tamsiųjų gyvenimo pusių, nepatyrė vargo.

Georgija niekados nebūtų jo pasirinkusi, tuo Markvartas neabejojo, todėl ir neėmė į galvą jo tauškalų.

Atėjęs kelneris pasiteiravo, ko jie pageidautų. Mark vartas kreipėsi į Taubertą.

— Tu nieko prieš, jei paragausim firminių šios vietovės patiekalų? Sriubos su sūriu, dešrelių ,,su šlafroku" ir meringės?

— O kas ta „meringė"?

— Mūsiškai šnekant, tatai būtų kažkas panašu į grietinėlės beze,— juokaudamas atsakė Markvartas.

— Sutinku,— linktelėjo Taubertas.

Markvartas dar užsisakė sau butelį mineralinio vandens, o Taubertui taurę „Šincnacherio".

Kai atnešė sriubą, Taubertas įtariai ją pauostė ir paragavo.

— Visai nieko,— nusprendė jis. Jo entuziazmas padidėjo, kai jiems patiekė tešloje keptas dešreles.— Tai beveik užglosto slogų įspūdį, kurį patyriau atsidūręs Kloteno aerouoste.

Jie suvalgė meringę. Paskui išgėrė po puodelį kavos ir surūkė po cigaretę.

— Neužsisėdėkime šičia,— pasakė Markvartas.— Aš pažadėjau Georgijai antrą valandą būti namuose. Leisk dabar man apmokėti sąskaitą. O mudu kada nors vėliau ątsiskaitysim.

Jis pasišaukė kelnerį ir padavė jam penkiasdešimties frankų banknotą. Tasai paėmė pinigus ir atsidaręs piniginę ėmė ieškoti grąžos, tik staiga sudvejojo.

— Kas atsitiko?—nekantriai paklausė Markvartas.— Mes skubame.

— Valandėlę, ponai,— sulemeno kelneris.— Aš neturiu tiek grąžos.

Jis nuskubėjo prie baro, persimetė keliais žodžiais su tenai stovinčiu vyru ir išėjo iš salės.

— Dar nesu matęs viešbučio, kuriame negalėtų iškeisti penkiasdešimties frankų,— nepatikliai tarė Markvartas.

— Kai šitiek svečių, tai visai įmanomas daiktas,— atsakė 'Taubertas.— Gal dar parūkom?

Jis atkišo Markvartui cigarečių pakelį, tačiau tasai papurtė galvą.

— Tas kelneris primena man Kirvį, mūsų fizikos mokytoją,— pasakė Taubertas ir nugrimzdo į senus prisiminimus. Markvartas klausėsi jo viena ausimi. Mokykliniai atsiminimai jam visuomet keldavo nuobodulį. Be to, jis nenorėjo versti žmoną ilgai laukti. Jeigu jis ko neapkentė, tai visų pirma nepareigingumo.

Salės durys vėl atsidarė. Vidun įžengė apkūnus vyriškis tautiniais drabužiais, kelneris ir policininkas. Vyriškis tautiniais drabužiais susijaudinęs kažką įrodinėjo police ninkui, tačiau tas neišklausęs iki galo atsisuko į kelnerį, kuris parodė į staliuką, kur sėdėjo abu draugai. Mark-vartą persmelkė nemaloni nuojauta. Sėdintys salėje ėmė į juos gręžiotis. Policininkas prisiartino prie jų ir kilstelėjo ranką prie kepurės.

— Kapralas Zustekas iš kantono policijos skyriaus,— prisistatė jis, įdėmiai žvelgdamas į Markvartą.— Jūs užsimokėjote šituo penkiasdešimties frankų banknotu ar tik ketinote užsimokėti?

Jis padėjo pinigą ant stalo.

— Na, tarkim kad taip,— atsakė Markvartas.— Bet gal jūs paaiškintumėte, ką visa tai reiškia?

Policininko ranka slystelėjo banknotu.

!— Jis netikras,— tarė policininkas.— Prašau eiti paskui mane.

— Atleiskitel — sušuko Ingas Taubertas.— Jūs negalite. ..

— .. .ir jūs taip pat,— šaltai pridūrė policininkas.

Ministerijos patarėjas Neringas nusprendė taksi neimti. Tiesa, jis iki šiol niekados nebuvo lankęsis Berne, tačiau apytikriai įsivaizdavo, kaip eiti, norint patekti į Mecgergasę. Atidavęs lagaminą į saugojimo kamerą, jis išėjo iš stoties į gatvę.

Šaltas oras jį atgaivino, ir kaipmat dingo nuovargis, kuris vis dėlto pamažu buvo suėmęs. Apie trečią valandą nakties jis išvyko iš Vienos Paryžiaus traukiniu, papietavo Ciuriche „Šveicerhofe" ir iškart iškeliavo į Berną. Dvi savaites susisiekimo atstovybei Vienoje vadovaus jo padėjėjas Štarkė. Viena savaitė numatyta darbui Berne, kita — reikalams tvarkyti Berlyne. Jo laukė nelengva užduotis, nes Vakarų Vokietijos vyriausybė griebsis bet kokių priemonių, kad sužlugdytų šį planą. Tačiau Halš-teino doktrina buvo ganėtinai apšiurusi, ir Erhardo vyriausybė jau negalėjo tiek sau leisti kaip Adenauerio.

Ėmė snigti. Jis pasikėlė palto apykaklę ir, praėjęs pro Šventosios dvasios bažnyčios portalą, pasuko į Špi-talgasę. Skliautuotos arkados saugojo jį nuo sniego sūkurio. Dūdmaišio pūtėjo figūra, puošianti fontaną, buvo su balta kepure, o akmeninė žąsis prie kojų tarsi kedeno' savo apsnigtas plunksnas. Už bokšto, senos miesto tvirtovės liekanos, atsidūrė Marktgasėje. Pro šalį skamba-liuodamas pravažiavo tramvajus. Jis veik nekreipė dėmesio į parduotuves, įsikūrusias po skliautuotomis arkadomis. Kur kas labiau jį traukė gražūs fontanai, du jau spėjo pamatyti gatvėje, ir Šveicarijos sostinės simbolis — varpinė su senu astronominiu laikrodžiu ir garsiomis figūromis. Jis nelauktai stabtelėjo, ir tuo metu į jį kažkas atsitrenkė. Neringas atsiprašė, tačiau moteris, su kuria buvo susidūręs, sprendžiant iš jos drabužių valstietė, susijaudinusi tuoj prapliupo kažką aiškinti šveicarišku vokiečių kalbos dialektu, kurio jis nesuprato nė žodžio. Jis papurtė galvą ir perėjo į kitą gatvės pusę, norėdamas iš ten geriau apžiūrėti varpinę.

Gražus miestas, tasai Bernas. Neringui jis buvo kiek panašus į senąjį Gerlicą, kuriame jis po karo praleido dvejus metus. Sunkus tada buvo laikas, ne todėl, kad kai ko trūko, o kad jis buvo vienas, vienut vienas. Tačiau teko prie to priprasti, pagaliau ir anksčiau neturėjo jokio artimo žmogaus, išskyrus žmoną. Tiesa, tiek vienas, tiek kitas negalėjo skųstis giminių stoka, bet visi ryšiai su jais buvo nutraukti. Prieš tėvų valią jis vedė žydę, o jos tėvai vėlgi buvo tokie fanatikai, jog atstūmė. Visa tai jie būtų ištvėrę, jei ne Hitlerio atėjimas į valdžią. Nuo tol jų gyvenimas virto tikra pažeminimų grandine. Daug kartų Gitą maldavo jį skirtis, tačiau jis ir girdėti nenorėjo, nors teko atsisveikinti su geležinkelio tarnybos inspektoriaus vieta. Galop tapo draudimo agentu, ėmėsi darbo, kuris jam buvo visiškai ne prie širdies. Žmona matė, kaip jis kenčia ir, nelaukdama, kol jam atsitiks pats baisiausias dalykas, apsisprendė pati. Išgėrusi didelę migdomųjų tablečių dozę, ji daugiau nepabudo. Šiandien jis kartais pagalvoja, kad tai buvo bene pati geriausia išeitis, ne, ne jam, o jai, nes kas daugiau jos laukė, jei ne Aušvicas ar Terezienštatas? Vėliau jam teko kariauti tų pusėje, kurie pražudė Gitą. Buvo toks laikas, kai. ne^ suvokė, gyvena ar tik vegetuoja. Grįžęs iš nelaisvės ir apsigyvenęs visai nepažįstamame Gerlice, jis mielai būtų pasielgęs taip kaip Gitą. Tačiau įveikė save ir vėl ėmėsi darbo, pajuto norą mokytis ir aukštojoje transporto mokykloje gavo inžinieriaus ekonomisto diplomą. Po daugelio metų darbo geležinkelių transporto valdyboje Berlyne jam buvo patikėta vadovauti susisiekimo atstovybei Vienoje. Nors jis ir nesukūrė šeimos, tačiau vis dėlto rado žmonių, prie kurių labai prisirišo. Heineris, dvylikametis šeimininkės sūnus, pas kurią jis Berlyne nuomojo kambarį ir kurios vyras buvo pasitraukęs į Vakarus, buvo mitrus berniukas. Jis norėjo tapti geležinkeliečiu kaip dėdė Neringas. O kol kas uoliai kaupė alaus padėkliukų kolekciją. Paskutiniame laiške jis dėkojo už austriškus padėkliukus, kuriuos Neringas buvo perdavęs per vieną pažįstamą. Jie esą „aukščiausios klasės". Antruosius egzempliorius jis sėkmingai iškeitęs į vengriškus ir prancūziškus padėkliukus. Ar jis kartais negalįs atvežti jam kokių nors ir iš Šveicarijos?

„Kad tik neužmirščiau padėkliukų,— pagalvojo Neringas, eidamas gatve.— Reikės užsirašyti. O ką aš rinkau, būdamas tokio amžiaus kaip Heineris? Pašto ženklus? Paveikslėlius nuo cigarečių pakelių? O apskritai kokia nauda iš tų padėkliukų? Tačiau šito nederėtų klausti aistringą kolekcionierių."

Jis žvilgtelėjo į lentelę su užrašu „Mecgergasė". Ir vėl atsidūrė po skliautuotomis namų arkadomis. Keturiasdešimt šeštas numeris turėtų būti kitoje gatvės pusėje, greičiausiai netoli bažnyčios. Jis perėjo skersai gatvę. Pirmame namo, kurio ieškojo, aukšte buvo įsikūrusi kirpykla ir galanterijos parduotuvė. Fasadas jau gerokai apttltairpgy lačlair Šiaip jįriaukštis pastatas atrodė visai padoriai. Emaliuotoje lentelėje su nudaužtu kampu buvo parašyta: „Biutikofer pensionas". Vadinasi, eita teisingai.

Paskambinus duris jam atidarė šviesiaplaukė mergina baltu kyku ir balta prijuoste.

— Laba diena,— pasisveikino jis.— Aš Neringas. Esu čia užsisakęs kambarį.

Mergina tūptelėjo ir įleido į tamsų koridorių. Kol jis tenai neryžtingai mindžikavo, atsidarė durys ir prie jo ėmė artintis neaukšta sudžiūvusi neaiškaus amžiaus dama. Ji vilkėjo tamsiai raudona brokato suknele, ant kaklo kabėjo ilgas juodų perlų vėrinys, o ant smailos, nosies puikavosi akiniai su įmantriai užraitytais apsodais.

Neringas dar kartą pasisveikino ir prisistatė.

— Sveiki atvykę, sveiki atvykę,— kimiu balsu taisyklingai vokiškai prašneko dama.— Aš gavau jūsų. laišką. Ir ponas Markvartas mums minėjo, kad jūs norite čia apsistoti. O kur jūsų bagažas?

Ji paėmė iš Neringo saugojimo kameros raktą, kad pensiono tarnautojas galėtų atnešti jo lagaminą. Paskui užsispyrė pristatyti Neringą kitiems pensiono gyventojams, nes kaip tik visi buvo susirinkę. Л nusivedė Neringą į tą kambarį, iš kurio pati ką tik buvo išėjusi. Tai buvo senamadiškai apstatytas valgomasis su milžinišku bufetu. Prie stalo kambario viduryje sėdėjo aštuoni žmonės ir gėrė popiečio kavą. ’ ”

— Mes turim naują svečią,— pasakė ji kimiu balsu ir tą patį pakartojo angliškai bei prancūziškai.— Ponas Neringas atvyko iš Vienos, tačiau jis. vokietis. Tikiuos neprieštarausite, jei aš jus iš eilės su juo supažindinsiu.

Neringas nesmagiai jautėsi, kad jį šitaip „patiekia" pensiono svečiams, tačiau jam nieko kita neliko, kaip tik eiti drauge su ponia Biutikofer nuo vieno žmogaus prie kito ir klausytis pavardžių.

— Ponas Bengtsonas iš Stokholmo.

Atsistojo dviejų metrų milžinas ir staigiai linktelėjo kampuota, trumpai apkirpta galva.

— Mesje Delkas iš Lijono.

Vos neapvertęs kėdės, į viršų stryktelėjo juodaplaukis ponas.

— Madam Delkas.

„Dieve mano,— pagalvojo Neringas, kai ponia šaltai šypsodamasi linktelėjo jam,— jai ant veido koks svaras grimo užkrauta."

— Misteris Brikstonas iš Glazgo.

Vyriškis atrodė tarsi koks Anglijos karalienės favoritas.

— Ponas Hofmeisteris iš Liuksemburgo.

„Geraširdis,— pamanė Neringas,— ko gero, mielai išmeta stiklelį ir gerai užkanda, sprendžiant iš jo pilvuko."

— Panelė Anders iš Hamburgo.

„Šita tikrai nesusiras jaunikio. Matyt, ir pati nebeturi vilties, tačiau vis tiek labai pasipūtusi."

— Ponas Čumis iš Bazelio.

„Kokia paika veido išraiška, kokia paika šypsena! Įdomu, kas jis toks."

— Ponas Vandęrslebas iš Braunšveigo. *

Plikagalvis kresnas, vyriškis bičiuliškai šypsodamasis

apnuogino savo auksinius dantis. ^

— Bent vienas žemietis,— pasakė jis. Regis, jis paleido strėlę panelės Atfders adresu.

— Tačiau ne iš Federatyvinės Vokietijos,— atsakė Neringas, paskui kreipėsi į pensiono gyventojus:—Ponios ir ponai, prašom nesitrūkdyti!

Plikagalvis sutrikęs ^spoksojo į jį. O ponia Biutikofer kalbėjo toliau:

— Trijų ponų dar trūksta. Nepaisant blogo oro, jie išėję pasivaikščioti, tačiau jūs vėliau su jais susipažinsite. O dabar gal neatsisakysite drauge su mumis išgerti puodelį kavos? Per tą laiką ir jūsų bagažas jau bus atneštas.

Ji pasiūlė Neringui atsisėsti ir išskubėjo iš valgomojo. Būtų buvę nemandagu atsisakyti kavos.

— Įprastas ritualas,— prabilo šalia jo sėdintis liuksemburgietis.— Kiekvienas naujai atvykęs svečias mums šitaip „patiekiamas".

— Tarsi kokia brangenybė iš dėžutės,— pridūrė Neringas kiek susierzinęs.

Ponas Hofmeisteris įdėmiai jį nužvelgė. Paskui nusisuko į ponią Delkas, kuri ginčijosi su savo vyru.

— Santūrumas niekuomet nekenkia,— pasakė jis Ne-ringui.— Nėra reikalo atkreipti į save kitų dėmesį.

Grįžo ponia Biutikofer su puodeliu ir įpylė kavos.

— Štai kava. O čia biskvitai. Prašom, vaišinkitės.

Neringas išgėrė kavą ir, vos tik šviesiaplaukė jį įleidusi mergina pranešė, kad bagažas jau atneštas, tučtuojau pakilo nuo stalo.

/

Ponia Biutikofer parodė jam kambarį aukštomis lubomis, apstatytą senamadiškais baldais, su vieninteliu langu į kiemą. Buvo jau sutemę, tad reikėjo įjungti šviesą, tačiau ir dieną čia buvo ne per daug šviesos.

Jis padėkojo poniai Biutikofer už paslaugas, atidavė savo pasą ir pažadėjo tuojau užsiregistruoti svečių knygoje.

Jai išėjus, Neringas išsimaudė, persirengė. Jis džiaugėsi atsisakęs maitintis visą dieną pensione. Užteks ir to, kad susitikinės su gyventojais prie pusryčių stalo. Matyti juos per pietus ir vakarienę būtų tikra bausmė, kurios jis, tiesą pasakius, nenusipelnė. Apskritai būtų buvę ir neįmanoma, žinant koks darbas jo laukia. Gal kartais aplankius Markvartą iš ADN? Jis gyvena gretimaftie name, ir Ingas Taubertas, Markvarto draugas, taip pat ruošėsi tenai apsistoti. Įdomu, ar Taubertas jau atvykęs? Ko gero, tik rytoj pasirodys. Jiedu tiksliai nesusitarė kokią valandą kuris atvyks į Berną.

Svarstydamas, ką daryti, jis išgirdo kažkokį krebždesį. Pastebėjo, kaip pro durų apačią vidun įlindo baltas vokas. Patraukęs pečiais, jis priėjo prie durų ir atidarė, tačiau tamsus koridorius, dabar apšviestas silpnos elektros lemputės, buvo tuščias. Sugrįžęs į kambarį, jis atplėšė voką. Tenai rado lapelį su keliais sakiniais:

„Brangus A.!

Galų gale jūsų sulaukėme, ir pačiu laiku. Mums reikia veikti, 'iki baigsis terminas. Jūsų atsargumas pateisinamas. Geriausiai elkimės taip, tarytum nepažinotume vienas kito, nors aplinkui nieko daugiau ir nebūtų. Mums drims tatai labai rizikinga, ypač dabar, kai vėl rausiamasi praeityje. H. taip pat sveikas ir gyvas. Reikia surasti būdą taip sutvarkyti tą reikalą, kad nesukeltume niekieno su-šidomėjimo. Tačiau man jau kilo idėja, kaip mums elgtis. Lapelį sudeginkite. Atsarga gėdos nedaro.

Apačioje parašo nebuvo.

Neringas susimąstęs žiūrėjo į lapelį. Kas galėjo tai parašyti? Ir kam jis skirtas? Greičiausiai jį su kuo nors supainiojo. Šiaip ar taip, kažkoks nešvarus reikalas. Kvepia nelegalia prekyba ginklais. Artimuosiuose Rytuose politinis klimatas vėl įkaitęs, kad Federatyvinė Vokietija tiekia ginklus Izraeliui. Tuomet suprantama, kad smulkūs sukčiai — o gal juos palaikė tos pačios jėgos?—mėgina aprūpinti ginklais teroristines grupes arabų šalyse. Viu-leryje, Berno priemiestyje, veikė ginklų fabrikas, ir nors ginklų išvežimas iš Šveicarijos buvo griežtai kontroliuojamas, visuomet atsirasdavo kokia nors galimybė apeiti šį potvarkį.

„Reikėtų sučiupti tuos .smarkuolius už pakarpos,— pagalvojo Neringas.— Gaila, neturiu tiek laiko. O apskritai ir negalėčiau tuo užsiimti. Vos tik kreipčiausi į policiją, mūsų sumanymas išsyk nueitų perniek. Mums nedera veltis į tokias istorijas, jeigu norime ką nors pasiekti. Antraip bus vieni nemalonumai."

Jis paėmė žiebtuvėlį ir sudegino lapelį.

„Kaip ir norėjo",— piktai pagalvojo jis, nė nenutuokdamas, kokią užsitraukė bėdą.

— Išveskite jį! — pasakė komisaras Ešlimanas šaižiu balsu.

Jis atsistojo ir priėjo prie lango. Už nugaros trinktelėjo durys. Žemę jau gaubė sutemos, ir vakarėjančio dangaus fone vos ryškėjo Loreno tilto kontūrai. Jo žvilgsnis nukrypo į medžius, už kurių vingiavo Arė, paskui nuslydo Kornhauzo tiltu ir sustojo ties namais prie Špitlake-rio. Jau vienuolika metų dirba čia, Vaizenhauzo aikštėje Berne, savo Berne. Kaip ir dauguma šveicarų, buvo prisirišęs prie gimtinės ir sunkiai pakėlė tai, kad trejiems metams teko išvykti mokytis į Stokholmo policijos techninį institutą, vadovaujamą Hario Zedermano, kur išėjo gerą mokyklą. Sugrįžus į Berną, palengva ėmė sklaidytis iliuzijos apie žemiečių garbingumą. Jis ieškojo atramos socialdemokratų partijoje, tačiau nusivylė. Tuo metu, kai neturėdavo atstovų valstybės taryboje, partija kovodavo prieš vyriausybės politiką, tačiau kai ją vėl išrinkdavo — kartodavo savo pirmtakų klaidas. Jos opozicija buvo vien regimybė, o programa — skambios frazės. Priėjęs tokią išvadą, jis atsidėjo šeimai. Žmona ir du vaikai — štai jo pasaulis, tačiau jis gerai suprato, jog pats save apgaudinėja. Kaip tik profesija dažnai atsistodavo tarp šeimos, ir atrodydavo, jog šitas pasaulis pramanytas. Bet, nežiūrint to, jis vis dėlto tikėjo ar bent jau vylėsi, kad Bernas bus apsaugotas nuo kai kurių nusikaltimų.

— Aš jau matau antraštes užsienio laikraščiuose,— karčiai tarė jis.—„Biumplicas — Berno Vaitčepelis". „Šveicarijos sostinė — ydų židinys". „Prostitucija šveicariškai". Fu, velnias!

— Toksai mūsų dienų pasaulis,— pasakė vachmistras Brandegas. Jis anaiptol neturėjo galvoje nieko nepadoraus.

— Aš visai kitaip įsivaizduoju žmonijos pažangą,— tarė Ešlimanas, ranka braukdamas per žilstančius plaukus.—Tai, kad yra kekšių, neprieštarauja žmogaus prigimčiai. Tai, kad egzistuoja jas išnaudojantys suteneriai, priklauso nuo visuomeninės santvarkos. O kad yra sutenerių, kurie kekšėms plikina rūgštimi veidą, kankina degančiomis cigaretėmis bei pjausto skutimosi peiliukais, kai jos atsisako paklusti — tai jau gyvuliškas žiaurumas, to aš net neįsivaizdavau. Bent jau čia, Berne!

Paskutinius žodžius jis veik išrėkė. Vachmistras bejėgiškai patraukė pečiais.

— „Tagblatas", „Tagvachtas" ir kiti bulvariniai laikraštėliai viską gražiai užmaskuos, kad labai neišgąsdintų mūsų brangių piliečių. O reikėtų bent kartą tiems nutukusiems miesčionims kyštelėti tai į panosę, tegul pamato, kokie pas mus nusikaltimai. Tas pats kaip Niujorke, Paryžiuje ar Londone!—Susinervinęs jis pabarbeno pirštais į palangę.

— Laba diena, komisare.

Ešlimanas atsisuko. Jis nė neišgirdo, kaip į kabinetą kažkas įėjo.

— Ak tai jūs, Gfeleri,— tarė jis, stengdamasis susitvardyti.— Sėskitės. Galite eiti, Brandegai.

Vachmistrui išėjus, Ešlimanas atsisėdo.

Federalinės policijos inspektorius Gfeleris, dar palyginti jaunas vyrukas įdegusiu veidu ir baltais lygiais dantimis — per paskutinę jachtų regatą jis užėmė ketvirtą vietą,— prieš atsisėsdamas kruopščiai pasitraukė kelnes.

— Turite nemalonumų, komisare?—paklausė jis.

— Vis neduoda ramybės tas Šlateris,— suniurzgė Ešlimanas.— Džiaugiuosi, kad ši byla tik trumpam atsidūrė pas mane ir rytoj galėsiu ja atsikratyti. Na, o kuo mes galime būti naudingi federalinei policijai?

— Mūsų palaimintos šalies gyventojų mano vizitas neliečia,— atsakė Gfeleris, žinodamas, kaip komisaras jautriai reaguoja į kylantį šveicarų nusikalstamumą.— Tik viena pastabėlė. Iš policijos posto Arburge mums pranešė, jog vienas užsienietis norėjo užsimokėti netikru penkiasdešimties frankų banknotu.

— Galimas daiktas,— gūžtelėjo pečiais Ešlimanas.— Tačiau netikrų pinigų padirbėjai ne mano kompetencija, o jūsų, Gfeleri.

Inspektorius maloniai nusišypsojo.

— Žinau ir puikiai įsivaizduoju, kaip jūs nustebote, sužinojęs, dėl kokių niekų aš jus trukdau. Tačiau mums pavyko nustatyti to žmogaus asmenybę. Netrukus jūs labiau juo susidomėsite.

— Sakykit greičiau, nekankinkit.

— Jo pavardė Klausas Markvartas, gyvena Mecger-gasėje keturiasdešimt du. O tasai namas priklauso Šne-beliui.

Ešlimanas įsispitrijo į Gfelerį.

— Ar tik jūs nenorite pasakyti, kad tas rytų vokietis? ..

— Aš nieko nenoriu pasakyti, komisare.

— Ką Markvartas veikė Arburge?

— Klotene pasitiko savo draugą ir kartu pietavo.

— Tai jis ir bus tas trečiasis žmogus?

Gfeleris papurtė galvą.

— Neįmanoma. Per jaunas.

— Markvartas atstovauja Rytų Vokietijos informacijų agentūrai ADN,— lėtai pratarė Ešlimanas.— Negaliu patikėti, kad jis... Ne, nesąmonė. Jis irgi per jaunas, be to, jie gerai patikrina žmones, kuriuos čionai siunčia.

— O kodėl jis negali būti ryšininkas?—paklausė Gfe-leris.— Nejau jums neteko susidurti su panašiais dalykais?

Ešlimanas tylėjo.

— Nesąmonė,— pakartojo jis.— Markvartas jau veik pusmetis čia. O ko prireikė Šveicarijoje jo draugui?

— Atrodo, kad rytų vokiečiai ketina užmegzti dalykinius ryšius su susisiekimo ministerija. Vidaus reikalų departamentas gavo laišką iš jų susisiekimo atstovybės Vienoje. Laišką pasirašė ministerijos patarėjas Neringas.

Komisaras linktelėjo.

— Neringas prieš pusvalandį apsistojo Biutikofer pensione.

— Ir vėl namas, priklausantis Šnebeliui,— pasakė Gfe-leris.— Jūsų žmonės dirba operatyviai.

— Norėčiau, kad jis būtų mano žmogus,— tarė komisaras.— Teko pasikviesti kolegą iš Ciuricho, kurio čia niekas nepažįsta. Manau, kad reikia kuo skubiausiai veikti.

— Ir nesučiupti trečiojo?

— O kas trečiasis?— paklausė Ešlimanas.— Gal tasai Neringas? Bijau, kad gali atsitikti kas nors nenumatyta. Iš tokių tipų kaip Rokštrohas ir Herlingeris visko galima laukti. Šituo atžvilgiu mūsų anonimas teisus. Aš jau mintinai išmokau tą jo prakeiktą laišką.

Jis pacitavo:

— „Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad šių metų kovo pradžioje į Berną atvyks buvęs SS hauptšturmfiureris Rokštrohas ir SS unteršturmfiureris Herlingeris, kurie Biutikofer pensione Mecgergasėje 46 nori susitikti su trečiuoju asmeniu. Jie ketina paimti dėžutę su brangenybėmis, priklausiusiomis koncentracijos stovyklos kaliniams. Ji deponuota seife 1283 Berno kantono banke. Rokštrohas ir Herlingeris — kariniai nusikaltėliai, jų ieško Lenkijos bei Prancūzijos teisingumo organai. Jie nepaprastai pavojingi."

— Be parašo,— pasakė Gfeleris,

— Be,— patvirtino Ešlimanas.— O bankų įstatymai draudžia mums patiems atidaryti seifą.

— Terminas greitai baigsis,— tarė Gfeleris.— Tačiau kas parašė šį laišką?

— Mūsų mėgstamas „klausimų-atsakymų" žaidimas,— pasakė Elišmanas.— Jis ir bus trečiasis.

— Tai jūs taip manote,— nesutiko Gfeleris.

Ešlimanas gūžtelėjo pečiais.

— O kas kitas galėtų būti?

— Betgi jis labai rizikuoja,— atsakė Gfeleris.— Kasdamas duobę kitiems ir pats gali įkristi.

— Jis paprasčiausiai neatvyks.

— Jūsų šefas kitokios nuomonės.

— Daktaras Bingas visados kitokios nuomonės,— atsakė komisaras.

— Net jeigu jis ir nepasirodys, tai vis tiek rizikuoja.

— Kodėl? Laiškas išsiųstas iš Vaduco. Siuntėjas viena tų tariamų firmų, kurios įsitaisė tenai dėl mokesčių. Laiškas atėjo iš kur nors kitur, o paskui buvo persiųstas. Ir nieko čia nesužinosi.

— Į anoniminius laiškus reikia žiūrėti atsargiai.

— Deja, čia viskas sutampa,— pasakė Ešlimanas.— Mes užklausėme Liudvigsburgą dėl Rokštroho su Her-lingeriu. Tasai centras turi visas žinias apie nacistų nusikaltimus, bet nelabai noriai mus informavo. Galbūt dėl senaties. Ir vis dėlto Rokštrohas kaltinamas nužudęs Liubline du šimtus trylika žmonių. Herlingeris talkininkavo Nacveileryje nužudant dvylika žmonių. Nusikaltimai, padaryti dabartinėje Vokietijos Federatyvinės Respublikos teritorijoje, centro kompetencijai nepriklauso.

Ant Ešlimano stalo suskambo telefonas.

— Ešlimanas,— pasakė jis į ragelį.— Taip, taip... Supratau. .. Taip, mūsų planai nesikeičia... Dėkoju jums už informaciją...

Ir padėjo ragelį.

— Šefas,— tarė jis Gfeleriui.— Šįkart mūsų nuomonės sutampa. Jis to irgi niekaip nesuvokia.

— Ko nesuvokia?— paklausė Gfeleris,

Ešlimanas atsilošė.

— VFR federalinei kriminalinei tarnybai Visbadene mes pranešėme apie anoniminį laišką. Reikėjo tikėtis, kad jie viską perduos teisingumo ministerijai Bonoje ir galų gale pareikalaus išduoti Rokštrohą ir Herlingerį, bet ne, tylu ramu. O neseniai teletaipu gavome štai ką...— Jis suirzęs papurtė galvą.— Ir Vakarų Vokietijos generalinei prokuratūrai Karlsruėje atsiųstas toks pat laiškas kaip mums. Tiesiog neįtikėtina.,..

— Kas čia keista?— pertarė Gfeleris.

— Laiškas gautas prieš dešimt dienų, suprantate? Karlsruėje jiems prireikė dešimties dienų, kol galop kreipėsi į mus. O dabar...

Jis atsistojo ir vėl priėjo prie lango. Lauke jau buvo visai sutemę. Šviesos ruoželis, krintantis pro kabineto langą, apšvietė dideles snaiges, kurios nepaliaujamai krito ant žemės.

— O dabar? ..— pakartojo Gfeleris.

— .. .dabar jie visai nekreipia jokio dėmesio į tą. anoniminį laišką. Nori mat sulaukti mūsų tyrimų rezultatų. Suprantate, Gfeleri, ką tai reiškia?

Inspektorius klausiamai pažvelgė į Ešlimaną.

— Jie visai nesidomi. Nenori išduoti karinius nusikaltėlius. Netgi nesuka galvos dėl to, kad žudikai iki šiol dar nenubausti.

— Bet lenkai ir prancūzai anaiptol neketina to užmiršti,— pasakė Gfeleris.

Ponas Šnebelis buvo neaukštas, sudžiūvęs vyriškis, nepaprastai panašus į ponią Biutikofer. Nedvejodamas galėjai palaikyti juodu broliu ir seserimi, ir nebūtum apsirikęs. Tačiau ponas Šnebelis turėjo daug turto, o tuo tarpu ponia. Biutikofer buvo plika kaip bažnyčios pelė. Ji Jjųvo įdėjusi anksti numirusių tėvų paliktą turto dalį į nedidelę spaustuvę? priklausiusią vyrui, kuris tuoj po karo bankrutavo ir nusižudė. Įrengdamas seseriai viename iš savo namų pensioną, Šnebelis vienu šūviu nušovė du zuikius: pirma, tokiu būdu įrodė savo giminiškus jausmus, antra, ponios Biutikofer darbas pensione duodavo jam nemažą naudą.

Jis kaip tik drauge su dukterėčia Helena skaičiavo praėjusios savaitės pelną. Helena ir šįkart nuleido negirdom jo dejones dėl per daug sunaudoto kondensuoto pieno, per brangiai pirktų daržovių, per dažnai keičiamos patalynės ir daugelio kitų dalykų. Mergina nemėgo savo dėdės, kuris atrodė jai esąs antrasis Gobsekas, visų pirma negalėjo pakęsti to, kad jis niekuomet nepraleisdavo progos dėtis jos geradėju, nors toli gražu toks nebuvo. Helena Biutikofer arba Lenė — kaip ją vadindavo namiškiai— mokykloje mokėsi geriausiai. Ji norėjo tapti aktore, tačiau dėdė leido jai baigti vidurinę mokyklą ir kantono namų ruošos kursus. Pagal jo planą Helena turėjo atėityje perimti Biutikofer pensioną. O kol kas ji dirbdavo pensione įvairiausius darbus. Šnebelis manė, kad dukterėčia susitaikys su likimu, jeigu jis nuolat kartos, jog ji esanti vienintelė jo turto paveldėtoja.

Jeigu Šnebelis būtų galėjęs perskaityti Lenės mintis, tai būtų buvęs tiesiog priblokštas. Simpatinga šviesiaplaukė švelnių veido bruožų mergina didelėmis pilkomis akimis bjaurėdamasi stebėjo, kaip jos dėdė atidžiai skaičiuoja banknotus ir monetas.

— Ne kažin kiek,— pasakė jis baigęs.— Reikia taupiau šeimininkauti. Tai juk ir tavo pinigai, Lene.

Helena Biutikofer šiurkščiai atkirto:

— Tų pinigų aš nesigviešiu, dėde. Pats žinai.

Šnebelio veidas įgavo orią išraišką.

— Turėtum jaustis dėkinga man ir savo motinai, kad mes taip rūpinamės tavo ateitimi. Kas tu būtum, jeigu elgtumeis taip, kaip šauna į galvą? Aktorė!—Jis pasibaisėjęs iškėlė rankas į dangų.

— Jūs kišatės ne į savo reikalus,— piktai sušuko Lenė.— Kai norėjau ištekėti už Knudo Kristenseno, jūs mudu išskyrėte. Reikėjo man imti ir pasprukti su juo į Daniją. Bet ne, motiną ištiko vienas iš įprastų širdies priepuolių, ir aš, kvailė, likau čia.

Lenė nemylėjo danų pirklio, kuris buvo už ją dvigubai vyresnis, tačiau nujautė, kad gyvendama su juo būtų turėjusi kur kas daugiau laisvės.

Šnebelis priekaištingai palingavo galva.

— Nėra ko tekėti už žmogaus, turinčio tokį menką turtą,— pasakė jis.— Aš pasidomėjau jo padėtimi. Mes surasime tau kitą vyrą.

Lenė ironiškai šyptelėjo.

— Ką gi, linkiu sėkmės,— tarė ji.

Nespėjus Šnebeliui atsakyti, prie durų kažkas paskambino.

— Žvilgtelėk, kas ten,— paliepė jis, kišdamas pinigus į senovinio rašomojo stalo stalčių.

Lenė išėjo ir netrukus grįžo su dailia jauna moterimi, apsivilkusią kailiniais ir užsidėjusią ant galvos kailinę kepurę. Ji buvo pailgo blyškaus veido, tamsių plaukų ir akių, rankoje turėjo krepšelį pirkiniams. Iš pirmo žvilgsnio Georgija Markvart visai nekrito į akis, bet geriau įsižiūrėjęs negalėjai likti abejingas jos moteriškam žavesiui.

Šnebelis sunkiai pakilo nuo savo sukamosios kėdės.

— Kuo nusipelniau tokią garbę, gražioji ponia?— paklausė jis, pasiėmė lazdą — mat jį kamavo reumatas — ir nušlubčiojo prie Georgijos.

Georgija Markvart mandagiai prašneko:

— Labas vakaras, ponas Šnebeli. Turiu vieną prašymą.

— Laikykite, kad aš jį jau išpildžiau,— kilfliadvasiš-kai pažadėjo Šnebelis.

Lenė susiraukė. Kai tik jos dėdė susidurdavo su gražiosios lyties atstovėmis, tuoj lyg povas išskleisdavo uodegą.

Georgija nejautė Šnebeliui jokios ypatingos simpatijos. Juolab kad ji jau pakankamai žinojo jį iš blogosios pusės. Pradžioje Šnebelis įžūliai vadindavo ją „mažąja komuniste" ir nekreipė dėmesio į Georgijos protestus, kol kartą Klausas neištvėrė ir uždūko. Tik visa bėda, kad jie gyveno name, priklausančiame Šnebeliui. Įsirengti nedidelį ADN biurą buvo sunkoka, tačiau Šnebelis, senas vilkas, visuomet rasdavo išeitį. Kartais jis nelauktai atsirasdavo pas juos viršuje ir smalsaudamas palinkdavo prie teletaipo. Bet sprendžiant iš jo veido, jam taip ir nepavykdavo išvysti to, ko tikėjosi.

Pokalbiai su Šnebeliu dažniausiai būdavo nuobodūs. Jis žinojo, kad Georgija dirba Berlyne vieno daugiatira-žinio savaitraščio kultūros skyriuje. Studijų metais atlikdama praktiką vienoje apygardos ADN redakcijoje, ji susipažino su Klausu Markvartu. „Ar jūs jau tuomet buvote komunistė? Ar jis paskui jus užverbavo?" Tokie, pavyzdžiui, būdavo Šnebelio klausimai. Arba jis domėdavosi, kaip Georgijai patinkąs Bernas. Kai ji atsakydavo, jog Bernas gražus miestas, jis tuoj paklausdavo, kodėl jai čia nepasilikus. Juk Rytų zonoje niekados neturės to, ką galėtų gauti čia. Pradžioje Georgija griežtai atkirsdavo, tačiau netrukus jai ėmė atrodyti, kad Šnebelis visai nenusituokia apie politiką, ir ji apskritai nustojo atsakinėti į jo kvailus provokuojančius klausimus.

Prieš kreipdamasi į Šnebelį su prašymu, ji turėjo susiimti.

— Mano vyras žadėjo sugrįžti antrą valandą. Neįsivaizduoju, kur jis taip ilgai galėjo užtrukti. O man reikia apsipirkti. Jeigu jis netrukus parsirastų, perduokite jam, kad aš būsiu namuose apie aštuntą.

— Kaip galima ilgam palikti tokią gražią moterį vieną! — sušuko Šnebelis.

Georgija, nekreipdama dėmesio į jo dirbtinį patosą, susirūpinusi tarė:

— Bent žinočiau, kas nutiko. Jis išvažiavo automobiliu į Kloteną pasitikti draugo. Tikėsimės, kad kelyje neįvyko nelaimė!

— Nereikia iškart taip blogai galvoti,— paguodė Lenė.

— Jeigu iki aštuonių nesugrįš, skambinsiu į Hodler-štrasę,— pasakė Georgija.

Hodlerštrasėje buvo įsikūręs punktas, informuojantis apie nelaimingus atsitikimus.

— Tokiam nieko neatsitiks,— suniurnėjo Šnebelis.

Koridoriuje suskambo telefonas. Lenė išėjo.

— Ponia Markvart, skambina jūsų vyras,— pasakė sugrįžusi Lenė.— Jūsų bute niekas neatsakė, tad jis nutarė pamėginti čia paskambinti. Jis dabar Arburge.

— Na matot,—tarė Šnebelis.— Be reikalo jaudinotės.

Georgija išbėgo į koridorių šnekėtis su Klausu. O Lenė tuo tarpu nuolankiai išklausė paskutinius savo dėdės nurodymus. Tylėjo netgi tada, kai jis vėl prisiminė jos santykius su danų prekybininku. „Jei žinotumėte, ką aš dabar sumaniau,— galvojo ji,— bent išsižiotumėte. Tačiau šįkart nė žodeliu neprasitarsiu."

Šnebelio pamokslavimą nutraukė grįžusi Georgija.

— Klausas tik rytoj sugrįš,— pasakė ji sutrikusi.— Jį su draugu sulaikė Arburge, nes jiedu norėjo užsimokėti netikru penkiasdešimties frankų banknotu.

— Ojojoj,— nusišaipė Šnebelis.— Iš kur jis gavo tokių popieriukų?

Georgijų suėmė pyktis. Ji staiga aiškiai prisiminė, iš kur tie netikri banknotai.

— Juk tuos pinigus jūs man davėte! — sušuko ji.

— Aš?—šoko priešais Šnebelis.— Iš kur jūs ištraukėte? Nedaviau jums jokio penkiasdešimties frankų banknoto.

Jis išblyško ir abiem rankomis mėšlungiškai įsitvėrė lazdos. Helena Biutikofer įdėmiai stebėjo dėdę.

— Kaipgi,— nenusileido Georgija.— Jūs paprašėte parnešti kai ko iš vaistinės, tačiau smulkių neturėjote. To banknoto aš neiškeičiau, nupirkau už savo pinigus, grąžą jums atidaviau irgi iš savo pinigų. O tą banknotą daviau vyrui. Jis neturėjo jokio kito penkiasdešimties frankų banknoto.

— Aš jums daviau dvidešimt frankų,— atkakliai tvirtino Šnebelis.

Georgija papurtė galvą.

— Na jau ne, aš gerai atsimenu. Vaistinėje reikėjo sumokėti septyniolika frankų, o jūs tada mane dar per-spėjote: „Tik nepasprukite su grąža. Jos turi užtekti, cigarams visam mėnesiui." Su trimis frankais būtumėt ne-išsivertęs. '

— Dabar aš stengiuosi kuo mažiau rūkyti,— pasakė Šnebelis.— Be to, perku pigesnius. Pragyvenimas šitaip brangsta.

Lenė susidomėjusi sekė jų kivirčą.

— Nesuprantu,— neiškentusi įsiterpė ji,— kodėl tu taip užsispyręs ginčijiesi, jog nedavei poniai Markvart penkiasdešimties frankų banknoto. Tu juk nekaltas, jeigu tau kas nors įkišo netikrą pinigą. Tai ko čia nerimauti?

Ponas Šnebelis įsiutęs dėbtelėjo į savo dukterėčią.

— Bet aš nedaviau jai to banknoto! — riktelėjo jis ir treptelėjo koja.— Tikrai nedaviau.

— Aš geriau žinau, kaip ten buvo,— griežtai pertarė Georgija Markvart.— Viso gero!

Apsisukusi ji išėjo iš kambario. Lenė akimirką žiūrėjo į dėdę linguodama galvą, paskui nusivijo Georgiją.

— Prašom atleisti dėl šitokio mano dėdės elgesio,— kreipėsi ji į Georgiją laiptinėje.

Georgija šyptelėjo.

— Aš su juo išsiaiškinsiu,— pasakė ji.— Va jums, Lene, kur kas sunkiau. Šitokia aplinka. Jūsų vietoje aš mėginčiau iš čia pasprukti.

Lenės veidas kaipmat pasikeitė.

— Ak, manimi nesirūpinkite. Aš niekuo nesiskundžiu,— pasakė ji nerūpestingai.

Staiga pirmame aukšte pasigirdo bildesys. Netrukus laiptų apačioje pasirodė vidutinio amžiaus vyriškis, kuris laikydamasis už turėklų vargais negalais vilkosi aukštyn. Skrybėlė nusmaukta ant pakaušio, paltas atsilapojęs, ant kaklo netvarkingai užmestas šalikas, po juo bjauriai gelsvos spalvos atsirišusio kaklaraiščio mazgas. Eidamas pro moteris, jis paleido turėklus, susvirduliavo ir prispaudė prie sienos Heleną Biutikofer. Mergina suspigo.

— At.. .atleiskite,— suvapėjo vyriškis, kilstelėjo skrybėlę, parodydamas vešlius juodus plaukus, ir užgulęs turėklus ėmė kopti toliau.

— Koks bjaurus tipas! — ištarė Lenė šaižiu balsu.— Amžinai girtas. Negaliu pakęsti to žmogystos varlės akimis.

— Ar jis išties vengras?—pasiteiravo Georgija.

— Jeigu teisybė, kad vengrai nuolatos girti, tai jis be abejonės vengras,— atsakė Lenė.

— Jeigu teisybė, kad šveicarai laiko save geresniais už kitus, tuomet aš džiaugiuosi, kad nesu šveicarė,— pa-sąkė Georgija.

Lenė sutrikusi pažvelgė į ją.

— Žinoma, aš kvailai čia pašnekėjau,— prisipažino ji.— Tačiau tasai Šandoras Kalašas mane veikia taip, kaip bulių raudonas audeklas. Jis pasakojo mano dėdei, kad 1956 metais pabėgo iš Vengrijos. Nukeliavęs j Meksiką, tačiau tenai jam nepatikę ir užsimanęs vėl sugrįžti į Europą. Neįsivaizduoju, kaip dėdė išnuomojo jam mansardos kambarėlį. Jis niekur nedirba. Kai išleis visus pinigus, dėdei bus sunku jį iš čia iškrapštyti.

— Matyt, jam nelengva gauti leidimą dirbti,— įsiterpė Georgija.

— Ką ten,— paprieštaravo Lenė.— Jis juvelyras. Panorėtų, galėtų kur nors įsitaisyti.

Georgija atidarė duris ir išėjo į gatvę.

— Iki pasimatymo, ponia Markvart,— atsisveikino mergina.

— Iki pasimatymo, panele Biutikofer,— atsakė Georgija ir perėjo į kitą gatvės pusę.

Netoliese esančios Nidego bažnyčios laikrodis išmušė vienuolika. Sniegas liovėsi, ir tik per dieną susidaręs storas baltas apklotas leido šį tą įžiūrėti tokią tamsią naktį.

Žmogus, slėpęsis po tilto arka, skubiai suspaudė delne rusenančią cigaretę vos tik pasigirdo žingsniai nuo Malūnų aikštės. Prigludęs prie sienos, jis užgniaužė kvapą. Sniegas nustojo girgždėjęs. Neaiški figūra pamažu priėjo artyn, susiliedama su tamsa, kuri gaubė patiltę.

— Šešiolika,— tyliai prašneko ką tik atėjęs.

— Penkiasdešimt trys,— atsakė žmogus, stovėjęs po tiltu.

— Seniai lauki?—užklausė pirmasis.

— Kokias dešimt minučių.

— Atleisk, Herlingeri,— šnekėjo anas toliau,— tačiau aš negalėjau anksčiau ateiti. Senė seka mane kaip koks medžioklinis šuo. Laimė, yra viena galimybė, apie kurią sužinojusi, ji vargu ar apsidžiaugtų. Bet pradžioje tai, kas svarbiausia: jisai čia!

Herlingeris iš nuostabos net šūktelėjo.

— Ką? Nejau iš tikrųjų? Aš jau nė nesitikėjau, kad jis atvyks. Vadinasi, Rokštrohai, tavo laiškas vis dėlto privertė jį susiruošti į kelionę.

— Greičiau trys ketvirtadaliai milijono.

— Tu kalbėjai su juo?

— Akis į akį — ne.

— Tai iš kur žinai, kad tai jis?

Rokštrohas tyliai nusijuokė.

— Jį išdavė viena smulkmena, toks mažmožis, bet man tuojau pasidarė aišku, kas prieš mane. O paskui dar neabejotinas panašumas. Žinoma, jis pasenęs, tačiau ir mus ne iš karto atpažinsi. Šiaip ar taip, jis labai atsargus. Nenori išsiduoti. Aš brūkštelėjau jam pora žodžių...

— Tu jam parašei?

— Suprantama. Juk negalėjau šnekėtis prie kitų. Laišką jis gavo savo kambaryje ir dabar žino kokie reikalai. Visų pirma mums reikia rūpintis savo pačių saugumu.

— Geriausia būtų kuo greičiau atsidaryti seifą banke, pasidalyti kiek kam priklauso ir dingti.

Rokštrohas valandžiukę patylėjo.

— Tai duok jam žetoną,— pašaipiai tarė jis.— Aš atiduosiu raktą, o slaptažodį jis ir pats žino. Nejau tau taip aptemo protas, kad žadi leisti jį į banką vieną?

— Mes palauktume jo gatvėje.

— Su mumis tikrai dar kas nors lauks.

— Reikia rizikuoti, nieko nepadarysi.

— Kad jis su dėžute dingtų, kai mes užsižiopsosime?

— Gal ir nedings.

— Gal ir! Jis būtinai paspruks. Ir tu šitaip pasielgtum.

Herlingeris šoko prieštarauti.

— Et, neapsimetinėk,— abejingai pertarė jį Rokštrohas.— Aišku kaip dieną, jog šitaip pasielgtum. Vis dėlto trys ketvirtadaliai milijono!

— Antra vertus, tu pasielgtum lygiai taip pat,— atkirto Herlingeris.

— Na, nėra ko ginčytis,— nuramdė jį Rokštrohas.— Pirmiausia reikia atgauti dėžutę. Paskui dingsim iš šito krašto. Kuo mažiau liks pėdsakų, tuo geriau. O viskas eis sklandžiai tik tuomet, jei draugiškai sutarsim. Įsikalk tai į makaulę.

— Tikėsimės, kad ir Anka šitai įsikals,— atsakė Herlingeris.— Juk jis žino slaptažodį.

Rokštrohas suvaitojo.

— Kaip tasai šunsnukis mane tada apmovė! Šito aš jam niekuomet nedovanosiu. Reikia nenuleisti nuo jo akių. Raktas ir žetonas neturi pakliūti jam į rankas. Saugokis jo, Herlingeri.

3 - 1320 33

— Būk ramus, Rokštrohai, aš ir tavęs saugojuosi.

— O apskritai tu elgiesi lyg koks idiotas,— užsipuplė jį. Rokštrohas.— Turiu galvoje ne tavo elgesį prie žmonių. Šičia viskas gerai. Tačiau per dažnai lankaisi kurhauze. Kertu lažybų, jog gerokai prasilošei rulete.

— Vos kelis frankus pralošiau.

— Tuomet nesuprantu, kodėl esi toks šykštuolis. Kaip drįsai užsimokėti netikrais frankais, kuriuos čionai atsi-vežėme! Pasiėmėm juos tiktai ypatingam atvejui.

— Bet aš...

— Nesiteisink. Šnebelis gavo iš tavęs netikrą banknotą ir perdavė jį kitam. Aš viską žinau. Jeigu jisai prasitars. ..

— Maniau, kad jis tavęs išvis nepažįsta,— sutriko Herlingeris.

— Aš gaunu informaciją iš kitų šaltinių,— suirzo Rokštrohas.— Kur tavo protas švaistytis padirbtais pinigais ten, kur gyveni.

— Nesusipratimas...— pralemeno Herlingeris.

— Per kurį mes galvą prikišim...

Bet Herlingeris greitai susitvardė.

— Šnebelis niekam neprasižios. Būk ramus. Jis šoka pagal mano dūdą.

— Norėčiau tikėti. Ir kad tokių kiaulysčių daugiau nebūtų. Antraip su tavimi bus trumpa kalba.

— Nėra ko karščiuotis. Už tą menką dalį,, kurią gaunu tarsi kokią išmaldą, aš jiesiruošiu su niekuo taikstytis. Pagalvok, ar nereikėtų padalinti pinigus teisingiau.

Rokštrohas priėjo arčiau prie Herlingerio.

— Tai ką, šantažuoji?—grasinamai paklausė jis.— Manęs taip pigiai nepaimsi. Atsimink, aš dirbau Stresnerio policijoje.

Herlingeris krūptelėjo. Trečiojo Reicho laikai jau seniai buvo nuėję užmarštin, tačiau Stresnerio metodų Paragvajuje jis dar nebuvo spėjęs pamiršti. Herlingeris metus išsėdėjo ,,Koronel Ovjedo" kalėjime vien įtartas antivalstybine veikla. Jam pačiam teko paragauti viso to, kuo senais jam gerais laikais prievarta vaišindavo kitus.

— Aš tik pasiūliau,— tarė jis.— Kada susitiksim su Anka?

— Palauksim,— atsakė Rokštrohas.— Tiesa, jis dabar pasivadinęs Neringu ir įsitaisęs pas komunistus Rytų zonoje geležinkelio tarnybos patarėju. Galbūt negyvena lyg inkstas taukuose, kaip kai kurie mūsiškiai, tačiau saugiai jaučiasi. Ar šiandien pastebėjai, kad bankas saugomas?

— Ne. Rasi, mes paprasčiausiai nueitumėm tenai ir atsidarytumėm seifą. Juk išsinuomojom jį visai teisėtai...

— Esi tikras kvailys,— piktai atšovė Rokštrohas.— Nauji skaičiai: dvidešimt šeši ir keturiasdešimt keturi. Na, sėkmės!

Herlingeris matė, kaip Rokštrohas pasuko į Gerberga-sę ir dingo. Užsidegė cigaretę. Įdomu, kokiu būdu Rokštrohas tikisi atgauti dėžutę? Jis pajuto skrandyje spazmas. Argentinoje gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet dabar daug ką būtų atidavęs, kad vėl galėtų dirbti buhalteriu Lavalio gatvės skalbykloje Buenos Airėse. Rokštrohas jį veik jėga privertė vykti drauge į Europą. Antra vertus, jis niekados ir nebūtų patikėjęs jam žetono. „Geruoju šitai nesibaigs,— toptelėjo jam,— tikrai nesibaigs."

Nusviedęs nuorūką į šalį, jis nužingsniavo link Žemutinių vartų tilto.

Jam nutolus, iš po tamsoje stūksančios tilto arkos išdygo trečioji figūra ir skubiai ėmė kopti laiptais, vedančiais į Junkerngasę.

TREČIADIENIS, 1965.03.10

Matyt dėl to, kad kambaryje buvo tamsu, Neringas pabudo vėlai. Atitraukęs užuolaidas, jis išvydo žydro dangaus lopinėlį, kuris atsimušęs nuo fligelio fasado silpnai apšvietė jo kambarį.

„Gaila, kad ne visuomet gali taip ilgai pamiegoti,— galvojo jis skusdamasis.— Protingai pasielgiau anksti nuėjęs gulti. Kokia prasmė dar tą patį vakarą eiti pas Markvartą? Jeigu Taubertas ir atvykęs, mes vis tiek nieko nebūtumėm nuveikę. O šiandien esu gerai pasilsėjęs ir jaučiuosi galįs visa galva pasinerti į darbą."

Užbaigęs rytinį tualetą, jis išėjo iš kambario. Šviesiaplaukė mergina, kuri vakar jį įleido, praėjo pro šalį nešina padėklu su kavos puodeliais ir maloniai pasisveikino. Neringas paslaugiai atidarė jai duris į valgomąjį, kuriame buvo pristatytas pensiono gyventojams.

Prie stalo Neringas išvydo pažįstamus veidus: Bengt-šoną, Čumį Hofmeisterį, Vanderslebą ir panelę Anders. Be jų, čia dar buvo dvi pagyvenusios damos, kurios labai stengėsi niekam nekristi į akis. Abi vienodai susikūprinusios ir prakaulios, matyt, seserys. Šalia jų sėdėjo kresnas juodbruvas vyras sugniužusiu veidu ir stambia nosimi. Jis, rodės, buvo prastai nusiteikęs ir nervingai trupino į lėkštę bandelės gabalėlį.

Kol mergina dengė stalą ir nuiminėjo tuščias lėkštes, Neringas prisistatė abiem damom. Tos išsigandusios sužiuro į jį ir atsakė taip tyliai, kad jis apskritai nieko nesuprato. Vyriškis stambia nosimi išvis nė neprasižiojo.

Susierzinęs Neringas atsisėdo tarp Hofmeisterio ir Čumio. \

Bengtsonas, kuris šnekučiavosi su panele Anders, atsuko savo trumpai kirptą galvą į Neringą.

— Vakar virš Stokholmo buvo pastebėtos dvi,— tarė jis švytinčiomis akimis.— Tik pagalvokite, net dvi.

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate,—šaltai tarė Neringas.

— Tik neįrodinėkite, kad nieko negirdėjote apie mūsų kongresą Belvju,— piktai šūktelėjo Bengtsonas.

— Į Berną aš atvykau ne dėl šito kongreso,— atsakė Neringas.

— Ir jums teks kada nors pripažinti ufologinių tyrinėjimų reikšmę,— šiurkščiai atkirto švedas ir pakilo nuo stalo.

Neringas pasižiūrėjo jam įkandin ir gūžtelėjo pečiais.

Čumis draugiškai prisitraukė arčiau prie jo.

— Bengtsonas tiki skraidančiomis lėkštėmis,— paaiškino jis.

— Ak šit kaip,— tarė Neringas.— Manęs šičia laukia kur kas svarbesni reikalai. _#

— Suum cuique¹,— įsiterpė Vanderslebas išsišiepdamas ir parodydamas savo auksinius dantis.— Ir šitie svarbesni reikalai atvedė jus į Berną?

Beringas ramiai užsitepė ant bandelės sviesto.

— Suum cuique,— pakartojo jis, šaipydamasis iš klasikinio Vanderslebo išprusimo.— Reikalas iš tiesų svarbus.

Vanderslebas įsižeidęs nutilo.

Neringui kilo mintis, ar kartais ne jis parašęs tą laišką. Bet tuomet nebūtų davęs tokio klausimo. Vadinasi, kažkas kitas gyvenantis pensione. O gal tai moteris? Jis pašnairavo į panelę Anders.

Vyras stambia nosimi dygiai nusikvatojo.

— Ir teisingai. Nėra ko kišti nosį. Būčiau laikęs liežuvį už dantų, tai joks Makfilipas nebūtų man sutrukdęs.

Uždūkęs jis nusviedė servetėlę ant stalo ir išlėkė iš kambario. Abi damos persigandusios palenkė galvas.

— Ponui Vioreliui nepavyko įsigyti antikvarinių daiktų aukcione kilimo, kurio jis vaikėsi,— paaiškino Hofmeisteris.— Jam nereikėjo anksčiau laiko pasakyti savo kliento pavardės.

— Jisai tikras plepys,— niekinamai pasakė pąjįelė Anders.— Apskritai'pasaulyje per daug plepių.— Ir ji žvilgtelėjo į Vanderslebą.

Neringas išgėrė kavą, pakilo nuo stalo ir palinkėjo visiems gero apetito. Koridoriuje kaip tik pro šalį ėjo toji šviesiaplaukė mergina.

— Kur galėčiau rasti ponią Biutikofer, panele...?

— Aš esu Helena Biutikofer,— atsakė mergina.— Mane vadina Lene.

Neringas susidomėjęs pasižiūrėjo į ją.

— Vadinasi jūs...

— Aš duktė,-—karčiai tarė mergina.— Kambarinė, patarnautoja, padavėja, valytoja... visur, kur tik prireikia. Mano motina štai tame kambaryje.

Mostelėjusi į duris, ji nuėjo toliau. Neringas pasibeldė ir išgirdęs „prašom" įžengė į nedidelį kambarėlį nublukusiais žaliais apmušalais. Sprendžiant iš apstatymo, čia buvo pensiono kanceliarija.

— Ak, ponas Neringas,— prašneko ponia Biutikofer, kuri sėdėjo prie seno rašomojo stalo ir kažką žymėjosi sąraše.— Tuojau baigsiu.

Ji atidėjo j šalį sąrašą, šūsnyje aplankų surado Meringo pasą ir padavė jam drauge su stora rudais viršeliais knyga.

— Malonėkite čia užsiregistruoti... Jums pas mus tikrai patiks. Aplinkui tokie malonūs žmonės...

Kol jisai rašė, ponia Biutikofer smulkiai supažindino su visais pensiono gyventojais. Nepaleido jo netgi tada, kai jau buvo viską baigęs. Pusiau šaipydamasis, pusiau pykdamas turėjo klausytis jos tauškalų. Paskui susitaikė su savo likimu, vildamasis, kad tokiu būdu ką nors sužinos apie paslaptingą laiško siuntėją. Nors jis ir nusprendė neįsipainioti į tą istoriją, vis dėlto buvo pravartu šį tą išsiaiškinti.

Pasirodo, Viorelis — antikvaras iš Milano. Abidvi senos baigščios damos buvo seserys Vegmiuler iš Tuno. Berne jos buvo paveldėjusios namą ir dabar pensione laukė, kol galės tenai įsikelti. Ko Bengtsonas atkako į Berną, Neringas jau žinojo. Sutuoktiniai Delkai patys turėję Lijone nedidelį viešbutį. Dabar jie keturias savaites atostogavo, poilsiaudami kituose viešbučiuose bei pensionuose. Ponia Delkas esanti tikra šlykštynė, pridūrė ponia Biutikofer. („Vadinasi, ne visi tokie jau ir malonūs žmonės",— linksmai pagalvojo Neringas.) Kada nors, kai turėsianti daugiau laiko, ji apsistosianti Lijone pas ponią Delkas, na, tuomet ją kaip reikiant pašokdinsianti. Hofmeisteris supirkinėja Bile laikrodžius vienai olandų parduotuvei. Panelė Anders priimta ekonome pas vieną milijonierių iš Elfenau, tačiau tik tada pradės dirbti, kai jos naujasis darbdavys sugrįš iš kelionės po Ameriką. Čumis jau mėnuo dirba Toblerio šokolado fabriko direkcijoje, bet kol kas neturi buto. Šiuo metu kažkas atsitiko jo skydliaukei ir gydytojas liepė jam gulėti. Vandersle-bas atstovauja vienai Vakarų Vokietijos automobilių firmai ir lankydamasis Berne apvažinėja visas automobilių remonto dirbtuves, įsikūrusias Šveicarijoje. Brikstonas — advokatas, vienos škotų firmos įpareigotas išspręsti kažkokius patento ginčus. O kuo užsiiminėjąs ponas Neringas?

Į šį klausimą norom nenorom reikėjo atsakyti.

— Esu geležinkelio transporto specialistas,— paaiškino

jis gana miglotai ir teisindamasis laiko stoka paliko smalsumu degančiai pensiono šeimininkei pačiai padaryti išvadas.

Grįžtant į kambarį, jo laukė nedidelė staigmena. Valgomojo durys buvo praviros. Žvilgtelėjęs vidun, jis pamatė Vanderslebą, kuris laikė rankoje banknotą, tiesa, patį mažiausią, bet šiaip ar taip dešimties frankų vertės. Iš Vanderslebo gesto buvo aišku, kad pinigas čia buvo vietoj jauko.

Neringas atsargiai apsidairė ir priėjo arčiau.

Kambaryje buvo tik Vanderslebas ir Lenė. Vanders-lebas šnekėjo tyliai, bet ne tiek tyliai, kad Neringas nieko negalėtų suprasti.

— ..smulkmena,— kaip tik ištarė jis.— Juk jūs padarysite man šią paslaugą. Na ir kas čia tokio?

— O kodėl jus tatai domina?—paklausė mergina.— Aš niekados neužsiiminėjau panašiais dalykais...

— Konkurencija,— liūdnai atsakė Vanderslebas.— Ar nutuokiate, kokia arši šiais laikais konkurencija? Reikia turėti informaciją apie viską, kas aplink vyksta...

— Betgi jums nėra ko baimintis konkurencijos,— nustebo mergina.— Juk žinote, kad jisai iš Rytų...

Neringas, kuris kaip tik ketino eiti savo keliu, krūptelėjo ir sukluso. Iš Rytų? Kas čia turima galvoje? Ar tik ne? Greitai viskas paaiškėjo.

— Šitas ponas Neringas,— nė nemirktelėjęs pasakė Vanderslebas,— gali būti prisidengęs svetimu pasu. Jūs, mielas vaike, ir neįsivaizduojate, kiek visko būna. Pavyzdžiui, jis visokiomis gudrybėmis mėgins įpiršti čionykštėms firmoms automobilius, kuriuos tenai gamina. Iš jo galima laukti ko nori.

Neringą apėmė pyktis. „Tautietis iš Vakarų", pasirodo, labai malonus žmogus. Va iš jo tai tikrai galima laukti ko nori. Jis pastebėjo, kaip Vanderslebas išsiėmė iš piniginės dar vieną banknotą.

— Mielai šiek tiek pakeičiau atlyginimą už triūsą,— tarė jis.— Jeigu jūs man...

Tą akimirką Neringas išgirdo už nugaros krebždesį. Apsisukęs jis greitai nužingsniavo į savo kambarį.

Susimąstęs atsidarė lagaminą ir išsiėmė voką su dokumentais, kurie buvo reikalingi norint įvykdyti jam pavestą užduotį. Atsisėdęs prie senovinio stalo įmantriomis kojomis, jis peržiūrėjo popierius. Reikėtų juos laikyti užrakintus arba geriausia nešiotis su savimi. Ponios Biutikofer smalsumas dar suprantamas, tačiau kodėl juo domisi Vanderslebas? Jis net pakėlė Lenei honorarą. Mažiausiai dvidešimčia frankų. O gal net penkiasdešimčia? Žinia, ne paslaptis, kas jį — Neringą — atvedė į Berną, tačiau su tokio tipo žmonėmis kaip Vanderslebas geriau neprasidėti. Gal jis parašė tą laišką? Dabar matyt ėmė abejoti, ar Neringas tas, kurio jis laukė? Geriausia būtų pasišnekėti apie tai su Markvartu ir, aišku, su Taubertu. Bet jis iškart atsižadėjo šios minties. ,,Visi tie dalykai mūsų neliečia,— galvojo jis.— Čia mes turime daug svarbesnių reikalų. Suum cuique, pasakytų Vanderslebas. Nieko netrukdysiu ir niekam nekvaršinsiu galvos dėl to paslaptingo laiško."

Pasiėmęs paltą ir skrybėlę, jis atsidarė duris. Koridoriaus gale išvydo Lenę su Hofmeisteriu. Matyt, Hofmeisteris jį irgi pastebėjo, bet nė kiek nesivaržydamas ranka paplekšnojo Lenei per smakrą. „Toks tai jau nepraleis progos,— toptelėjo Neringui.— Kaip tik jo būdui. Keisčiausia, kad Lenė nieko prieš tokį familiarumą. Žinotų jos motina..."

Neringas taktiškai nusisuko ir išėjo iš pensiono.

— Ar jums šias knygas palikti?— paklausė maloni bibliotekininkė.

Komisaras Ešlimanas pažvelgė į ją nieko nesusivokdamas.

— Ką? Ak taip. Ačiū, nereikia. Daugiau jų neskaitysiu. Verčiau palikite man kokią kitą.

— O ko pageidautumėt?

— Na ką nors jūsų nuožiūra.

Gūžčiodama pečiais bibliotekininkė žiūrėjo įkandin, iki jis nulipo miesto bibliotekos laiptais žemyn.

Ešlimanas vis dar negalėjo atsikvošėti, nors ir pats buvo iškėlęs šią absurdišką spėlionę. Vietoj Brandego nuėjęs į bibliotekos skaityklą ir pasiėmęs kelis „Sveica-

Tijos šaulių draugijos istorijos" tomus, jis įsitaisė prie ■vieno stalo ir ėmė laukti, kol greta atsisės kolega, atvykęs iš Ciuricho kriminalinės policijos. Dėl tam tikrų priežasčių reikėjo vengti su juo bet kokio į akis krintančio kontakto. Leitenantas Hufenus, atsiradęs šalia su storiausiu „Šveicarijos gydomųjų žolių" tomu, stumtelėjo jo pusėn raštelį, kuris Ešlimaną taip suneramino, kad jis vos išsėdėjo deramą laiką ir tuoj išmovė lauk.

Komisaras pasuko į Helvilštrasę, o Tunštrasėje įlipo j tramvajų. Dabar jis gailėjosi nepaėmęs mašinos. Išgirdus tokią žinią, kuo skubiausiai reikėjo viską apsvarstyti. Ir vis dėlto jis negalėjo patikėti tuo, ką sužinojo. Čia kažkas buvo ne taip.

Tramvajus pervažiavo Kirchenfeldės tiltą. Pro langą Ešlimano žvilgsnis nukrypo į parlamento pastatą. Rytiniai saulės spinduliai buvo nutirpdę sniegą nuo žalio jo stogo. Kietas riešutas vyriausybei, nors ji ir nepalaiko jokių diplomatinių santykių su Rytų Vokietija.

Ties Kefigturmu jis išlipo iš tramvajaus ir nužingsniavo Vaizenhauzo aikšte. Sniegas buvo šlapias ir gumulais lipo prie batų. Sniego valymo mašinos jau vėl darbavosi, nes miesto valdžia labai rūpinosi gatvių švara. Kitoje pusėje, priešais „Mucenštubės" užkandinę, kur komisaras retkarčiais apsilankydavo, savininkas šlavė sniegą nuo šaligatvio. Jis mostelėjo Ešlimanui, kviesdamas užsukti, tačiau tasai apgailestaudamas papurtė galvą ir nuskubėjo toliau.

Jam pavyko. Eidamas pro vyriausiosios valdybos vartus, jis pamatė priešais atlekiantį daktarą Bingą. Daktaras Bingas, jau peržengęs šešiasdešimt, apkūnus, nukarusiais lyg žiurkėno skruostais ir su auksiniais rėmeliais akiniais, vos išvydęs komisarą prašneko:

— Neturiu laiko, brangusis, skubu pas miesto prezidentą.

— Net jeigu yra žinių apie trečią žmogų?— paklausė komisaras.

Daktaras Bingas valandėlę sutriko, nežinodamas, kaip jam pasielgti. Paskui netaręs nė žodžio apsisuko ir su Eš-limanu grįžo atgal į pastatą. Budinčiam policininkui paliepė:

— Paskambinkite į prezidento kanceliariją. Praneškite, jog aš atsiprašau, atvyksiu kiek vėliau. Svarbūs reikalai.

Šnopšdamas užkopė su Ešlimanu j antrą aukštą ir {žengė į savo kabinetą. Sekretorei, kuri pasirodė gretimo kambario tarpduryje, pasakė:

— Manęs nėra, nors ir kažin kas ieškotų.

Po to klestelėjo į fotelj prie rašomojo stalo, rankos mostu pakvietė Ešlimaną sėstis ir paklausė:

— Na tai kaip ten dėl to trečio žmogaus?

— Leitenantas Hufenus pranešė, kad jis atvyko,— lėtai atsakė Ešlimanas.— Netikėjau, jog tai įmanoma.

Daktaras Bingas patenkintas atsilošė.

— O kiek sykių aš jums tai kartojau?

— Taip, bet čia yra vienas keblumas.

Daktaras Bingas kilstelėjo aukštyn antakius.

— Trečiasis žmogus,’.girdi, esąs patarėjas Neringas, kurį rytų vokiečiai atsuntė į Berną tvarkyti susisiekimo reikalų.

Kriminalinės policijos šefas pašoko iš fotelio, jeigu, turint galvoje jo figūrą, tatai apskritai galima įsivaizduoti.

— Neringas trečiasis žmogus?

— Taigi,— niūriai atsakė Ešlimanas.— Tasai Rokštrohas jam net laišką parašė, o Neringas, matyt, į tai reagavo taip, kaip anas laukė. Beje, pirmąkart sužinojau jo tikrąją pavardę, žinoma, jeigu tai teisybė. Trečiojo žmogaus pavardė Anka.

Daktaras Bingas vėl atsisėdo ir parėmė galvą rankomis.

— Ar, žinote, komisare, kuo tai kvepia?

Ešlimanas gūžtelėjo pečiais.

— Greičiausiai skandalu.

Daktaras Bingas kimiai pratarė:

— Skandalas — pernelyg nekaltas žodis tam, kas bus, jeigu pasirodys, kad tas Neringas nėra trečiasis žmogus.

— Vadinasi, jūs dar abejojate?—paklausė komisaras.

— Negaliu to suvokti,— suvaitojo daktaras Bingas.— Galva neišneša, kad jie tokiam žmogui, kuris yra karinis nusikaltėlis arba su panašiais susidėjęs, patikėtų tokią svarbią užduotį. Jeigu apsiriksime, tenai kils pasipiktini-inų audra. Kokios bus tarptautinės komplikacijos, iš anksto sunku nuspėti. Jiems apskritai nėra ko varžytis.— Jis plėšte nuplėšė akinius nuo nosies.— Jeigu bent turėtume su jais diplomatinius santykius, tuomet nebūtų jokios problemos,— karčiai tarė jis.— Viskas būtų taip sutvarkyta, kad visuomenė nieko nė nesužinotų. Na o dabar pakils bangos ir nežinia, ar jos nenusineš mudviejų.

— Tik tuo atveju, jeigu Neringas nėra karinis nusikaltėlis,— įsiterpė komisaras.

— O ar mes tikrai žinom, kad jis toks yra?— subambėjo daktaras Bingas.— Aš netikiu tuo, ką jums pranešė Hufenus. Ir jūs netikite. Neapsimetinėkite.

— Susisiekus teletaipu su Rytų Berlynu mums šis tas paaiškėtų,— susimąstęs pratarė Ešlimanas.

— Jūs iš proto išsikraustėte?—užsipuolė jį daktaras Bingas.— Nėra diplomatinių santykių, vadinasi, negali būti ir kalbos apie ryšį. Be to, jie be ceremonijų susidorojo su savo kariniais nusikaltėliais. Jeigu Neringas būtų kuo nors susitepęs, jo čia neatsiųstų. Vadinasi, negausime iš jų jokių žinių, net jeigu jis ir būtų padaręs kokį nusikaltimą.

— Sutinku, tačiau jie bent susidomėtų jo praeitimi,— pasakė komisaras.

— Ne, jokiu būdu,— nukirto daktaras Bingas.— Lieka vienui viena galimybė bent ką apie jį nugirsti. Kadangi Austrijoje jis vadovauja VDR geležinkelių tarnybos atstovybei, tai vidaus reikalų ministerija Vienoje turėtų ką nors žinoti; na, pavyzdžiui, jo biografiją, tą, kuri žinoma ir Rytų Berlyne. Galbūt kiti organai dar ką pridurs.

— Norite, kad įsijungtų Interpolas?—pasiteiravo komisaras. '

Daktaras Bingas papurtė galvą.

— Abejoju, ar čia verta įpainioti Interpolą.

— Visa kita per ilgai užsitęs,— susirūpino Ešlimanas.

— Aš asmeniškai pažįstu daktarą Caimą, saugumo biuro vedėją Vienoje,— tarė daktaras Bingas.— Paskambinsiu jam. Žinoma, geriau būtų, jei ką nors pažinočiau austrų valstybinėje policijoje. Tačiau ir Caimas padarys viską, kas nuo jo priklauso.

^;— О Neringas tuo tarpu užmegs pas mus kontaktus su daugeliu įstaigų,— pasakė Ešlimanas.— Neužmirškit šito.

— Aš neužmirštu. Susisieksiu su vidaus reikalų departamentu. Suprantama, jiems reikia pranešti, kas ir kaip, bet jie turi elgtis, tarsi nieko nežinotų.

— Gerai,— tarė atsistodamas Ešlimanas.— Ir aš per tą laiką nesėdėsiu rankų susidėjęs.

Daktaras Bingas čiupdamas telefono ragelį pasidomėjo:

— Ką jūs ruošiatės daryti?

— Mes dabar žinome trečiojo žmogaus pavardę,— atsakė komisaras.— Paskutines karo dienas jis, matyt, praleido Šveicarijoje. Pašniukštinėsiu, kuo jis čia užsiiminėjo. ..

Į duris kažkas paskambino.

Georgija nustojo spausdinti mašinėle ir pribėgo prie durų. Atidariusi išvydo Klausą Markvartą ir Ingą Tau-bertą.

Markvartas santūriai pabučiavo žmoną.

— Kaip matau, nelabai džiaugiesi susitikimu,— prikišo jam Taubertas, širdingai spausdamas Georgijai ranką.— O juk kad kiek būtum praleidęs kelis mėnesius patalpoje su išretintu oru.

— Kai tu stovi už nugaros, nelabai norisi rodyti savo jausmus,— atšovė Markvartas.

— Georgija, gal jam pademonstruoti, kaip elgiasi švelniai mylintis vyras?— paklausė Taubertas.

— Geriau nereikia,— išsisuko Georgija.

— Aš manau, kad mums dabar labai praverstų gurkšnis stiprios kavos,— pasakė Markvartas.— Kaip į tai žiūrima žmonų sluoksniuose?

— Žmonos nieko prieš,— tarė Georgija ir dingo svetainėje.

Markvartas ir Taubertas pasikabinę paltus nusekė paskui ją. Georgija triūsė už širmos, kuri skyrė kambarį nuo nedidelės virtuvėlės, įtaisytos nišoje. Jie atsisėdo į fotelius šalia žemo staliuko ir ėmė laukti.

— Georgija, ar tėtė Neringas jau buvo čia?—šūkte-lėj6 Taubertas.

— Aš jo dar nemačiau,— atsakė Georgija iš už širmos.

Netrukus ji pasirodė su padėklu, apkrautu visokiais kepiniais ir pastatė jį ant stalo. Paskui atnešė kavą. Pripildžiusi puodukus, ji atsistojo vyrui už nugaros ir švelniai uždėjo jam ant peties ranką.

— Ir kodėl tu išsirinkai būtent jį?—pasiskundė Taubertas, šitai pastebėjęs.— Žvilgtelėk į mane. Ar nesu toks pat įspūdingas kaip jis? Jeigu kokia moteris mane šitaip lepintų, aš sugebėčiau jai už tai atsilyginti. Georgija, tu jau nuo pat ankstyvos vaikystės be atvangos stengeisi sukurti savo būsimam vyrui jaukią namų aplinką.

— Greičiau nuo paauglystės,— patikslino Georgija.

Ingas Taubertas valandėlę susimąstė. Jis prisiminė,

kad septintus metus einanti būsima Markvarto žmona vokiečių kreiseriu 1945-ųjų pavasarį buvo išvežta iš Rytų Prūsijos. Ant kaklo jai kabojo kartoninė lentelė, kur buvo užrašyta jos pavardė ir gimimo data. Georgijos tėvai žuvo nuo vokiečių artilerijos, kuri palaikė pabėgėlius puolančiais tarybinės armijos daliniais. Vėliau sunkiu pokario laikotarpiu ji kelerius metus praleido vaikų namuose, kol ją įsidukrino Volfertų šeima, vyras — garvežio kūrikas, žmona — pakuotoje medikamentų fabrike. Ir tik pas šiuos žmones, kurie mylėjo ją iš visos širdies, jos gyvenimas vėl tapo pilnavertis.

— Kava išties gera,— pasakė Taubertas, gurkštelėjęs iš puodelio ir tokiu būdu norėdamas užglostyti savo nevykusią pastabą.

Georgija atsisėdo ant kušetės.

— Na tai pasakokit,— paragino ji.— Kas gi nutiko tame Arburge?

— Et, nieko ypatinga,— nerūpestingai atsakė Klausas Markvartas, imdamas riestainį.— Tiesiog norėjai manimi atsikratyti ir davei netikrą penkiasdešimties frankų banknotą, o aš per tave būčiau atsidūręs kalėjime.

— Gėdykis,— apsimestinai griežtai subarė jį Georgija.— Jei panorėčiau tavimi atsikratyti, rasčiau kitokių būdų. Tačiau banknotą tikrai aš daviau. Šitai man atėjo

į galvą po tavo skambučio, o dabar net žinau, iš ko jį gavau...

Markvartas pažvelgė į žmoną.

— Nejau žinai?

Georgija pirštu parodė į grindis.

— Šnebelis...

Markvartas padėjo prakąstą riestainį į lėkštę.

— Visai naujas jo triukas,— nusistebėjo jis.

— Bet jis tatai neigia,— tarė Georgija,— ir dar kaip!

Markvartas dvejodamas palingavo galvą.

— Gal tu kartais klysti?

— Ne, gerai atsimenu.

— Galbūt jis pats nieko apie tai nenutuokė?

— Tuomet kodėl elgiasi lyg beprotis?—pasipiktino Georgija.— Aš ir neketinau jam priekaištauti. Juk kiekvienam gali įkišti netikrą banknotą. Tačiau jis mane išves iš kantrybės.

— Regis, jūs gyvenate su labai maloniais žmonėmis,— įsiterpė Taubertas.

Georgija trumpai nupasakojo jam, kas per paukštis tasai Šnebelis. Paskui smalsiai paklausė:

— Jūs visą naktį praleidote kalėjime?

Markvartas nusijuokė.

— To jau būtų per daug. Ne, jie pasielgė kilniaširdiškai. Leido pernakvoti viešbutyje, kuriame kelneris pastebėjo, kad mūsų banknotas netikras.

— Tuo viskas ir pasibaigė?

— Jie žadėjo užsukti čionai šįryt,— atsakė Taubertas.

Tik spėjo šitai ištarti, prie durų pasigirdo skambutis.

Georgija nuėjo atidaryti. Jaunas vyriškis įdegusiu veidu ir akinamai baltais dantimis mandagiai pasisveikino.

— Ponia Markvart?—pasiteiravo jis.

— Ko jums reikia?— paklausė ji.

— Jūsų vyras jau namie?

— Taip, žinoma, bet...

— Aš esu federalinės policijos inspektorius Gfeleris,— prisistatė vyriškis rodydamas pažymėjimą.— Mielai šnek-telčiau su jūsų vyru ir su jumis taip pat.

Georgija pasitraukė kiek į šalį praleisdama Gfelerį į kambarį.

— Prašau nesitrukdyti,— pratarė jis, išvydęs Markvar-tą ir Taubertą prie kavos puodelio.— Gfeleris, federalinės policijos inspektorius.

— Vilką minim, vilkas čia,— pasakė Taubertas.

Jis vis dar negalėjo pamiršti incidento Arburge. Gfeleris raminamai pakėlė ranką.

— Nejau aš panašus į vilką? Tikiuos nesupyksite, jei duosiu keletą klausimų dėl to netikro banknoto. Jūsų šalyje būtų elgiamasi lygiai taip pat. Jūs esate ponas Taubertas? O jūs ponas Markvartas?

Abudu linktelėjo.

— Arburge jūs pasakėte tik tiek, jog banknotą gavote iš savo žmonos,— pasakė Gfeleris, užmesdamas akį į užrašų knygutę, kurią buvo išsitraukęs iš palto kišenės.— O kas jums davė tuos pinigus, ponia Markvart? Ar dar prisimenate?

— Be abejonės, ir gana gerai,— atsakė Georgija.— Sį banknotą man davė ponas Šnebelis, mūsų šeimininkas.

Ji papasakojo, kaip jai į rankas pateko šie pinigai ir kaip Šnebelis visko išsigynė.

Gfeleris užvertė užrašų knygutę ir žvilgtelėjo į Taubertą.

— Norėčiau jūsų paso.

Taubertas tylomis padavė jam dokumentą. Gfeleris įdėmiai apžiūrėjo įdėtinį lapą.

— Jūs jau šnekėjotės su ponu Neringu?—paklausė

jis.

Taubertas papurtė galvą.

— Štai ir viskas,— pasakė Gfeleris.— Leiskite atsisveikinti. Ponia Markvart, ponas Markvartai...

— Valandėlę,— pertarė jį Markvartas.— Stebiuosi, kad tokių dalykų klausinėja federalinės policijos inspektorius. ..

— Kodėl?— paklausė Gfeleris.

— Ar to nesugebėtų atlikti koks nors žemesnio rango tarnautojas?

— Trūksta žmonių,— nusišypsojo Gfeleris.— Kaip visur. Linkiu jums maloniai praleisti laiką mūsų mieste.

Jam išėjus, Markvartas susimąstė:

— Aš juo netikiu. Na, bet tiek to. Kas nors dar atsitiko, 2orž?

Drauge su Taubertu jis nusekė paskui Georgiją į nedidelį kabinetą. Georgija išėmė iš teletaipo lapą ir garsiai perskaitė:

— ATS praneša: Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje įvesti ypatingieji įstatymai... Mažėja JAV aukso atsargos... Nauji bombonešių antskrydžiai Šiaurės Vietname, numušta vienuolika amerikiečių lėktuvų... Gaisrai Australijos miškuose... Senaties taikymas už nacistinius nusikaltimus... Arabų valstybės tariasi dėl vieningos pozicijos. ..

— Iš Berno nieko naujo?

— Kaipgi, — atsakė Georgija. — Misteris Danielis: M. Vaitas su žmona ir dukterimi keliaudamas po Europą užsuko į Berną.

— O kas jis toks?— sutriko Taubertas.

— Alsop Chemical Company prezidentas iš Detroito..

— Ir tai svarbu?

— Nepaprastai,— atsakė Georgija.— Misis Vait vilkėjo kremine muslino suknele, papuošta juodais karoliukais,, mis Vait — ilgu plačiu turkio spalvos drabužiu...

— Aišku, jumoras,— netikėdamas tuo ką girdi pasakė; Taubertas.

— Anaiptol, didelis politinis įvykis,— ironiškai tarė’ Markvartas.— Svarbesni buvo tik Liberijos senato prezidento bei Nepalo žemės ir miškų ūkio ministro vizitai. Tačiau tai dar niekis. Net Burundžio karalius pagerbė: Berną savo apsilankymu...

— Dabar suprantu, kodėl jūsų biuras čia nebereikalingas,— pasakė Taubertas.

— Vieno Ženevoje visiškai pakanka,— atsakė Markvartas.

— Skambino Ledrachas,— prisiminė Georgija.— Norėtų šeštadienį pasimatyti. Kai užsiminiau, jog mes turime svečių iš VDR, jis iškart pakvietė ir jus.

— Tai kolega iš Šveicarijos telegrafo agentūros,— paaiškino draugui Markvartas.— Malonus vyrukas. Orientuojasi į kairiuosius ir beveik vienintelis, su kuriuo mes. bendraujame. Ir jo žmona šauni.

Jis atsisuko į Georgiją.

— Aš su juo susisieksiu.

Paskui jie kiek šnektelėjo apie tai, kur Taubertui vertėtų apsilankyti. Apie vienuoliktą pasirodė ministerijos patarėjas Neringas ir įteikė Georgijai nuostabią puokštę alyvų. Taubertas tuoj pasijuto nesmagiai, supratęs, kaip jis pats apsižioplino.

— Senos mokyklos kavalierius,— nusišypsojo Georgija, kuriai Neringas iškart patiko.

Išgirdęs istoriją apie netikrą banknotą, jis valandėlę susimąstė. Paskui prašneko:

— Nemalonus dalykas, draugas Markvartai. Tačiau dar nemalonesnis mums. Gaila, kad ir jūs tuo metu tenai buvote, draugas Taubertai.

— Bet juk mes niekuo dėti,— nesutiko Taubertas.

Neringas prisiminė paslaptingą laišką.

— Žinoma ne,— atsakė jis.— Tačiau šveicarai šiuo atžvilgiu labai jautrūs. Ypač kai būna įpainioti atstovai iš tos šalies, kurios jie nepripažino. Mums reikia vengti bet kokių konfliktų su valdžia. Antraip nieko nepasieksim. Būkite atsargus, draugas Taubertai...

Leisdamasis laiptais į antrą aukštą, Gfeleris išgirdo kažką šnekantis prislopintais, aiškiai susijaudinusiais balsais. Stabtelėjęs laiptų aikštelėje, pirmame aukšte jis išvydo tarpduryje Šnebelį ir dar vieną žmogų, atgręžusį jam nugarą.

— Aš daugiau niekados...— kaip tik sakė Šnebelis anam vyriškiui, bet staiga pastebėjo Gfelerį, apie kurio vizitą nieko nežinojo, ir tuoj užsičiaupė.

— Jūs girtas šunsnukis! — Ūmai pagavo šaukti jis ant savo pašnekovo.— Aš priėmiau jus vien iš pasigailėjimo, nes pabėgote iš Vengrijos nuo komunistų. Ir kuo jūs atsimokate už mano gerą širdį? Elgiatės kaip kiaulė! Jeigu dar sykį išmesite tuščius butelius į kiemą, išgrusiu jus lauk!

Jis grasindamas pamosavo lazda.

Tasai kitas pasitraukė į šalį ir riaugčiodamas prašneko laužyta vokiečių kalba:

4 — 1320

49

— Aš prašyti jus atleidimo... Aš pažadėti... pažadėti, kad taip daugiau ne...

Svirduliuodamas jis nusisuko, stvėrėsi už turėklų ir nesiklausydamas tolesnių priekaištų nėrė apačion.

— Su tais valkatom užsieniečiais vien bėdos,— suniurnėjo Šnebelis, Gfeleriui lipant laiptais žemyn. Tačiau jis labai apsiriko, pamanęs, kad Gfeleris nueis girtam iš paskos.

— Jūs esate gailestingas žmogus, ponas Šnebeli,— pasakė federalinės policijos inspektorius, priėjęs prie pat jo ir kyštelėjęs į panosę pažymėjimą.— Juk jūs ponas Šnebelis, ar ne?

Šnebelis atšlijo atgal, tarsi kas būtų užsimojęs ant jo užnuodytu durklu ir suvapėjo:

— Ko... ko jums reikia?

— Su jumis pasikalbėti,— atsakė Gfeleris.— Gal geriau užsukime į jūsų butą.

Vis dar suglumęs Šnebelis įsivedė jį į kambarį. Viduje jis atgavo savo pirmykštį išdidumą ir uždūko:

— Aš skųsiuos. Jūs neturite jokios teisės brautis į mano namus.

— O aš neįsibroviau,— draugiškai atsakė Gfeleris.— Aš tik paklausiau, ar mes negalėtume jūsų bute šnektelėti, jūs mane įsivedėte. Tad kas čia neteisėta?

— Tuomet bent jau paaiškinkite, ko norite,— iškošė pro dantis Šnebelis.— Nepakenčiu policijos savo namuose.

— Jūs ir anksčiau nepakęsdavote,— griežtai pertarė jį Gfeleris.— Tačiau tada jūs nekėlėte triukšmo. Matyt, dar prisimenate 1945 metų spalį?

— Aš buvau nekaltas,— išstenėjo Šnebelis.

— Bylos svarstymas parodė ką kita,^ nenusileido Gfeleris.— Baudžiamojo kodekso 301 straipsnis: bendradarbiavimas su užsienio žvalgyba. Karo metu palaikėte glaudžius ryšius su Vokietijos pasiuntinybe. Dar pigiai išsisukote, gavęs tik tris mėnesius kalėjimo.

— Man ir jų nereikėjo sėdėti,— skubiai pasakė Šnebelis.

— Be abejo, jūs turėjote gerą advokatą,— sutiko Gfeleris.— Jis išgelbėjo jus nuo Vicvilo. Jis apsaugojo jus ir nuo kitų baudžiamojo kodekso straipsnių. Jūs per plauką išvengėte bausmės už nusikalstamus veiksmus prieš valstybę ir šalies saugumą...

— Aš visados buvau patriotas,— prisiekinėja Šnebelis.

— Na žinoma, jūs teikėte tam tikras paslaugas ir sąjungininkams,— ironiškai pritarė Gfeleris.— Tikriausiai buvo labai įdomus užsiėmimas. Ar vien iš sentimentų laikote savo namuose užsienio telegramų agentūrą, ar čia esama šio to daugiau? O tie žmonės ką nors žino apie jūsų praeitį?

— Jūs neturite teisės, inspektoriau...— sušvogždė Šnebelis.

— Tiek to,— pasakė Gfeleris.— Nenoriu į tai kištis. Jūs negalite pakenkti mūsų šalies santykiams su tų žmonių šalimi, nes tokie santykiai apskritai neužmegzti. Bet jeigu paaiškėtų, kad darote atvirkščiai, kad perdavinėja-te žinias tenai...

— Veltui atėjote, aš tuo nebeužsiiminėju.

— Tuo geriau jums,— šaltai atkirto Gfeleris.— Tačiau šiandien norėčiau pasišnekėti dar kitu reikalu. Ponas Šnebeli, gal jūs kartais jau pradėjote užsiiminėti pinigų padirbinėjimu?

Iš pykčio Šnebelio veidą net raudonis nuplieskė.

— Toji komunistė iš viršaus atsiuntė jus pas mane? Ne čia pataikėte, mano pone. Galite daryti kratą ir be orderio, vis viena nieko nerasite.

— Tikiu jūsų žodžiais,— neprieštaravo Gfeleris.— Bet jeigu jūsų reputacija išties nesutepta, tai pasakykite man, iš kur gavote penkiasdešimties frankų banknotą, kurį davėte poniai Markvart.

Šnebelis kažką sušnypštė panosėje.

— Ji ir man mėgino šitai įteigti. Labai gaila. Tačiau ne aš jai daviau tą pinigą...

Inspektorius prisimerkė.

Na, klokit,— šiurkščiai paliepė jis.— Tuomet ir aš jums šį tą atleisiu. Gal kada šito prireiks. Taigi kieno banknotas? Ką jūs žinote apie tą žmogų?

Šnebeliui išrasojo kakta.

— Aš nedaviau poniai Markvart jokio penkiasdešimties frankų banknoto. Kiek sykių galima kartoti!

— Jūs nekaltas, jei nežinojote, kad banknotas netikras. Bet jeigu ką nors dengiate, tuomet tesaugo jus dievas, Šnebeli!

Šnebelio akys neramiai klaidžiojo po kambarį.

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate,— sustenėjo jis.— Poniai Markvart aš nedaviau jokio banknoto.

Gfeleris užsisegė paltą, kurį prieš įeidamas į kambarį buvo atsilapojęs.

— Ką gi,— pasakė jis.— Tikiuosi, jums neteks gailėtis dėl šitokio užsispyrimo.

Gfelerio atsisveikinimo žodžiai paveikė labiau negu visi grasinimai.

Jam išėjus, Šnebelis nušlubčiojo prie senos sofos aukštomis kojomis ir pavargęs sudribo ant jos. ,,Jei galėčiau elgtis kaip noriu,— galvojo jis bejėgiškai niršdamas,— tai parodyčiau jiems, deja, esu jų rankose. Tiesa, tik vieną pažįstu, tačiau žinau, kas man gresia, jei bent žodeliu prasitarčiau policijai.¹' Niderhoizerio istorija, įvykusi prieš penkerius metus, buvo jam įspėjimas. Tąsyk buvęs šveicarų fronto narys norėjo asmeniškai atkeršyti vienam besislapstančiam nacistui. Tačiau per ilgai delsė pranešti policijai ir vieną dieną jo lavoną aptiko išmestą ant kranto už Reino krioklio. Policija tik vėliau nustatė, kad čia būta žmogžudystės. O žudikas dingo.

Helena Biutikofer, kuri paprastai atnešdavo dėdei valgį prieš aptarnaudama pensiono svečius, rado jį niauriai nusiteikusį ir susimąsčiusį ant sofos. Žinodama, koks jis užgaidus, ji nusprendė neklausinėti, kas sugadino nuotaiką. O Šnebeliui šitoks jos elgesys pasirodė beširdiškas, todėl jis ėmė kabinėtis prie visko, ką tik ji darė. Kai prie durų paskambino, jis piktai šūktelėjo:

— Kodėl neini atidaryti? Ar girdi, eik atidaryk!

Norėdama jį paerzinti, Lenė palaukė, kol paskambins

trečią kartą, ir tik tuomet nuėjo prie durų. Sugrįžo vedina jaunu vyriškiu, kuris prisistatė esąs Ingas Taubertas.

— Ar galėčiau su jumis pasikalbėti, ponas Šnebeli?— paklausė jis šeimininko, garsiai srebiančio kukulienę. Lenei pasiūlius, jis atsisėdo ir slapčia ėmė ją stebėti. Lenė jam labai patiko.

Šnebelis nusišluostė servetėle lūpas ir, prieš teikdą-filasis atsakyti, luktelėjo, kol dukterėčia įdės jam gabalą keptų veršienos kepenų.

— Ko norite?—paklausė jis, prisikimšęs pilną burną.

Taubertas pagalvojo, kad Šnebelis elgiasi kaip kiaulė

tvarte, tačiau nesiėmė spręsti apie šveicarų pensiono šeimininko įpročius prie stalo. Be to, jam tolyn labyn patiko Lenė, ir jis nusprendė nesukti sau galvos dėl Šnebelio.

— Aš esu pono Markvarto draugas,— pasakė jis.— Berne žadu būti savaitę ir norėčiau pas jį apsigyventi. Jūs neprieštarausite?

Georgija dėl viso pikto patarė jam gauti šeimininko sutikimą, nors jos vyras buvo įsitikinęs, kad visiškai pakanka užsiregistruoti policijoje. Kita vertus, Šnebelis jautėsi savo namuose be galo didelis valdovas, ir nevertėjo gadinti su juo santykių, jeigu po tos istorijos su penkiasdešimties frankų banknotu apskritai buvo galima juos labiau pagadinti.

Šnebelis nesiskubino atsakyti. Žiūrėdamas į čepsintį tironą, Taubertas prisiminė, kad pats dar nepietavęs, tačiau šalia Lenės jis vėl užmiršo alkį. Dar labiau jo širdį minkštino maldaujantys žvilgsniai, kuriais mergina jį nuolat varstė, atsiprašinėdama už savo dėdę.

Tik gerdamas kompotą Šnebelis malonėjo prabilti.

— Vadinasi, jūs tasai žmogus, kuris su anuo iš viršaus,— jis mostelėjo į lubas,— buvote sulaikytas Arburge dėl netikrų pinigų. Jus uždarė į kamerą?

— Laimė, ne,— atsakė Taubertas.

Šnebelis rūškanai dėbtelėjo į jį. Net ir šio malonumo jam nelemta patirti...

— Gerai, galite čia gyventi,— maloningai tarė jis.— Tačiau laikykitės namų vidaus tvarkos taisyklių. Jas sužinosite iš savo draugų. O dabar aš užimtas.

Kiek sutrikęs Taubertas valandėlę neryžtingai stovėjo ir žiūrėjo, kaip Lenė krauna indus į krepšį.

— Leiskite, aš padėsiu jums nunešti,— pasiūlė jis, kai Lenė ruošėsi išeiti.

Šnebelis ėmęsis varginančio darbo — laikraščio skaitymo— staiga jį numetė ir tarė:

— Mano dukterėčiai nereikia jūsų pagalbos. Nelįskite prie jos.

Nuo tokių šiurkščių žodžių Taubertas neteko žado. Tylėdamas jis atidarė Lefiei duris ir palydėjo iki laiptinės. Kai ji meiliai nusišypsojo, jo pyktis ištirpo lyg sniegas saulėje.

— Nėra tos dienos, kad nereikėtų atsiprašinėti už savo dėdę,— pasakė ji, o Taubertas, kurio širdis vėl liepsnojo džiaugsmu, susižavėjęs klausėsi jos balso skambesio.

— Niekis,— tarė jis kilniaširdiškai.

— Man išties labai nemalonu. Ką jūs apie mus pagalvosite?

Taubertas griebėsi savo — taip bent jis įsivaizdavo — išbandyto būdo.

— Jūs esate žavi mergina,— tarė jis galantiškai.— Ir jeigu jums atrodo, kad reikia užglostyti dėdės kaltę, tai norėčiau paprašyti su manimi pasivaikščioti.

Lenės akys pašaipiai sužibo.

— Na ne, visai nemanau, jog turėčiau kažką užglostyti.

— Tuomet padarykite tai dėl manęs. Vienišas, nieko nepažįstantis svetimšalis maldauja gražiausią Berno merginą parodyti jam miesto įžymybes.

— Už dvidešimt penkis frankus vienišas, nieko nepažįstantis svetimšalis gali pasisamdyti gidą iš ekskursijų biuro,— šaltai atsakė gražiausia Berno mergina.— Jis kur kas geriau supras jūsų dialektą. Viso geriausio.

„Mažoji pabaisa,— įsižeidė Taubertas, kai Lenė apsisukusi nuėjo.— Mano dialektas bent jau labiau suprantamas negu tas rachitiškas „švicertiuč", kuris, nors ir kaip ji stengtųsi, vis tiek prasikiša." Jis visiškai užmiršo, jog ką tik buvo užliūliuotas jos balso skambėjimo.

Apie septynioliktą valandą ministerijos patarėjas Neringas ir Ingas Taubertas išėjo iš vakarinio Bundestago fligelio. Dangus vėl buvo apsiniaukęs, Bundesgasėje pūtė šaltas vėjas, balutės buvo apsitraukusios plonu ledo sluoksniu.

— Slogus įspūdis,— prabilo Taubertas.— Tiesiog slogus.

— O jūs manėte, kad jie labai apsidžiaugs ir priims išskėstomis rankomis,— ironiškai paklausė Neringas.— Nieko kito aš ir nesitikėjau.

— Nejau laukėte, kad vidaus reikalų departamente jus priims paties žemiausio rango tarnautojas, kuris suras tūkstantį kliuvinių ir triskart išeis iš kambario, norėdamas parodyti neprašytiems lankytojams, kokie jie čia nepageidaujami?

Neringas nusijuokė.

— O jūs vylėtės, kad mus priims federalinis patarėjas, sprendžiantis šiuos klausimus?

— Ne, tačiau ką mes pasiekėme?

Ministerijos patarėjas stabtelėjo ir pažvelgė į paminklą Pasaulinei pašto sąjungai, vaizduojantį Žemės rutulį, aplink kurį susikibusios už rankų pleveno penkios figūros.

— Svajonė,— ąu kartėliu pasakė Taubertas, kuris matė, į ką nukrypo Neringo žvilgsnis.— Menininko svajonė. Mes nesulauksime, kol ji taps tikrove.

— *Čia turimi galvoje ne mes, draugas Taubertai,— lėtai pratarė Neringas,— o tie, kurie ateis po mūsų. Ir nėra ko pervertinti mūsų pačių svarbos. Jūs teiravotės, ką mes pasiekėme. Daugiau negu jūs, matyt, įsivaizduojate. Tikiuosi, kad viskas baigsis taip, kaip ir tikėjomės.

— Aš jūsų nesuprantu. Tuomet ko mes apskritai tenai ėjome?

— Todėl, kad reikia laikytis žaidimo taisyklių,— atsakė Neringas.— Mokykitės įžiūrėti šį tą ir už kulisų, draugas Taubertai. Kai tasai smulkus tarnautojas su mumis tvarkėsi, jo viršininkai viską kuo smulkiausiai žinojo. Jis kelis kartus ėjo pranešinėti apie derybų eigą. Todėl ir palikdavo mus vienus...

— Jūs išties taip manote?

— Esu įsitikinęs. Tokius reikalus, jeigu nėra diplomatinių santykių, tvarko žemiausio rango tarnautojai. Tačiau regimybė apgauna, tą gerai žinome. Vėliau atsakingos instancijos labai įdėmiai peržiūrės mūsų pasiūlymus. Šiaip ar taip, mūsų šansai ne tokie jau beviltiški.

■— Taip?

Vėjo gūsis vos nenunešė Neringo skrybėlės.

— Nėra priežasčių uždrausti mums atidaryti geležinkelio atstovybės,— tarė jis.

— Bet sutikimo jie irgi nedavė,— paprieštaravo Taubertas.— Tik nukreipė mus į kitas instancijas.

— Na ir kas?—ramiai pasakė Neringas.— Taip jau įprasta. Mūsų užduotis reikalauja kantrybės, visų pirma kantrybės. Tatai svarbiausia. Mes savo pasieksime. Vieną gražią dieną pateiksime sąlygas, ir jie turės su jomis sutikti.

Antras vėjo gūsis užgožė paskutinius jo žodžius.

— Bjaurus oras,— tarė Neringas.— Matyt, pats laikas šiek tiek užkąsti. Pietūs „Varpe" buvo ne itin sotūs, o jus Markvartai tikriausiai gerai pamaitino. Užsukime į kokį restoraną.

Monbižu gatvėje jie aptiko restoraną, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė visai neblogas. Tačiau prie įėjimo Ne-ringo laukė, siurprizas. Tiesiai prieš juos pro duris išniro Bengtsonas ir ponia Delkas, susiglaudę ir meiliai žvilgčiodami kits į kitą. Neringas iš nuostabos net išsižiojo. Regis, tasai švedas su savo paika skraidančių lėkščių idėja įsimylėjo išsipusčiusią prancūzę, kuri gera dešimčia metų buvo už jį vyresnė. Tiesiog nesuvokiama. Juk šis vyriškis galėjo susukti galvą tuzinui kitų moterų.

Kai Bengtsonas ir ponia Delkas ėjo pro šalį, Neringas kaip tik norėjo nusisukti ir žengti į restoraną, bet švedas staiga paleido savo bičiulės ranką ir sugrįžo.

— Jūs manęs su ponia Delkas nematėte, supratote! — pasakė jis tyliai, tačiau įsakmiai.

Neringas tylėjo.

— Aš pasikliauju jūsų padorumu,— draugiškai kalbėjo toliau Bengtsonas,— lygiai kaip jūs galite pasikliauti manuoju. Vadinasi, negadinsime tarpusavio santykių.

— Jūsų asmeniniai reikalai manęs nedomina,— atšovė Neringas.

Švedas kilstelėjo skrybėlę ir nuskubėjo prie ponios Delkas, kuri lūkuriuodama stovėjo netoliese.

Neringas ir Taubertas įėjo į restoraną. Viduje buvo nedidelė jauki salė, kurios viena siena dalijosi į nišas. Radę vieną neužimtą, jie nusivilko paltus ir atsisėdo. Neringas pasiūlė užsisakyti Ementalio valstiečių kepsnį, o prie jo, vietoj įprasto sidro, išlenkti po stiklą grogo,

Taubertui labai knietėjo sužinoti, ką reiškia tasai keistas susitikimas, tačiau nenorėjo klausinėti. Galų gale Neringas pats patenkino jo smalsumą.

— Žmogus, kurį mes ką tik buvome sutikę, vienas mano pensiono gyventojų,— prašneko jis, smeigdamas šakute gabalėlį liežuvinės dešros ir griežinėlį rauginto agurko.— Dalyvauja čia „skraidančių lėkščių" kongrese. Ir, kaip matau, susiuostė su kito gyventojo žmona.

— Koks prastas jo skonis,— palingavo galvą Taubertas.

— Dėl skonio nesiginčijama,— atsakė Neringas, keldamas prie lūpų taurę.

Tačiau netrukus vėl ją pastatė ant stalo. Mintis, staiga atėjusi į galvą, jį pribloškė. Ką švedas pasakė? „Negadinsime tarpusavio santykių!" Iš pradžių jis susiejo šiuos žodžius su Bengtsono flirtu, ir tai atrodė savaime suprantama. Bet gal jis apsiriko. Jei laišką parašė Bengt-sonas ir dabar užsimena apie jų dalykinius santykius? Galbūt šiuo atveju jo pažintis su ponia Delkas reiškia visai ką kita.

— Kas jums?— paklausė Taubertas.

Neringas krūptelėjo.

— Ak, nieko,— skubiai atsakė jis.— Aš kaip tik galvojau, ką mums toliau daryti.

Niekam neprasitarti apie paslaptingą laišką. Jis sau prisiekė ir nieku gyvu nesulaužys duoto žodžio.

— Klausykite,— pasakė jis, stengdamasis nukreipti savo mintis kita linkme.— Rytoj aplankysime susisiekimo departamentą...

Jis ėmė šnekėtis su Taubertu apie tai, kaip ketinąs veikti. Išvardino kitas vietas, į kurias jiems taipogi reikės kreiptis ir užbaigė kalbą atsargiai, tačiau optimistiškai:

— Mūsų tikslas — gauti raštišką sutikimą, kad galime atidaryti biurą. Jeigu tiek pasieksime, mūsų uždavinys bus atliktas. Techninė šio reikalo pusė mūsų neliečia.

— Iki ateinančios savaitės įveikti tokį biurokratijos brūzgyną?— suabejojo Taubertas,

Neringas nusijuokė.

— Linkiu, kad jums niekados netektų susidurti su didesniais sunkumais. Bet mums jau metas kilti. Kur žadate praleisti šį vakarą?

— Po vakarykštės dienos Arburge nei mano draugas, nei aš neturim jokio noro kur nors traukti. Ateikite jūs pas mus. Ponia Jvfarkvart prašė perduoti, kad jūs visuomet laukiamas svečias.

Neringas susimąstė.

— O kodėl ne?—tarė jis atsistodamas.— Mums reikia pasiruošti artimiausioms kautynėms. Gal jūsų draugas geriau už mus nusimano apie kai kuriuos dalykus.

Jie apsivilko paltus ir išėjo iš nišos. Kampe vienas iš svečių akimoju pasislėpė už laikraščio. Tačiau Neringas jį pažino. Tai buvo Vanderslebas, ir sėdėjo jis čia, regis, neilgai, nes kai jie įžengė į salę, toji vieta kampe buvo laisva, Neringas tai gerai įsidėmėjo.

Jam magėjo prieiti prie Vanderslebo ir išvainoti jį už šniukštinėjimą, tačiau gerai žinojo, kad tokių tipų šitai neveikia. „Šniukštinėk sau, ponas ginklų spekuliante,— pagalvojo jis,— o aš nesuksiu dėl to galvos." Bet staiga jam toptelėjo, kad prieš valandą manė, jog Bengtsonas esąs tasai nepažįstamasis, parašęs laišką.- Paini situacija, ir ji dar labiau susipainiojo, kai išeidami jie susitiko poną Čumį. *

Šįkart Neringas nesusilaikė jo neprakalbinęs.

— Labas vakaras, ponas Čumi,— kreipėsi jis su apsimestiniu draugiškumu.— Čia, matyt, renkasi visas Biutikofer pensionas. Ar netoliese kartais nematyt pono Vio-relio ir pono Brikstono?

— Manau, kad ne,— mandagiai atsakė Čumis.— Ponas Brikstonas, kiek man žinoma iš ponios Biutikofer, ruošiasi eiti į Berno simfoninio orkestro koncertą, o ponas Viorelis, nepaisydamas nesėkmės, vėl antikvarinių daiktų aukcione.

— O jūs, aišku, visai nenorėjote ieškoti manęs šiame restorane?—kandžiai paklausė Neringas.

— Per daug gerai apie save galvojate,— atlaidžiai atitarė Čumis.— Tiesiog nusprendžiau šiek tiek prasiblaškyti. ..

— Aš maniau, kad jūs sergate.

— Kai sergi, visados turi daug laiko.

— Ir laiškų rašymui taip pat?

— Ir laiškų rašymui. Retkarčiais juk reikia kitiems apie save priminti.

— Jūs gerai žinote, ką aš turiu galvoje,— grasinamai pasakė Neringas.— Tačiau kreipėtės ne tuo adresu.

Jis buvo įsitikinęs, jog surado paslaptingojo laiško autorių.

— Aš jūsų nesuprantu,— ėmė nuobodžiauti Čumis.— Mane veikiau domina kiti žmonės.

— Galbūt anas ponas?— įsiterpė į pokalbį Ingas Taubertas.

Pono Čumio apvalus tarsi mėnulio pilnatis veidas liko toks pat malonus, kai žvilgtelėjo į kitą gatvės pusę, kur po žibintu stovėjo kažkoks žmogus ir degėsi cigaretę.

— Labai gaila. Bet aš jo nepažįstu. O dabar man metas išgerti alaus bokalą. Iki pasimatymo, ponai.

Jis pradingo restorano vestibiulyje. Nepažįstamasis, stovėjęs kitoje gatvės pusėje, tuo tarpu skubiai nėrė į tamsų skersgatvį.

— Jūs pažįstate tą žmogų, kur buvo po žibintu?— pasiteiravo Neringas.

— Nesu tikras,— atsakė Taubertas.— Man rodos, lyg būčiau jį matęs šiandien per pietus mano draugų namuose. Atkreipiau dėmesį todėl, kad tokiu metu jis jau buvo girtas. Bet ko jūs taip susijaudinot?

— Bernas—tai smalsuolių miestas,— tarė Neringas, neišduodamas savo paslapties.— Kai kurių žmonių niekaip negali atsikratyti.

Geležinkelio tarnybos patarėjas Neringas smagiai praleido vakarą pas Markvartus. Nors ir buvo jau gan vėlu, viena gėlių parduotuvė vis dėlto dirbo, ir Ingas Taubertas, norėdamas ištaisyti savo vakarykštę klaidą, nupirko Georgijai didelę puokštę geltonų rožių. Pradžioje gurkšnodami vyną jie apsvarstė tolesnį veikimo planą. Klausas Markvartas davė jiems keletą vertingų patarimų. Paskui ėmė kalbėti apie intymesnius dalykus. Iš Georgi-jos Neringas sužinojo, kas jai nutiko paskutinėmis karo dienomis ir kaip Volfertų šeimoje ji rado antrus namus.

Pirmą sykį atvėrė širdį ir jis, pasipasakojo apie savo žmoną ir rudojo teroro metus, kurie ją pražudė. Staiga Neringui toptelėjo, kad Georgija būtų galėjusi būti jo duktė. Ir Georgija, kurią su Neringu siejo sunkūs prisiminimai, pagalvojo apie savo tėvą. Ji dar nebuvo pamiršusi, kaip sodyboje, kur jie gyveno, drauge šerdavo arklius. Tėvo nepašaukė į karinę tarnybą, nes jis vaikščiojo su vienu protezu. Georgija gerai neprisiminė, kas — jis ar motina — išrinko jai tokį keistą vardą. Klausas Markvartas matė, kad tarp žmonos ir Neringo atsiranda nematomos gijos, tačiau nepavydėjo, greičiau džiaugėsi, kad žmona po ilgos pertraukos galop surado žmogų, su kuriuo — išskyrus jį patį — galėtų atvirai pasišnekėti.

Pakiliai nusiteikęs Neringas stovėjo prie savo kambario durų. „Jeigu turėčiau dukterį,— galvojo jis,— ji būtinai būtų panaši į Georgiją Markvart. Tikras lobis turėti tokį žmogų kaip ji. Metams bėgant gyvenimas darosi sunkesnis, tai ypač junti, kai esi vienišas.^,,

Įkišęs į durų spyną raktą, jis mėgino atrakinti, tačiau niekaip negalėjo jo pasukti. Spūstelėjo rankeną — durys atsidarė. „Juk prieš išeidamas užrakinau,— pagalvojo jis su nuostaba.— Gal kambarinė tvarkė ir pamiršo užrakinti?" Uždarė duris ir norėjo uždegti šviesą. Jungtukas spragtelėjo, tačiau šviesa neįsižiebė. Pabandė dar sykį. Veltui.

— Jums nieko neišeis,— pasigirdo iš tamsos prislopintas balsas.— Aš išsukau lemputę. Šiandien jūsų kambaryje nuėmė portjeras, ir aš nenoriu, kad iš fligelio pastebėtų, kas pas jus svečiuojasi.

Neringas, stovėjęs prie sienos, atsargiai ėmė slinkti pirmyn.

— Stokit,— įsakė balsas ir Neringas pagalvojo, kad kažkur jau buvo jį girdėjęs.— Laikykitės dešinės ir sėskitės ant lovos. Matyt, labai norėtumėte perkąsti man gerklę.

Neringas tylėdamas atsisėdo ant lovos. Kambaryje buvo tamsu nors į akį durk, ir jis negalėjo atpažinti neprašyto svečio. Žinojo tik tiek, kad anas sėdi ant kėdės priešpriešiais.

— Ko jums čia reikia?— paklausė Neringas, atgavęs savitvardą.

Tasai nusikvatojo.

— Ko man reikia? Juokus kreti, Anka. Man reikia to paties, ko ir tau. O gal tu manęs nepažinai? Na taip, čia gana tamsu. O kas daugiau aplankytų tave Berne po dvidešimties metų, jei ne senas bičiulis Rokštrohas?

Neringas neturėjo jokio noro ginčytis su nepažįstamu žmogumi, vidurnaktį įsibrovusiu į jo kambarį.

— Jeigu jums ko nors iš manęs reikia, prašom ateiti rytoj. Dabar aš noriu miego,— atkirto jis.

Neringas išgirdo kaip sugirgždėjo sena kėdė.

— Iš proto išsikraustei, Anka?—prašneko balsas iš tamsos.— Mes juk nepažįstame vienas kito, supratai? Iki šiol tu valdeisi, o dabar staiga ėmei taukšti nesąmones.

— Aš apskritai nesuprantu apie ką jūs kalbate,— nekantriai atkirto Neringas.— Išeikite, duokite man ramybę.

— Ak, tu manimi nepasitiki, Anka? Negi neskaitei mano laiško? Nėra reikalo per daug slapukauti. Aišku, aš pasikeičiau. Tačiau ir tu neatrodai kaip prieš dvidešimt metų. Visai neblogą triuką sugalvojai. „Kaip brangenybė iš dėžutės." Aiškus dalykas. Dabar pasakysiu tau numerį. Gal tuomet nusiraminsi. Dvylika aštuoniasdešimt trys. Teisingai? O slaptažodį pats žinai. Šiuo atveju tu irgi buvai labai atsargus...

Neringas svarstė, kas jo kambaryje: Bengtsonas, Vanderslebas, Čumis ar dar kas nors. Tiesa, balsas jam atrodė pažįstamas, tačiau niekaip neatsiminė, kieno jis. Be to, nepažįstamasis šnekėjo tyliai ir paprasčiausiai galėjo pakeisti balsą. Jis pyko, kad neįstengia įminti šios mįslės, be to, jautėsi pavargęs. Reikėjo galų gale išprašyti tą naktinį svečią.

— Aš neturiu su jumis nieko bendra. Taigi prašau išeiti. Aš ne tas, kuo jūs mane laikote. \

Kėdė sugirgždėjo smarkiau.

— Saugokis, Anka. Neturėk vilties mane apdumti. Daugiau tau nepavyks. Jeigu tikiesi vienas pats sutvarkyti šį reikaliuką, tai labai apsirinki. Tu atvykai čionai paveržti mums iš panosės riebų kąsnį, o paskui dingti. NJesk šitai iš galvos. Tik su mumis galėsi...

„Reikia atsikratyti šito tipo,— galvojo Neringas.— Gal imti ir išklausyti jo paistalus?"

— Taigi ką jūs siūlote?—staiga paklausė jis, ilgai nesvarstydamas.

— Mums patiems nepavyks,— sušnabždėjo nepažįstamasis.— Per vėlu. Reikia kažką kitą pasiųsti. Aš jau žinau ką. Jūs tik pasakykit slaptažodį...

— Aš nežinau jokio slaptažodžio,— šiurkščiai pasakė Neringas. Dabar jis pyko ant savęs už tą nelemtą klausimą.

— Bijote, kad apgausiu. Tačiau prisiekiu, kad mes viską sąžiningai pasidalinsime, kaip ir buvom sutarę. Kitaip kaip pasieksim tikslą, jeigu pjausimės tarpusavy?

— Man tai nerūpi,— abejingai tarė Neringas, kuris nė nenutuokė, apie ką buvo šnekama.

Nepažįstamojo balsas įgavo isterišką gaidelę.

— Nejau nežinote, kiek mums liko laiko? Kitą savaitę baigiasi terminas. Tada apskritai bus vėlu.

„Kitą savaitę aš būsiu Berlyne,— pagalvojo Neringas.— O tu su kuo nori tvarkyk savo nešvarius reikalus."

— Mums reikia slaptažodžio,— pakartojo naktinis svečias.— Viskas priklauso nuo slaptažodžio. Jeigu jūs mums pasakysite, toliau eis kaip sviestu patepta...

„Tiesą sakant, reikėtų pranešti policijai,— toptelėjo Neringui.— Tačiau kur įrodymai? Laišką sudeginau. Užsitrauksime nemalonę ir pakenksime patys sau, be to, ir laiko turime ne per daugiausiai. Iki kitos savaitės mums reikia viską užbaigti. Ką toliau darys tasai žmogus, man nerūpi. Bernas apskritai man nerūpės, kai atsidursiu Berlyne, o paskui vėl Vienoje."

Tačiau ta mintis jam kažkuo nepatiko.

— Ne šiandien,— pratarė jis.— Laiko dar yra.

— Ne tiek daug,— atkakliai tvirtino nepažįstamasis.— Ryžkitės kuo greičiau ir duokite man žinią. Kokiu būdu, spręskite pats...

Iš krebždesio Neringas suprato, kad neprašytas svečias atsistojo. „Kai jis prieis prie durų ir jas atidarys,— galvojo Neringas,— tai vis viena atpažinsiu, kas pas mane buvo, nors koridorius ir silpnai apšviestą?,"

— kartais man tiesiog neaišku, kodėl taip ilgai terlio-juosi su jumis, Anka,— pasakė nepažįstamasis.— Sykį jūs mane jau apmovėte, ir bijau₍ kad ketinate vėl tą patį padaryti. Matyt, dabar šaipotės iš manęs. Norėčiau bent žvilgtelėti...

Neringą staiga apakino ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa. Nespėjus jo akims vėl priprasti prie tamsos, trinktelėjo durys. Naktinis svečias taip ir išėjo neatpažintas.

KETVIRTADIENIS, 1965;03.U

— Man tai nepatinka,— kelissyk pakartojo Ingas Taubertas.—Čia kažkas ne taip.

Georgija padavė jam cukrinę.

— Iš tikro, čia daug kas ne taip. Žinotum, kaip man gadina nervus tasai Šnebelis. Tai bent neaiškus tipas. Tačiau ne visuomet galima pasirinkti žmones.

— Galbūt tu ne visai supranti, ką turiu galvoje,— lėtai pratarė Taubertas.— Neringas kažką žino ir slepia nuo mūsų. Aš vakar tai pastebėjau, kai išeidinėjome iš restorano. Jo pensione gyvena tokie keisti žmonės. Kas sieja Neringą su jais?

— Niekas,— Georgija atsakė šiurkščiau, negu ketino.— Nešnekėk nesąmonių. Juk žinai jo praeitį. Ar to neužtenka? Jį atsiuntė čionai su svarbia užduotimi. Ar tai nieko nereiškia?

Ji rimtai supyko. Taubertas daugiau neišdrįso kalbėti šia tema. Baigęs gerti kavą, jis atsistojo.

— Metas eiti. Ko gero, jisai jau laukia. O kada sugrįš Klausas?

Georgija trūktelėjo pečiais.

— Neaišku kiek tęsis spaudos konferencija departamente. Jie vėl kels į padanges savo neutralitetą, o tai, kaip rodo patyrimas, labai ilgai trunka. O kada tu par-sirasi?

— Nežinau,— atsakė Taubertas.— Atrodo, kad šiame krašte išvis nieko tiksliai negali pažadėti.

Gatvėje oras buvo toks pat žvarbus kaip vakar. „Ir kaip čia kils noras apžiūrinėti miestą,— galvojo jis suir-žęs.— Būtų jie tenai, Berlyne, parinkę tokiam reikalui kokį kitą metų laiką. Juk reikia žmogui bent kartą pailsėti." Jo žvilgsnis nuklydo į sniegu apklotas kalnų viršūnes. Vaiskioje ryto dangaus mėlynėje milžiniškos uolos tarsi įspūdingi kulisai stūksojo už katedros ir raudonų senamiesčio stogų. „Gal bent paslidinėsiu,— ilgesingai pagalvojo jis.— Juk slides galima kur nors išsinuomoti."

Kamuojamas prieštaringų jausmų Ingas Taubertas užkopė Biutikofer pensiono laiptais. Paskambinus duris atidarė Lenė, ir jis akimoju pasikeitė. Iš galvos visiškai išgaravo tai, jog tik vakar buvo gavęs atkirtį. Matydamas vien labai jam patinkančią merginą, Ingas beveik automatiškai pasakė:

— Koks nuostabus sutapimas, kad mes taip greitai vėl susitikome! Jums taip neatrodo?

— Visai ne,— šaltai atsakė mergina.— Juk aš čia tarnauju, o jums, matyt, reikia pono Neringo.

— O, aš neskubu. Ir taip atėjau šiek tiek anksčiau.. Vadinasi, jūs čia dirbate?

— Kaip matote. Tačiau tai ne jūsų rūpestis. Ponas; Neringas savo kambaryje. Koridoriaus gale, kairėje pusėje.

Ingas Taubertas nusprendė pažaisti Lenės jausmais.

— Ir ko jūs taip nusistačiusi prieš mane?— papriekaištavo jis.— Nejau taip manote pateisinti savo dėdės elgesį?

Jau pasiruošusi eiti mergina vėl atsisuko.

— Kodėl jūs neduodate man ramybės?—paklausė ji_r nežinia dėl ko nuliūdusi.— Aš jūsų nepažįstu ir neketinu susipažinti. Esu pakankamai užsiėmusi savo reikalais.

— Kaip tik todėl ir gera turėti draugą,— pasakė jis.— Matote, aš atvykau iš šalies, kur daug kas visai kitaip negu čia. Galėčiau jums papasakoti...

ingas labai nustebo, išvydęs jos akyse ašaras.

— Nutilkite, dėl dievo, nutilkite! — sušuko ji.— Nenoriu girdėti, kaip yra kitur. Apskritai daugiau nieko nenoriu girdėti...

Ji nusišluostė akis nosine. Tąryt jos nuotaika buvo tokia, kad blogesnės ir negali būti. Ponas Viorelis išvadino ją kerėpla, kai ji per neapsižiūrėjimą valgomojo durimis trinktelėjo jam į galvą. O ponas Brikstonas, atrodantis kaip Anglijos karalienės favoritas, po vakarykščio koncerto užsukęs į „Mokambo¹¹ taip prisilakė, kad jai ką tik reikėjo pašalinti iš jo kambario to lėbavimo pasekmes. Netgi dabar ją purtė iš pasišlykštėjimo. Ji aiškiai suvokė, koks apgailėtinas jos gyvenimas. „Man reikia iš čia ištrūkti,— pagalvojo ji.— Ir aš ištruksiu. Tai jie išsižios.¹¹

— Galbūt galėčiau jums kuo nors padėti,— atsargiai pasisiūlė Ingas Taubertas. Jis matė, jog merginą kažkas slegia ir dėl to yra labai susirūpinusi. Jisai suvokė, kad ji veikiau linkusi į ką kita negu į flirtą, ir būdamas geros širdies akimirksniu pavirto iš Kazanovos į kupiną nuoširdžios užuojautos žmogų.

— Gal išties galėčiau kuo padėti?— paklausė jis dar sykį, žvelgdamas į ją su gailesčiu.

— Man niekas negali padėti,— atšovė ji piktai ir mintyse pridūrė: „Išskyrus vieną žmogų, tik ne tave.¹¹—Jūsų paguodos man nereikia. Tikras džentelmenas turėtų suprasti ir daugiau neįkyrėti damai.

Ji ir vėl užrietė nosį. Ingas Taubertas pasižiūrėjo į jos baltą prijuostę, kyką ir pagalvojo, kad pagal šios šalies reikalavimus dama turėtų atrodyti kiek kitaip. Tarsi perskaičiusi jo mintis, ji raustelėjo ir tarė:

— O tenai, iš kur jūs atvykot, greičiausiai niekas išvis nežino, kaip reikia elgtis.

Taubertui užvirė kraujas. Jis jau ruošėsi atsikirsti, tik staiga kambaryje už jo nugaros pasigirdo garsus raudojimas. Durys atsilapojo ir ant slenksčio pasirodė panelė Anders užputusiomis nuo ašarų akimis. Ji buvo pasirengusi kelionei.

— Ar automobilis atvyko?—paklausė ji Lenės, stengdamasi tvardytis. Pabrėžta išdidi laikysena sudarė tiesiog juokingą kontrastą su jos išvaizda.

Lenė ne itin mėgo šią viešnią ir niekinamai gūžtelėjo pečiais. Tai perpildė pagyvenusios panelės pykčio taurę.

— Paimkite mano daiktus ir nuneškite į apačią,— užsipuolė ji Ingą Taubertą.— Aš nė sekundės ilgiau čia nepasiliksiu.

Taubertas pažvelgė į ją sutrikęs.

5 — 1320

65

— Jūs, matyt, kreipėtės ne tuo adresu, ponia,— pasakė jis.— Aš ne tarnas.

Panelė Anders sušnypštė lyg gyvatė ir greičiausiai būtų iškabinusi Taubertui akis, jei ne ponia Biutikofer, laiku pasirodžiusi iš savo kabineto.

Ji kaipmat susigaudę, kas čia įvyko, ir šūktelėjo:

’— Marti, nunešk panelės Anders lagaminus žemyn!

Iš batų valymo kamarėlės išėjo tarnas ir čiupo daiktus. Ponia Biutikofer ryžosi geriau pati palydėti panelę Anders, kad daugiau nekiltų nesusipratimų.

Kai jos abi nulipo apačion, Lenė tarė:

— Ačiū dievui, pagaliau atsikratėme tos senos kvaišos.

Ingas Taubertas, kuris per šitą įvykį visai užmiršo, jog buvo supykęs ant Lenės, pasiteiravo:

— O kas jai nutiko?

— Ji prarado ekonomės vietą,— paaiškino Lenė piktdžiugiškai.— Milijonierius, kuris ruošėsi ją pasiimti, atsiuntė telegramą, kad neima jos. Jis Amerikoje gavo moteriškę. Kaip aš džiaugiuosi.

Tai pasakiusi, ji apsisuko ir dingo buvusiame panelės Anders kambaryje.

Pagieža, slypinti jos žodžiuose, pribloškė Ingą Tau-bertą. Šita mergina, matyt, pikto būdo, to jis tikrai nesitikėjo. Atgavęs šaltą protą, nuėjo prie Neringo kambario.

Pasibeldęs į duris ir išgirdęs patarėjo kvietimą, Taubertas vėl prisiminė pokalbį su Georgija. Jo nuotaika dar labiau sugedo.

Neringas kažką rašė, tačiau greit pastūmė ploną sąsiuvinį į šoną ir pasisveikino su Taubertu.

— Deja, be ataskaitų neišsiversi,— prašneko jis.— Aš kaip tik šį tą pasižymėjau.

— Taip pat ir vakarykščius susitikimus?—nepatikliai paklausė Taubertas.

Neringas nustebęs pakėlė galvą. Ką Taubertas žino apie naktinį vizitą jo kambaryje? Bet veikiau jis turi galvoje restoraną Monbižu gatvėje. Neringas buvo savimi nepatenkintas, kad iki šiol dar neapsisprendė, kaip elgtis. Toliau nekreipti dėmesio į keistai susiklosčiusią situaciją neįmanoma. Antra vertus, Taubertas jam atrodė per jaunas ir nepatyręs, kad būtų galima su-juo pasitarti ir imtis atitinkamų priemonių. „Galbūt aš neteisus jo atžvilgiu,— galvojo Neringas.— Apskritai su kuo veikti išvien? Ir Markvartas negali man padėti. Tuomet išties lieka kreiptis į policiją ir susitaikstyti su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, netgi su mūsų sumanymo žlugimu. Tai papasakoti viską Taubertui ir Markvartui ar nė neužsiminti? Ar bus klaida, jeigu jie žinos, ar man nuo to tik palengvės? Ko jie nežinos, niekas jiems negalės prikišti." Jis nuolat turėjo galvoje, kaip juo pasitikėjo atsiųsdami čionai. Nejau teks grįžti į Berlyną tuščiomis rankomis?

— Tai visai nereikšmingi dalykai,— tarė jis ir prisiversdamas šyptelėjo.— Kas mums darbo dėl to pono Ču-mio? Ar kad „skraidančių lėkščių" gerbėjas flirtuoja su kito pensiono svečio žmona — mums užtenka savų rūpesčių.

— Vakar jums tie dalykai neatrodė tokie bereikšmiai,— pasakė Taubertas.

— Rytą į viską žiūri kitomis akimis,— nerūpestingai atsakė Neringas.— Miela mažutė neištikimybė. Nesu prie to pripratęs. Galbūt jums tai atrodo labiau juokinga. Tasai Bengtsonas prie pusryčių stalo mane tiesiog hipnotizavo, kad neišduočiau. O ponia Delkas buvo tokia švelni savo gyvenimo draugui, kad mielas vyrelis net apstulbo; tačiau ji greitai suprato persistengusi ir ėmė bartis, kai' tas ištepė savo kaklaraištį kiaušinio tryniu. Taip, brangusis, iš moters gali visko laukti. Gerai įsižiūrėkite į savo išrinktąją prieš tai, kol jus nutemps į santuokų rūmus.

Taubertas nemaloniai nustebintas tylėjo. Šitoks cinizmas po vakaro, praleisto pas Markvartus, po viso to, ką Neringas pasakojo apie savo žmoną, buvo tiesiog nesuprantamas. „Koks gi tikrasis Neringas?"—klausė savęs Taubertas.

— Tegul tie miesčionys džiaugiasi skęsdami amoralumo liūne,— šnekėjo toliau patarėjas.— Šiandien mums reikia perkąsti kietą riešutą. Taigi pirmyn į susisiekimo departamentą Anthausgasėje.

Taubertas padėjo jam apsivilkti paltą. Išėję į koridorių, jie pamatė Čumį, kuris paikai šypsodamasis linktelėjo ir skubiai nėrė į laiptinę.

— Kas jums?—nusistebėjo Taubertas.

Neringas greitai susitvardė.

— Ak nieko, visai nieko,— sumurmėjo jis.

Taubertas palingavo galvą. Iš kur jis galėjo žinoti,

kad Čumis išėjo ne iš savo, o iš Vanderslebo kambario. Vanderslebo jau kokia valanda nebuvo pensione.

Kamuolį turi varžovai. Berniečiams jokių šansų įmušti įvartį. Kur jau ten, Siono komanda daug pranašesnė. Publika Vankdorfo stadiono tribūnose švilpia. Ešlimanas įpykęs sugniaužia kišenėse kumščius. „Kodėl jie taip blogai žaidžia,— galvoja jis.— Taip blogai jie dar niekados nežaidė". Tačiau staiga jis supranta kodėl. Už Berno komandos vartų stovi kažkoks žmogus. Tai ne treneris ir ne gydytojas, ne stadiono darbuotojas, o eilinis žiūrovas. Keisčiausia, kad jis laiko rankose dėžutę. Dėžutė atdara. Jis kyšteli ranką į ją ir ima traukti nedidelius tviskančius daiktus, apie kuriuos komisaras tik nutuokia, kas tai: brangenybės. Berno komandos žaidėjus magiškai traukia brangakmenių blykčiojimas ir aukso spindesys. Jie atiduoda kamuolį varžovams ir apstoja tą žmogų ratu. Tačiau Anka — Ešlimanas gerai žino, jog tai Anka — pakelia dėžutę aukštyn ir iškrato jos turinį. Ant žemės pasipila žibantis aukso lietus, o komisarui Anka šūkteli:

— Bernhardai, kelkis!

Komisaras vargais negalais pramerkė akis.

— Einu, Kete,— suniurnėjo jis.

„Jie išties galėtų geriau žaisti,— pagalvojo jis, aūdamasis šlepetėmis. Paskui piktai papurtė galvą.— Šitas Anka net sapne mane persekioja. Kada mes galų gale baigsim tą istoriją." Prie pusryčių stalo jo nuotaika kiek pasitaisė. „Bent jau sužinojau apie tą berną kas svarbiausia",— galvojo jis.

— Na, jaunuoli,— kreipėsi komisaras į savo sūnų, kuris ką tik baigęs pusryčiauti čiupo portfelį.— Pramigai? Gal vakar vėlokai atsigulei?

Ernstas Ešlimanas, ištįsęs penkiolikos metų paauglys siauru nervingu veidu, pakratė galvą.

— Na, tai kodėl tu iki šiol dar ne palaimintoje gimnazijoje?— paklausė Ešlimanas ir norėjo ranka perbraukti sūnui per plaukus.

Berniukas kryptelėjo į šoną, nežinia, atsitiktinai ar tyčia vengdamas tėvo glamonių.

— Pirmų dviejų pamokų nėra,— nenoriai prašneko jis.— Susirgo daktaras Ramsejeris...

— .. .kas jus nutrūktgalvius labai džiugina, ar ne, Ernsteli?—linksmai pasakė komisaras.

— Ernstai,— pataisė sūnus.

— Ką?—nustebo Ešlimanas.

— Mano vardas Ernstas,— atžagariai pasakė berniukas.— Man metas eiti. Iki...

Ir jis nėrė pro duris, nespėjus komisarui nė žodžia ištarti.

Ešlimanas lėtai atsisėdo ir įbedė akis į kavinuką.

— Nereikia taip imti į širdį,— prašneko žmona. Jos apvalus žydintis veidas atrodė susirūpinęs.— Jam kaip tik brendimo laikotarpis.

— Brendimo laikotarpis,— pakartojo Ešlimanas.— Brendimo laikotarpis. Gerai, jeigu vien tai. Tačiau paskutiniu metu jis išvis kažkoks keistas. Ar tu šito nepastebėjai, Kete?

Ponia Ešliman padėjo į tosterį dvi riekeles duonos.

— Išsigalvoji, Bernhardai. Tokiame amžiuje jie visi panašiai elgiasi. _%

— Tikėsimės, jog tavo teisybė,— susimąstęs pasakė Ešlimanas.— O kur Dislė?

— Juk žinai, kad aštuntą jai reikia būti darbe,—. papriekaištavo ponia Ešliman.— Ji visuomet punktuali.

Komisaro veidas prašvito. Jo duktė.dirbo vienoje draudimo agentūroje Lorane. Ešlimanas didžiavosi ja. Dislė sumani ir niekada jo neapvils.

— Būtum dar kokią valandėlę pamiegojęs,— pasakė ponia Ešliman.— Kuomet darbuojiesi iki vidurnakčio, tai tavo Vaizenhauzo aikštės viršininkai galėtų leisti bent jau vėliau ateiti.

Komisaras pagalvojo, kad žmona teisi. Žinoma, niekas jo neverčia kitą rytą kuo anksčiausiai pasirodyti darbe, tačiau jis nepratęs lepintis lovoje arba sėdėti namuose tuo metu, kai kiti dirba.

Gatvėje supypsėjo automobilis.

— Jie jau čia,— piktai tarė ponia Ešliman.— Neduoda tau ramybės.

— Aš pats iškviečiau automobilį šiai valandai,— pasakė komisaras. Jeigu Ernstelis... tai yra, Ernstas dar būtų namuose, pavežčiau jį iki mokyklos...

Atsisveikindamas jis pabučiavo žmoną į skruostą. Priešais gražaus nedidelio namo vartelius stovėjo miesto policijos mašina.

•— Šefas jau teiravosi jūsų,— pranešė vairuotojas.

— Kitą sykį įsitaisysiu malūnsparnį,— supykęs burbtelėjo Ešlimanas. Bingas be abejonės žinojo, kiek jis vakar užtruko.

Į Bingo kabinetą jis įžengė susierzinęs.

Nedidelio ūgio storulis, pasibalnojęs nosį paauksuotais rėmeliais akiniais, žvelgė į jį su nekantra ir nepasitenkinimu.

— Sėskitės, Ešlimanai,— tarė jis.— Turiu skubiai su jumis pasišnekėti. Jau maniau, kad nesulauksiu. Netrukus man reikia išvažiuoti.

— Aš tik po vidurnakčio atsiguliau,— atkirto Ešlimanas kiek šiurkščiaų, negu norėjo.

Bingas raminamai mostelėjo ranka.

— Žinau, žinau. Tai anaiptol ne priekaištas. Ar jums pavyko ką nors sužinoti? •

— Manau, jog taip,— pasakė komisaras.

— Pasakokite,— tarė Bingas, dirstelėjęs į kišeninį laikrodį.— Manęs laukia prokuratūroje. Šlaterio byla kelia vis daugiau triukšmo.

— Visa tai atėmė daug laiko, be to, buvo nuobodu,— pradėjo Ešlimanas.— Karo metu, visų pirma, paskutiniais jo mėnesiais mes įsileisdavome toli gražu ne kiekvieną užsienietį. Tų žmonių pavardės būdavo užrašomos. Kiekvienas pasienio punktas sudarinėjo tokius sąrašus. Tačiau jų tenai, žinoma, seniai nėra.— Jis atsiduso.— Ilgai užtrukau, kol aptikau, kad sąrašai yrą federalinės policijos archyvo užsienio skyriuje. Mudu su Brandegu per-kratėme jį iki 1945 metų balandžio pabaigos. Apie gegužės mėnesį nebuvo nė kalbos, tiesą sakant, kaip ir apie balandžio. Tada į mūsų šalį bėgo beveik tik vokiečių kareiviai, kuriuos mes vydavom atgal, priemonė, daugeliui kainavusi gyvybę. Be to, dėžutė gerokai anksčiau turėjo būti padėta į banką. Mane neramino tik vienas dalykas...

— Koks gi?— paklausė daktaras Bingas.

— Galbūt Rokštrohas ir Herlingeris pažinojo trečią žmogų netikra pavarde. Tuomet mums niekados nebūtų pavykę ką nors sužinoti.

Bingas nervingai pakrutino savo žiurkėno skruostus ir ėmė ieškoti cigaro ant rašomojo stalo stovinčioje dėžutėje.

— Bet jūs sužinojote?

Bingas nupjovė cigaro galiuką ir luktelėjo, kol komisaras jam pridegs.

— Žmogus, pavarde Anka, kovo dvidešimt trečią dieną per Kastasenjos pasienio punktą išvažiavo iš Šveicarijos ir daugiau čia nebesirodė.

— Iš Graubiundeno j Italiją,— pasakė daktaras Bingas, išpūtęs dūmų kamuolį į lubas.— O kada jis atvyko į Šveicariją?

— Jis dažnai čia lankydavosi,— atsakė komisaras.— Kovo devynioliktą, kovo keturioliktą, kovo šeštą dieną. Vasario mėnesį — du kartus, sausio — tris kartus ir taip toliau. Pirmą kartą ponas Anka atvažiavo pas mus 1944 metų gegužės aštuonioliktą.

— Nejau tatai buvo įmanoma?

Cigaras, regis, nenorėjo įsidegti. Daktaras Bingas pakramtė jį ir nepatenkintas apžiūrėjo.

— Ponas Anka buvo trečiasis sekretorius vokiečių pasiuntinybėje Berne,— šaltai tarė Ešlimanas.— Tačiau ne tik...

Daktarui Bingui cigaras galop visai įgriso. Uždūkęs jis sumaigė jį peleninėje.

— Vokietis, kuris palieka saugų prieglobstį, norėdamas būti savo šalyje katastrofos metu — tikras patriotas,—pasakė Ešlimanas.— Tačiau jis patraukė į Italiją ir buvo, kiek mums žinoma, kas tik nori, bet ne patriotas. Gal jį išprašė? Bet apie tai sąraše nieko nepažymėta. Taigi nekenkia pasitarti su kriminaline policija. Aš susisiekiau su Gfeleriu. O Gfeleris kaip tik turėjo reikalą su vienu žmogumi, kuris mums irgi šiek tiek girdėtas, toksai Šnebelis. Jam pasirodė, kad Šnebelis kažkuo susijęs su Anka. Buvo jau beveik vienuolikta valanda vakaro, kai mes pasiro-dėme Vildštrasėje. Budintys ponai nelabai apsidžiaugė, tačiau leido pasiknisti po teistų žmonių sąrašus. Tai Šnebelis perdavinėjo surinktą informaciją Ankai. Vachmistras Brandegas naktį nuvažiavo į Lozaną peržiūrėti Šne-belio bylos. Kai jisai sugrįš, mes galbūt sužinosime, kas per vienas tasai Neringas...

— Nėra jokio reikalo,— šiurkščiai pertarė jį daktaras Bingas.— Neringas ir Anka — skirtingi žmonės.

Ešlimanas kilstelėjo antakius:

— Skirtingi?

Bingas pakilo nuo kėdės ir, sudėjęs rankas už nugaros, atsistojo prie kabančio ant sienos Berno miesto plano.

— Yra žinių iš Vienos,— tarstelėjo jis.— Patarėjas Caimas tuo nė kiek neabejoja. Rytų vokiečių geležinkelio atstovybėje dirba vienas austras. Jis su Neringu drauge buvo rusų nelaisvėje. Vadinasi, šią bylą galima laikyti užbaigta. *

— Tuomet jums reikėtų džiaugtis, ponas daktare,— pasakė komisaras.— Dabar nekils skandalo dėl Neringo.

— Aišku,— tarė Bingas.

Valandėlę buvo tylu.

— Tai štai kas,—kalbėjo toliau Ešlimanas —Mums nėra ko ilgiau delsti. Galime imtis ryžtingų veiksmų.

— Ne,— pasakė Bingas.

Komisaras atsistojo.

— Ponas daktare Bingai...

Nedidukas storulis atsisuko į jį.

— Žinau, ką norite pasakyti, komisare,— pertraukė-jį pingas.— Laukti beprasmiška. Mes tik apsunkinsim savo užduotį. Trečiasis neatvyks. O galiausiai dėžutė vis tiek atsidurs pas mus.

Komisaras tylėjo.

— Nemanykit, kad aš toks bukaprotis, Ešlimanai,— tarė daktaras Bingas, slėpdamas įniršį.—Ir aš nutuokiu, kada laikas baigti šią bylą. Tačiau gavau teisingumo ir policijos departamento nurodymus...

— Ak šit kaip,— su kartėliu pasakė Ešlimanas.— Vakarų vokiečiai rūpinasi mūsų įstatymais. Jų žvalgyba išties labai uoliai dirba...

— Įrodykite tai, komisare, tuomet mes suduosim jiems per nagus,— netvirtai tarė Bingas.— Tačiau nurodymo reikia laikytis. Jis galioja tiek jums, tiek mums visiems. Taigi jūs nesiimate nieko, iki pasibaigs terminas. Supratote?

— Supratau,— atsakė komisaras, sukandęs dantis.— O nuomonę šituo klausimu pasilaikysiu sau.

Komisaro kabinete jo laukė Brandegas.

— Jūs nustebsite, ponas komisare,— prašneko jis,— kai sužinosite, kas buvo tasai Anka. Jis priklausė nacistų saugumo tarnybai. Iki 1944 metų balandžio tarnavo vokiečių pasiuntinybėje Lisabonoje..

— Tegu jis būna nors Martinas Bormanas, jis mūsų nedomina, Brandegai. Aišku?

— Ne,— atsakė vachmistras sutrikęs.

— Ir man taip pat,— tarė Ešlimanas.

— Šitaip ilgiau tęstis negali!

Ponia Biutikofer net paraudo. Jos balsas iš susijaudinimo skambėjo dar kimiau negu paprastai, be to, ji šiek tiek šveplavo.

Šnebelis sėdėjo fotelyje. Suprasdamas savo kaltę, jis stebėjo seserį ir bevelijo tylėti.

— Tai gal man pensiono svečiams perpus sumažinti racioną,— užsipuolė jį ponia Biutikofer ir trinktelėjo kumščiu per stalą.— Seniai žinojau, kad esi šykštuolis, bet ką tu čia išdarinėji, tai jau beveik nenormalu.

Šnebelis dejuodamas kilstelėjo iš fotelio ir pasitaisė reumato kamuojamą koją, kuri gulėjo užkelta ant taburetės.

— O ką aš padariau?—naiviai pasiteiravo jis.

— Ką padarei?— sušuko ponia Biutikofer.— Tu perve-dei į pensiono sąskaitą trim šimtais frankų mažiau!

— Ak, toks triukšmas dėl kelių frankų,— niekinamai tarė Šnebelis.

— Jeigu tai tik keli frankai, tuomet tau jų nebus gaila,— atšovė ponia Biutikofer.

Šnebelis nieko negalėjo priešpastatyti tokiai logikai. Todėl pakreipė šneką į kitą pusę.

— Čia kalbama ne apie pinigus,— tarė jis išdidžiai,— o apie taupumą. Taupumas — tai dorybė. Aš žiūriu į tai kaip į auklėjimą...

— Kas per nesąmonės?— grasinamai pertarė jį ponia Biutikofer.— Žinoma, kad tu šykštus. O gal imsi tvirtinti, jog aš viską vėjais leidžiu?

— Bet Dole,— gerindamasis pasakė Šnebelis,— juk žinai, kodėl aš kartais užgniaužiu šiek tiek pinigo. Pagalvok apie Lenę...

— Aš nuolat galvoju apie Lenę,— atsakė ponia Biutikofer.— Ir vis klausiu savęs, gal be reikalo mes tąsyk įsimaišėme, kai ji prasidėjo su tuo danu.

Šnebelis atsargiai pasuko koją į kitą šoną.

— Visai ne be reikalo,— ryžtingai tarė jis.— Jam rūpėjo pinigai, kuriuos Lenė kada nors iš manęs paveldės. Atsimink, ji vienintelė mano paveldėtoja. Koks nerūpestingas gyvenimas laukia jos, kai mudviejų nebebus.

Ponią Biutikofer vis dar žavėjo ta perspektyva, kad jos duktė bus materialiai aprūpinta. Tačiau ji buvo ganėtinai praktiška, kad dėl to atsižadėtų savo dabartinių reikalavimų.

— Man reikia trijų šimtų frankų,— pareiškė ji.— Tu pensionui duodi tiek, jog mažiau negali būti. Be to, virtuvėje galų gale būtina pakeisti viryklę, o trečias bei šeštas kambariai seniai prašosi išklijuojami naujais tapetais.

Šnebelis gailiai suvaitojo, tačiau šįsyk ne dėl reumato.

— Neįmanoma,-^ sustenėjo jis.— Tiesiog neįmanoma. Dabar, kai tokios kainos...

Ponia Biutokofer laikė paruošusi dar vieną strėlę.

— Sakyk, ar pas tave buvo policija?

Šnebelis pašoko tarsi gyvatės įgeltas. Rodės, jis ir savo ligą užmiršo.

— Kas tau sakė? Tie komunistai iš viršaus?

— Ak ne, Artūrai. Tačiau policija buvo užsukusi į Cenderių maisto prekių parduotuvę ir teiravosi, kas pas tave lankosi. Vadinasi, teisybė.

Šnebelis sudribo atgal į fotelį.

— Taip, teisybė,— pratarė jis niūriu ir prislėgtu balsu.

— Vėl tokia pati istorija kaip keturiasdešimt penktais?

— Visai ne,— subliuvo Šnebelis.— Čia dėl to netikro penkiasdešimties frankų banknoto. Tvirtina, kad jis esąs mano, tačiau tai netiesa!

Ponia Biutikofer sučiaupė lūpas.

— Artūrai,— pratarė ji tyliai.— Jeigu dar sykį atsitiktų panaši istorija kaip keturiasdešimt penktais, tai tu man daugiau ne brolis. Supratai?

Šnebelio įniršis virto apgailėtinu veršklenimu.

— Na ką tu, Dole! Aš senas. Ligotas. Beveik neišeinu iš namų...

— O jei išeini, tai apkarpyti man sąskaitą,— niauriai pasakė ponia Biutikofer.

— Prisiekiu, Dole...

— Geriau neprisiekinėk,— atšovė ji.— Ir tąsyk buvai gatavas prisiekti. Gal tu dar iki šiol turi agentų...

Šnebelis krūptelėjo. Ar sesuo ką nors žino? Nejau pastebėjo, kas pas jį lankėsi? Juk jinai įžengė į kambarį vos spėjus išeiti svečiui. Jam iki kaulo įgriso dalyvauti šiame žaidime" tačiau buvo per giliai įklimpęs. Ištrūkti jau negalėjo ir liko vien tikėtis, kad kitą savaitę jie paleis jį iš savo nagų, kaip ir žadėjo.

— Man reikalingi tie trys šimtai frankų,— nenusileido ponia Biutikofer.—O apie viryklę ir remonto darbus pašnekėsime kita proga.

— Duok šen čekių knygelę,— nusileido išvargintas Šnebelis.

Ponia Biutikofer paėmė nuo rašomojo stalo čekių knygelę ir drauge su parkeriu atkišo broliui. Šnebelis užpildė čekį.

— Galbūt kartais mes esame per daug griežti Lenei,— pasakė jis, paduodamas seseriai čekį.— Ji dar tokia jauna. Jai nekenktų šiek tiek prasiblaškyti.

Ponia Biutikofer net išsižiojo.

— Tai jau kažkas nauja,— nusistebėjo ji.— O kas nuolat kalė man į galvą- ją kuo griežčiau laikyti?

— Na, ir aš pats kadaise buvau jaunas, ir tu,— ištarė jis su švelniu priekaištu.— Kai prisimenu, kas buvo prieš trisdešimt metų... Ji ramiai gali truputį papramogauti. Pasakyk jai, kad aš nieko prieš, jeigu sugalvos nueiti kur pasilinksminti. .

Ponia Biutikofer niekaip negalėjo suvokti, ko taip nelauktai pasikeitė jo pažiūros.

— Iš pradžių šnekėjai vienaip, o dabar • kitaip. Čia kažkas negerai. Juk labiausia tau būtų tikę laikyti ją užrakintą. Jeigu aš nebūčiau tavęs retkarčiais pristabdžiu-si...

— Taigi iš klaidų mokaisi,— priekaištingai tarė Šnebelis.— Aš irgi nesu tobulas...

— Tu pripažįsti klydęs?—sušuko ponia Biutikofer, tolyn labyn nepasitikėdama juo.— Čia tai bent naujiena!

— Kodėl ne?—liūdnai šyptelėjo Šnebelis.— Visi mes esame nusidėjėliai, o atgailaujantis yra dievui mielesnis už kietaširdį...

Tokie ekskursai į religiją buvo visai neįprasti.

— Na tai su kuo jai tuomet linksmintis?—linguodama galvą pasiteiravo ponia Biutikofer.— Mes gi visąlaik sau-gojom, kad ji neturėtų jokių pažįstamų.

Šnebelis atsargiai sulenkė koją ir nuleido ją ant grindų.

— O, jaunuolių netrūksta,— atsakė jis.— Vakar, pavyzdžiui, šiame kambaryje ji susitiko su vaikinu, kuris svečiuojasi ten viršuje pas komunistus...

— Turi galvoje poną Taubertą?

— Taip, rodos, tokia jo pavardė. Malonus vaikinas. Labai mandagiai manęs paprašė, ar negalėtų čia kurį laiką pagyventi...

— Žinau, o tu elgeisi su juo kaip su vaikiščių. Lenė man viską papasakojo.

— Ji perdeda,— atlaidžiai tarė Šnebelis.— Kaip visuomet. Tai išties labai simpatingas žmogus. Jeigu jis su Lene kur nueitų...

— Ir nebijai, kad ji su juo paspruks?—ironiškai paklausė ponia Biutikofer.— O gal ir jis taiko į tavo pinigus, kaip tasai ponas Kristensenas?

Šnebelis nusibraukė nuo kaktos prakaitą, nors kambaryje anaiptol nebuvo labai prikūrenta.

— Reikia pasitikėti žmonėmis, Dole...

Ponia Biutikofer išėjo iš savo brolio, įsitikinusi, kad jam ne visi namie.

Tai, ką šnekėjo Šnebelis, iš tiesų taip prieštaravo jo ankstesnėms pažiūroms, jog nusiminęs jis pats savęs klausė, ar besąs dar normalus. Tačiau šitaip jisai elgėsi ne laisva valia. Jis buvo priverstas atsisakyti savo tikrojo „aš". Išėjus poniai Biutikofer, jis su vaikišku įtūžiu nuspyrė taburetę ir išliejo visą pyktį ant senos sofos, pašėlusiai daužydamas ją lazda ir plūsdamasis paskutiniais žodžiais.

Po dviejų valandų, kai jau buvo apsiraminęs, išgirdo, kaip kažkas rakina buto duris. Tai dukterėčia atnešė pietus. Šnebelis nekantravo ją pamatyti, tačiau Lenė, regis, neskubėjo. Ir vėl jį apėmė pyktis: „Ji gerai žino, kaip mane galima išvesti iš kantrybės." Nepaisydamas skausmo, Šnebelis pakilo iš fotelio ir nušlepsėjo į koridorių. „Aha, ji su kažkuo plepa." Tatai jį nuramino. „Galbūt su tąja Cender, krautuvininke iš apačios, kuri apšmeižė mane policijai. Bet ne, tai vyriškas balsas." Ir tuomet išgirdo, kaip Lenė atkirto:

— Jau ne sykį kartojau, kad be reikalo varginatės. Apie jus aš nenoriu nė girdėti!

„Matyt, vėl koks nors mergišius,— pagalvojo Šįfebe-lis.— Tikriausiai žino, kad Lenė gera partija. Na, jis tuojau išpūs akis mane pamatęs!"

Jis atplėšė duris. Už jų stovėjo Lenė ir Ingas Taubertas. Šnebelis neteko žado, tačiau truko vos pora sekundžių, iki jis susivokė kas ir kaip.

— Ak, ponas Taubertas,— prašneko jis.— Mūsų Lenė turbūt žiūri į jus iš aukšto?—Ir jis priekaištingai pliaukštelėjo liežuviu.— Ir ką tu turi prieš poną Taubertą, Lene? Toks mielas vaikinas.

Ingas Taubertas apstulbęs spoksojo į Šnebelį. Jis nesuprato, ko reikia šitam bjauriam seniui. Šnebelio meilumas buvo jam kur kas nemalonesnis, už šiurkštumą.

Lenei toptelėjo, kad jos dėdei trūksta vieno šulo, ir ji tuo dar labiau patikėjo, kai jis ištarė:

— Nėra ko stovėti laiptinėje, ponas Taubertai. Prašom užeiti į vidų...

Tačiau Lenė, stumdama dėdę atgal pro duris, pasakė:

— Mums nėra apie ką šnekėtis. Jūs, ponas Taubertai, žinote mano nuomonę. Viso geriausio.

Koridoriuje ji įširdusi užsipuolė Šnebelį:

— Kas tau šovė į galvą? Ir vėl kišiesi ne į savo reikalus? Tu jau pakankamai pridarei bėdų.

Šnebelis tylėdamas nušlubčiojo į kambarį.

„Kaip kartais galima apsirikti,— galvojo patarėjas Neringas, žingsniuodamas Arės pakrante.— Niekados nebūčiau patikėjęs, kad šiandien viskas eis kaip per sviestą. Žinoma, derybos vyko pačiame žemiausiame lygyje, tačiau kad jau po pusvalandžio pasiekėme teigiamų rezultatų, tai stebėtinas dalykas. Jaunasis kolega Taubertas iš nuostabos veik žado neteko. Turėjau išsklaidyti iliuzijas, antraip jis būtų patikėjęs, kad mes tuoj imsime ir užiftegsime diplomatinius santykius. Jam dar reikia išmokti tokių derybų daugybos lentelę, reikia suprasti, kad draugiškas paslaugumas nebūtinai susijęs su augančia simpatija mums, greičiau tai atsvara santykių pablogėjimo su kitais. Kitaip tariant: vakarų vokiečiai kažin kuo užpykdė šveicarus, galbūt per įžūliai kėlė tam tikrus rei-kal&yimus — na, pavyzdžiui, sporto srityje — ir dabar švelrarai, norėdami juos paerzinti, su mumis elgiasi kiek mandagiau. Be abejonės, esama kažko panašaus, ir mes turėtume išnaudoti tuos šansus tolesnėse derybose."

Dengtais laiptais ėmė kopti į Herengasę.

„Vis dėlto jis šiek tiek be pusiausvyros, tasai kolega Taubertas,—galvojo Neringas,— be to, elgesys mano atžvilgiu labai pasikeitė. Rodos, ėmė manimi nepasitikėti. Aišku, kai kurie dalykai jam pasirodė gan keisti. Tačiau reikėjo įsidrąsinti ir tiesiai šviesiai išdrožti: „Draugas Neringai, man jumyse tas ir tas nepatinka. Kas nutiko? Kas čia per žaidimai?" Tuomet gal aš ir papasakočiau, kas įvyko. Bet dabar? Ne, nemanau, kad su juo būtų galima apie tai pasišnekėti. Nebepasitiki manimi.' Mes esame skirtingų kartų žmonės, o jaunimas kartais tariasi esą protingesni už senius. Ar ne čia glūdi problemos esmė?"

Uždusęs nuo kopimo, jis stabtelėjo terasoje ir žvilgsniu nulydo į Švelenmatelį. Kirchenfeldo namus už nuogų medžių gaubė ūko skraistė, kybanti viršum Arės. Sniegas pakrantėje buvo sudubęs ir atrodė tarsi murzina antklodė.

„Galbūt daug kas priklauso ir nuo manęs,— svarstė jis, lipdamas aukštyn.— Galėčiau pirmas pradėti su juo šneką, tačiau kokia iš to nauda? Galų gale jis, k6 gero, viską mestų ir išvažiuotų. O tai man visai netinka. O jei bus sunkumų, tai tegul viskas griūna ant mano pečių, juoba kad ir taip yra."

Iš Herengasės jis pasuko į katedros aikštę ir sustojo priešais bažnyčios portalą. Paskutinio teismo paveikslas viršum arkos jį bemaž pralinksmino. Trimitininko, kviečiančio nusidėjėlius, veidas buvo tarytum kiaulės snukis, o akys juokingai išverstos. Kodėl Taubertas nėjo drauge su juo? Tokio išsilavinimo žmogų kaip jis šis gražus viduramžių miestas vis dėlto turėjo dominti. Bet ne, jam reikia laiškus rašyti, juk tai tik atsikalbinėjimai. Ką gi, tegu, Neringas vienas praleido laisvą popietę. Pavalgęs pasivaikščiojo senamiesčio gatvelėmis, nuėjo iki Žemutinių vartų tilto, apžiūrėjo Lokių griovį — lokiai arba „mu-cai", vaizduojami Berno herbe, žiemojo visai kitur. Paskui „Ceringerio" kavinėje išgėrė puodelį kavos. Tenai ir nusprendė apžiūrėti katedrą.

Vidurinėje navoje tvyrojo prieblanda ir buvo labai šalta. Kaip ir visose reformacijos laikotarpio bažnyčiose, švento Vincento katedroje sienos nebuvo ištapytos, tačiau penki langai prie chorų traukė akį nuostabių spalvų vitražais, ąžuoliniai suolai buvo meniškai išpjaustinėti. Daugelyje bažnyčių didelį įspūdį darė tik kai kurios detalės, tuo tarpu šis puikus vėlyvosios gotikos statinys žavėjo savo griežtu vientisumu.

Lankytojų Neringas nedaug tematė. Tad iš įvairių taškų ramiai galėjo grožėtis architektūrinėmis bažnyčios grožybėmis. Stovėdamas šoninėje navoje, jis gėrėjosi katedrą puošiančiomis šventųjų figūromis, piliastrais ir gotiškais skliautais. Už jo nugaros buvo matyti aukšta dėžės formos pertvara, kurios vidurinioji dalis mažne krūtinės aukštyje buvo atitverta medinėmis grotelėmis. Kam ji čia reikalinga, buvo neaišku. Truputį pavargęs, Neringas atsirėmė į ją nugara.

Staiga jis krūptelėjo. Iš už medinių grotelių pasigirdo balsas.

— Anka, man reikia su jumis pasišnekėti.

Neringas atsisuko, mėgino pro groteles ką nors įžiūrėti, tačiau medinėje dėžėje buvo per tamsu.

Jau ketino griežtai atsikirsti, tačiau paslaptingas balsas vėl prabilo:

— Cit! Stenkitės neatkreipti dėmesio. Galimas daiktas, jog mus seka.

Neringas žvilgtelėjo viduriniosios navos pusėn, tačiau nieko daugiau nepamatė, tik zakristijoną, einantį prie chorų su krūva maldaknygių.

— Mano pavardė ne Anka! — šiurkščiai atitarė jis.— Po velnių! Aš jums šitai jau sakiau...

— Ne man,— pasakė iš už pertvaros.— Pas jus buvo Rokštrohas.

— Vadinasi, ir jūs mane su kažkuo painiojate,— atšovė Neringas.— Aš nenoriu turėti jokių reikalų nei su ponu Rokštrohu, nei su jumis! Įsikalkite tai į galvą!

Jis jau ruošėsi nueiti, tačiau nepažįstamojo balsas jį sustabdė.

— Jūs neįvertinate Rokštroho. Jūsų vietoje aš būčiau atsargesnis. Jis labai pavojingas, bet jeigu mudu...

— Apskritai kas jūs toks?— pertarė jį Neringas.

— Apsimetate lyg nežinotumėte! — piktai nuskambėjo balsas.— Juk suprantate, kad aš Herlingeris.

— Aš nematau jūsų,— pasakė Neringas.— Ir labai noriu kada nors akis į akį susitikti su ponu Rokštrohu arba su jumis.

Jis ėmė slinkti palei medinę pertvarą. Viduje kažkas sukrebždėjo.

— Dėl dievo meilės, sustokite! — sunerimo nepažįstamasis.— Niekas neturi mūsų pastebėti.

— O kodėl?—paklausė Neringas. Jis priėjo šoninę sieną, tačiau durų nerado.

— Tatai jūs puikiai suprantate,— atsakė balsas.— Klausykite. Svarbiausia raktas. Pirmadienį baigiasi terminas. Raktą aš jums parūpinsiu.

Neringas, lėtai žingsniavęs palei ilgą dėžės sieną, stabtelėjo. Nuo chorų sugrįžo zakristijonas ir tuoj dingo šoninės navos duryse. ,

— Šit kaip? Raktą?—pakartojo Neringas.— O ką aš su juo veiksiu?

— Na taip, jums reikalingas žetonas, bet jį turiu aš. Kai jūsų rankose atsidurs žetonas ir raktas, viskas bus gerai.

— Iš tikrųjų?—Nerkingas beveik priėjo kitą dėžės kraštą.

Nepažįstamojo balse pasigirdo nekantra.

— Juk slaptažodį pats žinote...

Neringas pasižiūrėjo į medines groteles. Jis nieko neįstengė pamatyti, tačiau žinojo, kad anas jį stebi, kiek leidžia tarpai tarp grotelių.

— Viešpatie, sustokite galų gale! — tarė nepažįstamasis suirzęs.— Tas tipas jau atkreipė į mus dėmesį.

Neringas atsisuko ir šalia altoriaus išvydo zakristijoną.

— Bažnyčia netrukus uždaroma, pone,— pasakė jis.

— Aš tuoj išeinu,— atsakė Neringas.

Zakristijonas nuėjo prie pagrindinio išėjimo, kur, matyt, stoviniavo ir daugiau lankytojų.

— Noriu jums štai ką pasiūlyti,— pasigirdo balsas iš dėžės.

— Sakykit.

— Aš pavogsiu raktą iš Rokštroho. Tuomet jūs galėsite paimti dėžutę, mąn visai nesakęs to slaptažodžio, o paskui mes iškart mausim iš Šveicarijos.

— Įdomus pasiūlymas,— nieko negalvodamas atsakė Neringas.

Dabar jis stovėjo prie kitos dėžės sienos. Joje buvo žemos durelės.

— Paskutinis terminas — naktis iš sekmadienio į pirmadienį. Iki tol neduokite jam atsakymo. Jeigu iki pietų jums pavyktų pasiimti dėžutę, tuomet Rokštrohas tikrai

nestotų skersai kelio. Mašiną parūpinsiu aš, na o*bilietus lėktuvui teks jums gauti. Mano kišenės visai tuščios...

— Ir ką jūs už tai norite?—pasiteiravo Neringas. Ranka jis atsargiai stengėsi apčiuopti durų rankeną.

— Dviejų šimtų tūkstančių,— atsakė nepažįstamasis.— Matote, kokia menka mano dalis. Pasitenkinsiu dviem šimtais tūkstančių. Daugiau nenoriu. Viską kita jums.

Neringo ranka jau surado rankeną. Staiga nepažįstamasis susijaudino:

— Jis ateina. Atsargiai! Mums reikia skirtis.

Neringas pamatė iš šoninės navos artėjantį zakristijoną ir paleido rankeną.

— Jau metas, pone,— priminė zakristijonas.— Jūs čia vienas likote.

— Taip, suprantama,— atsakė Neringas.— Jau einu. Bet prieš tai norėčiau sužinoti, kam reikalinga šita medinė pertvara.

— Prieš tris šimtus metų Berno seniūnas pareiškė pageidavimą dalyvauti pamaldose, bet norėjo likti niekieno nepastebėtas,— paaiškino zakristijonas.— Štai čia jis ir sėdėdavo.

— Bet juk žmonės galėjo jį matyti įeinant pro šias duris,— pasakė Neringas.

Jis paspaudė rankeną. Durys buvo užrakintos.

— Ne, pone,— tarė zakristijonas.— Yra dar vienas įėjimas iš išorės. Tačiau dabar, žinoma, ir jis užrakintas.

— Šit kaip,— pasakė Neringas.— Dėkui už paaiškinimą.

Jis įdėjo pusę franko į paslaugiai atkištą zakristijono ranką ir pro šonines duris išėjo į lauką. Įdėmiai žvalgydamasis pro gėlių klombas patraukė tenai, kur tikėjosi rasti duris, vedančias į seniūno vietą. Praskleidęs nuogas krūmų šakas, išvydo duris. Pėdsakai ėjo per apledėjusį sniegą prie durų ir atgal. Jis apčiuopė masyvią kaltos geležies rankeną. Durys buvo tik privertos, tačiau jis nė nepažiūrėjo į vidų. Vis tiek nieko nebūtų sutikęs. Susimąstęs pasitrynė smakrą. Paskui apsisuko ir nužingsniavo link Keslergasės.

— Man jūsų prireiks. Laukite, išsikviesiu.

Žmogus erelio nosimi grąžino fotografiją ir skuduru ėmė valyti automobilio priekinį stiklą.

— Postgasė, numeris šešioliktas,— sušnibždėjo jis.— Nuo šiandienos aštuonioliktos valandos jį tenai galima rasti.

Degalinės kontoros duryse pasirodė savininkas.

— Kas nors negerai,— susirūpinęs paklausė jis.

Venderslebas plačiai nusišypsojo, pademonstruodamas

savo tviskančius auksinius dantis.

— Viskas eina kaip iš pypkės, meistre,— atitarė jis.— Galiu ir kitiems rekomenduoti Kruchelio degalinę Kenice.

Jis paspaudė starterį, abiem linktelėjo ir išvažiavo į gatvę. Metęs akį į veidrodėlį išvydo, kad ponas Kru-chelis žiūri jam įkandin suraukęs kaktą. „Gal ką nujaučia,— pagalvojo jis.— Na ir tegul, jeigu jam tai malonu, kad tik nesikištų į mano reikalus. Antraip aš papasakosiu, kaip galima gerai pasipelnyti pardavinėjant atitinkamai įpakuotą prastos kokybės alyvą..."

Kai įsmuko į Svarcenburgo gatvę ir automobilio veidrodėlyje jau nebematė degalinės savininko, Vanderslebas iškart jį pamiršo.

„Reikia duoti žinią tetulei Džozei,— pagalvojo jis,— ir kuo greičiau. Geriausia būtų pasiųsti telegramą.¹' Mintyse jis ėmė kurti tekstą ir baigė jį kaip tik prie Libe-feldo pašto pastato.

„Tetulė Džozė apsidžiaugs, pamačiusi, kaip aš stengiuosi,— pagalvojo jis.— Šįryt man nė nereikėjo jos patarimų. Mergina iš pensiono pasirodė nelabai sukalbama, tačiau už tam tikrą honorarą rūpimą informaciją galima gauti ir kitur. Ne vien mūsų šalyje tarnautojai nieko prieš mažumą prisidurti prie atlyginimo. Tikiuosi, jog tetulė Džozė kada nors įvertins mano triūsą." Jis padavė pro, langelį užpildytą formuliarą ir ėmė laukti, kol pašto darbuotojas suskaičiuos žodžius. „Galbūt reikėtų paskambinti ir į Durlachą? Bet kodėl būtent iš čia? Juk vis tiek dar teks užvažiuoti ir į Vabemo paštą. O gal geriau užsukti į restoraną?"

Jis įvažiavo į Heso gatvę ir sustojo priešais „Ponio" restoraną. Užsisakęs kavos bei truputį užkąsti, paprašė leidimo paskambinti. Seimininkas pats užsakė pokalbį, stengdamasis ir įtikti klientui, ir kontroliuoti. Vanderslebas neturėjo nieko prieš. Pasikalbėjęs telefonu, jis pasišaukė šeimininką, pasiteiravo, kiek reikia mokėti ir taktiškai suapvalino sumą šeimininko naudai.

Važiuodamas į Vaberną jis nepatenkintas purtė galvą. Jam visai nepatiko tokios užduotys, kurios varžo veiksmų laisvę. Tuomet kam reikalingas kaip tik jis, jeigu galima pasiųsti bet kokį idiotą. Vaberne jis vėl sustojo prie pašto. Pagyvenusi panelė už langelio supratingai šyptelėjo ir įteikė jam du laiškus iki pareikalavimo, kai tik jis ištarė sutartinius žodžius ,,Paguoda vienatvėje". Vanderslebas vyptelėjo jai ir movė iš pašto. To tik trūko, kad šita trokštanti ištekėti_xsena ožka imtų jį laikyti kandidatu į vyrus.

Buvo dar per anksti. Jis atsisėdo į mašiną ir užsirūkė. „PaŲausysim, kas gero per radiją. Pagal oro prognozę, ačiū dievui, galų gale atšils." Jis pašiurpdavo prisiminęs žiemas Rusijoje, nors, dirbant slaptoje karo policijoje, jam klojosi kur kas geriau negu kitiems. Vis dėlto nuo to laiko negalėjo pakęsti sniego ir šalčio. Diktorius per paskutines žinias užtikrino, kad rusų priekaištai Vakarų Vokietijos centrinei tarnybai, tiriančiai nacionalsocialistų nusikaltimus, ir jos vadovui ponui Siūlei esą išlaužti iš piršto. Vanderslebas sukrizeno. Jis gerai suprato, kodėl jį ragino aktyviau veikti. Tik klausimas, ar šveicarų policija ir toliau taip ramiai laikysis, kaip jam buvo žadėta. „Jie negali leisti, kad aš įkliūčiau,— svarstė jis, užves-damas mašiną.— Tačiau kartais sunkumai pašalinami pačiu paprasčiausiu būdu. Pavyzdžiui, pasitelkus į pagalbą pistoletą." Jam ėmė mausti paširdžius. Žinoma, tokioje aplinkoje reikia būti viskam pasiruošus. Geriausias pavyzdys— tasai kvailys, kuris prieš dvejus metus per aferą su viršgarsiniu naikintuvu sukėlė prancūzų valdžios nepasitenkinimą. Jam skirta kulka buvo paleista iš prancūziško revolverio. Tuo jis nė kiek neabejojo, nes pažinojo žmogų, padėjusį Vakarų Vokietijos vyriausybei išsisukti iš tos keblios situacijos.

Važiuodamas pietiniais Berno priemiesčiais, Vanderslebas jautėsi nebe toks tvirtas. Per Monbižu tiltą įvažiavo į Kirchenfeldą, iš ten, laikydamasis senamiestį juosiančios Arės, pasuko Šloshaldeno kapinių link. Jau temo, kai jis pastatė mašiną viename skersgatvyje. Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirko nedidelį dirbtinių gėlių vainiką. Šiuo atveju švaistyti pinigus išties nebuvo jokios prasmės. Paskui per šoninį įėjimą pateko į kapines ir pro administracijos pastatą palengva nužingsniavo link centrinės alėjos, apsuptos galingomis guobomis nuogomis šakomis. Ties emaliuota pritvirtinta prie betoninio stulpo lentele su užrašu „6 skyrius" pasuko į dešinę. Vanderslebas pėdino pro gerbiamų Berno piliečių šeimų kapus, pro aukštus bjaurius paminklus su neskoningais baltais angelais, su liūdesio poza stovinčiomis moterų figūromis iš juodo marmuro ir nepaprastai dideliais urnos pavidalo indais, papuoštais palmės šakelėmis ir skardiniais kaspinais. Tai buvo pompastiška sielvarto ir turto demonstracija, kuri atrodė ypač atstumianti po nešvaria tirpstančio sniego pluta. Toliau ėjo paprastų kapų eilės. Vanderslebas apžvelgė mažiau pasiturinčiųjų paskutinio poilsio vietą ir patenkintas linktelėjo. Tenai priekyje, dvidešimt žingsnių nuo tako, prie vieno kapo stirksojo vyriškis, regis, mintyse kalbėdamasis su velionio siela.

Vanderslebas prisiartino prie jo, tačiau atsistojo ne greta, o tarp jo ir savęs praleidęs vieną kauburėlį. Jei kas būtų juos išvydęs, tikrai pagalvotų, jog tai du našliai susimąstę rymo prie savo mirusių žmonų kapų. Tačiau aplinkui nebuvo nieko, kas kreiptų į juos dėmesį. Šitai nesunku buvo ’pastebėti, nors jau ir temo.

— Džiaugiuosi, kad jūs atėjote,— sušnabždėjo Vanderslebas stovinčiam per vieną kapą.

— Vadinasi, jūs skambinot man šįryt,— piktai atsakė tas, nepakeldamas galvos.

Vanderslebas tyliai susijuokė, šnairom stebėdamas kresną vyriškį.

— Jums reikia būti atsargesniam, Rokštrohai. Galiu lažintis, jog ne aš vienas jus seku.

— Kodėl jūs vadinate mane Rokštrohu? Jau per telefoną šitaip kreipėtės. Mano pavardė kitokia. Ir apskritai nesuprantu, ko jums iš manęs reikia.

— Keista, jog užteko vieno telefono skambučio, kad jūs atsidurtume te čia,— įgėlė jam Vanderslebas.

— Galbūt man buvo įdomu.

— Jeigu jūs ne Rokštrohas, tuomet jūsų smalsumas nesuprantamas. Antraip kas ryžtųsi taip toli trenktis? Taigi jūs vis dėlto Rokštrohas.

— Sakykit galų gale, ko jūs norite,— suurzgė tasai.

— Perspėti jus.

Rokštroho ranka kaipmat atsidūrė palto kišenėje.

— Ak, duokite tam daikčiukui ramybę,— pavargusiu balsu pratarė Vanderslebas.— Kokia jums nauda, jei mane nudėsite? Nejau manote, kad eidamas čionai neapsi-draudžiau? Jūs juk norite šiek tiek pasimėgauti gyvenimu. Aš nelaikyčiau dėžutės paskutine garantija šitam pasiekti.

Valandėlę viešpatavo tyla. Rokštrohas spoksojo į paminklinį akmenį, po kuriuo ilsėjosi kažkokios Matildos Dauvalder palaikai.

— Vadinasi, jus atsiuntė jisai,— galop tarė jis.— Ir kaip aš nesusiprotėjau, kad prieš atvykstant jam pačiam čia jau sukinėsis jo bendras.

— Ką jūs turite galvoje?—nustebo Vanderslebas.

— Norite užginčyti, jog ne Anka pavedė jums pašnekėti su manimi?

Takeliu pro šalį nušlepsėjo senučiukė. Vanderslebas luktelėjo, kol ji dingo.

— Su Anka aš išvis neturiu nieko bendra.

— Nemeluokite, Vanderslebai. Žinoma, Anka nori didesnės dalies arba tiksliau visko, o jums kokia nors apgaule reikia iš manęs išpešti raktą. Manote nepastebėjau, kad jis tikisi mane apdumti? Jūs tikriausiai jau ir pas Herlingerį lankėtės dėl žetono.

Vanderslebas papurtė galvą.

— Jūs apsirinkate, Rokštrohai,— tarė jis.— To Ankos aš ir akyse nesu matęs.

— Užtat gal žmogų pavarde Neringą?—klastingai paklausė Rokštrohas.

Vanderslebui iškart viskas paaiškėjo.

— Ak šit kaip. Prisiekiu jums, kad ir su Neringu aš neturiu nieko bendra. Kai dėl jo, tai jūs labai klystate. Laikote jį Anka, tačiau jis ne Anka.

— Aš geriau žinau,— nenusileido Rokštrohas.— Turiu įrodymų. Neužmirškite šito.

— Dar sykį kartoju, jūs klystate,— pakėlė balsą Vanderslebas. Paskui susitvardęs vėl ėmė ramiai aiškinti:— Šitas Neringas — komunistas. Jis atvyko čionai Rytų zonos pavedimu prikalbėti šveicarus atidaryti jų geležinkelio atstovybę. Nejau jūs šito nesuvokiate?

— Suvokiu,— kiek pagalvojęs atsakė Rokštrohas,— kad jis puikiai užsimaskavo. Ir dar man aišku, kad judu dirbate ranka rankon. Taigi kokį sandėrį jūs ketinate su manimi sudaryti?

— Aš absoliučiai neturiu su juo nieko bendra,— karštai užginčijo Vanderslebas.— Tačiau vis dėlto noriu jums šį tą pasiūlyti.

Rokštrohas pasilenkė ir nurinko nuo kapo sausas šakeles.

— Aš esu labai smalsus,— tarė jis.— Jau minėjau, kad esu smalsus.

— Klausykite,— Vanderslebą apėmė pyktis.— Yra žmonių, kurie nesuinteresuoti, kad dėl jūsų kaltės kiltų skandalas. Jūs suprantate, ką aš turiu galvoje. Jeigu čionykštė policija atkreips dėmesį...

— Veltui bumą aušinate,— atsainiai pertarė jį Rokštrohas.— Nebandykite įvelti policijos.

— Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje,— pasakė Vanderslebas, tolyn labyn nervindamasis.— Jūs per daug žinote. .,

— O taip, apie jūsų draugužį Neringą ir apie daugelį kitų žmogėnų, kurie puikiai įsitaisė tenai, nusususioje Federatyvinėje Respublikoje. Ar jūs jam bent gerai mokate už tai, kad jis Rytų zonoje uostinėja orą?

— Jūs viską suplakėte į krūvą,— nusivylęs pratarė Vanderslebas.— Na tiek to. Dvidešimt tūkstančių, jeigu nedelsiant dingsit iš čia. Grįžkite atgal į Pietų Ameriką. Su tokiais pinigais galėsite imtis biznio. Ir jūsų bičiulis Herlingeris neliks nuskriaustas...

— Matyt, laikote mane visišku idiotu,— pašaipiai atsakė Rokštrohas.— Vadinasi, aš turiu atiduoti jums raktą už arbatpinigius? O gal esate paruošęs kokią kitą gudrybę?

— Rokštrohai! — piktai šūktelėjo Vanderslebas.— Jūs žaidžiate su ugnimi. Jeigu tučtuojau neišnyksite, aš už nieką neatsakau. Jūs gavote sąžiningą pasiūlymą. Gerai apgalvokite jį. Antraip lengvai galite ir kojas ištiesti.

— Aš visuomet žaidžiau su ugnimi,— nesutriko Rokštrohas,— ir galbūt jums pačiam pirmiau teks kojas ištiesti. Kalbama apie tris ketvirtadalius milijono. Taigi manęs neišgąsdinsite. O jeigu norite sužlugdyti man visą reikalą— aš irgi galiu kreiptis į policiją. Kaip jums atrodo, kas tuomet atsitiks?

— Atsisėsite iki gyvos galvos abu su Herlingeriu,— atsakė Vanderslebas. ⁴

— O Anka?— paklausė Rokštrohas.— O kiti, kaip inkstai taukuose besi vartantys Federatyvinėje Vokietijoje?

Vanderslebas patylėjo.

— Vadinasi, jūs nesutinkate?—pasiteiravo jis po valandėlės.

— Ne, nesutinku,— tarė Rokštrohas.— Aš lieku čia ir pats atgausiu dėžutę. Perduokite šitai savo tariamam Neringui.

Jis apsisuko ir nužingsniavo prie išėjimo.

Vanderslebas padėjo dirbtinių gėlių vainiką ant кар© ir kurį laiką pagarbiai pastovėjo. Jeigu tuo metu kas nore būtų ėjęs pro šalį, tai būtų išgirdęs jį tyliai keiksnojant.

Apie dvidešimtą valandą Biutikofer pensiono koridoriuje suskambo telefonas. Iš virtuvės atskubėjo Lenė ir pakėlė ragelį.

— Taip, klausau. Poną Neringą? Pažiūrėsiu, ar jis yra.

Priėjusi prie Neringo kambario ji pasibeldė. Pasigirdo

balsas, kviečiantis užeiti į vidų.

Neringo, matyt, sėdėta prie nedidelio apvalaus stalo ir rašyta. Dabar jis stovėjo prie lango ir truputį praskleidęs portjerą žiūrėjo į tamsų kiemą. Vienintelis fligelio langas skleidė blausią šviesą, o kadangi užuolaidoe buvo užtrauktos, tai Neringas nieko -negalėjo pamatyti.

Akimirką Lenei dingtelėjo, kad Neringas toks pat vienišas, kaip ir ji, ir pajuto jam simpatiją. Bet paskui suvokė, kad jis, priešingai jai, žmogus galintis elgtis kaip tinkamas, turintis savo tikslus ir uždavinius, kartais tai ir svarbiausia. Ji tuo tarpu neturėjo nieko.

— Jus kviečia prie telefono, ponas Neringai,— kreipėsi Lenė veik priešiškai.— Ponia Markvart.

Patarėjas atsisuko ir pasakė:

— Einu. ^

Jis pamilo Georgiją visa širdimi, todėl labai apsidžiaugė jos skambučiu.

— Neringas,— prisistatė jis, paėmęs ragelį.— Jūs norite su manimi pasišnekėti, Georgija?

— Noriu su jumis ne vien pasišnekėti, bet ir pamatyti, ponas Neringai,— pasakė Georgija.— Užsukite pas mus. Aš paruošiau fondiu. O vieni mes neturime apetito. Tikiuosi, žinote, kas tai per patiekalas?

— 2inau, tik man dar neteko ragauti,— atsakė Neringas.

— Na, tuomet pasiskubinkite. Netrukus jis jau stovės ant stalo.

Neringas padėjo ragelį ir grįžo į savo kambarį. Jis mielai sutiko pasisvečiuoti. Georgija ir Klausas Markvar-tai — puikūs žmonės, deja, jį vis labiau neramino santykiai su Ingu Taubertu. Žinoma, jaunuolis atlieka tai, kas jam privalu. Neringas šiuo metu buvo lyg ir jo viršininkas. Jis galėjo auklėjimo tikslais liepti jam padaryti tą ar kitą nebūtiną darbą, bet jis bodėjosi tokiomis užduotimis, be jokios naudos vien atimančiomis laiką. Pas Markvartus Taubertas buvo patikimose rankose, tačiau jis pats būtų smagiau jautęsis turėdamas su Ingu glaudesnius kontaktus. Kodėl jų nebuvo, ilgai sukti galvą nereikėjo.

Susidėjęs prirašytus lapus į lagaminą, Neringas pasitikrino, ar turi su savimi jo misijai reikalingus popierius. Paskui užsidėjo kepurę, apsivilko paltą ir išėjo į koridorių. Koridoriaus gale, už posūkio į kairę, kur nesiekė jo žvilgsnis, Neringas išgirdo Lenės balsą. Kažkieno vyriškas balsas jai atsakė, tačiau patarėjui neberūpėjo, nei kas tenai stovi, nei ką šneka.

Praėjęs pro kelis namus, jis kaipmat atsidūrė prie Markvartų buto. Georgija jau laukė jo prie koridoriaus durų.

— Malonu jus matyti! — pasakė Georgija ir nusivedė Neringą į svetainę.

Taubertas, sėdėjęs viename iš fotelių, mandagiai atsistojo. Tačiau jo elgesyje buvo aiškiai jaučiamas šaltumas. Georgija arba nieko nepastebėjo, arba tiesiog nekreipė į tai dėmesio.

— Valandėlę luktelsim,— tarė ji dalykiškai.— Klausas perdavinėja pranešimą.

Ji pravėrė duris, kad girdėtųsi teletaipo tarškesys.

— Tu jau baigi?—šūktelėjo ji.— Eikš, užiminėk svečius.

— Skubu lekiu,— atsiliepė Klausas Markvartas.— Jau viena koja pas jus.

Jis pasirodė duryse, Georgija tuo tarpu dingo už užuolaidos virtuvėlėje, iš kur sklido maloniai nosį kutenantis lydyto sūrio ir karšto vyno kvapas.

Markvartas paspaudė Neringui ranką ir pakvietė prie padengto stalo. Šalia servetėlės kiekvienam buvo padėta ilga šakutė, stovėjo dvi lėkštės su paskrudinta duona ir keturios taurelės.

— Man reikia vyšnių antpilo,— šūktelėjo Georgija iš už užuolaidos.— Atnešk antpilą.

Markvartas išėmė iš sieninės spintelės butelį vyšnių antpilo, įpylė taurelę ir nunešė Georgijai. Naujas aromatas įsimaišė į kvapus, tvyrančius Georgijos valdose. Namų šeimininkas grįžo su apvaliu metaliniu pastovu, ant kurio dugno blykčiojo spiritinės viry kielės melsvos liepsnelės. Paskui pasirodė Georgija ir uždėjo ant jo emaliuotą puodą, kuriame kažkas garavo.

— Gero apetito,— palinkėjo ji, ir kiekvienas nardino ilgą šakutę su persmeigtu duonos gabaliuku į fondiu ir skanavo. Markvartas pripylė į taureles degtinės, ir visi išgėrė į šeimininkės sveikatą.

— Galų gale šis tas apčiuopiama po tokių nuobodžių plepalų šįryt,— mėgaudaipasis pasakė Klausas Markvartas.— Tie šveicarai sugeba ištampyti nervus. Jeigu jų virtuvė nebūtų tokia...

Ir jis papasakojo apie spaudos konferenciją, kuri tęsėsi keletą valandų. Georgija paaiškino, kaip ruošti fon-diu. Taisyti šį valgį ją išmokiusi ponia Ledrach, žmona žurnalisto, su kuriuo jie draugavo. Neringas pagyrė patiekalą, nes jis išties labai patiko ir išgėrė dar vieną taurelę. Neringui nuojauta sakė, kad Georgija ir jos vyras pastebėjo įtampą tarp jo ir Tauberto, kuris sėdėjo bemaž nepraverdamas lūpų, ir Georgija veltui stengėsi įtraukti jį į pokalbį. Tuomet Neringas nusprendė čiupti jautį už ragų.

— Ar smagiai praleidote popietę, draugas Taubertai?— pasiteiravo jis.

— Aš... aš rašiau laiškus, kaip jums ir minėjau,— sutrikęs atsakė Taubertas,— o paskui padėjau poniai Markvart apsipirkti.

— Be abejonės malonus užsiėmimas,— tarė Neringas, nusišypsojęs Georgijai.— Manau, jog tuo pačiu šiek tiek susipažinote su Bernu.

Tai buvo užuomina, jog siūlė drauge pasivaikščioti po senamiestį.

Taubertas nieko neatsakė.

— Patarčiau progai pasitaikius nueiti į prancūzų filmą,— ramiai toliau dėstė Neringas.— Čia filmai nedubliuoti. O atgaivinti kalbos žinias niekados ne pro šalį.

Čia jau aiškiai davė suprasti, kad į Berną jie atvyko ne poilsiauti.

Ingas Taubertas nuleido galvą, tačiau ir toliau tylėjo. Georgijos veide pasirodė susirūpinimas. Jautėsi, kad tvenkiasi audra. Ji maldaujamai pažvelgė į vyrą, bet Klausas nepastebimai pakratė galvą. Jo nuomone, geriausia jiems išsikalbėti, negu dar ilgiau giežti apmaudą ant kits kito.

Patarėjas ilgai nedvejodamas dalykiškai pradėjo:

— Klausykite, draugas Taubertai, mums reikia pagaliau. ..

Bet jis nespėjo baigti sakinio. Kabinete suskambėjo telefonas. Georgija išėjo, ir Neringas nusprendė palaukti, kol ji sugrįš. Jis panardino duonos gabalėlį į fondiu ir susimąstęs ėmė jį kramtyti.

— Jums skambina iš pensiono, ponas Neringai,— pasakė grįžusi Georgija.— Matyt, svarbu.

Neringas padėjo servetėlę ir atsistojo. Po kelių minučių jis vėl pasirodė. ^

— Mano vardu atėjo laiškas, nepaprastai skubus,— ištarė jis susimąstęs.— Einu pasiimsiu.

— Leiskite man,— pasisiūlė Taubertas, pakildamas iš fotelio.— Esu jaunesnis už jus.

— Prašau, jei pageidaujate,— nesipriešino Neringas.

„Nori užvilkinti mūsų pokalbį,— pagalvojo jis.— Tačiau aš niekur neskubu. Ligi vakaro dar toli."

Taubertas apsivilko paltą ir užsidėjo kailinę kepurę. Greitai nubildėjo laiptais žemyn, džiaugdamasis, kad dingo Neringui iš akių. Jis, tiesa, suprato, kad elgiasi lyg vaikėzas, tačiau nieko neįstengė sau padaryti.

Tuo metu, kai čiupo už rankenos, ketindamas atidaryti duris, jam pasirodė, kad už nugaros kažkas stovi. Išsigandęs norėjo atsigręžti, tačiau staiga pajuto stiprų smūgį į galvą. Jis atsitrenkė į sieną ir susmuko ant žemės. Tačiau prieš prarasdamas sąmonę blausioje laiptinės šviesoje kaip per sapną išvydo prakaulaus veido vyrą, kuris atsegė jam paltą ir ėmė naršyti po švarko kišenes.

Atgavęs sąmonę, Taubertas pamatė prie jo palinkusį jau kitą apvalaus naivoko veido vyriškį.

— Kas jums?—susirūpinęs paklausė žmogus.

Taubertas apsičiupinėjo galvą. Virš kairės ausies jis

aptiko gumbą, kuris vis labiau tino.

— Mane užpuolė,— sumurmėjo jis.

— Aš padėsiu jums užlipti į viršų,— pasisiūlė vyras naivoku veidu. Taubertas buvo dar per daug apsvaigęs, jog imtų stebėtis, iš kur čia atsirado ponas Čumis.

Atsirėmęs į jį, Taubertas užsvirduliavo laiptais aukštyn. Čumis paskambino į duris. Georgija atidarė ir persigandusi riktelėjo.

— Nesijaudinkite, miela ponia,— kreipėsi į ją Čumis.— Viso labo tik nedidelis gumbas. Po poros šaltų kompresų iškart palengvės.

Iš svetainės atskubėjo Neringas su Markvartu.

— Ko jums čia reikia, ponas»Čumi?— šaltai paklausė Neringas.— O kas nutiko ponui Taubertui?

— Kažkas užpuolė jūsų draugą,— paaiškino Čumis.—

Bet prašau manęs neįtarinėti. Aš jį tik suradau. Ar jums kas nors dingo?— kreipėsi jis į Taubertą.

Taubertas iš skausmo perkreiptu veidu apsižiūrėjo kišenes ir papurtė galvą. Markvartas padėjo jam nusivilkti paltą ir drauge su Georgija nuvedė į kambarį.

— Taikus miestas šitas Bernas, išties labai taikus,— dygiai konstatavo patarėjas.

— Tatai priklauso nuo aplinkybių,— paslaugiai atsakė Čumis.— Kodėl jūs nesikreipiate į policiją?

Patarėjas įdėmiai nužvelgė Čumį. Paskui, palikęs jį koridoriuje, nuėjo į kambarį.

— Nėra jokios prasmės,— pasakė jis sugrįžęs.— Ponui Taubertui nieko nepavogė. Užpuolėjo jis nepažįsta ir nesugebėtų nupasakoti, kaip jis atrodė.

— Nebent tai būčiau padaręs aš,— kvailai sukikeno Čumis.— Leiskite atsisveikinti. Iki pasimatymo.— Apsisukęs jis nulipo laiptais žemyn. Pasigirdo, kaip trinktelėjo laukujės durys.

— Kur tave užpuolė?— paklausė Markvartas draugo, kuris gulėjo ant kušetės.

— Vos spėjau prieiti prie durų,— dejuodamas atsakė Taubertas, kuriam Georgija uždėjo šaltą kompresą,— ir nelauktai gavau per galvą.

Patarėjas žvilgtelėjo į Markvartą.

— O paskui grįžo tasai Čumis ir pamatė draugą Taubertą,— lėtai pratarė jis.— Keista. Ko jam čia prireikė?

— Galbūt ruošėsi ką nors aplankyti,— tarė Markvartas.

— Tai kodėl, atvedęs pas mus draugą Tąubertą, išėjo?— paklausė Neringas.— Kodėl jam praėjo noras svečiuotis?

Markvarto veidas sutriko. Iš kabineto Neringas paskambino į Biutikofer pensioną. Atsiliepė ponia Biutikofer.

— Jūs šiandien gavote man adresuotą skubų laišką, ponia Biutikofer,— pasakė jis.— Bent jau taip man ką tik buvo pranešta. Kas, tiesą sakant, man skambino?

— Skambino?—ponia Biutikofer labai nusistebėjo.— Nieko negirdėjau. Ir jums, ponas Neringai, nėra jokio laiško.

Patarėjas padėjo ragelį. „Dabar pats laikas,— pagalvojo jis.— Ilgiau negalima slapukauti, kai šitokia atsakomybė. Reikia pranešti į Berlyną ir su Berno policija teks pabendrauti." Kai Georgija žvilgtelėjo į kabinetą, jisai buvo tvirtai apsisprendęs.

PENKTADIENIS, 1965.03.12

Vachmistras Brandegas visa širdimi buvo atsidavęs savo šefui, komisarui Ešlimanui. Prieš dvejus metus, nagrinėjant vieną išeikvojimo bylą, jam dingo daiktinis įrodymas (matyt, nusikaltėlio žmona jį pavogė ir sunaikino), o Ešlimanas tatai nuslėpė ir neleido, kad jį nugrūstų į rajoninį policijos skyrių. Dabar Brandegas susirūpinęs stebėjo komisarą, kuris blaškėsi po kambarį.

— O kaip ten ta Slaterio byla, ar bent kiek pasistūmėjo į priekį, Brandegai?— paklausė Ešlimanas, sustojęs prie lango. Į šiaurę nuo Arės kilpos viršum namų kybojo pilkas ryto dangus, iš kurio į žemę krito smulkios snaigės.

— Leitenantas Zibleris nelabai noriai šneka apie tai, ponas komisare,— atsakė vachmistras.— Tikriausiai mažai turi malonumo.

— Malonumo? Jūs sakote malonumo?— pakartojo komisaras ir atsiduso.— Keistas išsireiškimas. Nejau kam nors bendravimas su nusikaltėliais gali teikti malonumo? Mums tatai —- būtinybė, karti būtinybė, na o malonumas. .. Kad bent jau tenai, kur įkišam nosį pavyktų užkirsti kelią nusikaltimams, tačiau netgi šito mes nesugebame.

Brandegas suglumęs patraukė pečiais.

— Blogai išsireiškiau, ponas komisare,— tarė jis.— Leitenantas Zibleris džiaugtųsi, galėdamas atsikratyti šia byla, ir daktaras Bingas panašiai jaučiasi.

— Bjauri istorija, žinau,— pasakė Ešlimanas daugiau sau.— Tačiau aš mieliau vėl grįžčiau prie anos bylos, negu turėčiau reikalų su nešvaria politika. O ji išties nešvari. ..

— Neilgai liko laukti, ponas komisare,— pasakė Bran-degas.— Dar kelios dienos, ir jau bus viskas.

— Kad iš jūsų lūpų tiesiai dievui į ausį,— karčiai tarė Ešlimanas.— Man jau greitai baigsis kantrybė. Sėdime čia ir nė nepajudame iš vietos. Ramių ramiausiai leidžiame daryti nusikaltimus. Netgi žmonių apginti nepajėgiame. ..

— Gal truputį perdedame, ponas komisare?—atsargiai tarė vachmistras.— Nejau iš tikro taip yra?

— O ką jūs man neseniai papasakojote?— sušuko komisaras.— Ką jums pranešė Hufenus? Juk jam pasisekė, velniškai pasisekė, ar ne? ..

— Uncikeris nebūtų ryžęsis žudyti,— tarė Brandegas.

— Jūs esate geraširdis,— atsakė Ešlimanas, palingavęs galva.— Tarytum visados šitaip baigiasi. Tasai niekšas laisvėje, o mums duotas nurodymas...

Jo šneką pertraukė beldimas į duris. Pagyvenusi sekretorė kyštelėjo vidun galvą ir pranešė:

— Komisare, su jumis nori pasikalbėti ponas Neringas.

Ešlimanas su Brandegu susižvalgė.

— Kvieskite,— pasakė komisaras, kiek patylėjęs.

Kai Ešlimanas pirmą kartą išvydo patarėją, jis toli

gražu nebuvo palankiai nusiteikęs jo atžvilgiu. Neringas — nors ir ne savo noru — buvo atsidūręs pačiame įvykių centre, kur komisaras negalėjo veikti kaip įprasta. Be to, Neringo užduotis Berne turėjo savyje tiek daug politinės sprogstamosios medžiagos, jog susidarė papildomų sunkumų, su kuriais paprastai nebūdavo susiduriama. Nors tuo užsiiminėjo kitos instancijos, tačiau ir Ešli-mano skyriui teks už kai ką atsakyti. Įdomu, ar tas žmogus bent žino, kokie dalykai per jį dedasi? Tiesa, Neringas jam anaiptol nesukėlė antipatijos, tačiau jis buvo komunistas, o Ešlimano supratimas apie demokratiją buvo patriarchališkas. Jo poziciją dar labiau rėmė nesėkmingas bandymas prisišlieti prie socialdemokratų. Komunizmas— kaip tik priešingybė to, kas vyksta jo šalyje, o su šia šalimi, nepaisant visų pastebimų negerovių, jis jautėsi tvirtai suaugęs. Todėl negalėjo palankiai žiūrėti į komunizmą, o tuo pačiu ir į Neringą.

Patarėjas savo ruožtu nelabai pasitikėjo policija čia, kur jį ištiko tiek daug, nemalonumų, nors reikia pripažinti, jog nė viena policija nesugebėtų įsimaišyti, jeigu jai iš anksto nebūtų pranešta. Tačiau tai buvo kapitalistinės valstybės policija, ir jis apsilankė čionai vien tam, kad užkirstų kelią pavojui, kurio grėsmė vis didėjo. Su savo draugais jis ir vėliau galės pasišnekėti, o dabar norėjo kuo ilgiau laikyti juos nežinioje. Galimas daiktas — šitaip jis tikėjosi širdies gilumoje,— Ingas Taubertas užbaigs jų pradėtą darbą, jeigu jis pats kartais atsidurtų keblioje padėtyje, nors vilties buvo maža. Mat jeigu jis negalės toliau dirbti, tai ir Taubertui nebus leista. Tačiau Taubertas galės ramia sąžine prisiekti — lygiai kaip ir Markvartai,— kad nieko nežinojo. Policijos jis neišvengė, tatai buvo aišku kaip dieną. Policija jam rodėsi nelaimės nešėja, ir jis galvojo apie Ešlimaną lygiai taip, kaip komisaras apie jį patį.

— Ko pageidaujate?— paklausė komisaras.

— Nežinau, kaip čia jums paaiškinti,— dvejodamas pradėjo Neringas.— Mane nukreipė pas jus...

— Norite ką nors pranešti?—šaltai pasiteiravo komisaras.

— Ko gero, taip,— pasakė Neringas.

— Prašom sėstis,— pasiūlė Ešlimanas.

Jis įsitaisė priešais Neringą prie rašomojo stalo ir mostelėjo Brandegui. Vachmistras pristūmė artyn stovą su magnetofonu ir atsisėdo šalimais.

— Aš čia atvykau tarnybos reikalais,— prašneko Neringas, ėmus suktis magnetofono juostelei.— Vokietijos Demokratinės Respublikos pavedimu. Atvykau iš Vienos. Ponas Taubertas, mano padėjėjas, atvažiavo iš Berlyno. Ponas Taubertas vakar vakare Mecgergasėje buvo užpultas ir sumuštas.

Didžiam Neringo nustebimui komisaras tik linktelėjo ir paklausė:

— Ar žinote, kas tai padarė?

Patarėjas papurtė galvą.

— Galbūt nujaučiate, kodėl jį užpuolė. Ar jam ką nors pavogė?

Neringas pasižiūrėjo į besisukančią magnetofono ritę ir tarė:

— Manau, jog jį palaikė kuo kitu.

Komisaras atsilošė.

— O kuo, jūsų nuomone, palaikė Taubertą?

— Manimi,— atsakė Neringas.

Ešlimanas žvilgtelėjo į Brandegą.

— Iš ko jūs sprendžiate?

— Prieš tai man paskambino. Aš svečiavausi pas draugus. Man pranešė, jog Biutikofer pensione mano vardu gautas skubus laiškas, tačiau vietoj manęs nuėjo ponas Taubertas ir laiptinėje jį užpuolė. Skambutis buvo melagingas.

Ešlimanas ranka pasitrynė smakrą.

— Mane stebina vienas dalykas,— lėtai pratarė jis.— Kodėl jūs tik dabar pas mus atėjote? Kodėl nepasirodėte vakar vakare? Ir kodėl nėra su jumis pono Tauberto?

Neringas sėdėjo kaip mietą prarijęs.

— Aš čia be pono Tauberto žinios. Jis negalėtų atpažinti bandito. Tad ką jam veikti pas jus? Aš pats irgi ilgai dvejojau ir kad kiek apskritai nebūčiau atėjęs.

Neringas sakė ne gryną teisybę. Vakar vakare jie dar ilgai aptarinėjo tą įvykį. Niekas nemanė, jog reikia įsikišti policijai. Tik Neringas buvo nusprendęs ilgiau nedelsti. Tačiau apie tai jis su kitais nesišnekėjo.

— O kodėl jūs vis dėlto atėjote?

Patarėjas palinko į priekį.

— Todėl, kad užpuolimas toli gražu ne vienintelis dalykas, kurį man čia teko patirti. Be to, laiptinėje tuojau atsirado žmogus, kurį aš pažįstu. Jis man atrodo įtartinas. ..

— Šit kaip? Ir kas jis toks?

— Jo pavardė Čumis, sakosi kilęs iš Bazelio. Gyvena tame pačiame pensione kaip ir aš.

Ir apie Čumį jie buvo šnekėjęsi, bet juk galėjo būti visai nekaltų priežasčių, kodėl jis staiga atsidūrė nusikaltimo vietoje. Galbūt ėjo pro šalį ir išgirdo už durų dejuojant Taubertą.

Komisaras vėl pasitrynė smakrą. Gal Neringui pasirodė, o gal Ešlimano veidu išties slystelėjo šypsena?

7 — 1320

97

— O kokie įvykiai dar jus neramina?

— Tasai Čumis mane persekioja. Jis tykojo manęs Monbižu gatvėje, kai mudu su ponu Taubertu ėjome iš restorano.

— Jeigu tai viskas...

Neringas piktai pažvelgė į komisarą.

— Užvakar vakare savo kambaryje radau žmogų, kurio negalėjau atpažinti, nes jis iš anksto atjungė elektrą. Vakar po pietų, apžiūrinėjant katedrą, mane vėl kažkas užšnekino. Neįstengiau to asmens pamatyti, nes jis slėpėsi už pertvaros. Kaip jums tatai patinka?

— Abiem atvejais jūs įtariate šitą Čumį?

Neringas abejodamas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau... ne, antrą kartą žmogus buvo kitas... Tas, kur sėdėjo mano kambaryje, pasivadino Rokštrohu, o tas iš katedros Herlingeriu... Ir dar tasai Vanderslebas. Jis irgi domisi manimi...

— O kodėl jumis taip domimasi? Ar nenujaučiate?

— Pradžioje galvojau, kad tai susiję su neteisėta prekyba ginklais,— tarė Neringas.— Bet vėliau išaiškėjo, kad čia kalbama apie kažkokią dėžutę. Mane palaikė kažkokiu Anka. Matyt, dėžutėje slypi milžiniški lobiai...

— Trys ketvirtadaliai milijono reicho markių,— ramiai pasakė Ešlimanas,— o šiandien toji suma dar gerokai išaugusi.

— Kaip? Jūs žinote?— sušuko patarėjas.

— Būtų gerai, ponas Neringai,— jeigu atiduotumėte mums tą laišką, kurį gavote pačią pirmą dieną, atvykęs pas mus.

— Ir šitai jums žinoma?—Neringas spoksojo į komisarą išplėtęs akis.

Ešlimanas nelinksmai nusišypsojo.

— Sį tą mes žinome,— pasakė jis.— Būtų buvę geriausia, tik gavus laišką, nedelsiant ateiti pas mus.

Kaip tik tokio priekaišto Neringas ir bijojo.

— Aš turėjau svarbesnių reikalų,— pasakė jis.— Kas man rūpi tos gangsterių machinacijos? Jūs žinote, ko aš čionai atvykau. Todėl ir negaliu vėjais leisti laiko.

— Jums ir nereikėjo to daryti. Taigi duokite laišką.

— Aš jo nebeturiu.

— Kaip tai? Ką jūs su juo padarėte?

— Sudeginau.

Komisaras šyptelėjo. Toji šypsena nežadėjo nieko gera.

— Keista istorija,— ištarė jis.— Labai keista. Ar jums taip neatrodo?

— Tą popiergalį aš sudeginau, nes nenorėjau įsivelti į istoriją,— šaižiai tarė Neringas.— Kas čia keista? Galbūt aš padariau klaidą. O argi tai, ką aš patyriau jūsų šalyje, nėra keista? Stengiausi nekreipti į tai dėmesio, deja, nepavyko. Jūs mane taip pat stebinate. Sakėte, tarsi daug žinote. Nejau negalėjote užkirsti kelio vakar dienos užpuolimui?

Komisaro veidą išmušė raudonis. Šito priekaišto jis negalėjo atremti.

— Šičia kalbama apie visiškai skirtingus dalykus, ponas Neringai,— piktai atsakė jis.— Jie tiesiog atsitiktinai sutapo. Deja, daugiau aš jums nieko negaliu pasakyti. Tačiau mes viską padarysim, kad to daugiau nebūtų.

— Labai norėtųsi tikėti,— tarė Neringas.

— Ir todėl turiu du prašymus,— kalbėjo toliau komisaras.— Pirma: jeigu vėl kas nors kreiptųsi į jus dėl dėžutės, pasistenkite kuo ilgiau neduoti atsakymo. Nė neužsiminkite, jog buvote pas mus. Tegul mano, kad jūs Anka arba jo pasiuntinys.

— Bet aš...

— Ponas Neringai, padarykite mums šią paslaugą,— primygtinai pasakė Ešlimanas.— Tatai labai svarbu, o jums jau neilgai teks apsimetinėti.

— Gerai, sutinku, jeigu tik šitai nepakenks mūsų misijai, dėl kurios atvykome į Berną.

Komisaras atsistojo.

— Tikrai nepakenks,— pažadėjo jis.— Ir dar vienas prašymas. Ar jūsų draugai žino, kas jums nutiko?

Neringas irgi atsistojo.

— Iki šiol stengiausi juos laikyti nežinioje...

— Ir toliau taip elkitės. Nieko jiems nesakykite.

— O kodėl?

— Kadangi taip geriau jums ir jūsų draugams.

— Nesuprantu.

Ešlimanas šyptelėjo.

— Ir nėra reikalo. Jūs esate žmogus, apie kurį viskas sukasi. Kas per daug žino, tam gresia pavojus.

— Vadinasi, man gresia pavojus?

— Aš šito nesakiau,— nepatenkintas tarė komisaras.— Bet mes jus saugosim.

Neringas valandėlę patylėjo.

— Aš elgsiuosi taip, kaip jūs prašote, iki man tatai atrodys leistina,— lėtai pasakė jis.— Tačiau vieno dalyko jūs vis dėlto negalėsite uždrausti.

Komisaras klausiamai sužiuro į jį.

— Aš pranešiu savo aukščiau stovinčioms instancijoms Berlyne,— užbaigė Neringas.

Jis šaltai atsisveikino. Iš jo veido buvo aiškiai ma* tyti, kad vizitas į policiją jį ne kažin kiek pradžiugino. Neringui išėjus, Ešlimanas nelinksmai tarė:

— Kad tik nieko neatsitiktų...

— Deja, aš vėl stoviu priešais jus.

Ingas Taubertas atsiprašydamas išpoškino šiuos žodžius, kai Lenė Biutikofer atidarė jam duris. Jis buvo veik pasiryžęs daugiau nebandyti jos kalbinti. Ir labai sutriko, kai Lenė maloniai nusišypsojo.

— Kažkas juk turi jus įleisti, ar ne?—pasakė ji tokiu tonu, prie kurio jis anaiptol nebuvo pripratęs.

— Žinoma,— nepatikliai tarė jis.— Kažkas mane turi įleisti.

Jis traukė link patarėjo kambario.

— Jūs, matyt, pas poną Neringą?—toliau kalbėjo Lenė.

Taubertūs stabtelėjo.

— O pas ką gi daugiau?— pašaipiai tarė jis.

Jie tarsi pasikeitė vaidmenimis.

— Ponas Neringas išėjęs,— švelniai pasakė Lenė.

— Gal žinote kur?

Šalia Tauberto atsivėrė durys. Linksmai švilpaudamas pasirodė Čumis.

— Na kaip, viskas gerai?— pasiteiravo jis, išvydęs Taubertą.

— Nesiskundžiu,— santūriai atsakė tasai. Tačiau prisiminęs, jog Cumis vis dėlto jam padėjo, pridūrė:—Dar sykį ačiū už pagalbą.

— Nėra už ką,— atsakė Čumis globėjiškai šypsodamasis ir išties kvailai atrodydamas.— Jeigu jums vėl kada prireiktų mano pagalbos, aš visuomet jūsų paslaugoms.

Jis kilstelėjo skrybėlę ir dingo laiptinėje. Taubertui pasirodė gryniausia nesąmonė, kad Čumis nueidamas švilpauja triumfo maršą iš Verdžio operos „Aida".

— O kas vakar nutiko?— pasidomėjo Lenė.

Taubertas neturėjo jokio noro pasakoti, tačiau jam

pasirodė, kad už jos smalsumo slypi nuoširdus rūpinimasis, ir pasakė:

— Vakar vakare mane užpuolė.

— Dieve šventas! — sušuko Lenė.— Tikiuosi viskas gerai baigėsi?

— Taip, taip,— pasakė Taubertas sujaudintas. Jis buvo jai labai dėkingas už užuojautą.

— Ar tą niekšą sučiupo? O gal jų buvo ir daugiau?— klausinėjo Lenė toliau. Ji stovėjo visai arti Tauberto. Jis žvelgė į švelnų madonos veidą, apgaubtą šviesių plaukų, ant kurių koketiškai pūpsojo baltas kykas, ir ūmai jam pasidarė neramu.

— Aš... aš nežinau,— pralemeno jis.— Aš nieko nemačiau, nuo smūgio netekau sąmonės...

— Vargšelis,— pasigailėjo Lenė.— Ar jums ką nors pavogė?

Jos veidas buvo visai čia pat. Lyg pakerėtas Taubertas spoksojo į jos dideles pilkas akis ir jautė, kaip jam ima virpėti keliai. Jis lėtai papurtė galvą.

Koridoriaus gale pasigirdo žingsniai. Lenė pasitraukė į šoną, praleisdama Viorelį. Jo tamsus tarytum sumąigy-tas veidas su įžeistos puikybės išraiška staiga piktdžiugiškai persikreipė, kai jis šnairomis žvilgtelėjo į Tauber-tą, paskui į Lenę.

Lenė žiūrėjo į jį lyg į tuščią vietą. Ji negalėjo jam atleisti.

— Jums reikėtų būti atsargesniam,— sušnabždėjo ji, kai Viorelis dingo laiptinėje.

— Ką jūs turite galvoje?—sutrikęs paklausė Taubertas.— Jūs manote, kad šitas ponas...

— Jūs manęs nesupratote,— ramiai tarė ji.— Pas ką jūs ėjote? Na, dabar suvokiate?

Ingas vėl ėmė blaiviai samprotauti.

— Jūs manote, kad ponas Neringas? Nesąmonė! — šiurkščiai tarė jis.— Mane užpuolė jūsų dėdės namuose, laiptinėje, tuo metu ponas Neringas sėdėjo viršuje pas Markvartus. Prieš tai mes...

Taubertas nesustodamas pasakojo toliau, tačiau kuo ilgiau kalbėjo, tuo labiau abejojo. Kaip iš tikrųjų viskas buvo vakar vakare? Georgija pakėlė ragelį ir pakvietė prie telefono Neringą. Po to Neringas pasakė, kad jam reikia atsiimti svarbų laišką. Ir pasakė tai tokiu momentu, kuomet jam, Taubertui, atrodė geriau — be to, šito reikalavo mandagumas — nueiti vietoj Neringo. Ar Neringas tikėjosi, kad jis pasisiūlys? Patarėjas buvo geras psichologas. Šituo Taubertas įsitikino derybų metu, ir vakaras pas Markvartus buvo geriausias šito įrodymas. Georgija tiesiog liaupsina jį. Nejau visa tai vien akių dūmimas? „Tačiau kam Neringui prireikė, kad mane sumuštų? O gal yra priežasčių, kurių aš nė nenujaučiu? Jeigu šitaip, tuomet jis užklupo mane iš netyčių. Aš išsisukau nuo atviro pokalbio su juo, neužteko drąsos iškloti savo nuomonę, viską išsiaiškinti. Kas per žmogus tasai Neringas?" Iš ministerijos darbuotojų jis buvo apie Neringą nemažai girdėjęs, tačiau ar to pakanka žmogui pažinti?

Jis ėmė kalbėti vis garsiau, su didesniu įkarščiu. Lenė tarytum skaitė jo mintis. Staiga ji perspėdama pridėjo pirštą prie lūpų. Ji stovėjo priešais koridoriaus duris ir pastebėjo tai, ko Taubertas negalėjo matyti,— jog sugrįžo Neringas.

— A, jūs jau čia,— suniurnėjo patarėjas, vis dar negalėdamas atsitokėti nuo vizito pas Ešlimaną.— Kaip jūs šiandien jaučiatės?

Lenė akimis davė ženklą būti atsargiam.

— Ačiū,— trumpai atsakė jis.— Aš vėl geros formos.

Neringas kilstelėjo antakius. Panašaus pobūdžio išsireiškimų jis nemėgo.

— Jūs vakar atrodėte šiek tiek suvargęs,— tarė jis, ir Taubertui pasirodė, jog jis kalba tyčiodamasis, nors to anaiptol nebuvo.— Jeigu prastai jaučiatės, aš galiu šiandien ir vienas susitvarkyti.

— Aš eisiu drauge,— pasakė Taubertas.

„Matyt, norėtum atsikratyti,— pagalvojo jis.— Bet nepavyks, aš visur būsiu greta."

Lenė atrakinusi Neringo kambarį tūptelėjo. Patarėjas padėkojo jai ir įleido Taubertą pirma savęs.

Įėjęs į vidų, jis nusiėmė skrybėlę, nusivilko paltą, nusiplovė rankas ir ėmė be jokio tikslo kuistis savo lagamine. Pakliuvus į rankas portsigarui, jis išsiėmė jį. Neringas nebuvo užkietėjęs rūkorius, tačiau dabar pajuto norą surūkyti cigarą. Taubertas, pamatęs, kad jis nupjovė cigaro galiuką, pasiskubino pridegti. „Jo sąžinė netyra.— galvojo jis.— Aiškiai matyti. Ir kodėl jis Lenei pasirodė įtartinas?"

Patarėjas rūkė, pasidėjęs peleninę ant palangės, nukreipęs žvilgsnį į priešais stovintį namą. Jis, rodės, visai pamiršo Taubertą.

— Prašau?—jis krūptelėjo, nes neišgirdo Tauberto klausimo.

— Aš klausiau, ar jūs šiandien jau ką nors nuveikėte mūsų bendru reikalu?—šiurkštokai pakartojo Taubertas.

„O ką reiškia pasakymas „mūsų bendru reikalu"?— galvojo jis.— Galbūt jo reikalas visai kitoks negu mano!"

— Buvau išėjęs šiek tiek pasivaikščioti,— ramiai pasakė Neringas. Jis buvo tvirtai nusprendęs — bent jau kol kas — laikytis Ešlimano nurodymų.— Tuomet man į galvą ateina pačios geriausios mintys.

— Gal kartais reikėtų pranešti į Berlyną, kas čia atsitiko?— užklausė Taubertas.

— Aš pasirūpinsiu šituo,— atsakė patarėjas.

„Rodos, mano spėliojimai pasitvirtina,— galvojo Taubertas.— Jisai išsigandęs ir norėtų viską mesti. Galbūt tikisi gauti atitinkamus nurodymus iš Berlyno."

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Manau, kad jau metas kilti,— tarė Neringas.— Tiesa, iki Zulgenekštrasės netoli, tačiau neaišku, kiek mums teks tenai išbūti.

Zulgenekštrasėje buvo įsikūrusi tarptautinės geležinkelio tarnybos centrinė valdyba. Jeigu pavyktų užsitikrinti šios valdybos paramą, būtų jau truputį pasistūmėta į priekį.

Taubertas padėjo patarėjui apsivilkti paltą ir išėjo iš kambario, tuo tarpu Neringas tenai dar kiek užtruko. Koridoriuje stoviniavo Lenė. Greičiausia ji laukė Tauberto.

— Šįvakar aš laisva,— sušnibždėjo ji.

Ingas Taubertas nepatikėjo savo ausimis. Toji mergina jam buvo tikra mįslė.

— Aš galėčiau septintą valandą ateiti prie pasažo Marktgasėje,— tarė ji.

— Kaip norite,— netvirtai pasakė jis, norėdamas su ja susitikti ir tuo pat metu abejodamas.— Galima. O ką mes veiksime?

— Eisime pašokti,— pasiūlė ji.— Aš jau žinau kur. O gal jūs nemėgstate šokti?

— Žinoma, mėgstu,— pasiskubino atsakyti Taubertas. Jis nelabai džiaugėsi šiuo pasimatymu, tačiau šįvakar patarėjas buvo pakviestas į svečius be jo. Vadinasi, jis galėjo daryti ką tinkamas. O kodėl nepasinaudojus proga ir smulkiau nepaklausinėjus Lenę, kodėl reikia saugotis Neringo. Jis tarėsi, jog tai pateisina pasimatymą su ja.

Jų derybos tąryt buvo sunkios ir nelabai sėkmingos. Neringas pastebėjo, kad jo pašnekovai vengė tiesių atsakymų. „Matyt, Ešlimanas neištesėjo savo pažado,— galvojo jis su kartėliu.— O gal negalėjo ištesėti. Istorija su dėžute neigiamai atsiliepia mūsų veiklai."

Taubertas, slapčiomis stebėdamas jį, priėjo kitą išvadą. „Visa tai vaidyba,— galvojo jis.— Pradžia buvo sėkminga, o dabar viskas eina šuniui ant uodegos. Ko gero, šitaip ir reikia elgtis, jei nori ką nors sužlugdyti. Tuomet niekam nekyla įtarimo. Reikia daugiau apie jį sužinoti,, kad galėčiau užkirsti kelią tolesniam kenkimui."

„Įdomu, ar jis jau sugrįžęs pas savo draugus?"— svarstė Lenė, kopdama priešpiet į savo dėdės kambarį. Pata-

rėjas Neringas vėl buvo pensione. Ji ką tik jį matė. „O kaip tasa^ jaunuolis susijaudino šįryt,— pagalvojo Lenė su pašaipa.— Tiesiog mėtėsi, na kaip čia gražiau išsireiš-kus, tarp pareigos ir malonumo.— Ji tyliai susijuokė.— Kad žinotų, kodėl nusprendžiau šu juo susitikti! Matyt, įsivaizduoja, jog galų gale susižavėjau juo. O aš taip elgiuosi vien dėl to, tiesą pasakius, ir pati dorai nežinau kodėl, bet viena aišku, kad tokiu būdu vis artėju prie savo tikslo."

Vengras, kuris gyveno mansardoje, lipdamas laiptais žemyn niūriai dėbtelėjo į ją. Lenei net palengvėjo pamačius, kad šįkart jis negirtas ir nemėgina prie jos lįsti. Tačiau prisimindama jų paskutinį susitikimą vis dėlto prisispaudė prie sienos. Kai jisai praėjo pro šalį, Lenė tekina užlėkė laiptais į viršų ir atsirakino dėdės buto duris. Koridoriuje ji giliai atsikvėpė. Širdį gniaužiantis baimės jausmas, kuris buvo ją apėmęs, palengva atslūgo.

Šnebelis sėdėjo fotelyje, ir jo mintys, regis, klaidžiojo tolimais, anaiptol ne džiugiais keliais. Netgi pasirodžius dukterėčiai, kurią jis paprastai apipildavo priekaištais, negrįžo į tikrovę. Lenė sudėjo lėkštes ir maistą ant stalo ir atsistojo šalia fotelio. Pasilenkusi prie dėdės, ji pažvelgė jam į veidą, tačiau Šnebelis nė nekrustelėjo.

— Ar tu nenori valgyti?—paklausė ji piktai.

Jis užsimerkė, tarsi jos žodžiai būtų buvę jam nemalonūs.

— Aš neturiu laiko,— nekantravo ji.— Maistą čia paliksiu. O indus paimsiu rytoj.

Staiga Šnebelis atitoko. Jis atsimerkė ir čiupo Lenę už rankos. Apatinė jo lūpa virpėjo, matyt, jį buvo apėmusi paniška baimė.

— Nejau aš nepadariau dėl tavęs kas tik įmanoma, Lene?—maldaujamu balsu paklausė jis.— Juk tu žinai?

Ji ištraukė ranką.

— Žinau,— šaltai tarė ji.— Nėra reikalo priminti man tą neapsakomą laimę, už kurią esu tau dėkinga.

Jis gailiai pasižiūrėjo į ją.

— Nejaugi nė trupučio nemyli savo seno vargšo dėdės?

Jos ironija staiga peraugo į nuostabą.

Jam, regis, dvasinė krizė, jeigu apeliuoja į jausmus.

— Ko tau iš manęs reikia?— su panieka paklausė ji.

Šnebelis atrodė persimainęs.

— Jie man neduoda ramybės, Lene,— sumurmėjo jis.— Kažkas turi atsitikti. Man jau tikrai neilgai liko gyventi. ..

Ji gūžtelėjo pečiais.

— O kas čia atsitiks? Tu tikrai išgyvensi iki šimto metų ir liksi toks pat šykštus kaip dabar.

Lenės nė kiek nesujaudino dėdės žodžiai. Joje kažkas buvo nutrūkę, o kalti dėl to buvo motina ir dėdė, dėdė gal net labiau negu motina. Ji tik atsimokėjo jam tuo pačiu.

— Jie mane spaudžia, Lene! —Jis jau tiesiog šaukė.— Jie mane persekioja. Jeigu aš nesutiksiu...

— Kas tave persekioja?—abejingai paklausė ji.

— Negaliu to pasakyti,— sušnabždėjo jis.— Aš ir taip per daug pasakiau. Bet galbūt tu man padėtum...

— Aš — tau?—sušuko ji.

— Juk tu pažįsti tą komunistą iš viršaus, Taubertą,— kalbėjo jis toliau, nekreipdamas dėmesio į jos prieštaravimą.— Tau reikėtų su juo susitikti. Toks malonus vaikinas. ..

Ji sušnypštė lyg katė.

— Metų metus laikėte mane uždarę lyg vienuolyne. O dabar turiu pulti ant kaklo pirmam pasitaikiusiam? Tiesą sakant, kodėl? Gal jisai turtingas? Arba tu staiga pajutai meilę komunizmui?

Šnebelis sunkiai atsiduso.

— Negaliu tau šito paaiškinti, Lene.

— Tuomet nėra ko iš manęs reikalauti.

Lenė pajuto žiaurų pasitenkinimą, kad jau yra sutarusi pasimatyti su Ingu Taubertu. Jos dėdė apie tai ničnieko nenujautė, tačiau turės duoti sutikimą, nors nežinojo, ką sugalvojo dukterėčia. Tačiau ir ji pati, tiesą pasakius, šito tiksliai nežinojo.

— Jeigu tau ko nors reikia, Lene,— ėmė meilikauti Šnebelis.

— Man nieko nereikia,— šiurkščiai atšovė ji.

Jis nuleido galvą.

— Jeigu tu nepadėsi, tuomet man lieka tik pačiam nueiti į policiją...

Lenė šį tą žinojo apie savo dėdės praeitį.

— O ar tai bus teisinga? ..— nutęsė ji.

Tirtėdamas iš įniršio, Šnebelis išsitiesė fotelyje. Kaip visuomet, sunku buvo nuspėti, kada pasikeis jo nuotaika.

— Lene! Aš tau įsakau! ..

Nė nežvilgtelėjusi į dėdę, ji pasuko link durų.

Prakeiksmai, nuskambėję iš paskos, negalėjo jos sulaikyti.

— Aš čia ne tam, kad kiekvienas išlietų ant manęs savo apmaudą,— pasakė ji po dešimties minučių motinai pensiono virtuvėje.— Bent jau iš giminaičių norėtųsi padoresnio elgesio.

Ponia Biutikofer, kuri kaip tik davė nurodymus virėjai, skubiai išstūmė dukterį iš virtuvės.

— Kiek kartų prašiau tavęs girdint personalui niekados nešnekėti apie...— ėmė bartis koridoriuje ponia Biutikofer.

— Ak, nejau tu iš tikrųjų manai, kad čia niekas nieko nemato?— pašaipiai pertarė ją Lenė.

Motina sučiaupė lūpas.

— Kas atsitiko?— paklausė ji valdydamasi.

— Dėdė pasiteiravo, ar jis man patinkąs.

Ponia Biutikofer iš siaubo išplėtė akis.

— Na, tu mane klaidingai supratai,— su panieka tarė Lenė.— Jis tik buvo išsigandęs, atrodė vertas pasigailėjimo ir drebėjo iš baimės.

— Baimės? Ko gi jis bijo?

Lenė pagūžčiojo pečiais.

— Kad aš žinočiau! Man regis, jis kraustosi iš proto. Jis nesveikas.

— Lene!

— Tuomet kodėl sakė, jog kreipsis į policiją? Jis!

— Į policiją?—sutrikusi pakartojo ponia Biutikofer.

— Atsiprašau,— pasigirdo už jų kažkieno balsas.

Ponia Bjūtikofeb pasitraukė į šoną ir praleido poną

Brikstoną, (kuris kaip tik išėjo iš tualeto.

— Tikiuosi, jis nieko negirdėjo,— susirūpino ji.

— Ką tb^uri galvo j e?—nustebusi paklausė duktė.

— Na poną Brikstoną.

Lenė palingavo galva.— Susirūpinai. Ponas Brikstonas per daug padorus,

jog klausytųsi tokių kalbų. Jam reikia tik kambarį išvalyti, kai skrandyje nebetelpa alkoholis. Apskritai daugiau aš niekam neleisiu ant manęs rėkti.

— O kas tave aprėkė?

— Mano mielas dėdė, kai nekreipiau dėmesio į jo tauškalus. Man bus maloniau, jeigu nuo šiol Martis nešios jam valgį. Mano kantrybė baigėsi.

Ponia Biutikofer įsitempė kaip styga.

— Ne, Lenel Mes priklausome nuo jo. Bent pagalvok apie savo ateitį.

— Mano ateitį,— nusišaipė Lenė.— Vadinasi, reikia laukti, kol tasai senas šykštuolis pakratys kojas. O iki tol aš ir toliau būsiu kambarinė, padavėja, valytoja... Man spjaut į jo pinigus. Kai liksiu senmerge, viso šito man jau nebereikės...

— Bet Lene,— sušnabždėjo ponia Biutikofer bekraujė-mis lūpomis,— jeigu kas išgirs...

— Iš anksto pranešu,— šaltai pasakė mergina,— šįvakar manęs namuose nebus, aš išeinu, tačiau ne į kiną ir

ne pas Hildą Nusbaum, kaip paprastai, o į pasimatymą

su vaikinu.

Ponia Biutikofer dar labiau išblyško. Lenė eis ne į kiną, ne pas draugę, o į pasimatymą su vaikinu. Ji prisiminė daną, už kurio Lenė norėjo ištekėti, ir ją šiek tiek ėmė graužti sąžinė, kam išardė vedybas. Tačiau brolio įtaka buvo kur kas stipresnė.

— O jeigu dėdė Arturas sužinos?— pasakė ji, nervingai sukiodama tarp pirštų savo juodų perlų vėrinį.

— Jis pats liepė man eiti į pasimatymą,— įžūliai tarė Lėnė.

— Su vaikinu?

Lenė linktelėjo.

— Netgi nurodė su kuo,— lyg tarp kitko pasakė ji.

Ponia Biutikofer prisiminė savo yakarykštį pokalbį su Snebeliu. >

— Su ponu Taubertu?—paklausė ji. t

Duktė nustebusi pažvelgė į ją.

— Iš kur tu žinai? ..

— Jis ir man tą patį sakė,— pavargusiu balsu atsakė ponia Biutikofer.

— Na matai.

— Ar su juo susitiksi?

Lenė gudriai šyptelėjo.

— Tai tiesiog kvota. Aš nebe vaikas. Jeigu nebesakau tau, ką darau, tai tu žinai kodėl. Šiaip ar taip, aš gavau leidimą. Neužmiršk šito.

Palikusi motiną koridoriuje, Lenė grįžo į virtuvę.

Ponia Biutikofer stovėjo kramtydama lūpas. Ji suprato savo kaltę prieš Lenę ir žinojo, kad niekados negalės susigrąžinti dukters pasitikėjimo. Viskas beviltiškai sugadinta. Jokia atgaila nepadės. Nejau brolis išties neteko proto, o gal čia kokia nors panaši istorija kaip ir prieš dvidešimt metų?

Apimta būgštavimų ponia Biutikofer jau norėjo užsidaryti mažyčiame kabinete, tik staiga iš savo kambario išpuolė ponas Delkas. Neaukštas juodaplaukis vyriškis buvo visiškai sutrikęs. Jis mojavo kažkokiu laišku ir, rodės, tuoj gaus širdies smūgį.

— Ji pabėgo, madam! — sušuko jis prancūziškai.— Ji pabėgo!

Ponia Biutikofer atsisuko į jį.

— Kas pabėgo, mesje?—paklausė ji kiek įmanoma mandagiau. Šiuo momentu nebuvo nusiteikusi sukti galvą dėl svetimų problemų.

— Mano... mano žmona,— vargais negalais pralemeno Delkas, didele balta nosine šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.

— Aš mačiau, kaip jūsų žmona maždaug prieš dvi vą-landas išėjo iš pensiono,— pranešė ponia Biutikofer.—Ji man pasakė, kad eina su jumis susitikti...

— Aš buvau Pašto ir telegrafo muziejuje pasižiūrėti pašto ženklų parodos,— vėl susijaudinęs išpoškino Delkas.— Mano žmona nesidomi pašto ženklais. Ji apskritai nesidomi tuo, kas man įdomu...

Lenė drauge su virėja stovėjo prie pravirų virtuvės durų. Brikstonas iškišo galvą iš savo kambario. Prie pensiono šeimininkės ir nelaimingojo prancūzo, kaip visuomet kvailai šypsodamasis, priėjo Čumis ir pasiteiravo:

— Gąl reikia pagalbos?

i Ir Hofmeisteris jau buvo čia, Vanderslebas su Viore-liu, žinoma, irgi būtų atskubėję į įvykio vietą, jeigu būtų buvę namuose. Tiesa, abi Vegmiuler irgi buvo pensione, tačiau iš baikštumo jos tūnojo už durų, o Neringas, kuris kaip tik ruošėsi eiti pietauti, nutarė palaukti savo kambaryje, kol viskas išaiškės, nes toli gražu nebuvo toks smalsus. Norom nenorom jam teko klausytis, apie ką buvo šnekama koridoriuje.

— .. .ji ir manimi jau nebesidomi! — šaukė Delkas.— Štai! Ji paliko man šį laišką. Ji paspruko su Bengtsonu, tuo bepročiu, tuo apgaviku, kuris visus mulkino su savo marsiečiais!

„Bet dingo ne su skraidančia lėkšte,^ ironiškai pagalvojo patarėjas Neringas. Paskui palingavo galva.— Tai moteriai visai pasimaišė protas."

— Ji sugrįš,— guodė Čumis mažąjį prancūzą.— Nesi-sielokit šitaip.

— O mano pinigai, kuriuos ji susigriebė?—paklausė Delkas įsiutęs ir tuo pat metu dalykiškai.— Tenai buvo daugiau kaip keturi tūkstančiai frankų.

Kai dėl pinigų, tai Čumis nedrįso būtį toks tikras.

Ingas Taubertas ištiesė kojas ir pajuto, kad į kažką atsitrenkė. Sutrikęs jis sumurmėjo:

— Atsiprašau.

Bet Lenė buvo be galo kantri ir švelni. Šypsodamasi ji linktelėjo jam ir ėmė niūniuoti bliuzo melodiją, kurią netikėtai užgrojo keturių muzikantų grupė. Šokti ji nenorėjo; jai labiau paliko trankesnė muzika, o Ingas Taubertas, fiziškai ir psichiškai išsekintas bigbito, apsidžiaugė galėdamas valaūdėlę pailsėti.

„Pamažu senstu,— pasišaipė jis iš savęs.— Su šita mergina ne taip paprasta. Visus kaulus maudžia, šitaip pasiutiškai dar niekados nesu šokęs, netgi tąsyk, prieš dvejus metus, kai simpatinga vengrė Segede mokė mane šokti čardašą. Kas tvirtina, jog šveicarai nerangi, lėta liaudis, tam reikėtų kada nors apsilankyti Berne Šiucen-gasės ruselyje, pavadintame gražiu „Penelopės" vardu.

— Neblogai čia, ar ne?—paklausė Lenė, kai ilgaplaukiai vaikinai baigė groti ir padėjo savo instrumentus.

Ingas Taubertas nužvelgė išbaltintas kalkėmis sienas, pakėlė akis į skliautuotas lubas, nuo kurių karojo šviečiančios lempos, metė žvilgsnį į gausiai susirinkusią šokių ištroškusią publiką, paskui įsistebeilijo į taurę, stovinčią priešais jį ant lentinio stalo, kurioje buvo pieno spalvos šlykštaus skonio skystis.

— Labai,— trumpai atsakė jis.

— Dauguma jų — studentai,— paaiškino Lenė.

Ji pamojavo vienam jaunuoliui su įspūdinga vešlia barzda. Jaunuolis atsakė į jos pasveikinimą. Lenė tyliai susijuokė. Ingas Taubertas nustebęs pažiūrėjo į ją.

— Kas jums?

— Nieko, nieko,— pasakė ji.

Lenė pagalvojo apie savo motiną ir dėdę. Kai sakydavo esanti pas Hildą Nusbaum, tai dažniausiai atsidurdavo šičia. O draugė paliudydavo ką reikia.

— Ar jau sakiau jums, kad ponas Delkas išvažiavo?— paklausė ji.

— Aš nepažįstu pono Delko.

Lenė palingavo galvą.

— Mūsų pensionui nuostolis. Mano motina susirūpinusi. Šiuo metu svečių nedaug.

— Juk vienas žmogus dar nieko nereiškia,— tarė Ingas Taubertas.

— Žinoma, ne, tačiau trys...— atsakė Lenė ir papasakojo, kaip Bengtsonas dingo su ponia Delkas.— Iš anų mano motinai jau tikrai nėra ko tikėtis pinigų, o ponas Delkas iš pradžių norėjo vien už save užsimokėti ir tai tik tuomet, kai sugrįš į Lijoną, tačiau mano motina pasiekė savo. Kitaip mūsų viešbučių sąjunga būtų visaip kliudžiusi jam.

Ilgaplaukiai vaikinai vėl susirinko ant pakylos, ir gitaros jų rankose Ingui Taubertui pasirodė kaip viduramžių kankinimo instrumentai. Gniauždamas pyktį, jis ėmė šokti su Lene šeiką, tačiau paskui jam vis dėlto gražiai pavyko išsisukti.

— Gal pereinam kur nors kitur, į ramesnę vietelę, kur galima kalbėtis,— pasiūlė jis.— Tuomet jūs priklausysite man vienam.

Lenė šypsodamasi pasuko galvą, ir Ingo Tauberto žvilgsnis paniro į jos dideles pilkas akis. Tą akimirką jisai suprato, kad tik save apgaudinėjo, dėdamasis sekliu. Jam rūpėjo vien ši mergina, daugiau niekas, ir jį jaudino tiktai vienas klausimas: ar jaučia jinai jam tą patį, ką jis jai. Bet galbūt jai smagiau likti čia.

Jis be reikalo nerimavo. Lenė švelniai spustelėjo jo ranką ir tarė:

— Mielai.

Jis padėjo jai apsivilkti kailinukus ir praskynė kelią per šokančiųjų minią. Po penkiolikos minučių jiedu sėdėjo „Undinėje", nedideliame bare už Olandų bokšto.

* — Ar pastebėjote tuodu prie įėjimo?— paklausė Lenė, kai jie įsitaisė prie baro.

— Neatkreipiau dėmesio,— pasakė Ingas Taubertas, užsakęs dvi taures punšo.

— Ponas Brikstonas, mūsų svečias, toli gražu ne toks kilnus kaip atrodo, ir ponas Viorelis, tikras šlykštynė, su kuriuo jums irgi teko susidurti. Įdomu, kas juos čionai atvedė.

— Matyt, nori sustiprinti pažintį, užmegztą pensione,— pasakė jis ir pagalvojo, kokios taktikos jam laikytis šnekant su Lene.

— Keista pažintis,— tarė ji, kai punšas buvo atneštas.— Ponas Brikstonas — advokatas, o tasai Viorelis prekiauja antikvariniais daiktaisl

Ingas Taubertas nusijuokė ir pasislinko taip arti Le-nės, kad jų keliai susilietė.

— Kas čia nepaprasta? Nejau advokatas negali fte-bendrauti su antikvaru?

— Tik ne su šituo,— griežtai atšovė Lenė.— Jisai sukčius, iškart matyti.

Ir padarė, kad jų artumas nebūtų toks glaudus.

— Vadinasi, jūsų pensionui gresia pavojus prarasti dar vieną svečią,— pajuokavo Taubertas paimdamas Lenę už rankos.— Kas tuomet pasiliks?

Lenė ištraukė ranką ir gurkštelėjo punšo.

— Galbūt ponas Neringas?—atsakė ji.

Jos atsakymas Taubertą prablaivino. Staiga jis vėl suvokė, kodėl sutiko pasimatyti su ja.

— Rytą jūs šį tą užsiminėte apie poną Neringą,— pradėjo jis iš lėto.— Norėtųsi sužinoti kai ką smulkiau.

— Šit kaip?—nekaltai paklausė ji.— Leiskite pagalvoti. Jeigu pasiūlytumėt man cigaretę, viskas eitų kur kas greičiau.

Ji paėmė iš jo pakelio vieną „Mary Long", jis tylėdamas pridegė.

— Mūsų pensione gyvena toksai ponas Vanderslebas,— pradėjo ji.— Jis atstovauja automobilių firmai iš VFR, tačiau, regis, užsiiminėja ir kitokiais dalykais.

— Kokiais gi?

— Jis man davė dvidešimt frankų. Už tai turėjau po pono Neringo durimis tik jam atvykus pakišti laišką ir niekam to nesakyti. Tačiau jums aš pasakau.

— Laišką?

— Taip. Man pasirodė truputį keista, jog už šią paslaugą gavau tiek daug pinigų. Tai buvo anaiptol ne dalykinis laiškas.

Ingas Taubertas nenuleido nuo jos akių. Jeigu taip buvo iš tikrųjų, tuomet labai įtartina. O kas per vienas tasai Vanderslebas? Sprendžiant iš aplinkybių ir iš patarėjo elgesio, kuris Taubertui atrodė toks keistas, Vanderslebas — slaptas agentas. Bet nejau slaptas agentas patikės laišką, galbūt galintį jį sukompromituoti? Kodėl jis pats nepakišo jo po durimis?

Matyt, jo veide atsispindėjo abejonės, nes Lenė skubiai pridūrė:

— Vėlai vakare ponas Neringas nuėjo pas tą Van-derslebą — aš pati mačiau — ir išsėdėjo tenai beveik valandą.

„Šito negali būti,— galvojo Ingas Taubertas,— tai netiesa. Metų metus žmogus gyvena nekeldamas nė menkiausio įtarimo, o paskui ima ir užmiršta bet kokį atsargumą, ir kambarinė užklumpa jį su ryšininku. Žinoma, visa tai įvyksta šalyje, kur jis jaučiasi saugus, tačiau kai sugrįš, turės sumokėti už išdavystę.

8— 1320

113

Kai sugrįš! Galbūt jis apie tai nė negalvoja. Galbūt ši kelionė — paskutinė, kai apsimeta esąs VDR pasiuntinys. Keista, kad jis ne iškart perbėga. Kam dar vedžioja už nosies mane ir Markvartus? Ne, nesąmonė. Kažkas šioje istorijoje nesueina. Gal Lenė mane apgaudinėja. Kokia jai iš to nauda, bet kad ir neatrodo išprotėjusi."

Mergina šnekėjo ir šnekėjo, ir sulig kiekvienu jos žodžiu Tauberto abejonės vis augo. „Su Neringu kažkas negerai, tačiau gali išaiškėti, jog viskas labai paprasta. O Lenė? Sunku patikėti, kad Neringas turėtų ką bendra su užpuolimu. Kas galėjo jį paskatinti šitaip pasielgti? Norėjo nubausti mane už tai, kad jį įtarinėju? Nutarė kažkokiu tikslu pavogti mano dokumentus? Gal ponas Čumis pasirodė kaip tik laiku ir mane išgelbėjo? Gal norėjo dar blogiau man padaryti? Bet kodėl? Kodėl?" Staiga jį ėmė krėsti drebulys, nors bare buvo šilta. Visa tai prieštaravo bet kokiai logikai.

— Gerai,— automatiškai ištarė jis, kai Lenė nutilo.

Dabar ji su užuojauta palietė jo ranką.

— Man gaila, kad jus taip nuliūdinau,— pasakė ji.— Šito aš nenorėjau.

— Tiek to,— tarė jis, neketindamas daugiau apie tai šnekėtis.— Man rodos, jau metas eiti. Vėlu.

Taubertas užsimokėjo, ir jie išėjo iš baro. Nakties šaltis nurausvino jų veidus, žnybčiodamas skruostus. Dangus buvo žvaigždėtas, ką tik iškritęs sniegas maloniai girgždėjo po kojomis, žiema tarytum nė nesiruošė trauktis. Po daugiau ar mažiau apšviestomis arkadomis jie sutikdavo vos vieną kitą žmogų. Lenė neprieštaravo, kai Ingas Taubertas apkabino ją per liemenį. Tačiau jis jautėsi esąs toks bejėgis, kad veikiau jam reikėjo pagalbos. „Kam kvaršinti sau galvą tokiais dalykais, kurių neįmanoma pakeisti?— galvojo jis nepatenkintas.— Šalia tavęs daili mergina, tai ir naudokis akimirka!"

Mecgergasėje priešais pensioną jie sustojo. Čia po arkadomis buvo tamsu. Malonus Lenės veidas po balta kailine kepure švytėjo, ir Taubertas neišlaikęs prisitraukė ją artyn.

— Lene,— kimiai pratarė jis.— Lene, jeigu aš... Kaip man...

Jis ėmė kažką nerišliai lementi. Lenė atlošė galvą ir laukė, pabučiuos jis ją ar ne. Taubertas jau buvo veik įsidrąsinęs, tik staiga jos akyse pasirodė nerimas. Ji išsivadavo iš jo glėbio ir ranka mostelėjo į kitą gatvės pusę.

— Štai! Pažvelkite!—sušuko ji.— Jo kambaryje dar dega šviesa!

Jis suirzęs atsisuko. Lenė turėjo galvoje Šnebelio butą, tačiau ne jis vienintelis iki šiol dar nemiegojo.

— Kas čia keista?—nepatenkintas pasakė jis.

— Jūs nepažįstate mano ėdės,— taTė ji, neatitraukdama akių nuo langų.— Tokiu metu jis paprastai seniai miega. Eime! Čia kažkas negerai.

Jie perbėgo per gatvę. Lenė išsiėmė iš rankinuko raktą, skubiai atrakino duris. Paskui nuskubėjo į viršų. Kambario durys buvo neužrakintos.

Šnebelis gulėjo svetainėje šalia apversto stalo. Veidas ištinęs, vienos mėlynės, kakta praskelta.

— Jis negyvas?— paklausė Lenė veikiau smalsaudama, negu susijaudinusi.

Ingas Taubertas priklaupė prie Šnebelio ir atsegė marškinių apykaklę. Ant liesų šonkaulių pamatė mėlynes. Kai suėmė Šnebelį už riešo, norėdamas užčiuopti pulsą, tasai atsidusęs atmerkė akis.

— Jus kažkas sumušė,— pasakė Ingas Taubertas.—* Reikia pranešti policijai.

Taubertas pagalvojo, kad šiame name tokie užpuolimai gana dažni. Senio veidas persikreipė iš siaubo. Jis vargais negalais atsistojo.

— Manęs niekas nesumušė,— išsiveržė jam iš krūtinės.— Aš... pats pargriuvau.

— Tačiau jūs negalėjote šitaip susižeisti,— nepatikėjo Taubertas, purtydamas galvą.— Tiesiog neatsimenate...

— Aš pargriuvau! — suspigo Šnebelis.— Ar suprantate? Ir nedrįskite skambinti į policiją!

Tik dabar jis pastebėjo Lenę.

— Kaip gerai, kad buvai su juo prasiblaškyti,— pasakė jis lengviau atsidusęs.

Paskui vėl neteko sąmonės.

Maždaug tuo pačiu laiku, kai Lenė su Ingu Taubertu įžengė į „Penelopę", kad- su džiaugsmu (Lenė) ir kančiomis (Taubertas) atsiduotų bigbitui, patarėjas Neringas sustojo priešais didelį pilką pastatą Viletės rajone. Pro apšviestas duris švilpiniuodamas išėjo jaunuolis ir ėmė lipti laiptais žemyn. Dešinėje rankoje jis tinklelyje nešėsi rankšluostį. Pastebėjęs neryžtingai mindžikuojantį Neringą, jaunuolis sustojo ir paslaugiai paklausė:

— Jūs ko nors ieškote?

— Man reikalingas Maulberštarsės penktas numeris,— atsakė Neringas.

— Ten, anoje pusėje,— pasakė jaunuolis.— O čia žiemos baseinas.

Ir švilpaudamas nuėjo tamsia gatve link Hiršengrabe-no. Jis, kaip ir patarėjas, nekreipė jokio dėmesio į priešais ateinantį praeivį. Žmogus buvo užsismaukęs skrybėlę ant akių ir, kai Neringas ruošėsi eiti per gatvę, sulėtino žingsnį. Vos tik Neringas atsuko jam nugarą, nepažįstamasis sustojo, žvelgdamas jam įkandin. Regis, jis turėjo daug laiko, nes įėjo į tarpuvartę ir užsirūkė cigaretę.

„Kad kiek, būčiau patekęs į žiemos baseiną,— pralinksmėjo Neringas.— Beje, labai patartinas dalykas. Tik į naudą būtų paplaukioti, tačiau tam labiau būtų tikusi popietė, tik tada būtų tekę atsisakyti ekskursijos į meno muziejų ir Ankerio, Stauferio ir Hodlerio darbai būtų likę nematyti. Kas žino, ar kada nors būtų pasitaikiusi proga apžiūrėti kraujo bokštą, Riuflio šulinį ir pilies ligoninę. Pagaliau iš profesinio taško įdomi buvo ir naujoji geležinkelio stotis, jau nekalbant apie tai, kad stoties restorane galima išgerti puikios kavos ir paragauti skanių pyragaičių. Apmaudu, kad Ingas Taubertas nuėjo savais keliais." Neringas nemėgo vienatvės — tuo dabar vėl įsitikino,— tačiau jam sunkiai sekėsi bendrauti su kitais. Jeigu jaunuolis būtų su juo buvęs bent kiek draugiškesnis, tuomet gal šitaip ir nebūtų atsitikę, tačiau ta nelemta istorija viską sugadino ir greičiausiai dar daugiau sugadins.

Name pažymėtame penktu numeriu gyveno garbingi Berno piliečiai. Tatai liudijo išpjaustinėti turėklai ir marmuro plokštėmis apmuštos laiptinės sienos. Buvo aišku, jog šis namas kitokios rūšies, negu Mecgergasės namai. Patarėjas paskambino antrame aukšte į daktaro Gi j aro butą. Daktaras Gijaras buvo Šveicarijos geležinkelių direkcijos valdybos viršininkas. Neringas susipažino su juo per priėmimą, kurį buvo surengę Vienoje VDR geležinkelių atstovybės atidarymo ketvirtųjų metinių proga. Jie gyvai pasišnekėjo, ir patarėjas priėjo išvadą, kad ir Šveicarijoje galima būtų atidaryti geležinkelio atstovybę. Šią jo mintį dar labiau sustiprino daktaras Gijaras ir palaikė susisiekimo ministerija, nes nauda respublikai čia buvo kaip ant delno.

Kai durys atsidarė, Neringas veik išsigando. Priešais patarėją išdygo maža senutė, kuri tesiekė jam iki krūtinės. Ji vilkėjo juodo šilko suknia ir buvo su pagurkliu. Neringas prisistatė, ir ji skvarbiu žvilgsniu tarsi plėšrus paukštis ėmė jį tyrinėti. Matyt, nerado prie ko prikibti, nes linktelėjo ir įleido į vidų. Vėliau Neringas sužinojo, kad tai buvo daktaro Gijaro ekonomė.

Tamsaus koridoriaus gale staiga atsilapojo aukštos dvivėrės durys ir ant slenksčio pasirodė daktaro figūra. Gijaras, šiek tiek aukštėlesnis už savo ekonomę, pilkais ,,ežiuku" kirptais plaukais ir raukšlių išvagotu veidu, kuris niekaip nesiderino su jo kresnu kūnu, išskėtęs rankas puolė prie svečio ir nepaprastai audringai su juo pasisveikino. Jis labai susijaudino, kai patarėjas padovanojo jam butelį tarybinės degtinės, kuri jam, Neringas tatai gerai atsiminė, priėmimo metu ypač patiko.

Aukštame, senoviškai apstatytame valgomajame, į kurį nuvedė patarėją, po tviskančiu krištolo sietynu buvo šventiškai padengtas stalas. Mažoji senučiukė pasirodė besanti puiki kulinarė. Užkandžiams buvo Graubiundeno mėsa, be to, laukė sriuba su sūriu ir rageliais, kepta višta su šampiųjonais, o desertui saldus kiaušinių pyragas. Neringas abejodamas žvilgčiojo į trijų litrų „Šardono" butelį, tačiau vėliau turėjo pripažinti, jog tokį kiekį išgerti galima, ir dar su malonumu.

Valgydami jie kalbėjosi vien apie nereikšmingus dalykus. Papietavus daktaras Gijaras patogiai atsilošė, mėgaudamasis cigaru, ir mirktelėjęs paklausė:

— Na, kaip šiandien sekėsi tarptautinio susisiekimo valdyboje?

Neringas, taip pat su malonumu užsirūkęs, nustebęs padėjo cigarą į peleninę.

— Jūs žinote, kad mes tenai buvome?

Daktaras Gijaras nusijuokė.

— Tokie gandai greit pasklinda. Jūs neįsivaizduojate, kiek apie jus šnekama tam tikrose vietose!

— Tuomet jums ne paslaptis, su kokiomis kliūtimis mes susiduriame,— su kartėliu pasakė Neringas.— Šiandien mes nė per žingsnį nepasistūmėjome į priekį. Kartais tiesiog nesitveri pykčiu.

— Iš valdybos apskritai nėra ko tikėtis. Nesistebėkite, jog tenai jūsų nepriėmė.

— Kodėl?

Daktaras Gijaras pakėlė priešais sietyną taurę ir vynas joje sužaižaravo žalsvai auksine spalva.

— Jie tenai — kaip čia tiksliau pasakius — labai neutralūs. Jie niekam nenori teikti pirmenybės.

— O mes šito ir netrokštam,— supykęs tarė Neringas.— Mūsų tikslas užmegzti abiem šalims naudingus santykius, tiek jums, tiek mums.

— Kiti čia įžvelgia ne naudą, o žalą.

Neringas prisimerkė.

— Jūs turite galvoje Federatyvinę Vokietiją?

Gijaras linktelėjo.

— Tą aš jau seniai supratau,— tarė Neringas.— Nejau tai vienintelė mums trukdanti priežastis? Kitų tikrai nėra?

Mažasis daktaras nustebęs papurtė galvą.

— Kokios gali būti kitos priežastys? Juk aš žinočiau,— išdidžiai pridūrė jis.

Patarėjas lengviau atsikvėpė. Vadinasi, Ešlimanas ištesėjo duotą žodį. Sunkumai buvo grynai politinio pobūdžio.

— Mums žinoma, kad Federatyvinės Vokietijos vyriausybė nuolat stengiasi kenkti bet kokiems mūsų reikalams,— pasakė Neringas.— Tačiau vis dėlto mane domina, kas juos informavo apie mūsų tikslus Berne.

— Atsakyti į jūsų klausimą visai nesunku,— pasakė daktaras Gijaras.— Mūsų šalyje daug kas jaučia simpatijas vakarų vokiečiams. Viską lemia grynai 'ekonominės priežastys. Imkime kad ir turizmą. Tiesa, ne paslaptis, kad Federatyvinėje Vokietijoje, visiškai priešingai negu jūsų valstybėje, gana ramiai gyvena nacistai, kadaise užėmę aukštus postus. Tačiau ką tokie faktai šokiruoja? Mūsų šalyje dar yra nemaža žmonių, kurie žavisi trečiuoju reichu, pavydi vokiečiams Hitlerio. Nesijuokite, brangus Neringai, tačiau tokių išties pasitaiko. Lemia tai, kad Federatyvinėje Vokietijoje tokia pati visuomeninė santvarka kaip ir pas mus.

— Aš nesijuokiu,— atsakė Neringas.— Greičiau reikėtų verkti. Žmonėms su tokia praeitimi pas mus, deja, nėra kas veikti.

— Tai jums, be abejonės, daug ką palengvintų,—i pasakė Gijaras.— Neneigiu, jog esu cinikas, tačiau pats pasaulis yra ciniškas. Nuo tos akimirkos, kai jūsų idėja įsteigti Berne VDR geležinkelių transporto atstovybę įgavo realias formas, viskas buvo pranešta Bonos vyriausybei. Šitą jūs patys pastebėjote, pabuvoję įvairiose įstaigose. Šiuo atveju departamentai nėra įpareigoti saugoti tarnybinę paslaptį.

— Bet juk egzistuoja tam tikros tarptautinės tradicijos,— įterpė Neringas.

— Neverskite manęs vėl būti cinišku,— pasakė Gijaras.— Ar esate girdėjęs apie Diubua bylą?

Neringas pakratė galvą.

— Prokuroras Diubua, nagrinėjęs politines bylas, 1957 metais nusišovė čia, šiame mieste, savo namuose ant aukšto. Jis perdavinėjo prancūzams informaciją, kuria remiantis buvo suimti aukšti Alžyro NIF politikai. Diubua vadovavo federalinei policijai. Prancūzai jį sukompromitavo ir išdavė.

Gijaras vėl pripildė taures.

— Norėčiau duoti jums vieną patarimą: būkite akylas! Nemalonumai gali jus užklupti visai netikėtai, ir tokie, kokių jūs nė nesapnavote, suprantate...

Neringas įsmeigė akis į daktarą Gijarą. O ką šįryt komisaras Ešlimanas pasakė apie Ingo Tauberto užpuoli-

mą? Čia du visiškai skirtingi dalykai. Jie tik atsitiktinai sutapo. Ar tai ne mįslės įminimas? Tuomet Čumis — agentas, o pasikėsinimas į Taubertą išties atsitiktinumas, Ešlimanas negali ar nenori suimti Čumio, nes už jo stovi per daug galingos jėgos. Jis vienu mauku išgėrė vyno taurę. ,

— Laimė, dar esu aš,— nutraukė Neringo minčių eigą Gijaras.— Jūs norite sėkmingai įvykdyti savo užduotį. Ir aš esu suinteresuotas, nes mano šalis turės naudos. Klaidingai padarėte, kad iškart neatėjote pas mane. Kartais tenka veikti aplinkiniais keliais, ir juos aš žinau. O ką jūs ketinate toliau daryti?

— Rytoj manom apsilankyti miesto vidaus reikalų departamente,— pasakė Neringas,— užsienio firmų ir jų atstovybių skyriuje.

— Visai be reikalo.— Daktaras Gijaras energingai pakratė galvą.— Rytoj šeštadienis. Rotušėje nerasite nė vieno jums išties naudingo žmogaus. Smulkūs tarnautojai, su kuriais vėl teks vesti derybas, net negalės informuoti savo viršininkų. Ne, jūs tik veltui sugaišite laiką...

— Taip, bet...

— Daktaras Kopa — kaip tik tas žmogus, kurio jums reikia. Jis pavaduoja švietimo departamente vyriausybės patarėją.

— O ką bendra turi švietimo departamentas su mūsų reikalu?

Daktaras Gijaras paslaptingai nusišypsojo.

— Kantrybės. Daktaras Kopa sutvarkys jūsų reikalą. Jis — blaiviai galvojantis žmogus ir visuomet pasisako už geresnius kontaktus su Rytų bloko šalimis. Mudu puikiai sutariam. Gaila, kad jis negeria vyno, vien alų. Bet kuriuo paros metu. Ar galite įsivaizduoti žmogų, kuris nemėgsta vyno? Tai tiesiog prieštarauja prigimčiai! Visur, kur tik atsiduria — o jis išmaišęs kone visą pasaulį — daktaras Kopa ragauja vietinį alų. Baisus įprotis. Jeigu jis rinktų padėkliukus, tai, ko gero, savo kolekcijoje jau turėtų jų keletą tūkstančių. Tuoj einu ir paskambinu jam.

Jis pakilo ir išėjo iš kambario. „Geras alus irgi neblogai,— pagalvojo Neringas.— Gijaro „Sardonas"— puikus vynas, tačiau ar būtina dėl to tapti alaus priešu? Viskam savas laikas. Jeigu tasai daktaras Kopa rinktų padėkliukus, tuomet galėtų keistis jais su mano draugu Heineriu iš Berlyno. Stok! Ir kaip man tai iš galvos išgaravo. Nė karto neprisiminiau. Dabar reikia galų gale užsirašyti. Mano ^slaptažodis: „Padėkliukas alaus bokalui." Išsiėmęs iš kišenės užrašų knygutę, Neringas tyliai susijuokė. Tiems tipams, kurie vaikosi dėžutės, irgi reikia slaptažodžio, tačiau tai tikrai ne „padėkliukas alaus bokalui". Vienoje lapelio pusėje tušinuku didelėmis raidėmis užrašė: „SLAPTAŽODIS: „PADĖKLIUKAS ALAUS BOKALUI". Paskui išplėšė lapelį ir sulankstęs įsidėjo į piniginę. „Štai taip, dabar jau tikrai neužmiršiu, kai kokiame nors restorane išsitrauksiu piniginę užsimokėti."

Koridoriuje aidėjo daktaro Gijaro balsas. Gijaras šnekėjosi telefonu garsiai ir aiškiai, tačiau apie ką, Neringas nesuprato. „Тад bent ta šveicarų kalba",— pagalvojo jis linksmai ir gurkštelėjo vyno. „Šardonas" tolyn labyn jam patiko.

Netrukus grįžo daktaras, trindamas iš pasitenkinimo rankas.

— Viskas gerai,— tarė jis.— Daktaras Kopa laukia jūsų rytoj pusę vienuoliktos savo bute. Jums reikės važiuoti į Mūrį.

— Ir jūs išties manote? ..— sutriko Neringas.

— Nesukite sau galvos,— pertarė ji Gijaras.— Per daug jums nieko nežadu. Tad išgerkime už sėkmę.

Buvo jau vidurnaktis, kai Neringas atsisveikino su svetingu daktaru Gijaru. Vynas jį linksmai nuteikė. Girtas nebuvo, tačiau žiūrėjo į supantį pasaulį kitomis akimis. Gijaro ekonomei, kuri tikrai nepasižymėjo grožiu, staiga dingo pagurklis, jos žvilgsnis nebebuvo kaip plėšraus paukščio, greičiau malonus, ir apskritai ji atrodė kiek ūgtelėjusi. Kai atnešė kavą, Neringas negailėdamas gražių žodžių, ko apskritai nedarydavo, ėmė kelti į padanges jos kulinarinius sugebėjimus. Girdėdama tokias pagyras, senutė išraudo, o daktaras Gijaras, regis, pajuto slaptą pasitenkinimą. „Kaip vis dėlto paprasta,— svarstė Neringas,— pradžiuginti kitą žmogų. Tik reikia dažniau tai daryti."

Kupinas vilčių ir galvodamas apie rytojaus dieną, Neringas žingsniavo tamsia gatve link Hiršgrabeno. Jis nepastebėjo žmogaus šešėlio, šmėkštelėjusio iš tarpuvartės į kitą gatvės pusę. Nė nepamatė, kad tasai žmogus ėmė sekti paskui jį ir tik prie Hiršgrabeno dingo krūmuose. Devinto tramvajaus stotelėje gūždamiesi nuo šalčio mindžikavo pagyvenusių sutuoktinių pora. „Šiame mieste nė kvapo linksmo naktinio gyvenimo,— galvojo Neringas.— Reikia tikėtis, jog tramvajus vis dėlto atvažiuos, ir Gijaras mane patikino, ir toji porelė tikrai čia nelauktų. Šiaip ar taip, bjauriai šalta, o žiema dar neketina trauktis." Norėdamas truputį sušilti, jis ėmė vaikštinėti stotelėje pirmyn ir atgal.

Stabtelėjęs prie Bubenbergo paminklo, Neringas išgirdo balsą. Šnekėjo tyliai, beveik pašnibždom, tačiau jis kartą jau buvo girdėjęs tą balsą ir nenustebo, kad jį vėl užkalbino. Tokioje pakilioje nuotaikoje Neringo nebūtų nustebinęs ir dar keistesnis įvykis. Jis įsitempė, stengdamasis ką nors įžiūrėti krūmuose už paminklo, tačiau buvo tamsu nors į akį durk. O brautis gilyn į krūmus, kur gali galvą į ką nors atsitrenkti, sušalusiomis nuogomis šakomis susibraižyti veidą ar paslydęs išsitiesti ant ledo, vien tąm, kad pamatytum nepažįstamąjį ir jį sulaikytum, atrodė beprasmiška, juoba kad vis viena būtų buvęs nugalėtas. Tad Neringas nusprendė verčiau nesijudinti iš vietos.

— Anka, jūs velnioniškai delsiate,— prabilo nepažįstamasis.— Ką veikėte tame name?

— Tai ne jūsų reikalas,— atsakė Neringas, kurio gera nuotaika pamažu ėmė blausytis. Tą akimirką jis prisiminė, kur girdėjo šį balsą. Tai tas pats žmogus, kuris naktį buvo jo kambaryje.

— Aš jus įspėju! — pagrasino nepažįstamasis slėpdamasis krūmuose.— Mano kantrybė baigiasi. Man reikia slaptažodžio!

— Jūs iš manęs...— uždūkęs pradėjo Neringas. Paskui nutilo. Jis jau norėjo pasakyti, kad neturįs nieko bendra su šia nešvaria istorija, kad šituo dalyku užsiėmusi policija, kad jis galįs įrodyti jog nesąs Anka,— tik staiga atėjo į galvą Ešlimano prašymas.

— Manau, kad čia ne visai tinkama vieta perduoti slaptažodį,— lėtai pratarė jis.— Galų gale ant svarstyklių padėti beveik apie trys ketvirtadaliai milijono,— pridūrė jis ir pagalvojo, kad nepažįstamasis, nė karto nepaminėjęs šios sumos, turėjo dar labiau patikėti, kad jis — Anka.

— Suprantu,— pasakė nepažįstamasis kiek patylėjęs.^ Jums reikia garantijų. Rytoj tokia galimybė bus. Aš lauksiu jūsų...

— Paskutinė diena — pirmadienis,— pertarė jį Neringas, prisiminęs pokalbį katedroje su Rokštroho konkurentu Herlingeriu.— Kodėl negalite palaukti iki poryt?

— Anka! — Neringui pasirodė, kad tamsoje krūmai sujudėjo.— Nereikia perlenkti lazdos! Ir aš žinau, kad bankai sekmadieniais uždaryti...

„Vadinasi, dėžutė saugoma banke,— pagalvojo Neringas.— Reikėjo nemaža laiko, kol šitai sužinojau. Reikia būti atsargiam, perdaug jo neerzinti. Antraip dar ims ir nudės mane. Tačiau taip greitai nepraras savitvardos, nes aš esu jo vienintelis šansas. Gal Ešlimanas ką nors pasiuntė manęs saugoti? Aš nieko nepastebėjau, bet juk ir šito Rokštroho aš nemačiau. Bent žinočiau, kas jis toks. Cumio sekiojimas paskui mane greičiausiai susijęs su mūsų užduotimi. Vadinasi, su dėžute jis neturi nieko bendra. Ponas Delkas ir ponas Bengtsonas išvykę. Jie atpuola. Tačiau ar jie išties išvažiavo? Galbūt tai tik maskuotė. Bengtsonas — Rokštrohas, o Delkas — Herlingeris? Kokia nesąmonė! Ponios Delkas ir panelės Anders taip pat nėra. Tačiau moterys šioje pjesėje kol kas dar nepasirodė. O kaip su likusiais? Ponas Hofmeisteris, mitrus moterų gerbėjas i š Liuksemburgo, tokiems dalykams netinka. O ponas Viorelis? Galimas daiktas. O ponas Brikstonas? Dar labiau panašu. Arba ponas Vanderslebas? Žinoma, tai ponas Vanderslebas. Ar ne jis įkalbėjo Lenę pasekti jį, Neringą? Reikia jos paklausti. Tačiau jeigu ji dirba Vanderslebo naudai, tuomet jis nieko nepeš. Vandersle-bui kiltų įtarimas, o tai labai pakenktų komisarui. Be abejonės, vienas jų — Vanderslebas." Jis veik galėjo prisiekti, jog šnekėjosi su Vanderslebu.

Iš toli pasigirdo artėjančio tramvajaus bildesys.

— Labai gaila,— pasakė patarėjas.— Tačiau neturėkite vilties rytoj su manimi pasimatyti. Jums teks dar šiek tiek palaukti. Turiu tam prįežasčių...

„Iš tikrųjų turiu,— pagalvojo jis.— Ar pranešti apie šį įvykį Ešlimanui? Matyt, reikėtų. Bet komisaras, rodos, jau ir taip viską laiko savo rankose."

— Anka! — grėsmingu balsu pasakė nepažįstamasis.— Skelbiu jums ultimatumą. Arba jūs man duosite...

— Nėra laiko! — sušuko patarėjas.— Antraip pražiopsosiu paskutinį tramvajų.

Jis nubėgo prie stotelės ir užšoko ant vagono laiptelio, kai konduktorius jau buvo davęs signalą tramvajui judėti. Važiuodamas pro paminklą, Neringas mėgino ką nors krūmuose įžiūrėti, deja, nieko neišvydo. Matyt, nepažįstamasis buvo perėjęs į kitą gatvės pusę.

Gulintis ant sofos bejėgis žmogus kėlė užuojautą. Ingas Taubertas žiūrėjo į tysantį be sąmonės Snebelį ir susimąstęs kalbėjo:

— Šitokioj būklėj jo palikti negalima. Be to, ir policijai reikėtų...

— Juk supratote, kad jis nė girdėti nenori apie policiją,— suirzusi pertarė jį Lenė.

Ingas Taubertas tylėjo. Šnebelis, tiesa, nebuvo simpatingas žmogus, tačiau Lenė šnekėjo apie jį taip šaltai ir abejingai, kad kiekvieną šitai būtų nemaloniai nuteikę. Rodės, jog kartais ji tiesiog siekia sugriauti jo prielankumą jai.

— Gydytoją tikrai reikėtų pakviesti,— pradėjo jis iš naujo.— Jam būtina medicininė pagalba.

— Dabar, vidury nakties?—nepatenkinta paklausė Lenė.

—: Žmogus gali numirti bet kuriuo metu tiek dieną, tiek naktį,— atsakė Ingas Taubertas kiek šiurkščiau, negu ketino.— Ir jeigu galiu, tai aš visuomet padėsiu.

— O mane vieną paliksite?

Trapi, bejėgė būtybė žiūrėjo į Ingą Taubertą didelėmis pilkomis akimis, būtybė, kuriai reikėjo užtarėjo ir globėjo, tačiau Tauberto sulaikyti jai nepavyko.

Palypėjęs du aukštus į viršų, jis atsirakino Markvartų buto duris. Perėjo per koridorių ir tyliai pasibeldė į jų miegamąjį. Netrukus išgirdo draugo balsą:

— Kas nutiko?

— Man reikia tavo pagalbos,— atsakė Taubertas.

— Valandėlę.

Ingas Taubertas girdėjo, kaip jis tarstelėjo kelis žodžius Georgijai. Paskui pasirodė apsivilkęs pižamą, ant kurios buvo užsimetęs chalatą, ir ėmė klausytis Tauber-to pasakojimo.

— Užpuolė?—dvejodamas perklausė jis.— Tu tikrai tiki, jog užpuolė? Kaip atrodė kambarys? Viskas sujaukta? Ne? Gal Šnebelis vis dėlto teisus? Juk šiuose namuose ne kasdien ką nors užpuola.

— Pats pasižiūrėk į jį,— pasakė Ingas Taubertas, gūžtelėjęs pečiais.— Gal tada pakeisi nuomonę.

— Čia, viršuje, nieko nesigirdėjo.

— Juk tarp jūsų ir Šnebelio buto dar vienas aukštas. Galbūt žmonės iš apačios ką nors pastebėjo.

— Cumbiuliai išvykę.

Sitai pasakė Georgija, kuri irgi pasirodė iš miegamojo, užsimetusi chalatą.

— Manau, kad nesudėtinga tyliai ramiai sumušti žmogų,— pasakė Taubertas.— Tačiau šią akimirką ne tai svarbiausia. Jūsų šeimininkui žūt būt reikia gydytojo pagalbos.

— Gerai, aš tuo pasirūpinsiu,— tarė Klausas Markvartas ir patraukė į savo kabinetą, norėdamas iš ten paskambinti.

— Jeigu tu nieko prieš,— kreipėsi Georgija į Ingą Taubertą,— aš draugė su tavimi eisiu. pas Snebelį\ Juk visados galima rasti kokią išeitį.

Ji dingo miegamajame ir netrukus grįžo apsimovusi džinsais ir apsivilkusi storą žalią megztinį. Jos vyras vis dar skambino telefonu.

Šnebelio kambaryje niekas nebuvo pasikeitę. Lenės dėdė kaip ir pirma gulėjo be sąiųpnės ant sofos, o ji pati abejingai stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tamsą. Išvydus tokią sceną, Ingą Taubertą apėmė apmaudas, nes tai, ką dabar ėmė daryti Georgija, Lenė seniai turėjo padaryti. Georgija nuėjo į virtuvę, įsipylė į dubenį karšto vandens, nuo pakabos nusikabino palyginti švarų rankšluostį ir grįžo į kambarį, kur nuvalė nuo Šnebelio veido kraują, besisunkiantį iš praskeltos kaktos.

— Gydytojams teks žaizdą susiūti,— pasakė ji, ne itin draugiškai žvilgtelėjusi į Lenę, kuri nė nepajudėjo nuo lango. Paskui Georgija kreipėsi į Ingą Taubertą:—Nueik dar kartą į viršų. Mūsų kabinete yra namų vaistinėlė. Man šio to reikės.

Ir ji išvardino, ką atnešti.

Kai Ingas Taubertas įžengė į kabinetą, Klausas Markvartas vis dar šnekėjosi telefonu, tuo pat metu stengdamasis apsirengti. Tačiau tai jam sunkiai sekėsi, nes neišmanė, kaip laikyti ragelį. Jo veidas buvo išraudęs iš pykčio.

— Bet juk mums reikalingas gydytojas!..— šaukė, jis į ragelį.— Ne, daktaro Riugo nėra! Jau sakiau... Žinoma, aš suprantu, kad Dalmaciui nepriklauso mūsų rajonas, tačiau mes nesame taip toli, kad jūs... Kaip? Neįmanoma? Jūs nenorite! Ak, duokite man. ramybę...

Uždūkęs jis metė ragelį.

— Nieko nepadarysi. Naktinė medicinos tarnyba šiuo metu neturi nė vieno laisvo gydytojo, visi išvykę. Nelaimingų atsitikimų tarnyba atsisakė atvykti, kadangi čia ne nelaimingas atsitikimas gatvėje. Daktaras Mederis, gyvenantis netoliese, pats serga. Dar kitas gydytojas — šeimos šventėje. Ir taip toliau. O paskutinis vėl mane nukreipė į naktinę medicinos tarnybą. Tave atsiuntė Georgija? Tvarsčių? Jie tenai, spintelėje...

Kol Ingas Taubertas krovėsi iš vaistinėlės tai, ko prašė Georgija, Klausas rengdamasis šnekėjo toliau:

— Dabar mums lieka tiktai viena, jeigu Šnebelio būklė leis, vešime į ligoninę. Tenai tikrai jam padės.

— Jei atgaus sąmonę, vešim,— dvejodamas ištarė Taubertas.— Rodos, jis nieko nesusilaužė.

Jie nuskubėjo žemyn. Georgija buvo nuvaliusi Šnebe-liui veidą, tačiau jis vis dar gulėjo be sąmonės. Lenė stovėjo atsirėmusi į palangę ir rūkė cigaretę. Tai pamatęs Klausas Markvartas susiraukė ir griežtai tarė:

— Nerūkykit. Šitai jūsų dėdei tikrai ne į naudą.

— Ir aš tą patį sakiau,— pridūrė Georgija, mirkydama vatą į amoniaką.

Lenė sučiaupė lūpas ir užgesino cigaretę šalia padėtoje peleninėje. Aiškiai buvo matyti, kaip virpa jos pirštai. „Vis dėlto ji jaudinasi dėl savo dėdės,— su palengvėjimu pagalvojo Ingas Taubertas.— Tačiau galėtų truputį kitaip elgtis." Ir vėl jam toptelėjo, kad ji nesirūpino Šnebeliu ir viską paliko Georgijai.

Aštrus amoniako kvapas grąžino Šnebeliui sąmonę. Atmerkęs akis, jis pirmiausia išvydo Georgiją.

— Ak, mažoji komunistė,— silpnu balsu prabilo jis, tačiau šįkart tatai nuskambėjo ne ironiškai, o pagarbiai, jo žodžiuose jautei netgi simpatijos gaidelę. Tai buvo viena tų retų progų, kuomet Šnebelis elgėsi kaip žmogus.

Tačiau vos tik išvydęs Ingą Taubertą, Lenės dėdė staiga ėmė garsiai vaitoti. Georgija žaizdos kraštus patepė jodu.

— Tuojau praeis, pakentėkite,— nuramino ji. Georgija jautėsi truputį kalta, kad nepadarė to, kai Šnebelis gulėjo be sąmonės.

Klausas Markvartas apžiūrėjo žaizdą.

— Einu atsivarysiu mašiną,— tarė jis.— Po penkių minučių grįšiu.

Jo „Vartburgas" stovėjo garaže Brungasėje. Kol Georgija tvarstė Šnebeliui galvą, niekas kambaryje nepratarė nė žodžio. Ingas Taubertas neturėjo jokio noro šnekėtis su Lene, o merginą kamavo prieštaringi jausmai. Ji puikiai suprato, kad elgiasi blogai, ir šitai trukdė jai pirmai pradėti pokalbį.

Kai Georgija baigė tvarstyti, Ingas Taubertas žvilgtelėjo į laikrodį. Penkios minutės jau praėjo, o Klauso vis dar nebuvo. Praėjo dar penkios minutės, ir Georgija ėmė nerimauti. Pagaliau — gal po kokių penkiolikos minučių— pasigirdo žingsniai. Kai durys atsidarė, Georgija išsigandusi atšoko. Vidun įėjo jos vyras spausdamas prie kaktos nosinę. Nosinė buvo kraujuota. Klausui veik toje pačioje vietoje kaip ir Šnebeliui buvo sužeista kakta.

Ingą Taubertą apėmė baimė. Nejau ir Klausą užpuolė?

— Ir ko tik nebūna,— niūriai tarė Klausas Markvartas.— Galų gale man visa tai jau ima įgristi.

— Kas.*. kas nutiko?— jau susitvardžiusi užsikirsdama paklausė Georgija.

Jos vyras sudribo į Šnebelio fotelį.

— Iškart nustebau pamatęs, kad garažas neužrakintas,— pradėjo jis, laikydamas nosinę prie kaktos.— Tačiau tenai stovi dar viena mašina. Pamaniau, jog, ko gero, savininkas pamiršo užrakinti, pagaliau ir man galėjo taip atsitikti. Na, atsisėdau ir važiuoju iš garažo. Paskui iškart reikia pasukti į šoną ir šiek tiek nusileisti žemyn. Kaip visados, minu stabdžius. Ir kas įvyksta? Stabdžiai neveikia, o mašina trenkiasi į priešais stovinčią arkadų koloną. Aš plojuosi galva į metalinį priekinio stiklo rėmą, ir štai patys matot kaip atrodau. Dešinysis žibintas subiro į šipulius...

Jis nuleido ranką ir įbedė akis į kraujais išteptą nosinę. Šnebelis kilstelėjo nuo sofos ir pažvelgė į jį siaubo kupinomis akimis. Lenė išblyško ir ėmė kramtyti apatinę lūpą. Ingas Taubertas su palengvėjimu ir tuo pat metu susirūpinęs pagalvojo: ,,Gerai, kad bent jo neužpuolė, tačiau kodėl neveikė stabdžiai?" O Georgija, įveikusi ką tik patirtą baimę, dalykiškai pasakė:

— Vadinasi, aš darbuojuosi toliau. Atsilošk ir nejudėk.

Klausas Markvartas įsikišo nosinę į kišenę ir paklusniai užvertęs galvą, mirksėdamas ėmė žiūrėti į lubas.

— Tai bent malonumas,— ištarė jis raukydamasis, kai Georgija dezinfekavo žaizdą.— Na ir ką jūs galvojate apie šį nuotykį? Georgija žino, kaip aš visuomet rūpinuosi, kad mašina būtų tvarkinga. Vėl atvaręs ją į garažą, aš apžiūrėjau priekinę pavarą. Kažkoks niekšas buvo perpjovęs stabdžių šlangą.

„Užpuolimo nebuvo?— pagalvojo Ingas Taubertas.— Buvo, tiktai uždelsto veikimo. Čia, matyt, esama kažkokio tarpusavio ryšio, kurio aš nežinau. Trys įvykiai — trys pasikėsinimai. Šnebelis be reikalo neigia, viskas aišku kaip dieną. Tatai įvykių grandinė, o Šnebelis — viena iš grandžių, lygiai kaip ir patarėjas Neringas. Kitaip ir būti negali."

— Nesikrapštyk taip ilgai,— tarė Klausas Markvartas žmonai.— Vis vieną man reikės su mūsų draugu Šnebeliu pasinaudoti gydytojų paslaugomis. Ingai, užkopk dar syki pas mus ir iškviesk taksi.

Ingas Taubertas jau ruošėsi išeiti, tik į duris kažkas paskambino. Vizitas po vidurnakčio? Georgija pirmoji atsitokėjo iš nuostabos ir nuskubėjo prie durų. Grįžo vedina Čumiu. .

— Prašau ponus man atleisti,— prašneko Čumis, kaip visuomet kvailai šypsodamasis.— Prie namų aptikau štai tokį daiktą ir pamaniau, jog tai galėtų būti kieno nors jūsų.

Jis parodė sidabrinį portsigarą. Visi tylėjo.

— Tuomet dovanokit už sutrukdymą,— mandagiai tarė Čumis.— Atiduosiu į radinių biurą. Iki pasimatymo.

— Verčiau netektų pasimatyti,— lėtai pasakė Ingas Taubertas.— Vos tik kas nors atsitinka, jūs iškart ir ten, netgi pačiu neįtikimiausiu laiku. Ar jums tatai neatrodo keista?

— Kaip? Nejau vėl kas nors įvyko?— sušuko Čumis didžiai nustebęs.— Mane, žinoma, suglumino sutvarstytos abiejų ponų galvos. Greičiausia mažuma susikivirčijo? Aišku, jūs teisus, jog aš visuomet pasirodau, kai kas nors atsitinka. Keistas sutapimas, tačiau ką aš galiu padaryti?

Jis nusilenkė ir išėjo tyliai uždarydamas duris.

ŠEŠTADIENIS, 1965.03.13.

Tąryt Biutikofer pensiono gyventojai laukė kavos valgomajame dešimčia minučių ilgiau negu įprasta. Ponia Biutikofer apsivilkusi paltu ir su skrybėle sėdėjo savo mažame kabinete ir barėsi su Lene. Ji ką tik .buvo grįžusi iš Šnebelio, kur tikėjosi gauti pinigų naujai krosniai nusipirkti, kadangi senoji buvo jau visiškai surūdijusi.

-r- Kodėl man nepranešei, kas šiąnakt atsitiko dėdei?— paklausė ji, nesitverdama pykčiu.— Ar negalėjai manęs pažadinti?

Ponia Biutikofer piktinosi dukters poelgiu ne iš didelio prielankumo broliui, o dėl visiško Lenės abejingumo savo dėdei.

¹— О kuo tu būtum padėjus?—tarė Lenė, gūžtelėjusi pečiais.— Aš drauge su juo nuvykau į ligoninę. Gydytojas jį apžiūrėjo. Paskui parvežiau atgal ir paguldžiau į lovą.

Kad ir ką ji šnekėjo, bet pasirūpinti Šnebeliu ją privertė Klausas Markvartas. Ji nutylėjo, kad Klausas Markvartas patyrė avariją ir taipogi buvo ligoninėje. Tačiau ponia Biutikofer jau viską žinojo.

— Ponia Markvart ką tik buvo pas tavo dėdę,— tarė ji,— ir jai vienai reikia dėkoti, kad šįryt pas jį apskritai kas nors užsuko. Tiesiog baisu, kad juo turi rūpintis svetimi žmonės, o tuo tarpu aš nieko nežinau! Ir ką jie apie mus pagalvos.

Lenės, regis, nejaudino motinos būgštavimai. Šiaip ar taip, jos veidas buvo abejingas.

— Beje, jis pranešė policijai,— toliau kalbėjo ponia Biutikofer.— Jų vietoje aš irgi būčiau taip pasielgusi.

— Bet juk jis nesutiko,— ištarė Lenė ir staiga ėmė nervintis.

— Nesuprantu tavęs,— pasakė ponia Biutikofer linguodama galva.— Jeigu man kas perpjautų stabdžių šlan-gus, tai ir aš praneščiau policijai.

Lenė nutilo. Ji turėjo galvoje dėdę, o ne Klausą Mark-vartą. Ponia Biutikofer susimąsčiusi pažvelgė į dukterį. Jai kilo įtarimas, kad įvyko kažkoks nesusipratimas, ir kūnas jai nuėjo pagaugais. Katastrofa, kurios ji jau seniai bijojo, buvo čia pat.

— Lene, tu kažką slepi,— pasakė ji, ir jos balsas nuskambėjo kimiau negu paprastai,— ir ponia Markvart kažką nutylėjo.

— Kadangi tai jos neliečia! — atkirto Lenė.

— Aš noriu viską žinoti! — Šitai buvo pasakyta tokiu tonu, kurio Lenė būdama maža mergaitė išsigąsdavo, kai ją užklupdavo išdykaujant.

— Aš pati nieko nežinau! — užsispyrusiu balsu atsakė Lenė.

Ponia Biutikofer atsistojo.

— Lene, kas čia dabar,— tarė ji, ir galima buvo pamanyti, jog auklėjamas nepaklusnus vaikas.— Tavo dėdė anaiptol nepargriuvo. Kažkas jį sumušė.

— Ne! Šito jis nesakė! — sušuko Lenė.

— Tačiau jums visiems kilo įtarimas,— griežtai pasakė ponia Biutikofer.— Ir tau taip pat. O kai jie norėjo iškviesti policiją, dėdė nesutiko. Ar ne taip?

Lenė nudelbė akis, vengdama motinos žvilgsnio.

— Jis ir vėl griebiasi seno amato,— dusliai tarė ponia Biutikofer.— Jautė mano širdis. Šitai geruoju nesibaigs.— Ji giliai atsiduso.— Aš norėjau jį išgelbėti. Jis žino, kad aš būsiu jam ne sesuo, jeigu vėl pradės. Tačiau galbūt jis priešinosi, kad jo iš naujo neįtrauktų.

Ji piktai pažvelgė į dukterį.

— Vien tu esi kalta, kad jam šitaip- atsitiko.

Lenė krūptelėjo.

— Ką tu šneki! — šaižiu balsu sušuko ji, pagauta siaubo.— Aš čia niekuo dėta.

— Ar ne tu man sakei, kad jis ketino eiti į policiją?— paklausė ponia Biutikofer.

— Taip, bet jis...

— O gal kartais žinai, kas iš netyčių tatai girdėjo?

Lenė. sutrikusi papurtė galvą. ;

— Ponas Brikstonas ėjo tąsyk pro šalį... Ponas Brikstonas? Tu manai, jog ponas Brikstonas? ..

— Aš nieko nežinau, tačiau kažkas iškaršė kailį tavo dėdei, kad jis nesikreiptų į policiją. O dėl pono Briksto-no, tai jis ką tik atsiskaitė. Buvo manęs užtrukti ligi poryt, tačiau išvyksta šiandien po pietų. Mat sutvarkęs visus reikalus. Bet, rasi, yra ir kitokių priežasčių, tad nepakenktų pranešti policijai.

— Ir puiku, kad jis išvažiuoja,— pasakė Lenė.— Vadinasi, duos ramybę dėdei Artūrui.

Atrodė, jai tarytum akmuo nuo širdies būtų nukritęs.

•— Tikiuosi,— niūriai pratarė ponia Biutikofer.

— Tai gal nevertėtų įsimaišyti policijai?— sunerimo Lenė.

— Tiek to, neįduosiu Brikstono,— apsisprendė ponia Biutikofer.— Nenoriu likti kalta, kai pasodins tavo dėdę. Nenoriu dar sykį patirti tą patį, kaip kadaise. Jeigu jam lemta pačiam save pražudyti, bent aš nesijausiu kalta. Kad tik žinočiau, kodėl jis taip susidomėjo tuo jaunuoliu. Juk jis visai kitoks...

— Ko tu kvaršini sau galvą,— tarė Lenė, kuri anaiptol nenorėjo apie tai šnekėti.

— Каш tavo dėdei reikėjo, kad paskirtum pasimatymą ponui Taubertui?

— Aš... jeigu tu manai... aš...

— Vis dėlto buvai su juo susitikusi?

Lenė įžūliai atkragino galvą.

— Nesuprantu, ką tai turi bendra su ponu Brikstonu. Nejau įtari poną Taubertą? Juk tai vien tušti svaičiojimai. Galbūt jis patiko dėdei Artūrui. Gali šitaip būti, ar ne? Tačiau man jau metas dengti stalą. Negalima versti svečius tiek ilgai laukti.

Ponia Biutikofer suraukusi kaktą pažvelgė jai įkandin. Lenė ją labai neramino, su broliu vienos bėdos ir pensionas kėlė rūpesčių, tačiau rūpesčiai susiję su pensionu buvo‘tiesioginiai ir akivaizdūs. Nereikėjo nė svečių knygos, norint įsitikinti, jog keturi svečiai išvažiavę — jeigu pono Bengtsono ir ponios Delkas dingimą apskritai galima laikyti išvažiavimu — o penktasis išvyksta šiandien. Prasti popieriai. Tokiu metų laiku sunku tikėtis naujų svečių. Nusiėmusi skrybėlę ir nusivilkusi paltą, ji išgirdo, kaip koridoriuje suskambo telefonas. Atsiliepė Lenė, o netrukus ragelį paėmė patarėjas Neringas. „Ponas Neringas yra Tauberto šefas,— svarstė ji,— o ponas Taubertas kažkuo susijęs su mano broliu. Tuomet gal ir ponas Neringas eina išvien su broliu?" Ji išsigando suvokusi, ką tai reiškia. Juk Neringas atvyko iš šalies, į kurią čia buvo žiūrima įtariai.

Tuo metu, kai ponia Biutikofer susirūpinusi mąstė, kuo visa tai gali baigtis, patarėjas šnekėjosi su savo jaunuoju kolega. Ingas Taubertas pranešė jam apie praėjusios nakties įvykius, ir Neringas išklausė jį tylėdamas. Iš balso intonacijos jis pajuto, kad Tauberto nepasitikėjimas sustiprėjo. Jis veik įsivaizdavo, ką galvoja apie jį Ingas Taubertas, tačiau juk duotas žodis komisarui ir kol kas dar negalima teisintis. Negalima teisintis? Reikia! Dabar pats laikas.

— Noriu jūsų paprašyti vieno dalyko, draugas Taubertai,— ramiai tarė jis.— Ateikite dešimtą valandą į Hel-vecijos aikštę. Drauge važiuosime į Mūrį. Pas mane nę-užsukite, aš dar turiu šiokių tokių reikalų. Su kantono vyriausybe nesusitiksime. Man pasiūlė geresnį variantą.

Padėjęs ragelį, jis valandėlę mąstė. Paskui grįžo į savo kambarį ir parašė ilgą laišką. Baigęs rašyti, pasiėmė užrašų knygelę ir ėmė ieškoti Karelo Mikotos pavardės. Mikota dirbo Čekoslovakijos pasiuntinybės konsuliniame skyriuje Vienoje. Su juo, kaip ir su daktaru Gijaru, Neringas susipažino pernai per susisiekimo atstovybės priėmimą. Dabar Mikota dirbo tokį patį darbą Čekoslovakijos pasiuntinybėje Berne. „Galbūt jį surasiu,— pagalvojo Neringas.— Šitaip būtų daug paprasčiau, negu kreiptis į visai nepažįstamą žmogų; be to, iš ten galėsiu paskambinti į Berlyną, nesibaimindamas, jog kas nors pasiklausys arba net nutrauks pokalbį."

Jis įsidėjo laišką į švarko vidinę kišenę, pasiėmė skrybėlę ir paltą ir po dešimties minučių jau buvo policijos valdyboje Vaizenhauzo aikštėje. Tiesa sakant, jis nesitikėjo sutikti komisarą Ešlimaną, tačiau komisaras sėdėjo savo kabinete ir, regis, net laukė Neringo.

— Gal nujaučiate, kodėl atėjau?—paklausė patarėjas.

— Aš ne aiškiaregys,— burbtelėjo Ešlimanas.— Prašom prie reikalo.

Jis atrodė pavargęs.

— Šiąnakt buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš poną Markvartą,— griežtai pasakė Neringas.— Kiek man žinoma, policijai apie tai pranešta.

Ešlimanas linktelėjo.

— Matyt, dar kažkas atsitiko, apie ką policija nebuvo informuota,— dėstė patarėjas toliau,— bet manęs tai neliečia.

— Mes ir tai žinome,— niauriai pasakė komisaras.

— Kai andai buvau pas jus, tikėjausi, kad bus užkirstas kelias pasikėsinimams į mane ir į mano draugus,¹— pasakė Neringas, pabrėždamas paskutinius žodžius.— Deja, to nėra, vakar vakare mane lengvai galėjo nušauti prie Bubenbergo paminklo, jei tik būtų panorėję. Ir vėl mane užkalbino nepažįstamas žmogus.

Komisaro veidas tapo dar labiau neįžvelgiamas.

— Jeigu nepadarysite klaidos,— tarė jis,— jums nieko neatsitiks. Vikriausiai negalėsite nupasakoti, kaip atrodė tasai žmogus?

— Aš jo ir vėl neatpažinau. Jis norėjo gauti iš manęs tą prakeiktą slaptažodį, ir jei tik būčiau jį turėjęs, išties būčiau pasakęs, kad galų gale atgaučiau ramybę.

Ešlimanas tylėdamas ilgai žiūrėjo į Neringą.

— Taip, tuomet gal ateitų ramybė,— lėtai pratarė jis,— tačiau kitokia prasme, negu jūs įsivaizduojate. Reikia palaukti iki pirmadienio, ir viskas bus baigta.

Neringas atsilošė ir susikišo rankas į plačias savo palto kišenes.

— Manau, jog turiu teisę duoti jums keletą klausimu-— griežtai tarė jis.

— Jūs, beje, klystate,— ramiai atsakė Ešlimanas,— tačiau aš nenoriu be reikalo pasirodyti nemandagus. Klauskite.

— Kas tai per dėžutė?

— Joje sudėtos brangenybės buvusių vokiečių koncentracijos stovyklų kalinių, sudegintų dujų kamerose.

Neringas išblyško. Jis prisiminė savo žuvusią žmoną, ir jam prireikė didelių pastangų, kad susitvardytų ir duotų kitą klausimą:

— O kas tasai Anka?

— Prieš karą buvo Vokietijos diplomatinės atstovybės darbuotojas Berne.

— O anie, pasivadinę Rokštrohu ir Herlingeriu?

— Buvę SS karininkai.

Neringas įsitvėrė rankomis į stalo kraštą, ir komisaras matė, kaip jos drebėjo.

— Ponas komisare, jūs žinote, kas jie tokie, žinote, kokiomis pavardėmis prisidengę šiandien slapstosi. Greičiausiai ir aš juos pažįstu. Tad pasakykite jų pavardes.

Prieš atsakydamas, Ešlimanas ilgai žiūrėjo į kabantį ant sienos generolo Gizaro portretą.

— Mums ne paslaptis, ponas Neringai, kaip jūs netekote žmonos,— pagarbiai tarė jis.— Suprantu jūsų jausmus. Jūs davėte man keletą klausimų, į kuriuos aš atsakiau, nes manau, kad jus reikia supažindinti su tikrąja padėtimi. Bet daugiau nieko nepasakysiu. Galima laikyti atsitiktinumu, kad jūs iki šiol dar neatspėjote, kas po kokia kauke slepiasi, tačiau tai anaiptol ne atsitiktinumas. Abudu tikrąja to žodžio prasme priversti veikti tamsoje, kad neišsiduotų. Jie ne jūsų bijosi, o kitų. Jie mano, kad jūs pažįstate juos, kad dieną ir kitų akivaizdoje puikiai apsimetate jų nepažįstąs, ir tai, jų nuomone, turi taip likti. Jeigu jūs, ponas Neringai, žinotumėte, apie ką čia kalbama...

— Apie du pavojingiausius nusikaltėlius, kurie vis dar laisvėje! — neišlaikė patarėjas. Jam prieš akis iškilo karstas, kuriame gulėjo jo žmona. Mirtis nebuvo sušvelninusi kančios jos veide, greičiau dar labiau paryškinusi.

— 2inoma,— sutiko Ešlimanas,— tačiau bijau, kad jūs nesugebėsite susivaldyti reikiamu momentu, todėl, man regis, bus protingiau, jei liksite bešalis. Negalima, kad jie suabejotų, jog jūs ne Anka.

— O jeigu aš pats suprasiu, kas jie?

Komisaras gūžtelėjo pečiais.

— Tikiuosi, kad tuomet savo paties labui iki galo gerai vaidinsite šį vaidmenį.

— Ar ne per daug iš manęs reikalaujate?—paklausė Neringas su karčia ironija.— Man reikia savo vaidmenį vaidinti iki galo, o jūs netgi nesugebate apginti mano draugų ir manęs. Ką jūs, tiesą sakant, iki šiol dėl mūsų padarėte?

— Jūs mūsų neįvertinate, ponas Neringai.

— Aš tik norėčiau sužinoti, kada jūs įsikišite.

Ešlimanas prikando apatinę lūpą ir nieko neatsakė.

— Aš atėjau čionai iš esmės dėl' vieno dalyko,— toliau kalbėjo Neringas.— Palengva užsitraukiau įtarimą, jog mano veiksmai tarsi prieštarauja mano valstybės interesams. Nenorėčiau sustiprinti įspūdžio, jog esu grėsmingos imperialistinės slaptos tarnybos agentas. Todėl dabar pranešu, kad ilgiau neketinu slėpti nuo savo draugų tikrosios padėties.

— Patarčiau gerai viską apgalvoti,— perspėjo komisaras.

— Nemanau, kad jūs galite mane dėl to suimti, ponas komisare,— atšovė Neringas.— Mano reputacija įpareigoja mane nutraukti šią tylą, o tai jūs iš anksto turėtumėt žinoti.

— Aš labai gerai jus suprantu,— tarė Ešlimanas,— tačiau vis dėlto laikau jūsų sprendimą klaidingu.

Patarėjas atsistojo.

— Apgailestauju, bet man reikia žiūrėti į šį reikalą iš savo pozicijų, o ne iš jūsų. Apie viską pranešiu savo valstybei raštu ir žodžiu, o jūs neturėsite jokios galimybės man sutrukdyti. Viso geriausio.

Jam išėjus, Ešlimanas dar ilgai sėdėjo prie rašomojo stalo paskendęs mintyse. Vachmistras Brandegas pravėrė kabineto duris ir išvydęs susimąsčiusi komisarą jau norėjo nepastebimai dingti, tačiau komisaras pakėlė galvą ir užkalbino jį.

— Mes patirsime gėdingą fiasko, Brandegai,—tarė jis,— ir būsime atpirkimo ožiais. Mes nesame tokie storaodžiai, kaip reikalauja mūsų darbas. Manyje bunda kraugeriški jausmai. Tiesiog niežti nagai paimti pistoletą ir padaryti tvarką tarp tam tikrų žmonių. Jeigu bent jau galima būtų priversti juos dorai užbaigti šią bylą...

— Nejau manote vis dėlto nepaisyti mums duotų nurodymų, ponas komisare?—sutrikęs paklausė Brandegas.

— Ne, nemanau,— atsakė Ešlimanas,— nes mes esame per silpni ir per daug prisitaikę prie tokio gyvenimo. Tik viena galime padaryti, nebijodami, jog mums kaipmat nusuks sprandą. Kuo skubiau paruoškite įsakymą suimti Uncikerį. Tuomet nors šia kryptimi kiek pasistūmėsime į priekį.

Čumis taip pasipurtė, kad šlapias sniegas pažiro po visą koridorių.

— Nejau vėl sninga?—pasiteiravo lipšnusis Hofmeisteris, sustojęs priešais su taure rankoje ir smalsiai jį apžiūrinėdamas. Taurėje garavo karštas grogas, kuris jam buvo paruoštas virtuvėje.

Čumis godžiai pašnairavęs į grogą tarė:

— Anoks ten sniegas.

— Pavasaris skrenda pas mus,— padeklamavo Hofmeisteris.— Aš jau girdžiu čiulbant paukščius.— Jis aukštai iškėlė taurę su grogu ir dingo savo kambaryje.

Žvilgtelėjęs į laikrodį, Čumis pamatė, kad greitai vienuolika. Iš virtuvės pasirodė ponia Biutikofer, ir jis žengė link jos.

— Atleiskite,— mandagiai prabilo jis,— tačiau aš turiu pranešti, jog būsiu pas jus tik ligi antradienio. Viktorijos gatvėje susiradau nedidelį butuką.

Ponia Biutikofer iš išgąsčio vos neišmetė vazos su apelsinais.

— Ir jūs taip pat?— sušuko ji, apimta nevilties.

— Prašau?

— Ak, nieko,— tarė ponia Biutikofer, tuoj vėl susi-tvardžiusi.— Tikėjausi, kad jūs ilgiau pas mus pagyvensite. Netrukus paruošiu jums sąskaitą.

Staiga į duris kažkas paskambino, ir ponia Biutikofer pasiskubino atidaryti.

Į koridorių įvirto trys ponai pačiame žydėjime. Savo ūmu ir sudėjimu jie tikrai buvo verti dėmesio: mažiausias buvo su apvaliu pilvuku, kitas, vidutinio ūgio, su įspūdinga rusva barzda, o paskutiniajam, aukštam, išstypusiam. ant nosies puikavosi pensne.

Jie pamojavo skrybėlėmis ir sušuko:

— Tegyvuoja kojos!

— Betgi, ponai,— pralemeno ponia Biutikofer.— Čia ne linksmybės namai. Ko jūs pageidaujate?

Ilgšis su pensne neįsižeidė. Jis apsiėmė būti savo bendrų vadovu ir pareiškė nusprendęs, jog ponia Biutikofer yra pensiono šeimininkė.

— Centrinė turistų aptarnavimo informacija Bundes-gasėje atsiuntė mus pas jus. Mes dalyvaujame Šveicarijos pedikiūrininkų sąjungos visuotiniame susirinkime Biurgerhauze. Ar nesutiktumėt priglausti mus trims dienoms?

— Na, žinoma,— atsakė ponia Biutikofer, ir jos veidą nušvietė plati šypsena.— Galite visi gyventi viename kambaryje arba atskirai. Su kuo turiu garbę?

— Hegveinas iš Emeno,— ištarė storulis nusilenkdamas.

— Pfisteris iš Vedensvilio,— prisistatė rusvabarzdis.

— Lochbroneris iš Zisacho,—kyštelėjo ranką ilgšis.

Ponia Biutikofer vėl atgavo jėgas. Ji įsivedė tuos ponus į nedidelį kambarėlį, kuriame paprastai tvarkydavo visus reikalus. Ji būtų įie mažiau apsidžiaugusi, net jeigu jai būtų reikėję apgyvendinti tris laidojimo apeigų sąjungos atstovus, kurie reklamos sumetimais pasirodytų su miniatiūriniais karstų pavidalo lagaminais.

Kai ponia Biutikofer užsidarė kabineto duris, Čumis išgirdo už nugaros kažkokį bildesį. Apsidairęs jis pamatė, kaip Vanderslebas nusileido laiptais žemyn. Čumis vėl užsisagstę paltą, kurį jau ketino nusivilkti ir nusekė paskui Vanderslebą. Gatvėje prisivijęs jį užkalbino.

— Padėk dieve, ponas Vanderslebai,— tarė jis, laikydamasis kairės pusės.— Man atrodo, mums pakeliui.

Vanderslebas žvilgtelėjo į jį iš padilbų ir nedraugiškai paklausė:

— Iš kur jūs ištraukėt?

Čumis linksmai nusijuokė.

— Juk aš sergu, į darbą neinu. Vadinasi, turiu daugybę laisvo laiko. Galiu eiti kur tinkamas. Ir su jumis taip pat. Taigi mums išties pakeliui.

Vanderslebas pagalvojo, kad Čumis per daug įkyrus. Šiaip ar taip, jis neturėjo nė mažiausio noro ilgiau kaip minutę kentėti šį landūną kvaila šypsena.

— Aš išsiruošiau į svečius. Juk jūs neketinate eiti drauge su manim?

— Gal kartais į Postgasę?—nekaltai pasiteiravo Čumis.

Vanderslebas ūmai sustojo. Jam ant kaktos nukrito snaigė ir ėmė tirpti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio.

— Ką jūs turite galvoj?—beveik sušnibždėjo jis.

Jie stovėjo priešais rotušę ties kampu, kur tarp namų buvo įsispraudęs Veneros fontanas. Čumis skubiai apsidairė, paskui išsitraukė iš kišenės nedidelį metalinį žetoną ir parodė-'-Vanderslebui. Žetonas buvo Vanderslebui gan žinomas daiktas, tačiau jis sugebėjo susitvardyti. Žvilgtelėjęs Čumiui į veidą, jame neišvydo nė pėdsako įprastinės kvailokos šypsenos.

— Aš jau seniai laukiau progos pasišnekėti su jumis,— tarė Čumis.— Geriausia užsukime į „Pirmąją kregždę".

Jis nusivedė Vanderslebą į nedidelę kavinukę Rotušės aikštėje ir praleido jį pirma savęs pro duris. Drauge perėjo ilgą, visiškai tuščią salę. Pačiame kampe Čumis sustojo, nusivilko paltą ir pasiūlė Vanderslebui pasekti jo pavyzdžiu. Kai jie įsitaisė vienas priešais kitą, pasirodė melaęcholiškai nusiteikęs kelneris ir paklausė, ko jie pageidauja.

— Du kavos,— užsakė Čumis,— о šitam ponui dvigubą konjako. Jam bus kaip tik.

Kelneriui nuėjus, Vanderslebas iškošė pro dantis:

— Ko jums iš manęs reikia? Aš niekuo nenusikaltau.

— Nejaugi?—paklausė Čumis ir jo veidas vėl pražydo įprastine šypsena.— Juk jūs ėjote į Postgasę ar ne? Galbūt pas poną Uncikerį?

Vanderslebas nė nemirktelėjo, tačiau jo akys pasidarė budrios. Staiga jis palinko į priekį.

— Jūs leitenantas Hufenus iš Ciuricho policijos mokyklos. Jūs ne tik kriminalinės policijos darbuotojas, bet dar priklausote Šveicarijos kontržvalgybai.

Čumis — arba Hufenus, tokia buvo jo tikroji pavardė,— šaltai žiūrėjo į jį. Jis nė kiek nenustebo, kad jo pavardė ir pareigos buvo žinomos Vakarų Vokietijos žvalgybai. Jo šalies saugumo tarnybos aparate atsirado per daug sienų su ausimis ir tiesiog buvo neįmanoma išsaugoti tarnybinę paslaptį.

— Uncikeris prieš dvi valandas areštuotas,— pasakė Čumis.— Jis prisipažino padaręs du nusikaltimus: užpuolęs Rytų Vokietijos pilietį Taubertą ir sugadinęs ADN korespondento Markvarto automobilį.

— O kuo aš čia dėtas?—įžūliai paklausė Vanderslebas.

— Jis dar šį tą prisipažino,— reikšmingai pasakė Hufenus.

Vanderslebas iškart griebė jautį už ragtį.

— Greičiausiai, kad aš jį prikursčiau.

Kelneris atnešė kavą ir konjaką.

i— Na taip,— pasakė Hufenus, pasišalinus kelneriui.— Pirmu atveju jūs prašovėte pro šalį. Jis supainiojo Taubertą su Neringu. Taubertas su savimi neturėjo popierių, kurie jiems reikalingi, norint atidaryti savo susisiekimo atstovybę...

— O antru atveju?

— Čia,— ištarė Hufenus, ir jo balse pasigirdo grasinimas,— čia buvo pats bjauriausias ir kvailiausias dalykas, kuris apskritai galėjo ateiti jums į galvą. Jums rūpėjo ne gauti informaciją, o įbauginti ir terorizuoti žmones, kurie su jus dominančiais asmenimis neturi nieko bendra, išskyrus tai, kad jie yra jų draugai ir žemiečiai. Jūs peržengėte visas ribas, Vanderslebai. Mes nepakęsime, kad mūsų šalyje būtų terorizuojami žmonės.

Vanderslebas vienu mauku išgėrė taurelę konjako.

— Kai kurie jūsiškiai dirba ir mūsų naudai,— reikšmingai pasakė jis.

— Tačiau ne šitaip, ir tą jūs gerai žinote. Kas nekreipia į tai dėmesio, turi už viską atsakyti.

Vanderslebas nervingai lyžtelėjo lūpas.

— Ką jūs norite tuo pasakyti?

— Aš noriu pasakyti, kad jums vėliausiai iki rytojaus vidurnakčio reikia palikti Šveicariją.

Vanderslebas netikėdamas savo ausimis pažvelgė į Hu-fenų.

t— Jūs rimtai?

— Kokie gali būti juokai.

— Tačiau šitai neįmanoma, nes...

— Nes?

— Aš čia dar turiu reikalų.

— Šveicarijoje jūs jokių mašinų nepardavinėjate, tą mes išsiaiškinome,— šaltai pasakė Hufenus.— Bet jeigu ketinate užsibūti čia dėl tos dėžutės, galiu jums pažadėti, jog mes patys tuo užsiimsim. Viskas klostysis taip, kaip ir turi būti, o jūs nepajėgsite sutrukdyti.

— Tačiau būtina sutrukdyti!

— Kodėl?

— Pagalvokite, koks kils skandalas!

— Tai jums, o ne Šveicarijai. Beje, patarčiau nebandyti susitikti su Rokštrohu ir Herlingeriu. Sitai galima išsiaiškinti kaip pagalbą jiems. Jūs apskritai dar laimingai išsisukote.

Vanderslebas nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

— Hufenau, supraskite mane... Jeigu aš taip sugrįšiu. .. Juk jūs mano kolega...

— Aš nesu jūsų kolega,— paniekinamai tarė leitenantas Hufenus ir atsistojo.— Vadinasi, ligi vidurnakčio...

Jis numetė ant stalo monetą, apsivilko paltą ir neatsisveikinęs išėjo iš kavinės.

Tuo metu, kai komisaras Ešlimanas vargo su Unci-keriu, norėdamas išspausti iš jo prisipažinimą, nuo kurio priklausė, ar daktaras Bingas duos leidimą suimti Van-derslebą, ar ne, patarėjas Neringas išėjo iš Čekoslovakijos pasiuntinybės. Jis buvo patenkintas tuo, ką jam čia pavyko pasiekti. Mikota, konsulinio skyriaus sekretorius, kaip tik buvęs darbe, laišką paėmė, užantspaudavo ir pažadėjo perduoti VDR pasiuntinybei Prahoje. Patarėjas apie viską telefonu pranešė susisiekimo ministerijai Berlyne. Nepaisant kai kurių abejonių, jam vis dėlto leido tęsti pradėtą darbą pagal numatytą planą.

Nuo Rytinio žiedo Neringas penktu tramvajumi atvažiavo į Helvecijos aikštę. Ingas Taubertas gerokai nustebo, pamatęs, kad jis atvyko iš tos miesto dalies, į kurią jie ruošėsi važiuoti, tačiau nusprendė verčiau neda-vinėti klausimų, kurie dar labiau pabrėžtų jo nepasitikėjimą Neringu. Patarėjas savo ruožtu nutarė papasakoti apie viską, kai susirinks visi krūvon, o iki tol laikyti savo jaunąjį padėjėją nežinioje.

Siaurabėgio geležinkelio stotyje jie nusipirko bilietus ir įlipo į vieną iš mėlynų traukinio vagonų. Bėgiai ėjo gatvės pakraščiu per pietinį Berno rajoną. Iš didelių greitai tirpstančių snaigių sūkurio išnirdavo namų kontūrai ir pradingdavo pilkumoje. Truputį tolėliau kairėje iš aukštyn šaunančių medžių viršūnių galima buvo nuspėti ten esant mišką. Paskui privažiavo Mūrį. Praėję pro rūmus ir bažnyčią, jie pateko į Tunštrasę. Priešais kapines, apsuptas garbingo amžiaus ąžuolų, stovėjo daktaro Kopa namas, niūrus pastatas, siaurais, aukštais langais ir graikišku portalu su užrašu: „Audė sapere" '. Daktaras Kopa priėmė juos savo darbo kabinete, kuriame viskas atrodė impozantiška: knygų spinta ir rašomasis stalas su išpjaustinėtomis liūto letenų pavidalo kojomis, sunkūs

¹ Vadovaukis protu (lot.).

odiniai foteliai, dvi milžiniškos vazos prie išėjimo į terasą, dideli peizažai kabantys plačiuose auksiniuose rėmuose ir galų gale pats daktaras Kopa. Valstybės patarėjo pavaduotojas švietimo klausimais buvo veik visa galva aukštesnis už savo draugą Gijarą, masyvaus kūno sudėjimo, tačiau stuomeningas, kakta aukšta, smakras ilgas ir tvirtas. Dar pridėkim tvarkingus elegantiškus ūsus ir vešlius žilus plaukus, apskritai buvo įspūdingas vyriškis. Kaip paaiškėjo, tuščiažodžiauti jis nemėgo.

Pakvietęs svečius atsisėsti, pasišaukė tarnaitę ir, visiems sutikus, paliepė atnešti arbatos su romu.

— Kad ir ką sakytų mano draugas Gijaras, retkarčiais aš geriu ne vien alų,— pasakė jis žemu balsu,— nors iš visos širdies patariu paragauti „Felzenau" markės alaus.

„Padėkliukai alaus bokalams,— pagalvojo Neringas,— pats laikas pasirūpinti."

— Kalbėsiu trumpai,— pasakė daktaras Kopa, pasiūlydamas cigarų ir cigarečių,— pirmadienį rytą nueisite į departamentą, esantį Erlacho kieme, ir pasiteirausite pono Flurio. Ponas Fluris perduos jums raštišką leidimą atidaryti Berne jūsų šalies geležinkelių tarnybos atstovybę.

Ingas Taubertas net išsižiojęs spoksojo į daktarą Kopą. Patarėjas sugebėjo susivaldyti.

— Nejau tiesa?—pasiteiravo Ingas Taubertas, negalėdamas patikėti tokia laime.

— O kodėl ne?—savo ruožtu paklausė namų šeimininkas, mėgaudamasis jaunuolio sutrikimu.

— Mat...— pradėjo Ingas Taubertas, bet tik bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

— Žinoma, jums reikės sumokėti mokestį,— tarė daktaras Kopa, kreipdamasis į Neringą,— bet tai vienintelis dalykas, kurį jums dar liko padaryti. O štai ir mūsų arbata. Ponai, prašau vaišintis. Va cukrus.

Iš krištolinio grafino patarėjas įsipylė romo į puodelį, kuriame jau garavo arbata.

— Mes esame jums labai dėkingi,— pasakė jis, dėdamasis cukraus.— Aš jau baiminausi, kad mums nieko neišeis.

— Mūsų šalyje netrūksta kvailių,— tarė daktaras Kopa —Tačiau yra žmonių, kurie viską seka, kurie supranta, jog Šveicarijai negalima nusigręžti nuo Rytų, jeigu nenori beviltiškai atsilikti...

Jis ėmė griežtai kritikuoti tam tikrų sluoksnių pastangas visokiais būdais likviduoti Šveicarijos neutralitetą ir prijungti ją prie NATO.

— Mums taip pat nepriimtinas ir jų planas įstotį į Ekonominę bendriją,— tarė jis.— Aišku, prekybos asociacija ne pats geriausias variantas ir mes turime pagrindą.

Staiga jis nutilo. Neringas nustebo pamatęs, kaip jis atsistojo ir patraukė prie durų, vedančių į terasą. Valandėlę daktaras Kopa žiūrėjo pro langą, paskui atsisuko ir tarė: ^

— Ten lauke stovėjo kažkoks tipas ir stebėjo mus. Net vidury dienos nesijauti saugus nuo persekiotojų*

— Ar jūs jo neįsidėmėjote?—susijaudino Neringas.— Galbūt jį atsiuntė saugoti mus.

— Norite pasakyti, sutrukdyti jums pasiekti savo tikslą?— susimąstęs paklausė daktaras Kopa.

— Greičiausiai, kažkam tai būtų ne pro šalį.

— Suprantu,— tarė Kopa vėl sėsdamasis.— Ir nė kiek tuo nesistebiu. Tačiau tasai subjektas buvo su skrybėle. Aš negalėjau įžiūrėti jo veido.

— Labai gaila.

Neringas stebėjo kaip rūksta jo cigaras. Paskui jį į Mūrį galėjo atsekti tiek Rokštrohas, tiek Herlingeris. Net jeigu Kopa būtų nupasakojęs jam to žmogaus išvaizdą, vis tiek niekas nepasikeistų. Tiesiog nežinia, ko griebtis.

Daktaras Kopa vėl užsidegė savo užgęsusį cigarą.

— Nesijaudinkite,— pasakė jis.— Viskas kuo puikiausiai sutvarkyta. Nėra nė mažiausios priežasties apsigalvoti ir neduoti leidimo.

:— Svarbiausia turėti jį rankose,— tarė Neringas.— O iki tol neramu.

Kopa nusijuokė.

— Jūs esate atsargus žmogus ir galbūt ne be reikalo. Laimėjimai, kuriuos pasiekė jūsų valstybė, daugeliui tarsi rakštis.

Jie pasišnekėjo apie ekonominį pakilimą, pasiektu VDR nuo savo įsikūrimo. Neringas noriai viską aiškino, nes matė, jog Kopa nuoširdžiai stengėsi suprasti socializmo statybos problemas. Ingas Taubertas tolyn labyn glumo. Tai, kas vyko jam prieš akis, visai nesiderino su tuo, ką jis galvojo apie Neringą. Leidimas jau beveik kišenėje. Priešininkai patyrė pralaimėjimą. Neringas be jokios abejonės kalbėjo VDR naudai. Tai kur čia šuo pakąstas? Juk viskas ėjo taip sklandžiai. Galbūt per daug sklandžiai?

Nuo tos akimirkos Ingui Taubertui ėmė atrodyti, kad jis viską perprato. Nepasitikėjimas buvo giliai įleidęs šaknis. Jam ir į galvą neatėjo, kad visa tai, ką jis matė ir girdėjo, galėjo būti teisybė. Dabar jis buvo veik įsitikinęs, jog Neringas jį mulkina. Leidimas atidaryti atstovybę — grynas blefas. Patarėjas ir tasai daktaras Kopa apsimetinėja, norėdami užmigdyti jo budrumą. Kas žino, kodėl jie užvilkino reikalą net iki pirmadienio. Matyt, būta tam tikrų priežasčių. Ar Neringas prieš tai neatvažiavo tramvajumi iš Mūrio pusės? Juk galėjo į jį persėsti iš siauruko. Greičiausiai iš anksto viską aptarė su tuo daktaru Kopa. „Tačiau man jis tokiu būdu akių neapdums,— galvojo Taubertas.— Nuo šiol jis nematys mano tikrojo veido. Būsiu malonus ir paslaugus, o jei pasitaikys galimybė, tai smogsiu ir padarysiu galą jo intrigoms. Žinoma, mums teks atsisaktyi sumanymo įkurti čia atstovybę, bent jau laikinai, tačiau vėliau, susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, mes vėl imsimės."

Nenorėdamas sukelti įtarimo, Taubertas dalyvavo pokalbyje, kol patarėjas nusprendė atsisveikinti su vaišingu šeimininku. Siauruku jie grįžo į Helvecijos aikštę, o nuo ten pėsčiomis atėjo iki Mec_bergasės. Daugiau nebesnigo, tačiau oras nė kiek nebuvo pagerėjęs. Buvo drėgna, šalta ir vėjuota, todėl visai suprantama, kad jiedu nesišne-kėjo. Priešais pensioną Neringas sustojo.

— Jūsų draugas Markvartas kviečia mus praleisti vakarą kartu su ponu ir ponia Ledrachais. Man atrodo, jog tai bus gera proga jums visiems paaiškinti kai kuriuos dalykus. Mūsų tarpusavio santykiai įtempti, draugas Taubertai. Ir nėra ko apsimetinėti.

Taubertas norėjo kažką atsakyti, tačiau Sieringas jį nutildė.

— Žinau, jūs manimi nepasitikite. Visko buvo, ir iš čia įtarimas, tačiau šįvakar įsitikinsite, jog klydote.

Jis paspaudė Taubertui ranką.

— Mūsų darbas dar nebaigtas,— rimtai pasakė jis.— Jeigu kas atsitiktų ir aš negalėčiau iki galo užbaigti mums patikėto reikalo, tuomet jums reikėtų tai padaryti. Taigi iki pasimatymo vakare.

Po šių žodžių Neringas apsisuko ir palikęs sutrikusį Ingą Taubertą užkopė pensiono laiptais. Koridoriuje jis pamatė Šveicarijos pedikiūrininkų sąjungos narius, kurie susijaudinę apie kažką šnekėjosi su Vanderslebu.

— Policija,— reikšmingai pasakė storasis Hegveinas iš Emeno ir mostelėjo į ponios Biutikofer kabinetą. Hofmeisteris, kaip tik susiruošęs pasivaikščioti, sustojo tarpduryje ir susidomėjęs ėmė stebėti karštai besiginčijančius gyventojus. Koridoriaus gale pravėręs savo kambario duris spoksojo Viorelis, tačiau bematant dingo, vos tik iš kabineto pasirodė policininkas. Jis atidavė pagarbą ir visiems tylint pro Hofmeisterį išėjo iš pensiono.

Vanderslebas puolė prie ponios Biutikofer, tik spėjus jai peržengti savo kabineto slenkstį.

— Ko jam reikėjo? Jūs privalote mums pasakyti!

— Nieko baisaus,— atsakė ponia Biutikofer vos vos šypsodamasi.— Nėra ko jaudintis. Tai dėl pono Bengtso-no, kuris vakar išvažiavo.

— Gerai pasakyta, išvažiavo.— Vanderslebas sukikeno, tačiau jam anaiptol nebuvo linksma.— Galima ir šitaip pavadinti. Kas jam?

Ponia Biutikofer mielai būtų nė žodeliu neprasitarusi apie Bengtsoną — anokia čia nauda pensionui — tačiau atsakymo vis dėlto neišvengė.

— Jo ieško policija dėl vedybinių aferų,— santūriai tarė ji.

Tačiau šita žinia nepaprastai sudomino pedikiūrininkus. Jie apspito ponią Biutikofer, o Vanderslebas buvo nustumtas į šoną. Neringas pastebėjo, kaip Hofmeisteris pasibjaurėjęs nėrė į laiptinę. Paskui ir Neringas, apimtas panašių jausmų, užsidarė savo kambaryje.

10 — 1320

145

Nešdamasis rankoje geltoną voką, Vanderslebas dėjosi einąs į paštą. Jis perėjo Kornhauzo aikštę ir atsidūrė Negeligasėje, tačiau paskui, pasuko į Predigergasę ir dingo Šiucengasėje, kad staiga galėtų vėl išdygti Marktga-sėje, kur buvo pasistatęs automobilį. Pro centrinę geležinkelio stotį jis nuvažiavo iki Tifenauštrasės netoli Fi-rerfeldo, tenai paliko automobilį prie neveikiančios degalinės ir pėsčiomis nusigavo iki Študerštrasės. Vėliau įsėdo į autobusą, kuris atvežė jį į Nojengasę, ir po dviejų minučių jau buvo Rįfligasėje, pro kurią tik prieš pusvalandį pravažiavo. Jeigu Vanderslebą kas nors sekė, tai dabar jis, be abejonės, buvo atsikratęs „uodegos".

Nežiūrint šių atsargos priemonių, Vanderslebui vis tiek buvo neramu. Kadangi tai, ką ruošėsi daryti, visai nesiderino su nurodymais, duotais leitenanto Hufenaus. Jis suprato, jog atsidurs keblioje padėtyje, jeigu Hufenus ką nors sužinos, prieš jam, Vanderslebui, paliekant Šveicariją. Tačiau, antra vertus, jam bus kur kas blogiau, jeigu paskutinį kartą nepabandys įvykdyti savo šeimininkų įsakymo.

Prie „Študio" kinoteatro kasos kramtomąją gumą čiaumojantis jaunuolis nusipirko bilietą į parterį ir šmurkštelėjo į žiūrovų salę. Vanderslebas liko fojė vienas. Pirmame popietiniame seanse, nežiūrint blogo oro ir savaitgalio, atrodo, buvo ne itin gausu žiūrovų. O gal prie kasos niekas nestovėjo dėl to, kad filmas jau prasidėjęs? Vanderslebui labiau būtų tikęs šurmulys. Tuomet mažiau krentama į akis. Kita vertus, esant didesniam žmonių susibūrimui, jo sumanymas nueitų perniek. Atsistojęs prie kasos taip, kad moteris, sėdinti už žemo langelio, negalėtų įžiūrėti jo veido, jis paprašė vieno bilieto į ložę. Paskui kaip ir anas jaunuolis įsmuko pro duris. Kišeninis žibintuvėlis apšvietė jo bilietą.

— Į kokią ložę pageidaujate?—pasiteiravo bilietų kontrolierė.

— Į viduriniąją,— atsakė Vanderslebas.

Jis užkopė laipteliais į nedidelę ložę ir įsitaisė prie dešinės sienos. Jam pasisekė. Kai tik akys apsiprato su tamsa, jis pastebėjo, kad sėdi vienui vienas. Ir dešiniojoje ložėje buvo tuščia. Kairiojoje ložėje sėdėjo porelė ir glamonėjosi. Žiūrovų salėje buvo daugių daugiausia dvidešimt penki—trisdešimt žmonių. Vanderslebas patenkintas linktelėjo. Galės nesunkiai pasišnekėti su bet kuriuo žmogumi, sėdinčiu vienoje iš trijų ložių.

Spalvotame ekrane Alenas Delonas pistoletu skynėsi kelią pro gaują gangsterių. Apskritai Vanderslebui tokie filmai patiko, tačiau dabar jam rūpėjo kiti dalykai, o ne Širlės Maklein gyvybė ir nekaltybė. Po nemalonaus pokalbio su Hufenum jis paskambino „tetulei Džozei", tiesa, nelabai to norėdamas, tačiau kitos išeities nebuvo. „Tetulė Džozė" sirgo ir geidė jį pamatyti, kadangi pusbrolis Eduardas turėjo išvažiuoti. Vanderslebas žinpjo, ką tai reiškia. Jis apsišovė ir toje istorijoje su dėžute jo dainelė sudainuota. Ar pusbrolis Eduardas irgi ėmėsi šio reikalo? Galbūt, tačiau jam reikia pasiskubinti. Rokštrohas ir Herlingeris ryšis bet kam. Poryt kils skandalas, jeigu paskutinę minutę nepavyks užkirsti kelio.

Jis išvydo, kaip kontrolierės žibintuvėlis nukrypo išėjimo link. Durys į dešiniąją ložę atsidarė ir vidun įėjo vyriškis., Ekrane Alenas Delonas su pistoletu rankoje skuodė pro degančias alyvos cisternas paskui banditų gaujos vadeivą. Žiūrovų salėje buvo taip šviesu, jog Vanderslebas be vargo atpažino žmogų dešiniojoje ložėje.

— Sėskitės štai čia, šone,— sušnabždėjo jis.

Vyriškis sudribo į kėdę ir užsimerkė. Po yalandėlės

pravėrė akis ir grįžtelėjo į Vanderslebą.

— Gerai, kad atėjote, Rokštrohai,— tyliai tarė Vanderslebas.— Paskutinį kartą mudu galime štai taip nekliudomai pasišnekėti.

— Ir aš tikiuosi, kad matau jus paskutinį kartą,— įtūžęs atšovė Rokštrohas.— Prašau daugiau man neskambinti.

— Nebuvo kitos išeities,— apgailestaudamas pasakė Vanderslebas.— Šįryt buvau policijoje. Ji viską žino apie jūsų ketinimus.

— Iš jūsų?

— Kuo jūs mane laikote?—pasipiktino Vanderslebas.

— O gal čia kartais šantažas?—paklausė Rokštrohas.

— Jūs vis dar manimi netikite,— piktai sušnabždėjo Vanderslebas,— Šveicarų policija gan veikli.

— Bet kokia policija daugiau ar mažiau veikli.

— Aš pažįstu vieną žmogų,— suirzęs pasakė Vanderslebas,— kurio policija ieško kaip vedybų aferisto.

— Nėra reikalo minėti jo pavardės.

— Ir tai jūsų nejaudina?—sušnypštė Vanderslebas kiek garsiau, negu reikėjo, tačiau susišaudymas tarp Aleno Delono ir Sirlės Maklein pagrobėjų taip sužavėjo įsimylėjėlių porelę iš kaimyninės ložės, kad jie neatkreipė į tai jokio dėmesio.

— Nė kiek nejaudina,— šaltai atsakė Rokštrohas.— Tegul ieško į sveikatą.

— Puiku, tačiau kaip jums patinka, jog prieš valandą Biutikofer pensione buvo areštuotas tasai antikvaras Vio-relis?

— Negali būti!

Rokštrohui iš susijaudinimo pasidarė sunku kvėpuoti. Policija išties per daug domėjosi pensiono gyventojais. Nors jo nervai buvo gana stiprūs, tačiau nuolatinė įtampa vis dėlto padarė savo.

Širlė Maklein persigandusi ir supančiota kiūtojo nešvarioje daržinėje. Jos suknelė buvo suplėšyta, ir tai pabrėžė tiek jos bejėgiškumą, tiek kūno grožybes, kurias godžiomis akimis smaigstė prižiūrėtojas, apdovanotas begemoto žavesiu ir orangutano grožiu.

— Tai tiesa! — patikino Vanderslebas.— Iš susijaudinimo ji kudakavo kaip višta. Turiu galvoje ponią Biutikofer. Italas lyg pašėlęs daužėsi ir bliovė nelyginant jautis. Galų gale jam uždėjo antrankius.

— O už ką jį suėmė?

— Šito man nepavyko sužinoti. Neturėjau laiko klausinėti.

— Kodėl jūs man visa tai pasakojate?

— Kad suprastumėte, jog sėdite ant parako statinės. Jums nieko neišdegs.

— Turite galvoje, kad man nieko neišdegs, jeigu nesusitarsiu su Anka?

— Nėra jokio Ankos.

— Na gerai. Dėl manęs kad ir su tuo Neringu.

Vanderslebas įbedė nevilties kupiną žvilgsnį į ekraną.

Banditų vadeivos draugužė pasėjo Širlės Maklein širdyje

abejones Aleno Delon'o ištikimybe. Žinoma, kita proga Vanderslebą būtų labai sukrėtusios glicerininės herojės ašaros, tačiau dabar jis negalėjo atsipalaiduoti.

— Rokštrohai,— tyliai pasakė jis,— patikėkite galų gale. Policijai viskas žinoma. Aš net galėčiau pasakyti pavardę to, kuris jau seka...

— Tai pasakykite.

Vanderslebas akimirką dvejojo, ar išties jam nepasakius, tačiau vis dėlto apsigalvojo. Po vienos klaidos nevalia daryti antros. Išduoti Hufenų reikštų sulaužyti tarp jų egzistuojantį nebylų susitarimą. Tuomet jo kaip specialisto apskritai niekas nevertintų. Beje, dar neaišku, kas jo laukia sugrįžus namo.

— Galite ir taip manimi patikėti,— tarė jis.— Juk turėtumėte žinoti, kaip pavojinga...

— Dėl trijų ketvirtadalių milijono verta rizikuoti.

— Noriu jums tik viena patarti: meskite visa tai iš galvosi

Rokštrohas persisvėrė per šoninę pertvarą. Jis vis dar valdėsi, tačiau nuo minties, kad aplinltbi tyko pavojai, jo balsas skambėjo gan piktai.

— Mane domina kokie to Ankos arba — jeigu jums tai labiau patinka — Neringo ketinimai. Rakto jam nereikia?

— Ne!

— Ir į Herlingerį jis nesikreipė dėl žetono, jeigu apskritai galima tikėti Herlingeriu. Aš juo vis dėlto netikiu. Pasakykite Ankai — na taip, taip, žinau — Neringui, kad jam geriau būtų ir toliau šitaip elgtis.

— Jūs mane iš proto išvarysite su tuo Anka ir Ne-ringu. Aš jums jau sakiau, kad Neringas čia niekuo dėtas. Dvidešimt tūkstančių — galbūt man pavyktų išspausti ir dvidešimt penkis, tačiau nedelsiant dingstate iš čia.

Alenas Delonas įkrito į rūsį, kuriame būrys žiurkių šauniai puotavo, dorodamos kažkokio jau anksčiau ten atsidūrusio žmogaus likučius.

— Vadinasi, man reikia išnykti?—pasakė Rokštrohas.— Tai ką, nejau Ankai nereikia nei mano rakto, nei Herlingerio žetono? Galbūt yra dublikatai? Aš neleisiu, kad mane dar sykį apmautų. Iki baigsis terminas, jis į banką kojos neįkels. Taip jam ir perduokite. Mes nežiop-sosime. Žinoma, policija irgi,— pridūrė jis.

— Tačiau jeigu policija akylai saugos, kaip tuomet jūs atgausite dėžutę?—paklausė Vanderslebas.

— Labai rūpi sužinoti,— pašaipiai tarė Rokštrohas.— Ir jūs tikitės gauti atsakymą?

Alenas Delonas per nutekamąjį vamzdį paspruko nuo žiurkių, kurios netekusios tokio grobio ėmė neramiai bėginėti. Sirlė Maklein gudrumu išsivadavo iš pančių, ir sudaužė viskio butelį į savo prižiūrėtojo galvą.

— Vadinasi, mes nerasime bendros kalbos?— paklausė Vanderslebas.

— Dėl trijų ketvirtadalių milijono gali būti tik tokia kalba: tegul jūsų tariamas Neringas pasako mums slaptažodį.

Viskas beprasmiška. Vanderslebas atsistojo ir išėjo iš ložės. Jis žuvęs žmogus. Pamatęs besiartinantį prie jo šviesos ruoželį Vanderslebas suprato, jog tai kontrolierė, ir nieko nelaukęs^ šmurkštelėjo pro duris, ant kurių vaiduokliškai mėlynomis švytinčiomis raidėmis buvo užrašyta „Į tualetus". Patekęs į kitą siauro kiemo galą, Vanderslebas išvydo geležinius vartus. Jis atšovė skląstį ir išsmuko į gatvę. Du trys praeiviai atsisuko į jį, tačiau apskritai jo pasirodymas niekam nesukėlė įtarimo. Jis jau ketino pasukti į dešinę, į Nojengasę, tik priešais ki-noteatrą išvydo Hufenų, kuris tariamai susidomėjęs apžiūrinėjo vienos krautuvėlės vitriną. Vanderslebas persigando, bet paskui sumetė, kad Hufenus seka Rokštroho pėdomis, o ne jo. Jam reikia kuo skubiau dingti iš čia. Jis įsimaišė į pėsčiųjų srautą ir nužingsniavo į kitą pusę.

— Suzė Ledrach,— pristatė Klausas Markvartas,— mūsų draugo žmona.

Neringas nusilenkė ir pabučiavo ranką nedidelio ūgio putliai moteriai, apvaliu tarsi obuolys veidu. Ingas Taubertas pasekė jo pavyzdžiu. Paskui buvo pristatytas jos vyras, ne ką aukštesnis už ją pačią. Alfonsas Ledrachas, nors ir turėdamas tik trisdešimt metų, buvo jau praplikęs ir nešiojo akinius juodais raginiais rėmais, už kurių nervingai mirkčiojo akys. Iš pirmo žvilgsnio jie darė dorų smulkių buržua įspūdį, tačiau vakaro metu pasirodė, kad ponas Ledrachas, dirbantis ATS agentūroje, buvo aštraus proto, o jo žmona niekuo jam nenusileido.

Georgija pasiteiravo apie jų mažąją dukrelę. Ponia Ledrach švytėdama ėmė pasakoti apie pirmuosius mažylės žingsnius. „Matyt, ir Georgija norėtų turėti vaikų,— pagalvojo Neringas.— Nereikėtų jiems taip ilgai delsti."

Jis apsidairė. Salėje išilgai sienų stovėjo kolonos. Jie sėdėjo tarp dviejų kolonų netoli pakylos, ant kurios penkių žmonių orkestrėlis grojo svečiams. Už muzikantų nugarų ant grindų buvo matyti milžiniškos statinės dugnas, kurio kvadratiniame lange pasirodydavo įvairiausi užrašai. Kiek žemiau, po statinės pavidalo lubomis kabojo balkonai, kuriuose viešpatavo prietema. Žmonių restorane buvo nedaug.

— Įdomus statinys, tasai „Kornhauzo rūsys",— kreipėsi Neringas į Ledrachą.— Matyt, gana senas.

— Kadaise buvęs vyno rūsys,— atsakė žurnalistas.— Anksčiau švento Stepono dieną čionai rinkdavosi valstiečiai ir turėdavo viršuje, grūdų saugykloje, atiduoti dešimtinę.

Orkestrėlis grojo Kalmano operečių melodijas. Muzika skambėjo negarsiai, neįkyriai. Ponas Ledrachas pasišaukė padavėją ir užsakė du butelius „Ivorno".

— Suteikite man džiaugsmą, būkite šįvakar mano svečias,— tarė jis.— Man pavyko išspausdinti nemažą straipsnį apie kultūrinius Šveicarijos ryšius su socialistinėmis šalimis.

— Apie nesamus kultūrinius ryšius,— pataisė jį ponia Ledrach.— Be to, jie ilgai svyravo prieš spausdindami.

— Puikiai įsivaizduoju,— pasakė Klausas Markvartas.

— Nesvarbu,— tarė šveicarų žurnalistas.— Tačiau dabar aš tuos ryšius puoselėsiu toliau ir niekas negalės man šito uždrausti. Galų gale mes gyvename demokratiškoje šalyje.

— Seniausioje Europoje,— ironiškai pridūrė žmona.

— Regis, jūs nelabai vertinate tokią demokratijos formą,— atsargiai įterpė Neringas. *

— Ji ne tik seniausia, bet ir labiausiai priplėkusi bei reakcingiausia,— atsakė Ledrachas vietoj žmonos ir pasiūlė cigarečių.— Jeigu apskritai galima susieti tokias sąvokas kaip „demokratija" ir „reakcingumas".

— Ir vis dėlto, palyginus su kitomis Vakarų valstybėmis, jūsų kur kas pranašesnė,— rilandagiai pasakė Neringas. Ingas Taubertas irgi pritarė, jog Šveicarija nenusipelnė tokio griežto vertinimo.

— Šitoks įspūdis susidaro, kuomet žiūrima iš šalies,— atsakė ponia Ledrach.— Tačiau kai šičia gyveni ir esi priverstas taikstytis su egzistuojančiomis sąlygomis, tai viskas atrodo kitaip.

Ledrachas paragavo vyno, kurio jam įpylė padavėjas ir linktelėjo, kad pripildytų ir likusias taures.

— Aš norėčiau,— tarė jis pakeldamas taurę,— kad mūsų šalis paliktų jums kuo maloniausius prisiminimus. Mudu su žmona vis tiek ją mylime, nepaisant nieko. Taigi už jūsų tėvynę ir už mūsų!

Kai jie išgėrė, Ledrachas pasakė:

— Aš puikiai suprantu savo žmoną. Moterys čia neturi rinkimų teisės — tai aukščiausias demokratijos pažeidimo laipsnis.

— Moterys ir globotiniai,— pridūrė ponia Ledrach.

— Teisingai. Globotiniai irgi. Vadte, Nojenburge ir Ženevoje moterys bent jau dalyvauja sprendžiant kanto-nino reikalus. Tai jau pradžia. Esu įsitikinės, kad ir kiti kantonai paseks jų pavyzdžiu. Ir rinkimų teisė turės pasikeisti.

— Jeigu vyrai bus tokie išmintingi ir suteiks mums rinkimų teisę,— skeptiškai pertarė jį ponia Ledrach.

— Suteiks, brangoji, tikrai suteiks. Mes esame pakankamai jauni, kad sulauktume tos dienos. Naujoji karta turės prižadinti demokratiją iš sustingimo.

Jis ėmė dar labiau mirkčioti.

— Šiame krašte tiesiog nepakenčiamai daug patenkintų savimi. Demokratija virto grynai biurokratine sąvoka. Niekas nenori kištis į politiką. Kova už žmogaus teises JAV, karas Vietname, įtempimas Artimuosiuose Rytuose — visa tai nedomina vidutinio šveicaro. Bet jeigu pradedamos liesti pasenusios bendruomenių teisės, tuomet visa nacija stoja ginti savo šventenybių. Kad tiktai nebūtų atimti praeities atsiminimai...

Jis gurkštelėjo vyno. Ant pakylos vienas smuikininkas iš orkestrėlio ėmė griežti Sarasatės čigonų melodijas. Temperamentinga muzika nesugebėjo uždegti santūrių šveicarų.

Ponia Lėdrach tarė:

— Moteris ne tik nedalyvauja rinkimuose, bet ir negali turėti jokio turto, jeigu vyras prieštarauja. „Tebūnie jis tavo šeimininkas." Pas mus griežtai laikomasi šio biblijos punkto.

— Judu esate griežti teisėjai,— pasakė Neringas.

— Reikia teisti kur kas griežčiau,— atsakė Alfonsas Ledrachas.— Imkime, pavyzdžiui, socialdemokratą Robertą Grimą, kuris 1946 metais buvo Nacionalinės tarybos prezidentas. Buržuazinių partijų kadaise apšauktas komunistu, 1918 metų lapkrityje būdamas Ciuriche jis ragino darbininkus paskelbti visuotinį streiką. Armija paskandino streiką kraujyje. Grimą nuteisė kalėti iki gyvos galvos, vėliau bausmę dovanojo ir jis, kaip mielai tvirtina mūsų istorijos vadovėliai, pakeitė savo politines pažiūras į nuosaikesnes. O įrodymui, kad už klaidas atleista, jam buvo suteikta garbė ir aukšti vyriausybiniai postai. Darbininkai, kurie atsiliepė į jo šaukimą surengti streiką, buvo, aišku, kitokios nuomonės. Grimas tapo prarasto šveicarų politinio sąmoningumo simboliu. Įdomu, kokia būtų buvusi reakcija, jeigu 1940 metų rudenį Hitleris vis dėlto būtų ryžęsis operacijai „Tanenbaum". Laimė, jis neužėmė Šveicarijos, kadangi ji buvo reikalinga palaikyti tarptautinius ryšius.

— Reakcija būtų buvusi įvairi,— pasakė Neringas.— Vieni būtų prisijungę prie pasipriešinimo judėjimo, kiti — bendradarbiavę su okupantais. Ir daugeliu atvejų būtų paaiškėję, kad ne visi žmonės pasielgė taip, kaip iš jų buvo tikėtasi. Kaip dažnai mes apsirinkame dėl žmonių., Ir aš pradžioje buvau kitokios nuomonės apie komisarą Ešlimaną...

— Komisarą Ešlimaną?—nustebo Ledrachas.— Iš kriminalinės policijos valdybos Vaizenhauzo aikštėje?

— Jūs jį pažįstate?

— Teko kartą susidurti,— tarė Ledrachas.— Tačiau stengiamės kuo rečiau susitikinėti. Jis man atrodo per daug konservatyvus.

— O ką jūs turite bendra su policija, ponas Neringai?— susirūpino Georgija.

Patarėjas pajuto, kad visų žvilgsniai nukrypo į jį.

— Geriau būtų apskritai neturėti su ja jokių reikalų,— atsakė jis.— Tačiau kartais imi ir atsiduri įvykių sūkuryje, kuriam esi bejėgis priešintis. Aš ilgai tylėjau, galbūt per ilgai, nes baiminausi, jog tai pakenks mūsų sumanymui. Vėliau nusprendžiau, jog man niekas negali padėti ir geriau bus, jeigu nekvaršinsiu galvos savo draugams ir pažįstamiems, tokiu būdu apsaugodamas juos nuo nereikalingų nemalonumų. Paskui tas pasikėsinimas į poną Taubertą. Kantrybės taurė persipildė. Aš nuėjau pas komisarą Ešlimaną, apsilankiau dar sykį, kai užpuolė poną Markvartą. Deja, pokalbiu policijoje labai nusivyliau. ..

— Regis, daug kas atsitiko,— pasakė Ledrachas vis labiau susidomėjęs.

— Taigi,— patvirtino Neringas.— Ir kadangi dabar žinau, kokios jūsų su žmona pažiūros, tai manau, jog nesuklysiu informuodamas ir jus abu. Vietomis man viskas aišku, o kai kur nieko nesusigaudau. Mes beveik baigėme savo darbą Šveicarijoje ir, tikiuosi, gan sėkmingai. Tačiau aplinkui vis dar tyko pavojai, tiek manęs, tiek mano draugų. Aš pranešiau komisarui Ešlimanui, kad ilgiau neketinu laikytis duoto žodžio ir kad papasakosiu savo draugams apie tai, kas įvyko. Galų gale labai norėčiau išsklaidyti įtarimus, kurie ne be priežasties kilo mūsų draugui Taubertui...

Ingas Taubertas sutrikęs nusuko akis į kitą salės pusę. Staiga jis apstulbo. Ar ne ponas Čumis ką tik persisvėrė per balkono turėklus? Jis dar sykį žvilgtelėjo. Tačiau balkonas buvo tuščias.

Patarėjas Neringas papasakojo, kas jam nutiko atvykus į Berną. „Visa tai, ką jis sako, gan logiška,— svarstė Ingas Taubertas.— Jis įtaria Čumį, kuris visur netikėtai išdygsta — galbūt vis dėlto jis buvo tenai balkone — nepasitiki ir kitais Biutikofer pensiono svečiais, visų pirma ponu Vanderslebu, kuris itin keistai elgiasi. Tačiau ne viskas sutampa su tuo, ką man pasakojo Lenė." Jis labai nustebo, kai Neringas pasakė:

— Sjryt pensione apsilankė policija — dėl Bengtsono. Jis kaltinamas užsiiminėjąs vedybų aferomis. O šiandien popiet suėmė Viorelį.

— Ar žinote kodėl?—pasiteiravo Ledrachas.

— Nenorėjau pasirodyti perdaug smalsus,— atsakė Neringas. .

— Tatai kartais būna klaidinga,— tarė žurnalistas.

Neringas pasakojo toliau. Kai jis paminėjo dėžutę, kas

joje sudėta ir kam tai priklausė, visi tarytum suakmenėjo.

— Ešlimanas prasitarė, jog čia susidūrė du skirtingi dalykai,— užbaigė jis.— Ką jis turėjo galvoje, nesunku atspėti. Vienas — susijęs su mūsų užduotimi čia, o į kitą aš įsivėliau per apsirikimą. Pirmadienį turėtų viskas^ baigtis. Tikiuosi, kad jis bent šitą pažadą ištąsęs.

Ledrachas palinko į priekį.

— Vadinasi, viskas prasidėjo nuo netikro penkiasdešimties frankų banknoto?—paklausė jis.

— Tačiau tai neturi nieko bendra su šiais įvykiais,— pasakė Georgija.— Banknotą man davė Šnebelis.

— Ir į Snebelį buvo kėsintasi,—tarė Ledrachas.— Bent jūs taip spėliojate. Čia kažkas tarpusavyje susiję. Gfeleris lankėsi pas jus dėl netikro banknoto, o niekais Gfeleris neužsiiminėja. Pamėginsiu pirmadienį pasišnekėti su juo.

— Įvykių eigos tatai nepakeis,— pasakė Neringas.— Pasak Ešlimano, pirmadienį byla bus užbaigta.

— Tikėsimės,— rimtai prabilo Ledrachas.— Tačiau Jūs pažadinote mano kaip žurnalisto sąžinę. Už šios istorijos slypi daug kas, į ką neįmanoma numoti. ranka. Šitai nedelsiant turi sužinoti visuomenė. Mūsų superdemokratijai reikia gaivesnių vėjų. Du siaubūnai laisvėje ir elgiasi kaip tinkami; policija juos žino, bet nieko nedaro, tai jau šis tas. Londono vaškinių figūrų muziejus,' kurį įkūrė mūsų tėvynainė ponia Tiuso, būtų sužavėtas tokiu gardžiu kąsneliu. Ar jūs nieko prieš, jeigu aš apie tai parašysiu?

— Prašau,— atsakė Neringas.— Bet argi jūs nerizikuojate? Aš papasakojau tai vien tam, kad įspėčiau savo draugus ir pašalinčiau nesusipratimus. Žinoma, ir mūsų ministerijai Berlyne viską pranešiau.

„Kad pašalinčiau nesusipratimus?— pagalvojo Ingas Taubertas.— Man čia dar daug kas neaišku. Kartais pasakoma pusė tiesos, stengiantis nuslėpti visą. Ir tai, kad jis pranešė ministerijai Berlyne, gali būti prasimanymas. Galbūt toji istorija su trimis ketvirtadaliais milijono irgi akių dūmimas." Jis atsiprašė ir nuėjo į tualetą. Prie vieno staliuko netoli išėjimo pastebėjo pažįstamą veidą. Gerai pagalvojęs, Taubertas atsiminė, jog tai vengras iš Šnebelio namo, jis ramiai vienas sau lėbavo „Komhauzo rūsyje".

Kai grįžo prie stalo, Ledrachas pasakojo apie vasario mėnesio kelionę į Malaiziją. Dabar pokalbis buvo jau ramesnis. Orkestrėlis dar sykį pamėgino išjudinti publiką, sugrodamas Strauso valsą „Atsisveikinimas su Peterburgu", tačiau Berno naktinis gyvenimas likus dviem valandoms iki vidurnakčio jau seniai buvo pasiekęs epogėjų. Ledrachas užsakė dar vieną butelį vyno bei šio to užkąsti, o Neringui vargais negalais pavyko pasiekti savo ir užmokėti už kavą. Kai patarėjas išsitraukė piniginę, norėdamas atsiskaityti, jo veidu nuslydo šypsena.

— Ponas padavėjau,— pasakė jis.— Aš esu aistringas padėkliukų rinkėjas. Ar negalėčiau pasiimti keletą gerai išsilaikiusių?

Padavėjas atnešė jam porą visai naujų padėkliukų ir gavo už tai gerų arbatpinigių.

Neringas įteikė Taubertui savo užrašus.

— Norėčiau, kad pirmadieniui viskas būtų paruošta. Originalas ir trys kopijos. O išvadas parašysime poryt. Ypatingų sunkumų čia nebus. Ponia Markvart mielai paskolins jums rašomąją mašinėlę.

Jis padavė Taubertui ranką.

— Atleiskite, draugas Taubertai, kad taip vėlai jus pasikviečiau, tačiau geriau bus, jeigu į Berlyną atvešime parengtą ataskaitą. Kai dėl nesusipratimo tarp mūsų, tai manau, kad dabar jau viskas baigta. Labos nakties.

Jis pyko ant savęs, kad šitaip nevykusiai išsireiškė, tačiau nenorėjo per daug aiškiai parodyti, koks neteisus buvo Taubertas. Ir tuo pat metu išdidumas neleido atsiprašyti už savo elgesį. Ingas Taubertas, žinoma, susiejo tokį santūrumą su visai kitomis priežastimis. „Dabar jis tikriausiai mano, kad laimėjo žaidimą,— tūžo Ingas Taubertas, išėjęs iš patarėjo.— Iki pirmadienio turi laiko, o paskui vėl sumanys kokį naują triuką. Bet kodėl jis mėgina mus apgauti?—Tačiau vos tik iškilo šis klausimas, jį apniko abejonės.— Ledrachas sakė pasiteirausiąs policijoje, o Neringas neprieštaravo. Be abejonės, iki pirmadienio jam nieko nepavyks išklausinėti. Reikėtų pačiam viską patikrinti, ir nedelsiant. Bet policijoje negausi jokių žinių, visų pirma, jeigu Neringas sakė teisybę. Gali daryti, ką nori,— pyko jis, jausdamas savo bejėgiškumą,— o vis viena nieko nepeši."

Gūždamasis nuo šalčio, jis pasikėlė palto apykaklę ir pasuko arkadų link. Paėjęs kelis žingsnius nelauktai išgirdo, kaip jį kažkas pašaukė. Akimirką Ingas Taubertas išsigando, kad vėl bus užpultas, paskui jam toptelėjo tie paslaptingi nepažįstamieji, su kuriais Neringui tariamai teko susidurti, bet patarėjas minėjo vyrus, o čia buvo moters balsas. Jis apsisuko ir išvydo Lenę, kuri stovėjo atsirėmusi į koloną. Ko jai reikia? Jo nuotaika kiek pasitaisė. Tiesa, jis jau žinojo Lenės charakterį ir buvo ne kartą atstumtas, tačiau didelės pilkos akys ir švelnūs veido bruožai jį vis dar viliojo. Kai Lenė išdygo prieš jį su savo baltais kailinukais, ant šviesių plaukų užsidėjusi baltą kailinę kepurę, Taubertas pajuto nenusakomą švelnumo, žmogiškos šilumos, jaukumo ilgesį. Ir anaiptol ne geidulingumas sukėlė tuos jausmus, o greičiau vienišumas, liūdesys, nežinomų pavojų nuojauta. Jis žvilgtelėjo į ją, ir jeigu būtų buvęs geresnis 'psichologas, būtų pastebėjęs, kad toji mergina negali jam suteikti to, ko jis taip troško, nors ji ir labai stengėsi parodyti savo prielankumą.

— Geriau eime kur nors kitur,— pasiūlė ji.— Nėra reikalo, kad mudu kas pamatytų.

— O kur?— paklausė jis.

— Pasivaikščiokime Arės pakrante,— pasiūlė ji daug žadančiu balsu.— Ten mums niekas netrukdys.

Jos žodžiai Ingą Taubertą šiek tiek nuvylė. Jam reikėjo, kad jį paguostų, suprastų, įsijaustų į jo problemas, o čia pajuto vien gražios merginos geismus. Jam būtų buvę daug maloniau, jeigu Lenė būtų elgusis santūriau.

Praėję pro dešinėje stovinčią seną katalikų bažnyčią, jie pasuko parko link, o paskui takeliu ėmė leistis prie upės. Šalčio bemaž nesijautė. 2emė buvo minkšta ir lipo prie kojų, sniegas ženklino tik kelio pakraščius ir didesniais bei mažesniais lopinėliais bolavo po medžiais. Ore jau kvepėjo pavasariu.

Ingas Taubertas sustojo.

— Už ką šiandien popiet suėmė poną Viorelį?— paklausė jis.

Ji tyliai nusijuokė.

— O, jūs irgi žinote? Ponas Viorelis pardavė ponui Brikstonui medinę statulėlę „Madona su kūdikiu". O ji, pasirodo, pavogta iš Kenigsfeldeno vienuolyno. Poną Brikstoną su statulėle sučiupo Romanshorne. Galvą guldau, jis žinojo iš kur šita statulėlė,— pridūrė ji.— Antraip nebūtų pasiskubinęs išvažiuoti, kai tik ją nusipirko. Mano motina labai susirūpino, jog neteko dar vieno svečio.

— Vadinasi, dėl to areštavo Viorelį,— susimąstęs pratarė Ingas Taubertas.

Ar įmanoma, kad Brikstonas ir Viorelis turėjo kažką bendra su anais paslaptingais Neringo minėtais nepažįstamaisiais? Vargu, jeigu Neringas apskritai sakė teisybę. Kas leisis į smulkmenas, kuomet kalbama apie tris ketvirtadalius milijono? Tačiau dar yra pakankamai daug įtartinų žmonių. Tai gali būti asmenys, kurie dėl akių išvyko, kaip, tarkim, Bengtsonas ir Delkas, arba kurie visai oficialiai apsistoję Berne.

— Mano motina vos širdies smūgio negavo,— linksmai pasakė Lenė,— kai pas mus vėl pasirodė policija ir išsivedė poną Viorelį. Nuo to nukenčia firmos reikalai.

Ingas Taubertas puikiai įsivaizdavo, kad pakartotinas policijos vizitas pensiono reputacijos nepakėlė. Juo labiau jis nesuprato Lenės džiaugsmo. Ingas būtų buvęs nemaloniai nustebintas, jeigu kas jam būtų pasakęs, jog tai tikrų tikriausias piktdžiugiavimas.

— Laimė, kad tiedu svečiai, kur pasirodė netrukus, tokie tykūs,—šnekėjo Lenė toliau.— Antraip jie be abejonės būtų nuėję kitur.

— Vadinasi, turite naujų svečių?— susidomėjęs paklausė Ingas Taubertas.

— Šįryt atvyko trys pedikiūrininkų kongreso dalyviai, o popiet — ponas Hubertas Veltis ir ponia Margaretė,— pasakė Lenė juokingai nutęsdama žodžius, matyt, parodijuodama sutuoktinius.— Šveicarai iš Teherano, vėl užsimanę pamatyti savo tėvynę.

„Galbūt Veltis kaip tik tasai. ."— pagalvojo Ingas Taubertas, bet Lenė staiga jam papriekaištavo:

— Ir koks jūs šiandien neįddmus. Anksčiau kitoks buvote. Ar aš jums daugiau nebepatinku?

Ji įsikibo jam į parankę ir nusitempė tolyn.

— Aš susirūpinęs,— niūriai ištarė jis,— labai susirūpinęs.

— Nejau visą laiką galvojate apie poną Neringą?— paklausė ji tiesiai.

Jiedu stovėjo ant Arės kranto ir klausėsi vos girdimo upės čiurlenimo. Kai žemai kabantys debesys išsisklaidydavo, tamsiame vandenyje imdavo spindėti žvaigždės, o tarp medžių kamienų raibuliuodavo bangelės.

— Taip, aš galvoju apie poną Neringą,—atsakė Ingas Taubertas.

— Na gerai,— atsiduso Lenė.— Aš irgi norėjau jums šį tą pasakyti apie poną Neringą, bet tik tarp kitko. O apskritai mūsų susitikimą įsivaizdavau kiek kitaip.

Taubertas čiupo ją už rankos.

— Oi! — šūktelėjo ji, tačiau anaiptol nesupykusi.— Man skauda. Paleiskite. ⁴

— Ką jūs žinote apie poną Neringą?— kimiai paklausė jis.

Kai Ingas Taubertas paleido merginos ranką, ji ėmė bartis:

.— Nemaniau, kad esate toks šiurkštus.— Jos balse pasigirdo gašlumo gaidelė.

— Tai kaip ten su ponu Neringu?— pakartojo jis.

— Šiandien aš tvarkiau pono Vanderslebo kambarį,— ėmė pasakoti ji.— Šalia šiukšlių dėžės gulėjo suglamžytas lapelis. O jame pono Neringo parašas... ’

•— Pono Neringo? O kas ten buvo parašyta?

Ingas Taubertas pajuto, kaip jam suspaudė širdį. Nejau tai išdavystės įrodymas?

— Tiksliai neatsimenu. Regis, lapelyje minimi pinigai. Kažkokie apskaičiavimai... Daugiau tikrai nieko nežinau.

— Kur lapelis? Ar dar turite jį?

Jis vėl sugriebė ją už rankos.

— Ponas Taubertai, negalima šitaip...

Jis veik piktai atstūmė ją.

— Ar dar turite tą lapelį?

Lenė patempė lūpą.

— Žinoma turiu, bet ne čia. Ne tam su jumis susitikau, kad perduočiau kažkokį kvailą lapelį. Galbūt jį ir gausite, jeigu būsite meilesnis su manimi.

— Pasižadu.

„Berlyne turi sužinoti, kad Neringas išdavikas,— karštligiškai svarstė Taubertas.— Tačiau pirma reikia išpešti įrodymą."

— Rytoj aš laisva,— pasakė Lenė.— Gurtene dar įmanoma paslidinėti. Juk jūs mokate slidinėti? Nusivežkite mane tenai, tada ir lapelį gausite.

— Sutarta. Rytoj rytą užsuksiu pas jus.

Lenė atsiduso.

— O dabar geriausia bus, jeigu grįšime atgal. Arba jūs prastos nuotaikos, arba aš jus tiesiog pervertinau.

Ingas Taubertas tylomis palydėjo ją į namus.

SEKMADIENIS, 1965.03.14.

Kava puodelyje ataušo, o makaronų apkepas vis dar gulėjo lėkštėje nepaliestas. Žurnalo „Revue Internationale de Police Criminelle" straipsnis apie Buenos Airėse aptiktą spaustuvę, spausdinusią netikrus pinigus, eilutė po eilutės kėlė vis didesnį Ešlimano susidomėjimą. Toliau ėjo vandens ženklų aprašymas. Iš susijaudinimo komisaras ėmė dažniau kvėpuoti. Taip, tokie patys ženklai kaip ir ant to penkiasdešimties frankų banknoto, kuriuo rytų vokiečiai ketino užsimokėti Arburge. Vadinasi, Rokštrohas ir Herlingeris tiesiogiai ar netiesiogiai gavo šiuos netikrus pinigus iš Argentinos.

— Juk tu iki šiol dar nieko neparagavai,— pasakė ponia Ešliman, įėjusi į kambarį.

Ji atrodė pablyškusi ir prislėgta, tačiau komisaras buvo per daug paskendęs savo mintyse, kad atkreiptų į tai dėmesį.

— Kur Emstelis?— pasteiravo jis, kaip paprastai.

— Čiuožykloje.

— O Dislė?

Ponios Ešliman veidas dar labiau nubalo.

— Ji prastai jaučiasi. Guli lovoje.

— Tikėsimės, kad nieko baisaus,— pasakė Ešlimanas susirūpinęs, tačiau kaipmat vėl įniko į kitas problemas.

Ponia Ešliman ketino kažką atsakyti, tačiau tik papurtė galvą. Komisaras atsistojo.

— Bernhardai, o kava ir apkepas...

— Atleisk, Kete,— tarė komisaras.— Dabar neturiu apetito. Noriu mažumą prasivėdinti.

Koridoriuje jis apsivilko paltą, užsidėjo skrybėlę ir dar sykį sugrįžo į kambarį. Kaip visuomet, pakštelėjo žmonai į skruostą ir išėjo iš namų.

Diena pasitaikė graži, saulėta ir šilta, ir būtų buvę smagu pasivaikščioti netoliese esančiame parke. Tačiau ponia Ešliman, stovėdama prie lango matė, kaip vyras nužingsniavo į priešingą pusę, ir galbūt greičiau už patį komisarą suprato, kur jis patraukė. Ji giliai atsiduso. „Reikės vis dėlto jam pasakyti,— pagalvojo ji,— tačiau nenumanau, nuo ko pradėti, be to, dabar jo galva užimta ta byla."

Komisaras pats nustebo nejučia atsidūręs Bundesgasė-je. Išlindęs iš už kampo, jis nenorom žvilgtelėjo į užgesusias neonines tarsi gyvačiukės besirangančias raides: „Berno kantoninis bankas". Viename geležinkelių banko seifų guli dėžutė, kurios reikia Rokštrohui su Herlinge-riu. Ešlimanas vėl pyktelėjo ant tų kvailų bankų įstatymų, kurie saugojo netgi neteisėtai įsigytą turtą. „Jeigu bankai nebūtų tokie galingi,— galvojo jis,— mes neatsidurtume beviltiškose situacijose. Rokštrohas su Herlinge-riu negalėtų peržengti Šveicarijos sienos, nes jų grobis jau seniai būtų konfiskuotas."

Perėjęs Lokių aikštę, jis pasuko į Vaizenhauzo aikštę. Sekmadienio rytą žmonių buvo nedaug. Parduotuvės uždarytos, netgi ,,Lokių namelyje" langinės nuleistos. Tiktai Vaizenhauzo aikštės gale esantis policijos pastatas buvo atdaras. „Blogis niekados nesnaudžia, todėl jį reikia nuolat kontroliuoti,"—pagalvojo komisaras, pasitelkęs į pagalbą pigią filosofiją, tokią patogią pasiteisinimui.

Dauguma kabinetų buvo užrakinta, tačiau budėjo Brandegas. Pamatęs Ešlimaną, jis lengviau atsiduso.

— Ponas komisare, aš skambinau jums į namus,— tarė jis,— bet jūs buvote jau išėjęs.

— Taip? O kas nutiko?—paklausė Ešlimanas.

— Jūsų ieškojo leitenantas Hufenus.

Ešlimanui širdis ėmė smarkiau plakti. Hufenus ne toks, kad trukdytų dėl niekų. Jis turėjo paskambinti tiktai kraštutiniu atveju.

— Ko jis norėjo?

— Jis šiuo metu miesto bibliotekoje. Pageidavo su jumis pasišnekėti.

— Yra kokių naujienų iš viršaus?

Brandegas papurtė galvą.

— Nieko nauja, ponas komisare.

Ešlimanas prikando lūpą.

— Aš einu į biblioteką,— pasakė jis.

Jis iškvietė automobilį ir nuvažiavo į Diufuro gatvę. Liepęs vairuotojui palaukti, įžengė į biblioteką. Hufenus stovėjo vienoje iš trijų patalpų, kur buvo laikoma kartoteka, ir išsitraukęs dėžutę su raidėmis Gr-Gu,. rodės, kažką labai uoliai užsirašinėjo. Ešlimanas atsistojęs greta pasiėmė dėžutę su raidėmis GI. Kitoje pusėje viršum dėžučių kūpsojo žila galva ir buvo girdėti pagyvenusio dusulingo pono šniokštavimas.

— Kada pradėsime operaciją, komisare?—iškošė Hufenus pro dantis.

— Rytoj šeštą,— sušnabždėjo Ešlimanas.— Nejau negavote pranešimo?

— Taip, gavau. Šiąnakt. Geležinkelio stotelėje Tale.

— O kodėl jūs norėjote susitikti su manimi?

— Ar kartais neapsirikta, komisare? Turiu galvoje laiką.

— Ne.

Hufenus triukšmingai įkišo dėžutę ir išsitraukė kitą.

— Komisare, tai, ką mes darome, beprotybė. Jau vien mano darbo sąlygos beprotybė. Aš esu kriminalistas, o ne šnipas. Vos pagalvoju, kaip mes palaikome ryšį, iškart bloga darosi. Aš nepripratęs gauti informaciją iš po pašto dėžučių arba parkuose. Kam tada racijos?

— Šefo nurodymas...

— .. .kuris man nesuprantamas.

— Jis reikalauja laikytis griežčiausios konspiracijos. Trečiasis žmogus...

— Jis ir pats tuo seniai netiki. Tiesiog neįmanoma pradėti operaciją tik rytoj šeštą.

— Kodėl?

— Aš vienas nepajėgsiu susidoroti. Tiesą sakant, operaciją reikėjo pradėti jau pereitą naktį. O dvi paras prieš kritinį momentą — būtų buvę dar geriau. Rokštrohas ima nervintis. Gali atsilikti nenumatytų dalykų.

— Ar jūs pastebėjote ką nors įtartina?

Vienas iš bibliotekininkų eidamas pro šalį metė į juos žvilgsnį. Komisaras ėmė vartyti korteles. Hufenus kažką užsirašė į savo bloknotą.

— Rokštrohas vakar buvo kinoteatre ,,Studio",— pasakė Hufenus, kai bibliotekininkas nuėjo.— Be abejonės, jis tenai su kažkuo susitiko, tačiau aš nežinau su kuo. Jeigu Vanderslebas jam pranešė, kad mes jį sekame, tuomet už nieką negaliu garantuoti. Rytų vokiečiai buvo „Kornhauzo rūsyje". Jie šnekėjosi su žurnalistu Ledrachu. Galvą dedu, kad Neringas jiems viską papasakojo.

— Tikriausiai,— niūriai ištarė Ešlimanas.

— Nepamirškite Herlingerio, nepamirškite, kas padeda Rokštrohui. Aš negaliu persiplėšti. Maža kas gali atsitikti iki šeštos ryto.

— Šefas taip patvarkė,— netvirtai pasakė Ešlimanas.

— Jums reikės atsakyti, komisare,— Hufenus pakartojo tai, ką Ešlimanas ne kartą pats sau buvo sakęs.— Neverskite visos atsakomybės ant manęs, jeigu kas nepavyks. Aš galiu užsiiminėti tik vienu žmogumi. Ir dar turite man pasakyti, kuriuo iš jų. Kas jums svarbesnis, Neringas ar Rokštrohas?

Komisaras įbedė akis į kortelę, kuri pasitaikė po ranka: Glanderis, Andreas; „Keisti rytdienos pasaulio reiškiniai". Jam užtenka keistų reiškinių ir šiandienos pasaulyje.

— Aš dar sykį pakalbėsiu su daktaru Bingu; viską jisai sprendžia. Galbūt leis anksčiau pradėti.

— Gerai,— tarė Hufenus.— Tačiau aš vis dėlto turiu žinoti, kuris iš jų jums svarbesnis.

Ešlimanui iškilo nelengvas uždavinys, ir išsprendė jis jį klaidingai.

— Rokštrohas,— pasakė jis.

Jis suprato, kad tokiu būdu palieka Neringą be apsaugos, tačiau galvojo, kad labiausiai pavojingas yra Rokštrohas. Herlingerio vaidmuo buvo nesvarbus. Be to, Rokštrohas vis labiau juo nepasitikėjo. Tačiau viena aplinkybė nedavė Ešlimanui ramybės. Galbūt vis dėlto pasiųsti Brandegą?.. Bet Brandegas vienintelis jo žmogus ypatingoms užduotims, o Herlingeris vargu ar ryšis kokiam neatsargiam žingsniui.

— Palikite kokią nors į akis nekrentančią mašiną, tarkim, „Triumfą 63", su pilnu benzino baku priešais pensioną,— sušnabždėjo Hufenus.— Raktus pakiškite priekyje po guminiu kilimėliu.

— Aš tuo pasirūpinsiu,— pažadėjo Ešlimanas.— Gal dar ko reikia?

Hufenus papurtė galvą, ir komisaras pasitraukė prie kitos spintos, keletą minučių pavartė korteles vienoje dėžutėje, kol galop nusprendė grįžti į Diufurto gatvę.

— Elfenau, Zagerštrasė,— pasakė jis vairuotojui.— Pas daktarą Bingą.

„Susitikimas nebus džiaugsmingas,— galvojo komisaras.— Bingas nemėgsta, kai jį trukdo ne tarnybos laiku. Tuomet jis ima purkštauti ir protingai su juo nepasišnekėsi. Bet kas iš to? Hufenus teisus. Mes elgiamės labiau negu lengvabūdiškai, netgi labiau negu neatsargiai šitaip uždelsdami operacijos pradžią."

Elfenau rajone gyvena vien turtingos ir garsios šeimos. Šeimų galvos — pramonininkai, bankininkai ir aukštesnieji federaliniai tarnautojai. Dauguma pasiuntinybių bei atstovybių įsikūrusios irgi čia. Kaip visuomet, Ešlimanas jautėsi esąs įsibrovėlis ir niūriai nusiteikęs paskambino prie įėjimo į prašmatnią daktaro Bingo vilą, kurios nė iš tolo negalima buvo lyginti su jo nedideliu jaukiu nameliu Veisenšteine.

Duris atidarė tarnas. Ešlimanas prisiminė, kad Bingo žmonos mergautinė pavardė Fišerei, o šita šeima buvo viena galingiausių, kontroliuojančių Šveicarijos ekonomiką. Iš savo atlyginimo Bingas negalėjo išlaikyti nei tokio namo, nei tarnų.

— Ponas daktaras užimtas,— pasakė tarnas iš aukšto, išgirdęs, ko Ešlimanui reikia.

Komisaras jau nebe taip mandagiai pakartojo savo prašymą. Tačiau tarnas tvirtai laikėsi savo. Ir jeigu atsitiktinai plačiais įvijais laiptais į holą nebūtų nusileidusi ponia Bing — žila, smarkiai išsidažiusi didingo stoto ir išvaizdos dama, prieš kurią pats šefas atrodė tarytum kiek per aukštas ir per storas nykštukas,— komisarui greičiausiai būtų tekę išeiti tuščiomis. Ponia Bing — komisaras atpažino ją iš fotografijos, kurią šefas laikė savo kabinete ant rašomojo stalo,— apžiūrėjusi Ešlimaną pro lor-netą lyg kokią retą mėšląvabalio rūšį, paklausė tarno:

— Ko jam reikia?

Tarnas paaiškino. Tuomet ponia Bing paliepė:

— Nuveskite jį pas mano vyrą. Pasakykite, kad aš taip patvarkiau.

Komisaras tylomis nusilenkė ir nusekė paskui tarną į vilos pusrūsį. Jie rado Bingą patalpoje, kur jis buvo įsirengęs dirbtuvę, beje, ne paprastą dirbtuvę, o tokią, kuri sukėlė komisarui pavydą. Bingas su mėlyna prijuoste ir berete ant galvos kaip tik dažė šviesiai žaliais dažais kambarį, pilną prikimštą įvairiausių lėlių. Ešlimanas, žinodamas, kad šefas išvis neturi anūkų, negalėjo suprasti, kam jis meistrauja žaislus, tačiau Bingas nedavė jam laiko apmąstymams. Nepaleisdamas teptuko iš rankos, jis ėmė lieti apmaudą už tai, kad jam trukdoma. Galų gale tarnas nutaikęs progą įterpė, kad maloningoji ponia paliepusi čionai atvesti komisarą. Bingas bematant subliūško tarsi balionas, iš kurio išleido orą, ir visiškai taikiai pasidomėjo, kas nutikę. Ešlimanas pranešė apie pokalbį su Hufenum.

— Šitam Hufenui iš baimės vaidenasi balažin kas,— paniekinamai tarė Bingas.— Mes išjungėme Vakarų Vokietijos žvalgybą,— jis išties pasakė „mes",— ir dabar rytų vokiečiams tikrai negresia joks pavojus. O ko jis dar nori? Aš pasiskųsiu jo vyresnybei Ciuriche. Galėjo atsiųsti mums geresnį žmogų.

Ešlimanui ant liežuvio galo sukosi pikti žodžiai, bet jis tepasakė:

— Iki šiol Hufenus dirbo gerai. Tiesa, jo metodai kitokie negu mūsų.

Jis tik tiek išdrįso prikišti Bingui, tačiau pridūrė:

— Jeigu kas nors sugebės įrodyti, jog mes suklydome, skandalo neišvengsime. Pagalvokite apie rytų vokiečius. ..

Žodis „skandalas", kuris siejosi su antra iki šiol Šveicarijos nepripažinta vokiečių valstybe, kaipmat padarė įspūdį daktarui Bingui. Tatai privertė jį pakeisti savo sprendimą, apie ką jis kitu atveju ir girdėti nebūtų norėjęs.

— Na gerai,— tarė jis.— Veikti pradėsime antrą valandą nakties.— Tai viskas, ką aš galiu padaryti.

„Antrą valandą nakties,— pagalvojo Ešlimanas,— vadinasi, Hufenui vis mažiau lieka laiko nervintis." Jis nė nenujautė, kad gerokai anksčiau neteks leitenanto pagalbos.

Georgija priekabiai apžiūrėjo savo svečią.

— Neblogai,— pasakė ji.— Visai elegantiškai atrodai; jeigu apskritai su svetimais drabužiais galima atrodyti elegantiškai.

Ingas Taubertas nepatikliai žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje.

— Nežinau,— dvejodamas ištarė jis,— šitos aptemptos kelnės ir tie batai...

— O ką, jie tau nepatinka?

Jo veide aiškiai atsispindėjo nepasitenkinimas.

— Na pasakyk galų gale, -kad jie iš akmens amžiaus,— nusijuokė Georgija.— Aš nė kiek neįsižeisiu.

— Jie tikrai išėję iš mados,— patvirtino Ingas Taubertas.— Bet striukė tai nieko.

— Ko tu nori iš žmogaus, kuris neslidinėja?— pasakė Georgija.— Klausui visai nerūpi slidės. Taigi reikia pasitenkinti tuo, kas yra.

— Ir ausinės kepurės niekados nenešioju,— tarė Ingas Taubertas, vartydamas kepurę rankose.— Labiau mėgstu sportines kepuraites.

— Apgailestauju, kad negalėsiu įvertinti tavo meistriškumo,— pasakė Georgija.— Man reikia pagaliau užbaigti straipsnį apie šveicarų nacionalines šventes. Jeigu nori, aš už tave atspausdinsiu ataskaitą ponui Neringui.

— Būčiau labai dėkingas,— pasakė Ingas Taubertas.— O kada sugrįš Klausas?

Georgija patraukė pečiais.

— Jis nelauks posėdžio pabaigos. Čia ne Pasaulinės pašto sąjungos kongresas, o tik vykdomojo komiteto informacinis pasitarimas. Tačiau iki pietų tikrai užtruks.

— Aš, matyt, irgi grįšiu tik popiet,— pasakė Ingas Taubertas.

— Vadinasi, atsisakai pietauti su manimi?—paklausė Georgija.— Palieki mane vieną? O kur ketini pavalgyti?

— Dar nežinau.

— Vienas?

— Aš einu slidinėti su panele Biutikofer,— prisipažino jis nenorom.

— Vis dėlto tau reikės užsiropšti į viršų su slidėmis,— pasišaipė Georgija.— Saugokis Lenės.

— Ką turi galvoje?

— Nieko, išskyrus tai, ką tu pats žinai.

— Tu klysti, Georgija.

— Galimas daiktas, užtat tave aš puikiai pažįstu. Aš tikrai nemoku tokius kaip tu senbernius supiršti su doromis merginomis, tačiau būtų pats laikas nustoti šokinėjus nuo žiedelio prie žiedelio. Tai, ką man Klausas papasakojo apie panelę Ciulkę...

— Jau seniai viskas baigta.

Georgija nusišypsojo.

— Niekuomet nežinai, kada kas baigta. Tačiau reikėtų žinoti, ar verta prasidėti su mergina, ar ne. Galbūt anos, su kuriomis tu susipažindavai, būdavo tau per geros, bet šitai Lenei — tu per geras.

Ingas Taubertas liūdnai palingavo galvą.

— Jau sakiau, Georgija, kad tu manęs nesupranti.

— Tatai mane labai nustebintų.

Susijaudinęs Ingas čiupo jai už rankos.

— Paklausyk, Georgija, tai, ką mums vakar papasakojo patarėjas, gali pasirodyti melas...

Ji piktai ištraukė ranką.

— Tu ir vėl pradedi? Ar jis tiesiai šviesiai nepaaiškino, kas buvo? Mes galime bet kuriuo momentu patikrinti, ar tai tiesa. Policija...

— Tenai mums nieko nepasakys.

— O kodėl?

— Dėl įvairių priežasčių. Bet man galbūt pavyks gauti įrodymų, kaip iš tikrųjų yra.

— Ak, dabar suprantu. Panelė Biutikofer juos tau pateiks.

— Georgija, nejau nesuvoki, kaip man visa tai svarbu? Juk negalima pro pirštus žiūrėti. Neužmiršk, kad mane užpuolė. Neužmiršk, kad perpjovė stabdžių šlangą. Tad ką man daryti? Vis dėlto reikia pabandyti išsiaiškinti, kaip ten viskas išties yra. Nežinia, kaip tai gali pakenkti mūsų respublikai.

Georgija matė, kaip jis kankinasi, ir truputį atlyžo. Ingo nepasitikėjimas — anaiptol ne liguistas psichopato nepasitikėjimas, kai visur įtariama esant blogio ir niekšybės pinkles, o nuoširdus rūpestis valstybe, kurios pavedimu jis čionai atvykęs.

— O kas, tavo galva, gali išaiškėti?

— Kad Neringas — šnipas.

Georgija užsimerkė. Tą akimirką jis aiškiai suprato, kad Ingas Taubertas absurdiškai klysta, tačiau nei ji, nei kas kitas nepajėgs jo įtikinti. Jis prarado pasitikėjimą Netingu, tarpusavio supratimas tarp jų daugiau neįmanomas. Jai pasidarė liūdna, kad jau taip toli nueita. Ji nesirengė viskuo kaltinti Ingą Taubertą. Tiesiog šitaip susiklostė aplinkybės, ir nemažą vaidmenį čia, regis, suvaidino Lenė Biutikofer. Anksčiau ji gailėjosi tos merginos, o dabar nekentė, nes ją yieną kaltino už tai, kad žmogui, kurį Georgija vertino, metamas nepagrįstas įtarimas. Viskas, kas atrodė gera ir gražu, buvo sugriauta.

— Nešnekėkime daugiau apie tai,— ištarė ji nuvargusiu balsu.— Tikiuosi, tu žinai, ką darai.

Išėjus Ingą Taubertą apėmė toks jausmas, tarytum staiga būtų tapęs Georgijai svetimas. Jis norėjo kuo greičiau išvažiuoti iš šalies, kurioje prarado pasitikėjimą savo vyresniuoju kolega. Antra vertus, jis jautė pareigą apsaugoti savo šalį nuo didelių nemalonumų.

Pensione jis pirmučiausia susidūrė su ponia Biutikofer. Ji išlydėjo iš savo kabineto aukštą storą vyrą riebiu kaklu ir duobutėmis tokiuose pat riebiuose skruostuose.

— Aš pasirūpinsiu, ponas Velti, kad jūsų žmona gautų minkštesnį čiužinį. Mes padarysime savo svečiams viską, kas nuo mūsų pareina.

— Ir prašau neužmiršti, kad pusryčiams ji geria tik kakavą.

Jis šnekėjo vangiai, monotoniškai, ištęsdamas balsius.

— Kakavą, taip, būtinai,— pakartojo ponia Biutikofer, kuri jau ėmė šiek tiek nervintis.

Ponas Veltis nužingsniavo koridoriumi. Vos spėjo prieiti prie savo kambario durų, jos nelauktai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė dama, lygiai tokių proporcijų kaip jis, išsitepusi veidą kremu ir apsimuturiavusi rankšluosčiu galvą.

— Ar padarei, ko prašiau, brangusis?—paklausė ji irgi vangiai, tačiau spigiu balsu.

— Viskas gerai, Grytele,— atsakė paklusnus vyras, uždarydamas duris.

Ponia Biutikofer suraukusi kaktą žiūrėjo įkandin pono Velčio. „Šitas inžinierius iš Teherano tiesiog nepakenčiamas žmogus. O ponia Velti, regis, dar baisesnė ir už ponią Delkas. Jis vadina ją Grytele. Dieve šventas! Penkiasdešimties metų Grytelė, sverianti šimtą aštuoniasdešimt sva-nį. Gotfridas Keleris tikrai kitaip įsivaizdavo savąją Grytelę, rašydamas „Piktam panaudotus meilės laiškus"."

Čia ponia Biutikofer pastebėjo Ingą Taubertą. Ji suprato, kur Lenė ruošiasi ir žinojo, ko jis atėjo. Ir vis dėlto nemaloniai paklausė:

— Ko jums reikia?

— Norėčiau pakviesti panelę Lenę paslidinėti,— mandagiai atsakė jis.— Ar jūs neprieštarausite?

— Mano duktė pilnametė,— atšovė ponia Biutikofer ir dingo savo kabinete.

Ingas Taubertas neryžtingai mindžikavo vietoje. Jis nenumanė, kur ieškoti Lenės, ir nedrįso eiti į tą pensiono dalį, kur svečiams nederėjo rodytis. Jam šitaip besvarstant, iš valgomojo pasirodė patarėjas Neringas.

— Jūs tiesiog žavingai apsitaisęs,— linksmai pasakė jis.— Manęs ieškote?

— Ne.

— Ak, aš pagalvojau, kad jau atspausdinote ataskaitą ir norite man atiduoti.

— Ne.

— Jūs ko nors laukiate?

— Taip.

Patarėjui ėmė nebepatikti, kaip Ingas Taubertas atsakinėja į jo klausimus, ir jis to nenuslėpė.

— Klausykite, jaunuoli,— griežtai tarė jis.— Aš nežinau, kokia musė jums įkando. Galbūt prastai išsimiegojote, ir jūsų nuotaika ne iš gerųjų, tačiau vis dėlto jums reikėtų elgtis truputį mandagiau.

Ingas Taubertas pagalvojo, jog dar niekas neįrodyta. Jis prisiminė ir tai, kad buvo prisiekęs slėpti nuomonę apie Neringą, tačiau pakeisti charakterio neįstengė. Laimė, koridoriaus gale pasirodė Lenė slidininkės apranga, persimetusi per petį slidžių porą.

— Labai atsiprašau,— šaltai tarė jis.— Bet dabar aš skubu.

Jis paėmė Lenės slides ir palikęs Neringą koridoriuje pasuko durų link.

Per visą ilgą kelionę tramvajumi iki Vabemo jis buvo tylus ir susimąstęs. Lenei, matyt, irgi nelabai rūpėjo užmegzti pokalbį. Tiktai Vaberne, einant prie keltuvo, ji prabilo:

— Tikėjausi, kad šiandien būsite labiau dėmesingas negu vakar.

Ingas Taubertas pastatė slides.

— Ar turite su savimi raštelį?— paklausė jis.

— Į tai aš jums atsakysiu, kai paslidinėsime,— atšovė ji.— O dabar duokite šen slides ir eikite nupirkti bilietų.

Kai patarėjas Neringas įėjo į keturiasdešimt antro namo Mecgergasėje koridorių, laiptais žemyn triukšmingai nubildėjo vengras. Iš po atlapoto palto drauge su šaliko galais kyšojo geltonas kaklaraištis, o skrybėlė atrodė taip, lyg ją būtų brūžkavęs. Ponas Kalašas nė nedirstelėjo į Neringą, jis taip demonstratyviai žvelgė į šalį» j°g patarėjui pasirodė, lyg vengras perdėtai stengtųsi neparodyti, kad juo domisi. Antrame aukšte Neringas pamatė Šnebelį, kuris truputį pravėręs duris atsargiai šniukštinėjo, kas čia darosi. Išvydęs Neringą, Šnebelis skubiai uždarė duris.

,,Džiaugiuosi, kad pagaliau iš čia išvažiuosiu,— pagalvojo patarėjas.— Kadangi jau pradedu matyti nesamus dalykus. Kiekvieną įtarinėju, galų gale imsiu įtarinėti ir patį save. Tiesiog juokinga, tačiau ta istorija man neina iš galvos. Vaikštinėdamas zoologijos sode sustojau priešais vilkų narvą ir įsivaizdavau tuos abu vilkus esant žmonėmis, kurie vaikosi dėžutės. O Berno istorijos muziejuje, apžiūrinėdamas nuostabius aukso ir brangakmenių papuošalus, svarsčiau, kaip galėtų atrodyti brangenybės anoje dėžutėje. Tik tuomet, kai išvažiuosime, imsiu žiūrėti į viską kitomis akimis. Jeigu pavyks, tai trečiadienį popiet lėktuvu per Prahą išskrisime į Berlyną. O kai būsime tenai, man jau nebereikės pykti ant kolegos Tau-berto."

Jis paskambino į duris, ir Georgija iškart atidarė.

— Laimė, kad paskambinusi radau jus pensione,— prašneko ji.

— Kaip tik ruošiausi pietauti,— tarė Neringas,— o čia jūs mane pasikvietėte.

Jis nusivilko ir įėjo į kambarį. Georgija dingo virtuvėlėje.

— Ar išduoti paslaptį, kas šiandien pietums?—šūktelėjo ji.

— Sprendžiant iš kvapų, turėtų būti kažkas skanu,— atsakė Neringas.— Degu iš smalsumo, bet verčiau nesakykite. Bus įdomiau. Jūsų vyro, matyt, nėra namie?

Georgija dengdama stalą paaiškino, kodėl Klausas negrįžo pietauti.

— Pono Tauberto irgi nebus,— pridūrė ji.

Neringas pakėlė į ją akis.

— Ar nežinote, kas jam darosi?— paklausė jis.— Šįryt jis atėjo į pensioną kviesti panelės Biutikofer slidinėti ir elgėsi gan keistai.

Georgija tylėdama dėliojo indus. Galop tarė:

— Pasišnekėsime apie tai po valgio,— ir, dėdamasi linksma, kalbėjo toliau,— šiandien nebus šveicarų virtuvės, valgysime vokiškus patiekalus.

— Tėvynės ilgitės?—paklausė Neringas.

Georgija palinkčiojo galvą. Jos įtėvių laiškas dar labiau sustiprino norą grįžti į namus. Berne ji taip ir ne-apsiprato. Todėl džiaugėsi, kad greitai galės iš čia išvažiuoti.

Patarėjas su pasitenkinimu stebėjo, kaip ji pila į lėkštes pomidorų sriubą. Paskui jie valgė kepenėles su bulvių tyre. Patarėjas pagarbiai tarė:

— Matyt, šiandien aš elgiausi pavyzdingai, kad užsitarnavau tokius pietus.

Georgija džiaugėsi, kad jam viskas patiko. Bevalgant desertą — konservuotus persikus — suskambėjo telefonas. Georgija atsiprašė ir nuskubėjo į kabinetą. Sugrįžus tarė:

— Jus kviečia.

— O kas skambina?

— Nežinau. Vyriškis, tačiau pavardės nepasisakė.

Neringas papurtė galvą ir nuėjo į kabinetą.

Kai Neringas vėl pasirodė kambaryje, Georgija kaip tik pylė į taures vyną. Jis tylėdamas atsisėdo prie stalo ir įbedė žvilgsnį priešais save.

— Kas jums?—paklausė Georgija.

— Skambino toksai Herlingeris,— lėtai pratarė patarėjas.— Galbūt atsimenate, aš vakar minėjau šią pavar-dą. Jis — vienas iš tų, kurie vaikosi dėžutės. Kai buvau katedroje, jis šnekėjosi su manimi tūnodamas už pertvaros.

— O ko jam reikia iš jūsų?— susirūpino Georgija.

— Jis pakartojo savo pasiūlymą. Aš galiu gauti iš jo raktą ir žetoną. O poryt jis nori su manimi ir dėžute dingti iš Šveicarijos.

— Bet juk jis neturi rakto!

— Herlingeris tvirtina, jog sugebėsiąs jį pavogti. Tikriausiai ir man sugalvojo kokį nors vaidmenį. Nežinau, kaip jam tai pavyks. Aišku viena, Rokštrohas taip lengvai neatiduos rakto. Jis gali ryžtis net žmogžudystei...

— Aš bijau dėl jūsų, ponas Neringai,— tarė Georgija.

— Rytoj viskas bus baigta,— pakartojo patarėjas Eš-limano žodžius ir pakėlė vyno taurę. Jis nenujautė, kokia baisi pranašystė slypėjo šiame sakinyje.

— O ką jūs atsakėte į jo pasiūlymą?— paklausė Georgijų

— Kad jis eitų po velnių.

— Ar jis jums negrasino?

Neringas pasitrynė smakrą.

— Kaip kas supranta. Jis pasakė, jog aš atsidursiąs tarp dviejų ugnių. Vienoje pusėje Rokštrohas, o kitoje. ..— Jis patylėjo.

— O kitoje...?— pakartojo Georgija.

— Jūs...

— Aš?—sutrikusi šūktelėjo Georgija.— Kaip tai suprasti?

— Jūs, jūsų vyras, draugas Taubertas...— ėmė vardyti Neringas.

— Bet juk tai nesąmonė!

— Jūs taip manote?—šyptelėjo Neringas.— Mane ap-šmeiš, kad aš esu Vakarų Vokietijos slaptosios tarnybos agentas, arba ne apšmeiš, o demaskuos, nes, pono Her-lingerio nuomone, aš išties šnipinėju Vakarų Vokietijos naudai.

— O kokia viso to prasmė?

Neringas išsitraukė iš vidinės švarko kišenės portsigarą ir paprašė leidimo užsirūkyti.

— Prasmė štai kokia,— pratarė jis, užsidegdamas cigarą.— Mane nori prispausti prie sienos jūsų, jūsų vyro ir draugo Tauberto pagalba. Tokiu būdu mano veiksmų laisvė bus apribota, ir aš negalėsiu vienas paimti dėžutės, jeigu tokia galimybė ir pasitaikytų. Be to, man užkirs kelią į VDR ar kokią kitą socialistinę šalį. O Vakarų valstybėse jie tikisi mane nutverti. Tai rimtas įspėjimas_r veik grasinimas ar net šantažas. Man viskas aišku.

— Bet juk iš mūsų niekas netiki!

— O Taubertas?

Georgija atsistojo ir atsinešė cigaretes bei dar vieną peleninę. Virpančiais pirštais išsiėmė cigaretę. Neringas ją uždegė.

— Jūs teisus, ponas Neringai,— tarė ji, giliai užtraukusi dūmą.— Taubertas iš tikrųjų jus įtaria. Greičiau taip reikėtų sakyti: vis dar įtarinėja arba vėl pradėjo. Tai, ką jūs vakar papasakojote, jo neįtikino. Čia, be abejonės, dar kažkas kitas įsimaišęs...

— O kas?—paklausė patarėjas, padėdamas cigarą ant peleninės krašto.

— Turiu galvoje Heleną Biutikofer, jūsų pensiono šeimininkės dukterį,— be užuolankų atsakė Georgija.— Mergina, kurios elgesys tolyn labyn man kelia vis didesnį nepasitikėjimą.

Patarėjas prisiminė sceną valgomajame, kai Vanderslebas įkalbinėjo Lenę teikti jam kažkokią informaciją. O gal ji dirba Čumio naudai?

Šalimais vėl suskambo telefonas, ir Georgija nuėjusi pakėlė ragelį. Ir vėlei skambino patarėjui.

— Puiku,— tarė Neringas sugrįžęs.— Dabar šnekėjau su konkurentu. Sakykite, kur yra Tormanbodeno miškas? Tenai turėtų būti romėnų laikų griuvėsiai..

— Tormanbodeno miškas netoli šiaurinės miesto sienos. Bet kam jums tai?

— Rokštrohas pareiškė man ultimatumą,— paaiškina Neringas.— Aš turiu būti tenai devynioliktą valandą ir perduoti jam slaptažodį.

— Tačiau jūs neketinate eiti?—išsigando Georgija.

— Žinoma ne,— atsakė Neringas.— Rokštrohas tegu laukia manęs, iki pajuoduos iš pykčio.

— O ką jūs darysite?

— O ką man daryti?— paklausė Neringas.

— Policija...— pradėjo Georgija.

— Beviltiška,— pertarė ją Neringas.— Bet policija viską ir taip sužinos. Daug svarbiau tai, ką aš pranešiau Rokštrohui.

— O ką jam pranešėte?

— Paminėjau jo draugo Herlingerio pasiūlymą. Išgirdau, kaip jis vos nepaspringo. Atrodo, neblogai bus sukiršinti jį su bendru.

— Jums vertėtų šią naktį nakvoti pas mus, ponas Neringai,— susirūpino Georgija.— Dar tasai Rokštrohas jums ką nors padarys...

— Ne, tikrai neišdrįs,— nusijuokė Neringas.— Aš jam reikalingas tiktai gyvas ir sveikas.

— Tuomet bent jau paskambinkite į policiją, o aš išvirsiu kavos.

Neringas neprieštaravo. Vachmistras Brandegas mandagiai išklausė, ką patarėjas jam papasakojo ir paprašė nesijaudinti. „Rambūs žmonės tie šveicarai",— pagalvojo Neringas, tačiau Georgijai apie tai neprasitarė, nenorėdamas jos jaudinti. Svečiuojantis pas ją dar pusvalandį, vyravo slogi nuotaika. Atsisveikinant Georgija padavė jam ataskaitą, kurią priešpiet atspausdino už Ingą Taubertą, ir Neringas dar labiau užpyko ant savo kolegos, nes visai be reikalo pamanė, jog Ingas norėjo išsisukti nuo pavestos užduoties.

Grįžęs į pensioną ir sėdėdamas savo kambaryje, Ne-Tingas svarstė, kaip jam elgtis Ingo Tauberto atžvilgiu. Staiga koridoriuje jis išgirdo balsus. Ponia Biutikofer priekaištavo dukteriai, kad toji vėlai sugrįžo. Jai viską tekę daryti vienai. Ingas Taubertas atsiprašė ponios Biutikofer ir prisiėmė visą kaltę sau. Lenė įžūliai atkirto, jog išvis nebuvo tiksliai sutarta, kada ji grįš. Ponios Biutikofer balsas tapo šaižus. Neringas svyravo. Ginčas buvo jam nemalonus, jis apskritai nemėgo kištis, tačiau dabar buvo svarbu išsiaiškinti jo ir Ingo Tauberto tarpusavio santykius.

Jis atidarė duris ir pasakė:

— Ponas Taubertai, norėčiau valandėlę su jumis šnektelėti.

Ponia Biutikofer nutilo. Ji piktai dėbtelėjo į patarėją ir nusitempė dukrą. Ingas Taubertas nedorom nusekė paskui Neringą į jo kambarį.

Neringas nusprendė pradėti be užuolankų.

— Dėl kažkokių neaiškių priežasčių jūs laikote mane Vakarų Vokietijos šnipu. Įdomu sužinoti, kas verčia jus taip galvoti.

— Kas mane verčia taip galvoti?—pašaipiai pakartojo Ingas Taubertas.— Galbūt šitai?

Vis dar sudirgęs po nemalonaus pokalbio su ponia Biutikofer, jis išsitraukė iš vidinės striukės kišenės lapelį, išskleidė jį ir pakišo Neringui, saugodamasis, kad patarėjas neišplėštų jo iš rankų.

Neringas permetė akimis mašinėle spausdintą tekstą. Kažką perskaitė apie aštuonių tūkstančių šilingų pervedimą į Austrijos kredito įstaigos sąskaitą Vienoje ir skundą, kad per mažai sumokėta už informaciją apie karinius objektus VDR Žulio apygardoje. O apačioje buvo jo pavardė. Ranka parašyta — jo parašas.

Ponia Biutikofer paskutinėmis dienomis turėjo daug nemalonumų. Du policijos apsilankymai — pirmasis dėl Bengtsono, antrasis dėl Viorelio — labai ją sukrėtė. Įtarimas, kad brolis vėl į kažką įsivėlęs, bei didėjantis Lenės atžagarumas irgi neramino. Kitus žmones tokie smūgiai galėjo priblokšti ir net sugniuždyti, tuo tarpu ši nedidukė smailianosė moteris prikimusiu balsu buvo ne iš kelmo spirta. Labiausiai ją jaudino tie dalykai, nuo kurių kentėjo pensionas. Pensionas apsprendė jos galvoseną ir elgesį. Jos santykiai su Lene ir broliu daugiausia rėmėsi paveldėta giminystės samprata, nors ji niekados nebūtų to pripažinusi. Kai Vanderslebas iš anksto neįspėjęs pareiškė, jog turi skubiai išvažiuoti, ji tai priėmė kaip kėsinimąsi į pensiono egzistavimą. Deja pastaruoju metu tokių atvejų buvo gana daug, ir jos nuomone, tatai prieštaravo paprasčiausiam padorumui. Tad nenuostabu, kad ji, atėjus Vanderslebui atsiskaityti, šaltai su juo atsisveikino ir nepalinkėjo laimingo kelio.

Vanderslebas turėjo savų rūpesčių ir nekreipė dėmesio į ponios Biutikofer jausmus. Žinoma, jis būtų galėjęs pranešti jai, jog išvyksta, tuoj po to, kai pašnekėjo su leitenantu Hufenum, tačiau jam tai neatrodė taip svarbu; be to, jis stengėsi kiek įmanoma mažiau galvoti apie iš-

įvažiavimo akimirką, nes tai, kas jo laukė Karlsruėje „Centre L", kėlė siaubą. Nors ir abejodamas, jis nusiuntė Rokštroho partneriui Herlingeriui įspėjimo laišką, tačiau buvo neaišku, ar jis laiku jį gaus. Jis pats jau buvo žuvęs žmogus. Jeigu pasiseks, galės įsitaisyti archyve arba tikrinti leidimus, o darbą užsienyje reikės užmiršti visam laikui. Su ilgesiu prisiminė nedidelę autoremonto dirbtuvėlę, kuri jam atiteko, kai vedė po karo. Deja, po dvejų metų jis bankrutavo, o žmona, toji kalė, jį paliko. Tačiau tokioms svajonėms daugiau nelemta išsipildyti. Jis jau buvo praradęs teisę gyventi laisvai. Reikia tikėtis, kad tetulei Džozei nėra toks svarbus ir jam neteks baigti gyvenimo kaip kolegai, kuriam atsitiko avarija skrendant prancūzišku naikintuvu.

Pasak ponios Biutikofer, tarnas buvo užimtas, ir Van-derslebui pačiam teko gabenti daiktus į mašiną. Keikdamasis ir stenėdamas jis ėmėsi darbo ir tokiu būdu numalšino pensiono šeimininkės širdyje keršto troškulį. Tikriausiai jam būtų gerokai palengvėję, sužinojus, kad buvo minimas viename pokalbyje, kuris įvyko ponios Biutikofer kabinete tik jam išvažiavus.

Patarėjas Neringas įžengė į kambarį ir iškart parei-• kalavo:

— Norėčiau pasišnekėti su jūsų dukterimi.

— Ar negalėčiau sužinoti, ko jums iš jos reikia?— išdidžiai paklausė ponia Biutikofer.

Tačiau patarėjas buvo per daug supykęs, kad imtų viską nuodugniai aiškinti.

— Išgirsite, kai čia bus jūsų duktė,— nekantriai atsakė jis.— Prašau ją pakviesti.

Išsigandusi ponia Biutikofer išskriejo iš kambario ir po kurio laiko grįžo su Lene. Matyt, mergina labai priešinosi ir nenorėjo atsidurti akis į akį su Neringu.

— Jūs davėte ponui Taubertui lapelį su mano parašu,—¹ pasakė Neringas vos valdydamasis.— Leiskite paklausti, iš kur jį gavote?

Lenė matė pro savo kambario langą, kaip išvažiavo Vanderslebas, ir dabar tuo labai džiaugėsi.

Ji įžūliai atšovė:

— Aš jį radau vieno svečio kambaryje.

— Būtent kurio?

Ponia Biutikofer stovėdama prie rašomojo stalo stebėjo jų kivirčą. Ji nežinojo, kas nutiko, tačiau suprato, kad Lenė pažeidė vieną iš tabu, kurių privalėjo laikytis aptarnaujantis personalas visuose pasaulio viešbučiuose: ji įsimaišė į svečio reikalus.

— Pono Vanderslebo kambaryje.

— Kodėl jūs meluojate?—paklausė Neringas.

— Aš nemeluoju! —pasipiktino Lenė.

— Ne, meluojate! — tarė Neringas.— Esu tikras, kad meluojate. Pasakykite tiesą, iš ko gavote tą lapelį.

— Aš pasakiau tiesą!

— Tuomet pakvieskite čionai poną Vanderslebą!

Lenė nepajudėjo iš vietos. Ponia Biutikofer visa išbalusi pasakė:

— Ponas Vanderslebas ką tik išvyko.

Patarėjas įdėmiai pažvelgė į Lenę. Ji nudūrė akis žemyn.

— Jeigu aš išsiaiškinsiu, iš kur tas lapelis, jums teks už viską atsakyti,— pasakė Neringas, o atsisukęs į ponią Biutikofer pridūrė:—Jums reikėtų labiau prižiūrėti dukterį, kad ji nesikištų į tokius nešvarius dalykus.

Abidvi moterys krūptelėjo, kai jis išeidamas triukšmingai užtrenkė duris. Lenė prikando lūpą. Staiga ją apėmė baimė. Menki juokai su patarėju. Jis ištesės savo pažadą, jei tik pavyks sužinoti teisybę. Tuo ji neabejojo.

Ponia Biutikofer stebėjo savo dukterį apimta prieštaringų jausmų. Pirmučiausia ji suvokė tik viena: Lenė padarė kažką nedora, ir nusprendė priversti ją už tai atgailauti.

— Kas tai per lapelis?— užklausė ji.

Lenė patraukė pečiais.

— Et, kažkokia sąskaita su Neringo parašu...

— Dėl to jis nebūtų šitaip susijaudinęs,— pasakė ponia Biutikofer, kuri gerai pažinojo savo dukterį.— Malonėk ramiai viską paaiškinti.

— Tu vis tiek nepatikėsi,— įžūliai atsakė Lenė.

— Kol nesužinosiu teisybės, tol išvis niekuo netikėsiu.

— Ar nesakiau! — prikibo prie žodžio Lenė.— Tu manim netiki! Man jau atsibodo klausytis priekaištų dėl kiekvienos smulkmenos. Girdi? Atsibodo!

— Aš ne kurčia,— šiurkščiai nutraukė ją ponia Biutikofer. Ji stovėjo už rašomojo stalo tarytum statula, suakmenėjusi ir nejudri.— Tu man dar neatsakei, kaip ten buvo su tuo lapeliu.

— Ogi niekaip! — suriko Lenė ir įtūžusi ėmė daužyti kumščiais į stalą.— Daugiau nenoriu apie tai girdėti!

— Teks paklausyti, kol visko nepasakysi,— nenusileido ponia Biutikofer.— Tu gerai žinai, kad negalima kištis į svečių asmeninius reikalus. Negalvok, kad...

Tačiau ji nespėjo baigti sakinio.

— Išeinu! Ilgiau čia nepasiliksiu!—isteriškai suspigo Lenė.— Nė valandėlės čia nebūsiu!

Lyg išprotėjusi ji nėrė iš kambario. Ponia Biutikofer susmuko ant kėdės ir įsistebeilijo į vieną tašką. Ji vis dar sėdėjo, kai koridoriuje virėja verksmingu balsu įkalbinėjo Lenę ateiti į protą.

— Paleisk mane, kvaila višta!—sušnypštė Lenė.— Tučtuojau paleisk!

Paskui trinktelėjo lauko durys, ir vėl stojo tyla. Virėja susijaudinusi įpuolė į kabinetą ir vos gaudydama kvapą, tarė:

— Ji išėjo, ponia Biutikofer. Pasiėmusi lagaminą.

,fTokie nedėkingi gali būti tiktai vaikai",— galvojo

ponia Biutikofer, dėl Lenės išsišokimo pamiršusi savo pačios kaltę. Matyt, nulėkė pas savo draugę Nusbaum ir tenai pernakvos. Rytoj tikrai sugrįš, nugalėta, atgailaujanti, bet tada motina jai parodys, kad visiems laikams praeitų noras šitaip elgtis. Valdydamasi ji tarė:

— Apsieisime ir be jos.

Jai toptelėjo į galvą, ar kartais nederėtų atsiprašyti Neringo. Tačiau Neringas greičiausiai irgi įsipainiojęs į kažkokius reikalus, o apskritai su tos šalies žmonėmis nereikia per daug būti mandagiems.

Patarėjui tuo momentu išties nerūpėjo, atsiprašys ponia Biutikofer ar ne. Sunerimęs jis vaikštinėjo savo kambaryje ir svarstė, ką toliau daryti. Kai koridoriuje nutilo Lenės ir virėjos balsai, jis nusprendė dar sykį pamėginti protingai pasišnekėti su Ingu Taubertu. Pasiėmęs skrybėlę ir paltą, jis nuėjo į gretimą namą.

Ingo Tauberto nebuvo namie, tačiau iš Georgijos ir Klauso Markvarto veidų Neringas suprato, kad abudu žino, kas atsitiko.

— Šitoks užsispyrimas!—nesitvėrė pykčiu Klausas Markvartas.— Ta bobšė apmulkino jį pakišdama kažkokį popiergalį! Paklausiau, kieno galėtų būti mašinėlė, kuria neva jūs atspausdinote aną popieriaus skiautę. Girdi, atsivežė iš Vienos. Koks gi šnipas bus toks beprotis, jog neužšifruos teksto ir pasirašys savo tikra pavarde? Bet tu jam ką nori sakyk. O dabar išvis kažkur išlėkė.

Klausas Markvartas neprasitarė, jog Ingas Taubertas norėjo pasinaudoti teletaipu, kad nedelsiant viską praneštų Berlynui. Klausas neleido jo nei prie teletaipo, nei prie telefono.

— Tu padedi klasiniam priešui! — šaukė Ingas Taubertas.

— O man rodos, kad tikėdamas ta gudria bestija tu labiau jam talkini,— atkirto Klausas.

Jie stovėjo vienas prieš kitą tarytum du gaidžiai, ir Georgija išsigando, kad nešoktų muštis.

— Ir tai tu vadini budrumu,— nusišaipė Ingas.

— Nepametu galvos, kai šitaip akivaizdžiai provokuoja,— pasakė Klausas Markvartas.— Aš nepastebėjau nieko tokio, kas galėtų sugriauti mano pasitikėjimą draugu Neringu.

— Na gerai, dar yra tarptautinė telefonų stotis bei paštas. Pamėginsiu tenai.

— Jeigu tu šitai padarysi — mudu daugiau nepažįstami,— rimtai pareiškė Klausas.— Negaliu Neringui už akių kreiptis į Berlyną. Palauk iki rytojaus, šį tą vis tiek pavyks sužinoti, o jeigu paaiškės, kad tu teisus, tuomet aš pats perduosiu teletaipu.

Bet Ingas Taubertas išrūko pro duris, ir Georgija su Klausu abejojo, ar jis vis dėlto nenuėjo į paštą.

— Kad bent žinočiau, kaip visa tai išnarplioti,— susimąstęs pasakė patarėjas.— Tasai Vanderslebas išvažiavo, Lėnė irgi prapuolė.

Iš Neringo veido buvo matyti, koks jis priblokštas.

Rokštrohas ir Helingeris bent jau iš dalies pasiekė savo tikslą.

Georgija uždėjo jam ranką ant peties.

— Mes su jumis, ponas Neringai,— pasakė ji.

Leitenantas Hufenus sėdėjo ant kėdės šalia privertų durų ir atidžiai klausėsi. Jam buvo nevalia ką nors pražiopsoti. Vanderslebas išvyko. Hufenus girdėjo, kaip koridoriuje jis keikė savo sunkų lagaminą, paskui pro langą matė, kaip lipo į automobilį. Vanderslebas, matyt, paklausė patarimo ir vis dėlto išvažiavo. Dar tiktai reikės užklausti pasienio kontrolės punktus, ar tikrai. Tačiau ką jis padarė prieš dingdamas iš Šveicarijos, sunku nustatyti. Šiaip ar taip, buvo gan aktyvus, ir visai įmanomas dalykas, jog perspėjo Rokštrohą su Herlingeriu. Kad jis bent mėgino su jais susisiekti, šituo Hufenus neabejojo. Liko tik guostis, kad jie nepatikėjo jo žodžiais. Antraip pames galvas, ir viskas bus prarasta.

Maždaug prieš valandą Hufenus paskambino Ešlima-nui į namus, ir tokiu būdu trumpam paliko Rokštrohą be priežiūros. Apskritai šiandien jis antrą kartą pažeidė nurodymą kuo rečiau skambinti. Tačiau nuo šiol buvo nutaręs veikti savo nuožiūra ir elgtis taip, kaip jam atrodys reikalinga. Dabar jam buvo svarbu sužinoti, ar komisaras ką nors pasiekė per daktarą Bingą. Deja, rezultatas mažai džiugino, bet po antros valandos nakties jis bent jau nebus paliktas likimo valiai. O tai, ką patarėjas pranešė vachmistAi Brandegui, gerokai komplikavo padėtį. Sukiršinti Rokštrohą su Herlingeriu — tiesiog beprotybė. Neringas, matyt, kvanktelėjo, jeigu tikisi sėkmės. Hufenui dabar reikės akyliau stebėti Rokštrohą.

Jis išsiėmė iš kišenės savo portsigarą — beje, tą patį, kuris jam tąsyk padėjo patekti į Šnebelio butą,— ir užsirūkė. Koridoriuje viešpatavo ramybė. Pakilęs Hufenus. tyliai priėjo prie lango ir žvilgtelėjo į Mecgergasę. Skersgatvio pradžioje stovėjo „Triumfas-63". Priešais — dar du kiti automobiliai. O kiek tolėliau senamadiškas „Volvo", kuris pereitą savaitę suteikė jam tiek rūpesčių. Sunku nuspėti, kas atsitiks, kai jis pajudės iš vietos. Žinoma, jam niekas negalės prikišti, jeigu kas atsitiks už Mec-gergasės ribų, tačiau vis dėlto jaustųsi už tai atsakingas. Nuo šiol jam reikėjo visą dėmesį skirti tik Rokštrohui, o tai buvo kur kas lengviau. „Šiuose namuose nuolat baramasi!"— pagalvojo Hufenus, išgirdęs prie durų, kaip Neringas ponios Biutikofer kabinete kažką aiškinasi su Lene. Jis gerai skyrė balsus, tačiau nesuprato, apie ką buvo šnekama. Taip pat nesuprato, kodėl Lenė ki virei josi su motina. Hufenus piktai papurtė galvą. Kai šitoks triukšmas lengvai galima praleisti pro ausis ir svarbiausią dalyką. O ką pasakė komisaras Tarsi devynioliktą valandą Rokštrohas turėtų būti Tormanbodeno miške. Jeigu jis stengsis atvykti laiku — o tuo abejoti neverta — tai protingiausia būtų palaukti gatvėje. Apsivilkęs paltą, jis tylutėliai išslinko iš kambario. Koridoriuje Hufenus išgirdo sujaudintus moteriškus balsus, tačiau tą akimirką šitai jo nedomino. Atsargiai uždarė koridoriaus duris ir nulipo laiptais žemyn. Perėjęs skersai gatvę, jis nustebo, išvydęs po arkadomis vachmistrą Brandegą, kuris apžiūrinėjo knygyno vitriną. „Regis, komisarui kilo abejonių,— pagalvojo Hufenus.— Greičiausiai Neringo skambutis paskatino jį atsiųsti čionai vachmistrą kiek ankščiau."

Praėjęs pro Brandegą, jis sustojo Šalgasės pradžioje. Nuo čia labai gerai galima stebėti keturiasdešimt šešto Mecgergasės namo įėjimą. Netrukus išvydo Lenę su lagaminu rankoje. Jis žvilgtelėjo į Brandegą. Vachmistras kaipmat nustojo domėtis knygomis ir nusekė paskui Lenę į kitą gatvės pusę. Hufenus patenkintas linktelėjo. Be abejonės, ji buvo antra pagal svarbą figūra šiame žaidime. Herlingeriui nereikėjo jokio šešėlio. Jis lauks, kol jo prireiks, arba ką gali žinoti...

Jis žvilgtelėjo į „Triumfą", kuris stovėjo už kokių dešimties žingsnių. Geras automobilis, be vargo pasieks šimto šešiasdešimties kilometrų greitį. Hufenui kilo noras įlipti ir užvesti motorą. Tuomet bent nešaltų kojos, nes dabar, artėjant vakarui, oras atvėso. Tačiau kas nors dar atkreips dėmesį. Reikia tikėtis, kad raktas po kilimėliu. Labai rūpėjo pasižiūrėti, bet jis tik užsidegė cigaretę.

Priešais arkadų galerija skubėjo kažkoks žmogus. Po pusiau apvaliomis fasado arkomis buvo jau tamsu ir žmogaus veido nebuvo matyti, tačiau iš eisenos Hufenus suprato, kad tai patarėjas Neringas. „Matyt vis dar truputį susijaudinęs",— pagalvojo leitenantas, kai Neringas dingo gretimame name. Jis ėmė neramiai vaikštinėti, stengdamasis labai nenutolti nuo „Triumfo". Nepastebimai sutemo, ir gatvėje bei arkadų galerijoje įsižiebė elektra.

Staiga Hufenus krūptelėjo. Priešais tarp dviejų kolonų stovėjo žmogus, kurį jam reikėjo sekti. Rokštrohas žvelgė į gatvę, bet leitenantas laiku spėjo užlįsti už kolonos ir ėmė jį stebėti. Rokštrohas perėjo į kitą gatvės pusę ir įlipo į „Volvo". Leitenantas keliais šuoliais atsidūrė prie „Triumfo" ir įsmuko į vidų. Ranka panaršė po kilimėliu ir ištraukė raktus. Pravažiavus „Volvo" pro šalį, jis paspaudė starterį ir užvedė motorą. Rokštrohas buvo kaip tik prie Kornhauzo aikštės, kai „Triumfas" išniro iš stovinčių automobilių eilės, ir niekam iš praeivių nekrito į akis, kad jis seka kitą automobilį.

Leitenantas nustebo, kai „Volvo", užuot važiavęs Kornhauzo tiltu, pasuko link Vankdorfo. Nejau Rokštrohas neketina vykti į Tormanbodeno mišką? O gal važiuos Ciuricho autostrada? Tačiau „Volvo" lėkė tolyn keliu, vedančiu į Vorblaufeną. Kadangi automobilių buvo gerokai sumažėję, tai Hufenui teko laikytis nuo jo kuo toliau, kad persekiojamasis nieko neįtartų. Kai „Volvo" įsuko į Tifenauštrasę, Hufenus viską suprato. Rokštrohas norėjo patekti į Tormanbodeno mišką iš šiaurės, pervažiavęs per Arę. Taip ir buvo. Už kelių šimtų metrų „Volvo" užpakaliniai žibintai nubrėžė lanką ir tuoj pradingo. Hufenus pavažiavo kiek toliau. Rokštrohas greičiausia pastatys mašiną po medžiais ir pėsčiomis eis iki romėnų laikų griuvėsių. Leitenantas įdėmiai apžiūrėjo dešiniąją kelio pusę. Aukšta mūrinė siena juosė miesto ligoninės teritoriją. Netrukus aptiko tai, ko ieškojo. Takas jį atvedė prie geležinių vartų, kuriais, regis, jau niekas nesinaudojo. Iš pradžių užgesino žibintus, paskui atbuliniu bėgių privažiavo prie vartų taip, kad bet kuriuo momentu galėtų išsukti į gatvę. Išjungė motorą ir išlipo iš automobilio.

Miške tarp medžių šmėkštelėjo šviesa. Vadinasi, Rokštrohas eina į susitikimo vietą. Hufenus atsargiai nužingsniavo iki ten, kur pasuko „Volvo", ir išties aptiko automobilį netoli nuo kelio po medžiais. Patenkintas pagalvojo, kad Rokštrohas yeltui lauks tariamo Ankos, bet kaipmat ir susirūpino. Juk uždūkęs Rokštrohas gali pridaryti bėdos. Todėl jam — Hufenui — nevalia suklysti.

Jis grįžo prie automobilio ir atsisėdo prie vairo. Per tą pusvalandį pro šalį prašvilpė trys automobiliai. Pėsčiųjų apskritai nesimatė — per daug nuošali buvo vieta. Kai miške vėl įsižiebė „Volvo" šviesos, Hufenaus laikrodis rodė lygiai devyniolika valandų trisdešimt tris minutes. Taigi Rokštrohas nustojo vilties sulaukti. Dabar reikia būti labai akylam.

Hufenus ir vėl apsiriko, pamanęs, kad Rokštrohas grįš į miestą per Tifenauštrasę. „Volvo" pervažiavo tiltą per Arę, grįžo į Colikofeną, iš ten nesustodamas nudūmė net iki Senbiulio, kur pasuko į kitą autostradą. Hufenus tolyn labyn stebėjosi. Kirchberge „Volvo" išsuko iš autostrados ir toliau lėkė federaliniu keliu Nr. 1. Dabar leitenantas jau neabejojo, kad Rokštroho tikslas — Ciurichas. Ko jam tenai reikėjo, buvo neaišku, o tai sužinoti tą naktį jam nebuvo lemta.

„Volvo" važiavo devyniasdešimt kilometrų per valandą greičiu, ir Hufenui nebuvo sunku nepaleisti jo iš akių. Vargu, ar Rokštrohas ką nors nujautė, nes federaliniame kelyje buvo didelis judėjimas. Iki Lencburgo viskas klojosi sėkmingai, paskui įvyko nelaimė. „Volvo" aplenkė sunkvežimį su priekaba, ir Hufenus nutarė padaryti tą patį. Staiga iš priekabos ant kelio išvirto dalis krovinio — kaip vėliau paaiškėjo, nusidėvėjusios automobilių padangos. „Triumfas" visa jėga trenkėsi į riedančias priešais padangas, apsivertė ir nusirito į pakelės griovį.

Po dešimties minučių motorizuoti kelių tarnybos policininkai ištraukė netekusį sąmonės leitenantą iš sudaužytos mašinos. Hufenui pasisekė. Jei neimsim domėn sumušimų ir mėlynių, tai jis tik susilaužė ranką ir gavo smegenų sutrenkimą. Bet svarbiausia, kad sąmonę atgavo tik praėjus kuriam laikui.

— Kur aš?—paklausė jis malonios jaunutės seselės, sėdinčios šalia jo lovos.

— Ciuricho policijos ligoninėje,— atsakė ji.— Gulėkite ramiai, nejudėkite. Jums sunkus smegenų sukrėtimas.

— Smegenų sukrėtimas?—pakartojo jis nieko nesuprasdamas ir pabandė atsikelti. Tačiau galvos svaigimas ir rankos skausmas privertė to ketinimo atsisakyti.

— Kas man atsitiko, sesute?—paklausė jis, stengdamasis pergalėti pykinimą.

— Jums atsitiko nedidelė avarija,— atsakė ji ir nuvalė jam nuo kaktos prakaitą.— Dabar keletą dienų pabūsite pas mus, kol pasveiksite.

Pamažu leitenantas ėmė šį tą suvokti.

— Sakote, čia Ciuricho policijos ligoninė?—paklausė jis.

— Žinoma,— atsakė seselė, maloniai šypsodamasi.— Juk jūs leitenantas Hufenus iš mūsų policininkų mokyklos. Nors pakliuvote į avariją ir atostogaudamas, vis viena turite teisę gydytis mūsų ligoninėje.

— Tačiau aš turėjau reikalų Berne,— sutrikęs pralemeno leitenantas.— Ar pranešėte į Berną komisarui Ešlimanui?

— Apie tai aš nieko nežinau,— kantriai atsakė seselė.— Policininkų mokyklos viršininkui pranešta, manau, kad jis rytą jus aplankys. Kelių tarnybos policija, žinoma, irgi nori su jumis pasišnekėti. Gaila, kad šitai atsitiko kaip tik per atostogas. Jeigu pamatytume savo automobilį. ..

Ji plepėjo nesustodama, tačiau jisai nesiklausė. ,,Atostogos?— pagalvojo jis.— Aš atostogavau?" Staiga prisiminė, kad Berno policijos direkcija išsikvietė jį per kantoninį Ciuricho policijos departamentą, laikydama tatai griežčiausioje paslaptyje. Savo tiesioginiams viršininkams jis pranešė išeinąs atostogų. Jie nieko nežinojo apie tikrąją jo užduotį.

— Juk iš automobilio dokumentų aišku, kad jis priklauso Berno kriminalinei policijai! — sušuko jis su paskutine vilties kibirkšjėle ir nepaisydamas skausmo mėgino vėl atsisėsti. Seselė švelniai, bet energingai paguldė jį ant pagalvės.

— Viskas savo laiku,— pasakė ji.— Dabar jūs ligoninėje, ir jūsų sveikata daug svarbiau, negu sudaužytas automobilis. Kelių tarnyba juo užsiims, kai pasišnekės su jumis.

Leitenantas piktai nužvelgė seselę.

— Kelinta dabar valanda?—pasiteiravo jis.

— Trečia valanda nakties,— atsakė ji,— o dabar pasistenkite užmigti.

„Štai jau šešios valandos, kai Rokštrohas be priežiūros,— toptelėjo Hufenui, ir šiurpuliai nubėgo per visą kūną.— Jau šešios valandos!"

— Nedelsiant paskambinkite į Berną telefonu 22-55-51,— pareikalavo jis.— Pasakykite, kad aš esu čia.

Kai seselė dvejodama pažvelgė į jį, jis užriko:

— Jeigu nepaskambinsite, aš taip imsiu šaukti, kad visus sukelsiu ant kojų!

Išsigandusi seselė išlėkė pro duris.

Šnebelis piktais žvilgsniais varstė laišką, kurį prieš geras dvi valandas atnešė kurjeris. Paprastai tokiu laiku jis seniai gulėdavo lovoje, tačiau dabar reikėjo laukti, ir laukė jis jau ilgiau, negu reikėjo. „Kas man darbo dėl kažkokio laiško?—siuto jis.— Jeigu to tipo nėra namuose, tai laiškininkui reikėjo dar sykį ateiti." Tačiau Šnebelis gerai suprato, kad pats save apgaudinėja. Paprasčiausiai jis labai bijojo. Jeigu anas sužinos, kad jis atsisakė perduoti laišką, tai vėl sumuš kaip penktadienio vakarą. Jis pasičiupinėjo žaizdą kaktoje, kuri buvo susiūta ir užklijuota pleistru. Ne, daugiau rizikuoti nereikia. Iš to tipo visko galima laukti.

Kurdamas keršto planus, Šnebelis gūžėsi supamoje kėdėje, tačiau kad ir labai stengėsi, vis tiek nieko gero negalėjo sugalvoti. Iš 1945 metų pamokų jis nedaug ko pasimokė. Laiškus, kuriuos jau po metų ėmė rasti pašto dėžutėje, jam verčiau reikėjo perduoti kriminalinei policijai. Tačiau jis persiųsdavo juos toliau kitu adresu, į Vaducą, ir buvo toks kvailas, kad iš ten gautus siuntinius vėl siųsdavo į įvairias vietas Šveicarijoje bei užsienyje. Jis žinojo, kad laiškai, patekdavę jam į rankas, tik iš pirmo žvilgsnio atrodydavo nekalti. Pasitelkęs į pagalbą rafinuotas technines priemones, juose galėjai rasti visai kitokių dalykų, ne vien malonių linkėjimų gimtadienio proga ar žavingų kelionių aprašymų. Mikrofotografijas, pavyzdžiui, galima buvo sumažinti iki taškelio ir nepastebimai įdėti beveik į kiekvieną laišką. Tasai laiškų per-siuntinėjimas pasirodė esąs pelningas biznis, ir viskas ėjo sklandžiai, bėda tik tie laiškai iš Pietų Amerikos. Patį pirmą gavo prieš gerą dešimtį metų, o paskutinį — prieš mėnesį. Jam tekdavo siųsti laiškus ir tenai, bet daug rečiau. O kartą pas jį nelauktai pasirodė žmogus, kuris daug nešnekėdamas, be ceremonijų užklausė apie Anką. Tai, kad Šnebelis, gerai pažinojęs Anką nuo antrojo pasaulinio karo laikų, nieko negalėjo apie jį pranešti, labai komplikavo padėtį, nes tasai Šandoras Kalašas siaubingai gerai žinojo jo praeitį. O kadangi jam buvo ne paslaptis, kad Šnebelis vis dar palaiko ryšį su Anka, nors ir nežino tikslios jo gyvenamos vietos, tai senas šykštuolis atsidūrė jo rankose. Šnebelis taip įkliuvo, jog turėjo net išnuomoti mansardą, kurioje anksčiau laikė visokį šlamštą. Nuo tos akimirkos Lenės dėdė prakeikė laiškų siuntinėjimo biznį. Kalašas — tikrosios pavardės jis nežinojo — jam ne kartą įrodė, koks gali būti beatodairiškas. Mėlynės— vienas iš daugelio pavyzdžių. O užsidirbo jas silpnumo valandėlę prisipažinęs Lenei, jog kreipsis į policiją.

„Lenė greičiausiai susidėjusi su tais tipais,— galvojo Šnebelis,— nors Kalašas ir neigia. Pasak jo, ji kažkam apie tai prasitarusi, na o iš ten ir jis sužinojęs." Tačiau Šnebelis tuo netikėjo. „O kam privertė jį sutikti, kad Lenė paskirtų pasimatymą tam Taubertui? Reikėtų jos pasiklausti, tačiau rizikinga, jeigu ji eina su jais išvien. O tuo galima beveik neabejoti, nes Lenė jo neapkenčia. Beje, dabar net negalima paklausti — bent jau kol kas — nes sesuo pranešė, kad ji pabėgusi iš namų."

Jo veidą iškreipė bjauri grimasa. Jei Lenė negrįš, negaus palikimo. Tuomet viskas teks seseriai, jeigu ji, žinoma, pergyvens jį. Tačiau jam ir tai nepatiko. Dora nuolat apie visko kimba ir prieštarauja. Jį nervino jos prašymai daugiau neįsivelti į Tokias istorijas, kaip tąsyk, 1945 metais, kuomet teko turėti reikalų su valstybės prokuroru. Galbūt sulaukus senatvės imti ir ką nors vesti. Tai bent nušluostytų sesutei nosį.

„Reikia galų gale nunešti laišką,— pagalvojo jis, sunkiai keldamasis iš fotelio.— Jeigu žinočiau, kas tas antrasis. Matyt gyvena kur netoliese, nes tasai Kalašas viską sužino tiktai iš jo. O gal čia įsipainioję komunistai iš viršaus?¹¹ Pasiramsčiuodamas lazda, Šnebelis nuklibikščiavo prie durų ir dejuodamas užkopė mansardos laiptais. Jis girdėjo, kad Kalašas jau prieš valandą grįžo į namus, tad nereikėjo ilgiau delsti, jei nenorėjo užsitraukti jo nemalonę.

Tariamas vengras emigrantas buvo blogai nusiteikęs, nes jo partneris sulaužė duotą žodį ir jį apvylė. Pastiręs nuo šalčio, jis sėdėjo šalia nedidelės geležinės krosnelės, kurią buvo pasikūręs anglies briketais iš Šnebelio rūsio. Nedrįsdamas nė prasižioti, šeimininkas atkišo jam laišką. Kalašas čiupo jį ir ėmė skaityti. Šnebelis pastebėjo, kaip nepageidaujamas gyventojas jo akyse iškart pasikeitė. Jis išblyško, susinervinęs pašoko nuo išklibusios kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo, ir pradėjo neramiai bėginėti po mansardą. Jokios abejonės: Kalašas kažko labai išsigando. Paskui sustojo priešais Šnebelį, kuris nė nepajudėjo iš vietos, ir pasakė:

— Aš išvažiuoju. Niekam neprasitark. Bet kiek tave, šunsnukį, pažįstu, tu nelaikysi liežuvio už dantų. Ką gi, daryk, kaip išmanai.

Jis suglamžė laišką, nusviedė į krosnį ir niauriai stebėjo, kol jį prarijo liepsnos liežuviai.

Šnebelis kostelėjo. Jam iškart palengvėjo, kad Kalašas išsinešdina, todėl įgavo drąsos.

— O nuoma už kambarį...— pratarė jis užsikirsdamas.

Kalašas grįžtelėjo į jį.

— Kokia nuoma?—nusišaipė jis.— Už šitą skylę?

Jis mostelėjo ranka į seną šlamštą, suverstą viename mansardos kampe, ir pamestą ant grindų seną čiužinį, ant kurio jis miegodavo.

— Kas tau labiau patinka, gauti dar vieną penkiasdešimties frankų banknotą ar prisiminti kas vakar buvo?— klastingai paklausė jis.

Šnebelis pasibaisėjęs papurtė galvą.

— Na tuomet nešdinkis! — užriko Kalašas, ir Šnebelis mikliai nėrė lauk.

Kalašas išsitraukė iš šlamšto krūvos lagaminą ir ėmė krautis į jį daiktus, retkarčiais žvilgčiodamas į laikrodį.

Taip, jis suspės. Po pusvalandžio išvyksta traukinys į Noi-šatelį. Tenai valandžiukę teks luktelėti. O rytą apie ketvirtą jau bus Pontarlje. Gerai, kad pasirūpino viza j Prancūziją, nors, aišku, nelabai būtų smagu, jeigu jį ten sučiuptų. Kai ruošėsi uždaryti lagaminą, už nugaros sutrinksėjo durys.

— Ar velnias vėl čia tave atnešė, Šnebeli,— įsiutęs užriaumojo jis.— Jau sakiau, kad nė franko negausi.

— Man nereikia tavo pinigų, Herlingeri,— pasigirdo balsas, kuris privertė Kalašą krūptelėti.— Regis, tau ir taip striuka.

Kalašas — arba po teisybei — Herlingeris lėtai atsisuko. Iš baimės jis nustėro.

— Ak tai tu, Rokštrohai,— pasakė jis nervingai šyptelėjęs.— Matyt, palikau atdaras laukujės duris. Devintą valandą laukiau tavęs baseine Rozengartene, tačiau tu neatėjai.

Rokštrohas šildėsi rankas prie krosnelės.

— Negalėjau. Turėjau svarbesnių reikalų. Tu išvyksti?

Herlingeris, mėginęs slapčia nustumti lagaminą į šoną,

ryžtingai pakėlė galvą.

— Aš pasitraukiu iš žaidimo, Rokštrohai,— ištarė jis.— Ką tik gavau laišką, anoniminį, kur mane perspėja. Mus seka policija.

Susijaudinęs jis žingtelėjo link Rokštroho.

— Aš negaliu ilgiau tverti. Rytoj baigiasi terminas. Viskas veltui. Jau dešimt dienų, kai mes šičia, ir paskutines penkias naktis išvis nesudėjau akių. Kodėl Anka nepasako slaptažodžio? Nenutuokiu, ką jisai sumanė, bet aišku viena: laiško autorius teisus. Jie atkreipė į mus dėmesį. Ir tikrai sučiups, na o kas bus paskui, gali pats įsivaizduoti.

Rokštrohas šiurkščiai nustūmė jį į šoną ir atsisėdo ant kėdės.

— Juk ten veik trys ketvirtadaliai milijono. Nejau užmiršai?

— Nieko daugiau nenoriu. Tik grįžti į Argentiną. Tenai jaučiuosi saugiai, o tai svarbiausia.

Buvo matyti, kaip jis dreba visu kūnu.

— Eichmanas irgi jautėsi saugiai —pašiepė jį Rokštrohas.— Tu bailys. Visados toks buvai, Herlingeri. Tasai Anka kankina mus, versdamas laukti, o tu jau leidi į kelnes. Duok šen tą laišką.

— Aš jį sudeginau.

— Ir gerai. Kas galėjo jį atsiųsti? Anka ar jo tarpininkas, tasai Vanderslebas? Aš tau pasakojau, kaip jis mėgino apmauti mane tąsyk kapinėse, paskui kine. Na o dabar pabandė tą patį su tavimi, ir pavyko.

— Galvok, ką nori,— nenusileido Herlingeris.— Aš pasiduodu. Rytoj būsiu jau anapus sienos.

— Prancūzijoje?

Herlingeris linktelėjo.

— Tavo apdairumas tiesiog kelia nuostabą,— pasakė Rokštrohas.— Kam galėjo ateiti į galvą, kad vengrui, atvykusiam iš Meksikos, prireiks Prancūzijos vizos. Laimė, man jokios vizos nereikia.

Jis nė nesirengė išeiti. Hėrlingeris čiupo iš kampo lagaminą ir pažvelgė į laikrodį. Reikėjo skubėti. Jeigu tuojau pat nepakils, pavėluos į traukinį. Rokštrohas pastebėjo, kad jis nerimsta.

— Vadinasi, susiruošei į stotį?—paklausė jis.— O kur persėsi?

— Noišatelyje.

— Siūlau štai ką,— pasakė Rokštrohas.— Aš nuvešiu tave automobiliu į Noišatelį. Pakeliui viską aptarsime. Tokiems seniems draugams kaip mudu netinka be niekur nieko imti ir išsiskirti.

Herlingeris nepatikliai pažiūrėjo į jį, tačiau pasiūlymas jam nepasirodė įtartinas. Be to, sutaupys už bilietą iki Noišatelio. Tatai ir nulėmė viską.

— Labai gražus pasiūlymas. Sutinku,— ištarė jis ir apsidairė, ar ko nors neužmiršo. Tada paėmė lagaminą ir paskui Rokštrohą išsliūkino iš mansardos.

— Išeikim į Brungasę,— pasakė Rokštrohas.— Automobilis ten stovi.

Jis taip užsismaukė skrybėlę ant akių, kad prilipęs prie rakto skylutės Šnebelis negalėjo atpažinti, kas lankėsi pas Kalašą. Herlingeris padėjo lagaminą ant užpakalinės ,,Volvo" sėdynės ir atsisėdo šalia Rokštroho.

Jie pravažiavo centrinę geležinkelio stotį, tiltą, kertantį bėgius, ir pasuko į Bremgarteno mišką.

— Regis, atsidūrėm šiauriau?—paklausė Herlingeris.

Rokštrohas papurtė galvą.

— Kitaip neišeina,— atsakė jis.— Tenka važiuoti per Haleną. Murteno kelias uždarytas.

Miškas dingo iš akių, ir „Volvo" jau važiavo Haleno tiltu. Tolygiai burzgiant motorui, Herlingeris išgirdo, kaip apačioje grėsmingai šniokščia Arė. Jis susimąstė, kaip jam, atsidūrus Prancūzijoje, toliau keliauti. Geriausia nusigauti tiesiai į Marselį. Ten visados galima rasti išeitį. Staiga jis išsigando. Automobilis ėmė šokinėti per duobes, ir Herlingeris suprato, kad jie rieda lauko keliu.

— Kas nutiko?—sunerimo jis.— Juk važiuojam ne į Noišatelį.

Rokštrohas sustojo, išjungė motorą ir užgesino žibintus. Paskui įjungė vidinę šviesą.

— Mums reikia sutvarkyti vieną mažmožį,— tarė jis.— Duok žetoną. Jis tau daugiau nereikalingas.

— Tu vis dar tikiesi paimti dėžutę?—nustebęs sušuko Herlingeris.

— O kodėl ne?—atsakė Rokštrohas.— Tu juk vis tiek pasitrauki.

Herlingeris kyštelėjo ranką į vidinę palto kišenę ir ištraukė odinį maišelį. Iš jo išėmė gelsvą metalinę plokštelę ir padavė ją Rokštrohui.

— Kaip viskas taikiai klostosi,— pasakė tas sarkastiškai.— Visai kitaip, negu manei. Norėjai pavogti iš manęs raktą, drauge su Anka paimti dėžutę ir dingti visiems laikams. Labai negražu, Herlingeri.

— Bet juk tai netiesa! — išsigandęs sušuko Herlingeris.— Kas tau šitai pasakė?

— Mažas paukštelis pačiulbėjo per telefoną,—meiliai atsakė Rokštrohas.— Bent šia prasme Anka galima pasikliauti. Tau nevertėjo su juo susidėti, nes nėra ko lygintis, aišku, su manimi taipogi. Na, lipk lauk! — šiurkščiai įsakė jis.

— Ko... ko tau reikia?— pralemeno išbalęs kaip drobė Herlingeris.

$

Rokštrohas išjungė šviesą ir atidarė dureles toje pusėje, kur sėdėjo Herlingeris.

— Nešdinkis! Greičiau!—šiurkščiai užriko jis, išstūmė Herlingerį ir išsiropštė pats. Kai tasai leidosi į kojas, Rokštrohas nutvėrė jį už palto skverno.

— Įsidėk į galvą, vaikeli,— iškošė Rokštrohas pro dantis,— Ankai pavyko mane apmulkinti, nes aš buvau bejėgis, o tau teks atsiimti savo.

Herlingeris išvydo Rokštroho rankoje tamsų daiktą. Mėnulio šviesoje įžiūrėjęs, jog tai pistoletas, jis suprato, kad Rokštrohas jį nušaus. Herlingeris stengėsi išsivaduoti iš buvusio hauptšturmfiurerio gniaužtų ir kažką nesuprantamai šūkčiojo. Rokštrohas smogė jam pistoleto rankena per pakaušį ir nutempė suglebusį kūną prie upės skardžio. Tenai atrėmė jį į medį. „Šiaip ar taip, bus geriau, jei tavęs nepagaus",— pagalvojo jis ir du kartus iššovė. Prieš Herlingeriui susmunkant, Rokštrohas paspyrė jį koja ir tasai nuriedėjo žemyn, atsitrenkdamas į akmenis, paskui pūkštelėjo į vandenį ir nuskendo.

PIRMADIENIS, 1965.03.15

Pasitarimas su operatyvinių grupių dalyviais vyko Eš-limano kabinete. Dalyvavo maždaug penkiolika žmonių, trūko daktaro Bingo. Komisaras jautė, kaip jį ima įtūžis. Jeigu kas nepasiseks, visa atsakomybė teks jam vienam, o nuojauta tarytum šnabždėjo, kad ne viskas klostysis taip, kaip norėtųsi. Bet kas galėtų atsitikti? Jeigu jis tiksliai apskaičiavo, dabar Rokštrohas savo kambaryje, o Hufenus pasiruošęs įsijungti bet kurią akimirką. Rokštrohas paskutinį sykį beviltiškai mėgins išpešti iš Neringo slaptažodį. Tatai ir bus kritiškas momentas. Tuomet reikės įsimaišyti Hufenui, ir jeigu jis nepadarys klaidos, istorija bus baigta. Viskas priklausė nuo Hufenaus. O jeigu jis padarytų klaidą... tačiau apie tai komisaras nedrįso ir pagalvoti. Leitenantas — patyręs kriminalistas. Jis tikrai susidoros su Rokštrohu. Daugiau nieko veik nė nereikia. Apskritai reikėjo gerokai anksčiau pradėti operaciją. Tasai trečiojo žmogaus laukimas buvo visai niekuo nepagrįstas. Daktarui Bingui, žinoma, labiausiai tiktų, jeigu Rokštrohas atsisakytų sumanymo atgauti dėžutę su brangenybėmis ir vėl dingtų iš Berno, jį gąsdino Rokštroho arešto pasekmės.

Ešlimanas priėjo prie didžiulio miesto plano, kabančio ant sienos, ir ėmė aiškinti:

— Patrulinės mašinos vyksta į Brungasę, Kremgasę ir Gurtengasę... Vienas policininkas Brungasėje stebės atsarginius išėjimus iš pensiono ir to namo, kuriame gyvena Šnebelis. Kiti du nenuleis akių nuo įėjimų į tuos pačius namus iš Mecgergasės, dar du seks, kas darosi prie kantoninio banko. Nuo aštuonių ryto, kaip įprasta, kas nors bus ir banke. Šaunamuoju ginklu leidžiama naudotis tiktai kraštutiniu atveju.— Ešlimanas grįžtelėjo į Brande-gą.— O kas dabar Anglų skvere?

— Mane pakeitė Rozneris, ponas komisare.

— Gerai, vėl grįžkite tenai. Ar yra dar kokių klausimų?

Atsistojo Brandegas.

— Gerai būtų, jeigu ir prie manęs netoliese stovėtų kokia mašina su radijo stotimi,— tarė jis.

— Dar viena mašina! — sušuko komisaras.— Nejau manote, kad nš burtininkas?

— Kai mergina išeis į miestą, padėtis susikomplikuos,— priminė Brandegas.— O jeigu ji susitiks su Rokšt-rohu...

— Ji nesusitiks su Rokštrohu,— pertarė komisaras.— Kaip jums tai šovė į galvą?

— Tuomet su kuo nors kitu,— nenusileido Brandegas.— Man atrodo, būtų, tik į naudą, jei turėčiau raciją. Juk negaliu kaskart lakstyti į telefono būdelę.

Ešlimanas susimąstė. Brandegas nusekė paskui Lenę iki Anglų skvero. Tenai ji apsistojo viename pensione, ir jeigu atsitiktinai priešais namą nebūtų buvę telefono būdelės, vachmistrui būtų tekę kurį laiką nutraukti stebėjimą, kad galėtų jam pranešti, arba iki šiol dar stypsoti, ir niekas nieko nežinotų, o tai būtų visai beprasmiška.

— Sutinku,— pasakė jis.— Mašina su radijo stotimi budės prie Marijos ir Luizos gatvių kampo. Iš ten galėsite palaikyti su mumis ryšį.

Jis kreipėsi į likusius.

— Dar kartą sutikslinkime laikrodžius. Dabar,— jis žvilgtelėjo į savąjį,— pirma valanda keturiasdešimt dvi minutės. Linkiu sėkmės, ponai.

Visi išsiskirstė į nurodytas vietas, tuo tarpu Brande-gas nusekė paskui- komisarą į aparatinę pasiimti racijos. Ešlimanas išreikalavo ketvirtą mašiną, o pats liko aparatinėje stebėti įvykių eigos. Antrą valandą nakties visi buvo pasiruošę. Paskui visą valandą komisaras kas dešimt minučių girdėjo aidint iš garsiakalbio vien stereotipinius pranešimus: „Jokių įvykių".

Tuoj po trijų pasirodė daktaras Bingas. Iš Ešlimano sužinojo, kokių imtasi priemonių, tuo momentu neturėjo jokių pastabų ir atsisėdęs ant kėdės ėmė stebėti radistą. Komisarui nebuvo jokio noro šnekėtis su Bingu, kuris taip atvirai stengėsi išvengti atsakomybės. Galų gale daktaras Bingas pirmasis pasiteiravo, gal komisaras per tą laiką gavęs kokią žinią iš Hufenaus.

Ešlimanas papurtė galvą.

— Tačiau būtų pats laikas,— papriekaištavo daktaras Bingas.— Ar jums taip neatrodo?

Komisaras uždūko. Jau norėjo atšauti, kad Bingas pats be reikalo apsunkinęs ryšį, bet susitvardė ir balsiai pasakė:

— Kol nėra jokių žinių, viskas gerai.

Tą akimirką antrasis budėjęs aparatinėje policininkas perdavė jam telefono ragelį. Ešlimanas prisistatė. Paskui dusliu balsu pasakė:

— Negali būti. Ar tikrai?

Komisaras grąžino ragelį ir įsistebeilijo į pultą. Jo veidas staiga išbalo ir sukrito.

— Kas atsitiko?— pasidomėjo Bingas.

— Leitenantas Hufenus guli Ciuricho policijos ligoninėje,— vos girdimai pratarė Ešlimanas.— Persekiodamas Rokštrohą, ties Lencburgu jis pakliuvo į avariją.

— O Rokštrohas?

Bingas atsistojo ir priėjo prie komisaro. Jis įgijo viltį, jog nereikės sumti Rokštroho. Galbūt šitas malonumas teks kitam kantonui.

— Hufenus apie jį nieko nežino,— atsakė Ešlimanas vis dar priblokštas.

— O gal jis jau už sienos?

Komisaras gūžtelėjo pečiais. Jeigu Rokštrohas sugrįžo į Berną, o tai įmanomas dalykas, tai turėtų būti pensione. O. tenai jis greičiausiai jau susidūrė su Neringu. Komisarui šiurpuliai nuėjo per visą kūną. Nedelsiant reikėjo sužinoti, kaip laikosi Neringas. Jis čiupo telefoną ir surinko Biutikofer pensiono numerį. Gerokai palaukus, atsiliepė ponia Biutikofer.

— Kalba komisaras Ešlimanas,— nekantriai prisistatė jis.— Būčiau labai dėkingas, jeigu jūs pasižiūrėtumėte, ar ponas Neringas namuose.

Bingas prispaudė prie ausies paralelinio telefono ragelį ir ėmė klausytis. Ponia Biutikofer pasipriešino, ji, girdi, nedrįstanti tokiu metu be jokios priežasties žadinti svečią.

— Pasakykite, kad aš jo teiraujuosi,— susierzino komisaras.— Tada tikrai nenuims jums galvos.

Ponia Biutikofer leidosi perkalbama ir paprašė Valandėlę luktelėti. Ešlimano nervai buvo nepaprastai įtempti. Jis taip stipriai gniaužė ragelį, tarsi būtų norėjęs jį sutraiškyti. Galų gale vėl išgirdo ponios Biutikofer balsą:

— Pono Neringo nėra, tačiau lovoje gulėta. O kas nutiko?

Komisaras sugebėjo susivaldyti, ir ponia Biutikofer visai nepastebėjo susijaudinimo, kai jis pasakė:

— Nesirūpinkite. Prašyčiau jūsų dar vienos paslaugos. Žvilgtelėkite, gal kartais yra ponas Hofmeisteris.

— Na, šito jau per daug,— atsakė ponia Biutikofer.— Kiek ponų man dar teks šiąnakt aplankyti? Ar ponui Hofmeisteriui irgi pasakyti, kad jūs juo domitės?

— Ne! —kaip kirviu nukirto Ešlimanas. —Pasakykite, jog išgirdote virtuvėje kažkokį triukšmą. Ar jis negalėtų nuėjęs pasižiūrėti. Galbūt į namus kas nors įsibrovė. Arba sugalvokite ką nors kita. Nesvarbu ką.

— Vis dėlto aš labiau linkusi..

Ešlimanas užsimerkė ir sukando dantis. Po kelių sekundžių tyliai pratarė;

— Jūs tučtuojau nueisite ir pasižiūrėsite! Supratote? Tučtuojau!

Ponia Biutikofer išsigando.

— Gerai, bet jūs turėsite atsakyti.

Pasigirdo trakštelėjimas, vadinasi, ji padėjo ragelį šalimais.

— Jūs išties per toli nuėjote, komisare,— papriekaištavo daktaras Bingas.

— Nueisiu dar toliau,— piktai atsakė komisaras.— Tuojau pamatysite.

Po trijų minučių ragelyje suskambėjo ponios Biutikofer balsas.

— Ir pono Hofmeisterio nėra. Jo lova nė nepaliesta. Ar nepaaiškintumėte?

— Labai ačiū,— pertarė ją komisaras ir padėjo ragelį.

Blaiviai galvojant, Rokštrohas galėjo būti Ciuriche

arba dar kur nors, tačiau Ešlimanas labai bijojo, kad Ne-ringo dingimas neturėtų ką bendra su Rokštrohu.

— Gal Neringas pas tuos Markvartus,— spėliojo Bingas.

Komisaras, tiesa, tuo netikėjo, tačiau vis dėlto surinko ADN biuro numerį. Ir čia reikėjo truputį palaukti, kol atsiliepė. Jis buvo taip susijaudinęs, jog nė neprisistatė. Tik paklausė:

— Ar galėčiau pasišnekėti su ponu Neringu?

Georgija jam atsakė:

— Pono Neringo čia nėra. O kas teiraujasi?

Tačiau Ešlimanas jau padėjo ragelį.

— „Berųa šešiolika", „Berną šešiolika",— sušuko jis į mikrofoną.— Patikrinkite, ar Mecgergasėje dar stovi pilkas „Volvo".

Paskui perdavė įsakymą automobiliui, stovinčiam Brun-gasėje:

— Greisbiuleri, jūs su Nistelbergeriu eikite į keturiasdešimt antrą namą ir suimkite Herlingerį. Stenkitės niekam nekristi į akis. Tuo pačiu ir Šnebelį atvežkite.

Bingas pašoko.

— Jūs neturite teisės...

— Ponas daktare Bingai,— griežtai pasakė Ešlimanas.— Iki šiol man buvo pavesta vadovauti operacijai, todėl dabar elgiuosi taip, kaip man atrodo teisinga. Galima sakyti, jog mums pasisekė, jeigu...

Tuo metu aparatinėje pasigirdo balsas:

— Čia „Berną šešiolika", čia „Berną šešiolika". Pilko „Volvo" Mecgergasėje nėra. Viskas.

Ešlimanas kietai sučiaupė lūpas.

— Kodėl anksčiau nesugalvojote patikrinti?— įgėlė Biiigas. Tolyn labyn jo nuotaika taisėsi. Dar keletas tokių Ešlimano klaidų, ir jam, Bingui, nieko nebus galima prikišti.

Po dešimties minučių atsiliepė automobilis, stovintis Brungasėje.

— .. .pranešame, kad mansardoje Herlingerio neradome. Šnebelis tvirtina matęs, kaip jisai prieš vidurnaktį išėjęs su kažkokiu nepažįstamu žmogum. Rodos, ketinęs išvažiuoti. Prašome pasakyti, ką daryti su Šnebeliu...

— Nusiųsiu žmogų jį atsivežti. Jūs būkite Brungasėje. Ir toliau stebėkite. Viskas.

Bingas stovėjo atkišęs pilvą.

— Na, o ko dabar ketinate imtis?—paklausė jis, vos slėpdamas pasitenkinimą.

Ešlimanas sugniuždytas sėdėjo prie pulto. Įvyko katastrofa, ir ji įvyko vien dėl to, kad jam buvo surištos rankos. Svarbiausias kaltininkas tasai niekam tikęs Bingas, kurį palaiko įtakingi politikai, nes jis paėmė žmoną iš vienos turtingiausių šeimų Šveicarijoje. O visą košę iškabinti tenka jam, komisarui Ešlimanui.

— Perduokite Šveicarijos policijos radijui,— kreipėsi jis į antrą tarnautoją.— Labai skubu: Prašome padėti surasti pilkos spalvos „Volvo", numeris BE 162341...

— Jūs peržengiate savo įgaliojimus,— pasakė Bingas. Jo žodžiuose nuskambėjo grasinimas. Jam kur kas labiau būtų patikę, jeigu Ešlimanas būtų nutraukęs operaciją.

— Bijau, kad per mažai jais naudojausi,— atsakė komisaras.— Mes ieškome dviejų žmogžudžių, ir galbūt jie įvykdė dar vieną žmogžudystę.

— Tokiu atveju niekados jų ųepagausite,— pareiškė Bingas. *

— Rokštrohas išsinuomojo automobilį vienoje čionykštėje firmoje. Su juo negalės pervažiuoti sienos,— pasakė komisaras.— Bet man dar kai kas atėjo į galvą. Taip, tai šansas...

— Nekalbėkite užuominomis,— supyko Bingas.

— Yra dar vienas šansas,— lėtai pratarė Ešlimanas.— Iš pradžių netikėjau, kai Brandegas man apie tai užsiminė. Vienas asmuo nuves mus pas Rokštrohą.

— O kas?

— Panelė Helena Biutikofer,— pasakė komisaras.

„Išgėriau ne daugiau kaip penkias taureles konjako,— galvojo Neringas pusiausnūda, nesuvokdamas, ar tai, kas vyksta aplinkui sapnas, ar tikrovė.— Po velnių, juk nesu girtas. Sėdėjau pas Markvartus, laukdamas Ingo Tauberto, tačiau jisai negrįžo, ir nors Georgija stengėsi mane sulaikyti, negalėjau nustygti vietoje ir dar kokią valandą praleidau „Rakte". O konjaką gėriau tik todėl, kad buvau supykęs, jog mane įžeidė. Ne, tai ne vien įžeidimas, tai kur kas blogiau. Mane laikyti agentu. Nuo penkių taurelių konjako aš niekados nepasigeriu. Mano kambaryje iš tikrųjų kažkas yra. Netgi stovi šalia lovos ir dabar lenkiasi prie manęs. Ir kaip jis čionai pateko? Matyt, aš sapnuoju. Juk negali šito būti. Tačiau ana ten dega naktinė lemputė, kurią buvau išjungęs. O gal neatsimenu? Penkios taurelės konjako ir tiek nemalonumų, tad nieko nuostabaus. Bet prie mano lovos tikrai kažkas stovi. Be abejonės. O dabar netgi purto už peties. Gal jis ir anksčiau mane purtė, norėdamas pažadinti. Pats aš niekados nepabundu ir kai būnu neišgėręs konjako. Visuomet kietai miegu. Miegas — vienintelis dalykas, kurio nacistai negalėjo iš manęs atimti."

— Komedija baigta! — prabilo asmuo prie jo lovos.— Užteks kirmyti. *

Neringas mirkčiodamas nejučia pažvelgė į kelioninį žadintuvą, stovintį ant naktinio stalelio. Buvo apie pusė dviejų nakties.

Jis atsisuko į žmogų, kuris jaudino jį, ir palengva išlakstė visi miegai. Dabai jau atpažino ir savo naktinį svečią. ^r

— Ko jums čia reikia, ponas Hofmeisteri?— sumurmėjo jis nustebęs.— O gal aš ne savo kambaryje?

Žmogus nusikvatojo. Tai buvo grėsmingas juokas.

— Na žinoma, savo, Anka,— pasakė jis.— Ir niekas mums nesutrukdys. Gera proga maloniai pasišnekučiuoti dviese.

Ministerijos patarėjas iškart prasiblaivė.

— Rokštrohas! — sušuko jis.— Kas galėjo pagalvoti!

Jis nusistebėjo, kad nė karto nebuvo įtaręs šito lipšnaus pono Hofmeisterio iš Liuksemburgo. Reikėjo geriau pasvarstyti ir būtų supratęs, kad iš pensiono gyventojų Rokštrohas gali būti tiktai jis. Be to, balsas, tasai balsas! Neringas pažino jį. Tik šitas žmogus labai retai su juo šnekėjosi. Greičiausiai todėl jis nesugebėjo išspręsti tos mįslės.

Rokštrohas kitaip išsiaiškino Neringo žodžius.

— Na, pamažu pradedate susivokti, kad aš juokų ne-krečiu,— ironiškai pasakė jis.— Žinokite, aš labiau mėgstu būti įvykių centre, negu stebėti. „

— Ką jūs turite galvoje?—paklausė Neringas atsikeldamas.

— Aišku, dėžutę, senas pasalūne,— pagrasino Rokštrohas.— Aš nepakęsiu, kad per jus mano planas nueitų šuniui ant uodegos. Jeigu būčiau žinojęs, ką jūs sumanėte. Regis, norėjote tą reikalą sutvarkyti paskutinę minutę? Laukėte, kol pritruksiu kantrybės? Bet čia jūs labai apsirikote.

Staiga Neringas pamatė pistoletą. Rokštrohas laikė jį delne tarytum sverdamas.

— Nieko aš nenorėjau,— atšovė Neringas.— Jūs įsikalėte sau į galvą, kad aš žinau slaptažodį. Tačiau tai netiesa. Ir jūs klystate, jeigu.

— Dabar man išties nereikia slaptažodžio,— pašaipiai pertarė jį Rokštrohas. Kaire ranka jis švelniai perbraukė pirštais per tamsoje žibantį pistoleto vamzdį. Tai buvo veik iškrypėlio judesys, iškrypėlio, kurį svaigina kraujas. „Reikia būti atsargiam,— toptelėjo Neringui.— Prie mano lovos stovi ne žmogus, o fašistas. Svarbu laimėti laiko. Juk netoliese turi budėti koks nors Ešlimano žmogus. Jis neleis mane nugalabyti."

— Na matote,— atsargiai pasakė jis.— Dabar pats įsitikinote, kad aš niekuo negaliu jums padėti.

— Jūs esate ir liksite pasalūnas,— tarė Rokštrohas kone pralinksmėjęs.— Kaip gerai, kad taip kietai miegate. Tuomet be jokio vargo gali pasižvalgyti po kambarį. Ir kaip tik atrandi, ko ieškai.

— Ką tai reiškia? ~

— Ogi tai, kad aš jau žinau slaptažodį.

— Juokaujate.

— Pirmiausia patikrinu pinigines,— atsakė Rokštrohas.— Tenai būna daug įdomių dalykų. Aišku, ir pinigų. Nemanykite, kad niekinu juos. Be to, jūsų piniginėje aptikau nedidelį lapelį. Ir kas ten parašyta? Slaptažodis: PADĖKLIUKAS ALAUS BOKALUI. Nepasakyčiau, jog' labai originalu. Greičiau lėkšta. Tačiau šia prasme ir aš nesu išradingas. Tegul būna „PADĖKLIUKAS ALAUS BOKALUI".

Patarėjui net kvapą užgniaužė. Jis giliai įkvėpė.

— Šššš,— sušnypštė Rokštrohas, išsigandęs, kad Neringas ims rėkti.— Jūs visuomet buvote be galo išdidus. Tad pasistenkite garbingai pralaimėti. Žinoma, kvaila laikyti lapelį su slaptažodžiu. Nežinau, kokie buvo jūsų kėslai. Su Herlingeriu, aišku, nemanėte dalintis, antraip nebūtumėt pasakęs, jog jis ruošiasi mane apmauti. Dabar tai manęs jau ir nedomina.

— Klausykite,— bandė įrodinėti Neringas.^— Jūs suklydote, baisiai suklydote. Čia ne tas slaptažodis.

— Bijau, kad suklydote jūs, Anka,— pasakė Rokštrohas.— Jog tai kaip tik teisingas slaptažodis, įrodo ir jūsų pastangos viską paneigti. Jūs manęs neįvertinote. O dabar drebate, nes aš pakeičiau taktiką. Bet man rodos, kad metas baigti mūsų įdomią diskusiją. Na, renkitės. Tik prašyčiau be triukšmo, mano klausa nepaprastai jautri.

Jis grasinamai iškėlė pistoletą.

— Ką jūs sumanėte?— paklausė Neringas, kurį mušė čia karštis, čia šaltis. Nejau šalia nėra nė vieno Ešlimano žmogaus ir jo niekas neapsaugos? Juk jie negali palikti jo beginklio su šituo nusikaltėliu. O gal jie laukia tinkamo momento.

Rokštrohas atsisėdo ant kėdės ir nedviprasmiškai mostelėjo ranka. Neringas tylėdamas atsistojo ir ėmė rengtis. Kai jis baigė, Rokštrohas priminė:

— Neužmirškite skrybėlės ir palto.

Neringas apsivilko paltą, užsidėjo skrybėlę.

— Na o dabar truputį pasivaikščiosime,— pasakė Rokštrohas ir pakilo nuo kėdės.— Pirmyn, tik ramiai!

Jis įrėmė Neringui į nugarą pistoleto vamzdį ir paliepė eiti priešais jį. Iš pensiono jie išsmuko niekieno nepastebėti, paskui nulipo laiptais žemyn. Patarėjas karštligiškai galvojo, kaip jam pasprukti nuo Rokštroho, tačiau nematė jokios galimybės. Jis gerai suprato, kokia beviltiška jo padėtis, bet vis dar tikėjosi pagalbos iš Ešlimano žmonių. Gatvėje Rokštrohas pastūmėjo patarėją prie pilko automobilio. Atidaręs dureles, įsakė lipti į vidų. Neringas bandė priešintis, tik staiga pajuto stiprų smūgį į smilkinį ir prarado sąmonę, ь

Rokštrohas įdėmiai apsidairė, tačiau aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Jis pasodino patarėją, sudribusį jam į glėbį, ant priekinės sėdynės, vėl uždėjo ant galvos nukritusią skrybėlę ir užtrenkė dureles. O pats iš kitos pusės atsisėdo prie vairo. Po penkių minučių, kai „Volvo" nuvažiavo, Mecgergasėje pasirodė vyriškis ir nužingsniavo arkadų galerija. Jam priešais iš Salgasės išėjo antras praeivis. Tačiau jiedu nesusitiko, nes dingo tamsiuose skirtingų namų įėjimuose. Bokšto laikrodis išmušė antrą valandą nakties.

Tuo tarpu „Volvo" vėl pravažiavo pro centrinę geležinkelio stotį,-pervažiavo tiltą, kertantį bėgius ir Lengas-štrase įvažiavo į Bremgarteno mišką. Patarėjas atsipeikėjo tiktai už Haleno tilto, tačiau buvo vis dar apkvaitęs, kai „Volvo", pavažiavęs lauko keliu, sustojo ant stataus Arės kranto. Rokštrohas išlipo, apėjo aplink automobilį ir ėmė traukti Neringą. Jam teko gerokai paplušėti, kol galų .gale pavyko, nes patarėjas anaiptol nebuvo lengvas. Neringas svirduliavo į šalis ir kad kokios galėjo pargriūti. Rokštrohas keikdamasis nusviedė pistoletą ant sėdynės, čiupo už pažastų ir nusitempė prie medžio, kur buvo nušovęs Herlingerį.

Patarėjas stovėjo atsirėmęs į medžio kamieną ir vis dar nieko nesuvokė. Jis nesuprato, kur jį atvilko. Buvo labai tamsu, tačiau jis vis dėlto įžiūrėjo, kad priešais stovi žmogus ir tvirtai jį laiko. Ir tuomet Neringas suvokė, kad Ešlimano žmonės neatėjo į-pagalbą. Jis Rokštroho naguose, o tas jį nužudys.

Neringas buvo visai ramus. Žinojo, kad beprasmiška šaukti, nes čia niekas jo neišgirs. Mirties jis nebijojo. Paskui prisiminė savo žmoną Gitą. Ir jį nužudys fašistas, tačiau ne todėl, kad jis fašizmo priešininkas, o kad palaikė jį, Neringą, savo bendrininku, kuris apgavo. Tai Neringui ir buvo skaudžiausia. Jis buvo apsirikimo auka ir nesuprato, kodėl Ešlimanas paliko jį likimo valiai. Tačiau gal jis pats iš dalies kaltas dėl tokios baigties. Kodėl taip ilgai dvejojo ir neišklojo visko savo draugams, kodėl taip vėlai pranešė į Berlyną? Ne jo būdui perdėti. O gal nepakankamai įvertino gresiantį pavojų, ir tatai nulėmė, kad jo neatšaukė? Štai kokios mintys sukosi Ne-ringo galvoje, o paskutinė buvo, kodėl Rokštrohas delsia ir nešauna.

Laikas, slinkęs Neringui be galo lėtai, truko viso labo keliolika sekundžių. Rokštrohui toptelėjo, kad pirmiausia reikia grįžti prie automobilio ir pasiimti pistoletą, paliktą ant sėdynės. Tačiau jis susvyravo. Juk Neringas tuo tarpu galėjo pasprukti. Bet patarėjas anaiptol neatrodė kaip jaunas žvalus pagrindinis filmo apie gangsterius herojus, kuris kiekvieną smūgį pasitinka džiugiai šypsodamasis. Neringas dar kaip reikiant neatsigavęs, tad nepajėgs priešintis arba pabėgti. Kai Rokštrohas galop nusprendė atsinešti- pistoletą, nuo kelio, esančio už kelių šimtų metrų, pasimatė automobilio šviesos. Automobilis artėjo tiesiai prie jų. ⁴

Rokštrohas atsiiminė, kad truputį toliau pavandeniui prie kelio stovi du namai. Greičiausiai automobilis važiavo tenai. Reikėjo paskubėti. Jis iš visų jėgų smogė patarėjui, ir tas nusirito nuo stataus uolėto kranto. Paskui šoko prie „Volvo" ir užvedė motorą. Be šviesų automobilis trūktelėjo pirmyn, pravažiavo pro tuos du namus ir vėl atsidūrė pagrindiniame kelyje. Tuomet Rokštrohas įjungė žibintus ir nudūmė link miesto. Jis pergalvojo tai, kas įvyko, ir liko nepatenkintas savim. Tikriausia Herlingeris prieš įkrisdamas į Arę jau buvo negyvas. O kai nustūmė nuo skardžio Neringą, tasai buvo dar gyvas. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad neužsimušė, nukritęs žemyn nuo penkiolikos metrų aukščio uolos.

Blausi brėkštančio ryto šviesa prasiskverbė pro užtrauktas portjeras.

— Manau, kad puodelis karštos kavos mums nepakenks,— pasakė Georgija abiem vyrams, kurie užsimiegoję sėdėjo kambaryje prie stalo. Ji dingo virtuvėlėje ir ėmė virti kavą.

— Septintą ryto mes viską sužinosime,— tarė Klausas Markvartas.— Nutariau daugiau neskambinti. Pats tenai nueisiu.

— Ir aš eisiu drauge,— nelauktai pasisiūlė Ingas Taubertas.

Klausas nustebęs pažvelgė į jį. Matyt, Ingas anaiptol neįsitikinęs tuo, ką vakar taip karštai įrodinėjo. Tačiau Markvartas vis dar pyko ant draugo, kad jis toks užsispyrėlis. Per tai vos nenutrūko jų draugystė. Jis Ingui Taubertui niekados neatleistų, jeigu tasai būtų pranešęs į Berlyną apie savo kvailus įtarimus. Bet Ingas grįžo vėlai vakare blogai nusiteikęs ir nešnekus. O kai galų gale teikėsi ištarti keletą žodžių, tai paaiškėjo, kad jis klaidžiojo gatvėmis, sėdėjo „Žuvėdros snape" ir „Ermitaže" ir savo sumanymo atsisakė arba, tikriau pasakius, jį atidėjo kitai dienai. Klausas neišgirdo, kaip kabinete suskambėjo telefonas, tad atsiliepti iš miegamojo atskubėjo Georgija. Po tokio keisto skambučio ji nedelsiant pažadino savo vyrą ir Ingą Taubertą. Į istoriją su Neringu dabar reikėjo žiūrėti kiek kitaip.

Klausas Markvartas paskambino į pensioną. Ponia Biutikofer įtūžusi, kad antrą kartą sutrikdė jai nakties ramybę, piktai atšovė:

■— Ir jūs panorote sužinoti, kas nutiko ponui Neringui. Daugiau aš niekam neteiksiu informacijos.

Ji padėjo ragelį, ir situacija pasidarė dar painesnė negu iki šiol. Paskui Klausas Markvartas paskambino į policiją, tačiau tarnautojas, kuris atsiliepė, taip pat nesileido į kalbas.

^j— Matai, kokia bjauri istorija,— pasakė Ingas Taubertas.— Nieko negaliu sau padaryti, tačiau tai tik sustiprina mano įtarimus. Tu tvirtini, tarytum raštelis tėra klastotė. Pažvelk į parašą. Juk čia be abejonės jo ranka rašyta.

Jis padėjo lapelį ant stalo.

— Mesk lauk tą popiergalį,— supyko Georgija.— Juk puikiai supranti, kaip lengva padirbti parašą. Beje, ne taip dažnai teko matyti, kaip jis pasirašo.

Ingas dar sykį išvardino visus įtartinus momentus, tarp jų ir naktinį skambutį. Georgija savo ruožtu atkakliai stengėsi viską nuneigti. Klausas sėdėjo netardamas nė žodžio ir rūkė. Jis suprato, kad šią problemą skubiai reikia spręsti, tačiau iki ryto nieko nenuveiksi. Prieš pusvalandį Georgijai toptelėjo kreiptis pagalbos ir patarimo į Alfonsą Ledrachą. Ji paskambino jam į namus, tačiau atsiliepusi žmona pranešė, kad jos vyras ką tik išvykęs į Ciurichą pakeisti savo kolegą, kuris turėjęs skristi į Kairą, bet paskutinę dieną susirgęs.

Išgėrus kavą, Klausas atsistojo.

— Vadinasi, eisi drauge?—paklausė jis Ingo.

Jiedu apsivilko paltus, pasiėmė skrybėles ir nužingsniavo į gretimą namą. Virėja, dabar pakeitusi Lenę, suvyniojusi koridoriuje taką vaškavo grindis. Ji nuvedė juos į kabinetą ir pakvietė ponią Biutikofer.

Poną Biutikofer atėjo priešiškai nusiteikusi, ir tasai priešiškumas dar padidėjo, kai Klausas Markvartas paminėjo savo naktinį skambutį.

— Aš nežinau, kur ponas Neringas,— šaltai atsakė ji.— Matyt, naktį bus kur išėjęs. Dėl to turėjau pakankamai nemalonumų. Šiąnakt man net policija skambino.

— Prieš mane ar po manęs?—pasiteiravo Klausas Markvartas.

— Prieš jus,— atsakė Lenės motina.— Jeigu būčiau žinojusi, kokį svečią man rekomenduojate, nieku gyvu nebūčiau sutikusi išnuomoti kambarį. Nesu įpratusi, kad mano namuose lankytųsi policija.

Ji su siaubu pagalvojo, kad per paskutinės kelias dienas jau trečią kartą susiduria su policija. Iš pradžių dėl to vedybų aferisto Bengtsono, kuris paspruko su ponia

Delkas, paskui dėl Viorelio, kuris pardavinėjo vogtus meno kūrinius, o dabar štai dėl Neringo. Nežinia, kas dar iškils aikštėn. Norom nenorom ji ėmė galvoti apie brolį, vėliau prisiminė konfliktą tarp Lenės ir Neringo. Jos motiniški jausmai buvo vėl pabudę, ir dabar ji kaltino patarėją Neringą, kad Lenė pabėgo iš namų. Tauberto vaidmuo šioje istorijoje buvo jai neaiškus. Taubertas nesutarė su Neringu, tačiau brolis paliepė Lenei paskirti jam pasimatymą, ir tai nepridėjo jam ponios Biutikofer palankumo.

— Kai ponas Neringas sugrįš, tegul nedelsiant mums paskambina,— pasakė Klausas Markvartas neketindamas leistis į jokias diskusijas.— Gal malonėtumėt jam šitai perduoti. ^

— Perduosiu ir tikiuosi, kad jis kuo greičiau išsikels iš mano pensiono,— su kartėliu pratarė ponia Biutikofer.— Vien jam turiu būti dėkinga, jog mano duktė paliko namus.

— Ką?~-Panelės Lenės nėra?—šūktelėjo apstulbęs Ingas Taubertas.

— Taigi, jūs teisingai išgirdote,— patvirtino ponia Biutikofer atsistodama.— Čia ir jūsų kaltė, ponas Taubertai. Neaiškinsiu, kokios esu nuomonės apie jus, manau suprasite, kad daugiau nenoriu su jumis turėti jokių reikalų. Viso gero, ponai.

Klausas Markvartas tylomis nusilenkė ir išstūmė suglumusį draugą pro duris. Kai Ingas Taubertas sustojo priešais namą po dar tuščiomis arkadomis ketindamas pasiteisinti, Klausas jį pertraukė.

— Man dabar svarbiau sužinoti, kur dingo Neringas. Kažkas nutiko, ir tikriausiai nieko gero.

Ingas Taubertas stovėjo nudelbęs akis. Jį vis labiau kankino abejonės, bet turėjo sau pripažinti, jog vis dėlto kai kurie dalykai prieštaravo Neringo agentūrinei veiklai.

— Galbūt reikėtų dar kartą kreiptis į policiją,— pagaliau pasiūlė jis dvejodamas.— Juk ji išties tam ir yra, kad ieškotų dingusių.

Klausas Markvartas nespėjo ir atsakyti, prie jų priėjo vyriškis ir tyliai pasakė:

— Prašom eiti toliau. Čia negalima stovėti.

— Atleiskite, bet...— nenusileido Klausas Markvartas.

— Kriminalinė policija,— ištarė vyriškis, parodydamas jam nedidelį apskritą metalinį žetoną.— Grįžkite su ponu Taubertu į namus ir kurį laiką niekur nesirodykite.

— Tačiau jūs negalite mūsų...— pasipiktino Ingas Taubertas.

— Prašyčiau, be triukšmo,— įsakmiai paliepė * policininkas.— Vėliau jums viską paaiškinsime.

— Įdomu sužinoti, kuo jie mus įtaria,— pasakė Klausas Markvartas draugui, kai jiedu įėjo į koridorių.

— Galbūt nori mums vis dėlto primesti kaltę dėl to penkiasdešimties frankų banknoto,— spėliojo Ingas Taubertas.

Jie užkopė laiptais iki Šnebelio buto. Klausas Markvartas pažvelgė į duris.

— Penkiasdešimties frankų banknotas,— pakartojo jis.— Kertu lažybų, tasai senas sukčius žino daugiau, negu apsimeta. Taip pat ir apie Neringą. Norėčiau su juo dar sykį pasikalbėti.

Jis paskambino į duris. Kurį laiką atrodė, tarytum nieko namie nebūtų. Paskui atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė žmogus, kurį jiedu jau pažinojo.

— Kriminalinės policijos inspektorius Gfeleris!—nustebo Klausas Markvartas.— Ką jūs čia veikiate?

— Užeikite,— pakvietė Gfeleris.— Tiesa, šiuo metu bute viskas atrodo kiek neįprastai, nekreipkite į tai dėmesio.

Jie įžengė į Šnebelio svetūinę. Inspektorius nemelavo. Du darbuotojai buvo apvertę viską aukštyn kojomis. Georgija stovėjo atsirėmusi į koklinę krosnį.

— Mums prireikė jūsų žmonos kaip liudytojos,— paaiškino Gfeleris.— Du arba trys žmonės, žinoma, dar geriau.

— Krata?—pasiteiravo Klausas Markvartas.

Gfeleris linktelėjo.

— Mūsų mielas draugas Šnebelis vėl užsiiminėjo žvalgyba. Šiąnakt jis buvo suimtas.

— Mes nieko nepastebėjome,— pasakė Ingas Taubertas.

Gfeleris šyptelėjo.

— Mes neturėjom tikslo sukelti visuotinį susidomėjimą.

— Po šio buto greičiausia mūsų eilė,— ironiškai pratarė Klausas Markvartas.— Žvalgyba ir ADN biuras. Koks nuostabus sutapimas.

— Neturiu tokių nurodymų,— maloniai atsakė Gfeleris.— Ir Snebelio suėmimas ne toks svarbus dalykas. Kalbama apie daug stambesnes žuvis.

— Turite galvoje tuodu SS žudikus Rokštrohą ir Her-lingerį,— pasakė Markvartas.

Gfeleris susiraukė.

— Jūsų žmona mums jau pranešė, kad ponas Neringas jums viską papasakojo.

— O kur ponas Neringas?

Gfeleris gūžtelėjo pečiais.

— Ir mes norėtume tatai sužinoti.

— Galbūt pabėgo į Vakarų Vokietiją?—netvirtu balsu pasakė Ingas Taubertas.

Gfeleris kilstelėjo aukštyn antakius.

— O ką jam tenai veikti?

— Juk jis buvo Vakarų Vokietijos žvalgybos agentas, ar ne?

Inspektorius išsiėmė iš kišenės cigarečių pakelį ir užsirūkė. Netardamas nė žodžio jis ilgai žiūrėjo į Ingą Tau-bęrtą.

Paskui kreipėsi į Klausą Markvartą:

— Jūsų draugui dažnai šauna į galvą tokios beprotiškos mintys?

Nors vachmistrą Brandegą jau nuo operacijos pradžios buvo kelis kartus pakeitę, tačiau jis visas tirtėjo nuo šalčio. Rytas buvo vaiskus ir vėsus, o Anglų skvere pūtė gaivus vėjas. „Jeigu ši operacija dar ilgai užtruks, aš tikrai peršalsiu,— pagalvojo jis ir apsisukęs ties Jungfrau-štrase grįžo atgal.— Tuomet Lotė ims skųstis, kad ji kitaip įsivaizdavo tikrąją meilę, ir vėl klausinės, kada mes galų gale susituoksime. Tas klausimas anaiptol ne be pagrindo, nes mudu draugaujame daugiau kaip ketveri metai. Tačiau aš pirma tikėjausi būti paaukštintas ir tik paskui įplaukti į vedybinio gyvenimo uostą. Dabar pradėjau abejoti, ar šitai išdegs. Iki tol viskas labai nesisekė."

Pamatęs parodų salę, jis įsuko į skverą ir grįžo atgal keliu, einančiu greta gatvės. Paėmė portfelį į kitą ranką ir žvilgtelėjo į laikrodį. Netrukus pusė aštuonių. Nekantraudamas pasižiūrėjo į namą, kuriame Lenė buvo suradusi prieglobstį. Jis stovėjo atokiau nuo gatvės, dideliame apleistame sode, kairėje pusėje matėsi senamadiška veranda. Jis žinojo, kad įėjimas iš šono, tačiau prie namo kitaip neprieisi, tik per sodą, kurį jam buvo patogu stebėti.

Brandego troškimas ilgai be reikalo nesmaksoti išsipildė daug greičiau, negu jis tikėjosi. Pro susiraizgiusias nuogas šakas jis išvydo Lenę, žingsniuojančią taku prie sodo vartelių. Ji vėl nešėsi lagaminą, kurį vakar buvo pasiėmusi iš namų.

Vachmistras kilstelėjo aukštyn portfelį, išsitraukė nedidelę metalinę anteną ir spustelėjo užraktą. Paskui ištarė:

— Čia „Peteris". Kviečiu „Berną keturiolika". Čia „Peteris". Kviečiu „Berną keturiolika". Sekamas asmuo ką tik išėjo iš namų ir pasuko link Kirchenfeldo tilto. Einu paskui. Viskas.

Įstūmęs atgal anteną, Brandegas nudrožė toliau. Jam buvo nesunku nepamesti iš akių Lenės, kuri, regis, labai skubėjo. Netoli tilto ji pasuko į dešinę ir nusileidusi žemyn įsuko į Švelenmatštrasę. Užlindęs už kolonos Brandegas vėl susisiekė su centru. Jį buvo apėmusi persekiojimo aistra, be to, reikėjo elgtis apdairiai, norint, kad mergina jo nepastebėtų. Tačiau Lenė, matyt, nebijojo jokių persekiotojų. Nė sykio neatsisukusi, ji perėjo tiltą ir atsidūrė Arštrasėje. Šičia buvo kur kas judriau, tad Brandegas negalėjo laisvai naudotis racija. Tačiau niekas nekreipė dėmesio į jo portfelį. Jam irgi būtų buvę tas pats, svarbiausia, kad nepametė iš akių Lenės ir gali perdavinėti žinias, kokia kryptimi ji eina.

Ties nepilnamečių pataisos namais Lenė stabtelėjo ir apsidairė tarytum kažko ieškodama. Paskui skubiai nužingsniavo prie nedidelės aikštės, esančios prie Vejerga-sės. Brandegas žvilgtelėjo jai įkandin — ir puolė į kitą gatvės pusę, norėdamas įsimaišyti į pėsčiųjų srautą. Vienoje tarpuvartėje jis vėl susisiekė su centru:

— „Peteris" kviečia „Berną keturiolika". Pilkas „Volvo" numeris BE 162341 stovi šalia nepilnamečių pataisos namų Vejergasėje. Jeigu sekamas asmuo toliau eis vienas, aš seksiu paskui. Viskas.

Jis lengviau atsiduso. Rokštrohas daugiau nebeturi jokių šansų. Žinoma, Lenė galėjo įlipti į automobilį ir drauge nuvažiuoti, tačiau kas jam iš to. Ir apskritai tai neįtikėtina. Greičiausia Lenė toliau eis viena. Atsidūręs Gasštrasės gale, jis ėmė dairytis iš už kampo. Lenė žingsniavo į jo pusę. Lagamino jau nebeturėjo. Vienoje tarpuvartėje jis luktelėjo, kol ji praeis pro šalį. Paskui vėl nusekė paskui. Kai ji pasuko prie funikulieriaus, Brandegas suprato, koks galutinis jos kelionės tikslas: Berno kantono bankas Federacijos aikštėje.

„Vadinasi, ji turi raktą; žetoną ir slaptažodį,— svarstė Brandegas.— Matyt, visa tai jai perdavė Rokštrohas, tačiau iš kur Jisai gavo? Kai dėl slaptažodžio, tai jis negalėjo jo sužinoti, nes tikrojo Ankos Berne nėra ir jis tikrai neatvyks. Galbūt komisaro Ešlimano teorija vis dėlto klaidinga? Kas bus, tas, banke paaiškės: žinojo Lenė slaptažodį ar ne. Ir tuomet jos dainelė bus sudainuota."

Lenė užkopė terasa aukštyn ir nuėjo Federacijos gatve. Juo labiau artėjo prie Federacijos aikštės, tuo lėtesni darėsi jos žingsniai. Brandegas suprato, kad ji bijo. Jis pajuto kažką panašaus į užuojautą. Ta mergina įsivėlė į tokią istoriją, jog turės graužtis visą gyvenimą. Reikia tikėtis, kad teisėjų nuosprendis nebus labai griežtas. Staiga Lenė sustojo. Nejau grįš atgal? Tuomet tėktų suimti ją tiesiog gatvėje. Tačiau Lenė pasuko už kampo ir dingo banke.

Kitoje pusėje stovėjo vienas tų dviejų policininkų, kurie stebėjo banką. Brandegas nepastebimai mostelėjo jam. Tuo metu, kai prie įėjimo artinosi kitas policininkas, vachmistras įžengė į banką.

Kasų patalpa buvo didelė, erdvi, moderniškai perstatyta paskutiniaisiais metais. Jeigu apie finansinės įstaigos solidumą būtų sprendžiama iš sunaudoto marmuro ir stiklo kiekio, tai Berno kantono bankas būtų buvęs vienas solidžiausių. Lenė atsisėdo prie vieno iš žemų staliukų, esančių salės viduryje, kur klientai pildydavo visokius popierius ir neryžtingai ėmė apžiūrinėti kasos langelius. Salės gale, greta laiptų, vedančių į požemines patalpas, buvo langelis skirtas seifams. Kiek atokiau stovėjo pasiuntinukas-, kurio pareiga buvo palydėti klientus žemyn. Už langelio sėdėjo senyvas tarnautojas ir rimta veido išraiška peržiūrinėjo šūsnį kortelių.

Brandegas nuėjo prie gretimo langelio, iš formuliarų dėžutės išsirinko vieną blanką čekių 'knygutei gauti ir ėmė rašyti. Galbūt Lenė greitai apsispręs, nes jis negalėjo kažin kiek pildyti blanką. Brandegas apsidairė ir prie gretimo staliuko pastebėjo kolegą, saugantį banko salę.

„Bent jau čia viskas .gerai",— pagalvojo jis patenkintas. Staiga jo žvilgsnis užkįįuvo už Lenės. Išblyškusi ir susijaudinusi ji stovėjo prie langelio, susikišusi rankas į savo baltų kailinukų kišenes.

Rimtasis banko tarnautojas nustojo tvarkyti korteles ir prisiartino prie langelio. Nors jie šnekėjosi tyliai* tačiau Brandegas viską suprato.

— Ko jūs pageidaujate, panele?— paklausė vyriškis.

— Aš... aš norėčiau atsidaryti seifą,— užsikirsdama pralemeno Lenė.

— Prašom numerį.

— Dvylika aštuoniasdešimt trys.

Tarnautojas ėmė ieškoti vienoje knygoje drobiniais viršeliais, paskui atidėjo ją į šalį, pasiėmė kitą. Matyt, jam teko gerokai paplušėti, kol aptiko tą numerį senose knygose, tačiau jis buvo gerai išmuštruotas ir nesistebėjo tuo, kad seifo savininkas pasirodė dieną prieš baigiantis terminui.

— Ar turite raktą, panele?

Lenė padėjo raktą ant stalo.

— Dar reikia turėti žetoną,— maloniai pasakė tarnautojas.

Lenė padavė jam nedidelį apskritą metalinį žetoną.

Brandegas įsitempė. Dabar artėjo svarbiausias momentas.

— Jeigu dar malonėtumėte pasakyti slaptažodį, panele, tuomet pasiuntinukas palydėtų jus į apačią.

Lenė pastūmė langelio link lapelį. Tarnautojas, paėmęs jį į rankas, palygino su tuo, kas buvo parašyta knygoje. Paskui pakėlė galvą. Šis judesys labiau negu bet kas išreiškė to žmogaus nuostabą.

— „Padėkliukas alaus bokalui"?—pratarė jis.— Vadinasi, slaptažodis „Padėkliukas alaus bokalui"? Čia kažkoks nesusipratimas. Seifui dvylika aštuoniasdešimt trys sutarta visai kitoks žodis. O kas parašyta šiame lapelyje, mes apskritai niekada...

— Taip, bet... koks tuomet tikrasis slaptažodis?— suvapėjo Lenė.

Tarnautojas garsiai užvertė knygą.

— Labai gaila, panele. Tatai jums derėtų žinoti. Taip susiklosčius aplinkybėms mes negalime leisti jūsų prie seifo. Bet kadangi jūs turite raktą ir žetoną...

Brandegas kaipmat atsidūrė prie Lenės ir parodė pažymėjimą.

— Nusiraminkite. Aš užsiimsiu šia dama. Elkitės taip, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Jūsų bankui ne į naudą, jeigu atkreipsite klientų dėmesį.

Jis. įsikišo raktą, žetoną ir lapelį į kišenę, paėmė už parankės Lenę, kuri stovėjo apstulbusi, ir nusivedė durų link, Tarnautojas spoksojo jiems įkandin, tačiau paklausė Brandego nurodymų ir vėl atsisėdo į vietą. Policininkas, budėjęs salėje, nepastebimai linktelėjo vachmistrui. Išėjus iš banko, Lenė atsidūrė tarp Brandego ir tenai laukiančių policininkų ir atsipeikėjusi mėgino išsiveržti.

— Ko jums reikia?—sušuko ji.— Jūs neturite teisės...

— Netriukšmaukit,— nutildė ją Brandegas.— Mes turime orderį areštui. Kai nuvažiuosime į policiją, pati tuo įsitikinsite.

Lenė nesipriešindama nuėjo į Gurtengasę, kur stovėjo policijos automobilis.

— Nuvežkite ją į Vaizenhauzo aikštę,— pasakė Brandegas vairuotojui.— Man reikia dar sugrįžti į banką. Ar jį jau sučiupo?

— Sučiupo,— atsakė vairuotojas.— Jis bandė panaudoti pistoletą, tačiau nespėjo. Komisaras kaip tik jį tardo.

Kitas policininkas • paliepė Lenei lipti j automobilį ir pats įsitaisė šalia. Kai vachmistras ruošėsi eiti, automobilyje pasigirdo radijo šaukimo signalai.

— Kas nors svarbu?— paklausė Brandegas, grižtelėjęs mašinos link.

— Jie surado tą rytų vokietį,— pranešė vairuotojas.— Gulėjo sunkiai sužeistas ant uolos prie Artės tarp Hale-no ir Forderdetigeno. Netrukus jį operuos...

Ešlimano kabinete sėdėjo trise — Gfeleris, Ešlimano skyriaus darbuotojas ir Lenė. Komisaras pavedė tardymą inspektoriui, o pats nuvažiavo į ligoninę.

— Nesuprantu jūsų,— pasakė Gfeleris Lenei.— Jums dvidešimt dveji. Tasai Hofmeisteris galėtų būti jūsų tėvas. Nejau išties manėte už jo ištekėti?

Darbuotojas, sėdintis prie stalo su magnetofonu, smerkiamai nužvelgė Lenę. Jis turėjo tris suaugusias dukteris ir krūvą anūkų. Ir kaip toji mergina galėjo šitaip nusižeminti!

— Jis buvo man geras,— tyliai pratarė Lenė,— be to, norėjau ištrūkti iŠ namų.

— Ir tikite, kad jis būtų jus vedęs?—maloniai paklausė Gfeleris.

Lenė piktai pasižiūrėjo į Gfelerį, kuris panėšėjo į jos išsvajotą vyro idealą, ir šiurkščiai atkirto:

— Žinoma. Jisai nuolatos man prisiekinėjo.

Gfeleris valandėlę tylėjo.

— Todėl jūs elgėtės taip, kaip jis reikalaudavo — galop pasakė jis,—net jeigu tai būdavo ir prieš įstatymą.

— Kai normaliu keliu negalima atgauti savo turto, tenka pačiam suktis kaip išmanai,— įžūliai atsakė Lenė.

— Turto?— pakartojo Gfeleris.— Jūs turite galvoje dėžutę? Gal malonėtumėt smulkiau paaiškinti?

Jis atkišo jai savo portsigarą. Darbuotojas, sėdintis prie magnetofono, nepatenkintas pridegė jai cigaretę.

— Ponas Hofmeisteris turi vyresnįjį brolį,— ėmė pasakoti Lenė, giliai užsitraukusi.— Liuksemburge jie turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę. 1940 metais užpuolus vokiečiams, brolis sudėjo jon vertingiausius papuošalus į dėžutę ir deponavo ją viename Berno banke...

— Reikia manyti, kad ponas Hofmeisteris gavo raktą, o tuo tarpu jo brolis pasiliko žetoną ir slaptažodį. Ar ne tiesa?—paklausė Gfeleris, slėpdamas ironiją.

— Taigi, šitaip ir buvo,— patvirtino Lenė.— Deja, pono Hofmeisterio brolis bendradarbiavo su naciais ir baigiantis karui turėjo kuriam laikui dingti, tačiau prieš tai spėjo pratęsti dėžutės saugojimo laiką banke. Ponas Hofmeisteris ne kartą mėgino atgauti savo turtą. Jis susirašinėjo su broliu, siųsdamas laiškus netikru adresu, o kur jis iš tikrųjų apsigyvenęs, nežinojo. Jeigu būtų turėjęs žetoną ir slaptažodi, būtų galėjęs pasiimti dėžutę, tačiau brolis tiek vieno, tiek kito nenorėjo atiduoti.

— Matyt, labai įtarus?—pakišo mintį Gfeleris.

— Taigi, kaip tik toks,— pasakė Lenė.— O juk ponas Hofmeisteris norėjo atgauti tai, kas jam priklausė. Tačiau brolis troško vienas tapti dėžutės savininku. Paskutiniais metais jis net kelis kartus kėsinosi į poną Hofmeisterį, norėdamas pagrobti raktą. Kai jam tatai nepavyko, pasikvietė brolį į Berną, tariamai norėdamas su juo susitarti, o iš teisybės pasisavinti dėžutę.

— O ponas Neringas?

— Ponas Neringas — brolio pasiuntinys. Pono Hofmeisterio brolis neišdrįso rodytis Berne.

— Vadinasi, jūsų dėdė irgi palaikė ryšius su tuo broliu?

— Žinoma.

Gfeleris susimąstęs pažvelgė į magnetofoną, kurį darbuotojas truputį pareguliavo. Tai bent rafinuotas tasai Rokštrohas! Jis kiek iškreipė tiesą, viską apvertė aukštyn kojomis ir dabar štai Lenės akyse atrodė kaip žmogus, kovojantis už savo teises ir negalintis kreiptis į policiją ir teismą. Nejau Lenė išties juo patikėjo? O gal ji padėjo jam vien todėl, kad rūpinosi savo pačios likimu? Juk kadaise ruošėsi tapti aktore.

— Na o jūsų dėdė,— lėtai pratarė Gfeleris,— ponas Hofmeisteris jam gerokai kailį iškaršė.

Lenė nuleido galvą.

— Šito aš nenorėjau. Tačiau dėdė pats kaltas. Kodėl užpuolė poną Hofmeisterį?

— Jūsų dėdė užpuolė poną Hofmeisterį?

Inspektoriui prieš akis iškilo liguistas, reumato kankinamas Šnebelis.

Ji linktelėjo.

— Visa tai jums greičiausiai papasakojo ponas Hofmeisteris,— pasakė Gfeleris.— Su dėde apie tai nešnekėjote?

— Ne.

— Ar pažįstate tokį poną Herlingerį?

— Ne. '

— O poną Kalašą, Sandorą Kalašą?

Lenės veidas persikreipė iš pasišlykštėjimo. Ji užgesino cigaretę peleninėje.

— Šitą pažįstu. Jis gyvena mano dėdės name.

— Ar žinojote, kad jis draugauja su ponu Hofmeisteriu?

— Negali būti!

Gfeleris gūžtelėjo pečiais. Rokštrohas nė neužsiminė Lenei apie Herlingerį, lygiai kaip Šnebelis nenutuokė apie Rokštroho egzistavimą.

— Jūs girdėjote, kad poną Neringą surado sunkiai sužeistą ant Arės kranto. Ką į tai pasakysite?

Lenės akyse blykstelėjo baimė.

— Galbūt savižudybė?

— Kodėl tatai atėjo jums į galvą?

— Aš žinau, kad ponas Hofmeisteris atėmė iš pono Neringo žetoną ir privertė pasakyti slaptažodį. Matyt, ponas Neringas taip susisielojo, jog nusprendė verčiau mirti. Tikriausiai šitaip ir buvo.

Gfeleris užsimerkė.

— Ar jūs esate tokia kvaila, ar tik apsimetate?—« šiurkščiai paklausė jis, perverdamas ją lediniu žvilgsniu.— Dabar lieka patvirtinti, kad norėjote apšmeižti poną Neringą jo pažįstamų akyse ir tokiu būdu priversti jį išduoti slaptažodį.

— Bet juk aš nešmeižiau! — sušuko Lenė.— Ponas Hofmeisteris jums pats viską paaiškins...

— Jis jau paaiškino,— pertarė ją Gfeleris.— Tasai ponas Hofmeisteris yra karinis nusikaltėlis, buvęs SS šturm-banfiureris, nužudęs daugybę žmonių ir dabar ieškomas, o dėžutėje laikomos koncentracijos stovyklose sunaikintų kalinių brangenybės!

— Netiesa! — pasibaisėjusi užriko Lenė ir pašoko iš vietos.

— Tikroji jo pavardė Rokštrohas,— negailestingai kalbėjo inspektorius.— Mūsų šalyje jisai stos prieš teismą, nes nušovė savo bendrininką Herlingerį, o lavoną nusviedė į Arę. Šįryt bangos išmetė jį ant kranto už For-derdetingeno. Ir Neringą ketino nužudyti, kai išgavo iš jo slaptažodį, beje, klaidingą!

— Jūs meluojate!

Simpatinga šviesiaplaukė mergina išbalo kaip drobė ir susiėmė galvą rankomis.

— Jūs meluojate! Sitai jums papasakojo Neringas arba pono Hofmeisterio brolis. Netikėkite jais, prašau jūsų, netikėkite!

— Sėskitės!

Gfeleris žiūrėjo į merginą, kuri drebėjo visu kūnu.

— Tariamasis Hofmeisteris jau viską prisipažino,— pasakė jis.

— Ne,— maldaujamai ištarė Lenė, priblokšta tokios žinios.— Ne, jis negalėjo šito padaryti. Jis nekaltas.

— Aš jūsų neapgaudinėju,— atsakė Gfeleris, nukreipdamas nuo jos žvilgsnį. Jis pastebėjo, kad Lenės neviltis tikra, ir nenorėjo beširdiškai ją toliau kankinti. Galbūt ji ne viskuo patikėjo, ką Rokštrohas pasakojo, tačiau kad jis toksai nusikaltėlis, Lenei be abejonės ir į galvą nebuvo atėję.

— Mes jį patį paklausime,— nusprendė jis. Paspaudė mygtuką ir paliepė:—Atveskite Rokštrohą!

Atsidarė durys ir į kabinetą lydimas policininko su antrankiais įžengė Rokštrohas arba Hofmeisteris. Jo geraširdiškumo nė kvapo nebuvo likę. Lenė įsmeigė akis į jo riebų, šaltą veidą, už kurio fasado slypėjo brutalumas ir baimė.

— Aš papasakojau panelei Biutikofer, kad jūs nužudėte Herlingerį ir kėsinotės į Neringo gyvybę,— prašneko Gfeleris.— Ji nenori patikėti.

— Kadangi ji tikra višta,— pasakė Rokštrohas gaižįu balsu.

Smakras subraižytas, dešinė akis pamušta, visa tai liudijo, kad suimant jis priešinosi.

Lenė krūptelėjo.

— Liudvikai,— ėmė maldauti ji,— juk tu man sakei...

— Sakiau tai, ką reikėjo, kad tu nueitum į banką,— ciniškai užbaigė Rokštrohas.

— Bet kodėl reikėjo man eiti?—paklausė Lenė.— Juk tu pats galėjai...

Rokštrohas visa gerkle nusikvatojo.

— Matote, inspektoriau, kokia ji kvaiša? Nesupranta, kad man kitos išeities nebuvo.

— Mes ketinome drauge važiuoti į Prancūziją, Liudvikai,— sušnabždėjo Lenė.— Juk tu jau turėjai bilietus...

— Klystate, panele Biutikofer,— pertarė ją Gfeleris.— Jis neturėjo jokių bilietų ir nė negalvojo su jumis važiuoti į Prancūziją. Jis ruošėsi vykti į Italiją, o iš ten laivu — dar toliau, tačiau vienas. Vėliau apsigalvojo. Jam atrodė geriausia dar šiandien dingti iš Šveicarijos. Praėjusią naktį Kloteno aerouoste jis įsigijo Iberijos aviakam-panijos bilietą į Madridą. Kartais pasitaiko, jog kas nors grąžina bilietus. Taigi lėktuvas išskrenda šįryt vienuoliktą trisdešimt dvi. Pietų Amerika jam pasirodė pati saugiausia vieta. Reikėjo kuo skubiau išnykti, kol dar nepaskelbtos paieškos dėl tų dviejų žmogžudysčių.

— Tik vieną bilietą?—paklausė Lenė nesusivokdama. Paskui atsisuko į Rokštrohą:—Tu išties nupirkai tik vieną bilietą?

Kabinete nuaidėjo Rokštroho juokas.

— Na, inspektoriau, įsitikinote, kokia ji trenkta. Tai kam tada man su ja tampytis?

— Išvesti! — įsakė Gfeleris.

Policininkas stumtelėjo Rokštrohą durų link.

Gfėleris žiūrėjo į Lenę, sėdinčią pusiau praviromis akimis. Kokia jos kaltė, dar reikės nustatyti. Na o dėl Rokštroho viskas aišku. Jis stebėtinai greit prisipažino, net pasakė kodėl. Jeigu jį perduotų Vakarų Vokietijai, tai galimas daiktas, jog apskritai nebūtų proceso, nes žmonės, suinteresuoti, kad jis tylėtų, lieptų jį nužudyti. Tiesa, Šveicarijoje už savo paskutinius nusikaltimus jam teks kalėti iki gyvos galvos, tačiau Torbergo kalėjime jis jausis kur kas saugiau.

— Mes, deja, negalime jūsų paleisti, panele Biutikofer,— pasakė Gfeleris veik atsiprašydamas.

Lenė sverdėdama atsistojo.

— Ir gerai,— sušnabždėjo ji, ir inspektorius pajuto, kad ji sako teisybę.

— Galbūt jums ko nors reikia, ponas komisare? Gal kavos?— paklausė vachmistras Brandegas.

— Dėkui, Brandegai. Nieko nereikia,— pavargusiu balsu atsakė Ešlimanas.— Malonėkite palikti mane vieną.

Vachmistras dar sykį susirūpinęs žvilgtelėjo į savo viršininką ir uždarė duris. Ešlimanas suėmė rankomis plyštančią iš skausmo galvą. Ir tokia bėda jo neaplenkė!

Jis prisiminė, kaip prieš važiuojant į ligoninę jam paskambino žmona. Kėtė maldavo kuo skubiausiai grįžti į namus. O kadangi Neringas ligoninėje dar gulėjo be sąmonės ir negalima buvo su juo pasišnekėti, tai komisaras trumpam užsuko į namus.

O tenai jam teko patirti baisią sceną. Dislė, jo duktė, kuria jis visuomet didžiavosi, prisipažino, jog laukiasi kūdikio nuo vedusio vyro. Ji grasino nusižudysianti, jeigu tėvas jai neatleisiąs, o žmona stovėjo šalimais ir ašarų smaugiamu balsu prašė:

— Pasakyk ką nors, Bernhardai, pasakyk ką nors.

Bet žinia jam taip uždavė širdį, kad nė žodžio negalėjo ištarti. Dislė, jo Dislė, pakliuvo suvedžiotojui į rankas. Ešlimano viduje kažkas lūžo. Jo mažas, nuo visokių vėjų saugomas pasaulėlis pavirto griuvėsiais. „Aš save apgaudinėju,— galvojo jis,— visados apgaudinėjau. Pasaulis anaiptol ne toks, bet aš nenorėjau šito pripažinti, nors diena po dienos susidurdavau su tuo darbe." Dislė įsikibo tėvui į parankę, ir prieš akis jam iškilo nedidelė šviesiaplaukė mergaitė, kuri su savo jaunesniuoju broliu priešais jį ir žmoną eidavo sekmadieniais pasivaikščioti į parką, kuri kvatodavo, kai ruda voveraitė paimdavo riešutą iš jos rankos, arba verkdavo, kai negyva varlė neįšokdavo į kūdrą. Širdis krūtinėje tarsi suakmenėjo, graudulys gniaužė gerklę. Jis uždėjo Dislei ant galvos ranką ir išėjo, pats nesuvokdamas, ar tai atleidimo ženklas, ar ne.

— Tai šit kaip,— tarė jis, linktelėjęs generolui Giza-rui, kuris griežtai žvelgė į jį iš portreto nuo sienos.— Su Rokštroho byla nepajėgiau susidoroti, nes trūko drąsos paklusti sąžinės balsui. O savo dukteryje visąlaik mačiau aną mažą mergaitę, tuo tarpu ji jau seniai buvo užaugusi. Juk galėjau anksčiau suprasti iš to, kaip Erns-telis — tfu, kad tave — Ernstas į mane žiūrėdavo.

Į duris pasibeldė. Ešlimanas -abejingai pasakė:

— Prašom!

Į kabinetą įžengė vachmistras Brandegas ir pranešė:

— Markvartai ir tasai Taubertas norėtų su jumis pasišnekėti. Gal juos išprašyti?

— O kodėl?—paklausė Ešlimanas.— Aš jų paslaugoms.

Jis pakilo iš už rašomojo stalo, kai įėjo Georgija, Klausas ir Ingas Taubertas. Brandegas atnešė dar vieną kėdę ir pats atsistojo .prie durų. Komisaras rankos mostu pakvietė sėstis, atsisėdo ir pats.

Jie nė nepasisveikino vieni su kitais. Brandegas pajuto slogią įtampą, staiga įsiviešpatavusią kabinete. Jis buvo pasiryžęs tvirtai stoti į komisaro pusę, nes baiminosi konflikto, kuris galėjo kilti tarp jo ir atėjusių lankytojų. Tačiau vienintelis, kuris viso šito, regis, ir nepastebėjo, buvo pats komisaras. Jo žvilgsnis klaidžiojo kažkur tolumoje, išvis neužkliūdamas už priešais sėdinčių žmonių.

— Mums reikėtų padėkoti jums, ponas Ešlimanai, kad paskambinote,— prašneko Klausas Markvartas, vos slėpdamas vidinį susijaudinimą.— Mes iškart aplankėme ligoninėje poną Neringą. Bet manau suprasite, kad dėkoti jums nėra už ką.

Ešlimanas tarytum pabudo iš savo susimąstymo.

— Ką jūs turite galvoje? Ak, tiesa. Taip, suprantu. Jūs žinote, kas nutiko?

— Ponas Gfeleris mus informavo apie tai, kas svarbiausia.

Ingas Taubertas negalėjo atitraukti akių nuo Ešlimano rankų, žaidžiančių su medine liniuote. Po susitikimo

/

su Gfeleriu Šnebelio bute jis suprato, kokie beprasmiški buvo įtarimai. Jis nujautė, kaip patarėjas Neringas kentėjo ir dabar klausė savęs, kokia kaltė tenka jam už tai, kas įvyko. Jis pats savęs nekentė, labiausiai jam norėjosi kuo greičiau atsidurti Berlyne ir iškloti ministerijoje savo skyriaus viršininkui, kad jis daugiau negalįs dirbti tokio darbo, nes laikąs save neišmanėliu. Bet paskui prisiminė, ką Neringas buvo pasakęs po apsilankymo pas daktarą Kopą: „Jeigu atsitiktų taip, jog aš negalėčiau iki galo sutvarkyti mums pavestą užduotį, tuomet jums tektų viską užbaigti." Dąbar kaip tik išmušė ta valanda. Dabar jam reikėjo išsirūpinti raštišką leidimą atidaryti susisiekimo atstovybę. Na o paskui geriausia niekados daugiau nesirodyti patarėjui akyse, jeigu Neringas apskritai išliks gyvas. Kaip visa tai niekšinga! Jis padarė tiek daug klaidų! Šviesiaplaukė mergina madonos veidu apmulkino jį, sukurstė prieš žmogų, kuriam niekų negalima prikišti, jis patikėjo popiergaliu bei parašu, kurį tasai žmogžudys Rokštrohas padirbo pasižiūrėjęs, kaip Neringas pasirašė Biutikofer pensiono svečių knygoje. Ne, šitaip negalima. Jeigu jam kartą buvo aptemęs protas — galbūt dėl to, kad per daug susižavėjo ta mergina,— tai dabar pats laikas prisipažinti suklydus ir atvirai pasišnekėti su patarėju. Neringas toks žmogus, kuris supras, žmogus, kuris atleis, nes jis — Taubertas — suabejojo juo vien iš didelės meilės tėvynei. Juk ir Neringas karštai myli tą šalį.

„Ešlimano plaukai veik tokie pat žili kaip Neringo,— pagalvojo Georgija.— Matyt, ir jį kažkas slegia, bet ar' tai galima palyginti su mūsų nerimu dėl Neringo gyvybės?" Jiems buvo leista trumpam žvilgtelėti į palatą, kurioje gulėjo patarėjas. Neringas buvo tik neseniai atgavęs sąmonę ir vos vos šyptelėjo jiems tarytum norėdamas pasakyti: „Ne tokie prasti popieriai." Kai seselė vėl uždarė palatos duris, Georgija pajuto skruostais riedant ašaras. Sulaikiusi kvapą ji klausėsi gydytojo aiškinimo apie patarėjo sveikatą. Krentant žemyn, į uolas buvo sutraiškytas dešinysis raktikaulis, kuris perplėšė veną. Netekęs daug kraujo, pacientas labai nusilpo. Be to, sulaužyta nemani šonkaulių, sutrenktas stuburas juosmens srityje, o ką jau kalbėti apie sumušimus ir commotio cerebri К Jį operavo, padarė kelis kraujo perpylimus, tačiau kaip viskas klostysis toliau, sunku iš anksto nuspėti. Jeigu vaikai pakeliui į mokyklą nebūtų jo pastebėję, būtų buvę neįmanoma padėti. Šiaip ar taip, ligonio būklė vis dar esanti nepaprastai rimta.

— Jūsų šalyje sužalotas mūsų respublikos pilietis,— griežtai pasakė Klausas Markvartas,—ir vis per nepaprastą policijos lengvabūdiškumą.

— Sis kaltinimas skirtas man?—paklausė Ešlimanas.

— Mes galime jus, ponas Ešlimanai, apkaltinti ne tik tuo. Štai, pavyzdžiui, beveik jūsų akyse buvo kėsintasi į poną Taubertą ir į mane. Nereikia didelės fantazijos, norint suprasti, kieno tai darbas. Jūs leidote visai nevaržomai veikti Vakarų Vokietijos žvalgybai.

Komisaras atsistojo ir priėjo prie lango. Spitalakerio namus gaubė melsvas dangus, o languose atsispindėjo pavasarinės saulės spinduliai. Ant medžių ir krūmų jau rodėsi pirmoji žaluma.

— Jūs dar turite kokių nors priekaištų?

— Norėtume sužinoti, kodėl šio krašto policija slėpė du nacistinius nusikaltėlius ir sudarė jiems sąlygas įvykdyti naujus nusikaltimus, kodėl neapsaugojo taikių kitos šalies piliečių.,Jūsų šalis, ponas Ešlimanai, šlovinama kaip laisvės ir demokratijos tvirtovė. Tai kas jus privertė taip elgtis?

Komisaras Ešlimanas atsisuko.

— Jūsų kaltinimai ne tuo adresu, ponas Markvartai,— tyliai ištarė jis.— Aš ne politikas ir neturiu neribotos valdžios. Aš žmogus, netgi silpnas žmogus. Esu priverstas elgtis taip, kaip įsakyta, ir aš taip elgiausi, galbūt prieš savo valią, tačiau kitos galimybės nemačiau...

Jis pasirėmė rankomis į stalą. Jo balsas ėmė skambėti garsiau.

— Nusileiskite aukštu žemyn, į šimtas šešioliktą kabinetą pas daktarą Bingą. Tenai galėsite susitikti ir su prokuroru. Pakartokite tiems ponams tai, ką man pasakėte. Pareikalaukite iš jų atsakymo, kodėl Rokštrohas su Her-lingeriu taip ilgai vaikščiojo laisvėje. Paklauskite, kas buvo tuo suinteresuotas ir, visų pirma, pasiteiraukite, kodėl reikėjo statyti į pavojų Neringo ir jūsų gyvybes. Kam buvo naudinga, kad Rokštrohas su' Herlingeriu nebūtų areštuoti ir vėl dingtų iš čia be pėdsakų. Šauksmas iš anapus Bodeno ežero neliko pas mus be atgarsio...

Vachmistras Brandegas užsikosėjo, Ešlimanas žvilgtelėjo į jį ir vėl atsigręžė į Klausą Markvartą.

— Daugiau neturiu ko pridurti,— užbaigė jis.— Elkitės kaip tinkami.

—■ Taip ir pasielgsim,— griežtai pasakė Klausas.

Lankytojai atsistojo. Brandegas atidarė duris ir išleido juos.

— Ar suprantate, ką padarėte, ponas komisare?—paklausė jis Ešlimano, kada jie liko vieni du.

— Mano kriminalinė karjera jau baigta,— atsakė Ešlimanas.— Aš buvau Įrankis nešvarių politikierių rankose. Nedaug trūko, ir būčiau tapęs budeliu. Aš nenoriu būti budeliu!

EPILOGAS

Tuščiuose kambariuose aidėjo žingsniai. Klausas Markvartas dar sykį patikrino, ar nieko neužmiršo. Stabtelėjęs mažame kabinete prie dar visai neseniai tarškėjusio teletaipo, jis išgirdo, kaip kažkas įėjo į koridorių. Sugrįžęs į svetainę, jis pamatė Alfonsą Ledrachą kritiškai apžiūrinėjantį nuogas sienas.

— Tuščias butas man visuomet kelia slogų įspūdį,— ištarė jis, spausdamas Klausui ranką.— Vadinasi, jūs išties mus paliekate? Mano žmona pasakojo, kad Georgija su ponu Neringu išvažiavo užvakar.

v — Taip, ji lydėjo patarėją ligoninės mašina iki Klo-teno,— patvirtino Klausas.— Jį teko pervežti gulomis. Tačiau skridimą gerai pakėlė. Dabar Neringas jau Berlyno „Šarite" klinikose. Neseniai gavau iš Georgijos telegramą. Daugiau jo gyvybei negresia pavojus. '

— O kada jūs išvykstate? ^

— Netrukus. Tik laukiu, kol ponia Biutikofer perims butą. Negaliu jums net pasiūlyti atsisėsti, Alfonsai. Baldai parduoti, teletaipas išmontuotas, telefonas išjungtas. O visa, kas man reikalinga, jau susikroviau į savo ,,Vart-burgą". Jį dar pavyko laiku suremontuoti. Antraip būtų reikėję atidėti kelionę.

— Kokiu maršrutu važiuosite? Kelsitės per Bodeno ežerą ir paskui trauksite per Federatyvinę Vokietiją?

— Taip, tai trumpiausias kelias. Žinoma, mane visąlaik seks.

— Jau seka,— pasakė Ledrachas ir spragtelėjo portsigarą.— Ponas Vanderslebas, organizavęs pasikėsinimą prieš jus ir jūsų draugą, buvo priverstas atsistatydinti. Jį pakeitė toksai ponas Tiršenroitas, kuris dedasi esąs telefonų įrengimų supirkinėtojas.

Nykščiu jis bakstelėjo į Biutikofer pensiono pusę. Markvarto ranka siekusi cigaretės pakibo pusiaukelėje.

— Bet juk tai!.. Iš kur jūs žinote?

— Šį tą žinau,— melancholiškai atsakė Ledrachas.—

Kartais būtų geriau, jeigu nieko nežinočiau. Kas gi nori užsiiminėti tokiais dalykais?

Klausas Markvartas paėmė iš portsigaro cigaretę, pirmiau uždegė Ledrachui, paskui sau.

— Jūs tik vakar grįžote iš Egipto, Alfonsai?

Ledrachas linktelėjo.

— Aš per vėlai viską sužinojau. Juk minėjau, kad ketinu išsiaiškinti šią painią istoriją, tačiau iki šiol vis negalėjau. O jūs tuo tarpu užbėgote man už akių. Jūsų straipsnis „Berliner Zeitung" sukėlė tiek daug triukšmo, jog net keli šveicarų laikraščiai suskato domėtis ta byla. Skandalo jau nebuvo įmanoma užgniaužti, kai jūsų vyriausybė per vieną draugišką valstybę įteikė protesto notą ir pareiškė ieškinį nuostoliams atlyginti. Žinoma, jie stengsis išsisukti nuo atsakymą

— Tačiau Neringui jau sutiko atlyginti nuostolius.

Ledrachas paniekinamai nusijuokė.

— Anri Diunano ² šaliai niekas neturi prikišti, kad ji neištikima jo humaniškiems principams. Bet anaiptol ne viskas taip gražu. Juk nebuvo net atsiprašyta ir nė neprasižiota apie Vakarų Vokietijos žvalgybą. Ar tiesa, kad jums nepavyko atidaryti susisiekimo atstovybės?

— Deja,— atsakė Klausas Markvartas.— Mano draugas Taubertas padarė viską, kas įmanoma. Jis dar sykį apsilankė pas daktarą Gijarą ir daktarą Kopa. Tačiau ir jie negalėjo niekuo padėti. Po tų įvykių buvo neįmanoma gauti leidimą. Vos atgavęs sąmonę, patarėjas Neringas jau po dienos ligoninėje šnekėjosi su Taubertu. Jis vylėsi, kad jiems vis dėlto pasiseks...

Bet jų susitikimas turėjo štai kokią naudą: Neringas su Ingu Taubertu vėl surado bendrą kalbą. Apskritai Ingas Taubertas, regis, labai pasikeitė. Grįžęs į Berlyną jis po savaitės atsiuntė iš Potsdamo Georgijai ir jam atviruką, pasirašytą ir tos panelės Ciulkės, su kuria Klausas buvo jį kartą susitikęs geležinkelio stotelėje. Atviruke buvo parašyta tik vienas sakinys: „Niekados nežinai, ka-da kas baigiasi." Georgija nusijuokė ir paaiškino, kad tai jos kadaise pasakyti žodžiai.

— Kitą* sykį jūsų draugams geriau klosis,— tarė Ledrachas.

— Reikia tikėtis. Kada prasidės procesas?

— Ne anksčiau kaip lapkričio mėnesį. Jie trise stos prieš teismą: Rokštrohas, Lenė ir Šnebelis. O iš Vakarų Vokietijos žvalgybos, aišku, nieko nebus. Kai Neringas pasveiks, jį pakvies būti liudytoju.

— Gal ką nors girdėjote apie Ešlimaną?— pasiteiravo Klausas ir atidarė langą, norėdamas užgesinti cigaretę į atbrailą.—Man jo veik gaila. Paklausiau jo patarimo ir viską išdėjau į akis tam daktarui Bingui. Matyt, būsiu padaręs komisarui meškos paslaugą.

— Nemanau. Vienas nusirita tarnybos laiptais, kitas jais pakyla,— ėmė filosofuoti Ledrachas.— Ešlimanas nusirito žemyn. Atsidūrė policijos archyve ir tupės tenai iki pensijos. O daktaras Bingas palypėjo aukščiau. Žinoma, jį kaip ir keletą kitų valdininkų iš teisingumo ir policijos departamento reikėjo pašalinti. Tačiau aš girdėjau, kad jis finansų departamente gauna vietą, be abejonės, daug geresnę negu iki šiol.

Ledrachas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Turiu skubėti į redakcijos pasitarimą. Nenoriu vėluoti. O štai ir svarbiausia priežastis, dėl kurios jus aplankiau.— Jis ištraukė iš palto kišenės kažkokį pakelį ir padavė Klausui.— Padėkliukai alaus bokalams,— nusišypsojo jis sutrikęs.—Čia yra netgi arabiškų. Gal ponui Neringui tatai bus nemalonus prisiminimas, bet kuo čia dėti padėkliukai? Juk Berlyne jis turi mažą draugą, kuris juos renka. Prašau jam perduoti.

Klausas išlydėjo jį į koridorių.

— Džiaugiuosi, kad išvažiuoju iš Berno,— pasakė jis.— Neturiu nieko prieš miestą. Jis pats gražiausias, kokius man apskritai teko matyti. Bet aš čia svetimas ir pastebėjau, kad daugeliui žmonių pastaruoju metu pasidariau nepageidaujamas. Na, pavyzdžiui, poniai Biutikofer, moteriai, kuri puikiai pakelia likimo smūgius. Tai, kas atsitiko jos dukrai ir broliui, regis nė kiek neišmušė jos iš vėžių. Mums susidarė toks įspūdis, kai tarėmės, kada iš-sikelsime iš buto.

Jiedu sustojo prie durų.

— Linkiu jilms laimingo kelio, mielas Klausai,— pasakė Ledrachas.— Linkėjimų ir nuo mano žmonos. Pasveikinkite Georgiją, poną Neringą ir poną Taubertą...

— Nuoširdžiai dėkoju, viską perduosiu,— atsakė Klausas Markvartas.— Bet norėčiau dar paklausti vieno dalyko. O kas bus su ta dėžute? Mėgins ieškoti tikrųjų šeimininkų arba jų įpėdinių? Galbūt perduos brangenybes SNO ir tokiu būdu padės badaujantiems bei nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių žmonėms? O gal dar yra kokių kitų planų?

Alfonsas Ledrachas nustebęs pažvelgė į jį.

— Kaip? Jūs nieko nežinote?

Klausas Markvartas papurtė galvą.

— O ką turėčiau žinoti?

— Vadinasi, ir jums nieko nepranešė,— įtūžo Ledrachas. Jis vėl metė akį į laikrodį ir išsigandęs šūktelėjo:— Jau vėluoju. Trumpai kalbant: Rokštrohas ir Herlingeris laukė žmogaus, kuris neatvyko.

— Turite galvoje Anką?

— Taip, na ir kodėl gi nepasirodė tasai Anka?

— Kadangi buvo rizikinga.

— Be abejonės,— pasakė Ledrachas.— Ypač po to, kai įdavė abu savo bendrus. Greičiausia tai jo darbas. Tačiau ponas Anka neatvažiavo dar ir todėl, kad jam diskas gerai sekasi, veikiau per gerai. Galbūt jis gyvena Pietų Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, o gal šalia Rokštroho ar Her-lingerio, bet kur kas ištaigingiau. Jam nebuvo jokio reikalo čionai atvykti. Kam stengtis atgauti tai, ką jis jau turėjo?

— Nesuprantu,— papurtė galvą Klausas Markvartas.

Ledrachas nusijuokė.

— Man jau seniai buvo kilęs įtarimas. Tikėsimės, jog kada nors teisingumo ranka pasieks ir tą Anką. Deja, ne visi nusikaltėliai susilaukia pelnytos bausmės.

Klausui Markvartui pamažu ėmė šis tas aiškėti. Ledrachas stovėjo jau laiptų aikštelėje.

— Nejau jis iš tiesų? ..— paklausė Klausas Markvartas. _r

Ledrachas atsisuko ir atsisveikindamas kilstelėjo skrybėlę.

— Kas galėjo Ankai sukliudyti pasisavinti visą grobį dar prieš dvidešimt metų? Jis apmovė savo bendrus jau tąsyk. Ir dabar dėžutė, žinoma, buvo tuščia!

Dikas Frensis