Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1985)

FAVORITAS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė OSVALDAS ALEKSA

Dick Francis DEAD CERT London, Pan Books, 1962

Kvėpavau šuoliuojančių arklių prakaitu ir šalta upės drėgme. Ausyse skambėjo kanopų bildesys ir susidaužiančių pasagų dzingsėjimas. Paskui mane tiesia linija šuoliavo būrys raitelių. Visi, kaip ir aš, buvo apsirengę baltomis šilkinėmis kelnėmis ir dvispalvėmis striukėmis. Priekyje, dėl savo raudonos—žalios striukės ryškiai matomas rūko uždangos fone, lėkė tiktai vienas žokėjus. Jis priartėjo prie beržinės kliūties ir paragino arklį ją įveikti sklandžiu šuoliu.

Lenktynės vyko taip, kaip visi tikėjosi. Bilas Deivid-sonas devyniasdešimt septintą kartą pirmavo. Jo juodbėris Admirolas įrodė tebesąs geriausias lenktyninis žirgas britų karalystėje. O aš — nebe pirmą sykį —kelias minutes iš paskos žavėjausi Bilu ir jo žirgu.

Priešais mane įsitempė, atsispyrė ir pakilo aukštyn galingas Admirolo sturplis. Žirgas be jokių pastangų įveikė kliūtį, kaip ir derėjo didžiam meistrui. Ir, kol aš padariau tą patį, jis spėjo nutolti nuo manęs dar dviem korpusais. Mes buvome tolimajame Meidenhedo hipodromo krašte, už gero pusmylio_xnuo finišo stulpo. Aš neturėjau vilties aplenkti Bilą.

Vasario rūkas vis tirštėjo. Darėsi sunku įžiūrėti ką nors toliau už eilinės kliūties. Mus gaubianti tyli baltuma sakytum atskyrė visą kavalkadą kažkokioje erdvėje tarp dangaus ir žemės. Vienintelė realybė buvo greitis. Finišo stulpo, žmonių minios, tribūnos ir tvarkdarių nebuvo matyti pro rūko sieną priešakyje. Šuoliuojant beveik pusantros mylios ilgio tuščiu ratu sunku buvo patikėti, kad jie apskritai egzistuoja.

Mane supo nykus, atšiaurus pasaulis, kuriame gali bet kas atsitikti. Ir atsitiko.

Mes pradėjome paskutinį posūkį ir rengėmės įveikti eilinę kliūtį. Bilas šuoliavo, tuzinu korpusų pralenkęs mane ir kitus žokėjus, jis neragino žirgo, retai šitą darydavo.

Tarnautojas, budintis prie sekančio barjero, perbėgo taką iš lauko į pakraštį, prabėgdamas brūkštelėjo ranka per viršutinę beržinę kartį ir nėrė po virve. Bilas atsigręžė per petį, ir pamačiau, kaip šypsantis žybtelėjo jo dantys, kai įsitikino, kad aš taip toli atsilikęs. Paskui jis pasuko galvą link kliūties ir apskaičiavo atstumą.

Admirolas puikiai įveikė barjerą. Jis pakilo viršum jo, tartum norėdamas įrodyti, kad skraidyti gali ne tiktai paukščiai.

Ir krito.

Apstulbęs mačiau, kaip sumirgėjo bėros kojos, besi-spardančios ore, arkliui darant salto moitale. Akimirką mačiau Bilo figūrą ryškiu kostiumu, krintančią žemyn galva iš aukščiausio trajektorijos taško, ir išgirdau smūgį, kai Admirolas dribo greta jo.

Automatiškai pasukau dešiniau ir paraginau arklį. Jau ore, šokdamas per kliūtį, žvilgtelėjau žei r n, į Bilą. Jis gulėjo aukštielninkas, ištiesęs vieną ranką, akys buvo užmerktos. Admirolas visu svoriu gri'uvo ant neapsaugoto Bilo pilvo ir ritinėjosi pirmyn atgal, beviltiškai mėgindamas atsistoti.

Man dingtelėjo, kad po jais buvo kažkas, ko tenai neturėjo būti. Bet aš šuoliavau pernelyg greitai, kad spėčiau įžiūrėti tą kažką.

Kai arkly4 nešė mane tolyn nuo kliūties, pasijutau taip bjauriai, tartum pats būčiau gavęs smūgį į pilvą. Šitas kritimas buvo kažkoks ypatingas, verčiąs galvoti apie žmogžudystę.

Grįžtelėjau per petį. Admirolui galų gale pavyko atsistoti, ir jis vienas risnojo per hipodromą. Budintis tarnautojas priėjo ir pasilenkė prie Bilo, tysančio žemėje. Aš nusisukau ir nušuoliavau tolyn. Dabar pirmavau aš ir privalėjau išsilaikyti priešakyje. Jojimo tako pakraščiu pro mane bėgo greitosios pagalbos gydytojas juodu kostiumu, su balta šerpe. Iki šiol jis stoviniavo šalia kliūties, prie kurios aš artėjau, o dabar skubėjo padėti Bilui.

Spustelėjęs blauzdomis arklį, peršokau dar tris kliūtis, bet tai jau nieko nebereiškė, ir kai nugalėjęs atsidūriau prieš perpildytas tribūnas, nusivylusių balsų ūžesys, pasitikęs mane, pasirodė visai pelnytas pasveikinimas. Aš prašuoliavau pro finišo stulpą, paplojau arkliui per sprandą ir žvilgtelėjau į tribūnas. Daugelis veidų buvo pasisukę į tolimiausią kliūtį — žiūrovai stengėsi nepermatomame rūke įžiūrėti Admirolą, įprastinį favoritą, kuris pirmąkart per dvejus metus neatbėgo pirmas.

Net ir simpatiška pusamžė moteriškė, kurios arkliu aš jojau, pasitiko mane klausimu:

— Kas atsitiko Admirolui?

— Pargriuvo,— atsakiau.

— Kokia laimė! — sušuko ji, džiugiai juokdamasi.

Ji paėmė savo arklį už apynasrio ir nusivedė į aptvarą, kur nubalnojami laimėję arkliai. Aš nušokau iš balno ir sugrubusiais nuo patirto sukrėtimo pirštais pradėjau segioti pavaržos sagtis. Ji glostė savo arklį ir plepėjo: kaip džiugu, kad Admirolas suklupo, na, nors dėl įvairumo, nors, kita vertus, jo labai gaila. Aš linksėjau, šypsojausi ir neatsakinėjau, nes, jeigu būčiau ką nors atsakęs, tai būtų buvę ne itin mandagūs žodžiai. Tegu pasidžiaugia savo laimėjimu, galvojau. Tai nedažnai pasitaiko, a Bilui gal ir neatsitiko nieko bloga.

Nuėmiau balną ir, palikęs misis Mervin priiminėti sveikinimų, prasispraudžiau į svėryklą. Atsisėdau ant svarstyklių, buvau pripažintas atitinkančiu normą ir, nuėjęs į rūbinę, padėjau savo daiktus ant suolo.

Klemas, rūbininkas, prižiūrintis mano daiktus, priėjo artyn. Jis buvo mažytis, švarutis ir tvarkingas senučiukas vėjų nugairintu veidu ir rankomis, kurių gyslos išsipūtusios lyg įtemptos virvės.

Jis pakėlė mano balną ir švelniai perbraukė ranka. Pagalvojau, kad tai tapo jam įpročiu, dešimtmečius lytint gerai išdirbtas odas. Jis paglostė balną, kaip kitas glostytų dailios merginos skruostą, mėgaudamasis jo švelnumų ir skaistumu.

— Gražiai pasirodėte, sere,— pasakė jis, bet jo veidas nespinduliavo džiaugsmu.

Aš nenorėjau, kad mane sveikintų. Atvirai pasakiau:

•— Turėjo laimėti Admirolas.

— Jis krito?— sunerimęs paklausė Klemas.

— Taip,— atsakiau. Kuo ilgiau galvojau apie tai, tuo mažiau begalėjau suprasti.

— Ar majoras Deividsonas sveikas, sere?—paklausė Klemas.

— Nežinau,— atsakiau. Tačiau aš žinojau, kad balno guga jam dūrė tiesiai į pilvą visu užgriuvusio arklio svoriu. „Ar vargšelis beišsikapstys?"—pagalvojau.

Įmoviau rankas į kailinę striukę ir nuėjau į greitosios pagalbos punktą. Bilo žmona stovėjo prie uždarų durų. Išblyškusi, virpėdama, Scilė iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti baimei. Jos grakščią figūrėlę buvo aptempusi vyšninė suknutė, o tamsias garbanas dabino sabalų kepuraitė. Ji buvo pasipuošusi šventei, o ne liūdesiui.

— Alanai,— lengviau atsikvėpė ji, pamačiusi mane.— Daktarai apžiūrinėja jį ir prašo mane palaukti. Kaip tu manai, ar jam labai blogai?—Ji tarytum maldavo, bet aš neturėjau ką atsakyti. Apkabinau jos pečius.

Ji paklausė, ar aš mačiau, kaip Bilas krito. Pasakiau, kad Bilas galva atsimušė į žemę ir, ko gero, sukrėtė smegenis.

Durys atsidarė, įėjo aukštas, dailus, išsipustęs vyriškis. Daktaras.

— Jūs misis Deividson?— paklausė Scilę. Ji linktelėjo.

— Gaila, bet jūsų vyrą teks gabenti į ligoninę,— tarė jis.— Būtų neprotinga paleisti jį namo, nepadarius rentgeno nuotraukos.

Jis drąsinamai nusišypsojo, ir aš pajutau, kad Scilės susijaudinimas šiek tiek atslūgo.

— Ar galėčiau jį pamatyti?— paklausė ji.

Daktaras dvejojo.

— Galite,— patylėjęs tarė,— bet jis beveik be sąmonės. Jis šiek tiek susitrenkė galvą. Tad nederėtų jo jaudinti.

Aš norėjau eiti iš paskos, bet daktaras, padėjęs ranką ant peties, sulaikė mane.

—' Jūs misteris Jorkas, jei neklystu?— paklausė. Visai neseniai jis tvarkė mano pažymėjimą, mat tada buvau šiek tiek susitrenkęs.

— Taip.

— Jūs artimai pažįstate šitą porą?

— Taip. Aš dažnai apsistoju pas juos.

Daktaras mąstydamas suspaudė lūpas. Paskui prabilo:

— Reikalai prasti. Svarbiausia ne sutrenkimas, o vidinis kraujo išsiliejimas, turbūt bus trūkusi blužnis. Skambinau į ligoninę, kad viską paruoštų operacijai.

Jam šnekant, pasirodė greitosios pagalbos automobilis. Atbulas privažiavo prie pat mūsų. Iš jo iššoko sanitarai, atidarė dureles, ištraukė ilgus neštuvus ir nubėgo į pirmosios pagalbos punktą. Daktaras nuskubėjo įkandin jų. Netrukus jie vėl pasirodė su Bilu ant neštuvų. Scilė ėjo paskui juos, jos veide buvo matyti didelis nerimas.

Paprastai toks valingas, pašaipus, įdegęs Bilo veidas dabar buvo sustingęs, melsvai balkšvas, nusėtas prakaito lašelyčiais. Jis vos vos alsavo, pražiojęs burną, o rankos trūkčiojo apklotą. Jis tebevilkėjo žalia—raudona žokėjaus liemene, ir tai buvo klaikiausia.

Scilė tarė man:

— Aš važiuosiu su juo greitosios pagalbos automobiliu. Ar galėsi atvažiuoti į ligoninę?

— Dar turėsiu dalyvauti paskutinėse lenktynėse,— atsakiau,— paskui tuojau pat atvažiuosiu. Nesijaudink, viskas bus gerai.— Bet aš pats tuo netikėjau. Ir jinai netikėjo.

Jiems išvažiavus, aš pro svėryklą, per automobilių aikštelę išėjau ant upės kranto. Nuo tirpstančio sniego pakilusi Temzė, rausvai ruda ir pilkšva, išmarginta baltų putų skiauterėlių, plaukė iš miglos už šimto jardų dešiniau, sūkuriavo, lenkdama kilpą, kurioje aš stovėjau, ir vėl tirpo migloje. Migla ir nežinia laukė jos. Tuo mudu buvome panašūs.

Todėl, kad nelaimingas atsitikimas Bilui buvo neaiškus.

Kai mokiausi Bulavajaus mokykloje, mūsų matematikas skirdavo daug pamokų — maniau net per daug,— kad mus išmokytų daryti teisingas išvadas iš duomenų minimumo. Pamėgtąjį deduktyvinį metodą jis pritaikė savo profesijai, ir mums retkarčiais pasisekdavo nustumti jį nuo algebros ir geometrijos klausimų į Šerloko Holmso problemas. Jis auklėjo klasę po klasės, kuriose berniukai pasidarydavo akylus ir dėmesingi, stebėdavo, kaip nudėvi batų nosis padienės darbininkės ir kaip vikarai, kokios nuospaudos būdingos arfininkams. Beje, mokykla garsėjo pasiekimais matematikoje.

Dabar, tūkstančių mylių ir septynerių metų atskirtas nuo saulės įkaitintos klasės tolimame Bulavajuje ir jausdamasis bebaigiąs sustipti Anglijos miglose, prisiminiau savo matematikos mokytoją ir, mintyse susirikiavęs turimus faktus, ėmiau juos analizuoti.

Faktai: Admirolas, puikus šuolininkas, be jokios matomos priežasties parkrito. Hipodromo tarnautojas, prieš mudviem su Bilu prijojant prie kliūties, pėrė j o* j o jimo taką anapus jos, bet čia nebuvo nieko nuostabaus. O kai aš peršokau kliūtį ir atsigręžęs žvilgtelėjau į Bilą, kažkur pačioje regėjimo lauko riboje blausiai sublizgo kažkoks metalinis daiktas.

Aš ilgai galvojau apie tą daiktą.

Išvada piršosi visiškai aiški, bet neįtikėtina. Turėjau būtinai išsiaiškinti, ar toji išvada teisinga.

Sugrįžau į svėryklą pasiimti daiktų ir pasisverti prieš paskutines lenktynes, bet, kai pradėjau krautis į kišenes švino plokšteles, kad pasunkėčiau iki svorio normos, per radiją pranešė, jog, rūkui tirštėjant, daugiau nebus lenktyniaujama.

Persirengimo kambaryje kilo sąmyšis. Arbata ir vaisiniai pyragaičiai nyko žaibiškai. Po pusryčių praslinko nemaža laiko, ir aš rengdamasis taip pat sukimšau porą sumuštinių su veršiena. Susitariau, kad Klemas nusiųs lagaminėlį į Plamptoną, kur turėsiu dalyvauti varžybose po keturių dienų, o pats išsirengiau į nelabai malonų pasivaikščiojimą. Norėjau iš arčiau pasižiūrėti į tą vietą, kur krito Bilas.

Nuo tribūnų iki paskutinio posūkio Meidenhedo hipodrome -r- gabalas kelio. Pusbačiai, kojinės ir kelnės kiaurai permirko, brendant per aukštą drėgną žolę. Buvo labai šalta, tvyrojo rūkas. Aplinkui nė gyvos dvasios.

Priėjau prie kliūties, paprasčiausios, lengvai peršokamos kliūties iš vertikaliai sukaltų beržinių kuolų. Trijų colių storio prie žemės, dvigubai plonesniais laibgaliais, aukštis — keturios pėdos ir šeši coliai, kliūties plotis — apie dešimtį jardų. Įprastinė lengva kliūtis.

Atidžiai apžiūrėjau tą kliūties pusę, į kurią šoko arkliai. Nieko ypatingo. Sugrįžau į tą pusę, iš kurios šoko. Nieko.

M* '

234 A

Žvilgtelėjau į vidinę barjero pusę prie tako pakraščio, ten, kur šuoliavo Bilas prieš griūdamas. Ir čia nieko. Tiktai kitoje pusėje, toje, kuri atgręžta išorėn, pamačiau tai, ko ieškojau: aukštoje žolėje gulėjo ji, pusiau paslėpta, rūko nuberta lašais, susukta ir mirtį nešanti.

Viela.

Geras galas blausiai sidabrinės vielos, susuktos į maždaug pėdos skersmens ritinį ir medgaliu prispaustos prie žemės. Vienas vielos galas buvo nutįsęs prie barjero atraminio stulpo ir pririštas dviem pėdom aukščiau kliūties. Pririštas, kaip įsitikinau, itin patvariai, pirštais nepajėgiau jo atvynioti.

Sugrįžau prie išorinės pusės ir apžiūrėjau stulpą. Dviem pėdom aukščiau kliūties stulpe buvo žymus griovelis. Stulpas kažkada buvo dažytas, ir atžymą aiškiai galėjai matyti.

Man buvo aišku, kad tiktai vienas žmogus galėjo įtempti vielą — hipodromo tarnautojas, budėjęs prie šitos kliūties. Žmogus, kurį mačiau pereinant jojimo taką. Žmogus, karčiai pagalvojau, kurį palikau, kad jis padėtų Bilui.

Trijų mylių lenktynėse su kliūtimis Meidenhede reikia joti du ratus. Pirmą kartą prie šios kliūties nebuvo jokių netikėtumų. Devyni arkliai ramiai peršoko ją. Bilas šuoliavo trečias, taupydamas jėgas finaliniam prasiveržimui, o aš šalia jo, dar pasakiau jam, kad nepakenčiu Anglijos klimato.

O paskui buvo antras ratas. Admirolas bėgo keliais korpusais pirmiau. Kai tiktai tarnautojas pamatė, kad Bilas peršoko artimiausią kliūtį, jis, matyt, ir perbėgo taką; rankoje turėtą vielos gabalą jis apvyniojo apie priešingą stulpą ir standžiai užveržė. Tiksliai dvi pėdos viršum kliūties. Šitame aukštyje gerai atsispyręs Admirolas turėję atsimušti į ją krūtine.

Toks žiaurumas sukėlė man pyktį, kuris nulėmė, nors tada šito nenumaniau, daugelio savaičių įvykius.

Ar arklys nutraukė vielą, kai ant jos užlėkė, ar neatlaikė mazgas? To aš negalėjau pasakyti. Bet atskirų gabalų neaptikau, o vielos ritinys, gulintis prie stulpo, buvo nesutrūkęs, tad pagalvojau, kad arklys krisdamas

nutempė žemyn palaidą galą. Nė vienas iš septynių arklių, šuoliavusių paskui mane, nekrito. Kaip ir mano arklys. Visi laisvai peršoko per šitų spąstų likučius.

Jeigu tiktai tarnautojas, budėjęs prie kliūties, ne pamišėlis— o šitokios galimybės irgi negalima atmesti,— tai čia buvo pasikėsinta prieš konkretų arklį ir konkretų žokėjų. Paprastai Bilas šitame lenktynių etape išsiverždavo pirmyn per kelis korpusus, o raudona—žalia jo uniforma būdavo gerai matyti net apsiniaukusią dieną.

Sunerimęs pasukau atgal. Temo. Išbuvau prie kliūties ilgiau, negu ketinau, ir, kai priėjau prie svėryklos papasakoti hipodromo valdytojui apie vielą, visi, išskyrus sargą, jau buvo išsivaikščioję.

Sargas, tulžingas senis, amžinai čiulpiantis skaudamą dantį, pasakė nežinąs, kur _krasti valdytoją. Administratorius prieš penkias minutes išvažiavo į miestą. Kur jis nuvažiavo ir kada grįš, sargas nežinojo ir burbėdamas, kad jam dar reikia prižiūrėti penkias kūryklas, jau nekalbant apie centrinę katilinę, ir kad rūkas aštrina jo bronchitą, vilkdamas kojas nukiūtino prie tamsoje dunksančio centrinių tribūnų masyvo.

Neryžtingai palydėjau jį akimis. Jaučiau, kad privalau pasakyti apie vielą kam nors, turinčiam valdžios. Lenktynių tvarkdariai visi iki vieno buvo begrįžtą į namus. Administratorius išvažiavęs. Hipodromo kontora, įsitikinau pats, uždaryta. Ilgai sugaiščiau, kol surasčiau kurį nors iš jų, įtikinčiau grįžti į hipodromą, tamsoje pervažiuoti nelygią jojimo tako dangą. O paskui prasidėtų spėliojimai, pakartotiniai apžiūrinėjimai, liudytojų parodymai. .. Daug vandens nutekėtų, kol ištrukčiau iš čia.

O šiomis akimirkomis Bilas grūmėsi dėl savo gyvybės Meidenhedo ligoninėje, ir man žūt būt reikėjo žinoti, ar jis laimi toje kovoje. Scilė gyveno kankinančias nerimo valandas, o juk aš pažadėjau jai ateiti, kai tik galėsiu. Ir taip jau per ilgai sugaišau. Pagalvojau: viela, rūko slepiama, tvirtai pririšta prie stulpo, luktelės iki rytojaus. O Bilas gali ir nebeištverti.

Bilo „Jaguaras" vienišas stovėjo aikštelėje. Įsiropš-čiau į jį, uždegiau rūko žibintus ir išvažiavau. Prie vartų pasukau į kairę, atsargiai nuvažiavau dvi mylias, dar kartą pasukau į kairę, pervažiavau tiltą, ilgai sukinėjausi gatvėmis — Meidenhede visur vienpusis eismas — ir pagaliau suradau ligoninę.

Ryškiai apšviestame vestibiulyje Scilės nebuvo. Paklausiau budėtoją.

— Misis Deividson? Kurios vyras žokėjus? Taip, yra. Lankytojų kambaryje. Ketvirtos durys į kairę.

Aš radau ją. Tamsios jos akys atrodė padidėjusios dėl pilkų šešėlių paakiuose. Jokių kitokių spalvų nebeliko jos veide, lengvabūdišką kepuraitę ji buvo nusiėmusi.

— Na, kaip jis?— paklausiau.

— Nežinau. Jie tiktai tvirtina, kad nesijaudinčiau.— Ji buvo bepravirkstanti.

Aš atsisėdau šalia ir paėmiau jos ranką.

— Su tavim man ramiau, Alanai,— tarė ji.

Staiga durys atsidarė, įėjo jaunas šviesiaplaukis gydytojas. Stetoskopas maskatavo jam ant kaklo.

— Misis Deividson,— jis sumišo.— Aš manyčiau... Jums reikėtų pabūti su vyru.

— Kaip jis?

— Ne... Nekaip. Mes darome viską, kas įmanoma.

Grįžtelėjęs į mane, jis paklausė:

— O jūs kas — giminaitis?

— Draugas. Aš parvešiu misis Deividson namo.

— Taip,— tarė jis.— Jūs luktelėsite ar užeisite kiek vėliau vakare?—Neaiškūs jo žodžiai galėjo reikšti tik viena. Įdėmiai pažvelgiau į jo veidą ir supratau, kad Bilas merdi.

— Palauksiu.

— Gerai.

Aš laukiau keturias valandas, kuo smulkiausiai išstudijavau portjeros raštus ir visus plyšius linoleume. Mano mintys nuolatos sugrįždavo prie vielos ritinio.

Pagaliau įėjo sesuo. Rimta, jauna, graži.

— Man labai, labai gaila... Majoras Deividsonas mirė.

Po to ji pasakė, jog misis Deividson norėtų, kad aš užeičiau ir pažvelgčiau į jį, ir pasiūlė eiti paskui ją. Ilgu koridoriumi ji nuvedė mane į nedidelę baltą palatą, kur Scilė sėdėjo prie vienintelės lovos.

Scilė tiktai pakėlė į mane akis, kalbėti ji negalėjo. Bilas gulėjo pilkas,' nejudantis, nebegyvas. Bilas. Geriausias draugas, kokį gali įsivaizduoti.

ANTRAS SKYRIUS

Ankstų rytą parvežiau Scilę į Kotsvoldsą; išsėdėjusią prie Bilo kiaurą naktį, nusilpusią ir visiškai apkvaišintą migdomųjų. Vaikai pasitiko ją ant slenksčio išsigandusiais veidais ir suapvalėjusiomis akimis. Už jų stovėjo Džoana, vikri ir sumani mergina, prižiūrinti vaikus. Aš vakare buvau jai viską pranešęs telefonu.

Scilė atsisėdo ant laiptelių ir pravirko. Vaikai suklaupė šalia jos, puolė raminti, guosti, nors patys neįstengė aiškiai suvokti, kas nutikę.

Paskui Scilė nuėjo į savo miegamąjį. Aš užtraukiau užuolaidas, apklosčiau ją ir pabučiavau į skruostą. Ji buvo nežmoniškai išvargusi ir bematant užmigo. Aš tikėjausi, kad ji pabus tik po daugelio valandų.

Nuėjau į savo kambarį ir persirengiau. Apačioje, virtuvėje, Džoana paruošė man kavos, kiaušinienės su kumpiu ir karštų spurgų. Daviau vaikams po šokolado plytelę, nupirktą jiems vakar rytą (atrodė, jis buvo be galo seniai, tas rytas), ir jie sėdėjo su manimi, kramtydami šokoladą, kol * pusryčiavau. Džoana įsipylė kavos ir sau.

— Alanai,— tarė Viljamas, jauniausias. Jis buvo penkerių metų ir jokiu būdu nekalbėdavo toliau, jeigu jam neatsakydavai ,,taip", tuo parodydamas, kad jo klausaisi.

— Taip,— tariau.

— Kas atsitiko tėtei?

Aš papasakojau jiems. Viską, išskyrus vielą.

Jie kažkaip keistai nutilo. Paskui Henris, kuriam kaip tiktai sukako aštuoneri, ramiai paklausė:

— Ar jį palaidos, ar sudegins?

Pirm negu aš spėjau atsakyti, jis ir jo vyresnioji sesuo Polė ėmė karštai ir stebėtinai nuovokiai svarstyti šiuos klausimus, kas geriau — laidojimas ar kremacija. Man pasidarė klaiku, bet tuo pat metu pajutau ir palengvėjimą, o Džoana, pastebėjusi mano žvilgsnį, vos neprunkštelėjo.

Nesąmoningas vaikiškas žiaurumas vis nėjo man iš galvos, grįžtant į Meidenhedą. Pastačiau didelį Bilo automobilį į garažą ir pasiėmiau savo mažytį tamsiai mėlyną „Lotosą". Rūkas išsisklaidė, bet aš vis tiek važiavau labai lėtai, palyginus su tuo, kaip paprastai lakstau, ir vis galvojau, ką gi man daryti.

Pirmiausiai nuvažiavau į ligoninę. Paėmiau Bilo daiktus, pasirašiau kažkokius blankus, daviau būtinus nurodymus. Privalomąjį skrodimą paskyrė rytdienai.

Visa tai vyko sekmadienį. Nuvažiavau į hipodromą, bet vartai buvo uždaryti. Sugrįžau į miestą. Hipodromo kontora buvo tuščia ir taip pat uždaryta. Paskambinau valdytojui į namus, bet ten niekas neatsiliepė.

Kiek padvejojęs, paskambinau Jojimo sporto nacionalinio komiteto pirmininkui, nusprendęs kreiptis į pačią aukščiausią instanciją, kuriai pavaldžios lenktynės su kliūtimis. Sero Kresvelo Stampės rūmininkas atsakė sužinosiąs, ar seras Kresvelas galės skirti man keletą minučių. Pasakiau, kad reikalas labai svarbus. Tada seras Kresvelas pakėlė ragelį.

— Tikiuosi, kad reikalas iš tiesų svarbus, misteri Jor-kai,— tarė jis.— Jūs atitraukėte mane nuo pietų su draugais.

— Jūs girdėjote, sere, kad majoras Deividsonas mirė vakar vakare?

— Taip,, apgailestauju iš tiesų, labai apgailestauju.— Jis laukė, ką toliau pasakysiu.

Aš įkvėpiau daug oro.

— Jo kritimas anaiptol ne nelaimingas atsitikimas,— pasakiau.

— Ką rai reiškia?

— Majoro Deividsono arklys buvo parmuštas. Viela.

Papasakojau jam apie savo ieškojimus prie kliūties

ir tai, ką ten radau.

— Ar jūs apie tai pranešėte misteriui Deisui?—paklausė jis.

Deisas buvo hipdromo valdytojas.

Paaiškinau, kad niekur negaliu jo rasti.

— Ir paskambinot man? Aišku.— Jis patylėjo.— Na, ką gi, misteri Jorkai, jeigu jūsų tiesa, tai per daug rimtas reikalas, kad juo galėtų užsiimti vien Jojimo sporto nacionalinis komitetas. Manyčiau, kad jums derėtų nedelsiant painformuoti Meidenhedo policiją. Ir būtinai informuokite mane vakare. Aš pabandysiu susisiekti su misteriu Deisu.

Pakabinau ragelį. Supratau, kad atsakomybė uždėta ant kitų pečių. Įsivaizdavau, kad serui Kresvelui šąla rost-bifo padažas, kol jis dūzgina telefono laidus.

Policijos skyrius tuščioje sekmadienio gatvėje atrodė tamsus, pridulkėjęs ir nejaukus. Įėjau į vidų. Už barjero stovėjo trys stalai, prie vieno iš jų jaunas konsteblis buvo įsigilinęs į kažkokio laikraščio selanadieninį priedą. ,,Turbūt susidomėjo detektyvu",— pagalvojau.

— Kuo galėčiau būti naudingas, sere?—paklausė jis atsikeldamas.

— Ar yra čia dar kas nors?—paklausiau.— Tai yra, norėjau pasakyti, vyresnysis karininkas. Aš dėl žmogžudystės.

— Luktelkit, sere.— Jis išėjo pro duris kambario gilumoje ir, tuojau pat sugrįžęs, tarė:—Prašom čia.

Jis mane įleido ir uždarė duris.

Žmogus, pasitikęs mane, tarnauti policijoje, sakyčiau, buvo per žemas. Augalotas žaliūkas, maždaug ketverto dešimčių metų. Tamsiaplaukis. Jis atrodė greičiau karys negu mąstytojas, bet, kaip vėliau įsitikinau, tai buvo paviršutiniškas įspūdis. Ant jo stalo buvo priversta laikraščių ir storų teisinių žinynų. Kabinete buvo tvanku nuo dujinio kaitintuvo, peleninėje pūpsojo kalnas nuorūkų* Jis taip pat leido sekmadienį skaitinėdamas — matyt, tobulinosi.

— Laba diena. Aš inspektorius Lodžas,— tarė jis, mostu kviesdamas sėstis ant kėdės priešais rašomąjį stalą. Jis irgi atsisėdo ir ėmė tvarkytį laikraščius.

— Atėjote dėl žmogžudystės?—Mano žodžiai, kai jis juos pakartojo, nuskambėjo labai kvailai, nors jis kalbėjo tarnybišku tonu.

— Tai susiję su majoru Deividsonu,— prabilau.

— Taip, mes turime raportą. Jis mirė ligoninėje naktį, nukritęs nuo arklio per lenktynes.

— Buvo specialiai padaryta, kad jis nukristų,— išpyškinau.

Inspektorius Lodžas pažvelgė į mane ilgu žvilgsniu, paskui išsitraukė iš stalčiaus popieriaus lapą, atsuko parkerio gaubtuką ir užsirašė, kaip pamačiau, datą ir valandą. Mėgstąs griežtą tvarką žmogus.

— Manau, kad galima pradėti iš pradžios,— tarė jis.— Jūsų pavardė?

— Alanas Jorkas.

— Amžius?

— Dvidešimt ketveri metai.

— Adresas?

Aš nurodžiau adresą, pasakiau, kieno tas butas, ir paaiškinau, kad daugiausia gyvenu ten.

— O apskritai jūsų gyvenamoji vieta?

— Pietų Rodezija,— atsakiau.— Galvijų ferma netoli kaimo, vadinamo Induma, apie penkiasdešimt mylių nuo Bulavajaus.

— Užsiėmimas?

— Atstovauju tėvui jo Londono kontoroje.

— O kuo verčiasi jūsų tėvas?

— Turi nuosavą firmą. Prekybos kompanija „Beilis Jorkas".

— Kuo prekiaujate?— pasidomėjo Lodžas.

— Variu, švinu, galvijais. Kuo tik pasitaiko ir viskuo. Apskritai mes transporto firma.

Jis greitai viską užrašė aiškiu braižu.

— Na, o dabar,— tarė jis, padėdamas parkerį,— dėstykite reikalą.

— Aš nežinau, koks čia reikalas, bet atsitiko štai kas...— Papasakojau jam viską, ką žinojau. Jis klausėsi nepertraukdamas, paskui patikslino:

— Kas gi paskatino jus pagalvoti, kad tai ne paprastas kritimas?

— Admirolas — patikimiausias šuolininkas pasaulyje. Jo kojos miklios tartum katino letenos. Šokdamas jis neklysta.

Iš mandagiai nustebusiu jo veido išraiškos supratau, kad jis labai mažai tenutuokia, jei apskritai ką nors nutuokia apie lenktynes su kliūtimis, ir turbūt mano, kad klupinėti gali kiekvienas arklys.

Dar kartą mėginau jį įtikinti.

— Admirolas nuostabiai šokinėja per kliūtis. Jis jokiu būdu nepargriūtų šiaip sau, šita kliūtis — jam vieni juokai, jis pats nusistatydavo tempą, niekas jo neniuksėdavo. Jis puikiai šoko, pats mačiau. Ir krito nenatūraliai. Man atrodė, tarsi būtų kažkas padaryta, kad jį parverstų. Aš pamaniau, kad galbūt tai viela. Sugrįžau jos ieškoti ir radau. Štai ir viskas.

— Hm. O tas arklys turėjo laimėti lenktynes?

— Be jokios abejonės.

— O kas laimėjo iš tiesų?

— Aš.

Lodžas tylėjo, krimsčiodamas plunksnakotį.

— Kaip priiminėja į darbą tarnautojus lenktynėms? Ar yra nustatyta tvarka?— paklausė.

— Tiksliai nežinau. Tai atsitiktiniai žmonės, juos, atrodo, samdo vienam kartui,— atsakiau.

— O kodėl toks žmogus imtų kenkti majorui Deivid-sonui?—naivia mina paklausė jis. Aš įdėmiai pažvelgiau

i ji— Tai ką, gal manote, kad viską išgalvojau?— paklausiau.

— Oi, ne.— Jis atsiduso.— Patikėkite, šitaip nemanau. Turbūt reikėtų formuluoti klausimą taip: ar būtų buvę sunku kam nors, norinčiam pakenkti majorui Deividsonui, gauti tarnautojo vietą jojimo take?

— Kuo lengviausia,— atsakiau.

— Turėsime šitai išsiaiškinti.— Jis susimąstė.— Tai labai patogus būdas nužudyti žmogų.

— Tas, kuris tai padarė, neketino jo nužudyti,— ryžtingai tariau.

— Kodėl ne?

— Todėl, kad tebuvo menkutė galimybė, jog majoras Deividsonas užsimuš. Greičiau tai buvo sumanyta, kad jis negalėtų laimėti lenktynių.

— Šitaip griūnant — ir tik menkutė galimybė užsimušti? O man rodės, kad tai labai pavojinga,— pasakė Lodžas.

Aš atsakiau:

— Tas, kuris taip padarė, norėjo išmesti jį iš balno, taip man atrodo. Paprastai, jei arklys greitai šoka ir stipriai užkliudo barjerą, kai raitelis to nesitiki, jį katapul-tuoja iš balno. Jis lekia oru ir atsitrenkia į žemę daug toliau nuo tos vietos, kur virsta arklys. Tai gali baigtis rimta trauma, bet retai baigiasi mirtimi. Beje, Bilas Dei-vidsonas nenulėkė į priekį. Gal bato kulnas įstrigo kilpoje, bet ir tai nelabai įtikėtina. Gal jis užsikabino už vielos ir jinai jį sulaikė. Jis krito stačiai žemyn, o arklys dribo ant jo. Bet netgi tada tik atsitiktinai balno lankelis pataikė jam tiesiai į pilvą. Tokio dalyko nė norėdamas nesugalvosi.

— Suprantu. Matyt, jūs nemaža apie tai galvojote.

— Taip.— Asociatyviai mano atmintyje iškilo portjerų ir rudo linoleumo raštai laukiamajame.

— Ar nenumanote, kam būtų buvę naudinga pakenkti majorui Deividsonui?— paklausė Lodžas.

— Ne,— atsakiau,— jį visi mėgo.

Lodžas pakilo ir pasirąžė.

— Eime pažiūrėti jūsų vielos,— tarė. Jis iškišo galvą į priimamąjį.— Raitai, paieškokite Hopkinso ir pasakykite, kad man reikia automobilio, jeigu jis čia.

Automobilis stovėjo. Hopkinsas (taip pamaniau) sėdėjo prie vairo, aš atsisėdau į užpakalinę sėdynę kartu su Lodžu.

Išvažiavome. Hipodromo centriniai vartai tebebuvo uždaryti, bet, kaip įsitikinau, buvo ir kitokių būdų įeiti pro aptvarą. Policininko raktas atidarė nepastebimas dureles medinėje tvoroje.

— Tai gaisro atvejui,— paaiškino Lodžas, pamatęs mano nustebusį žvilgsnį.

Hipodromo kontora buvo tuščia, administratoriaus nebuvo. Hopkinsas nuvažiavo skersai hipodromo link tolimiausios kliūties. Lauko nelygumai mus gerokai pakratė. Hopkinsas privažiavo prie pat barjero pakraštyje, ir mudu su Lodžu išlipome iš mašinos.

Aš nužingsniavau palei barjerą prie išorinio stulpo.

— Viela tenai,— tariau.

Tačiau aš klydau.

Buvo stulpas, buvo pylimėlis, buvo aukšta žolė, buvo barjeras iš beržinių kuolų. Bet nebuvo vielos ritinio.

— Jūs tikras, kad tai ta pati kliūtis?—paklausė Lodžas. *

— Tikras,— atsakiau. Mudu stovėjome, žiūrėdami į visą lenktynių taką, didžiuliu apskritimu nusidriekusį priešais. Mes buvome tolimajame hipodromo kampe, ir tribūnos iš tokio atstumo dunksojo neaiškiu masyvu. Kliūtis, prie kurios stovėjome, buvo vienintelė trumpoje tiesioje atkarpoje tarp dviejų jojimo tako posūkių; artimiausia kliūtis buvo trim šimtais jardų kairiau, už nestaigaus posūkio.

— Peršoki aną kliūtį,— tariau, rodydamas į kairę,— po to priešais ilgas tarpas iki šitos.— Aš paplojau ranka per barjerą greta mūsų.— Po to, kai peršoki šitą kliūtį, už dvidešimties jardų laukia staigus posūkis prieš naują tiesiąją. Sekanti kliūtis pastatyta toje tiesiojoje kiek atokiau, kad arklys prieš šuolį galėtų atgauti pusiausvyrą po staigaus posūkio. Tai geras hipodromas.

— Ar jūs negalėjote apsirikti rūke?

— Ne. Tai ta pati kliūtis.

Lodžas tarė:

-r- Gerai. Pažiūrėkime iš arčiau.

Tačiau viskas, ką mes pamatėme,— tai negilus griovelis kažkada baltintame vidiniame stulpe ir gilesnis — išoriniame, kur viela įsirėžė į medį. Reikėjo gerai įsižiūrėti, kitaip tų griovelių nė nebūtume pamatę. Abu buvo vienodame aukštyje — šešios pėdos ir šeši coliai nuo žemės.

— Tiesą sakant, tai visiškai neįtikima,— tarė Lodžas.

Grįžome į Meidenhedą tylėdami. Buvau sutrikęs, jaučiausi it musę kandęs. Tik dabar dingtelėjo, kad, aptikęs vielą, turėjau tenai ką nors nusivesti — bet ką, nors ir sargą. Žmogus, matęs — net ir tamsoje, net ir per rūką,— kad viela pririšta prie kliūties, net jeigu jis nebūtų galėjęs prisiekti, prie kurios kliūties ją matė,— vis dėlto taip būtų buvę geriau, negu neturėti jokio liudininko. Mėginau raminti save mintimi, kad prižiūrėtojas galėjo grįžti prie kliūties su replėmis tuo metu, kai ėjau tribūnų link, ir aš vis tiek būčiau pasivėlinęs su savo liudininkais.

Iš Meidenhedo policijos skyriaus paskambinau serui Kresvelui Stampei. Šį sykį jį atitraukiau, kaip man buvo pasakyta, nuo pakepintų sviestinukų. Naujiena, kad viela dingo, jam nepatiko.

— Jūs turėjote iš karto pasiimti kokį nors liudininką. Nufotografuoti vielą. Išsaugoti ją. Mes negalime pradėti bylos, neturėdami įrodymų. Galų gale kaip jums neužteko sveiko proto veikti greičiau? Jūs labai neatsakingas, misteri Jorkai.— Pridūręs dar keletą malonių žodžių, jis padėjo ragelį. *

Grįžau namo prislėgtas.

Atsargiai žvilgtelėjau į Scilės kambarį. Ten buvo tamsu, ir išgirdau jos ramų alsavimą. Ji vis dar kietai miegojo.

Apačioje Džoana ant kilimo prie židinio lošė su vaikais pokerį. Aš išmokiau juos pokerio vieną lietingą dieną, kai vaikams buvo įgrisę seni žaidimai, jie kivirči-josi ir ožiavosi. Pokeris, paslaptingas kaubojų iš kino filmų apie Tolimuosius Vakarus lošimas, padarė stebuklą. Po kelių savaičių Henris tapo tokiu meistru, su kuriuo tik rimtai pagalvojęs sėstum lošti antrą kartą. Jo aštrus it skustuvas, matematiškai tikslus protas fiksuodavo mažiausius kiekvienos kortos nugarėlės ypatumus, jis turėjo žvėrišką regimąją atmintį. O jei jis nutaisydavo lyg ir nustebusią išraišką, tikėdamasis apgauti partnerį, daugelis nieko neįtariančių suaugusiųjų patekdavo į spąstus. Aš žavėjausi Henriu. Jis būtų galėjęs apkvailinti net angelą.

Polė lošė gana gerai, ir aš buvau ramus, kad normalioje draugijoje ji ištisai nepralošinės. Net ir mažasis Viljamas pasirodė neblogai skiriąs kortas.

Jie lošė jau seniai, ir kauliukų krūva priešais Henrį buvo trigubai aukštesnė negu priešais kitus.

Polė tarė:

— Henris išlošė visus kauliukus, turėjome juos vėl padalyti ir pradėti iš naujo.

Henris šyptelėjo. Kortos buvo jam atvira knyga, ir jis negalėjo ištverti jos neskaitęs.

Aš paėmiau iš Henrio dešimt kauliukų ir sėdau lošti. Lošėme, kol pataisiau savo reputaciją, išlošdamas iš Henrio nemažą krūvelę kauliukų. Paskui vaikams reikėjo gulti, ir aš nuėjau pas Scilę.

Ji buvo pabudusi ir gulėjo tamsoje.

— Užeik, Alanai.

Įėjau ir uždegiau lemputę prie jos lovos. Pirmasis šokas jau buvo praėjęs, ji atrodė rami ir susitaikiusi su likimu.

— Ar nori valgyti?—paklausiau. Ji nieko nebuvo valgiusi nuo vakarykščių pietų.

— Zinai, Alanai, noriu,— atsakė ji, lyg ir stebėdamasi. ^r

Nulipau žemyn, padėjau Džoanai ruošti vakarienę ir pats nunešiau ją Scilei. Mudu valgėme, ir ji, remdamasi į pagalvius, viena vienutelaitė didžiulėje lovoje, pradėjo pasakoti, kaip susipažino su Bilu, kaip juodu leisdavo laiką, kiek būdavo visokių linksmybių. Jos akys sužibo nuo laimingų prisiminimų. Ji kalbėjo ilgai, visą laiką apie jį. Aš nepertraukiau jos iki tol, kol jai pradėjo, virpčioti lūpos. Tada papasakojau apie Henrį, apie jo lošimo metodus. Ji šyptelėjo ir aprimo.

Labai norėjau ją paklausti, ar Bilas pastarosiomis savaitėmis neturėjo nemalonumų, ar jam kas nors negrasino, bet pagalvojau, kad dabar netinkamas laikas. Įkalbėjau ją išgerti dar vieną tabletę migdomųjų, kurių man davė ligoninėje, užgesinau šviesą ir palinkėjau labos nakties.

Nusirenginėdamas savo kambaryje, jaučiau, kad jau snaudžiu, nuovargis vertė mane iš kojų. Buvau be miego daugiau kaip keturiasdešimt valandų, ir nedaugelį jų tegalima pavadinti ramiomis. Dribau į patalą. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai nugrimzti į miegą tartum į palaimą.

Po pusvalandžio Džoana mane pažadino. Ji buvo su chalatu.

— Pabuskite, dėl dievo meilės! Kiaurą valandą bala-dojuosi!

— Kas atsitiko?

— Jus kviečia prie telefono. Asmenišku reikalu.

— Oi, ne,— suvaitojau. Negalėjau suprasti, kodėl mane prižadino nakties glūdumoj. Žvilgtelėjau į laikrodį — vienuolika.

Klupdamas nulipau žemyn, nieku būdu nepajėgdamas prabusti.

— Alio?

— Misteris Alanas Jorkas?

—* Taip.

— Nepadėkite ragelio.— Kažkas ' trakštelėjo telefone. Aš nusižiovavau.

— Misteris Jorkas? Turiu jums pranešti, kad inspektorius Lodžas iš Meidenhedo policijos skyriaus pageidautų jus matyti rytoj ketvirtą valandą.

— Užeisiu,— atsakiau ir, padėjęs ragelį, nusvirduliavau į savo kambarį. Miegoti, miegoti, miegoti...

Lodžas laukė manęs. Jis atsistojo, paspaudė man ranką, pasiūlė sėstis. Atsisėdau. Dabar ant stalo nebebuvo popierių, tik nedidelis aplankalas priešais jį. Prie mažo staliuko kampe, už mano nugaros, sėdėjo uniformuotas policininkas. Jis atvertė sąsiuvinį, paėmė į rankas pieštuką, pasiruošęs stenografuoti.

— Čia turiu šiokių tokių parodymų,— Lodžas pabarbeno pirštais į savo aplankalą,— apie kuriuos norėčiau jums papasakoti. O po to norėčiau pateikti jums kelis klausimus.— Jis atskleidė aplankalą ir ištraukė du susegtus lapus.

— Tai misterio Dž. L. Deiso, hipodromo kontoros valdytojo Meidenhede, parodymai. Jis praneša, kad iš tarnautojų, budėjusių prie kliūčių per tas varžybas, devyni žmonės yra nuolatiniai darbuotojai, o trys buvo pasamdyti tik tai dienai.

Lodžas padėjo į šalį lapą ir paėmė kitą.

— O čia Džordžo Votkinso, hipodromo nuolatinio tarnautojo, parodymai. Jis tvirtina, kad jie traukė burtus, kam prie kurios kliūties budėti. Prie kai kurių kliūčių stovi po du. Burtus traukė, kaip paprastai, penktadienį. Tačiau šeštadienį vienas iš naujųjų tarnautojų pareiškė norįs budėti prie tolimiausioj o barjero. Votkinsas sako, kad visi jie nemėgsta tos kliūties, nes nuo jos tenka bėgti per visą ratą, jeigu nori pats statyti kokią nors sumą per lenktynes. Todėl visi mielai' pritarė naujoko pasiūlymui. Kitoms kliūtims traukė burtus.

— Kaip jis atrodo, tas tarnautojas?—paklausiau.

— Tai juk jūs jį matėte,— tarė Lodžas.

— Ne, faktiškai nemačiau. Tik supratau, kad jis vyriškis. Aš nežiūrėjau į jį. Prie kiekvienos kliūties stovėjo žmogus. Aš neatskirčiau jų vieno nuo kito.

— Votkinsas tvirtina, kad pažintų tą žmogų, tačiau nesiima jo nusakyti. Sako, eilinis žmogelis. Vidutinio ūgio, vidutinio amžiaus. Vaikšto su kepure, senu pilku kostiumu, apdribusiu lietpalčiu.

— Tai ne žymės,— niūriai konstatavau.

Lodžas kalbėjo:

— Jis pasisakė esąs Tomas Kukas, šiuo metu bedarbis, bet ateinančią savaitę gausiąs vietą, o kol kas ver-čiąsis atsitiktiniais uždarbiais. Labai malonus žmogus, be jokių keistenybių, tvirtina Votkinsas. Kalba kaip londo-nietis, be akcento.

Lodžas atidėjo popierių ir paėmė kitą.

— Tai Džono Raselo, greitosios pagalbos punkto tarnautojo, pareiškimas. Jis rašo stovėjęs prie pirmos kliūties tiesiojoje ir stebėjęs, kaip arkliai bėga Jiipodromo tolimąja dalimi. Jis teigia, kad dėl rūko galėjo matyti tiktai tris kliūtis — tą, prie kurios jis stovėjo, už jos esančią ir tą, prie kurios krito majoras Deividsonas. Dar tolesnė kliūtis, kaip tiktai priešais jį tolimajame hipodromo krašte, atrodė jam lyg neaiški dėmė. Jis matė, kaip majoras Deividsonas išniro iš rūko, kaip peršoko per kliūtį ir kaip" krito už sekančios. Majoro Deividsono jis daugiau nematė, nors jo arklys atsistojo ir nušuoliavo be raitelio. Raselas nuėjo link kliūties, prie kurios krito majoras Deividsonas. Po to, kai jūs prašuoliavote,— jis pastebėjo, kaip jūs žvilgčiojote atgal,— jis ėmė bėgti. Majorą Deividsoną jis rado gulintį ant žemės.

— Ar jis matė vielą?—pertraukiau.

— Ne. Aš, neminėdamas vielos paklausiau, ar jis matė ką neįprasta. Jis atsakė nematęs nieko.

— Ar jis nematė bėgdamas, kaip prižiūrėtojas vynioja vielą?

— Aš paklausiau, af*}is matė majorą Deividsoną arba prižiūrėtoją, bėgdamas jų link. Jis atsakė, kad dėl staigaus posūkio ir kliūties pylimo jis nieko nematė, kol pribėgo visai arti. Aš manau, kad jis bėgo ratu palei jojimo taką, užuot kirtęs kampą,— ten aukšta ir šlapia žolė, o palei taką lengviau bėgti.

— Suprantu,— nusiminęs tariau.— O ką veikė prižiūrėtojas, kai Raselas atbėgo?

— Stovėjo šalia majoro Deividsono ir žiūrėjo į jį. Jis sako, kad prižiūrėtojas atrodė išsigandęs. Tai nustebino Raselą; nors majoras Deividsonas buvo apalpęs, jam neatrodė, kad būtų sunkiai sužeistas. Jis pamojavo balta vėliavėle, tai pamatė artimiausias greitosios pagalbos sanitaras ir savo ruožtu pamojavo sekančiam — šitaip jie, kai rūkas, iškviečia greitosios pagalbos automobilį.

— O ką ten veikė prižiūrėtojas?

— Nieko. Majorą Deividsoną nuvežė, o prižiūrėtojas liko prie kliūties ir ten buvo tol, kol pranešė, kad paskutinių lenktynių nebus.

Griebdamasis šiaudo, paklausiau:

— O pinigų pasiimti jis atėjo su kitais prižiūrėtojais?

Lodžas susidomėjęs pažvelgė į mane.

— Ne,— atsakė jis,— neatėjo.

Jis ištraukė kitą lapą.

— Čia parodymai Piterio Smito, Gregorio arklidžių vyresniojo arklininko; ten treniravo Admirolą. Jis sako, kad čia Meidenhede, Admirolas kartą ištrūko ir mėgino peršokti per spygliuotą gyvatvorę, bet įstrigo joje. Jam liko randų ant krūtinės, pečių ir priekinių kojų.— Jis pakėlė akis į mane.— Net jeigu viela ir paliko jam kokią žymę, jos nebus galima atskirti nuo visų kitų.

— Jūs šaunuolis,— tariau.— Veltui laiko negaišote.

— Taip. Mums pasisekė, kad ir todėl, jog pavyko iš karto surasti visus reikalingus asmenis.

• Liko tik vienas lapas. Lodžas paėmė jį ir labai lėtai tarė:

— Tai majoro Deividsono kūno skrodimo aktas. Jis mirė dėl daugelio vidinių sužalojimų. Sutraiškyti kepenys ir blužnis.

Jis atsilošė kėdėje ir pasižiūrėjo į savo rankas.

— O dabar, misteri Jorkai, Tbriu pateikti jums kelis klausimus...— Tamsios jo akys netikėtai susidūrė su mano akimis.—.. .kurie gali pasirodyti jums nemalonūs.— Jis draugiškai šyptelėjo man vos pastebima šypsena.

— Žiebkite! — pasakiau.

— Jūs įsimylėjęs misis Deividson?

Aš apstulbęs išsitiesiau.

— Ne,— atsakiau.

— Tačiau jūs gyvenate su ja?

— Aš gyvenu jų šeimoje.

—. Kodėl?

— Aš neturiu namų Anglijoje. Kai susipažinau su Bilu Deividsonu, jis kartą pakvietė mane praleisti pas juos savaitgalio. Man labai patiko pas juos, ir, regis, aš jiems irgi patikau. Žodžiu, jie pradėjo dažnai kviestis mane į svečius, kol galų gale Bilas ir Scilė pasiūlė: tegul jų namai bus mano štabas. Kiekvieną savaitę aš praleidžiu vieną kitą vakarą Londone.

— Ar seniai gyvenate pas beividsonus?

— Apie septynis mėnesius.

— Ar jūsų santykiai su majoru Deividsonu buvo draugiški?

— Taip, labai.

— O su misis Deividson?

— Taip.

— Bet jūs nemylite jos?

— Aš nepaprastai prisirišęs prie jos. Kaip prie vyresnės sesers.— Iš visų jėgų tvardžiau savo pyktį.— Ji dešimčia metų vyresnė už mane.

Lodžo veido išraiška nedviprasmiškai rodė, kad amžius čia nevaidina vaidmens. Aš buvau tikras, kad konsteblis kampe užrašo kiekvieną mano žodį.

Susivaldžiau ir ramiai atsakiau:

— Ji beprotiškai mylėjo savo vyrą, o jis ją.

Lodžo burnos kampučiai iškrypo. Jis atrodė nustebęs.

Paskui jis vėl pradėjo iš naujo.

— Kiek suprantu, majoras Deividsonas buvo geriausias šalies žokėjus mėgėjas lenktynėse su kliūtimis?

— Taip.

— O jūs pernai po savo pirmojo sezono Anglijoje tapote antruoju?

Aš įsistebeilijau į jį.

— Na, žinote, prieš dvidešimt keturias valandas jūs išvis nežinojote, kas per daiktas arklių lenktynės su kliūtimis. Darote didelę pažangą.

— Jūs buvote antras po majoro Deividsono pernykščiame žokėjų mėgėjų sąraše! Ir jūs, matyt, būtumėt likęs antras. O dabar, kai majoro Deividsono nebėra, jūs, ko gero, to sąrašo viršuje?

— Taip, tai yra tikiuosi,— atsakiau. Kaltinimas buvo visiškai atviras, bet aš neketinau be aiškios priežasties šaukti esąs nekaltas. Laukiau. Jeigu tai užuomina, kad aš ketinau sužaloti arba nužudyti Bilą, siekdamas laimėti jo žmoną arba pirmąją vietą lenktynėse, tai tegul Lodžas pirmas praveria burną.

Bet jis to nepadarė. Praslinko minutė. Aš sėdėjau tylėdamas. ‘

Lodžas nusijuokė.

— Na, misteri Jorkai, viskas. Jūsų vakarykščiai parodymai ir šios dienos atsakymai bus perrašyti kartu. Būsiu dėkingas, jeigu perskaitysite juos ir pasirašysite.

Policininkas su užrašų knygute atsistojo ir išėjo į kitą kambarį. Lodžas tarė:

— Tardytojas lauks jūsų ketvirtadienį. Jūs kviečiamas liudytoju, o misis Deividson — atpažinti lavono. Mes jai pranešime.

Jis pradėjo klausinėti mane apie lenktynes su kliūtimis lyg šiaip kokiam pokalby. Tuo tarpu mašininkė perrašė mano parodymus. Aš įdėmiai perskaičiau juos ir pasirašiau. Viskas buvo surašyta kruopščiai ir labai tiksliai. Įsivaizdavau, kaip tuos lapelius Lodžas prisegs prie kitų parodymų švariame savo aplankale. Koks storas taps šitas aplankalas, kol Lodžas suras Bilo Deividsono žudiką!

Jei apskritai suras.

Jis atsistojo ir ištiesė man ranką, aš ją paspaudžiau. Jis mafi patiko. Pagalvojau, kas privertė jį tirti, ar tiktai ne aš organizavau žmogžudystę, apie kurią pats pranešiau.

Po dviejų dienų dalyvavau lenktynėse Plamptone.

Policija tyrė bylą labai atsargiai* ir seras Kresvelas neišsiplepėjo, todėl prie svarstyklių niekas nespėliojo dėl Bilo mirties priežasties. Nebuvo jokių gandų.

Aš įsitraukiau į įprastinį lenktynių dienos šurmulį. Nepiktai kivirčijosi žokėjai, persirenginėjantys viename kambaryje, nepraustaburniškai juokavo, choru kvatojo; šąlančių pusnuogių žmonių minia grūdosi prie raudonai įkaitusios krosnelės su rusenančiomis žarijomis. Klemas padavė man kelnes, apatinukes, geltonus apatinius baltinius, švarią apykaklę ir neilonines kojines. Aš nusirengiau ir apsitaisiau kaip dera lenktynėms. Per neilonines kojines (kaip visada nuleistom akim) lengvai slydo minkšti, stangriai apgulantys koją batai. Paskui Klemas įteikė mano lenktynines „spalvas"—storą vilnonę liemenę kreminės ir kavos spalvos langeliais ir rudą satininę kepuraitę. Užrišo man kaklaraištį. ’Apsivilkau liemenę, o kepuraitę užtempiau ant šalmo.

Klemas paklausė:

— Sere, ar šiandien bus tiktai vienerios lenktynės?

Iš savo švarko kišenių gilumos jis ištraukė du storus

guminius žiedus ir užmovė man ant riešų. Tai daroma, kad vėjas neatraitytų rankovių.

— Taip,— atsakiau,— kiek žinau.— Aš visada tikėdavausi geriausio.

— Gal pasiskolinus lengvesnį balną? Atrodo, viršijat svorio normą.

— Ne,— atsakiau.— Norėčiau joti savo balne. Pirmiausiai nueisiu su juo ant svarstyklių ir pažiūrėsiu, kiek to viršsvorio.

— Kaip jums patogiau, sere.

Nuėjau kartu su Klemu, pasiėmęs savąjį šešių svarų lenktyninį balną su parišta pavarža ir odinėmis kilpomis. Kažkur ant pakaušio tabalavo šalmas. Bendras svoris buvo šimtas keturiasdešimt šeši svarai, keturiais svarais daugiau, negu, teisėjų nuomone, derėjo sverti, jojant mano arkliu.

Klemas paėmė balticjpb aš padėjau ant suoliuko savo šalmą.

— Lyg ir tapau sunkokas, Klemai,— tariau.

— Tikrai.— Ir jis nubėgo aptarnauti kažko kito.

Aišku, aš galėjau palengvėti, paėmęs ,,pašto ženklo"

svorio balną bei persirengęs šilkiniu megztiniu ir ,,popieriniais" batais. Bet aš jojau nuosavu arkliu ir stengiausi sau, o mano arklys buvo kaulėtas, ir per mažu balnu galėjau nutrinti jam šonus.

Nepatikimasis — juodbėras penkerių metų išdaris — buvo mano naujausias radinys. Iš visko sprendžiant, po metų kitų jis galėtų tapti puikiu lenktynininku, kol kas aš imdavau jį į lenktynes naujokams, kad įsigytų patirties, kurios jam taip stigo.

Jis buvo toks nepatikimas šuolininkas, kad Scilė vakar prašė mane ne joti juo Plamptono hipodrome, kur neatsargaus raitelio tykoja daugybė spąstų.

Scilė pabandė apsieiti be migdomųjų; dėl tos nežmoniškos įtampos ji čia pyko, čia maldavo mane:

— Nereikia, Alanai! Kam tau tos naujokų lenktynės Plamptone. Pats žinai, tavo prakeiktas Nepatikimasis tikrai nepatikimas! Niekas tavęs neverčia, na, kodėl tu taip darai?

— Stačiai man taip patinka.

— Nėra pasaulyje arklio, kuriam taip tiktų jo vardas! — liūdnai tarė ji.

— Išmoks,— atsakiau.— Žinoma, jeigu suteiksiu jam progų mokytis.

— Tegu joja kas nors kitas, prašau tave!

— Ar verta tada laikyti arklį, jeigu juo jodinės kas nors kitas? Aš tam ir atvažiavau į Angliją, kad dalyvaučiau lenktynėse.

— Tu užsimuši. Kaip ir Bilas.— Ir ji pravirko, bejėgė ir nepaguodžiama.

— Neužsimušiu. O jeigu Bilas būtų žuvęs automobilio katastrofoje, tu neleistum man vairuoti mašinos, taip?

Po tų kvailų žodžių ji šiek tiek aprimo, bet kandžiai atkreipė mano dėmesį į tai, kiek žmonių vairuoja automobilius ir kiek dalyvauja lenktynėse.

— Tik vienetai žūsta lenk^iėse su kliūtimis,— vėl traukiau savo.

— O Bilas tai žuvo!

— Vienas žmogus iš šimto per metus.

— Po kalėdų jis jau antras.

— Taip.— Atsargiai žvilgtelėjau į ją. Jos akyse dar blizgėjo ašaros.

— Pasakyk man, Scile, ar pastaruoju metu jis neturėjo nemalonumų?

— Kodėl klausi?

— Ar buvo nemalonumų?

— Ne, jokių.

— Gal jis dėl ko nors nerimavo?

— Ne. O tau atrodė, kad jis nerimavo?

— Ne,— atsakiau. Tai buvo tiesa. Iki pat kritimo Bilas buvo toks, kokį jį visada pažinojau — linksmas, santūrus, draugiškas. Jis buvo laimingas — turėjo gražuolę žmoną, tris žavingus vaikučius, dvaro rūmą iš pilko akmens, nemažą turtą ir geriausią Anglijoje žirgą lenktynėms su kliūtimis. Laimingas žmogus. Kad ir kiek rausiausi atminty, negalėjau prisiminti nė mažiausio to vaizdo iškraipymo.

— Tai kodėl klausi?— Scilė pažvelgė man tiesiai į akis.

Aš jai kuo atsargiau papasakojau, kad Bilo kritimas

nebuvo paprastas nelaimingas atsitikimas. Papasakojau apie vielą ir Lodžo tyrimą.

Ji sėdėjo apstulbusi, suakmenėjusi.

— O, ne! — tarė.— Ne, ne, šito negali būti!

Ir dabar Plamptono hipodromo svėrykloje aš mačiau išsigandusį jos veidą. Ji nebeprieštaravo, kad dalyvaučiau lenktynėse. Tai, ką aš papasakojau, išstūmė visas kitas mintis jai iš galvos.

Sunki ranka užgulė mano petį. Gerai ją žinojau. Ji buvo Pito Gregorio, lenktynių trenerio, maždaug šešių pėdų aukščio galiūno, jau pradėjusio tukti ir plikti, bet kadaise, kaip man pasakojo, didžiausio žmogaus, kada nors stačiusio koją į balno kilpą.

— Sveikas, Alanai, mielas vaikine, džiugu tave matyti! Aš jau užrašiau tave su tavo arkliu antrosioms lenktynėms.

— Na, kaip jis?— pamušiau.

— Neblogas. Tiesa, dar mažokai mankštintas.— Nepatikimasis jo arklidėje stovėjo tiktai mėnesį.— Tavim dėtas, aš pirmą kartą per smarkiai neginčiau jo į kalną, nes, ko gero, tada jis išsikvėps iki finišo. Praeis nemaža laiko, kol iš jo bus galima ko nors tikėtis.

— Gerai,— atsakiau.

— Eime šnektelėti. Turiu tau kai ką pasakyti.— Jis truktelėjo aukščiau ant peties žiūrono dirželį.

Mudu išėjome pro vartus į jojimo taką ir kulnais padaužėme žemę — ji smigo per pusę colio.

— Neblogai, jei prisiminsime, kiek sniego čia nutirpo prieš dvi savaites,— pasakiau.

— Tau bus minkšta kristi,— primityviai pajuokavo Pitas.

Paėjėjome iki artimiausios kliūties. Ta pusė, į kurią šokama, buvo smarkiai patižusi, bet mes žinojome, kad kitame hipodrome gale žemė pradžiūvusi. Viskas kaip pridera.

Staiga Pitas paklausė:

— Ar tu matei, kaip Meidenhede krito Admirolas?— Jis pats tuo metu buvo Airijoje arklio pirkti ir tiktai dabar grįžo.

— Taip. Buvau atsilikęs nuo jo maždaug dešimčia korpusų,— atsakiau, žvelgdamas į jojimo taką ir stengdamasis įsidėmėti, kaip išdėstytos kliūtys.

— Na?

— Kas na?

— Kas atsitiko? Kodėl jis krito?—Jo balsas skambėjo atkakliai, o to sunku tikėtis šitomis aplinkybėmis. Aš pažvelgiau į jį. I jo pilkas besišypsančias, užsispyrusias akis. Paklusdamas nesuprantamam instinktui, aš apsimečiau nieko nežinąs.— Na, tiesiog krito,— atsakiau.— Kai aš šokau per tą

kliūtį, Admirolas gulėjo žemėje, o Bilas po juo.

— Vadinas, Admirolas neteisingai šoko per kliūtį?— tiriamai paklausė jis.

— Šito aš nemačiau. Turbūt jis užkliuvo už barjero viršutinio krašto.— Tai buvo gana arti tiesos.

— O ar tenai nebuvo dar kcAiors?— Pito akys žvelgė taip veriamai, tartum norėtų prasiskverbti į mano smegenis.

— Ką tu turi galvoje?—Aš išsisukau nuo tiesaus atsakymo.

— Nieko.— Jo įtampa atslūgo.

— Na, jeigu tu nieko nematei...

Pasukome atgal. Jaučiausi nemaloniai, kad nepasakiau Pitui teisybės. Bet jis buvo pernelyg įkyrus. Aišku, aš buvau įsitikinęs, kad Pitas ne toks žmogus, kuris rizikuotų sužaloti arklį, o juo labiau savo draugą, bet kodėl jis taip nudžiugo, kad aš nieko nemačiau?.

Buvau beketinąs paklausti, ką jis mano, o paskui papasakoti viską kaip buvo, bet staiga jis paklausė:

— Ar tu nežadi dalyvauti mėgėjų lenktynėse, Alanai?— Jis vėl tapo toks kaip visada, pašaipus ir linksmas.

— Nežadu,— atsakiau.— Paklausyk, Pitai...

Tačiau jis pertraukė mane.

— Prieš penkias šešias dfenas priglaudžiau savo arklidėje vieną žirgelį. Užrašytas šiandienai. Juodis. Mab rodos, šaunus gyvulėlis. Jį atvežė iš mažos arklidės kažkur vakaruose, ir jo naujasis savininkas labai trokšta, kad arklys šiandien dalyvautų lenktynėse. Bandžiau tau šįryt prisiskambinti, bet jau buvai išėjęs.

— Kuo jis vardu?—paklausiau, nes žinojau, kad visos šitos įžangos Pitui tėra priedanga įvelti mane į kokią nors avantiūrą.

— Dangiškasis.

— Nesu girdėjęs apie tokį. Ką jis iškrėtė?

— Nieko ypatingo. Žinoma, jis dar jaunas...

— Na, dėstyk, ką jis iškrėtė?

Pitas atsiduso ir nusileido.

— Jis yra bėgęs tiktai du kartus Devone, praėjusį rudenį. Jis nepargriuvo, bet... abu kartus numetė raitelį. Apskritai jis man neblogai šokinėjo per mokomąją kliūtį šįryt. Aš manau, tu lengvai jį suvaldysi, o dabar tai svarbiausia.

— Pitai, nenorėčiau tau atsakyti...

— O jo savininkė taip tikėjosi, kad tu juo josi! Tai jos pirmas arklys, ir raitelis pirmą kartą turės joti nau-

jutėlaite uniforma. Ji tąip nervinasi! Aš sakiau, kad prašysiu tave...

— Ne, nemanau...

— Na, tai nors pakalbėk su ja,— neatlyžo Pitas.

— Juk tu supranti, jeigu aš kalbėsiu su ja, man bus daug sunkiau atsisakyti.

Pitas to neneigė.

— Ir vėl kokia nors vargšė sena dama, kuri turės visam laikui atsigulti j ligoninę ir kuri trokšta paskutinio malonumo šiame pasaulyje?— paklausiau.

Tai buvo jaudinanti istorija, kurią pasitelkęs, Pitas ne per seniausiai įtikino mane joti baisiai nepatikusiu arkliu. Senąją damą aš po to dažnai matydavau lenktynėse. Matyt, ir ligoninė, ir anas pasaulis jos vis dar laukė.

— Ne, ji ne vargšė sena dama,— atsakė Pitas.

Mudu priėjome prie aptvaro, ir Pitas apsidairęs kažkam linktelėjo. Akies krašteliu pastebėjau, kad prie mudviejų artinasi moteris. Sprukti nebuvo kaip. Man tik užteko laiko pašnibždomis išplūsti Pitą pirm, negu atsisukau ir buvau pristatytas juodžio Dangiškojo, raitelių mėtymo speco naujajai savininkei.

— Mis Eleri-Pen, čia Alanas Jorkas,— pristatė mane Pitas.

Aš pasidaviau anksčiau, negu ji spėjo praverti burną. Mano pirmieji žodžiai buvo:

— Būsiu laimingas joti jūsų žirgu.

Pitas šaipėsi man į akis.

Ji buvo gražuolė. Taisyklingi veido bruožai, nuostabi oda, besijuokiančios pilkos akys, žvilgantys juodi plaukai, beveik krintantys ant pečių. Ir pripratusi stulbinti. Bet argi ji dėl to kalta!

Pitas tarė:

— Tvarka. Užrašysiu tave mėgėjų lenktynėms. Jos bus ketvirtos. Uniformą atiduosiu Klemui. „

Ir nuėjo link svėryklos.

— Aš taip džiaugiuosi, kad sutikote joti mano arkliu,— pasakė mergina. Ji kalbėjo žemu balsu, neskubėdama.— Man jį padovanojo gimimo dieną. Amžina problema— dovanos gimimo dieną, ar ne tiesa? Mano dėdė Džordžas — puikus žmogus, bet šiek tiek savotiškas — paskelbė „Taimse" pirksiąs lenktynių žirgą. Teta pasakoja, kad jis gavo penkiasdešimt pasiūlymų, bet išsirinko šitą arklį dėl to, kad jam patikęs vardas. Jis pasakė, kad man bus įdomiau gimimo dieną gauti arklį vietoj tradicinio perlų vėrinio.

Tas jūsų dėdė Džordžas žavingas!

— Taip, bet sugyventi su juo sunkoka.— Ji turėjo savotišką manierą pakelti balsą, tariant kiekvienos frazės paskutinius žodžius, tartum ši baigtųsi klausimu arba ji norėtų pridurti prie kiekvienos savo pastabos: gal manote kitaip?

— Ar gyvenate kartu su juo?— paklausiau.

— Taip. Mano tėvai išsiskyrė neatmenamais laikais, na, išlakstė į priešingas puses ir taip toliau.

— Atleiskite.

— Nereikia jokių užuojautų. Aš visiškai neatmenu nei tėvo, nei motinos. Vaizdingai sakant, jie paliko mane prie dėdės Džordžo durų dvejų metelių.

— Dėdė Džordžas padarė tikrai gerą darbą,— pasakiau, atvirai žavėdamasis ja.

Ji priėmė komplimentą nesutrikdama, kaip savaime suprantamą dalyką.

— Teisingiau, teta Deb. Ji šiek tiek praktiškesnė. Apskritai abu jie žavingi.

— Jie šiandien čia?—paklausiau.

— Ne,— atsakė mis Eleri-Pen.— Dėdė Džordžas pasakė, kad jeigu jis davė man kelialapį į naują pasakų pasaulį, kuriame gyvena tiktai žavingi ir drąsūs jaunuoliai, nėra reikalo kažkokiems persenusiems giminaičiams painiotis po kojų.

— Aš kas minutę vis labiau pamilstu dėdę Džordžą,— pasakiau.

Mis Eleri-Pen man dieviškai nusišypsojo, bet tai nieko nežadėjo.

— Ar jūs matėte mano Dangiškąjį? Simpatiškas, tiesa?— paklausė ji.

— Nemačiau. Mat prieš penketą minučių neturėjau nė supratimo, kad jis egzistuoja. Kaip čia atsitiko, kad dėdė Džordžas pasiuntė jį į Gregorio arklides? Pasirinko pirmas pasitaikiusias?

Ji nusijuokė.

— Nemanau, kad jis veikė neapgalvotai. Jis pasirinko arklides sąmoningai. Jis pasakė, kad, jeigu arklys pateks į Gregorio arklidę, galėsiu tikėtis, kad jį pra j odinės majoras Deividsonas.— Ji suraukė kaktą.— Dėdė Džordžas buvo baisiai sukrėstas, kai pirmadienį laikraštyje perskaitė, jog majoras Deividsonas užsimušė.

— Ar jis pažinojo majorą Deividsoną?—paklausiau, kad ką nors pasakyčiau, tuo pat metu žavėdamasis jos vyšninių lūpų kampučių išlinkimu.

— Ne, manau, kad jo nepažinojo. Gal pažinojo jo tėvą. Man rodos, jis pažinojo viso pasaulio jaunų žmonių tėvus. Jis tiktai pasakė: ,,Viešpatie, majoras Deividsonas mirė!" Ir toliau kramtė paskrudintą duoną. Bet jis negirdėjo, kai teta Deb ir aš keturis kartus prašėme paduoti marmeladą!

— Ir tai viskas?

— Taip, o kodėl jūs klausiate?—susidomėjo mis Ele-ri-Pen.

— Šiaip sau,— atsakiau.— Mudu su Bilu Deividsonu buvome nuoširdūs draugai.

Ji linktelėjo:

— A, suprantu,— ir pakeitė temą.— Bet ką man dabar daryti, kai tapau lenktynių žirgo savininke? Labai nenorėčiau pačią pirmąją dieną netaktiškai pasielgti. Būčiau dėkinga už jūsų patarimus arba pastabas, misteri Jorkai.

— Mano vardas Alanas,— pasakiau.

Ji pažvelgė į mane vertinančiu žvilgsniu. Tai geriau negu žodžiai pasakė man, kad, nors ir jauna, ji jau išmokusi atsiriboti nuo įkyriai rodomo dėmesio, ir nesibičiu-liauti su nepažįstamais žmonėmis.

Bet pagaliau ji šyptelėjusi tarė:

— Aš vardu Keitė.

Ji pasakė savo vardą tarsi dovaną, kurią aš patenkintas priėmiau.

— Kiek jūs nusimanote apie lenktynes?— paklausiau.

— Visiškai nieko. Kaip gyva nesu buvusi hipodrome.— Ji ironiškai pabrėžė paskutinį žodį.

— Ar jūs pati j odinėj ate?

— Nė kąrtb nesu mėginusi.

— Turbūt jūsų dėdė Džordžas mėgsta arklius? Gal jis medžiotojas?

— Dėdė Džordžas visiškai abejingas arkliams. Jis sa ko, kad arklio vienas galas kandžiojasi, o kitas spardosi. O apie medžioklę jis sako, kad turi jaukesnių užsiėmimų, negu žiemą lakstyti po užšalusias pelkes paskui kažkokį uodeguotą žinduolį, patiriant baisiausių nepatogumų.

Aš nusijuokiau.

— Gal jis domisi totalizatorium? Deda užstatus bukmekerių kontorose, užuot lankęsis hipodrome?

— Visi žino, kad dėdė Džordžas futbolo taurės dieną paklausė, kas laimėjo derbį.

— Tai kuo čia dėtas Dangiškasis?

— Mano akiračiui plėsti, taip pasakė dėdė. Mano lavinimas ėjo pramintu taku: mokiausi uždaroje mokykloje, kai ją baigiau, griežčiausiai prižiūrima, keliavau po Europą. Dėdė Džordžas sako, kad iš mano nosies turi išsisklaidyti muziejų kvapas.

— Ir jis padovanojo lenktynių žirgą, kai jums sukako dvidešimt vieneri?—kuo rimčiausiai paklausiau.

— Taip,— atsakė ji ir įdėmiai pažiūrėjo į mane.

Aš nusišypsojau. Šį kartą man pavyko įveikti jos sukurtą barjerą.

— Kaip arklio savininkei, jums neteks nieko ypatingo daryti,— pasakiau.—Tereikės prieš ketvirtų lenktynių pradžią nueiti prie anų arklidžių ir pasižiūrėti, kaip balnos jūsų arklį. Po to jūs kartu su Pitu nueisit štai ten, stovėsite ir inteligentiškai šnekūčiuositės apie orą, kol aš prieisiu. Po to sėsiu ant arklio ir išjosiu lenktyniauti.

— O ką man daryti, jeigu mano Dangiškasis laimės lenktynes?

— Jūs tikitės, kad jis laimės?— paklausiau. Nebuvau tikras, ar jinai bent ką nors žino apie savo arklį.

— Misteris Gregoris pasakė, kad jis nelaimės.

Pasijutau lengviau. Nenorėjau jos apvilti.

— Mes daug daugiau žinosime apie jį po lenktynių. Jeigu jis atbėgs vienas iš trijų pirmųjų, jį nubalnos štai ten — priešais svėryklą. Jeigu ne, jūs rasite mus šičia, ant žolės.

Artėjo pirmų lenktynių pradžią. Aš palydėjau puikiąją mis Eleri-Pen prie tribūnų ir, vykdydamas dėdės Džordžo planą, supažindinau ją su keliais drąsiais ir žalingais jaunuoliais. Deja, pajutau, kad, sugrįžęs po lenktynių, mis Eleri-Pen akyse būsiu vienas iš tų, kurie irgi stengiasi atkreipti jos dėmesį.

Aš stebėjau, kaip ji nuginklavo grupę mano draugų. Ji buvo tokia linksma, tokia žvali. Man pasirodė, kad ji visa liepsnoja vidine negęstančia ugnimi, kurios kaitra prasimuša į paviršių tiktai jos nustebusiu žemu balsu. Keitė liks patraukli ir pagyvenusio amžiaus sulaukusi, ūmai pagalvojau, ir man šovė į galvą mintis, kad, jeigu Scilė šitaip trykštų energija, užuot buvusi rami ir nuolankiai pasyvi, inspektoriaus Lodžio įtarimai beveik turėtų pagrindo.

Po to, kai mes pamatėme pirmąsias lenktynes, palikau Keitei pačiai spręsti, kuris iš naujų pažįstamų pavaišins ją kava, o pats nuėjau pasisverti prieš pirmąkart startuojančių arklių lenktynes. Eidamas grįžtelėjau ir pamačiau, kaip ji patraukė į barą, lydima gerbėjų uodegos tarytum kometa. Spindinti, kerinti kometa.

Pirmą kartą, gyvenime pasigailėjau, kad turiu dalyvauti lenktynėse. '

KETVIRTAS SKYRIUS

Rūbinėje Sendis Meisonas stovėjo, įsirėmęs į klubus ir be atvangos malė liežuviu. Jo rudi garbanoti plaukai styrojo piestu, o plačiai išžergtos kojos rėmėsi į žemę lyg du stulpai. Jis visas, nuo viršugalvio iki kulnų, vib-ruote vibravo nuo gyvybinių jėgų pertekliaus. Jis buvo augalotas trisdešimties su trupučiu metų žaliūkas, labai stiprus, tamsiai rudų akių, kurias dengė stebinančiai blyškios, rusvokos blakstienos.

Kaip profesionalus žokėjus, jis nebuvo pirmo dešimtuko, bet dažnai pasiekdavo pergalių savo bravūrišku jojimu. Jis buvo bebaimis. Gindavo besispyriojančius savo arklius į siauriausius intervalus tarp kitų arklių, be to, kartais į intervalus, kurių nebūdavo, kol jis pats šiurkščia jėga jų nesudarydavo. Dėl jo agresyvumo ne kartą buvo kilę karštų susirėmimų su lenktynių tvarkdariais, bet kiti žokėjai ne per daug širsdavo ant jo, nes mėgdavo neišsenkančią, užkrečiančią Sendžio energiją.

Jo humoras buvo toks pat galingas kaip ir jis pats. Ir jei atrodė, kad jo juokai kartais būdavo per daug žiaurūs arba nedori, aš galėjau tikėtis tiktai menkos mažumos pritarimo.

— Ei, jūs, padugnės, kuris nukniaukėt mano kartelę balansavimui?— griaudė jis, ir jo balsas nustelbė rimtus pokalbius visuose rūbinės kampuose. Į šitokį klausimą, kur yra jo rimbas, jis nesulaukė atsakymo.

— Tai ką, pienburniai, negalite pakelti savo užpakalių ir pasižiūrėti, ar nesėdite ant jo?—užsipuolė jis trejetą ar ketvertą žokėjų, besimaunančių batus ant suolelio šalia jo. Jie pakėlė akis ir mėgaudamiesi laukė jo tirados pabaigos. Sendis liejo keiksmų srautą, nė sykio nepasikartodamas, kol vienas iš patarnautojų suieškojo jo rimbą.

— Kur jį radai?—paklausė Sendis.— Kas jį buvo nučiupęs? Aš jam nutrauksiu tą prakeiktą ranką!

— Jis gulėjo ant grindų, po suoleliu,, prie pat jūsų.

Bet Sendis niekada nesutrikdavo. Jis kurtinamai nusikvatojo ir paėmė rimbą.

— Šį kartą visiems jums dovanoju.

Jis nuėjo į svėryklą, nešdamas balną ir čaižydamas orą rimbu, tartum norėtų įsitikinti, kad tas liko toks pat lankstus. Lenktynėse jis nuolatos naudodavo rimbą.

Praeidamas pro mane rūbinės tarpduryje, jis nužvelgė mane savo greitu, besišypsančiu žvilgsniu, dėl kurio visi jį mėgdavo ir atleisdavo trūkumus. Aš atsisukau ir pažiūrėjau, kaip jis sėdasi ant svarstyklių, padėjęs rimbą ant stalo šalia savęs. Jis pasakė kažką, ko aš neišgirdau, ir abu — tarnautojas prie svarstyklių ir teisėjas, įsimenantis žokėjų liemenių spalvas, kad pažintų juos finiše,— nusikvatojo, žymėdami jį savo sąrašuose ir praleisdami į lenktynes.

Neseniai buvo pasklidęs gandas, kad Sendis „prilaikė" kelis arklius, kuriais jojo, ir susilaukė dosnaus atpildo iš bukmekerių. Oficialus tyrimas kažin ar tęsėsi valandą, nebuvo nieko įrodyta. Nukentėjusieji nuo jo šiurkščių juokų tvirtino, kad Sendis viską gali padaryti. Tačiau visi kiti vienu balsu sakė, jog nesiims prilaikyti arklio žmogus, naudojantis tokias žiaurias priemones, kad tik pirmautų.

Stebėdamas laisvą ir nerūpestingą jo bendravimą su hipodromo administracija, aš galėjau suprasti, kad kaip tik dėl to jo viršininkai, vedę tyrimą, nerasdami jokių įrodymų, turėjo patikėti jo nekaltumu. Dauguma žokėjų buvo įsitikinę, kad Sendis vis dėlto „prispaudė" keletą arkliukų, bet tiktai ne pastaraisiais mėnesiais.

„Prilaikyti" arklį galima, pavyzdžiui, praleidus startą arba atsitraukus balne atgal, arba atsistojus kilpose. Po šito žokėjus apgavikas, pradedant paskutine kliūtimi, kai jau publikos matomas, dorai skuba prie finišo, apsimesdamas padaręs viską, ką tikrai galėjo, bet laimėti, matyt, neįstengsiąs. Tokie dalykai daromi gana retai, nes žokėjus, pastebėtas taip elgiantis, paprastai greitu laiku lieka be duonos kąsnio.

Pusantro sezono dalyvaudamas lenktynėse, aš tiktai du kartus mačiau šitokių dalykų. Abu kartus juos padarė šviesiaplaukis apvalaus veido jauniklis Džo Nantvičius. Antrą kartą prieš kelis mėnesius jis vos per plauką neprarado savo žokėjaus teisių, nes pabandė sukčiauti lenktynėse, kur tarp žokėjų buvo pagarsėjęs skundikas Deividas Štampe, sero Kresvelo jaunesnysis sūnus.

Džo ir, man regis, Sendis, sukčiaudavo, priversdami atsilikti arklius, kuriais jie jodavo ir kurie, be abejonės, turėdavo atbėgti pirmi. Faktiškai jie užsiiminėjo nusikalstamomis apgavystėmis. Bet nežinojau, ar geriau elgiausi pats, kai pririšau savo šalmą prie balno ir nešiau prie svarstyklių. Mat planavau atsargiai šokti su Nepatikimuoju per visas kliūtis, kad tiktai jis bėgtų visą jojimo taką. Nenorėjau nukamuoti arklio dėl silpnos vilties, kad jis finišuos pirmajame trejete. Nepatikimasis buvo nelabai patvarus, ir per daug įtemptos lenktynės galėtų jam pakenkti. Aišku, jeigu dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, kitų arklių kritimo, man atsirastų galimybių laimėti, aš jas išnaudočiau. Didžiulis skirtumas;—„prilaikyti" arklį ar stačiai ne per daug stengtis, nors ir norint laimėti. Tačiau įniršusiems žmonėms, stačiusiems už tą arklį, svarbu rezultatas. Jie praranda savo pinigus.

Aš paėmiau balną ir nuėjau ten, kur manęs lūkuriavo Pitas su Nepatikimuoju. Pitas pabalnojo arklį, ir Ruper-tas, jaunesnysis arklininkas, nuvedė jį. Pitas ir aš nuėjome įkandin jo, aptarinėdami kitus arklius, dalyvausiančius šitose lenktynėse. Keitės niekur nebuvo matyti.

Kai atėjo laikas, sėdau ant arklio ir pasukau į jojimo taką. Kraujas vėl ėmė greičiau tekėti gyslomis. Nei Bilo Deividsono mirtis, nei Scilės sielvartas, nei mintis apie Keitę, kurią kalbina kas nors kitas,— niekas negalėjo užtemdyti tos visa užliejančios laimės, kokią jaučiau, ristele jodamas prie starto vartų. Jojimo greitis, akimirkos sprendimai, rizika — visu tuo troškau atsverti civilizacijos nuobodulį. Saugumo irgi būna per akis. Avantiūrų reikia tokiems kaip aš, kurio tėvas, sukalęs ketvirtąjį milijoną, nustojo skaičiavęs pinigus.

O mano tėvas, pritardamas man, nes paties jaunystė buvo dar labiau pašėlusi, perleido man lenktyninį automobilį, trejetą gerų žirgų ir galimybę pradingti šalyje, esančioje už penkių tūkstančių mylių nuo namų. Šiaip ar taip, pasakė jis išleisdamas, lenktynės su kliūtimis — nekalta pramoga tam, kuris nuo dešimties metų mušė krokodilus Zambezės upėje. Kasmetinis tėvo išvykimas mėnesiui iš jo prekybinės imperijos reikšdavo mums žygį per laukinį veidą ir pirmykščio miško gūdumas, kartais pasiėmus minimumą maisto ir daiktų, kuriuos tekdavo nešti patiems. Gerai pagalvojus, atrodytų keista, kad aš, kuriam neįžengiamos džiunglės buvo įprastinė žaidimų aikštelė, dabar ieškojau stiprių pojūčių šalyje tarp prijaukintų gyvulių, dalyvaudamas sporte, suvaržytame visokiausių taisyklių bei apribojimų.

Norėdamas įsitikinti, ar visi vietoje, starteris skaitė sąrašą, o mes sukome bandomuosius ratus, tikrindami pavaržų patvarumą. Pamačiau, kad šalia manęs jodinėja Džo Nantvičius su savo nemalonia, pusiau nuskriausta, pusiau pagyrūniška veido išraiška.

— Ar po lenktynių važiuosi pas Deividsonus?—paklausė jis. Džo visada kreipdavosi į mane familiariai. Mane tai pykino.

— Važiuosiu,— atsakiau, bet, prisiminęs Keitę, pridūriau:— Nors gal ir ne tuoj pat.

— Pavėžėsi mane iki Epsomo?

— Važiuosiu ne tuo keliu,— atsakiau jam kuo mandagiausiai.

— Betgi tu vis tiek pervažiuosi Dorkingą. O iš ten aš nusibelsiu autobusu. Į čia mane pristatė pakeleivinga mašina, važiavusi į Kentą, o kas dabar pavėžės namo?— Jis taip lindo, kad galų gale sutikau, nors žinojau, kad jis puikiausiai galėjo surasti ką nors, važiuojantį tiesiai į Epsomą.

Mes išsirikiavome linija startui. Iš vienos pusės man atsidūrė Džo, iš kitos — Sendis. Sprendžiant iš žvilgsnių, kuriuos jie pasiuntė vienas kitam, ypatingos meilės tarp jų nebuvo. Sendis piktai nusišiepė, o Džo veidas susiraukė tartum kūdikio, besistengiančio nepravirkti. Pagalvojau, kad greičiausiai Sendis bus užgavęs Džo savimeilę kokia nors patyčia, na, sakykim, prikrėtęs jam į batus uogienės.

Mes pasileidome, ir sukaupiau dėmesį, kad priversčiau Nepatikimąjį įveikti visas kliūtis kuo greičiau, taisyklin-giau ir saugiau. Arklys buvo dar labai nepatyręs ir baidėsi kliūčių, bet svarbiausias šuolis dar laukė. Nepatikimasis taip gerai bėgo, kad daugiau kaip pusę distancijos aš šuoliavau trečias, vis varydamas arklį arčiau tako pakraščio, kad jis aiškiai matytų kliūtis. Tačiau paskutinis ketvirtis mylios įkalne jam buvo per sunkus, ir aš atjojau šeštas. Buvau patenkintas, ir Scilė galėjo nusiraminti.

Sendis Meisonas spėjo atjoti prieš mane, o paskui atlėkė Džo Nantvičiaus arklys be raitelio, su besiplaikstančiomis vadelėmis. Atsigręžęs atgal, į tolimąjį tako kraštą, įžiūrėjau mažytę Džo figūrėlę, kiūtinančią tribūnų link. Neabejojau, kad, važiuojant į Dorkingą, išklausysiu išsamią ataskaitą apie visus jo nemalonumus.

Nuėmiau balną, sugrįžau į svėryklą, persirengiau naujutėlaite, matyt, tik ką pasiūta Keitės uniforma, paprašiau Klemą pasunkinti man aprangą dešimčia svarų švino plokštelių — mėgėjų lenktynėms turėjau sverti dešimčia svarų daugiau — ir nuėjau pažiūrėti, kur pradingo mis Eleri-Pen.

Ji stovėjo atsišliejusi parado rato turėklų ir žvilgčiojo čia į arklius, čia (pernelyg, kaip aš pagalvojau, teigiamai) į Deiną Hilmeną — vieną iš tų drąsių ir žavingų jaunuolių, su kuriais ją supažindinau.

— Misteris Hilmenas ką tik pasakė man,— tarė Keitė,— kad šitas neišvaizdus kaulų maišelis, štai tas, kuris nukorę galvą iki pat kelių ir karpo ausimis,— pats greičiausias lenktynių arklys. Ar man patikėti, ar atleisti už šitą juokelį?

— Čia visai ne juokai,— atsakiau.— Tai iš tiesų pats geriausias arklys. Ne dėl išvaizdos, čia jūs, be abejonės, teisi, bet šitoje kompanijoje jis laimės.

Deinas pridūrė:

— Arkliai, šitaip nuleidę galvas, paprastai būna geri šuolininkai. Jie žiūri, kur šoka.

— O man patinka anas dailus tvarinys,— tarė Keitė, žiūrėdama į eržilą, gražiai išrietusį kaklą ir aukštai iškėlusį galvą. Beveik visą jo nugarą dengė gūnia, sauganti nuo vasario šaltelio, o neužklotas sturplis buvo iškilus ir blizgėjo.

— Jis per riebus,— pasakė Deinas.— Matyt, ėdė visą laiką, kol buvo sniegas, ir nė kiek nepamiklintas. Jeigu jį verstum ką nors daryti, jis tiesiog sprogtų.

Keitė atsiduso.

— Ko gero, arkliai pilni paradoksų kaip Dž. K. Čes-tertonas. Menkystos atrodo didingai, o ristūnai — menkystos.

— Ne, ne visada,— vienu balsu atsakėme mudu su Deinu.

— Mielai dėstysiu jums ir toliau lenktyninių žirgų kursą, mis Eleri-Pen,— tarė Deinas.

— Aš labai lėtai perimu žinias, misteri Hilmenai.

—Juo geriau,— linksmai tarė Deinas.

— Ar šiandien nejosi, Deinai?—paklausiau.

— Josiu, drauguži, dvejose paskutinėse lenktynėse. Tu nesijaudink, aš pasirūpinsiu mis Eleri-Pen, kol tu džiaugsies jos žirgu.— Jis išsišiepė.

— Ar jūs irgi žokėjus, misteri Hilmenai?—nustebo Keitė.

— Taip,— atsakė beinąs ir tuo apsiribojo. Tuo metu jis buvo kylanti žvaigždė. Jis akivaizdžiai kopė į aukštumas. Pitas Gregoris pirmas jį išskyrė, tai labai suartino mudu, be to, ir iš išorės buvom panašūs. Pašaliečiai dažnai mus painiodavo: abu buvome to paties amžiaus, abu tamsiaplaukiai, abu vidutinio ūgio ir beveik vienodo Stoto. Kai mudu sėsdavome ant žirgų, skirtumas padidėdavo: jis buvo daug geresnis žokėjus. Aš niekados toks nebūsiu. '

— Maniau, kad kiekvieną žokėjų iš karto galima palaikyti išeiviu iš Liliputijos,— tarė Keitė,— bet judu abudu visai padoraus ūgio.— Ji žvilgtelėjo į mus iš apačios aukštyn, nors pati buvo ganėtinai aukšta.

- Mes nusijuokėme. Aš tariau:

— Žokėjai, dalyvaujantys lenktynėse su kliūtimis, beveik visi padoraus ūgio. Šokant per kliūtį, lengviau išsilaikyti balne, jei turi pakankamai ilgas kojas ir gali suspausti arklio šonus.

— Ir paprastęse lenktynėse be kliūčių pasitaiko tokių aukštų vaikinų kaip mes,— pridūrė Deinas.— Žinoma, jie daug liesesnį.

— Visos mano iliuzijos sudužo,— tarė Keitė.

— Man patinka tavo naujasis žirgelis, Alanai,— tarė Deinas.— Po metų jis puikiai šuoliuos.

— O jūs šiandien irgi josite savo arkliu?—paklausė Keitė.

— Ne, aš neturiu arklio,— atsakė Deinas.— Aš profesionalas, mums draudžiama laikyti arklius.

— Profesionalas?—Keitės antakiai pakilo.

Jos kostiumėlis buvo nuostabiai pritaikytas prie figūros, tai buvo matyti ir per kupranugario vilnos striukę: jos balsas buvo švelnus, manieros nepriekaištingos. Man buvo malonu stebėti, kaip sudūžta dar viena iliuzija.

— Taip, aš užsidirbu pragyvenimą lenktynėmis,— šyp-sodaniasis tarė Deinas.— Juk aš ne Alanas, kurio tėvelis plyšta nuo pinigų. Užtat man moka už mano pomėgius. Taigi mano padėtis puiki.

Keitė įdėmiai žiūrėjo čia į vieną mudviejų, čia į kitą.

— Gal kada nors ir suprasiu, kas verčia jus rizikuoti nusisukti tuos elegantiškus kaklus,— tarė ji.

— Kai suprasite, pasakykite mums,— paprašė Deinas.— Man kol kas tai paslaptis.

Mes grįžome prie tribūnų ir pažiūrėjome trečias lenktynes. Neišvaizdus arkliukas atbėgo pirmas, aplenkęs kitus dvidešimčia korpusų. Keitės išankstinis nusistatymas smarkiai susvyravo po pirmos mylios ir visai išnyko, kai arklys įveikė trečią, paskutinę kliūtį.

— Tik nemanykite, kad mes visada žinome, kas atbėgs pirmas,— pasakė Deinas.— Žokėjai — blogi pranašai. Bet anas arklys buvo favoritas. Favoritas, nors užmušk!

Favoritas, nors užmušk; įprastinis žokėjų posakis įsmigo mano atmintin tartum adata. Bilo Deividsono žudikas apskaičiavo, kad Admirolas bus favoritas.

Favoritas, nors užmušk... Užmušk...

Keitės arklys, nupirktas tartum katė maiše, buvo ne toks prastas, kaip bauginausi. Įveikiant antrą kliūtį, jis staiga kilstelėjo užpakalį ir kryptelėjo jį vidury šuolio. Aš išlėkiau iš balno ir vėl nukritau į jį tik atsitiktinai. Matyt, šituo triuku Dangiškasis nusikratė savo -ankstesnio žokėjaus, kurį dabar nuoširdžiai užjaučiau. Eržilas pakartojo tą patį triuką, šokant per trečią griovį, bet likusią kelio dalį nesutarimų neturėjome. Jis netgi pademonstravo netikėtą kojų stiprumą įkalnėje ir, aplenkęs kelis pailsusius, baigė lenktynes ketvirtas.

Keitė džiūgavo.

— Ačiū dėdei Džordžui už jo idėją,— tarė ji.— Kaip gyva nesu patyrusi tokio malonumo!

— Alanai, maniau, kad tu išlėksi iš balno prie antros kliūties,— pasakė Pitas Gregoris, kai segiau pavaržą.

— Ir aš taip maniau,— nuoširdžiai prisipažinau.— Stačiai pasisekė, kad neišlėkiau.

Pįtas žiūrėjo, kaip šnopuoja Dangiškasis: jo šonkauliai kilnojosi, bet ne per smarkiausiai. Pitas tarė:

— Iš visko sprendžiant, tai puikus žirgas. Manau, kad šį sezoną laimėsime su juo porą lenkčių.

— Gal eikime išgerkime vyno butelį?— pasiūlė Keitė. Jos akys spindėjo iš susijaudinimo. Pitas nusijuokė.

— Palaukite, kol turėsite čempioną, dėl kurio verta gerti butelį,— tarė jis.— Aš mielai išgerčiau su jumis kuklesnį tostą — už ateitį, bet dabar negaliu, dalyvauju sekančiose lenktynėse. Tačiau neabejoju, kad Alanas užims jus.— Jis pažvairavo į mane, smagindamasis tuo, kad aš besąlygiškai pasidaviau mis Eleri-Pen kerams.

— Jūs lauksite manęs, Keite?— paklausiau.— Turiu eiti dar kartą svertis, nes mes finišavome ketvirti. Aš persirengsiu — akimirka...

— Aš pavaikštinėsiu prie svėryklos,— linktelėjo Keitė.

Aš pasisvėriau, atidaviau balną Klemui, nusiprausiau ir persirengiau įprastiniu kostiumu. Keitė stovėjo prie svėryklos, žvilgčiodama į grupę merginų, plepančių netoliese.

— Kas jos tokios?—paklausė Keitė.— Jos visą laiką čia stoviniavo ir nieko neveikė.

— Tai daugiausia žokėjų žmonos,— šyptelėjęs atsakiau.— Stovėti prie svėryklos — jų pagrindinis užsiėmimas.

— Turbūt ir žokėjų merginos,— kreivai šyptelėjo Keitė.

— Taip,— atsakiau ir tiktai dabar pajutau, kaip malonu žinoti, kad kažkas laukia tavęs prie durų.

Mudu užėjome į barą ir atsisėdome, laukdami kavos.

— Dėdė Džordžas būtų sukrėstas, sužinojęs, kad geriame į Dangiškojo sveikatą bealkoholinį gėrimą,— tarė Keitė.— Nejau jūs niekados negeriate nieko stipresnio už kavą?

— Aišku, geriu, bet ne trečią valandą dienos. O kaip jūs?

Mano aistra — šampanas per pusryčius,— atsakė Keitė. Jos akys juokėsi.

Paklausiau, ar ji nepraleistų šiandien vakaro su manimi, bet ji pasakė nieku būdu negalinti. Pas tetą Deb kviestiniai petūs, o dėdė Džordžas būtinai norės sužinoti, kaip elgėsi jo dovana.

— Tai gal rytoj?

Keitė sumišusi įsistebeilijo į savo puodukų.

— Aš... aš. ryt pažadėjau vakarieniauti su Deinu.

— Kad jį velniai parautų! — pratrukau aš.

Keitė nusijuokė.

— O penktadienį?—neatlyžau.

— Mielai,— atsakė Keitė.

Mes nuėjome prie tribūnų ir žiūrėjome, kaip penktosiose lenktynėse Deinas finišavo pirmas, pralenkęs varžovą viena arklio galva. Keitė audringai jį sveikino.

PENKTAS SKYRIUS

Automobilių aikštelėje vyko žiaurios muštynės. Aš išėjau pro vartus, ketindamas važiuoti namo po paskutinių lenktynių, ir sustojau kaip, įbestas. Tarp vartų ir pirmos automobilių linijos grūmėsi mažiausiai dvi dešimtys žmonių, ir grūmėsi žūtbūtinai. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad smogiama ne pagal Kvinsberio patvirtintas bokso taisykles.

Tai buvo klaiku. Dviejų trijų karštakošių peštynės — hipodrome įprastinis dalykas, bet tokio masto ir tokio įtūžio grumtynės turbūt kilo dėl rimtesnių dalykų negu totalizatoriaus lošimai.

Įsižiūrėjau įdėmiau. Be abejonės, kai kurie mušėsi su kastetais. Švysčiojo dviračių grandinės. Du artimiausieji gulėjo ant žemės beveik nejudėdami, bet įsitempę, tartum atlikinėdami kažkokį keistą laukinių ritualą. Vieno pirštai spaudė kito riešą, ano rankoje buvo peilis trijų colių pločio ašmenimis. Peilis buvo nepakankamai ilgas, kad galėtum mirtinai smogti, jis buvo skirtas pjaustyti ir žaloti.

Atrodė, kad grumiasi dvi apylygės grupės, nors negalėjau išskirti, kas kuriai priklauso. Žmogus, palengva išleidžiantis iš rankų peilį, buvo beveik berniukas, bet dauguma besimušančiųjų — suaugę vyrai. Vienintelis pagyvenęs vyriškis klūpojo, dangstydamasis galvą rankomis, pačiame grumtynių sūkuryje.

Jie grūmėsi tylėdami. Buvo girdėti tik švokščiantis alsavimas. Žiūrovai, grįžtantys namo iš hipodromo, išsižioję sustojo pusračiu; jų vis gausėjo, bet niekas nė nemanė kištis į muštynes ir mėginti skirti.

Pamačiau greta stovintį laikraščių pardavėją.

— Dėl ko jie mušasi?—paklausiau. Hipodrome nebuvo tokių dalykų, kurių nežinotų laikraščių pardavėjas.

■— Tai taksistai,— pasakė jis.— Čia dvi besivaržančios grupės: viena iš Londono, kita iš Braitono. Kai tik jos susiduria, amžinai kyla nemalonumų.

— Kodėl?

— Nežinau, misteri Jorkai. Bet tai nebe pirmą kartą.

Vėl pažvelgiau į besigrumiančią minią. Ant vieno ar

dviejų galvų dar laikėsi kepurės. Kelios poros ritinėjosi žemė, kelios poros grūmėsi, daužė vieni kitus į automobilių šonus. Taksi ten stovėjo dviem eilėm, visi šoferiai mušėsi.

Jie negailestingai daužėsi kumščiais ir įvairiausiais geležiniais daiktais. Du žmonės stovėjo susirietę, agonijoje susiėmę už pilvų. Beveik visų veidai buvo kruvini, rūbai apdraskyti.

Jie grūmėsi paklaikę nuo įniršio, nekreipdami dėmesio į aplinkui besitelkiančią minią.

— Jie užmuš vieni kitus,— tarė šalia manęs stovinti mergina, stebėdama tą sceną su kažkokiu siaubo ir susižavėjimo mišiniu. Per jos galvą pažvelgiau į žmogų, stovintį už jos, stambų vyriškį, šešeto pėdų su kaupu aukščio, tamsiu įdegusiu veidu. Jis stebėjo muštynes su niūriu pasišlykštėjimu, primerkęs akis. Aš negalėjau prisiminti jo pavardės, nors jaučiau, kad turėčiau žinoti.

Žioplių minioje augo nerimas, žmonės puolė ieškoti policijos. Merginos žodžiai buvo ne šiaip sau, kai kurie mušeikos, negavę pagalbos, galėjo mirti nuo smūgių, daužymų bei spardymų. Iš visko atrodė, kad jie kausis mirtinai.

Dėl muštynių automobilių aikštelėje vis didėjo grūstis. Pasirodė policininkas, žvilgtelėjo, kas dedasi, ir nuėjo ieškoti pastiprinimo. Grįžo su keturiais pėsčiais konstebliais ir vienu raitu, visi apsiginklavę lazdomis. Jie puolė į mūšio verpetą, bet tiktai po kelių minučių įstengė nutraukti grumtynes.

Atvyko dar daugiau policininkų. Taksistus išskyrė ir vardais negalais padalijo į dvi grupes. Abi gaujos buvo vienodai apkultos, nė viena nelaimėjo. Mūšio laukas buvo nusėtas kepurėmis, striukių ir marškinių skutais. Du pusbačiai — juodas ir rudas — gulėjo per dešimt pėdų vienas nuo kito. Žemėje telkšojo kraujo klanai. Policininkai krovė į krūvą rastus ginklus.

Kai susijaudinimas atslūgo, žmonės ėmė skirstytis. Taksi keleivių grupelė priėjo prie policininko sužinoti, ar ilgam sulaikys šoferius. Prie jų prisidėjo ir įdegęs vyriškis.

Vienas žurnalistas, nuolatos rašantis apie lenktynes, kažką žymėjosi bloknote.

— Kas tas milžinas, Džonai?—paklausiau jo.

Jis pakėlė į mane akis ir pažvelgė, į ką rodau.

— Rodos, jo pavardė Tiudoras,— atsakė.— Turi kelis nuosavus arklius. Neseniai atvažiavęs. Milijonierius. Maža apie jį težinau. Atrodo, jis nepatenkintas, kad negali išvažiuoti.

Tikrai, Tiudoro išraiška buvo labai pikta, jis atkakliai kilsčiojo smakrą. Man vis dar atrodė, jog turiu prisiminti kažką apie tą žmogų, bet nežinojau, ką. Jis nieko nepešė iš policininko, kuris neigiamai purtė galvą. Mašinos stovėjo tuščios.

— Kas čia dedasi?—paklausiau žurnalistą.

— Pilietinis karas, taip man pranešė agentūra,— linksmai atsakė jis.

Penki šoferiai gulėjo pasliki ant šaltos drėgnos žemės, vienas be paliovos vaitojo.

Žurnalistas tarė:

— Pusę nuveš į ligoninę, pusę į policiją. Kokia medžiaga!

Žmogus, vaitojantis ant žemės, apsivertė kniūbsčias, jis vėmė.

— Einu skambinti į redakciją. O jūs namo?

— Laukiu to prakeikto Džo Nantvičiaus,— atsakiau.— Pažadėjau nuvežti iki Dorkingo, bet po ketvirtų lenktynių jis tartum skradžiai žemę prasmego. Ko gero, išvažiavo su kuo nors kitu, o mane pamiršo perspėti.

— Paskutinį kartą mačiau jį besiplūstantį su Sendžiu. Gavo grąžos, kad net skudurai lakstė.

— Taip, jie smarkiai nekenčia vienas kito,— pritariau.

— Ar žinote, kodėl?

— Neturiu supratimo. O jūs žinote?

■— Ne,— atsakė žurnalistas. Jis šyptelėjo man atsisveikindamas ir nuėjo į hipodromą skambinti telefonu.

Atvažiavo du greitosios pagalbos automobiliai paimti sužeistų šoferių. Į kiekvienos mašinos kėbulą sėdo policininkas, po antrą įsitaisė šalia vairuotojo. Su visu tuo kroviniu mašinos lėtai nuriedėjo keliu centrinių vartų link.

Kiti šoferiai tirtėjo nuo šalčio — kovos įkarštis atvėso, ir drėgnas vasario vėjas pradėjo juos smelkti. Sąnariai sumedėjo, visi buvo padabinti mėlynėmis ir kraujo dėmėmis, bet nė kiek neapgailestavo dėl to, kas įvyko. Žmogus iš vienos grupės išėjo priekin, nutaisė grimasą kitai grupei ir paniekinamai nusispjovė jos link. Palaidinė buvo sudraskyta, veidas sutinęs. Jo raumenys būtų darę garbę ir kalviui. Šilkinių tamsių plaukų garbana krito ant kaktos. Iš pažiūros jis buvo pavojingas žmogus. Kai policininkas paėmė jį už rankos, norėdamas nuvesti atgal, prie kitų, jis staigiai apsisuko ir sukriokė.. Jo link žengė dar du policininkai, ir tamsiaplaukis nenorom pakluso.

Jau buvau benumojąs ranka į Džo, bet ūmai jis išėjo pro vartus ir šūktelėjo man, nė nemanydamas atsiprašyti dėl pavėlavimo. Bet ne aš vienas pastebėjau jo pasirodymą.

Aukštas įdegęs misteris Tiudoras žengė mūsų link.

— Nantvičiau, malonėkite mane pavėžėti iki Braitono,— savimi pasitikinčiu balsu tarė jis.— Kaip matote, taksi nejuda, o aš po dvidešimties minučių turiu svarbų pasimatymą.

Džo išsiblaškęs pažiūrėjo į šoferius.

— Kas atsitiko?— paklausė jis.

— Ar ne vis tiek?—nekantriai tarė Tiudoras.— Kur jūsų mašina?

Džo spoksojo į mane. Atrodė, kad jo smegenys dirba labai lėtai. Jis išstenėjo:

— E.. mano mašina... ji ne čia, sere. Mane patį žadėjo pavėžinti.

— Jūs?—atsisuko į mane Tiudoras. Aš linktelėjau. Džo, nerūpestingas kaip visada, mūsų nesupažindino.

— Būsiu dėkingas, jei pavėžėsite mane iki Braitono,— greitakalbe išpylė Tiudoras.— Sumokėsiu jums kaip už taksi.

Jis primygtinai prašė ir labai skubėjo. Buvo sunku atsakyti jam paslaugą, kuri man nieko nereiškė, o jam buvo tokia svarbi.

— Nuvešiu jus veltui,— pasakiau,— bet jums teks pasispausti: mano mašina dvivietė.

— Jeigu ji per maža trims, Nantvičius pasiliks čia, o jūs paskui atvažiuosite jo pasiimti,— ryžtingai tarė Tiudoras.

Džo neparodė nuostabos, bet aš pagalvojau, kad misteris Tiudoras pernelyg mėgsta nesiskaityti su kitais.

Mes apėjome primuštų šoferių būrį ir pasukome prie mano „Lotoso". Tiudoras įlindo į vidų ir atsisėdo. Jis buvo toks stambus, jog nebeliko vilties, kad ir Džo galės įsisprausti į mašiną.

— Sugrįšiu tavęs paimti, Džo,— pasakiau, tramdydamas susierzinimą.— Palūkėk plente.

Sėdau į mašiną, lėtai išvažiavau iš aikštelės keliu į hipodromą ir pasukau Braitono link. Kelyje buvo per daug mašinų, kad „Lotosas" galėtų išvystyti „Klimakso" variklio jėgą, važiavau keturiasdešimties mylių greičiu ir galėjau ramiai pamąstyti apie savo keistoką keleivį.

Dirstelėjęs žemyn, kai perjunginėjau greičius, atsitiktinai išvydau jo ranką, gulinčią ant kelio. Pirštai buvo plačiai išskėsti ir įtempti. Ūmai prisiminiau, kur buvau jį matęs. Pažinau kaip tik jo ranką, įdegusią, su melsvu atspalviu po nagais.

Tada jis stovėjo bare Sandaune nugara į mane, ir jo ranka gulėjo ant bufeto greta bokalo. Jis kalbėjo su Bilu, o aš stovėjau už jo, nenorėdamas pertraukti pokalbio. Po to Tiudoras baigė gerti savo bokalą ir išėjo.

Dabar aš pažvelgiau jam į veidą.

— Kaip gaila Bilo,— tariau.

Ruda ranka virptelėjo ant kelio. Jis pasuko galvą ir pradėjo žiūrėti į mane.

— Taip, žinoma, gaila,— lėtai tarė jis.— Aš tikėjausi, kad jis jos mano arkliu Čeltenheme.

— Jis buvo nuostabus raitelis.

— Taip, žinoma.

— Aš kaip tiktai jojau įkandin, kai jis griuvo,— pasakiau ir, kažkokio impulso veikiamas, pridūriau:—Dėl to griuvimo kyla itin daug klaustukų.

Pajutau, kad milžiniškas Tiudoro kūnas šalia manęs įsitempė. Žinojau, kad jis vis dar žiūri į mane.

— Taip, turbūt,— tarė jis.

jis aiškiai norėjo dar kartą kažką pridurti, bet apsigalvojo ir žvilgtelėjo į savo laikrodį.

— Malonėkite nuvežti mane iki ,,Plazos" viešbučio. Turiu ten darbinį pasimatymą,— pasakė jis.

— O kur jis?— paklausiau.

— Čia netoliese. Parodysiu.— Savo tonu jis siekė nužeminti mane iki šoferio vaidmens.

Kelias mylias važiavome tylėdami. Mano keleivis, matyt, pasinėrė į apmąstymus. Kai privažiavome Braitoną, jis nurodė kelią link viešbučio.

— Ačiū,— šaltai burbtelėjo jis, nevikriai traukdamas stambų liemenį iš mano žemučio automobilio. Visa savo išvaizda jis norėjo parodyti, kad priima svarbią paslaugą iš visiškai nepažįstamo žmogaus kaip savaime suprantamą dalyką. Jau žengęs du žingsnius nuo mašinos, jis staiga atsisuko ir paklausė:

— Kokia jūsų pavardė?

—= Alanas Jorkas,— atsakiau.— Viso gero.— Nuvažiavau, nelaukdamas atsakymo. Aš irgi moku būti storžievis. Veidrodėlyje mačiau, kaip jis stovi gatvėje, žiūrėdamas man įkandin.

Sugrįžau į hipodromą.

Džo laukė manęs ant suolelio pakelėje. Jis sunkiai atidarė mašinos dureles ir sudribo ant sėdynės, kažką murmėdamas. Kai atsisuko į mane, pastebėjau, kad Džo Nantvičius girtas.

Beveik visai sutemo, įjungiau žibintus. Pagalvojau, kad' būna nemalonesnių dalykų, negu vežti vingiuotais keliais į Dorkingą Džo, alsuojantį į mane alkoholio smarve. Atsidusau ir padidinau greitį.

Džo jautėsi esąs labai įžeistas. Tai buvo įprastinė būklė. Džo buvo įsitikinęs, kad dėl jo nesėkmių visada kaltas kas nors kitas. Nors jam neseniai sukako dvidešimt metų, jis jau buvo chroniškas bambeklis. Sunku pasakyti, kas blogiau — jo bėdojimas ar jo pagyrūniškumas, ir jeigu žokėjai jį pakęsdavo, tai rodydavo jų gerą širdį. Daug kas Džo būdavo atleidžiama dėl jo neabejotinų žokėjiškų gabumų, bet jis blogai juos panaudodavo, bent jau tuo, kad „prilaikydavo" arklius, o dabar, prisigėręs vidury dienos, jis galėjo netekti vietos.

— Būčiau laimėjęs tas lenktynes,— žliumbė jis.

— Džo, tu kvailys,— atsakiau.

— Ne, Alanai, garbės žodis, aš turėjau laimėti tas lenktynes.

— Tu kvailys — prisilaki per lenktynes,— tariau.

— Ką?— jis negalėjo susikaupti.

— Geri,— atsakiau,— tu per daug geri.

— Ne, ne, ne, ne...— žodžiai taip ir pabiro iš jo, tarytum pradėjęs kalbėti, jis jau nebegalėjo sustoti.

— Nė vienas savininkas nepatikės tau arklio, jei pamatys, kad girtauji,— pasakiau, nors jaučiau, kad kišu nosį ne į savo reikalus.

— Girtas ar blaivus, aš galiu laimėti bet kurias lenktynes.

— Nedaug arklių savininkų tuo patikės.

— Visi žino, kad aš pirnlos klasės žokėjus.

— Taip, kol nepasigeri.

— Galiu gerti ir joti, galiu joti ir gerti.— Jis atsi-riaugėjo.

Aš nutylėjau. Džo trūko kietos rankos, kuri būtų prispaudusi jį prieš dešimtį metelių. Dabar buvo aišku, kad jis nesulaikomai smunka ir neims dėkoti tam, kas mėgintų pasukti jį iš to kelio. ^r

Jis vėl ėmė aimanuoti:

— Tas niekšas Meisonas....

Aš nieko neatsakiau. Jis bandė dar kartą:

— Tas niekšas Sendis mane nuvertė. Kad aš žemėn prasmegčiau, jis nuvertė mane per tą kiaulišką aptvarą. Man laimėti tas lenktynes — tas pats kaip nusispjauti, jis tą žinojo ir nuvertė mane per tą prakeiktą aptvarą.

— Nekvailiok, Džo.

— Bet juk tu nedrįsi tvirtinti, kad aš negalėjau laimėti šitų lenktynių,— iššaukiamai tarė Džo.

— Juk tu nukritai bent per mylią nuo finišo,— atsakiau.

— Aš nenupuoliau. Aš tau sakau. Tas niekšas Sendis Meisonas permetė mane per virvę.

— Kaip tai?—vangiai paklausiau, įdėmiai sekdamas kelią.

— Jis prispaudė mane prie jos. Aš surikau, kad jis praleistų mane. Ir žinai ką jis padarė? Zinai? Jis nusijuokė. Nusijuokė kaip niekšas. Paskui nuvertė mane. Jis įrėmė į mane kelį, stumtelėjo, ir aš perlėkiau per virvę.— Jo žliumbiantį balsą nutraukė jau tikras raudojimas.

Aš pažvelgiau į jį. Dvi ašaros riedėjo apvaliais skruostais. Jos sužvilgėjo prietaisų skydelio šviesoje ir nukrito tartum mažytės kibirkštėlės ant jo kailinės apykaklės.

— Sendis nebūtų šito daręs,— švelniai tariau.

— Ir dar kaip! Jis sakė, kad atsiskaitys su manim. Sakė, kad aš dar pasigailėsiu! Bet aš nieko negalėjau padaryti, Alanai, aš nieko negalėjau padaryti! — Dar dvi ašaros nuriedėjo skruostais.

Nieko nesupratau. Negalėjau susigaudyti, ką jis mala, bet pradėjo atrodyti, kad Sendis turėjo pagrindo išmesti Džo iš balno.

Džo tęsė:

— Tu visada buvai man geras, Alanai, tu ne toks kaip kiti. Tu mano draugas...— Jis sunkiai padėjo man ranką ant peties, prisiglaudė prie manęs. Jautrus „Lotoso" vairas reagavo į šį nejauktą stumtelėjimą, mašiną nusviedė į kelio pakraštį.

Aš atstūmiau jį.

— Dėl dievo meilės, Džo, sėdėk tiesiai, nes nudardėsime į griovį.

Bet jis buvo per daug pasinėręs į savo rūpesčius, jis net nesiklausė manęs. Jis vėl sugriebė mane už peties. Aš pasukau į šalikelę ir sustabdžiau mašiną.

— Džo, arba sėdėk kaip žmogus ir palik mane ramybėje, arba išlipk ir kulniuok sau pėsčias,— tariau, stengdamasis, kad mano šiurkštus tonas pasiektų jo sąmonę.

Dabar jis raudojo balsiai.

— Tu nežinai, kokie man nemalonumai,— kūkčiojo.

Nusprendžiau išklausyti jį iki galo. Kuo greičiau jis išklos viską, kas jam širdį slegia, tuo greičiau nusiramins, pagalvojau.

— Kokie nemalonumai?— paklausiau. Manęs jie absoliučiai nedomino.

— Alanai, aš tau pasakysiu, nes tu man draugas, tikras draugas.— Jis padėjo ranką man ant kelio, aš ją numečiau.

Tarp naujų kūkčiojimo priepuolių Džo išstenėjo:

— Susitarėme, kad aš prilaikysiu arklį, bet aš to nepadariau, ir Sendis pralošė begalę pinigų; jis pasakė, kad atsiskaitys su manimi, vaikščiojo paskui mane ir kartojo diena po dienos, ir aš žinojau, kad jis padarys ką nors baisaus, ir jis padarė.— Jis nutilo atsikvėpti.— Dar gerai, kad aš nukritau ant minkštos žemės, antraip būčiau nusisukęs sprandą. Visai nejuokinga. O tas niekšas Sendis,— jis pritrūko kvapo, tardamas šitą vardą,— jis juokėsi. Na, nieko! Jis man dar pasijuoks! Aš persuksiu jam tą niekšišką snukį į pakaušį!

Ta paskutinė sentencija privertė mane nusišypsoti. Džo su savo vaikišku veideliu ir silpnu charakteriu, nors fiziškai, galimas daiktas, ir stiprus, šiurkščiam ir galingam Sendžiui buvo pavojingesnis ne daugiau už savim pasitikintį dešimtmetį vaikėzą. Džo pagyrūniškumas, kaip ir jo žliumbimas, kildavo iš nepasitikėjimo savimi. Bet tai, ką jis pradėjo kalbėti, buvo visiškai nauja.

— Kokio arklio tu neprilaikei?—paklausiau.— Ir iš kur Sendis sužinojo, kad tu turi jį prilaikyti?

Akimirką maniau, kad atsargumas privers jį nutilti, bet jis išsipasakojo. Alkoholis ėjo iš jo kartu su ašaromis. Klausydamasis pilno savigailos, pertraukiamo žagsėjimo, pusiau nesuprantamo pasakojimo, sužinojau gana skurdžią istoriją. Apvalius keiksmažodžius ir sutrumpinus iki pat esmės, ji buvo tokia: Džo gaudavo gerą honorarą už tai, kad kelis kartus prilaikė arklius. Du kartus aš pats tą mačiau. Bet kai Deivis Štampe apie paskutinį atsitikimą papasakojo savo tėvui, Džo vos per plauką neprarado žokėjaus teisių: jam praėjo noras rizikuoti. Kai kitą kartą jį paprašė prilaikyti arklį, jis iš pradžių mielai sutiko, bet paskui susinervino, nepristabdė jo pradžioje, o prie finišo sumojo, kad, jeigu pralaimės šitas lenktynes, tai tikriausiai praras žokėjaus teises. Ir atjojo pirmas. Tai atsitiko prieš dešimt dienų.

Aš nustebau.

— Vadinasi, vienintelis žmogus, tau kenkęs, buvo Sen-dis?

— Jis mane permetė per virvę...— Džo buvo pasiruošęs pradėti viską iš pradžių.

Aš jį pertraukiau.

— Bet juk turbūt ne Sendis mokėdavo tau už tai, kad neatjotum pirmas?

— Ne... Nemanau... Nežinau...— inkštė Džo.

— Tu nori pasakyti, kad taip ir nesužinojai, kas tau mokėdavo? Nė karto nepasidomėjai?

— Kažkoks vyriškis skambindavo man telefonu ir pasakydavo, kada reikia prilaikyti arklį. O po to aš gaudavau paštu storoką voką pinigų.

— Kiek kartų tu tą padarei?—paklausiau.

— Dešimt,— atsakė Džo,— ir visus per pastarąjį pusmetį.

Aš tylėdamas žiūrėjau į jį.

— Dažnai tai būdavo labai paprasta. Tos stipenos vis tiek nebūtų atbėgusios pirmos, net jeigu ir būčiau stengęsis joms padėti.

— Kiek už tai gaudavai?

— Šimtinę. O du kartus po du šimtus penkiasdešimt.— Džo vis dar nesustodamas malė liežuviu, ir aš juo tikėjau. Tai buvo didelės sumos, ir tas, kas ketino jas mokėti, dabar, savaime aišku, norės žiauriai atkeršyti Džo. Juk jis nepaklausė įsakymo ir atjojo pirmas. Bet Sendis? Negalėjau tuo patikėti.

— Ką tau pasakė Sendis, kai laimėjai lenktynes?— paklausiau.

Džo tebeverkė.

— Jis pasakė, kad lažinosi dėl arklio, kurį aš aplenkiau, ir kad jis su manim atsiskaitysiąs,— tarė Džo. Atrodo, Sendis įvykdė savo grasinimą.

— Tu turbūt negavai paketo su pinigais?

— Ne,—atsakė Džo, šniurkščiodamas nosimi.

— Nejaugi tu nė neįsivaizduoji, iš kur gaudavai pinigus?— paklausiau.

— Ant kai kurių vokų buvo Londono antspaudai,— tarė Džo.— Aš neatkreipiau dėmesio.— Be abejo, jis buvo per daug užsiėmęs vokų turiniu, kad susidomėtų kitais dalykais.

— Na gerai,— tariau,— bet dabar, kai Sendis atkeršijo, tu jau saugus. Gal nustosi žliumbęs. Ko taip ištižai?

Užuot atsakęs, Džo išsitraukė iš striukės kišenės popierių ir padavė man.

— Jeigu jau taip, išklosiu tau viską. Alanai, aš nežinau, ką daryti. Padėk man. Aš bijau.

Prietaisų skydelio šviesoje mačiau, kad Džo tikrai persigandęs. Jis palengva ėmė blaivėti.

Aš išskleidžiau lapelį. Standartinis rašomosios mašinėlės popierius. Spausdintomis didžiosiomis raidėmis tušinuku buvo parašyti penki žodžiai: BOLINGBROKAS. TU BŪSI GRIEŽTAI NUBAUSTAS.

— Bolingbrokas — tai arklys, kurį tu turėjai prilaikyti, ar ne?

— Taip.— Jis nebeverkė.

— Kada tu jį gavai?

— Šiandien. Radau striukės kišenėje, kai rengiausi prieš penktas lenktynes. Kai vilkausi striukę, ten to popierėlio nebuvo.

— Ir visą popietę tu praleidai bare, virpėdamas iš baimės?— paklausiau.

— Taip... Aš sugrįžau ten, kai tu nuvežei misterį Tiudorą į Braitoną. Nemaniau, kad man kas nors atsitiks dėl BolingbrOko, nors visą laiką bijojau nuo tos minutės, kai Bolingbrokas atbėgo pirmas. Ir kaip tiktai tada, kai pagalvojau, jog viskas tvarkoje, Sendis išmetė mane per virvę, paskui radau kišenėje tą laišką. Bjauru.— Jo skunduose vėl pasigirdo gailestis sau pačiam.

Aš grąžinau jam popierių.

— Ką dabar daryti?— paklausė Džo.

Nežinojau, ką jam atsakyti. Jis smarkiai įsipainiojo, ir jam buvo ko bijoti. Tie, kurie šitokiu mastu disponuoja žmonėmis*ir arkliais, žinoma, žiauriai žaidžia. Dešimties dienų tarpas tarp Bolingbroko pergalės ir to raštelio galėjo reikšti, pagalvojau, kad žaidžiama ne atviromis kortomis. Bet tai buvo menka paguoda Džo.

Jis šliurpsėjo nosimi ir protarpiais žagsėjo, bet ašarojęs tarytum liovėsi. Sunkiausia apgirtimo stadija jam buvo praėjusi. Aš įjungiau šviesas ir įvažiavau į kelią. Džo netrukus užmigo. Jis garsiai knarkė.

Prie Dorkingo jį pažadinau. Norėjau dar kai ko paklausti.

— Džo, kas tas misteris Tiudoras, kurį nuvežiau į Braitoną? Jis tave pažįsta?

— Jis Bolingbroko savininkas. Aš dažnai jodinėju jo arkliais.

Nustebau.

— Ar jis buvo patenkintas, kai Bolingbrokas laimėjo?— paklausiau.

— Manau, kad taip. Tada jo nebuvo. Nors paskui jis atsiuntė manuosius dešimt procentų ir padėkos laišką. Kaip paprastai daroma.

— Jis neseniai užsiiminėja arklių lenktynėmis, ar ne tiesa?— paklausiau.

— Nukrito iš dangaus mums ant galvos tuo pat metu kaip ir tu,— atrėžė Džo, atgaudamas pašaipų toną.— Judu abudu pasirodėte juodai įdegę žiemos viduryje.

Aš atskridau lėktuvu iš Afrikos vasaros pragaro į Anglijos spalio ledinį glėbį, bet, aštuoniolikai mėnesių praslinkus, mano oda tapo balta kaip ir kiekvieno anglo. O Tiudoras taip ir liko juodas.

Džo ėmė kikenti.

— Ar žinai, kodėl misteris Klifordas — tas niekšas Tiudoras — gyvena Braitone? Tai leidžia jam nesiaiškinti kiekvienam sutiktam, kodėl jis kiaurus metus vaikšto įdegęs. Lyg būtų išsmaluotas, tiesa?

Aš be gailesčio išlaipinau Džo prie Epsomo autobuso stotelės. Išklojęs man visus savo negandus, jis sakytum atgavo savąjį „aš", bent šiuo momentu.

Pasukau į Kotsvoldsą. Iš pradžių galvojau apie Sendį Meisoną. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur jis suuostė, kad Džo turėjo prilaikyti Bolingbroką.

Tačiau visą paskutinę kelionės valandą galvojau apie Keitę.

Šeštas skyrius

Scilė miegojo ant sofos, užsiklojusi kojas pledu. Greta jos ant žemo staliuko stovėjo puspilnė taurė. Pakėliau ją ir pauosčiau. Konjakas. Paprastai ji gerdavo džiną ir kamparį. Konjakas būdavo laikomas juodoms dienoms.

— Alanas! Kaip džiaugiuos, kad sugrįžai. Kelinta valanda?

— Pusė dešimtos,— atsakiau.

— Turbūt miršti badu,— tarė ji, nusimesdama pledą.— Kodėl iš karto manęs nepažadinai? Pietūs seniai gatavi.

— Aš ką tik parvažiavau, ir Džoana jau triūsia virtuvėje; tu ilsėkis.

Nusileidome į valgomąjį. Atsisėdau į savo įprastinę vietą. Bilo kėdė buvo tuščia. Pagalvojau, kad reikės pastatyti ją prie sienos.

Kai valgėme kepsnį, Scilė tarė, nutraukdama ilgą tylą:

— Buvo atėję du policininkai.

— Taip? Turbūt dėl rytdienos tardymo?

— Ne, dėl Bilo.— Ji atstūmė lėkštę.— Jie klausinėjo mane taip kaip ir tu, ar jis neturėjęs kokių nemalonumų. Pusę valandos jie įvairiais variantais pateikinėjo vis tuos pačius klausimus. Vienas jų tiesiai išdėjo, kąd, jeigu aš taip mylėjau vyrą, kaip sakiau, ir mudviejų santykiai buvo tokie nuostabūs, tai privalėčiau žinoti, ar jis neturėjo gyvenime sunkumų. Abu gana koktūs.

Ji nežiūrėjo į mane. Nudelbė akis į lėkštę su pusiau suvalgytu, ataušusių kepsniu, visa jos laikysena buvo kažkaip neįprastai sukaustyta.

— Galiu įsivaizduoti,— tariau, sumojęs, koks reikalas.— Reikia manyti, jie paprašė paaiškinti, kokie mano santykiai su tavim ir kodėl aš ir toliau gyvenu jūsų namuose?

Ji pakėlė akis su nuostaba ir matomu palengvėjimu.

— Taip. Neišmaniau, kaip tau apie tai pasakyti. Man atrodė taip natūralu, kad tu čia, bet, matyt, nesugebėjau jiems šito išaiškinti.

— Scile, rytoj aš išsikraustysiu,— tariau.— Daugiau nebeduosiu pagrindo kalboms. Jeigu jau policija prisigalvojo, kad apgaudinėdavai Bilą su manimi, įsivaizduoju, ką kalba žmonės visoje grafystėje. Ai buvau lengvabūdis ir labai labai prašau man dovanoti. Aš kaip ir tu laikiau natūraliu dalyku, kad lieku Bilo namuose ir po jo mirties.

— Tu už jokius pinigus neišvažiuosi rytoj iš čia. Dėl manęs,— tarė Scilė su tokiu ryžtu, kokio nė nesitikėjau ją turint.— Tu man čia reikalingas. Jeigu negalėsiu su tavim pasikalbėti, beliks tik ašaros. Ypač vakarais. Diena praeina, besirūpinant vaikais, triūsiant namie, ir aš kažkaip laikaus, bet kai ateina naktis...— Ūmai sukritusia-me jos veide aš pamačiau visą laukinį, veriantį netekimo skausmą, tų keturių dienų sopulį.

— Tegu kalba, kas ką užsimano,—tarė ji pro besikaupiančias ašaras.— Man reikia, kad tu būtum čia. Prašau, prašau, neišeik.

— Pasilieku,— tariau.— Nesijaudink. Būsiu tol, kol būsiu tau reikalingas. Bet prižadėk, kad pasakysi man, kai tiktai pajusi, kad gali be manęs apsieiti.

Ji nusišluostė akis ir šyptelėjo.

— Tai yra, kai pradėsiu rūpintis savo reputacija? Prižadu.

Tą dieną buvau važiavęs beveik tris šimtus mylių, be to, dar dalyvavęs dvejose lenktynėse. Buvau pailsęs. Mes anksti išsiskirstėme į savo miegamuosius. Scilė pažadėjo išgerti migdomųjų.

Tačiau antrą valandą nakties ji pravėrė mano miegamojo duris. Iškart pabudau. Ji priėjo, uždegė lempą ant naktinio staliuko ir atsisėdo ant mano patalo.

Ji atrodė iki juokingumo jauna ir bejėgė.

Apsivilkusi naktiniais marškiniais iki kelių, blausiai žydrais, iš permatomo šifono, pro kurį švietėsi jos liesas kūnelis ir mažos apvalios krūtys.

Aš pakilau, pasirėmęs alkūne, ir persibraukiau ranka galvą, lygindamas plaukus.

— Negaliu užmigti,— pasakė ji.

— Ar ėmei tabletę?

Aš ir pats būčiau galėjęs atsakyti į tą klausimą. Jos akys buvo apsiblaususios, ir jeigu ji būtų buvusi visai sąmoninga, kaip gyva nebūtų atėjusi į mano kambarį šitokiu apdaru.

— Tablečių išgėriau. Nuo jų pasidariau tarytum girta, bet vis tiek nemiegu. Išgėriau dar vieną, virš normos...— Jos balsas buvo mieguistas ir neaiškus.— Pakalbėk su manim,— paprašė ji,— gal užsimanysiu miego. Kai aš visai viena, guliu ir galvoju apie Bilą... Papasakok man apie Plamptoną... Sakei, kad jojai kažkuriuo kitu arkliu. .. Būk geras, papasakok...

Tada aš atsisėdau lovoje, užmečiau jai ant pečių užtiesalą ir pradėjau pasakoti apie dovaną, kurią Keitė gavo gimimo dieną iš dėdės Džordžo. O pats tuo metu galvojau, kaip dažnai pasakodavau Polei, Henriui ir Viljamui visokias vakarines pasakas. Tačiau neilgai trukus pastebėjau, kad Scilė nesiklauso manęs ir lėtos, sunkios ašaros krinta jai ant rankų.

— Tu turbūt galvoji, kokia aš kvailė, kad šitiek verkiu,— tarė ji.— Bet aš niekaip negaliu susivaldyti.

Ji bejėgiškai susmuko greta manęs, padėjo galvą ant pagalvės. Aš pažvelgiau į jos mielą, gražų veidą, į ašaras, srūvančias pro jos ausis ir dingstančias vešliuose tamsiuose plaukuose, ir atsargiai pabučiavau ją į kaktą. Jos kūną dukart sukrėtė sunki rauda. Aš atsiguliau ir pakišau ranką jai po galvą. Ji atsisuko į mane, prisiglaudė, konvulsiškai apsikabino, lėtai kūkčiodama dėl savo klaikaus, bekraščio sielvarto.

Ir pagaliau migdomieji paveikė. Jos kūnas atsileido, alsavimas pasidarė negirdimas, ranka nuslinko nuo mano pižamos. Ji gulėjo ant mano antklodės, o vasario naktis buvo šalta. Laisvąja ranka atsargiai ištraukiau iš po jos antklodę ir užklojau. Paskui apklosčiau pečius. Užgesinau šviesą ir gulėjau tamsoje, atsargiai glostydamas, kol ji kietai užmigo.

Nusišypsojau, pagalvojęs, kaip ištįstų inspektoriaus LodžO veidas, jeigu jis šią akimirką mus pamatytų. Ir dar pagalvojau, kad nesitenkinčiau draugo vaidmeniu, jeigu mano glėby gulėtų ne Scilė, o Keitė.

Naktį Scilė keliskart buvo pradėjusi neramiai vartytis, murmėdama kažkokias nesąmones, ir nusiramindavo, kai glostydavau jos plaukus. Paryčiui ji visai nutilo. Aš atsikėliau, apmuturiavau ją užtiesalu ir nunešiau į jos lovą. Žinojau, kad jeigu ji nubus, tai pasijus nepatogiai ir susinervins. O šito visai nereikėjo.

Kai palikau, ji kietai miegojo.

Po kelių valandų,- skubiai papusryčiavus, nuvežiau ją į Meidenhedą apklausai. Ji beveik visą laiką snaudė, atsilošusi sėdynėje, ir nė karto neužsiminė, kas buvo naktį. Aš net nebuvau tikras, ar ji apskritai beprisimena.

Matyt, Lodžas laukė mūsų pasitikti. Jis laikė rankose pluoštą popierių, atrodė orus ir rimtas. Pristačiau jam Scilę, ir jo akys susiaurėjo, įvertindamos jos blyškų grožį. Bet tai, ką jis pasakė, buvo stebėtina.

— Norėčiau atsiprašyti,— prabilo jis,— dėl gana nemalonių policijos spėliojimų apie jus ir misterį Jorką.— Jis atsisuko į mane.— Dabar mes galutinai įsitikinome, kad jūs neatsakingas dėl majoro Deividsono mirties.

— Esat labai kilnus,— pašaipiai atsakiau, bet širdies gilumoje apsidžiaugiau, išgirdęs šituos žodžius.

Lodžas kalbėjo toliau:

— Žinoma, jūs galite pasakyti tardytojui ką tiktai norite dėl vielos, bet perspėju jus, kad tai jo nenudžiugins. Jis neapkenčia fantazijos, o jūs neturite jokių įrodymų. Nesikrimskite, jeigu nesutiksite su jo sprendimu,— o sprendimas greičiausiai tebus vienas: mirtis dėl nelaimingo atsitikimo,— nes prireikus tardymą galima pradėti iš naujo.

Po tokio perspėjimo aš nesutrikau, kai tardytojas, penkiasdešimties metų vyriškis vešliais ūsais, gana įdėmiai išklausė mano pasakojimą apie Bilo kritimą, bet griežtokai atmetė vielos teoriją. Savo parodymuose Lodžas pranešė, kad lydėjo mane į hipodromą ieškoti vielos, apie kurią buvau pasakojęs, tačiau nieko nerado.

Žmogus, šuoliavęs- paskui mane, kai krito Bilas, taip pat buvo pakviestas į tardymą. Žokėjus mėgėjas gyveno Jorkšyre, ir jam teko sukarti nemažą kelio gabalą. Jis pasakė, atsiprašomai žiūrėdamas į mane, kad nepastebėjo nieko įtartino ir kad, jo nuomone, tai buvo eilinis kritimas. Gal netikėtas, tačiau ne paslaptingas. Jis tiesiog spinduliavo sveika nuovoka.

— fix misteris Jorkas tą dieną kam nors nesakė, kad galėjusi būti viela?—skeptišku tonu paklausė tardytojas. Ne, misteris Jorkas nieko tokio nekalbėjo.

Susumavęs medicininės ekspertizės, policijos bei kitų liudininkų duomenis, tardytojas nustatė, kad majoras Deividsonas mirė nuo sužeidimų per lenktynes su kliūtimis, ant jo užgriuvus arkliui.

— Esu įsitikinęs,— pasakė jis,— jog tas kritimas buvo tiktai nelaimingas atsitikimas.

Supainiojęs valandas, vietos laikraštis neatsiuntė į tą tardymą savo reporterio, todėl, nesant išsamios ataskaitos, vakariniame bei rytiniame laikraštyje pasirodė tiktai po trumpą pastraipėlę. Žodžio „viela" joje iš viso nebuvo. Tas praleidimas mane ne per daug nuliūdino, o Scilė aiškiai lengviau atsiduso. Ji pasakė, kad neištvertų draugų ir ypač reporterių klausinėjimų.

Bilo laidotuvės įvyko kaime penktadienio rytą, jose dalyvavo tiktai šeimos nariai ir artimiausi bičiuliai. Laikydamas karsto kraštą ant peties, aš mintimis atsisveikinau su Bilu. Tvirtai žinojau, kad nenusiraminsiu, kol už jo mirtį nebus atkeršyta. Nežinojau, kaip tai padaryti, ir, nors keista, nejaučiau noro skubėti, bet pažadėjau Bilui, kad, kai ateis laikas, tą padarysiu.

Scilės sesuo atvažiavo į laidotuves ir pažadėjo dvi tris dienas pagyventi pas ją. Aš nepasilikau priešpiečių po laidotuvių — rytojaus dieną laukė lenktynės, ir aš rūpinausi savo svoriu. Nuvažiavau į Londoną ir ilgas valandas iškiurksojau tėvo firmos kontoroje po darbo, tvarkydamas visokias smulkmenas, iškilusias dėl draudimo ir muitų ištisai serijai vario rūdos transportų, atplukdytų į Angliją.

Kontoroje darbavosi ekspertai. Aš turėdavau aptarti su Hingu, pavaduotoju, kasdieninius kompanijos reikalus, tvirtinti sprendimus ir pasirašinėti šūsnis dokumentų bei laiškų. Retai kada tai užimdavo man daugiau kaip tris dienas per savaitę. Šeštadieniais dar prisidėdavo kassavaitinė pareiga rašyti tėvui laišką. Nujausdavau, kad jis skaitydamas praleidžia sūnui deramą įžangą bei pasakojimus apie dalyvautas arklių lenktynes, o nukreipia savo skvarbų protą į praėjusios savaitės apyvartos ataskaitas ir į perspektyvas.

Šitos šeštadieninės ataskaitos buvo tapusios mano gyvenimo dalimi jau dešimtį metų. Mokykloje užduoti namų darbai gali palaukti, mėgdavo kartoti tėvas. Man esą kur kas svarbiau žinoti visas smulkmenas tos karalystės, kurią paveldėsiu; todėl jis nuolatos versdavo studijuoti dokumentus, kuriuos parsinešdavo iš kontoros. Baigdamas mokyklą, aš sugebėdavau iš vieno žvilgsnio įvertinti pasaulinių žaliavų kainų svyravimą, nors neturėjau supratimo, kada, pavyzdžiui, buvo nukirsdintas Karolis Pirmasis.

Penktadienio vakare nekantriai laukiau Keitės pietums. Be sunkios striukės ir fetrinių batukų, su kuriais buvo Plamptone, ji atrodė dar gražesnė. Vilkėjo spindinčią raudoną suknutę, paprastą, bet, matyt, labai brangią, jos tamsūs plaukai krito ant pečių. Atrodė, kad ji visa švyti nuo jai vienai būdingos liepsnos. Vakaras buvo linksmas ir, bent man, visai patenkinamas. Mes valgėme, šokome, plepėjome.

Kai mudu tingiai supomės lėtu muzikos ritmu, Keitė ūmai įterpė venintelę liūdną gaidą per visą vakarą.

— Skaičiau laikraštyje kelias eilutes apie tardymą dėl jūsų draugo,— tarė ji.

Aš paliečiau lūpomis jos plaukus. Jie saldžiai kvepėjo.

— Mirtis dėl nelaimingo atsitikimo,— sumurmėjau aš.— Bet aš tuo netikiu.

— Nejaugi?— Keitė pakėlė į mane akis.

— Kada nors jums papasakosiu, kai pačiam bus iki galo aiški ta istorija,— atsakiau žavėdamasis stangria jos kaklo linija, kai pakėlė į mane veidą. Kaip keista, pagalvojau, kad vienu metu galimą pajusti du visiškai skirtingus ir labai stiprius jausmus: malonumą atsiduoti muzikos valdžiai, laikant glėbyje Keitę, ir tuo pačiu metu kankinamai užjausti Scilę, mėginančią priprasti prie savo vienumos už kokių aštuonių dešimčių mylių nuo čia, visų vėjų pustomose Kotsvoldo kalvose.

— Papasakokite dabar,— tarė Keitė, gyvai susidomėjusi.— Jeigu tai ne nelaimingas atsitikimas, tai kas?

Aš svyravau. Nenorėjau, kad šiurkšti tikrovė suardytų to vakaro žavesį.

— Na, na,— šypsodamasi skatino ji mane.— Dabar jūs nebeišdrįsite tylėti, nes aš mirčiau iš smalsumo.

Tada aš papasakojau jai apie vielą. Žinia Keitę taip sukrėtė, kad net nustojo šokusi, ir mudu nepatogiai sustojome vidury salės. Besisukančios poros atsimušinėjo į mus.

— Viešpatie,— tarė ji,— kaip.. . kaip tai niekšinga!

Ji pareikalavo, kad paaiškinčiau, kodėl tardytojas taip nusprendė. Aš pasakiau, jog kartu su viela dingo įrodymai, kad tai ne nelaimingas atsitikimas. Tada ji tarė:

— Negaliu pakęsti minties, kad žmonės, padarę tokį šlykštų nusikaltimą, lieka nenubausti.

— Aš taip pat. Ir jie neliks nenubausti, duodu jums žodį, jeigu tik aš galėsiu ką nors padaryti.

— Tai gerai,— rimtai pasakė ji. Vėl pradėjome linguoti muzikos taktu, vėl apkabinau ją, ir mudu nuplaukėme. Daugiau nebeminėjome Bilo vardo.

Tą vakarą man kartais atrodė, kad kojos ne visai tvirtai remiasi į grindis, ir iki šiol nepatirtas virpesys drebino man kelius. Bet Keitė atrodė nieko nepastebinti, ji visą laiką buvo sąmojinga, trykštanti linksmybe ir absoliučiai nesentimentali.

Kai pagaliau sodinau ją į mašiną, dėdės Džordžo atsiųstą iš Sasekso su vairuotoju, pajutau, koks tai skaudus dalykas — pamilti. Aš buvau sujaudintas, sudirgintas, kupinas nerimo, nes jaučiau, kad joą jausmas man toli gražu ne toks stiprus kaip mano jai.

Aš jau žinojau, kad noriu vesti Keitę, ir man darėsi graudu, pagalvojus, kad ji gali nepamilti manęs.

Rytojaus dieną nuvykau į lenktynes Kempton Parke. Prie svėryklos susidūriau su Deinu. Pakalbėjome apie šį bei tą — apie orą, apie arklius, apie Pito artimiausius planus. Įprastiniai žokėjų pokalbiai. Paskui Deinas paklausė:

— Buvai vakar susitikęs su Keite?

— Taip.

— Kur važiavote?

— Į ,,River klubą",— atsakiau.— O kur tu ją vežei?

— Į „River klubą",— tarė Deinas.

— Velniai rautų,— ištrūko man. Bet turėjau nusijuokti.

— Vadinasi, mudu atsiskaitę,— tarė Deinas.

— O jinai pakvietė tave į svečius pas dėdę Džordžą?— įtariai paklausiau.

-— Važiuoju ten šiandien, po lenktynių,— šypsodamasis tarė Deinas.— O tu?

— Ateinantį šeštadienį,— niūriai prisipažinau.— Zinai, Deinai, ji mus nepakenčiamai erzina.

— Aš ištversiu,— pasakė Deinas. Jis paplojo man per petį.— Nebūk toks nelaimingas, viskas susitvarkys.

— Šito aš ir bijau,— atsidusau.

Jis nusijuokė ir nuėjo į svėryklą.

Tą dieną nieko nenutiko. Aš jojau savo didele juoda kumele jauniklių lenktynėse, ir Deinas pralenkė mane dviem korpusais. Dienai baigiantis, mudu kartu ėjome prie automobilių aikštelės.

— Kaip laikosi misis Deividson?—paklausė Deinas.

— Neblogai, neskaitant to, kad jai išmušė pagrindą iš po kojų.

— Įsikūnija žokėjų žmonų košmaras?

— Taip,— pritariau.

— Tai ir priverčia stabtelėti, prieš ryžtantis paprašyti merginą, kad ji sutiktų gyventi tame amžiname nerime.

— Keitę?—paklausiau.

— Galimas daiktas. O tu prieš?

— Taip,— atsakiau, stengdamasis kalbėti linksmai.— Ir dar kaip.

Mudu priėjome prie jo mašinos. Jis padėjo ant sėdynės lenktyninius akinius. Lagaminas gulėjo ant užpakalinės sėdynės.

— Iki, drauguži,— tarė jis—Smulkmenos laiškais.

Aš žiūrėjau, kaip jis nuvažiavo, ir pamojavau įkandin atsakydamas. Retai kam pavydėdavau. Dabar skaudžiai pavyduliavau Deinui.

Sėdau į savo „Lotosą" ir pasukau jo žemą mėlyną priekį namų link.

Kelyje per Meidenhedo mišką pamačiau autofurgoną su arkliais. Jis stovėjo dešinėje šalikelėje, ant žemės buvo pribarstyta instrumentų, kapotas pakeltas. Privažiavęs arčiau, supratau, kad mašina sugedusi. Priešais furgoną vyriškis vedžiojo arklį.

Žmogus, stovintis prie kapoto, pasikasė pakaušį, o pamatęs mane, mostais paprašė sustoti. Aš privažiavau visai arti jo. Jis priėjo ir įkišo galvą pro mano „Lotoso" ląp-gą. Vidutinio amžaus, niekuo neišsiskiriantis žmogus odiniu švarku.

— Sere, ar bent kiek nutuokiate apie variklius?—paklausė jis.

— Manau, kad mažiau negu jūs,— šypsodamasis atsakiau. Jo rankos buvo tepaluotos. Jau jeigu tokio furgono vairuotojas negalėjo susi vaikyti, kodėl netraukia motoras, pašalaičiui nereikia kišti nagų.— Bet jeigu norite, pavėžėsiu jus iki Meidenhedo. Ten jau susirasite kokią nors pagalbą.

— Jūs labai malonus,— mandagiai atsakė jis.— Labai ačiū. Bet... e... matote, turiu tam tikrų rūpesčių...— Jis žvilgtelėjo į mašiną ir pamatė ant sėdynės šalia manęs lenktyninius akinius. Jo akys nušvito džiaugsmu.— Sere, gal jūs šį tą nutuokiate apie arklius?

— Truputį,— atsakiau.

— Štai koks reikalas, sere. Aš turiu nuvežti šituos du arklius į Londono dokus. Juos išveža į užsienį. Na, šitas tvarkoje,— jis parodė arklį, kurį vedžiojo pirmyn ir atgal priešais furgoną.—Bet tam, antram, kažkas ne taip. Visas suprakaitavęs, stačiai upeliais žliaugia, jau turbūt valanda laiko, ir kandžioja sau pilvą. Ir vis taikosi gulti. Ko gero, susirgęs. Ten su juo vyrukas, tas visai iš proto kraustosi, nežinom, ką darytį.

— Turbūt jam diegliai,— tariau.— Jeigu diegliai, jį irgi reikia vedžioti, tai vienintelis būdas. Kai arklius suima diegliai, labai svarbu, kad jie visą laiką judėtų.

Vairuotojas atrodė susirūpinęs.

— Man nemalonu jus taip trukdyti, sere,— meilikaudamas tarė jis.— Bet gal sutiktumėte jį apžiūrėti? Mano sritis — motorai, neturiu nieko bendro su arkliais, nebent kartais lažinuos dėl jų. O tie vaikinai irgi nieko nenutuokia. Nenorėčiau, kad šeimininkas iškarštų man kailį nežiūrėjus arklių.

— Gerai,— sutikau.— Bet žinote, aš ne veterinaras, tikrai joks veterinaras.

Jis pralinksmėjo.

— Ačiū, sere. Aš manau, jūs nors patarsite, ar nereikia skubiai ieškoti veterinaro.

Aš pastačiau mašiną šalikelėje greta furgono. Durys užpakalinėje furgono sienoje atsidarė, ir kažkas, matyt, arklininkas, ištiesė ranką, padėdamas man įlipti. Jis sugriebė už riešo.

Ir nebepaleido.

Trys vyrai laukė manęs furgono viduje. Jokių arklių, nei ligotų, nei sveikų, ten nebuvo. Po keliolikos jaudinančių akimirkų — mano akys dar nepriprato prie tamsos furgono viduje — pasijutau priremtas nugara prie pertvaros kraštinio ramsčio.

Furgonas dviejų pertvarų buvo padalytas į tris skyrius. Paskutiniame skyriuje per visą mašinos plotį buvo patalpa arklininkams, lydintiems arklius.

Du vyrai laikė mane už rankų. Jie stovėjo abipus pertvaros, ir visu svoriu užgulė mano pečius. Pertvaros ramstis buvo apkaltas dembliu, kaip kad visuomet daroma furgonuose lenktyniniams arkliams, kad kelionėje ne-susižeistų. Demblys braižė man kaklą.

Vairuotojas įlipo į furgoną ir uždarė duris. Jo laikyseną, vis dar neįtikėtinai pagarbi, dabar įgijo triumfo atspalvį. Pelnyto triumfo: jis sumaniai paspendė man žabangas.

— Labai gaila, kad teko taip padaryti, sere,— mandagiai prabilo jis. Tas mandagumas buvo kažkoks šiurpus.

— Jeigu norite pinigų,— tariau,— jums nepavyko. Aš nestačiau didelių sumų, o lenktynėse man pasitaikė bloga diena. Bijau, kad susilauksite nemalonumų dėl kokių nelaimingų aštuonių svarų.

— Sere, mums nereikia jūsų pinigų,— pasakė jis.— Nors, jeigu taip siūlote, galime juos priglausti.— Vis dar maloniai šypsodamasis, jis įkišo ranką į mano striukės kišenę ir ištraukė piniginę.

Aš iš visų jėgų spyriau jam į kelį, bet, nugara prispaustas prie pertvaros, negalėjau to tinkamai padaryti.

Vos tiktai krustelėjau, mane laikantys vyrai užlaužė rankas.

— Sere, jūsų vietoj aš nebūčiau šito daręs,— draugiškai tarė vairuotojas, trindamas kelį. Jis atsegė mano piniginę, išėmė pinigus, tvarkingai sulankstė juos ir įsidėjo į švarko kišenę. Paskui patikrino viską, kas yra piniginėje, priėjo prie manęs ir įdėjo piniginę į mano kišenę. Jis kreivai šypsojosi.

Aš stovėjau nejudėdamas.

— Šitaip geriau,— patenkintas pasakė jis.

— Ką reiškia šitas spektaklis?—paklausiau.

— Turbūt pats nujaučiate, sere,— pasakė vairuotojas.

— Nenumanau.

— Mane prašė kai ką perduoti jums, misteri Jorkai.

Vadinasi, jis žinojo, kas aš. Šito jis negalėjo nustatyti iš mano piniginės, kur buvo tiktai pinigai, pašto ženklai ir čekių knygelė pateikėjui. Vienas ar du dokumentai su mano pavarde buvo kišenėje, kurios jis nekraustė.

— Kodėl nusprendėte, kad mano pavardė Jorkas?— paklausiau, apsimesdamas nustebęs ir supykęs. Tačiau tai jų nepaveikė.

— Sere, buvo apskaičiuota, kad misteris Alanas Jorkas važiuos šituo keliu iš Kempton Parko į Kotsvolds Hilsą maždaug ketvirtis šeštos po pietų vasario 27-tą dieną, šeštadienį, tamsiai mėlynu automobiliu, modelis „Lo-tosas-elitas", registracijos numeris KAB 890. Aš turėčiau padėkoti jums, sere, už tai, kad suteikėte man galimybę taip lengvai jus sulaikyti. Galima visą mėnesį važinėti šituo keliu ir nepamatyti nė vienos tokios mašinos kaip jūsų. Man būtų buvę labai sunku nutykoti jus, jeigu būtumėte važiavęs, pavyzdžiui, ,,Fordu¹' arba „Ostinu".— Jis vis dar kalbėjo draugišku tonu.

— Ką jus prašė perduoti? Aš klausau,— pasakiau.

— Darbai kalba garsiau negu žodžiai,— švelniai tarė vairuotojas.

Jis priėjo prie manęs ir atsagstė man striukę, visą laiką žiūrėdamas į akis, aiškiai provokuodamas spirti jam. Aš nekrustelėjau. Jis atrišo man kaklaraištį, atsegė marškinių apykaklę. Mudu žiūrėjome vienas kitam į akis. Aš tikėjausi, kad žiūriu į jį taip pat be išraiškos kaip ir jis į mane. Nustojau tampęs rankas ir leidau joms laisvai pakibti už nugaros, tada žmonės, laikantys mane, taip pat susilpnino savo gniaužtus.

Vairuotojas atsitraukė ir kreipėsi į ketvirtą vyriškį, kuris visą laiką stovėjo tylėdamas, atsišliejęs furgono sienos.

— Na štai, Sūneli, dabar jis tavo,— tarė vairuotojas,— perduok jam pranešimą.

Sūnelis buvo jaunas vyras su žandenomis. Bet aš neįsidėmėjau jo veido, nes žiūrėjau į rankas.

Jis turėjo peilį. Rankena gulėjo ant delno, pirštai buvo šiek tiek sulinkę, nespausdami jos. Taip laiko peilį profesionalai.

Sūnelio manierose nebuvo nieko panašaus į pasityčio-jamą vairuotojo pagarbumą. Jis mėgavosi savo darbu. Atsistojo priešpriešiais ir pridėjo savo trumpo durklo smaigalį prie mano krūtinės. Jis vos vos įdrėskė man, toks lengvas buvo jo prisilietimas.

Tai velniška istorija, pagalvojau. Tėvui bus visai neįdomu gauti išpirkos reikalavimą, paremtą mano maldavimais padėti. Šito aš niekada negalėčiau sau dovanoti. Buvau tikras, kad šita mažyte melodrama norima mane iki tam tikro laipsnio nugąsdinti. Prisispaudžiau prie ramsčio, lyg traukdamasis nuo peilio.

Niūriai suspaustos plonos Sūnelio lūpos iškrypo.

Pasinaudojęs ramsčiu kaip tramplinu, aš staigiai šokau pirmyn ir į šalį, iš visų jėgų smogiau keliu Sūneliui į pilvo apačią ir ištrūkau.

Puoliau prie durų ir stumtelėjau jas. Ankštame furgone neturėjau jokių galimybių, bet tikėjausi, jei man pavyktų prasimušti į mišką, susidoroti su jais. Žinojau keletą klastingų muštynių būdų, kuriuos man parodė pusbrolis, gyvenęs Kenijoje ir mokęsis iš Mau Mau genties.

Bet man nepavyko.

Mėginau iššokti pro duris, bet jos vėrėsi standžiai ir lėtai. Vairuotojas sugriebė mane už blauzdos, aš nutrenkiau jo ranką, bet brangios sekundės buvo prarastos. Vyrai, laiką mane už rankų, nusičiupo už mano rūbų. Pro atviras duris pamačiau žmogų, vedžiojantį arklį. Jis klausiamai pažvelgė į furgoną. Buvau pamiršęs jį.

Įnirtingai gyniausi kumščiais, alkūnėmis, kojomis, bet priešų buvo per daug. Baigėsi tuo, nuo ko buvo prasidėję: aš vėl stovėjau prie dembliu apmušto ramsčio su užlaužtomis rankomis. Šį kartą anie du nebebuvo tokie švelnūs. Jie smarkiai bloškė mane nugara į ramstį ir visu svoriu užgulė rankas. Jaučiau, kaip man nyra pečiai, linksta stuburas. Sukandau dantis.

Sūnelis, laikydamasis už pilvo, tupėjo susirietęs furgono kampe. Tačiau spoksojo į mane patenkintas.

— Aha, ir tam išgamai skauda,— tarė jis.— Na, Garbaniau, spustelkite dar kartą.

Garbanius ir jo sėbras spustelėjo.

Sūnelis nusikvatojo. Jo juokas buvo nemalonus.

Jaučiau, kad jeigu jie spustelės dar stipriau, man trūks sausgyslės, jie išnarins man pečių sąnarius. Nemačiau jokios galimybės pasipriešinti.

Vairuotojas uždarė kėbulo duris ir paėmė nuo grindų peilį. Dabar jis nebeatrodė toks ramus. Mano kumštis pataikė jam į nosį, ir iš jo lašėjo kraujas. Bet temperamentas liko tas pats.

— Gana, Garbaniau, gana,— tarė jis.— Bosas neliepė jo žaloti. Jis dėl to baisų triukšmą sukels. Jūs turbūt nenorite, kad bosas sužinotų, jog jūs jo nepaklausėte. Nenorite, tiesa?—Jo balsas skambėjo grasinamai.

Spaudimas į mano pečius šiek tiek sumažėjo. Sūnelio šypsena virto pikta grimasa. Vadinasi, turėčiau būti dėkingas bosui už kai ką, nors ir ne už daug ką.

— Na, misteri Jorkai,— priekaištingai tarė vairuotojas, šluostydamasis kraują žydra nosine,— visa tai buvo be reikalo, visiškai be reikalo. Mes norėjome tiktai perduoti jums pranešimą.

— Aš blogai girdžiu, kai mane baksnoja peiliu,— atrėžiau.

Vairuotojas atsiduso.

— Taip, sere, matau, kad tai buvo klaida. Norėjome, kad jūs suprastumėte, jog perspėjimas rimtas, aišku? Pamėginkite nekreipti į jį dėmesio — ir užsidirbsite didelį nemalonumą. Didelį nemalonumą, sakau jums.

— Koks tas pranešimas?— susidomėjęs paklausiau.

— Jūs turite liautis klausinėjęs apie majorą Deivid-soną,— pasakė jis.

— Ką?—įsispoksojau į jį. Tai buvo taip netikėta.— Aš neklausinėjau apie majorą Deividsoną,— sumišęs tariau.

— Sere_f aš to nežinau,— pasakė vairuotojas, braukdamas kraują,— bet pranešimas toks, ir jūs gerai pagalvokite. .. Sakau, jūsų paties labui. Bosas nemėgsta, kai kas kiša nosį į jo reikalus.

— O kas tas jūsų bosas?— paklausiau.

— Na, sere, jūs geriau neklausinėkite tokių dalykų. Sūneli, eik pasakyk Bertui, kad mes baigėme. Atveskit arklį.

Sūnelis aikčiodamas nusvyravo prie durų, vis dar laikydamasis už pilvo. Jis kažką riktelėjo pro durų langelį.

— Stovėkit ramiai, misteri Jorkai, ir jums nieko neatsitiks,— tarė vairuotojas vis taip pat mandagiai. Jis nusišluostė ir pažvelgė į nosinę — ar kraujas dar bėga. Kraujas bėgo. Aš paklausiau jo patarimo ir nesijudinau. Jis atidarė duris ir išlipo iš furgono. Sūnelis ir aš tylėdami pažvelgėme vienas į kitą. ⁴⁴

Paskui pasigirdo atitraukiamų sklendžių ir užstūmų bildesys, ir furgono šoninė siena atsivertė, sudarydama nuolydį. Penktas vyriškis, Bertas, užvedė arklį ir pririšo gretimame skyriuje. Vairuotojas vėl pakėlė bortą ir pritvirtino jį.

Aš pasinaudojau tuo trumpu laiko tarpu, kai į furgoną įsiveržė dienos šviesa, pasukau kiek tiktai galėjau galvą, kad geriau įsižiūrėčiau į Garbanių. Pamačiau tą, ką ir tikėjausi pamatyti, bet tai dar padidino mano nuostabą.

Vairuotojas įlipo į kabiną, trinktelėjo durimis ir įjungė motorą.

Bertas tarė:

— Tempkite jį prie durų.

Manęs nereikėjo prašinėti.

Furgonas pajudėjo. Bertas atidarė duris. Garbanius ir jo bendras paleido man rankas, o Bertas stumtelėjo mane į nugarą. Aš pasiekiau žemę tuo momentu, kai didinantis greitį furgonas išvažiavo iš šalikelės į tuščią plentą. Man padėjo profesionalus įprotis kristi nuo arklio. Instinktyviai kritau ant šono ir persiverčiau.

Sėdėjau ant žemės ir žiūrėjau vis greičiau tolstančio furgono įkandin. Numerio skaitmenis dengė kelio dulkės, bet aš vis dėlto įžiūrėjau raides — ARH.

„Lotosas" taip ir stovėjo kelio pakraštyje. Atsikėliau, pasipurčiau ir nuėjau prie savo mašinos. Ketinau pasivyti furgoną ir pasekti, kur jis važiuoja. Tačiau įžvalgus furgono vairuotojas ėmėsi priemonių. Kad aš negalėčiau to padaryti, „Lotoso" motoras neužsivedė. Aš pakėliau kapotą pažiūrėti, ką jis iškrėtė. Trys žvakės iš keturių buvo išsuktos ir gulėjo eilute ant cilindrų bloko. Praslinko dešimt minučių, kol įsukau jas,— taip drebėjo man rankos.

Teko atsisakyti vilties pasivyti furgoną arba ką nors, mačiusį, kur jis pasuko. Sėdau į mašiną ir užsisegiau marškinių apykaklę. Kaklaraištis buvo dingęs.

Atsiverčiau automobilisto žinyną ir suradau raides ARH. Jis rodė, kad arklių furgonas buvo užregistruotas Vakarų Sasekse. Jeigu tik numeris neklastotas, turint noro, būtų galima suieškoti furgono savininką. Ketvirtį valandos sėdėjau ir svarsčiau, paskui užvedžiau variklį ir nuvažiavau atgal į Meidenhedą.

Miestas tviskėjo žiburiais, nors parduotuvės buvo jau uždarytos. Policijos skyriaus durys buvo atlapos iki galo. Užėjau ir paklausiau inspektoriaus Lodžo.

— Jo dar nėra,— pasakė policininkas prie Stalo kampe, dirstelėjęs į laikrodį. Pusė septynių.— Bet jis turi pasirodyti po minutės ar dviejų. Luktelėkite, sere.

— Sakote, dar nėra! Jūs norite pasakyti, kad jis dar nepradėjo darbo?

— Taip, sere. Jis šiandien naktinėje pamainoje. Šeštadieniais išpuola sunkūs vakarai,— šyptelėjęs pridūrė jis.— Šokių aikštelės, restoranai, automobilių katastrofos.— Aš taip pat šyptelėjau, atsisėdau ant suolo ir ėmiau laukti. Po penkių minučių įėjo Lodžas, skubiai vilkdamasis paltą.

— Labas vakaras, Smolai, kas naujo?—paklausė jis policininką.

— Jūsų laukia džentelmenas,— tarė Smolas, rodydamas į mane.— Jis laukia tik kelias minutes.

Lodžas atsigręžė. Aš atsistojau.

— Labas vakaras,— tariau.

— Labas vakaras, misteri Jorkai.— Lodžas įdėmiai pažvelgė į mane, bet neparodė nuostabos. Jo žvilgsnis sustojo prie mano marškinių apykaklės, ir jo antakiai vos pastebimai kilstelėjo. Jis pasakė tik tiek:—Kuo galėčiau būti naudingas?

— Jūs labai užsiėmęs?—paklausiau.— Jeigu turite laiko, norėčiau jums papasakoti... kaip pamečiau kaklaraištį.— Vidur frazės aš sutrikau, nedrįsdamas tiesiai pasakyti, kad mane sumušė. Todėl SmolaS stebėdamasis nužvelgė mane, aiškiai manydamas, kad išprotėjau, jeigu atėjau į policiją papasakoti inspektoriui, kaip pamečiau kaklaraištį. '

Lodžas, mokąs suprasti iš pusės žodžio, tarė:

— Užeikite į mano kabinetą, misteri Jorkai.— Jis nuėjo pirmas, pakabino ant gembės skrybėlę ir uždegė dujinį židinį, bet jo įkaitę virbalai nepadarė to niūraus, kvadratinio, aplankalų prikrauto kambario jaukesnio.

Lodžas atsisėdo už savojo tvarkingo stalo, o aš, kaip ir praėjusį kartą, atsisėdau priešais. Jis pasiūlė man cigaretę ir uždegė žiebtuvėlį. Raminantis dūmas pasiekė mano plaučius, ir pagalvojau, nuo ko pradėti.

Aš tariau:

— Ar nuo vakarykščios dienos turite kokių nors naujienų majoro Deividsono byloje?

— Ne, deja, nieko. Dabar mums tai neskubi byla. Vakar mes svarstėme ją pasitarime ir konsultavomės su jūsų vyresniuoju tvarkdariu. Yra tardytojo sprendimas, jūsų istorija laikoma įaudrintos jaunatviškos vaizduotės vaisiumi. Niekas, išskyrus jus, nematė vielos. Grioveliai ant kliūties stulpo galėjo būti nuo vielos, galėjo ir ne nuo vielos, o kada jie atsirado, iš viso nežinoma. Aš supratau, kad hipodromo tarnautojai gana dažnai praktikuoja lenktynių pertraukoje ištempti vielą tarp stulpų, kad visokie mėgėjai iš publikos nešokinėtų per kliūtis ir negadintų beržinių kartelių.— Patylėjęs jis kalbėjo:— Seras Kresvelas pasakė, kad Jojimo sporto nacionalinio komiteto nariai, su kuriais jam teko kalbėtis, mano, jog jūs paprasčiausiai apsirikote. Jeigu jūs ir matėte vielą, ją bus panaudojęs koks nors hipodromo tarnautojas kitam tikslui.

— Ar jie apklausė tą prižiūrėtoją?

Lodžas atsiduso.

— Vyresnysis prižiūrėtojas pasakė nepalikęs vielos jojimo take, bet vienas iš jo tarnautojų labai nusenęs ir viską painiojąs, todėl jis neįsitikinęs, ar anas nepaliko per užmaršumą.

Mudu žiūrėjome vienas į kitą, niūriai tylėdami.

/ — Na, o ką jūs pats manote?—patylėjęs paklausiau.

Lodžas pasakė:

— Aš tikiu, kad jūs matėte vielą ir kad majoras Deividsonas buvo ja numestas žemėn. Yra vienas faktas, kurį aš laikau tokiu svarbiu, kad jis teikia man pagrindą jumis tikėti. Prižiūrėtojas, pasivadinęs Tomu Kuku, neatėjo pasiimti pinigų už dvi darbo .dienas. Mano patyrimas sako, kad darbo žmogus turi turėti rimtą pagrindą atsisakyti voko su atlyginimu.— Jis sarkastiškai šyptelėjo.

— Aš galiu jums duoti dar vieną faktą, įrodantį, kad majoro Deividsono kritimas nebuvo nelaimingas atsitikimas,— pasakiau,— bet čia jūs ir vėl turėsite patikėti mano žodžiu, nes įrodymų neturiu.

— Pasakokite.

— Kažkas jau pernelyg stengėsi patarti man, kad ne-klausinėčiau nemalonių klausimų dėl to įvykio.— Papasakojau jam istoriją su furgonu ir pridūriau:—Na, kaip čia su įaudrinta jaunatviška vaizduote?

— Kada visa tai atsitiko?— paklausė Lodžas.

— Maždaug prieš valandą.

— O ką jūs darėte nuo to laiko, prieš atvykdamas čia?

— Galvojau,— atsakiau, gesindamas cigaretės nuorūką.

— O,— tarė Lodžas,— ar jus pagalvojote apie kai kurių jūsų istorijos detalių įtikinamumą? Jos nepatiks mano viršininkui, jeigu pateiksiu raportą.

— Na, tai neraportuokite,— atsakiau šypsodamasis.— Bet aš manau, kad labiausiai krintanti į akis neįtikinamy-bė — tai, kad penki žmonės, vienas arklys ir arklių furgonas buvo pasiųsti perduoti man pranešimą, kurį buvo galima paprastai pasiųsti paštu.

— Tai neabejotinai liudija egzistuojant nepaprasto masto organizaciją,— pasakė Lodžas šiek tiek ironiškai.

— Na, bent jau ne mažiau kaip dešimties žmonių,— tariau.— Keletą jų, labai galimas daiktas, jūs rasite ligoninėje.

Lodžas išsitiesė.

— Ką jūs norite tuo pasakyti? Iš kur žinote?

— Penketas vyrų, šiandien sulaikiusių mane, buvo taksistai iš Londono ar iš Braitono, tiksliai nežinau. Prieš tris dienas aš mačiau juos Plamptone žvėriškai besimu-šant su varžovais.

— Ką?! — sušuko Lodžas. Po to jis tarė:—Taipt mačiau aprašymą laikraštyje. Ar esat tikras, kad jie iš tų?

— Tikras,— atsakiau.— Plamptone Sūnelis taip pat turėjo peilį, bet jis buvo priremtas prie žemės tokio stambaus vyriškio, kad neįstengė juo pasinaudoti. Sūnelio veidą įsidėmėjau. Garbaniaus taip pat su niekuo nesumaišysi dėl plaukų kuokšto. Ir kiti trys buvo toje grupėje Plamptone. Aš laukiau ten vieno pažįstamo, kad pavėžėčiau savo mašina, taigi turėjau pakankamai laiko įsižiūrėti į tuos šoferius po to, kai juos išskyrė. Bertui, vedžiojusiam arklį, ir dabaf mėlynė paakyje, o tam, kuris laikė mano dešinę ranką, nežinau jo pavardės, ant kaktos pleistro lopas. Bet kodėl jie laisvi? Maniau, kad juos patupdys į kalėjimą už viešosios tvarkos ardymą.

— Gal išleido už užstatą arba jie išsisuko, sumokėję pabaudą. Nežinau, nemačiau ataskaitos,— tarė Lodžas.— Tai kurių galų, jūsų nuomone, pasiuntė šitiek žmonių, kad jus įspėtų?

— Rimtai pagalvojus, man jie darė garbę, pasiųsdami iš karto penkis.— Nusišypsojau.— Gal taksistai be darbo ir neturi kuo užsiimti. O gal, kaip sakė tas vairuotojas, viso šito reikėjo, kad aš gerai pagalvočiau.

— Ryšium su tuo man kyla mintis, kad vienas dalykas neįtikėtinas,— tarė Lodžas.— Jums įremia peilį į krūtinę, o jūs puolate pirmyn. Kaipgi taip?

— Nebūčiau rizikavęs, jeigu jis būtų laikęs ašmenis trupučiuką aukščiau. Bet ašmenys buvo prieš krūtinkaulį. Reikia plaktuko, norint prakalti krūtinkaulį peiliu. Pamaniau,'greičiau išmušiu Sūneliui peilį, negu pasismeigsiu ant jo. Taip ir buvo.

— Ir peilis nepaliko pėdsakų.

— Įbrėžimą,— atsakiau.

— Nagi, žvilgtelėkim,— tarė Lodžas, atsikėlęs ir eidamas aplink stalą.

Atsegiau marškinius — antrą ir trečią sagutę. Kaip tik ten mano odoje liko negilus maždaug colio ilgio įbrėžimas. Jis jau buvo apdžiūvęs, ir aplinkui ant krūtinės rudavo kraujo dėmelės. Marškiniai buvo keliose vietose ištepti. Aš beveik nejaučiau skausmo.

Lodžas vėl atsisėdo. Aš užsisagsčiau marškinius.

— Na,— tarė jis, stuksendamas pieštuku,— kokius klausimus jūs pateikėte dėl majoro Deividsono ir kam?

— Štai kas tikrai keisčiausia visoje istorijoje. Aš beveik nieko apie nieką neklausinėjau. Ir niekas nieko konkretaus man nepasakė.

— Bet jūs užgavote kažkieno jautrią stygą,— pastebėjo Lodžas. Jis išėmė iš stalčiaus popieriaus lapą.— Išvardinkite man pavardes asmenų, su kuriais kalbėjote apie tą vielą.

— Su jumis,— iškart atsakiau.— Ir su misis Deividson. Ir visi girdėjo, kaip aš per tardymą pasakojau apie vielos suradimą.

— Bet aš pastebėjau, kad spauda nutylėjo tardymo medžiagą. Apie vielą net nebuvo užsiminta,— tarė Lodžas.— Ir nė vienam žmogui, mačiusiam jus tardymo metu, negalėjo susidaryti įspūdžio, kad pasiryžote — bet kokia kaina! — išnarplioti tą istoriją. Jūs labai rimtai išklausėte tardytojo išvadas ir nė vienu žodžiu nepareiš-kėte nesutinkąs.

— Ačiū, kad jūs mane iš anksto perspėjote, ko tikėtis,— atsakiau.

Lodžo sudarytas sąrašas atrodė aiškiai per trumpas dideliame popieriaus lape.

— Kas nors dar?— paklausė jis.

— O... viena bičiulė.. tokia mis Eleri-Pen. Aš prasitariau jai vakar vakare.

— Bičiulė?—šiurkštokai paklausė jis.

— Taip.

Jis užsirašė ir ją.

— Dar kas nors?

— Ne.

— O kodėl ne?— paklausė jis, pastumdamas į šalį lapą.

— Aš maniau, kad jums ar serui Kresvelui reikia palikti veikimo laisvę. Aš maniau, kad galiu sumaišyti jums kortas, jei imsiu per daug klausinėti. Na, kad žmonės nesugalvotų ką nors slėpti, atsakinėdami į klausimus, ar panašiai. Iš visko sprendžiant,— jūs pats sakėte, kad numarinate šitą bylą,— aš turbūt galėjau veikti laisvai.— Kalbėjau su kartėliu.

Lodžas įdėmiai pažvelgė į mane.

— Jums nemalonu, kad jus laiko jaunu ir karštakošiu.

— Dvidešimt ketveri metai — nebe jaunystė,— atsakiau.— Pamenu, vienas premjeras ministras, tokio amžiaus sulaukęs, valdė Angliją. Ir neblogai valdė.

— Tai ne iš bylos, puikiai suprantate,— tarė jis ir nusišypsojo. Paskui paklausė:

— Ką dabar ketinate daryti?

— Važiuosiu namo,— atsakiau, žvilgtelėjęs į laikrodį.

— Ne, aš apie majorą Deividsoną.

— Klausinėti, kas tiktai šaus į galvą,— atsakiau nedvejodamas.

— Hm, nepaisant perspėjimo?

— Kaip tiktai dėl to,— atsakiau.— Pats faktas, kad penkis žmones siuntė manęs gąsdinti, rodo, kiek daug čia slypi. Bilas Deividsonas buvo geras draugas, jūs tai žinote. Aš negaliu ramiai leisti jo mirties kaltininkui — kad ir kas jis būtų — likti nenubaustam.— Akimirką pagalvojau.— Pirmiausiai susirasiu savininką taksi, kuriuos vairuoja Garbanius ir jo šutvė.

— Na ką gi, neoficialiai linkiu jums sėkmės. Tik būkite atsargus,— pasakė Lodžas.

— Savaime aišku,— atsakiau stodamasis.

Lodžas palydėjo mane iki pat laukųjų durų ir paspaudė ranką.

— Palaikykite ryšį su manimi,— tarė jis.

— Gerai.

Jis draugiškai pamojo man ir užsiėmė savo reikalais.

Aš tęsiau pertrauktą kelionę į Kotsvoldsą. Klaikiai maudė pečiai, bet kol kaupiau mintis apie Bilo žuvimą, primiršau skausmą.

Ūmai supratau, kad ir „nelaimingas atsitikimas" Bilui, ir mano istorija furgone, paėmus kartu, galėjo užvesti mane ant pėdsakų to, kuris visa tai buvo sugalvojęs. Buvo visjjri. logiška spėti, kad tai tas pats žmogus. Abu pasikėsinimai buvo perdėm komplikuoti, itin kruopščiai parengti, visko buvo galima pasiekti daug paprasčiau. Mano pasąmonėje iškilo žodžiai „aplinkinis kelias", ir aš rausiausi atmintyje, stengdamasis išsiaiškinti, iš kur jie atsirado. Galų gale prisiminiau grasinamą laišką, kurį gavo Džo Nantvičius su dešimties dienų pavėlavimu. Bet pagalvojęs nusprendžiau, kad Džo būgštavimai neturi nieko bendra su Bilo mirtimi.

Ir Bilo užpuolimas, ir manęs perspėjimas, nusprendžiau, buvo įvykdyti žiauriau, negu buvo sumanyta. Bilas žuvo iš dalies dėl atsitiktinumo, o su manim būtų buvę elgtasi ne taip žiauriai, jei nebūčiau mėginęs pasprukti. Aš padariau išvadą, kad turiu ieškoti didelės vaizduotės žmogaus, žiauraus tiktai iki tam tikrų ribų, kurio mažytės petardos dėl savo sudėtingumo sproginėja garsiau, negu buvo sumanyta.

Mane paguodė mintis, kad priešininkas nėra antžmogis. Jis gali daryti klaidų. Kol kas didžiausia jo klaida, pagalvojau, buvo ta, kad jis per tokius vargus mane perspėjo ir tuo sukėlė mano pasiryžimą dar energingiau veikti.

Dvi dienas nieko nedariau. Visai nekenkė suvaidinti, kad perspėjimas paveikė.

Lošiau su vaikais pokerį ir pralošinėjau Henriui, nes mano mintys vis dar sukosi apie jo tėvą.

— Alanai, jūs negalvojate, ką darote,— tarė Henris pašaipiai užjaučiamu tonu, su dviem porom kortų išlošdamas dešimt kauliukų.

— Man rodos, jis įsimylėjęs,— pasakė Polė, nužvelgdama mane vertinančiu moterišku žvilgsniu. Šito betrūko.

— Ką reiškia „įsimylėjęs"?— paklausė Viljamas, Henrio nepasitenkinimui žaidžiantis „bluseles" su savo kauliukais.

— Dūsavimai,— paaiškino Henris.— Pasibučiavimai ir kiti tokie niekai.

— Vadinasi, mama įsimylėjusi mane,— nusprendė Vii* jamas.

— Nekvailiok,— sudraudė Polė iš savo vienuolikos metų aukštumos.— Meilė — tai kai vestuvės, nuotakos, konfeti ir kiti dalykai.

— Na, Alanai,— užgauliai tarė Henris,— greičiau baik tą savo meilę, nes liksi be kauliukų.

Viljamas atsivertė savo kortas. Ir jo akys, ir burna plačiai atsivėrė. Tai reiškė, kad jis gavo mažiausiai du tūzus. Jie buvo vienintelės kortos, su kuriomis jis ryždavosi kovoti dėl banko. Pastebėjau, kaip Henris dėbtelėjo į jį, paskui vėl įsigilino į savo kortas. Jis išmetė tris kortas ir paėmė tris naujas, o kai atėjo eilė, supasavo. Atverčiau jas. Dvi karalienės ir dvi dešimtakės. Henris buvo realistas. Jis žinojo, kada pasiduoti. O Viljamas, nenustygstantis iš susijaudinimo, turėdamas tris tūzus ir porą penkiukių, menkai tepasipelnė.

Nebe pirmą kartą nusistebėjau paveldimumo pokštais. Bilas buvo draugiškas, tikras vyras su gausybe privalumų. Scilė labai tiko jam į porą, mylinti ir užjaučianti. Nė vienas neturėjo išskirtinio intelekto, tačiau savo vyresniajam sūnui suteikė pralenkiantį vienmečius aštrų protą.

Argi galėjau numatyti, maišydamas kortas Polei ir tiesindamas svyrantį Viljamo kauliukų bokštą, kad skvarbiose aštuonmečio Henrio mintyse jau buvo raktas jo tėvo mirties mįslei įspėti?

Jis pats to nežinojo.

SEPTINTAS SKYRIUS

ISfacionalinis jojimo sporto festivalis Čeltenheme prasidėjo antradienį, kovo antrą dieną.

Trim aukščiausios klasės lenktynių dienoms arklidėse buvo surinkti geriausi pasaulyje lenktynių žirgai. Juos gabeno iš Airijos garlaiviais ir lėktuvais.

Glosteryje telkėsi furgonai, atvežę arklius iš Škotijos, iš Kento, iš Devono grafystės, iš visur. Jie vežė Didžiojo nacionalinio prizo laimėtojus, lenktynių su kliūtimis čempionus, hendikepo meistrus, puikius medžioklės ristūnus, čia rinkosi lenktyninių žirgų elitas.

Į ketverias dideles lenktynes tas tris dienas traukė visi žokėjai mėgėjai, kurie tiktai sugebėjo išprašyti, pasiskolinti arba tam laikui nusipirkti lenktynių žirgą. Joti Čeltenheme buvo didelė garbė, o Jaimėti — visam gyvenimui nepamirštamas įvykis. Mėgėjai nekantriai laukė to festivalio.

Tiktai Alanas Jorkas nebuvo užsikrėtęs tuo aistringu nekantrumu, lipdamas iš savo „Lotoso" automobilių aikštelėje. Aš pats nebūčiau galėjęs šito paaiškinti, bet kažin kodėl nei plūstančios minios ūžesys, nei kupini lūkesčio veidai, nei gaivaus saulėto kovo ryto šaltukas, nei perspektyva joti trimis gerais žirgais — absoliučiai niekas manęs nejaudino.

Prie centrinių vartų sutikau laikraščių pardavėją, su kuriuo aną kartą kalbėjausi Plamptone. Jis buvo kresnas, dideliais ūsais, gana linksmo būdo. Jis pastebėjo mane praeinant ir padavė laikraštį.

— Laba diena, misteri Jorkai,— tarė jis.— Ar esate patenkintas savo šiandieniniu arkliu?

— Galite statyti už jį kelis pensus, bet tiktai ne paskutinius marškinius. Reikia deramai vertinti airį.

— Na, jį apšausite, galite būti ramus!

Palaukiau, kol jis pardavė laikraštį pagyvenusiam žmogui su didžiuliu karišku žiūronu. Paskui paklausiau:

— Ar prisimenate taksistų muštynes Plamptone?

— Argi tokį reginį gali pamiršti?—Jis nušvito.

— Jūs man pasakėte, kad viena grupė buvo iš Londono, kita iš Braitono.

— Teisingai.

— O kuri iš kur?—paklausiau. Jis nustebęs pažvelgė į mane. Aš pakartojau:—Kuri grupė buvo iš Londono, o kuri iš Braitono?

— A, suprantu! — Jis pardavė laikraštį dviem pagy= venusioms damoms storais tvido kostiumėliais ir rupios vilnos golfais ir atidavė joms grąžą. Tada atsisuko į mane:

— Vadinasi, iš kur buvo kuri grupė? Hm... Suprantate, aš dažnai juos matau, bet jie nelabai linkę bendrauti. Jie nesikalba su mumis. Tai ne šoferiai privatininkai. Braitoniškius aš iš karto atskirčiau iš išvaizdos, suprantate?— Jis liovėsi kalbėjęs ir iš visų plaučių suriko:— Ekstrinė laida! — ir pardavė dar tris laikraščius. Aš kantriai laukiau.

Kaip juos atskirtume te?— paklausiau.

— Aišku, iš veidų.— Jis palaikė mano klausimu beprasmišku.

— O kokie jų veidai? Ar galėtumėte nupasakoti?

— A, suprantu. Skirtingi veidai.

— Ar galėtumėte nusakyti bent vieną?

Jis susimąstė, primerkęs akis ir pašiodamas ūsus.

— Bent vieną... Taip, ten vienas vyrukas, labai bjaurus, su plyšeliais vietoj akių. Nenorėčiau atsisėsti į jo taksi. Aš manau, iš karto pažintumėte jį iš plaukų. Užžėlę beveik iki antakių. Keistas vyrukas. O kam jums jo prireikė?

— Man jo nereikia,— atsakiau.— Stačiai noriu žinoti, iš kur jis.

— Tas iš Braitono.— Jis džiugiai šyptelėjo man.— Ir dar vienas ten sukinėjasi, dažnai jį matau. Jaunas vyriokas su žandenomis. Amžinai krapšto peiliu nagus.

— Labai ačiū,— tariau ir daviau jam svarą. Jo šypsena dar paplatėjo, ir jis įsikišo banknotą į vidinę kišenę.

— Daug laimės jums, sere,— tarė jis. Aš palikau jį, bet riksmas „Ekstrinė dienos laida!" tebeskambėjo man. ausyse. Nuėjau į svėryklą, galvodamas apie gautą informaciją,— vadinasi, mano pagrobėjai iš Braitono. Tam, kuris juos siuntė, neatėjo į galvą, kad buvau juos anksčiau matęs ir galėsiu surasti.

Paskendęs savo mintyse, galų gale išgirdau, ką man sako, Pitas Gregoris:

— .. Jiems pradūrė padangą, bet vis dėlto jie atsi-baladojo čia, o tai svarbiausia. Ką, tu nesiklausai, Alanai?

— Taip, atleisk, Pitai, užsigalvojau.

— Užsigalvojai! Džiaugiuosi, kad sugebi,— tarė Pitas, griausmingai kvatodamas. Šiaip protingas ir įžvalgus,

humoro jausmą jis turėjo patį primityviausią. Įvairūs mokykliniai juokeliai jam atrodė sąmojingumo viršūnė, bet visi prie to priprato.

— Kaip Palindromas?—paklausiau. Tai buvo geriausias mano arklys šiandien.

— Puikus. Taigi sakau, jiems pradūrė padangą.. .— Jis sutrikęs nutilo. Jis negalėjo pakęsti kartojimo.— Na gerai', ar nori nueiti į arklidę jo pažiūrėti?

— Taip, žinoma,— tariau.

Nuėjome į arklidę. Pitas turėjo eiti su manimi: saugumo taisyklės čia buvo labai griežtos. Netgi arklių savininkai neturėjo teisės užeiti ten, treneriui nelaidavus. Arklininkai įeidami pateikdavo leidimus su nuotraukomis. Visa tai buvo daroma, kad arkliams neduotų narkotikų arba jų nežalotų.

Aš paglosčiau savo žirgą, stovintį garde, gražų aštuonmetį juodbėrį, ir daviau jam gabaliuką cukraus. Pitas nepritardamas plekštelėjo liežuviu ir tarė:

— Tik ne prieš lenktynes! — Tartum auklė, sugavusi auklėtinį, kemšantį saldumynus prieš pietus. Aš nusijuokiau. Šiuo atžvilgiu Pitas buvo iki juokingumo pedantiškas.

— Cukrus pridės jam jėgų,— pasakiau, sušerdamas Palindromui dar gabaliuką ir apžiūrinėdamas jį.— Jis puikiai atrodo.

— Jis laimės lenktynes, jeigu viską apskaičiuosi,— tarė Pitas.— Nenuleisk akių nuo to airio. Jis mėgins jus visus apgauti, jis išsiverš pirmyn, kai jūs pasieksit vandenį, kad atsidurtų šešiais korpusais priekyje, kai imsite kilti į kalną. Aš daug kartų mačiau jį taip darant. Jis priversdavo visus patrakusiai vytis jį į kalną, išnaudoti jėgų atsargą, reikalingą finišui. Taigi tu arba veržkis pirmyn kartu su juo ir kilk į kalvą jo greičiu, bet nepralenkdamas, arba ramiai leisk jam atsiplėšti įkalnėje ir lenk nuokalnėje. Aišku?

— Kaip per stiklą,— atsakiau. Kad ir ką galvotum apie Pito juokelius, bet jo patarimai, kaip elgtis lenktynėse, buvo stačiai neįkainojami, ir aš už daug ką buvau jam dėkingas.

Paskutinį kartą paglosčiau Palindromą, ir mudu išėjome į kiemą. Dėl čia priimtos saugumo sistemos tai buvo ramiausia vieta hipodrome.

— Sakyk, Pitai, ar Bilas nėra turėjęs nemalonumų?— tėškiau aš be jokios įžangos.

Jis neskubėdamas uždarė Palindromo gardą, paskui lėtai atsigręžė į mane ir ilgai stovėjo, žiūrėdamas be jokios išraiškos. Aš net pradėjau abejoti, ar jis girdėjo mano klausimą.

Pagaliau jis tarė:

— Tai smarkiai pasakyta — nemalonumų. Na, šio to buvo...

— Ko?— paklausiau, kai jis vėl nutilo.

Bet, užuot atsakęs, jis paklausė:

— O iš kur ištraukei, kad nemalonumų galėjo būti?

Papasakojau jam apie vielą. Jis klausėsi ramiai, nesistebėdamas, bet pilkos jo akys buvo rūsčios.

Jis paklausė:

— Kodėl niekas apie tai anksčiau negirdėjo?

— Aš viską papasakojau serui Kresvelui Stampei ir policijai, bet kadangi viela dingo, jie nebeturėjo jokių daiktinių įrodymų ir nutraukė tyrimą.

— O tu ne?—paklausė Pitas.— Aš sakau, ne peikdamas tavo užmačias, tu negalvok, stačiai mažai kuo galiu padėti. Štai kas buvo... Bilas papasakojo apie kažkokį juoko vertą telefono skambutį. Bet aš nelabai klausiausi, galvą vis kvaršina arkliai, pats supranti. Jam kažką paistė, kad, girdi, Admirolas kris... Bilas nusprendė, kad tai kieno nors tuščia išdaiga, o aš neklausinėjau, ko nebuvau nugirdęs. Nemaniau, kad tai svarbu. Kai Bilas žuvo, lyg ir pagalvojau, gal čia iš tiesų kas nors buvo. Tada paklausiau tave, bet tu sakei, kad nieko ypatingo nepastebėjai...— Jo balsas suvirpėjo ir nutrūko.

— Taip, gaila,— tariau. Patylėjęs paklausiau:—O kada jis užsiminė apie tą telefono skambutį — prieš pat tą įvykį? .

— Paskutinį kartą kalbėjau su juo penktadienio rytą, prieš išskrisdamas į Airiją. Tada jis ir pasakė. Aš paskambinau jam pasakyti, kad Admirolas paruoštas rytdienos lenktynėms Meidenhedę.

Mudu pasukome atgal, link svėryklos. Kažkokio impulso pagautas, tariau:

— Pitai, ar tau kartais tenka važinėti Braitono taksi?— Žinojau, kad jis ne vietinis.

— Tenka, bet nedažnai,— atsakė jis.— O ką?

— Ten yra vienas kitas šoferis, su kuriais norėčiau pasišnekėti,— atsakiau, bet nepridūriau, kad su kiekvienu atskirai ir kur nors tamsiame užkampyje.

— Kiek žinau, Braitone kelios taksi kompanijos,— pasakė jis.— Jeigu tau reikia kurio nors konkretaus šoferio, geriausia nueiti į stotį. Ten jie išsirikiuoja, laukdami traukinio iš Londono.— Ir daugiau jis nieko nebe-pridėjo — pro mus vedė į aptvarą pirmosioms lenktynėms arklį iš -Airijos.

— Tai Konemara Pelas, kad aš skradžiai žemę prasmegčiau,— pavydžiai tarė Pitas.— Kaip kalbinau vieną savo pažįstamą pernai rugpjūčio mėnesį pirkti šitą eržilą.' Bet už jį prašė aštuonių tūkstančių ir buvo nukišę pusiau sugriuvusiame tvarte už kiaulidės, tad mano išmintingasis arklių savininkas nesiryžo mokėti šitiek pinigų. O dabar pažiūrėk į jį! Antrą kalėdų dieną Leopards-taune jauniklių lenktynėse jis visus pralenkė dvidešimčia korpusų, o po to nė žvakės nebūtų užpūtęs. Geriausias arklys iš jauniklių šiemet! — Pito mintys nepajudinamai slinko įprastine vaga, visą kelią iki svėryklos mudu kalbėjomės apie airiškus arklius.

Vargais negalais susiradau Klemą, jis buvo užsiėmęs iki ausų. įsitikinau, kad mano apranga sutvarkyta ir kad jis žino, kiek turiu sverti, jodamas Palindromu.

Keitė buvo sakiusi, kad neatvažiuos į Čeltenhemą, taigi aš nuėjau ieškoti geriausio, kas man beliko,— naujienų apie ją.

Kabykla ir suolo dalis, priklausanti Deinui, buvo mažesnėje rūbinėje, antra vieta palei ūžiančią krosnelę — tikras ženklas, kad jis — kylanti žvaigždė žokėjų dangaus skliaute. Pagal nerašytus įstatymus čempionams, tekdavo šilčiausios vietos, o naujokai kalendavo dantimis skersvėjyje prie durų.

Jis buvo su marškinėliais, apatinukėmis ir movėsi nailonines kojines. Kiekviena kojinė turėjo po skylę, ir abu jo nykščiai komiškai kyšojo lauke. Jo pėdos buvo ilgos ir siauros, tokios pat ilgos, siauros, grakščios ir stiprios buvo rankos.

— Gera tau šaipytis,— tarė Deinas, tempdamas kojinę ant kelio.— O mano dydžio kojinių negamina.

— Liepk Volteriui numegzti pagal užsakymą,— patariau.— Tau šiandien sunki diena?

— Trejos lenktynės, įskaitant ir jojimo su kliūtimis čempionatą. Pitas užregistravo tiems prizams pusę savo arklidės.— Jis šyptelėjo.— Galėčiau papasakoti apie Penų šeimą, aišku, jeigu tave tai domina. Nuo ko pradėti? Nuo dėdės Džordžo ar nuo tetos Deb, ar...— Jis patylėjo, vilkdamasis šilkines kelnes ir jojimo batus. Jo tarnas Volteris padavė jam vatinį ir kažkokią itin šlykščią rausvai oranžinę liemenę. Tas, kas rinko šitas spalvas, negalvojo apie žmogų.— Ar norėtum ką nors išgirsti apie Keitę?—užbaigė Deinas, vilkdamasis viršum pykinančios liemenės neperšlampamą striukę.

Rūbinė prisipildė, be senbuvių, į ją grūdosi ir žokėjai airiai, atvykę į šitas varžybas, sujaudinti ir smagūs, kalbantys kurtinamai garsiai. Mudu su Deinu perėjome į svėryklą, taip pat sausakimšą, bet ten nors buvo galima girdėti vienas kitą.

— Dėdė Džordžas — tikras lobis,— tarė Deinas.— Aš nenoriu tau pasakoti apie jį, nenoriu sumenkinti įspūdžio, pats pamatysi. Teta Deb mudviem, drauguži, yra gerbiamoji misis Реп, o teta Deb jinai tiktai Keitei. Ji turi kažkokio šalto žavesio, leidžia pajusti, kad būtų tau paniekinamai šiurkšti, jei ne puikus jos išsiauklėjimas. Iš pat pradžių ji pasakė man, kad nesižavi arklių lenktynėmis. Manau, jai iš principo nepatinka lenktynės, Dangiškasis ir pats dėdės Džordžo sumanymas taip apdovanoti Keitę gimtadienį.

— Na na, o toliau?— skubinau, kad jis pereitų prie įdomiausios reportažo dalies, kol kas nors kitas nepačiupo jo už sagos.

— Ak, tiesa, Keitė. Spindinti, nežemiška Keitė. Žinai, tiksliai ją reikėtų vadinti Keite Eleri, jokia ten Pen. Tai dėdė Džordžas pridūrė prie jos pavardės savąją, kai priėmė ją. Jis pasakė, kad bus patogiau, jei Keitė turės jo pavardę, tai leis išvengti nereikalingų kalbų. Ką gi, teisingai,— neskubėdamas dėstė Deinas, puikiai suprasdamas, kad erzina mane savo lėtumu.— Ji siunčia tau nuoširdžių linkėjimų.

Pajutau, kad man atšilo širdis. Galų gale Čeltenhemo festivalis pasirodė ne toks jau blogas. _

— Ačiū,— atsakiau, nesėkmingai stengdamasis sutramdyti pasitenkinimo šypseną, plintančią visu veidu.

Deinas mąsliai pažiūrėjo į mane, bet aš pradėjau pokalbį vėl apie lenktynes ir ūmai paklausiau, ar jis nėra girdėjęs, kad Bilas Deividsonas būtų minėjęs ką nors tokio, kas jam atrodė... na, keista ar ką.

— Ne, negirdėjau,— tvirtai atsakė jis.

Aš papasakojau jam apie vielą.

— Vargšas Bilas,— piktai tarė jis.— Kokia niekšybė!

— Taigi jei ką nors išgirstum...

— Nedelsdamas tau pranešiu,— pažadėjo jis.

Džo Nantvičius užlėkė tiesiai ant Deino, tartum jo nebūtų matęs. Sustojęs jis neatsiprašė, kaip būtų pasielgęs bet kas kitas, o žengė žingsnį atgal ir nuėjo savo keliu į svėryklą. Jo akys buvo išplėstos, žvilgsnis tuščias ir beprasmiškas.

— Girtas,— pasibjaurėdamas tarė Deinas.— Dvokia kaip vyno statinė.

— Jis turi savų rūpesčių.

— Jam jų dar padaugės iki vakaro, jeigu kuris nors tvarkdarys užuos tą aromatą.

Džo vėl pasirodė iš mūsų pusės. Tikrai, jo artinimąsi buvo galima užuosti. Be jokios įžangos jis užkalbino mane:

— Gavau dar vieną.— Ištraukė iš kišenės popiergalį. Jis buvo suglamžytas, o paskui vėl išlygintas, tad atrodė lyg atrajotas, bet tai, kas buvo jame parašyta tušinuku, buvo aiškiai įskaitoma.

„Bolingbrokas. Šią savaitę".

— Kada gavai?— paklausiau.

— Jis gulėjo čia, ant staliuko laiškams.

— Greit spėjai prisipumpuoti.

— Aš negirtas,— pasipiktinęs atrėžė Džo.— Tik paėmiau porą gurkšnių bare priešais svėryklą.

Mudu su Deinu lyg susitarę kilstelėjome antakius. Bare priešais svėryklą nebuvo lauko sienos, ir gerti ten—: tas pats kaip gerti scenoje, trenerio, arklio savininko ir tvarkdario akivaizdoje. Galimas daiktas, žokėjui buvo ir kitas garantuotas profesinės savižudybės būdas, negu paskubomis išmaukti kelis gurkšnius tame bare prieš lenktynes, bet aš kito tokio būdo nežinojau. Džo sužagsėjo.

— Manau, gurkšniai buvo dvigubi,— šypsodamasis tarė Deinas. Jis paėmė iš manęs raštelį ir perskaitė:—Ką tai reiškia—„Bolingbrokas. Šią savaitę"? Dėl to taip putoj i?

Džo išplėšė raštelį ir įsikišo į kišenę. Atrodė, jis tiktai dabar suvokė, kad Deinas viską girdėjo.

— Ne tavo reikalas,— šiurkščiai atrėžė jis.

Man knietėjo pasakyti, kad tai ir ne mano reikalas. Bet jis atsigręžė į mane ir savo gailiu, verkšlenančiu balsu paklausė:

— Tai ką man daryti?

— Ar šiandien josi?— paklausiau.

— Ketvirtose ir paskutinėse lenktynėse. Šiandien šitie prakeikti mėgėjai užsiėmė dvejas lenktynes. Juk tai kiaulystė — mums, profesionalams, duonai užsidirbti paliko tiktai ketverias. Tegul tie džentelmenai raiteliai storais užpakaliais joja į...— Jis užbaigė gatvės keiksmu.

Po to buvo trumpa pauzė. Deinas nusikvatojo. Džo buvo ne toks girtas, kad nesuprastų, jog įsiplepėjo, nepagalvojęs apie klausytoją. Jis tarė švelniausiai, kaip tiktai mokėjo:

— Ne, Alanai, supranti, tavęs tai neliečia...

— Jeigu, nepaisydamas viso to, ką manai apie žokėjus mėgėjus, tu dar klausi mano patarimo,— atsakiau, stengdamasis išlaikyti rimtą veido išraišką,— eik ir tuojau pat išgerk tris puodukus stiprios juodos kavos, o po to stenkis kuo ilgiau niekam nepapulti į akis.

—' Ne, aš sakau, ką man daryti su tuo rašteliu?—Džo oda buvo storesnė negu lagamino.

— Nekreipk į jį dėmesio. Man rodos, iš tavęs paprasčiausiai tyčiojasi. O gal tas, kas rašė, žino, kad tu mėgsti skandinti vargą viskyje, ir tikisi, kad subyrėsi: užtenka brūkštelėti grasinantį laišką — ir tau baigta, daugiau nieko nebereikia daryti. Švarus, nekruvinas ir efektyvus kerštas.

Džo jaunuoliško veido niūri mina palengva ėmė keistis užsispyrusią, asiliška išraiška. Tai buvo ne mažiau nemalonu.

— Niekas iš manęs šito nesulauks,— pareiškė jis, kupinas karingumo, kuris, kaip supratau, turės mažėti drauge su alkoholio procentu kraujyje. Jis išlėkė pro svėryk-los duris, matyt, ieškoti juodos kavos. Pirm negu Deinas spėjo paklausti mane, kas čia dedasi, jis gavo smagų smūgį per nugarą: tai buvo Sendžio Meisono draugiškas pasveikinimas, jis paniekinamai žvilgtelėjo įkandin Džo.

— Kas jam pasidarė, tam idiotui?—paklausė jis ir, nelaukdamas atsakymo, tarė:— Klausyk, Deinai, būk draugas, leisk man pirmosiose lenktynėse išsiveržti pirmyn tuo kuinu, kurį pakišo Gregoris. Man regis, aš jį pirmą kartą matau. Matyt, jo savininkui patiko mano rudi plaukai.— Užkrečiantis Sendžio juokas privertė visus, esančius svė-rykloje, su šypsena atsigręžti į jį.

— _#Gerai,— tarė Deinas.

Jie įniko aptarinėti smulkmenas, ir aš norėjau pasišalinti. Bet Deinas palietė mano rankovę.

Jis paklausė:

— Ar pasakyti jiems? Pavyzdžiui, nors Sendžiui, apie vielą ir apie Bilą?

— Pasakyk. Gal ką nors sužinosi. Tiktai būk atsargus! — Norėjau papasakoti jam apie perspėjimą, kurį patsai gavau arklių furgone, bet tai būtų buvusi per daug ilga istorija, todėl apsiribojau pasakydamas:—Prisimink, kad tu užjudinsi žmones, kurie gali užmušti», kad ir per klaidą.

Jis nustebęs pažvelgė į mane.

— Ta-aip. Būsiu atsargus.

Mes atsisukome į Sendį.

— Ko judu tokie susiraukę? Ar kas nors paviliojo tą gražią brunetę, dėl kurios abu džiūstate?— paklausė Sendis.

— Štai mąstome apie Bilą Deividsoną,— atsakė Deinas,— nekreipdamas dėmesio į kandžią repliką.

— O ką apie jį bemąstyti?

— Kritimas buvo neatsitiktinis. Viršum kliūties kažkas ištempė vielą. Alanas matė ją.

Sendis apstulbo.

— Alanas matė?—pakartojo jis; pagaliau supratęs Deino žodžių reikšmę, jis sušuko:— Bet juk tai žmogžudystė!

Aš išdėsčiau savo argumentus, kad planuota buvo visai ne žmogžudystė. Rudos Sendžio akys nemirksėdamos žiūrėjo į mane, kol baigiau kalbėti.

— Gal ir tavo teisybė,— tarė jis.— Na, ir ką tu manai daryti?

— Bando atkapstyti, kas už viso to slypi,— atsakė Deinas.— Mes pagalvojome, kad tu galėtum padėti. Ar tau neteko girdėti ko nors tokio, kas galėtų atpainioti šitą mazgą? Aš todėl klausiu, kad vyrai juk plepa su tavim apie visokius niekus.

Sendis stipriomis įdegusiomis rankomis perbraukė pasišiaušusius rudus plaukus ir pasikasė pakaušį. Bet ir tas smegenų masažas nesukėlė jokių minčių.

— Taip, bet daugiausia jie man pasakoja apie savo mergiotes arba kiek stato už kurį arklį. O apie majorą Deividsoną — ne, nebuvo kalbėta. Mes su juo nebuvome artimi draugai, nes jis manė, kad aš „prismaugiau" vieno jo bičiulio arklį. Ką gi,— pridūrė Sendis su savo pavergiančia šypsena,— gal kas ir buvo. Šiaip ar taip, prieš keletą mėnesių ftiudu kietai pasišnekėjome.

— Sužinok, ar kuris iš tavo draugų bukmekerių ko nors negirdėjo,— tarė Deinas.— Jų ausys visuomet kyšo aukščiau galvos.

— Gerai,— atsakė Sendis.— Pradėsiu nuo tos naujienos, pažiūrėsim, kas iš to išeis. Tiktai ne dabar, neturiu nė minutės laiko. Klausyk, prasideda pirmosios lenktynės, ir tu turi bent šiek tiek papasakoti apie tą nususėlį, kurį man įpiršo Gregoris.— Matydamas, kad Deinas dvejoja, Sendis ėmė spausti jį.— Na gerai, kokio velnio tau tylėti? Jau jeigu Gregoris prašo, kad aš sėsčiau ant arklio, vadinas, jis tokia bjaurybė, kad nė vieno protingo žmogaus neprikalbėsi jo apžergti, aš taip suprantu.

— Ta kumelė,— pasakė Deinas,— turi bjaurų įprotį užlėkti ant kliūties, sakytum kliūtis visai nestovi priešais ją. Po to ji paprastai virsta į griovį.

— Na, dėkui,— tarė Sendis, matyt, nė kiek nenusimindamas.— Aš ją taip pakaitinsiu, kad ji užmirš savo įpročius. Iki pasimatymo! —Jis nuėjo į rūbinę.

Deinas pažvelgė jam įkandin.

— Pasauly dar nebuvo arklio, kuriuo galėtum pagąsdinti tą griaumedį Sendį! — susižavėjęs tarė jis.

— Jo nervai — dieve duok kiekvienam! — pritariau.— Bet kodėl Pitas tokį arklį leidžia čia?

— Savininkas svajojo, kad jo arklys dalyvautų Čel-tenheme. Na, žinai, kaip ten būna. Aristokrato fantazija ir visa kita,— raminamai pasakė Deinas.

Aplink mus be paliovos grūdosi trenerių ir arklių savininkų minia. Mudu išėjome laukan. Dėiną tuoj pat sučiupo du reporteriai, trokštantys sužinoti jo nuomonę apie Aukso taurės varžybas, prasidėsiančias po dviejų dienų.

Laikas slinko lėtai. Prasidėjo lenktynės. Skaisti saulė, šventiška minios nuotaika, įelektrinta atmosfera — viskas buvo kaip paprastai.

Sendis vis dėlto privertė savo kumelę peršokti pirmą atvirą griovį, bet pradingo antrame. Jis išlipo iš ten su plačia šypsena, riebokai keikdamas.

Džo pasirodė po antrų lenktynių. Jis atrodė mažiau girtas, bet dar labiau išgąsdintas. Aš begėdiškai jo vengiau.

Deinas šuoliavo kaip velnias ir laimėjo čempionų lenktynes su kliūtimis, finiše arklio galva pralenkdamas pagrindinį varžovą. Pitas, glostydamas arklį ir kartu su jo savininku sveikinamas prie nubalnojimo aikštelės susibūrusios minios, buvo toks laimingas, kad vos galėjo kalbėti. Milžiniškas, įraudusiu veidu, jis stovėjo, taip nustūmęs kepurę ant pakaušio, kad švytėjo pusė plikės, ir stengėsi pavaizduoti, kad šitokių dalykų jam pasitaiko kasdieną, nors iš tikrųjų šį kartą laimėjęs arklys buvo geriausias iš visų, kuriuos jis kada nors treniravo.

Pitas buvo taip apsvaigintas savo laimės, jog kai mes visi išsirikiavome apžiūros rate prieš mėgėjų lenktynes, jis net pamiršo pasakyti savo mėgstamą juoką, kad Palindromas gali šuoliuoti užpakaliniu bėgiu ne blogiau kaip priekiniu. Ir kai aš, tiksliai vykdydamas jo patarimus, tartum šešėlis laikiausi, neatstodamas nuo airio, kad ir kaip šis stengėsi padidinti atstumą, iki paskutinės kliūties atšuoliavau vos neliesdamas jo, o per penkiasdešimt jardų nuo finišo sėkmingu šuoliu išsiveržiau į priekį, Pitas pasakė, kad diena jam baigėsi gerai.

Kad kiek, būčiau išbučiavęs jį — toks jaučiausi laimingas. Nors jau buvau laimėjęs keturias lenktynes namie, Rodezijoje, ir apie trisdešimt nuo to laiko, kai patekau į Angliją, tai buvo mano pirmoji pergalė Čeltenheme. Aš buvau kaip girtas, sakytum jau išgėręs šampano, kuris laukė mūsų rūbinėje, kibirėliuose su ledu. Tai buvo lenktynių su kliūtimis čempionatų tradicija. Palindromas atrodė man pats gražiausias, pats protingiausias, pats tobuliausias žirgas pasaulyje. Aš tartum oru nuplaukiau pasisverti ir net išėjęs laukan vis dar skraidžiau padebesiais. Niūri nuotaika išsisklaidė, kaip man rodės, prieš tūkstantį metų. Buvau toks laimingas, kad lyg vaikėzas panorau vaikščioti rankomis. Toks beribis pasitenkinimas retai kada apima žmogų, ir netikėtai pagalvojau, kad būtų gerai, jei tėvas būtų čia ir džiaugtųsi mano laime.

Bilo problema atsitraukė kažkur toli toli. Ir tiktai todėl, kad buvau iš anksto tą sumanęs, nukreipiau savo besvorius žingsnius į arklių furgonų stovėjimo aikštelę.

Ji buvo sausakimša automašinų. Tą dieną kiekvienose lenktynėse dalyvavo apie dvidešimt arklių, ir šiandien buvo surinkti beveik visi furgonai, kuriuos tiktai pavyko nusamdyti. Slankiojau tarp mašinų eilių, nerūpestingai niūniuodamas ir žvilgčiodamas į registracijos numerius.

ARH 708.

Mano palaiminga nuotaika sprogo kaip muilo burbulas.

Be abejonės, tai buvo tas pats arklių furgonas.

Dženingso tipp medinė dėžė. Seni, apsilupinėję dažai. Ir jokio ženklo — nors būtų savininko arba trenerio pavardė.

Ir kabina tuščia. Apėjau furgoną, įlipau vidun.

Furgonas buvo tuščias, stovėjo tik kibiras, rezginės šienui ir arklio gūnia—įprastiniai atributai, gabenant lenktynių arklius. Ant grindų buvo pakreikta šiaudų; prieš tris dienas jos buvo švariai iššluotos.

Pagalvojau, gal gūnia suteiks man žinių, iš kur atvyko furgonas. Beveik visi treneriai ir daugelis žirgų savininkų žymi gūnias savo inicialais. Jeigu ir šita su inicialais, gal pavyks ką nors sužinoti.

Pakėliau gūnią. Ji buvo blyškiai violetinė su tamsiai rudu apvadu. Suradau inicialus. Stovėjau tartum suakmenėjęs. Aiškiai matomos, rudu šilku gūnioje buvo išsiuvinėtos raidės A ir J.

Tai buvo mano paties gūnia.

Pitas, kai pabandžiau, nutraukti jį iš debesų į žemę, aiškiai nebuvo pajėgus atsakyti į klausimus, reikalaujančius proto įtampos. Jis sėdėjo, atsirėmęs svėryklos sienos, su šampano taure vienoje rankoje ir cigaru kitoje, apsuptas tokiais pat daiktais apsiginklavusių draugų minios. Iš parausvėjusių jų veidų supratau, kad šventė prasidėjo senokai.

Deinas įspraudė man į ranką taurę.

— Kur buvai? Palindromas — labai puikus arklys. Štai gurkštelėk. Moka savininkas, duok dieve jam sveikatos.— Jo akys spindėjo ta palaima, kurią aš pats neseniai patyriau. Ir ta palaima palengva pradėjo vėl apimti mane. Galų gale tai buvo didi diena. Visokios paslaptys gali palaukti.

Gurkštelėjau šampano ir tariau:

— Gražiai dirbi, velnio vaike! Išgerkim už Aukso taurę!

— Na, čia vargiai kas išeis,— atsakė Deinas.— Per maža galimybių.— Ir iš jo besišypsančio veido mačiau, kad jis iš tiesų mažai tuo tesirūpina.— Turiu dar vieną butelį,— tarė jis ir šmurkštelėjo į perpildytą, triukšmingą rūbinę.

Apsižvalgęs, pastebėjau Džo Nantvičių, prispirtą kampe galingos Tiudoro figūros. Milžinas kažką energingai kalbėjo, jo tamsus veidas beveik visas buvo šešėlyje. Džo, vis dar žokėjo uniforma, klausėsi jo nuskriausta išraiška.

Deinas grįžo, nešinas tik ką atkimštu buteliu, dar putojančiu, ir pripylė taures. Jis pasekė akimis mano žvilgsnį.

— Nežinau, ar Džo buvo girtas, ar ne, bet paskutinėse lenktynėse jis prikrėtę velniai žino ko. A?—tarė Deinas.

— Nemačiau.

— Na, broleli, pražiopsojai puikiausią reginį! Jis nebandė joti nė jardo. Arklys sustojo kaip įbestas priešais barjerą priešingoje tiesiojoje. O juk vis dėlto jis buvo antrasis favoritas! Tai, ką tu dabar matai,— jis buteliu parodė į Džo pusę,— pelnytas atpildas. Džo atleidžiamas.

— Tas žmogus — Bolingbroko savininkas,— tariau.

— Taip. Ta pati firma. Koks kvailys tas Džo! Penkių ar šešių puikių žirgų savininkai nesimėto patvoriais.

Klifordas Tiudoras buvo bebaigiąs kalbėti. Kai jis nusigręžė nuo Džo, išgirdome jo paskutinės frazės pabaigą:

— .. .manai, kad kvailiosi kiek norėsi, ir tau tas gerai baigsis? Aš viską padarysiu, kad tau atimtų teises jodinėti.

Jis pražygiavo pro mus, linktelėjimu parodydamas, kad pažino mane; tai gerokai mane nustebino.

Džo atsišliejo sienos, ieškodamas atramos. Išblyškusiu ir pažalsvėjusiu jo veidu sruvo prakaitas. Jis atrodė ligonis, Paskui priėjo prie mūsų ir nesivaržydamas prabilo, tarytum pamiršęs, kad tvarkdariai ir Nacionalinio jojimo sporto komiteto nariai lengvai galėjo mus išgirsti.

— Šįryt man paskambino telefonu. Tas pats balsas, kaip visada. Jis tiktai pasakė: „Nelaimėk šeštų lenktynių",— ir padėjo ragelį. Aš nieko negalėjau atsakyti. O čia dar tas raštelis „Bolingbrokas. Šią savaitę". Nieko nesuprantu. Lenktynių nelaimėjau. Dabar tas niekšas sako, kad samdys kitą žokėjų... o tvarkdariai pradeda kabinėtis prie mano jojimo būdo... o aš visiškas ligonis...

— Išgerk šampano,— padrąsindamas tarė Deinas.

— Nereikia man tavo niekšiškos užuojautos,— atšovė .Džo ir, laikydamasis už pilvo, nuslinko į rūbinę.

— Kokia velniava čia verda?— paklausė Deinas.

— Nežinau^—atsakiau išsisukinėdamas, dar labiau negu prieš tai susidomėjęs Džo nesėkmėmis. Telefono skambutis, pagalvojau, neatitiko raštelio turinio. Kažkas, kaip visada, reikalavo vieno, o kažkas kitas už tai grasino kerštu.

— Norėčiau žinoti, ar visada Džo sako -tiesą,— tariau.

— Neatrodo,— atsakė Deinas, Raudamasis kalbėti ta tema.

Įėjo vienas iš tvarkdarių ir pasakė, kad netgi lenktynių su kliūtimis čempionato dieną į išgėrimus svėrykloje žiūrima šnairai, tad geriau būtų mums pasišalinus į rūbinę. Deinas taip ir padarė, o aš baigiau gerti savo šampaną ir patraukiau pas Pitą.

Pitas, viso pulko bičiulių apsuptas, nusprendė, kad laikas eiti namo. Bičiuliai prieštaravo, jie kalbėjo, kad visi barai hipodrome dar veikia. Aš rimta išraiška priėjau prie Pito, ir jis atsiprašė draugų, paaiškindamas, kad darbas pirma visko. Mudu nuėjome vartų link.

— Fu! Na ir dienelė šiandien! — tarė Pitas, braukdamas kaktą nosine ir išspjovęs cigaro nuorūką.

— Nuostabi diena,— sutikau, įdėmiai žiūrėdamas jam į veidą.

— Gali nutrinti .nuo savo fizionomijos tą pasmerkimą! Alanai, berniuk mano! Aš blaivus kaip teisėjas ir pats vairuosiu mašiną.

— Puiku. Tada tau nebus sunku atsakyti ir į vieną klausimėlį.

— Pilk!

— Kokiu furgonu dtvežė Palindromą į Čeltenhemą?

— A? Pasamdžiau, o ką? Šiandien turėjau penkis žirgus. Tris atvežiau savo furgonu, o Palindromui ir treigei, kuria pirmosiose lenktynėse jojo Deivis, teko samdyti iš šalies.

— Kur pasamdei?

— O kodėl klausi? Žinau, furgonas senutėlis, kely buvo sprogusi padanga, bet arkliui tai nepakenkė, antraip Palindromas nebūtų laimėjęs lenktynių.

— Ne, aš ne apie tai. Tenorėjau sužinoti, iš kur atsirado tas furgonas?

— Jeigu rengiesi jį pirkti, nepatariu. Laužas.

— Pitai, nesirengiu jo pirkti. Tiktai pasakyk man, kur jį samdei?

— Kur ir visada. Firma Litlpets Steininge.— Jis susiraukė.— Palauk. Iš pradžių jie sakė, kad visi furgonai užsakyti, bet paskui staiga sutiko, pažadėjo gauti, jeigu man vis tiek pat, koks furgonas.

— Kas jį vairavo?— paklausiau.

— O, vienas iš jų vairuotojų. Jis murmėjo, kad turi trankytis tokioje suklerusioje vištidėje. Sakė, kad firmai išėjo iš rikiuotės du geri furgonai kaip tiktai Čeltenhemo savaitę, ir dėl to plūdo administraciją.

— Ar gerai jį pažįsti?

— Ne per daug artimai. Tiktai žinau, kad jis dažnai vairuoja samdomus furgonus. Ir vis dėl ko nors burba. Bet pasakyk galų gale, kam visa tai svarbu?

— Gal tai siejasi su Bilo Deividsono mirtimi,— tariau,— bet kol kas — tik spėliojimai. Ar galėtum tiksliai sužinoti, iš kur tas furgonas? Paklausk firmos, kuri jį samdė. Tik neminėk mano pavardės.

— Ar tai svarbu?— paklausė Pitas.

— Taip. Svarbu.

— Tai aš paskambinsiu jiems ryt rytą.

Kitą rytą Pitas, vos išvydęs mane, tarė:

— Klausinėjau apie tą furgoną. Jis priklauso vienam fermeriui, gyvenančiam netoli Steiningo. Štai čia jo pavardė ir adresas.— Jis įkišo du pirštus į antį, ištraukė popieriaus skiautelę ir padavė man.

— Fermeris vežioja tuo furgonu savo lenktyninius arklius, o jo vyrukai kartais jais jodinėja. Kai furgonas jam nereikalingas,, nuomoja jį tai firmai. Ar tai norėjai sužinoti?

— Taip, labai tau dėkingas,— atsakiau ir įsidėjau raštelį į piniginę.

Iki lenktynių pabaigos spėjau papasakoti istoriją su viela bent tuzinui žmonių, tikėdamasis, kad galbūt kas nors numano, kodėl ją tenai ištempė. Dabar apie tai žinojo visas hipodromas.

Papasakojau storuliui Lu Peineikui, dabitai bukmekeriui, kartais priiminėjusiam mano lažybas. Jis pažadėjo „išspausti iš vyrukų" viską ir pranešti man.

Papasakojau Kolvinui Bounui, profesionaliam totalizatoriaus lošėjui, sugebančiam užuosti visokius tamsius reikalus ne blogiau už vilkšunį.

Papasakojau mažyčiam, sudžiūvusiam „mėšlavaba-liui"— gerų žirgų susekimo specialistui, kuris gyveno iš to, kad rinkdavo visokios atsitiktinės informacijos kruopelytes kiekvienam, kas už tai mokėdavo.

Papasakojau laikraščių pardavėjui, kuris išklausęs timptelėjo savo ūsą ir jįrgleido pirkėją.

Papasakojau hipodromo žurnalistui, kuris per mylią užuosdavo sensaciją.

Papasakojau visai Bilo draugų armijai; papasakojau Klemui iš svėryklos; papasakojau Pito vyresniajam arklininkui.

Iš visos tos kruopščios vėjo sėjos aš nepelniau nieko, absoliučiai nieko, ir, matyt, ant mano galvos turėjo susikaupti audra.

AŠTUNTAS SKYRIUS'

Šeštadienio rytą, kai aš kartu su Scile, vaikais ir Džoana pusryčiavau prie virtuvės stalo, sučirškė telefonas.

Scilė nuėjo ^atsiliepti ir sugrįžusi pasakė:

— Tau, Alanai. Nepasisakė, kas toks.

Nuėjau į svetainę ir pakėliau ragelį. Kovo saulė liejo pro langą spindulių srautą ant didelės raudonų ir geltonų krokų vazos, stovinčios ant telefono staliuko.

— Alanas Jorkas klauso.

— Misteri Jorkai, prieš savaitę pasiunčiau jums perspėjimą. Jūs jį ignoruojat.

Pajutau, kad ant pakaušio sukrutėjo plaukai ir panižo viršugalvio oda. Tai buvo minkštas, duslus, kiek prikimęs balsas, ne grasinantis, ne trykštantis įniršiu, o greičiau malonus pašnekovo balsas.

Nieko neatsakiau. Balsas tarė:

— Misteri Jorkai, jūs mane girdite?

— Taip.

— Misteri Jorkai, aš prieš žiaurumą. Aš tikrai jo nemėgstu ir, kiek jėgos leidžia, stengiuosi išvengti žiau-rūmo, misteri Jorkai. Tačiau kartais man jį primeta, kartais jis tampa vieninteliu būdu pasiekti rezultatų. Suprantate, misteri Jorkai?

— Taip,— pasakiau.

— Jeigu aš mėgaučiausi prievarta, būčiau pasiuntęs jums praėjusią savaitę kur kas griežtesnį perspėjimą. Todėl aš duodu jums dar vieną galimybę pasitaisyti, kad parodyčiau, jog iš tiesų nelinkiu jums blogo. Užsiimkite savo reikalais ir liaukitės klausinėjęs kvailysčių. Štai ir viskas. Stačiai liaukitės klausinėjęs, ir jums nieko neatsitiks.— Pauzė, po to balsas kalbėjo toliau, ir jame pirmąkart pasigirdo grasinimo intonacijos:—Žinoma, jeigu pamatysiu, kad be prievartos niekaip negalima išsiversti, ką nors pasamdysiu juodam darbui. Tikiuosi, jūs mane suprantate, misteri Jorkai?

— Taip,— vėl atsakiau. Pagalvojau apie Sūnelį, apie jo piktdžiugišką grimasą ir peilį.

— Gerai, tada aš baigiu. Tikiuosi, kad būsite išmintingas. Iki pasimatymo, misteri Jorkai.— Pasigirdo trakštelėjimas,— jis padėjo ragelį.

Nedelsdamas paskambinau telefonininkei ir paklausiau, ar ji negalėtų pasakyti, iš kur man tik ką skambino.

— Luktelėkite,— tarė ji. Jos adenoidai buvo aiškiai padidėję.— Jungė per Londoną, bet toliau nebegalėjau atsekti. Labai gaila.

— Na, nieko. Labai ačiū.

— Ką jūs, nėra už ką,— atsakė adenoidai.

Aš padėjau ragelį ir sugrįžau prie stalo.

— Kas skambino?—paklausė Henris, storai tepdamas uogienę ant skrudintos duonos.

— Vienas žmogus siūlė pirkti šunį,— atsakiau.

— Kitaip sakant,— tarė Polė,— neklauskite netinkamų klausimų ir negausite kvailų atsakymų.

Henris nutaisė jai grimasą ir giliai suleido dantis į riekę. Uogienė ėmė varvėti ant smakro, jis ją laižė.

— Henriui visada reikia žinoti, kas skambina,— pasakė Viljamas.

— Štai taip, brangusis,— tarė Scilė, valydama kiaušinio trynį nuo jo megztinio.— Reikia valgyti, pasilenkus prie lėkštės, Viljamai.— Ji pabučiavo jį į baltapūkį viršugalvį.

Aš padaviau Džoanai puoduką, prašydamas dar įpilti kavos.

Henris tarė:

— Alanai, ar nusiveši mus išgerti arbatos Čeltenheme? Ir ar mums duos ten, išvykstant namo, tų lipnių kreminių pyragaičių, kaip praėjusį kartą, ir ledų su soda, ir kedro riešutų? '

— Taip, taip,— entuziastiškai pritarė Viljamas.

— Mielu noru nusivežčiau,— atsakiau,— bet šiandien neišdegs. Gal kitą kartą.— Pagaliau atėjo apsilankymo pas Keitę diena. Ketinau ten praleisti savaitgalį, o pirmadienį užsukti į savo kontorą.

Pamatęs nusivylusius vaikų veidus, paaiškinau:

— Šiandien važiuoju pas draugą į svečius ir grįšiu ne vėliau kaip pirmadienį vakare.

— Nuobodybė,— pasakė Henris.

„Lotosas" rijo mylias tarp Kotsvoldso ir Sasekso, murkdamas kaip sotus katinas. Penkiasdešimt mylių gero plento tarp Sairenčesterio ir Niuberio nulėkiau per penkiasdešimt tris minutes, ir ne todėl, kad būčiau skubėjęs, o stačiai iš malonumo vairuoti mašiną tuo greičiu, kuriam ji buvo skirta. Ir važiavau pas Keitę. Pagaliau.

Niuberyje teko slinkti vėžlio greičiu, kai kur pastoviniuojant. Tada staigiai pasukau link Beizingstouko, pro amerikiečių karinę aviacijos bazę Grynhem Komone, išvingiavau kreivomis Klingsklerio kaimo gatvelėmis ir važiavau migdomai lėtai, tik retkarčiais viršydamas šešiasdešimt mylių.

Keitė gyveno Sasekse, maždaug už ketverto mylių nuo Berdžes Hilo.

Atvažiavau ten dvidešimt minučių antros, suradau kelią į stotį ir pastačiau mašiną kampe, už didelio, šaudančio sudegintomis dujomis sunkvežimio. Nuėjau į kasą ir nusipirkau bilietą iki Braitono. Nenorėjau žvalgytis Braitone su savo mašina: vieną kartą mane pažino dėl „Lotoso" ir pridarė nemalonumų, gana, daugiau nesirodysiu į akis Garbaniui, Sūneliui, Bertui ir jų šutvei.

Kelionė traukinu truko šešiolika minučių. Traukinyje šimtąjį kartą klausiau save, koks neatsargus žodis atvedė mane į tą širšyną, tą arklių furgoną. Kam aš sukėliau nerimą, pareikšdamas, kad ne tiktai žinau apie vielą, bet ir ketinu surasti, kas ją ten (tempė? Mačiau tiktai du atsakymus ir vienas iš jų man labai nepatiko.

Prisiminiau pasakęs Klifordui Tiudorui, kad Bilo nelaimė man ne visiškai aiški. Tai buvo tolygu atvirai pareikšti, kad Bilo kritimas buvo ne atsitiktinumas ir kad dėl to ketinu kažko griebtis.

Bet, be Tiudoro, aš atvirai išsipasakojau tiktai Keitei. Keitei. Keitei. Traukinio ratai pasigavo tą refreną ir be galo kartojo jį, erzindami mane.

Na ką gi, aš nereikalavau iš jos pažado saugoti paslaptį, nemačiau būtinybės. Ji galėjo jpapasakoti pusei Anglijos gyventojų tai, ką jai pasakiau. Bet tam jai buvo per maža laiko. Mudu su ja išsiskyrėme Londone jau po vidurnakčio, o po septyniolikos valandų manęs tykojo arklių furgonas.

Traukinys ėmė mažinti greitį, artėdamas prie Braitono. Aš išėjau su visu keleivių srautu į peroną, bet atsilikau laukimo salėje. Stoties aikštėje buvo apie dešimt taksi, prie kiekvieno stoviniavo šoferiai, tikėdamiesi keleivių. Aš įdėmiai apžiūrinėjau jų veidus.

Nė vieno pažįstamo. Nė vieno iš jų tada nebuvo Plamptone.

Neprarasdamas vilties, įsitaisiau patogiame kamputyje, iš kur gerai mačiau visas atvažiuojančias mašinas, ir ėmiau laukti, ryžtingai ignoruodamas skersvėjį, pučiantį man į sprandą. Taksi privažiuodavo ir nuvažiuodavo, at-veždami ir išveždami keleivius, darbštūs kaip bitės. Londono traukiniai viliojo juos tarsi medus.

Palengva ėmė ryškėti šiokia tokia sistema. Ten buvo keturios mašinų grupės. Viena grupė ant sparnų ture i o platų žalios spalvos ruožą, o ant durelių pavadinimą: ,,Žaliasis Kaspinas". Antra grupė ant durelių turėjo geltonus skydelius su smulkiomis juodomis raidėmis. Trečios grupės mašinos buvo žydros. Ketvirtai grupei priskyriau neaiškaus tipo mašinas, neatitinkančias nė vienos iš pirmųjų trijų.

Išlaukiau jau beveik dvi valandas, mano kūnas nutirpo nuo nejudrumo, o stoties tarnautojai dirsčiojo į mane, vis labiau stebėdamiesi. Pažiūrėjau į laikrodį. Paskutinis traukinys, kuriuo galėjau grįžti, kad spėčiau pas Keitę sutartu laiku, turėjo išeiti po šešių minučių. Išsitiesiau, masažuodamas nutirpusį sprandą, ir rengiausi sėsti į tą traukinį, bet galų gale mano kantrybė buvo atlyginta.

Pradėjo rinktis taksi ir rikiuotis ilga kolona. Tai reiškė, kad atvyksta traukinys iš Londono. Šoferiai lipo iš mašinų ir būriavosi šnekučiuodami. Trys apdulkėjusios juodos mašinos privažiavo mažu karavanu ir sustojo kolonos gale. Ant jų durelių buvo geltoni skydeliai. Šoferiai išlipo.

Vienas jų buvo tas pats mandagus arklių furgono vairuotojas. Jis atrodė išmintingas, orus, vidutinio amžiaus vyriškis, niekuo neišsiskiriantis ir ramus. Kitų nepažinojau.

Man beliko trys minutės. Juodos raidės geltonuose skydeliuose buvo kankinamai mažos. Aš negalėjau prieiti pakankamai arti, kad jas perskaityčiau, nes mandagusis vairuotojas pastebėtų mane, o laukti, kol jis nuvažiuos, nebebuvo kada. Užėjau į bilietų kasą, ir vos sulaukęs, kol kažkokia moteris baigs įrodinėti, kad savo mažyliui ji turi pirkti bilietą už pusę kainos, tiesiai paklausiau kasininką:

— Kaip vadinasi juodi taksi su geltonu skydeliu ant durų?

Jaunutis kasininkas nuobodžiaujančiu žvilgsniu pažvelgė į mane.

— Firma „Markoni", sere. Jie su radiju.

— Ačiū! — Tekinas išbėgau į platformą.

Keitė gyveno nuostabiame karalienės Anos epochos name, kurio per kažkokį stebuklą nepajėgė sugadinti ištisos kartos gotikos erzacus pamėgusių viktorijiečių. Jo žavinga simetrija, kreminiai žvyruoti takeliai, tvarkingos pievelės, jau nušienautos ankstyvą pavasarį, jo ori, rami išvaizda — visa tai rodė visuomeninį ir finansinį pastovumą, nusistovėjusį taip seniai, kad lyg ir savaime suprantamą.

Viduje namas buvo pilnas žavesio, kurį dar ryškino senoki baldai, sakytum, turtingiems namo gyventojams nerūpėtų nei parodomoji prabanga, nei ekstravagantiškumas.

Keitė pasitiko mane tarpduryje, įsikibo už parankės ir nusivedė per holą.

— Teta Deb laukia jūsų pavaišinti arbata,— tarė ji.— Arbata tetai Deb — savotiškas ritualas. Jūs laimėsite jos palankumą, jeigu, dieve duok, būsite punktualus. Pamatysite, ji ištikima Elžbietos laikų tradicijoms. Daugeliu atžvilgu laikas praėjo, nepaliesdamas jos.— Jos balse buvo justi lyg ir nerimas, lyg ir atsiprašymas, tai reiškė, kad ji myli savo tetą, saugo ją ir nori, kad būčiau jai nuolaidus. Aš suspaudžiau jos ranką ir tariau:

— Nesirūpinkite.

Keitė atidarė baltas duris, ir mes įėjome į svetainę. Tai buvo jaukus kambarys, apmuštas medžio paneliais ir nudažytas balta spalva, su dideliu tamsiai violetiniu kilimu, su mažyčiais persiškais kilimėliais ir gėlėmis iš-raštuotomis užuolaidomis. Ant sofos, stačiu kampu pastatytos prieš židinį su liepsnojančiomis malkomis, prie apvalaus staliuko, papuošto sidabriniu karaliaus Džordžo stiliaus arbatos servizu, sėdėjo septynių dešimčių metų moteris. Prie jos kojų miegojo tamsiai rudas taksis.

Keitė perėjo kambarį ir pasakė šiek tiek oficialiu tonu:

— Teta Deb, leisk pristatyti tau Alaną Jorką.

Teta Deb ištiesė man ranką delnu žemyn. Aš paspaudžiau jos ranką, suprasdamas, kad jos jaunystėje tą ranką būdavo įprasta bučiuoti.

— Labai džiaugiuosi su jumis susitikusi, misteri Jorkai,— tarė teta Deb, ir aš puikiai supratau, ką turėjo galvoje Deinas, kalbėdamas apie jos užšaldytas aristokratiškas manieras. Jos balse nebuvo nei šilumos, nei tikro svetingumo. Nepaisant amžiaus, o gal kaip tiktai dėl jo ji tebebuvo nuostabiai graži. Tiesūs antakiai, taisyklinga nosis, gražios formos lūpos, žili plaukai, pakirpti ir sušukuoti aukštos klasės kirpėjos. Liekna, grakšti figūra, tiesi nugara. Plona šilko palaidinukė po tvido kostiumėliu, rankų darbo minkštos odos batukai. Ji turėjo viską. Viską, išskyrus tą vidinę liepsną, dėl kurios Keitė, tokio amžiaus sulaukusi, bus verta šešių tetų Deb.

Ji įpylė arbatos, ir Keitė padavė ją man. Čia buvo sumuštinių su paštetu ir naminio torto, palaistyto madeira, ir, nors nemėgdavau arbatos gurkšnojimų, Braitone, sekdamas savo galvažudžius, nespėjau papietauti ir dabar jaučiau stiprų alkį. Valgiau ir gėriau, o teta Deb kalbėjo.

— Keitė man minėjo, kad jūs žokėjus, misteri Jorkai.— Ji taip pasakė, tartum kalbėtų apie kriminalinį nusikaltimą.— Aišku, suprantu, kad jums tai pasirodys keista, bet kai aš buvau jauna, mums nerekomenduodavo turėti pažinčių su tokių profesijų žmonėmis. Tačiau Keitė čia savo namuose, ir ji žino, kad gali kviestis, ką tik panorės.

Aš mandagiai tariau:

— Bet juk žinoma, kad Obris Hastingsas ir Džefris Benetas buvo žokėjai, o juos mielai priiminėdavo, kai. .. e. kai jūs buvote jaunesnė.

Ji nustebusi pakėlė antakius.

— Bet jie buvo džentelmenai.

Aš žvilgtelėjau į Keitę. Ji sėdėjo, prispaudusi ranką prie lūpų, jos akys juokėsi.

— Taip,— tariau, stengdamasis nenusišypsoti.— Žinoma, tai visai kas kita.

— Tada jūs galite suprasti,— kalbėjo ji kiek šilčiau,— kad aš negaliu pritarti savo dukterėčios naujiems interesams. Vienas dalykas turėti nuosavą lenktynių arklį, o kitas — užmegzti asmenines pažintis su žokėjais, kuriuos samdai, kad jie jodinėtų tuo arkliu. Aš labai prisirišusi prie savo dukterėčios. Nenorėčiau, kad ji turėtų nepageidautinų pažinčių. Ji tokia jaunutė, ir, matyt, gyveno per daug uždarą gyvenimą, kad suprastų, kas pridera ir kas ne. Bet tikiuosi, jūs, misteri Jorkai, suprantate?

Keitė tirštai nuraudo.

— Teta Deb!—maldaujamai tarė ji. Tikriausiai viskas susiklostė dar blogiau, negu ji buvo maniusi.

— Labai gerai jus suprantu, misis Pen,— tariau.

— Puiku,— tarė ji.—Tokiu atveju tikiuosi, kad jūs gerai praleisite laiką pas mus. Ar galėčiau dar įpilti arbatos?

Tvirtai nurodžiusi man mano vietą ir susilaukusi atsakymo, kurį palaikė sutikimu su jos nuomone, ji panoro pasirodyti svetinga šeimininke. Ji buvo ramiai pasitikinti savimi, kaip žmogus, kurio norai nuo pat vaikystės būdavo įstatymas. Ji pradėjo malonų pokalbį apie orą, apie savo sodą, apie tai, kaip saulė veikia narcizų augimą.

Paskui durys atsidarė ir į kambarį įėjo vyriškis. Aš atsistojau, o Keitė pasakė:

— Dėde Džordžai, štai Alanas Jorkas.

Jis atrodė dešimčia metų jaunesnis už savo žmoną. Žili jo plaukai buvo tankūs, glotniai sušukuoti. Rausvas veidas švariai nuskustas ir drėgnas, sakytum ką tik išėjo iš vonios, ir kai jis spaudė man ranką, delnas buvo minkštas ir taip pat drėgnas.

Teta Deb pasakė be jokio priešiškumo:

— Zinai, Džordžai, misteris Jorkas vienas iš žokėjų, Keitės bičiulių.

Jis linktelėjo.

— Taip, Keitė man sakė, kad jūs atvažiuosite. Džiaugiuosi, jus čia matydamas.— Jis žiūrėjo, kaip teta Deb pila jam arbatos, ir, priimdamas iš jos rankų puoduką, pažvelgė į ją sū nuostabiai švelnia šypsena.

Jis buvo per storas savo ūgiui, tačiau ne storulis su atsikišusiu pilvu. Storumas buvo pasklidęs po visą kūną, tartum jis būtų apsiūtas riebalais. Visa tai teikė gyvenimu patenkinto apkūnaus vyriškio išvaizdą. Jo veido išraiška buvo neapibrėžtai geraširdiška, tokia dažnai būna storulių fizionomija, minkštas, beveik kvailokas veido raumenų suglebimas. Tuo metu jo akys, iš po putnių antakių tiriamai žvelgiančios į mane pro puodelio viršų, buvo smigios ir nesišypsančios. Jis priminė man daugelį biznierių, kurių tekdavo susitikti darbe, žmonių, plojančių tau per nugarą, kviečiančių sužaisti golfo partiją, viena ranka tiesiančių tau ikrų ir keturiasdešimt devintų metų viskio butelį, o kita mėginančių nusičiupti kontraktą, dėl kurio tu deriesi.

Jis pastatė puoduką, šyptelėjo. Ir buvęs įspūdis pradingo.

— Man labai įdomu susipažinti su jumis, misteri Jorkai,— tarė jis sėsdamas ir mostu kviesdamas mane taip pat sėsti. Jis įdėmiai apžiūrinėjo mane — colis po colio— kol aš pasakojau jam, ką manau apie Dangiškąjį. Mudu su Keite ėmėme svarstyti to arklio privalumus, tai yra faktiškai kalbėjau aš vienas, nes Keitė nusimanė ne ką daugiau negu iki Plamptono, o dėdei Džordžui visos žinios apie lenktynes ribojosi tuo, kad Saulėtas Vidurdienis buvo derbio nugalėtojas 1937 metais.

— Jis prisimena tai dėl ,,Pasiutusių šunų ir anglų",— tarė Keitė.— Jis visą laiką niūniuoja tą dainelę, ir aš nesu tikra, kad jis žino dar bent vieną arklio vardą!

— O, be abejo, žinau! — užprotestavo dėdė Džordžas.— Bucefalas, Pegasas, Juodoji Besė.

Aš nusijuokiau.

— Tai kodėl jūs padovanojote giminaitei lenktynių žirgą?

Dėdė Džordžas išsižiojo ir vėl susičiaupė. Jis mirktelėjo. Paskui pasakė:

— Aš pagalvojau, tegul ji susitinka daugiau žmonių. Čia jai nėra jaunimo padraugauti. Manau, mes išauklė-jome ją per daug... uždarai.

Teta Deb, kuriai nusibodo tylėti, kol kalbėjomės apie arklius, dabar vėl įsijungė į pokalbį.

— Kvailystės,— griežtai pareiškė ji.— Ji auklėta taip pat kaip aš, vadinasi, tinkamai. Šiais laikais merginoms duoda per daug laisvės, ir visa tai baigiasi tuo, kad jos pabėga su kraičio medžiotojais arba atstumiančios kilmės veltėdžiais. Merginoms reikia griežtumo ir nuolatinio vadovavimo, jeigu jos nori likti damos ir rasti atitinkamą partiją.

Ji bent jau tiek buvo gailestinga, kad, šitai sakydama, nežiūrėjo į mane, o pasilenkė į priekį ir paglostė miegantį taksį.

Dėdė Džordžas su beveik fiziškai jaučiama pastanga pakeitė pokalbio temą ir paklausė mane, iš kur esu kilęs.

— Iš Pietų Rodezijos,— atsakiau.

— Tikrai?—nustebo teta Deb.— Kaip įdomu! Ir jūsų

tėvai nusprendė ten gyventi visą laiką?—Tai buvo mandagus būdas išsiaiškinti visuomeninę padėtį.

— Jie abu ten gimę,— atsakiau.

— Ir jie nesirengia aplankyti jūsų Anglijoje?—paklausė dėdė Džordžas.

— Mano motina mirė, kai buvau dešimties metų. Tė-•vas gal kada ir atvažiuos, jei nebus per daug užsiėmęs.

— Užsiėmęs — kuo?—susidomėjo dėdė Džordžas.

— Jis prekybininkas,— santūriai atsakiau. „Prekybi-aiinkas" galėjo reikšti ką tiktai nori, pradedant skudurų supirkinėjimu ir baigiant tuo, kas iš tiesų buvo mano tėvas — didžiausio prekybos koncerno galva. Ir dėdė Džordžas, ir teta Deb aiškiai liko nepatenkinti mano atsakymu, bet aš nieko' nepridūriau prie jo. Tetą Deb būčiau sutrikdęs ir supykinęs, pasakydamas visą tiesą apie savo kilmę ir perspektyvas po to, kai ji perskaitė paskaitėlę apie žokėjus. Galų gale aš negalėjau to daryti dėl Deino. Jis susidūrė su tetos Deb socialiniu pasipūtimu, neturėdamas tų gynybos priemonių, kurias panorėjęs galėjau naudoti, o aš jokiu būdu nelaikiau savęs geresniu 41Ž jį.

Užuot gyręsis, išreiškiau savo susižavėjimą rožiniais raštais ant baltais paneliais apmuštų sienų. Tai labai patiko tetai Deb ir sukėlė dėdei Džordžui sardonišką šypseną.

— Savo protėvius mes laikome valgomajame,— pasakė jis.

Keitė atsistojo.

— Parodysiu Alanui jo kambarį,— tarė ji.

— Jūs atvažiavote automobiliu?—paklausė dėdė Džordžas. Aš linktelėjau. Jis tarė Keitei:— Brangute, pasakyk Kalbertsonui, kad pastatytų misterio Jorko mašiną į garažą.

— Gerai, dėde Džordžai,— tarė Keitė, šypsodamasi jam.

Kai aš išsiėmiau lagaminą ir mudu pasukome atgal, Keitė paklausė:

— Kodėl nepasakėte tetai Deb, kad jūs žokėjus mėgėjas ir kad esate turtingas žmogus, ir visa kita?

— O kodėl jūs nepasakėte?—paklausiau.

Ji sutriko.

— Todėl... Todėl, kad aš...

Ji negalėjo pasakyti tikrosios priežasties, todėl aš pasakiau pats:

— Dėl Deino?

— Taip, dėl Deino.— Jai aiškiai buvo nemalonu.

— Ką gi, pasielgėte teisingai,— ramiai tariau.— Dėl to jūs man ir patinkate.— Pabučiavau ją j skruostą, ji nusijuokė ir aprimusi nustraksėjo laiptais aukštyn.

Sekmadienį po pietų, kuriuos teta Deb tardavo trimis skiemenimis, man buvo leista pavėžinti Keitę.

Rytmetį teta Deb išsiruošė į bažnyčią, ir mudu su Keite važiavom kartu: iki bažnyčios buvo ištisa mylia kelio, ir Kalbertsonas nuvežė mus ten gerai išblizgintu ,,Daimleriu". Tetai Deb įsakius, aš sėdėjau greta šoferio, ji ir Keitė — užpakalinėje sėdynėje.

Kol mes stovėjome ant' tako, laukdami tetos Deb, Keitė aiškino man, kad dėdė Džordžas niekada nelanko bažnyčios.

— Daugiausia laiko jis praleidžia savo kabinete. Tai mažas kambarėlis šalia to, kuriame mes pusryčiavome. Ten jis kiauras valandas šnekasi telefonu su savo draugais, ten rašo traktatą ar monografiją, ar kažką panašaus, berods, apie raudonodžius. Jis išeina iš ten tiktai tada, jeigu jį kviečia prie stalo arba kas nors atsitinka.

— Tetai Deb turbūt nuobodu,— tariau, gėrėdamasis, kaip kovo saulė nušviečia žavingą burnos liniją ir meta rausvus atšvaitus ant tamsių Keitės blakstienų.

— O kartą per savaitę jis veža ją į Londoną. Ten ji pasidaro šukuoseną, pasklaido žurnalus Britų muziejuje, paskui juodu pietauja pas Ricą arba kurioje nors kitoje ne mažiau tvankioje vietoje, po to vyksta į dieninį koncertą arba į parodą. Labai pikantiška programa, ar ne?— tarė Keitė, akinamai šypsodamasi.

Po pietų dėdė Džordžas pasikvietė mane į kabinetą parodyti, kaip jis pasakė, „trofėjų". Tai buvo įvairioms primityvioms ar barbarų gentims priklausančių daiktų kolekcija. Kiek galėjau spręsti, tokia kolekcija būtų pa-puošuši bet kurį nedidelį muziejų.

Ginklai, šiek tiek brangenybių, molinių indų, ritualo areikmenų — visa tai buvo paaiškinta parašais ir išdėstyta ant lentynų stiklinėse dėžėse, dengiančiose tris kabineto sienas. Aš žiūrinėjau daiktus iš Centrinės Afrikos, iš Polinezijos salų, iš vikingų epochos, iš Naujosios Zelandijos. Dėdės Džordžo interesai aprėpė visą Žemės rutulį.

— Tam tikrą laiką aš studijuoju kurią nors vieną gentį,— paaiškino jis.— Laikas nebėga tuščiai nuo tada, -kai išėjau į pensiją, ir man tai patinka. Pavyzdžiui, ar žinote, kad Fidžio salose vyrai nupenėdavo moteris tartum gyvulius, o paskui jas suvalgydavo?

Jo akys spindėjo, ir man kilo įtarimas, jog malonumas, kurį jis patirdavo, studijuodamas pirmykštes gentis, iš dalies kildavo, mėgaujantis jų primityviu žiaurumu. Gal jam reikėjo dvasinių priešnuodžių visiems tiems pietums ilico restorane ir dieniniams koncertams.

Aš paklausiau*:

— Kokią gentį jūs dar studijuojate? Keitė kažką pasakojo man apie indėnus.

Atrodo, jam patiko, kad domiuosi jo hobiu.

— Taip, aš ketinu apžvelgti senąsias tautas, gyvenusias Amerikoje. Kaip tiktai Šiaurės Amerikos indėnai buvo paskutinis mano studijų objektas. Štai čia jų spinta.

Jis nusivedė mane į tolimą kampą. Plunksnų, papuošalų, peilių ir strėlių kolekcija buvo juokingai panaši į vesternų rekvizitą, bet aš neabejojau, kad čia viskas tikra. O centre kabojo juodų plaukų kuokštas su prilipusiu išdžiūvusios odos lopu. Apačioje buvo priklijuotas užrašas: ,,Skalpas" Aš atsigręžiau ir susidūriau su dėdės Džordžo žvilgsniu, pilnu slepiamo pasitenkinimo. Jis pažiūrėjo į lentyną.

— O taip,— tarė jis.— Šitas skalpas tikras. Jam maždaug šimtas metų.

— Įdomu,— santūriai pasakiau aš.

— Aš paskyriau Šiaurės Amerikos indėnams ištisus metus, nes jų yra buvę daug įvairių genčių,— kalbėjo jis.— Bet dabar perėjau prie Centrinės Amerikos. Paskui užsiimsiu Pietų. Inkai, fuegai ir visi kiti. Aš, žinoma, ne mokslininkas, į ekspedicijas nevažinėju, bet kartais rašau straipsnius kai kuriems leidiniams. Šiuo metu rašau seriją straipsnių apie indėnus „Didžiajam paauglių savaitraščiui".— Iš jo putnių skruostų buvo matyti, kad jis be garso juokiasi iš kažkokio pavykusio savo pokšto. Paskui jo lūpos išsitiesė, rožinės odos raukšlės sustabarėjo, ir jis nuplaukė atgal, durų link.

Aš nusekiau paskui ir sustojau prie didžiulio ąžuolinio stalo, ant kurio, be dviejų telefonų ir sidabrinės rašalinės, dar gulėjo kartoniniai aplankalai su užklijuotomis žydromis popieriaus juostelėmis: „Arapahai", „Čerokiai'V „Siu", „Navahai" ir „Mohaukai".

Atskirai gulėjo aplankalas „Majai". Tingiai ištiesiau ranką atversti jį, nes nebuvau girdėjęs apie tokią gentį. Tačiau putli dėdės Džordžo ranka sunkiai nusileido ant to aplankalo, neleisdama jo atskleisti.

— Aš tik ką pradėjau tyrinėti šitą gentį,— atsiprašinėdamas tarė jis,— ir čia dar nėra nieko, ką vertėtų parodyti.

— Nesu girdėjęs apie tą gentį,— pasakiau.

— Jie buvo Centrinės, o ne Siaurės Amerikos indėnai,— paslaugiai paaiškino jis.— Jie, gal nepatikėsite, buvo astronomai ir matematikai. Labai civilizuoti. Aš jais sužavėtas! Jie atrado kaučiuko elastingumą ir gamindavosi iš jo sviedinius daug anksčiau, negu jie tapo žinomi Europoje. Šiuo metu aš studijuoju jų karus. Mėginu išsiaiškinti, kaip jie elgdavosi su savo belaisviais. Kai kurios freskos vaizduoja belaisvius, maldaujančius pasigailėjimo.— Jis nutilo, tiriamai žiūrėdamas tiesiai man | akis.— Ar nenorėtumėte patalkininkauti man, tvarkant įvairią surinktą medžiagą?— paklausė jis.

— Bet... matote... e...— sumišau.

Dėdės Džordžo skruostai vėl suvirpėjo.

— Aš nė negalvojau, kad jūs apsiimsite,— tarė jis.— Be abejonės, jūs verčiau pavežiosite Keitę.

Kadangi aš nežinojau, kaip į šį pasiūlymą pažiūrėtų teta Deb, dėdės Džordžo žodžiai buvo man dovana. Trečią valandą mudu su Keite jau žingsniavome link didelio garažo už namo, o prieš tai teta Deb iškalbinėdama leido mudviem nedalyvauti vakariniame arbatos gėrime.

— Pamenate, tą vakarą, kai mudu šokome, aš pasakojau, kaip žuvo Bilas Deividsonas?—lyg tarp kitko pasa-

Iriau, padėdamas Keitei atidaryti garažo duris.— Pamenate?

— Argi aš galėčiau pamiršti?

— Ar jūs atsitiktinai kam nors nepasakojote šito kitą rytą? Aišku, čia nėra jokios paslapties... aš tik labai norėčiau sužinoti, ar jūs su kuo nors nesikalbėjote.

Keitė suraukė nosį.

— Tiksliai nebepamenu, bet man regis, nekalbėjau, žinoma, pasakiau tetai Deb ir dėdei Džordžui per pusryčius. Nieko kito negaliu prisiminti. Juk aš nemaniau, kad tai paslaptis.— Jos balsas, baigiant frazę, pakilo, virsdamas klausimu.

— Čia ir nebuvo jokios paslapties,— tariau, ramindamas ją.— O ką veikė dėdė Džordžas prieš išeidamas į pensiją ir užsiimdamas antropologija?

— Išeidamas į pensiją?— perklausė ji.— O, tai vienas jo pokštų. Jis pasitraukė nuo reikalų, būdamas trijų dešimčių metų, kai tiktai gavo iš tęvo didžiulį palikimą. Nuo to laiko kas dveji treji metai juodu su teta Deb patraukdavo klajoti po pasaulį, rankioti visų tų atstumiančių relikvijų, kurias jis jums rodė savo kabinete. Kaip jos patiko?

Aš nemokėjau nuslėpti savo pasišlykštėjimo. Ji nusijuokė ir tarė:

— Ir aš taip manau. Bet stengiuosi, kad jis to neįtartų; jis taip jomis žavisi.

Garažas buvo perstatytas iš didelio kluono. Ten buvo pakankamai vietos keturioms išrikiuotoms mašinoms: „Daimleriui", naujutėlaičiui kreminiam automobiliui atlenkiamu stogu, mano „Lotosui", o šiek tiek nuošaliau — visuomenės paniekintam senutėliui juodam limuzinui su aštuonių arklio jėgų motoru. Visos mašinos, tarp jų ir manoji, buvo nepriekaištingai nublizgintos. Kalbertsonas buvo stropus darbininkas.

— Šituo senu laužu mes važinėjame ko nors nusipirkti į kaimą ir panašiai. Kreminis — mano. Dėdė Džordžas padovanojo jį man praėjusiais metais, kai grįžau iš Šveicarijos. Jis puikus, ar ne tiesa?—Keitė meiliai paglostė ihašiną.

— Gal mes važiuosime jūsų mašina vietoj manosios? Man būtų labai malonu, jeigu jūs neprieštarautumėt,— pasakiau.

Ji apsidžiaugė. Apsirišusi galvą žydra šilkine šerpe,, ji nuleido mašinos viršų, išvairavo ją iš garažo, ir mes. nusileidome keliuku pro vartus. Išvažiavusi į plentą, Keitė pasuko kaimo link.

— Kur važiuosime?— paklausė.

— Užsukime į Steiningą,— pasiūliau.

— Keistoką vietą pasirinkote,— tarė Keitė.— O kaip^ bus su jūra?

— Man reikėtų aplinkyti vieną fermerį SteiningO' apylinkėse. Paklausti dėl arklių furgono,— atsakiau. Ir išklojau jai, kaip tie vyrukai arklių furgone įtikinėjo mane nekelti klausimų dėl Bilo mirties.— Na, štai, o furgonas priklauso fermeriui iš Vašingtono,— užbaigiau.— Ta vieta netoli Steiningo, ir aš noriu jį paklausti, kas nuomoj o< furgoną praėjusį šeštadienį.

— Viešpatie! — šūktelėjo Keitė.— Kaip įdomu! — Ir šiek tiek padidino greitį. Aš sėdėjau greta ir gėrėjausi ja. Žavingas profilis, žydra šerpė, besiplaikstanti vėjyje, iš po jos išsimušusi plaukų sruoga, grakščiai nubrėžtos vyšninės lūpos. Ji galėjo sudaužyti širdį kiekvienam.

Iki Vašingtono tebuvo dešimt mylių kelio. Mes įvažiavome į kaimą ir sustojome. Paklausiau vaikų, grįžtančių iš mokyklos, kur gyvena fermeris Lousonaš.

— Štai tenai!—parodė mums aukščiausia mergaitė.

„Tenai" buvo pasiturinti, gerai prižiūrima ferma su senu, tvirtu namu ir už jos kylančiu naujutėlaičiu olandiška stiliaus kluonu.

Keitė įvažiavo į kiemą ir sustojo, ir mudu nužingsniavome pro sodo vartelius namo link.

Sekmadienio popietė — žinoma, ne pats geriausias laikas lankyti fermerį, besidžiaugiantį savo vienintele laisva diena, bet nebuvo kitos išeities.

Paskambinome, durų ilgai niekas neatidarė. Pagaliau jos atsivėrė. Apyjaunis, gražus vyriškis su laikraščiu rankoje klausiamai žvelgė į mus.

— Ar negalėčiau pasikalbėti su misteriu Lousonu?— paklausiau.

— Aš Lousonas,— atsakė jis ir nusižiovavo.

— Ar šita ferma jūsų?—paklausiau.

— Taip. O kuo galėčiau patarnauti?— jis vėl nusižiovavo.

Aš pasakiau, kad, kiek man žinoma, jis turi arklių furgoną, kurį nuomoja. Jis pasitrynė nosį nykščiu, apžiūrinėdamas mus. Paskui tarė:

— Furgonas labai senas. Ir klausimas — kada jo jums prireiks?

— Ar leisite jį apžiūrėti?— paklausiau.

— Taip,— tarė jis.— Luktelėkite.— Jis įėjo į vidų, mes išgirdome, kaip jis kažką pašaukė, ir moteriškas balsas jam atsakė. Paskui jis išėjo jau be laikraščio.

— Čia,— tarė jis, rodydamas kelią. Furgonas stovėjo po atviru dangumi, pridengtas tiktai šienu. ARH 708. Mano senas pažįstamas.

Pasakiau Lousonui, kad, tiesą sakant, neketinu nuomoti jo furgono, bet tik noriu sužinoti, kas nuomojo jį prieš aštuonetą dienų. Tačiau, matydamas, kad klausimas pasirodė pernelyg keistas ir jis rengiasi vyti mus iš kiemo, paaiškinau, kam man šito reikia.

— Negali būti, kad tai mano furgonas,— iš karto pasakė jis.

— Jūsų,— tariau.

— Aš jo niekam nenuomojau prieš aštuonias dienas. Jis kiaurą dieną stovėjo čia.

— Jis buvo Meidenhede,— atkakliai tvirtinau.

Fermeris spoksojo į mane pusę minutės. Paskui tarė:

— Jei tai tiesa, furgoną buvo paėmę be mano žinios. Savaitės pabaigoje buvau išvažiavęs su visa šeima. Mes buvome Londone.

— Kiek žmonių galėjo žinoti, kad jūs išvykęs?—paklausiau.

Jis nusijuokė.

— Gal kokie dvylika milijonų. Mes dalyvavome toje televizijos šeimyninėje viktorinoje penktadienį vakare. Mano žmona, vyresnysis sūnus, duktė ir aš. Jaunesniajam sūnui neleido dalyvauti, jis tiktai dešimties metų. Jis netvėrė pykčiu. Mano žmona laidos metu pasakė, kad šeštadienį mes visi eisime į zoologijos sodą, o sekmadieni į Tauerį ir kad negrįšime anksčiau kaip pirmadienį.

Aš atsidusau.

— Prieš kiek laiko jūs apie tą viktoriną sužinojote?

— Prieš kelias savaites. Vietos laikraštyje buvo parašyta, kad mes ten važiuosime. Man, tiesą sakant, pasidarė šiek tiek neramu. Negerai, kad kiekvienas apylinkės: valkata žino, jog tu išvažiuoji. Aišku, namie liko mano* darbininkai, bet, žinote, ne tas.

— Ar negalėtumėte jų paklausti, ar tuo laiku kas nors nebuvo samdęs furgono?

— Kodėl ne, galiu. Netrukus laikas melžti, jie tuojau visi susirinks. Bet vis dėlto man rodosi, kad jūs apsirikote, neteisingai įsiminėte numerį.

— Ar turite lenktyninį eržilą,— paklausiau,— gryna-kraujį, vidutinio svorio, bėrą, su balta žvaigžde kaktoje,, jo viena ausis nulėpus, uodegą laiko parietęs?

Jo skepticizmas išgaravo kaip dūmas.

— Turiu,— atsakė.— Jis tenai, arklidėje.

Nuėjome jo pasižiūrėti. Taip, tai buvo tas pats arklys, kurį Bertas vedžiojo priešais furgoną.

— Aišku, jūsų vyrai, šerdami arklius, turėjo pastebėti, kad to bėrio trūksta?—tariau.

— Mano brolis — jis gyvena už mylios nuo čia — imas bėrį, kai tik nori pajodinėti. Galimas daiktas, vyrai pamanė, kad jis bus paėmęs arklį. Paklausiu darbininkų..

— Kartu paklauskite, ar jie furgone nerado kaklaraiščio,— pasakiau.— Man jis labai patinka, sumokėsiu dešimt šilingų, jeigu jį sugrąžins.

— Gerai,— tarė Lousonas.— Užeikite į vidų ir luktelėkite.

Pro užpakalines duris jis įvedė mus per akmeninėmis plytelėmis išklotą prieangį į jaukų salonėlį ir paliko ten. Buvo girdėti jo žmonos, vaikų balsai, skimbčiojo arbatiniai šaukšteliai. Ant stalo pamatėme pusiau sumontuotą žaislinę konstrukciją, ant grindų gyvačiuke raitėsi vaikiško geležinkelio bėgiai.

Pagaliau Lousonas sugrįžo.

— Labai gailiuosi,— tarė jis,— bet darbininkai iš tikrųjų pagalvojo, kad eržilu išjojęs mano brolis, ir nė vienas nepastebėjo, kad furgonas nestovi įprastinėje vietoje. Ir jūsų kaklaraiščio jie sakosi nematę. Kai prapuola koks nors ne jų daiktas, jie pasidaro akli kaip kurmiai.

Aš vis tiek padėkojau jam už rūpestį, o jis paprašė, kad praneščiau, jei sužinosiu, kas buvo paėmęs furgoną.

Mudu su Keite nuvažiavome jūros link.

Ji tarė:

— Ne per daug vilčių teikianti pradžia, ar ne? Tą furgoną galėjo bet kas pasiimti.

— Tai turėjo daryti žmogus, žinantis, kur stovi furgonas,— pastebėjau.— Kaip tik todėl kažkam ir šovė mintis juo pasinaudoti. Jeigu tas kažkas nebūtų žinojęs, kad furgoną lengva paimti, jis būtų radęs kitokį būdą pasiųsti man pranešimą. Galėčiau lažintis, jog vienas fermerio vyrukų žino daugiau, negu sako. Dešimties svarų banknotas,— ir jis apsimetė aklu, kai ėmė furgoną, dar priedo įvarė vidun arklį, kad atrodytų panašiau. Visai suprantama, kad jis neskuba prisipažinti Lousonui.

— Bala jo,— lengvabūdiškai tarė Keitė.— Gal Louso-nas neturi nieko bendra su visa ta istorija. Būtų sukrečiantis pokštas, jeigu jis pasirodytų besąs visos gaujos vadeiva? Tada jums kaukštelėtų per galvą pistoleto rankena, įgrūstų į cemento maišą ir įmestų į jūrą, o mane pririštų prie bėgių priešais atūžiantį garvežį.

Aš nusijuokiau.

— Jei būčiau manęs, kad jis vadeiva, nebūčiau pasiėmęs jūsų.

Ji pažvelgė į mane.

— Saugokitės! Kad tik nepavirstume te tokiu saldučiu rūpestingučiu kaip dėdė Džordžas. Jis niekados neleisdavo tetai Deb patirti nė menkiausių nepatogumų, jokių pavojų! Man regis, todėl jos ir nepalietė šiuolaikinis gyvenimas.

— Tai ką, jūs manote, kad pavojaus nereikia vengti?— paklausiau.

— Žinoma, jeigu reikalas tikrai rimtas, nusispjauti į pavojus.— Dešine ranka ji plačiai mostelėjo, iliustruodama savo nerūpestingą požiūrį, ir tuojau pat už mūsų kurtinamai sukliko automobilio signalas. Mus aplenkė vyriškis su automobiliu, jis nustebęs pažvelgė į Keitę, matyt, taip ir nesupratęs, kokį signalą ji parodė dešine ranka. Keitė nusijuokė.

Ji pasuko mašiną link jūros, į Vortingą, ir pajūrio keliu nuvažiavo į rytus. Į mus stipriai padvelkė gaivus druskos ir dumblių kvapas. Pravažiavome Vortingo priemiesčius, ištisus akrus, pristatytus naujutėlaičių vasarnamių, Šorhemo, Sautviko ir Potsleido elektrines, Houvo manieringus fasadus ir pagaliau išvažiavome į ilgą Braitono promenadą. Keitė vikriai pasuko į vieną miesto aikštę ir sustabdė mašiną.

— Eime prie jūros,— tarė ji.— Aš mėgstu ją.

Mes perėjome per kelią, nulipome keliais laipteliais ir, įveikę žvyro ruožą, atsidūrėme smėlio pliaže. Keitė nusiavė batukus ir išpylė iš jų smulkių akmenukų sroveles. Saulė kaitino, buvo atoslūgio metas. Mes lėtai klampojome smėliu, kokią mylią, šokinėjome per bangolaužius; paskui pasukome atgal. Tai buvo nuostabi popietė.

Kai mudu, susikibę rankomis, koja už kojos artinomės prie Keitės mašinos, tik tada pastebėjau, kad ji pastatyta už kokio šimto jardų nuo „Plazos" viešbučio, prie kurio aš prieš dešimtį dienų atvežiau iš Plamptono Klifordą Tiudorą.

Ir štai — lyg burtininkui įsakius — jis pasirodė ant viešbučio laiptų, kalbėdamasis su livrėjuotu durininku. Net iš tokio atstumo nebuvo galima nepažinti jo milžiniškos figūros, jo tamsios odos, didingos galvos laikysenos. Tingiai stebėjau jį.

Prieš prieinant prie Keitės mašinos, mus aplenkė taksi ir sustojo prie viešbučio. Tai buvo juoda mašina su geltonais skydeliais ant durų, ir šį kartą aš lengvai perskaičiau užrašą „Markoni". Žvilgtelėjau į šoferį ir spėjau pamatyti jo profilį, važiuojant pro šalį. Jo nosis buvo didelė, smakras atsikišęs. Kaip gyvas nebuvau jo anksčiau matęs.

Klifordas Tiudoras pasakė durininkui keletą žodžių, perėjo gatvę ir sėdo į taksi, net nesakydamas, kur važiuoti. Taksi tuoj pat nurūko.

— Į ką jūs taip užsižiūrėjote?— paklausė Keitė, mudviem stovint prie jos mašinos.

— Nieko tokio,— atsakiau.— Papasakosiu, jeigu išgersite su manimi arbatos „Plazoje".

— Tai nuobodi skylė,— atsakė ji.— Tetai Deb čia patinka.

— Dar žiupsnelis detektyvo,— gundžiau aš.

— Tada sutinku. Padidinamąjį stiklą pasiėmėte? O pėdsekį šunį?

Mudu įėjome į viešbutį. Keitė pasakė einanti susišukuoti plaukų. Kol jos nebuvo, aš paklausiau merginą, sėdinčią už administratoriaus stalo, kur galėčiau pamatyti Klifordą Tiudorą.

— Deja, ko gero, būsite prasilenkę,— tarė ji.— Ką tik išvažiavo.

— Ar jis dažnai atvažiuoja?— paklausiau.

Ji nustebo.

— Maniau, kad žinote. Jis valdybos narys. Vienas pagrindinių pajininkų. Faktiškai— pridūrė ji su žavingu atvirumu,— jis viešbučio savininkas, ir jo žodis čia reiškia daugiau negu valdytojo.— Iš jos balso ir intonacijos aiškiai jautėsi, kad ji visiškai pateisina misterį Tiudorą.

— Ar jis turi automobilį?— paklausiau.

Tai buvo labai keistas klausimas, tačiau ji mielai pradėjo plepėti ta tema.

— Jis turi nuostabią didžiulę mašiną tokiu ilgu ilgu motoru ir su begale nikelio. Klasiškas daiktasl Bet jis, žinoma, ja nesinaudoja. Daugiausia važinėja taksi. Gal prieš minutę iškviečiau jam. Tai labai patogu, garbės žodis! Paskambini į kontorą, jie radiju iškviečia artimiausią mašiną, ir nespėji nė mirktelėti, kaip privažiuoja mašina. Visi mūsų svečiai naudojasi tais taksi...

— Meivise!

Plepioji mano pašnekovė akimirksniu susičiaupė ir kaltai atsigręžė. Į budėtojų kambarį įėjo rūsti trejeto dešimčių metų mergelė.

— Ačiū, kad pavadavote mane, Meivise. Galite eiti,— tarė ji.

Meivisė valiūkiškai žvilgtelėjo į mane ir dingo.

— Taigi, sere, kuo galėčiau padėti?—Ji buvo pakankamai mandagi, bet aiškiai ne iš tų tarnautojų, kurie mala liežuviais apie savo darbdavius.

— E... ar galėtume čia išgerti puoduką arbatos?

Ji dirstelėjo į laikrodį:

— Arbatai vėloka, bet prašom eiti į poilsio kambarį, padavėja jums patarnaus.

Keitė pasibjaurėdama žvilgtelėjo į prieš mus atsiradusius sumuštinius su žuvimi.

— Štai vienas iš seklio darbo pavojų,— tarė ji,— atsargiai atsikąsdama sumuštinio.— Ką gi jūs sužinojote?

Aš pasakiau, kad dar ankstoka daryti išvadas, bet mane domina smulkmenos apie taksi su geltonais skydeliais ir apie Bilą Deividsoną, o Klifordas Tiudoras vulgariausiu būdu susijęs su tomis mašinomis, ir su Bilu Deividsonu.

— Ne, nemanau, kad čia būtų kas nors bendra,— tarė Keitė, baigdama savo sumuštinį, bet atsisakydama antro.

Aš atsidusau.

— Ir aš nemanau,— tariau.

— Tai kas toliau?

— Jeigu žinočiau, kas tų taksi su skydeliais savininkas. ..

— Paskambinkim jiems ir sužinosime,— tarė Keitė keldamasi. Ji nuėjo prie telefono ir susirado numerį abonentų sąraše.

— Paskambinsiu jiems,— tarė ji.— Pasakysiu, kad noriu skųstis pačiam tų mašinų savininkui.

Ji paskambino į taksi kontorą ir sukėlė siaubingą sceną, reikalaudama, kad jai praneštų šitos firmos savininkų, valdytojų bei juristų pavardes ir namų adresus. Bet galų gale ji padėjo ragelį ir niršdama pažvelgė į mane.

— Jie nepranešė man nė žodžio! —tarė ji.— Na, turiu jums pasakyti, ir kantrus žmogelis šnekėjosi su manim! Jis nesupyko, o juk aš jį stačiai įžeidinėjau. Jis tiktai kartojo: ,,Malonėkite parašyti mums skundą su visomis smulkmenomis, mes viską išaiškinsime". Jis pasakė, kad firma nepratusi atskleisti savininkų pavardžių ir jis neturįs tam įgaliojimų. Jis nesitraukė nė per nago juodymą!

— Tai nieko. Jūs mikliai suveikėte, Keite! Prisipažįstu, aš ir nesitikėjau, kad jie ką nors jums pasakys. Žinote, man kilo mintis...

Aš paskambinau į Meidenhedo policiją ir paprašiau pakviesti prie telefono inspektorių Lodžą. Man pasakė, kad jis išėjęs, ir paklausė, ar nenorėčiau palikti jam pranešimo. Aš norėjau.

Pasakiau: ,,Kalba Alanas Jorkas. Paklauskite inspektorių Lodžą, ar jis negalėtų išaiškinti, kas yra radiofikuotų ,,Markonio taksi" Braitone savininkas arba valdytojas. Jis žinos, koks reikalas."

Balsas iš Meidenhedo atsakė, jog ryt rytą viskas bus pranešta inspektoriui Lodžui, bet jis negali tvirtinti, kad inspektorius Lodžas imsis mano prašomo tyrimo. Žavus biurokratinis žargonas! Aš padėkojau ir. pakabinau ragelį.

Keitė stovėjo greta manęs telefono būdelėje. Nuo jos sklido švelnus žiedų kvepalų aromatas. Jis buvo toks silpnas kaip lengviausias oro virptelėjimas. Švelniai ją pabučiavau. Jos lūpos buvo minkštos, sausos ir saldžios. Ji padėjo rankas man ant pečių, ir aš pabučiavau ją dar kartą.

Kažkas atidarė būdelės duris ir nusijuokė, pamatęs mus.

— Atleiskite, norėjau paskambinti.

Mudu sutrikę išėjome iš būdelės.

Žvilgtelėjau į savo rankinį laikrodį — buvo arti pusės septynių.

— Kelintą valandą mudviejų Mukia teta Deb?—paklausiau.

— Pietūs aštuntą. Suspėsime,— tarė Keitė.— Pasivaikščiokime skersgatviais, palandžiokime po antikvarų par-duotuyes.

Mes lėtai vaikštinėjome Braitono užkampiais, stabtelėdavome prie kiekvienos ryškiai apšviestos vitrinos ir žavėdavomės viskuo, kas joje buvo eksponuojama. Ir dar mes .retkarčiais stabtelėdavome prie gatvelių kampo tirštėjančiose sutemose pratęsti bučinio, nutraukto telefoną būdelėje. Keitės bučiniai buvo švelnūs ir nekalti. Ji neturėjo jokios patirties, ir nors jos kūnas suvirpėjo mano glėbyje, tame virpesy nebuvo aistros, nebuvo geismo.

Vieno skersgatvio gale, kai svarstėme, ar beeiti toliau, už mūsų nugarų žybtelėjo ryškūs žiburiai. ,,Žydrojo ančiuko" baro savininkas atidarinėjo savo įstaigą. Ji atrodė jauki.

— O jeigu prieš grįždami išgertume po taurelę?— pasiūliau.

— Nuostabu! — pasakė Keitė. Ir tokiu atsitiktiniu būdu mudu žengėme patį ryžtingiausią žingsnį to vakaro paieškose.

Įėjome į barą „Žydrasis ančiukas".

DEVINTAS SKYRIUS

Bufetas buvo apkaltas spindinčiu variu. Blizgėjo alaus bokalai. Tviskėjo stiklinės. Patalpa buvo švari, jauki, neryškiai apšviesta, sienas dabino aliejiniais dažais nutapyti žvejų kaimų vaizdai.

Mudu su Keite atsirėmėme į barą ir pradėjome šnekėtis su šeimininku apie jo cheresų skonį. Jis buvo penketo dešimčių metų vyriškis, kariškai išmankštintas, su styrančiais pavaškuotais ūsų galiukais. Nusprendžiau, kad jis atsargos viršila. Bet jis išmanė savo amatą, ir cheresas, kurį mums pasiūlė, buvo puikus. Mes. buvome pirmieji lankytojai tą vakarą ir stovėjome, plepėdami su juo. Jo manieros buvo vaišingo restorano šeimininko, tačiau kartu aš vis labiau jaučiau kažkokį įtempimą. Neteikiau tam reikšmės, nes klaidingai galvojau, kad jo nerimas neturi su manimi nieko bendro.

Įėjo dar viena pora, mudu su Keite pasiėmėme savo taures ir patraukėme prie staliuko. Ūmai Keitė slystelėjo, taure užgavo bufeto kraštą; taurė sudužo ir giliai įpjovė jai ranką.

Šeimininkas pašaukė žmoną, mažą, prakaulią moterėlę bespalviais plaukais. Pamačiusi kraują, srūvantį Keites ranka, ji sukliko gailėdamasi:

— Eikite čia ir pakiškite ranką po kranu į šaltą vandenį! Kraujas nustos tekėjęs. Tikiuosi, jūs nesutepėte savo nuostabios suknutės?

Ji atlenkė bufeto lentą, praleisdama mus į vidų ir nusivedė į virtuvę, iščiustytą kaip ir baras. Ant stalo gulėjo duonos riekės, sviestas, virta mėsa ir žalios salotos. Mes sutrukdėme šeimininko žmonai ruošti sumuštinius vakariniams lankytojams. Ji priėjo prie kriauklės, atsuko čiaupą ir pašaukė Keitę, kad ši pakištų ranką po vandens čiurkšle.

— Man baisiai nemalonu, kad pridariau jums tiek rūpesčių,— tarė Keitė.— Įbrėžimas visai negilus, o kraujas taip bėga!

— Kokie čia rūpesčiai, ką jūs, brangioji!—tarė šeimininko žmona.— Tuoj aprišiu jums ranką.— Ir, šyptelėjusi Keitei, ištraukė komodos stalčių, ėmė ieškoti tvarsčio.

Aš norėjau prieiti geriau apžiūrėti žaizdą. Bet vos žengiau žingsnį kriauklės link, pasigirdo grėsmingas urzgimas ir iš dėžės greta šaldytuvo išlindo juodas aviganis šuo. Jo geltonos akys buvo įsmeigtos į mane, jis piktai išsišiepė. Aš žvilgtelėjau, jis buvo nepririštas. Duslus urzgimas sustabdė mane virtuvės vidury.

Šeimininkė stvėrė sunkią lazdą ir prisiartino prie šuns. Mačiau, kad ji jaudinasi.

— Gult! Princai, gult! — Ji lazda parodė dėžę. Kiek padvejojęs, šuo įlindo į dėžę ir atsigulė, išsitiesęs ir žiūrėdamas į mane kuo pikčiausiai. Aš nejudėjau.

— Atleiskite, sere. Jis nepakenčia svetimų vyriškių. Suprantate, jis geras sargas. Bet dabar jis jūsų nelies, kol aš čia.— Ji padėjo lazdą ant komodos ir nusisuko į Keitę su vata, tvarsčiu ir dezinfekuojamu skysčiu.

Aš žengiau žingsnį prie Keitės. Raumenys šuns nugaroje suvirpėjo, bet jis liko gulėti savo būdoje. Aš nuėjau prie kriauklės. Žaizda beveik nebekraujavo, įpjovimas, kaip ir manė Keitė, buvo negilus. Šeimininkė apiplovė žaizdą, dezinfekavo ir sutvarstė. Aš atsišliejau į džiovyklą, žiūrėjau į šunį, į sunkią lazdą ir prisiminiau šeimininko nerimą. Visa tai reiškė tik viena: gynimąsi.

— Gynimasis.

Gynimasis nuo ko? Gynimasis nuo gynimo, pasakinėjo man mintys. Kažkas mėgino primesti savininkui reketą: mokėk arba mes sunaikinsim tavo barą... arba tave patį. .. arba tavo žmoną. Bet savininkas, nepriklausomai nūo to, ar aš teisingai nuspėjau jo praeitį, ar ne, matyt, pasirodė besąs nesukalbamas. Bent jau rinkliavininkai buvo susidūrę ar turės susidurti su šita mirtimi kampe. Čia jau patiems būtų tekę prašyti apgynimo.

Savininkas žvilgtelėjo į virtuvę.

— Viskas gerai?— paklausė jis.

— Puiku, labai ačiū,— tarė Keitė.

— Aš sužavėtas jūsų šunimi,— tariau.

Princas pirmą kartą atitraukė nuo manęs akis ir pasuko galvą į šeimininką.

— Taip, šuo puikus,— sutiko jis.

Nelauktai ir nesąmoningai man šovė mintis: galų gale ne šimtais čia, Braitone, veisiasi banditų gaujos, ir kuriems galams taksi kompanija turėtų samdyti žmogžudžius ir provokuoti tas kruvinas muštynes. Čia man apgailėtinai neatsargiai ir ištrūko:

— ,,Markonio taksi".

Profesionali šypsena smuklininko veide akmirksniu pavirto baisia neapykanta. Jis čiupo nuo komodos sunkią lazdą ir užsimojo virš mano galvos. Šuo iššoko iš savo dėžės ir visas susigūžė šuoliui, prispaudė ausis ir atkišo iltis. Matyt, aš persistengiau.

Išgelbėjo mane Keitė. Ji atsistojo šalia ir tarė be šešėlio baimės:

— Dėl dievo meilės, nemuškite jo per smarkiai, nes teta Deb lauks mūsų po pusvalandžio, kad pavalgydintų troškinta aviena su bulvėmis, o ji negali pakęsti vėlavimosi.

Šis nelauktas įsikišimas sutrikdė smuklininką, o aš suspėjau pasakyti:

— Цзи ne iš firmos ,,Markonio taksi", esu prieš juos. Būkite žmogus, padėkite lazdą, ir pasakykite Princui, kad jo ilčių neprireiks.

Smuklininkas nuleido lazdą, bet šuns nenuvarė, jis tebestovėjo už keturių pėdų nuo manęs.

O Keitė ir sako man:

— Tai kur čia mudu pakliuvome?— Tvarstis nukaro jai nuo rankos, per jį persisunkė ryški kraujo dėmė, ji šiaip taip užvyniojo tvarsčio galą ir užmezgė.

— Apsigynimui, ar ne?—kreipiausi į smuklininką.— Tai buvo šūvis į tamsą, tas klausimas dėl taksi. Vis sukau galvą, ko jūs saugotės, laikydamas tokį baisų šunį, o pfieš tai dienų dienas galvojau apie taksistus. Stačiai tos dvi temos sutapo.

— ,,Markonio" taksistai gerokai apkūlė jį patį prieš savaitę,— draugiškai paaiškino Keitė smuklininko žmonai.— Tad sunku tikėtis iš jo objektyvumo šiuo klausimu.

Smuklininkas ilgai žvelgė į mudu. Paskui priėjo prie savo šuns, apkabino kaklą, paglostė pasmakrę. Piktos geltonos akys palaimingai užsimerkė, ir šuo prisiglaudė prie šeimininko kojos.

— Į vietą — tarė smuklininkas.

— Mūsų Princas gerutis,— tarė jis ironiškai.— Klausyk, Sju, palikome barą tuščią, gal tu, mieloji, pabūsi salėje, kol aš pakalbėsiu su ledi ir džentelmenu?

— Turiu daryti sumuštinius,— paprieštaravo Sju.

— Aš padarysiu,— linksmai tarė Keitė.— Tikiuosi, jie bus be kraujo.— Ji paėmė peilį ir pradėjo tepti sviestą ant duonos riekučių. Smuklininkas ir jo žmona gal ir galėjo priešintis taksistams, bet tik ne Keitei, ji juos nuginklavo, ir, akimirką padvejojusi, smuklininko žmona išėjo į barą.

— Nagi, sere?— tarė smuklininkas.

Aš papasakojau jam apie Bilo mirtį ir susidūrimą su taksistais arklių furgone. ,

— Jeigu žinočiau, kas slepiasi už „Markonio taksi" fasado, gal surasčiau žmogų, kaltą dėl majoro Deividsono mirties.

Suprantu,— tarė jis.— Linkiu, kad jums sektųsi geriau negu man. Nors galva sieną daužyk,— nieko negaliu sužinoti. Tuštuma. Bet aš pasakysiu jums viską, ką žinau. Aišku, kuo daugiau žmonių pradės imti juos į nagą, tuo greičiau juos likviduos.— Jis paėmė du sumuštinius, vieną padavė man, kitą pats atsikando.

— Nepamirškite palikti vietos troškintai avienai,— tarė man Keitė ir dirstelėjo į laikrodį.— O viešpatie! Mes klaikiai vėluojame pietums, aš nenorėčiau užrūstinti tetos Deb.— Bet ji kaip niekur nieko toliau tepė sviestą ant duonos riekučių.

— Aš pirkau „Žydrąjį ančiuką" prieš pusantrų metų,— tarė smuklininkas,— kai tiktai išėjau į atsargą.

— Viršila?— sumurmėjau.

— Pulko,— pasididžiuodamas atsakė smuklininkas.— Mano pavardė Tomkinsas. Taigi nupirkau „Žydrąjį ančiuką" už savo santaupas ir karišką pensiją. Nupirkau pigiai. Pernelyg pigiai! Būčiau turėjęs pamąstyti, kad čia kažkas ne taip. Mes išgyvenome čia ne ilgiau kaip tris savaites, uždarbis buvo neblogas, ir štai vieną kartą ateina vyrukas ir pareiškia, kad, jeigu mes jam nemokėsime, kaip kad mokėdavo ankstesnis savininkas, mums bus blogai. Ir jis, įsivaizduojate, ima nuo bufeto pustuzinį taurių ir džingt į grindis. Jis pasakė, kad nori gauti po penkiasdešimt monetų per savaitę. Girdite? Penkiasdešimt monetų. Nenuostabu, kad buvęs savininkas uždarė barą. Man vėliau pasakojo, kad jis ilgai negalėjo parduoti, nes aplinkui visi suprato, kad pirktų vien nemalonumus, laukė, kol pasirodys nulėpausis, toks kaip aš — tiesiai iš armijos, ir visom keturiom kanopom dribs į tą purvyną.

Tomkinsas susimąstęs kramsnojo savo sumuštinį.

— Na, aš jam pasakiau, kad nešdintųsi. Kitą vakarą jie atėjo šešiese ir nusiaubė viską, mane apsvaigino nuosavu buteliu, o žmoną uždarė ant aukšto. Viską sudaužė— butelius, indus, visas kėdes sulaužė. Aš atsipeikėjau ant grindų tarp nuolaužų, o jie ratu stovėjo aplink mane. Jie pasakė, kad taį tiktai perspėjimas, kad, jeigu aš nemokėsiu įiems penkiasdešimties svarų per savaitę, kitą kartą jie sudaužys ir butelius sandėlyje, išlies visą vyną rūsyje, o po to, pasakė, ateis eilė ir mano žmonai.

Jo veidas persikreipė iš įniršio, kai visa tai prisiminė.

— Ir kas buvo toliau?— paklausiau.

— Na, dieve brangus, po vokiečių ir japonų man lyg ir netiko pasiduoti kažkokių piemenų malonei čia, Anglijoje. Keletą mėnesių aš jiems mokėjau, kad gaučiau atokvėpio. Bet penkiasdešimties svarų priedą prie mokesčių reikia kažkur surasti, tiesa? Čia vietelė pelninga, bet man būtų tekę misti iš savo pensijos. Taip negalėjo tęstis.

— Kreipėtės į policiją?— paklausiau.

Tomkinso veide pasirodė keista išraiška, sakytum, gėda.

— Ne,— neryžtingai tarė jis,— aš nenuėjau į policiją. Suprantate, juk aš nežinojau, kas jie per vieni. Ir jie grasino dievai žino kuo, jeigu nueisiu į policiją. Žinote, armijoje galioja taisyklė: pralaimėjus nepradėti mūšio su priešo jėgomis, kol negausi pastiprinimo. Tada aš ir pradėjau galvoti apie šunį. O jau po to buvau nuėjęs ir į policiją,— pridūrė jis tartum teisindamasis.

— Aišku, juk policija turi teisę uždaryti tą firmą, jeigu ji įsipainiojusi į sistemingus nusikaltimus,— tariau.

— A, štai ką jūs turit galvoj,— tarė jis.— Reikalas ne tas. Firma, žinote, tikra, taksi parkas. Stambi firma. Dauguma šoferių padorūs žmonės ir nieko neįtaria. Aš kai kuriems sakiau, kad jie tiktai priedanga šantažuotojų gaujai, jie netiki, kokia čia, girdi, gali būti gauja. O nusikaltėlių iš išvaizdos neatskirsi nuo padorių žmonių, juk jūs juos matėte. Šoferis kaip šoferis, atvažiuoja prieš uždarant barą, užeina nekalta išraiška ir reikalauja pinigų. O po to kuo puikiausiai gali paimti viešbutyje keleivį, veža pagal taksą, viskas taip, kaip ir turi būti, absoliučiai padoriai.

— O jūs negalite pakviesti civiliai apsirengusio policininko? Jis sėdėtų bare kaip lankytojas ir suimtų tą žmogų, kai ateina pinigų,— pasiūlė Keitė.

Smuklininkas karčiai atsakė:

— Nieko iš to neišeis, mis. Ir netgi ne todėl, kad niekas nežino, kada jo laukti, ir policininkui tektų sėdėti čia dvi ar tris savaites, o paprasčiausiai nebūtų pagrindo suimti: tie tipai visada turi mano pasirašytą vekselį penkioms dešimtims svarų. Na, įsikiš policija, jie parodys vekselį, ir baigtas kriukis. Policija padės, jeigu jūs duosite jai medžiagos, kurią galima pažiaumoti teisme. O kol jie turi tiktai vieno žmogaus žodžius prieš kitą, jie nieko nedarys.

— Gaila, kad pasirašėte vekselį,— atsidusau.

— Aš nepasirašiau! — pasipiktino jis.— Bet parašas visai kaip mano. Aš pats neatskirčiau. Kartą norėjau pačiupti tą vekselį, bet vyrukas, kuris man jį parodė, sako, be reikalo aš stengiuosi, suplėšysiu tą vekselį — jie padirbs kitą. Nukopijavo mano parašą.

— Vadinasi, jūs mokate jiems,— nusivylęs tariau.

— Nė velnio!—atšovė smuklininkas, ir jo ūsai pasišiaušė.— Jau metai neduodu jiems nė šilingo. Nuo to laiko, kai įsigijau Princą. Per mėnesį jis sudorojo ketvertą jų, ir po to jie šiek tiek atvėso. Bet visą laiką sukinėjasi aplinkui. Mudu su Sju stengiamės kuo rečiau išeidinėti iš namų, o jeigu jau einame, tai pasiimame ir Princą. Aš įrengiau signalizaciją prie visų langų ir durų, ir kyla velniškas triukšmas, jei bando brautis neprašytas svečias mums išėjus ar miegant. Bet tai ne gyvenimas, sere. Tai veikia Sju nervus.

— Bjauri istorija! — tarė Keitė, laižydama uogienę nuo pirštų.— Negi jūs šitaip visą amžių gyvensite?

— O ne, mis, mes pradedame iš lėto juos įveikti. Suprantate, jie renka pinigus ne tiktai iš mūsų. Jiems moka visa apygarda. Dešimt ar vienuolika smuklių, panašių į mūsų barą, mažos krautuvėlės — tabako, žinote, tokios, kur prekiauja suvenyrais, ir panašios. Šešios ar septynios kavinukės. Stambių įstaigų jie neliečia. Jie plėšia tiktai pavienius savininkus, tokius kaip aš. Ne iš karto šitai supratau, o paskui apėjau visas vietas, kur, kaip spėjau, jie galėjo uždėti leteną, ir tiesiai klausdavau savininkus, ar jie moka tiems banditams, ar ne. Tai truko kelias savaites — apygarda didelė. Kai kurie savininkai, mokantys tiems šantažuotojams, buvo mirtinai įbauginti ir neprisi-pažindavo, nors iš veidų matydavau, kad moka, tiktai nedrįsta prisipažinti. Aš jiems sakydavau, kad mes turime nustoti mokėję ir kovoti. Bet daugelis turi vaikų, jie bijo rizikuoti, kaip juos dėl to gali kabinti?

— Ką jūs padarėte?—paklausė Keitė, susidomėjusi pasakojimu.

— Įsigijau Princą. Jis buvo metų šunytis. Armijoje man buvo šiek tiek tekę dirbti Su šunimis, ir aš padariau jį tikru kovotoju.

— Taip, jums šitai pavyko,— tariau, žiūrėdamas į šunį, kuris taikiai drybsojo savo dėžėje, paguldęs galvą ant letenų.

— Vedžiojau Princą po visą apygardą ir rodžiau kitoms šantažuotojų aukoms,— kalbėjo Tomkinsas,— ir sakiau jiems, kad, jeigu ir jie įsigys šunis, mes galėsime išvyti taksistus. Kai kurie dar nesuprato, kad čia siautėja taksistai. Jie buvo per daug įgąsdinti, teko atverti jiems akis. Bet galų gale daugelis įsigijo šunis, ir aš pradėjau juos dresiruoti, nors buvo ir sunku: suprantate, šuo privalo klausyti tiktai vieno žmogaus — šeimininko, o aš dresiruodavau juos klausyti kitų, o ne manęs. Na, vis dėlto jie ne tokie jau blogi. Žinoma, iki Princo jiems toli.

— Kur ten,— patvirtino Keitė.

Jis įtariai pažvelgė į ją, bet ji kukliai dėstė sumuštinius krūvele pusdubenyje.

— Pasakokite toliau,— paprašiau.

— Sunkiausia buvo įtikinti prisidėti prie mūsų tuos, kurie turi vaikų. Jie įsigijo Elzaso aviganius arba buldogus. Dabar mes vežiojame vaikus į mokyklą mašina. Jų negalima išleisti po vieną, suprantate? Aš pasamdžiau džiudžitsu specialistą kartu su jo mašina, jis vežioja mažylius, o motinos juos lydi. Mes susitarėme, ir mokame jam visi. Aišku, brangoka, bet negalima nė palyginti su tuo, ką turėdavome mokėti tiems šantažuotojams.

— Tai žavu! — karštai sušuko Keitė.

— Mes juos įveikiame. Tačiau toli gražu dar ne viskas taip, kaip turėtų būti. Prieš dvi savaites jie nusiaubė „Kriauklelės" kavinę čia šalia, už kampo. Bet dabar mes organizavome sistemą ir prieš tokius dalykus. Pirmiausiai drauge išvalėme patalpą, surinkome nuolaužas, o po to pasiuntėme ratu kepurę ir surinkome pinigų naujiems baldams pirkti. Dabar kavinės savininkas nusipirko šunį, jis greit bus geros formos, ir laikys jį miegamajame. Tikrai, sakau jums, geriausias ginklas — šunys! — rimtai tarė smuklininkas.

Keitė net nusijuokė iš malonumo.

—• Ar taksistai ką nors buvo užpuolę, ar tiktai siaubė namus?— paklausiau.

— Jūs turite galvoje tą atsitikimą, kai jie apsvaigino mane nuosavu buteliu?—Smuklininkas atraite rankovę ir parodė ilgo rando dilbyje pabaigą.— Matote? Septynių colių. Trise užpuolė mane vakare, kai ėjau išsiųsti laiško. Tai buvo netrukus po to, kai Princas išvijo vieną iš tų draugužių. Buvau toks žioplas, kad išėjau į gatvę be šuns. Suprantate, pašto dėžutė čia pat. Tačiau vis tiek tai buvo klaida. Man smarkiai kliuvo, bet užtat gerai įsižiūrėjau į jų fizionomijas. Jie sakė, kad, jeigu pranešiu policijai, tai sugrįš ir dar įkrės. Bet aš tuoj pat paskambinau į policijos skyrių ir viską papasakojau. Tas niekšas, toksai baltapūkis, kuris išmėsinėjo man ranką, gavo šešetą mėnesių. Po to atsitikimo nė žingsnio nežengiu be Princo, ir jie nuo to laiko nebuvo prisiartinę prie manęs.

— O kaip kitiems?— paklausiau.

— Visur ta pati istorija,— tarė jis.— Tris ar keturis sužalojo, irgi peilio žaizdos. Po to, kai visiems jtaisiau šunis, prikalbinau juos pranešinėti policijai. Blogiau nebus, pagalvojau, bet žmonės vis dar buvo tiek prigąsdinti, kad nedrįso liudyti teisme. Žudyti? Ne, kiek žinau, ta gauja nieko nenužudė. Nėra prasmės, suprantate? Jeigu žmogus mirė, jis jau nebegalės mokėti.

— Taip,— susimąstęs tariau,— iš tiesų. Bet jie turėtų suprasti, kad, nužudę vieną, galės visiškai pavergti kitus.

— Nemanykite, kad aš šito nesuprantu,— niūriai tarė jis.— Bet ir jiems didelis skirtumas — šeši mėnesiai ar kalėjimas ligi gyvos galvos, o ko gero, ir kartuvės. Aš manau, tai juos ir prilaikydavo. Pas mus vis dėlto ne Čikaga, nors kartais ir pradedi tuo abejoti.

Aš tariau: ...

— Jeigu ta gauja nebegalės jūsų šantažuoti, ji mėgins primesti „globą" tiems, kurie nežino apie jūsų sistemą ir apie jūsų šunis...

Jis pertraukė mane.

— Dėl to mes irgi šį tą sugalvojome. Kas savaitė spausdiname Braitono laikraštyje skelbimą, kad kiekvienas, kam grasoma prievarta, gali kreiptis adresu: pašto dėžutė numeris toks ir toks, ir jam bus padėta. Veikia be priekaištų, drįstu jus užtikrinti.

Keitė ir aš nuoširdžiai susižavėję žiūrėjome į jį.

— Jūs turėjo pakelti į generolus,— tariau,— o ne į viršilas.

— Ne tokių bėdų pasitaikydavo,— kukliai atsakė jis.— Visko buvo gyvenime. Kiek jauniklių leitenantų, patekusių į karą tiesiai iš mokyklų, bėgiojo patarimų pas kadrinį kareivį! — Jis pakilo iš vietos.— Na, gerai, o jeigu dar po taurelę?

Bet mudu su Keite padėkojame jam ir pasakėme, kad mums laikas — jau buvo aštuonios. Susitariau su Tom-kinsu dalytis naujienomis apie karo veiksmus. Išsiskyrėme nuoširdžiausiais bičiuliais. Tačiau Princo paglostyti nesiryžau.

Teta Deb sėdėjo svetainėje, stukčiodama koja į grindis.

Keitė labai gražiai atsiprašė dėl mūsų pavėlavimo, ir teta Deb atšilo. Matyt, jos buvo labai prisirišusios viena prie kitos.

Per pietus Keitė, kreipdamasi daugiausia į dėdę Džordžą, viską papasakojo, kas mudviem nutiko. Ji humoris-tiškai pavaizdavo klajojantį arklių furgoną, šaipėsi iš sumuštinių su žuvimi „Plazos" viešbutyje ir susilaukė švelnaus tetos Deb priekaišto, nes ji buvo linkusi laikyti tą viešbutį svetingiausiu Braitone. Aš kažkodėl prisiminiau lengvabūdę Meivisę, kurią, galbūt ir nepelnytai, įtariau teikiant savos rūšies paslaugų viršutinių aukštų gyventojams.

— O po to mudu užsukome išgerti į nuostabią mažytę smuklę ,,Žydrasis ančiukas",— pasakojo Keitė, praleidusi epizodą telefono būdelėje ir mūsų sustojimus gatvelių užkampiuose. Ten aš įsipjoviau ranką,— ji parodė tvarstį,— žinoma, negiliai, ir mudu užėjome į virtuvę nuplauti kraujo. Dėl to ir pavėlavome. Baro šeimininkai laiko pikčiausią šunį, kokį esu kada nors mačiusi. Jis taip suurzgė ant Alano, kad jis sudrebėjo lyg žele...— Keitė nutilo, kad nurytų kąsnį.

— Jūs nemėgstate šunų, misteri Jorkai?—paniekinamai paklausė teta Deb. Ji beprotiškai mylėjo savo taksį.

— Žiūrint kokių,— atsakiau.

— Na, Princas jums ne per daug patiko,— pastebėjo Keitė.— Turbūt jį pavadino Princu dėl to, kad jis juodas. Juodasis Princas! Užtat naudingas šuo. Jeigu papasakočiau jums viską, ką ,,Žydrojo ančiuko" šeimininkas papasakojo man ir Alanui apie tai, kas dedasi mūsų padoriajame Braitone, jūs naktį neužmigtumėte.

— Keite, brangioji, nereikia,— paprašė teta Deb.— Aš ir taip kankinuos nemiga.

Žvilgtelėjau į dėdę Džordžą, ar jis nesupyko, kad negalės išklausyti istorijos pabaigos. Tačiau jis ūmai pastūmė į šalį savo lėkštę, vos nenumetė jos. O pajutęs mano žvilgsnį, tarė, skausmingai šyptelėjęs:

— Matyt, sutriko virškinimas. Tai irgi vienas iš nepatogumų, ateinančių su senyvu amžiumi. Mudu, žinote, pavirtome pora senų kuinų.

Jis mėgino sukikenti, bet nieko neišėjo. Jo rausvi skruostai papilkėjo, o veidą išpylė prakaitas. Iš tiesų kažkas labai negera atsitiko dėdės Džordžo pasaulėlyje.

Tetos Deb veide pasirodė susirūpinimas, ir iš įpratimo, norėdamas apsaugoti ją nuo nemalonumų, jis valios pastangomis susitramdė, gurkštelėjo vandens ir nusišluostė lūpas servetėle. Mačiau, kaip virpa jo rankos. Bet tas žmogus po riebalų sluoksniu turėjo plieninį šarvą, ir nusikosėjęs prabilo įprastiniu ramiu balsu:

— Keite, brangioji, pamiršau pasakyti, kad tau nesant skambino Gregoris. Jis pasakė, kad Dangiškajam skauda koją ir negalės ketvirtadienį dalyvauti lenktynėse Bristolyje, kaip buvo numatyta.

Keitės veidas ištįso.

— O ką, jis smarkiai šlubuoja?— paklausė ji.

— Man regis, Gregoris minėjo antkaulius. Bet juk jam nėra buvę lūžių. A? Labai, labai keista,— tarė dėdė Džordžas. Matyt jis buvo susirūpinęs, taip pat ir Keitė.

— Ant arklių kojų kartais susidaro kieti skauduliai,— paaiškinau.— Tai ir yra antkauliai. Kol votis auga, ji skausminga, bet tai neilgai trunka. Dvi trys savaitės, ir Dangiškasis vėl bus sportinės formos.

— Kokia nesėkmė! — tarė Keitė.— Aš taip svajojau apie ketvirtadienį... Sakykite, Alanai, važiuosite į Bristolį, jeigu mano arklys nedalyvaus?

— Taip,— atsakiau.— Aš josiu Palindromu. Atvažiuokite ir jūs, Keite, labai džiaugsiuosi, jus matydamas.

Aš kalbėjau karštai, ir tai paskatino tetą Debą išsitiesti ir nepalankiai žvilgtelėti į mane.

— Jeigu jauna mergina pernelyg dažnai rodosi žokėjų draugijoje, tai kenkia jos reputacijai,— tarė ji.

Vienuoliktą valandą, kai dėdė Džordžas užrakino kabinetą, kur buvo jo'kolekcija, ir kai teta Deb išgėrė nakčiai migdomųjų, Keitė ir aš išėjome iš namų pastatyti jos mašinos į garažą. Skubėdami pietų, buvom palikę ją alėjoje.

Namo' žiburiai, nors ir pritemdyti užuolaidų, vis tiek skaidrino nakties tamsumą, ir aš mačiau greta einančios Keitės veidą.

Atidariau jai automobilio dureles, bet ji neskubėjo sėstis.

— Jie sensta,— liūdnai tarė ji,— ir aš nežinau, ką be jų veiksiu. *

— Na, jie gyvens dar daug metų,— atsiliepiau.

— Tikiuosi. Teta Deb kartais atrodo labai pailsusi, o dėdė Džordžas dar neseniai buvo kur kas žvalesnis. Jis kažko susirūpinęs... Bijau, kad dėl tetos Deb širdies, nors jie man ir nesisako. Jie niekada nesiskundžia susirgę.— Ji gūžtelėjo pečiais, lyg būtų sušalusi.

Aš apkabinau ją ir pabučiavau. Ji nusišypsojo.

— Alanai, jūs geras žmogus.

Aš nesijaučiau geras, many siautėjo urvinio žmogaus atviros aistros. Norėjau sviesti ją į mašiną ir šimto mylių greičiu nusivežti į kokią nors nuošalią vietą tarp Pietų Anglijos kreidinių kalvų. Teko susiimti, kad, laikant ją glėbyje, nesuspausčiau mirtinu gniaužtu.

— Aš myliu jus, Keite,— pasakiau dusdamas.

— Ne, ne,— nutraukė ji.— Nesakykite to. Prašau, nesakykite! — Ji perbraukė pirščiuku mano antakius. Blausi langų šviesa atsispindėjo jos akyse, nukreiptose į mane, jos kūnas švelniai prigludo prie manęs, galva atsilošė.

— Kodėl nesakyti?

— Todėl, kad aš nežinau... Nesu tikra... Man malonu, kai mane bučiuojate, man patinka būti su jumis. Bet meilė — tai didis žodis... Tai per daug, per daug svarbus dalykas. Aš... aš galbūt dar nepasiruošusi...

Tai štai kas! Gražuolė Keitė, drąsi, meili Keitė, pasirodo, dar nepabudusi meilei! Ji nejautė, kad liepsnoja ta ugnimi, kurią mačiau kiekviename jos judesyje. Tą ugnį jai nuo vaikystės stengėsi prigesinti senamadiška teta, ir dabar sunku buvo leisti jai įsidegti, nesudrumstus jos dvasios ramybės.

— Meilės išmokti lengva,— tariau.— Tereikia surizikuoti. Reikia pasiryžti ir nustoti bijojus, ir jums iš karto pasidarys linksma, ir visi draudimai lėks velniop.

— Na, taip, o po to liksiu pamesta su kūdikiu ant rankų,— paprieštaravo' praktiška Keitė.

— Mes galime pirmiau susituokti,— tariau, šypsodamasis jai.

— Ne, Alanai brangusis, ne! Ne dabar.— Ir paskui, beveik pakuždomis:— Atleiskite man...

Ji sėdo į mašinų ir lėtai nuvažiavo už kampo, į garažą. Aš nuėjau iš paskos ir padėjau jai užstumti sunkias garažo duris, paskui sugrįžome namo. Prieangyje ji stabtelėjo, suspaudė man ranką ir švelniai, kaip sesuo, pabučiavo mane.

Aš nenorėjau to. Visiškai nesijaučiau esąs jos brolis.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Antradienį prapliupo lietus, šaltas, čaižus, plakantis besiskleidžiančius narcizus ir taškantis švelnius žiedlapius sutrypto purvo purslais. Vaikai ėjo į mokyklą su blizgančiais juodais apsiaustais, su gobtuvais iki pat akių ir aukštaauliais iki kelių guminiais batais. Viljamo tebuvo matyti cherubiniška burnytė su pienuotais lūpų kampais.

Scilė ir aš praleidome dieną, dėliodami Bilo rūbus ir asmeninius daiktus. Ji buvo daug ramesnė, negu aš tikėjausi, ir, atrodė, susitaikė su mintimi, kad jo nebėra ir kad teks toliau gyventi be jo. Nė vienas mudviejų neminėjome nakties, kurią ji praleido mano lovoje, ir aš vis labiau buvau linkęs manyti, kad ji nieko neprisimena, jos sąmonė tada buvo aptemdyta migdomųjų ir širdgėlos.

Išdėstėme Bilo daiktus krūvelėmis. Didžiausia buvo skirta Henriui ir Viljamui, kai jie užaugs, ir į tą krūvą Scilė atidėjo ne tiktai visus megztukus, bet ir du auksinius laikrodžius, išeiginius kostiumus ir pilką cilindrą. Aš dėl to kažkaip pasišaipiau.

— Visai nekvaila,— atsakė ji.— Henriui viso to prireiks po dešimties metų, jeigu ne anksčiau. Jis labai apsidžiaugs tais daiktais.— Ir ji dar pridėjo švarką jodinėjimui ir dvejus naujus šilkinius marškinius.

— Tokiu atveju mes galime ramiai viską sudėti atgal į spintą ir laukti, kol Henris ir Viljamas paūgės,— tariau.

— Teisingai,— tarė Scilė, pridėdama prie berniukų turto geriausias tėvo jojimo kelnes ir baltą lietpaltį šiltu pamušalu.

Baigę tvarkyti rūbus, nulipome žemyn, į jaukų Bilo kabinetą, ir ėmėme tvarkyti jo dokumentus: rašomasis stalas buvo kimšte prikimštas. Jis nemėgo išmetinėti senų sąskaitų bei laiškų, ir stalčiaus dugne aptikome pundelį Scilės laiškų, rašytų dar prieš vestuves. Ji atsisėdo ant palangės ir ėmė nostalgiškai skaityti juos, kol aš rūšiavau visa kita.

Bilo būta metodiško žmogaus. Sąskaitos buvo susegtos chronologiškai, o laiškai sudėti į dėžutes bei aplan-kalus. Mažuose stalčiukuose buvo dar nesutvarkytų dokumentų ir krūvelė senų, naudotų vokų su atžymomis ir datomis antroje pusėje. Daugiausia tai buvo priminimai sau pačiam, pavyzdžiui: „Pasakyti Simsonui, kad sutvarkytų tvorą penkių akrų lauke", „Antradienį Polės gimimo diena" ir t. t. Aš greit peržiūrėjau juos ir atidėjau į krūvą, numatytą išmesti.

Omai stabtelėjau. Ant vieno voko plačia Bilo rašysena buvo parašyta Klifordo Tiudoro pavardė, žemiau — jo telefono numeris ir adresas Braitone.

— Ar pažįsti Klifordą Tiudorą?— paklausiau Scilę.

—- Kaip gyva nesu tokio girdėjusi,— atsakė ji, neatsitraukdama nuo skaitymo.

Jeigu Bilas ketino joti jo arkliu, kaip kad sakė Tiudoras, kai vežiau jį iš Plamptono į Braitoną, tai visai natūralu, kad užsirašė jo pavardę ir adresą. Pavarčiau voką rankose. Laiškas siųstas vietinio prekybininko, kurio pavardė buvo išspausdinta kairiajame kampe, o antspaude įskaičiau mėnesį: sausis. Tai reiškė, kad Bilas visai neseniai sužinojo Tiudoro adresą.

Įsikišau voką į kišenę ir užsiėmiau kitais raštais. Senos fotografijos, keli sąsiuvinių lapai su vaikų piešiniais ir jų keverzonėm, adresų knygutės, bagažo etiketės, sveikinimo atvirukai, mokyklinės pažymių knygutės ir visokių rūšių bei dydžių užrašų knygutės.

— Scile, geriau tu pati jas peržiūrėtum,— tariau.

— Ne,— šypsodamasi atsakė ji, atsitraukdama nuo laiško.— Tu man pasakysi, kas ten yra, o paskui aš pati pažiūrėsiu.

Bilas neturėjo paslapčių. Užrašų knygutėse buvo beveik vien jo išlaidos, surašytos, kad būtų lengviau subalansuoti buhalteriją metų pabaigoje. Jos buvo kelerių metų senumo. Radau paskutinųjų metų užrašus ir ilgai juos sklaidžiau.

Mokesčiai už mokslą, šienas arkliams, nauja sodo žarna, „Jaguaro" žibinto remontas Braitone, dovana Scilei, lažybos už Admirolą, labdarybės išlaidos... Ir viskas. Paskui— balti lapeliai, kurie jau niekada nebebus užpildyti.

Vėl žvilgtelėjau į paskutiniuosius įrašus. Suma už Admirolą. Galimas laimėjimas — dešimt svarų, parašė Bilas. Ir data: jo mirties diena. Kad ir,kas jam būtų buvę pasakyta tada dėl Admirolo kritimo 'priežasties, jis viską palaikė juokais ir lažinosi pats už save, ničnieko nepaisydamas. Labai norėčiau žinoti, kas tai buvo per „juokai". Jis pasipasakojo Pitui, kurio mintys buvo pilnos arklių. Jis nė žodžio nepasakė nei Scilei, nei, kiek galėjau išsiaiškinti, nė vienam iš draugų. Gal jis laikė pokalbį tokiu nereikšmingu, kad stačiai pamiršo jį.

Sudėjau užrfcšų knygeles krūvon ir atidariau paskutinį stalčių. Tarp popierių buvo penkiolika ar dvidešimt bilietėlių, kuriuos bukmekeriai išduoda per lenktynes. Kai jų lažybų sumos praloštos, nusivylę lošėjai paprastai sudrasko ir išmeta bilietėlius, o ne sudeda į rašomąjį stalą.

— Kam Bilas laikė tuos bilietėlius?— paklausiau Scilę.

— Argi nepameni, kad Henris jais žaisdavo?—tarė ji.— Net kai įkyrėjo bilietėliai, Bilas vis dar jų atnešdavo. Aš manau, jis laikė juos, manydamas, kad Viljamas irgi panorės žaisti bukmekerius.

Taip, aš prisiminiau tą žaidimą. Statydavau po pusę penio už daugelį arklių, kai Henris, tas mažas rykliukas, buvo bukmekeriu. Bilietukai, kuriuos jis išduodavo, niekados nelaimėdavo.

Bilietai, kuriuos laikė jam Bilas, buvo išduoti įvairių bukmekerių. Per lenktynes Bilas mėgdavo spraustis prie bukmekerių vietų tribūnose ir mokėti grynais, statydamas už favoritus, o ne lošti totalizatoriuje.

— Tu nori palikti tuos bilietus Viljamui?—paklausiau.

— Tegul guli,— atsakė Scilė.

Padėjau juos atgal į stalą ir jaučiausi pabaigęs darbą. Buvo jau vėlu. Mes nuėjome į svetainę, pasikūrėme židinį ir įsitaisėme foteliuose.

— Alanai,— tarė ji,— noriu padovanoti tau ką nors, priklausiusio Bilui. Palauk, leisk man baigti. Aš vis galvojau, ką tau būtų malonu gauti, ir, man regis, būsiu parinkusi teisingai.— Ji perkėlė žvilgsnį nuo manęs į židinį ir ištiesė rankas į ugnį.

— Tu gausi Admirolą,— tarė ji.

— Ne,— tvirtai atsakiau.

— Kodėl ne?—Ji pakėlė akis, aiškiai nusiminusi.

— Mieloji Scile, tai per daug brangi dovana,— tariau.— Aš maniau, kad tai gali būti koks nors portsigaras arba krepšelis tabakui. Tu negali atiduoti man Admirolo. Jis vertas kelių tūkstančių. Tu turi jį parduoti arba leisti į lenktynes savo vardu, jei nori pasilikti. Bet tu negali dovanoti jo man. Aš pasielgčiau netinkamai tavo ir vaikų atžvilgiu, priimdamas tokią dovaną.

— Gal jis ir kainuotų kelis tūkstančius, jei parduočiau. Bet aš negaliu parduoti, tu pats žinai. Aš negaliu to padaryti. Jis per daug reiškė Bilui. Parduoti, juo labiau dabar — ne... Antra vertus, tu žinai, aš neturėčiau lėšų jam išlaikyti, juk Bilas paliko skolų. Dovanoju jį tau, jis pateks į geras rankas, jo likimas būtų pradžiuginęs Bilą, aš žinau. Matai, aš viską apgalvojau, neatsisakinėk. Admirolas tavo.

Ji buvo viską apgalvojusi.

— Tada aš paimsiu jį laikinai, nuomon,— tariau.

— Ne, dovanų. Tai Bilo dovana, jei nori.

Man beliko sutikti, aš nuoširdžiai padėkojau jai.

Kitą dieną iš pat ryto nuvažiavau į Pito Gregorio arklides pašokinėti su savo neprityrusiu Nepatikimuoju per mokomąsias kliūtis. Bmė dulkti lietutis, bet juk ne veltui važiavau tokią tolybę, nutarėme vis dėlto išvesti arklį. Nepatikimasis paslydo šlapioje žemėje prieš pirmą kliūtį ir po to nelabai norėjo šokinėti per kitas.

Numojome ranka ir patraukėme pas Pitą namo. Pasakiau jam, kad Admirolas dabar щапо ir kad aš juo josiu.

Jis tarė:

— Admirolas užregistruotas Lapės persekiotojo prizui Liverpulyje, ar žinojai?

— Puiku! — sušukau džiaugdamasis. Aš dar nė karto nebuvau dalyvavęs lenktynėse dėl Didžiojo nacionalinio prizo, ir staigi perspektyva patekti į jas po dviejų savaičių pakėlė man nuotaiką.

— Trokšti pamėginti?

Ir dar kaip!

Mudu pasišnekėjome apie kitus mano arklius, ir Pitas pasakė, kad Palindromas puikios formos po Čeltenhemo ir i jį galima dėti daug vilčių Bristolyje. Nuėjome pažiūrėti jo ir kitų arklių, aš apžiūrėjau Dangiškojo antkaulius. Koja tebebuvo pabrinkusi, bet aiškiai gerėjo.

Iš Pito nuvažiavau į Braitoną. „Lotosą" palikau aikštėje— ir praėjusį kartą taip dariau. Braitone, išėjęs iš geležinkelio stoties, apsidairiau. Aikštėje — trys mašinos be geltonų skydelių. Sparčiu žingsniu patraukiau ieškoti „Markonio taksi" kontoros. Adresą susiradau telefonų knygoje.

Konkretaus plano neturėjau, bet buvau įsitikinęs, kad paslapties raktas čia, Braitone, ir jeigu noriu iki jo prisikasti, reika veikti nedelsiant. Paieškos hipodrome nedavė nieko, neskaitant kimaus grasinimo telefonu.

„Markonio taksi" kontora buvo įsitaisiusi regentų epochos viloje, paverstoje administraciniu pastatu, apatiniame aukšte. Įėjau tiesiai į siaurą vestibiulį. Dešinėje buvo laiptai, kairėje — dvejos durys. Trečios, su užrašu „Valdytojo kabinetas", buvo tiesiai prieš mane, koridoriaus gale. Prie artimiausių durų kabėjo lentelė „Informacija". Ten ir užėjau.

Kadaise čia būta elegantiško kambario, ir netgi kontoros baldai negalėjo jo galutinai subjauroti.

Kambaryje sėdėjo dvi merginos — mašininkės, o pro praviras sustumiamas duris pamačiau telefonininkę, sėdinčią prie pulto. Ji kalbėjo į mikrofoną.

— Taip, madam, taksi atvažiuos jūsų po trijų minučių,— tarė ji.— Ačiū jums.

Jos aukštas balsas buvo labai malonaus tembro.

Dvi merginos pirmajame kambaryje klausiamai pažvelgė į mane. Abi buvo apsitempusios megztukais ir išsidažiusios. Aš kreipiausi į sėdinčią arčiau.

— Atleiskite... e... aš norėčiau užsakyti keletą taksi vestuvėms... Mano sesuo išteka,— tariau improvizuodamas, beregint išgalvojęs nebūtą seserį.— Ar įmanoma?

— Manau, kad taip,— atsakė ji.— Aš paklausiu valdytoją. Jis visada pats priima didelius užsakymus.

— Aš, tiesą sakant, atėjau tik sužinoti,— skubiai pridūriau.— Sesuo mane prašė... Ji liepė man kreiptis į įvairias firmas išaiškinti, kur labiau... e... prieinamos kainos. Aš negaliu galutinai tvarkyti užsakymo, nepasitaręs su ja.

— Suprantama,— tarė ji.— Gerai, aš paprašysiu misterį Filderį, jis pakalbės su jumis.

Ji išėjo į koridorių ir pasuko valdytojo durų link.

Kol laukiau, nusišypsojau antrajai merginai, besitaisančiai šukuoseną, ir pasiklausiau, kaip kalba trečioji, sėdinti prie komutatoriaus.

— Luktelėkit, sere,— kalbėjo jinai.— Išsiaiškinsiu, ar jūsų rajone yra mašina.— Ji pasuko jungiklį ir ėmė klausinėti:— i®siliepkit, bet kuri mašina Houv-2! Atsiliepkite, bet kuri mašina Houv-2!

Tyla, paskui garsiakalbyje pasigirdo vyriškas balsas:

— Merigolda, atrodo, Houv-2 nieko nėra. Galiu būti ten po penkių minučių. Ką tik išlaipinau keleivį Lendž-beri Pleise.

— Gerai, Džimai,— ji pasakė adresą, paskui pasuko jungiklį ir tarė į telefoną:—Taksi atvažiuos jūsų po penkių minučių, sere. Atleiskite už gaišatį, bet mes neturime mašinų, kurios galėtų atvažiuoti anksčiau. Ačiū jums, sere.

Ir vėl telefonas:

— „Markonio taksi¹'. Kuo galiu patarnauti?

Vestibiulio linoleumu sukaukšėjo aukšti kulniukai, mergina ėjo atgal.

— Valdytojas prašo jus užeiti, sere.

— Ačiū,— tariau ir nuėjau per vestibiulį prie atvirų durų gilumoje.

Žmogus, pakilęs manęs pasitikti ir ištiesęs ranką pasisveikinti, buvo apkūnus, gerai nuaugęs, mandagus keturiasdešimties metų vyriškis. Akiniuotas brunetas, šaltomis žydromis akimis. Jis atrodė per daug stipri asmenybė, kad sėdėtų taksi firmos kontoroje, ir per daug prityręs valdininkas užimamai vietai.

Man suvirpėjo širdis, ūmai užplūdo baimė, kad jis žino, kas aš, ir ko čia atėjau. Tačiau jo žvilgsnis buvo ramus, ir jis rimtai tarė:

— Girdėjau, jūs norite užsakyti keletą mašinų.

— Taip taip,— atsakiau ir pradėjau pliaukšti apie vestuves. Jis užsirašė kelias pastabas, apskaičiavo apytikrę užsakymo sumą ir padavė man lapelį. Aš paėmiau. Jo rašysena buvo giliai įsispaudžianti, tvirta, atitinkanti asmenybę.

— Ačiū jums,— tariau.— Aš parodysiu seseriai ir pranešiu jums, ką ji nuspręs.

Eidamas iš kabineto ir uždarydamas duris, atsigręžiau ir pažvelgiau į jį. Jis sėdėjo už stalo ir nemirksėdamas žiūrėjo į mane pro akinius. Aš nieko negalėjau įskaityti jo veide.

Sugrįžau į kontorą, pasakiau, kad viską sutvarkiau, ir padėkojau už pagalbą.

Jau apsisukau išeiti, bet šovė viena mintis.

— Beje, ar nepasakytumėte, kur galiu rasti misterį Klifordą Tiudorą?— paklausiau.

Merginos nė kiek nenustebo. Tačiau pasakė nežinančios.

— Merigolda gali jums sužinoti,— tarė viena.

Merigolda, priėmusi eilinį užsakymą, sutiko padėti.

Ji paspaudė mygtuką.

— Visoms mašinoms linijoje. Ar kas nors šiandien vežiojo misterį Tiudorą? Priimu.

Vyriškio balsas atsakė:

— Rytą nuvežiau į stotį. Sėdo į Londono traukinį.

— Ačiū, Maikai,— tarė Merigolda.

— Ji skiria visų jų balsus,— susižavėjusi tarė viena mergina.— Jiems niekada nereikia sakyti mašinos numerio.

— Ar jūs pažįstate misterį Tiudorą?—paklausiau.

— Nė karto jo nesame mačiusios,— atsakė viena merginų, o kitos papurtė galvas pritardamos.— Tiesiog jis vienas iš tų nuolatinių klientų. Jis čia nė neskambina, ima mašiną ir važiuoja, kur jam reikia, o mes paskui užrašome užsakymą. Šoferis praneša Merigoldai, kur jį vežiojo, nes mėnesio pabaigoje surašome sąskaitą ir siunčiame misteriui Tiudorui.

— Betgi šoferis gali pamiršti, kur čia prisiminsi visus keleivius?— juokais paklausiau.

— Ne, tokių kvailių nepasitaiko. Vairuotojai gauna komisinius už nuolatinius klientus. Tai kaip arbatpinigiai, suprantate? Mes patys pridedame vairuotojui dešimt procentų, kad nuolatiniai klientai neturėtų kas penkios minutės davinėti arbatpinigių.

— Gera idėja,— pritariau.— Ar daug turite nuolatinių klientų?

— Keliasdešimt,— atsakė viena mergina.— Bet misteris Tiudoras — geriausias mūsų klientas.

— O kiek pas jus taksi?—paklausiau.

— Trisdešimt vienas. Aišku, dalis stovi profilaktikoje, o žiemą bevažinėja pusė... Be to, žinote, konkurencija, mes ne vienintelė firma mieste.

— O kas firmos savininkas?—paklausiau lyg tarp kitko.

Jos atsakė, kad nežino ir kad joms į tai nusispjauti.

— Bet ne misteris Filderis?— paklausiau.

— Na, ką jūs,— atsakė Merigolda,— nemanau. Turi būti prezidentas kaip visur, tiesa, mes nė karto jo nematėm. O misteris Filderis — smulki žuvis, jis kartais vakarais arba sekmadienį atsisėda mano vieton, nors apskritai aš turiu pamainininkę.

Man pasirodė, kad jos ūmai pagalvojo: o ką tai turi bendro su to tipo sesers vestuvėmis? Laikas nešdintis, ir aš išėjau.

Stovėjau ant šaligatvio ir galvojau, ką toliau daryti. Priešais, kitoje kelio pusėje, pamačiau kavinę. Pietų metas. Perėjau gatvę ir užsukau į ją. Viduje tvyrojo sunkus kopūstų kvapas. Lankytojai dar nesirinko, ir aš atsisėdau prie laisvo staliuko palei langą. Pro „Senojo ąžuolo" kavinės tinklines užuolaidas galėjau stebėti firmos „Mar-konio taksi" kontorą, dar nežinodamas, ar man jos prireiks.

Apkūni jauna būtybė vešlia šukuosena kyštelėjo man panosėn mašinėle spausdintą meniu. Žvilgtelėjau į jį ir nusivyliau — primityviausia angliška virtuvė. Pomidorų sriuba, kepta menkė, dešrelės tešloje arba mėsos pyragas, arba pudingas su lašiniais. Meniu buvo sudarytas, aiškiai neatsižvelgiant į žokėjaus mėgėjo svorį. Paprašiau kavos. Mergina tvirtai atsakė, kad pietų metu kavos be užkandžio neduodama, neužtenka staliukų.

Pasakiau, kad sumokėsiu už visus pietus, tegul man atneša tiktai kavos. Ji sutiko, mintyse apšaukdama mane keistuoliu.

Kava nelauktai pasirodė stipri ir gardi. Matyt, man teko dar nepraskiestos, tingiai pagalvojau, stebėdamas kontoros duris. Nieko įdomaus.

Aukštu aukščiau viršum „Markonio" kontoros žybčiojo ir geso neono reklamos raidės, ryškioje dienos šviesoje ne iš karto jas pastebėjau. Įsižiūrėjau. Per visą pastato plotį tvykstelėdavo pavardė ,,L. S. Pertas". Viršum didelės kontoros vitrinos, ryškiomis geltonomis raidėmis juodame fone buvo užrašyta „Markonio taksi", o viršutinį pastato aukštą puošė didžiulė žydra iškaba, kurioje baltomis raidėmis buvo išvedžiota „Dženkinsas, skrybėlių urmo prekyba '.

Bendra namo išvaizda be abejonės, buvo spalvinga, bet nemanyčiau, kad jis atitiko regentų laikų architekto siekimus ir stilių. Pagalvojau, kad architektas turėjo taip vartytis karste, kad sumazgė mazgais drobulę. Ko gero, net šyptelėjau, nes staiga kažkąs prakalbo šalia manęs:

— Juk tai vandalizmas, tiesa?

Vidutinio amžiaus moteriškė nepastebima prisėdo prie mano stalo, kol spoksojau pro langą. Rūstoko, arkliško veido, nesidažiusi, šlykščia ruda skrybėlaite, gerokai ją sendinančia. Jos akys žvelgė rimtai. Kavinėje gausėjo lankytojų, ir aš nebegalėjau sėdėti vienas.

— Išties, tai nyku,— pritariau.

— Valdžia neturėtų to leisti. Visus senus namus šitame rajone perstatė ir pavertė kontoromis; stačiai gėda, Щ iš jų padarė. Aš priklausau architektūros saugojimo grupei,— pridūrė ji šiek tiek iškilmingai,— ir mes surašėme peticiją, kad žmonės nustotų bjauroję gražius pastatus klaikiomis reklamomis.

— Ar jums tai sekasi?

Jos veidas apsiniaukė.

— Deja, nelabai. Žmonės neatrodo linkę saugoti senovės kaip privalėtų. Ar patikėsite, kad pusė Braitono gyventojų nenutuokia, kaip atrodo regentų epochos namas, nors gyvena jų apsupti? Tik pasigrožėkite šita gatvės puse su visomis iškabomis bei reklamomis. O šitas neonas,— jos balsas virpėjo iš susijaudinimo,— tikrai paskutinis lašas. Jis atsirado tiktai prieš kelis mėnesius. Rašėme peticiją, kad jį nukabintų, bet jie nepaiso.

— Tai labai nuvilia,— tariau, stebėdamas „Markonio taksi" duris. Dvi mašininkės išėjo laukan ir šnekučiuodamos patraukė gatve, paskui dar dvi merginos, matyt, nusileidusios iš viršutinių aukštų.

Mano pašnekovė plepėjo toliau, sklidinais šaukštais kabindama pomidorų sriubą:

— Negalime išpešti jokio atsakymo iš Perto, nes nė vienas vadovų nenori susitikti su mumis; kontoros tarnautojai aiškina, kad jie negali nukabinti iškabos, nes ji jiems nepriklausanti, bet jie nesako, kam ji priklauso, ir mes negalime adresuoti peticijos tam asmeniui.

Mintyse pritariau neregimajam Perto valdovui, ne-trokštančiam susiremti karo take su architektūros saugojimo grupe.

— Jau klaikiai atrodė, kai jie išrašinėjo savo pavadinimus languose, bet neonai...

Galų gale jai pritrūko žodžių.

Tarpduryje pasirodė Merigolda — ji ėjo pietų, paskui— ketverto vyrų grupė. Bet į kavinę niekas neužėjo.

Baigiau gerti kavą ir nusprendžiau, kad šiandien pakaks. Iš Braitono sugrįžau įprastiniu keliu.

-Londone teko užtrukti kontoroje, ir namo važiavau didžiojo plūdimo iš darbo sraute. Susigriebiau prie šviesoforų ir visokių apvažiavimų galvojąs ne apie Bilą, o apie Džo Nantvičiaus paslaptį.

Galvojau apie visus jo triukus, kai jis ,,prilaikydavo" arklius, apie jo susikirtimus su Sendžiu Meisonu, apie Tiudoro nemalonę jam, apie neaiškius grąsinamus raštelius. Galvojau apie tvarką mūsų svėrykloje, apie tai, kad į rūbinę įleidžiami tiktai tarnai, žokėjai ir tarnautojai; treneriai ir arklių savininkai galėdavo užeiti tik į svėryklą, o spaudai ir publikai apskritai buvo uždrausta kišti nosį.

Jeigu tikėtum tuo rašteliu dėl Bolingbroko, tai Dža Nantvičiui vis tiek niekas nebegresia, nes savaitė praėjo ir jis atsipirko pirtim, kurią jam užkūrė Tiudoras. Pamatysiu jį Bristolyje rytojaus dieną gyvą ir sveiką* nors ir ne giedriausiai nusiteikusį. O pamatyti jį turėjau, nes dar automobilyje kely į namus jau žinojau, kad galėsiu pasakyti jam, kas rašė tuos raštelius, nors nebuvau tikras, kad pasakysiu.

Sapnuojant kartais keisčiausiu būdu išsisprendžia mįslės. Trečiadienį atsiguliau, galvodamas, kad visiškai be naudos praleidau rytą Braitone. O ketvirtadienio rytą pabudau, kartodamas vieną ir tą pačią pavardę ir tiksliai žinodamas, iš kur ji išliko atmintyje. Apsisiautęs chalatu* nusileidau į Bilo kabinetą ir ištraukiau iš stalo bilietukus su statymais, kuriuos jis laikė Henriui. Peržiūrėjau juos ir suradau tai, ko ieškojau. Ant trijų buvo parašyta L. S. Perto pavardė.

Kitoje pusėje Bilo buvo užrašyta pieštuku arklio vard-das, lažybų suma ir data. Jis visados buvo metodiškas. Nusinešiau bilietėlius į savo kambarį ir pagal žinyną patikrinau lenktynių dienas. Prisiminiau pokalbių nuotrupas, atsitiktines frazes, ir labai daug kas man paaiškėjo.

Nors ne viskas, toli gražu ne viskas.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Bristolyje žliaugė liūtys, ir šalta, įkyri, negailestinga drėgmė gadino visą lenktynių malonumą.

Keitė man pranešė neatvažiuosianti dėl blogo oro; buvo nepanašu, kad ji galėtų taip padaryti, ir aš bandžiau įsivaizduoti, kokį spaudimą turėjo padaryti jai teta Deb, kad įkalbėtų likti namuose.

Pagrindinė apkalbų tema svėrykloje buvo Džo Nant-vičius. Administracija ištyrė jo elgesį per paskutiniąsias lenktynes ir, oficialiąja frazologija naudojantis, „griežtai įspėjo ateičiai". Visi manė, kad jam labai pasisekė ir kad, turint galvoje jo buvusius nusižengimus, jis lengvai išsisuko.

Patsai Džo pūtėsi beveik taip pat kaip ir anksčiau. Jo apvaliame rausvučiame veide nebuvo nė lašelio baimės, nė menkiausių pėdsakų to girtavimo, kuris Čelten-heme buvo pavertęs jį skurdu. Vis dėlto išgirdau, kad praėjusį penktadienį, šeštadienį ir dalį sekmadienio jis praleido turkiškoje pirtyje, nežinodamas, kur dėtis iš baimės. Išvakarėse jis nusigėrė iki sąmonės netekimo ir visą savaitgalį garais varė iš savęs pagirias, su ašaromis įtikinėdamas vanoto j us, kad tiktai pas juos jaučiąsis saugus, atsisakinėdamas rengtis ir eiti пащо.

Tą istoriją, mėgaudamasis ir visaip gražindamas, pasakojo Sendis. Jo žodžiais, jis sekmadienio rytą užėjo į turMšką pirtį, kad numestų pirmadieniui, lenktynių dienai, kelis svarus, ir viską matė.

Aš sutikau Džo skaitantį skelbimus. Jis švilpavo kažkokį motyvą.

— Kas tave taip linksmina?— paklausiau.

— Viskas.

Jis nusijuokė. Aš įžiūrėjau raukšleles prie jo burnos ir šiek tiek paraudusias akis, kitokių patirto susijaudinimo pėdsakų nebuvo.

— Manęs nediskvalifikavo. Ir gavau pinigų. Už tai, kad pralaimėjau tas lenktynes.

— Ką?! — sušukau.

— Man sumokėjo. Juk tu žinai, aš tau pasakojau. Vokas su pinigais. Gavau šįryt.

Aš spoksojau į jį.

— O ką? Aš padariau, ką man liepė, ir viskas!—išpyškino jis.

— Turbūt taip,— išstenėjau.

— Ir dar — dėl tų grasinamų raštelių. Aš juos apstačiau, supranti. Visą savaitgalį prakiurksojau turkiškoje pirtyje, jie negalėjo prie manęs prieiti. Aš jiems visiems nušluosčiau nosį! — užbaigė jis triumfuodamas, tarytum ateinančią savaitę „jie" nebegalėtų su juo atsiskaityti, jeigu panorėtų. Jis aiškiai nesuprato, kad jį jau nubaudė ir kad, be fizinių kančių, pasaulyje esama ir blogesnių dalykų. Jis visą savaitę jautė aštrų nerimą, paskutines tris dienas — laukinį siaubą, o jam atrodė, kad jis sausas išbrido iš vandens ir visiems nušluostė nosis.

— Palaimintas, kas tiki,— trumpai pasakiau.— Džo, atsakyk man į vieną klausimą. Koks balsas to žmogaus_r kuris tau skambina, na, kai turi „pristabdyti" arklį?

— Na, jo taip nepažinsi iš balso. Gali būti, kas tiktai nori. Toks švelnus balsas, lyg ir prikimęs ar prislopintas. Kartais kalba beveik pakuždomis, sakytum žmogus bijo, kad jo kas nepasiklausytų. O koks man skirtumas? Kad tik daugiau išmestų kurui, o ten tegul sau kad ir varle kvaksi. Man nusispjaut.

— Tai ką, nori pasakyti, kad „pristabdysi" bet kurį arklį, jeigu jis paprašys?

— Gal ir „pristabdysiu", o gal ir ne,— tarė Džo, matyt suvokęs, kad jau per daug išsipasakojo. Jis gudriai pašnairavo į mane ir spruko į rūbinę. Jo miklumas buvo stačiai fantastinis.

Pitas ir Deinas svarstė dienotvarkę, ir aš priėjau prie jų. Pitas keikė darganą ir sakė, kad ji nuneš velniop visas lenktynes, bet Palindromui ji ne kliūtis.

— Veržkis į priekį nuo pusės rato, ir baigta. Visi raiteliai niekam tikę. Kiek nutuokiu, tikrai laimėsi.

— Gerai,— mechaniškai atsakiau ir staiga viduje suvirpėjau, prisiminęs, kad Admirolas taip pat tikrai turėjo-laimėti Meidenhede.

Deinas paklausė mane, ar gerai praleidau laiką su Keite, ir ne per daug apsidžiaugė entuziastišku mano-atsakymu.

— Būk prakeiktas, drauguži, jeigu atmuši man Keitę,— pasakė jis juokaujamai įniršusiu tonu, bet aš pajutau, kad jis kalba rimtai. Ar begalima kalbėti apie draugystę tarp vyrų, įsimylėjusių vieną merginą? Suabejojau, nes pamačiau Deino veide blykstelėjusią nematytą priešiškumo išraišką. Stovėjau sutrikęs, tartum uola nuo mano žvilgsnio būtų pavirtusi biriu smėliu.

Nuėjau ieškoti Sendžio.

Jis stovėjo rūbinėje prie lango, žiūrėdamas pro lietaus uždangą, srūvančią stiklu. Jis apsirengė savo pirmųjų lenktynių spalvų liemenę ir žiūrėjo į aptvarą, kur arklininkai su apsiaustais vedžiojo du arklius. Ir arkliai, ir arklininkai atrodė apgailėtinai.

— Šiandieną mums nekenktų prie akinių prisitaisyti valytuvus,— pastebėjo jis, neprarasdamas geros nuotaikos.— Kas nors išsiilgo purvo vonios? Na ir pliaupia, kad čia prasmegčiau: šitokiu oru nė viena žąsis neišeitų sausa iš vandens.

— Na, kaip tau patiko turkiška pirtis sekmadienį?— šypsodamasįs paklausiau.

— A, tu jau girdėjai?

— Gandai greit sklinda,— atsakiau.

— Taip ir reikia tam išsigimėliui,— tarė Sendis, plačiai šypsodamasis.

— O kaip tu sužinojai, kur jo ieškoti?—pasidomėjau.

— Mamytę paklausiau...— Sendis nuščiuvo, nebaigęs žodžio, ir visa jo išvaizda rodė, kad pasijuto padaręs kvailystę.

— Taip,— tariau.— Vadinas, tai tu siuntei jam grąžinamus laiškelius dėl Bolingbroko?

— O kodėl taip manai?— geraširdiškai paklausė Sendis.

— Tu mėgsti šiurkščius pokštus ir nemėgsti Džo,— pasakiau.— Pirmas raštelis, kurį jis gavo, buvo įkištas į švarką rūbinėje Plamptone — jį galėjo įkišti arba žokėjus, arba hipodromo tarnautojas, arba tarnas. Ten negalėjo pasirodyti nei bukmekeris, nei trenėris, nei arklio savininkas ar kas nors iš publikos. Štai aš ir pagalvojau, kad žmogus, kuris įdėjo raštelį į Džo kišenę, ir tas, kuris jam moka už negarbingą jojimą,— skirtingi žmonės. Tas žmogus, kad ir kaip keista, neatkeršijo Džo. Aš paklausiau save, kas gi tada suinteresuotas pakankinti Džo Nantvi-čių. Ir pagalvojau apie tave. Tu žinojai, kad jis turi pralaimėti. Kai jis laimėjo, tu pasakei jam, kad netekai daug pinigų ir kad atsiskaitysi su juo. Tu mynei jam ant kulnų, kad pasimėgautum jo kančiomis.

— Kerštas saldus ir taip toliau? Na, ką gi, tu sučiupai mane už rankos,— tarė Sendis.— Vieno dalyko niekaip nesuprantu: iš kur tu šitiek visko žinai?

— Daugiausia iš paties Džo,— atsakiau.

— Tai plepys! Kada nors liežuvis pridarys jam bėdos.

— Be abejonės,— pritariau, prisiminęs girto Džo vapėjimą.

. — Ar tu jam sakei, kad šituos raštelius siuntinėjau: aš?—paklausė Sendis, pirmą kartą sunerimęs.

— Ne. Tai supainiotų reikalą,— atsakiau.

— Na, ačiū nors už tai!

— Atsilyginant už tai — mažytė paslaugėlė. Sendi, pasakyk man, iš kur tu žinojai, kad Bolingbrokas neturi laimėti?

Jis plačiai nusišypsojo, supdamasis ant pirštų, bet neatsakė.

— Kalbėk,— tariau.— Aš juk prašau nedaug, o tai gal duos man raktą kitai mįslei — dėl Bilo Deividsono.

Sendis papurtė galvą.

— Tai tau nepadės. Man Džo pasakė.

— Ką?— šūktelėjau.

— Jis pats man pasakė rūbinėje, kai rengėmės prieš; lenktynes. Tu žinai, jis negali nepasigirti. Jis norėjo apstulbinti, o aš pasitaikiau čia pat. Be to, jis žinojo, kad aš-ir pats ,,pristabdydavau” arklius.

— Ką jis tau pasakė?— paklausiau.

— Jis pasakė, kad, jeigu aš noriu pasimokyti iš protingų žmonių, kaip nuvaryti arklį, galiu pasižiūrėti, kaip jis jos Bolingbroku. Na, ką gi, Sendis Meisonas moka suprasti iš pusės žodžio. Aš suradau lošėją, kuris pastatė penkiasdešimt svarų už Leiką, tas, mano apskaičiavimais, būtų turėjęs laimėti, jeigu Džo būtų „prismaugęs” Bolingbroką. Zinai, kas įvyko? Tas kvailys neištvėrė ir aplenkė Leiką dviem korpusais. Aš būčiau savo rankomis jį pasmaugęs. Penkiasdešimt svarų — tai man, brolau, nemenki pinigąi.

— O kodėl tu laukei ištisas dešimt dienų, prieš pasiųsdamas pirmą raštelį?— paklausiau.

— Stačiai anksčiau nesugalvojau,— nuoširdžiai prisipažino jis.— Bet aš jam gerai atsilyginau, ar ne? Jam vos per plauką neatėmė teisių Čeltenheme, jis po to ir nusigėrė, tris dienas prakaitavo turkiškoje pirtyje, ir visa tai iš jūsų nuolankaus tarno malonės! — Sendis net švytėjo.— Et, būtum matęs jį turkiškoje pirtyje! Šlapia višta, skuduras, mėšlas. Jis liejo ašaras ir maldavo, kad išgelbėčiau. Aš! Nors mirk iš juoko! Vos nepatrūkau. Stačiai pasaulinis kerštas!

— Ir per virvę Plamptone irgi tu jį permetei?—paklausiau.

— Nieko panašaus! — pasipiktino Sendis.— Tai jis tau pasakė? Prakeiktas melagis! Jis pats nupuolė, aš mačiau. Na, aš jam dar įvarysiu baimės.— Rudi jo plaukai pasišiaušė it šeriai, tamsios akys sublizgo.— Palauk, broleli, aš dar ne tokių dalykų prigalvosiu! Skubėti nėra ko. Duosiu garo, jis dar man pašoks, skruzdėlių prileisiu į kelnes. Na, tu kažko nepagalvok, aš jam ką nors nekalta sumanysiu.— Ir Sendis ėmė kvatoti, o prisijuokęs pridūrė:— Klausyk, jeigu tu jau esi toks žymus seklys, kaip ten su ta kita byla? Ar nors kiek pajudėjo?

— Ne per greitai,— atsakiau.— Bet žinau daug daugiau negu praėjusią savaitę, ir neprarandu vilties. O tu nieko naujo negirdėjai?

— Nė garso. Vadinas, nepasiduodi?

— Ne,— atsakiau.

— Na, ką gi, linkiu britaniškos sėkmės,— šyptelėjo Sendis.

Tarnautojas kyštelėjo galvą pro duris.

— Zokėja^j^rašom eiti,— pranešė.

Artėjo pirmųjų lenktynių pradžia.

Sendis užsimovė šalmą ir užsitempė raiščius. Paskui išsitraukė dirbtinius dantis — du viduriniuosius iš viršutinės žiaunos,— su^fryniojo į nosinaitę ir kyštelėjo į pakabinto švarko kišenę. Jis, kaip ir daugelis žokėjų, nejodavo su dirbtiniais dantimis, bijodamas juos pamesti arba praryti krisdamas. Šyptelėjo man bedantę burna, atsisveikindamas mostelėjo ranka ir iššoko į lietų.

Lijo ir po valandos, kai aš išėjau joti Palindromu. Pitas laukė manęs aptvare. Vanduo sruvo upeliais nuo jo skrybėlės kraštų.

— Na, argi ne velniška diena?—tarė jis.— Vienintelė paguoda, kad tau teks mirkti, o ne «пап. Aš jau prisirijau vandens iki valiai, kol jodinėdavau. Tikiuosi, tu gerai plauki?

— O ką?—paklausiau nesuprasdamas.

— O tą, kad, jeigu tu plaukikas, mokėsi atmerktomis akimis žiūrėti po vandeniu.

Aš pamaniau, kad tai vienas iš jo neprotingų juokų. Bet Pitas buvo rimtai nusiteikęs. Jis parodė į akinius, kadaruojančius man po kaklu.

— Tau jų šiandien nereiks. Toks purvas iš po kanopų, bemat užtaškys.

— Tai aš juos nuleisiu.

— Geriau visai palik. Jie tik trukdys.

Aš nusiėmiau akinius ir, pasukęs galvą perkelti gumelei per šalmą, pamačiau vyriškį, einantį kitapus aptvaro. Dėl lietaus ten beveik nebuvo žmonių, ir aš gerai jį įsižiūrėjau. Tai buvo Bertas, tas pats, kuris vedžiojo arklį šalia furgono Meidenhedo miške. Vienas iš „Markonio taksi" firmos šoferių.

Jis nežiūrėjo į mane, bet jo pasirodymas pažadino man nemalonų jausmą, sakytum elektros šoką. Ko jis čia atsivilko? Nejau jis atvažiavo šimtą keturiasdešimt mylių tiktai tam, kad pasigėrėtų vakaro lenktynėmis, lyjant lietui? O gal ir ne. ,

Pažiūrėjau į Palindromą, lėtai tapnojantį ratu po neperšlampama gūnia.

Favoritas... Nors užmušk!

Sudrebėjau.

Žinojau, kad jau šiek tiek pasistūmėjau keliu į savo auką — žmogų, kaltą dėl Bilo mirties, nors jis pats, kaip anksčiau, tebebuvo man nežinomas. Aš nepaklausiau įsakmių jų perspėjimų ir ėmiau baimintis, kad palikau per daug pastebimą pėdsaką; iš medžiotojo pats galėjau virsti auka. Jaučiau, kad Bertas Bristolyje ne vienas ir kad artėja trečias perspėjimas.

Bet būna akimirkų, kai viską nušviečia intuicija, ir tai buvo viena iš tokių akimirkų. Palindromas — favoritas. .. Tai, kas buvo padaryta vieną kartą, galima pakartoti, ir kur nors ant lietaus užpilto jojimo tako manęs; galimas daiktas, jau laukia naujas vielos ritinys... Aš buvau tuo tikras, kad ir ką sakytų logika.

Buvo per vėlu atsisakinėti. Palindromas buvo favoritas, dėl jo jau lažinamasi, ir jis puikios formos — nei šlubavimo, nei kraujoplūdžio iš nosies, nė vienos svarios priežasties, dėl kurios paskutinę minutę būtų galima pašalinti jį iš lenktynių. O jeigu aš pats būčiau ūmai sunegalavęs ir negalėčiau joti, man tuojau pat būtų suradę pamainą. Negalėjau siųsti kito žmogaus su savo liemene, kad jis patirtų kritimą, skirtą man.

O jeigu aš šiaip sau, be jokių paaiškinimų, atsisakyčiau leisti Palindromą dalyvauti lenktynėse, man atimtų žokėjaus teises ir niekados nebeleistų į hipodromą.

Jeigu pasakyčiau tvarkdariams, kad kažkas nori su viela parmušti Palindromą, jie, galimas daiktas, pasiųstų tarnautoją į jojimo taką apžiūrėti kliūčių, bet jis ten nieko nerastų. Aš buvau įsitikinęs, kad viela bus ištiesta tik paskutinę akimirką, kaip kad buvo, jojant Bilui.

Jeigu aš dalyvausiu lenktynėse, bet priturėsiu Palindromą ir nelįsiu pirmyn, vielos gali ir visai neištiesti. Bet man sudrebėjo širdis, kai pažiūrėjau į šiandien jau jojusių žokėjų veidus; reikėjo matyti, kokioje būklėje jie sugrįžo iš ‘ ankstesnių lenktynių. Žmonės, liemenės — viskas buvo taip apskretę purvais, kad nebebuvo galima skirti jų spalvų nė per du žingsnius. Mano spalvos — kavinė ir kreminė — būtų apskritai nebeįžiūrimos. Žmogus, lūkuriuojantis su viela rankose, negalėtų tikrai pasakyti, koks arklys bėga pirmas, bet jis lauktų manęs ir atitinkamai veiktų.

Aš pažvelgiau į kitus žokėjus aptvare, nenoromis.nusirengiančius apsiaustus ir sėdančius ant arklių. Jų buvo* arti dešimties. Tie žmonės daug ko mane išmokė ir laikė savu, žmonės, benflravimu ir bičiulyste su kuriais aš di-džiavausi ne magiau kaip pačiomis lenktynėmis. Jeigu pakiščiau kurį nors smūgiui vietoj savęs, nebegalėčiau žiūrėti jiems į akis.

Niekas negalėjo man padėti. Teks šuoliuoti Palindromu priešaky ir tikėtis geriausio atvejo. Prisiminiau Keitės žodžius: „Jeigu reikia padaryti tikrai ką nors labai rimta, nusispjauti į pavojų."

Nusispjauti į pavojų! Galų gale aš galiu nupulti bet kurią dieną ir be jokios vielos. Jeigu nupulsiu šiandien su jos pagalba — tai blogai. Bet padėti niekuo negalima. Be to, aš galėjau apsirikti: tos vielos niekas nematė.

— Kas tau?—paklausė Pitas.— Atrodai lyg šmėklą pamatęs.

— Niekai, viskas tvarkoje,— atsakiau, nusivilkdamas apsiaustą. Palindromas stovėjo greta, ir aš patekšnojau jam per nugarą, gėrėdamasis jo dailiu, išmintingu snukiu. Dabar mane labiausiai graužė nerimas dėl Palindromo— tegul nors jam tos dešimt minučių nebūna paskutinės.

Aš atsisėdau balne ir, pažvelgęs iš viršaus, tariau:

— Jeigu..: jeigu Palindromas kristų šiose lenktynėse, būk geras, paskambink inspektoriui Lodžui į Meidenhedo policijos skyrių ir papasakok.

— Kuriems velniams...— pradėjo Pitas.

— Pažadėk man,— tariau.

— Gerai. Bet aš niekaip nesuprantu. Juk tu pats ;gali pasakyti jam, jeigu nori! Nieko tau neatsitiks.

— Gal ir ne,— nusileidau.

— Aš sutiksiu tave laimėtojų garbės rate,— atsakė jis ir paplojo Palindromui per strėnas, kai mes pajudėjome.

Lietus čaižė mums veidus, kai išsirikiavome prieš tribūnas startui. Turėjome apjoti du ratus. Startas — ir mes nurūkome. ..

Du ar trys arkliai peršoko barjerą anksčiau už mano, bet paskui aš paraginau Palindromą ir ėmiau pirmauti. Jis buvo puikios formos ir šokinėjo su aukščiausios klasės stiplerio grakštumu. Bet kurią kitą dieną aš, jausdamas po savimi tą galingą ir lengvą kūną, būčiau patyręs malonumą, kurį sunku išsakyti žodžiais. Dabar aš beveik nieko nepastebėjau.

Prisimindamas Bilo kritimą, aš vis laukiau, kad štai sušmėžuos žmogus už kliūties, vyniodamas vielą, pakeldamas ją, rišdamas... Ketinau pakelti Palindromą šuoliui aukščiau, kad jis neatsimuštų į vielą kildamas, o užgriūtų krūtine, kai, baigdamas šuolį, pasieks aukštį, kurioje ji įtempta. Tada, tikėjausi, jis galbūt numuš vielą savo svoriu arba nutrauks ją žemyn ir nusileis ant kojų, o jeigu ir neišsilaikys, tai kritimas nebebus toks smarkus kaip kad atsitiko Admirolui. Bet lengviau ką nors suplanuoti, negu įvykdyti, ir aš abejojau, ar galėsiu priversti tokį apsigimusį šuolininką kaip Palindromas, išsimušti iš tempo ir pakilti į orą nors sekunde anksčiau laiko.

Pirmąjį ratą apjojome be jokių įvykių, šlepsėdami šia-piu lauku. Liko dar maždaug mylia, kai jau priešpriešinėje tiesojoje išgirdau už savo pečių kanopų bildesį. Atsigręžiau. Raiteliai lėkė glaudžia grupe toli užpakaly, bet du atkakliai vijosi mane ir buvo besusilyginą su Palindromu.

Aš paraginau, jis iškart pakluso, ir taip mes atsiplėšėme nuo persekiotojų maždaug penkiais korpusais.

Niekas neperėjo takelio anapus kliūties.

Aš nemačiau jokios vielos.

Ir vis dėlto Palindromas ją užkliudė.

Jei ne tie du besivejantys, aš nebūčiau paraginęs Palindromo. Pajutau, kad kažkas kirto jam per kojas, kai mes pakilome viršum viršutinio barjero priešingojoje tiesiojoje, ir aš išlėkiau iš balno tartum kulka. Kol ritausi žeme, kiti arkliai šokinėjo per kliūtį. Aišku, jie nebūtų užlėkę ant žemėje gulinčio žmogaus, jei būtų galėję jį aplenkti, bet šiuo atveju, kaip man vėliau pasakojo, jie turėjo lenkti Palindromą, mėginantį atsistoti, ir aš atsidūriau jų kelyje.

Arklių pasagos daužė mano kūną. Vienas smūgis pataikė į galvą, šalmas sutruko ir nuriedėjo šalin. Šešias sekundes tęsėsi triuškinantis, skausmingas chaosas, kurio metu aš nebegalėjau nei galvoti, nei judėti — galėjau tiktai jausti.

Paskui viskas baigėsi. Aš tyso jau šlapioje žolėje, bejėgis ir apsvaigęs, nepajėgdamas ne tiktai pasikelti, bet ir pajudinti rankos. Gulėjau aukštielninkas, kojomis į kliūtį. Lietus pylė man į veidų ir sruvo plaukais; lašai taip skaudžiai kapojo vokus, kad nesisekė atmerkti akių, sakytum ant manęs būtų užvertę didelę naštą. Ir vis dėl-to pro vargais negalais pramerktas blakstienas pamačiau žmogų prie kliūties.

Jis neskubėjo man padėti. Jis karštligiškai vyniojo vielos ritinį, eidamas nuo lauko į pakraštį. Kai priėjo išorinį stulpą, kyštelėjo ranką į apsiausto kišenę, ištraukė kažkokį instrumentą ir nugnybo vielą toje vietoje, kur ji buvo pririšta -—aštuoniolika colių aukščiau kliūties. Sį kartą jis nepamiršo savo replių! Baigęs darbą, užsinėrė vielos ritinį ant rankos ir atsisuko į mane.

Aš pažinau jį. '

Tai buvo arklių furgono šoferis.

Visos spalvos ūmai nublanko. Pasaulis pasidarė pilkas kaip blogai nufilmuotas filmas. Pilka buvo žolė, pilkas buvo ir šoferio veidas...

Pilkas buvo ir dar vienas žmogus prie kliūties, kuris dabar patraukė link manęs. Aš pažinau ir jį, jis buvo ne taksi šoferis. Aš taip apsidžiaugiau, kad dabar esu nebe vienas kovoje prieš furgono vairuotoją, jog vos nepravirkau iš palengvėjimo. Mėginau atkreipti jo dėmesį į vielą— šį kartą turėjau liudininką. Bet žodžiai, besisukantys mano mintyse, niekaip nelipo prie liežuvio. Ir gomurys, ir liežuvis buvo tartum sukaulėję.

Jis priėjo arčiau, sustojo prie manęs ir pasilenkė. Aš norėjau nusišypsoti ir pasakyti „labas", bet nė vienas veido raumuo nesujudėjo. Žmogus vėl išsitiesė.

Nusisukęs jis šūktelėjo per petį:

— Jis be sąmonės! — ir vėl atsigręžė į mane.— Tikras išgama!—tarė jis ir spyrė man koja. Girdėjau, kaip trakštelėjo šonkauliai, pajutau veriantį skausmą šone.— Gal tai pamokys jį nekišti nosies į svetimus reikalus! — Jis spyrė dar kartą. Mano pilkas pasaulis aptemo. Aš beveik praradau sąmonę, bet netgi tą baisią akimirką kažkokia smegenų dalis veikė, ir aš supratau, kodėl tarnautojas neperbėgo jojimo tako, kol tempė vielą: jam nereikėjo to daryti. Jis ir jo bendrininkas stovėjo priešingose tako pusėse ir įtempė ją iš abiejų pusių.

Pamačiau, kaip koja pakilo trečią kartą. Kad ir sąmonei blėstant, man vis dėlto pasirodė, kad praslinko valandos, kol ji nusileido prie mano akių, vis didėdama ir didėdama, kol neuždengė viso pasaulio.

Pirmiausia sugrįžo klausa. Ji sugrįžo staigiai, tarsi kažkas būtų pasukęs jungiklį. Prieš sekundę jokie išorinio pasaulio įspūdžiai negalėjo prasiskverbti pro mano smegenyse verpetuojančias išblaškytas žodžių nuotrupas, kurios turbūt labai seniai sukosi galvoje, o kitą akimirką aš gulėjau tylioje tamsybėje ir kiekvienas garsas aiškiai ir aštriai atsimušdavo mano ausyse.

Moters balsas pasakė:

— Jis vis dar be sąmonės.

Aš norėjau atsakyti, kad tai netiesa, bet nepajėgiau.

Girdėjau garsus. Švilpimai, šnaresiai, traškėjimas, tolimų garsų murmesys, tualete paleisto vandens griausmingas kritimas ir vienodas čiurlenimas į bakelį. Klausiausi jų tam, kad klausyčiausi.

Po kažkiek laiko supratau, kad guliu ant nugaroj Rankos ir kojos, kai pradėjau jas jausti, buvo tartum švininės ir maudė, o ant blakstienų pūpsojo kelių tonų svarsčiai.

Pradėjau mąstyti, kur esu. Kiek palaukus — kas aš. Negalėjau nieko prisiminti. Tai viršijo mano jėgas, ir galų gale užmigau.

Kai vėl atsipeikėjau, pamačiau, kad guliu prieblandoje, kambaryje, jo migloti kontūrai palengva pradėjo ryškėti. Kampe stovėjo praustuvas, greta — staliukas, uždengtas balta staltiesėle, ir krėslas medinėmis atramomis, dešinėje buvo langas, o tiesiai priešais mane — durys. Pilkas, funkcionalus kambarys.

Durys atsidarė, ir įėjo slaugė. Ji pažiūrėjo į mane linksmai nustebusi ir nusišypsojo. Jos dantys buvo labai gražūs.

— Labas!—tarė ji.— Atgijote? Kaip jaučiatės?

— Puikiai,— tariau, bet išėjo tik kažkoks silpnas kuždesys, ir tai, ką pasakiau, aiškiai buvo netiesa.

— Jums patogu gulėti?—paklausė ji, paėmusi mano ranką ir tikrindama pulsą.

— Ne,— atsakiau, nustojęs apsimetinėti.

— Aš eisiu ir pasakysiu daktarui Mičemui, ka

Ji kažin ką įrašė kortelėje ant stalo, dar kartą plačiai nusišypsojo ir dingo už durų.

Vadinasi, aš ligoninėje. Bet vis dar nesusigaudžiau, kas atsitiko. Gal mane pervažiavo plentvolis? Arba sutrypė dramblių banda?

Daktaras Mičemas išsprendė tiktai pusę mįslės.

— Kodėl aš čia?— paklausiau kimiu kuždesiu.

— Nukritote nuo arklio,—tarė jis.

— O kas aš toks? ^v

Išgirdęs tą klausimą, jis pastukseno dantis pieštuko galu ir kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į mane. Jis buvo dar apyjaunis vyriškis, šiurkštokų veido bruožų, papurusiais, bet jau retėjančiais šviesiais plaukais ir protingu, aiškiu žydrų akių žvilgsniu.

— Manau, bus geriau, jeigu jūs pats prisiminsite. Esu įsitikinęs, kad netrukus jums tai pavyks. Nesijaudinkite dėl to. Apskritai dėl nieko nesijaudinkit. Ilsėkitės, ir atmintis sugrįš. Jeigu ir ne iš karto — šito sunku tikėtis,— tai palengva, po trupiniuką jūs prisiminsite viską, išskyrus gal patį kritimą.

— O kas man yra?— išstenėjau.

— Sutrenktos smegenys. O dėl' kitko...— Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.— Sulaužyta mentė. Įskilę keturi šonkauliai, labai daug sumušimų.

— Ačiū dievui, nieko rimto,— šiaip taip išstenėjau. Jis išsižiojo iš nustebimo, bet tuoj pat nusikvatojo.

— Žinoma, nieko rimto! Tokie jau jūs visi. Patrakusi publika!

— Kas ,,mes"?—paklausiau.

— Nesvarbu, netrukus viską prisiminsite,— tarė jis.— Jei galite pamiegokite, o kai pabusite, žinosite kur kas daugiau. ^

Aš paklausiau jo patarimo, užsimerkiau ir nugrimzdau į miegą. Sapnavau, kad girdžiu kimų balsą, sklindantį iš vazos su raudonais ir geltonais krokais. Balsas šnibždėjo kažkokius grasinimus ir 4aip sujaudino mane, kad panorau surikti ir bėgti kuo toliau nuo jo, bet tada supratau, kad šnibždu aš pats, ir krokai pavirto tankiu žaliu mišku su skaisčių spalvų paukščiais, šmižinėjančiais ūksmingoje prietemoje. Paskui man pasirodė, kad aš kažkur aukštai ore ir, stengdamasis kažką įžiūrėti, vis labiau ir labiau lenkiuosi ir galų gale krintu...

Šį kartą aš ištariau visai sąmoningus žodžius: „Aš iškritau iš medžio". Žinau, kad man taip buvo atsitikę vaikystėje.

Dabar aiškiai išgirdau balsą ir atmerkiau akis. Greta stovėjo daktaras Mičemas.

— Iš kokio medžio?— paklausė jis.

— Miške,— tariau.— Aš trenkiausi galva, o kai atsipeikėjau, tėvas klūpėjo ant kelių šalia manęs.

Ir vėl dešinėje pasigirdo šūktelėjimas. Aš pakreipiau galvą pažiūrėti.

Jis sėdėjo čia, įdegęs, stiprus, elegantiškai apsirengęs, keturiasdešimt šešerių metų, nors atrodė dar visiškai jaunas vyriškis.

— Ehe! Sveikas! — tariau.

— Jūs žinote, kas jis?—paklausė daktaras Mičemas.

— Mano tėvas.

— O kuo jūs vardu?

— Alanas Jorkas,— atsakiau nesusimąstydamas, ir atmintis sugrįžo iš karto. Prisiminiau viską, kas įvyko iki to ryto, kai išvykau į lenktynes Bristolyje. Netgi prisiminiau, kad vykau į ten, bet viską, kas buvo po to, kaip ir anksčiau, dengė nepermatoma uždanga.

— Kaip tu čia patekai?—paklausiau tėvą.

— Atskridau. Misis Deividson paskambino man ir pasakė, kad tu nukritai ir dabar ligoninėje. Pagalvojau, kad reikėtų pažiūrėti į tave.

— O kiek laiko aš...— lėtai pradėjau.

— Kiek laiko jūs buvote be sąmonės?— pertraukė daktaras Mičemas.— Dabar rytas, sekmadienis. Vadinasi, pustrečios paros. Neblogai, turint galvoje, kaip smarkiai susidaužėte. Aš pasilikau jūsų šalmą, kad parodyčiau.— Jis atidarė spintelę ir išėmė šalmo likučius; tas šalmas išgelbėjo mano gyvybę.— Jis beveik sulūžęs pusiau.

Teks pirktis naują,— tariau apgailestaudamas.

— Visai patrakęs! Visi jūs absoliučiai pakvaišę! — tarė daktaras Mičemas.

Šį kartą aš žinojau, apie ką jis kalba. Šyptelėjau, bet šypsena išėjo kreiva, nes pajutau, kad pusė mano veido

ištįsusi, nejudri ir sopa. Buvau bekeliąs kairę ranką pačiupinėti mėlynių, bet ji pakilo tiktai šešetą colių ir vėl nukrito, nes tas judesys atsiliepė veriančiu skausmu petyje. Nepaisant standžių tvarsčių, tempiančių petį atgal, aš beveik išgirdau ir pajutau, kaip girgžda, trindamiesi vienas į kitą, menties kaulai.

Ir iš karto, tartum po signalo, visi mano sudaužyto-kūno skausmai atgijo ir susiliejo į vieną kankinantį, draskantį skausmą. Norėjau atsikvėpti, bet sulaužyti šonkauliai energingai užprotestavo. Tai buvo nelinksma minutė, nieko nepasakysi.

Užsimerkiau.

— Kas jam?—sunerimo tėvas.

— Niekai, nesirūpinkite,— atsakė daktaras Mičemas.— Matyt, pradėjo jausti lūžimus. Tuojau duosiu jam skausmą malšinančių vaistų.

— Rytoj kelsiuos,— pasakiau.— Aš ir anksčiau krisdavau. Ir mentes susilaužydavau. Tai neilgam.— O pats liūdnai pagalvojau: velniškai nemaloni istorija.

— Rytoj — ne, nė nesvajokite,— išgirdau daktaro Mi-čemo balsą.— Savaitė visiško poilsio, juk jums sutrenktos smegenys.

— Aš negaliu savaitę voliotis pataluose,— užprotestavau.— Būsiu silpnesnis už blusą, o man reikia joti Liverpulyje.

— Kada tai bus?—įtariai paklausė daktaras Mičemas*

— Kovo dvidešimt ketvirtą.

Abu trumpam nutilo — jie svarstė mano žodžius.

— Vadinasi, ateinantį ketvirtadienį,— tarė tėvas.

— Išmeskite tai iš galvos,— griežtai pasakė daktaras Mičemas.

— Prižadėk man,— paprašė tėvas*.

Aš atsimerkiau, pažvelgiau į jį ir, kai^- pamačiau nerimą jo veide, pirmą kartą gyvenime supratau, kiek daug jam reiškiu. Aš buvau vienturtis, ir ištisus dešimtį metų po motinos mirties jis auklėjo mane, nepatikėdamas ekonomėms, guvernantėms arba internatams, kaip juo dėtas būtų pasielgęs bet kuris kitas turtingas žmogus. Jis pats nepagailėdavo laiko žaisti su manimi ir mokyti mane, stengdamasis, kad aš, jau paauglys būdamas, išmokčiau gyventi laimingai ir naudingai po didžiulio turto našta. Jis pats visada mokė mane drąsiai žiūrėti į pavojus, bet jojimas Liverpulyje, turint galvoje mano dabartinę būklę, būtų buvęs neleistina rizika. Aš stačiai neturėjau teisės taip elgtis — šitą supratau iš jo išraiškos.

— Prižadu,— tariau,— nelenktyniausiu Liverpulyje šį mėnesį. Bet po mėnesio vėl dalyvausiu lenktynėse.

— Gerai. Sutarėme.— Jis aprimo, nusišypsojo ir pakilo.— Aš dar užsuksiu vakare.

— Kur tu apsistojęs? Ir apskritai, kur mes dabar?— paklausiau.

— Čia Bristolio ligoninė, o aš gyvenu pas misis Deividson,— tarė jis. *

— Vadinasi, aš žnegtelėjau Bristolio lenktynėse? Su Palindromu?—paklausiau. Tėvas linktelėjo.— Na o kaip jis? Nesusimušė? Kaip jis krito?

— Ne, nesusimušė,— atsakė tėvas.— Jis Gregorio arklidėse. Niekas nematė, kaip ir kodėl jis krito, nes smarkiai lijo. Gregoris sako, kad tu nujautei tą kritimą, jis prašė pasakyti, kad jis padarė viską taip, kaip tu norėjai.

— Nieko neprisimenu,— atsidusau.— Neįsivaizduoju, ko galėjau prašyti. Net pikta.

Daktaras Mičemas ir tėvas išėjo, palikdami mane mąstyti, kas dar galėjo išgaruoti iš mano atminties. Mane vargino jausmas, lyg prieš kelias sekundes būčiau žinojęs kažkokį itin svarbų faktą, bet, kad ir kiek stengiausi, tegalėjau pasekti savo sąmoningą gyvenimą iki to momento, kai išvykau į Bristolio lenktynes, o toliau jis nutrūko ir prasidėdavo iš naujo tiktai čia, ligoninėje. Diena prailgo ir iškankino mane, kiekvienas krustelėjimas sukeldavo ištisą visų mano ištampytų raumenų bei nervų protesto chorą. Mane ir anksčiau buvo spardę arkliai, bet viso to nebuvo galima nė iš tolo lyginti su šiuo kritimu, ir, nors nemačiau, žinojau, kad visas mano kūnas išmargintas klaikių vyšninių mėlynių, kurios išsiplės ir pajuoduos, o paskui pageltonuos, kraujui išsivaikščio-jant. Mano veidas, žinojau, turėjo būti panašus į vaivorykštę, ir, be abejo, jį puošė dvi stambios mėlynės paakiuose.

Tabletės, kurias daktaras Mičemas atsiuntė per slaugę,, paveikė mažiau, negu man norėjosi, tad gulėjau užsimerkęs, vaizduodamasis, kad plaukiu saulei šviečiant jūra ir mano geliančius kaulus liūliuoja tylios bangelės. Aš> papildžiau tą paveikslą žuvėdromis, baltais debesimis ir vaikigaliais, besitaškančiais seklumoje, ir tai apramindavo, kol gulėdavau nekrutėdamas.

Vakarop galva plyšte plyšo iš skausmo, protarpiais-susapnuodavau košmariškus sapnus. Man rodydavosi, kad, baisaus svorio slegiamos, visos mano kūno dalys atplyšta, aš pabusdavau visas šlapias iš baimės ir imdavau judinti rankų ir kojų pirštus, kad įsitikinčiau juos esant savo vietoje. Bet vos tiktai jų prisilietimas prie paklodės suteikdavo palengvėjimą, tuoj pat vėl pasinerdavau į košmarą. Ilgos užmaršties ir trumpo pabudimo ciklai vis kartodavosi, kol apskritai nustojau skyręs, kur tikrovė ir kur sapnai.

Ta košmarų naktis taip mane iškankino, kad rytmetį, kai daktaras Mičemas įėjo į palatą, aš pradėjau prašyti,, kad leistų įsitikinti, jog tikrai dar turiu rankas ir kojas* Nė žodžio netardamas, jis atvertė paklodę, paėmė mano* kojas ir kilstelėjo, kad galėčiau pamatyti. Rankas aš pats pakėliau, pasižiūrėjau į jas ir sunėriau pirštus ant pilvo. Tada pasijutau visiškas idiotas: būta ko taip išsigąsti.

— Nėra pagrindo jaudintis,— daktaras Mičemas pradėjo mane guosti.— Padidėjęs nervinis jautrumas būdingas žmogui, tiek laiko išbuvusiam be sąmonės. Duodu žodį, kad nėra jokių sužeidimų, apie kuriuos nežinotume. Jūsų vidaus organai sveiki, chirurgui nereikėjo įsikišti. Po trejeto savaičių būsite kaip naujas. Nebent,— pridūrė jis,— liks nedidelis randas veide. Mes padarėme-porą siūlių po kaire akimi.

Kadangi ir anksčiau nebuvau pasakų princas, manęs tai nejaudino. Padėkojau, ir jis užklojo mane. Rūstų ja veidą ūmai nušvietė vylinga šypsena, ir jis tarė:

— Beje, vakar jūs beveik įtikinote mane, kad jums nėra nieko rimto ir kad šiandieną ketinate keltis, jeigu būsiu teisingai supratęs.

— Eikite jūs, žinote kur,— tyliai tariau,— rytoj atsikelsiu.

Atsikėliau ketvirtadienį, o šeštadienio rytą išėjau iš ligoninės jausdamasis daug silpnesnis, negu norėčiau prisipažinti, bet, nepaisant to, puikiai nusiteikęs. Tėvas, ketinęs išvykti pirmadienį, užsuko manęs paimti ir nuvežė pas Scilę.

Scilė ir Polė tiktai pliaukštelėjo liežuviu, kai aš išlipau iš „Jaguaro" ir patraukiau ketvirčiu savo įprastinio greičio. Jos užjautė mane, matydamos, kaip atsargiai lipu prieangio laipteliais. Bet jaunasis Henris, žvilgtelėjęs į mane žaibišku, viską suprantančiu žvilgsniu, spėjo aprėpti ir juodai geltoną mano veidą su ilgu, ką tik užsitraukusiu randu išilgai skruosto. Jis pasveikino mane klausimu:

— Kaip laikosi pabaisa iš kosmoso?

— Eik prasiplauk smegenis,— atrėžiau, ir Henris pa^_ laimingai išsišiepė. “

Septintą valandą vakaro, kai vaikus nuvarė miegoti, paskambino Keitė. Scilė ir mano tėvas nusprendė leistis j rūsį vyno, palikę mane vieną svetainėje.

— Na, kaip?—paklausė Keitė.

— Sąžiningai sulopė,— atsakiau.— Dėkui jums už laišką ir gėles.

— Gėlės — tai dėdės Džordžo idėja,— tarė ji.— Aš buvau prasitarusi, kad gėlės — tai jau labai panašu į laidotuves, bet jis tik pasijuokė. Aš, tiesą sakant, nieko juokingo čia nemačiau, ypač po to, kai paskambino misis Deividson ir pasakė, kad iki laidotuvių iš tikrųjų maža betrūko.

— Niekai,— tariau.— Scilė perdeda. Ir ar tai buvo jūsų idėja, ar dėdės Džordžo, vis tiek ačiū už gėles.

— Turbūt turėjau pasiųsti lelijų, o ne tulpių,— nusijuokė Keitė. >

— Kitą kartą galėsite atsiųsti lelijų,— atsakiau, žavėdamasis jos balsu.

— Viešpatie! Nejaugi dar bus ir kitas kartas?

— Dabar tai jau būtinai,— linksmai atsakiau.

— Na, ką gi,— tarė Keitė,— paliksiu gėlių parduotuvėje nuolatinį užsakymą lelijoms.

— Aš myliu jus, Keite,— pasakiau.

— Turiu prisipažinti,— džiaugsmingai tarė ji,— malonu girdėti, kai žmonės tą sako.

— Žmonės? Kas dar šitą sakė? Kada?— paklausiau, baimindamasis paties blogiausio.

— Na,— atsakė ji, šiek tiek patylėjusi,— tiesą sakant, šitą pasakė Deinas.

— O!

— Nepavyduliaukite,— tarė ji.— Štai ir Deinas toks pat. Jis taip pat darosi niūrus kaip debesis, kai išgirsta jūsų vardą. Jūs abu tikri berniūkščiai.

— Tikrai taip, madam,— tariau.— Kada aš jus pamatysiu?

Susitarėme susitikti Londone, ir pirm, negu ji padėjo ragelį, aš dar kartą pasakiau, kad myliu ją. Buvau bededąs ragelį, bet ūmai jame išgirdau visiškai netikėtą garsą— trumpą kikenimą. Akimirksniu nuščiuvusį, bet visai aiškų kikenimą.

Aš žinojau, kad ji jau padėjusi ragelį, bet pasakiau nebyliam telefonui priešais save:

— Luktelėkite minutėlę, Keite, aš... e... norėčiau jums kai ką paskaityti... iš laikraščio. Palaukite, aš tuojau surasiu.

Padėjau ragelį ant stalo, atsargiai išėjau iš svetainės ir laiptais palypėjau aukštyn, į Scilės miegamąjį.

Ten jie ir stovėjo, nenaudėliai, susigrūdusi nusikaltėlių gauja prie paralelinio telefono: Henris prispaudęs ragelį prie ausies, Polė palenkusi galvą prie jo, o Viljamas išsižiojęs rimtai žiūri į juos. Visi trys buvo su* pižamomis ir chalatais.

— Na, kaip jums atrodo, kuo čia užsiiminėjate?— rūsčiai paklausiau.

— O, velnias! — išstenėjo Henris, mesdamas ragelį ant patalo, sakytum nusideginęs.

— Alanas?—tarė Polė, tamsiai nurausdama.

— Ar seniai klausotės?

— Tiesą sakant, tluo pat pradžių,— sumišusi atsakė Polė.

— Henris visada klausosi,— tarė Viljamas, aiškiai didžiuodamasis savo broliu.

— Užsičiaupk,— tarė Henris.

— Tai žvėriūkščiai,— tariau aš.

Viljamas atrodė užsigavęs.

— Bet Henris visuomet klausosi,— pakartojo jis.— Jis visų klausosi. Jis viską tikrina, juk tai gerai? Henris visą laiką visus tikrina, tiesa, Henri?

— Viljamai, užsičiaupk,— tarė Henris, raudonas ir piktas, suraukęs antakius.

Henris spoksojo iš padilbų, pagautas, bet neatgailaujantis.

Aš priėjau prie jų, bet pamokslas apie asmeninių paslapčių šventumą, kurį ketinau jiems išdrožti, ūmai išrūko man iš galvos. Aš stabtelėjau, pagautas naujos minties.

— Henri, kiek laiko tu klausaisi svetimų telefono pokalbių?— ramiai paklausiau.

Jis nepatikliai pažiūrėjo į mane.

— Senokai,— pagaliau tarė.

— Dienas? Savaites? Mėnesius?

— Amžius,— tarė Polė atkutusi, matydama, kad aš nebepykstu.

— Tu kada nors klauseisi tėvo pokalbių?—paklausiau.

— Dažnai,— atsakė Henris.

Aš nutilau, tirdamas tą šaunų, išmintingą berniūkštį. Jis buvo tik aštuonerių metų, ir aš neabejojau, kad, jeigu jis žino atsakymus į klausimus, kuriuos aš jam norėjau pateikti, jis viską supras, ir tai liks amžinas siaubas visam jo gyvenimui.

— Ar tavo tėvas niekada nekalbėjo su žmogumi, kurio balsas šitoks.— Kimiai ir pusiau šnibždom tariau: „Aš kalbu su majoru Deividsonu?"

— Girdėjau,— atsakė Henris nedvejodamas.

— Kada tai buvo?—paklausiau, stengdamasis laikytis ramiai. Tai galėjo būti tas pats pokalbis, kurį Bilas tarp kitko paminėjo kaip pokštą ir kurio prasmės tada nesuvokė Pitas.

— Tai buvo paskutinis tėtės pasikalbėjimas, kurį aš girdėjau,— rimtai tarė Henris.

— O tu prisimink, ką sakė tas balsas?—paklausiau, prisiversdamas kalbėti ramiai ir švelniai.

— Na, taip, tai buvo pokštas. Tai buvo dvi dienos prieš tėtei' užsimušant,— paprastai atsakė Henris.— Mes kaip tiktai ruošėmės gulti. Štai kaip dabar. Suskambėjo telefonas, aš prisėlinau čia ir pradėjau klausytis. Tas žmogus keistu balsu ir sako: ,,Jūs šeštadienį josite Admirolu, majore Deividsonai?" Ir tėtė pasakė, kad jos.— Henris nutilo, o aš laukiau, tikėdamasis, kad jis prisimins viską. Jis prisimerkė, stengdamasis susikaupti, paskui tarė:—Toliau tas žmogus va tokiu balsu pasakė: ,,Jūs neturėtumėte laimėti su Admirolu, majore Deividsonai".— Henris pamėgdžiojo, kaip girgždėjo balsas.— Tada tėtė nusijuokė, o žmogus sako: „Aš sumokėsiu jums penkis šimtus svarų, jeigu prižadėsite man, kad nelaimėsite." O tėtė pasakė: „Eikite po velnių",— ir aš vos nenusikvatojau, nes jis visados sakydavo man, kad šitaip negalima sakyti. Tada šnibždantis žmogus pasakė, kad nenori, jog Admirolas laimėtų, ir kad Admirolas kris, jeigu tėtė atsisakys nelaimėti, o tėtė pasakė: „Jūs turbūt beprotis",— ir padėjo ragelį, o aš nudūmiau į savo kambarį, kad tėtė, lipdamas laiptais, nepamatytų manęs klausantis.

— Tu ką nors sakei tėvui apie tai?—paklausiau.

— Ne,— nuoširdžiai atsakė jis.— Čia ir sunkiausia, kai klausaisi. Reikia būti labai atsargiam, kad neišsiduotum, kad per daug žinai.

— Taip, suprantu,— pasakiau, stengdamasis nesišyp-soti.

Paskui pamačiau, kad Henrio akyse kažkas suvirpėjo, kai jis suprato pokalbio reikšmę. Jis skubiai tarė:

— Vadinasi, tai buvo ne pokštas?

— Ne, ne pokštas,— atsakiau.

— Bet juk tas žmogus negalėjo padaryti, kad Admirolas parkristų? Juk negalėjo? .. Negalėjo?— Henris žūt būt norėjo, kad nuraminčiau jį. Jo akys buvo išplėstos, jis pradėjo suprasti, kad girdėjo balsą žmogaus, kuris buvo kaltas dėl jo tėvo mirties. Ir nors jis anksčiau ar vėliau turės sužinoti apie vielos ritinį, pagalvojau, kad dabar nėra reikalo jam apie tai sakyti.

— Tiesą sakant, nežinau. Nemanau,— ramiai pamelavau.

Tačiau Henrio akys aklai spoksojo į mane, tartum jis būtų pamatęs kažką baisaus savo paties viduje.

— Nieko nesuprantu,— tarė Polė.— Nesuprantu, kodėl Henris taip susijaudino? Kažkas pasakė tėtei nenorįs, kad jis laimėtų, betgi tai ne priežastis nukabinti nosį, Henri.

■— O ką, Henris visada viską prisimena?—paklausiau aš Polę.— Juk tai įvyko prieš mėnesį.

— Ne, ne visuomet,— pasakė Polė,— bet niekada neprasimano.

Ir aš žinojau, kad tai buvo tiesa. Henris niekada nemeluodavo.

Jis atkakliai pasakė:

— Nesuprantu, kaip jis tą galėjo padaryti. ₉

Aš džiaugiausi, kad ta problema paveikė berniuko mintis, o neužgriuvo visu svoriu jo sielos. Gal aš ne taip skaudžiai sužeidžiau jį, priversdamas suprasti, ką jis buvo girdėjęs.

— Eik miegoti, Henri, ir nesigraužk dėl to,— tariau, paduodamas jam ranką. Jis sučiupo ją ir — tai buvo visai jam nebūdinga — ilgai nepaleido. Aš nuvedžiau jį į vaikų miegamąjį.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Kitą rytą, kai vėžlio tempu rengiausi, apačioje, prie lauko durų, paskambino, ir Džoana atėjo pasakyti, kad mane norėtų matyti kažkoks inspektorius Lodžas, ar nesutikčiau jo priimti?

— Pasakykite, kad nulipsiu žemyn, kai tiktai galėsiu,— atsakiau, nevikriai stengdamasis užtempti marškinius ant subintuotų pečių. Užsisagsčiau daugumą sagų, bet kaklaraiščio nebeįveikiau.

Tvarsčiai it šarvas spaudė krūtinę, galvos negalėjau prisiliesti, oda, pajuodavusi nuo mėlynių, peršėjo, aš blogai miegojau ir buvau prastai nusiteikęs. Trys aspirino tabletės vietoj pusryčių nė kiek nepadėjo.

Beliko užsimauti kojines. Pabandžiau tą padaryti viena ranka, bet įsitikinau, kad pasiekti kojas galima tiktai susilenkus, o man tai, nesisekė. Supykęs sviedžiau kojines į kampą. Ligoninėje man padėdavo apsirengti baltadantė slaugė. Iš užsispyrimo aš neprašiau tėvo padėti.

Sutinęs, pageltęs, neskustas veidas veidrodyje nepataisė nuotaikos. Henrio pastaba apie ateivį iš kosmoso buvo ne taip toli nuo tiesos. Aš dar užtrukau, kasydamas perštinčią siūlę ant skruosto, šiaip taip nugramdžiau elektriniu skustuvu tankiausius šerius, paskubomis perbraukiau plaukus šukomis, įmoviau basas kojas į šliures. Į vieną šlafroko rankovę vargais negalais įlindau, kitą skverną užsimečiau ant peties ir atsargiai nuklibikščiavau laiptais žemyn.

Reikėjo pamatyti Lodžo veidą, kai jis pakėlė į mane akis,— nors paveikslą tapyk.

— Jeigu jūs juokiatės iš manęs, aš nusuksiu jums sprandą. Ateinančią savaitę,— tariau.

— Aš nesijuokiu,— atsakė Lodžas, stengdamasis išlaikyti rimtą išraišką, nors jo šnervės virpėjo.

— Tai visai nejuokinga,— reikšmingai tariau.

— Žinoma.

Aš pasipūtęs žiūrėjau į jį.

Mano tėvas, sėdintis giliame fotelyje prie židinio, žvilgtelėjo į mane pro laikraščio viršų ir tarė:

— Man regis, tau reikia geros taurės brendžio.

— Dar tiktai pusė dvyliktos.— Aš buvau piktas kaip velnias.

— Nelaimingų atsitikimų pasitaiko bet kuriuo dienos metu,— tarė tėvas,— o čia, atrodo, bręsta kaip tik tokia situacija.— Jis atidarė kampinį bufetą, kuriame Scilė laikydavo svaigalus, įpylė man trečdalį taurės konjako ir praskiedė keliais lašais sodos. Aš ėmiau zyzti, kad per anksti, per stipru ir apskritai niėkam nereikalinga.

Tėvas padavė man taurę.

— Išgerk ir liaukis.

Supykęs mauktelėjau didelį gurkšnį. Konjakas buvo stiprus ir deginantis, jis nuplikino gomurį. Perkošiau antrą didelį gurkšnį pro dantis, vos praskiestas alkoholis nusvilino dantenas, o nurijęs pajutau, kaip jis karščiu išsiliejo skrandyje.

— Ar pusryčiavai?— paklausė tėvas.

— Ne,— atsakiau.

Ir gurkštelėjau mažiau. Konjakas veikė greit, tirpdydamas blogą nuotaiką, ir po minutės kitos pasijutau pakenčiamai. Lodžas ir tėvas įdėmiai stebėjo mane, tarsi būčiau eksperimentinis gyvūnas.

— Na gerai,— burbtelėjau,— man palengvėjo.— Aš paėmiau cigaretę iš sidabrinės dėžutės, stovinčios ant stalo, užsirūkiau ir pastebėjau, kad šviečia saulė.

'— Tai puiku.— Mano tėvas vėl atsisėdo į fotelį.

Nebuvo reikalo pristatinėti jų vieno kitam, matyt, jie susipažino, laukdami manęs, ir, ko gero, Lodžas papasakojo tėvui ir apie mano nuotykį arklių furgone prie Mei-denhedo — detalė, kurią praleidau savo laiškuose. Aš palaikiau tai žemiausios rūšies išdavyste, kurią galėjo padaryti Lodžas, taip jam ir pasakiau. Paskui jiems papasakojau, kaip mudu su Keite susekėme furgoną ir kaip ta tyrimo linija atsidūrė aklavietėje.

Aš paėmiau savo taure, cigaretę ir atsisėdau ant palangės, atsukdamas nugarą saulei. Scilė karpė gėles sode, aš pamojau jai ranka.

Lodžas, šį kartą ne uniformuotas, o apsirengęs pilkomis kelnėmis, dailiais vlnoniais marškiniais ir sportiško kirpimo bluzonu, atsegė portfelį, gulintį ant stalo, ir ištraukė keletą dokumentų. Atsisėdo prie stalo ir išsidėstė juos.

Jis tarė:

— Misteris Gregoris paskambino man į policijos sky-. rių kitą rytą po jūsų kritimo Bristolyje.

— Kuriems galams jam to prireikė?— paklausiau.

— Jūs buvote jo prašęs— atsakė Lodžas. Jis patylėjo, paskui pridūrė:—Iš jūsų tėvo žodžių supratau, kad jums buvo. hm.. sutrikusi atmintis.

— Taip. Aš atkūriau atmintyje tos dienos Bristolyje didžiąją dalį, bet nepamenu, nei kaip išėjau iš svėryklos sėsti ant Palindromo, nei kaip jojau, nei kaip kritau. Paskutinis dalykas, išsilaikęs atminty,— Sendis lietuje. Kodėl aš prašiau Pitą paskambinti jums, kad krisiu?

— Jūs prašėte jį prieš lenktynes. Tikriausiai jūs numatėte tokią galimybę. Todėl aš neoficialia tvarka patyrinėjau jūsų kritimo aplinkybes.

Staiga jis nusišypsojo.

— Aš dabar gaištu dėl jūsų visą savo laisvalaikį, ir netgi šiandien man poilsio diena. Ir ko su jumis terlio-juos, pats neišmanau.

Bet aš pagalvojau, kad Lodžas stačiai prisirišęs prie savo darbo kaip girtuoklis prie vyno. Jis jau nebegalėjo be jo apsieiti.

Lodžas kalbėjo:

— Nuvažiavau į Gregorio arklides ir apžiūrėjau Palindromą. Jis turi ryškų randą priešaky, žinote, ant dviejų tokių minkštų gauburių...

— Ant krūtinės,.— sumurmėjau.

— Taip, ant krūtinės. Ir aš numanau jo priežastį.

— O ne! —atsakiau aš, taip pat numanydamas, bet dar netikėdamas.

— Aš apklausiau budėtojus prie kliūčių,— tarė jis.— Vienas iš jų naujas, niekas jo nepažįsta. Jis pasivadino Tomu Batleriu, pranešė išgalvotą adresą ir pats pasisiūlė stovėti prie tolimiausios kliūties, ten, kur jūs kritote. Ta pati istorija, kaip ir Meidenhede, tiktai toks skirtumas, kad Tomas Batleris, kaip ir visi, atėjo atsiimti pinigų. Aš paprašiau parodyti man tą kliūtį ir ant abiejų kliūties stulpų aptikau griovelius per šešias pėdas ir šešis colius nuo žemės.

Trumpam pasidarė tylu.

— Taip, taip, taip,— ištariau aš be jokios išraiškos.— Atrodo, aš laimingesnis už Bilą.

— Prašyčiau jus prisiminti viską, ką galite... Nors šį tą. Kaip, kodėl jums kilo mintis, kad krisite?

— Nežinau.

— Tai buvo aptvare, prieš jums sėdant į balną. .— Jis palinko į priekį, jo tamsios akys įsmigo į mano veidą, versdamos atgimti sudarkytą atmintį. Tačiau aš nieko neprisiminiau, jaučiausi baisiai pailsęs ir susikaupti neįstengiau. *

Žiūrėjau į ramų rudenėjantį sodą už lango. Scilė laikė glėbį auksinių žiedų, geltonuojančių jos žydros suknutės fone.

— Negaliu,— ryžtingai atsakiau.— Gal prisiminsiu, kai nustos taip skaudėjusi galva.

Lodžas atsiduso ir atsilošė kietame fotelyje.

— Na, nors tai, kad jūs kreipėtės į mane iš Braitono, prašydamas patikslinti jums kai kurias smulkmenas, ar nors tai jūs atsimenate?—paklausė jis su kartėliu.

— Taip, šitą prisimenu,— atsakiau.— Ir kaip jums sekėsi?

— Niekaip. Faktiško firmos „Markonio taksi" savininko nepavyko nustatyti. Tuoj pat po karo ją nupirko biznierius Klifordas Tiudoras...

— Ką?! — sušukau nustebęs.

— Klifordas Tiudoras, padorus Braitono gyventojas, Anglijos pilietis. Ar jį pažįstate?

— Jis laiko kelis lenktyninius žirgus.

Lodžas paėmė vieną iš tų lapų, kuriuos buvo ištraukęs iš portfelio. „Klifordas Tiudoras, gimęs Trikaloje, Graikijoje, Anglijos pilietybę priėmęs 1939 metais, būdamas dvidešimt penkerių metų. Pradėjo virėju restorane, turėjo įgimtų biznieriaus gabumų, tais pačiais metais atidarė nuosavą įstaigą. Po karo pelningai pardavė savo restoraną ir persikėlė į Braitoną, kur pusvelčiui pirko seną taksi firmą, nusmukusią dėl karo laiko apribojimų. Po ketverių metų, pardavęs firmą, investavo pinigus į „Paviljon Plaza" viešbutį. Viengungis."

Aš atlošiau galvą, pakaušiu atsirėmiau į lango rėmą ir laukiau, kad tos detalės primintų man kažką svarbaus, bet nieko neįvyko.

Lodžas pasakojo toliau.

Firmą iš Tiudoro pirko statytinis, po to ji tiek kartų ėjo iš rankų į rankas, dažniausiai per statytinius, kad dabar neįmanoma nustatyti jos faktiško savininko. Visus reikalus sprendžia kažkoks misteris Filderis, valdytojas. Jis tvirtina, kad konsultuojasi su „prezidentu", kuris kas rytas skambina jam telefonu, ir tai esąs vienintelis judviejų bendravimo būdas. Jis sako, kad tas „prezidentas" vafdu Klodas Tiveridžas, bet nei jo adreso, nei telefono jis nežinąs...

— Man visa tai atrodo apgavystė,— tarė mano tėvas.

— Tikriausiai,— atsakė Lodžas.— Jokio Klodo Tiveri-džo nėra nei rinkėjų, nei kokiuose nors kituose oficialiuose sąrašuose, net viso Kento, Serėjaus ir Sasekso te-

lefonų knygose. Telefonininkės sako, kad jokių tarpmiestinių iškvietimų firma „Markonio taksi" nepriima, o vietinių skambučių — taip, per pastaruosius ketverius metus jų reguliariai būna rytais. Bet vietiniai! Vadinas, džentelmeno pavardė ne Tiveridžas.

Jis pasikasė pakaušį ir pažvelgė man tiesiai į akis.

— Juk jūs žinote kur kas daugiau, negu papasakojote man. Na, būkite geras, kalbėkite.

— Jūs nepasakėte, ką Braitono policija mano apie tą firmą,-- tariau.

Lodžas suabejojo prieš atsakydamas.

-— Na, sakyčiau, klausimas juos nemaloniai palietė. Matyt, jie turėjo kažkokių skundų dėl tų taksi, bet labai maža įkalčių, kad galėtų sudaryti bylą ir perduoįį teismui. Tai, ką jums dabar papasakojau,— jų stebėjimo per kelerius pastaruosius metus rezultatas.

— Negalėčiau tvirtinti, kad jie pasiekė efektyvių rezultatų,— sausai tarė mano tėvas.— Alanai, papasakok mums, kas čia per dalykai.

Lodžas pasuko galvą į jį. Inspektoriaus veide sustingo nuostaba. Tėvas nusišypsojo.

— Mano sūnus — apsigimęs Šerlokas Holmsas, argi nežinote?—tarė jis.— Kai jis išvažiavo į Angliją, man teko samdyti _v detektyvą, kad tas vietoj Alano išaiškintų visokias apgavystes. Kaip sako mano vyresnysis klerkas, misteris Alanas turi neklystančią uoslę visokiems sukčiavimams.

— Misteris Alanas prarado uoslę,— niūriai tariau.

— Nenusimink, Alanai,— tarė tėvas.— Drąsiau.

— Na, gerai,— sutryniau nuorūką, buvau besikasąs randą skruoste, ir tiktai valios pastangomis prisiverčiau nutraukti tą užsiėmimą. Randas klaikiai perštėjo.

:— Aš daug ko nežinau, bet svarbiausia, kad pastaruosius ketverius metus „Markonio taksi" buvo organizacija, užsiimanti šantažu. Ji šantažavo mažų įstaigėlių, visokių kavinių ir užeigų savininkus. Maždaug prieš metus per vieno smuklininko atkaklumą — aš lankiausi pas jį ,,Žydrajame ančiuke"—vadinamasis „išpirkis už apsaugojimą" pasidarė nebepelningas „apsaugotojams". Trumpai kalbant, smuklininkas užsiundė juos vilkšuniu.,..

Aš papasakojau susižavėjusiam tėvui ir apstulbusiam Lodžui, ką mudu su Keite išgirdome „Žydrojo ančiuko¹' virtuvėje.

— Atsargos viršila Tomkinsas,— tariau,— padarė tokią didelę žalą tos firmos neteisėtoms pajamoms, kad kaip banditų pasiplėšimo vieta ji sužlugo. Kompanijos legalios pajamos, ypač žiemą, sprendžiant iš maištininkų pokalbių kontoroje, nekokios. Tuo metų laiku Braitone daugiau taksi negu keleivių. Nežinau, bet esu linkęs manyti, kad tos firmos savininkas, tas „prezidentas", tas jūsų paslaptingas Klodas Tiveridžas, nusprendė pagerinti padėtį, pradėdamas naują avantiūrą nusususios bukmekerių kontoros aukštu aukščiau pirkimu. Kavinėje „Senasiš ąžuolas",— aš beveik jaučiau kopūstų kvapą, kai šitai pasakojau,— viena labai rimta dama man sakė, kad bukmekerių biznį prieš šešis mėnesius nupirko kažkokia nauja firma, nors neono iškaboje kaip ir anksčiau tviska L. S. Perto pavardė. Dama buvo labai pasipiktinusi tomis neoninėmis baisybėmis, žalojančiomis architektūros šedevrą. Senų pastatų apsaugos draugijos — pamiršau jos tikslų pavadinimą — vardu ji ir jos draugai mėgino įtikinti naujuosius savininkus nuimti tą iškabą, bet taip ir negalėjo išsiaiškinti, kas tie nauji savininkai. Dvi neaiškios įstaigos viena viršum kitos, ir kiekviena turi atskirą, niekieno nematomą šeimininką? Mažai įtikinama. Tai rodo, kad savininkas vienas.

— Tai dar nieko nerodo,— atsakė mano tėvas.— Kur įrodymai?

— Tuojau,— atsakiau.— Bilas žuvo, nes nenorėjo „pristabdyti" savo arklio. Žinau, jo mirtis buvo atsitiktinė, tačiau prieš jį buvo imtasi prievartos. Žmogus kimiu balsu pasakė jam telefonu, kad jis nelaimėtų lenktynių. Henris, Bilo aštuonmetis sūnus,— paaiškinau Lodžui,— klausydavosi telefono pokalbių paraleliniu telefonu viršuje, ir jis girdėjo kiekvieną žodį. Dvi dienos prieš Bilo mirtį, pasakojo Henris,, tas kimus balsas pasiūlė tėvui penkis-šimtus svarų, jeigu jis „pristabdys" arklį ir nelaimės lenktynių, o kai Bilas, užuot atsakęs, tiktai nusijuokė, balsas atsakė, kad jis vis tiek nelaimės, nes jo arklys kris.

Aš nutilau, bet nei mano tėvas, nei Lodžas neištarė nė žodžio. Tada baigiau gerti taurę ir vėl prabilau:

— Pas mus yra žokėjus Džo Nantvičius. Pastaruosius šešis mėnesius, tai yra, įsidėmėkite, iš karto po firmos ,,L. S. Pertas" perėjimo į kitas rankas, jis reguliariai gauna šimtą svarų, o kartais ir daugiau už tai, kad ,,pristabdo" arklius. Džo instruktuoja telefonu žmogus kimiu balsu, kurio jis niekada nėra matęs.

Lodžas sukrutėjo ant savo kietos kėdės.

Aš kalbėjau:

— Jūs žinote, mane užpuolė vyrukai iš tos firmos — ,,Markonio taksi", po kelių dienų žmogus kimiu balsu paskambino ir pasakė, kad pagalvočiau apie perspėjimą, kuris man buvo duotas arklių furgone. Nereikia būti Ser-lokui Holmsui, kad suprastume, jog sukčiavimas hipodrome ir šantažas Braitone — tų pačių rankų darbas.— Aš nutilau.

— Vienintelis, kas gali pasiūlyti žokėjui stambią sumą už tai, kad ,,pristabdytų" arklį,— bukmekeris sukčius. Jeigu jis žino, kad arklys favoritas, kuriuo visi pasitiki, nelaimės, jis be jokios rizikos gali priimti bet kokias sumas už jį.

— Paaiškinkite,— paprašė Lodžas.

— Paprastai bukmekeriai stengiasi taip subalansuoti savo apskaičiavimus, kad bet kuriuo atveju gautų pelno. Jeigu per daug žmonių lažinasi už tą patį arklį, jie priima tas sumas ir patys lažinasi už jį, bet jau pas kitus bukmekerius. Suprantate, jeigu arklys iš tikrųjų laimi, jie gauna savo laimėjimą iš kito bukmekerio ir atsiskaito su savo klientais. Tai universali sistema, jie vadina ją ,,apsidraudimu" Na, o dabar tarsim, kad jūs bukmekeris sukčius ir kad favoritu jos Džo Nąntvičius. Užsimenate Džo, kad jis nelaimėtų. Ir dabar, kad ir kokias stambias sumas jums statytų už šitą arklį, jūs jau nieko nebestaty-site už jį pas kitus, nes žinote, kad mokėti jums nereikės.

— Taip, bet šimtas svarų — tai per daug,— tarė Lodžas,— jeigu bukmekeriui vis tiek paprastai lieka pelno.

— Tavo bičiulis nesitenkino teisėtu uždarbu iš taksi,— padarė išvadą mano tėvas.

Aš atsidusau ir atsirėmiau į lango rėmą.

— Čia svarbus dar vienas momentas,— tariau.— Jeigu bukmekeris žino, kad tas konkretus arklys nelaimės, jis gali siūlyti priimti lažybas už jį labiausiai gundančiomis sąlygomis. Ne tiek, kad sukeltų įtarimų, bet pakankamai, kad pritrauktų begalę klientų. Sakykim, vienu tašku daugiau, negu kiti, na, pavyzdžiui, vienuolika — keturi, kai kiti siūlo maksimum penki — du. Pinigai pilte pasipils. Sutinkate?— Aš pakilau ir pasukau durų link.— Tuojau jums kai ką parodysiu.

Laiptai pasirodė statesni negu paprastai. Aš užlipau į savo kambarį, susiradau lenktynių žinynus ir bukmekerių bilietų pakelį ir nuklibikščiavau atgal į svetainę. Padėjau bilietus ant stalo prešais Lodžą, ir mano tėvas priėjo jų pasižiūrėti.

— Tuos bilietus,— paaiškinau,— Bilas paliko vaikams žaisti. Tris iš jų, kaip matote, išdavė firma „L. S. Pertas", kitus — įvairios firmos, vis kitokios, nė viena nepasikartoja. Bilas Deividsonas buvo pedantiškas žmogus. Kiekvieno talono antroje pusėje jis užrašė datą, lažybų sąlygas ir vardą arklio, už kurį statė. Jis statydavo pas bukmekerius, kur lažintis patogiau, užuot lošęs per totalizatorių arba bukmekerius prie turėklų, tai yra,— paaiškinau aš specialiai Lodžui, matydamas, kad jis nesupranta,— pas bukmekerius, stovinčius prie turėklų tarp bukmekerių vietų ir narių ložių ir užrašinėjančių sumas, kuriomis laži-nasi klubo nariai ir jų pažįstami. Jie siunčia jiems savaitines ataskaitas su išlošimais arba pralošimais. Bilas stambiai nesilažindavo ir laikė, kad lošti totalizatoriumi ne taip įdomu.

Lodžas žiūrinėjo tris ,,L. S. Perto" firmos bilietus. Aš paėmiau pirmą bilietą ir perskaičiau: ,,Peri patetikas, lapkričio 7 d. Dešimt svarų santykiu 11 10". Tai reiškia, lead Peripatetikas turėjo tiek daug šansų, jog Bilas tikėjosi išlošti vienuolika svarų. Atsiverčiau žinyną ir suradau lapkričio septintosios ataskaitą.

— Peripatetikas,— tariau,— pralaimėjo dviejų mylių lenktynes Sandaune, atsilikęs keturiais korpusais. Jojo Džo Nantvičius. Starto kaina buvo 11 10, tai rodė neabejotiną favoritą. ,,L. S. Pertas", siūlydamas tokį santykį, turėjo gauti didžiulį pelną.

Paėmiau antrą bilietą ir perskaičiau: „Sakbatas, spalio 10 d. Penki svarai santykiu 5 : 1". Atverčiau tos dienos programą. Sakbatas liko be prizinės vietos Niuberyje, ir juo jojo Džo Nantvičius. Geriausia kaina, apskritai pasiūlyta buvo 5:l,o prieš startą — 7:2.

Padėjau Sakbato bilietą ant stalo ir paėmiau trečią. „Malabaras, gruodžio 2 d. Aštuoni svarai santykiu 15 8". Padėjau bilietą ir atverčiau žinyne 'gruodžio antrą. Malabaras Birmingame atbėgo ketvirtas. Jojo Džo Nantvičius. Starto kaina buvo 6 : 4.

Lodžas ir mano tėvas tylėdami sutikrino bilietus su žinynu.

— Lygiai taip pat aš peržiūrėjau ir kitus,— tariau.— Visi tie arkliai pralaimėjo. Tiktai už vieną iš tų arklių jis gavo geresnį santykį, negu buvo tikėjęsis. Tačiau juo jojo ne Džo, o kažkoks autsaideris.

— Taip aš norėčiau, kad hipodromo šutvė skaičiuotų normaliais skaičiais,— gailiai tarė Lodžas.

— Argi jūs nesate girdėjęs,— tariau,— kaip užkietėjęs lošėjas mokė sūnų skaičiuoti? Vienas, šeši už keturis — du..

Lodžas nusijuokė, jo tamsių akių kampučiuose susimetė raukšlelės.

— Aš turiu persirašyti visus tuos skaičius iš „L. S. Perto" talonų kartu su žinyilo duomenimis, kad viskas susiklostytų mano galvoje,— tarė jis, atsukdamas parkerio galvutę ir imdamasis darbo.

Mano tėvas atsisėdo greta jo ir stebėjo, kaip ilgėja iškalbingas sąrašas. Aš grįžau ant palangės ir ėmiau laukti. Pagaliau Lodžas tarė:

— Dabar suprantu, kodėl tėvas taip jūsų pasigenda.— Jis įsidėjo parkerį į kišenę.

Aš šypsodamasis atsakiau:

— Jeigu norite pasimėgauti tikrai sukrečiančia apgavystės istorija, paskaitykite šitame žinyne ataskaitą apie Airijos lenktynes. Tai fantastiška.

— Kitą kartą. Šiandienai man pakaks,— tarė Lodžas, trindamas veidą ranka ir suimdamas nosį nykščiu ir smiliumi.

— Dabar, kiek suprantu, tau belieka pranešti mums, kas visa tai organizuoja,— tarė tėvas su ironijos gaidele, kurią jau seniai išmokau suprasti kaip pritarimą.

— Kaip tiktai šito, mielas tėti, aš ir negaliu padaryti,— atsakiau.

Bet Lodžas rimtai tarė:

— Gal tai kas nors iš tų, kuriuos pažįstate hipodrome? Juk tai turi būti žmogus, susijęs su lenktynėmis. Kaip tas Pertas?

— Galimas daiktas. Aš jo nepažįstu. Nors greičiausiai jokio Perto nėra. Vardas buvo perleistas kartu su firma. Kitą kartą jodamas, aš lažinsiuos pas jį ir žiūrėsiu, kas iš to išeis.

— Nieko panašaus tu nedarysi,— tarė man tėvas.

Ne, tai ne, aš net nepradėjau ginčytis, man buvo vis