Sapnų Gyvate

12

Trečios dienos kelionės į pietus pabaigoje suarti laukai ir puikiai pastatyti Kalnapusio namai liko toli už Arevino nugaros. Kelias dabar virto taku, kylančiu ir nusileidžiančiu vienas po kito einančių kalnų kraštais, jis atsainiai vedė per jaukų slėnį, dabar per pavojingas akmenų nuogriuvas.

Visą dieną niekas jokia kryptimi nepraėjo pro Areviną. Jį galėjo pasivyti bet kas, kas keliavo į pietus: bet kas, kas geriau žinojo taką, bet kas, kas turėjo kelionės tikslą, tikrai jį pasivytų ir aplenktų. Bet Arevinas ir toliau keliavo vienas. Jį vėsino kalno oras, tvyrantis tarp kalnų stačių sienų ir tamsių, virš jo kabančių medžių. Arevinas grožėjosi kraštovaizdžiu, bet grožis, prie kurio jis įpratęs, jo gimtų žemių grožis, buvo sausos lygumos ir plokščiakalniai. Arevinas ilgėjosi namų, bet namo keliauti negalėjo. Vyras savo akimis įsitikino, kad rytų audros daug galingesnės nei vakarų, skirtumas buvo akivaizdus. Vakarų audra nužudydavo neapsisaugojusį padarą per dvidešimt įkvėpimų; rytų tai padarytų per dešimt. Arevinas turi likti kalnuose iki pavasario.

Jis negalėjo paprasčiausiai laukti gydytojų poste arba Kalnapusyje. Jei nieko nedarytų, tik lauktų, jo vaizduotė nurungtų įsitikinimą, kad Gyvatė gyva. O jei jis pradėtų tikėti, jog Gyvatė mirė, tai būtų pavojinga ne tik jo protui, bet ir pačiai gydytojai. Arevinas žinojo, kad negalėjo padaryti daugiau stebuklų, nei padarė Gyvatė, tokia atrodė jos kvalifikacija, bet jis bijojo įsivaizduoti gydytojos mirtį.

Gyvatė turbūt buvo kokiame požeminiame mieste ir ten sėmėsi naujų žinių, kurios atitaisytų Arevino pusbrolio veiksmus. Arevinas prisiminė, kad Steivino jaunesniam tėvui nereikėjo atsakyti už savo veiksmus. Jam pasisekė, o Gyvatei ne. Arevinas norėjo, kad suradęs gydytoją galėtų jai pranešti geras naujienas. Bet jis galėtų pasakyti tik „Aš paaiškinau, aš bandžiau priversti tavo žmones suprasti mano žmonių baimę. Bet jie man nieko neatsakė: jie nori susitikti su tavimi. Jie nori, kad keliautum namo.“

Prie pievos krašto, pagalvojęs, kad kažką išgirdo, Arevinas sustabdė žirgą. Jį supo tyla, bet kitokia nei dykumoje.

Negi aš pradėjau išsigalvoti garsus, galvojo Arevinas, kaip ir jos prisilietimą naktyje?

Bet tuomet už priekyje esančių medžių jis išgirdo gyvūno kanopų kaukšėjimą. Pasirodė nedidelė gležnų kalnų elnių kaimenė, jie žingsniavo Arevino link, jų plonos kaip virbai kojos švytėjo baltai, o kaklai buvo išlinkę kaip arkos. Palyginus su didžiuliais muskatinės spalvos jaučiais, kuriuos veisė Arevino žmonės, šie trapūs elniai atrodė kaip žaislai. Jie beveik neskleidė jokio garso: tai jų kerdžiai jį jaudino. Arevino žirgas, pasijutęs vienišas, sužvengė.

Mojuodami kerdžiai prijojo prie Arevino, sustabdė savo akį rėžiančius žirgus. Jie abu buvo paaugliai, jų veidai saulės nuspalvinti bronzos spalva, trumpais, šviesiais plaukais, iš pažiūros giminingi. Iš Kalnapusio Arevinas išvyko vilkėdamas dykumos chalatu, dėl ko jį palaikė keistuoliu. Jis negalvojo, kad reikia keisti savo rengimosi įpročius po to, kai išaiškėjo jo ketinimai. Bet dabar šie du vaikai kurį laiką žiūrėjo į Areviną, po to vienas į kitą ir nusišypsojo. Arevinas pradėjo svarstyti, ar galėtų nusipirkti naujų rūbų. Bet Arevinas turėjo mažai pinigų ir nenorėjo jų leisti tam, ko būtinai nereikėjo.

— Jūs toli nuo tako pradžios, — tarė vyresnis kerdžius.

Vaikino tonas nebuvo karingas, jis tik tarp kitko paklausė.

— Ne, — atsakė Arevinas. — Bet dėkoju jums.

Elnių kaimenė susirinko aplink Areviną ir leido garsus, kurie labiau priminė skleidžiamus paukščių, o ne kanopinių gyvūnų. Jaunesnis kerdžius staiga sušuko ir mostelėjo rankomis. Elniai išsisklaidė į visas puses. Dar vienas skirtumas tarp šios ir Arevino kaimenių: muskatinis galvijas į žmogaus ant žirgo mojavimą reaguotų ramiai vaikščiodamas ir laukdamas, kas linksmo bus toliau.

— Dievai, Džiną, išgąsdinsi visus nuo čia iki Kalnapusio.

Bet atrodė, kad vaikinas dėl elnių visai nesijaudino, ir iš tikrųjų elniai susispietė į krūvą šiek tiek toliau ant kelio. Areviną darkart pribloškė šios šalies žmonių noras atskleisti žmogaus vardą, bet jis galvojo, kad geriau jau prie to įprastų.

— Nemoku kalbėti su po kojomis besimaišančiais gyvūnais, — tarė mergina ir nusišypsojo Arevinui. — Gera žvelgti į kito žmogaus veidą po to, kai tenka matyti tik elnius ir medžius. Ir savo brolį.

— Vadinasi, jūs daugiau nieko nematėt šiame take?

Tai buvo labiau teiginys nei klausimas. Jei Gyvatė grįžo iš Centro ir kerdžiai ją būtų aplenkę, būtų logiška, jei jie keliautų visi kartu.

— Kodėl? Ko nors ieškote?

Jaunuolio balsas atrodė įtarus, o gal tiesiog susirūpinęs. Vis dėlto ar jis galėjo sutikti Gyvatę? Arevinas taip pat galėjo užduoti įžūlių klausimų, kad apsaugotų gydytoją. Ir, aišku, dėl Gyvatės jis padarytų dar daugiau.

— Taip, — atsakė Arevinas. — Gydytojos. Draugės. Jos žirgas pilkas ir ji dar turi dryžuotą kaip tigras ponį, ir su ja joja vaikas. Ji turėtų keliauti į šiaurę, atgal iš dykumos.

— Jos ne, nors.

— Džiną!

Džiną rūsčiai pažiūrėjo į brolį.

— Kevai, jis nepanašus į tokį, kuris ją nuskriaustų. Gal jam jos reikia kokiam ligoniui.

— O gal jis to keistuolio draugas, — tarė brolis. — Kodėl jūs jos ieškote?

— Aš gydytojos draugas, — pakartojo Arevinas. — Ar matėte keistuolį? Ar Gyvatė saugi?

— Šitas normalus, — Džiną pasakė Kevui.

— Jis neatsakė į mano klausimą.

— Jis pasakė, kad draugas. Gal tai ne tavo reikalas.

— Ne, tavo brolis turi teisę mane klausinėti, — pasakė Arevinas. — O gal tai net ir pareiga. Aš ieškau Gyvatės, nes aš jai pasakiau savo vardą.

— Koks tavo vardas?

— Kevai! — priblokšta sušuko Džiną.

Pirmą kartą nuo susitikimo su šiais dviem vaikais, Arevinas nusišypsojo. Ji vis labiau pratinosi prie netikėtų papročių.

— Šito aš nė vienam iš jūsų nesakysiu, — maloniai atsakė Arevinas.

Susigėdęs Kevas susiraukė.

— Mes žinome, — tarė Džiną. — Tik tas laikas čia, toli nuo žmonių.

— Gyvatė grįžta, — pasakė Arevinas, jo balse girdėjosi šiek tiek susijaudinimo ir džiaugsmo. — Jūs ją matėte. Prieš kiek laiko?

— Vakar, — atsakė Kevas. — Bet ji negrįžta čia.

— Ji keliauja į pietus, — tarė Džiną.

— Pietus!

Džiną linktelėjo.

— Mes buvome čia ir rinkome kaimenę, kol dar nepradėjo snigti. Mes ją sutikome, kai ji nusileido iš aukštumos ganyklos. Ji nusipirko vieną iš nešulinių žirgų, kad keistuolis turėtų kuo joti.

— Bet kodėl ji su keistuoliu? Jis ją užpuolė! Ar jūs tikri, kad jis nevertė gydytojos keliauti su juo?

Džiną nusijuokė.

— Ne, viską kontroliavo Gyvatė. Nėra jokių abejonių.

Arevinas neabejojo mergaite, taigi blogiausias savo baimes galėjo nustumti į šalį. Bet jis vis tiek jautėsi neramus.

— Į pietus, — numykė Arevinas. — O kas nuo čia į pietus? Maniau, kad ten miestų nėra.

— Nėra. Mes apėjome toliau negu bet kas. Mes nustebome, kai pamatėme Gyvatę. Mažai kas eina tuo perėjimu, net einantys iš miesto. Bet ji nepasakė, kur keliauja.

— Niekas neina į pietus toliau už mus, — tarė Kevas. — Tai pavojinga.

— Kuria prasme?

Kevas gūžtelėjo pečiais.

— Ar jūs eisite paskui ją? — paklausė Džiną.

— Taip.

— Gerai. Bet laikas kurti stovyklą. Ar norite apsistoti su mumis?

Arevinas per vaikus pažvelgė pietų kryptimi. Kalnų šešėliai keliavo per laukymę ir jo akyse nusileido saulė.

— Šiąnakt toli nenueisit, tai tiesa, — pastebėjo Kevas.

— O tai geriausia vieta apsistoti po pusės dienos jojimo.

Arevinas atsiduso.

— Gerai, — nusileido vyras. — Ačiū. Šiąnakt stovyklausiu čia.

Arevinas mėgavosi vidury stovyklos pleškančio laužo šiluma. Kvapni mediena svaidė kibirkštis. Kalnų elniai buvo judantis šešėlis pievos viduryje, jie visiškai tylėjo, bet žirgai trepsėjo savo kanopomis pirmyn ir atgal; jie triukšmingai žiūrėjo, dantimis rovė gležnos žolės stiebus. Prispaudusi kelius prie krūtinės, prieš Areviną atsisėdo Džiną, jos veidą apšvietė raudona laužo ugnis. Mergaitė nusižiovavo.

— Manau, eisiu miegoti, — tarė ji. — Jūs?

— Taip. Po minutėlės.

— Gal galiu kuo nors padėti? — paklausė Džiną.

Arevinas pakėlė akis.

— Tu jau daug padėjai, — atsakė jis.

Mergaitė smalsiai pažiūrėjo į Areviną.

— Aš ne visai tai turėjau galvoje.

Jos tonas buvo ne susijaudinęs; šiek tiek švelnesnis, bet pakankamai pasikeitęs, kad Arevinas suprastų, jog kažkas negerai.

— Aš nesuprantu, ką tu nori pasakyti.

— Kaip jūsų žmonės tai sako? Tu man patrauklus. Kviečiu tave šiąnakt su manimi pasidalyti lova.

Arevinas abejingai žiūrėjo į Džiną, bet jis susigėdo. Jis jautė, kad rausta. Tiek Fedas, tiek Larilė jam pateikė tokį pat pasiūlymą, o jis to nesuprato. Jis juos atsainiai atstūmė ir geriausiu atveju jį palaikė neišauklėtu. Arevinas tikėjosi, kad jie suvokė, jog jis jų nesuprato, kad jo papročiai kitokie.

— Aš sveika, jei jaudiniesi, — šiek tiek šiurkščiai pasakė Džiną.

— O mano savikontrolė puiki.

— Atsiprašau, — tarė Arevinas. — Aš visiškai tavęs nesupratau. Tu mane pagerbei savo pakvietimu ir aš neabejoju tavo sveikata arba savikontrole. Ir tau nereikėtų abejoti manimi. Bet jei tavęs neįžeisiu, turiu pasakyti ne.

— Nesvarbu, — atkirto Džiną. — Tai tik mintis.

Arevinas suprato, kad ji įsižeidė. Šitaip nuvylęs Fedąir Larilę, Arevinas jautėsi skolingas Džinai, bet jau pasiaiškinimą. Jis nežinojo, kaip paaiškinti savo jausmus, nes jis pats nežinojo, ar juos supranta.

— Tu man labai patraukli, — pasakė Arevinas. — Nenoriu, kad mane blogai suprastum. Būtų nesąžininga su tavimi dalytis lova. Mano dėmesys būtų… kitur.

Džiną pažvelgė į Areviną per karštas laužo bangas.

— Jei nori, aš galiu pažadinti Kevą.

Arevinas papurtė galvą.

— Ačiū. Bet aš turėjau galvoje, kad mano dėmesys būtų kitur už šios stovyklos ribų.

— O, — staiga supratusi tarė ji. — Dabar aš suprantu. Aš tavęs nekaltinu. Tikiuosi, greitai ją surasi.

— Tikiuosi, tavęs neįžeidžiau.

— Viskas gerai, — su viltimi tarė Džiną. — Turbūt niekas nepasikeistų, jei pasakyčiau, kad neieškau nieko pastovaus? Ar netgi nieko daugiau nei ši naktis?

— Ne, — atsiduso Arevinas. — Man labai gaila. Vis tiek tas pats.

— Gerai.

Džiną pasiėmė savo antklodę ir nuėjo į laužo šviesos kraštą.

— Gerai išsimiegok.

Vėliau, gulėdamas savo miegmaišyje, suprato, kad antklodė nelabai šildo ir dabar būtų labai malonu šalia jausti kitą žmogų. Arevinas atsitiktinai poravosi su žmonėmis iš kaimyninių klanų, bet, kol nesutiko Gyvatės, nebuvo radęs nieko, su kuo galėtų būti partneriais. Nuo susitikimo su gydytoja Arevinas niekam kitam nebejuto potraukio; dar keisčiau: jis net nepastebėjo, kad jo netraukia prie kitų. Arevinas gulėjo ant kietos žemės, galvodamas apie visa tai ir bandydamas sau priminti, kad neturėjo jokių įrodymų, išskyrus trumpą prisilietimą bei kelis dviprasmiškus žodžius, jog Gyvatė jaučia ne atsitiktinį potraukį. Bet jis galėjo tikėtis.

Ilgą laiką Gyvatė nejudėjo; iš tikrųjų ji nemanė, kad gali pajudėti. Ji vis tikėjosi, jog išauš, bet naktis vis tęsėsi. Gal Šiaurio žmonės uždengė plyšio viršų, kad būtų tamsu, bet gydytoja pagalvojo, jog tai kvaila, nes Siaurys gali užsimanyti ją pamatyti ir iš jos pasijuokti.

Gyvatei svarstant apie tamsą, virš jos švystelėjo šviesa. Gydytoja pažvelgė į viršų, bet viskas liejosi, šešėliai ir garsai vis stiprėjo. Virvės bei mediena trynėsi į plyšio sienas ir Gyvatė svarstė, koks kitas luošys surado Šiaurio prieglobstį, o tuomet sklandžiai nusileido platforma bei suktuvai ir ji pamatė nužengiantį Šiaurį. Gyvatė negalėjo dar labiau Melisos prisispausti ar paslėpti nuo Šiaurio arba atsistoti ir dėl jos kovoti. Šviesos apšvietė plyšį ir apakino gydytoją.

Šiaurys nulipo nuo platformos. Paskui jį sekė du jo parankiniai ir nešė žibintus. Pasirodė du skirtingi šešėliai ir raibuliavo ant sienų.

Kai Šiaurys priėjo pakankamai arti ir šviesa juos abu apglėbė, Gyvatė galėjo matyti jo veidą. Šiaurys jai nusišypsojo.

— Tu patinki mano sapnų gyvatėms, — mosteldamas į ant jos kojos iki kelio susisukusią gyvačių krūvą, tarė Šiaurys. — Bet neturėtum būti tokia savanaudiška.

— Melisa jų nenori, — tarė Gyvatė.

— Turiu pasakyti, — tarė jis, — nemaniau, kad tu tokio šviesaus proto.

— Aš gydytoja.

Šiek tiek dvejodamas, Šiaurys susiraukė.

— Aha. Suprantu. Taip, reikėjo man apie tai pagalvoti. Tu turėjai priešintis, ar ne?

Šiaurys linktelėjo savo žmonėms, jie padėjo žibintus ir priėjo prie Gyvatės. Šviesa apšvietė Šiaurio veidą iš apačios, mesdama keistos formos šešėlį ant popieriaus baltumo odos. Gyvatė žengtelėjo nuo jo žmonių, bet už jos nugaros buvo akmuo; ji neturėjo kur trauktis. Pasekėjai švelniai ėjo per dantytus akmenis ir sapnų gyvates. Ne taip kaip Gyvatė, jie avėjo tvirtus batus. Vienas ištiesė rankas, norėdamas paimti iš jos Melisą. Gydytoja jautė, kaip nuo jos kojos nušliaužia gyvatės ir slepiasi tarp akmenų.

— Nesiartink! — sušuko Gyvatė, bet vyras bandė iš jos rankų išplėšti Melisą.

Gyvatė pasilenkė ir įkando. Tik tiek ji galėjo sugalvoti. Gydytoja jautė, kaip jos dantys perveria šaltus audinius iki pat kaulo; ji paragavo šilto kraujo. Gyvatė norėjo, kad jos dantys būtų aštresni ir su nuodų latakais. Nes vienintelis dalykas, ką ji galėjo padaryti, tai tikėtis, kad žaizda užsikrės.

Rėkdamas, traukdamas ranką, Šiaurio pasekėjas atšoko atgal, o Gyvatė išspjovė jo kraują. Kilo sujudimas, Šiaurys ir jo žmonės laikė gydytoją už plaukų, rankų bei drapanų, kol atėmė Melisą. Šiaurys pirštais įsikibo į Gyvatės plaukus ir atlošė jos galvą prie sienos, kad ši nebegalėtų įkąsti. Jie išstūmė gydytoją iš plyšio. Kovodama su jais, Gyvatė svirduliuodama atsistojo, kai vienas iš pasekėjų su Melisa pasisuko platformos link. Šiaurys vėl sučiupo gydytoją už plaukų ir ją atitraukė. Gyvatė parkrito ant kelių. Ji bandė atsistoti, bet nebeturėjo jėgų, kad įveiktų išsekimą ir sužeidimą. Užsidėjusi kairę ranką ant dešinio peties, tarp pirštų tekant kraujui, Gyvatė susmuko ant žemės.

Šiaurys paleido gydytojos plaukus ir nuėjęs prie Melisos pažiūrėjo įjos akis, patikrino pulsą. Tuomet atsisuko atgal į Gyvatę.

— Aš tau sakiau, kad nelaikytum jos nuo mano padarų.

Gyvatė pakėlė galvą ir paklausė:

— Kodėl tu stengies ją nužudyti?

— Nužudyti! Aš? Tu nežinai net dešimtadalio to, ką manai žinanti. Tai tu jai sukėlei pavojų.

Šiaurys paliko Melisą ir, priėjęs prie jos, pasilenkė, kad pagautų kelias sapnų gyvates. Atsargiai laikydamas gyvates, kad neįkąstų, jis įdėjo jas į pintinę.

— Man teks ją iš čia išnešti, kad išgelbėčiau jos gyvybę. Ji nekęs tavęs, kad sugadinai jos pirmą patirtį. Jūs, gydytojai, puikuojatės savo arogancija.

Gyvatė svarstė, ar jis buvo teisus dėl arogancijos; jei taip, tai gal jis neklydo ir dėl Melisos, dėl visko. Ji negalėjo blaiviai mąstyti, kad galėtų su juo ginčytis.

— Būk jai švelnus, — sušnabždėjo Gyvatė.

— Nesijaudink, — tarė Šiaurys. — Su manimi ji bus laiminga.

Šiaurys linktelėjo savo pasekėjams. Šie priėjo prie Gyvatės, bandė ją pakelti ir paskutinį kartą priversti gintis. Gydytoja klūpėjo ant vieno kelio, kai vyras, kuriam ji įkando, sugriebė už dešinės rankos ir, vėl išsukdamas petį, pakėlė ją ant kojų. Kitas pasekėjas laikė Gyvatę iš kitos pusės.

Šiaurys, laikydamas sapnų gyvatę, pasilenkė virš gydytojos.

— Ar tu labai tikra dėl savo imunitetų, gydytoja? Ar ir dėl jų tu arogantiška?

Vienas iš pasekėjų privertė gydytoją atlošti galvą ir parodyti gerklę. Šiaurys buvo toks aukštas, kad gydytoja vis dar matė, kaip jis leidžia sapnų gyvatę žemyn.

Iltys susmigo į miego arteriją.

Nieko neįvyko. Gyvatė žinojo, kad nieko neįvyks. Gydytoja norėjo, jog Šiaurys tai suprastų ir ją paleistų, leistų jai atsigulti ant šaltų, aštrių akmenų bei pamiegoti, net jei niekad nepabus. Gyvatė buvo per daug pavargusi, kad dar kovotų, per daug pavargusi, kad sureaguotų netgi tuomet, kai Šiaurio pasekėjas ją paleido. Nuo kaklo kraujas lašėjo ant raktikaulio. Šiaurys apėmė kitą sapnų gyvatę ir laikė ją prie Gyvatės gerklės.

Kai antra sapnų gyvatė įgėlė, gydytoja pajuto aštrų skausmą, sklindantį nuo gerklės per visą kūną. Kai skausmas, sukeldamas drebulį, atlėgo, Gyvatė aiktelėjo.

— Aha, — tarė Šiaurys. — Gydytoja pradeda mus suprasti.

Akimirką vyras, stebėdamas Gyvatę, dvejojo.

— Gal dar vieną, — tarė Šiaurys. — Taip.

Kai Šiaurys dar kartą pasilenkė virš Gyvatės, jo veidą dengė šešėlis, o šviesa spindėjo aplink jo blyškius, retus plaukus. Jo rankose trečia sapnų gyvatė atrodė kaip tylus šešėlis. Gydytoja atsitraukė, o Šiaurio pasekėjų rankų gniaužtai nesusilpnėjo. Žmonės, laikantys Gyvatę, atrodė kaip užhipnotizuoti juodo sapnų gyvatės žvilgsnio. Gydytoja pašoko ir akimirkai išsilaisvino, bet pirštai kaip žvėries nagai susmigo į jos audinius, o vyras, kuriam ji įkando, piktai suurzgė. Viena ranka sukdamas dešinę Gyvatės ranką, kitos rankos nagus suleisdamas į sužalotą petį, vyras nutempė ją atgal.

Šiaurys, prieš tai atsitraukęs nuo peštynių, vėl žengė žingsnį į priekį.

— Kodėl priešinies, gydytoja? Leisk sau pajusti malonumą, kurį suteikia mano padarai.

Šiaurys prinešė prie gydytojos gerklės trečią sapnų gyvatę.

Sapnų gyvatė kirto.

Šį kartą skausmas pasklido po kūną kaip ir anksčiau, bet skausmui praėjus užplūdo kita pulsuojanti agonijos banga. Gyvatė sušuko.

— Aha, — Gyvatė išgirdo, kaip ištarė Šiaurys. — Dabar ji supranta.

— Ne… — sušnabždėjo gydytoja.

Gyvatė nutilo. Ji nesuteiks Šiauriui malonumo pamatyti jos skausmą.

Pasekėjai paleido Gyvatę ir ji, bandydama pasiremti kaire ranka, parkrito. Šį kartą pojūčio intensyvumas nepranyko. Skausmas didėjo vis vilnydamas gydytojos kūnu, vis stiprėdamas. Gyvatė virpėjo su kiekvienu širdies dūžiu. Bandydama įkvėpti tarp agoniškų spazmų, ji parkrito ant kietos uolos.

Į plyšį prasiskverbė dienos šviesa. Gyvatė gulėjo taip, kaip nukrito, vieną ranką ištiesusi prieš save. Šaltis sidabru padengė apdriskusius rankovės kraštelius. Storas, baltas ledo kristalų paltas dengė ant dugno suverstą akmenų fragmentą ir kilo viršun plyšio siena. Sužavėta nėriniuota struktūra, gydytoja leido savo mintims klajoti tarp subtilių lapų. Kai Gyvatė į juos pažvelgė, jie tapo trijų dimensijų. Gydytoja buvo priešistoriniame samanų ir paparčių miške, kuriame viskas juoda ir balta.

Kai kur šlapi takai išgraužė ornamentus, krentančius atgal dviem dimensijomis ir formuojančius antrą, šiurkštesnę struktūrą. Akmens tamsumo linijos atrodė kaip sapnų gyvačių pėdsakai, bet gydytoja nesitikėjo, kad kuri iš gyvačių būtų aktyvi tokioje temperatūroje, pakankamai aktyvi, jog šliaužtų ledu padengta žeme. Galbūt Šiaurys, kad apsaugotų, nunešė jas į šiltesnę vietą.

Gyvatė tikėjosi, kad yra teisi, bet išgirdo žvynų šiugždenimą ant akmens. Bent jau vieną padarą paliko. Tai Gyvatei suteikė paguodos, nes ji buvo ne visiškai viena.

Ši gyvatė turėtų būti drąsus gyvūnas, galvojo gydytoja.

Ta, kuri įkando gydytojai, turėjo būti didelė — tokia didelė, kad galėtų gaminti ir išsaugoti šiek tiek kūno šilumos. Atmerkdama akis, Gyvatė bandė ištiesti ranką garso link. Prieš pajudindama ranką, jei galėtų pajudinti, gydytoja pamatė gyvates.

Iš tikrųjų jų liko daug daugiau nei viena. Dvi, ne, trys sapnų gyvatės vijosi viena aplink kitą vos per rankos atstumą. Nė viena nebuvo didesnė už Žaltį. Gyvatės kartu raičiojosi ir sukosi spirale, ant šalnos palikdamos tamsius hieroglifus, kurių gydytoja neįskaitė. Simboliai turėjo reikšmę, tuo gydytoja įsitikinusi, jei tik ji galėtų juos iššifruoti. Gyvatė matė tik dalį lėtos ir suraitytos žinutės, ji pasuko galvą, kad galėtų sekti susijungiančias žymes. Gyvačių, besitrinančių viena į kitą, kūnais formuojančių tridales spirales.

Gyvatės šalo ir džiūvo, tai turėtų būti galas, o gydytojai reikėjo kažkaip prišaukti Šiaurį, kad jas išgelbėtų. Ji pasikėlė ant alkūnių, bet daugiau pajudėti nebegalėjo. Gydytoja stengėsi, bandė kalbėti, bet ją užvaldė šleikštulio banga. Šiaurys ir jo padarai: Gyvatė žiaukčiojo, tačiau jos skrandyje nebuvo nieko, kas galėtų sukilti ir padėtų jai atsikratyti pasibjaurėjimo. Gydytoją vis dar veikė nuodai.

Dilgčiojantis skausmas perėjo į gilų, tvinkčiojantį. Gyvatė bandė atitolinti skausmą, vertė save jį justi vis mažiau ir mažiau, bet jai nepakako energijos. Gydytoją užvaldė skausmas ir ji vėl neteko sąmonės.

Gyvatė atsipeikėjo. Ji jautė visus skausmus, bet žinojo, kad juos įveikė, bandydama atitolinti vieną po kito ir jie neatsinaujino. Gydytoja vis dar buvo laisva, Šiaurys negalėjo sapnų gyvatėmis priversti ją vergauti. Keistuolis buvo apibūdinęs ekstazę, taigi nuodai Gyvatės nepaveikė taip, kaip jie veikė Šiaurio pasekėjus. Gydytoja nežinojo, ar taip buvo dėl jos imunitetų, ar dėl jos valios pasipriešinimo. Tai iš tikrųjų nebuvo svarbu.

Gyvatė nesuprato, kodėl Šiaurys buvo toks tikras, kad Melisa mirtinai nesušals. Vis dar tvyrojo šaltis ir Gyvatė tai žinojo, bet ji jautė šilumą, netgi karštligišką šilumą. Gydytoja nežinojo, kiek laiko jos kūnas ištvers padidėjusį metabolizmą, bet ji jautė, kaip kraujas teka jos kūnu ir žinojo, kad nereikia bijoti nušalimo.

Gyvatė prisiminė nepaprastai aktyvias sapnų gyvates ant šerkšnu papuoštos žemės.

Visa tai tikriausiai sapnas, galvojo ji.

Bet gydytoja apsidairė aplinkui ir tarp tamsių pėdsakų hieroglifų pamatė tris spirale susisukusias mažas gyvates. Gydytoja pamatė dar tris bei dar tris ir staiga suprato, kokią žinutę ši vieta ir jos padarai jai bando pasakyti. Gyvatė buvo tarsi visų gydytojų kartų atstovė, specialiai atsiųsta ten, kad priimtų tai, kas siūloma.

Kai gydytoja mąstė, kiek laiko užtruko stengdamasi perprasti sapnų gyvačių paslaptis, ji suprato priežastis. Dabar, kai gydytoja įveikė nuodų poveikį, ji galėjo suprasti, ką sako hieroglifai ir matė daug daugiau nei sapnų gyvačių trijules, besiporuojančias ant šaltų akmenų.

Gyvatės žmonės, kaip ir visi kiti žemės gyventojai, buvo per daug egoistiški. Galbūt tai neišvengiama, nes jų izoliacija gan priverstinė. Bet gydytojai buvo per daug neįžvalgūs; saugodami sapnų gyvates, jie neleido joms subręsti. Tai taip pat neišvengiama: sapnų gyvatės pernelyg vertingos, kad būtų galima jomis rizikuoti eksperimentuojant. Saugiau pasikliauti klonavimu, kad gautų kelias naujas sapnų gyvates, negu rizikuoti gyvybėmis tų gyvačių, kurias gydytojai jau turėjo.

Gyvatė nusišypsojo supratusi sprendimo aiškumą ir paprastumą. Žinoma, gydytojų sapnų gyvatės niekad nesubręsdavo. Kažkuriame sapnų gyvačių vystymosi etape joms reikėjo šio aštraus šalčio. Žinoma, jos retkarčiais poruodavosi: šaltis skatindavo ir dauginimąsi. Ir galiausiai: tikėdamiesi, kad subrendusios gyvatės poruosis, gydytojai vargdavo, kad jas suvestų… po dvi poras.

Izoliuoti nuo naujų žinių, gydytojai suprato, kad jų sapnų gyvatės svetimos, bet jie nesugebėjo suprasti, kiek svetimos.

Po dvi poras. Gyvatė tyliai juokėsi. Ji prisiminė aistringus ginčus su kitais gydytojais per apmokymus, pamokas, disputus apie tai, ar sapnų gyvatės gali būti diploidai ar heksaploidai dėl tinkamo branduolinių kūnų skaičiaus. Bet niekas per tuos aistringus ginčus nebuvo tiesos pusėje. Sapnų gyvatės — triploidai ir joms reikia trijulės, o ne poros. Gyvatės juokas virto liūdna šypsena, išreiškiančia apgailestavimą dėl klaidų, kurias tiek metų darė ji ir jos žmonės, klydo, nes neturėjo tinkamos informacijos, nes technologijos negalėjo palaikyti biologinių galimybių dėl etnocentrizmo. Ir dėl priverstinės Žemės izoliacijos nuo kitų pasaulių, ir dėl savanoriško atsiskyrimo nuo daugelio kitų žmonių grupių. Gyvatės žmonės klydo: su sapnų gyvatėmis jiems pasisekė tik atsitiktinai.

Dabar, kai gydytoja suprato, galbūt viskas jau per vėlu.

Gyvatė jautėsi šiltai, ramiai ir mieguistai. Troškulys jai neleido užmigti: troškulys, tuomet prisiminimai. Plyšys tikriausiai buvo kaip niekada šviesus, o akmenys, ant kurių gulėjo gydytoja, sausi. Gyvatė pajudino ranką ir pajuto, kaip iš juodo akmens į ją skverbiasi šiluma. Bandydama save, šiek tiek pasislinko į dešinę. Jai skaudėjo kelį, bet jis nebuvo sutinęs. Gyvatei vis dar maudė petį. Gydytoja nežinojo, kiek laiko ji miegojo, bet ji jau pradėjo sveikti.

Iš kito plyšio galo greitai mažu upeliu tekėjo vanduo. Gyvatė atsistojo ir, laikydamasi už uolos, nuėjo prie vandens. Jautėsi labai netvirtai, tarsi staiga labai pasenusi. Bet ji vis dar buvo stipri: jautė, kaip jėgos po truputį grįžta. Priklaupdama prie upelio, Gyvatė saujomis pasėmė vandens ir atsargiai gėrė. Vandens skonis buvo vėsus bei švarus. Pasitikėdama savo sprendimu, Gyvatė godžiai gėrė. Apnuodyti gydytoją tikrai labai sunku, bet jai dabar nelabai rūpėjo dar daugiau apkrauti organizmą toksinais.

Nuo beveik šąlančio vandens Gyvatei skaudėjo skrandį. Gydytoja nuvijo į šalį mintis apie maistą ir atsistojo plyšio centre, po truputį sukosi, norėdama apžiūrėti jį dienos šviesoje.

Sienos buvo šiukščios, bet ne įskilusios; Gyvatė nematė, už ko būtų galima laikytis kojų arba rankų pirštais. Siena buvo tris kartus aukštesnė, nei ji galėtų perlipti, jei nebūtų sužeista. Bet jai reikėjo kažkaip išsigauti iš čia. Reikėjo surasti Melisą ir su ja pabėgti.

Gyvatei prašviesėjo galvoje. Bijodama, kad pradės panikuoti, ji kelis kartus užsimerkusi giliai ir lėtai įkvėpė. Gydytojai buvo sunku susikaupti, nes ji žinojo, kad Šiaurys sugrįš, gal net bet kurią sekundę. Jis norės pabudusią Gyvatę ryti akimis, nes jis įveikė jos imunitetus ir paveikė nuodais. Šiaurys tikriausiai norėjo, kad Gyvatė šliaužiotų keliais kaip keistuolis ir maldautų tol, kol jis jai padarytų paslaugą ir leistų svaigintis. Gyvatė suvirpėjo ir atsimerkė. Vos tik Šiaurys supras tikrą nuodų poveikį gydytojai, jis, jei galės, naudos juos, kad ją nužudytų.

Gyvatė atsisėdo ir nuo peties nusivyniojo Melisos galvos apdangalą. Medžiaga buvo sudžiūvusi ir sukietėjusi nuo kraujo, tad gydytojai reikėjo ją nuplėšti prie pat odos. Bet žaizdos šašas buvo labai storas ir Gyvatė nenorėjo, kad ji vėl pradėtų kraujuoti. Žaizda buvo ne visai švari: randas bus pilnas purvo ir smėlio, jei ji greitai ko nors nesiims. Bet žaizda neužsikrės ir gydytoja tuo užsiimti dabar neturi laiko. Gyvatė nuplėšė keletą dryžių nuo kvadrato formos medžiagos, o likusią surišo į laikiną maišelį. Keturios didelės sapnų gyvatės apatiškai gulėjo ant akmenų ir buvo beveik ranka pasiekiamos. Gydytoja čiupo gyvates, įdėjo jas į maišelį ir dairėsi daugiau. Tos, kurias gydytoja pagavo, buvo tikrai subrendusios, o viena galbūt brandino vaisingus kiaušinėlius. Ji pagavo dar tris, bet likusios gyvatės pradingo. Gydytoja atsargiai ėjo akmenimis, ieškodama irštvų, bet nieko nerado.

Gyvatė svarstė, ar ji įsivaizdavo, ar sapnavo poravimosi sceną. Viskas atrodė taip tikra…

Nesvarbu, ar gydytoja ją sapnavo, ar ne, čia buvo dar daug sapnų gyvačių. Arba sapnų gyvačių skylės buvo gerai paslėptos, kad be atidaus apžiūrėjimo Gyvatė nerastų, arba Šiaurys išsinešė likusias gyvates.

Sujudimas prie krašto privertė Gyvatę apsisukti. Gydytoja ištiesė ranką sapnų gyvatės link ir ši kirto. Džiaudamasi, kad po visko, ką patyrė, jos refleksai dar pakankamai geri, jog spėtų išvengti ilčių, Gyvatė atitraukė ranką. Ji nebijojo vienos iš gyvačių įkandimo: jos imunitetas nuodams dabar būtų labai stiprus. Po kiekvieno įkandimo kitas nuodų poveikis pasireikštų vis vėliau. Bet Gyvatė nenorėjo patirti kito karto.

Gydytoja pagavo paskutinę didelę gyvatę ir įsidėjo į maišą, surišo jį vienu medžiagos dirželiu ir, palikdama ilgą virvę, prisirišo maišą sau prie diržo.

Gyvatė matė tik vieną būdą pabėgti. Na, buvo ir kitas būdas, bet ji abejojo, ar turi pakankamai laiko pasistatyti pakylą iš raštuotų akmenų ir išlipti. Gyvatė grįžo į tolimą plyšio galą, į siaurą erdvę, kur susieina sienos, kur ji laikė Melisą.

Kažkas kuteno jos nuogą koją. Gydytoja pažvelgė žemyn ir pamatė, kaip nušliaužia sapnų gyvatės jauniklis. Ji pasilenkė ir paėmė jį švelniai, kad neišgąsdintų. Suragėjęs audinys jau buvo nukritęs, o aplink jauniklio bumą esantys žvynai — šviesiai rožinės spalvos. Po kažkiek laiko jie taps skaisčiai raudoni. Mažas padaras savo trišakiu liežuviu ragavo orą, nosimi baksnojo Gyvatės delną ir apsivyniojo aplink nykštį. Gydytoja leido jaunikliui nuslysti į suplėšytų marškinių kišenę ant krūtinės, kur ji galėjo jausti jo judesius. Jauniklis buvo pakankamai jaunas, kad būtų galima jį prisijaukinti. Gyvatės kūno šiluma užliūliavo jauniklį.

Gydytoja įsispraudė į siaurą erdvę. Atsilenkdama atgal, ji prie sienos prispaudė savo pečius ir nugarą. Žaizdos dar nepradėjo skaudėti, bet ji nežinojo, kiek skausmo galės ištverti. Gyvatė nusiteikė taip, kad nejaustų sužeidimo, bet susikoncentruoti tapo sunku dėl išsekimo ir alkio. Gydytoja pridėjo dešinę koją prie priešpriešinės sienos ir įsisprausdama pasistūmė. Gyvatė atsargiai uždėjo antrą koją ant sienos ir pakibo tarp dviejų plyšio sienų. Gydytoja spyrėsi abiem kojom ir pečiais slydo į viršų, rankas stūmė aukštyn ir žemyn. Pakėlė kojas šiek tiek aukščiau ir, darkart atsistūmusi, šliaužė aukštyn. Jai kylant, iš po kojų nuslydę akmenukai pabiro į visas puses. Norėdama išsilaikyti, ji įsikibo į sieną. Siena braižė Gyvatės alkūnes ir nugarą. Gydytoja slystelėjo žemyn, nusileidimas buvo kietas ir skausmingas. Mėgindama įkvėpti, Gyvatė pabandė atsikelti ir tuomet ramiai gulėjo. Ji buvo apsivertusi aukštyn kojomis ir drebėjo. Kai akmenys vėl nurimo, Gyvatė giliai įkvėpė ir atsistojo. Nuo įsitempimo jai skaudėjo pažeistą kelį.

Gyvatė bent jau nenukrito ant sapnų gyvačių. Gydytoja uždėjo ranką ant kišenės ir pajuto, kaip lengvai juda mažylis.

Sukandusi dantis, Gyvatė vėl pasilenkė prie sienos. Ji vėl stūmėsi į viršų, judėjo atsargiau, ieškodama skilusio akmens prieš spausdama sieną naujoje vietoje. Siena draskė Gyvatės nugarą, o suprakaitavusios rankos ėmė slysti. Gydytoja nesustojo; ji įsivaizdavo, kaip žiūri per kalėjimo kraštą, kietus akmenis ir horizontą.

Gyvatė išgirdo triukšmą ir sutingo.

Nieko nėra, pagalvojo ji. Vienas akmens gabalėlis, atsitrenkiantis į kitą. Vulkaninis akmuo, kai trenkiasi į kitą tokį, visada skamba kaip gyvas.

Nuo įsitempimo drebėjo gydytojos šlaunų raumenys. Gyvatei gėlė akis, o vaizdas spindėjo nuo prakaito.

Garsas pasikartojo. Tai ne bildantys akmenys, o du balsai ir vienas iš jų Šiaurio.

Beveik verkdama nuo streso, Gyvatė nuslydo atgal į plyšį. Judėjimas žemyn buvo toks pat sunkus ir atrodė, kad ji užtruko labai daug laiko, kol galėjo nušokti. Akmuo braižė Gyvatės nugarą, rankas ir kojas. Uždaroje erdvėje garsas taip aidėjo, jog gydytoja buvo įsitikinusi, kad Šiaurys ją išgirs. Kai akmuo nudardėjo žemyn, Gyvatė prisiplojo prie žemės, kūnu uždengdama maišą su sapnų gyvatėmis. Ji sustingo bandydama suvaldyti nuovargio drebulį. Siaubingai stigdama oro, Gyvatė prisivertė kvėpuoti lėtai, tarsi dar miegotų. Ji buvo beveik užsimerkusi, bet matė, kaip ant jos užkrito šešėlis.

— Gydytoja!

Gyvatė nejudėjo.

— Gydytoja, pabusk!

Gyvatė išgirdo, kaip batas palietė uolą. Ant jos lijo stiprus akmenų fragmentų lietus.

— Ji vis dar miega, Šiaury, — tarė keistuolis. — Kaip ir visi kiti. Visi, išskyrus tave ir mane. Eime miegoti, Šiaury. Prašau, leisk man miegoti.

— Užsičiaupk. Visai neliko nuodų. Gyvatės išsekusios.

— Jos galėtų dar kartą įgelti. Arba leisk man nusileisti ir paimti kitą, Šiaury. Gražią, didelę. Tuomet aš galėsiu užtikrinti, kad gydytoja tikrai miega.

— Koks man skirtumas, ar ji tikrai miega, ar ne?

— Tu negali ja pasitikėti, Šiaury. Ji pasalūnė. Ji apgavo mane, kad atvesčiau pas tave…

Keistuolio balsas nutolo kartu su jo ir Šiaurio žingsniais. Kiek Gyvatė girdėjo, Šiaurys nesivargino darkart atsakyti.

Kai jie išėjo, Gyvatė pajudėjo tik tiek, kad ant kišenės uždėtų ranką. Kažkokiu būdu jaunikliui viskas buvo gerai; gydytoja jautė, kaip po jos pirštais jis lėtai ir ramiai juda. Ji pradėjo tikėti, kad jei jai kada nors pavyks išsikrapštyti iš šio urvo, tai pavyks ir mažai sapnų gyvatei. O gal viskas bus atvirkščiai. Gyvatės ranka drebėjo; ji atitraukė ranką, kad jauniklis neišsigąstų. Lėtai apsisukdama ant nugaros, gydytoja pažvelgė į dangų. Atrodė, kad plyšio viršus labai toli nuo jos, lyg kaskart, kai ji nebandė ropštis sienomis, dangus vis būtų kilęs. Nuo Gyvatės akies krašto ant plaukų nusirito ašara.

Gydytoja staigiai atsisėdo. Atsistoti buvo daug sunkiau ir nerangiau, bet galiausiai ji stovėjo siauroje erdvėje tarp sienų ir žiūrėjo tiesiai į uolos pradžią. Nudrėkstos nugaros vietos trynėsi į akmenį, o žaizda petyje bet kurią akimirką galėjo imti kraujuoti. Nežiūrėdama į viršų, Gyvatė uždėjo vieną koją ant sienos, įsirėžė, užkėlė antrą koją ir vėl pajudėjo į viršų.

Kildama vis aukštyn, Gyvatė jautė, kaip drisko audinys po jos pečiais. Surištas galvos apdangalas pakilo nuo žemės ir kilo siena po Gyvate. Ryšulys pradėjo siūbuoti; jis buvo pakankamai sunkus, kad sutrikdytų gydytojos pusiausvyrą. Ji sustojo ir pakibo kaip tiltas, ateinantis iš niekur ir vedantis į niekur, kol sumažėjo apačioje esančios švytuoklės vibracija. Gyvatės kojų raumenys vis labiau tempėsi, kol ji vos begalėjo jausti akmenį po kojomis. Ji nežinojo, kaip arti viršaus buvo ir nenorėjo žiūrėti.

Gydytoja buvo aukščiau nei prieš tai; čia plyšio sienos platėjo ir darėsi sunkiau įsiremti. Sulig kiekvienu mažu žingsneliu Gyvatei teko vis labiau ištiesti kojas. Dabar ji laikėsi tik pečiais ir kojų pirštų galiukais, rankomis stipriai stūmėsi nuo akmens. Daugiau kilti Gyvatė nebegalėjo. Po jos dešine ranka akmuo buvo šlapias nuo kraujo. Gydytoja paskutinį kartą pasistūmė į viršų. Staiga Gyvatės galva loštelėjo ir ji pamatė žemę, kalvas bei dangų. Staigus pasikeitimas beveik atėmė gydytojos pusiausvyrą. Gyvatė ranka užsikabino už plyšio krašto, pasirėmė alkūne, tuomet ranka. Jos kūnas apsisuko ir dešine ranka ji apčiupinėjo žemę. Žaizdos petyje skausmas Gyvatę nudiegė nuo nugaros iki pirštų galiukų. Gydytoja nagais įsikibo į žemę, slydo, laikėsi. Gyvatė ieškojo, kur įsiremti kojų pirštais ir kažkaip rado. Akimirką gydytoja kabojo prie sienos, bandė atgauti kvapą ir jautė nubrozdinimus ant klubo nuo atsitrenkimo į akmenį. Visai virš jos krūties, kišenėje, suspaustas, bet ne visai pritrėkštas, raitėsi nelaimingas sapnų gyvatės jauniklis.

Iš paskutinių jėgų Gyvatė persisvėrė per plyšio kraštą ir dusdama gulėjo ant žemės, jos pėdos bei kojos vis dar pamažu slinko. Likusį kelią Gyvatė iššliaužė. Suplėšytas galvos apdangalas draskėsi į akmenį. Gyvatė švelniai ir lėtai traukė jį, kol laikinas maišas atsidūrė šalia jos. Tik tuomet, vieną ranką uždėjusi ant gyvačių, o kita glostydama žemę, gydytoja galėjo apsidairyti ir įsitikinti, kad išlipo nepastebėta. Bent jau tą akimirką Gyvatė buvo laisva.

Gydytoja atsegė kišenę ir pažiūrėjusi į jauniklį vos galėjo patikėti, kad jis nesužeistas. Užsisegdama kišenę, Gyvatė paėmė vieną krepšį iš krūvos šalia plyšio ir sudėjo į jį subrendusias gyvates. Krepšį Gyvatė užsimetė ant nugaros, drebėdama atsistojo ir pajudėjo tunelių, supančių kraterį, link.

Bet tuneliai apsupo Gyvatę kaip netobuli atspindžiai ir ji negalėjo prisiminti, per kurį ją įleido. Jis buvo prieš vieną šaldymo vamzdį, bet krateris buvo toks didelis, kad bet kuris iš trijų įėjimų galėjo būti tas, kurio jai reikėjo.

Gal taip geriau, pagalvojo Gyvatė. Gal jie visada eina per vieną įėjimą, o aš pateksiu į apleistą.

O gal nesvarbu, kuriuo aš eisiu, vis tiek sutiksiu kažką, o gal visi kiti yra aklakeliai.

Atsitiktinai Gyvatė įėjo į kairį tunelį. Viduje jis atrodė kitaip, bet taip atrodė dėl to, kad ištirpo ledas. Šiame tunelyje taip pat buvo žibintai, todėl Šiaurio žmonės turi ji kažkam naudoti. Tačiau dauguma žibintų buvo beveik sudegę, todėl Gyvatė ėjo tamsoje nuo vieno neaiškaus plazdančio taško iki kito, rankomis žymėdama sienas, kad galėtų grįžti atgal, jei tunelis jos neišvestų. Kiekviena nauja šviesa turėjo būti tunelio anga, bet kiekviena šviesa pasirodydavo esąs žibintas. Koridorius tęsėsi į priekį. Kad ir kokia susirūpinusi prieš tai buvo Gyvatė, kad ir kaip pavargusi, ji žinojo, jog pirmas tunelis nebuvo toks ilgas.

Dar viena šviesa, galvojo Gyvatė. O tada?..

Purvini dūmai apsupo gydytoją ir taip užstojo kelią. Gyvatė sustojusi prie žibinto apsisuko. Už jos buvo tik juoduma. Kitos šviesos užgeso arba ji pasuko tuneliu ir jų nebesimatė. Gydytoja negalėjo prisiversti eiti toliau.

Gan ilgai Gyvatė ėjo tamsoje, kol vėl pamatė kitą šviesą. Ji norėjo, kad tai būtų dienos šviesa, derėjosi ir lažinosi pati su savimi, kad tai bus dienos šviesa, bet žinojo, jog tai bus žibintas. Jis vos neužgeso: švytėjo kaip gintaras. Gyvatė jautė mažėjančios liepsnos aitrų kvapą.

Ji svarstė, ar ir vėl nueis į dar vieną tamsų plyšį. Nuo tada gydytoja ėjo atsargiau, slysdama koja prieš perkeldama ant jos svorį, kad įsitikintų, jog žemė tvirta.

Kai pasirodė kitas žibintas, Gyvatė jį vos pastebėjo. Nuo žibinto sklido per mažai šviesos, kad ji galėtų matyti kelią. Krepšys vis šukėj o ir prasidėjo reakcija į viską, kas nutiko. Gydytojai labai skaudėjo kelį, o petį skaudėjo taip, jog teko pakišti ranką po diržu, jog ši būtų prie kūno. Eidama nepatikimu keliu, ji nemanė, kad galėtų koją pakelti aukščiau net atsiradus pavojui.

Staiga Gyvatė atsidūrė ant kalvos krašto, dienos šviesoje, po keistai susisukusiais medžiais. Ji abejingai apsidairė aplink, tuomet ištiesė kairę ranką ir paglostė šiurkščią medžio drevę. Nutrintu piršto galiuku su nulūžiu nagu gydytoja palietė gležną lapą.

Gyvatė norėjo atsisėsti, juoktis, ilsėtis, miegoti. Vietoj toji pasisuko į dešinę ir ėjo aplink kalvos kraštu, tikėdamasi, kad tunelis nenuvedė jos į pusiaukelę nuo kalvos arba nuo kupolo, nuo Šiaurio namų. Gydytoja norėjo, kad Šiaurys arba keistuolis būtų pasakę, kur jie padėjo Melisą.

Staiga medžiai baigėsi. Gyvatė beveik įėjo į proskyną, kai sustojo ir grįžo atgal į šešėlius. Pievą tvirtu skaisčiai raudonu sluoksniu dengė krūmai apvaliais lapais. Ant natūralaus čiužinio gulėjo visi žmonės, kuriuos gydytoja matė su Šiauriu, ir dar daugiau. Jie visi miegojo, sapnavo, manė ji. Dauguma gulėjo veidais į viršų, atlošę galvas, išvertę gerkles, kur tarp daugybės randų matėsi įkandimai ir kraujas ant jų. Neatpažindama nė vieno, Gyvatė apžiūrinėjo žmones, kol jos žvilgsnis pasiekė kitą proskynos galą. Ten, paliestas svetimo medžio šešėlio, gulėjo miegantis keistuolis. Jo poza skyrėsi nuo visų kitų: jis gulėjo veidu žemyn, nusirengęs iki juosmens, rankas ištiesęs prieš save lyg maldaudamas. Jo kojos ir pėdos buvo nuogos. Gyvatė ėjo kirtimo pakraščiu, vis artėdama prie keistuolio, ji matė daugybę ilčių žymių ant vidinių rankų pusių ir pakinklių. Taigi Šiaurys rado neišsekusią gyvatę, o keistuolis galiausiai gavo, ko norėjo.

Bet proskynoje Šiaurio su Melisa nebuvo.

Gerai pramintas takas vedė atgal į mišką. Gyvatė atsargiai ėjo keliu ir buvo pasiruošusi bet kada smukti tarp medžių. Bet nieko neįvyko. Eidama basomis per kietą žemę, gydytoja galėjo girdėti, kaip šnara maži gyvūnėliai, paukščiai, ir neapsakomai svetimi žvėrys. Takas baigėsi tiesiai virš įėjimo į pirmą tunelį. Ten, šalia didelio krepšio, vienas, rankoje laikydamas sapnų gyvatę, sėdėjo Šiaurys.

Gyvatė įdėmiai stebėjo Šiaurį. Jis laikė gyvatę saugiu būdu, už galvos, kad ši neįgeltų. Kita ranka Šiaurys glostė jos glotnius, žalius žvynus. Gydytoja pastebėjo, kad Šiauriui ant kaklo nebuvo įkandimų randų ir ji pagalvojo, jog Šiaurys naudojasi malonesniu būdu nuodams įsisavinti. Bet dabar vyro drabužių rankovės nusmuko ir Gyvatė gan aiškiai matė, kad ant jo išblyškusių rankų taip pat nebuvo randų.

Gydytoja suraukė antakius. Melisos niekur nesimatė. Jei Šiaurys ją nunešė atgal į urvus, jai gali tekti tuščiai ieškoti kelias dienas ir ji gali vis tiek nieko nerasti. Gyvatė neturėjo jėgų ilgai paieškai. Gydytoja įžengė į proskyną.

— Kodėl neleidi, kad ji tau įgeltų? — paklausė Gyvatė.

Šiaurys stipriai krūptelėjo, bet vis tiek kontroliavo gyvatę.

Visiškai sutrikęs vyras spoksojo į gydytoją. Šiaurys greitai apsidairė aplink proskyną ieškodamas žmonių, tarsi pirmą kartą suprasdamas, kad jo žmonių šalia nėra.

— Jie visi miega, Šiaury, — tarė Gyvatė. — Sapnuoja. Net ir tas, kuris mane čia atsivedė.

— Ateik pas mane! — suriko Šiaurys, bet gydytoja nepakluso jo įsakmiam tonui ir visai niekas neatsiliepė.

— Kaip tu ištrūkai? — sušnabždėjo Šiaurys. — Aš esu nužudęs gydytojų — jie ne stebukladariai. Juos nužudžiau taip pat lengvai, kaip ir kokį kitą padarą.

— Kur Melisa?

— Kaip tu ištrūkai? — suriko Šiaurys.

Gyvatė prisiartino prie Šiaurio be jokios minties apie tai, ką jis galėtų padaryti. Tai tiesa, kad Šiaurys nebuvo stiprus, bet sėdėdamas jis buvo beveik tokio pat ūgio, kaip ir stovinti Gyvatė, o dabar ir ji nebuvo stipri. Gydytoja sustojo prieš Šiaurį.

Šiaurys stumtelėjo sapnų gyvatę prieš gydytoją, lyg tai ją išgąsdintų ar susietų jos troškimą su jo noru. Gyvatė buvo taip arti, jog ištiesė ranką ir pirštų galiukais paglostė gyvatę.

— Kur Melisa?

— Ji mano, — atsakė Šiaurys. — Jai ne vieta išoriniame pasaulyje. Jos vieta čia.

Bet jo blankios akys, žvelgiančios į šonus, jį išdavė. Gyvatė sekėjo žvilgsnį iki didžiulio krepšio, beveik tokio pat ilgio, kaip jos ūgis ir pusę tiek gilaus. Gyvatė nuėjo prie krepšio ir atsargiai pakėlė jo dangtį. Gydytoja žengė nedrąsų žingsnį atgal ir piktai atsiduso. Krepšys buvo beveik pilnas sapnų gyvačių. Įsiutusi Gyvatė metėsi Šiaurio link.

— Kaip tu galėjai?

— Jai šito reikėjo.

Gyvatė atsuko Šiauriui nugarą ir lėtai, atsargiai pradėjo kelti sapnų gyvates iš krepšio. Jų buvo tiek daug, kad gydytoja nematė Melisos. Gydytoja išėmė sapnų gyvates iš krepšio poromis ir, kadangi jos jau nebegalėjo pasiekti dukros, numetė jas ant žemės. Pirma nuslydo per gydytojos pėdą ir apsivyniojo aplink kulkšnį, bet antra greitai nušliaužė tarp medžių.

Šiaurys prišliaužė.

— Ką tu darai? Tu negali…

Šiaurys pasileido paskui tris gyvates, bet viena iš jų pakilo pasiruošusi kirsti ir Šiaurys atšoko atgal. Gyvatė ant žemės numetė dar dvi gyvates. Šiaurys dar kartą pabandė pagauti sapnų gyvatę, bet ji vėl jam kirto ir Šiaurys vos nepargriuvo, bandydamas išvengti įkandimo. Vyras paliko gyvatę ir nusvyravo pas gydytoją, stengdamasis savo ūgiu ją įbauginti, tačiau gydytoja prieš jį ištiesė sapnų gyvatę ir šis sustojo.

— Tu jų bijai, ar ne, Šiaury?

Gyvatė žengė žingsnį jo link. Šiaurys bandė tvirtai išsilaikyti, bet kai Gyvatė žengė antrą žingsnį, jis staigiai atsitraukė.

— Negi nesinaudoji savo paties patarimu?

Gyvatė dar niekada nebuvo tokia pikta: jos sveikoji proto dalis, giliai užvaldyta, stebėjo, kokia ji buvo laiminga, galėdama gąsdinti Šiaurį.

— Nesiartink…

Kai Gyvatė artėjo priėjo, Šiaurys pargriuvo ant nugaros. Sėdomis vyras traukėsi atgal, o pabandęs atsistoti vėl pargriuvo. Gyvatė buvo pakankamai arti, kad užuostų jo kvapą, muskatinį ir sausą — nieko panašaus į žmogaus kvapą. Švokšdamas kaip gyvūnas prie įlankos, suspaudęs kumštį ir pasiruošęs smogti, kai gydytoja priartins gyvatę.

— Nedrįsk, — tarė Šiaurys. — Nedaryk to…

Galvodama apie Melisą, Gyvatė neatsakė.

Užhipnotizuotas Šiaurys spoksojo į sapnų gyvatę.

— Ne… — jo balsas nutilo. — Prašau…

— Ar pasigailėjimo nori iš manęs? — piktdžiugiškai paklausė Gyvatė, žinoma, kad ji jam nesuteiks daugiau gailesčio, negu jis suteikė jos dukrai.

Staiga Šiaurys atleido kumščius ir pasilenkė Gyvatės link tiesdamas rankas, rodydamas puikias, mėlynas riešų venas.

— Ne, — tarė Šiaurys. — Aš noriu taikos.

Laukdamas, kol sapnų gyvatė gels, Šiaurys akivaizdžiai suvirpėjo.

Apstulbusi Gyvatė atitraukė rankas.

— Prašau! — darkart sušuko Šiaurys. — Dievai, nežaisk su manimi!

Gydytoja pažvelgė į gyvatę, tuomet į Šiaurį. Staiga jos malonumas pavirto pasibjaurėjimu. Ar ji buvo tokia panaši į jį, kad jai reikėjo valdyti kitus žmones? Galbūt šis kaltinimas buvo tiesa. Siaubas ir savigyna jai teikė tiek pat malonumo, kiek ir jam. Ir taip pat ji buvo arogantiška, ji visada buvo arogantiška. Galbūt skirtumas tarp jos ir Šiaurio buvo ne gerumas, o laipsnis. Gyvatė suprato, kad jei ji toliau grasins bejėgiui Šiauriui gyvate, kad ir koks skirtumas tai būtų, jis turėtų mažai reikšmės. Numetusi gyvatę ant žemės, gydytoja atsitraukė.

— Nesiartink prie manęs, — jos balsas taip pat virpėjo. — Aš ketinu pasiimti savo dukrą ir keliauti namo.

— Padėk man, — sušnabždėjo Šiaurys. — Aš atradau šią vietą, aš naudojau šiuos padarus, kad padėčiau kitiems, negi dabar aš nenusipelnau pagalbos?

Šiaurys gailestingai pažiūrėjo į Gyvatę, bet ji nejudėjo.

Staiga Šiaurys sudejavo, metėsi į priekį pasiimti sapnų gyvatės, tuomet viena ranka ją sugavo ir vertė ją įkasti į jo kitos rankos riešą. Šiaurys darkart sudejavo, kai gyvatės iltys susmigo į audinius.

Gyvatė atsitraukė nuo vyro, bet jis daugiau nekreipė į ją dėmesio. Gydytoja pasisuko prie didelio pinto krepšio.

Dabar sapnų gyvatės pačios jau buvo pradėjusios sprukti. Viena išslydo per krepšio kraštą ir, minkštai barkšteldama, nukrito ant žemės. Išlindo dar keletas, kol galiausiai visas masės svoris persikėlė ant vieno šono, krepšys pasviro, apsivertė, o gyvatės išlindo besiraitančia krūva.

Bet Melisos ten nebuvo.

Gyvatė puikiai matė, kaip Šiaurys praslinko pro ją ir savo krauju pasruvusias išbalusias rankas sukišo į sapnų gyvačių krūvą.

Gydytoja sugriebė Šiaurį ir jį apsuko.

— Kur ji?

— Kas?..

Šiaurys silpnai pasitraukė gyvačių link, jo akys buvo kaip peršviečiamas stiklas.

— Melisa — kur ji?

— Ji sapnavo… — vyras pažvelgė į sapnų gyvates. — Su jomis.

Melisai pavyko kažkaip pasprukti. Jai kažkaip pavyko nugalėti Šiaurį, nuodus, užmaršties pagundą. Ieškodama Gyvatė darkart apsidairė po stovyklą ir matė viską, bet tik ne tai, ką norėjo matyti.

Nusivylęs Šiaurys sudejavo ir Gyvatė jį paleido. Jis griebė į mišką šliaužiančias gyvates. Ant jo rankų buvo krūva kruvinų įgėlimų ir kiekvieną kartą vėl pagavęs savo padarą, Šiaurys vertė jį jam įgelti.

— Melisa! — pašaukė Gyvatė, bet niekas neatsiliepė.

Staiga Šiaurys suniurnėjo; tuomet, po akimirkos, jis išleido keistą dejonės garsą. Gyvatė pažvelgė sau per petį. Šiaurys, kruvinose rankose laikydamas gyvatę, pakilo, iš įkandimo gerklėje sruveno kraujas. Šiaurys sustingo, o gyvatė rangėsi. Šiaurys parkrito ant kelių, siūbavo. Vyras nugriuvo į priekį ir ramiai gulėjo, o jo galia dingo, vos tik svetimos sapnų gyvatės pabėgo atgal į savo svetimą mišką.

Vedama reflekso, Gyvatė nuėjo prie Šiaurio. Vyras kvėpavo tolygiai. Nuo tokio švelnaus kritimo Šiaurys nesusižeidė. Gydytoja svarstė, ar nuodai paveiks jį taip, kaip ir jo pasekėjus. Bet jei ir nepaveiktų, net jei jo baimė sukėlė neigiamą reakciją, ji nieko negalėjo dėl jo padaryti.

Sapnų gyvatė, kurią Šiaurys dar laikė, pasirangė ir išslydo iš jo rankų. Nuo prisiminimų ir apgailestavimo Gyvatei užėmė kvapą. Sapnų gyvatei lūžo nugara. Gydytoja pasilenkė prie sapnų gyvatės ir pabaigė jos kančias, nužudydama visai kaip nužudė Žaltį.

Ant lūpų jausdama padaro vėsų ir sūrų skonį, Gyvatė apgraibomis susirado pinto krepšio diržą ir užsikėlė jį sau ant pečių. Gyvatė nesugalvojo Melisos ieškoti niekur kitur kaip tik take, vedančiame žemyn kalva prie kupolo įtrūkimo.

Nuo susisukusių medžių krito didesni ir tamsesni šešėliai nei pirmoje vietoje, per kurią Gyvatė praėjo, o tarp jų esanti proskyna buvo siauresnė bei žemesnė.

Šiurpuliukams bėgiojant per nugarą, Gyvatė ėjo kiek galėdama greičiau. Svetimame miške galėjo slėptis bet koks padaras: nuo sapnų gyvačių iki tylių mėsėdžių. Melisos visiškai niekas nesaugojo; ji netgi nebeturėjo peilio.

Kai Gyvatė pradėjo tikėti, jog eina blogu keliu, ji pasiekė išsikišusį akmenį, kur ją išdavė keistuolis. Nuo Šiaurio stovyklos iki atbrailos buvo ilgas kelias, ir gydytoja galvojo, kaip Melisa galėjo taip toli nueiti.

Gal ji pabėgo ir pasislėpė, galvojo Gyvatė. Gal ji vis dar viršuje, netoli Šiaurio stovyklos, miega, o gal sapnuoja… ir miršta.

Gyvatė paėjo dar kelis žingsnius toliau, sudvejojo, apsisprendė ir patraukė į priekį.

Išsitiesusi ant kelio, nagais įsikibusi į žemę, kad bent kiek pasistumtų į priekį, už kito posūkio ant žemės gulėjo Melisa. Klupdama Gyvatė nubėgo prie mergaitės ir puolė ant kelių.

Gydytoja švelniai apsuko savo dukrą. Melisa nejudėjo ir buvo labai sustingusi bei šalta. Gyvatė ieškojo pulso, bet jo nebuvo. Melisą ištiko gilus šokas, o čia gydytoja jai negalėjo niekuo padėti.

Melisa, dukra mano, galvojo Gyvatė, tu taip stipriai stengeisi, kad ištesėtum man duotą pažadą, ir tau beveik pavyko. Aš tau taip pat pažadėjau ir sulaužiau visus pažadus. Prašau, suteik man dar vieną progą.

Nerangiai, beveik turėdama naudoti savo sužeistą dešinę ranką, Gyvatė apglėbė Melisos mažą kūną ir užsidėjo ją ant savo kairio peties. Vos išlaikydama pusiausvyrą, gydytoja atsistojo. Jei ji parkristų, turbūt nebeįstengtų atsikelti. Takas driekėsi prieš Gyvatę ir ji žinojo, kokio jis ilgio.