Sapnų Gyvate

3

Tą vakarą jie ketino išardyti stovyklą ir tamsoje keliauti lavos srautu. Gyvatė būtų palaukusi dar porą dienų ir nejudinusi Džesė, bet nebuvo iš ko rinktis. Džesės nuotaikos per daug greitai keitėsi, kad būtų galima ją dar čia laikyti. Gyvatė žinojo, jog partneriai jau ir taip per ilgai užsibuvo dykumoje. Aleksas su Meridete negalėjo nuslėpti, kad vandens atsargos seko, kad jie ir žirgai troško vien tam, jog Džesė būtų nuprausta ir išmaudyta. Dar kelios dienos gyvenimo bjauriame tvaike, kuris susikauptų tinkamai visko neišplovus, Džesę paskatintų depresuoti ir šlykštėtis.

O jie neturėjo kada švaistyti laiko. Jų laukė ilgas kelias: kilti lava ir eiti per ją, tuomet traukti į rytus link centrinių kalnų, kurie skyrė juodą dykumą į vakarų, kur jie dabar buvo, ir rytų, kur stovėjo miestas. Kelias, kertantis vakarines bei rytines kalnų grupes, buvo visai geras, bet už perėjimo jie vėl įžengs į dykumą ir trauks į pietryčius Centro link. Jiems reikėjo skubėti. Kai prasideda žiemos audra, niekas negali pereiti dykumos; miestas būtų izoliuotas. Vasara jau traukėsi dideliuose dulkių kamuoliuose ir smėlio verpetuose.

Iki prieblandos jie nepakavo palapinių ir daiktais neapkrovė žirgų, bet susipakavo viską, ką galėjo, kol dar nebuvo per karšta dirbti, ir krovė mantą prie Džesės rūdos maišų. Nuo sunkaus darbo Gyvatės ranka prasimankštino. Nubrozdinimai pamažu gijo, o įkandimo žymės išnyko, liko tik rožiniai randai. Greitai smėlinės angies palikti randai nesiskirs nuo kitų randų ant Gyvatės rankos ir ji net neprisimins, kurį randą paliko smėlinė angis. Dabar ji gailėjosi, kad nepasiėmė vienos iš bjaurių gyvačių su savimi. Tai buvo rūšis, kurios Gyvatė dar niekad nebuvo mačiusi. Net jei jos ir būtų pasirodžiusios nenaudingos gydytojams, bent jau būtų pagaminusi priešnuodį Arevino žmonėms. Jei kada nors dar sutiks Arevino žmones.

Gyvatė nunešė paskutinį ryšulį į krūvą, nusivalė delnus į kelnes, o veidą į rankovę. Meridetė ir Aleksas prie žirgų poros pritvirtino neštuvus, kuriuos patys pagamino. Gyvatė nuėjo pažiūrėti.

Tai buvo pats keisčiausias gabenimo būdas, kurį gydytoja kada nors matė, bet atrodė, kad jis turėtų suveikti. Dykumoje viską reikėjo nešti arba vilkti; vežimai su ratais užklimptų smėlyje arba sulūžtų atsitrenkę į akmenis. Kol žirgai nepasibaidys ar nebėgs ristele, Džesei bus daug patogiau keliauti nei vežimu. Didelis pilkas žirgas stovėjo tarp šachtų tyliai ir ramiai kaip akmuo; kitas, keršas žirgas, nerodė jokios baimės, tik paskersakiavo į juodas šachtas.

Gyvatė galvojo, kad Džesė turėtų būti tikra stebukladarė, jei jos treniruoti žirgai nesipriešins tokiam keistam prietaisui.

Meridetė tarė:

— Džesė sakė, jog kad ir kur keliautumėm, tarp pirklių mes įvesime naują madą.

— Ji teisi, — atsakė Aleksas. Jis atlaisvino dirželius ir neštuvai nukrito ant žemės. — Bet jie turėtų būti laimingi, kad jų nepaliko taip kaip kitus žirgus palieka.

Aleksas meiliai pliaukštelėjo per ramaus širmio kaklą ir paleido žirgus atgal į aptvarą.

— Kaip norėčiau, kad anksčiau ji būtų jojusi vienu iš jų, — Gyvatė pasakė Meridetei.

— Kai Džesė juos parsivedė, jie tokie nebuvo. Ji perka pašėlusius žirgus. Džesė negali žiūrėti, kai su žirgais blogais elgiamasi. Tas kumeliukas buvo vienas iš jos atsitiktinių žirgų — ji jau nuramino kumeliuką, bet su pusiausvyra dar nesiseka.

Norėdami tą popietę pasislėpti nuo kaitinančios saulės, jie patraukė atgal į palapinę. Palapinė buvo susmukusi tame šone, kuriame kuoliukai buvo išimti neštuvams. Meridetė plačiai nusižiovavo.

— Geriausia miegoti tada, kai turime progą. Mes negalime sau leisti saulei pakilus vis dar būti lavos sraute.

Tačiau gyvatę užvaldė nenusakoma, nenustygstanti energija; dėkinga už pavėsį, bet nemieganti Gyvatė sėdėjo palapinėje ir svarstė, kaip visas šitas beprotiškas planas galėtų pavykti. Ji pasiėmė odinį lagaminą ir norėjo patikrinti gyvates, bet vos tik atidarė Smėlio skyrių, Džesė pabudo. Gyvatė užsegė sklendę ir pasislinko arčiau gulto. Džesė pakėlė žvilgsnį į Gyvatę.

— Džese… dėl to, ką aš sakiau… — Gyvatė norėjo paaiškinti, bet nežinojo nuo ko pradėti.

— Kas tave taip nuliūdino? Negi esu pirma, kuri galėjau mirti, bet tu padėjai?

— Ne. Aš mačiau, kaip miršta žmonės. Aš padėdavau jiems numirti.

— Visai neseniai viskas atrodė taip beviltiška, — tarė Džesė. — Maloni pabaiga būtų buvusi lengva. Visada reikia saugotis… mirties paprastumo.

— Mirtis gali būti dovana, — pasakė Gyvatė. — Bet tai vis vien nesėkmė. Bandymas apsisaugoti nuo kančių. To pakanka.

Karštį perskrodė lengvas vėjelis ir Gyvatė pasijuto beveik atsigaivinusi.

— Kas negerai, gydytoja?

— Aš bijojau, — atsakė Gyvatė. — Aš bijojau, kad tu merdėsi. Jei taip būtų buvę, būtum turėjusi teisę prašyti mano pagalbos. Aš privalau ją suteikti. Bet negaliu.

— Aš nesuprantu.

— Kai baigiau apmokymus, mokytojai man davė šliužus. Dviejų iš jų nuodai gali būti panaudoti kaip vaistai. Trečias prišaukdavo sapnus. Jį nužudė.

Kai Gyvatė nuliūdo, Džesė nejučia paėmė ją už rankos. Gyvatė dėkingai priėmė Džesės užuojautą ir nuo tvirto prisilietimo pasijuto geriau.

— Tu taip pat suluošinta, — staiga tarė Džesė. — Tu suluošinta savo darbe visai kaip ir aš.

Toks kilnus Džesės palyginimas sugėdino Gyvatę. Džesė kentė skausmą, ji buvo bejėgė, o šansai pasveikti tokie maži, kad Gyvatė baiminosi dėl jos nuotaikos ir noro gyventi. Ji tarė:

— Ačiū už šiuos žodžius.

— Aš keliauju atgal pas savo šeimą paprašyti pagalbos… o tu keliavai pas saviškius?

— Taip.

— Jie duos tau kitą, — užtikrintai kalbėjo Džesė.

— Aš tikiuosi.

— Ar yra kokių abejonių?

— Sapnų gyvatės sunkiai veisiasi, — atsakė Gyvatė. — Mes per mažai apie jas žinome. Kas kelerius metus gimsta keletas jauniklių arba kuris nors iš mūsų sugeba kurį nors klonuoti, tačiau… — Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Sugaukit ją!

Kadangi Gyvatė žinojo, jog tai neįmanoma, tokia mintis jai nešovė. Ji niekad negalvojo apie jokią kitą galimybę, kaip tik grįžti pas mokytojus ir paprašyti atleidimo. Gyvatė liūdnai nusišypsojo. Ji tarė:

— Aš taip toli nepasiekiu. Jos ne iš čia.

— Iš kur?

Gyvatė vėl gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Iš kokio kito pasaulio… — supratusi, ką sako, Gyvatė iškart nutilo.

— Tuomet tu eisi kartu su manimi per miesto vartus, — pasakė Džesė. — Kai aš nukeliausiu pas savo šeimą, jie tave supažindins su kito pasaulio gyventojais.

— Džese, jau dešimtis metų mano žmonės prašo Centro pagalbos. Jie net nenori su mumis kalbėtis.

— Bet dabar vienas iš miesto gyventojų tau įsipareigojęs. Aš tik nežinau, ar mano žmonės priims mane atgal. Bet, nepaisant to, jie tau bus skolingi už man suteiktą pagalbą.

Gyvatė klausėsi tylomis, o galimybės, slypinčios Džesės žodžiuose, intrigavo ją.

— Gydytoja, patikėk manim, — tarė Džesė. — Mes galime viena kitai padėti. Jei jie priims mane, priims ir mano draugus. Jei ir nepriims, jie atsilygins tau. Bet kuri iš mūsų galime pareikšti savo pageidavimus.

Gyvatė buvo išdidi moteris, didžiavosi savo mokslu, žiniomis, vardu. Ją žavėjo ta mintis, kad kaltę dėl Žalčio mirties gali išpirkti ne tik atsiprašymu. Kas dešimtmetį vyresni gydytojai leisdavosi į ilgą kelionę miestan, tikėdamiesi gauti naujų sapnų gyvačių. Jie visuomet atsisakydavo. Jei tik Gyvatei pasisektų…

— Ar taip gali būti?

— Mano šeima padės mums, — tarė Džesė. — Bet aš nežinau, ar jie gali padaryti, kad ir kito pasaulio gyventojai padėtų.

Per karštą popietę Gyvatė ir visi partneriai galėjo tik laukti. Gyvatė nutarė prieš ilgą kelionę iš lagamino paleisti Miglą ir Smėlį. Kai Gyvatė išėjo iš palapinės, ji stabtelėjo prie Džesės. Graži moteris ramiai miegojo, bet jos veidas buvo paraudęs. Gyvatė palietė Džesės kaktą. Gali būti, kad Džesė šiek tiek karščiavo; gal tai buvo dienos karštis. Gydytoja vis dar manė, jog Džesė išvengė sunkių vidaus sužeidimų, tačiau ji vis tiek galėjo kraujuoti, jai netgi galėjo vystytis pilvaplėvės uždegimas. Tuos dalykus Gyvatė galėjo išgydyti. Ji nusprendė kurį laiką netrukdyti Džesei ir palaukus pažiūrėti, ar karštis kyla. Norėdama surasti pavėsį, kur gyvatės nieko negąsdintų, gydytoja patraukė už stovyklos ribų; ji praėjo pro Aleksą, kuris niūriai žiūrėjo į erdvę. Gyvatė sudvejojo, ir jis su nerimu akyse pažvelgė į ją. Tylomis gydytoja prisėdo šalia jo. Aleksas atsisukęs į Gyvatę ir skvarbiai į ją pažvelgė: nuo kančios jo veide nebeliko dieviško grožio, jis tapo bjaurus ir grėsmingas.

— Mes ją suluošinom, ar ne? Meridetė ir aš.

— Suluošinot ją? Ne, žinoma, kad ne.

— Mums nereikėjo jos judinti. Aš turėjau apie tai pagalvoti. Mums reikėjo perkelti stovyklą prie jos. Gal nervai dar nebuvo nutraukti, kai mes ją radome.

— Nervai jau buvo nutraukti.

— Bet mes nežinojome apie jos nugarą. Manėme, kad ji susitrenkė galvą. Mes galėjom jai pakenkti…

Gyvatė uždėjo ranką Aleksui ant dilbio.

— Tai sunkus sužeidimas, — tarė Gyvatė. — Bet koks gydytojas būtų tai pamatęs. Nervai buvo pažeisti jai nukritus. Patikėk manim. Nei tu, nei Meridetė negalėjote jai to padaryti.

Įsitempę dilbio raumenys atsipalaidavo. Nurimusi Gyvatė patraukė ranką. Alekso stipriame kūne slypėjo daug jėgos, gydytoja matė, kaip jis tvardėsi ir baiminosi, kad nepanaudotų savo jėgos pats prieš save. Šioje partnerystėje jis buvo svarbesnis, nei atrodė, gal net labiau, nei pats numanė. Aleksas buvo praktiškas, jo dėka stovykla puikiai gyvavo, jis buvo aukso vidurys tarp meniškos Meridetės ir nuotykių ieškotojos Džesės. Gyvatė tikėjosi, kad jos pasakyta tiesa padės sumažinti Alekso kaltę ir įtampą. Šiuo metu ji nieko daugiau dėl jo padaryti negalėjo.

Atslinkus prieblandai, Gyvatė paglostė Smėlio lygius, spalvingus žvynus. Ji jau nesuko sau galvos, ar deimantinis Smėlis nori, kad jį glostytų ir ar išvis gyvūnas su tokiomis mažomis smegenimis galėjo jausti malonumą. Vėsus pojūtis po Gyvatės pirštais teikė jai malonumo, o Smėlis gulėjo ramiai susirangęs, vis iškišdamas liežuvį. Smėlio spalva buvo šviesi ir ryški; jis neseniai išsinėrė iš savo senosios odos.

— Aš tau leidau per daug valgyti, — švelniai tarė Gyvatė. — Tu tingus padare.

Gyvatė atrėmė smakrą į kelius. Ant tamsių akmenų barškuolės žvynų raštas krito į akis beveik tiek pat, kiek ir albinosinės Miglos. Niekas kitas iš gyvačių, žmonių ar kitų gyvų padarų taip nebuvo prisitaikę prie savo pasaulio.

Nors Gyvatė nebematė Miglos, ji nesijaudino. Abi gyvatės buvo pripratusios prie gydytojos, todėl toli neitų arba sektų paskui ją. Prieraišumo išugdymas ilgai netrunka, bet Migla ir Smėlis grįžtų, kai pajustų rankos trinktelėjimo į žemę sukeltą vibraciją.

Gyvatė atsipalaidavo prie didelio akmens, po galva pasikišo apdarus, kuriuos jai davė Arevino žmonės. Ji mąstė, ką Arevinas veikė, kur jis buvo. Arevino žmonės — klajokliai, auginantys avijaučius ir iš jų pavilnės gaunantys puikios, panašios į šilką vilnos. Norėdama vėl sutikti klaną, jai tektų jų ieškoti. Nors Gyvatė labai norėjo dar kartą sutikti Areviną, ji nežinojo, ar tai bus įmanoma. Jei ji kada nors sugebės pamiršti Žalčio žūtį, susitikimas su Arevino žmonėmis jai tai primintų. Žalčio nebebuvo dėl Gyvatės klaidų ir nesugebėjimo perprasti tuos žmones. Gydytoja tikėjosi, kad žmonės, nepaisydami savo baimės, patikės jos žodžiu ir be jokios priežasties žmonės jai parodė, jog jos prielaidos buvo arogantiškos.

Gyvatė nusikratė depresijos. Dabar ji galėjo pasvarstyti. Jei ji tikrai galėtų nukeliauti su Džese, sužinoti, iš kur sapnų gyvatės kilusios ir pagauti keletą… jei ji atrastų priežastį, kodėl jos nesiveisia Žemėje… tai grįžtų ne gėdydamasi, o triumfuodama, kad jai pasisekė ten, kur jos mokytojams ir ištisoms kartoms nesisekė.

Atėjo laikas grįžti į stovyklą. Ieškodama Miglos, Gyvatė perlipo žemutinį akmenų klodą, dengiantį kanjono angą. Kobra buvo susisukusi ant bazalto.

Šlaito viršūnėje Gyvatė pasiekė Miglą, ją paėmė ir paglostė jos siaurą galvą. Migla atrodė negrėsmingai, nesusijaudinusi, plokščia, siaura galva, visai kaip kokia kita nuodinga gyvatė. Jai nereikėjo galvos plačiais nasrais, kurie būtų pilni nuodų. Kobros gali nužudyti mažais nuodų kiekiais, kadangi jie tikrai stiprūs.

Kai Gyvatė apsisuko, jos akis patraukė nuostabus saulėlydis. Saulė atrodė kaip oranžinė dėmė horizonte, jos purpuriniai ir skaisčiai raudoni spinduliai krito per pilkus debesis.

Tuomet gydytoja pamatė per visą po ja esančią dykumą išsidėsčiusius kraterius. Žemę dengė daug apvalių įlankų. Vienos jų buvo lavos tėkmės paliktame kelyje, jos užtvėrė kelią sustingusioms lavos bangoms. Kitos buvo aiškesnės, jos atrodė kaip didelės žemėje išskaptuotos skylės ir, nepaisant daugelio metų smėlio tėkmės, vis dar puikiai matomos. Kadangi krateriai buvo tokie dideli ir išsidėstę tam tikru atstumu, juos jungti turėjo vienas šaltinis. Jie atsirado nuo branduolinio sprogimo. Karas jau seniai pasibaigė, jis jau beveik pamirštas, kadangi sunaikino visus, kurie žinojo arba domėjosi karo kilimo priežastimis.

Gyvatė nužvelgė nuniokotą žemę ir džiaugėsi, kad buvo toliau nuo jos. Karo pasekmės buvo matomos ir nematomos; jos visada liks Gyvatės gyvenime. Kanjonas, kuriame apsistojo Gyvatė ir partneriai, tikriausiai nebuvo saugus, bet kadangi jie čia ilgai neužsibuvo, didelis pavojus jiems negrėsė.

Akmenyse gulėjo kažkas keistas, tačiau saulė ryškiai švietė, todėl Gyvatei buvo sunku pasakyti, kas ten. Gydytoja sunerimo, lyg rūpintųsi kažkuo, apie ką visai nieko nenumano.

Prie kraterio krašto gulėjo karštyje pūnantis žirgo kūnas. Gyvūno sustingusios kojos groteskiškai iškeltos į orą, išsipūtusios nuo sutinusio pilvo. Apspaudęs gyvūno galvą, auksinis apynasris saulėlydyje spindėjo skaisčiai raudona ir oranžine spalvomis.

Gyvatė išleido kvapą pusiau atsidusdama, pusiau dejuodama.

Gydytoja nubėgo prie gyvačių lagamino ir paragino Miglą grįžti, paėmė Smėlį ir pajudėjo atgal į stovyklą, ji pradėjo skubėti, kai barškuolė iš neatsargaus užsispyrimo pabandė apsivynioti apie jos ranką. Gyvatė sustojo, palaikė Smėlį taip, kad jis galėjo įšliaužti į savo skyrių lagamine ir, dar tvirtindama sagtį, vėl pradėjo bėgti. Lagaminas trankėsi į gydytojos koją.

Dusdama Gyvatė pasiekė palapinę ir įlėkė į vidų. Meridetė su Aleksu miegojo. Gyvatė priklaupė prie Džesės ir atsargiai nutraukė antklodę.

Praėjo šiek daugiau nei valanda, kai Gyvatė paskutinį kartą tikrino Džesę. Mėlynės ant Džesės šono patamsėjo ir pagilėjo, jos visas kūnas buvo nesveikai paraudęs. Gydytoja palietė Džesės kaktą. Ji buvo karšta ir sausa. Džesė nereagavo į Gyvatės prisilietimą. Kai gydytoja patraukė savo ranką, švelni oda atrodė tamsesnė. Per kelias minutes, kol Gyvatė su siaubu stebėjo Džesę, kaip formavosi nauja mėlynė, kapiliarai sutrūkinėjo nuo karščio ir užteko tik mažo paspaudimo, kad jie trūktų. Staiga tvarsčio ant Džesės šlaunies centre atsirado raudona kraujo dėmė. Gyvatė suspaudė kumštį. Ji drebėjo taip, lyg iš vidaus ją krėstų šaltis.

— Meridete!

Po akimirkos Meridetė pabudo ir žiovaudama, dar apsimiegojusi, sumurmėjo:

— Kas atsitiko?

— Kiek užtrukot, kol suradot Džesę? Ar ji nukrito ant kraterių?

— Taip, ji ten žvalgėsi. Todėl mes čia ir atkeliavome — kiti amatininkai negali mums prilygti dėl to, ką čia randa Džesė. Bet šį kartą likimas pakišo koją. Mes ją radome vakare.

Visa diena, galvojo Gyvatė, ji turėjo būti prie vieno iš pirmųjų kraterių.

— Kodėl jūs man nepasakėt?

— Nepasakėm ko?

— Tie krateriai pavojingi…

— Gydytoja, negi tiki tomis senomis legendomis? Mes čia ateiname jau visą dešimtmetį ir nieko mums neatsitiko.

Dabar nebuvo laikas piktai ginčytis. Gyvatė dar kartą pažvelgusi į Džesę suprato, kad jos pačios dėmesio stoka ir partnerių netikėjimas senojo pasaulio pavojais netiesiogiai pastūmėjo Džesę į nelaimę. Gyvatė turėjo priemonių nuo spindulinio apsinuodijimo, bet nuo tokio keisto reiškinio nieko nebuvo. Kad ir ką ji darytų, tai tik šiek tiek atitolintų Džesės mirtį.

— Kas negerai? — pirmą kartą Meridetės balse jautėsi baimė.

— Jai spindulinis apsinuodijimas.

— Apsinuodijimas? Kaip tai? Ji gėrė ir valgė tą patį, ką ir mes.

— Tai nuo kraterių. Žemė apnuodyta. Legendos sako tiesą.

Per stiprų įdegį matėsi, kad Meridetė išbalusi.

— Tai daryk ką nors, padėk jai! — Tu negalėjai išgydyti jos sužeidimo, tu negali išgydyti nuo šios ligos…

Jos abi žiūrėjo viena į kitą, abi įskaudintos ir piktos. Meridetė pirma nuleido akis ir tarė:

— Atsiprašau, aš neturėjau teisės..

— Prašau dievų, kad būčiau visagalė, bet aš tokia nesu.

Jų pokalbis pažadino Aleksą, jis atsikėlė ir besirąžydamas bei besikasydamas priėjo.

— Laikas…

Jis pažiūrėjo į Gyvatę, vėl į Meridetę, tada pažvelgė į Džesę ir tarė:

— O dievai…

Per žymę, likusią ant Džesės kaktos po Gyvatės prisilietimo, sunkėsi kraujas.

Aleksas puolė prie Džesės norėdamas ją paliesti, bet Gyvatė jį sulaikė. Jis bandė nustumti gydytoją.

— Aleksai, aš ją vos vos paliečiau. Šitaip jai nepadėsi.

Aleksas pažiūrėjo į Gyvatę buku žvilgsniu ir tarė:

— Tai kaip?

Gyvatė papurtė galvą.

Trykštant ašaroms, Aleksas atsistūmė nuo Gyvatės.

— Taip neteisinga, — tarė jis ir išbėgo iš palapinės.

Meridetė puolė paskui jį, stabtelėjo prie išėjimo ir atsisukusi pasakė:

— Jis negali suprasti, jis toks jaunas.

— Jis supranta, — tarė Gyvatė.

Stengdamasi netrinti ir nespausti odos, Gyvatė patepė Džesės kaktą.

— O jis teisus, tai neteisinga. Kas kada nors yra sakęs, jog kažkas teisinga?

Ji nutilo, norėdama parodyti Meridetei, kad jai taip pat gaila, jog likimas, nemokšiškumas ir likusi kitos kartos beprotystė atėmė iš Džesės tokias galimybes.

— Mere? — drebančia ranka apgraibomis ieškojo Džesė.

— Aš čia.

Meridetė ištiesė ranką, bet, bijodama paliesti, sustojo.

— Kas yra? Kodėl tu… — Džesė lėtai mirktelėjo, jos akys buvo pasruvusios krauju.

— Švelniai, — sušnabždėjo Gyvatė.

Meridetė paėmė Džesės pirštus švelniai, lyg paukščio sparnais.

— Ar jau laikas keliauti?

Jos troškime keliauti jautėsi baimė ir nenoras sužinoti, kad kažkas buvo negerai.

— Ne, mieloji.

— Taip karšta…

Džesė pradėjo kelti galvą. Staiga ji sustingo. Gyvatei į galvą atėjo mintis be jokių suvokiamų priežasčių, tai buvo šalta, nežmoniška analizė, tokia, kokios ją mokė: kraujavimas į sąnarius. Vidinis kraujavimas. Kraujavimas į smegenis?

— Dar niekad taip neskaudėjo, — tarė Džesė ir nejudindama galvos pažiūrėjo į Gyvatę. — Tai kažkas kita, kažkas blogiau.

— Džese, aš…

Gyvatė ant savo lūpų pajuto sūrų ašarų, susimaišiusių su smėliu nuo dykumos dulkių, skonį. Jos žodžiai strigo gerklėje. Aleksas grįžo atgal į palapinę. Džesė bandė vėl kalbėti, bet galėjo tik aikčioti.

Meridetė griebė Gyvatei už rankos. Gydytoja jautė, kaip Meridetės nagai dreskia jai odą.

— Ji miršta.

Gyvatė linktelėjo.

— Gydytojai žino, kaip padėti… kaip…

— Meridete, ne, — sušnabždėjo Džesė.

— …kaip numalšinti skausmą.

— Ji negali…

— Nužudė vieną iš mano gyvačių, — apimta apmaudo ir pykčio Gyvatė pasakė garsiau, nei pati tikėjosi.

Meridetė daugiau nepratrūko, bet Gyvatė jautė nebylų kaltinimą: tu negalėjai padėti jai pasveikti, o dabar negali padėti numirti. Šį kartą Gyvatė nuleido akis. Ji nusipelnė pasmerkimo. Meridetė paleido gydytoją ir atsisuko į Džesę, ji grėsmingai artėjo, tarsi būtų pasiruošusi kovoti su žvėrimis ir šešėliais.

Norėdama paliesti Meridetę, Džesė ištiesė ranką, bet staigiai ją atitraukė. Ji pažvelgė į minkštą delno centrą tarp nuospaudų nuo darbo. Ten formavosi nauja mėlynė.

— Kodėl?

— Paskutinis karas, — tarė Gyvatė. — Krateriuose… — jos balsas užstrigo.

— Vadinasi, tai tiesa, — pasakė Džesė. — Mano šeima tiki, kad žemė už miesto ribų žudo, bet aš maniau, kad jie meluoja.

Džesės akys nesusikoncentravo į vieną tašką; ji sumirksėjo, pažiūrėjo į Gyvatę, tačiau atrodė, kad jos nemato, tada vėl sumirksėjo ir tarė:

— Jie melavo apie daugelį kitų dalykų. Melavo, kad vaikai būtų paklusnūs…

Vėl nutilusi Džesė užmerkė akis ir, negalėdama iš karto atpalaiduoti viso kūno, raumuo po raumens ji atsipalaidavo, bet atrodė, kad net ir atsipalaidavimas jai kaip agonija. Ji vis dar buvo sąmoninga, bet kai Meridetė neliesdama pasislinko kuo arčiau ir glostė jos plaukus, ji neparodė jokios reakcijos, neištarė žodžio, nenusišypsojo, nežvilgtelėjo. Oda aplink melsvai pilkšvas mėlynes buvo pelenų spalvos.

Staiga Džesė sucypė. Rankomis ji susiėmė už smilkinių ir spaudė juos, nagais draskydama galvos odą. Gyvatė griebė Džesės rankas ir jas atitraukė.

— Ne, — sudejavo Džesė, — oi, ne, palikit mane ramybėje… Mere, man skauda!

Džesė, prieš kelias minutes buvusi silpna, dabar priešinosi ugninga jėga. Gyvatei nieko kito nebeliko, kaip pabandyti švelniai ją sustabdyti, bet tada vidinis diagnostinis balsas grįžo: aneurizma. Džesės smegenyse radiacijos susilpninta kraujagyslė pamažu artėjo prie trūkimo ribos. Kita Gyvatei šovusi mintis buvo dar spontaniškesnė ir galingesnė: melskitės, kad kraujagyslė plėstųsi greitai bei stipriai, ir Džesė mirs lengvai.

Vos tik Gyvatė pajuto, kad Alekso nėra šalia jos ir, vietoj to, kad padėtų susitvarkyti su Džese, nuėjo į kitą palapinės galą, ji išgirdo Smėlio barškutį. Instinktyviai Gyvatė atsisuko ir metėsi link Alekso. Gyvatės petys trenkėsi į Alekso pilvą, o Smėlis gėlė iš vidaus ir tada vyras išmetė lagaminą. Aleksas parkrito ant žemės. Gyvatė pajuto stiprų skausmą kojoje ir, norėdama jam trenkti, atitraukė kumštį, pasižiūrėjo į save.

Gydytoja parkrito ant vieno kelio.

Smėlis susivyniojo ant žemės ir, švelniai judindamas savo barškutį, pasiruošė dar kartą gelti. Gyvatės širdis stipriai plakė. Ji jautė, kaip tvinkčioja jos šlaunis. Gydytojos šlauninė arterija buvo mažiau nei už dešimties centimetrų nuo Smėlio įkandimo į raumenį.

— Kvaily tu! Gal nori nusižudyti?

Gyvatės koja dar keletą kartų sutvinkčiojo, o tada imunitetas neutralizavo nuodus. Ji džiaugėsi, kad Smėlis nepataikė į arteriją. Nuo tokio įkandimo net ir Gyvatė butų trumpam susirgusi, o sirgti laiko nebuvo. Skausmas pamažu lėgo ir perėjo į maudimą.

— Kaip tu gali jai leisti mirti tokiame skausme? — paklausė Aleksas.

— Su Smėliu tu jai būtum suteikęs dar daugiau skausmo.

Slėpdama savo įsiūtį, Gyvatė atsisuko į deimantingąjį, paėmė jį ir leido įšliaužti atgal į lagaminą.

— Nuo barškuolės įgėlimo greitai nemirsi.

Tai ne visiška tiesa, bet Gyvatė buvo pakankamai įsiutusi, kad galėtu jį pagąsdinti.

— Įgėlus barškuolei mirštama nuo infekcijos. Nuo gangrenos.

Aleksas išbalo, bet dar laikydamasis ant kojų piktai žiūrėjo.

Meridetė pašaukė Aleksą. Jis pažvelgė į savo partneres, tuomet vėl atsisuko į Gyvatę ir ilgai įdėmiai į ją žiūrėjo.

— O kaip kita gyvatė? — Aleksas atsuko gydytojai nugarą ir nuėjo į Džesės pusę.

Gyvatė pačiupinėjo Miglos skyriaus sklendę. Atitolindama Džesės, mirštančios nuo Miglos nuodų, vaizdą, ji papurtė galvą. Kobros nuodai greitai nužudytų, nemaloniai, bet greitai. Koks buvo skirtumas tarp skausmo slopinimo sapnais ir skausmo užbaigimo mirtimi? Gyvatė niekada iš pykčio ar gailesčio nėra sąmoningai sukėlusi mirties kitam žmogui. Ji nežinojo, ar dabar galėtų tai padaryti. Ir ar jai reikėtų. Gydytoja negalėjo pasakyti, ar tas nenoras kilo iš apmokymų, ar iš kažkur giliau, kaip kažkokia pagrindinė informacija, kad būtų negerai nužudyti Džesę.

Gyvatė girdėjo, kaip partneriai švelniai kalbasi, ji negirdėjo žodžių, tik balsus ir juos skyrė: Meridetės balsas aiškus, muzikalus, vidutinio tembro; Alekso balsas gilus, murmantis; Džesės balsas uždusęs bei neryžtingas. Kas kelias minutes jie visi nutildavo, o Džesė kovodavo su nauja skausmo banga. Paskutinės Džesės gyvenimo valandos ar dienos atims iš jos jėgas ir dvasią.

Gyvatė atidarė lagaminą ir leido Miglai jos ranka užsliuogti ant pečių. Ji laikė kobrą už galvos, kad ši negalėtų įgelti ir perėjo palapinę.

Visi partneriai pažiūrėjo į Gyvatę, juos ramino tik patikima partnerystė. Atrodė, kad Meridetė akimirką net nepažino Gyvatės. Aleksas pažiūrėjo į kobrą ir vėl į gydytoją, jo veide atsispindėjo santūrumas ir triumfuojanti širdgėla. Norėdama pajusti jų visų skonius, Migla iškišo liežuvį, jos nemirksinčios akys tamsoje atrodė kaip švytintys sidabriniai veidrodžiai. Džesė šnairuodama ir mirksėdama įdėmiai pažiūrėjo. Norėdama pasitrinti akis, Džesė palėkė drebančią ranką, bet prisiminusi sustojo.

— Gydytoja? Prieik arčiau, aš tave blogai matau.

Gyvatė priklaupė tarp Meridetės ir Alekso. Jau trečią kartą ji nežinojo, ką pasakyti Džesei. Atrodė, kad ne Džesė, o ji pati ako, lyg kraujas skverbėsi pro jos tinklaines ir spaudė nervus, o žvilgsnis pamažu nuo skaisčiai raudonos spalvos perėjo į juodą. Gyvatė greitai sumirksėjo ir jai akyse prašviesėjo.

— Džese, aš niekaip negaliu numalšinti tavo skausmo.

Migla švelniai palindo po jos ranka.

— Viskas, ką tau galiu pasiūlyti…

— Pasakyk jai! — subambėjo Aleksas. Jis žiūrėjo taip, lyg būtų suakmenėjęs nuo Miglos žvilgsnio.

— Manai, tai lengva? — atšovė Gyvatė. Bet Aleksas nepažiūrėjo.

— Džese, — tarė Gyvatė, — Miglos natūralūs nuodai gali nužudyti. Jei nori, aš galiu…

— Ką tu sakai? — sušuko Meridetė.

Iš Alekso veido dingo susižavėjęs žvilgsnis. Jis tarė:

— Meridete, patylėk, kaip tu gali pakęsti…

— Abu patylėkit, — tarė Gyvatė. — Sprendžia tik Džesė, o ne kuris nors iš jūsų.

Aleksas susmuko; Meridetė sėdėjo sustingusi, veriamu žvilgsniu žiūrėjo į Džesę ir ilgai nepratarė nė žodžio. Migla pabandė nušliaužti nuo Gyvatės rankos, bet gydytoja ją sulaikė.

— Skausmas nepraeis, — tarė Džesė.

— Ne, — atsake Gyvatė. — Man labai gaila.

— Kada aš mirsiu?

— Galvos skausmą sukelia spaudimas. Aš galėčiau tave nužudyti… bet kada.

Meridetė susigūžė, rankomis užsidengė veidą, bet ji negalėjo būti švelnesnė.

— Dėl apnuodijimo daugiausia turėtum kelias dienas.

Po šių Gyvatės žodžių Džesė krūptelėjo.

— Aš nenoriu daugiau dienų, — Džesė tarė švelniai.

Tarp Meridetės pirštų tekėjo ašaros.

— Brangioji Mere, Aleksas supranta, — tarė Džesė. — Prašau, pasistenk suprasti. Laikas man jus paleisti.

Džesė nematančiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gyvatę ir tarė:

— Leisk mums šiek tiek pabūti vieniems, o tada aš jau būsiu dėkinga už tavo dovaną.

Gyvatė atsistojo ir išėjo iš palapinės. Jos keliai drebėjo, o kaklą ir pečius skaudėjo nuo įtampos. Trokšdama, kad naktis jau būtų pasibaigusi, gydytoja atsisėdo ant kieto, rupaus smėlio.

Pažvelgusi į dangų, virš kanjono sienų Gyvatė pamatė siauro ruožo kraštą. Šią naktį debesys atrodė keistai stori ir tiršti, nors mėnulis dar nebuvo taip aukštai, kad jį būtų galima pamatyti, bet vis tiek šiek tiek jo šviesos turėjo nutvieksti dangų.

Staiga Gyvatė suprato, kad debesys visai ne neįprastai stori, bet labai ploni ir judrūs, per ploni, kad išsklaidytų šviesą. Debesys plaukė vėjyje aukštai virš žemės. Jai bestebint, debesys prasiskyrė ir gana aiškiai matėsi juodas, gilus ir mirgantis nuo įvairių šviesos taškelių dangus. Gyvatė žiūrėjo į šviesas danguje, tikėjosi, kad debesys neužtemdys žvaigždžių ir norėjo, kad dabar kas nors būtų šalia jos. Kai kurios iš šių žvaigždžių buvo planetos, o jose gyveno žmonės, kurie galėtų padėti Džesei, jei tik žinotų, kad tokia egzistuoja. Gyvatė svarstė, ar jų planas galėjo pavykti, ar Džesė priėmė pasiūlymą, nes nepaisant šoko ir pasidavimo, jos noras gyventi buvo per didelis.

Palapinės viduje kažkas atidengė apvalios formos žibintus. Pro įėjimą sklindanti mėlyna šviesa dengė juodą smėlį.

— Gydytoja, Džesei reikia tavęs.

Meridetė stovėjo lauke, apšviesta mėlynos šviesos, aukšta, liesa ir suvargusi, jos balsas buvo kaip muzika.

Gyvatė nunešė Miglą į vidų. Meridetė daugiau su ja nekalbėjo. Net ir Aleksas į ją žiūrėjo netikrumo ir baimės kupinu žvilgsniu. Bet Džesė pasveikino Gyvatę savo apakintomis akimis. Meridetė su Aleksu stovėjo prieš Džesės lovą kaip sargybiniai. Gydytoja sustojo. Ji nedvejojo dėl savo sprendimo, bet paskutinį žodį turėjo tarti Džesė.

— Prieikit manęs pabučiuoti, — tarė Džesė. — Tada išeikit.

Meridetė staiga apsisuko ir tarė:

— Tu negali prašyti mūsų dabar išeiti.

— Jūs turit pakankamai, kad pamirštumėt.

Nuo silpnumo Džesės balsas drebėjo. Jos plaukai aplink kaktą ir skruostus buvo susipynę į kamuolius, o veide nieko kito nesimatė, tik ištvermingumas, kuris tuoj pereis į išsekimą. Tai matė ir Gyvatė, ir Aleksas, bet Meridetė stovėjo susikūprinusi ir žiūrėjo į grindis.

Aleksas priklaupęs švelniai pakėlė Džesės ranką prie savo lūpų. Jis ją pabučiavo vos ne pagarbiai, į pirštus, į skruostą, į lūpas. Džesė apkabino jį per pečius ir dar šiek tiek pabuvo prisiglaudusi priėjo. Jis lėtai ir tyliai pakilo, pažiūrėjo į Gyvatę ir išėjo iš palapinės.

— Mere, prašau, prieš išeidama atsisveikink.

Įkalbėta Meridetė priklaupė prie Džesės ir nubraukė plaukus nuo jos mėlynėmis nusėto veido, apkabino ją ir laikė prie savęs. Džesė taip pat apkabino Meridetę. Jos neguodė viena kitos.

Meridetė tylomis išėjo, ta tyla užsitęsė ilgiau, nei Gyvatė tikėjosi. Kai žingsniai virto smėlio trynimosi į odą šnabždesiu, Džesė suvirpėjo nuo garso, kuris buvo lyg verksmas, lyg dejonė.

— Gydytoja?

— Aš čia.

Gyvatė pakišo savo delną po Džesės ištiesta ranka.

— Kaip manai, ar planas būtų pavykęs?

— Nežinau, — prisiminusi, kaip kartą jos mokytojai grįžo iš miesto, kuriame rado tik užrakintus vartus ir nenorinčius kalbėti žmones pasakė Gyvatė. — Aš noriu tikėti, kad jis būtų pavykęs.

Džesės lūpos pasidarė tamsiai purpurinės, apatinė lūpa įtrūko. Ji palietė kraują, bet jis buvo skystas kaip vanduo ir kraujavimo nepavyko sustabdyti.

— Tu keliauk toliau, — sušnabždėjo Džesė.

— Kur?

— Į miestą. Tu vis dar gali jų paprašyti.

— Džese, ne…

— Taip. Jie, bijodami visko, kas yra išorėje, gyvena po akmeniniu dangumi. Jie tau gali padėti, o jiems reikia tavo pagalbos. Dar po kelių kartų jie visi išprotės. Pasakyk jiems, kad aš gyvenau ir buvau laiminga. Pasakyk jiems, kad jei jie man būtų pasakę tiesą, aš dabar gal dar gyvenčiau. Jie sakė, kad viskas už miesto žudo, taigi aš pamaniau, jog iš tikrųjų niekas nežudo.

— Aš perduosiu tavo žinutę.

— Nepamišk savęs. Kitiems žmonėms reikia…

Džesei pritrūko oro. Gyvatė tylomis laukė kito nurodymo. Per jos šonus tekėjo prakaitas. Pajutusi jos sielvartą, Migla tvirčiau apsivyniojo aplink ranką.

— Gydytoja.

Gyvatė paplekšnojo Džesei per ranką.

— Merė numalšino mano skausmą. Prašau, išlaisvink mane, kol jis dar negrįžo.

— Gerai, Džese.

Gyvatė nusiėmė Miglą nuo rankos ir tarė:

— Aš pasistengsiu, kad viskas baigtųsi kuo greičiau.

Gražus, pražudytas veidas atsisuko į Gyvatę.

— Ačiū.

Gydytoja džiaugėsi, kad Džesė negalėjo matyti to, kas netrukus įvyks. Kad nuodai patektų į Džesės smegenis ir ją greitai nužudytų, Migla gels į vieną iš miego arterijų po žandikauliu. Gyvatė viską labai atsargiai suplanavo, be jokių asmeniškumų svarstydama, kaip ji gali taip aiškiai mąstyti apie tokį dalyką.

Gyvatė pradėjo kalbėti raminamai ir hipnotizuojančiai.

— Atsipalaiduok, atlenk galvą, užsimerk, apsimesk, kad laikas miegoti…

Laukdama, kol atslūgs įtampa ir nurims lengvas drebulys, Gyvatė virš Džesės krūtinės laikė Miglą. Gydytojos veidu riedėjo ašaros, bet ji žvelgė labai aiškiai. Ji matė, kur pulsuoja Džesės gerklė. Migla kyštelėjo liežuvį ir vėl jį įtraukė. Kobros galva išsiplėtė. Migla buvo pasiruošusi gelti, vos tik Gyvatė ją paleis.

— Gilus miegas ir malonūs sapnai…

Rodydama savo gerklę, Džesė atlošė galvą. Migla slydo Gyvatės rankose. Svarstydama, ar ji privalo tai daryti, gydytoja jautė, kaip jos pirštai atsilenkė ir staiga Džesę apėmė konvulsijos, jos galva loštelėjo atgal, kai viršutinė stuburo dalis išsilenkė lanku. Džesės rankos sustabarėjo, o pirštai išsiskėtė ir susilenkė tarsi gyvulio letenos su nagais. Išsigandusi Migla gėlė. Džesę darkart nupurtė, ji sugniaužė rankas ir tada visa iškart atsipalaidavo. Iš žymių, likusių nuo Miglos įgėlimo, skverbėsi du maži kraujo lašai. Džesė dar drebėjo, bet jau buvo mirusi.

Liko tik mirties kvapas, bedvasis lavonas ir virš jo šnypščianti šalta Migla. Gyvatė svarstė, ar Džesė kokiu nors būdu jautė, kaip kilo įtampa ir ar ji bandė tam pasipriešinti, norėdama išsaugoti šį prisiminimą savo partneriams.

Vis dar drebėdama, Gyvatė padėjo Miglą ir nuvalė kūną taip, tarsi tai dar būtų Džesė. Bet dabar iš jos jau nieko nebuvo likę; jos grožis iškeliavo kartu su jos gyvybe, liko tik mėlynės ir iškamuotas kūnas. Gyvatė užmerkė Džesės akis ir ant veido užtraukė dėmėtą antklodę.

Nešdamasi odinį lagaminą, Gyvatė išėjo iš palapinės. Meridetė ir Aleksas stebėjo, kaip gydytoja artėja prie jų. Pakilo mėnulis; Gyvatė juos matė pilkomis spalvomis.

— Viskas baigta, — tarė ji; jos balsas kažkodėl buvo toks pat, kaip visada.

Meridetė nejudėjo ir nieko nesakė. Aleksas paėmė Gyvatės ranką visai kaip imdavo Džesės ir ją pabučiavo. Nenorėdama jokios padėkos už šio vakaro darbą, Gyvatė atsitraukė.

— Man reikėjo pasilikti su ja, — tarė Meridetė.

— Mere, ji nenorėjo, kad mes pasiliktume.

Gydytoja žinojo, kad jei Meridetė nesiliaus fantazuoti, ji tūkstančiais būdų, kurie bus vienas už kitą baisesni, visada įsivaizduos, kas įvyko.

— Aš tikiuosi, kad tu tuo patikėsi, Meridete, — tarė Gyvatė.

— Džesė tau pasakė: „Mere, išsinešk skausmą“ ir po akimirkos, dar prieš įgeliant mano kobrai, ji mirė. Akimirksniu. Jos smegenyse trūko kraujagyslė. Ji to nepajuto. Ji nepajuto Miglos. Dievai mato, aš tikiu, kad tai tiesa.

— Ar, nepaisant visko, ką mes būtumėm darę, viskas būtų buvę taip pat?

— Taip.

Atrodo, visa tai pakeitė Meridetės nusistatymą ir ji su viskuo susitaikė. Gyvatei tai nieko nekeitė. Ji vis dar žinojo, kad tai ji buvo Džesės mirties priežastis. Matydama, kaip iš Meridetės veido dingo savigrauža, Gyvatė pajudėjo suirusios kanjono sienos link, kur šlaitas vedė į lavos lygumą.

— Kur tu eini? — paklausė ją prisivijęs Aleksas.

— Atgal į savo stovyklą, — niūriai tarė Gyvatė.

— Prašau, palauk. Džesė norėjo, kad tau kai ką perduočiau.

Jei jis būtų pasakęs, kad Džesė prašė jai ką nors padovanoti, Gyvatė būtų atsisakiusi, bet viskas buvo kažkaip kitaip, nes pati Džesė tai paliko. Nenoromis ji sustojo.

— Aš negaliu, — ji atsakė. — Aleksai, paleisk mane.

Aleksas švelniai apsuko Gyvatę ir nukreipė ją į stovyklą.

Meridetės nesimatė, tikriausiai ji jau palapinėje šalia Džesės kūno arba gedėjo viena.

Džesė Gyvatei paliko žirgą, juodai pilką kumelę, beveik juodą, puikių kaulų gyvūną, įdėmaus ir dvasingo žvilgsnio. Nepaisant jos pačios įsitikinimų ir fakto, kad tai nebuvo gydytojams skirtas žirgas, Gyvatės širdis ir rankos vedė pas kumelę.

Jai atrodė, kad kumelė buvo nežinia kiek laiko nematytas padaras, trykštantis grožiu ir jėga, be jokio jokio tragedijos ženklo. Aleksas padavė gydytojai vadeles ir savo rankose ji pajuto švelnią odą. Apynasris buvo inkrustuotas auksu delikačiu Meridetės stiliumi.

— Jos vardas Greituolė, — pasakė Aleksas.

Naktinėje kelionėje per lavą Gyvatė buvo viena. Kumelės pasagos skambėjo, kai atsitrenkdavo į tuščiavidurius akmenis, o iš nugaros odinis lagaminas trynėsi į Gyvatės koją.

Ji žinojo, kad negali grįžti į gydytojų punktą. Dar ne dabar. Šis vakaras įrodė, jog, nepaisant jos netinkamų priemonių, ji negalėjo liautis būti gydytoja. Ji žinojo, kad nepakeltų, jei mokytojai atimtų Miglą ir Smėlį, o ją išmestų. Ji išprotėtų žinodama, jog šiame mieste ar šioje stovykloje liga ir mirtis nugalėjo tai, ką ji būtų išgydžiusi ar nuo to apsaugojusi, ar bent palengvinusi kančias. Ji visada stengtųsi ką nors padaryti.

Augindami ją mokė didžiuotis ir savimi pasitikėti. Jei ji dabar grižtų, turėtų nepaisyti šių savybių. Gyvatė Džesei pažadėjo nunešti į miestą jos paskutinę žinutę ir pažadą ji tęsės. Į miestą gydytoja eis dėl Džesės ir dėl savęs.