Soliaris

SĖKMĖ

Kitos trys savaitės buvo it viena ir ta pati diena, kuri kartojosi, vis tokia pat, kaip vakarykštė. Langų sklendės susistumdavo ir pasikeldavo, naktimis aš panirdavau iš vieno košmaro į kitą, rytais atsikeldavome, ir prasidėdavo žaidimas, bet ar tai buvo žaidimas? Aš apsimesdavau esąs ramus, ir Harė apsimesdavo. Šis nebylus susitarimas, žinojimas, kad apgaudinėjame kits kitą, pasidarė mums paskutinė priebėga. Mudu daug kalbėdavomės, kaip gyvensime Žemėje, kaip įsikursime kur prie didelio miesto ir jau niekad nepaliksime žydros padangės ir žalių medžių, aptardavome, kaip atrodys mūsų būsimo namo vidus ir sodas, ir net ginčydavomės dėl smulkmenų, dėl gyvatvorės, dėl suolelio… Ar tikėjau tuo nors sekundę? Ne. Žinojau, kad tai neįmanoma. Žinojau. Nes jeigu ji net būtų galėjusi palikti Stotį — gyva — tai Žemėn gali nusileisti tik žmogus, o žmogus — tai jo dokumentai. Pirmajame kontrolės punkte pasibaigtų mūsų kelionė. Būtų stengiamasi nustatyti jos asmenybę, mus išskirtų, ir tada viskas paaiškėtų. Stotis buvo vienintelė vieta, kur mudu galėjom gyventi drauge. Ar Harė tą žinojo? Tikriausiai. Ar jai kas tai pasakė? Turint galvoje viską, kas atsitiko — turbūt taip.

Vieną naktį išgirdau pro miegą, kaip Harė tyliai keliasi. Norėjau ją apkabinti. Dabar jau tik tylėdami, jau tik tamsoje galėjome valandėlę pabūti laisvi, užsimiršti, ir tas užsimiršimas tebuvo trumputis atokvėpis šioje baisioje mus supančioje klaikumoje. Ji, matyt, nepastebėjo, kad aš pabudau, ir, nespėjus man ištiesti rankos, išlipo iš lovos. Išgirdau — vis pusiaumiga — basų kojų žingsnius. Mane pagavo neaiški baimė.

— Hare? — sukuždėjau. Norėjau sušukti, bet neišdrįsau. Atsisėdau lovoje. Durys į koridorių buvo tik privertos. Plonytė šviesos strėlelė įstrižai kirto kambarį. Man pasirodė, kad girdžiu prislopintus balsus. Ji kalbėjosi su kažkuo? Su kuo?

Iššokau iš lovos, bet mane apėmė toks siaubas, kad net pakirto kojas. Stovėjau valandėlę klausydamasis — buvo tylu. Palengva nukiūtinau į lovą. Galvoje pašėlusiai tvinkčiojo kraujas. Ėmiau skaičiuoti tvinksnius. Kai suskaičiavau ligi tūkstančio, durys tyliai atsidarė. Harė įsmuko vidun ir sustingo, tarsi klausydamasi mano alsavimo. Aš stengiausi alsuoti lygiai.

— Krisai?.. — pašaukė ji tylutėliai.

Aš neatsiliepiau. Ji šmurkštelėjo į lovą. Jaučiau, kaip ji guli išsitiesusi, ir aš gulėjau nejudėdamas šalimais. Mėginau sugalvoti, ko čia jos paklausus, bet juo toliau, tuo aiškiau supratau, kad neprabilsiu pirmas. Po kurio laiko, gal po valandos, užmigau.

Rytas buvo kaip visad. Aš įtariai žiūrėjau į Harę, bet tik tada, kai ji negalėjo to pastebėti. Po pietų mudu sėdėjome šalia vienas kito prie išgaubto lango, už kurio skriejo žemi tamsiai raudoni debesys. Stotis plaukė tarp jų lyg garlaivis, Harė skaitė kažkokią knygą, o aš pasinėriau į kontempliacijos būseną, kuri dabar taip dažnai būdavo man vienintelė atokvėpio valandėlė. Aš pastebėjau, kad, palenkęs tam tikru kampu galvą, galiu pamatyti lango stikle mudviejų atspindžius, permatomus, bet aiškius. Aš nuėmiau nuo atramos ranką. Harė — mačiau stikle — greitai dirstelėjusi į mane ir įsitikinusi, kad žiūriu į okeaną, pasilenkė prie kėdės atramos ir palietė lūpomis tą vietą, kurią ką tik liečiau aš. Sėdėjau, nenatūraliai išsitempęs, o ji vėl palinko prie knygos.

— Hare, — tariau tyliai, — kur buvai išėjusi naktį?

— Naktį?

— Taip.

— Tau… prisisapnavo, Krisai. Aš niekur nebuvau išėjusi.

— Nebuvai?

— Ne. Tikriausiai sapnavai.

— Gali būti, — tariau aš.—Taip, matyt, bus man prisisapnavę…

Vakare, einant gulti, aš vėl pradėjau kalbėti apie mūsų kelionę, apie grįžimą Žemėn.

— Ak, nenoriu to girdėti, — tarė Harė.— Nekalbėk, Krisai. Juk žinai…

— Ką?

— Ne. Nieko.

Kai atsigulėme, Harė pasakė norinti gerti.

— Ten, ant stalo, yra sulčių stiklinė. Būk geras, paduok man.

Ji išgėrė pusę stiklinės ir padavė man. Aš nenorėjau gerti.

— Į mano sveikatą,— nusišypsojo Harė.

Aš išgėriau sultis, kurios pasirodė man sūrstelėjusios, bet neatkreipiau į tai dėmesio.

— Jei nenori kalbėti apie Žemę, tai apie ką?—paklausiau, kai ji užgesino šviesą.

— Ar tu vestumeis, jei manęs nebūtų?

— Ne.

— Niekad?

— Niekad.

— Kodėl?

— Nežinau. Gyvenau pats vienas dešimt metų ir neapsivedžiau. Nekalbėkim apie tai, mieloji…

Man ūžė galvoje tarsi būčiau išgėręs gerą taurę vyno.

— Ne, kalbėkime, kalbėkime. O jei aš prašyčiau?

— Kad aš vesčiausi? Nesąmonė, Hare. Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.

Ji pasilenkė prie manęs. Jaučiau lūpomis jos alsavimą, ji apkabino mane taip stipriai, kad mieguistumas beregint išgaravo.

— Pasakyk man kitaip.

— Myliu tave.

Ji įsikniaubė į mano petį, pajutau jos įtemptų vokų virpėjimą ir ašarų drėgmę.

— Hare, kas tau?

— Nieko. Nieko. Nieko! — kartojo ji kaskart tyliau. Aš stengiausi praplėšti akis, bet jos pačios merkėsi. Nežinau, kada užmigau.

Mane pažadino raudona šviesa. Galva buvo it švino pripilta, o sprandas toks pastiręs, sakytum visi slanksteliai būtų suaugę. Liežuvis buvo šiurkštus, apneštas, negalėjau jo pajudinti. „Turbūt kuo nors apsinuodijau”,— pagalvojau, vargais negalais pakėlęs galvą. Ištiesiau ranką į Harės pusę. Ranka palietė šaltą paklodę.

Aš pašokau.

Lova buvo tuščia, kambaryje — nė gyvos dvasios. Raudonas saulės rutulys atsispindėjo visuose languose.

Iššokau iš lovos. Turbūt atrodžiau komiškai, svirduliavau kaip girtas. Graibsčiausi už daiktų, puoliau prie spintos — vonia buvo tuščia. Koridorius irgi. Ir laboratorijoje nebuvo nieko.

— Hare!!! — surikau vidury koridoriaus, nesąmoningai mosikuodamas rankomis. — Hare… — praveblenau dar sykį, jau žinodamas.

Gerai nebepamenu, kas buvo paskui. Matyt, laksčiau pusnuogis po visą stotį. Prisimenu, kad net buvau įpuolęs į šaldymo kamerą, o paskui į paskutinįjį sandėlį ir daužiau kumščiais į uždarytas duris. Gal net buvau ten keliskart. Laiptai dundėjo, aš griuvinėjau, pašokęs vėl kažkur lėkiau, galiausiai atsidūriau prie permatomos užtvaros, už kurios buvo išėjimas į lauką — dvigubos šarvinės durys. Trankiau jas iš visų jėgų ir šaukiau, reikalavau, kad tai būtų sapnas. Kažkas jau kuris laikas buvo prie manęs ir purtė mane, tempė kažin kur. Paskui atsidūriau mažojoje laboratorijoje, mano marškiniai buvo permirkę lediniu vandeniu, plaukai sulipę, šnerves ir liežuvį degino spiritas; tysojau pusiaugulom, dusdamas ant kažko šalto, metalinio, o Snautas, apsimovęs savo dėmėtas drobines kelnes, triūsė prie vaistinėlės, ieškojo ten kažko, įrankiai ir buteliukai baisiai tarškėjo.

Ūmai pamačiau jį prieš save, jis žvelgė man į akis, susikaupęs, gunktelėjęs.

— Kur ji?

— Jos nėra.

— Bet, bet Harė…

— Jau nebėra Harės, — tarė jis palengvėle, aiškiai, prikišęs veidą prie manojo, tarsi būtų sudavęs smūgį ir dabar stebėtų, kas bus toliau.

— Grįš…— sušnabždėjau, užmerkdamas akis. Ir pirmąkart tikrai to nebijojau. Nesibaiminau jos vaiduokliško grįžimo. Nesupratau, kaip galėjau kada nors to bijoti!

— Išgerk.

Snautas padavė man šilto skysčio stiklinę. Pasižiūrėjau į ją ir staiga šliūkštelėjau visą skystį jam į veidą. Jis šastelėjo atgal, šluostydamas akis, o kai atsimerkė, aš jau stovėjau pasilenkęs ties juo. Jis buvo toks mažas.

— Tai tu?!

— Apie ką kalbi?

— Nemeluok, žinai, apie ką. Tai tu kalbėjaisi su ja aną naktį? Ir liepei, kad man duotų migdomųjų?.. Ką jai padarei!? Sakyk!!!

Jis pasigrabaliojo prie krūtinės ir išėmė suglamžytą voką. Aš griebiau jį. Vokas buvo užklijuotas. Viršuje nieko neužrašyta. Perplėšiau popierių. Iš vidaus iškrito keturlinkas lapelis.

Stambios, kiek vaikiškos raidės, nelygios eilutės. Pažinau jos rašyseną.

„Mielasis, aš pati paprašiau jį šito. Jis geras. Baisu, kad turėjau tau meluoti, negalėjau kitaip. Gali man padaryti viena — klausyk jo ir nieko sau nesidaryk. Buvai nuostabus.”

Apačioje buvo vienas išbrauktas žodis, išskaičiau jį: „Harė”. Jinai parašė jį, paskui perbraukė. Buvo dar viena raidė lyg H ar K, irgi perbraukta. Perskaičiau laišką dar ir dar kartą. Ir dar. Jau buvau visai atsipeikėjęs, nepuoliau į isteriką, negalėjau net aiktelti, net garso iš burnos išspausti.

— Kaip? — sušnabždėjau. — Kaip?

— Paskui, Kelvinai. Nusiramink.

— Aš visai ramus. Sakyk. Kaip?

— Anihiliacija.

— Kaip gi čia? Bet juk aparatas?! — aš net pašokau nejučia.

— Rošės aparatas netiko. Sartorijus pagamino kitą, specialų destabilizatorių. Mažą. Veikia tik kelių metrų spinduliu.

— O jinai?..

— Išnyko. Blyksnis ir dvelksmas. Silpnas dvelktelėjimas.

— Mažu spinduliu, sakai?

— Taip. Dideliam nebuvo medžiagų.

Ūmai sienos ėmė svirti ant manęs. Užsimerkiau.

— Dieve… ji… grįš, grįš juk…

— Ne.

— Kaip tai, ne?..

— Ne, Kelvinai. Atsimeni tas aukštyn kylančias putas? Nuo to laiko jie jau nebegrįžta.

— Jau ne?

— Ne.

— Nužudei ją, — tyliai tariau aš.

— Taip. Tu nebūtum to padaręs? Manim dėtas?

Aš pašokau ir ėmiau vaikščioti vis greičiau ir greičiau. Nuo sienos į kertę ir atgal. Devyni žingsniai. Apsisukimas. Devyni žingsniai.

Paskui sustojau prieš jį.

— Klausyk, paduosime raportą. Pareikalausime betarpiško ryšio su Taryba. Tą galima padaryti. Jie sutiks. Turi sutikti. Planeta bus išjungta iš Keturių Konvencijos. Visos priemonės leistos. Parūpinsime antimaterijos generatorių. Manai, kad yra

kas nors, kas gali atsispirti antimaterijai? Nieko nėra! Nieko! Nieko! — šaukiau triumfuodamas, ašarų užtemdytom akim.

— Nori jį sunaikinti? — paklausė Snautas. — Kodėl?

— Išeik. Palik mane!

— Neišeisiu.

— Snautai!

Žiūrėjau jam į akis. „Ne”,— pasakė jis galvos krestelėjimu.

— Ko tu nori? Ko nori iš manęs? Jis žengė prie stalo.

— Gerai. Parašysime raportą.

Aš nusisukau ir vėl ėmiau vaikščioti.

— Sėsk.

— Palik mane ramybėje.

— Yra dvi šio klausimo pusės. Pirma — tai faktai. Antra — mūsų reikalavimai.

— Ir būtinai reikia apie tai kalbėti dabar?

— Taip, dabar.

— Aš nenoriu. Supranti? Man tai nėmaž nerūpi.

— Paskutinį kartą išsiuntėme komunikatą prieš Gibariano mirtį. Jau bus daugiau kaip du mėnesiai. Mes privalome išsiaiškinti tikslų pasirodymo dėsningumą…

— Ar nesiliausi? — griebiau jam už peties.

— Gali mane mušti, — tarė jis, — aš vis tiek kalbėsiu. Aš paleidau jo petį.

— Daryk ką nori.

— Mat, Sartorijus stengsis nuslėpti kai kuriuos faktus. Esu tuo beveik įsitikinęs.

— O tu ne?

— Ne. Dabar jau ne. Čia ne vien mūsų reikalas. Svarbu štai kas. Paaiškėjo, kad okeanas geba protingai veikti. Daryti aukščiausios rūšies organinę sintezę, kokios mes nemokame. Jis žino mūsų organizmų sandarą, mikrostruktūrą, metabolizmą.

— Puiku, — tariau aš.— Ko nutilai? Padarė su mumis seriją. seriją… eksperimentų. Psichinę vivisekciją. Remdamasis žiniomis, išvogtomis iš mūsų galvų, nesiskaitydamas su tuo, ko mes siekiame.

— Čia jau nebe faktai ir net ne išvados, Kelvinai. Čia hipotezės. Tam tikra prasme jis skaitėsi su tuo, ko norėjo kažkokia uždara, paslėpta mūsų protų dalis. Tai galėjo būti… dovanos…

— Dovanos! O viešpatie! Aš ėmiau juoktis.

— Liaukis! — suriko Snautas, griebdamas man už rankos. Aš suspaudžiau jo pirštus ir spaudžiau vis smarkiau, net

kaulai sutreškėjo. Jis žiūrėjo į mane prisimerkęs, nė nekrūptelėjęs. Aš paleidau jį ir nuėjau į kampą. Stovėdamas veidu į sieną, tariau:

— Pasistengsiu nepulti į isteriką.

— Tiek to. Tai ką mes siūlysim?

— Tu kalbėk. Aš negaliu dabar. Ar ji pasakė ką nors prieš…?

— Ne. Nieko. Aš manau, kad dabar mums atsirado šansų.

— Šansų? Kokių šansų? Kam? Aa… — tariau tyliau, žvelgdamas jam į akis, nes staiga supratau. — Kontaktas? Vėl Kontaktas? Dar mažai mes — ir aš, ir tu pats, ir šitie kvailių namai… Kontaktas? Ne, ne, ne. Be manęs.

— Kodėl? — visai ramiai paklausė Snautas. — Kelvinai, tu vis dar, o ypač dabar, instinktyviai traktuoji jį kaip žmogų. Nekenti jo.

— O tu — ne?..

— Ne, Kelvinai. Juk jis aklas…

— Aklas?.. — pakartojau aš. Man pasirodė, kad neišgirdau.

— Žinoma, mūsų supratimu. Mes neegzistuojame jam taip, kaip kad egzistuojame vienas kitam. Veidai, figūros, kurias mes regime, leidžia iš veido mums pažinti atskirus individus. Jam visa tai permatomas stiklas. Juk jis įsigauna į mūsų smegenų vidų.

— Na gerai. Bet kas iš to? Ką tu nori įrodyti? Jeigu jis sugebėjo atgaivinti, sukurti žmogų, kuris egzistuoja tik mano atmintyje, ir padaryti tą taip, kad jos akys, judesiai, jos balsas… balsas…

— Kalbėk! Kalbėk toliau, girdi!!!

— Kalbu… kalbu… Taip. Taigi… balsas… iš to seka, kad jis gali mumyse skaityti kaip knygoje. Supranti, ką noriu pasakyti?

— Taip. Kad jei norėtų, galėtų su mumis susižinoti?

— Be abejo. Argi tai neaišku?

— Ne. Visai ne. Juk jis galėjo paimti tik produkcijos receptą, kuris susideda ne iš žodžių. Tai išlikęs atmintyje įrašas, baltyminė struktūra, nelyginant spermatozoido galvutė arba kiaušinėlis. Juk ten, smegenyse, nėra jokių žodžių, jausmų; žmogaus prisiminimai — tai vaizdas, užrašytas nukleininių rūgščių kalba daugiamolekuliniuose asinchroniniuose kristaluose. Taigi jis pasiėmė tai, kas buvo aiškiausiai įsiėdę mumyse, labiausiai uždara, išsamiausiai išreikšta, giliausiai įspausta. Supranti? Bet jis galėjo nežinoti, kaip tai svarbu mums, kokią turi reikšmę. Lygu, kad mes sukurtume simetriadą ir įmestume ją į okeaną, susipažinę su statybos architektūra, technologija, statybinėm medžiagom, bet nesuprasdami, kam ji tarnauja, kas yra jam…

— Galimas daiktas, — tariau aš.— Taip, galimas daiktas. Tuo atveju jis visai… gal išvis nenorėjo sumindžioti mūsų ir šitaip suniokoti. Gali būti. Ir tik atsitiktinai…

Man ėmė virpėti lūpos.

— Kelvinai!

— Taip, taip. Gerai. Jau nieko. Tu esi geras. Jis irgi. Visi yra geri. Bet kodėl? Išaiškink man. Kodėl? Kam tu taip padarei? Ką jai sakei?

— Tiesą.

— Tiesą, tiesą! Ką?

— Juk žinai. Eikš dabar pas mane. Rašysime raportą. Eikš.

— Palauk. Tai ko gi tu nori? Turbūt neketini pasilikti Stotyje?..

— Noriu pasilikti. Taip.