Soliaris

ATVYKĖLIS

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus.

— Pasiruošęs, Kelvinai? — pasigirdo ausinėse.

— Pasiruošęs, Modardai, — atsakiau.

— Niekuo nesirūpink, Stotis tave priims, — tarė jis. — Laimingo kelio!

Nesuspėjus man atsakyti, kažkas džergžtelėjo viršuje, ir kapsulė suvirpėjo. Nejučia įtempiau raumenis, tačiau jau nieko nebeįvyko.

— Kada startas? — paklausiau ir išgirdau čežėjimą, tarsi smulkučiai smėlio grūdeliai būtų birę ant membranos.

— Jau skrendi, Kelvinai! Lik sveikas! — prie pat ausies suskambo Modardo balsas.

Nespėjus kaip reikiant susivokti, prieš pat mano veidą atsivėrė platus plyšys, pro kurį išvydau žvaigždes. Veltui bandžiau surasti Vandenio alfą, kurios link nuskrido „Prometėjas”. Ši Galaktikos zona buvo man nežinoma, nepažinojau nė vieno žvaigždyno. Už siauro langelio mirguliavo žėrinčios dulkės. Laukiau, kada ims smilkti pirmoji žvaigždė. Nepastebėjau šito. Žvaigždės tik ėmė silpnėti ir išnyko, tirpdamos rusvame fone. Supratau, kad jau esu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pastėręs, apdėtas pneumatinėmis pagalvėmis, galėjau žiūrėti tik prieš save. Vis dar nebuvo horizonto. Aš skridau ir skridau, visai to nejausdamas, tik pamaži iš pasalų tvindė mano kūną karštis. Lauke kažkas tyliai, šaižiai sučerškė lyg metalui brūkštelėjus per šlapią stiklą. Jei ne skaičiai, mirgantys indikatoriaus angoje, nebūčiau numanęs, kaip smarkiai krintu. Žvaigždžių jau nebebuvo. Stebėjimo langelį užliejo ruda šviesa. Girdėjau sunkius savo pulso tvinksnius, veidai degė, sprandu jutau šaltą kondicionieriaus dvelksmą. Gailėjausi, kad nepasisekė pamatyti „Prometėjo”— kai automatai atidarė stebimąjį langelį, jis jau tikriausiai buvo už matomumo ribos.

Kapsulė suvirpėjo kartą, kitą, paskui ėmė vibruoti, šis nepakenčiamas virpulys perėjo per visas izoliacines plėveles, pripučiamas pagalves ir giliai įsismelkė į mano kūną. Žalsvas indikatoriaus kontūras išskydo. Aš nejutau baimės. Atskridau iš taip toli ne tam, kad žūčiau, pasiekęs tikslą.

— Stotis Soliaris, — ištariau. — Stotis Soliaris, stotis Soliaris! Darykite ką nors. Man rodos, aš netenku stabilizacijos. Stotis Soliaris, priimkite.

Ir vėl pražiopsojau svarbų planetos pasirodymo momentą. Ji plytėjo milžiniška, plokščia; pagal ruožų dydį jos paviršiuje susiorientavau, kad esu dar toli. Tikriau tariant, aukštai, nes jau buvau praskriejęs tą neregimą ribą, kai nuotolis nuo dangaus kūno tampa aukščiu. Kritau. Vis kritau. Jutau tai dabar net užsimerkęs. Tučtuojau atsimerkiau, nes norėjau kuo daugiausiai matyti.

Palaukiau keliasdešimt sekundžių tyloje ir dar kartą iššaukiau Stotį. Ir vėl nesulaukiau atsakymo. Ausinėse salvėmis kartojosi atmosferinių išlydžių traškėjimas. Juos lydėjo ūžesys, toks gilus ir žemas, tarytum pačios planetos balsas. Oranžinis dangus stebėjimo langelyje apsitraukė lyg ūku. Stiklas patamsėjo. Instinktyviai susiriečiau kiek leido pneumatiniai tvarsčiai, bet jau kitą sekundę supratau, jog tai debesys. Jų lavina nuskriejo aukštyn it vėjo nupūsta. Aš sklandžiau čia saulėje, čia šešėlyje. Kapsulė sukosi aplink vertikalią ašį, ir milžiniškas tarsi išbrinkęs saulės rutulys ritmingai praplaukdavo pro mano veidą, pasirodydamas kairėje pusėje ir nuslinkdamas į dešinę. Staiga pro ūžesį ir traškesius tiesiai į ausį ėmė kalbėti tolimas balsas:

— Stotis Soliaris ateiviui, Stotis Soliaris ateiviui. Viskas tvarkoje. Ateivis Stoties kontrolėje. Stotis Soliaris ateiviui — ruoštis nusileidimui nulio momentu, kartoju, ruoštis nusileidimui nulio momentu. Dėmesio, pradedu. Du šimtai penkiasdešimt, du šimtai keturiasdešimt devyni, du šimtai keturiasdešimt aštuoni…

Paskirus žodžius skyrė trumpi viauktelėjimai, vadinasi, kalbėjo ne žmogus. Tai buvo vis dėlto keista. Normaliai visi kas gyvas bėga į nutūpimo aikštelę, kai atvyksta kas naujas, be to, dar tiesiai iš Žemės. Tačiau nebuvo laiko ilgiems svarstymams, nes didžiulis ratas, kurį brėžė aplink mane saulė, atsistojo piestu drauge su lyguma, link kurios skridau. Paskui kapsulė pasviro į kitą pusę. Siūravau it didžiulės švytuoklės svarstis ir, kovodamas su galvos svaigimu, stūksančiame lyg siena planetos paviršiuje, išraižytame murzinai violetinių ir juosvų juostų, išvydau smulkučius šachmatiškai išsidėsčiusius baltus ir žalius taškelius — orientacinį Stoties ženklą. Tuo pat metu kažkas pokštelėjęs atsiplėšė nuo kapsulės viršaus — ilgas žiedinio parašiuto perkaklis, kuris garsiai sučežėjo; šiame garse buvo kažkas neapsakomai žemiška — pirmas po tiekos mėnesių tikro vėjo ošimas.

Viskas vyko labai greitai. Ligšiol težinojau, jog krintu. Dabar išvydau tai. Baltai žalias šachmatų laukas sparčiai didėjo. Jau mačiau, kad jis yra išpieštas ant pailgo it banginio nugara sidabru blizgančio korpuso su kyšančiomis šonuose radarinių indikatorių adatomis, su tamsių langų kiaurymių eilėmis, mačiau, kad šis metalinis kolosas ne guli planetos paviršiuje, o kabo virš jos, vilkdamas juodu it rašalas fonu savo šešėlį — elipsinę dar tamsesnę dėmę. Drauge išvydau palengva vilnijančias violetinio atspalvio okeano bangas. Ūmai debesys, užsitvieskę pakraščiuose akinančiu purpuru, nuplaukė aukštyn, dangus tarp jų plytėjo tolimas ir plokščias, rusvai oranžinis, ir viskas išskydo: įkritau į sūkurį. Nespėjus man atsiliepti, trumpas stuktelėjimas grąžino kapsulę į vertikalią padėtį, stebėjimo langelyje gyvsidabrio šviesa sutvisko banguojantis ligi pat padūmavusio horizonto okeanas, virpantys parašiuto trosai ir žiedai staiga atsikabino ir nuskriejo, vėjo genami, virš bangų, o kapsulė lengvai susiūbavo tuo ypatingu, sulėtintu judesiu, kaip kad esti dirbtiniame jėgų lauke, ir nusileido žemyn. Paskutinis dalykas, kurį suspėjau pamatyti, buvo grotelinės aviacinės katapultos ir du gal per keletą aukštų iškilę ažūrinių radijo teleskopų veidrodžiai. Kažkas sustabdė kapsulę, šaižiai sudžeržgė plienas, smarkiai atsitrenkęs į plieną, kažkas atsivėrė po manim ir, pratisai supūkšnojęs, metalinis kevalas, kuriame lindėjau išsitiesęs, baigė savo ilgą kelionę.

— Stotis Soliaris. Nulis nulis. Nutūpimas baigtas. Viskas, — išgirdau negyvą kontrolinio automato balsą.

Abiem rankom (krūtinę kažkas neaiškiai slėgė, o vidurius jutau it nemalonų svorį) įsitvėriau rankenų prieš pat pečius ir išjungiau kontaktus. Sušvito žalias užrašas ŽEMĖ ir kapsulės siena atsivėrė; pneumatinis guolis lengvai stumtelėjo mane į nugarą, ir, kad nepargriūčiau, turėjau žengti žingsnį pirmyn.

Tyliai sušnypštęs, tarsi atsidusęs iš nusivylimo, oras išėjo iš skafandro apvalkalo. Buvau laisvas.

Stovėjau po aukštu it nava sidabriniu piltuvu. Sienomis leidosi žemyn įvairiaspalvių vamzdžių pundulai, išnykstantys apskrituose šulinėliuose. Ventiliacinės šachtos ūžė, traukdamos likučius nuodingos planetos atmosferos, įsiskverbusios čia per nusileidimą. Tuščias lyg persprogęs kokonas kapsulės cigaras stovėjo įleistas į plieninį paaukštinimą taurės dugne. Jos išorinis skardinis apmušalas buvo apsvilęs, murzinai rudas. Nulipau nuožulniu pandusu. Toliau metalas buvo padengtas grublėto plastiko sluoksniu. Tose vietose, kur paprastai riedėdavo raketų keltuvų vežimėliai, plastikas buvo nusitrynęs ligi gryno metalo.

Staiga ventiliatorių kompresoriai nuščiuvo ir stojo visiška tyla. Apsidairiau kiek sutrikęs, laukdamas, kad ateis koks žmogus, bet niekas neprisistatė. Tik švytinti neoninė strėlė rodė į be garso slenkantį juostinį transporterį. Užlipau ant jo.

Salės skliautas dailia paraboline linija leidosi žemyn, pavirsdamas koridoriaus vamzdžiu. Jo nišose stūksojo krūvos suslėgtų dujų butelių, konteinerių, žiedinių parašiutų, dėžių, viskas suversta netvarkingai, bet kaip. Tas irgi mane nustebino. Transporteris baigėsi prie apvalaus koridoriaus paplatėjimo. Čia buvo dar didesnė netvarka. Po skardinių dėželių sąvartynu telkšojo riebaus skysčio klanas. Ore tvyrojo nemalonus, stiprus kvapas. Į visas puses ėjo batų pėdsakai, aiškiai įsispaudę tame lipniame skystyje. Tarp skardinių, sakytum iššluoti iš kabinų, riogsojo baltų telegrafo juostų ritiniai, sudraskyti popieriai ir šiukšlės. Ir vėl nušvito žalia rodyklė, nukreipdama mane į viduriniąsias duris. Už jų ėjo koridorius, toks siauras, kad du žmonės vargiai būtų jame prasilenkę. Šviesa krito iš viršutinių nutaikytų į padangę langų su linziniais stiklais. Dar vienos durys, nudažytos baltais ir žaliais kvadratėliais. Jos buvo praviros. Įėjau vidun.

Pusrutulio formos kabinoje buvo vienas didelis panoraminis langas, jame švietė ūkanotas dangus. Apačioje be garso vilnijo juosvos bangų keteros. Ant sienų kabojo daugybė atvirų spintelių. Jose buvo pilna instrumentų, knygų, stiklinių su pridžiūvusiom nuosėdom, dulkėtų termosų. Ant nešvarių grindų stovėjo penki ar šeši mechaniški žingsniuojantys staliukai tarp jų keletas subliuškusių pripučiamų fotelių. Tik vienas su atlaša atkalte buvo pilnas. Jame sėdėjo nedidukas nu — geibęs žmogelis saulės nusvilintu veidu. Oda skivytais luposi jam nuo nosies ir skruostikaulių. Supratau, kas jis. Tai buvo Snautas, Gibariano pavaduotojas, kibernetikas. Anuomet keletas jo gana originalių straipsnių buvo išspausdinta Soliario almanache. Susitikęs su juo niekad nebuvau. Jis vilkėjo tinklinius marškinius, pro kurių akutes kyšojo žili plokščios krūtinės gyvaplaukiai, mūvėjo kitados baltas, bet dabar dėmėtas, per kelius chemikalų sudegintas drobines kelnes su daugybe kišenių, kaip monterio. Rankoje laikė plastmasinę kriaušę, tokią, iš kokios geriama kosminiuose laivuose, neturinčiuose dirbtinės gravitacijos. Jis žiūrėjo į mane, tarsi apžlibintas akinančios šviesos. Iš atsigniaužusių pirštų iškrito kriaušė ir šoktelėjo keliskart it sviedinukas. Iš jos išvarvėjo truputis skaidraus skysčio. Palengva jo veide neliko nė lašo kraujo. Iš nustebimo aš netekau žado, ir toji nebyli scena tęsėsi, kolei jo baimė kažkokiu nesuprantamu būdu persidavė man.

Žengiau žingsnį. Jis susigūžė fotelyje.

— Snautai… — sukuždėjau.

Jis krūptelėjo it sušertas. Žvelgdamas į mane su neapsakomu pasibjaurėjimu, sušvogždė:

— Nepažįstu tavęs, nepažįstu, ko nori?..

Išsiliejęs skystis spėriai garavo. Užuodžiau alkoholio kvapą. Gėrė? Yra girtas? Bet kodėl jis taip bijo? Tebestovėjau kabinos viduryje. Keliai man linko, ausys buvo it vata užkimštos. Grindys po kojom atrodė kažkokios netikros. Už išgaubto lango stiklo ritmingai vilnijo okeanas.

Snautas nenuleido nuo manęs krauju pasruvusių akių. Baimė iš jo veido nyko, bet nenyko neapsakomas pasibjaurėjimas.

— Kas tau?.. — paklausiau pusbalsiu. — Sergi?.

— Rūpiniesi… — tarė jis dusliai. — Aha. Rūpinies manim, a? Bet kodėl manim? Nepažįstu tavęs.

— Kur Gibarianas? — paklausiau.

Sekundę jam užgniaužė kvapą. Akys vėl padėro, jose kažkas įsižiebė ir vėl užgeso.

— Gi… ba, — pralemeno jis. — Ne! ne!!!

Jis ėmė be garso idiotiškai kikenti, visas kretėdamas, paskui staiga nuščiuvo.

— Atėjai pas Gibarianą…?—paklausė kone ramiai. — Pas Gibarianą? Ką nori su juo padaryti?

Jis žiūrėjo į mane jau be jokios baimės; jo žodžiai, o dar labiau tonas buvo kažkokie įžeidžiantys, kupini neapykantos.

— Ką tu sakai?.. — suvapėjau apstulbęs. — Kur jis? Snautas nustėro:

— Nežinai?..

,Jis girtas — pagalvojau. — Jis visiškai girtas”. Mane pagavo vis didėjantis pyktis. Tiesą sakant, man derėjo išeiti, bet pratrūko kantrybė.

— Atsipeikėk! — surikau. — Iš kur galiu žinoti, kur jis, jei tik prieš valandėlę atskridau! Kas tau darosi, Snautai!!!

Jo žandikaulis atsiknojo. Jis vėl neteko žado, bet kažkaip kitaip, akys staiga sublizgo. Virpančiomis rankomis įsitvėrė fotelio atramos ir vargais negalais atsistojo, net sąnariai sutreškėjo.

— Ką?—tarė išsiblaškęs. — Atskridai? Iš kur atskridai?

— Iš Žemės, — atrėžiau įsiutęs. — Gal girdėjai tokią? Atrodo, kad ne!

— Iš Že… O dangau… Tai tu — Kelvinas?!

— Taip. Ko taip žiūri? Kas gi čia keisto?

— Nieko, — tarė jis, tankiai mirkčiodamas akimis. — Nieko. Jis pasitrynė kaktą.

— Kelvinai, atleisk man. Čia, žinai, nieko, tik man tokia staigmena. Nesitikėjau…

— Kaip tai nesitikėjai? Juk gavote žinią prieš kelis mėnesius. O Modardas telegrafavo dar šiandien, iš „Prometėjo”…

— Taip. Taip… tikrai, tik matai, čia pas mus šioks toks… balaganas.

— Matau! — atsakiau sausai. — Sunku to nematyti.

Snautas apėjo aplinkui mane, tarsi tikrindamas mano skafandrą, paprastų paprasčiausią, su laidų ir kabelių raizginiu ant krūtinės. Kostelėjo keliskart. Palietė savo kaulėtą nosį.

— Gal nori nusimaudyti?.. Tau tas ne prošal — melsvos durys, priešingoj pusėj.

— Ačiū. Žinau Stoties išplanavimą.

— Gal esi alkanas?..

— Ne. Kur Gibarianas?

Jis priėjo prie lango, tarsi neišgirdęs mano klausimo. Nusigręžęs atrodė dar senesnis. Trumpai pakirpti plaukai buvo žili, saulės nusvilintą sprandą vagojo gilios it randai raukšlės. Už lango žvilgėjo didžiulės keteros bangų, čia pakylančių, čia nuslūgstančių taip palengva, sakytum okeanas būtų ėmęs stingti. Žiūrint ten, atrodė, kad Stotis nežymiai slenka šonu, tarsi slysdama nuo neregimo pamato. Paskui vėl atgauna pusiausvyrą ir, taip pat tingiai svirdama, slenka į kitą pusę. Bet turbūt tik taip atrodė. Įdubose tarp bangų rinkosi kraujo spalvos gleivėtų putų plakai. Staiga man ėmė pykinti širdį. Griežta „Prometėjo” laivo tvarka rodėsi man negrąžinamai prarasta vertybė.

— Klausyk… — netikėtai atsiliepė Snautas. — Tuo tarpu tik aš…— Jis nusigręžė. Nervingai pasitrynė rankas. — Turėsi pasitenkinti mano draugyste. Kol kas. Vadink mane Šešku. Pažįsti mane tik iš fotografijos, bet tai nieko, šitaip visi mane vadina. Čia, matyt, nieko nepadarysi. Beje, turėjus tėvus su tokiom kosminėm aspiracijom, kaip manieji, tiktai Šeškas skamba dar šiaip taip…

— Kur Gibarianas? — atkakliai paklausiau dar sykį. Jis sumirkčiojo.

— Man nesmagu, kad taip tave priėmiau. Čia… čia ne tik mano kaltė. Buvau visiškai užmiršęs, čia dėjosi tokie dalykai, žinai…

— Ach, tiek to, — atsakiau. — Nekalbėkim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nėra jo Stotyje? Išskrido kur?

— Ne, — atsakė Snautas, žvelgdamas į kertę, kur gulėjo kabelio ritės. — Niekur neišskrido. Ir neišskris. Kaip tik dėl to… beje…

— Ką?— paklausiau aš. Mano ausys vis dar buvo užgultos ir atrodė, kad prasčiau girdžiu. — Ką tai reiškia? Kur jis?

— Juk jau žinai, — tarė Snautas visai kitu balsu.

Jis taip šaltai žiūrėjo man į akis, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Gal jis ir buvo girtas, bet žinojo, ką sakąs.

— Bet juk neatsitiko?.

— Atsitiko.

— Nelaimingas įvykis?

Jis linktelėjo galvą. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakciją.

— Kada?

— Šiandien auštant.

Keista, ši žinia manęs nesukrėtė. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniškais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodėsi, kad jau suprantu lig šiol nesuvokiamą jo elgesį.

— Kaip tai atsitiko?

— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grįžk čia… už… sakysim, už valandos.

Svyravau.

— Gerai.

— Luktelk, — tarė Snautas, kai aš pasukau į duris. Jis žiūrėjo į mane kažkaip ypatingai. Mačiau, kad tas, ką nori pasakyti, nepraeina jam pro lūpas.

— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vėl esame trise. Pažįsti Sartorijų?

— Taip, kaip ir tave, iš fotografijos.

— Jis dabar laboratorijoje viršuje ir nemanau, kad išeitų iš ten prieš naktį, bet… šiaip ar taip, atpažinsi jį. Jeigu pamatytumei ką kita, supranti, ne mane ir ne Sartorijų, supranti, tai…

— Tai ką?

Man rodėsi, kad sapnuoju. Jis sėdėjo fotelyje juodų, krauju blizgančių po žema saule bangų fone, nuleidęs galvą, kaip pirmiau, ir žvelgė į šalį, į susukto kabelio rites.

— Tai… nedaryk nieko.

— Ką galiu pamatyti? Šmėklą?! — surikau.

— Suprantu. Manai, kad išprotėjau. Ne. Neišprotėjau. Nemoku tau to pasakyti kitaip… Kol kas. Beje, galbūt… nieko neatsitiks. Šiaip ar taip, atsimink. Įspėjau tave.

— Kodėl? Apie ką kalbi?

— Valdykis, — atkakliai varė jis savo. — Elkis, tarytum… būk pasiruošęs viskam. Tas neįmanoma, žinau. Ir vis dėlto pabandyk. Tai vienintelė išeitis. Kitos nėra.

— Bet KĄ pamatysiu?!! — kone suklykiau aš. Mane pagavo baisus noras griebti jį už pečių ir papurtyti kaip reikiant, kad nesėdėtų taip, įsmeigęs akis į kertę, iškamuotu saulės nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekvieną žodį. Aš vos valdžiausi.

— Nežinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo tavęs.

— Haliucinacijos?

— Ne. Tai — realu. Ne… atakuok. Atmink.

— Ką tu kalbi?! — tariau nesavu balsu. — Čia ne Žemė.

— Politerija? Betgi juk tat visai nepanašu į žmones! — sušukau aš. Nežinojau, kaip išjudinti jį iš šito užsimiršimo; jis vis tebežiūrėjo kažkur į tuštumą, ir, rodėsi, mato joje beprasmybę, stingdančią kraują gyslose.

— Todėl ir yra taip baisu, — tarė jis tyliai. — Atsimink: saugokis!

— Kas atsitiko Gibarianui? Jis neatsakė.

— Ką daro Sartorijus?

— Ateik už valandos.

Aš apsisukau ir išėjau. Verdamas duris, pažvelgiau į Snautą dar sykį. Jis sėdėjo, užsidengęs rankomis veidą, nedidukas, susigūžęs, dėmėtom kelnėm. Tik dabar pastebėjau, kad abiejų jo rankų riešai apkepę krauju.