Trys Beno Baksterio Mirtys

DĖL KO VERTA GYVENTI

Kerinas padarė išvadą, kad dabartinė bloga jo nuotaika dar nuo praeitos savaitės, kai nusižudė Mileris. Tačiau vis tiek jis jautė neaiškią instinktyvią baimę, tūnančią kažkur sąmonės gilumoje. Kvaila. Milerio savižudybė jam nerūpi.

Tačiau kodėl nusižudė tas linksmas storulis? Mileris turėjo viską, dėl ko verta gyventi: žmoną, vaikų, gerą darbą ir visus amžiaus sukurtus prabangos stebuklus. Kodėl jis taip padarė?

— Labas rytas, brangusis, — tarė Kerinui žmona, kai jie sėdo pusryčiauti.

— Labas rytas, vaikuti. Labas rytas, Bili.

Sūnus kažką burbtelėjo.

Į kito širdį neįlįsi, nusprendė Kerinas, sukdamas diske pusryčių patiekalų numerius. Naujasis automatinis „Avin— jon elektrik” firmos virėjas tiekė ir serviravo puikų maistą.

Jis tebebuvo blogai nusiteikęs; juo pikčiau, kad šiandien Kerinas norėjo gerai jaustis. Jam poilsio diena, ir turi ateiti „Avinjon elektrik” inspektorius. Tai reikšminga diena.

Jis pakilo iš užstalės drauge su sūnumi.

— Viso gero, Bili.

Sūnus tylomis linktelėjo, pasiėmė kuprinę ir išėjo į mokyklą. Kerinas nusistebėjo: gal ir jam kas drumsčia ramybę? Jis vylėsi, kad ne. Gana šeimai ir vieno hipo— chondriko.

— Iki pasimatymo, vaikuti. — Jis pabučiavo einančią pirkinių žmoną.

„Šiaip ar taip, ji laiminga”, — pagalvojo jis, lydėdamas ją akimis iki vartelių. Jam rūpėjo, kiek pinigų ji paliks „Avinjon elektrik” parduotuvėje.

Žvilgtelėjęs į laikrodį, jis sumetė, kad „A. E.” inspektorius ateis po pusvalandžio. Geriausias būdas nusikratyti bloga nuotaika — nuplauti ją, tarė jis sau ir patraukė į dušo kambarį.

Dušo kambarys buvo tviskantis plastmasės stebuklas, ir jo prabanga grąžino Kerinui beveik prarastą sielos ramybę. Jis sumetė drabužius į „A. E.” skalbimo-lyginimo automatą ir nustatė duso reguliatorių kiek aukščiau padalos „gaivinantis”. Kūną užliejo vandens čiurkšlė, kurios temperatūra buvo penkiais laipsniais aukštesnė už normalią odos temperatūrą. Žavu! O paskui žmogus sausai nusi— trini automatiniu „A. E.” rankšluosčiu ir lieki žvalus.

Šaunu, galvojo jis, kol rankšluostis tampė ir mankštino kiekvieną raumenį. Bet kitaip ir negali būti, priminė jis sau. Automatinis „A. E.” rankšluostis drauge su skutimosi reikmenimis atsiėjo trisdešimt dolerių plius mokestis.

O vis dėlto rankšluostis vertas tų pinigų, nusprendė jis, kai išlindo skustuvas ir nugremžė vos prasikalusią barzdą. Pagaliau, ko vefrtas gyvenimas, jei nesidžiaugsi prabangos dalykais?

Kai jis išjungė automatinį rankšluostį, oda maloniai dilgsėjo. Jis turėjo jaustis kuo puikiausiai, bet nesijautė. Į smegenis tolydžio skverbėsi mintys apie Milerio savižudybę ir drumstė poilsio dienos ramumą.

Gal dar kas nors jaudino Keriną? Namie, žinoma, viskas gerai. Dokumentai inspektoriui paruošti.

— Ar ko nepamiršau? — paklausė jis balsiai.

— Po penkiolikos minučių ateis „Avinjon elektrik” inspektorius, — sušnibždėjo vonioje įtaisytas sieninis „A. E.” firmos sekretorius.

— Žinau. O dar?

Sieninis sekretorius ištarškėjo susikaupusias jo atmintyje žinias — devynias galybes smulkmenų: kad reikia palaistyti gazoną, patikrinti reaktobilį, nupirkti pirmadieniui veršienos šnicelių ir t. t. Smulkmenos, kurioms iki šiol vis nelikdavo laiko.

,Gerai, užteks.” Jis leidosi automatinio „A. E.” liokajaus aprengiamas, ir tasai mikliai aptaisė jo kaulėtą figūrą kažkokiais naujais audiniais. Tualeto pabaigai buvo paskleistas debesėlis modernių vyriškų kvepalų, ir Kerinas, atsargiai skverbdamasis tarp išdėliotų pasieniais aparatų, nuėjo į svetainę.

Greitai apžvelgęs sieninius diskus ir prietaisus, jis įsitikino, kad namuose viešpatauja tvarka. Indai po pusryčių išplauti ir padėti į vietą, dulkės visur nušluostytos, grindys nulakuotos ir blizga kaip veidrodis, žmonos suknelės sukabintos drabužinėje, o raketinių laivų modeliai, kuriuos meistravo sūnus, sudėti į sieninę spintą.

Nesijaudink, hipochondrike, piktai sutramdė jis save.

Durys pranešė: „Pas jus misteris Petisas iš „Avinjon elektrik” finansų skyriaus.”

Kerinas buvo beliepiąs durims atsiverti, bet laiku pastebėjo automatinį barmeną.

Dieve tnielas, kaipgi jis nepagalvojo apie tai?

Automatinis barmenas pagamintas „Kastil motors” firmos. Kerinas įsigijo jį silpnumo akimirką. „A. E.” inspektorius dėl to per daug nedžiūgaus, nes jo firma irgi išleidžia tokius automatus.

Jis nurideno barmeną į virtuvę ir liepė durims atsiverti.

— Sveiki, sere. Šiandien puiki dienelė, — tarė misteris Petisas.

Tasai aukštas, orus vyras vilkėjo senamadišku tvidu. Jo akių kampučiuose buvo> susimetusios raukšlelės, kaip žmonių, kurie dažnai ir noromis juokiasi. Jo veide spindėjo šypsena; paspaudęs Kerinui ranką, jis apžvelgė visokių gėrybių pilną kambarį.

— Dailus jūsų namelis, sere! Dailus! Jei norite žinoti, vargu ar pažeisiu profesinę firmos etiką, sakydamas, kad jūsų interjeras gražiausias rajone.

Vaizduodamasis ilgas vienodų namų eiles savo, gretimame ir dar tolimesniame kvartale, Kerinas staiga pasijuto galįs didžiuotis.

— Na kaip, ar visa jūsų aparatūra veikia? — paklausė misteris Petisas, pasidėjęs ant kėdės portfelį.— Niekas nesugedo?

— O ne, — entuziastiškai tarė Kerinas. — Jeigu tave aprūpina „Avinjon elektrik”, gali nesibauginti, kad kas nors sutriks.

— Fonoru nesiskundžiate? Keičia melodijas kas septyniolika valandų?

— Galite neabejoti, — atsakė Kerinas. Iki šiol jis kažkodėl neprisiruošė atnaujinti fonoro, bet ar šiaip sakyk, ar taip, šis daiktas buvo labai efektingas.

— O kaip stereovizorius? Ar patinka jums laidų programos?

— Nieko neprikiši. — Vieną programą jis atsitiktinai buvo matęs praeitą mėnesį, ir ji pasirodė nepaprastai gyvenimiška.

— Kaip virtuvė? Automatinis virėjas nesugedęs? Re— ceptmeisteris dar išspaudžia ką nors nauja?

— Šaunūs įrengimai. Labai šaunūs.

Misteris Petisas teiravosi apie šaldytuvą, dulkių siurblį, reaktobilį, malūnsparnį, požeminį maudymosi baseiną ir šimtus kitų dalykų, pirktų iš „Avinjon elektrik” firmos.

— Viskas puiku, — tarė Kerinas. Jis truputį melavo, nes anaiptol ne visus pirkinius buvo spėjęs išpakuoti. — Tiesiog nuostabu.

— Labai džiaugiuosi, — tarė misteris Petisas, lengviau atsidusdamas ir atsišliedamas į kėdės atkaltę.— Jūs neįsivaizduojate, kiek mes turime stengtis, kad mūsų klientai liktų patenkinti. Jei produkcija netobula, ją reikia grąžinti; priimdami atgal, mes nieko neklausinėjame. Mums visada malonu įtikti klientui.

— Patikėkite, aš tą labai vertinu, misteri Petisai.

Kerinas vylėsi, kad „A. E.” tarnautojui nedingtelės mintis apžiūrinėti virtuvę. Jam iš galvos niekaip neišėjo firmos „Kastil motors” automatinis barmenas, kuris čia taip tiko, kaip kiaulei balnas.

— Galiu su pasididžiavimu sakyti, kad dauguma jūsų rajono gyventojų viską perka pas mus, — tuo tarpu kalbėjo misteris Petisas. — Mūsų firma solidi.

— O misteris Mileris taip pat buvo jūsų klientas? — pasidomėjo Kerinas.

— Tas vyrukas, kur nusižudė? — Petisas akimirką paniuro. — Teisybę sakant, buvo. Tatai mane nustebino, sere, stačiai pritrenkė. Juk dar nepraėjo nė mėnuo, kai tas vyrukas pirko iš manęs naujutėlį reaktobilį, sukariantį tiesiu keliu tris šimtus penkiasdešimt mylių per valandą! Džiaugėsi kaip kūdikis! Ir po to staiga šitaip pasidaryti! Žinoma, reaktobilis kiek padidino jo skolas.

— Aišku.

— Bet kas nuo to pasikeitė? Jis galėjo mėgautis prabanga. O ėmė ir pasikorė.

— Pasikorė?

— Taip, — tarė Petisas vėl paniurdamas. — Namuose visi šiuolaikiniai patogumai, o jis pasikorė virve. Matyt, seniai jau buvo pakrikę nervai.

Niūrus žvilgsnis dingo, atsirado įprastinė šypsena.

— Tačiau gana apie tai! Geriau pakalbėkime apie jus.

Kai Petisas atidarė savo portfelį, dar labiau ėmė šypsotis.

— Tai va jūsų balansas. Jūs skolingas mums du šimtus tris tūkstančius dolerių dvidešimt devynis centus, misteri Kerinai, — tokia suma susidarė, jums nusipirkus paskutinį daiktą. Teisingai?

— Teisingai, — patvirtino Kerinas. Jis prisiminė tą skaičių iš savo dokumentų.— Štai eilinė įmoka.

Jis įteikė Petisui voką, kurį tasai įsidėjo į kišenę, pirma suskaičiavęs, kiek ten yra.

— Puiku. Bet žinote, misteri Kerinai, neužteks jums gyvenimo išsimokėti dviem šimtam tūkstančių dolerių.

— Taip, vargu ar spėsiu, — blaiviai pritarė Kerinas.

Jis neturėjo nė keturiasdešimt metų ir, pasikliaudamas medicinos mokslo stebuklais, tikėjosi gyventi dar kokį šimtą.

Tačiau uždirbdamas tris tūkstančius dolerių per metus, jis vis dėlto negalėjo išsimokėti skolos ir drauge išlaikyti šeimos.

— Savaime suprantama, mes nenorėtume atimti iš jūsų to, kas reikalinga. Nekalbant jau apie stulbinančius gaminius, kurie pasirodys kitąmet. Jūs neketinate likti be tų daiktų, sere!

Misteris Kerinas linktelėjo. Jis, žinoma, norėjo įsigyti naujus gaminius.

— O jeigu mes su jumis sudarytume paprastą susitarimą? Jeigu pažadėsite, kad jūsų sūnus, tapęs pilnamečiu, trisdešimt metų mokės mums savo uždarbį, mes mielai duosime jums papildomai kredito.

Misteris Petisas išsitraukė iš portfelio kažkokius dokumentus ir juos išdėliojo priešais Keriną.

— Jums reikia tik pasirašyti štai čia, sere.

— Nežinau, ką daryti — tarė Kerinas. — Kažkodėl širdis nelinksta. Man norėtųsi padėti berniukui gyvenime, o ne užkrauti nuo pat pradžios…

— Bet juk, brangusis sere, — pridūrė Petisas, — tatai daroma taip pat ir jūsų sūnaus labui. Juk jisčia gyvena, ar ne? Jis turi teisę naudotis prabangos reikmenimis, mokslo stebuklais…

— Žinoma, — pritarė Kerinas. — Bet juk…

— Tik pamanykite, sere, šiandien vidutinis žmogus gyvena kaip karalius. Prieš šimtą metų net didžiausias pasaulio turtuolis nesvajojo apie tai, ką dabar turi paprastas pilietis. To pasižadėjimo nereikia laikyti skola. Faktiškai jūs tik investuojate kapitalą.

— Teisybė, — ne visai tvirtai tarė Kerinas, Jis pagalvojo apie sūnų, jo raketinių laivų modelius, žvaigždžių žemėlapius ir brėžinius. „Ar gerai darau?”— paklausė jis save.

— Dėl ko jūs nerimaujate? — žvaliai pasiteiravo Petisas.

— Aš tik pagalvojau, — tarė Kerinas. — Pažadėti sūnaus uždarbį — ar jums neatrodo, kad aš peržengiu ribas?

— Ribas? Brangusis sere! — Petisas prapliupo juoktis. — Jūs pažįstate Meloną? Tą, kuris gyvena kvartalo gale? Taigi, niekam nesakykite, kad aš tai papasakojau, bet jis jau įkeitė savo anūkų viso gyvenimo algas! O dar neturi nė pusės to, ką yra nusprendęs įsigyti! Mes jam ką nors sugalvosime. Aptarnauti klientus — mūsų darbas, ir mes jį išmanome.

Kerinas smarkiai krūptelėjo.

— O kai jūsų nebebus, sere, viskas teks jūsų sūnui.

Tikra teisybė, pagalvojo Kerinas. Sūnus turės visus nuostabiuosius daiktus, kurių pilnas namas. Ir pagaliau viso labo tik trisdešimt metų, o žmogus gyvena vidutiniškai šimtą penkiasdešimt.

Jis pasirašė, įmantriai užraitydamas galūnę.

— Puiku! — tarė Petisas. — Tarp kitko, ar turite savo namuose firmos „A. E.” komandooperatorių?

Namuose tokio daikto nebuvo. Petisas paaiškino, kad komandooperatorius — šių metų naujiena, didžiausias mokslo ir technikos laimėjimas. Jis atlieka visą ruošą ir tiekia valgį — savininkui nereikia nė piršto pajudinti.

— Užuot visą dieną bėgiojus po namus ir spaudžius pustuzinį visokių mygtukų, reikia paspausti tik vieną! Nuostabus išradimas!

Kadangi ši naujiena kaštavo tik penkis šimtus trisdešimt penkis dolerius, Kerinas įsigijo ir ją, pridėdamas tą sumą prie sūnaus skolos.

Kas teisybė, tai teisybė, galvojo jis, lydėdamas Petisą iki durų. Kada nors šis namas priklausys Biliui. Jam ir jo žmonai. Jie, be abejonės, norės, kad viskas būtų kuo naujausia.

Tik vienas mygtukas, pagalvojo jis. Šitaip iš tikrųjų sutaupysi laiko!

Išėjus Petisui, gerinąs vėl atsisėdo į reguliuojamąjį fotelį ir įjungė stereo. Pasukinėjus rankenėles, paaiškėjo, kad nieko nesinori žiūrėti. Jis atsivertė fotelį ir užsnūdo.

Kažkas sąmonės gilumoje, kaip ir anksčiau, nedavė jam ramybės.

— Sveikas, mielasis! — Išbudęs jis pamatė, kad žmona jau grįžusi namo. Ji pakštelėjo jam į ausį.— Pažiūrėk, ką aš turiu.

Žmona nusipirko,A. E.” firmos chalatą-seksostiprintu— vą. Keriną maloniai nustebino, kad šis pirkinys — vienintelis. Paprastai Lila grįždavo iš parduotuvių apsikrovusi paketais.

— Žavingas, — pagyrė jis.

Ji pasilenkė, atkišdama veidą pabučiuoti, ir sukikeno. To įpročio ji išmoko iš ką tik pasidariusios madinga populiarios stereožvaigždės. Kerinui toks įprotis nepatiko.

— Tuojau pasuksiu vakarienę, — tarė ji ir išėjo į virtuvę. Kerinas šyptelėjo, pagalvojęs, kad veikiai ji galės sukti patiekalus, neišeidama iš svetainės. Jis vėl atsilošė fotelyje, ir tada įėjo sūnus.

— Kaip sekasi, sūneli? — šiltai paklausė Kerinas.

— Gerai, — apatiškai atsakė Bilis.

— Kas yra, sūneli? — Berniukas žiūrėjo sau po kojų nereginčiomis akimis ir nieko nesakė.— Nagi, papasakok tėčiui, kas per bėda.

Bilis atsisėdo ant pakuojamosios dėžės ir parėmė rankomis smakrą. Jis susimąstęs pažvelgė į tėvą.

— Tėti, ar panorėjęs aš galėčiau tapti meistru derintoju?

Misteris Kerinas šyptelėjo iš naivaus klausimo. Bilis pakaitomis norėjo būti čia meistru derintoju, čia lakūnu kosmonautu. Derintojai priklausė elitui. Jie taisė automatines remonto mašinas. Remonto mašinos taiso bet ką, tačiau jokia mašina nepataisys mašinos, kuri pati taiso mašinas. Štai tada ir reikalingi meistrai derintojai.

Tačiau dėl šios veiklos sferos pašėlusiai varžėsi konkurentai, ir tik saujelei pačių gabiausių pavykdavo gauti derintojų diplomus. O berniukas, nors ir sumanus, nėra linkęs į techniką.

— Galimas daiktas, sūneli. Viskas galima.

— Bet aš ar galiu?

— Nežinau, — atsakė Kerinas kuo atviriau.

— Na ir nereikia, vis tiek aš nenoriu būti meistru derintoju, — tarė berniukas, supratęs, kad gavo neigiamą atsakymą.— Aš noriu tapti lakūnu kosmonautu.

— Lakūnu kosmonautu, Bili? — įterpė kambarin įėjusi Lila. — Bet juk pas mus jų nėra.

— Ne, yra, — prieštaravo Bilis. — Mokykloje mes girdėjome, kad vyriausybė ketinanti pasiųsti kelis žmones į Marsą.

— Taip kalbama jau šimtus metu, — tarė Kerinas, — tačiau ir dabar vyriausybei dar toli gražu iki to.

— Šįkart pasiųs.

— Kodėl tu taip veržiesi į Marsą? — paklausė Lila, mirktelėjusi Kerinui. — Marse juk nėra gražių mergaičių.

— Manęs nedomina mergaitės. Aš tik noriu į Marsą.

— Ten tau nepatiks, mielasis, — tarė Lila. — Tai biaurus senas užkampis, ir ten nėra oro.

— Oro ten yra, nors jo ir maža. Aš noriu ten nukeliauti, — niūriai spyrėsi berniukas. — Man čia nepatinka.

— Kas gi čia dabar? — paklausė Kerinas, atsitiesdamas fotelyje. — Ko dar nori? Tau ko nors trūksta?

— Ne, sere. Aš turiu viską, ko reikia. — Kai sūnus vadindavo jį „seru”, Kerinas žinojo: kažkas ne taip.

— Paklausyk, sūneli, būdamas tavo metų, aš taip pat norėjau į Marsą. Mane viliojo romantika. Aš netgi svajojau tapti meistru derintoju.

— Kodėl netapai?

— Na, aš užaugau. Supratau, kad yra svarbesnių darbų. Iš pradžių apmokėjau tėvo paliktas skolas, o paskui sutikau tavo motiną…

Lila sukikeno.

— …ir panorau sukurti šeimą. Lygiai taip bus ir tau. Išmokėsi savo skolas ir vesi, kaip visi žmonės.

Bilis patylėjo, nubraukė nuo kaktos tamsius plaukus — tiesius kaip tėvo — ir apsilaižė lūpas.

— Argi aš turiu skolų, sere?

Kerinas atsargiai paaiškino. Jis papasakojo apie daiktus, kurie reikalingi, kad visa šeima galėtų civilizuotai gyventi, ir pasakė, kiek tie daiktai kainuoja. Kaip už juos mokama. Kaip atsirado paprotys sūnui, tapus pilnamečiu, prisiimti dalį tėvų skolos.

Bilio tylėjimas erzino Keriną. Berniukas tarsi jam priekaištavo. O jis juk metų metus plušo kaip vergas, kad nedėkingasis berniūkštis galėtų džiaugtis.komfortu.

— Sūneli, — griežtai tarė jis, — tu mokeisi mokykloje istorijos? Gerai. Vadinasi, žinai, kas buvo praeityje. Karai, Ar tau patiktų, jei reikėtų kariauti?

Berniukas neatsakė.

— O gal patiktų aštuonias valandas kasdien plūktis prie tokio darbo, kurį turi atlikti mašina? Arba visą laiką badauti? Arba šalti ir mirkti lietuje, neturint kur prisiglausti?

Jis luktelėjo, ką atsakys sūnus, ir nesulaukęs kalbėjo toliau:

— Tu gyveni laimingiausiame amžiuje, kokį kada nors žinojo žmonija. Aplink tave visi meno ir mokslo stebuklai. Rafinuočiausia muzika, geriausios knygos, didžiausi meno kūriniai — viskas tau prieinama. Tereikia paspausti mygtuką.- Jo balsas sušvelnėjo. — Na, apie ką galvoji?

— Aš tik svarstau, kaipgi man dabar pakliūti į Marsą — atsakė berniukas — Noriu pasakyti — su skolomis. Vargu ar galima jų atsikratyti.

— Žinoma, ne.

— Nebent įsibrovus į raketą zuikiu.

— Bet juk tu šitaip nepadarysi.

— Žinoma, ne, — tarė berniukas, bet jo balsas skambėjo nelabai tvirtai.

— Tu liksi čia ir vesi labai šaunią merginą, — įsiterpė motina.

— Žinoma, liksiu, — atsiliepė Bilis. — Žinoma. — Jis staiga šyptelėjo. — Aš tik šiaip sau kalbėjau apie Marsą. Tik šiaip sau.

— Aš labai džiaugiuosi — atsakė Lila.

— Užmirškite, ką čia pripliauškiau, — paprašė Bilis, pri— sivertęs nusišypsoti. Jis atsistojo ir galvotrūkčiais puolė į viršų.

— Tur būt, nuėjo žaisti su raketomis, — tarė Lila. — Tai velniūkštis.

Kerinai ramiai pavakarieniavo, o po vakarienės misteriui Kerinui metas buvo eiti į darbą. Šį mėnesį jis dirbo naktinėje pamainoje. Jis pabučiavo žmoną, sėdo į reakto— bilį ir kaukiančia mašina nudūmė į gamyklą. Pažinę Ke— riną, automatiniai vartai plačiai atsidarė. Kerinas pastatė reaktobilį aikštelėje ir įėjo vidun.

Automatinės tekinimo staklės, automatiniai presai — viskas automatiška. Gamykla buvo didžiulė ir šviesi; tyliai gaudė mašinos — jos dirbo savo darbą, ir dirbo jį gerai.

Kerinas nuėjo į konvejerio galą, kur buvo montuojamos skalbimo mašinos: reikėjo perimti pamainą.

— Viskas kaip reikiant? — paklausė jis.

— Žinoma, — atsakė pamainininkas. — Jau visi metai nėra broko. Šiems naujiems modeliams įtaisyti balsai. Jie neturi signalinių lempučių, kaip senieji.

Kerinas atsisėdo pamainininko vieton ir palaukė, kada ateis pirmoji skalbimo mašina. Jo darbas buvo kuo paprasčiausias. Jis sėdėdavo vietoje, o pro šalį plaukdavo mašinos. Jis paspausdavo kiekvienoje mygtuką ir patikrindavo, ar viskas gerai. Visuomet būdavo gerai. Jo pakontroliuotos mašinos keliaudavo į pakavimo skyrių.

Ilgomis ritminėmis pavažomis slystelėjo pirmoji mašina. Kerinas paspaudė paleidimo mygtuką jos šone.

— Pasiruošus skalbti, — tarė skalbimo mašina.

Kerinas spustelėjo jungiklį ir pasiuntė mašiną toliau.

Tasai berniukas, pagalvojo Kerinas. Ar užaugęs jis ne-

pabūgs atsakomybės? Ar subręs ir pritaps visuomenėje? Kerinas tuo abejojo. Berniukas — apsigimęs maištininkas.

Tačiau ši mintis nelabai jį gąsdino.

— Pasiruošus skalbti. — Praslinko kita mašina.

Kerinas prisiminė kai ką apie Milerį. Tasai linksmas vyrukas amžinai šnekėdavo apie kitas planetas, nuolat juokaudavo, kad nuskris į kurią nors ir padarys ten šiokią tokią tvarką. Tačiau jis niekur nenuskrido. Jis nusižudė.

— Pasiruošuą skalbti.

Kerino dar laukė aštuonios darbo valandos. Jis iš anksto atsileido diržą. Aštuonias valandas reikia spaudyti mygtukus ir klausyti, kaip mašinos praneša, kad jos pasiruošusios.

— Pasiruošus skalbti.

Jis spustelėjo jungiklį.

— Pasiruošus skalbti.

Kerino mintys klaidžiojo kažkur toli, tačiau jo darbui nė nereikėjo ypatingo atsidėjimo. Dabar jis suprato, kas jį tolydžio slegia.

Jam nepatiko spaudyti mygtukus.