MINIMALUS ŽMOGUS

Kiekvienas turi savo dainą, galvojo Antonas Nastoi— čas. Gražutė mergina panaši į melodiją, o šaunus kosmonautas— į trimitų gausmą. Išmintingieji Tarpplanetinio biuro seniai — tai lyg įvairiabalsiai mediniai pučiamieji instrumentai. Yra pasauly genijų, kurių gyvenimas — sudėtingas, puikiai suinstrumentuotas kontrapunktas, o yra visuomenės atmatų, ir jų egzistavimas-vien tik obojaus rauda, kurią nustelbia be atvangos tratantis bosinis būgnas.

Šitaip samprotaudamas, Nastoičas spaudė rankoje skutimosi peiliuką ir apžiūrinėjo mėlynas venų gysleles savo rieše.

Jeigu jau kiekvienas turi savo dainą, tai Nastoičo dainą galima prilyginti prastai sumanytai ir negabiai sugrotai klaidų simfonijai.

Jam gimstant, vos girdimai skambtelėjo džiaugsmo varpeliai. Dusliai aidint būgnui, jaunasis Nastoičas išdrįso eiti į mokyklą. Baigė su pagyrimu ir įstojo į koledžą, į privilegijuotą penkių šimtų moksleivių grupę, kur šiek tiek galėjai tikėtis, kad bus atsižvelgta į tavo individualybę.

Tačiau Nastoičui nesisekė iš mažens. Jį lydėjo ištisa smulkių nemalonumų grandinė — apverstos rašalinės, pamestos knygos ir supainioti dokumentai. Daiktai turėjo biaurų įprotį lūžti jo rankose, išskyrus tuos atvejus, kai jie patys laužydavo jam rankas. Be to, neužmirškite, kad jis persirgo visomis vaikų ligomis, tokiomis, kaip skarlatina, Alžyro kiaulytė, furunkuliozė, plikenė, žaliasis ir oranžinis drugys.

Visi tie nemalonumai nė kiek nemenkino Nastoičo gabumų, bet konkurencijos pasaulyje, pernelyg tirštai gyvenamame, vien gabumais ne ką tepasieksi. Reikėjo dar gerokai laimės, o Nastoičas kaip tik jos neturėjo. Mūsų didvyris buvo perkeltas į paprastą dešimt tūkstančių studentų grupę, kur visos problemos susikomplikavo, o progų kuo nors užsikrėsti padaugėjo.

Jis buvo aukštas, liesas, jautrios širdies, darbštus vaikinas su akiniais, kuriam (priežastis sunku išanalizuoti) gydytojai seniai nustatė diagnozę „linkęs į nelaimingus atsitikimus”. Kad ir kokios būtų priežastys, fakto nepaneigsi. Nastoičas buvo iš tų vargšų, kuriems gyvenimas velniškai sunkus.

Daugumas žmonių slenka gyvenimo džiunglėmis lengvai kaip sėlinanti pantera. Bet Nastoičo tose džiunglėse visur tykojo žabangai, kilpos ir spąstai, nuodingieji grybai ir nuožmūs plėšrūnai, netikėtai atsiverdavo bedugnės ir išsiliedavo neįveikiamos upės. Saugus niekur nenukeliausi. Visi keliai veda į bėdą.

Koledže jaunasis Nastoičas šiaip taip ištvėrė iki galo, nors pasižymėjo stebėtinu talentu — nušliauždavo kojas ant sraigtinių laiptų; užkliuvęs už stulpelių, pasitempdavo sausgysles; eidamas pro turniketus, nusidaužydavo alkūnes; sukuldavo akinius į veidrodinius langus ir šiaipjau iškrėsdavo visokiausių liūdnų, keistų ir nepakenčiamų pokštų, kurių netrūksta žmonėms, linkusiems į nelaimingus atsitikimus. Jis narsiai priešinosi hipochondrijos pagundai ir narsiai grūmėsi su nesėkmėmis.

Baigęs koledžą, Nastoičas paėmė save į nagą ir pamėgino vėl puoselėti šviesią vilties temą, kurią buvo numatęs jo stipruolis tėvas ir švelnioji motina. Tratant būgnams ir brązdant stygoms, įžengė Nastoičas į Manheteno salą nusikalti sau laimės. Jis atkakliai dirbo, stengėsi nugalėti piktąjį savo likimą, polinkį į nelaimes ir, nieko nepaisydamas, troško išlikti optimistas.

Tačiau piktasis likimas pakišo jam koją. Taurūs akordai pavirto neaiškiu murmesiu, ir Nastoičo gyvenimo simfonija nusmuko iki komiškos operos lygio. Vieną darbą po kito prarasdavo jis sugadintų diktofonų ir sulietų rašalu sutarčių, užmirštų kortelių ir sumaišytų lentelių sraute, galingą kreščendą traukiant šonkauliams, lūžusiems požeminio traukinio grūstyje, pėdoms, išnarintoms šaligatvių pinučiuose, akiniams, sukultiems į nepastebėtus kampus; virtine išsirikiavus ligoms (jų tarpe — hepatitui D, Marso gripui, Veneros gripui, nubudimo sindromui ir jukiajam drugiui).

Nastoičas kaip ir anksčiau spyrėsi pagundai tapti hipo— chondriku. Jis sapnavo kosmosą ir kvadratiniais smakrais narsuolius, užkariaujančius naujas žemes, sapnavo toli— mųjų planetų gyvenvietes ir beribius tuščius plotus, kur toli nuo skurdžių, menkučių Žemės džiunglių žmogui iš tikrųjų lemta pažinti patį save. Jis įteikė pareiškimą Tarp— planetinių kelionių ir persikėlimo biurui ir gavo neigiamą atsakymą. Nenoromis jis liovėsi svajojęs ir vėl mėgino savo jėgas įvairiose srityse. Tuo pat metu jis griebėsi ir psichoanalizės, ir hipnozinės sugestijos, ir hipnozinės hipersu gesti jos, ir norėjo panaikinti antisugestiją, bet viskas buvo veltui.

Kiekviena simfonija turi savo finalą, o kiekvienas žmogus— savo ribą. Trisdešimt ketverių metų amžiaus, po trijų dienų išlėkęs iš darbo, kurio ieškojo du mėnesius, Nastoičas atsisveikino su viltimis. Tą nesėkmę jis laikė baigiamuoju, komišku, disonuojančiu varinių lėkščių dūžiu— paskutiniu pagarbos pareiškimu tam, kuris geriau būtų visai neatėjęs į pasaulį.

Rūškana mina atsiėmęs savo niekingus skatikus, Nastoičas paskutinį kartą baukščiai paspaudė ranką buvusiam viršininkui ir ėmė leistis liftu į vestibiulį. Jo galvon jau smelkėsi mintys apie savižudybę: vaidenosi sunkvežimio ratai, dujų čiaupai, daugiaaukščiai namai ir sraunios upės.

Liftas pristatė jį į milžinišką marmurinį vestibiulį, kur budėjo uniformuoti polismenai ir ištisos minios laukė eilės išeiti miestan. Nastoičas atsistojo gale ir, kol prieis jam eilė, nerūpestingai stebėjo gyventojų tankumo matuoklį, kurio rodyklė virpčiojo beveik prie pat panikos ženklo. Gatvėje mūsų didvyris įsiliejo į galingą srautą, plūstantį į vakarus, į namų masyvą, kur gyveno ir jis.

Jo galvoje vis dar sukosi mintys apie savižudybę, jau ne tokios karštos, bet konkretesnės. Nastoičas svarstė įvairius būdus ir priemones, kol atsidūrė greta savo namo; tada jis atsiskyrė nuo minios ir įsmuko vidun.

Nastoičas prasibrovė pro devynias galybes vaikų, susibūrusių koridoriuose, ir pateko į aikštelę, kurią jam buvo paskyrusi miesto valdžia. Jis įėjo į butą, uždarė duris, užrakino ir išsitraukė iš skutimosi mašinėlės peiliuką. Atsigulęs lovon ir įsirėmęs kojomis į sieną, jis ėmė žiūrinėti mėlynas venų gysleles savo rieše.

Ar jis pasiryš? Ar įstengs viską atlikti švariai ir greitai, neklysdamas ir nesigailėdamas? O gal sužlugs ir šis darbas ir jis, klykiantis iš skausmo, bus nutemptas į ligoninę kaip graudus reginys studentų praktikantų malonumui?

Kol jisai galvojo, kažkas pakišo po durimis geltoną voką su telegrama. Žinia, kuri atskubėjo kaip tik lemiamą akimirką ir taip melodramatiškai staigiai, pasirodė Nastoi— čui labai jau įtartina. Tačiau jis padėjo peiliuką ir pakėlė nuo grindų voką.

Telegrama buvo iš Tarpplanetinių kelionių ir persikėlimo biuro — didžiulės organizacijos, vadovaujančios kiekvienam žmogaus žingsniui kosmose. Nastoičas virpančiomis rankomis atplėšė voką ir perskaitė:

Misteriui Antonui Nastoičui Laikinas namų masyvas 1993 Rajonas 43825, Manhetenas 212, Niujorkas Brangusis misteri Nastoičai!

Prieš trejetą metų Jūs kreipėtės į mus, prašydamas bet kokios tarnybos kitose planetose. Deja, tąsyk turėjome atsakyti Jums neigiamai. Tačiau mes įsegėme į Jūsų asmens bylą visus anketinius duomenis, o neseniai papildėme juos naujausiomis žiniomis. Malonu pranešti, kad Jūs bent dabar galite gauti vietą, kuri, atrodo, visiškai atitinka Jūsų talentą ir kvalifikacijas. Neabejoju, kad šis darbas Jums tiks, kadangi sąlygos štai kokios: metinė alga 20 000 dolerių, visos įstatymo numatytos pasienio lengvatos ir neregėtos perspektyvos kilti tarnyboje.

Prašau Jus atvykti pas mane pasikalbėti.

Su nuoširdžia pagarba Viljamas Gaskelas, direktoriaus pavaduotojas kadrų reikalams VN/evt Zds Nastoičas rūpestingai sulankstė telegramą ir įkišo į voką. Pirmutinis smarkaus džiaugsmo pojūtis dingo ir užleido vietą blogoms nuojautoms.

Koks jo talentas, kokia kvalifikacija tarnybai, duodančiai per metus dvidešimt tūkstančių ir, be to dar, lengvatų? Ar tik jis nepainiojamas su kitu Antonu Nastoiču?

Vargu. Biure stačiai nepasitaiko tokių apsirikimų. Net jei sakysime, kad jie žino, kas jis per vienas, ir informuoti apie nelemtą Nastoičo praeitį, — tai kam jiems prireikė jo? Ką gi jis sugeba, ko nepadarytų kur kas geriau bet kuris vyras, moteris arba vaikas?

Nastoičas įsibruko telegramą į kišenę ir padėjo į vietą peiliuką. Dabar atrodė, kad dar ne metas nusižudyti. Pirmiau reikia išsiaiškinti, ko nori Gaskelas.

Tarpplanetinių kelionių ir persikėlimo biure, pagrindiniame administracijos korpuse, Nastoičas netrukdomas buvo įleistas į asmenišką Viljamo Gaskelo kabinetą. Pasirodė, kad direktoriaus pavaduotojas kadrų reikalams augalotas, žilas, griežtų veido bruožų vyriškis; jis švytėjo tokiu meilumu, kurį Nastoičas palaikė įtartinu.

— Sėskitės, sėskitės, misteri Nastoičai, — tarė Gaskelas. — Rūkysite? Ar nenorėtumėt išgerti? Baisiai malonu, kad jūs suradote laiko.

— Jūs įsitikinęs, kad kreipėtės kur reikiant? — paklausė Nastoičas.

Gaskelas greitosiomis peržvelgė aplanką, gulintį ant jo stalo.

— Tuojau išsiaiškinsime. Antonas Nastoičas; amžius — trisdešimt ketveri metai; tėvai — Gregoris Džeimsas Nastoičas ir Anita Svunz Nastoič iš Leiktauno, Niu Džersis. Ar taip?

— Taip, — patvirtino Nastoičas. — Ir jūs turite man darbo?

— Kaip tik jums.

— Alga — dvidešimt tūkstančių metams ir lengvatos?

— Visai teisingai.

— Ar nepasakytumėte, ką reikės dirbti?

— Mes tam čia ir sėdime, — džiugiai atsakė Gaskelas. — Pareigos, kurias jums numatau, misteri Nastoičai, mūsų etatuose vadinasi „ne Žemės vietovių pionierius11.

— Kaip jūs pasakėte?

— Ne Žemės vietovių, arba kitų planetų, pionierius, — pakartojo Gaskelas. — Žinot, pionieriai — tai žmonės, kurie užmezga kontaktus su kitomis planetomis, pirmieji naujakuriai, kurie renka visas gyvenimui reikalingas žinias. Aš juos laikau mūsų amžiaus Dreikais ir Magelanais. Manau, jūs ir pats sutiksite, kad čia puikus pasiūlymas.

Nastoičas paraudo ir atsistojo.

— Jeigu jūs baigėte iš manęs tyčiotis, tai aš einu.

— Ką?

— Ar tai aš — ne Žemės vietovių pionierius? — karčiai juokdamasis, prabilo Nastoičas. — Nemulkinkite manęs. Aš skaitau laikraščius. Žinau, kas yra pionieriai.

— Kas gi jie?

— Žemės pažiba, — išdrožė Nastoičas. — Sveikiausia dvasia sveikiausiuose kūnuose. Staigios reakcijos žmonės, sugebantys išspręsti bet kokią problemą, įveikti bet kokį sunkumą, prisitaikyti prie bet kokios aplinkos. Argi ne taip?

— Matote, — paaiškino Gaskelas, — buvo taip, kai pionieriai žengė pirmuosius žingsnius. Ir mes leidome tokiai šabloniškai pažiūrai įsigalėti visuomenės sąmonėje, norėdami įdiegti pasitikėjimą mūsų organizacija. Tačiau dabar tas pionieriaus tipas jau pasenęs. Žmonėms, kuriuos jūs vaizdavote, yra aibės kitokių darbų. Bet anaiptol ne pionieriaus darbas.

— Argi jūsų antžmogiai to neįstengia? — kiek pasišaipė Nastoičas.

— Na ką jūs, žinoma, įstengia, — atsakė Gaskelas. — Čia visai ne paradoksas. Pirmųjų atradėjų nuopelnams niekas neprilygs. Tie žmonės tik per savo atkaklumą ir valios jėgą išliko gyvi visokiose planetose, kur bent kiek buvo įmanoma gyventi. Planetos reikalavo iš jų visų dvasinių ir fizinių jėgų, ir, atlikdami savo pareigą, tie žmonės darė stebuklus. Jie amžiams liks istorijoje kaip homo sa— piens ištvermės ir sugebėjimo prisitaikyti paminklas.

— Kodėl nebesinaudojate jų paslaugomis?

— Kadangi pasikeitė Žemės problemos, — pareiškė Gaskelas. — Pradžioje kosmosą įsisavinti buvo žygdarbis, mokslo laimėjimas, gynybos priemonė, simbolis. Tačiau tos dienos praėjo. Katastrofiškai didėjo Žemėje žmonių perteklius. Į palyginti tuščias Brazilijos, Naujosios Gvinėr jos ir Australijos žemes ėmė plūsti milijonai… Bet gyventojų skaičius smarkiai augo, ir netrukus prisigrūdo ir tos žemės. Didžiųjų miestų gyventojų tarpe kilo panika, prasidėjo Šeštadienių riaušės. O žengiant į priekį heriatrijai ir toliau sparčiai mažėjant vaikų mirtingumui, žmonių nuolat daugėjo.

Gaskelas pasitrynė kaktą.

— Nemaloni buvo padėtis. Tačiau etinės problemos, susijusios su gyventojų prieaugliu, man nerūpi. Mes čia, Biure, žinome tik viena: reikia naujų žemių, ir kuo greičiau. Mums reikalingos planetos, kurios, ne taip, kaip Marsas ir Venera, kuo greičiausiai galėtų pačios apsirūpinti. Vietovių, kur perkeltume milijonus žmonių, kol mokslininkai ir politiniai veikėjai padarys Žemėje tvarką. Mes turime kuo greičiausiai pradėti kolonizuoti naująsias planetas. Vadinasi, reikia paspartinti pradinį procesą.

— Visa tai man žinoma, — įsiterpė Nastoičas. — Bet aš vis tiek nesuprantu, kuriam galui jūs atsisakėte optimaliųjų žmonių paslaugų.

— Argi jums neaišku? Mes ėmėme ieškoti planetų, kur galėtų įsikurti ir išgyventi paprasti žmonės. Mūsų optimaliųjų pionierių nieku būdu nepavadinsi paprastais. Priešingai, jie vos nepagimdė naujos, aukštesnės rasės. Ir jie negalėjo spręsti, kiek vienokios ar kitokios sąlygos tinką paprastiems žmonėms. Pavyzdžiui, yra niūrių, apniukusių, lietingų planetukių, kur vidutinį kolonistą pagauna depresija, artima pamišimui; tuo tarpu mūsų optimalusis pionierius perdaug sveikai galvoja ir nepaiso niūraus klimato. Mikrobai, pagrobiantys tūkstančius gyvybių, blogiausiu atveju suteikia jam keletą nemalonių valandų. Mūsų optimalusis pionierius lengvai išvengia pavojų, kurie gali koloniją atvesti ant pražūties slenksčio. Jis nemoka tokių dalykų matuoti įprastu mastu. Jie nė kiek jo nejaudina.

— Pradedu suprasti, — burbtelėjo Nastoičas, — Vadinasi, geriausia būtų išeitis, — toliau dėstė Gaskelas, — pamažu užkariauti planetas. Pradžioje pionierius, jam iš paskos grupė tyrinėtojų, vėliau bandomoji kolonija, susidedanti daugiausia iš psichologų ir sociologų, paskui nauji tyrinėtojai, kurie analizuoja kitų grupių surinktas žinias, ir taip toliau. Tačiau tam amžinai stinga laiko ir pinigų. Kolonijos mums reikalingos dabar, o ne po penkiasdešimt metų.

Misteris Gaskelas nutilo ir įsmeigė akis į Nastoičą.

— Taigi matote, mums būtinai reikia skubiai išsiaiškinti, ar pavyktų grupei paprastų žmonių gyventi ir daryti pažangą naujoje planetoje. Štai kodėl mes pradėjome kelti pionieriams visai kitokius reikalavimus, Nastoičas linktelėjo.

— Paprasti pionieriai — paprastiems žmonėms. Bet vis dėlto norėčiau išsiaiškinti vieną klausimą.

— Prašom.

— Ar gerai jūs žinote mano praeitį?

— Labai gerai, — užtikrino jį Gaskelas.

— Tokiu atveju, jūs, tur būt, pastebėjote, kad man būdinga tam tikra tendencija į… apskritai, esu šiek tiek linkęs į nelaimingus atsitikimus. Po teisybei, aš gi ir čia, Žemėje, tik vos-ne-vos ištveriu.

— Žinau, — patenkintas patvirtino misteris Gaskelas.

— Kaip man seksis nežinomoje planetoje? Ir kam jums reikia kaip tik manęs?

Misteris Gaskelas, matyt, pasijuto truputį nejaukiai.

— Matote, jūsų formuluotė „paprasti pionieriai — paprastiems žmonėms” netiksli. Viskas toli gražu ne taip paprasta. Kolonija susideda iš tūkstančių, o dažniausiai iš milijonų žmonių su visiškai skirtingais gyvybingumo potencialais. Humanizmas ir teisėtumas reikalauja, kad jie turėtų šansą kovoje. O žmonėms reikia įdiegti pasitikėjimą dar prieš išsiskiriant su Zeme. Mes turime įtikinti juos — ir įstatymą, ir save pačius, — kad netgi silpniausieji gauna šansą išlikti gyvi.

— Toliau, — paprašė Nastoičas.

— Tddėl, — išpoškino Gaskelas, — prieš kelerius metus mes atsisakėme „optimalaus žmogaus” tipo atradėjų ir tenkinamės „minimalaus žmogaus” tipu.

Valandėlę Nastoičas tylėdamas virškino tą žinią.

— Vadinasi, aš jums reikalingas, kadangi ten, kur galiu gyventi aš, ištvers kiekvienas.

— Jūsų žodžiai maždaug reziumuoja mūsų požiūrį, — palankiai šypsodamasis, atsakė Gaskelas.

— O kokių šansų turėsiu aš?

— Kai kurie mūsų minimaliai gyvybingi pionieriai labai sėkmingai įvykdė užduotį.

— O kiti?

— Aišku, esama rizikos, — pripažino Gaskelas. — Nekalbant jau apie potencialius pavojus, kurie slypi pačiose planetose, yra ir kitų su eksperimento specifika susijusių keblumų. Aš negaliu jums pasakyti, kur jie glūdi, nes dings vienintelis elementas, leidžiantis mums vadovauti minimalaus gyvybinio patvarumo bandymui. Aš tik pranešu jums, kad jų yra.

— Ne taip jau linksma perspektyva, — tarė Nastoičas.

— Gal būt. Tačiau pagalvokite, koks atpildas jūsų laukia, jei viską įveiksite! Juk jūs faktiškai tapsite kolonijos įkūrėju! Kaip ekspertas jūs būsite be galo vertinamas. Jūs pastoviai įsitvirtinsite bendruomenės gyvenime. Ir, tatai ne mažiau svarbu, jums pavyks išblaškyti slaptas abejones dėl savo vietos pasaulyje.

Nastoičas nenorom linktelėjo.

— Prašom paaiškinti man štai ką. Jūsų telegrama atėjo šiandien itin kritišku momentu. Galėjai pagalvoti, kad…

— Taip, čia specialiai, — pabaigė jo mintį Gaskelas. — Mes esame nustatę, kad mums reikalingi žmonės yra patys sukalbamiausi, kai jie išgyvena tam tikrą psichinę būseną. Mes rūpestingai stebime tą nedaugelį, kuris atitinka mūsų reikalavimus, ir laukiame palankaus momento, kad galėtume pateikti savo pasiūlymus.

— Valandą vėliau būtų buvę ne visai patogu, — tarė Nastoičas.

— O dieną anksčiau nenaudinga. — Gaskelas pakilo iš užstalės. — Ar nesutiktumėt su manimi papusryčiauti? Kitas smulkmenas mudu galėtume aptarti prie butelio vyno.

— Gerai, — atsakė Nastoičas. — Bet žinokite, kol kas aš nieko nežadu.

— Savaime suprantama, — pritarė Gaskelas ir praleido jį pirmą.

Po pusryčių Nastoičą apniko sunkios mintys. Jį baisiai viliojo pionieriaus darbas, nors ir gana rizikingas. Galų gale, jis ne toks pavojingas, kaip savižudybė, o apmokamas kur kas geriau. Jeigu jis taps nugalėtoju, bus jam gausiai atlyginta; o nesėkmė jam kainuos ne brangiau, negu ketino mokėti čia, Žemėje.

Žemėje per trisdešimt ketverius metus jis ne per daugiausia pažengė į priekį. Iki šiol, jei kada ir blykstelėdavo jo gabumai, juos nustelbdavo nenugalimas potraukis į ligas, nelaimingus atsitikimus ir stambias klaidas.

Tačiau Žemėje perdaug tanku žmonių, čia viešpatauja chaosas ir sąmyšis. Gal būt, polinkis į nelaimingus atsitikimus — ne įgimta yda, o nepakenčiamų sąlygų rezultatas.

Tas darbas perkels Nastoičą į naują aplinką. Jis bus vienas, priklausys tik nuo paties savęs ir jaus atsakomybę tik prieš save patį. Tai velniškai pavojinga… bet kas gali būti pavojingiau už blyksintį skutimosi peiliuką rankoje?

Tatai bus didžiausias jėgų įtempimas jo gyvenime, paskutinis bandymas. Jis, kaip niekad, ims kovoti su savo pražūtingais polinkiais. Šį kartą jis puls į mušį su visa jėga ir ryžtu ir grumsis iki paskutinio atodūsio.

Jis ėmėsi pasiūlyto darbo. Sekančias savaites, skirtas pasiruošimui, jis valgė ir gėrė savo ryžtą, miegojo su juo, klausėsi, kaip jis tvinkčioja smegenyse, ir juto, kaip jis rezgasi į jo nervus; murmėjo jį panosėje, lyg budistų maldą, sapnavo, valėsi juo dantis ir plovėsi rankas, mąstė apie jį, kol jis pradėjo dūgzti lyg koks monotoniškas priedainis jo sąmonėje dieną bei naktį ir pamažu ėmė kontroliuoti, valdyti visus jo poelgius.

Ir štai Nastoičui atėjo laikas skristi vieneriems metams į komandiruotę — Rytinio žvaigždžių sektoriaus perspek— tyvinėn planeton. Gaskelas palinkėjo jam laimingo kelio ir žadėjo palaikyti su juo ryšius per G-fazinį radiją. Nastoičas drauge su visais reikmenimis buvo įsodintas į sargybinį laivą „Karalienė Glazgo”, ir jis pradėjo kelionę.

Kelis mėnesius, kol skrido kosmosu, Nastoičas kaip koks pakvaišėlis galvojo apie tai, ką buvo nusprendęs. Jis uoliai stebėjo save nesvarumo sąlygomis, svarstė kiekvieną savo poelgį ir nagrinėjo visus jį skatinančius motyvus. Šitaip nuolat save kontroliuodamas, Nastoičas viską ėmė dirbti kur kas lėčiau; bet pamažu kontrolė virto įpročiu… Formavosi naujų refleksų kompleksas, kuris pradėjo stumti ankstesnę refleksų sistemą.

Tačiau pažangos kelias buvo pilnas erškėčių. Nors ir kaip stengėsi Nastoičas, vis tiek susigriebė nuo dezinfekuojančio įrenginio kažkokią egzemą ir sukūlė į pertvarą vieną iš dešimties porų akinių, jį kamavo begaliniai galvos skausmai, skaudėjo nugarą, skaudėjo apdraskytus rankų pirštus ir numuštus kojų pirštus.

Vis dėlto jis jautėsi pasiekęs šiokių tokių laimėjimų, ir nuo to jo valia atitinkamai stiprėjo. Pagaliau stebimajame ekrane pasirodė planeta.

Ji buvo pavadinta graikų alfabeto raide — Teta. Nastoičas su visais reikmenimis buvo išlaipintas žole ir mišku apaugusioje kalvoje netoli kalnagūbrio. Planeta buvo apžiūrėta iš oro ir toji vietovė pasirinkta iš anksto dėl palankių sąlygų. Vanduo, miškas, vaisiai ir naudingosios iškasenos — viskas buvo pašonėje. Tokia vieta galėtų būti puiki teritorija kolonistams.

Astrolakūnai palinkėjo jam sėkmės ir paliko vieną. Nastoičas palydėjo juos akimis, kol laivas dingo už debesų virtinės. Tada Nastoičas kibo į darbą.

Pirmiausia jis paleido robotą. Toji didžiulė, juoda, blykčiojanti universalios paskirties mašina — standartinis įrenginys pionieriams ir naujakuriams. Jis nemokėjo šnekėti, dainuoti, sakyti atmintinai elėraščių arba lošti kortomis, kaip brangesnieji modeliai. Jis galėjo tik linkčioti arba kratyti galvą — nuobodus partneris leisti laikui, ir dar ištisus metus. Tačiau robotas buvo užprogramuotas paklusti gana sudėtingoms žodinėms komandoms, atlikti sunkų „juodą” darbą ir turėjo rodyti sumanumo kebliais atvejais.

Roboto padedamas, Nastoičas ėmė statyti stepėje stovyklą, nenuleisdamas akių nuo horizonto ir laukdamas bėdos. Oro žvalgyba neaptiko svetimos kultūros žymių, bet juk niekada tikrai to neatspėsi. Tetos gyvūnų pasaulis liko mįslė.

Nastoičas dirbo lėtai ir kruopščiai, o greta jo triūsė tylusis robotas. Vakarop buvo pastatyta laikina stovykla, Nastoičas įjungė radarinį aliarmo mechanizmą ir nuėjo gulti.

Išbudo jis prieš aušrą nuo šaižaus signalo. Apsirengė ir išbėgo į lauką. Ore kažkas įnirtingai zvimbė, lyg būtų atlėkęs skėrys.

— Atnešk du spinduliasvaidžius, — tarė jis robotui, — ir tučtuojau grįžk. Tik pasiimk žiūronus.

Linktelėjęs robotas nuklibikščiavo. Nastoičas iš lėto atsigręžė ir, drebėdamas nuo šalčio blausiame priešaušryje, pabandė atspėti, iš kur sklinda garsas. Jis apžvalgė drėgną stepę, žalią pamiškę, uolas už miško. Nė gyvos dvasios. Bet štai patekėjo saulė, ir jos spinduliuose Nastoičas pamatė lyg ir kokį tamsų, žemai pakibusį debesį. Debesis greitai plaukė link stovyklos, nors vėjas pūtė į priešingą pusę.

Robotas atnešė spinduliasvaidžius. Vieną pasiėmė pats Nastoičas, antrąjį paliko robotui ir įsakė nešaudyti be komandos. Robotas linktelėjo, ir, kai pasisuko į tekančią saulę, jo akys niūriai sublizgo.

Debesis atslinko visiškai arti, ir paaiškėjo, kad tai didžiulis pulkas paukščių. Nastoičas atidžiai apžvelgė juos pro žiūronus. Didumo jie buvo kaip Žemės vanagai, bet skrido taip žemai ir nedarniai, kad panėšėjo į šikšnosparnius. Nastoičas pastebėjo tvirtus nagus ir ilgus snapus, pilnus aštrių dantų. Paukščiai su tokiu pražūtingu puolimo ginklu, be abejonės, turėjo būti plėšrūs.

Garsiai kleketuodamas, būrys apskriejo ratą virš ateivių. Ir štai iš visų pusių juos apniko paukščiai su išleistais nagais ir išskėstais sparnais.

Nastoičas liepė robotui šaudyti.

Suglaudę nugaras, jie atmušinėjo paukščių ataką. Batalionai paukščių, šūvių pakirsti, kraujo ir plunksnų sūkuryje krito žemėn. Nastoičas ir robotas atkakliai laikė oro vilkų spaudimą ir netgi vertė juos trauktis. Bet staiga užsikirto Nastoičo spinduliasvaidis.

Paprastai spinduliasvaidžiai buvo pardavinėjami užtaisyti ir garantuojama, kad veiks automatiškai ištisas septyniasdešimt penkias valandas. Spinduliasvaidis neturi užsikirsti. Iš inercijos Nastoičas dusliai tebespragsėjo gaiduku. Paskui metė šalin ginklą ir nuskubėjo prie palapinės su reikmenimis, palikęs robotą kovoti vieną.

Jis surado du atsarginius spinduliasvaidžius ir, grįžęs į mūšį, pamatė, kad dabar sugedęs roboto ginklas. Vargšelis gynėsi nuo pulko rankomis. Jis kūlė tirštai susibūrusius paukščius, ir iš jo sąnarių kapnojo tepamosios alyvos lašai. Robotas susverdėjo, vos neprarasdamas pusiausvyros, ir Nastoičas pastebėjo, kad kai kurie paukščiai išvengė smūgių ir, aptūpę roboto pečius, taikosi kapoti akis — fotoelementus ir kinestetinę anteną.

Pakėlęs aukštyn abu spinduliasvaidžius, Nastoičas įsisuko į paukščių pulką. Vienas spinduliasvaidis bematant užsikirto. Nastoičas toliau šlavė paukščius paskutiniuoju ginklu, maldaudamas likimą, kad nesibaigtų užtaisas.

Pagaliau pulkas, išsigandęs padarytos žalos, klegėdamas ir krankdamas nuskrido. Per stebuklą išlikę gyvi Nastoičas ir robotas pasijuto iki kelių bestovį išpešiotose plunksnose ir tarp apsvilusių negyvų paukščių.

Nastoičas apžiūrėjo keturis spinduliasvaidžius, iš kurių trys pasirodė esą visai nebetinkami, ir supykęs pasuko į ryšių palapinę.

Jis iššaukė Gaskelą ir papasakojo, kaip juos užpuolė paukščiai ir kaip iš keturių trys spinduliasvaidžiai užsikirto. Paraudęs iš niršulio, jis kaltino tuos, kas tvarko pionierių reikmenis. Paskui atsikvėpęs ėmė laukti, kad Gaskelas pasiaiškintų ir atsiprašytų.

— Juk čia vienas iš kontrolinių elementų, — atsiliepė Gaskelas.

— Ką?

— Kadaise jums aiškinau, — tarė Gaskelas. — Mes darome bandymą, atsižvelgdami į minimalų gyvybingumą. Minimalų, atsiminkite. Mums reikia žinoti, kas atsitiks kolonijai, kurios nariai nelygiai apdovanoti naudingais įgūdžiais. Todėl mes ieškome mažiausio bendro vardiklio.

— Visa tai aš žinau. Bet štai spinduliasvaidžiai…

— Misteri Nastoičai, įsteigti koloniją, netgi absoliutaus minimumo principu, atsieina pasakiškai brangiai. Mes duodame kolonistams naujausią ginklą ir geriausius reikmenis, bet negalime pakeisti sugedusių arba nusidėvėjusių įrengimų. Kolonistams tenka naudotis šaudmenimis, kurių nepakeisi sulūžusiais ir sudilusiais mechanizmais, besibaigiančiais arba gendančiais maisto produktais…

— Ir visa tai jūs įdavėte man?

— Žinoma. Kontrolės sumetimais aprūpinome jus visų pragyvenimo reikmenų minimumu. Tik taip ir galima spręsti, ar Teta tinkama kolonizacijai.

— Tatai nesąžininga! Pionieriai visada gauna pačius geriausius daiktus!

— Ne, — atkirto Gaskelas — Seniau, aišku, iš tiesų taip buvo. Bet dabar, kai mes bandome mažiausią potencialą, turime galvoje ne tik žmogų bet ir reikmenis. Aš juk įspėjau jus, kad darbas rizikingas.

— Įspėjote, — patvirtino Nastoičas, — bet… Tiek to. Ar jūs turite numatęs man dar kokių siurprizų?

— Apskritai, ne, — atsakė Gaskelas, akimirką patylėjęs. — Kaip ir jūs pats, jūsų reikmenys pasižymi minimaliu gyvybingumu. Daugiau beveik nėra ko pridurti.

Nastoičas suprato, kad Gaskelas šiek tiek išsisukinėja, atsisako smulkiau paaiškinti. Jie nutraukė pokalbį, ir Nastoičas grįžo į savo stovyklą, kurioje viešpatavo didžiausias chaosas.

Jis su robotu perkėlė stovyklą į mišką, norėdami pasislėpti, kad vėl neužpultų paukščiai. Iš naujo tvarkydamas visą ūkį, Nastoičas pastebėjo, kad didžiuma virvių apdilusios, elektros prietaisai vienas po kito perdega, o palapinių brezentas apipelijęs. Jis rūpestingai viską sutvarkė, nors apsidraskė pirštų krumplius ir kruvinai prisi— trynė delnus. Vėliau sugedo generatorius.

Tris dienas Nastoičas ieškojo gedimų, vadovaudamasis prie generatoriaus pridėta vokiška instrukcija. Atrodė, kad generatorius visai neatitinka schemos, ir jokios priemonės nepadėjo. Galų gale Nastoičas atsitiktinai nustatė, kad čia visai kito modelio instrukcija. Dabar jis įsiuto ir paspyrė generatorių, vos nesusilaužydamas dešiniosios kojos mažojo piršto.

Paskui susitvardė, dar keturias dienas aiškinosi, kuo skiriasi jo generatorius nuo aprašytojo modelio, ir pagaliau sutaisė.

Paukščiai aptiko, kad miške galima statmenai, lyg akmeniui, kristi tarp medžių ir Nastoičo stovyklos, čiupti valgio ir pasislėpti, kol į juos bus nutaikytas spinduliasvaidis. Per jų antskrydžius Nastoičas prarado dvejus akinius ir smarkiai susižalojo sprandą. Kruopščiai darbuodamasis, jis nunėrė tinklus ir, padedamas roboto, ištempė juos tarp šakų viršum stovyklos.

Dabar paukščiai nieko nebegalėjo padaryti. Pagaliau Nastoičui atsirado laiko patikrinti maisto atsargas. Paaiškėjo, kad dalis džiovintų produktų prastai apdoroti fabrike, o dalis apaugo biauriais vietinės kilmės grybeliais. Ir viena, ir kita rodė, kad produktai blogos kokybės. Jei tučtuojau ko nors nesugalvosi, žiemai neužteks maisto.

Nastoičas padarė seriją bandymų su vietiniais vaisiais, javais, daržovėmis ir uogomis. Tarp jų buvo kelios valgomos ir maistingos atmainos. Nastoičas paragavo jų, ir tuoj pat jį išbėrė margais alerginiais spuogeliais. Pasirausęs medikamentuose, jis rado vaistų nuo alergijos. Pasveikęs Nastoičas vėl ėmėsi bandymų, norėdamas aptikti ligos kaltininką, bet, tikrinant galutinius rezultatus, pas jį įsiveržė robotas, apvertė mėgintuvėlius ir išliejo niekuo nepakeičiamus chemikalus.

Nastoičas turėjo daryti bandymus pats ant savęs, po to vieną rūšį uogų ir dvi rūšis daržovių jis pašalino iš ra— ciojio kaip alergenus.

Tačiau vaisiai buvo labai geri, o čia augantys javai duodavo puikiausių grūdų. Nastoičas pririnko sėklų ir vėlyvą Tetos pavasarį pavedė robotui arti ir sėti.

Robotas be atilsio dirbo naujuosiuose laukuose, o Nastoičas tuo tarpu tyrinėjo apylinkes. Jis rado glotnių akmenų, ant kurių buvo pribraižyta į skaitmenis panašių ženklų ir netgi pavaizduoti medžiai, debesys ir kalnai.

„Tur būt, Tetoje kitados yra gyvenusios protingos būtybės, — pagalvojo Nastoičas. — Visai galimas daiktas, kad jos ir dabar tebegyvena tam tikrose planetos zonose.” Tačiau nebuvo kada ieškoti aborigenų.

Apžvelgęs savo laukus, Nastoičas pamatė, kad robotas yra pasėjęs sėklą giliau, negu reikalauja programa. Su tuo derliumi teko atsisveikinti, ir kitą kartą Nastoičas apsėjo laukus pats.

Jis susirentė medinę trobelę ir pakeitė pūvančias palapines daržinėmis. Pamažu ruošėsi ateinančiai žiemai. Ir taip pat pamažu ėmė įtarti, kad robotas nusidėvi.

Didelė juoda universalinė mašina, kaip ir anksčiau, įvykdydavo kas pavesta. Tačiau roboto judesiai darėsi vis konvulsyvesni, jis negalėjo apskaičiuoti savo jėgų. Sunkūs indai skildavo jo letenose, o žemės ūkio padargai lūždavo. Nastoičas užprogramavo jį ravėti laukams, bet, kol roboto pirštai rovė piktžoles, jo plačios plokščios kojos mindžiojo javų želmenis. Ėmęs skaldyti malkas, robotas dažniausiai sulaužydavo kirvakotį. Kai robotas įžengdavo į trobelę, ji sudrebėdavo, o durys nuolatos nu— sprūsdavo nuo vyrių.

Nastoičą stebino ir jaudino staigi roboto degradacija. Jo pataisyti jokiu būdu neįmanoma: robotą saugojo gamyklos plomba, jį remontuoti galėjo tik gamyklos technikai, turinys specialių įrankių, atsarginių dalių ir tokius dalykus išmaną. Nastoičui daugiau nieko neliko, tik atsisakyti roboto paslaugų. Bet tada jis liktų visiškai vienas.

Jis programavo vis paprastesnes ir paprastesnes užduotis, sau pasilikdamas vis daugiau ir daugiau darbų. Ir vis tiek robotas dėvėjosi. Vieną gražų vakarą, kai Nastoičas pietavo, robotas palinko ties virykla ir apvertė puodą su verdančiais ryžiais.

Pasitelkęs ką tik atsiskleidusius savo gyvybingumo talentus, Nastoičas atšoko į šalį, ir verdanti masė išsiliejo jam ne ant veido, bet ant kairiojo peties.

To jau buvo per daug. Robotas darėsi pavojingas. Apsi— tvarstęs nuplikytą veidą, Nastoičas nusprendė išjungti robotą ir vienas kovoti dėl būvio. Tvirtu balsu jisai sukomandavo — gulti.

Robotas tik pažvelgė į jį ir nerimastingai ėmė blaškytis po trobelę, neklausydamas vienos iš pagrindinių komandų.

Nastoičas pakartotinai įsakė. Robotas papurtė galvą ir ėmė versti prie krosnies pliauskas.

Kažkas sugedo. Teks išjungti robotą rankomis. Tačiau juodame žvilgančiame mašinos paviršiuje nebuvo jungiklio nė žymės. Vis dėlto Nastoičas pasiėmė krepšelį su įrankiais ir prisiartino prie roboto.

Tikrai keista, robotas pasitraukė nuo jo atbulas ir, tarsi gindamasis, atkišo rankas.

— Nė iš vietos! — šūktelėjo Nastoičas.

Robotas vis traukėsi, kol atsišliejo į sieną.

Nastoičas svyravo, nesuprasdamas, kas gi darosi robotui. Mašina negalėjo pasipriešinti įsakymui. Į visus robotus visada įmontuojamas sugebėjimas pasiaukoti.

Nastoičas priėjo prie roboto, kupinas pasiryžimo žūt būt jį išjungti. Robotas prisileido žmogų visai arti ir užsimojo šarvuotu kumščiu. Nastoičas išvengė smūgio ir į kinestetinę roboto anteną sviedė veržlių raktą. Robotas greitai įsitraukė anteną ir-vėl užsimojo. Šįkart šarvuotas kumštis pataikė Nastoičui pašonėn.

Nastoičas pargriuvo ant grindų, o robotas, išdidžiai stovėdamas ties parblokštu priešu, ėmė žaibuoti raudonomis akimis ir judinti geležinius pirštus. Nastoičas užsimerkė, tikėdamasis, kad robotas jį pribaigs. Tačiau mašina apsigręžė ir, išlaužusi duris, išėjo iš trobelės.

Po kelių minučių Nastoičas išgirdo, kad robotas lyg niekur nieko skaldo malkas ir krauna pliauskas į rietuvę.

Pasinaudodamas sanitariniu paketu, Nastoičas apsitvars— tė sužeistą šoną. Robotas sutvarkė malkas ir grįžo sužinoti, kokių dar bus nurodymų. Virpančiu balsu Nastoičas pasiuntė jį į tolimą upelį vandens. Robotas išėjo, nebė— parodęs jokio agresyvumo. Nastoičas nukiūtino prie racijos.

— Be reikalo stengėtės jį išjungti, — tarė Gaskelas, išgirdęs, kas atsitiko. — Konstrukcija nėra numačiusi išjungimo rankomis. Argi jūs nepastebėjote? Jei nenorite nukentėti, geriau nebemėginkite.

— O kas yra?

— Mat… jūs, tur būt, jau numanote… Robotas tarnauja pas jus kaip mūsų kokybės kontrolierius, — Nesuprantu, — burbtelėjo Nastoičas. — O kam jums kokybės kontrolierius?

— Nejaugi aš turiu kartoti viską iš pat pradžios? — alsiai paklausė Gaskelas. — Jūs priimtas tarnauti minimalaus gyvybingumo pionieriumi. Ne vidutinio, ne padidinto. Minimalaus., — Taip, bet…

— Netrukdykite. Ar atmenate, kaip išgyvenote trisdešimt ketverius metus Žemėje? Jus nuolat persekiojo ligos, nelaimingi atsitikimai ir nesėkmės. Kaip tik tokią padėtį mes ir norėjome atkurti Tetoje. Bet jūs pasikeitėte, misteri Nastoičai.

— Šiaip ar taip, stengiausi pasikeisti.

— Be abejo, — sutiko Gaskelas. — Mes to tikėjomės. Daugumas mūsų minimaliai gyvybingų pionierių keičiasi. Susidūrę su nauja aplinka ir iš naujo pradėję gyvenimą, jie parodo tokios savitvardos, kokios anksčiau nė nesapnavo. Bet tatai visai ne ta kokybė, kurios mes tikimės, ir mums tenka kažkaip kompensuoti tokias permainas. Matote, anaiptol ne visada kolonistai atvyksta į planetą pasitobulinti. Kiekvienoje kolonijoje atsiranda lengvabūdžių žmonių, neminint jau senių, bejėgių, silpnapročių, nutrūktgalvių, neišmanėlių vaikų ir taip toliau. Mūsų minimalaus gyvybingumo standartai garantuoja, kad ištvers kiekvienas kolonistas. Dabar jums aišku?

— Lyg ir aišku, — atsakė Nastoičas.

— Štai todėl ir turime jus kontroliuoti, kad užkirstume kelią bepasireiškiančiam jumyse vidutiniam arba dideliam gyvybingumui, kurio mes nesitikime.

— Tai tam šalia manęs robotas? — niūriai įterpė Nastoičas.

— Kaip tik tam. Robotas užprogramuotas tikrinti, kruopščiai kontroliuoti gyvybingumo lygį. Jis reaguoja į jūsų elgesį, Nastoičai. Kol jūs neiškrypstate iš bendro silpnumo diapazono, kuris jums nustatytas, robotas kiek išgalėdamas padeda jums. Kada gi jūs taisotės, darotės labiau įgudęs ir gyvybingas, mažiau patiriate nelaimingų atsitikimų, — robotas pradeda kur kas blogiau elgtis. Jis laužo daiktus, kuriuos turėtumėt laužyti jūs, daro klaidingus sprendimus, kuriuos šiaip darytumėt jūs…

— Tai nesąžininga!

— Nastoičai, ar tik jums neatrodo, kad čia sanatorija arba labdaringa draugija? Tokiu atveju klystate. Iš jūsų mums reikia tik paslaugų, kurias mes nusipirkome ir už kurias apmokėjome. Paslaugų, kurias — tebūnie leista man pridurti — jūs pasirinkote mieliau, negu savižudybę.

— Gerai! — suriko Nastoičas. — Aš juk dirbu savo darbą. Bet ar yra tokia taisyklė, kuri draustų man demontuoti prakeiktąjį robotą?

— Anaiptol, — ramesniu balsu atsakė Gaskelas, — jei tik jūs įstengiate. Tačiau aš jokiu būdu nepatarčiau. Perdaug pavojinga. Robotas nesiduos išvedamas iš rikiuotės.

— Cia jau aš spręsiu, o ne jis, — burbtelėjo Nastoičas ir išjungė ryšį.

Tetoje nužydėjo pavasaris, ir Nastoičas galutinai suprato, kas yra jo padėjėjas. Jis liepė robotui apžiūrėti tolimuosius kalnus, bet tasai nepanoro palikti šeimininko. Jis pabandė neskirti robotui jokių užduočių, bet juodoji baidyklė negalėjo sėdėti, rankas sudėjus. Negaudamas užduočių, robotas pats išsigalvodavo darbo, imdavo siautėti ir nusiaubdavo Nastoičo laukus ir sandėlius.

Norėdamas, apsisaugoti, Nastoičas pavedė robotui patį nekalčiausią darbą, kokį tik galėjo sumanyti. Jis liepė mašinai iškasti šulinį, turėdamas vilties, kad ji žus dugne. Tačiau kas vakarą robotas, murzinas ir džiūgaujantis, išlipdavo į viršų ir įžengdavo į trobelę, Nastoičui į valgį pažerdamas apsčiai žemių, skleisdamas alergines ligas, daužydamas lėkštes ir langus.

Nastoičas paniuro, bet kentė susidariusią padėtį. Dabar jam atrodė, kad robotas — tai įsikūnijusi kita, tamsi jo paties sielos pusė, tikras nevykėlis, žioplys Nastoičas. Kai jis matydavo, kaip siautėja robotas, jam vaidendavosi, tarytum jis stebi biaurią savo paties dalį, lyg čia būtų iš metalo nuliedinta gyva patologija.

Jis stengėsi nusikratyti tuo pojūčiu. Tačiau robotas vis aiškiau savinosi naikinamąsias Nastoičo prigimties puses, tiktai atsijusias nuo jas formuojančių gyvenimo reiškinių ir pavirtusias absurdu.

Nastoičas darbavosi, o jam iš paskos salino jo neurozė— naikinamoji jėga, turinti savisaugos instinktą, kaip visos neurozės. Neįveikiama liga gyveno su Nastoiču po vienu stogu, stebėjo jį valgantį, stovėjo šalia miegančio.

Nastoičas ėjo savo pareigas ir jam sekėsi vis geriau ir geriau. Jis kiek įstengdamas gėrėjosi dienomis, liūdėjo leidžiantis saulei ir išgyveno šiurpias naktis, kai ties jo guoliu stovėdavo robotas ir, rodos, svarstydavo, ar ne metas suvesti sąskaitas. O rytą, atsibudęs gyvas ir sveikas, Nastoičas galvodavo, kaip čia atsikračius savo klumpančios, nerangios pražūtingos neurozės.

Tačiau padėtis vis buvo tokia pat, ir dar ją apsunkino nauja aplinkybė.

Kelias dienas lijo kaip iš kibiro. Kai dangus išsiblaivė, Nastoičas išėjo į laukus. Paskui jį bildėjo robotas, nešinas darbo įrankiais.

Staiga drėgnoje žemėje Nastoičui po kojomis atsivėrė plyšys. Jis plėtėsi, ir visas tarpas, kur stovėjo Nastoičas, įdubo. Nastoičas iššoko ant šlaito, ir robotas užvilko jį į viršų, vos neišsukdamas jam rankos.

Apžiūrėjęs įdubusį lauko tarpą, Nastoičas pamatė, kad po juo prakastas tunelis. Dar galėjai pastebėti žemės darbų žymes. Iš vienos pusės tunelis buvo užgriuvęs, bet kitas jo galas ėjo gilyn po žeme.

Nastoičas grįžo namo pasiimti spinduliasvaidžio ir žibintuvėlio. Jis nusileido šlaitu, pašvietė į tunelį ir išvydo gauruotą būtybę, kuri skubiai pasislėpė už posūkio. Ji buvo panaši į didžiulį kurmį.

Štai pagaliau Nastoičas aptiko Tetoje kitokių gyvybės formų.

Sekančias kelias dienas jis atsargiai tyrinėjo tunelius ir porą—trejetą kartų prabėgomis matė pilkus, į kurmius panašius šešėlius, kurie tučtuojau dingdavo požeminių koridorių labirinte.

Nastoičas griebėsi kitos taktikos. Jis nusileido pagrindiniu tuneliu tik kelis šimtus metrų ir paliko ten savo dovaną — vaisių. Kai kitą dieną jis grįžo į tą pačią vietą, vaisių nebebuvo. Vietoj jų gulėjo du švino luitai.

Ištisą savaitę buvo keičiamasi dovanomis. Vieną kartą, kai Nastoičas nešė vaisių ir uogų, tunelyje pasirodė didžiulis kurmis, kuris iš lėto ir aiškiai nerimaudamas traukė pasitikti žmogaus. Jis ženklu parodė į žibintuvėlį, ir Nastoičas pridengė ranka šviesą, kad kurmiui neskaudėtų akių.

Jis laukė. Kurmis lėtai slinko dviem kojom, raukydamas nosį ir prispaudęs raukšlėtas letenėles prie krūtinės. Sustojęs jis pažvelgė į Nastoičą išverstomis akimis. Po to pasilenkė ir išbraižė tunelio dugne kažkokį ženklą.

Nastoičas visai neišmanė, ką reiškia tasai ženklas. Tačiau pats poelgis rodė, kad šis gyvūnas turi protą, moka kalbėti ir sugeba abstrakčiai galvoti. Nastoičas greta kurmio ženklo išbraižė kitą ženklą, norėdamas parodyti turįs tokių pat savybių.

Dvi rasės ėmė bendrauti. Nastoičui už nugaros, blykčiodamas akimis, stovėjo robotas ir stebėjo, kaip žmogus ir tetietis stengiasi suprasti vienas kitą.

Atsiradęs kontaktas uždavė Nastoičui dar daugiau rūpesčių. Reikėjo dirbti laukuose ir soduose, remontuoti įrengimus ir prižiūrėti robotą; laisvalaikiu Nastoičas uoliai mokėsi kurmių kalbos. O kurmiai taip pat uoliai padėjo Nastoičui.

Pamažu žmogus ir kurmiai ėmė suprasti vieni kitus, džiaugtis draugyste; jie susibičiuliavo. Nastoičas sužinojo, kaip kurmiai leidžia dienas, kaip bodisi šviesos, kaip keliauja požeminiais urvais, kaip trokšta žinių ir mokslo. Savo ruožtu jis ką galėdamas papasakojo kurmiams apie Zrnogų.

— O koks čia metalinis daiktas? — pasidomėjo kurmiai.

— Žmogaus tarnas, — atsakė Nastoičas.

— Bet jis stovi tau už nugaros ir piktai žybčioja akimis. Tasai metalinis daiktas neapkenčia tavęs. Ar visi metaliniai daiktai neapkenčia žmonių?

— Žinoma, ne, — tarė Nastoičas. — Čia ypatingas atvejis.

— Jis mus baugina. Ar visi metaliniai daiktai baugina?

— Kai kurie, bet ne visi.

— Kai šis metalinis daiktas stebeilija į mus, mums sunku galvoti ir sunku suprasti tavo žodžius. Ar visada taip veikia metaliniai daiktai?

— Kartais jie kur nereikia lenda, — pripažino Nastoičas. — Bet nesibijokit, robotas jūsų nelies.

Kurmių tautelė nepritarė Nastoičo nuomonei. Mūsų didvyris labai atsiprašinėjo už sunkią, griozdišką, neišauklėtą mašiną, papasakojo, kaip ištikimai mašinos tarnauja Žmogui ir kaip palengvina jam gyvenimą. Tačiau kurmių tautelė galvojo kaip galvojusi ir atkakliai vengė baisiojo roboto.

Vis dėlto po ilgų derybų Nastoičas sudarė su kurmių tautele bendradarbiavimo paktą. Už šviežius vaisius ir uogas, kuriuos kurmiai labai mėgo, bet retai gaudavo, jie įsipareigojo būsimuosius kolonistus aprūpinti metalų rūda, o taip pat ieškoti jiems vandens ir naftos šaltinių. Be to, kolonistams pavedama valdyti visas Tetos paviršius, o gelmių šeimininkais iškilmingai pasiskelbė te— tiečiai.

Abiem pusėm atrodė, kad gėrybėmis teisingai pasiskirstyta, ir Nastoičas drauge su kurmių vadu patvirtino akmeninį dokumentą savo parašais, taip įmantriai juos užrai— tydami, kaip tiktai galima raižikliu.

Atmintino įvykio— garbei Nastoičas iškėlė puotą. Drauge su robotu atnešė kurmiams gausių dovanų — pačių geriausių vaisių ir uogų. Susirinko visas būrys pūkuotų, pilkų, skaisčiaakių kurmių ir ėmė nekantriai cypauti.

Robotas pastatė pintinę su vaisiais ir nuėjo> sau, bet paslydo ant glotnaus akmenuko, sumaskatavo rankomis, norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, ir su trenksmu griuvo ant vieno kurmio. Tuoj pat robotas atsistojo ir mėgino pakelti auką, bet buvo per vėlu. Jis sulaužė nelaimingajam stuburą.

Kitų kurmių neliko nė padujų—jie dingo ir išsinešė žuvusį. O Nastoičas su robotu liko tunelyje vieni du tarp gausybės vaisių.

Tą naktį Nastoičas ilgai ir atkakliai galvojo. Jis suprato velnišką įvykių logiką. Minimaliai gyvybingų pionierių kontaktus su kitų planetų gyventojais dažniausiai lydi tam tikros abejonės, nepasitikėjimas, nesusiklau— symas ir netgi mirties atvejai. Tuo tarpu jam bendrauti su kurmių tautele sekėsi kaip iš pypkės — pernelyg sklandžiai minimaliems gabumams.

Robotas tiesiog ištaisė susiklosčiusią padėtį ir padarė tas klaidas, kurių galėjai laukti iš Nastoičo.

Tačiau, suprasdamas įvykių logiką, Nastoičas jai nepritarė. Kurmiai buvo jo draugai, o Nastoičas juos išdavė. Jiems nebelemta draugauti, ir būsimiesiems kolonistams nėra ko svajoti apie bendradarbiavimą. Tatai neįmanoma, kol tuneliuose klupinėja robotas.

Nastoičas padarė išvadą, kad robotas turi būti sunaikintas. Jis nusprendė pasinaudoti savo naujosiomis, taip sunkiai įgytomis savybėmis ir galutinai atsikratyti pražūtingos neurozės, neatsitraukiančios nuo jo nė per žingsnį. Jeigu teks užmokėti gyvybe, na ką” gi, priminė sau Nastoičas, mažiau kaip prieš metus aš ryžausi skirtis su ja dėl kur kas menkesnių priežasčių.

Jis atnaujino kontaktą su kurmiais ir pašnekėjo su jais šia tema. Kurmiai sutiko jam padėti, nes ir tos ramios būtybės šiek tiek nusimanė, kas yra atpildas. Jie pasiūlė kelias idėjas, nuostabiai panašias į žmonių, kadangi kurmiai irgi mokėjo kariauti. Jie paaiškino Nastoičui, ką reikia padaryti, ir tasai žadėjo pamėginti.

Po savaitės kurmiai buvo viską paruošę. Nastoičas apkrovė robotą pintinėmis vaisių ir nusivedė į tunelius, tarytum stengdamasis sudaryti naują sutartį.

Kurmių tautelė nė akių nerodė. Nastoičas ir robotas įsigavo toli į požeminius koridorius, pasišviesdami žibintuvėliais migloje. Roboto akys-fotoelementai žybsėjo raudona ugnimi, o jis pats rūsčiai žirgliojo Nastoičui už nugaros.

Įžengė į požeminį urvą. Kažkas vos girdimai švilptelėjo, ir Nastoičas šoko į šalį.

Robotas, pajutęs pavojų, norėjo pasekti juo, bet, trukdomas savo, nevykėlio, programos, suklupo, ir vaisiai pabiro urve. Tada iš viršaus, iš patamsių, nusileido virvės, kurios apraizgė roboto galvą ir pečius.

Jis stengėsi sutraukyti tvirtą pluoštą, bet jį raizgė vis naujos ir naujos virvės, kurios švilpdamos krito lyg žaibai nuo lubų. Blykčiodamas fotoelementais, robotas stengėsi išlaisvinti rankas.

Iš koridorių rinkosi dešimtys kurmių. Aplink robotą ėmė rangytis naujos virvės, o jis vis ręžėsi, norėdamas sutraukyti pančius, ir iš jo sąnarių sunkėsi alyva. Kelias minutes urve tik ir girdėjai, kaip švilpia krisdamos virvės, girgžda roboto sąnariai ir sausai trata drykstantys plaušai.

Nastoičas grįžo į urvą ir prisidėjo prie mūšio. Puolėjai vis tvirčiau ir tvirčiau rišo robotą, kol pagaliau galutinai jį paralyžavo ir jis jau nebegalėjo rasti atramos taško. O virvės vis švilpė ore, ir robotas galų gale pargriuvo — milžiniškas virvių kokonas, iš kurio kyšojo tik pėdos ir galva.

Tada kurmiai iš džiaugsmo ėmė spiegti ir pabandė nuo žemių atbukusiais nagais išdraskyti robotui akis. Tačiau jas užvožė plieniniai vokai. Kurmiai pasitenkino priber— dami smėlio į sąnarius, o paskui Nastoičas išstumdė tetie— čius į šalis ir pamėgino išlydyti robotą paskutiniuoju spinduliasvaidžiu.

Dar metalui neįkaitus, spinduliasvaidis sugedo. Sąmokslininkai surišo robotui kojas ir nuvilko koridoriumi, kuris baigėsi gilia kiauryme. Jį ten įmetė, pasiklausė, kaip jis bilda granitine prarajos siena, o kai jis atsimušė į dugną, visi pratrūko džiaugsmingais šūksmais.

Kurmiai iškėlė puotą. Bet Nastoičui buvo nesmagu. Jis grįžo į trobelę ir dvi paras išgulėjo lovoje, visą laiką save įtikinėdamas, kad ne žmogų jis nužudė ir netgi ne mąstančią būtybę, o tik sunaikino pavojingą mašiną.

Tačiau jis negalėjo pamiršti nebyliojo palydovo, kuris padėjo jam grumtis su paukščiais, sėjo laukus ir skaldė malkas. Teisybė, robotas buvo nerangus ir viską gadino, bet nerangus kaip pats Nastoičas, tad kas jau kas, o Nastoičas gali tai suprasti ir atleisti.

Kurį laiką jis jautėsi taip, lyg būtų išnykusi jo sielos dalis. Vakarais jį lankydavo kurmiai ir guosdavo, be to, reikėjo dirbti laukuose ir sandėliuose.

Atėjo ruduo — derliaus valymo metas. Nastoičas griebėsi darbo. Kai tik dingo robotas, jam vėl pabudo senasis polinkis į nelaimingus atsitikimus. Nastoičas įveikė jį, vėl pasikliaudamas savimi. Iki pirmojo sniego derlius buvo nuimtas ir produktai užkonservuoti. Greit baigsis metai, kuriuos Nastoičas turi išbūti Tetoje.

Radijo bangomis jis pasiuntė Gaskelui smulkią ataskaitą apie planetos pavojus, pranašumus ir potencialias galimybes, papasakojo apie susitarimą su kurmių tautele ir rekomendavo planetą apgyvendinti. Po dviejų savaičių Gaskelas atsiliepė.

— Gerai padirbėjote, — tarė jis Nastoičui. — Valdyba yra tos nuomonės, kad Teta, be abejo, atitinka minimalaus gyvybingumo reikalavimus. Mes tuoj pat siunčiam laivą su kolonistais.

— Vadinasi, bandymas baigtas? — paklausė Nastoičas.

— Taip. Laivas atvyks po kokių trijų mėnesių. Gal būt, tą partiją pristatysiu aš pats. Sveikinu, misteri Nastoičai. Jūs tapsite naujutėlės kolonijos tėvu įkūrėju!

— Iš tiesų, nežinau, nė kaip jums dėkoti, misteri Gas— kelai, — buvo bepradedąs Nastoičas.

— Dėkoti man nėra už ką, — nutraukė jį Gaskelas. — Priešingai. Beje, kaip jūs įveikėte robotą?

— Sunaikinau, — atsakė Nastoičas ir papasakojo, kaip žuvo kurmis ir kas vėliau atsitiko.

— Hm, — numykė Gaskelas.

— Jūs pats sakėte, kad taisyklės to nedraudžia.

— Taip ir yra. Robotas — toks pat reikmuo, kaip spinduliasvaidžiai, palapinės ir maisto produktai. Kaip ir jie, robotas buvo viena iš jūsų problemų, kaip išlikti gyvam. Jūs turėjot teisę daryti su juo ką tinkamas.

— Kas gi tada?

— Tiesiog norėtųsi manyti, kad jį iš tikrųjų sunaikinote. Žinot, visi tie modeliai kokybei patikrinti taip pagaminami, kad ilgai tarnautų. Juose įtaisyti remontavimosi mazgai, jiems suteiktas aštrus savisaugos jausmas. Nugalabyti tokį robotą velniškai sunku.

— Atrodo, man tatai pasisekė, — tarė Nastoičas.

— Tikėsimės. Bet jeigu robotas išliko, laukite nemalonių siurprizų.

— Kodėl? Jis keršys?

— Na ką jūs! Robotas neturi emocijų.

— Tai kas gi yra?

— Bėda štai kokia. Roboto paskirtis buvo rūpintis, kad nė kiek nepagerėtų jūsų gyvybingumas. Tai jis ir darė visokias šunybes.

— Žinoma. Vadinasi, jeigu jis grįš, viskas prasidės iš naujo?

— Netgi blogiau. Štai jau keli mėnesiai, kai robotas atskirtas nuo jūsų. Jei jis dar funkcionuoja, tai jame yra susikaupusi negandų atsarga. Visas naikinimo geismas, kurį jam pavyko sukaupti per mėnesį, turi išsiveržti, ir tik tada robotas galės vėl normaliai veikti. Ar mane supratote?

Nastoičas nervingai kostelėjo.

— Ir, savaime aišku, jis jau pasistengs greičiau išsikrauti, kad vėl liktų koks buvęs.

— Žinoma. Taigi, laivas atvyks po kokių trijų mėnesių. Greičiau neįmanoma. Patariu jums įsitikinti, kad robotas nebe kenksmingas. Dabar mums nepageidautina jūsų netekti.

— Taip, nepageidautina, — sutiko Nastoičas. — Aš tuoj pat imsiuos šio reikalo, Jis čiupo, kas reikalinga, ir nuskubėjo į tunelius. Kur-, miai, kuriems jis paaiškino, kaip viskas susiklostė, nulydėjo jį prie kiaurymės. Apsirūpinęs litavimo lempa, piūk— lu, kūju ir kaltu, Nastoičas iš lėto ėmė leistis stačiu kiaurymės šlaitu.

Jis greitai surado dugne tą vietą, kur krista roboto. Ten, tarp dviejų akmenų, styrojo visa roboto ranka, ištraukta iš peties sąnąrio. Kiek tolėliau jis aptiko sutrupėjusios akies-fotoelemento šukes ir tuščią sutraukytų, išdraikytų virvių kokoną.

Paties roboto niekur nebuvo.

Nastoičas užsiropštė šlaitu aukštyn, įspėjo kurmius, kad gresia pavojus, ir pradėjo ruoštis.

Dvylika dienų prabėgo ramiai. Tryliktosios vakare išsigandęs kurmis atnešė Nastoičui žinią. Tuneliuose vėl pasirodęs robotas; jis žygiuojąs tamsiais požeminiais urvais, blykčiodamas vienintele išlikusia akimi, ir kuo tiksliausiai sėlinąs labirintu į pagrindinį koridorių.

Tikėdamiesi, kad jis pasirodys, tetiečiai sutikę jį virvėmis, bet robotas jau buvęs pasimokęs iš praeities. Jis išvengęs tyliai krintančių kilpų ir puolęs kurmius, šešetą užmušęs, o kitus privertęs trauktis.

Išklausęs naujienų, Nastoičas linktelėjo, atleido kurmį ir vėl ėmėsi darbo. Gynybos liniją tuneliuose jis jau buvo įrengęs. Dabar gi išsidėliojo priešais save ant stalo keturis sugedusius spinduliasvaidžius, išardytus iki paskutinio sraigtelio. Dirbdamas be žinynų ir pagalbinių priemonių, jis mėgino iš keturių detalių komplektų sumontuoti vieną veikiantį ginklą.

Jis dirbo iki vėlyvos nakties — rūpestingai tikrino kiekvieną detalę ir dėjo į atitinkamą vietą korpuse. Smulkutės detalės raibuliavo jam prieš akis, pirštai nutirpo ir sutino lyg dešrelės. Be galo atsargiai, su pincetu ir didinamuoju stiklu, jis montavo ginklą.

Staiga tartum kas sutrimitavo—ėmė veikti imtuvas— siųstuvas.

— Antonai, — klausė Gaskelas, — kas girdėti apie robotą?

— Kaip mat pasirodys, — atsakė Nastoičas.

— Tb aš ir bijojau. Klausykite, man pavyko prisiskambinti į fabriką, kur jis pagamintas. Mes smarkiai susiginčijome, bet aš iškovojau leidimą sugadinti robotą ir gavau smulkią instrukciją.

— Ačiū, — tarė Nastoičas. — Greičiau sakykite, kaip tatai daroma.

— Būtinai reikia štai ko: elektros energijos šaltinio, kuris duotų dvidešimt penkių amperų srovę, esant dviejų šimtų voltų įtampai… Ar jūsų generatorius duos tokią srovę?

— Duos. Sakykite, ko dar.

— …Varinio strypo, sidabrinės vielos ir zondo, padaryto iš nelaidžios medžiagos, sakysim, iš medžio. Visa tai montuojama šitokiu…

— Niekaip nesuspėsiu, — įterpė Nastoičas, — bet sakykite.

Racijoje kažkas garsiai subirbė.

— Gaskelai! — riktelėjo Nastoičas.

Racija nutilo. Iš trobelės su radijo aparatūra atsklido triukšmas — ten kažkas sugriuvo. Paskui ant slenksčio pasirodė robotas.

Jis neturėjo kairiosios rankos ir dešiniosios akies, bet remontavimosi mazgas buvo užgydęs sužalotas vietas. Dabar robotas buvo blausiai juodas, o ant jo krūtinės ir šonų — nusidriekę rūdžių ruoželiai.

Nastoičas pažvelgė į bemaž sumontuotą spinduliasvai— dį ir ėmė derinti paskutiniąsias detales.

Robotas pasuko prie žmogaus.

— Priskaldyk malkų, — paliepė Nastoičas pačiu natūraliausiu, kokiu tik galėjo, balsu.

Robotas stabtelėjo, apsigręžė, pasiėmė kirvį ir kiek. pasvyravęs išėjo iš kambario.

Nastoičas baigė montuoti ir jau užsukinėjo dangtelį.

Robotas nusviedė kirvį ir, kamuojamas prieštaringų komandų, vėl apsigręžė. Nastoičas tikėjosi, kad dėl konflikto kurioje nors schemoje išsilydys saugiklis. Tačiau robotas apsisprendė ir leidosi prie Nastoičo.

Nastoičas nukreipė į priešą spinduliasvaidį ir paspaudė gaiduką. Koncentruota energija sulaikė robotą pusiaukelėje. Metalinė oda kaip mat įkaito raudonai.

Tada spinduliasvaidis vėl sugedo.

Nastoičas nusikeikė, užsimojo sunkiu ginklu ir trenkė juo į vienintelę roboto akį, bet nepataikė. Spinduliasvaidis atšoko nuo metalinės kaktos.

Apsvaigintas robotas ieškojo žmogaus apgraibomis. Nastoičas išvengė jo rankos ir, išbėgęs iš trobelės, puolė prie juodos tunelio angos. Pro ją lįsdamas, jis žvilgtelėjo atgal ir pamatė, kad robotas tebesi veja.

Nastoičas nuėjo tuneliu kelis šimtus metrų, įjungė žibintuvėlį ir ėmė laukti roboto.

Vos tiktai įsitikinęs, kad robotas nesunaikintas, Nastoičas rūpestingai apgalvojo, ką reikės daryti.

Pirmiausia, žinoma, jam šovė į galvą pasislėpti. Bet robotas, kuris gali be paliovos judėti, lengvai jį pavys. Be tikslo klaidžioti tunelių labirintu irgi nei šis, nei tas. Tektų retkarčiais sustoti poilsio — pavalgyti, atsigerti ir išsimiegoti. O robotui sustoti poilsio niekada nereikia.

Todėl Nastoičas paspendė daugybę spąstų ir į juos sudėjo visas viltis. Bent vieni tikrai pasitarnaus. Tuo jis neabejojo.

Tačiau, netgi save guosdamas, Nastoičas drebėjo pagalvojęs apie begalę nelaimių, kurias sukaupė jam robotas: apie lūžusias rankas, nesugyjančias ištisus mėnesius, įskilusius šonkaulius, išnarintas kulkšnis, apie įsikirtimus, įsipiovimus, įkandimus, infekcines ir chroniškas ligas. Tą viską robotas išvers ant jo vienu sykiu, kad greičiau galėtų veikti kaip veikęs.

Ne, Nastoičas nieku būdu neatlaikys tos nelaimių virtinės. Robotas būtinai turi įkliūti į spąstus!

Netrukus pasigirdo trankūs roboto žingsniai, o paskui atsirado ir jis pats. Išvydęs Nastoičą, robotas nuskubėjo prie jo.

Nastoičas pasileido tuneliu greitai lyg sprinteris, vėliau pasuko į siauresnį praėjimą. Robotas pamažu trumpino juos skiriančią distanciją.

Pribėgęs prie charakteringos uolienų atodangos, Nastoičas atsigręžęs nustatė iš akies, kiek toli nuo jo robotas, ir truktelėjo tarp uolų. paslėptą virvę.

Tunelio viršus įgriuvo, užversdamas robotą tonomis žemės ir akmenų. Būtų robotas žengęs dar žingsnį pirmyn — ir būtų buvęs palaidotas. Tačiau kaip mat įvertinęs situaciją, jis lyg nutvilkytas šūstelėjo atgal. Jį apnešė žeme, smulkūs akmenėliai ėmė barbenti į galvą ir pečius. Bet didžioji uolienų masė jo nekliudė.

Kai nukrito paskutinė smiltelė, robotas persirito per ką tik atsiradusią kalvą ir vijosi toliau.

Nastoičas buvo visai nusikamavęs. Nesėkmė su spąstais pribloškė jį. Tačiau, priminė jis sau, priešakyje yra dar didesnės pinklės. Antrieji spąstai tikrai pribaigs nepakenčiamąją mašiną.

Jie bėgo vingiuotu tuneliu, kur kelią tenušviesdavo retkarčiais tvykstelėjantis Nastoičo žibintuvėlis. Robotas vėl artėjo prie žmogaus. Nastoičas išbėgo į tiesų tarpą ir pasileido dar greičiau.

Jis perbėgo žemės sklypelį, kuris niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito. Bet vos tik tenai užtrinkėjo robotas, žemė prasivėrė. Nastoičas buvo viską kruopščiai apskaičiavęs.

Spąstai, kurie atlaiko jo svorį, tuoj pat sugriuvo nuo sunkaus roboto.

Robotas sumojavo ranka, ieškodamas, už ko čia nusitvėrus. Jam tarp pirštų ėmė sroventi žemė, ir jis nusmuko į žabangus, kuriuos buvo padirbęs Nastoičas, — kūgio pavidalo duobę; jos sienelės apačioje susiėjo tarytum į kokį didžiulį piltuvą, ir ten robotas turėjo amžinai įstrigti.

Tačiau robotas taip plačiai išsižergė, kad kojos ir liemuo beveik sudarė statų kampą. Jo sąnariai subraškėjo— taip įsiręžęs jis įbedė kulnus į nuožulnias duobės sieneles; nuo jų ėmė byrėti žemė, bet pačios sienelės atsilaikė. Robotui pavyko užsikabinti, nepasiekus dugno.

Ranka robotas išrausė žemėje gilias atramas. Ištraukęs vieną koją, apčiuopė atramą, atsistojo ant jos; paskui ištraukė kitą koją. Palengva, bet tvirtai robotas kapanojosi iš nelaisvės, ir Nastoičas vėl pasileido tekinas.

Dabar jis alsavo sunkiai ir nelygiai, ir jam diegė šoną. Robotas bėgo greičiau, negu pirma, ir Nastoičas, norėdamas likti priekyje, turėjo gerokai pasistengti.

Kiek jis dėjo vilčių į tuos dvejus spąstus! Dabar liko tik vieni. Labai geri, bet rizikingi.

Vis labiau svaigo galva, bet Nastoičas prisivertė susikaupti. Kai lieka tik paskutiniai spąstai, reikia numatyti kiekvieną smulkmeną. Jis prabėgo pro baltai paženklintą akmenį ir išjungė žibintuvėlį. Tada sulėtino tempą ir, skaičiuodamas žingsnius, palaukė, kol robotas atsidūrė stačiai jam už nugaros ir vos nenustvėrė letena už sprando.

Aštuoniolika… devyniolika… dvidešimt!

Žengdamas dvidešimtą žingsnį, Nastoičas nėrė galva į tamsą. Kelias akimirkas jis, rodos, skriejo oru. Paskui įkrito į vandenį, ne per giliausiai panėrė, išplaukė į paviršių ir ėmė laukti.

Robotas perdaug toli buvo nuėjęs, kad galėtų sustoti.

Su didžiausiu triukšmu jis pliumptelėjo į požeminį ežerą, įtūžęs ėmė mataruoti rankomis ir kojomis, žerte žerdamas purslus, ir pagaliau kliuksėdamas dingo vandenyje.

Išgirdęs tą kliuksėjimą, Nastoičas leidosi į kitą krantą, laimingai jį pasiekė ir išlindo iš ledinio vandens. Kelias minutes jis drebėjo ant dumblinų uolų. Paskui prisivertęs nurepečkojo pakrante toliau, į slaptavietę, kur jis buvo pasidėjęs malkų, degtukų, viski, antklodę ir sausus drabužius.

Dar kelias valandas Nastoičas džiovinosi, persirenginėjo ir kūrė laužą. Jis pavalgė, atsigėrė ir ėmė atsidėjęs žiūrėti į ramiai plytintį požeminį ežerą. Gerokai prieš šiandieninius nuotykius jis išmatavo jo gylį trisdešimties metrų lotu ir nepasiekė dugno. Gal tas ežeras bedugnis. O veikiausiai iš j.o išteka srauni požeminė upė, kuri nuneš robotą toli, ilgoms savaitėms, netgi mėnesiams. Arba…

Jis išgirdo tyliai pliuškenant ir pašvietė į tą pusę žibintuvėliu. Iš vandens išniro roboto galva, įkandin pasirodė pečiai ir liemuo.

Matyt, ežeras nebuvo bedugnis. Tur būt, robotas perėjo per jį dugnu ir užsiropštė ant stataus kranto.

Robotas ėmė kopti aukštyn dumblinomis uolomis. Nastoičas alsiai pakilo ir šoko bėgti.

Sie spąstai irgi pasirodė niekam netikę, ir robotas dabar artėjo nugalabyti jo. Nastoičas dūmė prie tunelio angos. Jis norėjo žūti saulės šviesoje.

Bėgdamas tekinas, Nastoičas išvedė robotą iš tunelio ant stačios kalno atšlaitės. Alsavimas degino jam gerklę, pilvo raumenys buvo skausmingai įsitempę. Jis bėgo prisimerkęs, galva svaigo iš nuovargio.

Spąstai nepadėjo. Kaipgi jis anksčiau nesuprato, kad jie tikrai nepadės? Robotas — jo paties dalis, jo neurozė, kuri nori jį pribaigti. Ar gali žmogus gudrumu įveikti gudriausią savo paties dalį? Dešinioji ranka visada sužinos, ką daro kairioji, ir netgi išmoningiausi triukai tik neilgam apgauna labiausiai prityrusį apgaviką.

„Ne iš to galo pradėjau, — galvojo Nastoičas, kopdamas aukštyn šlaitu. — Apgaulė nenuves į laisvę. Reikia.

Robotas vos nenutvėrė jam už kojos, akiplėšiškai primindamas, kaip skiriasi teorinės ir praktinės žinios. Nastoičas puolė priekin ir ėmė svaidyti jį akmenimis. Atsigynęs nuo jų lyg nuo musių, robotas toliau kopė šlaitu.

Nastoičįas nukirto kampą, bėgdamas kone statmena uola. Apgaule laisvės neįgysi — jis nuolat kartojo sau. Apgaulė būtinai nuvils. Išeitis — permaina. Išeitis — nugalėti, bet ne robotą, o tą, ką robotas yra įkūnijęs.

Patį save!

Jis beveik kliedėjo, mintys sroveno nekontroliuojamos. Jis įtikinėjo save: jeigu įveiks jausmą, kad jis panašus į robotą, robotas tikrai liausis buvęs jo, Nastoičo, neuroze! Jis virs paprasta neuroze ir Nastoičui nieko nebegalės padaryti.

Reikia gryniausio mažmožio: pasveikti nuo neurozės (kad ir dešimt minučių) — ir robotas jam nepakenks!

Nuovargis atlėgo, ir Nastoičas pasijuto kupinas nepaprasto, svaiginamo ryžto. Jis drąsiai perbėgo per chaotiškai susigrūdusius akmenis — ęia buvo tinkamiausia vietelė išsinarinti kulkšniai arba susilaužyti rankai. Prieš metus, netgi prieš mėnesį, čia jam tikrai kas nors būtų atsitikę. Tačiau atgimęs Nastoičas, nelyginant koks pusdievis, lengvai peršoko per didžiulius akmenis.

Robotas, vienarankis ir vienaakis, tvirtai prisiėmė nelaimę. Jis suklupo ir kiek ilgas išsitiesė ant aštrių akmenų. Kai robotas atsikėlęs vėl leidosi vytis Nastoičo, jis gerokai šlubčiojo.

Pasisekimo skatinamas, tačiau be galo budrus, Nastoičas atsispyrė į granito sieną ir šoko ant iškyšulio — vos įžiūrimo pilko šešėlio. Kažkurią klaikią sekundės dalį jis buvo pakibęs ore, bet tada, kai jo pirštai vos nenuslydo nuo sienos, jis užčiuopė koja atramą. Nesvyruodamas prisitraukė rankomis ir nušoko anapus sienos.

Paskui jį, garsiai girgždindamas sąnarius, sekė robotas. Jis susižeidė pirštą — anksčiau panašiai būtų nutikę Nastoičjui.

Nastoičas šokinėjo nuo vieno akmens ant kito. Robotas, tolydžio slysčiodamas ir klupdamas, artėjo. Nastoičui viskas buvo vis tiek. Jam dingtelėjo, kad jo polinkis į nelaimingus atsitikimus paruošė jį šiai lemiamai akimirkai. Dabar atoslūgis. Štai pagaliau Nastoičas toks, kokiu būti jam. skyrė gamta, — jis įgijęs imunitetą nelaimingiems atsitikimams!

Robotas ėmė šliaužti jam iš paskos spindinčiu balto akmens paviršiumi. Apsvaigęs nuo didžiausio pasitikėjimo savo jėgomis, Nastoičas nustūmė žemyn kelis akmenis ir suriko visa gerkle, kad kiltų griūtis.

Akmenys sujudo, ir viršum savęs jis išgirdo duslų dundesį. Nastoičas pasislėpė už akmens, gelbėdamasis nuo atkištos roboto letenos, ir pamatė, kad toliau nėra kur trauktis.

Jis buvo žemučiame ir negiliame urvelyje. Priešais jį, užstodamas angą, išdygo robotas ir užsimojo geležiniu kumščiu.

Matydamas vargšą, netikšą robotą, pasmerktą nelaimingiems atsitikimams, Nastoičas ėmė kvatotis. Bet tada robotas iš visų jėgų dėjo kumščiu.

Nastoičas išsisuko, bet visai be reikalo. Netikša robotas ir taip prašovė pro šalį mažiausia centimetru. Tokios klaidos ir reikėjo tikėtis iš nerangiojo padaro, kvailų nelaimingų atsitikimų vergo.

Atatrankos jėga nubloškė robotą, jis susvyravo. Zūt būt stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, jis balansavo ant uolos krašto. Bet kuriam normaliam žmogui arba robotui būtų pavykę. Tik nelaimingų atsitikimų vergui nepavyko. Jis parpuolė kniūbsčias, krisdamas išsimušė vienintelę akį ir nuriedėjo šlaitu.

Nastoičas buvo beišlendąs iš urvo stumtelėti krintan— čiojo, bet tuoj pat nuskubėjo į tolimiausią kampą. Jo darbą atliko griūtis — ji nurideno sparčiai mažėjančią juodą dėmę dulkinai baltu kalno šlaitu ir užvertė tonomis akmenų.

Nastoičas šypsodamasis stebėjo, kas dedasi. Paskui ėmė klausti save, ką jis, teisybę sakant, čia veikia.

Štai dabar jį ir pagavo krėsti šiurpas.

Po kelių mėnesių Nastoičas stovėjo prie laivo,Kuču— leinas” tiltelio ir žiūrėjo, kaip į žiemišką, saulės nutviekstą Tetą išlaipinami kolonistai. Tarp jų buvo visokiausių žmonių.

Visi jie atkeliavo į Tetą pradėti naujo gyvenimo. Kiekvienas buvo kam nors brangus, ar bent pačiam sau, ir kiekvienas vertas šiokių tokių šansų gyventi, ar jis būtų daugiau, ar mažiau gyvybingas.

Ne kas kitas, tik jis, Antonas Nastoičas, ištyrė tiems žmonėms minimalias pragyvenimo Tetoje galimybes ir sužadino kažkokią viltį patiems negabiesiems — nevykėliams, kuriems taip pat norisi gyventi.

Jis nusigręžė nuo pirmųjų t naujakurių srauto ir tarnybiniais laipteliais užkopė į laivą. Gale koridoriaus jis įėjo į Gaskelo kajutę.

— Nagi, Antonai, — paklausė Gaskelas, — kaip jie patiko jums?

— Atrodo, geri vyrai, — atsakė Nastoičas.

— Taip ir yra. Tie žmonės laiko jus tėvu įkūrėju, Antonai. Jūs reikalingas jiems. Pasiliksite?

Nastoičas tarė:

— Aš laikau Tetą savo namais.

— Vadinasi, nuspręsta. Aš tiktai…

— Palaukite, — nutraukė jį Nastoičas. — Dar nebaigiau. Aš laikau Tetą savo namais. Noriu čia apsigyventi, vesti žmoną, susilaukti vaikų. Bet ne dabar.

— O kodėl?

— Man labai patiko pionieriaus darbas, — paaiškino Nastoičas. — Norėčiau dar padirbėti. Vienoj kitoj pla— netukėj. Paskui aš grįšiu į Tetą.

— Taip aš maniau, — nelaimingo žmogaus mina burbtelėjo Gaskelas.

— O kas čia baisaus?

— Nieko. Bet bijau, kad mums nepavyks jus panaudoti pionieriaus darbui, Antonai.

— Kodėl?

— Juk žinote mūsų reikalavimus. Ištirti planetą būsimai kolonijai turi minimaliai gyvybingas žmogus. Norėk nenorėjęs, jau niekaip jūsų nebepavadinsi minimaliai gyvybingu.

— Bet aš juk toks, kaip visada! — spyrėsi Nastoičas. — Taip, šioje planetoje pasitaisiau. Betgi jūs to tikėjotės ir užkorėte man robotą, kuris viską kompensavo. O baigėsi tuo…

— Beje, kuo baigėsi?

— Ką gi, baigėsi tuo, kad aš kažkaip įsismaginau. Tur būt, girtas buvau. Neįsivaizduoju, kaip galėjau tokių dalykų pridaryti.

— Bet juk pridarei!

— Taigi. Palaukite! Sakysim, taip, bet juk aš vos likau gyvas po bandymo — viso to bandymo Tetoje. Vos-ne— vos! Argi tatai neįrodo, kad aš, kaip ir anksčiau, minimaliai gyvybingas?

Gaskelas kietai sučiaupė lūpas ir susimąstė.

— Antonai, jūs kone įtikinote mane. Bet bijausi, ar tik nežaidžiate žodžiais. Po teisybei, aš nebegaliu jūsų laikyti minimaliu žmogumi. Ko gero, jums teks susitaikyti su savo likimu Tetoje.

Nastoičas sugniužo. Jis alsiai linktelėjo, paspaudė Gas— kelui ranką ir pasisuko į duris.

Sukdamasis užkabino rašalinę ir numetė ją nuo stalo.

Nastoičas puolė jos pakelti ir trinktelėjo galva į stalą. Apsitaškęs rašalu, jis palaukė, užkliuvo už kėdės, pargriuvo.

— Antonai, — susiraukė Gaskelas, — koks čia spektaklis?

— Oi ne, — tarė Antonas, — čia ne spektaklis, po velnių!

— Hm. Įdomu. Stai ką, Antonai, nenoriu per daug pažadėti, bet, gal būt, — turėkite galvoje, ne tikrai, o gal būt.

Gaskelas atsidėjęs pažvelgė į paraudusį Nastoičo veidą ir prapliupo kvatotis.

— Na ir sukčius jūs, Antonai! Vos neapmovėte manęs! O dabar malonėkit nešdintis iš čia pas kolonistus. Jie stato paminklą jūsų garbei ir, be abejo, nori, kad jūs dalyvautumėt jį atidengiant.

Susigėdęs, bet nejučiom šaipydamasis, Antonas Nastoičas išėjo pasitikti savo naujosios lemties.

Загрузка...