Kosmoso robinzonai

ORGANIZACIJA

Po pusiaudienio mokyklos salėje įvyko Telo Mokslų Akademijos posėdis. Pranešėju buvo Menaras. Dalyvavo Mišelis ir Martina, Masakras, Vandalis, Breforas, mano dėdė, visi inžinieriai, Kiurė, mokytojas, Ida su Anri, Lui, mano brolis, aš pats ir keli žingeidūs kaimo gyventojai. Menaras užkopė į mokytojo katedrą ir pradėjo:

— Noriu išdėstyti savo paskaičiavimų bei stebėjimų rezultatus. Kaip jau žinote, atsidūrėme kitoje planetoje — vadinsime ją Telu, kadangi šis vardas planetai prilipo. Jos pusiaujo ilgis siekia apie 50 000 kilometrų; paviršiaus traukos jėga — maždaug 0,9 žemiškosios traukos. Telas turi tris palydovus; atstumą iki jų kol kas apskaičiavau labai apytikriai: iki Febo, paties mažiausio, kuris mums atrodo pats didžiausias, — maždaug 100 000 kilometrų; iki Selenos, didesnės už mūsų senąjį Mėnulį, — maždaug 530 000 kilometrų; iki Artemidės, kuri dydžiu tris kartus pranoksta Mėnulį, — bemaž 780 000 kilometrų. Iš pradžių maniau, jog mūsų planetinė sistema yra viena iš sistemų su dviem saulėmis. Tačiau aš suklydau. Iš tiesų Solis, mažoji raudona saulė, — viso labo labai didelė dar neatvėsusi planeta, skriejanti išorine orbita. Solis turi dvylika palydovų. Kur kas toliau jo skrieja ir kitos planetos; visos jos sukasi aplink Heliją. Šiuo metu tęsiasi priešpriešos periodas: kai leidžiasi Helijas, pateka Solis. Tačiau po kurio laiko, maždaug po ketvirčio Telo metų, prasidės periodas, kai vienu metu regėsime dvi saules, paskui — tiktai vieną, o retsykiais — nė vienos. Tas metas bus visų patogiausias astronominiams stebėjimams.

Pastarąjį faktą Menaras pažymėjo su akivaizdžiu pasitenkinimu.

— Dienos ir nakties trukmė buvo ir liks vienoda. Vadinas, mes planetoje, kurios ašis labai mažai pasvirusi į orbitos plokštumą. Vidutinė temperatūra leidžia spėti, jog atsidūrėme maždaug ties keturiasdešimt penktuoju šiaurinės platumos laipsniu. Jei deklinaciją laikytume nuline, observatorijos platuma būtų lygi keturiasdešimt penkiems laipsniams ir dvylikai minučių.

O dabar išdėstysiu jums vienintelę daugmaž protingą katastrofos hipotezę, kurią įstengiau sukurti ir išrutulioti. Ji dingtelėjo man į galvą išsyk po to, kai atsidūrėme Telo planetoje.

Be abejo, jūs visi žinote, jog kai kurie astronomai Visatą vertina kaip tam tikrą viršsferę ar, tiksliau pasakius, kaip tam tikrą virš— sferoidą, nusakomą keturiais matmenimis, be to, užapvalintą ketvirtajame matmenyje, kuriame Visatos storis tėra viena molekulė. Toks sferoidas sklendžia viršerdvėje, kurią įsivaizduoti galime tik labai miglotai, pagal analogiją. Didžiuma teoretikų netgi tvirtino — šiaip ar taip, pastaruoju metu, — jog be mūsų erdvės-laiko ničniekas daugiau neegzistuoja, netgi tuštuma, nes tuštuma — tai erdvė. Man ta teorija visuomet atrodė netobula, ir dabar, regis, galėsiu ją paneigti. Pasak mano hipotezės, viršerdvėje egzistuoja daugybė hi— persferų-Visatų, sklandančių joje taip, kaip, tarkime, šioje salėje galėtų sklandyti daugybė vaikiškų oro balionų. Paimkime du tokius balionus. Vienas — tai mūsų senoji Visata, ten glūdi mūsų Saulės sistema, pasiklydusi kažin kur galaktikos neaprėpiamybėje. Antrasis — tai visata, kurios galaktikoje įkalintas Telas. Dėl nežinomų priežasčių dvi visatos susilietė. Įvyko dalinis dviejų pasaulių tarpusavio įsiskverbimas, kurio metu Žemė ir Telas atsidūrė tokioje vietoje, kur sąveikavo dvi erdvės-laikai! Dėl tokių pat nežinomų priežasčių Žemės gabalas buvo permestas į kitą visatą; galimas daiktas, jog susitikimo metu ir Telas neteko savo masės dalies, ir, galimas daiktas, šiuo metu kur nors Ronos slėnyje žemiečiai medžioja hidras. Aišku tik tiek, kad abi visatos judėjo bemaž vienodu greičiu bei viena kryptimi ir kad Žemės bei Telo sukimasis orbitose taip pat beveik sutapo, nes kitaip mes su jumis vargiai būtume likę gyvi. Tuo aiškinčiau ir faktą, jog tarpplanetinė ekspedicija, kurioje dalyvavo čia esančio Žano Burna pusbrolis, pastebėjo katastrofos priežastis Neptūno prieigose, tačiau aplenkė ją ir suspėjo grįžti į Žemę. Gali būti, jog kai kurios tolimos mūsų Saulės sistemos planetos taip pat „išlėkė” į kitą visatą — įsivaizduoju, kokioje nepavydėtinoje padėlyje tokiu atveju atsidurtų mano žemiškieji kolegos! Beje, asmeniškai aš tuo netikiu.

Lieka dar daug nepaaiškinamų dalykų. Kodėl neįvyko vidinis atomų tarpusavio įsiskverbimas, kuris, matyt, būtų sukėlęs baisingą sprogimą? Kodėl per katastrofą į naują planetą buvo išsviesta viso labo menka Žemės dalelė? Šito nežinome ir vargu ar greit sužinosime. Ir dar viena paslaptinga aplinkybė: per kažkokį stebuklą mes patekome į planetą, kurioje yra organinė gyvybė. Mesjė kiurė čia įžvelgia likimo pirštą. Nežinau, nežinau…

Beveik tuo pat metu man dingtelėjo ir antra, kur kas fantastiškesnė, teorija. Pamaniau, jog įvyko laiko postūmis ir mes atsidūrėme tolimoje mūsų gimtosios planetos praeityje, maždaug ikikemb— riniame periode. Jei laike užsimezgė kažin koks mazgas, tuomet mūsų Solis — paprasčiausiai Jupiteris. Tačiau ši teorija neišsprendžia visos eilės tiek fizinių, tiek ir metafizinių problemų, o Telo bei kitų planetų stebėjimas galutinai ją nuneigia.

Netgi gali būti, jog teisūs yra Martina su Mišeliu, kurie teigia, kad mes atsidūrėme mūsų visatos planetoje, su kuria susilietėme dėl to, jog įvyko erdvės poslinkis ketvirtajame jos matmenyje. Tokiu atveju galime būti kurios nors saulės sistemos planetoje — tarkime, Andromedos ūke ar paprasčiausiai kitame mūsų senosios galaktikos pakraštyje. Tikėsimės, jog tolimesni stebėjimai išspręs mūsų ginčą.

Baigdamas noriu atiduoti pagarbą pranašiškam kai kurių romanistų genijui ir priminti jums, kad Roni-vyresnysis savo „Paslaptin goje galioje” numatė analogišką katastrofą Tiesa, ten buvo kalbama apie visatą, sudarytą iš kitokios materijos nei mūsiškė. Tuos, kurie domisi matematine išdėstytos teorijos puse, prašyčiau kreiptis į mane.

Menaras nulipo nuo katedros ir po minutėlės jau karštai kažin ko ginčijosi su Martina, Mišeliu bei mano dėde. Norėjau prisiartinti prie jų, tačiau išgirdau minint tankius, traukos laukus bei kitus baisingus dalykus ir paskubomis pasitraukiau į šalį. Mane tučtuojau pastvėrė Lui.

— Paklausyk, Menaro teorija neabejotinai įdomi, bet praktiniu požiūriu ji nieko verta. Aišku, kad mums lemta gyventi ir mirti šioje planetoje. Vadinas, reikia organizuoti gyvenimą. Darbų dar devynios galybės! Praėjusį sykį sakei, kad čia netoliese turėtų būti anglies. Kaip manai, ji irgi perskrido čionai?

— Gali būti. Net nustebsiu, jei po viso šio sambrūzdžio į paviršių neiššoko koks nors stefaniškas ar vestfališkas klodas. Ko taip žiūri? Čia tik anglies klodų, kuriuos galima sutikti šiame rajone, pavadinimai. Bet turiu tave perspėti: nieko gero nesitikėk! Keli sluoksneliai, kurių storis nuo penkių iki trisdešimties centimetrų, be to, anglis skurdi, ne koks antracitas.

— Ir tai būtų neblogai! Svarbiausia, kad gamykla tiektų elektrą. Juk žinai, raketų gamybai išeikvojome beveik visas anglies atsargas. Plieno neturime visiškai. Dar gerai, kad liko aliuminio bei diu— ralio.

Kitas dienas karštligiškai triūsėme. Taryba įdiegė visą eilę apsaugos priemonių. Už poros kilometrų aplink kaimą surentėme šešis sargybos postus su hermetiškomis slėptuvėmis. Kiekviena jų buvo aprūpinta viskuo, kas būtiniausia apsiausties atveju, ir primityvia telefono linija sujungta su centriniu postu. Dabar, vos pastebėję hidras, stebėtojai turėjo skelbti pavojų. Evakavome keturias atokiausias fermas, jų gyventojus bei visus galvijus perkeldami į kaimą. Nuo šiol valstiečiai triūsė laukuose, saugomi sunkvežimiuose įsitaisiusių kulkosvaidininkų; taupydami degalus, į mašinas kinkėme galvijus, kurie ir nuveždavo sargybą į vietą, o paskui ganydavosi ar dirbdavo. Patobulinome raketas ir sukūrėme tikrą priešlėktuvinę artileriją. Ji pasiteisino paties pirmo hidrų antpuolio metu: iš pusšimčio pabaisų trisdešimt žnektelėjo ant žemės.

Kartą ryte mudu su Belteru ir dviem ginkluotais kariais iškeliavome ieškoti anglies. Kaip ir įtariau, iškasenos buvo netoli — dalis iš likusioje teritorijoje, bet visų daugiausiai negyvojoje zonoje, kur atskiri klodai išvirto į paviršių.

— Patogiausia pradėti nuo čia, — pratarė Belteras.

— Ko gero. Tik bijau, kad tokiame chaose bus neįmanoma atsekti klodo. Apžiūrėkime nepaliestą sritį.

Aš neklydau: didžiuma sluoksnių buvo vos penkiolikos centimetrų storio ir tiktai vienas — penkiasdešimt penkių.

— Nepavydžiu šachtininkams, — tariau. — Jiems teks kaip reikiant paplušėti.

Pasinaudojęs savo geologijos ministro teise, mobilizavau trisdešimt žmonių ir pavedžiau jiems išardyti bėgius, kadaise vedusius į artimiausią geležinkelio stotį. Išardėme ir antrąjį kelią, nutiestą šalia atšakos, kuri jungė gamyklą su molio karjeru. Iš jo į gamyklą gabeno žaliavą. Muasako ir Vilsono atradimo dėka nuo 1967 metų aliuminis buvo išgaunamas ne vien iš boksitų, ir Telo planetoje prie senojo būdo grįžome tik todėl, jog čia aptikome gausius stulbinančio grynumo boksito klodus.

Žinia, Etranžas protestavo:

— Kaipgi aš gabensiu į gamyklą žaliavą?

— Visų pirma, aš jums palieku vieną kelią iš dviejų. Antra, mums dabar nereikės tokio aliuminio kiekio, šiaip ar taip — kurį laiką. Trečia, jūsų gamykla vis vien negalės dirbti, kol nebus anglies. Ir ketvirta, kai surasiu rūdą, pradėsime lydyti geležį, kurios pakaks viskam. O kol kas surinkite geležies laužą-jo čia nemažai — ir perlydykite į bėgius. Šiaip ar taip, čia jūsų darbas!

Be to, gamykloje rekvizavau du mažus garvežiukus iš šešių turimų bei pakankamą vagonų skaičių. Iš kalkakmenio karjero „pasiskolinau” tris kūjus bei vieną kompresorių.

Po kelių dienų šachta jau veikė, ir kaime vėl atsirado elektra. Septyniolika „katorgininkų” tapo šachtininkais. Jie dirbo su sargyba, kuri ne tiek saugojo darbininkus, kiek gynė juos nuo hidrų. Tie žmonės gana greit pamiršo, jog yra nuteisti, o ir mes, prisipažinsiu, taip pat. Jie tapo tiesiog šachtininkais ir, vadovaujami buvusio kasyklų meistro, greit įsisavino savo požeminę profesiją.

Šitaip, dirbant organizuotus darbus, nepastebimai prabėgo du mėnesiai. Mišelis ir mano dėdė, padedami laikrodininko, pagamino Telo planetos laiko laikrodį. Mums labai kliudė tas faktas, jog parą sudarė dvidešimt devynios žemiškosios valandos; kaskart, norint susigaudyti pagal savo laikrodį, tekdavo atlikti sudėtingus skaičia vimus. Todėl iš pradžių išleidome dviejų tipų laikrodžius: su ciferblatu, padalintu į dvidešimt keturias „dideles” valandas, ir su ciferblatu, padalintu į dvidešimt devynias žemiškąsias valandas. Vėliau, po kelerių metų, buvo priimta sistema, egzistuojanti iki šiol, — tiktai jūs tokia ir naudojatės. Para dalijasi į dešimt valandų po šimtą minučių, kiekvienoje minutėje — šimtas sekundžių, kurios, savo ruožtu, dalijasi dar į dešimt mirksnių. Sekundės beveik nesiskiria nuo žemiškųjų. Beje, vienas iš pirmųjų katastrofos rezultatų buvo tas, jog visi laikrodžiai su švytuoklėmis išsiderino, baisiai sutrikdydami valstiečius. Juk Telo traukos jėga mažesnė nei Žemės!

Maisto atsargų, papildytų trofėjais iš pilies rūsių, pakako dešimčiai žemiškų mėnesių. Mes atsidūrėme nuosaikioje Telo juostoje, amžino pavasario zonoje, ir, jei šiame klimate prigis javai, galėjome tikėtis kelių derlių per metus. Slėnyje nestigo ariamos žemės; mums jos turėjo pakakti, kol gyventojų skaičius nėra pernelyg didelis. Be to, Telo dirva atrodė derlinga.

Suremontavome didžiąją dalį namų ir jau nebesiglaudėme taip ankštai, kaip pradžioje. Vėl veikė mokykla, Taryba posėdžiavo dideliame metaliniame angare. Čia Ida valdė archyvą, ir čia paprastai rasdavau Belterą, kai pastarojo man prireikdavo. Sudarinėjome kodeksą — mūsų įstatymų leidybos pamatą, — stengdamiesi nenukrypti nuo Žemėje priimtų normų, tik supaprastindami jas ar pritaikydami naujoms sąlygoms. Tie įstatymai veikia iki šiol. Be archyvo tame pačiame angare įsikūrė susirinkimų salė ir biblioteka.

Abu geležinkeliai — iš šachtos ir iš molio karjero — veikė normaliai, gamykla dirbo tiek, kiek reikėjo, kad įvykdytų mūsų užsakymus. Visi buvome užsiėmę, nes darbo rankų stigo. Gyvenimas kaime virte virė! Jis priminė veikiau gyvybingą Žemės miestelį nei vienišą gyvenvietę nepažįstamoje planetoje, pasiklydusioje erdvėse ar, galimas daiktas, tarp erdvių.

Prasidėjo pirmieji čionykščiai lietūs — grėsmingos liūtys, trukusios bent dešimt dienų. Stojo pirmosios tamsios naktys, kol kas dar labai trumpos. Sunku apsakyti, ką pajutau, pirmąkart išvydęs žvaigždynus, kuriems buvo lemta amžiams tapti mūsų žvaigždynais!

Tarybos nariai įprato rinktis pusiau oficialiems pašnekesiams kaimiškajame mano dėdės name arba — kur kas dažniau — jau atremontuotame astronomo name prie observatorijos. Ten sutikdavome Vandalį ir Masakrą, drauge su Breforu tyrinėjančius hidras, ten aš išvysdavau Martiną, Beveną su žmona, savo brolį, o retsykiais ir Menarą, kai pastarąjį pavykdavo atplėšti nuo skaičiavimo mašinos. Jei oficialiuose posėdžiuose, kur būdavo sprendžiami praktiniai klausimai, viskam vadovavo Lui, tai čia, kur žmonės daugiau kalbėdavo apie mokslą bei filosofiją, pripažintu ratelio lyderiu tapo mano dėdė — be abejo, savo kolosalios erudicijos dėka. Retsykiais žodžio paprašydavo Menaras, ir mus kaskart apstulbindavo minčių, kurias išsakydavo tasai mažas žmogelis su ožiška barzdele, gelmė. Apie tas sueigas išsaugojau pačius šviesiausius prisiminimus, nes būtent tuomet iš tiesų pažinau ir įvertinau Martiną.

Kartą vakare kopiau į observatoriją kuo puikiausiai nusiteikęs: per tris kilometrus nuo negyvosios zonos ribos, jau Telo teritorijoje, slėnio dugne man pavyko aptikti puikios kokybės geležies rūdą. Tiesą sakant, ją aptikau ne aš, o vienas iš mano žmonių, kuris atnešė man rūdos gabalą ir paklausė, kas gi čia. Tačiau koks skirtumas?

Kelio posūkyje sutikau Martiną.

— O, štai ir jūs! Kaip tik ėjau jūsų pasitikti.

— Nejaugi pavėlavau?

— Ne. Likusieji dar observatorijoje. Menaras pasakoja apie naują atradimą.

— Ir visgi išėjote pasitikti manęs? — pamalonintas paklausiau aš.

— O kodėl gi ne? Mane tas atradimas nelabai tedomina, nes jį padariau pati.

— Ką gi jūs atradote?

— Trumpai tariant…

Bet tądien aš nieko daugiau nesužinojau. Maitina pakėlė akis ir sustingo — prasižiojusi, iš siaubo išpūtusi akis.

Atsigręžiau atgal: stačiai į mus pikiravo gigantiška hidra.

Paskutinę akimirką man pavyko susitvardyti; pastūmiau Martiną ir išsitiesiau ant žemės šalia jos. Hidra prašvilpė pro šalį, tik per plauką nepataikiusi į mus. Iš inercijos ji nuskriejo dar bent šimtą metrų ir apsisuko. Akimoju pašokau nuo žemės.

— Bėkite į kaimą! Ten palei kelią auga medžiai, slėpkitės po

jais!

— O jūs?

— Aš ją sulaikysiu. Turiu revolverį ir tikiuosi…

— Ne, aš pasiliksiu.

— Bėkite gi, dėl Dievo meilės!

Tačiau bėgti buvojau vėlu. Be to, aš žinojau, kad su savo revolveriu vargiai nukausiu pabaisą. Greta uoloje žiojėjo plyšys. Smarkiai stumtelėjau Martiną į angą ir uždengiau ją savo kūnu. Hidrai nespėjus švystelti savo geluonies, iššoviau penkis kartus iš eilės: ko gero, kulkos pataikė į tikslą, nes pabaisa suvirpėjo ore ir mažumą atsitraukė atatupsta. Man beliko trys šoviniai ir peilis, ilgas suomiškas peilis, visuomet aštrus it skustuvas. Hidra pakibo priešais mus, jos čiuptuvai rangėsi nelyginant dėlės, šešios akys stebeilijo į mane blausiai ir grėsmingai. Iš lengvo hidros kūgio susitraukimo supratau, kad ji tuojau švystels geluonį. Paleidau tris paskutines kulkas, palenkiau galvą ir su peiliu rankoje puoliau pabaisą. Man pavyko prasmukti tarp čiuptuvų ir pastverti vieną iš jų. Delną nutvilkė klaikus skausmas, tačiau aš pakibau ant hidros visu kūnu; ji švystelėjo geluonį į Martiną, nepataikė, nes tą akimirką trūktelėjau ją šalin, ir suskaldė raginį smaigalį į uolą Prigludęs prie pabaisos kūno, raižiau ją peiliu. Kas nutiko vėliau, beveik neatmenu. Prisimenu augantį įtūžį, prisimenu pasišlykštėtinos mėsos gabalus, čaižančius man veidą paskui žemė kažin kodėl išslydo iš po kojų, kritimas, smūgis — ir viskas.

Atsipeikėjau dėdės namuose. Tysojau lovoje. Šalia triūsė Masakras ir Polis. Mano rankos paraudo, ištino, atrodė, jog kairiąją veido pusę smaigsto nesuskaičiuojamos adatos.

— Kas Martinai?.. — sukuždėjau.

— Jai nieko nenutiko, — atsakė Masakras. — Lengvas nervinis sukrėtimas. Daviau jai migdomųjų.

— O kas man?

— Nudegimai, išniro kairysis petys. Jums pasisekė. Hidra nubloškė tamstą per gerą dešimtį metrų — ir jokio rimto sužeidimo, neskaitant išnarinto peties! Smūgį sušvelnino krūmai. Petį įtveriau, kol gulėjote be sąmonės, todėl ir atsitokėjote. Dabar kelias savaitėles teks pagulėti.

— Dvi savaites? Aš turiu tiek darbų! Tik ką suradau geležies rūdą…

Rankas sutraukė klaikus skausmas.

— Sakykit, daktare, ar nieko neturite prieš tuos nuodus? Degina tiesiog neištveriamai.

— Po penkių minučių palengvės: užtepiau raminančio tepalo.

Durys atsilapojo, ir į kambarį įsiveržė Mišelis. Jis metėsi prie manęs, bet, išvydęs sutvarstytas rankas, sustojo.

— Daktare, kas jam?

— Niekai!

— Ak, seni, seni! Jeigu ne tu, mano sesers jau nebūtų…

— Nejau manai, kad būčiau leidęs tai skraidančiai dėlei sužiau— moti mus vien dėl to, kad ji suklydo, rinkdamasi maistą? — pamėginau pajuokauti aš. — Beje, ji nebegyva?

— Nebegyva? Ne tas žodis! Juk tu supjaustei pabaisą į diržus! Drauguži, nebežinau, kaip tau dėkoti…

— Nesirūpink! Šioje planetoje dar turėsi progą padaryti man panašią paslaugą.

— O dabar leiskite ligoniui pamiegoti! — pertraukė mus Masakras. — Netrukus jis ims karščiuoti.

Visi paklusniai pasuko durų link. Kai Mišelis jau žengė į koridorių, šūktelėjau jam ir paprašiau rytoj atsiųsti pas mane Belterą.

Veikiai užmigau, ir tas nerimastingas miegas truko kelias valandas. Prabudau visiškai nusilpęs, bet užtat be jokių karščiavimo požymių. Paskui užsnūdau vėl — šįsyk jau ramiai — ir išmiegojau kone iki kito pusiaudienio. Veidą ir rankas skaudėjo kur kas menkiau. Greta mano lovos ant kėdės miegojo dvilinkai sulinkęs Mišelis.

— Jis nesitraukė nuo tavęs visą naktį, — pranešė Polis, pasirodęs tarpduryje. — Kaip jautiesi?

— Geriau, kur kas geriau! Kaip manai, kada galėsiu keltis?

— Masakras sakė, jog po dviejų trijų dienų — jei priepuolis nebepasikartos.

Ūmai iš už Polio nugaros išniro Martina, nešina padėklu, ant kurio stovėjo garuojantis kavinukas.

— Pusryčiai Herakliui! Daktaras leido.

Ji pastatė padėklą ant stalelio, padėjo man atsisėsti, užkišo už nugaros pagalvę ir prabėgom lūpomis pakštelėjo į kaktą.

— Štai jums atlygis, tegul ir menkutis! Tik pamanykite: jeigu ne jūs, dabar būčiau beformis lavonas. Br-r!

Mergina palytėjo Mišelio petį.

— Kelkis, brolau! Tavęs laukia Lui.

Mišelis žiovaudamas atsistojo, pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ir pasišalino drauge su Poliu.

— Lui taip pat žadėjo užsukti. O dabar, Herakli, aš jus pamaitinsiu.

— Kodėl Herakli?

— Kaip kodėl? Plikomis rankomis susigrumti su hidromis!..

— O aš maniau, kad jūs turite omeny mano heraklišką kūno sudėjimą! — neva apmaudžiai nutęsiau aš.

— Na, jei juokaujate, vadinas, greit pasveiksite.

Ji pamaitino mane nelyginant kūdikį, paskui ištiesė puodelį kavos.

— Skanu! — pagyriau.

— Džiaugiuosi. Juk pati ruošiau. Bet jei tik žinotumėt!.. Dėl kavos man teko kreiptis į Tarybą, įsivaizduojate? Dabar kava prilyginama vaistams!

— Bijau, kad nuo kavos teks atprasti. Vargu ar Telo planetoje rasime kavamedžių. Bet tai dar pusė bėdos, tačiau ką gi darysime su cukrumi?..

— Nieko baisaus! Surasime kokį nors cukringą augalą! O jei nesurasime — kaime liko avilių. Valgysime medų, kaip senais gerais laikais.

— O gėlės? Mūsų Žemės lopinėlyje jų pakanka, užtat Telo augaluose iki šiol dar nepastebėjome nė vieno žiedelio.

— Pagyvensim — pamatysim. Aš optimistė. Iš milijardo milijardų turėjome tik vieną šansą likti gyvi — ir vis dėlto išlikome!

Mūsų pokalbį nutraukė beldimas į duris. Pasirodė neperskiriami Ida ir Anri.

— Atėjome dirstelti į didvyrį! — pareiškė Ida.

— Hm, didvyrį… Kai tave užspeičia į kampą, norom nenorom tampi didvyriu!

— Nežinau, — atsiliepė Anri. — Ko gero, aš būčiau leidęsis suėda— mas.

— Net jei su tavimi būtų buvusi Ida?

— Ką, ką?..

Nuraudau.

— Ne, pasakyti norėjau ne tai. Įsivaizduok, kad su tavimi būtų buvusi Martina ar kuri kita mergina!

— Atvirai šnekant, nežinau.

— Tu paprasčiausiai savęs neįvertini! Beje, tave pasikviečiau ne tokiems pokalbiams. Pasiimk du žmones, kurie dirbo su manimi, ir nuodugniau ištyrinėk rūdvietę. Atnešk man įvairių pavyzdžių. Tądien, kai suradome geležį, buvojau vėlu, ir aš negalėjau kaip reikiant apžiūrėti klodo. Jeigu jis pasirodys vertingas, pasistenk išsyk nužymėti patogią geležinkelio trasą. Tačiau nepamirš hidrų: pasirodo, jos ne visuomet skraido būriais, aš tuo įsitikinau! Tos pabaisos gali pulti po dvi ar po tris, tad geriau apsaugai pasiimk dešimt žmonių ir sunkvežimį. O kaip sekasi jums, Ida?

— Pradėjau sisteminti jūsų dekretus. Man labai įdomu: stačiai akyse gimsta nauji įstatymai. Tačiau jūsų Taryba… Jūs pasiskyrė— te sau diktatoriškus įgaliojimus!

— Tikiuosi, laikinai. O kol kas kitaip nevalia. Kas nauja kaime?

— Lui niršta. Jis surado stebėtojus, pražiopsojusius jūsų hidrą, — tai vaikinai iš trečiojo posto. O tie teisinasi, sako, kad hidra buvo viena.

— Tai šunsnukiai!

— Lui rėkia, kad juos reikia nušauti.

— Na, šito jau per daug…

Po penkių dienų, remdamasis į Mišelį ir Martiną, pirmąsyk išėjau iš namų. Tada ir sužinojau, kuo baigėsi incidentas: žioplius paprasčiausiai išvijo iš apsaugos ir nuteisė dvejus metus padirbėti šachtoje. Pamažu pasitaisiau, ir viskas vėl grįžo į normalias vėžes.

I rūdvietę nutiesėme geležinkelį ir pastatėme primityvią aukštakrosnę. Rūdos — kaip paaiškėjo, hematito, — aptikome nedaug, užtat geros kokybės, ir kuklioms mūsų reikmėms jos turėjo pakakti.

Nepaisant viso Etranžo išmanymo, pirmasis lydymas nusisekė ne kažin kaip. Tikros koksinės anglies mes neturėjome, todėl ketus išėjo prastokas, tačiau visgi šiaip ne taip perlydėme jį į plieną. Atvirai šnekant, artimiausiai ateičiai geležies turėjome pakankamai, ir šiam lydymui ryžomės veikiau dėl to, kad norėjome išmėginti savo jėgas. Nuliejome bėgius ir vagonų ratus. Prie rūdvietės pastatėme akmenines slėptuves, kur darbininkai galėjo pasislėpti hidrų antpuolio metu, o garvežiukų kabinas perdirbome taip, kad, reikalui prispyrus, juose būtų galima užsidaryti aklinai.

Orai nesikeitė: atrodė, jog čia viešpatauja nesibaigiantis, labai šiltas pavasaris. „Juodosios naktys” pamažu ilgėjo. Mano dėdė ir Menaras išorinėse orbitose atrado jau penkias planetas; artimiausioje planetoje aptiko atmosferą ir debesis. Pro debesuotumo properšas galima buvo įžiūrėti jūras bei žemynus. Spektroskopas nurodė, kad kaimynės atmosferoje yra deguonies bei vandens garų. Toji planeta buvo bemaž tokio pat dydžio kaip Telas ir turėjo du didelius palydovus. Nuostabu, kaip giliai mūsų sielose įsišaknijo aistra be atvangos plėsti savo valdas! Netgi mes, nelaimingi žmonijos trupinėliai, neišmanantys, kas gali nutikti rytoj, netgi mes nu džiugome sužinoję, kad gretimai yra planetų, kuriose galėtų gyventi žmonės.

Netoli rūdvietės atlikome bandymą — saugomi garnizono suarėme maždaug hektarą Telo plėšinių. Dirva buvo lengva, sodriai patręšta perpuvusiomis pilkomis žolėmis. Tučtuojau įsakiau užsėti ją įvairiomis javų rūšimis — nepaisydamas protestuojančių valstiečių, tvirtinančių, jog dabar sėjai „ne metas”. Mišelis pusę dienos jiems aiškino, kad Telo planetoje nėra įprastų metų laikų, todėl sėti ir pjauti visuomet „metas” ir geriau tą padaryti dabar nei paskui.

Kai prasidėjo arimo darbai, mes vėl aptikome plokščiuosius padarus — tokius, kaip tasai, kurį radome pirmosios žvalgybos metu. Valstiečiai juos praminė gyvatėmis, ir šis vardas prigijo, nors su žemiškosiomis gyvatėmis šie gyvūnai neturėjo nieko bendra. Jų ilgis svyravo nuo penkiasdešimties centimetrų iki trijų metrų. Nors jų negalėjome vadinti nuodingais, padarai buvo ganėtinai pavojingi: galingi tuščiaviduriai apatinio žandikaulio dantys sušvirkšdavo aukai nepaprastai stiprių virškinimo sulčių, kurie degino audinius, sukeldami savotišką gangreną, — jei nukentėjusiam tučtuojau nesuteiktum pagalbos, viskas baigtųsi galūnės amputacija ar netgi mirtimi. Laimei, tie labai pikti ir mitrūs padarai pasitaikydavo gana retai. Vienas įkando buliui, kuris tučtuojau pastipo, o kitas — žmogui. Netoliese buvę Vandalis su Masakru nedelsdami užveržė žaizdą ir amputavo sužeistą koją. Tai buvo vienintelės aukos.

Įkandin augalų Telo planetą pradėjo įsavinti žemiškieji vabzdžiai, visų pirma stambios rudosios skruzdėlės, kurių pavadinimą jau pamiršau. Netoli Vandalio rūdvietės aptikome visą skruzdėlyną! Skruzdės godžiai rijo dervą besisunkiančią iš pilkųjų augalų, ir stebėtinai greit dauginosi. Tuo metu, kai bandymų lauke prasikalė pirmieji žali daigai, skruzdės jau knibždėjo visur, lengvai dorodamos mažus Telo vabzdžius, mėginančius kovoti su ateiviais.

Po audringos pradžios stojo taikos ir ramybės dienos. Palaipsniui, po truputį mes įveikėme netgi tai, kas atrodė neįveikiama. Bėgo mėnesiai. Surinkome pirmąjį derlių, gausų „žemiškuose” laukuose ir stačiai stulbinantį išartame Telo planetos sklype. Panašu, jog javai aklimatizavosi puikiai. Galvijų bandos dauginosi, tačiau ganyklų kolei kas užteko. Matyt, žemiškieji augalai buvo stipresni už vietinius, ir aplink jau pasirodė maišytų stepių dėmės. Keista buvo regėti, kaip mums pažįstamos žolės juosia kokį nors dulkinai pilką krūmelį su cinkuotais lapais.

Tik dabar, laisvalaikiu, galėjau pagalvoti apie save. Išsyk po katastrofos jaučiausi sutrikęs, kone apimtas nevilties: žinojau, kad esu pasmerktas amžinai tremčiai, visiems laikams atskirtas nuo draugų, atkirstas nuo jų tokia neįveikiama praraja, kokios neišmatuosi jokiais žemiškaisiais matais. Patyriau siaubą, susitikęs su nepažįstama planeta, kurioje knibždėjo pabaisos. Paskui privalėjome imtis neatidėliotinų veiksmų: kovojome su banditais, organizavome darbą, aš gavau atsakingą ministro postą, kurį man primetė, — visam tam skyriau visą savo laiką bei dėmesį ir tik dabar nustebęs pastebėjau, kad buvusios nuotaikos išgaravo be pėdsako. Mane persmelkė nuotykių troškimas, džiugi ir nenumaldoma neregėtų horizontų atradėjo aistra.

Kartą, eidamas į observatoriją, apie tai papasakojau Martinai: dabar ji su Mišeliu ten lankydavosi tik retkarčiais, didžiąją savo laiko dalį pašvęsdami visuomeniniams reikalams bei jauno piemens Žano Vidalio mokymui — paaiškėjo, kad tas vaikinas nepaprastai gabus. Aš dėsčiau jam geologiją, Vandalis — biologiją, o mano brolis — Žemės istoriją. Vėliau Vidalis tapo žymiu mokslininku ir, kaip žinote, buvo išrinktas respublikos viceprezidentu. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių.

— Tik pamanykite! — kalbėjau Martinai. — Kai mano pusbrolis Bernaras norėjo pasiimti mane į tarpplanetinę ekspediciją, griežtai atsisakiau. Pareiškiau, jog iš pradžių privalau baigti institutą, bet iš tiesų paprasčiausiai pabūgau! Dėl kokios nors suakmenėjusios iškasenos buvau pasiryžęs traukti kad ir į pasaulio kraštą, bet vien nuo minties, jog teks apleisti Žemę, imdavau drebėti iš siaubo! O dabar esu Telo planetoje ir nė kiek dėl to nesigailiu. Stebėtina, tiesa?

— Aš stebiuosi dar labiau, — atsiliepė Martina. — Rašiau disertaciją, kurioje įrodinėjau išgaubtos erdvės teorijos nepagrįstumą. Ir štai dabar savo kailiu įsitikinau, kad ji yra teisinga!

Mes buvome jau pusiaukelėje, kai ūmai sukaukė pavojaus sirena.

— Po velnių, vėl tie nelemti padarai! Greičiau į slėptuvę!

Dabar tokios slėptuvės nuo hidrų stovėjo visur, o artimiausia stūksojo per trisdešimt metrų nuo mūsų. Pasileidom bėgte, nemąstydami apie savimeilę, nors šįsyk buvau apsiginklavęs ne tik revolveriu, bet ir automatu. Priverčiau Martiną įeiti vidun, o pats pasilikau ant slenksčio, pasirengdamas šaudyti. Iš viršaus ėmė ristis akmenėliai, o įkandin jų priešais mane išdygo juoda klebono figūra.

— Ak, tai jūs, mesjė Burnė! Iš kur atskrenda hidros?

— Tikriausiai iš šiaurės. Sirena davė tik vieną signalą. Eikite į slėptuvę!

— Viešpatie, ir kada gi mes atsikratysime tų pragaro išperų?

— Bijau, kad dar negreit. O štai ir jos pačios! Slėpkitės, jūs gi neturite ginklo.

Aukštai virš mūsų pasirodė žalias debesėlis. Visai greta jo, tik truputėlį žemiau, danguje išsiskleidė juodi kamuolėliai — sprogo raketos.

Per žemai! Oho, šįsyk jau geriau!

Kita salvė kirto tiesiai į būrio vidurį, ir po kelių sekundžių iš viršaus ėmė dribti žalios mėsos gniutulai. Palikęs praviras duris, nėriau į slėptuvę: net žuvusios hidros oda sukelia skausmingus nudegimus.

Slėptuvėje Martina šnekučiavosi su kiurė ir tolydžio dirsčiojo pro storo stiklo langelį. Tarsi suvokusios, kad būryje likti pavojinga, hidros pikiravo grupelėmis po dvi ar tris. Pro privertas duris mačiau, kaip jos sukasi virš mūsų siaurojo geležinkelio garvežio; mašinistas uždaroje kabinoje buvo saugus. Ūmai nusikvatojau: iš garvežio išsiveržė garo čiurkšlė, ir persigandusios hidros puolė kas kur. Vis dar juokiausi, žvalgydamasis aplink. Apačioje, kaime, tratėjo šūviai, ir aikštėje prie šulinio jau voliojosi kelios numuštos pabaisos. Ūmai dangų uždengė kažkoks šešėlis. Liuoktelėjau į slėptuvę ir užtrenkiau duris: hidra prašvilpė virš stogo. Kol pro šaudymo angą iškišau automatą, ji buvo jau toli.

Maitinos šūksnis privertė mane pašokti:

— Žanai, greičiau čionai!

Puoliau prie langelio: mūsų link skuodė gal dvylikos metų berniukas, o jį vijosi hidra. Iki slėptuvės dar liko apie pusantro šimto metrų. Nepaisant mirtino pavojaus, berniūkštis, regis, nepasimetė: jis bėgo zigzagais, sumaniai pasinaudodamas medžiais, kurie kliudė jo persekiotojai. Visa ta scena šmėstelėjo priešais mane nelyginant žaibo tvyksnyje: po akimirkos jau buvau lauke. Hidra pakilo aukštyn ir pasiruošė pikiruoti.

— Gulk! — surikau.

Berniukas suprato ir prigludo prie žemės; pabaisa nepataikė. Paleidau į ją dešimties šūvių seriją iš penkiasdešimties metrų nuo tolio. Hidra pašoko ore ir vėl pasigręžė puolimui. Kilstelėjau automatą, nusitaikiau; po antrojo šūvio automatas užsikirto. Dėkle turėjau atsarginį vamzdį, tačiau pakeisti jo jau nebesuspėjau. Sviedęs šalin automatą, stvėriau revolverį. Hidra artinosi.

Ir tuomet pro mane pūkšdamas nukūrė mūsų storuliukas kiurė su savo besiplaikstančia sutana. Ko gero, taip mikliai jis dar niekada nebėgiojo! Hidra veržliai nusileido, tačiau klebonas spėjo išskėsti rankas, pridengti berniuką ir sutikti mirtiną dūrį…

Per tas sekundes aš pakeičiau vamzdį ir iš dešimties metrų atstumo tol pleškinau į pabaisą, kol toji negyva žnektelėjo ant savo aukos kūno.

Apsidairiau: kitų hidrų gretimai nesimatė, o ir kaime nebeaidė— jo šūviai; tik aukštai danguje sklandė kelios žalios dėmės. Vargais negalais ištraukiau kiurė lavoną — vienas gramas hidros nuodų patiesia jautį, o šįsyk pabaisa sušvirkštė bent dešimt, jei ne daugiau! Martina lengvai pakėlė sąmonės netekusį berniuką, ir mudu pasukome į kaimą. Gyventojai baimingai vėrė iš vidaus užbarikaduotas duris. Berniukas atsitokėjo ir, kai perdavėme jį motinai, jau įstengė paeiti pats.

Aikštėje prie šulinio sutikome apsiniaukusį Lui.

— Bjauri diena, — pratarė jis. — Čia du nukauti — Pjeras Evrė ir Žanas Klodas Šaras. Jie nepasitraukė į slėptuvę, kad būtų patogiau šaudyti…

— Nukauti trys, — pataisiau jį.

— Kas trečiasis?

Paaiškinau.

— Kaip gaila… Prisipažinsiu, aš nelabai mėgstu dvasininkus, bet šis krito narsiųjų mirtimi. Reikia iškilmingai palaidoti visus tris.

— Daryk kaip nori, mirusiems jau vis vien.

— Reikia pakelti gyvųjų nuotaiką. Daugelis supanikavo, nors mes numušėme trisdešimt dvi hidras.

Iš Tarybos salės paskambinau dėdei, kad tasai dėl mūsų nesijaudintų. Kita dieną įvyko laidotuvės, kuriose Lui pasakė atsisveikinimo kalbą, šlovindamas trijų žuvusiųjų heroizmą.

Iš kapinių išėjau su Martina ir Mišeliu. Pasukę į takelį, radome trijų hidrų lavonus; ant kelio tysojo didžiulis daugiau nei šešių metrų ilgio padaras. Teko jį apeiti. Martina išblyško it kreida.

— Kas tau, sesyte? — paklausė Mišelis. — Pavojus jau praėjo.

— Ak, Mišeli, aš bijau! Šis pasaulis pernelyg baisus ir žiaurus! Tos žalios pabaisos nužudys mus visus!

— Nemanau, — įsiterpiau aš, — Mūsų ginklai kasdien vis tobulesni. Jei vakar būtume buvę kiek atsargesni, galėjome apsieiti be aukų. Tiesą sakant, indėnams džiunglėse gresia kur kas daugiau pavojų — tigrai, gyvatės…

— Nuo gyvatės nuodų yra priešnuodžių, o tigrai yra tigrai, paprasti žvėrys, kurie nedaug tesiskiria nuo mūsų. Tačiau šitos žalios dėlės, kurios suvirškina tave tavo paties odoje… koks siaubas! Aš bijau, bijau… — vos girdimai užbaigė Martina.

Guodėme ją kaip įmanydami, bet sugrįžęs į kaimą įsitikinau, kad paguodos reikėjo nėjai vienai. Atvažiavo vagonėlis su rūda, ir mašinistas išlipo paplepėti su valstiečiu. Tas porino:

— Tau į viską nusispjaut. Sėdi sau kabinoje, užsidarai ir žvalgaisi. O mes… kol sugrįši iš laukų, kol suvarysi jaučius ir įlįsi į slėptuvę… tie padarai spės dešimt kartų tave pribaigti! Žinia, sirenos, bet kiek iš jų naudos? Jos visuomet riaumoja po laiko. Dievas mato, prieš eidamas į laukus aš dabar kaskart meldžiuosi! Tik namuose ramu, ir tai nelabai…

Tądien panašių kalbų prisiklausėme iki valiai. Sudvejojo net gamyklos darbininkai, nors pastarieji dirbo po stogu. Jei hidros būtų puolusios kasdien, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę. Bet, laimei, iki pat didžiojo mūšio jos daugiau nebesirodė. Žmonės pamažu atsitokėjo, ir retsykiais mums netgi tekdavo išplūsti pernelyg nerūpestingus stebėtojus.