Kosmoso robinzonai

EPILOGAS

Štai ir viskas. Mano pasakojimas baigtas, aš tik ką sudeginau juodraščius. Solis jau leidžiasi, danguje spindi Helijas. Pro savo namo langus Kobalt Sičio pakraštyje matau laukus, kur siūruoja dar žali kviečiai. Mano proanūkis Žanas grįžo iš mokyklos. Praskriejo lėktuvas, ir vėl viskas nutyko. Gatvėse ssvisai prancūziškai šnekučiuojasi su žmonėmis. Dabar Kobalt Sityje dvidešimt penki tūkstančiai gyventojų. Iš mano kambario matyti observatorija, stūksanti Paryžiaus kalno viršūnėje; ten mano dėdei nusišypsojo laimė nuodugniai ištyrinėti Arį, pasitelkus didįjį teleskopą, kurį prieš keturiasdešimt metų visgi pergabenome čionai. Štai po langu praėjo Mišelio anūkė Martina — iki skausmo, iki ašarų panaši į mano Martiną, tik šitoji blondinė… Ji ir mano anūkas Klodas… Beje, ne man kalbėti apie ateitį. Ateitis priklauso jums, Telo Respublikų Sąjungos piliečiai…