Kosmoso robinzonai

HIDROS

Jei nepaisytume naujų labai panašaus turinio atsišaukimų, Honegeris mūsų nebetrikdė. Kol kas nepavyko nustatyti, kas gi klijuoja tuos atsišaukimus. Tačiau veikiai pilies šeimininkas priminė apie save pačiu tragiškiausiu būdu.

Ar atmenate Rozą Feijė, tą pačią merginą kurią mes ištraukėme iš griuvėsių po katastrofos? Nepaisant jaunatvės — Rozai suka ko vos šešiolika, — ji buvo pati gražiausia mergina visame kaime. Mokytojas mus perspėjo, kad iki katastrofos apie ją atkakliai sukosi Šarlis Honegeris. Ir štai kartą — buvo graži naktis — prabudome nuo šūvių. Mudu su Mišeliu akimoju pašokome, tačiau Lui buvo dar miklesnis, ir mes įkandin jo išlėkėme į lauką. Su revolveriais rankose puolėme į susišaudymo vietą. Ten jau darbavosi naktinė sargyba: aidėjo pavieniai medžioklinių šautuvų šūviai, tratėjo tėtušio Boriu vinčesteris — pastarasis įstojo į mūsų armiją, išsaugodamas turėtą seržanto laipsnį. Gatvę nutvieskė liepsnos liežuviai: degė vienas namas. Susišaudymas buvo chaotiškas, karštligiškas. Kai tik pasiekėme aikštę, viršum mūsų galvų sušvilpė kulkos, pasigirdo automato serijos: užpuolikai buvo ginkluoti automatais! Šliaužte nusigavome iki tėtušio Boriu.

— Vieną patiesiau, — išdidžiai pareiškė šis. — Skuodžiantį, nelyginant laukinę ožką senais gerais laikais!

— Ir kas gi jis?

— Iš kur man žinot? Šunsnukiai mus užpuolė.

Nuaidėjo dar keli šūviai, paskui pasigirdo nevilties sklidinas moters balsas:

— Padėkite! Čionai! Padėkite!..

— Tai Roza Ferjė, — pratarė Lui. — Honegeris nori ją pagrobti, tai niekšas!

Automato serija privertė mus pasilenkti. Šauksmai tyko tolumoje. Kažin kur tamsoje suriaumojo mašinos variklis.

— Na, palauk, kiaule! — sušuko Mišelis.

Jam atsakė kandus juokas, paskui variklio gausmas ėmė tolti, kol galiausiai nutilo visai. Prie degančio namo liko keli nukautieji ir vienas sužeistasis, mėginantis nušliaužti į šalį. Mes nepatikėjome savo akimis — tai buvo kaimo siuvėjas! Kartečė suvarpė jam kulkšnis. Nelaimėlio kišenėje radome automato apkabą.

Apklausa ilgai netruko. Vildamasis išgelbėti savo kailį, išdavikas atskleidė visus Honegerio planus, šiaip ar taip — tuos, kuriuos žinojo. Pilies šeimininkas ketino užgrobti kaimą ir tapti Telo diktatoriumi. Jis vadovavo penkiasdešimčiai samdomų banditų ir turėjo didžiules šiuolaikinių ginklų atsargas. Mūsų laimei, sūnelis nepanoro laukti ir nusprendė su tuzinu gangsterių pasigrobti Rozą Ferjė, kurios palankumo jau seniai (ir bergždžiai) siekė. Siuvėjas buvojo šnipas; po antpuolio vyrukas tikėjosi prisiglausti pilyje. Drauge su siuvėju Honegerio atsišaukimus klijavo smuklininkas Žiulis Modriu. Tą pačią naktį abu išdavikus pakorėme ant didelio ąžuolo šakos.

Susirėmime netekome trijų žmonių, šeši buvo sužeisti. Dingo trys merginos — Roza, Mišelė Oduji ir Žaklina Prel, Mari dukterėčia. Užtat po to naktinio antpuolio visi kaimo ir aplinkinių fermų gyventojai stojo mūsų pusėn. Banditai paliko du nukautus vyrus, du automatus, revolverį ir nemažai šovinių. Auštant, dar nepatekėjus žydrajai saulei, Taryba vienbalsiai paskelbė Šarlį ir Joachimą Honegerius drauge su visais jų bendrais už įstatymo ribų ir išleido įsaką dėl mobilizacijos. Tačiau netikėti įvykiai privertė atidėti pilies ataką.

Tą rytą kai mūsų armija susirinko aikštėje, į kaimą įsiveržė iš siaubo paklaikęs motociklininkas. Tas valstietis su savo žmona ir dviem vaikais gyveno izoliuotoje fermoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Prieš tris dienas jisai mums pranešė, jog itin keistomis aplinkybėmis krito viena karvė: ryte ji buvo visiškai sveika, o vakare šeimininkas ganykloje rado tiktai gyvulio skeletą bei kailį. Atrodė, jog iš vargšės karvutės kažin kas iščiulpė visą kraują mėsą bei vidurius. Odoje liko kelios nedidelės angos. Ir štai šiandien tasai valstietis atsiskubino vėl. Jis taip skubiai nušoko nuo motociklo, jog neišsilaikęs griuvo į dulkes ir kimiai sušvokštė:

— Mirtis! Skraidančios dėlės! Jos žudo vienu smūgiu…

Nelaimingasis buvo baltas it kreida ir visas drebėjo. Sugirdėme

jam pilną stiklinaitę degtinės, ir tik tada valstietis įstengė papasakoti, kas gi nutiko.

— Vadinas, auštant išginiau karves, norėjau iškuopti tvartą. Pjeras, mano sūnelis, nuginė jas į ganyklą. Žinia, danguje regėjau žalią debesį, bet kas gi, velniai rautų, žinojo, kas ten per daiktas! Šiame pasaulyje dvi saulės ir trys mėnuliai, pamaniau aš, tai kodėl negali būti ir žalių debesų? Na, ir štai. Ak, kokia šlykštybė! Pjeras jau pasuko namų link, kai debesis ūmai ėmė kristi. Taip, ir nukrito! Ir pamačiau, jog ten geras šimtas žalių dėlių, ir visos su tabaluojančiais čiuptuvais! Jos nudribo tiesiai ant bandos, ir nelaimingos karvės susyk krito negyvos. Šaukiu Pjerui: „Slėpkis!” — tik jis jau nebesuspėjo, vargšelis. Viena dėlė prilėkė priėjo ir iš viršaus, iš gerų trijų metrų aukščio, smogė kažkuo panašiu į ilgą liežuvį, ir vaikis išsyk griuvo negyvas. Tuomet užrakinau žmoną su antruoju kūdikiu name, liepiau sėdėti ir nieku gyvu neiti laukan, o pats šokau ant motociklo — ir čionai! Jie mane vijosi, tie prakeikti padarai, tačiau nepavijo. Prašau, važiuojam drauge, aš bijau, kad jie įsiverš į namus!

Iš valstiečio pasakojimo tučtuojau atpažinome keistuosius pelkių gyventojus, tačiau labai nustebome, kad jie geba skraidyti. Šiaip ar taip, grėsmė buvo rimta. Mudu su Mišeliu pasičiupome du automatus ir sėdome į dengtą mašiną; Vandalis, neprašydamas leidimo, įsitaisė ant užpakalinės sėdynės, Bevenas su visa savanorių grandimi šoko į sunkvežimį dengtu viršum — ir iškeliavome.

Už dviejų kilometrų pamatėme pirmąją hidrą — šitaip Mišelis pakrikštijo tuos nelemtus padarus, ir tas vardas prigijo. Hidra sklandė virš pievos, vaikydama avis. Numušėme ją ir sustojome, nepaisydami valstiečio prašymų pasiskubinti.

— Norint įveikti priešą privalųjį pažinti, — paaiškino Vandalis.

Gyvūnas panėšėjo į didžiulį ištemptą keturių metrų ilgio vyn- maišį su galinga plokščia uodega. Priešaky tabalavo šeši tuščiaviduriai čiuptuvai su raginiais nagais galuose, iš jų sunkėsi gleivės. Kiekvieno čiuptuvo papėdėje glūdėjo po akį. Viduryje, čiuptuvais apjuostame rate, stūksojo kūginis kupstas, iš kurio stirksojo ilgas vamzdelis; raginis jo galas nurėžtas įstrižai nelyginant švirkšto adata.

— Ko gero, geluonis nuodingas, — pastebėjo Vandalis. — Patariu šaudyti, neišlipant iš sunkvežimio; brezentas storas, galbūt jisai jus apsaugos. Būtent tokį padarą matėme pelkėje, tik šis kur kas didesnis ir gali skraidyti. Tačiau kaip? Neaišku…

Išilgai visos viršutinės hidros liemens dalies karojo du maišai, suvarpyti kulkomis. Už čiuptuvų, kur pataikė užtaisas, žalioje mėsoje žiojėjo skylė, į kurią galima buvo įgrūsti kumštį.

Mes pajudėjome į priekį. Mašiną vairavo Mišelis. Atsidariau savo pusės langelį ir iškišau laukan automato vamzdį; antrąjį automatą sugniaužė Vandalis ir saugojo kairiąją pusę. Sunkvežimis riedėjo pavymui.

Už posūkio tarp medžių išvydome dar vieną hidrą. Ji sustingo ore maždaug per tris metrus nuo žemės, laisvai nukorusi mažumą virpančius čiuptuvus. Iš netikėtumo prašoviau pro šalį. Hidra mostelėjo uodega ir ėmė sparčiai kilti aukštyn — maždaug šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu! Taip ir nepavyko jos numušti. Dar už puskilometrio pasirodė ferma; iš kamino rūko taikus dūmelis. Pravažiavome pro šalį ir pasukome į gruntuotą kelią, kur mašinos ratai vargiai įstengė išsiropšti iš gilių provėžų. Už lango stiklo šmėstelėjo persigandę valstietės ir jos antrojo sūnelio, gal vienuolikos metų berniuko, veidai.

Pervažiavome lauką ir atsidūrėme ganykloje. Čia prie karvių lavonų knibždėjo mažiausiai šešiasdešimt hidrų, vieną ar du čiuptuvus panardinusių aukų kūnuose.

— Atsargiai! — riktelėjo mums valstietis. — Tik ką jų buvo kur kas daugiau!

Kol nenuaidėjo pirmas šūvis, hidros nekreipė į mus dėmesio. Kai kurios apsunkusios atsiplėšė nuo karvių lavonų ir pasuko prie vandens — matyt, atsigerti. Kad ir kaip ten būtų, tą akimirką mes tespėjome įžiūrėti, kaip, prilėkusios prie didelės balos, hidros nardino į ją ypatingą storėlesnį čiuptuvą ir godžiai siurbė vandenį. Po to pabaisos pastebimai išsipūtė, tačiau, kad ir keista, jų judesiai tapo akivaizdžiai lengvesni.

Kiekvienas išsirinkome po taikinį. Aš nusitaikiau į artimiausią grupę — šešetą padarų, dorojančių vieną karvę.

— Ugnis! — sukomandavo Bevenas. Sutreškėjo salvė, tarsi kas būtų perdrėskęs šilkinį audinį. Tuščios mano automato gilzės subarbeno į priekinį stiklą; viena įšoko Mišeliui už apykaklės, ir tasai trumpai nusikeikė, po marškiniais pajutęs įkaitusį metalą. Hidros ėmė blaškytis. Daugelis išsyk sudribo ant žemės nelyginant perdurti maišai, — šienavau jas be gailesčio. Vandalis, taiklesnis už mane, įsigudrino viena salve pakirsti po dvi. Medžioklinių šautuvų kartečė draskė hidras į gabalus.

Tos, kurių nepavyko kliudyti išsyk, stebėtinai greit metėsi aukštyn ir po kelių sekundžių žaliu debesėliu pakibo aukštai viršum mūsų galvų. Vėl užtaisiau automatą ir išlipau iš mašinos. Sunkvežimyje įsitaisę savanoriai pasirengė pridengti mus ugnimi. Negyvų karvių oda buvo subadyta neatpažįstamai; raginiai danteliai, vainikuojantys hidrų čiuptuvus, paliko apvalias plėštines angas. Visa poodinė mėsa virto kažkokiu juosvu purvu.

— Išorinis virškinimas, — paaiškino Vandalis. — Nelyginant vabalo plaukiko lervų. Hidra nudobia auką nuodingu geluonimi, paskui per čiuptuvus įšvirkščia skrandžio sulčių, kuris mėsą paverčia maistingomis gleivėmis, ir ramiai susiurbia tą masę.

Norėdamas geriau apžiūrėti pabaisą Vandalis pasilenkė, pritūpė, bet tučtuojau pašoko, staugdamas iš skausmo: jo ranka atsitiktinai palytėjo žalią odą.

— Atsargiai! Nelieskit tos šlykštynės, ji degina!

Kairiąją Vandalio ranką išsyk išbėrė balkšvi spuogeliai.

— Degina kaip velnias! Ar kada lytėjote medūzą? Tai štai, čia tas pat, tik stipriau. Kas palies — nepasidžiaugs!

Jo ranka sparčiai ištino, Vandalis dvi dienas inkštė iš skausmo, bet, laimei, paskui viskas praėjo.

Tuo tarpu žaliasis debesis vis kybojo viršum mūsų galvų, ir mes neišmanėme, ką daryti. Pasišalinti? O jei hidros vėl sumanys pulti fermą? Pasilikti? O jei Honegeris, mums nesant, užims kaimą? Dilemą išsprendė pačios hidros.

— Atgal, į priedangą! — ūmai sukliko Mišelis, nenuleidžiantis akių nuo žaliojo debesies. Mes puolėme prie mašinos; pirmas į ją įšoko Vandalis, įkandin ir mudu su Mišeliu. Spėjau užtrenkti dureles, kai vienas padaras trenkėsi į mašinos stogą ir užsimušė. Laimei, metalas atlaikė smūgį. Likusios pabaisos didžiuliu greičiu ėmė suktis virš sunkvežimio, panėšėdamos į fantastišką karuselę. Paskubomis užvėriau mašinos langelį ir stebeilijau į jas, pasirengęs kiekvieną akimirką atidengti ugnį.

Nuaidėjo šūviai. Savanoriai negailėjo parako! Sužeistos hidros susirietusios dribo ant žemės, o likusios toliau sukosi pašėlusiam šokyje. Ūmai, tarsi pagal komandą, jos metėsi atakon, ištiesusios nuodingus geluonis. Pasigirdo klyksmas — matyt, viena hidra persmeigė brezentą savo grėsminguoju ginklu ir įgėlė kažkuriam vaikinui. Sunkvežimis išsyk pajudėjo. Dabar mes taip pat atidengėme ugnį ir šįsyk šaudėme ganėtinai sėkmingai. Hidros aplipo sunkvežimį, mes baiminomės sužeisti draugus, bet, kadangi mūsų niekas nepuolė, taikėmės neskubėdami ir šaudėme pasirinktinai — tarytum tire. Per kelias minutes pavyko sunaikinti dar trisdešimt pabaisų, o viso jų nukovėme daugiau nei septyniasdešimt. Šįkart pamoka nenuėjo veltui: hidros metėsi aukštyn ir galų gale nuskrido.

Viena negyva, tačiau neprakiurdyta pabaisa liko kyboti per du metrus virš sunkvežimio. Vikriai užmetėme ant jos kilpą ir nuvilko— me į kaimą nelyginant priešų oro balioną. Valstietį su šeima ir pusiau suvirškintą jo sūnelio lavoną taip pat išsivežėme drauge. Lauke liko dvylikos karvių kūnai ir visos nukautos hidros — tiktai vieną Vandalio prašymu aprišome virvėmis ir atsargiai įtraukėme į sunkvežimį, kad vėliau galėtume nuodugniai ištyrinėti.

Beje, paaiškėjo, kad nuogąstavome be reikalo: sunkvežimyje niekas nenukentėjo, tiesiog vienas savanoris sukliko iš baimės. Nepaisant sėkmingos operacijos baigties, dabar žinojome, kokį grėsmingą pavojų mums kelia nepažįstamų Telo pabaisų pasaulis.

Į kaimą grįžome nugalėtojais. Savanoriai uždainavo. Darbininkai iš širdies traukė revoliucines dainas, o mudu su Mišeliu visa gerkle plėšėme maršą iš „Aidos”, stengdamiesi sukelti kuo daugiau triukšmo.

Naujienos, kurias pranešė Lui, mažumą atšaldė netramdomą mūsų entuziazmą.