Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

8 skyrius

Laikrodis išmušė vidurnaktį. Eliotas užvertė dienoraštį. Visą vakarą jis skaitė Lourenso vertimus, žiūrinėjo dulkėtas istorijos kronikas, nagrinėdamas faraono Ramzio Didžiojo ir karalienės Kleopatros biografijas. Storose knygose aprašytos istorijos beveik sutapo su fantastiniais vadinamosios mumijos pasakojimais. Žmogus, valdęs Egiptą šešias dešimtis metų, galėjo būti nemirtingas. Juk galėjo, velniai rautų! Ir Kleopatros Šeštosios valdymas buvo pakankamai intriguojantis.

Bet įdomiausia pasirodė pastraipa, parašyta lotyniškai ir egiptietiškai. Ji buvo dienoraščio pabaigoje. Eliotas nesunkiai perskaitė tas mintis. Besimokydamas Oksforde, jis pats vedė dienoraštį lotynų kalba, o egiptiečių kalbą mokėsi pakankamai ilgą laiką — iš pradžių drauge su Lourensu, po to savarankiškai.

Ta pastraipa nebuvo Ramzio minčių vertimas. Tai paties Lourenso komentarai apie tai, ką jis perskaitė Ramzio pergamentuose.

„Tvirtina, jog šitą eliksyrą galima panaudoti tik vieną kartą. Jokių pašalinių priemonių nebereikia. Paruošė gėrimą Kleopatrai, bet pamanė, jog tai pavojinga. Ir pats nenorėjo panaudoti gėrimo, baimindamasis šalutinių efektų. O jeigu jo kapavietėje šitas gėrimas jau išbandytas? Kas tada? O jeigu čia iš tikrųjų yra eliksyras, galintis atjauninti žmogaus kūną ir pratęsti jo gyvenimą?“

Toliau buvo nesuprantamos eilutės, parašytos egiptietiškai. Kažkas apie magiją, apie paslaptis, natūralias sudedamąsias dalis, kuriuos duoda visai naują efektą.

Vadinasi, Lourensas vis dėlto patikėjo. Ir dėl viso pikto savo pamąstymus užrašė egiptietiškai. O pats Eliotas? Kuo tikėti? Ypač po to, kai Henris papasakojo istoriją apie atgijusią mumiją.

Ir vėl jam kilo mintis, kad jis dalyvauja kažkokiame vaidinime: tikėjimas toks dalykas, apie kurį mes ne taip dažnai susimąstome. Tarkime, kad ir jis pats... Juk visą gyvenimą lyg ir tikėjo bažnyčios mokymu. Bet iš tikrųjų nebuvo įsitikinęs, kad ateis toks momentas, kai jis pateks į rojų arba į pragarą. Apskritai net negalėjo patikėti juos egzistuojant.

Tik viena buvo iki galo aišku: jeigu jis pats būtų išvydęs tai, apie ką pasakojo Henris, pamatęs, kaip mumija pakyla iš sarkofago, jis būtų pasielgęs ne taip, kaip Stratfordas jaunesnysis. Henris visiškai neturi vaizduotės; galbūt čia ir slypi visų jo bėdų priežastis. Eliotas įsitikinęs, jog Henris nesugeba suvokti įvykių prasmės. Jaunuolis išsigando paslapties. Tuo tarpu Eliotą ta paslaptis visai užvaldė. Gaila tik, kad jis nepasiliko ilgiau Stratfordų namuose, kad jam pritrūko nuovokumo. Galėjo ištyrinėti alebastrinių ąsočių turinį arba paimti bent vieną papiruso ritinėlį. Vargšelė Rita nebūtų galėjusi jam sukliudyti.

Jei tik būtų pabandęs...

Ir dar — kad bent jo sūnus Aleksas nustotų kankintis. Tai ir buvo visų nemaloniausia šitos paslaptingos istorijos dalis.

Aleksas visą dieną nenustojo skambinėjęs Džulijai. Netikėtas svečias, kurį jis prabėgomis matė per oranžerijos duris, ne juokais jaudino vaikiną: „Milžiniško ūgio vyriškis žydromis akimis. Jei atvirai, visai neprastai atrodantis, tik... pernelyg suaugęs, kad galėtų būti su Džulija!“

Aštuntą vakaro paskambino vienas draugas, pagarsėjęs gandų nešiotojas. Pasakė matęs Džuliją „Viktorijos“ viešbutyje šokančią su labai žaviu, impozantiškos išvaizdos nepažįstamu vyriškiu. Argi jiedu su Aleksu nesusižadėję? Aleksas pradėjo niršti. Nors jis skambinėjo Džulijai kas valandą, mergina jam taip ir nepaskambino. Galiausiai jaunuolis paprašė tėvo pagalbos.

Suprantama, Eliotas visada buvo pasirengęs padėti sūnui. Susiklosčiusi situacija įkvėpė jam naujų jėgų. Grafas pasijuto jaunesnis, ištisas dienas svaičiojo apie Ramzį Didįjį ir tarp nuodų paslėptą stebuklingą eliksyrą.

Nepaisydamas nuolat jį kamavusio sąnarių skausmo, Eliotas pakilo iš patogaus savo krėslo, stovėjusio prie židinio. Priėjęs prie stalo, pradėjo greitai rašyti:

„Brangioji Džulija, mane pasiekė gandai, jog tu pasirodai viešai su vyriškiu, manau, su savo tėvo draugu. Man būtų malonu susipažinti su tuo džentelmenu. Galbūt galėsiu jam būti kuo nors naudingas, kol jis viešės Londone. Nenorėčiau praleisti tokios galimybės. Norėčiau jus abu pakviesti rytoj vakare šeimyninių pietų...“

Eliotas užtruko keletą minučių. Užklijavo voką, nunešė į holą ir padėjo ant sidabrinio padėklo, kad kamerdineris Volteris rytoj pat įteiktų laišką adresatui. Dabar jau galima ir pailsėti. Suprantama, čia būtent tai, ko ir tikisi iš jo Aleksas. Tačiau Eliotas puikiai suvokė, kad daro tai ne dėl sūnaus... Ne tik dėl jo. Suprato, kad tie pietūs, jei, žinoma, jie įvyks, gali dar labiau įskaudinti Aleksą. Kita vertus, kuo greičiau sūnus supras... Eliotas susimąstė. Jis nežinojo, ką būtent turėtų suprasti Aleksas. Jautė tik, kaip jį patį užvaldė lėtai beatsiskleidžianti paslaptis.

Grafas sunkiai nušlubčiojo iki pakabos, užsimetė sunkų saržos apsiaustą ir išėjo į gatvę. Priešais namus stovėjo keturi automobiliai.

Jis mėgino vairuoti tiktai „Lančiją“ su elektriniu starteriu. Ir tai nuo to malonaus momento praėjo jau daugiau nei metai.

Eliotui būdavo neapsakomai malonu, kai jis galėdavo elgtis kaip tinkamas, apsieiti be arklininko, vežėjo, kamerdinerio ar vairuotojų paslaugų... Stebėtina: toks sudėtingas išradimas — ir taip palengvina žmogaus gyvenimą!

Sunkiausia buvo įsitaisyti ant priekinės sėdynės, bet Eliotas susidorojo. Paspaudė starterio pedalą, po to įjungė variklį — ir štai jis jau šuoliuoja ant geležinio žirgo, laisvas kaip vėjas lekia tiesiai į Meiferą!

Džulija užbėgo laiptais, perėjo per koridorių, įlėkė į savo kambarį ir užtrenkė duris. Kurį laiką stovėjo atsirėmusi į staktą, užmerkusi akis. Mergina girdėjo kažkur krebždant Ritą, jautė kvapą žvakių, kurias kambarinė visada uždegdavo šalia jos lovos. Šitas romantiškas įprotis jų namuose prigijo seniai, dar iki atsirandant elektrai, nes Džulijai skaudėdavo galvą nuo dujinių šviestuvų skleidžiamo kvapo.

Ji negalėjo apie nieką daugiau galvoti. Tai, kas įvyko, užpildė visą merginos sąmonę. Ji neturėjo jėgų nei suvokti įvykio prasmės, nei įvertinti jį. Liko tik vienintelis pojūtis — artėja kažkas neįtikėtino, nesuvokiamo... Ne, ne vienintelis! Ją traukė Ramzis. Tai buvo fizinis potraukis ir jis merginai kėlė skausmą.

Ne, ne tik fizinis! Džulija jautė, kad įsimylėjo beatodairiškai, rimtai.

Atsimerkusi, ji pamatė priešais save ant naktinio staliuko Alekso portretą. O prie lovos stovėjo Rita. Ji ką tik padėjo ant nėriniuotos paklodės šeimininkės naktinius. Staiga mergina pastebėjo, kad kambaryje daugybė gėlių. Didžiulės kvepiančios puokštės stovėjo ant naktinio staliuko, prie veidrodžio, kampe ant rašomojo stalo.

— Tai nuo vikonto, mis, — pasakė kambarinė. — Nežinau, ką jis apie visą šitą galvoja... apie šituos keistus dalykus... Ir pati nežinau, ką man galvoti...

— Žinoma, nežinai, — pertraukė ją Džulija. — Ir neturi prasitarti apie tai nė vienam žmogui!

— Kas manimi patikėtų, mis? — skėstelėjo rankomis kambarinė. — Bet aš nesuprantu... kaipgi jis pasislėpė šitoje dėžėje? Ir kodėl jis šitiek valgo?

Džulija ne iškart sumetė, ką jai atsakyti. Ir kokiame pasaulyje gyvena jos kambarinė?

— Rita, nėra reikalo nerimauti. — Džulija paėmė tarnaitę už rankų. — Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad jis doras žmogus? O juk tai visų svarbiausia.

Rita nieko nesuprasdama spoksojo į šeimininkę. Mažytės žydros jos akys išsiplėtė.

— Bet, mis, — sušnabždėjo kambarinė, — jei jis garbingas žmogus, kodėl tokiu keistu būdu pateko į Londoną? Ir kaip jis tenai neužduso po tais visais skudurais?

Džulija kurį laiką tylėjo.

— Rita, — pagaliau ištarė mergina, — šitą planą sugalvojo mano tėvas. Tai buvo jo idėja.

„Ar mums lemta degti pragare už melagingus žodžius? — pagalvojo Džulija. — Ypač tokius, kurie gali nuraminti kitą žmogų?“

— Galiu dar pridurti, — pasakė ji, — jog šitas žmogus Anglijoje atlieka svarbią misiją. Bet apie tai žino tik keletas žmonių iš vyriausybės.

— O... — Rita buvo nuginkluota. — Suprantama, dar žino kai kas iš „Stratfordų laivininkystės kompanijos“, bet tu turi laikyti liežuvį už dantų. Nieko nesakyk apie tai nei Henriui, nei dėdei Rendolfui, nei grafui Ruterfordui — žodžiu, niekam.

Rita linktelėjo.

— Suprantama, mis, aš juk nežinojau...

Kai durys paskui kambarinę užsidarė, Džulija apėmė juokas. Jai net teko užsidengti delnu burną, kaip kokiai mokinukei. Bet idėja iš tiesų buvo geniali. Nors... kad ir kokia beprotiška iš pirmo žvilgsnio atrodė jos mintis, ji niekaip negalėjo prilygti tam, kas vyko iš tiesų.

Tikrai... Džulija atsisėdo prieš veidrodį, pasileido plaukus. Žiūrėdama į savo atvaizdą, pajuto, tarsi jį matytų pro lengvą rūką, tarsi ant lygaus paviršiaus būtų užmestas šydas. Pažįstamas kambarys, gėlių puokštės, balta nėriniuota paklodė ant lovos — jos pasaulis, kuriame laimingai gyveno visus šiuos metus ir kuris nuo dabar neteko prasmės.

Ji instinktyviai susišukavo, pakilo, užsivilko naktinius marškinius ir šmurkštelėjo po antklode. Žvakės vis dar degė, kambarys skendėjo prieblandoje. Svaiginančiai kvepėjo gėlės.

Rytoj ji nuves Ramzį į muziejų, žinoma, jei tik jis to panorės. Galbūt jiedu net važiuos į užmiestį traukiniu. O gal nueiti į Tauerį? Ar dar kur nors... kur nors...

Ir staiga jos mintys dingo, išnyko iš galvos — Džulija pamatė jį. Jį ir save. Jiedu buvo drauge.

Samiras kokią valandą prasėdėjo prie stalo. Per tą laiką jis ištuštino pusę butelio savo mėgstamiausio likerio „Perno“. Jis pamėgo tą gėrimą dar Kaire, prancūziškoje kavinukėje. Egiptietis nebuvo girtas: alkoholis tik prislopino karštligišką jaudulį, apėmusį jį, išėjus iš Stratfordų namų. Bet vos tik pagalvojus apie tai, kas atsitiko, širdis vėl imdavo pašėlusiai daužytis.

Staiga jis išgirdo beldimą į langą. Jo kabineto langai buvo iš muziejaus kiemo pusės. Visame pastate dabar tikriausiai švietė tik jo langas... Na, nebent dar naktinių sargų. Egiptietis negalėjo aiškiai matyti pabeldusio į langą žmogaus, bet jis tvirtai žinojo, kas tai. Pašoko ant kojų dar iki garsui pasikartojant. Išėjo į koridorių ir atidarė duris.

Slapiu apsiaustu, pusiau prasegiotais marškiniais priešais jį stovėjo Ramzis Didysis. Samiras pasitraukė į tamsą. Lietaus lašai blizgėjo ant akmeninių muziejaus sienų, ant grindinio priešais įėjimą, bet joks blizgesys negalėjo prilygti dieviškam paslaptingam spindesiui, sklidusiam nuo galingos figūros, stovėjusios priešais Samirą.

— Kuo galiu jums padėti, sere? — paklausė egiptietis.

— Norėčiau užeiti į vidų, gerasis žmogau, — atsakė Ramzis. — Tau leidus, norėčiau žvilgtelėti į savo protėvių bei palikuonių relikvijas.

Šiurpas perėjo Samiro kūnu, išgirdus tokius žodžius. Jis pajuto akyse besitvenkiančias ašaras. Neįmanoma žodžiais išsakyti palaimą, apėmusią egiptietį.

— Mielai, sere, — atsakė jis. — Leiskite man būti jūsų gidu. Man didelė garbė.

Eliotas pastebėjo, jog Rendolfo bibliotekoje dega šviesa. Jis sustabdė automobilį prie šaligatvio, sunkiai išsiropštė iš jo, įveikė kelis laiptelius ir paspaudė durų skambutį. Duris atidarė pats Rendolfas. Jis buvo vienmarškinis, nuo jo stipriai dvokė alkoholiu.

— Viešpatie! Ar žinai, kiek dabar valandų? — paklausė šeimininkas.

Po to nusisuko ir nutipeno į biblioteką, pakvietęs Eliotą sekti paskui jį. Tai buvo nuostabus kambarys: odiniai baldai, graviūros, vaizduojančios žirgus bei šunis, meistriškai sudaryti žemėlapiai... Retai kur tokius pamatysi.

— Atvirai tau prisipažinsiu, — pareiškė Rendolfas, — aš pernelyg pavargau. Atėjai pačiu laiku. Man reikia tavo patarimo.

— Kokio patarimo?

Rendolfas nuėjo prie stalo — didžiulio, papuošto įmantriais raižiniais, apkrauto popieriais, buhalterinėmis knygomis bei sąskaitomis. Iš popierių krūvos kyšojo keistas telefono aparatas, šalia jo — odiniai dėklai sąvaržėlėms, pieštukams, rašikliams.

— Senovės romėnai... — sumurmėjo Rendolfas, sėsdamasis prie stalo ir gurkštelėjęs iš stiklinės. Jis net nemanė pasiūlyti Eliotui atsisėsti ir išgerti vyno. — Ką jie darydavo, pajutę, jog buvo pažeminta jų garbė? Jie persipjaudavo venas, tiesa? Ir ramiai paplūsdavo krauju...

Įdėmiai pažvelgęs į draugą, Eliotas pastebėjo, kad jo akys paraudusios, rankos dreba. Pasiremdamas lazda, jis sunkiai priėjo prie stalo, įsipylė sau vyno iš krištolinio grafino, vėl pripildė Rendolfo stiklinę ir įsitaisė krėsle.

Rendolfas abejingai stebėjo draugą. Pasirėmęs alkūnėmis į stalą, sukišęs pirštus į žilstančius plaukus, jis nukreipė žvilgsnį į šūsnį popierių.

— Jei neklystu, — prabilo Eliotas, — tai Brutas nusižudė savo kardu. Po to Markas Antonijus nesėkmingai mėgino pakartoti jo poelgį. Nepavykus, jis pasikorė Kleopatros miegamajame. Pati karalienė pasirinko mirtį nuo gyvatės įkandimo. Nors tu iš esmės teisus, kartais romėnai persipjaudavo venas... Noriu tau priminti: jokie pinigai neverti žmogaus gyvybės. Neturėtum apie tai net galvoti.

Rendolfas šyptelėjo. Grafas paragavo vyno. Labai neblogas. Stratfordai visada garsėjo puikiais vyno rūsiais. Šiuose namuose kiekvieną dieną buvo geriami tokie gėrimai, kurių kiti net per šventes negalėdavo sau leisti.

— Tu taip manai? Jokie pinigai... Na ir kur man dabar gauti tokius pinigus, kad dukterėčia nesužinotų apie mano išdavystę?

Grafas palingavo galvą:

— Jei tu nusižudysi, ji tikrai apie tai sužinos.

— Bet tuomet man nereikės atsakinėti į jos klausimus.

— Silpnas argumentas. Tau likę gyventi metai — pernelyg didelė kaina už tuos pinigus. Niekus kalbi, drauguži.

— Tikrai? Džulija neketina tekėti už Alekso. Tu pats tai žinai. Ji nepaliks likimo valiai Stratfordų kompanijos. Aš ant bedugnės krašto, Eliotai.

— Taip, turbūt tu teisus.

— Tad ką man daryti?

— Palauk keletą dienų ir įsitikinsi, kad aš neklydau. Tavo dukterėčios galvelė dabar užimta kitais dalykais. Pas ją vieši svečias iš Kairo, kažkoks Ramsėjus Redžinaldas. Aleksą tai nelabai džiugina, bet nieko — jis nusiramins. O tas atvykėlis sugebės atitraukti Džuliją nuo verslo reikalų. Ir nuo mano sūnaus. Ir tuomet tavo problemos nesunkiai išsispręs. Ji tau viską atleis.

— Mačiau tą vaikiną, — prisiminė Rendolfas. — Šįryt, kai Henris sukėlė tą idiotišką sceną. Juk tu nenori pasakyti, kad...

— Turiu tokią nuojautą. Džulija ir tas žmogus...

— Henris turėjo apsigyventi tuose namuose!

— Pamiršk tai. Tu jau negalėsi nieko pakeisti.

— Matau, kad tave tai nelabai jaudina. Nors būtent tu ir turėtum labiausiai nerimauti.

— Tai visai nesvarbu.

— Ir nuo kada?!

— Nuo tada, kai aš susimąsčiau apie žmogaus gyvenimo prasmę. Visų mūsų laukia senatvė ir mirtis. O mes niekaip negalime susitaikyti su realybe, blaškomės, lakstome...

— O tu Dieve! Eliotai, juk tu ne su Lourensu kalbi. Aš Rendolfas, ar pamiršai? Norėčiau ir aš galvoti apie amžinybę. Bet dabar esu pasirengęs parduoti savo sielą už šimtą tūkstančių svarų! Beje, ne aš vienas.

— O aš ne. Nors tokių pinigų neturiu ir niekada neturėsiu. O jei turėčiau, tikrai atiduočiau juos tau.

— Tu atiduotum?

— Be abejonės. Beje, pakalbėkime apie kitus dalykus. Džulijai nepatiks, jei pradėsi klausinėti apie tą Ramsėjų. Jai norisi pabūti vienai, pasijusti nepriklausoma, savarankiška. Viskas dar gali pasikeisti tavo naudai.

— Tu taip manai?

— Taip. O dabar man metas. Pavargau, Rendolfai. O savo venas palik ramybėje. Gerk, kiek tik nori, bet išmesk iš galvos tas baisias mintis. Ir rytoj vakare ateik pas mane pietų. Pasikviečiau Džuliją ir jos paslaptingą svečią. Ir neprieštarauk. O po pietų, manau, tikrai surasime protingą sprendimą. Viskas bus taip, kaip tu panorėsi. Ir aš pagaliau gausiu atsakymus į visus klausimus. Ar galiu tavimi pasikliauti?

— Pietūs rytoj vakare? — pakartojo Rendolfas. — Atėjai vidury nakties, kad pakviestum mane pietų?

Eliotas šyptelėjo, baigė gerti vyną ir pakilo.

— Ne tik. Aš atėjau išgelbėti tavo gyvybę. Patikėk, Rendolfai, šimtas tūkstančių svarų to neverti. Tiesiog gyventi... nejausti skausmo... Na, kaip tau paaiškinti?

— Gerai, nesivargink...

— Labanakt, mano drauge. Nepamiršk, lauksiu rytoj vakare. Gali manęs nelydėti, verčiau eik miegoti, būk geras berniukas. Sutarėme?

Pasiėmęs nedidelį žibintą, Samiras vedė Ramzį per muziejaus sales. Karalius nekalbėjo apie savo jausmus. Jis sustodavo prie stambių eksponatų: mumijų, sarkofagų, statulų, kartais atsisukdavo, apžiūrinėdamas daugybę smulkių daiktų, sudėliotų į spintas bei vitrinas.

Jų žingsniai dusliai aidėjo po muziejaus skliautais. Apsaugininkas, įpratęs prie naktinių Samiro pasivaikščiojimų, seniai paliko lankytojus ramybėje.

— Egiptas — tikras lobynas, — ištarė Samiras. — Čia saugomi karalių kūnai. Viskas, ką pavyko išgelbėti nuo plėšikų ir laiko.

Ramzis tylėjo. Jis sutelkė dėmesį į Ptolemėjų dinastijos mumiją. Keista stilių samplaika: egiptietiškas sarkofagas, ant kurio nutapytas tipinis graiko veidas, o ne stilizuota kaukė, kaip kad būdavo ankstesniais laikais. Tai buvo moters sarkofagas.

— Egiptas, — sušnabždėjo Ramzis. — Praeitis trukdo man suvokti dabartį. Man nepavyks priimti šio pasaulio, kol neatsisveikinsiu su tuo, kuo gyvenau anksčiau.

Samiras pajuto, kaip virpa visas jo kūnas. Saldų kartėlį pakeitė baimė, nebylus siaubas, susitikus su šita nepaprasta būtybe. Abejonių neliko — jis iš tiesų egzistuoja.

Karalius nusisuko nuo egiptietiškų salių.

— Palydėk mane iki išėjimo, mano drauge, — paprašė Ramzis. — Pasiklysiu šituose labirintuose. Nepatinka man tavo muziejus.

Samiras pajudėjo išėjimo link, žibintu apšviesdamas svečiui kelią.

— Sere, jei ketinate vykti į Egiptą, tai išvažiuokite nedelsiant. Toks mano patarimas, nors tikriausiai jums jo nereikia. Pasiimkite Džuliją Stratford, jei norite, ir keliaukite. Tik, maldauju, palikite Angliją!

— Kodėl taip sakai?

— Valdžia žino, kad iš Lourenso kolekcijos buvo pavogtos auksinės monetos. Be to, jie panorės pasižiūrėti į Ramzio Didžiojo mumiją. Ir taip jau sklando visokiausi gandai.

Samiras pastebėjo, kaip tamsoje grėsmingai sužibo karaliaus akys.

— Prakeiktas Henris Stratfordas, — iškošė svečias pro dantis. Jis paspartino žingsnį. — Nunuodijo savo dėdę, išmintingą, kilniaširdį žmogų. Juk jiedu buvo to paties kraujo! Ir pavogė iš stingstančio lavono šitą auksinę monetą!

Samiras suakmenėjo. Šokas buvo stipresnis, negu galima buvo tikėtis. Intuityviai egiptietis jautė, jog Ramzis sako tiesą. Vos tik pamatęs negyvą draugo kūną, iškart įtarė kažką negera. Tai nebuvo panašu į natūralią mirtį. Bet Samiras visada manė, jog Henris bailys.

Jis vos atgavo kvapą ir pažvelgė į greta stovinčią niūrią figūrą.

— Jūs jau mėginote man tai pasakyti. Bet aš negaliu tuo patikėti!

— Mačiau tai savo akimis, — liūdnai ištarė karalius. — Taip pat mačiau, kaip tu raudodamas suklupai prie savo draugo Lourenso kūno. Šios scenos susiliejo su mano sapnais — iš lėto busdamas sapnuodavau, — tačiau prisimenu jas iki smulkiausių detalių.

— Nusikaltėlis neturi likti nenubaustas! — Samiras vis dar drebėjo visu kūnu.

Ramzis uždėjo ranką jam ant peties, ir jiedu lėtai pajudėjo išėjimo link.

— Henris Stratfordas žino mano paslaptį, — karčiai ištarė karalius. — Jis pasakoja teisybę. Kai tas niekšas mėgino nunuodyti ir savo pusseserę, aš pakilau iš karsto, norėdamas jį sustabdyti. O, jei tik tada būčiau turėjęs jėgų!.. Būčiau pasmaugęs jį. Man reikėtų užbalzamuoti tą niekšą, susupti į drobulę, įkišti į aprašinėtą sarkofagą ir pateikti pasaulio dėmesiui kaip Ramzį!

— Tai būtų teisingas nuosprendis, — pritarė Samiras. Jis jautė akyse besitvenkiančias ašaras, bet nuo jų nė kiek nepalengvėjo. — Ką ketinate daryti, sere?

— Suprantama, aš jį nužudysiu. Dėl Džulijos ir dėl savęs. Kitos išeities nėra.

— Lauksite tinkamo momento?

— Lauksiu leidimo. Džulija Stratford myli savo dėdę, neapykanta jai svetima. Be to, būtų pralietas kraujas... jai tai nepriimtina. Suprantu merginos jausmus, tačiau mano kantrybė nėra begalinė. Henris kelia mums grėsmę, ir daugiau negalima su tuo taikstytis.

— O kaip aš? Juk irgi žinau jūsų paslaptį, sere. Ar ir mane nužudysite?

— Neprašau paslaugos tų žmonių, kuriems ketinu pakenkti. — Ramzis sustojo. — O kas dar žino tiesą?

— Grafas Ruterfordas, Džuliją įsimylėjusio jaunuolio tėvas...

— A, to jaunuolio geromis akimis. Alekso...

— Taip, sere. Tai žmogus, su kuriuo reikia skaitytis. Jis kažką įtaria. Ir yra iš tų, kurie gali patikėti neįtikėtinais dalykais.

— Tas žinojimas — nuodai! — sušuko Ramzis. — Mirtini. Pavojingesni už tuos, kurie buvo mano kapavietėje. Iš pradžių vilioja, traukia, po to pagimdo žmoguje godumą, o dar vėliau įstumia į neviltį.

Jiedu priėjo prie durų. Lauke vis dar lijo — Samiras matė ant stiklo lašus, nors triukšmo negirdėjo.

— Pasakyk, kodėl tas žinojimas nenuodija tavęs? — paklausė Ramzis.

— Aš nenoriu gyventi amžinai, sere.

Ramzis patylėjo ir pasakė:

— Žinau. Matau. Nors sielos gilumoje negaliu to suprasti.

— Keista, kad turiu jums aiškinti, sere. Jūs tiek daug visko žinote, ko man nelemta sužinoti per visą savo gyvenimą.

— Ir vis tiek būsiu dėkingas, jei man paaiškinsi.

— Man regis, taip ilgai gyventi nėra lengva. Visada mylėjau savo draugą Lourensą ir dabar nerimauju dėl jo dukters... Ir dėl jūsų. Bijau sužinoti tai, kam nesu dvasiškai pasirengęs.

Stojo ilga tyla.

— Tu išmintingas žmogus, — pagaliau ištarė karalius. — Bet dabar dėl Džulijos neverta nerimauti. Aš sugebėsiu ją apginti... netgi nuo paties savęs.

— Paklausykite mano patarimo, išvažiuokite kuo greičiau. Sklando patys įvairiausi gandai. Netrukus pastebės tuščią sarkofagą... O jums išvykus, kalbos nurims. Jiems tiesiog teks nutilti. Žmogaus protas nepajėgus to suvokti.

— Gerai, aš išvyksiu. Man būtina vėl pamatyti Egiptą... Aleksandriją, rūmus, gatves, kuriomis vaikščiojau. Pamatyti, atsisveikinti su praeitimi ir priimti naują pasaulį. Tiktai kada tai įvyks — dar neaišku.

— Jums prireiks dokumentų, sere. Mūsų laikais žmogus negali gyventi be dokumentų. Aš viskuo pasirūpinsiu.

Ramzis susimąstė, po to paklausė:

— Sakyk, kur galėčiau rasti Henrį Stratfordą?

— Nežinau, sere. Jei žinočiau, pats jį būčiau nudėjęs. Kai nori, jis gyvena pas tėvą, kartais pas meilužę. Jau verčiau išvažiuokite iš Anglijos. Kerštas gali palaukti. Leiskite parengti jums dokumentus, sere.

Ramzis linktelėjo, bet tai nebuvo sutikimas. Karalius tik pripažino, jog patarimas geras, ir Samiras tą puikiai suprato.

— Kaip galėčiau atsilyginti už tavo ištikimybę? — paklausė karalius. — Ko už tai nori?

— Būti šalia jūsų, sere. Pažinti jus, suvokti jūsų išminties galią. Jūs nustelbiate viską, nieko panašaus man neteko matyti. Esate pati didžiausia paslaptis. Man nieko nereikia — kad tik žinočiau, jog išvykote ir esate saugus. Ir dar — kad apgintumėte Džuliją Stratford.

Ramzis pritariamai nusišypsojo:

— Ruošk man dokumentus.

Karalius įkišo ranką į kišenę ir ištraukė auksinę monetą, kurią, net neapžiūrėjęs, Samiras iškart atpažino.

— Bet, sere, aš negaliu. Juk tai ne šiaip sau pinigai. Tai kur kas daugiau...

— Paimk, mano drauge. Ten, iš kur atėjau, tokių yra daugybė. Egipte paslėpiau lobius, kurių vertės net pats negalėčiau nustatyti.

Samiras paėmė monetą, nenutuokdamas, ką su ja darysiąs.

— Galiu ją panaudoti jūsų reikalams.

— O savo? Ko reikia, kad tu galėtum išvykti su mumis?

Egiptiečio pulsas padažnėjo. Jis atidarė duris, ir karalius tyliai nėrė į lietų.

Samiras dar ilgai stovėjo prie muziejaus durų, jausdamas ant veido šaltus lašus ir nesijudindamas iš vietos. Po to atsikvošėjo, įėjo į patalpą, užsirakino ir nužingsniavo prie pagrindinio įėjimo. Vestibiulyje stovėjo didžiulė Ramzio Didžiojo statula, tarsi sveikindama kiekvieną, ateinantį į muziejų. Figūra nelabai buvo panaši į tikrą karalių, tačiau Samiras pajuto, jog pasirengęs nusilenkti prieš ją.

Inspektorius Trentas sėdėjo prie savo darbo stalo Skotland jarde, paskendęs mintyse. Buvo jau antra valanda. Seržantas Galtonas seniai išėjo. Pats inspektorius jautėsi mirtinai pavargęs, bet mintys apie paslaptingus įvykius, prie kurių dabar dar prisidėjo ir žmogžudystė, vis sukosi jo galvoje.

Šiaip jau inspektoriaus nedomino lavonų skrodimas. Bet pažvelgti į Tomio Šarplso kūną jį paskatino viena aplinkybė — vaikino kišenėje buvo rasta auksinė moneta, kaip du vandens lašai panaši į „Kleopatros monetas“ Lourenso kolekcijoje. Ir dar pas jį buvo rasta užrašų knygelė, kurioje užrašytas Henrio Stratfordo adresas.

To paties Henrio, kuris rėkdamas šiandien išlėkė iš savo pusseserės namų, visiems tvirtindamas, kad jį užpuolė mumija.

Tai bent mįslė. Tas faktas, kad Henris galėjo turėti senovinę monetą, nieko nestebino. Vos prieš dvi dienas jis mėgino parduoti monetą, dabar jau drąsiai galima tą tvirtinti. Bet kodėl jaunuolis mėgino už savo skolas atsiskaityti su Šarplsu tokia vertinga moneta? Ir kodėl žudikas nepaėmė vertingos relikvijos iš lavono kišenės?

Trentas pirmiausia paskambino į Britų muziejų. Po to išvertė iš lovos Henrį Stratfordą, ketindamas jį apklausti.

Bet iki šiol niekas nepaaiškėjo. Nei apie monetą, nei apie žmogžudystę. Žinoma, Henris nieko nežudė. Panašūs džentelmenai gali mėnesių mėnesiais kvaršinti galvas kreditoriams. Be to, jis ne toks žmogus, kuris galėtų šaltakraujiškai smeigti peiliu kam nors į krūtinę. Bent jau taip manė Trentas...

Kita vertus, Henris nepanašus ir į žmogų, galintį išbėgus iš pusseserės namų visa gerkle šūkauti, kad jį užpuolė mumija.

Ir dar kai kas nedavė inspektoriui ramybės. Mis Stratford labai keistai reagavo į į beprotiškus savo pusbrolio pasakojimus. Ji neatrodė išsigandusi. Jau greičiau pasipiktinusi. Kodėl tas įvykis visai merginos nestebino? Ir kas tas keistas, nežinia iš kur staiga atsiradęs džentelmenas, apsigyvenęs jos namuose? Ir kodėl Henris taip keistai žiūrėjo į jį? Mergina, be abejo, kažką slepia. Turbūt vis dėlto reikia iškrėsti namus ir pasikalbėti su sargu.

Žodžiu, miegoti šiąnakt jam neteks.