Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

3 skyrius

Džulija lėtai leidosi laiptais žemyn. Su šlepetėmis, nėriniuotu peniuaru, kurio ilgus skvernus teko prilaikyti rankomis, kad nesivilktų žeme ir kad, įsipainiojusi į juos, mergina nesukluptų. Jos banguoti kaštoniniai plaukai krito ant nugaros, dengė pečius.

Įėjusi į biblioteką, ji pastebėjo saulę — galingas auksinių saulės spindulių srautas liejosi iš oranžerijos pro atviras duris. Šviesa mirgėjo, šokinėjo fontane ir palubėje tarp susipynusios lapijos.

Ilgi auksiniai spinduliai nusidriekė iki tamsaus kampo ir apšvietė auksinę Ramzio Prakeiktojo kaukę, rytietišką kilimą bei pačią mumiją, gulinčią atvirame sarkofage — kietai suspaustu tvarsčiais veidu ir beveik permatomomis galūnėmis, kurios, atrodo, švytėjo iš vidaus ir įgijo įkaitinto dykumos smėlio atspalvį.

Kambarys regimai šviesėjo. Netikėtai saulė apšvietė ant tamsaus aksomo gulėjusias auksines monetas. Ji privertė sužibėti marmurinį Kleopatros biustą, aplinkui kurį susidarė auksaspalvė aureolė. Ant visų auksu padengtų daiktų žaidė saulės spinduliai: ant indelių dangčių, ant ąsočių, ant knygų paauksuotais viršeliais. Saulė apšvietė ir išryškino ant dienoraščio užrašytą vardą: „Lourensas Stratfordas“.

Džulija stovėjo nejudėdama ir mėgavosi ja apgaubusia šiluma. Niūraus rūko nebeliko nė kvapo. Ir jai pasirodė, tarsi mumija, pasitikdama galingą šviesos srautą, sujudėjo. Pasivaideno, tarsi ji atsiduso — vos girdimai... kaip alsuoja besiskleidžianti gėlė. Kokia neregėtai nuostabi iliuzija! Žinoma, mumija nejuda. Tačiau dabar ji kažkokia didesnė, rankos bei pečiai tarsi suapvalėjo, pirštai įsitempė... kaip gyvi.

— Ramzi... — sušnabždėjo Džulija.

Ir vėl tas pats garsas, ją išgąsdinęs naktį. Ne, tai ne garsas. Ne tai, ką galima pavadinti garsu. Tai didžiulio namo alsavimas. Kvėpuoja mediena, tinkas. Veikiami rytinės šilumos. Džulija akimirką užsimerkė ir išgirdo Ritos žingsnius. Žinoma, juk čia atėjo Rita... Tuos garsus skleidžia ji: širdies plakimas, kvėpavimas, drabužių šnaresys.

— Mis, jau sakiau jums, jog man nepatinka, kad namuose yra šitas keistas daiktas, — pasakė moteris.

Ir vėl tas garsas. Gal tai šnara šluotelė iš plunksnų, kuria Rita valo nuo baldų dulkes?

Džulija neatitraukė akių nuo mumijos, po to priėjo visai arti ir įsmeigė žvilgsnį į veidą. Viešpatie! Naktį ji to nepastebėjo. O dabar, saulės spinduliuose, jis merginai pasirodė visai kitoks. Juk tai gyvo žmogaus veidas!

— Sakau jums, mis, mane tiesiog purto iš baimės.

— Nekvailiok, Rita. Būk gera, atnešk man kavos.

Mergina priartėjo prie pat mumijos. Juk nieko čia nėra, niekas jos nesustabdys. Jei nori, gali ir paliesti. Džulija girdėjo Ritos niurzgėjimą. Girdėjo atsidarant ir vėl užsidarant virtuvės duris. Ir tik tada prisilietė prie tvarsčių, kuriais buvo suveržta dešinioji mumijos ranka. Audinys labai minkštas, trapus ir šiltas — įkaitintas saulės spindulių!

— Saulė tau kenkia, ar ne taip? — paklausė Džulija, žvelgdama mumijai į akis. Žinoma, juk nemandagu kalbantis žiūrėti kažkur pro šalį. — Bet man taip nesinori, kad tave iš čia išneštų. Be tavęs jausiuosi vieniša. Ir neleisiu jiems pjaustyti tavęs. Garbės žodis, neleisiu.

Nejaugi po kaukolę dengiančiais tvarsčiais ji mato kaštoninius plaukus? Atrodė, kad jie darosi vis tankesni, kad jie jaučia skausmą, nes yra taip stipriai prispausti prie galvos. Keistas reginys užvaldė Džulijos vaizduotę, ji susimąstė. Mumijoje jautėsi asmenybė... taip pat, kaip nuostabioje skulptūroje. Aukštas, plačiapetis Ramzis. Galva pakreipta, rankos nuolankiai sudėtos ant krūtinės.

Iki skausmo aiškiai Džulija prisiminė tėvo užrašus.

— Tu iš tiesų nemirtingas, mielasis, — ištarė mergina. — Mano tėvas tuo pasirūpino. Gali mus keiksnoti už tai, kad įėjome į tavo kapavietę, tačiau dabar į tave žiūrės tūkstančiai žmonių, tave vadins vardu. Ir tu tikrai gyvensi amžinai...

Keista, ji tuojau pat apsipils ašaromis. Tėvas mirė. O su ja šita mumija, kuri tėvui buvo tokia reikšminga. Tėvas guli Kaire, šaltame kape — jis visada norėjo būti palaidotas Egipte. O Ramzis Prakeiktasis šildosi Londono saulėje.

Ji krūptelėjo, netikėtai išgirdusi Henrio balsą:

— Tu kalbiesi su šituo prakeiktu padaru kaip ir tavo tėvas.

— O Dieve, juk nežinojau, kad tu čia! Iš kur atsiradai?

Jis stovėjo arkoje tarp dviejų svetainių, nuo jo peties buvo nukaręs ilgas šalikas. Pavargęs, nesiskutęs ir tikriausiai girtas. Ir dar ta šlykšti pašaipėlė lūpose... Džulija pasijuto nejaukiai.

— Buvo nuspręsta, kad aš tavimi rūpinsiuos, — pasakė Henris. — Pameni?

— Žinoma, pamenu. Manau, tau tai labai patinka.

— Kur baro raktai? Kažkodėl jis užrakintas. Kurių galų Oskaras jį rakina?

— Oskaras paprašė laisvadienio iki rytdienos. Gal tau geriau išgerti kavos? Kava tau dabar nepakenks.

— Nejaugi, brangioji? — Henris užsimetė šaliką ant peties ir sviedęs paniekinamą žvilgsnį į egiptietišką salę, artėjo prie Džulijos. — Nejaugi tau patinka mane žeminti? — paklausė jaunuolis, ir jo lūpose vėl atsirado ta pati šypsenėlė. — Mano vaikiškų žaidimų drauge, mano mažoji sesute! Negaliu pakęsti kavos. Norėčiau portveino, o dar geriau būtų brendis.

— Neturiu nei vieno, nei antro, — atsakė Džulija. — Gal tu verčiau pakilk į viršų ir išsimiegok.

Tarpduryje pasirodė Rita. Ji laukė nurodymų.

— Rita, prašau padaryti dar vieną kavos — misteriui Stratfordui, — paliepė Džulija.

Henris nė nemanė išeiti. Buvo aišku, kad Džulijos pasiūlymą jis nuleido negirdomis. Jis spoksojo į mumiją. Regis, ji kažkuo labai nustebino jaunuolį.

— Ar mano tėvas iš tiesų su juo kalbėdavosi? Taip pat, kaip dabar aš? — paklausė Džulija.

Henris atsakė ne iš karto. Nusisuko, priėjo prie alebastrinių ąsočių, vis toks pats išdidus ir nepriklausomas.

— Taip, jis su mumija kalbėdavosi taip, tarsi ji galėtų jam atsakyti. Lotyniškai. Žinai, man regis, tavo tėvas jau seniai sirgo. Pernelyg ilgai jis gyveno karštoje dykumoje, švaistydamas pinigus lavonams, straipsniams, visokiam šlamštui.

Kokie užgaulūs žodžiai! Kiek juose neapykantos, kiek lengvabūdiškumo! Henris sustingo šalia vieno ąsočių, stovėdamas nugara į Džuliją. Veidrodyje mergina pamatė, kaip jis žiūri į ąsočio vidų.

— Bet juk jis švaistė savo pinigus, argi ne? — paklausė mergina. — Jis tiek daug padarė dėl mūsų visų. Bent jau jis pats taip manė.

Henris staiga atsisuko:

— Ką tu nori tuo pasakyti?

— Kad tu pats nelabai tinkamai naudojai savo pinigus.

— Dariau viską, ką tik galėjau. Ir apskritai, kas tu tokia, kad mane smerktum? — pasipiktino Henris. Staiga ant jo veido atsirado ryškus saulės spindulys, ir Džulija išsigando: jo veidas buvo žiaurus.

— O ką tu pasakysi apie „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ akcininkus? Ar dėl jų irgi darei viską, ką tik galėjai? Ar tai jau ne tavo jėgoms?

— Ne taip smarkiai, mano mergyte, — pasakė Henris, artėdamas prie Džulijos. Išdidžiai pažvelgęs į mumiją, tarsi ji būtų lygiavertė pokalbio dalyvė, jis apsisuko ir prisimerkęs pažvelgė į Džuliją. — Dabar tu turi tik mane ir mano tėvą. Mes tau reikalingi labiau, nei tau šiandien atrodo. Ir apskritai, ką tu išmanai apie prekybą ar laivininkystę?

Įdomu, jis pasuka teisingu keliu ir čia pat vėl viską sugadina. Žinoma, jiedu su tėvu reikalingi merginai, bet kuo čia dėta prekyba ar laivininkystė? Jie reikalingi todėl, kad yra vieno kraujo, tos pačios giminės — kokia dar, po velnių, prekyba ar laivininkystė!

Džulija nenorėjo, kad Henris pastebėtų, jog jinai Įsižeidė. Ji nusisuko į svetainę, pažvelgė į langus, esančius šiaurinėje pusėje. Ten rytas dar tik brėško.

— Aš žinau, kiek bus dukart du, mielas broliuk, — ištarė ji. — Ir tai kiek apsunkina mano padėtį.

Džulija lengviau atsikvėpė, pamačiusi įeinant Ritą. Mergina laikė rankose padėklą, ant kurio stovėjo sidabrinis servizas. Ji pastatė padėklą ant stalo, pagrindinėje svetainėje, už dviejų pėdų nuo Džulijos.

— Ačiū, mieloji. Kol kas viskas.

Baugščiai pažvelgusi sarkofago pusėn, Rita išskubėjo iš salės. Ir vėl Džulija liko su broliu. Nejaugi teks tęsti nemalonų pokalbį? Ji lėtai atsisuko ir pastebėjo, jog Henris stovi priešais Ramzį.

— Tuomet pakalbėkime apie reikalus, — pasiūlė jis ir atsisuko į pusseserę. Jis atlaisvino šilkinį kaklaraištį, nutraukė jį nuo kaklo, susigrūdo į kišenę ir svirduliuodamas žengė link Džulijos.

— Žinau, ko tu nori, — pasakė ji. — Žinau, ko judu abu su dėde Rendolfu iš manęs norite. Ir suprantu, ko jums reikia. Nori gauti savo palikimo dalį ir sumokėti skolas. Viešpatie! Tu visiškai susipainiojai.

— Kokia šventeiva, — ištarė Henris. Dabar jis stovėjo už dviejų žingsnių nuo sesers nugara į akinančią saulę. Ir į mumiją. — Sufražistė, mažoji archeologė. O dabar dar mėginsi savo jėgas ir versle, a?

— Pabandysiu, — šaltai atrėžė mergina. Ji irgi supyko. — Kas man belieka? Leisti tavo tėvui galutinai viską iššvaistyti? Dieve! Henri, kaip man gaila tavęs!

— Tu čia apie ką? — paklausė Henris, prikišęs prie merginos apžėlusį veidą ir kvėpuodamas į ją alkoholiu. — Turbūt manai, kad turime tau atsiskaityti? Ar aš teisingai supratau?

— Kol kas nežinau. — Džulija atsuko jam nugarą, nuėjo į svetainę ir atidarė nedidelį sekreterą. Atsisėdo, ištraukė čekių knygelę bei rašalo buteliuką.

— Pripažink, broliuk, juk malonu turėti pinigų daugiau, negu gali išleisti? Netgi daugiau, negu gali suskaičiuoti? Ir tuo pačiu nepajudinti nė piršto, kad juos uždirbtum?

Džulija atsisuko ir nepakeldama akių ištiesė čekį. Po to pakilo, priėjo prie lango ir, atitraukusi nėriniuotą užuolaidą, pažvelgė į gatvę. „Meldžiu, Henri, išeik, — pamanė ji, — išeik iš čia“. Jai nesinorėjo skaudinti dėdės. Apskritai nieko skaudinti nesinorėjo. Bet ką padarysi? Mergina jau seniai žinojo apie Rendolfo išeikvotus pinigus. Kai pastarąjį kartą Džulija buvo Kaire, jiedu su tėvu apie tai kalbėjosi. Suprantama, Lourensas ketino stebėti situaciją. Seniai tam rengėsi. O dabar visa atsakomybė tenka jai.

Džulija staiga atsisuko. Ją nustebino tyla. Mergina pamatė, jog Henris vėl stovi egiptietiškoje salėje ir žiūri į ją šaltomis tuščiomis akimis.

— Kai ištekėsi už Alekso, atimsi iš mūsų teisę į mūsų palikimo dalį?

— Dėl Dievo, Henri, išeik, palik mane ramybėje.

Jo veidas įgavo keistą išraišką — jame pasirodė kažkoks niūrus ryžtingumas. „O juk Henris jau nebeatrodo jaunas, — pamanė Džulija. — Su savo žalingais įpročiais, begaliniais lėbavimais jis beviltiškai paseno. Ir akivaizdžiai reikalingas užuojautos“. Bet kuo ji gali broliui padėti? Duoti pinigų? Henris tuojau pat juos prašvilps. Džulija vėl nusisuko į šaltą Londono gatvę.

Ankstyvi praeiviai. Auklė pereina gatvę, priekyje stumdama vežimėlį su jame gulinčiais dvynukais. Pasikišęs po pažastimi laikraštį, kažkur skuba senis. Britų muziejaus apsaugininkas tingiai vaikštinėja prie paradinio įėjimo, kaip sykis po šituo langu. O kiek žemiau gatve, šalia dėdės Rendolfo namų, kambarinė Sali, įsitikinusi, jog tokį ankstyvą rytą jos niekas nemato, purto kilimėlį tiesiog prie įėjimo.

Kodėl už nugaros nė menkiausio garso? Kodėl Henris nepuolė pro duris, nesigirdėjo durų trenksmo? O gal jis vis dėlto išėjo? Ne, Džulija išgirdo tylų skambtelėjimą — kiniškame puodelyje judėjo šaukštelis. Prakeikta kava.

— Nežinau, kaip tu iki to nusiritai, — ištarė Džulija, vis dar žiūrėdama pro langą. — Vertybiniai popieriai, algos, premijos — jūs turėjote viską. Abudu su tėvu.

— Ne, mieloji, ne viską, — prieštaravo Henris. — Tai jūs viską susigriebėte.

Į puodelį pilamos kavos garsas. O Dieve!

— Paklausyk, sesute, — Henrio balsas toks žemas, jame tiek įtampos. — Nenoriu daugiau pyktis. Tikriausiai ir tu nebenori. Eikš čia. Prisėsk. Drauge išgersime kavos — kaip civilizuoti žmonės.

Džulija nepajudėjo. Henrio geraširdiškumas ją gąsdino labiau, nei jo žiaurumas bei pyktis.

— Ateik, išgerk su manim kavos, Džulija!

Nieko nepadarysi. Ji atsisuko, nepakeldama akių priėjo prie stalo ir tik tada pažvelgė į brolį, tiesiantį jai puodelį su garuojančiu gėrimu.

Visoje šitoje scenoje buvo kažkas keista... Nenatūrali Henrio poza, abejingai grėsminga jo veido išraiška.

Džulija turėjo tik vieną akimirką apie tai pagalvoti. Nes tai, ką ji pamatė už Henrio nugaros, privertė merginą suakmenėti iš siaubo. Jos protas mėgino maištauti, bet argi galima netikėti savo akimis.

Mumija sujudėjo. Ištiesusi pirmyn dešinę ranką su kabančiais nuo jos skudurais, mumija pakilo iš sarkofago ir žengė žingsnį pirmyn. Šauksmas įstrigo Džulijos gerklėje. Būtybė žengė prie jos, tiksliau — prie Henrio, kuris buvo atsisukęs į ją nugara. Mumija artėjo netvirtais žingsniais, siūbuodama, ištiesusi pirmyn ranką. Nuo jos tvarsčių byrėjo dulkės. Orą pripildė dulkių bei trūnėsių kvapas.

— Kas tau darosi, velniai rautų?! — suriko Henris.

Mumija atsistojo jam už nugaros. Jos ištiesta ranka atsirado ant Henrio kaklo.

Džulija taip ir liko be žado. Siaubo apimta, ji išleido kažkokį garsą, tarsi sugargaliavo — taip būna siaubo sapnuose, kai nori rėkti, bet negali. Henris atsisuko, intuityviai pakėlė rankas, ketindamas gintis, ir puodelis su kava triukšmingai parvirto ant sidabrinio padėklo. Iš jaunuolio lūpų išsiveržė klaikus staugimas — jo rankos pamėgino nustumti jį smaugiančią mumiją. Pirštai įsikibo į sudūlėjusius skudurus, pakilo dulkių debesis. Mumija triukšmingai išlaisvino iš tvarsčių ir kairę ranką ir jau abiem rankom smaugė Henrį.

Rėkdamas laukiniu balsu, jis atstūmė keistą būtybę, suklupo, po to staiga pašoko ir kaip patrakęs puolė bėgti. Nubėgo per paradinę salę, po to sukaukšėjo marmurinėmis vestibiulio plokštėmis...

Sustingusi iš siaubo, Džulija paklaikusiomis akimis žiūrėjo į šalia ilgo stalo suklupusią nemalonią būtybę. Mumija gargaliavo, mėgindama atsikvėpti. Mergina išgirdo, kaip atsidarė ir su trenksmu vėl užsidarė išorinės durys.

Dar niekada gyvenime ji nebuvo taip arti beprotybės. Virpėdama visu kūnu, apimta siaubo, mergina ėmė trauktis atatupsta nuo klaikios skudurais apvyniotos būtybės, nuo atgijusio numirėlio, kuris dabar iš visų jėgų stengėsi pakilti nuo žemės.

Nejaugi mumija žiūri į ją? Negi pro suplyšusius tvarsčius mirksi mėlynos jos akys? Ramzis ištiesė rankas į Džuliją, ir jos kūnas akimirksniu pasidengė lipniu prakaitu. Džuliją supykino. „Kad tik nenualpčiau. Kas beatsitiktų, negalima prarasti sąmonės“.

Staiga mumija nusisuko. Kur ji žiūri? Į savo sarkofagą ar į oranžeriją, skendinčią saulės spinduliuose? Ji gulėjo ant kilimo ir atrodė išsekusi, po to pajudėjo ir nušliaužė į saulės apšviestą kambario kraštą.

Džulija vėl išgirdo būtybės kvėpavimą. Gyva! Šventas Dieve! Ji gyva! Būtybė, sutelkusi visas jėgas, judėjo pirmyn, truputį pakeldama virš grindų galingą kūną ir sunkiai vilkdama kojas.

Colis po colio mumija judėjo iš salės ir galiausiai pasiekė saulės spindulį, sklindantį iš bibliotekos. Tada sustojo ir ėmė giliai kvėpuoti. Atrodė, tarsi kvėpuotų ne oru, o šviesa. Po to kiek pakilo, pasirėmusi alkūnėmis, ir jau greičiau nušliaužė oranžerijos link. Nuo kojų krito tvarsčiai. Ant kilimo liko dulkių takelis. Pečių danga subyrėjo į gabalus. Regis, drobulės iro, veikiamos šviesos.

Lėtai, tarsi sapne Džulija slinko mumijai iš paskos, laikydamasi saugaus atstumo, tačiau nesugebėdama atitraukti akių nuo neįprasto reginio.

Būtybė nušliaužė prie karštų saulės spindulių srauto, nurimo šalia fontano ir lėtai apsivertė ant nugaros. Viena ranka pakilo aukštyn, link stiklinių lubų, kita bejėgiškai nukrito ant krūtinės.

Džulija, netardama nė žodžio, įėjo į oranžeriją. Vis dar drebėdama, ji ėjo vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai sustojo šalia mumijos.

Saulės spinduliuose kūnas augo, standėjo! Darėsi vis tvirtesnis. Mergina girdėjo plyštančių tvarsčių traškėjimą, matė, kaip kilnojasi krūtinė.

Ir veidas... O Dieve, veidas! Po plonais tvarsčiais ryškėjo švytinčios žydros akys... Būtybė pakėlė ranką ir nuplėšė tvarsčius nuo veido. Tikrai, akys didžiulės, žydros. Dar vienas ryžtingas judesys — ir dingsta skudurai nuo galvos, išlaisvindami minkštų kaštoninių plaukų kupetą.

Po to mumija atsiklaupė, įkišo rankas į fontaną ir prinešė prie burnos rieškučias žvilgančio saulės spinduliuose vandens. Ji gėrė mėšlungiškai, dideliais gurkšniais... ir staiga atsisuko į Džuliją. Riebių pilkų dulkių ant veido beveik nebeliko — jos buvo nuplautos.

Į Džuliją žvelgė gyvas žmogus! Žydraakis vyriškis. Ir jo veidas buvo protingas.

Mergina vėl mėgino surikti, bet šauksmas sustingo lūpose, o iš jų teišsiveržė tik graudus atodūsis. O gal dejonė? Džulija nevalingai ėmė trauktis atgal. Žmogus atsistojo.

Dabar jis jau stovėjo visu ūgiu ir ramiai žiūrėjo į merginą. Jo pirštai nesustodami dirbo, rinkdami tvarsčių likučius iš plaukų. Taip, iš tankių, banguotų kaštoninių plaukų! Jie dengė ausis ir švelnia banga krito ant kaktos. Akys žvelgė į Džuliją ir... akivaizdžiai ja gėrėjosi.

Tik pamanykite! Jis žavisi, žiūrėdamas į ją!

Atrodė, jog mergina tuojau nualps. Ji buvo skaičiusi apie tai, kaip panelės alpsta. Žinojo, jog šitaip būna, nors pati niekada nebuvo praradusi sąmonės. Kojos linko, atrodė grindys slysta iš po jų. Viskas aplinkui nublanko, pradėjo sklaidytis. Ne! Tik ne tai! Ji negali nualpti šitos būtybės akivaizdoje.

Atgijusios mumijos akivaizdoje!

Virpančiomis kojomis mergina nuėjo atgal, į egiptietišką salę. Kūnas išpiltas prakaito, pirštai mėšlungiškai glamžo peniuaro nėrinius.

Žmogus smalsiai stebėjo ją, tarsi jam būtų įdomu, ką Džuliją ketina daryti. Paskui nutraukė tvarsčius nuo kaklo, pečių, plačios krūtinės. Mergina lėtai užsimerkė, po to taip pat lėtai atsimerkė. Žmogus niekur nedingo — tos pačios tvirtos rankos, tas pats galingas liemuo. Ir dulkės vis dar taip pat byra nuo blizgančių kaštoninių plaukų.

Vyriškis žengė žingsnį pirmyn. Džulija traukėsi. Jis žengė dar vieną žingsnį. Mergina dar toliau traukėsi. Ji traukėsi atatupsta tol, kol atsirėmė nugara į ilgą stalą, stovėjusi viduryje antrosios svetainės. Rankos apčiuopė sidabrinį padėklą.

Žmogus tyliai artėjo prie jos — tas nepažįstamasis, tas gražus vyriškis didžiulėmis žydromis akimis.

Viešpatie! Ji kraustosi iš proto! Koks skirtumas, gražus jis ar ne. Jis ką tik vos nepasmaugė Henrio! Naršydama rankomis po ilgą stalą, Džulija traukėsi link vestibiulio durų.

Priėjęs prie stalo, vyriškis sustojo. Pažvelgė į sidabrinį kavinuką, parvertė puodelį, kažką paėmė nuo padėklo. Ką? A, tai sulamdyta nosinaitė. Turbūt Henris ją čia paliko? Negalėdama patikėti savo akimis, Džulija pamatė vyriškį rodant pirštu į pralietą kavą. Po to jis prabilo tyliu sodriu baritonu:

— Ateik, išgerk su manim kavos, Džulija.

Puikus angliškas akcentas. Pažįstami žodžiai. Džulija iš nuostabos krūptelėjo. Tai tikrai nebuvo kvietimas — žmogus tik mėgdžiojo Henrį. Tokia pati intonacija. Būtent tą frazę ištarė jos pusbrolis.

Vyriškis išvyniojo nosinę — joje buvo balti milteliai, maži žvilgantys kristalo gabaliukai. Po to žmogus parodė į alebastrinius ąsočius. Vienas jų buvo atidengtas. Jis vėl prabilo nepriekaištinga anglų kalba:

— Išgerk su manim kavos, dėde Lourensai.

Dejonė išsiveržė iš Džulijos lūpų. Ji žvelgė į vyriškį nematančiomis akimis, jos ausyse tebeskambėjo jo žodžių aidas. Viskas aišku: Henris nunuodijo jos tėvą, o ši būtybė buvo nusikaltimo liudininkė. Pusbrolis mėgino ir ją nunuodyti. Džulijos protas nepajėgė to suprasti ir patikėti tuo. Ji mėgino save įtikinti, jog negalėjo to būti, ir tuo pačiu suprato, kad tai tiesa. Taip pat tiesa, kad mumija gyva, kvėpuoja, stovi štai dabar priešais ją. Sugrįžo į gyvenimą nemirtingasis Ramzis, išsilaisvinęs iš jį kausčiusių sudūlėjusių pančių. Štai jis — stovi jos svetainėje, ir saulė šviečia jam į nugarą.

Grindys slydo iš po merginos kojų, akys aptemo. Džulija suvokė, jog netenka sąmonės, pamatė, kaip aukšta vyriškio figūra žengia pirmyn, pajuto, kaip tvirtos rankos sugriebia ją ir laiko taip stipriai, kad vėl sugrįžta saugumo jausmas.

Ji atsimerkė ir pažvelgė į palinkusios virš jos būtybės veidą. Ne, tai žmogaus veidas, nuostabus veidas. Džulija išgirdo, kaip koridoriuje suspigo Rita. Ir vėl... nugrimzdo į tamsą.

— Kokius niekus čia tauški? — Rendolfas dar vadavosi iš miegų. Jis išlindo iš po paklodžių bei antklodžių ir siekė savo šilkinio chalato, gulėjusio kojūgalyje. — Nejaugi palikai savo seserį vieną su tuo pabaisa?

— Sakau tau, mumija mėgino mane pasmaugti, — Henris rėkavo kaip beprotis. — Štai ką tau mėginu pasakyti! Prakeiktas padaras išlindo iš grabo ir mėgino mane pasmaugti!

— Prakeikimas, kurgi mano šlepetės?.. Juk ji ten viena, tu bukagalvi?!

Rendolfas basomis kojomis nubėgo į koridorių ir pasileido laiptais žemyn. Jo chalatas išsipūtė tarsi burės.

— Greičiau, pusproti tu! — šūktelėjo jis viršuje užtrukusiam sūnui.

Džulija atsimerkė. Ji sėdėjo ant sofos, o ant jos peties rymojo Rita. Skauda visą kūną. Kambarinė tyliai kūkčiojo.

Vyriškis niekur nedingo, jis buvo greta. Vadinasi, visa tai realu. Ir tamsūs jo plaukai, krentantys ant aukštos, lygios kaktos ir ryškios žydros akys. Jis jau beveik išsilaisvinęs iš pančių ir dabar stovėjo apsinuoginęs iki juosmens, panašus į dievybę — taip jai pasirodė trumpą akimirką. Ypač jo šypsena — geraširdiška ir kerinti.

Atrodė, kad jo plaukai vis auga. Ir jis pats tarsi išaugo, oda ėmė labiau blizgėti. Bet, Dieve, ką ji daro? Ko taip spokso į tą vyriškį?

Žmogus priėjo arčiau. Jo basos kojos jau nebebuvo supančiotos tvarsčiais.

— Džulija, — švelniai pašaukė jis.

— Ramzi, — sušnabždėjo mergina.

Vyriškis linktelėjo, plačiai nusišypsojo.

— Ramzis, — patvirtino jis ir nusilenkė.

„O viešpatie! — pagalvojo mergina. — Jis ne tik gražus, jis pats gražiausias vyras pasaulyje“.

Ji pamėgino atsikelti nuo sofos. Rita įsikibo į ją, bet mergina atstūmė kambarinę. Priėjo vyriškis, paėmė ją už rankos ir padėjo atsikelti.

Jo pirštai buvo šilti, dulkėti. Džulija pastebėjo negalinti atitraukti akių nuo vyriškio veido. Oda tokia pat kaip ir visų žmonių, tik labiau lygi, švelni, gaivi — tarsi ką tik iš bėgimo treniruotės grįžusio žmogaus. Skruostai įraudę.

Netikėtai vyriškis atsisuko. Džulija irgi išgirdo garsus, sklindančius iš gatvės. Tarsi kažkas ginčijosi. Privažiavo automobilis.

Rita lyg patrakusi puolė prie lango — tarsi būgštautų, jog mumija ją sustabdys.

— Ačiū Dievui, mis, tai žmonės iš Skotlandjardo.

— Koks siaubas! Tuojau pat užrakink duris!

— Bet mis...

— Užrakink! Nedelsiant!

Kambarinė nubėgo vykdyti įsakymo. Džulija paėmė Ramzį už rankos.

— Eime į viršų, paskubėkime, — ištarė ji. — Rita, uždenk sarkofagą, jo dangtis nesunkus. Uždenk ir ateik pas mane.

Rita vos spėjo užstumti sklendę, ir į duris pradėjo belsti. Sučirškė telefonas. Skambučio garsas nustebino Ramzį. Jis apžiūrėjo lubas, po to jo žvilgsnis nuslydo į namo gilumą, tarsi jis girdėtų, kaip garsas bėga laidais prie virtuvės sienos.

Džulija tempė jį paskui save — švelniai, bet atkakliai ir nustebo suvokusi, jog Ramzis paklusniai seka laiptais jai iš paskos.

Ji girdėjo, kaip Rita niurzga ir kūkčioja. Tačiau kambarinė vis dėlto įvykdė šeimininkės įsakymą. Džulija išgirdo, kaip sarkofago antvožas trinktelėjo ir atsistojo į vietą.

Ramzis apžiūrinėjo sienų apmušalus, įrėmintus paveikslus, lentynėlę su mielais niekučiais, įtaisytą kampe virš laiptų, langus, grindis, vilnonį kilimą su nuostabiais raštais iš plunksnų bei lapų...

Beldimas į duris buvo nepakenčiamas. Džulija girdėjo, kaip dėdė Rendolfas šaukia ją vardu.

— Ką man daryti, mis? — paklausė Rita.

— Eik čia, — Džulija pažvelgė į Ramzį, kuris kantriai laukė, stebėdamas jos veiksmus. — Tu atrodai, kaip ir visi žmonės, — sušnabždėjo ji. — Visai paprastas žmogus. Tik labai gražus. — Ji nusitempė vyriškį koridoriumi. — Rita, dušą! — šūktelėjo Džulija, kai drebanti iš baimės bei pasidygėjimo kambarinė atsidūrė už Ramzio nugaros. — Greičiau! Įjunk dušą!

Džulija nusivedė vyriškį į priekinę namo dalį. Rita kiūtino iš paskos. Akimirką beldimas nutilo, ir mergina išgirdo, kaip sugirgždėjo rakinamos durys. Ačiū Dievui, užstumta sklendė! Po to į duris vėl pradėjo belsti.

Dabar Ramzis plačiai šypsojosi. Atrodė, tuojau pat nusikvatos. Jis smalsiai apžiūrinėjo miegamuosius, pro kuriuos jį vedė mergina, ir galiausiai pastebėjo elektrinį šviestuvą, nukarusį nuo lubų ant dulkinos grandinės. Dienos šviesoje mažytės lemputės atrodė blankios, ne itin įspūdingos, tačiau jos degė, ir Ramzis pirmą kartą nepaklusęs sustojo, prisimerkė, norėdamas apžiūrėti jas.

— Dar pakankamai prisižiūrėsi, — skubino jį Džulija.

Sučiurleno vanduo, iš vonios kambario pasirodė garai.

Ramzis vėl manieringai nusilenkė, kiek kilstelėjęs antakius, ir nusekė paskui merginą į vonią. Regis, jam čia patiko. Karalius lėtai atsisuko į matinį stiklą, pro kurį liejosi saulės šviesa. Apžiūrėjo, kaip galima atidaryti langą, o tada iki galo atlapojo abi lango puses — matėsi namų stogai bei ryškus ryto dangus.

— Rita, atnešk tėvo drabužius, — pasakė Džulija. Bet kurią akimirką duris galėjo išlaužti. — Paskubėk! Atnešk tėvo šlepetes, marškinius, chalatą — viską, kas paklius po ranka.

Ramzis užrietė smakrą ir prisimerkė. Atrodė, tarsi jis gertų saulės šviesą. Džulija matė, kaip juda ant kaktos jo garbanėlės. Jo plaukai tikrai tankėja.

Na, žinoma! Tik dabar mergina suvokė, kas pažadino Ramzį iš ilgo miego. Saulė! Kai grūmėsi su Henriu, jis dar buvo labai silpnas. Ir nušliaužė į saulės šviesą, iš kur įgavo energijos bei jėgų.

Iš apačios atsklido riksmas:

— Policija!

Atskubėjo Rita, nešina drabužiais bei šlepetėmis.

— Tenai ir reporteriai, mis. Visa minia reporterių iš Skotlandjardo. Ir jūsų dėdė Rendolfas...

— Taip, žinau. Nusileisk žemyn ir pasakyk jiems, jog mes namuose, tik negalime atstumti sklendės ir atidaryti.

Džulija parinko šilkinį chalatą ir baltus marškinius. Viską pakabino, tada palietė Ramzio petį.

Jis atsisuko, vėl stebindamas merginą spinduliuojančia žavesiu šypsena.

— Britanija, — tyliai ištarė jis, naršydamas akimis iš kairės į dešinę, tarsi mėgindamas žvilgsniu apibrėžti savo buvimo vietą.

— Taip, Britanija, — patvirtino Džulija. Jai staiga pasidarė linksma, lengva, kilo noras pakvailioti. Ji parodė į vonią: — Lavare! — Atrodo, tai reiškia „maudytis“.

Ramzis linktelėjo, vis dar apžiūrinėdamas viską aplink save: kranus, koklius, kylančius garus. Po to pažvelgė į drabužius.

— Jie tau, — paaiškino Džulija, parodžiusi į chalatą, po to — į Ramzį. Gaila, kad ji primiršo lotynų kalbą. — Čia drabužiai, — sutrikusi sumurmėjo mergina.

Staiga jis nusikvatojo. Atlaidžiai, geraširdiškai. Džulija vėl apstulbo, žiūrėdama į jo švelnų, nuostabų veidą. Kokie balti dantys, kokia nepriekaištinga oda, koks valdingas žvilgsnis! Bet juk jis Ramzis Didysis, ar ne taip? Nereikia... jei apie tai galvos, vėl netrukus nualps.

Mergina nuėjo link durų.

— Reste! Lavare! — pamėgino paaiškinti Džulija, palydėdama savo žodžius maldaujančiais gestais, bet čia Ramzis netikėtai griebė ją už rankos.

Džulijos širdis suakmenėjo.

— Henris, — tyliai sušnabždėjo Ramzis. Jo veidas pajuodavo iš pykčio, bet tas pyktis buvo skirtas ne merginai.

Džulija atsikvėpė. Ji girdėjo, kaip šaukia Rita, prašydama gatvėje susirinkusių žmonių, kad nustotų belstis į duris. Kažkas iš lauko jai atsakinėjo.

— Nereikia dabar nerimauti dėl Henrio. Patikėk, aš su juo išsiaiškinsiu.

Ne, jis nesupras. Džulija gestais liepė jam palaukti ir lėtai ištraukė ranką. Ramzis linktelėjo ir paleido ją. Mergina išėjo, uždarė duris ir nuskubėjo koridoriumi, po to — laiptais žemyn.

— Įleisk mane, Rita! — šaukė Rendolfas.

Vos nesuklupusi ant paskutinio laiptelio, Džulija įbėgo į svetainę. Sarkofagas uždarytas. Ar jie pastebės nežymų dulkių takelį ant kilimo? Juk niekas nepatikės! Ji pati netikėjo!

Džulija sustojo, užsimerkė, giliai įkvėpė, įsakė Ritai atidaryti duris ir ėmė laukti. Netrukus į kambarį įsiveržė dėdė Rendolfas — nesiskutęs, su kambarinėmis šlepetėmis. Jam iš paskos įbėgo muziejaus apsaugininkas bei du vienodais pilkais apsiaustais vilkintys džentelmenai, matyt, sekliai, nors Džulija nelabai suprato, ko jiems čia reikia.

— Dėl Dievo, paaiškinkite, kas atsitiko? — neva žiovaudama paklausė mergina. — Taip saldžiai miegojau, o jūs mane pažadinote. Kelinta dabar valanda? — ji sutrikusi apsižvalgė. — Rita, kas čia vyksta?

— Nežinau, mis! — kambarinės balsas buvo rėksmingas, ir šeimininkė gestu įsakė jai nutilti.

— Mieloji, aš apimtas siaubo! — suriko Rendolfas. — Henris sakė, kad...

— Kas? Ką sakė Henris?

Du pilkai apsirengę džentelmenai spoksojo į išlietą kavą. Vienas iš jų metė žvilgsnį į išskleistą ant stalo nosinę, iš kurios ant grindų pabiro balti milteliai. Saulės spindulių šviesoje jie priminė smulkaus cukraus miltelius. Ūmai tarpduryje pasirodė Henris.

Džulija piktai pažvelgė į jį. Žudikas! Bet dabar ji negali išduoti savo jausmų. Neleidžia sau tuo patikėti, antraip gali išeiti iš proto. Tačiau mintyse ji vėl pamatė, kaip Henris tiesia jai kavos puodelį, prisiminė akmeninį jo veidą.

— Kas atsitiko, Henri? — šaltai paklausė ji, iš visų jėgų stengdamasi, kad nedrebėtų balsas. — Prieš pusvalandį išdūmei iš čia tokiu greičiu, tarsi būtum pamatęs vaiduoklį.

— Velniai rautų, tu puikiai žinai, kas atsitiko, — sušnypštė Henris. Jis išblyško. Išsitraukė nosinę ir apsišluostė viršutinę lūpą. Jo ranka drebėjo.

— Nurimk, — pasakė sūnui Rendolfas. — Sakyk, ką tu vis dėlto pamatei?

— Štai kas, mis, — įsiterpė žmogus iš Skotlandjardo, tas, kuris buvo kiek mažesnio ūgio. — Ar kas nors buvo įsiveržęs į jūsų namus?

Jo balsas ir manieros, kaip tikro džentelmeno. Džulijai jau mažiau baisu. Prabilusi, ji pajuto, jog gali puikiai tvardytis.

— Žinoma, ne, sere. O argi mano brolis matė plėšiką? Henri, tavo tokia laki fantazija. Tau buvo haliucinacijos. Aš nieko nemačiau.

Rendolfas įsiutęs pažvelgė į sūnų. Žmonės iš Skotlandjardo sutriko.

Henris visai pasiuto. Netardamas nė žodžio, jis su tokiu įniršiu pažvelgė į Džuliją, tarsi būtų pasirengęs savomis rankomis čia pat ją pasmaugti. O mergina žiūrėjo į jį ir mintyse kartojo:

„Tu nužudei mano tėvą, kėsinaisi nužudyti ir mane. Mums neleista suprasti, ką galima jausti tokiomis minutėmis. Aš žinau tik viena: nekenčiu tavęs. Per visą savo gyvenimą nesutikau žmogaus, kurio nekęsčiau labiau“.

— Sarkofagas, — staiga sumurmėjo Henris, įsikibęs durų staktos, tarsi neišdrįstų įeiti į kambarį. — Noriu, kad jį tuojau pat atidarytų!

— Tu išties pametei galvą. Niekas neprisilies prie sarkofago. Jame yra neįkainojama relikvija, kuri priklauso Britų muziejui. Oras gali pakenkti mumijai.

— Kurių velnių pliurpi šitas nesąmones?! — suriaumojo Henris. — Jam prasidėjo isterija.

— Nurimk, — pasakė Rendolfas. — Prisiklausiau pakankamai.

Iš lauko sklido triukšmas, girdėjosi įsiaudrinę balsai. Kažkas jau pakilo laiptais ir spoksojo į juos pro praviras duris.

— Henri, man nepatinka visas šitas sambrūzdis mano namuose, — griežtai pareiškė Džulija.

Žmogus iš Skotlandjardo nužvelgė Henrį lediniu žvilgsniu.

— Sere, jeigu ledi nenori, kad mes atliktume tyrimą...

— Žinoma, nenoriu, — atrėžė Džulija. — Jau ir taip sugaišote nemažai laiko. Juk matote — viskas gerai.

Na taip, ant padėklo apvirtęs kavos puodelis, ant grindų guli nosinė... Tačiau Džulija buvo tokia rami. Ji nieko nesuprantančiu žvilgsniu klaidžiojo nuo Henrio prie policininko, kuris įdėmiai stebėjo merginą, netardamas nė žodžio.

Niekas iš jų nepastebėjo to, ką pamatė Džulija — laiptais lėtai leidosi Ramzis... Jie nematė, kaip jis praėjo koridoriumi ir tyliai pasirodė kambaryje. Džulija negalėjo atitraukti nuo jo susižavėjusio žvilgsnio... Pagaliau visi atsisuko ir pamatė tą, kuri žvilgsniu sekė Džulija: stovintį tarpduryje aukštą tamsiaplaukį vyriškį, vilkintį burgundiško šilko chalatą.

Džulija, užgniaužusi kvapą, žiūrėjo į jį. Stebuklas! Štai tokie ir turėtų būti karaliai. Nors... jis vis tiek priminė ateivį iš kito pasaulio. Žmogus neišpasakytai stiprus, garbingas, orus, gyvomis, įžvalgiomis akimis.

Netgi chalatas ant jo kūno atrodė egzotiškai. Šlepetės priminė apavą, rastą senovinėje kapavietėje. Balti marškiniai atsagstyti, ir tai, kaip bebūtų keista, atrodė įprastai bei natūraliai. Turbūt todėl, kad vyriškio oda buvo tokia pat balta ir lygi, o galbūt todėl, kad jis atstatė krūtinę ir stovėjo, plačiai išsižergęs, tarsi priiminėtų paradą; šiuolaikiniai vyrai tokios pozos nesugebėtų pakartoti. Tai buvo valdovo poza, nors veido išraiška nerodė jokios puikybės. Karalius tiesiog žiūrėjo į Džuliją ir į Henrį, kuris išraudo iki plaukų galiukų.

O Henris žiūrėjo į atsagstytą marškinių apykaklę... į žiedą su skarabėjumi, kuris buvo ant dešinės Ramzio rankos. Tuo tarpu policininkai stebėjo Henrį. Rendolfas atrodė visiškai sutrikęs. Ar jis atpažino chalatą, kurį kadaise pats padovanojo broliui? Rita prisišliejo prie sienos, užspaudusi burną delnu.

— Dėde Rendolfai, — ištarė Džulija ir žengė pirmyn. — Tai senas mano tėvo draugas, jis ką tik atvyko iš Egipto. Tai misteris...ė-ė... misteris Ramsėjus Redžinaldas. Noriu jus pristatyti savo dėdei Rendolfui Stratfordui. O čia jo sūnus, Henris...

Ramzis pažvelgė į Rendolfą, po to vėl nukreipė žvilgsnį į Henrį, kuris bukai spoksojo į jį. Džulija gestu parodė Ramziui, kad jis išliktų ramus.

— Manau, dabar neverta rengti susirinkimo, — droviai pasakė mergina. — Aš iš tiesų labai pavargau ir daug iškentėjau...

— Ką gi, mis Stratford, turbūt šitą džentelmeną ir matė jūsų pusbrolis Henris, — geranoriškai pasakė policininkas.

— Taip, tai visai įmanoma, — atsakė Džulija. — O dabar turiu pasirūpinti svečiu. Jis dar nepusryčiavo. Turiu...

Henris viską suprato! Džulija tai pastebėjo. Jai velniškai norėjosi pasakyti ką nors padoraus ir tuo pačiu beprasmiško. Pavyzdžiui, kad jau aštuonios valandos ryto. Arba, kad ji alkana. Henris įsispraudė į kampą. O Ramzis, vis dar neatitraukdamas nuo jo akių, praėjo už policininkų nugarų ir gracingai pakėlė nuo grindų nosinę. Niekas, išskyrus Henrį bei Džuliją, to nepastebėjo. Vis dar spoksodamas į Henrį, Ramzis įsidėjo nosinę į chalato kišenę.

Rendolfas sutrikęs pažvelgė į Džuliją. Vienam iš policininkų akivaizdžiai pasidarė nuobodu.

— Na, mieloji, ar tau viskas gerai? — paklausė Rendolfas.

— Žinoma. — Džulija priėjo prie jo, paėmė už rankos ir palydėjo iki durų.

Policininkai sekė iš paskos.

— Mano vardas Trentas, madam, o čia mano porininkas, seržantas Galtonas. Jei jums mūsų prireiks, iškart skambinkite.

— Suprantama, — pasakė Džulija.

Henriui buvo beprasidedanti isterija. Jis netikėtai šastelėjo į šalį ir, vos nepargriovęs Džulijos, puolė pro duris, skverbdamasis pro susirinkusią prie namo žmonių minią.

— Ar tai buvo mumija, sere? — suriko kažkas. — Ar jūs matėte, kaip mumija vaikščioja?

— Vadinasi, prakeiksmas išsipildė?

— Mis Stratford, ar jums viskas gerai?

Išėjo į gatvę policininkai. Inspektorius Trentas įsakė miniai skirstytis.

— Kas jam atsitiko, niekaip nesuprantu, — bambėjo Rendolfas. — Nieko negaliu suprasti.

Džulija stipriai suspaudė jo ranką. Ne, greičiausiai jis nežino, ką padarė jo sūnus Henris. Jis niekada nebūtų pakenkęs savo vieninteliam broliui. Nė už ką. Bet iš kur toks įsitikinimas? Pagauta nepaaiškinamo gerumo šuoro, Džulija apkabino dėdės kaklą ir pakštelėjo į skruostą.

— Nesijaudink, dėde, — pasakė ji jausdama, kad tuojau pat apsipils ašaromis.

Rendolfas linktelėjo. Jis atrodė pažemintas, kiek išsigandęs. Džulija, žiūrėdama į jį, jautė neapsakomą gailestį. Iki šiolei ji nieko taip nebuvo gailėjusi. Tik tada, kai Rendolfas jau nužingsniavo iki pusės gatvės, Džulija pastebėjo, kad jis basas. Jam ant kulnų lipo reporteriai. Policijai išvykus, pora žurnalistų puolė prie Džulijos. Mergina paskubomis sugrįžo į namus ir užtrenkė jiems prieš nosį duris. Po to pro stiklinį durų langelį stebėjo, kaip Rendolfas eina gatve ir kyla savo namo laiptais. Kai dėdė dingo iš akiračio, mergina lėtai nusisuko nuo lango ir nuėjo į svetainę.

Tyla. Oranžerijoje tyliai čiurleno fontanas. Kažkur gatvėje arklys tempė girgždantį vežimą. Įsispraudusi į kampą, drebėjo iš baimės Rita, glamžydama rankoje prijuostę.

Kambario viduryje stovėjo Ramzis. Vis toks pats nebylus, plačiai išsižergęs, susidėjęs rankas ant krūtinės. Jis žiūrėjo į Džuliją. Aplink jį švietė spindinti saulės aureolė, tik veidas liko šešėlyje. Ir jo žydrų akių ryškumas atrodė toks pat nerealus, kaip ir kupeta kaštoninių plaukų.

Pirmą kartą gyvenime Džulija suprato žodžio „karališkas“ reikšmę. Ir dar vienas žodis gimė jos galvoje, gal kiek nepadorus, bet labai tikslus: „patrauklus“... Džulija nustebo; bet juk labiausiai jo veidą puošia išraiška. Stebėtinai protingas, smalsus ir susikaupęs veidas. Truputį tarsi nuo visko atsiribojęs. Jame kažkas nežemiška, bet tuo pačiu labai žmogiška.

O Ramzis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją. Platūs ilgo šilkinio chalato skvernai, liečiami iš oranžerijos sklindančio šilto oro srauto, lengvai judėjo.

— Rita, palik mus, — sušnabždėjo Džulija.

— Bet mis...

— Išeik.

Vėl tyla. Galiausiai Ramzis pajudėjo link Džulijos. Jokios šypsenos veide, tik rimtas šiltas didelių akių žvilgsnis. Karalius apžiūrinėjo merginos veidą, plaukus, drabužius.

„Ką jis galvoja apie šitą lengvą nėriniuotą peniuarą? — staiga pasibaisėjo Džulija. — Viešpatie, jis turbūt pamanė, jog mūsų laikų moterys šitaip rengiasi ir eidamos į gatvę“. Bet ne, jis ne į peniuarą žiūrėjo. Jis apžiūrinėjo po lengvai krintančiu šilku paslėptą merginos krūtinę, jos klubų linijas... po to vėl pažvelgė į akis. Šitos veido išraiškos su niekuo nesupainiosi — jame prabilo aistra. Ramzis vis artėjo. Štai jis apkabino Džulijos pečius, ir mergina pajuto, kaip jis suspaudė pirštus.

— Ne, — ištarė ji, išraiškingai purtydama galvą, ir žengė žingsnį atgal. Ji išsitiesė, stengdamasi, kad Ramzis nepastebėtų jos jaudulio bei netikėto pasitenkinimo virpulio, perbėgusio nugara. — Ne, — tvirtai pakartojo Džulija.

Ji beveik su baime pajuto, kaip šilta banga suvirpėjo krūtinėje. Ramzis linktelėjo, pasitraukė atgal ir nusišypsojo. Lengvai skėstelėjo rankomis ir prabilo lotyniškai. Džulija išgirdo savo vardą, žodį „karalienė“... Ir dar vieną žodį ji suprato — tai „namai“. Džulija savo namuose karalienė.

Ji nusišypsojo ir lengviau atsiduso. Tačiau drebulys ėmė purtyti visą jos kūną. Ar jis tą pastebėjo? Tikriausiai.

— Panis Džulija, — sušnabždėjo Ramzis. — Vinum. Panis. — Jis prisimerkė, ieškodamas tinkamo žodžio. — Edere, — tyliai ištarė jis ir pirštu palietė savo lūpas.

— Taip, suprantu apie ką kalbi. Maistas. Tu nori valgyti. Nori duonos ir vyno. — Džulija žengė prie durų — Rita! — pašaukė ji. — Jis alkanas. Reikia kuo greičiau jį pamaitinti.

Atsisukusi, ji pamatė, jog Ramzis vėl šypsosi taip pat nuoširdžiai ir maloniai, kaip tada vonioje. Jis mano, kad merginai patinka juo rūpintis. Juk taip? Jei tik jis žinotų, kad Džulijai jis atrodo nepakartojamas, kad prieš minutę ji buvo pasirengusi apsivyti jo kaklą rankomis ir... jau verčiau apie tai negalvoti. Geriausiai apskritai apie nieką negalvoti.