Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

9 skyrius

Gilią naktį Ramzis stovėjo prabangaus Džulijos namo koridoriuje, stebėdamas, kaip įdomiai juda inkrustuoto senovinio sieninio laikrodžio rodyklės. Pagaliau didžioji rodyklė priartėjo prie romėniško skaitmens XII, o mažoji — prie skaitmens IV, ir laikrodis pradėjo groti švelnią melodiją.

Romėniški skaitmenys. Jis matė juos visur — ant namų fasadų, knygų puslapiuose... Taip, į šiuolaikinę kultūrą buvo stipriai įsiskverbusi Romos kalba, jos dailė, bei dvasia, susiedama dabartį su praeitimi. Net teisingumo samprata, taip stipriai paveikusi Džuliją, atėjo ne iš kur nors kitur, o būtent iš Romos teisinės sistemos.

Milžiniški verteivų bankai priminė Romos šventoves. Viešose vietose stovėjo didžiulės statulos romėniškais apdarais. Gatves užgriozdinę neišvaizdūs pastatai buvo papuošti peristiliais bei mažomis romėniškomis kolonomis.

Ramzis nuėjo į Lourenso biblioteką ir įsitaisė patogiame odiniame krėsle. Jis išsklaidė uždegtas žvakutes po visą biblioteką, ir dabar kambarys prisipildė švelnios šviesos. Karaliui tai patiko, be to, buvo patogu. Žinoma, mažytę vergę ryte ištiks siaubo priepuolis, pamačius visur pūpsančius vaško lašelius. Na tai kas? Išvalys.

Karaliui patiko Stratfordo kambarys: jo knygos, rašomasis stalas, gramofonas, kuris grojo kažkokį Betchoveną... Kažkokia mažyčių cypiančių ragelių garsų samplaika, primenanti kačių chorą.

Taip keista, kad jis dabar naudojasi viskuo, kas priklausė žilagalviui anglui, išlaužusiam jo kapavietės duris.

Visą dieną jis vilkėjo sunkiais, grubiais paradiniais Lourenso drabužiais. O dabar sėdi, įlindęs į jo šilkinę pižamą bei atlasinį chalatą. Tie drabužiai tokie nepatogūs. Bet visų keisčiausia šiuolaikinės aprangos dalis, karaliaus akimis, buvo vyriški odiniai batai. Žmogaus kojoms visai netinka tokia avalynė. Nebent tik kareiviams, kad apsaugotų juos mūšio metu. O čia net ir neturtingi žmonės užsidėję ant kojų šitas kankinimo kameras; tiesa, kai kurie laimingieji dėvi batus su skylutėmis. Tokia avalynė kiek primena sandalus, bent jau kojos gali kvėpuoti.

Karalius nusijuokė iš savo minčių. Šitiek visko šiandien pamatė, o galvoja apie batus. Jam jau nebeskauda kojų. Kodėl gi neužmiršti tų nelemtų batų?

Joks skausmas Ramzio ilgai nekankindavo; ir joks malonumas nebūdavo ilgalaikis. Štai dabar jis rūko kvapnius Lourenso cigarus, lėtai leisdamas dūmus, ir galva lengvai svaigsta. Bet tas jausmas netrukus praeis. Arba brendis. Jis tik akimirką jaučiasi apgirtęs, po pirmo gurkšnio. Paskui po krūtinę pasklinda šiluma, o galva išblaivėja.

Jo kūnas atsiribodavo, atstumdavo bet kokį išorinį poveikį. Nors Ramzis jautė skonį, kvapą, prisilietimą... O štai keista muzika, sklindanti iš gramofono, jam tokia maloni, kad norisi verkti...

Tiek dar laukia malonumų! Kiek dar visko teks pažinti! Grįžęs iš muziejaus, Ramzis perskaitė penkias ar šešias knygas iš Lourenso bibliotekos. Jis skaitė įdomias istorijas apie „industrinę revoliuciją“. Mėgino gilintis į Karlo Markso idėjas, bet jos karaliui pasirodė tokios nesąmoningos.

Turtingas žmogus rašo apie beturčius. Iš kur jam žinoti, kas dedasi tų vargšų galvose? Ramzis ilgai apžiūrinėjo gaublį, stengdamasis įsiminti žemynų bei šalių pavadinimus. Įdomi šalis Rusija, o štai Amerika — didžiausia šio amžiaus mįslė.

Paskui perskaitė Plutarchą. Melagis! Kaip jis drįso pareikšti, jog Kleopatra mėgino suvilioti savo šalies užkariautoją Oktavianą?! Kokia absurdiška idėja! Skaitydamas Plutarchą, karalius prisiminė senukus, kurie susirenka grupėmis miestų aikštėse ir dalinasi gandais. Jokios pagarbos istorijai!

Pakaks. Koks tikslas apie tai galvoti? Staiga karalius pajuto nežinia iš kur atsiradusį nerimą. Kodėl? Dėl ko jis baiminasi?

Ne, jo negąsdina šiuolaikinio pasaulio stebuklai, kurių šiandien jis apsčiai prisižiūrėjo. Nei grubi primityvi anglų kalba, kurios jis pramoko iki pusiaudienio, nei laiko tarpas, prabėgęs nuo to, kai jis paskutinį kartą užmerkė akis savo kriptoje... Jam nedavė ramybės kiti dalykai: kaip jo kūnas geba savaime atsistatyti? Taip greitai užgyja žaizdos, praeina skausmas. Štai kad ir išvargusios nuo nepatogios avalynės kojos — jų jau nebeskauda. Ir kodėl jo neveikia brendis?

Ramzį tai jaudino, nes jis pirmą kartą susimąstė apie tai, kad jo protas bei širdis tikriausiai negalėtų taip greitai regeneruoti. Nejaugi ir dvasinis skausmas taip greitai praeina, kaip fizinis?

Tai neįmanoma. Tuomet, kodėl jis nepuolė į isteriją, bevaikštinėdamas po muziejų? Apatiškas, tylus slampinėjo tarp mumijų, sarkofagų, rankraščių, pavogtų dar tais tolimais laikais, kai jis, Ramzis Didysis, išvyko iš Aleksandrijos ir pasislėpė savo kapavietėje Egipto kalnuose. Štai Samiras sielvartavo. Nuostabusis tamsiaodis Samiras, rudomis akimis. Akys, būdingos egiptiečiams. Bėgo amžiai, bet žmonių akys nepasikeitė Samiras — tos šalies vaikas.

Negali sakyti, jog prisiminimai visai išblėso. Ne, jie gyvi. Ramziui atrodė, jog dar tik vakar jis stebėjo, kaip iš mauzoliejaus išnešamas Kleopatros karstas ir nešamas į romėnų kapus, prie jūros. Jis netgi vėl pajuto jūros kvapą. Girdėjo raudas. Per plonus sandalų padus jautė įkaitintų akmenų karštį.

Ji norėjo būti palaidota šalia Marko Antonijaus. Ir karalienės valia buvo įvykdyta. O jis, Ramzis, stovėjo minioje tarp paprastų praeivių ir klausėsi raudotojų žodžių: „Mūsų didžioji karalienė mirė“.

Atrodė, jo širdis plyš iš sielvarto. Bet kodėl jis neverkia dabar? Sėdėjo bibliotekoje, žiūrėjo į marmurinį biustą, tačiau nejuto jokio skausmo.

— Kleopatra, — sušnabždėjo jis. Paskui jo atmintyje iškilo visai kitas paveikslas — ne subrendusios mirštančios moters, o jį pažadinusios mergaitės: “Kelkis, Ramzi Didysis! Į tave kreipiasi Egipto karalienė. Pakilk iš gilaus miego ir tapk mano patarėju šiomis nelaimingomis dienomis“.

Ne, jis nejautė nei džiaugsmo, nei skausmo.

Vadinasi, eliksyras nenustojo veikęs, vis dar teka jo gyslomis, atimdamas galimybę kentėti? Ar esmė visai kitur? Karalius seniai įtarė, jog miegodamas kapavietėje jis kažkaip jausdavo laiko tėkmę. Nesąmoningai atsiribodavo nuo to, kas jį galėjo įskaudinti; o jo sapnai tik įrodė, kad smegenys nėra mirusios, o tik ramiai miega tyloje bei tamsoje. Štai kodėl jo neapėmė panika, prisilietus saulės spinduliui; jis žinojo, kiek laiko išmiegojo.

O galbūt dvidešimtasis amžius jį taip pribloškė, kad prisiminimai nublanko, neteko buvusios emocinės galios? Galbūt kada nors skausmas sugrįš, ir jis raudos kaip beprotis...

Buvo akimirka muziejuje, kuomet karalius, pamatęs apgailėtiną Kleopatros figūrą, o greta jos — blankų, kvailoką Antonijų, pajuto kažką panašaus į baimę... Ir negalėdamas to ištverti išlėkė iš muziejaus į Londono gatves. Jis tarsi vėl girdėjo Kleopatros šauksmą: „Ramzi! Antonijus miršta! Duok jam eliksyro, Ramzi!“ Atrodė, tarsi balsas sklinda kažkur iš vidaus, ir karalius nepajėgus jo nutildyti. Ir tada jam pasidarė baisu. Kleopatra buvo visai kaip gyva. Ramzio širdis dundėjo, daužėsi tarsi plaktukų, daužančių asfaltą Londono gatvėse, dūžiai. Bet tai tik širdies plakimas. Tai ne skausmas.

Kas jam rūpi, jog vaškinė figūra taip sudarkė karalienės grožį? Jo paties statulos Ramzio visai neerzino; sau ramiai stovėjo šalia vienos jų ir šnekučiavosi su čia pat triūsiančiu darbininku. Niekas nesitikėjo, kad masinis menas taip tampriai bus susietas su žmogaus kūno vaizdavimu, kol romėnai nepradėjo savo skulptūrų talpinti prie namų, soduose...

Kleopatra nebuvo romėnė. Ji buvo graikė ir egiptietė. Tačiau visų baisiausia, kad šiuolaikiniai, dvidešimtojo amžiaus žmones, yra klaidingos nuomonės apie Kleopatrą. Kažkodėl ji tapo ištvirkimo simboliu, nors iš tikrųjų karalienė buvo talentinga, narsi ir įdomi. Ją pasmerkė dėl vieno lengvabūdiško poelgio, o visus gerus dalykus pamiršo.

Būtent tai Ramzį sukrėtė vaškinių figūrų muziejuje. Karalienę prisimena, bet ne tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kažkokia dažyta kekšė, gulinti šilkuose ant kušetės.

Tyla. Jo širdis vėl pradėjo daužytis. Ramzis įsiklausė... Ir išgirdo tiksint laikrodį.

Priešais karalių stovėjo padėklas su gardžiais pyragaičiais, brendžiu, apelsinais bei kriaušėmis... Reikia pavalgyti ir išgerti — tai visada nuramina. Nors iš tiesų alkio jausmas karaliui buvo nežinomas.

Juk jis nebenori daugiau sielvartauti, ar ne taip? Tik kodėl vis kažko baiminasi? Todėl, kad jam nesinori prarasti galimybės patirti žmogiškus jausmus. Čia ir būtų tikroji mirtis!

Ramzis vėl pažvelgė į nuostabiai žavų veidą, įamžintą marmure. Čia karalienė buvo kur kas labiau panaši į tikrąją Kleopatrą negu vaškinių figūrų muziejuje. Ir vėl jam pasidarė kraupu: jo širdis liko rami. Tarsi jis žiūrėtų į kažką beprasmiško, nereikšmingo. Ramzis griebėsi už galvos ir giliai atsiduso.

Tiesa, kai jis įsivaizduodavo Džuliją Stratford, gulinčią lovoje, jo protas ir širdis akimirksniu susijungdavo... Karalius nusijuokė ir paėmė pyragaitį. Šis buvo kietas ir labai saldus. Ramzis jį greitai sudorojo. Jis norėtų taip pat greitai „sudoroti“ ir Džuliją... O, kokia moteris, kokia stulbinanti moteris! Trapi, gležna šių laikų karalienė. Jai nereikia valdyti žemių, ji ir taip atrodo didinga. Stebėtinai protinga, nepaprastai stipri. Verčiau apie tai negalvoti, nes neištvėręs pakils į viršų ir pasibels į jos duris.

Tai bus vaizdelis, jei jis įsiverš į Džulijos miegamąjį! Vargšė tarnaitė nubunda mansardoje ir pradeda spiegti. Na ir kas? Džuliją Stratford atsisėda lovoje... ji apsivilkusi tuo nėriniuotu daikčiuku; jis atsigula šalia merginos, nuplėšia visus nėrinius, glosto krūtinę ir paima ją taip greitai, jog Džuliją net pasipriešinti nespėja...

Ne. Tu negali šitaip pasielgti. Tada viskas sugrius. Pats sunaikinsi savo svajonę. Džuliją verta, kad su ja būtų elgiamasi kantriai bei nuolankiai. Jis tą suprato, kai stebėjo merginą dar būdamas pusiau sustigęs savo sarkofage. Stebėjo, kaip ji vaikšto po biblioteką, klausėsi, kaip kalbasi su juo, mumija, net neįtardama, kad jis ją girdi.

Džuliją Stratford — tai didžioji mįslė. Viskas joje paslaptis: jos kūnas, siela, jos valia.

Jis gurkštelėjo brendžio. Labai skanu. Užtraukė cigarą. Atsipjovė apelsino skiltelę ir suvalgė sultingą minkštimą.

Cigaras paskleidė kambaryje nuostabų aromatą — nepalyginsi su jokiais kvaišalais. Džuliją sakė jam, kad tai turkiškas tabakas. Tada jis dar nežinojo, ką tai reiškia, o dabar jau žino. Vartydamas knygutę „Pasaulio istorija“, perskaitė apie turkus bei jų užkariavimus. Nuo to jam ir reikia pradėti — nuo nedidelių knygučių, kuriose gausu faktų bei apibendrinimų: „Per vieną šimtmetį barbarų pulkai užkariavo pusę Europos“. Su smulkmenomis vėliau susipažins — juk tai masė knygų įvairiomis pasaulio kalbomis. Jau vien nuo tos minties karalius nusišypsojo.

Gramofonas nutilo. Ramzis pakilo, priėjo prie aparato ir paėmė kitą juodą diską. Toks keistas pavadinimas — „Aš tiktai paukštelis auksiniame narvelyje“. Kažkodėl tas pavadinimas vėl jam priminė Džuliją ir sukėlė norą suspausti ją tvirtame glėbyje. Jis uždėjo plokštelę. Uždainavo moteris, plonu švelniu balseliu. Ramzis prisipylė taurę brendžio ir pradėjo suktis po kambarį šokio ritmu.

Tačiau atėjo metas atlikti kai kuriuos rimtus reikalus. Už lango jau kiek šviesiau. Danguje pasirodė pirmieji ryto aušros požymiai. Pro niūrų miesto triukšmą karalius išgirdo paukščių balsus.

Jis nuėjo į šaltą tuščią virtuvę, surado keletą stiklinių ir įpylė į jas vandens iš nuostabaus varinio kranelio.

Po to sugrįžo į biblioteką ir ėmė apžiūrinėti alebastrinius ąsočius, sustatytus priešais veidrodį. Regis, viskas gerai. Jokių įtrūkimų nesimato. Niekas nepasimetė. Ir jo mažytis degiklis savo vietoje, ir tušti stikliniai indeliai. Dabar tereikia tik lašelio aliejaus. Arba štai šitas žvakigalis.

Nustūmęs į šalį papirusų ritinėlius, Ramzis uždegė žvakės dagtį.

Po to dar kartą apžiūrėjo ąsočius. Ranka veikė greičiau už atmintį. Pasėmęs iš ąsočio baltų miltelių, jis jau žinojo, kad elgiasi teisingai.

O, kas būtų atsitikę, jei Henris Stratfordas būtų įlindęs miltelių į šitą ąsotį! Jis išprotėtų! Jo dėdė nutrauktų jam galvą!

Ir čia Ramziui šovė į galvą mintis, jog nuodai, kurie baugino jo amžininkus, kažin ar sukeltų siaubą dvidešimtojo amžiaus mokslininkams. Jie būtų tvarkingai išnešę vieną po kito visus ąsočius iš kapavietės ir ištyrę, patikrinę jų veikimą. Galima atlikti eksperimentą su gyvūnais. Viskas taip paprasta. Ir būtų tarp nuodų suradę eliksyrą.

Tačiau dabar apie gyvybės eliksyrą žino tik Samiras ir Džuliją Stratford. Ir jie niekada niekam neatskleis paslapties. Bet Lourensas spėjo išversti dalį jo užrašų. Jo dienoraštis kažkur čia. Tik Ramzis jo kol kas nerado. Būtų galima perskaityti. Ir dar pergamentai.

Kaip bebūtų, šitaip tęstis negali. Jis turi nešiotis eliksyrą su savimi. Suprantama, gali būti, kad skystis galėjo prarasti savo savybes. Beveik du tūkstančius metų milteliai gulėjo ąsotyje. Per tokį laiką vynas pavirstų actu ar dar kuo nors, o miltai — dulkėmis.

Karaliaus ranka kiek drebėjo, kai jis įbėrė į metalinį degiklio indelį keletą stambių granulių. Pakratė ąsotį, norėdamas įsitikinti, kad ten liko dar truputį miltelių. Po to atsargiai pirštu išmaišė miltelius ir įpylė truputį vandens iš stiklinės.

Dabar galima uždegti žvakę. Kai vaškas ėmė burbuliuoti, jis išdėliojo ant stalo nedidelius indelius. Keturi buteliukai su sidabriniais kamšteliais.

Po kelių sekundžių prasidėjo virsmas. Milteliai ištirpo vandenyje, tapo burbuliuojančiu fosforescuojančiu skysčiu. Jis atrodė tikrai grėsmingai — paragavus, gali sudeginti visą gleivinę. Bet taip tik atrodė. Kadaise, norėdamas tapti nemirtingu, Ramzis nedvejodamas išgėrė pilną taurę tokio skysčio. Nebuvo jokio skausmo. Karalius šyptelėjo. Apskritai jokio skausmo nebuvo.

Jis atsargiai pakėlė indą ir supilstė garuojantį eliksyrą į paruoštus buteliukus. Palaukė, kol indas atvės, ir aplaižė jį. Paskui uždarė buteliukus ir, paėmęs žvakę, užliejo kamščius vašku.

Tris buteliukus įsidėjo į kišenę. Ketvirtą, kuris liko neuždarytas, nusinešė į oranžeriją. Sustojo, tamsoje apžiūrinėdamas gėles.

Pro stilines sienas nieko nesimatė — už lango buvo tamsi naktis. Užtat Ramzis pakankamai aiškiai matė savo atspindį: aukštą figūrą tamsiai avietiniu chalatu apšviesto kambario fone.

Jis priėjo prie vazone augančio paparčio. Augalas buvo didžiulis, tamsiais žaliais lapais. Karalius įpylė truputį eliksyro į drėgną dirvą. Po to atsisuko į bugenvilę su mažais rausvais pumpurėliais, pasislėpusiais po žalia lapija, ir įlašino į vazoną keletą eliksyro lašų.

Pasigirdo tylus šnaresys. Toliau tęsti jau nebuvo prasmės... Tačiau karalius ėjo nuo vieno vazono prie kito ir lašino tol, kol buteliuke liko tik pusė buvusio skysčio. Tereikia palaukti keletą sekundžių, ir bus aišku, ar išliko stebuklingos eliksyro galios. Ramzis pakėlė akis į stiklines patalpos lubas. Pasirodė pirmieji saulės spinduliai — dievas Ra siunčia šilumą.

Paparčio lapai išgražėjo, pailgėjo; atsirado nauji švelnūs ūgliai. Bugenvilė atsigavo, pumpurai iškart išsiskleidė ryškiais raudonais žiedais. Visa oranžerija atgijo, augalai pasikeitė. Ramzis užsimerkė ir girdėjo tylų jų lapų šnaresį. Jo kūnu nubėgo šiurpuliukai...

Kaip jis galėjo dvejoti? Kaip galėjo pagalvoti, jog eliksyras prarado savo galią? Juk vienos dozės pakako, kad jis taptų nemirtingu. Kodėl dabar pamanė, kad stebuklingam gėrimui galėjo kas nors atsitikti?

Karalius įsikišo buteliuką į kišenę, atidarė atsarginio išėjimo duris ir išėjo į drėgną priešaušrio rūką.

Henriui taip skaudėjo galvą, kad vargšelis sunkiai įžiūrėjo priešais jį išdygusius detektyvus. Jie pažadino Stratfordą jaunesnįjį, nutraukė jo sapną... O sapnavo jis tą padarą — mumiją. Visas išmuštas prakaito, jis praplėšė akis, griebė pistoletą, įsidėjo į kišenę ir nuskubėjo atidaryti durų. Ką gi, jei jie nori Henrį sugauti...

— Tomis Šarplsas! Jį visi pažįsta, — piktai atrėžė Henris, stengdamas nuslėpti baimę. — Visi iš jo skolinasi. Ir tik dėl to jūs mane pažadinote, dar neprašvitus?

Jis kvailai įsistebeilijo į Galtoną, tuo metu ištraukusį iš kišenės prakeiktą monetą su Kleopatros atvaizdu. Ir kodėl jis buvo toks idiotas?

Kaip galėjo palikti nužudytojo kišenėje auksinę monetą? Bet juk neketino nieko žudyti. Ir, suprantama, nepagalvojo apie tokią smulkmeną...

— Ar anksčiau esate matęs šitą daiktą, sere?

Ramiai. Juk nebuvo jokių liudininkų. Apsimesk pasipiktinusiu — visada padeda.

— Žinoma. Ji iš mano dėdės Lourenso kolekcijos. Iš Ramzio kapavietės. Iš kur ją gavote? Ji turėtų būti saugoma. Tai relikvija.

— Neaišku, — pasakė kitas detektyvas, pasivadinęs Trentu, — kaip ji atsidūrė nužudytojo kišenėje. Ir kodėl žudikas jos nepaėmė?

Henris pasitaisė plaukus. Kad bent galvos taip neskaudėtų... Kad taip galėtų truputį išgerti ir turėtų galimybę bent kiek pagalvoti!

— Redžinaldas Ramsėjus, — išpyškino jis, žiūrėdamas policininkui į akis. — Juk toks egiptologo, kuris gyvena pas mano pusseserę, vardas. Dieve, kas tuose namuose dedasi?!

— Misteris Ramsėjus?

— Ar jūs apklausėte tą žmogų? Iš kur apskritai jis atsirado? — Henrio veidas įraudo. — Nejaugi turiu atlikti jūsų darbą? Kas jis toks, tas velnio išpera? Ir ką jis veikia mano giminaičių namuose, kuriuose šiuo metu yra atvežti Egipto lobiai?

Kokią valandą Ramzis vaikščiojo po miestą. Rytas buvo ūkanotas, šaltas. Milžiniški Meifero namai baigėsi, prasidėjo vargšų kvartalas. Jis kiūtino tarp apgailėtinų lūšnelių, siauromis gatvelėmis, primenančiomis senovės Romos arba Jerihono gatves. Visur arklių kanopų pėdsakai, mėšlo krūvos.

Vargingai apsirengę praeiviai spoksojo į karalių. Turbūt jam nederėjo išeiti į gatvę, apsirengus ilgu chalatu. Bet argi tai svarbu? Dabar jis Ramzis Keliauninkas. Šiame amžiuje Ramzis Prakeiktasis tik atsitiktinis keliautojas, juk eliksyras išsaugojo savo galią. Šiuolaikinis mokslas nepajėgus atskleisti jo paslaptį. Senovėje taip pat niekas negalėjo praskleisti paslapties šydo.

Na, žiūrėk gi į šiuos bedalius, vargšus, miegančius gatvėse. Kvėpuok dvokiančių lūšnelių oru. Jų durys atviros — tarsi išsižiojusi burną, išraugėjanti iš vidaus nešvarumus ir ryjantį tyrą ryto orą.

Prie Ramzio priėjo elgeta.

— Duokite pusę šilingo, sere. Dvi dienas nieko nevalgiau. Pasigailėkite, sere.

Karalius praėjo pro šalį. Jo avalynė sušlapo, išsipurvino.

Priėjo jauna moteris. Žiūrėk į ją, įsiklausyk, kaip sunkiai ji kosi, kaip dreba nusilpusi jos krūtinė.

— Ar nenorite pasilinksminti, sere? Turiu puikų šiltą kambarį.

O taip, jis troško tos moters paslaugų, troško taip stipriai, kad iškart visas įsitempė. Karštligė netikėtai suteikė moteriškei žavesio — ji gracingu judesiu apnuogino krūtinę ir graudžiai šyptelėjo.

— Ne dabar, mano gražuole, — sumurmėjo Ramzis.

Gatvė, jeigu ją buvo galima taip pavadinti, atvedė karalių prie griuvėsių. Apdegę namai, dar teberūkstantys dūmai, duobės vietoje langų — nėra nei stiklų nei užuolaidų.

Bet netgi čia vargšai žvilgčiojo iš nišų bei durų angų. Beviltiškai verkė kažkoks vaikas.

Karalius ėjo tolyn. Jis girdėjo, kaip atgyja milžiniškas miestas. Tai jau buvo ne tik žmonių balsai. Vos tik dangus prašvito, ėmė busti mašinos. Tolumoje bosu sugriaudėjo garvežys. Ramzis sustojo. Jis jautė lekiančios bėgiais didžiulės pabaisos vibraciją, jautė, kaip dreba žemė po kojomis. Geležiniais bėgiais dundantys ratai pakerėjo karalių...

Ausį rėžiantis garsas privertė vyriškį krūptelėti. Jis atsisuko pačiu laiku — tiesiai į jį lėkė automobilis, vairuojamas kažkokio jaunuolio. Ramzis prisiglaudė prie akmeninės sienos, ir automobilis, aptaškęs jį purvu, prašvilpė pro šalį.

Karalius įpyko. Tai retas atvejis, kai jis patenka į tokią situaciją, kur jaučiasi esąs bejėgis.

Jis stovėjo ir sutrikęs žiūrėjo į negyvą balandį, gulintį ant grindinio. Tų riebių purvinai pilkų paukščių Londone buvo begalės. Jie būriais aptūpdavo palanges, stogus... O šitą partrenkė automobilis, jo sparną ratas įgrūdo į gatvės purvą.

Papūtė vėjas, ir sparnas sujudėjo, tarsi paukštis būtų gyvas.

Ir ūmai praeitis užvaldė Ramzį, prievarta ištempdama jį iš dabarties. Jis atsidūrė kitoje erdvėje, kitoje epochoje. Sugrįžo patys seniausi, bet tokie gyvi prisiminimai...

Jis stovėjo urve, kur buvo atėjęs pas hetitų žynę. Kariškais drabužiais, su kardu rankoje. Stovėjo ir užrietęs galvą žiūrėjo į baltus balandžius, sukančius ratus saulėtame danguje virš įėjimo į urvą.

„Ar jie nemirtingi?“ — paklausė jis tuomet žynės.

Moteris nusikvatojo.

„Jie lesa, bet jiems maistas nebūtinas. Jie geria, bet gali apseiti ir be vandens. Jų jėga iš saulės. Nebus saulės — ir jie užsnūs. Bet nemirs, mano karaliau“.

Ramzis žiūrėjo į jos seną, raukšlių išvagotą veidą. Tas moters juokas karalių suerzino.

„Kur eliksyras?“ — nekantravo jis.

„Tu manai, jis vertingas daiktas? — Žynė artėjo prie jo, vis erzindama. Jos akys blizgėjo. — O kas tada bus, kai visame pasaulyje gyvens nemirtingi žmones? Po to — jų vaikai, jų anūkai? Ir niekas negalės numirti... Sakau tau — baisi paslaptis slypi šitame urve. Pasaulio pabaigos paslaptis“.

Tada jis išsitraukė kardą ir sugriaudėjo:

— Duok man jį!

Žynės tai neišgąsdino, ji tik šyptelėjo.

„O ką, jeigu tas eliksyras nužudys tave, padūkęs egiptieti? Juk dar nė vienas žmogus nėra jo išbandęs — nei vyras, nei moteris, nei vaikas“.

Bet jis jau matė taurę su baltu skysčiu. Ir lentelę, ant kurios buvo kažkas parašyta.

Jis žengė pirmyn ir perskaitė užrašą. Nejaugi tai ir yra gyvybės eliksyro formulė? Pačios paprasčiausios sudedamosios dalys. Tokių augalų jis galėtų savo rankomis prisirinkti gimtosios šalies laukuose ar pievose. Negalėdamas patikėti savo akimis, jis įsiminė formulę. Tuomet dar nežinodamas, kad nepamirš jos visą gyvenimą. Niekada...

Skystis, štai jis. Ramzis abiem rankom paėmė taurę ir išgėrė. Kažkur iš toli sklido beprotiškas žynės juokas, aidu skambėdamas po milžiniško urvo skliautais.

Paskui jis apsisuko, nusivalė lūpas. Jo akys išsiplėtė, visas kūnas sudrebėjo, įsitempė raumenys, persikreipė veidas. Jautėsi taip, tarsi mūšio metu sėdėtų savo kovos vežime, aukštai iškėlęs kardą ir rėkdamas kovos šūkius.

Žynė pasitraukė atatupsta. Ji pamatė, kaip vyriškio plaukai sujudėjo, tarsi pajudinti vėjo; žili iškrito, o jų vietoje išaugo tankūs kaštoniniai; tamsios akys prašviesėjo, pasidarė žydros... Visus šiuos pasikeitimus pats Ramzis pastebėjo jau vėliau, pažvelgęs į savo atvaizdą veidrodyje.

„Na, ką gi, pažiūrėsime, — suriko jis. Širdis pašėlusiai daužėsi, raumenys drebėjo. Koks jis lengvas, koks stiprus! Jam atrodė, jog galėtų net pakilti į dangų. — Tai kaip, moteriške, gyvas aš ar jau lavonas?..“

Ramzis atsikvošėjo ir suprato beesąs Londono gatvėje. Atrodė, tarsi viskas būtų įvykę vos prieš keletą valandų! Jis dar girdėjo plazdant skraidančių virš urvo balandžių sparnus. Septyni šimtai metų skiria tą minutę nuo dienos, kuomet jis įžengė į savo kapavietę, pasirengęs pasinerti į ilgą gilų miegą. Tai buvo pirmasis jo miegas. Ir jau du tūkstančiai metų prabėgo nuo to, kai jis buvo pažadintas... kad po keleto metų vėl įžengtų į kriptą ir nugrimztų į nežinią.

O dabar jis Londone. Dvidešimtas amžius. Ramzis visas virpėjo. Drėgnas vėjas vėl pajudino pilko balandžio, gulinčio ant gatvės grindinio, plunksnas. Karalius per purvyną nušlepsėjo prie negyvo paukščio, atsiklaupė, paėmė jį į rankas. Kokia trapi būtybė! Vos prieš akimirką buvo pilna gyvybės, o dabar — tik apgailėtina dvėsena. Nors balti pūkeliai vis dar juda ant vos šiltos krūtinėlės.

Kaip negailestingai talžo ledinis vėjas! Ir kaip spaudžia širdį, žiūrint į šitą nelaimingą mažytę būtybę!

Laikydamas balandį dešinėje rankoje, Ramzis išsitraukė iš kišenės jau pradėtą eliksyro buteliuką. Atidarė ir apšlakstė mažą kūnelį. Po to įlašino keletą lašų į snapelį.

Nepraėjo minutė, ir balandis suvirpėjo, atsivėrė mažytės apvalios akys. Po to paukščiukas pasipurtė, suplasnojo sparnais, atgijo. Ramzis jį paleido. Pakilęs, balandis dar kurį laiką suko ratus aukštai virš karaliaus galvos pilkame ryto danguje.

Karalius stebėjo paukščiuką, kol šis dingo iš akių. Nuo šiolei jis nemirtingas. Pasmerktas amžinam skrydžiui...

Ir dar vienas prisiminimas netikėtai, iš pasalų užklupo karalių. Tyliai, greitai, tarsi klastingas žudikas. Mauzoliejus, marmuriniai koridoriai, kolonos ir trapi Kleopatros figūra. Ji bėga paskui Ramzį, o jis vis tolsta, skuba — kad tik toliau nuo Marko Antonijaus kūno, gulinčio ant paauksuotos kušetės.

„Tu gali sugrąžinti jam gyvybę! — šaukė karalienė. — Tu žinai, tu gali. Dar nevėlu, Ramzi! Duok eliksyro mums abiems, man ir Antonijui! Nenusigręžk nuo manęs, Ramzi!“ Ilgi Kleopatros nagai įsikibo jam į ranką.

Įniršęs jis atsisuko, sugriebė Kleopatrą už pečių ir pastūmė. Ji pargriuvo, pravirko. Kokia bejėgė tada buvo, kokia nusilpusi... juodi ratilai paakiuose...

Balandis pasislėpė už Londono stogų. Patekėjo saulė ir nušvietė kamuolinius debesis keista balkšva šviesa.

Karaliaus žvilgsnis apsiblausė; širdis krūtinėje šėlo. Jis pravirko, jis kūkčiojo, tarsi bejėgis vaikas. O Dieve, kodėl jis manė praradęs gebėjimą jausti!?

Nebyliame sapne prabėgo šimtmečiai, ir štai karalių pažadino. Dabar stingulys praėjo, ir jo vėl laukia meilė bei sielvartas. Ši minutė — tik pirmasis kančios niuansas. Kas laukia jo ateityje, kuomet širdis bei siela visiškai atgims? Kokios kančios, kokie sukrėtimai?

Ramzis pasižiūrėjo į vis dar rankoje suspaustą buteliuką. Jam kilo pagunda numesti indelį ant grindinio. Lai stebuklingi lašai paliečia purviną gatvę. O likusius buteliukus jis nuneš kur nors toliau nuo Londono... kur auga žolė. Ir tiktai lauko gėlės bus liudininkės, jog karalius išpylė gyvybės eliksyrą ant žemės.

Bet kam save apgaudinėti? Juk jis žinojo, kaip pagaminti eliksyrą! Įsiminė, kas buvo parašyta toje lentelėje. Ir negalėjo sunaikinti to, kas amžiams pasiliko jo atmintyje.

Samiras išlipo iš kebo, pakėlė apykaklę, gindamasis nuo nirštančio vėjo, ir, susikišęs rankas į kišenes, Įveikė dar penkiasdešimt jardų iki reikiamos vietos. O štai ir tas namas ant kampo. Jis pakilo laiptais ir pasibeldė į duris.

Juoda vilnone suknele vilkinti moteris pakvietė jį užeiti. Samiras tylėdamas įėjo į ankštą kambarėlį, nustatytą stalais bei stelažais, ant kurių išdėlioti daiktai iš Egipto. Ant vieno stalo gulėjo papiruso ritinėlis bei didinamasis stiklas. Kambaryje sėdėjo du egiptiečiai. Jie skaitė rytinius laikraščius ir traukė dūmą.

Samiras pažvelgė į papirusus. Nieko įdomaus. Po to — į ilgą pageltusią mumiją su neblogai išsilaikiusiomis drobulėmis.

— A, sveikas! Be reikalo atėjai, — pasakė vyriškis, vardu Abdelis. — Paprasčiausia turgaus klastotė. Zakio darbas. Tu pažįsti jį. Išskyrus šitą vaikiną... — jis parodė į mumiją. — Jis tikras, bet nevertas tavo dėmesio.

Samiras vis dėlto priėjo arčiau prie mumijos.

— Asmeninės kolekcijos likučiai, — pastebėjo Abdelis. — Ne tas lygis.

Svečias linktelėjo.

— Girdėjau, turguje pasirodė monetos su Kleopatros atvaizdu, — ištarė Abdelis. — Kad taip bent akies krašteliu žvilgtelėjus!

— Man reikia paso, Abdeli, — pasakė Samiras. — Dokumentų. Ir greitai.

Abdelis atsakė ne iš karto. Jis įdėmiai stebėjo svečią. Tas įkišo ranką į kišenę.

— Ir dar man prireiks pinigų.

Samiras ištraukė iš kišenės auksinę monetą su Kleopatros atvaizdu.

Abdelis net nepakildamas nuo kėdės griebė ją iš svečio rankų. Tas ramiai stebėjo, kaip egiptietis apžiūrinėja monetą.

— Atsargumas, mano drauge, — ištarė Samiras. — Reikia paskubėti ir būti atsargiam. Aptarkime detales.

Sugrįžo Oskaras. Džulija būgštavo, jog dabar, jei Rita prasitars, gali kilti problemų. Tik kažin, ar Oskaras ja patikėtų. Jis kambarinę laiko kvaila.

Kai Džulija nusileido žemyn, liokajus kaip tik rakino duris. Rankose jis laikė puokštę rožių. Ir padavė šeimininkei laišką, gautą kartu su puokšte.

— Ką tik atnešė, mis, — pasakė Oskaras.

— Taip, žinau.

Džulija lengviau atsiduso, pamačiusi, jog laiškas ne nuo Alekso, o nuo jo tėvo. Ji greitai perskaitė. Oskaras laukė.

— Paskambink grafui Ruterfordui, Oskarai, ir pasakyk, kad turbūt negalėsiu ateiti pietų. Perduok, jog vėliau jam paskambinsiu ir pati viską paaiškinsiu.

Oskaras jau ketino eiti, bet Džulija ištraukė iš puokštės vieną rožę ir pasakė:

— Pastatyk jas svetainėje.

Mergina įkvėpė rožės aromato, prisilietė prie švelnių žiedlapių. Ką jai daryti su Aleksu? Kol kas dar anksti kažko imtis, bet kiekviena diena vis labiau apsunkina padėtį.

Ramzis... kas jis toks? Štai kas labiausiai ją domina.

Tėvo miegamojo durys atidarytos, lova paklota.

Mergina nuskubėjo į oranžeriją. Dar nepriėjusi iki durų, pastebėjo vešlią bugenvilę, apsipylusią didžiuliais raudonais žiedais.

Čia tai bent. Vakar ji net nepastebėjo, jog gėlė žydi. O kokie paparčiai! Tai bent... Ir lelijos išsiskleidė, pražydo.

— Koks čia stebuklas! — ištarė mergina.

Ir pamatė Ramzį. Jis sėdėjo pintoje kėdėje ir stebėjo merginą. Buvo apsirengęs, pasiruošęs kažkur eiti. Ir atrodė toks gražus, elegantiškas! Plaukai dar tankesni, vešlesni, o didžiulėse žydrose akyse slypi gilus liūdesys. Bet štai jis nusišypsojo savo nepakartojama šypsena, ir jo veidas vėl nušvito.

Vieną akimirką Džulijai kažkodėl pasidarė baisu: jai pasirodė, kad Ramzis tuojau pat pravirks. Bet jis pakilo, priėjo prie jos ir paglostė skruostą.

— Tikrasis stebuklas — tai tu, — ištarė karalius.

Džulijai kilo nenumaldomas noras apkabinti jį, bet ji tik stovėjo ir žiūrėjo į vyriškį, mėgaudamasi jo artumu. Po to ištiesė ranką ir palietė jo veidą...

O dabar reikia žengti žingsnį atgal. Ji jau žinojo, kad taip reikia. Tačiau Ramzis nustebino ją. Jis pats atsitraukė ir, palietęs lūpomis merginos kaktą, ištarė:

— Aš noriu išvykti į Egiptą, Džulija. Anksčiau ar vėliau turėsiu tą padaryti. Todėl jau verčiau važiuosiu dabar.

Jo balse girdėjosi nuovargis bei liūdesys. Vakarykštį švelnumą pakeitė sielvartas. Akys atrodė gilesnės, tamsesnės. Mergina neklydo — jis tikrai netrukus pravirks. Jai buvo baisu.

Dieve, kaip jis kenčia!

— Žinoma, — pasakė ji. — Mes važiuosime į Egiptą, važiuosime drauge...

— Aš to tikiuosi, — atsakė Ramzis. — Džulija, kol neatsisveikinsiu su Egiptu, su senuoju savo pasauliu, netapsiu savas šioje epochoje.

— Suprantu.

— Aš trokštu ateities! — sušnabždėjo jis. — Noriu... — Jis nutilo. Neturėjo jėgų tęsti. Nusisuko ir ištraukė iš kišenės saują auksinių monetų.

— Ar galėsime už jas nupirkti kokį nors laivą, Džulija? Kuris mus pervežtų per jūrą.

— Aš pati viskuo pasirūpinsiu, — pasakė ji. — Ir mes išvyksime. O dabar eik pusryčiauti. Žinau, kad esi alkanas.

Jis nusijuokė — net pats iš savęs to nesitikėjo.

— Aš iškart pradėsiu tvarkyti reikalus.

Džulija nuskubėjo į virtuvę. Oskaras kaip tik buvo paruošęs padėklą su pusryčiais. Virtuvėje kvepėjo kava, cinamonu ir ką tik iškeptomis bandelėmis.

— Oskarai, paskambink Tomui Kukui. Užsakyk bilietus iki Aleksandrijos. Man ir misteriui Ramsėjui. Pasistenk, kad juos atneštų kuo greičiau. Jei spėsime, išvyksime dar šiandien. Paskubėk, pusryčiais pasirūpinsiu pati.

Oskaras buvo apstulbęs:

— Bet, mis Džulija, o kaipgi...

— Daryk, ką tau sakau, Oskarai. Tuojau pat skambink. Paskubėk. Negalima delsti nė minutės.

Su padėklu rankose ji sugrįžo į saulės apšviestą oranžeriją ir dar kartą pasigrožėjo staiga pražydusiomis gėlėmis. Visos jos buvo nuostabios.

— Tu tik pažiūrėk, — sušnabždėjo ji. — Anksčiau tarsi būčiau jų nepastebėjusi. Viskas skendi žieduose. Žavinga...

Ramzis stovėjo prie įėjimo ir stebėjo Džuliją. Jo nuostabus veidas vis dar buvo susimąstęs ir liūdnas.

— Taip, žavinga, — ištarė jis.