Triju ne desnis

TRIJŲ NE DĖSNIS

ALEKSANDRA

MARININA

TRIJŲ NE DĖSNIS

tema

Pro šalį kažkodėl nesustodamos vis žengė ir žengė kojos. Pirmiausia skystu spalio purvu skubiai pračiulpsėjo dailūs lakuoti bateliai nusklembtais kulneliais ir ilgomis siauromis klouniškomis nosimis, nešdami savo šeimininkę jaukių naminių rūpesčių link. Paskui solidžiai ir negirdimai pražingsniavo keturios gauruotos letenos, labai išdidžiai paskui save tempdamos porą nudėvėtų purvinų batų, kurie tolimoje praeityje vadinosi moteriškais demisezoniniais aulinukais. Dar viena letenų ketveriukė — tik šį kartą mažos, juodai baltos, klaikiai miaukdamos pralėkė priešinga kryptimi, matyt, gelbėjosi nuo didelių ir gauruotų. Buvo ir kitokių kojų, avinčių batais ir pusbačiais, sportbačiais ir aulinukais. Mūvinčių kelnėmis, džinsais, pėdkelnėmis. Vienos keliavo toli, kitos — visiškai arti. Bet niekas iš jų nesustodavo. Niekas kažkodėl nenorėjo dvyliktą valandą nakties, lediniam lietui dulkiant, stovėti kieme ir įdėmiai dairytis po purvyną tarp metalinių garažų dėžučių. Visi norėjo namo, arčiau šilumos, valgio ir televizinių džiaugsmų likučių. Bet ir tų „visų" buvo nedaug, pagrindinė komunalinio masyvo Maskvos centre gyventojų dalis seniai jau buvo namie.

Nužudytos moters kūnas gulėjo ant šlapios, apaugusios apgailėtinais skurdžios žolės kuokštais žemės beviltiškai vienišas, niekieno nepastebėtas ir niekam nereikalingas. O tik prieš dvi valandas tai buvo gyva moteris, linksma, sąmojinga, mylima draugų ir daugybės žmonių, kuriems ji padėdavo. Kažkodėl taip atsitiko, kad būtent šiandien niekas nesusirūpino ir nepuolė jos ieškoti, neskambino aliarmo varpais ir nesukėlė ant kojų milicijos. Nors nieko neįprasto čia nebuvo, juk ta moteris gyveno viena ir niekas jos namie nelaukė. O jei kas atkakliai ir skambino jos namų telefonu, tai visai nesistebėjo, kad ji nekelia ragelio. Darbo metu ji niekada į

telefono skambučius neatsakinėdavo. Dirbo ji dažniausiai namie, o ypatingais atvejais — ir vėlai vakare, ir net naktimis.

Tiesa, pastaruosius du mėnesius jos bute gyveno jaunas vaikinas, kažkelintos eilės jos sūnėnas. Bet ir jis nelaukė ir neieškojo savo giminaitės, jam buvo tas pats. Jis buvo girtas.

— Penktadienį jus išleisim, — niūriai užbaigė kalbą palatos gydytojas.

— O paskui ką? — kvailai paklausė Nastia Kamenskaja. — Iškart į darbą?

— Negalit sulaukti? — pirmą kartą per visą laiką jo veide pasirodė kažkas panašaus į šypsnį.

— Kad ne, aš ne ta prasme... — Nastia sutriko, nerasdama reikalingų žodžių. — Tiesiog koją labai skauda. Ir vaikščioti į darbą su lazda nepatogu, o vežioti manęs nėra kam.

— Niekas į darbą jūsų ir neleis. Mažiausiai mėnesio reikia reabilitacijai. Vaikščiosit pamažėle, vis didindama krūvį. Dar ir masažas, fizioterapija, tai jau savaime. Prieš išleidžiant, aš jums išrašysiu visas procedūras.

Ji pajuto palengvėjimą ir gėdą tuo pat metu. Kaip gerai, kad dar visą mėnesį galima neiti į darbą! Ir kokia gėda, kaip bjauru, kad ji tuo džiaugiasi.

Tačiau perspektyva būti greitai išrašytai kėlė Nastiai beveik neišsprendžiamą problemą. Tiesą pasakius, ta problema egzistavo jau tris savaites, bet kol Nastia gulėjo ligoninėje, apie ją galima buvo negalvoti. Reikalas tas, kad prieš tris savaites Maskvon visiškai netikėtai atsibeldė giminaičiai iš mažo provincijos miestelio — vyras, žmona ir du vaikai. Vyresniam dvylikamečiui vaikui skubiai reikėjo sudėtingos operacijos, kurią galėjo sėkmingai atlikti tik sostinės klinikoje. Pamišę iš baimės ir nevilties tėvai čiupo sergantį sūnų, o kartu ir penkiametę dukrą, kurios neturėjo su kuo palikti, ir išskubėjo į Maskvą, tikėdamiesi Nastios tėvų svetingumo. Bet kaip tyčia Nastios motina ir patėvis dar vasarą pradėjo kažkokį ypač sudėtingą remontą, ketindami dviejų kambarių butą paversti į trijų kambarių. Meistrai prisiekinėjo ir dievagojosi, kad per du mėnesius susitvarkys, ir patiklūs šeimininkai lengva širdim persikėlė pas draugus, kurie mielai užleido jiems savo butą mieste, nes patys visą vasarą gyveno vasarnamyje. Tačiau atėjo rugsėjis, paskui spalis, o remontas vis tęsėsi. Ir jei Nastios tėvams ir jų draugams tokia situacija atrodė tik laikinas nepatogumas, tai su sergančiu vaiku atvažiavusiems giminaičiams padėtis buvo tolygi katastrofai. Mokėti už viešbutį jie neįstengė. Neverta ir aiškinti, kad jie apsigyveno Nastios vieno kambario bute, o jos vyras Aleksejus laikinai grįžo pas savo tėvus į Žukovskį. Tai atsitiko tada, kai pati Nastia su sulaužyta koja jau drybsojo ligoninėje.

Ir štai dabar reikia grįžti... Kur? į mažulytį butuką, kur ir be jos nėr kur apsisukti? Važiuoti pas Liošą į Žukovskį ir užsikarti ant galvos seniems jo tėvams, kuriems ir patiems reikalinga globa? Ji juk vos paeina, po arbatinį šaukštelį per valandą, ir tai su lazda. Be to, kaip ji nukaktų iš Žukovskio poliklinikon į masažą ir procedūras, kuriomis ją prigąsdino gydytojas? Iš namų ir atgal galima važiuoti taksi, brangu, žinoma, bet jeigu ne kasdien, jų biudžetas atlaikytų. O kaip gabentis iš užmiesčio?

Iš tikrųjų Nastia Kamenskaja nemanė, kad problema pasidarys tokia didelė. Kai giminaičiai apsigyveno jos bute, ji buvo tikra, kad išėjus iš ligoninės gyvens su vyru būtent Zukovskyje, ir važinėjimo elektriniais traukiniais perspektyva jos nė kiek negąsdino. Tiesiog ji nesitikėjo, kad išrašyta iš ligoninės beveik nepaeis. Ji manė, kad tegul ir su lazda, tegul negreitai, bet ji galės judėti be ypatingų sunkumų. Pasirodo — ne, sulaužyta koja atkakliai nenorėjo sveikti. Ją skaudėjo taip smarkiai, taip pasiutusiai ir beprotiškai, kad gydytojai tik stebėjosi. Ir kuo tik Nastios negydė, ko tik ligoninės chirurgai nesigriebė, — užsispyrusi koja nepasidavė. Buvo netgi patarta kreiptis į kokius nors žiniuonis ar liaudies medicinos daktarus, gal jie padės. Tiesa, tuos patarimus dalijo ne gydytojai, o prijaučiantieji ligoniai ir jų giminaičiai. Vienas per kitą jie pasakojo apie neįtikėtinus išgijimus, užkalbėjimus, „blogos akies" pašalinimą ir kitus stebuklus, pačiai Nastiai keliančius stabilų nepasitikėjimą ir priešiškumą. Nastia, kitados baigusi fizikos-matematikos mokyklą ir juridinį universiteto fakultetą ir daugiau kaip penkiolika metų išdirbusi kriminalinėje paieškoje, gavo kietą ateistinį auklėjimą ir tikėjo tik tradicine medicina, ir tai ne besąlygiškai, nes suprato, kad ir medicina gali toli gražu ne viską.

Taip, reikia kažką daryti... Kilusiai problemai išspręsti buvo tik du būdai: arba ieškoti vietos gyventi kur nors Maskvoje, pageidautina kuo arčiau poliklinikos, arba ieškoti, kaip kuo greičiau sumažinti nepakenčiamą, o einant — didėjantį skausmą, kad galėtum savarankiškai judėti ir, beje, gyventi su Lioša Žukovskyje. Apie buto nuomą negali būti nė kalbos, tokių išlaidų jie nepakeltų. Šiuo metu jų šeimos finansinė padėtis sunki. Be to, kas gi išnuomos butą vienam mėnesiui? Užsimuši beieškodamas. O ją išrašo jau penktadienį, tai yra po trijų dienų.

Žinoma, Nastia buvo protinga ir suprato, kad neišsprendžiamų problemų nėra, yra tik nemalonūs sprendimai. Galima gyventi viename kambaryje su sergančio berniuko tėvais ir jo penkiamete sesute. Galima pasiskolinti pinigų ir važinėti iš Žukovskio ir atgal taksi visą mėnesį ar tiek, kiek bus reikalinga, kol koja „ateis į protą" ir bus įmanoma daugmaž normaliai vaikščioti. Galima bandyti vis dėlto rasti butą, kurį išnuomotų trumpam laikui. Suprantama, kad tai būtų brangu, bet vėlgi pinigų galima pasiskolinti, nors Nastiai tai nepatinka ir prieštarauja jos taisyklėms. Vienu žodžiu, problemą galima buvo išspręsti, reikėjo tik išsirinkti, kas mažiausiai nemalonu.

Paskendusi tokiuose apmąstymuose, ji ir praleido laiką nuo rytinės vizitacijos iki penktos valandos vakaro, kai ėmė rinktis lankytojai. Pati ji nieko šiandien nelaukė, Lioša buvo vakar ir dabar pasirodys tik ketvirtadienį, jam sudėtinga kasdien kapstytis iš savo pamaskvio, o ir darbo jis turi per akis. Mama ketino ateiti trečiadienį, tai yra rytoj. Nebent kas nors užsuktų iš darbo, bet vargu bau, laisvo laiko sekliai turi nedaug, o ji juk ne mirties patale ir jaučiasi beveik puikiai. Tik štai negali vaikščioti.

Pirma kaip paprastai pasirodė tyli inteligentiška pensininkė Izolda Valerjanovna, kasdien lankanti savo pusseserę — pasų ir vizų tarnybos darbuotoją. Izoldą mėgo visi trivietės palatos įnamiai, taip pat medicinos seserys, sanitarės ir net gydytojai. Klausimas, kuo gi ji šitą simpatiją užsitarnavo, liko neaiškus, bent jau pačiai Nastiai, tiesiog ji kiekviena savo kūno ląstele pajusdavo: štai atsidarė durys, įėjo Izolda Valerjanovna ir kartu su ja į siaurą ilgą palatą įžengė šventė. Ir tai nebuvo susiję nei su gėlėmis, nei su saldainiais, nei su kitais skanumynais, kurių paprastai stengiamasi nešti į ligoninę, nei su pinigais, atsainiai ar kaip tik droviai kišamais į baltų medicinos personalo chalatų kišenes. Tai nebuvo susiję su kažkuo materialiu, ką galima būtų pačiupinėti, pauostyti, suvalgyti ar kaip kitaip suvartoti, norint gauti grynai fizinį malonumą. Pojaunė, tvarkingai ir nebrangiai apsitaisiusi Izolda Valerjanovna visa buvo tarsi šypsena, džiaugsmas ir meilė aplinkiniams, ir tas turtas buvo toks švelnus, malonus ir neįkyrus, kad priešintis jo jėgai buvo neįmanoma. Šiaip ar taip, Nastia jautėsi būtent taip.

Nepaisant to, kad Izolda ateidavo pas savo seserį, vis dėlto ji įsigudrindavo kalbėtis vienu metu su visais, o ne tik su savo sergančia giminaite. Nors tuo metu trijų palatos gyventojų nuotaikos galėjo būti visiškai skirtingos, tiek džiugiai pakilios, tiek nykiai prislėgtos, Izoldai Valerjanovnai kažkokiu visiškai nesuprantamu būdu pavykdavo atitikti kiekvieno dvasinę būklę.

Kai Izolda pasirodė, jau po pusvalandžio žinojo, su kokia problema Nastia susidūrė, nors pati Nastia lyg ir neketino su kuo nors savo reikalų aptarinėti, o juolab prašyti patarimo.

— Ar jūs pastebėjote, Nastia, kokia įdomi jūsų samprotavimų pusiausvyra?

— Kokia pusiausvyra?

— Jūs turite tūkstantį ir vieną variantą, kaip jums tvarkytis, kad sulauktumėte, kada galėsite normaliai judėti, ir nė vieno varianto, ką daryti, kad koją kuo greičiau nustotų skaudėti. O juk problemos esmė būtent tame, kad koją labai skauda. O jūs vietoj to, kad spręstumėte būtent tą problemą, bandote prie jos prisiderinti ir nuolankiai laukti, kol ji pati kažkaip išsispręs. Jūs manote, kad tai teisinga?

Nastiai užteko proto suprasti, kad tai, žinoma, neteisinga. Bet kaipgi jai gydyti tą prakeiktą koją, jei net patys gydytojai gūžčioja pečiais, svarstydami ir nesuprasdami, kodėl skausmas, nepaisant visų jų pastangų, nepraeina. Nors jos išsilavinimas ir aukštasis, bet vis dėlto ne medicininis.

— O kodėl jums nepamėginus ko nors netradicinio? Jeigu jau tradicinė medicina nepadeda, reikia bandyti įvairius metodus.

— Bobutėmis ir užkalbėjimais aš netikiu, — atžariai atšovė Nastia, stengdamasi neparodyti pasibjaurėjimo grimasos.

Kiek tų bobučių, burtininkių nuo gimimo ir aiškiaregių ji yra mačiusi aiškindama nusikaltimus, — nesuskaičiuotum! Ir kiekvieną kartą minėtieji personažai kriminalinėse bylose vaidindavo ne pačius patraukliausius vaidmenis. Nastia, sveiko proto žmogus, neneigė, kad turbūt iš tikrųjų esama netradicinės medicinos gydytojų, bet jų labai nedaug, tačiau miklių sukčių ir apsimetėlių — marių marios, ir kriminalinės paieškos akiratyje pasirodo būtent jie, todėl ir susidaro toks įspūdis, kad visa tai — visiška apgaulė.

— Aš irgi netikiu, — linktelėjusi sutiko Izolda ir vėl nusišypsojo. — Aš tikiu savo patirtim. Yra specialistas, kuris man padėjo. Ir kai kuriems mano pažįstamiems taip pat. Jei norite, galiu duoti telefoną.

Nastia nenorėjo, kad Izolda įsižeistų, todėl telefoną ji paklusniai užsirašė, puikiai žinodama, kad niekada tuo numeriu neskambins. Tačiau geranoriškumu spinduliuojanti pensininkė nenusiramino.

— Kodėl jūs slepiate raščiuką? — nustebo ji, žiūrėdama, kaip Nastia lapelį su telefono numeriu kiša į spintelę. — Norit pamėginti išsigydyti ar ne?

— Noriu, — nuolankiai atsiduso Nastia, suprasdama, kad dabar jau išsisukti niekaip nepavyks.

— Tada skambinkit. Tiesiog dabar ir skambinkit, juk turite mobilųjį. Jeigu niekas neprieis prie telefono, įsijungs autoatsakiklis. Pasakykit, kad jums reikia konsultacijos, ir palikit savo telefono numerį, Galina Vasiljevna jums būtinai paskambins, ji labai atsakingas žmogus ir niekada nepalieka kitų be pagalbos.

Na, gerai, gal mirtinų nuostolių dar pavyks išvengti, ir tos Galinos Vasiljevnos tikrai nebus nemaie, o jau paskui Nastia kaip nors išsisuks. Toje ligoninėje ji pasidarė kažkokia ištižus, visiškai prarado sugebėjimą aktyviai priešintis, net negali mielajai Izoldai Valerjanovnai pasakyti „ne, ačiū, nereikia". Ar čia lemia ne Nastios silpnumas, o pačios Izoldos stiprybė?

Baigti savo apmąstymų ji nespėjo, nes ragelyje jau po antro skambučio pasigirdo vyriškas balsas:

— Klausau jūsų.

— Labas vakaras, — automatiškai ištarė Nastia, — ar galiu pasikalbėti su Galina Vasiljevna?

— Atleiskit, kas skambina ir kokiu klausimu?

Balsas pasirodė Nastiai kažkoks pažįstamas, bet tembro ir into-nacijų atpažinimo procesas pasitraukė į antrą planą, nustumtas kitų samprotavimų srauto. Kodėl tas vyriškis kalba kaip didelio viršininko priimamojo sekretorius? Ar čia darbo telefonas? Tiksliau, įstaigos telefonas? Kodėl įstaigos? Ar Galinos Vasiljevnos gydymas jau įgavo pramoninį mastą? Ar ji tiesiog kažkur dirba, o gydo laisvu nuo pagrindinės tarnybos laiku? Kodėl jos sekretoriumi dirba vyras? Vyras sekretorius ir moteris viršininkė — derinys labiau nei keistas, ji juk ne ministrė ir ne deputatė. Ar vis dėlto deputatė? Tik to dar trūko!

— Aš dėl konsultacijos, — sumurmėjo Nastia, iš paskutiniųjų bandydama koordinuoti tai, apie ką ji galvojo, su tuo, ką ji sako.

— Dėl ko norėtumėte konsultuotis? — atkakliai tardė vyriškis, sulig kiekvienu žodžiu vis giliau skverbdamasis į jos sąmonę kažkodėl pažįstamu balsu.

— Po pagydyto lūžio man išliko labai stiprūs skausmai kojoje, ir aš girdėjau, kad Galina Vasiljevna galėtų padėti.

— Prašom prisistatyti.

— Kamenskaja Anastasija Pavlovna, — ji jau neįstengė nuslėpti susierzinimo. Paskambino, kad suteiktų malonumą žaviai pensininkei, o pateko į tikrą tardymą. O dar tas balsas... Kurgi jis girdėtas?

— Asia, čia tu? Aš girdžiu — lyg pažįstamas balsas, bet maniau, kad pasivaideno. Tu manęs irgi nepažinai, taip?

Viešpatie, Kolia Selujanovas! O jis ką gi ten veikia tame didelės viršininkės priimamajame? Nejau iškeitė seklio darbą į komercinį atlyginimą?

— Kolia? — netikėdama perklausė ji.

— O kas gi dar, jei ne aš! O tu ko čia skambini?

— Taigi sakiau — koją skauda. O tu ką ten darai?

— Dirbu, — Selujanovas atsiduso, bet kažkaip keistai. Kažkaip pernelyg išraiškingai.

— Tai aš supratau, — nusijuokė Nastia. — Kuo? Vyresniuoju padėjėju? Ar apsaugos viršininku?

— Eik tu žinai kur! — Kolia staiga supyko. — Dirbu aš milicininku. Vykdau nukentėjusiosios gyvenamosios vietos apžiūrą.

Nastiai iškart praėjo visi juokai.

— Vagystė? — trumpai paklausė ji, dėl visa ko pritildžiusi balsą.

— Gerai būtų. Užmušė tavo Galiną Vasiljevną.

Ji vogčiomis žvilgtelėjo j Izoldą, bet ši buvo įsitraukusi į pokalbį su seserimi ir su kita palatos kaimyne — jauna mergina, kažkokio ministerijos valdininko dukra. Vis dėlto Nastia galėjo galvą guldyti, kad Izolda Valerjanovna įdėmiai klausosi jos telefoninio pokalbio.

— Kolia, tu gali kalbėti, ar paskui susiskambinsim?

— Kol kas galiu.

— Tai aš tuoj išeisiu į koridorių, Palauk, gerai?

Lengva pasakyti „tuoj išeisiu". O padaryti? Telefoną teko įsikišti į treninginių kelnių kišenę, nes viena ranka susitvarkyti kol kas neišeina. Lazda kaip tyčia nusirito po lova, ir jos siekiant teko atlikti sudėtingus akrobatinius etiudus. Dabar viena ranka laikom lazdą, kita remiamės į lovos atkaltę. Taip, dabar atsargučiai gabenam rai-šakojį kūną durų link, stengdamiesi necypčioti iš skausmo. Gerai, kad koridoriuje buvo laisva vieta atsisėsti tiesiog prie pat palatos.

— Alio, — dusdama nuo patirtų pastangų ištarė ji. — Kolia, tu dar čia?

— O kur man dingti iš povandeninio laivo, — beviltiškai pajuokavo Selujanovas. — Nagi pasakok, kas ta Galina Vasiljevna ir kodėl tu jai skambini.

— Aš neturiu supratimo, kas ji tokia, man ką tik davė jos telefoną, sakė, kad ji gali padėti. Liaudies gydytoja turbūt ar kažkas panašaus.

— O kas davė telefoną?

— Viena tetutė, pensininkė. Mano palatos kaimynės giminaitė.

— Kokia pavardė?

— Izolda Valerjanovna, pavardės nežinau. Nori su ja pasikalbėti?

— Galbūt. Ne dabar. Paskui nuspręsiu.

Frazės pasidarė trumpos, beasmenės, ir Nastia suprato, kad Koliai nepatogu kalbėti. Ar vadovybė atvažiavo, ar dar kokios aplinkybės atsirado.

— Tu vis dar ligoninėje ar jau namie?

— Ligoninėje.

— Su mobiliuku?

— Taip.

— Aš tau perskambinsiu, gerai?

— Žinoma.

Nastia vėl įsikišo telefoną į kišenę ir atsilošė į minkštą der-mantininę valdiškos sofutės atkaltę. Grįžti į palatą nesinorėjo, juk tektų pasakyti Izoldai Valerjanovnai, kad jos pažįstama gydytoja nužudyta. Susijaudins vargšelė... Nors — vis tiek teks pasakyti. Susitikimo su geranoriškąja dama Nastia niekaip neišvengs.

— Ar galite garantuoti, kad situacija rutuliosis būtent taip, kaip jūs čia man nupiešėt?

Čuikovas stengėsi kalbėti pašaipiai ir atitinkamai atrodyti, bet nebuvo tikras, kad jam išeina taip, kaip reikia. Jam baisiai, beveik iki širdies skausmo norėjosi patikėti šita paslaptinga gražuole. Juk jei ji nemeluoja ir neklysta, jo firma vienu mostu išspręs daugybę finansinių problemų. O problemos dabar tokios, kad jau tenka svarstyti, kaip geriau būtų nuskęsti — iš karto ar pasikankinti. Apie tai, kad išplauktum, net kalbos nėra. Bent jau nebuvo iki tol, kol pirmą kartą, maždaug prieš savaitę, generalinio direktoriaus kabinete nepasirodė šita damutė. Pasirodė ir daug nelaukusi pateikė pasiūlymą, ir tokį keistą, kad Čuikovas iškart nesusivokė ir paprašė laiko pagalvoti. Ji lengvai sutiko ir pasakė, kad ateis po savaitės. Ir štai atėjo. Bet kokia gražuolė — akių negalima atplėšti! Jei ji būtų pasirodžiusi ne su dalykiniu pasiūlymu, o su... švelniai tariant, intymiu, jis nebūtų abejojęs nė sekundės. Nors žmona reguliariai jam pataria dažniau žiūrėti į veidrodį, kad vertindamas savo patrauklumą neprarastų objektyvumo, Čuikovas vis tiek visas moterų susidomėjimo jo persona apraiškas laikė nuoširdžiomis. O ir veidrodyje nieko tokio itin atstumiančio jis nematė. Na, plikė. Na, alaus pilvukas. Na, ūgis, sakykim, ne visai krepšininko. Na, ir kas?

Tačiau klausimą (tikslia, kaip jis tikėjosi, intonacija) Čuikovas uždavė ir dabar laukė atsakymo. O atsakyti gražuolė kažkodėl neskubėjo. Gal mėgino tiksliau jį suformuluoti, gal bandė Čuikovo kantrybę. Šiaip ar taip, žiūrėjo rimtai, be šypsenos.

— Aš, pone Čuikovai, garantijos duoti negaliu. Aš tikiuosi, kad žmonės, kurie imsis šito reikalo, yra prognozuojami. Bet kartais jie elgiasi visai ne taip, kaip mes iš jų laukiame. Todėl gali būti padaryta ne viskas, kas sugalvota, arba nepadaryta visiškai. Bet ką gi tokiu atveju jūs prarandat? Absoliučiai nieko. Na, o jeigu viskas pasiseks, jūs gausite viską.

— Kaip tai aš nieko neprarandu? — Čuikovas pabandė piktintis, bet ir tai jam išėjo nelabai įtikinamai, juk damutė teisi, teisi visu šimtu procentų. Netgi dviem šimtais. Ką jis praras, jei vis tiek skęsta? — O vardas? O reputacija? Jūsų manymu, tai nieko neverta? Galima tai paaukoti vardan abejotinos kombinacijos?

— Brangusis Igori Vasiljevičiau, jūs turėjote ir vardą, ir reputaciją. Ir kiek jums tai padėjo? jūs turite puikią firmą, apstatytą gerais baldais ir išmuštruotu personalu, ir iš pažiūros jūs kaip nulakuotas, bet juk pats puikiai žinote, kas dedasi su jūsų finansais. Ne šiandien, tai ryt jūs nugrimsite į dugną. O gal jau grimztate. Kojos dar nešlampa? O man atrodo, kad vandens jau iki kauliukų.

Čuikovas nesusilaikęs susijuokė, ji turi humoro jausmą, šita nežinia iš kur užgriuvusi jam ant galvos gražuolėlė. Ir jeigu viskas pasiseks, tai gali būti... Kuo ji vardu? Ji, rodos, praeitą sykį sakė... Ak taip, Ksenija. Be tėvavardžio ir be pavardės. Tai galima ja tikėti ar ne? Žinoma, jis nieko nepraranda, be kalbų. Bet jeigu ji kieno nors pasiųsta? Jeigu visoje jos pasiūlytoje kombinacijoje yra koks nors antras dugnas? Jis, paskutinis kvailys, paprašė visos savaitės apmąstyti ir per tą savaitę visų variantų taip ir neapsvarstė. Su savo pavaduotojais tarėsi ir lyg jie kažkokias išvadas padarė, bet ne galutines, norėjo šiandien susirinkti dar kartą ir galutinai nuspręsti. Kodėl šiandien? Kodėl ne vakar? Juk Čuikovas susitarė su ja susitikti po savaitės — vadinasi, kaip tik šiandien. Ko jis tikėjosi? Kad paslaptingoji lankytoja, kaip ir visos moterys, užmiršta paskirtus terminus ir visur vėluoja? Gal paprašyti jos dar vienos dienos? Bet ne, nesolidu kažkaip, mažas jis ar ką? Generalinis direktorius vis dėlto, o ne pasiuntinukas. O ir pagunda didelė, ką čia slėpti. Vienu mostu susitvarkyti su visomis problemomis.

— Gerai, — tarė jis ryžtingai, — laikykim, kad mes susitarėme.

— Dar ne, — ir vėl tiesus žvilgsnis, ir be šypsenos. — Kokias aš turėsiu garantijas, kad jūs įvykdysite savo dalį šitoje kombinacijoje? Aš savo padarysiu, viskas bus taip, kaip aš planuoju, o jūs? Kaip aš galiu būti tikra, kad jūs neišsigąsite ir padarysite viską iki galo?

— Kodėl aš turėčiau išsigąsti? Ar jūs siūlote man kažką neteisėta?

— Atvirkščiai. Tai, ką turėsite padaryti jūs, daugiau negu teisėta. Ir daugiau negu teisinga. Būtent todėl jus pradės spausti, ir spausti smarkiai, kad jūs to nedarytumėt. Juk jus suprantate, kad sulaikytum žmogų nuo neteisėtų veiksmų, pakanka pagrasinti jam, kad paviešinsi. Kad sulaikytum jį nuo visiškai teisėtų ir teisingų žingsnių, atsargoje reikia turėti labai svarių argumentų. Ar jūs prieš juos atsilaikysit? Neišsigąsit?

Čuikovas nebuvo tuo tikras. Bet juk garsiai neprisipažinsi ir dar tokiai moteriai!

Jis neigiamai papurtė galvą ir nusišypsojo. Apsiėjo be žodžių. Atseit, argi dar reikia žodžių? Juk viskas ir taip aišku.

— Ko dabar iš manęs reikia? — jis vėl buvo dalykiškas ir susikaupęs.

— Man reikia susitikti su pačiu protingiausiu ir patikimiausiu jūsų pavaduotoju. Pageidautina su tuo, kuris išmano apie finansinę padėtį.

Čuikovas paspaudė selektoriaus mygtuką ir paprašė sekretorės iškviesti vieną iš dviejų savo pavaduotojų ir atnešti kavos. Kažkodėl, kai dalykinė susitikimo dalis liko praeityje, jis mirtinai užsinorėjo geriau įsižiūrėti į gražiosios lankytojos kojas.

— Ar esi kada girdėjusi tokį žodį „kineziologija"?

Kolia Selujanovas su apetitu suleido dantis į obuolį ir pradėjo energingai kramtyti, matyt, tikėdamasis, kad dabar Nastia ims ilgai ir smulkiai aiškinti, o jis galės kokias penkias, o dar geriau — dešimt minučių tylėti ir valgyti.

— Kineziologija? — perklausė ji. — Pirmą kartą girdžiu. Iš kur tu tą terminą ištraukei?

— Tuoj, — prikimšta burna neaiškiai sušvogždė Kolia, — su-kramtysiu ir pasakysiu.

Jie sėdėjo procedūriniame, į kurį juos įleido budinti seselė. Kolia pasirodė ligoninėje dešimtą vakare, kai jokių lankytojų skyriuje nebuvo jau nė kvapo, ir lengvai įkalbėjo seselę leisti jam „pabendrauti su kolega". Selujanovą skyriuje pažinojo visas medicinos personalas, juk per pastaruosius dešimt metų patyrus įvairiausių traumų, jam teko gulėti penkis ar septynis kartus. O jau kiek darbo draugų jis yra čia lankęs, neįmanoma net suskaičiuoti.

— Žodžiu, taip, — jis apsidairė, ieškodamas tinkamos vietos nuograužai nukišti, nieko, išskyrus konteinerį naudotiems tvars-čiams, nerado ir graudžiai atsidusęs išmetė dar neseniai tokio gražaus vaisiaus nuograužą pro orlaidę. — Su tavo Galinos Vasiljevnos lavonu mes prasitąsėm šiandien visą dieną. Kūną rado šunininkai per rytmetinį pasivaikščiojimą. Nužudė ją, iš visko sprendžiant, ten pat, kur lavonas ir rastas, bent jau taip sako ekspertai. Gyvena ji, tai yra gyveno, kaimyniniame name, per tą kiemą vaikščiojo nuolat — taip arčiau iki troleibusų stotelės.

— Kaip ji nužudyta? — pertraukė Nastia.

— Du peilio dūriai, abu plaučių srityje.

— Tai yra durta į nugarą? — patikslino ji.

— Išeina, kad taip. Rankinuko prie nužudytosios nerasta, taigi galima kalbėti apie žmogžudystę apiplėšimo tikslu. Kadangi rankinuko nebuvo, tai nebuvo ir jokių dokumentų. Nurauki problemą?

— Tai jau, — šyptelėjo Nastia. — Sprendžiant iš to, kad penktą valandą tu jau buvai jos namuose, asmens tapatybę jūs nustatėte gan greitai.

— Na, ne taip greitai, kaip norėtųsi, — pasikuklino Selujano- « vas, — bet tu mane girk, girk, nes niekas daugiau nepagirs, o geras žodis — pati žinai... Bet tu vis dėlto man paaiškink, Asia, kodėl diedai ir bobos taip skirtingai sutverti, ką? Imk, pavyzdžiui, vidutinį statistinį diedą — mažiausiai šešios kišenės: dvi kelnių, dar keturios švarko arba striukės, ir kiekvienoje kišenėje kas nors naudingo. Kol

iš diedo viską iškrątysi — nusikamuosi! Ir jei pinigai dingę, visada yra šansas, kad pasas ar koks nors dokumentėlis užsiliko. O jūs, damos? Viską kišate į vieną rankinuką. Visus kiaušinius į vieną pintinę. Rankinuką iš jūsų išplėšia, ir viskas — jūs nuogos basos, be pinigų, be dokumentų, be užrašų knygučių, be vizitinių kortelių, be buto raktų, be mobiliuko. Štai ir nustatinėk paskui jūsų tapatybę.

— Ar tu filosofuosi, ar kalbėsi apie reikalą? — juokdamasi paklausė Nastia, mintyse taikydama Kolios žodžius sau pačiai ir suprasdama, kad jei iš jos atimtų rankinuką, tai ji tikrai, kaip jis sakė, liktų nuoga basa. Kad ir kiek kišenių ji turėtų drabužiuose, jos visada būdavo tuščios.

— Labai man reikia su tavimi apie reikalus kalbėtis! — purkštelėjo Selujanovas. — Lyg aš neturėčiau su kuo apie tai pakalbėti

darbe. O be to, kokia prasmė su tavimi kalbėti, mes juk kartu nedirbame. Aš tiesiog atėjau paplepėti, nes Valiuša išvažiavo į komandiruotę ir namie niekas manęs nelaukia. Na, ir apie tą kineziologiją paklausti — o gal tu ką nors žinai, su kuo ji valgoma. Aš jau ir žodyne žiūrėjau, ir didžiajame enciklopediniame, nėra ten tokio žodžio.

— O iš kur tu jj ištraukei?

— Iš amžinatilsį Galinos Vasiljevnos. Jos vizitinėje kortelėje tiesiog taip ir parašyta: psichoterapeute, kineziologė. Su ja bute gyvena giminaitis, tipo sūnėnas, devintas vanduo nuo kisieliaus ir dar praskiestas, tai ir jis gerai nežino, kuo jo tetulė vertėsi. Jos klientai ateidavo pas ją į namus. Užsidaro, sako, su jais kambaryje dviem valandom, o gal net trims, ir nieko nesigirdi.

— O jis slapčia klausėsi? ,

— Reik manyti. Pamatytum tą sūnėną! Tikras ožys. Dvidešimt trejų metų, dirbti nenori, mokytis nenori, nieko nenori, tik degtinę gerti ir naudotis kitais gyvenimo malonumais. Atvažiavo iš Pskovo, kaip aš supratau, jį atsiuntė pas tetą perauklėti. Tai yra atvažiavo jis lyg ir įsigyti specialybę ir rasti darbą, nes jo gimtajame mieste rasti darbo problema. Bet iš tikrųjų sėdėjo jis tetai ant sprando ir neėmė į galvą, o kad ji jo nevijo ir atgal namo nesiuntė, vadinasi, suprato, kad atsiųstas jis ne dėl darbo ir profesijos, o tam, kad ji paveiktų jį į gerąją pusę su ta savo psichoterapija.

— Arba kineziologiją, — įsiterpė Nastia.

— Arba kineziologiją, — sutiko Selujanovas ir susikrimtęs pridūrė: — jei tik žinočiau, kas tai yra. Mes šiandien apklausėm keletą nukentėjusiosios draugių ir pažįstamų, klausinėjom ir apie kineziologiją, ir nė viena tiksliai nežino. Sako, kad tai kažkas iš ėzo-terikos srities. Žodžiu, pati supranti, kad mes į tą sūnėną įsikibom mirtinai, štai iki vakaro ir terliojomės.

— Ir kas paaiškėjo?

— Viešpatie, Asia, jei kas nors įdomaus būtų paaiškėję, argi aš dabar čia sėdėčiau? Aš juk dabar su vaikinais švęsčiau žmogžudystės, sekant karštais pėdsakais, atskleidimą. Galina Vasiljevna, amžinatilsį, buvo protinga moteris ir suprato, ką reiškia jaunas geriantis vaikinas be šulo galvoj, kuris, beje, dar dažnokai lieka jos bute vienas. Ji namuose laikė pinigų tik kasdienėms išlaidoms, o visa kita iškaišiojo pas drauges. Nuomojo banke seifą, saugojo ten juvelyrinius dirbinius, o seifo raktas — taip pat pas draugę. Taigi jokios naudos iš jos nužudymo sūnėnas neturi.

— O butas? Kas jį paveldės?

— Taigi taigi, aš irgi apie tai pagalvojau. Asia, tu nepatikėsi, bet jo niekas nepaveldės.

— Kaip tai? — nustebo Nastia.

— Butas neprivatizuotas. Ir nuomininko mirties atveju atitenka valstybei, kadangi bute, išskyrus pačią nukentėjusiąją, niekas nepriregistruotas. Štai taip! Taigi žudyti ją dėl buto irgi nėra jokios prasmės. Kaip tik atvirkščiai, kol tetulė gyva, vaikinas turi kur gyventi, o po jos mirties jam tektų varyti į gimtąsias vietas, tai į jo planus, mano manymu, neįeina. Žodžiu, panašu, kad šitas sūnėnas čia niekuo dėtas. Mes jau spėjom pagalvoti ir apie jo draugelius, juk jis su kažkuo geria ir bendrauja, o tos publikos rate minties galiūną retai kada sutiksi. Lengvai galėjo pagalvoti: jei tetulė turtinga, tai gali būti, kad su savimi nešiojasi ir pinigų, ir blizgučių. Galėjo net ir paties sūnėno neinformuoti apie savo gerus norus, tiesiog Galiną Vasiljevną pasekė ir apiplėšė. Čia reikėtų pasakyti, kad jokių juvelyrinių dirbinių ant lavono nebuvo: nei menkiausio žiedelio, nei auskarėlių, nei grandinėlės ant kaklo, nei kryželio. Šiais laikais net patys neturtingiausi piliečiai ką nors vis dėlto nešioja, kad ir sidabrinę grandinėlę. O ant nužudytosios kūno — nieko. Taigi apiplėšė ją švariai, rūpestingai, ne tik rankinuką pagrobė, bet ir viską bent kiek vertinga nuo lavono nuplėšė. Mes ta kryptim, žinoma, dar pa-siknisim, sūnėno ryšius patikrinsim, bet širdim jaučiu, kad nieko neatkasim. Asia, — jis staiga pakeitė temą, — tu dar ko nors valgyti neturi? Nuo ryto nieko neėdęs, tik tavo dabar štai tris obuolius.

— Tuoj atnešiu, — linktelėjo ji, — tik teks palaukti, aš dabar judu lėčiau už vėžlį.

Ji pasiėmė lazdą ir pradėjo keltis vertikalion padėtin. Kolia žiūrėjo į ją su užuojauta, bet be gailesčio.

— Stenkis stenkis, — ragino jis, kol Nastia šlubčiojo prie durų, — tau vaikščioti sveika, koją reikia mankštinti, patikėk manim, ne kartą esu tai perėjęs. Kentėk.

— Dar žodis, — neatsisukdama sušnypštė ji grasiai, — ir aš vėl čia atsisėsiu. Arba nueisiu ir pasiliksiu palatoje iki ryto, o tu galėsi čia kankintis ir numirti iš bado.

Nastia sudėjo iš spintelės į maišelį du pakelius sausainių, plytelę šokolado ir buteliuką geriamojo jogurto. Žinoma, alkanam operatyvininkui tai ne maistas, bet vis šis tas... Dabar jam reikėtų mėsos, sultingą tokį kąsnį, ir bulvyčių, ir salotėlių, ir duonutės nepagailėti, tačiau, kaip sakoma, ką Dievas davė.

Šlubčiodama ligoninės koridoriumi procedūrinės link, Nastia Kamenskaja prisiminė, kas gali žinoti apie kineziologiją. Jei, kaip Selujanovas sakė, tai kažkas iš ezoterikos srities, tai apie tai garantuotai ką nors žino Pavelas Diužinas.

Leningrado plentas buvo užsikišęs mašinomis, ir kelias iš Še-remetjevo oro uosto Valerijui Riteriui pavirto nemenku išbandymu. Kas dešimt minučių jam skambino motina ir jaudindamasi reikalavo ataskaitos apie situaciją kelyje, kur jis dabar yra ir ar greitai bus namie. Valerijus stengėsi nepykti ir nesinervinti, jis suprato, kad motina, nepaisant viso jos šaltakraujiškumo ir mokėjimo tvardytis, šiuo metu, kaip sakoma, yra „ant ribos": Larka vėl kažko prisirijo ar prisiuostę, šlitinėja po butą kvailai šypsodamasi ir išdarinėja kažką neprognozuojamo. Motina visada išsigąsdavo, kai marti būdavo tokios būklės, jai atrodė, kad Larisa apimta transo gali iškrėsti bet ką, net griebti peilį ir pulti anytą. Kad ir kiek Valerijus jai aiškino, kad apkvaitę narkomanai nepavojingi, kad jie visus myli ir jiems gerai, Nina Maksimovna laikėsi savo:

— Niekada negali žinoti, kas šaus į galvą žmogui, neturinčiam proto. Be to, kaifas gali bet kada praeiti, o jei prasidės abstinencija? Ką man su ja daryti?

Su kiekvienu skambučiu motinos jaudulys augo, Valerijus jau buvo nusiteikęs mesti mašiną kartu su vairuotoju-asmens sargybiniu ir leistis namo greita risčia nuosavomis kojomis.

— Mamuliuk, pakentėk, na, pakentėk prašau, — monotoniškai dudeno jis į ragelį, stengdamasis nepradėti rėkti, — čia siaubingi kamščiai, aš nieko negaliu padaryti.

Pagaliau netoli metro „Dinamo" kelias pasidarė laisvesnis — daug mašinų išsuko iš Leningrado plento į Trečiąjį eismo žiedą. Tačiau vis tiek kelias nuo oro uosto iki namų atėmė iš Riterio vietoj įprastų keturiasdešimties minučių dvi su puse valandos.

Buto durys atsidarė, vos jam išėjus iš lifto: motina nekantriai jo laukė, sėdėdama erdviame koridoriuje. Valerijus nykiai pagalvojo, kad tokią strateginę poziciją Nina Maksimovna užėmė ne šiaip sau — ji rengėsi bėgti iš namų, jei Larka vis dėlto... Viešpatie, apie tai baisu net pagalvoti.

— Kur ji? — greitai paklausė jis, glustelėjęs prie motinos.

— Svetainėje. Atvėrė visus langus ir balkono duris. Jauti, kaip traukia šaltis? O jai šilta!

Nekreipdamas dėmesio į žibančias motinos akyse ašaras, Valerijus puolė ilgu koridoriumi į paties erdviausio kambario pusę. Taip ir yra! Larisa su ilgu šilkiniu peniuaru stovėjo ant palangės ir susimąsčiusi žiūrėjo j dangų, darydama be galo gražius, bet visiškai nedviprasmiškus judesius rankomis. Plačios rankovės tai nu-slysdavo iki pečių, tai nusileisdavo, slėpdamos laibus riešus. Dar akimirka — ir ji nuskris!

Valerijus ant pirštų galų prisėlino prie žmonos, greitai abiem rankom apkabino ir pastatė ant grindų.

— Išprotėjai? — piktai tarė jis, atgaudamas kvapą. — Ką čia išdarinėji?

— Oi, Lera, — kvailai ir džiugiai šypsodamasi pragydo Larisa, — mano Lera parvažiavo, auksinė mano, sidabrinė, briliantinė Lera!

Jis negalėjo pakęsti šito kvailo „Lera", ir žmona tai žinojo, bet veikiama preparatų nepaisė nieko, taigi ir vyro pageidavimų ir prašymų. Valerijus švelniai suėmė jos galvą, atsuko veidą, pažvelgė į akis. Vyzdžiai — kaip mažulytės smeigtukų galvutės. Lūpos sausos. Skruostai balti, net pamėlę. Kad ir kaip stengėsi, jis negalėjo jos nekęsti. Jis labai ją mylėjo. Labai. Ir tvirtai tikėjo, kad ji apsigalvos, su-sitvardys, kad viskas susitvarkys, kai aplankys tikra sėkmė, kai tik ji nustos graužtis dėl savo menkumo. Larisa žino, kad yra talentinga, Valerijus irgi tai žino, bet juk ji — moteris, ir priešingai nei daugeliui kūrėjų vyrų, pripažinimas jai būtinas. Vyrai (ne visi, žinoma, bet daugelis) moka ilgus metus gyventi tarsi nepripažinti genijai, jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė, jiems visiškai pakanka patiems suvokti savo genialumą. O moterims kas kita. Jos (taip pat ne visos, bet daugelis) geidžia aplinkinių įvertinimo. Joms reikia girdėti iš šalies, kaip nuostabiai jos atrodo, kaip vykusiai apsikirpo, kaip puikiai joms dera naujas kostiumėlis, kokios jos protingos ir talentingos. Jei jos negauna patvirtinimo iš šalies, greit pradeda abejoti savo grožiu ir protu. Ir, žinoma, talentu.

Ne, negalėjo Valerijus Riteris pykti ant žmonos. Jis darė viską, ką galėjo, kad jo žmonos talentas būtų pripažintas, kad apie ją pradėtų kalbėti ir jos gabumai niekam nekeltų abejonių. Matyt, to, ką jis darė, kol kas nepakako, nes tikro pripažinimo Larisa nesulaukė. Kokio būtent „tikro"? O tokio, kad ji nusiramintų, nustotų kompleksuoti dėl savo netalentingumo ir baigtų be paliovos vartoti narkotikus, kuriais ji ginasi nuo juodų minčių apie savo egzistencijos beprasmiškumą.

— Na, ko tu j mane taip žiūri? — skardžiu balsu čiauškėjo Larisa, glausdamasi prie vyro ir stengdamasi slėpti veidą. — Nežiūrėk į mane taip...

— Kaip?

— Kaip inkvizitorius. Man viskas tvarkoj. Garbės žodis.

Tai tęsėsi jau dvejus metus — visus dvejus metus nuo pat vestuvių, ir Valerijus gerai suprato, kad beprasmiška net bandyti kelti skandalus ir priekaištauti žmogui, kuris kaifuoja. Jis vis tiek nieko nesupras ir neįsisąmonins, visos pastangos perniek. Todėl jis nepradėjo aiškinti Larisai, ką galvoja apie jos potraukį narkotikams, nebandė gauti iš jos įprastinio pažado „daugiau taip nedaryti", nelindo prie jos su kvailais klausimais, kodėl ji ir vėl... juk anąsyk pažadėjo... ir jam atrodė, kad ji viską suprato... o ji...

Tai daryti nebuvo prasmės. Nebuvo ir negalėjo būti tikslo. Riteris suprato, kad dabar, kol Larisa, švelniai tariant, ne visiškai adekvačiai reaguoja į realybę, nieko neįmanoma padaryti. Jai gerai, ji džiaugiasi gyvenimu ir pažadės viską, ko nori, ir neigs bet kokius faktus, net ir pačius akivaizdžiausius. Paskui, kai „tai" praeis, ji puls į dirbtuvę ir dirbs dieną naktį kaip apsėsta, kartais net po kelias dienas nesirodydama namie. Tada kūrybinis įkarštis pradės vėsti, Lara vis dar dirbs, bet jau ne taip atsidavusi, nakvos, kaip pavyzdingai žmonai ir dera, vedybiniame guolyje, miegos iki pusiaudienio, ilgai gers kavą, o vakare grįš iš dirbtuvės kaip iš darbo — septintą valandą. Paskui penktą. Paskui vieną gražią dieną ji apskritai neišeis iš namų, ir tada per savaitę ateis „tai". Tai gali trukti dvi tris dienas, bet gali ir porą savaičių.

Tarp „to" priepuolių (Valerijus negalėjo sugalvoti tinkamo žodžio, tai pasitenkino šiuo) Larisa buvo mielas išdykęs kačiukas, įsimylėjęs dailę ir paveikslų kūrybos procesą, bet visiškai neprisitaikęs prie gyvenimo ir neturintis jokio supratimo apie tai, kaip sprendžiamos pačios paprasčiausios gyvenimo ir buities problemos. Ji buvo visa to žodžio prasme nežemiškas padaras — efemeriškas, subtilus, skaistus ir labai labai tolimas nuo realybės. Trapi, po-tamsia oda, plonyte talija ir mažomis krūtimis, Larisa buvo panaši į stiklinę figūrėlę, nuo kurios galima tik atsargiai šluostyti dulkes specialia šluotele, bet jokiu būdu neliesti rankomis ir nekilnoti iš vietos į vietą. Pats Valerijus, plačiapetis, kresnas, galingomis rankomis, šalia žmonos pats sau atrodė jei ne kaip dramblys, tai mažiausiai kaip lokys. Ji tokia švelni, tokia bejėgė, tokia jaunutė ir tokia talentinga! Ir kas gi ją apgins, palaikys ir išplukdys į didįjį pasaulį, jei ne jis, turtingas ir sėkmės lydimas visoje Maskvoje ir toli už jos ribų žinomos konsultacinės firmos savininkas Valerijus Riteris. Dvidešimtpenkiametė Larisa buvo aštuoneriais metais jaunesnė už vyrą ir jam priminė vaiką, kuriam reikia padėti ir kurio negalima bausti.

Motina vakarienei padengė stalą valgomajame, pati išdėliojo stalo įrankius ir atnešė dubenį su čichirtma — gruziniška avienos sriuba. Valerijus suprato, kad namų darbininkę Rimą ji paleido, kai tik marčios elgesys pasidarė įtartinas. Nina Maksimovna visada taip elgdavosi, joje stipriai reiškėsi nežinia iš kur atsiradusios poniškos pretenzijos, kurios neleido jai pagalbininkės namų ūkyje laikyti šeimos nariu. Rima — tarnaitė, žemesnioji kasta. Dar tik betrūko, kad ji sužinotų, jog jaunoji šeimininko žmona — narkomanė! Tarnų akyse šeimininkai turi atrodyti kaip dievybės, aukštesnės kategorijos būtybės, gyvenančios dramblio kaulo bokšte. Jie, šeimininkai, turi spręsti tarnams nesuprantamas, sudėtingas ir kilnias problemas, o ne tokias, su kuriomis susiduria kiekvienas paprastas žmogus.

Larisa, kaip visada, kai „tai" atsitikdavo, vakarienės atsisakė — tabletėms veikiant, ji visiškai netekdavo apetito.

— Lera, aš einu pačiauškėti, gerai? Tu neįsižeisi?

— Žinoma, eik.

Kita „to" savybė buvo bangomis užplūstantis noras bendrauti, pakaitomis su tylaus apsnūdimo periodais. Larisa galėjo valandomis kabėti ant laido, plepėdama su draugėmis apie kažkokius niekus ir lygiai taip pat galėjo valandomis tylėdama ir nejudėdama sėdėti Valerijaus kabinete ant grindų, priglaudusi galvą jam prie kelių ir snausti, kol jis kažką dirbo, tvarkė popierius, sudarinėjo schemas, kalbėjo telefonu darbo klausimais.

Šj kartą, matyt, prabudo bendravimo periodas, ir Larisa išskrido į kitą kambarį čiauškėti telefonu.

— Valerijau, kiek gi tai dar tęsis? — paklausė motina, sėdėdama priešais jį už ovalinio pietų stalo. — Larisai reikia gydymo, o tu nieko nedarai.

Ji kalbėjo ramiai ir negarsiai, bet Valerijaus tai neapgavo — motina viduje verda, ir tik geras auklėjimas sulaiko ją nuo isterijos.

— Ninule, — atsiduso jis, — aš suprantu, kaip tau su Lara būna sunku, bet jau tūkstantį kartų aiškinau: narkomanijos per jėgą neišgydysi. Kol žmogus pats to nepanorės, jam niekas nepagelbės, nei geriausias gydytojas narkologas, nei šamanas, nei ekstrasensas. Tai visiems žinoma tiesa, apie tai net laikraščiai rašo. Tam, kad Lara norėtų išsigydyti, reikia pašalinti sielos skausmo šaltinį, nes būtent šitas skausmas verčia ją gerti tabletes ir kvėpuoti visokį šlamštą. Patikėk manimi, aš darau viską, ką pajėgiu, tu juk pati matai, kiek jėgų ir pinigų aš skiriu tam, kad Larą išreklamuočiau. Ir ne aš kaltas, kad ne viskas išeina taip, kaip norėtųsi. Ar tu manai, kad aš kaltas?

— Na, ką tu, sūneli, — motina šiltai nusišypsojo, — tu niekuo nekaltas. Tiesiog aš pagalvojau, kad galbūt verta pasitarti su dailininkų reklamavimo specialistais. Galbūt yra kažkokių specifinių dalykų, kurių tu nežinai ir todėl tau taip greit, kaip norėtųsi, neišeina? Tu investuoji į Larą milžiniškus pinigus, bet galbūt darai tai kažkaip ne taip? Ar ne ten?

Nebuvo dienos, kad Riteris bent kartą nebūtų pagalvojęs, kaip jam pasisekė, kad turi tokią motiną. Ko vertas kad ir tas triskart pakartotas „galbūt"! Ir tik keturiose frazėse. Čia atsiskleidė visa Nina. Ji niekada nepiršo sūnui savo nuomonės, net kai jis buvo visai mažas. Ji davė jam visišką laisvę pačiam spręsti, prieš tai suprantama vaikui kalba išdėsčiusi kaip lentynėlėse visas galimas vienokio ar kitokio pasirinkimo pasekmes. Ji aiškino, kad padauginęs ledų jis gali susirgti angina ir tada sekmadienį jie negalės eiti į zoologijos sodą, bet jei jis atsisakys dar vienos porcijos, tai negaus trokštamo saldaus malonumo, tačiau zoologijos sodas jam garantuotas. O rinktis jis galėjo pats.

Nina Riter, jauna ir trečioji iš eilės įžymaus dailininko Stanislavo Riterio žmona, turėjo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą ir galimybę nedirbti. Ir viena, ir kita ji sėkmingai panaudojo sūnaus Valerijaus auklėjimui, visada buvo šalia ir tapo jo drauge, pirmąja mokytoja ir pirmąja padėjėja. Tarp žmonos ir vyro buvo trisdešimties metų pločio bedugnė, tarp motinos ir sūnaus tų metų buvo tik dvidešimt, ir jų šeimoje niekada nebuvo trejeto. Du ir vienas — štai kaip buvo išsidėsčiusios jėgos. Iš vienos pusės — rafinuotas, pasipūtęs, įžymus ir valdžios globojamas tėvas, iš kitos — jauna žmona ir mažas sūnelis.

— Valerijau, — tai irgi atspindėjo jo motiną, ji niekada nevadino sūnaus visokiais mažybiniais „valeriukais", juoba „Lera", kurio jis tiesiog nekentė, — aš norėčiau su tavimi pasikalbėti apie tavo seserį. Kaip tu? Gal pavargęs? Tada pasikalbėsim rytoj.

Čia taip pat buvo Ninos Maksimovnos charakterio bruožas: niekada nepradėti rimtų kalbų, prieš tai nepasidomėjus, ar sūnus linkęs tą problemą svarstyti.

— Kodėl rytoj? — Valerijus iškrakmolyta servetėle nusišluostė lūpas ir pakilo nuo stalo. — Pasikalbėkim dabar. Eime į kabinetą. Man reikia kelis kartus skubiai paskambinti.

— Eik, — nusišypsojo Nina Maksimovna, — aš kol kas nu-kraustysiu stalą. Kai paskambinsi, ateik.

Išpuoselėtos motinos rankos su kruopščiai padarytu manikiūru suplazdėjo virš stalo, rinkdamos indus. Nina tobulai mokėjo viską daryti pati ir nuo jaunumės buvo puiki kulinarė, tačiau kiek Valerijus save prisiminė, namuose visada būdavo namų darbininkė. Jis net nesistebėjo — kam, jei mama viską moka, juolab nedirba ir laisvo laiko ji turi daugiau, nei reikia. Namų darbininkė buvo todėl, kad buvo, ir viskas. Taip reikėjo. Taip buvo priimta.

Valerijus įėjo į kabinetą ir pamatė įprastinį paveikslą: Lara miegojo, sėdėdama ant grindų ir padėjusi rankas ir galvą ant minkštos sofutės. Čia pat, šalia jos ant grindų, gulėjo telefono ragelis. Žmona dievino „čiauškėti" ne miegamajame, o būtent jo kabinete, kuri pati ir buvo tuoj po vestuvių apstačiusi ir išdekoravusi. „Aš įdėjau į jį tiek sielos, — sakė Larisa, — kad man tavo kabinetas dabar pats jaukiausias kampelis visame bute. Miegamasis — per daug intymi vieta plepalams su draugėmis, kabėti ant laido svetainėje — manieringa, o kabinete — pats tas. Čia jaučiuosi lyg grįžčiau į save". Valerijus nelabai suprato, kodėl kalbėjimą su draugėmis telefonu svetainėje žmona laikė manieringumu, bet šiap jau su aiškinimu sutiko ir neprieštaravo. Patinka jai jo kabinete — ir ačiū Dievui, tegul sau valandomis čiauška, kad tik būtų laiminga.

Dabar Lara kietai miegojo, aktyvumo periodus keisdavo apatija, tai irgi tapo įprasta. Valerijus atsargiai pakėlė nuo grindų ragelį, atsisėdo už rašomojo stalo, įjungė kompiuterį, peržiūrėjo paštą. Paskambino savo pirmajam pavaduotojui, davė neatidėliotinus nurodymus, net labai nesistengdamas pritildyti balso — Lara vis tiek nieko negirdi: koks smarkus buvo jos aktyvumas nuo narkotikų, toks gilus buvo ir miegas. Patrankos nepažadintų.

Jis neužmiršo, kad motina laukia jo kažkokiam pokalbiui, bet vis sėdėjo už stalo ir neatitraukdamas akių žiūrėjo į miegančią žmoną. Ką jis daro ne taip? Kas neapgalvota, nenumatyta? Kodėl visos jo pastangos iki šiol nedavė lauktų rezultatų ir Lara skandina savo skausmą tabletėmis ir dar kažkuo, nes jis negali priversti žmonių, o svarbiausia — jos pačios patikėti savo talentu? Valerijus grįžo iš kelionės, kurios metu tvarkė ne tik savo verslo reikalus, bet ir rado du dailės vertintojus, kurių žodis galerijų savininkams ir specialistams buvo ganėtinai svarus. Susitarė, kad jie nupirks po vieną Larisos paveikslą, davė tiems pirkiniams pinigų. Iš jų reikalauta tik vieno: daryti jaunosios tapytojos drobėms reklamą. Jei jau tokie žmonės nusipirko paveikslus, vadinasi, jie to verti. Panašias operacijas Riteris darė jau ne pirmą kartą, mokėjo ir galerininkams nemažas sumas, kad jie eksponuotų Laros darbus savo salonose. Mokėjo kritikams ir žurnalistams už giriamuosius straipsnius. Mokėjo parodų organizatoriams, fondų direktoriams. Mokėjo, mokėjo, mokėjo... Jam atrodė, kad jis viską apgalvojo. Bet rezultatų kol kas nebuvo. Žinoma, savo srityje Riteris buvo toli gražu ne naujokas ir gerai suprato skirtumą tarp muzikos, literatūros ir dailės. Muzikantą ir rašytoją galima išreklamuoti greitai — per pusmetį ar metus, bet su dalininkais viskas ne taip, juk dailė — ypatingas me-nas, sunkiausiai suvokiamas, ir ažiotažui sukelti reikia labai daug laiko. Labai daug.

Bet jis laiko neturėjo. Kiekvienas naujas „to" periodas kenkė Larisos sveikatai, jos psichikai, buvo pavojingas gyvybei. Pernelyg ilgai laukti Valerijus negalėjo.

Pertraukęs savo liūdnas mintis, jis atėjo į svetainę pas laukiančią motiną. Stambi, karališka, graži, išpuoselėta, penkiasdešimt trejų metų atrodanti kaip keturiasdešimt penkerių ar net mažiau (su geru makiažu), ji po vyro mirties net nepagalvojo apie naujas vedybas, nors pretendentų į ranką ir širdį negalėjo atsiginti. „Mes su tavimi turtingi paveldėtojai, — kalbėjo ji sūnui su šypsenėle, — tai dabar ir tave, ir mane pradės energingai medžioti. Turime labai saugotis, kad nepatektumėm į kvailą padėtį".

— Aš savo reikalus baigiau, — sėsdamas į krėslą priešais motiną, tarė Valerijus. — Tai kas ten Anitai? Kažkokios problemos?

— Bijau, kad taip, — atsiduso Nina. — Ar pastebėjai, kad pastaruoju metu ji mūsų kaip ir vengia?

— Argi? — jis nustebęs pakėlė antakius. — Ne, nepastebėjau. Tau turbūt pasirodė.

— Aš ne visai tiksliai pasakiau, — Ninos Maksimovnos balse pasigirdo aiški abejonė, lyg ji būtų bijojusi parinkti netinkamus žodžius. — Anita vengia pas mus užeiti, kai namuose Lara. Ji tiesiai to nesako, bet aš pastebėjau. Ir jei tu pasistengtum ir prisimintum pastaruosius kelis mėnesius, tai negalėtum su manimi nesutikti.

Valerijus apniuko. Taip, atrodo, motina ne tokia jau ir neteisi. Prisiminkim... Štai Anita pas juos namuose, ir jie visi trys — jis, Nina ir sesuo geria arbatą. Iš dirbtuvės skambina Lara ir sako, kad baigė darbą ir po kokių trisdešimties minučių bus namie. Anita žiūri į laikrodį, apsimeta, kad skuba, ir lygiai po dvidešimties minučių išeina. O juk iki Larisos skambučio nebuvo jokios kalbos, kad Anita turi kažkokių reikalų.

Štai Anita tariasi su juo susitikti, bet sužinojusi, kad brolis ateis su žmona, tuoj lyg netikėtai prisiminusi kažką neatidėliotino, nukelia susitikimą kitam laikui..

Štai Anita atėjo pasveikinti Ninos su gimtadieniu, o Larisos tuo metu nebuvo... O štai ji atvažiavo pas juos į vasarnamį, o Larisa tąsyk buvo pasilikusi mieste... O štai vėl jie sėdi svetainėje ir žiūri kažkokį filmą per televiziją, prieškambaryje spragsi spyna — grįžo Larisa, ir Anita tuoj pat kyla atsisveikinti...

Taip, viską prisiminus, būtent taip ir išeina, kaip motina sako. Kas gi atsitiko? Kokia katė perbėgo tarp žmonos ir vieno kraujo sesers, tėvo dukters iš ankstesnės santuokos?

— Ar gali tai paaiškinti? — paklausė Valerijus, kažkodėl vengdamas žiūrėti motinai į akis.

Nina papurtė galvą:

— Ne. Aš maniau, galbūt tu gali paaiškinti? Šiaip ar taip, tokia situacija mane neramina. Anita tiek daug dėl mūsų visų padarė, aš dabar neįsivaizduoju mūsų gyvenimo be jos. Ir aš nenorėčiau, kad per Larą tarp mūsų...

— Nina, na, kuo čia dėta Lara? — susinervinęs pertraukė Valerijus. — Lara visiškas vaikas, ji jokiu būdu negali stoti tarp mūsų ir Anitos. Ji kūdikis, supranti? Nekaltas, atviraširdis kūdikis visame kame, kas nesisieja su tapyba. Aš manau, kad priežastis ne Lara, o pati Anita. Aš su ja pasikalbėsiu pačiu artimiausiu metu. Esu tikras, kad viskas paaiškės, ir tai bus kokie nors niekai.

— Duok, Dieve, kad tu būtum teisus, sūneli. Bet mano mintys ne tokios malonios.

— Kokios mintys, mama? Ko tu prisigalvojai?

— Ateis laikas, pasakysiu.

— Mama! Sakyk tuojau pat! — pareikalavo Valerijus. — Kas atsitiko? Ar aš kažko nežinau?

— Neskubink manęs, sūnau. Arba paaiškės, kad aš teisi, ir tu pats viską sužinosi, arba aš klystu ir tada aš juokdamasi viską tau papasakosiu ir atsiprašysiu už tai, kad įtarinėjau Larą.

— Nina!..

Jis jau rengėsi išsakyti motinai savo pasipiktinimą — juk negalima šitaip, dievaži! Paskleisti miglos, prišnekėti apie kažkokius įtarimus, o paskui pasislėpti krūmuose ir dangstytis kažkokiais pažadais, atėjus laikui, viską paaiškinti. Toks bendravimo stilius galimas tarp svetimų, tarp pašalinių, bet tarp artimųjų, giminių... To jau per daug. O ir kuo Larą galima būtų įtarti? Kad ji vagia pinigus iš motinos ar Anitos rankinukų? Narkomanams tai įprasta, bet tik tada, kai pinigų jiems stinga. O Larisai jų nestinga, Valerijus visada jai duoda dideles sumas. Nors ką gali žinoti, gal ji ryja kažką neįmanomai brangaus, ir jai net tokių sumų nepakanka.

Visa tai praskriejo galvoje akimirksniu, bet Riteris nespėjo nieko pasakyti, nes suskambo telefonas.

— Pakvieskite Larisą, — tingiai pareikalavo moters balsas, pasirodęs Valerijui vulgarus ir ne visai blaivus.

— Ji miega. Ką nors jai perduoti? — jis automatiškai pastebėjo, kad tas balsas jam nepažįstamas. Nauja draugė?

— Pasakykit, kad aš skambinau.

— Kas — jūs? Ar turite vardą? — paklausė jis piktai.

— Ji pati žino, — balsas nusijuokė, ir jo savininkė padėjo ragelį.

Motina įdėmiai žiūrėjo į sūnų, iš jos akių sklido nerimas, ir

atrodė, jog jis užlieja visą didžiulės svetainės erdvę.

— Vėl prašė Larisos? — ji lyg paklausė, lyg patvirtino.

— Kodėl — vėl? — prie susierzinimo nuo pokalbio su motina prisidėjo susierzinimas, sukeltas to vulgaraus balso, ir Valerijus jau nebandė jo slėpti. — Man pasirodė, kad per visą vakarą tai buvo pirmas skambutis. Ir man atrodo, Nina, kad dabar tu gali sudėti visus taškus ant „Г.-

Bet motina lyg būtų nepastebėjusi jo nuotaikos. Ar nesistengė pastebėti?

— Ir vėl nepažįstamas balsas?

— Nepažįstamas, — nenorom patvirtino jis.

— Moteriškas?

— Taip, moteriškas. Ir kas iš to?

— Ir vėl neprisistatė?

— Taip! — pagaliau sprogo jis. — Ji neprisistatė! Ir kas iš to? Tik tai, kad Larka įsitaisė naują draugę, kuri nežino gero tono taisyklių, štai ir viskas! Ji dažnai čia skambina? Ir ką, tavo manymu, tai nusikaltimas? Kodėl aš turėčiau kažkuo įtarti žmoną tik todėl, kad ji įsitaisė pažįstamą ne iš aukštuomenės? Tavo namudinis aristokratizmas, Ninule, jau peržengia visas ribas! Atleisk už ties-mukiškumą, bet gyvenimas su tėvu tave ištvirkino, tu niekada nedirbai, tu beveik trisdešimt metų sukiojaisi aukštuomenėje ir net neturi supratimo, kad auklėjimo stoka visiškai nereiškia padorumo stokos. Pasaulyje begalė gerų ir sąžiningų žmonių, kurie nemoka padoriai bendrauti telefonu, o tu visus juos apriori pasirengusi apšaukti nusikaltėliais. Pažabok pagaliau savo snobizmą ir palik Larką ramybėje!

Valerijus buvo tikras, kad motina supyks, tuoj pat nutrauks pokalbį ir eis į savo kambarį. Ji beveik niekada nekeldavo balso ir nenusileisdavo iki nykių ir slogių santykių aiškinimusi, ji tiesiog liūdnai šypsodavosi ir šaltai tylėdavo. Liūdesys tokiais atvejais turėjo demonstruoti jos nusivylimą tuo, kad pašnekovas pasirodė toks bukas ir neišauklėtas.

Bet motina nepakilo ir neišėjo. Ir net nenutilo.

— Atleisk, sūneli, kad priverčiau tave nervintis. Bet reikalas tas, kad tu kiauras dienas praleidi darbe, o aš visą laiką namie. Ir galiu tau pasakyti, kad šitas skambutis — ne išimtis. Pastaruoju metu Larai nuolat skambina nepažįstamos man moterys, ir nė viena neprisistato. Anksčiau to nebūdavo. Taip išeina, kad tavo žmona būtent pastaraisiais mėnesiais apteko daugybe naujų draugių, ir visos, kaip viena, nemandagios. Iš kur jos atsirado? Ir kodėl tuo pat metu, kai atsirado tos paslaptingos ir blogai išauklėtos draugės, Anita pradėjo Laros vengti? Aš prašau tavęs tik vieno: pagalvok apie tai.

Susierzinimas dar nepraėjo, bet motinos žodžiams vis dėlto pavyko pro jį prasimušti ir pasiekti sąmonę. Valerijus suprato, kad motinos atžvilgiu, ko gero, pasikarščiavo. Žinoma, ji vaidino kietą aristokratę, ir tai visada keldavo atlaidžią Riterio šypsenėlę, bet vis dėlto... Faktai yra faktai. Visų pirma juos reikia patikrinti ir patikslinti. Ir antra, juos reikia apmąstyti.

2 skyrius

Turėjo praeiti keli mėnesiai, kol Nastia Kamenskaja nustojo laikyti Pavelą Diužiną bepročiu. Ji susipažino su Pavelu, kai dar dirbo valdyboje pas Zatočną, ir ilgai negalėjo suprasti, kaip milicijos karininkų gretose atsirado žmogus, šventai tikintis tuo, kad yra kambarių ir kabinetų, kuriuose „bloga", ir kad „patalpas reikia išvalyti". Beje, Diužinas ne tik tuo tikėjo, bet ir aktyviai savo įsitikinimus įgyvendindavo. Nastia puikiai prisimena, kaip jis pirmą kartą patekęs į jos tarnybinį kabinetą pareiškė, kad negalės čia dirbti ir nedirbs, kol jo neišvalys, o tada atsinešė kažkokį rėmelį, žvakę, van-

dens ir laikraščių ir darė visokias manipuliacijas tol, kol patalpos būklė pradėjo atitikti kažkokius mįslingus jo reikalavimus. Nastia prisimena, kad tada specialiai domėjosi ir Zatočno klausė, kam jis priėmė į darbą tą nenormalųjį, o generolas atsakė, kad kiekvienas žmogus turi teisę laikyti tarakonus, jei jie netrukdo jo tarnybinei veiklai. Kaip sakoma, įbrėžtos durelės automobilio galingumui įtakos neturi. O kapitono Diužino smegenys veikė gerai ir analitiniam darbui visiškai tiko, šito paneigti Nastia negalėjo. Tačiau jai prireikė nemažai intelektinių ir dvasinių pastangų, kol ji susitaikė su Diužino ypatumais ir ne tik susitaikė, bet atrado ir pripažino seniai visiems žinomą tiesą, kad visi žmonės skirtingi ir neprivalo būti vienas į kitą panašūs. Taip, Pavelas toks, koks jis yra, ir reikia džiaugtis, kad jis toks, ir mylėti jį tokį, ir pripažinti, o ne laikyti psichu, nenormaliu tik todėl, kad jis nepanašus į daugumą aplinkinių, tuo pačiu ir į Nastią.

Ji paskambino Pavelui jau kitą dieną po pokalbio su Kolia Selujanovu. Diužinas jau metai laiko buvo nusisegęs antpečius ir įsidarbinęs kartu su generolu Zatočnu kažkokioje stambioje komercinėje struktūroje, kurioje sėkmingai taikė analitinio darbo įgūdžius, sekdamas ir tirdamas finansinius srautus.

— Paša, tu žinai, kas tai yra kineziologija?

— Žinoma, — net nesusimąstęs atsakė Diužinas.

— Tai kažkoks mokslas?

— Ne visai, greičiau praktika. Na, ir mokslas taip pat. Kodėl tu domiesi?

— Taip, čia viena nukentėjusioji... — Nastia sutriko, ji kalbėjo telefonu, sėdėdama ligoninės koridoriuje, pro šalį lakstė gydytojai, lėtai krutėjo ligoniai ir ji nenorėjo garsiai ištarti baisaus žodžio „žmogžudystė". — Jos vizitinėje kortelėje parašyta, kad ji kineziolo-gė. Ar gali man smulkiau papasakoti, kas tai per daiktas?

— Kaip aš suprantu, pačios nukentėjusiosios tu jau paklausti negali, — nusišaipė Pavelas. — Gerai, susitinkam. Kur ir kada?

— Supranti, aš dabar ligoninėje. Jeigu tu galėtum čia atvažiuoti, būtų šaunu.

— Ligoninėje?! Kas atsitiko?

— A, niekai. Koją susilaužiau, bet jau vaikštau, po dviejų dienų 28 mane išrašo. Tai atvažiuosi?

— Žinoma, tiesiog dabar.

— Pabėgsi iš darbo? — nusijuokė Nastia. — Viršininkas nebars?

— O kas gi mano viršininkas? Zatočnas. Todėl gali neabejoti, pas tave mane išleis po pirmo pareikalavimo. Kokia ten pas jus tvarka, lankytojus leidžia?

— Apskritai tai nuo ketvirtos iki aštuntos, bet operatyvininkai — išimtis, taigi pas mane leidžia visada. Pas mane vakar net dešimtą vakaro iš darbo buvo atėję.

Diužinas atlėkė į ligoninę jau po valandos. Per tą valandą Nastia vos galvos nesusilaužė, bandydama sugalvoti, kur skyriuje rasti nuošalią vietelę pokalbiui. Dieną rasti tokią vietą buvo sunku, todėl ji, kovodama su siaubu dėl neišvengiamo skausmo, užsivilko šiltą striukę ir apsiginklavusi lazda iššliaužė iš korpuso į parką. Striukę Čistiakovas jai atvežė dar prieš dešimtį dienų, kai gydytojas pasakė, kad jai reikės pradėti mankštinti koją ir galima išeiti laukan, bet Nastia taip nė karto ir nebuvo jos apsivilkusi. Ir į gryną orą per visą tą laiką ligoninėje ji išėjo pirmą kartą. Už dešimties metrų nuo korpuso durų stovėjo suolelis — paskutinė atrama. Toliau ji nenueis, nėra jėgų skausmui iškęsti. Su Pavelu ji neprasilenks, jokiu kitu keliu į korpusą jis nepateks, tik pro ją. Nastia įsitaisė patogiau, pasidėjo lazdą taip, kad ji nenukristų į šlapią nuo lietaus purvyną, ir giliai įkvėpė drėgno, išmetamosiomis dujomis persmelkto oro. Jau trečiadienis. Poryt išrašo. O problema taip ir kybo neišspręsta. Šiandien ateis mama, bet Nastia ta tema su ja net nesikalbės, nes mama susijaudins, susinervins, ims pati sau priekaištauti, kad remontas jos bute taip ilgai užtruko ir todėl giminaičiai įsikūrė pas dukterį. Tiesa, sužinojusi, kad penktadienį Nastią išrašo, mamai ir pačiai gali ateiti į galvą mintis, o kaip, tiesą sakant, jos duktė dabar gyvens? Gerai būtų, kad dar prieš mamai pasirodant ligoninėje jau turėtum parengtą atsakymą, kurį liktų tik pateikti mamytės žiniai, palydint spindinčia šypsena ir tikinimais, kad viskas susitvarkė kuo puikiausiai.

Paskendusi mintyse Nastia pastebėjo Diužiną tik tada, kai jis jau buvo prie pat.

— Apie ką svajoji, gražuole? — linksmai paklausė jis.

— Apie gyvenamąjį plotą, — sąžiningai išpyškino Nastia, nespėjusi net susivokti.

— Ir kokios problemos?

Išklausęs Nastios dejones laikinų trūkumų dėl gyvenamojo ploto tema, Pavelas plačiai nusišypsojo:

— Galiu pasiūlyti prašmatnų variantą. Tave jis turėtų patenkinti visu šimtu procentų. Tik nesakyk iš karto „ne", pirma išklausyk.

— Varyk, — užsidegė Nastia.

Viešpatie, nejau problema gali taip paprastai, vienu mostu išsispręsti? Ieškodama išeities, ji stačiai susilaužė galvą, o reikėjo tik paskambinti Pašai Diužinui. {domu, ką gi jis pasiūlys?

— Yra tuščias vasarnamis...

— Ne! — iškart suriko ji.

— Nastia, mes juk susitarėm, — papriekaištavo Diužinas.

— Ne, Paša, toliau aš nenoriu net klausyti. Jokių vasarnamių, jokių užmiesčių. Aš to neištversiu.

— Bet kodėl gi? Ar tu niekada negyvenai vasarnamyje?

— Negyvenau, tik j svečius nuvažiuodavau, ir tai retai. Mūsų šeima vasarnamio niekada neturėjo. Visi tie šalti namai, kuriuos reikia kūrenti, išvietės lauke, krautuvės už trijų kilometrų, be telefono, neišbrendamas purvas lauke — ne, tai ne man. Tuo labiau, su tokia koja, kuri vos paeina. Man reikės kas antrą dieną važinėti j Maskvą procedūroms, o elektriniai traukiniai turbūt tik kas dvi valandas važiuoja, perkimšti, ir keliauti tektų šimtą metų. Ne, ne ir ne.

— Suprantama, — atsiduso Pavelas. — Dabar išklausyk mane iki galo, kadangi savo „ne" tu jau pasakei ir nėra prasmės jo kartoti. Namo kūrenti nereikia, ten centrinis šildymas ir normalus sanitarinis mazgas. Telefonas irgi yra ir su Maskvos numeriu. Krautuvė už trijų šimtų metrų, be to, galima susitarti su šeimininku ir viskas bus pristatyta į namus. Gyvenvietėje beveik visi taip daro. Toliau. Yra komercinis medicinos punktas su gydytojais ir medicinos seselėmis, jis aptarnauja visus, kurie užmoka, jokio draudimo nereikalauja. Kažkas panašaus į privačią polikliniką gyvenvietės žmonėms. Be to, kadangi gyvenvietės žmoneliai išpaikinti, medicinos paslaugos teikiamos ir namie, jie turi net specialų transportą fizioterapijos procedūrų aparatūrai vežioti. Toliau. Neišbrendamo purvo gatvėje nėra, viskas švaru ir tvarkinga. Elektriniai traukiniai važiuoja kas dešimt penkiolika minučių, nors vargu, ar tau jų prireiks. Ką tau toj

Maskvoj daryti? Pasakyk savo ištikimajam, kad nuvežtų ten daugiau knygų, vaizdajuosčių, ir gyvenk pamažėle, džiaukis ramybe, eik pasivaikščioti, gydyk koją.

— O ten ir video yra? — nepatikliai paklausė Nastia.

— Ten net palydovinės televizijos lėkštė yra. Tavo, Nastia, supratimas apie vasarnamius pasenęs. Žinoma, vasarinė lūšnelė šešių arų žemėje per šimtą penkiasdešimt kilometrų nuo Maskvos — šiuo atveju ne tau. O simpatiškas užmiesčio namelis už dešimties kilometrų nuo Kolcevaja kelio, gyvenvietėje su išvystyta infrastruktūra ir nuosava apsauga — tai juk visai kas kita.

Taip, ko gero, apie tai verta pagalvoti. Ir lifto nėra, o tai irgi svarbu. Nes jei sugestų, tai ji su savo koja, aukštyn žemyn vaikštinėdama, nusikankintų. Ir į polikliniką procedūrų netektų per visą Maskvą važinėti. Ir maistą į namus atneša. Tai bent žmonės gyvena! {domu, kiek šeimininkai paprašys už mėnesio nuomą? Gal Nastiai ir pinigų neužteks, o ji čia įsisvajojo!

— Nė kiek, — truktelėjo pečiais Diužinas. — Kokie dar pinigai, ką tu? Gyvenk, kiek reikia.

— Lengvai tu svetimus namus dalini, — kandžiai mestelėjo Nastia.

— Kodėl svetimus? Tai mano namas.

Na, štai. Dar tik metai, kai išėjo iš tarnybos organuose, o jau užmiesčio namą įsitaisė. Keista, kad kažkas dar dirba, nešioja antpečius. Šitaip reikalams dėstantis, šlovingieji Vidaus reikalų organai pagal idėją turėtų būti sudaryti vien iš vakansijų ir visiškų bukagalvių, kurių niekur kitur nepriima. Bukagalvių, žinoma, pilna, niekas nesiginčija, bet juk yra ir galvotų vaikinų, gerų, ištikimų idėjai profesionalų. Gaila, bet kur kas daugiau galvotų profesionalų, idėjai neištikimų, ir tai padeda jiems daug uždirbti ir labai neblogai gyventi.

Gerai tai, jog mama visai nesijaudins, sužinojusi, kad Nastia gyvens ne iki lubų giminaičiais užgrūstame bute, o už miesto. Pagaliau vaikas pagyvens gamtos prieglobstyje, pakvėpuos tyru oru! Vienu žodžiu, vieni pliusai ir jokių minusų.

— Na, ką, Nastenka? Nuspręsta?

— Nuspręsta, — su palengvėjimu linktelėjo Nastia. — Dabar apie kineziologiją.

Pavelas aiškino labai smulkiai, bet nepasakytum, kad labai suprantamai. Iš tikrųjų, kalbėjo jis suprantamai, tik ne viskas Nastiai buvo aišku. Atrodo, ir žodžiai visi buvo pažįstami, o vis tiek neaišku. Štai, pavyzdžiui, ar gali normalus operatyvininkas suprasti, sakykim: palieti žmogų, mintyse pateiki klausimą „yra problemų?", gauni signalą-atsakymą „yra". Arba negauni signalo, vadinasi, problemų nėra. Atrodytų, visai paprasta — pateikei klausimą, gavai atsakymą. O vis tiek neaišku.

Toliau viskas buvo daugmaž aišku. Visos psichologinės problemos, kurios tūno žmonėse ir trukdo jiems normaliai gyventi, specialistų psichologų ir psichoanalitikų buvo suklasifikuotos ir įvardytos tam tikromis formuluotėmis. Pavyzdžiui, „manęs nemyli" arba „aš įvarytas į kampą". Kiekvienai tokiai formuluotei buvo sugalvota formulė antagoniste, kuri priešinasi giliai pasislėpusiai problemai. Iki tos vietos Nastia dar suprato, bet toliau...

O toliau kineziologas, palaikydamas fizinį kontaktą su pacientu, pradeda mintyse keisti negatyvą į pozityvą, tai yra šalina negatyviai nuspalvintą problemą ir pakeičia ją pozityviu santykiu. Taip, žinoma, Nastia ne kartą girdėjo apie tai, kad mintis materiali. Bet juk ne šitiek! Mintyse pateikti klausimą, gauti signalą-atsakymą, paskui keisti negatyvą pozityvu — ne, tai niekaip netilpo galvoje. Taip nebūna.

— Paša, o tu pats tuo tiki? — jai sunku buvo nuslėpti savo abejones.

— Aš, Nastenka, ne tikiu, о-žinau. Tikrai žinau.

— Iš kur? — nenurimo Nastia.

— Iš asmeninės patirties. Aš mokiausi kineziologijos.

— Tu?! Ir ką... tu šitą... visa tai moki?

— Moku. Aš tau nepasakočiau, jei tikrai to nežinočiau.

— Parodyk! — pareikalavo ji.

— Ką tau parodyti?

— Na... šitą... apie ką tu man pasakojai. Paimk mane už rankos, užduok klausimą, gauk atsakymą, pakeisk negatyvą pozityvu. Tiesiog dabar. Gali?

— Galiu. O ką, turi problemų, su kuriomis negali susidoroti?

— Aš? — sutriko Nastia. — Kad ne, man viskas tvarkoj. Pinigų, tiesa, nedaug uždirbu, bet tai iš kitos operos.

— Vadinasi, kitaip tariant, psichologo pagalbos tau nereikia? — patikslino Pavelas.

— Nereikia, žinoma, nereikia, man viskas gerai. Na, rodyk, — baigė ji nekantriai.

— Nerodysiu, — nusišypsojo Diužinas.

— Kodėl? Nemoki?

— Nastia, tu nesupranti... Kineziologija — tai ne cirko fokusai, kuriuos galima rodyti žiūrovų pramogai. Ir ne chemijos bandymai, kurie demonstruojami, kad žmogus suprastų, kaip medžiagos reaguoja tarpusavyje. Kineziologas dirba tik tada, kai žmogus jaučia, kad jam reikia pagalbos ir jis tos pagalbos prašo. Jei žmogus pagalbos neprašo, su juo dirbti negalima.

— Bet kodėl?

— Todėl, kad yra taisyklės.

— Kokios? Kineziologai turi etikos kodeksą?

— Galima ir taip pavadinti. Bet apskritai tai vadinama kosminiu dėsniu.

— Kokiu?! — Nastia pamanė, kad neišgirdo. Kosminis dėsnis! Tik pamanykit... Tai žinoma, ji buvo užmiršusi, kad tai Diužinas. Iš jo dar ir ne tai gali išgirsti.

— Kosminis dėsnis. Niekada nesi apie tokį girdėjusi?

— Ne, — prisipažino ji. — Ir kaipgi jis skamba?

— „Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir nemanyk, jeigu tavęs to neprašo". Tai dėsnis visiems gyvenimo atvejams, jis taikytinas ne tik kineziologams. Esant šiai situacijai jis reiškia, kad aš neturiu su tavimi dirbti, jei tu nejauti, jog tau reikalinga mano pagalba ir jos neprašai.

— O jei aš paprašysiu?

— Tada kitas reikalas.

— Tada laikyk, kad paprašiau.

— Nastia, Nastia, — Diužinas nusijuokė ir paplekšnojo ją per petį, — negudrauk. Aš tau fokusų nerodysiu. Jei tu nuoširdžiai manai, kad neturi vidinių psichologinių problemų, kurios kliudo tau gyventi, tai nereikia manęs apgaudinėti.

— Bet galbūt jos yra, tik aš apie tai nežinau. Ar gali padedant kineziologijai jas atrasti?

— Galiu, — linktelėjo Pavelas, — bet to nedarysiu. Tu nenori

pagalbos, tu paprasčiausiai bandai mane priversti ištraukti triušį iš skrybėlės. O problemą, beje, tu turi, ir galbūt ne vieną.

— Taip? — nustebo Nastia. — Iš kur tu ištraukei?

— Iš ten, kad tau nepraeina skaudėti koją, nors pagal visus medicinos kriterijus ji jau turėtų būti kur kas geresnės būklės.

— O kuo čia dėta koja?

— Jei tau skauda kairę koją, tai gali reikšti, kad tu eini ne tuo keliu, turint galvoje tavo santykius su kažkokiu vyru. Arba protu tu supranti, kokiu keliu reikia eiti, bet kažkodėl to nedarai. Bet kuriuo atveju problemos su kojomis — tai kelio pasirinkimo problemos, o kairioji pusė — problemų su vyrais veidrodis. Štai taip.

— Čia irgi kineziologija?

— Ne, čia kitas dalykas, — Diužinas pasižiūrėjo į laikrodį. — Atleisk, Nastule, man laikas. Ar atsakiau į tavo klausimus?

— Na, taip... — pralemeno ji, — iš dalies. Aš beveik viską supratau, bet beveik niekuo nepatikėjau.

— O tau, tiriant nusikaltimą, ir nereikia tikėti, tau reikia suprasti, kuo vertėsi tavo nukentėjusioji. Vadinasi, penktadienį dešimtą valandą ryto aš čia atvažiuosiu ir nuvešiu tave į vasarnamį. Susitarėm?

— Ačiū, Paša, — liūdnai atsakė Nastia, iš visų jėgų bandydama išspausti dėkingumo šypseną.

— Nikolajau Aleksandrovičiau, galima? — pro praviras duris atsargiai kyštelėjo vieno iš operatyvinių darbuotojų, tiriančių Galinos Vasiljevnos Aničkovos nužudymą, galva.

Selujanovas atplėšė akis nuo raštų, kuriuos reikėjo sudarinėti kas mėnesį ir kažkodėl kas mėnesį vis didesnį kiekį.

— Užeik. Ko tau?

— Mes čia peržiūrėjom tuos... na, popierius...

— Kokius konkrečiai?

— Na, tuos... kuriuos Aničkovos bute radom...

Pauzė. Selujanovas kantriai laukė. Apskritai vaikinukas buvo

guvus, bet štai jo kalba — tiesiog bėda. Sunkia žodžius po arbatinį šaukštelį per valandą ir tai dar ne visada suprantamai. Iš pradžių 34 Kolia pyko, jaunąjį operatyvininką skubino, šūkavo, kritikavo, paskui susitaikė ir išmoko kantriai laukti. Tapęs vadovu, jis ėmė truputį kitaip žiūrėti į gyvenimą. Jei nesutarsi su pavaldiniu, jis išeis, o kas tada dirbs? Juk už nusikaltimų atskleidimą atsako jis, pavaduotojas operatyviniam darbui, o kas jam atsakys, jei visi išsibėgios?

— Taip. Ir kas tuose popieriuose? Kažkas ne taip?

— Ten... šita... trūksta lapelio... išplėštas...

— Iš kur išplėštas? Iš stalo kalendoriaus? — Selujanovas visomis išgalėmis stengėsi padėti neiškalbiam jaunuoliui.

— Na, taip, aš ir sakau.

Tiesą sakant, nieko panašaus apie kalendorių jis kol kas nepasakė, bet užtat sugebėjo jau gerai ištarti raiškią frazę:

— Kurios dienos lapelio trūksta?

— Štai... aš šita... atnešiau parodyti.

Tai sakydamas operatyvininkas kažkur iš užančio ištraukė kalendorių ir ištiesė viršininkui.

— O tardytojui tu skambinai? Pranešei?

— Tai jis, šita... Nenori... sakė, kad patys...

— Ką — patys? Vitia, ką tardytojas sakė? Kad mes patys skir-tumėm ekspertizę? Kad patys ją atliktumėm? Ar ką — patys?

— Aš šita... nežinau.

Panašu buvo, kad Vitia rimtai išsigando, nors Selujanovas atvirai juokavo, nes net ir pirmakursiui juristui aišku, kad ekspertizę skiria būtent tardytojai, ir tik jie, o jokiu būdu ne operatyvininkai, ir atlieka tą ekspertizę ekspertai, ir tikrai ne operatyvininkai. Bet Aničkovos žmogžudystės bylos tardytojas buvo akivaizdus tinginys ir prastas profesionalas, papildomo darbo sau neieškojo, visus popierius, rastus nužudytos moters bute, tuoj pat atidavė operatyvininkams, atseit tegul kapstosi, ir Kolia įtarė, kad šiuo atveju jis patarė sekliams patiems pabandyti pasižiūrėti, įstrižai krentant šviesai, ar negalima būtų atgaminti užrašus išplėštame lape pagal gretimuose lapuose paliktus pėdsakus. O jei negalima, tai ką padarysi, tada jau jis skirs ekspertizę. Kad tardytojas nerodė tarnybinio uolumo, galima buvo paaiškinti tuo, jog Aničkovos žmogžudystė buvo pati paprasčiausia ir ypatingo vadovybės dėmesio nesulaukė. Šiaip ar taip, dėl šito nusikaltimo jo netąsys kasdien su ataskaita apie tyrimo eigą, taigi galima per daug nesiardyti.

— Nagi, duok, pasižiūrėsim, ką mes čia turim, — tiesdamas ranką į kalendorių, taikiai tarė Selujanovas.

Paaiškėjo, kad buvo išplėštas rugsėjo penktos ir šeštos dienų, ketvirtadienio ir penktadienio lapelis. Jeigu amžinatilsį Galina Vasiljevna būtų gyvenusi kaip paprasta namų šeimininkė, tai sėkmės šansai galėjo būti labai dideli, juk kitame lapelyje — šeštadienis ir sekmadienis (po pusę puslapėlio dienai), ir labai galimas daiktas, lapelis būtų buvęs tuščias, tai rugsėjo penktosios užrašų pėdsakus beveik garantuotai galima būtų pamatyti net be ekspertizės. Deja, Aničkova planavo darbus ir laisvadieniais, ir šventadieniais, todėl be specialių prietaisų trūkstamų užrašų atstatyti neįmanoma.

— Vadinasi, taip, Vituk. Kalendorių tiesiog dabar vežk tardytojui. Bet! — čia Selujanovas įspėdamas pakėlė pirštą. — Prieš tai rask nesugadintą kseroksą¹ ir padaryk visų dešimties dienų puslapių kopijas iki išplėšto lapuko ir dešimties po išplėšto. Supratai?

— Supratau, Nikolajau Aleksandravičiau.

— Nesupainiosi.

— Ne.

— Nieko neužmirši?

— Ne, aš šita... viską supratau...

Taip, supratai, žinoma, niekas neabejoja. Nieko sudėtingo. Sudėtingi dalykai prasidės paskui, kai laukdami ekspertų išvadų (gerai, jei porą savaičių, o gali būti ir mėnesį) operatyvininkai ieškos visų žmonių, su kuriais nukentėjusioji buvo susitikusi dešimt dienų prieš rugsėjo penktą, šeštą ir dešimt dienų po rugsėjo penktos, šeštos. Gali būti, kad ji kam nors sakė, ką buvo toms dienoms suplanavusi. Arba po to dalijosi įspūdžiais... Laiko praėjo daug, žmonių prisiminimai jau nelabai ryškūs, praskydę, datos maišosi, įvykiai pinasi. Ir pagaliau operatyvininkai greičiausiai nieko nelaimės, nes paaiškės, jog Galina Vasiljevna pati išplėšė tą nelaimingą lapelį, kad ką nors jame užsirašytų arba, sakysim, suvyniotų nuograužą, arba susuktų į tūtelę improvizuotai peleninei.

O, beje, kaip apskritai tai galėjo atsitikti? Kalendorius didelis, tokio rankinuke niekas nenešioja, jį laiko namie. Vadinasi, lapelį galėjo išplėšti arba pati Aničkova, arba jos sūnėnas chronius, arba kažkuris iš lankytojų. Aničkovos dabar jau nepaklausi, sūnėno be parengiamojo apdorojimo irgi nėra prasmės klausti — jei iš anksto nepasiruoši argumentų, jis viską neigs. O štai lankytojai...

Selujanovas griebė telefono ragelį, tikėdamasis, kad operatyvininkas Vitia dar pas tardytoją neišvažiavo. Jam pasisekė, Vitia dar buvo vietoje.

— Viktorai, padaryk visų puslapių kopijas. Ne dešimt dienų prieš ir po, o visų, supratai?

— Aha, — bosu atsakė ragelis.

Gerai, Vitia viską padarys, kaip reikia. O toliau? Liko įkalbėti Rokfeierį.

Ne, ne veltui Nastia nemėgo vasarnamių ir iškylų į gamtą. Jau po kelių valandų Diužino užmiesčio namelyje ją apėmė toks liūdesys, kad nors pasikark. Lietus, miškas už lango pilkai juodas, šlapias, liūdnas ir jokio žavesio akims, jokių raudonais ir auksiniais apdarais medžių, viską poetas melavo, apgaudinėjo, o gal rašė apie kitą rudens metą, apie rugsėjį.

Iš ryto viskas kažkaip greitai ir sėkmingai susitvarkė: iki dešimtos į ligoninę atvažiavo ne tik Pavelas Diužinas, bet ir Čistia-kovas, ir Jura Korotkovas. Visi kartu jie atvažiavo iki gyvenvietės romatišku ir daug žadančiu pavadinimu Bolotnikai², iškrovė Nastią su lazda ir Čistiakovą su trimis krepšiais, viename iš jų buvo knygos, atrinktos pagal iš anksto sudarytą sąrašą, kitame — vaizdajuostės, trečiame — Nastios daiktai ir drabužiai. Namas pasirodė esąs erdvus, dviejų aukštų, su visais patogumais ir net atskira vonia svečiams. Jis niekuo nepriminė tų medinių namelių, kurie Nastios sąmonėje buvo susiję sąvoka „vasarnamis". Pavelas nuvažiavo į parduotuvę ir grįžo su jos savininku, norinčiu asmeniškai susipažinti su ponia Kamenskaja. Šeimininkas buvo linksmas ir galantiškas, paliko savo telefono numerį ir patikino Nastią, kad ji gali skambinti bet kuriuo metu, ir viskas jai bus per pusvalandį pristatyta. Paskui Nastią mašina nuvežė į vietinę gydymo įstaigą, invalidų vežimėliu nurideno iki vyriausojo gydytojo kabineto ir išsprendė visus klausimus, susijusius su procedūromis, kurios, be abejo, bus atliekamos namie.

Tada valgė skanius sumuštinius ir gėrė arbatą, daug juokavo, linksminosi. O paskui pradėjo skirstytis — buvo darbo diena, visiems reikėjo į tarnybą.

— Na, ką, motin, kelią aš dabar žinau, nuobodžiauti tau neteks, — žvaliai pareiškė Korotkovas, — lankysiuos, raportuosiu apie kriminalinę padėtį mieste.

— Aš irgi rodysiuos, — pažadėjo Pavelas. — Bet jeigu kas, tu tuoj pat skambink bet kuriuo atveju.

Čistiakovas išvažiavo paskutinis, praėjus gal dešimčiai minučių po Diužino ir Korotkovo.

— Asia, išsilaikysi iki vakaro? — jis su nerimu žiūrėjo į jos išblyškusį veidą. — Aš po darbo atvažiuosiu.

— Nereikia, Lioša. Tau važiuoti tektų apie dvi valandas.

— Svarbu, kur ir kokie kamščiai, — filosofiškai nesutiko vyras, — gali būti, kad ir visas tris. Penktadienio vakarą Kolcevaja užkišta, o per miestą irgi neprasibrausi. Bet aš vis tiek atvažiuosiu, nes tu niekada gyvenime viena tuščiame užmiesčio name nenakvojai. O jei pradėsi bijoti?

— Nepradėsiu.

Ji atkakliai pati prieš save vaidino didvyriškai ramią milicijos papulkininkę Kamenskają, nors iš tikrųjų ją vis labiau ir labiau ėmė panika. Kaip čia ilgu! Kaip baisu! Ji neišlaikys ir dviejų dienų, ne tik kad mėnesio!

— Aš atvažiuosiu, — ramiai, bet prieštarauti neleidžiančiu balsu baigė diskusiją Aleksejus. — Ryt šeštadienis, aš pabūsiu su tavimi iki sekmadienio vakaro, o tada spręsim. Bent jau dvi naktis miegosi, mano patikimai saugoma, paskui pažiūrėsim.

Iki sekmadienio vakaro Nastia laikėsi iš paskutiniųjų. Paniškos baimės priepuoliai kildavo dėl bet kokios priežasties — pradedant nepažįstamais garsais ir baigiant nepažįstamais kvapais. Ji, visą gyvenimą pragyvenusi mieste, net neįtarė, kad būstas daugiabučiame name ir atskiras užmiesčio namas aidi ir kvepia visiškai skirtingai, ji nebuvo tam pasirengusi, visur kur jai vaidenosi gresiančio pavojaus ženklai. Ji krūpčiojo, išpilta šalto prakaito, lazda krito jai iš rankų, nesuvaldomai daužėsi širdis. Ji nebuvo pratusi prie erdvės, prie to, kad pro langą matosi beribis pilkas dangus ir bedugnis niūrus miškas. Ta begalybė ir bedugnė slėgė ją kaip nepakeliama našta.

Bet Čistiakovui nereikėjo to žinoti. Jam iš tikrųjų toli važiuoti, ir Nastia nenorėjo, kad jis kasdien važinėtų pas ją nakvoti, o iš ryto keltųsi vos auštant, kiekvieną kartą praleisdamas prie vairo po penkias šešias valandas. Visa tai be reikalo. Nuo jų buto „Ščiolkovskaja" kelias į darbą atimdavo iš Aleksejaus kur kas mažiau laiko, nei nuo čia, iš Bolotnikų, ir kai jie gyveno Maskvoje, kasdienės Čistiakovo kelionės j darbą, institute Žukovskyje, buvo mažesnė problema, nei būtų dabar, jeigu jis nuspręstų gyventi kartu su žmona Diužino vasarnamyje. Nastiai buvo gaila vyro, ir nė už ką pasaulyje ji neprisipažintų, kad nenori šitame vasarnamyje gyventi viena. Ji apskritai nenori čia gyventi. Deja, kol kas daugiau nėra kur.

Šeštadienį ir sekmadienį Aleksejus, nepaisydamas Nastios verkšlenimų, privertė ją išeiti pasivaikščioti bent penkiolika minučių. Abu kartus ji grįžo į namus nusilpusi ir suprakaitavusi iš skausmo.

— Aš negaliu taip ilgai vaikščioti, — skundėsi ji, — jeigu reikia didinti treniruočių krūvius, tai tegul tai bus penki kartai po tris minutes. Tris minutes aš dar galiu iškęsti.

— Asia, daktaras sakė vaikščioti penkiolika minučių be pertraukos ir kasdien po kelias minutes daugiau. Kitaip tu nepa-sveiksi.

Jai norėjosi rėkti, nusviesti lazdą kur nors toliau, atsigulti į lovą ir niekada daugiau nesikelti. Jai norėjosi apsiverkti iš skausmo ir begalinės baimės. Bet negalima. Kol Lioša čia, reikia valdytis.

Sekmadienio vakare jie atsisveikino iki kito penktadienio. Nastia drąsinosi ir įtikinėjo save, kad jai čia patinka, ir ji su malonumu pagyvens viena pati ramybėje ir tyloje. Čistiakovas žiūrėjo į ją įtariai ir kartojo, kad jei tik išgirs jos balse kažką ne taip, tuoj pat atvažiuos, ir teprasmenga tas jo darbas.

Štai jis išėjo, durys užsidarė. Štai suurzgė variklis, užsidegė žibintai. Štai ir garsas, ir šviesa pradėjo tolti.

Ir tada Nastia davė sau valią. Ji raudojo garsiai, beviltiškai, springdama ir dusdama, snargliuodamasi ir kosėdama. Ji daužė beldė lazda grindis, trankė kumščiais minkštą lovą, ji atsidavė svaigiai isterijai, nė nemėgindama susilaikyti ir nusiraminti.

O paskui netikėtai užmigo.

Zoja Petrovna Kabalkina jautėsi esanti absoliučiai laiminga moteris. Kad yra laiminga, ji suprato daugiau kaip prieš tris dešimtis metų, ir tas jausmas nė vieną dieną jos neapleido. Ji dievino savo vyrą ir tvirtai žinojo, kad jis irgi ją myli tokia pat stipria ir beribe meile. Jie išaugino nuostabią dukterį Liubą, geraširdę, linksmą, nenusimenančią, padovanojusią jiems du žavius anūkėlius. Tiesa, buvo metas, kai vyresnioji Zojos Petrovnos duktė Anita nuo jos nutolo, lyg ir atsiskyrė nuo šeimos, bet ir šitas plyšys dabar jau buvo seniai užžėlęs. Anita laikui bėgant tapo išmintingesnė ir pakantesnė, susidraugavo su Liubaša, ir dabar nebūna savaitės, kad ji neaplankytų Zojos Petrovnos, jos vyro ir savo senelio su senele — senų Zojos tėvų, kurie, ačiū Dievui, vis dar gyvi ir pakankamai žvalūs, nepaisant jau pagarbaus amžiaus: senelei Praskovjai kaip tik šiandien sukanka devyniasdešimt, o seneliui Piotrui tai visi devyniasdešimt treji suėję.

Pirmą kartą Zoja Petrovna ištekėjo devyniolikos metų. Tuo metu ji buvo kinematografijos instituto studentė, kuriai pasisekė kristi į akį kino režisieriui, ieškojusiam savo naujajam filmui jaunos aktorės. Zoja buvo pasakiškai graži ir pakankamai talentinga, bandymai praėjo sėkmingai, ir ji nusifilmavimo pagrindiniame vaidmenyje įžymaus režisieriaus filme. Šlovė užgriuvo jos gražią galvelę tarsi galingas Niagaros krioklys ir su tokiomis pat galingomis pasekmėmis. Jos nuotraukas spausdino visuose laikraščiuose ir ant žurnalų viršelių, ją atpažindavo praeiviai gatvėje, ją supo minios gerbėjų, prašančių autografo. Ir, žinoma, jai tuoj pat susiformavo tvirtas įsitikinimas, kad nuo šiol jai lemtas nepaprastas gyvenimas, kupinas švenčių ir malonumų.

Šią schemą puikiausiai atitiko garsus dailininkas, du kartus Stalino premijos laureatas Stanislavas Otovičius Riteris, su kuriuo Zoja susipažino per priėmimą Kremliuje dešimtųjų pergalės Didžiajame tėvynės kare metinių proga. Riteris buvo septyniolika metų vyresnis, be to, vedęs, bet tai jiems nesutrukdė. Su pirmąja žmona jis išsiskyrė per rekordiškai trumpą laiką, paskui oficialiai pasipiršo jaunajai kino žvaigždei, kuri tuo metu jau buvo nusifilmavusi dar viename filme, ne mažiau ryškiame ir garsiame kaip pirmasis.

Stanislavas Otovičius buvo kilęs iš tų pačių vokiečių, kurie atsikėlė į Rusiją dar Petro Didžiojo laikais. Seniai jau Riteriai buvo virtę tikrais rusais, nors vokiečių kalbos mokėjimas persiduodavo iš kartos j kartą ir šeimoje buvo laikomas privalomu. Zojos akyse įžymųjį dailininką supo užsienio aureolė, ir tai teikė jam ypatingo patrauklumo kartu su ne tokiais jau nereikšmingais faktoriais, kaip šlovė, milžiniškas butas dangoraižyje, automobilis ir vila. Dangoraižiuose tais laikais gyveno tik „patys patys", o ir privatūs automobiliai pasitaikydavo ne per dažniausiai. Beje, Riteris buvo stotingas ir elegantiškas vyras, mokėjo gražiai asistuoti ir supažindino savo jauną mylimąją su pačiais įžymiausiais šalies žmonėmis — rašytojais, muzikantais, dailininkais, garsiais mokslininkais.

Vienu žodžiu, Zoja nė sekundės neabejojo tuo, kad tinkamesnio vyro jai tiesiog negali būti.

Žinoma, Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio metu garsi jauna aktorė Zoja Riter aktyviai dalyvavo daugybėje visokių akcijų. Viename iš koncertų ji susipažino su studente iš Ispanijos, liepsningo kovotojo su Franko režimu dukra Chuanita Gerera. Chuanita gan padoriai kalbėjo rusiškai, ir merginos greitai susidraugavo. Sužinojusi, kad Zoja ketvirtą mėnesį nėščia, Chuanita džiugiai pareiškė:

— Mes su tavimi dabar seserys, todėl susitarkim, kad aš būsiu tavo vaiko krikšto mama.

— Bet juk vaikas gims, kai tavęs Maskvoje nebus, — paprieštaravo Zoja. — Be to, pas mus krikštyti negalima, už tai gali išmesti iš komjaunimo.

— Taip? — ispanė susimąstė, paskui ryžtingai krestelėjo galva. — Na, ir kas? Tegul tai bus mūsų paslaptis. Mes dabar sugalvosim vardus berniukui ir mergaitei, ir tu man prižadėsi, kad pavadinsi vaiką būtent taip, kaip mes dabar sugalvosim. O aš visada melsiuos už savo krikštavaikį.

Taip ir susitarė. Vardus rinko ilgai ir kruopščiai, abiem norėjosi, kad Zojos mažiuko vardas kažkaip sietųsi su krikštamote ispane. Berniuką nutarė pavadinti Ivanu, kadangi atrodė, jog Ivanas analogiškas Chuanui, o mergaitei išrinko Anitos vardą.

Gimė mergaitė. Dar būdama vos šešerių, sužinojusi savo vardo kilmės istoriją, ji tiesiog susirgo Ispanija. Iki dešimties metų

Anita perskaitė galybę knygų, kuriose buvo bent viena pastraipa, skirta tos šalies istorijai ar kultūrai. Ji išprašė motinos rasti šokių mokytoją, kuris išmokytų ją šokti flamenką. Ji mokėsi muzikos mokyklos gitaros klasėje ir tris kartus per savaitę lankė ispanų kalbos pamokas.

Šokių mokytojas dėstė teatro institute, ir kai kažkokiam filmui prireikė paauglės mergaitės, šokančios flamenką, visiškai natūraliai prisiminė Anitos Riter vardas. Graži, ne pagal metus protinga, ne tik šokanti, bet ir grojanti gitara (vadinasi, galima filmuoti ne tik stambius veido, bet ir bendrus planus, kur matyti rankos) mergaitė filmo kūrėjams buvo tikras atradimas. Jai net buvo perrašytas scenarijus, kad vietoj mažulyčio trisdešimties sekundžių epizodo išeitų kokių penkių minučių vaidmuo su žodžiais.

Anita su vaidmeniu susitvarkė geriau negu patenkinamai, ir tada jau Zoja Riter galėjo manyti, kad jos gyvenimas pavyko. Maža to, kad ji pati padarė karjerą kine, tai dar ir vyras — visuotinam pavydui, ir dukra — tikram motinos džiaugsmui.

Tačiau labai greitai jai teko savo įsitikinimus patikrinti. Kaltas buvo linksmas ir žavus techninės priežiūros stoties meistras, kuris taisė Zojos „Pobiedą". Kuo gi jis buvo nepaprastas, iš pradžių Zoja net nesuprato. Na, vaikinas, kokiais penkeriais metais už pačią Zoją jaunesnis, na, išraiškingos akys, na, balti dantys, na, užkrečiantis juokas ir linksma šypsena. Na, ir kas? Argi tai galėjo nusverti visus privalumus, kuriuos turėjo Stanislavas Otovičius? Žinoma, negalėjo. O tai, kad šalia Grišos Kabalkino Zoją apima kažkokie anksčiau nepatirti pojūčiai — lyg sunkumas kojose, lyg lengvumas galvoje — tai juk gryni niekai, tai šiaip... Kas tas „šiaip", ji negalėjo sugalvoti, nes iš tikrųjų nieko panašaus dar nebuvo patyrusi.

Vis dėlto po pažinties su Grigorijum Zoja staiga ėmė nepaprastai aštriai jausti, kaip sunku būti žmona ne kieno nors, o paties Riterio. Ji ir anksčiau buvo pastebėjusi, kad jos išsilavinimas neatitinka jos vyro ir jo draugų išsilavinimo lygio, todėl stengėsi daugiau tylėti ir neišsišokti, kad nelepteltų ko nors, dėl ko Stanislavui Otovičiui tektų jos gėdytis. Vyras nuolat leisdavo jai suprasti, kad jos įpročiai provincialūs, o skonis plebėjiškas, ir Zoja šventai su ta kritika sutiko, klausėsi vyro išsižiojusi, rengėsi tik taip, kaip jam patiko, ir darė tik tai, ką jis liepė. Būtinybė atitikti „patį Riterį" pavirto kasdieniu sunkiu darbu, tačiau Zoja laikė tai neišvengiamu elementu to gražaus gyvenimo, kuriam, kaip pati manė, ji yra sukurta, ir nemurmėdama keitė apdarus ir sekė kiekvieną savo žodį, klausydama vyro nurodymų.

Ir staiga paaiškėjo, kad galima valandų valandas plepėti įvairiomis temomis, nebijant atrodyti kvaila ir neišsilavinusia, galima dėvėti palaidines su raukinukais, kurios jai taip patinka, o Riteriui kelia pasibjaurėjimą, ir klausytis, kad ji puošniai atrodo, kad ji pati žavingiausia, pati gražiausia, kad su ja lengva ir džiugu.

Zojai prireikė kelių mėnesių, kol ji suprato, kas dedasi. Tiesa jai atsiskleidė tada, kai ji sužinojo, kad yra nėščia. Žinoma, ne nuo vyro. Apie jokį abortą negalėjo būti nė kalbos, ji buvo laiminga, ji norėjo to vaiko. Ji daugiau nenorėjo spindėti šalia aukštuomenės vyro, o norėjo tik vieno: ištekėti už Grišos Kabalkino, virti jam barščius, skalbti kojines ir marškinius, pagimdyti vaiką ir jį auklėti. Zoja suprato, kad likimo valia pateko ne į savo vėžes ir gyvena ne savo gyvenimą, kad kinas ir bohema, aukštuomenės gyvenimas ir intrigos — kitiems, o jos pašaukimas — būti žmona ir motina. Be to, būtent Grigorijaus Kabalkino, o ne kieno nors kito žmona ir būtent jo, o ne kieno nors kito vaiko motina.

Stanislavo Otovičiaus kilmė ir auklėjimas leido išsisukti be grandiozinio skandalo. Zoja greitai susirinko daiktus ir kartu su Anita persikraustė pas Grišą į vieno kambario butą chruščioviniame name. Po mėnesio buvo įregistruotos skyrybos, dar po mėnesio sušoktos vestuvės, Zoja pakeitė pavardę ir iš Riter tapo Kabalkina, o netrukus gimė Liubaša.

Po gimdymo Zoja labai sustorėjo, bet visiškai nesistengė susigrąžinti buvusios figūros. Porą kartų ją kvietė bandomiesiems filmavimams, bet vietoj grakščios gražuolės pamatę beformę masę net nebandė slėpti nusivylimo. Labai greitai apie ją kaip aktorę visi užmiršo, bet nei Zojos, nei jos naujojo vyro tai nejaudino. Griša vertėsi atsarginėmis dalimis ir labai gerai uždirbdavo, o pati Zoja, išbuvusi skirtą dekretinių atostogų laiką, įsitaisė pionierių namuose dramos ratelio vadove. Stanislavas Otovičius tvarkingai mokėjo solidžius alimentus Anitai išlaikyti, kol jai sukako aštuoniolika. Vienu žodžiu, šeima tikrai neskurdo.

Tiesa, Anita taip ir neįstengė pamilti linksmo ir žavaus Gri-šos, nors to ir nerodė, buvo mandagi ir paklusni mergaitė. Mokyklą baigė aukso medaliu, lengvai įstojo į inžinerinį fizikos institutą, anksti ištekėjo (pasekė motinos pėdomis) ir nuo šeimos atsiskyrė. Dvidešimt penkerių metų tapo mokslų kandidate³, dvidešimt devynerių — daktare⁴, ir Zoja didžiavosi savo nepaprasta, tokia protinga ir talentinga dukra. O kad jos retai matosi — ką gi, Anita turi savo gyvenimą, savo mokslą, savo draugus. O ir charakteris jos toks... šaltokas. Metalinis charakteris. Jei jis būtų kitoks, argi Anita būtų sugebėjus nuo pat vaikystės tiek daug ir atkakliai mokytis ir bendrojo lavinimo mokykloje, ir muzikos, ir vienais penketais⁵, ir be to dar — šokiai ir ispanų kalba, ir dar kažkokie rateliai.

O jaunesnioji dukra Liubaša charakteriu atsigimė į Zoją ir Grigorijų — šilta, sava, mylinti. Mokykloje mokėsi bet kaip, jokių papildomų žinių įgyti nesistengė, tačiau visada ją supo draugai, kuriuos būtinai vesdavosi namo, pažindindavo su tėvais ir vaišindavo mamos pyragais. Baigusi mokyklą įstojo į kažkokį neprestižinį institutą (į prestižinį su jos žiniomis net bandyti būtų buvę kvaila), mokėsi buhalterės specialybės, o 1990 metais, gavusi diplomą, padedama tuometinio savo kavalieriaus, įsitaisė privačioje įmonėje. Ir, didelei Zojos nuostabai, gaudavo gerą atlyginimą, apie kokį ankstesniais laikais buhalteriai net nesvajojo.

Toliau viskas vyko tokiu greičiu, kokiu keitėsi ekonominė situacija. Per privatizaciją Grigorijui Kabalkinui pavyko tapti techninės priežiūros stoties savininku, o Liubaša, įvaldžiusi buhalterines gudrybes ir įgavusi patyrimo, greitai kopė į kalną ir pasiekė stambios firmos finansų direktorės kėdę. Tiesa, taip ir neištekėjo, tačiau pagimdė du vaikus nuo vyrų, kuriuos mylėjo, o tai, Zojos Petrovnos nuomone, svarbiau už viską. Griša uždirbo pakankamai, kad nusipirktų naują didelį butą, ir jie atsivežė iš provincijos senus Zojos Petrovnos tėvus, kurie be kitų pagalbos jau sunkiai išsiversdavo.

Vienu žodžiu, savo gyvenimą Zoja Petrovna Kabalkina laikė pavykusiu ir laimingu, ir net Anita pastaraisiais metais lyg priartėjo prie šeimos, dažnai juos lankė, o skambindavo tai apskritai kasdien. Ir su Griša gražiai bendravo, ir su Liubaša draugavo. Vyresniajai dukrai jau keturiasdešimt penkeri. Tokio amžiaus žmogus jau išmintingas ir supranta, kad nieko brangesnio už meilę ir šiltus santykius pasaulyje nėra. Matyt, ir Anita tai suprato.

Pirma kaip paprastai atbėgo Liubaša su vaikais, penkerių ir trejų metų berniukais. Išbučiavo tėvus ir nuėjo sveikinti senelės su devyniasdešimtmečiu. Paskui ją, laikydama už rankų anūkus, pas motiną atėjo ir Zoja. Bobulė Praskovja sėdėjo krėsle išsipuošusi ir švytinti, raukšlėti skruostai paraudo, žibėjo tarp raukšlių pasislėpusios akys, ji su malonumu apžiūrinėjo Liubašos dovanas: gražų megztinį, kailines šlepetes ir didelę krūvą meilės romanų ir detektyvų. Zoja Petrovna paskubomis pavartė porą trejetą knygų — šriftas stambus, šaunuolė mergaitė, žino, kokios dovanos bobulei tinka. Praskovja — prisiekusi skaitytoja, tik regėjimas jau nebe tas, smulkų šriftą jai skaityti sunku.

— O Niuta kada ateis? — paklausė Praskovja, sodindama ant kelių jaunesnįjį proanūkį.

— Greitai, mama, greitai. Nesijaudink, — atsakė Zoja, — ateis tavo Niuta.

— Ir vėl viena? — toliau tardė motina.

— Greičiausiai.

— Viešpatie, ko gi ji niekaip neišteka! Vaikelį pagimdytų, štai kaip Liubaša, o dabar taip senmergė ir mirs.

— Mama, Anita juk jau buvo ištekėjus, ar užmiršai? — nusijuokė Zoja.

— Būti tai buvo, tik jei vaikų nėra, tai ir ne santuoka tai visai, o tik išdykavimas, kūniški džiaugsmai. Oi, gaila man mergaitės, nepavykus kažkokia ji jums išėjo.

— Na, ką tu, bobule, — Liubaša karštai stojo ginti sesers, — na, kokia gi Anita nepavykus? Protinga, graži, mokslų daktarė. Ir nedrįsk jos gailėtis, jai viskas gerai. Žinai, kaip dabar sako? Čiki čiki.

— Čiki čiki? — įtariai pakartojo senė paskui anūkę ir kreivai šyptelėjo. — Na, gerai, jeigu taip.

Ir tuoj pat atsiduso:

— Vis tiek gaila jos. Kad ir protinga, ir mokslų daktarė, o bobiškos laimės neturi. Diedo jai gero reikia.

— Turi ji, bobule, tą diedą, ko tu taip jaudiniesi!

— Oi, Liubka, argi tai diedas? Peštukas pasišiaušęs ir daugiau nieko.

Suskambo durų skambutis. Zoja Petrovna puolė į koridorių ir tuoj pat grįžo į kambarį.

— Anita ateina. Mama, maldauju, nepradėk jai girdint šitų kalbų. Juk žinai, kad ji pyksta.

— O ko jai ant manęs pykti? — pagrįstai paprieštaravo Pra-skovja. — Aš juk tiesą sakau, nieko neišsigalvoju. Senmergė ir yra.

— Mama!

Bet Zoja Petrovna nesuspėjo laiku nutildyti. Vyras greitai atidarė duris, ir įėjusi Anita išgirdo pokalbio pabaigą.

— Kas čia ta senmergė? Vėl aš? — dar nuo slenksčio linksmai paklausė ji. — Sveika, mamuliuk. Sveiki, dėde Griša. Vėl senelė užsuko savo plokštelę?

— Oi, nekreipk tu į tai dėmesio, — sukruto Zoja Petrovna, imdama iš dukros didelį ryšulį su dovanomis jubiliatei. — Mala, pati nežino ką.

Anita pakabino ant kabyklos brangų elegantišką paltą, pasitaisė prieš veidrodį šukuoseną, kuri ir taip buvo ideali — lygi, nė vieno išsipašiusio plaukelio su dideliu kuodu ant pakaušio. Tokią šukuoseną ji nešiojo nuo penkiolikos metų ir nė karto nekeitė.

— Kaip aš atrodau, mamuliuk?

— Puikiai, — nusišypsojo Zoja Petrovna. — Tu kasmet jaunesnė. Kaip tau tai pavyksta?

Anita tylomis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.

— Gamtos paslaptys, matyt. Na, kur mūsų jubiliejininkė? Einu pasveikinsiu. Kartu išklausysiu porciją dejonių dėl mano nenusisekusio gyvenimo. Gerai jau, mamuliuk, — nusijuokė Anita, pastebėjusi, kaip iškart paniuro Zoja Petrovna, — nesijaudink, aš ant senelės nepykstu. Ji įsivaizduoja savaip, aš savaip. Juk artimi žmonės, dėl to nesusipyksim, tiesa? Kad ir ką ji kalbėtų, ji vis tiek mano senelė, tai yra tavo mama, ir jei ji nebūtų pagimdžiusi tavęs, tai nebūtų ir manęs, todėl aš visada liksiu jai dėkinga, nors ir ką išdarinėtų.

Zoja Petrovna palydėjo akimis einančią į tėvų kambarį vyresniąją dukrą ir vėl mintyse padėkojo likimui už tai, kad Anita tapo tokia išmintinga ir gera.

Po pusvalandžio visa šeimyna sėdėjo už gausiai nukrauto stalo. Zoja Petrona budriai sekė, kad visų lėkštės būtų kupinos ir puse ausies klausėsi dukterų pokalbio.

— Tu Valerkos seniai nematei? — paklausė Anitos Liuba.

— Apie dvi savaites turbūt. Jis buvo išvažiavęs į komandiruotę, neseniai grįžo. O ką?

— Aš vakar buvau jį sutikusi, — Liuba pritildė balsą. — Man pasirodė, kad jam kažkas ne taip. Tu nepastebėjai?

— Kad lyg ir ne. Jo žmonai tai aiškiai kažkas ne taip, o jam — viskas gerai.

— Ne, Anita, vakar jis buvo kažkoks keistas... įsitempęs. Kalbasi su manim, o pats apie kažką kita galvoja, nepataiko atsakyti.

— Vadinasi, darbe problemos, įprastas reikalas, — nerūpestingai atsakė Anita. — Nors...

— Kas? — sukluso Liuba, net šakutę padėjo.

— Ne, nieko, Liubaša. Nieko, — Anita globėjiškai paplekšnojo seserį per ranką. — Nesijaudink. Valerijus verslininkas, o tokiam bet kada gali atsirasti nemalonumų.

Zoja Petrovna tyliai džiaugėsi. Negana to, kad Anita grįžo į šeimą, negana to, kad susidraugavo su Liuba, ji dar ir su Valerijum bendrauja ir Liubą su juo supažindino. Stanislavas Otovičius buvo šokiruotas, kad jauna kino žvaigždė iškeitė jį į autoserviso meistrą, o ir keliais metais už ją pačią jaunesnį, ir vienintelis būdas tam šokui nuraminti, jo manymu, buvo naujos vedybos. Vedė jis, kaip ir pirmuosius du kartus, vos devyniolikos metų mergelę. Kažkada jis dar Zojai aiškino, kad devyniolika metų — magiškas amžius. Aštuoniolika — per arti nepilnametystės, o dvidešimt — tai jau dvidešimt, tai jau ne tas. Tik devyniolikmetė mergina turėjo šansų tapti Riterio žmona.

Stanislavas Otovičius vedė labai greitai, ir sūnus naujoje santuokoje gimė nepraėjus metams po Liubašos gimimo. Riteris niekada nebandė supažindinti Anitos su jos netikruoju broliu, jis apskritai lyg užmiršo, kad turi dukterį. Žinoma, Anitai buvo skaudu, bet ji sugebėjo įveikti savo vaikiškus jausmus ir tėvui mirus pa- 47

galiau susipažino su Valerijumi ir jo motina. O paskui ir Liubašą su jais supažindino, jie tapo geri draugai. Juk tai labai neteisinga, kad pasaulyje gyvena vieno kraujo žmonės ir vienas su kitu nesimato. Anita augo viena, į mažąją sesutę nekreipdama dėmesio, o ir neturėjo kada, vis mokėsi, buvo užsiėmusi, o kai apsigyveno pas vyrą, Liubaša tik ką pradėjo lankyti mokyklą. Tad galima laikyti, kad ir jaunesnioji mergaitė išaugo be sesers. Ir Valerijus visą gyvenimą buvo vienas. Užtat kaip gerai, kad dabar jie visi kartu — dvi seserys ir brolis! Ir tegul Liubaša su Valerijum ne giminės, vis tiek jie brolis ir sesuo, ir tikri draugai. Kokia Anita šaunuolė, kokia iš tikrųjų gudruolė!

Suzvimbė mobilusis telefonas prie Liubos džinsų diržo.

— Taip, klausau, — dalykiškai energingai atsiliepė ji į skambutį ir tuoj pat išraudo, susinervino.

— Tuoj, minutėlę, čia triukšminga, aš išeisiu į koridorių, — greitakalbe pasakė ji ir pradėjo spraustis tarp kėdžių durų link.

„Ir nė kiek čia ne triukšminga", — rinkdama nešvarias lėkštes, kad galėtų padengti saldų stalą, pagalvojo Zoja Petrovna. Pasižiūrėjusi į vyresniąją dukrą ir sugavusi jos pašaipų žvilgsnį, suprato, kad Anita galvoja maždaug tą patį. Kažkodėl Liuba nenorėjo visiems girdint kalbėti, nors savo kavalierių nuo šeimos niekada neslėpė ir savo santykių su jais rodyti nevengė. Ką tai galėtų reikšti?

Nešdama krūvelę lėkščių, Zoja Petrovna išėjo į koridorių ir pasuko į virtuvę. Liubos koridoriuje nebuvo, bet jos duslus balsas sklido iš vonios. Zoja Petrovna priėjo arčiau, sustojo, įsiklausė. Ir nė žodžio nesuprato. Duktė kalbėjo vokiškai. Zojai Petrovnai iš klausos vokiečių kalba buvo pažįstama, bet žinojo iš viso galbūt tik penkis žodžius, gal septynis. Tad nors ir labai stengėsi, pokalbio esmės suvokti neįstengė.

Statydama ant stalo puodelius arbatai ir kavai, ji vėl susidūrė akimis su Anita. Šįkart jose buvo ne pašaipa, o klausimas.

— įsivaizduoji, — patyliukais pranešė Zoja Petrovna, — ji ten užsidarė vonioje ir kalbasi vokiškai.

— Vokiškai? — nustebusi perklausė Anita. — Tu tikra?

— Na, žinoma. Neužmiršk, kas buvo tavo tėvas. Jau vokiečių kalbą tai aš kaip nors atskirsiu nuo visų kitų.

— Keista, — susimąsčiusi tarė Anita ir paniuro. — Labai keista.

Jie visada susitikdavo mažuose jaukiuose baruose, atsisėsdavo už staliuko kampe ir stengdavosi kalbėtis trumpai. Majoras Char-čenka visai nenorėjo, kad apie jo susitikimus su žurnalistu sužinotų plačioji visuomenė. Leidinys, kuriam atstovavo Piotras Maskajevas, vadinosi „Verslo žinios" ir buvo vienas iš turinčių didžiausią tiražą šalyje, o informacija, kurią Charčenka reguliariai „nuleisdavo" savo bičiuliui, tuoj pat pavirsdavo skandalingu žurnalistiniu tyrimu. Laikraščio tiražai garantavo leidėjams dideles pajamas, o tai savaime reiškė, kad už informaciją mokėjo nešykštėdami. Skurdi majoro Vladimiro Charčenkos alga buvo svariai papildoma iš leidyklos kišenės, ir tai leido jam gyventi jeigu ne prašmatniai, tai ir ne vargingai. Jis turėjo savus informacijos šaltinius, ir gautas iš jų žinias dalijo j tokias, kurias galima paversti kriminalinėmis bylomis, ir tokias, kurios teisėsaugai buvo silpnokos arba ir visai netiko, bet laikraštiniam skandalui — pats tas. Štai tas žinias jis ir atiduodavo, savaime suprantama, ne už dyką, Piotrui Maskajevui. Ir ne tik jam vienam — laikraščių juk daug...

— Įdomi istorija, — Maskajevo akys žibėjo, klausydamasis majoro jis jau įsivaizdavo pavadinimą ir net mintyse parašė dvi pirmas frazes. — Tik pagalvokit, tokie gerbiami žmonės, toks garsus fondas, reputacija be dėmelės — ir tokios nešvarios machinacijos. O ta fiktyvi firma, per kurią plaunami pinigai, kaip ji vadinasi?

— „Praktis Plius". Viskas būtų tylu ramu, jei nebūtų rūpesčių dėl firmos finansų. Bet ten yra neatitikimų, už kurių mes užkliuvo-me ir ištraukėme visą kamuolį. Žiūrėsi?

— O kaipgi! Čia peržiūrėti ar duosi išsinešti?

— Neškis, — nusišypsojo Charčenka, — tai kopijos, specialiai tau ir padariau. Ten teksto žymekliu pažymėtos eilutės, į kurias ir reikia atkreipti dėmesį, jose visa „druska".

— Ačiū, — Maskajevas paskutinį kartą gurkštelėjo kavos ir atstūmė puodelį į šalį.

Iš kabančio ant kėdės atkaltės odinio krepšio ištraukė pailgą baltą voką ir ištiesė jį majorui:

— Kaip paprastai.

— Ir tau ačiū.

Vokas akimirksniu pasislėpė vidinėje gerai pasiūto Charčen-kos švarko kišenėje. Reikalai baigti, dabar galima atsipalaiduoti ir paplepėti apie ką nors neutralaus. Neilgai, kokią dešimtį minučių, kol majoras baigs savo konjaką.

— Kaip šeimyninis gyvenimas? — pasidomėjo Maskaje-vas. — Teikia malonumą? Ar jau prasidėjo nusivylimai?

Jis žinojo, kad jo informatorius iš milicijos neseniai vedė, ir norėjo pasirodyti mandagus.

— Nusivylimų kol kas nėra, o malonumai... — Charčenka gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo. — Aš, Petia, jau ne berniukas, kokie jau čia malonumai galėtų mane nustebinti? Gal manai, kad aš su bobomis niekada negyvenau?

— Na, su bobomis — viena, o su žmona kas kita, — paprieštaravo žurnalistas, — vis dėlto skirtumas.

— Eik jau, — Charčenka numojo ranka, — jokio skirtumo, vienas ir tas pats.

— Kodėl tada vedei? Galėjai tiesiog taip gyventi. Ar ji tiesiog taip nenorėjo?

Vis dėlto jų draugystė buvo toli gražu ne tokia, kad galėtum svarstyti tokius intymius dalykus. Charčenka suprato, kad žurnalisto klausimai — ne daugiau, nei mandagus plepėjimas, privalomos pastangos sukurti šiltų santykių regimybę, kad neprarastum tokio vertingo informacijos iš VRM šaltinio. Todėl atsakė trumpai ir taip pat privalomai, kaip atsakydavo į tą patį klausimą ir daugeliui kitų:

— Laikas, nes darbe jau kreivai žiūri, įtaria, kad aš žydras.

Ką gi, tema aptarta, reikalai baigti, kava ir konjakas išgerti. Galima atsiskaityti ir skirstytis į darbo vietas — į Vyriausiąją ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą ir vieno iš populiariausių ir labiausiai skaitomų šalies laikraščių redakciją.

Pirmadienio rytą Nastia Kamenskaja atsibudo pritilusi ir prislėgta. Neliko jokios panikos ir jokio jaudulio. Ją buvo apėmusi akmeninė apatija, kai nesinori nei valgyti, nei gerti, nei pasijudinti, nei atsimerkti. Net kvėpuoti nesinori. Bet užtat norisi į tualetą, todėl keltis ir judintis vis tiek teks.

Ji nusiprausė, išgėrė puodelį kavos, paskui du puodelius arba- I tos ir pabandė sudaryti apytikrį dienos tvarkaraštį. Kada į ešefotą, tai yra pasivaikščioti — dabar, priešpiet ar po pietų? Dabar nesinori, bet paskui gali pradėti lyti... Nors gali ir nepradėti, o dabar galima paskaityti arba pasižiūrėti kokį nors filmą... Tačiau jei ji atidės pasivaikščiojimą vėlesniam laikui, o lyti vis dėlto pradės, tai penkiolika minučių pasivaikščiojimo sveikatingumo tikslais taps dviguba kankyne...

Ne, neproduktyviai ji mąsto! Nastia net supyko ant savęs. Tokio paprasto dalyko negali nuspręsti! Kažkas trukdo jai galvoti, kažkas krebžda sieloje, gadina nuotaiką, maudžia kaip neužgijusi žaizdelė, kurią visą laiką krapštai, lupdamas vos užaugusį šašą.

Tai vis Paša Diužinas su savo kosminiais dėsniais ir patarimais atkreipti dėmesį į asmenines problemas. Neturi ji jokių problemų, juolab su vyriškiais. Ir iš kur jų gali būti? Jos gyvenime egzistuoja vienintelis vyriškis — jos vyras Lioša Čistiakovas. Argi jos elgesyje su juo yra kažkas neteisinga? Ji myli jį kaip vyrą, vertina kaip draugą ir patarėją, net mintyse nebūna jam neištikima. Tai kas čia neteisinga?

Patėvis? Ne, su juo santykiai susiklostė iš pat pradžių, kai tik mama už jo ištekėjo, Nastia vadina jį tėčiu, myli kaip tikrą ir nė karto jokių konfliktų tarp jų nėra buvę.

Brolis Saša — jos tėvo sūnus iš antrosios santuokos? Irgi jokių problemų, jie vienas prie kito nuoširdžiai prisirišę, draugauja šeimomis, vaikšto vienas pas kitą į svečius. Tiesa, greitai metai, kai jie nesimatė, bet tai tik todėl, kad Saša nutarė su šeima kurį laiką pagyventi užsienyje. Po kelių mėnesių jie grįš ir viskas vėl bus kaip anksčiau.

Visi kiti vyrai, su kuriais ji palaiko vienokius ar kitokius santykius, tai jos darbo kolegos arba viršininkai. Su jais irgi jokių problemų.

Bet kodėl gi taip niežti, taip maudžia žaizdelę? Kodėl Diužino žodžiai jai taip užkliuvo? Ar vis dėlto turi ji problemą, tik pati sau nenori prisipažinti?

Ji tuoj pat eis pasivaikščioti ir galvos, galvos, galvos. O gal intensyviai mąstant ir skausmas ne taip smarkiai jausis. Kurgi mūsų sportbačiai? Štai jie, naujitelaičiai, beveik nenešioti, Liošos dovana. Kur striukė? Taip, dešinę ranką kišam į rankovę, nepametam svorio centro, kad neapsiverstumėm, dabar kairę ranką, užtraukiam užtrauktuką, užsagstom segtukus. Gobtuvą gobiam labiau, ant viršaus dar užsivyniojam šerpę, kad vėjas nuo galvos nenupūstų. Na, ir orelis! Tokiu oru tik vaikščioti ir vaikščioti, jei gyvenimas nemielas...

Gerai jau, pakaks aimanuoti. Kur lazda — lazdelė? Lazdelė — ienelė, lazdelė — strielbelė, lazdelė — aukšlė... Ne, čia jau nesiri-muoja, čia iš „Nežiniuko". Tpfu, kokie niekai lenda į galvą! Nebandyk pati savęs apgauti, Kamenskaja, niekai savaime į galvą nelenda, tu pati juos kvieteisi, kad nereikėtų galvoti apie tai, ką tau pasakė Paša Diužinas. Nenori galvoti, tai taip ir sakyk: nenoriu ir negalvosiu. Tik nevaidink nelaimingos, kuriai pašalinės mintys trukdo susikaupti.

Nagi varyk durų link. O čia kas dabar? Ak taip, čia invalido vežimėlis, kurį tau dėl visa ko atvežė. Įdomu, kas tai galėtų būti — „visa kas". Dar kartą nukrisiu ir vėl susilaužysiu koją? Tą pačią ar dabar jau kitą? jeigu susilaužysiu dešinę koją, tai Diužinas tvirtins, kad mano problemiški santykiai su kažkokia moterimi? Tikra nesąmonė!

Taip, šliaužiam laipteliais žemyn, gerai, kad jų iš viso du. Na, ir einam pamažėle štai ten, į mišką, ten geras takelis, mes su Čis-tiakovu juo vaikščiojom. Viešpatie, koja, na, ko tu taip įsiskaudėjai, niekaip nenurimsti! Man dar mėnesį priklauso nedarbingumo lapelis. O jei tu per mėnesį nenustosi skaudėjusi, kas tada? Atleidimą pratęs ar išvarys į darbą? O jei aš iš savo sąmonės gelmių iškasiu problemą su kol kas man nepažįstamu vyru, tai koja greičiau išgis, taip? Ne, matyt, aš tą problemą turėsiu kažkaip išspręsti, o ne tik ją iškasti. Gerai būtų vis dėlto sužinoti, su kokiu vyriškiu aš turiu problemų. Gerai, bandykim iš eilės.

Jura Korotkovas...

Miša Docenka...

Igoris Lesnikovas, nors Petrovkoje jis jau seniai nedirba, išėjo į ministeriją, Vyriausiąją valdybą...

Kolia Selujanovas, kuris irgi jau daugiau kaip metai tapo apygardos VR valdybos viršininko pavaduotoju operatyvinio darbo reikalais...

Serioža Zarubinas...

Bandelė-Gordejevas, bet jis dar pernai vasarą išėjo į pensiją...

Su tais vaikinais Nastia dirbo daug metų, ir tai, kas tarp jų buvo, iš tikrųjų galima buvo pavadinti „santykiais". Su visais kitais ji palaikė ne santykius, o tarnybinius kontaktus, kurie kojos skausmo provokatorių vaidmeniui niekaip netiko.

Nastia sąžiningai perkratė mintyse visą pažinčių su kiekvienu kolega istoriją, prisiminė, kokie buvo jų santykiai, rausėsi atmintyje, bet kol kas nieko tinkamo nerado. Ir žaizelė sieloje nesiliovė maudusi.

O kas gi čia purtosi jai prie šono? Oi, juk čia mobiliukas striukės kišenėje nerimsta.

— Asia, kur tu? Miegi ar ką? — ausin įsiveržė džiaugsmingas Kolios Selujanovo balsas.

— Aš nemiegu, aš išėjau pasivaikščioti.

— Toli?

— Toli, už miesto.

— Tą aš supratau. Nuo namų tu toli?

— Taigi aš tau sakau — už miesto.

— Asia, aš ne bukas. Aš stoviu prie tavo namo. Man Korotkovas davė adresą ir paaiškino, kaip važiuoti. Stoviu štai ant laiptelių ir klibinu durų rankeną, o durys neatsidaro.

— Oi, Kolia, — džiaugsmingai sušuko ji į ragelį, — tu atvažiavai?

— Supratai pagaliau, — burbtelėjo Selujanovas. — Tai kurgi tavęs ieškoti, raišakoje tu mūsų?

— Atsistok nugara į duris ir pasižiūrėk į kairę. Takelį matai?

— Matau.

— Štai juo ir eik. Tik pradėsi ir atsimuši.

— Supratau. Tuoj atsimušiu.

Nastia įsikišo telefoną į kišenę ir pasižiūrėjo į laikrodį. Penkiolika minučių — kapeika į kapeiką. O juk dar tiek atgal eiti. Ar nueis? Ir lyg atsakymas į tą klausimą, koją tarsi ugnim nudegino, jos neįmanoma buvo priminti. Nastia taip ir išstovėjo ant vienos kojos, abiem rankom atsirėmusi į lazdą ir keikdama save už tai, kad užsigalvojo. juk buvo sau sakius: sek laiką — septynios minutės takeliu į mišką ir sukis namo. Bet ne! Mąstytoja, Spinoza savamokslė.

Sprendžiant iš to, kaip greitai pasirodė Kolia, ji buvo nuėjusi visiškai nedaug, ne daugiau kaip du šimtus metrų.

— Ko gi tu stovi kaip gandras padegėlis?

— Gandras — tai aš suprantu, bet kodėl padegėlis? — nusistebėjo Nastia.

— O tu atrodai tokia nelaiminga, lyg būtų sudegęs visas tavo turtas.

— Kolia, atrodo, aš pasikarščiavau. Grįžti neįstengsiu. Nebent ant vienos kojos paršokuoti.

— Tu tai jau paršokuosi, — jis abejodamas pakraipė galvą. — Ir ant rankų tavęs neparneši, man tu per didelė, ir mašina iki čia neprivažiuosi, takelis per siauras.

— Name yra invalido vežimėlis, — prisiminė ji.

— O, kai nori, tavo galva veikia, — pagyrė Nikolajus. — Duok raktus, aš tuoj jį atvarysiu. Kur jis stovi?

— Tiesiog prie durų.

Idėja dėl vežimėlio pasirodė teisinga, ir Selujanovas laimingai pargabeno Nastią iki pat laiptelių, nuo kurių iki sofos kambaryje jai vis dėlto teko šokuoti ant vienos kojos, nes priminti kairės kojos buvo tiesiog neįmanoma.

— Kaip aš suprantu, vidury darbo dienos, Kolia, tu atvažiavai savanaudiškais tikslais?

— O kaipgi. Labai man reikia tiesiog taip tave lankyti, — pajuokavo jis.

— Tada tu man pataikausi, — ryžtingai pareiškė Nastia. — Eik į virtuvę, padaryk arbatos ir sumuštinių ir atnešk čia peleninę ir cigarečių. Ir neužmiršk žiebtuvėlio.

— Na, tu suįžūlėjai, — nutęsė Selujanovas. — Tu net nežinai, ko aš atvažiavau, o jau vadovauji. Gal mano mažytis savanaudiškumas nevertas tokio gigantiško pataikavimo.

— Vardan mažyčio savanaudiškumo taip toli nebūtum važiavęs, argi ne taip?

— Taip, — prisipažino jis. — Labai jau tu gudri, Kamenskaja. Arbata Selujanovui išėjo per daug stipri ir per daug aitri, ir jai

teko ją švelninti vandeniu ir citrina.

— Kaip tu gali gerti tokią šlykštynę? — stebėjosi Kolia. — Ger-54 ti reikia čefyrą, o ne tokias pamazgas kaip tavo.

— Žinai, koks tarp mūsų skirtumas? — atrėmė Nastia. — Tu geri tokią arbatą, kad pakeltum tonusą, o aš geriu tokią, kad man būtų skanu. Pasakok, ko atvažiavai, nesikankink.

Ji įdėmiai klausėsi Selujanovo pasakojimo apie Galinos Vasil-jevnos Aničkovos kalendorių ir apie išplėštą iš jo lapelį. Apie tai, kad tardytojas kalendorių turėjo nusiųsti ekspertizei, bet tai dar ne faktas, jog jis taip ir padarė, o jei padarė, tai dar neaišku, kada bus ekspertizės išvados. Apie tai, kad Selujanovas kartu su savo pačiu nuovokiausiu operatyvininku nagrinėjo versiją, jog prie lapelio galėjo būti pirštus prikišęs sūnėnas. Iš pradžių buvo gauti duomenys apie tai, kad pas sūnėną kelios dienos iki Aničkovos žūties atsirado pinigų. Ne kažin kiek, bet vis dėlto. Ir klausinėjamas, iš kur tie pinigai, jis gudriai vaipėsi ir reikšmingai merkė akį, bet nieko aiškesnio savo bičiuliams sugėrovams taip ir nepasakė.

Gavę tokią informaciją, sekliai ėmėsi sūnėno iš rimtųjų. Kadangi jis minties galiūnas nebuvo, tai pasidavė gan greitai, vos per dvi valandas, ir papasakojo, kad maždaug dešimt dienų iki žmogžudystės (tiksliau jis neprisimena, nes reguliariai būna labai girtas) jam paskambino ir pasiūlė uždirbti visai patrauklią sumą, tam reikėjo iš tetos kalendoriaus išplėšti vieną lapelį, tik tiek. Lapelį reikėjo nunešti į namą gretimoje gatvėje, įeiti į antrąją laiptinę, užlipti į trečią aukštą ir užkišti už radiatoriaus. Jei viskas bus atlikta kaip reikia, kitą dieną, toje pačioje vietoje, jis ras voką su honoraru. Jis per daug nesiderėjo, reikalas iš tikrųjų menkas, jokios rizikos, net jei būtų apgautas dėl honoraro, tai negaila. Bet jo neapgavo. Štai tokia istorija.

— Gyventojus patikrinai? — paklausė Nastia.

— Aš irgi apie tai pagalvojau, — atsiduso Selujanovas. — Jei jam liepė eiti į konkretų namą ir konkrečią laiptinę, tai žmogus, jį ten siunčiantis, žino kodą, vadinasi, arba jis ten gyvena, arba užeina — į svečius ar tarnybos reikalais. Skani versija, patraukli. Bet atkandau dantis. Tos laiptinės kodinė spyna jau pusė metų sugedusi ir niekas nesirengia jos taisyti. Organizacija, kuri ją įstatė ir privalo remontuoti, jau keli mėnesiai negauna iš gyventojų pinigų, todėl ir neskuba taisyti.

— O kas sūnėnui skambino, vyras ar moteris?

— Vyras.

— Ir?..

— Nieko. Na, gal kažkas ir buvo jo balse ar kalbos manieroje, bet argi tas idiotas atsimins? Jis tik spiritinių gėrimų kainas prisimena, visa kita lekia pro šalį.

— Tai reiškia, kad žmogžudystė buvo ne spontaniška, jai ruošėsi ir suprato, kad tyrimo metu bus peržiūrėti visi nužudytosios popieriai. Nusikaltėliui reikėjo panaikinti ženklus, kad jis pažįstamas su Aničkova.

— Aha, — patvirtino Kolia. — Ir sūnėnas prie žmogžudystės jokia briauna nepritampa. Tai aš, tiesą sakant, ko norėjau...

— Na, ir ko? Nebijok, dėstyk, aš šiandien gera.

„Aš gera, — pakartojo mintyse Nastia, — aš pasirengusi padėti Koliai ir galvoti apie jo problemas, kad galva turėtų darbo ir nesigirdėtų to plono įkyraus maudžiančios žaizdelės balso. Aš pasirengusi galvoti apie svetimas problemas, kad negalvočiau apie savas. Na, ir gudruolė tu, Kamenskaja!"

— Aš čia tau atvežiau jos stalo kalendoriaus kopiją. Pasižiūrėk, gal ką pamatysi.

— Ir ką norėtum, kad aš pamatyčiau?

— Asia, na, aš nežinau! Stalo kalendorius — žmogaus kasdienio gyvenimo veidrodis, jis gali papasakoti labai įdomių dalykų. Lyg pati to nesuprastum! Mes nuo ryto iki nakties apklausiam Aničkovos draugus ir pažįstamus, bet viena — žodžiai ir visai kita — dokumentas, raštelis. Nemanyk, aš negalvoju, kad tu man iš čia žudiko pavardę išgriebsi, tos pavardės čia nėra, tai yra ji buvo, o dabar nėra. Bet gyvenimo būdas, klientų ratas, kirpyklos lankymo periodiškumas — ar maža kas! Aš neturiu laiko, o ir kantrybės pritrūks, tardytojas apskritai nenori per daug judintis, ir jei tu to nepadarysi, tai šito niekas daugiau nepadarys. O padaryti reikia, protingai žiūrint.

— Gerai, įkalbėjai, — Nastia nusišypsojo. — Mėgstu aš tą darbą — raustis popieriuose ir žvejoti informaciją. Gyvenčiau sau taip va, kaip dabar, į darbą nevaikščiočiau, viršininkų nematyčiau, tik svetimus kalendorius analizuočiau, žinias kokias nors ar statistiką. Ne gyvenimas, o svajonė.

Širdis susitraukė ir akimirką sustojo, paskui vėl ėmė plakti lygiai ir neskubėdama. O žaizdelę vėl suskaudo ir taip smarkiai, kad net Selujanovas pastebėjo.

— Tu ko paniurai? — susirūpino jis. — [piršau tau darbą, o tu jo nenori? Tada sakyk, aš neįsižeisiu, aš suprantu, sergi ir apskritai... Tu juk neprivalai, čia ne tavo darbas...

— Kolia, nustok. Ką tu išsigalvoji? Aš su malonumu padarysiu viską, ką galiu. Nepažadu, kad kas nors išeis, bet pažadu, kad dirbsiu sąžiningai, kaip sau.

— Tai aš važiuoju? — abejodamas paklausė Selujanovas.— Ar vardan dėkingumo dar turiu tau papataikauti?

— Važiuok, — nusijuokė ji, — irgi man kavalierius. Tik aš tavęs nelydėsiu, pats apsivilksi, išeisi ir duris užtrenksi. Susidorosi?

Kolia pakštelėjo ją į skruostą, išėjo į priemenę, apsirengė ir vėl įkišo galvą į kambarį:

— O kada padarysi?

— Klausyk, — pasipiktino Nastia, — tu įžūlėji tiesiog akyse. Kai padarysiu, paskambinsiu.

— O kada paskambinsi?

Selujanovo akyse šokinėjo velniukai, bet jis raukė antakius, iš visų jėgų stengėsi pademonstruoti begalinį rūpestį visos žmonijos gerove.

— Maždaug po penkių minučių. Paskambinsiu tau mobiliuku ir pasakysiu viską, ką apie tave galvoju. Patenkintas?

— Visiškai. Aistringai bučiuoju ir važiuoju. Bet neužmiršk — laukiu tavo skambučio.

Nastia šypsodamasi žiūrėjo į ištuštėjusios priemenės pusę. Žaizdelės daugiau neskaudėjo. Ir Nastia suprato, kodėl.

3 SKYRIUS

— Valerijau Stanislavovičiau, — garsiakalbyje pasigirdo sekretorės balsas, — skambina Anita Stanislavovna. Sujungti?

— Taip, žinoma.

Gerai, kad Anita paskambino. Kai grįžo iš komandiruotės, jis kasdien rengėsi su ja susitikti, pasikalbėti apie Larisą ir paklausti kelis klausimus. Motinos žodžiai apie tai, kad panašu, jog Anita vengia jo žmonos, nedavė jam ramybės, ir Valerijus norėjo pagaliau išsiaiškinti; jis apskritai nepakentė neišsakytų dalykų ir neaiškumų. Rengėsi, bet neprisirengė susitikti su seserim, sutrukdė reikalai.

— Sveika, sese, — šypsodamasis tarė jis ragelin. — Kaip sakoma, vilką mini — vilkas čia. Tik susiruošiau tau skambinti, o tu jau čia. Ar viskas gerai?

— Taip, bet susitikti norėtųsi, seniai matėmės.

— Tai kas trukdo? Aš šiandien planuoju būti namie apie devintą, ne vėliau. Mamai bus malonu.

— Kaip Lara? Dirba?

— Taip, dabar ji geros formos. Bet iki devynių ji irgi pargrjš, taigi pasėdėsim trise. Susitarėm?

— Tu žinai, vakare aš užimta, gal galim susitikti dieną, ką? Kartu papietausim, pasikalbėsim.

Taip ir yra. Sužinojusi, kad Larka bus namie, ji atsisako ateiti į svečius. Bet gal iš tikrųjų jos kiti vakaro planai? Prakeiktas neaiškumas! Reikia kuo greičiau išsiaiškinti, nėr ko tempti.

— Tvarka, — ryžtingai atsakė Riteris. — Kur?

— Susitinkam „Nostalži". Čistyje Prūdų rajone turiu reikalų, o antrą valandą jau būsiu laisva. Taip tinka?

— Tinka, — patvirtino jis, — antrą „Nostalži".

Iki pusės dviejų Valerijus spėjo sušaukti du pasitarimus ir nuveikti krūvą visokių smulkių darbelių, suplanuotų dar vakar. Paskambino Larisai j dirbtuvę, bet niekas neatsakė. Mobiliukas irgi neatsakė. Taip būdavo, kai ji, nieko negirdėdama ir j nieką nekreipdama dėmesio, karštligiškai dirbdavo. Tylintys telefonai Valerijui nerimo nekėlė. Netgi gerai, kad žmona neina prie telefono, vadinasi, kūrybinis procesas pačiame įkarštyje.

Lygiai antrą jis įėjo į restoraną, kuriame dažnai lankydavosi, ir atsisėdo už savo mėgstamo staliuko prie lango. Anitos dar nebuvo. Valerijus užsakė šviežiai išspaustų sulčių, sau — apelsinų, Anitai — morkų ir obuolių, sesers skonį jis žinojo.

Anita pavėlavo tik dešimt minučių, o žinant, kokie Maskvoje eismo kamščiai, tai galima laikyti karališku tikslumu. Žiūrėdamas į ją, Valerijus kaip visada pagalvojo apie jų nepaprastą nepanašumą. Juk jie — vieno tėvo vaikai, tik ne vienos motinos, bet ir Zoja Petrovna, ir Nina jaunystėje buvo tiesiog gražuolės. Tai kodėl tada Anita tokios nepaprastos išvaizdos, kurios, rodos, neveikia laikas, o jis, Valerijus, panašus į orangutaną? Bent jau pats sau jis toks atrodė veidrodyje ir manė, kad visi kiti irgi taip į jį žiūri. Jis dėl savo išvaizdos, ginkdie, nekompleksavo — apskritai neturėjo kompleksų. Jis tiesiog žinojo, kad yra kresnas, plačiapetis, nerangus, negražus ir jo žvėrišką išvaizdą tik šiek tiek švelnina brangūs stilingi kostiumai, siūti pagal užsakymą ir pritaikyti jo figūros ypatumams. Dėl to gyvenime jis nepatyrė nė mažiausio nepatogumo, priėmė save tokį, koks yra, bet nesiliovė stebėjęsis genetikos keistenybėmis. Anita — plona talija, gražiomis kojomis, grakščiais pečiais, ilgu kaklu — neturėjo nė vieno žilo plauko ir niekaip negalėjo būti to paties kraujo vyresniąja jo seserim. Ir vis dėlto buvo. Ji dvylika metų vyresnė, o jis šalia jos jaučiasi senis, ypač kai jie kartu eina pro veidrodį.

— Aš užsakiau tau morkų ir obuolių sulčių, — pasakė Valerijus. — Gerai?

— Ačiū, — trumpai atsakė Anita.

Ji atrodė susirūpinusi, netgi sunerimusi. Matyt, ji pasiūlė kartu papietauti ne tik todėl, kad seniai su broliu matėsi. Čia dar kažkas. Gal tas pat, kas ir jam rūpi?

— Tu dėl kažko jaudiniesi? — susirūpino Riteris. — Turi rūpesčių?

Anita nusuko akis į šalį, ir jo širdyje krustelėjo negera nuojauta. Bet Valerijus neskubino sesers, kantriai laukė, kol ji pati prašneks.

— Sekmadienį aš mačiausi su Liubaša, — pagaliau pradėjo ji. — Senelei sukako devyniasdešimt, buvo susirinkusi visa šeima. Ji sakė, kad prieš dieną buvo su tavim susitikusi, ir tu jai pasirodęs....

Anita sutriko, ieškodama žodžio.

— Koks? — ramiai paklausė Riteris. — Ką tau pasakė Liuba?

— Tu pasirodei jai neadekvatus. Neklausydamas jos, atsakinėdavai jai nei šį, nei tą. Valerijau, aš suprantu, tau sunku su žmona, Larisa nuolat tave išmuša iš vėžių, tu nerviniesi. Tą jau pastebėjo Liubaša, o ryt pastebės bendradarbiai, partneriai, o paskui klientai. Reikia kažką daryti. Tu turi verslą, Valerijau, tu negali nekreipti dėmesio, kokį darai įspūdį. Tu mane supranti?

— Ne, — šaltai atsakė jis.

Taip, jo santykiai su Anita buvo šilti, jis buvo dėkingas jai už dvasios stiprybę, kai ji per tėvo laidotuves priėjo prie jo ir pasakė, kad pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau artimųjų, ir jei tėvas kažkada pats su niekuo nepasitaręs, nusprendė, kad brolis negali turėti sesers, o sesuo — brolio, tai niekas neprivalo to sprendimo paisyti. Ačiū Anitai, jis vertina jos išmintj ir kitus žmogiškus privalumus, bet Valerijus Riteris niekada ir niekam neleido kištis į savo reikalus. Nei motinai, nei žmonai, juolab seseriai.

— Ne, — pakartojo jis, — aš nesuprantu, ką tu turi galvoje ir kodėl pradėjai tą kalbą.

— Todėl, kad Larisą reikia gydyti. Reikia pripažinti, kad ji serga, parodyti ją gydytojams ir gydyti, o ne slėpti savo bėdą nuo visų, net nuo namų darbininkės. Jeigu tu nuo visų slėpsi, kad tavo žmona narkomanė, tai niekam nepadėsi, ypač jai, tu tik nukiši problemą į pogrindį. Šiandien ta problema pasireiškia tuo, kad tu neadekvatus su pašnekovais, o kas bus rytoj? Narkomanija turi savybę vystytis, ją vis sunkiau bus nuslėpti, ir kas tada atsitiks tau ir tavo verslui?

— Tai neturėtų tavęs jaudinti, — ramiu balsu atsakė Valerijus. — Aš su tuo kaip nors susitvarkysiu. Jei tu turi galvoje mano blogą nuotaiką, kai mačiausi su Liuba, tai Laros narkomanija neturi su tuo nieko bendra.

— O kas turi? — Anitos balsas iš mentoriško ir pamokslaujamo iškart pasikeitė į šiltą ir rūpestingą. — Tau kažkas atsitiko? Netylėk, prašau, sakyk, kas yra.

— Aš norėjau tavęs paklausti, — pradėjo Riteris iš lėto, — ar man pasirodė, ar tu iš tikrųjų vengi susitikti su Larisa?

-Aš?

Jos akys pradėjo lakstyti, paskui rado tašką ant duonos lėkštutės ir ten sustojo.

— Iš kur tu ištraukei?

— Kartoju klausimą: man pasirodė, ar iš tikrųjų taip ir yra? Aš kol kas neklausiu, kodėl, aš tik noriu žinoti — taip ar ne. Taip? Ar ne?

— Na... apskritai...

Anitos balsas virpa, žvilgsnis prikaustytas prie lėkštutės su vieniša baltos duonos riekele. Vadinasi, taip.

— Gerai, — suprato jis. — Dabar aš paklausiu, kodėl? Kas tarp jūsų atsitiko? Ji tave kažkuo užgavo?

— Na, ką tu, — Anita atplėšė žvilgsnį nuo duonos ir perkėlė į nugertą sulčių stiklinę. — Kuo ji gali mane užgauti?

— Pavogė iš tavęs pinigų?

— Pinigų? — sesers nuostaba pasirodė Riteriui visiškai nuoširdi ir jis šiek tiek nusiramino. Jo žmona ne vagilė, ir tai gerai.

— Na, taip. Žinai juk, kad narkomanai dažnai sau tai leidžia, vagia pinigus iš savo artimųjų, kai trūksta dozei.

— Ne, ką tu, iš manęs Larisa nieko nepavogė. Gal iš kitų, aš nežinau... Bet ne iš manęs. Aš bent nieko tokio nepastebėjau.

— Tada kodėl tu jos vengi?

Anita atsiduso, pakėlė galvą ir pasižiūrėjo tiesiai į brolį.

— Todėl, kad man nemalonu. Todėl, kad aš nepakenčiu narkomanų. Todėl, kad tai žeidžia mano žmogiškąjį orumą. Stebiesi? Tarp mūsų tik dvylikos metų skirtumas, bet tie dvylika metų praėjo tokiu periodu, kad prilygsta dviejų kartų gyvenimui. Tau narkomanas toks pat žmogus, kaip ir tu pats, tik vertas gailesčio ir užuojautos. Mes buvom auklėjami skirtingų vertybių pagrindu, todėl mūsų pažiūros skiriasi. Man narkomanas — tai gero žodžio nevertas, bevalis ir beprotis gyvulys. Tau narkomanija — liga, man — dvasinė yda. Aš jokiu būdu nekritikuoju tavo pasaulėžiūros ir tavo santykių su Larisa, aš tai suprantu ir gerbiu, tik prašau tavęs suprasti ir gerbti mano pažiūras. Man nemalonu ją matyti. Aš pasirengusi ją mylėti iš tolo, nes ji tavo žmona, bet neversk manęs su ja bendrauti.

— Aišku, — sausai atsakė Riteris. — Turėsiu galvoje, ką tu pasakei, ir gerbsiu tavo jausmus. Aš tik nesuprantu — ar tie jausmai atsirado visai neseniai? Anksčiau tu puikiausiai su Lara bendravai.

— Aš kenčiau, kiek įstengiau, — liūdnai prisipažino Anita. — Tačiau bet kokiai kantrybei ateina galas. Ir aš dar kartą prašau tavęs, Valerijau, pagalvok apie tai, kaip Larisą gydyti, o ne apie tai, kaip geriau jos narkomaniją nuslėpti nuo visuomenės.

— Prašau tavęs į tai nesikišti. Desertą užsisakysim?

— Man nereikia. Sau, jei nori, užsisakyk.

Saldaus jis nenorėjo, o Anita apskritai, kiek jis prisiminė, niekada deserto neužsisakydavo, ji maitinosi pagal griežtas mokslo rekomendacijas, saugojo sveikatą ir figūrą.

Jis padėjo seseriai apsivilkti paltą, atidarė jai lauko duris.

— Kur tavo mašina? — paklausė jis, dairydamasis pažįstamo tamsaus mėlyno folksvageno. Jo paties džipas tojota stovėjo tiesiai prieš duris.

— Miasnickajos gatvėje, prie metro. Ten juk nėra posūkio į kairę, aš ir pamaniau, kad pėsčia ateisiu greičiau, nei važiuodama aplinkui. Pats žinai, kokie visur kamščiai.

— Einam, palydėsiu tave iki mašinos, drauge ir pasivaikščiosiu.

Jis gudravo. Čia netoliese, viename iš skersgatvių, buvo Larisos dirbtuvė. Taip, Anitą galima suprasti — „to" periodais Larka visiškai nepakenčiama, ir tik labai mylintis žmogus gali iškęsti jos elgesį ir nepradėti siusti. Bet tada, kai ji normali, kai įsijautusi dirba, ji tiesiog nuostabi. Švelni, gera, linksma, sąmojinga, tokia nepaprasta ir gyva, kad jos neįmanoma neįsimylėti. Matyt, Anitai tiesiog nepasisekė, ji dažniau jo žmoną matydavo kitokią, nenormalią, todėl ir negali įvertinti jos tikrojo žavesio, betarpiškumo, kurie andai taip jį patį papirko. Dabar Larka būtent tokia, o darbo įkarštis, jis tai žinojo, suteikia jai dar daugiau patrauklumo. Kaip būtų gerai įkalbėti Anitą užeiti į dirbtuvę! Jis įsitikinęs, kad ji iškart pakeistų savo nuomonę apie jo žmoną.

Bet kaip jai pasiūlyti užeiti pas Larisą po tokio jų pokalbio?

Jie tylėdami ėjo metro „Čystyje Prūdų" link, Riterio vairuotojas ir sargybinis viename asmenyje, palikęs mašiną, ėjo per kelis metrus iš paskos. Riteris karštligiškai svarstė mintyse įvairius variantus, kaip galima būtų įsivilioti Anitą į dirbtuvę.

Staiga jis pastebėjo, kad sesuo šlubuoja. Ir kas žingsnis vis smarkiau.

— Kas tau? Skauda koją?

— Ne, pūsles pritryniau, — piktai susiraukė Anita. — Apsiaviau šiandien naujus batus. Velnias, vos paeinu. Reikia nusipirkti pleistro ir apsilipinti kojas, tik klausimas, kur tai padaryti.

— Kaip — kur? Vaistinėje. Ar nežinai, kur parduoda pleistrą?

— Kur parduoda pleistrą aš žinau, — šyptelėjo Anita, — aš nežinau, kur galima būtų nusirengti.

— O kam tau rengtis?

— Valerijau, žinai, kuo berniukai skiriasi nuo mergaičių? — dabar Anita ėjo visai lėtai, stengdamasi sumažinti skaus-

mą. — Ne tuo, kaip tu pagalvojai. Berniukams užsiklijuoti nuospaudą pakanka nusiauti batą ir kojinę. O mergaitėms reikia nusimauti kelnes ir pėdkelnes. Bulvaro suoliuko sąlygomis tai ganėtinai problemiška.

— Tai užeinam pas Larką j dirbtuvę, — nudžiugo jis netikėta sėkme, kuri pati į rankas nukrito. — Tai visai čia pat, štai tame skersgatvyje. Ji ir pleistro greičiausiai turi, net į vaistinę nereikės eiti. Drauge ir pamatysi, kur ji dirba, tu juk nė karto pas ją nebuvai.

Anita sustojo, susimąsčiusi žiūrėdama į blizgančius siaurano-sius batelius, savo odiniuose viduriuose slepiančius nepakeliamo skausmo šaltinį. Paskui nenoromis linktelėjo:

— Na, gerai, užeinam. Nematau kitos išeities. Tik prašau tavęs, Valerijau, užeinam ne ilgiau kaip trims minutėms, aš einu į vonią ar kas ten pas ją yra, užsiklijuoju kojas ir mes iškart išeinam.

Jokių pasisėdėjimų, jokios arbatos ir pokalbių. Nelauk, kad būčiau su Larisa maloni. Ir neužsigauk. Gerai?

— Viešpatie, kokia dar arbata! — jis plačiai nusišypsojo. — Tu neįsivaizduoji, kokia ji, kai dirba kaip pasiutusi. Ji net nepastebės, kad mes su tavimi atėjome.

Jis ir vėl gudravo. Žinoma, Larisa pastebės, kad jie atėjo, ji negalės nepastebėti, nes turės atidaryti jiems duris. Tiesa, jis turi dirbtuvės raktus. Kai žmona išdykauja su narkotikais, reikia turėti raktus nuo visų patalpų, kuriose ji gali būti, nes maža kas... Bet Larai dabar visiškai gerai, ji taip nuoširdžiai apsidžiaugs, kad jie atėjo, ir sesuo atsileis. Būtinai atsileis, neatsilaikys.

O čia dar ir vaistinė pasitaikė. Sakyk tu man, tiesiog šalia namo, kuriame buvo dirbtuvė, o jis ir nepastebėdavo. Valerijus, palikęs seserį stovėti gatvėje, užbėgo vidun ir nupirko dėžutę įvairaus dydžio vokiškų pleistriukų. Na, štai, dar keli žingsniai — ir jie laiptinėje. Asmens sargybinis juos pralenkė ir patikrino laiptatakį nuo lauko durų iki lifto. Liftas užvežė juos į patį viršų, sargybinis pasiliko apačioje, taip būdavo visada. Riteris energingai spaudė skambučio mygtuką.

Niekas neatidarė. Jis paskambino dar kartą.

— Jos turbūt nėra, — abejodama pasakė Anita. — Be reikalo vilkomės.

— Turėtų būti čia, — jis neprarado vilties. — Nors gal išbėgo ^3

kur nors papietauti, paprastai ji eina prie metro į „Makdonaldą". Jei taip, tai po dešimties penkiolikos minučių sugrįš.

— Tai ką, mums laiptinėje laukti? — paklausė sesuo piktai. — Einam iš čia, Valerijau. Palydėk mane iki mašinos, ir aš jau kaip nors iki namų nuvažiuosiu. Blogiausiu atveju nusiausiu ir spaudysiu pedalus basa.

— Nereikia beprotiškų aukų, — nusijuokė jis, — aš turiu raktus.

Jis išsitraukė iš portfelio brangų odinį dėkliuką raktams, atitraukė užtrauktuką, įkišo raktą į spyną ir du kartus pasuko. Durys be garso atsivėrė. Tyla. Pimas dalykas, kritęs jam į akis, buvo La-risos paltas, kabantis ant kabyklos tarp kitų daiktų. Būtent su šiuo paltu ji šiandien išėjo iš namų. Čia pat ant grindų — jos aulinukai. Ar ji išėjo pietauti neapsirengusi? Beje, iš jos visko galima tikėtis. Kai ji apimta kūrybinės karštligės, tai gali užmiršti ir apsirengti, ir duris užrakinti, ir šviesą išjungti, ir grįžti namo miegoti.

— Lara! — garsiai pašaukė Riteris. — Ei, dailininke, atsiliepk! Niekas neatsiliepė. Valerijus greitai patraukė pirmyn ir sustingo. Ant plačios tachtos tolimame erdvios, saulės nušviestos patalpos kampe, labai nedviprasmiškai apsikabinusios, gulėjo dvi moterys. Jos buvo nuogos, iki pusės prisidengusios antklode. Abi saldžiai miegojo.

Jis tarsi priaugo vietoje. Paskui, sunkiai atplėšęs kojas nuo grindų, priėjo arčiau. Viena iš miegančiųjų — Larisa, kitos jis anksčiau nebuvo matęs. Atmintyje iš karto vienas per kitą iškilo ir pradėjo suktis karusele motinos žodžiai ir jo paties pojūčiai.

Larisai skambina kažkokios moterys ir neprisistato...

Ji įsitaisė naujų draugių, atrodo, gana vulgarių...

Anita ėmė vengti susitikimų su Larisa...

Anita tokia graži ir jauna...

Jis atsisuko ir pamatė seserį, pablyškusią ir įsitempusią. Ji stovėjo beveik šalia jo, o jis net neišgirdo, kaip ji priėjo. Anita buvo nusiavusi. Valerijus tylėdamas čiupo ją už rankos ir nutempė prie durų. Vis dar tylėdamas parodė vonios duris ir ištiesė dėželę su pleistrais. Tos kelios minutės, kurių prireikė Anitai nusirengti, ap-siklijuoti pūsles ir vėl apsirengti, jam virto keliomis valandomis. Jis 64 ilgiau negalėjo čia būti.

Valerijus Riteris negalėtų tiksliai pasakyti, ką tuo metu jautė: nuoskaudą, pykti, neapykantą, gailestį žmonai narkomanei, pavydą, neviltį ar dar kažką. Jis išsiaiškins tai paskui. O dabar svarbiausia nesprogti, neprarasti savitvardos, nepradėti šaukti ir visko aplinkui daužyti. Reikia palaukti Anitos ir tyliai išeiti. Grįžti į darbą, užsidaryti savo kabinete ir pagalvoti. Tik nesprogti, susilaikyti...

Pagaliau vonios durys atsidarė. Anita, tarsi suprasdama, kas dedasi su jos broliu, praėjo atsargiai, ant pirštų galų, greit apsiavė ir pasuko prie durų. Na štai, dar žingsnelį, atsargiai uždaryti duris, užrakinti, iškviesti liftą. Vėl durys, mygtukas ir žemyn. Durys, laiptai. Dar vienos durys — į gatvę.

Viskas. Galima giliau įkvėpti ir atsipalaiduoti. Čia jau jis nieko negalės daužyti, net ir panorėjęs.

Anita tylėdama ėjo šalia, ji taip nė žodžio ir nepasakė, iki jie nepriėjo metro, kur stovėjo jos mašina. Ir tik tada Valerijus įstengė prašnekti.

— Tu nenustebai, — karčiai konstatavo jis.

— Ne, — tyliai atsakė sesuo.

— Tu žinojai, — jis ir vėl tvirtino, o ne klausė.

Anita linktelėjo.

— Todėl tu nelankai mūsų, kai Larka namie.

— Taip, todėl.

— Ji prie tavęs lindo?

Šį kartą jo intonacijoje pasigirdo kažkas panašaus į klausimą.

— Valerijau... Sakysim — taip, aš sulaukiau iš jos pasiūlymų, kurių galėjau atsisakyti, bet po kurių negaliu į ją žiūrėti ir su ja kalbėtis.

— Pasiūlymų? Jų buvo keletas? — patikslino Riteris, visada siekiantis visiško aiškumo ir konkretumo.

— Taip. Tai buvo tris ar keturis kartus, ir paskui aš nusprendžiau, kad man gana. Atleisk man. Aš nenorėjau, kad tu sužinotum, todėl nieko tau nesakiau. Tau ir be to užtenka.

Anita nuvažiavo, o Riteris greitu žingsniu grįžo prie restorano, kur buvo palikęs mašiną, nugara jausdamas iš paskos einantį sargybinį. Vaikinas išmuštruotas, be reikalo neišsižios, o apie tai, kad ko nors klausinėtų, tai nėra ką ir kalbėti.

Tai, kad Larka narkomanė, dar galima nuslėpti, šiaip ar taip, kol kas jam tai sekėsi. Jis nesikreipė j gydytojus, nes nenorėjo viešumo, kuris galėjo labai pakenkti žmonos reklaminei kampanijai, juolab Europoje, kur į narkomaniją daugiau nežiūrima kaip į mielą bohemos atstovų paišdykavimą. Be to, kokia nauda iš gydymo, jei žmogus pats nenori atsikratyti priklausomybės.

Bet dabar paaiškėjo, kad Larisa dar ir lesbietė. Kartu su narkomanija tai gali duoti mirtiną efektą, ir viešumas praktiškai neišvengiamas, juk narkomanas negali būti atsargus ir apdairus, rinkdamasis sekso partnerius. Tada daugiau nebus jokios prasmės eikvoti jėgas ir pinigus tam, kad atkreiptum dėmesį į Larkos kūrybą, jos įvaizdis bus negrąžinamai sugadintas ir suluošintas. Dailininkų narkomanų — nors vežimu vežk, ir nieko jau seniai nenustebinsi drobėje įkūnytomis haliucinacijomis. Larkos meninis savitumas, kuris šiandien Riterio pastangomis pateikiamas kaip jaunystės naujumas ir netradicinis žvilgsnis į supantį pasaulį, rytoj atrodys kaip paprasčiausia teplionė, kokių bet kurioje parodoje ir bet kuriame salone daugiau negu pakankamai. O juk kiek jėgų ir pinigų išeikvota! Vadinasi, viskas veltui...

Reikia viską apgalvoti ir kažką nuspręsti. Arba spjauti į Larkos šlovę ir pabandyti ją išgydyti, arba... Na, gerai, nedera skubėti, reikia gerai pagalvoti ir viską apskaičiuoti.

Maskvos kriminalinės paieškos Kovos su sunkiais prievartiniais nusikaltimais skyriaus viršininko pavaduotojas Jurijus Viktorovičius Korotkovas buvo pusiau viengungis ir pusiau benamis. Palikęs žmoną, oficialiai jis taip ir neišsiskyrė. Kadangi savo nuosavų namų jis neturėjo, nuomoti, o juolab nusipirkti neturėjo už ką, tai klajojo per laikinai laisvus draugų ir pažįstamų butus. Vienu metu jis netgi gyveno pas Nastią Kamenskają, kai Čistiako-vas buvo ilgalaikėje komandiruotėje, paskui glaudėsi tarnybiniame bute vieno bičiulio, kuris tuo metu gyveno pas žmoną, paskui, kai bičiulis pakeitė darbą ir tarnybinį butą iš jo atėmė, Korotkovas persikėlė į kitą vietą, už grynai simbolinę kainą nuomojo iš kažkokių giminaičių kažkokių pažįstamų kambarį komunaliniame bute, bet ir šita prieglauda netrukus turėjo ištrūkti iš rankų: komunalinio gyventojus rengėsi iškeldinti j atskirus, o plotą paversti šiuolaikiniu trijų kambarių butu.

Jis galėjo pagaliau išsiskirti ir susituokti su Irka, Irina Savenič, kurią įsimylėjo dar praeitą vasarą ir iki šiol vis dar buvo švelniai apžavėtas. Vesti, su ja gyventi jos bute ir baigti savo klajones po svetimus kampus. Taip, išsiskirti jis, žinoma, galėjo, bet štai susituokti... Jura manė, kad dabartiniu metu jo vedybos būtinai atrodys kaip savanaudiškas žingsnis, siekiant įsigyti gyvenamąjį plotą. Už jokius pinigus pasaulyje jis nenorėjo, kad kas nors, juoba Ira, galėtų pagalvoti, kad jis veda ne moterį, o butą. Kadangi nuosavo būsto jis neįgis niekada, tai ir vedybinių perspektyvų jų santykiai neturėjo.

Kamenskaja reguliariai veldavosi su juo į ilgas kalbas, bandydama praplauti smegenis ir įteigti, jog negalima leisti, kad tavo jausmai priklausytų nuo visuomenės nuomonės, kuri ne visada teisinga, kad niekas nieko blogo apie Jurą nepagalvos, ir apskritai jei tu myli moterį ir turi galimybę ją vesti, tai reikia taip ir daryti ir nekreipti dėmesio, kas ir ką ta tema kalbės. Nastia sugalvodavo įvairių argumentų, bandė savo samprotavimus išdėstyti prieinama Juros charakteriui logika, bet kol kas viskas buvo veltui.

— Aš ją vesiu tik tada, jei ji pati manęs paprašys, — atkakliai kartojo jis.

— O ji nepaprašys, aš ją pažįstu, — prieštaravo Nastia. — Ji lauks, kol tu pasiūlysi tekėti.

— O aš lauksiu, kol ji pati paprašys. Kitaip aš atrodysiu kaip alfonsas: benamis ir neturintis perspektyvų mentas elgeta užsimanė gražios aktorės su butu, mašina ir honorarais.

Išmušti jį iš tų pozicijų Nastiai nepakako jėgų. Ji net galvojo, ar nepakalbėjus jai su Irina, bet kažkas ją sulaikė. Kažkaip toks sprendimas jai atrodė neteisingas, ji taip jo ir neįgyvendino.

Tą rytą jis atsibudo ne nuo žadintuvo čirškimo, o nuo Irinos rankos, švelniai pešiojančios ji už plaukų, prisilietimo.

— Jura, Jur, tavo mobiliukas plyšauja. Nagi, Jura!

Neatmerkdamas akių, jis iškišo iš po antklodės ranką, į kurią

lra tuoj pat įdėjo be paliovos skambantį aparatą.

— Klausau, Korotkovas, — jis pasistengė, kad balsas skambėtų ne visai jau mieguistai.

— Nė velnio tu neklausai, o kirmiji.

Serioga Zarubinas, jis šiandien budinčios mieste grupės sudėtyje. Ir ko čia skambinti iš pat ankstyvo ryto? Greičiausiai nieko gero. Jura atmerkė vieną akį ir pasižiūrėjo į laikrodį — pusė septynių. Išgamos. Sadistai.

— Nepavydėk viršininkui, — sumurmėjo jis, — po trijų valandų perduosi budėjimą ir taip pat kirmysi.

— Tai kad kažin. Mes čia įvykio vietą apžiūrim.

— Na, ir?

— Na, ir būtų nieko tokio, bet nužudyta madam, pavarde Cha-lipova. Julija Chalipova. Pagauni kampą?

— Ta — iš „Išeiti ir negrįžti"?

— Ta pati, — patvirtino Zarubinas.

— O tikrai ji? Gal tik pavardė ta pati?

— Klausyk, viršininke, ji turi ne tik dokumentus, bet ir veidą.

— Velnias! Dabar tai jau tikrai mums prikabins.

— Štai aš irgi apie tą patį. Tai gal yra prasmės pačiam iš karto prisidėti, kol mes čia trypčiojam? Laikas patogus, viršininkų jokių nėra, visi miega, taigi viską, ką jie gali pagadinti, kol kas galima išgelbėti.

— Sakyk adresą.

Jura nuleido kojas nuo sofos ir siekė rašiklio ir popieriaus. Po ranka nieko kito nepasitaikė, tik instrukcija kažkokių liesėjimo tablečių, kurias reguliariai vartojo Irina, fanatiškai kovojanti su antsvoriu. Korotkovas gailiai atsiduso ir ant laisvo kraštelio užsirašė, ką jam padiktavo Zarubinas. Instrukciją jis įkišo į džinsų kišenę, įsisupo į trumpą gauruotą chalatą su gobtuvu — Iros dovaną gimtadienio proga — ir nugūrino į vonią. Iš virtuvės sklido svaigūs kiaušinienės su kumpiu ir pomidorais bei šviežiai užvirtos kavos kvapai. Ir ko Irka tokioje ankštybėje pakilo? Jau ir pusryčius paruošti spėjo. Turbūt ir suvalgė. Ak, tiesa, ji vakar sakė, kad šiandien aštuntą ryto filmavimas natūroje ir ne vėliau kaip pusę aštuonių ji jau turi būti nusigrimavusi.

Nusigrimavusi, nusigrimavusi... Sakote, filmavimas? Kine, sakote, filmuojatės? Labai gerai.

— Iriša! — sušuko jis iš vonios, spausdamas iš tūbelės dantų pastą. — Galima tave minutei?

Stebėtina, kaip kai kurios moterys įsigudrina iš pat ryto būti tokios gražios. Protu nesuvokiama! Pirmąsias dešimt minučių po to, kai atsibusdavo, Korotkovas negalėjo be pasibjaurėjimo žiūrėti į veidrodį. Senas, suglamžytas, sulipę plaukai styro į visas puses ir atrodo taip, lyg mėnesį būtų netrinkti, nors trinko dar vakar, jis apskritai galvą trenka kiekvieną rytą, kai prausiasi po dušu. O Irka — kaip gėlytė, skruostai lygūs, rausvi, akys spindi, garbanos sukasi, putlios lūpos šypsosi, ir visa ji tokia... tokia... tiesiog trūksta žodžių apsakyti, kokia.

— Iriša, tu pažįsti Juliją Chalipovą?

— Julią? Žinoma, o ką? Kažkas atsitiko? — susirūpino ji. — Tau dėl jos ką tik skambino, taip? Ją apvogė? Apiplėšė?

— Tu tik nesijaudink, — Korotkovas jau gailėjosi, kad taip nevykusiai, taip iš karto pradėjo kalbą. Dabar brangi kiekviena minutė, reikia kuo daugiau sužinoti apie nukentėjusiąją, o Irka susijaudins, apsiverks. Na, bet ką dabar darysi, žodis ne žvirblis, išskrido — ir tegul sau skrenda. Gal galiausiai ir nuskris, kur reikia. — Irinka, turiu blogą naujieną. Panašu, kad Chalipovą ištiko nelaimė. Aš dabar važiuoju aiškintis, o tu, kol aš prausiuos ir pusryčiausiu, papasakok man viską, ką apie ją žinai, gerai?

— К-kokia n-nelaimė? — mikčiodama ir apimta baisios nuojautos paklausė Irina.

— Na... nelaimė... — kišdamas šepetuką į burną, neaiškiai atsakė jis.

— Pati blogiausia? — Irina kalbėjo atsargiai, tartum apčiupi-nėdama kiekvieną žodį.

Jis tylėdamas linktelėjo, nes artikuliuotai kalbėti vis tiek negalėjo, trukdė šepetukas.

— Pati pati? — kažkodėl patikslino ji.

Ir vėl linktelėjimas.

— O Viešpatie! Julia... Už ką gi? Ji, žinoma, netikusi, pašėlusi, bet vis dėlto... O tai ne klaida? Tikrai?

Galvos purtymas turėjo reikšti, kad ne. Serioga Zarubinas tokių klaidų nedaro, jo regimoji atmintis — kad taip mums tokią!

— Koks siaubas!

Korotkovas išsiskalavo burną ir pradėjo skustis.

— Iriša, aš viską suprantu, tau šokas, bet tu ir mane suprask.

— Taip taip, žinoma, — greitai atsakė ji, — tu klausk, aš viską papasakosiu, ką žinau. Tiesa, aš nedaug ką žinau, mes ne draugės ir net niekada kartu nesifilmavom. Aš galiu tau papasakoti tik asmeninius įspūdžius ir paskalas.

— Tinka. Pradėk, — paskatino Korotkovas, tepdamas smakrą ir skruostus skutimosi putomis.

— Na, ką... Julią išvarė iš trečio Kinematografijos instituto kurso už paskaitų praleidinėjimą ir disciplinos pažeidimus. Ir kaip tik tada ji pateko paties Ostrovskio akiratin, o jis tuo metu kamavosi ieškodamas aktorės filmui „Mirtinos gastrolės". Prisimeni?

— Filmą prisimenu. O Chalipovos jame neprisimenu.

— Taigi Katia, jauna cirko artistė, ten ją dar meilužis pametė.

— A, tada prisimenu. Kažko ji ten pati į save nepanaši. Aš nebūčiau ir įtaręs, kad ten ji.

— Taigi grimas, Jura, ir perukas. Žodžiu, per filmavimą visi suprato, kodėl ją išmetė iš instituto. Begalinės isterijos, kažkokie išsišokimai, neįmanomi reikalavimai. Bet Ostrovskis už jos užsikabino su baisia jėga. Žinai — žilė galvon ir taip toliau. Ir po „Gastrolių" pakvietė ją pagrindiniam vaidmeniui filme „Išeiti ir negrįžti". O serialas, pats žinai, baisi jėga. Kai dvidešimt vakarų iš eilės ekrane vienas ir tas pats veidas, jį ir nenoromis įsimeni, nors aktorius visai netalentingas. O Julia vis dėlto jei ir ne talentinga, tai labai gabi. Ji iš tikrųjų gera aktorė, tik charakteris bjaurus. Na, o Ostrovskio rankose... Jis juk genijus, jis iš išjungto kompiuterio gali vaidmenį sukurti, ne tik iš žmogaus, juolab profesionalo. Na, tegul ir ne visiško, bet juk pagrindus ji turi. Apie išvaizdą aš net nekalbu, Julia nepaprastai graži. Žodžiu, po serialo ji tapo įžymi. Šiaip ar taip, žinoma.

— Supratau.

Korotkovas baigė skustis, įsilipo į vonią, užtraukė užuolaidą, atsuko vandenį.

— Visa tai faktai. Dabar varyk paskalas ir asmeninius įspūdžius. Tik garsiau, nes čia vanduo šniokščia.

Paskalų ir asmeninių įspūdžių buvo dar mažiau negu faktų. Julija Chalipova išgyveno pasaulyje tik dvidešimt ketverius metus ir nespėjo kaip reikiant apaugti skandalais. Pagrindinė paskala, kurios net negalima iš tikrųjų taip vadinti, nes visi tikrai žinojo, kad tai tiesa, buvo jos meilės ryšys su jau nejaunu, labai garsiu ir labai publikos mėgstamu kino režisieriumi Ostrovskiu. Kita paskala, jokiais faktais nepatvirtinta, skelbė, kad Julija Chalipova yra ne tik Ostrovskio, bet ir kažkokio kriminalinio autoriteto meilužė, o šis, kalbama, jai pareiškęs: su režisieriumi gali prasidėti, nes jis duoda tau darbo ir daro tave įžymia, o neįžymi aktorė man nereikalinga, bet jei atsiras dar kažkas, Julytei kojos bus išrautos, rankos nupjautos, o iš galvos liks tik ausys, ir tai kiekviena atskirai. Iš kur tokia paskala atsirado, buvo visiškai nesuprantama, niekas nieko negalėjo pasakyti tiksliai, bet visi buvo įsitikinę, kad būtent taip ir yra. Trečioji paskala buvo antrosios variacija — girdi, Julią globoja kažkas iš aukščiausių valstybinių sferų, ar tik ne ministro rango ar vieno iš dūmos komitetų pirmininkų, ir dar tas globėjas glaudžiai susijęs su kriminaliniu pasauliu ir turi sau pavaldžių galvažudžių... toliau žiūrėk tekste antrąją paskalą.

Asmeniniai Irinos Savenič įspūdžiai buvo tokie: Julia Chalipova — mergina nevaldoma ir neprognozuojama, galėjo bet kada iškrėsti kokį nors fokusą ir leisti sau bet kokį išsišokimą. Nuo vaikystės pripratusi būti garbinama už grožį, ji nuoširdžiai manė, kad jai viskas leista ir kad visiems kitiems privalomos taisyklės jos neliečia. Jai neegzistavo tokios sąvokos kaip disciplina, atsakomybė, pareiga, žodžio laikymasis. Ji buvo abejinga kitų žmonių jausmams, jų norams ir planams. Ji darė tik tai, ką norėjo. Ir nė vienas režisierius, išskyrus patį Ostrovskį, nerizikuoja kviestis jos filmuotis, nes aišku, kad jos charakteris kelia grėsmę ir gali sužlugdyti visą filmavimą. Būtent tuo ir naudojasi Ostrovskis, nuolat leisdamas jai suprasti, kad jeigu ji jį paliks, tai žus kaip artistė, nes niekas kitas į jokį filmą jos nesikvies. O jeigu ji jį paliks, tai jis, savaime aišku, irgi jos nefilmuos. Labai čia reikia. O kol ji su juo, jai vaidmenys garantuoti, tegul ne visada pagrindiniai, bet visada vertingi ir savo turiniu, ir ekrano laiko apimtimi.

Pastaruosius žodžius Irina sakė jau rengdamasi, o Korotkovas klausėsi, skubiai baigdamas valgyti kiaušinienę ir užgerdamas ją kava.

Lygiai septintą ryto jie išėjo iš namų, atsisveikindami pasibučiavo, susitarė pasimatyti vakare, sėdo kiekvienas į savo mašiną — Korotkovas į prieštvaninius žigulius, Irina j fordą eskortą, ir išvažiavo į savo darbus.

Vos įėjusį į priimamąjį, Čuikovą apsiautė tirštas širdlašių kvapas, ar korvalolio, ar valokordino — jis nelabai atskyrė, nes širdies ydomis nesirgo ir vaistų negėrė. Sekretorė Vera Filipovna, energinga penkiasdešimtmetė dama, visada susitelkusi ir dalykiška, sėdėjo ne kaip paprastai už darbo stalo, o lankytojų krėsle ir drebančiomis rankomis bandė grąžinti raudonomis dėmėmis išpiltam ir įtartinai patinusiomis akimis veidui padorią išvaizdą.

— Labas rytas, Vera Filipovna, — linksmai pasisveikino Čuikovas. — Kokia proga kenčiate?

Jis įtarė, kokia bėda ištiko ištikimą jo pagalbininkę. Taip ir buvo.

— Kas gi čia darosi, Igori Vasiljevičiau, — verksmingu balsu prašneko ji, — kaip jiems ne gėda? Taip mus apšmeižti, taip apšmeižti! Galva neišneša!

— Jūs apie straipsnį? — vilkdamasis lietpaltį ir kabindamas jį į spintą, abejingai paklausė Čuikovas. — Nekreipkit dėmesio, brangi Vera Filipovna, šunys loja, o karavanas eina į priekį. Tegul rašo, ką nori.

— Bet kaipgi taip? — nenurimo ji. — Juk ten viskas netiesa! Nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

— Na jau, nereikia perdėti, — Čuikovas pasistengė, kad balsas skambėtų beveik tėviškai, nors Vera Filipovna buvo už jį bent dešimčia metų vyresnė. — Mūsų firmos pavadinimas toks pat, jo generalinio direktoriaus pavardė irgi, jo pavaduotojų taip pat. Taigi šiokios tokios tiesos publikacijoje yra. Geriau išgerkim arbatėlės, iš ryto lauke taip šalta, kad aš net mašinoje neatšilau. Ir nedrįskit dėl šitų niekų gadintis nervų.

Vera Filipovna kūkčiodama ėmė rūpintis virduliu, o Čuikovas nuėjo į savo kabinetą, palikęs atdaras duris, kad galėtų girdėti viską, kas dėsis laukiamajame, ir pradėjo beprasmiškai ir nervingai dėlioti ant stalo popierius. Na štai, pusė darbo padaryta, kaip gražuolė Ksenija ir žadėjo. Ir kaip greitai! Dar tik savaitė praėjo.

Straipsnį Čuikovas perskaitė iš pat ryto. Žmona visada pirkdavo laikraščius anksti ryte, vesdama šunį pasivaikščioti, ir jis, kaip verslo žmogui ir dera, susipažindavo su spauda, valgydamas pusryčius. Tiesa, jis nebuvo įsitikinęs, kad šitaip elgiasi visi verslo žmonės ir kad iš tikrųjų taip daryti privalu, tiesiog nuo vaikystės iš vakarietiškų filmų jam susidarė toks verslininko vaizdas.

Dabar reikia laukti, kokia bus reakcija. įdomu, ar jau prasidėjo, ar banga dar neatplaukė? Dabar pusė vienuoliktos, daugelis jau turėtų būti susipažinę su šlykščių paskviliu.

— Kas mums iš ryto skambino? — draugiškai pasiteiravo Igoris Vasiljevičius, kai sekretorė atnešė padėklą su arbata, cukrumi ir citrina. Atrodo, ji įstengė susitvardyti, šiaip ar taip, daugiau ne-kūkčiojo.

— Tuoj pasakysiu.

Pastačiusi prieš direktorių arbatą, Vera Filipovna išėjo į laukiamąjį bloknoto. Rytinių skambučių vardijimas atėmė nemažai laiko. Klausydamasis padėjėjos, Čuikovas kažką žymėjosi staliniame darbo kalendoriuje, jausdamas pasitenkinimą nuo to, kad lauktoji banga buvo pakankamai didelė ir galinga. Jos greitis tikrai buvo kreiseriškas. Ir bukam aišku, kad visi tie žmonės skambino dėl straipsnio. Maža dalis — norėdami palaikyti ir užtikrinti: atseit niekuo mes netikim, ir vis tiek su tavimi bendradarbiausim, o pagrindinė masė — tai klausimai, kiek tiesos išspausdintoje informacijoje. Ir dar viena dalis, visiškai nedidelė, bandė telefonu pademonstruoti išdidų posūkį šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, atseit jei jūs tokie, tai mes jūsų padorumu dabar abejojame ir sutarties su jumis nepa-sirašysim. Štai kaip tik ta skambinusiųjų dalis labiausiai Čuikovą ir domino. Ant tos kortos ir buvo pastatyta. Nuo jų, pradedant šiandiena, priklauso firmos „Praktis Plius" likimas.

Dabar reikia pačiam paskambinti verslo partneriams. Visų pirma tiems, kurie nori apsigręžti. Ne, pats jis neskambins — nėra derybų meistras. Čia reikia subtilumo, mokėti manevruoti, valdyti balsą. Čuikovas gali viską pagadinti. Jis neblogas verslininkas, bet derybininkas niekam tikęs — žinojo Igoris Vasiljevičius tą savo defektą. Užtat jo pavaduotojas Olegas Achalaja tikras šios srities meistras. Štai Olegas ir paskambins.

Jis nukėlė ragelį ir paspaudė sekretorės kvietimo mygtuką.

Durys į priimamąjį buvo vis dar atdaros, bet Čuikovas to lyg nematė.

— Klausau, Igori Vasiljevičiau, — Veros Filipovnos balsas skambėjo vienu metu iš dviejų vietų: iš ragelio ir iš priimamojo.

Kažkodėl Čuikovui tai pasirodė juokinga ir jis nesusilaikęs nusijuokė. Nuotaika buvo puiki. Tiesą sakant, be reikalo jis juokiasi ir demonstruoja nerūpestingumą. Atrodytų, kad kaip tik turėtų jaudintis. Olegas, žinoma, viską žino, kitas pavaduotojas irgi, bet Verai tai juk visai nebūtina žinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

— Olegas Revazovičius vietoj? — rūsčiai paklausė jis, bandydamas raukti antakius ir taip įsijausti į reikiamą nuotaiką.

— Taip, yra.

— Paprašykite, kad užeitų.

Štai taip, oficialiai. Užuot paskambinus Olegui tiesiai į kabinetą arba į mobilųjį, kviečiamės per sekretorę. Vera žino, kad tai ženklas, jog jis nepatenkintas: jei direktorius kviečiasi pavaduotoją per sekretorę, vadinasi, jis pyksta. O direktorius po tokios publikacijos ir turi pykti, kaipgi kitaip! Tai jis tik prieš Verą Filipovną vaidina nepalaužiamą ir nenusimenantį, o iš tikrųjų jis verda iš pykčio. Štai taip bus teisinga.

Achalaja Čuikovo kabinete pasirodė nepraėjus nė minutei — nuo vieno durų iki kito tik dešimt žingsnių, jų bendras priimamasis. Uždaręs paskui save duris, jis vienu vikriu judesiu įsitaisė krėsle kitoje stalo pusėje.

— Na, ką? Kaip aš suprantu, viskas suveikė? — išsiimdamas cigaretes, negarsiai paklausė jis. — Aš nuo devynių ryto vietoje, Veros telefonas skambėjo be perstojo. Mane irgi smalsaujantys puola. Klausyk, man net per gimtadienį tiek žmonių neskambina! Tai maitvanagiai! Jaučia, kur dvėseliena kvepia.

— Panašu, jog suveikė, tpfu tpfu, kad neprasitarus, — Čuikovas pabeldė į medinį stalviršį. — Olegai, aš noriu, kad į svarbias vietas tu paskambintum pats. Aš bijau sugadinti. Tu juk žinai mano gabumus.

Achalaja linktelėjo, paleido į lubas dūmų srovelę ir supratingai šyptelėjo.

— Ir kas gi jau paskambino svarbiu mums klausimu?

— Štai tie veikėjai, — Igoris Vasiljevičius ištiesė pavaduotojui

lapelį. — Gal ne visi jie rengiasi mūsų atsisakyti, bet jeigu kas nors rengiasi, tai reikia padaryti taip, kad viskas pavyktų. Na, ką aš tau aiškinu, tu pats viską supranti, jau dešimt kartų tai svarstėme.

— Gerai, aš jiems paskambinsiu. O advokatas? Tu su juo jau kalbėjai?

— Kol kas ne. Nenoriu, kad jis ką nors įtartų, kuo mažiau žmonių žinos, tuo geriau. Kai tik tu man praneši apie bent vieną sužlugusią sutartį, aš tuoj pat su juo susisieksiu, pradėsiu rautis plaukus, piktintis, reikalauti mano gero vardo atstatymo ir piniginės nuostolių kompensacijos. O kol kas aš tyliai išgyvensiu — mūsų firma šlykščiai apšmeižta.

— Tau geriau matyti, — Achalaja užgesino peleninėje cigaretę, įsikišo į kišenę žiebtuvėlį ir gautą iš Čuikovo lapelį. — Einu skambinti. O tu pradėk sielotis, tik ne tyliai, o garsiai, kad visi žinotų.

4 SKYRIUS

Lietus merkė be perstojo. Lyti ėmė dar naktį, ir dabar, trečią valandą dienos, Nastia vis dar girdėjo sausą smulkių vandens lašelių traškėjimą į stiklą ir skardą. Toliau atidėlioti pasivaikščiojimą nėra prasmės, po valandos ateis medicinos seselė daryti masažą, o paskui pradės temti. Ne tokia jau Nastia Kamenskaja bebaimė, kad patamsiais eitų į mišką pasivaikščioti. Galima, žinoma, eiti ne kairėn nuo namo į mišką, o į dešinę, kitų namų pusėn, bet jai kažkodėl nesinorėjo. Ją gali pastebėti, pamatę naują žmogų, prikibs su klausimais, kas tokia, kodėl gyvena Diužino name. Veltis į kalbas ir naujas pažintis ji neplanavo. Nesakytum, kad ji slėpėsi ar laikė paslaptyje, jog gyvena Bolotnikuose, visai ne. Juk visas medicinos punktas ir taip žino, kad ji čia, ir parduotuvėje tai žino, šiandien jau jai atvežė užsakytos duonos, džemo ir sviesto. Tiesiog ji neturi ūpo bendrauti su pašaliniais.

Nuspręsta — reikia surinkti kojas, lazdą, drabužius į vieną vienetą ir nešti, tiksliau, vilkti tą vienetą į promenadą. Šiandien jau trečiadienis, laikas pridėti minučių ir padidinti jų skaičių iki dvidešimties. Negali sakyti, kad koja labai jau greitai sveiko, jai ir 75

penkiolikos minučių buvo per daug, kad Nastios akyse pasirodytų ašaros ir ją išpiltų prakaitas, bet vis dėlto... Vis dėlto, kai užvakar ji suprato, kas ją graužia, jai pasirodė, kad šiek tiek palengvėjo. Vos vos. Bet juk palengvėjo. Ar jai tik pasirodė?

Gobtuvas, žinoma, galvą dengė, bet veido nuo lietaus vis tiek neapsaugojo, vėjo gūsiai bloškė drėgmę į skruostus ir lūpas, vanduo smakru ir kaklu tekėjo po šerpe, ir visa tai buvo ganėtinai bjauru. Tačiau Nastia kantriai slinko keliuku į miško gilumą, dešimt minučių pirmyn, dešimt — atgal ir galvojo apie tai, kaip susitvarkyti su problema. Taip taip, su ta pačia.

Buvo jos gyvenime dar vienas vyras, apie kurį ji nepagalvojo, kai perkratė visus įmanomus variantus. Ir kai tik ji tai prisiminė, tai iš pradžių baisiai nustebo, kaipgi galėjo jį užmiršti, juk visų pirma apie jį ir turėjo pagalvoti, bet paskui suprato, kad čia ir yra to galvosūkio esmė. Todėl ir neprisiminė, kad nenorėjo prisiminti. Todėl ir neprisiminė, kad problema būtent jis, o tiksliau, santykiai su juo, ir ji tą problemą rūpestingai nukišo į kamputį, o dabar pati prieš save vaidina, kad viskas gerai, tiesiog geriau ir būti negali.

Jos naujasis viršininkas — Viačeslavas Michailovičius Afa-nasjevas. Jos buvęs bendrakursis trejetukininkas ir paskaitų pra-leidinėtojas, smulkus spekuliantas, alaus ir futbolo mėgėjas. Kai jis pakeitė išėjusį į pensiją pulkininką Gordejevą, Nastią apėmė siaubas: po išmintingo ir patyrusio Bandelės pasidaryti pavaldine Afonios, kurį ji niekino ir kurio nemėgo dar studentavimo laikais ir su kuriuo po universiteto nė karto nebuvo susitikusi!

Ir nuo pirmos bendros jų darbo dienos Petrovkoje naujojo viršininko ji nepamilo. Negana to, ji šito ir neslėpė. Ir net dar daugiau, ji atvirai pasakė Afanasjevui, kad nors ir dirbs jam vadovaujant, bet niekada jo negerbs. Štai ir atsakyk dabar, kodėl ji taip pasielgė? Kad patenkintų savimeilę, išdėtų, ką galvoja, o paskui savimi didžiuotųsi: štai atseit kokia aš kieta ir drąsi, nepabijojau išsakyti viršininkui teisybės! Viešpatie, kokia kvailystė! Niekada panašūs motyvai jos elgesio neskatino. Tada kodėl? Juk suprato, negalėjo nesuprasti, kad nuo tos akimirkos jos darbas skyriuje, kuriam vadovauja Afonia, pavirs lėtu nesibaigiančiu pragaru. Kad jis pradės jos nekęsti ir nežinos, ką daryti, nes jam pakaks proto už įžeidimą nekeršyti, bet ir atleisti jai jis negalės.

Ir kas gi atleistų? Nuo tos dienos papulkininkė Kamenskaja kelia jam vien susierzinimą ir yra negatyvių emocijų šaltinis. Todėl jie negali normaliai bendrauti ir spręsti tarnybinių klausimų. Afonia, kiek įmanoma, bando ją ignoruoti, o kai tai neįmanoma, tai tarp jų kyla tokia įtampa, kad elektros energija galima būtų aprūpinti visą Krasnojarsko kraštą. Arba Chabarovsko. Rezultatas: lygiai pusę tarnybinio laiko ji galvoja apie nusikaltimus, kuriuos reikia atskleisti, o kitą pusę gaišta tam, kad kaip nors gudriai išsisuktų ir išvengtų tiesioginio bendravimo su viršininku. Ji negalėjo su malonumu eiti į darbą ir džiugiai apie jį galvoti, kaip kad būdavo prie Gordejevo per penkiolika jų bendros tarnybos metų. Praeitą pavasarį ji — negirdėtas dalykas! — pasiėmė nedarbingumo lapelį, vos pasirodžius pirmiems peršalimo požymiams ir sąžiningai išbuvo namie visas dešimt dienų, per kurias trupučiuką kosčiojo ir lengvai slogavo. Tokį dalyką ji leido sau pirmą kartą gyvenime, štai kaip nesinorėjo eiti į darbą. Matyt, ir koją skauda kaip tik todėl, kad jai mirtinai nesinori grįžti į savo kabinetą ir bendrauti su Afonia. Ne, oi, ne be reikalo ji sakė Koliai Selujanovui, kad dirbtų sėdėdama namie ir nesusitikdama su viršininkais. Žodžiai tarytum išsiveržė iš pasąmonės. Kai ji juos pasakė, suprato, kad čia ir yra jos problema. Ji susigadino santykius su Afanasjevu ir dabar bando kaip strutis slėpti galvą smėlyje, išvengti kontaktų su juo ir sugalvoti, kaip čia viską sutvarkius, kad ir darbą dirbtum, ir į darbą nereikėtų eiti. Bet taip problemos neišspręsi. Jeigu santykiai sugadinti, negalima apsimesti, kad jų apskritai nėra. Reikia pačiam sau prisipažinti, kad jie blogi, ir pasistengti suprasti, ko tu nori: kad jie pasidarytų normalūs ar liktų, kokie buvo. Ar kad jų nebūtų visai. Nori, kad jų nebūtų — rašyk raportą ir išeik, daugiau su tuo žmogum niekada nesusitikinėk ir nebendrauk. Neišeini?

Tau tokie santykiai priimtini? Bet ne, juk visiškai aišku, kad tokie nepriimtini, jog net į mėgstamą darbą nesinori eiti. Vadinasi, tu nenori, kad santykiai išliktų blogi. Tada lieka viena — tu nori, kad jie taptų normalūs. Gali būti, kad tu pati sau neprisipažįsti, kad to nori, bet juk kito kelio nėra, juk tu pati ką tik tą formulę išvedei: arba normaliai, arba blogai, arba niekaip. Taip išeina, Kamenskaja, kad turi tik vieną kelią. Tu santykius sugadinai, tau ir reikia juos pataisyti. Bet kaip? Kaip tai padaryti? Nueiti ir atsiprašyti, 77

prisipažinti kalta? Ar nieko nesakyti, o be žodžių ateiti į kabinetą su buteliu ir pasiūlyti išgerti? Brr!

Tokia perspektyva Nastią net nupurtė. Ji apskritai nemėgo alkoholio ir galėjo gerti tik martinį, bet irgi labai retai. Su viršininku susitaikymo ženklan tektų gerti degtinę arba konjaką, saldus lengvas gėrimas čia, kaip sakoma, nepraeitų.

Na kodėl, kodėl ji buvo tokia kvailė? Kodėl ji pasakė Afanasje-vui, kad jis blogas žmogus ir ji jo negerbia? Ar jis klausė jos nuomonės? Klausė, ką ji mano apie jį kaip apie žmogų ir profesionalą, ar jį gerbia? Ne, neklausė. Jos nuomonė jo tuo metu visiškai nedomino. Tai ko ji lindo su savo pareiškimais ir vertinimais?

Beje, įdomiai išeina... Kaip ten Diužinas sakė? Nedaryk, nesakyk ir nemanyk nieko, ko tavęs neprašo... Tiksliai, taip ir išėjo! Neklausia — neatsakyk. Neprašo pasakyti savo nuomonės — sėdėk ir tylėk kaip pelė po šluota. Apskritai keistas kažkoks dėsnis, bet, matyt, teisingas. Tiek to, apie dėsnį ji paskui dar pagalvos, o dabar jai svarbu suprasti, kokios vidinės paskatos veikė ją tuo lemtingu momentu viršininko kabinete, jei ne noras pasididžiuoti savo pačios narsa.

Taip, dešimt minučių praėjo, laikas persirikiuoti. „Kautynių rikiuote — priekį! Tuščiai ne laikas tauzyti!.."⁶ O ne, su maršu ji, ko gero, paskubėjo, iki maršo jos vėžliškam šliaužimui dar toli. Ir tauzyti čia netinka, dabar jai reikia apgalvoti kiekvieną į galvą atėjusią mintį, kad nepraleistų ko nors svarbaus.

Tada, praeitų metų vasarą, kai į Gordejevo vietą atėjo Afo-nia, Nastia pirmą kartą rimtai susimąstė, kur jai dirbti: pasilikti be galo nemalonaus jai viršininko pavaldine Petrovkoje ar išeiti. Perspektyva išeiti nepaprastai ją baugino ir atrodė neįmanoma, ji save įsivaizdavo tik čia, šitoje vietoje, ir buvo tikra, kad jokioje kitoje tarnyboje neprigis. Tiesiog neišgyvens. Šitame įprastame ir mėgstamame darbe — jos įprasti ir mėgstami kolegos ir įprasta, seniai susiformavusi Nastia Kamenskaja. Ir ji, ir jos kolegos, ir darbas vieni kitus atitinka, egzistuoja visiška harmonija. O kitas darbas, kita tarnybinė ir profesinė situacija reikalaus visai kitos Nastios. Kitaip tariant, jai, Kamenskajai, teks kažin kaip keistis, kažką aukoti, įgauti kažkokių naujų savybių. Permainos ją baugino, ji buvo tikra, kad arba nesugebės pasikeisti ir kartu negalės dirbti kitoje vietoje, arba pasikeis ir nustos buvusi pačia savimi.

Ir štai viršininko Viačeslavo Michailovičiaus Afanasjevo kabinete ji du kartus išsišoko nebūdingu sau būdu. Išėjo už tarnybinių santykių ribų ir pareiškė Afoniai, kad jo nė kiek nevertina, nes jis, pirma — kažkada vertėsi spekuliacija ir apiplėšinėjo vargšus studentus, drauge ir ją, Kamenskają, o pats egzaminuose naudojosi jos paruoštomis „špargalkomis", o antra — vaikosi garsių nusikaltimų, kuriuos atskleidžiant galima daryti karjerą, o jei greitai ir efektingai atskleisti nepavyksta, tai nusikaltimas apskritai nustoja jį dominęs, ir jis, užuot derinęs ir koordinavęs seklių darbą, idant pabaigtų viską iki galo, visas pajėgas meta naujam nusikaltimui aiškinti, negana to, perša pavaldiniams versijas, kurios jam atrodo gražiausios ir ryškiausios iš „pablisiti", taško, o kartu stabdo darbą visų kitų versijų kryptimis. Ir už visa tai ji, šaunioji milicijos papulkininkė Anastasija Pavlovna Kamenskaja, niekada savo naujojo viršininko negerbs.

Ir vis dėlto įdomu, kodėl ji visa tai jam pasakė? Ar jis pats nežino, kad kažkada spekuliavo, praleidinėjo paskaitas universitete, naudojosi „špargalkomis" ir vos ištempdavo trejetais, o paskui siekė karjeros visomis įmanomomis jam priemonėmis? Žino puikiausiai. Ar jis nemanė, kad Kamenskaja visa tai žino, ir ji atvėrė jam akis? Žinoma, ne.

Viskas, Kamenskaja, iki namų liko apie dešimt metrų, ir per tą dešimtį metrų tu tiesiog privalai viską galutinai įvardyti, pakaks slėptis, vaidinti, kad nesupranti, ir klausti savęs vieno ir to paties: kodėl, kodėl? Viską tu puikiai supranti ir gerai žinai, kodėl taip padarei. Taigi giliau įkvėpk, užsimerk ir pasakyk teisybę. Geriau garsiai.

— Aš norėjau pabandyti padaryti tai, ko anksčiau niekada nedarydavau. Aš niekada atvirai n°konfliktavau su vadovybe. Aš niekada pašaliniams žmonėms nesakiau nemalonių ar dar blogiau — įžeidžiančių dalykų. Aš norėjau įsitikinti, kad prireikus galiu tapti kita, pasikeisti, tada perspektyva pereiti į kitą darbą manęs taip negąsdintų. Aš stengiausi gauti patvirtinimą, kad keturiasdešimt vieneri metai — tai dar ne gyvenimo pabaiga, ne paskutinis taškas, formuojantis charakteriui ir pasaulėžiūrai, kad aš galiu pasikeisti, jeigu to panorėsiu. Iš dalies tos pastangos pasireiškė tuo, kad aš pradėjau mokytis gaminti maistą. Iš kitos pusės tuo, ką aš padariau viršininko kabinete. Bet kulinarinės treniruotės davė tik naudą, o štai su viršininku visai kitas dalykas. Aš turėjau problemą. Savo asmenišką problemą — permainų baimę. Ir privalėjau ją spręsti tik savo sąskaita. O ėmiausi spręsti Afonios sąskaita ir jį įžeidžiau. Mes su juo nesimatėm dvidešimt metų, o per tuos dvidešimt metų jis tapo visai kitu žmogum. Jis, be abejo, atskleidė nemažai sudėtingų nusikaltimų, kitaip nebūtų padaręs karjeros paieškoje.Tik aparate galima gauti postus ir laipsnius pataikavimu ir padlaižiavimu, per intrigas ir miklius manevrus, bet paieškoje svarbu rezultatas, o ne miela šypsena. Ir apskritai, kad ir koks Afonia būtų, tegul ir šimtą kartų karjeristas, kokią aš turiu teisę jį įžeidinėti? Kas aš tokia, kad jį vertinčiau ir teisčiau? Aš pasielgiau maždaug taip, kaip Dostojevskio Raskolnikovas, kuris irgi turėjo absoliučiai asmeninę problemą: patikrinti, ar jis tik drebantis padaras, ar žmogus, turintis teisę. Ir jis tą problemą išsprendė ne savo vidinių dvasinių ir intelektinių resursų, o senės palūkininkės ir jos nėščios sesers sąskaita. Tai neteisinga. Dar blogiau — tai bjauru ir žema. Aš pasielgiau blogai. Ir nepriklausomai nuo to, geras ar blogas mano viršininkas, aš pasielgiau šlykščiai. Vaikiškai, chuliganiškai. Kaip berniūkščiai, kurie bėgioja laiptinėse ir skambina į visas duris, o paskui slepiasi. Man irgi skambino kažkada ir, prisimenu, klaikiai išsigandau, nebepamenu jau, kodėl, kokia tuo metu buvo mano situacija, bet prisimenu, kad skambutis vienuoliktą valandą vakaro sukėlė man paniką. Aš jau gulėjau, teko nervingai šokti iš lovos, ieškoti chalato, nepataikiau į šlepetes, vos nenugriuvau, apmirusia širdim atidariau duris, o ten — nieko. Viešpatie, kaip aš jų tada nekenčiau, tų berniūkščių! O juk iš esmės jie mažai kuo skiriasi nuo manęs. Jiems nuobodu, bet tai jų pačių vidinė problema, o linksminasi jie visiškai pašalinių žmonių nervų ir ramybės sąskaita.

Viskas. Laipteliai. Širdis daužosi, balsas dreba. Kas tvirtino, kad sakyti tiesą lengva ir malonu? Bulgakovas? Melavo. Visi rašytojai meluoja. Žmonės patys sau irgi meluoja, nes sakyti tiesą sunku ir skaudu. Ypač pačiam sau.

Ant laiptelių Nastia susvyravo, prarado pusiausvyrą ir vos išsilaikė ant sveikosios dešinės kojos, nes kairioji po pasivaikščiojimo j ramsčius jau netiko. Štai būtų ji dabar nukritusi, dar ką nors susižeidusi ir voliotųsi ant laiptelių, kol kas nors ateitų į pagalbą. O kas? Kam ji reikalinga? Niekus ji kalba, greit ateis medicinos seselė, o blogiausiu atveju yra mobilusis, galima paskambinti ir po valandos ar pusantros kas nors pasirodytų — ar Čistiakovas, ar Paša Diužinas, ar Selujanovas, ar Korotkovas — jie visi kelią žino. jokios katastrofos.

Ji nusišypsojo savo mintims ir jkišo ranką į kišenę raktų. Tuoj ji papietaus, paskui ją išmasažuos, paskui ji pasiskaitys ką nors malonaus, o apie aštuntą atlėks Kolia Selujanovas, ji ryte jam paskambino ir pranešė, kad pasirengusi atsiskaityti apie nuveiktą darbą, tiriant Galinos Vasiljevnos Aničkovos stalo kalendorių. Net keista prisiminti, kad vos prieš tris dienas, sekmadienį, gyvenimas Pavelo Diužino vasarnamyje atrodė liūdnas ir nepakeliamas. Koks čia liūdnumas, kai darbo per akis ir su Aničkovos žmogžudyste, ir su savo pačios rūpesčiais! Liūdėti nėra kada.

Ir, tiesą sakant, nėra reikalo.

Iki vidudienio Julijos Chalipovos žmogžudystės situacija įgavo daugmaž baigtą formą. Paaiškėjo, kad dieną prieš tai, vakare, Julija kartu su savo meilužiu Konstantinu Fiodorovičiumi Ostrovskiu buvo svečiuose pas pažįstamus, tiksliau, pažįstamą — buvusį kaskadininką, kuris kažkada filmavosi Ostrovskio filmuose. Tas kaskadininkas, Antonas Kričevecas, paliudijo, kad svečiai atėjo apie dešimtą vakare, buvo daug valgyta ir nemažai gerta, beje, Julia beveik negėrė, buvo blogos nuotaikos, neaišku, ar kažkuo nepatenkinta, ar dėl kažko sunerimusi, bet nieko neaiškino. Buvo sutarta, kad atgal vairuos ji, todėl Ostrovskis leido sau padauginti, o Julia, atvirkščiai, pasitenkino keliais gurkšneliais „Šabli".

Maždaug pusę pirmos po vidurnakčio jai paskambino miesto telefonu. Julia iš pat pradžių įspėjo, kad laukia skambučio. Kadangi jos mobiliojo baterija buvo nusilpusi dar dieną, kiekvieną akimrką jis galėjo užgesti, o įkroviklis namie, todėl ji davė Kričeveco stacionarinio telefono numerį, nes žinojo, kad vakare bus pas jį svečiuose. Tai štai, jai paskambino, kalbėjosi ji virtuvėje, o apie ką — niekas iš buvusių kambaryje negirdėjo. Iš virtuvės Julia grįžo kažkokia, kaip sakė Kričevecas, perdaryta, pabalusi, lūpos sučiauptos, ir paprašė

Ostrovskio mašinos raktelių, girdi, ji turinti trumpam išvažiuoti su reikalais. Žadėjo grįžti po kokių keturiasdešimties minučių, daugiausiai po valandos — juk naktį kelias laisvas ir kamščių nėra. Ir Ostrovskis, ir namų šeimininkas buvo jau gerokai įsilinksminę, gyvenimas jiems atrodė rožinis ir šilkinis, ir jie ramia širdim išleido merginą, o patys atsidavė užstalės malonumams.

Po valandos Julia negrįžo, negrįžo ji ir po dviejų valandų, ir po trijų. Trečias žmogus namuose buvo artima Kričeveco pažįstama, kuri gėrė ne tiek daug kaip vyrai ir galėjo sąlyginai blaiviai protauti. Kaip tik ji ir sunerimo pirma, tačiau neblaivūs kino veikėjai rimtai jos nerimo nepaisė, kadangi į laikrodį nežiūrėjo ir laikas jiems buvo sustojęs. Penktą ryto jie pagaliau suprato, kad Julia taip ir negrįžo, bet pripaišė tai nepareigingam ir neatsakingam jaunos aktorės charakteriui. Daug kartų yra buvę, kad ji ilgam įstrigdavo kažkokiose atsitiktinėse kompanijose, nors rengdavosi važiuoti visai į kitą vietą ir visai ką kita daryti. Jos mobilusis išsijungė, kadangi baterija galiausiai išsikrovė, o kad galėtų pati paskambinti, jai ir į galvą neatėjo, ant kitų jai visada būdavo nusispjaut.

Ostrovskį paguldė miegoti Kričeveco namuose, pats Kričeve-cas, pavargęs nuo kovos su alkoholiu, irgi prigulė pailsėti. O An-tono pažįstama, kitaip tariant, jo meilužė arba, kaip rašo milicijos protokoluose, sugyventinė dešimtą ryto neteko kantrybės ir pradėjo skambinti numeriu, kuriuo galima sužinoti apie nelaimingus atsitikimus, ir į miliciją. Jai pasiūlė prisistatyti, duoti savo adresą ir telefoną, sėdėti namie ir laukti milicijos darbuotojų, kurie netrukus atvažiuos, viską paaiškins ir pateiks kelis klausimus.

Juliją Chalipovą rado apie šeštą ryto už Kolcevaja automagistralės. Ji gulėjo šalia atdaros Ostrovskio mašinos, ant galvos jai buvo užmautas ir virve ant ilgo kaklo aprištas polietileninis maišas. Teismo medikas apžiūrėjo ją šeštą su trupučiu ryto ir nesvyruodamas pasakė, kad mirtis ištiko apie antrą valandą nakties. Mašinos priekyje matėsi charakteringos žymės, kurios atsiranda, kai mašina dideliu greičiu numuša žmogų. Tuoj pat telefonu kur reikia pasiteirauta, ir gavę atsakymą sekliai nutarė, kad Julija Chalipova savo mįslingos išvykos „su reikalais" metu pervažiavo moterį su vaiku ir pabėgo iš įvykio vietos nesustojusi ir nesuteikusi jiems pagalbos. Nukentėjusieji žuvo.

Kodėl ji nesustojo? Nejau jos požiūris j žmones tapo toks siaubingai ciniškas? Ar ji buvo įbauginta ir gelbėjosi bėgdama, o tokioje situacijoje bet koks sustojimas, bet kokia pauzė grėsė jos pačios gyvybei?

Vadinasi, gali būti, kad paskalos apie kitą galingą meilužį ir jo grasinimus — ne tokios jau ir paskalos?

Viešpatie, kaip nuo viso šito plyšta galva... O ar nespjovus į tarnybines pareigas ir nenuvarius į Bolotnikus pas Kamenskają? Tegul ir ne apie reikalus pakalbėti, tai bent oro įkvėpti ir lengvu niekuo neįpareigojančiu pokalbiu atgauti kvapą. Vienu metu lyg atsitiktinai išgirsti ir dalykinę mintį.

Kolia Selujanovas buvo teisus, tvarkingų žmonių stalinis kalendorius iš tikrųjų atspindi jų charakterį ir gyvenimo būdą. Ko verti, pavyzdžiui, vien užrašai apie gimtadienius! Galinos Vasiljev-nos Aničkovos kalendoriuje jų buvo kas trečias ketvirtas puslapis, vadinasi, žmonių, kuriuos ji rengėsi sveikinti, irgi buvo ne mažiau kaip šimtas. Nastia mintyse paskaičiavo, kiek žmonių per metus ji sveikina pati, ir tas skaičius pasirodė tiesiog juokingas. O juk vien tai jau rodo ir dėmesį žmonėms, norą suteikti jiems malonumą, ir charakterizuoja platų pažinčių ratą. Taigi pavadinti amžinatilsį Aničkovą vieniša niekaip neišeina.

Užrašai taip pat rodė, kad Galina Vasiljevna stropiai savimi rūpinosi, du kartus per savaitę lankė lengvojo kultūrizmo centrą ir išbūdavo ten ne mažiau kaip dvi valandas, kartą per savaitę ėjo pas kosmetologą, kas mėnesį — pas kirpėją ir manikiūrininkę (sprendžiant iš laiko, kuris buvo skiriamas kalendoriuje manikiūrui, Aničkova darė ir pedikiūrą), kartą per pusmetį pasirodydavo stomatologui ir ginekologui. Praėjusiais metais per dešimt mėnesių ji tris kartus buvo išvažiavusi ilsėtis į užsienį, kaskart į kitas šalis, o tai liudijo užrašai apie vizitus į Vokietijos, Italijos ir Čekijos pasiuntinybes.

O kalbant apie kineziologinę veiklą, tai ji atrodė taip... Pagrindinė klientų (ar pacientų, Nastia nežinojo, kaip teisingai vadinti žmones, kurie naudojosi Galinos Vasiljevnos paslaugomis) dalis lankė ją maždaug po dešimt kartų. Matyt, kursą sudarė dešimt seansų, būtent taip tvirtino Izolda Valerjanovna, su kuria Nastia ilgai kalbėjosi apie Aničkovą dar ligoninėje. Kai kurie pacientai ateidavo kartą per savaitę, kai kurie — rečiau, kartą per dvi savaites, buvo ir tokių, kurie lankė kineziologę ir dažniau — du kartus per savaitę. Kai kurie pasitenkindavo dviem trim seansais, kai kurie apskritai ateidavo tik kartą ir daugiau jų pavardžių kalendoriuje nesimatė. Tačiau tai galėjo būti ir ne pacientai, o žmonės, susitikdavę su Aničkova dėl kitų priežasčių. Nors greičiausiai tai vis dėlto buvo pacientai. Skrupulingoji Galina Vasiljevna šalia užrašo apie pirmąjį vizitą visada pažymėdavo, kieno rekomenduojamas žmogus skambina ir prašo priimti. Pavyzdžiui: „15.30 — Tatjana Vaščuk (nuo Lidijos Pavlovnos)". Ir čia pat pačios Vaščuk telefonas. Pagal tokią tvarką Nastiai pavyko apskambinti visus, kurie lankėsi seansuose savaitę prieš penktą, šeštą rugsėjo dienas ir savaitę po tų dienų. Nieko ypač nepaprasto ji neišsiaiškino. Aničkova buvo teatre, apie tai ji pasakojo savo pacientei, bet ne penktą, šeštą, o rugsėjo septintą, ir apie tai yra įrašas atitinkamame lapelyje. Apskritai visi jie kaip vienas tvirtino, kad Galina Vasiljevna šnekėjosi su pacientais apie juos pačius, o ne apie save, juoba ne apie kitus pacientus, kitaip tariant, nieko jiems apie savo ir kitų gyvenimą nepasakojo ir niekuo nesidalijo.

Taip pat paaiškėjo, kad Aničkova dirbo ne tik savo namuose, bet važinėjo į namus ar net į ligoninę pas tuos ligonius, kurie neturėjo galimybės lankytis pas ją, kaip kad buvo, pavyzdžiui, su ta pačia Izolda Valerjanovna, kuri sirgo artroze.

Apskritai remiantis ankstesnėmis nukentėjusiosios nuotraukomis ir žiniomis iš jos įrašų kalendoriuje, galima buvo sakyti, kad Galina Vasiljevna Aničkova buvo graži ir linksma moteris, organizuota, energinga, darbinga ir nenuilstanti (kai kuriuos pacientus ji priimdavo ir vėlai vakare), atvira ir draugiška, mėgstanti avangardo teatrą ir autorinį kiną (per dešimt mėnesių — keturios premjeros Kino namuose ir beveik kas savaitę lankomas teatras, Nastia nepatingėjo, apskambino Kino namus, minimus užrašuose teatrus ir išsiaiškino, kokie spektakliai ir filmai buvo rodomi tomis dienomis), jokia kita dalykine veikla, be darbo su pacientais, ji neužsiėmė ir su verslu reikalų neturėjo, nors įvairių firmų pavadinimai nuolat šmėkščiojo kalendoriaus lapeliuose. Vėlgi telefonu Nastia sužinojo, kad Aničkovą dažnokai kviesdavo į korporacinius vakarėlius tose firmose, kurių vadovams ji teikė pagalbą kaip kineziologė. Matyt, tie vadovai turėjo psichologinių problemų, trukdančių jiems deramai tvarkyti reikalus...

Beje, kalendoriuje buvo užrašas apie tokį susitikimą, kuris turėjo įvykti porą savaičių po žmogžudystės. J tą vakarėlį Aničkova jau nepateko.

Taip, visa tai buvo gražu, bet neatskleidė žudiko vardo, apie kurį galima buvo pasakyti tik viena: jis (arba ji?) nebuvo pacientas, praėjęs visą dešimties seansų kursą. Tas žmogus buvo susitikęs su Aničkova tik vieną kartą ir pasirūpino, kad tas vienintelis įrašas būtų sunaikintas. Ko jam reikėjo iš Galinos Vasiljevnos? Pagalbos, bet jau po pirmo seanso jis nusivylė kineziologės galimybėmis? Ar buvo kita priežastis susitikti? Ar apskritai — atsitiktinė pažintis? Ne, vargu bau, atsitiktiniai pažįstami į kalendorių neįrašomi, jų vardai ir pavardės gali būti tik užrašų knygelėje arba vizitinėje kortelėje. Vadinasi, apie susitikimą tartasi iš anksto. Na, ir kas iš to paaiškėjo? Nieko.

Yra, žinoma, variantas, bet nykus ir ilgas. Pas Galiną Vasil-jevną (vėlgi remiantis įrašais kalendoriuje) niekas neateidavo atsitiktinai, iš gatvės. Tik rekomendavus tiems, kuriuos ji pažinojo. Kitaip ir negalėjo būti, nes reklamos Aničkova neskelbė, ir apie ją sužinoti ir gauti jos telefono numerį galima buvo tik iš pažįstamų. Taigi reikia pasiimti jos užrašų knygutę ir metodiškai apklausti visus pažįstamus, kam pastaraisiais metais jie rekomendavo kreiptis į Aničkovą ir davė jos telefoną. Sudaryti sąrašą, paskui palyginti jį su įrašais kalendoriuje ir pasižiūrėti, kas iš jų tapo Aničkovos pacientais ir lankė jos seansus, o kas taip ir neatėjo. Paskui rasti visus, kurie prašė jos telefono, bet juo nepasinaudojo ir pasistengti tarp jų rasti tą, kuris tuo telefonu vis dėlto pasinaudojo ir Galiną Vasiljevną vieną sykį aplankė, o paskui pasirūpino, kad milicija to nesužinotų. Darbo užtektų metams, jeigu ne daugiau. Žinoma, jei Aničkova būtų buvusi stambaus banko prezidentė arba garsi žurnalistė, tai būtų suburta kokių trisdešimties, o gal ir penkiasdešimties žmonių brigada, paskirta tirti tiek pat operatyvininkų ir viskas padaryta per keletą dienų. O dar geriau — duoti komandą ekspertams, jie kalendoriaus lapelius per dvi valandas ištirtų ir pasakytų, kas buvo užrašyta išplėštuose lapeliuose. Ir jokio vargo.

Bet Aničkova valdžiai — niekas. Jos žmogžudystės byla net į Petrovką nepateko — įprasta, ne miesto, o šiaip mikrorajono reikšmės byla. Štai ir tirs vargšelis Selujanovas ją savo, apkrautų kitais reikalais, operatyvininkų jėgomis, o dar ir tingiam ir neiniciatyviam tardytojui vadovaujant.

Kolia klausėsi Nastios ataskaitos nuleidęs nosį, jo viltys nepasiteisino. Tiesa, žinios apie kai kuriuos charakterio bruožus ir gyvenimo būdą — ne taip mažai, bet visa tai jau buvo žinoma iš pokalbių su nužudytosios Aničkovos draugais ir pažįstamais, kuriuos operatyvininkai apklausė per kelias pirmąsias dienas po žmogžudystės. Viena, kuo kalendorius tikrai buvo naudingas, tai pavardės. Smulkus Aničkovos pacientų pavardžių ir telefonų sąrašas per nepilnus 2002-uosius metus. Tam, kad iš to sąrašo tikrai išpeštum naudą, reikia daug jėgų ir laiko, o iš kur jų gauti?

Nastiai buvo baisiai gaila Selujanovo. Jis tiek daug iš jos tikėjosi, taip laukė, kad ji iškapstys iš to kalendoriaus ką nors vertinga, bet nieko neišėjo. Nastia sąžiningai atliko savo darbą, stengėsi būti atidi, nepraleisti nė mažiausios detalės, ir negi ji kalta, kad Galinos Vasiljevnos užrašuose nebuvo net užuominos apie žudiko asmenį? Ne, Nastia Kamenskaja dėl to nekalta. Bet vis tiek ji jautėsi kalta. Kaip Senis Šaltis⁷, kurio laukė su dovanomis, o jis atėjo su tuščiu maišu.

— Ką patartum? — Selujanovo balse suskambo viltis, jei jau kalendorius nieko gero nedavė, tai bent gerą patarimą iš jos gaus.

— Nieko protingo, — Nastia skėstelėjo rankomis ir paėmė iš vazelės dar vieną saldainį. Per pastarąją parą ji suvalgė turbūt kokį pusantro kilogramo saldainių ir niekaip negalėjo liautis. — Bandyk prieiti prie ekspertų. Žeminkis, pulk po kojomis, siūlyk pinigus ir dovanas, šantažuok, grasink. Dabar tau gali padėti arba dvidešimt bendradarbių, arba vienas ekspertas, kitų variantų nėra. Ar susiprotėjo tavo genialusis tardytojas bent jau peilį ekspertizei nusiųsti?

— Nusiuntė, — Kolia beviltiškai mostelėjo ranka, — ir kas iš to? Išvadų lauksim dar ilgiau, eilė ištirti šaltuosius ginklus šiuo metu dar didesnė negu prie dokumentų tyrimo. Per kiekvieną kratą peilius renka krūvomis ir visus siunčia ekspertizei. Bet tarp ginklininkų aš turiu savų žmonių, — jis staiga atkuto, — su jais aš, ko gero, galiu susitarti, kad padarytų be eilės.

— Nesikarščiuok, nėra prasmės, — atšaldė jo entuziazmą Nastia. — Juk nemanai, kad paaiškės, jog peilis — tai autorinis darbas, vienintelis egzempliorius ir dar su meistro parašu ant rankenos, tiesa? Ir tu tada nueisi pas meistrą ir paklausi, kam jis tą peilį pardavė ar kam jis jį padarė, o paskui per penkias minutes areštuosi nusikaltėlį. Net jei ant jo liko žudiko pirštų atspaudų, nors aš labai abejoju, ir tai naudos iš to nedaug. Na, patikrinsi kartotekoje, ir paaiškės, kad jų ten nėra. Nusikaltėlis anksčiau neteistas ir suimtas nebuvo, garantuota šimtu procentų. Jei jau būtų teistas, tai būtų mokytas ir arba be pirštinių neimtų peilio, arba apskritai peilį būtų nusinešęs ir įmetęs į Jauzą*. Ne, Kolia, kalendoriaus ekspertizė šimtą kartų svarbesnė. Pasipustyk, drauguži, padus ir bėk ieškoti priėjimo prie kriminalistų. Kai bus konkrečios pavardės, tada ir pirštelių atspaudai pravers.

Selujanovas graudžiai atsiduso, pasitrynė delnu plikę.

— Asia, tu jaunystėje žiūrėdavai per televiziją filmus apie „Žinovus"**?

— O kaipgi. Tik ne jaunystėje, o vaikystėje, turbūt penktoje klasėje. O ką?

— Tai pasakyk man, kvailiui, kam žmonėms akis dumti ir rodyti, kad tardytojas ir operatyvininkas turi savo personalinį ekspertą, kuris, jiems pareikalavus, tuoj pat tiesiog prie akių padaro bet kokią — cheminę, biologinę, grafologinę, balistinę ekspertizę, ką? Juk ir avinui aišku, kad taip nebūna, kad ekspertas turi teisę pasirašinėti konkrečią ekspertizę, o tam turi mokslus išeiti ir kvalifikacijos egzaminus išlaikyti, o tokių ekspertų, kurie gali daryti viską, nėra! Ir ne tik avinui, bet ir ožkai aišku, kad negalima ateiti pas ekspertą ir sakyti „padaryk", nes ekspertai tardytojui nepavaldūs, jie kitoje struktūroje su savo viršininkais, kurie gauna iš tardytojo medžiagą ir skirsto ją savo skyriaus viduje, ir prie kiekvieno eksperto — ilgiausia eilė. Prisimink, kaip pati lakstei pas Zubovą prašyti, kad greičiau duotų išvadas. Juk kiekvieną kartą per bufetą. Po pusę algos jam išleisdavai. Taip ar ne?

— Taip, taip, nusiramink, — Nastia metodiškai kramtė paskutinį saldainį. — Ko tu įsikarščiavai?

— O to ir įsikarščiavau, kad kino veikėjai ir rašeivos, detektyvų meistrai sumauti rašo ir rodo velniai žino ką, o žmonės jais tiki ir paskui mums reiškia pretenzijas, girdi, kodėl taip lėtai dirbate, kodėl nieko nedarote. Kam liaudį pasakomis šerti?

— Mielas Kolia, istorijos pasakojamos ne todėl, kad jos tikroviškos, o todėl, kad patrauklios. Nežiūrėk į mane taip, čia ne aš sugalvojau. Kino filmas ir knyga — tai istorija, o gyvenimas yra gyvenimas, ir nereikia vieno su kitu painioti.