Triju ne desnis

Apsaugos specialistas, pasivadinęs Ivanu, iš pirmo žvilgsnio įvertino kėdę prie lango priebutyje, bet net nešyptelėjo.

— Na, mygtuką prie durų, matau, jūs jau pati radote. Einam, aš jums parodysiu likusius.

Nastia dėl visa ko pasiėmė lazdą, nors po namus vaikščiojo jau be jos. Tegul tas stropusis Ivanas neįsijaučia ir nebūna per daug stropus, tegul mato, kad moteriai sunku vaikščioti, ir tegul greičiau viską baigia.

Tačiau lazda Ivanui nepadarė jokio įspūdžio. Ir ropštis į antrą aukštą vis dėlto teko. Nors koks skirtumas? Šiaip ar taip, du pakilimai laiptais vis tiek įrašyti į Nastios planą, štai vieną iš jų mes ir atliksim. Tiesa, ji negalės iš karto leistis žemyn, jai reikės apie dešimtį minučių pasėdėti, kol praeis skausmas. Nukakusi iki paskutinio mygtuko pačiame tolimiausiame antro aukšto kampe, Nastia jau žiojosi aiškinti Ivanui, kad jai reikia atsikvėpti, ir tegul jis leidžiasi vienas, bet staiga suprato, kad gali sukarti ir kelią atgal. Gali. Jai skauda, nėr ką kalbėti, bet ne taip kaip vakar, ne taip smarkiai, kad būtinai reikėtų ilsėtis. Gal surizikuoti? Galų gale ji namuose ne viena, ir jei skausmas pasidarytų toks nepakeliamas, kad ji negalėtų toliau eiti, yra, kas jai gali padėti.

Apsaugininkas buvo jautrus žmogus ir laiptais leidosi iš lėto, eidamas dviem laipteliais pirma Nastios. Matyt, įtarė, kad šluba ponia gali suklupti.

Bet ji nesuklupo. Tik atsisegė sportinės striukės užtrauktuką, nes nuo skausmo išpylė karštis. Stropiai padėkojo Ivanui už pažintinę ekskursiją, atsiprašė už sutrukdymą ir savo žioplumą, uždarė paskui jį duris ir vėl atsisėdo prie lango, parėmusi kumšteliais j 74 smakrą.

Na, kas toliau? Lioša? Ar nepažįstamasis, kuris vakar neaiškiais tikslais slankiojo aplink namą? Geriau vis dėlto būtų Lioša.

Ir, žinoma, tai buvo Čistiakovas su neįsivaizduojamai purvinais žiguliais. O juk kai jis atvažiuodavo laisvadieniais, mašina būdavo ką tik iš plovyklos ir džiugiai spindėdavo baltu kėbulu. Kokie gi čia dabar keliai pas mus?!

Nastia griebė nuo kabyklos striukę, atrakino duris, išėjo ant laiptelių. Ir nustebusi pamatė, kad paskui Liošos žigulius privažiavo dar viena mašina, tokia pat purvina, tik mėlyna. Iš jos išlipo visiškai nepažįstamas vyras. Atrodė jis ne ką geriau, negu žiguliai. Nors galėjai įtarti, kad iš ryto, išėjęs iš namų, tas nepažįstamasis atrodė visiškai padoriai: šviesi striukė, šviesios kelnės ir nušveisti batai greičiausiai spindėte spindėjo. Kur jis galėjo šitaip išsiterlioti?

— Sveika! — Čistiakovas pabučiavo žmoną ir kaltai linktelėjo į nepažįstamojo, droviai mindžikuojančio prie savo mašinos, pusę. — Asia, aš su svečiu.

— Ne ne, nesirūpinkit, — greit prašneko mėlynosios mašinos savininkas, — aš ne svečias, man tik, jei galima, rankas nusiplauti ir truputį apsišvarinti. Aleksejus Michailovičius buvo toks malonus...

— Eikit, prašom, į vidų, — garsiai tarė Nastia, — nesidrovėkit.

Ji vis dar stovėjo ant laiptelių, smalsiai apžiūrinėdama netikėtą svečią. Simpatiškas dėdė, nusprendė ji, akys protingos, šypsena gera. Iš pažiūros kokių keturiasdešimt penkerių, o nuprausus veidą, gal kiek mažiau. įdomu, kur jis šitaip išsidirbo?

Dėdė tuo metu paliko priebutyje batus ir nenusivilkęs striukės bei Čistiakovo lydimas nuėjo į vonią.

— Klausyk, kas čia toks? — negarsiai paklausė Nastia, kai vyras sugrįžo į kambarį. — Kokioje pamazgų duobėje tu jį radai?

— Ne pamazgų duobėje, o baloje, — nusišypsojo Lioša. — Tiksliau, įvažiuojant į Bolotnikus. Tas sumautas nuo galvos iki kojų baltai apsirengęs inteligentas nusprendė, supranti, pakeisti ratą. Ir šitame mūsų rudens purvyne! Negana to, be atsarginio rato praktiškai jis nieko neturėjo. Net patyrimo, ką jau kalbėti apie pirštines. Mašiną jis nusipirko prieš pusę metų, ratų keisti nė karto neteko. Ir štai rezultatas. Važiuoju pro šalį, žiūriu — Dieve šventas! Stovi padoriai atrodantis vyriškis visas purvinas, veidas nelaimingas, vos neverkia. Ir svarbiausia, stovi tiesiog purvyne, ratas jau kokią dešimt centimetrų nugrimzdęs į košę. Teko padėti.

— O kam tu jį čia atsivežei?

— Tegul bent rankas nusiplauna. Na, gal dar su striuke galima kažką padaryti, ji, rodos, odinė, purvas nueis. Gaila juk diedo! Aš jį kai pamačiau, prisiminiau, koks pats buvau pradedantis vairuotojas. Irgi, beje, panašiai įkliūdavau užmiesčio keliuose, ir juk nė vienas šunsnukis nestodavo ir nepadėdavo. Prisimeni, kiek kartų pradžioje esu pas tave pasirodęs purvinas? Tai tik paskui jau tapau patyręs, ir domkratas visada bagažinėje, ir trosas, ir įrankiai, ir pirštinės, ir batai, ir net guminė prijuostė. O pas tą vargšelį apskritai nieko, visiškas nulis. Tai kaip galėjau nepasigailėti?

— Niekaip, — sutiko Nastia. — Aš irgi būčiau pasigailėjusi.

Matyt, kažkas jos balse Liošai nepatiko, nes jis paklausė:

— Ar tu pyksti? Asia, jis po penkių minučių išeis. Nusiplaus rankas, veidą, pasivalys striukę ir išvažiuos. Manau, viskas net sudužusio kiaušinio neverta.

Iš tikrųjų, ko ji supyko? Argi pati būtų kitaip pasielgusi? Ne, padarytų tą patį. Tiesiog ji visą rytą įsivaizdavo, kaip Lioša atvažiuos, kaip jie užsikurs židinį, atsisės greta ant sofos, apsikabins ir ilgai ilgai kalbėsis, žiūrėdami į ugnį ir jausdami vienas kito šilumą. Ji norėjo jo paklausti, ar dažnai jį skriaudė, kiekvieną situaciją apkalbėti garsiai, paprašyti jo atleidimo, pabandyti atrasti savyje priežastį, kuri vertė ją taip elgtis. Ji norėjo papasakoti jam viską, ką sužinojo iš Diužino, ir aptarti tai, ką ji suprato paskui, dirbdama su savimi, kaip jis buvo liepęs.

O vietoj to — kažkoks purvinas automėgėjas, ir svetingumo taisyklės neleidžia, žinoma, jo išvaryti, nepavaišinus arbata. Jaukų pasisėdėjimą ir pašnekesį teks atidėti nežinia kuriam laikui.

Būk dėkinga... Kam? Už ką? Nepažįstamajam, kuris atsirado čia taip ne laiku? Ar Liošai, kuris jį čia atvežė?

— Ar tu bent žinai, kuo jis vardu? — taikiai paklausė Nastia.

— Valentinas Nikolajevičius. Jis taip prisistatė. Filologijos mokslų kandidatas, dėsto literatūrą kažkokiame koledže. Žodžiu, mokytojas.

— Aa, tada žinoma, — nutęsė ji. — Literatūros mokytojas ir ratas purviname kelyje — nesuderinami dalykai, kaip genijus ir piktadarystė. Nueik, beje, pasiklausk, kaip jis ten, gal jam ko nors reikia, o jis drovisi paprašyti.

Čistiakovas gan greit sugrįžo ir pranešė, kad nusiplovęs purvą filologas prašo suteikti malonę ir duoti jam nereikalingą skudurėlį, kad jį sušlapinęs jis galėtų pasivalyti striukę, o paskui tuo pačiu skudurėliu mašinos viduje nušluostyti viską, ką jis spėjo apčiupinėti šlapiomis ir purvinomis rankomis.

Maždaug pusvalandį nelaimingas literatūrologas, sprendžiant iš sklindančių garsų, valė striukę, bandė nuplauti purvą nuo kelnių, kelis kartus bėgo iš namų į mašiną ir atgal skalauti to skudurėlio, paskui valėsi batus. Visą tą laiką Nastia su Lioša sėdėjo virtuvėje ir pusbalsiu aptarinėjo įvykį, kuris privertė ją iš pat ryto paskambinti vyrui ir paprašyti, kad atvažiuotų.

— Tai negali būti susiję su darbu, nes tu dabar nedirbi, — samprotavo Čistiakovas. — Vadinasi, lieka tik du variantai. Arba tai kriminalinis nusikaltėlis, banalus vagišius, pasiruošęs ką nors iš namų nugvelbti, arba koks nors maniakas, užpuldinėjantis vienišas moteris. Arba kas nors nori su tavimi susidoroti iš keršto, kas nors iš praeities. Kas tau labiau patinka?

— Man labiau patinka maniakas, — ryžtingai tarė Nastia. — Nes kai jis geriau į mane įsižiūrės, tai savo šlykščių kėslų atsisakys. Aš per daug sena ir neįdomi, kad mane pultų seksualiniais tikslais.

— Ieškai lengvų kelių, motin?

— O kas jų neieško? Ar daug matei kvailių, mėgstančių, kad būtų sunkiau? Bet šiuo atveju man daugmaž aišku, ką reikia daryti. Aš susisieksiu su Černyševu iš srities valdybos ir jis man pasakys, valkiojasi mūsų apylinkėse maniakas ar ne. Tiesa, gali būti, kad tai pradedantis, tada blogiau.

— Kodėl? — nesuprato Aleksejus.

— Todėl, kad jeigu jis kol kas dar nieko nepadarė, jei dar tik rengiasi savo pirmajam nusikaltimui, tai apie jį nėra ir jokių žinių, ir niekas jo neieško. O šiaip jau ir vagišius neblogai, tinka. Štai, sakykim, vakar jis pasižiūrėjo pro langą į vidų, pamatė, kad kažko ypatingo čia nėra arba kaip tik kažkas jam patiko. Bet namai netušti. Jam tai minusas. Sakysim, jis ne iš karto atsisakė savo kėslų, o nusprendė pasižiūrėti, pasekti. Ir pamatė, kad naktį prie namų reguliariai pasirodo apsauga — gyvenvietėje ji yra, ir namas be priežiūros nepaliktas. Tai dar vienas minusas. Ar lįs jis čia, jei turi bent lašą proto?

— Jei bent lašą turi, tai nelįs, — sutiko Lioša. — O jei ir to neturi? Valkatos, jaunimas ir narkomanai, žinok, dėl tų „lašų" turi problemų.

— Ir tai tiesa. Bet mes su tavimi tuščiai leidžiam laiką, nes apsaugininkas, vardu Ivanas, populiariai man išaiškino, kad eidama miegoti aš galiu pavesti namą apsaugai. Ir jeigu kas nors pabandys pas mane naktį įlįsti, signalizacija suveiks automatiškai. Svarbiausia, iš ryto prieš atidarant langą ar duris, neužmiršti jiems paskambinti, kad išjungtų signalizaciją. Kaip manai — aš neužmiršiu?

— Garantuotai užmirši, — tvirtai atsakė Čistiakovas. — Kam, jei ne man tai žinoti. Atsigulsi, pasivartysi valandėlę kitą be miego, paskui atsikelsi, nueisi į virtuvę parūkyti, paskui atversi langą, kad išsivėdintų, ir baigta. Likusią nakties dalį tau reikės atsišaudyti nuo apsaugos ir įrodinėti, kad tu ne vagilė.

— Eik sau! Ko tu mane gąsdini? Aš visuose namuose prikabinėsiu atmintinių. Apskritai ne taip baisu, kaip kad man iš pradžių pasirodė. Tiesa?

— Kriminalinių nusikaltėlių prasme — taip, tiesa. O jei tai kerštas?

— Tada blogiau, — nusiminė Nastia. — Bet juk tu negali čia su manimi apsigyventi visam laikui. Ir, beje, jeigu tai kerštas, tai kaip tas liaudies keršytojas čia, Diužino viloje, mane surado?

— Geras klausimas, — pagyrė Čistiakovas. — Paskambink namo ir paklausk, ar kas nors tavęs neieškojo ir ar tavo giminaičiai kam nors nepasakė tavo adreso ir telefono.

— Aš juk prašiau jų šito nedaryti! Jokiu būdu.

— Maža ko tu prašei. Ten maža mergaitė visą pusdienį viena, telefonas jai prieinamas, kaip tu ją sukontroliuosi? Beje, patyręs žmogus taip gali tave užkalbėti, kad tu jam visas savo paslaptis iš-dėsi, ne tik svetimą adresą.

— Atleiskit...

Virtuvės tarpduryje pasirodė sumišęs filologas. Dabar jis buvo kur kas švaresnis, tačiau kur kas Slapesnis. Nuo striukės pamažėle varvėjo, anksčiau buvusios šviesiai pilkos kelnės pasidarė tamsiai dėmėtos.

— Labai jums ačiū, kad išgelbėjot. Atleiskit, kad sutrukdžiau. Tą skudurėlį, kur jūs davėt, aš išskalbiau ir pakabinau vonioje ant radiatoriaus. Gerai? Ar reikėjo kur nors kitur?

— Nusirenkit, — ryžtingai tarė Nastia.

Staiga jai iki ašarų pagailo šito tylaus prie automobilių technikos neprisitaikiusio inteligento, purviname rudens kelyje patekusio į tokią keblią padėtį.

— Nusivilkite striukę, ją reikia kur nors pakabinti, kad išdžiūtų. Ir su kelnėmis reikia kažką daryti, su tokiomis negalima važiuoti, juk jos kiaurai šlapios.

— Galima lygintuvu išdžiovinti, — pasiūlė Čistiakovas. — Lygintuvas čia yra?

— Nežinau, aš juo nesinaudojau. Bet greičiausiai kur nors

yra.

Ji pastebėjo suglumusį šlapiojo svečio žvilgsnį ir nusišypsojusi paaiškino:

— Tai mūsų draugų vila, mes čia tik mėnesiui apsigyvenom, todėl ne visada žinom, kur kas yra ir apskritai ar yra. Lioša, pasižiūrėk viršuje kokių nors Pašos kelnių, Valentiną Nikolajevičių reikia greitai perrengti, kol jis galutinai neperšalo.

— Ačiū, — atrodė, kad filologas galutinai susidrovėjo ir sumišo. — Kiek daug per mane rūpesčių... Iš tikrųjų neverta, aš važiuosiu...

Jis dar ilgai gėdijosi ir veržėsi važiuoti, o Nastia ir Lioša jį atkalbinėjo, aiškindami, kad jokių nepatogumų jis jiems nedaro, kad lyginti savo kelnes jis galės pats, kad vandenį arbatai verda virdulys, o pietus, šiaip ar taip, jiems teks gaminti, juolab mėsa jau užsakyta, ir ją netrukus atneš. Galiausiai viskas kažkaip susitvarkė, lygintuvas atsirado, o kartu su juo ir lyginimo lenta, koledžo filologas pradėjo veikti, iš parduotuvės atnešė puikios šviežios veršienos, ir Čistiakovas pradėjo ją doroti, o žmonai pavedė tai, ko negalima pagadinti — skusti bulves.

— Aš čia štai galvoju, — lėtai pradėjo Lioša atbula ranka šluostydamasis ašaras, ištryškusias nuo pjaustomų svogūnų, — gal pradėti tavęs pavydėti ar ką? Tiesiog taip, įvairumo dėlei.

— įdomu, kam jau čia? — nė kiek neapsimesdama nustebo Nastia.

— О mūsų nekviestam svečiui. Tai tu jo baisiai nenorėjai, o paskui, kai pamatei iš arčiau, puolei įkalbinėti, kad pasiliktų. Kaip man tai suprasti?

— Kaip normalius žmoniškus santykius, — ji mikliai išgramdė iš bulvės juodą akutę. — Kai kas tai vadina gerumu, bet tokiems šalto kraujo matematikams kaip tu, ta sąvoka nežinoma.

— Bet ta sąvoka gerai žinoma ciniškiems milicininkams, kurie nuo pat gimimo pasižymėjo retu egoizmu. Asia, suprask mane teisingai, aš visai neprieštarauju, kad jis pasiliko, kaip tik laikau, kad tu pasielgei kilniai ir humaniškai. Ir jeigu aš čia neparodžiau iniciatyvos pirmas, tai tik todėl, jog buvau įsitikinęs, kad tu supyksi ir tam nepritarsi. Tave visada erzina pašaliniai žmonės namuose, ypač jei tai reikalauja iš tavęs kokių nors pastangų ir rūpesčio. Tai, ką tu padarei, visai į tave nepanašu. Aš turiu šventą teisę dėl to nustebti.

Ji įmetė į puodą su vandeniu dar vieną nuskustą bulvę ir atsargiai peilio galu pasikasė galvą.

— Lioša, dabar aš tau pasakysiu vieną dalyką, tik tu iš karto nesijuok, gerai?

— Gerai, — nuolankiai sutiko jis, — iš karto nesijuoksiu. Paskui.

— Supranti, gyvenime nėra nieko atsitiktinio. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas tarsi Brauno judesiai. O iš tikrųjų visame kame, kiekviename dviejų dalelių susidūrime yra slapta prasmė, kuri iš pradžių gali būti nesuprantama, bet paskui būtinai paaiškėja.

— Gili mintis, — Čistiakovas, prisiminęs savo pažadą iš karto nesijuokti, vos susilaikė nenusišiepęs. — Na, ir kas iš to?

Bet Nastia slaptą pašaipą vis dėlto pastebėjo ir supyko.

— Nieko. Jeigu tau juokinga, aš daugiau nekalbėsiu.

— Na, viskas, viskas, — jis vėl nusišluostė akis, — atleisk. Tęsk, prašau.

— Aš supratau, — ji staiga nusišypsojo. — Aš tiesiog ne nuo to pradėjau, ne taip aiškinu. Leisk, aš pradėsiu iš kito galo.

— Pradėk.

— Yra tokia taisyklė: būk dėkingas už viską, kas su tavimi dedasi ir kas tave supa. Tu dabar neklausk, kas tai per taisyklė ir iš kur

jgO j* atsirado, aš paskui pasakysiu. Žiūrėk į tai kaip į aksiomą. Žinai,

aš labai ilgai apie tai galvojau ir bandžiau pritaikyti savo gyvenimui ir viskam, kas man atsitinka. Ir kas išėjo? Net ir tie įvykiai, kurie mane baisiai siutino ar nervino, ar aš juos laikiau savo gyvenime nereikalingais, trukdančiais, varginančiais ir panašiai... tai štai, praėjus kuriam laikui, paaiškėdavo, kad tie įvykiai davė man kažką gero ir naudingo. Supranti? Kad ir kas atsitiktų, reikia tvirtai žinoti, kad galiausiai tai bus tau į gera, ir turi už tai dėkoti likimui. Net jei atsitinka kažkas labai skaudaus, labai sunkaus ir tau atrodo, kad to neįmanoma ištverti, vis tiek reikia tikėti, kad tu tai ištversi ir įgysi didesnės išminties ir naują gyvenimo supratimą, ir naują ryšį su juo.

— Labai gerai. Tik aš nematau tame nieko juokingo. Iš ko gi aš turėjau juoktis?

— Trumpai kalbant, viskas, kas darosi, kažkam yra reikalinga. Ir jeigu šiandien mūsų namuose pasirodė tas purvinas filologas, tai irgi kažkam reikalinga. Ir mes negalėjom jo taip paprastai paleisti. Žinoma, jeigu jis baisiausiai skubėtų ir veržtųsi važiuoti, tai mes jį paleistume, ir tai būtų teisinga. Bet jis neskubėjo ir nesiveržė, jis norėjo važiuoti tik todėl, kad baisiai drovėjosi ir nenorėjo painiotis mums po kojomis ar apsunkinti bereikalingais rūpesčiais. Objektyviai žiūrint, jam reikėjo pasilikti. Jis neatsitiktinai šiandien čia atsirado. Vadinasi, tai kažkam reikalinga. Viskas. Dabar gali juoktis. Aš baigiau skusti bulves, priimk darbą.

— Cha cha cha, — demonstratyviai pasakė Čistiakovas. — Iš kur dabar tas fatalizmas? Tai Diužinas tave prifarširavo tokiomis superidėjomis?

— Na, Diužinas, — niūriai patvirtino Nastia. — Lioša, jeigu tu su kažkuo nesutinki, tai nereiškia, jog tai kvaila. Tiesiog tu su tuo nesutinki, tik tiek.

— O tu sutinki?

— Aš — taip.

— Na, ir gerai, — jis nusišypsojo, įkišo ranką į puodą su nuskustomis bulvėmis, pamakalavo tikrindamas, ar švariai nuskusta, linktelėjo patenkintas. — Bulves tu skuti gerai, ir už tai aš pasirengęs daug ką tau atleisti. O kadangi iš mūsų dviejų versijų kūrimo meistras esi tu, tai imk ir papasakok, kam mudviejų gyvenime prireikė šito literatūrinio terliaus.

— Nežinau, — prisipažino ji. — Gal besikalbant jis pasakys kažką tokio, kokią frazę ar bent žodį, ir nuo to tau ar man ateis į galvą įdomi mintis. O jei mes iš jo nebūtumėm to išgirdę, tai patys taip nesugalvotumėm. Arba staiga paaiškės, kad jo žmona ar geras draugas — labai labai garsus nesveikų kojų specialistas, ir kaip tyčia mano atvejis — tai jo specialybė, būtent iš tokių ligų jis apsigynė disertaciją. Gal sužinosim, kad jo tikras brolis — didžiulio banko savininkas arba direktorius, ir jiems kažkokiems kompiuteriniams darbams reikalingas būtent toks specialistas kaip tu, ir jau rytoj jie pasirengę priimti tave į darbą, duoti neįtikėtiną algą ir trijų kambarių butą Maskvos centre.

— Klausyk, kaip tu su tokia fantazija įsigudrini atskleisti nusikaltimus? Aš maniau, kad mano žmona — moteris su geležine logika, o paaiškėjo, kad ji — Kremliaus svajotoja. Tiksliau, Bolotnikų. O dar tiksliau — balos. Ar daug matei fizikos-matematikos daktarų, sėdinčių bankuose prie kompiuterių? Iš esmės ten berniukai japiai ganosi.

Beje... ji juk galvojo Liošos paklausti ir vis užmiršdavo. Štai kaip tik ir prisiminė.

— Lioša, — staiga kreipėsi Nastia, — ar nesi girdėjęs apie mokslų daktarę¹⁰ Anitą Stanislavovną Volkovą? Ji iš tavo specialybės.

— Volkova A.S.? Buvo tokia, bet kažkaip nežymiai. Rodos, netgi graži.

— Ką reiškia „buvo, bet nežymiai”?

— O tą ir reiškia, kad rinkiniuose reguliariai pasirodydavo jos vardu pasirašyti straipsniai. Ir, rodos, net kažkokiose monografijose aš ją mačiau autorių kolektyvo sąraše. Porą kartų ji skaitė pranešimus konferencijose, labai seniai. Bet nieko nepaprasto. Nei atradimų, nei naujų krypčių, nei savo mokyklos. Ji, ko gero, net ne profesorė.

— Nežinau. O ką tai reiškia, jei ji ne profesorė?

— Tai reiškia, kad ji neturi mokinių. Ji nebuvo disertacijų vadovė. Jeigu ji būtų parašiusi bent vieną gerą monografiją ne kaip bendraautorė, o pati viena, kur būtų išdėsčiusi savo originalias idėjas ir kryptis, aš tau tuojau pasakyčiau, kas ta A.S. Volkova.

— Argi taip būna, kad tu — mokslų daktaras, o tavęs tavo moksle niekas nežino, išskyrus artimiausius aplinkinius?

— Būna, ir dar kaip. Per akis. Daktarų pilna, o vardų tarp jų — vienetai. Tavo Volokova — daktarė, bet ne vardas. Ji seniai daktarinę apsigynė?

— Seniai, maždaug prieš septyniolika metų.

— Na, matai! Ji jau septyniolika metų mokslų daktarė, o kas moksle per tuos septyniolika metų nuo jos paliko? Koks nors bent kiek matomas pėdsakas? Mokykla? Minios mokinių? Ji ne mokslininkė, Asia, o piš, burbulas. Pareigingo vyresniojo mokslinio bendradarbio lygis, ne daugiau.

— Bet daktarinę ji vis dėlto parašė, — paprieštaravo Nastia. — Vadinasi, ne tokia jau ji „piš".

— Asia, saulele mano, viena yra kartą susiimti ir per dvejus trejus metus parašyti daktarinę, ir visai kita — paskui visą likusį gyvenimą įrodinėti, kad tu iš tikrųjų mokslų daktaras. Vadovauti aspirantams¹¹, padėti jiems rengti jų darbus iki kondicijos, generuoti naujas idėjas, ginti jas savo darbuose ir viešose diskusijose, kurti savo mokyklą. Pirmas variantas kur kas lengvesnis nei antras, gali patikėti. Būtent todėl laipsniuotų daug, o tikrų mokslininkų — ant pirštų suskaičiuosi. O kam tau ta A. S. Volkova?

— O ji kaip tik, būdama mokslų daktare, dirba sistemos administratore. Mes apie tai pradėjom kalbėti, aš ir prisiminiau. Kaip manai, mūsų literatūrinis draugelis savo kelnių nepradegins?

— Nueik patikrinti, — maišydamas keptuvėje kepamus svogūnus, pasiūlė jai Čistiakovas.

— Aš raiša! — pasipiktino Nastia. — Sąžinės turėtum.

— Aš ir turiu. Negaliu tau patikėti svogūnų, tu juos sudeginsi. Vadinasi, eiti turi tu. Kito varianto nėra.

— Bet į antrą aukštą! Šiandien aš jau vieną kartą lipau.

— O tau reikia du, — šaltai atsakė Aleksejus. — Ir apskritai laikas jau pridurti trečią kopimą. Tu per mažai tą koją treniruoji. Kelkis ir eik, neužsisėdėk.

— Tu nepalieki man pasirinkimo, — susikrimtusi konstatavo ji. — O kaip mano laisvė?

183

— Kaip tik atvirkščiai, Asia, aš tau suteikiu visišką pasirinkimo laisvę. Žiūrėk. Tu gali eiti į viršų todėl, kad aš tau liepiu. Tai yra įsakau, o tu nedrįsti neklausyti. Tu gali eiti todėl, kad nenori su manimi ginčytis ir veltis į skandalą. Tu gali eiti todėl, kad pripažįsti, jog aš visada tau patariu teisingai, ir jei aš sakau, kad reikia eiti, vadinasi, iš tikrųjų reikia eiti. Tiesiog todėl, kad aš protingesnis ir labiau patyręs. Ir galiausiai tu gali eiti todėl, kad žinai, jog kojai reikia nuolatinių treniruočių, ir kuo daugiau tu ją apkrausi, tuo greičiau pasveiksi. Tu gali rinktis iš keturių variantų, o sakai, kad nėra laisvės! Štai ji, laisvė — net nežinai, ką pasirinkti.

— Tu nori pasakyti, kad jei negali pasirinkti veiksmo, tai visada gali pasirinkti motyvaciją?

— Protinga ne pagal metus, — susižavėjęs tarė Čistiakovas. — Ne veltui aš tave tiek metų auklėjau. Štai aš, pavyzdžiui, tikras profesorius, nes turiu tokią mokinę. Tai vertinga.

Nastia paklusniai nuklibikščiavo laiptų link, pašnibždom kartodama, ką dabar ką tik išgirdo. Taip, pasitaiko, kad negali rinktis, ką daryti, nes turi tik vieną variantą. Jis tau nemalonus, tu to nenori, bet pasirinkimo neturi. Tada kas lieka? Išsirinkti motyvaciją, kuri tave skatina tai daryti. Tu niekada nebūsi įvytas į kampą, nes tau visada liks galimybė pasirinkti, jei ne patį veiksmą, tai motyvus, kurių skatinamas tu vis dėlto tą veiksmą atlieki. Ir tu visada gali pasirinkti būtent tą motyvą, kuris pavers tokį nemalonų ir sunkų veiksmą jei ir ne lengvu, tai bent jau priimtinu. O jeigu samprotau-tumėm iki absurdo? Pavyzdžiui, žmogus nuteistas mirties bausme. Jis savo gyvenime negali jau nieko rinktis, nes nuspręsta už jį: jis turi mirti. Pabėgti jis irgi negali, kalėjimo sienos storos ir gerai saugomos. Ir išgyventi jis negali. Kaip tada?

Jam lieka laisvė pasirinkti, kodėl jis turi mirti. Todėl, kad taip nusprendė prakeikta valstybė per savo prakeiktus teisėjus. Ar todėl, kad taip sutvarkė likimas. Ar todėl, kad jis įvykdė baisų ir žiaurų nusikaltimą ir dabar turi už tai atsakyti, ir tai teisinga. Ar todėl, kad šitame pasaulyje jis padarė viską, ką norėjo, ir daugiau jam vis tiek nėra reikalo gyventi. Ar todėl, kad viską, kas žemėje buvo įdomaus, jis jau matė ir sužinojo, ir dabar panoro pamatyti ir sužinoti, o kaipgi „ten"?

Didelis pasirinkimas. Ir žmogus gali pasirinkti tą motyvaciją, 184 su kuria jam bus lengviau išeiti.

Nėra tokio kampo, j kurį galima būtų įvyti. Nes visada yra pasirinkimas.

Paskutinis laiptelis. Reikia daugiau mąstyti — kai taip įsigilini į mintis, nepastebi skausmo. Kurgi tas mūsų mokyklinis automobilistas su savo šlapiomis kelnėmis? Jeigu ne jis, Nastiai dabar netektų kopti į antrą aukštą. Ir nereikėtų ginčytis su Čistiakovu. Ir jis nebūtų pasakęs tos puikios frazės apie galimybę rinktis motyvaciją, jeigu negali pasirinkti veiksmo.

Galbūt būtent todėl likimas pasiuntė jiems pradedantį auto-mėgėją? Nieko nebūna nei iš šio, nei iš to, visame kame slypi gili prasmė, kuri gali paaiškėti toli gražu ne iš karto...

— Suprantat, iš tikrųjų tai aš grafomanas, — nuoširdžiai šypsodamasis pareiškė Valentinas Nikolajevičius prie pietų stalo.

Jis stropiai lygintuvu išdžiovino kelnes, o tada paaiškėjo, kad jos numargintos baisiomis purvinomis dėmėmis. Kadangi pietūs buvo beveik gatavi, nutarta sėstis prie stalo, o daug iškentusias šviesiai pilkas kelnes kišti į skalbimo mašiną. Bet kuriuo atveju nuo to blogiau nebus. Filologas Valentinas Nikolajevičius vėl pradėjo baisiai drovėtis, bet vis dėlto prisipažino, kad visiškai niekur neskuba. Mašiną jis tikrai nusipirko prieš pusmetį, bet teises gavo tik rudens pradžioje. Koledžas buvo uždarytas kapitaliniam remontui, kuris truks metus, visus pedagogus paleido nemokamų atostogų, ir dabar Valentinas Nikolajevičius netikėtai atsiradusį laisvą laiką išnaudoja seniai sumanytai knygai parašyti.

Dėl mašinos viskas buvo suprantama. Jis išvažiuodavo anksti ryte, kol miesto centras sąlyginai dar laisvas, sukdavo dešinėn kairėn, įsidėmėdamas posūkius ir pravažiavimus, o įdienojus išvažiuodavo į Kolcevaja ir suko kilometrus, kartu augindamas patyrimą. Paskui sustodavo kur nors padorioje vietoje, ilsėdavosi, pietaudavo, ilgai gerdavo kavą ir užsirašinėdavo pastabas savo būsimai knygai, j vakarą, kai pagrindinė automobilių masė traukė iš centro į miegamuosius rajonus ir į užmiestį, jis važiuodavo priešinga kryptimi.

Ir taip kasdien. Jo atkaklumo galima buvo pavydėti.

— O apie ką bus jūsų knyga? Literatūrologinė esė? — pasidomėjo Nastia.

Štai šioje vietoje Valentinas Nikolajevičius ir prisipažino, kad jis grafomanas.

— Aš noriu parašyti detektyvą. Ir ne vieną, o daug.

— Norite išgarsėti? — neslėpdamas kandumo, paklausė Aleksejus.

— Na, ką jūs! — nusijuokė filologas, žybtelėjęs puikiais ir akivaizdžiai ne dirbtiniais dantimis. — Pinigų noriu uždirbti. Detektyvas šiandien — pats pinigingiausias žanras. Aš turiu laisvus metus, tiesiog nuodėmė jais nepasinaudoti ir nesukurti šeimai šiokio tokio finansinio pamato.

— Apskritai gera mintis, — negalėjo nesutikti Nastia. — Bet kodėl jūs esate įsitikinęs, kad jums išeis?

— O aš ir nesu. Bet noriu pabandyti — o gal pavyks? Pasakoti aš moku, stilius normalus, siužetus galima imti iš laikraščių ir visokios kriminalinės kronikos, viso to dabar daug. Tiesa, aš visiškai neišmanau tų kriminalinio tyrimo reikalų, kas kam pavaldus, kas ką veikia, kas už ką atsako. Bet tai ne bėda, galima juk rašyti apie privačius seklius arba žurnalistinius tyrimus, arba apskritai apie vienišus keršytojus. Būtent taip šiandien beveik visi ir rašo, milicijos darbą mažai kas išmano. Štai jūs patys mėgstate detektyvinius romanus?

— Dievinu, — prisipažino Čistiakovas, — ypač detektyvus. Kai kuriuos.

Nastia prunkštelėjo ir nusikvatojo.

Valentinas Nikolajevičius perkėlė žvilgsnį nuo jo į Nastią, paskui vėl pasižiūrėjo į Aleksejų ir truputį susiraukė:

— Aš nesupratau jūsų pokšto, Aleksejau Michailovičiau. Mano klausimas ne vietoje? Tada prašau man atleisti.

— Ne, tai jūs man atleiskit, — Čistiakovas kaltai nuleido galvą. — Reikalas tas, kad Anastasija tikrų tikriausia detektyve, ji dirba kriminalinėje paieškoje. Ir aš ją labai myliu. Tiesiog dievinu.

— Ką jūs sakot?!

Jo akys išsiplėtė kaip lėkštutės. Ir apskritai su savo aiškiai nepigiu megztiniu ir senomis Diužino sportinėmis kelnėmis su lampasais jis atrodė gan absurdiškai, o dabar dar ta nepaprastai nustebusio išraiška sumišai su abejone... Ir pakelta prie burnos suspaudusi agurką ranka. Trumpai sakant, paveikslėlis.

— Jūs dirbate kriminalinėje paieškoje?

— Dirbu, — patvirtino Nastia, stengdamasi nežiūrėti į svečią, kad neuždustų iš juoko.

— Garbės žodis?

— Garbės. Parodyti pažymėjimą?

— Ne, ką jūs, aš tik taip... Sutrikau ir elgiuosi kaip vaikas. O jūsų koja tai... taip? Susižeidėt vykdydama užduotį?

Jo veide matėsi didelėmis raidėmis išrašytas noras išgirsti savo spėjimo patvirtinimą ir baisią istoriją apie tai, kaip buvo suimtas maniakas, kuris atsišaudydamas sužeidė moterį operatyvininkę. Viešpatie, pagalvojo Nastia, visi vyrai kaip vaikai, nesvarbu, kad jie gali būti filologijos kandidatai ir vaikus koledže moko to, kas išmintinga, gera ir amžina. Pamosuok jiems šaudykle, ir jie tuoj pat praranda savo mokslišką rimtį ir pavirsta berniūkščiais.

— Ne, Valentinai Nikolajevičiau, teks jus nuvilti. Tai buvo ne sulaikymas, o paprasčiausia autoavarija. Taigi mokykitės vairuoti visu rimtumu.

Iki to laiko, kai pirmame aukšte, vonioje, esanti mašina susierzinusi suskambo, pranešdama, jog ji padarė viską, ką galėjo, o jei kas gali padaryti geriau, tedaro pats, jie suspėjo ne tik papietauti, bet ir du kartus plikėsi kavą ir išgėrė arbatos su puriomis bandelėmis, kurios dabar čia labai tiko. Išskalbtos ir „išlygintos" iki išdžiūvo kelnės buvo priekabiai apžiūrėtos. Apskritai neblogai — į priėmimą Prancūzijos pasiuntinybėje su jomis eiti, žinoma, jau negalima, bet vairuoti mašiną ir užeiti į pakelės restoranėlius niekas neuždraus. Kankinys filologas vėl pakilo į antrą aukštą pasidarbuoti lygintuvu. Ir Nastia su malonumu pagalvojo apie tai, kad jis dabar išvažiuos, ir ji atsisės šalia Liošos ant sofutės prieš židinį ir paprašys atleidimo. Už viską, už viską. Per dvidešimt septynerius pažinties metus turbūt daug nuoskaudų jam prisikaupė. Štai apie visas ir pasikalbėsią.

— Asia, aš pabūsiu su tavimi iki ryt ryto, o paskui kaip? — netikėtai paklausė Aleksejus.

— O paskui tu išvažiuosi ir grįši tik laisvadieniais, — nerūpestingai atsakė ji.

— Bet juk tu bijosi.

— Nebijosiu. Lioša, iš ryto aš puoliau į kvailą paniką, aš juk nežinojau, kad namą galima pavesti apsaugai. Aš taip ir darysiu. Ir ne tik naktį, bet ir dieną. Matai, kaip viskas paprasta. Aš su tavimi pasikalbėjau, viską aptariau, ir dabar man visai nebaisu. Tikrai tikrai, garbės garbės žodis.

— Aš štai ką pagalvojau... Tik tu iš karto ant manęs neriau-mok, gerai?

— Gerai. Aš cypsiu, kaip prispausta pelė. Tai apie ką tu pagalvojai?

— Mes galėtumėm sudaryti su tuo grafomanu abipusiai naudingą sutartį. Jis galėtų atvažiuoti čia kasdien, juk jam vis tiek, į kurią pusę važiuoti, jam svarbu sukti kilometrus. Prireikus jis gali tau malkų priskaldyti ar šiaip ką naudingo padaryti, ko tu pati nepajėgi. Tu jį pagirdytum arbata, duotum porą sumuštinių, tegul sau ilsisi ir linksmina tave šnekomis.

— Manęs nereikia linksminti, — piktai atsakė Nastia. — Man čia visai nenuobodu. Ir manęs nereikia saugoti, čia yra profesionali apsauga, o iš jo gynėjas, atleisk už palyginimą, kaip kulka iš plastilino. Ką tu čia išsigalvoji, Čistiakovai?

— Asia, aš gerai tave pažįstu. Tu tokia savarankiška, ir niekas tau nereikalingas tik dabar, kol už langų šviesu. O kai sutems, visą tą pasipūtimą kaip ranka nuims, ir tu vėl pradėsi bijoti, klausytis kiekvieno krebžtelėjimo, ir sėdėsi per tris centimetrus nuo išganingojo mygtuko, bijodama net į tualetą nueiti. Lyg aš nežinočiau... Tu visą rytą prasėdėjai ant kėdės prie langelio, gal užmiršai? Ir nori taip sėdėti kiekvieną dieną? Ir ypač vakarais, kai už langų jau nieko nematyti, ir todėl dar baisiau?

Kiekvienas jo žodis buvo tiesa, Nastia negalėjo to nepripažinti. Jis iš tikrųjų gerai ją pažinojo, kur kas geriau, nei ji pati save.

— Ir ką tu siūlai? — virptelėjusiu balsu paklausė ji.

— Aš siūlau paprašyti Valentino Nikolajevičiaus, kad jis šiokiadieniais, antrą dienos pusę, gal apie kokią šeštą, kai pradeda temti, atvažiuotų čia ir būtų iki dešimtos vakaro. Arba iki vienuoliktos, čia jau kaip jis gali. Paskui tu pavedi namą apsaugai ir eini miegoti.

— Ir kaip tu rengiesi jį įkalbėti? Kam jam visa tai? Pasiūlysi jam pinigų?

— Kodėl pinigų, aš jam pasiūlysiu tave.

— Manai, susigundys? — Nastia abejodama save apžiūrėjo, žvilgsnis sustojo prie skaudamos kojos.

— Tuo, apie ką tu pagalvojai, tai tikrai nesusigundys, — nusišiepė Lioša. — Tu galėtum jam pasakoti tuos dalykus, kuriuos jis taip nori sužinoti, kad galėtų kurti savo nemirtingus detektyvus. Apie jūsų tarnybų struktūrą, kas kam pavaldus, kas už ką atsako ir taip toliau. Pripasakotum jam visokių baisių istorijų, taip pat ir juokingų. Manau, kad tai būtų lygiaverčiai mainai.

— Tai tau taip atrodo. Jis apie tai galbūt turi iš principo visai kitą nuomonę.

— Galbūt, — neprieštaravo Aleksejus. — Bet pirma aš norėčiau sužinoti tavo nuomonę.

Ji labai norėjo atsisakyti. Jai nereikėjo to visiškai svetimo žmogaus, nors ir labai mielo, žavaus ir malonaus pašnekovo, net simpatiško, išsilavinusio... Vis tiek nereikėjo. Ji puikiausiai susitvarkys pati, be jokių ten filologų grafomanų.

Bet tuoj pat ji prisiminė vakarykštį vakarą. Ir ją apėmė siaubas. Lioša teisus, ji drąsi, tik kol šviesu. Turi ji, Nastia Kamenskaja, tokią savybę. Šiaip jau, rodos, tamsos labai ji nebijo, bet būtent tamsoje lengvai puola į paniką, pradeda matyti, ko nėra iš tikrųjų, ir girdėti nesančius garsus. Būtent tamsoje į galvą jai lenda klaikios, keliančios siaubą mintys. Būtent tamsoje ji praranda sugebėjimą šaltakraujiškai ir nuosekliai mąstyti. Tai atsirado tik pastaraisiais metais, anksčiau to nebūdavo.

Bet kas bus, jeigu ji vis dėlto Liošos idėjos atsisakys? Tada Lioša, žlugdydamas savo darbo grafiką, važiuos pas ją kiekvieną vakarą. Ir ji nuolat jausis prieš jį kalta.

— Gerai, — atsiduso ji. — Pabandyk su juo pasikalbėti. Aš neprieštarauju.

Jos nuostabai, filologas irgi sutiko. Jis baigė lyginti savo kelnes, persirengė, apsivilko išdžiūvusią striukę, karštai padėkojo už pagalbą ir pažadėjo rytoj apie šeštą vakaro atvažiuoti.

— Na, ką, mano drauge Olegai? Galima sakyti, kad mes nu-galėjom? — Igoris Vasiljevičius Čuikovas džiugiai pasitrynė delnus ir pripylė dvi pūstašones žemomis kojelėmis taures brangaus konjako.

Čuikovo pavaduotojas Olegas Achalaja nebuvo tuo labai tikras. Pinigų kol kas jie negavo, bet taip įžūliai juos apšmeižusio laikraštuko redakcija šiandien sutiko taikytis ir sumokėti reikalaujamą septynių šimtų tūkstančių dolerių sumą. Žinoma, rubliais, bet esmės tai nekeitė. Kitas dalykas, kad žodžiais galima sutikti su bet kuo, o štai laukti to, kas pažadėta, paprastai tenka ilgai. Bet Čuikovas apsidraudė — pašnekesio su laikraštuko savininku pasikvietė ne tik savo pavaduotoją Achalają, bet ir Ruslaną Bagajevą. Bagajevas nebuvo betarpiškas Čuikovo „stogas", bet jis turi reikalų su Dronovu, o Dronovas kaip tik ir yra firmos „Praktis Plius" globėjas. Savininkas irgi atsivedė savo „autoritetą", kažkokį Gamzatą. Susitiko restorane. Kol Čuikovas, Achalaja ir laikraštininkas gėrė mineralinį ir kavutę, Ruslanas su Gamzatu prie kito staliuko, kitame salės gale apie kažką pusbalsiu šnekėjosi.

Paskui dislokacija pasikeitė. Gamzatas prisėdo prie laikraščio savininko, o Čuikovas su Olegu nuėjo ir atsisėdo prie Ruslano staliuko.

— Jis sumokės, — lėtai iškošė Ruslanas. — Niekur nedings. Prašo dešimties dienų. Sutinki?

Igoris Vasiljevičius klausiamai pasižiūrėjo į Olegą. Būti per daug sukalbamam — irgi negerai.

— Dešimt dienų — tai daug, — taip pat lėtai atsakė Olegas, tyčia pabrėždamas kaukazietišką akcentą, kurio iš tikrųjų jis, gimęs ir augęs Maskvoje, niekada neturėjo. — Užteks aštuonių.

Dar pusvalandis derybų — ir pusės pagaliau susėdo už vieno stalo pietauti. Jei pinigai nebus laiku sumokėti, darbo imsis Bagajevas ir Gamzatas. Pastarasis laidavo, kad pinigai bus sumokėti, o Bagajevas garantavo, kad jeigu tai nebus padaryta geruoju, jis panaudos kitus, savotiškus, argumentus. Bet tikėkimės, kad šito neprireiks.

Čuikovas grįžo į įstaigą kaip ant sparnų. Tik pamanykit, viskas taip ir išėjo, kaip ta mergužėlė sakė. Reikėtų jai padėkoti, dovanėlę kokią įteikti ar dalį pinigų atrėžti. Nors apie dalį, siūlydama Čuikovo firmai savo keistą planą, ji nieko nesakė. Net savo telefono nepaliko. Žinomas tik jos vardas — Ksenija. Kur jos ieškoti?

— Jei reikės, pati mus susiras, — su lediniu ramumu atsakė Achalaja, pamažėle gurkšnodamas konjaką. — Bet padėkoti reikia, čia tai tu teisus. Nedėkingumas — blogas dalykas, Dievas neatleis.

— Keista vis dėlto, kad ji nesirodo, — pakraipė galvą Čuikovas. — Nejau jai pinigų nereikia?

— Gal ir nereikia.

— Tai kam ji visa tai sugalvojo?

— Norėjo sužlugdyti laikraštį. Ar tiesiog pakišti. Gal vyriausiasis redaktorius ir pats savininkas — jos meilužis, kuris ją metė. Ar paliko. Bobos, Igoriuk, ne tokios savanaudės kaip mes, diedai. Bet užtat jos baisiai kerštingos. įsimink tai ateičiai. Ir jeigu ji pasirodys, būk prieš ją žemesnis už žemę, kad neduokdie, kuo nors neįžeistum. Jei tokia, kaip toji Ksenija, panorės tau atkeršyti, gyvas neliksi.

10 SKYRIUS

Savo dešimtmetį holdingas „Planeta" šventė kaip priimta, prašmatniai, tam specialiai užsakęs vieną iš „Slavianskaja Redison" salių. Be holdingo darbuotojų, buvo pakviesti ir garbės svečiai, ir vadinamieji firmos draugai — žmonės, suteikę „Planetai" vienokių ar kitokių vertingų paslaugų. Žinoma, tarp pakviestųjų buvo ir Valerijus Riteris, ne kartą teikęs firmai vertingas ir dalykiškas konsultacijas, organizuojant vadybą. Riterį, paisydami gero tono taisyklių, pakvietė su žmona, bet jis atėjo vienas. Kresnas, panašus į meškiną, negražaus protingo veido, vilkintis idealiai gulinčiu smokingu, jis ėjo nuo vienos svečių grupės prie kitos, be paliovos su kažkuo bendraudamas, bet vakaro dalyvių pradžioje pastebėta susirūpinimo išraiška jo veide pamažu keitėsi į susierzinimą, o paskui ir į nerimą. Jis nuolat išeidavo iš salės, kur buvo gan triukšminga, išsitraukdavo iš kišenės mobiliuką ir kažkur skambindavo. Ir po kiekvieno skambučio pyko ir nerimo vis labiau.

— Valerijau! Pagaliau aš tave radau! Čia tiek žmonių — nepra-sisprausi.

Jis atsisuko ir pamatė Liubočką, „Planetos" finansų direktorę ir jaunesniąją Anitos seserį.

— Tu vienas? O kur Larisa?

— Ji dirba, — sausai atsakė Riteris. — Lara nemėgsta blaškytis, kai ją užplūsta darbo entuziazmas. O tu čia su kavalieriumi?

— Irgi viena, — nusišypsojo Liuba, ir Riteriui pasirodė, kad jos lūpos sudrebėjo, lyg ji rengtųsi pravirkti.

— Na, gerai, būsi šįvakar mano dama. Tau ko nors atnešti? Išgerti, užkąsti?

— Alkoholio nereikia, aš dar namo turiu parvažiuoti, aš už vairo. Vandenėlio kokio nors gazuoto... — abejodama paprašė Liuba.

— Gal sulčių? Ar kavos?

— Galima ir sulčių. Vyšnių. Rodos, ten yra. Arba persikų.

— O užkandžių?

— Nieko, Valerijau, nereikia, aš nealkana.

Paėmęs jai sulčių, o sau viskio, Riteris per tirštą minią brovėsi prie Liubos, apžiūrinėdamas giminaitę iš tolo. {ją žiūrėdamas, nepasakytum, kad nealkana. Greičiau jai nelenda kąsnis į gerklę. Nepaisant kruopštaus makiažo, Liuba atrodė ne per geriausiai, ir gražiai nudažyti šešėliai nepajėgė nuslėpti blausaus žvilgsnio, o toninė pudra tik paryškino raukšles nuo šnervių iki gedulingai nuleistų lūpų kampučių. Net ir brangus kostiumėlis, paprastai gerai prigludęs prie jos putlios, apvalainos figūrėlės, dabar kabėjo kaip ant manekeno, tarsi būtų dviem numeriais didesnis. Sulyso Liubaša, ar ką?

— Tu puikiai atrodai, — žvaliai tarė Riteris, tiesdamas jai sulčių stiklinę. — Labai sublogai. Ar čia kostiumėlis tave taip liek-nina?

— Niekai, nė kiek aš nesublogau, jeigu tikėtum svarstyklėmis, visi mano kilogramai vietoje.

Ji gurkštelėjo sulčių ir pabandė nusišypsoti, bet sustingusių, kenčiančių lūpų nuo Valerijaus dėmesio nepaslėpė.

— Tada aš pasakysiu kitaip. Tu labai blogai atrodai, Liuba. Kažkas atsitiko? Tu nesergi?

Riteris niekad be ypatingo reikalo tokių kvailysčių, kaip taktas ir subtilumas, nepaisė. Kai kas laikė jį šiurkštoku, o pats jis šitą savo charakterio savybę vadino atvirumu.

Kažkur visai šalia sugriaudė orkestras, perrėkti jį buvo neįmanoma, ir Liuba vietoj atsakymo tik papurtė galvą.

— Pasitraukim iš čia, — garsiai tarė Riteris tiesiai jai į ausį.

Ji tylėdama linktelėjo ir nusekė paskui jį. Net jos eisena, kaip pastebėjo Valerijus, pasidarė kažkokia sunki ir netvirta, o juk Liuba visada vaikščiojo lengvai ir greitai, tarsi bėgtų pasitikti kažko nepaprastai malonaus.

Jiems pavyko rasti laisvą staliuką toliau nuo muzikantų, tiesa, prie jo galima buvo tik stovėti, bet tai vis dėlto geriau, negu vaikščioti po salę su taurėmis ir lėkštėmis rankose. Nei rankos ištiesi sveikindamasis, nei atsipalaiduosi.

— Jei tu nenori pasakoti apie savo nemalonumus, tai ir nereikia. Tik pasakyk, ar negalėčiau tau kuo nors padėti?

— Ne, Valera.

Jis tylomis nurijo tą „Valerą", nors kitu metu būtinai būtų ją pataisęs ir priminęs, kad nepakenčia kai jį vadina mažybiniais vardais.

— Na, gerai, aš tau negaliu būti naudingas. O apskritai kas nors gali? Jeigu taip, tai aš galiu padėti tokį žmogų rasti.

— Ačiū, Valera. Man niekas negali padėti. Ačiū tau už rūpestį, bet čia jau aš pati... Turiu tvarkytis pati.

„Tikriausiai meilės istorija, — pagalvojo Riteris. — Čia iš tikrųjų niekas negali padėti. Ir be reikalo aš prie jos kimbu".

— Tu susidorosi, — perdėtai optimistišku tonu tarė jis, lengvai paplekšnojęs ją per ranką, — tu juk protinga ir stipri. Viskas praeis, viskas užsimirš, gali manimi patikėti. Einu, atnešiu tau eršketo, labai skanus, aš jau ragavau.

Ir nelaukdamas nei sutikimo, nei prieštaravimo, jis ryžtingai pasuko bufeto link. Tačiau kai Valerijus sugrįžo, Liubos prie staliuko nebuvo. Aukšta plono stiklo stiklinė su nebaigtomis gerti vyšnių sultimis palaikė kompaniją tuščiai žemai storasienei stiklinei, iš kurios Riteris gėrė viskį. Peleninėje rūko cigaretė su raudonai rudais lūpų dažais ant filtro. Kurgi Liubaša nubėgo, eršketo nesulaukusi, cigaretės nesurūkiusi? J tualetą paverkti, ne kitaip. Nieko, paverks ir grįš.

Jis jau rengėsi įsimesti į burną skanų žuvies gabalėlį, bet staiga vėl užplūdo susierzinimas, ir Riteris supykęs numetė šakutę ant stalo. Išsitraukė telefoną, paskambino Larisai į dirbtuvę. Niekas neatsakė. Perskambino į jos mobilųjį. Abonentas laikinai neatsako. Išjungė? Išsikrovė baterija? Ar yra ne ryšio zonoje? Pavyzdžiui, metro. Arba kokiame nors rūsyje. Nors Lara turi savo mašiną, bet su tomis įtartinomis savo draugužėmis lesbietėmis ir narkomanėmis ji gali būti bet kur. O gal ji jau namie ramiai geria arbatą Ninos Maksimovnos kompanijoje arba žiūri televizorių? Ne, negali būti, Nina tuoj pat jam paskambintų ir pasakytų, kad Lara grįžo, motina juk žino, kaip jis nervinasi, nuo vakar vakaro negalėdamas rasti žmonos. Namie ji nenakvojo, bet tai jau įprasta, tik anksčiau ji visada atsakydavo į skambučius, ir Valerijus tikrai žinojo, kad ji miega dirbtuvėje. Visą parą iš jos jokios žinios. Tai gali reikšti tik viena — meilė narkotikams pasiekė kitą stadiją — dabar ji arba labai padidino dozę, arba vartoja kažką kita, nuo ko protas visiškai atsijungia ir dingsta įsipareigojimas paskambinti į namus, tegul ir negrįžti, bet bent jau pranešti, kad artimieji nesijaudintų, neitų iš proto ir neieškotų tarpuvartėse, milicijoje ir morge.

Tačiau namo jis dėl visa ko paskambino. Ir nieko naujo neišgirdo. Nina Maksimovna irgi jaudinosi, tiesa, dėl visai ko kito.

— Sūneli, sugrįžk prašau, — gailiai paprašė ji. — Aš bijau. Jeigu Larisa leidžia sau taip elgtis, tai aš įsivaizduoju, kokios būklės ji parsiras į namus. Aš bijau viena su ja pasilikti.

Žinoma, motina galvojo tik apie tai, kas bus, kai marti grįš namo. O Riteriui buvo tas pats, kas bus, kad tik pagaliau grįžtų. Kad tik atsirastų. Ar bent paskambintų.

Reikia važiuoti į dirbtuvę, atsirankinti duris savo raktu ir žiūrėti, kas ten dedasi. Gal Larka per kvailumą perdozavo ir dabar guli ten viena, be sąmonės, ir nėra kas jai padeda?

Ta mintis sukosi jo galvoje visą dieną, ir Riteris kelis kartus jau vilkosi paltą ir rengėsi važiuoti, bet prisiminęs šlykštų vaizdą, kurį pamatė, kai netikėtai užsuko į dirbtuvę kartu su Anita, vėl kabindavo paltą į spintą ir grįždavo į kabinetą. Ne, dar kartą tai pamatyti jis nepasirengęs. O juk gali būti ir kai kas blogiau. Pavyzdžiui, ne viena partnerė, o kelios. Arba grupinis seksas, nežabota orgija. Kam jam tai matyti? Pakanka to, kad jis mano, jog tai visiškai įmanoma. Jis supranta, kodėl tai dedasi, ir žino, kas dėl to kaltas. Ne Larka, o jis pats. Jis nepadarė visko, ką galėjo, kad jai padėtų, o pati sau ji, kvailutė, gali padėti tik tokiu idiotišku būdu, skatindama vaizduotę ir bandydama, kiek gali išlaikyti emocijos.

O jeigu atsitiko nelaimė ir jai reikia padėti? Reikia važiuoti, kartojo sau Riteris, energingai sprausdamasis pro svečių minią ir mašinaliai sveikindamasis su pažįstamais. Reikia važiuoti. Jis prieis

prie durų ir pasiklausys. Jei ten triukšmas ir linksmybė, vadinasi, žmonai sąlyginai viskas gerai, jis tyliai apsisuks ir nueis. Jeigu ten tylu, jis atsargiai atsirakins duris ir įeis. Jis tik pasižiūrės. Jis nekels scenų, nieko nevys lauk, nepradės šaukti ir mosikuoti rankomis. Jis tik turi įsitikinti, kad Larai nereikia pagalbos, kad ji gyva. Jis netgi pasistengs, kad jo niekas nepastebėtų. Jis tik įsitikins, nusiramins ir tuoj pat išeis.

O jeigu jos dirbtuvėje nėra? Ką tada daryti?

Ilgu koridoriumi pro restoranus ir krautuvėles Riteris žingsniavo į rūbinę, automatiškai atsakinėdamas į pasisveikinimus ir spausdamas rankas. Priekyje šmėkštelėjo pažįstamas kostiumėlis. Liubaša?

Jis pasivijo ją jau rūbinėje, kai Liuba, ne iš karto pataikydama į rankoves, vilkosi ilgą lietpaltį.

— Tu išeini? — nustebo jis.

— Tu irgi, — nežiūrėdama į jį, iškošė ji pro dantis.

— Aš turiu skubių reikalų, — kažkodėl ėmė jis teisintis. — Be to, aš vis dėlto svečias, tai ne mano šventė. O tu „Planetoje" dirbi...

— Aš dirbu motina ir turiu du mažus vaikus.

Riteris nesuprato, ar Liuba sunerimusi, ar ji pyksta. Bet jam dabar ir nesinorėjo aiškintis, jis turėjo savų problemų, ir jam reikėjo jas spręsti, o Liubašos nuotaika kaip nors pasitaisys.

Iki durų jie ėjo kartu. Ir nepasakė vienas kitam nė žodžio, kol neišėjo iš viešbučio. Riteris paskambino vairuotojui ir liepė privažiuoti prie laiptų.

— Kur tavo mašina?

— Štai ten, — Liuba parodė kažkur į šalį. — Laimingai tau. Perduok linkėjimus Ninai Maksimovnai ir Larisai.

— Ačiū, perduosiu.

Nulipusi žemyn, Liuba atsisuko, pamojavo jam ranka ir kažkaip gailiai ir sutrikusi nusišypsojo. Valerijus pamojavo atsakydamas ir ilgai sekė ją akimis, kol ji ėjo iki mašinos savo naująja, sunkia ir nedžiaugsminga, eisena.

Pakvietimą į priėmimą holdingo „Planeta" dešimtmečio proga Selujanovas gavo nesunkiai. Vakar jis geras dvi valandas išsėdėjo generalinio direktoriaus pavaduotojo personalo reikalams kabinete 195

ir galiausiai kartu su nauja informacija gavo pakvietimą dviem asmenims, kurj prisiekė panaudoti ne tam, kad į aukštuomenės vakarėlį atsivestų mergužėlę ir dykai prisirytų, o grynai tarnybiniais tikslais.

Generalinio pavaduotojas, pavarde Iskancevas, kaip Selujano-vui pasirodė, nuoširdžiai gedėjo Galinos Vasiljevnos Aničkovos.

— Pas Galiną Vasiljevną lankėsi mano podukra, žmonos duktė iš pirmosios santuokos. Mergina buvo apimta labai sunkios depresijos, o po gydymo kurso pas Aničkovą ji tiesiog pražydo. Ir jokių tablečių! Man tai buvo labai svarbu, kad be vaistų, suprantat?

— Suprantu, — linktelėjo Selujanovas. — Iš kur jūs sužinojote apie Aničkovą? Kas jus supažindino?

— Bičiulis, vienos prekybos firmos savininkas. Kažkaip staiga labai pasitaisė jo reikalai, ir aš, žinoma, pasidomėjau, kokia čia paslaptis. Tai jis man ir papasakojo apie Galiną Vasiljevną ir apie tai, kad sudarė su Aničkova korporacinę sutartį. Jis panaudojo, mano manymu, labai teisingą metodą. Juk mes, rusai, baisiai nemėgstam prisipažinti, kad turim problemų ir lankomės pas psichologą arba pas psichoanalitiką. Visi stengiasi tai nuslėpti. O problemų juk yra, ir visiškai aišku, kad jos trukdo sėkmingai dirbti, o jei sėkmingai nedirba atskiri darbuotojai, tai ar įmanoma bendra sėkmė?

— Neįmanoma, — sutiko Nikolajus. — Ir ką padarė jūsų bičiulis iš prekybos firmos?

— Jis paskelbė visam personalui, kad firma apmoka psichologo paslaugas savo darbuotojams. Ir niekam neprivalu duoti ataskaitos arba kam nors pranešti, lankosi jis pas Aničkovą ar ne. Kaip tik atvirkščiai — pageidautina, kad viskas būtų griežtai konfidencialu. Su Aničkova sudaroma lyg darbo sutartis, kurioje parašyta, kad ji šešis mėnesius dirbs tarsi etatinis firmos psichologas ir dirbs su visais, kas to panorės. Už tai jai bus sumokėtas garantuotas, pakankamai didelis atlyginimas. Mes padarėme tą patį.

— Kažko aš nesupratau, — pertraukė Iskancevą Selujanovas. — Juk turėjo būti apmokėtas kiekvienas seansas pas Aničkovą, taip?

— Taip.

— Kaipgi jūs galėjote iš anksto žinoti, kiek žmonių į ją kreipsis ir kiek seansų ji per tuos šešis mėnesius praves?

— Mes nežinojome. Mes orientavomės pagal vidutinius rodiklius. Aničkova jau kelis kartus dirbo firmoms, ir iš jos patyrimo buvo aišku, kad į ją kreipiasi maždaug kas dešimta moteris iš visų darbuotojų, o vyrų — tik vienetai. Žodžiu, labai retai. Mes hipotetiškai paskaičiavom, kiek moterų iš mūsų personalo gali norėti lankytis pas kineziologą, bet mūsų kolektyve daugiausia vyrai, beveik visos moterys dirba tik finansų ir reklamos skyriuose. Tai štai, paskaičiavom, kiek gali būti moterų, pridėjom kelis vienetus vyrų ir gavom honoraro sumą, kuri tenkino ir ją, ir mus.

— O jeigu į Aničkovą būtų kreipęsi mažiau žmonių, negu jūs numatėte? Reikštų, kad jūs tada permokate.

— Vadinasi, mes rizikuojame, — skėstelėjo rankomis Iskance-vas. — Mes su tuo sutinkame.

— O jei atvirkščiai, žmonių būtų daugiau, negu jūs paskaičiavote, Aničkovai tektų dirbti nemokamai?

' — Čia ji rizikuoja. Ir Galina Vasiljevna su tuo sutinka. Ji sakė, kad jos praktikoje yra pasitaikę ir vienaip, ir kitaip, bet bendras statistinis vidurkis išlieka tas pats. Supraskite, Nikolajau Aleksandravičiau, mes priversti su tuo sutikti, jei norime išlaikyti konfidencialumą. Jeigu mes reikalautumėm iš darbuotojų mūsų buhalterijai Aničkovos pažymų, kurios patvirtintų, kad jie dalyvavo seanse, visa idėja numirtų dar negimusi. Niekas pas ją neitų, išskyrus pačius smalsiausius. Ir eitų, turėkit galvoj, ne tie, kuriems iš tikrųjų reikalinga psichologo pagalba, o tie, kuriems tiesiog įdomu, kas tai per daiktas — kineziologija. Beje, jie neturi kompleksų ir nebijo prisipažinti, kad lankėsi pas psichologą. Ne ne, ir kaip aš pats suprantu situaciją, ir visų kitų firmų, su kuriomis Aničkova dirbo, patirtis rodo, kad tik visiškas konfidencialumas gali duoti teigiamų rezultatų. Žinoma, yra žmonių, kurie su malonumu pasakoja kolegoms apie savo vizitus pas tokį specialistą, bet jų, galiu jus patikinti, labai nedaug.

— Vadinasi, jūs asmeniškai nežinote, kas iš „Planetos" personalo naudojosi Aničkovos paslaugomis?

— Neturiu supratimo.

— Ir net apytikriai nežinote, kiek žmonių pas ją lankėsi?

— Ne, Nikolajau Aleksandravičiau, nežinau.

— O jei Galina Vasiljevna būtų gyva, jūs galėtumėt jos paklausti?

— Keistas klausimas... — Iskancevas truputį pasimuistė krėsle, paieškojo kažko akimis ant lubų, bet greičiausiai nerado, nes vėl nukreipė žvilgsnį į Selujanovą. — Ji neatsakytų. Tiksliau, jeigu aš paklausčiau, kiek mūsų firmos žmonių lanko jos seansus, ji, žinoma, atsakytų, juk tai būtina, vertinat finansinę mūsų santykių pusę. Bet pavardžių ji nevardytų. Tikrai ne.

— Kodėl jūs tuo įsitikinęs?

— Jos tokia reputacija. Tai jos geležinis principas. Ji niekada ir jokiomis sąlygomis neskelbė savo klientų vardų, nekalbant jau apie tai, kad su niekuo nesvarstė jų reikalų ir problemų.

Selujanovas tai girdėjo jau ne kartą, kadangi po Aničkovos žūties operatyvininkai apklausė daugybę žmonių — ir Galinos Va-siljevnos klientus, ir tiesiog pažįstamus bei draugus.

— Taip išeina, kad jei aš tarp jūsų darbuotojų rasiu bent vieną Aničkovos klientą, tas žmogus negalės man pasakyti, ar buvo ir kitų klientų ir kokių būtent, — patikslino Nikolajus.

— Greičiausiai taip ir bus. Jei tik tai ne dvi širdingos bičiulės, kurios viską viena apie kitą žino. O jūs, tiesą sakant, kur sukate?

— Turiu čia vieną tokią mintį... Matote, skirtingai nei jūs, aš žinau pavardes tų jūsų darbuotojų, kurie lankė Galinos Vasiljevnos seansus.

— Štai kaip? — pakėlė antakius Iskancevas. — Ir iš kur, leiskite paklausti?

— Iš asmeninių Aničkovos užrašų. Ji tikrai niekam nieko nepasakojo, bet pati sau užsirašinėjo. Ir man būtina su tais žmonėmis išsamiai pasikalbėti.

— Kam? Ką jie gali žinoti apie žmogžudystę? O gal jūs kažką iš jų įtariate? Kokie niekai! — ryžtingai pats save nutraukė Iskancevas. — Kam žmogui žudyti savo psichologą?

— Na, ką jūs, ką jūs dabar, — paskubėjo jį nuraminti Selujanovas. — Mes nė vieno iš jų neįtariame. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad visi jie buvo pas Amčkovą iš vakaro arba tą pačią dieną, kai ją nužudė. Ir galbūt ji jiems kažką pasakė, pavyzdžiui, apie grasinimus ar apie tai, kad ją šantažuoja, ar kad ji kažko bijo, ar apie atsiradusius jos gyvenime kažkokius keistus dalykus. Mums svarbi kiekviena smulkmena, net ir Aničkovos nuotaika prieš žūtį. Bet

198 )^eig^u kviesiuosi tuos žmones į miliciją arba kalbėsiuosi su jais

firmos patalpose, visiems taps aišku, kodėl aš domiuosi būtent jais, ir bus pažeistas tas konfidencialumas, kuriuo jūs taip rūpinatės.

Rodos, aš žinau, kaip man pavyktų su jais pasikalbėti, kad niekam nekiltų nereikalingų klausimų.

Selujanovas melavo įkvėptai ir neužsikirsdamas. Niekas iš „Planetos" darbuotojų nebuvo pas Aničkovą nei žmogžudystės dieną, nei išvakarėse. Visus, su kuriais ji bendravo paskutinėmis dienomis prieš žūtį, jau po dešimtį kartų apklausė sekliai ir kruopščiai ištardė tardytojas. Galina Vasiljevna nesiskundė nei grasinimais, nei šantažu, nei kokiais nors keistais dalykais savo gyvenime, o buvo linksma, žvali ir meili kaip visada.

Bet reikėjo rasti gudrų ir nepastebimą būdą prisigretinti prie Liubovės Grigorjevnos Kabalkinos, kuri susitarė su Aničkova susitikti, o paskui kažkodėl nutarė tą faktą nuslėpti. Kodėl? Nuo ko? Juk Aničkova vis tiek niekam nieko nebūtų papasakojusi.

Kabalkina yra kineziologės žmogžudystės bendrininkė. Bet sprendžiant iš to, kad ji nepasislėpė, o ramiausiai sau vaikšto į tarnybą, ji nelabai baiminasi dėl savo likimo. O dabar ji gali ir visai nusiraminti, juk nuo žmogžudystės dienos praėjo jau dvi savaitės, o jos niekas net pirštu nepalietė ir nė vieno klausimo nepateikė. Vadinasi, pavojus praėjo. Vadinasi, jos vardas neišaiškėjo ir galima nespurdėti. Ji žino, kokia Aničkovos reputacija, taigi yra tikra, kad niekas iš „Planetos" darbuotojų apie tą vienintelį vizitą nieko nežino. O pati Kabalkina, savaime suprantama, niekam nieko nesakė ir yra įsitikinusi, kad sunaikintas kalendoriaus lapelis galutinai išsprendė visas problemas. Niekas ir niekada nesužinos jos ryšių su kineziologe.

Štai jai ir nereikia spurdėti.

Bet kodėl reikėjo žudyti Aničkovą? Kas tarp jų atsitiko? Kokia paslaptis, kurios viešinimo taip bijojo Kabalkina, jas siejo? Juk Aničkova mokėjo saugoti svetimas paslaptis, ji niekam neišplepėtų, kad ir ką Kabalkina jai būtų sakiusi, nors ir kaip būtų atviravusi. Velniava kažkokia!

Bet tame stalo kalendoriuje buvo dar vienas įrašas, kuris ir paskatino Selujanovą tokiai chuliganiškai avantiūrai. įrašas liudijo tai, kad Galina Vasiljevna buvo pakviesta į vakarėlį holdingo „Planeta" dešimtmečio proga. J99

— Žinau, kad jūs kvietėte Aničkovą į savo šventę, — tarė jis Iskancevui. — Jei neklystu, ji įvyks kaip tik rytoj.

— Taip, — liūdnai patvirtino generalinio pavaduotojas personalo reikalams, — tai būtų buvęs labai geras ėjimas, man jį pasufleravo mano bičiulis, tas, iš prekybos firmos. Jie irgi turėjo kažkokią progą kolektyviai susirinkti — ar tai buvo Naujieji metai, ar Kalėdos — jis pakvietė Aničkovą ir viešai pristatė ją visam kolektyvui. Štai atseit jeigu dar kas nors nepažįsta, tai ir yra mūsų Galina Vasiljevna, kuri taip sėkmingai su daugeliu iš mūsų dirba ir labai mums padeda. Iš tikrųjų tuo metu pas ją lankėsi tik du žmonės, bet visi buvo apgauti, patikėjo, kad tikrai lankosi daugelis, tai kuo gi jie blogesni už tą daugelį? Juoba kad padeda. Paskui tiesiog plūstelėjo žmonių minia. Juk čia didelį vaidmenį vaidina asmeniniai įspūdžiai. Jums, gaila, neteko susitikti su Galina Vasiljevna, o aš su ja esu bendravęs asmeniškai dar tada, kai atvedžiau pas ją podukrą. Tai buvo nepaprasto žavesio moteris, nuo jos sklido tokia teigiama energija, kad užteko prie jos tik prisiartinti, ir nuotaika iškart pagerėdavo, kad ir kaip sumautai tu ką tik jauteisi. Nuostabi buvo moteris!

Jo balse skambėjo tikra gėla, matyt, tas Iskancevas iš tikrųjų Aničkovą gerbė. .

— Man reikia patekti į jūsų rytdienos vakarėlį, — tvirtai pareiškė Selujanovas. — Tik neklauskit kodėl. Susitarėm?

— Žinoma, žinoma.

Iskancevas ištraukė iš stalčiaus įmantriu raštu išspausdintą pakvietimą. Po „Gerbiamas pone (ponia)", eilutė buvo neužpildyta.

— Jūsų vardu? — paklausė jis.

— Taip. Selujanovas Nikolajus Aleksandrovičius. Bet dviem asmenims, — dėl visa ko priminė Kolia.

— Savaime.

Iskancevas ranka įrašė į pakvietimą pavardę ir ištiesė Seluja-novui.

— Ir štai dar kas, — neatstojo Kolia. — Aš ateisiu su žmogum, kurį jūs turbūt pažįstate.

— Kas gi jis?

— Galinos Vasiljevnos sūnėnas.

— O taip, žinoma, aš ne sykį jį mačiau, kai atvažiuodavau su Lenočka... Nemalonus tipas. Rodos, jis alkoholikas.

— Rodos, — lengvai sutiko Nikolajus.

— Ar manote, kad tokiame šventiniame renginyje jam vieta?

— Pone Iskancevai, — griežtai pertraukė jį Selujanovas, — aš manau, kad Aničkovos sūnėno dalyvavimas rytdienos šventėje man reikalingas tiriant bylą. Todėl aš jūsų paprašyčiau, jeigu tektų, suvaidinti, jog jūs jį asmeniškai pakvietėte ir esate patenkintas, kad jis atėjo. Nesugalvokite sakyti, kad nežinote, kas jis ir kaip čia pateko. Jūs mane supratote?

— Supratau aš jus, supratau, — sunkiai atsidusęs, atsakė Iskancevas.

— Tada aš einu, — nušvito šypsena Kolia. — Tai, kad aš tiriu Aničkovos žmogžudystę, jūsų firmoje žino visi. Taigi jokių nereikalingų, gaubiančių mano personą paslapčių kurti nereikia. Bet mūsų šiandieninio pokalbio turinys turi likti tarp mūsų. Tai irgi suprantama?

— Labiau nebūna...

Išėjęs iš „Planetos", Kolia nuskubėjo į Aničkovos butą, kuriame vis dar gyveno jos niekam tikęs sūnėnas. Namie jaunuolio nebuvo, bet versijos apie jį, kaip galimą žmogžudystės bendrininką dėka buvo gerai žinomos visos vietos, kur jį greičiausiai galima buvo rasti. Nikolajus metodiškai apėjo visus bloknote nurodytus adresus ir jau po pusantros valandos rado Genadijų Aničkovą pigiame aluba-ryje, trijų panašių vienas į kitą šaunuolių kompanijoje. Šaunuoliai atrodė taip, lyg būtų įstrigę kelionėje nuo kiemo chuliganėlių iki anksti pasenusių „bomžų". Beje, ko gero, arčiau taško „bomžas".

Selujanovą Gena atpažino, ir susitikimas jo nepradžiugino. Jis kažkodėl čiupo bokalą abiem rankom ir ėmė greitai greitai srėbti drumzliną gėrimą, tarsi seklys būtų pasirodęs tik tam, kad atimtų iš jo tai, ko jis dar nespėjo išgerti.

— Na, ko dar? — nepatenkintas paklausė Aničkovas, kai Selujanovas priėjo prie staliuko.

— Nemažai dar ko, — nusijuokė Kolia. — Eime, reikia pasikalbėti.

— Apie ką dar kalbėtis? Jau šimtą kartų apie viską pasikalbėta.

— Nieko, šimtas pirmas irgi pravers. Einam einam, tu vis tiek jau viską išgėrei.

„Pusbomžiai" laikėsi neutralumo, į kalbą nesikišo ir stropiai demonstravo, kad jeigu Selujanovas iš milicijos ir turi Genai klausimų, tai jie su tuo Gena nepažįstami, nieko nežino ir geriau jų nieko neklausinėti.

Gatvėje, likus su Selujanovu dviese, Genadijaus arogancija gerokai sumažėjo: matyt, būdamas sugėrovų kompanijoje, jis tikėjosi jų paramos.

— Tai ko reikia? — vėl paklausė jis, bet jau ne tokiu chamišku

tonu.

— Reikia tavo pagalbos, Gena. Tu neužmiršk, lapelį iš kalendoriaus pavogei? Pavogei. Už tai pinigų gavai? Gavai. Vadinasi, esi žudiko bendrininkas. Supranti?

— Joks aš ne... — bandė piktintis Aničkovas, bet užsikirto.

— Aš klausiu: supranti ar ne?

— Na, suprantu. Ir kas? J kalėjimą dabar, ką?

— į kalėjimą kol kas anksti. Eisi į priėmimą.

— Į... ką?! — išsprogino akis Gena.

— Žodžiu, Aničkovai, klausykis manęs įdėmiai. Du kartus nekartosiu. Dabar tu nueisi į kirpyklą ir susitvarkysi plaukus. Šitų varveklių, — Selujanovas skaudžiai patąsė riebaluotą bespalvių plaukų sruogą, — kad nebūtų. Paskui keliausi namo, išsimaudysi vonioj iki girgždesio ir gulsies miegoti. Iki ryto. Ir jokių gėrimų. Rytoj... Beje, tu kostiumą kokį nors padorų turi?

— Turiu.

— Iš kur?

— Teta Galia dar pernai nupirko, kai aš bandžiau įsidarbinti.

— Švarus?

— Taigi visai nenešiotas, tik du kartus buvau apsivilkęs...

— Tvarka, tiks. Ir taip visi žino, kad tu ne verslininkas. Vadinasi, rytoj miegi kuo ilgiau, iš namų neini, degtinės negeri, alaus irgi. Aš tau užrašysiu ant lapelio žodžius, tau reikia juos išmokti mintinai ir tarti lengvai, be abejonių, lyg taip iš tikrųjų ir galvotum. Prieš penktą tu turi būti nusiprausęs, susišukavęs ir apsirengęs. Pageidautina, išsišveitęs dantis. Aš tavęs užvažiuosiu.

— Ir kam to reikia, aš nesupratau?

— Ko „kam reikia"? Dantis valytis? — paerzino jį Selujanovas. — Ar kam reikia praustis?

— Kostiumą vilktis, kažkokius žodžius mokytis... Jūs manęs į kažką netraukit!

— Oi oi oi, labai man reikia į kažką tave traukti, — paniekinamai nutęsė Nikolajus. — Kas gi tave trauks, tokį kvailį, tu juk beviltiškas, bet kokį reikalą sužlugdysi. Grynas nuostolis.

Jis pakankamai prisibuvo su amžinatilsį Galinos Vasiljevnos sūnėnu pirmomis dienomis po žmogžudystės ir gerai žinojo, kaip su juo reikia kalbėti, kad pasiektum savo.

Ir, žinoma, Selujanovas savo pasiekė. Asmeniškai pats nuvedė Geną į kirpyklą, paaiškino kirpėjai, kad nieko ypač sudėtingo nereikia, tik išplauti plaukus ir truputį apkirpti, kad padoriai atrodytų. Pats ir atsiskaitė, gerai, kad nebrangiai atsiėjo. Nuvedė vaikiną namo, pakartojo visus nurodymus, atėmė raktus, užrakino duris ir išėjo. Atsisveikindamas pasakė:

— Ir atsimink, Gena, jeigu būsi protingas, tai rytoj atsidursi tokioje vietoje, kokioje niekada nesi buvęs ir daugiau nebūsi. Penkių žvaigždučių viešbutis, pašaro ir gėrimų per akis — ir viskas nemokamai. Jei sukvailiosi — praleisi šansą ir daugiau tokios galimybės neturėsi. Purvino, susiglamžiusio ir girto aš tavęs į tą vietą nesivešiu. Todėl raktus aš pasiimu, o jei sugalvotum išlįsti pro langą, nesurinktum kaulų. Įsisąmoninai?

Ko gero, Genadijus Aničkovas nebuvo visiškai beviltiškas, nes viską suprato. Kai kitą dieną Selujanovas, kaip žadėjęs, prieš penktą pasirodė, jaunuolis vilkėjo kostiumą, buvo pasirišęs kaklaraištį, nusiskutęs ir netgi kažkuo išsikvėpinęs. Kolia įtarė, kad tai buvo jo tetulės kvepalai, nes vargu bau šitas avigalvis turėjo savo odekolono.

— Šaunuolis, — pagyrė jį Nikolajus. — Žodžius išmokai?

— Lyg ir...

— Patikrinam.

Kelis kartus parepetavus, Selujanovo nuomone, išėjo visai visai neblogai.

— Na, Gena, persižegnojam ir važiuojam. O striukės tu nesi-vilk, ji tau garbės nedaro, su tokia striuke į viešbutį neleis, — sulaikė jį Nikolajus, kai Gena pabandė užsivilkti tai, su kuo buvo alubaryje.

— Tai ką daryt? Juk šalta, — sutriko Aničkovas.

— Nieko, pakentėsi. Mašinoje šilta.

Kelias iki „Slavianskajos" per vakarinius Maskvos kamščius atėmė daug laiko, ir į šventę, kurios pradžia buvo skelbta šeštą vakaro, Selujanovas su savo bendrakeleiviu atvyko tik septintą. Iki to

laiko žmonių jau buvo prisirinkę pakankamai, kad galėtum lengvai pradingti minioje. Dabar reikėjo rasti Liubovę Grigorjevną Kabalkiną ir ištaikyti patogų momentą. Kolia Kabalkiną matė vieną kartą ir tai iš tolo. Ją jam parodė Zarubinas. Sergejus atvežė Selujanovą vakare prie namų, kur gyveno Kabalkinos tėvai, ir jie, sėdėdami mašinoje, kantriai laukė, kol pasirodys Liubovė Grigorjevną su sūnumis už rankučių.

— O kada galima išgerti? — Gena nekantriai tampė Selujanovą už rankovės.

— Jau galima, — leido Kolia. — Tik nedaug, mes dar reikalų neatlikom. Štai atliksim — tada galėsi gerti, kiek norėsi.

— O ėdesj jau galima imti?

Vaikino akys degė alkio, susijaudinimo ir smalsumo ugnim.

— Imk imk, tik nekiaulink.

Po kokių trisdešimties minučių Kolia pamatė Kabalkiną. Ji ėjo iš salės j vestibiulį. Seklys čiupo Aničkovą už rankos ir nutempė paskui, bet tarpduryje sustojo — Kabalkina kalbėjosi su kažkokiu kresnu, įspūdingos išvaizdos rūsčiu vyriškiu. Ne, taip nieko nebus. Kad sugalvotas planas pavyktų, reikia, kad madam būtų visai viena, su niekuo nesikalbėtų ir niekas neblaškytų jos dėmesio, antraip šūvis gali būti pro šalį. Koliai būtinai reikėjo, kad ji išgirstų tai, ką turėjo išgirsti.

— Vadinasi, ją mes ganom, ar ne? — lyg ką tik iškeptas detektyvas azartiškai sušnibždėjo Aničkovas.

— Aha, ją.

— O jinai nieko sau, apetitiška. Tai ji tetulę nukalė, taip?

— Geriau užsičiauptum, — visai geraširdiškai patarė Selujanovas. — Eik, paimk porą sumuštinių, mano daliai irgi.

Kaip tyčia, vos Genadijus nuėjo prie bufeto, Kabalkina liko viena, jos kavalierius, ar kas toks jis buvo, nuėjo gėrimų. Po velnių, kaip gaila! Toks momentas praleistas. Tiek to, lauksim kito.

Kabalkina, lydima vyriškio, grįžo į salę, paskui garsiai užgrojo muzika, ir porelė pradėjo brautis į tolimą kampą, kur buvo tyliau. Jie atsistojo prie staliuko, pasistatė stiklus, apie kažką pradėjo kalbėtis.

— Žiūrėk, Gena, — tyliai tarė Selujanovas, — jie atsistojo prie staliuko, vadinasi, greičiausiai valgys. Jeigu viskas vyks pagal tai-

204 sykles, tai vyras eis užkandžių, o moteris pasiliks saugoti vietos, nes

jei nueis abu, tai staliukas per penkias sekundes bus užimtas. Susikaupk, drauguži, parengtis — numeris vienas, ir nepražiopsokim.

Nikolajus atspėjo. Labai greitai vyriškis pasuko bufeto link, o Kabalkina gurkštelėjo dar truputį iš savo stiklo ir išsitraukė iš rankinuko cigaretes ir žiebtuvėlį.

— Pirmyn, — sukomandavo Selujanovas, stumdamas Geną į nugarą.

Jie atsistojo Kabalkinai už nugaros, bet taip, kad ji, truputį pasukusi galvą ar tiesiog kryptelėjusi akis, galėtų pamatyti Aničkovo veidą.

— Nenuobodu tau čia, Gena? — paklausė Selujanovas ir pamerkė akį.

— Kur ten, pažįstamos visos fizionomijos, — iš aukšto, kaip Nikolajus ir prašė, užtraukė savo partiją Aničkovas. — Aš pas tetą Galią kas antrą iš jų mačiau, jiems duris atidarydavau.

— Taip jau ir kas antrą?

— Na, jei ne kas antrą, tai kas penktą. Netikit? Žinot, kokia mano regimoji atmintis? Kartą ką nors pamatęs, iki mirties neužmiršiu. Apskritai tai teta Galia, amžinatilsį, manęs gėdijosi, nelabai norėjo klientams rodyti, net kai būdavau namuose. Bet man juk smalsu, ji su jais kambaryje kalbasi, o aš žiūriu pro rakto skylutę.

— Negerai, Gena, — pabarė jį Nikolajus. — Kam gi paslapčia žiūrėti?

— Didelis čia skirtumas, gerai — negerai. Teta Galia štai visą gyvenimą kaip šventoji gyveno, darė tik tai, kas gerai, ir kas iš to? Nužudė niekšai, nepasigailėjo, nepaisė, kad šventoji. Dūrė peiliu ir paliko purve po lietum. O ji taip norėjo šitoje šventėje dalyvauti! Apie tai tik ir kalbėjo... Net naują kostiumėlį nusipirko...

Veikdamas pagal scenarijų, Gena pradėjo šniurkščioti ir išsitraukė iš kišenės nosinę. Nosinė buvo švari, nes priklausė Selujano-vui, pats vaikinas tokių neturėjo, tai paaiškėjo dar namie.

Kabalkina padėjo į peleninę nebaigtą rūkyti cigaretę, metė į stovinčius už nugaros vyrus greitą žvilgsnį, išsitraukė iš rankinuko mobiliuką.

— Alio! Aš klausau!

Kam ji ten „alioja"? Selujanovas galėjo prisiekti, kad telefonas neskambėjo. Kabalkina tuo metu, spausdama telefoną prie ausies, greitai ėjo iš salės. Lyg blogai girdėtų per triukšmą. Selujanovui tos gudrybės su telefonu, kai nori pereiti iš vienos vienos į kitą, buvo puikiai žinomos.

Na, ką gi, Liubovė Grigorjevna, mes jums pranešėme, kad yra žmogus, kuris galėjo jus matyti pas Aničkovą, ir jei matė, tai būtinai iš veido pažins, jo atmintis gera. Pažiūrėsim, ką jūs toliau darysite.

Aha, stovite prie laiptų ir kažkam skambinate. Kažkodėl jums niekas neatsako... Nesiseka, Liubovė Grigorjevna. Pasitaiko. Sekliams irgi ne visada sekasi. Ar tik ne savo bendrą jūs bandote rasti, kad kuo greičiau praneštumėte jam labai nemalonią žinią? Pas jus važiuoja revizorius. Iš Peterburgo su slaptais nurodymais¹².

Ką, ir vėl niekas neatsako? Ajajai, kokia nelaimė. Na, ir kas toliau? Žemyn, koridoriumi pro restoranus ir krautuvėles, j rūbinę. Vadinasi, nutarėte palikti šventę. Kodėl gi taip anksti? Ten dar tiek daug visokių skanėstų liko.

Oho, o štai ir jūsų kavalierius paskui jus išpuolė. Kodėl gi jūs jj palikote net neatsisveikinusi? Negerai, negražu, išauklėtos damos taip nesielgia. Išeinate kartu, bet kaip svetimi, lyg ir greta einate, bet tarsi kiekvienas sau. Na, kaipgi, jj galima suprasti, jis tokiu jūsų elgesiu nepatenkintas, o jums ir teisintis nesinori, per daug jau jūs susirūpinusi savo pačios problemomis.

Taigi? Kaip važiuosim? Atskirai? Kiekvienas su savo mašina? Aha, štai ir rankutėmis vienas kitam pamosavo, vadinasi, iš tikrųjų atsisveikina.

Na, ir gerai, jūsų palydovo mašinos numerį mes užsirašysim ir jau rytoj žinosime apie jį viską, kas reikia. Gal tai ir yra jūsų bendrininkas? Gal tai jam jūs ir bandėte paskambinti, kad nereikėtų blaškytis minioje ir neieškoti jo visoje salėje? O jis neišgirdo, nes bufetas yra prie pat orkestro, ir ten jokio skambučio nesigirdi, skambink iki...

Bet jeigu šitas gorila su smokingu jūsų, madam Kabalkina, bendrininkas, tai kodėl jūs išvažiuojate ne kartu? Dabar jums būtų pats laikas susėsti gretute ir pasišnekėti gerumu, aptarti situaciją. O jūs — į skirtingas puses.

Beje, kodėl Selujanovas nutarė, kad į skirtingas? Visai galimas daiktas, kad jie važiuoja į tą pačią vietą, tiktai kiekvienas savo mašina. Sako, kad taip tarp turtuolių priimta. Šaunuolis Vitia, nors ir nėra minties gigantas, bet savo reikalą išmano. Dabar galima ramiai grįžti į salę, kur jo laukia alkanas ir trokštantis išgerti Gena Anič-kovas. Jis savo vaidmenį atliko ir dabar turi gauti pažadėtą atlygį. Pažadus reikia pildyti.

Jau gerokai po pusiaunakčio teisminės medicinos ekspertas baigė lavono apžiūrą. Jam baisiai norėjosi vienu metu ir gerti, ir miegoti, ir jis niekaip negalėjo nuspręsti, ko norisi labiau.

Ekspertas plačiai nusižiovavo, jam sunkiai stojantis, sąnariai išraiškingai sutraškėjo. Jaunutis operatyvininkas ištiesė jam apžiūros protokolo blanką, kurį buvo užpildęs, medikui diktuojant. Šis greitai permetė akimis, kas parašyta, ir pritariamai linktelėjo:

— Nieko nesupainiojai, giriu. Ar asmenybę nustatėte?

— O kaipgi, — atsiliepė vyresnėlesnis operatyvininkas, su kuriuo medikas jau daug kartų buvo susitikęs įvykių vietose. — Riter Larisa Sergejevna.

— Riter Larisa Sergejevna, — teismo medikas ištarė tuos žodžius iš lėto, su skoniu. — Gražus vardas. Ir merga graži buvo. Gaila.

— O negražių tau negaila, — nusišaipė operatyvininkas.

— Man visų gaila. O labiausiai — savęs. Kiek normalus žmogus per savo gyvenimą mato lavonų? O aš kiek matau? Taigi.

Jis iš lėto nusliūkino prie durų ir ėmė vilktis panešiotą paltą ant chalato. Gerti ar miegoti? Ne, ko gero, vis dėlto gerti. Kažkokia šlykštyne šiandien maitino valgykloje.

1 1 SKYRIUS

Jaukus pokalbis su Čistiakovu prie židinio taip ir neįvyko. Iš pat pradžių kas nors trukdė: tai ką tik iškeptas automėgėjas su savo ratu ir su jo keitimo pasekmėmis, paskui masažą daranti medicinos seselė, paskui privalomas pasivaikščiojimas, paskui vakarienė... Ir nuotaika dingo.

Dalį laiko teko paaukoti telefono skambučiams — ir planuotiems, ir ne.

Visų pirma Nastia paskambino į savo namus ir ilgai klausinėjo visų, ten gyvenančių, kas jai skambino. Juk norint ją rasti svetimoje viloje Bolotnikuose, reikia tam tikrų pastangų. Žinoma, jei žmogus, kuris ją vakar stebėjo, buvo paprastas nusikaltėlis, ieškantis grobio, tai jam buvo visiškai tas pats, ar šitame name gyvena Kamenskaja, ar koks nors Ivanovas, Petrovas, Sidorovas*. Bet jeigu buvo kažkas rezgama konkrečiai prieš ją, Anastasiją Pavlovną Kamenskają, tai reikėjo kuriuo nors būdu sužinoti, kur ji dabar yra.

Namie jai pasakė, kad niekas jos labai ir neieškojo, iš esmės visi skambinusieji pasitenkindavo atsakymu, kad ji gydosi sanatorijoje, ir daugiau neklausinėjo. Vienintelė išimtis buvo kažkoks dėdė Ženia, paskambinęs, kai namuose buvo tik mergaitė darželinukė. Dėdė Ženia buvo atkaklus ir vis dėlto iš vaiko sužinojo, kad teta Nastia visai ne sanatorijoje, o kaip tik savo pažįstamo dėdės viloje, tik jau kur ta vila — nežinia. Telefonas ten turbūt yra, bet niekas nežino numerio, nes prireikus tetai Nastiai skambina į mobiliuką. Ne, tetai Nastiai ten nenuobodu, nes per laisvadienius kiekvieną savaitę pas ją atvažiuoja dėdė Lioša.

Štai tokie reikalai... Nastia spėliojo, kas galėjo būti tas paslaptingasis dėdė Ženia, dėl visa ko net du kartus pervertė visą užrašų knygutę ir stropiai perskambino visems, ten įrašytiems pažįstamiems Eugenijams. Niekas iš jų jos neieškojo ir apskritai viso jų tebuvo trys — du iš Petrovkos ir vienas iš kito miesto, kuriame ir dabar laimingai gyveno ir atsiliepė į Nastios skambutį savo namų telefonu.

— Kažkokia kvailystė! — supykusi pareiškė ji, mesdama užrašų knygutę ant sofos. — Koks dar čia Ženia manęs ieškojo? Ir kodėl jis turi mano telefoną, jeigu jo paties mano užrašų knygutėje nėra?

— O kur čia ryšys? — nesuprato Čistiakovas.

— Tai reiškia, kad aš pati jam savo telefono nedaviau. Lioša, galbūt aš bloga operatyvininke, bet vis dėlto — milicininke ir nedalinu savo telefono, ypač namų, į kairę ir į dešinę, aš telefonų numeriais tiktai keičiuosi, supranti? Jei aš pasirengusi su žmogumi

208 ’ Populiarios rusiškos pavardės

bendrauti, aš duodu jam savo telefoną ir užsirašau jo. Man labai nepatinka tokia situacija, kai kažkas turi mano telefono numerį, ir jis arba ji gali man kada panorėję skambinti, o aš net nežinau, kur to žmogaus ieškoti ir kaip jam paskambinti.

— Tu nepyk, — patarė Lioša, — nuo tavo pykčio atsakymų į klausimus neatsiras.

Nastia nusiminusi numojo ranka.

— Aš ir nepykstu, tiesiog nemėgstu, kai nesuprantu. Tas paslaptingasis Ženia galėjo paprasčiausiai tave pasekti, kai važiavai iš Žukovskio čionai į Bolotnikus.

— Galėjo, — pakraudamas malkomis židinį, sutiko Čistiakovas, — bet tam jis turėjo bent jau žinoti, kur aš gyvenu arba dirbu ir kaip atrodau. Štai ir turėsi ką veikti iki ryt ryto. Bandyk prisiminti, kas iš tavo geradarių mane pažįsta arba bent jau yra matęs mus kartu.

— Kai sulaikėm Triškaną, — iškart atsakė Nastia, kas pirmiausiai atėjo į galvą. — Ten buvome ir tu, ir aš. Kai jis nužudė Arseną, prisimeni?

— O kuo vardu tas Triškanas?

— Rodos, Viktoras. Taip, tiksliai, Viktoras Triškanas.

— Ne Ženia, vadinasi... — nusivylęs nutęsė Aleksejus.

— Oi, Lioša, nieko tai nereiškia, telefonu jis galėjo pasivadinti kuo tik nori, kad ir Jordanijos karaliumi Huseinu. Svarbu, kad jis mus matė kartu ir kad nuo to laiko praėjo pakankamai metų, kad jis spėtų atsėdėti ir išeiti į laisvę. Ir apskritai tai gali būti bet kas iš Arseno kontoros, jos juk mes iki galo nesunaikinom, tik pačią viršūnėlę nukirtom, kas po ranka pakliuvo. O jie juk tada mane labai rimtai sekė, žinojo ir mano telefoną, ir adresą, ir fotografavo kiekvieną mano žingsnį.

— Taip, menkas malonumas. O dar ką nors prisimeni?

— Dar, dar, dar... — susimąsčiusi burbleno Nastia. — Taip, buvo dar vienas atsitikimas, kai mes su Saša ir Daša restorane šventėme sutuoktuvių metines, prisimeni?

— Prieš milijoną metų.

— Nereikia perdėti, tik prieš šešerius. Ten tąsyk linksminosi leidėjas, kurį mes sekėme. Vakarieniavo su verslo partneriais, ir aš 209

206

su juo netgi šokau. Iš pradžių Sania pakvietė šokiui jo damą, o paskui jau pats leidėjas išvedė šokti mane.

— Prisimenu, kaipgi, — piktai nusišiepė Čistiakovas, — iš pradžių ją pakviesti tu bandei priversti mane.

— O tu atsisakei. Užtat ištikimas brolis Saša prisiėmė smūgį ir atsakomybę.

— Ir ką? Paaiškėjo, kad leidėjas yra baisus nusikaltėlis ir dabar gali tau taip pat baisiai keršyti?

— Na, ne. Pagal mūsų specifiką ten nieko tokio neatsisldei-dė, pažeidimai tik mokesčių ir rinkliavos srity, dar šiokios tokios smulkmenos, tai iki teismo nepriėjo. Mes juo domėjomės todėl, kad jis buvo žmogžudystės organizatorius, bet įrodyti šito negalėjome ir pasodinome tik vykdytojus. Lioša, mes su tavimi ne ta kryptimi ieškom.

— Kodėl?

— Todėl, kad sekliams nekeršija. Nusikaltėliai puikiai supranta, kad mes juos gaudom ne iš neapykantos, o iš pareigos, toks mūsų darbas. Jeigu mes jo neatliksim, mums viršininkai galvas nusuks. Nei mums, nei tardytojams nekeršija. Keršija, Lioša, tik teisėjams. Nes nuo mūsų pačių sprendimo nepriklauso pagauti ar nepagauti, mums įsakyta pagauti — ir mes gaudom. O štai teisėjas sprendžia vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, ir jei straipsnyje, sakysim, yra sankcija „nuo trejų iki aštuonerių metų kalėjimo", tai jis gali duoti ir aštuonerius, o gali ir trejus. O įstatymas jam leidžia paskirti bausmę dar žemesnę nei žemutinė riba, vadinasi, jis gali duoti ne trejus metus, o dvejus arba vienerius. Arba nesvarbu kiek, bet sąlyginai. Ar apskritai nuspręsti, kad kaltė neįrodyta ir paleisti kaltinamąjį teismo salėje. Todėl teisėjui už nuosprendį net labai keršija.

— O ką daro su sekliais ir tardytojais, jeigu jau jiems nekeršija?

— Juos, Lioša, panaudoja. Arba gauna iš jų informaciją, arba baugina, kad jie kažką darytų arba kažko nedarytų. Kokia prasmė mane bauginti? Aš juk nieko, visiškai nieko nedarau. Aš sergu, nieko nekabinu, patyliukais taisau savo primusą. Ta prasme — koją.

— Tada tai — maniakas, — optimistiškai nutarė Čistiakovas. — Tu, rodos, ketinai skambinti į srities valdybą.

— Maniakas skambino man į namus ir pasivadino dėde Ženia? — suabejojo ji. — Kažkaip tai, žinai...

— Maniakas — tai maniakas, o Ženia — atskirai. Slaptas gerbėjas koks nors, paskui išsiaiškinsi.

Nastia paskambino Andrejui Černyševui, neseniai paskirtam į vieną iš vadovų postų srities Vidaus reikalų valdyboje, ir paprašė jo sužinoti apie kol kas nepagautus nusikaltėlius, veikiančius srities teritorijoje, ir konkrečiai tame rajone, kur yra Bolotnikų gyvenvietė. Černyševas žadėjo po pusvalandžio perskambinti.

Dabar reikėjo paskambinti Korotkovui. Kažkur mėtėsi popierėlis, ant kurio Nastia buvo užsirašiusi mašinos numerį... Na, kurgi jis? juk ką tik buvo po akim!

— Lioša, tu popierėlio nematei?

Kartais jai pavykdavo savo klausimus suformuluoti pritrenkiamai tiksliai. Užtat jos vyro matematiko atsakymų formuluotė išeidavo tiesiog fantastiška.

— Būtent kokį ir būtent kur aš turėjau jį matyti?

— Mažas toks, geltonas, lipnus. Ten buvo užrašytas numeris.

— Koks numeris?

Kantrybės Čistiakovui pakako, ir Nastia tai tinkamai įvertino.

— Atleisk, saulele, kažko aš šiandien neaiškiai kalbu. Aš užsirašiau mūsų filologo mašinos numerį ant mažo geltono popierėlio. Nematei, kur jis?

— Asia, mažas geltonas popierėlis kaba prieš pat tavo nosį, tu jį prilipdei prie sienos. Pasižiūrėk, ar tai ne jis.

Taip ir yra — jis. Stirkso prieš pat Nastios akis.

— Ir kam tu užsirašei tą mašinos numerį?

— Lioša, aš tau jau sakiau, kad galbūt aš bloga operatyvininke, bet vis dėlto milicininke. Nejau tu manai, kad aš kasdien būsiu tuščiame name su žmogumi, kuris nežinia iš kur atsirado ir nežinia kas toks iš tikrųjų yra? Kol kas aš dar neišprotėjau.

— Ar tu juo netiki? — nustebo Čistiakovas.

— O kodėl aš turėčiau juo tikėti? Jis pasakė savo vardą ir profesiją, bet juk dokumentų aš nemačiau. Ar maža koks perėjūnas jis gali būti.

— Na, na, tikrink, — tarė Aleksejus skeptiškai.

Korotkovas ilgai negalėjo suprasti, kam jai prireikė sužinoti, kas yra mėlynų šeštojo modelio žigulių savininkas.

— Kvailystė kažkokia, — burbėjo jis nepatenkintas, kai pagaliau suprato Nastios aiškinimus. — Neturi draugų ar ką? Būtinai reikia svetimą žmogų įvelti? Visai jau tu, motin, iškvėšai savo tremty.

— Tas ir yra. Jura, kad tremty. Draugų ne tiek jau ir daug, ir visi dirba, ir toli gražu ne kiekvienas turi mašiną. O čia pasitaikė žmogus su mašina, kuriam nesvarbu, kur važiuoti, ir kuris laikinai nedirba, ir kuris turi interesą, o ne tik pareigos jausmą, pas mane važinėti. Šiaip ar taip, jis taip sakė. Žodžiu, jeigu tu nenori kapstytis, taip ir sakyk, aš paprašysiu ko nors kito.

— Na, kur jau ne, paprašys ji, ar matai, — vis dar burbėjo Jura, imdamas rašiklį ir švarų popieriaus lapą, — diktuok.

Laukdama Andrejaus Černyševo ir Korotkovo atsakymų, Nastia prigulė ant sofos ir įsistebeilijo į židinyje liepsnojančią ugnį. Kažkodėl šiandien liepsnos šokis jos nekerėjo, o kaip tik atvirkščiai, trukdė ir erzino. Nejaugi ji taip baisiai išsigando ir susinervino? Ar reikalas tas, kad ugnis tinka dvasiniam darbui, bet anaiptol ne profesiniams samprotavimams?

Pirmas atsiliepė Černyševas. Jokių aktyvių maniakų šiuo metu srities teritorijoje nepastebėta, bet, žinoma, Nastia teisi, tai gali būti žmogus, kuris dar tik rengiasi įvykdyti savo pirmąjį nusikaltimą. Andrejus pažadėjo susiskambinti su milicijos skyriumi, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra gyvenvietė, ir paprašyti dėl visa ko patikrinti visus, kuriuos reikia. Taip sakant, profilaktikos tikslais. Jeigu tai ne žudikas maniakas ir ne prievartautojas, o vagis ar plėšikas, tai reikalas beviltiškas — kol jis ko nors nepadarys, niekas nieko ir nesiaiškins. Tokie šiais laikais papročiai milicijos pasaulyje.

Ramiau nuo tokios informacijos nepasidarė. Nastia pavakarieniavo be apetito, įkyrias mintis bandydama nuginti kalbomis apie niekus. Lioša buvo teisus, dar ir kaip teisus — kai tik sutemo, nerimas ėmė augti kažkokiu neįmanomu greičiu. Dieną, šviečiant saulei, visos baimės jai atrodė niekų vertos ir lengvai nugalimos, juk yra signalizacija ir galima pačią save užrakintame name pri-212 duoti apsaugai, ir apskritai visiškai nėra ko bijoti. Bet kai tik langai pavirto juodais keturkampiais, mintys iškart prarado lengvumą ir nerūpestingumą.

Čistiakovas įjungė televizorių, nuo aštuntos iki pusės vienuoliktos — jo laikas, Nastia tai žinojo ir nesipriešino. Nuo aštuntos iki be penkių devynios „Žinios" ir „Žinios — Maskva", nuo devintos — programa „Laikas", nuo dešimtos — „Šiandien". Naujienos iš esmės buvo tos pačios, bet Aleksejui kažkodėl patiko žiūrėti iš eilės visas tris informacines programas.

Korotkovas paskambino visiškai vėlai, jau dvyliktos pradžioje. Jo balsas buvo išvargęs ir piktas.

— Viskas gerai su tavo filologu, — pradėjo jis be įžangų. — Mašina registruota jo paties vardu, įskaiton įrašyta šių metų gegužės mėnesį, jo pavardė Samarinas. Valentinas Nikolajevičius Samarinas, filologijos mokslų kandidatas. Šiuo metu metinėse nemokamose atostogose. Dėsto koledže literatūrą. Jei nori, užsirašyk adresą ir telefoną.

Nastia užsirašė.

— Ko tu dabar toks, Jura? — atsargiai paklausė ji. — Vėl gaisras? Ar tiesiog pavargai?

— Tiesiog pavargau. Nuo paprastųjų gaisrų, — piktai atsakė Korotkovas. — Prisimeni, Serioža Zarubinas vis suko galvą dėl Volkovos, jos meilužio ir jos alibi?

— Žinoma, prisimenu.

— Ji dar turi seserį ir brolį, su kuriuo Serioža vis veržėsi susitikti.

— Taip, taip, ir kas gi jiems nutiko?

— Nutiko, kad juos velniai! — staiga neišlaikė Korotkovas. — Paaiškėjo, kad sesuo įsivėlusi į žmogžudystę, tik jau į kitą.

— Aš žinau, čia Selujanovo byla.

— O brolio žmona nužudyta. Ir tai jau mūsų byla. Mūsų brangus draugas Afonia pasistengė — nužudytosios vyras, matote, verslininkas, o ji pati talentinga dailininkė. Bus apie ką pasikalbėti su spaudos atstovais. Gerai, drauguže, atleisk, kad prieš tave rėkavau, nervai kaip skuduras pasidarė.

Nastia nė nemanė įsižeisti.

— Nieko tokio, Jura, tokiame darbe turi teisę. Tai tu man atleisk, tau ant rankų naujas lavonas, o aš čia su savo kvailystėmis lendu. Ačiū tau.

— Nėr už ką.

Na, ir šeimynėlė! Dvi seserys ir brolis, ir prie kiekvieno — žmogžudystė. Ir nuotolis nuo figūruojančio byloje iki žmogžudystės kas kartas vis mažesnis. Pirmoji žuvo psichologė-kineziologė Aničkova, bet su Liubovė Kabalkina, jeigu ją ir siejo kažkokie santykiai, tai jau tikrai ne artimi ir seni, antraip tai būtų iš karto aišku. Paskui nužudyta aktorė Chalipova, ir paaiškėja, kad ji gera Volkovos, vyresniosios Liubos Kabalkinos sesers, pažįstama. O dabar nužudyta ir brolio žmona, ryšys — artimesnio nebūna. Brolio kažkokia ne-rusiška pavardė... Ak, taip, Riteris, įžymaus dailininko sūnus. Gal tai šeimos prakeikimas? Pati Nastia tame nieko neišmano, reikės Pašos Diužino pasiklausti.

— Na ką, Nastia, ką Korotkovas pasakė?

Viešpatie, Lioša klausia jau kelintą kartą, o ji negirdi.

— Viskas gerai, — numojo ji. — Jo pavardė Samarinas, šito — su ratu.

— Na, Samarinas, o kas toliau?

— Jis tiesą sakė, nieko nepamelavo. Tikrai, mašiną nusipirko prieš pusmetį, ir tikrai filologas, mokslų kandidatas, dėsto koledže. Žodžiu, viskas gerai.

— Na, ačiū Dievui, — Čistiakovas su palengvėjimu atsiduso ir vėl įsispitrijo į televizorių.

— Prašom viską iš pradžių, Valerijau Stanislavovičiau.

— Kiek galima!

— Tiek, kiek reikės, kad aš viską suprasčiau. Jūs davėte parodymus apylinkės Vidaus reikalų valdyboje, aš nenorėčiau remtis jų perpasakojimu, man reikia viską išgirsti pačiam. Taigi kokiomis aplinkybėmis jūs radote Larisos Sergejevnos kūną?

Korotkovas vos laikėsi iš nuovargio, bet perduoti savo darbo pavaldiniams negalėjo. Asia teisi — šeima kažkokia užkerėta, ir reikia dirbti su visais vienu metu. Mišai Docenkai pavedė Riterio motiną, nukentėjusiosios anytą, Seriožai Zarubinui — Liubovę Ka-balkiną, kadangi jie vis dėlto pažįstami, tai lengviau bus rasti kontaktą. Kolia Selujanovas, kuris veržėsi kovon, tirdamas Aničkovos žmogžudystę, ir dėl to buvo pasirengęs suteikti bet kokią pagalbą, pasisiūlė pakalbėti su Riterių namų darbininke Rima Lesniak. Svarbu buvo su visais dirbti vienu metu, nes šeima yra šeima, ryšiai gali būti patvarūs, pradės vienas kitą dengti ir gelbėti, ir negalima leisti, kad jie vienas kitą perspėtų ir tartųsi dėl parodymų. Korotkovas nuoširdžiai gailėjosi, kad Kamenskaja turi nedarbingumo lapelį. Jei ne tai — jis siųstų ją išpurtyti informacijos iš Anitos Volkovos. Kam pavesti pokalbį su Volkova, jis nenusprendė ir paliko tą darbo dalį sau. Neblogai būtų, žinoma, ten pasiųsti Mišą Docenką, bet nežinia, kada jis baigs su anyta... Beje, kada pats Korotkovas baigs nužudytosios vyro Valerijaus Riterio apklausą, irgi buvo neaišku. Žodžiu, kas pirmas bus laisvas, tas ir važiuos pas Volkovą. Skyriuje pilna jaunų darbuotojų, bet po to, kai Serioža Zarubinas papasakojo, kokia ji, ta Riterio sesuo, tapo aišku, jog su ja kalbėtis turi patyręs operatyvininkas.

Riteris Korotkovui nepatiko. Ir nežinia kodėl. Tiesiog nepatiko ir viskas.

— Aš nuvažiavau pas Larisą į dirbtuvę, Didžiajame Chariton-jevsko skersgatvyje. Atrakinau duris savo raktu ir pamačiau ją...

— Jūs iškart duris atrakinot ar pirma paskambinot?

— Paskambinau, bet niekas neatidarė. Tada aš atsirakinau.

— Kodėl jūs ten važiavot? Ar buvot susitarę?

— Viešpatie, juk aš jau aiškinau! Larisa nenakvojo namie, visą parą iš jos nebuvo jokių žinių, ir aš pradėjau jos ieškoti. Visų pirma, suprantama, dirbtuvėje.

— Štai čia prašyčiau smulkiau, Valerijau Stanislavovičiau. Kada jūs paskutinį kartą matėte žmoną?

— Antradienio rytą. Aš išėjau į darbą, o ji dar miegojo.

— Ir po to...

— Po to aš jos nemačiau. Tik kalbėjausi su ja telefonu.

— Kada būtent?

— Antradienio dieną.

— O tiksliau?

— Maždaug trečią, pusę keturių.

— Jūs jai paskambinot ar ji jums?

— Aš paskambinau jai į dirbtuvę, ji pasakė, kad dirba ir kad jai viskas gerai.

— Ar kažkas galėjo būti negerai?

— Klausykit, nekibkit prie žodžių! Tai įprastinė kalba, kai vienas klausia, kaip reikalai, o kitas atsako, kad normaliai, viskas gerai, įprastinis pokalbis, suprantat?

— Suprantu, suprantu. Larisa Sergejevna jums nesakė, kada ji rengiasi grįžti namo?

— Ne, nesakė. Kai ji intensyviai dirba, toks klausimas neturi prasmės. Ji nejaučia laiko. Todėl aš nesijaudinau, kai ji negrįžo nakvoti. Aš buvau tikras, kad ji miega dirbtuvėje.

— Daugiau tą dieną jūs jai neskambinot?

Klausimas Riteriui nepatiko, nors, Korotkovo nuomone, buvo visiškai nekaltas. Žodžiu, pauzė, kurią padarė nukentėjusiosios vyras, visiškai mažytė pauzė, Korotkovo buvo pastebėta.

— Ne, neskambinau. Larisa nemėgsta... nemėgo, kai ją atitraukdavo nuo darbo.

— Gerai. Kada jūs pradėjote nerimauti?

— Vakar. Trečiadienio vakare, — kažkodėl patikslino Riteris, įdėmiai apžiūrinėdamas išpuoselėtas plačiomis plaštakomis ir kreivais pirštais rankas.

— Kodėl? Jūs juk buvote tikras, kad jūsų žmona dirba, ar ne?

— Ji vis neatsakinėjo į skambučius ir pati nė karto nepaskambino nei man, nei mano motinai. Tai į ją nepanašu. Tada aš nusprendžiau nuvažiuoti į dirbtuvę ir pasižiūrėti, kaip ten viskas. Gal kartais neveikia telefonas.

— Valerijau Stanislavovičiau, aš paprašyčiau jūsų rimčiau vertinti mano klausimus. Aš juk čia su jumis nepokštauju, man reikia nusikaltimą išaiškinti.

— Nesuprantu jūsų, Jurijau Viktorovičiau...

— Jūs labai gerai viską suprantate. Larisa Sergejevna dažnai negrįždavo namo nakvoti?

— Na... pasitaikydavo.

— Periodiškai? Kartą per savaitę, du kartus, o gal kartą per mėnesį?

— įvairiai.

— Ar pasitaikydavo, kad ji negrįžtų kelias naktis iš eilės?

— Taip, pasitaikydavo.

— Ir jūs niekada nesijaudinot?

— Ji visada paskambindavo ir įspėdavo.

— Jūs tikrai žinote, kad tais atvejais ji miegodavo dirbtuvėje, o ne kur nors kitur?

— Tikrai žinau.

— Iš kur? Valerijau Stanislavovičiau, neverskite manęs kiekvieną žodį traukti iš jūsų kaip su replėmis. Prašau, papasakokite man apie savo žmoną pats. Viską, ką galite prisiminti. Iš kur jūs žinote, kad Larisa Sergejevna nakvodavo būtent dirbtuvėje, jei ne namie?

— Aš jai skambindavau. Ir pats kelis kartus buvau atvažiavęs.

— Tai jūs ją tikrinot?

— Galite tai vadinti taip, jei patinka.

— Kodėl? Jūs ja nepasitikėjote? Jūs turėjote pagrindo pavyduliauti. Valerijau Stanislavovičiau, aš suprantu jūsų būklę, jus ištiko nelaimė, jūs norite kuo greičiau grįžti namo ir nieko iš mūsų nematyti. Bet jeigu jūs nepasakosite pats, man teks klausinėti be galo. Vis tiek aš jūsų nepaleisiu, kol nesužinosiu visko, kas man reikalinga.

— Aš neturėjau pagrindo pavyduliauti. Bet jeigu jūs būtumėt pažinojęs Larisą, jūs mane suprastumėt. Ji buvo visai kaip vaikas, neprisitaikiusi prie gyvenimo, kvailutė, patikli ir lengvabūdė. Tam tikra prasme aš žiūrėjau į ją ne kaip vyras, o kaip tėvas. Tėvai netikrina savo vaikų, jie tik nori įsitikinti, kad jiems nieko blogo nenutiko. Aš suprantamai paaiškinau?

— Visiškai, ačiū.

Velniai griebtų, tas biznierius su smokingu rengiasi kada nors prisipažinti, kad jo žmona buvo narkomanė, ar taip ir tapys ją kaip šventąją? Ačiū Seriožai Zarubinui, jis neužmiršo netyčia išsprūdusios Liubos Kabalkinos frazės ir perspėjo Korotkovą, kad Valerijus Riteris kruopščiai slepia savo mylimos sutuoktinės nuodėmę. Jau aštunta ryto, Korotkovas nemiegojo visą naktį, akyse smėlis, ausyse ūžia, galvoje maždaug tas pats, kas lieka ant šaligatvių po audringų liaudies švenčių. Bet juk ir Riteris nemiegojo. Pirma jį kamavo klausimais apylinkės sekliai, paskui jis kartu su Korotkovu atvažiavo į Petrovką. Paleisti jo namo kol kas buvo negalima — radęs žmonos lavoną ir iškvietęs miliciją vyras yra pirmas kandidatas į įtariamuosius. Kodėl jis užsispyręs nieko nesako apie narkotikus? Juk tai gera versija: nužudė kažkas iš atsitiktinių pažįstamų, kurių narkomanai paprastai turi į valias. Jei Riteris nužudė savo žmoną,

tai apie narkotikus turėtų kalbėti visų pirma, kad taip nukreiptų nuo savęs įtarimą.

O jis nekalba. Ar ne todėl, kad užmušė būtent jis ir būtent dėl tų pačių narkotikų? Per operatyvininkų rankas praėjo daugybė tokių atvejų, kai praradusios viltį ir kantrybę žmonos žudė savo narkomanus vyrus, nes išseko visos jų fizinės ir dvasinės jėgos...

Na, ir kuris iš jų pavargs ir pasiduos pirmas? Korotkovas, kuriam nusibos apsimetinėti, kad jis nieko nežino, ar Riteris, kuris supras, kad toliau slėpti negalima?

— Ką jūs pažįstate iš žmonos draugų?

— Nieko.

— Taip nebūna, — paprieštaravo Korotkovas.

— Būna. Lara turėjo daug draugių, ji su jomis be galo kalbėdavosi telefonu, susitikinėdavo, jos ateidavo pas ją į dirbtuvę. Bet aš jų nepažįstu. Tai ne mano žmonės.

— Štai kaip?

Ir Korotkovas tuoj pat mintyse papriekaištavo sau, kad negalėjo susilaikyti nuo kandumo. Negalima taip, su tavimi — nukentėjusiosios vyras, žmogus, prieš kelias valandas netekęs žmonos. Kad ir kuo tu jį įtartum, jis tau kol kas tik nukentėjusiosios vyras.

— Būtent taip. Larisa jaunesnė už mane aštuoneriais kalendoriniais metais, o iš tikrųjų tarp mūsų buvo kur kas didesnis amžiaus skirtumas. Aš jums jau aiškinau. Mentalitetu ir jausmų branda ji buvo ne daugiau kaip aštuoniolikos dvidešimties metų. Ir jos pažįstamų ratą sudarė tokie pat lengvabūdžiai ir bohemiški berneliai ir mergelės. Aš neturiu apie ką su jais kalbėtis.

— Ar Larisa Sergejevna jums dėl nieko nesiskundė? Gal jai grasino, reikalavo pinigų? Boheminis jaunimas, kaip jūs juos pavadinote, paprastai neturi pinigų, o čia jų draugės vyras verslininkas — atsirado pagunda.

Riteris minutėlę susimąstė, ir tai buvo ne ta pauzė, kurios reikia, kad susikauptum, prieš atsakydamas į netikėtą ir nemalonų klausimą. Jis iš tikrųjų mąstė apie tai, ką išgirdo.

— Taip, pagundų yra, — lėtai tarė jis. — Aš apie tai nebuvau pagalvojęs. Lara niekada nesuteikė preteksto taip manyti. Bet gali būti... Gali būti.

— Larisa Sergejevna turėjo pinigų?

— Savų ne, bet aš visada pakankamai jai duodavau.

— Pakankamai — tai kiek?

Ramiai, Korotkovai, ramiai. Laikykis ir stenkis nepurkšti ir nepykti, kai tau dabar pasakys sumą. Tau su savo atlyginimu visiškai pakanka, kai piniginėje turi porą šimtų rublių, kurių užtenka pigioms cigaretėms, neskaniems pietums užkandinėje ir benzinui, jei nereikia išvažiuoti iš miesto. Pono Riterio mastai kiti.

— Lara išleisdavo maždaug du tris tūkstančius dolerių per mėnesį, jei nepirkdavo brangių pirkinių.

Koks įdomus žmonių gyvenimas... Trys tūkstančiai dolerių per mėnesį — tai smulkmena, kišenpinigiai. Tai kas gi tada „brangūs pirkiniai"? Sabalų kailiniai už trisdešimt tūkstančių? Ar mašina už septyniasdešimt penkis? Neniršk, Korotkovai, neniršk, tai ne pirmas ir ne paskutinis turtingas žmogus tavo kabinete, seniai turėjai priprasti. Jei tu moki ne tik gaudyti nusikaltėlius, bet ir dar kažką daryti, tai eik ir užsidirbk tuos pinigus. Nemoki — gaudyk nusikaltėlius ir nesiskųsk, kad už tai mažai moka.

— O brangūs pirkiniai... Aš norėjau paklausti, ar negalėjo taip būti, kad gavusi pinigų brangiems pirkiniams, Larisa Sergejevna atiduodavo juos, pavyzdžiui, šantažuotojui arba, atleiskit, meilužiui?

— Aleidžiu, — pirmą kartą per pokalbį Riterio veide pasirodė kažkas panašaus į šypsenėlę. — Visus brangius pirkinius Lara pirko kartu su manimi. Ir visi tie daiktai yra namuose, jie niekur nedingo, vadinasi, nebuvo niekam padovanoti ar parduoti.

— Bet trys tūkstančiai dolerių kiekvieną mėnesį — tai labai ženkli suma, ypač boheminiam jaunimui. Ar negalėjo būti, kad jūsų žmona už tuos pinigus kažką išlaikė? Net už tūkstantį dolerių trijų keturių žmonių šeima gali gyventi be didelių rūpesčių, o jau už tris... Galbūt ji kažką išlaikė, draugę ar draugą, o paskui tam žmogui prireikė didelių pinigų, jis ėmė reikalauti, kad Larisa Sergejevna jų gautų, o ji atsisakė. Štai ir priežastis konfliktui ir žmogžudystei. Galėjo taip atsitikti?

— Teoriškai — taip, galėjo. Bet ne mano žmonai.

— Kodėl?

— Todėl... Jūs, Jurijau Viktorovičiau, kainose orientuojatės?

— Labai apytikriai. Ką jūs turite galvoje?

— Aš turiu galvoje kainas tų reikmenų, kuriuos reguliariai perkasi jaunos moterys. Kam jos leidžia pinigus. Už kremą veidui galima mokėti trisdešimt rublių, o galima ir du su puse tūkstančio. Tai yra aštuoniasdešimt dolerių. Galima pirktis rudeninius batus už tris šimtus rublių, o galima ir už šešis šimtus dolerių iš driežų ar pitonų odos. Galima nusipirkti rankinuką už penkis šimtus rublių ir naudotis juo kelerius metus, kol suplyš. Larisa pirkdavosi rankinukus ir batelius prie kiekvieno palto, lietpalčio ar striukės, prie kiekvieno kostiumėlio ir sarafano, ji norėjo, kad jos drabužiai būtų tinkamai suderinti. Ir visa tai, patikėkit, buvo nepigu. Tie trys tūkstančiai dolerių išeidavo jai vienai, ji nebūtų galėjusi net žvirblio išmaitinti.

{domiai jūs pasakojate, Valerijau Stanislavovičiau, o už kokius gi pinigus ji pirkdavosi narkotikus? Meilužis duodavo? Beje, labai galimas daiktas. Reikėtų pasirausti amžinatilsį asmeniniame gyvenime, bet vyras čia būtų prastas pagalbininkas. Čia reikia draugių. Ir... namų darbininkės. Kaip ten Koliai Selujanovui sekasi?

Riterių namų darbininkė, penkiasdešimtmetė Rima Ivanovna Lesniak, Selujanovą maloniai nustebino. Jis, prisižiūrėjęs filmų ir prisiskaitęs knygų, buvo įsitikinęs, kad teks susidurti su fanatiškai atsidavusiu šeimai žmogumi, pasirengusiu atiduoti gyvybę, kad tik nė šiukšlelė iš trobos neišskristų. Bet čia buvo visai kitas atvejis.

Rima Ivanovna dirbo pas Riterius beveik dvidešimt metų. Ir visus tuos metus nuožmiai nekentė paties šeimininko Stanislavo Otovičiaus ir jo žmonos Ninos Maksimovnos. Vienintelis, kuriam ji jautė simpatiją, buvo jų sūnus Valerijus. Ir tai tik iki tol, kol jis vedė Larisą. Netrukus po vestuvių Valerijus pasikeitė ir namų darbininkei tapo tokiu pat antipatijos objektu, kaip ir jo tėvai.

Be to, Rima Ivanovna nepateisino Selujanovo vilčių, jog bus paprasta kaimo tetulė, kaip kad jis įsivaizdavo visas namų darbininkes. Ji buvai visiškai kitokia. Ir... labai neprasta.

Jie kalbėjosi erdviame Riterių bute, sėdėdami milžiniškoje virtuvėje. Tuo pat metu Miša Docenka svetainėje kalbėjosi su Valerijaus Stanislavovičiaus motina.

— Man tai seniai jau tapo savotišku žaidimu, tarsi spręstum kryžiažodžius ar rebusus. Kuo daugiau nuo manęs slėpė, tuo įdomiau buvo iš smulkių detalių ar netyčia pasakytų žodžių atkurti, kas slepiama. Ši intelektuali veikla padėjo man iškęsti tą pažeminimą, kurį aš nuolat patirdavau. Na, žinoma, moka man labai gerai, šito nepaneigsi. Tokiais darbais nesišvaistoma.

Rima Ivanovna, aukšta, liesa, trumpai kirptais žilais plaukais, kalbėjosi su Nikolajumi, jausdama neabejotiną malonumą, ir vis pylė jam arbatos, siūlė tai pyragėlių, tai tešlainių, net sumuštinių. Selujanovui labiau pasisekė, negu Jurai Korotkovui, jam nereikėjo kas sekundę klausinėti, Rima pasakojo pati ir pasakojo taip, kad miela buvo klausytis.

— Stanislavas Otovičius ir Nina Maksimovna su manimi visada griežtai laikėsi distancijos, aš jiems buvau ne žmogus, o naudingas daiktas namų ūkyje. Štai jums tik vienas įrodymas: nė karto per visus tuos metus jie nepasidomėjo, kada mano gimimo diena, ir manęs nepasveikino. Ir apskritai nė vienos dovanos per jokias šventes. Sutikite, mielas Kolia, tai daug pasako.

— Tai jau, — sutiko mielas Kolia, kuris tokiu familiariu tonu buvo visiškai patenkintas. Kuo trumpesnė distancija, tuo daugiau pasitikėjimo, o kuo daugiau pasitikėjimo, tuo daugiau informacijos. Ką ir reikėjo įrodyti. — Jūsų pyragėliai, Rima Ivanovna, tiesiog nuostabūs, gyvenime nesu tokių valgęs.

— Beje, irgi šį tą reiškiantis momentas, — tuoj pat pasigavo ji. — Nesigirdama pasakysiu, kad aš gera kulinarė. Man visi tai sako. Visi, išskyrus šeimininkus. Patiekiu į stalą, pasako — ačiū, Rima, ir viskas, daugiau nė žodžio. Tai yra ačiū, kad pagaminai ir padavei, o kad pagirtų, pasakytų, kad labai skanu ir kokia aš šaunuolė, čia jau jiems liežuvis neapsiverčia. Lyg būčiau bedvasis daiktas ir šilti dėkingumo žodžiai man nereikalingi. Valerijus buvo ne toks, visada klausdavo, kaip aš jaučiuosi, jei pastebėdavo, kad aš blogai atrodau, o ir mano patiekalus girdavo. Žinot, kaip būdavo juokinga, — nusišypsojo ji, kažką prisiminusi, — visi sėdi prie stalo, valgo, Valerijus valgį giria, man dėkoja, o Nina Maksimovna žiūri į jį tokiu žvilgsniu, kad nors pasikark. Ir Stanislavas Otovičius rau-kiasi nepatenkintas. O Valerijui tas pats. Jis juk žinojo, kad tėvams tai nepatinka, bet vis tiek darė savaip. Toks charakteris.

— O kas gi atsitiko, kai jis vedė? Jūs sakėte, kad jis pasidarė toks pat, kaip motina.

— Na, taip. Šeimininkai turėjo tokį įprotį — jei kažkas šeimoje ne taip, mane tuoj išsiunčia namo. jei atsiranda grėsmė, kad prasidės rimtos kalbos, kaip dabar sakoma — diskusijos, ir galbūt pakeltu tonu, tai man esant niekad tų kalbų nepradėdavo. Viskas, Rima, ačiū, jūs šiandien laisva. Net jei aš būdavau kažkokio darbo nebaigusi, vis tiek manęs paprašydavo išeiti. Labai dažnai taip atsitikdavo, kai Valerijui sukako keturiolika, ir tai tęsėsi iki pat instituto. Stanislavas Otovičius norėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis, kad taptų jeigu jau ne dailininku, tai bent menotyrininku, bet Valerijaus paveikti neįmanoma, jis nieko neklauso, išskyrus save patį. Čia tokios perkūnijos griaudėjo! Nina Maksimovna visada būdavo Valerijaus pusėje, o šeimininkas tai su ja, tai su sūnumi barasi.

— Iš kurgi jūs sužinojote, kad būdavo barniai, jeigu jus išsiųsdavo? — paklausė Selujanovas, kąsdamas pyragėlį, šįsyk su grybais.

Iš tikrųjų nepaprastai skanus. Kaip galima buvo dvidešimt metų valgyti tokius pyragėlius ir nė karto jų nepagirti? Galva neišneša!

— Šerlokas Holmsas pasakytų, kad tai dedukcinis metodas, — Rima Ivanovna šelmiškai pažvelgė į Kolią. — Šeimininkė kiekvieną kartą baisiai susijaudindavo, jai prasidėdavo migrena ir porą dienų nepraeidavo, o berniukui kad nors kas — linksmas, ramus. Ir štai įsivaizduokite, mane išsiunčia namo, aš ateinu kitą dieną ir randu šeimininkę, kenčiančią nuo migrenos, juodą kaip debesį šeimininką ir visiškai gyvenimu patenkintą berniuką. Ką man apie tai galvoti?

— Ir ką gi? — paklusniai pakartojo klausimą Selujanovas.

— Kad buvo skandalas, tai juk akivaizdu. Be to, jei abu tėvai už kažkokį prasižengimą būtų puolę vaiką, tai šeimininkai būtų buvę kartu, o berniukas jaudintųsi ir bijotų. Šeimininkei, sakysim, migrena, o šeimininkas šalia jos triūsia, vandens atsigerti jai nešioja, kompresus keičia, tabletėmis girdo ir visa savo povyza rodo, štai atseit, netikėli, prie ko tėvus privedei. Bet ne — šeimininkai pyko kiekvienas atskirai. Imkim kitą variantą: šeimininkas barasi su šeimininke tarpusavyje, o vaikas niekuo dėtas. Ar būtų tada berniukas ramus ir linksmas, žinodamas, kad tarp tėvų vyksta kažkas baisaus ir nesuprantamo, su riksmais ir grasinimais skirtis? Ne, nebūtų. Lieka viena: Stanislavas Otovičius bara sūnų, o motina jį gina. Paskui šeimininkai pyksta kiekvienas savo kampe, o berniukas žino, kad mama jį visada apgins, todėl jam nebaisu. Na, o pretekstai skandalams — tai visiškai paprasta... Aš juk tarnaitė, turiu tvarkyti namus ir panašiai. Kas, jeigu ne aš, gali žinoti, kuo berniukas užsiima savo kambaryje, kas jo lentynose, ant rašomojo stalo, po stalu ir ant spintelės. Kas, jeigu ne aš, kasdien mato, kokios knygos iš tikrųjų reguliariai vartomos, o kokios kaip stovėjo lentynose taip ir stovi neliestos, ir skirtukas visada toje pačioje vietoje.

Visa tai buvo įdomu, bet kol kas ne apie tai. Visos tos istorijos vyko tada, kai Valerijus Riteris mokėsi mokykloje ir ruošėsi stoti į institutą, o Selujanovą labiau domino šeimos gyvenimas po to, kai jaunasis šeimininkas vedė.

— Po to, kai Valerijus atsistojo ant savo kojų ir šeimininkas suprato, kad sūnus pasielgė, kaip norėjo, ir nieko čia nepadarysi, jis nuo berniuko atstojo. Nutolo ir nuo šeimininkės. Stojo lyg ir kažkokia taika, visi apsiramino, niekas su niekuo nesipyko. Maždaug penketą metų manęs nei iš šio, nei iš to namo nesiuntė, suprantat, mielas Kolia?

Mielas Kolia suprato. Vadinasi, maždaug penkerius metus šeimoje nebuvo nė vieno skandalo. O jei ir buvo, tai vėlai vakare ar anksti iš ryto, kai namų darbininkės namuose nėra.

— Paskui Stanislavas Otovičius numirė, ir beveik tuoj pat pasirodė Larisa. Valerijus su ja per laidotuves ir susipažino, ji buvo šeimininko mokinė. Maždaug pusę metų jie buvo sužadėtiniai, paskui susituokė, o po kokių trijų mėnesių prasidėjo.

— Vėl pradėjo namo siųsti? — spėjo Selujanovas.

— Vėl, bet ne visai, — pratarė Rima Ivanovna mįslingai. — Čia viskas buvo kitaip. Visų pirma, Valerijus. Jis, ne taip kaip tėvai, ponaičiukas niekada nebuvo ir distancijos su manimi nesilaikė, o kad šeimininkai dėl to pyko, jam buvo nusispjauti. O dabar ir jis pradėjo taip pat elgtis: Rima, šiandien jūs laisva. Mano pietūs dar verda, pyragai orkaitėje, skalbimo mašina sukasi — nieko neklauso. Eikit, girdi, Rima, ir ryt jums taip pat laisva diena. Kokia laisva, kai ryt šiokiadienis? Mano laisvadieniai — šeštadienis ir sekmadienis, kaip ir visų normalių žmonių. Ne, Rima, ryt neateikit. Ir taip pasižiūrės, kad aš suprantu: tikrai geriau jau neateiti. Tai antra. Anksčiau mane tik per skandalus išsiųsdavo, o dabar jau dviem dienoms atsikratydavo.

— Labai įdomu, — paskatino ją Selujanovas. — Ir jūs supratote, dėl kokios priežasties?

— Tai nejau nesupratau! — prunkštekėjo ji. — Aš juk tarnaitė, mielas Kolia, o ne svečias šiuose namuose. Visos šiukšlės pro mane praeina, beje, ir visi lovos skalbiniai. Paaiškėjo, kad Larisa narkomanė ir niekam tikusi žmona. Kai tik ji pasileidžia „laisvai skristi", tuoj mane iš namų lauk, kad nematyčiau, ką ji išdarinėja. Tegul Valerijus man atleidžia, aš vis tiek pasakysiu, nes Larisą nužudė ir tai jau yra rimta. Iš paklodžių visada aišku, ar ant jų miega, ar dar kažką daro. Aš lovos skalbinius keičiu kas savaitę. Galiu jums, mielas Kolia, visiškai tiksliai pasakyti, kad naktį kaip sutuoktiniai jie praleisdavo vieną kartą per du tris mėnesius, o gal ir rečiau. Ir nepamirškim, kad jai dvidešimt penkeri, jam trisdešimt treji, ir susituokę jie šiek tiek daugiau nei dveji metai. Kaip jums tai atrodo?

— Blogai, — visiškai nuoširdžiai sutiko Kolia. — O kodėl jūs nusprendėte, kad Larisa buvo narkomanė?

— Daug proto čia nereikia. Pakanka rūpestingai tvarkyti butą ir mokėti skaityti.

Aišku. Na, ir tetutė ta Rima Ivanovna! Lobis, o ne liudininkė. Jei visi tokie būtų, neliktų problemų atskleidžiant nusikaltimus.

— Ar prisimenat, kokių preparatų pakuočių jūs rasdavot?

— Visų pirma, atsimenu, o antra — štai! — ji triumfuodama ištraukė iš gražios prijuostės kišenės tuščią tamsaus stiklo buteliuką. — Kai vakar vakare Valerijus paskambino ir pasakė, kad Larisa nužudyta, Nina Maksimovna pradėjo blaškytis, o aš, nieko nelaukusi, nuėjau į miegamąjį ir patikrinau spintelę prie Larisos lovos. Aš juk žinojau, kad jūs ateisit ir manęs klausinėsite. Larisa buvo netvarkinga, tuščių pakuočių ir buteliukų niekada pati neišmesdavo, tai į spintelės stalčiuką įkišdavo, tai vonioj palikdavo, tai chalato kišenėje pamiršdavo.

O velnias, dar vienas rūpestis! Reikia įforminti paimtą daiktinį įrodymą, nes paskui gali kas nors prikibti: iš kur buteliukas, gal operatyvininkai jį patys gatvėje rado... Pats Selujanovas skambinti tardytojui negali, jis oficialiai į bylą tiriančią grupę neįtrauktas, juk turi savų interesų — tai Liuba Kabalkina. Gerai, dabar jis paskambins Korotkovui, tegul šis sukasi pats. O preparatėlis stiprokas. Ir 224 ^{ne iš} Pigiųjų-

— Rima Ivanovna, aš girdėjau, kad Stanislavas Otovičius buvo tris kartus vedęs. Tai tiesa, ar žmonių apkalbos?

— Tiesa, tiesa. Apie pirmąją jo žmoną aš nieko nežinau, tai buvo labai seniai, o antroji buvo aktorė. Nina Maksimovna kaip tik trečioji ir yra.

— Ir su visomis jis turėjo vaikų?

— Ne, su pimąja neturėjo, o su aktore turi dukrą Anitą. Valerijus labai su ja draugauja, tik pastaraisiais mėnesiais ji kažkodėl pas mus nesilanko.

— Kodėl? Susipyko?

— Dieve saugok, jie telefonu visą laiką kalbasi. Jei nėra Valerijaus, Anita šnekasi su šeimininke. Jie tapo tarsi viena šeima. Anksčiau, Stanislavui Otovičiui gyvam esant, to nebuvo, o kai jis mirė, Anita vėl visą šeimą subūrė — negerai, sako, kai giminės gyvena kaip svetimi.

— Teisingai, — vėl sutiko Selujanovas, nekantraudamas išgirsti, kada gi Rimos Ivanovnos pasakojimuose pasirodys Liuba Kabalkina. — Vadinasi, toji Anita suartėjo su Riterių šeima, taip?

— Suartėjo. Ir net pasiekė, kad Nina Maksimovna ir jos motina, na, buvusi aktorė, pradėjo šiek tiek bendrauti. Iki to jos net nepažinojo viena kitos. Žinoma, draugėmis jos netapo, tai jau suprantama, bet su šventėmis, su gimtadieniais viena kitą sveikina, dovanomis per Anitą dalijasi.

— O ką buvusioji aktorė? Taip daugiau ir neištekėjo? — atkakliai lenkė į savo pusę Nikolajus.

— Kodėl gi, ištekėjo. Iš antrosios santuokos ji ir dukterį turi, tokio pat amžiaus kaip Valerijus, tik keliais mėnesiais vyresnė. Liubaša. Puiki mergaitė! Ji dabar irgi su Valerijum draugauja ir pas mus svečiuojasi.

Tai jau, puiki mergaitė. Trisdešimt treji metai, firmos finansų direktorė, du vaikai, susijusi su žmogžudyste. Irgi mat mergaitė...

— O Larisa su jomis draugavo? Kokie apskritai buvo jų santykiai?

— O jokie. Jos Larisai buvo neįdomios. Ir ji joms. Kai Anita arba Liuba ateidavo, Lara pasėdėdavo su jomis gal dvidešimt minučių, daugiausiai pusvalandį, o paskui išeidavo. Net ir aš matydavau, kad jai su jomis nuobodu. Anitą ji vadino sene, vis dėlto dvidešimties metų skirtumas, o Liubašą — perekšle.

— Kodėl perekšle? — susidomėjo Selujanovas.

Jam buvo įdomu viskas, kas siejosi su Kabalkina.

— Ji apkūnutė tokia, storuliuke, su dviem vaikučiais, tai ji tik apie juos ir kalbėdavo, na, pats suprantat, mylinti motina. Aš, pavyzdžiui, klausydavausi su malonumu, ir Valerijus, rodos, taip pat. O štai Anitą tai erzino. Ji pati vaikų neturi ir dėl to jaudinasi, tai todėl jai, matyt, skaudu klausytis apie svetimus. Ir apskritai Liubaša tokios geros širdies, dėl visų jaudinasi, visais rūpinasi, visiems padeda. Už tai Larisa ir vadino ją perekšle. Negera ji buvo, Larisa. Žmonių nemylėjo.

— O vyrą? — išsprūdo Selujanovui.

Ir čia jis pataikė. Visiškai netikėtai, visai nesistengdamas pataikyti į konkretų taikinį. Tiesiog liežuvis savaime suplakė, pasiduodamas inercijai pašnekesio, kuriam negalima leisti užgesti, ir kiekvieną atsiradusią pauzę reikia kuo greičiau užpildyti kokia nors replika.

Rima Ivanovna įdėmiai į jį pasižiūrėjo.

— Ilgokai jūs, mielas Kolia, tą klausimą taupėt, aš jau maniau, kad taip niekada ir nepaklausit.

— O reikėjo?

— Būtinai. Tai štai, Larisa Valerijaus niekada nemylėjo. Ji jo negalėjo pakęsti. Neklauskite, iš kur aš žinau. Žinau — ir tiek. Aš tarnaitė ir žinau apie savo šeimininkus tą, ką jie patys apie save ne visada žino.

— Gerai, aš neklausiu, — paklusniai atsakė Nikolajus, tačiau pats sau tyliai pagalvojo: „Kol kas ne, bet paskui būtinai paklausiu". — Kodėl gi Larisa už Valerijaus ištekėjo, jeigu nemylėjo?

— Kad jis ją prastumtų. Kad darytų jai reklamą, kad mokėtų už straipsnius apie ją, kad mokėtų ir už visa kita. Argi tai neaki-vaizdu? Jis beldžiasi į užsienį su reikalais ir būtinai nuveža porą Larisos darbų į kokį nors saloną, gal kas pastebės. Arba dovanoja jos paveikslus įtakingiems žmonėms ir prašo, kad šie būtinai, progai pasitaikius, ją pareklamuotų. Valerijus iš kailio nėrėsi, kad kaip nors Larisą prastumtų. O kas gi dar šitai darytų? Tik dėl to ji už jo ir ištekėjo. Grynas savanaudiškumas. Jis ir dirbtuvę Čystyje Prūdų bulvare nupirko, kad ji turėtų vietą savo nemirtingiems paveikslams kurti.

Rimos Ivanovnos balse pasigirdo neslepiamo skepsio gaidelė, ir Selujanovas tuoj pat prikibo prie pastarųjų jos žodžių.

— Jūs norite pasakyti, kad Larisa nebuvo talentinga dailininkė?

— Aš noriu pasakyti, kad visiškai neaišku, ką ji toje savo dirbtuvėje iš tikrųjų darė. Galbūt ji ir talentinga, aš to neišmanau, bet viena kitam netrukdo, tiesa, mielas Kolia? Galima būti beprotiškai talentingai ir tuo pat metu vedžiotis į dirbtuvę meilužius ir vaidinti, kad tu stropiai tapai paveikslą.

— Ak, netgi šitaip, — nutęsė Selujanovas. — Vadinasi, Larisa turėjo meilužį?

— Na, aš nežinau, meilužis ar meilužė, šituose šiuolaikiniuose jūsų papročiuose dabar nesusigaudysi.

— Stop, stop, stop, Rima Ivanovna, tik nereikia apsimetinėti visiškai tamsia, kvaila ir nieko neišmanančia boba. Jūs man jau ne kartą pademonstravote savo intelekto jėgą ir nepaprastą pastabumą. Vadinasi, Larisa buvo lesbietė?

— Nežinau, nenoriu apkalbinėti, bet jei žmona nemiega su savo vyru ir tuo pačiu jai visą laiką skambina kažkokios moterys, kurios neprisistato ir neprašo nieko perduoti, tai kelia tam tikrų minčių. Kiekviena normali moteris, ypač jauna, turi draugių. Kodėl nė viena iš jų niekada nėra buvusi mūsų namuose, ką, mielas Kolia? Kodėl Larisa nesikvietė jų į svečius? Kodėl ji jas slėpė nuo vyro ir anytos? Aš jums pasakysiu, kodėl. Todėl, kad bijojo, jog bet kam, kas pamatys jas kartu, iškart viskas bus aišku.

Taigi narkomanė, lesbietė ir dar savanaudė. Nieko sau kok-teiliukas. Tokį išgėrus, per mažai nepasirodys. Ir kur tokiomis aplinkybėmis ieškoti žudiko, nušovusio Larisą Riter iš pistoleto „Beretta"? Tarp narkomanų, okupavusių Maskvą? Tarp lesbiečių, kurių irgi nemažai? Ar artimoje aplinkoje, šeimos „taip sakant" rate, nes jos išdaigos visiems mirtinai įgriso? Ir visų pirma vyrui, kuris, jei tikėtumėm visažine namų darbininke Rima Ivanovna, sukišo krūvą pinigų savo netikėlės sutuoktinės reklamai.

Korotkovas pasidavė pirmas. Tiesą sakant, po Kolios Seluja-novo skambučio galima buvo ne slėpti, o apsimesti naiviu ir klausinėti. Tą jis ir padarė.

— Valerijau Stanislavovičiau, jūsų žmona sirgo?

— Kuo? — nustebęs paklausė Riteris.

— Nežinau. Kažkuo. Kokiomis nors ligomis.

— Ne, Larisa buvo visiškai sveika, ji juk jauna moteris, iš kur tos ligos.

— Kiek man yra žinoma, ji vartojo vaistus...

Korotkovas pasižiūrėjo į lapelį su Selujanovo padiktuotais pavadinimais tų preparatų, kurių pakuotes rasdavo budrioji Rima Ivanovna, ir neatitraukdamas akių nuo užrašų juos perskaitė.

— Kodėl Larisa Sergejevna visa tai vartojo, jeigu niekuo nesirgo?

Riteris tylėjo. Jis buvo pasirengęs bet kam, tik ne tam.

— Vadinasi, taip, Valerijau Stanislavovičiau. Jūsų žmona buvo narkomanė, bet jūs kažkodėl atkakliai bandote tai nuslėpti. Nesuprantu kodėl. Norite supainioti tyrimą? Jos narkomanija leidžia nagrinėti net keletą versijų, aiškinančių žmogžudystę, o jūs tylite. Argi jūs nenorite, kad mes rastumėm žudiką? Jūsų elgesį galima suprasti tik vienu atveju — jeigu jūs pats ją nužudėte. Ar taip ir buvo?

— Ne, ne taip, — nė akimirkos nedelsdamas, tvirtai atsakė Riteris. — Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti. Jūs teisus, aš elgiuosi kvailai. Bet mūsų šeimoje visada buvo priimta šiukšlių iš trobos neišnešti. Aš įpratau slėpti Larisos... polinkį... Apie jį žinojo tik motina ir mano vyresnioji sesuo, net namų darbininkė nežinojo.

„Kurgi ne, nežinojo tavo namų darbininkė", — kažkodėl piktdžiugiškai pagalvojo Korotkovas. Jis prisiminė viską, ką jam pašnibždom greitakalbe papasakojo Selujanovas, ir staiga sustingo nuo minties, kuri iki šiol nebuvo atėjusi jam į galvą. O jei priežastis ne narkomanija, bet pavydas? Kas, jei Larisa Riter buvo nėščia, o vyras tiksliai žinojo, kad ne nuo jo, nes nuo paskutinių jų intymių santykių praėjo labai daug laiko? Ir apskritai, jeigu jie retai mylėjosi, tai terminai galėjo nesutapti ir tai lengvai apskaičiuojama. Namų darbininkė tikina, kad sutuoktiniai Riteriai intymiai santykiaudavo ypač retai, bent jau miegamajame. Nors daug ko ji galėjo nežinoti ir net neįsivaizduoti. Galbūt ji mano, kad mylimasi tik lovoje ir niekur kitur... Bet patikrinti verta.

— Valerijau Stanislavovičiau, mano klausimas gali atrodyti netaktiškas, bet patikėkite, aš jį paklausiu ne iš tuščio smalsumo. Jūs vedęs... seniai?

— Dveji metai. Dveji su puse, — kažkodėl patikslino Riteris.

— Ir jūs neturite vaikų. Kodėl?

— Kokie gi gali būti vaikai, kai žmona narkomanė? — atsakė jis klausimu j klausimą.

Ką gi, logiška. Kažkodėl Korotkovas pats apie tai nepagalvojo.

— Kodėl jūs žmonos negydėte? Jūs kreipėtės j daktarus?

— Ne. Aš jums jau aiškinau — negalėjau leisti, kad tai viešai pasklistų.

— Jūs sakėte, kad jūsų šeimoje tai nepriimta. „Negalėjau leisti" — sutikite, kad tai šiek tiek skiriasi. Taigi kodėl, Valerijau Stanislavovičiau?

— Aš jums viską paaiškinau. Daugiau neturiu ką pridurti. Jeigu jūs manote, kad aš kaltas, jog neverčiau Larisos gydytis, aš tą priekaištą priimu. Bet su mano žmonos žmogžudyste tai neturi nieko bendro. Jurijau Viktorovičiau, aš labai pavargau.

— Aš irgi, — atsiduso Korotkovas. — Tardytojas pavedė man supažindinti jus štai su šiuo dokumentu.

— Kas tai?

Riteris pasitrynė akis, tarsi blogai matytų, ir buku žvilgsniu įsispitrijo į blanką.

— Tai pasižadėjimas neišvykti. Tardytojas šiuo metu turi pagrindo įtarti jus nužudžius savo žmoną.

— Bet kodėl?

— Nežinau, Valerijau Stanislavovičiau, — įžūliai sumelavo Jura, — matyt, jam žinoma kažkas tokio, ko aš nežinau. Aš tokio pagrindo nematau, bet tardytojas geriau išmano, jis viršininkas, kaip jis pasakys, taip ir bus. Mes štai su jumis čia šnekamės, o tuo metu visa grupė operatyvininkų apklausia kitus liudininkus. Turbūt jie gavo kažkokios naujos informacijos. Gaila, bet nieko aiškesnio aš jums negaliu pasakyti.

— Aišku, — ramiai atsakė Riteris. — Man reikia pasirašyti?

— Taip, pasirašykite, prašau, štai čia, kad susipažinote. Iš miesto prašau niekur nevažiuoti, net į vasarvietę, antraip jus gali sulaikyti ir areštuoti. Tikiuosi, jūs nesuplanavot komandiruotės į užsienį ir neturėtumėt išskristi tiesiog šiandien?

Nors ir labai pavargęs, Korotkovas vėl nesusilaikė nuo kandžios pastabos.

— Aš turiu skristi rytoj. Bet tai nieko nereiškia, aš atšauksiu kelionę. Vietoj manęs skris mano pavaduotojas.

Riteris paėmė nuo stalo rašiklį ir greitai pasirašė. Judesiai tvirti, rankos nedreba. Korotkovas manė, kad Riteris būtinai dokumentą pasirašys savo rašikliu, išsitrauks iš vidinės kišenės kažką tokio firminio, kainuojančio pašėlusius pinigus, kaip kad dažnokai daro pasiturintys žmonės, kuriems prie pigių valdiškų raštinės reikmenų bjauru net prisiliesti. Bet paskui susivokė, kad Riteris su smokingu, jis tiesiai iš vakarėlio, o smokinguose paprastai rašikliai nelaikomi. Ir jokio pasibjaurėjimo jo veide Jura nepastebėjo.

Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Kolia Selujanovas jau turėjo būti pas Anitą Volkovą, vyresniąją Riterio seserį. Vadinasi, sielvartaujantį našlį galima paleisti. Jeigu jis ir bandys dėl kažko sesutę įspėti, vis tiek jau bus per vėlu. Motina, namų darbininkė ir madam Kabalkina jau apklaustos, tuoj atvažiuos Docenka ir Zarubinas, ir kol grįš Selujanovas, galima susirietus ant kėdučių pasnausti. O kai pasirodys Kolia, pasikeisim įspūdžiais ir viską aptarsim.

Korotkovas pasirašė Riterio leidimą, kelias sekundes žiūrėjo į užsivėrusias paskui jį duris, paskui ryžtingai surinko tardytojo Olšanskio numerį. Turbūt šįryt gal dešimtą kartą. Ir mažiausiai penktą per tą laiką, kai kalbėjosi su Riteriu. Kiekvieną kartą reikėjo prašyti, kad jis išeitų į koridorių, bet Riteris net nesusiraukdavo, įdomu, ar jis taip gerai supranta milicijos darbo specifiką, ar mano, kad kareivis ant utėlės pykti neturi, nes kokia gi prasmė ant jos pykti? Utėlė ir yra utėlė — besmegenis ir nenaudingas padaras, bet jeigu jau ji egzistuoja, tenka iškęsti.

— Konstantinai Michalyčiau, čia vėl aš. Ar dar neturit žinių iš medikų?

— Koks tu, brolau, greitas, — geraširdiškai sududeno į ragelį tardytojas. — Pagrindinė išvada bus vakare, o visokiai tenai biochemijai prireiks daugiau laiko. Buteliuką iš Riterių namų darbininkės aš paėmiau. Tu man pasakyk, kodėl kartu su tavo Miša Selujanovas maišosi? Jis juk metai laiko iš jūsų išėjęs. Vėl saviveikla užsiima?

230 ^— Kaip galima, Konstantinai Michalyčiau, — nuoširdžiai pasipiktino Jura. — Kolia tiria žmogžudystę, kurioje figūruoja Kabalkina, štai jis ir...

— Kas tokia? — pertraukė jj Olšanskis. — Ir kuo čia dėtas Riteris?

— Tai ilga istorija, taip sakant, šeimos saga.

— O tu papasakok, aš vis tiek mašina važiuoju, neturiu kur skubėti.

Korotkovas papasakojo. Olšanskis — normalus diedas, nuo jo nėr ką slėpti.

— Taip, tiesiog kažkokia šeimos nelaimė, — išklausęs sutrumpinto iki reziumė šeimos sagos varianto, apgailestavo tardytojas. — Kur jūsų Kamenskaja?

— Ji serga, koją susilaužė.

— Na, žinai, brolau, koja — ne smegenys. Jeigu tu ją įtrauksi, aš neprieštarausiu.

— Tai kad Afanasjevas...

— ...tai ne Gordejevas, — pašaipiai vėl pertraukė Olšanskis. — Žinau, gali nepasakoti. Bet ir mes su tavimi ne pirmi metai kartu dirbame. Tu mane supratai?

— O Kolia? — viltingai paklausė Korotkovas.

— Ar Selujanovas? Tegul dirba, mes niekam nesakysim. Gal ten yra už ko užsikabinti, kad tas bylas sujungtumėm į vieną? Aš imčiausi, seniai nieko įdomaus nebuvo, vieni banditai ir naftininkai, nuobodu mirtinai. O čia šeimyninė ranga, intrigos, paskalos. Atgaiva sielai. Gerai, Korotkovai, baigiam plepėti, aš privažiavau kontorą. Jeigu kas — iš karto skambink.

Jura tikrai žinojo — kuo ilgiau nesiseka, tuo didesnė bus netikėta sėkmė. Jam jau ilgai nesisekė. Užtat dirbti su Olšans-kiu — vienas malonumas.

Matyt, Koliai Selujanovui irgi ilgai nesisekė. Šiaip ar taip, per vieną rytą gauti du liudininkus, nebandančius droviai užglaistyti šeimyninių paslapčių, — tai reta sėkmė, ne kiekvienam operatyvininkui tenkanti per visą jo seklio tarnybą. Iš pradžių buvo Rima Ivanovna Lesniak, kuri viską apie visus žinojo ir su malonumu pasakojo, o dabar štai Anita Stanislavovna Volkova, mergautine pavarde — Riter.

— Šiukšlės iš trobos — tai, žinoma, taip, mano tėvo šeimoje tai buvo laikoma nepadoriu dalyku. Tik čia visai kas kita, — ramiai aiškino ji Selujanovui, mažais gurkšneliais gerdama žaliąją arbatą iš porcelianinės pialos. — Valerijus turėjo tikslą išreklamuoti Larisą. Negali ginčytis, ji gera dailininkė, bet gera reiškia „ketvertą"*, o dailininkų ketvertukininkų mūsų šalyje ir juoba Europoje ar pasaulyje daugiau, negu reikia. Kad taptum įžymus ir turtingas, reikia būti dailininku net ne „penketui", o „septynetui", suprantat? „Septynių" Lara, žinoma, nesiekė. Bet Valerijus apie tai turėjo savo nuomonę.

— O kodėl reikėjo slėpti, kad žmona vartoja narkotikus?

— O todėl, kad narkomanų kliedesiai seniai visiems įgriso, — Anita Stanislavovna apmaudžiai susiraukė, ir iš pradžių Selujanovas pamanė, kad ją pykina jo bukumas, bet paskui jis suprato, jog ta grimasa ji parodė, kaip pati žiūri į tuos narkomanų kliedesius. — Mada narkotikams ir jų įkvėptai kūrybai praėjo. Jei būtų paaiškėję, kad Larisa narkomanė, susidomėjimas jos paveikslais iš karto dingtų.

— Vadinasi, kažkoks susidomėjimas vis dėlto buvo?

— Labai nežymus, ir tai nuo pradžios iki galo Valerijaus rankomis sutvertas. Iki šiol buvo laikoma, kad Larisos pasaulio supratimas, atsispindintis jos paveiksluose, — tai jos originalumo, nestandartiškumo išraiška. Tuo galima buvo koziruoti, tai galima buvo bandyti prastumti. Bet su sąlyga, kad niekas — suprantate, niekas niekada nesužinotų, jog ji vartoja narkotikus, ir visi jos paveikslai ne kas kita, o narkotinės haliucinacijos. Tada tai jau nebūtų nei įdomu, nei madinga.

— Na, gerai, tegul reikėjo tai nuo visų slėpti, bet juk gydyti ją galima buvo? Anonimiškai, ir niekas nebūtų žinojęs. Gydytojai vis dėlto pacientų paslaptis saugo.

— Gydytojai — taip, o visi kiti? Nikolajau Aleksandravičiau, jūs gyvenate iliuzijų pasaulyje. Mūsų laikais neįmanoma išsaugoti nė vienos paslapties, kas, jei ne jūs, tai galite žinoti. Ne veltui juk atsirado priežodis: kol žino vienas — žino vienas, kai žino du — žino visi.

— Apskritai tai taip, — turėjo sutikti Selujanovas.

232 ’ Pažymys penkiabalėje sistemoje

— Ir dar viena ne mažiau svarbi detalė... Jums arbatos dar įpilti?

— Ačiū, nereikia. Truputį vėliau, jei galima, — kilniai atsisakė Kolia, vaidindamas gerai išauklėtą. O iš tikrųjų po ypač gausių pusryčių, kuriais Riterių virtuvėje jį vaišino Rima Ivanovna, jis jau negalėjo žiūrėti nei į maistą, nei į gėrimą. Tačiau ir atsisakyti nuo pasiūlyto puodelio arbatos jis nesiryžo, neduokdie, šeimininkė įsižeis, neužsimegs kontaktas, taigi pirmą ir kol kas vienintelę porciją žalios arbatos jis siurbė po lašą. — Jūs kalbėjote apie svarbią detalę.

— Taip. Jeigu Larisą būtų gydę ir galbūt net išgydę, tai kas atsitiktų jos paveikslams?

— O kas jiems atsitiktų? — nesuprato Selujanovas.

— O štai šito niekas ir nežino. Visiškai galimas daiktas, kad jie išliktų tokie pat švieži ir saviti. Bet lygiai taip pat gali būti, kad Larisos darbai taptų įprastiniais amatininkiškais darbeliais, kuriuos ne tik reklamuoti ir eksponuoti kur nors salonuose, bet net ir meno mokykloje gėda būtų rodyti. Iš kur jos savitumas ir originalumas, iš prigimties ar nuo stimuliatorių? Kas galėtų tai pasakyti?

— Jūs norite pasakyti, kad Valerijus Stanislavovičius sąmoningai negydė žmonos nuo narkomanijos?

— Aš manau, kad taip ir buvo, — liūdnai tarė Volkova. — Man nemalonu apie tai kalbėti, bet jei jau Lara žuvo, reikia pagaliau sudėti visus taškus ant „i". Viešpatie, kiek kartų aš kalbėjau su Valerijum ir įtikinėjau jį, kad reikia baigti su tomis Madrido rūmų paslaptimis, gaubiančiomis Larisą, velniai nematė tos tapybos ir pasaulinės šlovės, jei mergaitė žūsta akyse! Tegul ji netaps įžymia dailininke, užtat bus sveika ir gyva.

— O ką į tai jūsų brolis jums atsakydavo?

— Kad aš nesikiščiau ne į savo reikalus. Jis su žodžiais nesiskaitė, visada pasižymėjo tiesmukiškumu. Bet supraskite... — ji staiga taip pažvelgė į Nikolajų, tarsi būtent nuo jo priklausė problemos sprendimas gydyti Larisą Riter nuo narkomanijos ar ne. Žvilgsnis buvo maldaujantis ir kupinas nesuvaidintos gėlos. — Supraskit, visa tai buvo beprasmiška, visa tai neturėjo jokios perspektyvos, išskyrus vienintelę — tragišką.

— Kodėl? — atsargiai paklausė Selujanovas, jausdamas, kad dabar turėtų nuskambėti kažkas svarbaus, ir bijodamas tą kažką svarbų nubaidyti.

— Todėl, kad Larisa nebuvo labai išranki savo pažinčių prasme, kaip, beje, ir visi narkomanai. Ji vedėsi j savo dirbtuvę dievai žino ką, ir bet kokiu atveju viskas būtų paaiškėję. Be to, ji buvo lesbietė, ir jos partnerės irgi lankėsi jos dirbtuvėje. Taigi visi puikiai žinojo, kas ir kaip.

— Dėl tos lesbietės... — Kolia apsimetė, kad jis priblokštas, nors Rima Ivanovna savo įtarimų nuo jo nenuslėpė. — Iš kur jūs tai žinot? Gal tai tik tuščios paskalos?

— Nikolajau Aleksandrovičiau, nejau aš panaši į žmogų, kuris gali skleisti paskalas?

— Ne, — atsakė jis nuoširdžiai. Todėl, kad Anita Stanislavovna į tokį žmogų buvo visiškai nepanaši. Tiesiog nė trupučio.

— Prieš kelis mėnesius aš iš Larisos pirmą kartą išgirdau visai nedviprasmišką pasiūlymą. Aš tikiuosi, kad jūs pasigailėsite mano orumo ir neversite detaliai pasakoti tos šlykščios scenos. Man pavyko suvaidinti, kad aš nieko nesupratau. Bet praėjo labai nedaug laiko, ir viskas pasikartojo. O paskui dar ir dar kartą. Tada aš nustojau lankytis pas brolį, jei Larisa būdavo namie. Man buvo nemalonu su ja susidurti. O neseniai, dar aną savaitę, mes su Valerijum pietavome restorane Čistyje Prūdų bulvare, visai prie pat dirbtuvės. Ir užėjome pas Larisą.

— Ko? — greitai paklausė Selujanovas. — Tai jis įkalbėjo jus užeiti?

— Ne, ką jūs, tai atsitiko visiškai netyčia. Nors idėja buvo jo, čia jūs neklydot. Aš labai nusitryniau kojas, iki kraujo, buvau apsiavusi naujus batelius, — Volkova droviai šyptelėjo, lyg pripažindama, kad tokiai protingai ir gražiai moteriai nedera daryti tokių kvailų klaidų ir autis naujus batelius, prieš tai nepadėvėjus jų namuose. — Man reikėjo skubiai nusipirkti pleistro ir užsiklijuoti nutrintas vietas. Valerijus pasiūlė užeiti pas Larisą, dirbtuvė buvo čia pat. Turiu prisipažinti, kad man labai nesinorėjo su ja susitikti, bet skausmas buvo didesnis už mano norus. Šiaip ar taip, aš buvau tikra, kad vyrui esant ji nieko tokio sau neleis. Beje, vizitas turėjo trukti tik kelias minutes.

— Ir kas atsitiko dirbtuvėje? Juk ten kažkas atsitiko, tiesa?

— Tiesa. Kai paskambinom prie durų, Larisa neatidarė, ir Va-

lerijus atsirakino savo raktu. Trumpai sakant... Jis pasibaisėjo tuo, ką pamatė.

— Ką būtent?

— Lara kietai miegojo, apsikabinusi kažkokią mergelę. Abi po antklode nuogos. Galite įsivaizduoti, kaip jautėsi Valerijus?

— Sunkiai, bet galiu. Ką jis darė?

— Nieko. Priėjo arčiau, įdėmiai pasižiūrėjo ir išėjo. Tiksliau, ne, jis laukė, kol vonioje aš klijavausi pleistrus, paskui mes išėjome kartu.

— Vadinasi, jis jos nežadino? Nieko nesiaiškino?

— Nikolajau Aleksandravičiau, jūs nepažįstate Valerijaus.

Kam jam žadinti? Ką jis su ja aiškintųsi? Ir ką ji galėtų jam atsakyti?

Kad nieko nebuvo ir jam viskas prisisapnavo? Jis gavo informaciją ir padarė išvadas, štai ir viskas. Bet, žinoma, jis buvo apstulbęs. Man, aišku, buvo lengviau, aš jau žinojau, kad Larisą traukia moterys, o Valerijus buvo visiškai nepasirengęs tam, ką pamatė.

— Ir kokias gi išvadas jūsų brolis padarė?

— Išvadas?

Volkova pakėlė gražiai paryškintus antakius ir pasižiūrėjo į operatyvininką nuoširdžiai nustebusi.

— Jūs ką tik pasakėte, kad Valerijus Stanislavovičius gavo informaciją ir padarė išvadas. Kokias?

Na štai, liūdnai pagalvojo Kolia, žiūrėdamas į gražią, liekną moterį, kuri ką tik visą valandą laisvai ir nesusimąstydama atsakinėjo į jo klausimus, ir staiga jos veidas aptemo, lyg kažkaip užgeso.

Štai mes ir priėjome tą kritinį tašką, kai liudininkas staiga susipro-tėja, kad prikalbėjo, ko nereikia, ir pradeda karštligiškai ir negrabiai ieškoti atsitraukimo kelių, kad paneigtų tai, kas pasakyta ir neprišnekėtų ko nors daugiau. O jis štai, Selujanovas, jau išsižiojo, apsidžiaugė, pamanė, kad Volkova, kaip ir Riterių namų darbininkė, su malonumu paskleis prieš seklius visą savo informacijos lobyną.

Anksti, mielas Kolia, apsidžiaugei, anksti pradėjai delniukus trinti, tokių sėkmių seklių praktikoje nepasitaiko, nepasitaikys ir tau.

Volkova tylėjo, gėrė arbatą ir susimąsčiusi žiūrėjo į kabančią ant sienos nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota senoviška suknele vilkinti paauglė mergaitė su gitara rankose.

— Anita Stanislavovna, — pradėjo atsargiai sėlinti Kolia, — aš 235

suprantu, kad jums nelengva, juk kalbama apie jūsų brolį, prie kurio jūs prisirišusi, kurį nuoširdžiai mylite. Bet jeigu jūs kažko nepasakysite iki galo, man kils įtarimų. Suprantate?

Neatitraukdama akių nuo nuotraukos ir tylėdama, ji linktelėjo.

— Jeigu jūsų brolis niekuo nekaltas, tai kam reikia, kad aš jį įtarčiau? Nei jums, nei man, nei juolab jam. Aš pradėsiu tikrinti savo įtarimus, eikvosiu laiką ir jėgas, gadinsiu jūsų broliui nervus, paaiškės, kad viskas be reikalo, o tikrasis žudikas vaikštinės laisvas. O jeigu Valerijus Stanislavovičius kažkaip susijęs su savo žmonos žmogžudyste, tai išeis, kad jūs padedate, slepiate nusikaltėlį. Sutikite, kad irgi ne visai šauniai atrodo. Tai kokias išvadas padarė jūsų brolis, kai užtiko savo žmoną su meiluže?

Anita pasižiūrėjo į Selujanovą. Labai rimtai ir susikaupusi.

— Gerai, aš pasakysiu. Bet jeigu jūs iš to padarysite neteisingas išvadas, ir Valerijus per tai nukentės, aš sau to neatleisiu. Jis suprato, kad situacija su Larisa tapo nekontroliuojama, kad daugiau jau jos negalima laikyti, sakykim, tyliu naminiu girtuokliu, kad dirbtuvėje lankosi atsitiktiniai žmonės, kad informacija apie jos potraukius pradės sklisti vis didėjančiu greičiu, kad už savo namų sienų ji gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Ir jei viso to nedelsdamas nenutrauksi, tai visos tolimesnės pastangos prastumti jos kūrybą jau neturės jokios prasmės. O jos reklamai Valerijus paaukojo labai didelius pinigus, šitai aš jums jau sakiau. Ir visa tai pražus ir niekada jau neatsipirks.

Ji vėl nutilo, bet šįkart žvilgsnio neatitraukė, o žiūrėjo Seiuja-novui tiesiai į akis. Nuo to jam darėsi nejauku ir kažkaip šalta.

— Mirtis visada nusineša pačius geriausius, — staiga pasakė ji tyliai. — Jūs suprantat, kokia šlykšti ir įžeidi šita frazė?

Selujanovas suprato. Jis girdėjo tuos žodžius daug kartų, ypač per nusikaltėlių pasaulio autoritetų šermenis ir laidotuves. O ir per televiziją dažnokai taip kalbėdavo, kai žūdavo kas nors iš jaunų žurnalistų. Galima pagalvoti, kad tie, kuriems nusišypsojo laimė sulaukti gilios senatvės, visi jie niekam tikę niekšai, o štai protingi, geri ir talentingi būtinai miršta jauni. Net galima pagalvoti, kad mirtis nusineša ne visus. Visiška kvailystė. Volkova teisi — taip plačiai paplitusi ir vartojama frazė iš tikrųjų yra labai nedorovinga. Kaip jos klausytis tiems, kurie lieka gyventi? Taip išeina, kad jei jie iki šiol gyvi, tai yra 236 patys blogiausi? Įdomu, negi patys žurnalistai, patetiškai deklamuo-darni tą nesąmonę iš televizorių ekranų, to nesupranta? Gal jie visiški besmegeniai? Kolia prisiminė, kai tragiškai žuvo keturiasdešimtmetis televizijos žurnalistas, būtent šitą frazę su ašaromis akyse beveik išrėkė televizijos žinių vedėja. O dieną prieš tai visa teatro visuomenė iškilmingai šventė puikaus aktoriaus šimtmetį. Senoliui nusišypsojo laimė iki tos dienos taip išsilaikyti, kad jis savarankiškai, be niekieno pagalbos išėjo į sceną ir bendravo su publika. Selujanovas prisimena, kad tada ypač aštriai pajuto nežabotą tos tezės cinizmą, girdi, mirtis visada nusineša pačius geriausius.

Bet ne mažiau įdomus ir kitas dalykas. Kodėl Volkova apie tai prakalbo? Todėl, kad Larisa Riter jokiu būdu nepriklauso tiems „patiems geriausiems" ir jos mirtis buvo užtarnauta? Ar ji turėjo galvoje kažką kita?

— Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti, — Selujanovas ieškojo kelio apgraibom, nes iš tikrųjų toli gražu nesuprato, ką jam norėjo pasakyti vyresnioji Valerijaus Riterio sesuo.

— Džiaugiuosi, kad jūs supratote. Bet šita frazė turi dar vieną prasmę.

— Kokią?

— Apie mirusius arba gerai, arba nieko. Ir ta antroji prasmė dažnai išnaudojama ne visai sąžiningai. Jūs ir dabar mane suprantate?

Selujanovas apmirė. Štai, pasirodo, ką jam bando išaiškinti Anita Stanislavovna! Ji gera sesuo, mylinti ir ištikima, bet ji ir protingas žmogus. Sąžiningas ir doras, ji supranta, kad kalbama ne apie smulkmeną, tarsi apie kokią laiku negrąžintą šimto rublių skolą ir ne apie banalią neištikimybę, o apie žmogžudystę.

— Tai, rodos, aš jus supratau. Aš vertinu jūsų taktą, Anita Stanislavovna. Bet aš vis dėlto norėčiau paklausti, ar jūs tikrai žinote, kad jūsų brolis būtent taip pagalvojo? Tai labai svarbu, suprantat? Aš turiu būti tikras.

— Jis ne tik taip pagalvojo, jis tai ištarė balsu. Atleiskit, Nikolajau Aleksandrovičiau, man sunku tęsti tą pokalbį...

Sergejus Zarubinas grįžo į Petrovką prislėgta širdim. Pusantros valandos, devyniasdešimt minučių ašarų be pertraukos kam nori įvarys depresiją. O kai šalia raudančios motinos sukasi du mažyliai, kurie užsikrečia jos nuotaika ir taip pat pradeda bliauti (bet kuriam vaikui baisu, kai motina taip nepaguodžiamai verkia), tai šitą siužetą gali atlaikyti tik nepaprastai stiprią nervų sistemą turintis žmogus.

Zarubinas, žinoma, nebuvo silpnas. Jis buvo normalus. Ir todėl jam buvo sunku.

Kabalkina apraudojo Larisą. Jos nebuvo artimos ir tikrai ne draugės, bet Larisa buvo jai šeimos narys, Valerijaus žmona. Nieko esminio, kas būtų paaiškinę nusikaltimą, ji nepapasakojo, daug kas ir taip jau buvo žinoma iš pokalbių su kitais: Larisa buvo narkomanė, o Valerijus nuo visų tai slėpė, todėl nesiėmė žmonos gydyti. Apie tai, kad Larisa Riter metė seksualinius „kablius" Anitos pusėn, Kabalkina irgi žinojo. Žodžiu, nieko naujo.

Ir tik visai jau į pabaigą, kai Zarubinas rengėsi išeiti, Liubovė Grigorjevna neišlaikė. Matyt, nervai visiškai pašlijo. Jis pradėjo taip raudoti, kad Sergejus, jau vilkdamasis prieškambaryje striukę, sustojo.

— Liuba, ko gi jūs šitaip sielvartaujate, — su užuojauta tarė jis ir atsargiai paglostė jai galvą.

To ir pakako, kad ji tiesiog pratrūktų.

— Aš negaliu daugiau, aš turiu kam nors papasakoti, nors kam nors, kitaip aš išprotėsiu! Galima, aš jums papasakosiu? Gal jūs man padėsite?

Sergejus tuoj pat pakabino striukę ant kabliuko ir nusivedė Kabalkiną atgal į kambarį, atsargiai prilaikydamas už pečių. Na, štai, pagaliau ne veltui jis iškentė tą nepaliaujamą verksmą trimis balsais. Dabar ji jam viską ir papasakos. Arba apie Larisą Riter, arba apie kineziologę Aničkovą — Kolios Selujanovo džiaugsmui.

Dieve, kaip jis apsiriko! Žiauriai ir karčiai. Springdama ir šniurkščiodama Liubovė Grigorjevna Kabalkina papasakojo Serio-žai Zarubinui, kad pradingo jos meilužis. Buvo buvo ir staiga prapuolė. Nė vienas jo telefonas neatsako, ir ji visiškai neįsivaizduoja, i ką jai daryti ir kur jo ieškoti.

— O į miliciją ar kreipėtės? — nuobodžiai paklausė Zarubi- i nas, galvodamas tik apie tai, kaip greičiau išnešti kudašių.

— Ne, jis užsienyje. Jis užsienietis.

— Liuba, galima, aš jums patarsiu vyro teisėmis? Spjaukit jūs į jį. Spjaukit ir užmirškit. Patikėkit, vyrai šiaip sau neprapuola.

— Bet jeigu jam kažkas atsitiko?

— Paklausykite manęs, Liuba, — jis jau ėmė netekti kantrybės, apgailėjo savo neišsipildžiusias viltis ir svajojo apie tai, kaip iš čia išeis ir daugiau nematys to užputusio, užverkto veido, — jeigu vyras žiūri į moterį rimtai, iš tikrųjų rimtai, jis visada pasirūpina, kad jai laiku būtų pranešta viskas, kas būtina. Net kai atsitinka baisiausia, visada yra, kas žino, kad yra moteris, kuriai reikia pranešti. Patikėkit manim, jeigu jūsų mylimojo aplinkoje niekas nieko nežino, jeigu jūsų pavardės, telefono ir adreso nėra jo užrašų knygutėje, tai reiškia, kad jis neketino jūsų santykių tęsti. Aš įsivaizduoju, kad skaudu tai suprasti, bet taip yra. Iš moterų, kurias jie myli, akiračio taip paprastai nedingstama.

— Jūs žiaurus, — nustojusi verkti ir šluostydamasi veidą kiaurai peršlapusia nosine, sušnibždėjo Liubovė Kabalkina.

— Ar pagalvosite apie tai, ką aš pasakiau?

Ji linktelėjo ir vėl sukūkčiojo. Staiga Zarubinui atėjo į galvą, kad jis ne iki galo išnaudojo situaciją. O juk vos neišėjo... Visiškai užmiršo Selujanovą, o dar draugas vadinasi.

— Liuba, kai mes su jumis praeitą savaitę buvom susitikę, jūs labai nervinotės ir, kaip man pasirodė, laukėte telefono skambučio. Tai dėl jo, taip? Jūs laukėte skambučio iš savo mylimojo?

— Taip. Jis paskambino man sekmadienį, ir tai buvo paskutinis kartas... O paskui nė garso, jokių žinių.

— Ar taip atsitiko pirmą kartą? Ar anksčiau jis niekada taip nepradingdavo?

— Vieną kartą buvo... Dar vasarą.

— Na ir ką, atsirado?

— Taip, — ji vėl linktelėjo.

— Štai matot. Ir dabar atsiras.

— O jeigu ne? — ji pasižiūrėjo, ir atrodė tokia užguita, kad Zarubinui suskaudo širdį. Jam pasidarė jos gaila, nelaimingos, meilužio pamestos, dviejų vaikų motinos. Jis gerai žinojo, kad net jei tas tipas atsiras, tai greitai ir vėl dings. Ir šįkart jau visam laikui. O greičiausiai jis ir šįkart neatsiras. Vyras, kuris leidžia sau štai tokiu būdu pradingti, negali rimtai žiūrėti į moterį, iš kurios akiračio dingsta. Tiesiog negali. Nė vienas mylintis vyras sau šito neleistų.

— O jeigu ne, tai ir dievai jo nematė, — atsakė Sergejus labai rimtai. — Vadinasi, jis jūsų nemyli. Ir jis jums nereikalingas. Liuba, man rodos, jums reikia kreiptis į psichoanalitiką.

Jis pasakė tai nei iš šio, nei iš to, visai netikėtai. Tiesiog ėmė ir leptelėjo. O dabar smalsiai laukė, kas bus toliau.

— Į psichoanalitiką? Kam? Jūs manote, kad aš beprotė, jeigu šitaip jaudinuosi dėl savo... dėl savo sužadėtinio? Jūs manote, kad tai nenormalu — jaudintis dėl to, ką myli?

— Ne, jaudintis normalu, — skubiai nuramino ją Zarubinas, — bet kai tik jūs suprasite, kad išsiskyrėte visam laikui, jums prireiks specialisto pagalbos. Jūs labai jautrus žmogus, labai emocingas, dabar tiesiog negalite susitaikyti su mintimi, kad jis jus paliko ir jūs daugiau niekada nepasimatysite. Bet ateis laikas, kai jums reikės tai pripažinti, jūs daugiau negalėsite tos nemalonios tiesos slėpti nuo pačios savęs. Štai tada jūs galite neištverti. Ar turite pažįstamų psichoanalitikų ar psichologų?

Ji neigiamai papurtė galvą ir vėl pravirko, šįkart tyliai ir gailiai.

— O apskritai, ar jūs kada nors kreipėtės į tokius specialistus?

— Ne. Man nereikėjo.

Sergejus užčiuopė kišenėje Aničkovos vizitinę kortelę, kurią jam davė Selujanovas. Vietą jis jau buvo pasirinkęs — štai čia, ant palangės, kur suversti į krūvą laikraščiai, žurnalai ir matyti kažkokie atskiri lapeliai su visokiais užrašais ir keletas vizitinių kortelių. Gerai, kad Kabalkina turi mažų vaikų, namuose, kur yra mažų vaikų, niekada nebūna idealios tvarkos. Švaru tai būna, o tvarkos — niekada.

Jis mikliai išsitraukė kortelę iš kišenės ir numetė ją ant palangės. Liuba dar verkė, įsikniaubusi į nosinę.

— O man atrodo, kad aš pas jus kažkur mačiau kažkokio psichologo vizitinę kortelę... Dar anąsyk pastebėjau... O gal man pasirodė?

— Nežinau, — neatitraukdama nosinės nuo veido, surypavo Kabalkina.

— Palaukit, rodos, kažkur ant palangės...

Ji nutilo, pakėlė galvą ir bukai pasižiūrėjo į jį.

— Viešpatie, kokia dar kortelė! Larą užmušė... Ir jis pradingo...

— Taigi štai ji!

Zarubinas džiugiai išgriebė kortelę iš suverstos ant palangės popierių krūvos ir ištiesė ją Liubai.

— Mano akys kaip erelio, aš juk puikiai prisimenu, kad ją mačiau. Matot? Aničkova Galina Vasiljevna, psichologija, kineziologi-ja. Tai jūsų pažįstama? Galėtumėt į ją kreiptis.

— Ak, šita... — Liuba vėl sukūkčiojo. — Ji mirė. Tiksliau, ją nužudė. Visai neseniai.

— Koks siaubas, — su užuojauta nutęsė Zarubinas. — Jūs ją gerai pažinojote?

— Nė karto nemačiau. Mūsų pavaduotojas personalo reikalams ją pasamdė, kad ji su mumis padirbėtų, jei kam šito reikia. Ir korteles visiems išdalijo.

— Ir ką? Kas nors pas ją lankėsi?

— Turbūt lankėsi. Aš tikrai nežinau, niekas juk nesipasakos.

— O jūs kodėl nėjot?

— O ko? Man viskas gerai. Tai yra... aš maniau... Žodžiu, nesvarbu...

Ji vėl ketino pravirkti, bet šį kartą Zarubinas neleido jai įsijausti į mėgstamą užsiėmimą.

— Liuba, — tarė jis griežtai, — jūs turėjote problemų ir turite jų iki šiol. Netgi man tai aišku. Jums pasiūlė specialisto pagalbą. Kodėl jūs atsisakėte? Kodėl nenuėjote pas ją? Ar vis dėlto buvot nuėjus, tik dabar drovitės man prisipažinti, nes manote, kad naudotis psichoanalitiko paslaugomis gėda? Bijote, kad jus palaikys beprote? Liuba, jūs motina, jūs auginate vaikus ir turite rūpintis savo sveikata, kad išliktumėt puikios formos dar daug daug metų. Jeigu turite problemų, kurios trukdo jums gyventi, jūs paprasčiausiai privalote jas išspręsti, kad netaptumėte invalide ir nepasidarytumėt našta savo vaikams...

Jis didino slogią įtampą, malė kažką absurdiško, gąsdino Kabal-kiną, įkalbinėjo, apgaudinėjo, viliojo į pinkles ir juo toliau, juo labiau jam aiškėjo, kad Liubovė Grigorjevna iš tikrųjų pas Aničkovą nesilankė. Jokios reakcijos nei į psichologės vardą, nei į paminėtą jos adresą, nei į pasakojimus apie jos žmogžudystę ir jos netikėlį sūnėną.

Arba Kabalkina artistė, kokių reta, arba ji iš tikrųjų su žmogžudyste neturi nieko bendro.

O kas tada turi? Kas tarėsi su Aničkova dėl vizito, pasivadinusi Liubovė Kabalkina iš „Planetos" firmos? Kas liepė sūnėnui išplėšti kalendoriaus lapelį? Ir kas, galų gale, ją nužudė?

Na, gerai, Selujanovas sugalvojo kažkokią kombinaciją, vakar jis gerokai Kabalkiną prigąsdino, šiandien paprašė Zarubino dar šliūkštelėti alyvos j ugnį ir dabar lauks, ką Kabalkina darys. Prie namo vaikštinėja berniūkštis, turbūt tas, apie kurį Selujanovas ir kalbėjo, taigi jei Liubovė Grigorjevną kur nors išsirengs, viskas bus kontroliuojama.

Pažiūrėsim. Savo darbo dalį Zarubinas padarė, galima važiuoti atsiskaityti.

Tik štai širdyje sunku — tiesiog nepakenčiamai.

12 SKYRIUS

Taip puikiai prasidėjęs rytas iki vidudienio pavirto ištisu nervų gadinimu.

Čistiakovas atsikėlė dar su gaidžiais, kad nepavėluotų į darbą, o Nastia, pamynusi geros žmonos pareigas, užuot paruošusi vyrui pusryčius ir palydėjusi iki laiptelių, miegojo iki devynių ir regėjo labai įdomų sapną.

Diena žadėjo būti nelietinga ir net pusiau saulėta, Nastia puikiai išsimiegojo ir su dideliu malonumu įvykdė apleistą minkštų, papurusių bandelių, į kurias vakar ryte net nenorėjo žiūrėti, dviejų dienų vartojimo planą. O drauge sviesto ir džemo buvo suvartota nemažai. Padoriai, galima sakyti, buvo suvartota.

Pati iš savęs šaipydamasi, ji visą pirmą aukštą išlipdė popierėliais su užrašais „Atšaukti apsaugą." Pasigrožėjo mirgančiu geltonais kvadratėliais dizainu ir griuvo ant sofos, ketindama atsiduoti dar vienam „šlamšto valymo", kaip tą protinį darbą vadino Diužinas, etapui. Per kelias atkaklaus darbo dienas jai pavyko „atleisti ir paleisti" ir viršininką, ir save pačią, bet štai su puikybe dar reikėjo kaip reikiant pasitąsyti. Nastia net nesitikėjo, kad šitos gražios nuodėmės joje tiek daug, ir jai netgi atrodė, kad ji lyg kastų ją iš savęs kastuvu, o ši vis nesibaigia ir nesibaigia. Ji smulkiai prisiminė visą savo gyvenimą, ieškodama nuoskaudų, kai jai atrodė, kad su ja pasielgė ne taip, kaip ji buvo verta, juk ji buvo tokia gera ir viską darė teisingai, o jos neįvertino, nepagyrė, o kartais net ir išbarė. Ji traukė į paviršių visas situacijas, kai bandė galvoti ir spręsti už kitus ir atkakliai laikytis savos atseit teisingos pasaulėžiūros. Baisėdamasi ir šlykštėdamasi ji prisiminė, kaip ją kankino įtarimai patėvio adresu ir kaip ji nekentė savęs už nepasitikėjimą artimu žmogumi, ir kaip nė žodžio apie tai neprasitarė Čistiakovui. Kodėl? Dabar jau ji aiškiai to neprisiminė, praėjo keleri metai. Rodos, ji nebuvo tikra, kad jis supras jos kančias. Ar bijojo nupulti jo akyse, nenorėjo atrodyti kvaila, lengvai pasiduodanti jau pirmam įtarimui. Vienu žodžiu, iš anksto už jį nusprendė, ką ir kaip jis galvos ir jaus. Juk ji tokia protinga, taip gerai išstudijavusi savo vyro charakterį, kad iš anksto viską apie jį žino. Kas gi tai yra, jei ne puikybė? Ji, motušė, kaip tik ji ir yra. Išsakyti sau viską, paprašyti Liošos atleidimo, atleisti pačiai sau...

Ji prisiminė frazę iš populiaraus filmo: „Atleisk tu man, kvailei neprotingai!" Nastia nejučia šyptelėjo, ir per artimiausias kelias valandas tai buvo paskutinė šilto džiaugsmo akimirka.

Nuo sofos ją pakėlė telefono skambutis.

— Dukrele, — pasigirdo tvirtas motinos balsas, — aš sutariau dėl konsultacijos pas labai gerą gydytoją. Tau reikia šiandien pas jį būti nuo ketvirtos iki penktos, jis lauks. Užsirašyk adresą.

— Pas kokį gydytoją? Ko? — sutriko Nastia.

— Kaip tai ko? Tau taip ilgai nepraeina skausmai, ir jūsų gydytojai ligoninėje nežino kodėl. Vadinasi, reikia pasirodyti specialistui, kuris tai išmano. Tai labai geras gydytojas, aš paprašiau...

Toliau ėjo ilgas pažįstamų vardijimas, per kuriuos motinai pavyko susitarti dėl konsultacijos. Šiandien nuo ketvirtos iki penktos.

— Mam, juk man viskas gerai, — Nastia dar bandė priešintis, nors puikiai suprato, kad tai beprasmiška. — Iš kur tu ištraukei, kad man nepraeina skausmas? Jis praeina, garbės žodis.

— Tu niekada nesakai man tiesos, aš tave pažįstu, — prieštarauti neleidžiančiu balsu atsakė motina. — Tu juk niekada ne-siskundi, tau visada viskas gerai, o aš mačiau, kaip tu kankinaisi, kai gulėjai ligoninėje. Jeigu koja sveiktų, tu vaikščiotum kur kas lengviau.

— Bet aš juk už miesto, kaip man atvykti?

— Paprašyk Aliošos, tegul atvažiuoja ir tave nuveža.

— Jis dirba...

Juk nepradėsi mamai pasakoti, kas užvakar atsitiko. Kaip ji bijojo ir kaip Lioša viduryje darbo savaitės atvažiavo jos gelbėti, ir kad jis tik neseniai išvažiavo, ir kad būtų visiškai begėdiška versti jį tuoj pat apsisukti ir važiuoti atgal, ir vežti ją į Maskvą pas daktarą. Mama neturi dėl jos jaudintis, Nastia jau seniai pasirinko vaidmenį dukters, kuriai „viskas gerai".

— Vadinasi, turi išsikviesti taksi. Nastule, nereikia užsikrauti problemų ten, kur jų nėra. Štai su koja tu iš tikrųjų turi problemų, ir tau reikia jas spręsti, o transportas — visiškai paprastas klausimas. Nuvažiuok pas gydytoją, o vakare būtinai man paskambink, kaip tau sekėsi.

Nastia nuolankiai užsirašė gydytojo adresą ir pavardę. Na, ir įkliuvo ji! Jei nevažiuotų, mama mirtinai įsižeistų — ji tiek žmonių ant kojų sukėlė, kad rastų patį pačiausią lūžių specialistą. Ir visi tie žmonės priekaištaus ir mamai, ir vienas kitam — mes, girdi, tarėmės, ieškojom, prašėm, o ligonė neatėjo į priėmimą. Teks važiuoti.

Bet įdomu žinoti, kaip? Visi, kurių pagalbos galima būtų paprašyti, dirba, ir taip nei iš šio, nei iš to atitraukti juos nuo darbo tiesiog nepadoru. Gal iš tikrųjų taksi išsikviesti? Vairuotojas nuveš ją pas gydytoją, palauks, kiek reikės, ir parveš atgal. įdomu, kiek tai gali kainuoti? Ko gero, dar ir ne kiekviena firma sutinka važiuoti už miesto. Na, gerai, nėra ko tuščiai svarstyti, reikia imti telefonų knygą, kurioje yra kokie penki įvairių firmų telefonai, ir pradėti skambinti.

Nastia ištiesė ranką prie knygos, kuri dar nuo vakar vakaro gulėjo matomoje vietoje, ir pamatė ant viršelio priklijuotą lapelį, kuriame jos pačios raštu buvo parašyta: „Valentinas Nikolajevičius Samarinas", adresas ir namų telefonas. O kas, jeigu jo paprašyčiau? Jau jam tai turėtų būti visiškai tas pats, kur važiuoti.

Nastia greitai surinko numerį ir išgirdo ragelyje moters balsą:

— Jo nėra, jis bus tik vėlai vakare.

— Ar jūs nepasakytumėte, kaip su juo susisiekti? — paklausė Nastia. — Gal jis turi mobilųjį?

— Atleiskit, o su kuo aš kalbu?

Geras klausimas. Gerai dar būtų žinoti, kaip į jį reikėtų atsakyti. Tiksliau, kaip į jį galima atsakyti.

— Mano vardas Anastasija Pavlovna, — ji pagalvojo, kad taip bus pakankamai neutralu. Kas jį žino, tą laikinai nedirbantį filologą, — papasakojo jis žmonai (ar kas ten tokia pakėlė ragelį) ar nutylėjo apie savo vakarykštį nuotykį su ratu ir apie savo naujuosius pažįstamus, pas kuriuos jis žadėjo važinėti popietėmis.

— Ak, Anastasija! — moters balse aiškiai girdėjosi atpažinimo džiaugsmas, ir Nastia lengviau atsiduso. Vadinasi, papasakojo. — Tai su jumis jis vakar susipažino?

— Su manim, — patvirtino ji.

— Valia man sakė, kad jis atvažiuos pas jus apie penktą.

— Taip, teisingai, bet man reikia su juo susisiekti. Ar tai įmanoma?

— Žinoma, žinoma, užsirašykite numerį.

Na, štai ir palengvėjo. Vadinasi, vakar pas juos buvęs žmogus iš tikrųjų Samarinas, jis pasivadino savo vardu, o ne svetimu. Dabar ištirpo paskutinis įtarimas, kurį vis dar Nastia turėjo.

Samarinas mielai sutiko pakeisti grafiką, atvažiuoti į Bolot-nikus ir nuvežti Nastią į miestą pas gydytoją, o paskui pargabenti atgal.

— Na, ką jūs, jokių nepatogumų, man juk vis tiek reikia važinėti, išlaikyti treniruočių apimtį. Kurią valandą jūs turite būti pas gydytoją?

— Tarp ketvirtos ir penktos.

— Kaip jūs manote, kada mums reikėtų išvažiuoti iš Bolot-nikų?

— Turbūt pusę trijų.

— Sutarta, antrą aš būsiu pas jus. jūs įpilsite man puodelį arbatos, ir pusę trijų pajudėsim.

Įdomu, ar jis iš tikrųjų turi galvoje tik puodelį arbatos, ar tikisi ir ko nors esmingesnio? Nastia nusliūkino į virtuvę ir patikrino šaldytuvo turinį. Sau pietums ji buvo numačiusi saldžios varškės pakelį ir dar ryte atneštą šviežio rūgpienio pakuotę. O jei staiga teks maitinti, vaišinti, tai kuo? Viešpatie, ir už ką gi jai visas tas galvos skausmas? Ji rengėsi taip puikiai praleisti dieną, mąstydama tyloje ir ramybėje, pagalvoti, pasivaikščioti, pagulinėti, paskui pasišnekėti su naujuoju pažįstamu, kuris turėjo sumažinti jai vakaro, praleisto atokiai stovinčiame užmiesčio name, nerimastį ir įtampą. O ką vietoj to gavo? Sujauktą dieną. Sugriautus planus. Kažkokį gydytoją, pas kurį visiškai nesinori važiuoti, o svarbiausia — nereikia. Koja taisosi, Nastia kasdien vaikšto lengviau ir ilgiau, ir viskas vyksta taip, kaip reikia. Mama visada buvo įsitikinusi, kad geriau žino, ko būtent ir kada jos dukrai reikia. Ji nori padėti Nastiai, ji tai padarė iš meilės jai, o iš tikrųjų pridarė jai nereikalingų rūpesčių. Ir už konsultaciją dar teks pakloti šimtą penkiasdešimt dolerių. Mamytei, žinoma, net į galvą neatėjo pasidomėti, ar turi Nastia su savimi tiek pinigų. Pinigų, žinoma, buvo. Lioša jai paliko dėl visa ko, o visai ne dėl to, kad ji juos leistų tam, ko jai visiškai nereikia. Ir kodėl gi viskas taip absurdiškai išeina?

Be to, Nastia pyko pati ant savęs už tai, kad ji pyksta ant motinos. Žodžiu, vietoj teigiamų emocijų — visiškas negatyvas.

Tuoj po pirmos Nastia pradėjo ruoštis. Išsitraukė iš didelio kelioninio krepšio džinsus, apmetė juos kritišku žvilgsniu ir nusprendė, kad lyginti jų, ko gero, nereikia. Visas tas dienas ji taip ir vaikščiojo su sportiniu kostiumu, kurį apsivilko dar ligoninėje, ir džinsai jai pasirodė kažkokie svetimi ir nejaukūs. Tame pačiame krepšyje buvo du padorūs megztiniai, Nastia niekaip neapsisprendė, kokį būtent vilktis, ir nuo to dar labiau pyko ir nervinosi. Vienas juodas — trumpas ir šiltas, kitas baltas — ilgas ir plonas. Turbūt vis dėlto šiltą, lauke lyg ir ne vasara, jau ruduo baigiasi.

Sunkiai atsidususi, ji nusitraukė sportines kelnes ir pradėjo mautis džinsus. Ir apmirė.

Tarp sagos ir kilpos juosmenyje atsirado maždaug penkių centimetrų tarpas, kuris nemažėjo. Iš pradžių Nastia pagalvojo, kad per pusantro mėnesio neteko kvalifikacijos sunkiame džinsų mūvėjimo mene, ir patraukė stipriau. Tarpas sumažėjo, bet ne tiek, kad kelnes galima būtų susisegti. O ir užtrauktukas pasiekė tik pusę savo vargano kelio, o paskui sustojo kaip prikaltas. Ir ne todėl, kad sugedo, ne, jis buvo sveikutėlis.

Štai kur jos, minkštos bandelės su sviestu ir džemu, štai kilogramai šokoladinių saldainių, gulėjimas valandų valandas ant sofos ir gilus sveikas miegas. Be to, dar daugiadienis gulėjimas ligoninės lovoje, minimaliai judant ir nuolat kramsnojant kokius nors skan-skonius. Klastingos sportinės kelnės su gumyte visą tą laiką tylėjo, net neužsimindamos savo šeimininkei, kaip katastrofiškai plečiasi talija ir klubai.

Na, ir ką dabar daryti su visom tom kūniškom gėrybėm? Į ką jas kišti? Vis į tą patį sportinį kostiumą? Ji žvilgtelėjo į minkštas našlaitiškai ant grindų gulinčias dangiškas kelnes ir staiga pajuto neapykantą joms ir sau pačiai. Kvailė, apsirijėlė, išstorėjo nežinia keliais centimetrais ir kilogramais, dabar nėra ką vilktis. Ir tų kvailų kelnių su tamsiai mėlynomis juostelėmis per šonus ji net matyti jau negali.

„Nešiosiu džinsus, — įniršusi ryžtingai nusprendė Nastia. — Tegul su jais man bus nepatogu gulėti, tegul man būna blogiau. Tegul jie man per ankšti, užtat aš visą laiką žinosiu, kad reikia mesti svorį ir liesėti iki buvusių apimčių. Tiesiog dabar ir pradėsiu. Ir tegul man būna blogiau".

Džinsai buvo taip aptempti, kad nebuvo įmanoma net neužsegti. Prikandusi lūpą iš piktumo, nuoskaudos visam kulinariniam konditeriniam pasauliui ir iš skausmo, Nastia nuklibikščiavo į antrą aukštą. Spintoje tikrai turėtų būti koks nors Diužino diržas džinsams.

Diržas buvo. Nastia įvėrė jį į juosmens kilpas, susisegė ir pasijuto truputį tvirčiau. Dabar kelnės jau tikrai nenukris. Taip pat ir megztinio pasirinkimo problema išsisprendė savaime. Koks jau čia trumpas megztinukas prie neužsegtų kelnių? Žinoma, tik ilgas. Su kuriuo ji, be abejo, sušals. Na, ir tegul. Tegul jai būna blogiau. Pati kalta. Nereikėjo saujomis ryti saldainių. Ir daugiau jokių bandelių, tik juoda duona ir javainiai. Ir pietauti ji šiandien neketina, vis tiek nuo nervų dingo apetitas. O kokia puiki nuotaika buvo iš ryto! Neliko nė pėdsako... Samarinas atvažiavo tuoj po antros, ilgai atsiprašinėjo, kad dešimt minučių pavėlavo, aiškino, kad dar nemoka tiksliai nustatyti laiko, kai važiuoja dideliais nuotoliais, greitai išgėrė pasiūlytą puodelį arbatos su dviem sumuštiniais ir pareiškė esąs pasirengęs nedelsiant vežti Nastią pas gydytoją.

— Jūs kelią žinote? — paklausė jis.

— Ne, tik adresą. Aš niekada ten nesu buvusi.

— Tada jūs kol kas renkitės, ruoškitės, o adresą duokite man, aš mašinoje pasižiūrėsiu į planą, kaip važiuoti.

Nastia ištiesė jam lapelį su adresu, patikrino rankinuko turinį — vokas su pinigais, piniginė, pasas, pažymėjimas, išrašas iš ligos istorijos. Rodos, viskas yra. Apsivilko striukę, paskambino apsaugai, pasiėmė lazdą. Priešiškai nužiūrėjo save stovinčiame prieškambaryje dideliame žmogaus ūgio veidrodyje. Na, ir vaizdelis! Iš po striukės išlindęs ilgas megztinis, galva netrinkta, ji juk nesirengė šiandien išeiti į žmones. Tiek to, vis tiek nieko jau nepakeisi.

Samarinas vairavo gan užtikrintai, matyt, ne veltui kasdien praktikavosi.

— Kiek jums metų? — netikėtai paklausė jis.

— Keturiasdešimt dveji. O kas?

— O man keturiasdešimt šešeri. Aš pamaniau, kad jei jau mes su jumis beveik bendraamžiai, tai gal pereisim prie „tu"?

Pasiūlymas Nastios nepatenkino.

— Man tai sudėtinga, — taktiškai atsakė ji.

— Tada nesispirsiu, — tuoj pat sutiko Samarinas. — Bet gal galim apsieiti bent jau be tėvavardžių. Vadinkimės tiesiog vardais. Jūs — Nastia, aš — Valia. Sutarta?

— Gerai.

— Nastia, iš kur jūs turite mano namų telefoną? Jūs mane tikrinote?

— O kaipgi. Jsivaizduokite save mano vietoje ir suprasite, kad tai buvo išmintinga ir teisinga. Užtat aš dabar tikrai žinau, kad jūs būtent Valentinas Nikolajevičius Samarinas, filologijos mokslų kandidatas, o ne pabėgęs katorgininkas. Man taip ramiau.

— Aš jus suprantu, — negarsiai atsakė jis. — O ką dar galima sužinoti per tokį patikrinimą? Galėtume pradėti milicijos pradžiamokslio kursą, jeigu jūs neprieštaraujate.

— Kodėl ne. Galima sužinoti adresą, kas tuo adresu registruotas, nuo kada, kur gyveno anksčiau. Paso numerį ir seriją, gimimo metus, teistumą. Visa tai iš pasų tarnybos. O jeigu rastum apylinkės įgaliotinį ir jeigu jis pareigingas, tai galima sužinoti, kas iš tikrųjų gyvena tame bute ir kur jie visi dirba. Bet čia šansų, atvirai šnekant, nedaug.

— Kodėl?

— Paprastai įgaliotiniai pažįsta keliančius problemas gyventojus — teistuosius, alkoholikus, triukšmadarius ir panašiai. Ramiose šeimose jie nesilanko ir nieko nepažįsta.

— O mane?

Jai pasigirdo, kad Valentino balse suskambo nerimo gaidelė.

— Nežinau. Ar jūs pats bent kartą matėte savo įgaliotinį?

— Nne... rodos. Neprisimenu. Lyg ir ne.

— Vadinasi, jūsų šeima jis nesidomi ir nieko apie jus nežino. O jums tai rūpi?

— Nė kiek, — jis nusijuokė. — Tiesiog mane, kaip beveik kiekvieną žmogų, domina, kas ir ką apie mane žino. Papasakokite man smulkiau apie įgaliotinius, kuo jie užsiima, už ką atsako. Aš juk visiškai nieko apie tai nežinau.

Paskaitos apie apylinkių įgaliotųjų inspektorių darbą užteko kaip tik iki Kolcevaja kelio, ir į Maskvą jie įvažiavo kartu su kitos paskaitos pradžia, šįkart apie tai, kaip organizuojamas išankstinis tyrimas. Samarinas dažnai pertraukdavo Nastią, klausinėjo, ir kiekvieną kartą ji stebėjosi tuo, kaip žmonės, neturintys nieko bendro su teisėtvarkos sistema, iškreiptai įsivaizduoja jos struktūrą. Jos naujasis pažįstamas, pavyzdžiui, šventai tikėjo, kad kriminalinės paieškos viršininkas gali įsakinėti tardytojui ir apskritai turi teisę kviestis jį net ne į savo kabinetą, o tiesiog „ant kilimo". Jo nežinia iš kur atsiradusiu supratimu, egzistuoja tokia figūra, kaip „kriminalinės paieškos tardytojas". Tai išgirdusi Nastia taip kvatojosi, kad Valentinas vos neįsižeidė. Ir apskritai iš jo klausimų ji sužinojo krūvą įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad tardymo valdyba yra Petrovkoje 38; kad vienas ir tas pats operatyvininkas gali šiandien tirti butų vagystę, rytoj — žmogžudystę, o poryt — antikvarinių vertybių ir meno kūrinių kontrabandą; kad būtent kriminalinėje paieškoje priimami lemtingi sprendimai, kada galima nutraukti bylą; kad dirbantis apygardos valdyboje operatyvininkas gali būti pulkininkas, o jo viršininkas — generolas; kad ekspertizės rezultatus pirmi sužino sekliai ir tik paskui jie juos perduoda tardytojui; kad tardytojai asmeniškai laksto su pistoletais rankose ir sulaiko nusikaltėlius, o dar persirenginėja, grimuojasi ir infiltruojasi į nusikaltėlių grupuotes. Ir dar daug ko kito, nemažiau įdomaus ir linksmo.

— Taip, Valia, — tarė ji, iki soties prisijuokusi, — su tokiomis žiniomis jums ne detektyvus reikia kurti, o jų parodijas.

— Tai iš kurgi kitų žinių gauti? — linksmai atšovė jis. — Mes jų semiamės tik iš filmų ir knygų, o ten viskas būtent taip ir parašyta. Aš, žinoma, įtariau, kad iš tikrųjų viskas sutvarkyta kažkaip kitaip, todėl ir prašau jūsų smulkiai man viską paaiškinti.

Prie klinikos, kur dirbo stebuklingasis daktaras, jie privažiavo dvidešimt po keturių.

— Jus palydėti? — rūpestingai pasidomėjo Samarinas.

— Nereikia, Valia, aš pati nueisiu. Tik aš nežinau, kiek ilgai jums teks manęs laukti. Gal ten eilė.

Jis padėjo jai išlipti iš mašinos, padavė ant užpakalinės sėdynės gulinčią lazdą. Apsidairė aplink ir džiugiai mostelėjo ranka į kitoje gatvės pusėje stovintį pastatą.

— Štai ten knygynas, kai aš į jį pateksiu, tai ilgam. Einu, pa-sirausiu knygose, o jūs, kai būsit laisva, paskambinkite. Telefoną turite?

Nastia atsegė rankinuką ir patikrino: lapelis su Samarino mobiliojo telefono numeriu buvo vietoje. Valentinas užrakino mašiną ir pasuko prie požeminės perėjos, o Nastia įėjo į klinikos pastatą, kur jos ilgai klausinėjo, pas ką ir ko ji atėjusi, paskui tikrinosi telefonu, ar ji užregistruota pas profesorių, paskui taip pat ilgai ir smulkiai aiškino, kur eiti, kada pasukti, kokiu liftu keltis ir kaip rasti reikalingą kabinetą. Kelias buvo ilgas ir nepasakytum, kad labai aiškus. Nastia įsigudrino tris kartus pasukti ne tuo koridoriumi ir patekti ne į tą korpusą ir į kelionės pabaigą supyko ant savęs už bukumą, ant kojos, kuri skaudėjo, ant architektų, kurie visa tai sugalvojo, ir ant motinos, kuri ją į tai įvėlė.

Vienas dalykas, kuris sutaikė ją su realybe, buvo tas, kad prie profesoriaus kabineto nebuvo eilės. Pasak motinos, kiečiausias Maskvoje profesorius buvo jaunas, aukštas, liesas ir visiškai plikas.

— Klausau jūsų, — tarė jis kažkaip įtartinai meiliai. — Kuo skundžiatės?

Tai kad niekuo ji nesiskundžia! Ji apskritai nenorėjo čia važiuoti. Tai ką dabar jam sakyti? Koją kasdien skauda vis mažiau, krūvius ji atlaiko vis didesnius, ir Nastia visiškai neturi kuo skųstis. O gal jam pasakyti, kaip viskas atsitiko?

— Matote, — karštligiškai ieškodama tinkamų žodžių, — mes su jumis esam nesusipratimo aukos.

— Netgi šitaip?

Jo plikė sublizgo ryškiau, lyg tikėdamasi kažko naujo ir pikantiško.

— Man po lūžio ilgai skaudėjo koją, ir gydytojai negalėjo suprasti, kodėl skausmas nepraeina. Tokios būklės mane išrašė namo. Bet dabar, man atrodo, viskas beveik susitvarkė, aš sveikstu, tačiau mano mama labai jaudinasi, ji nusprendė, kad man kažkas rimta... ,

— Kokius krūvius jūs atlaikote? — pertraukė jis, skaitydamas išrašą, kurį Nastia gavo iš ligoninės.

— Keturiasdešimt minučių pasivaikščiojimo.

— Kada atsiranda skausmas? Iš karto ar į pasivaikščiojimo pabaigą?

— Maždaug per vidurį. Ko gero, net arčiau pabaigos.

— Vaikščiojate su lazda?

— Namie ne, o pasivaikščioti einu, žinoma, su lazda.

— Leiskite, aš jus apžiūrėsiu.

Profesorius paklausė dar gal dvidešimt klausimų, į kuriuos Nastia pasistengė atsakyti tiksliai ir sąžiningai, paskui apžiūrėjo koją.

— Nematau nieko ekstraordinaraus, — jis truktelėjo pečiais ir vėl blykstelėjęs plike atsisėdo už stalo. — Turint galvoje, kiek laiko praėjo nuo tada, kai susilaužėte, jūsų būklė galėjo būti netgi šiek tiek blogesnė. Kada pajutote pagerėjimą?

— Prieš savaitę.

— O iki tol visą laiką labai skaudėjo?

— Visą laiką.

— Ir ką gi jūs norėtumėte iš manęs išgirsti? Paaiškinimą, kodėl taip ilgai skaudėjo, o paskui staiga padėtis pradėjo taisytis?

— Ne. O... — ji atsargiai žvilgtelėjo į jį, — jūs galėtumėt tai paaiškinti?

— Galėčiau, bet nesu tikras, kad jums to reikia. Be to, koks jums skirtumas? Kam jums gilintis į medicinos subtilybes? Svarbiausia, kad pradėjo taisytis ir labai dideliais tempais. Dabar jūsų būklė tokia, kad mano pagalba jums nereikalinga. Maždaug po dviejų savaičių jūs galėsite eiti į darbą.

— Tai jūs norite pasakyti, kad galėjau pas jus ir neiti? — tiesiai paklausė Nastia.

— Tam nebuvo jokios būtinybės, — žiūrėdamas į ilgą baltą voką, kurį Nastia ištraukė iš rankinuko ir padėjo tiesiai prieš jį ant stalo, tarė jis, bent kiek drovėdamasis. — Gal tik dėl savo pačios ramybės.

— Ačiū, — atsiduso ji.

„Na, mamelė — padarė paslaugą, — galvojo ji sliūkindama ilgais idiotiškais koridoriais išėjimo link. — Šimtas penkiasdešimt dolcų šuniui po uodega. Dar ir nuotaika sugadinta. Ir kas jos pra- 251

šė organizuoti man tą konsultaciją? Aš suprantu, ji man tik gero norėjo, ji manė, kad koją skauda taip pat smarkiai kaip anksčiau, o aš tiesiog slepiu, nesiskundžiu... Nedaryk, nesakyk ir negalvok, ko tavęs neprašo. Su „nedaryk" ir „nesakyk" kaip ir viskas aišku. Bet štai „negalvok"... Galbūt tai ir yra kaip tik tas atvejis? Reikia neužmiršti apie tai pasikalbėti su Paša Diužinu".

Rūbinėje apsivilkusi striukę, ji jau traukė telefoną, ketindama paskambinti filologui Valentinui, bet ją aplenkė kažkieno skambutis.

— Vėl pasivaikščiojimas? — Korotkovas kalbėjo taip žvaliai, kad Nastia iškart suprato — dar truputis, ir jis sprogs. Matyt, visai jau pavargo. — Jau visą valandą skambinu tau miesto telefonu, o tu neatsakai. Žiūrėk, kad per tuos pasivaikščiojimus visai kelio į namus nepamirštum.

— O aš Maskvoje, — niūriai pranešė ji.

— Eik tu? Rimtai?

— Aha. Atvažiavau pas gydytoją į konsultaciją.

— Ir ką gydytojas pasakė?

— Kad po dviejų savaičių galiu pradėti dirbti.

— Ne, dvi savaitės tai per ilgai, aš tiek neiškęsiu.

Taigi jis ir dviejų valandų neiškęs, vargšelis. Kas sakė, kad būti viršininku lengviau, negu pavaldiniu vykdytoju?

— Tu kokioje dabar teritorijoje? — paklausė Korotkovas.

— Pirogovkoje.

— Lioša su tavimi?

— Ne, jis Žukovske. Ar tau jo reikia?

— Kuriems velniams! Man tu reikalinga. Tu su kieno ratais?

— Tu nepažįsti... Vienas mano pažįstamas. O ko tau reikia?

— Gali atvažiuoti pas Olšanskį į miesto prokuratūrą? Mes čia susirinkom į pasitarimą.

— Na, o aš kuo dėta? Aš juk turiu nedarbingumo lapelį.

— Klausyk, drauguže, nebūk bjauri, ką? Ir be to gyvenimas toks, kad uždusti galima. Olšanskis nori tavęs, jis mūsų nupiepusiomis smegenimis nepasitiki. Asia, aš rimtai. Atvažiuok, ką?

— Jura, na kokia iš manęs nauda, tu pats pagalvok. Aš juk nežinau pusės bylų informacijos.

— O tai kaip tik ir gerai. Mums jau akys atbuko, o tu šviežiu žvilgsniu... Vienu žodžiu, atvažiuosi?

— Nežinau, Jura, man reikia vairuotojo paklausti, gal jo planai

kiti.

— Ir velniai nematė tų jo planų, tegul jis tave tik iki Kuznecko pameta, o j vasarvietę aš tave pats nuvešiu. Kartu ir pernakvosiu, jei leisi.

— O Irina ką į tai pasakys?

— Ji j Minską filmuotis išbildėjo. Tai leisi pernakvoti?

Kažkur gilumoje už Korotkovo balso pasigirdo draugiškas

kvatojimas. Matyt, kažkas iš girdinčių pokalbį vaikinų gana savotiškai jį komentavo. Greičiausiai Serioža Zarubinas kvailioja.

— Leisiu, ką su tavimi darysi. Gerai, laukit, greitai būsiu, jeigu kamščiuose neužstrigsiu.

Ji išėjo į gatvę. Samarinas jau sėdėjo mašinoje ir buvo įsitraukęs į kažkokios knygos skaitymą. Išgirdęs, kad ji daro dureles, tuoj iššoko lauk ir atsargiai padėjo jai atsisėsti priekinėje sėdynėje.

— Ką pasakė daktaras?

— Kad gyvensiu ilgai ir laimingai.

į šitą klausimą per pastarąsias dešimt minučių teko atsakyti jau antrą kartą. O ir vaikinai būtinai paklaus. O paskui Lioša. Ir mamai reiks atraportuoti. Kaip čia neįniršti anksčiau laiko. O geriausiai būtų ką nors tokio sugalvoti, kad apskritai dėl to nepyktum.

Kaip Lioša vakar sakė? Jeigu negali pasirinkti veiksmo, tai pasirink motyvaciją. Neatsakyti į klausimą ji negali. Jeigu nuo vaikinų dar galima atsiginti juokeliais, tai mama ir vyras pareikalaus išsamios ataskaitos. Ką gi, rinksimės motyvaciją ir jausimės laisvai.

— Kur važiuojam? Atgal į Bolotnikus?

— į miesto prokuratūrą. Žinot, kur ji?

— Žinoma. Ten reikės jūsų palaukti?

— Ne, Valia, ačiū, šiandien taip ir baigsim. Ten pasitarimas pas tardytoją, ir jis gali trukti labai ilgai, todėl laukti manęs nereikia.

— Kaipgi jūs grįšite į vilą?

— Mane nuveš.

— Aišku. O rytoj man atvažiuoti?

— Kaip jums patinka. Mes su vyru džiaugsimės, jei atvažiuosite, ryt šeštadienis, ir iki pirmadienio ryto Lioša bus su manim. Taigi saugoti manęs nereikia, o jei atvažiuosit tiesiog į svečius — maloniai prašom. 253

Jis buvo visiškai jai nereikalingas, šitas bedarbis filologas, bandantis užsidirbti pinigų detektyvų kūryba, bet juk jis paaukojo jai šitiek laiko, buvo malonus, padėjo. Beje, ji tik dabar tokia drąsi ir gali galvoti, kad jai kažkas nereikalingas, nes ji Maskvoje ir dar sąlyginai šviesu, ir su ja nakvos Korotkovas, o ryt ryte atvažiuos Lioša. Bet ateis pirmadienis — pirma rytas, paskui vakaras — ir prisiartins toks metas, kai ji labai smarkiai suabejos, ar tikrai jai niekas nereikalingas.

Iš susimąstymo ją pažadino atsargus Samarino klausimas:

— Argi darbuotojus, turinčius nedarbingumo lapelį, kviečia į pasitarimus?

— Ir taip, ir ne.

— Kaip tai?

— Matote, Valia, sukarintos organizacijos skiriasi nuo civilinių tuo, kad nedarbingumo lapelis automatiškai nuo darbo neatleidžia. Atleisti nuo darbo gali tik viršininkas. Tu jam rodai nedarbingumo lapelį, o jis sprendžia, leisti tau sirgti ar palikti darbuotis.

— Ką jūs, iš tikrųjų? Nejau tai tiesa?!

Jis buvo taip nuoširdžiai nustebęs, tas iki gyvo kaulo civilis, kad vos nepravažiavo pro raudoną šviesą.

— Tai juk... nežmoniška! Kaip taip galima, aš nesuprantu!

— Tai kad niekas nesupranta, — ėmė juoktis Nastia. — Todėl devyniasdešimt devyniais procentais atvejų darbuotojai skambina viršininkams telefonu, praneša, kad serga, ir toliau viskas vyksta kaip ir paprastų žmonių pasaulyje. Bet vienas procentas išimčių lieka. Pasitaiko tokių situacijų, kai viršininkai sirgti neleidžia.

— Ir toks būtent jūsų atvejis?

— Ne, ne mano. Mano viršininkas normalus, geras.

Pasakė ir išsigando. Pirmą kartą per beveik pusantrų metų

ji pavadino Afonią geru viršininku. Pavadino balsu. Ir buvo tuo metu... nuoširdi. Taip taip, visiškai nuoširdi. Ji pasakė tai, ką galvojo. Iš kur jos galvoje atsirado ta keista mintis? Afonia, Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas — geras. Nieko sau!

— Tai kodėl jūs važiuojate į pasitarimą?

— Draugai paprašė. Ir tardytojas. Jie nori, kad aš pažvelgčiau į situaciją šviežia akim.

— O ką, kebli byla?

— Kebli, — patvirtino Nastia.

Ji manė, kad Valentinas ims įkyrėti klausinėdamas — juk kebli byla, baisus nusikaltimas, o jam kaip sykis reikia sugalvoti siužetą. Tačiau jis nieko neklausė. Gal toks taktiškas, ar ką?

Nastia visą laiką malėsi sėdynėje, nes suveržtas per juosmenį diržas įsirėžė į pilvą, ir apskritai su ankštais džinsais jai buvo nepatogu. Nieko, galvojo ji, pakentėsi — mėgsti saldainius valgyti, štai ir turi.

Korotkovas laukė jos gatvėje. Vos mašina sustojo, Jura tuoj puolė padėti Nastiai išlipti. Ji pastebėjo, kokiu įdėmiu ir suinteresuotu žvilgsniu jis pasižiūrėjo į Samariną. „Rūpinasi mano dorove, — nusijuokė ji mintyse. — Domisi, kas gi toks mane vežiojo, jeigu ne vyras. Ne vyresnysis darbo draugas, o tiesiog duenja kažkokia".

— Kas čia toks? — stipriai laikydamas Nastią po ranka, griežtai paklausė Jura, jiems kopiant laiptais.

— Samarinas, apie kurį tu man vakar rinkai duomenis.

— A... tada gerai. Tu man vis dėlto porą žodžių apie tai, ką daktaras sakė.

Prasidėjo. Kokią pasirinksim motyvaciją? Tu myli visus žmones, kurie gali šito paklausti, tu linki jiems tik gero, tu nenori, kad jie be reikalo jaudintųsi ir netektų savo neįkainojamų nervinių ląstelių, kurios neatsistato. Todėl tu su malonumu papasakosi jiems, kad tau viskas gerai, kad lūžusios kojos gijimo procesas vyksta netgi greičiau, negu galima buvo tikėtis, ir kad gydytojas pats nustebo, pamatęs, kaip viskas puiku, juolab kad neseniai viskas buvo visai blogai. Ir visi bus patenkinti, tai išgirdę, ir visiems bus linksma ir lengva.

Viešpatie, kaip jis nudžiugo, senas ištikimas draugas Jura! Išvargęs, sukritęs veidas nušvito, jis apkabino Nastią ir išbučiavo į abu skruostus tiesiog laiptų aikštelės viduryje griežtų prokuratūros darbuotojų akivaizdoje.

— Ačiū Dievui, bent šis tas džiugaus šitame sudvisusiame gyvenime!

O ji ko dabar taip džiaugiasi? Kodėl jai staiga pasidarė taip gera, taip šilta viduje?

Nastia seniai nesisvečiavo Olšanskio kabinete, dar nuo pavasario. Kažkaip neteko pastaraisiais mėnesiais jiems kartu dirbti. Ją maloniai nustebino įvykę pasikeitimai: kabinetas buvo suremontuotas, apstatytas naujais baldais ir iš irštvos jis pavirto kažkuo oficialiu. Tiesa, irštvoje dirbti buvo gera — viskas užgriozdinta, dulkina ir jauku, o dabar čia norėjosi tik vadovauti. Šiaip ar taip, Nastiai susidarė toks įspūdis.

Nagi, paklaus ar ne?

Žinoma, kad paklausė. Matyt, motyvacija išsamiam atsakymui į klausimą apie numatomą derlių buvo pasirinkta teisingai, Nastia daugiau nepyko, o vaikinai džiaugėsi tikrai nuoširdžiai! Net Olšanskis, paprastai šykščiai reiškiantis emocijas, laimingai šypsojosi, lyg būtų kalbama ne apie sulaužytą Nastios koją, kuri jam iš esmės nerūpėjo, o apie jam pačiam suteiktą nusipelniusio Rusijos Federacijos juristo vardą.

— Šiandien aš buvau pas valdybos viršininką, — pasakė Olšanskis, — vaikinai jau žino, bet kaip tau, Kamenskaja, tiek to, aš pakartosiu. Prazondavau dirvą, kokios galimybės sujungti Larisos Riter ir Aničkovos žmogžudysčių bylas. Viršininkas, žinoma, pareikalavo argumentų, bet štai Selujanovas žada man visas uodegėles užbaigti, tai galima sakyti, kad jau artimiausiomis dienomis abi bylas tirsiu aš. Aničkovos bylą tiriantis tardytojas tik džiaugsis, naštos atsikratęs. Kol tavęs nebuvo, mes viską čia jau permalėm, tai nuo tavęs dabar ir pradėsim. Turi idėjų?

— Turiu, — pasakė ji, — bet kvailų. Sakyti?

— Varyk, — atsiliepė Serioža Zarubinas, — bent pasijuoksim, nes viskas taip rimta, taip rimta, kad nors pasikark.

Sėdintis šalia jo Miša Docenka sunkia ranka tuoj užvažiavo jam per sprandą.

— Nekreipk dėmesio, Nastia. Sakyk.

— Na, tai štai... — ji giliai įkvėpė. — Tik jūs nesibarkit, visa tai panašu į kliedesį. Bet aš juk suprantu, kad viską, kas ne kliedesys, jūs jau aptarėt ir apgalvojot.

— Baik reveransus, ne baliuje, — šiurkštokai nutraukė ją Olšanskis.

— Žiūrėkit, kas išeina. Pirma nužudo psichologę Aničkovą, o 256 su tuo lyg ir kažkokiu būdu susijusi Liubovė Kabalkina, nors jokių

svarių įkalčių ir nėra, kol kas tik netiesioginiai. Paskui nužudo aktorę Chalipovą ir mes intensyviai dirbame su vyresniąja Kabalkinos seserimi Anita Volkova. Ir vėl nieko. Paskui nužudo Volkovos brolio Valerijaus Riterio žmoną. Beje, situacija jau visai klasikinė: milicininkai įtaria vyrą, radusį kūną ir iškvietusį miliciją. Ir Kabalkina, ir Volkova, ir Riteris priklauso vienai, bet dabar jau pasidalijusiai į kelias dalis šeimai — tai buvusi Stanislavo Otovičiaus Riterio ir Zojos Petrovnos Kabalkinos šeima. Ir susidaro toks įspūdis, kad kažkas nori tai šeimai pridaryti kiaulysčių. Ir tokių, kad neatrodytų, jog per mažai. Visus arba pasodinti, arba apdergti. Trumpai tariant, pridaryti jiems nemalonumų, ir pageidautina — su juridinėmis pasekmėmis. Štai. Pasakiau viską.

— Nieko neišeina, — papurtė galvą Olšanskis.

— Kodėl?

— Su Kabalkina ir Volkova išeina, o su Riteriu ne. Nagi, Kolia, išdėstyk mums dar kartą, ką tau paporino Volkova.

— Volkova davė suprasti, kad Riteris galėjo nužudyti savo žmoną, kad išlaikytų jos renomė ir padarytų reklamą jos paveikslams. Na, maždaug, tragiškai žuvo, mįslinga mirtis, pačiame jėgų žydėjime, tokia talentinga ir panašiai. Larisos elgesys pradėjo gąsdinti, ji per daug įsitraukė į narkotikus ir palaidą gyvenimą, rizika, kad viskas iškils aikštėn, buvo labai didelė, o pinigų jos reklamai Riteris išleido begalę, ir štai, kad pinigai nepradingtų, jis ryžosi žmogžudystei.

Taip, šito Nastia nežinojo. Ką gi, tai iš esmės keičia vaizdą. O gaila, versija buvo labai simpatiška. Bet gali būti...

— Galbūt viskas taip pat, bet be Riterio? Kažkas nori prikiaulinti Kabalkinai ir Volkovai? Iškerpam iš svarstymų Riterio šeimą, ir lieka Zojos Petrovnos Kabalkinos šeima. O Larisa Riter — liūdnas sutapimas, — pasiūlė ji naują variantą.

— Galima svarstyti, — linktelėjo tardytojas. — Kas pradės?

— Aš, — burbtelėjo Korotkovas. — Kadangi tas Riteris man juodai nepatinka, aš jums pasakysiu taip — jis ir žmoną savo patiesė, ir giminaites pakišti norėjo. Tada viskas atitinka. Tik reikia rasti motyvą. Na, tu, motin, galva! — jis pasisuko į Nastią ir mirktelėjo. — Ne veltui aš tave iš daktarų į pasitarimą išroviau, žiū, kokią vaisingą mintį pakišai.

— Išrovė senelis ropę, — nedelsdamas pyptelėjo iš savo vietos Zarubinas. — Jis pirmas eilėje stovėjo. O Kudlių visi pamiršo, nors kol jis neprisidėjo, ropė neišsirovė.

— Klausyk tu, Kudliau, tuoj aš tave prie grandinės pririšiu, — neišlaikė Korotkovas. — Apsiraminsi tu vieną kartą ar ne?

— Konstantinai Michailovičiau, jis man grasina, — Sergejus nutaisė neklaužados darželinuko grimasą. — Visi girdėjo.

— Draugai sekliai, aš viską suprantu, jūs pavargot, aš irgi pavargau, — griežtai tarė Olšanskis. — Prašyčiau arčiau reikalo. Beje, kas tiria aktorės žmogžudystę?

— Nikolajevas.

— Tai gerai. Su juo problemų nebus. Bet jei versija pasitvirtins, gali būti, man teks imtis ir tos bylos ir sujungti visų trijų tyrimą į vieną. Duodu jums rytojaus dieną tam, kad išknistumėte visas šeimynines Riterių ir Kabalkinų paslaptis. Kokia ryt savaitės diena?

— Šeštadienis, — pasakė Docenka.

— Na, gerai, duodu jums pusantros dienos, visą šeštadienį ir pusę sekmadienio. Sekmadienio vakare man reikia turėti aiškų situacijos vaizdą, kad turėčiau su kuo pirmadienio rytą eiti pas viršininką ir siūlyti sujungti dvi ar tris bylas į vieną. Užduotis aiški?

— Aiški, — nedarniai sugaudė sekliai.

— Gerai. Dabar aš paskambinsiu ekspertams, jie žadėjo iki septintos pasakyti nors ką nors protingo, o tada imsimės detalių svarstymo.

Jis prisitraukė telefoną, o operatyvininkai pradėjo šnibždėtis. Zarubinas pradėjo dūsauti, apverkdamas vėl dingusius laisvadienius, Miša Docenka klausė Selujanovo patarimo, kokią santechninę įrangą pirktis naujajam butui, o Korotkovas šnibždėjosi su Nastia:

— Šaunuolė, mano drauge, tiesiog lyg mano mintis skaitytum.

— Kokias būtent? — irgi pašnibždom paklausė ji.

— Apie Riterį. Žmoną užmušė jis, tiksliai tau sakau, jam tai ant fizionomijos parašyta. Tik jo alibi nepramušamas, reikia sugalvoti, kaip jame prakrapštyti skylę. Teisminės medicinos ekspertas tikina, kad mirtis Larisą ištiko trečiadienį apie keturioliktą valandą, rado ją Riteris atseit dvidešimt antrą trisdešimt, o iš to priėmimo, vakarėlio to, jis išėjo kur kas anksčiau, dar net devynių nebuvo. Kur tada jis buvo? Vakare Maskvoje pusantros valandos visiškai nėra kur važiuoti. O nuo Berežkovskaja krantinės iki Čistyje Prūdų per tą laiką apskritai pėsčiam galima nueiti.

— Jura, koks gi skirtumas, kur jis buvo, jeigu ją vis tiek nužudė antrą valandą dienos? Tam laikui jis turi alibi?

— Kol kas turi. Bet aš jį ištąsysiu po siūlelį, aš tą alibi sudraskysiu kaip brisius guminę pūslę, — šiepdamas dantis, pažadėjo Korotkovas. — Ir dėl vakaro tu, mano drauge, neteisi. Riteris galėjo nužudyti žmoną dieną, greitai nušauti ir išeiti, o vakare jis atvažiavo, įdėmiai viską apžiūrėjo, niekur neskubėdamas, nutrynė pėdsakus, gal patikrino dirbtuvę, rado ką nors jį kompromituojančio ir sunaikino, o paskui jau iškvietė miliciją. Štai kam praėjo laikas. Nurauki? Riteris man suokia, kad ilgai sėdėjo mašinoje ir galvojo, kaip teisingai pasielgti, nenorėjo, kad žmona pasijustų nepatogiai. Tą ir vairuotojas patvirtina, atseit taip ir buvo. Tik abu jie meluoja, aš melą tiesiog užuodžiu.

— Gali būti, gali būti, — susimąsčiusi nutęsė Nastia.

— Nieko negali būti! — tiesiai virš jų galvų sugriaudėjo tardytojo balsas.

Visi tučtuojau nutilo ir išsigandę įsispitrijo į Olšanskį. Kas čia jam? Ko negali būti?

— Visi nutilkit ir nieko nekalbėkit. Dabar pakalbėsiu aš, o jūs dešimt minučių patylėsit ir pagalvosit. Tik tada pradėsim svarstyti. Palaukit, leiskit susikaupti...

Visi dar labiau išsigando. Kas gi dabar atsitiko? Ką jam telefonu pasakė? Pučas, valstybės perversmas, valdžią užgrobė chunta, panaikinta demokratija? Prasidėjo karas su Iraku?

— Vadinasi, taip, draugai mano sekliai, — iš lėto pradėjo Olšanskis. — Larisa Riter buvo sveikesnė už mus visus. Jos kraujyje nerasta nė menkiausių pėdsakų jokių stipriai veikiančių preparatų. Kraujas kaip kūdikio. Ir dar... Tame buteliuke, kurį paėmėm Riterių bute, buvo visiškai nekaltos tabletės „Glicinas". Jį skiria net mažiems vaikams smegenų veiklai pagerinti. Kažkada labai seniai buteliuke buvo tai, kas parašyta etiketėje, bet tai buvo priešistoriniais laikais, pėdsakai labai silpni, praktiškai jų nėra. Ir galiojimo laikas, nurodytas toje pačioje etiketėje, baigėsi dar prieš dvejus metus, tai yra pats buteliukas su jo turiniu buvo pirktas kur kas anksčiau. O dulkelės ir smulkūs trupinėliai buteliuke — glicinas. Išvada — Larisa Riter nebuvo narkomanė. Ir man įdomu, kodėl visi taip atkakliai teigia atvirkščiai. O dabar dešimties minučių pertrauka pagalvoti.

Čia tai fokusas! Vadinasi, Valerijus Riteris neturėjo jokios priežasties žudyti žmoną. O gal vis dėlto turėjo, bet kažkokią kitą?

13 SKYRIUS

Reisas iš Atėnų vėlavo tris su puse valandos, ir tas tris su puse valandos Michailas Docenka praleido be jokios naudos, keikdamas Aeroflotą¹³, orą ir žmones, kurie įsigudrina išskristi į Graikiją, kur, kaip teigiama, visko yra, būtent tada, kai jie čia reikalingi kaip liudininkai. Žinoma, jis buvo neteisus nužudytosios Larisos Riter motinos atžvilgiu. Jis suprato, kad ji būtų sutikusi niekada gyvenime nevažiuoti į užsienį ir apskritai nekelti kojos iš Maskvos, jeigu tai galėtų išgelbėti jos dukters gyvybę. Suprasti tai jis suprato, majoras Docenka, bet laukti jau neturėjo jokių jėgų. Jis spėjo perskaityti tris laikraščius ir du žurnalus, suvalgyti neskanų mėsainį ir išgerti du buteliukus mineralinio ir tris puodelius kavos, kol pagaliau ilgai lauktas lėktuvas atskrido. Larisos motiną ne taip lengvai pavyko rasti per turistinę firmą. Jai buvo pranešta tragiška žinia, todėl grįžo ji anksčiau laiko ir žinojo, kad Šeremetjevo oro uoste ją pasitiks kriminalinės paieškos darbuotojas. Oi, nemėgo Docenka panašių susitikimų! Ir apskritai pokalbiai su nukentėjusiųjų giminėmis netrukus po žmogžudystės buvo jam tiesiog kančių kančia. Jei prie lavonų vaizdo jis seniai priprato, tai žmogaus skausmui imuniteto jis niekaip negalėjo įgyti. Jam visų buvo gaila, o svarbiausia — jis niekaip negalėjo atsikratyti nepatogumo jausmo, kad kankina žmones dažnai nemaloniais klausimais tokiomis jiems sunkiomis valandomis ir dienomis.