Triju ne desnis

Larisos motiną jis atpažino iš karto. Tarp visų atskridusių ir išeinančių į salę jos vienos tarsi šerkšnu padengtas veidas išsiskyrė iš kitų, o akys slėpėsi už tamsių akinių, kad nesimatytų ašarų pėdsakų. Visi kiti keleiviai pasižymėjo arba milžinišku bagažu, arba pailsėjusiais švytinčiais veidais. Beje, motina buvo labai panaši j dukterį, nors — jei Larisa, sprendžiant iš jos gyvos nuotraukų, atrodė labai simpatiška, tai Svetlana, beveik penkiasdešimtmetė moteris, buvo tikra gražuolė. Nieko keista, kad išsiskyrusi su Larisos tėvu, ji tuokėsi dar tris kartus. Šiuo metu, jei Miša neklydo, ji vėl buvo išsiskyrusi.

— Svetlana Jevgenjevna, — Docenka atsargiai palietė jos petį. — Tai aš jus sutinku.

Ji lėtai pasuko galvą, ilgai apie kažką galvojo, paskui lengvai linktelėjo.

— Mes kalbėsimės čia? — paklausė ji bespalviu balsu.

— Jeigu jūs neprieštaraujate, aš jus nuvešiu namo, ir pakeliui mes pasikalbėsime.

— Gerai.

Miša paėmė jos krepšį, kuris buvo stebėtinai lengvas. Sakyk tu man, jis manė, kad moterys, važiuodamos dviem savaitėm poilsio, imasi su savimi visą savo garderobą. Jo žmona, pavyzdžiui, elgėsi būtent taip.

— Kaip tai atsitiko? — paklausė Svetlana, jiems važiuojant iš stovėjimo aikštelės.

Iki tol ji neištarė nė žodžio.

— Kol kas mes tiksliai nežinom. Larisą nušovė iš pistoleto. Tai atsitiko jos dirbtuvėje trečiadienį apie antrą valandą dienos. Štai ir viskas, kas mums žinoma.

— Viešpatie, koks siaubas, — sumurmėjo ji.

Svetlana sėdėjo šalia Mišos priekinėje sėdynėje, susikūprinusi, suspaudusi delnus tarp kelių, ir žiūrėjo tiesiai prieš save, bet Docenka galėjo galvą guldyti, kad ji nieko nematė. Akinių ji taip ir nenusiėmė.

— Jūs klausinėkite, kas reikalinga, į mano būklę nekreipkite dėmesio, — pasakė ji. — Aš prisirijau raminamųjų, tai neraudosiu. Aš jau ten viską apverkiau.

— Svetlana Jevgenjevna, papasakokite man apie Larisą. Kokia ji buvo? Koks charakteris, įpročiai? Ar turėjo ji draugų? Su kuo ji bendravo, iki ištekėjo už Riterio? Man viską reikia žinoti.

— Viską, — bukai pakartojo ji. — Visko niekas nežino. Svetima siela — patamsiai. Ypač Larisos siela.

— Kodėl?

— Ji labai... kaip čia paaiškinus... labai apdairi ir sveiko proto, man retai kada pavykdavo teisingai suprasti jos poelgius. Žinote, mes kartais manome, kad žmogus kažką daro dėl visiškai akivaizdžios priežasties, ir žiūrime į jo poelgį kaip į natūralų, o paskui paaiškėja, kad jis vadovavosi visiškai kitais sumetimais.

Docenka nelabai suprato, ką Svetlana norėjo pasakyti, bet nutarė jos nepertraukinėti. Jai ir taip sunku pasakoti. Tiesa, tokia Larisos charakteristika nelabai atitiko tai, ką apie ją kalbėjo vyras, vadinęs ją neprisitaikiusiu prie gyvenimo lengvabūdžiu ir neatsakingu vaiku, bet motina gal geriau žino.

— Larisa niekada nebuvo vėjavaikė, nesusitikinėjo su keliais berniukais iš karto. { savo santykius su jaunuoliais ji visada žiūrėjo labai rimtai. Man, kad jūs žinotumėt, buvo didelė staigmena, kai ji staiga metė Volodią. Ji taip jį mylėjo! O gal man tik taip atrodė? — lyg pati savęs paklausė Svetlana.

— O kodėl jinai jį metė? — paklausė Miša tokiu tonu, lyg jau seniai būtų žinojęs, kas toks tas Volodia.

— Nesuprantu. Bet aš dažnai jos nesuprasdavau, aš jums jau sakiau. Ir Volodia ją beprotiškai mylėjo. Aš buvau tikra, kad jie su niekuo nebus laimingi, o tik vienas su kitu. Jie buvo harmoninga pora, kaip reta, atitiko vienas kitą ir charakteriu, ir temperamentu. Aš maniau, kad ji gailėsis jį palikus, o jis kentės ir stengsis ją susigrąžinti. Bet Larisa labai laimingai ištekėjo, ko aš tikrai nesitikėjau. O ir Volodia, rodos, per daug nesikankino ir galų gale vedė. Taigi mano dukra ir šį kartą buvo teisi. Ji labai pragmatiška ir įžvalgi... buvo.

Matyt, vis dėlto nelabai, pagalvojo Docenka. {žvalgūs žmonės nesileidžia nušaunami. Jie numato, kaip gali rutuliotis situacija, ir neleidžia jai pasiekti kritiško taško.

— Ar po to, kai ji ištekėjo, jūs nepastebėjote jos elgesyje nieko keisto? Gal pasikeitė charakteris, įpročiai?

— Ne, ji liko visai tokia pati, kokia buvo. Rami ir protinga.

— O jūs dažnai matydavotės?

— Gan dažnai, maždaug kartą per dvi savaites ir dažniau.

— Larisa atvažiuodavo pas jus?

— Ir ji pas mane, ir aš užeidavau į jos dirbtuvę, jei tuo metu 262 būdavau Čistyje Prūdai rajone.

— Svetlana Jevgenjevna, kai jūs būdavote Larisos dirbtuvėje, ar ten ką nors matydavote? Draugus, pažįstamus?

— Ne. Ji visada būdavo viena, dirbdavo. Arba ilsėdavosi, skaitydavo, žiūrėdavo televizorių. Bet visada viena. Ji kompanijų nemėgo, vertino vienatvę.

— Ar jūs ją įspėdavote, norėdama apsilankyti dirbtuvėje?

— Kaip kada. Pasitaikydavo, kad užeidavau ir neįspėjusi. Kodėl jūs šito klausiate?

— Mums reikia nustatyti jos pažįstamų ratą, o vyras nieko apie tai pasakyti negali, jis nieko iš jų nepažįsta. Jūsų dukrą nušovė dirbtuvėje, o ne gatvėje, tai reiškia, kad ji kažkam atidarė duris, tą žmogų ji įsileido. Vadinasi, jį pažinojo. Juk nepažįstamam ji nebūtų atidariusi, tiesa?

— Nė už ką, — patvirtino Svetlana. — Duryse ten yra akutė, ir ji visada žiūri, kas atėjo. Tai yra, žiūrėjo... Viešpatie, koks siaubas! — vėl sušnibždėjo ji. — Koks siaubas! Gaila, bet jokių naujų jos draugų aš nemačiau, ji visada būdavo viena, kad ir kada aš ateičiau.

Netgi šitaip. Visiškai nesuprantama. Vyras, anyta ir namų darbininkė vienu balsu tvirtina, kad Larisa buvo narkomanė. Kabalkina ir Volkova nesiskaito, jos gyvena atskirai, kasdienio Larisos elgesio stebėti negali ir viską sužino tik iš paties Riterio žodžių. Jis pasakė — jos patikėjo. Bet Riteris, jo motina Nina Maksimovna, su kuria Docenka kalbėjosi kelias valandas, ir namų darbininkė Lesniak — kodėl gi jie apkalbinėja nelaimingąją dailininkę? Namų darbininkė Rima Ivanovna išvardijo preparatų, kurių pakuočių rasdavo pas Larisą, pavadinimus, ir tai tokie preparatai, kurių pėdsakų išlieka kraujyje parą ir dar ilgiau. Jeigu Larisa juos vartojo, tai skrodimas būtų parodęs. Visi trys sakė, kad Larisa negrįždavo namo nakvoti tik tada, kai būdavo paveikta narkotikų. Naktį prieš žmogžudystę ji praleido dirbtuvėje, vadinasi, vėl buvo patyrusi „skrydį". Na, ir kurgi jis, tas narkotikas? Nei kraujyje, nei audiniuose, nei kišenėse, nei rankinuke, nei dirbtuvėje.

O buteliuke, kur jis atseit buvo, paprasčiausias glicinas. Ne, nebuvo Larisa Riter narkomanė, tai visiškai akivaizdu. Motina būtinai būtų pastebėjusi pasikeitimus dukters elgesyje, negalėjo nepastebėti. Ar ji irgi meluoja, kaip kad pradžioje mėgino daryti Riteris, kad neišneštų šiukšlių iš trobos?

— Svetlana Jevgenjevna, Larisos vyras sakė, kad ji vartojo stipraus poveikio preparatus. Ar jūs apie tai ką nors žinote?

Pirmą kartą per visą laiką ji pasuko galvą į Docenkos pusę, nors per tamsius stiklus nesimatė, kur ji žiūri.

— Preparatus? Kam? Larisa niekuo nesirgo.

— Na, preparatus vartoja ne tik tada, kai serga, — atsargiai tarstelėjo Miša. — Kartais juos vartoja, kad sieloje būtų gera. Ar Larisa nebuvo į tai įsitraukusi?

— Niekada, — nukirto Svetlana. — Nejau Valerijus galėjo taip sakyti? Kokia kvailystė! Tai visiškai ne jos charakteriui. Gal jis turėjo galvoje kažką kita? Gal jūs neteisingai jį supratote?

— Svetlana Jevgenjevna, — Miša atsiduso, — jūsų žentas ir jo mama tvirtina, kad Larisa buvo narkomanė. Ar galite tai kaip nors paaiškinti?

— Kliedesys! Siaubingas kliedesys! Kam jiems to reikia? Kam jie šmeižia mergaitę?

Svetlana pakėlė balsą ir visa pasisuko sėdynėje, kad sėdėtų veidu į Docenka.

— Aš nesuprantu... Nina Maksimovna ir Valerijus — jie tokie mieli žmonės, protingi, padorūs, jie buvo tokie geri Larisai. Kaipgi jie gali taip elgtis? Ne, aš netikiu, to negali būti, jūs greičiausiai kažką painiojate arba ne visai suprantate.

Vadinasi, Larisa nebuvo narkomanė, o jos vyras ir anyta — mieli, protingi ir padorūs. Ne, nesiderina. Arba viena, arba kita, o ir viena, ir kita — niekaip neišeina. Arba Larisa vis dėlto buvo narkomanė, arba jos vyras ir anyta visai ne tokie mieli, kaip apie juos galvoja Svetlana Jevgenjevna.

Na, gerai, galų gale motina yra motina, motinos širdis kai kur labai skvarbi ir įžvalgi, o kai kur akla ir apgaulinga. Juolab motinos, ką tik praradusios savo vaiką, širdis.

— Su kuo Larisa draugavo? Ji turėjo draugių?

— Turėjo, žinoma, kaip ir visos mergaitės. Draugavo, pykosi, taikėsi, skyrėsi. Bet apskritai Larisa nebuvo kompanijos žmogus.

— O pati geriausia draugė yra?

— Yra. Lena Zavjalova, jos draugavo nuo pirmos klasės. Kai Larisa pradėjo mokytis meno mokykloje, visos kitos draugės kažkaip atkrito, o Lena pasiliko. Jos bendrauja iki šiol.

— Kaip man ją rasti?

— Aš jums duosiu jos telefonus, turiu juos užsirašiusi namie.

— O Volodia, kurį Larisa paliko? Jie santykius palaikė?

— Na, ką jūs, kam? Jis turi savo šeimą, ji — savo.

— Iš kurgi jūs sužinojote, kad jis vedė? Larisa pasakė?

— Taip.

— O ji iš kur sužinojo, jeigu jie nebendrauja?

— Ji sužinojo iš Lenos. Lena pažinojo Volodią. Iš tikrųjų tai ji Larisą su juo ir supažindino. Lena dirba ligoninėje, ji medicinos seselė. O Volodia ten gulėjo, jam apendicitą operavo.

— Seniai tai buvo?

— Labai seniai. Lena buvo ką tik baigusi medicinos mokyklą. Gal prieš šešerius ar net septynerius metus.

— Vadinasi, Larisa su juo susipažino prieš šešerius metus? — patikslino Docenka.

— Na, taip.

— Ir jie iškart pradėjo susitikinėti?

— Taip. Meilė iš pirmo žvilgsnio.

— Svetlana Jevgenjevna, — jam į galvą atėjo netikėta mintis, — o tas Volodia nebandė iš pradžių meilintis Lenai?

— Jūs norite pasakyti, kad mano duktė galbūt atmušė nuo savo geriausios draugės kavalierių?

— Na... apskritai, taip, — prisipažino jis sąžiningai.

— Ne. Larisa niekada nebūtų taip pasielgusi. Volodia Lenos nemergino, tiesiog Larisa atėjo pas ją į darbą pasikalbėti apie savo kažkokius mergaičių niekus, ir Volodia ją pamatė. Jis iškart priėjo ir paprašė, kad Lena jį supažindintų su savo drauge. Štai ir visa istorija.

O gal ir ne visa. Motinos kažkodėl įsitikinusios, kad žino apie savo dukras viską, kas įmanoma. Na, gerai, apie tai mes pasikalbėsime su pačia Jelena Zavjalova. O kol kas grįžkim prie nelaimingojo pamesto Volodios. Ar negalėjo čia likti įsisenėjusios nuoskaudos ar pavydo?

— Vadinasi, Larisa susitikinėjo su Volodia maždaug trejus metus, o paskui jį paliko ir ėmė susitikinėti su Riteriu, taip?

Svetlana susimąstė, be garso krutindama lūpas.

— Ne, ne visai taip. Larisa ištekėjo prieš dvejus su puse metų. Vadinasi, su Volodia ji susitikinėjo ne trejus metus, o ketverius.

— Aš nesupratau, Svetlana Jevgenjevna, kaipgi čia išeina? Ar ji išsiskyrė su Volodia prieš pat vestuves? Ar buvo toks periodas, kai ji susitikinėjo ir su Riteriu, ir su buvusiu sužadėtiniu?

— Aš jums jau sakiau, — Svetlanos balse vėl suskambo kartėlis ir nuovargis, — mano duktė niekada nebuvo vėjavaikė ir nesusitikinėjo vienu metu su dviem jaunuoliais. Tekėti už Valerijaus ji nusprendė labai greitai, praktiškai jie net nesusitikinėjo. Jie susipažino Stanislavo Otovičiaus, Valerijaus tėvo, laidotuvėse. Larisa buvo jo mokinė...

— Taip taip, aš žinau.

— Jie susipažino, — tęsė Svetlana, tarsi Miša ir nebūtų jos pertraukęs, — ir išsiskyrė, nuėjo kiekvienas savo keliais. Šiaip ar taip, Larisa būtent taip man pasakojo. Paskui jie atsitiktinai susidūrė kažkokioje parodoje, Riteris pakvietė ją į kažkokį restoraną pavakarieniauti, o po dviejų dienų pasipiršo. Ir Larisa sutiko. Ji pasakė Volodiai, kad tarp jų viskas baigta, o kitą dieną jie su Valerijumi padavė pareiškimus.

Na, jei jau ir galima ką nors vadinti siaubingu kliedesiu, tai būtent tokias istorijas. Docenka nepatikėjo nė vienu žodžiu. Ketveri metai giedros be debesėlio meilės, staiga ateina kažkoks Riteris, kurio išvaizda tik šiek tiek geresnė negu beždžionės, pasiperša, ir sudie, Volodia? Pasitaiko, niekas nesiginčija, bet tik merginos tokiai istorijai reikia visiškai kitokios. Ką Selujanovui sakė namų darbininkė Rima Ivanovna? Kad Larisa savo vyro nė trupučio nemylėjo ir ištekėjo už jo grynai savanaudiškais tikslais, kad jis remtų ją pinigais ir padėtų tapti įžymiai. Ar galėjo protinga ir įžvalgi Larisa taip pasielgti? Lengvai! Tik kam tada motinai suokti, kad jos santuoka laiminga? O gal iš tikrųjų Larisa buvo laiminga, ištekėjusi už Riterio? Ir visos namų darbininkės spėlionės, paremtos paklodžių tyrinėjimu, yra ne daugiau kaip spėlionės, o seksualinis tos poros gyvenimas buvo visavertis, įvairus ir turtingas? Jie mylėjo vienas kitą beprotiškai... Sakoma, kad vedybos su išskaičiavimu gali būti laimingos, jeigu tas išskaičiavimas teisingas. Bet kodėl tada tokiame idiliškame fone Riteris ir jo motina vadina Larisą narkomane, jeigu ji tokia nebuvo? Kodėl vadina ją lengvabūde ir patiklia kvailute, jeigu iš tikrųjų ji buvo pragmatiška ir apdairi? Bando suklaidinti tyrimą ir priversti 266 ieškoti žudiko tarp narkomanų ir kitos įtartinos publikos atstovų, kad nukreiptų įtarimą nuo savęs? Ar Svetlana Jevgenjevna vertino dukterį per daug jau šališkai, o kartu ir neobjektyviai?

O juk Larisa buvo dar ir lesbietė, ir tai jau ne spėliojimai. Anita Volkova kartu su Riteriu savo akimis matė Larisą su meiluže. Ir tai jau ne melas, ne prasimanymai, tai buvo iš tikrųjų, nes ir Volkova, ir Riteris pasakoja apie tai visiškai vienodai, jų parodymuose nėra nė vienos prieštaros, nė vieno neatitikimo. Taip būna tik tada, kai pasakojama apie realius įvykius. Jeigu įvykio nebūta, o buvo tik susitarimas ir prasimanymas, galai būtinai nesueina.

Ne, vis tiek niekaip neišeina, kad visi būtų sąžiningi ir geri. Kažkas visą laiką meluoja, iškreipia faktus, slepia juos, ne viską pasako. Kas? Riteris? Jo motina? Larisos motina? Namų darbininkė? Ar visi kartu?

Pas buvusį Anitos Volkovos vyrą vyko Selujanovas. Jis ne visai aiškiai įsivaizdavo, kam tas susitikimas reikalingas, bet Olšanskis davė pusantros dienos tam, kad būtų surinktas maksimalus kiekis informacijos apie Riterio ir Kabalkinos šeimas, tai nė vieno potencialaus tos informacijos šaltinio negalima buvo praleisti. Galų gale gali paaiškėti, kad priežastis — kažkokia sena istorija, kuriai gal šimtas metų, ir jeigu taip ir yra, tai Anitos Stanislavovnos vyras, su kuriuo ji jau dvidešimt metų išsiskyrusi, gali būti naudingas.

Kolia, įpratęs pasikliauti savo intuicija, jau iš anksto žinojo, kad nieko, verto dėmesio, tas Volkovas jam nepapasakos. Ir todėl iš anksto gailėjosi tuščiai praleisto laiko.

— Mes su Anita kartu mokėmės viename MIFI¹⁴ kurse, o paskui viename institute dirbome, tik skirtingose laboratorijose.

Volkovas, neišvaizdus praplikęs akiniuotis, kalbėjo apie buvusią žmoną be priešiškumo, Selujanovui netgi pasigirdo, kad jo balse nuskambėjo kažkas panašaus į gailestį. Ko jis, įdomu būtų sužinoti, gailisi — savęs, kažkada palikto, ar jos, taip daugiau ir neištekėjusios? Paties Volkovo, jam išsiskyrus su Anita, šeimyninis gyvenimas susiklostė gan sėkmingai — antroji santuoka buvo tvirta ir padovanojo jam du sūnus, vyresnysis iš jų jau buvo abiturientas.

— Man pasirodė, kad jūs ją užjaučiate, — pasakė Nikolajus. — Kodėl? Jūs manote, kad ji nelaiminga?

— Kaip čia pasakius... Man susidarė toks įspūdis, kad ji visą laiką gyveno kažkokį priverstinį gyvenimą. Ji niekada neturėjo tikros laisvės. Jūs mane suprantate?

— Ne, — atvirai prisipažino Selujanovas.

Ką padarysi, jis iš tikrųjų nesuprato. Priverstinis gyvenimas... Kaip tai gali būti?

— Pasistengsiu paaiškinti. Jūs greičiausiai žinote, iš kokios Anita šeimos? Na, ten mamytė, tėvelis...

— Aš žinau. Tėtis — dailininkas, mama — aktorė.

— Ne visai taip, — šyptelėjo Volkovas. — Tėtis — įžymus dailininkas, mama — įžymi aktorė. Tai labai svarbus niuansas, sakyčiau — esminis. Anitos motina ištekėjo antrą kartą, ir tas vedybas visi, drauge ir Anita, laikė mezaliansu. Po to ji daugiau nesifilmavo. Niekada. Ir įsivaizduokit, kaip jautėsi Anita, visą laiką girdėdama: oi, tu tos pačios Zojos Riter duktė? O kodėl tavo mama daugiau nesifilmuoja? Ką ji galėjo atsakyti? Tiesą? Kad mama, partijos narė, buvo neištikima tėčiui, ištekėjo už autošaltkalvio, sustorėjo, prarado formą ir buvo išvaryta iš kino pasaulio? Anitai liežuvis nesivertė tokius dalykus aiškinti. Jai buvo gėda dėl motinos. Ir dar vienas išbandymas: oi, tu to paties Riterio duktė? Ar negalėtum paprašyti tėvo bilieto ar leidimo į parodą? Tu pati turbūt jau matei, kaip ji? Tais laikais būdavo daug įdomių parodų, jūs turbūt prisimenate — tai „Moną Lizą" atveža, tai Tutanchamono kapo brangenybes, tai meksikiečius. O Anita su jokiu prašymu negalėjo į tėvą kreiptis.

— Kodėl?

— Jis su ja nebendravo. Kai su žmona išsiskyrė, tai lyg užmiršo, kad turi dukterį. Tuoj pat vėl vedė, ir labai greitai atsirado vaikas. Rodos, berniukas, bet aš tikrai neatsimenu. Riteris vienu mostu atkirto nuo savęs ir buvusią žmoną, ir dukterį. Alimentus siuntė paštu. Trumpai kalbant, dėl pavardės Anitai buvo vienos problemos. Juk pavardė reta, skambi. Būtų ji buvusi Ivanova arba Kuznecova, niekas neklausinėtų, o dabar... labai jau ji, vargšelė, kentėjo. O aš labai ją mylėjau ir nieko nesupratau.

— O ką jūs turėjote suprasti?

— Ji už manęs ištekėjo tik tam, kad galėtų išeiti iš namų ir pasikeisti pavardę. Nežinau, kaip yra dabar, bet tada ji savo motinai taip ir neatleido ir nenorėjo gyventi kartu su ja, su jos naujuoju vyru ir jų bendru vaiku. Bet aš ją mylėjau beprotiškai ir jokių abejonių man tada nekilo. Mes susituokėme trečiame kurse. Ji išgyveno su manimi trejus metus, paskui pasakė, kad nori skirtis. Savaime aišku, mano tėvai iškeitė mūsų butą į du, viskas, kaip turi būti. Tik paskui aš pamažu praregėjau. Ir iš tikrųjų, kas tokia Anita? Pirmoji kurso gražuolė, moka dvi kalbas, anglų ir ispanų, šoka flamenką, to niekas iš mergaičių nemokėjo, puikiai skambina gitara ir griežia saksofonu, be jos neapsieina joks susibūrimas, ji visada dėmesio centre, ji — dievinimo ir susižavėjimo objektas. O kas buvau aš? Išvaizda mano šiaip sau, šokti aš apskritai nemokėjau, kompanijos dvasia nebuvau, tylus berniukas, knygius. Tiesa, pirmūnas ir vienas iš gabiausių kurse, bet merginų akyse paprastai tai neturi reikšmės. Na, dar tėtis akademikas, todėl didelis gyvenamasis plotas. Kažkokiai mergaitei iš periferijos aš, žinoma, būčiau buvęs vertingas jaunikis, bet Anitai, nuo gimimo maskvietei, tokių tėvų dukteriai... Man ir į galvą neatėjo, kad ji galėjo turėti išskaičiavimą. Kai ji atkreipė į mane dėmesį, aš nelyg apakau iš laimės. Bet nieko tokio, paskui praregėjau.

Jis nusišypsojo, ir jo šypsenoje nebuvo nei nuoskaudos, nei kartėlio, tik lengva pašaipa iš savo paties jaunuoliško patiklumo.

— Vadinasi, Anitos Stanislavovnos vedybos buvo priverstinės, — padarė išvadą Selujanovas. — O dar kas? Jūs kalbėjote apie visą gyvenimą...

— Taip... Paskui disertacijos, pirma kandidatinė, paskui daktarinė. Tiesiogine prasme išmuštos bizūnu, tik bizūno vaidmenį atliko pati Anita. Ji juk labai silpna mokslininkė, aš taip ne šmeiž-damas sakau, tiesiog taip ir yra, galite paklausti specialistų, jie jums patvirtins. Ji baigė mokyklą aukso medaliu ir tik todėl galėjo įstoti į MIFI; jei ji būtų laikiusi egzaminus bendra tvarka, galite patikėti, niekada nebūtų įstojusi. Visuose moksluose galima būti talentu, galima — šarlatanu, o galima ir doru padienininku. Štai Anita kaip tik ir buvo padienininkė. Nuo visko, kas susiję su fizika, jai darėsi bloga. Bet ji stengėsi iš visų jėgų.

— Tai kam gi ji su ja prasidėjo? — nustebo Selujanovas. — Juk niekas nevertė.

— Aš juk jums sakiau: Anita pati sau buvo bizūnas. Ji pati save vertė. Tiesą sakant, aš taip ir nesupratau kodėl. Ir juk daug kartų šito jos klausiau, o ji sakydavo, kad mėgsta fiziką, kad jai įdomu, ir ne jos kaltė, kad Dievas nedavė jai tikro talento. Aš mačiau, kad ji sako netiesą, bet tiesos taip ir nesužinojau. Tik viena galiu pasakyti visiškai tikrai: jos mokslinis ir profesinis gyvenimas irgi buvo priverstinis. Asmeniniame jos gyvenime — vėl tas pats.

— Čia prašyčiau smulkiau, — paprašė Kolia.

— Na, ką čia galėtum pasakyti smulkiau? — Volkovas patraukė pečiais. — Smulkmenų aš kaip tik ir nežinau, tik bendrus bruožus, kadangi mes daug metų dirbome viename institute ir nuolat susitikdavom. Matote, Nikolajau, tai, kad Anita buvo savanaudė nuotaka ir netalentinga mokslininkė, nepaneigia kitų jos privalumų. Supraskite mane teisingai. Ji iš tikrųjų nepaprasta, į nieką nepanaši, dosniai gamtos apdovanota ir išoriniu grožiu, ir įvairiapusiais gabumais. Anita unikali. Aš net manau, kad iš visų mokslo sferų fizika — vienintelis mokslas, kuris jai nepasidavė. Jei ji būtų pasirinkusi bet kokio kito mokslo sritį, bet kokią kitą profesiją, ji būtų pasiekusi joje didelių aukštumų. Koks vyras galėjo ją iš tikrųjų sudominti? Taip sudominti, kad ji įsimylėtų, norėtų su juo gyventi ilgus metus, pagimdyti nuo jo vaiką? Man, atvirai sakant, sunku tokį įsivaizduoti, šiaip ar taip, tokio dar nebuvau sutikęs. Bet yra visuomenės nuomonė, tušti plepalai ir bendra nuostata apie tai, kaip turėtų būti. Moteris privalo turėti vyrą, kitaip ji lyg ir nevisavertė. Jeigu ja niekas nesidomi, vadinasi, ji visiškai niekam tikusi.

— Taip, — šyptelėjo Selujanovas, — tai pažįstama.

— Na, matote. Jai daug kas bandė asistuoti, ir Anita periodiškai kažką... sakykim, paskatindavo. Keliems mėnesiams priartindavo prie savęs, o paskui atstumdavo. Tie vyrai buvo jai nereikalingi, tiksliau, reikalingi, bet grynai tam, kad apie ją nekalbėtų kaip apie mėlynąją kojinę. Kad neatrodytų kaip balta varna. Taip tęsėsi kelerius metus, kol neatsirado tas iš kino, kaskadininkas. Prie jo Anita ir apsistojo.

— Vadinasi, vis dėlto atsirado vyras, kuris sugebėjo ją priversti įsimylėti?

— Ką jūs, dėl Dievo! Reikia pažinti Anitą, kad suprastum, kaip viskas yra iš tikrųjų, — nusijuokė Volkovas. — Ar prisimenate, kas buvo prieš penkiolika metų? Kaip mes gyvenome aštuoniasdešimt septintais metais?

Kolia prisiminė. Net labai gerai. Ilgiausios eilės prie mėsos, avalynės ir importinės kosmetikos. Svarbiausias leksikono žodis — „gauti". Amžina cukraus problema, kuris superkamas naminei varyti. Apgailėtini privačios veiklos daigai, pateikiantys išalkusiems ir apsinešiojusiems gyventojams namie sukurptus niekingus skudurėlius, bent jau ryškiomis spalvomis dėkingai besiskiriančius nuo tų, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėje. J užsienį galima išvažiuoti tik tarnybiniais tikslais arba, jei labai pasiseka ir prasimuši pro profsąjungos, partijos ir rajono komitetų atranką. Firminis odinis — ne iš odos pakaitalo, o tikras — švarkas buvo ženklas, kad esi artimas elitui ar bent jau importinių prekių šaltiniui. Vaizdo magnetofonai — didelė retenybė, kasetėmis atvirai niekas neprekiavo, jas nusirašinėdavo vieni nuo kitų. Žodžiu, linksmai žmonės gyveno.

— Ir įsivaizduokit sau jauną, gražų bičą, nuo galvos iki kojų įpakuotą į tokius skudurus, kad galima apakti. Bičą, kuris gal jau dešimt metų nuolat važinėja į užsienį, nes visada būdavo kažkokie bendri filmavimai tai su čekais, tai su vokiečiais, tai su kubiečiais ar net prancūzais. Juk kaip mūsuose buvo? Pirmą kartą nuvažiavai į užsienio komandiruotę, gerai tenai pasirodei — negirtuokliavai, skudurų spekuliacijai nesupirkinėjai, tarybinės santvarkos nepeikei — viskas, tu jau patikimas, kitą kartą ir vėl galėsi važiuoti. O jei susimovei — iš patikimųjų sąrašo iškritai, daugiau nevažiuosi. Anitos draugelis, matyt, į sąrašą pakliuvęs, daugiau iš jo nebeiš-krito. Be to, manau, kad jis ir sportininkas geras. Ir profesija tokia, sakyčiau... egzotiška. Reta profesija. Viena vertus, lyg ir kinas, o tai visad patrauklu, kita vertus — rizika, kartais mirtina, o trečia — užsienio kelionės irgi tam tikro žavesio suteikia. Šalia tokios moters, kaip Anita, galėjo būti tik nepaprastas vyriškis. Štai ji sau tokį ir išsirinko. Beje, gal žinote, ar jie vis dar kartu, ar išsiskyrė?

— Kartu.

— Vadinasi, priprato, — konstatavo Volkovas. — Dabar skudurais ir kelionėmis į užsienį jau nieko nenustebinsi, taigi kaskadininkas visą savo išskirtinumą prarado. Turiu prisipažinti, aš maniau, kad Anita jį paliks ir išsirinks sau ką nors labiau atitinkantį jos standartus. Aš jos jau kokius penkerius metus nemačiau nuo to laiko, kai panaikino laboratoriją, kurioje ji dirbo. Girdėjau, kad ji lankė kažkokius kursus, turi naują profesiją.

— Anita Stanislavovna dabar dirba firmoje sistemos administratore, — painformavo Selujanovas. — Štai ko aš norėjau jūsų paklausti. Ar teisingai aš supratau, kad Anita Stanislavovna labai supyko ant motinos už tai, kad ši iškeitė tėvą į šaltkalvį, ir ant tėvo už tai, kad jis iškeitė ją pačią į naująjį vaiką? Ar tai tiesa?

— Tikrai taip buvo. Pabrėžiu — buvo. Tuo metu, kai mes buvome kartu ir kai mums buvo dvidešimčia, o gal ir dvidešimt penkeriais metais mažiau negu dabar. Kokios nuotaikos šiandien, man nežinoma.

— Taip taip, žinoma. Mes dabar kalbam apie tai, kas buvo prieš dvidešimt penkerius metus. Ar galima iš to daryti išvadą, kad sesers, kurią pagimdė jos motina, ir brolio, kuris gimė jos tėvui, ji taip pat nemylėjo?

— Nė trupinėlio, — nesvyruodamas patvirtino Volkovas. — Anita nejautė jiems nieko, išskyrus pyktį ir pavydą.

— Matote, po tėvo mirties Anita Stanislavovna labai suartėjo ir su broliu, ir su seserim. Dabar jie tikri draugai. Ir motinos šeimoje ji lankosi reguliariai, kaip ir atleido jai. Kaip jūs tai komentuotumėt?

— Nejaugi? — Volkovas nuoširdžiai nustebo. — Kaip keista. Į ją tai visai nepanašu. Nors, tai nepanašu į tą Anitą, kurią aš kadaise pažinojau. Laikui bėgant ji galėjo pasidaryti švelnesnė ir išmintingesnė. Greičiausiai tokia ir tapo. Bet aš galiu jums pateikti ir kitą interpretaciją. Tas susitaikymas ir grįžimas į šeimą — tiesiog dar vienas priverstinis žingsnis. Tuo aš tikiu labiau. Kuo, jūs sakėte, ji dirba?

— Sistemos administratore.

— Nuostabu! Tinkama vieta mokslų daktarei! Jums tai nieko nesako?

— Manau, jūs neteisus, — paprieštaravo Kolia. — Juk panaikino jos etatą, išvarė iš darbo. Mokslą visur mažino, ir labai daug mokslo daktarų liko be darbo. Jiems juk reikia iš kažko gyventi. Ir reikia kažkur užsidirbti duonos kąsniui.

— Be abejo, — Volkovas energingai sulinksėjo galva, — jūs visiškai teisus. Bet Anita — ne tas atvejis. Ją atleido būtent todėl, kad

260

267

mokslui iš jos nebuvo jokios naudos. Laboratoriją likvidavo, ir patiems vertingiausiems darbuotojams iškart buvo pasiūlyta pe-reiti j kitas laboratorijas arba į kitas mūsų profilio įstaigas. Sumanūs inžinieriai fizikai, galiu jus patikinti, visada graibstyte graibstomi, taip bent yra mūsų institute. Apie kitus nežinau. Anitai niekas nieko nepasiūlė, ji buvo nereikalinga. Ir tas faktas, kad jai reikėjo įsigyti naują profesiją ir dabar ji dirba ne pagal savo pagrindinę specialybę, liudija tik tai, kad inžinierė fizikė iš jos neišėjo... O dabar žiūrėkit, kaip yra. Iš pradžių ji buvo žinomų tėvų dukra ir netgi filmavosi kine. Jūs tai žinojote?

— Taip, Anita Stanislavovna pasakojo, jos kambaryje kaba nuotrauka...

— Žinau, — šyptelėjo Volkovas, mūsų su ja kambaryje kažkada irgi ta nuotrauka kabėjo. Tai va, ją nufilmavo nedideliame vaidmenyje, bet daugiau filmuotis nekvietė. Ir ji jau įsivaizdavo save aktore, tokia pat įžymia, kaip jos motina, netgi žymesne, bet nieko neišėjo. Paskui, netrukus po to, tėvai skiriasi, ir kiekvienas atsiduoda savo naujai šeimai. Taigi ir įžymių tėvų dukters iš jos neišėjo. Ar esate girdėjęs apie tokią psichologinę gudrybę — neigimas to, kuris tave neigia?

— Ne. O kas tai yra?

— Tai tik pavadinimas toks įmantrus, o iš tikrųjų viskas paprasta ir kiekvienas savo gyvenime yra tai daręs ne kartą. Jus paliko mergina, bet jūs nedemonstruojate kančių, o tuoj pradedat rėžti sparną apie jos draugę, kad neištikimoji žinotų, jog ne tik jūs jai nereikalingas, bet ir ji jums.

— Ak, tai, — nusišypsojo Kolia. — Žinoma, populiari gudrybė.

— Tai štai, ką daro Anita? Būtent tuo keliu ir eina. Jūs manęs atsisakėte kaip aktorės? O aš apskritai nemėgstu kino ir aktore niekada nenorėjau būti, ir nereikalingas man tas jūsų svarbiausias iš menų, aš apskritai iš kitos sferos. Aš dabar fiziką pamilsiu. Arba chemiją, biologiją, istoriją. Nesvarbu ką. Supratote idėją?

— Dar ir kaip. Jūs taip aiškinat, kad ir vaikas suprastų.

— Ačiū, Nikolajau, — Volkovas dėkingai linktelėjo, — čia aš kaip dėstytojas samprotauju, juk tiek metų paskaitas skaitau. Žiūrim toliau. Aš jau nebe Riterių dukra? O aš apskritai dabar būsiu ne dukra, o žmona, ir mano pavardė bus ne kokia nors, o Volkova. Ir su jumis visais aš neturėsiu nieko bendro.

— О Anita Stanislavovna sakė, kad niekada nenorėjo būti aktore, — susimąstęs pratarė Kolia. — Gal jūs klystat?

— Gali būti, gali būti, — lengvai sutiko Volkovas. — Aš tiesiog darau kai kurias prielaidas, kad viskas susivertų ant vieno siūlo. Padarius tą prielaidą, lengvai galima paaiškinti, kodėl šeima vėl kartu. O be tos prielaidos nieko neišeina.

— Vis tiek aš nesuprantu, — prisipažino Nikolajus nusiminęs.

— Ką gi čia suprasti, balandėli jūs mano? Anitą atleido, niekas kitas į darbą jos nepakvietė, drauge leido jai aiškiai suprasti, kad kaip mokslininkės, kaip inžinierės fizikės jos irgi nėra. Ir dvi disertacijos, kurias ji laikė savo mokslinės tapatybės simboliu, jai nepadėjo. Atėjo kiti laikai, dabar vertinami smegenys, o ne popierėliai. Koks žingsnis tokioje situacijoje galėtų būti logiškas?

— Paneigti mokslinę tapatybę kaip gyvenimo vertybę? — nedrąsiai spėjo Selujanovas.

— Galvočius! — Volkovas džiugiai pasitrynė delnus. — Arba jūs galvočius, arba aš geras dėstytojas.

— Geriau būtų ir tas, ir tas.

— Sutinku, tegul bus ir tas, ir tas. O ką galima būtų priešpriešinti mokslinei tapatybei?

— Nežinau... — sutriko Kolia.

— Nagi, pagalvokit, pagalvokit! Juk jūs toks sumanus!

Tai velniai griebtų! Atėjo pasikalbėti su liudininku, o pateko į egzamino tipo seminarą. Betgi Volkovas! Tai bent užsivedė. Tiesiog taip prisiminti pirmąją žmoną jam buvo aiškiai nuobodu, bet kai kalba nukrypo j logiką, kai pradėjo karoliukus verti, tai net akys užsidegė, atrodo, net aukštesnis pasidarė, pečiai praplatėjo. Gaila, Kamenskajos čia nėra, ji su juo greit bendrą kalbą rastų, irgi vėrinių mėgėja. Gaila, kad serga.

Taigi ką galima priešpriešinti mokslinei tapatybei? Atsakymas turėtų būti paprastas ir ranka pasiekiamas.

— Paprastai sakoma, arba darbas, arba šeima, — abejodamas tarė Selujanovas.

— Du kartus — galvočius! Štai jūs pats j savo klausimą ir atsakėte. Aš su visais susitaikysiu, aš visus sutaikysiu, aš tapsiu šeimos centru, ir tegul manęs atsisakė mokslas, užtat mane be proto mylės mano giminės. Matote, kaip viskas paprasta. Beje, tai dar vienas priverstinis žingsnis Anitos gyvenime. Padiktuotas galbūt jos pasąmonės. Galiu jus patikinti, ji ir pati nežino, kodėl ėmėsi burti šeimą. Ir jeigu jūs jos paklaustumėte, kodėl ji ištekėjo už manęs arba kodėl iš visų vyrų išsirinko tą kaskadininką, ji jums atsakytų, kad įsimylėjo. Aš nenoriu pasakyti, kad visus savo priverstinius žingsnius Anita darė sąmoningai ir su išskaičiavimu. Visi tie jos išskaičiavimai pasąmonės lygmenyje, žmogus jų nekontroliuoja.

— Jūs manote, kad viskas taip ir buvo?

— Nežinau, — skėstelėjo rankomis Volkovas. — Aš jums siūlau variantą ar, kaip jūs milicijoje sakote, versiją, kuri viską paaiškina. Bet jeigu jūs turite kitą versiją, aš pasirengęs ją nagrinėti. Iš jūsų veido matau, kad kažkas jums nepatinka.

— Ne tai, kad nepatiktų... — Kolia patylėjo, pagalvojo. — Tiesiog aš ne visai suprantu, kaip čia... Štai jūs sakote, kad ji supyko ant motinos, kad nerado kontakto su patėviu, kad pyko ant sesers ir brolio. Šiaip tai ji visų jų maždaug nemylėjo. O dabar ką gi, vadinasi, pamilo?

— Prisivertė pamilti. Ir tai taip pat priverstinis žingsnis. Juk ne veltui jums sakiau, kad visas Anitos gyvenimas kažkoks priverstinis. Per kančią. Aš negaliu to paaiškinti. Aš taip jaučiu. Ir žinote, dar kas, Nikolajau... Anita — sudėtinga figūra, daugialypė, savaip nelaiminga. Aš apskritai nesu kvailas ir šiek tiek žmones pažįstu. Ir aš visada jaučiau, kad Anita turi kažkokį branduolį, kurio aš niekaip negaliu užčiuopti, atskirti, išlukštenti... Aš jaučiau, kad joje yra kažkas, ko aš nežinau, bet jeigu sužinočiau, kas tai yra, tai aš perprasčiau ją visą. Ir štai, kol mes čia su jumis kalbėjomės, aš kai ką supratau — fizika.

— Kas — fizika? — nesuprato Selujanovas.

— Yra daug mokslų, kuriuos galima priešpriešinti menui. Anita pasirinko inžinerinės fizikos institutą. Ne chemijos technologijos, ne juridinį, ne plieno ir lydinių, ne naftos ir dujų, o būtent inžinerinės fizikos. Kodėl? Aš visą laiką galvojau, kad ją paveikė populiarus fizikų ir lyrikų supriešinimas. Bet ne, čia kažkas kita. Jeigu jūs suprasite, kodėl ji pasirinko būtent tą institutą, jūs apie Anitą suprasite labai daug. Galbūt net viską.

Apie savo draugės mirtį Jelena Zavjalova jau žinojo. Vakar ji skambino Larisai į namus, ir anyta pranešė jai tą baisią naujieną.

— Mes rengėmės šiandien susitikti, — drebančiu balsu kalbėjo Jelena, miniatiūrinė ankštu baltu iki melsvumo chalatėliu brunetė. Docenka rado ją darbe ligoninėje. — Ji man skambino savaitės pradžioje, mes susitarėme penktadienį susiskambinti, patikslinti laiką. O Nina Maksimovna pasakė...

Didelė skaidri ašara greitai nuriedėjo skruostu ir pasislėpė po smakru.

— Kada Larisa jums skambino, kurią dieną?

— Antradienį.

— Kada?

— Vakare jau, apie devintą. Na, taip, teisingai, aš antradienį dirbau iki aštuntos, o ji man į namus skambino, vadinasi, jau buvau parėjusi.

— Kokia buvo jos nuotaika?

— Neutrali, kaip paprastai. Lara apskritai labai rami buvo, retai kada karščiavosi.

— Kiek laiko jūs su ja nesimatėte?

— Turbūt porą mėnesių.

— Kodėl taip retai susitikdavot? — nustebo Michailas. — O aš girdėjau, kad jūs geros draugės.

— Mano darbas pamaininis, o dar uždarbiauju, budžiu privačiai, sėdžiu su ligoniais kiaurą parą už atskirą atlyginimą, pats suprantat, iš seselės algos nepragyvensi. Bet mes visą laiką skam-bindavomės ir ilgai kalbėdavomės. Paprastai ji pati skambindavo, kai pasilikdavo nakvoti dirbtuvėje.

— Ak, štai kaip?

Jau šilčiau, jau šis tas... Kodėl Larisa neskambindavo iš namų, iš Riterių buto?

— O kas čia stebėtino? Kai dvi draugės kalbasi, nei vyras, nei anyta visiškai nereikalingi. Jie trukdo.

Ir tai tiesa, žinoma. Nieko įtartino. Beje, ar ne ta brunetė buvo su Larisa vienoje lovoje, kai netikėtai užgriuvo Riteris su savo sesute? O ką? Mintis verta dėmesio. Draugužė lesbietė. Kaipgi tai patikrinti nieko neįžeidus?

— Lena, o jūs ištekėjusi?

— Taip, o ką?

— Nieko, tiesiog paklausiau. Seniai?

— Nelabai, dar metų nėra.

— Jūsų vyras pažįstamas su Larisa?

— Žinoma. Ji ir mūsų vestuvėse buvo, ir pas mus svečiuose. Ir šiandien turėjo... mes rengėmės...

Lena tyliai pravirko, bet greitai susitvardė.

— O jūs pas Larisą svečiuose esat buvę?

— Taip, dirbtuvėje.

— O namie? Aš turiu galvoje ne tuos namus, kuriuose ji su mama gyveno, o Riterių namus.

— Ne, ten nebuvau. Vis tiek nepasikalbėsi. Mes su ja mėgom dirbtuvėje pasėdėti, kavos išgerti, kokio nors lengvo vynelio, paplepėti.

— Ar dar kas nors su jumis būdavo? Na, draugė kokia ar draugas?

— Ne, mes visada dviese būdavom.

Ir vėl tas pats. Ir su motina ji tik dviese, ir su drauge dviese. Nėra už ko užsikabinti, nėra naujų žmonių.

— Ar pastaruoju metu Larisa jums nesiskundė, kad jai kas nors grasina? Gal ji pasidarė nervinga, nerami?

— Grasina? — perklausė Lena. — Ne, nieko panašaus. Ir nervinga ji nepasidarė.

— Gal dėjosi kažkas keisto? Prisiminkit, Lena.

— Keisto... Na, aš nežinau, nebent tai...

— Kas? — tartum medžioklinis šuo akimirksniu sukluso Docenka.

— Jai visą laiką skambino kažkokia moteris.

— Kokia moteris?

— Iš kurgi man žinoti? Larisa pati nežinojo. Pareidavo namo, o anyta sako, kad kažkokia moteris skambino, neprisistatė ir neprašė nieko perduoti.

Ėėė, o jis jau įsisvajojo... Pamanykit, kažkas paskambino ir neprisistatė. Taip kasdien atsitinka.

— Tai tik vieną kartą buvo? — paklausė jis nusiminęs.

— Taigi, kad ne. Maždaug pusę metų ta moteris skambindavo ir visada būtent, kai Laros nebūdavo namie. Larisai nė karto nepavyko su ja pasikalbėti. Be to, anyta Nina Maksimovna tikino, kad tai ne viena ir ta pati moteris, o kelios. Atseit ji balsus gerai atsimena, ir tikrai balsas buvo ne tas pats.

— Ir Larisa net nenutuokė, kas jai galėjo skambinti?

— Mes su ja visus perkratėm. Visoms senoms draugėms per-skambinom. Net toms, su kuriomis jau šimtą metų nesimatėm, visiems pažįstamiems — ne jie. Prisimenu, visą vakarą sėdėjome dirbtuvėje ir skambinom telefonu. Taip ir neišsiaiškinom.

Štai čia jau yra apie ką pakalbėti. Tik su kuo? Ne su Lena Zav-jalova, čia tai jau tikrai. Apie tai reikia pasikalbėti su Nina Maksimovna, kuri atsiliepdavo į skambučius. Ir su Riteriu, jam irgi galbūt teko laimė girdėti nepažįstamos damos balsą. O gal tie skambučiai — tokie pat sūnelio ir mamytės prasimanymai, kaip ir Larisos narkomanija?

Beje, apie narkotikus. Mūsų Lena juk ligoninėje dirba, štai jos ir paklausim.

— Žinote, Lena, ką man Valerijus Riteris sakė? Kad Larisa buvo narkomanė.

— Ką? — susitvenkusios ašaros išdžiūvo, akys išsiplėtė iš nuostabos. — Lara — narkomanė? Iš kur jis tai ištraukė?

— Jis ne kartą matė pas ją stipriai veikiančių vaistų pakuočių, — pamelavo Docenka.

Na, nelabai ir pamelavo iš tikrųjų. Tegul tų pakuočių rasdavo namų darbininkė, o ne vyras, bet juk jų buvo.

— Ak, štai kas... — Lena šyptelėjo. — Tai aš jai duodavau.

— Jūs?

Dabar jau Docenka ilgai negalėjo užsičiaupti iš nuostabos.

— Bet kam gi, Lena? Kam jai tuščios pakuotės?

— Ji norėjo sukomponuoti paveikslą... Tokį, žinote, neįprastą, ne dažais, o visą iš pakuočių. Kitąmet Vokietijoje bus tarptautinė paroda „Dailininkai prieš narkotikus" ar kažkas panašaus, ji norėjo tai parodai padaryti darbą. Jai reikėjo būtent narkotinių preparatų pakuočių. Tuščių. Čia nieko blogo, aš klausiau skyriaus vedėjos ir vyresniosios seselės, jos leido.

Štai tau, boba, Devintinės. Tik vis dėlto lieka klausimas, jeigu Larisa Riter rinko tuščias pakuotes, norėdama sukurti meno kūrinį, tai kur jos? Kūrinio kol kas nėra. Bet ir pakuočių nėra. Šiaip ar taip, per kratą namuose ir dirbtuvėje jų nerasta. Na, ir kaip visa tai suprasti?

14 SKYRIUS

Pas buvusį Larisos Riter jaunikį važiuoti vienas Docenka nesiryžo. Ir Larisos motina, ir jos draugė Lena Zavjavola sakiusios, kad Vladimiras Charčenka — milicininkas ir netgi užima kažkokį postą ar tik ne vyriausioje valdyboje. Michailas, grįžęs po susitikimo su Zavjalova į darbą, gavo visus duomenis apie Charčenką, ilgai kasėsi pakaušį ir pasikvietė į pagalbą Selujanovą. Žinoma, protingai veikiant, reikėjo viską daryti per vadovybę, šiaip ar taip, kolega, bet laikas, laikas, laikas... Jo neužteko. Jo paprasčiausiai nebuvo. Šeštadienis ėjo į pabaigą, o sekmadienį vakarop Olšanskis paklaus, kas padaryta. Liko mažiau kaip para.

— Neimk tu per daug į galvą, mes juk jo niekuo neįtariam, mums tik išsamesnės Larisos charakteristikos reikia, — nuramino jį patyręs Nikolajus, kuris į instrukcijas ir nerašytas taisykles žiūrėjo tiesiog atsainiai. — Kartu ir apie Riterį paklausim, gal Larisa ką nors tokio pasakojo. Mums juk kas sakyta? Atkapstyti šeimos paslaptis ir senas istorijas. Pasikalbėti su buvusiu jaunikiu — šventas reikalas. Tiesiog kaip vyras su vyru. Adresą turi?

— Ir adresą, ir telefoną.

— Tu jam jau skambinai, susitikti tareisi?

— Ne kol kas, su tavim štai tariuosi.

— Na, ir neskambink. Atvažiuosim patyliukais, apsidairysim, o jeigu jo namie nebus, tada ir pagalvosim, ką daryti. Kur jis gyvena, tas tavo Charčenka?

— Novoslobodskajos rajone.

— Nuo kontoros vienas žingsnis — nueisi pėsčias, kol aš atvažiuosiu. Kur susitinkam?

— Jis gyvena Krasnoproletarskaja gatvėje.

— O kuriame name?

Docenka pasakė tikslų adresą.

— Neskystai, — tuoj pat įvertino Selujanovas, kuris pažinojo Maskvą kaip savo namus ir prisiminė beveik visas elitinių statybų vietas. — Jei visi mentai taip gyventų, vargo nematytų. Bet apsaugos ten nėra, tiksliai žinau. Susitikim ant Krasnoproletarskaja ir Sadovojė Kolco kampo, aš ten būsiu po pusvalandžio.

Lygiai po pusės valandos Nikolajus atvažiavo į sutartą vietą.

— Na, kaip, kiek piliečių spėjai iškedenti per šeštadienį? — paklausė jis Mišos, kuris gūžėsi nuo vėjo su pižoniška lengva striukele.

— Porą. Larisos Riter motiną ir draugę. O tu?

— Irgi porą. Pusę dienos praleidau Zojos Petrovnos Kabalki-nos draugijoje. Jeigu jau kapstyti, tai nuo pat pasaulio sutvėrimo. Paskui dar pas buvusį Volkovos vyrą nuvariau, pasišnekėjome apie Anitą Stanislavovną.

— Ir kas išėjo? — pasidomėjo Docenka.

— Kad madam Volkova kvaila ir nelaiminga, o apsimetinėja protinga ir laiminga. Maždaug taip. Nieko įdomaus.

— O pas Kabalkiną?

— Ten dar blogiau. Bet su Liubaša man kažkas ne visiškai aišku. Prisimeni, Serioža Zarubinas sakė, kad ją meilužis pametė? Tai štai, tas mūsų meilužis — vokietis.

— Vokietija, Austrija, Šveicarija?

— Neturiu supratimo, ir Zoja Petrovna nežino.

— Tai iš kur žinoma, kad jis vokietis?

— O Zoja Petrovna girdėjo, kaip ji su juo vokiškai kalbėjosi. Nuėjo, supranti, į vonią, užsidarė ten, kad niekas negirdėtų ir čiulbėjo, čiulbėjo... O po poros dienų apėmė ją baisus liūdesys, kuris iki dabar taip ir nepraeina. Ir žinai, kas keista?

— Pasakysi — sužinosiu, — Docenka vėl susigūžė nuo kiaurai košiančio vėjo. — Tik paspartinam žingsnį, nes visai į ragą sušalau.

Jie pasileido greičiau.

— Tai štai, Liuba visą gyvenimą motinai guodėsi ir apie visas savo meilės istorijas pasakodavo. Nieko neslėpdavo. O apie tą vokietį Zoja Petrovna nieko nežino, tiesiog ničnieko. Išskyrus tai, kad jis vokietis. Štai aš ir pagalvojau, kad galbūt tai ne meilės istorija, o verslo. Su tuo vokiečiu ji darė kažkokią finansinę aferą, o dabar jis ją arba metė, palikęs be pinigų, arba pakišo, ir jai gresia areštas. Štai todėl ji taip ir nervinasi.

— Tai kam ji tada Zarubinui skiedė, kad dingo jos meilužis?

— Na, ir naivus tu, Miša, nors ir ženotas! — nusijuokė Selujanovas. — Jis juk iš tikrųjų dingo, tas vokietis, supranti? Ji negali jo rasti ir nesupranta, kas atsitiko, ir todėl psichuoja. Jai reikėjo kvalifikuoto milicininko patarimo, ką tokiais atvejais daryti, kaip žmogaus ieškoti, jei nenori to daryti oficialiais keliais. Štai ji ir sugalvojo, kad tai buvo meilužis. Supratai? Ir psichologė Aničkova galėjo kuria nors briauna prie tos istorijos šlietis. Gal atsitiktinai ką nors matė ar girdėjo. Vienu žodžiu, reikia Liubos kavalierių identifikuoti ir rasti.

Docenka jau rengėsi paklausti „kaip rasti?", bet staiga nutilo. Maždaug per penkiasdešimt metrų nuo to namo, į kurį jie ir ėjo, jis pamatė mašiną, šalia kurios stovėjo du vaikinai. Vieną iš jų jis labai gerai atsiminė, visai neseniai, vos prieš kelias dienas su juo kalbėjosi, kai tikrino jo alibi aktorės Chalipovos žmogžudystės metu. Vaikinas iš Ruslano Bagajevo grupuotės, pravarde Samsonas. Antrojo Michailas anksčiau sutikęs nebuvo, bet jo išvaizda ir manieros nekėlė abejonių: to paties plauko tipas. лЬи erdviomis tamsiomis kelnėmis ir rudomis trumpomis striukėmis, pakeltomis apykaklėmis, abu šiek tiek nesiskutę ir maždaug vienodo ūgio. Tiesiog broliai dvyniai. Skiriasi tik tuo, kad Samsonas ilgais plaukais, surištais į trumpą uodegėlę, o jo porininkas trumpai kirptas.

— Nagi, palūkėk, — jis sulaikė Selujanovą už rankovės. — Ko čia Bagajevo berniukas valkiojasi?

— Kuris? — susidomėjo Kolia.

— Štai tas. Antrojo nepažįstu, o tas su uodegėle — Samsonas. Mes tikrinom, ar neprikišęs jis rankų prie Chalipovos žmogžudystės. Klausyk, o gal Kamenskaja teisi, tarp aktorės ir Larisos Riter bylų yra kažkoks ryšys, ką? Gal nereikia skubėti su Charčenka?

— Greičiausiai Kamenskaja neteisi, — autoritetingai pareiškė Nikolajus, — bet skubėti nereikia, tas tai tiesa. Eime, pasikalbėsime su vaikinais. Charčenka niekur nedings, pas jį mes visada spėsim.

Nutaisę linksmus veidus, linguojančia savim pasitikinčių žmonių eisena jie priėjo prie mašinos, šalia kurios stovėjo keista porelė.

— Sveikas, Samsonai, — Docenkos veidas spinduliavo geraširdiškumu ir džiaugsmu dėl tokio netikėto susitikimo. — Prisimeni mane?

— Kaipgi, — trumpai mestelėjo Samsonas.

Jo veidas, deja, jokio džiaugsmo nerodė.

— Kokia tema domimės Petrovkos rajone?

— Kur Petrovka, o kur mes, — irgi trumpai, bet visai pagrįstai atsakė antrasis.

— Na, nesakyk, ne taip jau ir toli, visai šalia, — tęsė Miša. — Tai vis dėlto, Samsonai, ko tu čia lauki, ką?

— O ar tau ne tas pats, viršininke? Aš tiesiog stoviu, nieko neliečiu, tos tavo aktorės aš nežudžiau, šitai tu jau išsiaiškinai. Ko dar reikia?

— Supranti, — tęsdamas žodžius ir labai susirūpinęs, įsiterpė Selujanovas, — aktorės tai tu gal ir nežudei, bet štai tai, kad tu čia stovi ir nieko nelieti, man nelabai patinka.

— Dar ko?

— Supranti, šitame name gyvena įtariamasis. Mes ir galvojame, galbūt jis aktorę šitąjį anąjį... O gal ir ne jis. Ėjom dabar ir abejojom. O čia tu stovi. Ir visos abejonės iš karto dingo. Negerai, Samsonai, negražiai išeina.

— Baik, viršininke, — Samsonas kalbėjo tuo pačiu tingiu ir ramiu tonu, bet akyse pasirodė neramios ugnelės. — Ne į temą šneki. Niekas iš mūsiškių aktorės nelietė, juk jūs patys patikrinote.

— Bet tu supranti, — vėl pūtė savo dūdą Selujanovas, — mes irgi manėme, kad jis kaip reikiant viską patikrino, o paaiškėjo, kad blogai jis patikrino. Daug kas liko neaišku. Jam net papeikimą už tai išrašė.

Jis metė į Docenką griežtą priekabaus viršininko žvilgsnį, o Miša tuoj pat, kaip yra priimta, suvaidino susidrovėjusį ir netgi šiek tiek kaltą.

— Žodžiu, Samsonai, tu mums greitai papasakoji, ko jūs čia sargaujate. Jeigu tai neturi nieko bendro su aktore, mes einame sau, o jūs liekate stovėti. O jei nepapasakosi, tai mes draugiškai susiimsim už rankučių ir nužingsniuosim į Petrovką, čia netoliese. Tavo mašiną paliksim čia, jos nerakinsim, signalizacijos kol kas irgi nejungsim, o į Petrovką atėję, greitai šnibžtelėsim Gogai, kad Krasnopresnenskajos gatvėje kažkokie prašmatnūs ratai stovi. Ilgai paskui tu jų ieškosi.

Gogą kontroliavo visus automobilių nuvarinėtojus, „dirbančius" Sadovojė Kolco rajone, o tie nuvarinėtojai, viena vertus, buvo nepaprasti virtuozai, o kita — tokie pat nepaprasti įžūlėliai, vagiantys automobilius ir neatsižvelgiantys į personas. Tai yra iš visų, kas papuolė — ir iš populiariausių artistų, ir iš nusikaltėlių pasaulio autoritetų. Kad tik jiems tiktų modelis ir spalva.

Samsonas mąstė taip pat lėtai, kaip ir kalbėjo. Nuo pastangų krutėjo raukšlės kaktoje, ir joms į taktą mirksėjo trumpos tankios blakstienos. Jo trumpaplaukis bendras žiūrėjo į šalį ir apie nieką negalvojo, todėl operatyvininkams buvo aišku, kad vyresnysis šitame tandeme būtent Samsonas, tai jis ir sprendžia.

— Reikia paskambinti, — pagaliau iškošė Samsonas, pravėręs kietai suspaustas lūpas.

— Varyk, — leido Selujanovas. — Tik kad aš girdėčiau.

— O neapsieisi?

— Neapsieisiu, — patikino jį Kolia. — Kaip Dievą myliu, neapsieisiu. Aš viską suprantu, tu — žmogus priklausomas, tau reikia leidimo kalbėti. Aš nieko prieš. Skambink. Bet man reikia girdėti, ką tu kalbėsi. Aš juk irgi priklausomas žmogus, tu elgiesi pagal jūsų supratimą, aš — pagal instrukcijas. Manau, kad taip teisinga.

Matėsi, kad Samsonas su tokia nuomone nesutiko, jo supratimas, kas teisinga, o kas ne, buvo truputį kitoks. Ir jis negalėjo sau leisti skambinti Ruslanui tiesiai prieš mento nosį. Bet ir įžūliai nepaklusti irgi nedrįso. Todėl pasirinko kompromisinį variantą — paėjo tris žingsnius į šalį ir nusisuko į seklius nugara. Taip jam buvo ramiau.

Iš visko sprendžiant, leidimą pokalbiui jis gavo, nes kai kišo mobiliuką į kišenę, raukšlės kaktoje jau nekrutėjo.

— Žodžiu, taip, — pradėjo jis. — Čia vienas tipas skolingas pinigų. Jam davė terminą grąžinti. Kol kas jis negrąžino, paprašė terminą pratęsti. Mes kontroliuojame, kad nepabėgtų.

— Gražiai sugiedojai, — pagyrė Selujanovas. — Dabar pakartok tą patį, bet šmaikščiau. Su pavardėmis ir smulkmenomis. Kas per tipas, kokia pavardė, kam skolingas, kiek.

— Na, tu ir įkyrus, — atsiduso Samsonas. — Na, tiek to, Ruslanas leido, tema ne mūsų, mes tik kontroliuojam. Žodžiu, tas tipas pardavė vienam laikraščiui komprą¹⁵ apie vieną firmą, laikraštis prarijo ir pinigus jam sumokėjo. O paskui paaiškėjo, kad firma tyra, kaip šventoji po klizmos, ir visa ta kompra iš piršto laužta. Firma pareiškė laikraščiui pretenzijas, tipo septyni šimtai tūkstančių iš karto arba trys limonai¹⁶ per teismą. Laikraštis pažadėjo septynis šimtus tūkstančių, o pinigų pareikalavo iš to tipo, kad jis pakišo nepatikrintą informaciją. Jokio ryšio su aktore.

— Bet tu supranti, Samsonai, — vėl ėmė mykti Selujanovas, — aš su tavim sutikčiau, jei tu man įvardytum. O tu kažką suki. Kažkoks tipas, vienas laikraštis, viena firma... Taip reikalai netvarkomi. Tame name gyvena mano įtariamasis, ir jis, beje, turi pavardę, o tavo ganoma avelė turi? Taigi man reikia tiksliai žinoti, kad tai ne vienas ir tas pats asmuo, antraip vėl imsiu galvoti apie aktorę.

— Na, prismaugei... Charčenka jo pavardė. Vladimiras Charčenka, gyvena keturiasdešimt antrame bute. Viskas, patenkintas?

— O kaip vadinasi laikraštis?

— „Verslo žinios".

— O firma, kurią jie apšmeižė?

— „Praktis Plius". Na ką, viskas?

— Kur čia tau viskas, drauguži Samsonai! — nusijuokė Selujanovas. — Tu man dar pasakyk, iš kokios pusės prie to reikalo Ruslanas prisišliejo? Jis ką, to laikraščio „stogas"?

— Ne, laikraštis Gamzato rankose, — Samsonas linktelėjo tyliojo porininko pusėn, — štai jo žmogus, Dovlatas.

— O firma kieno įtakoje?

— Dronovo, — nenoromis iškošė Samsonas.

— O te te! Ir ko gi tu man, drauge mielas, giedi, kad tai neturi nieko bendro su aktore? Negerai, negražu taip.

— Na, viršininke, na, duona prisiekiu! Tai, kad aktorė buvo Dronovo boba, tai viena, o firma — visai kas kita. Laikraščiui reikia, kad jam grąžintų pinigus, o firmai spjaut, jai vienodai rodo, jai jau sumokėjo. Gamzatas su Ruslanu susitarė. Na, tipo, kad Ruslanas padėtų, atseit jie abu sandėrio garantai.

— Kokio sandėrio?

— Na, ne sandėrio, o sutarties, kad jei laikraštis sumokės septynis šimtus tūkstančių, tai firma triukšmo nekels ir laikraščio į teismą, reikalaudama trijų limonų, nepaduos. Todėl mes čia kartu ir stypsom — vienas Gamzato žmogus ir vienas Ruslano.

Docenkai pabodo stovėti tylomis ir vaidinti nusikaltusį pavaldinį. Jis baisiai sušalo ir panoro pakalbėti. Gal bus šilčiau.

— Nikolajau Aleksandravičiau, panašu, kad Samsonas tiesą sako, — nedrąsiai įsiterpė jis. — Bet reikėtų patikrinti.

— Patikrinsim, — grėsmingai pažadėjo Selujanovas. — Tiesiog dabar ir patikrinsim. Kas firmoje vyriausias? Pavardę žinai, Samsonai?

— Čuikovas Igoris Vasiljevičius — vyriausias. Galite jo paklausti, jis viską patvirtins.

— Paklausim, nesijaudink. Ką dar žinai?

— Dar Achalaja. Olegas, tėvavardžio nežinau.

— Kas jis toks ten?

— Čuikovo pavaduotojas. Viskas, viršininke, dabar jau tiksliai viskas, daugiau nieko nežinau.

— O Čuikovo telefonas?

— Ne, ne į tą kreipiatės. Firma su Dronovo, o ne Ruslano „stogu", mes tik taip — padedam, paslaugas teikiam.

— O laikraštis patvirtins? — vėl įsikišo Docenka. — Ar tik firma? Tu suprask, Samsonai, mums tavo žodžius reikia patikrinti. Kas gali patvirtinti?

Apie laikraštį Samsonas nieko tikro pasakyti negalėjo ir klausiamai atsisuko į ramiai stovintį porininką Dovlatą.

— Dovlatai, ko tyli? Apie laikraštį klausimas — tau.

Dovlatas tylėdamas ištraukė iš kišenės laikraščio savininko

vizitinę kortelę ir ištiesė Selujanovui, matyt, pripažindamas jį viršininku. Selujanovas paėmė kortelę ir griežtai pasižiūrėjo į Samsoną ir Dovlatą.

— Na, žiūrėkit, aš viską patikrinsiu. Labai jau dažnai man tas jūsų Dronovas pasitaiko. Negerai, negražu. Jei paaiškės, kad kažkas ne taip, aš jus surasiu. Juk suprantat, kad surasiu?

Tiedu abu kartu ir visiškai vienodai nusišiepė.

Suprantama, kad pas Charčenką jie nėjo. Sugrįžo prie Seluja-novo mašinos, ir Nikolajus greit įjungė krosnelę, kad atšildytų sustirusį Docenką, kuris jau kaleno dantimis. Kolios striukė buvo pigi ir nemadinga, užtat praktiška ir šilta, su ja galėjai nebijoti nei vėjo, nei lietaus, nei šalčio.

— Kaipgi šitaip Charčenka įkliuvo, — balsiai samprotavo Nikolajus, ir negalėjai suprasti, ar jis užjaučia kolegą, ar rimtai bando suprasti, kaip tai galėjo atsitikti.

— Tiesiog prarado padorumą, štai ir viskas, — piktai suburbėjo Miša, tiesdamas sušalusias rankas į šilto oro šaltinį. — Matei, kokiame name gyvena? Už kokius, leisk paklausti, pinigus jis ten butą nusipirko? Turbūt operatyvine informacija prekiauja kaip turguj. Dešimt procentų byloms sudarinėti, o devyniasdešimt parduoda laikraščiams. Ir nieko netikrina, apsileido.

— Pristabdyk, Miša, pristabdyk. Ko įsivažiavai? Gal butas pirktas už žmonos pinigus.

— Oi ir naivus gi tu, Kolia, nors ir antrą kartą ženotas, — įgėlė Michailas, pacitavęs paties Selujanovo neseniai pasakytą frazę. — Jeigu moteris turi tiek pinigų, tai kuriam galui jai elgeta mentas? Ji gali sau geresnį vyrą rasti. Tavo Valiuša štai pasų tarnyboje dirba, mano Irka apskritai bedarbė, o Charčenkos žmona, taip išeina, škotų princesė, ar ne?

— Negalima būti tokiam cinikui, — griežtu mokytojo tonu tarė Kolia, — o jeigu tai meilė? Žiūrėk dabar, kas išeina. Charčenka neturi išeities, jam reikalingi pinigai, ir dar dideli. Iš kur jų gauti?

— Žmonos paprašyti, — kandžiai pasufleravo Docenka. — Tu juk manai, kad jo žmona turtinga.

— Vadinasi, ne tokia jau ir turtinga, jeigu nepaprašė. Dar iš kur?

— Turi galvoje Larisą? Manai, jis prisiminė, kad buvusi prieš šimtą metų jo nuotaka dabar milijonieriaus žmona, ir nutarė prašyti jos pagalbos?

— Na, sakykim, — atsakė Nikolajus nekonkrečiai. — O ką, ar bloga versija?

— Tai nevyriška, Kolia. Pats pagalvok. Skambinti moteriai, kuri beveik prieš trejus metus tave paliko dėl turtingo tipo, sutrypė tavo meilę ir išmetė į atmatų duobę? Ir ne šiaip sau paskambinti, atseit paklausti, kaip reikalai, o paprašyti pinigų. Ir paprašyti tiesiog taip, kaip dovanos, o ne paskolinti, nes atiduoti nėra iš ko. Gali tai įsivaizduoti?

— Negaliu, — sutiko Selujanovas. — bet galiu įsivaizduoti kai ką kita. Jis skambina jai nevilties minutę ir pasakojasi, kaip įkliuvo su pinigais. Larisa, jausdamasi kalta dėl išdavystės, pati pasiūlo savo pagalbą. Pati, supranti?

— Ir iš kur ji turi tokią sumą? Tu ką, Kolia, atsibusk. Tokius pinigus reikia išimti iš banko sąskaitos, o ne iš kišenės išsitraukti. Be to, jeigu ji būtų turėjusi tiek pinigų, vyras būtų tai pasakęs. Sakytų, paprašė ar iš namų seifo pasivogė.

— O jei blizgučiais? — pasiūlė Selujanovas kitą variantą. — Vyras galėjo dovanoti Larisai tikrai brangias dovanas, ypač jiems susituokus. Ji neabejotinai galėjo turėti aukso, platinos, briliantų už tokią sumą.

— Labai gali būti, — noriai sutiko Miša. — Čia idėja. Ji turi blizgučių ir siūlo juos Charčenkai. Kaip pasiteisinti vyrui, ji sugalvos paskui. Pavyzdžiui, pasakys, kad dėl kažkokios priežasties nunešė meistrui j ateljė, o ten juos pavogė. Vagystę galima inscenizuoti, tai ne problema. Tu žiūrėk, Kolia, kaip viskas sutampa!

— Sutampa. Larisa atneša blizgučius į ateljė, kad atiduotų juos Charčenkai. Ir kurgi jie?

— Juos pagrobė žudikas, Kolia. Kažkas sužinojo, kad ji atnešė brangenybes, atėjo anksčiau Charčenkos, ją nužudė ir viską pagrobė.

— Esi tikras, kad žudikas — ne pats Charčenka?

— Nežinau. Tik kam jam žudyti? Kur motyvacija?

— Kad nereikėtų atiduoti skolos.

— Kolia, neužmiršk, Charčenka — mūsų kolega, jis toks pat mentas, kaip ir mes su tavimi. Jis puikiausiai supranta, kad su blizgučiais jis sudegs pačią pirmą dieną. Žmogžudystė bus rezonansinė, vyras garantuotai pateiks juvelyrinių dirbinių sąrašą, Charčenka niekur negalės jų parduoti. O jeigu laikraštis jo skolą priims natūra, tai po žmogžudystės ir po pirmųjų pranešimų spaudoje, kur bus paminėtos brangenybės, jam tuos blizgučius mes į snukį ir pareikalaus žalių amerikoniškų popierėlių. Ten irgi ne kvailiai sėdi. Juoba „stogą" jiems teikia Gamzatas, o su juo juokauti pavojinga, tai žino visi.

— Gerai, įtikinai, — Selujanovas su pasimėgavimu užsirūkė, atitraukė sėdynę ir ištiesė kojas. — Vadinasi, kažkas turėjo sužinoti, kad Larisa atnešė briliantus į ateljė. Ir dar tas „kažkas" turėjo žinoti, kada maždaug jų ateis Charčenka. Jis juk negalėjo pavėluoti ir atsirasti nusikaltimo vietoje, kai ten jau nieko vertingo nebus. Pagalvokim, kas tai galėtų būti.

— Pagalvokim, — be entuziazmo sutiko Docenka.

Ta diena jam buvo tokia ilga... Atrodė, jog trijų valandų laukimas oro uoste buvo ne šiandien, o praeitą savaitę. O diena dar nebuvo pasibaigusi, ir jis rengėsi suspėti sumontuoti naujus čiaupus naujajame bute. Turbūt nespės.

— Klausyk, — jis staiga pasisuko į Nikolajų, — ar neatsimeni, kurios dienos laikraštyje buvo išspausdintas šmeižikiškas straipsnis apie tą firmą? „Praktis Plius", rodos.

— Ne tik neprisimenu, o paprasčiausiai nežinau, aš jo neskaičiau. Aš apskritai to laikraščio neskaitau. Bet tu teisus, straipsnį reiktų susirasti. Svarbu sužinoti, kas jį parašė. Mes su tavimi, Miša, sunkiais keliais neklaidžiosim, paieškosim lengvesnių.

Selujanovas greitai surinko Kamenskajos telefono numerį.

— Pagarba raišiesiems nuo alkanų ir pavargusių, — linksmai pasveikino jis ją. — Nori suteikti neįkainojamą pagalbą draugams? Ten tu turi kompiuterį, jis prie interneto prijungtas? Puiku. Man reikia, kad tu rastum laikraščio „Verslo žinios" svetainę ir pasižiūrėtum, kas ir ką parašė apie „Praktis Plius" firmą. Įsiminei? Šaunuolė. Vadinasi, taip, publikacija pasirodžiusi neseniai, manau, mėnesio laikotarpyje. Pasižiūrėk, kas ją pasirašė ir tada pasižiūrėk, ką anksčiau, maždaug per pastaruosius metus, dar yra parašęs tas autorius. Ir apie ką. Užduotis aiški? Aistringai bučiuoju, tavo Selujanovas. Prieš miegą vėl paskambinsiu.

— Na, tu ir įžūlus, — nutęsė Docenka, ir buvo neaišku, ko jo balse daugiau — susižavėjimo ar priekaišto.

Selujanovo prašymas Nastiai pasirodė nesunkiai išpildomas, bet visiškai nesuprantamas. Turbūt vaikinai atkasė kažkokią naują informaciją ir sprendžiant iš jos verslinio atspalvio ji siejasi su Valerijumi Riteriu. Ką ir kalbėti, jis ir jo motušė — daugiau negu keistos figūros, ir visai suprantama, kad operatyvininkai ieško kokių tik įmanoma kelių, kuriuose jiems gali pasitaikyti kas nors, kas bent kiek išryškintų stambios konsultacinės firmos savininką. Gaila, kad Kolia nieko nepaaiškino, tada Nastios paieškos galėtų būti labiau logiškai pagrįstos ir tikslingos, bet ką padarysi — jei nepaaiškino, vadinasi, negalėjo. Gal skubėjo. Arba kalbėjo, kažkam girdint.

Tiesa, šį vakarą ji turėjo šiek tiek kitokių planų... Iš ryto atvažiavo Čistiakovas, jie taip šauniai pasivaikščiojo — Nastia išsilaikė beveik valandą ir baisiai didžiavosi savo pasiekimais. Paskui, kaip ji ir svajojo, ilgai sėdėjo apsikabinę prieš degantį židinį ir kalbėjosi apie trijų „ne" dėsnį ir apie mįslingą skausmo kojoje ir psichologinių problemų ryšį. Keista, bet Aleksejus iš žmonos nesijuokė, įdėmiai jos klausėsi, o paskui pasakė:

— Asia, aš nieko tame nesuprantu, aš niekada apie tai negirdėjau. Bet jeigu tai veikia, matyt, kažkas čia yra. O tai, kad veikia, man visiškai akivaizdu, aš ir pats matau, ir daktaras vakar tai patvirtino.

Ir bandė kartu su Nastia prisiminti visus atvejus iš savo ir kitų biografijų, kurie galėtų pailiustruoti taisyklę „nedaryk, nesakyk ir negalvok nieko, ko tavęs neprašo". Kartais tie atvejai tik juokino, o kartais gąsdino savo netikėtu realumu.

Jie įsijautė į tą žaidimą ir nenutraukė jo net tada, kai Čistiakovas pradėjo ruošti pietus.

— Ar mes ko nors laukiam? — paklausė jis. — Aš turiu galvoje svečius.

— Lyg ir ne, — atsakė Nastia. — Nebent mūsų filologas atvarytų, išalkęs pamaskvės keliuose.

— O iš tavo vaikinų niekas neužgrius?

— Ne, jie šiandien ir rytoj ars iki prakaito, jiems Olšanskis tokius terminus nustatė, kad nebus kada atsikvėpti.

— Gerai, tada ruošiu trims, — nusprendė Lioša.

Sprendimas buvo teisingas, nes filologas automėgėjas iš

tikrųjų pasirodė. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis ir vėl ilgai drovėjosi ir atsisakinėjo nuo pietų, bet galiausiai leidosi įkalbamas ir sėdo prie stalo. Pavalgęs jis pareiškė, kad nenori savo buvimu įkyrėti ir jeigu Nastia sutiks atsakyti dar į kelis klausimus, jis paklaus, užsirašys atsakymus ir tuoj pat išvažiuos. Nastia neprieštaravo.

Samarinas išsitraukė storą sąsiuvinį, kuriame keli lapai jau buvo prirašyti.

— Aš užsirašiau, ką vakar jūs man papasakojot, — paaiškino jis drovėdamasis. — Turbūt supainiojau ką nors ar prikūriau. Gal pažiūrėtumėt?

Žiūrėti jai nesinorėjo. Jeigu tekstas būtų spausdintas, Nastia, žinoma, būtų linkusi skaityti, bet šifruoti svetimą raštą — ne jau, atsiprašau.

— Jūs man garsiai paskaitykit, — paprašė ji. — Jūs savo raštą lengviau {skaitysit.

Kovodama su sotumo kvaituliu, Nastia prigulė ant sofos, apsiklojo pledu, pasodino Samariną į krėslą ir pradėjo klausytis. Jis nieko neprikūrė, viską suprato ir užsirašė trumpai ir aiškiai. Ką gi, visai įmanoma, kad jam pavyks parašyti visai neblogą detektyvą. Galva jo, šiaip ar taip, dirba visiškai normaliai.

Valentinas vėl pradėjo klausinėti, ir Nastia pamažėle įsitraukė į procesą, ėmė išsamiai aiškinti, prisiminė įvairius įdomius atsitikimus ir sudėtingas situacijas. Pabaigęs po pietų tvarkytis virtuvėje, Čistiakovas prisidėjo prie jų, atsisėdo ant sofos prie Nastios kojų ir susidomėjęs klausėsi, vis įsiterpdamas į pokalbį. Paaiškėjo, kad įdomių atsitikimų ir sudėtingų situacijų iš tardytojų ir kriminalinės paieškos gyvenimo jis žino nemažai, žinoma, iš žmonos pasakojimų, bet pati Nastia nepaliovė stebėtis, kad visa tai laikosi jo galvoje. Ji jau spėjo daug ką užmiršti, o Lioša prisimena...

Ji staiga prisiminė, kad norėjo pasižiūrėti televizorių. Planuotas trumpas pokalbis netikėtai pavirto prisiminimų vakaru ir gerokai užtruko. Kiekgi praėjo laiko? Šiandien turėjo prasidėti režisieriaus Konstantino Ostrovskio filmų retrospektyva jo šešias-dešimtpenktojo gimtadienio proga, ir televizijos programoje ji perskaitė anonsą apie didelį interviu su juo. Nastia norėjo savo akimis pamatyti žmogžudystės bylos liudininką, pasižiūrėti, kaip jis elgiasi, pasiklausyti, kaip kalba. Kartais tai būdavo labai naudinga.

— Lioša, aš laidos nepraleidau? — paklausė ji išsigandusi, nutraukusi savo pasakojimą apie tai, kodėl tardytojai vieną kartą reikalauja griežtai paisyti įstatymų, o kitą kartą žiūri į pažeidimus pro pirštus, o pasitaiko, kad net juos skatina.

Čistiakovas pasižiūrėjo į laikrodį.

— Dar pusė valandos, — nuramino jis žmoną.

Ir kaip tyčia lygiai po pusvalandžio paskambino Selujanovas su savo nelabai suprantamu prašymu. Nastia nusimetė pledą ir nuslinko nuo minkštos sofutės.

— Einu į viršų, Selujanovas prašė internete panaršyti.

— O laida? Tu juk norėjai pasižiūrėti, — paniuro Čistiakovas.

— Lioša, įrašyk man į kasetę, gerai? Aš paskui pasižiūrėsiu.

— Nei gėdos, nei sąžinės tas tavo Selujanovas neturi, — burbėjo Aleksejus, karštligiškai ieškodamas tinkamos kasetės, nes televizoriaus ekrane jau mirgėjo įvadiniai titrai. — Kas šitoje tavo kasetėje?

— Čia apie meilę, gali į šitą įrašyti, aš jau pasižiūrėjau. Kažkokie paistalai.

Ji užlipo į antrą aukštą, įjungė kompiuterį, internetą, [domu, kodėl Selujanovas mano, kad tas laikraštis turi savo svetainę? Tiek to, net jei ir neturi, yra daug vietų, kur galima rasti reikalingą publikaciją. Tiesa, tam reikia daugiau laiko.

Laimė „Verslo žinios" savo svetainę turėjo. Nastia įvedė paieškos žodį „Praktis Plius", ir tuoj pat rado straipsnį, pasirašytą Piotro Maskajevo. Iš tikrųjų visai neseniai paskelbtas. Ir kam jis Selujano-vui reikalingas? Kitam paieškos žodžiui „Maskajevas" kompiuteris pateikė jai dvi dešimtis publikacijų per pastaruosius šešis mėnesius, o iš viso nuo metų pradžios jų buvo trisdešimt aštuonios. Visą tai skaityti ekrane būtų buvę labai kvaila, kad ir su akiniais, todėl Nastia pridėjo į spausdintuvą popieriaus ir išspausdino visus Maskajevo straipsnius.

Na štai, dabar galima išjungti kompiuterį, įsitaisyti patogiau, pasidėti prieš save švarų popieriaus lapą ir atsiduoti savo mėgstamai veiklai — analizei.

Žemyn ji nulipo pusę dvyliktos. Čistiakovas sėdėjo su didžiuliu garuojančiu puodeliu rankoje ir žiūrėjo kovinį filmą.

— Mūsų automėgėjas prašė su tavimi atsisveikinti, jis nenorėjo tavęs trukdyti, — neatitraukdamas akių nuo ekrano, pranešė Lioša. — Jei nori arbatos, pilkis — vanduo ką tik užviręs.

— Aš valgyti noriu, — aikštingai pareiškė Nastia.

— Tada kol kas tyliai pasėdėk, kai bus reklamos pertrauka, aš tau atnešiu. Gerai?

— Nejau taip įdomu, kad negali atsiplėšti? — paklausė ji pavydžiai.

— Nezyzk, — paprašė vyras. — Kartą per šimtą metų padorus filmas pasitaikė, leisk pasižiūrėti, ką?

Nastia beviltiškai numojo ranka ir nušliaužė į virtuvę. Jau visai vėlu, kodėl Selujanovas neskambina? Pats juk sakė, kad „prieš mie-

gą" paskambins. Ar gali būti labiau „prieš"? Be dvidešimt dvylika. Davė užduotį, o rezultatais nesidomi. Arba taip užsiėmęs, kad neturi kada net paskambinti? O gal kažkas atsitiko?

Ji atsiriekė storą juodos duonos riekę, užsidėjo ant jos šaltą kotletą, pasistatė prieš save ant stalo stiklainį mažų marinuotų agurkėlių. Čistiakovas būtų jai patiekęs tą patį, tik pašildytą, su garnyru ir lėkštėje. Nieko, tiks ir taip, skrandyje viskas sušils, ir jam, skrandžiui, visiškai vis tiek, ar iš lėkštės viskas į jį pateko, ar iš stiklainio ir nuo duonos riekės. Tiesa, jam ne tas pats, kai į jį kraunama mėsa su duona, jis įsigudrina iš tokio derinio auginti papildomą svorį, o su antsvoriu reikia kovoti... Na, gerai, vienas kartelis — nieko baisaus, džinsai vis tiek jau nesueina.

Sutvarkiusi mėsą su duona ir ištraukusi iš stiklainio paskutinį agurkėlį, Nastia neišlaikė ir surinko Selujanovo mobiliuko numerį.

— Kodėl neskambini? — susirūpinusi paklausė ji. — Kažkas atsitiko?

— Kad tau liežuvis nudžiūtų, nekranksėk. Aš ką tik namo par-sibeldžiau. O tu, ko gero, baigei?

— Baigiau, tik jokios iš to naudos, nes nežinau, kas būtent tave domina.

— Straipsnį radai?

— Radau ir straipsnį, ir autorių, ir visas jo šių metų publikacijas. Jis, beje, gana produktyvus.

— Ką nors radai?

— Kolia, juk aš nežinau, ko ieškoti! — supyko Nastia. — Tu mane patamsiais vedžioji. Pasakytum iš karto, ko konkrečiai tau reikia, iš mano darbo būtų daugiau naudos.

— Asia, aš pats nežinau, ko man reikia, — prisipažino Nikolajus. — Palauk, aš tau miesto telefonu paskambinsiu, nes mano baterijos jau dvesia.

Jis paskambino ir trumpai papasakojo Nastiai apie šios dienos susitikimą su Bagajevo ir Gamzato parankiniais.

— Aš ir pagalvojau, jei Charčenka gaudavo informaciją visą laiką iš to paties šaltinio ir parduodavo ją vis tam pačiam žurnalistui, tai iš publikacijų galima kažkaip tai nustatyti. Supranti, jis galėjo kreiptis pagalbos į draugus, į buvusią nuotaką, o galėjo ir

292 į savo šaltinį. Atseit tu mane pakišai, davei klaidingą informaciją,

dabar padėk išsisukti, duok pinigų. Sakykim, šaltinis pinigų neturi, bet juk Charčenka galėjo sau svarstyti, į ką dar galima būtų kreiptis.

Ir galėjo jam papasakoti, kad Larisa sutiko padėti, žadėjo perduoti pinigus arba brangenybes. Pati Larisa vargu būtų kam nors sakiusi, kad vyro dovanas atiduoda buvusiam meilužiui, taigi iš jos pusės informacijos apie blizgučius nutekėjimas mažai tikėtinas. O štai iš Charčenkos pusės visai įmanomas. Žmonai jis, be abejo, nepasakė, nes nepadoru imti tokias vertybes iš buvusios meilužės. O šaltiniui galėjo pasakyti. Ir tas šaltinis galėjo nesusilaikyti nuo pagundos ir arba pats ėmėsi veikti, arba pardavė informaciją, arba ką nors pasamdė. Pinigai juk nemaži, aš net pasakyčiau, milžiniški pinigėliai.

— O čia ne iš piršto laužta? Iš kur jūs su Miša ištraukėt, kad Charčenka kreipėsi į Larisą ir kad ji sutiko jam padėti? Juk jūs čia patys išgalvojot, — suabejojo Nastia.

— Iš pradžių išgalvojom, o paskui sugalvojom, kaip patikrinti.

— Ir ką, patikrinot?

— Kaip čia tau pasakius, — Selujanovo balse pasigirdo gudri šypsenėlė. — Netiksliai. Netiesiogiai. Mes nuvažiavome pas Riterį ir paprašėme jo prie mūsų akių patikrinti, ar visi Larisos papuošalai vietoje.

— Ir paaiškėjo?..

— Kad jų nėra. Ne visų, žinoma, kažkas likę. Bet labai daug ko nėra. Dėžutės seife yra, tačiau daugiau kaip pusė iš jų — tuščios.

Anot Riterio, dingo labai brangūs papuošalai su stambiais briliantais. Ir svarbiausia, įsivaizduok, jis net negali tiksliai pasakyti, kada būtent jie prapuolė, nes dėžutės visos vietoje, o į vidų pasižiūrėti jam neateidavo į galvą. Žiūrėk, jeigu Charčenką iki šiol gano, vadinasi, jis pinigų laikraščiui negrąžino, išeina, kad iš Larisos jis jų negavo. Vienu žodžiu, kuo daugiau mes su Miša galvojame, tuo labiau viskas susieina ties šaltiniu, iš kurio Charčenka gaudavo informaciją. Tai vienintelis žmogus, su kuriuo jis galėjo aptarinėti situaciją ir svarstyti, kaip iš jos gelbėtis.

— Aišku. O tu nebijai, kad kai tik tu prie to gyvybės šaltinio prisiartinsi, jis nuo tavęs tiesiu taikymu nuskuos pas Charčenką skųstis? Ir nemalonumų tu tada turėsi per akis, jei dar, neduokdie, paaiškės, kad suklydai.

— Asia, čia jau mano problema padaryti taip, kad neskuostų, aš juk ne pirštu penėtas. Man tik suprasti, kas tas šaltinis. 293

— Štai dabar aišku, ko tau reikia. Galėjai iš karto pasakyti. Beje, ar tau neatėjo j galvą, jog iš tikrųjų Riteris galėjo kur kas anksčiau pastebėti, kad briliantai dingo, ir iš pykčio ar pavydo nušauti žmoną?

— Neatėjo, — nustebęs prisipažino Selujanovas.

— Tai tegul ateina, — patarė Nastia.

— Velnias, juk taip paprasta... O kurgi ji juos dėjo?

— Slaptam meilužiui, pavyzdžiui, padovanojo. Arba draugužei lesbietei. Beje, žudikų kartais ieško ne pagal žmogžudystės motyvus, o pagal įnagius. Šalia Larisos lavono mėtėsi pistoletas, jei gerai atsimenu, „Beretta". Tu to neužmiršai?

— Aš tai neužmiršau, tik prie ginklininkų irgi eilės, kaip ir prie visų. Laukiam atsakymo.

— Tu juk gyreisi, kad turi kaip prie jų prieiti. Melavai?

— Ne, nemelavau. Aš ten turiu pažįstamą šaltųjų ginklų ekspertą, o šaunamųjų — ne. O be to, kas aš toks. Riter byla Pet-rovkoje, o aš tik taip neturtingas giminaitis. Štai jeigu pirmadienį Olšanskis bylas sujungs į vieną, tada ir aš turėsiu teises.

— Aha, ir pareigas, — nusijuokė Nastia.

Ji pasiėmė pagal Maskajevo straipsnius sudarytą lentelę ir pradėjo išsamiai dėstyti Selujanovui savo tyrimų rezultatus.

Kovinis filmas, taip sudominęs Čistiakovą, baigėsi pusę pirmos naktį. Iki tos malonios akimirkos tokių filmų nemėgstanti Nastia sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į sudarytą lentelę, bandydama bent kažką joje pamatyti. Bet nieko nepasimatė. Gal ji pavargo, o gal nuo tinginiavimo atbuko. O gal ten ir iš tikrųjų nieko nebuvo.

Šūvių garsai už sienos nutilo, į virtuvę užsuko Čistiakovas.

— Pavalgei pati? Šaunuolė, savarankiška mergaitė. Tai kaip, gulsim miegoti ar nori į savo režisierių pasižiūrėti?

Pasižiūrėti norėjosi. Bet ir gultis norėjosi. Ir miegoti.

— Pabandykim ir tą, ir tą, — pasiūlė ji. — Pasiklosim patalą, atsigulsim, ir aš pasižiūrėsiu, o tu paskaitysi.

Nastia nusiprausė, išsivalė dantis, įlindo į pižamą ir su pasimėgavimu išsitiesė vėsiuose pataluose. Lioša įsikniaubė į knygą, o ji persuko juostą ir pradėjo žiūrėti interviu su režisieriumi Olšanskiu. Kinematografo metras darė smarkiai geriančio, tačiau sėkmingai nugrimuoto žmogaus įspūdį. Žodžiu, kaip šešiasdešimtpenkia-metis jis atrodė gana gerai, o kalbėjo šiaip sau... Nastia per savo gyvenimą matė daugybę įvairaus girtumo laipsnio žmonių, taip pat esančių įvairiose alkoholizmo stadijose ir lengvai galėjo atpažinti piktnaudžiaujantį velnio lašais, net jeigu jis šiuo metu ir blaivus kaip stiklas.

— Atrodo jis klasiškai, — sumurmėjo ji pusbalsiu. — Sotus, patenkintas, snukis ekrane netelpa.

— Beje, — tuoj pat atsiliepė Lioša, neatsitraukdamas nuo knygos, — mūsų draugas filologas sakė, kad gyvenime Ostrovskis kur kas liesesnis, ta prasme, ne toks apkūnus. Aš girdėjau, kad televizijos ekranas prideda kelis vizualius kilogramus.

Nastia prisiminė Juros Korotkovo draugę ir sutiko, kad tai, ko gero, tiesa. Ekrane aktorė Ira Savenič atrodė kur kas stambesnė, nei buvo iš tikrųjų. Ir jau migdama Nastia Kamenskaja nusprendė, kad nė už ką nesutiks filmuotis televizijai, kol vėl nepradės tilpti savo džinsuose. Lyg ją būtų kas nors kvietęs...

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Miša Docenka miegojo beveik laimingas. Vis dėlto jis spėjo sumontuoti naujus čiaupus. O svarbiausia — jie su Kolia Selujanovu padarė kolosalų šuolį Larisos Riter žmogžudystės tyrime.

Tačiau jau sekmadienio vidudienį laimės kaip nebūta. Jam paskambino Valerijus Riteris.

— Aš norėjau jums pranešti, kad visi Larisos papuošalai atsirado.

Jo balse nebuvo nei džiaugsmo, nei įkvėpimo. Nors koks čia gali būti džiaugsmas, kai rytoj žmonos laidotuvės. Antra vertus, Riteris galėjo žaisti kažkokį savo žaidimą, juo tikėti negalima...

— Kur?! — vos nesuriko Miša.

— Pas jos motiną. Man ką tik paskambino Svetlana Jevgen-jevna ir paprašė atsiimti briliantus, jie pas ją. Vakar ji buvo tokios būklės, kad jų neprisiminė.

— Kaip jie pas ją atsirado? — nusiminęs paklausė Michailas.

— Lara atidavė motinai nešioti. Lara labai mylėjo Svetlaną Jevgenjevną, ji norėjo, kad motina gražiai atrodytų ir nešiotų brangius papuošalus. Pati Larisa jais niekada nesipuošė.

— Kodėl?

— Jai nepatiko briliantai, ji mėgo kitus brangakmenius. Viskas, ką ji nešiojo, guli namie, jūs pats matėt.

— Kam gi jūs jai pirkot briliantus, jeigu ji jų nenešiojo?

— Gerbiamas jaunuoli, mano padėties vyras privalo pirkti žmonai briliantus, o ne bižuteriją. Be to, tai gera lėšų investicija.

— Ačiū, kad paskambinote, Valerijau Stanislavovičiau, — liūdnu balsu padėkojo Docenka. — Prašau jūsų būtinai paskambinti, kai gausite papuošalus. Man svarbu žinoti, ar vis dėlto jie visi, ar nieko netrūksta.

— Aš paskambinsiu, — pažadėjo Riteris šaltai.

Štai ir pasaka baigta. O kokia buvo pasakėlė — tokia stebuklinga, tiesiog svaigino.

15 SKYRIUS

Mišos Docenkos skambutis, pranešantis, kad Larisos Riter brangenybės niekur nedingo, kažkodėl Nastios nenustebino. Dar penktadienį tardytojo Olšanskio kabinete paleistas surinktos informacijos perdirbimo mechanizmas nebuvo sustojęs nė sekundę — nei ir miegant, nei širdingai šnekučiuojantis su Čistiakovu, ir to perdirbimo rezultatai sakė, kad Riterių briliantai turi atsirasti. Jie ir atsirado. Tik reikėjo patikrinti dar vieną dalyką. Tiksliau, tikrins paskui, iš pradžių jį reikėjo bent jau apčiuopti.

Nastia vėl įsijungė kompiuterį ir pasidėjo prieš save vakarykštę lentelę. Ji toli gražu nesitikėjo visko rasti, bet jeigu teisingai spėja, tai bent jau kažkas būtinai atsiras. „Niekada taip nebūna, kad nieko nebūtų..." Kas tai pasakė? Ji jau neatsiminė, bet pačią frazę kartojo reguliariai. Visada kas nors būna. Viskas palieka pėdsakus. Problema tik, ar moki tuos pėdsakus rasti. Ir, žinoma, reikia sėkmės, kur jau be jos.

Pietų ji atsisakė, pasitenkinusi kavos puodeliu ir mažais gabaliukais supjaustytu glaistytu šokoladu vafliniu torčiuku, kurio Čistiakovas atnešė jai į viršų, [sitraukusi į darbą, Nastia visiškai užmiršo nesusisegančius džinsus ir savo sprendimą vartoti vien nekaloringą maistą, o susigriebė tik tada, kai išėjusi iš interneto pradėjo

rinkti nuo neatsargaus judesio pasklidusius ant grindų lapelius su savo užrašais. Pakako jai pasilenkti, ir ankšti džinsai tuoj pat save priminė. Kokias penkias sekundes Nastia abejojo ir negalėjo apsispręsti, ar verta jai jaudintis ir save barti, ar neverta, bet nusprendė, kad, ko gero, neverta. Nes džiaugsmas vis dėlto buvo didesnis. Jos spėjimas pasitvirtino.

Jdomu, ką apie tai pasakys Olšanskis? Septintą valandą paskirtas susirinkimas jo namuose. Lioša ją nuveš į Maskvą ir paliks pas Olšanskį, o pats, kol sekliai tarsis, važiuos kažkur savo reikalais. Rodos, jis rengėsi į autoservisą uždažyti kažkokį įbrėžimą.

— Lioša, mes pasivaikščioti eisim? — paklausė ji nulipusi žemyn.

— Tu eisi.

-Otų?

— O aš paskaitysiu, man reikia šitą monografiją šiandien pribaigti, o rytoj greitai parašyti jai recenziją, nes visi terminai jau praėję.

— Gaila, — ji nuoširdžiai nusiminė.

Ji norėjo pasikalbėti su vyru apie Anitą Volkovą, užduoti jam kelis klausimus apie tai, ką jis tikrai geriau už pačią Nastią išmano. Bet jis irgi turi darbo, ne tik ji viena, o argi kas nors sakė, kad Liošos darbas mažiau svarbus? Tiek to, savo klausimus ji spės jam užduoti pakeliui į Maskvą, kelias netrumpas, galima daug ką aptarti.

Ji sąžiningai pasivaikščiojo, kiek buvo pasiskyrusi, ir su malonumu pastebėjo, kad iš tikrųjų koją ėmė skaudėti tik į pačią pabaigą, maždaug keturiasdešimt penktą minutę. Nepaprastas progresas!

Pusę šešių jie išvažiavo į Maskvą.

— Lioša, ar gali man pasakyti, kuo inžinerinės fizikos institutas skiriasi nuo visų kitų aukštųjų technikos mokyklų? Tiksliau, ne tai. Kuo jis skyrėsi prieš dvidešimt penkerius metus?

— Na, ir klausimas! — Čistiakovas neslėpė nuostabos. — Čia kas, paprastas smalsumas ar dėl reikalo?

— Dėl reikalo.

— įdomiai jūs gyvenate, vaikinai. Lavonai šiandieniniai, o aukštosios technikos mokyklos ketvirčio amžiaus senumo. Gal tau papasakoti apie Trojos kasinėjimus?

— Ne, apie Troją nereikia, papasakok apie MIFI.

— Na, ką tau papasakoti... Tarp visų aukštųjų technikos mokyklų tais laikais M1FI ir Fizikos technikos buvo patys elitiškiausi. Pirmoje vietoje buvo kaip tik MFT1, o antroje MIF1. {stoti į juos buvo sunku, be pergalių mokyklinėse fizikos ir matematikos olimpiadose galėjai net nebandyti. Žinoma, buvo ir išimčių, kaip ir visuose institutuose, pavyzdžiui, priimdavo sporto meistrus, kad jie atstovautų institutams varžybose. Dauguma absolventų paskui dirbdavo uždarose įstaigose: kosmosas, gynyba, mašinų gamybos priemonės. Iš jų rinko mokslo darbuotojus ir dėstytojus. Tu man paaiškink, kuo tu konkrečiai domiesi, nes aš nežinau, ką tau pasakoti.

— Konkrečiai, Lioša, aš noriu suprasti, kodėl aukso medaliu baigusi mokyklą mergaitė, kuri lengvai galėjo įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą, matematikos olimpiadų nugalėtoja, renkasi būtent MIFI, o paskui tampa labai silpna specialiste. Jei ji neturėjo potraukio fizikai, kodėl ji su ja prasidėjo? Juk ji galėjo rinktis bet ką kita, aukso medalininkei atviros durys beveik į kiekvieną institutą. Baigdama mokyklą ji mokėjo dvi svetimas kalbas, galėjo, pavyzdžiui, stoti į užsienio kalbų institutą ar į filologijos. Vadinasi, buvo tame MIFI kažkas tokio, kas ją traukė. Štai aš ir noriu suprasti, kas.

— Gal ji kur nors netoliese gyveno? — paklausė Aleksejus. — Kartais taip būna. Aukštąją mokyklą renkasi arčiau namų, jeigu ten yra pasirinkta specialybė.

— Kad ne, aš apie tai jau galvojau. { MFT1 jai, žinoma, tektų važiuoti dar ilgiau, jis juk Dolgoprudno rajone, bet ir iki MIFI nuo jos namų padorus atstumas.

— Klausyk, gal ji nelaiminga baidyklė?

— Iš kur tu ištraukei? — nustebo Nastia.

— MIFI ir MFT1 visada buvo labai mažai mergaičių ir labai daug berniukų, todėl šansų rasti vyrą kur kas daugiau nei bet kurioje kitoje aukštojoje mokykloje.

— Ne, Lioša, ji gražuolė kaip reta. Tavo versija nepraeina.

— Gaila, — nusijuokė jis, — būčiau galėjęs didžiuotis savo įnašu atskleidžiant siaubingą žmogžudystę. Tu manęs klausinėji vis apie tą pačią Volkovą A. S.?

— Apie ją, — linktelėjo ji. — Niekaip mes jos neišryškinam.

— O kas ne taip? Ar paaiškėjo, kad ji žiauri žudikė ir maniakė?

— Na jau, na jau! — tiesiog mes turime versiją, kad kažkas tikslingai padaro problemų žmonėms, susijusiems su viena šeima, ir ieškom kokios nors giliai tūnančios šeimyninės paslapties. O tu žinai, kaip ieškomos senos šeimyninės paslaptys?

— Nežinau. Papasakok.

— Kruopščiai studijuoja visų šeimos narių gyvenimus ir ieško kokio nors nepaaiškinamo, nelogiško žingsnio. Volkovos A. S. gyvenime viskas buvo logiška ir paaiškinama, išskyrus pasirinktą institutą. Štai aš į tą faktą ir įsikabinau.

— O ar ne paprasčiau būtų jos pačios paklausti? — visai logiškai paklausė Aleksejus.

— Paprasčiau, — sutiko Nastia. — Tik ji atsakys, kad mėgo fiziką, jai patiko jos mokytis, ir ji nė nemanė, kad taps silpna mokslininke. Štai ir visas atsakymas.

— Iš kur tu žinai, kad ji būtent taip atsakys?

— Jos vyras jau ne kartą yra klausęs. Ir gaudavo būtent tą atsakymą.

— O gal iš tikrųjų ji beprotiškai mylėjo berniuką, kuris stojo būtent į MIFI, ir, kad neišsiskirtų, nusekė paskui jį? Istorijoje panašių faktų būna.

— Čia tai jau kažin.

— Kodėl?

— Netelpa į charakterio schemą. O be to, jeigu taip ir būtų buvę, jos motina būtų tai žinojusi. Tačiau motina nieko tokio nepasakojo.

Ji truputį patylėjo, žiūrėdama pro langą į niūrias šlapias rudenines gatves. Buvęs Volkovos vyras mano, kad Anita visada gyveno priverstinį gyvenimą. Kas galėjo ją priversti stoti į inžinerinės fizikos institutą? O! Genialu! Ją dar mokykloje užverbavo vakarų žvalgyba ir pasiuntė į aukštąją mokyklą, kurios absolventai visi iki vieno dirba įslaptintuose objektuose, kad Anita rinktų informaciją, kuri yra valstybės paslaptis. Tpfu, kokia kvailystė. Ir ateina į galvą...

— Asia, ar mano atmintis šlubuoja, ar tu tikrai man sakei Volkovos vardą? Man net pasirodė, kad jis kažkoks nerusiškas, — vyro balsas grąžino ją į žemę.

— Anita Stanislavovna, — mašinaliai atsakė Nastia.

— Anita... Kas tai per vardas? Iš kur jis?

— Jos krikšto motina — ispanė. Anitos motina buvo nėščia kaip tik jaunimo ir studentų festivalio metu, ji ten susidraugavo su mergina iš Ispanijos, ir toji pasisiūlė būti jos vaiko krikšto motina. Tais laikais dar nemokėta nustatyti vaiko lyties iki gimimo, todėl Anitos motina ir ta ispanė sugalvojo du vardus — berniukui ir mergaitei.

— Aha, suprantama. Ir kaip paskui jai gyventi sekėsi su tokiu vardu? Tais laikais vardai buvo standartiniai, neįprasti nelabai buvo toleruojami.

— Gyventi jai sekėsi puikiausiai. Iš visko sprendžiant, ji niekada neužmiršo, kad jos krikštamotė iš Ispanijos, todėl studijavo tos šalies kultūrą, kalbą. Net išmoko šokti flamenką. Ir gitara puikiai skambino, muzikos mokyklą baigė. Lioša, aš nesuprantu, kur čia ryšys. Kuo dėtas jos vardas?

— Vardas niekuo dėtas, o štai Ispanija — taip.

— Negi pagalvojai apie šnipus? — įtariai paklausė Nastia. — Išmesk iš galvos.

— Kokie dar šnipai, Asia, — ėmė kvatotis Čistiakovas. — Aš apie kita. Ar daug tau teko sutikti mergaičių, mokančių ispanų kalbą? Ne suaugusių specialistų lingvistų ar vertėjų, o būtent moksleivių?

— Save, — išdidžiai pasigyrė ji. — Ir dar penkias, kurios kartu su manimi mokėsi. Apskritai tai Maskvoje buvo mokykla, kurioje dėstė sustiprintą ispanų kalbą, bet, rodos, visame mieste viena. Taigi tokių mergaičių daugių daugiausia buvo apie tris šimtus, nors turbūt mažiau.

— O ar daug iš jų mokėsi skambinti gitara?

Nastia susižavėjusi pasižiūrėjo į vyrą.

— Lioša, koks tu vis dėlto protingas. Ji juk ne tik gitara skambino, bet dar ir saksofonu griežė, tai didelė retenybė tarp moterų. O tokių, kurios šoktų flamenką, apskritai nebuvo. Išskyrus Anitą Riter. Ji buvo unikali. Ji visada norėjo būti ne tokia, kaip visi. Todėl ji išsirinko institutą, kuriame mažai mergaičių. Su savo išvaizda, su dviem kalbom ir dar su gitara ir saksofonu, ir su flamenku, o dar tarp berniukų fizikų ir uždarame institute, kur vienos paslaptys ir visos valstybinės. Todėl ir dvi disertacijos, ir kuo greičiau, kol dar trisdešimt nesuėjo, kad tik ne kaip visi. Kad būtų žvaigždė. Ir dar tokia, kurios negalima nei pakartoti, nei nukopijuoti. Šokiais, ispanų kalba ir gitara ji sukūrė iš savęs ispanę, o saksofonu ir fizika ryškiai išsiskyrė iš moterų būrio. Bet netapo ir sava tarp vyrų, nes buvo labai graži ir vyrai visada ja domėjosi; ji nepasidarė vyriška, o visada išliko tikra moterimi, absoliučiai nepanašia į jokią kitą moterį.

— Vadinasi, aš vis dėlto galiu savimi didžiuotis, — padarė išvadą Aleksejus. — Mūsų pokalbis tau buvo tikrai naudingas. Ir kas toliau? Galima sakyti, kad tu jau pagavai žudiką?

— Gerai būtų, — Nastia paniuro. — Net nepanašu.

Galvoti apie Anitą Volkovą jai pasidarė neįdomu. Jei samprotavimai ir teisingi, tai nė su vienu iš trijų nusikaltimų jie neturi nieko bendro. Na, Anitos Stanislavovnos charakteris tapo labiau suprantamas, bet nieko daugiau. Jokių šeimos paslapčių iš pasirinkto instituto neišplaukė.

Prie namo, kuriame gyveno Olšanskis, stovėjo Kolios Selujanovo mašina, o štai surūdijusios Korotkovo „kapeikos"¹⁷ nematyti. Jau dvidešimt minučių po septynių, ir Nastia jaudinosi, kad vėluoja, bet greitai nusiramino, supratusi, kad atvažiavo pas tardytoją ne paskutinė. Čistiakovas nuvažiavo į autoservisą ir pažadėjo grįžti jos pasiimti apie dešimtą.

Tardytojo Olšanskio žmona visda labai rimtai žiūrėjo į improvizuotus pasitarimus, kuriuos jos vyras reguliariai rengdavo savo namuose. Ji kepdavo didžiulį kiekį blynų, pyragų ir paplotėlių, sudėdavo visa tai ant didelio stalo kartu su medaus ir uogienių vazelėmis, išsiųsdavo dukras į pasimatymus, pas drauges ar į kiną, o pati eidavo į svečius pas kaimynę, pasirodydama namuose maždaug kartą kas pusvalandį tik tam, kad užvirintų vandens ir užplikytų šviežios arbatos. Ji labai mylėjo savo vyrą, rūpinosi jo sveikata ir sakydavo:

— Jeigu aš nesudarysiu tau sąlygų paposėdžiauti namuose, tu rengsi juos sekmadieniais tarnybiniame kabinete. Aš gerai žinau, kuo tai baigiasi.

Išversta į visiems suprantamą kalbą ta sentencija skamba taip: sekmadienį, kai nedirba bufetas, nekalbant jau apie valgyklą, vyras visą dieną sėdės alkanas ar maitinsis sumuštiniais, o tai kenkia virškinimo organams, nuolat užmirš vėdinti seklių prirūkytą patalpą, o tai kenkia kvėpavimo organams, ir nuo viso to jis blogai jausis, todėl nervinsis ir pyks, o tai jau kenkia viskam ir visada.

Tardytojo Olšanskio žmona buvo gydytoja neuropatologė. Ir tuo viskas pasakyta.

Nastia liūdnai žiūrėjo į gausų stalą, visą laiką jausdama įsirėžusį j taliją diržą, laikantį nesusisegančius džinsus. Ji specialiai jį kiečiau susiveržė, žinodama, kokios pagundos jos laukia Olšanskio namuose, ir visiškai nebuvo tikra, kad galės joms atsispirti. Ypač smarkias emocijas jai kėlė blynai, saulėto aukso spalvos kalneliu stūgsantys tiesiai priešais jos nosį. Viešpatie, iš kur gauti tokios valios!

— Kodėl tu nevalgai? — pašnibždom paklausė šalia jos sėdintis Selujanovas. — Blogai jautiesi?

— Aš taip sustorėjau, kad mano džinsai nesusisega, — irgi pašnibždom liūdnai atsakė ji.

— Eik sau! — nepatikėjo Kolia. — Pagal mane, tu kaip buvai, taip ir likai liesa.

— Pagal džinsus išeina kitaip. Aš į juos neįlendu. O valgyti norisi klaikiai.

— Baik tu, nuo dviejų blynelių nieko neatsitiks. Tuoj aš tau įdėsiu.

— Ne! — suriko Nastia su tokiu siaubu, lyg jai siūlytų rupūžėmis kimštą gyvatę su tarakonų padažu.

Visi tuoj pat į ją įsistebeilijo.

— Ko tu dabar, Palna? Tau Selujanovas siūlo kažką nepadoraus? Nori tave vesti? — kaip visada pirmas sureagavo Zarubinas.

— Iš tikrųjų, Kamenskaja, ko šauki? — paklausė namų šeimininkas. — Ir tavo lėkštė tuščia. Kažkas ne taip?

Nastia nusprendė nesilaužyti ir viską pasakyti. Ja nepatikėjo, todėl teko pasikelti ilgą megztinį ir parodyti savo gėdą.

— Ai ja jai, vargšelė, — užjautė ją Olšanskis. — Nori, aš tau obuoliuką atnešiu?

Dėl obuolio ji nesipriešino ir sugraužė jį per akimirką — tokia alkana buvo.

— Gerai, kadangi tu nevalgai ir burna tavo laisva, tu ir pradėk, — paliepė tardytojas. — Ko nors prigalvojai per dvi dienas?

Nastia prigalvojo. Larisos Riter byloje jie apsvarstė apgaulės galimybę iš visų pusių — jie įtarė meluojant ar tiesiog nesąžiningu, vienpusiu faktų dėstymu Valerijų Riterį, jo motiną, namų darbininkę, nužudytosios Larisos motiną. Ir niekas nesutapo, kad ir kaip dėstytum. Bet jie užmiršo vieną žmogų — pačią Larisą. Visi sakė tiesą, o ji melavo. Tokiu atveju beveik viskas sutampa.

— Tada Larisa nepaliko Vladimiro Charčenkos, — dėstė Nastia. — Jie sudarė sandėrį. Larisa išteka už turtuolio Riterio, tas pasistengia padaryti jai reklamą ir ją išgarsinti, o tada ji su juo skiriasi ir grįžta pas Charčenką. Būtent todėl Larisos motinai ir pasirodė, kad jos dukra greitai nusprendė ištekėti už Riterio. Ir visai ne greitai. Larisa susitikinėjo su Riteriu pakankamai ilgai, ir visą tą laiką jie su Charčenka rezgė kombinaciją, o motinai, suprantama, ji nieko nesakė. Bet buvo niuansas — kaip padaryti, kad Riteris norėtų padėti žmonai, ir kaip padaryti, kad jis nelabai reikštų jai pretenzijas lovoje ir juolab nenorėtų vaikų? Atsakymas: visų pirma apsimesti švelnia, naivia ir bejėge, o antra — narkomane. Jei nesibadai, o atseit ryji tabletes, tai suprasti apgaulės praktiškai neįmanoma. Tai ji linksma, tai prislėgta, tai įsiaudrinusi, tai mieguista, tai ištisomis dienomis nevalgo, tai ją užpuola žvėriškas apetitas. Galima įsilašinti į akis lašiukų, ir vyzdžiai pagal tavo norą tai susiaurėja, tai išsiplečia. Štai tau ir visas narkotinės priklausomybės vaizdas. O kad viskas atrodytų tikra, reikia periodiškai leisti vyrui ir kitiems namiškiams rasti tuščių stipriai veikiančių vaistų pakuočių. Istorija su tapomu parodai Vokietijoje paveikslu — niekai, tokia paroda neplanuojama, aš patikrinau. Būtent todėl Riterių namuose niekada nesisvečiavo nei Larisos motina, nei jos draugė Lena Zavjalova. Larisa susitikinėjo su jomis kitose vietose. Įsivaizduojate, kaip jos reaguotų, jei vietoj išmintingos, ramios ir pragmatiškos Larisos jie staiga pamatytų kažkokią kvailutę? O kitokia vyro ir anytos akivaizdoje Larisa negalėjo būti. Tai labai vargina — keletą mėnesių vaidinti tokį, koks tu nesi. Todėl ji ilgai užsibūdavo dirbtuvėje, sakydama, kad intensyviai dirba. Tai buvo, sakykim, pirmas operacijos etapas.

— Nieko sau, — nutęsė Zarubinas. — Ir kiekgi tų etapų buvo iš viso?

— Trys, — tvirtai atsakė Nastia. — Taip bent man atrodo. Antrame etape Larisa pamato, kad apsimetinėti kvailute, kuri,

prisirijusi tablečių mėgsta užmigti mažiausiai tam tinkamose vietose, labai įdomu. Galima daug ką išgirsti, kai vyras kalba savo biure telefonu arba su savo darbuotojais. Ir daug ką pamatyti tarp popierių ant jo stalo. Ir jai ateina į galvą mintis visa tai, kas įdomu, rinkti ir dovanoti savo mylimajam Charčenkai, su kuriuo ji vis dar bendrauja ir susitikinėja. O šis gali tuo pasinaudoti tarnybiniais tikslais, kadangi tiria ekonominius nusikaltimus, arba gali uždarbiauti, pardavinėdamas tai spaudai. Aš šiandien kelias valandas prasėdėjau, naršydama internetą, ir pastebėjau, kad didžioji dalis firmų ir kompanijų, apie kurias žurnalistas Makejevas rašė demaskuojančius straipsnius, prieš tiems straipsniams pasirodant, tik kūrėsi arba reorganizavosi, keitė veiklos pobūdį, plėtėsi, skilo, jungėsi ir panašiai. Vienu žodžiu, jos vienaip ar kitaip keitėsi ir dėl tos priežasties galėjo naudotis Riterio firmos paslaugomis. Ir visi jų reikalai, ir įtartinos problemos Riteriui buvo žinomi, greičiausiai jis juos aptarinėjo su kolegomis arba telefonu.

— O kaip tai įrodyti? — tuoj pat paklausė Olšanskis. — Visa tai skamba gerai, bet kaip mes įrodysim?

— Tai jau jūsų rūpestis, pone tardytojau, — nusijuokė Nastia. — Mano reikalas sugalvoti. Paskui atėjo eilė trečiam etapui, kurį įrodyti lengva. Vladimirui Charčenkai kažkas įgriso. Gal jis pavargo dalytis Larisa su vyru, gal meilė praėjo, gal dar kažkas, bet jis vedė. Ir slėpė tą faktą nuo Larisos. Bet ji vis tiek sužinojo. Galite įsivaizduoti, kaip ją tai paveikė. Ji ištekėjo už nemylimo vyro, periodiškai su juo miega, nuo ryto iki vakaro prievartauja savo asmenybę, apsimetinė-dama narkomane, ji išgauna mielajam Volodiai informaciją, kad jis galėtų daryti karjerą ir pinigus, o jis — ką jis išdarinėja?

— Negerai, — palingavo galva Selujanovas, — negražu.

— Niekšas jis, — pritarė iki šiol tylėjęs Miša Docenka. — Smaugti tokius reikia.

— Dar spėsi, — Olšanskis dėbtelėjo į Docenką aštria akim ir vėl nukreipė žvilgsnį į Nastią. — Ir ką gi mūsų Larisa? Nusprendė atkeršyti?

— Ir kaip! Ji eina į „Praktis Plius" pas generalinį direktorių ir siūlo savo paslaugas. Planas toks: ji organizuoja šmeižikiškos informacijos apie firmą publikaciją, ir straipsniui pasirodžius, ponas

304 Čuikovas nekaltomis akimis pateikia laikraščiui ieškinį. Šitaip dar

pataiso ir savo finansinius reikalus. O žmogus, pardavęs laikraščiui informaciją, iki ausų tupi mėšle. Paprasčiau kalbant, Larisa nusprendė neištikimą meilužį pakišti po labai didele mašina. Ir jai tai pavyko. Štai ir visa giesmelė.

— Na, tai nesunku patikrinti, — Olšanskis įsidėjo į burną dar vieną paplotėlį, prieš tai pamirkęs jį vazelėje su medum, o Nastia nurijo seilę. — Ryt iš ryto kuris nors iš jūsų tegul nuvažiuoja pas Čuikovą ir parodo Larisos nuotrauką.

— Aš ir dabar galiu nuvažiuoti, — pasisiūlė Selujanovas. — Aš jau ir telefonų numerius visus turiu. Paskambinti?

— O nuotrauką turi?

— Ne, — sumišo Kolia.

— Aš turiu, — Miša Docenka išėmė iš piniginės nuotrauką ir ištiesė ją Selujanovui.

— Sakyk tu man, koks apdairus, — nusijuokė tardytojas. — Skambink, Kolia, sutark susitikimą. O tu, Kamenskaja neskubėk, giesmelė dar ne visa. Esi tikra, kad Larisą nužudė Charčenka?

— Beveik tikra. •

— Iš keršto?

— Aš manau, greičiau iš pykčio. Jį juk išdūrė už septynis šimtus tūkstančių dolerių, o informaciją jam davė Larisa. Jis atvažiavo prašyti, kad ji padėtų jam išsisukti, jeigu viskas atsitiko per jos kaltę, o ji jam išdėjo viską, ką apie jį galvoja. Taip pat ir apie jo vedybas. O gal ir dar ką nors. Susipyko, abu buvo įsiutę.

— Na, sakysim, Charčenka jau seniai buvo įsiutęs, kitaip nebūtų pasiėmęs pistoleto, — pastebėjo Docenka. — Jis atvažiavo ne pagalbos prašyti, o reikalauti ir gąsdinti.

— Teisingai, — sutiko Olšanskis. — Apie pistoletą mes kol kas jokių duomenų neturim. Įvykio vieta apžiūrėta blogai. Budintis tardytojas, vykdęs apžiūrą, nieko protingo nepadarė ir jokių pėdsakų, leidžiančių identifikuoti žudiką, neužfiksavo. Viena mūsų viltis — tai ginklas.

— Ir Charčenkos prisipažinimas, — pridūrė Docenka. — Seniai pastebėta, kad mentai suskysta greičiausiai. Niekas nežino kodėl, bet tai faktas. Jei tinkamai jį prispausim, jis pats viską papasakos.

— Tam, kad tinkamai jį prispaustum, drauguži, reikia ieškoti

faktų. Faktų, faktų, — griežtai pertraukė jį tardytojas. — O kol kas mes turime tik mintis.

— O ką, blogos mintys? — nusiminė Nastia.

— Mintys puikios. Bet nuogos. Drabužėlių reikia. Beje, tarp tų puikių nuogų minčių aš taip ir neišgirdau paaiškinančių tuos keistus nepažįstamų moterų skambučius, tą lesbietę, su kuria vyras užtiko Larisą. Ar ji lesbiete irgi tik apsimetinėjo?

— O ką? Galėjo, — pritarė Zarubinas. — Kad nereikėtų su vyru miegoti.

Kambaryje pasirodė jau apsivilkęs striuke Selujanovas.

— Aš važiuoju pas Čuikovą, — pranešė jis. — Kai tik ką nors sužinosiu, iš karto paskambinsiu.

Kitą akimirką paskui jį užsitrenkė durys.

— Ne, — papurtė galvą Docenka, — apsimetinėti lesbiete, kad nereikėtų miegoti su vyru, rizikinga. O jeigu jis ją išvys ir norės skirtis? O jai skirtis neapsimoka, pas Charčenką grįžti ji jau negali — jis vedęs.

— Larisa galėjo galvoti, kad jeigu jis jos už narkotikus neišvarė, tai ir už kitką neišvarys, — paprieštaravo Nastia. — Tos šeimos principas — šiukšlių iš trobos nenešti. Taigi tam tikra prasme Larisa galėjo laikyti save visiškai saugia. Bet apskritai tai jūs teisus — tos telefonu skambinančios ir lovoje gulinčios moterys į schemą nedera. Jeigu Larisa apsimetinėjo lesbiete ir narkomane, kad nereikėtų miegoti su vyru, ji turėjo pati susiorganizuoti tuos skambučius su moterų balsais. O ji sakė savo draugei, kad nesupranta, kas jai vis skambina. Dėl lovos irgi nieko neišeina. Negalėjo Larisa žinoti, kad vyras būtent tą dieną ir valandą pasirodys dirbtuvėje.

— Vadinasi, kas išeina? — visiškai vietoje paklausė Zarubinas. — Kad ją nužudė ne Charčenka ir visa schema sugriūna?

— Serioža. Gal nekraukim į vieną puodą ir kotletų, ir musių. Musės — atskirai, kotletai — atskirai. Yra Charčenkos istorija, ir ji gana logiška, kad paaiškintų devyniasdešimt penkis procentus liečiančios bylą informacijos. Bet yra dar penki procentai, kurie į tą istoriją nepatenka. Vadinasi, tai visiškai kita istorija, kuri su žmogžudyste gali neturėti nieko bendro. Bet jeigu mes tikrai nustatysim, kad Larisą nužudė ne Charčenka, vadinasi, būtent tie penki pro-

306 centai ir susiję su žmogžudyste, — kantriai aiškino Nastia.

Durų skambutis sučirškė užtikrintai ir reikliai. Olšanskis nuėjo atidaryti, ir tuoj pat iš prieškambario pasigirdo susijaudinęs Korotkovo balsas:

— Kaip ten blyneliai, Michalyčiau? Visus sušlemštėt ar palikot bent vieną?

— Tau užteks, — pasigirdo tardytojo bosiukas, — pas mus čia, supranti, nelaimė — Kamenskaja laikosi dietos, tai visa jos norma tau atitenka.

Jura įsiveržė į kambarį susijaudinęs ir spindėdamas pasitenkinimu.

— Na, vyrai...

— Ir damos, — neišlaikė neįsikišęs Zarubinas.

— Vyrai ir viena dama, — nesileido išmušamas iš vėžių Korotkovas, — tik pabandykit pasakyti, kad aš blogas skyriaus viršininko pavaduotojas. Kol jūs čia savo vėdarus kemšate...

— Ne visi, Palna badauja. Jai kelnės nesusisega, — tuoj pat paskundė Sergejus.

— Kol jūs visi, išskyrus Asią, kemšate savo nepasotinamus vėdarus, aš apsipylęs prakaitu dirbu, sudarydamas jums sąlygas visaverčiam poilsiui.

— Ir ko pridirbai? — paklausė Olšanskis, prikrovęs visą kalną blynų į švarią lėkštę ir stumdamas ją Korotkovui.

Jura greit griebė blyną ir susikišo į burną.

— Tu valgyk su uogiene arba štai su medučiu, — patarė tardytojas. — Ko tau blyną be nieko kramtyti, juk neskanu.

— Man skanu, — prikimšta burna atsakė Jura. — Žodžiu, pasakoju. Su ta „Beretta", kurią rado Larisos dirbtuvėje, praeitais metais įvykdytos dvi žmogžudystės. Kulkų ir gilzių archyve yra visi duomenys. Tiksliai žinoma, kad jas įvykdė kažkoks Petlecovas, bet ginklo tada nerado, tai nieko negalėjo įrodyti. Prieš kelis mėnesius buvo užkluptas vienas gudrių pinigų padirbinėtojų rūsys. Tada areštavo šešis žmones ir rado įvairiausių dalykų, taip pat ir pinigų spausdinimo aparatą, padorią krūvą ginklų ir šaudmenų. Tarp suimtųjų buvo ir Petlecovas. Bet tarp rastų ginklų tos „Berettos" ir šįkart nebuvo.

— Buvo ji, žinoma, — gūžtelėjo pečiais Miša Docenka, — tiesiog šurmulio metu ją kažkas iš dalyvavusių suėmime mentų privatizavo. Tie dalykai ne naujiena.

— Miša, tu, matyt, neprivalgei, gal sergi? — apsimetė, kad rūpinasi pavaldinio sveikata Korotkovas.

— Iš kur dabar ištraukei?

— Mano galva, pavyzdžiui, kai prisivalgau iki nugriuvimo, visiškai nedirba, — paaiškino Korotkovas. — Aš galiu galvoti tik kai alkanas. O kadangi Miša samprotauja tiksliai į dešimtuką, aš ir pamaniau, kad jis turbūt per mažai blynų suvalgė. Trumpai kalbant, tarp darbuotojų, dalyvavusių tada, puolant tą rūsį, buvo ir mūsų bičiulis Charčenka, kadangi jis tiria ekonominius nusikaltimus, tarp kurių ir pinigų padirbinėjimą. Charčenka tą „Berettą" ir priglaudė.

— Aha, kas skrybėlaitę pavogė, tas ir tetulę užmušė, — vėl neištvėrė Zarubinas.

— Gal jis jau visiškas ligonis, kad iš milicijai žinomo ginklo žmogų nušauna? — nepatikėjo Docenka. — Jis juk profesionalas, turėtų suprasti, kad tokioje situacijoje rastas ginklas greičiausiai jau buvo nusikaltimo įrankis ir juo naudotis negalima.

— Miša, jis tuo metu buvo ne profesionalas, o septynis šimtus tūkstančių dolerių skolingas žmogus, kuriam ant kulnų mina Gamzato ir Bagajevo smogikai, — pasakė negarsiai Nastia. — jsivaizduok save jo vietoje, ir pamatysim, kiek to tavo profesionalumo liks.

Korotkovas karštligiškai kimšo blynus, uogienę ir pyragus. Nastia stengėsi į jį nežiūrėti. Kažkodėl blynų ji jau nenorėjo. Dabar ji baisiai, tiesiog iki skausmo kojoje, užsimanė pyrago. Štai to, su kopūstais. Ir dar to, su obuoliais. Viešpatie, kažkoks košmaras tas valgymas, džinsai ir dieta.

Jura numalšino pirmąjį alkį ir dabar apsidairė įdėmiau.

— O kur Selujanovas? Kodėl jo nėra? O gal jis mano, kad jei man nepavaldus, tai gali ir blynų pas tardytoją neiti?

— Jis nuvažiavo pas liudininką Larisos nuotraukos rodyti, — paaiškino Nastia, nes kalbant jai lengviau buvo negalvoti apie pyragus. — Tu valgyk, Jura, valgyk, o aš tau pasakosiu.

Dėstė ji išsamiai ir neskubėdama, nes žinojo, kad Korotkovas valgys ilgai.

— Viskas, — galiausiai pranešė jis, — tuoj sprogsiu. Aha, Asia, kol neužmiršau, papasakosiu tau juokingą dalyką. Kalbuosi vakar su Afonia, raportuoju, kaip eina bylos darbai, o jis taip raukosi, tarsi ko rūgštaus būtų persivalgęs, ir sako: „Greičiau jau Kamenskaja į darbą

301

grįžtų, nieko jūs be jos negalite, nieko jums be jos neišeina, kaip ten ta jos koja?" Aš taip visas ir sustingau nuo galvos iki kojų. Iš jo gero žodžio ir taip nesulauksi, o jau Asios jis apskritai nepakenčia, šitą visi žino. Ir staiga tokie žodžiai! Aš natūraliai apsimetu krūmu, girdi, nesijaudinkit pilieti viršininke, viskas eina pagal grafiką, po dviejų savaičių papulkininkė Kamenskaja bus rikiuotėje. Ir iš karto atskleis mums visus tiriamus nusikaltimus ir kruvinus, ir nelabai.

O jis man atsako: „Tu įtrauk ir ją į darbą, sakyk, kad aš paprašiau, ji būtinai ką nors protingo patars". Ne, ar galite sau tai įsivaizduoti?

Kad Afonia Asią pagirtų, pasidomėtų jos sveikata ir jos paprašytų. Svarbiausia — paprašytų. Galva neišneša.

Jis klausiamai pasižiūrėjo į Nastią, tikėdamasis, kad ji kaip nors paaiškins tokį pasikeitusį viršininko elgesį. Bet ji tik patraukė pečiais. Nieko ji negali paaiškinti. Ji nesupranta, kaip tas daiktas veikia, bet juk veikia! Ar visa tai tik atsitiktinis sutapimas? Čia ne vieta ir ne laikas aptarinėti tai, kuo ji jau porą savaičių užsiėmusi.

— Taip, draugai mieli, — susumavo rezultatus Olšanskis, — visa tai tiesiog puiku, aš turiu galvoje Charčenką, bet sieti vieną su kita Larisos Riter ir psichologės Aničkovos žmogžudystes pagrindo nėra. Aš maniau, kad jūs man rytdienos rytui tokį pagrindą rasit, o jūs šeimyninių paslapčių archeologijoje nepasistūmėjote nė per žingsnį. Aš jūsų neskubinu, man ir Riter bylos pakanka, bet turėkite galvoje, kad įtraukti į darbą Kolios Selujanovo aš neturiu teisės. Jeigu tik grynai iš draugiškumo jis sutiks jums padėti, tai tada taip. O užduočių ir nurodymų aš jam negalėsiu duoti. Taigi įsidėmėkite.

Jie vėl pasinėrė į trijų žmogžudysčių aptarimą, keitėsi nuomonėmis, tikslino detales, bet jokių naujų idėjų nesuformulavo. Olšanskio žmona nuolat pasirodydavo, pilstydavo šviežią arbatą, išnešdavo tuščias lėkštes ir atnešdavo naujas, prikrautas pyragų ir paplotėlių...

Tuoj po dešimtos pasirodė Čistiakovas, pasirengęs vežti žmoną į Bolotnikus.

— Lioša, palaukim truputį, — paprašė Nastia. — Selujanovas skambins, gal turės naujos informacijos. Mes tik skambučio sulauksim ir iškart važiuojam, gerai? Tu kol kas pavalgyk.

— Asia, mobiliųjų telefonų amžiuje galima nebijoti atsitraukti iš vietos, — pasakė Aleksejus. — Ir važiuojam mes ne į tundrą, o į 309

vasarvietę, kur yra telefonas. Kai tik kas nors paaiškės, tau iš karto paskambins.

Ji susigėdo. Kokia ji vis dėlto egoistė! Jau pradžia vienuoliktos, jiems taip toli važiuoti, o Liošai rytoj labai anksti keltis, kad nepavėluotų į darbą. Žinoma, jis nori tuoj pat važiuoti. Ir dėl telefonų jis teisus, o ji, kaip paprastai, neteisi.

— Važiuojam, — ji atsikėlė iš už stalo ir nuėjo rengtis.

Miša Docenka paskambino, kai jie jau kirto Kolcevaja automagistralę.

— Čuikovas atpažino Larisą. Tik ji buvo pasivadinusi Ksenija. O visa kita lygiai kaip tu sakei.

— O ko taip ilgai, ką? Aš jau nusikankinau iš nekantrumo.

— Taigi Čuikovas ilgai nenorėjo prisipažinti. Koliai teko dvi valandas jį įkalbinėti. Afera, sutik, juk negraži.

Nastia sutiko. Gerai, kad generalinis „Praktis Plius" direktorius patvirtino jos spėjimą. Gerai, kad „Beretta" susijusi su Charčenka. Visa tai gerai. Larisos Riter žmogžudystę galima laikyti atskleista.

Ir vis tiek kažkas ne taip. Nastia jautė, kad visą laiką kažką praleidžia. Kažką svarbaus.

16 SKYRIUS

Pirmadienio rytą Nastia Kamenskaja atsikėlė kartu su vyru pusę septynių. Ji visai nesirengė daryti ankstyvojo kopimo iš lovos žygdarbio, jai reikėjo tik įvykdyti vieną akciją, kurią ji sugalvojo naktį. Kol Čistiakovas skutosi ir prausėsi po dušu, ji pasiėmė iš stalčiaus maišelį ir greitai pradėjo į jį krauti viską, kas galėjo pakenkti jos ryžtui laikytis dietos. Išmesti valgomų dalykų ji nemokėjo niekada, tiesiog ranka nekilo.

Bandelės, trečdalis vaflinio torčiuko, likusio dar nuo vakar, šokoladiniai saldainiai, du nepradėti stiklainiai braškių uogienės ir pusė pakelio sviesto, dvidešimties centimetrų gabalas šalto rūkymo dešros — visa tai buvo tvarkingai sukišta į maišelį ir padėta prie laukujų durų. Nastia norėjo įkišti į maišelį ir gabalą sūrio, bet apsigalvojo ir grąžino jį į šaldytuvą.

— Lioša, aš tau ten sausą davinį suruošiau, pasiimk į darbą, turėsi su kuo arbatą gerti, — pasakė ji, kai nusiskutęs, šlapiais plaukais ir kvepiantis kartoku tualetiniu vandeniu vyras pasirodė virtuvėje, ketindamas papusryčiauti.

— O ko tu pašokai? — nustebo jis. — Būtum sau miegojus.

— Einu, dabar pabaigsiu. Aš tik noriu įsitikinti, kad tu pašalinsi visą šitą netvarką. Nes kai visa tai guli man prieš akis, neužtenka valios jėgų to nevalgyti.

Ji apdairiai paliko virtuvėje porą bandelių, mažą gabaliuką sviesto ir pripjaustė dešros, kad Lioša turėtų ką valgyti pusryčiams. Čistiakovas įsipylė kavos ir pradėjo valgyti.

— Asia, mano manymu, tai tiesiog kvailystė, — pasakė jis. — Na, kokia dieta? Pati pagalvok. Tau keturiasdešimt dveji metai, o ne aštuoniolika, tu ne modelis ir ne kino žvaigždė, ir jeigu priaugai porą trejetą kilogramų, tai čia jokia katastrofa. Geriau aš tau nupirksiu vienu numeriu didesnius naujus džinsus, ir tu užmirši apie kalorijas. Ką? Man duos metinę premiją, taigi nenuskursim.

— Ne, — Nastia ryžtingai atmetė malonų pasiūlymą, — man principai neleidžia. Man keturiasdešimt dveji, čia tu teisingai pastebėjai, aš dirbu valstybinėje įstaigoje, o ne turguj prekiauju, ir negaliu sau leisti žiemą vasarą visais gyvenimo atvejais dėvėti tas pačias kelnes. Iš pradžių tik džinsai, paskui dar vieni, paskui padorios kelnės, paskui kostiumėlis. Užtenka tik pradėti — galo nebus matyti, visą laiką reikės kažko naujo. O mes su tavimi ne tokie turtuoliai, kad keistumėm visą mano garderobą. Pradedu liesėti.

— Ką gi, stenkis, — Aleksejaus balse optimizmo nesigirdėjo. — Linkiu tau sėkmės.

Jis atsistojo, įdėjo tuščią puodelį į kriauklę ir nuėjo rengtis.

Išlydėjusi vyrą, Nastia vėl įlindo į patalus ir jaukiai susirietė į kamuoliuką. Kaip gerai, kad galima dar pamiegoti, o atsibudus voliotis po šilta antklode ir nereikia niekur skubėti. Ir nereikia šaltam rudens lietui lyjant kažkur važiuoti. Kaip gerai, kad ji susilaužė koją ir dabar gali mėgautis netikėtomis atostogomis. Viešpatie, Dieve tu mano, kokios gi čia dabar mintys lenda į galvą...

Ji užsnūdo, o kai atsibudo, suprato, kas jai taip rūpėjo vakar. Jai vis rodėsi, kad ji kažko nepastebi, kažko iki galo neapmąsto. Dabar ji suprato, ko būtent.

Anita Volkova visada troško būti unikali, j nieką nepanaši. Tas troškimas viešpatavo visą jos vaikystę, visą paauglystę, jaunystę. Ir kas iš to išėjo? Firmos administratorė. Niekuo iš kitų nesiskiria nei tarnybine padėtimi, nei lytimi — moterų tokioje vietoje vargu ar mažiau kaip vyrų, o jei ir mažiau, tai nežymiai. Nejaugi Anita Stanislavovna susitaikė su savo įvaizdžio savo pačios akyse žlugimu? Ji juk ne tik norėjo būti unikali, ji nuoširdžiai apie save taip ir galvojo, o tik paskui jau stengėsi, kad tai pripažintų ir aplinkiniai. Ji nuo pat gimimo buvo ne tokia kaip visi, nes geležinės uždangos laikais turėjo vardą, duotą jai merginos iš tolimos, puikios, nepasiekiamos šalies, apie kurią galima buvo pasiskaityti romanuose, bet kurios negalima buvo pamatyti. Mokslą Anita paliko prieš penkerius metus, būdama keturiasdešimties. Ilgai sėdėjo be darbo, bandė verstis korepetitore, siuntinėjo į stambias ir smulkias firmas prašymus, bet jos niekur nepriėmė, nes kompiuterio išmanymo naudotojo lygiu visiškai užtenka dvidešimtmetei mergaitei šviežiu veideliu, kuriai galima ne per daugiausiai mokėti, bet anaiptol nepakanka keturiasdešimtmetei rimtai damai, norinčiai gauti atlyginimą, atitinkantį jos mokslinį daktaro laipsnį. Volkova ėmė mokytis, lengvai įvaldė programavimą, nes buvo nors ir bloga fizikė, bet gera matematikė, įsitaisė į darbą, tačiau nei darbas, nei atlyginimas nebuvo tokie, kad būtų ją ryškiai išskyrę iš visų kitų žmonių. Viskas buvo labai paprasta. Kaip Anita Stanislavovna prie to prisitaikė? Keturiasdešimt metų gyveno, turėdama apie save tam tikrą nuomonę, ir staiga visiškai jos atsisakė? Kodėl? Kas gi atsitiko jos gyvenime, kad Anita Volkova sutiko būti tokia kaip visi?

Ar nieko neatsitiko? Ji kenčia ir vis stengiasi įrodyti pati sau ir visiems kitiems, kad ji nepakartojama? O jeigu taip, tai ką tai reiškia?

O tai reiškia, kad atsiranda visokių nesuprantamų dalykų... Tik Nastia turi mažokai informacijos, reikėtų smulkiau išklausinėti Sergejų Zarubiną, kuris daugiausiai su Anita Volkova bendravo. Galbūt išlįs kokios nors detalės.

Filologas Samarinas atvažiavo trečią valandą. Ir kaip paprastai pirmąsias penkiolika minučių praleido atsiprašinėdamas. Šį kartą už tai, kad pasirodė ne penktą, kaip buvo sutarta, o anksčiau. Jis šiandien per anksti išvažiavo iš namų, prisivažinėjo iki sąmonės netekimo ir labai pavargo — nugara nutirpo, juosmenį skauda, kojos kaip švininės — ilgiau sėdėti už vairo tiesiog neįmanoma.

— Jūs nesirūpinkit, Nastia, jei neturit laiko su manimi bendrauti, aš jums neįkyrėsiu. Aš turiu pasiėmęs knygą, pasėdėsiu, paskaitysiu, aš jums netrukdysiu.

— Jūs man netrukdote, — nusišypsojo Nastia. — Tik štai su mityba turim problemų.

— Aš galiu nueiti į parduotuvę ir viską nupirkti, — tuoj pat pasisiūlė Samarinas. — Juk čia netoli.

— Ne tai svarbu. Aš pradėjau laikytis griežtos dietos. Aš turiu daug maisto, bet tokio, kurio vyrai paprastai nevalgo. Užšaldytų kalafiorų, pavyzdžiui, arba brokolių. Net duonos nėra, ką jau kalbėti apie mėsą, sviestą ir dešrą.

— O sūrio yra? — pasidomėjo jis.

— Yra.

— Galima paruošti kalafiorus su sūriu, labai skanu.

— O jūs mokate? — nustebo Nastia.

— Aš — ne, ką jūs. Mano žmona taip gamina. Jei norite, aš paskambinsiu ir paklausiu recepto.

— Paklauskit, — sutiko Nastia.

O ką, gali būti, kad tai visai nieko, net skanu. Rodos, Lioša irgi taip gamino ir Nastiai patiko. Bet kaip jis tai darė, Nastia nematė ir nežinojo.

Valentinas greit paskambino, pasikalbėjo, kažką užsirašė savo storame sąsiuvinyje ir džiugiai atsisuko į Nastią.

— Pasirodo, viskas labai paprasta. O jeigu yra kiaušinių, tai jau visai gerai.

Kiaušinių nebuvo, nusprendė, kad pabandys apsieiti be jų.

— O kodėl jūs laikotės dietos? Ar skrandžiui negerai? — paklausė Samarinas.

— Svoris, — niūriai informavo jį Nastia. — Reikia skubiai liesėti.

Kalbos apie pilnumą, liesumą ir nereikalingą svorį viename derinyje su filologu automėgėju ir vis dar gyvomis mintimis apie Anitą Volkovą priminė jai režisierių Ostrovskį. Samarinas sakė Liošai, kad gyvenime Ostrovskis neatrodo toks stambus ir apkūnus, kaip televizijos ekrane. Gal jie pažįstami ar yra bendravę? O jeigu jai staiga pasiseks, ir Valentinas papasakos apie režisierių ką nors tokio, kas verta dėmesio? Juk aktorės Chalipovos žmogžudystė taip ir neatskleista. Versija, kad tai Dronovo ir Bagajevo darbas, nepasitvirtino, o kitų versijų nebuvo ir nėra.

— Jūs gerai pažįstate Ostrovskį? — paklausė Nastia, smulkia trintuve tarkuodama sūrį.

— Ką tokį?

— Konstantiną Fiodorovičių Ostrovskį, režisierių.

— Aš jo visai nepažįstu.

Kas tai? Jai pasivaideno, ar filologo kalboje atsirado kupinos nepaaiškinamos įtampos pauzės?

— O kur jūs jį matėte? — klausinėjo Nastia, nežiūrėdama į Samariną.

Sūris kažkodėl ėmė strigti skylutėse, nebeslydinėjo trintuve lengvai aukštyn žemyn. Gal jai rankos dreba ar ką?

— Aš?

Tempia laiką, tempia, užduoda kvailus klausimus. „Aš?" O kas gi kitas, juk ne Nastia. Ko jis taip susijaudino?

— Jūs, Valentinai. Juk jūs jį matėt?

— Na... taip, mačiau. O ką?

— Kur?

-Kur?

Vėl perklausia. Ir su ta parduotuve jam nelabai pasisekė. Juk jis atvažiuodavo prie namo iš automagistralės pusės, o parduotuvė yra visai kitame gyvenvietės gale, ir Samarinas niekaip pro ją važiuoti negalėjo. Vadinasi, jis čia yra buvęs anksčiau, vaikštinėjo po Bolotnikus. Ko? Ir kodėl nė karto apie tai neužsiminė? Velnias, kurgi pirmame aukšte pavojaus mygtukai? Kai nesijaudina, Nastia atsimena, kur jie yra, o kai tik susinervina, tai viskas iš galvos ir išgaruoja. Ak taip, vienas mygtukas tiesiog čia pat, virtuvėje po stalu. Gerai, prisėsim prie stalo, užsirūkysim, pasidarysim pertrauką. Arčiau mygtuko.

— Valentinai Nikolajevičiau, gal baikim tuos žaidimus, — visiškai taikiai pasiūlė Nastia. — Jūs juk neatsitiktinai atsiradote šiuose namuose. Jūs laukėte mano vyro su tuo ratu rankose, suvaidinote visą spektaklį. Suvaidinote talentingai, pripažįstu. Savo tikslą jūs

pasiekėte. Jūs susipažinote su mumis, lankotės šiuose namuose.

Kodėl? Ko jums reikia?

Samarinas sėdėjo, nuleidęs galvą, ir žiūrėjo į grindis. Nesikva-tojo iš jos išsigalvojimų, neironizavo dėl jos įtarimų, nesipiktino. Vadinasi, viskas tiesa.

— Kaip jūs supratote? — po kiek laiko paklausė jis.

— Jūs žinote, kur čia yra parduotuvė, nors neturėtumėte žinoti. Ir aiškiai vengiate atsakyti į klausimą, kur jūs matėte režisierių Ostrovskį. Jokių genialių praregėjimų aš nepatyriau, jūs pats išsi-davėt. Taigi aš jūsų klausau, Valentinai Nikolajevičiau.

— Jūs turite vaikų?

-Ne.

— O aš turiu. Sūnų, su kuriuo man nepasisekė. Bet tai mano sūnus, vienintelis, ir aš jį myliu. Ir pasirengęs jį gelbėti, kad ir kas atsitiktų. Jūs turite mane suprasti...

— Aš pasistengsiu, — Nastia kalbėjo ramiai, bet dėl visa ko apčiuopė išganingąjį mygtuką.

— Maždaug prieš tris savaites Saša labai pasikeitė. Pasidarė nervingas, pradėjo psichuoti, rėkti ant motinos. Pradėjo užsirakinėti savo kambaryje. Jis ir anksčiau nebuvo dovanėlė, dėl jo būdavo problemų... Bet dabar tai jau pasidarė nebepakenčiama. Mes su žmona jį prirėmėme ir ištraukėme iš jo... Tai buvo baisu. Negalėjome net patikėti.

Samarinas nutilo. Nastia kantriai laukė, paskui paklausė:

— Ką jums sūnus papasakojo? Ką jis padarė?

— Jis nužudė žmogų. Tiksliau, ne jis vienas... Tai yra aš noriu pasakyti, kad jie buvo dviese... Saša ir jo draugelis.

— Kaip tai atsitiko?

— Juos pasamdė.

— Ką?!

— Taip taip, juos pasamdė. Jiems užmokėjo, kad jie nužudytų kažkokią moterį. Jie net nežinojo, už ką. Tiesiog už pinigus. Dieve mano, kaip tai baisu! Geriau jau muštynėse, netyčia, tai aš dar suprasčiau.

— Ką jie nužudė? Kokią moterį?

Nastia sunkiai tvardėsi, kad išliktų rami ir taktiška. Tiktai taip iš Samarino galima buvo sulaukti suprantamų atsakymų. Jai norė- 3 j 5

josi j j skubinti, spausti, kuo greičiau gauti atsakymus, bet jis galėjo išsigąsti ir užsisklęsti savyje. Jis pasakojasi tik tol, kol tai panašu j draugišką pašnekesį. Jam dabar Nastia ne milicininkas, kuris nieko nelaukdamas puls areštuoti jo sūnų Sašą, o žmogus, kurio galima paklausti patarimo.

— Aš nežinau. Saša irgi nežino, nei kas ji, nei kuo vardu. Tas žmogus, kuris juos pasamdė, davė adresą ir nuotrauką.

— Adresą prisimenat?

— Turiu užsirašęs, — jis sukruto vartyti savo sąsiuvinį.

— O kur nuotrauka?

— Namie. Ką man daryti, Nastia? Jeigu Sašą areštuos, tai niekas nepatikės, kad juo pasinaudojo, visi manys, kad jis nužudė, norėdamas apiplėšti, o jis nieko iš tos moters nepaėmė...

— Iš kur jūs žinote? Jūs taip besąlygiškai tikit savo sūnumi?

— Aš netikiu... Tai yra tikiu ne viskuo... Tas žmogus, kuris berniukus pasamdė, sakė, kad moteris turės su savimi didelę pinigų sumą, kelis tūkstančius dolerių, kad atseit ji nuolat su savimi tokius pinigus nešiojasi. Ir kad berniukai gali tuos pinigus pasiimti kaip atlygį už darbą. Bet ji nieko su savimi neturėjo, išskyrus dvi kupiūras po penkis šimtus rublių ir kažkiek smulkiųjų. Ji neturėjo net jokių papuošalų.

— Vadinasi, juos pasamdęs žmogus pats jokių pinigų jiems nemokėjo? — pasitikslino Nastia.

— Tas ir yra! Jam tai nieko nekainavo. Jis įtraukė berniukus, juos apgavo, o dabar, jeigu Sašą areštuos, jis liks sausas. Ir neįmanoma bus įrodyti, kad jis juos pasamdė.

Na, ir košė to filologo galvoje! Jam ne teisėsaugą reikia studijuoti, o kriminalinę teisę. Jo idiotui sūnui visai nereikia įrodinėti, kad jį pasamdė, nes užsakyta žmogžudystė — kur kas didesnis nusikaltimas, nei žmogžudystė apiplėšimo tikslais. Jam geriau būti teisiamam pagal lengvesnį straipsnį ir tylėti apie užsakymą. O nelaimingas tėtušis vis dar mano, kad vargšą berniuką įtraukė, apgavo ir susuko jam protą blogas, piktas dėdė, ir jei tą dėdę rastų ir patrauktų atsakomybėn, tai visi tuoj pat pamatytų, koks jo sūnelis nekaltas geltonsnapis.

Ji pasižiūrėjo į atverstą sąsiuvinį. Adresas, kur gyveno dviejų jaunų puspročių auka. Geras adresas, pažįstamas. Maždaug prieš tris savaites. Vadinasi, jie nužudė Galiną Vasiljevną Aničkovą. Ir kas gi juos pasamdė, norėtųsi sužinoti. Samarino sūnus nemeluoja, Aničkova paprastai stambių sumų su savimi nesinešiojo, šiaip ar taip, namo ji jų nesinešdavo, o tada, kai buvo nužudyta, ji kaip tik namo ir ėjo. Ir papuošalų berniokai neėmė, nes jų iš tikrųjų ir nebuvo. Paša Diužinas sakė, kad dirbdamas kineziologas nusiima visus metalinius daiktus: žiedus, grandinėles, apyrankes, laikrodžius, auskarus. O jeigu dirba daug ir nuolat, tai be reikalo viso to ir nenešioja, kad nereikėtų be galo nusiiminėti, vėl maustytis ir vėl nusiiminėti. Galina Vasiljevna tą dieną važiavo iš neurozių klinikos, kur buvo gydoma jos pacientė.

— Jūsų sūnus gali pasakyti, kas jį pasamdė?

— Ne... Tai yra taip... Tai yra... Jis jį pažįsta iš veido.

— O vardo nežino?

— Ne.

— Vadinasi, jie nepažįstami, — patikslino Nastia.

— Ne. Tas žmogus priėjo prie berniukų, kai jie... jie tai vadina „tūsu“... Požeminėje perėjoje... Jis ten su draugeliu praleidžia valandų valandas, nesuprantu, ką jie ten veikia... Tas žmogus priėjo, persimetė su jais keliais žodžiais, pasisiūlė pavaišinti alumi. Ir jie nusekė paskui jį kaip asilai paskui morką.

— Ir kas buvo toliau?

— Buvo tai, kas buvo. Ir aš pagalvojau, jog reikia būtinai tą žmogų surasti, kad jis neišvengtų atsakomybės, jeigu Sašą suimtų. Kad jis patvirtintų, jog tai buvo jo idėja — nužudyti tą moterį. Suprantat?

— Suprantu, — linktelėjo ji. — Ir jūs jį radot?

— Radau.

— Kaip?

— Aš jį susekiau. Tiksliau, mes su sūnumi... Aš pagalvojau, kad tas žmogus vargu ar būtų priėjęs prie pirmų pasitaikiusių jaunuolių, juk tai labai rizikinga. Juk jie galėjo būti padorūs, protingi vaikinai ir išduoti jį milicijai. Juk galėjo taip atsitikti, tiesa?

— Žinoma.

— Vadinasi, jis vaikinus sekė, matė juos ne vieną kartą ir pastebėjo, kad jie dykaduoniauja, valkiojasi ir bendrauja su įtartinais tipais, šlykščiai keikiasi. Bet jeigu jis juos daug kartų matė, vadinasi,

jis nuolat vaikšto ta požemine perėja. O jei ne nuolat, tai dažnai. Ir būtinai vėl joje pasirodys. Štai kaip aš samprotavau.

— Išmintingai, — negalėjo nesutikti Nastia.

Kvailys jis, žinoma, tas filologas, bet smegeninė jo dirba, čia

jau nieko nepasakysi.

— Aš priverčiau Sašą nueiti ten kartu su manimi ir laukti. Mes susiradome nuošalią vietelę, kur specialiai neieškant buvome nepastebimi, ir pradėjome laukti. Stovėjome kelias dienas nuo ryto iki nakties. Ir galų gale Saša jj pamatė. Mano spėjimas pasitvirtino.

— Sveikinu, — Nastia leido sau lengvai šyptelti. — Ir ką jūs darėte? Pradėjote jį sekti?

— Taip. Aš jį sekiau. Tik aš nežinojau, ar jis atėjo namo, ar į svečius. Man reikėjo sulaukti, kada jis išeis, ir pasižiūrėti, kur eis paskui. Aš laukiau visą naktį. Sėdėjau kitoje gatvės pusėje ir laukiau. Iš ryto jis išėjo su laikraščiu rankoje, ir aš supratau, kad jis ten gyvena ar bent jau reguliariai nakvoja.

— Ir ką darėte paskui, Valia? Bandėt išsiaiškinti, kas jis toks?

— Aš norėjau... Bet nespėjau. Aš labai pavargau. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš pavargau. Ypač per tą naktį, kurią praleidau gatvėje. Aš nusprendžiau nuvažiuoti namo, nusiprausti, pamiegoti, pavalgyti, o paskui sugrįžti ir jau vietoje nuspręsti, ką toliau daryti.

— O kodėl negrįžot?

— Aš grįžau. Bet nieko negalėjau daryti. Aš bijojau. Prie namo stovėjo milicijos mašinos, o po kiek laiko tas žmogus išėjo iš namo kartu su kitu vyriškiu, jie dar apie kažką pasikalbėjo ir tas antrasis įsėdo į milicijos mašiną.

— O užsakovas? Įsėdo kartu su juo?

— Ne, jis nusipirko kioske cigarečių ir sugrįžo į namą. Bet aš išsigandau. Iš pradžių aš pagalvojau, kad milicija jau žino, kad tas žmogus užsakė mano sūnui nužudyti moterį, ir dabar jis viską vers Sašai ir kratysis bet kokios atsakomybės, o Saša ir jo draugelis liks vieninteliai kalti. Paskui, kai aš pamačiau, kad jo neareštavo ir jis grįžo namo, aš išsigandau dar labiau. Kadangi jį paleido, vadinasi, jis sugebėjo išsiteisinti. Belieka tik laukti, kada ateis suimti Sašos. Matyt, aš pasielgiau neteisingai, bet aš taip sutrikau... Nastia, jūs mane suprantat?

— Suprantu, — nuramino ji vėl Samartiną. — Pasakokit, ką 318 jūs darėte toliau.

— Aš pagalvojau, kad man reikia kažkaip susipažinti su tuo milicininku, kuris paleido užsakovą.

— Kam?

— Kad iš jo išgaučiau, kas ten iš tikrųjų dedasi ir kas įtariamas moters žmogžudyste. Aš norėjau orientuotis situacijoje.

Vargšas, vargšas filologas! Prisiskaitė knygų, prisižiūrėjo filmų ir mano, kad galima štai taip paprasčiausiai susipažinti su kriminalinės paieškos darbuotoju ar su tardytoju ir viską iš jo sužinoti. Susipažinti, žinoma, joks fokusas, tik kad jie niekam nieko nepasakos. O kai tik naujasis pažįstamas pradės per daug domėtis byla, kuri dabar tiriama, tai tuoj pat ir pats taps įtariamuoju. Gyvenime ne visada viskas taip kaip kine.

— Aš nuvažiavau paskui jį, laukdamas patogios progos susipažinti...

— O progos vis nebuvo ir nebuvo, — įspėjo Nastia.

— Nebuvo, — patvirtino Samarinas.

— Ir jūs važiavote paskui jį tol, kol jis atvedė jus į Bolotnikus, prie šito namo.

— Iš kur jūs žinote?

— Juk tai akivaizdu, — Nastia vėl nusišypsojo. — Ir tada jūs nusprendėte, kad paprasčiau būtų susipažinti su manimi, o per mane jau su juo, taip?

— Jūs teisi.

— Ir jūs stebėjote namą, kad žinotumėt, kaip veikti, pamatėte mano vyrą, sugalvojote planą ir nepriekaištingai jį įvykdėte. Jūs važiavote paskui Aleksejų iki Žukovskio, išsiaiškinote, kur jis stato mašiną, ir jums beliko palaukti, kada jis važiuos pas mane. Jūs aplenkėte jį automagistralėje ir pradėjote laukti patogioje vietoje su ratu rankose. Jūs netgi pasiklausėte, ką aš vakare prie atdaro lango kalbėjau telefonu. Buvo taip? O kitą dieną mano vyras paprašė jūsų saugoti mane vakarais. Nuo paties jūsų. Ar tai nebuvo jums juokinga?

Pirmą kartą per visą pokalbį ji leido prasiveržti pykčiui ir tuoj pat ėmė sau priekaištauti už neapdairumą, bet Samarinas, rodos, to nepastebėjo. Jis buvo taip nugrimzdęs į savo paties išgyvenimus, kad apskritai mažai ką patebėjo.

— Nebuvo, — nepastebėjęs sarkazmo, labai rimtai atsakė

jis. — Man nebuvo juokinga. Man buvo baisu. Labai. Aš supratau, kad štai aš susipažinau su jumis, ir jūs dirbate kriminalinėje paieškoje, jūs esate to milicininko, kuris paleido užsakovą, kolegė. Ir jūs greičiausiai žinote tą patį, ką ir jis. Iš pradžių aš maniau, kad jis jūsų meilužis ir atvažiuoja pas jus, kai nėra vyro, ir vis bandžiau sugalvoti, ką man daryti, kad galėčiau susipažinti pirma su jumis, o paskui su juo. Paskui aš supratau, kad taip nėra, ir nudžiugau — mano užduotis palengvėjo. Bet aš labai greitai supratau, kad klydau. Jūs nieko nepasakojote apie tą žmogžudystę, jūs apskritai nieko nepasakojote apie nusikaltimus, kuriuos tiriate, o aš nežinojau, kaip paklausti, kaip pradėti kalbą, kaip priartėti prie to, kas mane domina. Aš sugalvojau pasakėlę apie tai, kad noriu rašyti detektyvus, bet tai nepadėjo. Jūs labai gerai man viską aiškinot, bet apie žmogžudystę — nė žodžio. Štai ir viskas, Nastia. Ką man daryti? Kaip man išgelbėti sūnų?

— Nežinau, — sąžiningai atsakė ji. — Bijau, kad jo išgelbėti neįmanoma. Aš turiu galvoje, išgelbėti nuo kalėjimo. Jūs tuščiai tikėjotės, Valentinai, man gaila jums tai sakyti, bet viskas buvo perniek. Jeigu jūs nebūtumėt pradėjęs viso to cirko, viskas galėjo susitvarkyti. O dabar jūs pats viską sugadinot, jūs pats įsivėlėt į kvailą avantiūrą ir įkliuvot. Jūs filologas, pedagogas, o ne seklys ir ne šnipas, ir anksčiau ar vėliau vis tiek būtumėt suklydęs, o aš būčiau tai pastebėjusi. Jūsų užmačia buvo pasmerkta tą pat minutę, kai jūs nusprendėt imtis saviveiklos.

— Ir jūs nieko man nepatarsit?

Jis bandė griebtis Nastios kaip šiaudo, bet iš susmukusios jo figūros buvo aišku, kad jis jau suprato, jog jo padėtis beviltiška.

— Valia, aš galiu patarti tik viena.

— Ką? — pašoko jis.

— Tai, ką visada pataria nusikaltėliams knygose ir kino filmuose. Jūsų sūnus turi nueiti ir prisipažinti anksčiau, negu mes suimsim užsakovą.

— Ir jo nepasodins?

— Greičiausiai pasodins, bet bausmė bus mažesnė. O jeigu jis tinkamai elgsis, tai iki teismo jį gali netgi palikti laisvėje. To aš jums negarantuoju, bet tai visiškai įmanoma.

— Ir jokių kitų variantų? — paklausė Samarinas liūdnai.

— Jokių, Valia. Man labai gaila. Mes su jumis turim dar du neaiškius klausimus.

— Kokius?

— Tai to žmogaus, kuris pasamdė jūsų sūnų ir jo draugą, adresas ir ypatingos žymės.

Apskritai Nastia jau nutuokė, kokį adresą ji dabar išgirs. Korotkovas buvo pas ją atvažiavęs po to, kai buvo nužudyta aktorė Chalipova, ir po to, kai pasikalbėjo su Kričevecu. Būtent prie namo, kuriame gyvena Kričevecas, filologas Jurą ir pamatė. Ir tos žymės, kurias jis dabar išvardins, greičiausiai atitiks kaskadininką. Režisierių Ostrovskį Samarinas pamatė irgi ten.

Taip ir buvo.

— Apie Ostrovskį prašau smulkiau, — paprašė ji.

— Jis atvažiavo vakare, apie dešimtą valandą, kartu su jauna mergina.

Viskas teisinga, taip ir buvo, pagalvojo Nastia. Kol kas viskas sutampa, taigi Samarinas nemeluoja ir nieko nepainioja.

— Maždaug pusę pirmos nakties jie išvažiavo.

— Kas — jie? — sukluso Nastia.

Apie pusę pirmos nakties išvažiavo Julija. Su Ostrovskio mašina.

— Ostrovskis ir mergina, — paaiškino filologas. — Jie kartu atvažiavo ir kartu išvažiavo. Juodu „Leksusu".

O dabar jau netvarka. Pagal Kričeveco, Ostrovskio ir Volkovos parodymus buvo visai ne taip.

— Ar esate tuo tikras? Tikrai tai matėte?

— Tikrai, Nastia. Mano regėjimas labai geras, net ir tamsoje.

Galite patikrinti.

— Gal jūs matėte tik merginą, bet nusprendėte, kad jei jau jie atvažiavo kartu, tai kartu ir išvažiuoja? Prisiminkit, Valia, tai svarbu.

— Taigi ne, aš puikiai juos abu mačiau. Ostrovskis sėdo už vairo, o mergina — šalia. Paskui, maždaug po valandos, o gal kiek mažiau, iš namo išėjo tas žmogus, užsakovas, ir su juo buvo moteris. Jie įsėdo į mašiną ir išvažiavo. Aš tada labai nusiminiau.

— Kodėl?

— Aš pagalvojau, kad jei jis iš ten išvažiuoja naktį, vadinasi, ten buvo svečiuose, ir aš jį vėl pamečiau. Suprantat, jie taip greitai 321

išėjo, bėgte nubėgo prie mašinos, tiesiog šoko iš vietos, kad aš ir nespėjau leistis paskui juos. Mano mašina stovėjo truputį toliau ir aš sutrikau... Žodžiu, aš maniau, kad jį pamečiau. Bet išeities nebuvo, ir ir aš nusprendžiau laukti. Gal vis dėlto atsitiks kas nors tokio, kas galėtų man padėti. Aš nenorėjau grįžti namo ir prisipažinti, kad sužlugdžiau visą reikalą. Mes su Saša taip sunkiai jį susekėme, o išeina, kad viskas veltui... Suprantat?

— Suprantu. Bet juk jis sugrįžo, tiesa? Jūs sakėte, kad iš ryto jis išėjo iš namo su laikraščiu rankoje.

— Taip, jis sugrįžo. Jie grįžo trise.

— Štai kaip?

Nastia jau niekuo nesistebėjo. Išvažiavo dviese — tai dviese, grįžo trise — tai trise. Visi melavo — visi, išskyrus nelaimingąjį Samariną.

— Tiksliai, trise. Tas žmogus, moteris, kuri su juo išėjo, ir Ostrovskis.

— O merginos su jais nebuvo?

— Nebuvo. Jie buvo trise.

— O paskui kas?

— Daugiau nieko. Iš ryto tas žmogus išėjo, ir aš nuvažiavau namo.

— Kaip jums atrodė, Ostrovskis buvo blaivus, kai naktį išvažiavo su mergina? Jis tvirtai laikėsi ant kojų?

— Jis buvo labai girtas, net aš tai mačiau. Aš net, prisimenu, stebėjausi, kodėl jis tokios būklės sėdasi už vairo.

Ufff, na ir dienelė... Viskas aišku. Ostrovskis suvažinėja moterį su vaiku ir nuvažiuoja nesustodamas. Julia puola isterijon. Ostrovskis skambina Kričevecui... Ne, kodėl? Kam Ostrovskis jam skambintų. Jis kažkur sustoja ir bando nuraminti aktorę. Jam nieko neišeina. O laikas bėga. Ir Kričevecas, kuris matė, kad Ostrovskis išvažiuoja toli gražu ne blaivas, skambina pats, norėdamas įsitikinti, kad šis laimingai parvažiavo.

Bet režisierius kol kas neparvažiavo. Iš jo balso ir iš Julios isterijos garsų aišku, kad kažkas atsitiko. Kričevecas išsiaiškina, kurioje vietoje yra jo būsimo filmavimo patronas, ir jie su Anita važiuoja taisyti situacijos. Greičiausiai paaiškėja, kad viskas kur kas blogiau, negu jie manė. Julia reikalauja, kad jie grįžtų į avarijos vietą, iškvies-322 tų miliciją ir greitąją pagalbą ir viskuo prisipažintų. Jai lengva būti sąžininga ir padoria, ne ji juk j kalėjimą sėstų, o Ostrovskis. O to negalima leisti. Režisierių reikia gelbėti bet kokiomis priemonėmis, kitaip Kričevecas liks be darbo.

Julią įkalbinėja, ramina, žada grįžti į avarijos vietą. Važiuoja. Dviem mašinom. Žinoma, Ostrovskiui vairo neduoda, jis girtas. Julia irgi negali vairuoti, ji rauda. Vieną mašiną vairuoja Kričevecas, kitą Volkova. Jie išvažiuoja už miesto, randa patogią dykvietę ir išsprendžia problemą kardinaliu būdu. Julia daugiau niekam nepasakys, kad moterį ir vaiką užmušė didysis režisierius Ostrovskis. Ir žmogžudžio, mirtinai sužalojusio pėsčiuosius, irgi niekas neieškos, nes tas žmogžudys — Julija Chalipova. Štai ir mašina šalia jos, o ant mašinos aiškios susidūrimo su žmonėmis žymės.

Štai kodėl Julia taip ramiai išlipo ir leidosi nužudoma. Ji pažinojo savo žudikus. Visus tris. Ir jais pasitikėjo.

Jie grįžo į Kričeveco namus ir susitarė dėl viso to, kas įvyko versijos. Taip atsirado istorija apie telefono skambutį, kurio neįmanoma patikrinti, nes skambinta miesto telefonu. Istorija apie prisigėrusį Ostrovskį, kuris paskolino meilužei savo automobilį ir užmigo svečiuose kaip užmuštas. Istorija apie tai, kaip jie jaudinosi, skambino Julijai į namus, jos ieškojo.

Jie viską apgalvojo. Kruopščiai, tvarkingai. Jie tik neatkreipė dėmesio į nelaimingą tėvą, kuris naiviai bandydamas išgelbėti netikėlį savo sūnų, stovėjo netoliese tarsi sargyboje ir matė visą jų judėjimą. Jie buvo tikri, kad niekas jų nemato. Jiems tiesiog nepasisekė.

Docenka nusprendė pradėti iš tolo. Galima neskubant ramiai kalbėtis, tiesiog apsimesti, kad dar kartą tikslini detales ir nieko blogo neįtari. Užmigdyti budrumą, o paskui driokstelėti iš sunkiosios artilerijos.

Ostrovskis buvo blaivas ir kažkodėl smarkiai susierzinęs. Mišai tai buvo daugiau nei paranku — susierzinęs žmogus blogai kontroliuoja tai, ką sako, ir jei jis turi ką slėpti, būtinai suklys.

— Pradėkime nuo pat pradžių, Konstantinai Fiodorovičiau. Ko jūs važiavote pas Antoną Kričevecą į svečius?

— O ką, tam reikia kokios nors priežasties? — atsikirto kinematografijos žvaigždė. — Žmonės vaikšto vieni pas kitus į svečius tiesiog todėl, kad jie draugauja.

— Anksčiau jūs sakėte, kad norėjote nuvežti naują scenarijaus variantą, — neįkyriai priminė Docenka.

— Na taip, taip ir buvo. Aš nuvežiau scenarijų. Septintą variantą, trauk ją velniai.

— Ją — tai ką?

— Anitą. Visą laiką kažkas jai nepatinka, kimba prie kiekvieno epizodo.

— O kuo čia dėta Anita Stanislavovna? Anksčiau jūs sakėte, kad scenarijų skaitė Kričevecas, nes turėjo būti triukų statytoju. Argi ne taip?

— Taip, taip. Bet Anita turėjo savo interesų, todėl scenarijų visų pirma skaitė ji pati.

— Kokių gi ji galėjo turėti interesų? — visiškai nuoširdžiai nesuprato Michailas.

— Taigi ji rengėsi suvaidinti pagrindinį vaidmenį, — Ostrovskis nustebęs pasižiūrėjo į seklį, kad šis nesupranta tokių elementarių dalykų. — Jūs ką, nežinojot?

— Ne. Niekas apie tai nekalbėjo. Ir ji gera aktorė? Tik pamanyk, kiek talentų turi moteris!

— Kokia jau ji ten aktorė! — numojo ranka režisierius. — Vienas juokas. Bet išoriniai duomenys geri, tai mano rankose ji būtų susidorojusi, galite tuo neabejoti.

— Vis dėlto tai labai didelė rizika — filmuoti neprofesionalią aktorę, — Miša norėjo pademonstruoti savo išprusimą kino reikaluose. — Paprastai iš tokių sumanymų nieko doro neišeidavo. Ir kaipgi jūs nebijote, Konstantinai Fiodorovičiau?

— O ar man ne tas pats? Filmas statomas už jos, o ne už mano pinigus. Jeigu ji blogai suvaidins, aš nieko neprarasiu, nes pastatyta vis dėlto bus meistro ranka. Taip, pastatyta bus gerai, ir man, tai yra režisieriui, pretenzijų nebus, — pakartojo jis, matyt, bijodamas, kad tolimas nuo meno milicininkas pasažo apie „meistro ranką" gali neįvertinti.

— Jūs norite pasakyti, kad filmas bus statomas už Volkovos pinigus? — Miša nepatikėjo savo ausimis.

Iš kur tokie pinigai? Beje, jis tiksliai nežinojo, kiek reikia pinigų filmui pastatyti. Gal ne tiek jau ir daug?

— Būtent tai aš ir noriu pasakyti. Nestebina, kad Anita nieko jums apie tai nesakė, ji nenori, kad informacija pirma laiko nutekėtų

j spaudą. Ji nori, kad tai būtų bomba. Netikėtas fizikos-matematikos daktarės pasirodymas ekrane ir dar pagrindiniame vaidmenyje! Ir ji ten sužėrės visais savo talentais — ir šokiais, ir gitara, ir saksofonu ir kalbės ispaniškai. Kadangi ji moka, tai aš ir padarysiu, kaip ji nori.

— Ir kiek toks filmas kainuoja? — atsargiai paklausė Docenka.

— Kol kas mes numatėme vieno milijono dolerių biudžetą, — Ostrovskio balse skambėjo neslepiamas pasitenkinimas.

— Milijono?

Neblogai. Ir iš kurgi Anita Volkova gaus milijoną dolerių? Rengiasi apiplėšti banką? Žinoma, ji turi turtingą brolį, su kuriuo, kaip visi tvirtina, ji labai draugauja. Matyt, jis pažadėjo pinigų. Taip, greičiausiai taip ir yra.

Teisi buvo Nastia Palna, oi, teisi. Nesusitaikė Anita Stanislavovna, netekusi statuso. Tik pažiūrėk, ką sugalvojo! Unikali, į nieką nepanaši, tam tikra prasme vienintelė.

O jei ne brolis duoda pinigų filmui, tai kas? Ką dar turi Anita Volkova?

O dar ji turi seserį, kuri elgiasi labai įtartinai. Suka kažkokį juodą biznį su vokiškai kalbančiu užsieniečiu ir įpuola į transą, kai šis dingsta, ir ji negali jo rasti. Buvo įtarimų, kad Liuba Kabalkina įsipainiojo su juo į finansinę aferą. Ar tik ne tam, kad gautų pinių sesutės filmui? Dėl Anitos ji pasirengusi viskam. Motina, Zoja Petrovna, taip ir sakė, girdi, Liuba žiūri Anitai į burną ir seka kiekvieną jos žodį, taip ji ją myli.

— Man reikia paskambinti, — Miša nusišypsojo Ostrovskiui saulėta šypsena. — Jei leisit, aš išeisiu į kitą kambarį? Tik minutei.

— Aš nenorėčiau trukdyti jūsų darbo vietoje, — mandagiai pasakė į ragelį Zarubinas. — Gal jūs galėtumėte išeiti iš įstaigos? Aš jūsų laukiu kavinėje „Sirena", tai visai šalia jūsų.

— Žinau, — atsakė Kabalkina. — Aš ateisiu po kokių dešimties minučių.

Ji atėjo ne po dešimties, o po dvidešimties minučių, bet juk žmogus tarnyboje, pareigos, reikalai. Zarubinas ir Kolia Selujanovas spėjo viską aptarti ir net suvalgyti po porciją salotėlių ir išgerti po puodelį kavos. Kabalkina atrodė pavargusi ir nusikamavusi. Matyt, vokietis dar neatsirado.

— Liuba, susipažinkit, tai mano kolega, jis dirba Interpole ir gali padėti ieškoti jūsų draugo, — pristatė Sergejus Selujanovą.

Šis kilstelėjo nuo kėdės ir džentelmeniškai nusilenkė.

— Labai malonu. Nikolajus.

— Liuba. Jūs iš tikrųjų galite padėti?

— Aš galiu pasistengti.

— Jis gali, gali, — patvirtino Zarubinas. — Jūs man atleiskit, Liuba, aš tąkart buvau žiaurus ir neteisingas. Aš paskui ilgai galvojau apie mūsų pokalbį ir supratau, kad buvau neteisus. Pirma reikia išsiaiškinti, kas atsitiko jūsų draugui, o paskui jau spręsti, myli jis jus ar ne. Teisingai?

— Ačiū jums, — sušnibždėjo Liuba ir vėl susirengė verkti.

— Neverkit, Liuba, nereikia, geriau pasakykite mums jūsų sužadėtinio pavardę ir kitus duomenis.

— Džavadas Kezoglu...

— Kaip?! — beveik vienu balsu sušuko sekliai.

— Kezoglu, — pakartojo ji. — Džavadas. O kodėl jūs taip nu-stebot?

— Ne ne, viskas gerai, — mitriai susiorientavo Selujanovas. — Tiesiog man kažkodėl atrodė, kad jis europietis.

— Jis turkas.

— Kuo jis verčiasi?

— Jis... nežinau. Dabar greičiausiai niekuo.

— Ką reiškia — dabar? O anksčiau kuo vertėsi?

— Vasarą jis dirba viešbutyje, išnuomoja vandens motociklus. O ne sezono metu jis darbo neturi.

— Jūs seniai pažįstami?

— Nuo praeitų metų. Aš vasarą su vaikais ilsėjausi Turkijoje, kaip tik tame viešbutyje, kur jis dirbo. Mes susipažinome...

— Liuba, — įsikišo Zarubinas, — kodėl jūs niekam apie jį nepasakojote? Juk net jūsų mama nieko nežino. Kodėl?

— Man... buvo gėda. Baisiai gėda... Aš bijojau, kad su manimi pasielgs taip pat, kaip kadaise su mama.

— Ir todėl jūs kalbėjotės su juo vokiškai, kad mama nieko nesuprastų?

— Taip, žinoma. Iš tikrųjų rusiškai jis beveik nemoka, tik vos vos, kiek aš išmokiau. O vokiškai moka, Turkijoje visas aptarnaujantis personalas moka vokiškai. Jeigu mamai girdint aš būčiau su juo kalbėjusi rusiškai, ji iškart būtų supratusi, kad aš kalbuosi su meilužiu ir dar su užsieniečiu.

— Vis tiek aš nesuprantu, kodėl jūs drovėjotės, kodėl jūs jo taip gėdijotės, — nepasidavė Zarubinas. — Kas čia blogo, kad žmogus verčiasi nuomodamas techniką?

Liuba sukūkčiojo, nusišluostė akis servetėle ir mašinaliai ją suglamžė saujoje.

— Žinote, kaip vertinamas dirbantis nuomoje žmogus? Jam netgi neleidžiama įeiti į atskiro pliažo teritoriją. Jis sėdi po tentu, per dešimtį metrų nuo šezlongų, ir neturi teisės tuos dešimt metrų pereiti. Jį tuoj pat apsauga išvytų, o paskui gali ir atleisti. Jis — parijas, atstumtasis. Ir visi, kas bent kartą atostogavo Turkijoje, tai žino.

— Ir šiemet... — pradėjo pasakinėti Selujanovas.

— Taip, aš vėl ten buvau. Mes buvome tokie laimingi! Mes rengėmės susituokti.

— Ir jis būtų atvažiavęs į Rusiją?

— Ne, aš su vaikais būčiau išvažiavusi pas jį. Mes taip nusprendėm.

— Liuba, — pradėjo Zarubinas atsargiai, — nepykit ant manęs už tai, ką aš dabar pasakysiu. Pažadėkit, kad nesupyksit.

— Pažadu.

— Ar daug jūs turite pinigų?

— Aš? — ji labai nustebo, nes laukė visai kito pokalbio tęsinio. — Daug. Visų pirma, pastaruosius aštuonerius metus aš labai gerai uždirbdavau. Ir antra, mano jaunesniojo sūnaus tėvas pervedė į mano sąskaitą banke didelę sumą. Kad vaikas galėtų normaliai augti ir gautų gerą išsilavinimą.

— Jūsų sūnaus tėvas turtingas žmogus?

— Dar daugiau. Jis ne tik turtingas, jis labai turtingas žmogus. Tik nereikalaukite, kad aš pasakyčiau jo pavardę.

— Ką jūs, ką jūs, — sumosavo rankomis Zarubinas. — Mums to ir nereikia. Sakykit, jūs žinot, kad jūsų sesuo kartu su režisieriumi Ostrovskiu rengiasi įgyvendinti bendrą projektą?

— Taip, žinoma. O iš kur jūs žinote? — staiga išsigando ji. — Aš daviau Anitai žodį niekam apie tai nesakyti. Ji nori, kad niekas iš anksto nieko nežinotų.

— Niekas ir nesužinos, — pažadėjo Sergejus. — Bet juk toks projektas labai daug kainuoja. Argi Anita Stanislavovna turi tiek pinigų?

— Ne. Bet aš pažadėjau jai padėti.

— Kokia suma?

— Didelė. Aš pažadėjau jai duoti tris šimtus tūkstančių dolerių. Tiek aš galiu.

— Tiesiog padovanoti tokią sumą? Neįtikėtina! — šūktelėjo Selujanovas.

— Kodėl tiesiog padovanoti? Mes su Anita susitarėme, kad ji atiduos man dalimis, kai pradės grįžti pinigai. Filmas išeis į ekranus, jį pirks televizijos kanalai. Žinoma, gal sugrįš ne visi pinigai, bet aš tam pasirengusi. Juk ji mano sesuo, o ne svetimas žmogus.

— Aš štai ką norėjau pasakyti, Liuba, — prakalbo Zarubinas labai rimtai. — Trys šimtai tūkstančių dolerių — tai labai didelė suma, ypač esančiam be darbo nuomos punkto tarnautojui. Ar negalėjo taip būti, kad jis sužinojo, jog jūs pažadėjote seseriai pinigų, o pati likote be nieko, kad dabar neturite lėšų ir todėl jūs jam daugiau neįdomi? Ar apie tai nepagalvojote?

— Pagalvojau, — Liubos skruostais ritosi ašaros, bet ji to nepastebėjo. — Ir todėl man buvo dar skaudžiau. Negi aš galėjau apie tai pasakoti mamai?

— Turbūt ne, — atsidusęs sutiko Sergejus. — O kam jūs papasakojote, kad rengiatės tekėti už Džavado?

— Tik Anitai. Ji protinga ir gera, ji manęs nesmerktų. Juk ji mamai atleido, atleistų ir man.

— Ir apie tai, kad Džavadas dingo, jūs irgi jai papasakojote?

— Ne.

— Kodėl?

— Man buvo gėda... Anita įspėjo mane, kad jis gali būti alfonsas, kad jam reikia tik mano pinigų. O aš taip pasipiktinau... Net susipykau su ja.

— Bet paskui susitaikėte? — nusišypsojo Selujanovas.

— Žinoma. Anita niekada nelieka pasipūtusi, ji viską supranta.

— Gerai, Liuba. Štai šiame lapelyje jūs man viską užrašykite, ką žinote — telefonus, viešbučio, kuriame Džavadas dirbo, pavadinimą, aš pasistengsiu ką nors sugalvoti.

— Ačiū jums.

Ji greitai užrašė Džavado vardą ir pavardę, viešbučio pavadinimą, miesto, kuriame gyveno jo šeima, pavadinimą ir mobiliojo telefono numerį.

Gal po dešimties minučių, kai ji juos paliko, sekliai išėjo iš kavinės.

— Visi važiuoja atostogauti į Turkiją, — svajingai tarė Selujanovas. — Štai tu, Serioža, esi ten buvęs bent kartą?

— Nee, o tu?

— Ir aš nebuvau. Man kai tik atostogos — tai pas tėvus į vasarvietę arti. Ten darbai niekada nesibaigia, visą laiką tai kažką taisyti, tai statyti, tai ravėti. O tie visi po turkijas važinėjasi.

— Kas tie visi? — nesuprato Zarubinas, kuris mintimis jau buvo su savo Gulia ir svajojo apie tai, kaip jie galbūt nukaks prie šiltos jūros su aukso paplūdimiais ir važinėsis ten vandens motociklais... Kada nors.

— Na, pavyzdžiui, Liuba. Ir tavo kaskadininkas, tu juk pats pasakojai. Jis ten mergina truputį pasinaudojo. Užmiršai?

— Užmiršau... Kolia, iš manęs pusė litro.

— Už ką?

— Už tą. Aš viską supratau.

— Ir ką gi tu galėtum suprasti, gamtos vaike? — nusijuokė Selujanovas. — Tavo amžiuje dar anksti ką nors suprasti.

— Eik tu!.. — atsikirto Sergejus. — Mes su tavimi manėme, kad tas Džavadas sužinojo apie filmą ir nusprendė, kad Liuba dabar elgeta, todėl tapo jam visiškai neįdomi. O iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai. Tai Anita sužinojo, kad Liuba rengiasi ištekėti ir dingti su visais pinigais. Ir Anita ėmėsi priemonių.

— Manai? — nepatikliai pakėlė antakius Nikolajus.

— Tiksliai tau sakau. Žiūrėk, kaip datos atitinka! Liuba sakė, kad kartą Džavadas jau buvo prapuolęs. Tai buvo vasarą, rugpjūtį. Greičiausiai tada ji Anitai ir sakė, kad rengiasi tekėti. Tada Anita siunčia kaskadininką pasikalbėti su jaunikiu. Na, pasiūlyti pinigų, kad pasišalintų, ar pagąsdinti, ar paprasčiausiai įtikinti. Kurį laiką tai veikia, Džavadas liaujasi Liubai skambinti ir keičia savo mobiliojo numerį. Paskui vėl jų meilė iššoka kaip Pilypas iš kanapių, ir čia lyg tyčia Džavadas skambina, kai Liuba svečiuojasi pas motiną. Bet ten tuo metu ir Anita, juk jų močiutės jubiliejus. Ir Anita supranta, kad paplūdimio darbininkas vėl atgijo. Ir kitą dieną Turkijon skrenda kaskadininkas. Štai po antrojo vizito Džavadas ir dingsta.

— О tu esi tikras, kad kaskadininkas rugpjūtį skrido į Turkiją?

— Absoliučiai. Aš mačiau jo užsienio pasą. O be to, tai jo legendos dalis, atseit buvau rugpjūtį, įkliuvau su mergina, dabar reikia taisyti padėtį. Suprantama, tos istorijos niekas nesirengė tikrinti. Na, ir meistrė mūsų Anita Stanislavovna. Kaip į sesers pinigėlius įsikirto! Lavonais žengia.

— Tai jau tiksliai, lavonais, — pritarė Selujanovas. — Vargšės aktorės nepagailėjo. Sesers vos iki nervinio šoko neprivedė. Kas dar?

— Psichologė Aničkova. Lavonas, beje, tavo, o aš turiu jį atsiminti, — įgėlė Sergejus.

— Tai juk Aničkovą nužudyti užsakė kaskadininkas, o ne Anita.

— Klausyk, negi tu iš tikrųjų manai, kad tas bedarbis kaskadininkas be jos leidimo drįstų bent nusispjauti? Juk ji visus suėmė į nagą, visus juos tvarko, visi pagal jos dūdelę šoka. Ir Aničkovos žmogžudystė buvo reikalinga Anitai, o visai ne kaskadininkui.

— Kam jai?

— Taip, čia klausimas, — sutiko Zarubinas. — Bet atsakymą į jį mes gausim.

Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir su pasitenkinimu tarė:

— Jeigu viskas ėjo pagal planą, tai kaskadininką Kričevecą ir madam Volkovą Olšanskis tardo jau beveik pusantros valandos.

Praėjo dar kelios dienos, ir paveikslas galutinai išryškėjo. Dabar jau baltų dėmių jame neliko.

Taip, Anita Volkova mokėjo kantriai laukti ir planingai eiti prie užsibrėžto tikslo. Po to, kai buvo atleista iš mokslo tiriamojo instituto, ji dvejus metus vargo, bandydama rasti sau gerai apmokamą ir prestižinį darbą. Bet nesėkmingai. Tada miršta Stanislavas Osipovičius. Čia ir prasideda Anitos žygis naujų aukštumų link.

Brolis ir sesuo, tie snargliai, atėmę iš jos tėvus ir sugadinę jai vaikystę ir jaunystę, dabar kaip inkstai taukuose — pinigų kaip šieno, o jai jau keturiasdešimt, ir perspektyvoje — nieko. Niekam tikęs Antonas, kuriuo jau neišeina didžiuotis, ir apgailėtini skatikai už korepetitorės darbą. Ne, taip nieko nebus. Ji vėl sėdės soste, taps karaliene ir suspindės nepakartojama ir unikali, o brolis ir sesuo jai 330 padės tai padaryti.

Filmo, kuriame ji suvaidins pagrindinį vaidmenį, o pastatys, savaime suprantama, garsus režisierius, tokio filmo idėja gimė greitai. O štai uždavinys, iš kur gauti tam filmui pinigų, sprendėsi lėtai. Anita suvaidins išmintingą ir mylinčią šeimos vienytoją, ji privers juos visus, ir vyresniąją kartą ir jaunesniąją, žiūrėti jai į burną. Ji visada mokėjo nerodyti tikrųjų savo jausmų ir gudriai apsimetinėti — vaidinti klusnumą, draugiškumą, širdingumą ir netgi meilę. Ji buvo protinga moteris ir labai nebloga aktorė — ji tiksliai žinojo, kaip elgtis su vienu ar kitu žmogumi, kad ją mylėtų. Ir visada pasiekdavo savo.

Motina lengvai patikėjo spektakliu, kuris vadinosi „Dukters palaidūnės sugrįžimas", ir tuo, kad Anita jai atleido. Sena marazma-tikė močiutė irgi nieko neįtarė, nors tik viena Anita žinojo, kokių nežmoniškų pastangų jai reikėjo, kad neimtų spiegti ir neužmuštų kvailos senės, kai toji vadino ją „Natule", o ypač „senmerge". Senelis ir patėvis nesiskaitė — tie visada, kaip manė Anita, pasirengę tikėti, kad juos myli. Buki, savim patenkinti patinai.

Ir su Liuba problemų nebuvo. Ji ir šiaip mylėjo žmones ir nelaukė iš jų niekšybės, todėl akimirksniu pateko vyresniosios sesers įtakon. Tiesa, Liubaša vos nepridarė kvailysčių, susirengusi tekėti už bedarbio turko, bet čia Anita laiku susigriebė ir nepastebimai patikrino sesers mobiliuką. Žinoma, Džavado numeris buvo pastarųjų dešimties numerių sąraše, juk kvailelė Liuba skambindavo jam po du kartus per dieną. Turint šviežiai iškepto jaunikio telefoną, nesunku buvo jį susirasti ir sutarti susitikimą. Antonas savaitei išvažiavo į Turkiją ir problemą išsprendė. Paskui, tiesa, paaiškėjo, kad ne galutinai, todėl teko važiuoti dar kartą. Kai prie pinigų ir įkalbinėjimų priduriama raumenų jėga ir tikslus smūgis, tai kažkaip labiau įtikina.

O štai su broliu Valerijum vienos bėdos. Taip, jis sutiko bendrauti su Anita ir net su ja draugauti, bet tuo viskas ir baigėsi. Daryti jam įtakos negalėjo niekas. Filmo projektą jis iš karto pavadino kliedesiu bei kvailyste ir paprašė Anitos daugiau apie tai neužsiminti. Negana to, praėjus pusmečiui po tėvo mirties, jis vedė kvailutę čiulbutę narkomanę, ir nuo tol ji tapo jo akių šviesa. Viskas Larai, visos mintys tik apie ją, ir visi pinigai eikvojami tik jai.

Anita panaudojo visą savo iškalbą, bandydama įtikinti brolį, kad Larisą reikia gydyti, nes suprato: jei mergiščią pradės gydyti, tai

baigsis begalinės investicijos jos reklamai. Bet Valerijus nenorėjo nieko girdėti. Ir kategoriškai paprašė Anitos nesikišti į jo reikalus.

Tada ji nusprendė juos išskirti. Ar bent jau supykdyti ir atitolinti vieną nuo kito. Tuo tikslu buvo sugalvota ir suvaidinta kombinacija su spektakliu Larisa lesbietė". Sakmbučiai ir kažkokių moterų balsai, kai Larisos nebūna namie. Pagauti reikiamą momentą nebuvo sunku, pakako iš pašnekesio su Valerijumi sužinoti, kad šiandien Larisa dirbtuvėje tapo, ir galima organizuoti skambutį, juolab uždarbiaujančių kvailučių aplinkui pilna. Tuo pačiu metu buvo sukurta istorija apie tai, kad Lara piršosi Anitai su nepadoriais pasiūlymais. Anita liovėsi lankytis pas brolj, kai jo žmona būdavo namuose, ir laukė patogiausio momento, kad galėtų akivaizdžiai pateikti tai, kas reikia. Ir — kaip viso to apoteozė — scena su netikėtai dirbtuvėje pasirodžiusiu vyru tuo metu, kai Larisa miega meilužės glėbyje. Tam buvo pasamdyta mergina, kuri susipažino su Larisa, įsipiršo pas ją dirbtuvėn į svečius pasižiūrėti paveikslų, įbėrė jai į arbatą stiprių migdomųjų ir padarė visas kitas manipuliacijas, kad užėjęs numatytu laiku vyras galėtų išvysti tai, kas reikia. Jis ir užėjo. Todėl, kad jį atvedė Anita, sėkmingai ir laiku „nutrynusi kojas" naujais bateliais. Juk tą dieną kartu papietauti pasiūlė būtent ji, restoraną pasirinko irgi ji. Atseit vis tiek bus su reikalais Čistyje Prūdai rajone. Viskas kaip iš gaidų.

O, Anita Stanislavovna puikiai pažinojo savo brolį ir galėjo lengvai nuspėti jo elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Ji tiksliai žinojo, kad jis nieko Larisos neklausinės. Čia ji neapsiriko. Bet valdyti Valerijaus ji vis dėlto negalėjo.

Dar rugpjūtį ji užėjo pas Liubą į darbą ir pamatė ant jos stalo keletą Aničkovos vizitinių kortelių. Nepažįstamas žodis „kineziologija" ją sudomino, ji nepastebimai pasiėmė vieną kortelę ir pasidomėjo, kas tai yra. Paaiškėjo, kad kineziologija — gana naudingas dalykas, kai moki ja naudotis. Štai tas realus šansas, kuris privers nepaklusnų broliuką šokti pagal jos užsakytą muziką. Ji paskambino Aničkovai, pasivadino holdingo „Planeta" darbuotoja Liuba Kabalkina ir susitarė susitikti. Tiesą sakant, mintis pasivadinti svetimu vardu atėjo jai į galvą netikėtai, kai Aničkova paklausė, kur ji gavo jos telefoną. Nieko neįvardyti ji negalėjo, o Liuba sakė, kad visus „Planetos" darbuotojus psichologė aptarnaus anonimiškai, tai yra 332 neskelbdama jų pavardžių darbovietėse. Štai tegul Galina Vasiljev-

J

na ir mano, kad dirba su Kabalkina. Juk pati Liuba nė už ką pas ją neis, tuo Anita buvo visiškai tikra.

Tačiau susitikimas su psichologe Anitai pasisuko netikėta linkme. Galina Vasiljevna atsisakė patenkinti jos pageidavimą ir netgi labai nemalonia forma.

— Išmokykite mane kineziologijos, — pareikalavo Anita, įpratusi, kad visi jos norai vykdomi neprieštaraujant.

— Kam jums to reikia? — labai draugiškai pasidomėjo psichologė Aničkova.

— Aš negaliu susitvarkyti su savo broliu, jis manęs visai neklauso, — Anitai net į galvą neatėjo pameluoti, jai atrodė, kad jos noras paveikti brolį visiškai natūralus.

— Vadinasi, jūs norite išmokti taikyti kineziologijos metodą, kad galėtumėt priversti brolį elgtis taip, kaip jūs norite? — tiesiai paklausė Galina Vasiljevna. — Apgailestauju, bet jūs be reikalo pas mane atėjote.

— Kodėl gi? Mano brolis turi problemų, o pats to nesupranta, ir aš noriu jam padėti.

Anita pajuto, kad įsibėgėjusi iššoko per toli į priekį, tai pabandė trauktis. Bet tai nepadėjo.

— Jeigu jūs negalite susitvarkyti su broliu, ir tai jus jaudina, vadinasi, problemų turite jūs, o ne jis. Su jūsų problemomis aš pasirengusi dirbti, jeigu norite.

— Aš neturiu problemų, — atžariai atsakė Anita. — O štai broliui noriu padėti.

— Nereikia manęs apgaudinėti, — šaltai atsakė Aničkova. —

Mums su jumis nieko neišeis, Liubovė Grigorjevna. Viso gero. Sąskaitos už jūsų vizitą aš nepateiksiu.

Anita išėjo visiškai priblokšta. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl kineziologė jai atsakė. Bet su tuo ji šiaip taip susitaikė. Ir viskas būtų buvę gerai, jei ji nebūtų iš Liubos sužinojusi, kad „Planetos" dešimtmečio proga planuojamas pobūvis. Ten bus Aničkova, ten bus sesutė Liuba ir greičiausiai brolis Valerijus. Štai šito kaip tik ir nereikia. Kas, jeigu Liuba sugalvos susipažinti su Galina Vasiljevna ir jai prisistatys?

Juk viskas paaiškėtų, ir tada jau Anitai tikrai niekada nepavyktų suvystyti užsispyrusio broliuko su visais jo reikalais ir pinigais.

Ne, jokiu būdu šito negalima leisti. Aničkovos pobūvyje neturi būti. Ir apskritai reikia išvengti bet kokios galimybės susitikti 333

Liubai su psichologe. Kaipgi ji anksčiau apie tai nepagalvojo? Ji manė, kad viską numatė, kad Liuba nė už ką neis pas psichologę, o pastaroji patenkins Anitos prašymą... O viskas išėjo visai ne taip. Visa kombinacija pradėjo griūti kaip kortų namelis, ir reikėjo kuo greičiau imtis priemonių.

Anita jų ir ėmėsi. Tiksliau, ji apsisprendė, o viską padarė Antonas Kričevecas, naudodamasis kažkokiais besmegeniais padugnėmis. Taip pat Antonas paskambino Aničkovos sūnėnui ir taip patvarkė, kad Liubos Kabalkinos vardas iš kalendoriaus dingo.

Štai toks išryškėjo paveikslas. Bet kad ta mozaika susidėliotų, tardytojui Olšanskiui teko keletą dienų iš eilės daug valandų vesti kvotas, akistatas, atpažinimus, tardymus įvykio vietoje, o operatyvininkai davėsi po visą miestą, ieškodami tardytojui reikalingos informacijos. Bet diena po dienos Olšanskio užduočių sekliams buvo vis mažiau, dabar pagrindinį darbą jis turėjo atlikti pats vienas. O Petrovkos vaikinai jau rūpinosi kitomis žmogžudystėmis, kurių Maskvoje būna kasdien, taigi be darbo jie nesėdėjo.

Išaušo diena, kai Nastiai-Kamenskajai reikėjo eiti į darbą. Ir visai netikėtai ji suprato, kad negalvoja, kaip anksčiau, kaip išsisukti nuo operatyvinio pasitarimo. Nepasakytum, kad ji nekantriai laukė susitikimo su viršininku, visai ne, bet ankstesnės baimės ir nervų nebuvo. Ji kaip įprastai atėjo į tarnybą anksti ir prieš pasitarimą spėjo išgerti kavos su Korotkovu ir aptarti su Miša Docenka privalumus ir trūkumus tapetų, kurių pavyzdžių jis atsivežė iš statybinių medžiagų parodos. Ir dar ji spėjo paskambinti Ženiai Frolovui, kuris kažkada buvo universitete jų kurso seniūnas, ir pasitikslinti kurso draugų susitikimo laiką ir vietą — šiemet sukanka lygiai dvidešimt metų, kai jie baigė universitetą. Taip taip, su tuo pačiu „dėde Ženia", būtent jis, kaip paaiškėjo, Nastios ir ieškojo, kai ji gyveno Bolotnikuose.

Lygiai dešimtą ryto ji kartu su visais įėjo į Afanasjevo kabinetą ir užėmė savo įprastinę vietą, kurioje sėdėdavo visus tuos metus, kai skyriaus viršininkas buvo Bandelė-Gordejevas.

— Kamenskaja! — pulkininko balse buvo tiek nuoširdaus džiaugsmo, kad darbuotojai visi kaip vienas nustebę atsisuko į viršininką. — Kaip aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau pasirodei! Mes čia be tavęs kaip be rankų, visai užsikasėm. Na, kaip tu? Visai pasveikai?

Nastia pajuto, kaip krūtinėje auga ir veržiasi laukan nežinia iš kur atsiradusi laimė. Kaip viskas, pasirodo, paprasta. Tu liaujiesi bijoti ir nekęsti žmogaus, ir jis tuoj pat į tai atsako palankumu ir nuoširdumu.

— Visiškai, Viačeslavai Michailovičiau, — atsakė ji, vos sulaikydama plintančią veidu kvailą šypseną.

— Tu žiūrėk, per daug iš pat karto nebėgiok, saugok koją. O jūs, vaikinai, — jis išraiškingai peržvelgė kitus, — būkit atlaidesni ir supratingesni, jūsų daug, o Kamenskaja pas mus viena. Taigi prie darbo...

Gerą pusdienį Nastia negalėjo atsigauti nuo įspūdžio, patirto po susitikimo su Afonia. Ne, taip nebūna, taip tiesiog negali būti. Kažkur Bolotnikuose ji galvojo ir murmėjo kažkokias frazes, o čia, Maskvos centre, Petrovkoje, jos viršininkas... Ne. Ar taip?

Prieš darbo dienos pabaigą pas ją užėjo Serioža Zarubinas.

— Klausyk, Palna, tu iš mūsų protingiausia...

— Aš iš jūsų pati ligočiausia, — pertraukė jį Nastia. — Girdėjai, ką viršininkas ryte sakė? Būk atlaidesnis ir supratingesnis.

— Na, gerai, tu iš mūsų pati ligočiausia, todėl paaiškink man, bukam ir nemokytam, kodėl vis dėlto psichologė Aničkova atsakė Volkovai? Viską aš šitoje byloje suprantu, o šito ne.

— Kas gi čia nesuprantama? Volkova norėjo paimti brolį už rankos ir rasti visas jo silpnas vietas, kad žinotų, ką reikia spustelti, norint priversti jį paklusti.

— Tą tai mudu suprantam, bet juk ji Aničkovai sakė, kad nori broliui padėti. Argi blogai išmokyti žmogų kažkokių veiksmų, kad jis galėtų padėti kitiems?

— Serioža, padėti galima tik tada, kai tavęs to prašo. O Riteris jokios pagalbos iš sesers neprašė. Jauti skirtumą?

— O kodėl negalima padėti, jeigu neprašo?

— Toks dėsnis.

— Dėsnis? Tai kažkas nauja. Koks čia dėsnis?

— Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir negalvok, jeigu tavęs neprašo.

— Pirmą kartą girdžiu, — prunkštelėjo Zarubinas. — Iš kur tu tai ištraukei? Kvailystė kažkokia! Kaip tai — nedaryk, jeigu neprašo?

Mūsų, beje, nusikaltėliai irgi neprašo, kad mes juos gaudytumėm, bet mes juk gaudom, ir nieko, net atlyginimą už tai gaunam. Kažką tu čia, Palna, nusišnekėjai.

— Gali būti, — ji nepradėjo ginčytis. — Neįsigilinus tai iš tikrųjų skamba absurdiškai. Bet kuo daugiau apie tai galvoji, tuo geriau supranti, kad tai teisinga.

Ji išėjo iš Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos pastato devintą valandą vakaro ir su malonumu pagalvojo, kaip parvažiuos namo į savo butą prie metro „Ščelkovskaja". Giminaičiai po sėkmingos operacijos atsiėmė iš ligoninės savo sūnelį ir laimingai iškeliavo į savo miestą. Dabar ji vėl gyveno įprastoje aplinkoje, kasdien matėsi su vyru ir miegojo ant mėgstamos sofos.

Bet prieš keliaudama į „Ščelkovskają", ji padarys dar vieną dalyką. Ji jaučia, kad tiesiog būtina tai padaryti. To reikia ne kažkam, o jai pačiai.

Prie įėjimo į metro Nastia nupirko didžiulę gėlių puokštę ir nuvažiavo į Lesnariadskaja gatvę, kurioje gyveno Pavelas Diužinas. Ilgai skambino prie durų, bet niekas jai neatidarė. Ji galėjo paskambinti Pavelui į mobiliuką, bet kam? Ką tai pakeistų? Ji ir taip padarė, ką norėjo.

Nastia paskambino į kaimynų butą. Duris atidarė jauna moteris su kūdikiu ant rankų.

— Atleiskit, kad sutrukdžiau, ar negalėčiau pas jus palikti gėlių Pavelui Diužinui?

— Pašai? — moteris nušvito šypsena. — Žinoma, palikit. Jie šiandien vėlai grįš, išėjo į teatrą.

Nastia išsitraukė iš rankinuko bloknotą, išplėšė lapą, užrašė „Nuo dėkingos mokinės" ir įkišo į puokštę.

— Tik žiūrėkit, kad neiškristų raštelis, — paprašė ji jaunosios mamos.

— Žinoma, žinoma, aš viską jam perduosiu.

Eidama į metro Nastia mintyse kartojo: „Ačiū tau, Paša, už pamoką. Ačiū tau už viską, ko manęs išmokei. Ačiū tau už tai, kad esi".

Ir netikėtai suprato: „Aš absoliučiai laiminga".

Negali būti, tuoj pat sutramdė ji save, negali ji būti absoliučiai laiminga nei iš šio, nei iš to, tiesiog taip sau. Negali. Taip nebūna.

Ne.

336 O gal būna?

Nastiai Kamenskajai nepasisekė — ji pateko j avariją. | Greitai ją išrašys iš ligoninės, bet sulaužytą koją vis dar taip skauda, kad moteris beveik nepaeina. Tada ji nusprendžia kreiptis j specialistę, gydančią J netradiciniais metodais. Tačiau kai Nastia jai paskambina, paaiškėja, kad toji specialistė nužudyta.

O čia dar vienas nemalonumas — išėjusi iš ligoninės, Nastia neturi kur gyventi — jos butas užimtas netikėtai užgriuvusių giminaičių. Taip Kamenskaja atsiduria buvusio bendradarbio vasarvietėje. Ten ji

♦ i

toliau gydosi ir su ją lankančiais kolegomis sprendžia garsios žmogžudystės bylą. Kartą likusi vasarnamyje viena, pastebi, kad ją kažkas seka...