Triju ne desnis

— Bet juk žmonės painioja! — karštai nepasidavė Selujanovas.

— Tai ne mūsų su tavimi, o jų problema. Klausyk, būk draugas, nueik į virtuvę, pasižiūrėk spintelėje, rodos, ten dar buvo saldainių.

Jis paklusniai išėjo iš kambario, ir netrukus Nastia išgirdo jo piktdžiugišką balsą:

— Nėra! Tu viską sušlemštei! Net man nepalikai.

Nejau nėra? Vakar iš ryto, vos tik ji ėmėsi darbo su kalendoriumi, Nastia staiga pajuto, kad beprotiškai užsimanė saldaus. Ir ne pyragaičių ar uogienės, o būtent šokoladinių saldainių. Pasiilgo jų, ar ką? Ar organizmas pareikalavo gliukozės? Ji paskambino į parduotuvę, ir jai atnešė du kilogramus „Meškutės" ir „Raudonkepuraitės". Du kilogramus. Koks košmaras...

Prieš pusvalandį paskambino Korotkovas ir grasino užgriūti vakaro arbatėlės su pyragaičiais. Pyragaičių kaip ir pasižadėjo atvežti. Tiesiog pačiu laiku!

Pagaliau jis jį rado! Dieve mano, kiek dienų jis valandomis stovėjo šlapiose rudeninėse gatvėse, stovėjo kantriai, atkakliai, neprarasdamas vilties, kol Saška dusliai sušnypštė:

— Štai jis. Tas, su juoda striuke.

— Neapsirikai? — dėl visa ko paklausė jis.

Saška — idiotas, jam galėjo paprasčiausiai nusibosti kiauras dienas stovėti lietuje ir vėjyje, ir jis parodė jam pirmą pasitaikiusį tipą. Bet kaip patikrinti, meluoja jis ar ne?

— Tiksliai. Šimtas pūdų.

— Gerai, grįžk namo, toliau aš pats.

Jis atsekė vyrą juoda striuke iki pat laiptinės, paskui kankinosi laukdamas, ar neišeis tas vėl į gatvę, juk nežinai, ar tas čia gyvena, ar tik užėjo pas pažįstamus. Jis turėjo pasiėmęs mažą sulankstomą kėdutę, ir kai pavargdavo, tai pasitraukdavo į saugią vietą ir sėsdavosi pailsėti, krimsdamas namie paruoštus sumuštinius ir užgerdamas kioske pirktu mineraliniu.

Laukti teko iki ryto. Vyras juoda striuke išėjo pro duris, kišdamas į krepšį laikraščius, apie devintą. Vadinasi, jis gyvena čia, jei ima iš dėžutės paštą. Laikraščius jis nešasi tikrai ne iš buto, kitaip būtų įsidėjęs į krepšį dar ten, o ne gatvėje.

Viskas. Dabar galima pailsėti bent vieną dieną. Išsigulėti po antklode, išsimiegoti, sušilti. Pavalgyti sriubos, atsigerti karštos arbatos. O paskui tęsti.

Bet jis neatlaikė. Grįžo namo, išsimaudė po dušu, pamiegojo porą valandų, suvalgė dvi lėkštes barščių su grietine ir puolė atgal. Su tokiu vargu pagautas grobis galėjo pasprukti, kol jis, palikęs savo postą, lepinasi ir maitinasi.

Beveik bėgte leidosi jis nuo laiptinės prie mašinos, lėkė gatvėmis prie žinomo namo. Ir apmirė. Prieš laiptinę stovėjo dvi milicijos mašinos. Nejau milicija rado anksčiau už jį? Nejau jie jį aplenkė? Kas gi dabar bus? Jis pradės viską pasakoti, vardyti pavardes, ir viskas žus... Saškos jau neišgelbėsi.

Viešpatie, ką daryti? Ką gi daryti?

5 SKYRIUS

Sergejus Zarubinas pastatė ant stalo diktofoną ir pavargęs atsilošė kėdėje.

— Nori pasiklausyti?

— O jei savais žodžiais? — paprašė Korotkovas.

Jis mėgo klausytis Zarubino perpasakojimų. Seriožos žodynas buvo vaizdingas, bent kiek chuliganiškas, ir nešvariame, rutina persmelktame seklių darbe jis padvelkdavo gaivia lengva srove. Ir operatyvininko pokalbio su buvusiu kaskadininku Antonu Kričevecu esmės dėstymas atimtų kur kas mažiau laiko, negu diktofono įrašo perklausymas.

— Ne, neįstengsiu. Liežuvis jau nudžiūvo, nuo pat ryto tik tą ir darau, kad kalbu kalbas. Tau gerai, tu pirminę apklausą baigei ir išvažiavai, o mane palikai liežuviu malti. Geriau pats klausykis, o aš, jeigu kas, pakomentuosiu.

— Na, gerai.

Korotkovas paspaudė mygtuką ir pasidėjo prieš save švarų popieriaus lapą, kad galėtų užsirašyti, jei atsirastų klausimų ar pasirodytų kas nors, už ko galima būtų užsikabinti.

— Ar jūs seniai pažįstami su Ostrovskiu?

— Gal šimtas metų.

— O tiksliau?

— Tuoj pasakysiu tiksliai... nuo aštuoniasdešimtųjų. Mes kartu dirbome filme „Pabėgimas amžinybėn". Ten buvo daug sudėtingų triukų.

— Ar tarp jūsų iš karto susiklostė draugiški santykiai?

— Na, iš kur gali būti draugiški santykiai tarp jauno kaskadininko ir įžymaus maestro? juokaujat! Kur kalnas, o kur pelė! Bet jis mano darbu liko patenkintas ir po to mane kvietėsi dar į šešis filmus. Taigi iš viso aš dirbau su juo septyniuose filmuose.

— Ryšį visą laiką palaikėte? Visus tuos metus?

— Na, kaip čia pasakius... Su pertraukom. Žinote, kaip būna: atsitiktinai susitinki su žmogum kur nors studijoje ar vakarėlyje, lyg ir nudžiungi, seniai matėmės, reikėtų susitikti, pasėdėti, pabendrauti. Susitinkam, bendraujam, paskui dar porą kartų, o paskui vėl viskas aprimsta iki kito atsitiktinio susitikimo. Tik pastaraisiais metais mes pradėjome dažnai susitikinėti, o iki tol tik taip, epizodiškai. Būdavo ir po trejus ketverius metus nesimatydavom.

— O kas atsitiko šiais metais? Kodėl jūs pradėjote taip dažnai susitikinėti?

— Kostia sugalvojo naują projektą, nori susukti šiuolaikinį pasaulinio lygio filmą, kad būtų daug įdomių triukų. Ir jis nusprendė eiti nestandartiniu keliu: iš pradžių sugalvoti tuos originalius triukus, patikrinti juos, įsitikinti, kad juos įmanoma atlikti ir nufilmuoti, o paskui parašyti jiems pritaikytą scenarijų. Juk scenaristas labai dažnai net neįtaria, kokios yra techninės ir akrobatinės galimybės, todėl sugalvoja tokią istoriją, kad viskas būtų paprasčiau, realiau, suprantat? O jei jam pasakytum, kad galima ir taip, ir taip, ir dar taip, tai jo ir fantazija įsisiautės, ir originalios mintys galvą užplūs. Apskritai niekas šitaip nedaro, vežimo prieš arklį nestato, bet Kos-tia nutarė pabandyti.

— Ir dėl tų triukų jis konsultavosi su jumis?

— Galima ir taip sakyti.

— O kaip yra iš tikrųjų?

— Jis norėjo, kad aš tuos triukus sugalvočiau. Ir galbūt net pastatyčiau. Todėl pastaraisiais metais mes susitinkam dažnai, iš tiesų tai kiekvieną savaitę.

— Su Chalipova jus Ostrovskis supažindino?

— Taip, žinoma. Aš juk jau seniai be darbo — amžius, patys suprantat. Kai kuriems pavyksta paskui prasimušti į triukų statytojus ir toliau kine dirbti, bet toli gražu ne visiems. Man štai nepavyko.

— Kodėl Ostrovskis kreipėsi būtent į jus, o ne į profesionalų triukų statytoją?

— Todėl, kad taip niekas nedaro, aš juk jums aiškinau! Tai grynas eksperimentas, klaikiai rizikingas. Kostia rizikuotų savo reputacija, jei tik visi sužinotų, ką jis sumanė. O visi būtinai sužinotų, jei jis kreiptųsi į, pavyzdžiui, „Kaskadą" arba „Fortūną".

— O kas tai, atleiskit?

— Tai agentūros, filmavimo grupėms teikiančios triukų statytojų ir atlikėjų paslaugas.

— Ačiū, aš supratau. Vadinasi, jūsų artimos draugystės pastaruoju metu pagrindas — tai bendras darbas prie būsimo projekto?

— Na, taip.

— Ar Ostrovskis rengėsi filmuoti Chalipovą naujajame filme?

— Nežinau, apie tai dar nekalbėta, juk dar nėra galutinio scenarijaus varianto, tai neaišku, ar yra ten Juliai vaidmuo, ar ne. Greičiausiai nufilmuotų, žinoma, niekur nedingtų.

— Ką reiškia „niekur nedingtų"? Gal jis nenori jos filmuoti, bet privalo? Ar kaip jus suprasti?

— Reikalas tas, kad Kostia iškart nusprendė, jog pagrindinė herojė turi būti suaugusi. Kokių keturiasdešimties. Julia tokiu atveju pagrindiniam vaidmeniui netinka iš anksto. Jai, žinoma, nepatiko, kad jis taip sugalvojo, ėmė pūstis ir isterikuoti, ji norėjo gauti tą pagrindinį vaidmenį, bet su Kostia tokie numeriai nepraeina — kaip pradėsi, taip ir baigsi. Jis Juliai pažadėjo, kad vaidmenį jai duos būtinai, tik štai klausimas, kokį — antro plano ar epizodą, bet tai galima svarstyti tik tada, kai bus patvirtintas galutinis scenarijaus variantas.

— O scenarijus jau rašomas?

— Žinoma. Kostia jau išbrokavo kelis variantus, beje, kaip tik užvakar jis atnešė parodyti dar vieną „opusą".

— Tai yra jūs norite pasakyti, kad Ostrovskis ir Chalipova atėjo pas jus į svečius, kad perduotų jums scenarijaus variantą?

— Jie tiesiog atėjo į svečius. Drauge atnešė ir scenarijų.

— Gerai, aišku. Sakykit, Antonai Nikolajevičiau ar Ostrovskis niekada nesiskundė, kad Chalipova jam neištikima? Ar nesidalijo su jumis tokiais rūpesčiais? Galbūt ji suteikdavo jam pagrindo... na, jūs suprantat, ką aš turiu galvoje.

— Sergejau...

— Kuzmičius.

— Taip, Sergejau Kuzmičiau. Tai štai, Kostia niekada tuo nesiskundė. Aš turiu galvoje, kad dėl to jis nesijaudino ir neverkšleno. Jis nejaunas žmogus, daug matęs ir išgyvenęs, jis puikiai supranta, kad jauna graži mergina su tokiu charakteriu, kaip Julios, niekada nebus jam ištikima. Jis buvo tikras, kad ji turi dar kažką ir galbūt net ne vieną. Bet jo tai nejaudino. Jam buvo svarbu, kad ji liktų su juo, kai jis to nori, o kitu metu tegul daro, ką nori.

— Jdomūs papročiai jūsų kino pasaulyje...

— Kokie yra, tokie. Rengiatės kritikuoti mano profesinės aplinkos moralinį veidą?

— Jokiu būdu. Tiesiog konstatuoju. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad Ostrovskis neabejoja, jog Chalipova jam neištikima?

— Aš netvirtinu, tiesiog man taip atrodo.

— O jums pačiam kaip atrodo, Antonai Nikolajevičiau? Turėjo Chalipova kitų meilužių?

— Taip, be abejo. Žinoma, aš nieko tiksliai nežinau, aš žvake jai nepašviesdavau ir po lova netūnojau, bet juk mačiau, kaip ji žiūrėdavo į kitus vyrus, net ir Kostiai matant, jam dalyvaujant. Ji net ir į mane žvilgčiojo tokiu, žinote... specifiniu žvilgsniu.

— Ir kaip Ostrovskis į tai reagavo?

— Niekaip. Šaipėsi iš jos. Sakė, kad pirmiau ji turėtų tapti tokia kaip Anita, o paskui jau tikėtis mano dėmesio.

— Anita — tai jūsų draugė? Anita Stanislavovna Volkova?

— Visiškai teisingai. Kostia apie ją labai geros nuomonės ir nuolat lygindavo su ja Julią, jei norėdavo jai sprigtelt į nosį.

— Chalipova dėl to įsižeisdavo?

— Dar ir kaip! Ji juk pati geriausia, kur jau ten kažkokiai senei...

— Senė — tai, atleiskit...

— Taip, Anita. Juliai dvidešimt treji, o Anitai keturiasdešimt penkeri, ji jai į motinas tinka. Žinoma, Julia laikė ją sene.

— Chalipova nekentė Volkovos?

— Dieve mano, iš kur jūs ištraukėt? Tik to betrūko. Aš juk jums sakau, ji nuoširdžiai laikė Anitą sene ir buvo tikra, kad ta jokiais parametrais negali būti už ją geresnė. O tai, ką sako Kostia, — tik tyčia jai paerzinti. Šiuo atveju, jei ko ir galima būtų neapkęsti, tai tik Kostios. Ne ne, visa tai kvailystės, meskit iš galvos.

— Sakykite, Antonai Nikolajevičiau, ar esate girdėjęs, kokie gandai sklinda apie Chalipovos santykius su kitais vyrais?

— Čia jūs apie kriminalinį autoritetą? Girdėjau girdėjau.

— O apie žinomą politiką?

— Irgi girdėjau.

— Galite kaip nors pakomentuoti?

— Na, ką... Aš net nežinau. Sakyčiau, kad gali būti tiesa, į Julią tai panašu. O jūs... norite pasakyti, kad tas autoritetas vis dėlto su ja susidorojo už neištikimybę?

— Sakyčiau, gali būti. Kitų versijų mes kol kas neturime.

— Košmaras... Prisižaidę mergaitė...

— Ir paskutinis klausimas, Antonai Nikolajevičiau. Aš turiu galvoje, paskutinis šiandien. Mums su jumis turbūt teks dar ne kartą kalbėtis. Sakykit, iki užvakar dienos, kai Ostrovskis ir Chalipova atėjo pas jus į svečius, kiek laiko jūs buvote nesimatę?

— Tuoj pasakysiu... Mes buvom susitikę su Kostia aną savaitę, rodos, ketvirtadienį... Taip, tiksliai, tai buvo ketvirtadienį. Mes kartu pietavom. Jis buvo su Julia, o aš su Anita.

Korotkovas išjungė diktofoną ir trumpai žvilgtelėjo į Zarubiną.

— Aš viską supratau, išskyrus viena. Kam tas paskutinis klausimas?

— Protingas tu, viršininke, ir įžvalgus.

— Pats žinau. Tai kam tas klausimas?

— Tu Ostrovskio pasą matei?

— Tai jau. O ką?

— Atkreipei dėmesį į jo gimimo datą?

— Ne.

— Tataigi, o dar protingas. Konstantinui Fiodorovičiui Os-trovskiui praeitą šeštadienį sukako šešiasdešimt penkeri metai. Aš pasiteiravau ir išsiaiškinau, kad šeštadienį ir sekmadienį jis audringai šventė su draugais ir gerbėjais restoranuose ir namuose, o pirmadienį jį iškilmingai pagerbė Kino namuose su kalbomis, bučiniais, dovanomis ir banketu. Tai kodėl gi ponas Kričevecas visame tame nedalyvavo? Kodėl nuo praeitos savaitės ketvirtadienio iki užvakar dienos nebuvo su Ostrovskiu susitikęs?

— Arba buvo, bet slepia, — pasakė Jura.

— Dar geriau, — linktelėjo Zarubinas sutikdamas. — Daugiau nieko nepastebėjai?

— Pastebėjau. Chalipova atvirai meilinosi šitam kaskadininkui. O kaip Volkova į tai reagavo? Gal jai tai patiko? Ar ji nebijojo, kad Kričevecas užkibs už jaunutės gražuolės? Nepavydėjo? Nepradėjo Chalipovos nekęsti? O gal tarp Chalipovos ir Kričeveco viskas jau post factum, ir Volkova tai įtarė? Ar net tikrai žinojo? Štai ir priežastis žmogžudystei. O žudikas gali būti ir pati Volkova, ir galingasis Chalipovos meilužis. Arba veikti kartu. Volkova pavydi, pasirūpina, kad suinteresuoti asmenys sužinotų apie Chalipovos ir Kričeveco santykius, ir trokštamas rezultatas pasiekiamas be didelio triukšmo. Ji susidoroja su varžove svetimomis rankomis.

— Geri klausimai, viršininke. Aš pats jais vos neužspringau, kol Antono klausiausi.

— Kodėl gi tu jo šito nepaklausei?

— Anksti. Kol kas anksti. Aš dar su Anita Stanislavovna pasišnekėsiu, paskui pagalvosiu, kaip tuos atitikimus aiškintis.

Jura Korotkovas Volkovą jau buvo matęs vakar, ir ji padarė jam didelį įspūdį. Graži, protinga moteris, visiškai nepanaši į visas kitas. Lyg ir tokios pat dvi rankos, dvi kojos, viena galva su plaukais ir veidu, o vis tiek Volkova atrodė unikali, visiškai ne tokia, kaip aplinkiniai.

— Kodėl tu? — pavydžiai paklausė jis. — Aš pats susitiksiu su Volkova.

— Tau negalima, — Zarubinas gudriai mirktelėjo. — O man —

taip.

— Kodėl jau tau galima?

— Todėl, kad aš mažiukas. Mažiukas ir negražus. J mane moterys rimtai nežiūri, medžioti manęs nesirengia, atsipalaiduoja ir pridaro visokiausių klaidų. Aš joms ne komisaras Megrė, o juokingas nesusipratimas. O aš įžūliai tuo naudojuosi. Kuo moteris gražesnė ir aukštesnė, tuo daugiau aš turiu šansų sužinoti iš jos tai, ką ji nori nuslėpti. Supratai, viršininke?

— Eik jau, nesusipratime, — nusijuokė Korotkovas.

Sergejus Zarubinas pamanė, kad kviestis Anitą Stanislavovną Volkovą į Petrovką netikslinga. Kai žmogų įtari, tai reiškia, kad tu jo kažkiek nesupranti. Arba charakterio, arba jo gyvenimo. Tu manai, kad iš jo galima tikėtis kažkokių ketinimų ir veiksmų, bet nesi visiškai tuo tikras. Tai kokia prasmė kviestis jį pas save, kai galima nueiti į jo namus ir gauti papildomos informacijos apie jo skonį, įpročius ir gyvenimo būdą?

Volkova gyveno centre, šalia metro stoties „Novokuznecka-ja“, Staromonetnyj skersgatvyje. Vos peržengęs jos buto slenkstį, Sergejus pasijuto tarsi kažkokiame kitame pasaulyje. Ar kitoje šalyje. Ar apskritai kitoje planetoje. Buto išplanavimas buvo įprastinis: prieškambaris, du kambariai, koridorius, virtuvė, vonia, tualetas. Nieko ypatingo. Bet štai dizainas pribloškė jį iki sielos gelmių.

Sidabras ir juoda spalva — štai kas buvo dizaino leitmotyvas. Ne šaltas „metalikas" ir stiklas, kaip kad priimta šiuolaikinėse stilistinėse kryptyse, o būtent švelniai vėsus sidabras, švytintis iš gilumos. Ir ne gedulingai juoda, ir net ne rafinuotai seksualu (kažkokiame žurnale Zarubinas perskaitė apie juodas paklodes meilės žaidimams), o inteligentiška ir šilta, tarsi raminanti sidabro vėsa. Štai daugmaž tai, ką pajuto operatyvininkas, žvelgdamas į portjė-ras, kilimus ir minkštus baldus, dairydamasis po kambarį, į kurį jį atvedė Anita Stanislavovna.

— Ko jums pasiūlyti? — paklausė ji. — Arbatos, kavos, vandens, sulčių?

— Arbatos, — tuoj pat atsakė Sergejus.

— Turiu tik žaliosios. Juodos arbatos aš negeriu ir neperku.

— Tegul bus žalioji, — sutiko Zarubinas.

— Jūs pats pasirinksite, ar man užplikyti pagal savo skonį?

— O iš ko rinktis?

Volkova ėmė vardinti žaliosios arbatos rūšis, pavadinimai Sergejui nieko nesakė, žaliąją arbatą jis gėrė gal du kartus gyvenime ir nieko apie ją neišmanė.

— Pagal jūsų skonį, Anita Stanislavovna. Aš nesu žinovas.

Ji lengvai šyptelėjo ir išėjo į virtuvę, palikusi Zarubiną vieną. Jis neabejojo, kad arbatą ji atneš ant sidabrinio padėklo ir sidabriniuose induose juodais krašteliais.

Sidabriškais tapetais išklijuotos sienos buvo tankiai nukabintos reprodukcijomis, fotografijomis ir mažais paveikslėliais su paprastais rėmeliais. Paveikslėliuose — miesto vaizdai ir peizažai tikrai ne rusiškos kilmės. Senoviški miestai, pilys, kalvos, raiteliai ir mergelės su pūstais sijonais ir gėlėmis plaukuose. Jaučiai ir toreadorai. Gitaristai ir šokėjos. Damos su šukomis aukštose šukuosenose, manto ir vėduoklėmis. Kavalieriai su puošniomis apykaklėmis ir su špagomis.

Kai kurios nuotraukos patraukė Zarubino dėmesį. Vienoje buvo nufotografuota dvylikos trylikos metų paauglė mergaitė su tokia pat, kaip paveikslėliuose ir reprodukcijose, suknele siauru juosmeniu ir pūstu sijonu. Sprendžiant iš jos pozos ir rankų padėties su kastanjetėmis, mergaitė šoko kažką ispaniško.

Kitoje nuotraukoje ta pati mergaitė, tik jau kitais drabužiais, bet irgi senoviškais ir nerusiškais, skambino gitara, sėdėdama ant kėdės, vieną koją pastačiusi ant mažo suoliuko.

Trečioje — gal dvidešimties metų mergina, liekna, vilkinti aptemptomis kelnėmis ir golfu, griežė saksofonu. Ji stovėjo atviroje vietoje, gal pievoje, gal lygiam lauke, besileidžiančios saulės fone.

Ir mergaitė, ir mergina nuotraukose, be abejonės, buvo Ani-ta Volkova. Reikia pasakyti, kad ji mažai pasikeitė, veido bruožai anksti susiformavo ir iki šiol neištežo ir neišskydo.

Kažkas krustelėjo Zarubino atmintyje, jam žiūrint į šokančią ir skambinančią gitara mergaitę. Lyg jis kažkur ją matęs, lyg... Tiksliai, jis matė tą mergaitę vaikiškame filme, kurį kelis kartus rodė per televiziją. Apskritai vaikiškų filmų jis nežiūrėdavo, juoba senų, filmuotų dar jam negimus, bet praeitais metais atsitiko taip, kad per atostogas dviem dienom jam primetė mažą sūnėną, kurio neturėjo su kuo palikti, ir Sergejui nori nenori teko kartu su juo peržiūrėti visas vaikiškas laidas, animacinius ir vaidybinius filmus, skirtus jaunesniajam amžiui.

Vadinasi, Anita Stanislavovna vaikystėje filmavosi kine. O paskui, kai paaugo? Arba iki tol? Irgi filmavosi? Ar tai buvo vienintelis bandymas? Zarubino požiūriu, tiesa, neprofesionaliu, bandymas buvo gana vykęs, juk iš viso filmo jis įsiminė, kaip paaiškėjo, tik tą mergaitę, kuri šoko ispanų šokius ir stulbinamai skambino šešia-styge gitara, vadinasi, mažajai Anitai pavyko padaryti savo darbą ryškiai ir talentingai. Tai kodėl jos daugiau nefilmavo? Pati nenorėjo? Neįmanoma patikėti, dar negimė tokia mergaitė, kuri nenorėtų filmuotis kine, kai siūlo. Ar vis dėlto nesiūlė? Tada kodėl?

Ir dar įdomu, ji tame filme pati skambino ar tik mikliai imitavo pirštų judesius? Ir ką reiškia šita nuotrauka su saksofonu? Suvaidintą kadrą ar natūrinę nuotrauką?

Volkova atnešė arbatą. Zarubinas neapsiriko — padėklas buvo balto metalo kaip ir indai: arbatinukas, cukrinė, vazelė su sausainiais. Tik puodeliai buvo porcelianiniai. Ir apskritai ne puodeliai, o pialos. Volkova pastatė padėklą ant ovalinio žemo staliuko, paskui pasilenkė, kažką pasuko, ir staliukas pakilo iki įprastinio pietų stalo aukščio.

— Niekada nesupratau tos mados valgyti ir gerti prie žurnalinių staliukų, — šypsodamasi paaiškino ji, pastebėjusi Zarubino nuostabą, — juk tai baisiai nepatogu. Ir nepatogu visiems be išimties, bet visi tai daro, nes lyg taip ir priimta.

Su tuo Zarubinas iš principo sutiko. Iš tikrųjų nepatogu. Kol prineši iki kraštų pilną karštos arbatos ar kavos puodelį prie burnos, rizikuoji apsipilti kelius, kurių nėra kur paslėpti. Ir rankomis nėra į ką atsiremti. Prie aukšto stalo kur kas patikimiau.

Žalioji arbata pasirodė jam neskani, kaip ir anuos du kartus, kai Sergejui teko jos gerti, ir jis pasigailėjo, kad nepaprašė kavos ar sulčių. Ir kaip žmonės gali ją gerti ir dar nemažais kiekiais, tiesiog virduliais!

Volkova atsisėdo priešais jį, ir tik dabar Sergejus atkreipė dėmesį į tai, kad ir krėslas, kuriame jis sėdėjo, nebuvo žemas, antraip jam su jo mikroskopiniu ūgiu būtų buvę labai riesta. Pamanyk tik, kaip viskas apgalvota!

— Aš įdėmiai jūsų klausausi, — tarė Volkova, nugėrusi pirmą gurkšnelį iš pialos.

Ji sėdėjo labai tiesiai ir draugiškai šypsojosi. Sergejus pastebėjo, kad ji nenešioja jokių papuošalų — nei auskarų ausyse, nei žiedų ant laibų ilgų pirštų, netgi nei plonos grandinėlės ant kaklo.

— Anita Stanislavovna, ar seniai jūs pažįstama su Ostrovs-kiu? — pradėjo jis.

— Maždaug metai laiko. Mus Antonas supažindino.

— O su Chalipova?

— Tiek pat.

— Kaip jums atrodo, ar jų santykiai buvo stabilūs?

— O, — ji susijuokė ir atsargiai pastatė pialą ant stalo, — kol Julia norėjo filmuotis, niekur nuo Kostios ji nebūtų dingusi. Kitas reikalas, jei atsirastų režisierius kamikadzė, kuris būtų ryžęsis ją filmuoti. Bet dabartiniai režisieriai, kaip žinia, žmonės pragmatiški, savižudžių tarp jų nėra. Pinigai, kuriuos duoda filmavimui, turi būti pateisinti, tai yra filmas ne tik turi būti užbaigtas, bet ir gerai parduotas kino nuomojimo firmoms. Niekas šiandien nerizikuos ir neims nepatikimo aktoriaus. Jei, pavyzdžiui, filmavimo proceso įkarštyje aktorius pradėtų gerti ir sužlugdytų grafiką, niekas nelauks, kada jis atsitokės.

— Tai kaip tada? — nustebo Sergejus. — Juk jis jau patvirtintas ir dalis filmo nufilmuota.

— Čia pat perrašomas scenarijus ir ta figūra šalinama iš filmo. Kviečia dublerį, kurį filmuoja iš užpakalio arba iš šono taip, kad nesimatytų veido. Arba įrašo į scenarijų katastrofą, kurioje personažas jei ir nežūna, tai guli po to visas sugipsuotas ir subintuotas, kad tik akys matyti. Variantų yra daug. Bet laukti, kartoju, šiandien jau niekas nelaukia. O su Julia tai viskas labai paprasta. Jei kalbėsim apie girtavimą, tai režisierius dar gali ir rizikuoti, nes aktorius gali visiškai nenutrūkti ir normaliai baigti darbą. Bet jei kalbama apie jo charakterį, apie disciplinos pažeidimus, apie vėlavimus ir netikėtus kaprizus, tai nėra ką ir šnekėti. Kinas — tai visų pirma planinė gamyba, o jau paskui menas, o gamyboje disciplinos pažeidėjų nepakenčia.

— Vadinasi, Chalipova nesirengė mesti Ostrovskio?

— Ne, žinoma, kad ne, net mintyse to neturėjo.

— O jei ne mesti, bet būti neištikimai į kairę ir į dešinę? Ar tiesiog tik į kairę?

— Čia tai visiškai įmanoma. Visiškai, — susimąsčiusi pakartojo Volkova. — Vyrai buvo jos silpnoji vieta. Teisingiau ne, aš netiksliai pasakiau. Tiesiog patinų jai nereikėjo, nimfomanė, kiek žinau, ji nebuvo. Jai reikėjo patvirtinimo, kad bet ką ji gali parklupdyti ir priversti mirti iš meilės. Flirtavo su visais pasitaikiusiais jos kelyje, eidavo į pasimatymus, guldavosi su gerbėjais į lovą, kad galutinai juos pavergtų, ir tuo viskas baigdavosi. Ji vyrus kolekcionavo, štai taip bus tiksliau. Ypač įdomu jai būdavo užkariauti vyrą, kuris jau turi ryškią moterį, kad pajustų, jog štai ir tokią varžovę ji gali nugalėti. Jūs turbūt nežinote, bet prieš Julią Ostrovskio meilužė buvo pati Merkurjeva. įsivaizduojate, kaip Julia džiūgavo, kad sugebėjo jį atmušti nuo tokios moters!

Pati Merkurjeva! Čia tai bent... Pirma Rusijos ekrano gražuolė, tapusi žvaigžde dar prieš dešimt metų ir iki šiol žėrinti kinematografo danguje ir kasmet ryškiau! Tai bent Julytė, tai bent mergina.

Ką gi, tema rutuliojasi pagal planą, laikas pereiti prie tiesioginių klausimų.

— Bet jeigu taip, — atsargiai pradėjo Zarubinas, lyg bandydamas koja upės ledą, ar išlaikys, — tai Chalipova turėjo didelį stimulą užkariauti ir Antoną Kričevecą. Aš nenorėčiau pasirodyti jums banalus ir vulgarus, bet varžybos su jumis gali suteikti garbę bet kuriai moteriai.

Štai taip! Tą frazę jis formulavo galbūt dvidešimt minučių, kamavosi, ieškodamas žodžių, kad išeitų ir komplimentas, ir susižavėjimas, ir garbinimas ir tuo pačiu metu, kad frazė būtų neišdailinta, negrabi, tarsi spontaniška, ką tik gimusi. Rodos, jam pavyko pasiekti reikalingą įspūdį, nes Volkova dėkingai nusišypsojo.

— Ačiū, Sergejau Kuzmičiau, aš seniai girdėjau tokius subtilius komplimentus. Taip, jūs teisus, julia koketavo su Antonu, tai suprato ir jis pats, matėm ir mes su Kostia. Na, ir kas? Tegul sau mergaitė linksminasi, man toje situacijoje niekas negrėsė.

— Kodėl? Jūs taip pasitikit Antonu?

— Ne, aš tiesiog pažįstu gyvenimą. Jei žmonės, nebūdami susituokę, daug metų nesiskiria, nors jų nelaiko nei antspaudai pasuose, nei vaikai, nei bendras turtas, tai ką nors reiškia, kaip jums atrodo? Kad tokie santykiai iširtų, reikia ko nors labai jau rimto, o ne tokių niekų, kaip mūsų Julia.

— Jūs norite pasakyti, kad seniai pažįstate Kričevecą?

— Apie penkiolika metų. Taip, tiksliai, penkiolika metų. Kai mes susipažinome, aš jau buvau išsiskyrusi, o jis apskritai niekada nebuvo vedęs. Mes abu galėjom laisvai rinktis kitus partnerius, ir vis dėlto per visus tuos metus niekas mūsų neišskyrė. Taigi darykite išvadas.

— Jūs neišsiskyrėte, bet ir nesusituokėte, — pusiau paklausė Zarubinas. — Ar galiu paklausti, kodėl?

— Nematėm reikalo, — trumpai ir sausokai atsakė Volkova. — Jei aš būčiau pastojusi, tai viskas, žinoma, būtų buvę kitaip. O dabar — kam?

Gerai, tokiu būdu savo pavydo motyvą Volkova paneigia. Nežinia, tiesa tai ar ne, ji boba protinga, elgiasi teisingai, ir prieš patikint jos žodžiais, reikia dar daug ką patikrinti. O jeigu ji meluoja, tai dabar reikia pakeisti temą, suvaidinus, kad jos atsakymais esi patenkintas ir daugiau ta kryptim knistis neįdomu.

— Anita Stanislavovna, aš štai ko norėjau paklausti... — Zarubinas apsimetė sumišęs, tai jam visada gerai sekdavosi. — Štai tos nuotraukos ant sienos... Tai juk jūs, tiesa? Aš neapsirikau?

— Neapsirikote, tai iš tikrųjų aš. Tai kadrai iš labai seno filmo, jūs turbūt jo nematėte.

— Tai jūs filmavotės kine?! — nuostaba jam išeidavo ne taip puikiai kaip sumišimas, bet apskritai irgi neblogai.

— Taip, vieną kartą. Vaikystėje.

— O kodėl tik vieną kartą? Paprastai, jei vaikas sėkmingai susidoroja su vaidmeniu, jį pradeda filmuoti visi iš eilės, aš skaičiau knygoje.

— Ką jūs, Sergejau Kuzmičiau... atleiskit, galima jus vadinti tiesiog Sergejum?

— Prašom, žinoma.

— Tai štai, Sergejau, taip atsitinka toli gražu ne su kiekvienu vaiku. Tai plačiai paplitusi klaidinga nuomonė. Vieną kartą filmuoja daugelį, antrą — tik kas dešimtą, trečią — dar mažiau.

— O jūs norėtumėt?

— Ko?

— Na, toliau filmuotis. Visos mergaitės svajoja tapti aktorėmis.

— Ne visos, garantuoju jums. Bet mano situacija buvo iš esmės kita.

— Kokia? Ar nepadoru šito klausti?

— Jei norit, aš papasakosiu. Man nelabai malonu tai prisiminti, bet juk jūs vis tiek viską sužinosite. Kostia Ostrovskis viską žino, tad jeigu ne aš, tai jis papasakos. Matot, Volkova aš pagal vyrą, o mano mergautinė pavardė Riter. Ar tai jums ką nors sako?

— Tai jūs Stanislavo Riterio duktė?! — štai dabar Zarubinas nustebo iš tikrųjų.

Kaipgi, juk Stanislavą Otovičių Riterį žinojo visa šąlis, net ir toks tolimas nuo aukštojo meno žmogus, kaip paprastas operatyvininkas Sergejus Zarubinas, ir tai buvo girdėjęs tą pavardę. Tiesa, nė vieno žymaus dailininko paveikslo iš atminties jis nepasakytų, bet pavardė buvo girdėta.

— Taip, aš Stanislavo Riterio duktė. O daugiau nieko ta pavardė jums nesako?

— Ne, — sąžiningai prisipažino jis.

— O apie aktorę Zoją Riter niekada negirdėjote?

— Ne, neteko. Tai jūsų mama?

— Taip, mano mama buvo labai garsi aktorė, bet ji nustojo filmuotis dar septintojo dešimtmečio pabaigoje. Tiksliau, ją nustojo filmuoti.

— Kodėl?

— Ji, matote, paliko vyrą ir ištekėjo už paprasto autošaltkal-vio, kai jau buvo nuo jo nėščia. Mama buvo partijos narė, ir tokių dalykų tada neatleisdavo. Be to, po gimdymo ji gerokai papilnėjo, nesirūpino savo išvaizda, ir visi ją greitai užmiršo. Iš pradžių persekiojo, o paskui užmiršo. Vadinasi, užmiršo ir mane. Štai ir viskas. j q j

Volkovos balse Zarubinas neišgirdo nei kartėlio, nei apgailestavimo. Tiesiog lyg būtų perpasakojusi kažkieno parašytą romaną.

— Turbūt buvo skaudu, kad jūsų daugiau nekvietė filmuotis? — paklausė jis su užuojauta.

— Ne, — ji dar pripylė abiem arbatos, — aš apie tai apskritai negalvojau. Niekada neturėjau tokios minties, kad štai po pirmo filmo aš būtinai tapsiu garsia aktore. Aš turėjau savo hobį, o jis su kinematografu neturėjo nieko bendro.

— Kokį? .

— Ispaniją.

— Ispaniją? — perklausė Zarubinas, gurkštelėjęs arbatos ir vėl gailėdamasis, kad nepaprašė ko nors kito. — Kodėl Ispanija?

— Mano krikštamotė — ispanė iš Barselonos. Tai ji sugalvojo man vardą. Ir nuo vaikystės man atrodė, kad manyje arba teka ispaniškas kraujas, arba gyvena tos šalies dvasia. Aš nuo septynerių metų mokiausi skambinti gitara, baigiau muzikos mokyklą. Šoku flamenką ir fandangą. Laisvai kalbu ir skaitau ispaniškai. Gerai pažįstu Ispanijos istoriją ir kultūrą. Tai man buvo iš tikrųjų įdomu. O kinas — šiaip, tik atsitiktinis vaikystės epizodas.

Nieko sau Anita Stanislavovna! Tai bent tetulė! Nuo tokios meilužį iš tikrųjų nelabai atmuši. Vadinasi, tame vaikiškame filme ji pati gitara skambino. O muzika buvo sudėtinga, tai Sergejus gerai įsidėmėjo. Ne koks nors pigus brazdinimas trimis stygomis ir keturiais akordais. Keturiais akordais jis ir pats moka, todėl galėjo įvertinti jaunosios gitaristės meistriškumą. Norėtųsi paklausyti, kaip Volkova skambina... Ir pasižiūrėti, kaip ji šoka...

— įdomu, ar Chalipova kada nors matė, kaip jūs šokate?

— Keistas klausimas, — Volkova žiūrėjo griežtai, ir Zarubinas mintyse nusijuokė. Žinoma, ji nesuprato jo logikos, todėl iš karto sunerimo. O logika paprasta kaip kaip trys kapeikos.

— O vis dėlto.

— Matė. Ir ne kartą. Kodėl jūs šito klausiate?

— Tuoj pasakysiu. O gitara, jai girdint, irgi skambinot?

— Skambinau. Ir saksofonu grojau.

— Saksofonu?

Aha, štai ta nuotrauka su saulėlydžiu! Vadinasi, ne vaidyba...

— Aš, Sergejau ir saksofonu groju. Apie rojalį nėr ką ir kalbėti, muzikos mokykloje tai privaloma kaip ir solfedis, choras ir muzikos literatūra. Tai kodėl jūs klausiate?

— Aš pamaniau, kad... Chalipova turėjo suprasti, jog prieš jus ji neturi jokių šansų. Jus ne tik nepaprastai graži, jūs ne tik protinga ir išsilavinusi, bet dar ir tokia talentinga! Ko gi ji tikėjosi, flirtuodama su Kričevecu?

— Kvailutė, — liūdnai į jj pasižiūrėjusi, paprastai atsakė Volkova. — Nors nieko, išskyrus gera, apie mirusius sakyti negalima, bet mes su jumis juk ne šermenyse, tiesa? Tai jūsų darbas, ir aš privalau sakyti viską, kaip yra. Kostia visą laiką ją erzino, girdi, išmoksi šokti kaip Anita, išmoksi griežti kaip Anita, tapsi mokslų daktare kaip Anita, štai tada galbūt Antonas į tave dėmesį ir atkreips. Julia pyko baisiai, manau, kad tai tik dar labiau ją kaitino ir ji norėjo įrodyti, kad užkariaus Antoną ir be visų tų kvailysčių vien per savo jaunystę ir gaivumą.

Gerai, dabar dar vienas atsargus žingsnis, labai atsargus. Ramučiai, ramučiai... Tik neišbaidyk, Zarubinai.

— Nenorėčiau būti nedelikatus, bet...

— Klauskite, Serioža, nesidrovėkite.

Aha, jau Serioža. Puiku. Volkova visai atsipalaidavo, galima rizikuoti.

— Aš iš anksto atsiprašau, klausimas, be abejo, jums bus nemalonus, bet aš privalau paklausti, nes jei nepaklausiu, viršininkas man galvą nuims. Galima?

— Galima, galima, klauskite.

— Ar negalėjo taip būti, kad Chalipova santykiuose su Antonu vis dėlto pasiekė savo? Na, sakykim, jis pavargo nuo jos pretenzijų ir nusprendė vieną kartą pasiduoti, kad ji nuo jo atstotų. Ar ji pasigavo jį neblaivų. Ar dar kaip nors...

— Taip, — ji karčiai šyptelėjo, — jūsų klausimas iš tikrųjų nelabai malonus. Bet aš į jį atsakyti negaliu. Jei taip ir buvo atsitikę, aš to nežinau. Nieko tikslesnio aš jums nepasakysiu.

Gerai, pabandysim sulošti va banque.

— Anita Stanislavovna, kodėl Kričevecas nebuvo pakviestas į Ostrovskio gimtadienį? Jie visus metus dirba prie vieno projekto, reguliariai bendrauja ir, nepaisant to, nei Ostrovskio namuose, nei restoranuose dviejuose banketuose, nei iškilmėse Kino namuose Antono Nikolajevičiaus nebuvo. O Chalipova buvo.

Nepatiko jai tas klausimas, ak, kaip nepatiko! Zarubinas ne tik tai jautė, jis paprasčiausiai matė. Akys sustingo, alebastro spalvos veido oda jgavo melsvai pilką atspalvį, laibi pirštai įsikirto į arbatinuko ąselę — Volkova kaip sykis rengėsi vėl pilstyti arbatą į pialas.

— Aš nesupratau, — lėtai tarsi per jėgą prašneko ji, — koks ryšys tarp to, kad Antono ten nebuvo, o Julia buvo.

— Aš pagalvojau, kad jei ten nebūtų buvę Julios, galbūt Antanas kaip tik būtų atėjęs. Ne?

— Nesuprantu, — iškošė ji pro dantis. — Nematau ryšio.

— Jūs nepykite, Anita Stanislavovna, — visai taikiai tarė Sergejus, — aš juk suprantu, kad tema tokia... slidi. Nemaloni tema. Bet man liepta sužinoti, tai aš ir klausiu. Aš juk priklausomas žmogus. Žinote, kai tarp žmonių atsiranda, kaip sakoma, intymi situacija, tai jie pradeda arba visą laiką vaikščioti susikabinę už rankučių kartu, arba atvirkščiai, pradeda vienas kito vengti, nes vienam iš jų, o gal ir abiem nepatogu arba bjauru, arba gėda. Chalipova savo pasiekė, aš turiu galvoje, intymius santykius su Kričevecu, ir atsitiko tai prieš pat Ostrovskio jubiliejų. Antanui Nikolajevičiui tai buvo nemalonu ir šventę jis ignoravo. O iki užvakar viskas kažkaip aprimo, nepatogumo jausmas atbuko, o ir vengti kontaktų su Os-trovskiu priežasties jis neturi, juk jie dirba prie vieno projekto. Ne? Argi ne taip viskas buvo?

Volkova tylėjo. Ir kuo ilgiau ji tylėjo, tuo labiau Zarubinas tikėjo, kad pataikė į dešimtuką. Vadinasi, priežastis jos pavydui yra. O ji tą pavydą slepia. Gal tik taip, bobiškai, kam gi malonu prisipažinti, kad vyras tau neištikimas su jauna mergele. O gal slepia visai dėl kitos priežasties. Šiandien Zarubinui turi pasakyti, ar tikrai Chalipova turėjo meilužį „autoritetą", nežinia, kriminalinį ar politinį, o gal ir abu kartu. Ir reikia greitai išsiaiškinti, ar kartais Volkova jo nepažįsta, ar nebuvo pastarosiomis dienomis su juo susitikusi. Rodos, čia karšta...

— Jūs atsakysite man, Anita Stanislavovna?

Ji atgniaužė pirštus, įsitvėrusius į senovinio sidabrinio arbatinuko ąselę, apsikabino delnais pečius, tarsi būtų sužvarbusi ir bandytų sušilti.

— Aš nežinau. Garbės žodis, nežinau.

Na, žinoma, ji nežino. Žino, ir dar kaip!

6 SKYRIUS

— Aš nesuprantu, kodėl jums prireikė šitiek laiko išsiaiškinti, kas Chalipovos meilužis.

Skyriaus viršininkas Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas net nebandė slėpti savo nepasitenkinimo pavaldinių aplaidumu.

— Praėjo dvi darbo dienos, ir jūs tik dabar man raportuojat, kad išsiaiškinot jo asmenybę. Tai reikėjo padaryti nedelsiant, ką jūs dvi dienas veikėte?

— Tai buvo ne taip paprasta, Viačeslavai Michailovičiau, — Korotkovas krūtine stojo ginti draugų, Seriožos Zarubino ir Mišos Docenkos. Kas kas, o jis tai gerai žinojo, kokių pastangų reikėjo vaikinams, aiškinantis, ar tikrai Chalipova turėjo pavydų patroną, maloningai leidusį jai miegoti su įžymiu režisieriumi, o bet kurį kitą žingsnį kairėn dešinėn laikiusį bandymu pabėgti, už kurį grėsė griežta bausmė.

— Tai pats paprasčiausias dalykas, ką apskritai reikėjo ir galima buvo padaryti, — piktai nutraukė jį viršininkas. — Bet kuri moteris turi dvi tris drauges, kurios žino apie ją viską, neišskiriant ir meilužių vardų bei jų techninių charakteristikų. Ir jei ne dvi trys, tai blogiausiu atveju — viena. Kas tos draugės ir kur jas rasti, galima spėti per pusantros dvi valandas, pateikti joms reikalingus klausimus — dar per valandą. Duomenys apie Chalipovos meilužį turėjo gulėti ant mano stalo dar vakar iki pietų, ne vėliau.

Kodėl duomenys turėjo gulėti ant Afanasjevo stalo, Jura Korotkovas gerai nesuprato. Ar daug naudos nuo tokio, atsiprašant, gulėjimo? Jie turi būti seklių, kurie dirba darbą, rankose, o ne pas viršininką, kuris jiems vadovauja iš kabineto. Žinoma, jeigu vietoj Afonios sėdėtų Bandelė-Gordejevas, tada kitas reikalas. Gorde-jevas, pamatęs Julijos Chalipovos meilužio pavardę ir pareigas, pasakytų: „Nelįskit, šitą aš pats apdorosiu, jūs kol kas nesikiškit". O Afonia? Neseniai jis dar Maskvoje dirba, metai su trupučiu, neapaugo dar ryšiais, neįsigijo patikimų santykių su žmonėmis, neturi iš kur traukti informacijos, tai ir tiriant nusikaltimus praktinės pagalbos iš jo nėra jokios, vien vadovaujantys nurodymai. Kartais, žiūrėkim tiesai j akis, labai labai vertingi, vis dėlto patyrimo kriminaliniame darbe jis nestokoja. Bet dirbti taip, kaip kad dirbo Gor-dejevas, jis, žinoma, dar negali.

— Štai tegul Docenka man paaiškina, ką jis darė dvi dienas užuot ieškojęs nukentėjusiosios draugių. Remontavo butą?

„O kad ir remontavo", — piktai pagalvojo Korotkovas. Gal Mišai sandėlyje gyventi liepsit? Ilgai ieškojęs, jis pagaliau rado variantą iškeisti savo su mama dviejų kambarių butą į du po vieną kambarį tame pačiame mikrorajone. Ieškojo beveik dvejus metus, jau ir viltį buvo praradęs. Žinoma, variantų pasitaikydavo ir anksčiau, bet kiekvieną kartą tai būdavo geri butai, kuriems įsigyti reikėjo pinigų, beje, didesnių, nei galima buvo gauti, pardavus dviejų kambarių butą, o jokių kitų pinigų Docenka neturėjo. Taigi teko laukti, kol likimas pamėtės pakankamai blogos kokybės būstus, kad būtų apsieita be priemokos. Likimas pamėtėjo tokius, kad be remonto ten ne tik gyventi — dviejų valandų praleisti negalėtum. Miša pasiskolino pinigų, iš pradžių sutvarkė vieną butą, geresnįjį, ir perkraustė ten mamą, o pats gyvena kol kas žmonos šeimoje, pas Stasovą, ir kiekvieną laisvą kapeiką kartu su kiekviena laisva minute praleidžia taisydamas tai, ką dar galima pataisyti, ir keičia tai, ko pataisyti jau negalima. Gaunant milicininko atlyginimą, tai ne vieno mėnesio giesmelė.

— Nukentėjusiosios drauges aš radau tuoj pat, — ramiai pradėjo dėstyti Docenka, nors Korotkovas matė, kad jis tramdo save. — Bet jokių vardų jos man nepasakė. Jos buvo išsigandusios ir suprato, jog prasidėti su Chalipovos meilužiu neverta. Jeigu jis nužudė savo draugę už neištikimybę, tai lygiai taip pat nužudys ir jas pačias už plepumą. Jos juk ne idiotės, Viačeslavai Michailovičiau. Jos taip pat nori gyventi, kaip ir mes su jumis. Chalipovos tėvai visiškai nežino jos asmeninių reikalų, jie gyvena Dubnoje ir su dukra matosi labai retai. Ji apskritai pastaruosius dvejus metus pas juos nevažiavo, o jie pas ją — kartą per pusmetį, dažniau ji nekviečia. Teisinasi užimtumu. Teisinosi, — pasitaisė Miša. — Mes kreipėmės į telefono kompaniją ir gavom išklotinę visų telefonų numerių, su kuriais mobiliuoju pastarąjį mėnesį kalbėjosi Chalipova — ir kam ji skambino, ir kas jai. Paskui visus tuos numerius tikrinom ir nustatėm, kam jie priklauso. Paskui tikrinom pačius abonentus, ieškojome tarp jų galimų kandidatų į meilužius. Paskui tyrėme kiekvieną kandidatą.

Didžiulis darbas per tokį trumpą laiko tarpą, Korotkovas tai suprato. Be Zarubino ir Docenkos, tuo rūpinosi dar du operatyvininkai, bet ataskaitos Afanasjevas reikalavo būtent iš Michailo, kadangi šis buvo skyriaus viršininkas.

— Gerai jau, — pulkininkas susiraukė, lyg jį būtų privertę nuryti bjauraus skonio vaistus, — su kokia kriminaline grupuote susijęs tas dūmos veikėjas, išsiaiškinot?

— Tikrai taip, — atraportavo Docenka, — su Ruslano Baga-

jevo.

— Aš susisieksiu su RUBOP-u*, kad jums duotų duomenis apie visus Bagajevo smogikus, — dalykiškai pasakė Afanasjevas.

— Mes jau turim, — pertarė Korotkovas. — Mes juos jau gavom.

Lauks, matai, jis, kol viršininkai susiskambins! Juros ryšiai su Maskvos RUBOP-u draugiški nuo seno, ir reikalingą informaciją jis gavo, likus penkioms minutėms iki pasitarimo pas viršininką. Dabar reikia patikrinti kiekvieną Bagajevo vaikiną, ar jis nesusijęs su aktorės Chalipovos žmogžudyste. Čia tai darbelis! Gerai būtų, jei Afonia panaudotų valdžią, nueitų pas vadovus ir paprašytų, kad RUBOP-ą oficialiai pajungtų aiškinti žmogžudystę, tada RUBOP-o operatyvininkai perimtų dalį darbo. Bet Afonia — žmogus sudėtingo būdo, kažin ar eis prašyti pagalbos, kad paskui nereikėtų dalytis sėkme. Turi jis tokį bruožą... Ne veltui Kamenskaja jo nemėgsta, Viačeslavui Michailovičiui pirmoje vietoje — ne darbo interesai, o jo paties reputacija. Tiksliau sakant, jo paties ambicijos.

Jau pusė vienuoliktos vakaro, ir pulkininkas garantuotai dabar duos nurodymą ryto operatyviniame susirinkime pateikti pirmus duomenis apie Bagajevo grupuotę. Baigiasi du tūkstančiai antrieji metai, o gyvenam kaip prie Stalino — dirbam naktimis ir neįmanomais terminais. Tiek to, tegul jau seklys negyvena, tik dirba, bet juk miegoti jam kažkada galima?!

' Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdyba

Riteris su niekuo nesidalijo tuo skausmu, kurį po apsilankymo žmonos dirbtuvėje jam sukėlė išaiškėjusi nemaloni tiesa. Motinai jis nepasakė nė žodžio ir prisaikdino seserį tylėti.

— Ninai nesakyk. Ir nesugalvok įspėti Larkos, kad aš viską žinau.

— Argi tu nesirengi nieko aiškintis? — nustebo tada Anita. — Nepasikalbėsi su Larisa?

— Kol kas ne. Man reikia pagalvoti, — atsakė Valerijus.

Iš tikrųjų, kokia prasmė aiškintis santykius su Lara? Ką jis gali

jai pasakyti? Paklausti, ar tai tiesa, kad ji domisi moterimis? Taigi jis pats įsitikino, kad tai tiesa. Dabar jam aišku, kodėl žmona visą jų vedybinį gyvenimą nerodė ypatingo susidomėjimo seksu. Iki vestuvių viskas buvo kitaip, Larka jam atrodė karšta, išradinga ir nepasotinama, o beveik iškart po registracijos, maždaug po pusantro mėnesio, tarsi atvėso, į jo meilinimąsi atsiliepdavo toli gražu ne visada, o apie tai, kad pati rodytų iniciatyvą, nėra ką ir kalbėti. Riteris tyliai stebėjosi, bet suprato, kad taip net geriau, ne veltui daktarai jau seniai kalba apie „biznesmeno sindromą": nuolatinė įtampa ir dažni stresai trukdo jiems būti lytiniais gigantais. Ši dalia neaplenkė ir jo, taigi seksualinis žmonos neaktyvumas Valerijų visiškai patenkino.

Ką dar jis gali jai pasakyti, ko paklausti? Pareikšti, kad nesirengia gyventi su lesbiete, išvyti ją ir paduoti skyryboms? Labai gražu: palikti neprisitaikiusią prie gyvenimo narkomanę be paramos ir lėšų. Išsiskirti, bet teikti jai paramą? Tada kokia prasmė skirtis?

O gal jos ryšiai su moterimis — tai ne kūniškas potraukis, o bandymas sukrėsti save naujais neįprastais pojūčiais ir išgyvenimais, tikintis, kad jie duos naują postūmį kūrybai? Larkai atrodo, kad ji negabi ir blogai tapo, ir ji ieško visų įmanomų kelių įkvėpti savo paveikslams daugiau jausmo ir aistros. O jei taip ir yra, tai tik jis, Valerijus, kaltas tuo, kad jo žmona iki šiol nepatikėjo savo talentu. Jis per mažai stengiasi, jis nedaro visko, ko reikia, jis kažką praleidžia, ir visos pastangos ją išreklamuoti neduoda trokštamo rezultato. O juk ji iš tikrųjų talentinga, kam jau, jeigu ne jam, už-108 augusiam dailininko šeimoje, šito nesuprasti! Dėl visko, kas dedasi su Larisa, kaltas jis pats, ir nėra ko kelti jai scenų ir reikalauti paaiškinimo. Faktas prieš akis, ir to pakanka. Juoba dabar kaip tik dar vienas „to" periodas, taigi visi aiškinimaisi ir pasiaiškinimai iš anksto pasmerkti žlugti.

— Valerijau Stanislavovičiau, — nutraukė jo mintis sekretoriaus balsas, — atėjo jūsų žmona.

— Taip, žinoma, — nei šiaip, nei taip sumurmėjo Riteris, bet tuoj pat susikaupė, susitvardė. — Tegul įeina.

Tai irgi buvo įprasta tablečių rijimo periodu. Larisa nei iš šio, nei iš to atsirasdavo jo kontoroje, pareikšdavo esanti siaubingai alkana ir reikalaudavo, kad vyras tuoj pat viską mestų ir vestų ją į artimiausią restoraną. Kartais jis negalėdavo išeiti, tada maistą iš restorano atnešdavo tiesiai jam į kabinetą. Larisa valgydavo godžiai ir greitai, o paskui iš karto užmigdavo čia pat, užsikėlusi kojas ir susirietusi krėsle. Tokiais atvejais Riteris aiškindavo sekretoriui, kad jo žmona kiaurą naktį dirbo (nors iš tikrųjų jau kelios dienos teptukų ir dažų net nelietė), užmiršusi valgį ir miegą, baisiai išalko, pavargo ir štai... Visi toleravo boso žmonos meniškos prigimties keistenybes, ir iki šiol niekas nieko blogo neįtarė. Miegodavo jaunoji moteris kietai, todėl jos buvimas šefo kabinete firmos darbui netrukdė, galima buvo užeiti ir spręsti klausimus, net netildant balso. Vienintelis nepatogumas buvo tas, kad Riteris negalėdavo niekur išvažiuoti, kol Lara nepabusdavo, bet su tuo jis kažkaip susitvarkydavo. Jis jau nė už ką nenorėjo, kad jam nesant žmona atsibustų ir pradėtų nekontroliuojama bendrauti su kuo nors iš jo darbuotojų. Neadekvatus jos elgesys tuoj pat būtų pastebėtas, pasigirstų paskalos, tada klausimai, kodėl jis nieko nedaro ir nepradeda Larisos gydyti. Atsakymą į tą klausimą žino tik motina ir sesuo Anita, daugiau su niekuo svarstyti tos problemos Riteris nesirengė.

Žmona įsiveržė į kabinetą — tarsi įskrido ant sparnų. Veide šypsena, o akys kažkokios negyvos: nei minties jose, nei normalių žmogiškų jausmų. Vien tik bukas (kaip Riteriui atrodė — gyvuliškas) noras viskuo džiaugtis ir visus iš eilės mylėti.

— Oi, Lera, aukseli mano, — sučiauškėjo ji dar nuo slenksčio, vilkdamasi šlapią nuo lietaus striukę, — tiesiog negaliu, kaip noriu valgyti! O gatvėje toks lietus, tai tiesiog kažkas neįmanoma! Tu mane pamaitinsi, Leručiuk? Tik čia, gerai? Aš visa peršlapau. Prieš tavo kontorą tokia krūva mašinų, nėra kur parkuotis, teko ratus toli pasistatyti — kol atbėgau, peršlapau iki siūlo galo. Pasakyk ten, tegul pakabina kur nors striukę.

Ji su pasibjaurėjimu laikė striukę per ištiestą ranką nuo savęs tarsi purviną skudurą. Kabinete nebuvo kur jos pakabinti, ir „pasakyk ten" reiškė, kad Riteriui reikia arba kviesti sekretorių, arba pačiam nunešti drabužį į priimamąjį ir pakabinti į spintą. Sekretoriaus jis nekvietė, jam nepatiko poniškos motinos pretenzijos, ir pats jis sąmoningai stengėsi nedaryti nieko tokio, kas tai primintų. Paėmęs iš Larisos rankų striukę, Valerijus išėjo iš kabineto. Grįžęs jis rado žmoną savo vietoje, už stalo. Ji sukiojosi sukamajame krėsle, laikydama rankoje ragelį ir rinkdama kažkieno telefono numerį. Nutarė „čiauškėti" tiesiog jo kabinete? O Viešpatie, už ką jam visa tai?

Valerijus išplėšė ragelį žmonai iš rankos ir sviedė ant stalo.

— Jei nori plepėti telefonu, važiuok namo. Ten kiekviename kambaryje yra po aparatą. O čia aš dirbu.

— Tu ko dabar, Lera? — jos veide pasirodė nuoskaudos grimasa, ji nesuprato, ko vyras taip supyko. — Aš tik norėjau paskambinti Ninai, kad ji manęs nelauktų pietums. Ko tu psichuoji?

Pakilti iš jo krėslo ji nė nepagalvojo. Riteris atsisėdo į lankytojų krėslą ir ištiesė ranką į telefoną.

— Ką tau užsakyti?

— Mėsos su keptomis bulvėmis. Salotėlių. Ir porą pyragaičių. Ne, geriau tris. Skirtingus.

Ji nurijo seilę, ir Valerijus suprato, kad ji iš tikrųjų beprotiškai alkana. Net akys sublizgo, kai tik Lara ėmė vardyti patiekalus. Jis jau negalėjo ant jos pykti. Maža, kvaila, alkana mergaitė, įsimylėjusi savo meną ir netikinti savo jėgomis.

Valgį atnešė po pusės valandos. Larisa sukirto viską per akimirką, jos skruostai paraudo, akys mieguistai klaidžiojo po kabinetą. Po kelių minučių ji kietai miegojo, kaip visada užsikėlusi kojas ir susirietusi krėsle. Dabar miegos kokias tris valandas, ne mažiau.

Valerijus tvarkė reikalus, peržiūrėjo sutarties su nauju klientu projektą, pažymėjo paraštėse punktus, kuriuos dar reikėtų patikslinti su juridine tarnyba. Atsakinėjo į telefono skambučius, skambino pats, kažką užsirašinėjo bloknote, kvietėsi pas save tai pavaduotojus, tai skyrių viršininkus.

Prisiminė, kad tarėsi apie penktą susitikti su bičiuliu iš banko pakalbėti apie naujas pinigų investavimo galimybes, paskambino ir susitikimą atšaukė. Kol Larka neatsibudo, iš kabineto jis gali išeiti ne daugiau kaip dešimčiai minučių.

— Gaila, — neapsimestinai nuliūdo bičiulis, — aš su tavim dar paliežuvauti norėjau.

— Apie ką? — abejingai pasidomėjo Riteris, kuriam šiuo metu labiau rūpėjo savi, o ne svetimi šeimyniniai reikalai.

— Apie Igorį Čuikovą. Tu juk jį pažįsti?

— Pažįstu.

Riterio firma su Čuikovu reikalų turėjo ne kartą, jie susipažino prieš keletą metų, kai Igoris Vasiljevičius dar tik pradėjo savo verslą ir paprašė Riterio parengti optimalią valdymo schemą, atsižvelgiant į busimosios firmos veiklos profilį. Etatų sąrašą, tarnybines pareigas ir visa kita. Vėliau „Praktis Plius" dukart keitė savo interesų sferą, ir abu kartus Čuikovas kreipėsi į Riterį, kad jo darbuotojai parengtų naują schemą. Čuikovas buvo protingas ir taupus šeimininkas, jis norėjo turėti būtent tiek žmonių, kiek jų reikia visoms darbo kryptims aptarnauti, kad niekas nesivalkiotų be darbo, tai yra nepakankamai apkrautas, ir kad nė viena iš būtinų funkcijų „nenašlautų", neturėdama etatinio darbuotojo. Kitaip tariant, ir kad nereikalingos algos veltui nemokėtum, ir kad darbas nenukentėtų. ^A

— O straipsnį, kur jo „Praktis Plius" sugriovė iki pamatų, skaitei? — tęsė bičiulis bankininkas.

— Skaičiau, — patvirtino Valerijus. — Niekai visa tai, aš gerai žinau, kaip Igoris tvarko reikalus. Visa tai melas.

, — Taigi būtent! — nežinia kodėl nudžiugo bičiulis. — Dėl to straipsnio sužlugo kelios sutartys ir jis iškėlė laikraščiui nemenką ieškinį už šmeižtą. Ir pateikė visus dokumentus, kurie liudija, kad žurnalistas, straipsnio autorius, jį apšmeižė. Taigi teismas, žinoma, bus, ir panašu, kad laikraštininkams teks smarkiai praverti piniginę.

— Na, jei Čuikovą apšmeižė sąmoningai, vadinasi, buvo užsakymas, — pasakė Riteris. — Ir tas, kas užsakė straipsnį, arba kompensuos laikraščiui visus nuostolius, arba paspaus atitinkamus svertus ir nuleis viską ant stabdžių. Taip jau šimtą kartų yra buvę, tu ir pats žinai.

— Žinau, — sutiko bankininkas.

Iš ilgos pauzės Riteris suprato, kad jo pašnekovas užsirūkė. Štai tiesiog prie pat mikrofono spragtelėjo žiebtuvėlis ir pasigirdo garsus iškvėpimas po pirmo užtraukto dūmo.

— Bet fokusas tas, kad panašu, jog straipsnis neužsakytas, — tęsė bičiulis.

— Iš kur tu ištraukei?

— Labai jau vyriausiasis redaktorius panikuoja. Jei jis turėtų „stogą", taip nesinervintų.

— O iš kur tu žinai? Ar tu su juo pažįstamas?

— Ne, asmeniškai nepažįstamas, bet jo rašeivos iš finansų puslapio reguliariai su manim konsultuojasi. Štai jie ir papasakojo. Taip išeina, kad žurnalistui tą blefą apie Čuikovą kažkas pakišo, o jis jį neužspringdamas ir prarijo.

— Keista, kad nieko nepatikrinęs išspausdino, — pasakė Valerijus. — Ko jis toks neatsargus?

— Sako, kad šaltinis buvo labai patikimas, niekada neapgau-davo. Vadinasi, Valera, tavo bičiulis Čuikovas turi kažkokių slaptų priešų. Aš sakau todėl, kad jei jus sieja bendri reikalai, privalai tai žinoti. Taigi turėk galvoje.

— Na, kodėl gi būtinai tie priešai slapti? — šyptelėjo Riteris. — Gal labai netgi atviri, ir pats Igoris puikiausiai žino, kam ta publikacija buvo naudinga.

— Atviri priešai, Valerijau Stanislavovičiau, tai žmonės turtingi, — pamokomu tonu dėstė bankininkas, — jie veikia padedami pinigų, ir iš viršaus, kad būtų garantuota, o ne iš šono, išnaudojant pasitikėjimą. Atviri priešai publikacijas užsako, o slapti jas išprovokuoja. Pagauni kampą? Bet Čuikovui visa tai išėjo tik į naudą. Blefas, kurį pakišo žurnalistui, pasirodė toks dirbtinis, kad Čuikovas viską paneigė per penkias sekundes ir dabar siūlo laikraščiui arba susitaikyti už septynis šimtus tūkstančių dolerių, arba pateikti teismui trijų milijonų dolerių ieškinį. Ir bylą teisme jis greičiausiai laimėtų.

— Na, ką gi, — filosofiškai konstatavo Valerijus, — viskas teisinga, nemalonumus reikia kažkuo kompensuoti. O tau neatėjo į galvą, kad jei Čuikovui vis dėlto viskas taip apsimokėjo, tai ne šiaip sau nei iš šio, nei iš to...

— Atėjo, — nusijuokė pašnekovas. — Aš ir sakau, norėjau pa-liežuvauti. Tai kada pasimatysim?

— Susitinkam ryt? — Riteris pavartė darbo kalendorių ir peržiūrėjo artimiausių dienų tvarkaraštį. — Rytoj tarp trečios ir ketir-tos arba poryt iš pat ryto, kokią dešimtą. Kada tau patogiau?

Dabar lapai šiugždėjo kitame laido gale.

— Ryt man sunki diena, susitinkam poryt iš ryto.

— Susitarėm.

Valerijus padėjo ragelį, pasižymėjo kalendoriuje ir ėmėsi dienos reikalų. Larisa vos per du metrus nuo jo saldžiai pūtavo, primindama Riteriui, kad verslas verslu, o savo pagrindinės užduoties, tos, dėl kurios jam visą laiką skauda širdį, jis taip ir neįvykdė.

Dar kartą pasižiūrėjęs į Larą, jis prisitraukė užrašų knygutę ir pradėjo skambinti pažįstamiems žurnalistams, pateikdamas jiems vieną ir tą patį klausimą — iš kokių visuomenės veikėjų, visai šaliai pažįstamų žmonių, jie planuoja artimiausiu metu imti interviu. Užsirašė kelias pavardes, kritiškai peržvelgė sąrašą. Su dviem iš tų personažų jis buvo pažįstamas, ne artimai, bet vis dėlto pakankamai, kad galėtų jiems paskambinti.

— Aš norėčiau dovanoti jums savo žmonos, jaunos dailininkės, paveikslą... Ar galiu paprašyti jūsų paslaugos? Jūs duosite interviu žurnalui... Žurnalistas būtinai jūsų paklaus apie tą paveikslą. Ar negalėtumėt būtinai paminėti autoriaus pavardės?.. Būčiau labai dėkingas...

Žema ir bjauru, jis tai daro ne pirmą kartą. Ir kiekvieną kartą jaučiasi įkištas žemyn galva į šiukšlių dėžę. Bet dėl Laros jis pasirengęs ir ne tokiems dalykams.

Šeštadienį namas Bolotnikuose prigužėjo žmonių. Penktadienio vakarą atvažiavo Čistiakovas, šeštadienio rytą atsirado Pavelas Diužinas, o po pietų, artėjant vakarui, netikėtai pasirodė Korotkovas.

— Ūū, — nusivylė jis, apsidairęs virtuvėje, kurioje virė darbas. Čistiakovas dorojo Diužino atvežtą peniukšlį paršelį. — O aš maniau, kad pamaloninsiu nelaimingą vienišą ligonę, išblaškysiu nuobodulį, moraliai paremsiu, ir už visa tai ji liks man dėkinga iki grabo lentos.

— Dar vienas prašalaitis, ieškantis dėkingumo, atsirado, — konstatavo Aleksejus. — Aš maniau, mano Asia pati savanaudiš-kiausia, o jūsų Petrovkoje, atrodo, visi tokie. Selujanovas čia nuolat ganosi, irgi vaizduoja, kad lankyti atėjo.

— Paprašyčiau, — demonstratyviai įsižeidė Korotkovas, — jūsų, pone, žmona būna savanaudiška tik dviem kryptim: nori, kad jūs ją maitintumėte ir užleistumėte vietą prie kompiuterio. O aš kompiuteriu nesinaudoju.

— Vadinasi, alkanas, — padarė išvadą Diužinas.

— Pamaitintas, — išdidžiai pareiškė Jura. — Ir nieko man iš Kamenskajos nereikia. Beje, kur ji?

— Išėjo bandomojon kelionėn į antrą aukštą. Mėgina vaikščioti laiptais. Specialiai laukė, kol kas nors atvažiuos, viena bijojo rizikuoti, — paaiškino Čistiakovas. — Jeigu tu toks jau nesavanau-dis, eik ir patikrink, iki kurios vietos jai pavyko nusikasti. Nes praėjo jau maždaug dvidešimt minučių, kai ji iškeliavo.

Korotkovas išėjo iš virtuvės, pradėjo kopti laiptais ir iš karto suprato, kodėl Nastia jų bijojo — statūs, įviji, siauručiai laipteliai. Vienas neteisingas judesys, ir baigta — būtinai ką nors susilaužysi krisdamas, gerai dar, jei ranką ar koją, o galima ir kai ką blogiau. Kamenskają jis rado viename iš trijų kambarių. Regis, tai buvo vaikų kambarys, skirtas septynmečiui Diužino sūneliui. Nastia sėdėjo ant mažos sofutės, abiem rankom pasirėmusi ant lazdos ir susimąsčiusi apžiūrinėjo ištiestą į priekį kairę koją.

— Sveikutė! — džiaugsmingai suriko Korotkovas. — Su pergale tave, drauguže! įveikei vis dėlto tą viršukalnę!

Ji nusišypsojo ir ištiesė jam ranką:

— Sveikas, tavo balsas kaip dūda, jau seniai girdžiu. Ir ko tu visada taip rėki, ką, Jura? Su tokiu balsu nė vienos paslapties neišsaugosi.

— Žinoma, varyk, kritikuok, — įsižeidė jis. — Tie ten, apačioje, savanaudiškumą man prikiša, ir tu neatsilik, prisidėk. Aš į tokį tolį leidausi, norėjau su drauge pasimatyti, galima sakyti, sieloje pačius geriausius jausmus puoselėdamas, o tu... Gal aš ėsti čia atvažiavau? O jei jums gabalėlio paršelio gaila, tai taip ir sakykit, miesčionys.

— Gerai jau gerai, — juokėsi Nastia, — mes tave ir tokį mylim.

— Kokį, įdomu, tokį? — su įtarimu paklausė Korotkovas.

— Alkaną ir skardžiabalsį. Sėsk, pasėdėk, aš vis tiek anksčiau kaip po pusės valandos žemyn nepajudėsiu.

— Tai mes su tavimi turim visą pusę valandos toli nuo tų, kurie apačioje?

— Taip, ir tu apie tą patį. Aš nesitikiu, kad tu atėjai man siūlyti amžiną meilę. Vadinasi, tai amžinas darbas.

— O kaipgi, — Jura išraiškingai skėstelėjo rankomis, tai turėjo reikšti, kad kitaip negali ir būti. — Ko vertingam kadrui tuščiai dykinėti, o mūsų darbas, kaip tu teisingai pasakei, amžinas, jo daug ir jis niekada nebus užbaigtas.

— Tu dėl aktorės, ar ant mūsų dar kažkas užgriuvo?

— Dėl aktorės, neminėkim bloguoju... Asia, aš iš tavęs nieko nenoriu, garbės žodis! Aš tik papasakosiu tau, ką žinau, ir tegul tai tavo galvoje verda, gerai? O gal kas nors išeis.

— Sultinys, — šyptelėjo ji, — ir greičiausiai su frikadelėmis. Ar tu tikiesi barščių?

— Asia, aš rimtai, — Korotkovo balse suskambo prašymo gaidelės, — tu juk vis dėlto moteris, greičiau suprasi visas tas kvailystes, kaip meilė ir pavydas. Štai žiūrėk... Iš vienos pusės — visų mylimas ir gerbiamas režisierius Ostrovskis ir jo jauna meilužė aktorė. O iš kitos — buvęs kaskadininkas, gražus diedas, labai seniai su Ostrovskiu pažįstamas, filmavęsis septyniuose jo filmuose, ir pastaraisiais metais jie labai glaudžiai bendrauja. Jaunoji aktorė uoliai varto akutes prieš kaskadininką, nesidrovėdama nei savo meilužio, nei paties kaskadininko meilužės. Kol kas viskas suprantama?

— Kol kas taip, — linktelėjo Nastia. — Ir kas buvo toliau?

— O toliau buvo Ostrovskio šešiasdešimtpenkmetis. Šventė tris dienas skirtinguose interjeruose. Ir kažkodėl kaskadininkas šventėse nedalyvavo. Susipyko? Nieko panašaus. Kitą dieną po garbstymo Kino namuose Ostrovskis kartu su aktore atvažiuoja pas kaskadininką į svečius ir ten prisigeria iki žemės graibymo. Tai yra gerai taip, sočiai, kaip kad prisigeria su draugais. Taigi klausimas: kodėl kaskadininkas nedalyvavo visuotinėse iškilmėse?

— Kaip suprantu, kažkokius atsakymus tu jau turi.

— Ne aš, o Serioža Zarubinas, tai jis prikibo prie to fakto, kad kaskadininko nebuvo sveikinančiųjų minioje. Serioža nusprendė, kad kaskadininkas vis dėlto neatsilaikė aktorėlės vilionėms ir padarė savo juodą intymų darbelį, ir atsitiko tai tiesiog Ostrovskio jubiliejaus išvakarėse. Todėl jis nežinojo, ką su visu tuo daryti ir kur dėti, taigi dalyvavimo iškilmėse paprasčiausiai išvengė. Galėjo taip būti?

— Dar ir kaip, — vėl linktelėjo Nastia. — Ne visi vyrai laiko moteris bedvasėmis būtybėmis, kai kurie vis dėlto mano, kad artumas reiškia ir kažkokius kitokius santykius. Ir tu manai, kad tai gali sietis su aktorės Chalipovos žmogžudyste?

— Gali. Todėl, kad Chalipova turėjo dar vieną meilužį, sakykim, pagrindinį. Vieno iš dūmos komitetų pirmininkų Dronovą. Girdėjai?

— Girdėjau, beje, daug negatyvaus apie jo ryšius su Bagajevo grupuote. Ir ką, tas mūsų Dronovas baisus pavyduolis?

— Kaip pirštu į akį, drauguže. Kalbama, aš akcentuoju — kalbama, nes tai tik gandai, jog jis pasakęs Chalipovai, kad režisierių Ostrovskį jis jai mylėti leidžia, nes to reikia karjerai, o štai visiems kitiems vyrams šiame pasaulyje tas leidimas netaikytinas. Ir — vėl kalbama — buvo pareikšti atitinkami, panašūs į grasinimus, pažadai.

Nastia kažkodėl atsargiai paglostė skaudamą koją ir atsiduso:

— Ir jūs nusprendėt, kad jei Chalipova permiegojo su kaskadininku, tai ją už tai nužudė. Bet kažkas jums kliūna. Juk kliūna, jei jau atvažiavai?

— Kliūna, — niūriai patvirtino Korotkovas. — Visų pirma, Chalipova nebuvo doros pavyzdys ir dažnai leido sau, švelniai tariant, vienkartinius kontaktus su vyrais. Bet kažkodėl Dronovas jos už tai nežudė. O už kaskadininką atpildas atėjo beregint. Ką tai sako?

— Tai, kad apie kitus vyrus Dronovas nesužinojo, o apie kaskadininką kažkuriuo būdu sužinojo. Jeigu tai tau nepatinka, galiu pasiūlyti kitą variantą. Sakysim, Dronovas apskritai neturi galimybių sužinoti apie Chalipovos meilės nuotykius, jie sukasi skirtingose draugijose, ir jis taip ir nebūtų sužinojęs apie kaskadininką. Bet kažkas labai norėjo pašalinti Chalipovą, kažkam ji labai trukdė, ir • tas kažkas laukė patogaus momento arba nelaukė, o tiesiog pasinaudojo tuo, kad mergina nepasisaugojo ir paviešino savo meilės nuotykį su kaskadininku, ir kažkas nedelsdamas pranešė, kam reikia. Taip tau labiau patinka?

— Apskritai tai nieko, kaip versija — tinka.

Korotkovas pakilo nuo žemos kėdutės, vis dėlto vaikiški baldai buvo jam nepatogūs, ir pradėjo kratyti užtirpusias kojas.

— O ką sako pats kaskadininkas? Patvirtina, kad turėjo intymių santykių su Chalipova?

— Kaipgi, patvirtins jis, lauk. Neigia, žinoma, o paties akys kaip katino, į miltus pridėjusio. Bet jeigu jis su aktore nemiegojo, tai kodėl neatėjo į jubiliejų, štai ką tu man pasakyk!

— Gal jis turėjo kažkokių svarbių, neatidėliotinų reikalų. Visko juk pasitaiko.

— Ir vėl tu teisi! — Korotkovas pasidairė ko nors patogesnio nei vaikiška kėdutė, nieko tinkamo nerado, todėl įsitaisė ant plačios palangės. — Ir mes Kričeveco to paties klausėm. Žinai, ką jis atsakė?

— Kad jokių reikalų jis neturėjo ir visas tris dienas praleido pas meilužę jos bute.

— O iš kur tu žinai? — nustebęs paklausė Jura. — Gal tau Zarubinas skambino?

— Įspėjau, — ji vėl paglostė koją, tarsi koja buvo jos pašnekovas, o visai ne Korotkovas. — Jeigu kaskadininkas būtų išvardijęs visus savo neatidėliotinus reikalus tomis dienomis, tu pultum tikrinti ir labai greitai išsiaiškintum, kad tai grynas melas. Štai jis ir ginasi meiluže, kuri visada jį palaikys ir jo parodymus patvirtins. Jis galėtų pasakyti, kad praleido tas dienas savo namuose, bet jo greičiausiai ten nebuvo, jam juk būtinai kas nors skambino, o jis neatsakė. Todėl pateiktas aiškinimas apie tris dienas meilužės glėbyje, jos bute.

— Ne, drauguže, tu nors ir protinga, bet žinai ne viską. Kaskadininkas Antonas Kričevecas mums paporino, kad Ostrovskis pakvietė jį kartu su meiluže piliete Volkova sekmadienį į banketą, bet būtent sekmadienį Volkova turėjo šeimyninę vakarienę močiutės devyniasdešimtmečio proga, o eiti be jos Kričevecas nenorėjo.

— Tik pamanykit, kokios subtilybės, — sumurmėjo Nastia. — Na, ir kas gi jam sutrukdė pasveikinti Ostrovskį pirmadienį bankete, Kino namuose? Arba šeštadienį?

— Šeštadienį, kaip aiškino pats Ostrovskis, jis sukvietė tam tikro rato žmones, taip sakant, elitą. Aukščiausią vadovybę. O sekmadienį kaip tik buvo banketas draugams ir artimiesiems, nepriklausomai nuo rango.

— Na, gerai, o pirmadienį?

— O štai pirmadienį mūsų, tai yra Kričeveco, buvo bloga nuotaika, apėmė liūdesys ir niūrios mintys apie visa ko laikinumą. Trumpai tariant, jis pasinėrė depresijon ir praleido visą dieną ir pusę antradienio pas Volkovą. Beje, reikia pastebėti, kad Volkova tai nuotaikai nepritarė ir ramiausiai sau nuėjo į darbą. Ir pirmadienį, ir antradienį. Taigi guodė jinai jį tiktai vakare ir naktį. Tiesa, antradienį po darbo jie kartu su Kričevecu nuvyko į jo namus, nes laukė ateinant į svečius Ostrovskio ir Chalipovos. Toliau tu jau viską žinai.

— Volkova tikrai buvo darbe? Tu patikrinai?

— Patikrinau. Buvo. O štai ar buvo tuo metu jos bute Kričeve-cas, patikrinti neįmanoma.

Nastia sulenkė kairę koją ir pabandė ją priminti. Lyg ir nieko, skauda, bet ne taip, kad nepamėgintum nusileisti į apačią.

— Jura, na, ko tu prikibai prie to kaskadininko, ką? Koks tau skirtumas, buvo jis pas savo meilužę, ar nebuvo? Juk tai ne alibi, žmogžudystė buvo įvykdyta naktį iš antradienio į trečiadienį, o ne pirmadienį. Sakyčiau, ne tam eikvoji laiką.

— Taip, ir aš taip manau. Bet čia man Zarubinas galvą susuko, duok jam paaiškinimą, kodėl Kričevecas nebuvo jubiliejuje, ir viskas. Jis įsitikinęs, kad būtent dėl Chalipovos, o tai — žmogžudystės motyvas.

— Keisti jūs vaikinai, — atsiduso Nastia ir ištiesė ranką. — Padėk man atsistoti, laikas judintis į virtuvės pusę, ten, rodos, greitai pradės dalyti paršieną. Jūs bandote įrodyti, kad kaskadininkas permiegojo su aktore, nors jis pats tai neigia, o jos jau nepaklausite. O koks jums skirtumas, miegojo jis su ja ar ne? Svarbu suprasti, turėjo Dronovas pagrindą pavydui ar ne, o kiek pagrindas atitinka tiesą — mažai kam rūpi. Kažkas galėjo sužaisti Dronovo jausmais ir mergiotę paprasčiausiai apšmeižti. O gal ne apšmeižti, o vis dėlto apskųsti. Ieškokit, kam tai į naudą. Juk aišku, kad kažkas specialiai apskundė, kitaip Dronovas savo paukštytę jau seniai būtų nužudęs,

118 sprendžiant iš jūsų pasakojimo apie jos gyvenimo būdą.

Iki laiptų vidurio jie ėjo tylėdami. Nastia absoliučiai susikoncentravo j kūno svorio perkėlimo nuo sveikosios kojos ant lazdos procesą, stengdamasi neįsmukti į siaurų laiptelių tarpą. Korotkovas lipo pirmas, pasirengęs bet kurią akimirką pagauti netekusią pusiausvyros draugę.

— Ir vis tiek aš noriu suprasti, kodėl Kričevecas nebuvo jubiliejuje, — atkakliai pakartojo Jura. — Aš neturiu tiek daug smegenų kaip tu, tačiau turiu nuojautą. Ir nuojauta man sako, kad atsakymas į tą klausimą labai daug duos. Iš kur staiga tas niūrumas ir bloga, ar girdi, nuotaika, kai kalbama apie pagarbą žmogui, kuris rengiasi duoti tau darbo? (sivaizduok save to kaskadininko vietoje: filmavimai praeityje, pinigų nėra, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais arba sėdi meilužei ant sprando, ir staiga įžymus režisierius siūlo bendrą projektą. Jei viskas pavyks, bus padorus uždarbis. Bet juk tam režisieriui, atleisk, brangioji, reikia kasdien laižyti užpakalį, kad jis neduokdie nepersigalvotų ir nesikreiptų į kitą specialistą. Kaskadininkų — kaip šunų nekartų, ir tarp jų yra labai žinomų, o Ostrovskis — vienas. Ar gali sau įsivaizduoti, kad šitokiai padėčiai esant, kažkas galėtų sau leisti ignoruoti jubiliejų, jeigu buvo į jį pakviestas?

— Negaliu, — prisipažino Nastia, įdėmiai žiūrėdama į kitą laiptelį, — moteris, ko gero, galėtų taip pasielgti, o vyras vargu bau. Vis dėlto moters gyvenime paprastai pirmoje vietoje jausmai, o vyro — reikalai. Bet šitokia logika vadovaujantis, toks kaskadininkas negali sau leisti permiegoti su režisieriaus meiluže, ir dėl tos pačios priežasties. Tokioje situacijoje užpakalio laižymas su dūriu į nugarą nesiderina. Neblaškyk manęs, nes aš tikrai dėsiuos.

— Sugausiu, — optimistiškai pažadėjo Korotkovas. — Bet man patinka tavo minčių eiga. Jeigu tarp kaskadininko ir Chalipovos nieko nebuvo, tai kodėl jis neatėjo į jubiliejų. Tarkim, depresija. Aš ja netikiu, bet tiek to, tarkim. Tada kodėl Chalipovą nužudė? Už kokį diedą, jeigu ne už kaskadininką?

— Jura, tu mane pribaigsi! — sudejavo ji. — Leisk man ramiai nusileisti į pirmą aukštą. Tu juk pats sakei, Chalipova vyrų turėjo kaip šiukšlių. Štai Dronovo kantrybė ir trūko.

— Bet kodėl būtent dabar? Kas ar kokie įvykiai jį išprovokavo? Asia, suprask, man reikia už ko nors užsikabinti, man reikia rasti, kaip prisiartinti prie Dronovo. Jis politikas, prie jo taip lengvai neprieisi, vos tik kas — iškart ims rėkti apie deputato neliečiamumą ir užsiundys prieš mus generalinį prokurorą. Aš privalau visą istoriją atstatyti iki menkiausių smulkmenų, patvirtinti ir įrodyti kiekvieną faktelį, kitaip viskas perniek.

Štai ir paskutinis laiptelis. Ačiū Dievui, galima atsipalaiduoti ir nuklibikščiuoti iki krėslo.

— Ko dar tu norėjai manęs paklausti?

— Žudiko vardo.

— Na, ir juokeliai tavo, — Nastia smerkiamai palingavo galva. — Negaišk, Jura, laiko. Tuoj mus pakvies prie stalo, ir jei mes vis dar aptarinėsim žmogžudystę, mano Čistiakovas pasius. Jis ir taip barasi, kai aš prie valgio kalbu apie lavonus. O peniukšlis paršelis tinka tik prie tyrų minčių ir nekaltų kalbų.

— Aha, žinoma, tau kažkoks nudvėsęs paršas svarbesnis už darbo draugą. Aš su savo problemomis atėjau pas tave kaip pas artimą draugą, o tu... — įsijautė Korotkovas, bet staiga nutilo, vogčiomis žvilgtelėjo į praviras duris, pro kurias iš virtuvės skverbėsi labai nedviprasmiško charakterio kvapai ir garsai. Be jokių abejonių, paršelis pasiekė dviminutės parengties prieš pjaustant ir paduodant į stalą būklę, ir prie jo dar bus tiekiami gan viliojantys užkandžiai. Ko gero reikia paskubėti. — Žodžiu, nupiešk man nusikaltimo paveikslą. Žiūrėk: Chalipova laukia telefono skambučio, sulaukia, susitaria su kažkuo susitikti, ima Ostrovskio mašiną ir išvažiuoja. Kažkodėl pakeliui ji puola į siaubingą paniką, pervažiuoja moterį su vaiku ir pabėga nesustojusi ir nesuteikusi jiems pagalbos. Kodėl ji nestoja? Arba ją vejasi, ir ji supranta, kad sustoti — mirtis, arba ji tokios būklės, kad net nemato, jog numušė žmones. Tai yra ji iš baimės tiesiog nesuvokia, ką daro. Kas toliau? Toliau Chalipovos lavonas šalia mašinos miesto pakraštyje, už Kolcevaja kelio. Vadinasi, ją pasivijo? Sustabdė? Pareikalavo išlipti iš mašinos? Ir kodėl ji kaip kvailė išėjo, jeigu suprato, kad užmuš? O negalėjo nesuprasti, nes juk bėgo nuo žudiko per visą pusę miesto. Ko reikėjo bėgti, jeigu nebūtų jo bijojusi?

— Ją galėjo išvilkti iš mašinos jėga, — pasiūlė Nastia versiją svarstyti.

— Ji galėjo užblokuoti dureles. Be to, Ostrovskio mašina „Leksus", to modelio durelės užsiblokuoja automatiškai, pradėjus veikti varikliui. Vadinasi, durelės buvo uždarytos, bet Chalipova jas kažkodėl atidarė.

— Ją galėjo priversti atidaryti dureles. Žinai, kai pradeda daužyti mašiną rankomis ir kojomis ir ypač per stiklą, tai labai smarkiai veikia. Ne kiekvienas išlaiko, o ji vis dėlto jauna mergina.

— O ekspertizė tvirtina, kad nieko panašaus nebuvo ir jokių žymių nuo smūgių ant durelių, kėbulo ir stiklų nėra. Tai kaip?

— Blogai, — nuoširdžiai nusiminė Nastia. — Kodėl ji iš tikrųjų atidarė dureles ir leido nusikaltėliui išvilkti save iš mašinos? Greičiausiai nuo baimės ir nuo jaudulio, o dar ir nuo lenktynių per pusę miesto atsisakė veikti smegenys, taip dažnai atsitinka.

— Asia, ar tave kada nors per jėgą vilko iš mašinos?

— Mane? — nustebo ji. — Ne. Dievas saugojo, visada pati išlipdavau, savo valia.

— O mane vilko. Ir galiu tau pasakyti, kad aš griebiausi už visko, kas buvo po ranka, bandžiau užsikabinti už bet ko. Už vairo, už pavarų dėžės sverto, už prietaisų skydelio, net už to skydelio, kuriuo prisidengia nuo saulės. Žodžiu, už visko. Ir nuo tokių pratybų lieka ganėtinai charakteringi, nubrauktų juostų pavidalo pėdsakai.

— Ir tų pėdsakų ekspertai mašinoje nerado, — pabaigė už jį Nastia. — Visai blogai. Vadinasi, Chalipovos iš mašinos nevilko, ji išlipo pati. Jura, aš tave nuoširdžiai užjaučiu.

— Štai ir aš save užjaučiu, — pasakė Korotkovas nusiminęs. — Todėl, kad pas Bagajevo smogikus ji pati nebūtų išlipusi. Ji būtų išlipusi tik pas Dronovą. Vargšas aš, vargšas, ir už ką man šitos nelaimės? Na, kodėl žudikas negali būti šaltkalvis arba kiemsargis, kurį galima būtų visai paprastai imti ir suimti, ką? Na, gerai, tegul būna gydytojas arba mokytojas, arba koks nors inžinierius. Bet ne, jei Korotkovui, tai būtinai kokia nors šlykštynė, koks nors įtariamasis, prie kurio taip paprastai neprieisi. Na, kodėl gi taip, Asia?

— Todėl, kad tai Petrovka. Nusileisk į žemę kaip Kolia Selujanovas, galėsi savo kiemsargius ir šaltkalvius ryšuliukais semti.

— Viskas, gana! — sugriaudėjo tiesiai virš jų netikėtai atsiradusio tarpduryje Čistiakovo balsas. — Tu, Korotkovai, apgavai mano draugišką pasitikėjimą, tu prisiekinėjai viskuo, kas tau šventa, kad atvažiavai nesavanaudiškais tikslais ir tau nieko iš mano žmonos nereikia. Tu įžūliai mane apgavai, tu begėdiškai bandai eksploatuoti nelaimingą sergančią moterį ir už tai būsi baisiai nubaustas.

— Kaip? — išsigando Jura, tikėdamasis, kad tai gali būti bet kas, tik ne porcijos paršelio netektis.

— Kai pavalgysi, ir visi mes sėdėsim išleipę nuo sotumo, tu pasiimsi kirvį, nueisi už namo į sandėlį ir priskaldysi židiniui malkų.

Na, gerai, malkų tai malkų, svarbiausia, kad paršelio neatėmė. O jis taip nuostabiai kvepia!

Zoja Petrovna Kabalkina, Anitos Volkovos motina, nejuokais susijaudino dėl savo jaunesnės dukters Liubočkos. Kažko mergaitė pasidarė nervinga ir uždara ir nors užbėga pas tėvus kaip visada, kasdien, laimė, gyvena gretimoje gatvėje, bet jos tarytum ir nėra. Štai kūniškasis Liubos apvalkalas čia, ir jos veidelis, ir plaukai, ir palaidinė, ir mobilusis telefonas prie kelnių diržo, o jos pačios nėra. Nepataiko atsakyti į visus motinos klausimus, o būna, kad užsidaro vonioje, Zoja Petrovna priglaudžia ausį pie durų ir girdi — verkia. Tyliai taip, valdydamasi, kad neišgąsdintų tėvų ir senelės su seneliu, springsta ašaromis. Kad ir kaip bandė motina prie jos prieiti — ir aplinkiniais keliais, ir tiesiai klausė, girdi, kas atsitiko — atsakymas buvo vienas:

— Mamule, man viskas gerai. Nuotaika nepastovi, tai ir verkiu.

— O iš kur tokia nuotaika? — klausė Zoja Petrovna. — Kas nors nuskriaudė? Ar kavalierius paliko? Ar įsimylėjai, o jis nepastebi?

Liuba tik purtė galvą ir per jėgą šypsojosi:

— Man viskas gerai, tu dėl manęs nesijaudink. Nuotaika... Tai praeis.

Gal ir praeis, samprotavo mintyse Zoja Petrovna, tik nėra jėgų matyti, kaip vaikas kasdien vis labiau džiūsta ir blykšta. Jeigu priežastis — meilės kančios, tai dar nieko, o štai jei darbe kas nors ne taip ar problemos su valdiškais pinigais, tada pats laikas pradėti jaudintis. Stambios firmos finansų direktorė — tai jums ne juokas, didelė atsakomybė, vadinasi, iš tavęs daug ir reikalauja.

Keletą dienų pasikankinusi, Zoja Petrovna nutarė pasitelkti pagalbon vyresniąją dukrą Anitą. Štai kas moka rasti bendrą kalbą su Liubočka, štai kieno Liuba kiekvieną žodį seka! Žinoma, jeigu priežastis — valdiški pinigai, tai kažin ar Liuba ką nors motinai pasakys, juk tektų aiškinti, o Zoja Petrovna dabartinėje ekonomikoje visiškai nieko nesupranta, ji jau seniai užmiršo, kad kadaise buvo garsi artistė ir tų laikų nesiilgi. Daugiau kaip trisdešimt metų ji gyvena tik namais, šeima, meile, ir net tas darbas, kuriam ji atidavė visus metus iki pensijos, nebuvo jai prie širdies, o tik varginanti būtinybė, kurią reikia atlikti, kad nepasodintų už veltėdžiavimą. Kai tik tą straipsnį panaikino, Zoja Petrovna netrukus parašė prašymą išeiti iš darbo, pensijos stažo jai pakako. Svarbiausia jai — namai, rūpestis vaikais ir anūkais, apžiūrėtas vyras, aprūpinti seni tėvai. Visa tai — jos tvirtovė, ir Zoja Petrovna su džiaugsmu buvo pasirengusi tarnauti tai tvirtovei visą savo gyvenimą. Pastaruosius dešimt metų ji net knygų neskaitė — neturėjo poreikio. Anksčiau, žinoma, tekdavo skaityti, ypač tai, kas madinga, kad neatrodytų, jog esi visiška kaimietė, juk reikėjo bendrauti su lankančių jos dramos ratelį vaikų tėvais. O kai tik nustojo dirbti, užmiršo ir skaitymą. Rūpesčių namuose daug — visą dieną su ja anūkai, Liubočka juos iš ryto atveda, o po darbo pasiima, čia pat senukai, o vakare Griša, mylimas vyras, iš savo kontoros techninės priežiūros stotyje pareina, beje, dažnai su svečiais: tai pavaldiniais, tai klientais, tai senais draugais — taigi namai turi blizgėti ir būti pilni maisto.

Suprantama, kad savo rūpesčiais Liubočka su motina vargu ar pasidalins, o štai Anitai tai jau tikrai papasakos. Anita jiems visiems tarsi gelbstinti burtų lazdelė, ne tik Liuba, bet ir Valerikas, Stanislavo Otovičiaus sūnus iš trečiosios santuokos, su ja tariasi ir jos nuomonės klauso. Tai ir suprantama, juk Anita vyriausia, vadinasi, protingesnė ir išmintingesnė už savo jaunesnį brolį ir seserį. Ir apskritai ji nepaprasta, ne tokia kaip visi. Jeigu jau Liubočka pati su savo problema susitvarkyti negali, tai Anitos padedama būtinai tai padarys.

Sulaukusi vakaro, kai duktė grįžo namo, Zoja Petrovna jai paskambino. Stebėtina, kaip žmoguje pasireiškia genai! Nei Anita, nei Valerikas tiesiog nekenčia, kai juos vadina mažybiniais vardais. Tai iš Stanislavo Otovičiaus, kuris nepripažino jokių stasikų ir šlavikų, jį galima buvo vadinti tik Stanislavu. Ir Anita, būdama dar visai mažutė, demonstratyviai neatsiliepdavo, jei kas ją vadindavo Anička, Niūra arba Niuta. Ji norėjo būti tik Anita, ji didžiavosi savo nerusišku vardu, kurį sugalvojo jos krikštamotė ispanė. Ir kaip ji iš pradžių siuto, kai senelė, Zojos Petrovnos motina, vadino ją Niuta! Tiesa, labai greitai mergaitė suprato, kad kovoti su tuo beprasmiška, ir pasidavė. Bet tik senelei. Daugiau niekam taip elgtis neleido. Sako, kad Valerikas lygiai toks pat. Pati Zoja Petrovna jo vaikystėje nematė, susipažino tik Stanislavo Otovičiaus laidotuvėse, bet Nina Maksimovna, jo motina, apie savo mažo sūnaus elgesį pasakojo tą patį, ką Zoja Petrovna galėjo papasakoti apie Anitos vaikystę. Abu dailininko Riterio vaikai turėjo savybę fanatiškai kažkuo susižavėti ir domėtis savo susižavėjimo objektu iš tikrųjų giliai ir visapusiškai. Tuo pačiu metu ir berniukas, ir mergaitė mokėjo gerai tvarkyti savo laiką, ir joks hobis pamokų ruošai pavojaus nekėlė. Viskam buvo savas laikas ir tas laikas buvo išnaudojamas optimaliai. Net baisu pagalvoti, kiek Anita mokėsi! Ir šokiai, ir ispanų kalba, ir muzikos mokykla su dviem specialybėmis, gitara ir saksofonu, o vis tiek mokyklą baigė aukso medaliu.

O Valeriko, pasakojo Nina Maksimovna, buvo kita istorija. Tėvas jam padovanojo žaislinį geležinkelį. Milžinišką, per visą kambarį. Atvežė iš užsienio. Tai berniūkštis, jam tada buvo aštuoneri ar devyneri metai, su juo žaidė lygiai pusvalandį, o paskui pasiėmė popieriaus ir pradėjo kažką skaičiuoti. Tiesiog čia pat, ant grindų, šalia bėgių ir vagonėlių. Paaiškėjo, kad jis apskaičiavo, kiek reikia žmonių aptarnauti tokiam geležinkeliui, jeigu jis būtų tikras. Stanislavas Otovičius tada nusijuokė, bet vėliau pastebėjo, kad Valerikas taip žiūri į viską, su kuo tik susiduria. Štai jie aplankė zoologijos sodą, o kitą dieną berniukas sėdėjo ir skaičiavo, kiek reikia žmonių ir technikos reguliariai išvežti mėšlą ir maisto atliekas. Ir skaičiavo keliais variantais — pavyzdžiui, jeigu zoologijos sode būtų penki drambliai, dešimt tigrų ir dešimt liūtų arba vienas dramblys, trys tigrai ir du liūtai, arba dramblių nebūtų visai, o būtų tik tigrai, liūtai ir beždžionės. Stanislavas Otovičius norėjo, kad sūnus taptų dailininku, nuo vaikystės mokė jį suprasti dailę ir rankoje laikyti pieštuką bei teptuką, todėl toks Valeriko pomėgis kėlė jam pykčio audrą. O šiam kad nors kas! Nueina į teatrą — ir pradeda skaičiuoti, kiek turėtų būti personalo, neskaičiuojant artistų, kad teatras normaliai funkcionuotų. Nueina j planetariumą — tas pats. Su tėvu į parodą, į parduotuvę sąsiuvinių, į butų ūkio tarnybą talonų cukrui — kad ir kur Valerikas pakliūtų, visur jis rasdavo priežastį skaičiuoti. Ir nesvarbu, ar tie jo skaičiavimai buvo teisingi, ar ne, svarbu, kad tai jam buvo iš tikrųjų įdomu ir būtent tai jis norėjo daryti, kai užaugs, o ne būti dailininku. Institutą jis pasirinko savo valia, ir Stanislavas Otovičius kelis mėnesius su juo nesikalbėjo. Tėvas, matyt, tikėjosi, kad sūnus taps jei jau ne dailininku (Valerikas jau dešimties metų atsisakė imti į rankas teptukus, kad ir kaip Riteris vyresnysis spyrė), tai bent jau menotyrininku, vaizduojamojo meno specialistu, juk Stanislavas Otovičius tiek su juo dirbo, tiek laiko praleido! Bet ne, Valerikas padarė savaip ir į tėvo nuoskaudas nekreipė dėmesio. „Aš, — kalbėjo jis, — kuriu savo gyvenimą, o ne tėčio. Jeigu tėčiui kas nors jo gyvenime nepatinka, tegul jis tai keičia. Bet savo gyvenime, o ne mano. Kiekvienas turi būti savo likimo šeimininku. O ne kažkieno kito". Štai toks charakteris!

Ir Anitos toks pat. Niekam neleidžia kištis ir sau diktuoti. Abu į tėvą.

Anita pažadėjo pasikalbėti su seserimi ir pranešti motinai rezultatus. Paskambino ji tik kitą dieną.

— Mamule, turbūt neturėsiu kuo tavęs paguosti.

— Kas nutiko? — išsigando Zoja Petrovna. — Kas Liubočkai?

— Negaliu tiksliai pasakyti, ji man nieko nesakė. Tu juk prašei nesakyti, kad rūpiniesi, todėl aš tiesiog šnekėjausi su ja kaip paprastai, tikėdamasi, kad ji pati pasipasakos.

— Nepasipasakojo? — atsidūsėjo motina.

— Ne. Bet aš su tavim sutinku, jai kažkas atsitiko. Jos nervai įtempti, rodos, tuoj trūks.

— Viešpatie, kas gi darosi! — uždejavo Zoja Petrovna. — Kas galėjo atsitikti, kaip tu manai, Anita?

— Nežinau, mamule, bet man atrodo, kad Liubaša slepia nuo mūsų kažką tokio, ką gėdijasi prisipažinti. Kitaip ji man būtinai išsipasakotų.

— Taip, tavimi ji pasitiki, — sutiko motina. — Ir klauso tavo patarimų. Ir gerbia tave, todėl ir gėdijasi, nenori tavo pagarbos prarasti. Ką jau, ką padarysi, nenori kalbėti — jos teisė. O kaip tavo reikalai?

— Viskas gerai.

— Kaip tavo šoklys kūliavirstininkas?

— Mama, juk prašiau tavęs... Jis kaskadininkas, tai garbinga ir gerai apmokama profesija.

— Tai kodėl tu jj nuo mūsų slepi, jei jis toks gerbiamas? — įgėlė dukrai Zoja Petrovna, nepatenkinta tuo, kad per tiek metų toji taip ir nesupažindino tėvų su savo širdies draugu.

— Aš nieko neslepiu. Tiesiog nematau reikalo jūsų pažindinti. Jūs — mano šeima, jis — mano asmeninis gyvenimas, ir viena su kitu neturi nieko bendro, taigi nereikia painioti.

Dukters balse padvelkė toks šaltis, kad Zoja Petrovna nutarė geriau pakeisti temą.

Sulaukęs, kol žmona užmigs, Vladimiras Charčenka atsargiai išlindo iš po antklodės, nusliūkino į virtuvę, uždarė paskui save duris, užsirūkė. Velnias, kas atsitiko? Schema visą laiką veikė be sutrikimų, informacijos šaltinis buvo superpatikimas, ir pagal gautus duomenis jam pavyko kelis kartus taip sėkmingai pasirodyti tarnybos fronte, kad jo karjerą galima būtų pavadinti net svaigia. O parduodamas informaciją žurnalistams, kiek jis dar pinigų užsidirbo! Bent jau jo žmona nejaučia nei skudurų, nei blizgučių stygiaus, ir gyvena jie ne būdoje, ir į povestuvinę kelionę jie važiavo ne bet kur, o į Žydrąją pakrantę Prancūzijoje.

Kas gi atsitiko? Tiek to, kaip būtent visa tai galėjo atsitikti, jis išsiaiškins paskui. O dabar svarbu išspręsti visai kitą problemą. Petia Maskajevas, kai jį prispaudė vyriausiasis redaktorius, pasakė, kad klaidingą informaciją jam pardavė Charčenka. Vyriausiasis, suprantama, nori su Čuikovu taikytis, geriau atiduoti septynis šimtus tūkstančių negu tris milijonus, o atiduoti greičiausiai teks. Bet traukti pinigų iš savo kišenės jis nesirengia, suprantama ir tai. Kas grandinėlėje paskutinis, tas ir kaltas, tas tegul ir moka.

Šįryt, kai Charčenka atėjo prie savo mašinos aikštelėje, staiga prisiartino keturi vyrai, kurių išvaizda nekėlė abejonių dėl jų tikslų. Nekeldami balso, tie tipai pranešė majorui Charčenkai, kad jis arba atneš septynis šimtus tūkstančių dolerių, arba ne, bet tada jau atneš kiti, ir ne pinigus, o vainikus ant jo kapelio. Laiko tam jis turi savaitę. Po savaitės — arba pinigai, arba gėlės.

Aišku, kad tokių pinigų jis neturi iš kur gauti. Ir reikia sugalvoti, kaip iš tos situacijos išsisukti. Gal perkelti iešmą į šaltinį, kuris jam tą falsifikuotą informaciją pakišo? Tada pats Vladimiras jau nebus paskutinis grandelėje.

Ne, taip neišeina. Reikia sugalvoti kažką kita.

Kažką kita...

Bet ką?

7 SKYRIUS

Dažnai taip būna: tarp daugelio faktų ir aplinkybių, kurios iškyla tiriant nusikaltimą, staiga pasirodo maža detalė, mažulytė, nežymi ir niekam nereikalinga, bet seklys ar tardytojas atsimuša į ją kaip į užrakintus vartus ir tiesiog negali eiti toliau, kol visko apie tą detalę neišsiaiškins. Ji jiems sapnuojasi, ji sukasi galvoje kiaurą parą, neduoda ramybės, ir jie kažkodėl įsitikinę, kad kai tik išsiaiškins tą smulkmeną, iškart visos kitos detalės sustos į savo vietas, ir vientisas nusikaltimo vaizdas sužėrės visomis spalvomis. Atgis ir ims kvėpuoti. Kartais būtent taip ir išeina. Bet kur kas dažniau atsitinka, kad ta detalė su nusikaltimu neturi nieko bendra.

Tokia detale Julijos Chalipovos žmogžudystės byloje Sergejui Zarubinui tapo žmogžudystės išvakarių pirmadienis. Neaišku kodėl, bet tas prakeiktas pirmadienis operatyvininką kankino nelyginant skaudamas dantis. Kur buvo pirmadienį Antonas Kričeve-cas? į kokius jau ypatingus reikalus išmainė jis galimybę nusilenkti metrui, nuo kurio priklauso būsimas darbas? Nei pats Kričevecas, nei jo meilužė Volkova atsakymo į tą klausimą nedavė.

Bet tai, kad abu melavo, pasakodami apie netikėtą buvusio kaskadininko blogos nuotaikos priepuolį, Zarubinui buvo visiškai aišku. Jis gerai prisiminė, kaip Volkovos klausė, kodėl Antonas nebuvo Ostrovskio jubiliejuje, ir aiškaus atsakymo tąsyk taip ir negavo. O jeigu viskas buvo taip parasta, jeigu sekmadienį jis praleido banketą todėl, kad nenorėjo eiti vienas, o Volkova dalyvavo šeimyninėje šventėje, jeigu pirmadienį jo nuotaika buvo pabjurusi ir visą dieną ir net dalį antradienio praleido jos namuose, tai kas jai trukdė

taip ir pasakyti? Bet juk ji nepasakė. Trumpai atsakiusi „nežinau", tiesiog tylėjo. Kodėl?

O todėl, kad nebuvo pasirengusi klausimui. Nebuvo iš anksto sugalvojusi, ką atsakyti, jeigu paklaustų, nespėjo suderinti su Kri-čevecu. Jie neįtarė, kad milicininkus iš Petrovkos sudomins tokia detalė, kaip vieno liudininko dalyvavimas kito liudininko gimtadienyje. O galbūt derinti reikėjo ne tik su Kričevecu, bet ir su Ostrovs-kiu? Iš kur gali žinoti, kas ten iš tikrųjų atsitiko? Pati paprasčiausia versija, esanti pačiame paviršiuje — tai, žinoma, Dronovas ir Baga-jevo smogikai. Bet iš tikrųjų pora „užsakovas ir atlikėjas" gali atrodyti visiškai kitaip. Atlikėjai gali būti ir Ruslano Bagajevo vaikinai, ir bet kurie kiti, o užsakovai, pavyzdžiui, pats Ostrovskis, jo žmona, Kričevecas, nenorintis rizikuoti gerais santykiais su režisieriumi, o galų gale ir Anita Stanislavovna Volkova. Arba žmogžudystę užsakė vis tas pats Dronovas, bet ją išprovokuoti galėjo bet kuris iš anksčiau išvardytų personažų.

Štai ir iškyla prieš Seriožą Zarubiną toks paprastas klausimėlis: sakykim, Chalipovos elgesys pasidarė labai jau įžūlus, sakykim netgi, kad kol Anita Stanislavovna puotavo šeimos ratelyje, jaunoji aktorė susitiko su Kričevecu ir leido sau kažką visiškai neįsivaizduojamo, gal net šantažą, atseit arba tu būsi mano ir mesi savo senę, arba aš pasistengsiu, kad Ostrovskis nutrauktų su tavimi dalykinius santykius. Ir pirmadienį Kričevecas, Volkovai palaiminus, susitinka su Dronovu. Dronovas, labai užimtas žmogus, paskyrė susitikimo laiką, o tai kaip tik ir buvo pirmadienio vakaras. Jvarytas į kampą ir išsigandęs Kričevecas negalėjo atsisakyti ir paprašyti perkelti susitikimą kitai dienai, aiškindamas, kad turėtų dalyvauti režisieriaūs gimtadienyje. Abiejų reikalų svarba buvo nelygintina, negalima buvo delsti. Julija — mergina nenuspėjama ir nevaldoma — savo grasinimą gali įvykdyti bet kada. Nukelsi susitikimą — paaiškės, kad jau vėlu spurdėti.

Ar galėjo taip būti? Be abejo. O ko reikia, kad tai patikrintum? Vienų niekų. Reikia tiksliai nustatyti, kur pirmadienio vakare buvo Kričevecas ir Dronovas. Nors gali būti, kad su politiku susitiko ne Antonas, o jo draugė, tai tokiu atveju reikia dar nustatyti, kur tuo metu buvo Volkova. Štai ir viskas. Jeigu paaiškės, kad Dronovas pirmadienio vakare buvo ten pat, kur Kričevecas arba Anita, ar jie 128 abu, galima sakyti, kad nusikaltimas išaiškintas.

Bet jeigu paaiškės, kad jų keliai niekur nesusikirto, klausimas apie pirmadienį iškils ir kamuos su nauja jėga. Jeigu Kričevecas ir Volkova slepia ne susitikimą su Dronovu, tai ką? Ką jie slepia?

Savo kankinančiomis „pirmadieninėmis" abejonėmis Sergejus Zarubinas dalijosi tik su Korotkovu, bijojo, kad kiti nesijuoktų. Ir kol kiti operatyvininkai, negailėdami kojų ir liežuvių, tikrino visų iki vieno, esančių Maskvoje, Bagajevo grupuotės narių alibi, Zarubinas visas savo asmenines jėgas skyrė trims žmonėms: politikui Dronovui, buvusiam kaskadininkui Antonui Kričevecui ir fizikos-matematikos mokslų daktarei Anitai Volkovai. Dronovas Zarubinui buvo neprieinamas, su juo pasikalbėti būtų galėjęs tik tardytojas. Kričevecas, kaip manė Sergejus, buvo per daug susijęs su nusikaltimu, todėl, be abejo, būtų įsitempęs ir budrus, sektų kiekvieną savo žodį, taigi pradėti reikia nuo Volkovos.

Anita Stanislavovna buvo sistemos administratorė, į tarnybą ėjo kasdien, jos darbo diena normuota, nuo devynių iki aštuonioliktos, atlyginimą, atitinkantį du tūkstančius dolerių, ji gaudavo rubliais, darbe su niekuo artimai nedraugavo ir apie jos asmeninį gyvenimą niekas nieko nežinojo. Visiškai natūralu, kad niekas nežinojo ir to, kaip ji leidžia laisvadienius ir vakarus, taigi ir lemtingąjį pirmadienio vakarą. Liko giminės, kurie galėjo būti labiau informuoti. Zarubino turimą giminių sąrašą sudarė motina Zoja Petrovna Kabalkina, patėvis Grigorijus Ivanovičius Kabalkinas, vienos motinos sesuo Liubovė Grigorjevna Kabalkina ir vieno tėvo brolis Valerijus Stanislavovičius Riteris.

Iš pokalbio su Volkovos motina ir patėviu Zarubinas nieko aiškaus nesužinojo. Zoja Petrovna sakė, kad jos matėsi išvakarėse, sekmadienį, ir prisikalbėjo iki soties, tai pirmadienį viena kitai neskambino. Apie pirmadienio vakaro dukters planus ji nieko nežinojo, ir negali pasakyti, ar buvo toji namie. Ne, jai girdint, Dronovo pavardės Anita niekada neminėjo.

Dvi valandos nuėjo šuniui ant uodegos. Juk tik taip atrodo, kad reikalų penkioms minutėms: atėjai, pateikei du klausimus ir išėjai. Volkova kol kas net ne įtariamoji, ji tik liudininkė, ir jos atžvilgiu jokiu būdu negalima veikti negrabiai, nes visų pirma visus aplink išgąsdinsi, sukelsi įtarimą, o paskui paaiškės, kad žmogus nekaltas kaip kūdikėlis, o antra, tas liudininkas tuoj pat sužinos, kuo konkrečiai domisi sekliai ir ką būtent veikia, bandydami savo smalsumą patenkinti. Todėl visiems, su kuriais reikės pasikalbėti, turi sugalvoti gražų prasimanymą, o kad jį patvirtintum, tenka klausti šimtus kitų klausimų.

Liubovė Grigorjevna Kabalkina žiūrėjo į Zarubiną nelaimingomis ir pilnomis ašarų akimis.

— Nereikia tėvavardžio, vadinkite mane tiesiog Liuba, mes su jumis turbūt vienmečiai, — tarė ji Sergejui tyliai. — Man mama jau skambino. Anita turi kažkokių nemalonumų?

— Ne, jokiu būdu ne, — skubiai patikino ją Zarubinas. — Tiesiog vyksta rimto nusikaltimo tyrimas, ir reikia patikslinti visus byloje figūruojančius duomenis. Aiškinamės aktorės Julijos Chalipovos žmogžudystę. Gal girdėjote?

— Taip, per televiziją, — linktelėjo Liuba. — Anita ją pažinojo.

— Jūsų sesuo ką nors apie Chalipovą pasakojo?

— Ne kažkiek, Anita apskritai nemėgsta apkalbų.

Ji staiga sukūkčiojo, greitai kumštelyje suspausta nosinaite nusišluostė ašaras ir nusisuko:

— Atleiskit.

Ko čia ji dabar? Lyg nieko tokio Sergejus nepasakė, o ir kalba jie apie visiškai svetimo žmogaus mirtį.

— Tai ką gi ji pasakojo apie Chalipovą? — atkakliai pakartojo savo klausimą Sergejus.

— Kad ji padraika ir neatsakinga.

— Ir viskas?

— Na, dar... kad ji paties Ostrovskio meilužė.

— O dar ką?

— Daugiau nieko, garbės žodis. Žinot, kokia Anita? Ji savo reikalų su niekuo nesvarsto, bet ir kitų kaulelių už nugaros nenarsto.

— O su Ostrovskiu jos santykiai geri?

— Normalūs. Atleiskit, ar negalėtumėm greičiau prieiti prie esmės? Man reikia vaikus iš mamos pasiimti, jiems greitai laikas gulti.

O, verkti liovėsi, užtat pradėjo nervintis. Ar jūsų spintose, Liubove Grigorjevna, irgi paslaptys dulka? Beje, rodos, jei spintose, tai nedulka... O ką jos ten daro? Džiūsta? Gerai jau, kol kas vaiz-duosim, kad nieko tokio nevyksta.

— Taigi aš jau prie pat esmės ir priėjau. Ar jums sesuo sakė, kad praeitą šeštadienį Ostrovskiui sukako šešiasdešimt penkeri metai?

— Sakė, žinoma.

— Ar ji rengėsi eiti į banketą?

— Suprantat, ją su Antonu pakvietė ateiti sekmadienį, o sekmadienį mūsų senelės gimtadienis. Ir Anita pas Ostrovskį eiti negalėjo. O Antonas be jos apskritai niekur neina.

— Vadinasi, senelė Anitai Stanislavovnai svarbesnė negu režisierius Ostrovskis, — pagyrė Zarubinas. — Tai labai gerai ją charakterizuoja. Mūsų laikais, žinote, mažai kas savo seneles taip myli. Na, o kaip pirmadienį? Juk pirmadienį dar buvo iškilmės ir banketas Kino namuose.

— Anita kaip tik ir rengėsi eiti pirmadienį, ji man sekmadienį

sakė.

— Tai kodėl nenuėjo? — paklausė Zarubinas nekaltai.

Pragydo gulintis prieš Liubą ant stalo mobiliukas. Ši greitai jį

čiupo, atvertė dangtelį:

— Taip!

Ir tuoj pat jos veidas pasikeitė, tarsi akyse nuvyto. Lyg būtų laukusi kažkieno skambučio, o skambintų visą laiką ne tie. Todėl ir nervinasi. Ir nori kuo greičiau baigti pokalbį su sekliu ir atsikratyti milicininku, kad šis negirdėtų, apie ką bus kalbama, kai pagaliau pasigirs lauktasis skambutis. Turite paslapčių, Liubove Grigorjev-na... Bet tiek to, ne jo reikalas.

— Atleiskite, — ji uždarė telefoną ir padėjo aparatą ant stalo. — Ko jūs klausėte?

— Kodėl Anita Stanislavovna, jeigu jau rengėsi, į Kino namus nenuėjo? — pakartojo Zarubinas vangiai.

Dingo netikėtumas. Jis pateikė klausimą, o Kabalkina turėjo laiko apgalvoti atsakymą, telefono skambutis pasigirdo labai ne laiku!

— O argi ji nenuėjo?

Jam pasirodė, kad Kabalkinos nuostaba buvo nesuvaidinta.

— Tai kad ir pats nežinau, — Sergejus skėstelėjo rankomis. — Jūsų sesuo sako, kad Kino namuose nebuvo, o kai kas iš tų, kurie

ten buvo, tvirtina, kad pirmadienį Ostrovskio iškilmėse ją matė. Štai dabar ir aiškinamės.

— Viešpatie, kodėl gi ji nėjo? — tarė Liuba susirūpinusi. — Juk ji taip norėjo... Ji tikrai rengėsi. Jūs nežinote, kodėl ji nėjo?

— Liuba, juk jūs pati ką tik sakėte, kad jūsų sesuo savo reikalų su niekuo neaptarinėja. Ir aš ne išimtis. Anita Stanislavovna tiesiog pasakė, kad pirmadienį Kino namuose nebuvo, o kodėl — nepaaiškino.

— Net jums? Juk jūs milicija, jūs ne šiap sau klausinėjate, ne iš smalsumo. Jums ji privalėjo atsakyti.

— Ką gi, atleiskit, — nusišypsojo Sergejus, — nepateisinau vilčių. Ponia Volkova nepalaikė manęs vertu. Tai aš štai ir galvoju, gal vis dėlto ji Kino namuose buvo, jei jau taip norėjo. Juk yra žmonių, kurie tvirtina, kad ją ten matė. Turiu prisipažinti, kad aš galvojau, jog jie arba klysta, kažką painioja, arba meluoja. Bet galbūt Anita Stanislavovna kažkodėl nori nuslėpti, kad ji ten buvo? Ką, Liuba? Kaip jūs manote?

— Oi, ką jūs čia šnekate! Kam Anitai slėpti? Be to, juk ji turi suprasti — jei ji buvo Kino namuose, tai visi patvirtins, kokia prasmė sakyti, kad jos ten nebuvo? Juk tai kvaila!

— Irgi teisinga, — Zarubinas apsimetė, kad sutinka. — Tada kyla klausimas, kodėl kiti liudininkai meluoja. Kodėl sako, kad ji ten buvo, jei jos nebuvo? Gal tai masinė haliucinacija?

— Nežinau, — Kabalkina gūžtelėjo pečiais. — O ko reikia iš manęs?

— Och, aš ir pats nežinau, — apsimestinai atsiduso Zarubinas. — Iš tikrųjų niekai ir, atrodytų, nieko bendra su žmogžudyste, bet jei yra nors mažiausias neatitikimas tarp liudininkų parodymų, tenka viską aiškintis iki smulkmenų. Ieškau dabar žmonių, kurie galėtų pasakyti, kur buvo jūsų sesuo pirmadienį vakare, ir ne tik pasakyti, o patvirtinti. Pavyzdžiui, jūs, Liuba, ar jūs jai neskambinote pirmadienio vakare?

— Pirmadienį? — ji susimąstė, paskui papurtė galvą. — Tikrai ne. Juk aš buvau įsitikinusi, kad ji bankete. Dieną skambinau... Ne, meluoju, tai ji man dieną skambino.

— Kodėl? Jūs buvote susitarusios, kad paskambinsit, ar atsi-į 32 ^rado kažkoks skubus reikalas?

— Kodėl skubus? — nesuprato Kabalkina.

— Jūs matėtės išvakarėse, senelės gimtadienyje. Greičiausiai visus neatidėliotinus dalykus aptarėte. Taigi skambutis kitą dieną, pirmadienį, kai jūs abi darbe, galėjo būti tik skubus. Argi ne taip?

— Na... — Liuba sutriko, — tai šeimyniniai reikalai. Su žmogžudyste nieko bendra.

— Ir vis dėlto, Liuba, aš paprašysiu jūsų atsakyti.

Zarubino balsas pasidarė griežtas. Kabalkina pasižiūrėjo į

laikrodį ir vėl atsiduso. Kelintą jau kartą per jų pokalbį? Sergejus jau pametė skaičių. Ta Liubovė Grigorjevna — tai tiesiog kažkokia atodūsių ir ašarų gamybos mašina.

— Mes turim brolį... Tai yra ne aš, o Anita. Jos tėvo sūnus iš trečiosios santuokos. Mūsų su Anita bendra mama, o jos su Valerka — tėvas.

— Taip, aš žinau.

— Atleiskit, Sergejau, baikim viską greičiau, nes mano vaikai dar maži.

— Baikim, — mielai sutiko jis. — Jūs man greit papasakokit, ko sesuo paskambino jums pirmadienį į darbą, ir aš nuo jūsų atstosiu.

— Ne, — Liuba ryžtingai pakilo nuo sofos, paėmė nuo stalo mobiliuką, prisisegė prie sijono juosmens. — Aš einu pas mamą vaikų. Jei norite, galit mane palydėti, aš pakeliui atsakysiu į jūsų klausimus. Čia netoli, gretimoje gatvėje.

— Aš žinau, aš juk šiandien pas jūsų tėvus buvau.

— Na taip, aš užmiršau...

Jam teko paklusti. Maži vaikai — tai rimta. Prieš tai nėra ir negali būti jokių argumentų.

Lietus liovėsi, ir į vakarą atvėso. Liuba, neaukšta putli motery-tė, apsivilkusi šiltą raudoną striukę, buvo panaši į ryškų oro balionėlį, lengvai šokinėjantį šaligatviu. Ji ėjo labai greitai pusę žingsnio prieš Zarubiną, tarsi būtų pamiršusi, kad jis apskritai egzistuoja. O gal nenorėjo kalbėti?

— Liuba, mes nebaigėm, — priminė jai save Sergejus. — Jūs norėjote man papasakoti apie jūsų sesers skambutį pirmadienį jums į darbą.

— Nieko ypatingo, — ji net nesulėtino žingsnių. — Anita paskambino ir pasakė, kad kol kas su Valerka nesimatė, bet galbūt susitiks su juo rytoj. Štai ir viskas.

— Kas — viskas? — piktai paklausė Sergejus. — Kam ji jums tai pranešė? Ar tai koks pasaulinio masto įvykis? Ar jūs pranešate viena kitai apie kiekvieną savo žingsnį?

— Kodėl jūs taip... — ji jau šiek tiek duso, bet tempo nelėtino. — Sekmadienį aš pasakiau Anitai, kad mačiausi su Valerka, ir jis pasirodė man kažko sutrikęs ir susirūpinęs. Štai kitą dieną ji man ir paskambino, kad pasakytų, jog prisimena mūsų kalbą ir būtinai su juo susitiks ir pasistengs viską išsiaiškinti. Kad aš nesijaudinčiau, ir jei jam reikia pagalbos, tai ji viską padarys.

— O kodėl jūs jaudinotės? Argi tai nenormalu, kai žmogus kažko susirūpinęs, juolab verslo žmogus? Argi dėl to reikėtų pulti į paniką?

— Jūs nesuprantate...

— Žinoma, aš nesuprantu, — lengvai sutiko jis. — Štai jūs man ir paaiškinkit, kad aš suprasčiau.

Geriau ji į save pasižiūrėtų! Pati juk irgi sutrikusi ir susirūpinusi, ašaros akyse, atodūsiai, laukia kažkokio skambučio. Ir kažkodėl sesuo nepuola griūdama jos gelbėti. Na, ir šeimynėlė!

— Valerkos žmona — narkomanė. Bet tai tik tarp mūsų, gerai, Serioža? Apie tai, be Valerkos, žino tik trys žmonės: jo mama ir mes su Anita. Be to, Valerka mano, kad aš nieko nežinau, o tik motina ir Anita. Bet Anita man pasakė, kad nuo manęs jį paslapčių neturi. Todėl, kai aš pamačiau, jog jis visiškai neadekvatus, aš išsigandau, kad jo žmona bus kažko pridariusi.

— Pavyzdžiui, ko?

— Pavyzdžiui, perėjo prie heroino. Kol kas ji tik tabletes vartojo, tai vis dėlto ne taip baisu, kaip heroinas, aš žinau. O jei heroinas, tai viskas — galas. Ir suprantama, kad Valerka su manim apie tai nekalbės, juk aš kaip ir nieko nežinau. Štai aš ir paprašiau, kad Anita išsiaiškintų, kas tokio ten dedasi.

Taip, su žmogžudyste tai, žinoma, niekaip nesusiję, tik veltui sugaištas laikas.

— Ir dar vienas, paskutinis klausimas, — Kabalkina jau buvo surinkusi kodą ir dabar stovėjo, laikydamasi už atidarytų durų ran-kenos. — Jūsų mamytė skundėsi, kad Anita Stanislavovna slepia nuo jos savo draugą Antoną Kričevecą. Jūs jį pažįstate?

— Ne. Anita manęs su juo nesupažindino.

— Ar jūsų tai neužgauna? Juk jie jau penkiolika metų kartu, Antonas — svarbi jos gyvenimo dalis. Nejau neįžeidu, kad ji jums tos dalies neparodo?

— Nė kiek. Anita nieko į savo gyvenimą neįsileidžia, ir visi seniai prie to priprato. Toks jos charakteris. Viso labo.

— Viskas, Jura, man liko paskutinė viltis, — susikrimtęs konstatavo Zarubinas, sėdėdamas Korotkovo kabinete. — Jeigu Volkovos brolis tikrai susitiko su ja antradienį, žmogžudystės išvakarėse, tai galbūt ji bent jam prasitarė, kur praleido pirmadienio vakarą ir kodėl nebuvo pas Ostrovskį. Jeigu ir jis nieko nežino, tada visai blogai.

— Serioža, tu mane pribaigsi, — Korotkovas įdėmiai apžiūrėjo tuščią puodelį, kuriame dar visai neseniai buvo karšta arbata, ir labai nustebo, įsitikinęs, kad daugiau ten nieko nėra. — Tu su Kamenskaja kalbėjai?

— Aš kas vakaras su ja kalbuosi. Kasdienės ataskaitos telefonu. O ką?

— O nieko! — pratrūko Jurijus. — Aš jau negaliu girdėti apie tą prakeiktą pirmadienį kartu su tuo prakeiktu jubiliejumi to prakeikto Ostrovskio! Aš specialiai važiavau pas ją į tuos prakeiktus Bolotnikus, kad viską smulkiai išsiaiškinčiau akis į akį, o ne telefonu. Ir ji pažadėjo, kad pasistengs tave nuraminti.

— Ji neturi nuojautos, — atkakliai papurtė galvą Sergejus. — Tu pats puikiai tai žinai, ir Nastia Palna tai žino. Jos smegenys analitinės, o nuojautos nėra ir niekada nebuvo.

— Na, taip, o tu jos, galima pagalvoti, turi per akis, — suburbėjo Korotkovas. — Nuojautos čempionas. Susitarkime taip. Aš dabar paskambinsiu ir pateiksiu vieną klausimą. Ir paskui tu atsisakyk savo užmačių ir prisidėk prie tikrinančių Bagajevo grupuotę, nes ten vaikinai, kiekvieną tikrindami, jau neriasi iš kailio.

Jis atvertė stalo kalendoriaus lapelį, rado Dronovo priimamojo telefono numerį ir pakėlė ragelį:

— Laba diena, majoras Korotkovas, Maskvos kriminalinė paieška. Būkit malonus, man reikia nedidelės informacijos, manau, jūs galėtumėte padėti. Nesinori dėl tokių reikalų kreiptis į poną Dronovą asmeniškai... Taip, ačiū. Tai štai, pirmadienį Kino namuose buvo pagerbtas režisierius Ostrovskis. Pažįstat tokį?.. O, tada tuo labiau. Ten įvyko nedidelis incidentas, vienam iš dalyvių dingo portfelis su svarbiais dokumentais. Mes paprašėme visų kviestinių sąrašo, bet, žinoma, vieni atėjo, kiti ne, ir mums reikia patikslinti... Ponas Dronovas sąraše yra. Gal pasakytumėt, buvo jis iškilmėse ar ne?.. Ak, štai netgi kaip... Aišku. Labai jums ačiū. Dar kartą atsiprašau už sutrukdymą.

Padėjęs ragelį, Korotkovas išraiškingai pasižiūrėjo į Zarubiną:

— Štai tokie reikalai, mano jaunasis drauge. Pono Dronovo pirmadienį Maskvoje apskritai nebuvo. Taip pat ir sekmadienį, ir šeštadienį. Dar ketvirtadienį jis išvažiavo į dalykinę kelionę ir grįžo taip pat ketvirtadienį, tai yra kitą dieną po Chalipovos žmogžudystės.

— Pasirūpino savo alibi, — pareiškė Sergejus neabejodamas.

— Čia jau tu geriau žinai, — nusišaipė Jura. — Šiaip ar taip, pirmadienį nei su Volkova, nei su Kričevecu susitikti jis negalėjo. Taigi ką ta saldžioji porelė darė, kol Kino namuose kiti garbino Os-trovskį, neaišku, bet su žmogžudyste tai neturi nieko bendro.

— Jie galėjo susitikti ne su Dronovu, o su Bagajevu, — nepasidavė Zarubinas.

— Kur jau ne! Nesusitarę su Dronovu? Ir kaip jiems prie Ruslano prieiti? Jie juk ne verslininkai ir ne nusikaltėliai. Viskas, Serioža, tema baigta. Aš sutinku su tuo, kad Chalipovos žmogžudystė su Dronovu susijusi, bet dėl pirmadienio — taškas. Supratai? Jeigu tu manai, kad Dronovas išvažiavo iš Maskvos, nes žinojo, kad rengiama jo meilužės žmogžudystė, tai ta kryptimi ir knisk. Jeigu manai, kad Volkova ir Kričevecas gali būti bendrininkai, dėl Dievo, daryk viską, ką laikai reikalinga. Bet užmiršk pagaliau apie pirmadienį!

— Gerai, — niūriai sumurmėjo Zarubinas. — Bet su Riteriu aš vis dėlto susitiksiu.

— Jo majo! — užriko Korotkovas. — Ar tu kurčias? Ar aš blogai aiškinu?! Darbo begalės, vaikinai užsiknisę, ir mūsų, ir RU-BOP-o...

— Nešauk ant manęs, — Zarubinas buvo ramus ir atrodė netgi linksmas, lyg pakeltu tonu su juo būtų kalbėjęs ne skyriaus viršininko pavaduotojas, o kažkoks visai pašalinis dėdė, kurio nuomonė Sergejaus gyvenime neturėjo nė mažiausios reikšmės. — Aš susitiksiu su juo ne darbo metu.

— Sekliai neturi ne darbo laiko. Mūsų darbo diena nenormuota, neužmiršai? O Viešpatie, ir kodėl gi tu toks užsispyręs? Pats juk matai, kad trauki tuščią bilietą, bet nenori prisipažinti. Ir kaip su tavimi kalbėti, jei šaukti negalima, o normalių žodžių tu nesupranti! Beje, o kodėl ant tavęs negalima šaukti?

Zarubinas gudriai nusišypsojo ir pamerkė akį. Jis suprato, kad audra praėjo, Korotkovas nuleido garą ir vėl gali žmoniškai kalbėtis.

— Todėl, kad aš mažiukas. Tu žinai, kokį klaikų aš turiu dėl to kompleksą? Manęs negalima ignoruoti, manęs negalima barti, ant manęs negalima šaukti, nes aš baisiausiai susijaudinu. O kai aš susijaudinu, darausi bukas. Ir blogai dirbu.

— Tu — mažiukas šantažistas, — Korotkovas dūrė į jį pirštu.

— Teisingai, — sutiko Sergejus. — O tu — didelis viršininkas. Žodžiu, šefe, aš viską supratau ir padarysiu, kaip tu sakei. O viso kito tu kaip ir nežinai, gerai?

Tai, kad liovėsi nuolatiniai lietūs, Nastią, žinoma, džiugino, bet štai atšalimas sutapo su nemalonumais. Šiluminiame centre įvyko avarija, ir visi Bolotnikų namai liko be šildymo ir karšto vandens. Dienos metu Nastiai šiaip taip sekėsi gelbėtis nuo šalčio, bet su juo kovojant praleista naktis išeikvojo visas jos didvyriškumo atsargas. Iš pat ryto ji paskambino Diužinui ir paklausė, ką tokiais atvejais reikia daryti.

— Normalūs žmonės kūrena židinį ir įjungia vandens šildytuvą, — ramiai atsakė Pavelas. — Bet tavęs prie normalių priskirti negalima. Visų pirma, tu negali priskaldyti malkų, o tas, kur priskaldė Korotkovas, sekmadienį mes visas sukūrenom. Antra, tu nežinai, kur ir kaip įjungiamas vandens šildytuvas.

— Tai ką man dabar daryti? Laukti, kol pavirsiu šaldyta silke?

— Laukti, kol aš atvažiuosiu.

— O ilgai? — gailiai paklausė Nastia. — Aš jau vos laikausi.

— Maždaug pusantros valandos. Tuoj pasiprašysiu Ivano ir važiuoju.

Tai nepasisekė! Būtų dabar koja sveika, galėtų šilčiau apsirengti ir pusantros valandos greitu žingsniu pasivaikščioti po mišką — ir sveika, ir sušilti padeda. O dabar, kad ir kaip rengtumeisi, vis tiek šalta lyg lauke sėdėtum, o ir jokių šiltų drabužių Nastia neturėjo, nemanė, kad liks be apšildymo.

Na, gerai, pusę valandos galima sunaudoti gydomajam pasivaikščiojimui, kurio trukmė jau pasiekė trisdešimt minučių. O dar valandą? Nastia prisiminė, kaip šalo vakar visą dieną ir visą naktį, ir nusprendė, kad po tokių išbandymų valandą tai jau tikrai išsilaikys. Pamanykit, kas ta viena valanda, viena mažutė trumputė valandėlė, palyginus su visa šalta ir begaline para!

Čistiakovas atvežė į Bolotnikus daug knygų, bet Nastia čia skaitė nedaug. Ji buvo linkusi geriau pasikapstyti savyje ir paieškoti savo pačios problemų pirminių priežasčių. Stebuklais ji netikėjo, bet nuo tada, kai išdrįso pati sau pasakyti viską, ką ji mano apie santykius su savo viršininku, koją skaudėjo mažiau. Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko — ar todėl, kad išsibaigė visi ligos terminai ir reikalai ėmė taisytis, ar kad Nastia gyvena sveikesnį gyvenimą, kasdien eina pasivaikščioti, daug miega ir reguliariai valgo, o gal todėl, kad Paša Diužinas buvo teisus. Nastia labai norėjo su juo apie tai pasikalbėti, bet laisvadieniais visą laiką šalia buvo Lioša, paskui dar ir Korotkovas atsirado, ir apskritai vasarnamyje tvyrojo linksmas šurmulys, o ji manė, kad toks pokalbis yra rimtas ir svetimoms ausims neskirtas. Ypač Liošos ausims, juk jis fizikas-matematikas, žmogus pragmatiškas ir žemiškas, ko gero, dar ims šaipytis. Ji ir pati mokėsi fizikos-matematikos mokykloje ir išaugo karinga ateiste, bet jos mąstymas buvo kažkoks ne toks kaip Čistiakovo. Galbūt todėl, kad ji dažniau nei vyras susiduria su svetima elgsena ir svetimais likimais ir gerai žino, kokie nepaaiškinami dalykai dedasi žmonių galvose ir atsitinka jų gyvenime.

Šiaip ar taip, neskubrus pamąstymai apie savo ir apie kitų žmonių elgesį leido jai prieiti prie netikėtos išvados — žmonės labai dažnai nepasinaudoja savo pačių galimybėmis, o teikia pirmenybę svetimoms, nes iš anksto yra įsitikinę, jog nieko jiems neišeis. Savo pačios resursais šiuo atveju Nastia laikė dvasines galias ir psi-

chologines galimybes. Juo daugiau pačių paprasčiausių gyvenimiškų situacijų ji prisiminė, juo labiau ryškėjo dėsningumas. Imkim kad ir paprasčiausią pavyzdį su pinigais, kuriuos skolinasi. Sakysim, žmogus uždirba tam tikrą sumą ir žino, kad jei jis taupys, tai per trejus metus sutaupys pakankamai, kad galėtų nusipirkti... na, pavyzdžiui, naują mašiną. Yra du variantai: taupyti, laukti ir po trejų metų įgyvendinti, kas užsibrėžta, arba trejiems metams pasiskolinti pinigų ir nusipirkti mašiną jau dabar, nes turima jau paseno arba nemadinga, arba tapo per maža. Dažniausiai pasukama antruoju keliu, nes žmonės mano, kad dar trejų metų su šitom vežėčiom jie neišlaikys. Nėra jėgų daugiau kentėti! Tai ne važiavimas, o kankynė. Nustoti važinėtis mašina ir trejiems metams persėsti į visuomeninį transportą? Ne, ką jūs, aš negaliu, aš pripratęs prie mašinos, kokie čia gali būti tramvajai ir troleibusai! O jeigu įsigilintum, ką tai reiškia „aš daugiau negaliu" arba „aš nesugebėsiu"? Arba „daugiau neturiu jėgų", „aš to neiškęsiu", „aš to nepakelsiu"? Taigi vis tą patį — įsitikinimą, kad savo jėgomis neapsieisi. Neužteks kantrybės, tvirtumo, valios. Geriau pasinaudoti svetimais pinigais, negu savo vidinėmis galiomis ir sugebėjimais.

Žinoma, dažnai mes, žmonės, gudraujam. Iš tikrųjų mes manom, kad ir galėtumėm, ir iškęstumėm, ir jėgų pakaktų, bet labai jau nesinori... Bloga, įgriso, nuobodu. Kartais net kamuoja. Kartais skaudu. Sąmoningai kęsdami nepatogumus ir graužatį, mes tai vertiname kaip kažkokią auką, kurios, žinoma, nepageidaujame.

Ir stengiamės padaryti taip, kad aukotųsi kiti. Tegul jie, tie kiti, keičiasi, tegul elgiasi taip, kad mums būtų patogiau ir priimtiniau, tegul sutinka su mūsų pažiūromis ir mūsų skoniu, tada mums bus lengviau su jais sugyventi. Tegul dalijasi su mumis savo pinigais, laisvalaikiu, sugebėjimais. Jiems, tiems kitiems, aukotis lengviau nei mums, tokiems pavargusiems ir iškankintiems.

Bet juk turi būti priežastis, dėl kurios žmonės savo jėgomis nepasitiki. Kiekvienas turi savo priežastį, nes žmogus gyvena individualų gyvenimą su individualiu patyrimu, ir kiekvienas kada nors pakliūva į tokią situaciją, kuri visam laikui atmuša norą susidoroti savomis jėgomis su trimis dažniausiai sutinkamais priešais: būtinybe įveikti baimę, laukti ir kęsti.

O galbūt viskas nuo to, kaip suaugę žmonės elgiasi su vaikais? j 39

Mažas žmogutis bet kuriuo atveju sako „aš pats”, o suaugusieji kiekvieną kartą jam aiškina, kad pats jis nesusidoros, kad be pagalbos jam nieko neišeis. Vaiko dvasia siekia išmokti naudotis savo galimybėmis, o suaugusiojo siela stengiasi, dažnai nesąmoningai, suformuoti vaiko priklausomybės nuo suaugusiųjų jausmą. Iš esmės — nuo tėvų. Be mūsų tu nieko negalėsi, be mūsų prapulsi, kas sulaikys tave nuo neapdairaus elgesio ir neteisingų sprendimų, kas apgins tave nuo pavojaus, mes tau — viskas, tu be mūsų — niekas. Galų gale suaugusieji užkrečia vaikus savo ideologija, ir štai — rezultatas.

Žinoma, viskas ne taip paprasta ir tiesmukiška. Yra du poliai. Viename iš jų — supratimas, kad padėti kitiems — tai gerai ir pagirtina, o paprašyti pagalbos — nesmerktina ir negėda. O kitame poliuje — tikėjimas, kad žmogus gali neįtikėtinai daug, ir jo dvasinės jėgos ir galimybės iš tikrųjų beribės. Prašyti pagalbos galima ir reikia, kai išnaudoti visi vidiniai rezervai, bet juk dauguma žmonių jų net nepaliečia, iš anksto nusprendę, kad jų apskritai nėra ir reikia pasinaudoti svetimais — materialiais, fiziniais arba dvasiniais. Kažkurio rašytojo knygoje, rodos Koeljo, Nastia rado įsimintiną frazę apie tai, kad žmogus turi viską, ko jam reikia. Prisiminusi tuos žodžius, ji nutarė, kad sugebėjimas tai teisingai suprasti ir yra tikroji išmintis. Kiekvienas žmogus turi pakankamai jėgų, kad visiškai patenkintų savo poreikius ir norus. Kitas reikalas, kad dažnokai žmonės nesupranta, kokie jų tikrieji poreikiai, ir prisigalvoja sau dievai žino ko, orientuodamiesi ne į realijas, o į madą, aplinkinių nuomonę ir gyvenimo būdą, viešpataujančią ideologiją. Štai turi kažkas madingą skudurą — ir aš tokio noriu. Kam jis tau? Ar neturi kuo rengtis? Vaikštai apdriskęs ir šąli? Ne. Tai kam? Todėl, kad protus valdo viešpataujanti klišė — žmogus privalo rengtis madingai. Bet šita klišė, o ir pati mada sugalvoti tam, kad žmonės pirktų daugiau drabužių, nelaukdami, kol susidėvės tie, kuriuos jie turi. Visa tai mums sąmoningai įpiršta tų, kurie daro pinigus iš plataus vartojimo prekių ir verčia mus pirkti iš esmės visiškai nereikalingus mums daiktus. Juk tai taip paprasta! O mes kaip asilai, viliojami morka, sekame paskui gudrius gamintojus, leisdami būti apiplėštiems ir skųsdamiesi, kad nėra pinigų.

Atskirti tikruosius poreikius nuo kieno nors įpirštų — tai ir yra išmintis. Kiekvienas turi poreikį mylėti ir kiekvienas gali tą poreikį realizuoti. Bet įpiršta mums nuomonė sako, kad meilė turi būti abipusė, kitaip tai gėdinga ir kažkaip kvaila ir žema, ir tais atvejais, kai meilė vienpusė, prasideda kančios... Kiekvienas turi poreikį būti mylimas, ir nėra pasaulyje žmogaus, kurio niekas nemyli, bet vėlgi mums įpiršta nuomonė, kad jei tave myli princas arba karalienė, tai tu — labai geras, o jei tave myli neįžymus ir išvaizda niekuo neišsiskiriantis žmogus, tai į tokią meilę galima nekreipti dėmesio, nes ji tavo įvaizdžiui ir savęs vertinimui pliusų neprideda. Tokia meilė — tas pat, kas jokia. Jeigu manęs nemyli patys geriausi ir patys ryškiausi, tai tas pat, kas manęs nemyli niekas. Ir vėl kančios.

Štai tokios mintys sukosi Nastios Kamenskajos galvoje, trik-dydamos taip ilgai lauktą jos poilsį su knyga rankose. Ir dabar jai atrodė, kad ji, ko gero, pasirengusi pokalbiui su Diužinu.

Kaip ir žadėjęs, Diužinas atvažiavo po pusantros valandos. Tuoj įjungė vandens šildytuvą, ir kol Nastia šildėsi karštoje vonioje, priskaldė malkų ir užkūrė židinį.

— Dabar galima gyventi, — džiaugsmingai pareiškė ji, pasirodžiusi svetainėje rausvutė kaip po pirties. — Tik neaišku, ką man daryti naktį, židinys juk užges, ir kambarys greit atvės.

— Pasiimk dar porą antklodžių iš viršaus. Tau liko tik vieną naktį pasikankinti, ryt avariją likviduos, aš skambinau ir sužinojau, — nuramino ją Pavelas. — O iki vakaro išgyvensi prie židinio, aš daug malkų atnešiau, turėtų užtekti.

— Tu ilgam atvažiavai?

— O ką? Nori, kad aš greičiau iš čia nešdinčiausi? Kažkam paskyrei slaptą pasimatymą? — paklausė jis kandžiai.

— Eik sau! — nusijuokė Nastia. — Kokie gali būti pasimatymai, kai tokia koja? Aš norėjau su tavimi pasišnekėti. Kaip tik apie mano raišą galūnę.

— Tada vaišini pietumis, — nedelsdamas reagavo Diužinas.

— Ką tu, Paša, — išsigando ji. — Turiu tik šaldytų pusfabrikačių, aš juk sau nieko neruošiu.

— Ta-aip, palyginus su paršiuku, tai, žinoma, silpnoka, — jis smerkiamai palingavo galva. — Tiek to, valgysiu, ką duoda. Čistia-kovo vietoje aš su tavimi jau seniai būčiau išsiskyręs.

— Aš manau, — juokdamasi atsakė Nastia, — kad Čistiakovo vietoje tu manęs net vedęs nebūtum.

Ji ištraukė iš šaldiklio pakelį kiniškos mišrainės su ryžiais, krevetėmis ir gausybe kažkokių daržovių, išbėrė viską į stiklinį puodą, įpylė trupučiuką vandens ir įkišo į mikrobangų krosnelę. Tokią mišrainę Nastia pirkosi jau kelis kartus, ir jai atrodė, kad tai gan skanu. Nors gali būti, kad Pašai taip ir nepasirodys.

Diužinas didvyriškai suvalgė viską, kas buvo lėkštėje, nors iš jo veido nepasakytum, kad jis patyrė beprotišką malonumą. Kol jie pietavo, kambarys pastebimai atšilo, ir Nastia ryžosi netgi nusivilkti striukę ir užsimesti ją ant pečių.

— Paša, rodos, aš supratau, kodėl koja taip ilgai negyja, — pradėjo ji. — Atvirai sakant, aš nelabai tuo tikėjau, ką tu tada ligoninėje man sakei.

— Apie ką?

— Apie tai, kad jei koją taip ilgai skauda, ir būtent kairę, tai reiškia, kad aš einu ne tuo keliu, formuodama savo santykius su kažkokiu vyriškiu. Ar aš teisingai tave supratau?

— Teisingai. Apskritai viskas ne visai taip...

— Na, štai, — supyko Nastia, — prasideda.

— Palauk, palauk, — Pavelas nusišypsojo. — Paklausyk iki galo. Kojos — tai to kelio, kuriuo tu eini, simbolis. Jeigu skauda abi kojas — ir kairę, ir dešinę, tai gali būti susiję su tuo, pavyzdžiui, kad tu savo gyvenime padarei kažką ne taip, gali būti, kad nuėjai ne tuo keliu ir nesąmoningai to gailiesi. Pasirinkai ne tą darbą, ne tą išsilavinimą, ne tą miestą, ne tą vyrą ir taip toliau. Supranti? O jei skauda tik vieną koją, tai reikia galvoti apie santykių su kokiu nors vyru kelią, jei koja kairė, arba su moterimi, jei dešinė. Kadangi tu turi problemų būtent su kaire koja, aš tau ir pasakiau apie problemas su vyru.

— Na, gerai, aš supratau, kad neteisingi mano santykiai su viršininku ir todėl man nesinori eiti į darbą. Gali taip būti?

— Žinoma. Beje, taip būna gana dažnai.

— Vadinasi, aš ne vieniša, — nusišiepė Nastia. — Tai guodžia. Ir ką man toliau daryti?

— Dirbti su tuo, — ištarė Diužinas visiškai nesuprantamą frazę. — Dirbti atkakliai, ilgai ir kantriai.

— Būtent kaip?

— Tu man pirmiau pasakyk, ar po to, kai tu tai supratai, kas nors atsitiko?

— Na... Lyg ir mažiau ėmė koją skaudėti, bet juk aš treniruojuosi, ir masažą man daro, ir fizioprocedūras. Ir apskritai jai jau laikas sveikti, štai ji ir sveiksta.

— Aišku. Kitaip tariant, tu pasekmių su priežastimi kol kas nesieji. Tu manai, kad tai, jog supratai problemą, tau niekuo nepadėjo.

— Ne, Paša, — nesutiko ji, — aš tiesiog nesu tuo įsitikinusi. Iš kur aš galiu žinoti, kodėl koją mažiau skauda?

— Negali, — sutiko jis. — Bet patikėk mano žodžiu, jeigu tu nesusidorosi su savo problema, koją skaudės dar labai ilgai, paskui gal kuriam laikui nurims, o paskui ir vėl prasidės. Vienu žodžiu, jeigu tu pati su savimi neišsiaiškinsi, tu su savo koja turėsi vargo iki gyvenimo galo. Tiki?

— Ne, — sąžiningai prisipažino ji. — Netikiu.

— Tada apie ką tu rengeisi su manimi kalbėtis, jeigu netiki?

— Pati nežinau, — Nastia sutriko. — Aš noriu pasakyti, kad viską reikia tikrinti bandymų keliu. Aš, žinoma, netikiu tuo, ką tu sakai, bet... O jeigu taip ir yra? Aš turiu daug laiko, niekuo neužimta, ir aš galėčiau pabandyti...

— Aišku, — atsiduso Diužinas. — Tu ir vėl nori, kad aš tau ištraukčiau triušį iš skrybėlės. Nieko nebus, Nastule. Kitas reikalas, jei tu nuoširdžiai norėtum išsiaiškinti savo problemą, nepriklausomai nuo fizinio rezultato.

— Noriu, — tvirtai tarė ji. — Todėl, kad juk amžinai nesėdėsiu su nedarbingumo lapeliu. Anksčiau ar vėliau ateis diena, kai man reikės eiti į darbą ir susitikti su viršininku. Ir aš norėčiau, kad tai nebūtų tęsinys viso to, ką aš neteisingai jau padariau.

— O kur problemos esmė, tu man, žinoma, nepasakysi?

— Pasakysiu. Aš jį įžeidžiau. Ir jis pradėjo manęs nekęsti. Bet jam užtenka proto savo pykčio ant manęs nelieti. Tiesiog nuo to laiko mes visiškai negalim normaliai bendrauti. Prisimeni, kaip filme „Mimino" — irgi jaučiu tokią stiprią asmeninę antipatiją! Ir aš nežinau, kaip elgtis, kad viskas nukryptų kažkokiomis priimtinomis vėžėmis. Aš galiu jo atsiprašyti, bet nesu tikra, kad tai padės. O kas padėtų?

— Nežinau, — jis palingavo galva. — Ir niekas nežino. Išskyrus tave pačią.

— Bet aš juk nežinau! — visai nusiminusi sušuko ji.

— Tu žinai, — paprieštaravo Pavelas. — Tik tas žinojimas paslėptas labai giliai, po visokio šlamšto krūva. Šlamštą reikia nukasti, tada sprendimas ateis savaime. Jis ateis, ir tu negalėsi jo nepamatyti. Štai tas šlamšto šalinimas ir yra tas darbas, apie kurį aš tau sakiau. Visų pirma tau reikia padirbėti su savo puikybe.

— Su puikybe? — nustebusi paklausė Nastia.

— Būtent. Tu jį įžeidei, vadinasi, tuo metu laikei save aukščiau už jį ir manei galinti kaltinti ir teisti. Tai ir yra puikybė.

— Tik pamanyk, — susimąsčiusi nutęsė ji, — aš ir nežinojau, kad tai taip vadinasi. Iš tiesų aš už tai jau save išbariau, supratau, kad buvau neteisi, tik nežinojau, kad tai puikybė.

— Ji, balandėlė, ji, mieloji. Sutramdyk puikybę, atsikratyk jos, o paskui atleisk sau už tai, ką padarei.

— Atleisti? Aš manau, atvirkščiai, turiu save peikti ir barti už tai, o tu sakai, atleisti.

— Atleisti, Nastule. Būtinai. Jeigu tu save peiksi ir barsi, tu užsidirbsi dar ir kaltės jausmą. Ar tau to reikia? Pasakyk sau, jei nori balsu, jei nori mintyse, viską, ką tu manai apie tą savo poelgį, išsikalbėk, ištark visus pačius nemaloniausius žodžius, o paskui atleisk. Ir paleisk.

— Kaip tai?

— Tai... Taip, nelengva su tavim. Ar tu dvasinės literatūros visiškai neskaitai?

— Tu turi galvoje religinės?

— Aš.turiu galvoje — dvasinės. Tos, kuri skirta dvasios ir sielos problemoms. Ji gali būti ir religinė, bet toli gražu ne visada. Paleisti, Nastule, reiškia nelaikyti savyje tokio žmogaus, koks tu jau seniai nesi. Kada visa tai nutiko su tavo viršininku?

— Praeitą vasarą.

— Štai matai, kiek laiko praėjo! Tu laikui bėgant tapai kitokia. Per tą laiką tau į galvą atėjo tiek visokių minčių, tu tiek visko išgyvenai, tu tapai beveik dvejais metais vyresnė, o vis dar laikaisi įsikibusi „anos" Kamenskajos. Paleisk ją. Išbark ją už tai, ką padarė, atleisk ir išsiskirk su ja.

— O toliau? — jai pasidarė įdomu, ir kurį laiką Nastia net užmiršo, kad visu tuo netiki.

— Toliau... Toliau dirbk su viršininku. Procedūra visiškai ta pati — išsakyk viską, ką galvoji, paskui atleisk jam ir paleisk. Ir svarbiausia, neužmiršk paprašyti jo atleidimo. Atsimink formulę: „Atleisk man. Ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu, likim geruoju". įsiminei?

— Atleisk man. Ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu, likim geruoju, — paklusniai pakartojo ji. — Ir viskas? Taip paprasta?

— Na, ką tu, — nusijuokė Pavelas. — Paprasta niekada nebūna. Tai reikia kartoti labai greitai ir labai daug kartų, ilgai ilgai. Tol, kol pajusi, kad visa ta tavo „labai stipri asmeninė antipatija" paliko tave kartu su iškvėpimu. Aš paskui tau išaiškinsiu visas technines detales, o kol kas pakalbėkim apie strategiją. Kaip aš suprantu, be puikybės, tavyje yra dar kažkas, kas privertė žengti tokį žingsnį. Juk yra?

— Yra, — linktelėjo Nastia. — Baimė, kad aš pati nesusidorosiu su savo problemomis ir bandymas jas išspręsti kitų sąskaita.

— Puikumėlis, — jis kažkodėl įsilinksmino. — Su tuo irgi reikia gerokai padirbėti. Mintys, kad tu nesugebėsi ar nesusidorosi, tai nusiminimo nuodėmė. Ja reikia atsikratyti.

— O dar?

— O dar reikia įsiminti ir paisyti kosminių dėsnių.

— Paša! Na, štai, — nusivylė Nastia, — viskas buvo taip gerai, gryna psichologija, ir staiga prašom, vėl kosminiai dėsniai. O be dieviškų dalykų neįmanoma?

— O ką? Labai norisi be dieviškų? — įgėlė Diužinas. — Dievą tikėti nesinori, taip? Tai žinoma, be jo kur kas lengviau gyventi — elkis kvailai ir šlykščiai ir apie nieką negalvok.

— Paša, taigi aš rimtai...

Nastiai pasirodė, kad kambaryje pasidarė visai šilta, ir ji nusimetė striukę.

— Taigi ir aš rimtai. Nastule, kosminiai dėsniai tai ne dieviški dalykai. Tai dėsniai, nusakantys optimalų žmogaus dvasios gyvenimo režimą. Jeigu jų laikysies, tai dvasia bus rami, joje nesikaups visoks šlamštas, ir teisingi sprendimai atsiras lengvai ir greitai. Jei nori, gali tai vadinti dvasios higiena. Iš viso yra penki tokie dėsniai, bet dabar aš tau papasakosiu tik apie du, kurie tau šiandien labiausiai reikalingi. Juoba vieną iš penkių dėsnių tu jau žinai. O gal užmiršai?

— Trijų ne dėsnis? — patikslino Nastia. — Nieko nedaryk, nesakyk ir negalvok, jeigu tavęs to neprašo?

— Taip, taip. O kaip tu jį pavadinai? — paklausė Diužinas. — Trijų ne dėsniu? įdomu. Dabar kitas dėsnis... Klausyk, gal užsirašytum? Nes aš tau tiek pripasakojau, juk pusę visko užmirši.

— Nieko, aš atsiminsiu, mano atmintis gera.

— Na, žiūrėk, kad paskui nesiskųstum. Kitas dėsnis: gerbk savo tėvus, mokytojus ir vyresniuosius.

— Bet juk tai vienas iš dešimties įsakymų, — nusivylusi nutęsė ji. O ji manė, kad dabar Paša pasakys kažką nepaprasta, nauja, netikėta...

— O įsakymai, tavo manymu, tai kas, niekų paistalai? — įsižeidė jis.

— Ne, ne niekai, žinoma, bet aš maniau... Žodžiu, nesvarbu, pasakok toliau.

— Ne, toliau dar anksti, sustosim prie to dėsnio, juoba kalbame apie tavo viršininką. Kiekvienas, su kuriuo tu turi reikalų, kažkuria prasme tampa tavo mokytoju. Taip pat ir tavo viršininkas, net jeigu tu jo ir nemėgsti. Bet tarp jūsų susiklosčiusi situacija privertė tave šiandien kai ką apmąstyti, kai ką suprasti. Tu jau kažko išmokai ir išmoksi dar, jam padedant. Supranti, apie ką aš?

— Suprantu, — atsakė ji tyliai.

— Tu turi išmokti jį gerbti. Elgtis su juo pagarbiai ir jausti jam dėkingumą, kad ir už tai, jog dabar galvoji apie savo problemas ir bandai jas išspręsti. Nėra abejonės, kad jį gerbti yra ir kur kas daugiau priežasčių. Juk yra, argi aš neteisus?

— Yra, — sutiko ji.

Žinoma, yra. Kad ir kaip ji Afonios nekęstų, jis geras profesionalas.

— Vadinasi, tavo užduotis pagal tą kosminį dėsnį — išmokti kiekviename žmoguje matyti savo mokytoją ir jį gerbti. Ir paskutinis šiandien dalykas. Bet pirmiau — klausimas.

— Koks?

— Kada šiemet sužaliavo medžiai?

— Ką?!

Nastiai pasirodė, kad jai pasigirdo. Kuo čia dėti medžiai? Ir koks skirtumas, kada jie sužaliavo? Ar jis tikrina jos pastabumą? Ir kuo čia dėti kosminiai dėsniai?

— Paša, aš nesuprantu... Koks ryšys?

— Pats paprasčiausias. Atsakysi į klausimą?

— Ne, aš tiksliai neatsimenu. Turbūt gegužės pabaigoje, kaip paprastai.

— Šiemet, Nastule, balandžio pabaigoje visi medžiai buvo pasipuošę sodria žaluma. Ne žalsvu rūkeliu, o visaverte tankia lapija. Vasara prasidėjo mėnesiu anksčiau nei paprastai. Gamta mums padovanojo visą papildomą vasaros mėnesį. O tu ir nepastebėjai.

— Nepastebėjau, — kaltai prisipažino Nastia. — Ir kas iš to?

— O iš to — išvada, kad reikia būti dėkingam viskam, kas mus supa, mums atsitinka. Ir tam, kad buvo dar vienas vasaros mėnuo. Ir tam, kad tu susilaužei koją, nes tik todėl pradėjai knaisiotis savyje. Ir tam, kad vakar atšalo, nes kitaip aš šiandien nebūčiau atvažiavęs ir mes nebūtumėm pasikalbėję. Ir tam, kad tavo tėvai susitiko, todėl atsiradai tu. Viskam, supranti? Tai ne taip lengva, kaip tu manai, ypač tavo darbe. Dabar tau atrodo, kad visa tai niekai, o štai pabandyk būti dėkinga tam, kas vyksta, kai matai nužudytą žmogų. Ir ne tik nužudytą žmogų, bet ir skausmo prislėgtus jo artimuosius. Ir šlykštų, žiaurų, galbūt mirtinai girtą žudiką. Kaipgi dėkoti likimui, kad jis tai leidžia?

— Tai jau, Paša, čia su dėkingumu, ko gero, nieko neišeis.

— Išeis, — atsakė jis tvirtai. — Tavo uždavinys — išmokti rasti priežastį dėkingumui visur be išimties. Tai sunku, tam reikėtų paaukoti gal ne mėnesius, o metų metus, bet išmokti privalu.

— O toliau?

Diužinas žvilgtelėjo į laikrodį ir pakilo.

— Šiandien viskas, Nastenka. Ir taip jau aš visą glėbį informacijos ant tavęs išverčiau, bijau, kad tu jos neįveiksi. Negalima peršerti, tu įsimink, ką aš tau papasakojau, kaip reikiant apgalvok, o kitą kartą vėl pasikalbėsim.

Nastia nušlubavo paskui Pavelą iki laukujų durų. Po namus ji jau bandė vaikščioti be lazdos. Nors ir skaudėjo, bet kitą kartą išeidavo visai neblogai.

— O kada tu atvažiuosi? — kažkaip visai jau vaikiškai paklausė ji.

— Nežinau. Gal šeštadienį. Negaliu juk be galo atsiprašinėti Ivano. Jis tave, žinoma, švelniai myli ir išleidžia pas tave neklausinė-damas, bet ir sąžinę reikia turėti. Dirbk, Nastule, plušėk. O kai įsitikinsi, kad koja kažkaip labai staiga nustojo skaudėjus, mes grįšim prie kalbos apie tai, kuo tu tiki ir kuo netiki.

Ji dar ilgai stovėjo ant slenksčio, susisupusi į striukę, ir žiūrėjo į tą pusę, kur nuvažiavo Diužino mašina. Prisiminė, ko norėjo paklausti apie trijų ne dėsnį, bet taip ir nepaklausė. Užmiršo. Kodėl „nedaryk" ir „nesakyk", jai beveik aišku. Bet štai kodėl „negalvok"? Kuo gali pakenkti mintys?

Susitikti su Valerijum Riteriu taip ir neteko. Iš tikrųjų Sergejus Zarubinas rengėsi su juo susiskambinti ir susitikti, bet čia ėmė ir paskambino pati Volkova.

— Serioža, — ji kalbėjo šiltai ir labai bičiuliškai, — man atrodo, kad mums reikia susitikti. Aš sužinojau, kad jus bandote išsiaiškinti, kur mes su Antonu buvom pirmadienį, Julijos žmogžudystės išvakarėse. Aš nenorėjau jums šito sakyti, prisipažįstu, kad nuo jūsų tai slėpiau. Tačiau kai jūs pradėjote kibti prie mamos, patėvio ir sesers, aš supratau, kad turiu prisipažinti. Iš esmės tai niekai, tiesiog nelabai graži istorija ir man buvo nesmagu apie tai kalbėti.

Taaip, ji sugalvojo kažkokią gudrybę. Zarubinas buvo visiškai tuo tikras. Ji sugalvojo kažkokį melą, kurį bandys dabar jam įpiršti. Ką gi, paklausysim.

— Žinoma, Anita Stanislavovna, — pabrėžtinai entuziastingai sutiko jis. — Kur ir kada?

— Aš dabar pas Antoną ir būsiu čia iki rytojaus, namo nevažiuosiu. Jei norite, galite atvažiuoti čia.

Žinoma, jis norėjo. Sergejus metė visus reikalus ir nuskubėjo pas Kričevecą. Jis nekantravo išgirsti Volkovos melą.

Bet jo laukė nusivylimas. Baisus, beribis ir bedugnis kaip praraja iš naktinio košmaro.

Antonas Kričevecas pirmadienį nebuvo režisieriaus Ostrovskio jubiliejuje todėl, kad jo apskritai nebuvo Maskvoje. Jo nebuvo šalyje. Jis buvo vienai dienai išvykęs į užsienį, į Turkiją. Išskrido pirmadienį iš ryto, grįžo antradienį po pietų. Štai bilietai į ten ir atgal. Štai užsienio pasas su Rusijos ir Turkijos pasienio kontrolės atspaudais.

O be Antono jubiliejuje Anitai nėra kas veikti. Jie vienas be kito į tokius renginius nevaikšto. Tiesą sakant, jos asmeniškai niekas ir nekvietė, kvietė Antoną, o ją — kaip priedą, kaip jo damą. Beveik žmoną.

Štai taip. Priežastis, dėl kurios Antonas Kričevecas turėjo skubiai sulakstyti į Turkiją, iš tikrųjų buvo ne iš kilniųjų. Tačiau yra kaip yra.

Svarbiausia — ji buvo. Ir visi dokumentai, patvirtinantys, kad jo Maskvoje nebuvo, prieš akis.

Nuojauta Sergejų Zarubiną apgavo. Ką gi, pasitaiko.

8 SKYRIUS

— Še, naudokis, — tardytojas Vysotkinas bjaurėdamasis ištiesė Selujanovui ekspertų pažymas. — Persirašyk, kas tau reikalinga, ir dirbk, netinginiauk.

Pirmoji pažyma buvo apie žmogžudystės įrankį. Joje sakoma, kad mirtinos žaizdos Galinai Vasiljevnai Aničkovai buvo padarytos virtuviniu „Sollingen" firmos peiliu. Tokie peiliai pardavinėjami specializuotose „Sollingen'o", o taip pat ir „Bauklotz'o" tinklo parduotuvėse ir nelaikomi šaltaisiais ginklais, skirtais kovai arba medžioklei. Eik ir pirk be problemų.

Antrojoje pažymoje sakoma, kad tinkamų identifikuoti pirštų atspaudų ant peilio nėra. Iš to, ką parašė ekspertai, galima buvo padaryti išvadą, kad peilį iš pradžių ne kartą čiupinėjo plikomis rankomis, matyt, parduotuvėje jį perkant, o paskui juo naudojosi jau su pirštinėmis ir ankstesnius atspaudus nutrynė.

Ir galiausiai trečioji pažyma. Ta pati, kurios Selujanovas taip nekantriai laukė. Atkurtas 2002 metų rugsėjo penktos, šeštos dienų lapelio, išplėšto iš kalendoriaus, tekstas. Kaip Nikolajus ir manė, penktos dienos puslapio tekstą pavyko atkurti visą, kadangi septintoji ir aštuntoji diena buvo šeštadienis ir sekmadienis, tomis dienomis Galina Vasiljevna reikalų turėjo nedaug, ir lapelis su abiejų laisvų dienų įrašais buvo beveik tuščias. Blogiau buvo su rugsėjo šeštąja. Tos dienos įrašai atsispaudė trečiadienio, ketvirtos dienos puslapyje, o jis buvo taip tirštai prirašytas, kad atkurti pavyko toli gražu ne viską.

Gerai, nusprendė Kolia, greitai perrašinėdamas į bloknotą ekspertizės išvadas, dirbsime su tuo, ką turime, geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje. Jis pyko ant tardytojo, kad šis atplėšė jį nuo darbo ir privertė atvažiuoti į prokuratūrą, užuot padaręs kse-rokopiją ir atsiuntęs jam su kurjeriu. O jei savo žmonių neturi, tai galėjo paskambinti Selujanovui, girdi, atsiųsk ką nors pasiimti ekspertų išvadų. Ne, Vysotkinui nepatiko tirti nusikaltimus, tačiau patiko vaidinti didelį bosą, galintį vienu telefono skambučiu išsišaukti „ant kilimo" ne betarpiškai su juo dirbančius operatyvininkus, o jų viršininką. Bendrauti su sekliais tardytojas laikė žeminančiu jo orumą dalyku, jis pripažino tik vadovybę, per kurią ir perduodavo pavedimus, ir skirstė užduotis. Apskritai Kolia suprato, kodėl taip daroma. Juk operatyvininkui reikia iš tikrųjų duoti užduotį, prieš tai aptarus su juo situaciją, atsižvelgiant į turimus įrodymus ir ki- ¹ tokią informaciją, o su paieškos pavaduotoju ar skyriaus viršininku galima į detales nesigilinti, pasitenkinti šykščiomis frazėmis, pavyzdžiui, „na, tu ir pats žinai, ką reikia daryti, ne man tave mokyti". Juk iš tikrųjų kažkaip juokingai atrodytų, jei tardytojas pradėtų mokyti seklių viršininką... Fokusas, tiesa, buvo tas, kad Vysotkinas nė vieno ir nieko išmokyti negalėjo, kadangi tyrimo reikalus išmanė nedaug, bet savo neišmanymą gudriai dengė, slėpdamasis už labiau patyrusių, todėl ir nenorėjo bendrauti su paprastais operatyvininkais, kurie galėjo būti ne itin kvalifikuoti per savo jaunumą arba ilgesnės praktikos stoką, o kvietėsi būtinai jų viršininkus, kurie savaime privalėjo kažką išmanyti.

— Viską persirašei? — įtariai paklausė Vysotkinas, pamatęs, kad Selujanovas užvertė bloknotą ir kišasi jį į vidinę striukės kišenę. Tiesiog nei pridėsi, nei atimsi — griežtas mokyklos mokytojas, sekdamas, kad apsileidęs mokinys, gavęs iš diktanto dvejetą ir specialiai paliktas po pamokų 50 kartų perrašyti užduotą frazę be klaidų, negudrautų ir neparašytų jos 48 kartus.

— Viską, — Kolia nekaltomis akimis pasižiūrėjo į tardytoją.

— Na, eik ir darbuokis, pats žinai, ką reikia daryti, aš tavęs čia abėcėlės nemokysiu.

„Ir nereikia, — mintyse atsakė Nikolajus, išlėkęs iš kabineto ir bėgte leisdamasis laiptais žemyn, — ir labai tau ačiū, kad nepradėjai mokyti". Perrašinėdamas duomenis, jis apie juos negalvojo, buvo susirūpinęs tik tuo, kad nepridarytų klaidų ir perkeltų informaciją iš išvadų j bloknotą, nieko nepraleidęs ir neiškreipęs. O atsiradęs savo kabinete, jis liepė pakviesti tiriančius Aničkovos žmogžudystę operatyvininkus ir dabar jau kur kas atidžiau ėmė peržiūrinėti prirašytus lapelius. Po poros minučių Selujanovui pranešė, kad nė vieno iš kviestų darbuotojų vietoje nėra, visi išvykę su užduotimis, ir nieko stebėtino — juk be dviejų savaičių senumo žmogžudystės, teritorijoje vyksta (ir ne taip mažai) vagystės iš butų ir automobilių, apiplėšimai, valiutinės „operacijos" prie pinigų keityklų ir daug visko kito, o tai, vertinant iš aukšto meninio lygio grožinių romanų pusės, nėra įdomu, bet reikalauja jėgų ir laiko, kai visa tai aiškiniesi ir pildai popierius.

Davęs budėtojui griežtą nurodymą atsiųsti seklius, kai tik jie pasirodys akiratyje, pas skyriaus pavaduotoją, Nikolajus pabandė apmąstyti informaciją, kuri buvo išplėštame iš Aničkovos kalendoriaus lapelyje, ir pasibaisėjo supratęs, kad... nieko nesuprato. Taip, jis lygiai prieš savaitę aptarinėjo su Kamenskaja visų kalendoriaus įrašų analizės rezultatus, ir aptarimo metu jie abu operavo pavardėmis, adresais, firmų ir įstaigų pavadinimais, bet... Praėjo savaitė, ištisa milžiniška savaitė, iki kraštų užpildyta informacija apie kitus nusikaltimus ir daugybe nukentėjusiųjų, liudininkų ir įtariamųjų pavardžių. Viskas susimaišė Selujanovo galvoje ir žiūrėdamas į įrašą „Kostia, 17.30", jis negalėjo prisiminti, kas tas Kostia, ar buvo jis ir anksčiau minėtas kalendoriuje. Arba štai, pavyzdžiui, „Nadežda Semionovna, 7.00 — 9.30". Kas ji tokia? Iš kur atsirado?

Atsidaręs seifą jis išsiėmė plastikinį aplanką su kalendoriaus kserokopijomis ir nykiai įsistebeilijo į popierius. Ne, neįstengs jis vėl aprėpti visos tos gausybės, jo galva užimta begale problemų. Tiesa, yra dar suvestinė lentelė, kurią jam sudarė Nastia, gal su ja bus lengviau susiorientuoti? Nikolajus žvilgtelėjo į lentelę, ir jam iš karto pradėjo gelti dantis. Kad kas žinotų, kaip jis nemėgsta viso šito... štai to... Duok jam tikros veiklos, kai pasipūstai padus ir leki, o lentelės, eilutės, duomenys — brrrr! Tai ne jo duona.

Duona, duona... O valgyti kaip tik ir norisi. O reikalų pilna, net pietums nėra laiko.

Selujanovas ryžtingai pakėlė ragelį ir surinko Bolotnikų telefono numerį. Kamenskaja atsakė ne iš karto, po devinto ar dešimto signalo.

— Gal pažadinau? — Nikolajus bandė kalbėti žvaliai ir dalykiškai, pats save įtikinėdamas, kad turi teisę Nastiai skambinti, juk jis ne sau naudos vaikydamasis kinko ją į savo pavalkus, ne dėl pelno, o tik likimo valia, kuris pasiuntė jam tokią absurdišką žmogžudystę.

— Išprotėjai! — pasipiktino Nastia. — Aš padori mergaitė ir keliuosi aštuntą ryto.

— Aha, pažįstu aš tokias padorias, — prunkštelėjo jis. — O ko taip ilgai nekėlei ragelio?

— Taigi aš tau ne reaktyvinis variklis, jei nori žinoti. Vos šliaužiu, o dabar treniruotės dėlei po namus vaikštau be lazdos, tai dar lėčiau išeina.

— Na, gerai, atleisk, — Kolia kaltai pašnopavo į ragelį tarsi susidrovėjęs. — Klausyk, motin, tavo gera atmintis, gal pasakysi ilgai negalvojusi, kas toks Aničkovos gyvenime buvo Kostia?

— O ką, ekspertai atsiuntė išvadas? — susidomėjo ji.

— Na, — patvirtino Selujanovas. — Tai kas ten per Kostia?

— Kostia — tai kirpėjas, pas kurį Aničkova kirpdavosi kas mėnesį, pusantro. Aš juk tau sakiau.

— Na, Asia, ar aš tau koks kompiuteris, ar ką? — gailiai dejavo jis. — Tu sakei, o aš užmiršau. Jau savaitė praėjo. Žinai, kiek bylų man ant rankų? O tu vieną Aničkovą turi. Tai kas turi geriau atsiminti, tu ar aš?

— Visų pirma, be tavo Aničkovos, ant manęs dar viena žmogžudystė kabo, ne tu vienas toks protingas. O antra, kam aš tau lentelę sudariau?

— Kad aš į ją pasižiūrėčiau, — atsiduso Kolia.

— Na, tai kas ne taip? Atsiversk ir pasižiūrėk.

— Taigi negaliu aš! Man nuo tavo lentelių smegenis mėšlungis sutraukia! Na, Asia, nebūk bjauri. Trumpai — aš tavęs paklausiu, tu man atsakysi, ir išsiskirsim geruoju.

— Tiek to, — atsiduso ji, — trauk tave velniai. Tik palauk, aš pasiimsiu savo juodraščius, nes mano atmintis, kad tu žinotum, irgi

152 ^ne ideali.

Charakteringo bilstelėjimo Selujanovas neišgirdo ir suprato, kad Kamenskaja padėjo ragelį ant kažko minkšto. Matyt, ant sofos, svajingai šypsodamasis, nusprendė Kolia. Ten tokia sofutė svetainėje priešais židinį stovi, minkštutė, jaukutė, tiesiog pasakiška sofutė. Pavargusio seklio svajonė. Kamenskaja yra sakiusi, kad ji ant jos miega, nes lipti į miegamąjį antrame aukšte jai baisu. Labai jau statūs ir siauri laiptai. Turbūt ant tos pačios sofutės ji ir sėdės, su juo kalbėdamasi. Ech, kad taip jam pačiam išsipleikus ant minkštų pagalvėlių, pleduku užsiklojus ir atsipalaidavus bent porą valandų...

Nastios balsas pažadino jį iš saldžių svajonių:

— Kalbėk, aš pasiruošus.

Jis papurtė galvą, nuvaikydamas karamelinius vaiduoklius, ir prisitraukė bloknotą arčiau savęs.

— Vadinasi taip, Nadežda Semionovna.

— Furmanova, seansai kas savaitę, iš viso vienuolika, dabar išeina, kad dvylika. Toliau.

— Kostia... na, šito aš jau klausiau. Dabar Lida, be tėvavardžio.

— Lidija Straško, bičiulė, kovo 28 gimtadienis. Gyvena netoli lengvojo kultūrizmo klubo, kurį lankė Aničkova, ir amžinatilsį beveik visada po treniruočių su ja susitikdavo.

— Aha, — Selujanovas pasižymėjo bloknote. — Dabar turime kažkokį Michailą Nekrasovą.

— Yra ir toks. Buvo apsilankęs tik du kartus. Vieną kartą iki rugsėjo penktos šeštos dienos, dar rugpjūčio pabaigoje, kitą kartą rugsėjo viduryje. Vadinasi, jis buvo atėjęs tris kartus, o paskui liovėsi. Arba išsprendė savo problemas. Kas dar?

— Dar Liubovė Kabalkina iš „Planetos" firmos. Gal žinai, kokia tai firma? Kuo užsiima?

Kamenskaja nieko neatsakė.

— Ei, motin, alio! — Selujanovas papūtė į ragelį. — Tu ten išsijungei, ar ką? Girdi mane?

— Girdžiu, Kolia, girdžiu. Kuo užsiima „Planetos" firma, nežinau, o štai Kabalkinos kalendoriuje niekur nebuvo. Ta pavardė nė karto nepasitaikė. O firma buvo.

— Tikrai?

— Visiškai. Yra įrašas apie vizitą į „Planetą" rugpjūčio viduryje.

Nurodytas adresas kaip važiuoti ir kontaktiniai telefonai. Ir rugsėjį pas Aničkovą iš tos firmos pradėjo lankytis dvi damos. O spalį atsirado dar viena. Bet tarp tų trijų jokios Kabalkinos nebuvo.

— Tai kas iš to išeina? Kad Kabalkina apsilankė vieną kartą ir paskui panoro savo pažinties su Aničkova faktą nuslėpti? Taip išeina, kad būtent ji pasirūpino kalendoriaus lapelio pašalinimu? Vadinasi, ji su žmogžudyste turi kažką bendro? — susijaudinęs kalbėjo Nikolajus.

— Palauk, Kolia, ne taip greitai. Kabalkina galėjo susitarti dėl vizito, bet dėl kažkokios priežasties neateiti. Persigalvojo kreiptis į kineziologą arba negalėjo, maža kas. Pirma patikrinkim visus likusius įrašus.

Jie tikrino duomenis dar apie dvidešimt minučių, bet nieko įtartino daugiau nerado. Visi kiti žmonės, paminėti rugsėjo 5 ir 6 dienos puslapiuose, lankėsi pas Aničkovą ne kartą, ir naikinti įrašo apie tik vieną iš susitikimų nebuvo jokios prasmės.

Liko tik Liubovė Kabalkina.

— Kolia, tu laimės vaikas, — tarė jam Kamenskaja. — Tau klaikiai pasisekė.

— Kodėl jau taip? — nepatikliai paklausė Selujanovas.

— Todėl, kad Liubove Kabalkina labai domėjosi Serioža Zarubinas. Ir net buvo su ja susitikęs.

— Argi? — Kolia negalėjo patikėti savo sėkme. — Tiksliai?

— Tiksliai, tiksliai. Kabalkina iš „Planetos" firmos. Tu jam paskambink, jis tau papasakos.

— O kas ten jai nutiko?

— Ji turi seserį, o Zarubiną kaip tik sesuo domina ir pas Kabal-kiną jis tikrinosi sesers alibi.

— Aaa, — nusivylęs nutęsė jis, — o aš jau ir nudžiugau, kad ji kažkur įkliuvus, ir mes ją dar šiltutę susemtumėm.

Šiaip ar taip, tai buvo geriau negu visiškai nieko. Pirminė versija pasitvirtino — išplėštame lapelyje iš tikrųjų buvo minimas asmuo, kurio vardas Aničkovos kalendoriuje daugiau niekur nesi-kartojo. Būtent tas žmogus ir buvo įtariamas pirmiausiai.

Selujanovas užsirašė trijų „Planetos" firmos darbuotojų, lankiusių kineziologės seansus, pavardes ir saldžiai pasirąžė. Dabar yra siūlo galas, už kurio galima pradėti tempti, kol išsivynios visas kamuolys.

— Liubočka, — motinos balsas pulsavo ragelyje, užliedamas ausį, o pro ją, rodos, visą galvą, — kur tu, dukrele? Skambinu į darbą — tavęs nėra, namie tavęs irgi nėra, o jau dešimta, berniukai jau visai mieguisti. Kada tu ateisi?

— Nežinau, mama, — apatiškai atsakė Liuba. — Čia viskas sudėtinga... Paguldyk juos pas save, gerai?

— Kažkas atsitiko? — išsigando Zoja Petrovna. — Kur tu esi, Liuba?

— Aš mašinoje, važiuoju.

Ji beveik nemelavo. Ji iš tikrųjų sėdėjo mašinoje. Tiktai niekur Liuba Kabalkina nevažiavo. Mašina seniai jau stovėjo su išjungtu varikliu už dviejų kvartalų nuo namų ir maždaug už trijų nuo tėvų namų, kur laukė berniukai, jos vaikai.

Ji neturėjo jėgų važiuoti. Nei namo, nei pas motiną ir vaikus. Ji neturėjo jėgų netgi nuspręsti, ar imtis berniukus namo, ar palikti nakčiai pas tėvus. Ir jei motina nebūtų pati paskambinusi, neaišku, kada Liuba būtų susivokusi, kad sūnums seniai laikas miegoti.

Po ašarų gūsio ir įtempto laukimo ją ištiko stuporas. Galva neveikė, darbas krito iš rankų, ji per jėgą sakė kažkokius privalomus žodžius, be kurių neapsieinama, dirbant kolektyve arba ką nors perkant parduotuvėje. Bet Liubai atrodė, kad ji pati savęs negirdi.

Kas gi jai atsitiko? Kaip visa tai atsitiko? Ji, Liuba Kabalkina, visad besišypsanti, visad pasirengusi atiduoti aplinkiniams savo meilę, dėmesį, rūpestį, be galo gera, neįtikėtinai energinga, gyvybinga — ir štai sėdi savo mašinoje, baimės ir nevilties sugniuždyta, ir nežino, ką jai daryti.

... O viskas prasidėjo dar tada, rugpjūtį, kai generalinio pavaduotojas personalo reikalams sukvietė visų tarnybų vadovus, kartu ir Liubą, vyriausiąją firmos finansininkę.

— Neatskleisiu jums kažkokios paslapties, jei pasakysiu, kad sėkmingas organizacijos darbas didžia dalimi priklauso nuo psichologinio klimato kolektyve, — pradėjo jis. — O psichologinis klimatas, kaip žinia, priklauso nuo to, kaip žmonės žiūri, visų pirma, į savo darbą, ir antra, vieni į kitus. Egzistuoja teigiama praktika naudotis specialistų psichologų paslaugomis, kuriant pozityvų klimatą

kolektyve, taip pat ir naudojant netradicinius metodus. Yra labai gerų specialistų, jų paslaugomis jau pasinaudojo kai kurios firmos, ir rezultatai pranoko visas viltis. Todėl, mūsų generaliniam direktoriui pritarus, su vienu tokiu specialistu mes sudarėme sutartį. Aš primygtinai prašau jūsų vertinti tai labai rimtai ir savo skyrių darbuotojams išaiškinti šitos akcijos svarbą. Iškart pasakysiu — viskas vyks visiškai konfidencialiai, akis į akį su psichologu, jokia asmeninio pobūdžio informacija nebus komentuojama viešai, seansus pas psichologą apmokės firma. Taigi įsiklausykit į save, ponai, ir įsiklausykite kuo įdėmiau. Jeigu jūs jaučiate, kad turite problemų, kurios jums trukdo su reikiama pagarba ir geranoriškumu žiūrėti į savo darbą ir kolegas — maloniai prašom pas Galiną Vasiljevną Aničkovą. Esu įsitikinęs, kad ji galės suteikti labai didelę pagalbą visiems firmos darbuotojams.

Pavaduotojas personalo reikalams išdalijo visiems dalyviams po pakelį vizitinių kortelių, kuriose buvo psichologės pavardė ir telefono numeris. Sugrįžusi į savo skyrių, Liuba sąžiningai įvykdė nurodymą — informavo visus firmos finansininkus ir išdalijo vizitines korteles. Penkias ar šešias likusias tiesiog numetė ant savo darbo stalo. Ji pati, Liubovė Kabalkina, problemų tai jau tikrai neturi ir negali turėti. Ji taip mėgsta savo darbą, jai įdomu tai, ką ji daro, jai patinka jos pavaldiniai, su kuriais ji niekada ir dėl nieko neturi jokių konfliktų, o jie ją gerbia. Kam jai kažkoks kineziologas! Ji ir žodžio tokio niekada gyvenime negirdėjo. Išsigalvok tu man... Greičiausiai kokie nors šarlatanai.

Tačiau mintis apie tai, kad ji neturi problemų, sukosi galvoje įtartinai intensyviai, ir po kelių dienų Liuba sau prisipažino, kad problema vis dėlto yra. Tiesa, ji neturi nieko bendro su darbu, ta problema, bet ji yra. Ir tai visiškai akivaizdu.

Motina visada Liubai sakė:

— Dukrele, tu blogai mokeisi, tu nemoki jokių rankdarbių, tu neturi tokių talentų kaip Anita. Bet tu moki mylėti žmones, ir tai yra labai gerai. Tu moki mylėti ne tik savo kavalierius, bet ir drauges, ir giminaičius, ir visus, su kuriais tau tenka bendrauti. Tai labai didelis talentas, ir jis duotas ne kiekvienam.

Jaunystėje Liuba ne visai suprato motinos žodžius ir širdies j 56 gilumoje manė, kad Zoja Petrovna tiesiog ją guodžia, kad mergaitė nesijaudintų, jog yra niekuo neišsiskirianti, palyginus su tokia žvaigžde, kaip vyresnioji sesuo Anita. Suaugusi ir išmokusi žiūrėti į save iš šalies, ji pradėjo suprasti, apie ką motina kalba. Taip, iš tikrųjų, jau ką ką, o mylėti žmones Liuba Kabalkina moka, šito iš jos neatimsi.

Išmintingoji motina, iškeitusi kino aktorės karjerą ir įžymaus vyro žmonos statusą į meilę, žinojo, ką kalba. Liuba džiaugėsi kiekviena nauja pažintimi, džiaugėsi, radusi žmoguje bent kokį privalumą, džiaugėsi, kad gali džiaugtis tuo privalumu, mėgautis juo, jį mylėti. O jei jau myli, tai atleidi viską, kas nėra privalumai. Jai buvo nesunku būti gerai žmonėms. Ji iš anksto visus mylėjo, nematydama žmoguje priešo, iš nieko nelaukdama nemalonumų ir apgavysčių, ir visa tai buvo taip nuoširdų, taip tikra, kad niekam ir į galvą neateidavo daryti jai kiaulysčių ar niekšybių. Savo atviraširdiškumu ir noru mylėti Liuba skatino tik geranoriškumą.

Ir staiga tas gėdos jausmas... Iššliaužęs iš kažkokių nežinomų tamsių pasąmonės gelmių, jis nuodijo jai gyvenimą, vertė meluoti, slėpti, išsisukinėti. Dieve mano, niekada gyvenime ji nesigėdijo savo jausmų ir elgesio, niekada nebijojo prisipažinti, nes mylėjo žmones ir buvo įsitikinusi, kad visi jie protingi, geri, supratingi, jie ją supras ir nesmerks, juk jie ją myli kaip ir ji juos. Jai ir į galvą neateidavo gėdytis to, kad ji pagimdė du vaikus nuo skirtingų vyrų ir nė su vienu iš jų nebuvo susituokusi. Savo vaikų tėvus ji nuoširdžiai mylėjo ir manė, kad tuo viskas pasakyta.

Ir Liuba niekada, nė minutės, nekompleksavo dėl to, kad ji ne tokia graži, ne tokia protinga ir talentinga, kaip jos vyresnioji sesuo. Ji nesistengė būti panaši į Anitą, nebandė jos pamėgdžioti ir, žinoma, nepavydėjo. Ji tiesiog ją mylėjo.

Ir vis dėlto jos gyvenime atsirado kažkas, ko ji gėdijosi prisipažinti.

Taip, ji turi problemą. Bet su darbu tai neturi nieko bendro, todėl pas jokį kineziologą ji neis.

Taip sau pasakė Liuba Kabalkina rugpjūčio pabaigoje.

O paskui prasidėjo kažkas neįtikėtina. Neįmanoma. Tokie dalykai, su kuriais ji negalėjo susidoroti.

Ir štai dabar ji sėdi savo mašinoje, neįstengdama pajudėti, bukai spokso į prietaisų skydelį ir nežino, ką jai daryti.

Charčenkai liko paskutinis šiaudelis, už kurio galima buvo pabandyti stvertis. Skirtas jam terminas vis mažėjo, jo pabaiga artėjo katastrofišku greičiu, o problemos sprendimo vis nebuvo. Kur gauti septynis šimtus tūkstančių? Arba (variantas) kaip išsisukti, kad nereikėtų mokėti? Jis svarstė ir vienaip, ir kitaip, bet nieko dora nesugalvojo. O tas ketvertas nuolat maišėsi jam po akim ir iš ryto, jam einant iš namų, ir vakare, grįžtant iš tarnybos. Atseit mes tavęs neužmiršom, nė nesitikėk.

Ir jis paskambnino.

— Aš jau neklausiu, kaip tai galėjo atsitikti, — pradėjo jis, stengdamasis išlikti ramus ir santūrus. — Dabar tai neturi reikšmės. Aš apie kita.

— Apie ką?

— Padėk man, prašau. Tu gali.

— Kaip?

— Man reikia pinigų. Laikraštis nenori mokėti abipusiu susitarimu, jie reikalauja pinigų iš manęs. O iš kur jų imti? Aš tiek neturiu.

— Tu prašai iš manęs pinigų?

— Taip. Tu juk gali, aš žinau... Prašau tavęs.

— Gaila, bet negaliu tau padėti. Tai per didelė suma.

— Aš grąžinsiu, garbės žodis! Aš juk prašau tik paskolinti.

— Taip? O įdomu, iš ko tu atiduosi? Parduosi butą, baldus, drabužius, mašiną? O gal turi dar kokio turto? Tai parduok visa tai jau dabar, atiduok pinigus ir ramiai miegosi.

— Klausyk... Mums reikia susitikti.

— Aš negaliu. Turiu labai daug reikalų.

— Bet mums reikia pasikalbėti! Mums skubiai reikia susitikti ir apie viską pasikalbėti!

— Mums nėra apie ką kalbėtis. Viso gero.

Štai taip. Paskutinis šiaudelis, kurtinančiai trakštelėjęs, perlūžo tiesiog rankose. Betgi ne, ne ant tokio pataikėt! Niekas negali nebaudžiamas pareikšti jam, Vladimirui Charčenkai, kad „mums nėra apie ką kalbėtis". Tas fokusas nepraeis. Jį pakišo, ir tas, kuris tai padarė, sumokės už viską.

Namuose vėl buvo šilta, ir Nastia nustebusi konstatavo, kad jai gaila, jog daugiau nereikia kūrenti židinio. Tiesą sakant, kūrenti jį galėjai kiek nori, bet juk nebūtina, o ir malkų Paša jai priskaldė tik tiek, kad užtektų, kol bus pašalinta avarija šiluminėje trasoje. Jai patiko žiūrėti j gyvą ugnj, sėdint ant sofos ir pusbalsiu ar tik mintyse šnibždant:

— Slava Afanasjevai, atleisk man ir aš tau atleidžiu ir tave paleidžiu. Tu man atleisk, ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu. Atleisk, atleidžiu, paleidžiu, atleisk, atleidžiu, paleidžiu...

Tuose žodžiuose buvo kažkas kerinčio, magiško. Iš pradžių sieloje buvo kažkaip drumzlina ir purvina, bet pamažu drumzlės ir purvas kažkur dingo, ir kaskart su nauja fraze darėsi lengviau ir džiugiau. Kažkuriuo metu jai pasivaideno, kad viršininkas stovi šalia, įdėmiai jos klausosi, paskui šypsosi taip švelniai, šiltai šypsosi ir nueina. Ne, ne nueina, o kažkaip nuo jos tolsta nenusisukdamas, tarsi stovėtų ant judančios juostos, kuri neša jį nuo Nastios tolyn. Jis moja jai ranka lyg atsisveikindamas, ir ji staiga supranta, kad tai ne šiandieninis Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas, o anas, pernykštis, kurį ji įžeidė. Tas pernykštis Afanasjevas atsisveikina su pernykščia Nastia, užleisdamas vietą šiandieniniam Afanasjevui, kuris gali pradėti naujus santykius su šiandienine Kamenskaja. Gal tai ir vadinasi „paleisti"?

Kaip Diužinas ir patarė, iš pradžių Nastia atkakliai kartojo, jog „atleidžia sau" ir „paleidžia save" pernykščią, bet nebuvo tikra, kad viską daro teisingai. Ji niekaip negalėjo suprasti žodžio „paleisti" prasmės. Ji sąžiningai paskyrė visą pusdienį tam, kad sau atleistų, ir niekaip negalėjo suprasti, ar jau pakanka, ar reikia dar dirbti. Ir tik dabar sąmonės krašteliu užkliuvusi už to keisto paveikslo su tolstančiu Afanasjevu, pajuto, kad dar dirbo per mažai. Reikia grįžti prie savęs pačios ir tol save „paleisti", kol mintyse pasivaidens kas nors panašaus. Tegul ir ne toks pat siužetas, bet kažkas tokio, kas leistų su palengvėjimu atsikvėpti ir pasakyti sau: „Viskas. Aš su ja atsisveikinau. Aš ją paleidau. Daugiau jos nėra".

Paaiškėjo, jog „paleisti" save žymiai sunkiau. Ir iš tikrųjų, kaip galima savo noru išsiskirti su savo paties dalimi? Net ne su dalimi, o tiesiog su savimi, su visa? Ir kas atsitiks su šiandienine Nastia, jeigu joje nebus Nastios vakarykštės su jos patyrimu, su jos mintimis, jos jausmais, jos skausmais ir džiaugsmais? Išeina kažkokia savi-kastracija. Ne, čia turi būti kažkas kita, visame tame kažkokia kita prasmė. Kalbama juk apie grynai psichologinį metodą, o nė vienas psichologinis metodas negali būti naudojamas praeities korekcijai. Jis gali koreguoti tik požiūrį į praeitį. Visi jos gyvenimo faktai ir įvykiai išlieka, jie niekur nedingsta, bet reikia nustoti kabintis į savo išgyvenimus, sukeltus tų įvykių. O išgyvenimai yra neatskiriama asmenybės dalis. Štai, rodos, čia... Rodos, tuoj ateis supratimas, kas gi yra šitas vis išsprūstantis „paleisti"... Reikia neužmiršti, kad buvo Nastia Kamenskaja, kuri jaudinosi dėl kažkokios konkrečios priežasties. Buvo. Bet buvo vakar, užvakar, kažkada. Vienu žodžiu, ne šiandien. Ji buvo ir yra, ji niekur nedingo, bet ji turi egzistuoti atskirai nuo šiandieninės Nastios, autonomiškai. Nereikia tapatintis su šampūnu „du viename". Reikia atsiskirti. Nelaikyti savyje ankstesnės Nastios, nesikabinti į ją kaip į vienintelę draugę, kuri visada teisi ir kurios reikia klausti patarimo kiekvienu atveju. Atskirti nuo savęs, tvarkingai pastatyti ir tegul stovi. Arba eina sau, čia jau jos reikalas. Bet stovėti ji turi ne šiandieninės Kamenskajos viduje, o pati savaime. Su ja netgi galima pasikalbėti, pasiginčyti, aptarti tą įvykį, per kurį buvo tiek nervų ląstelių sudeginta...

Ir lygiai taip pat kaip Afanasjevą ant judančios juostos Nastia staiga pamatė save. Pernykštę. Jokių abejonių, nes matėsi praeitos vasaros šukuosena ir balti džinsai, iš kurių liko tik prisiminimas, po to, kai jie buvo įkišti į skalbimo mašiną kartu su mėlynais ir juodais sportiniais marškinėliais. Pernykštė Nastia sėdėjo savo kabinete Petrovkoje ir graudžiai verkė. Šiandieninės savęs Nastia nematė, bet žinojo, kaip paprastai kad būna sapne, jog stovi šalia „tos" Nastios ir glosto jai galvą guosdama. Skamba telefonas, „ta" Nastia pakelia ragelį ir iš karto pradeda kažkokį dalykinį pokalbį. Žodžių negirdėti, visa, kas dedasi, suvokiama jausmais. Šiandieninė Nastia mato, kaip „ta" raukiasi, kažko ieško ant stalo tarp popierių, kažką įrodinėja nematomam pašnekovui, ir Nastia su palengvėjimu galvoja: „Na, ačiū Dievui, ji išsiverkė, dabar imsis reikalų ir daugiau apie tai negalvos. Galima ramia sąžine palikti ją vieną".

„O gal tai irgi vadinasi „paleisti"?

Gaila, kad išsibaigė malkos ir nėra reikalo žiūrėti j ugnį. Nastia, tiesa, išėjusi į gydomąjį pasivaikščiojimą, apėjo aplink namą, žvilgtelėjo į malkų sandėlį, paieškojo akimis kirvio ir trinkos. Paėmė vieną pliauską, pastatė, palikusi lazdą, pabandė abiem rankom pakelti kirvį ir iš karto suprato, kad medkirtys iš jos neišėjo. Ir greičiausiai jau niekada neišeis. Kirvis jos netreniruotoms rankoms buvo per sunkus, o pusantros kojos — pernelyg netvirta atrama. Nieko, ji palauks, kol kas nors atvažiuos — Čistiakovas, Diužinas ar kas nors iš bendradarbių. Jie viską padarys taip, kaip reikia, ir ji turės malkų, ir ugnį židinyje, ir galės mėgautis ilgomis kankinamai saldžių ir svaigiai aitrių apmąstymų valandomis.

O kol kas galima padirbėti su savimi, sėdint krėsle arba gulint ant sofos. Jau dešimta, o Zarubinas kažkodėl neskambina. Paprastai jis jau apie aštuntą įsibrauna su savo pasakojimais. įdomu, susisiekė su juo Kolia Selujanovas ar ne? Pamanyk tik, kaip viskas susivedė į tą Kabalkiną! Net juokinga. Tokie sutapimai, žinoma, atsitinka, bet ne kiekvieną dieną. įdomu būtų į ją žvilgtelėti, į tą Kabalkiną. Serioža sako, kad ji kažkokia nervinga, įsitempusi, tai verkia, tai užsisklendžia. Žinoma, nori nenori pasidarysi nervingas, kai ant kupros žmogžudystė arba bendrininkavimas. Tik vargu, ar ji pati įvykdė nusikaltimą. Juoba, nužudytosios sūnėnui skambino vyras. Reikia pasidomėti Kabalkinos ryšiais, ieškoti bendrininko. Greičiausiai tai meilužis, dabartinis arba buvęs.

Nastia, galvodama apie Kabalkiną, niekaip nesuprato, kodėl jai darosi juokinga, kodėl ji negali rimtai sutikti su mintim, kad ta moteris, dviejų mažų vaikų motina, gali būti nusikaltėlė. Ir staiga prisiminė: žinoma, universitetas, civilinės teisės kursas, storas „Civilinių įstaymų" rinkinys, sudarytojas — Kabalkinas. Ta knyga buvo baisiausias visų penkerių mokymosi metų prisiminimas. Ir nors civilinės teisės seminaro dėstytojas nuolat kartojo — „jums nereikia visko, kas čia parašyta, mintinai žinoti, pakanka tik tiksliai įsivaizduoti, kuriame skyriuje ieškoti atsakymo į bet kokį klausimą", — vis tiek pusantro tūkstančio puslapių petitu surinkto teksto vertė ją virpėti iš baimės kaip prieš šventenybę. Šito neįmanoma ne tik išmokti, bet neužtektų jėgų bent kartą tiesiog perskaityti. Tam reikėtų viso gyvenimo. Pats tas žodis „Kabalkinas" Nastios bendrakursiams buvo simbolis kažko neįmanomo, be ko ir neapsieisi (taigi seminare klausinėja ir kontrolinio be jo neparašysi, ir egzaminams nepasirengsi), ir prie ko be virpulio net neprisiliesi.

Taip, nejuokinga... Tai yra prisiminti juokinga, o štai Liubovė Grigorjevna Kabalkina gali būti tikra nusikaltėlė, žiauri, apdairi ir rafinuota. Tokios plikomis rankomis nepaimsi, čia reikia kruopščiai pasiruošti. Na, ko gi tas Zarubinas neskambina?! Netikėlis. Kai nieko neišeina, tai po du kartus per dieną „Nastia Palna" ir „Nastia Palna", o kai švieselę tunelio gale pamato, tai jau viską pats. Savarankiškas. Kolia Selujanovas irgi geras, galėtų nors porą žodžių pasakyti, kas jam ten ryškėja su ta Kabalkina, ar Zarubinas jam padėjo.

Ne, sudraudė save Nastia, ne taip. Kokią ji turi teisę pykti ant vaikinų? Jie dirba, o ji durnių klijuoja, ilsisi prie židinio ant minkštos sofutės. Jai net maistą į namus atneša, ir seselė į namus ateina masažo ir procedūrų daryti. Įsijautė į ponios vaidmenį, štai ir lenda į galvą piktos mintys. Jeigu Koliai ar Seriožai pasitaiko dešimt penkiolika laisvų minučių, tai tegul geriau pavalgo arba pasėdi tyloje, smegenis pailsina. O dėl Zarubino tai ji visiškai neteisi, kokią jau ten švieselę jis galėjo šiandien pamatyti? Nuo to, kad paaiškėjo, jog Kabalkina — Aničkovos žmogžudystės bendrininkė, jam nei šilta, nei šalta, su aktorės Chalipovos byla tai niekaip nesusiję.

Gerai, nėra ko kaip perekšlei tupėti, eisim pasimankštinti. Nuo sekmadienio Nastia pradėjo bent du kartus per dieną laipioti į antrą aukštą, kaskart mažindama intervalą tarp pakilimo ir nusileidimo. Kojai ta veikla kategoriškai nepatiko, ir jei vaikščioti lygia vieta ji dar šiaip taip sutiko, tai stotis ant laiptelio ir įsiręžus kelti visus Nastios kilogramus jai tikrai neteikė jokio malonumo. Bet ji, koja, vis dėlto pasidavė protingam įkalbinėjimui ir pamažėle aikš-tinosi vis mažiau ir tyliau. O gal tiesiog suprato, kad viskas perniek ir ją vis tiek tampys aukštyn žemyn ir naudos kaip atsispiriamąją koją. Nastia nebandė savęs apgauti, statydama ant kiekvieno laiptelio pirma sveikąją dešinę koją, o paskui keldama kairę, ji bandė eiti kaip normalūs žmonės — žingsnis dešine, žingsnis kaire. Išeidavo lėtai ir labai skausmingai. Bet juk išeidavo!

Įsikišusi į vieną šilto megzto švarko kišenę mobiliuką, į kitą — stacionaraus telefono ragelį, ji pradėjo kopti į savąją Fudzijamą. Jeigu jai kas nors paskambintų, kol ji ant laiptų, tai atsakymo ar-taniausiu metu nesulauktų, jei nebūtų pasiėmusi abiejų telefonų. Ajajai, kokia ji pasidarė apdairi!

Na, štai ir paskutinis laiptelis į viršų, dabar galima pasėdėti ir atsikvėpti viename iš kambarių. Sekmadienį Nastia sėdėjo vaikų kambaryje, esančiame arčiausiai laiptų. Šiandien ji nusprendė padidinti krūvį ir nepaisydama deginančio skausmo nusivilkti į tolimąjį kambarį, kuris buvo skirtas pusiau svečių miegamajam, pusiau kabinetui. Ten stovėjo darbo stalas su kompiuteriu, buvo lentynos knygoms ir kasetėms, televizorius ir didelė sofa, ištraukiama į dvigulę lovą. Dešimt minučių poilsio — neįtikėtinas progresas, lyginant su pusvalandžiu sekmadienį — ir vėl į kelią, atgal. Pro šeimininkų miegamąjį, pro šeimininkų tualetą (svečių, kuriuo naudojasi Nastia, buvo pirmame aukšte), pro vaikų kambarį ir — prakeiktieji laiptai. Ne, negalima taip galvoti, tai neteisinga. Laiptai stebuklingi, puikūs, tiesiog labai geri laiptai, patys geriausi visame pasaulyje. Kuo sunkiau jais laipioti, tuo didesnė apkrova kojoms, tuo efektyvesnis pratimas, tuo greičiau pasveiksim. Būk dėkingas viskam, kas tave supa. Net jeigu tai tik statūs, siauri, įviji laiptai, kuriais lipant nieko nereiškia nusisukti sprandą. Ačiū jums, laiptai, kad jūs tokie, aš jus myliu. Ačiū šiluminei trasai už tai, kad ją ištiko avarija, nes taip aš sužinojau, kaip yra gera sėdėti priešais degantį židinį ir žiūrėti į ugnį. Ačiū tau, koja, kad lūžai, antraip man niekada nebūtų atėjusios į galvą tos mintys, kurios dabar atėjo. Aš mokausi būti dėkinga viskam, kas man nutinka ir mane supa...

UfF! Viskas. Pirmas aukštas. Nastia nuo skausmo ir pastangų suprakaitavo ir užduso. Ji priėjo prie lango, atvėrė jį, kelis kartus giliai įkvėpė drėgno ir šalto oro. Jai iš karto palengvėjo, širdis apsiramino. Ačiū rudeniui už tai, kad jis ruduo, ir jo oras toks šaltas ir drėgnas, tai tau ne kankinantys tvankūs ir dulkėti vasaros karščiai. Būk dėkinga viskam...

Telefonas. Iš pradžių Nastia net nesusivokė, kurioje kišenėje skamba, sutriko, traukė iš kišenių tai mobiliuką, tai stacionaraus telefono nešiojamą ragelį ir be tvarkos spaudinėjo mygtukus.

— Tai aš, Nastia Palna, — pasigirdo pavargęs Seriožos Zarubi-no balsas. — Tu dar nemiegi? Atleisk, kad taip vėlai.

— Nieko, viskas gerai, — ji pasitraukė nuo lango ir atsisėdo į krėslą. — Pasakok.

— Nėra ko per daug pasakoti, purtom Bagajevo vaikinus. Jų, kaip žinai, daug, mūsų mažai — visi įdarbinti. Kol kas nieko neiš-purtėm.

— Selujanovas tau skambino?

— Skambino.

— Ir ką tu?

— O ką aš? Aš mažas geras berniukas, atidaviau jam visą turėtą informaciją apie Kabalkiną. Man negaila, tegul naudojasi, man ta daugiavaikė motina daugiau nereikalinga. Dabar mano sąžinė rami.

— Kokia prasme?

— Na, aš vis žiūrėjau, kaip ji spurda, nervinasi, ir maniau, kad ji stengiasi neišduoti Volkovos, todėl man meluoja. Netikėjau nė vienu jos žodžiu. O dabar aišku, kodėl ji taip psichuoja. Vadinasi, jos parodymais apie Volkovą galima visiškai tikėti.

— Vis dėlto įdomiai išeina, jei pasirodys, kad ji susijusi su Aničkovos žmogžudyste. Be galo retas sutapimas. Na, ko tu toks surūgęs, Serioža? Pasidžiaugtum dėl draugo.

— Aš nesurūgęs, — atsiduso į ragelį Zarubinas, — aš prislėgtas nelaimės.

— Kažkas atsitiko? — susirūpinusi paklausė Nastia.

— Aha. Su Gulia susipykau. Dabar ji atsisako už manęs tekėti. Na, ir ožys gi aš! Dar prieš metus tvirtai nusprendžiau jai pasipiršti ir beveik pasipiršau, ir jei būčiau tada viską iki galo padaręs, dabar būtumėm susituokę, ir niekur Gulia nuo manęs nedingtų.

— Ji ir taip niekur nedings, — ramino jį Nastia. — Tu juk tikras lobis, Serioža, tokius kaip tu sutveria kartą per šimtą metų, ir tavo Gulia puikiai tai supranta.

— Manai? — abejodamas paklausė jis.

— Tikrai tau sakau. Patikėk manimi, aš sena išmintinga vėžlė Tortila. Viskas bus gerai, ir jūs susitaikysit, pamatysi.

Nastia vėl įsikišo ragelį į kišenę, ištiesė kojas, atsipalaidavo, padėjo rankas ant minkštų porankių. Viešpatie, kaip gera! Kokia tyla, ramybė, vėsa...

Gal jai pasivaideno? Ar po langu kažkas drėgnai sušiugždėjo? Žiurkė? Valkataujanti katė? Ar žmogus?

Ją apėmė baimė. Namuose ji visiškai viena, šalia — miškas ir plačiai atvertas langas. Jei ten, už lango, žmogus, tai kas jis? Kažkas iš saviškių nutarė pagąsdinti? Ar svetimas? Ko jis stovi po langu? Ko laukia? O Dieve, ji net neturi kuo apsiginti...

Židinio žnyplės. Štai jos, visiškai prie pat, reikia tik atsistoti iš krėslo, žengti tris žingsnius, ištiesti ranką ir jas paimti. Jos sunkios, ketinės, gal ir praverstų.

O taip, iš tikrųjų sunkios. Viena yra pažarstyti jomis anglis, ir visiškai kita — užsimoti ir suduoti smūgį. Būk dėkinga... Ačiū tau, židiny, už tai, kad tu esi, o šalia tavęs yra ir ketinės žnyplės.

O jei jis dabar žiūri į mane pro langą, mato, kaip aš šlūbčioju su sunkiomis žnyplėmis rankose, ir juokiasi iš manęs? Viešpatie, apie ką gi aš galvoju! Velniai jo nematė, tegul žiūri, tegul juokiasi, kad tik neužmuštų.

Ir apskritai ko ji čia šitaip įsiaudrino? Dar visiškai neaišku, kas tai buvo, gal koks žvėrelis, o gal niekas kita, tik klausos haliucinacija. Ji — nesportiška ir šiuo metu ne itin fiziškai sveika vidutinio amžiaus moteris, neįpratusi gyventi ne mieste, štai iš baimės ir vaidenasi visokie siaubai baubai. Reikia ramiai prieiti prie lango, pasižiūrėti į lauką, įsitikinti, kad ten nieko nėra, arba atvirkščiai, tupi koks nors nekaltas valkataujantis katinas, uždaryti langą, paskui nueiti iki laukujų durų, užrakinti jas iš vidaus ir gultis miegoti. Toks paprastas planas.

Bet kodėl gi taip sunku jį įgyvendinti? Iš baimės kūnas neklauso, kojos neina, rankos nekyla. Viskas bus gerai, viskas bus tiesiog labai gerai, niekas nesirengia jos žudyti, niekam ji nereikalinga, vieniša raiša moteriškė, kurios vienintelis papuošalas — vestuvinis žiedas.

Ji susitvardė ir iškišo galvą pro langą.

Nuo namo šmėkštelėjo kažkokia panaši į šešėlį figūra. Pasigirdo skubūs tolstantys žingsniai.

Vadinasi, jai nepasivaideno. Na, ir ką dabar daryti? Užrakinti visas spynas, sėdėti visą naktį be miego, drebėti, apsipylus prakaitu iš baimės, o iš ryto skambinti... Kam? Diužinui? Liošai? Kad jie... ką? Viską metę sėdėtų čia su ja, iki ji visiškai pasveiks? O gal paskambinti gyvenvietės apsaugai, jie juk turi čia kažkokią saugos tarnybą, Paša paliko jai visus telefonus, drauge ir tą. Taip, teisingai, reikia jiems paskambinti, įspėti, kad aplink namą valkiojasi kažkokia neaiški žmogysta, tegul jie pademonstruoja savo budrumą. Gyvenvietės teritorija nesaugoma, tvoros ir užkardo nėra, įvažiavimas į ją laisvas, bet vietinė saugos tarnyba vis dėlto yra. įdomu, kokiam tikslui? Kad būtų kam išvežti lavonus po užpuolimo? Tpfu, kokia kvailystė! Reikia skambinti.

Jai mandagiai atsakė, kad pavojaus atveju ji turinti paspausti signalizacijos mygtuką. Diužino namuose tokių mygtukų net penki, išdėstyti visuose kampuose. Argi Pavelas Vasiljevičius jos neįspėjo?

— Taip, — kaltai sumurmėjo Nastia, — įspėjo. Bet iš baimės aš užmiršau. Tik dabar štai prisiminiau.

— Nieko baisaus. Rytoj pas jus apsilankys mūsų atstovas, kuris įrengė signalizaciją, ir dar kartą parodys jums, kur išdėstyti mygtukai. Mes atvykstame į vietą per dvi tris minutes, po to, kai gauname pavojaus signalą. Ir kad jūs nesijaudintumėte, mes visą naktį patru-liuosim jūsų teritorijoje.

Vyriškis iš vietinės apsaugos kalbėjo neskubėdamas, tiksliai, ir tai Nastią veikė raminamai. Juk iš tikrųjų Paša sakė jai apie mygtukus ir apie signalizaciją, kaipgi ji užmiršo! Žnyplių griebėsi, kvailė...

Nieko jai neatsitiks, sargyba ja pasirūpins. Ir mygtukai yra. Bet vis dėlto kažkas stovėjo po langu ir ją stebėjo.

Kas? Ir kodėl?

9 SKYRIUS

— Visa tai niekam tikę.

— Vėl? — paklausė Antonas nusiminęs.

Jis drybsojo ant sofos Anitos bute ir bukai stebeilijosi į lubas, mirdamas iš nuobodulio ir tuo pat metu baimindamasis, kad netektų kalbėtis, nesvarbu, kokia tema. Jis apskritai nenorėjo kalbėtis. Seni suglamžyti džinsai minkštai ir jaukiai glaudėsi prie ilgų kojų, o ištampytas megztinis — naminė, visada pas Anitą laikoma uniforma nevaržė judesių, kad ir kokia įmantria poza Antonas gulėtų. Jis visada stebėjosi Anita, kuri namuose rengdavosi taip, lyg kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti pašaliniai. Ne puošniai, bet padoriai. Nė karto jis nėra matęs, kad dieną ji vilkėtų net ne chalatą, o kad ir nelygintus trikotažinius baltinukus. Chalatas egzistavo tik pirmosioms dešimčiai minučių iš ryto atsibudus ir paskutiniosioms dešimčiai — prieš miegą, po dušo. Visada tvarkingai susišukavusi ir rūpestingai apsirengusi, dažniausiai — siauromis kelnėmis ir kokiais nors aptemptais marškinėliais arba megztuku. Ir jokių papuošalų. Užtat visada pasikvėpinusi ir būtinai su originalia sege dideliame lygių šilkinių plaukų kuode.

Štai ir dabar ji sėdėjo prie scenarijaus tokia graži, tiesia nugara ir grakščiai palenktu kaklu, tokia susikaupusi ir rimta, lyg ne savo namuose, o mažiausiai — viešojoje bibliotekoje. Na, kas ten vėl tam scenarijui? Rodos, kad tai jau septintas ar aštuntas variantas. Kostia Ostrovskis sužvėrės, jei Anita vėl supeiks scenaristo darbą, kurį pats Ostrovskis laiko priimtinu, kitaip nebūtų atnešęs parodyti.

— Kas tau šį kartą ne taip? Tau juk patiko, kai pradėjai skaityti.

— Trisdešimtą minutę visas siužetas išsiderina. Iš pradžių viskas buvo gerai, o paskui tarsi į vatą prasmenga — blanku, neskamba. Ne, Antonai, tegul Kostia pasikalba su scenaristu. Taip nieko nebus.

Kričevecas nenoromis pakilo nuo sofos, priėjo prie sėdinčios krėsle su aplanku ant kelių Anitos. Atsitūpė prieš ją, paguldė galvą tiesiai ant popierių su tekstu.

— Angele mano, man atrodo, kad tu kimbi be reikalo.

— Ne, — Anita nesutikdama papurtė galvą ir suleido pirštus į ilgus, tankius Antono plaukus, — štai kaip tik aš ir nekimbu, o sąžiningai skaitau scenarijų ir matau jame daugybę skylių.

— O aš nematau, — atkakliai prieštaravo jis.

— Tai todėl, kad tu tingi.

— Aš tingiu?

— Tu, tu mielasis. Aš juk mačiau vakar, kaip tu skaitei. Puslapį per pusę minutės. Ką tu galėjai suprasti tokiu greičiu skaitydamas.

— Aš greitai skaitau, — nenoriai atsikirto Kričevecas.

— Štai ir blogai, — švelniai nusišypsojo Anita. ■*— Scenarijų reikia skaityti iš lėto, įsivaizduojant kiekvieną sceną. Reikia ne siužetą sekti, o matyti, kaip tai atrodys ekrane. O tu, zuikeli, svajojai tik apie tai, kaip kuo greičiau atsikratyti ir vėl griūti ant sofos ir žiūrėti televizorių.

Antonas tylėjo, atsargiai uosdamas sklindantį nuo jos pirštų kvapą. Kvapas buvo sudėtingas, jį sudarė rankų kremo, kvepalų, kurių buvo prisisunkusios plono megztinio rankovės, ir mandarinų kvapai. Mandarinus Anita mėgo labiau nei kitus vaisius, nuolat juos valgė, ir namuose ant jos stalo visada stovėjo įmantrios formos mėlyna plati keraminė vaza, pilna linksmų oranžinių rutuliukų.

— Apie ką tu dabar mąstai? — negarsiai paklausė ji, masažuodama Antono pakaušį.

— Apie tai, kad dabar visas „MosfUmas" sužinos apie mano turkiškus reikalus. Nejaugi buvo būtina apie tai sakyti tam berniūkščiui iš milicijos?

— Paklausyk manęs, Antonai, — Anitos balsas pasidarė griežtas, lyg ką tik jame skambėjusi meili šiluma sušalo ir pavirto kieta nesuardoma mase, — ta istorija, jeigu ką nors ir kompromituoja, tai būtent mane, o visai ne tave. Na, ką gi, tiesą sakant, tu padarei? Nuvažiavai į Turkiją pailsėti vienas be manęs, susižavėjai mergina, pardavėja iš krautuvėlės, ją sugundei. Tu juk negalėjai įtarti, kad ten tokie griežti papročiai. O ji, beje, turėjo tave įspėti, kad nekaltybės praradimas gali jai tragiškai baigtis. Tu pasielgei kaip normalus vyras: sužinojęs, jog ji bus tikrinama, davei jai pinigų, kad ji galėtų skubiai išvažiuoti į užsienį ir pasidaryti operaciją. Ką tau galima prikišti? Už ką būtų galima mesti į tave akmenį? Tai aš turėčiau draskytis ir kentėti, kad tu taip šlykščiai buvai man neištikimas. Bet aš juk nesidraskau.

— Tu nesidraskai... — jis sunkiai atsiduso. — Tu apskritai niekada nesidraskai, bet vienas dalykas — tu, o kitas — aš. Tu juk ne tokia, kaip visi. O aš pats paprasčiausias diedas ir toje istorijoje atrodau kaip visiškas idiotas.

— Kodėl? Dabartiniai patys paprasčiausi vyrai niekada nevengia kurortinių romanų, kai kurie net įsigudrina veikti būdami kartu su žmona. O tu važiavai vienas. Viskas šventa.

— Anita, na, kaip tu nesupranti! — staigiai nusipurtęs jos pirštus nuo galvos, jis pakėlė galvą ir atsistojo. — Taip, normalūs vyrai visada pasinaudoja, savo progos nepraleidžia. Bet aš nesu girdėjęs, kad kas nors kažkada būtų davęs pinigų operacijai. Abortui — taip, pasitaiko, bet tai... kaip ji... himenoplastikai... Taigi visi supranta, kad savo pinigų aš neturiu, vadinasi, gavau iš tavęs. įsivaizduoji, kokios apie mane pasklis kalbos?

Anita irgi pakilo, padėjo aplanką su scenarijumi ant stalo, nuėjo prie lango. Šviesaus rudenio dangaus fone jos siluetas lyg nutekintais pečiais ir lygia šukuosena buvo panašus Antonui į grakščią poliruoto medžio figūrėlę. Dabar ji stovėjo nusisukusi nugara ir kalbėjo neatsigręždama:

— Mielas mano, tai apie mane kalbės, o ne apie tave. Apie mane sakys, jog aš jau pavirtau tokia tavo mama ir aukle, kad slepiu ir sumoku už tavo lovos nuodėmes. Kad aš jau taip į tave įsikibau, jog esu pasirengusi atleisti tau viską, net ir neištikimybę. Jog aš pasirengusi būti pažeminta, apgauta ir apiplėšta, kad tik tu manęs nepaliktum. Gal manai, kad man tai malonu? O apie tave pasakys tik tiek, kad esi šaunuolis, gerai įsitaisei ir visiškai laikai mane savo rankose. Gali į tai žiūrėti kaip į subtilų komplimentą, malonų tavo savimeilei.

— Kažkodėl man nemalonu, — burbtelėjo Kričevecas. — Nejau negalima buvo nieko sugalvoti, kad viso to nepasakotum.

— Ne, mielasis.

Ji atsisuko ir jos ramus veidas spinduliavo kantrybe. Tas kalbas Antonas varinėjo jau šimtąjį kartą, bet jai užteko jėgų nepykti ir nekelti tono, vis iš naujo aiškinant jam savo ir jo elgesio logiką.

— Negalima, — pakartojo Anita. — Akivaizdu, kad milicija įtaria mus turint ryšių su Dronovu. Ir visiškai akivaizdu, kad jokių ryšių su juo mes neturėjome ir neturime. Jie prikibo prie to, kad mes kažkodėl nebuvom Kostios jubiliejuje, ir mano, jog mes tuo metu susitikom su Julios meilužiu ir pasiskundėm jos seksualiniu apetitu. Ir ką mes su tavim turėjom daryti? Nuolankiai kaip vedami aukoti avinėliai su tuo sutikti? Taip, mes nebuvome pas Kostią, bet ir su Dronovu nesusitikom. Jeigu mes būtumėm žinoję, kad viskas taip apsivers, kad Julia... žus ir mus ims įtarinėti tik todėl, kad mūsų nebuvo Ostrovskio jubiliejuje, aš būčiau buvusi visą pirmadienio vakarą tarp žmonių, kad jie galėtų paliudyti kiekvieną mano minutę. Betgi aš, kaip ištikima draugė, nuvežiau tave iš ryto į oro uostą, o po darbo kaip pririšta sėdėjau štai šitame krėsle, laukdama žinių iš tavęs. Nesitraukiau nuo telefono. Jeigu turėčiau mobilųjį telefoną, būčiau galėjusi ramiai laukti tavo skambučio bet kur, bet kurioje vietoje, kur būčiau matoma. Bet mobiliojo aš neturiu. Jeigu būtumėm žinoję, kad viskas taip apsivers, mes būtumėm atšaukę planuotą susitikimą su Kostia antradienį, nueitumėm į jo jubiliejų, o į Turkiją tu tada skristum antradienį arba trečiadienį. Dabar ne sezono metas, dėl bilietų problemų nėra. Bet mergaitė tau paskambino sekmadienį vėlai vakare, raudojo, buvo apimta isterijos, kalbėjo apie savižudybę. Ką tu galėjai jai atsakyti? „Palauk, nesikark, man rytoj šefo gimtadienis, aš su juo pagersiu degtinėlės, o paskui atskrisiu tavęs raminti"? Tu manai, kad taip būtų buvę geriau, žmoniškiau?

— Viešpatie, Anita, ir kodėl gi tu tokia neklystanti? — priėjęs ir ją apkabinęs sudejavo Kričevecas. — Man su tavimi baisu. Šalia tavęs aš jaučiuosi visiškas nesubrendėlis.

Ji akimirką prigludo prie jo paskui ryžtingai atsitraukė:

— Na, viskas, zuikeli, nustok dejuoti. Užuot bandęs išsipainioti iš kvailų ir visiškai nepagrįstų kaltinimų, geriau jau milicininkams paaiškintum, kad tavęs nebuvo Maskvoje. O aš su jokiu Dronovu nesusitikau, nes sėdėjau namie prie telefono. Kiek kartų tu skambinai man iš Turkijos pirmadienio vakare?

— Kokius penkis ar šešis kartus, — jis patraukė pečiais. — Tiksliai neatsimenu.

— Na, matai. Milicininkai pasiteiraus telefono kompanijoje, o tie patvirtins, kad tavo mobiliuoju nuolat skambinta mano namų telefono numeriu, ir mes su tavimi kalbėjomės. Taigi aš, be jokios abejonės, buvau namie. Patikėk, Antonai, taip geriau.

— Nieko ne geriau! — staiga pratrūko jis. — Kam reikėjo rodyti mūsų nešvarius baltinius, jeigu paskui paaiškėjo, kad Dronovo apskritai Maskvoje nebuvo? Nebuvo jo, supranti? Taigi kur mes buvome to pirmadienio vakare, neturi jokios reikšmės, mes vis tiek negalėjome su juo susitikti.

— Mes galėjome susitikti su jo draugais nusikaltėliais. Be to, mes juk nežinojome, kad jo nėra Maskvoje, ir bijojome, jog tie buki mentai dar ilgai neleis mums ramiai gyventi. Jie pradėjo tardyti mamą, Liubą, jie buvo atėję pas mane į darbą ir dievai žino, ką dar būtų sugalvoję. O tai, kad Dronovas buvo išvažiavęs, mums tas ma-

Žiūkas kvailelis iš Petrovkos pasakė tik po to, kai mes prisipažinom, kad tu buvai Turkijoje. Tu neturi ko man prikišti, Antonai.

— Esi tikra? — paklausė jis prisimerkęs ir tuoj pat pats išsigando tų netyčia nuo liežuvio nusprūdusių savo žodžių.

Anita atsakė ne iš karto. Pasitraukė nuo lango, lėtai praėjo pro Antoną į jj net nežvilgtelėjusi, ištiesė ranką į viduryje stalo stovinčią mėlyną vazą su mandarinais, vieną pasiėmė, kelis kartus išmetė į viršų ir pagavo, susimąsčiusi pasižiūrėjo į jį ir padėjo atgal.

— Sprendžiant iš tavo klausimo, mielasis, tu tuo toli gražu tikras nesi, — ramiai tarė ji ir žengė durų link. — Nesu tavo minčių šeimininkė, turi teisę galvoti, ką tinkamas. Bet nereikia ta teise piktnaudžiauti.

Kričevecas liko kambaryje vienas, keikdamas save paskutiniais žodžiais už tai, kad nesusilaikė. Jis bedarbis, buvęs kaskadininkas, gyvena už savo meilužės pinigus ir dar drįsta jai dėl kažko priekaištauti!

Po kelių minučių iš kito kambario pasigirdo aksominiai saksofono garsai. Anita grojo senovinį tango „Mažoji gėlelė". Ji visada grodavo būtent tą savo mėgstamą kūrinį, kai susinervindavo dėl Antono elgesio ar dėl kokių nors jo žodžių. Ne supykusi, o būtent susinervinusi, nuliūdusi ir pasirengusi taikytis, jeigu jam pakaktų proto žengti pirmą žingsnį.

Proto jam visada pakakdavo. Anitos Stanislavovnos meilužiui ne per geriausiai sekėsi reikalai, bet kvailys tai jis tikrai nebuvo. Jei būtų buvę kitaip, jis nebūtų šalia jos išsilaikęs visus penkiolika metų.

Vis dėlto ji paskambino Čistiakovui. Ilgai su savimi kovojo, vis kartojo sau, kad Lioša dirba, jis užsiėmęs ir nėra jokio reikalo vaikyti jo iš Žukovskio į Bolotnikus — juk ne ranka pasiekti! — tik todėl, kad jai, ar matote, baisu. Apsauga yra, signalizacija yra, ko be reikalo spurdėti?

Nastios viduje pašėlusiai kovojo blaivus šaltakraujiškos kriminalinės paieškos darbuotojos protas su silpna, išsigandusia moterimi, kuri negali nei pabėgti, nei apsiginti. Gal todėl, kad kojos liga įsigudrino įsismelkti į sielą, tvirtai ten įsitaisyti ir skleisti nuosavo bejėgiškumo jausmą, o gal todėl, kad ji, Nastia, staiga baisiai panoro pamatyti vyrą — moteris joje nugalėjo milicininkę. Ir ji paskambino.

Čistiakovas anaiptol nepalaikė žmonos prašymo kaprizu, nes žinojo, kad kaprizai ir isterija — ne Nastios repertuaras. Jis pažadėjo tuoj pat atstumti visus reikalus, ką galima — perkelti rytdienai bei atšaukti viską, ko perkelti negalima, ir atvažiuoti.

Bandymai naktį pamiegoti buvo ne itin sėkmingi. Nastiai pavykdavo užsnūsti, bet nuo mažiausio garso ji pašokdavo ir įsitempusi suklusdavo, nervindamasi, kad dunksinti kažkur ausyse širdis plaka taip garsiai, jog trukdo klausytis, ir ji negali suprasti, ar iš tikrųjų kažkas bando atidaryti duris ar langą, ar jai tik taip atrodo.

Prasikankinusi iki septintos, ji atsikėlė, nuklojo patalus, atlenkė sofos atkaltę ir nusliūkino į vonią. Paskui ilgai sėdėjo virtuvėje, pylėsi pakaitomis tai kavos, tai arbatos ir su pasibjaurėjimu žiūrėjo į minkštas bandeles, kurias paprastai su didžiausiu malonumu apteptas sviestu arba uogiene valgydavo pusryčiams.

Būk dėkinga už viską, kas tik tau atsitinka... Už ką galima būtų padėkoti tam, kas vakar atsitiko? Už tai, kad ji pagaliau išsiaiškino reikalus su apsauga ir signalizacija? O ką, gali būti. Juk vakar iš esmės nieko ypatingo neatsitiko, užtat dabar, jei pavojus užgrius visu smarkumu, kokio nors sulaukėjusio bomžo⁸, narkomano ar vagies pavidalu, Nastia bus visiškai pasirengusi. Dabar jau ji neužmirš, kur išdėstyti signalizacijos mygtukai ir kokią svirtelę reikia truktelėti, kad įsijungtų sirena. Taigi ačiū tau, nepažįstamas žmogau, tūnojęs po langu, šmėkštelėjęs šešėliu ir dingęs tamsoje, daugiau tu Nastios iš netyčių neužklupsi.

Ir dar ačiū tau, vakarykštis įvyki, už tai, kad tu priminei kažkaip užmirštą tiesą: artimesnio už Liošą aš nieko neturiu. Naktį ilgomis pertraukomis tarp trumpų snūstelėjimų ji galvojo tik apie tai, kad labai gerai būtų, jei jis atvažiuotų ir truputį su ja pabūtų. Ir apie tai, kokia ji visai be sąžinės, kad su savo nervais ir baime leidžia sau pridaryti jam problemų. Ir apie tai, jog jai dabar labai reikia, kad jis būtų šalia, reikia jo šilumos, jo pašaipos, pasitikėjimo savimi, rūpesčio. Ir apie tai, kad ji nori su juo pasikalbėti.

Jai reikia, kad Čistiakovas atvažiuotų ir pabūtų su ja. Ne Pavelas Diužinas, šio namo šeimininkas, ir kažkokios keistos, bet patrauklios išminties skleidėjas. Ne Jura Korotkovas, toks patikimas ir patikrintas, kuris, be jokios abejonės, sudėtingoje situacijoje būtų kur kas patikimesnis gynėjas negu Lioša arba tas pats Diužinas. Jura ir šaudo puikiai, ir sambo⁹ įvaldęs, ir apskritai jis operatyvininkas iš prigimties, jokioje situacijoje nesutriks. Galima būtų netgi paskambinti Tatjanai Obrazcovai ir paprašyti trumpam „paskolinti" Iročką, pasiskundus, kad nuobodu ir vieniša, ir Iročka su džiaugsmu atvažiuotų, ir jos vyras Miša Docenka greičiausiai neprieštarautų. Bet Nastiai nereikėjo nei Diužino, nei seno ištikimo draugo Korotkovo, nei mielos ir rūpestingos Iročkos.

Jai reikėjo Liošos Čistiakovo. Ir ji paskambino, keikdama save už silpnavališkumą ir isteriją. Kažkodėl visiškai natūralų norą pamatyti savo vyrą Nastia vertino būtent taip.

Paskambino, išplovė puodelius, stropiai nušluostė virtuvės stalą, pašlavė grindis, į erdvų priebutį, kur šalia laukujų durų langas, atsitempė kėdę ir užėmė poziciją. Signalizacijos mygtuką galima pasiekti ištiesus ranką. Ir apskritai jeigu kas prisiartins prie durų, ji iškart pamatys.

„Sėdėsiu štai taip, kaip bobulė prie langelio, ir stebėsiu gyvenimą, — šypsodamasi pagalvojo Nastia. — Nors galėčiau paskaityti arba filmą pasižiūrėti, štai pilnas krepšys kasečių stovi. Tai jau — senatvė ne už kalnų".

Pirmas akiratyje sušmėžavo juodbruvas vikrus vaikinukas, kuris kas rytas atnešdavo šviežių pieno produktų — kefyro ir jogurto. Nastia su juo atsiskaitė ir paprašė priešpiet atnešti kokį gabalą veršienos.

— Laukiate svečių? — supratingai linktelėjo krautuvės kurjeris, jau įpratęs, kad sau raišoji Diužino vilos gyventoja perkasi tik pusfabrikačius, kuriuos pakanka įkišti į mikrobangę.

— Vyras atvažiuos. Taip, ir dar „Borodino" duonos puskepalį, gerai? Viso kito, rodos, yra.

— Jei ką užmiršot, paskambinkit! — jau bėgdamas sušuko vaikinukas.

Dar po pusvalandžio horizonte pasirodė vakar žadėtas apsaugos signalizacijos specialistas. Jį pamačiusi, Nastia pasigailėjo, kad jiems nepaskambino. Rengėsi juk, bet pamiršo. Žioplas daiktas! Ji dar vakar, prisiminusi, ką Diužinas jai sakė, rado visus mygtukus, tai kam be reikalo gainioti žmogų. Dabar, kad jis nesijaustų iškviestas be reikalo, reikės vilktis paskui jį per visus namus ir vaidinti įdėmią ir susirūpinusią, stebeilytis į kiekvieną mygtuką ir klausytis jo išsamaus aiškinimo. O juk du iš penkių mygtukų yra antrame aukšte, vaikų kambaryje ir šeimininkų miegamajame. Tai bent pasisekė!