8

Gyvatė pabudo nuo pirmų raudonos ryto saulės spindulių. Melisos nebebuvo. Ji tikriausiai išsmuko ir grįžo atgal į arklides, o Gyvatė dėl jos jaudinosi.

Gydytoja atsikėlė nuo sofos prie lango ir, pečius apsivyniojusi antklode, nuėjo atgal į savo kambarį. Bokšte buvo tylu ir vėsu. Gyvatės kambarys — tuščias. Ir gerai, kad Gabrieliaus nebuvo, nes jis suerzino gydytoją, o ji nenorėjo be reikalo išlieti savo pykčio. Ne Gabrielius to nusipelnė ir Gyvatė turėjo kur geriau tą pyktį panaudoti. Nusipraususi ji rengėsi žiūrėdama į slėnį. Rytinių viršūnių šešėliai vis dar dengė didžiąją slėnio dalį. Gyvatei bestebint, tamsa pasitraukė nuo arklidžių ir geometrinių, aptvertų baltomis tvoromis, pievų. Visur vyravo ramuma.

Staiga iš šešėlio į saulės šviesą žengė žirgas. Milžiniškai pailgėjęs jo šešėlis tęsėsi nuo kanopų ir žingsniavo per žibančią rasą. Tai buvo didelis keršas eržilas, o ant jo nugaros sėdėjo Melisa.

Eržilas atjojo į centrą ir tolygiai judėjo per lauką. Gyvatė taip pat norėjo joti rytą ir jausti vėją ant savo veido; ji beveik galėjo girdėti tuščiavidurį kanopų bildesį į žemę, užuosti šviežios žolės kvapą, matyti nuo jojimo kylančius žėrinčius rasos lašus.

Eržilas šuoliavo per lauką, jo karčiai ir uodega plaikstėsi vėjyje. Melisa pasilenkė arti žirgo gugos. Prieš juos išniro viena iš akmeninių sienų.

Įsitikinusi, kad Melisa nebesuvaldė eržilo, Gyvatė sulaikė kvapą. Eržilas niekaip nesulėtino žingsnio. Gydytoja pasilenkė į priekį, tarsi galėtų juos pasiekti ir sustabdyti dar prieš arkliui numetant mergaitę prie sienos. Gyvatė matė, kad eržilas įsitempęs, bet Melisa sėdėjo nejudėdama bei rami. Eržilas surimtėjo ir peršoko per barjerą jo nepaliesdamas.

Po kelių šuolių eržilas sulėtino tempą; kelis žingsnius jis dar bėgo risčia, o tada oriai, įspūdingai ėjo arklidžių link, tarsi jis, kaip ir Melisa, visai neskubėtų ten grįžti.

Jei Gyvatė abejojo nors kuo nors, ką jai Melisa buvo sakiusi, dabar abejonių jau nebuvo. Gydytoja neabejojo, kad Rasas smurtavo prieš mergaitę: Melisos sielvartas ir sutrikimas per daug realiai atrodė. Gyvatė svarstė, ar svajonė pajodinėti Gabrieliaus žirgu atrodė suprantama, bet ji buvo taip pat ir reali ir tai privertė gydytoją suprasti, kaip gali būti sunku išlaisvinti jos jaunąją draugę. Rasui Melisa naudinga ir jis jos nenorės paleisti. Gyvatė bijojo kreiptis tiesiai į merą, su kuriuo ji nesutarė, ir pareikšti, koks Rasas iškrypęs. Kas ja patikėtų? Dienos šviesoje ir ji pati sunkiai patikėtų, kad tokie dalykai galėtų vykti, o Melisa per daug išgąsdinta, jog tiesiogiai apkaltintų Rasą. Gyvatė jos nekaltino.

Gydytoja nuėjo į kitą bokštą ir pasibeldė į mero duris. Kai beldimo garsas nuaidėjo tuščiuose koridoriuose, Gyvatė suvokė, koks dar ankstyvas metas. Bet jai nelabai tai rūpėjo; gydytoja nebuvo nusiteikusi mandagiems pokalbiams.

Brajanas atidarė duris.

— Taip, ponia?

— Atėjau pasikalbėti su meru apie mano atlygį.

Nusilenkdamas Brajanas įleido Gyvatę vidun.

— Jis nemiega. Esu tikras, jis jus priims.

Išgirdusi, kad meras galėtų jos ir nepriimti, Gyvatė kilstelėjo vieną antakį. Bet tarnas kalbėjo taip, kaip kalba žmogus, kuris gerbia kitą žmogų, nepaisant visų kitų aplinkybių. Brajanas nenusipelnė gydytojos pykčio.

— Meras nemiegojo visą naktį, — tarė Brajanas, lydėdamas Gyvatę į kambarį bokšte. — Šašas labai peršti — gal jūs galėtumėt?..

— Jei nėra infekcijos, tai reikia kreiptis ne į mane, o į vaistinę, — šaltai atsakė Gyvatė.

Brajanas atsisuko į gydytoją ir tarė:

— Bet, ponia…

— Aš pakalbėsiu su juo viena, Brajanai. Gal būtumėte malonus ir nusiųstumėte ką nors, kas pakviestų arklidžių prižiūrėtoją ir Melisą?

— Melisą?

Dabar jau Brajano eilė suraukti antakį.

— Tą raudonplaukį vaiką?

— Taip.

— Ponia, ar jūs tikra, kad norite, jog ji ateitų čia?

— Padarykite tai, ko prašau.

Brajanas lengvai nusilenkė, jo veidas vėl buvo su idealaus tarno kauke. Gyvatė praėjo pro Brajaną į mero kambarį.

Iškreiptu veidu meras gulėjo lovoje, aplink jį ir ant žemės mėtėsi krūvos paklodžių bei antklodžių. Nuo jo kojos nusmuko tvarsčiai ir bintas, todėl matėsi rudas šašas. Su malonumo bei palengvėjimo išraiška meras lėtai kasėsi žaizdą.

Pamatęs Gyvatė, meras, kaltai šypsodamasis, bandė atgal užtraukti tvarsčius.

— Tikrai niežti, — tarė meras. — Manau, tai reiškia, kad žaizda gyja?

— Kasykitės, kiek tik norit, — tarė Gyvatė. — Po dviejų dienų, kai ją vėl užkrėsite, manęs čia nebebus.

Meras patraukė ranką ir padėjo atgal ant pagalvės. Nerangiai bandydamas ištiesinti patalynę, vėl susinervinęs meras apsidairė aplink.

— Kur Brajanas?

— Jis daro man paslaugą.

— Mat kaip.

Mero tone Gyvatė pajuto dar daugiau susierzinimo, bet jis nusuko temą.

— Dėl ko atėjai?

— Dėl atlygio.

— Žinoma — man pačiam reikėjo jį atnešti. Aš nemaniau, kad taip greitai mus paliksi, brangioji.

Gyvatė neapkentė meilumo iš žmonių, kurie jai nebuvo mieli. Gruma tikriausiai jai šiuos žodžius sakė penkiasdešimt kartų, šimtą kartų per dieną ir taip neerzino, kaip erzina mero žodžiai.

— Nežinau nė vieno miesto, kuris atsisakytų Kalnapusio valiutos, — tarė meras. — Jie žino, kad mes niekad nefalsifikuojam monetų. Tačiau mes galime tau sumokėti brangiais akmenimis, jei pageidauji.

— Man nereikia nei vieno, nei kito, — atsakė Gyvatė. — Man reikia Melisos.

— Melisos? Pilietės? Gydytoja, man prireikė dvidešimties metų, kad įveikčiau Kalnapusio, kaip vergystės vietos, reputaciją. Mes išlaisviname vergaujančius tarnus, mes jų neimam į vergiją.

— Gydytojams nereikia tarnų vergų. Man reikėjo pasakyti, kad noriu jos laisvės. Ji nori keliauti su manimi, bet jūsų arklidžių prižiūrėtojas Rasas — kaip jūs tai vadinate? — jos saugotojas.

Meras spoksojo į Gyvatę.

— Gydytoja, aš negaliu liepti žmogui išsiskirti su savo šeima.

Gyvatė prisivertė nereaguoti. Ji nenorėjo aiškinti savo pasišlykštėjimo. Kai gydytoja neatsakė, meras nesusilaikė, patrynė koją ir vėl patraukė ranką nuo tvarsčio.

— Tai labai sudėtinga. Ar tu tikrai nenori pasirinkti ko nors kito?

— Jūs nesutinkate su mano prašymu?

Meras suprato, kad Gyvatės tonas slėpė baimę; vyras palietė varpelį ir Brajanas vėl buvo čia.

— Nusiųsk Rasui žinutę. Paprašyk jo ateiti, kai tik galės. Jis turi atsivesti ir vaiką.

— Gydytoja to jau paprašė, sere.

— Supratau.

Kai Brajanas pasitraukė, meras pažiūrėjo į Gyvatę.

— O jei jis atsisakys vykdyti jūsų reikalavimus?

— Kiekvienas turi teisę atsisakyti sumokėti gydytojai, — tarė Gyvatė. — Ginklus mes nešiojamės tik gynybai ir niekad negąsdiname. Bet mes neiname ten, kur mūsų nelaukia.

— Turite galvoje, kad jūs neinate į tas vietas, kurios jūsų nepamalonina?

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Atėjo Rasas, sere, — tarpduryje tarė Brajanas.

— Pasakyk jam, jog užeitų.

Gyvatė įsitempė, bandydama užgniaužti savo nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Į kambarį įėjęs didelis vyras pasijuto nejaukiai. Rašo plaukai buvo drėgni ir bet kaip sukelti į viršų. Prižiūrėtojas lengvai nusilenkė merui.

Už Rašo, prie Brajano, droviai stovėjo Melisa. Senasis tarnas įvedė mergaitę į kambarį, bet ji nepakėlė akių.

— Viskas gerai, vaike, — prabilo meras. — Tu čia ne dėl bausmės.

— Kažin, ar taip ką nors padrąsinsit! — piktai pastebėjo Gyvatė.

— Gydytoja, prašom prisėsti, — maloniai tarė meras. — Rasai?..

Meras linktelėjo į dvi kėdes.

Su nepasitenkinimu žiūrėdamas į Gyvatę, Rasas atsisėdo. Brajanas tol ragino Melisą eiti į priekį, kol ji atsidūrė tarp Gyvatės ir Rašo, bet jos žvilgsnis buvo prilipęs prie grindų.

— Rasas yra tavo saugotojas, — tarė meras. — Ar teisingai pasakiau?

— Taip, — sušnabždėjo mergaitė.

Rasas ištiesė ranką ir, vienu pirštu palietęs mergaitės petį, švelniai, bet apgalvotai ją pastūmė.

— Siek tiek pagarbos, kai kalbi su meru.

— Sere.

Melisos balsas buvo švelnus ir drebėjo.

— Melisa, — tarė Gyvatė, — jis tave čia pasikvietė tam, kad paklaustų, ką tu nori daryti.

Rasas apsisuko ir tarė:

— Ką ji nori daryti? Ką tai turėtų reikšti?

— Gydytoja, — pasakė meras, šįkart labiau perspėjančiu tonu, — prašau. Rasai, yra didelė problema. Ir tik tu, mano drauge, gali man padėti.

— Aš nesuprantu.

— Zinai, gydytoja išgelbėjo mano gyvybę ir atėjo laikas jai sumokėti. Atrodo, kad ji ir tavo vaikas pamėgo viena kitą.

— Tai ką norite, jog aš padaryčiau?

— Šio pasiaukojimo aš neprašyčiau, jei tai nebūtų susiję su miesto gerove. Ir gydytoja sako, kad to nori tavo vaikas.

Ko ji nori?

— Tavo vaiko…

— Melisos, — tarė Gyvatė.

— Jos vardas ne Melisa, — griežtai tarė Rasas. — Dabar jos vardas ne toks ir niekad toks nebuvo.

— Tuomet pats pasakyk merui, kaip ją vadini.

— Taip, kaip aš ją vadinu, jai labiausiai tinka. Ji pati tą vardą susigalvojo.

— Tuomet vardas tuo labiau jos.

— Prašau, — tarė meras. — Mes kalbame apie vaiko globą, o ne vardą.

— Jos globą? Tai viskas dėl to? Jūs norite, kad aš ją atiduočiau?

— Pasakei gan grubiai… bet teisingai.

Rasas pažvelgė į Melisą, kuri nepajudėjo, po to į Gyvatę. Gydytoja aiškiai matė, kaip prieš atsisukdamas į merą Rasas paslėpė greitą įžvalgumo ir triumfo išraišką.

— Išsiųsti ją su nepažįstamąja? Aš jos saugotojas nuo tada, kai ji čia atvyko. Jos tėvai buvo mano draugai. Kur dar ji galėtų eiti, kad būtų laiminga ir žmonės į ją nespoksotų?

— Ji čia nelaiminga, — tarė Gyvatė.

— Spoksoti į ją? Kodėl?

— Pakelk galvą, — pasakė Melisai Rasas.

Kai Melisa nepakluso, Rasas darkart liepė ir ji lėtai pakėlė akis.

Meras labiau suvaldė savo reakciją nei Gabrielius, bet vis tiek krūptelėjo. Melisa greitai nusuko akis ir vėl žiūrėjo į grindis, leisdama, kad ant veido užkristų plaukai.

— Ji nudegė per gaisrą arklidėse, sere, — pasakė Rasas. — Ji vos nemirė. Aš ja rūpinausi.

Meras pasisuko į Gyvatę ir tarė:

— Gydytoja, ar neapsigalvosi?

— Argi nesvarbu, kad ji nori keliauti su manimi? Bet kur kitur to pakaktų.

— Ar nori keliauti su ja, vaike? Rasas tau buvo geras, ar ne? Kodėl nori mus palikti?

Tvirtai suspaudusi rankas už nugaros, Melisa neatsakė. Gyvatė norėjo, kad ji kalbėtų, bet žinojo, kad taip nebus; ji buvo labai išsigandusi ir ne be reikalo.

— Ji tik vaikas, — tarė meras. — Ji negali priimti tokio sprendimo. Tai turi būti mano atsakomybė, visai kaip dvidešimties metų atsakomybė už Kalnapusio vaikų saugojimą.

— Tuomet jūs turite suprasti, kad aš dėl jos galiu padaryti daugiau nei kuris iš jūsų, — pasakė Gyvatė. — Jei ji liks čia, ji visą gyvenimą praleis besislėpdama arklidėse. Leiskite jai eiti su manimi ir jai nebereikės daugiau slėptis.

— Ji visada slėpsis, — atsakė Rasas. — Vargšė, maža randuotaveidė.

— Tu pasistengei, kad ji to nepamirštų!

— Šioje situacijoje jis nebūtinai elgėsi blogai, gydytoja, — švelniai tarė meras.

— Viskas, ką jūs, žmonės, matote — tik grožis! — sušuko Gyvatė ir žinojo, kad jie vis tiek nesupras, ką ji turėjo omenyje.

— Jai reikia manęs, — tarė Rasas. — Ar ne, mergaite? Kas daugiau tavimi pasirūpins taip, kaip aš rūpinuosi? O dabar tu nori išvykti.

Rasas papurtė galvą ir tęsė:

— Aš nesuprantu. Kodėl ji galėtų norėti išvykti? Ir kodėl jums jos reikia?

— Tai puikus klausimas, gydytoja, — pasakė meras. — Kodėl tu nori šito vaiko? Žmonės gali pradėti kalbėti, neva mums negana pardavinėti gražius vaikus, tai dar imsime dalinti luošius.

— Ji negali praleisti viso gyvenimo slapstydamasi, — atsakė Gyvatė. — Ji talentinga mergaitė, protinga ir drąsi. Aš galiu jai padėti įgyti profesiją. Galiu padėti tapti kažkuo, apie ką nespręs vien tik iš jos randų.

— Gydytoja?

— Tai įmanoma, jei ji to norės.

— Taip, žinoma. Kas dar?

Meras pasisuko į Rasą ir tarė:

— Būtų labai gerai, jei vienas iš Kalnapusio gyventojų taptų gydytoju.

— Ji nebus laiminga išvykusi iš čia, — tarė Rasas.

— Argi nenorite daryti to, kas geriausia vaikui?

Mero balsas sušvelnėjo iki pataikavimo.

— Argi geriausia ją išsiųsti toli nuo namų? Ar išsiųstumėt savo… — Rasas nutilo ir ėmė balti.

Meras atsigulė ant pagalvės.

— Ne, aš savo vaiko neišsiųsčiau. Bet jei jis norėtų išvykti, aš jį išleisčiau.

Meras liūdnai nusišypsojo Rasui ir tęsė:

— Mes su tavimi turime panašių problemų, mano drauge. Ačiū, kad priminei.

Meras pasikišo rankas po galva ir ilgą laiką žiūrėjo į lubas.

— Jūs negalite jos išsiųsti, — paprieštaravo Rasas. — Tai tas pats, lyg parduotumėt ją kaip tarnaitę vergę.

— Rasai, mano drauge, — švelniai tarė meras.

— Nesistenkite man pasakyti kitaip. Aš geriau žinau ir žinos visi kiti.

— Bet galimybės…

— Negi tikite, kad kas nors šitam mažam, varganam vaikui suteiks galimybę būti gydytoja? Kvaila mintis.

Melisa, kaip visada slėpdama savo jausmus, greitai vogčiomis pažvelgė į Gyvatę ir vėl nuleido žvilgsnį.

— Man nepatinka, kai mane vadina melage, — įgėlė gydytoja.

— Gydytoja, Rasas norėjo pasakyti šiek tiek kitaip. Nusiraminkime visi. Mes nekalbame apie išvaizdą taip, kaip iš tikrųjų yra. Išvaizda labai svarbi ir ji yra tai, kuo žmonės tiki. Aš turiu į tai atsižvelgti. Negalvokite, kad man lengva. Daugiau nei vienas jaunas kurstytojas — ir kas nors ne toks jaunas — iškraustytų mane iš namų, jei aš tik suteikčiau galimybę. Nesvarbu, jog aš čia jau dvidešimt metų. Vergystės mokestis.

Meras papurtė galvą.

Gyvatė matė, kad meras vėl save įtikino nesutikti ir tolo nuo sutikimo. Rasas gerai žinojo, kokie argumentai geriausiai paveiks merą, o Gyvatė tikėjosi, kad ja pasitikės ar bent jau netrukdys jai. Bet galimybė, jog gydytojai nevyks į Kalnapusį, atrodė tikrai didelė problema, nes per pastaruosius metus gydytojai čia labai retai lankosi.

Jei meras galėjo rizikuoti priimdamas jos ultimatumus, Gyvatė negalėjo leisti jiems įsigalioti. Gydytoja negalėjo Melisos palikti su Rasų dar vienai dienai, vienai valandai; Gyvatė jai sukėlė per daug pavojaus. Blogiausia, kad gydytoja parodė, jog jai nepatinka prižiūrėtojas, ir meras galėjo ja nepatikėti. Net jei ir Melisa apkaltintų jį, nėra jokių įrodymų. Gyvatė beviltiškai bandė atrasti kokį kitą būdą, kaip išlaisvinti Melisą; ji tikėjosi, kad dar neprarado šansų tiesiogiai ją išlaisvinti.

Gydytoja prabilo kaip galėdama ramiau:

— Aš atsiimu savo prašymą.

Melisai užėmė kvapą, bet ji nepakėlė žvilgsnio. Mero veide pasirodė palengvėjimas, o Rasas atsisėdo atgal ant kėdės.

— Su viena sąlyga, — tarė Gyvatė.

Ji nutilo tam, kad tinkamai parinktų žodžius ir pasakytų tai, ką galima įrodyti.

— Su viena sąlyga. Kai Gabrielius išvyks, jis keliaus į šiaurę. Leiskite Melisai keliauti su juo iki Vidurkelio.

Gyvatė nieko nesakė apie Gabrieliaus planus, nes tai tik jo reikalas.

— Ten gyvena puiki moterų mokytoja ir ji pasirūpins bet kuo, kam reikia saugumo.

Maža, šlapia dėmė ant Melisos marškinių paplatėjo, kai nuo jos veido ašaros krito ant šiurkščios medžiagos. Gyvatė skubėjo tęsti.

— Leiskite Melisai keliauti su Gabrieliumi. Jos mokymas gali užtrukti ilgiau, nes ji pradeda būdama daug vyresnė. Bet tai dėl jos sveikatos ir saugumo. Net jei Rasas ją myli, — Gyvatė vos nepaspringo tardama žodžius, — myli ją per daug, kad atiduotų gydytojams, jis jos nuo šito nesulaikys.

Rausvas Rašo veidas pabalo.

— Vidurkelis? — susiraukė meras. — Mes ir čia turime puikių mokytojų. Kodėl jai reikia vykti į Vidurkelį?

— Žinau, kad jūs vertinate grožį, — tarė Gyvatė, — bet aš manau, jūs taip pat vertinate kontroliavimąsi. Leiskite Melisai to išmokti, net jei tam, kad rastų mokytoją, jai tektų iškeliauti.

— Nori pasakyti, jog šitas vaikas nėra buvęs pas mokytoją?

— Aišku, kad buvo! — sušuko Rasas. — Tai tik apgaulė, norint išvilioti iš mūsų mergaitę! Manote, kad galite atkeliauti ir viską aplink pakeisti taip, jog jums tiktų? — Rasas rėkė ant Gyvatės. — Dabar galvojate, kad žmonės patikės bet kuo, ką jūs ir jūsų mažas vaikiščias sugalvos apie mane? Visi kiti bijo jūsų ir jūsų gleivėtų roplių, bet aš nebijau. Nagi, uždėkite vieną ant manęs ir aš jį sutraiškysiu.

Staiga Rasas nutilo ir pažvelgė į kairę, į dešinę, lyg būtų pamiršęs, kur esąs. Jis jokiu būdu negalėjo dramatiškai išeiti.

— Tau nereikia saugotis gyvačių, — tarė gydytoja.

Ignoruodamas Rasą, ignoruodamas Gyvatę, meras pasilenkė prie mergaitės.

— Vaikeli, ar buvai pas moterų mokytoją?

Melisa dvejojo, bet galiausiai atsakė:

— Aš nežinau, kas tai yra.

— Niekas jos nepriimtų, — tarė Rasas.

— Nenusišnekėk. Mūsų mokytojai žmonių neatstumia. Vedei ją pas mokytoją ar ne?

Rasas žiūrėjo sau į kelius ir daugiau nieko nesakė.

— Labai lengva patikrinti.

— Ne, sere.

— Ne! Ne?

Meras nusiklojo antklodę ir, svyruodamas, bet išsilaikydamas ant kojų, atsistojo. Meras atsistojo prie Rašo, stambus vyras prieš kitą stambų vyrą, du gražūs padarai vienas prieš kitą, vienas gyvybingas, kitas išbalęs prieš kito įniršį.

— Kodėl ne?

— Jai nereikia mokytojo.

— Kaip drįsti taip elgtis?

Meras lenkėsi tol, kol Rasas, bandydamas atitolti, prisispaudė prie kėdės.

— Kaip drįsti jai sukelti pavojų? Kaip gali ją pasmerkti nemokšiškumui ir nepatogumui!

— Pavojaus jai nėra! Jai nereikia saugotis — ar jūs ją kada nors liestumėte?

— Tu lieti mane!

Melisa nubėgo prie Gyvatės ir prie jos prisiglaudė. Gyvatė tvirtai apkabino vaiką.

— Tu…

Meras loštelėjo ir žengė atgal. Tyliai pasirodęs Brajanas prilaikė merą, kad šis nenugriūtų.

— Ką ji norėjo pasakyti, Rasai? Kodėl ji taip bijo?

Rasas papurtė galvą.

— Liepkite jam tai pasakyti! — atsisukusi sušuko Melisa. — Liepkite jam!

Meras atšlubavo prie mergaitės ir nerangiai pasilenkė prie jos. Jis žvelgė tiesiai į Melisos veidą. Nė vienas iš jų nekrūptelėjo.

— Aš žinau, kad tu jo bijai, Melisa. Kodėl jis tavęs taip bijo?

— Todėl, kad ponia Gyvatė manimi tiki.

Meras atsitraukė giliai atsidusęs.

— Ar tu jo norėjai?

— Ne, — sušnabždėjo mergaitė.

— Nedėkingas, mažas vaikigali! — suriko Rasas. — Pagiežinga, bjauri išpera! Kas be manęs tave kada nors liestų?

Meras nekreipė dėmesio į Rasą ir paėmė Melisą už rankos.

— Nuo šiol tavo saugotoja yra gydytoja. Tu gali keliauti su ja.

— Ačiū. Ačiū, sere.

Meras vėl atsistojo.

— Brajanai, surask mergaitės saugojimo dokumentus miesto užrašuose — sėskis, Rasai, ir Brajanai, man reikia, kad į miestą nuvežtum žinutę. Taisytojui.

— Tu vergvaldys, — subambėjo Rasas. — Štai taip tu vagi vaikus. Žmonės su…

— Užsičiaupk, Rasai.

Meras buvo išsekęs beveik iki kvapo netekimo ir išbalęs.

— Aš negaliu tavęs ištremti. Aš turiu prisiimti atsakomybę apsaugoti kitus žmones. Kitus vaikus. Tavo bėdos dabar — mano bėdos ir jas reikia išspęsti. Ar pasikalbėsi su taisytojais?

— Man jų nereikia.

— Ar eisi savo noru, ar nori būti teisiamas?

Rasas lėtai atsisėdo atgal į kėdę ir galiausiai linktelėjo.

— Savo noru, — tarė prižiūrėtojas.

Gyvatė atsistojo, ji buvo apkabinusi Melisą per pečius, o ši gydytoją per liemenį, mergaitė taip pat buvo pasukusi galvą, kad rando beveik nesimatytų. Kartu jos išėjo.

— Ačiū, gydytoja, — ištarė meras.

— Viso gero, — atsisveikino Gyvatė ir uždarė duris.

Kartu su Melisa jos ėjo per aidintį koridorių į antrąjį bokštą.

— Man buvo taip baisu, — tarė Melisa.

— Ir man. Akimirką maniau, kad man teks tave pagrobti.

Melisa pažvelgė į Gydytoją.

— Ar tikrai taip padarytumėt?

— Taip.

Akimirksnį Melisa tylėjo.

— Man labai gaila, — tarė mergaitė.

— Gaila! Ko?

— Man reikėjo jumis pasitikėti. Aš nepasitikėjau. Bet nuo dabar pasitikėsiu. Daugiau nebijosiu.

— Tu turėjai teisę bijoti, Melisa.

— Dabar nebeturiu. Daugiau nebebijosiu. Kur mes keliausime?

Pirmą kartą nuo to laiko, kai Melisa pasisiūlė pajodinėti Voveriu, jos balse skambėjo pasitikėjimas be jokios užslėptos baimės.

— Na, — tarė Gyvatė, — manau, kad tau reikėtų keliauti aukštyn į šiaurę, į gydytojų postą. Namo.

— O kaip jūs?

— Man dar reikia padaryti vieną dalyką, kad galėčiau keliauti namo. Nesijaudink, beveik pusę kelio galėsi keliauti su Gabrieliumi. Parašysiu laišką, kurį turėsi nunešti, ir josi Voveriu. Jie žinos, kad aš tave atsiunčiau.

— Aš geriau eisiu su jumis.

Suprasdama, kokia Melisa sukrėsta, Gyvatė sustojo.

— Aš irgi norėčiau, kad tu eitum kartu, patikėk. Bet turiu nukeliauti į Centrą, o tai gali būti pavojinga.

— Aš nebijau jokio keistuolio. Be to, jei mes kartu, galėsime stebėti.

Gydytoja jau buvo pamiršusi apie keistuolį, bet priminimas atgaivino jos atmintį.

— Taip, keistuoliai — dar viena problema. Bet artėja audros, beveik žiema. Aš nežinau, ar grįšiu iš Centro prieš žiemą.

Ir būtų geriau, jei Melisa įsikurtų poste prieš Gyvatei grįžtant, nes kelionė gali ir nepasisekti. Tuomet, net jei gydytojai tektų iškeliauti, Melisa galėtų pasilikti.

— Audros man nerūpi, — paprieštaravo Melisa. — Aš nebijau.

— Žinau, kad nebijai. Tiesiog nėra jokios priežasties tau rizikuoti.

Melisa neatsakė. Gyvatė priklaupė ir atgręžė vaiką į save.

— Negi galvoji, kad dabar bandau tavęs vengti?

Po kelių akimirkų Melisa tarė:

— Aš nežinau, ką galvoti, ponia Gyvate. Jūs sakėte, jei aš čia nebegyvensiu, galėsiu pati už save atsakyti ir daryti tai, kas, mano manymu, gerai. Bet nemanau, jog gerai jus palikti su keistuoliu ir audromis.

Gyvatė vėl atsitūpė.

— Tikrai visa tai sakiau. Aš taip ir galvoju.

Gydytoja pažvelgė į savo randuotas rankas, atsiduso ir vėl pažvelgė į Melisą.

— Geriau aš tau pasakysiu tikrąją priežastį, dėl kurios noriu, kad keliautum namo. Reikėjo man tau anksčiau pasakyti.

— Kokia ta priežastis?

Melisos balse jautėsi įtampa ir susivaldymas; ir buvo pasiruošusi vėl būti įskaudinta. Gyvatė paėmė mergaitę už rankos.

— Dauguma gydytojų turi tris gyvates. Aš turiu tik dvi. Padariau kai ką kvailo ir trečią gyvatę užmušė.

Gyvatė papasakojo Melisai apie Arevino žmones, apie Steiviną, apie Steivino jaunesnį tėvą ir Žaltį.

— Sapnų gyvačių labai mažai, — kalbėjo Gyvatė. — Sunku jas veisti. Iš tikrųjų mes jų neveisiame, tiesiog laukiame ir tikimės, kad jos veisiasi. Būdas, kai mes gauname kažko daugiau, panašu į tai, kaip aš sukūriau Voverį.

— Specialiais vaistais, — tarė Melisa.

— Kažkas panašaus.

Ateiviška sapnų gyvačių biologija nebuvo panaši nei į virusinę gerų inžineriją, nei į mikrochirurgiją. Žemės virusai negalėjo sąveikauti su chemikalais, kuriuos sapnų gyvatės naudoja vietoj DNR ir gydytojams niekaip nepavyko išgauti nieko panašaus į ateivių gyvačių virusą. Taigi gydytojai negalėjo perkelti sapnų gyvačių nuodų genų į kitą gyvatę ir dar niekam nepasisekė susintetinti visų šimtų nuodų komponentų.

— Aš sukūriau Žaltį, — tarė Gyvatė, — ir kitas keturias sapnų gyvates. Bet daugiau negaliu jų sukurti. Mano rankos nepakankamai stabilios, joms tas pats, kas vakar atsitiko mano keliui.

Kartais Gyvatė galvodavo, ar artrito priežastis buvo tiek pat psichologinė, kiek ir fizinė — reakcija į sėdėjimą laboratorijoje, trunkantį po keletą valandų, subtiliai manipuliuojant mikroskopu ir įtempiant akis, kad kiekvienoje sapnų gyvatėje surastų visus nesuskaičiuojamus vienos ląstelės branduolius. Kelerius metus Gyvatė buvo vienintelė gydytoja, kuriai pavyko transplantuoti genetinę medžiagą į neapvaisintą kiaušinėlį. Jai teko paruošti keletą šimtų, kad galiausiai gautų Žaltį ir keturis jo brolius; net ir taip jos procentas buvo geresnis už tų, kuriems irgi pavykdavo išspręsti šią užduotį. Dar niekas neatrado, kas verčia gyvates subręsti. Todėl gydytojai atsargoje turėjo sušaldytų nesubrendusių kiaušinėlių, paimtų iš mirusių sapnų gyvačių kūnų, bet niekas nesugebėjo jų klonuoti; o šaldytų atsargų, kas tikriausiai buvo sapnų gyvačių sperma, ląstelės buvo per daug subrendusios, kad apvaisintų kiaušinėlius tada, kai juos sumaišydavo mėgintuvėlyje.

Gyvatė tikėjo, jog jos pasisekimas buvo tiek pat laimės, kiek ir technikos, dalykas. Jei jos žmonės turėtų technologiją, reikalingą elektroninio mikroskopo gamybai, kuri aprašyta jų knygose, Gyvatė buvo įsitikinusi, kad rastų genus, nepriklausančius nuo branduolių, molekules, kurių nesimato plika akimi, per mažas, jog būtų transplantuotos, nebent mikropipetė jas atsitiktinai įsiurbtų.

— Aš keliauju į Centrą pristatyti žinutės ir paprašyti ten gyvenančių žmonių padėti mums gauti daugiau sapnų gyvačių. Bet bijau, kad jie atsisakys. Ir jei man teks namo grįžti be sapnų gyvatės, po to kai netekau savosios, aš nežinau, kas atsitiks. Nuo to laiko, kai išvykau, kelios sapnų gyvatės galėjo išsiristi, kelios galėjo būti netgi klonuotos, bet jei ne, man gali neleisti būti gydytoja. Aš negaliu būti gera gydytoja be sapnų gyvatės.

— Jei nėra kitų, jie turėtų jums duoti vieną iš jūsų sukurtų, — tarė Melisa. — Tai vienintelis sąžiningas dalykas.

— Bet tai būtų neteisinga jaunesnių gydytojų, kuriems aš daviau sapnų gyvates, atžvilgiu, — atsakė Gyvatė. — Aš turėčiau keliauti namo ir pasakyti broliui arba seseriai, kad jie negalės tapti gydytojais, jei mūsų turimos sapnų gyvatės nepasidaugins.

Gydytoja giliai atsiduso.

— Aš noriu, kad tu visa tai žinotum. Štai todėl pageidauju, jog tu nukeliautum namo dar prieš mano grįžimą: kad kiekvienas turėtų galimybę tave pažinti. Man reikėjo tave apsaugoti nuo Rašo, bet jei keliausi su manimi, aš nesu garantuota, kas būtų buvę geriau.

— Gyvate! — piktai tarė Melisa. — Nepaisant visko, su jumis man bus geriau nei… nei būti Kalnapusyje. Man nesvarbu, kas nutiks. Net jei man trenksit…

— Melisa! — sukrėsta tiek pat, kiek ir vaikas, sušuko gydytoja.

Melisa nusišypsojo, jos dešinysis lūpų kamputis šiek tiek pakilo.

— Suprantate? — paklausė mergaitė.

— Gerai.

— Man viskas bus gerai, — patikino Melisa. — Nesvarbu, kas nutiks gydytojų poste. Ir aš žinau, kad audros pavojingos. Juk mačiau jus po to, kai susimušėte su keistuoliu, taigi žinau, kad ir jis pavojingas. Bet aš vis tiek noriu keliauti su jumis. Prašau, neverskite manęs keliauti su kuo nors kitu.

— Tu įsitikinusi?

Melisa linktelėjo.

— Gerai, — nusileido Gyvatė ir nusišypsojo. — Aš dar nieko nebuvau įsivaikinusi. Teorijos atrodo visai kitaip, kol nepradedi jų taikyti. Keliausime kartu.

Iš tikrųjų gydytoja buvo dėkinga už bent jau Melisos visišką pasitikėjimą ja.

Kartu, susikibusios už rankų, mojuodamos jomis lyg vaikai, o ne vaikas ir suaugusi moteris, jos ėjo koridoriumi. Tuomet priėjo paskutinį kampą ir Melisa staiga atsitraukė. Pasirėmęs smakrą, Gabrielius sėdėjo prie Gyvatės durų, priėjo šono buvo nešulinis balnas.

— Gabrieliau, — tarė gydytoja.

Gabrielius pakėlė akis ir šį kartą, pamatęs Melisą, nekrūptelėjo.

— Labas, — pasakė Gabrielius Melisai. — Aš atsiprašau.

Melisa pasisuko į Gabrielių taip, kad nesimatytų baisiausia rando vieta, ir prašneko:

— Viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš prie to įpratusi.

— Tą naktį aš nebuvau visiškai pabudęs… — Gabrielius pamatė Gyvatės žvilgsnį ir nutilo.

Melisa pažiūrėjo į jos ranką suspaudusią gydytoją, tada į Gabrielių ir vėl į gydytoją. Ji išlemeno:

— Geriau aš eisiu paruošti žirgų.

— Melisa…

Gyvatė ištiesėjai ranką, bet mergaitė pabėgo. Gydytoja pažiūrėjo, kaip ji nueina, atsiduso ir atidarė duris į kambarį. Gabrielius atsistojo.

— Aš atsiprašau, — pakartojo Gabrielius.

— O tu tikrai gabus.

Gyvatė įėjo į vidų, paėmė nešulinius balnus ir numetė juos ant lovos.

Gabrielius nusekė paskui gydytoją.

— Prašau, nepyk ant manęs.

— Aš nepykstu. Vakar pykau, bet dabar ne.

— Džiaugiuosi.

Gabrielius atsisėdo ant lovos ir stebėjo, kaip Gyvatė pakuojasi.

— Aš pasiruošęs išvykti. Bet norėjau atsisveikinti. Ir padėkoti. Ir aš atsiprašau…

— Ne, gana atsiprašinėjimų, — pertraukė jį gydytoja.

— Gerai.

Gyvatė sulankstė švarius dykumų chalatus ir sudėjo juos į nešulinį balną.

— O kodėl man nekeliavus su tavimi?

Neramiai, alkūnes pasidėjęs ant kelių, Gabrielius pasilenkė į priekį.

— Bus lengviau keliauti su kažkuo, su kuo galėsi pasikalbėti, nei keliauti vienai.

— Aš nebūsiu viena. Melisa keliaus su manimi.

— O.

Atrodė, kad Gabrielius įsižeidė.

— Aš ją įsivaikinsiu, Gabrieliau. Kalnapusyje jai ne vieta — visai kaip ir tau dabar. Galiu jai padėti, bet dėl tavęs negaliu nieko padaryti. Nebent priversčiau būti priklausomą nuo manęs. Aš to daryti nenoriu. Tu niekada neatrasi savo stiprybių, jei nebūsi laisvas.

Į krepšį Gyvatė įdėjo maišelį su dantų pudra, šukas, aspiriną bei muilą, užsegė atvartą ir atsisėdo. Gydytoja paėmė Gabrieliaus švelnią, stiprią ranką.

— Čia tau per sunku. Su manim būtų per lengva. Nė vienas būdas netinka.

Gabrielius pakėlė Gyvatės įdegusią, randuotą ranką ir ją pabučiavo.

— Matai, kaip greitai mokaisi?

Kita ranka gydytoja perbraukė šviesius, gražius Gabrieliaus plaukus.

— Ar dar kada nors pamatysiu tave?

— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Tikriausiai ne.

Ji nusišypsojo ir pridūrė:

— Tau nereikės.

— Aš norėčiau, — ilgesingai tarė Gabrielius.

— Keliauk į pasaulį, — patarė gydytoja. — Paimk gyvenimą į savo rankas ir paversk jį tokiu, kokiu nori.

Gabrielius atsistojo, pasilenkė ir pabučiavo Gyvatę. Keldamasi gydytoja jį taip pat pabučiavo, bet švelniau, nei pati to norėjo: ji troško, kad jie turėtų daugiau laiko, kad susitiktų po metų ar panašiai. Gydytoja ištiesė pirštus ant Gabrieliaus nugaros ir jiedu stipriai apsikabino.

— Viso gero, Gabrieliau.

— Lik sveika, Gyvate.

Už Gabrieliaus švelniai užsidarė durys.

Prieš ilgą kelionę gydytoja iš lagamino išėmė gyvates ir leido joms šiek tiek pasidžiaugti laisve. Kol ji žiūrėjo per langą, gyvatės slydo jos kojomis.

Pasigirdo beldimas į duris.

— Minutėlę.

Gyvatė leido Miglai ranka užsliuogti ant jos pečių ir abiem rankom paėmė Smėlį. Greitai jis bus per didelis, kad patogiai apsivyniotų aplink riešą.

— Dabar galite įeiti.

Brajanas įėjo ir staiga atsitraukė.

— Viskas gerai, — prabilo Gyvatė. — Jos ramios.

Brajanas daugiau neatsitraukė, bet atsargiai stebėjo gyvates. Gyvačių galvos sutartinai pasisukdavo ten, kur judėdavo Gyvatė; kadangi gyvatės įdėmiai žiūrėjo į Brajaną ir bandė paragauti jo kvapo, todėl jos kaišiojo savo liežuvius.

— Aš atnešiau vaiko dokumentus, — tarė Brajanas. — Jie įrodo, kad dabar jūs jos saugotoja.

Gydytoja apsivyniojo Smėlį aplink savo dešinę ranką ir kaire paėmė dokumentus. Brajanas juos padavė nedrąsiai. Gyvatė smalsiai pažvelgė į dokumentus. Pergamentas buvo lipnus bei raukšlėtas, apsunkęs nuo vaško. Viename kampe puikavosi mero voriškas parašas, kitame — įmantrus ir netvirtas Raso parašas.

— Ar dėl kokios nors priežasties Rasas galėtų užprotestuoti?

— Jis galėtų, — tarė Brajanas. — Bet aš manau, kad jis to nedarys. Jei jis teigs, jog buvo priverstas pasirašyti, jam teks pasakyti, kas jį privertė. Ir tada jis turėtų… pasiaiškinti. Manau, kad jis labiau pageidauja savanoriškai atsitraukti nei viešai.

— Gerai.

— Kai kas dar, gydytoja.

— Taip?

Brajanas padavė gydytojai sunkų maišelį. Viduje buvo gero aukso monetos. Gyvatė ironiškai pažvelgė į Brajaną.

— Jūsų atlygis, — pasakė tarnas ir pateikėjai kvitą bei parkerį pasirašyti.

— Ar meras vis dar bijo būti apkaltintas vergvaldyste?

— Taip gali nutikti, — pritarė Brajanas. — Geriausia apsisaugoti.

Gyvatė pasiėmė kvitą, pataisė į „Paimu kaip atlygį mano dukteriai už žirgų treniravimą“, pasirašė ir atidavė.

Brajanas lėtai perskaitė.

— Manau, taip geriau, — pastebėjo Gyvatė. — Taip sąžiningiau Melisos atžvilgiu, nes jei jai moka, ji nėra vergė.

— Tai dar labiau įrodo, kad jūs ją įsivaikinote, — tarė Brajanas.

— Manau, merui to pakaks.

Gydytoja įsidėjo maišelį su monetomis į kišenę ir leido gyvatėms šliaužti į savo skyrius. Tuomet gūžtelėjo pečiais.

— Gerai. Nesvarbu. Kol Melisa gali išvykti.

Staiga Gyvatė pasijuto prislėgta ir ėmė svarstyti, ar savo noru ji taip tvirtai bei arogantiškai laikėsi, kad pakeistų kitų žmonių gyvenimus ne jų naudai. Gydytoja neabejojo, jog Melisai ji padarė gera, bent jau išlaisvindama nuo Raso. Bet ar buvo geriau Gabrieliui, merui, Rasui…

Kalnapusis — turtingas miestas ir dauguma žmonių atrodė laimingi; žinoma, dabar jie buvo labiau patenkinti ir saugesni nei prieš dvidešimt metų, kai meras atėjo į valdžią. Bet ką gero tai davėjo pačio vaikams? Gyvatė džiaugėsi, kad išvyksta, ir džiaugėsi, kad išvyksta Gabrielius.

— Gydytoja?

— Taip, Brajanai?

Iš nugaros tarnas greitai palietė gydytojos petį ir atsitraukė.

— Ačiū.

Kai Gyvatė po akimirkos atsisuko, Brajanas jau buvo tyliai išėjęs.

Durims švelniai užsidarius, Gyvatė išgirdo dunksėjimą kieme: užsidarė kiemo priekinės durys. Gydytoja vėl pažvelgė pro langą. Apačioje Gabrielius jojo savo keršu žirgu. Gabrielius žiūrėjo į slėnį, tuomet lėtai atsisuko, kol pamatė tėvo kambario langą. Jis ilgą laiką į jį žiūrėjo. Gyvatei nereikėjo žiūrėti į kitą bokštą, nes iš jaunuolio stebėjimo buvo aišku, kad jo tėvas nepasirodė.

Gabrieliaus pečiai nusviro, bet jis atsitiesė, o kai pažvelgė į Gyvatės langą, atrodė ramus. Gabrielius pamatė gydytoją ir liūdnai, smerkdamas save, nusišypsojo. Gyvatė jam pamojavo. Gabrielius jai irgi.

Po kelių minučių Gyvatė vis dar stebėjo, kaip keršas žirgas mosikavo juodai balta uodega ir dingo už paskutinio matomo šiaurinės ribos tako posūkio. Kieme pasigirdo kitų kanopų bildėjimas. Mintimis gydytoja grįžo prie savo kelionės. Jodama Voveriu ir vesdama Greituolę, Melisa pamojavo Gyvatei. Ši nusišypsojusi linktelėjo, ant peties užsimetė nešulinius balnus, pasiėmė gyvačių lagaminą ir nuėjo pas savo dukrą.

Загрузка...