5

Horizonte plytėjo žalia ir švelni oazė, tačiau blankioje aušros šviesoje Gyvatė pamanė, kad tai tik miražas. Ji nesijautė pajėgi atskirti iliuziją nuo tikrovės. Gydytoja jojo visą naktį tam, kad dar prieš saulės patekėjimą ir karščio įsivyravimą kirstų lavos ruožą. Gyvatei degė akys, o jos lūpos buvo sausos ir sutrūkinėjusios.

Pilka kumelė vardu Greituolė, išpūstomis šnervėmis pajutusi vandens kvapą ir norėdama po tokios ilgos kelionės kuo greičiau atsigerti, pakėlusi galvą karpė ausimis. Kai kumelė pasileido risčia, Gyvatė nebandė jos sustabdyti.

Gležni vasaros medžiai pakilo virš jų, lapais jie švelniai lietė Gyvatės pečius. Po medžiais oras buvo beveik vėsus ir kupinas sirpstančių vaisių kvapo. Gyvatė nusiėmė audinio galą nuo veido ir giliai kvėpavo.

Ji nulipo nuo Geituolės ir leido šiai pulti į tamsų bei skaidrų vandens telkinį. Kumelė įkišo savo snukį į vandenį ir gėrė. Net kumelės šnervės paniro į vandenį. Gyvatė priklaupusi rankomis pasisėmė vandens. Vanduo tekėjo tarp jos pirštų, raibuliavo nuo tikštančių lašų. Kai raibuliavimas išsisklaidė, virš juodo smėlio Gyvatė pamatė savo atvaizdą. Jos veidą dengė dulkės.

Atrodau kaip bandite, pagalvojo ji. Arba kaip klounas.

Po Gyvatės juoku slėpėsi panieka, o ne džiaugsmas. Purvą ant jos veido išvagojo ašarų takeliai. Vis dar žiūrėdama į savo atspindį, gydytoja palietė ašarų paliktus takelius.

Gyvatė troško, kad pajėgtų užmiršti kelias paskutines dienas, bet žinojo, kad to niekad nebus. Ji vis dar jautė Džesės odos gležnumą, jos šviesą, klausiantį prisilietimą; ji vis dar girdėjo Džesės balsą. Jautė Džesės mirties skausmą, kurio negalėjo pašalinti ar padėti numalšinti. Gyvatė daugiau nenorėjo matyti ar jausti tokio skausmo.

Įkišusi rankas į vandenį, gydytoja juo apsitaškė veidą ir nusiplovė juodas dulkes, prakaitą, ašarų paliktus takelius.

Gyvatė tyliai vedėsi Greituolę krantu, jos praėjo palapines ir tyloje skendinčias stovyklavietes, kuriose dar miegojo karavano keliautojai. Kai pasiekė Grūmos stovyklą, ji sustojo, bet palapinių uždangos buvo nuleistos. Gydytoja nenorėjo pažadinti senosios moters ir jos anūkų. Toliau nuo kranto Gyvatė matė arklių aptvarą. Voveris, jos tigrinis ponis, stovėjo apsnūdęs šalia Grūmos žirgų. Jo juodas su auksu kailis buvo daug gražesnis po savaitės nuolatinio šukavimo, jis pastorėjo, atrodė laimingas ir jau buvo pakaustytas. Gyvatė nutarė šį rytą dar nedrumsti ramybės nei keliautojams, nei tigriniam poniui ir dar vienai dienai jį paliko su Gruma.

Kartkartėmis krimsteldama Gyvatei už klubo, Greituolė sekė krantu paskui ją. Gydytoja pakasė kumelei už ausų, ten, kur po apynasriu išdžiūvo prakaitas. Arevino žmonės Gyvatei buvo davę maišą šieno kubelių Voveriui šerti, bet ponį šėrė Gruma, todėl pašaras vis dar turėjo būti stovykloje.

— Pamiegoti, gerai susišukuoti ir pavalgyti, štai, ko mums reikia, — paaiškino kumelei Gyvatė.

Stovyklavietė atitolo nuėjus už akmens uolienų, kur prekiautojams buvo gan pavojinga. Ten buvo saugiau žmonėms ir gyvatėms, jei jos laikomos atskirai. Gyvatė apėjo nuožulnų akmens kraštą.

Viskas pasikeitė. Gydytoja paliko sujauktą miegmaišį, bet visa kita supakavo. Dabar kažkas sulankstė jos paklodes ir sudėjo jas į krūvą, šalia sukrovė geriausius drabužius ir ant smėlio į vieną eilę išdėliojo virtuvės indus. Gyvatė suraukusi antakius prisiartino. Gydytojai tie žmonės jautė pagarbią baimę; ji net nepagalvojo paprašyti Grūmos pasaugoti ne tik jos ponį, bet ir daiktus. Tas, kas judino Gyvatės daiktus, kol jos nebuvo, gali daugiau niekad nepasirodyti jos akyse.

Tuomet Gyvatė pastebėjo, kad ant virtuvės indų liko dantų žymės, metalas buvo perlenktas pusiau, puodelis sulamdytas, šaukštas sulankstytas. Gyvatė metė Greituolės vadeles ir nuskubėjo prie tvarkingo daiktų rinkinio. Sulankstytas paklodes kažkas aptaškė ir suplėšė. Iš drapanų krūvos Gyvatė pasiėmė švarius marškinius, bet jie jau buvo purvini. Marškinius kažkas sutrypė į purvą ant vandens telkinio kranto. Seni, minkšti, labai nudėvėti, nušiurę ir beveik be dėmių — tokie buvo Gyvatės patogūs, mėgstamiausi marškiniai. Dabar jų nugarą kažkas suplėšė, o rankovės sutrumpintos; marškinius sugadino.

Maišas, kuriame buvo pašaras, gulėjo eilėje tarp kitų daiktų, bet išmėtytus šieno kubus kažkas sutrynė į smėlį. Kol Gyvatė dairėsi į aplink ją esančią netvarką, Greituolė kramtė šieno likučius. Gyvatė nesuprato, kas galėjo apvogti jos stovyklą ir po to palikti tvarkingai sudėtus sudarkytus apdarus. Gydytoja nesuvokė, kam išvis reikėjo apvogti stovyklą — juk čia nieko vertinga nebuvo. Gyvatė papurtė galvą. Galbūt kažkas pagalvojo, kad ji užsidirbo daug aukso ir brangenybių. Kai kuriems gydytojams dosniai atsilygindavo už jų paslaugas. Bet vis tiek, visi gerbė dykumą, net ir bebaimiai ar bedarbiai žmonės nesugalvodavo be priežiūros palikti nieko vertingo.

Vis dar laikydama suplėšytus marškinius rankose, Gyvatė vaikščiojo aplink tą vietą, kur buvo stovykla, ji jautėsi per daug pavargusi ir sutrikusi, kad galėtų galvoti apie tai, kas čia atsitiko. Voverio nešulinis balnas gulėjo prie akmens; Gyvatė be jokios aiškios priežasties jį paėmė, galbūt todėl, kad jis atrodė nesugadintas.

Tuomet ji pamatė, kad nors balno šoninės kišenės užsegtos tik sagtimis, jas perpjovė ir nuplėšė.

Šoninėse kišenėse Gyvatė laikė savo žemėlapius, užrašus ir nebaigtą bandomųjų metų žurnalą. Ji apieškojo kiekvieną kampelį, bet nieko nerado. Gydytoja sviedė savo lagaminą ant žemės. Tikėdamasi rasti išmestus lapus ar pajusti jų šlamėjimą po savo kojomis, Gyvatė paskubomis vaikščiojo po stovyklą, spardė smėlį, bet nieko nerado, nieko neliko.

Gydytoja jautėsi fiziškai užpulta. Visa kita, ką ji turėjo, paklodės, apdarai, aišku, žemėlapiai, galėjo būti naudingi vagiui, bet žurnalai reikalingi tik jai vienai.

— Kad tave kur! — įsiutusi sušuko Gyvatė.

Kumelė prunkštelėjo ir, pliuškendama vandens telkinį, pasislėpė. Gydytoja drebėjo, bet bandė nusiraminti, tuomet apsisuko, ištiesė ranką ir, švelniai kalbėdama, lėtai ėjo Greituolės link, kol ši leido paimti vadeles. Gyvatė paglostė kumelę.

— Viskas gerai, — tarė ji. — Man viskas bus gerai, nekreipk dėmesio.

Visa tai ji sakė ir kumelei, ir sau. Jos abi iki kelių buvo skaidriame, vėsiame vandenyje. Pirštais šukuodama juodus karčius, Gyvatė paplekšnojo savo kumelei per pečius. Staiga gydytojai susiliejo vaizdas ir drebėdama ji pasilenkė prie Greituolės kaklo.

Klausydamasi stipraus, lygaus širdies plakimo ir tylaus kumelės kvėpavimo, Gyvatė nusiramino. Gydytoja atsitiesė, išbrido iš vandens. Krante ji atsegė gyvačių lagaminą, tada nubalnojo kumelę ir pradėjo ją trinti suplėšytos paklodės skiaute. Dėl nuovargio dirbo vangiai. Prabangus balnas ir apynasris galėjo palaukti, bet Gyvatė negalėjo palikti Greituolės purvinos bei prakaituotos, o pati ilsėtis.

— Gyvate-vaike, gydytoja-vaike, brangi mergaite…

Gyvatė atsisuko. Gruma šlubavo Gyvatės link pasiremdama gumbuota lazda. Grumą lydėjo viena išjos anūkių, aukšta kaip juodmedis, jauna moteris, visi Grūmos anūkai žinojo, kaip paremti smulkią, nuo artrito sulinkusią, seną moterį.

Retus Grūmos plaukus dengė baltas galvos apdangalas.

— Brangus vaike, kaip tu galėjai nepastebėta praeiti pro mane? Maniau, išgirsiu, kai įeisi. Arba ponis pradės žvengti tave užuodęs.

Grūmos tamsiame, amžiaus paženklintame veide iš susijaudinimo matėsi dar daugiau raukšlių.

— Gyvate-vaike, mes nenorėjome, kad tu tai pamatytum viena.

— Gruma, kas atsitiko?

— Paula, — tarė Gruma savo anūkei, — pasirūpink gydytojos arkliu.

— Taip, Gruma.

Kai Paula paėmė kumelės vadeles, ji, norėdama paguosti, palietė Gyvatės ranką. Grūmos anūkė paėmė balną ir nuvedė Greituolę atgal į Grūmos stovyklavietę.

Laikydama Gyvatę už alkūnės, bet ne tam, kad pati pasilaikytų, o kad prilaikytų gydytoją, Gruma palydėjo ją prie didelio akmens. Jos atsisėdo ir Gyvatė dar kartą nužvelgė stovyklą, nesugebėjimas viskuo patikėti buvo stipresnis už išsekimą. Ji pažvelgė į Grumą.

Gruma atsiduso.

— Viskas įvyko vakar, visai prieš aušrą. Mes išgirdome triukšmą ir balsus, o kai atėjome pažiūrėti, pamatėme tik vieną asmenį, vilkintį dykumos apdarus. Mes manėme, kad jis šoka. Bet kai priėjome arčiau, jis pabėgo. Smėlyje jis sudaužė savo žibintą ir mes jo negalėjome rasti. Pamatėme, kad tavo stovykla…

Gruma truktelėjo pečiais.

— Mes surinkome viską, ką tik radome, bet viskas buvo sugadinta.

Tylomis Gyvatė darkart nužvelgė stovyklą, bet vis tiek nesuprato, kodėl kažkam reikėjo knistis po jos stovyklą.

— Ryte vėjas paslėpė pėdsakus, — pasakė Gruma. — Tas padaras tikriausiai nuėjo į dykumą, bet tai nebuvo dykumos žmogus. Mes nevagiame. Mes nenaikiname.

— Žinau, Gruma.

— Eime su manim. Papusryčiausi. Pamiegosi. Pamiršk tą keistuolį. Mes visi turime saugotis keistuolių.

Gruma paėmė Gyvatės randuotą ranką į savo mažą, nuo darbo sukietėjusią rankelę.

— Bet tau nereikėjo čia ateiti vienai. Ne. Turėjau tave pastebėti, Gyvate-vaike.

— Gruma, viskas gerai.

— Leisk, aš tau padėsiu persikelti į mano palapines. Juk nenori čia likti viena.

— Nėra ko neštis.

Stovėdama šalia Grūmos, Gyvatė žiūrėjo į netvarką. Senoji moteris švelniai paplekšnojo per Gyvatės ranką.

— Gruma, jis viską sunaikino. Aš suprasčiau, jei jis būtų viską pasiėmęs.

— Brangioji, niekas nesupranta keistuolių. Jie viską daro be priežasties.

Būtent dėl to Gyvatė negalėjo patikėti, kad tikras keistuolis galėtų visiškai sunaikinti tiek daug daiktų. Visą šią žalą kažkas padarė tyčia, keistu būdu, apgalvotai, viskas padaryta ne iš beprotystės, o iš įniršio. Gyvatę vėl apėmė drebulys.

— Einam su manim, — tarė Gruma. — Keistuoliai atsiranda ir dingsta. Jie mėgsta smėlio muses, vieną vasarą jie visur, kur tik pasisuksi, kitą jau nieko apie juos negirdėti.

— Manau, tu teisi.

— Taip, teisi, — atsakė Gruma. — Aš žinau apie šiuos padarus. Jis čia negrįš, jis keliaus kažkur kitur, bet greitai mes visi jo ieškosim. Kai surasim tą keistuolį, nuvesim jį pas taisytojus, gal jie sutvarkys jį.

Gyvatė vangiai linktelėjusi tarė:

— Tikiuosi.

Gydytoja užsimetė Voverio balną sau ant peties ir pasiėmė lagaminą su gyvatėmis. Kadangi Smėlis savo skyriuje šliaužiojo, lagamino rankena lengvai vibravo.

Per daug pavargusi, kad dar galvotų apie tai, kas įvyko, klausydama gražių Grūmos paguodos ir užuojautos žodžių, Gyvatė kartu su Gruma ėjo senosios moters stovyklos link. Žalčio netektis, Džesės mirtis, o dabar šis antpuolis: Gyvatė neprietaringa, bet dabar ji galėtų galvoti, jog buvo užkeikta. Žmonės, tikintys užkeikimais, tikėdavo ir būdais, kuriais jų galima atsikratyti. Būtent dabar Gyvatė nežinojo, ką galvoti ar kuo tikėti, ar kaip atsikratyti jos gyvenimą nelaimėmis užvertusio prakeiksmo.

— Kodėl jis pavogė tik mano žurnalus? — staiga tarė Gyvatė.

— Kodėl mano žemėlapius ir žurnalus?

— Žemėlapiai! — sušuko Gruma. — Keistuolis pavogė žemėlapius? Aš maniau, kad tu juos pasiėmei. Tuomet tai buvo keistuolis.

— Manau, kad tai jis. Turėjo būti jis.

Bet vis tiek Gyvatė dar neįsitikino.

— Žemėlapiai! — dar kartą sušuko Gruma.

Tą akimirką atrodė, kad Grūmos įniršis ir pasipiktinimas buvo didesni už Gyvatės. Bet senolės balse nuskambėjusi nuostaba sutrikdė gydytoją.

Gyvatė įdėmiai žiūrėjo į aštrų įtrūkimą savo virvėje. Tiek pat išsigandęs rinkėjas atšoko atgal. Kai Gyvatė pamatė, ką sutiko, nurimo: tai buvo vienas iš tų rinkėjų, kurie renka bet kokius metalo, medžio, audinio, odos gabalėlius, stovyklaviečių liekanas ir kažkaip sugeba visu tuo pasinaudoti. Rinkėjai rengdavosi margaspalviais chalatais iš išmoningai susiūtų geometrinių gabalėlių.

— Gydytoja, ar mes galime visa tai pasiimti? Kas jums netinka…

— Ao, eik iš čia! — piktai pasakė Gruma. — Dabar netrukdyk gydytojos. Tu turėtum geriau žinoti.

Rinkėjas žiūrėjo į žemę, bet nepasitraukė.

— Ji su tuo nesusidoros. O mes galime. Leiskite mums. Mes sutvarkysime.

— Dabar netinkamas laikas prašyti.

— Tiek to, Gruma.

Gyvatė jau norėjo sakyti rinkėjui, kad pasiimtų viską. Galbūt jie dar pasinaudos suplėšytomis paklodėmis ir sulaužytais šaukštais; ji jau nebegalėjo tuo pasinaudoti. Gydytoja jau netgi nebenorėjo viso to dar kartą pamatyti; ji nenorėjo, kad kas nors primintų apie tai, kas atsitiko. Bet rinkėjo prašymas atitraukė Gyvatę nuo klausimų ir sutrikimo ir grąžino ją į realybę; ji atgamino tai, ką Gruma jai buvo sakiusi apie Ao žmones tada, kai jos pirmą kartą kalbėjosi.

— Ao, kai aš skiepysiu kitus, ar leisit, kad ir jus visus paskiepyčiau?

Atrodė, kad rinkėjas abejoja. Jis tarė:

— Ropliai, nuodai, magija, kerai — ne, tai ne mums.

— Skiepai — visai ne tai. Tu net nepamatysi gyvačių.

— Ne, tai ne mums.

— Tuomet man teks susirinkti visas šias šiukšles, nusinešti į oazės vidurį ir nuskandinti.

— Atliekos? — išlemeno rinkėjas. — Ne! Teršti vandenį? Tu darai gėdą mano profesijai. Tu pati save gėdini.

— Aš jaučiuosi lygiai taip pat, kai tu man neleidi jūsų apsaugoti nuo ligų. Atliekos. Žmonių gyvenimų atliekos. Nereikalingos mirtys.

Rinkėjas žvilgtelėjo į Gyvatę iš apačios per vešlius antakius.

— Jokių nuodų? Jokios magijos?

— Nieko.

— Jei nori, eik paskutinis, — tarė Gruma. — Pamatysi, kad skiepai manęs nenužudys.

— Jokių roplių?

Gyvatė nesusilaikė ir susijuokė:

— Ne.

— Ir tuomet atiduosi mums viską? — rinkėjas mostelėjo į išniekintą Gyvatės stovyklavietę.

— Po to — taip.

— Po skiepų nebus jokių ligų?

— Mažiau. Aš negaliu apsaugoti nuo visų ligų. Nesirgsit tymais, skarlatina, mėšlungišku žandikaulių sukandimu.

— Mėšlungiškas žandikaulių sukandimas! Galite apsaugoti nuo to?

— Taip. Ne visam, bet ilgam laikui.

— Mes ateisime, — pasakė rinkėjas, apsisuko ir nuėjo.

Grūmos stovykloje Paula stipriai masažavo Greituolę, o tuo metu kumelė iš ryšulio kuokštais traukė šieną.

Paulos rankos buvo pačios gražiausios, kokias Gyvatė buvo mačiusi: didelės, bet gležnos, ilgais, stipriais pirštais ir, nepaisant jos atliekamo darbo, švelnios. Net jei Paula būtų aukšta, jos rankos vis tiek turėtų atrodyti per ilgos, bet taip nebuvo. Jos rankos grakščios ir išraiškios. Jos abi su Gruma buvo tiek skirtingos, kiek gali skirtis du žmonės; anūkę, kaip ir visus jos pusbrolius, kuriuos sutiko Gyvatė, ir močiutę siejo tik švelnumas. Gyvatė per mažai laiko praleido Grūmos stovykloje, kad žinotų, kiek anūkų buvo su ja, arba kad žinotų šalia sėdinčios ir Greituolės balną blizginančios mergaitės vardą.

— Kaip Voveris? — paklausė Gyvatė.

— Sveikas ir laimingas, vaike. Ponį gali pamatyti ten, po medžiu, jis per daug tingus, kad bėgiotų. Bet jis vėl tvirtas. Tau dabar reikia lovos ir poilsio.

Gyvatė žiūrėjo į savo dryžuotą kaip tigras ponį, mojuojantį uodega. Atrodė, kad jis jautėsi taip patogiai ir buvo toks patenkintas, kad Gyvatė jo nepakvietė.

Gydytoja jautė nuovargį, bet visi jos sprando ir pečių raumenys buvo įsitempę. Kol įtampa bent šiek tiek neatslūgs, miegoti nebus įmanoma. Gyvatė norėjo galvoti apie stovyklą. Galbūt ji nuspręs, kad stovyklą tiesiog, kaip Gruma sakė, nuniokojo keistuolis. Jei taip, Gyvatė turi tai suprasti ir su tuo susitaikyti. Bet ji neįpratusi, kad tiek daug nutiktų atsitiktinai.

— Aš ketinu išsimaudyti, Gruma, — tarė Gyvatė, — ir tuomet galite man skirti kokį kampą, kur aš jums netrukdyčiau. Tai ilgai netruks.

— Gali būti čia tiek, kiek ir mes. Gydytoja-vaikeli, tu čia laukiama.

Gyvatė apkabino Grumą. Gruma paplekšnojo jai per petį.


Netoli Grūmos stovyklos vienas iš šaltinių, maitinančių oazę, ištryško iš po akmens ir lašėjo žemyn ant akmenų. Gruma užkopė prie šaltinio, kur vandens įkaitintas vanduo susitelkė į vienodus telkinukus. Gruma matė visą oazę: penkias stovyklavietes ant kranto, žmones, gyvūnus. Tolimi vaikų balsai ir aukštas šuns kiauksėjimas atklydo iki jos per tirštą, dulkėtą orą. Ratu aplink ežerą vasaros medžiai stovėjo kaip plunksnos, kaip šviesiai žalias vainikas.

Prie Grūmos kojų akmenį, supantį maudymosi telkinį, dengė minkštos samanos. Gyvatė nusiėmė gobtuvą ir užlipo ant vėsaus gyvojo kilimo.

Gydytoja nusirengė ir paniro į vandenį. Vanduo vos vėsesnis už kūno temperatūrą, malonus, bet ne atgaivinantis ryto karštyje. Aukščiau akmenyse tyvuliavo gaivesnis telkinys, o žemiau — šiltesnis. Gyvatė pakėlė akmenį nuo vandens ištekėjimo vietos, pro kurią vanduo išsiliedavo ant smėlio. Ji nė neketino išleisti purviną vandenį į oazę. Jei ji tai padarytų, keli karavano keliautojai prieitų prie jos ir lieptų liautis. Jie tai padarytų taip tyliai ir užtikrintai, kaip perkeldami gyvūnus, pririštus per arti kranto, arba paprašytų ko nors, kas netinkamai ilsisi ant telkinio kranto, pasišalinti. Dykumoje nebuvo nešvariame vandenyje plintančių ligų.

Jausdama kylantį vandenį, apimantį jos šlaunis, klubus, krūtis, Gyvatė paniro giliau į drungną vandenį. Gydytoja atsigulė ant šilto, juodo akmens ir pamažu leido atslūgti įtampai. Vanduo kuteno gydytojos nugarą ir kaklą.

Gyvatė vėl iš naujo apmąstė paskutines kelias dienas: atrodė, kad visi įvykiai atsitiko per ilgą laiką. Įvykius dengė nuovargio rūkas. Gyvatė pažvelgė į savo dešinę ranką. Bjaurios mėlynės nebebuvo, o iš smėlinės angies įkandimo teliko du skaisčiai rožiniai randai. Gydytoja suspaudė kumštį ir jį laikė: ji nejuto jokio sustabarėjimo ar silpnumo.

Per tokį trumpą laiką įvyko tiek pasikeitimų. Anksčiau Gyvatė nebuvo susidūrusi su nelaime. Gydytojos apmokymai ir darbas nebuvo lengvi, bet su jais galima susidoroti, dar jokie įtarimai ar dvejonės, ar keistuoliai nebuvo sudrumstę dienų tėkmės. Jai viskas sekėsi. Viskas buvo aišku, gerai ir blogai, puikiai apibūdinta. Gyvatė puse lūpos šyptelėjo; jei kas nors jai arba kitiems studentams būtų pasakęs: realybė visai kitokia, fragmentiška ir prieštaringa, ir stebinanti, — ji nebūtų tuo patikėjusi. Dabar ji suprato už save vyresnių studentų pasikeitimus po praktikos metų. Ir dar suprato, kodėl keletas iš jų niekad negrįžo. Ne visi mirė, gal net ne dauguma. Nelaimingi atsitikimai ir keistuoliai neturėjo jokios įtakos gydytojams. Ne, kai kurie suprato, kad nėra sukurti gydytojo gyvenimui ir dėl kažko kito atsisakė šio gyvenimo būdo.

Gyvatė dabar suprato, kad, nepaisant nieko, kas atsitiks jos gyvatėms ar jai pačiai, ji visada gydys. Kelios blogiausios savigraužos dienos dėl Žalčio mirties buvo praeityje; praėjo ir sielvartas dėl Džesės. Gyvatė niekad nepamirš Džesės mirties, bet dėl toji savęs negrauš visą gyvenimą. Vietoj to gydytoja planavo išpildyti Džesės norus.

Gyvatė atsisėdo ir visa išsitrynė smėliu. Aplink gydytoją sklido garai ir per ištekėjimo vietą liejosi ant smėlio. Gyvatė rankas laikė ant kūno. Besimėgaudama vėsaus vandens teikiamu malonumu ir prisilietimu, atsipalaidavusi Gyvatė suprato, kad jau labai seniai jos niekas nelietė, nerodė astringų veiksmų. Gulėdama telkinyje ant nugaros, Gyvatė svajojo apie Areviną.


Nuogomis kojomis ir krūtine, užsimetusi drabužius ant pečių, išėjo iš maudymosi telkinio. Pusiaukelėje į Grūmos stovyklą, Gyvatė trumpam sustojo ir įsiklausė į tolimą garsą. Garsas pasikartojo: tolygus žvynų slydimas akmeniu, judančios gyvatės garsas. Gydytoja atsargiai atsisuko į garsą. Iš pradžių ji nieko nematė, bet tada smėlinė angis išsirangė iš plyšio akmenyje. Vis iškišdama ir įtraukdama liežuvį, smėlinė angis pakelė savo keistą galvą.

Staiga Gyvatę pribloškė mintis ir, prisiminusi kitos angies įkandimą, ji kantriai laukė, kol padaras nušliaužė toliau nuo savo slėptuvės. Angis neturėjo nė kiek nežemiško Miglos grožio, jokių sudėtingų raštų kaip Smėlis. Padaras paprasčiausiai bjaurus, jo galva gumbuota, o žvynai purvinai rudos spalvos. Bet tai rūšys, kurių gydytojai nežino, be to, jos pavojingos Arevino žmonėms. Gyvatei reikėjo pagauti vieną iš jų šalia Arevino stovyklos, bet ji nepagalvojo apie tai. Nuo tada Gyvatė nenustojo gailėtis.

Nežinodama, kokios ligos būdingos klanui, Gyvatė negalėjo jo paskiepyti, ji negalėjo paruošti tinkamo katalizatoriaus Smėliui. Kai Gyvatė sugrįš, jeigu jai išvis leis kada sugrįžti, ji būtinai tai padarys. Bet jei ji sugebėtų pagauti jos link švelniai šliaužiančią angį, ji galėtų pagaminti priešnuodį, tai taip pat būtų ir dovana.

Lengvas vėjelis padvelkė nuo angies Gyvatės link; anglis negalėjo jos pajusti. Jeigu ji turi šilumos jutiklius, įkaitę juodi akmenys ją suklaidintų. Angis Gyvatės nepastebėjo. Gydytoja nutuokė, kad angies regėjimas nebuvo geresnis nei kitų gyvačių. Ji rangėsi visai šalia Gyvatės, beveik ant jos nuogos kojos. Tiesdama vieną ranką virš angies galvos, kitą prieš ją, gydytoja lėtai pasilenkė. Kai angis išsigando judesio, ji atsitraukė ir, besiruošdama gelti, pati įpuolė Gyvatei į ranką. Neleisdama angiai įgelti, Gyvatė ją tvirtai laikė. Angis, rodydama savo įspūdingai ilgas iltis, trankėsi į Gyvatės dilbį, šnypštė ir priešinosi.

Gyvatė sudrebėjo.

— Tu norėtum manęs paragauti, ar ne, padare?

Viena ranka Gyvatė atvertė savo gobtuvą ir, kad grįžusi su angimi į stovyklą nieko neišgąsdintų, surišo padarą laikiname maiše.

Gyvatė toliau žingsniavo akmenų taku.

Gruma jau paruošė jai palapinę. Palapinė buvo nuožulni, šoniniai atvartai pakelti, kad pro juos į vidų patektų vėsus ryto vėjelis. Gruma Gyvatei paliko dubenį šviežių vaisių, pirmas prinokusias vasaros medžių uogas. Uogos buvo juodai mėlynos, apvalios, mažesnės nei vištos kiaušinis. Kadangi Gyvatė dar niekad nebuvo valgiusi tokių uogų, iš atsargumo ji lėtai suleido dantis į vieną iš jų. Aštrios, skystos sultys ištryško pro prakąstą uogos luobą. Gyvatė valgė uogą lėtai, su pasimėgavimu. Viduje buvo didelė sėkla, beveik kaip pusė uogos. Sėklos išorė tvirta, kad apsaugotų nuo žiemos audrų ir ilgų sausros mėnesių. Kai Gyvatė suvalgė uogą, sėklą ji padėjo nuošaliau, kad ją po to kažkas pasodintų netoli oazės, kur ji galėtų augti. Atsigulusi Gyvatė sau kartojo, jog nepamirštų kelias vasaros medžio sėklas pasiimti. Jei šios sėklos galėtų augti kalnuose, jos puikiai papildytų sodus. Po akimirkos gydytoja užmigo.


Gyvatė miegojo garsiai alsuodama ir nieko nesapnuodama, o kai tą vakarą pabudo, jautėsi geriau nei bet kada per pastarąsias dienas. Stovykloje tvyrojo tyla. Gruma ir anūkai planavo, kad šioje stovyklavietėje pailsės jie patys ir jų nešuliniai gyvuliai. Jie prekiautojai, grįžtantys namo po vasaros mainų, pirkimų ir pardavimų. Grūmos šeima, kaip ir kitos čia apsistojusios šeimos, turėjo paveldėtas teises į dalį vasaros medžių vaisių. Kai baigiasi vaisių nuėmimo metas ir vaisiai sudžiūna, Grūmos karavanas, palikęs dykumą, keliauja paskutines kelias dienas į žiemos vietas. Vaisių nuėmimas turėtų greitai prasidėti: ore tvyrojo aštrus vaisių kvapas.

Sukryžiavusi rankas ant savo lazdos, Gruma stovėjo prie aptvaro. Girdėdama Gyvatę, Gruma apsidairė aplink ir nusišypsojo.

— Gerai miegojai, gydytoja-vaike?

— Taip, Gruma, ačiū.

Tarp Grūmos žirgų Voveris atrodė beveik įprastai; senajai prekiautojai patiko širmiai, margiai, vienspalviai. Prekiautoja galvojo, kad nuo to jos karavanas labiau pastebimas, ir tikriausiai ji buvo teisi. Kai Gyvatė sušvilpė, Voveris atkragino galvą ir, garsiai trankydamas kanopomis žemę, pasileido risčia jos link.

— Jis tavęs ilgėjosi.

Gyvatė pakasė Voverio ausis, o ponis baksnojo ją savo minkštu snukiu.

— Taip, matau, kad jis nesulyso.

Gruma sukikeno.

— Mes tikrai gerai šeriame žirgus. Dar niekas manęs ar mano žmonių nebuvo apkaltinęs blogu elgesiu su gyvuliais.

— Man teks ponį įkalbinėti išvykti.

— Tai pasilik — eime su mumis į mūsų kaimą ir pasilik per žiemą. Mes ne ką sveikesni nei kiti žmonės.

— Ačiū, Gruma. Bet yra kai kas, ką turiu pirmiau padaryti.

Akimirką Gyvatė jau nebegalvojo apie Džesės mirtį, bet žinojo, kad vis tiek ją prisimins. Gyvatė pralindo pro virvinę tvorą. Stovėdama prie dryžuoto kaip tigras ponio, gydytoja pakėlė jo koją.

— Mes bandėme pakeisti pasagas, — pasakė Gruma. — Bet visos mūsų pasagos jam per didelės, o kalvio, kuris perkaltų jo pasagas arba padarytų naujas, neturime. Ne čia, ne taip vėlai.

Gyvatė paėmė gabalą atskilusios pasagos. Pasaga buvo beveik nauja, kadangi kiekvieną kartą prieš einant į dykumą ji pakaustydavo ponį. Netgi krašteliai prie piršto dar buvo aštrūs ir kvadratinės formos. Turbūt pats metalas brokuotas. Gyvatė metalą atidavė Grumai ir tarė:

— Gal Ao galės panaudoti metalą. Jei aš vesčiau Voverį atsargiai, ar jis nukeliautų iki Kalnapusio?

— O taip, juk tu gali joti gražia pilke.

Gyvatė gailėjosi, kad išvis jojo Voveriu. Paprastai ji to nedarydavo. Gydytoja pakankamai greitai ėjo, o Voveris nešdavo jos gyvates ir priemones. Bet išvykusi iš Arevino stovyklos, Gyvatė vėl pajuto smėlinės angies įgėlimo poveikį, nors manė, kad viskas jau praėjo. Ketindama Voveriu joti tik kol pasijus geriau, Gyvatė užlipo ant ponio ir iš tikrųjų nualpo. Ponis nešė gydytoją per dykumą kantriai, susmukęs nuo jos ir ryšulių svorio. Tik tada, kai ponis pradėjo šlubuoti ir išgirdusi duslų sulūžusio metalo žvangėjimą, Gyvatė atsipeikėjo.

Gydytoja pakasė poniui kaktą.

— Keliausime rytoj, o tada, kai tik atslūgs karštis. Turiu dar visą dieną žmonėms paskiepyti, jei tik jie ateis pas mane.

— Mes ateisime, brangioji, daugelis ateis. Bet kam mus palikti taip anksti? Eime namo su mumis. Kelionė truks tiek pat, kiek ir į Kalnapusį.

— Aš keliauju į miestą.

— Dabar? Šiuo metų laiku jau per vėlu. Tave užklups audros.

— Neužklups, jei ilgiau nešvaistysiu laiko.

— Gydytoja-vaike, brangioji, tu nežinai, kokios audros.

— Taip, aš žinau. Aš užaugau kalnuose. Kiekvieną žiemą aš jas iš viršaus stebėdavau.

— Stebėjimas iš kalno viršūnės tai ne tas pat, kas jas išgyventi, — atsakė Gruma.

Voveris nusisuko ir nušuoliavo per aptvarą prie pavėsyje snūduriuojančios žirgų grupelės. Gyvatė staiga nusijuokė.

— Iš ko juokiesi, mažyle?

Gyvatė pažiūrėjo į įtarią seną moterį, jos akys buvo šviesios ir protingos kaip lapės.

— Aš tik pastebėjau, su kuria kumele sukergei ponį.

Grūmos tamsų įdegį užliejo rožinė spalva.

— Gydytoja, brangi mergaite, aš planavau neleisti tau mokėti už jo išlaikymą — aš nemaniau, kad tu prieštarausi.

— Gruma, viskas gerai. Aš neprieštarauju. Aš tikra, kad ir Voveris neprieštarauja. Bet aš bijau, kad teks nusivilti, kai gims kumeliukas.

Gruma išmintingai papurtė galvą ir tarė:

— Ne, nenusivilsiu, jis elgiasi gerai, kaip mažas eržilas, jis žino, ko yra vertas. Aš mėgstu dėmėtus žirgus, ypač dėmėtus kaip leopardas.

Gruma turėjo vieną bėrį dėmėtą kaip leopardas, tai jos prizas: baltas, su monetos dydžio juodomis dėmėmis ant viso kūno.

— O dabar turėsiu dryžuotų, kurie derės prie dėmėtų.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka ši spalva.

Įskaitant ir virusą tinkamo geno atskyrimui, Gyvatei tai kainavo nemažai darbo.

— Bet aš nemanau, kad iš ponio sulauksite daug kumeliukų.

— Kodėl ne? Kaip aš sakiau…

— Jis gali mus nustebinti — aš tikiuosi, kad nustebins, dėl tavęs. Bet galvoju, kad jis gali būti sterilus.

— O, — tarė Gruma. — O, negerai. Bet aš suprantu. Jis kilęs iš žirgo ir vieno iš tų dryžuotų asilų, apie kuriuos esu kartą girdėjusi.

Gyvatė leido Grumai kalbėti. Grūmos paaiškinimas buvo neteisingas; Voveris — toks pats hibridas, kaip ir bet kuris Grūmos žirgas, išskyrus vieną nepilną geno kompleksą. Voveris buvo atsparus Miglos ir Smėlio nuodams ponis ir, nors pagrindas buvo tas pats, rezultatas visai toks pat kaip mulo. Jo imunitetai buvo tokie veiksmingi, kad ponio organizmas pakankamai sėkmingai neatpažino haploidinių ląstelių, „pačios“ spermos ir taip jas sunaikino.

— Žinai, Gyvate-vaike, kartą turėjau mulą, kuris buvo puikus eržilas. Kartais taip nutinka. Gal ir šį kartą taip bus.

— Galbūt, — atsakė gydytoja.

Galimybė, kad imunitetai neužblokavo vaisingumo, buvo lygiai tokia pati kaip išvesti vaisingą mulą: Gyvatė nesijautė, kad savo atsargiu pritarimu apgaudinėtų Gramą.

Ji grįžo į savo palapinę, išleido Smėlį iš gyvačių lagamino ir išspaudė iš jo nuodus. Smėlis šiam procesui nesipriešino. Laikydama Smėlį už galvos, Gyvatė suspaudė jo galvą, kad šis švelniai prasižiotų, ir į nasrus įliejo katalizatoriaus. Iš Smėlio paimti nuodus daug lengviau nei iš Miglos. Migla tiesiog apsnūdusi susirangytų savo skyriuje, beveik taip pat, kaip ir visada, o nuodų liaukos gamintų sudėtingą proteinų bei antikūnų cheminį skystį prieš keletą vietinių ligų, žmonių imuninės sistemos stimuliatorius. Gydytojai barškuoles naudoja daug seniau nei kobras; palyginti su Migla, deimantingasis dešimtimis kartų ir šimtais eksperimentų labiau prisitaikęs prie katalizatorinių nuodų ir jų pasikeitimų.

Загрузка...