Sapnų Gyvate

1

Mažasis berniukas buvo išsigandęs. Gyvatė švelniai palietė jo karštą kaktą. Už jos, vienas šalia kito, stovėjo trys suaugę žmonės: jie įtariai viską stebėjo ir baiminosi, kad iš siauručių raukšlelių aplink akis niekas nesuprastų jų nerimo. Šie žmonės Gyvatės bijojo ne mažiau nei savo vienintelio vaiko mirties. Prieblandoje skendinčioje palapinėje švytėjo keista, pasitikėjimo nekelianti mėlyna žibinto šviesa.

Net pati Gyvatė baiminosi dėl vaiko gyvybės — jis žiūrėjo tokiomis tamsiomis ir niūriomis akimis, kad net vyzdžių nesimatė. Gydytoja paglostė ilgus bei labai blyškius berniuko plaukus: kelis centimetrus nuo galvos odos jie buvo sausi ir netolygūs, o plaukų spalva, palyginti su tamsia vaiko oda, stebinamai šviesi. Jei tik Gyvatė būtų buvusi su šiais žmonėmis prieš kelis mėnesius, ji būtų pastebėjusi, kad vaikas serga.

— Prašau paduoti mano lagaminą, — tarė Gyvatė.

Vaiko tėvai net krūptelėjo nuo švelnaus jos balso. Kadangi tai buvo pirmas kartas, kai Gyvatė prabilo jų akivaizdoje, turbūt jie tikėjosi išgirsti ryškiaspalvio kėkšto čerškimą ar spindinčios gyvatės šnypštimą. Anksčiau ji tik žiūrėdavo, kaip šie trys žmonės ateina ir iš tolo viską stebi, šnabždasi apie jos veiklą bei jaunystę; Gyvatė tik klausėsi ir linksėjo galva, kai trijulė galiausiai atvyko paprašyti jos pagalbos. Jie tikriausiai manė, jog Gyvatė nebyli.

Jaunesnis, šviesiaplaukis vaikinas paėmė jos odinį lagaminą. Kai vyriškis, laikydamas lagaminą toliau nuo savo kūno, lenkėsi Gyvatės link, norėdamas jį perduoti, jo kvėpavimas buvo negilus, nes šnerves degino sausame dykumos ore tvyrantis muskato kvapas. Kadangi Gyvatei jau ne kartą teko susidurti su tokiu nerimu, šviesiaplaukio elgesys jos nenustebino.

Kai Gyvatė norėjo paimti lagaminą, vyriškis atšoko atgal ir jį išmetė. Gydytoja greitai pripuolė ir vos spėjo pagauti lagaminą, tada atsargiai jį padėjo ant kartoninių grindų ir priekaištingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyriškį. Kiti du, norėdami nuraminti šviesiaplaukį, priėjo arčiau ir jį palietė.

— Jam jau kartą įgėlė, — tarė tamsi, graži moteris.

— Jis vos nemirė, — tęsė ji, tarsi norėdama ne pateisinti šviesiaplaukį, o atsiprašyti dėl jo elgesio.

— Aš atsiprašau, — tarė jaunasis vyriškis.

— Tai… — drebėdamas, bet iš visų jėgų bandydamas sulaikyti virpulį, mostelėjo į gydytoją.

Gyvatė pažvelgė į savo petį, kur pasąmoningai jautė nedidelio padaro judesius. Mažytis žaltys, plonas lyg kūdikio pirštelis, rangėsi aplink jos kaklą ir iš po trumpų, juodų garbanų rodė savo siaurutę galvą. Norėdamas pasimėgauti kvapų skoniu, savo trišakiu liežuvėliu jis palengva tyrinėjo orą: iškiša — į viršų, žemyn — ir vėl paslepia. Gyvatė tarė:

— Tai tik Žaltys. Jis negali tavęs sužeisti.

Žaltys galėtų atrodyti bauginančiai, jei būtų didesnis: beveik visas šviesiai žalios spalvos, bet žvynai aplink jo nasrus raudoni — lyg kokio žinduolio po aukos sudraskymo puotos. O iš tikrųjų Žaltys ganėtinai mielas.

Vaikas verkšleno ir tarsi supratęs, jog verkimas įžeistų Gyvatę, staiga nutilo. Jai buvo gaila vaiko giminaičių, kurie nenorėjo šitaip lengvai sumažinti savo baimės. Gydytoja apgailestaudama, kad tėvai jos taip bijo ir nenorėdama gaišti laiko įtikinėjimams dėl pasitikėjimo ja, nusisuko nuo suaugusiųjų. Ji tarė mažajam berniukui:

— Viskas gerai. Žaltys glotnus, sausas ir švelnus; o jeigu aš jį palikčiau tavęs saugoti, net pati mirtis neišdrįstų prisiartinti prie tavo lovos krašto.

Kai Žaltys įsirangę į siaurą ir purviną ranką, Gyvatė ją ištiesė berniukui ir tarė:

— Švelniai.

Mažylis ištiesė ranką ir vienu piršteliu palietė Žalčio glotnius žvynus. Gyvatė jautė, kad, nepaisant didžiulių pastangų tokiam menkučiam judesiui, berniukas beveik šypsojosi. Ji paklausė:

— Kuo tu vardu?

Vaikas tuoj pat žvilgsnį nukreipė į tėvus. Kai jie galiausiai linktelėjo, vaikas, neturėdamas nei jėgų, nei pakankamai oro kalbėti, sušnibždėjo Gyvatei:

— Steivinas.

— O aš Gyvatė, — atsakė gydytoja.

Ji tęsė:

— O šiek tiek vėliau, rytą, man teks tave užgauti. Tu gali pajusti staigų skausmą, kuris tęsis kelias dienas, bet po to tau bus geriau.

Mažylis rimtu žvilgsiu įsistebeilijo į Gyvatę. Gydytoja suprato, kad jei ji būtų pamelavusi berniukui, jis dabar bijotų daug labiau negu žinodamas, kas jam iš tikrųjų gali nutikti. Matyt, skausmas tapo daug aštresnis, nes ligos simptomai vis ryškėjo. Tačiau atrodė, kad trijulė įtikino ne tik vaiką, bet ir patys vylėsi, jog liga atsitrauks arba netrukus numarins berniuką.

Ant mažylio pagalvės Gyvatė padėjo Žaltį, o pati arčiau prisitraukė savo lagaminą. Suaugusieji vis dar bijojo Gyvatės — bandymams bent kiek pasitikėti gydytoja jie neturėjo nei laiko, nei priežasčių. Iš jų trijų moteris buvo vyriausia, todėl vyrų veiduose šmėkščiojo baimė, jog kitų vaikų jie gali susilaukti tik susiradę kitą partnerę. Iš partnerių akių, nedrąsių prisilietimų ir nerimo Gyvatė suprato apie jų beprotišką meilę šiam vaikui. Šioje šalyje jie privalo atvykti pas gydytoją.

Judindamas galvą ir liežuvį, uostinėdamas, ragaudamas bei jausdamas kūnų šilumą, iš lagamino tingiai išslydo Smėlis.

— Ar tai tik ne?.. — ištarė vyriausias iš partnerių.

Jo balsas buvo žemas ir išmintingas, tačiau kupinas baimės, o Smėlis kaip tik tą baimę ir pajuto. Smėlis vėl užėmė puolimo poziciją ir judindamas savo barškutį skleidė švelnų garsą. Gyvatė ranka perbraukė per grindis, o kai sukelta vibracija atitraukė Smėlio dėmesį, tada ji pakėlė ir ištiesė savo ranką. Smėlis, kurio nugara išpuošta deimantais, nurimęs pradėjo vyniotis aplink Gyvatės riešą, kol galiausiai suformavo juodą, su gelsvai rudu atspalviu apyrankę. Gyvatė tarė:

— Ne. Jūsų vaiko liga per daug rimta, kad Smėlis padėtų. Suprantu, jums sunku, bet labai prašau, pasistenkite būti ramūs. Jus tai gąsdina, bet aš darau viską, ką tik galiu.

Kad priverstų pasirodyti Miglą, Gyvatė turėjo ją suerzinti. Gydytoja lengvai trinktelėjo per lagaminą ir porąkart kumštelėjo Miglai. Vos tik Gyvatė pajuto slystančių žvynų vibraciją, į palapinę iškart įšliaužė albinosinė kobra. Ji judėjo labai greitai, bet jos galo vis nesimatė. Ji rangėsi pirmyn ir atgal, o jos kvėpavimas buvo toks greitas, jog virto šnypštimu. Kobros galva pakilo gerą metrą nuo grindų. Jos suplokštėjusi, plati galva tviskėjo. Už kobros stovėję suaugusieji buvo apstulbę — juos užvaldė akinantis, gelsvai rudas reginys, išraižytas ant Miglos plokščios galvos užpakalinės dalies. Gyvatė ignoravo žmones ir, sutelkdama visą dėmesį į savo žodžius, kalbėjo su kobra:

— Prigulk, įniršęs padare. Laikas užsitarnauti savo pietus. Pasikalbėk su berniuku ir paliesk jį. Jo vardas Steivinas.

Migla lėtai atpalaidavo savo plokščią galvą ir leidosi paliečiama Gyvatės. Ši tvirtai sugriebė kobrą žemiau jos galvos ir nukreipė ją tiesiai į berniuką. Sidabrinėse kobros akyse atsispindėjo mėlyna žibinto šviesa.

— Steivinai, tarė Gyvatė, — Migla nori tik susipažinti su tavimi. Pažadu, šį kartą jos prisilietimas bus švelnus.

Kai kobra palietė liesą berniuko krūtinę, jis vis tiek drebėjo. Gyvatė nepaleido roplio galvos, bet leido jai šliaužti berniuko kūnu. Kobra buvo keturiskart ilgesnė už Steiviną. Migla rangėsi šaltomis, baltomis kilpomis aplink sutinusį berniuko pilvą, vis išsiplėsdama ir, iš visų jėgų bandydama ištrūkti iš Gyvatės rankos, kišo galvą arčiau vaiko veido. Miglos ir berniuko akys susitiko — jis žvelgė didelėmis baimės kupinomis akimis. Gyvatė leido kobrai šiek tiek prisiartinti prie vaiko.

Norėdama pajusti berniuko skonį, Migla iškišo liežuvį.

Jaunesnis vyras staiga aiktelėjo iš baimės. Nuo vyro aiktelėsimo Steivinas krūptelėjo, o Migla atsitraukė ir išsižiojusi parodė savo iltis iš burnos išleisdama garsų šnypštimą. Gyvatė atsisėdo ir pati sušnypštė. Kartais, kitose vietovėse, gentainiai galėdavo likti šalia, kol Gyvatė dirbdavo. Ji švelniai tarė:

— Jums teks išeiti. Labai pavojinga gąsdinti Miglą.

— Aš ne…

— Man labai gaila, bet jūs turite palaukti už durų.

Galbūt jauniausias šviesiaplaukis ar net Steivino mama dar butų beprasmiškai prieštaravę ir klausinėję, bet baltaplaukis vyras juos apsuko, paėmė už rankų ir nuvedė į šalį.

Kai jis pakėlė palapinės atvartą, Gyvatė prabilo:

— Man reikia mažo gyvūno. Jis turi būti su kailiu ir gyvas.

— Tuoj surasime, — atsakė vyras ir visi trys tėvai išėjo į švytinčią naktį. Gyvatė girdėjo jų žingsnius smėlyje.

Gydytoja pasidėjo Miglą sau ant kelių ir ją ramino. Kobra apsivyniojo aplink Gyvatės riešą ir mėgavosi jos šiluma. Nuo alkio kobra buvo dar nervingesnė; ji jautėsi tokia pat alkana, kaip ir Gyvatė. Keliaudami per juodojo smėlio dykumą, jie rado pakankamai vandens, tačiau į Gyvatės spąstus niekas neįkliuvo. Tuo metu buvo vasara, ore tvyrojo karštis, o dauguma Gyvatės ir Miglos mėgstamų kailiniuotų kąsnelių vasaros metu nemigravo. Gyvatė taip pat pradėjo pasninkauti, kadangi būtent ji atvedė juos į dykumą toli nuo namų.

Gydytoja apgailestaudama matė, kad dabar Steivinas bijo dar labiau. Ji tarė:

— Man labai gaila, kad teko išprašyti tavo tėvus. Jau greitai jie galės sugrįžt.

Steivino akys spindėjo, bet tramdydamas ašaras jis tarė:

— Jie man sakė daryti viską, ką jūs liepsite.

— Jei gali, norėčiau, kad verktum. Tai nieko blogo, — atsakė Gyvatė.

Bet atrodė, kad Steivinas to nesupranta ir Gyvatė nutarė jo nespausti. Matyt, jo gentainiai mokėsi susitvarkyti su sunkumais neverkdami, nedejuodami ir nesijuokdami. Jie neigė sielvartą ir tik kartais leisdavo sau pasidžiaugti, bet jiems pavyko išgyventi.

Migla visiškai nusiramino. Gyvatė nusivyniojo kobrą sau nuo riešo ir padėjo ją ant gulto šalia Steivino. Vos tik kobra sujudėdavo, gydytoja stebėdavo jos galvą tuo pačiu jausdama kiekvieną įsitempusį ir stiprų roplio raumenį.

— Kobra palies tave savo liežuviu, — Steivinui pasakė Gyvatė.

— Tai gali kutenti, bet tau neskaudės. Liežuviu ji uodžia, visai kaip tu nosimi, — tęsė ji.

— Liežuviu? — nustebo berniukas.

Gyvatė šypsodamasi linktelėjo berniukui, o Migla savo liežuviu glamonėjo jo krūtinę. Berniukas nė kiek nejudėjo ir viską stebėjo; pamažu vaikiškas džiaugsmas užgožė skausmą. Vaikas ir toliau nejudėjo, kai kobra lietė jo skruostus, akis, bumą. Tada Gyvatė pasakė:

— Ji ragauja tavo ligą.

Migla pajuto Gyvatės rankos tvirtumą ir atitraukė savo galvą. Gydytoja atsisėdusi paleido kobrą, o šioji užsliuogė ranka aukštyn ir atsigulė ant pečių. Gyvatė tarė berniukui:

— Steivinai, pamiegok. Ir pasistenk nebijoti ryto.

Steivinas kelias akimirkas žiūrėjo į Gyvatę ir bandė jos blyškiose akyse rasti tiesą. Jis tarė:

— O ar Žaltys mane saugos?

Berniuko klausimas, gal net ne klausimas, o supratingumas, slypintis klausime, nustebino Gyvatę. Gydytoja nubraukė plaukus nuo vaiko kaktos ir vos sulaikydama ašaras jam nusišypsojo. Tada ji tarė:

— Žinoma.

Gyvatė paėmė Žaltį ir tarė:

— Prižiūrėk ir saugok šį vaiką.

Sapnų gyvatė ramiai gulėjo ant gydytojos rankos, o jos akys švytėjo juoda spalva. Gyvatė švelniai padėjo Žaltį ant Steivino pagalvės ir tarė:

— Dabar jau miegok.

Kai Steivinas užmerkė akis, atrodė, kad gyvybė paliko jo kūną. Jo būklė taip ryškiai pasikeitė, kad Gyvatė, norėdama įsitikinti, jog vaikas kvėpuoja, ištiesė ranką ir pajuto lėtą, paviršutinišką alsavimą. Ji apklostė aplink vaiką antklodę ir atsistojo. Nuo staigių judesių Gyvatei susisuko galva, ji susvyravo, bet sugebėjo išsilaikyti ant kojų. Ant jos pečių gulėjo įsitempusi kobra.

Gydytojai gėlė akis, o jos žvilgsnis buvo aštrus, bet ramus. Garsas, kurį ji įsivaizdavo, vis artėjo. Atsispirdama alkiui ir išsekimui, Gyvatė lėtai pasilenkusi paėmė savo odinį lagaminą. Migla liežuvio galiuku palietė gydytojos skruostą.

Gyvatė pajuto palengvėjimą, kai nustūmusi į šalį palapinės atvartą pamatė, jog vis dar naktis. Ji galėjo iškęsti dienos kaitrą, tačiau saulės ryškumas ją tiesiog degindavo. Turėtų būti pilnatis; nors debesys viską užtemdė, išsklaidė šviesą, dangus iki pat horizontų atrodė pilkas. Už palapinių nuo žemės atsispindėjo daugybė beformių šešėlių. Čia, netoli dykumos krašto, buvo užtektinai vandens, todėl krūmai augo kuokštais ar net ištisais ruožais, suteikdami užuovėją įvairiausiems gyviams. Saulės šviesoje juodas smėlis žaižaravo ir akino visus, o naktį jis atrodė kaip minkštas suodžių paklotas. Minkšto pakloto iliuzija iškart pranyko, vos tik Gyvatė išėjo iš palapinės ir jos batai slydo per aštrų bei girgždantį smėlį.

Steivino šeima, sėdėdami vienas šalia kito tarp tamsių palapinių, laukė. Tos palapinės pastatytos ant smėlio ruožo, prieš tai nurovus ir sudeginus visus krūmus. Tėvai žiūrėjo kupinomis vilties akims į tylą, o jų veiduose nesimatė jokios išraiškos. Prie jų prisėdo moteris, šiek tiek jaunesnė už Steivino mamą. Jos drabužiai buvo kaip ir visų kitų: ilga ir laisva suknelė ir vienas papuošalas, kurį Gyvatė jau matė turint kitus žmones: odinis apskritimas, pritvirtintas ant odinio dirželio ir pakabintas ant kaklo. Panašumai tarp šios moteriškės ir vyriausio Steivino tėvo parodė, kad jie artimi giminaičiai: juos siejo aštrūs veido bruožai, aukšti skruostikauliai, jo plaukai balti, o jos juodi, bet jau pilkėjo, o judviejų akys buvo kaip tik tinkančios išgyventi saulėje spalvos — tamsiai rudos. Ant žemės, prie jų kojų, iš tinklo bandė ištrūkti mažas juodas gyvūnėlis; jis retkarčiais išleisdavo veriantį, silpną garsą.

Gyvatė tarė:

— Steivinas miega. Netrukdykit jam, bet jei pabustų, nueikit pas jį.

Steivino mama ir jauniausias iš partnerių pakilęs nuėjo vidun, o vyresnis vyras atsistojo prieš Gyvatę ir tarė jai:

— Ar jūs galite jam padėti?

— Aš tikiuosi. Auglys jau progresavęs, tačiau atrodo, kad dar neišplito, — nutolusiu, lyg ir melagingu balsu atsakė Gyvatė.

— Migla iš ryto bus pasiruošusi, — tęsė ji.

Gyvatė vis dar jautė poreikį užtikrinti vyriškį, bet niekaip negalėjo sugalvoti kuo.

— Mano sesuo nori su jumis pasikalbėti, — tarė vyriškis ir net nepristatęs jos, nepaaukštinęs savęs, sakydamas, kad toji aukšta moteris yra genties vadė, paliko juos vienus.

Gyvatė pažiūrėjusi atgal pamatė, kaip palapinės uždanga nusileidžia. Ją dar labiau kankino išsekimas; ji pirmą kartą pagalvojo, kad Migla, gulinti ant jos pečių, yra sunki.

— Ar jums viskas gerai?

Gyvatė atsisuko. Moteris elegantiškai, bet šiek tiek nejudriai dėl jau gerokai pastebimo nėštumo artėjo jos link. Gyvatė pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Moters akių krašteliuose susimetė mažos, plonos raukšlelės; kadangi kartais, paslapčiomis nuo visų, ji juokdavosi, keletas raukšlelių buvo ir prie lūpų. Ji šypsojosi, bet atrodė susirūpinusi.

— Jūs atrodot tokia pavargus. Gal man paprašyti, kad jums paklotų lovą? — tarė moteris.

— Ne dabar, — tarė Gyvatė, — dar ne. Aš negalėsiu užmigti.

Genties vadovė pažvelgė į Gyvatės veidą ir gydytoja pajuto ryšį su ja dėl jas siejančios atsakomybės.

— Man atrodo, aš jus suprantu, — ištarė vadė.

— Gal mes galime ką nors duoti? Ar jums reikia kokios pagalbos pasiruošimui? — tęsė ji.

Gyvatei šie klausimai pasirodė labai sudėtingi ir sunkiai suprantami. Jie sukosi pavargusioje gydytojos galvoje, ji tyrinėjo juos, analizavo ir galiausiai supratusi jų prasmę tarė:

— Reikėtų pašerti ir pagirdyti mano ponį.

— Tuojau pasirūpinta, — atsakė moteris.

— Taip pat man reikia, kad kažkas padėtų su Migla. Reikia kažko stipraus. Bet svarbiausia, kad tas kažkas nebijotų Miglos.

Vadė linktelėjo ir šiek tiek šypsodamasi tarė:

— Aš padėčiau, bet pastaruoju metu esu šiek tiek nerangi, todėl surasiu jums ką nors kitą.

— Ačiū, — tarė Gyvatė.

Vėl surimtėjusi moteris linktelėjo galva ir lėtai pajudėjo mažos palapinių grupelės link. Gyvatė stebėjo ją nueinant ir žavėjosi moters grakštumu. Palyginti su vade, gydytoja jautėsi maža, jauna ir nešvari.

Smėlio kūnas įsitempė ir pasiruošė medžioklei; tada jis, vyniodamasis ratais, nuslydo nuo Gyvatės riešo. Gydytoja dar sugavo Smėlį prieš jam pasiekiant žemę. Smėlis pakėlė viršutinę kūno dalį nuo Gyvatės rankų. Jis kyštelėjo liežuvį link mažo gyvūnėlio, jautė jo kūno šilumą, jo baimę.

— Aš žinau, kad tu esi alkanas, — tarė Gyvatė. — Bet šis padaras skirtas ne tau.

Tada Gyvatė padėjo Smėlį į lagaminą, nusiėmė Miglą nuo savo pečių ir leido jai rangytis tamsiausiame skyriuje.

Gyvūnėlis vėl klykė ir blaškėsi, kai pamatė virš savęs pralekiant išsisklaidžiusį Gyvatės šešėlį. Gyvatė pasilenkė ir paėmė gyvį. Išsigandusio gyvūno riksmas sulėtėjo, aprimo ir galiausiai, kai Gyvatė jį paglostė, visai nutilo. Gyvūnas, sunkiai kvėpuodamas, nusikankinęs ramiai gulėjo ir geltonomis akimis spoksojo į Gyvatę. Gyvūno užpakalinės kojos buvo ilgos, ausys plačios, o nosis trukčiojo nuo Gyvatės kvapo. Gyvūnėlio švelnus, juodas kailis buvo nužymėtas įstrižais kvadratais, kuriuos paliko tinklo virvės.

— Man labai gaila, kad turiu atimti tau gyvybę, — pasakė Gyvatė gyvūnėliui. — Bet daugiau nebus baimės ir aš tavęs neskriausiu.

Gyvatė švelniai apėmė gyvūnėlį ir jį glostydama sugriebė žvėrelio stuburą prie pat kaukolės pagrindo. Gydytoja kartą staigiai truktelėjo. Atrodė, kad dar akimirką žvėrelis bandė kovoti, bet iš tikrųjų jis jau buvo miręs. Gyvūną apėmė traukuliai; jo kojos prisitraukė prie kūno, o pirštai raitėsi ir drebėjo. Atrodė, jog žvėrelis vis dar spokso į Gyvatę. Ji išlaisvino žvėrelį iš tinklo.

Gyvatė išsirinko vieną mažą buteliuką iš savo krepšelio, atvėrė gyvūnėlio nasrus ir įlašino vieną lašelį drumzlino preparato. Gyvatė greitai darkart atidarė kuprinaitę ir pasikvietę Miglą. Kobra, nesuplokštinusi galvos lėtai išlindo, įsirangę į aštrų smėlį. Pieningi kobros žvynai atspindėjo blyškią šviesą. Migla pauostė gyvūną, prišliaužė prie jo ir palietė liežuviu. Akimirką Gyvatė išsigando, kad kobra gali atsisakyti negyvos mėsos, nors kūnas dar buvo šiltas, trūkčiojantis, o Migla labai alkana. Gydytoja pavargusiu balsu pasakė:

— Gardus kąsnelis tau — apetitui sužadinti.

Migla pauostė žvėrį, atsistojo piestu ir kirto suleisdama savo tvirtas iltis į mažą kūnelį, darkart kąsdama, suleido sukauptus nuodus. Kobra paleido auką, geriau apžiojo ir pradėjo ryti. Žvėrelis buvo toks mažas, kad kobros nasrai vos vos išsipūtė. Kai Migla ramiai prigulė virškinti nedidelį kąsnelį, Gyvatė prisėdo šalia ir laukdama ją laikė.

Gydytoja išgirdo žingsnius smėlyje.

— Mane atsiuntė padėti.

Tai buvo jaunas vyras, nors jo juoduose plaukuose jau vietomis matėsi baltų sruogų. Vyras buvo aukštesnis už Gyvatę ir patrauklus. Jo akys tamsios, o į viršų sušukuoti ir surišti plaukai dar labiau platino veidą. Vyro veide nesimatė jokių emocijų.

— Ar tu bijai? — paklausė Gyvatė.

— Aš padarysiu tai, ką man liepsite, — atsakė vyriškis.

Nors drabužiai ir slėpė vyro figūrą, jo ilgos, tvirtos rankos atspindėjo jėgą. Gyvatė tarė vyriškiui:

— Tuomet laikyk jos kūną ir žiūrėk, kad tavęs nenustebintų.

Migla jau buvo bepradedanti trūkčioti nuo migdomųjų, kurių Gyvatė įpylė į gyvūnėlio nasrus. Kobros akys buvo plačiai atmerktos, tačiau ji nieko nematė.

— O jei ji gels?.. — ištarė vyriškis.

— Laikyk, greičiau! — sušuko Gyvatė.

Jaunasis vyriškis siekė kobros, tačiau per ilgai dvejojo. Kobra susirangė ir staiga puolė, uodega trenkdama vyriškiui į veidą. Jaunasis vyriškis atsilenkė atgal ir buvo toks nustebęs, lyg kobra būtų jam įgėlus. Gyvatė laikė kobrą žemiau jos nasrų kovodama su ja, bandė pagauti jos visą kūną. Kobra — tai ne smauglys, bet vis tiek slidi, stipri ir greita. Blaškydamasi kobra šnypšdama išleido orą. Ji būtų įgėlusi bet kam, ką tik būtų pasiekusi. Kovodama su Migla, Gyvatė sugebėjo suspausti nuodų liaukas ir taip išlašino paskutinius nuodų lašus. Akimirką nuodų lašai kabėjo ant kobros ilčių ir šviesoje spindėjo kaip brangakmeniai, bet Miglos konvulsijos nubloškė juos į tamsą. Gyvatė kovojo su kobra, o smėlis buvo parankus gydytojai, kadangi kobrai jame buvo pakankami sunku. Gyvatė jautė, kaip už jos nugaros esantis vyriškis čiupo Miglos kūną ir uodegą. Staiga Migla jau buvo jų rankose ir gulėjo suglebusi.

— Aš atsipašau…

— Laikyk ją, — tarė Gyvatė, — mums dar visa naktis prieš akis.

Kai Migla bandė ištrūkti antrą kartą, jaunasis vyriškis puikiai pagelbėjo laikydamas ją tvirtai. Tuomet Gyvatė atsakė į vyriškio klausimą, kuris buvo pertrauktas:

— Jei ji turėtų nuodų ir tau įgeltų, tu tikriausiai mirtum. Net ir dabar susirgtum nuo jos įkandimo. Bet netgi jei tu pasielgtum neatsargiai ir ji ištrūktų, kobra geltų man.

Jaunasis vyriškis tarė:

— Bet jei jūs mirtumėt ar merdėtumėt, mažai kuo galėtumėt padėti mano pusbroliui.

— Tu blogai mane supratai, — atsakė jam Gyvatė.

Ji tęsė:

— Migla manęs negali nužudyti.

Gyvatė ištiesė ranką taip, kad vyriškis matytų kirtimų ir gėlimų paliktus randus. Jaunasis vyriškis spoksojo į randus, tada, ilgokai žiūrėjęs Gyvatei į akis nusuko žvilgsnį į šalį. Tarp debesų buvo ryški dėmė, nuo kurios šviesa spinduliavo ir judėjo link vakarinio dangaus skliauto; jie laikė kobrą kaip vaiką. Gydytoja jau beveik snaudė, tačiau Migla pajudino galvą bandydama išsilaisvinti, ir Gyvatė staiga prasibudo. Ji tarė jaunajam vyriškiui:

— Man negalima miegoti. Kalbėk su manimi. Kuo tu vardu?

Jaunasis vyriškis dvejojo visai kaip Steivinas. Atrodė, kad jis bijo Gyvatės, ar bent jos privengia.

— Mano gentainiai, — tarė jis, — mano, kad neprotinga pasakyti savo vardus nepažįstamiesiems.

— Jie tu manai, kad aš esu ragana, tai nereikėjo prašyti mano pagalbos. Aš neužsiiminėju magija ir netikiu ja.

— Tai ne prietarąs, — tarė jaunasis vyriškis. — Bent jau ne tai, apie ką jūs galvojate. Mes nebijome, kad mus užkerės.

— Kadangi negaliu perprasti visų žemės žmonių papročių, aš laikausi savų. O mano paprotys — kreiptis vardu į tuos, su kuriais aš dirbu.

Blausioje šviesoje stebėdama jaunąjį vyriškį, Gyvatė bandė iššifruoti jo išraišką. Vyriškis tarė:

— Mūsų šeimos žino vieni kitų vardus, taip pat pasakome juos savo partneriams.

Gyvatė apmąstė šį paprotį ir pagalvojo, jog jis jai visiškai netiktų. Tada ji pasakė:

— Ir daugiau niekam? Niekada?

— Na… draugas galėtų žinoti vardą.

— Aha, — tarė Gyvatė. — Suprantu. Aš vis dar nepažįstama, o gal netgi ir priešė.

— Draugas žinotų vardą, — dar kartą pakartojo jaunasis vyriškis. — Nenorėčiau jūsų įžeisti, bet dabar jau jūs mane blogai suprantate. Pažįstamas — tai ne draugas. Mes labai vertiname draugystę.

— Kiekvienas šioje žemėje turėtų sugebėti greitai pasakyti, ar žmogus yra vertas draugo vardo.

— Mes retai su kuo nors susidraugaujame. Draugystė — tai didžiulis įsipareigojimas.

— Skamba taip, lyg reikėtų kažko bijoti.

Vyriškis apmąstė tokią galimybę ir tarė:

— Galbūt mes bijome draugų išdavystės. Tai labai skausmingas dalykas.

— Ar tave kas nors kada nors išdavė?

Jaunasis vyriškis pažvelgė į Gyvatę griežtu žvilgsniu, lyg ji būtų peržengusi visas padorumo ribas.

— Ne, — tarė jis tvirtu, visai kaip jo veidas, balsu. — Nė vienas draugas. Aš neturiu nieko, ką galėčiau vadinti draugu.

Vyriškio reakcija apstulbino Gyvatę. Ji tarė:

— Labai liūdna.

Gydytoja nutilo ir lygindama savo vienatvę iš būtinybės su šių žmonių jų pačių pasirinkta vienatve, bandė suvokti, kokie patirti sunkumai galėjo juos atkirsti taip toli nuo kitų žmonių. Gyvatė ištarė:

— Vadink mane Gyvate, jei tik gali prisiversti ištarti mano vardą. Kreipimasis į mane vardu tavęs niekuo neįpareigoja.

Atrodė, kad jaunasis vyriškis tuoj pradės kalbėti; galbūt jis ir vėl pagalvojo, jog įžeidė Gyvatę, o gal ir vėl norėjo pasiteisinti savo papročiu. Tačiau Migla pradėjo rangytis jų rankose, ir kad kobra neįgeltų pati sau, Gyvatė su vyriškiu turėjo ją laikyti. Kobra, palyginti sujos ilgiu, buvo liesa, bet stipri, o jos traukuliai — smarkesni nei kada anksčiau. Ji bandė suplokštinti savo galvą, tačiau Gyvatė ją laikė per daug tvirtai. Kobra išsižiojo ir sušnypštė, bet iš jos ilčių neiškrito nė lašelio nuodų.

Gyvatė tarė:

— Ji ne smauglys. Ji tavęs nesužeis. Palik ją…

Bet buvo per vėlu; Migla staiga atsipalaidavo ir jaunasis vyriškis prarado pusiausvyrą. Kobra išsisuko ir ėmė raitytis smėlyje. Gyvatė kovojo su kobra, tuo metu vyriškis bandė ją išlaikyti, tačiau kobra apsivyniojo aplink Gyvatę ir pakilo į viršų. Migla bandė atsistumti nuo gydytojos rankų. Gyvatė kartu su kobra metėsi atgal į smėlį; tada Migla pakilo virš jos, išsižiojo ir visa įniršusi šnypštė. Jaunasis vyriškis puolė ir sugavo kobrą tiesiai po jos galvos suplokštėjimu. Migla smogė vyriškiui, tačiau Gyvatė sugebėjo ją kažkaip sulaikyti. Kartu jie sugebėjo sulaikyti kobrą ir vėl galėjo ją kontroliuoti. Gyvatė vis dar kovojo, bet staiga Migla nurimo ir gulėjo tarp jų beveik nejudėdama. Ir gydytoja, ir vyriškis prakaitavo; nors ir buvo įdegęs, jaunasis vyriškis atrodė išbalęs, net pati Gyvatė drebėjo.

— Mes turime šiek tiek laiko poilsiui, — pasakė gydytoja.

Gyvatė pažvelgė į jaunąjį vyriškį ir ant jo skruosto, kur prieš tai savo uodega trenkė Migla, pastebėjo tamsią liniją. Ji ištiesė ranką ir palietė vyro skruostą.

— Bus mėlynė, — pratarė Gyvatė. — Bet rando nebus, — pridūrė.

— Jei tai būtų tiesa, kad gyvatės gelia su uodegomis, jūs būtumėt sulaikiusi ne tik jos iltis, bet ir uodegą ir iš manęs būtų buvę mažai naudos.

— Šiąnakt man reikia ko nors, kad padėtų neužmigti ir visai nesvarbu, ar tas kažkas padėtų susitvarkyti su Migla. Tik šį kartą man būtų buvę sunku ją sulaikyti.

Nuo kovos su kobra Gyvatei išsiskyrė adrenalino, bet dabar, kai jo poveikis ėmė slūgti, Gyvatė vėl pajuto nuovargį ir alkį, tik šį kartą dar stipriau.

— Gyvate…

— Taip?

Jaunasis vyriškis nusišypsojo ir tuoj pat susigėdo. Jis tarė:

— Aš bandžiau ištarti.

— Gan neblogai, — atsakė gydytoja.

— Kiek jūs užtrukot, kol perėjot dykumą?

— Net labai ilgai. Per ilgai. Šešias dienas. Manau, kad pasirinkau ne patį geriausią kelią.

— Kaip jūs išgyvenot?

— Juk yra vanduo. Mes keliavome naktimis, o dienomis ilsėdavomės, kur tik galėjom rasti kokį pavėsį.

— Jūs nešėtės visą savo maistą?

Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Šiek tiek.

Ji norėjo, kad vyriškis nekalbėtų apie maistą.

— Kas kitoje pusėje? — paklausė vyriškis.

— Kalnai. Upeliai. Kiti žmonės. Vieta, kur aš užaugau ir mokiausi. Tuomet kita dykuma ir kalnas su miestu viduje.

— Aš norėčiau pamatyti miestą. Kada nors.

— Girdėjau, kad į miestą neįsileidžia pašalinių žmonių, tokių kaip tu ir aš. Bet kalnuose yra daug miestų, o dykumą galima pereiti.

Vyriškis nieko nesakė, tačiau Gyvatės prisiminimai apie išvykimą iš namų buvo dar tokie gyvi, kad ji galėjo įsivaizduoti, ką jis galvojo.

Daug anksčiau, nei Gyvatė tikėjosi, prasidėjo kita traukulių serija. Dėl traukulių tankumo ji galvojo apie Steivino būklę ir troško, kad jau būtų rytas. Jei ji prarastų vaiką, nieko kito jau nebepadarytų, sielvartautų ir stengtųsi pamiršti. Jei Gyvatė ir jaunasis vyriškis nebūtų laikę kobros, ji būtų mirtinai užsitrankiusi į smėlį. Staiga Migla nebejudėjo, o iš jos visiškai sučiauptos burnos kabojo dvišakis liežuvis.

Kobra nustojo kvėpuoti.

— Laikyk ją, — tarė Gyvatė.

— Laikyk jos galvą. Greičiau, imk ją, o jei ji paspruks — bėk. Imk ją! Dabar ji tau neįgels, gali tik netyčia įdrėksti.

Vyriškis dvejojo tik akimirką ir čiupo Miglą už galvos. Gyvatė slysdama per gilų smėlį bėgo nuo palapinių rato krašto link vietos, kur dar augo krūmai. Gydytoja nulaužė sausas, spygliuotas šakas, kurios draskė jos randuotas rankas. Šiek tiek toliau ji pastebėjo krūvą raguotų angių, tokių bjaurių ir deformuotų, susisukusių lizdą iš krūvelės sudžiūvusios augalijos. Angys šnypštė Gyvatei, bet ši nekreipė į jas dėmesio. Radusi ploną, tuščiavidurį stiebą, jį parsinešė. Jos rankos kraujavo nuo gilių įdrėskimų.

Priklaupusi prie Miglos galvos, Gyvatė atvėrė kobros nasrus ir įstūmė vamzdelį giliai į gerklę, per orui skirtą tarpelį prie liežuvio šaknies. Pasilenkusi arčiau, pasiėmė vamzdelį į bumą ir švelniai pūtė orą į Miglos plaučius.

Gydytoja pastebėjo, kad jaunasis vyriškis laikė kobrą taip, kaip ji jam liepė; jo kvėpavimas iš pradžių buvo padažnėjęs iš nuostabos, o vėliau nurimo; kur Gyvatė pasiremdavo, smėlis braižė jos alkūnes; šlykštus skystis skverbėsi iš Miglos ilčių; gydytoja manė, kad nuo išsekimo, apie kurį ji stengėsi negalvoti, jai svaigo galva.

Gyvatė įpūtė oro, vėl įpūtė, sustojo ir vėl kartojo tą patį, kol Migla pajuto ritmą ir jau pati kvėpavo.

Gyvatė atsisėdo pariesdama kojas ir tarė:

— Manau, kad jai bus viskas gerai. Tikiuosi, kad bus.

Gydytoja perbraukė ranka sau per kaktą. Prisilietimas sukėlė skausmą: ji patraukė ranką atgal ir agonija užplūdo jos kaulus, kilo ranka aukštyn, per pečius, krūtinę, apimdama širdį. Gyvatė vos galėjo išlaikyti pusiausvyrą. Ji pargriuvo, bandė atsisėsti, tačiau judėjo per lėtai, jai beveik pavyko sutramdyti pykinimą ir galvos svaigimą, bet staiga Gyvatei pasirodė, kad žemė ėmė slysti iš po kojų ir, neturėdama už ko pasilaikyti, ji prapuolė tamsoje.

Gyvatė jautė, kaip smėlis braižė jos skruostą ir delnus, nors jis buvo švelnus.

— Gyvate, ar galiu paleisti?

Gyvatė manė, kad klausimas skirtas kažkam kitam, bet tuo pat metu suvokė, kad daugiau nebuvo kam į jį atsakyti ar atsiliepti įjos vardą. Gydytoja ant savęs pajuto švelnias rankas; ji norėjo atsakyti į prisilietimą, bet buvo per daug pavargusi. Gyvatei reikėjo daugiau miego, todėl ji nustūmė rankas. Bet tos rankos prilaikė jos galvą, prilietė odinę gertuvę priėjės lūpų ir į burną įpylė vandens. Gydytoja užspringo, kosėjo ir išspjovė vandenį.

Gyvatė pasirėmė viena alkūne. Kai jai prašviesėjo akyse, ji suprato, kad dreba. Jautėsi taip, lyg gyvatė jai būtų įgėlusi pirmą kartą, kai dar neturėjo imuniteto. Jaunasis vyriškis priklaupė prie Gyvatės su gertuve rankose. Migla, nepastebėta vyriškio, šliaužė į tamsą. Gydytoja pamiršo apie tvinkčiojantį skausmą.

— Migla! — ji trenkė per žemę.

Jaunasis vyriškis krūptelėjo ir iš išgąsčio atsisuko; kobra pakilo į viršų, lingavo virš vyriškio piktai jį stebėdama, pasiruošė gelti ir suplokštino galvą. Kobra buvo lyg balta banguojanti linija, priešinga juodai. Gyvatė prisivertė atsikelti, tačiau jautėsi taip lyg negalėtų suvaldyti kažkokio nepažįstamo kūno. Ji vos nepargriuvo dar kartą, bet sugebėjo išsilaikyti ant kojų ir pažiūrėti kobrai į akis, kurios dabar buvo tame pačiame lygyje.

— Tu dabar negali eiti medžioti, — tarė Gyvatė. — Tau dar yra darbo.

Gyvatė ištiesė savo dešinę ranką į šoną kaip masalą, kad atitrauktų Miglą, jei ši geltų. Jos ranka buvo sunki nuo skausmo. Gydytoja baiminosi ne dėl to, kad jai įgels, bet dėl to, kad gali prarasti Miglos nuodų liaukų turinį. Ji tarė:

— Eikš. Eikš ir nusiramink.

Gydytoja pamatė, kad tarp kobros ilčių teka kraujas ir dar labiau susirūpino dėl Steivino.

— Padare, ar tu man jau įgėlei?

Bet skausmas buvo kitoks: nuo nuodų ji būtų aptirpusi, o naujasis serumas tik gėlė…

— Ne, — iš užjos nugaros sušnibždėjo jaunasis vyriškis.

Migla gėlė. Ilgų mokymų refleksai nugalėjo: Gyvatė atitraukė dešinę ranką atgal ir, kai kobra patraukė savo galvą atgal, Gyvatė ją sugriebė kaire ranka. Akimirką kobra pasirangė ir nurimo.

— Vingrus žvėris, — tarė Gyvatė. — Gėda.

Gyvatė apsisuko ir leido Miglai užsliuogti jos ranka ant pečių; ji atrodė kaip nematomo apsiausto kontūrai, uodegą traukė kaip traukinio galą.

— Ar ji man įkirto?

— Ne, — atsakė jaunasis vyriškis. Jo santūriame balse girdėjosi baimės gaidelė.

— Jūs turėtumėte merdėti. Jūsų kūnas turėtų būti apimtas agonijos, o ranka sutinusi iki raudonumo. Kai jūs sugrįžote… — vyriškis mostelėjo į Gyvatės ranką, — Tai tikriausiai smėlinė angis.

Gyvatė prisiminė angių kamuolį po šakomis ir palietė kraują ant savo rankos. Ji nusivalė kraują ir tarp spyglių paliktų randų pamatė dvigubą įkandimo žymę. Žaizda buvo šiek tiek patinusi.

— Ją reikia išvalyti, — pasakė Gyvatė. — Man gėda, kad aš to nepastebėjau.

Žaizdos skausmas sumažėjo ir daugiau nebedegino jos rankos. Gydytoja atsistojo žiūrėdama į jaunąjį vyriškį, dairydamasi aplink save, stebėjo besikeičiantį peizažą, o jos akys bandė susitvarkyti su besileidžiančio mėnulio ir apgaulingos aušros šviesa. Ji tarė jaunajam vyriškiui:

— Tu puikiai ir drąsiai laikei Miglą. Dėkoju tau.

Jis nukreipė savo žvilgsnį žemyn, atrodė, kad nusilenkė Gyvatei. Vyriškis pakilo ir priartėjo prie jos. Kad Migla nepajustų pavojaus, Gyvatė ant jos kaklo uždėjo ranką.

— Man būtų garbė, — tarė jaunasis vyriškis, — jei jūs mane vadintumėte Arevinu.

— Man būtų malonu.

Gyvatė priklaupė ir laikė baltas šliaužiančias kilpas, kadangi Migla lėtai rangėsi į savo skyrių lagamine. Šiek tiek vėliau, kai aušra nuramino Miglą, gydytoja ir jaunasis vyriškis galėjo grįžti pas Steiviną.

Baltas Miglos uodegos galas pranyko iš Gyvatės akių. Ji uždarė lagaminą ir jau būtų atsistojusi, bet nepajėgė. Dar neįveikė naujų nuodų. Audiniai aplink žaizdą buvo paraudę ir jautrūs, bet nuodai toliau nesklido. Ji liko vietoje, parkritusi, spoksanti į savo ranką, mintyse lėtai šliauždama link to, ką jai reikėjo padaryti, šį kartą padaryti dėl savęs.

— Prašau leisti jums padėti.

Jis palietė Gyvatės petį ir padėjo jai atsistoti. Gydytoja tarė:

— Aš atsiprašau. Man taip reikia pailsėti…

— Leiskite man nuplauti jūsų ranką, — pasiūlė Arevinas. — Ir tada jūs galėsite miegoti. Pasakykite, kada jus pažadinti…

— Aš dar negaliu miegoti.

Gyvatė suėmė save į rankas, atsitiesė, nuo kaktos nusimetė drėgnas garbanas.

— Man viskas gerai. Ar turi vandens?

Arevinas atlaisvino savo viršutinį apdarą. Po juo jis dėvėjo strėnjuostę ir odinį diržą; ant diržo kabojo keli odiniai flakonėliai ir maišeliai. Jo kūnas buvo liaunas ir puikiai sudėtas, o kojos — ilgos bei raumeningos. Jo kūno odos spalva šiek tiek šviesesnė nei saulės nurudintas veidas. Jis paėmė savo vandens flakonėlį ir ištiesė jį Gyvatės sužeistos rankos link.

— Ne, Arevinai. Jei nuodai pakliūtų nors ir į mažiausią randą, jie tave užkrėstų.

Gyvatė atsisėdo ir užsipylė drungno vandens ant žaizdos. Rožinis vanduo nulašėjo ant žemės ir pranyko, nepalikdamas nė menkiausios matomos šlapios dėmės. Žaizda labiau kraujavo, bet dabar ją tik skaudėjo. Nuodai jau buvo beveik nukenksminti.

— Aš nesuprantu, — tarė Arevinas, — kaip taip gali būti, kad jūs nesužeista. Mano jaunesnei sesei įkirto smėlinė angis.

Kad ir kaip norėjo, jaunasis vyriškis negalėjo kalbėti be emocijų. Jis tęsė:

— Mes niekaip negalėjome jos išgelbėti — niekas netgi negalėjo sumažinti jos skausmo.

Gyvatė grąžino jaunajam vyriškiui jo flakonėlį ir iš krepšelio nuo savo diržo išsiėmusi buteliuką tepalu įtrynėjau beužsitraukiančias įkandimo žymes.

— Tai dalis mūsų mokymo, — tarė Gyvatė. — Mes dirbame su daugeliu skirtingų gyvačių, todėl turime turėti imunitetą nuo kuo daugiau jų rūšių.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Procesas varginantis ir pakankamai skausmingas.

Ji sugniaužė kumštį; plėvelė laikėsi ir tai ją ramino. Gydytoja pasilenkė prie Arevino ir vėl palietė jo nubrozdintą skruostą. Ji tarė:

— Taip…

Ant skruosto Gyvatė užtepė tepalo.

— Tai pagerins gijimą.

— Jei jūs negalite miegoti, — tarė Arevinas, — tai gal bent jau pailsėsit?

— Taip, — pasakė Gyvatė. — Šiek tiek.

Ji atsisėdo šalia Arevino, atsirėmė į jį ir jie abu stebėjo, kaip saulė debesis paverčia auksu, po to liepsna ir gintaru. Papėčiausias kūno kontaktas su kitu žmogumi Gyvatei suteikė malonumo, nors ir jis ją ne visiškai tenkino. Kitu laiku, kitoje vietoje gal ji ir darytų kažką daugiau, bet ne čia, ne dabar.

Kai apatinis saulės šviesos dėmės kraštas pakilo virš horizonto, Gyvatė atsistojo ir išviliojo Miglą iš lagamino. Kobra išlindo lėtai, vangiai ir užsliuogė jai ant pečių. Gyvatė paėmė lagaminą ir kartu su Arevinu nuėjo atgal prie mažos palapinių grupelės.

Visai prie įėjimo į palapinę stovėjo Steivino tėvai ir laukė, tikėdamiesi išvysti Gyvatę. Jie buvo susiglaudusi, gintis pasiruošusi ir tyli grupė. Vienu momentu gydytoja pagalvojo, kad tėvai nutarė išsiųsti ją iš stovyklos. Tuomet, su karštu lyg įkaitinta geležis apgailestavimu, ji paklausė, ar Steivinas mirė. Tėvai papurtė galvomis ir leido Gyvatei įeiti.

Steivinas gulėjo taip, kaip ji jį ir paliko, vis dar miegojo. Suaugusieji žvilgsniais nusekė paskui Gyvatę. Vis labiau nervindamas! nuo ore tvyrančios baimės, gydytoja iškišo liežuvį.

— Aš žinojau, kad jūs pasiliksit, — pasakė Gyvatė. — Žinau, jei galėtumėt, jūs padėtumėt, bet niekas, išskyrus mane, negali jam padėti. Prašau grįžti į lauką.

Jie pažiūrėjo vienas į kitą, tada į Areviną ir akimirką Gyvatė pagalvojo, kad jie atsisakys. Ji norėjo kristi į tylą ir miegoti.

— Eime, pusbroliai, — tarė Arevinas. — Mes jos rankose. Arevinas pakėlė palapinės uždangą ir paragino juos išeiti.

Gyvatė Arevinui padėkojo tik žvilgsniu ir jis beveik nusišypsojo. Atsisukusi į Steiviną, gydytoja priklaupė priėjo.

— Steivinai… — Gyvatė palietė jo karštą kaktą.

Vos juntamas prisilietimas pažadino vaiką. Gyvatė jam tarė:

— Jau laikas.

Busdamas iš vaikiško miego, berniukas sumirksėjo, pamatė Gyvatę, bet vos ją atpažino. Neatrodė, kad vaikas būtų išsigandęs. Būtent dėl to Gyvatė džiaugėsi, tačiau dėl kažkokios jai nesuprantamos priežasties jautėsi nerami.

— Ar skaudės?

— O dabar ar skauda?

Vaikas dvejojo, pažvelgė į priekį, atgal ir tarė:

— Taip.

— Gali skaudėti šiek tiek daugiau. Bet tikiuosi, kad taip nebus. Ar tu pasiruošęs?

— Ar gali Žaltys pasilikti?

— Žinoma, — atsakė Gyvatė.

Ir tada ji suprato, kas buvo negerai.

— Aš grįšiu po akimirkos.

Gyvatės balsas labai pasikeitė, buvo įsitempęs ir ji negalėjo nieko padaryti, kad neišgąsdintų Steivino. Gydytoja išėjo iš palapinės, ji žengė lėtai, ramiai, bandydama susitvardyti. Lauke iš tėvų veidų suprato, ko jie bijojo.

— Kur Žaltys?

Arevinas, stovėjęs nugara į Gyvatę, krūptelėjo nuo jos balso. Šviesiaplaukis išleido silpną, sielvartaujantį garsą ir daugiau nebepajėgė žiūrėti į Gyvatę.

— Mes bijojom, — tarė vyriausias iš tėvų. — Mes manėme, kad Žaltys įgels vaikui.

— Tai aš taip pagalvojau. Tai aš. Žaltys šliaužė vaiko veidu ir aš mačiau jo iltis… — žmona uždėjo rankas ant jaunesnio partnerio pečių ir šis daugiau nieko nebesakė.

— Kur jis? — Gyvatei norėjosi rėkti, bet ji susitramdė.

Tėvai atnešė mažą dėžę be dangčio. Gyvatė ją paėmė ir pažvelgė vidun.

Ten gulėjo beveik į dvi dalis perkirstas Žaltys, viduriai buvo išvirtę iš kūno, jis buvo pusiau išverstas ir kai drebėdama Gyvatė žiūrėjo į jį, Žaltys kartą pasirangė, iškišo ir vėl vidun įtraukė liežuvį. Gydytoja išleido kažkokį garsą, tačiau jis buvo toks tylus, kad jo negalima pavadinti verksmu. Gyvatė tikėjosi, kad jo judesiai tebuvo refleksai, bet į rankas jį paėmė taip švelniai, kaip tik galėjo. Ji pasilenkė ir prilietė lūpas prie slidžių, žalių žvynų žemiau jo galvos. Gyvatė greitai ir aštriai įkando jam į kaukolės pagrindą. Žalčio vėsus ir sūrus kraujas tekėjo į moters burną. Jei Žaltys dar nebuvo miręs, Gyvatė jį akimirksniu nužudė.

Gydytoja pažvelgė į tėvus ir į Areviną; jie visi buvo išbalę, bet Gyvatė nė kiek jų negailėjo ir nesuko galvos dėl juos siejančio skausmo. Ji tarė:

— Toks mažas padarėlis. Toks mažas padarėlis, kuris galėjo suteikti tik malonumo ir sapnų.

Dar vieną akimirką Gyvatė stebėjo juos visus ir tada nusisuko palapinės link.

— Palaukit… — išgirdo kaip vyriausias iš tėvų prisiartino prie jos iš už nugaros.

Vyras palietė Gyvatės petį, o ji nusikratė jo ranka.

— Mes jums duosime, ko tik pageidausite, — tarė jis, — tik nelieskite Steivino.

Gyvatė iš įsiūčio atsisuko į jį.

— Negi dėl jūsų kvailumo turėčiau nužudyti Steiviną?

Atrodė, kad vyras tuoj pabandys ją sulaikyti. Gyvatė alkūne stipriai trenkė vyrui į pilvą ir dingo palapinėje. Viduje Gyvatė užkliuvo už lagamino. Staiga pažadintas ir piktas iš lagamino išlindo Smėlis ir susirangė į spiralę. Kai kažkas pabandė įeiti, Smėlis šnypštė ir girgždėjo taip smarkiai, kaip Gyvatė dar nėra girdėjusi. Ji net nebandė pasižiūrėti už savęs. Gyvatė staiga palenkė galvą ir, kol dar Steivinas nepamatė, nusivalė ašaras į rankovę. Gydytoja atsiklaupė prie berniuko.

— Kas nutiko? — berniukas negalėjo negirdėti balsų ir žingsnių už palapinės.

— Nieko, Steivinai, — atsakė Gyvatė. — Ar žinojai, kad mes perėjom dykumą?

— Ne, — tarė nustebęs berniukas.

— Buvo labai karšta ir nė vienas iš mūsų neturėjome ko valgyti. Žaltys dabar medžioja. Jis labai alkanas. Ar nesupyksi ant jo ir leisi man pradėti? Aš visą laiką būsiu šalia.

Vaikas atrodė pavargęs; jis buvo nusivylęs, bet neturėjo jėgų ginčytis.

— Na, gerai, — vaiko balsas sušlamėjo lyg tarp pirštų byrantis smėlis.

Gyvatė nuo savo pečių pakėlė Miglą ir nuo mažo Steivino kūno nutraukė antklodę. Iškreipdamas vaiko figūrą, spausdamas gyvybiškai svarbius organus, siurbdamas iš vaiko maistą, augdamas ir nuodydamas organizmą atliekomis, iš ertmės tarp šonkaulių stypsojo auglys. Laikydama Miglos galvą, Gyvatė leido jai slysti vaiko kūnu, jį liesti ir ragauti. Gyvatei teko suvaldyti kobrą, kad ši neįkirstų; ją paskatino susijaudinimas. Kai Smėlis subarškėjo, kobra nuo sukeltos vibracijos suvirpėjo. Gyvatė, ramindama kobrą, trinktelėjo jai; išugdytos reakcijos pagaliau parodė grįžtamąjį procesą, nugalintį įgimtus instinktus. Migla stabtelėjo, kai liežuviu palietė odą virš auglio, tada Gyvatė paleido kobrą.

Kobra pakilo ir kirto, ji gėlė kaip visos kobros gelia, suleisdama savo trumpas iltis kartą, atleisdama, staiga vėl geldama, kad efektas būtų geresnis, prilaikydama ir kramtydama grobį. Steivinas suriko, bet negalėjo pajudėti, nes Gyvatė jį stipriai laikė rankomis.

Migla suleido savo nuodų liaukų turinį į vaiką ir jį paleido. Kobra pakilo, apsidairė aplink, suglaudė savo suplokštėjusią galvą ir tobulai tiesia linija grindimis nušliaužė link tamsaus, uždaro skyriaus.

— Viskas baigta, Steivinai.

— Ar aš dabar mirsiu?

— Ne, — atsakė Gyvatė. — Ne dabar. Tu dar daug metų gyvensi, aš tikiuosi.

Gyvatė nuo savo diržo paėmė buteliuką su milteliais.

— Išsižiok.

Berniukas pakluso ir Gyvatė ant jo liežuvio užbarstė miltelių.

— Tai sumažins skausmą.

Nenuvalydama kraujo nuo įkandimų, Gyvatė ant sutinusių žymių uždėjo audinio lopinėlį.

Gydytoja nusisuko nuo berniuko.

— Gyvate? Ar tu išeini?

— Aš neišeisiu neatsisveikinusi. Pažadu.

Vaikas vėl atsigulė, užmerkė akis ir leidosi užvaldomas vaistų.

Ant tamsių kartoninių grindų tyliai spirale vyniojosi Smėlis. Gyvatė paplekšnojo per grindis, norėdama jį pašaukti. Smėlis pajudėjo link gydytojos ir pats užėmė savo vietą lagamine. Gyvatė uždarė lagaminą, pakėlė jį, bet vis dar atrodė, kad šis tuščias. Už palapinės ji girdėjo triukšmą. Steivino tėvai ir jiems padėti atėję žmonės pakėlė palapinės uždangą ir dėbtelėjo į vidų, bet prieš gerai pažiūrėdami vidun, pirmiau įkišo lazdas.

Gyvatė padėjo savo odinį lagaminą ir tarė:

— Viskas baigta.

Jie įėjo. Arevinas taip pat buvo su jais; tik jis vienas nieko neturėjo rankose.

— Gyvate… — skausmingai, apgailestaudamas ir sutrikęs tarė Arevinas, o Gyvatė nebežinojo, kuo jis tikėjo.

Arevinas pažvelgė atgal. Steivino mama buvo tiesiai už jo. Jis paėmė ją už peties.

— Be jos Steivinas būtų miręs. Kad ir kas dabar nutiktų, jis būtų miręs.

Steivino mama nusikratė Arevino ranką nuo peties.

— Galbūt jis būtų gyvenęs. Gal tai būtų praėję. Mes… — per ašaras ji daugiau nesugebėjo kalbėti.

Gyvatė jautė, kaip žmonės juda ir supa ją.

Arevinas žingsneliu priartėjo prie Gyvatės ir sustojo, ji matė, kad Arevinas nori, jog ji apsigintų.

— Ar nors vienas iš jūsų galit verkti dėl manęs ir mano nevilties, ar galit liūdėt dėl mažų padarų ir jų skausmo? — moteris pajuto kaip skruostais teka ašaros.

Žmonės jos nesuprato; jos verksmas juos įžeidė. Vis dar bijodami Gyvatės, jie atsitraukė, bet liko susitelkę. Gyvatei daugiau nebereikėjo atrodyti ramiai, kokia ji buvo, norėdama nuraminti vaiką.

— Et, jūs kvailiai, — jos balse jautėsi kartėlio gaidelė.

— Steivinas…

Šviesa prie įėjimo pribloškė juos visus.

— Leiskite man praeiti.

Žmonės, stovėję prieš Gyvatę, pasitraukė, kad praleistų savo vadę. Vadė sustojo tiesiai prieš Gyvatę ir nekreipė dėmesio į lagaminą, kurio vos neužkliudė koja.

— Ar Steivinas gyvens? — vadės balsas buvo tylus, ramus ir švelnus.

— Aš negaliu garantuoti, — tarė Gyvatė, — bet jaučiu, kad gyvens.

— Palikite mus.

Gentainiai, dar nesupratę vadės žodžių, jau žinojo Gyvatės žodžius; jie apsidairė aplink, nuleido savo ginklus ir galų gale vienas po kito išėjo iš palapinės. Arevinas liko su ja. Gyvatė atrodė grėsmingai, ji parkrito ant kelių. Gydytoja palinko virš lagamino ir tuo pat metu veidą užsidengė rankomis. Gyvatei nespėjus pastebėti, prieš ją atsiklaupė vyresnioji moteris.

— Ačiū jums, — tarė vadė. — Ačiū jums. Aš taip apgailestauju…

Vadė viena ranka apkabino Gyvatę ir priglaudė ją prie savęs, o Arevinas taip pat priklaupė prie jų ir apkabino gydytoją. Gyvatė vėl pradėjo virpėti, o jiedu ją laikė kol ši verkė.

Vėliau pavargusi Gyvatė, laikydama Steivino ranką, miegojo palapinėje viena su juo. Gentainiai jau buvo pagavę mažų žvėrelių Smėliui ir Miglai. Jie davė Gyvatei maisto ir atsargų; jie netgi davė pakankamai vandens, kad Gyvatė galėtų išsimaudyti, nors tai tikriausiai ir išsekino jų išteklius.

Kai Gyvatė nubudo, šalia jos miegojo Arevinas, jo drapanos buvo praskleistos dėl karščio, o ant krūtinės ir pilvo blizgėjo prakaitas. Kai Arevinas miegojo, jo veide nebebuvo griežtos išraiškos; jis atrodė išsekęs ir pažeidžiamas. Gyvatė jau norėjo pažadinti jį, tačiau persigalvojo, papurtė galvą ir atsisuko į Steiviną.

Ji palietė auglį ir pajuto, kad šis pradėjo nykti bei džiūti, jis nyko, nes jį veikė Miglos suleisti nuodai. Savo dideliame sielvarte Gyvatė jautė krislelį džiaugsmo. Moteris nubraukė plaukus nuo Steivino veido.

— Aš tau daugiau nemeluosiu, mažyli, — sušnabždėjo Gyvatė, — bet greitai man teks išvykti. Ilgiau nebegaliu čia likti.

Gyvatei norėjosi miegoti dar tris dienas, kad visiškai praeitų smėlinės angies nuodų poveikis, bet ji pamiegos kur nors kitur.

— Steivinai?

Jis lėtai ėmė busti.

— Man daugiau neskauda, — tarė berniukas.

— Džiugu girdėti.

— Ačiū…

— Viso gero, Steivinai. Ar vėliau prisiminsi, kad pabudai ir kad aš likau laukti, kol galėsiu su tavimi atsisveikinti?

— Viso gero, — ištarė vėl beužmigdamas. — Viso gero, Gyvate. Viso gero, Žalty.

Berniukas užsimerkė.

Gyvatė pasiėmė lagaminą ir, žiūrėdama į Areviną, atsistojo. Jis nejudėjo. Kartu jausdama pasididžiavimą ir apgailestavimą, Gydytoja išėjo iš palapinės.

Prieblandą dar labiau paaštrino šešėliai; stovyklavietėje buvo karšta ir tylu. Gyvatė pamatė savo dryžuotą kaip tigras ponį, visą aprištą maisto ir vandens ryšuliais. Nors ji ir atsisakė atlygio, nauji odiniai vandens maišai pūpsojo ant žemės šalia balno, chalatas buvo padėtas ant balno. Dryžuotas kaip tigras ponis prunkštelėjo Gyvatei. Ši pakasė dryžuotas ponio ausis, pabalnojo jį ir diržais pririšo savo mantą. Vadeliodama ponį Gyvatė pajudėjo į rytus, ta pačia kryptimi, iš kur atėjo.

— Gyvate…

Ji atsikvėpė ir atsisuko į Areviną. Šis stovėjo nugara į saulę ir nuo jos šviesos Arevinas išryškėjo skaisčiai raudonoje spalvoje. Jo dryžuoti plaukai bangavo ant pečių, švelnindami veidą.

— Ar tu turi išvykti?

— Taip.

— Aš tikėjausi, kad neišvyksi kol… Tikėjausi, kad pasiliksi dar šiek tiek… Yra kitų klanų ir kitų žmonių, kuriems gali padėti…

— Jei viskas būtų buvę kitaip, gal ir būčiau pasilikusi. Čia yra darbo gydytojai. Bet…

— Jie buvo išsigandę…

— Aš juk jiems sakiau, kad Žaltys negali jų sužeisti, bet pamatę Žalčio iltis jie nesuprato, kad jis gali prišaukti tik sapnus ir palengvinti mirties kančias. Negi negali jiems atleisti?

— Aš negaliu jų kaltinti. Arevinai, jie tai padarė dėl mano kaltės. Aš juos perpratau, kai jau buvo per vėlu.

— Bet tu pati sakei, kad negali žinoti visų papročių ir visų baimių.

— Aš esu nepilnavertė, — tarė Gyvatė. — Jei negaliu išgydyti žmogaus, tai be Žalčio aš netgi negaliu jam padėti. Mes neturime daug sapnų gyvačių. Aš turiu keliauti namo ir pasakyti savo mokytojams, kad praradau vieną sapnų gyvatę ir tikiuosi, jog man atleis už kvailumą. Mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį užsitarnavau aš, ir jie bus nusivylę.

— Leisk man eiti kartu…

Gyvatė norėjo leisti; ji dvejojo ir prakeikė save dėl silpnumo.

— Jie gali pasiimti Miglą ir Smėlį, o mane išvaryti ir tave taip pat išvarytų. Arevinai, pasilik čia.

— Man tai nerūpėtų.

— Rūpėtų. Po kurio laiko mes vienas kito imtume nekęsti. Mums abiem reikia ramybės, tylos ir laiko, kad vienas kitą gerai suprastume.

Arevinas priėjo prie Gyvatės ir ją apsikabino; taip jie prastovėjo minutėlę. Kai Arevinas pakėlė savo galvą, ant jo skruosto matėsi ašaros.

— Prašau, sugrįžk, — tarė jis. — Kad ir kas nutiktų, prašau, sugrįžk.

— Aš pasistengsiu, — atsakė Gyvatė. — Kitą pavasarį, kai nurims vėjas, lauk manęs. Jei kitą pavasarį aš negrįšiu, pamiršk mane. Kad ir kur aš būčiau, jei išliksiu gyva, aš pamiršiu tave.

— Aš ieškosiu tavęs, — pasakė Arevinas ir daugiau nebežadėjo.

Gyvatė paėmusi ponio vadeles pradėjo kelionę per dykumą.