2

Baltas blyksnis tamsoje pažadino Miglą. Kobra siūbuodama sušnypštė, o Smėlis jai pritarė savo barškučiu. Gyvatė išgirdo dykumos prislopintą kanopų bildesį ir pajautė jį savo delnais. Trankydama per žemę, gydytoja raukėsi ir įkvėpė dulkių. Aplink dvi smėlinės angies įkandimo žymes jos ranka buvo juodai mėlyna nuo krumplių iki riešo. Išnyko tik nubrozdinimų kraštai. Gyvatė atsargiai laikė skaudančią ranką sau ant kelių, o kaire dukart trinktelėjo į žemę. Smėlio barškėjimas nebuvo baisus ir deimantingasis nušliaužė nuo šilto, juodo vulkaninio akmens Gyvatės link. Ši vėl porą kartų trinktelėjo į žemę. Pajutusi raminančią pažįstamo signalo vibraciją, Migla lėtai nuleido savo kūną ir atpalaidavo suplokštėjusią galvą.

Kanopų bildesys liovėsi. Gyvatė girdėjo garsus, sklindančius iš uolienų atodangos, užtemdytos tamsių palapinių grupės, esančios pačiame oazės pakraštyje. Smėlis apsivyniojo aplink Gyvatės dilbį, o Migla užsliuogė ant pečių. Ant gydytojos riešo ar kaklo turėjo būti apsivyniojęs Žaltys, kuris atrodytų kaip smaragdinė grandinėlė, tačiau Žalčio nebebuvo. Žaltys buvo miręs.

Raitelė paragino savo žirgą ir priartėjo prie Gyvatės. Menkutė bioliuminescencinių žibintų ir po debesimis pasislėpusio mėnulio šviesa atsispindėjo ant lašelių, kai bėras žirgas prajojo per oazės seklumą. Žirgas sunkiai kvėpavo per išsipūtusias šnerves ir vis prunkštelėdavo. Ant jo kaklo prakaitas net putojo ties vadelėmis. Liepsnos šviesa skaisčiai raudonai atsispindėjo nuo auksinio apynasrio ir paryškino raitelės veidą.

— Gydytoja?

Gyvatė pakilo.

— Mano vardas Gyvatė.

Galbūt ji jau nebeturėjo teisės taip vadintis, bet ištarti vaikystėje suteiktą vardą taip pat nenorėjo.

— Aš Meridetė.

Raitelė nulipo ir artinosi, bet kai Migla pakėlė galvą, sustojo.

— Ji negels, — tarė Gyvatė.

Meridetė priėjo arčiau.

— Viena iš mano partnerių sužeista. Ar ateisite?

Gyvatei prireikė nemažai jėgų, kad sugebėtų atsakyti nedvejodama.

— Taip, žinoma.

Baimė, kad ji nesugebės padėti mirštančiam, buvo labai didelė. Gyvatė priklaupė, jog į lagaminą padėtų Miglą ir Smėlį. Abu jie slydo per gydytojos rankas, ant jos pirštų galiukų palikdami painias žymes.

— Mano ponis šlubuoja, man reikės pasiskolinti arklį…

Gyvatės ponį, vardu Voveris nuvedė į aptvarą stovykloje, kurioje ką tik buvo Meridetė.

Gydytojai nereikėjo jaudintis dėl ponio, kadangi karavano keliautoja Gruma gerai juo pasirūpino; o jos anūkai šukavo jį ir šėrė kaip karalių. Gruma pasirūpino, kad ateitų kalvis pakaustyti ponį, ir Gyvatė manė, kad Gruma jai paskolins žirgą.

— Nėra laiko, — tarė Meridetė. — Šie dykumų kuinai visai negreiti. Mano kumelė paneš mus abi.

Nepaisant to, kad ant Meridetės kumelės pečių matėsi prakaitas, ji kvėpavo normaliai. Kumelė stovėjo pakėlusi galvą, jos ausys buvo smailios, o kaklas išlenktas. Tai iš tiesų įspūdingas padaras, jos veislė daug geresnė nei paprastų karavano ponių ir ji daug aukštesnė už Voverį. Raitelės drabužiai buvo paprasti, o žirgo apdarai išpuošti ornamentais.

Gyvatė uždarė savo odinį lagaminą ir užsivilko naujas drapanas, užsidėjo galvos apdangalą, kuriuos jai davė Arevino žmonės. Gydytoja buvo dėkinga tiems žmonėms už aprangą, kadangi jos stipri ir švelni medžiaga puikiai saugojo nuo karščio, smėlio ir dulkių.

Meridetė užlipo ant žirgo, atlaisvino balnakilpę ir ištiesė Gyvatei ranką. Tačiau kai gudutoja priartėjo, žirgas išplėtė šnerves ir pasibaidė gyvačių muskatinio kvapo. Meridetė buvo uždėjusi rankas ant kumelės, todėl ji nejudėjo, bet vis tiek buvo nerami. Gyvatė užsliuogė už balno. Kumelės raumenys tapo tarsi vienas ir ji taškydamasi pradėjo šuoliuoti per vandenį. Vandens purslai pasiekė Gyvatės veidą, ji dar labiau prisispaudė kojomis prie drėgnų kumelės šonų. Žirgas iššoko į krantą, prajojo pro retus medžius, šešėlius bei palmių lapus, kuriuos vos vos palietė, ir staiga dykuma atsivėrė į horizontą.

Kairėje rankoje Gyvatė laikė lagaminą; dešine ranka ji vis dar negalėjo pakankamai gerai suimti. Nuo ugnies ir vandens atspindžių Gyvatė vos matė. Juodas smėlis sugerdavo šviesą ir tada paversdavo ją karščiu. Kumelė šuoliavo toliau. Sudėtingų apynasrio dekoracijų žvangesį užgožė kanopų girgždėjimas smėlyje. Kumelės karštas prakaitas persismelkė per Gyvatės kelnes ir lipo prie jos kelių bei šlaunų. Oazės ir medžių prieglobstyje gydytoja jautė, kaip vėjo pučiamas smėlis braižo jai veidą. Gyvatė paleido Meridetės liemenį tam, kad galvos apdangalo galu prisidengtų nosį ir bumą.

Greitai smėlį pakeitė akmeninis šlaitas. Kumelė užlipo juo ant tvirto akmens. Meridetė laikė, kad kumelė nebėgtų.

— Bėgti per daug pavojinga. Mes įkristume į tarpeklį daug greičiau, nei spėtume jį pamatyti, — nuo skubėjimo Meridetės balse jautėsi įtampa.

Jos jojo statmenai didžiojo tarpeklio ir įtrūkimų, kur susilydę akmenys susiliedavo, išsiskirdavo ir atvėsdavo iki bazalto. Smėlio grūdeliai atsitrenkdavo į balną ir jo paviršius po truputį tapo nelygus. Kumelės geležinės pasagos žvangėjo taip, lyg liestų tuščiavidurį paviršių. O kai ji norėjo peršokti plyšį, akmuo suaidėjo.

Gyvatė kelis kartus bandė paklausti, kas nutiko Meridetės draugei, bet ji vis tylėdavo. Akmeninė lyguma neleido kalbėti, susikoncentruoti ties niekuo kitu, išskyrus jojimą per lygumą.

O Gyvatė bijojo klausti, bijojo žinoti.

Lagaminas gulėjo ant Gyvatės kojos, ritmingai svyruodamas pagal kumelės ilgo žingsnio ritmą. Gydytoja juto, kaip savo skyriuje judėjo Smėlis; ji tikėjosi, jog Smėlis nebarškės ir daugiau nebegąsdins žirgo.

Gyvatės žemėlapyje, kuris baigiasi į rytus nuo oazės, nebuvo pažymėtas lavos srautas. Kadangi šie lavos srautai vienodai pavojingi ir žmonėms, ir gyvūnams, jų buvo vengiama prekybos keliuose. Gyvatė mąstė, ar jos suspės pasiekti kelionės tikslą iki ryto. Čia, ant juodo akmens, karštis greitai stiprėtų.

Galiausiai, nepaisant Meridetės raginimų, kumelė sulėtino tempą.


Vienodas, siūbuojantis ėjimo tempas per plačią akmeninę upę Gyvatę užliūliavo beveik iki miego. Gydytoja pašoko iš miegų, kai beeinant per lavos ruožą kumelė paslydo, traukdama šlaunis po savimi, brėždama kanopomis, atmesdama raiteles atgal, tada vėl į priekį. Gyvatė sugriebė savo lagaminą, o Meridetė keliais suspaudė žirgą.

Staiga skardžio papėdėje akmenys dingo ir vėl prasidėjo juodasis smėlis. Gyvatė jautė, kaip Meridetės kojos dar tvirčiau prisispaudė prie kumelės ir taip skatino išsekusį žirgą eiti į sunkų centrą. Jos buvo giliame, siaurame kanjone, kanjono sienas suformavo du atskiri lavos liežuviai.

Ant juodmedžio judėjo šviesa ir akimirką apsimiegojusi Gyvatė pamanė, kad skraido jonvabaliai. Tuomet tolumoje sužvengė žirgas, o šviesa pasirodė esanti stovyklos šviestuvai. Meridetė pasilenkė į priekį ir ištarė padrąsinančius žodžius kumelei. Priešindamasis giliam smėliui, žirgas iš paskutinių jėgų ėjo į priekį; kumelė kartą suklupo ir Gyvatė bloškėsi į Meridetės nugarą. Sujudintas Smėlis sugirgždėjo. Tuščia erdvė aplink Smėlį dar labiau paaštrino garsą. Kumelė iš išgąsčio metėsi į priekį. Meridetė kumelės nestabdė, o kai galiausiai ši sustojo, nuo jos kaklo dribo putos, o iš šnervių tiško kraujas. Meridetė ragino ją bėgti toliau.

Atrodė, kad stovykla tolsta kaip miražas. Kiekvieno įkvėpimo metu Gyvatei skaudėjo taip, lyg ji būtų kumelė. Žirgas kapstėsi per gilų smėlį kaip išsekęs plaukikas, aikčiojantis nuo kiekvieno nėrimo aukščio.

Jie pasiekė palapinę. Kumelė susvirduliavo ir, išsižergusi bei nuleidusi galvą, sustojo. Permirkusi prakaitu, drebančiais keliais nuo kumelės nusliuogė Gyvatė. Meridetė nulipusi nuo žirgo nuvedė Gyvatę į palapinę. Atvartai buvo pakelti ir paremti, o viduje buvę šviestuvai užliejo patalpas neryškia mėlyna šviesa.

Viduje ta šviesa atrodė labai ryški. Meridetės draugė gulėjo prie palapinės sienos, jos veidas buvo paraudęs ir blizgėjo nuo prakaito, ilgi, raudoni plaukai buvo palaidi ir susivėlę. Ant plono apkloto išryškėjo tamsios dėmės, bet ne nuo kraujo, o nuo prakaito. Jos draugas, sėdėjęs šalia lovos, pakėlė svyruojančią galvą. Vyro maloniame, didingame veide matėsi nerimo raukšlės, suraukti antakiai virš jo mažų akių atrodė tokie sunkūs. Jo gauruoti rudi plaukai buvo susivėlę ir susipynę.

Meridetė priklaupė prie vyro ir paklausė:

— Kaip ji?

— Pagaliau nuėjo miegoti. Jos sveikata tokia pati. Jai bent jau neskauda…

Meridetė paėmė jaunąjį vyrą už rankos ir pasilenkė prie miegančios moters, norėdama ją švelniai pabučiuoti. Moteris nejudėjo. Gyvatė padėjo odinį lagaminą ir priėjo arčiau; Meridetė ir jaunasis vyriškis pažvelgė vienas į kitą nuvargusiais žvilgsniais. Staiga jaunasis vyriškis pasilenkė prie Meridetės ir tylomis, tvirtai bei stipriai apsikabino.

Meridetė nenoromis atsitraukė ir prabilo:

— Gydytoja, tai mano partneriai, Aleksas, — linktelėjo į vyriškį, — ir Džesė.

Gyvatė paėmė miegančią moterį už rankos. Jos pulsas buvo silpnas, šiek tiek nereguliarus. Ant moters kaktos — gilus nubrozdinimas, bet vyzdžiai neišsiplėtę, todėl, laimei, ji turbūt patyrė tik lengvą smegenų sukrėtimą. Gyvatė nutraukė paklodę. Iš nubrozdinimų ant peties, delno, klubo ir kelio matėsi, kad ji smarkiai krito.

— Tu sakei, jog ji nuėjo miegoti — ar ji buvo visiškai sąmoninga prieš nukrisdama?

— Kai mes ją radome, ji buvo be sąmonės, bet po to sąmonę atgavo.

Gyvatė linktelėjo. Ant Džesės šono buvo gilus įbrėžimas, o šlaunis apibintuota. Gydytoja kaip galėdama švelniau pabandė nuimti tvarstį, tačiau jis buvo prilipęs nuo sudžiūvusio kraujo.

Kai Gyvatė palietė gilią žaizdą ant moters kojos, ši nepajudėjo, net per miegus nepabandė išvengti nemalonaus prisilietimo. Skausmas jos nepažadino. Gyvatė perbraukė per moters pėdos apačią, bet jokios reakcijos nebuvo. Džesė nerodė jokių refleksų.

— Ji nukrito nuo arklio, — tarė Aleksas.

— Ji nenukrito, — atšovė Meridetė. — Ant jos užkrito kumeliukas.

Gyvatė ieškojo savyje padrąsinimo, kuris dingo kai nužudė Žaltį. Atrodė, kad nieko neįmanoma pakeisti. Gydytoja jau žinojo, kokiu būdu susižeidė Džesė, beliko sužinoti, kokio sunkumo šie sužeidimai. Bet ji nieko nesakė. Ilsindama ranką ant kelio ir nuleidusi galvą, Gyvatė palietė Džesės kaktą. Aukšta moteris buvo išpilta šalto prakaito ir vis dar šoko būsenos.

O jei yra vidinių sužalojimų, mąstė gydytoja, o jei ji miršta…

Džesė, lėtai dejuodama per miegus, nusuko galvą į šoną.

Gyvatė piktai galvojo, kad moteriai reikia bet kokios pagalbos, kurią ji gali suteikti. Ir kuo ilgiau ji gailėsis savęs, tuo daugiau galimybių, kad Džesę sužeis, o ne padės.

Gyvatė jautėsi kaip du visiškai skirtingi žmonės ir nė vienas iš jų negalėjo suvaldyti dialogo jos mintyse. Ji stebėjo, laukė ir buvo šiek tiek dėkinga, kai pareigos jausmas nugalėjo baimę.

— Man reikia, kad kas padėtų ją apversti, — tarė Gyvatė.

Meridetė laikė už pečių, Aleksas — už klubų ir, laikydamiesi Gyvatės instrukcijų, kad neišsuktų stuburo, pavertė ligonę ant šono. Per moters mažą nugarą, į abi puses nuo stuburo, išsiplėtė mėlynė. Kaulas buvo sutraiškytas tamsiausioje mėlynės vietoje.

Kritimo jėga beveik nukirto tiesų nugarkaulio stulpelį. Gyvatė galėjo apčiuopti kaulų atplaišas, įstrigusias raumenyse.

— Atverskite ją atgal, — tarė gydytoja. Jos balse buvo gilus, vangus apgailestavimas.

Jie pakluso Gyvatei ir stebėdami ją tyliai laukė. Gyvatė atsisėdo po savimi pasikišdama kojas.

Ji galvojo, kad jei Džesė mirs, jai nebus labai skaudu. Ar ji mirs, ar gyvens, Žaltys vis tiek nebūtų galėjęs jai padėti.

— Gydytoja?.. — Aleksui galėjo būti ne daugiau nei dvidešimt, per jaunas tokiai širdgėlos naštai net ir tokioje atšiaurioje žemėje.

Meridetė atrodė nesenstanti. Stipriai įdegusi, tamsių akių, sena, jauna, suprantanti, pasipiktinusi. Gyvatė pažiūrėjo į Meridetę, žvilgtelėjo į Aleksą ir ištarė labiau senajai partnerei:

— Jai lūžo stuburas.

Sukritusiais pečiais ir apstulbusi Meridetė vėl atsisėdo.

— Bet ji gyva! — sušuko Aleksas. — Jei ji gyva, kaip…

— Ar negali būti, kad tai klaida? — paklausė Meridetė. — Ar galima ką nors padaryti?

— Jei tik aš galėčiau. Meredite, Aleksai, jai pasisekė, kad liko gyva. Nėra jokių šansų, jog nervai nenukirsti. Kaulas ne šiaip sau lūžęs, o sutraiškytas ir persuktas. Norėčiau, kad galėčiau pasakyti ką nors kitą, — kad gal kaulai sugis, gal nervai nepažeisti, — bet aš jums meluočiau.

— Ji suluošinta.

— Taip, — tarė Gyvatė.

— Ne! — Aleksas griebė Džesę už rankos. — Ne Džesė.. Aš negalėsiu…

— Ramiau, Aleksai, — sušnabždėjo Meridetė.

— Man labai gaila, — pasakė Gyvatė. — Galėjau nuo jūsų viską nuslėpti, bet neilgam.

Meridetė nuo Džesės kaktos nubraukė raudoną garbaną ir tarė:

— Ne, geriau jau viską žinoti iš karto… kad išmoktumėm su tuo gyventi.

— Už tokį gyvenimą Džesė mums nepadėkos.

— Tyliau, Aleksai! Negi norėtum, kad ji krisdama būtų užsimušusi?

— Ne! — švelniai tarė Aleksas, žiūrėdamas į palapinės grindis, — bet ji būtų norėjusi. Ir tu tai žinai.

Iš pradžių nieko nesakydama Meridetė spoksojo į Džesę.

— Tu teisus.

Gyvatė matė, kaip drebėdama Meridetė sugniaužė kumštį.

— Aleksai, ar nepažiūrėtum mano kumelės? Mes ją nualinom.

Aleksas dvejojo, bet, gydytojos nuomone, ne dėl to, kad nenorėtų daryti, ko Meridetė prašė.

— Gerai, Mere.

Aleksas paliko juos vienus. Gyvatė laukė. Jos girdėjo Alekso žingsnius smėlyje, tuomet pasigirdo lėtas žirgo ėjimas.

Dūsaudama per miegus sujudėjo Džesė. Nuo garso Meridetė krūptelėjo, giliai įkvėpė ir, nors stengėsi, negalėjo sulaikyti raudojimo. Ašaros, judėdamos kaip suverti deimantai, spindėjo lempų šviesoje. Gyvatė priėjo arčiau, paėmė Mereditę už rankos ir guodė, kol ji atleido kumštį.

— Aš nenorėjau, kad Aleksas matytų…

— Žinau, — tarė gydytoja.

Gyvatė galvojo, kad ir Aleksas tai žinojo. Šie žmonės puikiai vienas kitą saugojo.

— Meredite, ar Džesė ištvertų tai, ką pasakyčiau? Nemėgstu paslapčių, bet…

— Ji stipri, — tarė Meridetė. — Kad ir ką mes slėptumėm, ji žinotų.

— Gerai. Man reikia ją pažadinti. Su tokia žaizda galvoje jai reikėtų miegoti tik kelias valandas. O kad oda neišopėtų, kas dvi valandas reikia ją apversti.

— Aš ją pažadinsiu.

Meridetė pasilenkė virš Džesės, pabučiavo į lūpas, paėmė už rankos ir sušnabždėjo jos vardą. Kol pabudo, Džesė ilgai murmėjo ir vis stūmė Meridetės rankas.

— Ar negalime jai leisti dar pamiegoti?

— Saugiau pažadinti ją trumpam. Džesė sudejavo, suburnojo ir atsimerkė. Akimirką ji spoksojo į palapinės viršų, tada pasuko galvą ir pamatė Meridetę.

— Mere… Džiaugiuosi, kad tu grįžai.

Džesės akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos, ir kažkaip nederėjo prie raudonų plaukų ir aukšto gymio.

— Vargšas Aleksas…

— Žinau.

Džesė pamatė Gyvatę ir tarė:

— Gydytoja?

— Taip.

Ji ramiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gyvatę ir tvirtu balsu paklausė:

— Ar man lūžo nugara?

Meridetė krūptelėjo. Gyvatė dvejojo, tačiau niekaip, net ir trumpam, negalėjo išvengti tiesmuko klausimo. Ji linktelėjo nenoriai.

Meridetė pasilenkė ir apkabino Džesę.

— Džese, Džese, mieloji, tai…

Tačiau daugiau žodžių nebuvo, o Meridetė, glausdama Džesę prie savęs, pasilenkė virš jos pečių.

Džesė pažvelgė į Gyvatę ir jai tarė:

— Aš paralyžiuota. Aš nepasveiksiu.

Džesės išraiška nepasikeitė; jei ji būtų laukusi nuraminimo, nebūtų parodžiusi nusivylimo. Ji tarė:

— Kai mes nukritom, aš supratau, kad kažkas negerai. Aš išgirdau kaulo lūžimą.

Ji pakėlė akis į Meridetę ir paklausė:

— O kumeliukas?

— Kai mes jus radom, jis jau buvo miręs. Jam lūžo sprandas.

Džesės balsą užliejo palengvėjimas, gailestis, baimė.

— Viskas įvyko greitai, — ištarė Džesė. — Jam.

Palapinėje pasklido aštrus šlapimo kvapas. Džesė pauostė ir iš gėdos išraudo.

— Aš taip gyventi negaliu! — sušuko ji.

— Viskas gerai, nekreipk dėmesio, — tarė Meridetė ir nuėjo paimti audinio.

Kol Meridetė ir Gyvatė valė Džesę, ši buvo nusisukusi ir nenorėjo kalbėti.

Grįžo Aleksas.

— Kumelei viskas gerai.

Bet jo mintys sukosi ne apie kumelę. Jis pažiūrėjo į Džesę, kuri vis dar gulėjo nusisukusi į sieną ir buvo viena ranka užsidengusi akis.

— Džesė žino, kaip išrinkti gerą žirgą, — norėdama pralinksminti tarė Meridetė.

Įtampa buvo trapi kaip stiklas. Abu partneriai spoksojo į Džesę, bet ši nejudėjo.

— Leiskite jai pamiegoti, — nežinodama, ar Džesė miega, ar ne, tarė Gyvatė.

— Kai pabus, ji bus alkana. Aš tikiuosi, kad jūs turite ko nors, koji galėtų pavalgyti.

Įtampa šiek tiek atslūgo, ją pakeitė karštligiški judesiai. Maišeliuose Meridetė ieškojo kažko ir atnešė džiovintos mėsos, džiovintų vaisių, odinį flakoną.

— Tai vynas… Ar jai galima?

— Jos galvos sutrenkimas nėra rimtas, — pasakė Gyvatė. — Vynas neturėtų pakenkti.

Gydytoja galvojo, kad vynas netgi padėtų, nebent ji nuo jo paniurtų. Gyvatė pasakė:

— Bet tie džiovinti produktai…

— Aš pagaminsiu sultinio, — pasakė Aleksas.

Iš visokių įrankių kratinio Aleksas ištraukė puodą, nuo diržo nusiėmė peilį ir ėmėsi džiovintą mėsos gabalą pjaustyti į gabalėlius. Ant susiraukšlėjusių vaisių skiltelių Meridetė užpylė vyno. Pasklidus aštriai saldžiam skoniui, Gyvatė suprato, kad ji ir ištroškusi, ir alkana kaip vilkas. Dykumos žmonės visai ramiai reagavo į patiekalą, tačiau gydytoja oazę pasiekė prieš dvi dienas — o gal net tris? — o laukdama, kol praeis nuodų poveikis, irgi daug nevalgė. Šiame regione nepriimta prašyti maisto ar vandens, kadangi nepasiūlyti buvo dar nepriimtiniau. Tačiau dabar šitie dalykai niekam nerūpėjo. Gyvatė net drebėjo iš alkio.

— Dievai, aš alkana, — lyg skaitydama Gyvatės mintis, tarė nustebusi Meridetė. — O tu alkanas?

— Na, taip, — nenoriai atsakė Aleksas.

— Ir kaip šeimininkė… — atsiprašydama Meridetė padavė gydytojai flakoną ir paėmė daugiau dubenėlių bei vaisių. Gyvatė gėrė drungną vyną, pirmas gurkšnis buvo per didelis. Ji kostelėjo; tai buvo stiprus dalykėlis. Darkart gurkštelėjo ir atidavė flakonėlį. Meridetė atsigėrė; Aleksas paėmė butelį ir nemažai vyno įpylė į puodą. Tik tada pats greitai gurkštelėjo, po to išnešė sultinį į lauką ant žibalinės viryklės. Dykumos karštis buvo toks stiprus, kad jie net nejuto ugnies karščio. Juodame smėlyje liepsna pleveno kaip permatomas miražas, o Gyvatė jautė, kaip šviežias prakaitas teka smilkiniais žemyn ir tarp krūtų. Gyvatė nusivalė nuo kaktos prakaitą.

Pusryčiams jie valgė džiovintos mėsos, vaisių ir gėrė vyną, kuris greitai ir gan stipriai suveikė. Beveik iškart Aleksas pradėjo žiovauti, bet kiekvienąkart pajutęs, kad snaudžia, svirduliuodamas atsistodavo ir nueidavo pažiūrėti Džesės sultinio.

— Aleksai, eik pamiegoti, — galiausiai paliepė Meridetė.

— Aš nepavargęs.

Aleksas pamaišė sultinį, paragavo jo, nuėmė nuo ugnies ir pastatė viduje, kad atšaltų.

— Aleksai… — Meridetė paėmė jį už rankos ir nuvedė prie margo pledo. — Jei ji šauks mus, mes girdėsime. Jei ji pajudės, mes nueisim pas ją. Mes jai negalėsime padėti, jei patys iš nuovargio nepastovėsim ant kojų.

— Bet aš… Aš… — nors ir pavargęs, Aleksas papurtė galvą, o vynas liko pas jį. — O kaip tu?

— Tavo naktis buvo sunkesnė nei mano jojimas. Man dar reikia kelių minučių atsipalaiduoti, o tada jau ateisiu į lovą.

Nenoromis, bet dėkingas, Aleksas prigulė šalia. Meridetė glostė Aleksui plaukus tol, kol po kelių akimirkų jis pradėjo knarkti. Meridetė žvilgtelėjo į Gyvatę ir nusišypsojo.

— Kai Aleksas pirmą kartą atėjo pas mus, mes su Džese svarstėme, kaip miegosime tokiame triukšme. Bet dabar mes vos užmiegame be to triukšmo.

Alekso knarkimas buvo garsus bei žemas ir kartojosi su kiekvienu jo atokvėpiu ir įkvėpimu per nosį. Gyvatė nusišypsojusi tarė:

— Spėju, kad jūs galit priprasti beveik prie visko.

Ji išgėrė dar vieną vyno lašelį ir grąžino butelį. Siekdama butelio, Meridetė žagtelėjo ir išraudusi, užuot gėrusi, užkimšo butelį.

— Mane vynas per daug greitai paveikia. Man išvis nereikėtų jo gerti.

— Tu bent jau žinai. Turbūt niekad neapsikvailini.

— Kai buvau jaunesnė… — prisiminusi nusijuokė Meridetė. — Tada aš buvau kvaila ir neturtinga. Nekoks derinys.

— Galiu geriau pagalvoti.

— Dabar mes turtingi ir aš galbūt ne tokia kvaila. Bet kas iš to gero, gydytoja? Pinigai Džesei negali padėti. Ir išmintis negali padėti.

— Tu teisi, — atsakė Gyvatė. — Tai negali jai padėti ir aš negaliu. Gali tik tu ir Aleksas.

— Žinau. — Meridetės balsas buvo švelnus ir liūdnas. — Bet Džesei prireiks daug laiko, kad prie to priprastų.

— Meridete, ji gyva. Nelaimingo atsitikimo metu ji vos nežuvo — argi tai per menka priežastis būti dėkingiems, kad ji išgyveno?

— Man to pakanka.

Žodžiai pamažu tapo neaiškūs.

— Bet tu nepažįsti Džesės. Nežinai, iš kur ji, kodėl ji čia… — Meridetė dvejodama netvirtai pažiūrėjo į Gyvatę, tada pasviro į priekį.

— Džesė čia, nes ji nemėgsta būti įkalinta. Kol mes nebuvome kartu, ji buvo turtinga, galinga ir saugi. Bet jos gyvenimas ir darbas buvo suplanuoti už ją. Ji būtų buvusi viena iš Centro valdovių…

— Miestas!

— Taip, jis galėjo būti Džesės, jei tik ši būtų norėjusi. Bet ji nenorėjo gyventi po akmeniniu dangumi. Nepasiimdama nieko ji išėjo ieškoti savo likimo. Būti laisva. Dabar… visi dalykai, kuriais ji mėgaujasi, bus po ja. Kaip aš galiu jai liepti džiaugtis, kad liko gyva, jei ji žino, jog niekad nebevaikščios dykuma, niekada nesuras man deimanto kokio nors pirklio auskarui, niekad nebeprajodys kito žirgo, niekada nesimylės?

— Nežinau, — pasakė Gyvatė. — Bet jei jums su Aleksu gyvenimas atrodys kaip tragedija, jis toks ir bus.


Visai prieš aušrą karštis šiek tiek atlėgo, bet vos tik ėmė šviesėti, karštis vėl kilo. Stovyklą dengė didelis šešėlis, tačiau net ir uolų sienų prieglobstyje karštis virto našta.

Aleksas knarkė, o Meridetė, nekreipdama dėmesio į garsą, ramiai miegojo šalia jo, vieną ranką užmetusi jam ant nugaros. Ištiesusi rankas, veidu žemyn, ant palapinės grindų gulėjo Gyvatė. Sudrėkęs nuo prakaito pledas švelniai kuteno gydytojos skruostą. Gyvatės ranka tvinkčiojo ir ji negalėjo užmigti, bet jėgų pakilti jai neužteko.

— Gydytoja nugrimzdo į sapną, kuriame išvydo Areviną. Sapne ji matė jį dar ryškiau nei prisiminimuose. Tai buvo keistas sapnas, vaikiškai tyras. Vos tik Gyvatė spėjo paliesti Arevino pirštus, jis pradėjo tolti. Gydytoja beviltiškai jo siekė. Ji pabudo virpėdama, seksualiai įsitempusi, o jos širdis vartėsi kūliais.

Džesė sujudėjo. Akimirką Gyvatė nejudėjo, tuomet nenoromis pakilo. Pažvelgė į kitus du partnerius. Aleksas triukšmingai miegojo, o Meridetės veide aiškiai atsispindėjo nerimas, juodomis, blizgančiomis garbanomis tekėjo prakaitas. Gyvatė paliko Aleksą ir Meridetę vienus ir priklaupė prie Džesės, kurią paskutinį kartą paguldė ant pilvo; Džesė ilsino kaklą ant vienos rankos, o kita buvo užsidengusi akis.

Gyvatė manė, kad Džesė tik apsimeta mieganti, kadangi iš jos rankos linijos ir sulenktų pirštų matėsi, jog ji ne atsipalaidavusi, o įsitempusi. Arba nori miego, visai kaip aš. Mes abi norėtumėm miegoti, miegoti ir ignoruoti realybę.

— Džese, — ji tarė švelniai, — Džese, prašau.

Džesė atsiduso ir leido rankai nuslysti ant paklodes.

— Kai jausiesi pakankamai stipri, čia yra sultinio — atsigerk. Yra ir vyno, jei nori.

Nors Džesės lūpos buvo išdžiūvusios, ji vos vos papurtė galvą. Gyvatė nenorėjo, kad Džesė netektų daug skysčių, tačiau nenorėjo ir įtikinėti pavalgyti.

— Nieko gero, — tarė Džesė.

— Džese…

Džesė ištiesė ranką ir uždėjo ją ant Gyvatės rankos.

— Ne, viskas gerai. Aš apmąsčiau viską, kas įvyko. Aš tai sapnavau.

Gyvatė pastebėjo, kaip Džesės akyse spindėjo aukso krisleliai. Akių vyzdžiai buvo labai maži.

— Aš negaliu taip gyventi. Ir jie negali. Jei jie bandytų… Bebandydami jie patys save sunaikintų. Gydytoja…

— Prašau, — sušnabždėjo vėl išsigandusi Gyvatė, tokios baimės ji dar niekad nejautė. — Prašau, nereikia…

— Ar gali man padėti?

— Tik ne mirti, — atsakė gydytoja. — Neversk manęs padėti tau numirti!

Gyvatė pašoko ir išėjo į lauką. Karštis ją pribloškė, tačiau nebuvo kur pasislėpti. Aplink ją stūksojo tik kanjono sienos ir krūvos netvarkingai sumestų akmenų.

Nuleidusi galvą, drebėdama ir jausdama, kaip prakaitas graužia akis, Gyvatė sustojo ir suėmė save į rankas. Ji pasielgė kvailai ir gėdijosi dėl savo panikos. Gydytoja turbūt išgąsdino Džesę, bet vis dar negalėjo grįžti atgal ir pažvelgti jai į akis. Gyvatė paėjo toliau nuo palapinės, bet ne dykumos link, o link ertmės kanjono sienoje, kuri buvo atitverta kaip aptvaras.

Kadangi žirgai stovėjo vienoje grupėje nejudėdami, nuleidę galvas, dulkini, nulėpusiom ausim, Gyvatė beveik nematė jokio reikalo laikyti juos aptvare. Jie netgi nemojavo uodegomis; juodoje dykumoje nebuvo nė vieno vabzdžio. Gydytoja galvojo, kur gali būti Meridetės gražioji bėra kumelė. Šie gyvūnai Gyvatei atrodė apgailėtini. Kai jie tiesdavo galvas per tvorą arba gulėdavo susigrūdę, jų pigūs papuošimai blizgėdavo kaip brangus metalas ir brangakmeniai.

Gyvatė uždėjo vieną ranką ant medinio, virve aprišto kuolo, o kita pasirėmė smakrą.

Išgirdusi krentančio vandens garsą, ji išsigando ir atsisuko. Kitoje ertmės pusėje Meridetė pylė vandenį į odinį lovelį, pritvirtintą prie medinių rėmų. Žirgai priėjo žvaliai, pakėlę galvas ir karpydami ausimis. Arkliai per smėlį bėgo, vėliau žvengdami, kandžiodami ir spardydami vienas kitą maištaudami lėkė risčia. Jie buvo tarsi pasikeitę. Jie buvo gražūs. Meridetė, laikydama rankoje tuščią odinį vandens indą ir nebenorėdama šlubuoti, sustojo ir greičiausiai žiūrėjo ne į Gyvatę, o į mažą kaimenę.

— Džesė turi dovaną. Ji puikiai išrenka žirgus, juos treniruoja… Kas negerai?

— Man labai gaila. Turbūt nuliūdinau Džesę. Neturėjau tam teisės…

— Liepti jai gyventi? Gal ir neturėjai tam teisės, bet džiaugiuosi, kad pasakei.

— Visai nesvarbu, ką aš jai sakiau, — tarė Gyvatė. — Ji pati turi norėti gyventi.

Meridetė pamojavo ir sušuko. Žirgai, buvę arčiausiai vandens, pasitraukė ir užleido vietą kitiems. Tuštindami lovelį, jie stumdė vienas kitą, tuomet vėl visi priartėjo ir tikėjosi gauti dar vandens.

— Man labai gaila, — tarė Meridetė. — Bet šiam kartui viskas.

— Tau tenka nemažai vandens jiems atnešti.

— Taip, bet mums reikia jų visų. Mes grįžtame su vandeniu, o iškeliaujame su rūda bei akmenimis, kuriuos randa Džesė.

Bėra kumelė padėjo galvą ant surištos tvoros ir, norėdama, kad jai pakasytų ausis ir po žandikauliu, pauostinėjo Meridetės rankovę.

— Kai pas mus atėjo Aleksas, mes pradėjome keliauti nešini daugiau… daiktų. Brangenybių. Aleksas sakė, kad taip mes sužavėsime žmones ir jie norės pirkti iš mūsų.

— Ar tai veikia?

— Atrodo. Dabar mes gyvename labai gerai. Aš dabar galiu pasirinkti sau užsakymus.

Gyvatė stebėjo, kaip vienas po kito žirgai ėjo į aptvaro pavėsį. Blyški saulės šviesa perkopė sienos kraštą ir Gyvatė jautė karštį savo veide.

— Apie ką galvoji? — paklausė Meridetė.

— Kaip padaryti, kad Džesė norėtų gyventi.

— Ji negyvens beprasmiškai. Aleksas ir aš ją mylime. Kad ir kas nutiktų, mes ja rūpinsimės. Bet jai to negana.

— Negi jai reikia vaikščioti, kad būtų naudinga?

— Gydytoja, ji mūsų žvalgytoja, — Meridetė liūdnai pažiūrėjo į Gyvatę. — Ji stengėsi mane išmokyti, kaip ir kur ieškoti. Aš suprantu, ką ji man sako, bet kai pati išeinu ieškoti, nerandu nieko kito kaip tik pūsto stiklo ir netikro aukso.

— Ar tu rodei Džesei savo darbą?

— Žinoma. Kiekvienas iš mūsų galime atlikti kažkiek kieno nors kito darbo. Bet kiekvienas turime talentą. Džesė geriau atlieka mano darbą nei aš jos, o aš geriau atlieku jos darbą nei bet kuri iš mūsų atlieka Alekso darbą, bet žmonės nesupranta jos kūrinių. Jie per daug keisti. Jie gražūs.

Meridetė, tiesdama Gyvatei pažiūrėti apyrankę, vienintelį turėtą papuošalą, atsiduso. Apyrankė buvo sidabrinė, be jokių akmenų, daugiasluoksnė, bet nedidelė. Meridetė buvo teisi: apyrankė graži, bet keista.

— Niekas jų nepirks. Ji tai žino. Aš padaryčiau bet ką. Jei tik padėtų, aš jai meluočiau. Bet ji žinotų. Gydytoja… — Meridetė numetė odinį vandens maišą ant smėlio.

— Ar tu gali ką nors padaryti?

— Aš galiu išgydyti infekcijas, ligas ir auglius. Galiu netgi atlikti operaciją, kuriai nepakaktų mano turimų įrankių. Bet aš negaliu priversti kūno išsigydyti.

— O ar kas nors gali?

— Ne… nė vienas iš mano pažįstamų šioje žemėje.

— Juk tu netiki mistika, — tarė Meridetė. — Juk neturi galvoje, kad kažkokia dvasia galėtų padaryti stebuklą. Tu turi galvoje, kad žemės žmonės galėtų padėti.

— Jie galėtų, — lėtai, gailėdamasi, kad prabilo, tarė Gyvatė. Gyvatė nesitikėjo, jog Meridetė pajus apmaudą, nors ir turėjo jį pajusti. Miestas darė įtaką visiems aplinkiniams žmonėms; jis buvo tarsi mįslingas ir žavingas sūkurio centras. Tai buvo ir vieta, kur kartais nusileisdavo ne Žemės gyventojai. Dėl Džesės Meridetė tikriausiai apie miestą žinojo daugiau nei Gyvatė. Gydytojai visada tekdavo tik pasikliauti pasakojimais apie Centrą; mintis apie gyventojus iš kito pasaulio buvo sunkiai suvokiama kažkam, kas gyveno vietoje, kurioje retai matomos žvaigždės.

— Galbūt mieste jie Džesę netgi pagydytų, — tarė Gyvatė. — Iš kur man žinoti? Ten gyvenantys žmonės su mumis nekalbės. Jie laiko mus atskirtus nuo miesto ir tuo labiau nuo gyventojų iš kito pasaulio, aš netgi nesu sutikusi nė vieno, kuris teigtų matęs gyventoją iš kito pasaulio.

— Džesė matė.

— Ar jie padėtų jai?

— Jos šeima galinga. Jie galėtų priversti kito pasaulio gyventojus pasiimti ten, kur ją galėtų išgydyti.

— Meridete, Centro žmonės ir kito pasaulio gyventojai pavydi vieni kitiems žinių, — pasakė Gyvatė. — Bent jau niekad iki šiol nepasiūlė pasidalyti žiniomis.

Meridetė užsirūstino ir nusisuko.

— Aš nesakau, kad nereikėtų pabandyti. Aš galėčiau suteikti jai vilties…

— O jei jie atsisakys, Džesės viltis vėl bus sudaužyta.

— Jai reikia laiko.

Meridetė galvojo ir galiausiai atsakė:

— O tu eisi ir mums padėsi?

Dabar jau Gyvatė dvejojo. Ji jau buvo nusprendusi grįžti į gydytojų stovyklą ir išklausyti mokytojų verdiktą, kai papasakos jiems apie savo klaidas. Ji pasiruošė keliauti į slėnį. Gydytoja nukreipė mintis į kitą kelionę ir suprato, kokį sudėtingą dalyką jai pasiūlė Meridetė. Jiems verkiant reikės ko nors, kas žino, kaip pasirūpinti Džese.

— Gydytoja?

— Gerai. Aš eisiu.

Jos grįžo į palapinę. Gyvatė nustebo, kad ji jautėsi optimistiškai; šypsojosi ir buvo kupina drąsos, o anksčiau galvojo, kad to reikės ilgai laukti.

Viduje Aleksas sėdėjo šalia Džesės. Jis žvilgtelėjo į Gyvatę, kai ši įėjo.

— Džese, — pasakė Meridetė, — mes turime planą.

Laikydamiesi Gyvatės nurodymų, jie vėl atsargiai apvertė Džesę. Džesė nuvargusiu žvilgsniu pažvelgė į viršų; jos kaktoje ir aplink bumą matėsi gilios amžiaus raukšlės.

Meridetė viską aiškino iš susijaudinimo gestikuliuodama. Džesė abejingai klausėsi. Alekso veido išraiška taip pasikeitė, jog atrodė, kad jis nebetiki.

Kai Meridetė baigė, Aleksas tarė:

— Tu išprotėjai.

— Ne! Kodėl taip sakai, kai turime šansą?

Gyvatė pažiūrėjo į Džesę ir tarė:

— Argi?

— Aš taip manau, — tarė Džesė, bet ji kalbėjo labai lėtai, susimąsčiusi.

— Jei mes nueitume į Centrą, — kalbėjo Gyvatė, — ar tavo žmonės galėtų tau padėti?

Džesė dvejojo. Ji tarė:

— Mano pusbroliai turi įvairios įrangos. Jie galėdavo pagydyti dideles žaizdas. Bet stuburą? Galbūt. Nežinau. Ir jie neturi jokios priežasties man padėti. Jau nebeturi.

— Tu man visada sakei, kokie svarbūs yra kraujo ryšiai tarp miesto šeimų, — tarė Meridetė. — Tu jų giminaitė…

— Aš juos palikau, — pasakė Džesė. — nutraukiau ryšius. Kodėl jie turėtų mane priimti atgal? Gal nori, kad aš nueičiau ir jų maldaučiau?

— Taip.

Džesė pažiūrėjo žemyn į savo ilgas, nenaudingas kojas. Aleksas pirmiau pažvelgė į Meridetę, po to į Gyvatę.

— Džese, aš negaliu žiūrėti į tave tokią, negaliu ramiai stebėti, kaip tu nori mirti.

— Jie labai išdidūs, — tarė Džesė. — Išsižadėdama savo šeimos, aš įžeidžiau jų išdidumą.

— Bet jie supras, kiek tau reikėjo pastangų paprašyti jų pagalbos.

— Mes būtumėme kvailiai, jei bandytumėm, — atsakė Džesė.

Загрузка...