Beveik niekada

17

Kai jau galiu normaliai atsimerkti, stengiuosi žiūrėti į mane talžantį lietų. Dar niekada neteko taip į jį žiūrėti – tiesiai į dangų, ir nors daugiau markstausi ir gūžiuosi nei žiūriu, kai akys apsipranta, pamatau, kaip tai nuostabu. Regis, kiekvienas lašelis skyrium nuo tūkstančių kitų, sustingusių laike, krinta ant manęs lyg akmenukas. Matau dailią kiekvieno lašo formą. Matau virš manęs žemai plaukiančius debesis ir jaučiu, kaip vėjo šuoras nuo pravažiuojančios mašinos siūbteli mūsų automobilį į šoną. Nors lietus šiltas, kad net galėtum maudytis, vis tiek visa drebu. Tačiau nieko, ką jaučiu ar girdžiu, nėra maloniau ir šilčiau už Endriaus artumą.

Garsiai šaukdama ir juokdamasi po kelių minučių šoku į mašiną.

Trinkteli durelės, paskui pasigirsta ir jo uždaromų durelių garsas.

– Dieve, kaip šalta! – visa drebėdama juokiuosi prispaudusi prie krūtinės suglaustas rankas, sunėrusi pirštus ir pakišusi juos po smakru.

Endrius išsišiepęs nuo ausies iki ausies kartą nusipurto ir įjungia oro šildytuvą.

Skubu pamiršti, kad ką tik gulėjau ant jo rankos ar kad jis pirmas man ją ištiesė. Man regis, jis irgi bando to neprisiminti, ar bent jau neparodo.

Endrius trina rankas, šildo jas prie šiltos ventiliatoriaus oro srovės. Aš sėdžiu ir kalenu dantimis.

– Nekenčiu būt su šlapiais drabužiais, – išveblenu kaukšėdama žandikauliais.

– Aha, aš tau pritariu, – sako jis, timpteli saugos diržą ir spragteli sagtimi.

Padarau tą patį, nors visada ilgoje kelionėje mėgstu jį atsisegti, nes vis ieškau patogesnės padėties atsisėsti.

– Mano kojų pirštai gleivėti, – sako jis ir žiūri į savo kojas.

Pasibjaurėjusi susiraukiu. Jis nusijuokia ir pasilenkęs nusiauna sportbačius, švysteli juos ant grindų už priekinės sėdynės.

Nusprendžiu padaryti tą patį, nes ir mano kojos, nors to jam nesakau, irgi slidžios.

– Reikia kur nors stabtelti persirengti, – sakau jam.

Įjungęs pavarą jis žvilgteli į mane ir šypsodamasis sako:

– Ant užpakalinės sėdynės. Garbės žodis, nežiūrėsiu.

Trumpam kilsteli aukštyn delnus, o paskui vėl greitai sugriebia vairą ir, pamatęs tarpelį tarp mašinų, išvažiuoja į greitkelį.

Aš nepatenkinta purkšteliu:

– Na jau ne. Palauksiu, kol sustosim.

– Kaip nori.

Galvą dedu, kad tikrai pažiūrėtų. Bet manęs tai negąsdina…

Stiklo valytuvai visu greičiu šluoja vandenį, bet lietus toks smarkus, kad vis tiek net kelio nematyti. Endrius neišjungia šildymo tol, kol automobilio salone pasidaro karšta kaip saunoje, ir pasuka rankenėlę tik tada, kai įsitikina, jog jau nebedrebu.

– Tai sakai, „Viešbutis „Kalifornija“, ar ne? – primena jis, šypsodamasis giliomis duobutėmis skruostuose. Ištiesia ranką ir spusteli mygtuką pakeisti kompaktinei plokštelei, tada maigo jį tol, kol suranda norimą dainą. – O dabar pažiūrėsim, ar moki ją dainuoti.

Vėl uždeda ranką ant vairo.

Daina, kaip pamenu, prasideda keliais nerimą keliančiais lėtais gitaros akordais. Klausydamiesi muzikos, žvilgčiojam vienas į kitą ir laukiam, kada pasigirs balsas. Paskui abu vienu metu pakeliam rankas ir judindami jas į taktą, lyg skaičiuotume viens, du, trys, drauge su Donu Henliu užtraukiame pirmą posmą.

Eilutė po eilutės veikiai abu įsidainuojam, vėliau pakaitomis leidžiam vienas kitam dainuoti solo. Pasigirdus priedainiui, plėšiam iš visų plaučių abu kartu, tiesiog rėkiam žodžius į priekinį stiklą. Prisimerkę kinkuojam galvomis ir aš apsimetu visai nesibodinti savo dainavimo. Paskui antras posmas, ir mūsų dainavimas pakaitomis kažkaip susivelia, bet mums vis tiek labai smagu, nors ir keliskart suklystam. Abu kartu garsiai sušunkam metus – 1969! Paskui aprimstam ir pritylam, leidžiam muzikai ramiai lietis automobilio salone, bet vos tik pasigirsta žymusis antrasis priedainis ir melodija sulėtėja, ima skambėti baugiai ir paslaptingai, mes vėl surimtėjam ir nepraleisdami nė žodžio, žiūrėdami vienas į kitą dainuojam toliau. Endrius taip tiksliai pakartoja melodiją, o tada garsiai sušunka „alibis!“, kad man net šiurpas per rankas nubėga. Abu kartu „nuduriam pabaisą“, smogdami kumščiu vienas kitam į šoną. Labai smagu.

Šitaip nežinia kur važiavom dar kelias valandas.

Tiek su juo prisidainavau, kad net gerklę pradėjo skaudėti.

Aišku, traukėme klasikinį roką, tik retkarčiais įterpdami dešimto dešimtmečio gabalus: daugiausia „Alice in Chains“ ir „Aerosmith“, bet man buvo nė motais. Visa tai man labai patiko ir aš džiaugiausi kuriamais prisiminimais. Prisiminimais apie Endrių.

Tenesio valstijoje, Džeksone, aptinkam poilsio aikštelę prie greitkelio ir sustojam. Sulindę į tualetų kabinas nusivelkam šlapius drabužius, su kuriais prabuvom nežinia kiek. Automobilyje mums buvo taip smagu, kad į nieką daugiau nekreipėme dėmesio – nei į mano nemokšišką dainavimą, nei į jo apsimetinėjimą, kad patinka mano balsas.

Jis persirengia greičiau už mane ir jau laukia mašinoje, o aš išeinu su vienintele švarių drabužių pamaina, kurią dar radau užsilikusią kuprinėje: baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos laikų marškinėliais, su kuriais man patinka miegoti. Išvažiavau tik su viena liemenėle, bet kaip tyčia buvau su ja pliaupiant lietui, todėl ji dabar visai šlapia. Bet aš vis tiek ją užsisegiau, nes niekada gyvenime nesėsiu su juo į automobilį be liemenėlės.

– Šituos šortus užsimoviau tikrai ne tavo malonumui, – pareiškiu besdama jam pirštu ir šlepteliu ant sėdynės. – Tad prašom nepamiršti.

Endrius šypsosi puse lūpų.

– Supratau, – sako jis ir tariamai įsideda galvon.

Kilsteliu užpakalį nuo sėdynės ir pasitampau šortukus, kad jie nesulįstų taip baisiai į tarpkojį ir bent kiek uždengtų plikas šlaunis. Kratau ant automobilio grindų savo juodas šlepetes, bet netrukus pamatau, kad kilimėlis irgi kiaurai permirkęs, todėl liaujuosi. Gerai, kad sėdynės aptrauktos oda.

– Reikės nusipirkti daugiau drabužių, – sakau jam.

Endrius vėl mūvi džinsus ir avi juodus storapadžius batus, vilki kitus pilkus marškinėlius, truputį šviesesnius už ankstesniuosius. Kaip ir visa kita, šie drabužiai jam labai tinka, bet aš kažkodėl ilgiuosi jo saulėje įdegusių blauzdų ir juodai pilkos keltų ženklo tatuiruotės ant kulkšnies.

– Kodėl tiek mažai pasiėmei? – klausia jis neatitraukdamas akių nuo kelio. – Tik nepagalvok, kad priekaištauju.

Kreivai jam šypteliu ir atšaunu:

– Kadangi iš anksto nežinojau, kur trauksiu, tai ir nenorėjau apsikrauti nereikalingais daiktais.

– Suprantama.

Tenesyje šviečia saulė ir mes traukiame pietų kryptimi. Priešingoje greitkelio pusėje didžiausia automobilių spūstis, nes ten vykdomi remonto darbai. Abu su Endriumi džiūgaujam, kad esam šitoj kelio pusėj. Galiausiai diena ima slinkti vakarop, ryžių ir medvilnės laukai nusidažo rausvai gelsva spalva. Abipus greitkelio nuolat driekiasi vienų ar kitų žemės kultūrų laukai.

Truputį po septynių privažiuojam Birmingamą Alabamos valstijoje.

– Kur norėtum stabtelėti nusipirkti drabužių? – klausia Endrius, iš lėto riedėdamas ilga miesto gatve, iš abiejų pusių nusagstyta apšvietimo stulpais ir degalinėmis.

Kilsteliu nuo sėdynės ir imu dairytis į šalis, gal akis užklius už kokio tinkamos parduotuvės ženklo.

Endrius beda pirštu į tolį:

– Žiūrėk, „Walmart“.

– Manau, nieko geriau nesurasim, – atsakau ir jis pasuka prie šviesoforo į kairę, įvažiuoja į nedidelę stovėjimo aikštelę.

Išlipam iš automobilio ir pirmasis mano darbas – ištraukti užpakalin sulindusius šortukus.

– Gal padėt?

– Nereikia! – nusijuokiu.

Plekšėdama šlepetėm į basas kulnis, žengiu šalia Endriaus pro mašinų jūrą automobilių aikštelėje. Iš siaubo net susigūžiu žinodama, kad atrodau kaip kaliausė su neplautų, susitaršiusių plaukų kasa ant peties ir trumpučiukais, nuolat užpakalin besibrukančiais šortukais. Po maudynių lietuje makiažo neliko nė kvapo. Žengiu per parduotuvę nuleidusi galvą ir stengiuosi nežiūrėti niekam į akis.

Pirmiausia patraukiam į moteriškų drabužių skyrių, kur pasičiumpu keletą pačių reikalingiausių daiktų: dvi poras medvilninių šortų (jie irgi trumpi, bet ne tokie kaip šitie) bei keletą paprastų marškinėlių su kažkokiais piešiniais ir V formos apykakle. Labai knieti nueiti į apatinio trikotažo skyrių, bet kol kas teks pasitenkinti tuo, ką turiu.

Paskui nuseku paskui Endrių į farmacijos skyrių, kur parduodami visokiausi vitaminai, būtiniausi vaistai, dantų pastos ir visa kita.

Pasukam tiesiai prie lentynų su skutimosi peiliukais ir skutimosi kremu.

– Aš jau visą savaitę nesiskutęs, – sako Endrius, glostydamas per pastarąsias dienas gerokai ūgtelėjusius šerius ant veido.

Man jis atrodo labai patraukliai, net su barzda ar be jos man jis vis tiek labai seksualus, todėl nesiskundžiu.

Kodėl turėčiau?

Kaip ir jis, pasičiumpu pakelį skutimosi peiliukų bei auksinį flakoną „Olay“ skutimosi putų. Iš kitos lentynos pasiimu nedidelį buteliuką skysčio burnai skalauti, nes jo niekada nebūna per daug. Persimetu rankinuką ant kito peties, nes rankos jau pilnos daiktų. Abu patraukiame į kitą tarpą tarp lentynų ir aš pasiimu po indelį šampūno ir kondicionieriaus, bandau viską sutalpinti glėbyje, bet Endrius paima kelis daiktus iš manęs ir padeda nešti. Jis irgi pasiima skysčio burnai skalauti.

Einame prie būtiniausių vaistų skyriaus, kur prie vaistų nuo kosulio pamatau stovint pagyvenusią porelę ir skaitinėjant vartojimo instrukcijas.

Gana garsiai Endrius lyg tarp kitko sako man:

– Mažule, ar radai vaistų nuo vaginalinės pienligės?

Man akys išsprogsta ant kaktos ir aš sustingstu prie „Tylenol“ tablečių kaip žaibo trenkta.

Endrius paima nuo lentynos mažą buteliuką vaistų nuo skausmo „Advil“.

Porelė nuduoda mūsų pokalbio negirdinti, bet aš galvą dedu, kad jo žodžius tikrai išgirdo.

– Ar nemanai, kad kaip tik ta infekcija ir sukelia tau niežulį? – varo jis toliau, o aš jau gatava sudegti iš gėdos.

Šįkart porelė vogčiom dirsteli į jį.

Endrius patenkintas man šypsosi ir apsimeta skaitinėjąs vaistų instrukcijas.

Norėčiau trenkti jam per ranką, bet paklūstu jo žaidimo taisyklėms.

– Taip, mielasis, radau, – lygiai taip pat atsainiai atšaunu jam. – O tu ar radai itin mažo dydžio prezervatyvų?

Moteris atsisuka į Endrių ir nužvelgia jį nuo galvos iki kojų, tada paspokso į mane ir vėl nusisuka skaityti vaistų etikečių.

Endrius nė kiek nesutrinka. Aš gi žinau, kad jis tvirtas. Mėgaudamasis kiekviena šio incidento akimirka jis man šypsosi ir sako:

– Universalūs tinka visiem dydžiam, mažule. Aš gi tau sakiau, kad gerai susijaudinus galima užmauti ant ko tik nori.

Aš tyliai prunkšteliu, paskui nesusilaikiusi nusijuokiu.

Porelė skubiai pasišalina.

– Koks tu bjaurus! – sušnypščiu juokdamasi.

Man iš rankų išsprūsta skutimosi putų flakonas ir džerkšteli ant grindų. Pasilenkiu jo paimti.

– Tu irgi ne angelas.

Endrius paima nuo lentynos tūbelę antibakterinio tepalo ir laiko vienoj rankoj kartu su buteliuku tablečių. Patraukiam prie kasų. Ant prekių juostos jis numeta du pakelius vytintos jautienos ir dėžutę „Tik-tak“. Aš dar pasiimu kelioninį buteliuką rankų dezinfekavimo skysčio, lūpų balzamą ir pakelį vytintos jautienos sau.

– Išdrąsėjai, ką? – klausia jis dėbteldamas į mėsą.

Kreivai vypteliu ir atskiriu mūsų prekes pilku plastikiniu skirtuku.

– Ne, – atšaunu, – man patinka vytinta jautiena. Net jeigu būtų užkrėsta radioaktyviom medžiagom, vis tiek valgyčiau.

Jis man nusišypso ir, traukdamas iš piniginės kreditinę, prašo kasininkės paskaičiuoti už mudviejų prekes „kartu“.

– Ne, ne, aš pati, – sakau jam ir padedu ranką prie skirtuko tarp mūsų prekių. Paskui pažvelgiu į kasininkę ir papurtau galvą, neleisdama jai sumuoti prie jo sąskaitos. – Aš pati susimokėsiu.

Kasininkė dėbčioja tai į mane, tai į Endrių, tarsi lauktų, ką jis nuspręs.

Kai jis ima man prieštarauti, ryžtingai kilsteliu smakrą ir išrėžiu:

– Aš pati noriu susimokėti už savo prekes, ir baigta.

Jis pabaltakiuoja ir nusileidžia, brūkšteli kortele per aparatą.

Sugrįžus į automobilį, Endrius atsiplėšia vieną pakelį vytintos jautienos ir įsimeta burnon sudžiūvusį griežinėlį.

– Ar tikrai nenori duoti man pavairuoti? – klausiu jo.

Jis papurto galvą ir toliau įnirtingai kramto vytintą mėsą.

– Privažiavę motelį, apsistosime nakvynei.

Nurijęs Endrius įsimeta burnon antrą gabalėlį, įjungia pavarą ir mes vėl leidžiamės į kelią.

Keli kilometrai už miesto privažiuojam motelį, pasiimam daiktus ir įsikuriam dideliuose gretimuose kambariuose. Manajame ant grindų tyso žalias languotas kilimas, panašios tamsiai žalios storos užuolaidos ir tamsiai žalia gėlėta lovatiesė. Iš karto įsijungiu televizorių, kad kambaryje būtų šviesiau ir žaismingiau, nes čia labai tamsu ir niūru.

Jis ir vėl sumokėjo už mūsų abiejų numerius, pasinaudodamas kaip atkirčiu mano užsispyrimui susimokėti už prekes „Walmart“ parduotuvėje.

Endrius vėl kaip anąkart patikrina kambarį ir klesteli į krėslą prie lango.

Numetu ant grindų savo daiktus ir, nutraukusi nuo lovos uždangalą, numetu į kampą prie sienos.

– Ką nors pamatei? – klausia jis ir atsilošia krėsle, pakelia ištiestas kojas.

Jis atrodo pavargęs.

– Ne, tiesiog užtiesalai man kelia šiurpą.

Prisėdu ant lovos krašto, nusispiriu šlepetes ir užsikeliu sukryžiuotas kojas. Pasidedu rankas tarp kelių, nes mūvėdama trumpus šortukus jaučiuosi prieš jį truputį per daug apsinuoginusi.

– Tu sakei, kad išvažiavai dar nežinodama, kur patrauksi, – prabyla Endrius.

Pakeliu į jį akis ir ne iš karto suvokiu, ką jis turi omeny. Ak taip, automobilyje kalbėjome, kodėl nepasiėmiau daugiau drabužių. Endrius suneria pirštus ir pasideda rankas ant pilvo.

Neskubu jam atsakyti, bet ir mano atsakymas nieko dorai nepaaiškina:

– Taip, tikrai nežinojau.

Endrius atsiplėšia nuo krėslo ir atsisėda tiesiai, paskui pasilenkia į priekį, atsiremia alkūnėmis į šlaunis, plaštakas nusvarina tarp kelių. Pakreipęs ant šono galvą žiūri į mane. Jaučiu, kad tuoj užsimegs pokalbis ir pasipils klausimai, į kuriuos nežinia ar norėsiu atsakyti. Viskas priklausys nuo to, ar ne per daug įkyriai jis mane kamantinės.

– Nesu didelis šios srities žinovas, – toliau kalba Endrius, – bet niekaip negaliu įsivaizduoti tavęs vienos sėdančios į autobusą tik su rankinuku, nedidele kuprine ir nė nenumanančios, kur patrauksi, vien dėl to, kad geriausia draugė smogė tau peiliu į nugarą.

Jis teisus. Išbėgau iš namų ne tik dėl Natali ir Deimono. Jie tik dalis visos didelės priežasties.

– Ne, tikrai ne dėl jos.

– O dėl ko?

Nenoriu apie tai kalbėti; bent jau man atrodo, kad nenoriu. Iš dalies gal ir galėčiau, net ir norėčiau jam pasipasakoti; kita vertus, nuojauta kužda būti atsargesnei. Nevalia pamiršti, kad jo bėdos sunkesnės už mano, todėl pradėjusi aimanuoti atrodyčiau kvailai, juokingai ir net savanaudiškai.

Įbedu akis į televizorių ir nuduodu, kad man ten įdomiau.

Endrius atsistoja.

– Turbūt buvo labai blogai, – sako jis ir prieina prie manęs. – Noriu, kad man papasakotum.

Labai blogai? Čia tai bent, jis ką tik viską dar labiau sumovė! Man net nespėjus prasižioti, kas atsitiko, jis jau bando spėti, kad kažkas turėjo atsitikti itin baisaus. Dabar jau neišvengiamai turiu kažką sugalvoti.

Bet, aišku, to nepadarau.

Pajuntu, kaip įdumba lova, kai jis prisėda šalia manęs. Dar negaliu pakelti į jį akių ir todėl spoksau į televizorių. Širdį drasko kaltės jausmas, o kartu ir maloniai dilgsi jaučiant jo artumą. Bet kaltė drasko smarkiau.

– Per daug ilgai leidau tau nieko man nepasakoti, – sako jis ir atsiremia alkūnėmis į šlaunis, sėdi taip, kaip ką tik sėdėjo krėsle, susidėjęs rankas ir nusvarinęs jas tarp kelių. – Dabar jau turėsi viską man iškloti.

Pažvelgiu į jį ir sakau:

– Mano bėdų su tavosiom nėr ko nė lyginti.

Paskui vėl nusisuku į televizorių.

Maldauju, Endriau, nekamantinėk. Labai noriu tau pasipasakoti, nes kažkodėl žinau, kad tu mane suprasi, kad padėsi man išsikapstyti – Dieve, ką aš čia paistau? – Maldauju, liaukis kamantinėti.

– Tu lygini mūsų bėdas? – nustemba jis, sužadindamas mano smalsumą. – Manai, kad dėl to, jog miršta mano tėvas, tai, ką tu padarei, tampa ne taip svarbu? – Jis kalba taip, lyg vien tokia mintis būtų didžiausia kvailystė.

– Taip, – atsakau jam, – kaip tik taip aš ir galvoju.

Jis suraukia antakius, dirsteli į televizorių, paskui vėl atsisuka į mane.

– Tai visiška nesąmonė, – labai rimtai pareiškia.

Skubiai grįžteliu į jį ir žiūriu.

Jis kalba toliau:

– Žinai, niekada nemėgau posakio: Kitiems daug blogiau negu tau. Aišku, jeigu norėtum rungtis su manim bėdų atžvilgiu, žinoma, gerovė laimėtų prieš abejingumą, bet mes gi nesirungiam, tiesa?

Ar jis klausia tam, kad išgirstų mano nuomonę, ar šitaip nori man ką nors pasakyti ir tikisi, kad aš suprasiu?

Linkteliu.

– Visiems skauda vienodai, mažule. – Man labiausiai širdin sminga kiekvienąsyk jo ištartas „mažule“, nei tai, ką jis nori pasakyti. – Jeigu vieno žmogaus bėdos iš pažiūros menkesnės už kito, dar nereiškia, kad jam mažiau skauda.

Ko gero, jis teisus, bet aš vis tiek savanaudiškai tyliu.

Jis paliečia man riešą ir aš nuleidžiu akis į jo ranką, žiūriu, kaip tvirti jo pirštai liečia mano dilbio kaulą. Norėčiau jį pabučiuoti. Viduje kylantis noras veržiasi į paviršių, bet aš nuryju seilę ir nustumiu jį atgal į paširdžius, kur jau kelias pastarąsias sekundes viskas pastebimai tvinkčioja.

Ištraukiu ranką ir atsistoju nuo lovos.

– Kemrina, klausyk, nenorėjau tavęs įskaudinti. Tiesiog man norėjosi…

– Žinau, – švelniai ištariu ir susidėjusi ant krūtinės rankas atsuku jam nugarą. Dabar aiškiai stoja ta akimirka, kai norisi pasakyti: čia ne tu kaltas, o aš pati, bet aš vis dėlto nesirengiu to daryti.

Išgirstu, kaip jis atsistoja, ir atsisukusi pamatau, kaip jis čiumpa nuo grindų savo kuprinę ir gitarą.

Eina prie durų.

Norėčiau jį sulaikyti, bet negaliu.

– Gal eik pamiegoti, – švelniai ištaria.

Linkteliu, bet nieko neatsakau, nes bijau, kad prasižiojusi galiu pasakyti ne tai, ką turiu galvoje, todėl įbrisiu į šitą pavojingą balą dar giliau ir sukelsiu Endriui dar daugiau įtarimų, nes taip ilgai būnant kartu jų kasdien kyla vis daugiau.