Beveik niekada

1

Natali jau dešimt minučių suka ant piršto plaukų sruogą ir tai mane pradeda varyti iš proto. Pakraipau galvą ir prisitraukiu arčiau šaltą latės kavą, įsikandu šiaudelį ir sučiaupiu lūpas. Natali sėdi priešais mane, alkūnėmis atsirėmusi į nedidelį apvalų staliuką, pasirėmusi ranka smakrą.

– Jis nuostabus, – sako ji spoksodama į vaikiną, kuris ką tik atsistojo į eilę. – Aš rimtai, Kem. Tu tik pažvelk į jį.

Pavartau akis ir gurkšteliu kavos.

– Nat, – prabylu statydama ant stalo kavą, – tu turi vaikiną. Ar tau kaskart reikia tai priminti?

Natali nepiktai man šypteli:

– Tu man kas? Motina?

Bet jos žvilgsnis prie manęs ilgai neužsibūna, nes tas seksualus raumenų kalnas stovi prie kasos ir perka kavos su bandelėmis.

– Be to, Deimonui vienodai, dairausi į kitus ar ne. Svarbu, kad jam kasnakt tinkamai išsiriesčiau.

Garsiai prunkšteliu ir nuraustu.

– Žiūrėk! Matai? – plačiai šypsodamasi sušunka ji. – Priverčiau nusijuokti. – Pagriebusi savo rausvą rankinuką, kyšteli vidun ranką. – Reikia užsirašyti. – Išsitraukia telefoną ir atsidaro skaitmeninę užrašų knygelę. – Birželio 15-oji, šeštadienis. – Braukia pirštu per ekranėlį. – 13.54. Kemrina Benet nusijuokė iš mano seksualaus posakio.

Įsimeta telefoną atgal į rankinuką ir susimąsčiusi žiūri į mane. Paprastai toks jos žvilgsnis byloja apie neišvengiamus gyvenimo pamokymus.

– Na, tik užmesk akį, – jau visai rimtai prašo ji.

Kad ją nuraminčiau, atsargiai sukteliu į šoną smakrą tiek, kad akies krašteliu dirstelčiau į tą vaikiną. Pasitraukęs nuo kasos jis eina prie prekystalio galo, kur lengvu rankos mostu paima nuo krašto gėrimą. Aukštas. Dailūs skruostikauliai. Manekeniškas kerinčiai žalių akių žvilgsnis ir trumpi ežiuku styrantys rudi plaukai.

– Taip, – prisipažįstu, vėl atsigręždama į Natali. – Jis tikrai patrauklus. O kas toliau?

Natali seka jį akimis. Vaikinas išeina pro dvivėres stiklines duris, praeina pro langus, ir Natali tik dabar atsisuka į mane sakydama:

– Dievulėliau tu šventas.

Jos akys iš neįtikėtinos nuostabos kone virsta iš akiduobių.

– Vaikinas, ir tiek, Nat, – vėl lūpomis suimu šiaudelio galą. – Taip įsijautei, kad ant kaktos gali perskaityt „įsimylėjau“. Seilėjiesi dėl kiekvieno berno.

– Juokauji? – Jos veide staiga plyksteli baisus išgąstis. – Kemrina, tau tikrai blogai. Bet ir pati žinai, ar ne? – Atsilošia kėdėje ir prispaudžia nugarą prie atkaltės. – Turi vėl imtis vaistų. Aš rimtai.

– Mečiau juos gerti dar balandį.

– Ką? Kodėl?

– Nes tai nesąmonė, – visai rimtai atšaunu jai. – Nesirengiu žudytis, tad nėra reikalo man jų gerti.

Natali palinguoja galvą ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.

– Manai, kad vaistai išrašomi tik tiems, kurie ketina žudytis? Ot ir ne, – beda pirštu į mane, bet paskui susigriebusi paslepia jį alkūnės linkyje. – Tai dėl cheminio žmogaus organizmo disbalanso ar kokio ten šūdo.

Kreivai šypteliu.

– Sakai? Nuo kada tapai tokia kieta psichikos ligų ir šimtų diagnozių žinove?

Tai sakydama vos kilsteliu vieną antakį, kad ji susivoktų – puikiai suprantu, kad ji nenutuokia, ką kalba.

Natali nieko neatsako, tik suraukia norį. Tada aš jai rėžiu:

– Ateis laikas, ir pati pasveiksiu, nereikia man jokių tablečių.

Pastabą pradėjau ramiai, bet pabaigiau su aiškiai girdimu kartėliu balse. Man taip dažnai būna.

Natali atsidūsta. Jos veide nebematyti jokios šypsenos.

– Atsiprašau, – tariu jai. Man negera, kad pakėliau balsą. – Klausyk, suprantu, tu teisi. Neneigiu, kad turiu emocinio sutrikimo bėdų ir kartais galiu elgtis kaip tikra kalė…

– Kartais? – tyliai burbteli Natali, bet ji man jau atleido ir dabar vėl šypsosi.

Šitaip irgi dažnai būna. Nusišypsau jai puse lūpų ir sakau:

– Aš tiesiog pati noriu viską išsiaiškinti, supranti?

– Ką tu nori išsiaiškinti? – Dabar jau ji pyksta. Palenkia į šoną galvą ir atrodo susimąsčiusi. – Kem, man nemalonu sakyti, bet šitam pasauly gali įminti į visokį šūdą. Tau reikia su tuo susitaikyti. Pamiršk viską ir daryk tik tai, kas tau teikia malonumą.

Ką gi, gal ji iš tiesų nėra jau tokia tragiškai bjauri gyvenimo mokytoja.

– Aišku, tu teisi, – pritariu jai, – bet…

Natali kilsteli antakį ir laukia.

– Kas? Rėžk tiesiai, ko tyli?

Susimąsčiusi įsispoksau į sieną. Aš gan dažnai sėdžiu va taip ir galvoju apie gyvenimą, mąstau apie įvairius jo aspektus. Bandau suvokti, kokį velnią čia veikiu. Kad ir dabar. Ką aš veikiu šitoj kavinėj su šita mergina, kurią pažįstu nuo vaikystės. Vakar svarsčiau, kodėl man reikia keltis lygiai tą pačią valandą kaip ir užvakar ir daryti tą patį kaip ir praeitą dieną. Kodėl? Kas ir kodėl mus verčia daryti tai, nuo ko giliai širdyje mes trokštame išsilaisvinti ir pabėgti?

Atplėšiu žvilgsnį nuo sienos ir žiūriu į savo geriausią draugę, kuri, aišku, tikrai nesupras to, ką ketinu jai pasakyti. Bet, jausdama būtinybę tą padaryti, imu ir sakau jai:

– Ar niekada nepagalvojai, kaip būtų gera keliauti aplink pasaulį su kuprine ant pečių?

Natali veidas ištįsta.

– Na, ne, – sako ji. – Man turbūt… nepatiktų.

– O tu gerai pagalvok, – paraginu ją ir užsikniaubusi ant staliuko dėmesingai pažvelgiu į ją. – Tu viena ir tik su kuprine, kurioje vos keli patys reikalingiausi daiktai. Jokių daugiau sąskaitų. Nebereikia kas rytą keltis tuo pačiu laiku ir skubėti į nemylimą darbą. Tik tu ir prieš tave atsiveriantis beribis pasaulis. Nežinai, ką tau atneš rytojus, ką sutiksi, ką valgysi ir kur miegosi. – Netrukus susigriebiu taip įsijautusi į savo įsivaizduojamą pasaulį, jog, ko gero, atrodau jai truputį trenkta.

– Tu mane gąsdini, – Natali nepatikliai nužvelgia mane per staliuką, jos antakis nusileidžia, susilygina su antruoju, ir tada ji man sako: – Be to, tik pagalvok, kiek reikia pėdinti, o kur dar pavojus, kad gali būti išprievartauta, nužudyta ir numesta į pakelės griovį. Jau vien ėjimas pėsčiomis…

Akivaizdu, jai atrodo, kad man iš tiesų visai kvankt.

– Beje, kodėl tau šovė galvon tokia mintis? – klausia ji ir greitai gurkšteli savojo gėrimo. – Man tai labai panašu į pusamžio krizę. Bet tau dar tik dvidešimt. – Paskui pabrėžtinai drąsiai pareiškia: – Be to, tu dar nesi apmokėjusi nė vienos sąskaitos.

Natali darsyk gurkšteli, nemandagiai garsiai šliurpdama pro šiaudelį.

– Gal ir ne, – susimąsčiusi tyliai ištariu, – bet turėsiu, jeigu persikelsiu gyventi pas tave.

– Teisybė, – patvirtina ji ir pabarškina pirštu į puodelio šoną. – Viską teks dalytis pusiau. Pala, pala… Ar tik nesirengi palikt manęs „ant ledo“, ką? – Natali sustingsta ir išgąstingai žiūri į mane.

– Ne, nesirengiu. Kitą savaitę išsikraustau iš mamos namų ir persikeliu gyventi pas ištvirkėlę.

– Ak, tu kale! – juokiasi ji.

Kreivai šypteliu ir vėl užsisvajoju, galvoju apie tuos dalykus, kurių ji nepaminėjo, betgi aš to ir tikėjausi. Dar iki Ijano mirties aš mąsčiau netradiciškai. Užuot sėdėjusi sudėjus rankas ir svajojusi apie naujas intymios sueities formas, ką Natali dažnai daro su savo Deimonu, su kuriuo jau draugauja penketą metų, aš svajoju apie itin rimtus dalykus. Bent jau tokius, kurie svarbūs mano pasaulyje. Pavyzdžiui, kaip svečios šalies klimatas tiktų mano odai, kaip kvepia vandenynas, kodėl nuo šniokščiančio lietaus garso man užima kvapą. „Tu velniškai mąsli pana“, – ne vieną sykį yra man sakęs Deimonas.

– Jergau! – sušunka Natali. – Žinai, tu tikrai beviltiška! – įsikandusi šiaudelį palinguoja galvą.

– Eime, – staiga taria ji ir pakyla nuo staliuko. – Negaliu ilgiau klausyti šitų tavo kvailų filosofinių išvedžiojimų, o tokios žavios vietelės kaip ši tave tik dar labiau slegia. Šįvakar varysime į „Pogrindį“.

– Kur? Na jau ne, ten aš tikrai neisiu.

– Eisi. Dar ir kaip eisi.

Natali nusviedžia tuščią puodelį į už kelių žingsnių stovinčią šiukšlių dėžę ir griebia man už rankos.

– Šįkart tu eisi su manim, nes esi geriausia mano draugė, ir prašau man be jokių atsikalbinėjimų.

Sučiaupusi lūpas ji man plačiai, per visą saulėje įdegusį veidą nusišypso.

Suprantu, kad ji kalba rimtai. Ji visada kalba rimtai, kai akyse toks žvilgsnis – trykštantis ryžtu ir džiugesiu. Gal geriau būtų nueiti su ja ir padėti tašką, kitaip ji niekada nuo manęs neatstos. Privalomas blogis, su kuriuo reikia taikstytis, kai turi įkyrią geriausią draugę.

Atsistoju ir užsimetu ant peties rankinuką.

– Dar tik antra valanda, – sakau jai.

Baigiu gerti kavą ir įmetu tuščią indelį į tą pačią šiukšlių dėžę.

– Taip, bet mums dar reikia nupirkti tau naujų drabužių.

– O, ne, – ryžtingai tariu ir einu su ja pro stiklines duris į vėsų vasarišką orą. – Jau vien eiti su tavim į „Pogrindį“ yra didelis žygdarbis, todėl slampinėti po parduotuves atsisakau. Ir taip turiu drabužių iki kaklo.

Natali įsikimba man į parankę ir abi nužingsniuojame gatve pro ilgą eilę automobilių stovėjimo skaitiklių. Šypsodamasi ji žvilgteli į mane ir taria:

– Tiek to. Tada bent jau leisk aprengti tave iš mano drabužių spintos.

– O ko netinka mano spinta?

Ji suraukia lūpas ir nuleidžia galvą, tarsi svarstytų, kodėl užduodu tokius kvailus klausimus.

– Mes eisime į „Pogrindį“, – sako ji, lyg atsakymas ir taip jau būtų aiškus.

Ką gi, ji teisi. Tegu mudvi su Natali ir geriausios draugės, tačiau mums patinka priešingi dalykai. Ji – roko muzikos gerbėja, įsimylėjusi Džaredą Leto1 jau nuo pat „Kovos klubo“ pasirodymo. Aš esu gerokai ramesnio būdo, nemėgstu tamsių spalvų, nebent einu į laidotuves. Nesakau, kad Natali visą laiką vilki tik juodai ir nešioja plaukus emo stiliumi, bet jos nieku gyvu nepriverstum apsivilkti ko nors iš mano spintos, nes mano drabužiai jai per daug kasdieniški. Dėkui Dievui, kad mes skiriamės. Aš moku rengtis, o vaikinai – kai dar kreipiau dėmesį į tai, kaip jie nužvelgia mano užpakaliuką, aptemptą įprastiniais džinsais, – niekada nesiskundė mano drabužių pasirinkimu.

Bet klube „Pogrindis“ renkasi tokie kaip Natali, todėl, manau, teks vieną vakarą pakentėti tiesiog tam, kad nuo jų nesiskirčiau. Neseku mada. Niekada to nedariau. Tačiau be jokios abejonės kelioms valandoms galiu tapti kitokia, nei esu, jeigu tik galėsiu susilieti su minia, užuot traukusi visų dėmesį kaip balta varna.

Natali miegamasis – visiška priešingybė idealiai tvarkai. Tai dar vienas įrodymas, kad mes visiškai skirtingos. Aš sukabinu drabužius pagal spalvą, o ji meta juos į skalbinių krepšį gale lovos ir laiko ten kelias savaites, paskui vėl neša skalbti, nes jai nepatinka, kad susiglamžė. Aš kasdien valau dulkes, o ji turbūt apskritai nė karto nėra valiusi nuo baldų dulkių, jeigu neskaitytum tvarkymusi penkių centimetrų dulkių sluoksnio valymo nuo nešiojamojo kompiuterio klaviatūros.

– Šitie tau labai tiks, – sako Natali, laikydama rankoje siauručius baltus trumparankovius marškinėlius su užrašu „Brodvėjaus randai“ ant priekio. – Jie siauri, o tavo papai – liuks.

Prideda marškinėlius man prie krūtinės ir ilgai žiūri, kaip su jais atrodyčiau. Nepatenkinta jos pirmu pasiūlymu piktai kažką burbteliu. Natali užverčia akis į lubas ir nusvarina pečius.

– Gerai, – taria ir sviedžia juos ant lovos. Kyšteli ranką į spintą ir ištraukia kitus, plačiai išsišiepusi pakelia prie manęs ir griebiasi gudrios taktikos. Plati šypsena mane nuginkluoja ir neleidžia nevertinti jo pastangų.

– Gal turi ką nors be rėkiančių užrašų ant krūtinės? – paklausiu.

– Čia parašyta „Brandonas Boidas“2, – atrėžia ji ir išpūtusi akis žiūri į mane. – Negi tau nepatinka Brandonas Boidas?

– Jis visai nieko, – sakau, – tik nenorėčiau jo reklamuoti ant savo krūtinės.

– O aš jį mielai užsitempčiau ant savo krūtinės, – sako ji, grožėdamasi siauručiuke palaidine V formos apykakle, labai panašia į pirmąją.

– Tai pati ir renkis.

Natali dirsteli į mane, linkteli galva, tarsi priimdama mano pasiūlymą.

– Gal taip ir padarysiu.

Nusivilkusi palaidinukę, sviedžia ją į skalbinių krepšį prie spintos ir užtempia sau ant milžiniškų papų Brandono Boido veidą.

– Tau tinka, – pagiriu ir stebiu, kaip ji staiposi prieš veidrodį ir grožisi savimi iš įvairių pusių.

– Tai jau tikrai jis man tinka, – sako ji.

– Įdomu, kaip į tai reaguos Džaredas Leto, – paerzinu.

Natali garsiai prunkšteli ir kresteli savo ilgus tamsius plaukus, paskui pasiima šepetį ir taria:

– Jis man visada bus numeris vienas.

– O kaip Deimonas? Tikrasis, o ne įsivaizduojamas tavo vaikinas?

– Liaukis, – subara ji žiūrėdama į mudviejų atspindį veidrodyje. – Jeigu ir toliau, kaip dabar, prikaišiosi man Deimoną… – per plaukus su šepečiu braukianti ranka stabteli pusiaukelėje, o ji pasisuka į mane ir įgelia: – Gal kartais tu pati simpatizuoji Deimonui, ką?

Aš staigiai lošteliu galvą ir pajuntu, kaip kaktoje tarp antakių susimeta gili raukšlė.

– Na jau ne, Natali. Kas tau darosi?

Natali nusijuokia ir toliau šukuojasi plaukus.

– Šįvakar mes tau surasim vaikiną. Štai ko tau reikia. Ir tada viskas susitvarkys.

Iš mano tylėjimo ji susivokia per toli nužengusi. Nekenčiu, kai ji taip elgiasi. Kodėl būtinai visi turi gyventi poromis? Tai kvaila iliuzija ir pasigailėjimo vertas mąstymas.

Natali padeda ant staliuko plaukų šepetį ir atsisuka į mane, nuo lūpų dingsta šypsena, ji giliai atsidūsta ir sako man:

– Žinau, kad nederėtų tau to sakyti… Klausyk, pažadu, tikrai nebandysiu tau ko nors piršti. Sutarta? – Ir lyg pasiduodama iškelia aukštyn abi rankas.

– Tikiu tikiu, – sakau pasikliaudama jos nuoširdumu.

Aišku, gerai žinau, kad jos pažadai – tuščias reikalas. Gal ji ir nemėgins tiesiogiai manęs su kuo nors suporuoti, bet jai užteks tik mirktelėti ilgomis blakstienomis kokiam nors vaikinui klube, ir Deimonas jau žinos, ko ji iš jo nori. Bet man jų pagalbos nereikia. Aš su niekuo nenoriu poruotis.

– Oi! – įkišusi galvą į spintą sušunka Natali. – Šita palaidinė tau tikrai tiks! – Atsisukusi laiko rankoje apylaisvį juodą drabužėlį be jokių petnešėlių. Per krūtinę bėga raidės „Nusidėjėlė“.

– Nusipirkau „Hot Topic“ parduotuvėj, – sako ji ir nutraukia nuo pakabos.

Nenorėdama dar ilgiau tempti šios palaidinių matavimosi sesijos, nusivelku marškinėlius ir paimu iš jos rankų palaidinę.

– Juoda liemenėlė, – sako ji. – Puikus pasirinkimas.

Užsivelku palaidinę ir nužvelgiu save veidrodyje.

– Gerai? Sakyk, – ragina ji ir užėjusi už nugaros plačiai išsišiepusi klausia: – Juk patinka, ar ne?

Suktai jai šypteliu ir pasisukusi šonu matau, kad palaidinukės apačia vos siekia klubus.

Ir tada pastebiu ant nugaros užrašą „Šventoji“.

– Gerai, – sakau. – Patinka. – Tada atsisukusi į ją tvirtai pareiškiu: – Bet ne tiek, kad neimtum vėl raustis po savo spintą. Tad daug vilčių nedėk. Man visai patinka ir mano pačios užsagstomi marškinėliai. Ačiū už paslaugą.

– Aš nesakau, kad tavo drabužiai negražūs, Kem, – nusijuokia Natali ir truktelėjusi už liemenėlės juostelės plekšteli ja man per nugarą. – Eilinę dieną tu gan seksuali pana, brangute. Jeigu nebūčiau susidėjusi su Deimonu, tai tikrai tave patvarkyčiau.

Man iš nuostabos atvimpa lūpa.

– Tu nesveika, Nat!

– Žinau, – sako ji, o aš nusisuku į veidrodį ir jos balse girdžiu skambų juoką, kai ji man priduria: – Tikrai tikrai. Jau ne kartą tau sakiau. Aš visai rimtai.

Žiūrėdama į ją pakraipau galvą, nusijuokiu ir paimu plaukų šepetį. Natali sykį jau draugavo su mergina, kai buvo trumpam susipykusi su Deimonu, bet visiems skelbėsi esanti „pamišusi dėl pimpalo“ (jos žodžiai, ne mano), tad neverta gaišti laiko su merginomis. Natali tikrai ne šliundra – jei taip ją pavadintum, tai visus dantis iškultų, – bet ji neginčijamai yra visų vaikinų svajonių nimfa.

– Eikš, padarysiu tau makiažą, – sako ji ir vedasi mane prie tualetinio staliuko.

– Ne!

Natali įsisprendžia rankomis į smėlio laikrodžio formos klubus ir išpūstomis akimis žiūri į mane, tarsi ji būtų mano motina, o aš prie jos negražiai nusikeikčiau.

– Nori, kad skaudėtų? – klausia tvilkydama mane piktu žvilgsniu.

Pasiduodu. Klesteliu ant kėdės priešais veidrodį.

– Tiek to, – tariu jai ir pakeliu galvą, atsuku į ją veidą, kuris tampa jai tuščia dailininko drobe. – Tik nejuodink per daug akių, gerai?

Ji energingai sugriebia man už smakro.

– Dabar užsičiaupk, – paliepia ji ir visai nebesišypsodama itin rimtai žiūri į mane. – Menininkės darbui reikalinga tyla, – su teatrališku akcentu ištaria ji ir laisva ranka iškalbingai mosteli ore. – Kas čia tau, vaikeli? Detroito grožio salonas?

Kai baigia mane gražinti, atrodau lygiai taip kaip ir ji. Tik ne su tokiais milžiniškais papais ir šilkiniais rudais plaukais. Manieji šviesūs; merginos salonuose palieka didžiulius pinigus, kad nudažytų tokia spalva kaip mano, ir ilgumo sulig puse nugaros. Prisipažinsiu, su plaukais man labai pasisekė. Natali patarė man juos nešioti palaidus, kad būtų gražiau, tai aš taip ir darau. Neturiu iš ko rinktis. Vienas vargas man su ja…

Natali neištepliojo man akių kaip meškėno, bet vis tiek parinko tamsius šešėlius.

– Tamsios akys ir šviesūs plaukai, – kalbėjo ji, storai juodu tušu tepdama man blakstienas. – Juk tai taip seksualu.

Pasirodo, mano atviranosės basutės irgi jai netiko, taigi privertė nusiauti ir užsitraukti ant siaurais džinsais aptemptų blauzdų jos smailianosius aukštakulnius aulinius.

– Eik sau, kokia seksuali pana, – džiūgauja nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų.

– Tu man lieki skolinga, kad leidausi taip sudarkoma, – mesteliu jai.

– Ką? Aš tau skolinga? – pakreipia galvą ant šono. – Ne, mieloji. Ne taip. Tai tu lieki man skolinga ir po šio vakaro turėsi atsidėkoti, nes būsi patenkinta ir smagiai praleisi laiką, o paskui vėl prašysi, kad ten nusivesčiau.

Žaismingai purkšteliu ir įsirėmusi ranka atkišu jai vieną klubą.

– Labai abejoju, – sakau jai. – Bet tikrai gali sau spėlioti ir viltis, kad man bus linksma.

– Puiku, – sutinka ji ir apsiauna aulinius. – O dabar dingstam iš čia. Deimonas jau mūsų laukia.

1 Jared Joseph Leto (g. 1971 12 26) – JAV aktorius ir muzikantas, alternatyvaus roko grupės „30 Seconds to Mars“ vokalistas, grupės vaizdo klipų režisierius (čia ir toliau visos pastabos vertėjos).

2 Brandon Charles Boyd (g. 1976 02 15) – alternatyvaus roko grupės „Incubus“ vokalistas.