Beveik niekada

28

– Anksti pradedi, ar ne? – sako baro padavėjas ir stumteli per stalą taurę gėrimo tiesiai man į ranką.

– Jeigu jau atsidarėt ir aptarnaujat klientus, vadinasi, nebeanksti.

Trečia valanda po pietų. Palikau Kemriną anksti, dar prieš aštuonias. Gana keista, kad tiek laiko drauge praleidome kelyje ir nė vienam netoptelėjo galvon ar neužėjo noras apsikeisti telefonų numeriais. Kai nuo ryto iki vakaro buvom kartu, tai tiesiog nematėm reikalo. Dabar ji, ko gero, spėlioja, ar sugrįšiu, ir gailisi, kad neturi kam paskambinti ir sužinoti, kur aš ir kaip jaučiuosi. Mano telefono ekranas suskilęs, bet jis vis tiek veikia. Nors dabar galėtų ir neveikti, nes mama su Ešeriu nuolat skambina ir neduoda man ramybės.

Ketinu sugrįžti į viešbutį, bet tik tam, kad pasiimčiau iš kambario Eidano gitarą ir palikčiau ant lovos Kemrinai lėktuvo bilietą. Už kambarį sumokėta dar dviem dienom į priekį, tad jai bėdų neturėtų kilti. Paliksiu jai pinigų ir už taksi į oro uostą. Bent jau tiek galiu dėl jos padaryti. Juk pats ir įkalbėjau ją su manim susidėti, todėl dabar turiu pasirūpinti, kad ji saugiai grįžtų namo, ir šįkart jau nebe autobusu.

Visa tai baigsis šiandien.

Nederėjo leisti, kad taip toli nueitume, bet uždrausti jausmai šiai merginai mane apkurtino ir apakino. Tačiau spėju, kad ji per daug nesikrims: mes drauge nemiegojom ir nė vienas iš mūsų neištarėm tų trijų lemtingų žodžių, kurie dar labiau komplikuotų padėtį, todėl taip… manau, kad jai viskas bus gerai.

Šiaip ar taip, ji man neatsidavė. Aš jai tiesiai šviesiai iškėliau sąlygą: jeigu sutinki su manim dulkintis, privalai visapusiškai man atsiduoti. Jeigu tai ne akivaizdus kvietimas, tai nebežinau kas. Nelabai romantiška, bet jau yra kaip yra.

Sumoku už gėrimą ir išeinu iš baro. Reikėjo nors kiek apraminti nervus. Bet kad šitaip įtempti nervai atslūgtų, man reikėtų išmaukti visą butelį. Susikišu rankas į kišenes ir pėdinu Burbonų, paskui pasuku Kanalo gatve, galiausiai išmaišau skersgatvius, kurių nė pavadinimų neprisimenu, einu kur akys mato, kur kojos neša, panašiai kaip per mūsų su Kemrina spontanišką kelionę – be tikslo ir be maršruto. Tiesiog einu, ir tiek.

Gaišuoju veikiausiai ne dėl to, kad sulaukčiau vakaro ir tyliai parsliūkinęs į viešbutį vėl taip pat tyliai išsmukčiau, gaišuoju, nes viliuosi, kad persigalvosiu. Nenoriu jos palikti, bet žinau, kad reikia.

Galiausiai ateinu į Voldenbergo krantinės parką, atsisėdu ant Misisipės kranto ir stebiu laivus ir keltus, atplaukiančius ir išplaukiančius į Alžerą10. Sutemsta. Visą šį laiką man draugiją palaiko vienintelė Malkolmo Voldenbergo statula, bet paskui prie manęs prieina dvi merginos, sprendžiant iš užrašo ant marškinėlių „Myliu NOLA11“, turistės.

Šviesiaplaukė droviai man šypsosi, o tamsiaplaukė eina tiesiai prie reikalo.

– Šįvakar niekur neketini linksmintis? – klausia pakreipusi ant šono galvą. – Mano vardas Lėja, o čia Eimė.

Šviesiaplaukė Eimė šypsodamasi taip žiūri į mane, kad belieka tik paprašyti, ir ji tuoj pat mane išdulkins.

Mandagiai jai linkteliu, bet savo vardo nepasakau.

– Na, tai eini šįvakar kur nors ar ne? – vėl klausia tamsiaplaukė ir atsisėda šalia manęs ant betoninio grindinio.

Jų vardų jau nebeatsimenu.

– Ne, šįvakar niekur neisiu, – atšaunu jai ir nesirengiu nieko daugiau aiškinti.

Šviesiaplaukė atsisėda iš kito šono, prisitraukia prie smakro sulenktus kelius. Trumpi šortukai apnuogina plikas šlaunis.

Kemrinai šortai labiau tinka nei šitai.

Papurtau galvą ir žvelgiu į Misisipę.

– Gali eit su mumis, – kviečia rudaplaukė. – Šįvakar alaus restorane bus itin linksma, o tu atrodai siaubingai liūdnas.

Dėbteliu į ją. Ji velniškai patraukli, lygiai kaip ir šviesiaplaukė, bet kuo ji daugiau kalba, tuo labiau mane nuo jos purto. Mano mintys sukasi tik apie Kemriną. Ta mergina uždavė man širdį. Ir niekas jos nepagydys.

Įdėmiai nužvelgiu tamsiaplaukės kojas, paskui seku akimis jos lūpas, kai ji sako:

– Mes norėtume pakviesti tave eiti drauge. Bus labai smagu.

Ogi galėčiau… Jeigu ketinu išvykti nusprendęs niekada daugiau su Kemrina nebesusitikti, tai gal iš tiesų galėčiau eiti su šiom merginom, išsinuomoti kur trumpam kambarį ir gerai su abiem pasidulkinti. Iš to, kaip prie manęs priskreto, spėju, kad jos ir viena kitą prie manęs patvarkytų. Esu ne kartą jau tai išbandęs ir nėsyk nenusivyliau.

– Kad nežinau, – nesiryžtu. – Aš kai ko laukiu.

Nesuprantu, kodėl ir kam visa tai aiškinu.

Tamsiaplaukė pasilenkia prie manęs ir padeda man ant šlaunies galvą.

– Su mumis būtų linksmiau, – sodriu, jausmingu balsu sukužda ji, akivaizdžiai duodama suprasti, kad vienos nakties nuotykis jai tikrai ne naujiena.

Patraukiu jos ranką ir atsistoju. Susikišu rankas į kišenes ir nueinu. Kitu metu gal ir sutikčiau, bet ne šiandien.

Taip, mano siela sužeista nepagydomai. Reikia kuo skubiau dingti iš šito miesto.

Eidamas šalin nuo merginų net neatsisveikinęs girdžiu sau už nugaros jų balsus. Man nusispjauti, ką jos apie mane kalba ar kokios lieka nusiminusios. Niekis, po valandos jau sėdės apsižergusios kitą vaikiną ir jodamos ant jo smaigo pamirš, kad su manim ir kalbėjo.

Jau po vidurnakčio. Užbėgau į interneto kavinę ir nupirkau Kemrinai lėktuvo bilietą į Šiaurės Karoliną, paskui dar stabtelėjau prie bankomato ir išėmiau daugiau nei pakankamai pinigų apmokėti taksi į oro uostą ir iki namų Šiaurės Karolinoje.

Įžengęs į viešbučio fojė paprašau administratoriaus voko, popieriaus lapo ir kuo rašyti, tada prisėdu ant sofos vestibiulyje ir sukuriu Kemrinai laišką:

Kemrina,

Atleisk, kad taip netikėtai išvykau, nes žinau, kad neįstengsiu atsisveikinti kaip dera. Tikiuosi, manęs nepamirši, o jeigu ir pamirši, nieko tokio, ištversiu.

Niekada nesidairyk atgal, Kemrina Benet, stenkis gyvenime pasiekti tai, ko trokšti, kalbėk tai, ką jauti, ir niekada nebijok būti savimi. Nusispjauk į visa, ką kiti galvoja apie tave. Juk gyveni dėl savęs, o ne dėl kitų.

Čia parašytas kodas, kurį turėsi parodyti oro uoste prieš sėdant į lėktuvą. Tau reikia turėti tik asmens dokumentą. Lėktuvas išskrenda ryt iš ryto. Pinigai skirti susimokėti už taksi.

Dėkoju tau už dvi pačias nuostabiausias savaites mano gyvenime ir už tai, kad palaikei mane tada, kai man to labai reikėjo.

Endrius Perišas

KYYBPR

Perskaitau laišką gal penkis kartus, kol lieku visai juo patenkintas, ir sulankstęs kartu su pinigais įdedu į voką.

Tada einu prie lifto. Liko dar viena kliūtis, kurią turiu įveikti taip, kad Kemrina nesuuostų. Tikiuosi, ji dar miega. Dieve, padaryk taip, kad ji dar miegotų. Jeigu jos nepamatysiu, reikalą atliksiu iki galo, bet jeigu ji mane pamatys… Ne. Privalau tai atlikti bet kokia kaina.

Ir atliksiu.

Mūsų aukšte išlipu iš lifto ir einu ilgu šviesiu koridoriumi. Praėjus kelerias duris ir išvydus priešaky mūsų kambarius, jaudulys suspaudžia krūtinę. Greitai praeinu pro jos kambarį bijodamas, kad nors ir tylus žingsnių aidas gali mane išduoti. Ant jos durų rankenos kabo kortelė „Netrukdyti“, bet ją pamačius, nežinau kodėl, man ima raižyti skrandį. Tikriausiai dėl to, kad pats esu tą daręs vienintelį kartą gyvenime, ir tada, kai dulkinausi su mergina. Mintis, kad Kemrina galėtų dabar niurkytis su kitu…

Sugriežiu dantimis ir sprunku nuo durų. Dieve, kaip apgailėtinai elgiuosi. Ji net ne mano mergina, o aš iš pavydo jau kraustausi iš proto…

Reikia kuo skubiau nešdintis iš Naujojo Orleano.

Perbraukiu elektronine kortele per užraktą ir tyliai pravėręs duris įsmunku į savo numerį. Čia viskas taip, kaip ir palikau: drabužiai išmėtyti prie kelionkrepšio, Eidano gitara stovi atremta į sieną, ant kurios įtaisytas šviestuvas. Rankiodamas daiktus mikliai sukuosi po kambarį ir tyliai aikteliu, nes pamatau sienoje į lizdą įkištą telefono įkroviklį. Tikrai būčiau jį pamiršęs, jeigu praeinant akis nebūtų už jo užkliuvusi. Ištraukęs įmetu į krepšį su drabužiais. Paskui skubu į vonią pasiimti nuo praustuvo dantų šepetėlio.

Išėjęs iš jos pamatau tarpdury stovinčią Kemriną.

10 Prancūziškas Naujojo Orleano rajonas (penkioliktas iš septyniolikos), išsidėstęs kairiame Misisipės krante.

11 NOLA – trumpinys „Naujasis Orleanas ir Los Andželas“.