Beveik niekada

4

Rytą mane pažadina mobiliojo telefono skambutis. Girdžiu jį burzgiant šalia galvos ant spintelės prie lovos. Ekranėlyje didelėmis raidėmis šviečia užrašas NATALI, į mane žvelgia linksmas besišypsantis jos veidas. Pamačius jį man išlaksto miegai, staigiai atsisėdu lovoje ir laikydama rankoje telefoną spoksau į jį, jaučiu, kaip jis vibruoja mano delne, paskui galiausiai ryžtuosi nuspausti žalią mygtuką.

– Kur tu prapuolei? – rėkia ji man į ausį. – Dieve šventas, Kem, tu kažkur pradingai, aš baisiai išsigandau, Deimonas irgi buvo trumpam prapuolęs, paskui grįžo, o tada pamačiau Bleiką, jis iš klubo išėjo visas kruvinas, ir tuomet aš supratau, ką tu turėjai omeny sakydama, kad Deimonas kažko supykęs, – pagaliau atsikvėpė ji. – Tada aš puoliau jo kamantinėti, ką padariau ar ką blogo pasakiau, o gal vis dar dėl to nelemto praėjusios savaitės vakaro restorane, bet jis nekreipė į mane dėmesio, tik pasakė, kad laikas namo ir…

– Natali, – nutraukiu ją. Man sukasi galva nuo tokio greito jos tratėjimo. – Nurimk bent truputį, gerai?

Nepaleisdama iš rankos telefono, nusviedžiu nuo savęs antklodę ir strykteliu iš lovos. Suprantu, kad turiu jai pasakyti tai, ką vakar iškrėtė Deimonas. Privalau. Vėliau sužinojusi, kas įvyko, ji man tikrai nedovanos, o ir aš pati negalėsiu sau to atleisti. Jeigu taip atsitiktų man, norėčiau, kad ji pirma man tai pasakytų.

Bet tik ne telefonu. Šitas pokalbis – tik akis į akį.

– Ar galim po valandos susitikti puodelio kavos?

Tyla.

– A… taip, žinoma. Ar tikrai tau nieko neatsitiko? Man labai neramu. Maniau, kad tave pagrobė ar dar ką.

– Natali, man tikrai… – atsitiko kai kas baisaus, – nieko neatsitiko. Viskas gerai. Susitinkam po valandos ir, būk gera, ateik viena.

– Deimonas namie, smigęs kaip lapas, – sako ji ir aš jos balse išgirstu šypseną. – Dieve, ką jis su manim vakar išdarinėjo, – nepatikėsi.

Nuo jos žodžių mane nukrečia šiurpas. Tai tarsi gyvas, rėksmingas patvirtinimas, atsklindąs iš kito laido galo, bet aš turiu nuduoti, kad čia tik paprasti žodžiai.

– Žinai, kol neįsitikinau, kad tu sveika ir gyva, apie seksą negalėjau nė pagalvoti. Į skambučius tu neatsiliepei, todėl trečią nakties paskambinau tavo mamai, ir ji pasakė, kad tu sau ramiai miegi. Bet man vis tiek buvo labai neramu, nes tu išlėkei…

– Po valandos, – nutraukiu ją, kol nepradėjo naujos tirados.

Kai mudvi baigiam pokalbį, pirmiausia pasitikrinu praleistus skambučius. Šeši iš Natali, o iš Deimono net devyni. Žinutes balso pašte, deja, palikusi tik Natali. Aišku, Deimonas nenorėjo palikti jokių inkriminuojančių įkalčių.

Bet man jo įkalčių ir nereikia. Mudvi su Natali tapome geriausiomis draugėmis nuo to vakaro, kai pasilikusi nakvoti pas mane ta kalė pavogė mano gražiausią Barbę velveto drabužiais.

Kol ji ateina, aš nenustygstu vietoje ir jau esu išgėrusi beveik pusę puodelio latės. Natali klesteli ant laisvos kėdės. Man nepatinka, kad ji taip daug šypsosi, man nuo to tik dar sunkiau ant širdies.

– Atrodai tragiškai, Kem.

– Žinau.

Nustebusi ji suklapsi akimis.

– Kas yra? Kur tavo sarkastiškas „ačiū“ ir garsusis baltakiavimas?

Būk gera, liaukis šaipiusis, Natali. Bent kartelį tinkamai įvertink mano surimtėjusią būseną ir pažvelk į mane rimtu veidu.

Bet ji to nepadaro.

– Klausyk, noriu iš karto prie reikalo, gerai?

Na štai. Pagaliau šypsena jos veide blėsta.

Nuryju seiles ir giliai atsikvėpiu. Dieve, negaliu patikėti, kad tai atsitiko! Jeigu čia būtų koks eilinis vaikinas, su kuriuo ji trankėsi trumpam susipykusi su Deimonu, tikrai nebūtų taip sunku. Betgi čia Deimonas. Vaikinas, su kuriuo ji draugauja jau penkerius metus ir į kurio glėbį vėl sugrįžta po kiekvieno išsiskyrimo ar susibarimo. Jis vienintelis, kurį ji kada nors yra mylėjusi.

– Kem, kas atsitiko?

Natali nujaučia, kad rengiuosi pasakyti jai kai ką itin svarbaus. Rudose jos akyse jau matau abejonę, norėtų tai išgirsti ar ne. Manyčiau, ji jau nutuokia, kad tai gali būti susiję su Deimonu.

Matau, kaip sukruta jos kakle Adomo obuolys.

– Vakar aš buvau ant stogo su Bleiku…

Staiga jos veidą užlieja šypsena. Atrodo, lyg ji stengtųsi nuslėpti džiaugsmą dėl tuoj nuskambėsiančios naujienos, kurią galės pasitikti linksmais pokštais.

Bet aš ją nutildau nespėjusią prasižioti.

– Patylėk ir paklausyk manęs, gerai?

Pagaliau pavyksta ją įtikinti. Įprastai žaisminga nuotaika, nuolat spinduliuojanti jos veide, pamažu apniūksta.

Kalbu toliau:

– Deimonui pasirodė, kad Bleikas nusivedė mane ant stogo norėdamas patvarkyti. Atsivijo visas įniršęs ir užsipuolė Bleiką. Tvatijo be jokio gailesčio. Bleikas, aišku, labai supyko, išlėkė, ir mes likom dviese. Deimonas ir aš. Vieni.

Dabar Natali akyse jau matyti išgąstis. Sakytum, ji jau numano, ką aš jai ketinu atverti, ir ji mintyse pradeda manęs nekęsti.

– Deimonas puolė mane niurkyti, Nat.

Ji pamažu prisimerkia.

– Jis mane bučiavo ir prisipažino įsimylėjęs jau septintoje klasėje.

Matau, kaip smarkiai pradėjo plakti jos širdis, nes kvėpavimas gerokai padažnėjo.

– Norėjau tau pasakyti…

– Melage tu neraliuota.

Vėl pajuntu smūgį į paširdžius. Tik šįkart man nuo jo visai užgniaužia kvapą.

Natali kaip įgelta pašoka nuo kėdės, užsimeta ant peties rankinuką ir perlieja mane kraujo ištroškusių akių žvilgsniu iš po tamsių plaukų.

O aš sėdžiu priblokšta jos žodžių ir negaliu pajudėti.

– Tu pati geidei Deimono jau nuo pat pirmos mūsų draugystės dienos, – švokščia ji. – Manai, per tiek metų nepastebėjau, kaip tu seilėjies žiūrėdama į jį? – Ji kietai sučiaupia lūpas. – Po perkūnais, Kemrina, tu visada jį užstoji, priekaištauji man, kai aš įsispoksau į kitus vaikinus. – Ji ima gestikuliuoti prieš save rankomis ir pro nosį mėgdžioti mano balsą: – Tu gi turi vaikiną, Nat… Nepamiršk, kad turi Deimoną, Nat… Pagalvok apie Deimoną…

Ji garsiai pliaukšteli delnais per staliuką, šis susiūbuoja į šonus ant savo vienintelės netvirtos kojos ir vėl nurimsta. Aš net neįstengiu pakelti rankos ir sugriebti savo puodelio, bet jis, laimė, nenuvirsta.

– Nesiartink nei prie manęs, nei prie Deimono, – pagraso man prieš veidą pirštu. – Kitaip, garbės žodis, išmalsiu tau marmūzę.

Ji pasitraukia nuo staliuko ir išlekia pro aukštas dvivėres stiklines duris. Kavinėje nuaidi mažo varpelio, kabančio virš durų, tilindžiavimas.

Atsipeikėjusi po ištikto šoko pamatau nuo gretimų staliukų į mane spoksančius bent tris lankytojus. Net baro padavėja, kai mūsų žvilgsniai susitinka, nuduria akis į šalį. Aš nudelbiu žvilgsnį į staliuką ir spoksau tol, kol akyse ima raibuliuoti spausto medžio drožlių raštai. Susiimu už galvos ir dar ilgai ilgai sėdžiu nepajudėdama iš vietos.

Dukart bandau jai skambinti, bet abu kartus prisiverčiu persigalvoti ir vėl dedu telefoną ant staliuko.

Kodėl taip atsitiko? Tiek metų neperskiriamos draugystės – Dieve mano, kiek kartų teko valyti jos vėmalus po apsinuodijimo! – o ji spjauna į mane kaip į kokią atmatą. Paprasčiausiai ji įskaudinta, – bandau ramintis. – Dabar ji tiesiog viską neigia ir aš turiu jai duoti laiko, kad suvoktų tiesą. Nieko, atsigaus. Permes tą kvailį per bortą, atsiprašys manęs ir vėl nusitemps į „Pogrindį“ ieškoti dabar jau mudviem abiem naujų bernų. Bet man sunku patikėti tuo, ką bandau sau įteigti, o tiksliau – įskaudintoji ir ne tokia racionali sielos dalis negali atleisti už tokį baisų pyktį.

Pro mano staliuką praeina pagyvenęs vyras suglamžytu kostiumu, pažvairuoja į mane ir išeina pro duris. Jaučiuosi pažeminta. Vėl pakeliu galvą ir matau tas pačias poras akių, tik dabar jos skubiai nusukamos į šalį. Atrodo, jie manęs gailisi. O aš nekenčiu, kai manęs gailimasi.

Čiumpu nuo grindų rankinuką, atsistoju, kaip pakliuvo užsimetu per petį dirželį ir beveik tokia pat pikta kaip Natali išlekiu iš kavinės.

Prabėgo savaitė, o iš Natali nieko negirdėti. Galų gale atsileidau ir prisiverčiau jai paskambinti – net kelis kartus, – bet vis pataikiau į jos balso paštą. O kai paskambinau paskutinį kartą, vietoj įprastinio atsiliepimo išgirdau naują: „Labas, čia Nat. Jeigu esi draugas – tikras draugas, – tuomet palik žinutę, ir aš tau paskambinsiu, kitaip – geriau nesivargink.“ Norėjosi įkišti ranką į telefoną ir šnioti jai antausį, bet pasitenkinau sviedusi telefoną per kambarį. Laimė, įsigydama mobilųjį nusipirkau ir apsauginį dėklą, kitaip būčiau turėjusi eiti į „Apple“ saloną ir išmesti dar kelis šimtus dolerių naujam.

Atsileidau tiek, kad ryžausi paskambinti net Deimonui. Su juo dabar mažiausiai norėčiau kalbėtis, bet jis vienintelis turi raktą nuo mano ir Natali draugystės. Gaila, bet taip jau yra. Nežinau, ką sau galvojau: kad jis susiims ir prisipažins Natali? Taip, kurgi. Pasvajok.

Taigi lioviausi skambinusi. Tikslingai ėmiau vengti mūsų mėgstamos kavinukės ir tenkinausi šlamštu iš artimiausio gastronomo. Be to, aš dar trimis kilometrais pasiilginau kelią eidama į pokalbį dėl darbo „Dillard’s“ prekybos centre, kad nereikėtų važiuoti pro Natali namus.

Darbą gavau. Skyriaus vedėjos – mama paprotegavo. Ji gerai pažįsta ponią Filips, kuri mane ir priėmė, bet darbas prekybos centre mane žavi lygiai tiek pat, kiek ir šūdina rytinė gastronomo kava.

Sėdint virtuvėje už stalo ir žiūrint, kaip mano peroksidinė motinėlė varsto šaldytuvą, topteli mintis: nebėra šansų, kad galėsiu išsikelti iš namų ir gyventi su savo geriausia drauge. Arba turėsiu susirasti butą ir gyventi viena, arba ir toliau kiurksoti su mama, kol Natali atsitokės. O to gali niekada nebūti. Arba tai gali užtrukti taip ilgai, kad aš nebenorėsiu jai atleisti ir pasiųsiu ją velniop.

Atrodo, virtuvė ima skrieti ratu.

– Šįvakar eisiu susitikti su Rodžeriu, – sako mama, užlindusi už šaldytuvo durelių. Paskui ji atsitiesia ir žiūri į mane smarkiai šešėliais nuteptomis akimis. – Tu juk pažįsti Rodžerį, tiesa?

– Taip, pažįstu.

Iš tiesų tai nepažįstu, o gal ir pažįstu, tik aš jo vardą painioju su kitų penkių vyrukų, su kuriais ji susitikinėjo pastarąjį mėnesį. Užsirašė į greitų pasimatymų klubą, todėl dabar ir laksto nuo vieno vyro prie kito. Spėju, kad žodis „laksto“ jos atveju labai tinka.

– Puikus vyrukas. Šiandien trečias pasimatymas su juo.

Išspaudžiu šypseną. Noriu, kad mama būtų laiminga, tegu tai reikštų ir antrą santuoką, kurios aš bijau kaip velnias kryžiaus. Myliu savo tėvą – esu jo numylėtinė, bet tai, ką jis iškrėtė mano motinai, irgi nedovanotina. Jie išsiskyrė prieš keturis mėnesius, ir dabar mama atsiskleidė tokiom spalvom, kurių nė pusės nenumaniau esant. Tarsi būtų atidariusi kokį slaptą stalčiuką, trisdešimt metų užrakintą, ir išlaisvinusi iš jo charakterio bruožus, kuriais mėgavosi prieš susipažindama su tėčiu ir susilaukdama manęs ir brolio Koulo. Deja, jai tie bruožai dabar nelabai tinka, bet ji vis tiek labai stengiasi juos atgaivinti.

– Jis žada pakviesti mane į kelionę laivu.

Vien apie tai pagalvojus jos veidas nušvinta. Užšaunu nešiojamojo kompiuterio dangtį ir klausiu:

– Ar nemanai, kad tik po trijų pasimatymų dar per anksti lėkti į kelionę laivu?

Mama suraukia lūpas ir atsainiai mosteli ranka.

– Ne, mieloji, ne per anksti. Pinigų jis turi kaip šieno, todėl pakviesti mane į kelionę jam tas pats, kas sumokėti už vakarienę.

Nusuku akis į šalį ir knebinėju susiteptą sumuštinį, nors nesijaučiu alkana.

Mama skrajoja po virtuvę apsimesdama, kad tvarkosi. Paprastai namų tvarkyti trečiadieniais ateina samdoma šeimininkė, bet kai į namus rengiasi užsukti vyras, mama mano, jog brūkštelti pašluoste per stalą ir papurkšti oro gaiviklio, kad kvepėtų, jau yra didelis tvarkymasis.

– Nepamiršk šeštadienio, – sako ji ir pradeda krauti indaplovėn lėkštes. Man tai staigmena.

– Gerai, mama, pasistengsiu, – atsidūstu ir pakraipau galvą. – Bet šįkart man gali tekti tavęs atsiprašyti.

Staiga jos nugara išsitiesia ir ji žiūri tiesiai man į veidą.

– Saulele, betgi tu man žadėjai, – nevilties kupinu balsu sako ji ir ima nervingai barškinti pirštais per stalviršį. – Tu juk žinai, kaip man nepatinka vienai eiti į cypę.

– Ten kalėjimas, mama, – atsainiai surenku nuo stalo trupinius ir sumetu į lėkštę. – Kaliniai tau nieko blogo nepadarys. Jie užrakinti. Lygiai kaip ir Koulas. Jie patys dėl visko kalti.

Mama nudelbia akis, o man po krūtine nusirita didžiulis skausmingas deginančios kaltės kamuolys. Giliai atsidususi tariu:

– Atsiprašau, nenorėjau to sakyti.

Be jokios abejonės, pasakiau tą, ką norėjau, bet nereikėjo to sakyti garsiai ir jai, nes ji nemėgsta, kai aš kalbu apie vyresnįjį brolį Koulą, kuris sėdo penkeriems metams už tai, kad vairuodamas išgėręs suvažinėjo žmogų. Tai atsitiko praėjus pusmečiui po to, kai autoavarijoje žuvo Ijanas.

Atrodo, greitai visų neteksiu.

Pakylu nuo stalo ir sustoju prie pusryčių baro, o ji vėl ima krauti indaplovėn indus.

– Važiuosiu su tavim, gerai?

Ji vos pastebimai išspaudžia šypseną, atmieštą skauduliu, ir linkteli galva.

– Ačiū, dukrele.

Man jos gaila. Man plyšta širdis pagalvojus, kad tėvas ją apgaudinėjo prabėgus dvidešimt dvejiems metams po vestuvių.

Betgi mes visi tą nujautėme.

O kai pagalvoji, mano tėvai bandė kliudyti man su Ijanu draugauti, kai būdama šešiolikos jiems prisipažinau, kad mes vienas kitą mylime.

Visi tėvai kažkodėl iškreiptai įsitikinę, kad vaikai iki dvidešimties dar nesuvokia, kas yra meilė, tarsi meilei galima būtų nustatyti amžių, panašiai kaip teisės aktai nustato, kada jaunimas gali pradėti gerti alkoholį. Jie mano, kad paauglio emocinis išsivystymas yra pernelyg žemas suvokti, kada meilė tikra, o kada ne.

Kvailiau ir būti negali.

Tiesą pasakius, suaugusieji myli įvairiai, o ne vieninteliu būdu. Aš mylėjau Ijaną dėl tos akimirkos – kaip jis į mane žiūri, kaip nuo jo žvilgsnio man sukutena paširdžius, kaip jis laiko man plaukus, kai aš pasilenkusi virš klozeto vemiu, nes apsinuodijau sugedusia enčilada.

Va čia tai meilė.

Dievinu tėvus, bet dar gerokai prieš skyrybas, kai pastarąjį kartą mama susirgo, mano tėvas tesugebėjo atnešti jai tik vaistų nuo skrandžio ir eidamas pro duris paklausti, kur televizoriaus pultelis.

Tiek to.

Įtariu, kad auklėdami mane tėvai kažkuriuo metu padarė didelę klaidą, nes kad ir kokie jie man būtų geri, kad ir kaip dėl manęs stengtųsi ir kad ir kaip aš juos mylėčiau, vis tiek užaugusi jaučiu didžiulę baimę, kad galiu būti tokia kaip jie. Nelaiminga ir apsimetinėjanti, kad džiaugiuosi nuostabiu gyvenimu su vyru, dviem vaikais, šunimi ir baltų pinučių tvora. O iš tikrųjų jau seniai žinojau, kad jie miega atsukę vienas kitam nugaras. Žinojau, kad mano mama dažnai pasvajodavo, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jeigu būtų suteikusi tam vaikinukui iš mokyklos laikų, kurį taip „mylėjo“, dar vieną šansą (skaičiau jos seną dienoraštį ir viską apie jį žinau). Žinojau, kad mano tėvas – dar prieš tai, kai apgavo motiną su kita, – irgi dažnai pasvajodavo apie Rozaną Hartman, išleistuvių vakaro simpatiją (ir pirmąją meilę), kuri dabar gyvena Viltšire.

Jeigu kas ir klysta meilės reikaluose, nesupranta, ką reiškia mylėti, tai tik didžioji dalis suaugusiųjų.

Tą naktį, kai Ijanas atėmė iš manęs skaistybę, mes ne užsiiminėjom seksu, o iš tiesų mylėjomės. Niekada nemaniau, kad taip gera bus tarti šį žodį – mylėtis, nes paprastai jis skamba nuvalkiotai, tarsi įprastinė suaugusiųjų žodyno frazė. Išgirdusi ką nors kitą tariant šį žodį, nejučia krūptelėdavau ar susigūždavau, kai kaskart iš tėvo automobilio grotuvo per klasikinio roko muzikos stotį pasigirsdavo žinomo dainininko atliekama daina „Atrodo, kad myliuosi“.

Kalbu taip drąsiai, nes žinau, kad tikrai taip buvo.

Meilė buvo pasakiška, nuostabi, nenusakoma ir su niekuo nesulyginama. Niekada.

Šeštadienį nuvažiavau su mama į kalėjimą aplankyti Koulo. Kaip visada kalbėjau mažai, ir Koulas nekreipė į mane dėmesio. Jis taip elgiasi ne tam, kad jo nekęstum, bet išeina priešingai ir atrodo, kad jis bijo man ką nors pasakyti, nes gerai žino, kad aš velniškai ant jo pykstu ir esu baisiai nusivylusi jo poelgiu. Tai ne vienkartinis įvykis, kurį galima būtų nurašyti kaip „tragišką avariją“. Dar nesulaukęs aštuoniolikos Koulas jau buvo alkoholikas. Mūsų šeimoje jis – balta varna. Augo išdykęs ir pasileidęs, be jokios atsakomybės, mano tėvai kraustėsi iš proto, kai po kelias savaites negrįždavo namo, trainiojosi, kur norėjo, ir darė velniaižin ką. Gyveno tik savo malonumui.

Kitą pirmadienį pradėjau dirbti skyriaus vedėja. Esu dėkinga, kad turiu darbą, nes nesmagu sėdėti tėvams ant sprando ir gyventi jų sąskaita, bet apsirėdžiusi juodu kostiumėliu su kelnėmis, balta, po kaklu užsagstoma palaidine ir apsiavusi aukštakulniais jaučiausi kaip nesavam kaily. Ir ne tik dėl drabužių… Tiesiog jaučiau, kad man ten ne vieta. Negaliu tiksliai pasakyti kodėl, bet visą savaitę po to pirmadienio atsikėlusi ryte, apsirengusi ir nuėjusi į parduotuvę, vis kasdien jaučiau pati sau kažkokius sąžinės priekaištus. Žodžiais tiksliai neįvardyčiau, bet skambėtų panašiai taip: „Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai tavo gyvenimas.“

Žiūriu į salėje vaikštinėjančius pirkėjus ir regiu vien tik pasipūtusias išpuikėles, apsikarsčiusias prabangiomis rankinėmis ir šluojančias bevertes prekes.

Ir tada ūmai suvokiau, kad visa, ką iki šiolei dariau, vedė prie vienintelio rezultato:

Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai tavo gyvenimas.