Meistras ir Margarita

VIII skyrius PROFESORIAUS IR POETO DVIKOVA

Kaip tik tuo metu, apie pusę dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado sąmonę, ją atgavo Ivanas Nikolajevicius Benamis, nubudęs po gilaus ir ilgo miego. Kurį laiką jis stengėsi susigaudyti, kaip pateko į tą nepažįstamą kambarį su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu iš kažkokio šviesaus metalo ir baltomis užuolaidomis, už kurių švietė saulė.

Ivanas papurtė galvą, įsitikino, kad jos neskauda, ir prisiminė esąs ligoninėje. Ši mintis pažadino prisiminimus apie Berliozo žūtį, tačiau šiandien jie Ivano taip baisiai nebesukrėtė. Išsimiegojęs Ivanas Nikolajevicius aprimo ir ėmė blaiviau mąstyti. Kurį laiką jis nejudėdamas gulėjo švarutėlėje, minkštoje ir patogioje lovoje su spyruoklėmis, o paskui išvydo šalia savęs mygtuką. Iš įpratimo be jokio reikalo viską čiupinėti Ivanas jį paspaudė. Benamis tikėjosi, kad, nuspaudus mygtuką, pasigirs skambutis ar kas nors pasirodys, tačiau įvyko visai kas kita.

Ivano kojūgalyje įsižiebė matinis cilindras, ant kurio buvo parašyta „Gerti“. Truputėlį pabuvęs, cilindras ėmė suktis, kol ant jo pasirodė užrašas: „Slaugė“. Savaime suprantama, kad išmoningasis cilindras Ivaną apstulbino. Užrašą „Slaugė“ pakeitė užrašas „Pakvieskite gydytoją“.

— Hm… — sumykė Ivanas, nesugalvodamas, ką toliau daryti su šituo cilindru. Bet čia jam atsitiktinai pasisekė: pasirodžius žodžiui „Felčerė“, Ivanas antrąsyk paspaudė mygtuką. Cilindras tyliai skimbtelėjo, sustojo, užgeso, į kambarį įėjo apkūni simpatiška moteris švariu baltu chalatu ir tarė Ivanui:

— Labas rytas!

Ivanas neatsakė, manydamas, kad toks pasisveikinimas visai nederamas esamomis aplinkybėmis. Tik pagalvokit, įgrūdo sveiką žmogų ligoninėn ir dar apsimetinėja, kad taip ir reikia!

Tuo metu moteris lygiai tokia pat geraširdiška veido išraiška spustelėjo mygtuką, pakėlė aukštyn užuolaidą, ir į kambarį pro retus ir plonus pinučius, išsiraizgiusius ligi pat grindų, plūstelėjo šviesa. Už pinučių buvo balkonas, toliau vingiuotos upės pakrantė, o kitame upės krante — smagus pušynas.

— Prašom į vonią, — pakvietė moteris ir vienu rankos prisilietimu atvėrė vidinę sieną, už kurios buvo vonios kambarys ir puikiai įrengtas tualetas.

Nors ir nusprendęs nesikalbėti su moterimi, Ivanas neiškentė ir, išvydęs, kaip iš blizgančio čiaupo į vonią plačia srove pliaupia vanduo, ironiškai tarė:

— Tai bent! Kaip „Metropolyje“!

— Nieko panašaus, — didžiuodamasi atsiliepė moteris, — kur kas geriau. Tokių įrengimų net užsieny niekur nėra. Pasižiūrėti mūsų klinikos specialiai atvažiuoja gydytojai ir mokslininkai. Pas mus kasdien lankosi inturistai.

Sulig žodžiu „inturistas“ Ivanas akimirksniu prisiminė vakarykštį konsultantą. Jis paniuro, piktai dėbtelėjo ir pasakė:

— Inturistai… Ko jūs visi tuos inturistus dievinate! Tarp jų, beje, visokiausių pasitaiko.

Aš, pavyzdžiui, vakar su tokiu susipažinau, kad neduokdie!

Ir vos nepradėjo pasakojimo apie Poncijų Pilotą, tačiau susilaikė, suprasdamas, kad moteriai nėra prasmės visko pasakoti, kad jinai vis vien jam negali padėti.

Išsimaudžiusiam Ivanui Nikolajevičiui bemat buvo paduota viskas, ko reikia vyrui po vonios: išlyginti baltiniai, ilgos apatinės kelnės, kojinės. Dar daugiau: atidariusi spintelės duris, moteris parodė vidun ir paklausė:

— Ką pageidaujate apsivilkti — chalatėlį ar pižamą?

Priverstinai prirakintas prie naujo būsto, Ivanas vos rankom neskėstelėjo dėl tokio moters nesivaržymo ir be žodžių dūrė pirštu į tamsiai raudoną bajinę pižamą.

Paskui Ivanas Nikolajevičius tuščiu nebyliu koridorium buvo nuvestas į neapsakomo didumo kabinetą. Nusprendęs viską, ką pamatys šiame nuostabiai įrengtame pastate, vertinti ironiškai, Ivanas tuoj pat mintyse pakrikštijo kabinetą „fabriku — virtuve“.

Ir buvo už ką. Čia stovėjo spintos ir stiklinės spintelės, pilnos blizgančių nikeliuotų instrumentų. Stovėjo nepaprastai sudėtingos konstrukcijos krėslai, kažkokios pilvotos lempos su švytinčiais gaubtais, galybė stiklainių ir dujinių degiklių, ir elektros laidų, ir visiškai niekam nežinomų prietaisų. Šiame kabinete Ivaną apspito trys žmonės — dvi moterys ir vienas vyras, visi baltai apsirengę. Pirmiausia Ivaną nusivedė į kamputį, prie stalelio, aiškiai nusprendę šį bei tą iškamantinėti.

Ivanas apsvarstė situaciją. Buvo trys išeitys. Nepaprastai gundė pirmoji: pult i prie šitų lempų ir visokių gudrių įtaisų ir visus juos po paraliais išdaužyti, šitaip protestuojant prieš tai, kad jis be reikalo čia uždarytas. Tačiau šiandienis Ivanas gerokai skyrėsi nuo vakarykščio, ir pirmoji išeit is jam pasirodė abejotina: ko gero, jie galutinai patikės, kad jis dūklus pamišėlis. Todėl tokį būdą Ivanas atmetė. Buvo antra išeitis: nedelsiant pradėti pasakoti apie konsultantą ir Poncijų Pilotą. Tačiau vakarykštė patirtis rodė, kad tuo pasakojimu niekas netiki arba supranta jį kažkaip iškreiptai. Todėl Ivanas atsisakė ir šios, nusprendęs pasirinkti trečiąją: užsisklęst i ir išdidžiai tylėti.

Iki galo įgyvendinti šio sumanymo nepavyko ir norom nenorom, kad ir šykščiai ir niauriai, teko atsakinėti į daugybę klausimų. Ir Ivanas buvo iškvostas iki panagių, turėjo papasakoti visą savo ankstesnį gyvenimą, net kada ir kaip sirgo skarlatina — o tai buvo prieš penkiolika metų. Prirašę visą puslapį, apvertė jį, ir moteris baltu chalatu ėmė klausinėti apie Ivano gimines. Prasidėjo kažkokia nuobodybė: kas mirė, kada ir nuo ko, ar negėrė, ar nesirgo venerinėmis ligomis, ir panašiai, ir panašiai. Galų gale paprašė papasakoti apie vakarykštį atsitikimą prie Patriarcho tvenkinių, tačiau smarkiai nekibo, pasakojimu apie Poncijų Pilotą nesistebėjo.

Tuomet moteris perleido Ivaną vyrui, ir tasai ėmėsi jo kitaip, ničnieko neklausinėjo. Jis išmatavo Ivano kūno temperatūrą, suskaičiavo pulsą, pažiūrėjo Ivanui į akis, pasišviesdamas kažkokia lempele. Paskui į pagalbą vyrui stojo antroji moteris ir pradėjo Ivaną neskaudžiai badyti kažkuo į nugarą, plaktukėlio rankena braižyti jam ant krūtinės kažkokius ženklus, stuksenti per kelius taip, kad net Ivano kojos šokinėjo, įdūrė į pirštą ir paėmė kraujo, įdūrė į alkūnės linkį, movė ant riešų kažkokias gumines apyrankes.

Ivanas tik karčiai šypsojosi ir mąstė, kaip kvailai ir keistai viskas išėjo. Tiktai pamanykit! Norėjo visus perspėti apie grėsmę, keliamą nežinomo konsultanto, veržėsi jį sulaikyti, o tepasiekė tiek, kad pakliuvo į kažkokį paslaptingą kabinetą ir dabar porino čia visokius niekus apie dėdę Fiodorą iš Vologdos, kuris gėrė iki žemės graibymo.

Siaubingai kvaila!

Galų gale Ivanas buvo paleistas ir palydėtas atgal į savo kambarį, kur gavo puodelį kavos, du minkštai virtus kiaušinius ir baltos duonos su sviestu.

Suvalgęs ir išgėręs viską, ką gavo, Ivanas nutarė laukti paties vyriausio šios įstaigos viršininko ir pareikalauti, kad šis skirtų jam deramą dėmesį ir grąžintų teisybę.

Ir jis sulaukė, sulaukė iškart po pusryčių. Netikėtai atsidarė Ivano kambario durys, ir pro duris suėjo daugybė žmonių baltais chalatais. Pirma visų ėjo kruopščiai nelyginant aktorius nusiskutęs maždaug keturiasdešimt penkerių metų itin mandagus vyras maloniomis, bet labai skvarbiomis akimis. Visa palyda rodė jam dėmesį ir pagarbą, tad jo pasirodymas buvo labai iškilmingas. „Kaip Poncijus Pilotas!“ — dingtelėjo Ivanui.

Taip, jis, be abejonės, buvo čia vyriausias. Jis prisėdo ant taburetės, o kiti liko stovėti.

— Daktaras Stravinskis, — prisistatė Ivanui ir maloniai pažvelgė į jį.

– Štai, Aleksandrai Nikolajevičiau, — negarsiai tarė vienas palydovas tvarkingai apkirpta barzdele ir padavė vyriausiam ligi juodumo prirašytą Ivano lapą.

„Ištisą bylą sukurpė!“ — pagalvojo Ivanas. O vyriausiasis įprastu žvilgsniu perbėgo lapą, suniurnėjo: „Aha, aha…“ ir pasikeitė su palydovais keliomis frazėmis, pasakytomis mažai girdėta kalba. „Ir lotyniškai kaip Pilotas šneka…“ — liūdnai pagalvojo Ivanas. Bet čia vienas žodis privertė jį krūptelėti, tai buvo žodis „šizofrenija“ — deja, jau vakar ištartas prakeiktojo užsieniečio prie Patriarcho tvenkinių.

— „Net ir tai žinojo!“ — su nerimu pagalvojo Ivanas.

Vyriausiasis, matyt, laikėsi taisyklės sutikti su viskuo ir džiaugtis viskuo, kad ir ką jam sakytų aplinkiniai, ir reikšti džiaugsmą žodžiais „puiku, puiku…“ — Puiku! — pasakė Stravinskis, grąžindamas kažkam lapą, ir kreipėsi į Ivaną: — Jūs poetas?

— Poetas, — niūriu balsu atsakė Ivanas ir pirmąsyk pajuto kažkokį nesuprantamą bodėjimąsi poezija, ir net savi eilėraščiai, šią akimirką atėję į galvą, jam kažkodėl pasirodė nemalonūs.

Suraukęs kaktą, jis savo ruožtu paklausė Stravinskį:

— Jūs — profesorius?

Stravinskis paslaugiai ir mandagiai linktelėjo.

— Ir jūs čia vyriausias? — neatlyžo Ivanas.

Stravinskis vėl linktelėjo.

— Man reikia su jumis pasikalbėti, — reikšmingai pasakė Ivanas Nikolajevičius.

— Aš tam ir atėjau, — atsiliepė Stravinskis.

– Štai koks reikalas, — pradėjo Ivanas, jausdamas, kad atėjo jo valanda, — mane paskelbė bepročiu, niekas nenori manęs išklausyti!..

— O ne, mes kuo įdėmiausiai jus išklausysim, — rimtu tonu nuramino Ivaną Stravinskis, — ir nieku gyvu neleisim paskelbti jūsų bepročiu.

— Tada klausykit: vakar vakare prie Patriarcho tvenkinių aš sutikau paslaptingą asmenį, užsienietį ne užsienietį, kuris iš anksto žinojo apie Berliozo mirtį ir savo akim buvo matęs Poncijų Pilotą.

Palydovai be garso, nė nejudėdami, klausėsi poeto.

— Pilotą? Ar tai tą Pilotą, kuris gyveno Jėzaus Kristaus laikais? — prisimerkęs, įbedęs žvilgsnį į Ivaną, pasiteiravo Stravinskis.

— Tą patį.

— Aha, — tarė Stravinskis, — o tasai Berliozas žuvo po tramvajum.

— Vakar mano akyse jį pervažiavo tramvajus ties Patriarcho tvenkiniais, o paslaptingasis pilietis…

— Poncijaus Piloto pažįstamas? — pasitikslino Stravinskis, matyt, pasižymintis nepaprasta nuovoka.

— Taip, — patvirtino Ivanas, atidžiai stebėdamas Stravinskį, — tai šit jis iš anksto pasakė, kad Anuška paliejo saulėgrąžų aliejų… O jisai kaip tik toje vietoje ir paslydo! Kaip jums patinka? — reikšmingai paklausė Ivanas, tikėdamasis savo žodžiais padaryti didelį efektą.

Tačiau jokio efekto nesulaukė, Stravinskis visai paprastai ėmė toliau klausinėti:

— O kas toji Anuška?

Šis klausimas truputį sutrikdė Ivaną, jo veidas trūktelėjo.

— Anuška čia visai nesvarbi, — prašneko jis, pradėdamas nervintis, — velniai žino, kas ji tokia. Stačiai kažkokia kvaiša iš Sodų gatvės. Svarbu tai, kad jis iš anksto, suprantat, iš anksto žinojo apie saulėgrąžų aliejų! Ar jūs suprantat?

— Puikiausiai suprantu, — rimtai atsakė Stravinskis ir, palietęs poeto kelį, pridūrė: — Nesijaudinkit ir pasakokit toliau. — Gerai, — tarė Ivanas, stengdamasis išlaikyti Stravinskio toną ir karčios patirt ies jau pamokytas, kad tiktai ramybė gali jam pagelbėti, — taigi šitas baisus tipas, apsimetęs konsultantu, turi kažkokią nepaprastą galią… Tarkim jį vejiesi, o pavyti negali. O su juo dar vaikštinėja porelė, irgi savaip šauni: kažkoks ilgšis su išmuštais stiklais ir neįtikėtino didumo katinas, kuris pats vienas važinėjasi tramvajum. Be to, — niekieno nestabdomas Ivanas ėmė kalbėti kaskart vis karščiau ir įtikinamiau, — jis pats buvo Poncijaus Piloto balkone, čia nėra jokių abejonių. Ką visa tai reiškia? A? Jį reikia nedelsiant suimti, antraip jis pridarys neįsivaizduojamų bėdų.

— Vadinasi, jūs ir siekiate, kad jis būtų suimtas? Ar teisingai supratau? — paklausė Stravinskis.

„Protingas, — pagalvojo Ivanas, — reikia pripažinti, kad ir tarp inteligentų pasitaiko protingų kaip reta žmonių. Niekaip nepaneigsi!“ Ir atsakė:

— Visai teisingai! Patys pagalvokit — kaip aš galiu to nesiekti? O jūs mane štai per prievartą uždarėt čionai, kaišiojat į akis lemputę, maudot vonioje, klausinėjat kažkokių niekų apie dėdę Fiodorą!.. O jis jau seniai po žeme! Reikalauju nedelsiant paleisti mane.

— Na ką gi, puiku, puiku! — atsiliepė Stravinskis. — Štai viskas ir paaiškėjo. Iš tiesų, kokia prasmė laikyti ligoninėje sveiką žmogų? Gerai. Aš nedelsdamas paleisiu jus iš čia, jeigu jūs man pasakysit, kad esat normalus. Ne įrodysit, o tik pasakysit. Taigi, jūs normalus?

Stojo visiška tyla, ir apkūni moteris, kuri rytą slaugė Ivaną, su didžia pagarba pažvelgė į profesorių, o Ivanas dar kartą pagalvojo: „Tikrai protingas“.

Profesoriaus pasiūlymas jam labai patiko, tačiau atsakyti jis neskubėjo, raukydamas kaktą, vis galvojo ir galvojo, kol pagaliau tvirtai pasakė:

— Aš — normalus.

— Na, ir puiku! — su palengvėjimu ir džiugiai sušuko Stravinskis. — O jeigu taip, pamėginkime galvoti logiškai. Peržvelkime vakarykštę jūsų dieną, — jis pasisuko, ir kažkas jam kaipmat padavė Ivano popierius. — Ieškodamas nepažįstamo žmogaus, kuris jums prisistatė kaip Poncijaus Piloto pažįstamas, jūs vakar padarėte štai ką, — Stravinskis ėmė lenkti savo ilgus pirštus, žvilgčiodamas čia į lapą, čia į Ivaną, — pasikabinote ant krūtinės šventą paveikslėlį. Buvo taip?

— Buvo, — niūriai linktelėjo Ivanas.

— Griuvote nuo tvoros, susižalojote veidą. Taip? Atėjote į restoraną vienais apatiniais, rankoje nešdamas degančią žvakę, ir restorane sumušėte žmogų. Čionai jus atvežė surištą.

Patekęs čia, jūs skambinote į miliciją ir prašėte atsiųsti kulkosvaidžių. Paskui bandėte iššokti pro langą. Taip? Kyla klausimas: ar galima, taip elgiantis, ką nors pagauti arba suimti? Ir jeigu jūs normalus žmogus, tai pats atsakysite: nieku gyvu. Jūs norite išeiti iš čia? Prašom. Bet leiskite paklaust i, kur jūs vyksite?

– Žinoma, į miliciją, — atsakė Ivanas nebe taip tvirtai ir truputėlį sutrikęs nuo profesoriaus žvilgsnio.

— Tiesiai iš čia?

— Aha.

— O namo neužsuksite? — skubiai paklausė Stravinskis.

— Nėra kada! Kol aš namo važinėsiu, jis paspruks!

— Gerai. O apie ką pirmiausia milicijoje kalbėsit?

— Apie Poncijų Pilotą, — atsakė Ivanas Nikolajevičius, ir jo akys apsitraukė pilkšva miglele. — Na, ir puiku! — sušuko įtikintas Stravinskis ir, kreipdamasis į palydovą su barzdele, paliepė: — Fiodorai Vasiljevičiau, prašom išleisti pilietį Benamį į miestą. Bet šio kambario neužimkit, patalynės galit nekeisti. Po dviejų valandų pilietis Benamis vėl grįš čionai. Na ką gi, — kreipėsi jis į poetą, — sėkmės jums nelinkiu, nes ta sėkme nė per nago juodymą netikiu. Iki greito pasimatymo! — ir jis atsistojo, o jo palyda sujudėjo.

— O kodėl aš vėl grįšiu čionai? — sunerimęs paklausė Ivanas.

Stravinskis, sakytumei būtų laukęs šio klausimo, tuoj pat vėl atsisėdo ir prašneko:

— O todėl, kad vos pasirodysit vienomis apatinėmis milicijoje ir pareikšite, kad matėte žmogų, asmeniškai pažinojusį Poncijų Pilotą, — jus akimirksniu atveš čionai, ir jūs vėl atsidursite šitame pačiame kambaryje.

— Kuo čia dėtos apatinės kelnės? — dairydamasis sumišusiu žvilgsniu paklausė Ivanas.

— Svarbiausia, aišku, Poncijus Pilotas. Bet ir apatinės kelnės daug ką lems. Juk valdiškus drabužius mes iš jūsų atimsime ir grąžinsime apdarus, su kuriais atvykote. O pas mus jūs buvote atvežtas su apatinėmis kelnėmis. Ir namo, beje, užsukti neketinate, nors aš jums apie tai užsiminiau. Paskui Pilotas… ir viskas bus aišku!

Ir čia keistas dalykas nutiko Ivanui Nikolajevičiui. Jo valia sakytum suskilo, jis pasijuto esąs menkas, reikalingas patarties.

— Tai ką man daryti? — šį sykį jau baikščiai paklausė jis.

— Na, ir puiku! — atsiliepė Stravinskis. — Tai pats protingiausias klausimas. Dabar aš pasakysiu, kas jums iš tikrųjų nutiko. Vakar kažkas jus smarkiai išgąsdino ir sujaukė galvą pasakojimu apie Poncijų Pilotą ir visus kitus dalykus. Ir štai jūs, susinervinęs ir iškamuotas žmogus, leidotės per miestą, pasakodamas apie Poncijų Pilotą. Suprantama, kad visi jus palaikė pamišėliu. Dabar išgelbėti jus gali tik vienas dalykas — visiška ramybė. Ir jūs privalote likti čia.

— Tačiau jį būtina pagauti! — tiesiog maldaudamas sušuko Ivanas.

— Gerai, tačiau kam lakstyti pačiam? Išdėstykite popieriuje viską, kuo įtariate ir kaltinate tą žmogų. Nėra paprastesnio dalyko, kaip perduoti jūsų pareiškimą kur reikalinga, ir jeigu tai iš tikrųjų nusikaltėlis, viskas paaiškės labai greitai. Tačiau su viena sąlyga: neapsunkinkite sau galvos ir kuo mažiau galvokite apie Poncijų Pilotą. Maža ką galima papasakoti! Ne viskuo reikia tikėti.

— Supratau! — ryžtingai pareiškė Ivanas. — Prašom duoti man popieriaus ir plunksną.

— Duokite popieriaus ir trumpą pieštuką, — paliepė Stravinskis storajai moteriai, o Ivanui taip tarė: — Bet šiandien patariu nerašyti.

— Ne, ne, šiandien, būtinai šiandien, — susijaudinęs sušuko Ivanas.

— Na gerai. Tik nepervarginkit smegenų. Nepavyks šiandien, pavyks rytoj.

— Jis pabėgs!

— O ne, — tvirtai pareiškė Stravinskis, — niekur jis nepabėgs, aš garantuoju. Ir atsiminkite, kad mes jums visokeriopai padėsim, kitaip jums nieko neišeis. Girdite mane?

— staiga reikšmingai paklausė Stravinskis ir pastvėrė abi Ivano Nikolajevičiaus rankas.

Laikydamas jas savosiose, jis įsmeigė žvilgsnį Ivanui į akis ir ėmė kartoti: — Mes jums padėsime… girdite mane?.. Mes jums padėsime… Mes jums padėsime… Jums palengvės.

Čia tylu, ramu… Mes jums padėsime…

Ivanas Nikolajevičius nelauktai nusižiovavo, jo veido bruožai sušvelnėjo.

— Taip, taip, — tarė jis tyliai. — Na, ir puiku! — savo papratimu užbaigė pokalbį Stravinskis ir pakilo. — Iki pasimatymo! — jis paspaudė Ivanui ranką ir jau išeidamas atsigręžė į palydovą su barzdele ir pasakė:

— Tiesa, o deguonį pabandykit… ir vonias.

Po kelių sekundžių priešais Ivaną nebebuvo nei Stravinskio, nei palydos. Už grotuoto lango vidudienio saulėje gražiai švietė smagus pavasariškas pušynas aname krante, o truputėlį arčiau tviskėjo upė.