Meistras ir Margarita

XXIII skyrius DIDYSIS POKYLIS PAS ŠĖTONĄ

Vidurnaktis artėjo, reikėjo skubėti. Margarita viską matė lyg pro miglas. Įsiminė žvakes ir kažkokį spalvotais akmenimis išklotą baseiną. Kai Margarita atsistojo šio baseino dugne, Hela ir jai talkinanti Nataša šliūkštelėjo ant jos kažkokio karšto, tiršto ir raudono skysčio. Margarita pajuto ant lūpų sūrumą ir suprato, kad yra plaunama krauju. Kruviną mantiją pakeitė kita — tiršta, permatoma, rausva, ir Margaritai ėmė svaigti galva nuo rožių aliejaus. Paskui jos nubloškė Margaritą į krištolinį guolį ir ėmė ligi blizgesio trinti kažkokiais dideliais žaliais lapais. Atlėkė katinas ir puolė į pagalbą. Jis atsitūpė prie Margaritos kojų ir taip ėmė trinti jos pėdas, lyg blizgintų batus gatvėje.

Margarita nebeprisiminė, kas jai pasiuvo kurpaites iš balsvų rožės žiedlapių ir kaip tos kurpaitės pačios savaime užsisegė auksinėmis sagtimis. Kažkokia jėga kilstelėjo Margaritą ir pastatė prieš veidrodį, jos plaukuose sušvito karališkas deimantų vainikas. Iš kažkur išdygo Korovjovas ir užkabino Margaritai ant kaklo sunkų ovalinį medalioną su juodo pudelio atvaizdu, parištą sunkia grandine. Šis papuošalas be galo kamavo karalienę. Grandinė iškart ėmė trinti sprandą, atvaizdas lenkė ją prie žemės. Tačiau už tuos vargus, kurių pridarė grandinė su juodu pudeliu, Margaritai buvo bent iš dalies atlyginta. Korovjovas ir Begemotas išsyk ėmė elgtis su ja itin pagarbiai.

— Kentėkit, kentėkit! — murmėjo Korovjovas tarpduryje to kambario, kuriame buvo baseinas. — Nieko nepadarysi, taip reikia. Leiskite, karaliene, jums duoti paskutinį patarimą. Svečių būryje bus visokių, oi visokiausių žmonių, tačiau jūs, karaliene Margo, niekam neteikite pirmumo! Jeigu kuris ir nepatiks… suprantu, žinoma, kad neparodysite to savo išraiška… Ne, ne, apie tai nė pagalvoti negalima! Pastebės, išsyk pastebės. Jį būtina pamilti, karaliene, pamilti. Pokylio šeimininkei už tai bus atlyginta šimteriopai! Ir dar: nė vieno nepraleiskite. Bent šyptelkit, bent grįžtelkit galvą, jei nebus kada žodelio ištarti. Darykit, ką išmanot, tik nė vieno neaplenkit. Antraip jie visiškai išgeibs…

Lydima Korovjovo ir Begemoto, Margarita žengė iš kambario su baseinu į akliną tamsą.

— Aš, aš, — šnibždėjo katinas, — aš duosiu ženklą!

— Duok! — atsiliepė tamsoje Korovjovas.

— Pokylis! — šaižiai suspiegė katinas, ir Margarita kelias sekundes pabuvo užsimerkusi.

Pokylis ūmai ją užgriuvo kaip šviesos, garsų ir kvapų tvanas. Korovjovo tempiama už parankės, Margarita išvydo esanti tropikų miške. Raudongurklės žaliauodegės papūgos karstėsi lianomis, šokinėjo nuo šakos ant šakos ir kurtinamai plyšojo: „Žavinga!“ Bet miškas veikiai baigėsi, ir pirt ies tvankumą pakeitė iškilmių salės vėsa. Ši salė su kažkokio gelsvo žaižaruojančio akmens kolonomis buvo tuščia tuštutėlė, kaip ir miškas, tik šalia kolonų lyg sustingę stovėjo pusnuogiai negrai su sidabriniais raiščiais ant galvų. Jų veidai pasidarė purvinai rudi iš susijaudinimo, kai į salę įlėkė Margarita su savo palyda, kurioje iš kažkur atsirado ir Azazelas. Korovjovas paleido Margaritos ranką ir sušnibždėjo:

— Tiesiai link tulpių!

Neaukšta baltų tulpių sienelė išdygo priešais Margaritą, o už sienelės ji išvydo aibę gaubteliais pridengtų žiburių, kurie apšvietė frakuotų vyrų juodus pečius ir baltas krūtines. Tuomet Margarita suprato, iš kur sklido tie šventiniai garsai. Ją užgriuvo dūdų trenksmas, o pro tą trenksmą prasiveržusi smuikų rauda perliejo Margaritos kūną lyg kraujas. Maždaug pusantro šimto žmonių orkestras grojo polonezą.

Ant pakylos priešais orkestrą stovintis frakuotas žmogus, pamatęs Margaritą, išblyško, nusišypsojo ir ūmai rankos mostu pakėlė ant kojų visą orkestrą. Nė akimirksnį nenutilęs orkestras stovėdamas griaudė toliau. Žmogus ant pakylos nusisuko nuo orkestro ir, išmetęs į šonus rankas, žemai nusilenkė. Margarita nusišypsojo ir pamojavo jam.

— Ne, maža, maža, — sušnibždėjo Korovjovas, — jis visą naktį negalės užmigti.

Šūktelėkit jam: „Sveikinu jus, valsų karaliau!“ Margarita šūktelėjo ir nustebo, kad jos balsas, skambus kaip varpas, nustelbė visą orkestrą. Žmogus krūptelėjo iš laimės, kairę ranką prispaudė prie krūtinės, o dešine, kurioje laikė baltą lazdelę, toliau dirigavo orkestrui.

— Maža, maža, — šnibždėjo Korovjovas. — Pažvelkit kairėn į pirmuosius smuikus ir linktelkit taip, kad kiekvienas skyrium galvotų, jog jūs jį atpažinote. Čia vien pasaulinės įžymybės. Linktelėkit štai anam, prie pirmojo pulto — tai Vjetanas. Taip, labai gerai.

Dabar toliau.

— Kas dirigentas? — skriedama toliau, paklausė Margarita.

— Johanas Štrausas, — sukliko katinas, — ir tegu mane pakaria tropikų sode ant lianų, jeigu kokiame nors pokylyje kada nors grojo toks orkestras. Aš sukviečiau jį! Ir prašom įsidėmėti, nė vienas nesusirgo ir nė vienas neatsisakė.

Gretima salė buvo be kolonų, vietoje jų vienoje pusėje mirgėjo siena iš raudonų, rausvų, baltų rožių, o kitoje — tokia pat siena iš pilnavidurių japoninių kamelijų. Tarp tų sienų jau tryško šnypščiantys fontanai, ir šampanas putojo trijuose baseinuose, kurių pirmasis buvo skaidriai violetinis, antrasis — rubino spalvos, trečiasis — krištolinis. Palei juos blaškėsi negrai su raudonais raiščiais, sėmė sidabriniais samčiais šampaną ir pylė į plokščias taures. Rožių sienoje buvo spraga, ir toje vietoje ant estrados siautėjo žmogus su raudonu fraku smailia kaip kregždės uodega. Priešais jį nežmoniškai garsiai griaudėjo džiazas. Vos išvydęs Margaritą, dirigentas susirietė prieš ją dvilinkas, palietė rankomis grindis, paskui išsitiesė ir šaižiu balsu suriko:

— Aleliuja!

Jis pliaukštelėjo sau per kelį — viens, paskui kryžmai per kitą kelį — du, griebė iš kraštinio muzikanto rankų lėkštę, žiebė ja į koloną.

Skriedama tolyn Margarita dar pamatė, kad džiazo virtuozas, rungdamasis su polonezu, dvelkusiu Margaritai į nugarą, tranko savo lėkšte džiazo muzikantams per galvas, o šie tūpčioja, komiškai išsproginę akis.

Pagaliau jie atskriejo į aikštelę, kurioje, kaip suprato Margarita, tamsoje ją pasitiko Korovjovas su lempele. Dabar šioje aikštelėje akys žlibo nuo šviesos, kuri liejosi iš krištolinių vynuogių kekių. Palydovai pastatė Margaritą į vietą, ties jos kaire ranka atsirado neaukšta ametisto kolonėlė.

— Jeigu bus labai sunku, galėsite pasidėti ant jos ranką, — šnibždėjo Korovjovas.

Kažkoks juodaodis padėjo Margaritai po kojų pagalvėlę su išsiuvinėtu auksiniu pudeliu, ir ant tos pagalvėlės, paklusdama kažkieno rankoms, ji pastatė sulenktą per kelį savo dešinę koją.

Margarita pabandė apsižvalgyti. Korovjovas ir Azazelas stovėjo šalia išsitempę, kaip per paradą. Greta Azazelo — dar trys vyrai, kažkuo Margaritai panašūs į Abadoną. Į nugarą dvelkė šaltis, atsigręžusi Margarita išvydo, kad iš marmurinės sienos jos užnugaryje trykšta šnypščiantis vynas ir srūva į ledinį baseiną. Prie kairės kojos ji juto kažką šilta ir gauruota. Tai buvo Begemotas.

Margarita stovėjo aukštybėse, jai iš po kojų žemyn leidosi didingi kilimu dengti laiptai.

Apačioje, tokioje tolybėje, tarsi žiūrėtų pro apverstus žiūronus, Margarita matė milžinišką šveicoriaus kambarį su neįsivaizduojamo dydžio židiniu, į kurio šaltus ir juodus nasrus lengvai būtų galėjęs įvažiuoti penkiatonis sunkvežimis. Šveicoriaus kambaryje ir ant laiptų, kur spigino akinanti šviesa, buvo tuščia. Dūdos dabar grojo kažkur toli. Taip jie prastovėjo maždaug minutę.

— Kur svečiai? — paklausė Margarita Korovjovą.

— Pasirodys, karaliene, tuojau pasirodys. Jų netrūks. Aš, tiesą sakant, geriau sutikčiau malkas kapoti, negu juos čia priiminėti.

— Ką ten malkas kapoti, — įsiterpė šnekusis katinas, — aš sutikčiau dirbti tramvajaus konduktoriumi, o jau sunkesnio darbo pasaulyje nėra!

— Viskas turi būti paruošta iš anksto, karaliene, — aiškino Korovjovas, blykstelėdamas akim pro perskilusį monoklį. — Nėra šlykštesnio dalyko už tą situaciją, kai pirmasis svečias trypčioja, nežinodamas ką daryti, o jo teisėta megera pašnibždom tarkuoja jį, kad jie atvažiavo anksčiau už kitus. Tokius pokylius reikia mesti į šiukšlyną, karaliene.

— Tiktai į šiukšlyną, — patvirtino katinas.

— Iki vidurnakčio beliko dešimt sekundžių, — pridūrė Korovjovas, — tuojau prasidės.

Tos dešimt sekundžių Margaritai pasirodė be galo ilgos. Matyt, jos jau praėjo, ir ničnieko neįvyko. Bet staiga apačioje, milžiniškame židinyje, kažkas dunkstelėjo, ir iš pakuros išlėkė kartuvės su kabalduojančiu pusiau sudūlėjusiu lavonu. Lavonas nutrūko nuo virvės, trenkėsi į grindis, ir iš jo išniro juodaplaukis gražuolis su fraku ir lakuotais pusbačiais. Iš židinio išpuolė smarkiai aptrešęs nedidelis karstas, dangtis nulėkė žemėn, iš karsto išsivertė kitas lavonas. Gražuolis galant iškai prišoko prie jo ir atkišo parankę, antrasis lavonas pavirto į nuogą judrią moterį su juodomis kurpaitėmis ir juodomis plunksnomis ant galvos, ir tada abu, vyras ir moteris, nuskubėjo laiptais aukštyn.

— Pirmieji! — sušuko Korovjovas. — Ponas Žakas su žmona. Leiskite pristatyti jums, karaliene, vieną įdomiausių vyrų! Nepataisomas pinigų padirbinėtojas, valstybės išdavikas, bet visai neblogas alchemikas. Pagarsėjo tuo, — sukuždėjo Margaritai į ausį Korovjovas, — kad nunuodijo karaliaus meilužę. Juk ne kiekvienam taip nutinka! Tik pažiūrėkit, koks gražuolis!

Išblyškusi Margarita prasižiojusi žvelgė žemyn ir matė, kaip kažkokiose šoninėse vestibiulio duryse dingsta ir kartuvės, ir karstas.

— Esu sužavėtas, — stačiai į veidą laiptais užkopusiam ponui Žakui suklykė katinas.

Tuo metu apačioje pro židinio angą išlindo begalvis vienarankis skeletas, žnektelėjo ant žemės ir pavirto frakuotu vyru.

Pono Žako žmona jau klaupėsi prieš Margaritą ant vieno kelio ir, išbalusi nuo susijaudinimo, bučiavo Margaritos kelį.

— Karaliene, — vebleno pono Žako žmona.

— Karalienė sužavėta, — rėkė Korovjovas.

— Karaliene… — tyliai pratarė gražuolis ponas Žakas.

— Mes sužavėti, — plyšojo katinas.

Jaunuoliai, Azazelo palydovai, nutaisę negyvas, bet malonias šypsenas, jau stūmė poną Žaką su žmona į šoną, kur stovėjo negrai, laikantys šampano taures. Laiptais bėgo aukštyn vienišas frakuotas vyriškis.

— Grafas Robertas, — šnipštelėjo Korovjovas Margaritai, — vis dar įdomus. Atkreipkite dėmesį, kaip juokinga, karaliene, priešingas atvejis: šis buvo karalienės meilužis ir nunuodijo savo žmoną.

— Džiaugiamės, grafe, — suriko Begemotas.

Pro židinio angą vienas paskui kitą išgriuvo ir subyrėjo trys karstai, paskui išpuolė kažkoks žmogus, apsisiautęs mantija, o įkandin jo iš juodų nasrų iššokęs vaiduoklis smogė jam peiliu į nugarą. Apačioje pasigirdo prislopintas riksmas. Iš židinio išlėkė kone visiškai sudūlėjęs lavonas, Margarita užsimerkė, ir kažkieno ranka pakišo jai po nosim flakoną su balta druska. Margaritai pasirodė, kad tai Natašos ranka. Svečių ant laiptų ėmė daugėti. Dabar jau ant kiekvienos pakopos stovėjo iš tolo visai vienodai atrodantys frakuoti vyrai, o su jais — nuogos moterys, kurios skyrėsi viena nuo kitos tik kurpaičių ir galvas puošiančių plunksnų spalva.

Klibinkščiuodama keistu mediniu batu ant kairės kojos, prie Margaritos priėjo dama vienuoliškai nuleistomis akimis, sulysusi, kukli ir kažkodėl apsivyniojusi kaklą plačiu žaliu raiščiu.

— Kokia žalia? — mechaniškai paklausė Margarita.

– Žavingiausia ir solidžiausia dama, — kuždėjo Korovjovas, — leiskite pristatyti: ponia Tofana, buvo labai populiari tarp jaunų žavingų neapoliečių, taip pat ir Palermo gražuolių, ypač tarp tų, kurioms buvo nusibodę jų vyrai. Juk būna taip, karaliene, kad vyras nusibosta…

— Taip, — dusliu balsu atsakė Margarita, tuo pat metu šypsodamasi dviem frakuotiems vyrams, kurie vienas paskui kitą lenkėsi ir bučiavo jos kelį ir ranką.

— Na mat, — Korovjovas kažkaip sugebėjo sykiu ir kuždėti Margaritai, ir kažkam šaukt i:

— Hercoge, prašom bokalą šampano! Aš sužavėtas! Taigi, ponia Tofana užjautė tas vargšes moteris ir parduodavo joms kažkokio vandenėlio buteliukuose. Žmona įpildavo to vandenėlio vyrui į sriubą, tasai pavalgydavo, padėkodavo už pietus ir jausdavosi puikiai. Tiesa, po kelių valandų jis baisiausiai užsinorėdavo gerti, paskui guldavosi į patalą, ir po dienos gražioji neapolietė, pavalgydinusi savo vyrą sriuba, būdavo laisva kaip pavasario vėjas.

— O kas jai ant kojos? — klausė Margarita, be paliovos liesdama ranką svečiams, aplenkusiems klibinkščiuojančią ponią Tofana. — Ir kam tas žalias raištis? Kaklas suvytęs?

— Kunigaikšti, esu sužavėtas! — šaukė Korovjovas ir tuo pat metu šnibždėjo Margaritai:

— Kaklas nuostabus, tačiau kalėjime jai nutiko nemalonus dalykas. Ant jos kojos, karaliene, ispaniškas batelis, o raištis štai dėl ko: kai kalėjimo prižiūrėtojai sužinojo, kad maždaug penki šimtai nesėkmingai pasirinktų vyrų amžiams atsisveikino su Neapoliu ir Palermu, jie įsikarščiavę pasmaugė ponią Tofaną kameroje.

— Be galo džiaugiuosi, juodoji karaliene, kad man teko tokia garbė, — vienuoliškai šnibždėjo Tofana, bandydama priklaupti. Ispaniškas batelis jai trukdė. Korovjovas su Begemotu padėjo Tofanai atsikelt i.

— Džiaugiuosi, — atsakė jai Margarita, sykiu tiesdama ranką kitiems.

Dabar laiptais į viršų plūste plūdo srautas. Margarita nebematė, kas dedasi šveicorinėje.

Ji mechaniškai kilnojo ranką aukštyn žemyn ir, visiems vienodai šiepdamasi, sutikinėjo svečius. Aikštelėje jau tvyrojo klegesys, iš Margaritos praskrietų šventinių salių kaip jūros ošimas girdėjosi muzika.

— O štai ši moteris — nuobodi, — jau ne šnibždėjo, o garsiai kalbėjo Korovjovas, — ji dievina pokylius, vis svajoja pasiskųsti dėl savo nosinės.

Margarita tarp kopiančių laiptais aukštyn susirado akimis tą, apie kurią kalbėjo Korovjovas. Tai buvo jauna, kokių dvidešimties metų moteris nepaprastai gražaus stoto, tačiau kažkokių neramių, įkyriai lakstančių akių.

— Dėl kokios nosinės? — paklausė Margarita.

— Prie jos priskirta kameristė, — paaiškino Korovjovas, — kuri trisdešimt metų kasnakt padeda jai ant staliuko nosinę. Kai tik ji prabunda, nosinė jau guli. Ji tą nosinę ir krosnyje degino, ir upėje skandino, bet niekas nepadeda.

— Kokią nosinę? — kuždėjo Margarita, kilnodama ranką aukštyn žemyn.

— Su melsvais krašteliais. Mat kai ji tarnavo kavinėje, šeimininkas sykį pasivadino ją į sandėliuką, o po devynių mėnesių ji pagimdė berniuką, nunešė ji miškan ir įkišo jam burnon nosinę, o paskui užkasė berniuką žemėn. Teisme ji teisinosi negalėjusi vaiko išmaitinti.

— O kur tos kavinės šeimininkas? — pasidomėjo Margarita.

— Karaliene, — ūmai iš apačios sumurkė katinas, — leiskite paklausti: kuo čia dėtas šeimininkas? Juk jis kūdikio miške nedusino!

Margarita, nesiliaudama šypsotis ir kilnot i dešinės rankos, smailiais kairiosios rankos nagais sugnybė Begemoto ausį ir sušnibždėjo jam:

— Jeigu tu, niekšeli, dar kartą išdrįsi įsiterpti į pokalbį…

Begemotas kažkaip nešventiškai cyptelėjo ir suknerkė:

— Karaliene… ausis sutins… Kam gadinti pokylį sutinusia ausimi?.. Aš kalbėjau kaip juristas… juridiniu požiūriu… Tyliu, tyliu… Manykit, kad aš ne katinas, o žuvis, tiktai paleiskit ausį.

Margarita paleido ausį, o įkyrios rūškanos akys atsidūrė tiesiai prieš ją.

— Kokia aš laiminga, karaliene, kad esu pakviesta į didžiąją pilnaties puotą. — O aš, — atsakė Margarita, — džiaugiuosi, jus matydama. Labai džiaugiuosi. Ar mėgstat šampaną?

— Ką jūs teikiatės daryti, karaliene?! — beviltišku, tačiau vos girdimu balsu sušuko Margaritai į ausį Korovjovas. — Susidarys kamšatis!

— Mėgstu, — maldaujamu balsu atsakė moteris ir staiga ėmė mechaniškai kartoti: — Frida, Frida, Frida! Aš vardu Frida, o karaliene.

— Tai pasigerkit šiandien, Fridą, ir nieko negalvokit, — tarė Margarita.

Frida ištiesė abi rankas Margaritai, tačiau Korovjovas su Begemotu mikliai sugriebė ją už parankių, ir ji pradingo minioje.

Dabar iš apačios plūste plūdo minia, tarytum šturmuodama aikštelę, kurioje stovėjo Margarita. Nuogi moterų kūnai kilo aukštyn tarp frakuotų vyrų. Margaritos akyse ribėjo jų tamsūs ir balti, kavos spalvos ir net visai juodi kūnai. Rusvuose, juoduose, kaštoniniuose, gelsvuose kaip linai plaukuose — šviesų tvane mirgėjo ir kibirkščiavo brangakmeniai. Ir, tarytumei kas būtų apšlakstęs šturmuojančių vyrų koloną šviesos lašeliais, — ant jų krūtinių tviskėjo deimantiniai segtukai. Dabar Margarita kas sekundę juto jos kelį liečiančias lūpas, kas sekundę tiesė ranką pabučiavimui, jos veidas pavirto sustingusia sveikintojos kauke.

— Esu sužavėtas, — monotoniškai giedojo Korovjovas, — esame sužavėti… Karalienė sužavėta…

— Karalienė sužavėta… — už nugaros sniaukrojo Azazelas.

— Esu sužavėtas, — spygavo katinas.

— Markizė… — murmėjo Korovjovas, — nunuodijo tėvą, du brolius ir dvi seseris dėl palikimo… Karalienė sužavėta!.. Ponia Minkina… Ak, kokia žavi! Truputį nervinga. Kam reikėjo plaukų žnyplėmis svilinti kambarinei veidą? Taip susiklosčius aplinkybėms, be abejo, tuoj būsi papjauta… Karalienė sužavėta!.. Karaliene, atkreipkite dėmesį!

Imperatorius Rudolfas, burtininkas ir alchemikas… Dar vienas alchemikas — pakartas…

Ak, štai ir ji! Ak, kokius nuostabius viešuosius namus ji laikė Strasburge!.. Mes sužavėti!.. Siuvėja iš Maskvos, mūsų visų didžiai mylima už neišsenkamą fantaziją…

laikė siuvyklą ir sugalvojo baisiai juokingą pokštą: sienoje išgręžė dvi apskritas skylutes…

— O damos nežinojo? — paklausė Margarita.

— Visos kaip viena žinojo, karaliene, — atsiliepė Korovjovas. — Esu sužavėtas! Šis dvidešimtmetis berniokas iš mažens pasižymėjo keistomis fantazijomis, buvo svajotojas ir keistuolis. Jį pamilo viena mergina, o jis ėmė ir pardavė ją į viešuosius namus.

Iš apačios į viršų tekėjo upė. Nebuvo matyti tos upės galo. Jos versmė, didysis židinys, tryško kaip tryškus. Taip praėjo valanda, stojo antra. Margarita ėmė jausti, kad jos grandinė pasidarė daug sunkesnė. Kažkas atsitiko ir rankai. Dabar, keliant ją aukštyn, Margaritai tekdavo susiraukti. Smagios Korovjovo šnekos nustojo dominti Margaritą. Ir siauraakiai mongoliški, ir balt i, ir juodi veidai pasidarė vienodi, kartkartėm susiliedavo, o tarpus tarp tų veidų užpildantis oras imdavo virpėti ir sroventi. Smarkus dieglys, tarsi nuo adatos dūrio, staiga pervėrė dešinę Margaritos ranką, ir ji, sukandusi dantis, padėjo alkūnę ant kolonėlės. Kažkokie garsai, panašūs į sienas liečiančių sparnų šlamėjimą, sklido iš užnugario, iš salės, ir buvo aišku, kad tenai šoka nesuskaičiuojami svečių tuntai, ir Margaritai atrodė, jog net masyvios marmurinės, mozaikinės ir krištolinės grindys neregėtoje salėje ritmingai pulsuoja. Nei Gajus Cezaris Kaligula, nei Mesalina dabar jau nesudomino Margaritos, kaip nesudomino jos nė vienas karalius, hercogas, kavalierius, savižudis, nuodytoja, pakaruoklis ar sąvadautoja, kalėjimo prižiūrėtojas ar apgavikas, budelis, skundikas, išdavikas, beprotis, seklys, prievartautojas. Jų vardai susipynė galvoje, veidai sulipo į vieną didelį blyną, ir tik vienas veidas kankinamai įstrigo atmintin, — išties ugnine barzda apjuostas Maliutos Skuratovo veidas. Margaritai linko kojos, ji bijojo, kad tuoj tuoj pravirks. Didžiausias kančias jai kėlė dešinysis kelis, kurį bučiavo svečiai. Jis sutino, oda pamėlo, nors Nataša keletą sykių šluostė jį kažkokio kvapnaus skysčio prisigėrusią kempine. Baigiantis trečiai valandai, Margarita jau visai bevilt iškai žvilgtelėjo žemyn ir krūptelėjo iš džiaugsmo: svečių srautas retėjo.

— Svečiai visada renkasi į pokylį vienodai, karaliene, — šnibždėjo Korovjovas, — tuoj banga pradės slūgti. Duodu žodį, kamuojamės paskutines minutes. Antai Brokeno plevėsų būrys. Jie visada atvažiuoja paskutiniai. Na, žinoma, tai jie. Du girti vampyrai…

viskas? Ak ne, antai dar vienas. Ne, du!

Laiptais kopė du paskutiniai svečiai.

– Šitas, man regis, naujokas, — sumurmėjo Korovjovas ir prisimerkęs pažvelgė pro monoklį, — na, žinoma, žinoma. Kartą jį aplankė Azazelas ir prie konjako pakišo jam mintį, kaip atsikratyti vieno žmogaus, galėjusio jį demaskuoti. Ir jis liepė pažįstamam, kuris buvo jam pavaldus, išpurkšti kabineto sienas nuodais.

— Kuo jis vardu? — paklausė Margarita.

— Tiesą sakant, aš ir pats dar nežinau, — atsiliepė Korovjovas, — reikia paklausti Azazelą.

— O kas su juo?

— Minėtasis klusnus jo valdinys. Esu sužavėtas! — sušuko Korovjovas dviem paskutiniesiems.

Laiptai ištuštėjo. Dėl viso pikto jie truputėlį luktelėjo, tačiau iš židinio niekas nebesirodė.

Nesuvokdama, kaip viskas įvyko, po akimirkos Margarita atsirado tame pačiame kambary su baseinu ir tenai, išsyk pravirkusi nuo skausmo rankoje ir kojoje, nugriuvo tiesiai ant grindų. Tačiau Hela ir Nataša, visaip guosdamos, vėlei nutempė ją po kraujo dušu, vėlei maigė jos kūną, ir Margarita vėl atsigavo.

— Dar, dar truputį, karaliene Margo, — šnibždėjo išdygęs šalia Korovjovas, — reikia aplėkti sales, kad garbingieji svečiai nesijustų pamiršti.

Ir Margarita vėl išskriejo iš kambario su baseinu. Estradoje už tulpių sienelės, kur neseniai grojo valsų karaliaus orkestras, dabar šėliojo beždžionių džiazas. Dirigavo milžiniška gorila gauruotomis žandenomis, rankoje laikanti triubą ir nerangiai šokinėjanti į taktą. Susėdę į gretą orangutangai pūtė blizgančias triūbas. Jiems ant pečių buvo užsikorusios linksmos šimpanzės su armonikomis. Du hamadrilai su vešliais it liūtų karčiais skambino rojaliais, bet jų muzikos nesigirdėjo pro gibonų, mandrilų ir markatų žvyginamų saksofonų, čirpinamų smuikų ir daužomų būgnų griausmą. Ant veidrodinių grindų nesuskaičiuojama daugybė tarsi sulipusių porų stebėtinai mikliais ir grakščiais judesiais sukosi viena kryptimi ir slinko lyg siena, grasindama viską nušluoti savo kelyje.

Gyvos atlasinės peteliškės nardė virš šokėjų minios, nuo lubų žiro gėlės. Kai užgesdavo elektra, ant kolonų kapitelių nušvisdavo miriadai jonvabalių, o ore sklandė žaltvykslės.

Paskui Margarita atsidūrė baisingo dydžio baseine, apjuostame kolonomis. Iš milžiniško juodo Neptūno nasrų tryško plati rausva srovė. Nuo baseino kilo svaiginantis šampano kvapas. Šičia viešpatavo nevaržoma linksmybė. Damos kvatodamos nusispirdavo kurpaites, mesdavo rankinukus savo kavalieriams arba negrams, lakstantiems po salę su paklodėmis rankose, ir kvykdamos nerdavo žemyn galva į baseiną. Purslų stulpai tiško į palubes. Krištolinis dugnas buvo iš apačios apšviestas, ir ta šviesa, prasimušusi pro storą vyno sluoksnį, glostė sidabrinius plaukikių kūnus. Tos, kurios šoko lauk iš baseino, buvo girtutėlės. Po kolonomis aidėjo kvatojimas, salė dundėjo lyg pirtis.

Šitame šurmulyje Margarita įsidėmėjo vieną girtutėlės moters veidą su apdujusiomis, tačiau ir dabar dar maldaujančiomis akimis, ir prisiminė vienintelį žodį — „Frida“!

Nuo vyno kvapo Margaritai ėmė svaigti galva, ir ji jau buvo beišeinanti, bet tuo metu katinas iškrėtė baseine pokštą, kuris sulaikė Margaritą. Begemotas, prilindęs prie Neptūno nasrų, kažką ten pabūrė, ir beregint vilnijanti šampano masė šnypšdama ir uruliuodama išgarmėjo iš baseino, o Neptūnas ėmė švirkšt i tamsiai geltoną skystį, kuris visai neputojo ir neburbuliavo. Damos, spiegdamos ir klykdamos: „Konjakas!“, puolė slėptis už kolonų. Per kelias sekundes baseinas prisipildė ligi kraštų, ir katinas, triskart persivertęs ore, pūkštelėjo į vilnijantį konjaką. Jis išlipo prunkšdamas, su ištežusia peteliške, nusiplovęs auksą nuo ūsų ir be žiūronų. Begemoto pavyzdžiu išdrįso pasekti tik viena pora: minėta išmoningoji siuvėja ir jos kavalierius, nepažįstamas jaunas mulatas.

Jiedu liuoktelėjo į konjaką, bet tuo metu Korovjovas sugriebė Margaritą už parankės, ir jie paliko maudynių mėgėjus.

Margaritai pasirodė, kad praskriedama ji kažkur matė akmeniniuose tvenkiniuose stūksančius kalnus austrių. Paskui ji skraidė virš stiklinių grindų, po kuriomis pleškėjo pragaro ugnys, o tarp jų blaškėsi baltašvarkiai velniški virėjai. Paskui kažkur, jau praradusi bet kokią nuovoką, ji regėjo tamsius rūsius, kur degė kažkokie šviestuvai, kur merginos dalino svečiams ant anglių iščirškintą mėsą, o šie iš didelių bokalų gėrė į jos sveikatą. Paskui ji regėjo baltąsias meškas, tampančias armonikas ir šokančias estradoje kamarinskį. Fokusininką—salamandrą, nedegantį židinyje… Ir antrąsyk jos jėgos ėmė sekti.

— Paskutinis pasirodymas, — susirūpinusiu balsu sušnibždėjo Korovjovas, — ir būsim laisvi.

Lydima Korovjovo, ji vėl atsidūrė iškilmių salėje, bet dabar čia niekas nešoko, nesuskaitoma svečių minia spietėsi tarp kolonų, palikusi laisvą visą salės vidurį.

Margarita neįsiminė, kas padėjo jai užlipt i ant pakylos, atsiradusios šio ištuštėjusio rato vidury. Užkopusi ant jos, Margarita, be galo nustebusi, išgirdo, kaip kažkur laikrodis muša vidurnaktį, kuris, jos manymu, jau seniai buvo praėjęs. Sulig paskutiniu nežinia kur skambančio laikrodžio dūžiu svečių minią apgaubė tyla.

Tuomet Margarita vėl išvydo Volandą. Jis ėjo lydimas Abadonos, Azazelo ir dar kelių, panašių į Abadoną, juodų ir jaunų. Dabar Margarita pastebėjo, kad priešais jos pakylą buvo paruoštas kitas paaukštinimas Volandui. Tačiau šis juo nepasinaudojo. Margaritą apstulbino tai, kad Volandas per šį iškilmingą paskutinį pasirodymą išėjo pas svečius apsirengęs tais pačiais apdarais, kuriais vilkėjo miegamajame. Jam ant pečių kabojo tie patys nešvarūs sulopyti marškiniai, o kojas jis buvo įsispyręs į nušleivotas kambarines šlepetes. Volandas nešėsi apnuogintą špagą, tačiau ėjo pasiramsčiuodamas ja kaip lazda.

Volandas atšlubčiojo ir sustojo šalia savosios pakylos, ir tučtuojau priešais jį išdygo Azazelas su dubeniu rankose. O tame dubenyje Margarita išvydo nupjautą žmogaus galvą su išmuštais priekiniais dantimis. Tebetvyrojo visiška tyla, kurią tik vienąsyk sutrikdė kažkur toli čirkštelėjęs lyg ir durų skambutis, niekaip nepritampąs prie visos aplinkos.

— Michailai Aleksandravičiau, — negarsiai kreipėsi Volandas į galvą, ir tuomet žuvusiojo vokai kilstelėjo aukštyn, o negyvame veide Margarita krūptelėjusi išvydo gyvas, minties ir kančios kupinas akis. — Viskas išsipildė, ar ne? — toliau kalbėjo Volandas, žiūrėdamas galvai į akis, — galvą nupjovė moteris, posėdis neįvyko, o aš gyvenu jūsų bute. Faktas. O faktas — labiausiai nepaneigiamas dalykas pasaulyje. Tačiau dabar mus domina tolesnė eiga, o ne šitas įvykęs faktas. Jūs visuomet karštai propagavote teoriją, kad, nupjovus galvą, žmogaus gyvenimas baigiasi, jis virsta pelenais ir išeina į nebūtį. Nors mano svečiai gali būt i visai kitos teorijos įrodymu, man malonu jų akivaizdoje jums pranešti, kad jūsų teorija ir solidi, ir sąmojinga. Beje, juk visos teorijos vertos viena kitos. Tarp jų yra ir tokia, kuri tvirtina, kad kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo.

Tebūnie taip! Jūs išeinat į nebūtį, o man bus smagu iš taurės, kuria jūs pavirsite, išgerti už būtį!

Volandas iškėlė aukštyn špagą. Beregint galvos dangalai pajuodo ir susitraukė, paskui kesulais atšoko nuo kaulų, akys dingo, ir netrukus Margarita išvydo dubenyje ant auksinės kojelės stovinčią gelsvą kaukolę su smaragdo akimis ir perlų dantimis. Kaukolės dangtis atsivožė.

— Tučtuojau, mesire, — pastebėjęs klausiamą Volando žvilgsnį, tarė Korovjovas, — jis stos prieš jus. Šioje kapų tyloje aš girdžiu, kaip girgžda jo lakuoti batai ir kaip skamba taurė, kurią jis pastatė ant stalo, paskutinį kartą šiame gyvenime išgėręs šampano. Štai ir jis.

Salėje pasirodė naujas vienišas svečias, jis žengė tiesiai prie Volando. Savo išvaizda jis niekuo nesiskyrė nuo galybės kitų čia esančių vyrų, išskyrus vieną aplinkybę: net iš tolo buvo matyti, kad svečias tiesiog svirduliuoja iš susijaudinimo. Jo skruostai buvo išmušti dėmių, nerimo pilnos akys lakstė į šalis. Svečias buvo sukrėstas, ir tai buvo visai suprantama: jį stulbino viskas, o labiausiai, žinoma, Volandas.

Tačiau svečias buvo sutiktas itin maloniai.

— O, brangusis baronas Maigelis, — meiliai šypsodamasis kreipėsi Volandas į svečią, kuriam akys iššoko ant kaktos, — džiaugiuosi, galėdamas jums pristatyti, — Volandas atsisuko į svečius, — didžiai gerbiamą baroną Maigelį, vaidybinių renginių komisijos tarnautoją, kurio pareiga supažindinti užsieniečius su sostinės įžymybėmis.

Margarita nustėro, nes ūmai atpažino tą Maigelį. Ji keletą sykių buvo mačiusi jį Maskvos teatruose ir restoranuose. „Pala… — pamanė Margarita. — Tai ką, vadinasi, jis irgi miręs?“ Bet viskas kaipmat išaiškėjo.

— Brangusis baronas, — smagiai šypsodamasis kalbėjo Volandas, — sužinojęs apie mano atvykimą Maskvon, buvo toks malonus, kad tučtuojau paskambino man, siūlydamas pagal savo profesiją supažindinti mane su sostine. Savaime aišku, kad aš su džiaugsmu pasikviečiau jį pas save.

Margarita tuo metu pastebėjo, kad Azazelas perdavė dubenį su kaukole Korovjovui.

— Beje, barone, — staiga intymiai prislopintu balsu prašneko Volandas, — pasklido gandai apie nepaprastą jūsų smalsumą. Žmonės šneka, kad tasai jūsų smalsumas sykiu su nemenkiau išsivysčiusiu plepumu jau pradėjo kreipti į save visų akis. Be to, pikti liežuviai jau prasitarė, kad esate skundikas ir šnipas. Ir dar spėjama, jog visa tai jums maždaug po mėnesio liūdnai baigsis. Taigi, norėdami jus išvaduoti nuo tokio kamavimosi ir laukimo, mes nusprendėme jums pagelbėti, pasinaudodami ta aplinkybe, kad jūs įsipiršote pas mane į svečius, kaip tik siekdamas iššniukštinėti viską, kas tik bus įmanoma.

Baronas pasidarė baltesnis už Abadoną, kuris iš prigimtie buvo nepaprastai išblyškęs, o paskui nutiko keistas dalykas. Abadona atsidūrė prieš baroną ir sekundei nusiėmė akinius. Tą akimirką kažkas žybtelėjo Azazelo rankoje, kažkas negarsiai pliaukštelėjo, lyg suplojus delnais, baronas ėmė griūti aukštielninkas, iš jo krūtinės čiurkšle trykštelėjo kraujas, užliedamas krakmolytus marškinius ir liemenę. Korovjovas pakišo po čiurkšle taurę, o kai ši prisipildė, padavė ją Volandui. Negyvas barono kūnas tuo metu jau gulėjo ant grindų.

— Geriu į jūsų sveikatą, ponai, — negarsiai tarė Volandas ir, pakėlęs taurę, prisilietė prie jos lūpomis.

Tada įvyko metamorfozė. Dingo sulopyti marškiniai ir nušleivotos šlepetės. Volandas stovėjo apsisiautęs kažkokia juoda chlamide, prie šono kabojo plieninė špaga. Jis greitu žingsniu prisiartino prie Margaritos, atkišo jai taurę ir įsakmiai tarė:

— Gerk!

Margaritai apsisuko galva, ji susverdėjo, bet taurė jau buvo prie lūpų, ir kažkieno balsai, o kieno — ji nesuprato, sukuždėjo jai į abi ausis:

— Nebijokit, karaliene… Nebijokit, karaliene, kraujas seniai susigėrė į žemę. Ir ten, kur jis buvo pralietas, jau auga vynuogės.

Margarita neatsimerkdama gurkštelėjo, ir saldi srovė nubėgo jos gyslomis, ausyse pasigirdo kažkoks skambesys. Jai pasirodė, kad kurtinamai gieda gaidžiai, kad kažkur trenkia maršas. Svečių minia ėmė tirpti. Ir frakuoti vyrai, ir moterys suguro į dulkes.

Margaritos akyse visa salė ėmė dūlėti, pasklido kapinių rūsio dvokas. Kolonos subyrėjo, šviesos užgeso, viskas susitraukė ir nebeliko nei fontanų, nei tulpių su kamelijomis.

Paprasčiausiai pasidarė kaip buvę — kukli juvelyro našlės svetainė, į kurią pro pravertas duris krito šviesos ruoželis. Pro tas pravertas duris Margarita ir įėjo.