Meistras ir Margarita

XVII skyrius NERAMI DIENA

Penktadienio rytą, kitą dieną po nelemto seanso, visi darban susirinkę Varjetė tarnautojai — buhalteris Vasilijus Stepanovičius Lastočkinas, du sąskaitininkai, trys mašininkės, abi kasininkės, kurjeriai, kapeldineriai ir valytojos, — žodžiu, visi, kas atėjo į teatrą, savo darbo nedirbo, o sėdėjo ant palangių Sodų gatvės pusėje ir žiūrėjo, kas dedasi palei Varjetė teatrą. Ten pasieniu dviem virtinėm buvo nutįsusi daugiatūkstantinė eilė, kurios uodega siekė Kudrino aikštę. Eilės pradžioje stovėjo kokios dvi dešimtys Maskvos teatralams gerai pažįstamų bilietų perpardavinėtojų.

Eilė labai šurmuliavo, atkreipdama į save pro šalį einančių piliečių dėmesį, ir karštai svarstė jaudinančius gandus apie vakarykštį neregėtą juodosios magijos seansą. Tie gandai baisiausiai apstulbino ir buhalterį Vasilijų Stepanovičių, kuris vakarykščio spektaklio nematė. Kapeldineriai pasakojo dievai žino ką, sakysim, tai, kad, garsiajam spektakliui pasibaigus, kai kurios pilietės nepadoriai apsinuoginusios bėgiojo gatve, ir kitus panašius dalykus. Kuklus ir tylus Vasilijus Stepanovičius, klausydamasis tauškalų apie visus tuos stebuklus, tik mirksėjo ir stačiai nesusigaudė, ką daryti, o kažką daryti reikėjo, ir dar kaip t ik jam, nes dabar visoje Varjetė komandoje jis buvo vyriausias.

Dešimtą valandą eilė prie bilietų taip išpampo, kad gandas apie ją pasiekė miliciją, ir nuostabiai greitai buvo atsiųsti ir pėst i, ir rait i patruliai, kurie eilėje padarė šiokią tokią tvarką. Tačiau ir tvarkingai išsirangiusi kilometrinė gyvatė savaime kėlė didžiulę pagundą ir stulbino piliečius, einančius Sodų gatve.

Tokios tokelės buvo lauke, o Varjetė viduje irgi dėjosi labai negeri dalykai. Iš pat ankstyvo ryto ėmė be paliovos skambėti telefonai Lichodejevo kabinete, Rimskio kabinete, buhalterijoje, kasoje ir Varenuchos kabinete. Vasilijus Stepanovičius iš pradžių kažką atsakinėjo, atsakinėjo ir kasininkė, kažką į ragelius murmėjo kapeldineriai, o paskui jie išvis nustojo atsiliepinėti, nes nebuvo kas atsakyti į klausimus, kur Lichodejevas, Varenucha, Rimskis. Iš pradžių buvo bandoma išsisukti atšaunant:

„Lichodejevas namuose“, bet balsai rageliuose pareikšdavo, kad jie skambinę į namus ir ten jiems pasakę, kad Lichodejevas išvažiavęs į Varjetė.

Paskambino susijaudinusi dama, ėmė reikalauti Rimskio, jai buvo patarta skambinti jo žmonai, o ji verkdama atsakė, kad ji ir esanti žmona ir kad Rimskio niekur nėra. Prasidėjo kažkokia sumaištis. Valytoja jau spėjo visiems išplepėti, kad rytą, atėjusi į finansų direktoriaus kabinetą, rado duris iki galo atlapotas, lempas degančias, langą į sodą iškultą, krėslą parverstą ant grindų, o kabinete nebuvo nė gyvos dvasios.

Po dešimtos į Varjetė pulte įpuolė madam Rimskaja. Ji raudojo ir grąžė rankas.

Vasilijus Stepanovičius visai pasimetė ir neįstengė sugalvoti, ką čia jai patarus. O pusę vienuoliktos pasirodė milicija. Pirmas ir visiškai pagristas jos klausimas buvo:

— Kas čia pas jus dedasi, piliečiai? Kas nutiko?

Komanda atsitraukė, išstūmusi į priekį pabalusį ir sunerimusį Vasilijų Stepanovičių.

Teko pažvelgti tiesai į akis ir prisipažinti, kad visa Varjetė administracija — direktorius, finansų direktorius ir administratorius — pradingo be žinios, kad konferansjė po vakarykščio seanso išvežtas į psichiatrinę ligoninę ir kad, trumpai šnekant, vakarykštis seansas buvo tiesiog skandalingas. Raudančią madam Rimskaja milicininkai, šiek tiek apraminę, išsiuntė namo; labiausiai juos sudomino valytojos pasakojimas, kaip anksti rytą atrodė finansų direktoriaus kabinetas. Tarnautojams buvo liepta grįžti į savo vietas ir imtis darbo, o netrukus Varjetė patalpose pasirodė tardymo grupė, lydima smailaausio, raumeningo, pelenų spalvos šuns be galo protingomis akimis. Varjetė tarnautojai tuoj pat ėmė kuždėtis, kad tasai šuo — ne kas kitas, o įžymusis Būgnų Tūzas. Ir ten tikrai buvo jis. Šuns elgesys apstulbino visus.

Vos įbėgęs į finansų direktoriaus kabinetą, Būgnų Tūzas iššiepė baisias geltonas iltis ir suurzgė, paskui atsigulė ant pilvo ir nušliaužė link išdaužto lango, o jo akyse kažkoks liūdesys buvo sumišęs su įsiūčiu.

Įveikęs baimę, jis ūmai stryktelėjo ant palangės ir, iškėlęs aukštyn smailą snukį, sustaugė paklaikusiu ir piktu balsu. Jis nenorėjo trauktis nuo lango, urzgė, krūpčiojo, veržėsi šokti žemyn.

Šuo buvo ištemptas iš kabineto ir paleistas vestibiulyje, o iš ten jis išbėgo per paradines duris į gatvę ir nuvedė sekusius paskui jį žmones prie taksomotorų stotelės. Čia jis pametė pėdas, kuriomis sekė. Tada Būgnų Tūzas buvo išgabentas.

Tardymo grupė įsikūrė Varenuchos kabinete, į kurį paeiliui ėmė kviestis tuos Varjetė tarnautojus, kurie buvo vakarykščio seanso liudininkai. Reikia pasakyti, kad tardytojams sulig kiekvienu žingsniu tekdavo įveikti nenumatytus sunkumus. Siūlelis nuolat trūkinėjo tarp pirštų.

Afišos buvo? Buvo. Tačiau naktį ant viršaus buvo užklijuotos naujos, ir dabar, nors pasiusk, nė vienos nebėr. Iš kur atsirado pats tasai magas? O kas jį žino. Tikriausiai su juo buvo sudaryta sutartis?

— Aš manau, — atsakinėjo susijaudinęs Vasilijus Stepanovičius.

— O jeigu buvo, tai sutartis turėjo pakliūti ir buhalterijon?

— Būtinai, — jaudindamasis atsakinėjo Vasilijus Stepanovičius.

— Tai kur ji?

— Nėra, — tarė buhalteris, vis labiau blykšdamas ir skėsčiodamas rankomis. Ir tikrai, nei buhalterijos segtuvuose, nei pas finansų direktorių, nei pas Lichodejevą, nei pas Varenuchą jokių sutarties pėdsakų nėra.

O kokia to mago pavardė? Vasilijus Stepanovičius nežino, jis vakarykščio seanso nematė. Kapeldineriai nežino, kasininkė paraukė, paraukė kaktą, pagalvojo, pagalvojo, galop tarė:

— Vo… Rodos, Volandas.

O gal ir ne Volandas? Gal ir ne Volandas. Gal Falandas.

Išaiškėjo, kad užsieniečių biuras nei apie Volandą, nei apie Falandą, nei apskritai apie jokį magą ničnieko nėra girdėjęs.

Kurjeris Karpovas pranešė, kad tasai magas berods apsigyvenęs Lichodejevo bute.

Suprantama, bute tarnautojai bemat apsilankė. Jokio mago tenai nerado. Lichodejevo irgi nėra. Namų darbininkės Grunios nėra, o kur ji pradingus, niekas nežino. Valdybos pirmininko Nikanoro Ivanovičiaus nėra! Proležniovo nėra!

Kažkoks klaikus absurdas: dingo visa administracijos viršūnė, vakar įvyko keistas skandalingas seansas, o kas jo įkvėpėjas, kas kaltininkas — neaišku.

Tuo tarpu artėjo vidurdienis, kai turėjo būti atidaryta kasa. Bet apie tai, aišku, nebuvo nė kalbos! Ant Varjetė durų buvo iškabintas didžiulis kartono lapas su užrašu: „Šiandien spektaklis neįvyks“. Eilė sujudo, pirmiausiai subruzdo priekiniai, tačiau šiek tiek pašurmuliavę žmonės vis dėlto pradėjo skirstyt is, ir po valandos Sodų gatvėje iš eilės neliko nė kvapo. Tardymo grupė išvyko toliau dirbti savo darbo kitoje vietoje, tarnautojai buvo paleisti namo, teatre liko tiktai budėtojai, ir Varjetė durys buvo užrakintos.

Buhalteris Vasilijus Stepanovičius privalėjo skubiai atlikti du darbus. Pirma, nuvažiuoti į Vaidybinių renginių ir palengvinto pobūdžio pramogų komisiją ir referuoti apie vakarykščius įvykius, o antra, užsukti į finansų sektorių ir atiduoti vakarykštes pajamas — 21711 rublių.

Kruopštus ir pareigingas Vasilijus Stepanovičius susivyniojo pinigus į laikraštį, perrišo paketą virvele, įsikišo į portfelį ir, gerai žinodamas instrukcijas, patraukė, aišku, ne į autobusą ar tramvajų, o į taksomotorų stotelę.

Trijų mašinų šoferiai, vos išvydę artyn skubantį keleivį su išsipūtusiu portfeliu, nuvažiavo jam iš panosės tušti, kažkodėl dar ir piktai į jį šnairuodami.

Šitokio elgesio suglumintas, buhalteris ilgokai stypsojo lyg įbestas ir svarstė, ką visa tai galėtų reikšt i.

Po kokių trijų minučių atriedėjo tuščia mašina, ir šoferio veidas, vos išvydus keleivį, išsyk persikreipė.

— Laisva mašina? — kostelėjęs iš nustebimo, paklausė Vasilijus Stepanovičius.

— Parodykit pinigus, — piktai atšovė šoferis, nežiūrėdamas į keleivį.

Dar labiau suglumęs, buhalteris, spausdamas po pažasčia vertingąjį portfelį, išsitraukė iš piniginės červoncą ir parodė jį šoferiui.

— Nevešiu! — trumpai tarė šis.

Atleiskite… — pradėjo buhalteris, bet šoferis pertraukė jį:

— Trirublių turite?

Visiškai išmuštas iš vėžių buhalteris išsiėmė iš piniginės dvi trirubles ir parodė šoferiui.

— Sėskitės, — riktelėjo šis ir taip plojo per skait iklį, kad vos jo nesulaužė. — Važiuojam.

— Grąžos neturite? — nedrąsiai pasidomėjo buhalteris.

— Pilnos kišenės grąžos! — užbliovė šoferis, o veidrodėlyje žybtelėjo krauju pasruvusios jo akys. — Šiandien man trečias atvejis. O ir kitiems panašiai atsitiko. Kažkoks šunsnukis kiša man červoncą, o aš jam grąžą — keturis penkiasdešimt… Išlipo, bjaurybė! Po penkių minučių žiūriu: vietoj červonco popiergalis nuo narzano butelio! — čia šoferis paleido keletą necenzūrinių žodžių. — Kitas — Zubovo gatvėje. Červoncą. Duodu grąžos tris rublius. Nuėjo! Aš kyšt ranką į piniginę, o ten bitė — cvakt į pirštą! Ak tu!.. — šoferis vėl įterpė necenzūrinių žodžių. — O červonco nėra. Vakar šitam Varjetė teatre (necenzūriniai žodžiai) kažkoks nevidonas fokusininkas paleido netikrus červoncus (necenzūriniai žodžiai).

Buhalteris apmirė, susigūžė ir nutaisė tokią miną, tarytum apskritai pirmą sykį būtų išgirdęs žodį „Varjetė“, o pats pagalvojo: „Tokios tokelės!..“ Nuvažiavęs, kur jam reikia, sėkmingai užsimokėjęs, buhalteris įėjo į pastatą ir nuskubėjo koridorium ten, kur buvo vedėjo kabinetas, bet jau eidamas suprato, kad užsuko čia ne laiku. Vaidybinių renginių komisijos kanceliarijoje viešpatavo kažkoks sąmyšis. Pro šalį praskuodė kurjerė išsprogusiomis akimis ir nusmukusia ant pakaušio skarele.

— Nėra, nėra, nėra, mielieji mano! — šaukė ji nežinia kam. — Švarkas ir kelnės yra, o švarke nieko nėra!

Ji smuko į kažkurias duris, ir jai įkandin pasigirdo dūžtančių indų žvangesys. Iš sekretorės kambario išpuolė buhalterio pažįstamas komisijos pirmojo sektoriaus vedėjas, tačiau jis buvo toks paklaikęs, kad buhalterio nepažino ir dingo be pėdsakų. Visų šių dalykų priblokštas, buhalteris nusigavo ligi sekretorės kambario, iš kurio buvo galima patekti į komisijos pirmininko kabinetą, ir čia galutinai suglumo.

Pro uždaras kabineto duris sklido griausmingas balsas, be abejonės, priklausąs Prochorui Petrovičiui — komisijos pirmininkui. „Trenka kam nors galvą?“ — pamanė sutrikęs buhalteris ir apsidairęs išvydo kitą vaizdą: odiniame krėsle, atlošusi galvą, nenumaldomai raudodama, su šlapia nosine rankoje, beveik ligi kambario vidurio ištiesusi kojas gulėjo Prochoro Petrovičiaus asmeninė sekretorė — gražuolė Ana Ričardovna.

Visas Anos Ričardovnos smakras buvo ištepliotas lūpų pomada, o persikų spalvos skruostais tekėjo juodi išt irpę blakstienų dažai.

Išvydusi, kad kažkas įėjo, Ana Ričardovna pašoko, puolė prie buhalterio, įsikibo į švarko atlapus, ėmė jį purtyti ir rėkti:

— Ačiū Dievui! Atsirado bent vienas drąsus žmogus! Visi išbėgiojo, visi išdavė! Eime, eime pas jį, aš nežinau, ką daryti! — ir, vis nenustodama raudoti, ji nutempė buhalterį į kabinetą.

Patekęs į kabinetą, buhalteris visų pirma paleido iš rankų portfelį, ir visos mintys jo galvoje apsivertė aukštyn kojomis. Ir reikia pasakyti, kad buvo dėl ko.

Už didžiulio rašomojo stalo, ant kurio stūksojo masyvi rašalinė, sėdėjo tuščias kostiumas ir nepadažyta į rašalą sausa plunksna kažką vedžiojo popieriuje. Kost iumas buvo su kaklaraiščiu, švarko kišenėje stirksojo automatinis plunksnakotis, tačiau virš apykaklės nebuvo nei kaklo, nei galvos, o iš rankogalių nekyšojo plaštakos. Kostiumas buvo įnikęs į darbą ir visai nekreipė dėmesio į aplink kilusį sambrūzdį. Išgirdęs, kad kažkas įėjo, kostiumas atsilošė krėsle, ir viršum apykaklės pasigirdo buhalteriui gerai pažįstamas Prochoro Petrovičiaus balsas:

— Ko reikia? Juk ant durų parašyta, kad aš nepriimu.

Gražuolė sekretorė suspigo ir, grąžydama rankas, riktelėjo:

— Ar matot? Matot?! Nėra jo! Nėra! Sugrąžinkit jį, sugrą—žinkit!

Kažkas įkišo į kabinetą galvą, aiktelėjo ir išlėkė laukan. Buhalteris pajuto, kad jo kojos tirta, ir tūptelėjo ant kėdės kraštelio, bet nepamiršo pakelti nuo žemės portfelio. Ana Ričardovna šokinėjo aplink buhalterį, tąsydama jį už švarko, ir šūkavo:

Aš visuomet, visuomet drausdavau jam velniuotis. Štai ir prisivelniavo, — gražuolė pribėgo prie rašomojo stalo ir švelniu muzikaliu balsu, truputėlį sniaukrodama nuo ašarų, pašaukė: — Proša! Kur jūs!

Kas čia jums „Proša“? — išdidžiai pasidomėjo kostiumas,dar labiau atsidrėbdamas krėsle.

— Nepažįsta! Manęs nepažįsta! Suprantat? — pravirko sekretorė.

— Prašom kabinete neverkti! — jau širsdamas tarė ūmusis kostiumas siaurais dryželiais ir rankove prisitraukė pluoštą popierių, ketindamas užrašyti ant jų rezoliucijas.

— Ne, negaliu šito regėti, ne, negaliu! — suriko Ana Ričardovna ir išbėgo į savo kabinetėlį, o paskui ją kaip kulka išlėkėir buhalteris.

– Įsivaizduokit sau, sėdžiu, — virpėdama iš susijaudinimo pasakojo Ana Ričardovna, vėl įsitvėrusi buhalteriui į rankovę, — ir įeina katinas. Juodas, didžiulis kaip begemotas. Aš, žinoma, šaukiu jam „škac!“ Jis — lauk, o vietoj jo įeina storulis, iš snukio irgi panašus į katiną, ir sako: „Kodėl gi jūs, piliete, lankytojams „škac“ šaukiate?“ Ir šmurkšt tiesiai pas Prochorą Petrovičių, aš, žinoma, jam iš paskos, šaukiu: „Jūs iš proto išsikraustėte?“ O tasai akiplėša žengia stačiai prie Prochoro Petrovičiaus ir sėdasi priešais jį ant kėdės! Na, šis… jis — geriausios širdies žmogus,tik nervingas. Pasikarščiavo! Nieko nesakau. Nervai pairę, pluša kaip juodas jautis, — pasikarščiavo. „Ko jūs braunatės, sako,be leidimo?“ O tasai chamas, įsivaizduokit, išsidrėbė krėsle ir sako su šypsena: „O aš pas jus, sako, su reikalu užsukau, pasišnekėti noriu“. Prochoras Petrovičius vėl pasikarščiavo: „Aš užsiėmęs!“ O tasai, tik pamanykit, drožia: „Visai jūs neužsiėmęs“. A? Na, čia, aišku, Prochoro Petrovičiaus kantrybė trūko, jis kad suriks: „Kas čia dabar? Išveskite jį lauk, velniai mane griebtų!“ O tasai, įsivaizduokit, nusišypsojo ir sako: „Velniai griebtų? O ką, galima pamėginti!“ Tik bumbt, aš nė riktelt nespėjau, žiūriu: nebėra to katinsnukio ir sė…

sėdi… kostiumas… Eėė! — pražiojusi bet kokius bruožus praradusią burną, staugte sustaugė Ana Ričardovna.

Užspringusi nuo verksmo, ji atsikvėpė, tačiau ėmė paistyti kažkokias nebesuprantamas nesąmones.

— Ir vis rašo, rašo, rašo! Iš proto gali išeiti! Telefonu kalba!Kostiumas! Visi išsilakstė kaip kiškiai!

Buhalteris stovėjo ir tirtėjo. Bet likimas jo pasigailėjo. Į sekretorės kambarį ramiu tvirtu žingsniu įžengė dviejų asmenų atstovaujama milicija. Išvydusi ją, gražuolė pravirko dar smarkiau, rodydama ranka į kabineto duris.

— Liaukitės verkti, piliete, — ramiai tarė pirmasis, o buhalteris, pajutęs, kad jis čia visai nereikalingas, spruko pro duris ir po minutės jau buvo lauke. Jo galvoje švilpavo kažkoks skersvėjis, gaudė lyg kamine, ir pro tą gaudesį pasigirsdavo kapeldinerių pasakojimų nuotrupos apie vakarykštį katiną, kuris dalyvavo seanse. „Ehėhė! Ar tik ne mūsiškis katinėlis?“ Nieko nepešęs Komisijoje, sąžiningasis Vasilijus Stepanovičius nutarė užsukti į jos filialą, kuris buvo įsikūręs Vagankovo skersgatvyje. O kad truputį apsiramintų, nuėjo tą kelią pėsčias.

Vaidybinių renginių miesto filialas buvo įsikūręs nuo senatvės apsilaupiusiame name, kuris stovėjo kiemo gilumoje ir garsėjo porfyro kolonomis vestibiulyje.

Bet ne kolonos tą dieną stulbino filialo lankytojus, o tai, kas dėjosi tarp jų.

Keletas lankytojų stovėjo nustėrę ir žvelgė į verkiančią panelę, sėdinčią prie staliuko, ant kurio buvo išdėliota speciali teatrinė literatūra, pardavinėjama panelės. Dabar panelė niekam nesiūlė tos literatūros ir į užuojautos kupinus klausimus tik numodavo ranka, o tuo metu viršuje ir apačioje, visose pusėse, visuose filialo skyriuose čirškė telefonai — mažų mažiausia kokios dvi dešimtys plyšaujančių aparatų.

Paverkusi panelė staiga krūptelėjo, isteriškai suklykė:

–Štai ir vėl! — ir netikėtai uždainavo drebančiu sopranu:

Šniokščia Baikalas lyg jūra šauni…

Ant laiptų pasirodęs kurjeris pagrūmojo kažkam kumščiu ir kartu su panele uždainavo dusliu tyliu baritonu:

Kelia statinę vanduo tarsi laivą…

Prie kurjerio balso prisijungė tolimi balsai, choras darėsi vis galingesnis, ir galiausiai daina sugriaudėjo visose filialo kertėse. Artimiausiame kambaryje Nr. 6, kur buvo apskaitos ir kontrolės skyrius, ypač išsiskyrė kažkieno galinga kimi oktava. Chorui akompanavo vis smarkėjant is telefonų čirškesys.

Ei, barguzine, pajudink vilnis!.. — plyšojo kurjeris ant laiptų.

Mergužėlės veidu tekėjo ašaros, ji bandė sukąsti dant is, tačiau burna žiopčiojo savaime, ir ji dainavo oktava aukščiau už kurjerį:

Neški į krantą keleivį!

Tylinčius filialo lankytojus stebino tai, kad choristai, išsibarstę po visus pašalius, dainavo labai darniai, tarsi visas choras stovėtų, nenuleisdamas akių nuo nematomo dirigento.

Praeiviai Vagankovo skersgatvyje stabtelėdavo palei tvorą, stebėdamiesi linksmybe, viešpataujančia filiale.

Sulig pirmojo kupleto pabaiga daina staiga nutrūko — ir vėl tarsi dirigento lazdelei mostelėjus. Kurjeris patyliukais nusikeikė ir dingo.

Čia atsidarė paradinės durys ir pasirodė pilietis vasariniu paltu, iš po kurio kyšojo balto chalato skvernai, o su juo — milicininkas.

— Daktare, darykite ką nors, maldauju, — isteriškai suriko mergužėlė.

Ant laiptų išpuolė filialo sekretorius ir, matyt, degdamas iš gėdos ir drovumo, prašneko mikčiodamas:

— Matot, daktare, pas mus kažkokios masinės hipnozės atvejis… Taigi būtina… — jis nebaigė frazės, ėmė springti žodžiaisir staiga užplėšė tenoru:

Šilka ir Nerčinskas…

— Kvailys! — spėjo riktelėti mergužėlė, bet nepaaiškino,kam tas žodis skirtas, tik per prievartą išraitė visą ruliadą ir pati uždainavo apie Šilką ir Nerčinską.

— Tvardykitės! Liaukitės dainavęs! — kreipėsi daktaras į sekretorių.

Iš visko buvo matyti, kad sekretorius ir pats kažin ką duotų, kad galėtų liautis, bet kaip tik to jis nepajėgė padaryti ir drauge su visu choru paskelbė apgulusiems tvorą praeiviams, kad tankmėj neprarijo jo piktas žvėris ir greitoji kulka nepavijo!

Vos tik kupletas baigėsi, mergužėlė pirmoji gavo valerijono lašų, o paskui gydytojas puolė įkandin sekretoriaus — girdyti ir kitų.

— Atleiskite, piliete, — staiga kreipėsi Vasilijus Stepanovičius į mergužėlę, — ar juodas katinas pas jus nebuvo apsilankęs?

— Koks katinas? — suriko įtūžusi mergužėlė. — Asilas mūsų filiale sėdi, asilas! — ir, pridūrusi: — Tegul girdi! Aš viskąpapasakosiu, — iš tiesų papasakojo, kas atsitiko.

Paaiškėjo, kad miesto filialo vedėjas, „galutinai sužlugdęs palengvintas pramogas“ (pasak mergužėlės), sirgo manija organizuoti visokiausius būrelius.

— Viršininkams akis dūmė! — šaukė mergužėlė.

Per vienerius metus vedėjas spėjo suorganizuoti Lermontovo kūrybos gerbėjų, šachmatų—šaškių, pingpongo ir jojimo būrelius. Vasarop grasino suorganizuosiąs irklavimo gėluose vandenyse ir alpinizmo būrelius.

Ir štai šiandien per pietų pertrauką įeina valgyklon jisai, vedėjas…

— Ir vedasi už parankės kažkokį pašlemėką, — pasakojo mergužėlė, — nežinia iš kur atsiradusį, languotomis kelnikėmis,perskilusia pensnė ir… snukis siaubingas! Pasak mergužėlės, vedėjas tuoj pat pristatė jį filialo valgykloje pietaujantiems žmonėms kaip žymų choro būrelių organizatorių.

Būsimųjų alpinistų veidai apsiniaukė, tačiau vedėjas beregint paragino visus neprarasti žvalumo, o specialistas pajuokavo, pašmaikštavo ir prisiekė, kad dainavimas atimąs labai nedaug laiko, o naudos iš to dainavimo — devynios galybės.

Na, žinoma, kaip papasakojo mergužėlė, pirmieji nuo kėdžių pašoko Fanovas su Kosarčiuku, didžiausi pataikūnai filiale, ir pareiškė užsirašą į būrelį. Kiti darbuotojai suprato, kad išsisukti nuo dainavimo nepavyks, tad irgi pradėjo rašyt is į tą būrelį. Buvo nuspręsta dainuoti per pietų pertrauką, nes visą kitą laiką užėmė Lermontovas ir šaškės.

Norėdamas parodyti pavyzdį, vedėjas pasiskelbė dainuojąs tenoru, o toliau viskas vyko kaip slogiame sapne. Languotasis chormeisteris subliuvo:

— Do — mi — sol — do! — ištempė iš už spintų pačius droviuosius, kur šie mėgino gelbėtis nuo dainavimo, Kosarčiukui pasakė, kad jo klausa absoliuti, ėmė mykti, rodyti dantis, prašė pagerbti seną regentą dainorių, tvatino kamertonu sau per nagus, maldaudamas užplėšti „Šniokščia Baikalas“.

Užplėšė. Ir šauniai užplėšė. Languotasis tikrai išmanė savo darbą. Sudainavo pirmą kupletą. Čia regentas atsiprašė, tarė: „Tuoj grįšiu!“ — ir… dingo. Visi galvojo, kad jis tikrai tuojau sugrįš. Bet praėjo minutė, praėjo dešimt minučių, o jo nėra. Apsidžiaugė filialo darbuotojai — pabėgo.

Ir staiga kažkaip savaime jie uždainavo antrąjį posmą, pirmu balsu traukė Kosarčiukas, kuris, galimas daiktas, ir neturėjo absoliučios klausos, bet dainavo maloniu aukštu tenoru.

Padainavo. Regento nėra! Išsiskirstė į savo vietas, bet nespėjo susėst i prie stalų, kai prieš savo valią vėl uždainavo. Norėtųsi liautis — kur tau. Tris minutes patyli ir vėl plėšia.

Patyli — plėšia! Tada jau suprato — bėda. Vedėjas iš gėdos užsirakino kabinete.

Mergužėlės pasakojimas nutrūko. Valerijonai nėmaž nepadėjo.

Po ketvirčio valandos Vagankovo skersgatvyje prie tvoros sustojo trys sunkvežimiai, į juos buvo sulaipinti visi filialo tarnautojai su vedėju priešakyje.

Vos pirmasis sunkvežimis, sulingavęs tarpuvartėje, išsuko į skersgatvį, kėbule stovintys ir vieni kitiems į pečius įsikibę tarnautojai prasižiojo, ir visame skersgatvyje nuaidėjo populiari daina. Jai pritarė antrasis sunkvežimis, o paskui ir trečiasis. Taip ir išvažiavo.

Pro šalį savo reikalais skubantys praeiviai tik prabėgomis žvilgteldavo į sunkvežimius, nėmaž nesistebėdami ir manydami, kad tai ekskursija vyksta į užmiestį. Jie iš tikrųjų važiavo į užmiestį, bet ne į ekskursiją, o į profesoriaus Stravinskio kliniką.

Po pusvalandžio visai galvą pametęs buhalteris nusigavo į finansų sektorių, tikėdamasis pagaliau atsikratyti valdiškais pinigais. Patirties pamokytas, jis pirma atsargiai apsidairė po pailgą salę, kur už matinių stiklų su auksiniais užrašais sėdėjo tarnautojai. Jokių nerimo ar netvarkos ženklų buhalteris šičia nepastebėjo. Buvo tylu, kaip ir dera padorioje įstaigoje.

Vasilijus Stepanovičius kyštelėjo galvą pro langelį, virš kurio buvo parašyta: „Pinigų priėmimas“, pasisveikino su kažkokiu nepažįstamu tarnautoju ir mandagiai paprašė įplaukų orderiuko.

— O kam? — paklausė tarnautojas langelyje.Buhalteris nustebo.

— Noriu atiduoti pinigus. Aš iš Varjetė.

— Minutėlę, — atsakė tarnautojas ir akimoju užtraukė tinklelį ant skylės stikle.

„Keista!“ — pagalvojo buhalteris. Jo nuostaba buvo visai natūrali. Pirmą kartą gyvenime jis atsidūrė tokioje situacijoje. Visi žino, kaip sunku pinigus gauti: tam visuomet gali atsirasti kliūčių. Bet per trisdešimt Vasilijaus Stepanovičiaus buhalteriavimo metų nebuvo atvejo, kad kas nors, nesvarbu, ar juridinis, ar privatus asmuo, nenorėtų pinigų priimti.

Pagaliau tinklelis dingo, ir buhalteris vėl pasilenkė prie langelio.

— O daug pinigų? — paklausė tarnautojas.

— Dvidešimt vienas tūkstantis septyni šimtai vienuolikarublių.

— Oho! — kažkodėl su ironija tarė tarnautojas ir padavė buhalteriui žalią lapelį.

Atmintinai žinodamas visas grafas, buhalteris akies mirksniu užpildė lapelį ir ėmė rišti virvutę nuo paketo. Išpakavus savo turtą, akyse jam sumirguliavo, jis kažką skausmingai sumykė.

Prieš akis suribėjo užsienietiški pinigai. Pluoštai Kanados dolerių, angliškų svarų, olandiškų guldenų, latviškų latų, estiškų kronų…

– Štai jis, vienas iš tų Varjetė pokštininkų… — pasigirdo rūstus balsas už pastėrusio buhalterio nugaros. Ir Vasilijus Stepanovičius tuoj pat buvo suimtas.