Meistras ir Margarita

XIV skyrius ŠLOVĖ GAIDŽIUI!

Kaip sakoma, neišlaikė nervai, Rimskis nesulaukė, kol bus baigtas rašyti protokolas, ir pabėgo į savo kabinetą. Jis sėdėjo už stalo ir karščiuojančiomis akimis žvelgė į priešais gulinčius magiškuosius červoncus. Finansų direktoriaus galvoje viskas susimaišė. Už durų girdėjosi nepaliaujamas šurmulys. Publika srautais plūdo iš Varjetė rūmų į gatvę.

Nepaprastai paaštrėjusią finansų direktoriaus klausą staiga pasiekė šaižus milicininko švilpukas. Šis garsas, žinia, nežada nieko gera. O kai švilpimas pasikartojo, kai jam į pagalbą atėjo antras, dar įsakmesnis ir ilgesnis, o paskui prie jų prisijungė garsus kvatojimas, netgi kažkoks leliojimas, finansų direktorius bemat suvokė, kad gatvėje nutiko dar kažkoks nešvankus skandalas. Ir kad ši kiaulystė, kad ir kaip jos kratytumeis, tiesiogiai susijusi su šlykščiu seansu, parodytu juodojo mago ir jo padėjėjų. Pastabusis finansų direktorius nėmaž neapsiriko.

Vos tik Rimskis žvilgtelėjo pro langą į Sodų gatvę, jo veidas persikreipė, o lūpos ne sušnibždėjo, bet sušnypštė:

— Taip ir maniau!

Ryškioje stiprių gatvės žibintų šviesoje jis išvydo apačioje ant šaligatvio damą vienais marškiniais ir violetinės spalvos kelnaitėmis. Ant galvos dama, tiesa, turėjo skrybėlaitę, o rankose — skėtį.

Aplink šią damą, puolusią į visišką paniką, čia tūpčiojančią vietoje, čia bandančią kur nors pasprukti, šurmuliavo minia, plyštanti iš juoko, nuo kurio finansų direktoriui per nugarą bėgo šiurpuliai. Šalia damos blaškėsi kažkoks pilietis, mėginąs nusiplėšti vasarinį paltą ir iš susijaudinimo niekaip nepajėgiąs ištraukti rankovėn įstrigusios rankos.

Šūksniai ir juoko griausmas atūžė ir iš kitur — nuo kairiojo išėjimo — ir, pasukęs galvą į tą pusę, Grigorijus Danilovičius išvydo antrą damą rožiniais marškiniais. Toji stryktelėjo nuo grindinio ant šaligatvio, mėgindama prasibrauti į vidų, tačiau laukan plūstanti publika užtvėrė jai kelią, ir vargšė savo lengvabūdiškumo ir pašvitų meilės auka, suvedžiota bjauriojo Fagoto firmos, troško tik vieno dalyko — prasmegti skradžiai žemės.

Milicininkas nuskubėjo prie nelaimingosios, skrosdamas orą švilpuku, o paskui milicininką nusekė kažkokie įsilinksminę jaunuoliai priplotomis kepurėmis. Tai jie ten kvatojo ir leliojo.

Ūsuotas perkaręs vežikas atlėkė prie pirmosios pusnuogės moters ir staigiai sustabdė kaulėtą sukriošusį arklį. Ūsočiaus veidas linksmai vyptelėjo.

Rimskis tvojo sau kumščiu per galvą, nusispjovė ir atšoko nuo lango.

Kurį laiką jis sėdėjo už stalo, klausydamasis gatvės triukšmo. Švilpimas įvairiuose kampuose pasiekė aukščiausią gaidą, o paskui ėmė slūgti. Rimskio nuostabai, skandalas buvo likviduotas kažkaip neįtikėtinai greitai.

Atėjo laikas veikt i, reikėjo gerti karčią atsakomybės taurę. Telefono aparatai buvo sutaisyti per trečiąją dalį, reikėjo skambinti, pranešti apie įvykį, prašyti pagalbos, išsisukinėti, versti visą bėdą Lichodejevui, gelbėti savo kailį ir taip toliau. Velniai griebtų! Susierzinęs direktorius dusyk dėjo ranką ant ragelio ir dusyk ją atitraukė. Staiga mirtinoje kabineto tyloje pats aparatas sučirškė tiesiai finansų direktoriui į veidą, jis krūptelėjo ir sust ingo. „Vis dėlto klaikiai pairę mano nervai“, — pamanė jis ir pakėlė ragelį. Ir čia pat atšlijo nuo jo ir išbalo kaip popierius. Tylus, bet sykiu meilikaujamas ir patvirkėliškas moters balsas ragelyje sukuždėjo:

— Rimski, niekam neskambink, bus blogai.

Ragelis išsyk nutilo. Šiurpulio krečiamas finansų direktorius padėjo ragelį ir kažkodėl žvilgtelėjo į langą už nugaros. Pro retas ir tik vos vos sužaliavusias klevo šakas jis išvydo mėnulį, skrodžiantį perregimą debesėlį. Kažkodėl įsistebeilijęs į šakas, Rimskis apžiūrinėjo jas ir juo ilgiau į jas žvelgė, juo didesnė baimė jį ėmė.

Sukaupęs jėgas, finansų direktorius pagaliau nusigręžė nuo mėnesienos apšviesto lango ir atsistojo. Jokios kalbos apie skambinimą jau negalėjo būti, dabar finansų direktorius galvojo tik apie tai, kaip čia kuo skubiau išsinešdinus iš teatro.

Jis įsiklausė: teatro rūmuose buvo tylu. Rimskis suprato, kad seniai liko vienas visame antrame aukšte, ir vaikiška neįveikiama baimė apėmė jį taip pagalvojus. Jis neįstengė be drebulio įsivaizduoti, kad dabar jam vienam teks eiti tuščiais koridoriais, leistis laiptais.

Karštligiškai pagriebęs nuo stalo mago červoncus, sumetė juos į portfelį ir kostelėjo, bandydamas nors truputį save padrąsinti. Kostelėjimas buvo kimus ir silpnas.

Ūmai jam pasirodė, kad pro kabineto durų apačią padvelkė drėgnais puvėsiais. Šiurpas nubėgo finansų direktoriaus nugara. O čia dar netikėtai laikrodis ėmė mušti vidurnaktį. Ir net laikrodžio dūžiai atsiliepė drebuliu finansų direktoriaus kūne. Bet galut inai jo širdis apmirė, išgirdus, kad angliškoje spynoje tylutėliai sukasi raktas. Drėgnais šaltais pirštais įsikabinęs į portfelį, finansų direktorius suvokė, kad jeigu tas krebždesys spynoje dar valandėlę nesiliaus, jis neišturės ir šaižiai suriks.

Pagaliau durys, kažkieno spūstelėtos, atsidarė, ir į kabinetą be garso įžengė Varenucha.

Rimskis kaip pakirstas klestelėjo ant kėdės, nes jo kojos pačios sulinko. Pilna krūtine įkvėpęs oro, jis mažne meilikaujamai nusišypsojo ir tylutėliai sulemeno:

— Dieve, kaip tu mane išgąsdinai!

Taip, šis netikėtas Varenuchos pasirodymas galėjo bet ką išgąsdinti, bet, antra vertus, jis buvo ir labai džiugus. Iš susimazgiusio kamuolio išlindo bent menkas siūlelis.

— Na, pasakok greičiau! Na! Na! — sušvokštė Rimskis, čiupdamas šitą siūlelį. — Ką visa tai reiškia? — Atleisk man, — dusliu balsu atsiliepė vėlyvas svečias, uždarydamas duris, — maniau, kad tu jau išėjai.

Nenusiėmęs kepurės, Varenucha žengė prie kėdės ir atsisėdo kitapus stalo.

Reikia pabrėžti, kad Varenuchos atsakymas buvo truputėlį keistas, ir tą keistumą kaipmat pagavo Rimskis, kurio begalinis jautrumas prilygo paties geriausio pasaulyje seismografo jautrumui. Kas čia dabar? Kodėl Varenucha ėjo į finansų direktoriaus kabinetą, jei manė, kad jo ten nėra? Juk jis turi savo kabinetą. Tai — pirma. O antra: kad ir per kurias duris Varenucha būtų patekęs į rūmus, jis būtinai turėjo susit ikt i bent vieną iš naktinių budėtojų, o pastariesiems visiems buvo pranešta, kad Grigorijus Danilovičius dar užtruks savo kabinete.

Tačiau šių keistenybių finansų direktorius ilgiau negvildeno. Ne tas buvo galvoje.

— Kodėl nepaskambinai? Ką reiškia ta velniava su Jalta?

— Viskas buvo taip, kaip aš sakiau, — sučepsėjęs lūpomis, tarsi jį kamuotų skaudamas dantis, atsakė administratorius, — surado jį Puškine, smuklėje.

— Puškine?! Prie Maskvos? O telegramos iš Jaltos?!

— Kokia ten, po velnių, Jalta! Nugirdė Puškino telegrafistą, ir ėmė abu kvailioti, tarp kitų kiaulysčių — ir siuntinėti telegramas su Jaltos atžyma.

— Aha… Aha… Na gerai, gerai… — ne pasakė, o sakytumei užgiedojo Rimskis. Jo akyse tvykstelėjo gelsva šviesa. Mintyse klostėsi džiugus paveikslas — kaip Stiopa gėdingai pašalinamas iš darbo. Išsivadavimas! Seniai lauktas finansų direktoriaus išsivadavimas iš visų negandų, atsikratymas Lichodejevu! O gal Stepanas Bogdanovičius užsitarnaus ir dar liūdnesnės pabaigos, ne tik pašalinimo… — Smulkiau! — paliepė Rimskis, pliaukštelėjęs prespapjė į stalą.

Ir Varenucha ėmė pasakoti toliau. Vos tik nuvyko tenai, kur jį pasiuntė finansų direktorius, jis buvo nedelsiant priimtas ir kuo dėmesingiausiai išklausytas. Aišku, niekam nė į galvą nešovė, kad Stiopa gali būti Jaltoje. Visi bematant pritarė Varenuchos spėjimui, kad Lichodejevas, be abejonės, siaučia Puškino „Jaltoje“.

— Kur jis dabar? — pertraukė administratorių susijaudinęs finansų direktorius.

— Kurgi kitur, — atsakė kreivai vyptelėjęs administratorius, — aišku, blaivykloje.

— Na, na! Čia tai pradžiuginai!

O Varenucha toliau pasakojo. Juo ilgiau jis pasakojo, juo ryškiau klostėsi finansų direktoriaus vaizduotėje ilga Lichodejevo šunybių grandinė, ir kiekviena nauja šios grandinės grandis buvo bjauresnė už ankstesnę. Ką reiškė kad ir šokis su telegrafistu pievelėje priešais Puškino telegrafą, grojant kažkokio girtuoklio armonikai! Kažkokių spiegiančių iš siaubo moteriškių vaikymasis! Peštynės su bufetininku „Jaltoje“! Ant tos pačios „Jaltos“ grindų išdrabstyti svogūnų laiškai. Aštuoni sudaužyti buteliai balto sauso „Ai — Danilo“ vyno. Sulaužytas taksi skait iklis, šoferiui atsisakius vežt i Stiopą. Grasinimai areštuoti piliečius, mėginusius sutramdyti Stiopos siautėjimą. Žodžiu, tikras siaubas.

Stiopa buvo gerai žinomas žmogus teatriniuose Maskvos sluoksniuose, ir visi galėjo patvirtinti, kad jis — ne saldainis. Bet to, ką apie jį pasakojo administratorius, net ir Stiopai buvo per daug. Taip, per daug. Net gerokai per daug…

Dygios Rimskio akys įsmigo į kitapus stalo sėdinčio administratoriaus veidą, ir juo ilgiau tasai kalbėjo, juo labiau niaukėsi šios akys. Juo gyvesnės ir spalvingesnės darėsi tos šlykščios smulkmenos, kurių administratorius nešykštėjo pasakodamas, juo mažiau finansų direktorius tikėjo pasakotoju. O kai Varenucha pranešė, kad Stiopa taip įsisiautėjo, jog bandė priešintis atvažiavusiems jo parsivežti į Maskvą žmonėms, direktorius jau tvirtai žinojo, kad viskas, ką pasakojo jam vidurnaktį parsiradęs administratorius, viskas — melas! Melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

Varenucha nebuvo nuvažiavęs į Puškiną, ir paties Stiopos Puškine nebuvo. Nebuvo girto telegrafisto, nebuvo sudaužytų stiklų smuklėje, Stiopos niekas nerišo virvėmis… — ničnieko nebuvo.

Vos tik finansų direktorius įsitikino, kad administratorius, meluoja, baimė iš pažemių ėmė kilt i jo kūnu aukštyn, ir finansų direktoriui vėl porą sykių pasivaideno, kad grindimis čiūžtelėjo puvėsiais trenkianti maliarinė drėgmė. Nė sekundės nenuleisdamas akių nuo administratoriaus, kuris kažkaip keistai muistėsi ant kėdės, visą laiką stengdamasis likti melsvame stalinio šviestuvo šešėlyje ir kažkaip neįprastai dangstydamasis laikraščiu neva nuo trikdančios šviesos, finansų direktorius galvojo tik viena — ką visa tai reiškia? Kodėl taip įžūliai meluoja į tuščius ir tylius rūmus pernelyg vėlai sugrįžęs administratorius? Ir į finansų direktoriaus sielą įsismelkė pavojaus, neaiškaus, bet grėsmingo pavojaus nuojauta. Nuduodamas, kad nepastebi administratoriaus išsisukinėjimų ir triukų su laikraščiu, finansų direktorius tyrinėjo jo veidą, bemaž nesiklausydamas, ką pliauškia Varenucha. Jis pastebėjo pokyčių, kurie atrodė dar labiau nesuprantami nei nežinia kam sugalvotas šmeižtas apie nuotykius Puškine, ir šie pokyčiai ryškėjo administratoriaus išvaizdoje ir elgesyje.

Nors tas ir timpčiojo ant akių kepurę su plačiu kaip anties snapu, kad veidą gožtų šešėlis, nors ir dangstėsi laikraščiu, — finansų direktorius sugebėjo įžiūrėti milžinišką mėlynę dešinėje veido pusėje palei pat nosį. Be to, visuomet raudonskruostis administratorius šįsyk buvo išblyškęs, veidas kaip kreida, o kaklas tvankią naktį kažkodėl apmuturiuotas sena dryžuota skara: Jeigu prie visko dar pridėsime per tą nesimatymo laiką atsiradusią šlykščią administratoriaus manierą čepsėti ir sulpčioti lūpomis, ūmai pakitusį balsą, kuris pasidarė duslus ir šiurkštus, baikštų ir suktą žvilgsnį — galėsime drąsiai sakyti, kad Ivanas Saveljevičius Varenucha tapo neatpažįstamas.

Ir dar kažkas dilgino širdį finansų direktoriui, tačiau kas — to jis nepajėgė suvokti, kad ir kaip vargino įkaitusias smegenis, kad ir kaip žiūrėjo į Varenuchą. Viena jam buvo aišku:

kad administratoriaus poza kažkokia nenatūrali, jis kažkaip nesiderino prie gerai pažįstamo krėslo.

— Na, pagaliau jis buvo įveiktas, įgrūstas į mašiną, — vogravo Varenucha, žvilgčiodamas iš po laikraščio ir delnu dangstydamas mėlynę.

Ūmai Rimskis ištiesė ranką, neva nesąmoningai, barbendamas pirštais į stalą, delnu nuspaudė elektros skambučio mygtuką ir apmirė. Tuščiuose rūmuose būtinai turėjo pasigirsti šaižus signalas. Tačiau signalo nebuvo, mygtukas be garso nugrimzdo į staldengtę. Mygtukas neveikė, skambutis buvo sugadintas. Varenucha pastebėjo finansų direktoriaus gudrybę, jo akyse aiškiai šmėstelėjo nuožmaus pykčio liepsna, ir jis, mėšlungiškai trūktelėjęs, paklausė:

— Ko skambini?

— Nejučiomis, — kimiu balsu atsakė finansų direktorius, atitraukdamas ranką, ir savo ruožtu neryžtingai paklausė:

— Kas tavo veidui?

— Mašiną į šoną užnešė, trenkiausi į durų rankeną, — atsakė Varenucha, sukdamas akis į šalį.

„Meluoja!“ — mintyse suriko finansų direktorius. Ūmai jo akys suapvalėjo, stačiai paklaiko, ir jis įsistebeilijo į krėslo atkaltę. Anapus kėdės, ant grindų, tysojo du susikryžiavę šešėliai, vienas juodesnis, ryškesnis, kitas pilkšvas, nežymus. Ant grindų buvo aiškiai matyti atkaltės ir smailėjančių krėslo kojų šešėliai, tačiau virš tos atkaltės ant grindų nebuvo Varenuchos galvos šešėlio, o po krėslo kojomis nesimatė administratoriaus kojų.

„Jis nemeta šešėlio!“ — pervėrė Rimskį siaubinga mintis. Jį nupurtė drebulys.

Varenucha vogčiomis sekė pakvaišusį Rimskio žvilgsnį ir, dirstelėjęs už krėslo, suprato, kad yra demaskuotas.

Jis pakilo nuo krėslo (tą patį padarė ir finansų direktorius) ir atsitraukė žingsnį atatupstas, spausdamas rankose portfelį.

— Supratai, nevidone! Visada buvai nuovokus, — piktai šyptelėjęs tiesiai finansų direktoriui į veidą, pratarė Varenucha, staiga liuoktelėjo nuo krėslo prie durų ir mikliai nuspaudė žemyn angliškos spynos skląstuką. Traukdamasis prie lango, finansų direktorius išgąstingai apsidairė ir tame lange, išeinančiame į sodą, išvydo prie stiklo prisispaudusį mėnesienos apšviestą nuogos merginos veidą ir jos nuogą ranką, įlindusią pro orlaidę ir mėginančią atstumti apatinį kaištį. Viršutinis jau buvo atstumtas.

Rimskiui pasirodė, kad stalinio šviestuvo šviesa gęsta, o rašomasis stalas svyra ant šono. Ledinė banga siūbtelėjo ant Rimskio, tačiau, savo laimei, jis išsilaikė ant kojų.

Likusių jėgų jam užteko tik sušnibždėti, o ne riktelti:

— Gelbėkite…

Varenucha, sergėdamas duris, šokinėjo aukštyn, ilgokai pakibdamas ir tavaruodamas ore. Jis tiesė į Rimskį suriestus nagus, šnypštė ir čepsėjo, merkė akį merginai už lango.

Toji skubėjo, įkišo pro orlaidę rusvą galvą, ištiesė kiek įmanydama ranką, nagais ėmė gremžti apatinį kaištį ir purtyti rėmą. Jos ranka staiga pradėjo ilgėti tarsi guminė ir pažaliavo it lavono. Pagaliau žali negyvėlės pirštai sugriebė kaiščio galą, pasuko jį į šoną, ir rėmas ėmė vertis. Rimskis tyliai suriko, prisispaudė prie sienos ir atkišo prieš save portfelį lyg kokį skydą. Jis suprato, kad atėjo pražūtis.

Lango rėmas plačiai atsivėrė, tačiau kambaryje padvelkė ne nakties vėsa ir liepų aromatu, o kapų rūsio dvoku. Numirėlė žengė ant palangės. Rimskis aiškiai matė lavondėmes ant jos krūtinės.

Ir tą akimirksnį smagiai ir netikėtai užgiedojo gaidys. Jo balsas ataidėjo iš sodo, kur prigludusioje prie šaudyklos žemoje pašiūrėje buvo laikomi programoje dalyvaujantys paukščiai. Išverstagerklis dresuotas gaidys plyšojo, skelbdamas, kad į Maskvą iš rytų skuba aušra.

Baisus įniršis iškreipė merginos veidą, ji kimiai nusikeikė, o Varenucha prie durų kvyktelėjo ir nudribo iš oro ant grindų.

Gaidžio riksmas pasikartojo, mergina kaukštelėjo dantimis, o jos rusvi plaukai pasistojo piestu. Gaidžiui pragydus trečią sykį, ji apsisuko ir išskrido lauk. Šoktelėjęs ir horizontaliai išsitiesęs, panašus į skrendantį kupidoną, paskui ją virš rašomojo stalo lėtai praplaukė ir išnėrė pro langą Varenucha.

Baltas it sniegas senis, kurio galvoje nebeliko nė vieno juodo plauko ir kuris dar taip neseniai buvo Rimskis, pripuolė prie durų, atšovė skląstuką, atidarė duris ir leidosi bėgti tamsiu koridorium. Posūkyje prie laiptų, išgąstingai vaitodamas, jis apčiuopė jungiklį, ir laiptai nušvito. Ant laiptų tas kretantis, iš baimės drebantis senis pargriuvo, nes jam pasirodė, kad iš viršaus ant jo minkštai žnektelėjo Varenucha.

Nusiritęs laiptais žemyn, Rimskis išvydo vestibiulyje šalia kasos ant kėdės snaudžiantį budėtoją. Rimskis pirštų galais apėjo jį ir smuko pro pagrindinį išėjimą. Gatvėje jis truputį atsikvėpė. Atsitokėjęs ir susigriebęs už galvos, jis net pajėgė suprasti, kad kabinete liko jo skrybėlė.

Savaime aišku, kad Rimskis negrįžo jos pasiimti, bet dusdamas puolė kiton plačios gatvės pusėn, link kino teatro, kur žybsėjo dulsvas raudonas žiburėlis. Po minutės jis jau buvo tenai. Niekas nespėjo jo aplenkt i ir pagriebt i mašinos.

– Į Leningrado greitąjį, moku viršaus, — sunkiai kreguodamas, susigriebęs už širdies, pratarė senis.

— Važiuoju į garažą, — piktai atšovė šoferis ir nusisuko.

Tada Rimskis atsisegė portfelį, išsitraukė penkiasdešimt rublių ir atkišo juos pro pravirą priekinį langelį šoferiui.

Netrukus blerbianti mašina lyg viesulas skriejo Sodų žiedu. Svaidomas į šonus keleivis žiūrėjo į veidrodžio šukelę priešais šoferį ir matė joje čia linksmas šoferio, čia pakvaišusias savo akis.

Ties stoties pastatu išpuolęs iš mašinos, Rimskis riktelėjo pirmam pakliuvusiam žmogui su balta prijuoste ir skardiniu nešiko ženklu — Pirma kategorija, vieną, duosiu trisdešimt, — jis pešė suglamžytus červoncus iš portfelio, — jei nėra pirmos, imk antrą, jei ir tos nėra — imk kietame vagone.

Žmogus su skardiniu ženklu, žvilgtelėjęs į šviečiantį laikrodį, išplėšė iš Rimskio rankų červoncus.

Po penkių minučių po stikliniu stoties kupolu pajudėjo greitasis traukinys ir tuoj pat prasmego tamsoje. Drauge su juo dingo ir Rimskis.