Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1988)

Ježis Edigėjus SAVIŽUDŽIO TESTAMENTAS

Kazimežas Korkozovičius BALTAS APSIAUSTAS RUDAIS LANGELIAIS

Joana Chmelevska GYVI NEGYVĖLIO ŽODŽIAI

NUOTYKINIAI UŽSIENIO RAŠYTOJŲ KORINIAI

Ježis Edigėjus SAVIŽUDŽIO TESTAMENTAS

Kazimežas Korkozovičius BALTAS APSIAUSTAS RUDAIS LANGELIAIS

Joana Chmelevska GYVI NEGYVĖLIO ŽODŽIAI

VILNIUS

„VYTURYS"

1988

ВВК 94.3-44 Nu24

_ 4703010100—079 _ _ © Vertimas į lietuvių kalbą,

^N M856(08)—88 98—88 „Vyturio" leidykla, 1988

ISBN 5—7900—0096—7

Ježis Edigėjus SAVI2UD2IO TESTAMENTAS

Romanas

Iš lenkų kalbos vertė JONAS CEKYS

Jerzy Edigey. TESTAMENT SAMOiBOJCY. Czytelnik. Warszawa. 1972

I skyrius

ADVOKATO KABINETE

Advokatas Mečislovas Rušinskis pagaliau atsikratė paskutinio kliento. Žvilgčiodamas i laikrodį, skubiai rinko nuo stalo išmėtytas bylas ir bet kaip grūdo jas į čia pat stovinčią spintą. Buvo susitaręs su labai dailia... Ne taip jau svarbu su kuo. Nenorėjo vėluoti, o iki sutarto susitikimo liko nedaug laiko. Tas plepys sugaišino jam beveik pusę valandos. Kaimiečiai tai patys vangiausi klientai. Už savo keletą grošų jie gali advokatą negyvai užkankinti.

Rušinskis, arba, kaip jį artimieji paprastai vadindavo, Mečius, visame kolektyve garsėjo tuo, kad savo klientus atleisdavo greitai. Keletas žodžių, ir „viso gero". Mečius, smagus, žilaplaukis, pakankamai apvalių formų vyriškis, mylėjo moteris, vyną ir dainas, tačiau sunku nuslėpti, kad iš šių trijų aistrų potraukis muzikai buvo pats silpniausias. Taigi ir dabar jis taip skubėjo tikriausiai ne į koncertą filharmonijoje.

— Pas poną advokatą dar vienas klientas.

Advokatas pasižiūrėjo į kurjerį kaip į asmeninį priešą.

— Koks?

— Iš kur man žinoti? Pirmą kartą atėjo. Aš jo nepažįstu.

— Argi negalėtų penktadienį?

Advokatas priiminėjo pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.

— Aš jam aiškinau, kad ponui advokatui reikia išeiti, kadangi turite reikalų trečiųjų teisme, bet jis užsispyręs.

Patyręs kurjeris puikiai žinojo visų savo įstaigos teisininkų įpročius ir laikė savo šventa pareiga saugoti juos nuo netikėtumų. Tačiau ne kiekvienas klientas būdavo nuolaidus.

— Ko nori?

— Minėjo kažkokius testamento reikalus. Kokius? Nenorėjo man sakyti. [Tik pabrėžė, kad skubūs ir geri — žodį „geri" kurjeris ištarė švelniai pabrėždamas.

— Velniai griebtų, ką gi daryti?

— Pone advokate, priimkite jį. Mano supratimu, apsimokės,— įkalbinėjo jį Francišekas ir tyliai, beveik pašnibždomis, patikliai paklausė: — Kur ponas susitarėte?

— „Šanchajuje".

— Su ta rudąja, kuri pastaruoju metu tris kartus čia buvo užėjusi?

Advokatas linktelėjo.

— Tai aš nubėgsiu,— aukojosi kurjeris,— ir pasakysiu jai, kad kokią valandžiukę palauktų.

— Kažin ar norės?

— Norės, norės. Aš jai atitinkamai papusiu miglų. Kokio nors pienburnio su tuščiom kišenėm, garbanotais plaukais, žinoma, nelauktų, bet pono advokato tikrai lauks. Dar jaunutė, turbūt ne daugiau kaip devyniolikos pavasarių, bet protelio tai ji turi.

— Francišekai,— ryžosi Rušinskis,— duokite tą klientą ir... patvarkykite su ta mergina. Pasakysite jai, kad labai svarbus reikalas ir kai tiktai galėsiu ištrūkti...

— Gerai, gerai, būkite ramus, pone advokate. Francišekas sutvarkys viską su kaupu. Argi man pirmiena?

Priešais advokatą prie rašomojo stalo atsisėdo maždaug penkiasdešimties metų vyriškis. Gal kiek vyresnis? Aukštas, plinkantis blondinas, blyškiai mėlynomis akimis, stambia nosimi. Apsitaisęs pilku kostiumu.

— Aš esu Jareckis,— sududeno jis bosu.— Vlodzime-žas Jareckis, pono advokato paslaugoms. Štai mano pasas,— sakydamas padėjo ant rašomojo stalo žalią knygutę.

— Klausau jūsų.— Rušinskis stengėsi nutraukti kliento žodžių srautą ir kiek įmanoma sutrumpinti jo vizitą.

— Malonėkite, pone advokate, pasižiūrėti į mano pasą, kad viskas būtų kaip reikiant.

Dėl mandagumo advokatas atvertė pasą. Į jį žvelgė prieš keletą metų daryta nuotrauka. Gretimo puslapio duomenys patvirtino, kad knygutės savininkas yra Vlodzime-žas Jareckis, gimęs 1918 metais Mlavoje. Grafoje ,šeimyninė padėtis" įrašyta ,,vedęs", o prie ,,Profesija" įrašyta „amatininkas". Antspaudas bei atitinkamas įrašas bylojo, kad šį pasą išdavė Varšuvos Vyriausioji civilinės milicijos valdyba.

Rušinskis grąžino pasą klientui, kuris jį įsidėjo į didelę, gerokai padėvėtą piniginę.

— Klausau jūsų? — pakartojo klausimą advokatas.

— Aš testamento reikalu. Kadangi, pone advokate, man jau sukako penkiasdešimt, laikas pagalvoti if apie mirtį. Prieš užmerkiant akis reikia viską sutvarkyti.

— Na, į aną pasaulį jums turbūt dar neskubu. Nepanašus jūs ir į ligonį,— mandagiai paprieštaravo Mečius, nors slapta pagalvojo: jeigu šį įkyruolį dabar nutrenktų perkūnas, tai būtų ne visai kvailas apvaizdos žingsnis.

— Niekad nežinai, kas tavęs laukia,— filosofavo Jareckis.— Todėl nusprendžiau parašyti testamentą ir atėjau pas jus, pone advokate.

— Jūs neturite savo nuolatinio advokato? Geriausia būtų jums kreiptis į tą, kuris jau tvarkė kokius nors kitus-jūsų reikalus.

— Advokatas advokatui nelygu, o apie jus tiek daug gero skaičiau laikraščiuose ir prisiklausiau iš žmonių. Pagalvojau: niekas geriau už advokatą Rušinskį nesutvarkys. Todėl ir drožiau pas jus nosies tiesumu.

— Dėkui,— moterų ir vyno žinovas šiuo metu atrodė kaip kankinys, sėdintis dantų gydytojo kėdėje, kai jam gręžia skaudamą dantį.

— Žinau, pone advokate, kad jūs labai skubate. Svarbūs reikalai.

— Labai svarbūs,— pritarė Mečius.

— Taigi aš labai trumpam.

Nenorėdamas užtęsti pokalbio, šį kartą advokatas nieko nepasakė.

— Taigi nusprendžiau parašyti testamentą...

— Testamentai yra trejopi.— Rušinskis stengėsi savo klientui kuo greičiau paaiškinti.— Savo ranka rašytas, notarinis ir bendrasis, žodžiu pasakytas ir, dviems liudininkams dalyvaujant, trečio asmens užrašytas.

— Man tai žinoma. Prieš ateidamas pas jus išnagrinė-jau civilinį kodeksą. Turiu parašytą testamentą. Norėčiau, kad jūs perskaitytumėt ir pasakytumėt, ar ko nors nepamiršau.

Klientas išsitraukė didelį pilką voką, išėmė iš jo ir padavė advokatui popieriaus lapą. Rušinskis jį išskleidė ir ėmė atidžiai skaityti. Baigėsi kalbos, advokatas pagaliau ėmėsi konkretaus darbo. Testamentas buvo parašytas mašinėle ir tiktai data ir testatoriaus parašas — ranka.

Advokatas tarė:

— Testamentas turi būti parašytas jūsų ranka.

— Kad aš keverzoju lyg vištos koja. Atrodo, dabar galima rašyti testamentus mašinėle, kad tik būtų tikras parašas. O jūs gi pats matote, jog parašas mano. O jeigu kas, galiu dar kartą pasirašyti jūsų akivaizdoje.

Tai sakydamas Jareckis paėmė testamentą ir, išsitraukęs iš kišenės amžinąją plunksną, lapo gale iškeverzojo: „dalyvaujant advokatui Mečislovui Rušinskiui antrą kartą pasirašiau — Vlodzimežas Jareckis". -

Iš tiesų šio kliento rašysena buvo ne iš gražiausių. O kai pasirašant atsismaukė Jareckio marškinių rankogalis, advokatas pastebėjo didelį randą. Tarytum būtų buvęs sužeistas kulka ar peiliu. Sužeidimas dar nesenas, nes buvo ryškus raudonas rėžis,

— O dabar gerai? — klientas padavė advokatui popieriaus lapą.

Testamentas buvo parašytas dideliame perpus sulenktame popieriaus lape, bet tekstas teužėmė tiktai vieną ketvirtadalį.

„Mano testamentas

Aš, žemiau pasirašęs Vlodzimežas Jareckis, gimęs 1918 metų rugpjūčio 27 dieną Mlavoje, gyvenantis Varšuvoje, Zapogodnos g-vė 24 bt. 65, būdamas sveiko proto, patvarkau šitaip:

Savo žmonai Malgožatai,- mergautinė pavardė Kvas-nevska, užrašau kooperatinį butą „Mūsų inkaro" kooperatyve, name Zapogodnos gatvėje 24, butas 65, kuriame šiuo metu gyvenu. Žmonai užrašau lengvąjį „Reno" markės. automobilį, Visuotinės taupomosios kasos automobilio knygeles, paprastąsias taupomosios kasos knygeles, o taip pat viską, ką yra gavusi gyvendama su manimi. Daugiau jai nieko nepriklauso. Kodėl, ji pati gerai žino.

Visą kitą savo turto dalį, kaip antai: amato dirbtuvę, esančią Chelmno gatvėje 17 kieme, kartu su visomis mašinomis, žaliavomis prekių gamybai, automobiliu „Varša-va" ir dar negautas pajamas už išsiųstas prekes, jei jų būtų mano mirties dieną, užrašau Stanislovui Kovalskiui, gyvenančiam Volomine, Aviečių gatvė 9. Taip nusprendžiau norėdamas atsidėkoti Stanislovui Kovalskiui už mano gyvybės išgelbėjimą Varšuvos sukilimo metu. Šį testamentą deponuoju Varšuvos advokatų kolegijoje Nr. 104, perduodamas advokatui Mečislovui Rušinskiui, kurį taip pat įgalioju po mano mirties imtis atitinkamų teisinių žygių mano paskutinės valios įgyvendinimui.

Varšuva, 1970 metų balandžio 14 diena.

- Vlodzimežas Jareckis"

Po mašinraščio tekstu buvo testatoriaus parašas. O žemiau pažymėta apie pakartotiną testamento pasirašymą jau advokato kabinete. Ant pilko voko buvo užrašas: „Vlo-dzimežo Jareckio testamentas".

Advokatas grąžino popierių klientui.

— Aš čia nieko negaliu padėti, pone Jarecki,— pasakė jis,— jūs privalote grįžti į namus ir savo ranka viską perrašyti nuo pradžios iki galo. Užeikite artimiausią penktadienį, tada ramiai sutvarkysime šį reikalą. Netgi gerai, kad taip susiklostė, nes šiandien labai skubu, o penktadienį nesu su niekuo susitaręs.

Amatininkas gudriai šyptelėjo.

— Prisipažinsiu jums, pone advokate, kad numačiau, jog su mašinėle rašytu testamentu gali nieko neišeiti. Jodei dėl visa ko apsidraudžiau kitu būdu.

Vlodzimežas Jareckis iš švarko kišenės išsitraukė keturgubai sulenktą popieriaus lapą. Jį išskleidęs padavė advokatui.

Dabar Rušinskio rankose buvo plonu pieštuku kruopščiai suliniuotas „dviejomis linijomis" popieriaus lapas, tarytum iš dailyraščio sąsiuvinio. Ir iš tikrųjų šiame popie

ti

riaus lape Jareckis buvo labai stropiai kaligrafiškai perrašęs visą savo testamento tekstą. Tik negrabus parašas liudijo apie amatininko autorystę.

— Taip neišskaitomai rašau, kad nieks negalėtų mano rašto perskaityti. Todėl stengiausi kiekvieną raidelę atskirai nupiešti. Taip kažkada mane mokė mokykloje,— droviai aiškinosi Jareckis.— Dabar jau bus gerai, tiesa, pone advokate?

— Šio testamento forma atitinka įstatymu numatytas taisykles,— patvirtino advokatas.— Civilinio kodekso straipsnis nurodo, kad testamentas turi būti parašytas paties testatoriaus, tačiau nedraudžia jam rašyti kaligrafiškai.

— Vadinasi, viskas gerai? — nudžiugo klientas.

— Formalioji pusė gerai. Kitas reikalas dėl jūsų paskutinės valios turinio,— pasakė advokatas.— Turiu tam tikrų abejonių...

Jareckis, nepaisydamas advokato pastabos, kalbėjo toliau:

— Kaip teikėtės matyti iš mano rašto, norėjau prašyti jus priimti šį testamentą į depozitą. Labai jus prašau. Pabrėžiu, kad išlaidos nevaidina jokio vaidmens. Ačiū dievui, nesu vargšas.

— Ar jūs turite vaikų?

— Ne, neturiu. Pirmoji žmona ir vienintelis vaikas žuvo Varšuvos sukilimo metu. Mane iš griuvėsių atkasė ir atgaivino Stanislovas Kovalskis. O paskui, kai vokiečiai mus išvarė iš Pavyslio, jis mane ant savo pečių nuvilko į Pruškovą. Tik jo dėka šiandien sėdžiu prieš jus, pone advokate.

— O kitų artimųjų, giminių turite? Tėvų, brolių ar seserų?

— Ne, likau vienas lyg pirštas. Netgi nieko iš tolimųjų giminių.

— Jeigu nebūtų testamento,— aiškino advokatas,— pagal įstatymą visą jūsų turtą paveldėtų žmona. O pagal testamentinį paveldėjimą žmona privalo gauti pusę to, ką ji gautų nesant testamento. Šiuo atveju pusę viso palikimo. Ar šis paskirstymas jos neskriaudžia?

— Jai nieko nepriklauso. Tokiai...

— Niekam nesvarbu jūsų nesutarimai su ja. Jeigu nėra įstatymo numatytų kliūčių paveldėjimui gauti, žmonai priklauso savo dalis.

— Padalijau teisingai. Ji gaus labai daug. Už kooperatinį butą sumokėjau beveik šimtą tūkstančių zlotų.

— Betgi viskas, ką jūs įsigijote arba ką uždirbote, gyvendamas su žmona, laikoma bendru abiejų sutuoktinių * turtu, todėl pusė to turto sudaro žmonos nuosavybę ir neįeina į palikimą. Suprantate?

— Žinau, pone advokate. Betgi butą pirkau savo vardu dar prieš mūsų sutuoktuves. Dirbtuvę, kurioje gaminamos devocionalijos, turiu nuo 1956 metų. Atidariau ją prieš naująsias vedybas. Tada ji netgi buvo didesnė, nes dirbo keturi samdiniai ir trys mokiniai. Šiandien ten dirba tik trys padėjėjai ir du mokiniai. Tačiau nesiskundžiu. Nuo pasaulio pradžios iš religijos geriausias uždarbis. Gaminu religinius reikmenis, pardavinėjamus balaganuose per atlaidus arba „šventose vietose". Be to, darome meniškus kulto reikmenis klebonams. Bet kaip paslaptį jums, pone advokate, pasakysiu, kad žymiai geresnis uždarbis gaminant prekes pardavimui per atlaidus. Tuos visokius kie-likus, padėkliukus, ąsotėlius arba monstrancijas dirbame tik iš ambicijos.

Mečius su apmaudu pasižiūrėjo į laikrodį. Praėjo jau pusvalandis. Argi iš tiesų mergina panorės taip ilgai laukti?'

— Žinau, pone advokate, kad skubate. Jau baigiame.— Jareckis turbūt pagaliau suprato, kad įžymiojo advokato laikas griežtai suskirstytas.

Devocionalijų dirbėjas išsitraukė iš kišenės gabaliuką smalkos ir degtukus. Tikriausiai rengėsi užantspauduoti savo testamentą.

— Tuojau, tuojau,— stengėsi jį sulaikyti advokatas,— juk mes dar nesutarėm, kad priimsime šį testamentą. Dar reikia suderinti su kolegijos vedėju.

— O kodėl jis turėtų prieštarauti? Užmokėsiu honorarą kiek tik pageidausite. Juk sakiau, kad nesu vargšas.

— Užmokėsite tiek, kiek numato taksa,— šaltai pasakė advokatas,— ir ne man, o kolegijos raštinėje.

— Man vis vien,— Jareckis ištirpdė smalką ir ant voko išliejo didelę raudoną dėmę, prie kurios prispaudė metalinio zloto herbinę pusę.

— Šitaip bus gerai,— pasakė jis, su pasitenkinimu žiūrėdamas į ryškiai atsispaudusį erelio atvaizdą.— Gal dar užrašyti datą?

— Jas nereikalinga. Vis vien raštinėje surašys trumpą protokolą apie testamento priėmimą depozitan.

— Turiu į jus, pone advokate, dar vieną prašymą.

— Klausau.

Vlodzimežas Jareckis išsitraukė iš gilios savo kišenės dar vieną voką. Šį kartą paprastą, baltą. Advokatas iš karto pastebėjo, kad jis buvo suantspauduotas smalka visuose kampuose ir viduryje susegtas metaliniu segtuku, ant kurio buvo užlietas dar vienas smalkos antspaudas.

— Norėčiau, kad jūs, pone advokate, po mano mirties šį voką persiųstumėt atitinkamu adresu.

Ant voko mašinraščio didžiosiomis raidėmis buvo išspausdinta: „CIVILINĖS MILICIJOS VALDYBAI".

(Atplėšti po mano mirties)

Kitoje voko pusėje buvo siuntėjo Jareckio vardas, pavardė ir adresas.

— Tokio depozito negaliu priimti.

— Kodėl? Juk jūs, pone advokate, nežinote, kas ten parašyta. O gal tai yra prisipažinimas apie mano padarytą nusikaltimą ir, išeidamas iš šio pasaulio, nenoriu juo apsunkinti savo sąžinės? Argi čia kas nors blogo, jei deponuodamas savo testamentą kartu pridedu ir laišką milicijai? .

Jei netoliese esančiame „Šanchajuje" Mečislovo Ru-šinskio niekas nebūtų laukęs, galbūt jis būtų atsisakęs priimti tokį nepaprastą voką. Tačiau laikrodžio rodyklės be perstojo skaičiavo laiką ir advokatas vis labiau nervinosi, nes dailioji mergina galėjo išeiti iš restorano arba, o tai dar blogiau, susirasti kitą garbintoją.

— Apie šio depozito priėmimą galiausiai spręs vedėjas,— pasakė advokatas, kad tik kuo greičiau užbaigtų šį reikalą.

— Kadangi jūs skubate,— Vlodzimežas Jareckis labai meistriškai žaidė savo koziriais,— nenorėčiau jūsų ilgiau trukdyti. Kiek aš skolingas?

— Tai apskaičiuos raštinėje. Ten jūs pasirašysite ir depozito įteikimo ir priėmimo protokolą.

— Pone advokate, labai prašau, kad būtų priskaičiuota kuo daugiau. Kokius nors priedus už „komplikuotus reikalus".

— Mokėsite pagal taksą.

— Aš žinau. Bet ir taksa numato įvairius atvejus. Teima pagal aukščiausiąją. O čia jums dar būsimoms išlaidoms po mano mirties.

Devocionalijų dirbėjas savo žodžius parėmė storu voku.

— Kas ten yra? — advokatas parodė į voką, padėtą ant stalo. -

— Man regis, penkių tūkstančių užteks. Bet jei, pone advokate, manote, kad per maža, mielai pridėsiu.

— Šiuos pinigus jūs irgi įmokėsite į kolegijos kasą, kaip avansą būsimoms išlaidoms.

— Norėčiau privačiai, be jokių formalumų, iš rankų į rankas.

— Pas mus taip neįprasta. Bet kokias įmokas klientas įneša kolegijos kason. Jūs truputį palaukite, o aš nueisiu pasikalbėti su vedėju dėl šių depozitų priėmimo.

Advokatas išėjo į gretimą kambarį. Jo klientas išsitraukė iš kišenės vakarinį laikraštį ir įniko skaityti, veikiausiai dėjosi skaitąs. Tikriausiai jam buvo labai svarbu sutvarkyti šiuos reikalus, nes dienraštis jo rankose truputį virpėjo.

— Vedėjas sutiko priimti į depozitą abu vokus,— pareiškė iš trumpo pasitarimo grįžęs advokatas.

— Labai jums dėkui, pone advokate,— pašokęs nuo kėdės klientas ištiesė Rušinskiui ranką.— Jeigu jūs nes-kubėtumėt į tą trečiųjų teismą, drįsčiau pakviesti jus vakarienei. O gal nueitumėm? Juk „Budapeštas" ir „Šanchajus" visiškai arti. Valandžiukei...

— Dėkoju, bet šiandien iš tiesų negaliu. Gal kada nors kitą kartą.

— Jau gali ir nebebūti progų. Kas žino, ar begyvensiu?

— Na ką jūs čia dabar kalbate. Jaunas žmogus, vyras kaip ąžuolas...

— Dažnai ąžuolas atrodo nepaprastai sveikas, o jo kamienas sutrūnijęs. Mažiausias vėjelis nuverčia galingą medį. Taip yra ir su manimi. Atrodau sveikas, o tikroji mano būklė verčia galvoti apie skubų neatidėliojamų reikalų tvarkymą. Dar kartą dėkoju jums, pone advokate, ir jau bėgu. Atleiskite, kad sutrukdžiau jums tiek brangaus laiko. Kur man eiti sumokėti už paslaugas?

— Tiesiai šiuo koridoriumi. Gale durys. Už jų raštinė. Sekretorė žino, koks reikalas, ir viską sutvarkys.

— Iki pasimatymo, pone advokate. Netrukus jus aplankysiu, nes turiu dar vieną reikaliuką. Vienas klientas apmovė mane pora tūkstančių, tad nenorėčiau tam nieka-dėjui dovanoti.

— Labai prašom. Visuomet maloniai patarnausiu. Kaip jūs žinote, priimu pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo šešioliktos iki aštuonioliktos valandos. Bet prašome ateiti truputį anksčiau. Viso geriausio.

Klientas išėjo iš nedidelio kambarėlio, kuriame dirbo advokatas, ir koridoriumi pasuko į 104 advokatų kolegijos raštinę, o advokatas Rušinskis skubiai kišo į spintą aplankus su dokumentais. Pagaliau ant stalo liko tik vienas lapas, tasai mašinėle parašytas Jareckio testamentas. Tik dabar Rušinskis pastebėjo, kad amatininkas nepasiėmė dabar jam nebereikalingo popiergalio.

Iš karto advokatas norėjo eiti į raštinę ir grąžinti klientui tą popierių. Betgi „Šanchajuje" jau beveik valanda kai jo laukia graži mergina. Advokatui buvo brangi kiekviena minutė. O jeigu tas įkyruolis Jareckis vėl pradės plepėti ir išlaikys jį dar dešimt minučių, ar nenusibos merginai laukti? Geriau nerizikuoti.

Testamento mašinraštį Rušinskis įsidėjo į padėvėtą rudą savo aplanką.

— Netgi gerai, kad taip įvyko,— ramino savo sąžinę advokatas,— turėsiu testamento nuorašą. Ir dar patvirtintą testatoriaus parašais.

Sis skubėjimas Mečiui labai apsimokėjo. „Rudaplaukė" dar tebelaukė „Šanchajuje", nors ir suvaidino įpykusios moters sceną. Kaip jis galėjęs leisti, kad tokioje smuklėje visą valandą ištūnotų viena, kitų vyriškių įkyriai stebima bei užkabinėjama.

II skyrius

TVENKINYJE GULBES IR MIRTIS

Kad ir dangus su žeme maišytųsi, kad ir nepaprastai svarbūs reikalai spirtų, advokatas Mečislovas Rušinskis daugelį metų šventai laikėsi tradicinio įpročio. Apie vidurį gegužės išvykdavo trims savaitėms į Nalenčovą. Niekad ir niekam nesileisdavo įkalbamas netgi porai dienų išvykti kur nors kitur, pavyzdžiui, į Zakopanę. Jei bičiuliai jam siūlydavo bendrą kelionę į užsienį, į tokį pasiūlymą reaguodavo labai entuziastingai, bet po keleto dienų surasdavo šimtus priežasčių, dėl kurių tuo metu negalėjo palikti Varšuvos arba... veikiausiai negausiąs reikiamų dokumentų, kadangi jo pasas visiškai suplyšęs, ir todėl važiuosiąs į.. . Nalenčovą.

Taip buvo ir šiais metais. Gegužės saulė smarkiai kaitino. Mečius patogiai įsitaisė ant suoliuko palei tvenkinį ir su malonumu atgręžė veidą į saulę. Viena iš tvenkinyje esančių gulbių perėjo. Patinas, didelis baltas gulbinas, plaukiojo netoliese. Likusis būrys, seno patino vadovaujamas, lėtai krypavo takeliu palei tvenkinį.

Paukščiai buvo tokie įžūlūs, kad žmonės norom nenorom traukėsi jiems iš kelio ir mindžiodami žolę aplenkdavo būrį. O kai viena jauna pora per neatsargumą priartėjo prie būrio, senis gulbinas išskėtė sparnus, karingai sušnypštė ir ištiesęs kaklą pasiruošė atakai. Mergina spruko į pievutę, o paskui ją ir vaikinas. Gulbės dabar jau ramiai nuėjo „savo" keliu.

Žiūrėdamas į tą sceną, advokatas nusijuokė. Gerai pažinojo visą būrį. Kiekvienas paukštis turėjo savo vardą, ir tartum akies vyzdį juos saugojo kurorto direkcija. Poilsiautojų gausiai lesinamos ir išlepintos gulbės niekad nieko nebijojo.

Advokatas buvo visiškai atsipalaidavęs ir jam nesinorėjo netgi žvilgtelėti į laikraštį, pasidėtą ant kelių. Jis tingiai galvojo, kad šiandien į poilsio namus pradeda rinktis nauji poilsiautojai. Po pietų reikės pasižvalgyti pasivaikščiojimų takuose, ar neatvyko kas nors iš pažįstamų. O gal tarp poilsiaujančių jaunų merginų atsiras dėmesio vertų? Šiandien restorane kitoje tvenkinio pusėje, netoliese nuo poilsiavietės valdybos, žadėjo pietų skanią, česnaku ir mairūnais pagardintą žąsį.

— Turbūt jau kepa? Ne per daug riebi, su paskrudusia rausva odele,— pats su savimi tyliai sušneko Mečius ir žvilgtelėjęs į laikrodį pridūrė:— po kokio pusvalandžio galima bus iš arčiau pasidomėti šiuo kepsniu.

Pagaliau advokatas išskleidė laikraštį. Jo žvilgsnis užkliuvo už trumpos žinutės, ir staiga puikaus saulėto vidudienio kerai palei Nalenčovo tvenkinį dingo lyg nebuvę. Dingo gražiųjų dykinėjančių mergelių vilionės ir paskrudintos žąsies reginys. Žinutė vadinosi „Nužudymas ar savižudybė?"

Tekstas buvo neilgas, tačiau advokatui pakankamai iškalbingas.

„Prieš dvi dienas po Poniatovskio tiltu rastas sužalotas apie penkiasdešimties metų amžiaus vyriškio lavonas. Nužudytasis neturėjo su savimi nei dokumentų, nei pinigų. Tyrimais nustatyta, kad tai Vlodzimežas Jareckis, gyvenantis Varšuvoje, Zapogodnos gatvėje 24, Chelmi-no g. 17 esančių devocionalijų dirbtuvės savininkas.

Visi asmenys, matę šį įvykį, arba kurie galėtų šiuo klausimu pateikti kokią nors informaciją, kviečiami užeiti į Civilinės milicijos valdybą, Mostovskių rūmų 307 kambarį arba į artimiausią civilinės milicijos skyrių".

— Velniava, nagi ir užtaisė man tas nenaudėlis,— pagalvojo advokatas,— toks puikus oras, saulė, šilta, o čia reikia grįžti į Varšuvą. Ar iš viso man pavyks antrą kartą ištrūkti. O taip nenorėjau priimti to Jareckio. Įkalbėjo mane Francišekas. Nieko nepadarysi, ryt rytą grįžtu.

Nors buvo apmaudu dėl sutrukdyto poilsio, advokatas nusprendė nueiti į restoraną ir patikrinti, ar kepta žąsis verta tos garsios reklamos. Prie staliuko susitiko kitą Na-

lenčovo entuziastą Garošą (savo seną bičiulį), advokatą. Jis buvo ką tik atvažiavęs iš Varšuvos.

— Mečiau, ar skaitei žinutę šios dienos „Zycie War-szawy"? — užklausė Garošas, kai jau abudu buvo susipažinę su restorano meniu.— Labai paslaptingas įvykis. Man pasakojo vienas milicijos karininkas, kad jie suka galvas dėl šio įvykio ir niekaip negali suprasti šio nužudymo priežasčių.

— Laikraštyje užsiminta apie galimą savižudybę.

— Kokia ten savižudybė! Šis keistuolis rastas ketvirtą valandą ryto,— Garošas žinojo smulkmenas, apie kurias dienraštis nebuvo užsiminęs,— ant grindinio po tiltu. Jis neturėjo netgi nosinės. Lavono skrodimas parodė, kad šis žmogėnas prieš tai ne tiktai gurkštelėjo porą didesnių stiklų degtinės, bet ir nemažą dozę migdomųjų.

— Galėjo girtas užlipti ant viaduko ir nukristi.- Kriminalistikos istorijoje ne kartą yra buvę tokių atsitikimų.

— O tie migdomieji?

— O gal nuolat juos gerdavo? Kas vakarą tuo pačiu laiku. Tai tapo jo įpročiu. Kaip ir sąlyginis refleksas. Tad ir girtas būdamas gurkštelėjo. O kadangi neblaivus, tai vietoje vienos tabletės prarijo visą saują. Ant tilto susisuko galva ir dribtelėjo žemyn.

— Tilto atramos aukštos. Nebūtų persiritęs per jas.

— Tegu tuo rūpinasi milicija. Man jis ir taip privirė košės. Turiu nutraukti atostogas ir tučtuojau grįžti į Varšuvą.

— Kodėl?

— Tai mano klientas. Mano nelaimei, pas mane deponavo savo testamentą ir dar kažkokį dokumentą milicijai.

— Ką ten rašo?

— Nežinau. Atnešė užlakuotą voką. Nežinau, kas ten parašyta. Nenorėjau šio depozito priimti, bet tas. tipas labai prašė. Pagaliau priimti nusprendė vedėjas. Jis priėmė, o man dabar — rūpinkis.

— Tai turtingas subjektas?

— Atrodė, kad pasiturintis. Už tą depozitą milicijai norėjo man duoti penkis tūkstančius kyšio.

— Neblogai.

— Nustebo, kai jam liepiau pinigus įmokėti į kolegijos kasą. Dėl keleto grošų nenorėjau rizikuoti teisių apribojimu arba pašalinimu iš advokatūros.

— Įdomus dalykas tas užlakuotas vokas.

— Rytoj šitą voką nunešiu į miliciją. Gal atsiskleis paslaptis.

— O testamentas?

— Norėjo žmonai atimti teisę į palikimą. Vos įtikinau, kad jai paliktų priklausomą dalį, nes pagal įstatymą ir šiaip jai priklauso.— Mečius čia truputį sakė netiesą, norėdamas priskirti sau daugiau nuopelnų, negu iš tiesų turėjo.— Visą turtą užrašė kažkokiam tipui, išgelbėjusiam jam gyvybę per Varšuvos sukilimą.

— Ar daug to turto?

— Gamybinė dirbtuvė, įrankiai, mašinos, prekės, automobilis ir netgi pinigai už jau parduotas prekes. Manau, kad nemažas palikimas. Mažiausiai milijonas arba ir daugiau.

— Ką jis gamino?

— Devocionalijas.

— Suprantu. Nebuvo vargšas. Tikriausiai įsipainiojo į kažkokius nelabai švarius reikalus. Gal susidūrė su konkurencija? Nujautė, kad gresia pavojus, ir nusprendė geriau pasitraukti. Turbūt dėl to ir šis testamentas, ir laiškas milicijai. Turėsi, Mečiau, įdomią bylą. Finansiškai, kaip testamento vykdytojas, irgi turėsi naudos. Dar gali būti šio testamento panaikinimo byla. Ar žmona gauna viską, kiek priklauso?

— Sunku pasakyti. Užrašė jai kooperatinį butą, lengvąjį automobilį ir taupomosios kasos knygeles. Kiek jose įnašų, neišvardijo. O kokią vertę turi šis religinis verslas? Tik ekspertai įvertins. Tačiau testamento nepanaikins. Jis labai trumpas, paprastas ir visiškai aiškus. Blogiausiu atveju tasai Kovalskis, tokia ano paveldėtojo pavardė, privalės primokėti našlei, kad susidarytų visa jai priklausanti suma.

— Nujaučiu, Mečiau, kad su ta byla turėsi nemažai vargo.

— Nekarksėk. Aš įsiutęs ant Francišeko, kad mane į vėlė į šią istoriją.

— Tai mūsų kurjerio pažįstamas?

— Ne. Bet atėjo į kolegiją, kai jau ruošiausi išeiti. Turbūt Francišekui buvo ką nors pažadėjęs, nes jis mane labai įkalbinėjo, kad priimčiau Jareckį. Taip ir įklimpau.

— Neįklimpai, neįklimpai, gerai pasipelnysi.

— Betgi reikia grįžti į Varšuvą. Jei ne tas laiškas milicijai, suvaidinčiau nieko nežinantį. Testamentą turi vedėjas savo seife, tad ir patvarkytų, kas reikalinga. Bet susidarius dabartinei padėčiai, pats supranti, tučtuojau reikia važiuoti į Varšuvą. Labai jau paslaptinga mano kliento mirtis.

— Po dviejų trijų dienų sugrįši,— guodė bičiulį advokatas Garošas.— Giedra išsilaikys mažiausiai porą savaičių.

— Dėl giedros neabejoju, bet dėl greito sugrįžimo čia...— šį kartą ne be pagrindo Mečius buvo pesimistas.

Sostinės milicijos valdyboje advokatas Rušinskis pažinojo beveik visus aukštesniuosius milicijos karininkus. Dažnai susitikdavo su jais pagal savo profesiją, su kai kuriais palaikė draugiškus ryšius. Taigi ir dabar, vos grįžęs į Varšuvą, tučtuojau paskambino pulkininkui Albino v-skiui. Iš jo sužinojo, kad tardymą dėl paslaptingo įvykio ant viaduko veda majoras Lešekas Kalinovičius, taip pat advokato pažįstamas. Dar kartą paskambinęs advokatas susitarė su majoru.

— Sunki byla,— tokiais žodžiais pasveikino advokatą milicijos karininkas savo kambaryje Mostovskių rūmuose.— Tas žmogus rastas be jokių dokumentų. Aplinkybės byloja apie įvykdytą žmogžudystę, o nėra jokios dingsties užsikabinti. Vienintelis, gana miglotas pėdsakas, tai parodymai vieno taksisto, kuris atėjo pas mus ir pateikė šiek tiek žinių. Tą naktį, apie antrą valandą, jis vežė kažkokį keleivį nuo Sasų Kempos į centrą ir ant viaduko pastebėjo stovintį automobilį „Sirena". Be šito taksisto, neturime jokių liudininkų.

— Gal aš galėčiau čia kai ką paaiškinti.— Mečislovas Rušinskis papasakojo apie keistą klientą ir jo deponuotus vokus.

— Ar jūs turite, advokate, tą laišką? — paklausė majoras, neslėpdamas smalsumo.

— Taip, atsinešiau jį. Testamento neėmiau, nes nemanau, kad dabar jo prisireiktų, bet puikiausiai atsimenu, kas ten parašyta.

— Testamentas niekai. Turime laiko,— majoras atidžiai apžiūrinėjo voką.— Turiu pasakyti,— tarė jis, apžiūrinėdamas lako antspaudus,— kad labai meistriškai užantspauduota. Tam subjektui buvo nepaprastai svarbu, kad prieš laiką niekas šio laiško neperskaitytų. Nepatikėjo netgi savo advokatu.

_ — Jis visai nebuvo mano nuolatinis klientas. Temačiau jį kartą gyvenime. Būtent tada, kai, savo nelaimei, priėmiau šį depozitą.

— Pasižiūrėsime, kas ten viduje,— majoras išsitraukė lenktinį peiliuką ir atsargiai nulupo antspaudą, atlenkė vielučių galus, o paskui ištraukė po antspaudu buvusią sąvaržėlę. Dabar, neliesdamas likusių antspaudų, o jų kartu su atluptuoju buvo net penki, perpjovė voko kraštą ir iš jo ištraukė mašinėle prirašytą popieriaus lapą. Atidžiai perskaitė jį ir, duodamas laišką advokatui, pridūrė:— Tai bent pokštas! Kaip jis gudriai susitvarkė. Jūs paskaitykite, kaip jis iš mūsų visų pasijuokė. Pagaliau pateikia pagrįstus savo apsisprendimo motyvus.

„Civilinei Milicijai

Ponui karininkui, vedančiam tardymą po memo mirties. Milicija surado mano lavoną po Poniatovskio tiltu. Be jokių dokumentų, be mažiausio daiktelio kišenėse. Lavono skrodimu nustatyta, kad velionis gėręs alkoholio ir migdomųjų.

Visai panašu į žmogžudystę. Taip aš specialiai norėjau. Juk devocionalijų dirbtuvės savininkas negali nusižudyti. Tai būtų galas ne tiktai jam, bet ir jo verslui. Tokiai dirbtuvei neduotų užsakymo joks kunigas. Todėl buvau priverstas savo savižudybei suteikti nužudymo ir apiplėšimo pavidalą. Mano piniginę su dokumentais milicija ras dirbtuvėje už skaitiklio lentos. Ten taip pat paslėpiau ir laikrodį.

Nusižudau, nes mirtinai sergu vėžiu. Man buvo likę vos keletas mėnesių gyventi, kenčiant baisiausius skausmus. Geriau to išvengti. Atsiprašau už rūpesčius, kurių suteikiau milicijai, ir dar kartą prašau išlaikyti paslaptį. Apie mano savižudybę prašau niekam nepranešti, netgi mano žmonai. Nebent tik advokatui Rušinskiui, kurį irgi įpareigoju išlaikyti paslaptį. Iš anksto dėkoju už mano prašymo įvykdymą.

Vlodzimežas Jareckis"

Laiškas buvo be datos. Tai visiškai suprantama. Kai Jareckis rašė šį laišką, jis negalėjo numatyti tikslios savo tragiško žingsnio datos.

— Na ir ką? — paklausė advokatas, grąžindamas majorui savižudžio laišką.

— Ar galite jūs, advokate, patvirtinti, kad šį laišką jums įteikė Vlodzimežas Jareckis šių metų balandžio mėnesį?

— Suprantama. Esant reikalui tai gali patvirtinti ir mūsų įstaigos sekretorė Jadvyga Miliakova. Ji paruošė tam tikrus dokumentus ir priėmė iš Jareckio abu vokus. Su testamentu ir su laišku milicijai.

— Tai puiku,— pasakė majoras.— Tučtuojau paruošime liudininko Mečislovo Rušinskio apklausos trumpą protokolą ir prie jo pridėsime jūsų atneštą laišką. Viską pasiųsiu prokurorui, tegu jis sprendžia. Veikiausiai nutrauks tardymą. Pasidarbavau prie šios bylos ir veltui sugaišau keletą dienų.

— Vakar teperskaičiau spaudoje žinutę, o šiandie jau esu pas jus, turbūt skubiau nebuvo įmanoma,— advokatas pasijuto truputį įžeistas.

— Ne jūsų kaltė, advokate... Jareckis be reikalo šoko nuo tilto...

— Kaip tai?

— Lavono skrodimas atliktas labai kruopščiai. Juk įtarėme žmogžudystę. Jareckio organizme nerasta jokio auglio. Medicininė išvada skelbia, kad pagal savo metus tai buvo labai sveikas ir vitalinių jėgų kupinas žmogus.

— Turbūt sirgo kokia nors manija, įsikalbėjo vėžį ir nusižudė. Šnekėdamas su manimi jis netgi užsiminė, kad tik išvaizda jis panašus į sveiką žmogų, ,,o iš tikrųjų turįs galvoti apie neatidėliotinų reikalų sutvarkymą". Taip tiksliai ir pasakė.

— Jo reikalas. Tegu dabar rūpinasi prokuroras.

— Deja, aš taip pat,— atsiduso advokatas Rušinskis.— Turiu testamentą ir avansą išlaidoms už mirusiojo paskutinės valios vykdymą.

— Na ką gi, puikus palikimas. Galima pasveikinti tą, kam jis atiteks, o jums neblogas honoraras. Linkiu sėkmės ir kuo greičiau užbaigti šią bylą,— šiais žodžiais majoras atsisveikino su advokatu.

III skyrius

KEISTAS PAVELDĖTOJAS

Prieš pradėdamas tvarkyti formalumus, susijusius su Vlodzimežo Jareckio testamentu, advokatas Mečislovas Rušinskis turėjo sukviesti paveldėtojus. Reikėjo supažindinti juos su mirusiojo paskutine valia ir su jais pačiais susipažinti. Dabar, įgyvendinant testamento nurodymus, teks dažniau su jais susitikti.

Barbara Jarecka, visa juodai apsitaisiusi, kaip ir dera sielvartaujančiai našlei, tokiomis tragiškomis aplinkybėmis netekusiai vyro, buvo moteris, kurios grožis pasiekė savo apogėjų. Ji galėjo turėti apie trisdešimt metų. Plaukai juodi ar juodai dažyti, pailgas veidas, oda tamsi, smarkiai įdegusi, figūra liekna, ūgis — apie šimtą šešiasdešimt penkis centimetrus. Advokatas vienu akies žvilgsniu įvertino trumpai drūtai:

— Klasė. Aukšta klasė!

Moteris labai nustebo, sužinojusi, kas parašyta testamente.

— Vyras dažnai kalbėdavo apie Varšuvos sukilimą ir apie tai, kad kažkoks bičiulis išgelbėjo jam gyvybę. Jis nuolat pasakodavo, kad buvo sužeistas universiteto gynimo metu, o jo vadas, smarkiai apšaudant hitlerininkams, prišliaužė ir nuvilko jį prie saviškių. Bet man ne tas rūpi. Turtas priklausė Vlodekui, kam nori galėjo užrašyti, bet kodėl jis parašė tą sakinį: „daugiau jai nieko nepriklauso, o kodėl, ji pati gerai žino". Žinojo, su kuo tuokiasi. O nuo sutuoktuvių momento nieko man negalėjo prikišti.

Tai mane labiausiai skaudina. Mylėjau jį. Man visuomet būdavo labai geras. Tad kodėl...

Gražioji ponia išsitraukusi nosinę nusišluostė akis. Advokatas netgi truputį nustebo pamatęs, kad ji verkia nuoširdžiai.

Jarecka greitai nusiramino.

— Taip pat stebiuosi,— pasakė ji,— kad šiam žmogui, kurio, beje, niekad nesu mačiusi, vyras užrašė dirbtuvę. Tai ypatinga produkcija. Reikia apie tai gerai išmanyti. Priešingu atveju viskas nueis niekais. Jau daugiau kaip treji metai, kai aš pati vadovauju gamybai. Vlode-kas buvo užsiėmęs prekybos reikalais. Testamento patvarkymai verčia mane pasišalinti iš ten, nors įdėjau tiek darbo. Nemalonu bus žiūrėti, kaip viskas pradės riedėti žemyn,— pakartojo ji.

— O gal taip jau blogai nebus? Dėl darbo ir vadovavimo gamybai galbūt, ponia, susitarsite su Stanislovu Ko-valskiu? Jeigu jis pats tų dalykų neišmano, tikriausiai pasinaudos jūsų pasiūlymu.

— Piršto nepajudinsiu!

— Ar pastaruoju metu tarp jūsų ir jūsų vyro nebuvo kokių nors nesusipratimų?

— Ne. Nenoriu šiandien vaidinti, nes tai nieko nepakeis, buvome iš tiesų gerai sutarianti pora. Neslėpsiu, už Jareckio tekėjau dėl jo pinigų ir todėl, kad norėjau ištrūkti iš tos aplinkos, kurioje gyvenau. O paskui nuoširdžiai pamilau tą žmogų. Tuo labiau man skaudu dėl skriaudos, apie kurią dabar sužinojau. Žinia apie Vlodeko nužudymą užgriuvo mane kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tuo metu aš Varšuvoje nebuvau, dviem savaitėm buvau išvykusi į Zakopanę. Kaip tiktai tuo automobiliu, kurį vyras man teikėsi palikti...

— Atsiprašau už galbūt nediskretišką klausimą: ar ponas Jareckis gėrė?

— Kaip daugelis vyrų. Ištisus mėnesius galėjo nė lašo neimti į burną, o kai pasitaikydavo proga, tai ir puslitrio būdavo maža.

— Ar sirgo? Skundėsi kokiais nors skausmais?

— Retkarčiais gripu, kitom ligom niekada nesirgdavo.

— Ar gerdavo kokius nors vaistus, migdomąsias tabletes?

— Jis? Didesnio miegalio neteko matyti. Vos tik, būdavo, priglaudžia galvą prie pagalvės, ir tučtuojau užmiega. Milicija irgi keletą kartų mane klausinėjo. Jie taip pat ieškojo kokių nors šios beprasmiškos žmogžudystės priežasčių. Vlodekas neturėjo jokių priešų. Buvo labai solidus verslininkas. Niekad neleisdavo sau netgi mažiausio aplaidumo. Niekad nepirkdavo jokių žaliavų iš spekuliantų. Mūsų santuokos metais finansų skyrius niekad nesuabejojo dėl jo mokesčių bei apyvartos sumos. Kas ir kodėl jį galėjo nužudyti? Bijau, kad milicija niekad neišaiškins žudikų.

— Aš irgi tuo abejoju,— pritarė advokatas, negalėdamas išduoti jam žinomos tiesos apie Jareckio savižudybę.— Galbūt kokie nors chuliganai pastebėjo išgėrusį vyriškį ir pagalvojo, kad turi su savimi nemaža pinigų. Iš-siviliojo ant viaduko. Jen naktį tuščia ir ne per daug šviesu. Gal norėjo tik apiplėšti, tačiau besigrumiant ponas Jareckis nukrito už atramų?

— Gal taip ir buvo, kaip jūs sakote, bet man sunku tuo patikėti. Vlodekas neturėjo įpročio gerti su nepažįstamais. Apskritai nemėgo linksmintis užeigose. Jei gėrė, tai arba namuose, arba pas pažįstamus, kartais su klientais dirbtuvėje, bet labai retai.

— Kalbant apie palikimą,— advokatas pakreipė kalbą prie bylos esmės,— jūs paveldite visa tai, ką esate gavusi iš jo bendrai gyvendama. Ar yra tokių daiktų?

— Truputis juvelyrinių dirbinių.

— Juos gavote prieš ar po vedybų?

— Jau po vedybų.

— Surašant visą palikimą, prašau šią detalę būtinai pažymėti. Į palikimą bus įskaitoma tik pusė šių daiktų vertės, kadangi įgyti po sutuoktuvių ir laikoma, kad jie nupirkti už bendras abiejų sutuoktinių pajamas.

— Tai teisinga. Juk aš irgi dirbau, o atlyginimo neėmiau.

— O taupomosios knygutės?

— Yra keturios knygutės. Viena su penkių procentų įnašu dviem šimtams tūkstančių zlotų, dvi paprastos, kur laikėme pinigus einamiesiems reikalams. Turėjau nuolatinį įgaliojimą paimti grynus pinigus. Šiuo metu abiejose knygelėse yra apie šimtą trisdešimt tūkstančių zlotų. Turime taip pat einamąją sąskaitą, kadangi kai kurie klientai priklausomas sumas mokėdavo pervedimais. Tačiau tenai niekad nebūdavo daug pinigų.

— Tai firmos sąskaita, todėl ji irgi priklauso Koval-skiui. Testamentas tai aiškiai patvirtina. O kai dėl anų knygučių, tai nuo pono Jareckio mirties momento jūsų įgaliojimas gauti pinigus nustojo galios, kol bus baigtas teismo procesas dėl paveldėjimo. Ir šiuo atveju pusė visų pinigų, esančių knygutėse, įeis į paveldėjimą. Tuo tarpu kita pusė priklauso jums kaip bendras su vyru susikrautas turtas. Tokiu būdu bus apskaičiuotas visas paveldimas turtas ir tik tada galima bus nustatyti, ar testamentas jūsų nenuskriaudė, ar gaunate po vyro mirties jums priklausomą turto dalį.

— Mano išūžtai galvai tai pernelyg komplikuota.

— Sutinku su jumis. Todėl patarčiau nusisamdyti advokatą. Jis prižiūrėtų, kad paveldėjimo proceso metu būtų iškovota viskas, kas jums priklauso. Pagal įstatymą jūs turite teisę į pusę palikimo ir į pusę bendrai sugyvento turto. Paveldėjimo visuma bus ekspertų nustatyta ir tik tada matysime, ar antrasis paveldėtojas, ponas Kovalskis, neprivalės jums primokėti trūkstamą sumą. Kaip tiktai todėl ir patariu jums susitarti su advokatu, kuris tvarkys šiuos komplikuotus reikalus. Ar jūs pažįstate kokį nors advokatą?

— Tiesą sakant, nepažįstu.

— Tai ne taip jau svarbu. Kiekvienoje advokatų kolegijoje, netgi ir mūsų kolegijos vedėjas nurodys jums atitinkamą specialistą.

— Dėkui už nuoširdumą. Turbūt pasinaudosiu jūsų patarimu.

— Prašau mane suprasti. Aš šiuo paveldėjimu nesuinteresuotas. Priešingai, man labai rūpi, kad palikimas būtų padalytas pagal teisinius nuostatus ir kiekvienas iš jūsų gautumėt priklausomą dalį. Juk tokia buvo mirusiojo valia. Jeigu jūs jaučiatės šio testamento nuskriausta, ir tai nustatys jūsų advokatas, galima bus iškelti bylą dėl šio testamento panaikinimo. Nors, mano nuomone, laimėti tokį procesą maža tikimybė, veikiau jokios. Tačiau šiuos klausimus jūs aptarsite su savo įgaliotiniu.

— Nenaikinsiu testamento. Neturiu jokio noro prieštarauti mirusio vyro valiai. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl jis taip parašė...

Jareckai išėjus, Mečislovas Rušinskis ilgai galvojo apie šią keistą bylą. Testamentas buvo aiškus ir nepanaikinamas. Patyrusiam teisininkui dėl to nekilo jokių abejonių. Ir vis dėlto advokatas jautė, kad visoje šioje istorijoje yra kažkas įtartino. Jis žinojo visą tiesą. Tačiau toje tiesoje buvo daug nesuderinamų ir netgi viena kitai prieštaraujančių smulkmenų. Žmogus, kuris tikrai serga vėžiu, arba jeigu ir įsikalbėjęs ligą, negali užmigti vos tik padėjęs galvą ant pagalvės. Apsukrus, gerai uždirbantis verslininkas, linksmas, išgerti mėgstantis žmogus — tai ne neurasteniko tipas, kuris kažkokios manijos apsėstas rengtųsi komplikuotą savižudybę. Visgi advokatas puikiai žinojo, kad žmogus žmogui nelygu, kiekvienas turi savo mąstymo būdą ir jausmus, tuo labiau skirtingos yra savižudžių psichikos. Neseniai pats Rušinskis susidūrė su neeiliniu atsitikimu. Jo pažįstamų duktė, jauna mergina, likus dviem savaitėm iki vedybų, nusinuodijo dujomis, palikusi laiškus tėvams ir sužadėtiniui, kad ,,daranti tai iš per didelės laimės, kuri negali trukti amžinai¹¹.

— Apskritai, kaip ten bebūtų, tasai Jareckis, pasirodo, buvo truputį kiaulė,— tarė sau advokatas.

Iš gražiosios ponios užuominų galėjai spręsti, kad prieš vedybas ji nebuvo šventa. Verslininkas apie tai turėjo gerai žinoti. Pagaliau vyras, kuris veda dvidešimčia metų jaunesnę merginą, visuomet panašiai rizikuoja. Betgi vėliau toji moteris septynerius metus tūnojo dirbtuvėje. Kam tos piktos užuominos testamente ir jos nušalinimas nuo darbo? Kovalskiui galima buvo užrašyti didelę sumą grynaisiais. Netgi pusės palikimo vertės, o dirbtuvę palikti tai, kuri iki šiol jai vadovavo.

Dėl Jareckos likimo Rušinskis per daug nesijaudino. Kooperatinis butas, užsieninės markės automobilis, stambi pinigų suma, o pirmiausia neeilinis tos moters grožis nedavė pagrindo jaudintis dėl šios moters ateities. Ir vis dėlto, pasikalbėjęs su juodaplauke moterimi, advokatas pajuto nemalonias nuosėdas. Jam atrodė, kad ji iš tiesų nuskriausta.

Į advokato kambarėlį, mat dideli kambariai medinėmis pertvaromis buvo suskirstyti į mažus kambarėlius, kuriuose advokatai priiminėjo klientus, užėjo kolegijos vedėjas.

— Klausyk, Mečiau,— tarė jis,— užėjo pas mane Barbara Jarecka paveldėjimo reikalu. Pasiūliau jai kolegą Resevičių. Tikriausiai neprieštarauji?

— Suprantama, neprieštarauju. Kaip testamento depo-zitorius atlieku tam tikrus teisinius veiksmus. O Henius tegu imasi ginti savo klientės interesus. Paskirstyti palikimą bus labai sudėtinga, nes yra dirbtuvė, žaliavos, jau pagaminta produkcija, klientų skolos, mašinos, du automobiliai, kooperatinis butas. Resevičius turės darbo iki kaklo. Geriau jis negu kas nors kitas. Aš pats nesuinteresuotas. Jeigu nori, tegu netgi kelia bylą dėl testamento panaikinimo. Tada, suprantama, ginsiu testamento patvarkymus.

— Vadinasi, viskas gerai. Tiek ir tenorėjau tau pasakyti.

Dabar advokato Rušinskio laukė pokalbis su antruoju paveldėtoju, Stanislovu Kovalskiu iš Volomino.

Busimasis milijonierius pasirodė po dviejų dienų. Apie tai pranešė advokatui kurjeris Francišekas.

— Pas poną advokatą dar kažkoks negrabaila.

— Kas?

— Toks lyg tiesiai iš kalėjimo arba iš cirko. Truputį įkaušęs, sako, kad ponas jį kvietėte. Rodė kažkokį voką, bet laiško neskaičiau.

— Gal tai Stanislovas Kovalskis, tas paveldėtojas iš Volomino? Nieko kito nekviečiau. Tegu užeina.

Klientas buvo apsirengęs gana originaliai. Geltonais kaip dviratininko marškiniais. Ant jų užsitempęs ryškiai raudoną megztinį. Pamatęs klientą, Mečislovas Rušinskis vos sutvardė nusistebėjimą. Šis mažas, liesas vyriškis, bent porą dienų nesiskutęs ir keletą mėnesių nesikirpęs, buvo žymiai jaunesnis, negu galėjai spręsti, skaitydamas

testamentą. Atrodė ne vyresnis kaip trisdešimt aštuonerių metų. Nuo atvykėlio sklindantieji „subtilūs" kvapai bylojo, jog jis buvo ragavęs spirito monopolio gaminių ir pastiprinęs juos bent pora bokalų alaus.

— Prašom sėsti, pone,— prieš šį klientą advokatas stengėsi būti galantiškas, lyg kalbėtų su kokiu kunigaikščiu.

— Ar spėjate, kokiu reikalu jus pakviečiau?

— Žinoma. Pasimirė mylimas Vlodzius Jareckis. Tai bent buvo žmogus, pone advokate. Grynas auksas.

— Jūs, atrodo, išgelbėjote jam gyvybę?

— Štai šitomis rankomis atkasiau jį iš po griuvėsių. Vlodzius visuomet kalbėjo: „Aš niekad, Stanislovai, šito neužmiršiu, gali būti tikras". Ir iš tiesų neužmiršo, nors to dėkingumo teko laukti velniškai ilgai.

— Jūs žinote, kas parašyta testamente?

— Kodėl aš negalėčiau žinoti? Pats velionis man minėjo, kad po jo mirties visa dirbtuvė bus mano. Argi mažai jis apie tai kalbėjo?

— Formalumai truputį užtruks. Ekspertai įvertins visą palikimą. Įspėju jus, jog gali susidaryti tokia būklė, kad privalėsite primokėti Barbarai Jareckai — ji turi gauti visą įstatymu numatytą palikimo dalį.

— Nesuprantu? Aš gi jai neskolingas.

Advokatas ilgai ir plačiai aiškino klientui mįslingus paveldėjimo teisės užkaborius, tačiau be žymesnių rezultatų.

— O kiek vertas visas palikimas?

— Jūsų dalis?

— Na, ta dirbtuvė, kurią gavau iš Vlodziaus?

— Tai galutinai įvertins ekspertai.

— Bet šiaip sau, iš akies?

— Drįstu manyti,— advokatas buvo atsargus,— gal kokie šeši, o gal septyni šimtai tūkstančių zlotų. Galbūt netgi daugiau.

— Pone advokate, o jeigu taip greitosiomis iškišus, kiek galima gauti?

— Iš tiesų nesiorientuoju.

— Ar jūs, pone advokate, nenupirktumėt? Taip iš karto? Pigiai parduočiau. Duokite man tris šimtus gabaliukų, o apie kitką jūs rūpinkitės. Kur reikės, aš pasirašysiu.

— Pirmiausia, aš paveldėjimais neprekiauju, o antra, jūs galėsite parduoti tik pasibaigus paveldėjimo bylai.

— O kada tai bus?

— Manau, kad po kokių dviejų, trijų mėnesių.

— O viešpatie!—suvaitojo tipelis raudonu megztiniu.— O greičiau negalima? Iš savo dalies drėbtelėčiau kam reikia. Kad tik pagreitinus. Ponas pats žinote, patepsi, greičiau nuvažiuosi. Ponas advokatas taip pat daugiau uždirbtumėt.

— Tai ne pas mus ir ne teisme.

— O už du šimtus tūkstančių, pone advokate, ar nepirktumėte viską iš karto?

— Jau jums pasakiau, kad paveldėjimais neprekiauju.

— Argi aš kalbu apie prekybą? Tai geras amatas tokius šventus daikčiukus kaldinti. Štampas kaukši, o pinigai byra. Ką jūs čia uždirbate? Šešetą septynetą gabaliukų. O ar jūs žinote, kiek Vlodzius išpešdavo? Nežinojo kur pinigus dėti. Vienu automobiliu į darbą važiuodavo, antru prekes išvežiodavo. O štampai patys jam dirbdavo. Aš tokiam verslui neturiu sveikatos, esu per švelnus. Pone advokate, geriau mestumėt po perkūnais tą savo narvą, kuriame tupite, ir imtumėtės padoraus darbo. Du šimtai tūkstančių už tokią dirbtuvę — tai pigiau grybų. Tai kaip?

— Neišdegs,— kliento tonu atsakė advokatas.

— Pone advokate, dėl dievo meilės, ar negalėtumėte paveldėjimo sąskaita paskolinti man truputį pinigų? Kokį penketą gabaliukų. Labai man praverstų.

— Deja, negaliu.

— Juk atiduočiau. Procentų irgi nepagailėčiau

— Neišdegs.

— Kietas jūs žmogus, advokate.

— Ką padarysi. Toks jau esu.

— O gal žinote, kas galėtų nupirkti visą tą balaganą?

— Aš gi jums aiškinau, kad galėsite parduoti tik pasibaigus paveldėjimo bylai. Ne anksčiau.

— Aš parduočiau tam, kuris nebijo rizikos. Pigiai, bet pinigai ant stalo. Gal jūs, pone advokate, pažįstate pinigingą žmogų, kuris norėtų gerai uždirbti?

— Nepažįstu. Bet kodėl jūs būtinai norite parduoti?

— Aš neužsiimsiu visų viešpaties šventųjų gamyba. Tai ne man. Aš mėgstu greitą pinigą. Aš neturiu sveikatos.

— Jūs pasitarkite su Barbara Jarecka. Ji su vyru vadovavo šiam verslui. Gal su ja susitarsite, kad ji ir toliau vadovautų firmai. Už atlyginimą arba už procentus. Tada jūs turėtumėt ramybę ir pinigų.

— Šykšti boba. Niekad nenorėjo man duoti prekių kreditan, netgi už porą šimtų. Visai ne taip kaip Vlcdzius, kuris visuomet sakydavo: „Tau, mano gelbėtojau, viskas, imk kas tik tau patinka".

— Jūs irgi iš tos pačios verslo šakos?

— Kokia ten šaka! Prekiauju kuo pakliūva. Kartais atlaidams Radžimine paimdavau iš Jareckio smulkmenų. ..— Stanislovas Kovalskis staiga nutilo, lyg išsigandęs, kad ir šiaip per daug pasakė.

— Patariu jums elgtis taip, kaip ir Jarecka. Įgaliokite kurį nors advokatą, kad jis rūpintųsi visais paveldėjimo klausimais. Tai labai palengvins ir paskubins visų formalumų eigą.

— O kam? Turėčiau jam mokėti. O iš ko? Parduoti tai viską aš parduočiau, bet kad aš tam reikalui pinigus mėtyčiau? Nėra kvailių.

— Kaip norite. Mano nuomone, kartoju, šiam reikalui tvarkyti jums reikėtų pasiimti advokatą.

— Aš pats sau geriausias advokatas. Dar toks negimė, kuris mane apmautų.

— Čia neina kalba apie kokį nors, kaip jūs sakote, „apmovimą",— advokatas stengėsi būti ramus.— Tvarkant šiuos reikalus, būtina žinoti įštatymus, todėl advokatas jums labai praverstų. Be to, jums nereikėtų dažnai vaikščioti į teismą ir tvarkyti įvairius formalumus.

— Tai ką, pone advokate, argi teismas ne žmonėms?

Mečislovas Rušinskis atsakė ne iš karto. Jo klientas

kaskart jį¹ labiau stebino. Posakis, kurį jis ką tik išgirdo iš savo kliento, advokatui buvo gerai žinomas. Tai buvo kriminalistų mėgiamas aforizmas. Negi Kovalskis priklausė tai žmonių grupei?

— Kaip norite, pone Ko vaiski. Aš tik paprašysiu jūsų asmens dokumentų. Jie man reikalingi pateikiant bylą teismui. Gal jūs taip pat parašysite pareiškimą, kad tą paveldėjimą priimate.

— Būčiau kvailys, jei nepriimčiau to, kas savaime lenda į nagus.

—*Gerai. Netrukus sekretorė paruoš reikalingą dokumentą. Prašom duoti savo pasą.

— Kad aš neturiu.

— Jūs neturite asmens liudijimo?

— Nepasiėmiau.

— Savo laiške, kurį jums pasiimčiau, prašiau atvykti su asmens liudijimu. Aiškiai parašiau.

— Užmiršau, pone advokate. Turiu silpną atmintį.

— Gaila. Tada pasakykite savo duomenis, i — Vadinasi, kada gimęs?

— O taip pati tėvų vardus ir motinos mergautinę pavardę, taip pat gimimo vietą.

— Pas poną advokatą kaip milicijoje.

— Tai būtina, pone Kovalski, teismui.

— Suprantu. Tik šiaip pasakiau. Rašykite: Stanislovas Kovalskis, sūnus Jano ir Marijos, motinos mergautinė pavardė Bednarek. Gimęs Velka Struga, palei Radziminą. Pakaks?

— O gimimo data?

Kovalskis truputį sutriko.

— Dvidešimt trečiųjų metų lapkričio penkioliktą dieną,— atsakė jis.

Advokatas užsirašė duomenis ir valandėlę klientą paliko vieną. Sugrįžo su mašinėle parašyta pažyma, kad Stanislovas Kovalskis, Jano ir Marijos sūnus, motinos mergautinė pavardė Bednarek, gimęs 1923 metų XI. 15 Velka Struga kaime Radzimino apskrityje, susipažinęs su Vlodzi-mežo Jareckio testamentu, pareiškia, kad paveldėjimą su visu dovanojamu inventoriumi priima.

— Prašom pasirašyti.

Kovalskis pasirašė. Iš šito autografo aiškiai galėjai matyti, kad rašymo menas nėra pats galingiausias šio žmogaus ginklas ir kad jis gana retai juo naudojasi.

— Pagal savo amžių jūs labai jaunai atrodote,— pasakė Rušinskis.

— Aš visuomet taip. Dar kai buvau nuėjęs į naujokų ėmimo komisiją, majoras juokėsi, kad atėjau už savo vyresnįjį brolį.

— Taigi, pone Kovalski, kol kas viską sutvarkėme. Gausite šaukimą į teismą. Jeigu ko nors man prisireiks, parašysiu jums į Volominą.

— Pone advokate, ar teisme man nereikės mokėti kokių nors mokesčių? — susirūpino raudono megztinio savininkas.

— Teismo bylos išlaidoms Jareckis prieš mirtį paliko avansą.

— Vlodzius visuomet buvo padorus vyras.— Kovalskio veidas pragiedrėjo. Advokato informacija aiškiai nudžiugino paveldėtoją. Bet jis vis vien norėjo pasitikrinti, ar pakaks to avanso. .

— Pakaks,— nusijuokė advokatas.

Klientas vis vien dar nekilo iš vietos.

— Na tai viso gero, pone Kovalski,— Rušinskis atsisto-joi užstalėje, tuo parodydamas, kad pokalbis baigtas.

— Pone advokate,— prašė laimingasis paveldėtojas,— nebūkite toks nagas. Drėbtelkite nors porą šimtinių. Toks jau aš išsibergždęs, neturiu netgi alaus bokalui. Atiduosiu, dievaži, atiduosiu. Iš to paveldėjimo.

Ką galėjai daryti? Advokatas išsitraukė piniginę ir padavė klientui du rausvus popierėlius.

IV skyrius

SENOS ISTORIJOS

Advokatas Mečislovas Rušinskis ėmėsi teisinių žygių mirusio Vlodzimežo Jareckio paskutinės valios vykdymui. Į Nalenčovą advokatas jau nebegrįžo, nes jam buvo pavesta dalyvauti byloje apie piktnaudžiavimus vienoje statybinėje organizacijoje. Byla turėjo tęstis mažiausiai du mėnesius. Šiais metais teko atsisveikinti su gulbėmis tvenkinyje.

Vieną dieną, kai advokatais darbavosi savo „narve", Francišekas įvedė naują interesantą. Nebejaunas žmogus, žilstelėjusia galva, taurių veido bruožų, nuostabiai jaunų akių, švarko atlape turėjo keletą ordinų juostelių, tarp kurių ir virtuti militaii.

— Esu Lesniakas,— prisistatė jis,— Andžejus Lesnia-kas.

— Klausau jūsų,— šis klientas jau iš pirmo žvilgsnio advokatui padarė labai malonų įspūdį.

— Atėjau Vlodzimežo Jareckio mirties reikalu. Buvau jo ilgametis bičiulis. Visiškai nesuprantu jo testamento. Kai iš ponios Basios sužinojau apie jį, žado netekau.

Advokatas skėstelėjo rankas.

— Šia tema sunku diskutuoti. Tikiu, kad poniai Ja-reckai nepatinka mirusiojo paskutinė valia. Gal net ir pagrįstai. Bet ką čia padarysi? Testamentas yra testamentas. Kalbėdamasis su velionio žmona, informavau ją, kad gali iškelti bylą dėl testamento panaikinimo, nors šansų labai nedaug.

— Tas Vlodekas visiškai kuoktelėjo.

— Aš nieko negaliu padaryti.

— Juk „Vanagas" miręs.

— Koks „Vanagas"?

— Vyresnysis leitenantas „Vanagas", mūsų vadas Varšuvos sukilimo metu, vėliau papulkininkis Stanislovas Kovalskis.

— Su Stanislovu Ko vaiskiu, vienu iš Vlodzimežo Jareckio paveldėtojų, kalbėjausi ne vėliau kaip prieš savaitę.

— [Todėl ir sakau, kad Jareckiui prieš mirtį bus protas pasimaišęs. Savo turtą užrašo Stanislovui Kovalskiui, kuris Varšuvos sukilimo metu jam išgelbėjo gyvybę, kai tuo tarpu tasai žmogus mirė prieš keletą metų. Vlodekas apie tai puikiai žinojo, nes buvo „Vanago" laidotuvėse. O Kovalskis iš Volomino su šia istorija nieko bendra neturi.

— Jūs manote, kad šiuo atveju atsitiko error in persona, klaida dėl paveldėtojo asmens?

— Kaip tik taip ir manau, kaip jūs teikėtės gražiai pavadinti lotyniškai. Vlodekui turėjo būti stipri sklerozė, jei pamiršo, kad „Vanagas", papulkininkis Stanislovas

Kovalskis miręs, ir užrašė dirbtuvę visiškai kitam Kovalskiui.

— Kalbėjausi su Stanislovu Kovalskiu. Jis tvirtino, kad Jareckį atkasęs iš griuvėsių, o paskui nuvežęs į Pruškovą. Tai sutampa su tuo, ką man pasakojo pats testatorius, kai buvo atėjęs pas mane deponuoti savo paskutinės valios.

— Keista istorija. Jeigu pats Jareckis jums tai pasakojo, jis negalėjo būti sveiko protol

— Gerai atsimenu, kai Vlodzimežas Jareckis aiškiai pasakė, kad jo pirmoji žmona su vieninteliu vaiku žuvo po griuvėsiais, o jį, Jareckį, „Stanislovas Kovalskis atkasė iš griuvėsių ir atgaivino".

— Tai netiesa, pone advokate. Vlodeko žmona ir vaikas iš tikrųjų žuvo kažkur Staruvkoje. Vlodekas apie tai sužinojo jau numalšinus sukilimą. Pagaliau jų kapo taip ir nesurado. Jeigu jie iš viso turėjo kokį nors kapą, o ne sudegė viename iš Dlugos gatvės namų, nes, atrodo, ten buvo pabėgę, kai jų namai Zakročinskos gatvėje buvo subombarduoti. Jareckis visą laiką buvo kartu su manimi viename dalinyje. Kovėmės miesto centre. Jis niekad nebuvo po griuvėsiais. Aš tai žinau tiksliai. Už tai guldau galvą.

— Nieko nesuprantu.

— Matau, kad jums reikia papasakoti viską nuo pat pradžios. Kai rugpjūčio pirmą prasidėjo sukilimas, kovojome Čackio gatvėje ir Krokuvos priemiestyje. Dėl Švento Kryžiaus bažnyčios, buvusios mėlynosios policijos komendantūros ir katalikų teologijos rūmų, esančių Krokuvos priemiesčio ir Trauguto gatvių susikirtime. Paskui užėmėme tolimesnius pastatus net iki Krulevskos kampo. Priešais, Varšuvos universitete, sėdėjo esesininkai ir vadovavo ryšiams su Staruvka. Pirmosiomis sukilimo dienomis universitetas tapo lemiamu punktu. Jeigu būtų pavykę jį užimti, galbūt mūsų kovos likimas būtų buvęs kitoks. Deja, vadovybė neįvertino, o gal neturėjo pakankamai jėgų šiai teritorijai užimti.

— Tai jau istorija,— įsiterpė advokatas.— Seni įvykiai, kuriuos kiekvienas kitaip interpretuoja. Aš manau, kad sukilimo likimas Volės kvartale. Hitlerininkų prasiveržimas Volės, Chlodnos ir Mirovskos gatvėmis iki Sasų sodo

ir Briulio rūmų nulėmė viso sukilimo žlugimą. Tolesnis atskirų kvartalų užėmimas vokiečiams tebuvo laiko klausimas.

— Mums nerūpi sukilimo strategija, o Vlodekas Jareckis, Mūsų daliniui vadovavo vyresnysis leitenantas „Vanagas", arba Stanislovas Kovalskis. Rugpjūčio septintą ar aštuntą dieną atakavome universitetą. Prisimenu, kad puolant buvo naudojamas ir šarvuotas automobilis „Kubus". Sutriko ryšiai arba vadai nesusikalbėjo. Mes turėjome pulti nuo Krokuvos priemiesčio, o Pavyslio daliniai iš pakalnės, per Brovarnos daržus. Tačiau ši ataka pavėlavo, galima sakyti, tą dieną iš viso neįvyko. Mes siaura gatvele įsiveržėme į universitetą, bet ten patekome į labai stiprią hitlerininkų ugnį iš įsitvirtinimų bei kulkosvaidžių papliūpas iš bibliotekos pastato. Mes įstrigome. Tuo pat metu hitlerininkai ėmė šaudyti išilgai Krokuvos priemiesčio, iš „Bristolio" ir iš kitų namų. Neatlaikęs šios sviedinių krušos, mūsų dalinys atsitraukė į Trauguto gatvę. Daugelis negrįžo. Faktiškai buvome sutriuškinti.

— Apie šį puolimą esu girdėjęs,— patvirtino advokatas.

— Vlodekas Jareckis buvo sužeistas traukiantis. Krito pačiame gatvės viduryje. Sunkaus kulkosvaidžio serija pataikė į kojas. Jeigu ne „Vanagas", hitlerininkai būtų pribaigę arba vyras būtų mirtinai nukraujavęs. „Vanagas" nieko nepaisydamas nušliaužė atgal. Stiprus buvo žmogus. Griebė Vlodeką ant pečių ir bėgte atgal. Kol hitlerininkai pastebėjo ir paleido naują seriją, leitenantas kartu su sužeistuoju jau buvo kitoje barikadų pusėje. Pats vežiau Jareckį į ligoninę. Ji buvo name, stovinčiame Brackosir Zgodos gatvių susikirtime. Vlodekas ten išgulėjo net iki sukilimo pabaigos. Laimė, kad namas nebuvo subombarduotas ir nepataikė į jį joks sviedinys.

— Gerai žinau tą namą, nes okupacijos metu mano bičiulis, versdamasis nejudamojo turto prekyba, ten turėjo firmą „Sodyba". Žinau, kad namas per karą išliko be didesnio sužalojimo. Netgi išliko sveiki veidrodžiai pirmajame aukšte esančioje kirpykloje.

— Pagaliau ir „Vanagas" vėliau buvo sužeistas ir taip pat gulėjo toje ligoninėje. Ir mane tas pats likimas ištiko.

Laimei, nesunkiai buvome sužeisti. Kai buvo pasirašyta kapituliacija, mūsų trejukė nutarė neiti j belaisvius. Kartu su civiliais gyventojais pasiekėme Pruškovą, o iš ten mums pavyko ištrūkti į laisvę. Jau sausio mėnesį Grodziske stojome į lenkų armiją. Visi trys praėjome visą II armijos kovos kelią. Po hitlerininkų sutriuškinimo Stanislovas Kovalskis pasiliko kariuomenėje. Mes su Jareckiu grįžome į civilinį gyvenimą. Kovalskis išsitarnavo iki papulkininkio. Prieš trejus metus mirė. Su Vlodeku buvome jo laidotuvėse.

— Jūs teisus, labai keista istorija,— baigus Lesniakui pasakoti, tarė Rušinskis.— Tiesiog neįtikėtina. Trisdešimt penktus metus dirbu advokatu ir nei karto nesusidūriau su panašia istorija. Neįtikėtina.

— Pone advokate,— pasipiktino Andžejus Lesniakas,— jūs manim netikite 1 Betgi iš mūsų dalinio Varšuvoje gyvena dar keletas asmenų. Galiu nurodyti jų pavardes ir adresus. Pasikalbėkite su jais. Visi patvirtins mano žodžius.

— Aš jumis tikiu. Suprantama, jei Barbara Jarecka ryžtųsi imtis žygių dėl testamento panaikinimo, šie liudininkai jai būtų reikalingi. Ar jūs seniai buvote susitikę su Jareckiu?

— Prieš porą savaičių iki jo mirties.

— Nieko neužsiminė apie testamentą? Ar nepastebėjote savo bičiulio elgesyje ką nors nenormalaus? Tada, kai jūs su juo susitikote, testamentas jau gulėjo mūsų kolegijos depozite. Jareckis viską sutvenkė daugiau kaip prieš mėnesį iki mirties.

— Ne. Vlodekas buvo visiškai normalus. Kalbėjo apie reikalus, apie tai, kad pavasaris ir vasara — didžiausias darbo įkarštis. Užsiminė, kad teks priimti bent porą žmonių į pagalbą. Buvo linksmas, truputį išgėrėme. Žinoma, ne per daug,— pasiteisino Lesniakas.

— Apie žmoną neužsiminė? Nekalbėjo apie kokius nors šeimyninius nesusipratimus?

— Ne. Iš jo sužinojau, kad ponia Basia porai savaičių ketina išvažiuoti į Zakopanę. Vlodekas pasakė: „Prieš sezoninę įtampą jai labai pravers porą savaičių pailsėti; jeigu ne Basia, nesusidoročiau su tais visais reikalais".

— Ar nekalbėjote apie sukilimą ir jūsų vadą „Vanagą"?

— Pasakiau jam, kad buvau sutikęs „Kirminėlį". Tai vienas mūsų ginklo draugų, gyvenantis Ščecine. Vlodekas man papriekaištavo, kad nepranešęs jam tada apie susitikimą, nes jis mielai būtų atnaujinęs seną bičiulystę. Daugiau šia tema nekalbėjome.

— Ar nesakė, kad blogai jaučiasi, nekalbėjo apie kokią nors ligą?

— Ne. Priešingai. Džiaugėsi savo tiesiog „geležine" sveikata. Todėl ir niekaip negaliu suprasti to testamento. Juk bepročio parašytas.

— Galbūt ne bepročio, o žmogaus, kurio atmintis dėl kažkokių priežasčių sutriko,— advokatas savo sprendimus formulavo atsargiau.

— Ką jūs apie tai manote, pone advokate?

— Mano požiūriu, testamentas galioja. Turtas užrašytas tiksliai nurodytam asmeniui. Teisingai nurodomas jo vardas, pavardė ir adresas. Kitas klausimas, kad remdamasi jūsų paliudijimu mirusiojo žmona turi pagrindą kelti bylą dėl testamento panaikinimo, nurodant, kad testato-rius įvykdė error in persona.

— Kalbėjau apie tai su ponia Basia. Įtikinėjau, kad ji privalo tai padarai, bet kol kas be pasekmių.

— Kodėl?

— Matote, pone advokate, reikalas labai jau delikatus. Neužmirškite, kad Jareckis gamino religinio kulto reikmenis. Jo klientai — tam tikros kategorijos žmonės. Tai daugiausia kunigai. Jau ir taip žmogžudystė sukėlė daug triukšmo ir veikiausiai kokiu nors būdu atsilieps firmos apyvartai. O dar priedo triukšminga byla dėl mirusiojo paskutinės valios panaikinimo? Žmona ieškovė, įrodinėjanti, kad vyras testamento surašymo metu buvo nesveiko proto? Juk spauda tokią sensaciją ištrimituotų po visą Lenkiją. Šiojei pramonės šakoje irgi yra konkurencija, todėl šituo tučtuojau būtų pasinaudota. Kas iš to, jei ponia Basia laimėtų bylą, o dėl užsakymų stokos reikėtų uždaryti dirbtuvę.

— Ar jūs neperdedate?

— Gal truputį, bet nelabai daug. Ar ne geriau susitarti su šituo Kovalskiu. Kas tai per tipas?

— Tiktai kartą jį temačiau. Kažkoks darbininkas arba smulkus prekiautojas iš Volomino. Sakė man, jog prekiauja kuo papuola. Imdavo taip pat devocionalijas iš Jareckio. Iš vieno pokalbio sunku susidaryti apie žmogų nuomonę,— advokatas atsargiai kalbėjo apie keistą klientą raudonu megztiniu.— Atrodo gana jaunas, daugiausia keturiasdešimties metų.

— Tai sukilimo metu būtų turėjęs keturiolika metų,— apskaičiavo Andžejus Lesniakas.— Ir jis drįsta tvirtinti, jog jis iškasė Jareckį iš po griuvėsių?!

— Jis taip sakė, Pagaliau tai atitinka Jareckio testamento teiginius.

■ — Bet iš kur tas Kovalskis žinojo, kas parašyta testa

mente?

— Jis tvirtina, kad pats Jareckis jį supažindinęs su savo paskutine valia.

— Pone advokate, prašau jį paklausti, kur tai buvo, kokioje gatvėje ir iš po kokio namo griuvėsių tas žmogus atkasė Jareckį?

— To aš jo neklausiu. Ne mano reikalas. Manau, kad tai padarys Barbaros Jareckos įgaliotinis, advokatas Resevičius.

— Aš tą sukčių per duočiau milicijai. Juk tai paprasčiausia apgavystė.

— Procesas apie apgavystę, be jokios abejonės, būtų ne mažiau įdomus ir ne mažiau triukšmingas negu testamento panaikinimo procesas.

— Tas tiesa. Ir taip blogai, ir taip negerai. Pagaliau ką jūs, pone advokate, patartumėte?

— Mano nuomone, reikėtų sukviesti pasitarimą, kuriame dalyvautų advokatas Resevičius, kaip Jareckos įgaliotinis, jūs kaip liudininkas ir Barbara Jarecka, kaip labiausiai suinteresuota asmenybė.

— Ar nevertėtų į tokį pasitarimą pakviesti ir milicijos karininką, vedantį Jareckio bylą? — pasiūlė Lesniakas.— Afera su Kovalskiu kitaip nušviestų šią žmogžudystę. Kas žino, ar tas žmogus čia nebus prikišęs nagų.

— Galima,— be entuziazmo pritarė Mečislovas Rušinskis savo pašnekovo pasiūlymui. Jisai gi žinojo, kad Jareckis nusižudė, o prokuroras kaip tiktai ruošiasi nutraukti tardymą.

— Suprantama, kad jūs, pone advokate, dalyvausite šiame pasitarime?

— Nebent kaip testamento saugotojas.

Advokatas Resevičius su pasitenkinimu priėmė pasiūlymą sukviesti pasitarimą, o majoras Lešekas Kalinovičius iš sostinės Civilinės milicijos valdybos, sužinojęs apie pasitarimą iš Rušinskio, labai susidomėjo „Kovalskio afera" ir pažadėjo dalyvauti.

Šį kartą su Barbara Jarecka atvyko jaunas, truputį į ją panašus kokių dvidešimt penkerių metų vyras. Šviesiaplaukis, banguojančiais, gal netgi dirbtinai sušukuotais gana ilgais plaukais. Apsirengęs perdėtai elegantiškai.

— Zigmuntas Kvasnevskis, mano velionio brolio sūnus. Po Vlodeko mirties likau visiškai viena. Kol prie to priprasiu, prašiau Zigmuntą imtis mano reikalų. Gal neprieštarausite, kad ir jis dalyvautų kartu?

Niekas neprieštaravo.

Advokatas Rušinskis, pabrėžęs, kad šiame susirinkime jis nedalyvauja kaip suinteresuotas asmuo, o tik kaip tam tikrų keistų faktų liudininkas, referavo apie pasitarimo tikslą. Labiausiai buvo nustebinti majoras Kalino vičius ir Zigmuntas Kvasnevskis. Abudu nelabai tiksliai suvokė įvykių eigą.

— .Tai apgavikas,— užsiplieskė jaunas vyras.— Reikia jį areštuoti! Kai gaus porą metų, daugiau nenorės krėsti tokių pokštų.

— Ir aš tą patį sakiau,— palaikė jaunuolį Lesniakas.

— Tai ne taip jau paprasta,— replikavo advokatas Re-sevičįus.— Jeigu ne keletas paaiškinančių žodžių pono Ja-reckio testamente, šis mūsų pasitarimas būtų nereikalingas, o Stanislovas Kovalskis būtų neabejotinas paveldėtojas.

— Kodėl? — paklausė Kvasnevskis.

— Todėl, kad Vlodzimežas Jareckis turi visišką teisę disponuoti puse savo turto. Galėjo jį užrašyti bet kuriam praeiviui, arba beglobių šunų ar kačių saugojimo draugijai. O tuo labiau Stanislovui Kovalskiui iš Volomino. Dėl šio dokumento galiojimo kelia abejonių tik vieninteliai žodžiai, kad jis tai daro iš dėkingumo už gyvybės išgelbėjimą Varšuvos sukilimo metu. Kovalskio piktos valios nematau.

— Juk tvirtino, kad jis išgelbėjo mano dėdei gyvybę.

— Jis tai pasakė privačiai kalbėdamasis su advokatu Rušinskiu,— paaiškino Resevičius.— Aš dėl to nesistebiu. Gavo pranešimą apie didelį paveldėjimą ir nori jį gauti. Šios rūšies melo negalima laikyti apgavyste.

— Aš stebiuosi, kad jūs ginate tą niekšą. Juk jūs Ba-sios įgaliotinis. Kaip čia išeina? — šis jaunuolis nepasižymėjo dideliu taktu, nemokėjo tvardyti savo temperamento, kuris veržėsi per kraštus.

— Kadangi esu ponios Jareckos įgaliotinis, todėl turiu ginti jos interesus ir žiūrėti, kad ji be reikalo nerizikuotų ir nepadarytų nusikaltimo, kuris baudžiamajame kodekse žinomas kaip „neteisingas apkaltinimas",— šaltai atrėžė Resevičius.— Sutinku, kad Kovalskis, prisipažindamas išgelbėjęs Jareckiui gyvybę, padarė kiaulystę, bet tai dar ne apgavystė.

— Raminkis, Zigmuntai,— ponia Barbara tildė brolvaikį.— Advokatas teisus.

— Gal aš paaiškinsiu,— įsiterpė majoras Kalinovičius. — Advokatas Rušinskis mane trumpai ir be smulkmenų telefonu supažindino su šia įdomia afera. Nusprendžiau pasidomėti Volomino gyventojo asmenybe. Toji figūra labai gerai žinoma ne tiktai to miesto, bet ir Varšuvos milicijai. Smulkus vagiūkštis ir sukčius. Jau buvo keletą kartų teistas. Dalį atsėdėjo, likusią dalį jam dovanojo amnestija. Darbo jis vengia. Kai jį bėda prispiria, stengiasi, kaip pas mus sostinėje sakoma, „sušmugeliuoti" kuo papuola. Turiu jo asmens duomenis,— tai sakydamas milicijos karininkas išsitraukė bloknotą ir perskaitė: „Stanislovas Kovalskis, gimęs 1933 metais Strugoje Veikoje..."

— Man jis tvirtino,— nutraukė Rušinskis,— kad 1923 metais, ir todėl jo jauna išvaizda man sukėlė abejonių.

— Pasakodamas versiją apie Jareckio gyvybės išgelbėjimą,— pridūrė majoras,— jis buvo priverstas prisidėti dešimt metų. Prasidėjus sukilimui jam iš tiesų buvo vienuolika metų. Niekas nepatikėtų, kad toks vaikas suge-betų ką nors ištraukti iš po griuvėsių. Pagaliau nustatėme, kad tuo metu Kovalskio iš viso nebuvo Varšuvoje. Jis su tėvais gyveno kaime prie Radzimino.

— Vadinasi, jis iš tiesų apgavikas,— spyriojosi Kvas-nevskis.

— Dabar prisimenu šį Kovalskį. Keletą kartų buvo mūsų dirbtuvėje. Pirko medalikėlius. Pačius pigiausius. Paskutinį kartą pamelavo, kad neturi pinigų, nes jam vagone kažkas ištraukė. Vlodekas, būdamas geros širdies, davė jam kreditan prekių už du šimtus zlotų. Suprantama, kad tų pinigų jis neatgavo.

— Du šimtai zlotų? — susidomėjo advokatas Rušinskis.— Tai įdomu...

— Iki šiol mūsų knygose ši suma įrašyta į grafą „negrąžinami". Paprasčiausiai mus apgavo dviejų šimtų zlotų suma. '

— Toks jo įprotis,— pritarė advokatas su patyrusio žmogaus įsitikinimu.

— Vlodekas tikriausiai būtų jam davęs daugiau, bet aš pasipriešinau.

— Iš majoro paaiškinimų matyti,— kalbėjo Resevičius,— kad testatorius, užrašydamas palikimą, suklydo dėl paveldėjimo asmens. Esant tokiai situacijai, laikau teisėtu iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad teismas bus tos pačios nuomonės.

— Esu tikras, kad tasai Kovalskis yra prikišęs nagus prie mano dėdės nužudymo.— Jaunuolis ir toliau buvo kovingai nusiteikęs.— Gerai būtų patikrinti, ar jis turi alibi. Spėju, kad dėdė buvo šio apgaviko terorizuojamas ir todėl parašė tokį testamentą. O kadangi norėjo kaip nors gintis, tad įrašė žodžius apie dėkingumo skolą už gyvybės išgelbėjimą.

Girdėdamas šias naivias išvadas, majoras nusijuokęs pasakė:

— iTai galėtų būti prastas scenarijus amerikoniškam kriminaliniam filmui. Bet čia mes turime kalbėti išmintingai.

Zigmuntas Kvasnevskis išraudo ir nutilo. Tik nedraugiškai nužvelgė milicijos karininką.

— Nesąmonė,— užprotestavo ir advokatas Rušinskis.— Ponas Jareckis į mūsų kolegiją atėjo vienas. Nieko nebuvo su juo. Tiesą sakant, testamentą jau turėjo surašytą, bet mes svarstėme jį. Aš tvirtinu, kad šis žmogus nebuvo panašus nei j terorizuojamą, nei į nenormalų. Buvo toks, kaip ir mes visi.

— Bet jis negalėjo užmiršti, kad „Vanagas", vyresnysis leitenantas Stanislovas Kovalskis, mūsų vadas iš Varšuvos sukilimo, miręs. Tasai, kuris iš tiesų išgelbėjo jam gyvybę. Vėliau tapęs papulkininkiu Kovalskis niekad negyveno Volomine. Vlodekas ne sykį yra buvęs pulkininko bute Varšuvoje, Filtrovos gatvėje,— tvirtino Lesnia-kas.— Aš čia nesuprantu.

— Kaip atsitiko, kad ponas Jareckis parašė tokį, o ne kitokį testamentą, abejoju, ar kada nors sužinosime. Dabar nematau kitos išeities, kaip iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo,— savo pasiūlymą parėmė Resevičius.

— Norėčiau išvengti proceso teismo bylos,— pačioje pabaigoje kaip labiausiai suinteresuota savo nuomonę pareiškė Barbara.— Turiu rimtų priežasčių.

— Nori tam žmogui atiduoti dirbtuvę? — sunkiai tvardėsi brolvaikis.— Galbūt dar malonėsi jam pridėti ir tai, ką teikėsi dėdė tau palikti?

— Zigmuntai, kaip tu drįsti!.

— Jeigu Kovalskis,— pasakė advokatas Rušinskis,— notariškai pareikštų, kad Vlodzimežas Jareckis rašydamas testamentą aiškiai suklydo ir ryšium su tuo jis, Stanislavas Kovalskis, atsižada paveldėjimo, tada tikriausiai galima būtų išvengti paskalų. Puikiai suprantu ponios Ja-reckos padėtį.

— Būtų beprotis, jeigu su tuo sutiktų,— sumurmėjo Kvasnevskis.

— Kodėl? — Resevičiui patiko kolegos spėliojimai.— Jei tam piliečiui pavyktų išaiškinti, kad jis vis vien negaus paveldėjimo, gal jis ir sutiktų duoti tokio pobūdžio pareiškimą. Žinoma, ne veltui.

— Dar ir mokėti apgavikui? — jaunuolis buvo nepalenkiamas.

— Manau, kad tokiu atveju jis nekeltų labai aukštų reikalavimų,— kalbėjo majoras, su atsidėjimu stebėdamas jaunos našlės gražų veiduką.— Sis projektas ir man patinka.

— Gal jūs, pone advokate Rušinski ir pone majore, galėtumėt su tuo žmogumi pasišnekėti,— paprašė Jarecka.— Sutikčiau verčiau truputį prarasti, negu dalyvauti triukšmingame procese.

— Aš negaliu,— perspėjo majoras.— Esu milicijos karininkas. Mano dalyvavimas būtų panašus į spaudimą, o tai yra neleistina.

— O aš esu testamento depozitatorius. Man nevalia būti kieno nors šalininku,— gynėsi Mečislovas Rušinskis.

— Ne apie tai kalba, Mečiau,— įtikinėjo jį advokatas Resevičius.— Paprasčiausiai visiškai bešališkai painformuosi Kovalskį, kad mes pasiryžę iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo. Paaiškinsi jam, kokių jis turi šansų tokiame procese, ir praneši, kad dėl šventos ramybės ir nenorėdami proceso, dsame jam pasiruošę išmokėti atitinkamą, žinoma, nedidelę sumą už laisvanorišką paveldėjimo atsisakymą. Netgi mes suinteresuoti, kad elgtumeis kuo bešališkiausiai. Advokatų kolegijos vedėjas tikriausiai pritars mano nuomonei, kad gali imtis tokio vaidmens.

V skyrius

PASLAPTINGAS LAIŠKAS

— Prašom sėstis,— šiais tradiciniais žodžiais advokatas Mečislovas Rušinskis pasveikino savo klientą Stanislovą Kovalskį. Šį kartą atvykėlis iš Volomino buvo apsirengęs žymiai tvarkingiau ir rūpestingiau. Jis vilkėjo kažkokiais tamsiais marškiniais ir languotu apytrumpiu švarku. Šia iškilminga proga netgi nusiskuto.

— Na tai kaip ten, pone advokate, ar suradote pirkėją tam visam mano balaganui?

— Ne. Bet užtat turiu jums nepalankių naujienų.

— Kokių? —Kovalskio balse buvo jaučiamas susirūpinimas.

— Advokatas Resevičius man pranešė, kad ruošiasi iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo.

— Vadinasi, nori atimti iš manęs, ką man yra užrašęs Vlodzius Jareckis. Kas mano, to aš niekam neatiduosiu. Tai šlykšti boba! Visada sakiau Vlodekui, kad nevestų tos raganos.

— Aš čia niekuo nesuinteresuotas,— apsidraudė Rušinskis.— Tačiau turiu pripažinti, kad Jareckos ieškinys turi nemažų šansų. Ji gali procesą laimėti.

— Kodėl?

— Nes jie žino, kad jūs niekada negelbėjote Vlodzi-mežui Jareckiui gyvybės. Taip pat žino, kad jūs esate gimęs 1933 metais, o sukilimo metu su tėvais gyvenote kaime prie Radzimino. Kas iš to, kad man pateikėte ankstesnę gimimo datą? Pagal registracijos knygas nesunku nustatyti, kad skirtumą sudaro dešimt metų. Jie taip pat žino, kad tikrasis Stanislovas Kovalskis, kuris iš tikrųjų išgelbėjo Jareckiui gyvybę, prieš trejus metus numirė.

— Sukta boba,— su nuostabos gaidele balse pasakė Kovalskis.— Su tokia geriau pamesti, negu su kitu rasti. Viską iššniukštinėjo.

— Advokatas Resevičius įrodinės, kad Vlodzimežas Jareckis rašydamas testamentą padarė error in persona. Norėjo užrašyti turtą vienam Kovalskiui, o užrašė kitam. Jūs iš tiesų man kalbėjote, kad savo rankomis ištraukėte Jareckį iš po griuvėsių, bet teisme Resevičius tučtuojau paneigs šį melą.

— Liudininkų parodymais?

— Turbūt liudininkų. Pagaliau jūs pasitarkite su kokiu nors advokatu. Geriausia iš kitos advokatų kolegijos.

— O kam man tos išlaidos? Savo protu matau, kad įkliuvau. Todėl ir norėčiau kuo greičiau atsikratyti šio paveldėjimo. Už pusę kainos, bet tik greičiau. Aš turėčiau pinigų, o pirkėjas tegu sau rūpinasi.— Pagalvojęs apie tokią šviesią perspektyvą, Kovalskis net nusikvatojo.

— Jūs pagalvokite ir apsispręskite. Jums praverstų geras advokatas,

— Vadinasi, jeigu teisme laimėtumėm, turėčiau ir išlaidas apmokėti?

— Jei laimėtumėt, teismo išlaidas tektų jums sumokėti.

— Po velnių,— nusikeikė atvykėlis iš Volomino.— Kad aš dar kiščiau pinigus į šį reikalą.

— Kategoriškai netvirtinu, kad jūs pralaimėsite procesą. Tiktai sakau, kad Jarecka turi daug šansų jį laimėti.— Visą laiką Rušinskis stengėsi būti bešališkas.

— Pone advokate, aš ne vaikas. Nereikia man aiškinti. Pats matau, kad įklimpau. Vos tik man sukėlė apetitą, ir jau išneša valgius, dar nespėjus net šaukšto paimti į rankas. Pasakykite, argi ne taip?

— Iš tikrųjų,— sutiko advokatas.

— Pone advokate,— Stanislovas Kovalskis užsidegė papirosą,— kodėl tas Jareckis užrašė man savo dirbtuvę? Juk aš jam nei dėdė, nei brolis. Netgi nežinau, iš kur jis gavo mano adresą. Tiek jį tepažinojau, kad keletą kartų ėmiau iš jo prekes. Toji ragana dėl keleto nesumokėtų grošų rašė man ir teismu grasino. Nežinau, ar pačiam savininkui buvau pasakęs bent penkiasdešimt žodžių. O čia šmaukšt! Užrašo man dirbtuvę...

— Kaip tiktai advokatas Resevičius teisme ir nori įrodyti, kad Jareckis apsiriko.

— Suprantu, kad apsiriko pavarde. Bet jis nurodė mano adresą. Nebūtų stebėtina, jei būtų parašęs „Kovalskis iš Maršalkovskos 115", jam rūpėjo Kovalskis iš Maršal-kovskos 111. Tokioje ilgoje gatvėje Ko vaiskių turbūt keli tuzinai. Betgi Volomine Malino vos gatvėje tiktai aš vienas.

— Turiu jums pasakyti,— advokatas jautė pareigą visapusiškai painformuoti klientą,— jeigu Jareckis nebūtų parašęs tų žodžių apie gyvybės išgelbėjimą, tada šaukštai po pietų, testamentas būtų galiojantis ir nepanaikinamas. Dirbtuvės savininkas galėjo ją užrašyti kam tik norėjo. Taip pat ir jums.

— Jis turbūt buvo kuoktelėjęs,— Volomino gyventojas priėjo prie tos pačios išvados, ką ir teisės žinovai advokatai.

— Iš šio testamento matyti, kad rašydamas jį Jareckis iš tiesų turėjo būti gerokai apdujęs.

— Tai kas dabar bus, pone advokate?

— Jūs turite dvi išeitis. Arba nusisamdyti gerą advokatą ir stengtis laimėti procesą, arba su Jarecka išspręsti šį reikalą taikiai. Kiek susigaudau, ji dėl tam tikrų priežasčių būtų linkusi teismo išvengti.

— Suprantu,— Kovalskis nebuvo maišu trenktas.— Boba nenori, kad klebonai sužinotų, jog beprotis jiems monstrancijas gamino. Todėl ir nori patyliukais.

— Sutinku, kad čia jūs teisus.

— O kaip toks susitarimas atrodytų?

— Jūs turėtumėt pas notarą parašyti pareiškimą, kad dėl Jareckio klaidos atsisakote priimti paveldėjimą. Tada viskas tektų žmonai.

— Suprantu. O jie man už tai riebų kąsnelį?

— Žinoma.

— Jei man duos šimtą gabalų, sutinku.

— Gerai. Apie tai pranešiu Jareckos įgaliotiniui advokatui Resevičiui. Jis dirba toje pačioje kolegijoje, tad jeigu norite, galiu jį čia pakviesti.

— Nenoriu. Geriau kalbėsiu tik su jumis, pone advokate. Ar ji duos šimtą gabalų?

— Nežinau. Aš neduočiau. Tegu sprendžia teismas.

— Na tai penkiasdešimt,— pirmąją sumą Kovalskis veikiausiai pasakė šiaip sau, o dabar perėjo prie konkrečių pasiūlymų.

Rušinskis suprato, kad ši suma „pradinė".

— Ar ne per daug, pone Kovalski? Juk pinigus gaunate už nieką.

— Bet užtat nebus teismo ir jokio triukšmo. O jeigu redaktorius Čaja brūkštelėtų „Eksprese" straipsnį pirmame puslapyje, tai bent turėtų džiaugsmo. Varšuvoje yra dar vienas to švento inventoriaus specialistas. Kažkoks Pe-karniakas Volėje. Jis tučtuojau tą laikraštpalaikį išsiuntinėtų po visas parapijas.— Kovalskis puikiai išmanė de-vocionalijų fabrikantų konkurencijos reikalus ir todėl nusprendė savo išmanymu pasinaudoti.— Ta juodoji kaliausė netektų daugiau negu tų skurdžių penkiasdešimties popierėlių. Ką jai reiškia tokia smulkmė?

— Kartoju jums, pone Kovalski, kad aš šiuo klausimu nieko daugiau neturiu pasakyti. Eisiu pas advokatą Re-sevičių ir perduosiu jam jūsų pasiūlymą. Prašau valandėlę palaukti,— tai sakydamas Rušinskis išėjo iš savo „apartamentų".

— Klausyk, Karoli,— pokalbis vyko Resevičiaus kambarėlyje.— Pas mane sėdi tas Kovalskis. Jis sutinka su jūsų pasiūlymu, bet reikalauja penkiasdešimt tūkstančių.

— Pasiuto! — trumpai reagavo į šį pasiūlymą Jarec-kos įgaliotinis.

— O kiek jūs duotumėt?

— Kai kalbėjausi su savo kliente, galvojome apie dešimt tūkstančių. Spėju, kad sutiktų duoti du kartus tiek, bet ne daugiau. Tai akiplėšiška — už nieką penkiasdešimt tūkstančių. Pasakyk jam, Mečiau, kad kuo greičiau tą išmestų iš savo galvos.

— Tipelis ne kvailys,— aiškino Mečislovas.— Puikiai suvokia, kodėl Jarecka stengiasi išvengti proceso, ir nusprendė tuo pasinaudoti.

— Ir vis vien apie tokią sumą negali būti nė kalbos. Pats atkalbinėčiau klientę.

— Kaip nori, pranešu jam apie tai.

Advokatas sugrįžo į savo kambarėlį.

— Na ir kaip? — nekantraudamas paklausė Stanislovas Kovalskis.— Duoda pinigus?

— Mano, jog tai per didelė suma.

— O kiek gali duoti?

— Advokatas Resevičius užsiminė apie dešimtį tūkstančių.

— Tai jau geriau tegu kabina tą košę teisme. Kad ir pralaimėčiau.

— O koks būtų jūsų paskutinis pasiūlymas?

— Trisdešimt gabalų. Daugiau nenusileisiu. Aš netenku visos dirbtuvės, o jie nenori pakloti ant stalo keleto gabalų?

— Gerai. Dar kartą eisiu pas advokatą Resevičių.— Advokatas vėl pakilo nuo stalo.

— Trisdešimt tūkstančių tai daug,— pasakė Resevičius.— Pats negaliu spręsti. Reikia paskambinti poniai Ja-reckai. Palaukite.

Rušinskis sugrįžo į savo kambarį pas Kovalskį.

— Turime palaukti. Ponas Resevičius tarsis su Jarecka.

Laukė gal penkias minutes. Įėjo advokatas Karolis Re-se vičius.

— Ponas Kovalskis? — Resevičius pasisveikino su Volomino gyventoju.— Kalbėjausi su savo kliente. Ji sutinka duoti trisdešimt tūkstančių. Dabar teks oficialiai pasirašyti, kad atsisakote paveldėjimo.

— Kodėl nepasirašyti? Jei bus pinigai, kas reikia pasirašysiu.

— Tvarka. Geriau šiaudinė taika negu auksinė byla,— mirusiojo žmonos įgaliotinis buvo labai patenkintas, išvengęs nemalonaus proceso.— Ir mes suinteresuoti kuo skubiau. Smulkmenas sutvarkysite su advokatu Rušinskiu. Atsiprašau, bet turiu eiti, nes manęs laukia klientas...

Išėjus Resevičiui, Kovalskis pasiguodė:

— Man skubiai reikia pinigų. Tiesą sakant, apdorojote mane*.

— Ir taip neblogai uždirbote. Trisdešimt tūkstančių nemaži pinigai.

— Aš pasirašysiu, bet pas notarą jūs irgi privalote būti. Jūs pats patikrinsite, ar viskas gerai. Nes ta ragana aš netikiu. Kaip ims gręžti savo žaliomis žlibėmis, notaro padėjėjai visiškai apkvaiš ir parašys viską, ką tik ji panorės. Ir pasirašysiu tik tada, kai jums, pone advokate, atskaičiuos pinigus, kuriuos man įteiksite išėjus iš notarinės kontoros, Kitaip nesirašysiu. Aš jais visiškai netikiu.

— Dėkoju už pasitikėjimą,— šyptelėjo Rušinskis.

— O apie jus esu daug girdėjęs. Kažkada jūs gynėte vieną sėbrą. Tikėjosi mažiausiai penkių, o gavo tik pusantro maišelio. Jūs teismo salėje tiek pričiulbėjote, kad net pats kaltinamasis patikėjo, jog ne jisai apvalė tą pastogę Vronų gatvėje.

— Prisimenu. Vavžinecas Fabisiakas.

— Gerą turite atmintį, pone advokate,— nušvito Stanislovas Kovalskis.

— Dabar, kai jau baigėme reikalus, pasakykite man, tik be išmislų, iš ko jūs sužinojote Jareckio testamento turinį?

— Aš ir pats nežinau, pone advokate.

— Kaip tai?

— Buvo taip,— aiškino Kovalskis,— grįžtu namo, tai buvo gegužės vidury, o žmona sako, kad man yra laiškas. Maniau, kad tai koks valdiškas šaukimas. Nes nuolat prie manęs kimba, tai šaukia į kažkokią komisiją paaiškinti, kodėl nedirbu, tai vėl į teismą. Bet šį kartą kažkas kita, nes melsvas vokas. Registruotas. Perskaičiau ir matau, kad kažkas mane kvaįliu laiko.

— Ar jūs turite tą laišką?

— Turiu su savimi,— Stanislovas Kovalskis ištraukė iš švarko kišenės gerokai aptrintą voką ir padavė jį advokatui.

„Pone Kovalski!

Mirė Vlodzimežas Jareckis, tas, kuris gamino devocio-nalijas. Chelmno gatvėje numeris septynioliktas. Jūs jį pažįstate, nes ne kartą buvote užėjęs prekių. Prieš mirtį Jareckis parašė testamentą ir jums užrašė visą savo turtą.

Jareckis testamente parašė, kad taip daro todėl, kad Varšuvos sukilimo metu jūs jį ištraukėte iš griuvėsių. Prieš karą gyveno Staruvkoje, Zakročymskos gatvėje. Šitą jūs gerai įsidėmėkite ir prisipažinkite dėl šio išgelbėjimo. Padidinkite dešimčia metų savo amžių, nes kitaip niekas nepadės.

Jūs įsitikinsite, kad aš rašau tiesą. Po poros dienų gausite pakvietimą pas advokatą Mečislovą Rušinskį į 104 advokatų kolegiją. Advokatas oficialiai jums praneš apie testamentą. Tai daug pinigų. Būkite atsargus ir neišsiduo-kite. Toji dirbtuvė milijono zlotų vertės. Laišką prašau sunaikinti, o geriausia sudeginti, nes jeigu kas nors perskaitytų, tada jus išduotų, kad su tuo Vlodzimežo Jareckio gyvybės išgelbėjimu blefas, ir su palikimu išeitų šnipštas.

Laikykitės tvirtai vienos versijos ir per daug nekalbėkite. O ypač su advokatais ir teisme.

Bičiulis"

Laiškas buvo parašytas mašinėle ant neliniuoto popieriaus lapo. Nebuvo jokio įrašo ranka, netgi jokio neišskaitomo parašo. Be datos. Advokatas apžiūrėjo voką. Registruotas laiškas išsiųstas iš Varšuvos centrinio pašto gegužės dvidešimtą dieną. Koks keistas skubėjimas ir kokia tiksli informacija! Tos dienos rytą milicija surado po viaduku Vlodzimežo Jareckio lavoną. „Bičiulis" turėjo būti gerai informuotas žmogus.

Advokatas Mečislovas Rušinskis įdėjo laišką į voką ir pasidėjo ant stalo.

— Kai laišką perskaičiau,— aiškino Kovalskis,— pamaniau, kad kažkuris draugelis iškrėtė pokštą, norėdamas iš manęs pasišaipyti. Kas tai galėjo padaryti? Tokiam valkatai būtinai reikėjo išdaužyti snukį, kad kitą kartą žinotų. Gegužės mėnesį užsigeidė balandžio pirmosios!

— Betgi laiško jūs nesudeginote.

— Kiekvienas žmogus turi savo galvą. Jei parašyta sudeginti, tai reiškia, kad reikia gerai paslėpti.

— Jūs teisus,— advokatas net nusikvatojo iš šios savotiškos filosofijos.

— Kai po poros dienų tikrai atėjo jūsų laiškas, kad atvykčiau pas jus ryšium su paveldėjimo byla po Vlo-dzimežo Jareckio mirties, supratau, kad tai ne pokštai ir tas tipas nemelavo. Atėjau pas jus — žodis žodin viskas sutampa.

— Ką jūs įtariate? Kas galėjo rašyti? Gal kuris iš firmos darbuotojų?

— Nė vieno nepažįstu. Į dirbtuvę niekad neidavau, reikalus atlikdavau kontoroje su Jareckiu arba jo žmona. Argi aš ten dažnai būdavau? Kokius tris kartus. Paskui viskas nutrūko.

— Paėmėte prekes kreditan ir daugiau nepasirodėte.

— Toji boba ir apie tai išplepėjo. Iš kur aš galėjau atiduoti. Jei būtų davę prekių už tūkstantį zlotų, tada būčiau bent uždirbęs. O tie sumauti du šimtai zlotų? Kas tokias smulkmenas grąžina? Nelyginant kad ir jūs, pone advokate, argi tikėjotės, kad grąžinsiu tuos du raudonukus?

— Tikrai netikėjau,— nuoširdžiai prisipažino advokatas, kinį vis labiau linksmino Volomino gyventojo akiplėšiškumas ir cinizmas.

— Jūs gi pats matote. Apmoviau jus tais dviem šimtais, nes tai buvo kaip tik tiek, kiek reikia. Šimto zlotų per mažai, o trijų šimtų nebūtumėt davęs. Visuomet reikia žinoti, kaip prie ko prieiti. O Kovalskis savo vertę žino.

— Vadinasi, aš vis dėlto savo pinigus atgausiu? — linksmai nusiteikęs paklausė advokatas.

— Pinigų, pone advokate, jūs nematysite. Bet man atrodo, kad jus domina šis laiškas. Aš jį jums parduosiu. Kaip tiktai už tuos du popieriukus. Sutinkate?

— Sutinku,— noriai atsakė advokatas.

Stanislovas Kovalskis išėjo. Mečislovas Rušinskis dar kartą atidžiai apžiūrėjo voką ir perskaitė laišką. Apie mistifikavimą negalėjo būti nė kalbos. Volomino pilietis šio laiško pats sau neatsiuntė. Tam reikalui jis paprasčiausiai buvo nepakankamai raštingas. Ir kam jis tai turėtų daryti?

Advokatas surinko majoro Lešeko Kalinovičiaus telefono numerį. Nors buvo vėlus laikas, milicijos karininką jis dar aptiko Mostovskių rūmuose. Susitarė susitikti netoliese esančioje kavinėje „Meno galerija". Tarp kitko, advokatas mėgo šią kavinę. Čia visuomet galima buvo pasigrožėti dailiomis mergaitėmis.

Majoras išklausė paslaptingojo laiško istoriją ir atidžiai jį apžiūrėjo.

— Neatlikus smulkios laiško analizės, negaliu tvirtinti, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi trys dokumentai, tai yra Vlodzimežo Jareckio testamento nuorašas, jo laiškas milicijai su prisipažinimu, kad jis nusižudo, kaip ir Stanislovui Kovalskiui, parašyti ta pačia mašinėle.

— Laišką milicijai ir testamentą juk rašė pats Jareckis, todėl nieko nuostabaus, kad naudojosi savo mašinėle.

— Iš to seka išvada, kad ir tą Kovalskiui laišką rašė savižudis ir prieš savo desperatišką žingsnį įmetė jį į dėžutę.

— CCai absurdas.

— Suprantama, kad tokia išvada, nors ir labai logiška, yra absurdas. Kokiu tikslu testatorius turėtų įrašyti tokią keistą mintį, o paskui mokyti savo paveldėtoją, kaip jis turi meluoti?

— Vienintelė protinga išvada, kad laišką Kovalskiui parašė kažkas, kuris žinojo testamento turinį ir kuris buvo labai suinteresuotas, kad tas smulkus vagiūkštis taptų paveldėtoju. Kadangi tie raštai parašyti ta pačia mašinėle, galime tvirtinti, kad laiško Kovalskiui autorius yra Jareckio aplinkai artimas asmuo ir todėl jam nebuvo jokių sunkumų žinoti devocionalijų gamintojo paslaptis ir pasinaudoti jo mašinėle. Tas asmuo, žinoma, ne Barbara

Jarecka, nes testamentas ją skriaudžia, todėl ji nesuinteresuota veikti Kovalskio naudai.

— Aišku, kad tai ne Jarecka,— sutiko majoras.

— Tad belieka įmonės darbininkai ir mokiniai,— reziumavo advokatas.— Kažkuris iš jų galėjo pamatyti Jareckį rašant tą testamentą ir pastebėti klaidą pasirenkant paveldėtoją. Turbūt šis žmogus buvo kažkuo susijęs su Kovalskiu, tad po Jareckio savižudybės „bičiulis" nusprendė padėti Volomino gyventojui gauti palikimą.

— Ši prielaida galėtų turėti pagrindo, jei ne vienas kontrargumentas. Kodėl mūsų paslaptingasis „bičiulis" nevažiavo tiesiog pas Kovalskį ir viso to nepaaiškino žodžiu? Kodėl nepasirašė? Jeigu Kovalskis tarp įmonės darbininkų būtų turėjęs savo sėbrą, jis niekad nebūtų prisipažinęs gavęs šį laišką ir niekad nebūtų jo išleidęs iš rankų. Ne, esu įsitikinęs, kad šį kartą Kovalskis kalbėjo tikrą teisybę. Šis laiškas, kaip ir žinia, jog jis yra Jareckio turto paveldėtojas, jam buvo netikėtumas.

— Tai tiesa,— pripažino Rušinskis.

— Išaiškinti šio laiško parašymo priežastį,— kalbėjo majoras,— man, kaip kriminalistikos specialistui, labai lengva, bet tai neišsprendžia reikalo.

— Labai įdomu?

— Kaip rodo laiško turinys, jo autorius žinojo, kad rašydamas testamentą Jareckis suklydo ir kad Kovalskis niekad neišgelbėjo amatininkui gyvybės. Ir visgi jis stengiasi, kad Kovalskis paveldėtų jo palikimą, nes tokiu būdu laiško autorius tikisi įgyti asmeninės naudos.

— Kokios?

— Grasindamas Kovalskiui, kad iškeltų viešumon Jareckio klaidą ir tokiu būdu šantažuodamas laimingą paveldėtoją, jis išplėštų iš jo ne mažiau kaip pusę viso turto. Kovalskis, bijodamas netekti visko, būtų priverstas mokėti „bičiuliui" tiek, kiek tik jis užsigeistų. Šis šantažas būtų labai lengvai įgyvendinamas.

— Jūs teisus, majore. Tačiau nereikia pamiršti, kad Kovalskis irgi apsukrus. Be skrupulų. Jis jau ne kartą susidūręs su teismo nuosprendžiais. Nežinau, ar leistųsi gąsdinamas?

— O ką jis galėtų daryti? Likviduoti šantažuotoją? Labai abejoju, ar jis tam ryžtųsi. Tai smulkus vagišius, o ne koks nors Volomino „tūzas". Smulkūs kombinatoriai dažniausiai nepasižymi drąsa. Būtų turėjęs mokėti.

— [Tačiau tai neprieštarauja mano tezei, kad laiško autoriaus reikia ieškoti tarp Jareckiui artimų žmonių.

— Galėčiau su tuo sutikti,— prisipažino majoras,— bet turiu jums pasakyti dar vieną įdomų dalyką.

— Kokį?

— Gavę iš jūsų savižudžio laišką, nuvažiavome į dirbtuvę Chelmno gatvėje patikrinti, ar iš tiesų už skaitiklio yra mirusiojo dokumentai. Suradome juos. Reikėjo parašyti trumpą pažymą, kurią turėjo pasirašyti patikrinimo liudytojai. Paprastas formalumas. Vienas iš mano operatyvinių darbuotojų, atsisėdęs prie kontoroje esančios mašinėlės, parašė atitinkamą raštą. Nors neturėjau jokio pagrindo įtarinėti, paprasčiausio smalsumo vedinas patikrinau, ar Jareckis, rašydamas laišką milicijai, naudojosi šia mašinėle. Nagi atspėkite, kas paaiškėjo?

— Nesinaudojo?

— Iš tikrųjų. Jareckio mašinėlė — tai senas laužas, turbūt atmenantis dar prieškario metus. O testamentas ir laiškas milicijai parašyti maža čekiška portatyvine mašinėle. Šią aplinkybę be jokių abejonių patvirtino mūsų ekspertas. Pagaliau skirtumas matyti iš pirmo žvilgsnio.

— O gal Jareckis turi dvi mašinėles? Kontoroje tą seną laužą, o namuose naują, portatyvinę?

— Jeigu net ir taip būtų, vis vien jūsų teorija griūva. Jareckiai gyveno dviese. Tyrinėjant nužudymo galimybes, patikrinome gražiosios ponios Barbaros praeitį ir dabartį. Ji neturėjo jokio bičiulio. Pagaliau kam turėtų meilužis veikti savo brangiausios nenaudai? Nei mokiniai, nei darbininkai nesilankydavo darbdavio namuose. Jareckis savo gyvenime apskritai nemėgo palaikyti artimesnių ryšių su savo klientais, netgi su kunigais. Tenkinosi jaunystės ir karo metų pažintimis. Atrodo, Jarecka neturėjo savo draugų būrio. Tai suprantama, kadangi ji ne varšuvietė, bet kilusi iš pajūrio, Trujmiasto. Turiu jums pasakyti, kad prokuroras nutraukė tardymą dėl Jareckio mirties, bet vis dėlto aš savo nuožiūra esu linkęs patyrinėti šio laiško istoriją.

— Visa ši istorija, iš pirmo žvilgsnio paprasta, juo toliau, juo labiau darosi¹ supainiota ir paslaptinga. Visiškai nesuprantu to laiško išsiuntimo tikslo. Nebent tik galima būtų pritarti jūsų prielaidai, kad buvo numatęs būsimą šantažą. Bet kas gi tas paslaptingasis „Bičiulis"? Iš kurios pusės šią problemą besvarstytumėm, vis vien grįžtame į išeities tašką.

— Kadangi ne čia šuo pakastas,— pridūrė milicijos karininkas.—Laiškas tai tik šalutinė detalė, neturinti didesnės reikšmės.

— Argi? Aš taip nepasakyčiau.

— Pagrindinė paslaptis slypi kažkur kitur. Nesuprantamame Jareckio testamente ir tiesiog nepaaiškinamoje jo savižudybėje. Ir visų pirma testamente. Jei suprasime, kodėl jis parašė „visą likusį savo turtą... palieku Stanislovui Kovalskiui, gyvenančiam Volomine, Malinova g-vė 9. Tai darau norėdamas Stanislovui Kovalskiui atlyginti dėkingumo skolą, nes jis Varšuvoje sukilimo metu išgelbėjo man gyvybę..tai ir sužinosime visą tiesą. Tada bus viskas aišku. Taip pat ir „Bičiulio" laiškas. O kol šito nežinome, einame apgraibomis. Juk tas žmogus, kalbu apie Vlodzimežą Jareckį, nebuvo beprotis. Gali taip kalbėti advokatai, besiginčijantys dėl testamento galiojimo, tačiau kiekvienas, kas su dirbtuvės savininku buvo susitikęs prieš pat jo mirtį, tvirtina jį buvus visiškai sveiko proto.

— Tik vieną kartą kalbėjausi su Jareckiu, ir aš esu tos pačios nuomonės,— sutiko advokatas.

— Tad kodėl visiškai normalus žmogus į testamentą įrašė keisčiausią dalyką? Turėjo kažkokį tikslą. Niekad nepatikėsiu skleroze arba Jareckio nepakaltinamumu.

— Tačiau tokį testamentą Jareckis parašė ir mano akivaizdoje pasirašė.

— Čia slypi kažkokia paslaptis. Čia svarbiausias galvosūkis.

— Betgi kokia paslaptis? — advokatas irgi nesurado atsakymo į milicijos karininko klausimą.

— Gal prie šios kavos išgersime po taurelę konjako,— pasiūlė majoras.— Galbūt prašviesės galvos.

Deja, netgi konjakas nepadėjo.

VI skyrius

130 KILOMETRŲ PER VALANDĄ

Po dviejų dienų, turėdamas šiek tiek daugiau laiko, majoras Lešekas Kalinovičius nusprendė patyrinėti Stanislovui Kovalskiui rašyto laiško reikalus. Milicijos karininkas padarė išvadą, kad geriausia paklausinėti Barbarą Jarecką. Gal ji kartais žino to laiško autorių arba ką nors įtaria?

— Norėčiau su jumis pasimatyti,— pasakė majoras, išgirdęs telefono ragelyje žemą, melodingai skambantį gražiosios ponios balsą.

— Dar viena apklausa? — Barbara Jarecka be entuziazmo sutiko šią naujieną.

— Tiksliau, pokalbis. Norėčiau sužinoti keletą smulkmenų, tačiau nematau reikalo trukdyti jus kviesdamas čia. Iki kelintos būsite Chelmno gatvėje?

— Šešioliktą uždarome.

— Puiku. Pasistengsiu atvykti prieš tai.

— Labai prašom,— šių žodžių tonas žymiai skyrėsi nuo jų turinio.

Bet taip jau atsitiko, kad milicijos karininką užgriuvo kažkokie papildomi darbai, žodžiu, pavyko ištrūkti iš Mos-tovskių rūmų tik apie pusę ketvirtos. Lyg tyčia nebuvo po ranka jokio tarnybinio automobilio, o tokiu laiku apie taksi nė svajoti netenka. Kalinovičiui šiaip taip pavyko įsigrūsti į pilnutėlį autobusą. Chelmno gatvę tepasiekė jau keletas minučių po keturių. Kaip tiktai nuo septynioliktu numeriu pažymėto namo nuvažiavo automobilis. Ponios Jareckos „Reno". Majoras išbėgo į gatvės vidurį ir iškėlęs ranką stengėsi jį sulaikyti. Prie vairo sėdinti moteris pažino milicijos karininką, sustabdė automobilį ir pravėrė dureles.

— Jūs vėluojate,— papriekaištavo ji, kai majoras atsisėdo greta.

— Atsiprašau, ne mano kaltė, anksčiau negalėjau ištrūkti iš darbo, o po to nesisekė su transportu. Milicijos karininkai neturi tokių puikių automobilių, kaip kai kurie jūsų amato atstovai. Mes priversti tenkintis mėnesiniu bilietu.

— Niekas prievarta neverčiamas būti milicijos karininku,— atsikirto gražioji ponia,— o laikraščiai nuolat rašo, kad pas mus per maža amatininkų.

— Milicijos karininkų taip pat.

— Važiuojame į Mostovskių rūmus?

— Gink dieve! Prisisėdėjau ten nuo ryto. Ar jūs jau po pietų?

— Visuomet valgau dirbtuvėje. Kartu su visais darbuotojais. Be to, nemėgstu lankytis restoranuose. Išmokau iš Vlodeko. ’Tikiuosi, kad jau suradote žudikus?

— Nuliūdinsiu jus. Neaptikome netgi menkiausio pėdsako.

— Jūs specialiai atvykote pranešti man šią „malonią" naujieną?

— Ne. Norėjau su jumis pasikalbėti apie tokius reikalus, kurie galbūt turės didelę reikšmę tardymo eigai. Pabrėžiu iš karto — pasikalbėti pusiau privačiai. Be protokolų ir įspėjimų, kad už neteisingus parodymus baudžiama, o taip pat be kitų formalumų. Norėjau jus pakviesti pietų, bet jeigu jūs papietavusi, gal kur nors užsuksime išgerti kavos? Kadangi mūsų pokalbis neoficialus, jūs galite atsisakyti: sustokite ir aš išlipsiu.

— Jūs šiandien nepaprastai mandagus, labai nuolankiai nusiteikęs ir žymiai mielesnis, negu per pastarąjį susitikimą Mostovskių rūmuose, kai mane kvotėt. Tada jūs aiškiai įtarėte, jog aš nužudžiau savo vyrą. Netgi abejojau ar beišeisiu iš milicijos valdybos rūmų.

— Paskutinį kartą buvome susitikę pas advokatą Ru-šinskį,— patikslino Kalinovičius.— O dėl ano tardymo prašau ant manęs nepykti. Milicijai tam tikru mastu visi įtartini. Kaip tiktai mūsų pagrindinis apklausos tikslas paneigti tą įtarimą. Galiausiai lieka tas, kurio neįmanoma apginti nuo įtarimų, tai yra nusikaltėlis. Privalėjau patikrinti jūsų alibi, sužinoti apie jūsų gyvenimą su vyru, turtinius bei šeimyninius santykius. Nuoširdžiai pasakysiu, kad viskas, ką tuomet papasakojote, vėliau buvo patikrinta.

— Dabar jau manęs neįtariate? — nusišypsojo dailioji moteris.

— Dabar jau neįtariu.

— Labai esu jums dėkinga. Kur šios malonės priežastis?

— Paprasčiausiai dabar daug daugiau žinau apie bylą ir apie jus negu tada, pirmos apklausos metu.

— Įdomu, ką jūs apie mane sužinojote?

— Turbūt viską, bet aš ne apie tai norėjau pasikalbėti.

— Neišprašysiu jūsų iš automobilio,— juokavo Jarecka,— vien tik todėl, kad tuo nieko nepasiekčiau. Gaučiau oficialų šaukimą ir turėčiau atvykti į milicijos valdybą. Pasirenku, kaip jūs vadinate, „pusiau privatų" pokalbį.

— Ar netoliese yra kokia kavinė?

— Siūlau ką kita. Ar jūs turite truputį laiko?

— Poniai visuomet.

— Esu pavargusi. Skauda galvą. Gal pavažiuokime į Zalevą. Neporencyje gausime kavos. Šiokiadienį tokiu metu nebus spūsties.

— Puikus sumanymas.

Barbara Jarecka privažiavusi kryžkelę pasuko vairą ir greitai patraukė Vyslos link. Netrukus automobilis lėkė bulvaru. Spidometras rodė didesnį greitį, negu buvo leista miesto ribose.

Kalinovičius tyliai stebėjo automobilį vairuojančią moterį. Jos veidas buvo susikaupęs, o akys atidžiai žiūrėjo į tolį. Vairavo tvirtai, bet rizikingai. Iš dviejų variantų: sulėtinti ar dar greičiau lėkti, visuomet pasirinkdavo pastarąjį.

— Jūs mėgstate važinėti automobiliu?

— Dievinu. Ir kuo didesniu greičiu. Tai turbūt įgimta. Šiuo požiūriu niekuo nesiskiriu nuo savo brolvaikio Zigmunto. Tas jaunuolis ūž nuosavą automobilį turbūt parduotų velniui sielą.

— Velniai jau seniai liovėsi verstis šiuo nenaudingu bizniu. Bet jūs sumažinkite greitį, nes nieko nepadės ir automobilyje esantis milicijos karininkas, teks sumokėti baudą. Dar nepravažiavome nei ketverto kilometrų, o jūs jau spėjote pažeisti visas kelių eismo taisykles.

— Negali būti! Atsiprašau! Niekad nenoriu lenktyniauti kelionėje.

Jarecka pristabdė, spidometro rodyklė nukrito iki šešiasdešimties. Šitaip pravažiavo pavyslio bulvarus, per Citadelės tiltą pasiekė Pragą, Stalingrado gatvę ir pasuko į plentą Zalevo link. Čia dailioji ponia davė valią savo pomėgiui, žalias ,,Reno" lėkė vis greičiau. Spidometro strėlė grėsmingai artėjo ir netgi viršijo šimtą trisdešimt kilometrų per valandą. Laimei, kelias buvo beveik tuščias.

— Abejoju, kad jūs ilgai taip važinėsite,— tarė majoras.

— Kodėl?

— Paprasčiausiai neišlaikys automobilis, o padidinus muitą iki šimto penkiasdešimt už kilogramą, antro neįsi-gysite.

/ — Dar keletą metų laikys. Spidometras terodo ne dau

giau kaip penkiolika tūkstančių kilometrų. Pirkau lapkričio mėnesį, kaip tik suspėjau prieš pabrangimą. Paskui teks važinėti lenkišku „Fiatu". Suprantama, ne šitokiu greičiu, nes tas laužas subyrėtų per dvi savaites.

Majoras nesileido diskutuoti šia ginčytina tema apie automobilių fabriko gaminių privalumus ir trūkumus. Jarecka sustabdė automobilį stovėjimo aikštelėje ir pasiūlė:

— Gal pasivaikščiosime? Paskui užeisime kavos.

— Mielu noru.

Ėjo tylėdami. Baltos ir raudonos burės lengvai banguojančiame ežero paviršiuje sudarė keistus derinius.

— Šiandien jachtoms palankus oras. Šilta ir vėjas pakankamas.

— Šiam sportui nejaučiu potraukio. Man jis per lėtas. Labiau norėčiau vandens slidžių.

— Kaip jūs susidorojate su visais reikalais? — majoras stengėsi savo balsui suteikti kuo draugiškesnį toną.

— Esu vieniša ir privalau su tuo taikstytis. Man labai padeda Zigmuntas. Per daug iš jo nesitikėjau. Darbo nemėgstantis jaunuolis. Nieko nebaigęs. Vietoj proto galvoje automobiliai. Retkarčiais kažkuo prekiaudavo, tarpininkaudavo, perkant automobilius ir atsargines dalis. Kai prispirdavo bėda, dirbdavo pas mus. Labiausiai jam patiko su mūsų automobiliu „Varšava" išvežioti po Lenkiją prekes. Tai bene vienintelis jam patinkantis darbas. Ir vis dėlto Zigmuntas visuomet buvo Vlodeko favoritas. Vyras jautė jam kažkokią keistą silpnybę. Mėgo jo humorą, nerūpestingumą, visas jo silpnybes. Neretai, slapta nuo manęs, šiam jaunuoliui padėdavo ir pinigais.

— Nemažai yra tokių jaunuolių. Mes, milicininkai, apie juos daugiausia žinome.

— Po Vlodeko mirties Zigmuntas neatpažįstamai pasikeitė. Tuo baisiu momentu nežinau ką aš būčiau be jo veikusi. Jis rūpinosi laidotuvėmis ir visais formalumais, o mane globojo lyg geriausias tėvas. Dabar irgi man padeda.

— Dirbtuvėje?

— Dirbtuvei jau keletas metų vadovauju viena. Vlodekas rūpinosi kitais reikalais. Tiekė žaliavą ir pardavinėjo prekes. Dabar šias funkcijas perėmė brolėnas. Suprantama, mano, priežiūroje, nes dar neturi praktikos bei įgūdžių. Be to, jis prižiūri du automobilius. Mano „Reno" ir „Varšavą". Jei šis automobilis, kaip jūs įsitikinote, gerai važiuoja, tai Zigmunto nuopelnas, jis jį plauna, valo, tikrina kiekvieną varžtelį.

— O už tai važinėja juo,— nusikvatoja majoras.— Pagaliau gali ir prieš merginas pasirodyti su puikiu automobiliu.

— Čia jau blogiau, nes tetulė taip pat mėgsta važinėti, nors ne dėl to, kad viliotų jaunus vaikinus. O kai pati ne-važinėju, vis vien neskolinu jo Zigmuntui. Šiuo požiūriu esu baisi egoistė. Vargšas turi tenkintis „Varšava". Ir tai dažniausiai firmos reikalais.

— Su dirbtuve neturite rūpesčių?

— Bijojau, kad ji bus užantspauduota, kol pasibaigs paveldėjimo byla. Bet advokatas Resevičius taip patvarkė, kad vadovauju gamybai valdytojo teisėmis. Susitarus su Ko vaiskiu, šios problemos ne tokios jau didelės, aš vis vien esu vienintelė paveldėtoja. Vlodekas neturėjo jokių, netgi tolimų, giminių. Buvo, kaip sakoma, „paskutinė atžala".

— Ar su Kovalskiu visiškai atsiskaityta?

— Taip. Šįryt pas notarą pasirašėme reikiamus dokumentus. Advokatas Resevičius iš karto juos nunešė į teismą. Abidvi šalys buvo suinteresuotos kuo greičiau viską užbaigti.

— Vis galvoju,— tarė milicijos karininkas,— kokiu būdu testamente atsirado tasai Kovalskis.

— Nežinau. Apskritai pokalbiai šia tema man nemalonūs,— dailioji ponia lengvai nusipurtė.

— Jums šalta. Prie vandens drėgna. Grįžkime.

Netarusi nė žodžio, Jarecka pasuko į kavinę.

— Pokalbiai su milicijos karininkais,— kalbėjo majoras, kai juos aptarnavusi padavėja pasitraukė,— ne taip jau labai malonūs. Labai man nesmagu, bet turiu grįžti prie šios temos.

— Suprantu. Nelengvai mums sekasi kalbėti. Jūs klauskite.

— Ar jūsų vyro poelgiuose per pastaruosius mėnesius ar savaites nebuvo pastebimi kokie nors nervingumo ar susikrimtimo simptomai?

— Tą įrašą testamente kiekvienas nori aiškinti tuo, kad Vlodekas pamišo. Nors testamentas, o ypač jo teiginiai apie mano asmenį mane įskaudino, tokį tvirtinimą turiu kategoriškai atmesti. Mano vyras buvo nuostabus žmogus. Iki paskutinės dienos buvo visiškai sveikas. Ir fiziškai, ir psichiškai.

— Tad kokiu būdu tas Kovalskis...

— Nežinau. Netgi apie tai negalvoju. Tiesiog aš čia nieko nesuprantu.

— Prašom perskaityti šį laišką,— majoras padavė moteriai iš advokato Rušinskio gautą laišką, kurį jis buvo gavęs iš Kovalskio.

Barbara Jarecka perskaitė laišką.

— Kas jį išsiuntė?

— Nežinome. Kaip jūs pati matote, kažkokiam Kovalskio „Bičiuliui" labai rūpėjo, kad jis gautų paveldėjimą. Keisčiausia tai, kad tasai „Bičiulis" tiksliai žinojo jūsų vyro testamento turinį. Prašome atkreipti dėmesį į laiško datą. Ta pati diena, kurią po viaduku buvo surastas negyvas Vlodzimežas Jareckis. Stebėtina, iš kur paslaptingojo laiško siuntėjas apie tai žinojo. Juk milicija turėjo daug rūpesčių su lavono identifikavimu.

— Po jo mirties netgi neleidote pažiūrėti. Aš jums to niekad neatleisiu.

— Ponia Barbara, tą įsakymą paskelbiau aš. Prašau patikėti manim, kad tai padariau jūsų labui. Baisus dalykas žiūrėti į žmogų, kuris stačia galva iš dvidešimties metrų tėškėsi ant grindinio. Norėjau jus nuo to apsaugoti.

— Kaip jį identifikavote?

— Iš drabužių. Kelnių kišenėlėje, esančioje kairėje prie diržo, buvo mažas lapelis. Tai siuvėjo užrašas, kur jūsų vyras siūdinosi kostiumą. Kaip tiktai su pavarde ir kliento adresu. Mūsų iškviestas siuvėjas atpažino savo darbą ir patvirtino siuvęs tas kelnes pono Jareckio užsakymu. Jūsų darbuotojai irgi panašiu būdu atpažino savo šefą.

— Kai Zakopanėje vakare gavau žinią, jog Vlodekas mirė, buvau visiškai priblokšta. Neprisimenu, kaip atvažiavau iki Varšuvos. Žinau, kad tai truko mažiau negu penkias valandas. Maldauju, padarykite viską, kad sugau-tumėt žudiką.

— Jūs tebesate įsitikinusi, kad tai žmogžudystė?

— O kas gi daugiau?!

— Matote, ponia, prisipažinsiu, kad milicija tuo nelabai tikra.

— Jūs juokaujate?

— Man niekad nedingtelėjo juokauti. Kalbu kuo rimčiausiai. Kodėl nepagalvojus, kad tai nelaimingas atsitikimas? Mūsų tardymas nesurado nei mažiausio įkalčio, rodančio, kad tai nužudymas,— majoras, laikydamas paslaptį, negalėjo sakyti Jareckai, kad jos vyras nusižudė. Jis tik stengėsi įtikinti savo draugę, kad jos vyras žuvo ne nuo svetimos rankos. Po kelių dienų prokuroras jai praneš, kad tardymas nutrauktas. Reikia ją tam paruošti. Nors ir todėl, kad nesiskųstų aukštesnėms instancijoms dėl prokuroro sprendimo ir nesusidarytų neteisingos nuomonės apie milicijos bei prokuratūros darbą.

— Betgi jūs neimsite tvirtinti, kad Vlodekas pats šoko nuo tilto ant grindinio? Jis tikrai nenusižudė.

— Dėl tokio atvejo, kaip šis, vargu ar galima būti tikram,— atsargiai pasakė Kalinovičius.

— Nesąmonė! Mano vyras buvo energingas, linksmas. Buvo netgi savotiškai religingas. Apie savižudžius jis kalbėdavo kaip apie nevykėlius ir bailius. Neslėpė savo paniekos žmonėms, tokiu būdu sprendžiantiems savo gyvenimo sunkumus.

— Netvirtinu, kad tai savižudybė, bet neneigiu, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Gal ponas Jareckis, švelniai tariant, padaugino alkoholio. Ėjo per tiltą. Gal jam pasidarė bloga? Smarkiai pasilenkė ant turėklo ir prarado pusiausvyrą? Tokių atsitikimų yra pasitaikę.

— Ne! Niekad tuo nepatikėsiu. Ką Vlodekas galėjo veikti ant Poniatovskio tilto?

— Buvo girtas. Sis faktas nekelia abejonių. Organizme susikaupęs alkoholio kiekis arti kritinės ribos. Todėl galėjo tiesiog nesiorientuoti kur esąs ir kur einąs. Jūs pati savo parodymuose pabrėžėte, kad vyras neturėjo jokių priešų. Nematome jokių motyvų žmogžudystei. Juk niekas nedingo. Kaip jums žinoma, mirusiojo asmeninius daiktus ir dokumentus suradome dirbtuvės kontoroje. Šiomis aplinkybėmis tą mirtį lengviau palaikyti nelaimingu atsitikimu negu nusikaltimu.

— Yra nužudymui dingstis ir netgi žinau kas žudikas.

— Kas?

— „Bičiulis". O Stanislovas Kovalskis jo bendrininkas.

— Tyrinėjau bylą ir šiuo požiūriu. Kovalskis atkrenta. Tai smulkus vagišius, kuris niekad nesileis į kruviną veiklą. Ne todėl, kad tai prieštarautų jo moraliniams principams, bet iš bailumo. O be to, jeigu jis būtų „Bičiulio" bendrininkas, tai pastarasis nerašytų tokių laiškų į Volo-miną. O Kovalskis neatiduotų to laiško advokatui Ru-šinskiui, netgi niekam nepasakotų apie tą laišką.

— Jūs mane įtikinote. Kovalskį išbraukiu. Tačiau „Bičiulis" lieka. Jūs pasakėte, jog jis apie mano vyro mirtį sužinojo ne vėliau negu milicija. Iš laiško matyti, kad jis žinojo ir testamento turinį.

— Jūsų išvados teisingos. Tačiau tik iki tam tikro momento. Neminėsime, kad „Bičiulis" nieko nelaimėtų, jei Volomino gyventojas taptų dirbtuvės savininku. Daugiau-šia, ką jis galėtų, tai šantažuoti Kovalskį, grasindamas jam paslapties išdavimu. Bet tai labai komplikuota, todėl atmetu ir šią hipotezę. Aš pasiruošęs pripažinti, kad tai nužudymas, o žudikas „Bičiulis". Tačiau tai nepaaiškina, kodėl Vlodzimežas Jareckis supainiojo savo testamentą beprasmiška išlyga. Kaip tiktai į tuos kelis žodžius atsitrenkusios subyra visos prielaidos. Šito išaiškinti negali logiš-kiausias protavimas. Ir vis vien tenka pripažinti, jog tame testamente turi būti kažkokia logika. O kokia?

— Nežinau. Jau nieko nebežinau. Jūs manęs nekankinkite. Maldauju,— Barbara Jarecka vos neverkė.

— Jūs atleiskite, bet man rūpi dar keletas klausimų.

— Klausau,— dailioji ponia buvo visiškai apatiška.

— Jūsų apklausos metu teiravausi ir apie įmonės darbuotojus. Tada išgirdau atsakymą, kad už juos laiduojate. Dabar, kai žinote „Bičiulio" laišką, ar tebesilaikote savo tvirtinimo? Turėkite galvoje, kad tik siuvėjas ir įmonės darbininkai pirmieji sužinojo apie įvykį. Ar paslaptingojo „Bičiulio" nėra kaip tik dirbtuvėje?

— Ne. Tikriausiai ne. Visi dirba nuo įmonės įsikūrimo ir su Vlodeku buvo savotiškai nuoširdžiai susiję. Vienas iš jų draugas iš kariuomenės metų. Jo įdarbinta moteris, tai Varšuvos sukilimo ryšininko našlė. Tas trečiasis irgi ilgametis vyro pažįstamas. Šie žmonės palyginti gerai uždirba. Tikriausiai žymiai geriau negu kur kitur. Jie vyrą mylėjo ir gerbė. Į mane iškart jie žiūrėjo gana nepatikliai, o paskui ir aš įgijau jų simpatijų. Be šio trejeto, dar yra mokiniai. Bet tai jauni vaikinai. Sunku juos apkaltinti tokiu rafinuotumu. Pagaliau juos ir priėmėme vos prieš trejetą mėnesių.

— Kartais daugelį metų su kuo nors dirbi ir visiškai jo nepažįsti. Nežinai, ką jis gali iškrėsti.

— Kiekvienam iš tų žmonių dirbtuvės likvidavimas arba jos perėjimas į svetimas rankas būtų didelis smūgis. Tuo labiau į tokio tipo kaip Kovalskis, kuris juk prieš advokatą Rušinskį nesislėpė, kad viską nori parduoti. Kai mūsų darbuotojai sužinojo apie Vlodeko testamentą, buvo tiesiog sukrėsti. Aš dar kartą patvirtinu, kad už juos visiškai laiduoju.

— Antras mano klausimas gali jums atrodyti truputį keistas. Kodėl dirbtuvėje naudojatės tokia sena rašomąja mašinėle?

Žaliaakė moteris nusijuokė.

— Kiek aš prisikamavau su Vlodeku, kad atsikratytu-me to laužo. Vyras buvo keistai prisirišęs prie jos. Atsivežė ją iš Vakarų. Ne kartą juokėsi, kad šis „Rheinmeta-lis" yra jo vienintelis karo grobis. Jos remontui sukišo turbūt tiek, kiek kainuotų nauja mašinėlė. Pagaliau nusileidau, nes pas mus mažai kas rašoma. Sąskaitos rašomos ranka per kalkę, o mašinėle kokie nors raštai, daugiausia užsakymai.

— Ar jūs gerai rašote mašinėle?

— Jūs gyrėtės žinąs visą mano praeitį. Taip pat turbūt žinote, kad gyvendama pamaryje kurį laiką dirbau mašininke,

— Atsiprašau. Iš tiesų pamiršau apie tai. O vyras rašė?

— Netgi neblogai. Bet tiktai dviem pirštais.

— Namuose naudojatės nauja ,,Konsulo" firmos mašinėle, girdėjau, kad tai nepatvarios mašinėlės, bet jomis galima greitai rašyti. Ar jūs tos pačios nuomonės? Noriu nusipirkti mašinėlę privačiam naudojimuisi ir vienas pažįstamas man siūlė kaip tiktai „Konsulą"_s Kaip jūs vertinate šią markę?

Barbara Jarecka nustebusi žvilgtelėjo į pašnekovą.

— Nežinau, Kitos mašinėlės neturime. Nei dirbtuvėje, nei namie. Iš kur jums tai šovė į galvą? „Konsulu" niekad gyvenime neteko rašyti.

— Turbūt aš kažką sumaišiau,— aiškinosi majoras.— Man pasirodė, kad savo parodymuose jūs minėjote kažkokią namuose turimą mašinėlę.

— Niekada nieko panašaus nesu sakiusi. Matau, jūs vėl mane kažkuo įtarinėjate. Gal tuo, kad aš esu tasai „Bičiulis"?

— Galiu prisiekti, kad neįtariu. Taip pat labai atsiprašau, kad jus prikankinau tokiomis temomis, kurios jums tikriausiai nemalonios,— Lešekas Kalinovskis pabučiavo dailiajai poniai ranką.

— Jau gana vėlu,— tarė Jarecka,— Mano draugė gali dėl manęs susirūpinti.

— Draugė?

— Po Vlodeko mirties negaliu namie būti viena. Viskas ten primena man vyrą ir visą mūsų praeitį. Iš pradžių su manimi gyveno Zigmuntas, bet kai laiptinėje išgirdau vienos kaimynės pastabą: „Dar ant vyro kapo žemė neišdžiūvo, o ši jau susirado jauną vaikiną", paprašiau vienos mūsų klientės dukterį, kad kurį laiką pagyventų pas mane. Labai miela ir rami mergina. Na, bet jau grįžkime.

— Tik prašau taip greitai nevažiuoti,— įspėjo milicijos karininkas.

VII skyrius

PRO UŽUOLAIDOS PLYŠĮ

Mūrinis namas buvo senas. Sienos tvirtos ir storos. Deja, kaip ir dauguma Varšuvos namų, jis neatsilaikė prieš ugnį, kurią 1939 metų rugsėjo pirmą dieną užkūrė vienas nenusisekęs tepliorius su ūseliais ir ant žemos kaktos užkritusią sruoga plaukų. Sostinės apgulimo metu namas sudegė nuo padegamųjų bombų. Tačiau mūrinės sienos laikėsi tvirtai ir sulaukė to laiko, kada dešimčiai metų praslinkus nuo karo pradžios, pradėta atstatinėti namai. Tuomet buvo nugriautas vienas fligelis, padidintas kiemas, atitvertas nuo kitų namų aukšta trimetrine mūrine tvora. Prie sienos pastatyta didelė šiukšliadėžė, šiuo metu nenaudojama ir užrakinta pakabinama spyna, nes gyventojai šiukšles pylė į metalinius konteinerius.

Artėjo vidurnaktis. Mėnulis savo pjautuvu mažai ką teapšvietė. Nepaisant menkos šviesos, jei kieme būtų akylus stebėtojas, būtų pastebėjęs virš mūrinės tvoros iškilusią kažkieno galvą.

Žmogus atidžiai dairėsi ir klausėsi, ar šiuose mūriniuose namuose jau visi miega. Turbūt įsitikino, kad padėtis gana palanki, nes vikriai užsiropštė ant tvoros ir be jokio triukšmo nušoko ant patvoryje stūksančios šiukšlia-dėžės. Nulipti nuo jos ant žemės visiškai nesunku.

Atvykėlis čia gerai orientavosi. Jau prieš tai buvo viską atidžiai išžvalgęs. Žinojo, kad šis namas neturi nuolatinio kiemsargio, nakčiai užrakinamas, o kiekvienas gyventojas turi raktą. Taip pat žinojo, kad viena antrojo aukšto gyventoja kaip tiktai šiandien skalbė didelį žlugtą. Todėl ir nutarė patikrinti pastogėje, kaip ten atrodo tie baltiniai, ar verta juos surišti į didelį ryšulį ir patraukti su juo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs. Vagis netgi suspėjo pastebėti, kad pastogė užrakinta didele ir iš pažiūros labai solidžia pakabinama spyna. Žinojo, kad toji spyna ne šaltkalvio, o kalvio rankų tvarinys, kurį galima atrakinti paprasčiausiu užlenktu vielos gabalu. Tokią vielą turėjo kišenėje. Minkštas guminis apavas leido jam vaikščioti be jokio garso.

Tiktai atsidūręs kieme svetimų baltinių specialistas pastebėjo, kad namuose dar ne visi nuėjo miegoti. Šalutinio fligelio parteryje viename bute degė šviesa. Vagis prigludo prie sienos. Atsargiai žvilgtelėjo į vidų. Per siaurutį, ne visai sandariai užtrauktų užuolaidų plyšelį galima buvo pamatyti dalį kambario. Prie stalo sėdėjo vyriškis. Prieš jį tuščia lėkštė ir stikliukas degtinei. Po kambarį vaikščiojo kitas vyriškis. Vagis girdėjo jo balsą, bet paties nematė. Lango viršuje esanti orlaidė buvo atvira, todėl visai aiškiai galėjai girdėti jų pokalbį.

— Juk tau aiškinu, kad šiuo metu neturiu. Reikia palaukti.

— Jau ir taip ilgai laukiu.

— Reikalai komplikavosi. Pats apie tai gerai žinai.

— Tas man visiškai nerūpi. Susitarėm, aš dirbu savo darbą ir gaunu pinigus.

— Gavai!

— Kiek aš ten gavau? Tu susižersi viską, o man skatikai? Nėra kvailių. Turi pridėti.

— Pridėsiu. Argi aš sakau, kad nepridėsiu? Tik reikia turėti iš ko pridėti. Šį kartą iš tuščio nepripilsiu. Kai turėsiu, tai ir tu gausi.

— Jei neturi, paimk iš firmos.

— Esi senas, jau ir galva tau plinka, o šneki kaip vaikas. Kaip aš paimsiu iš firmos? Argi ji mano? Reikia truputį palaukti. Neilgai.

— Man visai nerūpi tavo kombinacijos. Aš savo atlikau, o tu už tai mokėk. O jeigu ne, pats žinai, atsiras tokių, kurie už tai gerai sumokės. Tau ir man. Turbūt supranti, apie ką kalbu...

— Grasini? Nebūk kvailys.

— Negrasinu,— prie stalo sėdintis vyriškis šiek tiek atlyžo.

— Kam mums pyktis? — tas, kuris vaikščiojo, irgi nenorėjo aštrinti ginčo.— Apsišarvuok truputį kantrybe. Kaip tiktai stengiuosi gauti pinigų.

— Kada?

— Negaliu nurodyti tikslaus termino. Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių. Man pačiam skubu ir turbūt neprivalau čia tau įrodinėti. Gal mėnuo praeis, gal du.

— Nieko iš to nebus. Pinigus turiu tuojau gauti. Man peilis po kaklu. Negaliu laukti kaip gervė lietaus. Kol ponas susimylės numesti man kokią išmaldą. Kai dirbamas toks darbas, reikia būti pasiruošusiam išlaidoms ir turėti pinigų.

— Tam viskas ir daroma, kad būtų pinigų. Ir tu apie tai žinai.

— Tuščios šnekos. Nesuk uodegos. Turi pakloti.

— Dabar?

— Dabar. Kaip sakiau, dešimt gabalų. Šiandien privalau turėti tuos pinigus,

— Suprask, neturiu. Pasistengsiu už savaitės.

— Šiandien,— sėdintis vyriškis buvo nepermaldaujamas.

— Kietas esi.

— Jei nebūčiau buvęs kietas, nebūtum manęs ėmęs tam darbui.

— Turiu su savimi keturis tūkstančius. Firmos. Ne savo. Atiduosiu juos tau, o likusius po savaitės. Iš tiesų neturiu.

— Sakeisi neturįs nei skatiko, o dabar atsirado keturi tūkstančiai! — triumfavo žmogus prie stalo.

— Kartoju, ne mano. Rytoj rytą už juos turėjau firmai pirkti prekes.

— O kas man rūpi? Na, gerai, duok tuos keturis gabalus. Ir pabandyk nesumokėti po savaitės likusių.

— Na ir kas tada?

— Oho! Tu mane pažįsti. Dar niekas neįstengė manąs apmauti, o teko susidurti su daugeliu šulerių.

— Gausi tuos likusius šešis tūkstančius, o dabar imk keturis.

Vagis matė, kaip kažkieno ranka padavė sėdinčiajam banknotų pluoštą.

— Perskaičiuok, kad nesakytum, jog apgavau.

— O tu manei, kad neperskaičiuosiu? Per gerai tave pažįstu.

Prie stalo sėdintis žmogus pastūmė nuo savęs tuščią lėkštę ir ėmėsi skaičiuoti pinigus. Kambaryje įsivyravo tyla.

Staiga už lango stovintis žmogus pamatė tą pačią ranką, kuri padavė pinigus, dabar apginkluotą dideliu plaktuku. Plaktukas švystelėjo ore ir trenkė į galvą skaičiavusiam pinigus. Plinkantis šatenas nė neaiktelėjo. Galva nusviro ant sialo. Pasigirdo tylus juokas.

— Buvai kietas, bet ir tave galima įveikti. Dabar jau, niekše, netampysi man gyslų. Gavai, kas tau seniai priklausė.

Ranka susiglobė ant stalo gulėjusius banknotus.

Persigandęs vagis nulindo į tamsiausią kiemo kampą. Bėgtų jis iš čia, kur kojos neša, bet iš baimės nedrįso net ropštis per mūrinę tvorą. Atsitūpė kampe ir tūnojo nejudėdamas.

Praėjo apie pusvalandis, o gal tupinčiajam tamsoje taip labai prailgo. Jau ryžosi bėgti prie šiukšliadėžės ir vienu šuoliu peršokti į kitą tvoros pusę, kai tyliai sugirgždėjo fligelio lauko durys. Kažkas išėjo į kiemą. Vagis veido nematė, bet susivokė, kas yra tasai liesas ir aukštas žmogus, stovintis kiemo vidury ir atidžiai besidairantis aplink. .Turbūt nieko įtartino nepastebėjo, nes pasuko vartų link. Brakštelėjo raktas ir tamsioje vartų angoje išryškėjo žymiai už vartus mažesnis ir šviesesnis kvadratas. Žudikas atidarė duris ir išėjo į gatvę, kur keletą minučių žvalgėsi. Paskui sugrįžo ir dingo fligelyje.

Prigludęs kiemo kampe, vagis bijojo netgi smarkiau alsuoti. Žinojo, kas bus toliau. Ir iš tiesų, po valandėlės vėl prasivėrė fligelio durys. Tas pats žmogus išėjo į kiemą. Tačiau dabar jis buvo susilenkęs^ su didele kupra ant pečių. Vagis žinojo, kad toji kupra — tai didelis maišas, ir suvokė, kas tame maiše.

Žudikas akimirką stabtelėjo vartuose. Veikiausiai žvalgėsi, ar nieko nematyti. Patikrinęs, kad nėra jokio pavojaus, dingo gatvės gilumoje. O vartai kol kas liko atviri. Kiemo tamsoje tūnanti figūra laukė šio makabriško reginio pabaigos. Žudikas sugrįžo ir užrakino vartus. Pasigirdo nuvažiuojančio automobilio pritildytas burzgimas. Paskui viskas nutilo. Mūrinio namo gyventojai miegojo kietu miegu.

Vagis vis dėlto atsisakė apžiūrėti baltinius pastogėje. Jis tyliai prisėlino prie šiukšliadėžės. Dar po valandėlės blyškioje mėnulio šviesoje virš mūrinės tvoros, skiriančios gretimus namus, pirma išryškėjo galva, o paskui ir visas korpusas. Guminis apavas užtikrino begarsį šuolį į kitą tvoros pusę, ir daugiau jau niekas nebedrumstė nakties ramybės.

Jeigu vagis, žmogžudystės liudininkas, būtų žinojęs, kas darosi už vartų, būtų pastebėjęs, kad automobilis greitai patraukė nuo mūrinio namo ir pasuko centro link. Vairuotojas gerai valdė automobilį. Buvo visiškai ramus, nors labai akylai dairėsi, ar nepasirodys iš gretimos gatvės radiofikuota milicijos mašina arba nesusidurs su netikėta eismo kontrole. Tačiau Varšuvoje po pusiaunakčio tokie atvejai reta išimtis.

Liublino unijos aikštėje vairuotojas lengviau atsikvėpė. Pirmieji pavojai jau praeityje. Nors buvo vėlyvas metas, pagrindinėse gatvėse vyko žymiai didesnis judėjimas, negrėsė atsitiktinio sulaikymo rizika. Todėl automobilis ramiai riedėjo Maršalkovska, pasuko į Jerozolimskas alėjas, apsuko ratą prieš Partijos rūmus ir atsidūrė Novy Sviato gatvėje. Dar du posūkiai. Pirmiausia į Foksalio, paskui Koperniko ir Tamkos gatve žemyn.

Prieš Sirenos paminklą, iš tolo gerai matomą Vyslos fone, automobilis valandėlę stabtelėjo. Vairuotojas stebėjo abi bulvaro puses palei upę. Nesimatė nė gyvos dvasios. Apsiraminęs nusikaltėlis pasuko į staigią pakalnę ir pristabdė tik prie pat vandens. Užgesino visas šviesas ir sėdėjo nejudėdamas.

Vyravo tyla ir ramybė. Tik per netoliese esantį tiltą pralėkė ryškiai apšviestų vagonų virtinė. Elektrinis traukinys į Minską arba į Otvocką.

Vairuotojas išlipo iš automobilio. Šis žmogus buvo atsargus, pasitikintis savim. Žvilgtelėjo į dešinę, į kairę, vikriai griebė už maišo, gulinčio ant automobilio grindų, žengė keletą žingsnių žemyn prie pat Vyslos. Pasigirdo tylus vandens pliukštelėjimas. Ir vėl niekas netrikdė birželio nakties ramybės.

Nedegdamas šviesų automobilis įvažiavo į bulvarą. Tik čia sužėrėjo automobilio žibintai. Jis vis sparčiau tolo nuo Sirenos paminklo. Po to pasuko į Oboznos gatvę, kad vėl pasiektų Novy Sviatą. Vairuotojas nebegrįžo į tą vietą, kur neseniai buvo palikęs automobilį. Sustojo prie kito namo. Niekas iš namo gyventojų negirdėjo tyliai atidaromų vartų. Niekas, išskyrus nevykėlį vagišių, nieko nematė.

Po darbo dienos žmonės miegojo sveiku ir kietu miegu. Tarp jų — ir žudikas. Niekas netrikdė ir jo miego. Netgi sąžinė.

Rytą atsikėlė kaip įprasta, nusiskuto ir išvažiavo į darbą. Kolegos pastebėjo, kad jų draugas tą dieną labai gerai nusiteikęs.

— Ko toks linksmas? — paklausė jį vienas bendradarbis.

— Vakar man gerai pasisekė.

— Mergina? Ar graži?

— Ne. Vyriškis.'

Visi nusijuokė iš jo pokšto.

O iš tiesų jis tepasakė tiesą.

Tą patį rytą net trys milicijos automobiliai stovėjo Kosciuškos krantinėje palei Sireną. Milicininkai turėjo daug darbo.

Švintant du prisiekę žvejai Ježis Chrabickis ir Tadeušas Janukovičius išsiruošė pameškerioti. Žinia, kad žuvys geriausiai kimba brėkštant. Abudu žvejai patogiai įsitaisė ant upės kranto, išsidėliojo meškeres, pasiruošė masalą ir jau ketino užmesti meškeres, kai vienas iš jų pamatė kažkokį daiktą.

Žalsvame, skaidrokame vandenyje aiškiai matėsi didelis daiktas palei pat krantą. Smarki upės srovė negalėjo

šio daikto sugriebusi nunešti upe žemyn į didesnes gilumas, kadangi daiktas buvo įstrigęs tarp dviejų akmenų, buvusių upės kranto sutvirtinimų liekanų.

— Pasižiūrėk, Ježi, turbūt kažkoks maišas? — šūktelėjo Tadeušas.

— Maišas. Gerokai prikimštas. Įdomu kas viduje. Vanduo šiltas, nusirengsiu ir ištrauksiu. Ten ne giliau kaip pusantro metro.

Meškeriotojas pradėjo atsisegioti megztinį.

— Duok ramybę,— sudraudė jį truputį vyresnis kolega.— Velniai žino, kas gali būti tokiame maiše ir kas jį įmetė upėn. Geriau eik prie telefono automato ir paskambink milicijai. Čia jų reikalas.

— Labai jie panorės tokiu metu bėgti prie Vyslos. Pagalvos, kad kas nors nori iš jų pasišaipyti.

— Eik į elektrinę. Iš ten paskambinsi. Prisistatysi budinčiajam, tada žinos, kad tai ne pokštas.

Milicija rimtai reagavo į iškvietimą. Nepraėjo nė penkiolika minučių, ir priešais Sireną jau sustojo pirmoji milicijos mašina. Jos laukė Tadeušas Janukovičius.

— Tai jūs, pilieti, skambinote į miliciją? — paklausė seržantas, ropšdamasis iš automobilio.

— Ne, ne aš. Kolega. Ježis Chrabickis. Jis stovi tenai prie upės.

— O kur tas lobis?

— Vandenyje matyti didelis maišas,— aiškino meškeriotojas.— Čia pat prie kranto. Pusantro ar dviejų metrų gilumoje. Gal net mažiau.

— Na gerai. Parodykite.

Prie upės priėjo milicininkai.

— Kurgi jis?

— Ten, kur didelis akmuo. O šalia mažesnis. Matote tą maišą.

Milicininkai žiūrėjo labai įdėmiai, bet ne iš karto pamatė tą vietą. Upės žvejai geriau mato Vyslos dugną.

— Matau! — šūktelėjo vienas milicininkas.— Štai ten! Pilnas. Kaip jį išgriebti?

— Reiltia nusirengti ir bristi į Vyslą. Nors tik ketvirta valanda, vanduo šiltutėlis. Jeigu norite, padėsiu,— pasisiūlė Ježis Chrabickis.

— Pranešiu į valdybą,— nusprendė seržantas.

Iš automobilio buvo pasikalbėta su dispečerinės budin-čiuoju karininku, o tas apie meškeriotojų radinį pranešė į Mostovskių rūmus. Tamkos gatve į pakalnę leidosi antras milicijos automobilis. Šiai grupei vadovavo vyresnysis leitenantas Stefanas Novakas. Vienas puskarininkis savanoriškai nusirengė ir su Ježiu Chrabickiu įbrido į upę. Po dviejų nepavykusių bandymų pagaliau meškeriotojui pavyko nutverti maišą. Draugo padedamas iškėlė maišą, įstrigusį tarp akmenų. Toliau ėjosi lengvai. Atvilko šią sunkenybę prie kranto, nuo kurio jau siekė keletas porų rankų.

Maišas buvo užrištas kanapiniu virvagaliu aklinu mazgu. Sunku buvo jį atnarplioti, bet leitenantas nepjovė virvutės, o laužydamas pirštų nagus sugebėjo mazgą atrišti. Atsargiai praskleidė šlapią maišo medžiagą ir pažvelgė į vidų. Milicininkai išvydo žmogaus galvą, o toliau ir liemenį.

— Henekai,— įsakė karininkas užrišdamas maišą,— tučtuojau pranešk, kad atsiųstų kriminalistikos technikus. Pasakyk jiems, ką matei.

Netrukus dar vienas milicijos automobilis sustojo prie ankstesniųjų. Prasidėjo normalūs kriminalistinių tardymų veiksmai: vietos, maišo, o paskui iš jo ištraukto lavono fotografavimas, medicininis apžiūrėjimas, pirštų atspaudų nuotraukos ir 1.1.

Apžiūrėjęs lavoną, milicijos gydytojas nustatė, kad užmuštasis vyriškis nuo penkiasdešimties iki penkiasdešimt penkerių metų. Aukštas, plaukai tamsūs, aukšta, praplikimo pailginta kakta, nosis didelė, griežtas smakras.

Lavonas buvo visiškai nuogas.

Pirštų atspaudų pagalba milicijai nepavyko nustatyti šio žmogaus tapatybės. Tokių atspaudų nebuvo vyriausiame daktiloskopijos biure. Lavono skrodimas parodė, kad vienintelė mirties priežastis buvo stiprus smūgis buku daiktu į pakaušį. Alkoholio kiekis kraujyje patvirtino, kad nužudytasis prieš pat mirtį buvo išgėręs porą taurelių degtinės.

Milicija stropiai tikrino visus pranešimus apie pastaruoju metu dingusius žmones.

Lenkijoje kas mėnesį „dingsta be žinios" keliasdešimt asmenų. Dalį jų milicija po kurio laiko atranda. Tačiau lieka nemažai dingusiųjų, kurie milicijos pranešimuose charakterizuojami kaip „išėję iš namų ir negrįžę", ir jokių jų pėdsakų neaptinkama. Dažniausiai tai būna savižudžiai, siekiantys, kad jų lavonai nebūtų surasti. Sakysim, žudosi skandindamiesi su pririštu ant kaklo dideliu svoriu ežero gelmėje, arba šoka nuo uolos į gilų tarpeklį kokioje nors nuošalioje vietoje. Tarp „išėjusių ir niekad negrįžusių" pasitaiko taip pat nužudymo aukų.

Nepavyko surasti nė mažiausio pėdsako, padedančio identifikuoti „žmogų maiše". Buvo labai keista, kad niekas nesusidomėjo vyriškiu, kuris greičiausiai turėjo kokią nors šeimą, kažkokius pažįstamus, gal kur nors dirbo. Iš šio fakto galima buvo daryti prielaidą, kad tai kas nors iš nusikaltėlių pasaulio. O šios aplinkos žmonės su savo rūpesčiais nelinkę kreiptis į miliciją.

Esant tokiai padėčiai, sostinės Milicijos valdyba nutarė dar kartą per spaudą ir televiziją kreiptis pagalbos į visuomenę.

Pranešimas apie makabrišką dviejų žvejų radinį buvo išspausdintas visuose sostinės dienraščiuose. Pranešime taip pat įdėta surasto vyriškio nuotrauka. Ją patį pranešimą kelis kartus pakartojo radijas, o televizijos ekranuose buvo parodyta „žmogaus iš maišo" nuotrauka.

VIII skyrius

TĄ 2MOGŲ PAŽĮSTU. TAI...

Advokatas Mečislovas Rušinskis buvo įpratęs savo darbą kolegijoje pradėti vakarinio laikraščio skaitymu. Iš savo rudo, gerokai apdėvėto portfelio išsitraukdavo laikraštį ir patogiai įsitaisęs fotelyje atidžiai jį skaitydavo. Tik susipažinęs su naujausiais įvykiais, žymusis advokatas priimdavo klientus.

— Jūsų laukia du klientai,— pranešė kurjeris Franci-šekas.

Pastaruoju ttietu Francišekas vis dažniau trukdė teisininką.

— Juk matote, kad dar neperžiūrėjau laikraščio. Tegu palaukia.

Advokatas ramiai išskleidė laikraštį ir įsigilinęs ėmė skaityti antrąjį puslapį.. Čia jo dėmesį patraukė su visomis smulkmenomis aprašytas įvykis Vyslos pakrantėje. „Červoniakas" neapsiribojo milicijos pranešimo persis-pausdinimu, bet dar papildė tą pranešimą savo korespondentų pastabomis bei pokalbiais su abiem žvejais, kurie vietoje lydžio ar karšio ištraukė iš maišo plikai išrengtą vyriškio lavoną.

„Galbūt lavoną identifikuoti padės ypatinga žymė, kurią pastebėjo mūsų reporteris,— rašė vakarinis laikraštis.— Nužudytasis vyriškis turėjo ant kairės rankos virš riešo raudoną randą, kurio plotis centimetras, o ilgis — šeši centimetrai. Tas randas veikiausiai nuo sužeidimo peiliu arba nusiplikinus. Sužeidimas buvęs ne vėliau kaip prieš trejus, ketverius metus."

— Na ir meluoja,— burbtelėjo advokatas,— juk kituose laikraščiuose milicijos pranešime irgi nurodoma ši ypatinga žymė. Tad jos aptikimas ne vakarinio laikraščio reporterio, bet milicijos gydytojo nuopelnas.

Tuo tarpu vakariniame laikraštyje esanti nuotrauka buvo žymiai ryškesnė negu rytinėje spaudoje. Mečislovas Rušinskis ilgai žiūrėjo į veidą vyriškio, kurio lavonas buvo surastas tokiomis neįprastomis aplinkybėmis. Francišekas dar kartą žvilgterėjo į advokato kambarėlį.

— Pone Francišekai, ar jūs skaitėte apie tą lavoną maiše, rastame Vyslos dugne?

— Skaičiau ir per radiją girdėjau. Vakar rodė per televiziją.

— Aš jį tikriausiai pažinojau? ,

— Jūs, pone advokate, galėjote jį matyti teisme. Manau, kad jis ne kartą yra sėdėjęs kaltinamųjų suole. Pas jus atėjo dar viena moteris. O tiedu nervinasi, kad jau daugiau kaip pusvalandis laukia. Sako, kad jiems labai skubu.

— Pas advokatą visiems skubu. Gaila, kad netapau dantų gydytoju. Tenai nors ir pilnas laukiamasis, o į kabinetą reikia kviesti. Niekas pats nesibrauna. Įkyresniems klientams ir man praverstų elektrinis grąžtas. Na gerai, Francišekai, įleiskite tuodu.

Du klientai turėjo labai komplikuotą reikalą. Rušinskis liovėsi galvojęs apie lavoną maiše ir perėjo prie teisinių patarimų. Tik kai vienas klientų pasilenkė prie stalo pasirašyti įgaliojimo, jo švarko rankovė gerokai atsismaukė. Staiga lyg žaibas blykstelėjo advokato galvoje. Šį judesį, tokį pat judesį jis neseniai matė prie šio stalo. Tada žmogus, pasirašantis dokumentą, turėjo ant rankos randą. Raudoną ir platų randą, kaip tas, apie kurį užsiminta milicijos pranešime.

Bet kas gi toks buvo? Advokatas sunkiai nuslėpė sutrikimą, paprašė klientus, kad ateitų po savaitės, kadangi reikia gerokai įsigilinti, kokiu būdu ir kuria linkme pakreipti tokią svarbią ir painią bylą. Išleidęs tuos du, priėmė koridoriuje laukiančią moterį ir dar du klientus. Konsultuodamas klientus Mečius šiandien turbūt viršijo visus rekordus.

Deja, jis negalėjo prisiminti pavardės žmogaus su randu, nei kokiu reikalu jis buvo atėjęs. Nepadėjo netgi du puodukai kavos ir šis tas stipresnio, kuo advokatas stengėsi atgaivinti savo atmintį.

Pagaliau tiktai naktį Rušinskis pabudo su tiesiog absurdiška mintimi. Tokia keista, kad Varšuvos advokatūros pažiba iki ryto vartėsi nuo vieno šono ant kito, snaudė, pusiau miegodamas sapnavo, bet kaip reikiant neužmigo.

Prieš aštuntą valandą jis paskambino savo kolegai, tos pačios kolegijos advokatui, ir paprašė, kad jis nueitų į Pruškovo apskrities teismą, kuris, kaip rodo pats pavadinimas, yra... Varšuvoje nepaprastai ankštose ipotekos patalpose, ir ten už jį padalyvautų liudininkų apklausoje. Rušinskis teisinosi kolegai, kad skubiai kviečiamas į miliciją.

Geras bičiulis neatsisakė. Kas be ko, papriekaištavo Mečiui, kad jis tikriausiai pagirioja, bet pažadėjo jį pakeisti. O Mečius po neišmiegotos nakties buvo iš tiesų „pagiringas", bet jau prieš devintą valandą įėjo į Mos-

tovskių rūmus ir paprašė budintįjį, kad apie jo atvykimą praneštų majorui Lešekui Kalinovičiui.

— O, advokatas,— nustebo milicijos karininkas ir nuoširdžiai pasisveikino.— Kokie dievai tave siunčia į šiuos rūmus ir kuo galime padėti? Ar kokios naujos komplikacijos su Jareckio paveldėjimu?

— Ne. Ten viskas gerai. Netrukus Jarecka pasiims savo nuosavybėn visą mirusio vyro turtą.

— Tad kuo galiu padėti?

— Aš dėl to „lavono maiše". Majore, jūs girdėjote apie tą bylą?

— Suprantama! Turbūt Varšuvoje visi apie ją girdėjo. Tik turiu pasakyti, kad ne aš ją tvarkau.

— Nesvarbu. Man rūpi, ar jau atpažintas tas subjektas.

— Tuoj sužinosime.

Majoras surinko kažkokį telefono numerį ir trumpai pakalbėjęs padėjo ragelį.

— Ryšium su pranešimu bei straipsniais spaudoje milicija gavo daugybę laiškų, o taip pat telefono skambučių,— kalbėjo majoras.— Dar ne visi pranešimai patikrinti, bet tie, kurie patikrinti, pasirodė netikri. Kol kas tardymas nepajudėjo iš vietos.

— Gal aš galėčiau padėti? Man regis, esu turėjęs klientą su tokiu randu. Fotografija rodo irgi tam tikrą panašumą.

— Kaip to kliento pavardė?

— Pirmiausiai norėčiau apžiūrėti lavoną,— advokatas buvo atsargus. Jo teorija buvo tokia neįtikėtina, kad žinomas teisininkas bijojo apsijuokti milicijos akyse.— Ar tai įmanoma padaryti? Tikriausiai jis dabar prozektoriume Očkiuose.

— Tuojau patvarkysiu, kad jūs neturėtumėt jokių kliūčių apžiūrėti.

Majoras vėl paskambino.

— Viskas sutvarkyta,— pasakė.— Galite važiuoti į prozektoriumą. Neaiškinu kur jis yra, nes tikriausiai gerai žinote. ' '

— Dar nuo tada, kai klausiausi profesoriaus Gživo-Dombrovskio paskaitų apie teisminę mediciną,— nusijuokė advokatas.— Beveik prieš keturiasdešimt metų.

— Jeigu jūs, advokate, atrastumėte ką nors svarbaus, prašau man pranešti arba tiesiog susisiekti su kapitonu Juzefu Milčiareku, vadovaujančiu šios bylos tardymui. Ar jį pažįstate? Jis vedė tą dolerių klastotojų bylą.

— Jei mano spėjimai pasitvirtins, grįšiu pas jus, majore. Ar po valandos jūs čia būsite? Spėsiu, nes iš čia važiuoju tiesiai į Očkius.

— Būsiu visą dieną. Turiu dabar tokį sėdimą darbą. Nutrauktų bylų tikrinimas. Ištisas dienas praleidžiu prie stalo, peržiūrėdamas didžiules krūvas įvairiausių aktų. Kai kurie iš jų keliolikos metų senumo. Prie įėjimo įspėsiu, kad jus įleistų be jokių formalumų.

Kelionė į Očkius advokatui tetruko vos keletą minučių. Blogiau buvo su vieta automobiliui pastatyti. Šioje miesto dalyje labai gausu įstaigų su dviem ministerijomis priešaky, o aikštelė tik viena, ir ta maža. Pagaliau Rušinskiui pavyko surasti laisvą vietelę Hožos gatvėje. Užrakinęs mašiną nužingsniavo į prozektoriumą.

Advokatas ilgai žiūrėjo į priešais gulintį žmogų. Veidas lyg ir tas pats ir visgi truputį kitoks. Randas ant rankos? Tada Rušinskis matė tik dalį, kyšančią iš po marškinių rankovės. Bet turbūt tas pats. O toji švarplė viršutinio žandikaulio kairėje pusėje? Dabar advokatas gerai prisiminė, kad tam klientui irgi trūko danties. Kuo ilgiau advokatas apžiūrinėjo priešais jį gulintį lavoną, tuo buvo tikresnis savo spėjimo teisingumu. Pažinojo šį vyriškį. Kartą gyvenime su juo kalbėjosi advokatų kolegijoje. Po to daugiau jo niekad nebematė. Tačiau niekad ir nepagalvojo, kad su šiuo klientu teks šiandien susidurti prozektoriume. Advokatui visa tai netilpo galvoje. Bet turbūt nėra dviejų tokių pačių raudonų randų ant dešinių rankų ir dviejų tokių pačių švarplių tarp dantų? Be to, ta pati plinkanti kakta, ta stambi nosis ir stambus vyriškas smakras...

— Na ir kaip? — paklausė majoras Kalinovičius, pamatęs įeinantį Rušinskį.

— Aš iš tiesų išprotėjau!

— Iš kur tokia pesimistinė išvada?

— Grįžtu iš prozektoriumo.

— Aš žinau. Ar jūs pažinojote tą žmogų?

— Taip. Tvirtai įsitikinęs, kad pažįstu jį, tai mano klientas,

— Tai puiku,— majoras buvo labai patenkintas.— Vadinasi, tapatumas nustatytas. Tai pirmas rimtas tardymo žingsnis pirmyn. Tai nudžiugs kapitonas Milčiarekas,— karininkas buvo bekeliąs telefono ragelį.

— Palaukite, majore. Dar prašau neskambinti.

— Kodėl?

— Pažinau tą žmogų. Tai Vlodzimežas Jareckis.

Ranka, beimanti telefono ragelį, nusviro.

— Jūs juokaujate, advokate?

— Kalbu kuo rimčiausiai. Prozektoriume Vlodzimežo Jareckio lavonas.

— Juk jis nusižudė prieš du mėnesius ir buvo palaidotas. Mes abudu dalyvavome jo laidotuvėse.

— Ano lavono aš neapžiūrėjau.

— Taip, taip,— prisiminė majoras,— krentant stačia galva nuo Poniatovskio tilto viaduko, Jareckio veidas buvo neatpažįstamai sužalotas. Tapatumas buvo nustatytas tik pagal kostiumą bei kitas aprangos detales, o taip pat iš bendro kūno stoto panašumo. Liudininkai patvirtino, kad rastas po tiltu numirėlis tai devocionalijų fabrikantas. Įdomu, fantastiškai įdomu. Ar jūs, advokate, esate tikras dėl savo teigimo?

— Absoliučiai. Pasirengęs pasirašyti oficialų protokolą, netgi su pastaba, kad už neteisingą liudijimą gresia teisinė atsakomybė.

— O jeigu jūs neklystate, tada kaip tai suprasti?

— Advokatų kolegijoje su Jareckiu šnekėjosi taip pat mūsų kurjeris Francišekas Mioduševskis. Jis irgi turėtų atpažinti užmuštąjį.

— Ar Mioduševskis dabar įstaigoje?

— Jeigu nepasiųstas su reikalais į miestą...

— Prašom jam paskambinti ir jeigu surasite, paprašykite jį, kad tučtuojau vyktų į Očkius ir ten prie įėjimo palauktų mūsų. Tiktai iš anksto nieko jam nesakykime, koks reikalas. Geriau liudininkui nedaryti įtakos.

Laimei, telefono ragelį advokatų kolegijoje nukėlė kaip tik pats Francišekas. Truputį nustebo dėl šio neįprasto įpareigojimo, bet užtikrino, kad pasigavęs taksi netrukus bus Očkiuose.

— Puiku,— nudžiugo Kalinovičius.— Važiuojame ir mes. Tik pasirūpinsiu kokia nors tarnybine mašina.

— Nereikia. Turiu savo „Fiatą",— sustabdė jį advokatas.

Kai jiedu artėjo prie prozektoriumo pastato, kaip tik iš stovinčio prie įėjimo taksi išlipo Francišekas.

Advokatas pristatė jį majorui.

— Parodysime jums vieną lavoną,— paaiškino majoras.— O jūs prisiminkite, ar kada nors esate matę šį žmogų. O jeigu taip, tai kur? Gal žinosite vardą, pavardę.

— Geriau apžiūrinėti gyvą, dailią merginą. Bet, kaip sakoma, ką jau padarysi.

Visi trys nuėjo į pusrūsį. Prozektoriumo tarnautojas nudengė nuo lavono baltą apdangalą.

— Ar pažįstate?

Francišekas Mioduševskis ilgai žiūrėjo į užmuštojo veidą.

— Tarytum mačiau jį. Turbūt mūsų įstaigoje. Neseniai. Prieš mėnesį arba du. Ar ne jis buvo pas jus užėjęs, pone advokate?

Advokatas nieko neatsakė. Nenorėjo trukdyti Franci-šekui pasakyti savo nuomonę.

— Tas priešakinis dantis, kitaip tariant, švarplė vietoj danties. Turbūt buvo apsirengęs pilku kostiumu. Sėdėjo trečioje kėdėje nuo lauko durų. Turbūt šitas...

— Matau, kad jūs jau prisimenate,— paskatino jį majoras.

— Jau žinau. Ponas advokatas nenorėjo jo priimti, nes buvote susitaręs su viena tokia rudaplauke. Su ta, kuri užeidavo į kolegiją prieš tą dabartinę blondinę...

— Tiek jau to,— Rušinskis ranka davė ženklą Franci-šekui, kad kurjeris nepradėtų vardinti kolekcijos dailių merginų, kartais apsilankančių advokatų kolegijoje.

— Taip, taip,— kurjeris buvo jau visiškai tikras.— Netgi man davė penkiasdešimt zlotų, kad įkalbėčiau advokatą jį priimti. Aiškino, kad turi labai svarbų reikalą ir būtinai reikia su jumis pasimatyti. Paskui bėgau į „Šanchajų", nes ten pono advokato...

— Nereikia tų smulkmenų,—vėl jį nutraukė advokatas.— Iš tiesų tas Francišekas yra labai plepus ir per daug sau leidžia.

— Ponas advokatas jį priėmėte,— pasakojo toliau Mioduševskis.— Prisiminiau jo pavardę. Tai buvo tas ponas Jareckis, pas mus deponavo testamentą, o paskui užsimušė po viaduku. Betgi, betgi,— sumišęs nuščiuvo Francišekas,— čia man kažkas susipainiojo, nes anas žuvo daug anksčiau, ir žinau, kad ponas advokatas buvote jo laidotuvėse.

— Tas nesvarbu. Jūs tiesiai atsakykite, ar čia Jareckis?

— Jei nežinočiau, kad Jareckis gegužės mėnesį buvo užmuštas, kad turėjo visiškai sužalotą galvą, atsakyčiau jog taip. Iš tiesų, veidas nepasikeitęs, bet jį mačiau gyvą, o dabar matau ant stalo.

— To man pakanka. Labai dėkui, pone Mioduševski. Jei prireiks, pakviesime jus į milicijos valdybą, į Mos-tovskių rūmus, pasirašyti protokolą.

— Tai, ką dabar pasakiau, visuomet pasirašysiu,— užtikrino Francišekas.

Trys vyrai išėjo iš prozektoriumo. Advokatas pavėžėjo Mioduševskį į advokatų kolegiją, o paskui su majoru grįžo į sostinės Milicijos valdybos rūmus.

— O visgi įvyko stebuklas,— pasakė majoras, atsisėdęs už rašomojo stalo.— Turime vieną numirėlį, bet du lavonus. O kadangi stebuklai įvyksta tik lošiant kortomis ir tiktai tada, kai lošimo partneriais būna viešpats dievas ir Mozė, bandykime mūsų neįtikėtiną atsitikimą išaiškinti kokiu nors žemišku būdu. Ar jūs turite šiuo klausimu kokią nors nuomonę?

— Turėčiau, bet, prisipažinsiu, absoliučiai neįtikėtiną, nors prie Jareckio testamento reikalų labai tinka.

— Susidarius tokiai padėčiai, neįtikėčiausios teorijos gali būti teisingos.

— Valandėlę sutikime, kad Vlodzimežas Jareckis dėl vienokių ar kitokių tiktai jam težinomų priežasčių nutarė pradingti. Dingti ne iš šio pasaulio, o tik šeimai, pažįstamiems, galbūt netgi išvykti iš Lenkijos, kad kur nors kitur pradėtų naują gyvenimą. Kaip žinome, tokių atsitikimų būna, ir tai nieko ypatingo.

— Netgi gana dažnai,— papildė advokatą majoras.— Jungtinėse Amerikos Valstijose tokiu būdu pabėga nuo savo aplinkos daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tenai yra netgi privačios agentūros, ieškančios tokių pabėgėlių.

— Būdas, kuriuo Jareckis nusprendė įgyvendinti savo planą, gana originalus. Taigi, rašo testamentą, kuriame visiškai sąmoningai padaro klaidą, įrašydamas Kovalskį. Tuo pat metu rašo laišką milicijai, kuriame praneša apie būsimą savižudybę, nurodydamas visokias smulkmenas. Paskui tinkamu laiku, kai žmonos nėra Varšuvoje, dirbtuvės savininkas nužudo kokį nors savo pažįstamą, galbūt klientą iš provincijos, sutriuškina jam galvą ir naktį, perrengęs lavoną savo drabužiais, numeta jį nuo viaduko ant gatvės grindinio. Tokiu būdu įgyvendina vieną savo plano dalį.

— Tai gana patikima. Ši teorija visiškai logiška, bet kam šis testamentas?

— Jareckis gerai žino, kad Kovalskis jam niekada neišgelbėjo gyvybės ir yra smulkus vagišius. Tačiau ir po dingimo jam bus reikalingi pinigai. Tuos pinigus privalės jam duoti Kovalskis, kai tiktai pasiims paveldėjimą. Kaip tik šantažas, apie kurį jūs, majore, minėjote, paties tariamojo numirėlio šantažas padės įvykdyti antrąją plano dalį.

— Kovalskis, žinodamas, kad Jareckis gyvas, neduotų jam nė skatiko. Paprasčiausiai devocionalijų gamintojui pagrasintų milicija. Prašau nepamiršti, kad Jareckis dabar tapo žmogžudžiu. Kovalskis tučtuojau suvoktų situaciją. Be to, Jareckis taupomosiose kasose turėjo apie du šimtus tūkstančių zlotų. Prieš dingdamas galėjo pasiimti grynaisiais.

— Jareckiui nebūtina pačiam šantažuoti Volomino gyventoją. Veikiausiai turi bendrininką ar bendrininkę. Pagaliau šantažuojamasis nebūtinai turi pažinti šantažuoto-

fa-

Truputį nutrūktgalviška teorija.

— Dar nebaigiau. Antrosios plano dalies Jareckiui nepavyko įgyvendinti. Geriausių norų vedinas jį išdavė kolega iš Varšuvos sukilimo laikų. Paveldėjimą gavo Barbara, o vyras liko plikutėlis. Kas ano, gal visiškai be skatiko, nors dėl to abejoju. Manau, kad prieš dingdamas Jareckis į nieką neatsižvelgdamas viską išpardavė, pavertė pinigais, todėl kad ir be perspektyvos gauti savo paties paveldėjimą jis turėjo nemenką sumą.

— O jo mirtis?

— Tai jau lengviausia išaiškinti. Jareckis slapstėsi nusikaltėlių aplinkoje. Gal netgi naudojosi šių elementų pagalba. Jį paprasčiausiai nužudė dėl pinigų, kuriuos jis turėjo.

— Negyvėlio nužudymas, tai kažkoks paradoksas,— nusijuokė milicijos majoras.

— O nusikaltėlio bylos atveju kiek įdomiausių teisinių problemų,— pridūrė advokatas.

— Jau įsivaizduoju mūsų šlovingąjį teisės riterį, ginantį numirėlio žudiką. Prieš teismo rūmus susidariusi eilė būtų žymiai ilgesnė negu prie kinio nors kino,— milicijos karininkas atsistojęs atidarė prie sienos stovinčią geležinę spintą ir iš jos išėmė bylą pilkais kartoniniais viršeliais.— Čia dokumentai apie Jareckio nužudymą,— paaiškino.— Todėl turi tokį šifrą, kadangi ji buvo pradėta dar prieš jums pateikiant savižudžio laišką. Prisimenu, kad čia yra Vlodzimežo Jareckio nuotraukos. Tos iš paso.

Karininkas suieškojo mėlyną voką ir iš jo išėmė keletą nuotraukų.

— Prašom, pasižiūrėkite.

Rušinskis žiūrėjo į nuotraukas. Tas pats plinkantis šatenas. Nosis pakankamai didelė, pasmakrė gal kiek pilnesnė. Si nuotrauka buvo panaši į žmogų, buvusį pas jį įstaigoje, nors žymiai mažiau panaši į tą vargšą, dabar gulintį prozektoriume po baltu apdangalu.

— Man nekelia jokių abejonių,— dar kartą patvirtino advokatas,— kad tas žmogus, kurio nuotraukas dabar apžiūrinėju, buvo pas mane kabinete ir prisistatė kaip Vlo-dzimežas Jareckis.

— Taip,— sutiko majoras.— Labai didelis panašumas tarp Jareckio ir surasto žmogaus Vyslos dugne.

— Kas toliau? — užklausė advokatas.

— Nežinau,— prisipažino milicijos karininkas.— Nei aš, nei turbūt niekas pokario kriminalistikos istorijoje neturėjo tokios bylos. Paduosiu raportą savo vyresnybei, Greičiausiai atnaujinsime tardymą dėl Jareckio mirties ir bandysime tikrinti jūsų teoriją. O galbūt sukursime kokią nors kitą. Pagaliau svarbu ne sukurti teoriją, bet išlukštenti gryną tiesą.

— Suprantama, kad tiktai tiesą,— pritarė advokatas.

— Kokiais keliais bevyktų toliau tardymas, bet kuriuo atveju esame jums, advokate, dėkingi, kad atkreipėte dėmesį į naujus bylos aspektus. Tikriausiai su jumis palaikysime nuolatinius ryšius.

Advokatas puikiausiai suprato tuos visus komplimentus, kuriais jį apdovanojo majoras. Tai paprasčiausiai reiškė, kad milicijos majoras nori likti vienas. Tad Rušinskis pakilo nuo kėdės ir užtikrindamas majorą, jog visada pasiruošęs padėti saugumo organams, išėjo iš Kalinovičiaus kabineto.

Išėjus teisininkui, milicijos karininkas ėmėsi iš pagrindų studijuoti Vlodzimežo Jareckio nužudymo bylą.

IX skyrius

ADVOKATO RUŠINSKIO ATKAKLUMAS

Majoras Lešekas Kalinovičius, nors ir dėmesingai išklausė advokato Mečislovo Rušinskio papasakotą keistą istoriją ir nė kiek nesuabejojo advokato bei kurjerio Francišeko Mioduševskio teigimų nuoširdumu, tačiau nei valandėlę nepatikėjo įžymaus teisininko išdėstyta teorija.

Milicijos karininkas turėjo pagrindo ja suabejoti. Štai Vlodzimežo Jareckio nužudymo byloje yra lavono, rasto po viaduku, apžiūros aktas. Gydytojas aiškiai patvirtino, kad užmuštasis veikiausiai dar jaunystėje buvo kartą operuotas. Žemutinėje pilvo dalyje kairėje trūkis. Išlikusi šios operacijos žymė — vos pastebimas randas. Jokių kitokių ypatingų lavono žymių nepastebėta. Be to, Jareckis turėjo viršutinių dantų protezą. Šis protezas ir buvo burnoje žmogaus, rasto po viaduku.

Visi Jareckio pažįstami kartu su jo įmonės darbuotojais patvirtino, jog dirbtuvės savininkas turėjo dantų protezą. Tačiau niekas neužsiminė apie randą ant kairės rankos. O jis gi turėjo būti labai pastebimas.

Todėl žmogus, gulintis ant prozektoriumo stalo Oč-kiuose, negali būti Vlodzimežas Jareckis. Įdomi Mečislovo Rušinskio teorija vos atsiradusi sugriuvo. Ir vis dėlto majoras nei žodžiu, nei gestais neišsidavė, kad jo žinomi faktai paneigia tą teoriją. Ji prieštaravo faktams.

Karininkas vis vien nusprendė iš naujo patikrinti duomenis. Gydytojas, skrodęs Jareckio lavoną, paklaustas, ar kartais nepamiršo apie randą ant dešinės rankos, labai supyko. Milicijos automobilis nuvažiavo į Chelmno gatvės septynioliktąjį numerį ir iš ten tiesiai į prozektoriumą nuvežė tris darbininkus. Ilgamečiai Vlodzimežo Jareckio bendradarbiai vieningai pareiškė, kad ant stalo gulintį vyriškį mato pirmą kartą.

Taip pat buvo iškviestas mirusiojo Jareckio bičiulis Andžejus Lesniakas. Jis irgi kategoriškai pareiškė, kad Jareckis neturėjo jokio rando ant rankos ir kokių nors pastebimų švarplių dantyse. Prozektoriume Lesniakas patvirtino, kad nužudytasis tikrai ne jo miręs bičiulis, nors ir nepaneigė, jog kai kas panašu, ypač figūra, plaukai, kakta, taip pat stambi nosis.

— Pažinojau Vlodeką nuo mažens,— aiškino Jareckio bičiulis.—. Kartu lankėme mokyklą. Paskui konspiracija. Varšuvos sukilimas, kariuomenė. Šį žmogų gerai pažinojau. Mačiau jį dvi savaites prieš mirtį. Negi jo negalėčiau pažinti? Ne, šis vyriškis — tai visiškai kitas žmogus.

Buvo iškviestas dantų gydytojas, pas kurį Vlodzimežas Jareckis gydėsi dantis, buvo užsakęs protezą. Stomatologas taip pat tvirtai užginčijo, kad jam parodytas lavonas yra devocionalijų gamintojo.

— Veidas, reikia pripažinti, turi panašumo. Bet dantys? Nėra pasaulyje žmogaus su tokiais pat dantimis. Šio vyro dantys labai neprižiūrėti. Smarkiai apgedę. Priešakinio netgi trūksta. Ponas Jareckis labai rūpinosi savo išvaizda. Suprantama, jauna žmona, nenorėjo būti bedančiu seniu. Visi jo dantys buvo išgydyti, o viršutiniam žandikauliui buvau padaręs protezą. Argi nepažinčiau savo darbo?

Tokiu būdu advokatas Rušinskis ir kurjeris Mioduševs-kis bus suklydę. Juos suklaidino dviejų vyriškių panašumas.

Majoras galėjo iškviesti Barbarą Jarecką ir paprašyti, kad ji nustatytų tapatumą, bet milicijos karininkas nenorėjo to daryti. Jis netgi pats gerai nesuvokė, kad ne tiek nori užjausti vargšę našlę, tokiu tragišku būdu netekusią vyro, kiek susitikti su dailia moterim kitoje vietoje — ne ] i ozektoriume ar Mostovskių rūmų kambaryje. Kalinovi-čius po savo ne per geriausiai nusisekusio vedybinio gyvenimo buvo pagarsėjęs ne kaip „senas viengungis", o kaip „senas išsiskyrėlis". Nuo moterų, galima sakyti, šalinosi. Bijojo pastovaus bendravimo, nes buvo praradęs pasitikėjimą šia „geriausia žmonių giminės puse". Bet ši žaliaakė moteris jį labai žavėjo.

Liudininkų apklausa, protokolų rašymas, išvykos į prozektoriumą— visa tai tęsėsi iki vėlyvo popiečio. Lešekas Kalino vičius tiktai po devynioliktos valandos išėjo iš milicijos valdybos rūmų. įlipęs į autobusą, nuvažiavo į Za-pogodnos gatvę.

Žalias „Reno" stovėjo prie namų. Vadinasi, Barbara Jarecka namie. Majoras paskambino. Dailioji moteris pati jam atidarė duris. Namuose nenešiojo gedulo, buvo apsirengusi kažkokia vasarine ramių šviesių spalvų suknele. Su ja atrodė žymiai efektingiau negu su tais juodais drabužiais, kuriais apsirengusią visuomet matydavo milicijos karininkas.

— Ponas majoras? — nusistebėjo.

— Jūs viena? Gal aš trukdau?

— Ne, prašom, prašom,— Jarecka stengėsi vaidinti vaišingos šeimininkės vaidmenį, bet galėjai pastebėti, kad milicijos atstovo vizitas nekelia jokio entuziazmo.— Iš tiesų esu viena, nes mano draugė su savo kolegomis nuėjo į teatrą. Norėjo ir mane kviesti kartu, bet ką aš ten su jais būčiau veikusi? Jauni, linksmi, o mane kiekvienas juokas erzina.

— Reikia atsikratyti tokių nuotaikų. Labai stipriai susiimti.

— Darbe aš gerai laikausi,— Jarecka įvedė svečią į didelį kambarį,— tai buvo ir salonas, ir namų šeimininko darbo kabinetas, ir miegamasis, nes čia buvo siaura, žema sofa.— Blogiausia, kai lieku viena tarp šių keturių sienų.

Kalinovičius su malonumu pastebėjo, kad kambarys nebuvo apstatytas pagal „lengvai praturtėjusių" miesčionių skonį. Gražūs baldai, truputis gerų paveikslų.

— Gal išgersite kavos? — pasiūlė šeimininkė, kai susėdo į patogius fotelius ir išklausė keletą mandagių komplimentų apie savo butą.— Gal jūs alkanas?

— Nuoširdžiai kalbant, turėjau tokią sunkią darbo dieną, kad nebuvo kada net papietauti.

— Geras sutapimas, aš dar nevalgiau vakarienės. Tuojau ką nors pataisysiu. Per daug nesitikėkite, tačiau šaldytuve ką nors surasiu. Jums teks valandėlę pabūti vienam.

— Nenorėčiau pridaryti jums rūpesčių,— kuklinosi karininkas.— Užbėgau trumpam...

— Tikriausiai vėl „pusiau valdiškai". Kaip matau, tai jūsų mėgiamas darbo metodas.

— Jūs neklystate. Žmonės noriau ir daugiau šneka kitokioje aplinkoje negu prie rašomojo stalo ar geležinės spintos milicijos tardytojo kabinete.

— Aš labai trumpam,— namų šeimininkė išėjo į virtuvę.

Majoras smalsiai dairėsi po kambarį. Jo dėmesį patraukė nuotrauka sidabriniuose rėmeliuose, stovinti ant mažo staliuko. Tai neabejotinai buvo Vlodzimežas Jareckis. Karininkas priėjęs prie staliuko paėmė į pankas fotografiją ir atidžiai ją apžiūrinėjo. Tai buvo žymiai geresnė nuotrauka už tą nuplėštą nuo paso, kurią turėjo tardymo grupės vyresnysis. Iš fotografijos žvelgė kokių keturiasdešimties metų vyras, besišypsantis, energingas. Buvo matyti sveikų dantų eilė. Nuosavų ar dirbtinių? Lešekas Kalinovičius, nebūdamas dantų gydytojas, negalėjo to žinoti. Tačiau netgi ne specialistas turėjo pastebėti, kad tie dantys buvo visiškai kitokie, negu to žmogaus, kurio kūnas dabar guli ant prozektoriaus stalo. O tuo tarpu kaktos plikė ir stambi nosis buvo beveik tokia pati.

— Jūs žiūrite į Vlodeką? — majoras išgirdo Jareckos balsą. Ji įėjo į kambarį, nešdama spalvotą staltiesėlę.— Šią nuotrauką aš pati dariau praėjus porai mėnesių po vedybų. Bulgarijos pajūryje. Labai gerai išėjo. Žymiai jaunesnis negu buvo iš tikrųjų.

— Atrodo apie keturiasdešimties metų.

— O turėjo jau keturiasdešimt penkerius. Juokaudavo, kad antros vedybos jį atjaunino.

— Rizikinga priemonė.

— Jūs tai pasakėte tvirtai įsitikinęs?

— Remdamasis savo praktika.

— Siame pokalbyje mudviejų nelygios galimybės. Jūs apie mane žinote viską, o aš apie jus nieko. Jūs taip pat našlys?

— Ne. Paprasčiausiai žmona pametė. Jai nusibodo būti milicininko žmona.

— Labai atsiprašau,— Jareckos balse pasigirdo švelnesnės gaidos.— Nenorėjau jus įskaudinti.

— Tai nieko. Jau sena istorija. Gal jums padėti? Gerai išmanau namų ruošą. Moku virti kiaušinius minkštai, o taip pat kietai. Kiaušinienės kepimo ir manų košės su pienu virimo paslaptys man irgi žinomos.

— Tad kodėl jūs nemetėte milicijos ir nepasisiūlėte į „Grand" restoraną vyriausiuoju virėju? — nusikvatojo žaliaakė.— O už pagalbą dėkoju. Susidorosiu viena.

Nepaisant namų šeimininkės perspėjimų, vakarienė nebuvo jau tokia kukli. Atsirado rūkytos mėsos, dėžutė sardinių, sūrio ir gerai atšaldytos, tiesiog iš šaldytuvo „Šermukšninės" butelis.

— Pastaruoju metu mūsų šermukšninė pablogėjo,— pasakė majoras pripildydamas taureles.— Bet šią nuomonę žmonės kartoja nuo pat karo pabaigos ir kalbės per sekantį šimtmetį arba ir ilgiau. Gal tada ir visai nebegers?

Greitosiomis pataisyta vakarienė praėjo gana nuotaikingai. Barbara Jarecka kiek įsismagino ir liovėsi žiūrėjusi į milicijos karininką su slepiamu nepasitikėjimu. Le-šekas Kalinovičius, kai norėdavo, mokėdavo būti labai įdomus pašnekovas. Dvidešimt metų išdirbusiam milicijoje nesunku buvo rasti temų pokalbiams.

Pavaišinusi svečią stipria gera arbata ir degtinei skirtas taureles pakeitusi į dailias miniatiūrines statinaites su vengrišku konjaku, Barbara Jarecka pajuokavo:

— Spėju, kad jūs čia atėjote ne dėl to, kad truputį išblaškytumėt vienišą našlę?

— Labai norėčiau,— nuoširdžiai prisipažino majoras,— bet neišdrįsčiau. Turėjau surasti kokią nors dingstį.

— Spėju kokią. Į dirbtuves atvažiavo milicijos automobilis ir nusivežė visus mano darbininkus. Grįžo po gerų dviejų valandų. Pasakojo, kad juos buvo nuvedę į prozektoriumą ir rodė kažkokį nužudytą žmogų. Turbūt tai ir yra jūsų apsilankymo priežastis.

— Taip,— prisipažino majoras.— Ar skaitėte laikraščiuose apie atsitikimą „žmogus maiše"?

— Ne. Dabar laikraščių neskaitau. Jie mane erzina. Apskritai su mano nervais kažkas negerai. Pagaliau nieko nuostabaus... Bet vis vien išūžė man ausis. Kalbėjo per radiją ar televiziją. Rastas kažkoks lavonas?

— Taip. Du meškeriotojai pamatė upės dugne didelį maišą. Jį atrišus pasirodė, kad jame nuogas lavonas vyriškio, kuris užmuštas smūgiu į pakaušį.

— Siaubingas radinys,— nusipurtė Barbara.

— Negalime identifikuoti lavono,— prisipažino majoras.— Niekas neatpažįsta to žmogaus.

— O kodėl pagalvojote, kad jį gali pažinti mano darbininkai?

— Pasakysiu jums nuoširdžiai. Atsitiko neįtikėtiniau-sias dalykas. Advokatas Rušinskis, tas pats, kuris vedė paveldėjimo bylą, tvirtina, kad užmuštasis... Vlodzimežas Jareckis.

— Jūs juokaujate! — pasipiktino Jarecka.

— Ne. Niekad neišdrįsčiau taip elgtis. Advokatas Rušinskis pareiškė, kad jis galįs prisiekti, kad tai Vlodzime-žo Jareckio lavonas. Be to, advokato teigimą patvirtino advokatų kolegijos kurjeris Francišekas Mioduševskis.

— Tai šiurpu.

— Sutinku su jumis. Bet ar jūs galite įsivaizduoti, kokį sąmyšį sukėlė tie du paliudijimai. Kaip tik dėl šios priežasties vežiojome į prozektoriumą jūsų darbininkus.

— Na ir ką?

— Žinoma, pareiškė, niekad užmuštojo nei matė, nei pažinojo.

— Tai visiškai suprantama.

— Ir vis dėlto reikėjo viską tiksliai patikrinti, nors iš pat pradžių buvau įsitikinęs, kad advokatas tiesiog apsiriko.

— O kodėl jūs nepakvietėt manęs?

— Norėjau jus apsaugoti nuo tų išgyvenimų.

— Labai dėkoju, majore,— gražioji ponia švelniai palietė milicijos karininko ranką. Jo balse vėl išgirdo švelnesnę gaidą.

— Nusprendžiau geriau aplankyti jus namuose ir, kaip jūs sakote, savo mėgstamu metodu duoti porą pusiau privačių klausimų.

— Klausau,— šį kartą dailioji šeimininkė nusišypsojo.

— Prašom pasakyti, ar Vlodzimežas Jareckis turėjo kokį nors randą.

— Taip. Pooperacinį. Jaunam buvo operuotas trūkis. Kairėje pusėje. Randas buvo beveik nematomas. Teliko ant odos nedidelis pašviesėjimas.

— O kokių nors kitokių randų neturėjo?

— Ne.

— Tikrai?

— Na, žinote! Pagaliau žmona po septynerių vedybinio gyvenimo metų pažįsta savo vyrą,— raudonis išmušė juodbruvą moters veidą.

— Atsiprašau, bet tai labai svarbu.

— Kartoju, vyras turėjo randą nuo trūkio operacijos. O daugiau jokių.

— Matote, advokatas Rušinskis tvirtina, kad, be bendro panašumo į „žmogų maiše", jo klientas Vlodzimežas Jareckis turėjo ant dešinės rankos aukščiau riešo raudoną, gana platų randą.

— Jam kažkas pasivaideno.

— Aš irgi taip manau, bet žmogus, prieš tris dienas surastas Vyslos pakrašty, ant savo dešinės rankos turi kaip tik tokį randą.

— Advokatas tikriausiai sumaišė dviejų savo klientų skirtingas žymes. Kalbėjosi su klientu, turinčiu tokį randą, o vėliau susidūrė su mano vynų ir atmintis tą ypatingą žymę pernešė nuo ikso ant igreko. Kitaip sakant, ant Vlodeko.

•— Tuo labiau tai įmanoma, nes iš tikrųjų tiedu vyriškiai labai panašūs. Prašome įsižiūrėti.

Majoras padavė Barbarai „žmogaus maiše" nuotrauką.

— Man neatrodo, kad jie labai panašūs,— pasakė Jarecka.

— Kakta, plaukai, praplikimas, taip pat nosis ir truputį smakras?

— Betgi antakiai, veidas, o ypač nepanašios lūpos,— Jarecka nesidavė įtikinama.

— Jūs žiūrite visai iš kito taško. Pernelyg gerai pažinojote savo vyrą, todėl tokio pobūdžio panašumai jums atrodo menki. Kas kita tokie žmonės, kaip advokatas Rušinskis, kurie matė Jareckį kartą gyvenime. Tad įsidėmėjo pirmiausia tą stambią nosį, plaukų spalvą ir plinkan-čią kaktą. Tai galėjo suklaidinti ir sustiprinti rando ant rankos asociacijas.

Majoras žvilgterėjo į laikrodį. Baigėsi dvidešimt pirma valanda. Pats laikas atsisveikinti. Pakilo nuo kėdės. Namų šeimininkė pasakė porą mandagių frazių, kad dar ne taip vėlu, ir palydėjo svečią į prieškambarį.

— Viliuosi, kad kitą kartą atvyksite čia be „pusiau privačių" klausimų, tiesa?

— Nelabai tikiu, kad tai jūs sakote nuoširdžiai. Ne per daugiausiai mylimi tardymo karininkai.

— O vis dėlto iki pasimatymo,— gražioji šeimininkė palydėjo svečią tokia žavinga šypsena, kuri jokiu būdu negalėjo būti dirbtinė.

— Kaip matote, advokate,— kalbėjo rytojaus dieną majoras advokatui Rušinskiui,— labai rimtai priėmėme jūsų teoriją. Deja, kaip pasirodė, tai dar vienas šūvis į dievo langus. Niekas iš liudininkų neatpažino, jog užmuštasis — tai Vlodzimežas Jareckis. Dantų gydytojas šiuo klausimu mums pateikė nenuginčijamą argumentą.

— O aš pasilieku savo nuomonės. Kad fr tūkstantis žmonių tvirtintų priešingai, tas žmogus yra Vlodzimežas Jareckis.

— Jūs pabandykite prisiminti. Gal pas jus buvo kitas klientas, turintis ant rankos randą? Netgi tas lavonas iš maišo? O paskui atėjo Jareckis, ir tiedu susiliejo į vieną pavidalą,— majoras pakartojo ponios Barbaros teoriją.

— Majore, aš kol kas dar nesu sklerotikas.

— Jūs neužsigaukite. Paprasčiausiai stengiuosi išaiškinti jums galimą klaidą.

— Labai aiškiai prisimenu raudoną randą ant Jareckio rankos. Pagaliau ne tik aš vienas atpažinau. O Fran-cišeko Mioduševskio paliudijimas nieko nereiškia? Jūs gi dalyvavote lavono apžiūrėjime. Nei žodžiu, nei judesiu nebandžiau paveikti liudininką.

— Tas tiesa.

— Jis irgi atpažino, kad užmuštasis mano klientas. Ir kad tai ne vienas iš daugelio, o kaip tik Vlodzimežas Jareckis.

— Taip, tai stebinantis atvejis. Ir vis vien jūs abudu klystate. Devocionalijų dirbėjas jau du mėnesiai ilsisi kapinėse. Nedrumskime jo amžino miego.

— Tad kas toks „žmogus maiše"?

— Kol kas dar nežinome. Bet ateis laikas ir sužinosime.

— Ir vis vien jūs, majore, manęs neįtikinote. Esu atkaklus, tikiu, kad artimiausia ateitis parodys, jog aš teisus.

— Advokate, visi įrodymai teigia, kad tai ne Jareckis.

— Tuo blogiau įrodymams,— spyriojosi advokatas.

Advokatui išėjus, majoras liovėsi šypsotis. Šiame pokalbyje jis sąmoningai daugelio klausimų iki galo neišaiškino. Suprantama, kad savo rankose turėdamas įvairius įrodymus, jis absoliučiai tikras, kad „žmogus maiše" ne Vlodzimežas Jareckis. Tai neginčytina. Tačiau yra priežodis: „jeigu du žmonės sako, kad tu girtas, eik ir išsimiegok". Tokio rimto žmogaus kaip advokatas Mečislovas Rušinskis tvirtinimas, taip pat advokatų kolegijos kurjerio Francišeko Mioduševskio kategoriškas liudijimas negali būti traktuojami lengvapėdiškai. Reikia manyti, kad advokatas, prieš eidamas į miliciją, gerai tuos reikalus apsvarstė ir todėl buvo toks tikras.

O galbūt jis iš tiesų neklydo? Galbūt šis žmogus, kurio lavonas buvo rastas maiše Vyslos dugne, iš tiesų lankėsi 104 advokatų kolegijoje ir ten pas Rušinskį deponavo tokį keistą testamentą? O tada abiejų liudininkų, advokato ir kurjerio, parodymai suteikia visai Vlodzimežo Jareckio bylai visai kitokį atspalvį.

Jei šis „žmogus iš maišo" buvo pas advokatą, tai tada pas jį nebuvo Vlodzimežas Jareckis. Tas nežinomasis, kurio dar iki šiol milicijai nepavyko atpažinti, kažkokiu būdu gavo Jareckio pasą ir pasinaudodamas esančiu panašumu suvaidino nedidelę komediją su testamento deponavimu. Milicijos karininkas puikiai žinojo, kad advokatų kanceliarijose ir netgi notarinėse kontorose asmenų tapatybė tikrinama tiktai gana paviršutiniškai pasižiūrėjus į pasą. Pagaliau taip daroma ir daugumoje kitų įstaigų. Juk niekas nesinaudoja vieninteliu tikru patikrinimu — pirštų atspaudais. Štai todėl ir advokatas taip elgėsi, būdamas įsitikinęs, kad prieš jį devocionalijų dirbtuvės savininkas.

Kodėl nepažįstamasis individas prisistatė kaip Jareckis ir sukūrė keistą testamentą?

Atsakyti į šį klausimą labai paprasta. Tikriausiai dėl kažkokios jam vienam težinomos materialinės naudos. Tasai žmogus turėjo žinoti, kad Vlodzimežas Jareckis netrukus mirs, ir šį faktą nusprendė panaudoti saviems tikslams. Patikimiausia versija, kad norėjo šantažo būdu išplėšti iš Kovalskio didesnę paveldėjimo dalį. Paveldėjimą, kurį Volomino gyventojas turėjo gauti iš apgaviko malonės.

Vlodzimežas Jareckis, kaip patvirtino jo lavono skrodimas ir kaip paliudijo visi liudininkai, iki katastrofos ant Poniatovskio tilto buvo visiškai sveikas. O žmogus, klastojęs jo paskutinę valią, tiksliai žinojo, kad devocionalijų dirbtuvės savininkas netrukus mirs. Netgi apie tą mirtį darė užuominas advokatui. Negi jis lėmė likimą? Nužudė Jareckį ir parašė milicijai laišką, kuriame Jareckis praneša apie savižudybę. Abudu dokumentai buvo kartu perduoti į advokato Rušinskio rankas.

Žinoma! Jeigu priimsime šią iš pažiūros fantastinę hipotezę, viskas iš karto paaiškėja. Ir keista testamento išlyga, ir skriauda žmonai, ir netgi tie ją užgaunantys žodžiai.

Tačiau ir ši nauja koncepcija turėjo tam tikrų neaiškumų. Jeigu tas „žmogus maiše⁴ advokato kabinete suvaidino Jareckio vaidmenį, o paskui jį nužudė, tai kodėl po poros mėnesių ir pats tragiškai žuvo?

Kuo daugiau majoras apie tai galvojo, tuo painesnė ir komplikuotesnė atrodė ši byla. Kol kas apie savo prielaidas milicijos karininkas nusprendė niekam nepasakoti. O pirmiausia nieko nesakyti advokatui. Tačiau dabar įsitikino, kad reikia tučtuojau atnaujinti tardymą del Jareckio mirties.

X skyrius

ORGANIZATORIAUS MIRTIS

Praėjo daugiau kaip penkios savaitės. Byla dėl „žmogaus maiše" nepasislinko nė žingsnio į priekį. Kapitonas Milčiarekas prakeikė tą nelaimingą valandą, kai vyresnybė jam užkrovė šią bylą. Nors buvo dedamos visokeriopos pastangos, nepavyko išspręsti pagrindinės mįslės: kokia nužudytojo pavardė ir vardas.

Bergždžiai stengėsi Milčiarekas, kas dešimtį dienų siun-tinėdamas po visą Lenkiją nužudytojo nuotraukas ir priminimus. Ksaverove Civilinės milicijos vyriausiosios valdybos dingusių asmenų paieškų skyriuje beveik kasdien lankydavosi sostinės valdybos karininkas. Traukdavo iš archyvų penkiolikos ir daugiau metų senumo bylas. Lygino šimtus įvairiausių atsitikimų, tikrino nuotraukas. Viskas veltui.

Majoras Lešekas Kalinovičius dažnai susitikinėjo su advokatu Rušinskiu. Advokatas pasisveikinęs vis duodavo majorui tą patį klausimą: „Kaip ten Vlodzimežo Jareckio byla?" Karininkas irgi vienodai atsakydavo: „Ponui Mečislovui Rušinskiui dalyvaujant, palaidotas gegužės dvidešimt trečią dieną". Tai jau tapo jų susitikimų ceremonialu. Tačiau atkaklusis advokatas nė per nago juodymą nepakeitė savo nuomonės.

Ieškojimas pagalbos visuomenėje dar labiau painiojo reikalus. Viena senyva moteris atkakliai tvirtino, jog užmuštasis yra jos sūnus, kurio nesėkmingai ieškojo nuo karo pabaigos. Kita moteris iš Ščecino prisipažino, kad tai jos vyras, prieš keletą metų išvykęs į užsienį ir daugiau neatsiliepęs. Buvo ir daugiau panašių pranešimų.

Kiekvieną pranešimą reikėjo atidžiai patikrinti. Buvo tikrinami netgi anoniminiai laiškai, kurių milicijos pašte netrūko. Visi jie pasirodydavo klaidingi.

Ir staiga viskas paaiškėjo be jokių pastangų ir be jokių milicijos nuopelnų. Galbūt ne tiek milicijos, kiek kapitono Milčiareko bei jo valdinių, kuriems nuo žodžio „maišas" iš karto darydavosi negera.

Vieną dieną, tai buvo liepos pabaigoje, sostinės milicijos valdyba gavo trumpą telefonpgramą iš vieno milicijos skyriaus netoli Varšuvos. Pilietė Janina Vidlevska pranešė, kad jos subnuomininkas Romanas Bregula jau daugiau kaip šešios savaitės nesirodo savo bute. Įtariama, kad Bregula ir yra ieškomas milicijos ryšium su žmogžudyste Vyslos pakrantėje.

Nepraėjus nė pusvalandžiui, kapitonas Milčiarekas milicijos automobiliu jau važiavo pas Janiną Vidlevską.

Šį kartą pėdsakas buvo teisingas. Janina Vidlevska, pensininkė, geležinkeliečio našlė, gyveno mažame namelyje, kurį geležinkeliečio šeima įgijo turbūt viso gyvenimo triūsu. Po vyro mirties Vidlevska išnuomojo du kambarius. Vieną didelį, su atskiru įėjimu per verandą — jaunai šeimai, laukiančiai buto kooperatiniame name. Kito, mažesniojo, kambario nuomininkas buvo Romanas Bregula, kirpėjas.

Senyva moteris retai kada skaitydavo laikraščius. Televizoriaus neturėjo, pranešimo per radiją arba neišgirdo, arba nepagalvojo, kad čia gali būti jos subnuomininkas. Buvo įpratusi, kad Bregula dažnai dingdavo keletą dienų, todėl ir nesistebėjo dėl jo ilgesnio nesirodymo. Tačiau kai jo nematė ilgiau negu mėnesį ir negavo netgi trumpo laiškelio, pensininkė ėmė galvoti apie kokią nors nelaimę. Palaukusi dar savaitę, kreipėsi į vietos milicijos skyrių dėl savo subnuomininko dingimo.

Iš parodytos nuotraukos Janina Vidlevska lengvai atpažino Bregulą.

— Ar šis pilietis turėjo kokią nors ypatingą žymę? — paklausė kapitonas Milčiarekas.

— Nesuprantu?

— Ar turėjo ką nors tokio, iš ko jį galima būtų atpažinti? Pavyzdžiui, žvairas arba viena koja raišas?

— Ne,— aiškino pensininkė.— Jis nebuvo nei žvairas, nei raišas. Bregula turėjo ant rankos, rodos, dešinės, ilgą raudoną randą. Sakėsi, jog kažkada slystelėjęs ir ta ranka prisilietęs prie raudonai įkaitusios krosnelės. Kai nešiodavo berankovius marškinius, tą ženklą galėjai aiškiai matyti.

Neliko jokių abejonių, kad du meškeriotojai Vyslos dugne surado Romano Bregulos lavoną.

Tardymas pajudėjo. Vietos milicija apie buvusį kirpėją galėjo pateikti gausią informaciją. Jau daugelis metų, kai Romanas Bregula nesivertė savo amatu. Atrodo, kad anksčiau yra buvęs neblogas kirpėjas. Dirbo netgi kažkuriame Varšuvos teatre. Tačiau pernelyg mėgo stikliuką, kad galėtų kur nors ilgiau apsistoti. Pagaliau visiškai metė darbą ir ėmė „kombinuoti". Porą kartų buvo įtartas, kad vietos smuklėje apvogė atsitiktinai sutiktą sugėrovą. Tačiau niekad nieko prieš jį nebuvo įrodyta.

Paklaustas, kodėl nedirba, kai šitaip trūksta kirpėjų, o geras specialistas visada susiras darbą ir gerą atlyginimą, Bregula aiškinosi, kad silpstantis regėjimas jam neleidžiąs verstis savo profesija. Stengdamasis pabrėžti savo invalidumą, Bregula dažnai nešiojo didelius tamsius akinius. Tačiau niekad nesistengė gauti invalidumo pensijos. Ar tik šitie tamsūs akiniai nebuvo nešiojami tam, kad žmonės neatpažintų ir neįsidėmėtų jo veido?

Kaip paaiškėjo, Varšuvos milicijai Bregulos pavardė nebuvo nežinoma. Keliolika kartų jis buvo sulaikytas dėl įvairiausių priežasčių, tarp kurių tarpininkavimas, pardavinėjant vogtus daiktus, ko gero, buvo pats nekalčiausias. Ir vis dėlto Bregula milicijos arešte išbūdavo ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas. Dažniausiai jį tekdavo paleisti dėl įkalčių stokos. Todėl ir jo pirštų atspaudai niekad nepateko į Centrinį daktiloskopijos biurą.

Mažiausiai prieš trejus metus Bregula buvo dingęs iš Varšuvos milicijos akiračio. Nebuvo gaunami apie jį jokie pranešimai, niekad nebuvo sulaikytas neblaivus. Galima būtų pasakyti, kad nusidėjėlis laiku pasuko iš nedoro kelio, kuriuo anksčiau klydinėjo.

Tokiu stebuklingu atsivertimu kapitonas Milčiarekas netikėjo. Tuo labiau kad Romanas Bregula gyveno palyginti prabangiai. Dabar, kai žinia apie lavono indentifika-vimą pasklido po visą Varšuvą, žmonės atgavo ir atmintį, ir kalbą. Iš parodytų nuotraukų kelneriai be vargo atpažino gerą klientą, mėgstantį kaip reikiant išgerti, bet ir duodantį uždirbti.

Kokie buvo jo pajamų šaltiniai?

Užmuštojo kambaryje padaryta smulki krata į šį klausimą nedavė jokio atsakymo, nors gudriai įrengtoje slaptavietėje milicija surado nemažą sumą pinigų. Daugiau kaip dvylika tūkstančių zlotų, šimtą dvylika. JAV dolerių, trisdešimt penkis Kanados dolerius ir penkiasdešimt VFR markių, o taip pat vieną auksinę dvidešimties dolerių monetą, tris auksines penkrublines, apie trisdešimt gramų sveriančią auksinę apyrankę. Turint galvoje, kad jis bedarbis ir sveikatos netekęs kirpėjas, tai tikras lobis. Veikiausiai jis neįgytas doru darbu.

Tačiau nebuvo rasta jokių dokumentų, užrašų, telefono numerių. Šis žmogus nevedė prekybos knygų, nerašė dienoraščio ir aiškiai tikėjosi, jog ateis laikas, kai jo kambariu susidomės prokuratūros arba milicijos darbuotojai.

O juk šio žmogaus gyvenimo paslapčių išaiškinimas buvo labai svarbi prielaida sužinoti jo mirties priežastį ir surasti jos kaltininkus.

Kapitonas Juzefas Milčiarekas ryžosi išnarplioti šią paslaptį. Geriausi tardytojai pradėjo rinkti žinias apie Romaną Bregulą. Pagaliau bet kuris milicijos agentas turi tam tikrų pažinčių tarp nusikaltėlių. Priešingai negu apie juos byloja legendos, šie žmonės nepasižymi profesiniu solidarumu ir nesivadovauja specialiomis savo moralumo taisyklėmis. Bendrininkų išdavystei jie nelabai pritaria, tačiau įvairių žinių ar paskalų skleidimas netgi milicijos darbuotojams nelaikoma labai didele nuodėme. Tuo labiau paskalos apie mirusį.

Šiuose sluoksniuose Romanas Bregula buvo įgijęs nemažų simpatijų. Jis buvo laikomas kietu žmogumi, bet kartu ir tokiu tipu, su kuriuo verta bendradarbiauti. Buvusiam kirpėjui labiausiai buvo priekaištaujama, kad jis pats niekad nerizikuodavo. Užsiundydavo kitus. Jei {kliūdavo, jie ir atsakydavo, o Bregula pasilikdavo laisvas.

Sis žmogus sostinės požemio karalystėje sukūrė naują verslą, nusikaltimų organizatoriaus verslą, žinoma, tiktai Varšuvos mastu. Jam toli buvo iki garsaus nusikaltėlio, kuris suplanavo ir įgyvendino garsųjį angliškąjį „šimtmečio užpuolimą". Tik vienu požiūriu jie buvo panašūs. Valdžiai nepavyko jų pačiupti nei vagystės metu, nei vėliau. „Misteris X" Skotland Jardui pasiliko nežinomas, bet ieškomas nusikaltėlis. O Bregula ramiai lankėsi Varšuvos smuklėse ir mandagiai linkčiojo milicininkams. Iš visko atrodė, kad turi visiškai švarią sąžinę.

Nusikaltėlių pasaulyje jis turėjo daugybę pažinčių. Gerai žinojo, kas kokioje srityje specializuojasi. Todėl šiems žmonėms jis teikdavo vertingą informaciją. Kaip jis tą informaciją gaudavo, niekas nežinojo.

Pavyzdžiui, nueina pas specialistus, grobiančius geležinkelio vagonus, ir jiems praneša: „Po trijų dienų į prekių stotį Varšuva-Čiste iš Belsko atvyksta vagonas. Eksportinė vilnonė medžiaga po septynis šimtus zlotų už metrą. Vagonas iškrovimui bus pastatytas 87 geležinkelio atšakoje. Atvyks mišriu traukiniu naktinėmis valandomis. Vagono numeris 203. 869. Be plombų, dar bus papildomai užrakinta su pakabinamomis spynomis. Reikia pasiimti pjūkliuką ir tepalo buteliuką, kad be triukšmo galima būtų perpjauti spynas. Šiam darbui reikia trijų žmonių, o dar du turi nuvilioti geležinkelio apsaugą arčiau traukinio, stovinčio truputį toliau, penktame kelyje. Medžiagas mesti per tvorą ir rietimą po rietimo tuojau pat imti. Tokią medžiagą noriai nupirks vogtų daiktų supirkėjas Adomoš-čiakas. Pasiderėjus jis sumokės po tris šimtus už metrą, nes kaip tik kažko panašaus ieško. Man dešimt gabalų".

Arba kitiems specialistams pasiūlo: „Į parduotuvę Vspulnos gatvėje geriausia patekti per skylę rūsyje. Koridoriaus dešinėje pusėje trečios durys. Skliautą lengvai galima pralaužti su grąžtu. Parduotuvė kaip tiktai gavo naują prekių partiją. Prekes išnešti į kiemą ir permesti per mūrinę tvorą. Nuo Hožos gatvės anas namas neturi kiemsargio. Su taksi galima privažiuoti prie pat mūrinės tvoros ir iš karto krauti. Parduosite pas „Akląjį" Pragoję. Man trys popieriukai".

Informacijos galima buvo netikrinti. Iki smulkmenų viskas atitikdavo. Darbas būdavo taip parenkamas, kad su minimumu rizikos garantuotų, maksimumą sėkmės.

Nuo seno su Bregula niekas nesiderėdavo, o taip pat niekas nebandydavo jo apmulkinti. Kažkada anksčiau yra buvę tokių atsitikimų. Organizatorius nepasakydavo nė žodžio, negrasindavo ir nekeršydavo. Tačiau nepraeidavo nė savaitė, ir nesolidūs skolininkai atsidurdavo už grotų. Ikliūdavo sekantį kartą, kai „darbas" atrodydavo visiškai saugus. Įdomiausia, kad milicija po tokios sėkmingos operacijos nė neįtardavo, kad tai ekskirpėjo pastangų dėka.

Tokiu būdu Romanas Bregula per pastaruosius trejus metus tapo tikru sostinės padugnių asu. O tuo tarpu milicijos organai nė nepagalvodavo apie jo vaidmenį įvairiose vagystėse bei įsilaužimuose.

Milicininkams, gerai pažinojusiems vyriškį tamsiais akiniais, neatėjo į galvą susieti jį su „žmogumi maiše". Tarp nusikaltėlių, suprantama, buvo žinoma, apie ką eina kalba, bet jie nelinkę padėti milicijai. Tai visiškai nereiškė, kad nusikaltėlių sferose Bregulos buvo gailimasi. Ne vienas vagis, riebiai jam atlyginęs už suteiktą informaciją, buvo patenkintas, kad galiausiai velniai griebė tą „dėlę"— taip buvo vadinamas įžūlių vagysčių organizatorius.

Kapitonas Milčiarekas turėjo kuo pasigirti. Ne tik buvo indentifikuotas užmuštasis, bet kartu ir sužinota įdomiausių faktų apie jo veiklą nusikaltėlių pasaulyje.

Tačiau po tokių pradinių sėkmių byla vėl atsidūrė aklavietėje. Kas užmušė tą žmogų? Į šį klausimą nerasta atsakymo. Toje aplinkoje, kurioje Romanas Bregula gyveno ir veikė, šia tema sklido fantastiškiausios paskalos, tačiau jose, kaip patikrino milicijos karininkas, nebuvo nė gramo tiesos. Didžiojo organizatoriaus žudikas liko nežinomas.

Advokatas Mečislovas Rušinskis kažkaip nepastebėjo trumpos žinutės, nes ne visi sostinės laikraščiai pranešė skaitytojams apie „žmogaus maiše" lavono identifikavimą. Susitikęs su majoru Kalinovičiumi, jis vėl davė jam tradicinį klausimą — apie Vlodzimežo Jareckio bylą. Milicijos majoras, informuodamas advokatą apie tardymo išdavas, triumfavo.

— Iš jūsų teorijos nieko nebeliko. Tenka prisipažintų kad klydote. Jau nebėra vieno numirėlio ir dviejų lavonų, kaip jūs teikėtės šmaikščiai pasakyti. Yra tik du vyriškiai: Vlodzimežas Jareckis, gegužės mėnesį nusižudęs, ir Romanas Bregula, kurį nužudė nežinomas arba nežinomi žudikai. Faktai nenuginčijami.

Tačiau atkaklusis advokatas pakartojo:

— Tuo blogiau faktams.

XI skyrius

„NESPROGUSIOS BOMBOS

VISUOMET PAVOJINGOS"

Praslinko daugiau kaip du mėnesiai. Artėjo rugsėjo pabaiga. Kapitonas Juzefas Milčiarekas savo tardymais nepasiekė jokių laimėjimų. Romano Bregulos žudikas nebuvo išaiškintas. Milicijos valdyboje vyravo nuomonė, kad ši žmogžudystė — sostinės padugnių asmeninio keršto pasekmė. Žudikas taip meistriškai panaikino pėdsakus, kad jį galima bus išaiškinti tik tada, kai pats kuo nors išsiduos arba bus kieno nors išduotas.

Milčiarekas buvo įsitikinęs, kad tarp Varšuvos nusikaltėlių yra mažiausiai keletas žmonių, kurie gali šia tema ką nors įdomaus pasakyti. Jo darbuotojai ir toliau tyrinėjo šią aplinką, skrupulingai rinkdami smulkiausias žinias apie „organizatorių". Kaip tik tokiu kriptoni-mu tardymo karininkas pavadino bylos dokumentus. Kol kas jo darbuotojai nesužinojo nieko, kas galėtų atvesti prie žmogžudystės kaltininko arba bent šiek tiek pastūmėtų bylą pirmyn.

Majoras Lešekas Kalinovičius šiuo metu buvo užsiėmęs didele automobilių vagių gauja, daugiausia veikusia pajūrio krašte. Jie vogdavo ten šviesias „Varšavas", visuomet tik šviesias, paskui jas išveždavo į Poznanę, dalį į Varšuvą, kartais į Katovicus ir parduodavo automobilių biržose. Vagys buvo apsirūpinę visa kolekcija falsifikuotų pažymėjimų, o darydami operacijas naudojosi vogtais asmens liudijimais. Juos įsigydavo apsigyvenę viešbučių bendruose kambariuose ir pasinaudodami kambario kaimynų patiklumu; pagrobdavo jų dokumentus, nieko kito neliesdami.

Gauja buvo puikiai organizuota. Visos funkcijos buvo paskirstytos. Vieni vogdavo automobilius, kiti rūpinosi falsifikuotais mašinų dokumentais. Vienas nusikaltėlis laikydavo mašinas savo garaže, kur buvo perdirbami mašinos ir motoro numeriai, kiti rūpinosi mašinų pardavimu. Per pusantrų metų gauja pavogė ir realizavo automobilių daugiau negu už tris milijonus zlotų. Dabar visa ši draugija sėdėjo už grotų, o milicija visoje Lenkijoje ieškojo vogtų mašinų ir grąžino jas teisėtiems šeimininkams. Dažniausiai tai buvo valstybinės ir visuomeninės įmonės, o ilgame nukentėjusių sąraše buvo ir pajūryje populiarus laikraštis „Dziennik Baltycki".

Ketvirtadienį, rugsėjo dvidešimt ketvirtą dieną, ant majoro stalo suskambo telefonas.

— Alio, Lešekas?

— Taip, čia aš. Pažįstu tavo balsą, nors kažkas ragelyje baisiai traška. Michalas?