Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1988)

— Tikėjosi, kad pakeliui pavyks pasprukti... Bet tai žinoti — ne pagal mano laipsnį. Gal kai būsiu majoras. ..

— Vargu, nes pernelyg iššaukiamai elgiesi su viršininkais. O dabar tolimesnis klausimas...

— Irgi lengvas?

— Nesiimu spręsti... Skamba taip: kam jie paėmė nuotrauką iš rėmelio, stovinčio ant staliuko, ir ko ieškojo stalčiuose, aukos drabužiuose?

— Gal pirma pagalvokime, kieno tai galėjo būti nuotrauka?

— Gali būti du variantai. Arba šeimos, arba merginos. Abejoju, ar toks tipas, kaip Jachma, turės silpnybę kažkokiems šeimos sentimentams, tad greičiau merginos. Bet kodėl paėmė nuotrauką?

— Norint atsakyti į tokį klausimą, nereikia būti majoru.

— Tai sakyk.

— Norėdami apsunkinti tardymą. Mergina gali pernelyg daug žinoti ir ją nors kurį laiką reikia paslėpti, o nuotrauka padėtų ją susekti. Taip pat perkratė aukos daiktus, kad įsitikintų, ar nėra ko nors tokio, kas gali užvesti ant merginos ar jų pačių pėdsakų.

— Tai įtikėtina. Turime ją kuo greičiau surasti. Ir, kaip sakiau, surinkti informaciją, su kuo pastaruoju metu bendraudavo Jachma.

— Merginą rasime,— pernelyg savimi pasitikinčiu tonu užtikrino Gersonas.

— Kad tik gyvą,— sumurmėjo Vidma.— Ši žmogžudystė įrodo, kad turime reikalą su žiauriu nusikaltėliu.

— O jeigu ji nesusijusi su vagyste? Juk nėra įrodymų, kad tos pačios gaujos darbas.

— Bet prielaidų turime pakankamai, apie tai jau kalbėjomės. Nustatėme gamyklos darbuotojo ryšį su žmogumi, sėdėjusiu už įsilaužimą. Sekame tomis pėdomis — išaiškiname žmogžudystę. Netikiu tokiais sutapimais. O dabar toliau — ar neatkreipei dėmesio į abiejų nužudymų panašumą? Sargo ir Jachmos? Dūris peiliu į bemaž tą pačią vietą? Negi vėl sutapimai?

— Na, gerai, tebūnie taip. Juk tam ir yra viršininkai, kad būtų teisūs.

Vidma užsirūkė ir toliau balsiai svarstė:

— Nė trupučio neabejoju, kad gauja turėjo gamykloje savą žmogų. Tokią tezę patvirtina šie faktai: seifas atidarytas padirbtais raktais, parinktas tinkamas momentas įsilaužti, o gal ir suorganizuotas tas momentas. Bet vėlgi neduoda ramybės klausimas: kodėl nužudytasis sargas leido žudikui prieiti taip arti, kad tas galėjo smogti peiliu? Atsakyti čia galima tik taip — pažinojo žmogų, kuris prie jo priėjo, į jo pasirodymą patalpose žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką. Bet kas tas žmogus? Anksčiau maniau, kad tai toji Janina. Tokį stiprų smūgį vargu ar ji galėjo suduoti, bet su ja galėjo būti, sakykim, Jachma. Priėjo kartu prie sargo, kuris, pamatęs direktoriaus sekretorę, nieko blogo neįtarė, ir tokiu būdu jį netikėtai užklupo. Bet dabar į pirmą planą išeina Urbaniakas. Tebelieka Steckis. Taip pat ir Beleckis. Šio senio irgi negalima išbraukti iš įtariamųjų skaičiaus. Bet gal svarbiausia rasti atsakymą, kaip plėšikai pateko į gamyklos teritoriją, o paskui į kontorą?

— Netikite, kad pro langą?

— Ne. Pernelyg aiškiai tas kelias mums parodytas. Visa operacija buvo puikiai suorganizuota, ir staiga — toks žioplumas? Paliktos kopėčių žymės, beveik demonstratyvus įbrėžimas ant palangės, tas neuždarytas langas, kad beliktų abejonių, pro kur išlipo...

— Bet kaip jie pateko į gamyklos teritoriją? Prie tvoros niekur neužtikome jokių pėdsakų.

— Lieka vartai. Atidžiai susipažinau su sargo apklausos protokolu. Suprantama, jo parodymuose nėra nieko įtartino, bet čia dar turėtų kai kas paaiškėti. Prie šio klausimo dar grįšime, bet pirmiausia noriu pasikalbėti su Elmer ir Urbaniaku. Iškviesk juos rytdienos rytui.

— Prašiau jus ateiti,— pradėjo Vidma, kai Elmer atsisėdo,— norėdamas gauti dar šiokios tokios informacijos. Pabrėžiu, kad tai — ne oficialus tardymas, nes, kaip matote, neprotokoluojame, nesirengiu taip pat įjungti magnetofono,— nusišypsojo, parodydamas baltų dantų eilę.

— Klausau jūsų,— įsitempusi atsakė mergina. Ji sėdėjo ant kėdės kraštelio ir įdėmiai žiūrėjo į majorą.

— Norėčiau kiek susiorientuoti tarp žmonių, su kuriais susidūriau, tirdamas šią vagystę.— Vidma rūpestingai rinko žodžius.— Šios žinios reikalingos tardymo procedūrai. Klausinėsiu ir kitus.

— Neturiu ko slėpti, todėl klauskite, majore.

Vidmos įžanga padėjo, nes Elmer jau nebuvo tokia

įsitempusi.

— Žinau, kad jūsų tėvai mirę. Seniai?

— Motina mirė prieš penkerius metus, tėvas — po metų.

— Ar turite artimų giminių?

— Taip, seserį, Anką.

— Ji jaunesnė ar vyresnė?

— Dviem metais jaunesnė.

— O kiti giminės?

— Motinos sesuo, našlė, gyvena Ochotoje. Yra dar du dėdės, vienas gyvena Ščecine, kitas Krokuvoje... Be to, dėdė pensininkas, gyvena Gurna Zalesėje,— mergina nurodė adresus, kuriuos Vidma užsirašė į bloknotėlį.

— Ar sesuo gyvena kartu su jumis?

— Ne, pas tetą.

— Kur dirba?

Valandėlę patylėjusi mergina tarė lėtai:

— Gal niekur...

— Tiksliai nežinote? Iš ko gyvena? Negi teta išlaiko jauną, sveiką merginą ir leidžia jai nieko neveikti?

Elmer nuleido galvą. Kiek nustebęs Vidma pamatė, kad jos blakstienose sužibo ašaros.

— Anka. .. Anka labai graži, bet ir labai lengvabūdė... Todėl pasuko į slidų kelią...— sakė lėtai, tyliai.— Mudvi su teta stengėmės ją paveikti, bet viskas veltui. O dabar... net nežinau, kur ji yra. Girdėjau, kad gyvena su kažkokiu neaiškiu tipu...

— O anksčiau? Ar galite ką nors pasakyti apie jos gerbėjus?

Mergina pakėlė galvą ir pažvelgė į Vidmą.

— Jūs jau tikriausiai žinote? Taip?

Jis linktelėjo pritardamas.

— Bendrais bruožais, bet norėčiau išgirsti daugiau smulkmenų.

— Urbaniakas ją bent mylėjo, netgi norėjo vesti. Gal tai keista, bet būtent todėl Anka pradėjo jį ignoruoti, kol pagaliau iškeitė į kažkokį gangsterį, kuris... ją muša!

— Iš kur tai žinote?

— Kartais ji pas mane užeina. Dažniausiai tada, kai neturi iš ko gyventi. Paskutinį kartą buvo prieš mėnesį. Pastebėjau mėlynes ant pečių, stengėsi plaukais paslėpti smūgio žymę ant veido. Tai buvo nemalonus susitikimas. Gal šimtąjį kartą stengiausi prabilti į jos protą, bet ji, kaip visad, tik pasišaipė. Buvo kažkokia išsigandusi, pa-verkėm abi, paskui ji išėjo... ir nieko nepasikeitė...

— Nuo to laiko jos nematėte?

Elmer papurtė galvą.

— Ne...— tarė neryžtingai ir nutilo.

— O vis dėlto?

— Ne, nemačiau jos. Bet skambino man. Būtent tą dieną, po apiplėšimo. Jūs jau išvažiavote, baigėm darbą, ruošiausi užrakinti kabinetą, kai suskambo telefonas.

— Ką sakė?

— Nieko rimto, vien tik niekus...

— Prašau kuo smulkiau papasakoti šio pokalbio turinį.

— Buvo kažkokia susijaudinusi. Šnekėjo visokias kvailystes, šokinėjo nuo vienos temos prie kitos. Iš jos žodžių galima padaryti išvadą, kad paliko savo draugužį, ruošiasi keisti gyvenimo būdą. Be to, pasakė, kad išvažiuoja.

— Kur?

— Nesakė. Tik prasitarė, kad kuriam laikui išvyksta, kad dėl to nesijaudinčiau. Prašė neteikti apie ją niekam jokių žinių, nes gali būti, kad jos kas nors teirausis. Tikriausiai bijojo, kad jos ieškos tas tipas.

— Na, žinoma,— pabrėžtinai patvirtino majoras.— Tai viskas?

— Beveik... Visa kita —jai būdingi tauškalai.

— Nieko, prašau sakyti.

— Pabaigoje, kaip paprastai, juokaudama, kiek sutrikusi pasakė, kad įsimylėjo.

— Ar nepasakė ką?

— Klausiau jos, bet tik prasitarė, kad jis žurnalistas, vardu Karolis.

— Kur dirba?

— Nesakė.

— Ar nemanote, kad dėl to ir išsiskyrė su anuo žmogumi?

— Gali būti, nors ir anksčiau atrodė, kad tos laimės atsivalgė iki soties.

— Tikriausiai išvyko su naujuoju gerbėju?

— Tai kad ne! Aš jos klausiau, bet ji paneigė ir paaiškino, kad su Karoliu susitiks, kai grįš.

— Dabar — apie Urbaniaką. Jis pažįsta savo varžovą?

— Tikriausiai taip, nes, kaip pasakojo Anka, susipažino abu su juo naktiniame restorane.

— Ar Urbaniakas po išsiskyrimo nesiteiravo apie seserį?

— Vieną kartą pakvietė mane į kavinę, prašė, kad pasišnekėčiau su Anka. Įspėjo, kad būtų atsargi. Mat jis sužinojo, kad tai kažkoks neaiškus tipas. Pažadėjau pasikalbėti, bet vėliau net neklausė, ar įvykdžiau jo prašymą.

— Gal pažįstate kokią sesers draugę ar šiaip artimesnę pažįstamą?

— Ne, su jos bičiuliais nebendravau.

— Turite sesers nuotrauką?

— Taip, nusifotografavo prieš metus. Bet ar? ..

— Ne, iki šiol nieko neįtariau, bet norėčiau turėti nuotrauką dėl kitų priežasčių.

— Atsinešiu rytoj į darbą.

— Kol kas ačiū, panele Elmer. Jei kas klausinėtų apie sieserį, prašau paskirti tam žmogui pasimatymą ir nedelsiant pranešti man arba poručikui Gersonui. Tai susiję su jos saugumu.

Kai mergina išėjo, Vidma paskambino poručikui:

— Užsirašyk merginos giminių adresus,— paliepė jam, o paskui paėmė užrašų knygutę ir pradėjo diktuoti. Baigęs pridūrė:—Urbaniakas laukia, pasikviesk ir šnekėk su juo, kol aš ateisiu. Gali protokoluoti.

Užbaigęs įžanginius formalumus, Vidma kreipėsi į Urbaniaką:

— Šį kartą nutarėm pakviesti jus čia,— tarė griežtu, oficialiu tonu, todėl šypsena, su kuria pakviestasis įėjo į kabinetą, bemat išgaravo. Bet daugiau jis niekuo neišsidavė, kokį įspūdį padarė įžanga. Užsikėlė koją ant kojos ir su ironija atsakė:

— Aš jūsų paslaugoms.

— Ar pažįstate Viktorą Jachmą?

— Taip, pažįstu.

— Kaip su juo susipažinot?

— Kartais nueinu į arklių lenktynes. Kažkada stovėjo už manęs eilėje, pastatė ant tų pačių arklių. Prasidėjo pokalbis, paskui kartu stebėjome lenktynes. Taip ir susipažinome.

— Kas užmezgė pokalbį — jis ar jūs?

— Jis. Po to ilgai neatstojo, tai net mane erzino, bet nesugebėjau atsikratyti, dėl ko vėliau teko gailėtis.

— Dėl jo išsiskyrėte su Anka Elmer?

— Taip.

— Kaip ji su juo susipažino?

— Buvome naktiniame restorane, kur pasipainiojo ir Jachma. Prisėdo prie mūsų stalelio, nuo to viskas ir prasidėjo.

— Ar gyvenote su Elmer?

— Ne.

— Su kuo ji draugavo? Turėjo kokių draugių?

— Gal, bet man apie jas nieko nesakė.

— Sprendžiant iš jūsų žodžių, lankydavotės restoranuose?

— Retokai — mano atlyginimas neleidžia taip plačiai gyventi.

— Bet lenktynėse lošdavote?

— Irgi retokai, atsargiai. Nors turėjau laimę.

— Kiek žinau, ne tokią jau didelę.

Urbaniakas sučiaupė lūpas ir nuleido tylomis šią pastabą.

— Kokiuose restoranuose lankydavosi Elmer?

— ,,Grande" ir ,,Kongrese".

— Ką galite apie ją pasakyti? Apie jos charakterį, pomėgius?

Urbaniako lūpas iškreipė grimasa.

— Negaliu būti bešališkas, nes pernelyg daug dėl jos teko išgyventi. Bet pasistengsiu. Ji linksma, lengvai per gyvenimą einanti mergina, ką savo kailiu patyriau,— tarė su kartėliu.

— Ar tai viskas, ką galite apie ją pasakyti?

— Na, ne... Impulsyvi, mėgo, kad būtų tenkinamos visos jos užgaidos. Lakios vaizduotės, inteligentiška ir gana apsukri. Toks jos psichinis portretas.

— Hm... Ji veikiau turtingos prigimties, temperamentinga, nesiskaitanti su kitų nuomone ir dešimt dievo įsakymų.

— Galima ir taip apibūdinti.

— Ar ji drąsi? — pasigirdo netikėtas klausimas.

Urbaniakas kilstelėjo antakius ir valandėlę galvojo.

— Taip, gal taip,— atsakė kiek dvejodamas.— Nors sunku atskirti, kur jos drąsa, o kur paprastas lengvabūdiškumas.

— Moterys paprastai turi savo nuolatinį kirpėją. Ar žinote, kur ir pas ką ji tvarkydavosi plaukus?

— Kodėl gi ne, žinau. Yra toks Vaclavas, Novolipkose, numeris penki. *

— Bet mes nukrypome nuo pagrindinės temos. Ar žinote, kad Jachma yra sėdėjęs už įsilaužimą?

Urbaniakas dėjosi nustebęs.

— Jachma? Pirmą kartą girdžiu! Gaila, kad nežinojau.

— Ar iš tikrųjų nežinojote?—Vidmos balsas sugriežtėjo.— Patarčiau sakyti tiesą, nes apklausa yra oficiali, įspėjome apie melagingų parodymų pasekmes.

— Iš kur po galais galėjau žinoti?!

— Tai būtent noriu išgirsti! Juk prašėt Janinos Elmer įspėti seserį, kad Jachma — neaiškus tipas.

— Tai nereiškia, kad žinojau apie jo nusikaltimus. Tiesiog pakartojau tai, ką man sakė, dabar jau nebeatsimenu kas.

— Stebėtinai trumpa atmintis. Buvo neaiškus tipas, nurungė jums merginą, bet vis dėlto palaikote su juo kontaktus. .. Jums neatrodo, kad yra apie ką pagalvoti?

— Aš — kontaktus?!. Tai kažkoks nelemtas nesusipratimas!

— Nesiginkite. Žinome daugiau, negu manote.

Urbaniakas palinko į priekį ir ranka atsirėmė į rašomojo stalo briauną. Vidma su pasitenkinimu konstatavo, kad šūvis kliudė taikinį. Urbaniako rankos virpėjo, ant kaktos sužvilgo prakaito lašai.

— Jūs davėt jam raktų atspaudus?

— Tai netiesa! Netiesa!—Urbaniako balsas pasidarė žviegiantis, isteriškas. Jis rėkte rėkė, rankų pirštais instinktyviai gniaužė stalo briauną.

— Gal Jachma pamelavo.

— Jis negalėjo tai pasakyti! Reikalauju akistatos! Tegu pakartoja!

— Jūs, Urbaniakai, esate toks tikras savimi,— ramiai tarė Vidma,— nes žinote, kad akistatos nebus. Žinote, kad Jachma nužudytas, nors apie nužudymą niekur spauda nerašė.

Šie žodžiai padarė netikėtą įspūdį. Urbaniakas valandėlę spoksojo į Vidmą su siaubu akyse, paskui pakartojo beveik pašnibždomis:

— Nužudytas? Jachma nužudytas? .. Kas... kas tai padarė?

Majoras abejingai patraukė pečiais.

— Vyksta tardymas. Manau, kad tai jo bendrų darbas, ir šios nuomonės nesirengiu slėpti.

— Norite mane išgąsdinti. .. Bet aš. .. aš tikrai nieko nežinau...

Urbaniakas susverdėjo. Ko gero, būtų nudribęs nuo kėdės, jei poručikas Gersonas nebūtų spėjęs jo prilaikyti.

Vidma paėmė grafiną ir įpylė į stiklinę vandens.

— Šiai dienai užteks. Tardymą pratęsime rytoj, todėl prašau gerai įvertinti savo padėtį. Teisingi parodymai gali jums daug padėti. Prašau ateiti čia rytą, dešimtą valandą.

Tačiau Urbaniakas neatvyko. Darbe irgi nepasirodė. Buvo nustatyta, kad namuose jis taip pat nenakvojo. Vėliau iš raporto paaiškėjo, kad tarp dvidešimt pirmos ir dvidešimt antros valandos jam pavyko dingti iš akiračio žmogaus, kuriam buvo pavesta jį stebėti.

ANATOLIO SARNOS UŽRAŠAI

Lengvai radau reikalingas duris. Jau kilstelėjau ranką, norėdamas paspausti skambutį, kai nustebęs tarp staktos ir durų pastebėjau siaurą plyšį. Pro jį matėsi silpna šviesa. Butas buvo neužrakintas.

Mane nusmelkė nuojauta, kad įvyko kažkas baisaus. Prisiminiau tą neužbaigtą frazę, pasakytą ten, barake, ir buvau įsidėmėjęs, kad anie du, išeidami iš čia, nieko nesinešė. Kas atsitiko merginai? Nejaugi iš tikrųjų ji, kaip sakė vienas iš anų, pavogė tuos pinigus? Kur tas raudonas krepšys? Po jos poelgio ten, Teresės bute, visko galima tikėtis.

Peržengiau slenkstį ir patekau į mažą prieškambarį. Sekančios durys irgi buvo praviros — iš ten sklido šviesa, kurią pastebėjau būdamas koridoriuje.

Įėjau į šabloniškai apstatytą kambarį. Bet nespėjau apžiūrėti baldų. Pamačiau gulintį ant grindų žmogų. Tai buvo jau pažįstamas brunetas su juodais ūsiukais. Jis nerodė gyvybės žymių, iš jo pašonės sunkėsi kraujas.

Vos ne vos įveikiau baimę ir norą kuo greičiau sprukti lauk. Apsidairiau aplink ir pastebėjau stovinčią prie sofos nuotrauką. Aplenkiau lavoną ir priėjau prie jos. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau čia atsiras milicija, todėl išsitraukiau nosinę, apsivyniojau pirštus ir paėmiau rėmelį.

Iš nuotraukos į mane žvelgė išraiškingas veidelis. Virš kaktos kilo šviesių plaukų banga, o aistringose lūpose žaidė šelmiška šypsena.

Pakišau po nuotrauka pirštą ir ištraukiau ją iš rėmelio. Atplyšo kampas, bet nuotrauka nenukentėjo. Žvilgtelėjau į kitą pusę, tikėdamasis rasti savininkės pavardę. Deja, antra pusė buvo tuščia. Žūt būt turiu sužinoti jos pavardę. Gal rasiu kokį voką su siuntėjos adresu ar kokį kitą užrašą. Pradėjau karštligiškai ieškoti. Apčiupinėjau kabančius spintoje drabužius, paskui iškračiau stalčius. Vienintelis laimikis — spalvotas atvirukas su Sopoto pliažo vaizdeliu. Užrašas buvo banalus, vos keli žodžiai, o po jais jau žinomas vardas — Anka. Mergina rašė Viktorui Jachmai: „Pavyko gauti kambarį „Baltoje žuvėdroje"— sveikinimai". O po užrašu — data, šių metų liepos 19 diena.

Atviruką ir nuotrauką rūpestingai įsidėjau į kišenę. Išjungiau šviesą, nosine apvyniota ranka uždariau vienas, paskui kitas duris ir netrukus jau buvau mašinoje. Užteks! Per vieną naktį įspūdžių patyriau daugiau negu pakankamai. Kišdamas raktą į spyną savo buto duryse, išgirdau atkaklų telefonoi skambutį. Kol pribėgau prie aparato, jis jau buvo išsijungęs. Pažvelgiau į laikrodį. Buvo bemaž trečia. Skambino, ko gero, Karolis. Jis tą naktį budėjo redakcijoje ir, suprantama, nesiskaitė su tuo, kad jau turėčiau miegoti. Telefonas suskambo vėl, kai užsimetęs pižamą išėjau iš vonios ir traukiau iš sofos patalynę.

Žinoma, tai buvo Karolis.

— Na, ko? — drėbiau ne itin mandagiai, išgirdęs jo balsą. Bet jam tai buvo nė motais!

— Kur tiek laiko valkiojies?! — dar turi pretenzijų, kretinas.— Skambinu kas pusvalandį, gal dešimtą kartą!

— Keistas klausimas. Buvau ten, kur mane siuntei!

— Iki šiol?

— Iki šiol! Iki šiol!—mėgdžiojau.— Jei žinotum, į kokią istoriją mane įvėlei, ant kelių atsiklaupęs šnekėtum.

— Radai ją?

— Ne telefonu kalbėti apie tai, ką radau. Dabar turiu išsimiegoti, ateik rytą, papasakosiu.

— Negali būti nė kalbos apie miegą,— pasakė jis.— Užkaisk kavos, po penkiolikos minučių būsiu pas tave.

Žinojau, kad dabar nepaliks manęs ramybėje, todėl piktai tariau:

— Jei užtruksi ilgiau negu penkiolika minučių, kūlvirsčią nuleisiu nuo laiptų! — ir padėjau ragelį.

Susitaikiau su mintimi, kad dar negreit galėsiu atsigulti. Bet savijautai pataisyti turėjau kitą būdą. Įjungęs kavinuką, išėmiau butelį „Soplicos" ir du stikliukus.

Skambutis prie durų sučirškė, kai kavinukas pradėjo ūžti.

— Na, pasakok,— sušuko Karolis, vos peržengęs slenkstį, nusivilko lietpaltį ir nerūpestingai sviedė jį ant sofos.— Turi kokių žinių?

— Žinių turiu net per daug, tik ne tų, kurių reikia. Papasakosiu viską, bet tik su sąlyga, kad niekam apie tai neprasitarsi. Turi duoti žodį.

— Ką tu? — pasipiktino Karolis.— Iš tokios įžangos spėju, kad naujienos bus kaip reikiant! Aš, žurnalistas, turiu tau duoti tokių pažadų?!

— Taigi! Žinau, su kuo turiu reikalą! Gali sau išgerti kavos puodelį, pagaliau — stikliuką „Soplicos". Ir nešdinkis. Antro negausi.

— Oho? Taip svarbu?

— Net labai.

— Vis bijai milicijos įsikišimo?

— Dabar — juo labiau!

— Todėl nesitikėk iš manęs tokių pažadų. Stebiuosi, kad jų iš manęs reikalauji.

— Tik be pamokslavimo! Viskas keičiasi iš pagrindų — dabar juo labiau nenoriu įsivelti į šią istoriją. Teresė niekad neatleistų!

— Girdžiu tai iš tavęs ne pirmą sykį,— jis vienu mauku išgėrė degtinę ir pastatė taurelę.— Bent merginos pavardę sužinojai? Kur jos ieškoti? Tai man rūpi labiau, negu tu manai!

— Nežinau nei vieno, nei antro. Bet užtikau tam tikrus pėdsakus ir tikiuosi ją susekti. Įdomu, kodėl taip stengiesi sužinoti? Negi ir tavo sąžinė gali prabilti?

Karolis numojo ranka:

— Žinoma, kvailai jaučiuosi, kad tave įvėliau į tą istoriją, bet nesiruošiu dėl to atgailauti. Tiesiog ji man krito į širdį. Negaliu jos užmiršti. Kokia žavinga mergina!

Žinojau tai, nes kišenėje turėjau jos nuotrauką, bet piktai prunkštelėjau:

— Žavinga vagilė!

— Kartais pridaroma kvailysčių, norint patirti stipresnių įspūdžių, nuotykių arba tiesiog paišdykauti. Svarbu, kas viduje, o ne paviršiuje.

— Daug tu žinai, kas jos viduje! Ir gyvenimo būdas, švelniai tariant, ne pernelyg moralus.

— Šventuoli tu mano! Teisėjas mat atsirado!

— Karolėli, ar tik kartais dėl jos galvos nepametei?

— Velniai žino! Šiaip ar taip, tikiuosi, kad pasakysi man jos adresą ir pavardę.

— Jei laikysiu tai reikalinga. Viena tau galiu pasakyti — įsivėliau į avantiūrą, palyginus su kuria mano bėda atrodo menkniekis. Ir todėl reikalauju laikyti paslaptį.

— Gerai jau. Pažadu tylėti tol, kol žodžio netesėjimas bus mažesnis blogis negu jo išlaikymas.

— Tai ne pažadas.

— Tada siūlau kompromisą. Nuspręsim kartu. Neiš-duosiu nieko, nepasitaręs su tavimi.

Tiesą sakant, norėjau pasipasakoti Karoliui tos nakties įspūdžius. Vyliausi tokiu būdu nusimesti įvykių, kurių liudininku pasidariau, naštą. Taip pat norėjau išgirsti jo nuomonę. Todėl iš naujo pripyliau taureles ir smulkiai papasakojau viską, ką mačiau, girdėjau. Klausėsi tylėdamas, traukdamas pypkę, o kai nutilau, atsiliepė:

— Spėju, kur čia šuo pakastas. Neskaitei popietinių laikraščių, todėl nežinai apie Metalo gamyklos apiplėšimą. Vagių laimikis — apie trys milijonai zlotų. Tu atsitiktinai užtikai šio įvykio dalyvių pėdsakus. Dabar pagalvok, ar galime nepranešti, ką žinai?

— Netgi nesiruošiu! Milicija ir be manęs su jais susidoros, o Teresė man svarbiau už viską pasaulyje.

— Tu vėl savo! O mergina? Atrodo, kad ji pabėgo su tais šešiais šimtais tūkstančių. Bet jie neleis nustverti tokį kąsnelį! Juk dėl to nužudė savo draugužį. Nė kiek neperlenkiant, jai gresia mirtinas pavojus. Tai antra ne mažiau svarbi priežastis, dėl kurios negalima tylėti. Milicija greičiau išnarpliotų tą istoriją.

— Milicija ir šiaip ieškos merginos. Pati ne mažytė, žino, kad rizikuoja. Man nerūpi, ar šie, ar anie ją pagaus.

— Juo labiau kad pats nori ją susekti,— įgėlė Karolis.

— Būtent. Jeigu ją sugaus milicija, geriausiu atveju apsiaustas ir krepšys pateks į teisingumo darbuotojų rankas, o man reiks ašaras lieti, praradus Teresę.

— Vėl Teresė! O į kokią padėtį pakliuvo Anka, tau nesvarbu? Ieškai jos tu, milicija ir,_: kas blogiausia, žudikai! Nieko sau vienos jaunos merginos medžioklė!

— Vargšelė, nekaltas snukutis ir krūva vogtų pinigų vogtame krepšyje! Jei buvo gudri ryžtis tokiems dalykams, tegu dabar nesileidžia pagaunama!

— Tau, irgi?

— Na, aš jai mažiausiai pavojingas. Tegu tik grąžina apsiaustą ir krepšį.

Dar ilgai kalbėjomės apie šį painų reikalą. Pagaliau, kai kambaryje jau buvo bemaž šviesu, Karolis pasitrynė delnu smakrą ir pakilo nuo fotelio.

— Laikas eiti. Ką dabar žadi daryti?

— Seksiu atviruko ir nuotraukos pėdomis.

— Pagalbos nereikia?

— Kol kas ne. Bet jei prireiks, nors mūsų nuomonės nesutampa, manau, neatsisakysi padėti.

— Sutarta. O kai tik sužinosi ką nors apie Anką, duok žinią.

Užmigau, vos padėjęs galvą ant pagalvės. O vakare išvažiavau į Sopotą.

Tvarkingai apsirengęs, rūpestingai nusiskutęs senyvas vyriškis apsidairė, paskui per salę nuėjo į apytamsį kavinės kampą, kur sėdėjo jo amžiaus, taip pat žilas raukšlėto veido žmogus.

— Kaip laikaisi,— sėdintis atkišo atėjusiam pirštų galiukus.

— Džiaugiuosi, Zemba, matydamas tave sveiką gyvą,— atvykėlis lėtai atsisėdo.— Arbatos,— kreipėsi jis į padavėją, kuri atėjo priimti užsakymą.

— Ilgai nesimatėm. Bet seni draugai neapgauna. Norėjai su manimi susitikti, todėl atėjau.

— Norėjau, nes turiu reikalą. Pasikalbėsim, kai ta mizgė atneš arbatos.

— Žinojai, kur manęs ieškoti?

— Ne taip jau sudėtinga surasti, žinant tavo profesiją. Svečių turi daug, tai pinigų — kaip šieno?

— Dar mažai kas dėvi paltus — ankstyvas ruduo. Kai orai atšals, tada pradėsiu pjūtį.

— Na, dabar apie reikalą,— pakeitė temą senis, kai padavėja atnešė arbatą.— Turiu rasti Obuoliuko merginą. Vardu Anka. Turbūt pažįsti, tikriausiai lankosi čia?

— Žinoma, pažįstu. Nieko sau.

— Seniai buvo čia?

Rūbininkas pagalvojo.

— Žinai, paskutiniu metu jos kažkodėl nesimato. Kas atsitiko?

— Ji skolinga man truputį pinigų.

— Tau? Taip ir patikėsiu! Žinau, koks tu kreditorius!

— Na, neskolinau. Pavogė.

2emba tyliai švilptelėjo.

— Matyt, nežinojo, su kuo turi reikalą!

— Po tos vagystės kažkur slapstosi. Turiu išaiškinti kur. Obuoliuko adresas čia nepadės, ne tokia ji paikšė. Gal į žaidimą įsijungė kokia jos draugė.

— Gerai, pažiūrėsim. Pajudinsiu bendrus iš kitų smuklių, paskleisiu žinią tarp kelnerių. Bet...

— Žinau,— senis ištraukė iš užančio voką ir padėjo ant stalo.— Čia tau, dar tiek gausi, kai ją surasi.

— Kur tavęs ieškoti?

— Ant voko yra telefono numeris. Prašyk Gustavo. O dabar man metas,— senis išsitraukė iš liemenės kišenėlės senovinį laikrodį,— dar turiu vieną susitikimą.

Jis padėjo ant stalo smulkių už arbatą ir pasuko durų link. Antrasis susitikimas, kurį senis minėjo, turėjo įvykti vienuoliktą vakaro. Dar buvo daug laiko. Bet reikėjo persirengti, be to, ir susitikimo vieta buvo gana toli, miesto pakraštyje, viename iš kolektyvinių garažų prie naujų blokinių namų.

Atrodytų, kad prie pat gyvenamųjų namų — ne pati geriausia vieta slaptam susitikimui. Bet garažai stovėjo kiek nuošaliau, į langų pusę buvo aklina užpakalinė siena, kurią supo medžiai ir krūmai. O priešais garažų duris buvo nedidelė aikštelė šalia bevardės, tuščios gatvikės.

Taigi įeiti į garažą ar išeiti iš jo niekieno nepastebėtam, ypač tokiu paros metu, buvo nesudėtinga. Garažas ir jame esantis automobilis nepriklausė seniui. Bet jis turėjo ir vieno, ir kito raktus, dokumentus. Galėjo naudotis mašina savo nuožiūra.

Pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu, senis atidarė duris ir įslinko į vidų. IĮki susitikimo dar buvo laiko, todėl sėdėjo tamsoje ir svarstė. Prieš pat paskirtą laiką įjungė šviesą, ištraukė skudurą ir ėmė valyti automobilio langus. Netrukus už durų pasigirdo atsargūs žingsniai. Paskui — trys sutarti bilstelėjimai.

— Įeik! Aš vienas.

Durys prasivėrė, ir pasirodė žmogaus siluetas. Atvykėlis buvo su skrybėle ir pastatyta apykakle. Įžengė į apšviestą garažą ir priėjo prie automobilio.

— Gerai, kad jau esi,— tarė.— Bijojau, kad teks tavęs laukti.

— Sveikas, Urbaniakai. Sėskim į mašiną, pasakysi man, kas naujo,— senis nuleido negirdomis atėjusiojo pastabą.— Šviesą išjungsiu — mūsų niekas nematys, o mes pastebėsime, jei kas ateitų...

Kai įsėdo į automašiną, Urbaniakas smulkiai papasakojo apie apklausą.

— Ne visai linksma,— atsiliepė tamsoje senis.— Bet, jei nepamesi galvos, nieko jie neįrodys.

— Bala juos žino! Pradedu bijoti. Pasakyk, kodėl nugalabytas Obuoliukas? — Urbaniako balse pasigirdo pasipiktinimas.

— Nes apvogė savus. Gal nenusipelnė?

— Na, žinoma! Bet kai man pasakė, pasijutai kvailai. Nemačiau jokių priežasčių.. .

— O dabar matai. Apskritai šis reikalas nebaigtas, nes pinigus nučiupo jo merga.

— Anka? — nustebęs šūktelėjo Urbaniakas.

— Taip, ji. Bet tai tema kitam kartui. Sakai, kviečia tave?

— Taip. Aš manau, kad geriausia būtų sprukti. Bala žino, ką jie suuodė, bet atrodo, kad nemažai.

— Jei nepasitiki savimi, žinoma, geriausia parodyti padus. Tik ar turi kur?

— Apie tai jau pagalvojau. Turiu Gdanske draugužį. Pinigų yra, o visa kita jis sutvarkys. Žinoma, kainuos, bet perveš mane per sieną. Norėčiau kažkiek gauti iš savo dalies auksu, nesvarbu, pagal kokį kursą!

Valandėlę senis tylėjo. Pagaliau paklausė:

— O jei tave sučiups? Tada neišsiginsi. Bėgimas — kaltės pripažinimas. *

— Kai gerai užmokėsiu, nesučiups! Galit būti ramus!

— Tarp kitko, buvome susitarę pusę metų pinigų neliesti, bet tavo padėtis verčia daryti išimtį. Jei bijai, kad gali ištižti, geriau spruk. Pasiruošei į kelionę?

— Taip. Imu su savimi tik mažą lagaminėlį. Jis jau stotyje.

— Gerai apsidairei? Niekas nesekė, kai čia ėjai?

— Jeigu ir sekė, tai pasprukau. Toje perėjoje per Mar-šalkovską, kurią mums nurodei.

— Na, gerai... Pinigų gausi, bet turime jų nuvažiuoti į Juzefovą.

— Dalį — auksu?

— Gal atsiras. O mokėsi pagal tokį kursą, koks priklauso, nė grašio daugiau. Iš sėbro tokioje situacijoje neplėši. Pala, išvažiuosiu iš garažo...

Per miestą važiavo tylėdami. Tik ant Medzešinsko pylimo Urbaniakas atsiliepė:

— Pavėžėsi mane į traukinį?

— Tik ne iki pat stoties. Kelintą išvažiuoji?

— Po keturių.

— Stotyje geriau nesėdėk. Užsuksime pas mane, kad i vagoną įsėstum prieš pat traukinio išvykimą.

Vėl stojo tyla. Tyliai ūžė variklis. Mašina smagiai riedėjo keliu, skrosdama žibintų šviesomis nakties tamsą. Buvo jau gerokai už miesto, kai senis pradėjo karštligiškai sukalioti vairą, kuris, rodėsi, tuoj ištrūks iš rankų. Jis staigiai nuspaudė stabdį ir mašina sužvigusi padangomis sustojo.

— Priekinė padanga, velniai griebtų! Teks pakeisti ratą!

Senis išlipo iš mašinos ir palinko prie rato. Paskui atsistojo priešais mašiną, pasirodydamas ryškioje žibintų šviesoje, apžiūrėjo kitą padangą. Atsitiesė ir pamojo draugui. _

— Eikš, padėsi. Pažiūrėk, kaip susprogo...

Urbaniakas išlipo ir priėjo prie rato. Kai palinko, norėdamas pamatyti plyšusią padangą, virš jo galvos švystelėjo didelis prancūziškas raktas.

Krito, sugrūsdamas skrybėlės viršų į suknežintą kaukolę.

Senis nustūmė lavoną nuo sankasos į apačioje augančius krūmus. Stovėjo valandėlę, įsižiūrėjęs į tamsą. Paskui sėdo už vairo ir patraukė pirmyn. Netrukus, pamatęs šalutinį kelią> apsigręžė ir nuvažiavo miesto link.

Grįžęs po lavono apžiūrėjimo, Vidma atsisėdo prie rašomojo stalo. Išsitraukė cigaretes, padavė pakelį pcru-čikui. Šis linktelėjo ir taip pat tylėdamas atkišo majorui uždegtą žiebtuvėlį. Tik užtraukę po gerą dūmą, tęsė pokalbį.

— Na, štai tau ir antras numeris. Mūsų priešininkas naikina pėdsakus ir gana skubotai. Kas šitąjį užtiko?

— Valstietis iš artimiausios sodybos. Ėjo į pievą prie Vyslos.

— Suknežino galvą kaip reikiant...

— Švarus darbas. Jokių pėdsakų.

— Jūsų vakarykštis šūvis buvo taiklus, bet sukėlė greitą reakciją. Savo nelaimei Urbaniakas sugebėjo dingti mums iš akių.

— Jam tai brangiai atsiėjo, bet mums irgi. Nesitikėjau, kad buvau taip arti lydekos, kuri šmirinėja juodoje gelmėje. Tyčia iki galo neprispaudžiau Urbaniako. Norėjau duoti laiko apsigalvoti. Buvo įdomu, kam išklos įspūdžius...

Poručikas linktelėjo.

— Žinoma, kažkam papasakojo, bet kam... O samprotavimuose, kuriuos turėjau garbės išgirsti, suuodžiau sa-vikritikos kvapelį, viršininke.. .

Vidma šyptelėjo.

— Kur dingsi... Deja, tik teigiamas rezultatas ko nors vertas. Nepasisekė — esi terlius, pasisekė — beveik genijus.

— Ateis dar ir mūsų dienos. O jei apie reikalą, norėčiau dar kartą perskaityti protokolus ir raportus. Gal ten kur nors užčiuopsiu siūlo galą.

— Galiu pasakyti kur.

Gersonas susidomėjęs pasižiūrėjo į majorą. O šis atsikėlė, nuėjo prie seifo kambario kampe. Paėmė iš jo segtuvą ir numetė ant stalo priešais poručiką.

— Man neduoda ramybės klausimas, kaip nusikaltėliai pateko į gamyklos teritoriją. Jau sakiau, kad netikiu mums pakišta lango versija. Todėl belieka sargybos būstinė ir vestibiulis... Palauk,— Vidma paėmė segtuvą iš poručiko, kai šis bandė jį atsegti,— greičiau surasiu. Štai...

Prispaudė delnu dokumentų šūsnį ir pradėjo skaityti: „.. .maždaug apie dvidešimt antrą išėjo iš kontoros Beleckis. Stabtelėjo valandėlę, priminė, kad būtume akylus, nes seife palikti pinigai. Tai žinojau, nes atlyginimo mokėjimą nukėlė į kitą dieną. Kai Beleckis išėjo, daugiau nieko nebuvo. Tik kiek vėliau, kaip paprastai, užėjo Hermanas — jis, kaip vyresnysis, tikrina, ar kartais kuris iš mūsų nesnustelėjo. Surūkėme po cigaretę ir Hermanas grįžo į savo postą. Likusioji nakties dalis praėjo ramiai. Tik iš valytojų sužinojau, kas atsitiko..."

— Neatsitiko nieko verto dėmesio! Jam, matai, naktis praėjo ramiai! O tai, kad vieną sargą nužudė, o kitą surišo, jis negirdėjo.

— Tai atsitiko kitame pastate, nusikaltėliai veikė tyliai. Juk peilis — ne revolveris. Nematau čia nieko nepaprasto. ..— Poručikui, atrodo, nepersidavė viršininko susierzinimas.

— Vis dėlto reikia šį žmogų dar kartą labai gerai apklausti. Iškviesk, pats su juo pasikalbėsiu. O paskui, Stefanai,— toji mergina. Turime ją pagaliau surasti!

— Patikrinome visus sesers nurodytus adresus, bet tai nedavė nieko naujo. Ji senokai nesilanko pas savo gimines.

— Kaip? Ir pas tetą, kur prisiregistravusi?

— Ji irgi nematė seserėčios visą savaitę.

— Gal slepia?

— Gal, bet nemanau. Tai dora moteriškė. Ji įskaudinta, užgauta, bet atrodo, kad nuoširdžiai myli globotinę.

— Todėl, jei ką ir žino, tau nepasakė. Bijo jai pakenkti. ..

— Taip. ..— poručikas pasikrapštė paausį,— galėjo būti ir taip. Pasikalbėsiu su ja dar kartą.

— Ne, tai irgi palik man. Pats pasikalbėsiu ir su kirpėju, tuo iš Novolipkų. Gal pavyks ką iškapstyti.

— Dar yra Karolis.. .

— A, tas žurnalistas! Jeigu jis tikrai žurnalistas, nes yra dvi romantiškos specialybės, kuriomis jaunuoliai vilioja merginas: kinas ir žurnalistika. Galėjo ir šį kartą taip būti.

— Reikia pamėginti. Įdomu, kiek Varšuvoje yra žurnalistų Karolių? i

— Na, teks tau palakstyti,— su tam tikru pasitenkinimu pasakė majoras.— Bet yra duomenų, kurie turi padėti išspręsti uždavinį — kandidato amžius ir išvaizda. Ko gero, ne daugiau trisdešimties metų, patrauklus, jei merginai galvą apsuko.

— Permiegojo, tai ir apsuko...— sumurmėjo poručikas.

— Taip, tai pagreitina jausmų vystymąsi, ypač moterims.

— Ak, šefe, jei aš turėčiau tokį patyrimą...— atsiduso poručikas.

Vidma nuleido negirdomis pastabą ir kalbėjo toliau:

— Labai daug iš šios versijos nesitikėk, nes jeigu ir pasitvirtins, kad tas Karolis yra žurnalistas, tai jie vos susipažino. Nedaug apie merginą galės pasakyti. Dabar ji su juo neturi kontaktų...

— Bet ir tai gali ką nors duoti.

— Ar tavęs nestebina, kodėl mergina taip rūpestingai mėto pėdsakus? Negi ji su tais reikalais susijusi daugiau, negu mums atrodo?

— Ir aš tai įtariu.

ANATOLIO SARNOS UŽRAŠAI

,,Baltosios žuvėdros" pensionato adresą sužinojau prie stoties taksi sustojime, o dar po dešimties minučių buvau vietoje.

Pensionatas buvo prie parko greta pietinio pliažo dviaukštėje viloje su 1919 m. data fasado apskritime. Buvo jau antroji rugsėjo pusė, todėl kambarį gavau nesunkiai. Juodaplaukė mergina nunešė mano lagaminėlį į viršų ir pakvietė pusryčių. Šiek tiek apsitvarkęs ir atsigaivinęs atėjau į valgomąjį.

Pusryčiai jau manęs laukė. Pamačiau tik kelis padengtus staliukus, nes sezonas buvo pasibaigęs. Valgydamas žvilgsniu ieškojau vedėjo arba pensionato savininko. Nusprendžiau, kad tai moteris, sėdinti valgomojo kampe. Ji kalbėjosi su kažkokiu žmogumi. Pagaliau ji liko viena, ir aš priėjau. Galvos linktelėjimu atsakė į mano klausimą, ar gali skirti man valandėlę.

— Turiu tam tikrų rūpesčių,— pradėjau iš anksto paruoštą pokalbį.

— Kokie gi tie rūpesčiai? — susidomėjo.

Valgomasis jau buvo beveik ištuštėjęs, todėl galėjau

kalbėti laisvai.

— Atvažiavau čia, deja, ne poilsiauti, bet ir ne tarnybiniais reikalais,—tariau šypsodamasis,— nes aš ne žurnalistas ar inspektorius. Aš dailininkas iš Varšuvos, štai mano pažymėjimas... Noriu šį tą iš jūsų sužinoti grynai asmeniniu reikalu.

Moteris žvilgtelėjo į pažymėjimą, paskui pakėlė akis į mane. Valandėlę žiūrėjome vienas į kitą, paskui ji šyptelėjo.

— Labai iškilminga įžanga. Kuo galiu jums padėti?

— Šių metų liepos mėnesį buvau Sopote. Tuo pat metu buvo čia viena mergina.: Sakė, kad gyvena jūsų pensionate. Štai ji,— ištraukiau nuotrauką ir užgniaužęs kvapą laukiau, kaip reaguos pašnekovė. Lengviau atsikvėpiau, kai ji, vos pažvelgusi į nuotrauką, šūktelėjo:

— Ak, tai panelė Elmer! Puikiai prisimenu!

— Taip, būtent Anka Elmer...— pakartojau, nutaisęs pasitikinčio savimi žmogaus veidą, nes pagaliau bent pavardę sužinojau.— Labai...— reikšmingai patylėjau,— susidraugavome, todėl dovanojo man šią nuotrauką.. . Kitoje pusėje yra dedikacija, prašom perskaityti, kad įsiti-kintumėt, jog sakau tikrą tiesą...

Vedėja užvertė nuotrauką ir pusbalsiu perskaitė žodžius, kuriuos pats parašiau Varšuvoje, ruošdamas šio pokalbio scenarijų: „Kad, Toli, ilgai manęs neužmirštum — Anka". Ir data.

Moters žvilgsnyje sužibo linksmos kibirkštėlės.

— Na, gerai, bet kuo aš čia dėta?

— Tuoj paaiškinsiu. Kai atsisveikinome, nes turėjau išvažiuoti anksčiau, Anka davė man savo adresą Varšuvoje, bet aš jį pamečiau!

— Na, užjaučiu. Bet ką galiu jums patarti?

— Man šovė mintis, kad pensionato registracijos knygoje užrašomi lankytojų adresai. Tai sėdau į traukinį ir atvažiavau pas jus...

— Specialiai važiavote adreso?¹

— Juk negaliu prarasti tokios merginos!

— Galėjote nueiji^ informacijos biurą.

Buvau pasiruošęs atsakyti ir į tokią pastabą.

— Žinoma, buvau. Tik moterų su tokia pavarde mieste keliasdešimt, o aš nebuvau tikras,/ ar Anka— ne kokio kito vardo sutrumpintas variantas.

— Ak, jaunimas jaunimas! —vedėja nusišypsojo ir atsistojo.— Palaukite, paieškosime.

Netrukus grįžo su didele knyga juodais viršeliais, padėjo ją priešais mane.

Važiavau į Varšuvą su viltimi, kad pagaliau baigiasi mano bėgynės paskui tą prakeiktą merginą. Buvo tam pats laikas — iki Teresės grįžimo beliko šešios dienos. Grįžau vidurnaktį, todėl tučtuojau eiti pagal gautą adresą negalėjau. Nuėjau ten kitos dienos rytą.

Duris atidarė senyva smulkutė, liesa moteris žilais, garbanotais plaukais.

— Na, ko toks nekantrus,— subarė mane, nes, tiesą sakant, buvau gerai nusiteikęs ir per ilgai laikiau nuspaudęs skambučio mygtuką.

— Labai atsiprašau! Ar Anka namuose?

— Ką, vėl? Juk kartą jums jau sakiau!

— Kaip tai vėl?..— nustebau.— Turiu labai svarbų, grynai asmenišką reikalą.

— Tai jūs ne iš milicijos?

— Dar ko! Bet gal skirsite man valandėlę? Sunku viską paaiškinti prieškambaryje...

Senutė nusisuko ir burbtelėjo:

— Prašom užeiti...

Įėjome į švarų, užuolaidėlėmis, servetėlėmis ir porcelianinėmis figūrėlėmis papuoštą kambarėlį. Pasiūlė fotelį palangėje, o pati atsisėdo į kitą.

^ — Koks gi tas asij^ninis reikalas? Negi Anka vėl ką

— Iš jūsų žodžių «ima šprg^tLJkad tas jai dažnokai pasitaiko,— pasakiau JmisukM^^ŠKs, norėdamas daugiau sužinoti apil^Bftef|!ira^|^Mtf«i^^usidomėjimas nieko ge— 2ada, rfceeį^aHBBbfe^gūMįjgiėjo senutė,— bet

tas milicinink^yF^^M^^BB^^OT^ras, ko nepasakysi

— Negi atrodaunesm^atiškas? — mėginau

— Ne jus turėjau

Atžarus atsakymas nežadėjo nieko gero. Bet paskui senutė vis dėlto prašneko. Perbėgo mane žvilgsniu ir pasakė, raukdama antakius:

— Buvo čia paskui dar vienas... Labai man nepatiko, nes tai kažkoks... apskretėlis. Parodžiau jam duris, ir teisingai pasielgiau. Netrukus, nenaudėlis, susiuostė su mūsų kiemsargiu, girtuokliu, mačiau — nuėjo abu gerti į barą kitapus gatvės,— parodė ranka lango link.

— O ko tam milicininkui reikėjo?

— Tai buvo karininkas, poručikas... Klausinėjo apie Anką, irgi norėjo sužinoti, kur ją galėtų rasti. Bet aš jam nieko nepasakiau...

Senutė ryžtingai sučiaupė lūpas. Taigi apie merginą ji kažką žinojo.

— Grįžkime prie mano rūpesčių. Kada laukiate grįžtant Ankos?

vardę sužinojau.— Labai...— reikšmingai patylėjau,— susidraugavome, todėl dovanojo man šią nuotrauką... Kitoje pusėje yra dedikacija, prašom perskaityti, kad įsiti-kintumėt,. jog sakau tikrą tiesą... '

Vedėja užvertė nuotrauką ir pusbalsiu perskaitė žodžius, kuriuos pats parašiau Varšuvoje, ruošdamas šio pokalbio scenarijų: ,,Kad, Toli, ilgai manęs neužmirštum — Anka". Ir data.

Moters žvilgsnyje sužibo linksmos kibirkštėlės.

— Na, gerai, bet kuo aš čia dėta?

—• Tuoj paaiškinsiu. Kai atsisveikinome, nes turėjau išvažiuoti anksčiau, Anka davė man savo adresą Varšuvoje, bet aš jį pamečiau!

— Na, užjaučiu. Bet ką galiu jums patarti?

— Man šovė mintis, kad pensionato registracijos knygoje užrašomi lankytojų adresai. Tai sėdau į traukinį ir atvažiavau pas jus... *

— Specialiai važiavote adreso#

— Juk negaliu prarasti tokios merginos!

— Galėjote nueiti j informacijos biurą.

Buvau pasiruošęs atsakyti ir į tokią pastabą.

— Žinoma, buvau. Tik moterų su tokia pavarde mieste keliasdešimt, o aš nebuvau tikras ✓ ar Anka— ne kokio kito vardo sutrumpintas variantas.

— Ak, jaunimas jaunimas! —vedėja nusišypsojo ir atsistojo.— Palaukite, paieškosime.

Netrukus grįžo su didele knyga juodais viršeliais, padėjo ją priešais mane.

Važiavau į Varšuvą su viltimi, kad pagaliau baigiasi mano bėgynės paskui tą prakeiktą merginą. Buvo tam pats laikas — iki Teresės grįžimo beliko šešios dienos. Grįžau vidurnaktį, todėl tučtuojau eiti pagal gautą adresą negalėjau. Nuėjau ten kitos dienos rytą.

Duris atidarė senyva smulkutė, liesa moteris žilais, garbanotais plaukais.

— Na, ko toks nekantrus,— subarė mane, nes, tiesą sakant, buvau gerai nusiteikęs ir per ilgai laikiau nuspaudęs skambučio mygtuką.

— Labai atsiprašau! Ar Anka namuose?

— Ką, vėl? Juk kartą jums jau sakiau!

— Kaip tai vėl?..— nustebau.— Turiu labai svarbų, grynai asmenišką reikalą.

— Tai jūs ne iš milicijos?

— Dar ko! Bet gal skirsite man valandėlę? Sunku viską paaiškinti prieškambaryje...

Senutė nusisuko ir burbtelėjo:

— Prašom užeiti...

Įėjome į švarų, užuolaidėlėmis, servetėlėmis ir porcelianinėmis figūrėlėmis papuoštą kambarėlį. Pasiūlė fotelį palangėje, o pati atsisėdo į kitą.

— Koks gi tas asmeninis reikalas? Negi Anka vėl ką iškrėtė?

— Iš jūsų žodžių galima spręsti, kad tas jai dažnokai pasitaiko,— pasakiau išsisukinėdamas, norėdamas daugiau sužinoti apie merginą.— Milicijos susidomėjimas nieko gero nežada.. л

— Žada, nežada,— nenoriai sumurmėjo senutė,— bet tas milicininkas bent simpatiškas vaikihas, ko nepasakysi apie kitus...

— Negi atrodau jums toks nesimpatiškas? — mėginau juokauti. '

— Ne jus turėjau galvoje!

Atžarus atsakymas nežadėjo nieko gero. Bet paskui senutė vis dėlto prašneko. Perbėgo mane žvilgsniu ir pasakė, raukdama antakius:

— Buvo čia paskui dar vienas... Labai man nepatiko, nes tai kažkoks... apskretėlis. Parodžiau jam duris, ir teisingai pasielgiau. Netrukus, nenaudėlis, susiuostė su mūsų kiemsargiu, girtuokliu, mačiau — nuėjo abu gerti į barą kitapus gatvės,— parodė ranka lango link.

— O ko tam milicininkui reikėjo?

— Tai buvo karininkas, poručikas... Klausinėjo apie Anką, irgi norėjo sužinoti, kur ją galėtų rasti. Bet aš jam nieko nepasakiau...

Senutė ryžtingai sučiaupė lūpas. Taigi apie merginą ji kažką žinojo.

— Grįžkime prie mano rūpesčių. Kada laukiate grįžtant Ankos?

— Išvažiavo ir nepasakė, nei kur, nei kada grįš.

Tai buvo skaudus smūgis, bet atsiminęs senutės nejučiomis pasakytus žodžius, bandžiau tęsti pokalbį:

— Negi nieko iš jūsų nesužinosiu? Sis reikalas man labai svarbus. Manau, kad Ankai — irgi,— pasakiau reikšmingai.

Senutė pažvelgė į mane iš padilbų.

— Aš jums turiu viską sakyti, o jūs netgi neprisistatėt, nepasakėt, koks reikalas.

Jos pastaba buvo teisinga, bet aš neapsisprendžiau, ką sakyti. Sį kartą sentimentalūs prisipažinimai gali tik sumažinti mano šansus. Atrodė, kad senutei bus įkyrėjusios seserėčios išdaigos, bet ją nuoširdžiai myli. Todėl nutariau pasakyti jai viską, kaip buvo.

Papasakojau, kodėl ieškau merginos. Žinoma, nutylėjau apie vėlesnius įspūdžius, kad neišgąsdinčiau senutės. Taip pat nevadinau poelgių, kaip reikėtų, vietoje žodžio „pavogė" pasakiau „paėmė".

Kai baigiau pasakoti, senutė nuleido galvą ir su kartėliu sumurmėjo:

— Štai iki ko nusirito! Pirmiausia milicija, paskui tas tipas, dabar jūs... Be abejonės, ieško jos ne tam, kad būtų liudininke, kaip sakė tas poručikas, prikrėtę eibių. .. Dabar suprantu, kodėl atsisveikindama nepaliko adreso! Ji tiesiog pabėgo!

— Nepaliko adreso? — šūktelėjau nusivylęs.

— Sakau, kad ne...

— Gal yra kc*ks pėdsakas, kuriuo galima būtų atsekti jos buvimo vietą? Būtinai reikia ją įspėti_r kad jos ieško...

Senutė valandėlę dvejojo, pagaliau ryžosi:

— Hm... Gal galiu jumis pasikliauti... Taigi, išeidama prieškambaryje pasakė tarp kitko: „Jei ateitų laiškas, prašau persiųsti jį į Pragos pašto valdybą iki pareikalavimo. .." Todėl manau, kad ji gali būti pas savo draugę Zosę Ujejską, kuri gyvena Pragoję, Gžimalos gatvėje, numerio neatsimenu... Milicininkui nepasakiau, nors spėjau, kad ji apsistojo pas Zoską... Pamėginkite, gal jums pasiseks. . . Tikiuosi, kad neapvilsit mano pasitikėjimo.

— Garbės žodis, galit būti rami! Širdingai dėkoju už pagalbą!

— Turiu viltį, kad nepadarysite Ankai nemalonumų. Ji ne vagilė, tiktai didelė paikšė, patikėkit...

Jokių laiškų nebuvo. Anka išėjo iš pašto, paspoksojo į praeivius šaligatvyje. Staiga panoro įsilieti į minią ir eiti, nesvarbu kur, kad tik pajusti laisvę ir pailsėti nuo varginančio sėdėjimo ankštame bute. „Netoliese yra zoologijos sodas,— pagalvojo.— Gal nueiti, paspoksoti į žvėris, kad ir į meškas, sunkiai repečkojančias į betonines uolas..." Bet atsispyrė pagundai. Ir taip rizikavo, nuėjusi į paštą. Nereikia šauktis nelaimės — galėjo sutikti Viktorą ar kurį jo draugužį... Tai labai pavojinga. Ir šiaip brangiai kainavo toji draugystė. Užmokėjo už ją, bet užtat revanšas pavyko. Neblogai užmokėjo, pakėlęs prieš ją ranką. Jei dabar ją užkluptų? O milicija? Juk ieško tų pinigų? Ką su jais daryti? Tai buvo apiplėšimas kaip reikiant. ..

Kamuojama tokių minčių iš lėto žingsniavo namų link. Žinojo, kad dabar ten nieko nėra. Zoska budės tarpmiestinėje iki vidurnakčio, o jos motina irgi dar negrįžusi iš darbo. Reikės pasišildyti vakarykštį guliašą ir užkaisti arbatinuką. Paskui įsijungs televizorių. Neįpratusi šeimininkauti, todėl ši perspektyva ne itin vilioja.

Pasuko į Lapkričio 11-osios gatvę! Netikėtai pamatė vitrinoje pusapvalį užrašą „Baras po grybu". Nemaloni mintis apie namų ruošą padėjo apsispręsti. Apsisuko ant kulno ir stumtelėjo duris.

Rūbinėje nieko nebuvo. Įėjo pro švytuojančias duris ir atsidūrė mažoje, švarioje salėje. Už ilgo prekystalio prie šoninės sienos sukinėjosi bufetininkė. Tik du staliukai buvo užimti.

Atsisėdo, paėmė valgiaraštį ir pradėjo skaityti, kai išgirdo specialiai akcentuotus žodžius:

— Pagarba, panele! Kuo galiu patarnauti?

Ji pakėlė akis ir pamatė palinkusį prie stalelio kelnerį balta drobine palaidine. Besišypsantis veidas kažkur matytas, tik negalėjo prisiminti, iš kur jį pažįsta. Ji taip pat šyptelėjo ir pasakė:

— Kažkur jus mačiau... Tik nežinau kur?

— „Bristolyje", panele, ten paskutinių metu dirbau.

— Ak, jau žinau, pone Ziutekai! Kaip atsidūrėt čia?

Ziuteko veidas paniuro.

— Perkėlė, nenaudėliai. Girdi, nuskriaudžiau svečią... A, nėra ką šnekėti! Pasigers koks, privirs košės, o tu, žmogau, kentėk!

— Tikėkimės, kad ilgai čia jūsų nelaikys. Šiaip ar taip, „Bristolis" — tai ne ši skylė...

— Na, žinoma... O jūs dabar lyg ir našlė... Kas galėjo pagalvoti! Nežinia, kas ir kodėl?

Šie paslaptingi žodžiai apstulbino merginą. Kodėl jis kalba apie našlavimą?.. Kas atsitiko? Sunkiai beatgavo žadą.

— Apie Vitką kalbate? Išsiskyrėme, seniai bemačiau,— sušnibždėjo jausdama, kaip šaltis perbėgo jos skruostais.

— Jūs nežinote? — Ziutekas dar labiau palinko ir tyliai pasakė:

— Nužudytas jis, gal prieš dvi dienas...

— Nužudytas? .. Vitekas? .. Dieve!.. Ar tai ne prasimanymas, nes laikraščiai nieko nerašė?

— Gal tyčia nerašo. Vienas Viteko draugužis buvo pas jį. Durys užantspauduotos, o name vien apie tai šneka... Jis sužinojo iš kaimynų.

— Baisu! Nesinori tikėti! — Anka pajuto, jog gali apalpti.— Ponas Ziutekai, nieko dabar neprarysiu, atneškit degtinės ir kavos!

Pamatęs, kaip ji išblyško, kelneris apsisuko ir netrukus atnešė užsakytus gėrimus. Paskui, kai ji atsiskaitė ir užsidegė cigaretę, kelneris dingo už užuolaidos, dengiančios įėjimą į tarnybines patalpas. Galvos linktelėjimu pakvietė bufetininkę ir greitai sušnibždėjo:

— Baska, pavaduok mane pusvalandį. Tuoj grįšiu!

Nelaukdamas atsakymo, nusitraukė baltą palaidinę ir

apsivilko švarką.

— Gerai, bet ilgai neužtruk. Tos mizgės įsigeidei?

— Na jau! Kitką turiu galvoje. Tuoj grįšiu! — nusisuko ir per tarpą užuolaidos klostėse valandėlę žvelgė į salę.

Kai pamatė, kad mergina pakilo nuo staliuko, pro tarnybinį įėjimą išsmuko į gatyę. Ėjo iš paskos, stengdamasis praeivių būryje nepamesti jos šviesiaplaukės galvos.

— Ar jau niekad neturėsiu ramybės,— pratrūko senė, yesdamasi Vidmą į svetainę.— Nuo to laiko, kai toji beprotė pabėgo, vis eina ir eina visokie!

Ne per daug nusiminęs dėl tokio sutikimo, majoras įėjo į kambarį, sunėręs už nugaros rankas. Įdėmiai apžiūrėjo išdėliotas porcelianines figūrėles.

— Kai kurie žaisliukai šio to verti,— pasakė jis.

Senutė piktokai pažvelgė į atvykėlį, bet atsakymas

buvo ne toks atžarus, tik su sarkazmo gaidelėmis.

— Ar jūs nusimanot apie juos?

— Neseniai turėjau bylą apie vertingų porcelianinių daiktų vagystę. Nori nenori teko kai ką sužinoti,— šyptelėjo Vidma.

— Atėjote čia pagilinti žinių?

— Ne visai. Dalykas daug rimtesnis.

— Negi be manęs negalite išsiversti? Ketvirtą kartą iš eilės neprašyti svečiai!

— Argi? Tiek žmonių jus gaišino? Kas jie? Gal vis dėlto galima atsisėsti.

— Sėskit, jeigu jau taip,— pyktį įveikė smalsumas ir noras pasikalbėti. Pati irgi atsisėdo.

— Prašau, pone poručikai...

— Poručikas čia buvo anksčiau, o aš majoras,— šyptelėjo Vidma.— Suprantama, aš civiliškai apsirengęs, tai nematyti...

— O jeigu būtumėt ir su munduru, vis vien neišmanau tų jūsų rangų. Tebus majoras — ko iš manęs norit?

— Gal pirmiausia išsiaiškinkim dėl tų vizitų, nes neatsakėt į mano klausimą. Kodėl pasakėt, kad aš čia ketvirtas?

— Na, nes pirmasis buvo tas poručikas, antrasis — toks neaiškus tipas, su kuriuo iš viso nenorėjau kalbėtis, pagaliau trečiasis — toks jaunas vyriškis, kuris man netgi patiko, nes jo akys geros.

— Ko norėjo?

— Kaip ir visi — sužinoti, kur Anka.

— Tada iš tiesų aš ketvirtas, kuris nori gauti atsakymą į tą patį klausimą.

— O aš pasakysiu tą patį, ką ir jiems — nežinaul

Vidma įrėmė žvilgsnį į senutę, kuri netrukus nusuko

akis į šalį.

— Blogai, jeigu nežinote... O jeigu mes norime ne sugauti jūsų seserėčią, bet apsaugoti nuo pavojaus? Juk milicija ne tiktai išaiškina nusikaltimus ir traukia nusižengusius atsakomybėn, bet taip pat padeda žmonėms, užtikrina jų saugumą. Negi jums tai reikia aiškinti?

— Argi... Ankai gresia pavojus? — majoro žodžiai padarė senutei įspūdį.

— Žinomas pavojus visada yra ne toks grėsmingas, nes galima pasiruošti jį pasitikti. Blogiau, kai netikėtai... Nutuokiame, kokios priežastys, bet nežinome, kada ir iš kurios pusės užgrius nelaimė. Todėl mums labai vertinga kiekviena smulkmena, kuri padėtų užmegzti ryšį su jūsų seserėčia — gal pavyks apsaugoti ją nuo pavojaus. O toliau viskas priklausys nuo to, kiek ji įsivėlusi į tą bylą.

— Jūs mane gąsdinate... Aš iš tikrųjų pradedu bijoti! Apie tai, kad Ankai gresia pavojus, užsiminė ir tas simpatiškas jaunuolis. Todėl...— senutė nutilo ir beviltiškai pasižiūrėjo į pašnekovą.

— Todėl suteikėt jam žinių, kurias anksčiau nuslėpėt. Taip?

— Na, taip,— senutė nulenkė galvą ir nervingai sukaliojo žiedą ant piršto.— Matote, pirmiausia, kai Anka prasitarė, kad su anuo viskas baigta ir ji išvažiuoja, maniau, kad nori paprasčiausiai nuo jo pabėgti. Paskui, kai apsilankė jūsų poručikas, man pasidarė truputį neramu, o kada pasirodė tas neaiškus tipas, paskui tas vyriškis įspėjo, persigandau nejuokais... Todėl ir pasakiau jam, kur, kaip spėju, gali būti Anka_r nes jis tikino, kad jai gresia pavojus...

— Iš kur jis sužinojo jūsų adresą?

— Nepaklausiau.

— Kas jis toks — pavardė, vardas?

Senutė palietė pirštų galiukais lūpas ir plačiai pravertomis akimis žiūrėjo į majorą.

— Dieve, pamiršau. Sakė savo pavardę, bet visai...

Vidma nusišypsojo.

— Ką darysi. O ką jis apskritai sakė?

— Sunku man apie tai kalbėti... Bet jeigu taip įsišnekėjom — pasakysiu... Anka jį apvogė!

— Apvogė? — Vidma palinko į priekį.— Kokią sumą?

— Ne pinigus! Anka iš jo sužadėtinės buto, kur buvo su kažkokiu... su kažkuo... paėmė apsiaustą ir krepšį...

— Jis ieško tik apsiausto ir krepšio? — nepatikėdamas paklausė Vidma.

— Na taip! Paklausykite, kaip viskas buvo.

Senutė pakartojo, ką jai pasakojo Sarna, o Vidma ėmėsi mintyse dėlioti šio galvosūkio fragmentus.

— Kokį adresą jam nurodėt?

Senutė pakartojo, ką anksčiau pasakė Sarnai, ir paklausė susirūpinusi:

— Blogai padariau prasitarusi? Man jis pasirodė vertas pasitikėjimo. Irgi žadėjo, kad įspės Anką, nes ji ieškoma, nors nesuprantu, iš kur jis žino...

— Ir aš nesuprantu, nors tikrai noriu rasti atsakymą į šį klausimą,— baigė pokalbį Vidma.

Po vizito pas senutę Vidma nuvažiavo į Novolipkas.

Tai buvo moterų kirpykla. Iš penkių krėslų tik du buvo užimti, todėl Vaclavas galėjo nuvesti svečią į mažą kontorėlę ir pasikalbėti. Jaunas apskritaveidis vyrukas pomada išteptais plaukais, su profesine šypsenėle, žvilgtelėjo į Vidmos tarnybinį pažymėjimą ir linktelėjęs pakvietė sėsti prie mažo rašomojo stalelio, paskui oriai, su neslepiamu smalsumu veide atsisėdo ir pats.

— Kuo galiu padėti, majore? — pradėjo pokalbį Vaclavas.

— Norėčiau šį tą sužinoti apie vieną jūsų klientę,— pasakė Vidma be įžangų.— Bet šis pokalbis telieka tarp mūsų.

— Žinoma,— paslaugiai nuleido galvą Vaclavas.— Kas jus domina?

— Ar kerpasi pas jus, tiksliau — ar kirpdavosi Anka Elmer? Aukšta, labai graži, šviesiaplaukė...

— Palaukite... Elmer...— Vaclavas suraukė antakius, stengdamasis įtemptai galvoti.

— Tam tikrose draugijose ji vadinama Baltąja Anka...

— Jau žinau!—kirpėjas pliaukštelėjo sau į kelį.— Prisiminiau. Taip, buvo atėjusi su drauge, kuri yra mūsų pastovi klientė.

— Taip,— linktelėjo patenkintas Vidma,— o kokia šios draugės pavardė?

— Ujejska. Ją gerai pažįstame, nes draugauja su viena mūsų darbuotoja. Tik nežinau, ką apie ją norite sužinoti. ..

— Man įdomu viskas, ką jūs žinote apie Elmer...

Vaclavas valandėlę galvojo.

— Ką apie ją žinau? — pakartojo kirpėjas susimąstęs.— Ne kažin kiek galiu pasakyti: tiesą sakant, kalbamės su klientėmis, bet persijojus ne kažkiek lieka...

— Bitės medų irgi neša po truputėlį, o surenkame pilnas puodynes,— atsiduso Vidma.

— Puikiai palyginote,— Vadavo veidą nušvietė šypsena.— Na, ką gi, žinau, kad turi vaikiną, kuris pravardžiuojamas Obuoliuku. Kartą buvo jos čia užėjęs.

— Ji gyvena kartu su juo?

— Nežinau to vaikino adreso, tik Elmer kažkada minėjo, kad jai toli namo, nes gyvena Ochotoje... Gatvės nesakė...

— O jos draugė, Ujejska? Ar taip pat gyvena Ochotoje?

— Tai geriau žino Krisė, jos draugė. Ji dabar dirba, galiu pašaukti.

— Gerai, tegu ateina.

Vaclavas paliko majorą vieną, o po valandėlės grįžo su mergina, apsirengusia balta palaidine. Pailgo, sauso veido, plonomis lūpomis, paplatintomis plytų spalvos dažais. Permetė Vidmą tiriamu žvilgsniu ir, atsirėmusi į durų staktą, tylėjo.

— Girdėjau, kad pažįstate Ujejską. Ar taip?

— Žinoma, mes draugaujame.

. — Gal visų pirma susipažinkime. Aš esu majoras Vidma iš Vyriausiosios milicijos valdybos.

— Kristina Knapik. Kaip matote, dirbu šioje kirpykloje.

— O gyvenate?

— Netoliese, Povų 2.

— Anką Elmer irgi pažįstate?

— Pažįstu. Ji Zosės draugė. •

— Ką galit papasakoti apie Elmer, nes kaip tik ja labiausiai domiuosi?

Kristina truktelėjo pečiais.

— Ką galiu papasakot?.. Aprūpinta, bet kuo neapsirengs, turi pasisekimą tarp vyrų, bet nesistebiu, nes graži.

— Na, tai nėra daug,— atsiduso majoras.— Dažnai ją matydavot?

— Nelabai. Retkarčiais eidavom į kiną, o vasarą Anka paimdavo mus su Zose į gamtą. Užmiestyje turi dėdę, jis jau pensininkas, bet mėgsta jaunas merginas, na ir stiklelį. Maloniai praleisdavom laiką, truputį paūždavome. Ten yra geras elektrofonas, be to, didelis sodas, tai ir pasikaitindavome saulutėje.

— Atsimenate jo adresą?

— Taip, Promiena, numeris trisdešimt devyni.

— Lankydavotės kartu restoranuose?

— Su Zose — taip, o trise nepasitaikė.

— Ar pažįstate Elmer sužadėtinį? Jis vadinamas Obuoliuku.

Mergina papurtė galvą.

— Ne, tokio nepažįstu.

— O jūs turit sužadėtinį? — šyptelėjo Vidma.

— Vyrą.

— Kur dirba?

— „Melodijos" rūbinėje...

— Tikriausiai neblogai uždirba... Pasveikinkit. O Zofija Ujejska? Viena gyvena?

— Su motina. Gžimalos gatvė, penki.

— Gal šį kartą pakaks. Dėkui.

Vidma atsisveikino su Vaclavu ir pasuko prie netoli stovinčio automobilio. Nors jau buvo vakaras, nutarė iš karto važiuoti į Gžimalos gatvę ir pagaliau pasišnekėti su ta nesugaunamąja mergina.

Tai buvo maža, akla gatvikė. Nesunkiai susirado penktą namą. Senas dviaukštis mūrinis namas, gerokai laiko dantų apgadintas. Bet labiausiai Vidmą nustebino tai, kad priešais jį stovėjo milicijos mašina, o šaligatvyje būrelis susijaudinusių žmonių, kurie, apsupę milicininką, gyvai šnekučiavosi.

Vidma liepė vairuotojui sustoti tolėliau ir lėtai priėjo prie besišnekučiuojančiųjų.

Atvykęs į Žurnalistų sąjungos sekretoriatą, poručikas Gersonas prisistatė ir paaiškino:

— Mane domina žurnalistai, kurių vardai — Karoliai. Šlubių, žvairaakių man nereikia. Tas Karolis turi būti gražios išvaizdos.

— Pasistengsiu padėti,— nusišypsojo sekretorė.

Tokiu būdu poručikas Gersonas gavo keturių kandidatų, kurie atitiko jo sąlygas, namų ir redakcijų adresus. Nutarė iš karto pradėti jų paieškas. Bet prieš išeidamas paskambino į milicijos būstinę.

— Gerai, kad paskambinote, poručike,— išgirdo ragelyje seržanto Būro balsą.— Ką tik skambino majoras. Turite nedelsiant prisistatyti į Gžimalos gatvę, numeris penktas.

— Kas ten atsitiko?

— Pagrobta mergina, bet smulkmenų nežinau. Aš irgi ten turiu vykti.

— Paimkit mašiną, ir aš važiuosiu drauge. Laukiu jūsų prie Kariuomenės muziejaus.

Taip išėjo, kad gautus adresus, tarp kurių buvo ir Karolio Pažisto, Gersonas iš karto nepatikrino, dėl to bylos tyrimas gerokai užsitęsė.

Nors Vidma buvo apsirengęs civiliniais drabužiais, milicininkas pagal laikyseną atpažino vyresnįjį. Jis greitai pasitraukė nuo žmonių būrelio ir priėjo prie majoro. Šis parodė tarnybinį pažymėjimą ir paklausė:

— Kas atsitiko?

— Pagrobta mergina, majore!

— Iš Ujejskos buto?

— Taip!

— Kuris aukštas?

— Antras. Įėjimas pro vartus.

— Kas ten yra?

— Poručikas Vitekas iš Siaurinės Pragos komisariato. Laukiame „Greitosios".

Vidma prasibrovė pro smalsuolius ir mediniais, gerokai numintais laiptais pakilo į antrą aukštą. Prie durų stovėjo neaukštas, plačiapetis ūsorius raudonu veidu, o greta jo — mergina, dėvinti užadytą megztinį ir nešvarų, išblukusį sijoną.

— Kas jūs? — trumpai paklausė Vidma.

Vyriškis įrėmė aštrų žvilgsnį.

— Kiemsargis. O ką?

— Būsite man reikalingas, prašau likti čia.

Prieškambaryje buvo tamsu, bet pro pravertas duris

iš kambario sklido šviesa. Vidma įėjo į apšviestą kambarį. Ant sofos dejavo senutė, prie jos plušėjo rudaplaukė mergina. Visa tai susidomėjęs stebėjo aukštas, jaunas milicijos karininkas. Vidma pagalvojo, kad jį kažkur yra matęs, bet poručikas buvo jį geriau įsidėmėjęs, nes išsitempė ir pradėjo raportuoti:

— Tamsta majore, poručikas...

— Žinau,— nutraukė Vidma.— Kas čia atsitiko?

— Pagal gautą pranešimą — pagrobta viena šio buto gyventoja.

— Kas pranešė?

— Aš,— atsisuko tupinėjanti prie gulinčios moters mergina.

— Jūs Zofija Ujejska, taip?

— Taip...

— Pagrobta Elmer?

— Jūs jau žinote? ..

— Prašau papasakoti, kaip tai atsitiko,— Vidma nekreipė dėmesio į merginos klausimą. Jis buvo susierzinęs, bet stengėsi tramdytis.— Tik trumpai ir tiksliai!

— Tuoj, tik pakeisiu mamai kompresą,— mergina sudrėkino po čiaupu rankšluostį, išgręžė ir uždėjo dejuojančiai moteriai ant sprando. Tada pradėjo pasakoti:

— Grįžau namo apie šeštą, atsirakinau duris. Kadangi atsinešiau sunkų krepšį su pirkiniais, iš prieškambario pašaukiau Anką, kad jį paimtų. Bet niekas neatsiliepė. Tai tttane nustebino, nes Anka niekur neišeidavo...— mergina staiga nutilo, susigaudžiusi, kad pasakė daugiau, negu reikėjo, todėl nebaigusi sakinio kalbėjo toliau: — Motina iš darbo grįžta apie antrą, todėl irgi jau turėjo būti namuose, o čia tylu. Ne juokais sunerimau, nors nieko blogo dar neįtariau. Pastačiau krepšį, neskubėdama nusirengiau apsiaustą ir tik tada įėjusi pamačiau, kas atsitiko. .. Motina sėdėjo pririšta prie kėdės su įspraustu į burną skuduru. Buvo išraudusi, akys iššokusios ant kaktos, beveik duso...

Mergina, matyt, dar kartą pergyveno tą siaubo valandėlę, nes kalbėjo greitai, beveik neatsikvėpdama, tik po paskutiniųjų žodžių spazmiškai įtraukė oro. Vidma kantriai, nepertraukdamas klausėsi ilgoko pasakojimo.

— Išplėšiau iš burnos skudurą ir nupjoviau virvę,— mergina parodė numestus ant grindų virvagalius,— vargais negalais nutempiau motiną ant sofos. Ji buvo beveik be sąmonės. Greitai uždėjau ant sprando kompresą ir išbėgau paskambinti.

Kol dukra pasakojo, gulinti ant sofos moteris nenuleido akių nuo karininkų. Vidma priėjo arčiau:

— Kol kas sunku kalbėti, ką? — paklausė jis, palinkęs prie gulinčiosios.

— Taip... dar sunku... Jie buvo trise... paėmė Anką. ..

Už durų pasigirdo žingsniai. Į vidų įėjo moteris baltu chalatu, paskui ją — taip pat apsirengęs vyriškis. Vidma atsisuko.

— Daktarė? Aš majoras Vidma iš milicijos valdybos ir vedu kvotą.

— Kas atsitiko? — gydytoja priėjo prie sofos ir palinko prie ligonės.

Vidma trumpai paaiškino. Gydytoja, apžiūrėjusi moterį, atsisuko į majorą.

— Pacientę ištiko stiprus šokas. Iš žymių ant kaklo matyti, kad ją norėjo pasmaugti. Suleisiu raminamųjų, tuoj atsigaus. Laimei, jai nieko rimto negresia.

— Injekcija ją užmigdys?

— Ko gero, taip, bet ne iš karto. Patarčiau apklausti tuoj pat, jeigu ji galės kalbėti.

Išėjus gydytojai, Vidma pakvietė į vidų stovėjusį koridoriuje kiemsargį.

— Kas čia su jumis? — paklausė majoras, žvilgtelėjęs į kartu įėjusią merginą.

— Mano dukra. Paėmiau ją, nes aš tuo momentu buvau išėjęs. Ji matė, kaip jie atvažiavo.

— Kur jūs buvote?

— Kaip tik buvau išėjęs alučio,— atvirai prisipažino kiemsargis. Pabrinkęs veidas, prikimęs balsas patvirtino, kad sakė teisybę.

— Jūsų pavardė? — Vidma išsitraukė tušinuką ir lapelį popieriaus. Kai sargas atsakė, majoras kreipėsi į dukrą:

— Ką galit man pasakyti?

— Atvažiavo „Niša", atbulomis įvažiavo pro vartus, iš jos išlipo trys vyriškiai...

— Kaip atrodė? Prašau smulkiai nupasakoti jų išvaizdą.

— Tarpuvartėje nelabai šviesu, bet pastebėjau, kad du buvo jauni, barzdoti, o trečias su tamsiais akiniais ir užsmaukta ant akių skrybėle.

— Kuo apsirengę?

— Tas akiniuotas — plonu žalsvu ar pilkšvu apsiaustu... O anie du buvo tamsiai mėlynais specdrabužiais, panašūs į darbininkus.

— Kalbėjotės su jais?

— Kaip tik tada buvau prie namo. Įėjau pro vartus paskui „Nišą" ir paklausiau, pas ką atvažiavo. Vienas iš jų nusišypsojo ir pasakė: „Ogi pas jus". Tasai su apsiaustu paaiškino, kad iš ketvirto buto turi paimti sofą. .. Tai pagalvojau, kad Ujejska, ko gero, pirks naują, todėl pardavė senąją... Ir nuėjau namo — mūsų butas iš kiemo.

— Kelintą valandą tai buvo?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

— Į laikrodį nežiūrėjau. Gal prieš dvi valandas...

— Mašinos numerio neįsidėmėjot?

— Ne, kaip čia tamsioje tarpuvartėje jį pamatysi...

— O spalvą?

— Kažkokia pilkšvai mėlyna.

Tarpduryje pasirodė poručikas Gersonas su seržantu Butu.

— Gerai, kad atvykote,— tarė Vidma.— Apklauskite kaimynus, seržantas tegu pasišneka su žmonėmis. Žinote, kas atsitiko?

— Taip. Kalbėjomės su milicininku apačioje.

— Abejoju, ar pavyks nustatyti mašinos numerį, bet pamėgink. Gal kas girdėjo, apie ką jie šnekėjosi, pagaliau pats spręsk... Poručike,— kreipėsi į tylėjusį iki šiol karininką,— aš perimu tyrimą, nes incidentas susijęs su mano vedama byla. Susisieksiu su jūsų viršininku. Jūs laisvas.

Likęs vienas priėjo prie gulinčios moteriškės.

— Kaip jaučiatės? Galime pasikalbėti?

— Gerklę dar skauda, bet jau geriau...

— Na, tai mėginkim. Kalbėkit lėtai, tyliai. Kai pa-vargsit, pailsėsime.

— Kai paskambino, iš karto neatidariau, paklausiau kas. Išgirdusi atsakymą, kad paštas, registruotas laiškas, patraukiau skląstį. Įgriuvo trise. Pirmasis pastūmė mane į šalį ir iš karto nuėjo į kambarį, kur buvo Anka, o antrasis stvėrė mane už gerklės ir nutempė į kambarį. Trečiasis nieko neveikė, bet pastebėjau, kad po pažastimi laiko keletą tamsių lentų. Kai atitempė į kambarį, pamačiau, kad Anka stovi prie sienos, o tas aki-niuotis, įrėmęs revolverį, klausia: ,,Kur pinigai, šnekėk, nes nupilsiu kaip kalę!" Mane pririšo prie kėdės ir įgrūdo į burną skudurą. Paskui pamačiau, kad tas trečiasis, kuris atsinešė lentų, padėjo jas ant grindų. Ištraukęs iš kišenės kažkokį buteliuką ir gabalą tvarsčio, pašlakstė jį kažkokiu skysčiu iš to buteliuko, priėjo prie Ankos iš užpakalio ir prispaudė tą tvarstį jai prie veido. Vargšelė net nesuriko. Lyg bandė ištrūkti, o paskui kažkaip lyg užspringo, susmuko ant žemės... Tada jie greit sudėjo iš tų lentų — jų galuose buvo kažkokie sukabinimai — dėžę, panašią į sofą. Paguldė į ją Anką ir užmetė mūsų užklotą. ..

Moteris nutilo ir prisidėjo ranką prie gerklės.

— Dar skauda, bet jau baigiu. Paskui iškratė butą. Ieškojo tų pinigų, kurių klausė Ankos. Paskui išnešė Anką toje dėžėje. Kol užtrenkė duris, girdėjau, kaip vienas kitam sakė: „Žiūrėk, nenubrozdink sienos, paskui kaimynai turės Ujejskai pretenzijų..

— Ką sakė Elmer, kai iš jos reikalavo pinigų?

— Nežinojau, kad ji tokia drąsi. „Ieškok, šunsnuki,— sako,— gal rasi! O jei ne, pasiimk, turiu penkis šimtus krepšyje."

— O ką jisai?

— Maniau, kad ją primuš, bet, matyt, susilaikė ir, atsiprašau, ponas komisare, jis pasakė: „Įsikišk į užpakalį tuos savo penkis šimtus! Zinai, kokių pinigų ieškome! Sakyk, kur juos paslėpei!"

— O ką šnekėjosi tarpusavyje? Pasistenkit prisiminti.

Moteris papurtė galvą.

— Tik persimesdavo atskirais žodžiais,— vargais negalais sušnibždėjo senutė.

— Na, dabar pailsėkite. Gal dar jūsų prireiks, bet jau vėliau... Na, ką? — Vidma kreipėsi į Gersoną, kuris tuo metu jau buvo grįžęs ir tylomis klausėsi pokalbio.

Poručikas patraukė pečiais.

— Nieko, naujo,, už ko galėtume užsikabinti. Gyventojas iš pirmo aukšto matė, kaip jie išnešė tą „sofą" ir įkišo į mašiną. Dar matė du berniukai, kurie tuomet buvo kieme. Užsirašiau jų pavardes.

— Hm... Nedaug... O Būras?

' — Dar kalbasi su žmonėmis.

— Na gerai, eime. Jūs gausite biuletenį, iš namų neišeikite. Tai įsakymas. Jei reikės, biuletenį jums pratęs. Bet iš čia — nė žingsnio, kol neatšauksiu draudimo,— kreipėsi Vidma į Ujejską.

Nulipęs žemyn, majoras suieškojo seržantą, davė jam nurodymų, o paskui drauge su poručiku įsėdo į automobilį.

— Atvažiavo sofos, o rytoj rasime merginos lavoną,— su kartėliu tarė Gersonas, kai mašina pasuko į Jogailos gatvę,— gerai, jeigu bent nesupjaustytą į gabalus...

— Atrodo, kad ji bus pastvėrusi jų grobį. Velniai žino, kaip tai padarė, bet pasirodo, kad mes ieškome jų, o jie — jos...

— Dar tas keistuolis,— priminė Gersonas.

— A, tas dėl apsiausto! Kažkas čia yra, bet kas? Teks, Stefanai, tau jo paieškoti...

— Sis pagrobimas man išryškino naują tiesą,— atsiduso poručikas,— kad būna situacijų, kai geriau būti pavaldiniu negu viršininku...

— Radai laiką pademonstruoti savo išmintį! — piktai sumurmėjo Vidma, paskui jau ramiai pridėjo:—Taip, galvosūkis kaip reikiant...

Pamažu šviesėjo sąmonė, o kartu nepakeliamai darėsi šleikštu. Atrodė, kad visas skrandis kyla iki pat gerklės, kad išvems visus vidurius. Galva skilo į šimtus dalių, ją veržė lyg geležiniu ratlankiu. Dejuodama pamėgino pakilti, bet pajuto, kad rankos ir kojos surištos.

Gulėjo geležinėje lovoje, ant čiužinio, užkloto purvinu užtiesalu. Nuleido suveržtas kojas ant grindų ir šiaip taip atsisėdo, bet atsistoti negalėjo, nes virvės galu dar buvo pririšta prie geležinių lovos virbų. Krestelėjo galvą, norėdama atmesti nuo veido plaukus. Šis judesys sukėlė naują skausmo bangą, bet galutinai pažadino sąmonę.

Apsidairė aplinkui. Buvo mažame, prišnerkštame kambarėlyje, palubėje švietė lemputė be gaubto. Prie lovos stovėjo taburetė, o pasienyje — stalas ir išklypusi kėdė. Langas buvo be grotų, bet iš lauko pusės uždarytas langine. Vienintelės durys buvo praviros, už jų juodavo kažkokios patalpos ertmė.

Vėl sudejavo, pasukaliojo į šalis galvą. Skausmas kiek sumažėjo, bet šleikštulys nesiliovė. Seno čiužinio sugrūsti šiaudai spaudė, bet virvė neleido pasislinkti. Todėl sėdėjo nuleidusi galvą, stengdamasi prisiminti, kas atsitiko.

Staiga iš tamsos pasigirdo žodžiai:

— Na, ką? Praeina? — balsas buvo gergždžiantis, se-niokiškas. Jame užuojautos nesigirdėjo, bet nebuvo ir priešiškumo.

Krūptelėjusi iš netikėtumo, mergina pakėlė galvą.

— Kas ten? Kas kalba? — paklausė greitai ir su baime.

— Neklausk kvailų dalykų,— atsakė kažkas, šį kartą šiurkščiai.— Gali kalbėti?

— Galiu... bet,— išstenėjo,— kodėl neateinate čia? Kodėl aš surišta?

— Taip reikia. Kol susiprotėsi. Ir nenorėk, kad prie tavęs prieičiau, nes tada tau tektų mirti.

— Ką tai reiškia? Ko iš manęs norit?

— Kad atiduotum pinigus, kuriuos paėmei iš Viktoro.

— Nieko aš neėmiau!

— Jis pats davė? Gali būti. Bet nelaukei jo namuose, kaip jis liepė. Todėl jis žuvo.

— Nieko nežinau apie jokius pinigusl

Valandėlę tamsiame kambaryje buvo tylu. Paskui tas pats balsas atsiliepė:

— Na, taip ir maniau... Viktoras irgi pasirinko tokį kelią, bet galų gale prisipažino. Manau, kad teks ir tau...

Dabar patylėjo mergina, o paskui vėl paklausė:

— Ar tai jūs nužudėt Viktorą?

— Mes. Apvogė draugus, o paskui mėgino išsime-luoti. Pradžioje, kaip ir tu, sakė, kad nieko nežino. Bet kai paskrudinome, prisipažino, kad atidavė tau.

— Tai melas...

— Kartoju — darai tokią pačią klaidą, kaip ir Obuoliukas. Prakalbinome jį, prabilsi ir tu.

Ir dabar balsas buvo ramus, lyg kalbančiajam būtų visiškai nesvarbu, prisipažins ji ar ne.

— Kartoju — pinigų neėmiau!

— Tu kvailesnė, negu maniau. Neverta atiduoti gyvybę už tuos pinigus...— pasigirdo gergždžiantis juokas,— bent todėl, kad tokiu atveju jais nepasinaudosi!

— Ką žadat su manimi daryti?

— Ką panorėsim. Viktorui atrišti liežuvį padėjo įkaitintos anglies gabalas, tau turėtų užtekti paprasto skutimosi peiliuko.

— Nepadarysit to! — su išgąsčiu šūktelėjo mergina.

— Kodėl gi ne, jeigu būsi tokia užsispyrusi? Brūkštel-sim kartą kitą per marmūzę — kaipmat suminkštėsi. Su-gadinsim tavo dailų snukutį.

— Ne! Ne! — siaubo kupinu balsu šaukė mergina.

— Nesiplėšyk, vis vien niekas neišgirs. Tavo padėtis ne tokia beviltiška, gali pasirinkti.

Šį kartą mergina nutilo ilgam. Sėdėjo, nuleidusi galvą. Krintantys žemyn šviesūs plaukai dengė veidą ir virve surištas rankas, kurias laikė pasidėjusi ant kelių.

— O jeigu... jeigu,— išstenėjo pagaliau, bet nebaigė sakinio, lyg negalėdama galutinai apsispręsti. Bet tamsiame kambaryje tūnantis žmogus suprato, ką ji norėjo pasakyti.

— Jeigu atiduosi pinigus? Tada paleisim. Kitos išeities tau nėra. Spyriojimasis kainuotų per brangiai. Turi vaizduotę, kad tai suprastum. Tai viskas, ką tau galiu pasakyti. Daugiau su tavim nesikalbėsiu.

Mergina atlošė galvą, atmesdama nuo veido plaukus, ir ryžtingu balsu tarė:

— Tebūnie taip! Man nusispjauti į tuos pinigus, tik norėjau atkeršyti Viktorui, kad drįso prieš mane pakelti ranką. Bet... bet,— valandėlę jai trūko oro,— nežinojau, kad užmokės už tai gyvybe. Nenorėjau šito!

— Labai man rūpi, ko tu norėjai, ko ne. Tai kur pinigai?

— Stotyje, saugojimo kameroje.

— Taip ir maniau. O kvitas?

— Namuose. Įkišau į virtuvės durų staktos plyšį.

— Tai negerai, nes butas tikriausiai saugomas. Bet ką nors sugalvosim. Kur dirba tavo draugė?

— Tarpmiestinėje. Pašte.

— Kurią pamainą?

— Šią savaitę — dieninę.

— Dabar liksi čia. Netrukus ateis čia vienas žmogus, jam per duosi laiškelį. Parašysi draugei, kad paimtų kvitą ir atneštų ten, kur nurodysime. Gali pranešti, kas tavęs laukia, jei neįvykdys šio nurodymo ar nueis su laiškeliu ten, kur nereikia...

— Neišleisit manęs dabar? Juk įvykdžiau jūsų reikalavimą!

Pasigirdo kikenimas.

— Paleisti užstatą? Kas gali garantuoti, kad nemeluoji. Pinigai portfelyje?

— Ne, raudoname krepšyje.

— Taip, galimas daiktas. Tuoj čia ateis du žmonės. Vieną jau matei, akiniuotas. Jam duosi laiškelį, o kitas liks su tavim. Aš dar turiu daug darbo...

Paskutinius žodžius ji vos išgirdo, lyg kalbėtojas juos būtų taręs daugiau sau negu jai. Paskui pasigirdo pastumtos kėdės bildesys ir lėti žingsniai. Trinktelėjo durys, pasigirdo pasukto rakto girgžtelėjimas. Ji liko viena.

Vidma uždegė lempą ant rašomojo stalo, atsisėdo ir padėjo rankas ant viršaus. Tylėdamas stebėjo Gersoną, kuris taip pat tylomis vaikščiojo po kambarį. Kilimas slopino jo žingsnius, tik nuo vienos sienos ant kitos slankiojo ilgas juodas šešėlis.

Tylą nutraukė poručikas.

— Antra komandinė vieta,— sumurmėjo jis panosėje.

— Ne toks jau blogas rezultatas,— šyptelėjo Vidma.

— Jeigu startavo dvi komandos,— kandžiai pridūrė Gersonas,— džiaugtis nelabai yra kuo.

— Ne bambėti, bet galvoti reikia. Taigi, pirmoji išvada— pinigai ne gaujos, bet merginos rankose.

— Kad padarytum tokią išvadą, nebūtina daug galvoti,— nekeitė tono Gersonas.— Bet ar visą grobį?

— Jeigu ne visą, tai didelę jo dalį. Todėl gauja ir ėmėsi žygių ją surasti.

— Įdomu, kaip mergina nučiupo tuos pinigus?

— Nemanau, kad atsakymas į šį klausimą pastūmės bylą į priekį. Mane labiau domina, kur juos paslėpė?

— Tai antra, bet ne pagrindinė dingstis, verčianti trūks plyš surasti tą merginą.

— Rask kad gudrus siūlo galą. Kad nors pėdsako pėdsaką. .. Mūsų laukia tik kruopštus kvotos darbas, o no-' rint kažką pasiekti ir išgelbėti merginą, turėtume veikti nedelsiant.

— Galvoje netelpa!—nebesusivaldė poručikas.— Išnešė merginą viso namo gyventojų akivaizdoje! Abejoju, ar jie išleis gyvą, net jeigu atiduos jiems pinigus. Įsitikinome, kaip šluoja paskui save pėdsakus.

— Manau, kad dabar jos gyvybei pavojus negresia.

— Kol atgaus pinigus. O paskui?

— Priklausys nuo to, kur ją paslėpė. Raportavau apie viską seniui. Stebiuosi, bet išklausė viską labai ramiai.

— Kokie nurodymai? — pasiteiravo poručikas.

— Tas ir yra, kad jokių. Turime veikti savo nuožiūra.

— Hm... Įtartina. Verčiau išplūstų...

— Aš irgi taip manau,— sutiko Vidma.

— Taigi, kokie nurodymai?

— Kol kas jokių. Tuo tarpu įsakiau stebėti namą Gžimalos gatvėje.

— Maža vilties, kad iš to bus naudos.

— Se tau, Pinkertone! Gal visgi pamėgintum pagalvoti? Jie ieško pinigų. Mergina su savimi jų neturi. Belieka dvi galimybės: arba juos taip gerai paslėpė Ujej-skos bute, kad tik prisipažinimas leis rasti, ar padėjo kur kitur. Žinome, kad Elmer iš miesto nebuvo išvykusi.

— Gal stoties saugojimo kameroje? — liovėsi žingsniavęs poručikas ir klestelėjo į fotelį.

— Taigi. Lengviau paslėpti popieriuką negu krūvą pinigų. Jei kvitą turėjo su savimi, tai šaukštai popiet. O jeigu ne?

— Tada tikriausiai paslėpė jį namuose. Taip, tai šansas! — staiga pagyvėjo poručikas.— Jeigu ją privers prisipažinti, jie ateis į Gžimalos gatvę.

— To ir tikiuosi, todėl namas sekamas. Ir ne tik namas.

— Kas dar? — poručikas susidomėjęs pasižiūrėjo į Vidmą.

— Žinoma, jie supranta, kad tai pavojinga. Taigi, yra saldainis, bet anapus lango.

— Bet jie mėgins jį pasiekti. Tik kaip tai padarys?

— Namuose liko dvi moterys. Abi dirba, tad su jomis galima susitikti ne tik namuose. Užtenka pagąsdinti, kad nužudys Elmer — ir privers atnešti kvitą ar pinigus ir užčiaups burnas. Todėl uždraudžiau Ujejskai išeiti iš namų, o dirbančią pašte dukrą sekame ne blogiau negu namą Gžimalos gatvėje. Pažiūrėsime, kas prie jos bandys prieiti, tada ir gausi tą siūlo galą.

— Ko gero, teks keisti apie jus nuomonę,— šyptelėjo Gersonas.

— Kol kas nežinau, ką daryti su tuo apsiausto ir krepšio medžiotoju, bet reikia imtis jo.

— Ar tai ne tasai Karolis?

— Gali būti. Ar turi jų adresus?

— Taip. Yra keturi kandidatai. Jeigu ne tas atsitiki-mas Gžimalos gatvėje, gal jau žinočiau, kuris iš jų mums reikalingas.

— Imsies jų, kai surasime merginą. Ar iškvietėt Hermaną ir tą antrąjį sargą?

— Taip. Vieną aštuntai, kitą devintai valandai.

— Gerai. Įsakyk taip pat iškviesti Beleckį, sakykim, vienuoliktai. Pats juos apklausiu. O dabar eime miegoti, nors nežinia, ar rami bus naktelė.

ANATOLIO SARNOS UŽRAŠAI

Gžimalos gatvę pirmiausia suieškojau miesto žemėlapyje, todėl greitai nuvažiavau į šią aklą, akmenimis grįstą gatvikę. Akimis ieškodamas reikalingo namo, prie vienų vartų iš tolo pastebėjau būrelį žmonių ir nuošaliau stovinčią milicijos mašiną. Sustojau tolėliau ir išlipau jau žinodamas, kad merginai kažkas atsitiko.

Name, prie kurio sustojau, buvo nedidelė maisto produktų parduotuvė. Todėl, kad nereikėtų iš karto prieiti prie būrelio, kuriame mačiau ir milicininką, pravėriau parduotuvės duris. Nusipirkau degtukų ir jau buvau beišeinąs, kai į vidų įbėgo keliolikos metų mergaitė.

— Kas ten atsitiko, ko atvažiavo milicija?—paklausė pardavėja.

— Pagrobė tą aukštą blondinę, kuri atvažiavo pas Ujejską. Senę surišo, ją išvežė su „Niša".

— Viešpatie aukščiausias,— šūktelėjo pardavėja, bet aš jau nesiklausiau. Pakako to, ką sužinojau.

Vadinasi, vėl nesėkmė. Nustvėrė man merginą beveik iš panosės. Apėmė bejėgiškumas, kurį netrukus pakeitė aklas pyktis. Tada pagalvojau, kad gal dar ne viskas prarasta. Juk žinojau, kur vagių slėptuvė. Kam jiems ieškoti kitos vietos? Buvo didelė tikimybė, kad Elmer jie irgi nuveš į Gradovo gatvę.

Susikišęs rankas į apsiausto kišenes, iš lėto priėjau prie būrelio, apstojusio milicininką. Prisigretinęs klausiausi padrikos smalsuolių kalbos. Sužinojau kai kurias pagrobimo smulkmenas. Taigi, jie buvo trise, išnešė užklotu dengtą sofą. Vienintelis dalykas, kuris man buvo svar-bus — dalyvių skaičius. Bet ar iš tikrųjų visi trys ten liks? Negi tiek vyrų saugos vieną merginą, ir dar surištą?

Apsisukau ir niekieno nepastebėtas iš lėto nuėjau prie savo automobilio. Buvau pasiryžęs tuoj pat važiuoti į Gradovo gatvę. Bet paskui pagalvojęs nusprendžiau, kad reikia kiek luktelėti ir nuvykti ten naktį. Juo vėliau ten atsirasiu, juo didesnė tikimybė, kad merginą saugos mažiau sargų. Todėl pasukau namo, nutaręs visų pirma paskambinti Karoliui. Bet ir šį sykį, kai labiausiai jo reikėjo, neužtikau jo nei darbe, nei namuose. Paskambinau dar į kelias vietas, kur tikėjausi jį surasti, bet irgi nieko nepe-šiau. Todėl numojau ranka. Tiesą sakant, dar tikėjausi, kad jis pats paskambins, nes visiems sakiau, kad jis man labai reikalingas.

Žinojau, kad nieko neįstengsiu nuryti, todėl vietoje vakarienės išsiviriau kavos. Apmąsčiau busimąjį savo žygį, mėgindamas numatyti įvairius galimus atvejus. Taip praėjo vidurnaktis, o telefonas taip ir nesuskambo. Teko važiuoti vienam. Kartu su žibintuvėliu pasiėmiau suomišką peilį, vienintelį ginklą, užsilikusį iš žalios jaunystės laikų.

Kelią buvau įsiminęs labai gerai. Automobilį palikau toje pačioje vietoje, kaip ir aną vakarą. Kaip ir tada, kelrodžiu man buvo žibanti tolumoje elektros lemputė. Šį sykį nelijo, bet tamsu, nors į akį durk. fijau įtempęs klausą, ar neišgirsiu automobilio ūžesio ar žmogaus balso. Bet buvo visiškai tylu, tik kažkur labai toli nubildėjo traukinys. Priėjau prie lentinės tvoros ir jos šešėlyje vėl įsiklausiau. Niekas netrikdė nakties tylos. Tamsa stiprino tuštumos ir ramybės įspūdį.

Iš lėto nužingsniavau išilgai tvoros prie tos pačios landos. Pralindau į vidų, užstūmiau paskui save lentą ir, tūnodamas tvoros šešėlyje, vėl įsiklausiau. Priešais stūksojo juodas barako kontūras. Šviesos ruožas krito ant tako nuo vartelių, o aštrūs tos šviesos šešėliai driekėsi į kiemo gilumą. •

Atidžiau įsižiūrėjęs į aplinką juodame barako fone pastebėjau silpną, vos matomą švieselę. Atsiminiau, kad čia langai su uždarytomis langinėmis, tad šviesa sklido pro vieną iš jų. Viduje kažkas buvo. Bet kas? Ar tiktai mergina? Patraukiau per vešliai tarpstančias piktžoles barako link, nenuleisdamas akių nuo šviesaus ruoželio lange. Kuo labiau artėjo ši švieselė, tuo stipriau ji mane traukė, viliojo. Palanki ji bus man ar klastinga?

Pagaliau priėjau barako sieną ir atsėlinau iki lango. Pro išpjautą langinėje širdutę žvilgtelėjau į vidų. Kambarys buvo gerokai ankštesnis negu anas, bet apstatytas maždaug vienodai. Palubėje degė musių nutupėta lemputė. Paskui pastebėjau geležinę lovą ir ant jos sėdinčios merginos šviesią galvą. Jos rankos ir kojos buvo suveržtos virve. Kambaryje ji buvo viena.

Gal ir keista, bet visų pirma mane apėmė džiaugsmas. Apsidžiaugiau, kad mano spėjimas pasitvirtino. Tik po valandėlės pajutau nerimą ir įtampą. Kas ją saugo, kiek tų sargybinių, kur jie yra? Jei tik vienas, galima rizikuoti, bet jeigu daugiau? Kas tada? Ką daryti? Palikti merginą likimo valiai ir eiti sau?

Jaučiau, kad šitaip nepasielgsiu. Nulėmė ne tik etika, bet ir mano interesai. Mergina buvo be apsiausto. Jeigu jai kas nors atsitiks, teks atsisveikinti su viltimi jį atgauti. Reikia žūt būt ką nors daryti.

Jei šiame kambarėlyje palikta šviesa, tai gal ir sargybiniai nesėdi patamsiais. Gal pavyks nustatyti, kiek jų čia? Nusėlinau aplink baraką, o atsidūręs kitapus įsitikinau, kad visos langinės, išskyrus aną_r tamsios. Gal jos niekas nesaugo?

Bet ši viltis, kaip daug kitų, netruko užgesti. Kai pri-glūdau prie langinės, pro kurią aną sykį klausiausi plėšikų pokalbio, pamačiau vaizdą, kuris bematant išsklaidė abejones.

Pažįstama man patalpa buvo tamsi, tik pro praviras duris iš merginos kambario krito šviesos ruožas. Kūrenosi krosnelė. Pro plyšius matėsi joje besiplaikstanti liepsna. Jos raudoni atšvaitai nušvietė sėdinčio vyriškio siluetą. Sėdėjo išsitiesęs kėdėje, atkišęs į priekį kojas, rankas sugrūdęs į kelnių kišenes. Galva atlošta, kepurė užsmaukta ant akių. Matyt, snausdamas trumpino sargybos laiką.

Ką daryti? Kaip patekti į vidų? Neabejojau, kad durys užrakintos. Įsitikinau, kad taip ir yra, tyliai nuspaudęs rankeną.

Stovėjau prie durų ir ieškojau būdo prasigauti į vidų. Negalėjau nieko sugalvoti. Mažiausias garsas prikels miegantįjį. Kaip prie jo prieiti? Išvilioti kokiu nors būdu laukan? Pašaukti? Bet negi bus toks neatsargus, kad išeis iš kambario? Ten yra telefonas, nes mergina kalbėjosi su tuo savo tipu. Praneš draugeliams, kaipmat atsiras čia, o tada...

Ne, tai netinka. Bet negi nieko negalima padaryti? Stovėjau tamsoje ir karštligiškai ieškojau išeities.

Netrukus prisiminiau besikūrenančią krosnelę. Ji pakišo man išganingą mintį. Nuėjau į pašiūrę, pasišvietęs radau tuščią popierinį maišą nuo cemento. Nusikabinau priešgaisrines kopėčias ir pastačiau jas prie barako sienos. Atsargiai užlipau ant stogo ir nurepečkojau iki kamino, iš kurio virto tiršti dūmai. Sulamdžiau maišą ir įgrūdau į kaminą. Paskui greitai nulipau žemyn ir vėl prigludau prie langinės.

Kurį laiką viduje buvo tylu, bet netrukus pasigirdo merginos balsas.

— Ei, tu, vėplai Nori mane uždusinti? Kažkas dega, tiek dūmų, kad neįmanoma kvėpuoti.

Sargybinis taip pat pajuto dūmų tvaiką. Žvilgtelėjęs į krosnelę, iš kurios veržėsi dūmai, nusikeikė.

— Velniava! — pašoko nuo kėdės.— Kaip rūkyklojel

— Greičiau atidaryk langus, nes užtrokšime!

Springdamas kosuliu, vyriškis pradėjo krapštytis apie

langinių kaiščius, paskui pasuko prie durų.

Išgirdęs rakto girgžtelėjimą, puoliau prie durų. Netrukus pamačiau jo siluetą. Iš peties užsimojęs trenkiau lazda per galvą. Vyras sunkiai sudejavęs nugriuvo prie mano kojų. Nusprendęs, kad jis greitai sąmonės neatgaus, atidariau langinę ir, nenorėdamas gaišti, išdaužiau stiklus. Paskui stvėriau gulintį jį už pažastų ir įtempiau į kambarį, palikęs praviras duris. Dūmai ėmė virsti lauk, o aš nuėjau prie merginos.

Ji sėdėjo nejudėdama, įrėmusi žvilgsnį į tamsą. Kai pasirodžiau' tarpduryje, traukdamas iš už diržo peilį — norėjau nupjauti virves — pamatė sublizgusias ašmenis ir suspigo nesavu balsu:

— Nei Nei Juk prisipažinaul

— Tylėk! — aprėkiau be ceremonijų.— Nesiruošiu tavęs pjauti. Duok šen rankas!

Peilis buvo aštrus, todėl keliais pjūviais išlaisvinau rankas, paskui kojas. Iš karto pašoko, bet sudejavusi vėl klestelėjo į lovą.

— Trinkis rankas, o aš pamasažuosiu kojas. Skaudės, bet turi pakentėti, nes nėra laiko. Ant rankų tavęs nenešiu!

Kol priklupęs masažavau jai kojas, nepasakėm vienas kitam nė žodžio. Tik po kelių minučių jau atsistojusi paklausė:

— Iš kur čia atsiradai? Kas tu toks? ,

— Prisistatysiu vėliau,— sumurmėjau ironiškai, nes vis dar pykau,— o dabar patariu mauti iš čia. Gali eiti?

Ji žengė kelis žingsnius.

— Gal ir galiu... Bėkim, kaip nors išsijudinsiu.

— Palauk,— tariau ir pakėliau nuo grindų keletą virvagalių.— Dar ne viską padariau.

Surišau gulintį be sąmonės plėšiką. Paėmiau merginą už parankės ir išėjome iš barako. Stabtelėjęs įsiklausiau. Buvo visiškai tylu, tik tolumoje vos vos girdėjosi miesto gaudesys.

Laimingai išėjome į gatvę. Vis klausiausi, ar neišgirsiu automobilio ūžesio. Mano įtampa persidavė ir bendrakeleivei, nes ir ji tylėjo. Tiktai kai už mūsų liko keleri namai, išgirdau jos šnabždesį.

— Dėkui... Jeigu ne jūs, nežinau, kuo man viskas būtų baigęsi... Kas jūs toks?

— Tas ne taip svarbu,— sumurmėjau, nes nesirengiau teikti apie save informacijos.

Mergina, atrodo, neišgirdo ar nenorėjo išgirsti mano irzlaus tono, nes vėl paklausė:

— Kur einame?

— Į automobilį. Jis stovi už šimto metrų nuo čia.

— O... o paskui? Man atrodo, kad jūs... Ar galėsiu grįžti namo?

— Su viena sąlyga — jei grąžinsi, ką pavogei! — piktai atrėžiau.

— Aš? Pavogiau? Ko jūs norite? ! — jos balse suskambo pyktis ir įtampa.

— Apsiaustą ir raudoną krepšį. Turi juos nedelsiant grąžinti!

Buvo labai tamsu, bet pamačiau, kad ji staiga sustojo.

— Ak! — tyliai šūktelėjo,— tai ir jūs?!

Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau iš panelės Elmer. Sekančią akimirką ji staiga šovė į priekį. Merginos reakcija buvo tokia staigi, kad išsižiojau iš netikėtumo ir puoliau vytis kelias sekundes pavėlavęs. Matyt, kojų masažą merginai padariau tikrai neblogai. Kai stabtelėjau atgauti kvapą, aplinkui buvo tuščia ir tylu.

Tuo skardžiau toje tyloje sugriaudėjo automobilio variklis, o netrukus pamačiau ir jo žibintų atšvaitus gatvelės gale. Iš karto suvokiau, jog tai mano automobilis. Raktelį buvau palikęs spynoje, kad pavojaus atveju galėčiau greičiau pajudėti iš vietos. Nesirengiu pasakoti, kaip nusiteikęs kiūtinau pėsčias, ieškodamas taksi sustojimo vietos.

Savo automobilį radau prie namų. Ji tikriausiai rado dokumentus, kuriuos paprastai laikau dėžutėje po priekiniu skydu.

Iki Teresės grįžimo beliko trys dienos.

Majoro Vidmos spėjimas pasitvirtino — trečią valandą suskambo telefonas. Žinia bematant išsklaidė miegą.

— Atsirado mergina,— sakė balsas ragelyje,— atėjo prieš valandėlę, dabar namuose.

— Atėjo viena?

— Taip.

— Siųskite mašiną! Atvažiuoju!

— Turiu ryšį su Zenteku. Prašo nurodymų.

— Nepraganykite merginos! Nudirsiu kailius, jeigu išeis iš namų ir pamesite jos pėdsakus!

Jai visą laiką atrodė, kad persekiotojai lipa ant kulnų. Todėl taip lėkė, kad posūkiuose žviegė padangos — kad tik kuo toliau atsidurti nuo to barako. Pro šalį greitai bėgo gatves apšviečiantys žibintai, o juodi namukų langų stačiakampiai lyg aklos akys žvelgė į tuščius šaligatvius.

Po visų patirtų nuotykių ir siaubo tuščios miegančio miesto gatvės kėlė dar didesnę baimę. Sustabdė automobilį kažkokios šalutinės gatvelės pakraštyje. Nusprendė nusiraminti ir pagalvoti, ką daryti toliau.

Iš karto atmetė mintį apie grįžimą į draugės butą. Bet kur, tik ne ten. Gauja žino adresą, todėl šia slėptuve naudotis negalima. Ji sėdėjo automobilyje, slepiama tamsos, ir svarstė. Prisiminė paskutinės meilės nakties partnerį, jo gražų, vyrišką veidą su šelmiška šypsenėle. Apėmė ilgesys, noras pasinerti jo glėbyje, prašyti jo pagalbos.

Tačiau tokia išeitis buvo pernelyg romantiška, netikra ir sunkiai realizuojama. Ji mokėjo blaiviai įvertinti padėtį.

Mintimis perbėgo kelias savo drauges, bet nė viena negalėjo pasikliauti. Grįžti pas tetą, į Ochotą? Ne, juk ji ten prisiregistravusi, todėl adresą žino milicija. Kur dar?

O kodėl būtinai Varšuvoje? Prisiminė dėdę Juzefą. Seniai ten besilankė, apsidžiaugs ją pamatęs ir neatsisakys padėti. Pagyvens ten kelias dienas, pagalvos, ką veiks, kur dės pinigus. Juos, žinoma, geriausia būtų kaip nors pakišti milicijai. Bet kaip tai padaryti, kad neįsipainiojus į Viktoro nužudymo ir jo paskutiniojo apiplėšimo bylą?

Pagalvojusi apie pinigus prisiminė, kad kvitas liko namuose. Reikia kuo greičiau išimti jį iš slėptuvės, kurią tie banditai privertė išduoti. Į Zalėsę tokia susilam-džiusi, purvina, suplyšusiomis kojinėmis irgi negali vykti. Nori nenori reikia važiuoti į Gžimalos gatvę. Bent kiek susitvarkys, paims reikalingiausius daiktus ir, aišku, išims tą nelemtą kvitą. Pravers tie jos du tūkstančiai, kuriuos įkišo į dėžutę virtuvėje. Negalima užmiršti asmens dokumentų. Reikia grįžti? Jeigu taip, tai kuo greičiau, nes persekiotojai, aišku, pirmiausia ten atlėks jos ieškoti.

Dabar viskas priklausys nuo to, kada tie nenaudėliai sužinos apie pabėgimą. Jeigu ne tuojau pat, tai iki minimumo sutrumpinus buvimą Zosės namuose, įmanoma dingti prieš jiems pasirodant. Reikia skubėti, todėl dar pasinaudos mašina. Nežinia, kas yra tasai išgelbėtojas, taip netikėtai, bet taip laiku ten atsiradęs. Pagalvojusi apie tai atidžiai apsidairė. Gatvelė buvo tuščia, todėl uždegė salone žibintą, apžiūrėjo durelių kišenes, tikėdamasi rasti atsakymą į šiuos klausimus. Pakėlusi dėžutės po priekiniu skydu dangtelį, pamatė plastmasinį aplankalą, kuriame buvo vairuotojo pažymėjimas ir automobilio techninis pasas. Perskaitė nieko jai nesakančią pavardę ir adresą.

Paleido variklį ir pasuko Gžimalos gatvės link. Neprivažiavusi prie namo sustabdė. Paskui apsisuko, kad, jei reiktų iš čia nešdintis, nereikėtų gaišti laiko. Išlipusi apsidairė. Ir čia gatvė buvo lyg išmirusi. Tiesą sakant, nuvažiavo naktinis tramvajus, tolėliau žibintų šviesoje pastebėjo milicininką, bet dėl to netgi pasijuto saugesnė. Skubiai žengė į priekį, bet pasukusi į savo gatvelę vėl apsidairė. Čia buvo dar tamsiau, nė vienas namo langas nešvietė. Tik ant šaligatvio krito dviejų žibintų šviesos ratilai. Ji nėrė į tamsią tarpuvartę ir apgraibomis susirado reikalingas duris. Kelis kartus atsargiai pasibeldusi išgirdo baikštų draugės balsą.

— Zose, atidaryk, čia aš, Anka! ..— pašaukė tyliai.

Kitapus durų pasigirdo nustebęs balsas ir nuimamos grandinėlės žvangtelėjimas.

Kol šiek tiek apsitvarkė, sukrovė daiktus į mažą lagaminėlį ir ištraukė iš slėptuvės kvitą, pralėkė kelios minutės. Tuo pat metu atsakė į keletą karštligiškų draugės klausimų ir skubiai atsisveikinusi bėgte nubėgo laiptais žemyn. Dar maždaug minutė praėjo, kol nubėgo iki automobilio. Kai jau važiavo iš vietos, ją aplenkė visu greičiu lekianti milicijos mašina.

Dabar galėjo neskubėti. Iki pirmojo traukinio į Zalėsę dar reikėjo laukti daugiau kaip valandą. Ji prisipažino, kur padėti pinigai. Stotyje, ko gero, yra jų žmogus. Todėl nutarė paimti taksi, o pinigus atsiims kada nors vėliau. Juo labiau kad kvitą lengviau paslėpti ir išsaugoti negu krūvą pinigų.

Vargu, ar kas susidomėtų tokiu įprastu vaizdu, kaip nuo kelkraščio pajudantis automobilis, stovėjęs tolokai nuo sekamo namo. Juo labiau, jeigu jo viduje buvo tamsu, nesimatė, kas sėdėjo prie vairo. Todėl ir Vidma akies krašteliu pastebėjo mašiną, bet neatkreipė į ją dėmesio — pranešime iš sekimo punkto apie transporto priemonę nebuvo užsiminta. Buvo tiktai pranešta, kad atėjo mergina. Milicininkai, stebintys namą pro vartų plyšį, negalėjo matyti automobilio. Jų mašina stovėjo kieme ir kai išvažiavo paskui merginą, iš tolo pamatė, kad ji įsėdo į automobilį.

Vidma, kai tik užėjo į Ujejskų butą, įsitikino, kad pavėlavo. Tada prisiminė pradėjusį važiuoti „Vartburgą". Tas aišku. Bet nesuprantama, kaip jai pavyko ištrūkti iš gaujos. Atsakymo į šį klausimą paieškos vėliau. Dabar svarbiausia sužinoti, kur ją buvo išvežę, ar ji atpažino nusikaltėlius.

Stovėdamas prieš išsigandusias moteris, jis greitai nužvelgė jas ir paklausė:

— Elmer grįžo?

— Taip, ponas majore, buvo čia prieš valandėlę!

— Kaip tai buvo?

— Na, taip... Nesutikote jos gatvėje? — išsigandusios moterys žvilgtelėjo viena į kitą, o Vidma sukando lūpas, kad nesusikeiktų. Susivaldęs vėl paklausė:

— Kaip ištrūko iš plėšikų?

— Kažkas padėjo. Kažkoks vyriškis.

— Kas jis?

— Nežino. Pritrenkė sargybinį ir nupjovė virvę, kuria ją buvo surišę.

— Kur tai atsitiko? Tai labai svarbu.

Abi moterys bejėgiškai žvelgė viena į kitą.

— Neklausėme jos... Buvo čia vos kelias minutes. Nusiprausė, pakeitė suknelę ir vėl išbėgo. Mėginome kalbinti, kad nakvotų, bet ji nenorėjo apie tai girdėti. Ne viską ir supratome iš to, ką sakė...— teisinosi jaunesnioji.

— Tai nežinote, kur ją buvo nugabenę?

— Tik tiek, kad buvo kažkokiame barake pririšta prie lovos... Ir dar — kažkas iš tamsaus gretimo kambario su ja kalbėjosi...

Vidma neįstengė susivaldyti:

— Velniai griebtų!

— Nesusipratome paklausti adreso...— gailiu balsu atsiliepė senutė.

Vidma vėl susivaldė.

— Nieko nepadarysi. Gal prasitarė, kur vyksta?

— Klausėme, bet pasakė, kad dar neapsisprendė,— paaiškino duktė.

— Ką pasiėmė su savimi?

— Truputį pinigų, kuriuos čia buvo paslėpusi, krepšį, kažkokių drabužių ir...— mergina valandėlę dvejojo,— ir viskas...

— Ne viskas! — griežtai pasakė Vidma, supratęs tą jos dvejonę.— Tardymui ir jos saugumui svarbi kiekviena smulkmena.

— Dar ištraukė iš plyšio šioje staktoje,— mergina parodė į duris,— kažkokį popieriuką ir greitai paslėpė rankinuke.

— Nepastebėjote, kas tai buvo?

— Ne.

Tai viskas, ką Vidma sužinojo iš moterų. Jis nuėjo prie automobilio ir nuvažiavo į valdybą. Pakeliui susisiekė su budinčiuoju, paklausė, ar nėra pranešimų iš trisdešimt šeštos mašinos.

Išgirdo atsakymą, kad šį tą žino. Mergina paėmė taksi ir važiuoja Piasečno ir Kalvarijos kalno pusėn.

— Taksi numerį turi?

— Taip. Ir to automobilio, kuriuo važiavo iš Gžimalos gatvės.

— Ji ten buvo važiuota?

— Taip, „Vartburgu". Paliko jį gatvėje...

— Susisieksiu su jumis atvažiavęs į valdybą,— nutraukė pokalbį Vidma.

Tai buvo naujos, netikėtos žinios. Bet reikėjo palaukti, įsitikinti, ar Elmer, kaip spėjo, iš tikrųjų važiuoja į Zalėsę. Kai atrakino savo kabinetą, lauke jau brėško nauja diena. Apie grįžimą namo ir tolesnį miegą negalėjo būti kalbos. Pirmiausia paskambino budinčiajam. Gavo žinių apie „Vartburgą", paskui išklausė naujausius raportus. Taksi pasuko iš plento, šiuo metu važiuoja per Žabenicą.

— Praneškite jiems spėjamą adresą: Žalėse, Promena gatvė, trisdešimt devintas namas,— davė nurodymą.— Jokiu būdu neišsiduoti, bet sodybą akylai sekti. Galimas daiktas, kad ten pasirodys įtartini tipai. Juos sulaikyti tik tuo atveju, jei griebsis aiškiai priešiškų veiksmų. Jei jie iš ten pajudėtų, galima palikti merginą, bet jokiu būdu nepraganyti anų. Spėju, kad ji dabar eis miegoti. Nuo tryliktos valandos operacijai vadovaus poručikas Gersonas.

— Supratau.

Septintą ryto poručikas Gersonas švilpaudamas įėjo į šefo kabinetą.

— Sveiki, majore!

Jo nuotaikingas, nors pakankamai pagarbus pasveikinimas liko be atsako.

— Teikėtės išsimiegoti? — kandžiai paklausė Vidma ir pridūrė,— gerai, kad atėjai, darbo per akis.

— Atsitiko kas nors naujo?— ne visai į toną paklausė poručikas.

— Atsirado mergina.

— Še kad nori! Juk tai smagi naujiena, o gerbiamas patronas toks surūgęs?

— Bet iškilo dėl jos naujų rūpesčių. Paspruko man iš panosės, dabar turime saugoti, kad vėl neprapultų,— majoras trumpai painformavo poručiką apie paskutinius įvykius.

— Ar ne geriau būtų ją sulaikyti, jei žinome, kur ji nutūpė? Daug ką išsiaiškintume...

— Svarbiausia — susemti visą gaują, o ne vieną merginą, kuri susidariusioje situacijoje yra lyg ir tam tikras siūlo galas.

— Supratau. Turime gerą masalą, kvaila būtų dabar jį atimti jiems iš panosės. Bet ar antrą kartą jie mėgins ją pagrobti?

— Manau, kad taip, tik dabar — ne taip akiplėšiškai. O mes irgi turime būti labai atsargūs. Pirmiausia, būtina apsaugoti merginą nuo pavojaus, o antra — nepaleisti užčiuopto siūlo galo. Jums, šaunusis karžygy, štai kokia užduotis: tryliktą valandą su mašina ir dviem žmonėmis būkit Zalėsėje, perimsite Elmer sekimą. Dėl smulkmenų susitarkit su trisdešimt šeštos mašinos įgula. O dabar išsiaiškinkit, kas to „Vartburgo" savininkas, koks taksistas ją naktį vežė į Zalėsę,— Vidma žvilgtelėjo į gulintį ant rašomojo stalo lapelį ir padiktavo numerius.— Gal mergina plepėjo su taksistu ir pasakė ką nors įdomaus.

— O kaip su pinigais?

— Atrodo, kad pasitvirtins mūsų spėjimas apie saugojimo kamerą.

— Apsukri merga,— įvertino Gersonas, paskui pridūrė:—dėl automobilių tuoj išsiaiškinsim, bet... ar nevertėtų paieškoti to Karolio? Iki tryliktos suspėčiau...

Vidma valandėlę svarstė.

— Sutinku. O dabar pasakyk, tegu įleidžia tą sargą. Ir pasakyk Burui, tegu ateina protokoluoti.

— Pasakykite dar kartą, kaip ten buvo su tuo Beleckiu,— kvotė majoras.— Atėjo tiksliai dešimt minučių po dvidešimt antros.... Na, o toliau...

— Juk jau sakiau, ir ne vieną kartą...— atsiduso sargas.— Vėl turiu kartoti?

— Taip, taip, kol pagaliau viską tiksliai prisiminsit. Iš pradžių sakėt, kad Beleckis stabtelėjo keletą sekundžių, paskui — ne sekundžių, o minučių. Arba pasakojot, kad Hermanas šnekėjosi su jumis stovėdamas, dabar — buvo atsisėdęs... Tai kaip buvo iš tikrųjų?

— Ar tai svarbu?! Kabinatės prie žodžių! Negali žmogus taip iš karto viską prisiminti, kaip jums norėtųsi.

— Na, matote. Kadangi šios smulkmenos mums labai svarbios, turime vėl pradėti iš naujo. Man irgi įkyrėjo iki gyvo kaulo, bet neduosiu ramybės, kol liausitės išsisukinėjęs.

— Bet aš dievaži neišsisukinėju,— mušėsi į krūtinę sargas. '

— Juo geriau, nes vis vien išspausiu iš jūsų gryną teisybę, nors reikėtų čia sėdėti iki vakaro. Kai kas jau pradeda aiškėti, jei reikės, galėsiu jums pagelbėti! Na, prie reikalo — Beleckis atėjo į sargybos būstinę dešimt po dvidešimt antros?

— Taip, tiksliai tokiu laiku.

— O toliau? Pasakokit.

Sargas pakraipė galvą ir ėmė kartoti parodymus.

— Pasakė man taip: aš jau baigiau darbą, o jums, Labusi, teks sėdėti iki ryto. Stabtelėjo, pasižiūrėjo į sieninį laikrodį. Tada ir aš žvilgtelėjau, todėl taip tiksliai žinau, kelinta buvo valanda.

— Kur Beleckis sustojo?

— Kasininkas sustojo prie stalo, kuris yra po laikrodžiu.

— O ką jūs tuo metu veikėt? Stovėjot, vaikščiojot? Na, prašau...

— Sėdėjau už stalo, valgiau vakarienę, kurią man buvo įdėjusi žmona. Visada, kai einu į naktinę pamainą, ji man paruošia katiliuką, nes esu įpratęs vėlai vakarieniauti.

— Ką jums žmona buvo paruošusi?

— Kaip sakiau, žirnienės ir duonos. Kai įėjo Beleckis, sėdėjau už stalo ir valgiau.

— Koks tas katiliukas? Kareiviškas?

— Iš dviejų dalių. Esant reikalui, galima padėti du patiekalus. Į antrą buvo įdėta duonos.

— Grįžkime prie Beleckio. Kas toliau?

— Stabtelėjo, pamatė mane valgantį ir sako: skanaus. Aš jau baigiau darbą, o jums, Labusi, teks sėdėti iki ryto. .. Tada pažvelgė į laikrodį, tai ir aš pakėliau akis ir

pasižiūrėjau, kuri valanda. Paskui Beleckis paklausė: skani žirnienė su rūkyta šonine? Aš jam atsakiau, kad nieko sau, skani... Tai jis sako: daug nevalgykit, nes paskui norėsit miego! Nespėjau į tai nieko atsakyti, nes jis nusijuokė, lyg vartai būtų sugirgždėję, ir išėjo.

— Ar be judviejų dar kas nors buvo patalpoje?

— Nieko nebuvo, tik aš ir kasininkas...

Sargas nutilo ir laukė, įbedęs akis į Vidmą.

— Ko nutilote? — paragino majoras.— Kas dėjosi, kai išėjo Beleckis?

— Nieko nesidėjo. Baigiau vakarieniauti, tada užėjo Hermanas. Jis yra mūsų komendanto pavaduotojas, todėl turi mus tikrinti. Kaip tik tvarkiau katiliuką, kai įėjo, apsidairė ir paklausė: kas naujo, ramu? Atsakiau jam, kad ramu. Tada jis įspėjo mane, kad žiūrėčiau, nes kasoje palikti pinigai. Tą žinojau be jo, tai pasakiau, kad žinau, ką turiu daryti.

— Kaip vyko tas pokalbis? Stovint?

— Ne, Hermanas prisėdo, surūkėm po cigaretę.

— Ilgai užtruko? Kada jis išėjo?

— Kai tik surūkėm. Dar kartą priminė, kad neužmigčiau, ir išėjo.

— Kas vaišino cigaretėmis? Jis ar jūs?

— Neprisimenu,— padelsė sargas.— Gal jis...

— Ką veikėt, kai išėjo Hermanas?

— Kaip paprastai. Ką galima budėjimo patalpoje veikti? Pavaikščiojau iš kampo į kampą, pasižiūrėjau į gatvę, paskui pro kitas duris į kiemą. Visur buvo ramu, todėl atsisėdau, pasiskaičiau laikraštį — štai taip. Laikas kaipmat pralėkė, nes man toks darbas — ne naujiena. Ir taip iki pat ryto, o tada kilo tas triukšmas.

Vidma nenuleido akių nuo sargo.

— Viskas?

— Kas dar gali būti? Papasakojau kaip per išpažintį.

— Nieko sau išpažintis! Nuslėpėt nuodėmes, Labusi.

— Aš? Nuslėpiau? Ką jūs kalbate! — pasipiktino sargas.

— Taip. Jokiu būdu nenorite prisipažinti, kad snustelėjote, Hermanui išėjus. Ir kaip reikiant, porą valandų.

Sargas lyg norėjo kažką sakyti, bet tylėjo, įbedęs siaubo kupiną žvilgsnį į majorą. Jo reakcija buvo tokia išraiškinga, kad žodžiai, kuriuos po valandėlės bandė ištarti, skambėjo visai neįtikinamai.

— Aš. .. niekad gyvenime, ponas komendante.. . Dievaži! Visai neužmigau...

Majoras, norėdamas palaužti spyriojimąsi, ryžtingai pertraukė:

— Gana meluoti! Aiškinamos nužudymo aplinkybės, o jūs mėginate mus suklaidinti! Jeigu nemiegojote, vadinasi, buvote susitaręs su nusikaltėliais, nes jie nenukrito iš dangaus. Jeigu neprisipažinsit, pasėdėsit, kol prisiminsit. Be to, įspėjome jus apie pasekmes už melagingus parodymus.

Sargas nuleido galvą, nudelbė akis į grindis.

— Na? .. Arba sakysit viską, kaip buvo, arba...— reikšmingai nutilo Vidma.

— Tai va.. . tebūna, kas bus... Sužinos direkcija, Hermanas man irgi nedovanos. .. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet užmigau... Galit tikėti ar ne, pirmą kartą gyvenime.. .

— Ilgai miegojote?

— Maždaug tris valandas...

— Neblogai. Prabudęs pasižiūrėjote į laikrodį?

— Taip. Buvo antra.

— Nubudo te žvalus, pailsėjęs?

— Atvirkščiai. Skaudėjo kaulai, skilo galva, negalėjau atsikvošėti. Tik paskui, atsigėręs vandens, kiek atsigavau.

— Kodėl sakėt, kad Hermanas jums nedovanos?

— Kitą dieną jis klausinėjo, ar kartais nebuvau numigęs. Prisiekiau, kad nė akimirkos, o jis nemėgsta likti kvailio vietoje.

— Mėgsta ar ne, reikėjo iš karto sakyti teisybę.

Paleidęs Labusį, Vidma susisiekė su dispečerine.

— Nieko naujo? — paklausė budinčiojo karininko.

— Nieko, majore, padėtis nepasikeitė. Stebi namą.

— Tegu informuoja apie viską, netgi apie pačius nereikšmingiausius situacijos pasikeitimus.

— Jie jau gavo tokį nurodymą.

— Gerai, aš būsiu savo kabinete.

Į kabinetą įėjo Hermanas. Vidma nužvelgė jį nuo kojų ligi galvos. Platus sargo veidas su įkritusiais skruostais, didele nosimi virš mažų, kaip vaiko lūpų, buvo be jokios išraiškos. Jis atsisėdo nurodytoje vietoje, perbraukė delnu praretėjusius pilkšvus, jau gerokai žilstelėjusius plaukus, kurie vos dengė blizgantį viršugalvį, ir abejingai laukė klausimų.

— Jūs, Hermanai, esate komendanto pavaduotojas? — neatitraukė žvilgsnio nuo sargo veido Vidma.

— Taip, majore. Bet kartu einu paprasto sargo pareigas.

— Kokios yra komendanto pavaduotojo pareigos?

— Turiu tikrinti kitų sargų budrumą. Kartais patvarkau šiokius tokius popierius, bet tai darau retokai.

— O kada tikrinate sargus?

— Nuolat. Žinoma, kai pats budžiu. Be to, kartais ir pats komendantas pakontroliuoja.

— O kaip buvo tą naktį? Irgi tikrinot savo kolegas?

— Žinoma. Kol mane užpuolė, buvau nuėjęs prie vartų, įmonės teritorijoje.

— Kelintą buvote prie vartų?

Hermanas pasižiūrėjo pro langą, valandėlę pagalvojo.

— Kiek prisimenu, po dešimtos.

— Ką ten užtikote?

— Labusį, jis tą naktį ten budėjo.

— Daugiau nieko?

— Ne, jis buvo vienas.

— Ką veikė? Gal miegojo?

— Ne, sėdėjo už stalo, baigė vakarieniauti, dėjosi indus.

— Ką valgė?

— Rodos, kažkokią sriubą,— atsakė sargas, truputį nustebęs.

— Apie ką šnekėjotės?

— Nelabai prisimenu,— Hermanas žvelgė į Vidmą truputį sumišęs.— Apie kažkokius menkniekius. Tokie dalykai bematant išgaruoja iš galvos.

Majoras šyptelėjo.

— Taip, žinoma. Ilgai kalbėjotės? '

— Gal dešimtį minučių.

— Prašau tiksliai papasakoti, ką pokalbio metu veikė Labusis, o ką jūs.

Dabar lyg ir šyptelėjo Hermanas, bet tai greičiau buvo panašu į grimasą negu į šypseną. Ja sargas išreiškė savo požiūrį į majoro klausimus. Bet atsakė rimtu tonu.

— Labusis dėjosi savo katiliuką, stovėdamas prie stalo. Priėjau prie jo, jis pastūmėjo į šalį katiliuką ir atsisėdo ant taburetės. Aš atsisėdau ant kitos. Kadangi jis buvo tik pavalgęs, išsitraukė cigaretę, užsirūkėm...

— Jis išsitraukė ar jūs?

Hermanas metė trumpą žvilgsnį į majorą, lyg būtų nustebęs, kad gali būti kitokia versija negu toji, kurią jis pateikė.

— Jis,— tvirtai tarė.— Prisimenu, kad aš uždegiau degtuką. Jei vaišinčiau cigarete, laukčiau, kol jis uždegs.

— Jūs neblogas psichologas, Hermanai,— abejingai pasakė Vidma.— Pasakokite toliau. Ilgai rūkėt?

— Apie dešimt minučių.

— O kas paskui?

— Kaip tai, kas paskui? Grįžau į savo postą ir viskas. O apie tai, kaip mane užpuolė...

— Apie tai yra smulkūs parodymai, kuriuos aną kartą pateikėt. Kol kas užteks, dėkui...

Telefonas vis tylėjo, todėl Vidma liepė pakviesti senąjį kasininką.

Įėjęs Beleckis nusilenkė ir paklausė:

— Ar galiu nusimesti apsiaustą? — žvilgsniu parodė į kabyklą kabineto kampe.

— Kodėl gi ne, prašom,— Vidma susidomėjęs žiūrėjo į senyvą vyriškį, kuris pirmiausia neskubėdamas pakabino skrybėlę, paskui nusivilko apsiaustą, apvertė pamušalą į viršų ir pakabino. Tik tada priėjo prie rašomojo stalo, dar kartą nusilenkė, atsisėdo.

— Tai vėl susitikome, Belecki...— pradėjo majoras, neatitraukdamas akių nuo didelės spalvotos peteliškės seno kasininko pasmakrėje. Matėsi, kad jis, nors nebejaunas, dar šio to tikisi iš gyvenimo.

— Na taip, majore... Deja, ne geriausiomis aplinkybėmis. Pinigų kaip nėra, taip nėra.

— Taigi. Akmenėlis į mano daržą.

— O, ne,— ėmė teisintis Beleckis.— Tik faktą konstatuoju. Suprantu, kad nelengva išplėšti pinigus iš tų banditų nagų.

— Dėkui už supratingumą. Na, bet apie reikalus. Noriu išsiaiškinti kai kurias ne visiškai suprantamas smulkmenas. Visų pirma, kaip atsitiko, kad apiplėšimo išvakarėse taip ilgai užtrukote darbe? Jums dažnai taip pasitaiko?

Beleckis papurtė galvą.

— Ne, nedažnai. Netgi labai retai. Bet tą dieną teko, nes likau vienas, turėjau pasiruošti pinigų mokėjimui rytojaus dieną.

— Buvo nepasiruošta? — nustebo Vidma.

— Taigi, nespėjau laiku sutvarkyti.

— Girdėjau, kad pinigų išmokėjimas buvo nukeltas į kitą dieną, nes be pagalbininko nenorėjote mokėti?

— Taip, tokia buvo antroji priežastis.

— Hm... Ką gi, teks pasitenkinti tokiu atsakymu. Važiuojam toliau.

Senas žmogus šiek tiek raustelėjo, paklausė priekabiai:

— Netikit mano žodžiais?

— Iš principo nesu linkęs tikėti tardomaisiais. Bet šį kartą, ko gero, klystu...— taikiai pridūrė majoras.

Beleckis sučiaupė lūpas ir su atviru priešiškumu pažvelgė į Vidmą, bet daugiau nieko nepasakė. Tuo metu suskambo telefonas. Majoras klausėsi tylėdamas, pagaliau, pasakęs ,,dėkui", padėjo ragelį ir grįžo prie nutraukto pokalbio. .

— Taigi, dirbote iki vėlumos. Kelintą atsidūrėt sargo būstinėje?

— Juk jau sakiau! Ar turiu be galo kartoti tą patį?

— Nepakenks. Prašau pakartoti.

— Buvo dešimt po dešimtos.

— Ar neklystate? Iš kur žinote?

— Pasižiūrėjau į laikrodį, kuris ten kabo.

— Ar ilgai buvote budėjimo patalpoje, ką ten veikėt? Prašau smulkiai papasakoti.

— Ne kažkiek galiu papasakoti. Persimetėm keliais žodžiais su sargu ir išėjau. Viskas. .

— Minutėlę, Belecki. Persimetėt tais keliais žodžiais nesustojęs. Pasakėt per petį, žengdamas išėjimo link? Taip?

— O, ne! Priėjau prie stalo, už kurio sėdėjo sargas, stabtelėjau valandėlę.

— Ką tuo metu veikė sargas? Ar turėsiu iš jūsų spausti kiekvieną žodį?

— Ką veikė?..— senis nereagavo į Vidmos pastabą.— Ak, taip, prisiminiau. Valgė kažkokią sriubą iš katiliuko...

— Na, matote, jau geriau. Ką jam tada pasakėt?

— Neprisimenu,— Beleckio kaktoje pasirodė prakaito lašeliai.

— Gal priminti? Atkreipėt sargo dėmesį į laikrodį. Jis pažvelgė aukštyn. Taip?

— Gali būti, sunku smulkiai prisiminti tokias nereikšmingas smulkmenas.

— Ne visai smulkmenos, Belecki, nes sargui kažkas pakišo migdomųjų. Dabar stengiuosi išsiaiškinti, kada tai padarė.

Senis keistai reagavo į šiuos žodžius.

— Hi... hi... hi...— sukikeno.— Jūs manote, kad aš ji užmigdžiau?! Nieko sau! Miegoti negaliu, taip jaudinuosi dėl tos vagystės, o jums atrodo, kad aš prikišau nagus! Nieko sau pokštai!

Vidma įdėmiai žiūrėjo į Beleckį, ritmingai stuksėdamas tušinuko galu į stalo lentą. Nuo šio žvilgsnio kasininkas staiga užsičiaupė ir suraukė antakius.

Majoras atsilošė fotelyje.

— Kietas jūs riešutėlis, Belecki,— tarė jis šypsodamasis.— Bet nieko, manau, kad dar turėsiu malonumą su jumis pasikalbėti. O kol kas užteks.

Beleckis atsikėlė nuo kėdės ir ceremoningai nusilenkęs nuėjo prie kabyklos.

Vykdydamas majoro nurodymą, poručikas Gersonas išsiaiškino „Vartburgo" savininko ir taksi vairuotojo pavardes, paskui nutarė patikrinti žurnalistų adresus. Nuėjęs pas pirmąjį Karolį — spaudos darbuotoją, nieko nepešė. Jau po pirmųjų klausimų įsitikino, kad pižama apsirengęs užsimiegojęs jaunuolis su byla neturi nieko bendro.

Antruoju poručiko bloknote buvo pažymėtas Karolis Pažistas. Pasižiūrėjęs laiptinėje į gyventojų sąrašą, nustatė, kad jis gyvena trečiame aukšte. Pakilęs iki antrojo, išgirdo viršuje trinktelėjus duris, paskui subildėjo greiti bėgančio žmogaus žingsniai. Netrukus pamatė jauną vyriškį. Jis nešėsi tinklelį su dviem tuščiais pieno buteliais. Jaunuolis buvo taisyklingų veido bruožų, mėlynakis, juodais antakiais ir ilgomis lyg mergaitės blakstienomis. Iš tikrųjų toksai nori nenori privers suvirpėti dailiosios lyties atstovės širdį, net ir pačios išrankiausios.

Poručikas sustojo, pažvelgė į sutiktąjį ir paklausė:

— Gal būsite Karolis Pažistas?

Užkalbintas irgi sustojo.

— Ne gal, o tikrai taip. O jus kas čia atvijo?

Gersonas šyptelėjo.

— Aš poručikas Gersonas iš Vyriausiosios valdybos. Štai mano tarnybinis pažymėjimas,— jis kilstelėjo ranką užantin.

— Tikiu,— taip pat šyptelėjo Pažistas.— Puiku, kad pagaliau užtikote mano pėdsakus. Bet jums teks luktelėti valandėlę čia arba gatvėje, nes mano sesulė dar tvarko butą. Tuoj grįšiu — turiu atnešti jiems ką nors ant danties uždėti.

Nelaukdamas atsakymo aplenkė poručiką ir nubėgo žemyn.

Gersonas pro pusaukščio langą pažvelgė į gatvę. Jaunuolis užėjo į maisto prekių parduotuvę kitapus gatvės. Žmonių ten greičiausiai buvo nedaug, nes jis netrukus išėjo su pilnu tinkleliu.

— Dar truputį kantrybės,— tarė jis aplenkdamas poručiką.— Turiu paskambinti, o paskui galėsit uždėti man antrankius.

Gersonui norėjosi būti šio pokalbio liudininku, bet neliko nieko kito, kaip palaukti. Jaunuolio elgesys bylojo, kad poručike apsilankymas jo neišgąsdino, net nenustebino, gal netgi laukė jo. Netrukus Pažįstas vėl pasirodė ant laiptų.

— Jūs pažįstate Anką Elmer? — paklausė poručikas, norėdamas išsklaidyti abejones.

— Pažįstu, todėl ir laukiau jūsų vizito. Dabar eime pas mano bičiulį. Paskambinau jam ir įspėjau, kad netrukus ateisime. Čia netoli, taksi neimsime.

Kai jau žengė šaligatviu, Gersonas vėl užkalbino.

— Gal jis tasai, kuris ieško apsiausto ir krepšio?

Pažįstas nusijuokė.

— Bravo milicija! Jau žinote? Bet tikriausiai ne viską! Tuoj prispausime tą varlės vaiką prie sienos, turės pagaliau praverti burną.

— Kalbate su manimi taip, tartum man būtų žinomi visi jūsų reikalai. Deja, aš ne visažinis.

— Nieko, tuoj sužinosit! Matote, aš norėjau iš karto painformuoti miliciją apie kai kuriuos įvykius, bet mano bičiulis dėl tam tikrų priežasčių negalėjo pasiryžti. Džiaugiuos, kad užėjote patys ir žinote tiek, kad jau nėra prasmės nieko slėpti.

Gersonas prisiminė „Vartburgo" savininko pavardę, kurią sužinojo Transporto skyriuje.

— Jūsų bičiulis — Anatolis Sarna?

— Taip. Ir jį pažįstate? Juo geriau.

— Kodėl gi jis iki šiol buvo, sakykim, toks diskretiškas?

— Tegu paaiškina pats! Buvau priverstas duoti žodį, kad jo neatsiklausęs neprasitarsiu. Žodį ištesėjau. O jeigu jau žinote, kad jis ieško apsiausto ir to nelemtojo krepšio, būgštavimai, dėl kiurių jis iki šiol nepranešė visko milicijai, taip pat savaime atkrito.

Nors poručikas ir toliau daug ko nesuprato, ką aiškino jo bendrakeleivis, nutarė palaukti, kol susitiks su Sarna. Po valandėlės buvo vietoje. Gersonas greitai nužvelgė atidariusį duris šeimininką. Tai irgi buvo jaunas, stipraus sudėjimo plačiapetis, garbiniuotas šviesiaplaukis vyriškis. Jau žinodamas, kas ir ko atėjo, mandagiai pakvietė į vidų. Sėsdamasis poručikas apsidairė aplinkui.

' Kambarys buvo erdvus, su dideliu langu, prie kurio stovėjo ilgas stalas. Ant jo netvarkingai mėtėsi dažų tūbelės, pieštukai, popieriaus ritiniai, Majolikos vaza buvo pilna įvairiausių teptukų.

Pažįstas atsisėdo į antrąjį fotelį, o Sarna pristūmė kėdę ir apžergė ją, atsirėmęs į atlošą.

— Jūsų kolega tikriausiai pasakė, kas aš? — paklausė Gersonas.

— Taip. Prieš keletą minučių Karolis paskambino ir pranešė, kad ateisite.

— Matot, jeigu Mahometas nenorėjo eiti pas kalną, kalnas atėjo pas jį...

— Ką jau pasakei poručikui? — Sarna pažvelgė į drauge

— Tik tiek, kad nepritariau tavo užsispyrimui tylėti. Likusią malonumo dalį palikau tau.

Sarna linktelėjo ir vėl pažvelgė į poručiką.

— Ką norėtumėt sužinoti?

— Viską apie Anką Elmer ir tuos reikalus, į kuriuos ji įsipainiojo. Koks jūsų vaidmuo šiuose įvykiuose? Tikiuosi, kad būsit atviras. Ieškojote kažkokio apsiausto ir krepšio?

— Jeigu jau žinote pagrindinę mano susidomėjimo Anka Elmer priežastį, nėra prasmės tylėti. Susiklosčiusios situacijos pasekmių išvengti neįmanoma.

Lėtai, rūpestingai parinkdamas žodžius, Sarna papasakojo apie visus įvykius, kuriuose jis dalyvavo, stengdamasis motyvuoti savo poelgius. Gersonas tylėjo, sukaliojo tušinuką, kuriuo šį tą užsirašinėjo. Pagaliau palingavo galva ir tarė:

— Ir tik dėl šios priežasties tylėjote? Neįtikėtina!

— Bet taip yra,— tvirtai atsakė Sarna.— Žmogui visų pirma rūpi savo interesai. Prarasti nuotaką,— o tai būtų neišvengiama,— man pernelyg didelė kaina. Negalėjau jos mokėti.

— Iš anksto nustatėt kainą. Dar neaišku, ar būtų reikėję mokėti. Milicijos darbuotojai irgi turėjo nuotakas. Nepasikliovėt, kad tinkamai įvertinsime situaciją ir išsaugosime paslaptį?

— Bet juk yra instrukcijos. Nemaniau, kad dėl kažkokio Sarnos jas pažeidinėsit!

— Visada galima rasti kompromisų, juo labiau kad tasai Sarna būtų suteikęs mums labai reikalingų žinių. Galėjome jau užbaigti tą bylą, gal jau būtumėt turėjęs savo apsiaustą ir krepšį.

— Bet jų neturiu ir stengiuosi susitaikyti su mintimi, kad viskas baigta,— su kartėliu tarė Sarna.

Dabar Gersonas kreipėsi į Pažistą.

— Jūs davėt savo draugui tą adresą Gradovo gatvėje, kurį sužinojote... hm... tam tikromis aplinkybėmis? Tada gal jums bus įdomu sužinoti, kad panelė Elmer prisimena tą naktį. Mums žinoma, kad ji puoselėja jums gan šiltus jausmus...

Pažisto skruostai nuraudo. Jis stengėsi nuslėpti, kad sutriko. Poručikas jam padėjo sakydamas:

— Reikia manyti, kad tą naktį ji skambino Jachmai, kuris liepė jai atvažiuoti į Gradovo gatvę. Ten įdavė jai tuos šešis šimtus tūkstančių, nes laikyti juos prie savęs buvo rizikinga. Prisakė su pinigais laukti jo bute, bet ji nepakluso, ir jis už tai sumokėjo savo galva... Beje, aš įsitikinęs, kad jo likimas buvo nuspręstas tą akimirką, kai prisipažino apšvarinęs bendrus. Už tokius poelgius jie nedovanoja.

Valandėlę patylėjęs, poručikas vėl kreipėsi į Sarną:

— Kur toji Gradovo gatvė?

Sarna smulkiai nupasakojo.

— Iš kur sužinojote apie Ujejską, jos adresą?

— Pasakė merginos teta.

— Sakėt, kad aną pirmą kartą, kai buvo kankinamas Jachma, matėt žmogų, kuris vadovavo egzekucijai?

— Mačiau, bet iš užpakalio.

— Kaip jis atrodo?

— Truputį susikūprinęs, iš po skrybėlės styrojo žilų plaukų sruogos.

— Kas dar krito į akis?

— Jo ranka. Gėrė alų, keletą kartų kėlė prie lūpų stiklinę. Tai seno žmogaus ranka, balta, raukšlėta, šiek tiek strazdanota. Pirštai ilgi, kaulėti, trumpais nagais.

— Kaip buvo apsirengęs?

— Dėvėjo seną, tamsų apsiaustą, buvo su ruda aptrinta skrybėle.

— Mergina pabėgo, kai paminėjote krepšį?

— Taip. Matyt, jai pasirodė, kad aš — eilinis tų pinigų medžiotojas.

— Kada grįžta jūsų sužadėtinė?

— Po dviejų dienų,— atsiduso Sarna.

— Pažiūrėsim, gal pasiseks jums padėti. Nors, tiesą sakant, nenusipelnėt. Turėtų būti pagal principą: kaip jūs mums, taip mes jums. Reikėtų iškviesti jūsų sužadėtinę atsiimti daiktų...

— Ką darysi. Jau sakiau, kad esu linkęs susitaikyti su šios istorijos rezultatais.

— Po galais,— Gersonas palinko į priekį,— ji turės patikėti!

— Jūs, poručike, nepažįstate Teresės...

— Gal turėsiu malonumą susipažinti. Užtarsiu už jus žodelį...— Gersonas šyptelėjo ir atsistojo.—■ O dabar prašau su manimi į valdybą, duosit oficialius parodymus.

Kaip spėjo Vidma, Anka, painiai paaiškinusi dėdei netikėto apsilankymo priežastis, atsigulė miegoti. Dukterėčios pasirodymo nudžiugintas Elmeris per daug ir nesistengė sužinoti, kokie vėjai ją čia atnešė. Ji buvo jo numylėtinė.

Pabudo gerai įdienojus su skaudančia galva ir išdžiūvusia gerkle, bet šaltas dušas pataisė savijautą, todėl priėmė pakvietimą papietauti poilsiavietės restorane. Kelios valandos dėdės draugijoje, miškas ir aplinkui tvyranti ramybė prislopino nerimą ir baimę. Širdies gilumoje kirbantys patirto siaubo vaizdai nublanko. Atrodė, kad pavojus praėjo. Ji nežinojo, kad tada, kaip ėjo pietauti, nuošaliau stovinčioje mašinoje Gersonas perdavi-nėjo į centrą:

— Netoliese atsirado du jaunuoliai, ėmėsi grėbstyti lapus. Bet, man regis, jiems ne darbas rūpi. Mergina su giminaičiu išėjo iš namų. Vienas vaikinas dingo iš akiračio. Paskui merginą eis Zentekas...

Už lango medžiai leipo nuo karštų saulės spindulių, todėl po pietų Anka išsinešė už namo sudedamąją kėdę, pastatė ją ant vejos ir įsitaisė su knyga. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Aukštos pušys, supančios namą, rodos, saugojo jį nuo visų pavojų. Nuo jų sklido sakų aromatas, tylą trikdė vos girdimas vabzdžių dūzgesys. Taip praėjo visa popietė. O vakare Anka atsisėdo prie televizoriaus.

Dešimtą valandą, kai baigėsi filmas, pasigirdo variklio ūžesys, kuris prie pat namų staiga nutilo. Priėjusi prie lango Anka pamatė, kad iš automobilio iššoko mergina ir pro vartelius bemaž bėgte pasileido namų link.

Kai pasigirdo beldimas, šeimininkas neskubėdamas nuėjo atidaryti. O netrukus į kambarį įpuolusi mergina kreipėsi į Elmer lyg į seną pažįstamą:

— Anka, mane atsiuntė Zoska, aš jos draugė. Ar galiu su tavimi viena pasikalbėti?

— Kalbėkitės sau čia, netrukdysiu...— truputį užsigavęs dėdė išėjo į kitą kambarį.

Kai tik trinktelėjo durys, atvykėlė paėmė Ankai už abiejų rankų ir jaudinamai pasakė:

— Brangioji, aš, deja, su nelinksmomis naujienomis — Zoska atsiuntė mane, kad tave įspėčiau!

— Kas atsitiko?! Kodėl ji pati neatvažiavo?

Mergina priėjo arčiau ir sukuždėjo:

— Kalbėjomės telefonu, bijojo pas tave ateiti. Pasakė, kad ją seka... Maldavo, kad kuo greičiau pas tave nusigaučiau ir įspėčiau apie pavojų...

— Kokį? Kas man vėl gresia?

— Tave nori pagrobti! Tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Pakeliui aplenkėme mašiną su kažkokiais tipais.

Pravažiavę Služevcą, pastebėjome priekyje mašiną... Žiga lenkdamas jį įjungė ilgas šviesas, mačiau juos: du barzdočiai, trečias su tamsiais akiniais!

— Kas tas Žiga?

— Ak, klausinėji tokių smulkmenų, o laikas bėga! — nekantravo mergina.— Tai mano vaikinas, turi mašiną. Priprašiau, kad pavėžėtų čia tavęs pasiimti. Šią naktį pabūsi pas mane, o rytoj Zoska parūpins naują butą...

Anka atidžiai nužvelgė nepažįstamąją. Lyg ir matė ją kažkur, gal ir Zoskos draugijoje. Kad visiškai išsklaidytų abejones, dar paklausė:

— Iš kur jinai žino, kur aš esu?

— Ji nebuvo tikra, bet žinojo šį adresą ir spėjo, kad tu čia apsistojai.

— Iš kur Zoska sužinojo apie pavojų?

— Nesakė. Bet laukiu tavo žodžio. Važiuoji su manimi ar rizikuoji?

— Ne! Ne! Važiuoju! Ir labai ačiū už pagalbą.

— Niekai, brangioji! Jeigu važiuoji, paskubėk, nes nenoriu veltis į jokias istorijas. Žiga stovi priešais namą — laukiu tavęs mašinoje!

Vėl teko skubiai susikrauti daiktus ir lėkti į naują slėptuvę, nes pasirodė, kad ir čia nesaugu. Prieškambaryje pabučiavusi dėl tokio netikėto išvykimo susikrimtusį giminaitį, nuskubėjo prie automobilio, kuris iš karto šokte pašoko iš vietos.

Kai jie iš šoninės gatvelės išvažiavo į asfaltą ir buvo netoli geležinkelio stoties, pamatė tamsų „Fiatą", kuris juos aplenkė, beveik nesulėtinęs greičio kelis kartus šoktelėjo, važiuodamas per pervažos nelygumus, staigiai pasisuko ir, pratisai kaukiant varikliui, dingo iš akių.

Asfaltuotas kelias, išeinantis į Varšuvos plentą, vingiavo tarp dviejų miško sienų. Automobilio žibintų šviesoje iš abiejų pusių bėgo išlakūs pušų kamienai, balti beržai, o tarp jų, gilumoje, slypėjo neįžvelgiama tamsa. Priešais save Anka matė tamsų jauną vyriškį, kuris sėdėjo atsilošęs, padėjęs odinėmis pirštinėmis apmautas rankas ant vairo. Vairavo ryžtingai, įtemptai žiūrėdamas į priekį. Anka žvilgtelėjo į merginą. Ši irgi sėdėjo tylėdama, įsižiūrėjusi į žibintų nušviestą asfalto juostą.

Automobilyje tvyranti tyla sukėlė jai baimę. Stengėsi ją įveikti, nors jautė, kaip kūnas eina pagaugais. Norėjo pradėti klykti, pareikalauti sustoti ir bėgti, bėgti, kur akys veda, kad tik atsikračius apėmusio siaubo.

Tačiau netrukus priekyje ji pamatė kažkokio automobilio, lėtai važiavusio kelkraščiu, raudonus užpakalinius žibintus. Sublizgo jo stogas, užpakalinis stiklas, bet kai vairuotojas perjungė šviesas, duodamas lenkimo signalą, automobilis staiga pasuko ir užtvėrė kelią.

Šaižiai sužviegė padangos. Dar nespėjo sustoti, kai nuo užtverusio kelią automobilio puolė prie jų du siluetai su atkištais pistoletais. Iššokdama pro dureles, akies krašteliu Anka dar spėjo pamatyti, kaip Žiga iškėlė rankas. Dar išgirdo kažką šaukiant, bet žodžių nesuprato — ji jau pasinėrė į tamsą ir bėgo mišku. Nežino, kas buvo toliau, nes, apimta gyvuliškos baimės, dūmė, stengdamasi neatsitrenkti į medžius, kuriuos, tolstant nuo plento, buvo vis sunkiau įžiūrėti. Vienu metu atsitrenkė į medį. Nuo smūgio vos neapalpo. Kai po valandėlės atsipeikėjo, kiek aprimo, įsitikinusi, jog plentas liko gana toli. Tarp medžių kamienų galima buvo įžiūrėti tolimus abiejų stovinčių mašinų žibintų šviesos atspindžius. Bet ten, kur ji atsidūrė, buvo visiškai tamsu.

Staiga visai arti ji išgirdo šakos trakštelėjimą, negarsų keiksmą. Kažkas vaikščiojo visai arti. Nei gyva, nei mirusi pritūpė už kadagio krūmo. Šalia savęs pamatė tamsų siluetą. Instinktyviai norėjo vėl bėgti, bet susitvardė, nes suprato, kad padarytų klaidą. Iš tikrųjų žingsniai netrukus nutolo. Vėl stojo tyla. Dar kiek palaukė, o paskui neskubėdama patraukė mišku į geležinkelio stoties pusę.

Nuolat atsitrenkdavo į medžių kamienus, jaunų pušaičių spygliai badė veidą, bet ji atkakliai ėjo į priekį, kol pagaliau pro medžių šakas pamatė šviesas. Netrukus perėjo kažkokią gatvę, per tuščią plotą išėjo prie geležinkelio. Priekyje matėsi gerai apšviestas peronas.

Tik dabar truputį atlėgo nervinė įtampa. Ji staiga pravirko. Kūkčiojo nesuvaldomai, spazmiškai, balsu, drauge jausdama, kad su ašaromis ateina palengvėjimas. Pagaliau išsitraukė iš apsiausto kišenės nosinę, dar kukčiodama nusišluostė akis. Galutinai susitvardė, kai priartėjo prie pat stoties. Bet tada vėl apėmė baimė: o jei užpuolikai laukia jos čia? Kadangi ašaros jau išdžiūvo, atgavo įgimtą apdairumą ir budrumą.

Prie stoties buvo tuščia. Perone ramiai stoviniavo keli žmonės, iš to galėjai spręsti, kad netrukus atvyks traukinys. Anka įėjo į stoties pastatą ir apsidairė. Laukiamojoje salėje sėdėjo kažkoks senis, kuris netrukus atsikėlė ir pasuko durų link.

Laimė, kad bėgdama nepametė rankinuko. Išsitraukė piniginę, nusipirko bilietą. Tada pasipudravo nosį, nurinko nuo apsiausto spyglius, kurių buvo prikibę braunantis per mišką, ir išėjo į peroną. Traukinys turėjo ateiti tuoj pat, todėl rizika sulaukti persekiotojų buvo labai nedidelė.

Senis, išėjęs iš laukiamojo, nuėjo ne į peroną, bet apsuko pastatą ir sustojo prie telefono automato, kabančio prieangyje. Išgirdęs ragelyje pažįstamą balsą, pasakė:

— Klausyk, Gustavai, tai aš, senis. Tuoj pat siųsk į Vakarų stotį Meteką. Jam belieka trisdešimt penkios minutės. Tegu sėda į traukinį, atėjusį iš Varko, ir paieško blondinės su apsiaustu rudais langeliais. Noriu žinoti, kur išlips ir apsistos.

Nelaukdamas atsakymo pakabino ragelį ir išėjo į peroną.

Traukinys buvo beveik tuščias. Vagone sėdėjo tiktai tas senis, kurį matė laukiamajame. Manydama, kad šitaip apsidraus nuo galimų chuliganiškų priekabių, Anka įsitaisė netoli jo.

Ji žvelgė į nakties tamsą už lango ir įtemptai svarstė, kur dabar patraukti. Vis atkakliau skverbėsi mintis susiieškoti Karolį ir paprašyti jo pagalbos. Gerai prisiminė buto, kur praleido tą naktį, adresą. Reikia tikėtis, kad jis bus namuose ir padės pasislėpti. Atrodė, kad jis dabar vienintelis išsigelbėjimas. Jeigu Karolis atsisakytų padėti, beliks viena, pati blogiausia išeitis: nueiti į miliciją, atiduoti kvitą, atsisėsti už grotų ir laukti, kiek metų gaus už vogtų pinigų perėmimą. Sugundė nelabasis atsiskaityti su Jachma!

Artėjo Varšuvos Vakarų stotis. Tuo metu jai dingtelėjo mintis, kad dabar pernelyg vėlu eiti pas Karolį. Gal pamelavo, kad yra nevedęs — jos pasirodymas sukeltų dar vieną skandalą. Juk šis apsiaustas ir krepšys...

Anka žvilgtelėjo į ranką, bet laikrodžio nebuvo. Ar pametė jį miške, ar skubėdama užmiršo pasiimti nuo stalelio dėdės namuose. Pasižiūrėjo į senį, kuris, kaip ir ji, vis spoksojo į langą, nors už jo buvo tamsi naktis. Palinko jo pusėn, kad geriau girdėtų, ir paklausė:

— Atsiprašau, gal pasakytumėt, kiek dabar valandų?

Senis neskubėdamas atsisagstė apsiaustą ir išsitraukė

storą senovinį laikrodį.

— Pusė vienuoliktos,— atsakė senis, metęs žvilgsnį iš po paburkusių vokų.

Ūmai siaubo banga suspaudė merginai gerklę. Tas balsas! Tas pats, sklidęs iš tamsaus kambario, įstrigęs jai į atmintį kiekvienu garso virptelėjimu!

Padrikos mintys karštligiškai sukosi jos galvoje. Beveik nieko nesuvokdama spoksojo į senį, kuris, rodos, nekreipė į ją dėmesio. Negalėjo matyti jo veido, nes sėdėjo nukoręs galvą ir jį slėpė skrybėlės bryliai.

įvažiavęs į stotį traukinys pradėjo lėtinti greitį. Tai buvo Ochota. Nesidairydama į savo siaubingą pakeleivį, ji šoko iš vietos ir nubėgo išėjimo link.

Senis nuleido galvą, kad negalėtų jo gerai įsižiūrėti. Iš merginos reakcijos suprato, jog jį atpažino. Po slėptuvės Gradovo gatvėje demaskavimo ir merginos pabėgimo, tai jau antras lemtingas atsitikimas, kurį reikėjo kaip reikiant apmąstyti. Šiaip ar taip, dabar jau aišku, kad likviduoti šią merginą svarbiau, negu atimti jos užgrobtus pinigus.

Ant rašomojo stalo stovinti lempa apšvietė išdėliotus popierius, greta esantį fotelį ir kilimą, dengiantį grindis. Todėl gerai matėsi poručiko Gersono kojos, o jo veidą, kaip ir Vidmos, dengė šešėlis, kuriame skendo likusi kabineto dalis.

Poručikas pasakojo apie paskutiniuosius įvykius Za-lėsėje, iš kur ką tik buvo grįžęs.

— ... aplenkėme juos prie stoties, paskui sulėtinome, o kai priartėjo, užtverėme kelią. Anie du nesipriešino, o mergina paspruko. Turi neblogą reakciją, nes automobilis dar nespėjo sustoti, o ji kaip zuikis puolė į mišką. Apie jos sugavimą tamsoje negalėjo būti kalbos, nors nusiunčiau paskui ją Zenteką. Manau, kad pasislėpė kur už medžio ir laukė, kol nuvažiuosime.

— Pabėgimų specialistė,— sumurmėjo Vidma.—Paspruko nuo gaujos, Sarnos, dabar — nuo mūsų.

— Antrą kartą, majore,— patikslino Gersonas su piktos ironijos gaidele.

— Šį kartą nuo tavęs,— atsilygino Vidma tuo pačiu tonu.

— Na, kur dingsi... Bet grįžau ne tuščiomis.

— Pažiūrėsim, ko vertas tavo laimikis. Turi jų dokumentus?

Gersonas pasilenkė per fotelio atlošą ir padavė majorui pasus. Šis peržvelgęs juos paliepė:

— Pasakyk, tegu pirmiausia atveda moterį. Ir uždek viršutinę šviesą.

— Renata Vilska? — paklausė Vidma, kai milicininkas atvedė sulaikytą moterį. Jai buvo apie trisdešimt metų, smarkiai sugarbiniuotais plaukais, išsidažiusi.

— Taip, majore,— patvirtino moteris, parodydama, kad išmano laipsnius, nes Vidma šį kartą buvo su munduru.

— Visus kitus davinius patikslinsime vėliau. Prašau tiktai pasakyti, ar buvote teista? Tik sakykit teisybę, nes rytoj vis vien patikrinsime.

— Taip, buvau...

— Už ką?

Moteris sumikčiojo.

— Už tarpininkavimą... Gavau metus lygtinai, nes anksčiau nebuvau teista.

— Dabar jau lygtinai negausite. Reikėjo gi jums lįsti į šią istoriją? Kiek jums pažadėjo už tai, kad išviliosite Elmer iš namų?

— Koks išviliojimas? Nesuprantu, ko jūs norite! Juk tik pasitarnavau jai. Kodėl mus čia atvežė lyg nusikaltėlius?

— Iš tikrųjų nesuprantate? Tada papasakokit, kas jūsų prašė to patarnavimo.

Vilska valandėlę dvejojo, paskui pasakė neryžtingai:

— Vienas mano pažįstamas...

— Įspėju apie baudžiamąją atsakomybę už tardymo organų klaidinimą,— Vidma pacitavo atitinkamą kodekso straipsnį.— O dabar — kas jis toks? Be išsisukinėjimo!

Moteris prikando lūpas, o paskui pasakė:

— Zemba, „Bristolio" rūbininkas.

— Ko jam reikėjo?

— Na, buvo taip...— Vilska, kai Vidma palaužė jos pradinį pasipriešinimą, berte bėrė neraginama.— Kai atėjome su Žiga, tai yra — su mano vaikinu, truputį prasiblaškyti, imdamas mano apsiaustą Zemba pavedėjo mane į šalį ir sako: „Klausyk, Renata, gerai, kad atėjai, nes noriu su tavimi pasišnekėti. Ar pažįsti tą, kuri vadinama Baltąja Anka?" Aš pasakiau, kad pažįstu, bet tik iš matymo. Tada Zemba sako: „Jai bus blogai, nes du tokie nori ją sučiupti. Reikalas rimtas. Reikia ją įspėti. Gal paimk taksi, ji dabar Zalėsėje, duosiu tau išlaidoms, palaikyk ją dieną kitą pas save, kol viskas nurims". Aš atsakiau: „Galiu tai padaryti, mano vaikinas su mašina, todėl paveš nors ir dabar, bet kodėl ja taip susidomėjot?" O jis išsitraukė pinigus ir atrėžė: „Ne tavo reikalas, nekišk nosies! Kloju pinigus — daryk, kas reikalinga, o dėl kitko nekvaršink sau galvos! Žinai pati, kaip būna. Pats į šią istoriją nelįsčiau, bet sėbras prašo, tai reikia padėti, gaila mergos". Paskui tiksliai paaiškino, kur jos ieškoti ir kaip kalbėti, kad neįtartų klastos... Tai ir viskas. Pasakiau sąžiningai, kaip buvo.

Vidma atidžiai klausėsi, o kai mergina baigė savo pasakojimą, valandėlę pagalvojo, paskui pasakė:

— Pasirašykit protokolą. Ir palaukit.

Dabar į kabinetą įėjo jaunas vyras. Iš pirmo žvilgsnio krito į akis, kad rūpinasi savo išvaizda. Kruopščiai nusiskutęs, madingi baltiniai, margas kaklaraištis, nepriekaištingai išlygintos kelnės ir zomšiniai batai — tipiškas puošeiva.

Užbaigęs įžanginius formalumus, Vidma paklausė:

— Mes, ko gero, jau pažįstami, Kavka? Neklystu?

— Neprisimenu,— patraukė pečiais vyriškis.

— Negali būti! Maždaug prieš trejus metus teko pasišnekučiuoti. Rodos, apie dolerių bonas?

— Galbūt, majore. Buvo toks reikalas, bet išteisino.

— Kitaip tariant, pasisekė išsisukti. Nesu tikras, ar ir šį kartą jums nusišypsos laimė...

— Nieko nesuprantu...— neblogai suvaidindamas nustebusį, Kavka kilstelėjo antakius.— Iš ko turiu išsisukinėti?

— Iš šios aferos. Mėginimas pagrobti merginą...

— Pagrobti? — Nuostaba Kavkos balse nuskambėjo gana įtikinamai.— Aš norėjau ją pagrobti? Atvirkščiai — buvo pavojus, kad kiti ją pagrobs, todėl ji savo noru išvažiavo su mumis, kad išsigelbėtų. Kuo, po galais, norit mane apkaltinti?!

— Na, ramiau! Ir be jokių komentarų! — nukirto Vidma.— Prašau papasakoti, kaip išsirengėt į Zalėsę.

— Labai paprastai. Kai atėjome į „Bristolį", Renata pasišnibždėjo kampe su rūbininku. Apie ką — negirdėjau, nes aš žmogus išsiauklėjęs, nepratęs slapta klausytis. O paskui ji pasakė, kad turime nuvažiuoti į Zalėsę, nes kažkokie tipai nori sučiupti jos pažįstamą. Įspraudė į delną banknotą ir sako: „Čia tau už benziną". Visa ta istorija nelabai tikėjau, bet penki šimtai — tai penki šimtai. Na, ir nuvažiavome. Renata nuėjo pas tą mergą, aš likau mašinoje. Netrukus grįžo ir pasakė, kad keleivė tuoj ateis. Iš tikrųjų po valandėlės išbėgo iš namų ir įšoko į mašiną. O kaip buvo toliau, jau žinote. Kur čia pagrobimas, jeigu pati įlipo į mašiną?

— Anksčiau pažinojote Elmer?

— Akyse nesu matęs!

— Pasirašykite protokolą,— paliepė Vidma, paskui kreipėsi į protokoluotoją: —Pakvieskit Vilską!

Kai mergina įėjo, Vidma atidavė abiems pasus ir įspėjo:

— Jums draudžiama be mano leidimo per dešimt dienų išvykti iš miesto. Supratote? O dabar — viso gero, galite grįžti namo.

Kai tik jie išėjo, Gersonas pakilo nuo fotelio.

— Važiuoju to Zembos. Manau, kad po ketvirčio valandos grįšiu.

— Sukis, Stefanai. Ko gero, iš tavęs dar bus žmogus. Manau, kad turėsi malonumą susitikti su Vilska — esu tikras, kad nulėkė įspėti.

Poručikas grįžo pavėlavęs vos kelias minutes.

— Atvežiau,— pranešė.— O Vilską iš tikrųjų sutikau prie įėjimo.

— To reikėjo tikėtis, nors jie čia vaidina antraeilius vaidmenis. Kviesk Zembą.

Į kabinetą įėjo neaukštas, keturkampe galva, trumpai nukirptais plaukais ir į bulvę panašia nosimi žmogus. Mažos akys žvelgė iš siaurų plyšelių, veidas buvo išmargintas raupų.

— Pažįstate Elmer? — pradėjo apklausą majoras.— Ji vadinama Baltąja Anka...

Rūbininkas linktelėjo galva.

— Žinoma, pažįstu, anksčiau dažnai užeidavo. Dabar nesimato.

— Bet apie ją girdėjot. Taip?

Zemba perbraukė delnu per viršugalvį ir dėbtelėjo mažomis akutėmis į Vidmą. Galėjai matyti, kad svarsto, ką sakyti, o ką nutylėti, nes klausimas leido pasirinkti, ką kalbėti. Pagaliau apsisprendė ir tarė:

— Negirdėjau. Ką galiu girdėti?

— Įspėju, kad jau daug ką žinome, todėl nuo jūsų atsakymų priklausys, ar duosiu jums laiko pagalvoti mūsų apartamentuose, ar grįšite į darbą.

Zemba nulenkė galvą ir vėl perbraukė ranka pakaušį. Paskui atsitiesė ir atsiduso.

— Nieko tokio nepadariau, kad bijočiau atsisėsti. Bet tiek to. Su jumis geriau nesipykti.

— Tai jūs liepėt paimti Elmer iš Zalėsės?

— Liepiau.

— Kur ją turėjo nuvežti?

— Viena mano pažįstama žadėjo paimti pas save...

— Suprantu. O iš ten mergina turėjo būti išvežta kitur. Kas toji jūsų pažįstamoji?

— Renata Vilska.

— Kur turėjo būti nuvežta Elmer iš Vilskos buto?

Zemba patraukė pečiais.

— Nežinau. Sakė, kad jai gresia pavojus, turėjo ten pabūti, kol reikalai susitvarkys.

— Kokie reikalai?

— Atrodo, kad ji kažką nudžiovė, bet man nesakė ką.

— Sukūrėt pasakėlę apie pavojų, kad atrodytumėt gerais globėjais?

— Kartoju tai, ką man pasakė,— sumurmėjo rūbininkas.

— Kas jums tai pavedė? — Vidma specialiai tik dabar pateikė šį svarbiausią klausimą.

Zemba nusisuko ir pasižiūrėjo į protokoluotoją, paskui vėl pažvelgė į Vidmą. Pajudino lūpas, lyg norėdamas kažką pasakyti, bet tylėjo.

— Teks pasakyti, Zemba,— ramiai atsiliepė Vidma.— Reikalas rimtesnis, negu jums atrodo — žmogžudystė, netgi ne viena. Gal nenorit sau pakenkti?

Rūbininkas apsilaižė lūpas, veido raumenys įsitempė.

— Tiesą sakant, nežinau jo pavardės,— pasakė lėtai.— Bent dabartinės...

— O ankstesnė?

— Aloizas Kovalskis. Bet tai buvo keturiasdešimt devintaisiais, o vėliau jis, atrodo, pasidarė kitus dokumentus.

— Seni pažįstami. Iš kur?

— Kartu sėdėjome...

— Už ką?

— Aš už vagystę, o jis už ginkluotą apiplėšimą. Paskui mūsų keliai išsiskyrė. Vėl susitikome prieš keletą metų, bet neklausiau, nei kur gyvena, nei ką veikia, nes tokių žmonių geriau nieko neklausti. Aš savo atsėdėjau, į jų kompaniją nesiveržiu, nes tai pavojingas žmogus...

— Bet dabar vėl susitikot? Kaip?

— Kažkurią dieną paskambino, pasakė aną pavardę, todėl iš karto supratau, kas. Paskyrė pasimatymą kavinėje ir pasakė, kad jį domina toji mergina, o aš turiu sužinoti, kur ji yra. Nežinojau, dėl ko, todėl pažadėjau padėti. O vakar vėl atėjo ir liepė pagloboti panelę Elmer.

— Kaip turėjote pranešti sužinotą adresą?

— Telefonu. Turėjau pakviesti Gustavą.

— Numeris?

Rūbininkas išsitraukė nučiupinėtą užrašų knygutę ir ėmė versti puslapius. Netrukus sumurmėjo:

— Numerį patys rasit, nes atsiliepia „Stolečna",— tai restoranas Pragoję...

Kai išvedė Zembą, Vidma pažvelgė į Gersoną.

— Naujas darbas, poručike. Linkiu sėkmės.

— Kaip nors! Dabar bent matyti, kad reikalai pajudėjo. Eis, kaip iš pypkės!

— Įtariu, kad vaikštai be kelnių diržo, kad neturėtum kuo pasikarti.

Gersonas įbedė į majorą nustebusį žvilgsnį.

— Kokie vėl spąstai?

— Sako, kad taip daro visi optimistai.

— Jūs, šefe, visada slopinate mano entuziazmą. Bet tiek to, jau vėlu — gal dėtume valandėlę kitą į akį?

— Teisybę sakai, aš nuo antros valandos nakties ant kojų. Diena buvo ne iš lengvųjų,— Vidma žvilgtelėjo į laikrodį.— Jau po vienuoliktos... Rytoj reikia būtinai patikrinti Gradovą. Šaukimai nedavė rezultato?

— Nusiuntėm antrą, bet vis tiek neatvyko.

— Rytoj iš pat ryto prokuratūroje gauk leidimą padaryti kratą be Lučako. Paskui paimk žmones, atidžiai patikrink teritoriją. Ar objektas stebimas?

— Taip. Ten nuolat budi mūsų vyrai.

— Turėjo pakankamai laiko, kad užlygintų pėdsakus,— sumurmėjo Vidma,— bet patikrinimas nepakenks.

— Maniau, kad iki vienuoliktos susitvarkysim. Gerai?

— Tvarka. O paskui užsuksi į „Stolečną". Reikia gauti žinių apie tą Gustavą. Ar tik jis ne iš tų dviejų...

Vidma nutilo ir pažvelgė pro langą, kur nakties tamsą sklaidė gatvės žibintų šviesa. Gersonas krustelėjo ir palinko rašomojo stalo pusėn.

— Tų dviejų? ..— pakartojo jis susimąstęs, paskui jo veidas staiga prašviesėjo.— Turite galvoje tuos sargo parodymus, šefe?

— Taip, turiu galvoje tuos sargo parodymus,— pakartojo neskubėdamas Vidma.— Kuris iš tų dviejų įdėjo jam migdomųjų? Beleckis į maistą, ar Hermanas — su rūkalais? Tas žmogus nenorėjo prisipažinti miegojęs, nes bijojo atsakomybės. Bet tokiu būdu savaime tapo lyg ir jų bendrininku. Reikia pripažinti, kad piktadariai buvo įžvalgūs, apiplėšimo plane atsižvelgė ir į šį momentą.

— Tad kažkuris iš jų ir yra mūsų pagrindinis priešininkas? ..— poručikas nesąmoningai pritildė balsą.

— Jeigu prielaida teisinga.

Tuo momentu suskambo telefonas.

ANATOLIO SARNOS UŽRAŠAI

Vos tik spėjo išeiti milicijos poručikas — jis, beje, visai šaunus vaikinas — gavau Teresės telegramą. Ji pranešė, kad grįžta rytoj, lėktuvas turėtų nutūpti apie dvyliktą dienos.

Ši žinia, užuot nudžiuginusi, sukėlė man dar didesnę baimę. Ištisą dieną negalėjau atsikratyti minčių, kaip reikės susitikti, viską paaiškinti, kokius argumentus pasitelkti, kad ji patikėtų.

Prisiverčiau susikaupti ir padirbėti prie projektų, kurie seniai turėjo būti užbaigti. O pavakaryje mečiau viską ir paskambinau Karoliui — mane gąsdino perspektyva kiurksoti visą vakarą vienam. Be to, dar reikėjo nueiti į Teresės butą ir šį tą sutvarkyti.

Karolis pažadėjo, kad bus aštuntą valandą vakaro ir atvyko punktualiai. Pasišnekučiavome apie rytinį poručiko vizitą ir galimas mūsų parodymų pasekmes, po to nuėjome į Madalinskio gatvę. Automobilio neėmiau, nes visą dieną prasėdėjus darbe norėjosi pasivaikščioti.

Abipus šaligatvio augančių liepų šakos buvo susiraizgiusios į žalią baldakimą. Pro jį vietomis skverbėsi gatvių žibintų šviesa, bet nepajėgė išsklaidyti šio gyvo tunelio prieblandos. Karolis, matydamas, kad aš prislėgtas, stengėsi raminti.

— Perlenki, seni, laukdamas tokių baisių Ankos apsilankymo pasekmių. Lyginant su tolesniais dramatiškais įvykiais, tai visai nereikšmingas epizodas, kuris nori nedori nueina į antrą planą. Man labai nemalonu, kad per mane įsipainiojai į šią istoriją, bet ji tokia sensacinga, kad toji smulkmena tikrai neverta dėmesio.

— Šneki lyg nepažindamas moterų. Joms dviejų armijų mūšis yra niekis, palyginus su patapšnojimu kitai merginai per užpakalį. Pats faktas, jog į butą įleidau svetimą moterį, sukels Teresei įtarimą, kad tai padariau ne kieno nors kito, o savo malonumui, kad tu esi tik priedanga. Ji tik tai matys visoje istorijoje.

— Sakei, kad lėktuvas atskrenda vidudienį. Jeigu nori, galime važiuoti jos pasitikti kartu.

— Puiku! Saugiau jausiuos.

— Ne tai noriu pasakyti. Galiu pats paaiškinti jai susidariusią padėtį.

— Manai, kad man neužteks drąsos?

— Ne. Tiktai tu stengsies ją kuo greičiau įtikinti ir susipainiosi. O tada tikrai viską pražudysi.

— Gal ir tavo teisybė. Gerai, šnekėk tu.

Išsitraukiau raktus ir jau po valandėlės uždegiau šviesą. Pasiėmiau skudurėlį ir pradėjau šluostyti dulkes. Karolis padėjo, todėl darbą užbaigėme bematant. Nusiprausęs atidariau sekreterą ir išsitraukiau mūsų mėgiamos „Soplicos" butelį. Su taurelėmis rankose atsisėdome į fotelius.

Šnekėtis nesinorėjo. Ištiesiau kojas ir spoksojau į kažkokį paveikslėlį ant sienos. Uždėjęs koją ant kojos Karolis išgėrė ir pastatė ant stalelio stikliuką, kai staiga sučirškė durų skambutis. Pratisas, atkaklus.

Abejingai pasukau galvą.

— Na, prasideda. Kažkas sumaišė atvykimo dieną ar apsigavo, pamatęs šviesą languose.

Neskubėdamas atsikėliau ir nuėjau į prieškambarį, pasiruošęs pasiaiškinti. Pamatęs atvykėlę netekau žado. Už durų stovėjo uždususi, lyg po ilgo bėgimo, išsidraikiusiais plaukais, susijaudinusi panelė Elmer. Bet pirmiausia man į akis krito apsiaustas. Baltas apsiaustas rudais langeliais, kuriuo ji buvo apsirengusi.

Išvydusi mane ji dar labiau išplėtė akis ir žengė atatupsta, lyg ruošdamasi vėl sprukti. Tuo pat metu pasigirdo nustebimo šūksnis:

— Jūs!.. Jūs čia?!

Bijodamas, kad ji vėl parodys padus, greitai pasakiau:

— Ir Karolis yra, prašom užeiti,— pasitraukiau, pa-

laisvindamas įėjimą. Tuo pat metu pasigirdo skubūs Karolio žingsniai. Matyt, išgirdo mūsų pokalbį ir atpažino merginos balsą. Mergina puolė jam ant kaklo ir pravirko. Aš skubiai uždariau duris. Įsikniaubusi į Karolio krūtinę, mergina kukčiojo, trūkčiojančiu balsu kalbėjo:

— Nebegaliu... Karoli... Nebegaliu... Jie mane nukankins. .. Atėjau pas tave... gal tu... tu man padėsi? Jau nežinau, kur eiti... ką daryti...

Žvilgtelėjau į tąjį Romeo. Laikė apglėbęs merginą, glostė jai plaukus ir vebleno lyg gimnazistas:

— Nusiramink, brangioji, jau niekas tau negresia... neleisiu tavęs skriausti... Na, nurimk, viskas bus gerai...

— Gal tolimesniam burkavimui įeitumėt į kambarį,— pasakiau kandžiai, kažko supykęs ir ant Karolio, ir ant merginos.— Ir prašom nusirengti, nes, ko gero, teks pasisvečiuoti. .. Pats laikas pagaliau pakabinti šį apsiaustą ten, kur jis turi būti. Karoli, veskis ją į kambarį ir įpilk degtinės, tai jai geriau padės negu tavo glamonės!

Pagaliau Karolis pasodino ją į fotelį. Mergina drebėjo lyg drugio krečiama. Greičiausiai tai buvo nervinė reakcija, nes vakaras buvo šiltas, kambaryje irgi nešalta. Nesipriešindama išgėrė degtinės, paskui nužvelgė mane, vėl nukreipė žvilgsnį į Karolį ir paklausė:

— Jūs pažįstami? ..

— Šiek tiek,— burbtelėjau ir neiškentęs dar pasakiau: — Mano nelaimei...

— Aš didžiuojuos, kad šis taurus žmogus — mano draugas,—pridūrė tas diegas.

— Be reikalo tada jūsų išsigandau! ..

— Šiek tiek po laiko priėjot tokią išvadą, bet tai nemažina jos teisingumo,— įgėliau.

— Baisiai išsigandau, kai priminėt tą krepšį. Bet kaip jūs ten atsiradot?

— Tai gana ilga istorija, bet jums teks su ja susipažinti. Įsipainiojau į ją todėl, kad iš šio buto, kuris yra mano sužadėtinės nuosavybė, dingo apsiaustas ir krepšys. Turėjau atgauti tuos daiktus, nes priešingu atveju paaiškėtų, kad šiame bute lankėsi kažkokia, na... nelabai skrupulinga moteris. ‘

— Jūs labai subtiliai išsireiškėt,— atsakė ji.— Bet aš ruošiausi tuos daiktus grąžinti. Jachma liepė, kad į Gradovo gatvę atvažiuočiau su kokiu krepšiu, o rytas buvo šaltas, todėl užsivilkau apsiaustą.

— Jau žinome, kad krepšys buvo reikalingas pinigams, bet mūsų žinias turit papildyti, nes nori nenori teks rimtai apsispręsti, ką toliau daryti.

Papasakojau viską, ką žinojau, paskui klausėmės An-kos, kuri ypač smulkiai apsakė paskutiniuosius nuotykius. Kai ji nutilo, vėl pripildžiau stikliukus.

— Na, brangieji, išgerkim! Ankos padėtis išties nepavydėtina. Ką tu į tai pasakysi, Karoli?

— Lemtinga, kad sutiko tą senį. Iki šiol jam terūpėjo pinigai. Jeigu jis slapstėsi tamsiame kambaryje, vadinasi, nesiruošė jos žudyti. Dabar viskas susikomplikavo. Jis, be abejonės, susiorientavo, kad jį atpažino, o tai reiškia. ..— Karolis nutilo, kad nesukeltų merginai dar didesnio siaubo.

— Tikėkimės, kad pametė pėdsakus. Jis per senas, kad susektų jauną merginą, be jo vagone nieko nebuvo...

Mums taip besikalbant, Anka tylėjo.

— Net jeigu tu ir teisus, turime ją kažkur paslėpti,— pasakė Karolis susirūpinęs.— Bet kur?

Gerai supratau, kad šios problemos sprendimas gali būti tik vienas, nors viduje priešinausi jam. Bet po valandėlės nusileidau.

— Šiaip ar taip, manęs laukia sunkus pokalbis su Terese. Nors atgavau apsiaustą, ko gero, greitai atsiras ir krepšys — visa istorija įgavo tokį mastą, kad net angare nepaslėpsi. Todėl tegu panelė Elmer nakvoja čia, o rytoj kartu su mano sužadėtine spręsime, ką daryti toliau.

— Manau, kad be reikalo laužote galvas,— atsiliepė Anka,— mano likimu pasirūpins milicija. Juk reikia pranešti, kad atsiradau? Gal palengvinsiu savo padėtį bent tuo, kad pati grąžinsiu pinigus.

— Pranešti, manau, iš tikrųjų reikia,— pritarė jai Karolis.— Gal jie bus atlaidūs. Tas poručikas, kuris čia buvo, visai padorus vaikinas.

— Ne jis viską spręs. Bet ir aš manau, kad reikia pranešti. Visų pirma — dėl pinigų. Jie vis dar saugojimo kameroje? — kreipiausi į Anką.

Ji linktelėjo, paskui pakilo ir išėjo į prieškambarį. Netrukus grįžo su mažu rankinuku, atidarė jį, išėmė piniginę, o iš ten — nedidelį popieriuką.

— Prašau, štai kvitas,— padavė jį man.

— Kažkur turiu užsirašęs to poručiko telefono numerį,— paėmiau prie telefono padėtą užrašų knygutę.

— Palauk,— sustabdė mane Karolis.— Paskambinti suspėsime. Gal pirma pagalvokime?

— Apie ką? — nustebau.— Iki šiol buvai linkęs išlaikyti lojalumą valdžiai, o dabar keiti pozicijas?

Su ironija pažvelgiau į Elmer.

— Besvarstydami, kur mane dėti, gal turėtumėt pasiklausti, ką aš apie tai galvoju,— pasakė Anka.— Nesiruošiu nei jūsų, nei Karolio apsunkinti. Ir šiaip jau abiem pridariau pakankamai rūpesčių. Esu tikra, kad geriausia išeitis ■— pranešti milicijai, nes areštas — tai patikima slėptuvė. Todėl neklausykit Karolio, skambinkit.

— Na, gerai, o paskui? Juk jie iškels bylą.

— O kaip kitaip išsisuksi? — paklausiau.

— Nesumoju, kaip galėtume grąžinti kvitą nepaaiškinę, iš kur jį paėmėm...

— Ne apie tai kalbu,— užprotestavo Karolis,— kvitą turime grąžinti, bet ar negalima kaip nors atiduoti šį popiergalį nepranešant apie Ankos atsiradimą?

— Tu manai, kad pasiseks juos apgauti? — prunkštelėjau ironiškai.— Tai jų duona, o tu paprastų paprasčiausias frajeris. Tau atrodo, kad turi šansų?

— Negaiškit laiko tuščioms kalboms! — ryžtingai pasakė Anka.— Toli, prašau skambinti, tegu pasiima kvitą!

Nesileisdamas į tolesnes diskusijas, pakėliau ragelį.

Po dešimties minučių atvažiavo dviese: mums jau pažįstamas poručikas ir antras, civiliais rūbais apsirengęs lieknas žilstelėjusiais smilkiniais vyriškis, kurį Gersonas vadino majoru. Civilis pirmasis įėjo į kambarį ir sustojo prieš Elmer, kuri sutrikusi pakilo nuo fotelio. Žvelgė į ją nenuleisdamas akių, paskui paklausė:

— Nusibodo žaisti vytynių?

Mergina sąmoningai ar nesąmoningai šioje situacijoje pasielgė kaip geriausiai derėjo: nuleido galvą, per skruostus riedėjo ašaros. Majoras nepatenkintas susiraukė ir atsisuko į mane.

— Prašau pasakyti, kaip atsitiko, kad panelė Elmer atvyko kaip tik čia?

— Ko gero, ji manė, kad tai mano draugo butaš. O kokios priežastys privertė ją čia atsirasti, matyt, geriau papasakos ji pati.

— Palauksim, kol nusiramins,— sumurmėjo majoras.

— Jau galiu kalbėti,— atsakė mergina.

— Taigi, klausau, tik trumpai drūtai, nes poručikas Gersonas užmigs šiame patogiame fotelyje.

Elmer atsisėdo ir pradėjo pasakoti, o majoras klausėsi stovėdamas, susinėręs rankas už nugaros. Jaučiau, kad mergina nieko neslepia. Tai pajuto ir milicijos karininkas, nes jau švelnesniu balsu pradėjo klausinėti.

— Tikėjotės, kad Pažistas jums padės,— majoras žvilgtelėjo į Karolį.— Iš kur toks pasitikėjimas? Juk tokios prielaidos pagrindas, mano akimis žiūrint, buvo gana trapus...

— Tai man buvo paskutinis šansas,— atvirai pasakė mergina.— Teko rizikuoti...

— Reikėjo tai padaryti anksčiau,— pasakė Karolis.

Visi tylėjome, todėl vėl atsiliepė majoras:

— O dabar svarbiausias klausimas — ar jūs tikra, kad tai buvo tas pats balsas? Galėjo būti tik panašus.

— Ne! Tikrai ne!—užprotestavo Elmer.— Įsiminiau kiekvieną toną, kiekvieną šio balso virptelėjimą. Kad apsirikau, negali būti kalbos!

— Ir matėt jį?

— Taip, sėdėjo netoli, kitoje vagono pusėje. Mačiau jį trumpą valandėlę, bet prieš akis stovi jo veidas. Vagone buvo šviesu, todėl įsižiūrėjau bruožus, nors nuo skrybėlės krito šešėlis.

— Ar atpažintumėt tą žmogų?

— Be abejonės. Ypač prie panašaus apšvietimo.

— Hm... Apie tai aš ir galvoju... Bijau, kad atpažinimą pagal balsą ir prie tokio nepatikimo apšvietimo teismas nepripažins nenuginčijamu įrodymu. Reikia kažko daugiau.

— Majore,— atsiliepė Karolis,— ar panelei Elmer gresia pavojus?

— Nesiruošiu slėpti, kad taip. Tas žmogus dabar turės kitokių rūpesčių, bet ir jos neužmirš. Ypač jeigu suprato, kad jį atpažino.

— Manau, kad ne...

— Bet negalime būti tikri. Tačiau apie tai — vėliau. Dabar grįžkim prie pinigų. Kur jie?

— Saugojimo kameroje. Kvitą padaviau Šamai.

— Prašau, štai jis,— padaviau majorui popierėlį. Šis žvilgtelėjo į jį ir perdavė paručikui.

— Tuoj pat važiuok ir sutvarkyk. Pinigus nuvežk į valdybą, o krepšį grąžinsime Sarnai, tegu pagaliau nusiramina. Lauksiu tavęs čia. Pasiimk su savimi vairuotoją, tegu dėl viso pikto pasaugo tave.

Gersonas tuoj pat pakilo iš vietos. Kai jis išėjo, majoras vėl kreipėsi į merginą:

— Kiek iš tų pinigų pasiėmėt sau?

— Nė kiek! Neliečiau jų!

Mačiau, kaip majoras kilstelėjo antakius.

— Tai kam, po galais, juos paėmėt?!

— Ne... nes norėjau atkeršyti Jachmai už tai, ką padarė...

— Ką jis padarė?

— Mušė mane. Du kartus... per veidą...— mergina nuleido galvą.

— Ką žadėjot su tais pinigais daryti?

Mergina patraukė pečiais.

— Nepagalvojau apie tai. Norėjau tiktai atsilyginti jam už... Norėjau juo atsikratyti. Žinojau, kad apstulbs, neradęs namuose nei manęs, nei pinigų, bet... bet nemaniau, kad dėl to padės galvą.

— Kiek žinau, poručikas Gersonas jums jau aiškino, kad jo mirties priežastis — ne jūsų poelgis, bet faktas, jog bandė pasisavinti tuos pinigus. Jie norėjo juos atgauti, bet vis vien jį būtų nužudę.

— Ar... ar mane areštuosit? — paklausė nedrąsiai.

— Kaip tik šia linkme ir ruošiausi pasukti mūsų pokalbį. Ko gero, rūpinantis jūsų saugumu, tai būtų geriausia išeitis. Bet matau, kad Pažįstas labai nori jus pagloboti. Atsižvelgdamas į tai, kad neėmėt tų pinigų ir grąžinote juos savo noru, esu linkęs neatimti jam tų rūpesčių.

Elmer žvilgtelėjo į Karolį, o jis nusišypsojo.

— Dabar svarbiausia — užtikrinti jos saugumą, kol suimsite nusikaltėlius. Ką jūs patartumėt?

Majoras valandėlę pagalvojo:

— Pavojus yra, tas tiesa. Bet manau, kad tokia padėtis tęsis ne ilgiau, kaip kelias dienas. Panelė Elmer man dar bus reikalinga, jūs irgi,— žvilgtelėjo į mane.— Jau rytoj. Todėl, jeigu tai įmanoma, patariu — nė žingsnio iš šio buto. Kada grįžta jūsų sužadėtinė? — vėl majoras atsisuko į mane.

— Kaip tik rytoj, dvyliktą.

— Tai nelabai gerai, nes iš karto pataikys į sambrūzdį. Bet kitokios išeities nematau, nebent patupdyti panelę Elmer už grotų. O gal Pažįstas gaus keletą laisvų dienų ir jus kur nors išveš? Orai puikūs, trumpas poilsis kalnuose arba pajūryje jums būtų visai ne pro šalį. Bet ir ten reikia būti budriems.

— Jeigu jie susekė butą, gali ką nors paskui mus pasiųsti,— susirūpino Karolis.

— Poručikas Gersonas ras būdą panelę Elmer iš čia išvesti. Šiomis smulkmenomis pasirūpinsime vėliau. Dabar svarbiausia, kad Sarna gautų savo sužadėtinės leidimą panaudoti butą mūsų laikinai bazei,— majoras šypsodamasis pasižiūrėjo į mane.

— Daug priklausys nuo jos nuotaikos,— pasakiau atsargiai, taip pat nusišypsojęs, stengdamasis nuslėpti netikrumą. .

Ką daugiau galėjau atsakyti? Pokalbį šia tema nutraukė atvykęs Gersonas. Patikslinę dar keletą smulkmenų, karininkai išvažiavo, palikę man tą nelemtą krepšį. Gavau abu trokštamus daiktus 'ir priedo — merginą! Iš tikro po laiminga žvaigžde gimęs...

— Kokia to majoro pavardė? — paklausė Karolis, kai tiktai užsitrenkė durys.— Atrodo, Vidma? Patiko jis tau?

— Todėl kad paliko Anką, ką? — vėl įgėliau.— O tai, ką man paliko, tau nerūpi. Anka, bent paskutiniu momentu nepadarykit čia balagano. Valgomo čia, tiesa, nieko nėra, atnešiu rytą.

Gavus prokuroro leidimą, Gr ado vos gatvėje patikrinimas buvo atliktas be sklypo savininko Zigmunto Lučako. Buvo nustatyta, kad jis gyvena Juzefove, bet taip ir nepavyko jo surasti ir įteikti šaukimo. Vidma ketino duoti jam keletą klausimų, į kuriuos labai norėjo gauti atsakymus.

Buvo kruopščiai apžiūrėtas barakas ir visas sklypas su betono gaminių dirbtuvėmis. Barake ir pašiūrėje nerasta nieko, išskyrus aplūžusius baldus, įrankius ir liejinių formas, popieriniuose maišuose — suakmenėjusio cemento likučius. Tik ištyrus teritorijoje gruntą buvo nustatyta, kad viename pašiūrės pasienyje yra neseniai judinta žemė. Atkastoje gilioje duobėje rasta dviejų vyriškių palaikai.

Jau pirmojo paviršutiniško apžiūrėjimo metu buvo nustatyta, kad jie nušauti iš pistoleto. Ištyrus kulkas, paaiškėjo, iš kieno pistoleto šauta, tuo pačiu — kas jų mirties kaltininkas.

ANATOLIO SARNOS UŽRAŠAI

Kitą rytą pusryčiavau su Anka ir Karoliu gana prastai nusiteikęs. Jie tai pastebėjo ir stengėsi praskaidrinti mano savijautą. Buvau jiems už tai dėkingas, nes įteigė viltį, kad viskas bus gerai, tuo pačiu grąžino man šiokį tokį pasitikėjimą savimi. Priešingu atveju pokalbis be Karolio pagalbos — Ankos saugumo sumetimais jis liko namuose — būtų iš anksto pasmerktas.

Pusę dvylikos atsisveikinau su jais ir nuvažiavau į aerouostą. Pastatęs mašiną, nuėjau į salę. Surūkiau vieną, paskui kitą cigaretę. Vis svarsčiau, kaip viską pasakyti, kaip Teresė reaguos. Pagaliau išgirdau pranešimą, kad lėktuvas nutūpė. Pasirinkau vietą, iš kur galėjau stebėti išlipančius keleivius. Netrukus pamačiau jos aukštą, dailų siluetą, šviesiaplaukę galvą. Bet ji dar turėjo praeiti muitinės kontrolę, todėl praslinko dar pusė valandos, kol ji galėjo pulti į mano glėbį.

Kai pasisveikinome, atsitraukiau nuo jos ir pažvelgiau j akis. Pamačiau jose džiaugsmo kibirkštėles ir šiltą šypseną.

— Terese, baisiai džiaugiuosi, kad pagaliau mes vėl kartu,— pasakiau susijaudinęs.— Man buvo labai sunku. ..

— Ir aš džiaugiuosi, mielasis! Tu su mašina? Taip norisi kuo greičiau atsidurti savo namuose!

Pajutau, kad man išdžiūvo gerklė. Žinoma, Teresė kitaip suprato mano žodžius. Šiaip taip susitvardžiau ir pasakiau palyginti laisvai:

— Tuoj važiuosime. Tik prieš tai noriu truputį su tavimi pasikalbėti... Todėl kviečiu į barą išgerti kavos.

— Toli, išprotėjai?! Pasikalbėti galėsime namuose, nenoriu kavos.

— Tada keičiu pasiūlymą — vietoje kavos gausi sulčių. Bet turime pasikalbėti, ir nedelsiant.

— Kas atsitiko?! Toli, sakyk tuoj pat! Kas nors rimto?

— Labai, brangioji.

— Bet vis tiek nesuprantu, kodėl kalbėtis turime būtent čia?

— Netrukus suprasi,— paėmiau ją už rankos ir nusi-vedžiau.

Ėjo nesispyriodama, susidomėjusi. Kai atsisėdome prie staliuko ir užsisakėme kavos bei sulčių, pradėjau pasakoti viską iš eilės. Kai pasakiau, kad daviau Karoliui raktus, ji kilstelėjo antakius ir apmetė mane tiriančiu žvilgsniu. Deja, negalėjau tai nutylėti. Bet tai buvo didžiausia jos reakcija man kritiškiausiu momentu. Toliau pasakojant, šis epizodas, ko gero, pradėjo blankti, nes jos akyse vietoje įtarimo, nepasitikėjimo vis ryškiau matėsi susidomėjimas. Jis tolydžio didėjo — sprendžiau apie tai iš besiplečiančių vyzdžių. Ji užsimiršusi laikė pakėlusi stiklinę sulčių. Vėl pastatė ją tik tada, kai baigdamas pasakojimą, paaiškinau:

— Štai kodėl norėjau viską papasakoti tau čia, kur galime kalbėtis netrukdomi.

— Toji mergina dabar mano bute? — paklausė susijaudinusi.

— Taip, kartu su Karoliu.

— Kaip gaila, kad nebuvau su jumis! Patyrėt tiek nuotykių!

Ko jau ko, o tokios reakcijos tikrai nesitikėjau. Truputį nusiraminau, bet nepasakiau Teresei, kad būtent jos išvykimas sąlygojo visas šias peripetijas.

— Važiuojame, mielai su ja susipažinsiu,— pasakė Teresė, pašokusi nuo kėdės.

Kai įsėdome į mašiną, pakeičiau kalbą, klausinėjau apie jos kelionės įspūdžius. Žinojau, kad, jeigu nepateiksiu bent keleto klausimų apie gastroles, kurių sėkme neabejojau, atitinkamu momentu tai atsigręš prieš mane.

Duris mums atidarė Karolis. Teresė pabučiavo jį į abu skruostus, paskui be žodžių, su šypsena veide, pagrasino jam pirštu ir įėjo į kambarį.

Anka stovėjo nugara į langą ir įtemptai žiūrėjo į duris. Aš vėl turėjau progos įsitikinti, kad Teresė iš tiesų nebloga aktorė. Ji padavė merginai ranką ir nusišypsojo.

— Jau žinau, kaip tu vadiniesi. Mano vardas Teresė. Džiaugiuosi, kad būtent mano namuose galėjai rasti užuovėją nuo gresiančių pavojų, apie kuriuos man papasakojo Tolis. Gali pasilikti čia, kol paaiškės situacija.

— Širdingai dėkoju,— pasakė susijaudinusi Anka.— Bijojau, kaip reaguosi, radusi mane čia. Karolis, tiesa, tikino mane, kad tu šaunuolė, bet suprantu, ką reiškia, grįžus iš varginančios kelionės, užtikti namuose neprašytą svečią. Vyrai tokiems dalykams skiria mažiau reikšmės, todėl nelabai juo tikėjau, maniau — nori mane nuraminti. ..

Mudu su Karoliu klausėmės šio pokalbio, stebėjome pašnekoves. Kaip tik tada pirmą kartą krito man į akis jų panašumas, ypač plaukų spalva, abiejų lieknos figūros.

Sučirškė durų skambutis.

— Kas tai galėtų būti? — nustebo Teresė.

Išėjau į prieškambarį ir netrukus grįžau su poručiku Gersonu, kuris prisiartinęs kreipėsi į Teresę:

— Jums tikriausiai jau viską papasakojo, kas čia atsitiko. Atėjau užrašyti panelės Elmer parodymų. Geriau tai padaryti vietoje, negu kviesti ją į valdybą. Yra dar viena priežastis, bet apie tai pakalbėsime vėliau. Kur čia mes galėtume sutvarkyti tuos formalumus?

— Gal užeikite į miegamąjį,— pasiūlė Teresė.— Ten yra staliukas, kėdės...

Kol vyko apklausa, Teresė paruošė visiems po puodelį kavos, paskui prisijungė prie mūsų su Karoliu. Tiesą sakant, į mane ji bemaž nekreipė jokio dėmesio, bet užtat ėmė „egzaminuoti" Karolį. Darė tai labai subtiliai, su moterišku įžvalgumu — jos sugebėjimai galėtų būti pavyzdžiu ne vienam tardytojui. Ji tikrino mano versiją, mėgino išsiaiškinti, ar mes su Karoliu nesame susitarę. Karolis susiorientavo ir pasirinko tikriausią kelią— jis gana smulkiai papasakojo viską, netgi apie grynai intymius dalykus, todėl Teresė, ko gero, patikėjo, kad sakiau teisybę.

Pagaliau baigėsi ta oficialioji apklausa. Tarpduryje pasirodė Anka su tuščiais puodeliais rankose, o už jos poručikas Gersonas. Abi moterys išėjo į virtuvę, o poručikas atidarė portfelį ir kreipėsi į mane:

— O dabar pereikime prie antros priežasties, dėl kurios čia atvykau. Savo parodymuose jūs minėjote, kad tame barake matėt kažkokio žmogaus pečius ir rankas. Atsinešiau kelias nuotraukas, kuriose matysime vyrų rankas. Gal pasižiūrėtumėt?

Kalbėdamas jis išdėliojo šešias nuotraukas. Susidomėjęs palinkau prie jų. Ant visų pamačiau senų žmonių rankas. Vieną nuotrauką ryžtingai atidėjau į šalį. -

— Šitos,— pasakiau tvirtai.

— Pasižiūrėkite dar kartą, ar nesuklydote.

Vienos rankos buvo labai raukšlėtos, kitos — mažiau. Skyrėsi ir jų pirštai, bet toji ranka, kurios nuotrauką atidėjau į šalį, buvo toji, mano matyta. Balta, pailga, strazdanota, su ilgais, liesais pirštais.

— Nė kiek neabejoju,— vėl pasakiau ryžtingai.

Gersonas greitai pasižiūrėjo į kitą nuotraukos pusę.

Ten buvo užrašyta kažkokia pavardė, bet nespėjau jos perskaityti.

— Esate tikras?—vėl pakartojo jis, ir tai mane suerzino.

— Poručike,— tariau nekantriai,— aš esu dailininkas, o mano profesijos žmonės kaip, beje, ir jūsų — pastabūs.

— Na, gerai jau,— poručikas užlenkė nurodytos nuotraukos kampą, vienu mostu suėmė visas ir pasidėjo į portfelį.

— O dabar panašios pagalbos norėčiau iš panelės Elmer. Turiu čia magnetofoną ir juostas, kuriose įrašyta kelių žmonių balsai. Norėčiau įsitikinti, ar čia yra balsas to žmogaus, kuris kalbėjosi su jumis.

Poručikas pastatė magnetofoną ant stalo ir įjungė. Pasigirdo žodžiai:

kažkurį rytą paskambino, pasakė aną pavardę,

todėl iš karto supratau, kas kalba. Paskyrė pasimatymą kavinėje..."

— Ne, ne tas...— pasakė Elmer. Gersonas pakeitė juostą:

,,... tvirtino, kad norėjo uždegti lempą ant rašomojo stalo ir užkliudė kėdę. Lyg būtų buvę maža šviesos nuo lempos palubėje!"

Anka papurtė galvą, tada suskambo dar vienas balsas:

„... apie kažkokius menkniekius. Tokie dalykai bematant išgaruoja iš galvos..."

Išgirdusi šiuos žodžius, ištartus gergždžiančiu balsu, mergina nustėro, o paskui šūktelėjo:

— Tai to žmogaus balsas! Tai jis!

— Tikrai? — nepasitikėdamas paklausė Gersonas.

— Esu visiškai tikra!

Poručikas padėjo magnetofoną ir pasakė patenkintas:

— Na, štai ir sutvarkėme!

— Ar nuotrauka, kurią išrinkau, yra to paties žmogaus? — paklausiau susidomėjęs.

— Taip,— linktelėjo poručikas.— Šis sutapimas leidžia manyti, kad jūs nesuklydote.

— Ar šių įrodymų pakaks?

— Deja, ne visai. Bet reikės mažiau pastangų, nes galėsime sukoncentruoti dėmesį į vieną žmogų, beveik į vieną. O dabar imkimės paskutinės užduoties. Būtent — man pavesta nepastebimai išgabenti iš čia panelę Elmer. Ar iš šio namo yra tik vienas išėjimas? — kreipėsi į Teresę, nužvelgdamas ją nuo kojų ligi galvos.

— Yra dar vienas išėjimas, bet veda jis į uždarą, aukšta tinklo tvora aptvertą kiemą.

— Hm... Tai netinka. Bet aš turiu kitą pasiūlymą. Ar jūs pasiruošusi iškeliauti? — paklausė Ankos.

— Ne visai...— atsakė dvejodama,— prieš išvažiuodama turiu sukomplektuoti garderobą, nes ruošiamės išvažiuoti į kalnus. Traukinys išeis tiktai vakare, turime daug laiko.

— Patariu pasiimti tik tai, kas būtiniausia. Geriau nevaikščioti mieste — būna tokių sutapimų, kad...

— Būtiniausius daiktus galiu jai paskolinti,— pasiūlė Teresė. ,

— Dabar prašau dėmesio,— pasakė poručikas, sėsdamas prie pianino.— Netoliese mačiau maisto produktų parduotuvę. Mes galime pasinaudoti tuo, kad jūsų figūros ir plaukų spalva panašios.

— Ką tai turi bendro su parduotuve? — nustebo Karolis.

— Galima bus ten persirengti.

Gersonas paaiškino savo planą, mes atidžiai klausėmės. Kai jis nutilo, Karolis pritardamas linktelėjo:

— Geras sumanymas. Aš išeisiu ir lauksiu Ankos už artimiausio kampo. Pasiimsiu ją su savimi, tegu iki mūsų išvažiavimo pasišneka su mano seserim.

„Tai įklimpo vargšelis..."— pagalvojau patenkintas, bet balsu šios minties nepasakiau.

Teresė su Anka ėmėsi žiūrėti garderobą, o poručikas kreipėsi į mane:

— Pažįstas, ko gero, jau laukia, todėl einu ir aš. Kaip susitarėm, palauksiu parduotuvėje, kol jos pasikeis drabužiais. Man išėjus, panelė Elmer tegu apsivelka languotą apsiaustą ir vienplaukė, su krepšiu pirkiniams ateina į parduotuvę. Po kurio laiko, sakysim, po dviejų trijų minučių, tuo pačiu keliu siųskite Teresę, tik tegu ji

apsirengia pilką apsiaustą, apsimuturiuoja skara ir pasiima lagaminėlį. Ar supratote?

— Žinoma! Viskas bus padaryta!

Kai tik poručikas išėjo, apsirengusios taip, kaip buvome susitarę, išėjo Anka, o po kelių minučių — ir Teresė. Likęs vienas ėmiau laukti, kas bus toliau.

Maždaug po dešimties minučių išgirdau rakinamos spynos girgžtelėjimą. Teresė grįžo vienplaukė, su languotu apsiaustu ir pilnu krepšiu pirkinių.

— Na, kaip?

— Puiku! Gersonas įspėjo pardavėją, persirengėm pagalbinėse patalpose.

— Mergina su languotu apsiaustu buvo išėjusi apsipirkti ir grįžo į namus. Galvotas vaikinas,— pasakiau pagarbiai. Daugiau šia tema nesikalbėjome, nes pagaliau likome dviese.

Poručikas painformavo majorą Vidmą apie nuveiktą darbą, gavo tolimesnių nurodymų. Paskui paėmė ragelį, surinko numerį, palaukė. Netrukus išgirdo irzlų „Stoleč-na" klauso"...

— Pakvieskit Gustavą...

— Vieną sekundę...— kiek mandagiau atsiliepė balsas.

— Gustavas klauso...— šis balsas buvo žemas, prikimęs.

— Senis liepė įspėti,— greitosiomis bėrė poručikas,— kad netrukus pas jus prisistatys milicija. Klaus jo adreso. Reikia pasakyti, nes jį jau žino, meluodami įkliūsit. Tai viskas.

Nelaukdamas atsakymo poručikas nuspaudė svirtelę. Valandėlę dar galvojo, paskui padėjo ragelį.

Restorano salė buvo pilna. Didesnę lankytojų dalį sudarė vyrai, apsėdę staliukus su alaus bokalais. Gersonas priėjo prie bufeto ir prašnekino ten triūsiančią moterį.

— Gustavas yra?

Moteris pasižiūrėjo į jį iššaukiamai.

— Vedėjas? Tuoj pašauksiu.

— Nereikia, pats rasiu.

Jis pasuko prie dengiančios tarnybini įėjimą užuolaidos, praskleidė ją ir atsidūrė mažame koridoriuje. Buvo tamsu, šviesios buvo tik vienos įstiklintos durys su užrašu „Raštinė". Nepasibeldęs nuspaudė rankeną.

Ankštame kambaryje buvo du rašomieji stalai, lentyna ir staliukas su rašomąja mašinėle. Prie vieno stalo sėdėjo visiškai plikas, paburkusiu nuo alaus veidu vyriškis. Sklaidė kažkokius popierius, kuriais buvo užverstas stalas.

— Jūs dėl...— jis staiga nutilo, klausiamai žiūrėdamas į civiliniais drabužiais apsirengusį poručiką.

— Aš pas Gustavą. Jūs restorano vedėjas?

— Taip. O ką?

Galima buvo manyti, kad teigiamas atsakymas patvirtino, jog jis yra Gustavas ir eina šias pareigas. Gersonas apsimetė, kad būtent taip ir suprato.

— Gerai, kad jus užtikau. Aš iš milicijos, noriu šio to pasiteirauti. Štai mano tarnybinis pažymėjimas.

Storulis smagiai nusišypsojo.

— Jei iš milicijos, tai visai kita kalba! Prašau, sėskitės,— parodė į laisvą kėdę prie rašomojo stalo.— Gal kavos?

— Ne, ačiū,— šaltai atsisakė poručikas.— Jūsų vardą žinau, bet dar negirdėjau jūsų pavardės.

— Kovalskis. Maniau, kad ir tai jau žinote,— vedėjas vėl plačiai nusišypsojo.

— O ką dar turėčiau žinoti? — nepakeitė tono poručikas ir neatsimokėjo šypsena.

Storulis sutriko.

— Na, pasakėt vardą, tai maniau...

— Ir žinodamas gali klausti, ar ne? — tik dabar šyptelėjo Gersonas.

— Iš tikrųjų! Kuo galiu būti naudingas?

Artėjo atsakingiausias momentas. Ar toji pavardė, kurią liepė pasakyti majoras, pasirodys tikra? Juk jis neslėpė, kad tai tik spėjimas.

— Mums rūpi žmogus, kuris čia lankosi, bent jau anksčiau užsukdavo.

— O būtent? Kas toksai?

— Žinoma, apie šį pokalbį niekas neturi žinoti. Mes savo ruožtu irgi užtikriname, kad išsaugosime paslaptį,— pradėjo pokalbį Gersonas, nenuleisdamas akių nuo Ko-valskio.

— Savaime suprantama. Taigi? — vedėjo balse pasigirdo įtampa.

— Ką galėtumėte pasakyti apie Zigmuntą Lučaką? Jis turi betono dirbtuvėlę Ochotos priemiestyje.

— Žinau, apie ką šnekate,— supratingai linktelėjo vedėjas.— Bet bijau, kad nedaug apie jį galėsiu papasakoti.

Iš atsakymo poručikas suprato, kad jo viršininko nuojauta neapgavo.

— Nedaug — dalykas reliatyvus. Neklausiu jo biografijos.

— Ką apie jį galiu pasakyti? — Kovalskis perbėgo žvilgsniu išdėliotus ant stalo popierius.— Tiesą sakant, kartais užeidavo čia, bet pastaruoju laiku kažkodėl nesirodo.

— Susipažinote restorane ar tai senas pažįstamas?

Gersonas nenuleido akių nuo storulio, todėl matė, kad

jam išlaikyti abejingą veido išraišką reikėjo nemažai pastangų.

— Veikiau senas pažįstamas,— atsakė jis ramiai.— Susipažinome kažkokia proga prieš keletą metų. Paskui, kai perėjau čia dirbti, pažintis atsinaujino. Lučakas — žmogus vienišas, todėl dažnai užeidavo papietauti.

— Suprantu. O kur jis gyvena?

— Kur gyvena...— vedėjas suraukė kaktą, norėdamas parodyti, kad stengiasi prisiminti, paskui ištraukė vieną stalčių murmėdamas:

— Tuojau, kažkur turiu užsirašęs. Štai čia: Juzefovas, Pušų gatvė, vienuolika.

Gersonas išsitraukė bloknotą ir užsirašė adresą, nors suprato, kad nieko nelaimi, nes kaip tik tuo adresu siuntė šaukimus. Bet vis vien apklausa davė šiokios tokios naudos. Dabar beliko duoti dar vieną majoro sugalvotą klausimą. Todėl Gersonas pirmiausia abejingai pasižiūrėjo pro langą, paskui lyg tarp kitko paklausė:

— Ar negalėtumėt pasakyti, koks yra giminystės ryšys tarp jūsų ir Aloizo Kovalskio?

Rezultatas pranoko bet kokius poručiko lūkesčius. Vedėjas staiga atsilošė, įrėmė išplėstas akis į karininką ir taip išblyško, kad, rodos, jo pabrukusiame veide neliko nė lašo kraujo. Pagaliau staiga įtraukė oro ir pralemeno:

— Tai... tai kažkoks nesusipratimas... Kovalskiu yra daug, labai daug. Juk jūs žinote...— jis stengėsi nusišypsoti, bet nepajėgė suvaldyti veido raumenų, todėl lūpas iškreipė tik gaili grimasa.

— Tai jis jums visai ne giminė? — poručikas suvaidino nepastebėjęs, kokį įspūdį padarė jo klausimas.

— Absoliučiai! — ryžtingai pritarė vedėjas. Bet jo reakcija į klausimą buvo tokia išraiškinga, kad jokių abejonių negalėjo būti.

Teresė Teren atskrido penktadienį. Visą rytojaus dieną ji tvarkė savo tarnybinius reikalus, todėl su Sarna galėjo susitikti tik pavakaryje. Geriant kavą ji pareiškė:

— Labai pavargau kelionėje, o ši diena mane visai pribaigė. Todėl nesirengiu rytoj tūnoti namuose. Mieli bičiuliai tikriausiai neduos mums ramybės, o aš neturiu noro priiminėti svečių.

— O ko tu norėtum? — paklausė Anatolis, nugėręs gurkšnį kavos.

— Oras gražus, baigiasi vasara. Išvažiuokim kur nors už miesto.

— Rytoj Žalėse j e kažkokia šventė. Atsisveikinimas su vasara ar kažkas panašaus...

— Puiku! Šiandien neatsakinėjame į telefono skambučius, o rytoj išvažiuojame vos prašvitus.

— Vos prašvitus — reiškia apie dvyliktą,— skeptiškai pasakė Sarna,— anksčiau tu nesusiruoši...

Daugiau apie tai nesikalbėjo, bet rytojaus dieną išvažiavo palyginti anksti — apie dešimtą valandą. Zalėsė-je paliko mašiną stovėjimo aikštelėje ir, įsimaišę į atvykusiųjų Varšuvos traukiniu minią, pasuko asfaltuota alėja miško link.

Netrukus atsidūrė prie tvenkinio. Žalias vejos kilimas tęsėsi iki pat baltos baseino krantinės elipsės. Perėjo per išriestą tiltuką ir patraukė į mišką. Prie jo buvo šaudyk-la, bilietų kasa ir bufetas su gėrimais. Šalia, ant laikinos pakylos nedidelės aikštelės pakraštyje grojo orkestras, sukosi šokėjų poros.

Išilgai alėjos prie tvenkinio stovėjo suolai. Dauguma jų buvo užimti. Bet jie nesijautė pavargę. Todėl aplenkė šokėjus ir per tiltelį patraukė prie maudymosi baseino. Čia irgi buvo galima nusipirkti dešrelių, gėrimų ir saldumynų. Grojo orkestras, akompanuodamas trypčioj ančiai į muzikos taktą dainininkei.

Susikibę už rankų, jie sustojo pasiklausyti dainos.

Ant vieno iš suolelių prie tvenkinio sėdėjo senas žmogus. Iš šalies atrodė, kad visas jo dėmesys sutelktas į plaukiojančias jame įvairiaspalves baidares. Pasidėjęs rankas ant lazdelės, jis buvo panašus į pavargusį nuo gyvenimo ramų pensininką, kinis atėjo pasišildyti paskutiniuose praeinančios vasaros saulės spinduliuose. Tūnojo nejudėdamas, žiūrėdamas tiktai priešais save, bet matė viską, kas dedasi aplinkui.

Kai toli alėjoje pasirodė jaunuolis, apsirengęs džinsais, spalvotais baltiniais ir nerūpestingai prasegta trumpa odine striuke, pro kurią žvilgėjo didelė misinginė diržo sagtis, lydėjo jį žvilgsniu. Kai jaunuolis prisiartino prie suoliuko, senis vos pastebimai krustelėjo galvą tiltelio link.

Šis jaunuolis buvo Mečius, savo bendrų rate pakankamai žinomas ir gerbiamas. Juodi, pečius siekiantys plaukai supo liesą, įkritusiais skruostais veidą, virš siaurų bekraujų lūpų stirksojo smaila, užriesta nosis. Apskritai jis nebuvo patrauklus, bet užtat turėjo kitų privalumų. Nors buvo palyginti jaunas, spėjo pažinti įvairias gyvenimo puses, išlavinti anaiptol ne pačius geriausius įgimtus ir įgytus sugebėjimus, visų pirma — meistriškai naudotis peiliu ir skutimosi peiliuku. Mečius nemėgo kitų veikimo būdų, ypač triukšmingų. Jis buvo tylos ir tamsos šalininkas. Bet šį kartą reikėjo įvykdyti užduotį vidury baltos dienos, nes tokios yra sąlygos ir darbdavio pageidavimas.

Metęs greitą žvilgsnį į senį ir, atsakydamas į nebylų nurodymą, jis vos vos linktelėjo. Patraukė į tiltelio pusę ir netrukus minioje pastebėjo apsiaustą rudais langeliais ir šviesiaplaukę jo savininkės galvą. Jis įsitikino, kad nurodymą suprato teisingai.

— Eime,— pasakė Anatolis,—vėjas trukdo klausytis, iškraipo žodžius, melodiją, neverta čia stypsoti.

Teresė neprieštaravo.

— Sėskim čia, pasišildysim prieš saulutę,— pasiūlė Teresė ir pasuko prie mūrinės sienelės baseino krantinėje.— Čia mažesnė grūstis.

Jie susėdo greta ir iškėlė veidus prieš saulę, o Mečius, kuris prieš keletą akimirkų minioje buvo taip arti merginos ir jau siekė peilio, praėjo pro šalį įniršęs, kad keliomis sekundėmis pavėlavo. Reikėjo vėl ieškoti palankios progos, nes smogti reikia taip, kad būtų daugiau šansų nepastebėtam įsimaišyti į minią. Todėl praėjo pro juos net nežvilgtelėjęs.

Maždaug po penkiolikos minučių Teresė neatsimerkdama paklausė:

— Toli, ar čia nėra sulankstomų kėdžių?

— Yra. Juk matei, kiek jų ten, ant vejos.

— Gal pasiimkim, man kieta sėdėti.

Sarna nuėjo kėdžių ir ilgokai negrįžo. Teresė sėdėjo užsimerkusi, atsilošusi. Žmonių balsai, bėgiojančių vaikigalių šūkavimas, tolėliau tebegrojančio orkestro melodijos— viskas pynėsi į nenutrūkstamą šurmulį. Netrukus ji išgirdo žingsnius ir atsimerkė. Prie jos stovėjo Anatolis.

— Kur jas pastatyti?

— Bet kur... Na, gal štai ten...

Jie patogiai įsitaisė prieš saulutę, o Mečius nusprendė, kad teks laukti mažiausiai valandą. Čia nepastebėtas prie aukos neprisiartinsi.

Maždaug po valandos Teresė pareiškė, kad ji išalko.

Sekančiais traukiniais dar atvyko nemažai poilsiautojų, todėl minia pasidarė dar tirštesnė. Jau ir čia, aplink baseiną, buvo ankšta. Orkestrantai vis tebesidarbavo: tai plaukė iš anapus tvenkinio prislopinta lyrinė melodija, tai drebino orą bigbito ritmai.

Jie iš lėto patraukė prie tiltelio, o Mečius slinko iš paskos, stengdamasis nepaleisti iš akių šviesiaplaukės šukuosenos.

Prie pat tiltelio stovėjo pirkėjų tirštai apgulti ledų ir gėrimų vežimėliai. Teresė panoro pasmaguriauti ledais, todėl Anatoliui nori nenori teko forsuoti perkančiųjų kordoną.

Mečius nusprendė, kad dabar patogus momentas. Skubiai apsidairė aplinkui ir pradėjo brautis prie stovinčios merginos. Aplenkė kažkokį plikšį, vilkintį spalvotą megztinį, paskui — moterį su mažu berniuku. Kai tarp jo ir merginos liko tiktai du paaugliai, įkišo ranką į odinės striukės užantį ir stipriai sugniaužė virvele apipintą peilio rankeną. Jau beveik pusę siauro, ilgo ašmens ištraukė iš kišenės, bet staiga priekyje atsirado netikėta kliūtis. Kažkoks jaunuolis, apsirengęs kaip ir jis, džinsais ir sportine striuke, be jokių ceremonijų nustūmė į šalį abu vaikigalius, taip pat nemandagiai užkliudė merginą. Ši atsisuko į jį ir, piktai sužaibavusi akimis, šūktelėjo:

— Gal teiktumės mandagiau?!

— Nepatinka? O jei skelsiu į akį, patiks?

Tuo momentu iš minios išlindo Sarna. Akimirksniu supratęs, kas čia darosi, kreipėsi į užpuoliką:

— Pats nešdinsies, ar tau padėti?

Šis nužvelgė priešininką nuo kojų ligi galvos ir, matyt, teigiamai įvertinęs jo galimybes, su kandžia šypsenėle pasakė:

— Už pagalbą padėkosiu vėliau, o kol kas, bičiuli, lik sveikas!

Švilptelėjęs, įsiutusio Meciaus žvilgsnio palydėtas, chuliganas įsimaišė į minią. Situacija pasikeitė. Vėl reikėjo laukti progos.

Teresė atsisuko į savo draugą.

— Man iki gyvo kaulo įkyrėjo spūstis, be to, noriu valgyti. Kažkur čia turėtų būti restoranas. Gal gausime laisvą staliuką...

— Restoranas ten, ant kalvos, miškelyje. O paskui?

— Gal keliausime atgal. Jei rasiu telefoną, paskambinsiu Olkai. Pavakaryje gerai būtų sužaisti bridžą.

Jie gavo laisvą staliuką. Kai priėmusi užsakymą padavėja nuėjo, Teresė pasakė:

— Karolis su Anka, ko gero, jau vietoje...

— Jiems tikriausiai niekas negresia. Tas pokštas su apsiausto apsikeitimu suklaidino gaują...

— Man patiko Anka. Tokia mergina suvystys Karoli lyg niekur nieko. Bet turiu tau prisipažinti, kad tam tikrą laiką įtariau, kad tu užmezgei su ja flirtą.

— O dabar?

— Dabar jau ne, nes vargu ar Karolis norėtų jos po tavęs.

— Ir tokią galimybę buvai numačiusil

— Ir dar kaip!

Vietoje atsakymo Sama atsiduso, o Teresė kalbėjo toliau:

— Turėtum dėl to džiaugtis, kvaileli! O dabar luktelėk valandėlę, paieškosiu telefono ir paskambinsiu Olkai. Jei juos sugausiu, suorganizuosim ką nors vakarui.

Teresė atsistojo ir nuėjo prie bufeto. Pamačiusi ją, bufetininkė plačiai nusišypsojo:

— O, panelė Teren! Šiandien pas mus dainuosite? Iš karto jus pažinau!

— Ne, šiandien nedainuosiu. Ar čia yra telefonas? Norėčiau paskambinti į Varšuvą...

— Vedėjo kabinete. Prašau eiti pro šias duris, o koridoriuje — antros iš dešinės.

Eidama nurodyta kryptimi nepastebėjo, kad nuo gretimo stalelio pakilo jaunuolis su odine striuke.

Teresė atsidūrė trumpame koridoriuje, kurio prieblandą sklaidė šviesa, krintanti pro langą virš durų kitame gale. Ten, ko gero, buvo atsarginis išėjimas. Ant pirmų iš dešinės durų buvo užrašas „Sandėlis". Kai priėjo prie kitų ir jau siekė rankenos, išgirdo už nugaros atsargius žingsnius, todėl nesąmoningai atsisuko. Kiaurai gręždamas šaltu žvilgsniu, prie jos artėjo liesaveidis vyriškis. Jo lūpas iškreipė ironiška šypsena.

— Sveika, mizge! Kaip sekasi?!—užkalbino, artėdamas prie jos.

Jau antrą kartą šiandien ją užgaulioja. Bet šį sykį situacija buvo daug rimtesnė — vyriškio rankoje sužvilgėjo peilis. Siaubo apimta šoko atgal ir atsitrenkė pečiais į sieną.