Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1988)

— Taip, visa savo didybe. Jūsų paslaugoms Mykolas Novakas iš poskyrio.

— Skambini norėdamas pakviesti mane vardinių švęsti?

— Pakviesiu, kai bus proga, bet dabar tau norėjau pasakyti šį tą įdomaus. Gal tai tave sudomins...

— Na tai rėžk, ką ten turi. Jaučiu, kad nori mane įvelti į kokią nors bjaurią istoriją. Bet iš to nieko neišeis. Kol aš turiu savo automobilistus, visa kita man nerūpi. Nuo jų manęs niekas neatitrauks. Nors ir degtų arba griūtų.

— Aš kaip tiktai dėl to degimo ir griuvimo.

— Tai skambink į priešgaisrinę apsaugą, o ne į milicijos valdybą.

— Buvo ir gaisrininkai. Bet visgi gal man leisi pasakyti?

— Na, kalbėk pagaliau.

— Prisimeni tokį devocionalijų fabrikantą, kuris stryktelėjo nuo viaduko? Rodos, Vlodzimežas Jareckis. Mūsų poskyris kaip tik ir atliko pradinį tardymą, o paskui visą šią naštą sostinės valdybos vardu tu perėmei.

— Prisimenu. Tai buvo savižudybė. Prokuroras numarino bylą.

— Dabar aš ne dėl Jareckio. Šiandien rytą buvusioje jo dirbtuvėje Chelmno gatvėje įvyko didelis sprogimas.

— Na ir kas?

— Du asmenys lengvai sužeisti, likusieji labai išgąsdinti.

— O Barbara Jarecka? — majoras su šia dailia moterimi daugiau nesimatė. Atrodė, kad geriau netęsti šios grynai tarnybinės pažinties. Bet gerai prisiminė šios patrauklios našlės dideles, žalias akis.

— Ji truputį pritrenkta. Nieko baisaus.

— O kas ten įvyko?

— Mano darbuotojai žvalgosi po Chelmno gatvės rajoną. Kažkas sprogo, kilo gaisras, išvertė vieną pertvarą, duris, langą. Gaisras užgesintas dar prieš atvykstant ugniagesiams. Ta dirbtuvės savininkė smarki moteris. Nors ją gerokai aplamdė, bet nepasimetė. Pati vadovavo gelbėjimo darbams. Palyginti viskas laimingai baigėsi. Galėjo būti tiek košės, kad neišsrėbtum.

— Sudominai mane. Šoktelsiu į tą Chelmno gatvę.

— Aš kaip tik ir galvojau, kad tai gali būti tau įdomu. Aš irgi ten važiuoju pasižvalgyti. Tad susitiksime.

Majoras sutvarkė ir į spintą įdėjęs užrakino automobilistų gaujos aplanką, kurį ką tik studijavo, ir nuvažiavo į Chelmno gatvę.

Jau iš tolo buvo matyti prie septynioliktu numeriu pažymėto namo nemažas žioplių būrys. Vengdama didesnio žmonių susibūrimo, milicija užrakino vartus, už kurių ir buvo dirbtuvė. Žiopliai, kurių niekad netrūksta, susibūrė palei namą. Negi laukė antro sprogimo?

Karininkas prasibrovė pro žioplių būrį. Kadangi buvo neuniformuotas, parodė savo darbo pažymėjimą, o tada vartuose stovintis milicininkas pravėrė duris ir įleido jį į kiemą.

Majoras Kalinovičius gerai žinojo visą teritoriją. Kaip tik šiose dirbtuvėse po Vlodzimežo Jareckio mirties jis su savo žmonėmis padarė kratą.

Dirbtuvė buvo įsikūrusi mūriniame pakankamai ilgame pastate. Be devocionalijų fabrikanto, dar buvo įsikūrusios dvi dirbtuvėlės. Stalių ir pakinktų. O šis pastatas buvo viena fligelių atšaka. Kitoje pusėje stovėjo dviaukštis gyvenamasis namas. Vienaaukštis dirbtuvių pastatas turėjo plokščią toliumi dengtą stogą. Pirmoji dirbtuvė, einant nuo vartų, buvo Jareckos. Joje buvo dvejos durys. Vienos normalios, per kurias buvo einama į kontorą. Toliau buvo dvi didesnės patalpos, kuriose stovėjo devocionali-joms gaminti mašinos. Vienoje patalpoje buvo platūs vartai į kiemą, kad automobilis atvykęs su žaliavomis arba paimti prekes galėtų įvažiuoti tiesiog į dirbtuves. Kontoros langas buvo tiesiai prieš vartus, o į dirbtuves šviesa patekdavo pro didelius grotuotus langus, pro kuriuos matėsi priešais esantis fligelis.

Milicijos karininkas tučtuojau susiorientavo, kas čia atsitiko. Stiprus sprogimas įvyko kontoroje. Sprogimas nuplėšė dalį stogo ir išgriovė langą su visais rėmais. Durys turėjo būti praviros, nes sprogimo jos buvo atplėštos nuo vyrių ir numestos už kokių trijų metrų nuo pastato. Kontoros patalpų vidus buvo visiškai suniokotas. Taip pat išvirto ir per pusę plytos storumo siena, skirianti raštinę nuo pirmosios dirbtuvės. Po visą kiemą mėtėsi tolio skiautės, lentų nuolaužos ir popieriai. Kai kurie šie daiktai buvo apdegę.

— Atvykai? — paklausė iš dirbtuvių išėjęs milicijos karininkas su kapitono antpečiais.

— Tučtuojau po tavo telefono sėdau į taksi ir išvažiavau čia,— majoras pasisveikino su Michalu Novaku.

— Pasirodo, be reikalo tave sutrukdžiau. Viskas jau išaiškinta.

— Kas čia buvo?

— Nesprogusi bomba.

— Iš kur ji čia atsirado? Tarp geležies laužo?

— Ne. Sis pastatėlis be didesnių apgriovimų išliko per visą antrąjį pasaulinį karą. Prieš 1939 metų rugsėjį, siekiant išvengti gaisrų nuo padegamųjų bombų, buvo liepta pastogėse pripilti smėlio. Čia pastogė labai žema. Ne aukštesnė kaip metras dvidešimt. Bet smėlio tada ji buvo pripilta kaip reikiant. Žlugus Varšuvos sukilimui šis kvartalas palyginti nedaug nukentėjo. Šiuose pastatuose buvo įsitvirtinę hitlerininkai, saugantieji perkėlas per Vyslą. Upė čia visiškai netoli. Mūsų armijai užėmus Pra-gą, ši teritorija buvo nuolat apšaudoma ir bombarduojama. Iš „kukurūzininkų" buvo mėtomos granatos, nedidelės bombos, sveriančios iki dešimties kilogramų.

— Kodėl man visa tai pasakoji?

— Kaip tik keletas tokių bombų galėjo nukristi ir ant šitų namų. Pramušė stogą, bet nugrimzdusios į purų smėlį nesprogo. Po karo greitomis užklotas naujas sluoksnis tolio, o pastoge specialiai niekas nesidomėjo. Tiktai iš kitos pastato pusės stalius kartais krauna lentas džiovinimui. Bombos ramiai išgulėjo dvidešimt penkerius metus, kol pagaliau vienai iš jų nusibodo ir ji nusprendė suteikti šio pastato naudotojams šaunią pramogą. Keturios jos draugužės ir toliau sau tebesnaudžia pastogės smėlyje. Mano žmonės jas surado be didelio vargo. Dabar laukiame išminuotojų, jau pranešta. Atvažiuos ir paims tuos žaisliukus. Ką darysi, mūsų krašte dar daug kur pasitaiko šitų bjaurybių. Neseniai girdėjau, kažkur apie Kelcus kaimo pakraštyje prie kelio aptikta koplytėlė, sumūryta iš kelių šimtų prieštankinių minų. Jos naudotos vietoj plytų. O aukštai priešaky iškeltas dievo motinos paveikslas. Tikra „Dievo motina sprogstamoji".

Kapitonas Novakas buvo smagiai nusiteikęs. Viskas čia galėjo baigtis žymiai grėsmingiau.

— Ar visus žmones išprašei iš pastato? — paklausė majoras.

— Nėra reikalo. Statistikos duomenimis sekantis sviedinys sprogs po dvidešimt penkerių metų. Jie tūno virš pakinktų dirbtuvės. Iš ten liepiau žmonėms išeiti. O Jarec-kos dirbtuvėje niekam niekas negresia.

Abudu karininkai įėjo į pastato vidų. Keletas žmonių stengėsi čia šiek tiek apsitvarkyti. Salino nuolaužas, rinko ir tvarkė visur išmėtytus gaminius ir žaliavas. Darbui vadovavo Barbara Jarecka. Ji buvo apsirengusi labai ilgu vyrišku apsiaustu. Plaukai išsidraikę, nupudruoti kalkių ir dulkių mišiniu, po akimi žaizdelė, ant kairės kojos tvarstis.

Pamačiusi majorą Kalinovičių, moteris nusišypsojo.

— Kviečiau jus mane aplankyti, bet nepamaniau, kad apsilankysite tokiomis aplinkybėmis.

— Ar jums nieko neatsitiko?

— Nieko rimto. Esu truputį apdaužyta ir koja sužeista. Be to, suknelė ir kojinės virto skudurais. Matote, kaip madingai esu apsitaisiusi? Maksi!—Barbara Jarecka stengėsi juokauti ir nerodyti savo susirūpinimo.— Galėjo būti blogiau. Baigėsi išgąsčiu ir nuostoliais.

— Kaip viskas atsitiko?

— Dirbau kontoroje. Kaip tik užėjo laiškininkas ir paliko paštą. Tarp įvairių valdiškų pranešimų iš Amatų rūmų ir banko buvo laiškas vienam mūsų darbininkui. Išėjus laiškininkui paėmiau voką ir nuėjau pas laiško adresatą. Mace jakas dirbo prie štampavimo mašinos galinėje patalpoje.

— Tai jus išgelbėjo,— įsiterpė kapitonas Novakas.

— Pasikalbėjau dirbtuvėje porą minučių su Maceja-ku, nurodžiau mokiniui, kad blogai karpo varinę skardą, paskui sugrįžau į pirmąją dirbtuvės patalpą ir sustojau prie mokinio Dereckio, dirbančio su tekinimo staklėmis. Staklės stovi netoli mano kontoros sienos. Buvau nuo jos nusigręžusi. Staiga išgirdau sprogimą. Kažkas man trenkė į nugarą, pajutau ant savęs griūvantį svorį ir tuo pat metu mane bloškė ant grindų. Turbūt trumpam buvau netekusi sąmonės, nes nieko neprisimenu.

— Nieko stebėtino.

— Kai atsitokėjau, aplinkui buvo pilna nuolaužų. Kažkas mane ant rankų išnešė į kiemą. Girdėjau šaukiant „dega". Tada aš visiškai atsipeikėjau. Sušaukiau žmones ir pradėjome gesinti gaisrą. Mums padėjo kitų dirbtuvių darbininkai ir namo gyventojai. Tiktai po kurio laiko pastebėjau, kad aš visa dulkina ir aprūkusi, suknelė suplėšyta, o iš kojos srūva kraujas. Neprisimenu, kas ją man sutvarstė. Turbūt kas nors iš darbininkų. Dereckį, tą mūsų mokinį, irgi parbloškė ant grindų. Prasiskėlė galvą. Turbūt į tekinimo stakles. Bet nieko baisaus. Tik iššoko didelis gumbas. Bet tai jaunas vaikinas, jis baisiai išsigando. Liepiau jam eiti namo.

— Tą Mace j ako laišką,— nusijuokė kapitonas Nova-kas,— turėtumėt įrėminti į sidabrinius rėmelius ir pakabinti prie lovos. Jei ne tas laiškas, būtumėt suplėšyta į gabalus. Nesprogusi granata buvo kaip tik virš kontoros. Būtent ten, kur jūs sėdėjote.

Barbara Jarecka įėjo į sugriautą kontorą. Pasilenkusi iš po plytų laužo ištraukė rašomąją mašinėlę. Netgi ne specialistui buvo aišku, kad jos jau nebepataisysi.

— Kažkada jūs stebėjotės,— dirbtuvės šeimininkė kreipėsi į majorą,— kodėl aš rašau tokiu senu laužu. Turbūt tą pasakėte lemtingą valandą, nes teks pasiieškoti naujos. Telefonas irgi sugadintas. Miliciją ir gaisrininkus iškvietė vienas iš namo gyventojų savo telefonu. Apskritai nuostoliai nėra jau tokie dideli, tačiau nemalonūs. Žuvo visos sąskaitos, visi užsakymai, visa raštvedyba. Dėl to bus daug rūpesčių.

— Svarbiausia, kad jūs pati per daug nenukentėjote. Visa kita — niekai,— labai karštai pasakė majoras.

Barbara Jarecka šypsena padėkojo jam. Sužeistas veidas ir kalkėmis apibirę plaukai nepakenkė įgimtam jos žavumui.

Milicininkas pamėgino atidaryti vartus.

— Žmonės, išsiskirstykite. Čia nėra nieko įdomaus. Į vidų vis tiek niekas neįeisite,— kapralas grūmėsi su žioplių minia.— Praleiskite sunkvežimį!

Sunkvežimis įvažiavo į kiemą. Iš kabinos išlipo vyresnysis leitenantas. Jis priėjo prie milicijos karininkų.

— Čia padoriai pokštelėjo,— žinovo tonu pasakė jis.— Gerai, kad buvo langas, durys ir silpnas stogas. Viskas išsiveržė laukan, tik sieną išvertė. Jei būtų buvę solidesnės patalpos, tos plytos lyg sviediniai būtų lėkę į visas puses. Aukų nebuvo?

— Kaip matote,— nusišypsojo Jarecka,— antrasis nu-kentėjusis nuėjo namo.

— Visa laimė. Kur tos nesprogusios bombos, kapitone? Kas ten yra?

— Keturios granatos. Guli smėlyje šio pastato pastogėje. Penktai nusibodo jūsų laukti ir pati pasistengė nusiginkluoti.

— Maniau,— leitenantas mostelėjo ranka,— kad čia kaip reikiant bomba, o čia, pasirodo, smulkmė. Be reikalo pasiėmiau tiek žmonių ir sunkvežimį. Tokį menkniekį galima būtų pervežti tramvajumi.— Kurioje pastato dalyje tie kiaušiniukai?

— Ten, kur pakinktų dirbtuvė,— aiškino milicijos kapitonas.— Tuos darbininkus paprašiau, kad pasišalintų iš patalpų.

— Dėl visa ko išprašysime visus. Tegu eina į laiptinę iš gatvės pusės. Taip bus saugiau. Neturėtų būti pavojinga, bet jeigu viena sprogo, tai gali ir kitos.

Visi gyvenamojo namo ir fligelio langai buvo pilni žioplių. Čia niekada nuo karo pabaigos nėra buvę tokios sensacijos.

— Mes išgabensime nesprogusius šaudmenis,— kreipėsi leitenantas į namo gyventojus.— Gali sprogti ir sužeisti arba užmušti. Prašau atidaryti visus namo langus. Taip pat prašau atsitraukti nuo langų. Geriausia atsisėsti palei sieną.

Langai buvo paskubomis atidaryti, bet žioplių galvos nuo langų nedingo. Suprantama, lenkai ne kiekvieno bijo, todėl nesileido, kad juos valdytų pionierių leitenantas!

— Tegu juos...— numojo ranka karininkas ir, kreipdamasis į savo žmones, sukomandavo: — Vacekai ir Marianai, kai žmonės išeis iš dirbtuvių, užlipkite į pastogę ir apžiūrėkite, kas ten yra.

Dirbtuvių savininkai ir jų darbininkai, nors ir pavėluotai, išėjo iš dirbtuvių ir dingo gyvenamojo namo laiptinėje. Netikusi vieta, iš čia nepamatysi to masinančio reginio.

— Milicija gali pasilikti,— nurodė leitenantas,— bet stokite už pastato sienos.

Pionieriai susirado kažkokias kopėtėles, atrėmė jas į apgriautą stogą ir po valandėlės du iš jų dingo pastogės gilumoje.

— Kazikai, duok žibintuvėlį,— viena galva išlindo iš skylės stoge.— Ten toliau tamsu kaip...

Vienas kareivis padavė jam didelį stiprų žibintą.

— Jau tiek metų po karo, o darbo vis netrūksta. Nėra dienos, kad mūsų neiškviestų. O juk mūsų dalinys dirba tik Varšuvos ribose. Vakar Novy Brudne statyboje aptikome pusės tonos bombikę. Tai bent buvo darbas, ne tokie sviediniūkščiai...

— Leitenante,— kreipėsi nuo stogo vienas kareivis,— suradome keturias granatas. Maždaug po aštuonis kilogramus. Jau pernešėme čia. Galima paduoti?

Po valandėlės nedidelės bombos atsidūrė sunkvežimyje. Žiūrintieji per langus buvo aiškiai nusivylę.

— Dar sykį apžiūrėti visą pastogę,— įsakė leitenantas.— Gal ten tūno dar kokia nors bjaurybė?

— Nieko nėra,— netrukus pranešė pionieriai.— Viską iššniukštinėjom.

— Na tai viskas. Grįžtame.

— Labai dėkojame, leitenante,— milicijos karininkai atsisveikino su pionieriais.

— Nėra už ką. Visuomet pasiryžę padėti. O tarp kitko, įdomus atsitikimas.

— Kodėl?

— Man dar nėra atsitikę, kad tokia granata pati sprogtų. Jos sprogsta paprastai tada, kai kas nors paliečia, sutrenkia arba imasi jas ardyti. Šios bombos turi palyginti kietus sprogiklius. Dažniausiai sprogsta atsitrenkusios į kietą daiktą. Geriausias įrodymas, kad nesprogo pramuš-damos stogą.

— Viena sprogo, tai faktas,— kapitonas Novakas ranka parodė į kontoros laužą.

— Greičiausiai pastogėje dėl kurių nors priežasčių staiga turėjo pakilti temperatūra,— sutiko pionierius.— Na, bet viskas baigėsi išgąsčiu. Iki pasimatymo.

Sunkvežimis su pionieriais išvažiavo. Pradėjo skirstytis gatvės žiopliai, dingo jie ir nuo langų.

— Jums būtina kreiptis pas gydytoją,— aiškino majoras Jareckai.— Reikia dezinfekuoti žaizdą ir manau, kad nepakenktų suleisti vaistų nuo stabligės.

— Niekai,— numojo ranka Barbara.— Čia reikia šiek tiek apvalyti ir bent tiek sutvarkyti dirbtuvę, kad ją galima būtų nors užrakinti. Nieko man neatsitiks. Jaučiuosi visiškai gerai.

— Nesiginčysiu su užsispyrusiu vaiku. Važiuokime pas gydytoją,— įsakmiai paragino Kalinovičius.— Bus viskas sutvarkyta ir be jūsų.

—■ Majoras teisus. Tegu šeimininkė važiuoja,— milicijos karininkui pritarė Macejakas.— Aš viską prižiūrėsiu. Langą kaip nors įtvirtinsime, stalių turime vietoje. Duris įstatysime, ir galima bus užrakinti. Rytoj anksti ateis mūrininkas, mano namuose toks vienas gyvena, jis tuo verčiasi, tai ir sutvarkys. Netgi žymės nebus. Po pavasarinio remonto pasiliko du rulonai tolio. Dabar kaip tik ir panaudosim. Dėl dirbtuvės, ponia, galite būti rami.

Jarecka norėjo protestuoti, bet majoras ryžtingai paėmė ją už parankės ir nusivedė vartų link.

— Valandėlę lukterėkite. Man reikia susirasti savo rankinuką. Dokumentai, pinigai, buto raktai. Prisimenu, kai ištraukiau iš po nuolaužų, bet kur aš jį paskui padėjau?

— Jis čia, ant mašinos,— vienas darbininkų padavė šeimininkei rusvą dirbtinės odos krepšelį. Keliose vietose jis buvo išteptas, kai kur tinko grūdeliai buvo įsmigę į dirbtinę medžiagą, tačiau apskritai rankinukas per katastrofą mažai benukentėjo. Kaip ir jo savininkė.

Jarecka jau nebeprieštaravo. Ji atsisveikino su darbuotojais ir kapitonu Novaku, kuris pasiliko surašyti įvykio protokolą.

— Blogiausia,— pasakė ji milicijos karininkui,— kad esu visiškai viena. Mano gyventoja dar negrįžo iš atostogų, o Zigmuntas, mano brolvaikis, kaip tiktai šį rytą įmonės mašina išvežė prekes į Čenstochovą ir Slionską.

— Jūs turite mašinos raktelį?

Jarecka susirado krepšelyje raktelį ir padavė majorui. Jis atidarė žaliąjį automobilį.

— Jūsų sveikatos būklė neleidžia vairuoti,— sėsdamasis prie vairo pasakė majoras.

Barbara atsisėdo greta.

— Net ir tvirta moteriškė mėgsta, kad retkarčiais vyras už ją spręstų,— pasakė majoras.

Pas gydytoją paaiškėjo, kad kojos žaizda nepavojinga, tačiau gana gili. Reikėjo ją išvalyti bei dezinfekuoti. Procedūros buvo skausmingos, jau nekalbant apie injekciją prieš stabligę. Tik dabar atslūgo šokas, ir Jarecka pasijuto tokia nusilpusi, jog be Kalinovičiaus pagalbos nebūtų pajėgusi išeiti iš Poliklinikos rūmų.

— Važiuojame pas jus ir aš tučtuojau paguldau jus į lovą,— majoras vėl atsisėdo prie vairo.

— Dieve, kaip aš atrodau!—persigando Barbara Jarecka, išvydusi save veidrodyje.

Kai Barbara sugrįžo iš vonios išsimaudžiusi ir atsigavusi, rado paklotą sofą, o iš virtuvės sklindantis lėkščių barškėjimas liudijo, kad ten šeimininkauja majoras.

— Ką jūs ten veikiate? — dailioji šeimininkė stovėjo virtuvės tarpdury. Jei ne akis, niekas neįtartų, kokį nuotykį ji išgyveno prieš keletą valandų.

— Taisau ką nors užvalgyti,— karininkas spirgino keptuvėje kumpį ir ruošėsi dar įmušti šaldytuve rastus kiaušinius.— O jūs, ponia, turite gražiai žygiuoti į lovą. Sofa paklota.

Barbara ir šį kartą nesiginčijo.

— O dabar pasistenkite užmigti,— po greitosiomis pagamintų pietų pasiūlė Kalinovičius.— Jei pasijustumėt blogiau, prašom pašaukti, būsiu gretimam kambary.

— Tiek turite su manimi rūpesčių. Atitraukiau jus nuo darbo.

— Nieko tokio. Dabar vedu automobilių vagių gaujos bylą. Gali truputį palaukti. Jiems vis vien nėra kur skubėti — bent per artimiausius septynerius metus.

— Jūs labai geras.

— Tai jau profesinis milicijos karininkų bruožas.

— Už viską labai labai dėkoju.

— Miegoti,— karininkas švelniai uždarė duris.

Sėdėdamas kitame kambaryje už Vlodzimežo Jareckio

stalo, Lešekas Kalinovičius stengėsi prisiminti iš balistikos ir pirotechnikos tai, ko dar jaunas buvo išmokęs partizanaudamas ir konspiracijoje, o vėliau civilinės milicijos karininkų mokykloje. Ir vis vien negalėjo surasti atsakymo į klausimą: kaip atsitinka, kad sviediniai savaime sprogsta?

Slinko valandos. Vakare majoras tyliai užėjo į gretimą kambarį. Barbara Jarecka miegojo. Kalinovičius nusprendė jos nežadinti. Vėl uždarė duris. Jis irgi buvo pavargęs. Nusiavė batus, nusirengė švarką ir išsitiesė ant siauros sofos, užsiklojęs vilnoniu apklotu. Per visą naktį jis sapnavo košmariškus sapnus. Nešiojo daugybę granatų ir kitokių sviedinių, sunkiu kūju daužė jų degiklius, norėdamas susprogdinti. Nubudo tiktai tada, kai kažkas jį papurtė už peties ir išgirdo žemą, melodingą balsą.

— Pone majore, pusryčiai ant stalo.

Atsimerkė. Prieš jį stovėjo Barbara Jarecka, jau apsirengusi ir susišukavusi. Daili kaip visada.

— Jūs pavėluosite į darbą. Pusryčiai aušta. Dabar vikriai į vonią praustis ir skustis. Paruošiau Vlodeko mašinėlę. Po pusryčių atsirevanšuodama nuvešiu jus į Mostov-skių rūmus.

XII skyrius

SĖSTOJI GRANATA

Tuo laiku parduotuvėje būdavo mažiausia žmonių. Todėl vedėja nuėjo į direkciją išpešti kuo daugiau gerų ir didelę paklausą turinčių prekių. Viena pardavėja dirbo sandėlyje. Ji tenai darė tvarką, nes nepamatysi, kai užklups sanitarinė komisija. Antroji šios parduotuvės darbuotoja aptarnavo klientus.

Dabar parduotuvėje nieko nebuvo. Panelė Kazia atsisėdo ant taburetės ir vartė dienraštį. Kai atsidarė durys ir pasirodė klientas, pardavėja vikriai įkišo laikraštį po prekystaliu.

— Ką jums?

Pirkėjas žvalgėsi po lentynas, pristatytas vyno butelių.

— Duokite man rislingo.

Pasistiepusi ant galų pirštų, pardavėja paėmė nurodytą butelį. Vyriškis, apsirengęs pilku languotu kostiumu, ilgai apžiūrinėjo vyną.

— Kiek moku?

— Keturiasdešimt du zlotus.

Vyriškis padavė rausvą banknotą.

Pardavėja ištraukė stalčių ir ėmė rinkti pinigus grąžai. Pilku languotu kostiumu apsirengęs vyriškis staigiai iškėlė rankoje laikomą butelį ir trenkė merginai į galvą. Antra ranka jau siekė pinigų iš atdaro stalčiaus.

Tačiau ne veltui kai kurie klientai panelę Kazią pravardžiavo „Žaibu". Paskutinę akimirką ji spėjo pakelti ranką, o tai sušvelnino smūgį. Mergina neprarado sąmonės, bet griūdama ant grindų pradėjo šaukti:

— Gelbėkit! Gelbėkit! Banditai!

Iš sandėlio išbėgo draugė. Banditas įsibruko į kišenę saują banknotų ir leidosi bėgti. Paskui jį išbėgo parduotuvės darbuotoja šaukdama:

— Laikykite banditą! Gaudykit vagį!

Keletas jaunuolių puolė .vytis plėšiką, prie besivejančių prisijungė pro šalį einantis milicininkas. Po poros šimtų metrų vijimosi pavyko banditą pačiupti. Vėliau reikalai klostėsi normaliai. Milicijos automobilis, bandito nuvežimas į sostinės Civilinės milicijos valdybą. Greitoji pagalba suteikė pirmąją medicinos pagalbą sužeistai merginai, įvykį mačiusių liudininkų parodymai, protokolai. Taip pat neapsieita be sulaikytojo kratos. Milicininkų profesiniai pirštai užčiuopė po švarko pamušalu kažkokį popierių. Vienos kišenės pamušale pastebėta lopymo žymės. Turbūt popierius atsidūrė po pamušalu tada, kai kišenė buvo kiaura.

Vienas iš milicininkų lenktiniu peiliuku praardė pamušalą ir ištraukė baltą voką su adresu:

„Pil. Romanas Bregula

Varšuva, Juzefovas,

Topolių alėja 36" .

Tai buvo paskutinis „žmogaus maiše" žemiškasis adresas.

Byla buvo perduota kapitonui Juzefui Milčiarekui, kuris jau tiek mėnesių ieško šiurpios žmogžudystės kaltininko. Daugelį kartų tardomasis banditas Adamas Cicho-šas painiojo parodymus ir nemokėjo įtikinamai paaiškinti, iš kur jo švarke atsirado vokas, adresuotas Romanui

Bregulai. Keisčiausia, kad ant šio voko data tik trimis dienomis ankstesnė už tą dieną, kai adresato lavonas buvo surastas Vyslos dugne.

Juzefove namo savininkė, pas kurią Romanas Bregula nuomojo kambarį, nesvyruodama pareiškė, kad gerai pažysta jai parodytus drabužius. Taip, tai jos subnuomininko kostiumas. Kaip tik juo buvo apsirengęs, kai paskutinį kartą išėjo iš savo buto.

Banditas gyveno viename Vronios gatvės name. Fligelio pirmame aukšte jis nuomojo vieno kambario butą. Darant šiame bute smulkią kratą, spintoje buvo surasti rudi, dar gana nauji batai. Juzefovo gyventoja juos taip pat atpažino: tai Romano Bregulos nuosavybė. Šiose patalpose taip pat surastas gana sunkus plaktukas. Kriminalistikos laboratorijos atlikta tiksli analizė surado ant plaktuko mikroskopinius kraujo pėdsakus. Kraujo grupė atitiko „žmogaus maiše" grupę.

Plaktukas buvo parodytas Adamui Cichošui. Tačiau jis atkakliai tvirtino, jog tai ne jo nuosavybė. Tačiau nemokėjo išaiškinti, iš kur jį turi. Netgi šio žmogaus praeitis kėlė įtarimą, jog jis yra Romano Bregulos žudikas. Jau 1946 metais, būdamas devyniolikametis vaikinas, jis pirmą kartą pateko į teismą. Užpuolimas su ginklu rankoje — ir žmogžudystė. Teismo nuosprendis — dešimt metų kalėjimo. Po ketverių metų jaunuolis jau laisvas. Kita byla po dviejų metų: Cichošas kaip gaujos narys; jis akiplėšiškai įsilaužė į keliolika Lodzės vaivadijos kaimo parduotuvių. Aštuoneri metai kalėjimo, kurių irgi iki galo neišsėdėjo, buvo Cichošo nusikaltėliško „tobulėjimo" tolesnis tęsinys. Nuo to laiko jo gyvenimą sudarė trumpi periodai laisvėje, plėšimai arba vagystės ir vėl — už grotų. Paskutinį kartą kalėjimo vartai atsidarė Adamui Cichošui vos prieš pusantrų metų.

Labai nesunkiai pavyko nustatyti, kad banditas ir „organizatorius" buvo geri pažįstami ir netgi tarp jųdviejų buvo kažkas panašaus į bičiulystę. Cichošui esant kalėjime, Romanas Bregula, kaip ir kiti, porą kartų siuntė jam pinigų „apsipirkimui".

Vronios gatvėje esančio namo gyventojai milicijai paliudijo, kad žmogų, panašų į jiems parodytoje nuotraukoje, jie dažnai matydavo ateinant į Cichošo butą ir vaikščiojant juos kartu.

Adamas Cichošas, jau gana senas ir, galima sakyti, „profesionalus" kriminalistas, aiškinosi kuo kvailiausiai. Pirmiausia stengėsi viską užginčyti arba teisintis susilpnėjusią atmintimi.

— Klausykite, Cichošai,— kalbėjosi su nusikaltėliu kapitonas Juzefas Milčiarekas,— neapsimeskite mažvaikiu. Bregula buvo rastas maiše nuogas, įmestas į upę Kosciuškos krantinėje kiek aukščiau už Sirenos paminklo. Jūs sulaikytas tais pačiais drabužiais, kuriuos Bregula vilkėjo mirties dieną. Jūsų spintoje rasti užmuštojo batai. Jų nenešiojote, nes jums per maži. Surastas plaktukas, kuriuo kaip tik ir užmuštas Bregula. Pats suprantate, kad viso to pakanka bet kuriam prokurorui ir bet kuriam teismui, netgi jei jūs būtumėt perduoti ne valstybiniam teismui. Kuo kvailiau ginčysitės, tuo rūstesnis bus nuosprendis.

— Pone kapitone, kažkas mane bjauriai įmurdė į tą košę.

— Betgi tu, Cichošai, ir kvailai įkliuvai.

— Pone kapitone, pasakysiu tikrą teisybę, bet jūs manim vis vien nepatikėsit. Dievaži, kažkas įvėlė mane, įvė-lė. Jeigu aš tą kalės vaiką sučiupčiau!

— Nesiplūskite. Kalbėkite, kaip buvo iš tiesų.

— Matote, pone kapitone, „dėlę" arba Romką Bregu-lą aš pažinojau, kai buvo dar snarglius, kartu mokėmės, nes iš profesijos aš irgi kirpėjas. Tik jis turėjo geresnę galvą už mano. Aš eidavau į cypę, o jo nė piršteliu niekas nelietė. Kai žmona manęs atsižadėjo, tada „dėlė" man atsiųsdavo pinigų ir rūpinosi mano pastoge Vronios gatvėje. Netgi nuomą mokėjo. Jis turėjo savą uždarbiavimo būdą. Jūs dabar tikriausiai viską žinote. Kol buvo gyvas, niekas nė neprasižiodavo. Romekas visuomet turėjo mano kambario raktus. Jei norėjo su kuo nors ramiai pasišnekėti, tai susitikdavo pas mane. Neretai ateidavo ir trumpai išdroždavo: ,,Išnyk dviem valandom". Ar tai būtų diena, ar netgi pats vidurnaktis, aš tyliai užsimesdavau ką nors ant pečių ir tuoj pat dingdavau. Visokiausių pas jį ateidavo. Ne mano reikalas. Užtat kai mane prislėgdavo bėdos, Bregula visuomet pagelbėdavo keletu šimtukų.

— Gerai, Cichošai, gerai, visa tai „seku seku pasaką". Prie reikalo.

— Birželio pabaigoje nuvažiavau į Liublino vaivadiją. Vienas draugelis, su kuriuo sėdėjome vienoje kameroje, pasakė, kad lengva aptikti gerą darbelį. Buvau Liubline, Zamoscėje, Pulavuose ir Kazimeže. Tai truko daugiau kaip dešimt dienų.

— Suprantama, tokia etnografinė iškyla,— ironizavo milicijos karininkas.— O liudininkų turite? Tokių, kurie patvirtintų, kad tuo metu, kai Bregula keliavo į maišą, jūs grožėjotės Lenkija?

— Pone kapitone, jūs žinote, kad aš visuomet darbuojuosi vienas. Netgi dabar, kai sukvailiojau su ta mergina. Stengiausi išvengti liudininkų. Juk nenakvojau viešbučiuose.

— Na, važiuokite toliau.

— Kai sugrįžau namo, žiūriu — spintoje Romkos kostiumas ir batai. Atnešė? Jis viską gali. Norės persirengti, nereikės važiuoti į Juzefovą. Stebėjausi, kad „dėlė" taip ilgai nesirodo, bet man nėra ko kištis į jo reikalus. Tik turbūt po kokio mėnesio iš jo sėbrų sužinojau, kas Rom-kai nutiko.

— O plaktukas?

— Iš karto plaktuko apskritai nemačiau. Kažkada grįžau po išgertuvių, o rytą negalėjau rasti bato. Pasižiūriu po lova, guli batas, o šalia jo šis plaktukas. Maniau, kad vakar vakare būsiu atsinešęs, kai buvo „nutrūkęs filmas". Ištraukiau plaktuką iš palovio ir įmečiau į dėžę, kur laikau įvairius įrankius. Daugiau jo nė nepačiupi-nėjau. Tik darydama kratą milicija surado.

— O dabar, Cichošai, paklausykite, kaip viskas atrodo pagal jūsų pasakojimą: Bregula atėjo į jūsų butą Vronios gatvėje ir atsinešė plaktuką ir maišą.

— Maišą turėjau,— prisipažino tardomasis,— netgi du.

— Atitinka, pilieti Cichošai, atitinka. Dar nespėjau jums pasakyti, kad jūsų bute suradome kitą maišą, lygiai tokį pat, kuriame buvo surastas „dėlė".

— Laikiau juose seną šlamštą,— paaiškino Cichošas.

— Pasitaisau: Bregula atėjo pas jus tik su plaktuku. Gražiai nusirengė, drabužėlius pakabino į spintą, batus nuvalęs iki blizgėjimo pastatė spintoje. Paskui pasiėmęs plaktuką stuktelėjo sau į kaktą ir įlindo į maišą. Iš anksto buvo užsisakęs transportą, kad jį nuvežtų prie Tam-kos ir įmestų į Vyslą.

— Pone kapitone, jūs šaipotės. Aš gi iš karto sakiau, kad jūs manim nepatikėsite.

— Jūs, Cichošai, sugalvokite kitą pasakėlę. Įtikinamesnę. Bet aš jums patariu pasakyti tikrą tiesą. Taip bus geriausia. Negąsdinu jūsų „cypė", nes ne aš paskelbsiu nuosprendį, bet su tom istorijom reikėtų būti atsargesniam. Pasisaugokite, kad nepasitaikytų jums kokių nors nemalonumų. Iš cypės anksčiau ar vėliau vis vien išeinama. Nuo virvės irgi nukabina, bet tai ne tas pats.

— Pone kapitone, pasakiau tikriausią tiesą. Pats pasakiau, kad tas maišas, į kurį buvo įgrūstas Bregula, mano. Kartoju, mane kažkas įvėlė. Jei būčiau žinojęs, kas nutiko Bregulai, argi aš būčiau nemokėjęs atsikratyti tų drabužių, arba švystelėti batų į šiukšlyną? Argi būčiau laikęs namuose plaktuką? Kuriam velniui jis man reikalingas? Turiu dėžutėje du beveik tokius pačius. O trečią didesnį.

Adamą Cichošą kapitonas grąžino į kamerą. Mintyse pripažino, kad iš viso pokalbio tik paskutinis nusikaltėlio argumentas turėjo logikos. Iš tikrųjų — vilkėdamas savo aukos drabužiais ir neišmesdamas jo batų, nors jie visiškai netinka jo kojai, banditas elgtųsi pernelyg lengvapėdiškai. Tačiau milicijos karininkas galėtų pateikti šimtus tokių atvejų, kai profesionalai ir patyrę kriminalistai elgdavosi lyg naivūs maži vaikai.

Kapitonas Juzefas Milčiarekas buvo tvirtai įsitikinęs Adamo Cichošo kaltumu. Bylą laikė baigta. Dar kelios įtariamojo perklausos, visos didžiulės tardymo medžiagos susisteminimas ir — tolesne eiga tegu rūpinasi prokuroras.

Darydami Cichošo bute kratą, milicijos darbuotojai aptiko dar vieną keistą daiktą. Kažkuris iš darančių kratą pažiūrėjo ant krosnies. Butas buvo sename name, krosnis kone dviejų metrų aukščio. Išvydęs tą daiktą milicininkas neteko žado. Ant molinio, jau gerokai sutrūkinėjusio krosnies viršaus gulėjo granata. Ne ta paprasta, kokias nešiojasi prie diržo arba kuprinėje viso pasaulio armijų kareiviai. Ši buvo didesnė, pilvota ir su plieniniais sparneliais vienoje pusėje. Hitlerio kareiviai labiausiai bijojo šių granatų. Jas vadino „tylia mirtimi". Maži, labai neišvaizdūs lėktuviukai skutamu skridimu be triukšmo pasirodydavo virš vokiečių fronto linijos. Ant priešų pozicijų iš viršaus pabirdavo šimtai tokių granatų. O lėktuvas, kurį visi vadindavo „kūkurūzininku", vėl įjungdavo motorą ir jau tarškėdamas grįždavo į savo aerodromą pasikrauti naują „tyliosios mirties" krovinį.

Ką veikė ši granata ant Cichošo krosnies? Nusikaltėlis stebėjosi. Neturėjo supratimo, kad gyveno tokioje pavojingoje „kaimynystėje". Ant krosnies nežiūrėjo, ir ko gi ten žiūrėti?

Kapitonas Milčiarekas buvo linkęs patikėti banditu. Pagaliau ne tokia didelė pramoga būti patalpoje, kuri bet kuriuo momentu gali išlėkti į orą. Juk neseniai panaši granata sprogo kažkokiuose namuose ir sužeidė du žmones. Milicijos karininkas girdėjo, kaip apie tai darbuotojai kalbėjo valdybos rūmuose.

Visgi įdomu, iš kur ėmėsi tokia granata privačiame bute. Negi ten gulėjo nuo karo pabaigos?

Po kelių dienų tardymo metu Adamas Cichošas prisipažino įvykdęs du nusikaltimus: įsilaužė į avalynės parduotuvę Zamoscėje ir apvogė kelių kambarių butą dideliame name Kazimežo turgaus aikštėje. Tiksliai nurodė, ką tada pavogė ir išvardijo vogtų daiktų supirkinėtojus, kurie priėmė jo grobį. Šio prisipažinimo dėka milicijai pavyko surasti didelę dalį daiktų ir grąžinti juos teisėtiems savininkams.

Kapitonas Milčiarekas nesistebėjo staiga prašnekusiu plėšiku. Pasisakydamas apie šias vagystes jis stengėsi susikurti alibi, kad tą dieną jo nebuvo Varšuvoje ir todėl neprikišo pirštų prie Romano Bregulos nužudymo.

Deja, šie manevrai banditui nieko nepadėjo. Įsilaužimas į parduotuvę įvyko keturiom dienom anksčiau negu „dėlės" nužudymas. O buto apiplėšimas dviem dienom vėliau. Toks alibi neturėjo mažiausios reikšmės.

— Klausykite, Cichošai,— įtikinėjo vagį kapitonas Milčiarekas,— tuos savo du žygius gerai sugalvojote. Betgi traukiniu iš Zamoscės į Varšuvą važiuojama apie penkias valandas, o į Kazimežą autobusu nepilnas keturias valandas. Įsilaužėte į parduotuvę, ko gero, Bregulai parūpinus tą darbą, kadangi jis kaip tik tuo vertėsi, grįžote į sostinę, sudorojote „dėlę" ir sekančiam žygiui išdūmėte į Kazimežą.

— Aš Romkos neužmušiau,— spyrio josi banditas.

— O gal šitaip buvo,— Milčiarekas stengėsi vagiui pakišti švelniausią nužudymo versiją,— kad sugrįžęs po darbo iš Zamoscės susivaidijote su Bregula. Jis per daug reikalavo už suorganizavimą. Besibarant prie degtinėlės, kaukštelėjote plaktuku jam į galvą.

— Tai ne mano plaktukas ir aš Bregulos net pirštu nepaliečiau.

— Gaila, siūliau jums galimybę, jūsų reikalas, dabar kalbėsite su prokuroru.

— Net jeigu atsidurčiau prieš budelį Macejevskį, apie kurį dainavo Gžesiukas, aš ir jam pakartočiau, kad žūstu nekaltai,— Adamas Cichošas savo parodymų nepakeitė.

Majoras Lešekas Kalinovičius nedelsdamas pasigyrė milicijos laimėjimais advokatui Mečislovui Rušinskiui.

— Na jau dabar, advokate, turėsite prisipažinti klydęs. Romano Bregulos byla išaiškinta visu šimtu procentų. Ji nieko bendro neturi su Vlodzimežo Jareckio savižudybe.

— Aš nesu toks tikras.

— Betgi nužudytas žmogus, išaiškintas žudikas ir nužudymo priežastys,— šypsodamasis stengėsi palaužti bičiulio užsispyrimą majoras.

— Kokios?

— Labai paprastos. Paprasčiausi nusikaltėlių kivirčai. Bregula buvo vienas iš šių padugnių vadų. Jis iki mažiausių smulkmenų organizuodavo Varšuvos teritorijoje didesnes vagystes. Grobimuose pats nedalyvaudavo, bet už darbų organizavimą vagys jam riebiai sumokėdavo. Tokiomis sąlygomis nesunku susikivirčyti. O juk žinoma, kaip tokiose sferose baigiasi kivirčai.

— Adamas Cichošas neprisipažino įvykdęs šią žmogžudystę, nors, jei teisingai supratau, milicija ir prokuroras buvo pasirengę pripažinti ir patikėti, kad Bregula nužudytas kivirčo metu. Jeigu jis iš tiesų būtų šios žmogžudystės kaltininkas, toks patyręs kriminalistas pasinaudotų galimybe išsaugoti galvą. Už nužudymą susijaudinus nuosprendis yra kitoks negu už apgalvotą nužudymą. Cichošas su tuo nesutiko.

— Manau, kad iki teismo susiprotės ir ims čiulbėti.

— O jūs, majore, nepagalvojote, kad jis gali būti nekaltas?

Milicijos karininkas nusikvatojo.

— Jau buvo teistas ir už žmogžudystę, ir už plėšikavimą. O, be to, jis pačiuptas nusikaltimo metu: bandė apiplėšti parduotuvę.

— Nesiginčiju, kad kaltas už plėšikavimą, bet ne už Romano Bregulos nužudymą.

— Betgi jūs, advokate, užsispyrėlis! Juodą vadinate baltu. Kad tik būtų jūsų viršus.

— Jūs darote esminę klaidą. Įsikandote Adamo Cichošo praeitį ir nusiraminote patikėję lengva sėkme ir jums pakištais įrodymais. Jeigu sutiksime su jūsų protavimu, tai pagrindinis šios bylos klausimas lieka neišspręstas.

— Apie ką jūs kalbate?

— Apie keistą Vlodzimežo Jareckio testamento išlygą. Ten yra mįslės pagrindas.

— Šios dvi bylos neturi nieko bendra. Kartoju, jūs apsirikote.

— Ar kapitonas Milčiarekas vadovauja Adamo Cichošo tardymui?

— Taip. Kaip tik baigė. Bylą persiunčia prokurorui. Viskas išaiškinta.

— Tikiuosi, kad kapitonas sutiks su manimi pasikalbėti ir leis susipažinti su tardymo metu surinkta medžiaga. Tai man labai svarbu.

— Be to, ką jums pasakiau, ten nieko naujo nerasite. Bet, suprantama, kapitonas Milčiarekas jums nedarys kliūčių. Juk esate pažįstami. Tačiau pasakykite, kodėl jus taip domina bylos dokumentai?

— Nenoriu, kad būtų pakartas nekaltas. Imsiuosi Ci-chošą ginti.

Kapitonas Milčiarekas nepaprastai nustebo, kai garsusis advokatas kreipėsi į jį, prašydamas leisti susipažinti su bylos dokumentais ir perduoti Adamui Cichošui pasirašyti įgaliojimą, kad savo gynėju jis kviečiasi advokatą Rušinskį. .

Advokatas išstudijavo bylą, kurią grąžindamas milicijos karininkui pasakė:

— Jūs, kapitone, apsukriai viską susiėjote. Prokurorui nieko daugiau nebelieka, kaip rašyti kaltinamąją išvadą. Tačiau visas šis tardymas turi vieną silpną pusę.

— Jūs, advokate, tikite Adamo Cichošo nekaltumu? — nustebo Milčiarekas.

— Dedu galvą, kad jis nekaltas.

— Nepatariu, labai rizikuojate,— nusijuokė milicijos karininkas.— Byla nekelia jokių abejonių, nors įtariamasis kaltu neprisipažįsta. Bet aš įsitikinęs, kad iki teismo ir jis susiprotės. Tik nuoširdžiu prisipažinimu gali išgelbėti sau gyvybę.

— Visas tardymas subyrės lyg kortų namelis. Jis turi esminių trūkumų.

— Kokių?! —šūktelėjo kapitonas, nes buvo įžeista jo profesinė ambicija.— Kokių?

— Ta granata ant krosnies. Nemokate paaiškinti jos atsiradimo.

— Bylai tai neturi jokios reikšmės.

— Si visa byla, kalbu ne tiktai apie Cichošą, tai lyg vaikų žaislas, galvosūkis. Iš daugelio kubiukų reikia sudėlioti spalvotą paveikslėlį. O granata Cichošo bute — tai vienas šio žaislo kubiukas.

— Iš kur čia galvosūkis? — kapitonas Milčiarekas nepakankamai įvertino advokato žodžius.— Nematau jo. Man čia paprastas dalykas — profesionalas banditas likvidavo savo ne per daug patogų sėbrą. Nuo pasaulio pradžios tokio pobūdžio sąskaitų suvedimas tarp šios aplinkos žmonių buvo, yra ir bus.

— Kaip tik čia ir yra didžiausia tardymo yda, kad sukūrėte gana įtikinamą teoriją, kuri tramdo jus lyg apynasris arklį. Nematote nieko kito. Ir iš viso nenorite, o tiksliau sakant, bijote pamatyti.

Milicijos karininkas susimąstė. Kaip ten bebūtų — advokatas Mečislovas Rušinskis tarp teisininkų buvo didelis autoritetas. Negi jis kalbės niekus. O gal žmonės sensta. Netgi garsūs advokatai. Jis viena tepasakė:

— Nematau kitų galimybių. Nurodykite jas, advokate.

— Aš jas ne tiek matau, kiek nujaučiu. Šioje byloje yra daugybė abejonių. Visos jos byloja įtariamojo naudai.

— Noriai pasiklausysiu.

— Na kad ir tas mirusiojo kostiumas, kurį Cichošas viešai vilkėjo.

— Buvo toks tikras, kad jo niekas neįtars dėl šios žmogžudystės, jog pagailėjo netekti beveik naujų drabužių.

— Cichošas yra kriminalistas profesionalas, puikiai išmano tardymo metodus ir žino, kad pirmas nusikaltėlio uždavinys — atsikratyti įkalčių. Rytojaus dieną galėjo lengvai parduoti Bregulos kostiumą ir vietoj jo nusipirkti kitą. Arba net pakeisti.

— Pražudė jį pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Ne jį pirmą.

— Sutinku,— tarė Rušinskis.— Pripažįstu jūsų argumentus. Bet pasakykite man, kapitone, kas nutiko su nužudytojo baltiniais?

— Su baltiniais? — pakartojo karininkas.

— Bylos protokoluose suradau parodymus namų šeimininkės, nuomavusios Bregulai kambarį. Šios moters pavardė, jei prisimenu, Vidlevska. Taigi ji aiškiai nurodė, kad paskutinį kartą Bregula, išeidamas iš savo kambario, buvo su kostiumu, batais ir gražiais užsienietiškais sportiškais marškiniais. Bregula turėjo nešioti kokias nors puskojines, na ir apatinius baltinius. Jis rengdavosi puošniai, nesigailėdamas pinigų. Priešingai negu Cichošas, paprastai dėvintis skudurais. Kur dingo likusi Bregulos daiktų dalis?

— Tikriausiai drabužiai buvo sukruvinti, todėl Cichošas jų atsikratė.

— Greičiau būtų susikruvinęs švarkas, tačiau ant jo nerasta kraujo pėdsakų.

— Tada buvo karščiai, todėl Bregula galėjo būti be švarko, vien sportiniais marškiniais. Cichošas atsikratė baltinių, tepasilikdamas kostiumą.

— Hipotezė be jokių įrodymų.

— Bet ir be kontrįrodymų,— gynė savo tezę kapitonas.

— Sutinku dėl sportinių marškinių. Gerai, buvo kruvini, todėl Cichošas juos sunaikino arba išmetė. Betgi dar lieka apatinės kelnės ir puskojinės.- Ir jos buvo kruvinos? Nesąmonė.

— Cichošas lavoną išrengė nuogai, jo drabužius surišo į ryšuliuką, kurį irgi įmetė į upę. Šį ryšuliuką, kaip žymiai lengvesnį, nusinešė upės srovė, todėl jo ir nesuradome.

— O batus, kurių negalėjo nešioti, kadangi buvo per maži, Cichošas visgi pasiliko. Bičiulio prisiminimui?

— Neabejotinai banditas tada buvo susijaudinęs ir galėjo batus užmiršti.

— Vėl tas apynasris,— nusijuokė advokatas.— Viską pritaikote prie savo teorijos. Kiekvieną faktą stengiatės išaiškinti taip, kaip jums patogiau. Iš anksto nusprendėte, kad Cichošas žudikas, paskui patekote į šio sprendimo įtaką ir daugiau nieko nematote. O granata?

— Kokia granata?

— Nagi ta nedidukė bomba, kurią suradote ant krosnies.

— Ak ir tas ponui advokatui rūpi. Ši smulkmena man visailiškrito iš galvos. Tai absoliučiai neturi jokios reikšmės. Šią granatą galėjo atsinešti pats Cichošas. Taip pat galėjo atsirasti ant krosnies žymiai anksčiau. Prieš Ci-chošą tą butą nuomojo šeima, turėjusi du sūnus dvylikos ir šešiolikos metų. Gal kuris iš berniukų surado bombą, o bijodamas motinos, paslėpė ant krosnies? Paskui ją pamiršo, o granata ramiai sau išgulėjo iki pat mūsų kratos.

— Ar jūs, kapitone, dalyvavote darant kratą?

— Taip, aš jai vadovavau.

— Jūs prisimenate tą momentą, kai buvo surasta granata?

— Prisimenu. Krosnis labai aukšta, todėl vienas milicininkas, norėdamas pasižiūrėti ant krosnies, prisitraukė stalą ir tik tada pamatė, kas ten ant viršaus.

— Ar jūs patys nuėmėte, ar kvietėtės pionierius?

— Dėl tokio nieko? Kam to reikia. Milicininkas nuėmė ją nuo krosnies. Atsargiai padėjo ant stalo ir mes visi žiūrėjome į tokį nekasdienišką radinį.

— Ar labai buvo apdulkėjusi? Ar tas milicininkas, nuimdamas granatą, labai susitepė?

— Ne, buvo šiek tiek išsidulkinęs, bet nedaug.

— Daiktas, kuris pagal jūsų teoriją daugelį metų gulėjo ant krosnies, turėtų būti padengtas storu dulkių sluoksniu bei voratinkliais. Turbūt jūs nemanote, kapitone, kad Cichošas nuo savo lobio reguliariai valė dulkes? Ar ši granata yra tarp kitų įtariamojo daiktų?

— Ne, ne,— nusijuokė milicijos karininkas.— Granatą atidavėme pionieriams. Cichošas dėl to neprotestavo.

— Gaila.

— Kodėl?

— Jeigu granata būtų ten gulėjusi iki šios dienos, kriminalistikos laboratorija galėtų nustatyti, ar ilgai ji tūnojo ailt krosnies.

— Negi ir tai svarbu?

— Visai galimas daiktas,— atrėmė advokatas,— kad su ta granata sudaužysiu kaltinimo aktą. Bijausi, kad lengvabūdiškai sunaikinote labai svarbų įrodymą.

— Jūs juokaujate, advokate.

— Jeigu ši granata būtų sprogusi kaip tik tada, kai Cichošas buvo laisvas ir sėdėjo savo kambaryje, tai būtų buvęs idealus bylos užbaigimas. Bregulos žudikas žuvo sprogus granatai. Tardymas visiems laikams būtų nutrauktas. Manau, kad šito ir buvo siekiama.

— Kieno? Mūsų? — susijaudino kapitonas, nors nenorėjo balsu pripažinti, kad apsukrus advokatas savo prielaidomis šioje milicijos tardymo gerai suręstoje konstrukcijoje išlaužė nedidelę spragą. Su tomis dulkėmis ant bombos iš tiesų pasielgta neapdairiai. į šią aplinkybę iš tiesų reikėjo atkreipti dėmesį, bet kas gi galėjo pagalvoti, kad kažkas tokiu klastingu būdu kėsinasi į Cichošo gyvybę. Tikriausias absurdas.

— Niekad nekaltinau nei jūsų, nei apskritai milicijos kokiu nors tendencingumu,— apsidraudė Rušinskis.— Man Bregulos byla — tai kito galvosūkio dalelė. Noriu jį sudėlioti, todėl ir imuosi ginti Cichošą. Esu visiškai tikras, kad ta granata netrukus būtų sprogusi. O vargšas Cichošas, kurį laikote kalėjime, netgi nenujaučia, kaip jam pasisekė. Jeigu ne tas nesėkmingas parduotuvės užpuolimas, tikriausiai šiandien nebegyventų.

— Jūs, advokate, paprasčiausią dalyką darote paslaptingą.

— Visiškai ne taip. Šios bylos užkulisiuose slypi kažkas velniškai apsukrus, su niekuo nesiskaitantis. Čia atsitiktinai niekas nevyksta. Planas tiksliai apgalvotas, be jokių spragų. Bregula dėl kokių nors priežasčių, apie kurias kol kas tegaliu spėlioti, kažkam trukdė ir todėl turėjo žūti. Įkišo jį nuogutėlį į maišą irgi neatsitiktinai, bet su tikslu: kad jūs vėliau turėtumėt įrodymų, jog Cichošas nužudė savo sėbrą. Tas nežinomasis puikiai pažinojo smulkų vagišių ir buvo tikras, kad jis susigundys spintoje paliktu kostiumu. Ir dar, kad milicija neturėtų jokių abejonių ir kuo skubiausiai užbaigtų visą bylą, Cichošas turėjo žūti nuo granatos sprogimo. Ką gi, nesprogusios bombos visuomet pavojingos, nėra savaitės, kad kur nors nebūtų jų aptikta. Dar vienas toks sprogimas nieko nenustebintų. O tas už švarko pamušalo rastas vokas, kuris padėjo jums identifikuoti Bregulą, drįstu tvirtinti, ten atsidūrė ne šiaip sau. Granata tikriausiai būtų sprogusi. Cichošo lavonas su Bregulos drabužiais turėjo jums įrodyti, jog žuvo „žmogaus maiše" žudikas.

— Neseniai įvyko panašus sprogimas. Apie jį girdėjau. Sprogo nedidelis sviedinys, tik neprisimenu kur? — prisipažino kapitonas Milčiarekas.— Ir vis dėlto aš netikiu jūsų teorija. Pernelyg jau fantastinė.

— O aš jums sakau, kad tai galvosūkis. Tai žaidimas, tik šį kartą ne geručiams vaikučiams, o suaugusiems. Matau šio žaidimo daugelį elementų, tikiuosi, kad man pagaliau pavyks juos sudėlioti į vieną paveikslą.

— O tada?

— Tada turėsite tikrąjį Bregulos, o gal ir ne tiktai Bregulos žudiką.

XIII skyrius

DAR VIENAS KUBIUKAS

Pasikalbėjęs su kapitonu Milčiareku, advokatas Rušinskis nuvyko j advokatų kolegiją. Pasirodė čia pusvalandžiu anksčiau, negu normaliai reikėjo. Nesiėmė skaityti laikraščių, kaip buvo įpratęs, bet ant popieriaus lapelio kažką rašė, o paskui vienu plunksnos brūkštelėjimu viską užbraukė ir vėl ėmėsi kažką rašyti. Pagaliau prirašė keturis lapelius popieriaus, tačiau suplėšė juos į smulkias skiauteles ir įmetė į krepšį. Paskui sėdo prie mašinėlės. Po to pasikvietė kurjerį Francišeką. Jam advokatas padavė prirašytą lapą.

— Francišekai, prieš porą savaičių Očkiuose apžiūrėjome vieno žmogaus lavoną. Ar atsimenate?

— Be abejo, pone advokate. Tokie dalykai greit nepamirštami. Pažinau, kad tai tas pats klientas, kuris buvo pas jus atėjęs deponuoti testamentą, o vėliau nukrito nuo Poniatovskio tilto, nors laikas čia nesutampa, nes šitas Jareckis užsimušė gegužės eiėnesį. Milicija manim irgi nepatikėjo.

— O ar jūs neapsirikote?

— Aš ir pats nebežinau, kaip apie tai galvoti. Tas iš Očkių turėjo tokią pačią nosį, buvo praplikęs ir be vieno viršutinio danties. Šoninio, bet kai juokėsi, matėsi. Taip pat kaip ir tas klientas Jareckis.

— Ar milicija jus kvietė protokolą pasirašyti?

— Ne.

— Todėl norėčiau, kad jūs pasirašytumėt mano paruoštą pažymą.

Pažyma

Aš, žemiau pasirašęs Francišekas Mioduševskis, pareiškiu, kad apžiūrėdamas Očkiuose lavoną, dalyvaujant advokatui Mečislovui Rušinskiui ir majorui Lešekui Kali-novičiui, atpažinau žmogų, kuris buvo atvykęs į advokatų kolegiją, kur aš dirbu, norėdamas deponuoti savo testamentą. Tas žmogus, kaip prisimenu, save vadino Vlodzi-meiu Jareckiu.

Varšuva, 1970 m. spalio 16 d.

Francišekas Mioduševskis

— Dėl tam tikrų priežasčių,— aiškino advokatas,— norėčiau turėti tokią pažymą savo dokumentuose. Kad vėliau milicija iš mūsų nesišaipytų.

Kurjeris nedvejodamas pasirašė pažymą.

O advokatas Rušinskis toliau galvojo apie Vlodzi-mežo Jareckio bylą, Bregulos mirtį ir smulkų vagišių Adamą Cichošą, kaltinamą ta žmogžudyste. Ištikimas Francišekas ir kartą, ir kitą žvilgterėjo į advokato „celę", bet neišdrįso jo trukdyti. Mečių pažinoję kolegos irgi ten nėjo. Jie gerai žinojo savo bendradarbio įpročius: jeigu nejudėdamas sėdi įsistebeilijęs į vieną tašką, vadinasi, nereikia jo trukdyti.

Po valandos kurjeris pagaliau išdrįso.

— Pone advokate, ta moteris laukia jau daugiau kaip pusvalandį.

— Kokia moteris?

— Ta klientė, žmona ano, kuris stryktelėjo nuo tilto.

— Jarecka?

— Ta pati. Atėjo netrukus po šešioliktos, bet aš jai aiškinau, kad reikia palaukti, nes ponas advokatas labai užsiėmęs. Ar kviesti?

— Tegu įeina.

Dailioji moteris atsisėdo priešais advokatą.

— Prisipažinsiu jums,— pradėjo advokatas,— kad neseniai galvojau apie visą tą keistą istoriją, Vlodzimežo Jareckio testamentą ir apie jus.

— Matyt, telepatija,— šyptelėjo Jarecka,— nes štai aš čia ir noriu prašyti jūsų pagalbos.

— Mano? — nusistebėjo advokatas.— Kiek man žinoma, advokatas Resevičius sėkmingai tvarkė paveldėjimo bylą bei kažkokius kitus jūsų reikalus. Būčiau linkęs, kad advokatas Resevičius...

— Sužinojau, kad advokatas Resevičius išvyko daugiau kaip dviem savaitėms. Aš negaliu taip ilgai laukti.

Tikiuosi, kad tokiomis aplinkybėmis jūs neprieštarausite ir paglobosite mane. -

— Suprantama, jei nėra kolegos Resevičiaus, o reikalas neatidėliotinas, aš jūsų paslaugoms. Bet kas gi atsitiko? Ar vėl atsirado naujas Kovalskis, pretenduojantis į paveldėjimą?

— Neatsirado ir manau, kad šie rūpesčiai jau praeityje. Atėjau pas jus dėl to gaisro. Tikriausiai jūs girdėjote, nes buvo paminėta ir spaudoje.

— Aš nieko nežinau,— nuoširdžiai prisipažino Rušinskis.

— Jūs tikriausiai nepastebėjote spaudoje buvusių smulkių žinučių. Tiek to. Žodžiu, mano dirbtuvėje buvo gaisras. Tiesą sakant, nieko pavojingo neįvyko, laimingai išvengta žmonių aukų, tačiau buvo sunaikinta visa mūsų dokumentacija. Firmos prekybos knygos, sąskaitų nuorašai, koncesija ir šios gamybos įteisinimas. Beveik viskas žuvo. Beliko tiktai kažkokie apskrudę popiergaliai. Esant tokiai padėčiai, man nieko daugiau nebelieka, kaip tiktai kreiptis pagalbos į teisininką. Truputį bandžiau pati tvarkytis, tačiau be žymesnių rezultatų. Įstaigose reikia gaišti daug laiko, o man reikia prižiūrėti gamybą.

— Savaime aišku,— sutiko advokatas.— Reikalas nesudėtingas, tačiau gaišus. Dalį dokumentų, kurių nuorašai yra įstaigose, galima bus iš jų gauti. O kitus dokumentus galima atkurti tik vieninteliu būdu — per teismą.

— Esu įsitikinus, kad jūs, advokate, visa tai puikiausiai sutvarkysite.

— Ar jūs turite kokį nors oficialų patvirtinimą, kad dirbtuvės pastate kilo gaisras? Iš gaisrininkų arba milicijos?

— Taip. Turiu milicijos protokolo nuorašą.

— Kaip atsitiko, kad viskas sudegė? Ar tai koks nors benzino arba lakų sprogimas? Ar negalėjote išgelbėti dokumentų?

— Buvo tvarkingiausiai laikomi spintoje. Bet kai įvyko tas sprogimas, spinta visiškai subyrėjo, nes bomba buvo kaip tiktai viršum jos.

— Bomba?

— Taip. Nesprogusi išgulėjo dar nuo karo metų.

— Gal lėktuvinė granata?

— Ta pati. Pionieriai ten surado dar keturis tokius žaisliukus. Laimei, nesprogo, nes jei būtų sprogusios vienu metu, iš pastato būtų nieko' nebelikę. Betgi jūs, advokate, girdėjote apie tą įvykį? .

— Užtikrinu jus, kad negirdėjau.

— O iš kur jūs žinote, kad lėktuvinė granata? Tą bombą taip pavadino pionieriai, atvykusieji jų išgabenti.

— Ar jūs tada buvote dirbtuvėje?

— Taip. Mažai betrūko, kad jau šiandien čia nesėdėčiau. Keletą minučių prieš sprogimą išėjau iš kontoros į gretimą patalpą ir tai veikiausiai išgelbėjo man gyvybę, nes bomba sprogo kaip tiktai viršum kontoros. Visiškai buvo sunaikinta ne tiktai spinta, bet ir mano stalas ir fotelis, kuriame paprastai sėdžiu. Sprogimo neatlaikė netgi rašomoji mašinėlė. Kai ištraukėme ją iš po laužo, tai buvo sulankstytų gelžgalių laužas. Gerokai stuktelėjo.

— Įdomu,— burbtelėjo advokatas.

— Išgriovė visą sieną, skiriančią kontorą nuo gretimos dirbtuvės. Tada kaip tik stovėjau prie mašinos, kuria dirbo vienas iš mokinių. Mus parbloškė ant žemės. Man sužeidė koją, veidą ir dar buvo mėlynių. Anas vaikinukas, laimei, beveik nenukentėjo. Galima sakyti, stebuklas.

— O ką sakė specialistai?

— O ką jie ten žino? Atvažiavo ir labai nustebo, kad bomba išdrįso sprogti be jų sutikimo. Pionierių vadas, kažkoks leitenantas, kažką painiai aiškino, kad sprogimas įvyko pastogėje staiga pakilus temperatūrai. Kur ten! Juk krosnys dar nekūrenamos. Iš tiesų kontoroje buvo gana vėsoka, todėl įjungiau elektrinę krosnelę, bet ji vos truputį apšildė tą mažą patalpą. Šilima negalėjo pasiekti pastogės. Tas karininkas kalbėjo, kad tik ką nors pasakytų ir nepasirodytų nieko neišmanantis. Tačiau faktas lieka faktu. Bomba sprogo ir pridarė man įvairiausių rūpesčių. Nenorėčiau, kad finansų skyrius man priskaičiuotų daugiau mokesčių vien tik dėl to, kad negaliu jiems parodyti nei knygų, nei kasos dokumentų.

— Tai būtų paprasčiausias piktnaudžiavimas. Nemanau, kad jie taip pasielgtų.

— Prekybininkai ir gamybininkai sako: „Nežinai kaip pasielgti, paimk degtukų dėžutę, ugnis viską nubrauks". Ne kartą ir ne du taip buvo daroma. Todėl finansų skyriai tokiais atvejais nepaprastai jautriai reaguoja. Iš dalies turi pagrindo.

— Yra milicijos protokolas, liudijantis, kad tai nuo karo užsilikusios granatos sprogimas, o ne sąmoningas padegimas. Tai visiškai kas kita. Be to, finansų skyrius puikiausiai orientuojasi, kuri firma solidi ir kuri tik ieško progos iškrėsti šunybę. Viešoji opinija turės lemiamą reikšmę sprendžiant, ar patikėti mūsų aiškinimais ir įrodymais.

— Per visą įmonės veikimo laikotarpį Vlodekas niekad neturėjo rūpesčių dėl papildomų mokesčių. Manęs jie nepažįsta, nes oficialiai įmonei atstovaudavo vyras.

— Aš viską sutvarkysiu,— pasitikėdamas savimi atsakė advokatas.— Varšuvoje turiu šiek tiek pažįstamų.

— Būsiu jums labai dėkinga,— Barbara Jarecka lyg maldai sudėjo rankas ir taip pasižiūrėjo į advokatą, kad jis pasijuto lyg žaibo nutvilkytas. Si moteris ne tiktai buvo graži, bet ir žinojo apie tai, ir mokėjo tą grožį tinkamai panaudoti.

Advokatas slapta pagalvojo, kad Jarecka su tokiais žvilgsniais pati geriau ir greičiau sutvarkytų savo reikalus. Ir visgi gerai, kad ji taip nepadarė. Jeigu gražios moterys naudotų tokį ginklą, iš ko gi tada gyventų advokatai?

Po to Rušinskis su Jarecka žiūrinėjo išlikusias dokumentų skiautes ir tarėsi, kokių imtis žygių, kad išgelbėtų įmonę nuo jai gresiančių rūpesčių. Paskui Jarecka dar pasirašė įgaliojimą, įmokėjo kolegijos kasoje avansą išlaidoms ir priklausomą honorarą. Kai atsisveikino su savo įgaliotiniu, pastarasis pasakė:

— Kai buvau mažas, mėgau žaisti kubiukais ir spręsti įvairius uždavinius. Atsimenate tokiais spalvotais paveikslėliais apklijuotus kubiukus? Koks nors žvėris arba vaizdelis su namais, upe ir laivu. Iš tų kubiukų reikėjo sudėlioti vieną didesnį paveikslą. Turbūt niekaip neatspėsite, kodėl aš jums tai pasakoju?

— Šiandien jums atnešiau tokį uždavinį?

— Ne visą uždavinį, o vieną kubiuką, ir dar tokį, kuris tariamai niekur nepritampa.

— Tas gaisras ir tie sunaikinti dokumentai?

— Svarbiausia — ne dokumentai. Tai niekai,— advokatas mostelėjo ranka.— Man uždavinio kubiukas tai klausimas, kodėl iš tų penkių granatų sprogo tik viena ir būtent virš jūsų stalo.

— Likimas. Tikiu likimu. Turbūt dar nebuvo lemta man mirti. Todėl porą minučių prieš sprogimą nuėjau iš kontoros į dirbtuvę.

— Aš irgi tikiu likimu,— atsakė advokatas,— todėl noriu išspręsti savo uždavinį ir viską sužinoti.

— Aš pasikliauju jumis, advokate, kaip stebukladariu,— juodaplaukė gražuolė dar sykį nusišypsojo ir išėjo iš advokatų kolegijos.

Mečislovas Rušinskis iki vėlumos dirbo savo kambarėlyje. Rašė pareiškimus, pranešimus ir kitokius raštus. Barbaros Jareckos reikalai ne taip jau labai buvo sudėtingi. Karo metu žuvo ugnyje žymiai svarbesni dokumentai negu devocionalįįų dirbtuvės prekybinės knygos, tačiau mūsų įstatymai ir teismų praktika yra numačiusi įvairiausias tokių katastrofų aplinkybes. Vis dėlto ši nesunki byla reikalavo daug darbo. Reikės prašyti teismą, kad atstatytų dokufnentus, o iš įvairių įstaigų išreikalauti patvirtintus sąskaitų bei raštų nuorašus.

Tik užbaigęs daug laiko pareikalavusį darbą ir „Šanchajuje" suvalgęs savo mėgiamą patiekalą, dabar sriūb-čiodamas kavą ir konjaką, Rušinskis grįžo prie savo uždavinio. Jis išsitraukė iš portfelio popieriaus lapelį ir pasižymėjo:

„Žinau, kodėl žuvo Romanas Bregula".

Pagalvojęs dar parašė:

„Adamas Cichošas turėjo žūti nuo granatos sprogimo. Jo bute milicija turėjo surasti Romanui Bregulai priklausančius drabužius ir batus".

Toliau parašė:

„Kodėl Cichošo bute nesurasti Bregulos baltiniai, nors jo lavonas rastas maiše Vysloje visiškai išrengtas?"

Pora gurkšnių kavos, lašas konjako lūpų suvilgymui, ir popieriuje atsirado atsakymas:

„Jeigu Adamas Cichošas savo bute būtų radęs ne tiktai Bregulos drabužius ir batus, bet taip pat ir baltinius, galėjo pagalvoti, kad kaip tiktai šiame bute nužudytas „organizatorius", ir tada būtų įžvalgiai atsikratęs visų šių ffaiktų. O suradęs tik kostiumą ir batus, Cichošas pagalvojo, kad bičiulis juos paliko tyčia tam atvejui, jei norėtų persirengti negrįždamas į Juzefavą". Advokatas nusišypsojo ir vėl parašė:

„Žudikui nepasisekė. Dar prieš planuotą pasikėsinimą Adamas Cichošas užpuolė maisto parduotuvės pardavėją. Užpuolimas nepavyko, nusikaltėlis sučiuptas. Žudiko laimei, plėšikas išėjo į „darbą" Bregulos kostiumu, todėl milicija palaikė jį „organizatoriaus" žudiku. Šiaip ar taip, tikrojo Bregulos žudiko nuomone, Cichošas sutvarkytas keletui metų ir iš žaidimo iškrito".

Advokatui byla buvo aiški ir paprasta, nors savo tezėms paremti negalėtų pateikti nei vieno įrodymo. Maža to, tiesiog niekas nepatikės šia teorija. Ir vis dėlto patyręs teisininkas galėtų lažintis iš viso savo turto, kad jis neklysta. Jeigu tik kas panorėtų eiti tokių keistų lažybų. Lapelio gale advokatas prirašė:

„Nežinau, kas Bregulos žudikas ir..."

Valandėlę pagalvojęs, advokatas tris kartus pabraukė šią trumpą pastabą. Kadangi popieriaus lapelis jau buvo beveik prirašytas, Rušinskis dar užrašė paraštėje:

„Žinau, kodėl Vlodzimežas Jareckis visą savo turtą paliko Stanislovui Kovalskiui iš Volomino ir testamente parašė, kad tą jis daro atsidėkodamas už gyvybės išgelbėjimą Varšuvos sukilimo metu".

Viskas labai derinosi, viskas buvo labai logiška. Advokato manymu, neturėjo būti jokios klaidos. Uždavinio kubiukai puikiausiai lipo vienas prie kito, kaskart sudarydami vis pilnesnį visumos vaizdą. Ir staiga atsirado Barbara Jarecka, atnešdama advokatui dar vieną kubiuką jo mozaikai. Dabar besiformuojantis paveikslas visiškai išskydo. Veltui Rušinskis bandė naują kubiuką priderinti prie jau sudėliotos mozaikos. Niekur jis netiko. O atmesti jo negalima. Jis tikrai priklausė šiam žaidimui. Su kitais kubiukais jį siejo viena aplinkybė: ir ant Cichošo krosnies, ir Barbaros Jareckos dirbtuvės pastogėje buvo tekios pačios granatos.

Ir iš savo praktikos, ir iš kriminologijos Rušinskis žinojo seną tiesą: nusikaltėliai dažniausiai naudojasi tuo pačiu žudymo metodu. Taip galėjo būti ir šį kartą. Žudikas susirado keletą granatų ir pripažino, kad tai pats geriausias būdas išboginti savo artimuosius iš šios ašarų pakalnės.

O gal visiškai atsitiktinai atsirado bombos dviejose skirtingose vietose? Viena susprogo, o kita dar daugelį metų galėjo išgulėti ant krosnies?

Advokatas garsiai nusikvatojo, nes ši prielaida jam atrodė visiškai neįtikėtina. Senas žilas kelneris, paprastai „Šanchajuje" aptarnaujantis advokatą, pasilenkė prie staliuko:

— Gal dar kavutės ir vieną konjakėlį? — pasiūlė.

— Tebūnie,— negalvodamas atsakė advokatas ir vėl nugrimzdo į savo svarstymus. Atvertė lapelio antrą pusę ir parašė:

„Bregulos žudikas ir pasikėsinto j as į Adamo Cichošo gyvybę nusprendė pašalinti ir Barbarą Jarecką. Įrodymas: tokios pačios granatos".

Po to lapelyje atsirado vienas žodis net su trimis klaustukais „kodėl???"

Kelneris tyliai nurinko nuo stalo indus ir taip pat tyliai pastatė ant stalo naują puoduką juodos kavos ir įpylė į taurelę konjako. Jis neištarė nė žodžio. Pažinojo savo svečius ir suprato, kad taip nusiteikusiam advokatui nereikia trukdyti.

Rušinskis tuo tarpu rašė:

„Norėta nužudyti Barbarą Jarecką — tai faktas".

„Pasikėsinimas tik atsitiktinai nepavyko".

„Reikia surasti specialistą ir sužinoti, kaip paprasčiausiomis priemonėmis galima susprogdinti granatą".

„Žudikas norėjo pašalinti Barbarą Jarecką, nes, pirma, buvo jo bendrininkė".

Advokatas išgėrė kavos, truputį siurbtelėjo konjako ir parašė: „Nesąmonė".

„Antra, žinojo arba galėjo spėti apie jo vaidmenį šiuose reikaluose".

Apmąstęs advokatas pripažino, kad toks tvirtinimas įmanomas, bet per mažai įtikimas. Juk dėl vyro mirties sielojosi. Rušinskis negalėjo apsirikti. Jai nerūpėjo turtas, ją tik skaudino toji vyro pastaba testamente. Jeigu ši moteris būtų ką nors galvojusi arba turėjusi mažiausią įtarimą, ji savo abejones būtų pasisakiusi advokatui Resevičiui. Jis vadovavo jos paveldėjimo bylai, ir jam yra sakiusi, jog ketina apskųsti prokuroro sprendimą nutraukti tardymą dėl žmogžudystės, kadangi ji nežinojo, kad Jareckis laiške milicijai prisipažino nusižudęs.

Iš kurios pusės bežiūrėtum, Barbaros Jareckos asmuo nepritapo prie visumos faktų, kuriuos buvo sukaupęs advokatas, stengdamasis pagrįsti savo tezę. Ir visgi, Rušinskio nuomone, pasikėsinimas į tą moterį — jokių abejonių nekeliantis faktas.

Su šiuo faktu^reikėjo skaitytis, nors jis visiškai netiko į mozaiką, prie kurios įžymusis advokatas senokai kankinosi. Šį kartą jis negalėjo pritaikyti savo mėgiamo posakio: jeigu faktai prieštarauja teorijai, tuo blogiau faktams.

Atidus kelneris jau du kartus papildė taurelę. Kavos nenešė. Žinojo, kad turint kraujospūdį, dviejų puodukų netgi per daug. O advokatas vis galvojo apie tuos keliolika žodžių, įrašytų lapelyje. Pagaliau nusivylęs žvilgterėjo į laikrodį. Baigėsi dvidešimt antra. Mečius linktelėjo kelneriui, apmokėjo sąskaitą ir su taksi nuvažiavo namo. Senas rusų posakis, kad neišgėręs *— nesuprasi, šį kartą nieko nepadėjo.

Dar tris dienas Rušinskis kamavosi prie šio lapelio. Pagaliau suplėšė jį ir piktai išmetė į šiukšliadėžę. Nusprendė prie šio klausimo nebegrįžti. Juk advokatai ne milicijos dubleriai. Tegu ponai karininkai murkdosi šioje baloje. Tačiau lengva pasakyti „daugiau tuo nesidomiu", o daug sunkiau įvykdyti. Tuo labiau, jeigu kas laisvanoriškai apsiėmė ginti teisiamąjį, kuriam gresia mirties nuosprendis už žmogaus nužudymą, bet kurio kaltumu visiškai negali patikėti.

Norom nenorom advokatas mintimis sugrįždavo prie jam rūpimų problemų.

Ir vieną vakarą, kai Rušinskis buvo namie ir vartė kažkokią knygą, staiga lyg kokiame jo vaizduotės ekrane prieš akis iškilo prieš keletą metų matytas vaizdas.

Štai didelė kino salė buvusiame Pramonės ir technikos muziejuje Krokuvos priemiestyje Varšuvoje. Salėje apie septyni šimtai studentų. Pirmakursių. Katedroje raukšlėto veido, menkutis senukas. Labai išgarsėjęs vienas iš geriausių romėnų teisės žinovų profesorius Koschem-bahr-Lyskovskis tada, ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, jau turėjęs apie aštuoniasdešimt metų. O balsas jo grynas, skambus. Valdo visą didžiulę salę. Kaip puikiai cituoja teisinę lotynų formulę, o paskui puikia lenkų kalba aiškina ją jauniems klausytojams. Tarp jų taip pat pirmojo kurso Varšuvos universiteto teisės studentas Mečislovas Rušinskis. Tos dienos paskaitoje iš Duodecim Ta-bularum paimta sentencija skamba:

Is fecit cui prodest.

Tas yra veiksmo kaltininkas, kas iš to turi naudą.

Prieš daugelį metų matytas vaizdas taip pat greit išnyko iš advokato vaizduotės, kaip ir buvo atsiradęs. Bet jis jau nebereikalingas. Paskutinis žaidimo kubiukas pataikė į savo vietą. Štai jau turime žudiko paveikslą.

XIV skyrius

TIK MA2IAU KAIP AŠTUONIASDEŠIMT

Majoras Lešekas Kalinovičius, nors turėjo daug reikalų, dažnai sugrįždavo prie keistos Vlodzimežo Jareckio testamento istorijos, Bregulos nužudymo ir šio nužudymo aplinkybių. Romano Bregulos žudiką pavyko išaiškinti labai lengvai. Netgi per daug lengvai.

Nors tardymas iš esmės buvo baigtas ir milicija bet kuriuo metu Adamo Cichošo bylą galėjo perduoti prokurorui, kad parengtų kaltinimą, bet iki šiol vis dar neperdavė. Kapitonas Milčiarekas, pasitaręs su majoru Kalino-vičiumi ir perdavęs jam visus Rušinskio perspėjimus, nusprendė kurį laiką susilaikyti nuo oficialaus bylos užbaigimo. Iš vienos pusės tų įkalčių buvo net per daug, o iš kitos pusės apsukrus advokatas nurodė rimtų milicijos darbo trūkumų.

Kadangi Adamo Cichošo „interesai" dėl tardymo pratęsimo nenukentėjo, nes plėšikui vis vien grėsė keletas metų kalėjimo už pardavėjos užpuolimą, nutarta palūkėti. Gal ateitis bus tardymui palankesnė. .

Majoras Kalinovičius, tiesą sakant, nerašė lapelyje pastabų, Jtaip buvo įpratęs Mečislovas Rušinskis, bet kuo ilgiau patyręs karininkas galvojo apie šiuos reikalus, tuo labiau abejojo.

Jis taip pat la'ukė. Bet šis laukimas nebuvo pasyvus. -Milicijos aparatas turi galimybių kaupti informaciją, paskalas, plepalus. Taigi majoras pamažu, neskubėdamas papildinė j o bylą. Jis irgi tikėjosi, jog šioje byloje įvyks koks nors posūkis. Nėra neišaiškinamų žmogžudysčių. Yra nusikaltimų, kurie kol kas dar neišaiškinti. Teisingumo aparato kovoje su pavieniais nusikaltėliais arba net su geriausiai organizuota gauja persvara yra valstybės pusėje. Anksčiau ar vėliau teisingumo ranka paprastai pasiekia žudiką.

Nors Kalinovičius neprisikasė iki problemos esmės ir iki to jam buvo dar toli, jis buvo tikras, kad laikas eina jo naudai.

Majoras kartais susigriebdavo, kad mąsto ne apie bylą, o apie juodaplaukę, žaliomis akimis moterį. Būdavo kartais bekeliąs telefono ragelį jai paskambinti, bet ranka nusvirdavo, nugalėdavo protas. Kam brautis į pažintis su moterimi, kuri ne tik daili, bet ir tokia turtinga? Tai neturėjo jokių perspektyvų. Pagaliau Kalinovičius buvo įsitikinęs, kad to patyrimo, kurį įgijo su viena, pakaks iki gyvenimo pabaigos.

Tą rytmetį, kai žalias automobilis atvežė majorą prie milicijos valdybos rūmų, dailioji moteris visiškai nuoširdžiai dėkojo jam už globą, o uždarydama mašinos dureles pridūrė: „Iki pasimatymo, netrukus susiskambinsime". Bet po to Barbara neskambino, o majoras tylėjo.

Kartais majoras ruošdavosi nutraukti tą bylą. Tai galėjo padaryti tarnybiniu pretekstu. Jis turėjo keletą klausimų, kuriuos ketino pateikti Mečislovui Rušinskiui. 2i-nojo, kad atsakymas į tuos klausimus būtų advokatui ne tik labai netikėtas, bet ir labai nemalonus. Konfrontacija tarp advokato ir Barbaros Jareckos veikiausiai sugriautų kai kuriuos mitus, tačiau surasti nusikaltėlį nepadėtų. Galbūt tai būtų jam tik įspėjimas. Visa tai apsvarstęs Kalino vičius savo projektų kol kas atsisakė.

Pagaliau vieną dieną suskambo telefonas ir ragelyje majoras išgirdo žemą, melodingą balsą:

— Laba diena, majore, jūs mane jau visiškai pamiršote. Tiesa?

— Nieko panašaus,— gynėsi Kalinovičius.— Ką tik apie jus galvojau.

— Gerai ar blogai? Bet jūs nepaskambinote, kaip buvome susitarę.

— Darbas, mieloji Basia, darbas. O be to, bijojau būti įkyrus.

— Įdomu. Pirmą kartą sutinku milicijos karininką, kuris bijosi.

— Tiktai dailių moterų.

— Argi aš tokia gąsdinanti? Gražių dalykėlių sužinojau iš jūsų, majore. Esu milicijos pabaisa!

— Neturiu šansų nurungti jus šmaikštaudamas, bet iš tiesų džiaugiuosi, kad paskambinote.

— Jūs turbūt būtumėt laukęs, kol vėl būčiau įtariama žmogžudyste.

— Tokiais nusikaltimais niekada jūsų neįtarinėjau.

— Taigi, taigi, tik prisiminkite pirmąją apklausą pas jus.

— Tai buvo formalumas. Nemalonus, tačiau būtinas. Šito neįmanoma išvengti.

— Ir vis vien nepaskambinote. Argi tai gražu?

— Ateityje pasižadu pasitaisyti.

— Laukiate sekančios bombos, tiesa? Jau spėjau jus pažinti.

— Mane?

— Taip, jus ir jūsų mėgiamą pusiau privačių klausimų ir atsakymų sistemą.

— Na ir šukuojate jūs šiandien mane, ponia Basia. Aš to nenusipelniau. Garbės žodis.

— Jeigu jūs tokį garbės žodį duosite, kad mūsų susitikimai nebus pusiau privataus įtariamosios apklausos pobūdžio, bet visiškai privatūs, tai nors ir pykstu ant jūsų, teisiuos permaldaujama.

— Ir...? *

— Ir nors rytoj iš pat ryto išvažiuoju į Zakopanę, šiandien galėtumėm susitikti.

— Man bus labai malonu.

— Žiūrėk tu man, koks mandagus pasidarė. O prieš tai net nepasiteiravo, ar dar esu gyva.

— Tad prašome pasakyti, ponia Barbara, kur ir kada?

— Geriausia tuojau po darbo, nes vėliau turėsiu ruoštis kelionei.

— Puiku.

— Prašau atvykti pas mane į dirbtuvę Chelmno gatvėje.

— Klausau. Būsiu tuojau po pusės keturių. Gerai?

— Na, tai laukiu.

Majoras surado dingstį ištrūkti iš darbo ir nuvažiavo namo. Šiandien buvo uniformuotas, o juk susitikimas su dailia našlele turėjo būti griežtai privataus pobūdžio. Todėl geriau bus į šį pasimatymą atvykti civiliniais drabužiais, baltais marškiniais ir su kaklaraiščiu.

Lešekas Kalinovičius taip pat nusprendė nei vienu žodžiu neužsiminti apie praėjusių mėnesių istorijas. Pagaliau kodėl jam nepaflirtuoti su patrauklia moterimi. Tuo labiau kad rytoj ji išvažiuoja į Zakopanę ir nežinia, kada vėl ją pamatys.

Chelmno gatvės kieme karininkas pamatė stovintį žaliąjį automobilį. Mašina buvo beveik visiškai išardyta. Ant gerokai padėvėto kilimėlio išdėliotos variklio dalys. Iš po mašinos styrojo mėlynu kombinezonu apmautos kažkieno kojos.

Dirbtuvės savininkę majoras surado jau atnaujintoje ir atstatytoje kontoroje, kurią buvo sugriovęs bombos sprogimas. Prie rašomojo stalo ant mažo staliuko stovėjo nauja rašomoji mašinėlė. Milicijos karininkas profesiniu žvilgsniu konstatavo, kad tai „Erika".

— O jūs netgi nesisveikinate su manimi, o tikrinate, kokios markės mano rašomoji mašinėlė. Nieko iš to neišeis. „Konsulo" neturėjau ir neturiu.— Šiuos žodžius Barbara Jarecka ištarė su priekaišto gaidele.— Jūs, majore, nesilaikote mūsų susitarimo sąlygų.

— Niekur neleidžiate pasižiūrėti,— Kalinovičius pabučiavo dirbtuvės savininkei ranką.— Užtikrinu jus, kad pažvelgiau į mašinėlę be jokios pašalinės minties. Tiesiog ji man priminė vaizdą, kai jūs ilgu vyrišku apsiaustu, visa išsitepusi kalkėmis, traukiate iš laužo seną mašinėlę. Kaip čia gražiai viskas atstatyta ir išdažyta, taip pat matau ir naujus baldus. Rimtos firmos reprezentacinė raštinė.

— Firma norėjo pakviesti savo svečią pasivažinėti automobiliu kur nors už miesto. Kad ir į Konstanciną pavalgyti viščiukų.

— Puikus sumanymas,— nuoširdžiai apsidžiaugė majoras.— Balsuoju už.

— Deja, iš viso to išėjo šnipštas.

— Kodėl?

— Žvilgtelėkite pro langą. Mano automobilis visiškai išardytas.

— Kas atsitiko? Kokia nors avarija? Įspėju, kad jūs labai rizikingai važinėjate.

— Aš gerai važinėju. Nė karto niekur nesu susidūrusi.

— O kas automobiliui?

— Man atrodo, kad automobilis tvarkingas. O Zigmuntas tvirtina, jog variklis per garsiai veikia. Ir sankaba pernelyg sunkiai išminama. Prieš man išvažiuojant į Zakopanę jis nusprendė patikrinti mašiną ir viską idealiai sutvarkyti. Jau antrą dieną kuičiasi variklyje, bet pažadėjo, kad iki vakaro užbaigs.

— Zigmuntas? — su tam tikru įtarumu ištarė majoras. Koks čia vyriškis sukiojasi apie Barbarą...

— Zigmuntas Kvasnevskis,— patikslino Jarecka.— Jūs jį matėte pasitarime advokatų kolegijoje.

— A, šitas. Prisimenu. Kažkoks artimas giminaitis? Labai temperamentingas jaunuolis. Norėjo, kad būtų pasodintas tas vargšas Stanislovas Kovalskis.

— Kovalskis visiškai ne vargšas. Iš manęs už nieką gavo trisdešimt tūkstančių.

— Turbūt jums apsimokėjo tas taikus reikalų sutvarkymas.

— Nesakau, kad neapsimokėjo. O Zigmuntas — mano mirusio brolio sūnus.

Ši žinia visiškai nuramino majorą. Tačiau pasakė:

— Viliuosi, kad jaunuolis išmano variklius ir automobilį sutvarkys kaip reikiant.

— Kaj iškylavome palei Zalevą Zegžinskį, sakiau jums, kad Zigmuntas tvarko mano automobilius —„Varšavą" ir „Reno". Aš tuo labai patenkinta. Tik jūs, majore, esate labjįi užsiėmęs savo reikalais ir nekreipiate dėmesio, ką šneka vargšė moteris.

— Kuri šiandien ypač mane puola. Skaito pamokymus. Nesakau nė žodžio.

— Nes jūs šito nusipelnėt.

— Tad ką darysime? — paklausė majoras, nutraukdamas susišaudymą žodžiais.

— Laukiu jūsų pasiūlymų.

— Jau sakiau, kad sutinku su visafs jūsų įsakymais.

— Mano pasiūlymas: eisime pėsti į centrą, ten užsuksime išgerti kavos, pasėdėsime, pasikalbėsime, o paskui jūs mane palydėsite namo. Sutinkate?

Jie iš lėto žingsniavo centro link. Nors buvo spalio pavakarys, diena buvo šilta lyg vasarą. Barbara Jarecka kalbėjo:

— Jaučiuosi labai pavargusi. Tie visi nemalonumai, vyro tragiška mirtis, vėliau paveldėjimo „džiaugsmai", vadovavimas nemažai dirbtuvei, o priedo tas sprogimas mane galutinai pribaigė. Jaučiuosi pasenusi.

— Ką jūs čia kalbate. Tai tiktai nervai ir fizinis bei psichinis nuovargis.

— Svajoju apie poilsį. Jam ruošiausi jau rugpjūčio mėnesį. Bet vis neišeidavo. Ne laiku tas sprogimas. Jau netekau vilties, kad sugebėsiu kada nors ištrūkti nors savaitei iš Varšuvos. Jeigu ne advokatas Rušinskis, taip būtų ir buvę.

— Seniai jo nemačiau, o norėtųsi su juo pasikalbėti.

— Jis labai užsiėmęs mano reikalais, susijusiais su gaisru. Aš nebūčiau turėjusi nei laiko, nei jėgų. Būčiau visiškai susipainiojusi tame įstatymų labirinte, o jis žino, kaip reikia išbristi iš bet kurios būklės.

— Nieko nuostabaus, juk jis teisininkas, ir geras teisininkas. Daug metų jį pažįstu.

— Būtent dėka advokato, apsiėmusio tvarkyti visus teisinius dirbtuvės rūpesčius, galėjau taip suorganizuoti darbus, kad susidarė galimybė ištrūkti į Zakopanę.

— Kalnuose lapkritis turbūt gražiausias mėnuo. Kokia nuostabi spalvų gama nuo tamsaus eglių žalumo iki auksaspalvių bukų. Ir aš dažniausiai spalio mėnesį važiuoju į kalnus. Truputį jums pavydžiu. Deja, šiais metais šio malonumo teks atsisakyti.

— Gaila,— nuoširdžiai pasakė Jarecka.— Turėčiau pasivaikščiojimui draugą.

— Jūs mėgstate vaikščioti po kalnus?

— Labai. Nekalbu apie kokius nors alpinistų žygius, bet apie pasivaikščiojimą išmintais takais.

— Parodyčiau jums porą dar neišmintų takų. Ten jokių pavojų nėra, bet juose nesutiksi poilsiautojų būrių. Kai kurie jų visiškai netoli Zakopanės, bet jų beveik niekas nežino. Pavyzdžiui, takas ties Storžinskio slėniu.

— Kuris? Ar tas greta Laukių, kur prie Stirnų uolų?

— Na žinote! Jūs mane apstulbinote. Taip žinoti mano „privačius" takus?

— Taip jau atsitiko, kad juos žinau. Ak, kai pagalvoju, kad rytoj iš pat ryto sėsiu prie vairo ir atsisveikinsiu su Varšuva, jau dabar apima džiaugsmas. Taip seniai niekur toliau nebuvau išvykusi automobiliu. Kalnai ir automobilis — dvi mano silpnybės.

— Aš jau žinau. Važiuodamas prie Zalevo, patyriau nemaža stiprių įspūdžių.

— Rytoj manęs laukia daugiau negu penki šimtai kilometrų kelionės. Jeigu jūs žinotumėt, kaip mane džiugina tokia perspektyva. Tamsus plento kaspinas, rankose vairas ir visiškai man paklusnus automobilis. Tai tiesiog šaunu.

— Ilgam išvažiuojate?

— Bent jau savaitei. Stengsiuosi išbūti kuo ilgiau. Telefonu palaikysiu ryšį su advokatu Rušinskiu, o taip pat ir su savo pavaduotoju dirbtuvėje. Jei patys nesusitvarkys, su širdgėla grįšiu anksčiau.

— Tikriausiai susitvarkys. Nėra nepakeičiamų žmonių.

— Pati tuo įsitikinau. Po Vlodeko mirties maniau...

— Kur jūs apsistosite? — majoras skubiai pakeitė temą.— Privačiai?

— Esu susibičiuliavusi su viena kalniečių šeima, pas juos visuomet nuomoju kambarį.

— Taip turbūt patogiausia. Nevaržo maitinimosi valandos. *

— Tiesiog drebu visa, kai pagalvoju, kad Zigmuntas nespės man sutvarkyti automobilio.

— Tikrai suspės. Prižadėkite man vieną dalyką, ar sutinkate?

— Kokį?

— Kad važiuodama į Zakopanę, nelėksite greičiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų per valandą.

— Šitaip šliaužti?

— Jūs pavargusi ir prisinervinusi, o tokios būklės žmogus praranda normalų refleksą. Gali nesuvaldyti vairo, o tada ir iki avarijos netoli. Ar prižadate?

— Argi jums taip jau svarbu?

— Labai.

Šį žodį karininkas ištarė taip pabrėždamas, kad Jarecka net truputį paraudo. Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Pagaliau ji atsiliepė:

— O jei neprižadėsiu? Jūs žinote, kaip aš mėgstu greitai važiuoti. Juk aš gerai važiuoju.

— Esu pasirengęs telegrafuoti visiems milicijos postams pagal jūsų maršrutą, kad visur jus sulaikytų ir baustų už nesaugų važiavimą.

— Jūs juokaujate?

— Žinoma, juokauju, bet dar kartą prašau jus važiuoti atsargiai.

— Gerai. Važiuosiu lėtai ir atsargiai.

— Mažiau negu aštuoniasdešimt.

— Gerai. Mažiau negu aštuoniasdešimt.

— Boiskauto žodis?

Barbara Jarecka ėmė kvatotis.

— Jūs baisus žmogus. Tokio despoto seniai nebuvau sutikusi. Garbės žodis.

— Dabar aš dėl jūsų būsiu ramus. Tikiu, kad laikysitės duotojo žodžio.

— Visuomet. Nepaisydama aplinkybių. Todėl stengiuosi nieko nežadėti.

— Tuo labiau vertinu savo pasiekimą.

— Nes jūs šiandien labai mielas. Kitoks negu per mūs-sų ankstesnius susitikimus.

— Ar jūsų subnuomininkė dar gyvena su jumis? — majoras vėl pakeitė pokalbio temą. Nenorėjo, kad jis įgautų pernelyg intymų pobūdį. Ir apskritai jis stengėsi, kad flirtas su dailia moterim nepažengtų per daug toli.

— Taip, gyvena. Pamėgau ją. Tai maloni ir padori mergina. Reikėtų jums ją išpiršti.

— Brr! Ačiū. Jau sykį man išpiršo. Šis numeris antrą sykį neišdegs.

— Kas žino? — Barbara Jarecka šypsodamasi taip pažvelgė į karininką, jog tas net valandėlę sutriko.

— Tikriausiai ne,— šyptelėjo majoras.

— Atsiras tokia. Dėl to esu visiškai tikra. Kada nors aš tą jums priminsiu. Visi vyrai taip šneka, ir kažkaip keista, kad taip nedaug tų užkietėjusių senbernių. O kas paskui ką bėgioja, galbūt mes paskui jus?

— Jūs samprotaujate kaip pelėkautai.

— Kaip tai?

— Spąstai irgi kalbėjo pelėms, kad nebėgioja iš paskos. Ir vis vien jas gaudo.

Barbara Jarecka nuoširdžiai nusijuokė.

Kai Lešekas Kalinovičius lydėjo savo draugę į jos namus Zapogodnos gatvėje, jau buvo vakaras. Negalėjo gauti taksi, todėl nuo autobusų stotelės ėjo pėsti.

— Labai keistais jausmas,— kalbėjo Jarecka,— kalbėti su žmogumi, kuris apie jus žino viską, o tu apie jį nieko. Ir vis dėlto nuoširdžiai prisipažinsiu, kad jau seniai turėjau tokią malonią popietę. Aš jums už tai labai dėkinga.

— Šis privatus susitikimas išgujo iš atminties tai, ką apie jus žinojau kaip milicininkas. Aš taipogi ilgai prisiminsiu šį vakarą.

— Rytoj šitokiu metu Zakopanėje! Skamba lyg pasaka.

— Dar sykį linkiu gražaus oro. Beveik esu tikras, kad taip ir bus.

— Q didžiausią pokštą iškrėčiau advokatui Rušinskiui. Jis nieko nežino, kad išvažiuoju.

— Bet jūs minėjote, kad susiftrėte palaikyti ryšį telefonu.

— Bet aš jam pasakiau, kad išvažiuosiu tik po trijų dienų.

— O išvažiuojate anksčiau?

— Darau tai visiškai sąmoningai. Paprasčiausiai bijau, kad vėl atsitiks kas nors netikėto, ir man sutrukdys ištrūkti iš Varšuvos. Todėl pasiryžau bėgti. Manęs nėra, ir tai jau įvykęs faktas. Paskui jau patys vieni tegu tvarkosi. Ir advokatas, ir mano pavaduotojas. Netveriu džiaugsmu pagalvojusi, kokį pokštą jiems rytoj iškrėsiu. Tiktai Zigmas žino mano sumanymo paslaptį.

Jie priėjo namą, pažymėtą dvidešimt ketvirtuoju numeriu. Jarecka mandagiai pasiūlė milicijos karininkui:

— Gal užeisite stiklinei arbatos? Šaldytuve tikriausiai atsiras ir ko nors valgomo. Labai prašau.

— Puikiai žinau Sezamo lobius, slypinčius tame šaldytuve.

— Ta proga susipažinsite su mano subnuomininke.

— Su ta, kurią norite man išpiršti?

— O gal jau apsigalvojau?

— Nuraminote mane.

— Einam?

— Dėkoju už tokį malonų kvietimą, tačiau, jeigu leisite, šį kartą juo nepasinaudosiu. Prieš išvažiuodama jūs turite susiruošti. Manęs namuose laukia storas dokumentų aplankas, iki ryto reikia jį peržiūrėti.

— Gaila. Taigi susitiksime, kai tik sugrįšiu. Ar vėl ištisas savaites turėsiu laukti jūsų skambučio?

— Jei įsakysite, paskambinsiu.

— Paskambinsite, jei panorėsite. Taip?

— Tikrai paskambinsiu.

— Tad viso gero,— Jarecka padavė ranką.

— Iki pasimatymo. Tik prašau atsiminti savo pažadą.

— Neužmiršiu. Mažiau kaip aštuoniasdešimt.

Majoras ėjo autobuso link. Pro jį pravažiavo žalias

automobilis, tiesiog žėrėjo išblizgintos nikeliuotos dalys. Zigmuntas Kvasnevskis tesėjo žodį. Barbaros Jareckos automobilis tikriausiai buvo paruoštas tolimai kelionei.

Vairuotojas važiavo lėtai ir atsargiai.

XV skyrius

ADVOKATO RUŠINSKIO PASAKĖLĖS

— Jūs, advokate, iš pat ryto pas mane? — nustebo majoras Lešekas Kalinovičius, pamatęs įeinant į jo kabinetą advokatą Mečislovą Rušinskį.

— Kas turi skubų reikalą, ateina anksti.

— Tai, advokate, netgi gerai susiklosto, nes ir aš turiu su jumis apie šį tą pakalbėti. Norėjau jums paskambinti arba pasiųsti pranešimą.

— Netgi pranešimą? — nusišypsojo advokatas.— Turbūt ir oficialų apklausos protokolą.

— Galbūt nebūtų apsieita ir be šito.

— O aš, priešingai, neturiu į jus jokių svarbių valdiškų reikalų. Atvykau paprasčiausiai papasakoti jums vieną įdomią pasakėlę.

— Aš irgi galėčiau jums, advokate, papasakoti pasakėlę apie vieną žinomą advokatą. Tos pasakėlės iš tiesų nėra tarp arabų ,,Tūkstančio ir vienos nakties" pasakų, bet labai pamokanti ir su įdomiu moralu. Norite pasiklausyti?

— Mielai,— atsakė advokatas, nors jo veidas rodė visai ką kita.

— Galiu pradėti?

— Kadangi aš pirmas pasiūliau, gal, majore, pirma išklausysite mano pasakėlės? Nebus labai ilga, bet tikriausiai, kaip ir jūsų, labai pamokanti.

— Klientas visuomet teisus,— nusijuokė milicijos majoras.— Prašome, pradėkite.

Advokatas patogiau įsitaisė fotelyje ir pradėjo savo pasakojimą.

— Turiu draugą, kuris visai išklydo iš teisingo kelio. O labai gaila. Kadaise atrodė, kad bus visiškai geras advokatas. Tačiau, užuot stropiai žiūrėjęs savo darbo, tas žmogus ėmėsi rašyti kriminalinius romanus. Taigi jis man papasakojo savo busimojo romano turinį. Tai tokia įdomi istorija, jog neiškenčiau neatėjęs pas jus ir nepapasakojęs visko iš eilės.

— Labai jau iš tolo jūs, advokate, pradedate, bet klausausi su didžiausiu dėmesiu.

— Kriminalinių romanų autoriai mėgaujasi savo kūrinių veiksmą nukeldami į Angliją, į turtingų lordų rūmus ir parkus, su nuosavais maudymosi baseinais ir jų sienose gudriai įmūrytomis įmantriomis slėptuvėmis žudymo įrankiams laikyti. Mano bičiulis buvo žymiai kuklesnis, kadangi savo būsimo romano veiksmą nukėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau, į Niujorką.

Majoras užsirūkė, bet netrukdė advokatui pasakoti.

— Taigi gyveno Niujorke vienas jaunuolis, kurio šūkis buvo ,,geriau mirti,' negu dirbti". Tas jaunuolis visgi nebuvo pratęs kaip atsiskyrėlis maitintis buko riešutėliais. Priešingai: jam patiko ištaigingas gyvenimas su jo visokiais prašmatnumais ir labai mėgo pinigus. Dėl pinigų jis nesusvyravęs galėjo žmogų nužudyti.

— Tas jūsų bičiulis savo romanui pasirinko labai paprastą schemą.

— Toliau nebebus taip schematiška. Taigi tas jaunuolis tarėjo tetulę, padariusią tikrai amerikietišką karjerą. Nesvarbu, kuo ji iki tol vertėsi, svarbu, kad ištekėjo už milijonieriaus, didelių fabrikų savininko.

— Gal devocionalijų? — įsiterpė majoras.

— Romanui tai neturi reikšmės. Svarbu, kad milijonierius buvo labai turtingas, o tetulė šykšti ir per daug neskubėjo atidaryti piniginės daug žadančiam jaunuoliui. Norėdamas kaip nors prisikasti prie savo netikro dėdės turto, sūnėnas sugalvojo labai klastingą planą. Sis planas, iškart pasakysiu, buvo iš dviejų dalių. Jei pirmoji dalis nepasiektų tikslo, turėjo būti realizuota šio gudraus projekto antroji dalis. Jaunuolis buvo įsitikinęs, jog reikalas pernelyg svarbus, kad galėtų baigtis nesėkme. Visa tai turėjo būti taip gudriai suregzta, jog Niujorko policija niekad neįtartų, kad tai žmogžudystė, o tiktai nelaimingas atsitikimas. Pagaliau tai turėjo būti „tobula žmogžudystė".

— Tarp matematikų pasitaiko maniakų, kurie stengiasi išspręsti apskritimo kvadratūrą,— įsiterpė milicijos karininkas.— O tarp nusikaltėlių tokie pat maniakai nuolat planuoja tobulus nužudymus. Ir vienų, ir kitų tokios pat nesėkmės. Na, betgi aš jus pertraukiau.

— Taigi šis jaunuolis susirado aktorių, kuris iš tiesų buvo priverstas atsisakyti savo profesijos, tačiau jis turėjo dvi vertingas savybes: buvo truputį panašus į dėdę milijonierių ir gerai mokėjo pamėgdžioti. Be to, šis aktorius už solidžią dolerių sumą buvo bet kam pasiryžęs.

— Įdomu! Aš, rašydamas tokį romaną, verčiau pasirinkčiau kirpėją, o ne aktorių.

— Čia tiktai skonio reikalas. Vieni nori kirpėjų, kitas turi daugiau meninių polinkių ir mano, kad aktoriai tokiems vaidmenims labiau tinkami. Svarbu, kad aktorius, pasivertęs dėde milijonieriumi, atvyko pas vieną Niujorko notarą, norėdamas ten deponuoti testamentą ir laišką policijai.

— Si pasakėlė man primena istoriją, kurią norėjau jums papasakoti apie vieną advokatą. Kadangi aš neturiu net mažiausių literatūrinių polinkių, veiksmo vietos neperkėliau nei į Londoną, nei į Jungtines Amerikos Valstijas.

— Taip dažnai atsitinka,— pritarė advokatas,— kad žmonių mintys plaukia ta pačia linkme.

— Tačiau, advokate, grįžkime prie jūsų romano.

— Mistifikatoriui pasisekė apgauti notarą, pagaliau tai nieko nuostabaus, nes klientas pateikė jo tapatybę patvirtinančius dokumentus. Pavogti šiuos' dokumentus iš dėdės milijonieriaus jaunuoliui nebuvo sunku. Buvo surašytas testamentas, pagal kurį Niujorko milijonierius visą savo turtą užrašė Džonui Smitui už savo gyvybės išgelbėjimą Filipinuose Mindanao saloje, kada amerikiečiai kariavo su japonais. Tas Džonas Smitas gyveno netoli Niujorko Džersi Sityje.

— Tai toks amerikietiškas Volominas?

— Kažkas panašaus. Praėjus kelioms savaitėms po testamento surašymo, milijonieriaus lavonas buvo surastas po Bruklino tiltu. Nukritęs iš didelio aukščio kūnas buvo neatpažįstamai sužalotas. Negyvėlio kišenėse nesurasta jokių dokumentų, tik atsitiktinumo dėka pavyko jį identifikuoti. Byla išgarsėjo, Amerikos policija pradėjo ieškoti žudiko. Tada arenoje ir pasirodė Niujorko notaras.

— Įteikė milicijai laišką, deponuotą kartu su testamentu? — įsiterpė majoras.

— Būtent taip. Laiške buvo išaiškinta, kad tai ne nužudymas, o gudriai sugalvota savižudybė, panaši į žmogžudystę. Tuo pagrindu Niujorke policija tardymą nutraukė. Jie,— pridūrė advokatas,— niekad nebuvo labai įžvalgūs.

— Taip,— sutiko majoras.— Pirmiausiai ji turėjo patupdyti tą notarą.

— Notaras buvo visiškai nekaltas. Tai didžiai gerbiamas žmogus ir didelis teisės žinovas. Kaip jis turėjo patikrinti savo kliento tapatybę? Per Federalinį tyrimų biurą?

— Na gerai, advokate, važiuojame toliau.

— Keista testamento išlyga sukėlė didelį sąmyšį. Tiesa, iš pradžių Džonas Smitas tvirtai laikėsi pirminės versijos, kad jis iš tikrųjų išgelbėjo milijonieriui gyvybę, tačiau greitai išaiškėjo, kad tai netiesa. Našlės teisininkai jam pagrasino iškelti bylą dėl testamento panaikinimo ryšium su testatoriaus apsirikimu. Milijonieriui iš tikrųjų išgelbėjo gyvybę Mindanao saloje kažkoks Smitas, bet tai visiškai ne tas Smitas iš Džersi Sičio, o visai kitas tokia pačia pavarde žmogus.

— Turbūt jūsų milijonieriaus mirties metu jo išgelbėtojas irgi buvo miręs? — paklausė majoras.

— Įspėjote. Pasirodo, anas tikrasis Smitas buvo miręs prieš trejus metus. Betgi grįžkime prie mano istorijos. Netikrasis išgelbėtojas norom nenorom sutiko paimti nedidelę sumą ir atsisakyti savo pretenzijų į palikimą. Tuo būdu apsukrus jaunuolis savo plano pirmąja dalimi nepasidžiaugė.

— Kam buvo reikalinga testamente toji išlyga?

— Jeigu tas netikrasis Smitas būtų iš tikrųjų gavęs palikimą, tada jaunuolis būtų sugebėjęs šantažo būdu išgauti iš jo paveldėjimo didžiąją dalį. Paprasčiausiai būtų pagrasinęs laimingajam paveldėtojui, kad jis praneš savo tetulei, jog jos vyras, rašydamas testamentą, suklydo. Jei nebūtų šios išlygos, nebūtų dingsties šantažui. Turiu pridurti, kad mano bičiulio testamente šis netikrasis Smitas — tai toks žmogus, kūrio nepažįsta nei vienas milijonieriaus pažįstamas. Jis nepažįsta netgi to brolvaikio. Palikimas Smitui nukrenta lyg dangiškoji mana.

— Na, ką gi,— pritarė milicijos karininkas.— Bent iki šiol viskas aišku.

— Dabar prasideda komplikacijos. Apsukrus jaunuolis pagrįstai būgštauja, kad buvęs aktorius jam labai pavojingas. Per daug žino, o ko nežino, gali įspėti. Kaip tik netrukus uosto darbininkai iš vieno kanalo ištraukia išrengtą aktoriaus lavoną.

— Maiše? — šyptelėjo majoras.

— Apie smulkmenas autorius su manim nekalbėjo, bet aš jam apie tai užsiminiau.

— Mane domina tik romano tęsinys.

— Žmogžudyste įtariamas vienas žinomas Niujorko gangsteris, kurio bute policija suranda nužudytojo drabužius ir daiktus. Policija tardo labai lengvapėdiškai ir visiškai nepaiso vieno esminio fakto. O juk to paties gangsterio bute taip pat aptikta pragaro mašina, paslėpta židinyje. Policija patenkinta, kad sučiuptas nusikaltėlis, daro viską, kad įrodymas kuo geriau tiktų prie jų turimo žmogaus, nors vienas garsus advokatas aiškiai perspėjo policiją, kad nepadarytų klaidos vienpusiškai traktuodama šį atvejį, ir netgi apsiima visiškai nemokamai ginti tą gangsterį.

— Iš tikrųjų,— pripažino majoras.— Nemokamai ginantis advokatas — tai absoliutus fenomenas. Toks atvejis pasitaikė tiktai jūsų, advokate, bičiuliui.

— O tuo tarpu,— Rušinskis tarytum ir nepastebėjo milicijos karininko žodžių,— našlės namuose, tos pačios našlės, kuri, Smitui atsižadėjus paveldėjimo, tapo viso turto savininke, sprogsta pragaro mašina, visiškai tokia pati, kaip ir surastoji gangsterio namuose. Tačiau Amerikos policija lyg būtų kurčia ir nebyli. Stengiasi nieko nesuprasti.

— Kaip šaunu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra bent tokių genialių ir nesavanaudiškų advokatų, kaip tas, apie kurį rašo jūsų bičiulis.

— Primenu, kad klastingas jaunuolio planas buvo numatęs du variantus. Vienas — tai milijonieriaus turto užrašymas visiškai nepažįstamam žmogui, iš kurio be ypatingo vargo turėjo šantažu gauti didesniąją šio palikimo dalį. Jeigu šis variantas neišdegtų, tai dar yra antras: tetulė gauna visą turtą ir staiga žūsta kažkokioje apsukriai organizuotoje katastrofoje. O jos vienintelis įpėdinis kaip tik sūnėnas. Pasikėsinimas į tetulės gyvybę buvo taip gudriai suregztas, kad ir vėl visi čia teįžiūrėjo paprastą atsitiktinumą.

— Betgi jūs sakėte, kad tai buvo pragaro mašina, visai tokia pati, kaip ir gangsterio namuose?

— Turbūt kažkur suklydau, nes mano bičiulio papa-šakotos istorijos neužsirašinėjau. Kartoju ją iš atminties. Iš tikrųjų dabar prisimenu, kad tai buvo ne pragaro mašinos, o dujų balionai, kurie staiga sprogo.

— O gal nuo karo su Japonija likę nesprogę sviediniai?

— Aš tą mintį perduosiu autoriui.

— Betgi per tą sprogimą tetulė nežuvo?

— Jūs, majore, tik įsivaizduokite, kad laimingo atsitiktinumo dėka ši moteris prieš tai porai minučių buvo išėjusi iš patalpos, kurioje sprogo dujų balionas. Dėl to ji liko gyva.

— O kaipgi tas tobulo nužudymo planas buvo išaiškintas? Šios rūšies literatūroje paprastai kiekviena žmogžudystė išaiškinama ir nusikaltėlis atitinkamai nubaudžiamas.

— Matote, pone majore, visi galai buvo paslėpti. Kvaila policija būtų nieko nesusigaudžiusi ir nieko nesuradusi. Laimė, kad to romano autorius į savo kūrinio veiksmą įjungė tą simpatišką notarą.

— Tą, kuris dėl savo naivumo sudarė galimybę nusikaltimui?

— Šis veiklus ir nepaprastai doras žmogus,— advokatas neatsakė į milicijos karininko pastabą,— buvo ir labai pastabus. Vienintelio susitikimo su netikru dėde milijonieriumi metu notaras pastebėjo, kad jo klientas turi randą. Sakykim, ant kaklo. Ir kai iš uosto kanalo buvo ištrauktas buvusio aktoriaus išrengtas lavonas, notaras patvirtino, kad ant to kūno yra identiškas randas. Iš pradžių įžymusis teisininkas manė, kad nužudytasis — tai milijonierius, kuris prieš tai imitavo savo mirtį, nu-mesdamas nuo tilto kokią nors pasirinktą auką. Apie savo įtarimus notaras papasakojo milicijai, bet jie nesusidomėjo jo teiginiais, kadangi jie prieštaravo patogiai teorijai, kad eksaktorių nužudė gangsteris. Apskritai turiu jums pasakyti, kad mano bičiulio romane milicija pavaizduota ne per geriausiai.

— Bet užtat teisininkas ten apdovanotas vienais su-perliatyvais, tiesa?

— Tikroviškai. Laikantis teisybės. Tai iš tikrųjų nepaprasta asmenybė.

— Juo toliau, juo labiau man norisi uždaryti šią idealią asmenybę bent keturiasdešimt aštuonioms valandoms, kad turėtų gerą pamoką ir nežaistų privataus detektyvo.

Advokatas Rušinskis visai nereagavo į kandžias savo pašnekovo replikas.

— Kilnus notaras, nesulaukęs Niujorko policijos pritarimo, turėjo veikti vienas. Vieno savo įstaigos valdininko paramos dėka visiškai tiksliai ir neabejotinai nustatė, kad buvęs aktorius tikrai buvo apsilankęs jo įstaigoje ir sėkmingai suvaidino milijonierių, parašiusį testamentą. O kai teisininkas sužinojo apie sprogimą milijonieriaus našlės namuose, įsitikino, kad tai nebuvo atsitiktinis įvykis. Tiksliai viską apgalvojęs, jis nustatė, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Aktorius privalėjo žūti, kadangi ne jis buvo sumanymo autorius, o vien tik vykdytojas. Ir kadangi buvo per daug žinantis vykdytojas, jis tapo pavojingu viso plano iniciatoriumi. Planas nepavyko, bent jau jo pirmoji dalis, notaras buvo teisus galvodamas, kad nusikaltėlis neatsisakys sumanymo tapti milijonieriaus turto paveldėtoju. Bandymas pasikėsinti į milijonieriaus našlės gyvybę teisininkui nebuvo netikėtumas. Dabar notaras iškėlė sau klausimą: kas suinteresuotas dailiosios našlės mirtimi? Gal tas, kas jai mirus bus paveldėtoju. Pasirodo, kad tiktai vienas žmogus — jos brolvaikis. Šio brolvaikio asmenybė ir būdas nekėlė pasitikėjimo. Tokiu būdu tikslaus, teisinio svarstymo keliu, be policijos pagalbos, veiklus Niujorko notaras įstengė neklaidingai nustatyti žudiko asmenybę. Tai buvo tiesiog žavingas romanas, tiesa?

— Jūs visą laiką giedate ditirambus šio notaro garbei, o aplenkiate esminius elementus. O be jų jūsų istorija neverta nė sudilusio skatiko.

— Kodėl? — užsigavo advokatas.— Šioje mano pasakotoje istorijoje nėra mažiausių spragų.

— Argi? Tai tik įdomi istorijėlė, pripažįstu, gražiai papasakota. Bet tuo ir baigiasi. Galima ja sudominti dailias moteris, bet ne mane.

— Ateinu pas jus ir lyg keptą karvelį atnešu žudiką. Labai gražiai atsidėkojate. Niekad nesitikėjau. Ką jūs galite prikišti tokiam protavimui? Juk čia viskas taip logiška, kad logiškiau nebegalima.

— Gerai, sutinku! Čia yra logikos. Hipotezė grakščiai sukonstruota, betgi tai ir viskas. Šio pasakojimo pagrindu ne tiktai Niujorko, bet ir jokia kita pasaulio policija ir joks prokuroras netgi piršto nepajudins. Įrodymai! Kur yra įrodymai? Jų nepakeis gražiausi žodžiai.

— Įrodymus turi rasti milicija.

— Būtent! Tai jūsų protavimo silpnoji pusė. Trūksta įrodymų.

— Atsiprašau, turiu labai svarbų įrodymą. Valdininko pažymą, patvirtinančią, kad buvęs aktorius, pasivadinęs milijonieriumi, iš tikrųjų lankėsi notaro kontoroje. Ši pažyma bylai turi esminę reikšmę. Tai raktas uždaviniui spręsti. Stebiuosi, kaip jūs, majore, šito nepastebite.

— Viską pastebiu. Jūs ateinate pas mane su labai sunkiu kaltinimu, netgi dviguba žmogžudyste ir pasikėsinimu į dar du žmones, bet bijotės tiesiai pasisakyti, pasakojate aplinkiniais keliais, pateikdamas turinį tariamo romano, kurio veiksmas vyksta Niujorke. Visa tai geriausiai byloja, jog jūs nesate tvirtai įsitikinęs, ir žinodamas, kas gresia už neteisingą apkaltinimą, stengiatės pasilikti nuošalyje, o mums suversti visą juodą darbą. Argi taip gražu, advokate?

— Jūs turite visiškai kitokias įrodymų rinkimo galimybes negu paprastas advokatas.

— Sutinku. Pasakysiu jums daugiau. Ne vieną kartą esu apgalvojęs visą šią bylą. Kaip ir jūs, prieidavau prie tokių pat išvadų. Šiandien esu įsitikinęs, kad Bregula, vaidindamas Vlodzimežą Jareckį, apsilankė jūsų įstaigoje. Atlikome grafologinę ekspertizę. Tipas buvo nepaprastai apsukrus. Jis nuogąstavo, kad mes šią gudrybę greit išaiškinsime. Kaip tik dėl to stengėsi jums įkišti mašinėle rašytą testamentą, o paskui jums įteikė tą patį tekstą, rašytą ranka, tačiau kaligrafiškai, nes šiuo atveju grafologinė ekspertizė būna be rezultatų. O kai dėl Jareckio parašo, specialistai daro prielaidas, kad jis gali būti suklastotas, tačiau kategoriškai to netvirtina.

— Vadinasi, nei velnias, nei gegutė? — paklausė advokatas.

— Taip, jūs ir pats pripažinsite, kad ir patvirtinus, jog tikrai Bregula padiktavo šį testamentą, byla į priekį nepasistūmės.

— Su tuo negaliu sutikti. Tada Jareckio mirtis ne natūrali, o žmogžudystė. Tai esminis skirtumas. Reikia ieškoti Jareckio žudiko.

— Taip. Bet logiškiausia būtų Jareckio žudiku laikyti Bregulą.

— Is fecit qui prodest. Žudikas tas, kas iš to siekė naudos.

— Formaliai labiausiai būtų kaltintinas Stanislovas Kovalskis.

— Kovalskį galime ramiausiai palikti nuošalyje.

— Tada ir vėl belieka Bregula. Jis padiktavo testamentą ir po nužudymo galėjo iš Kovalskio šantažu išplėšti stambią sumą.

— Jeigu Bregula būtų tas žmogus, kuris ne tiktai sukūrė Jareckio testamentą, bet ir jį nužudė, tai pats nebūtų žuvęs. Nebūtų buvęs kam nors pavojingas.

— Bregula galėjo žūti šiaip sau, be jokio ryšio su Jareckio byla. Jūs, advokate, nepamirškite, kad „organizatorius" yra pakankamai įkyrėjęs padugnių pasaulyje. Aš ir toliau ne visai įsitikinęs, kad Adamas Cichošas nekaltas dėl šios mirties.

— Vadinasi, grįžtame prie pirmos versijos. Vėl išvel-kate Cichošą, nes milicijai jis patogiausias. Nutraukti bylą ir parašyti kaltinamąjį aktą. Tegu rūpinasi teismas.

— Jūs įsitikinęs, kad Adamas Cichošas nekaltas. Jūs žinote nusikaltėlį.

— Tarkime, kad taip.

— Žinau, ką jūs turite galvoje, bet teigimas nepagrįstas. Jūs kaltinate mus vienpusiškumu, o pats elgiatės taip pat. Be mažiausių įrodymų jūs apkaltinate žmogų dviguba žmogžudyste. O mes privalome jumis patikėti. Advakoto Rušinskio garbės žodžiu. Galiu jums atskleisti dar vieną faktą. Mes turime liudininką, mačiusį, kaip buvo nužudytas Bregula.

— Jis matė, kad žudikas buvo Cichošas?

— Vieną naktį,— kalbėjo toliau majoras,— milicijos patrulis sulaikė Poznanės gatvėje žinomą vagišių Simoną Virą. Pas jį rasta puiki kolekcija visrakčių. Greičiausiai buvo susiruošęs kur nors „padirbėti". Sulaikytasis, stengdamasis įgyti milicijos palankumą, prisipažino, kad naktį buvo atsitiktinai atsidūręs prie namo, kuriame buvo Bregula, Pro užuolaidos plyšį jis matė, kad Bregula vaidijasi su kažkokiu kitu vyriškiu. Dėl pinigų. „Organizatorius" reikalavo atsilyginti, o antrasis prašė lukterėti, pagaliau buvusiam kirpėjui jis įteikė pluoštą banknotų. Tuo metu, kai Bregula skaičiavo pinigus, jam plaktuku buvo smogta į galvą. Pasakojimas atitinka faktus, išaiškintus tardymo eigoje. Šių faktų Vira kitu būdu negalėjo sužinoti. Dėl to esu įsitikinęs, kad šiuo atveju Vira galima patikėti. Vagišius taip pat pareiškė, kad po to žudikas maiše išnešė lavoną ir automobiliu išvažiavo.

— Ar jis matė žudiko veidą?

— Deja, nematė. Tačiau iš nupasakojimo apie šio žmogaus išvaizdą negalima spręsti, jog tai ne Adamas Cichošas.

— Betgi jis neturi automobilio.

— Tačiau turi vairuotojo teises ir kartais, bėdos prispirtas imtis doro darbo, važinėja lyg įgudęs taksistas. Taigi net ir labai objektyviai tardant, o ne, kaip jūs tvirtinate, „išankstiniu nusistatymu", negalima iš šios bylos išbraukti Adamo Cichošo.

— O pasikėsinimas į Barbaros Jareckos gyvybę ir granata ant Cichošo krosnies nieko nereiškia?

— Pirmiausia reikia įrodyti, kad tikrai buvo pasikėsinimas. Ir vėl jūsų tvirtinimas niekuo neparemtas. O kad ant Cichošo krosnies rasta tokia pati granata, dar nieko neįrodo. Jūs, advokate, puikiai suprantate, kad tokiu netvirtu pagrindu negalima apkaltinti Barbaros Jareckos brolėno pasikėsinimu prieš tetulę ir Adamą Cichošą. Dar pasakysiu. Klausėme Cichošą, ar pažįsta Zigmuntą Kvas-nevskį. Kategoriškai užginčijo, nors neturėjo jokio pagrindo jį ginti. Priešingai. Cichošas viską padarytų, kad tik atsikračius įtarimo užmušus Bregulą. Milicija ne tokia vienpusiška, kaip jūs mus kaltinate. Mes irgi bandėme įvairiausius šios bylos variantus,

— Savaiminis sprogimas granatos, dvidešimt penkerius metus išgulėjusios pastogėje, tikra nesąmonė. Tai pripažins kiekvienas specialistas. Šia tema kalbėjau su daugeliu žmonių. Stebuklų nebūna ir granatos pačios nesproginėja. Aš žinau, kokiu būdu ji buvo susprogdinta. Arba granata buvo įkaitinta paprastu elektriniu šildytuvu, arba elektrine virykle. Pasikėsinto j as įjungė srovę ir pats išvažiavo. Per palyginti ilgą laiką granata taip įkaito, kad įvyko sprogimas.

— Labai gražu, bet kur toji viryklė arba šildytuvas?

— Apie tai klausinėjau Jarecką, neslėpdamas nuo jos savo domėjimosi tikslų. Pasisakė, jog dirbtuvėje esančios kelios viryklėlės ir šildytuvai. Iš po griuvėsių buvo ištraukta viryklėlė, kuri paprastai būdavo kontoroje.

— Reikėtų įrodyti, kad tą dieną ji buvo paimta iš kontoros ir nunešta į pastogę granatos įkaitinimui! Vėl, advokate, tvirtinimas be pagrindo. O jei ir turėtume tokį įrodymą, tai dar nereikštų, kad žinome, kas yra pasikėsinimo organizatorius. Šito per maža Zigmunto Kvasnevskio apkaltinimui. Dar aš jums parodysiu vieną laišką. Jūs įsitikinsite, kad tie jūsų pirotechnikos specialistai pernelyg vienašališkai ir pernelyg kategoriškai reiškė savo nuomonę. Arba paprasčiausiai jūs iš tų ekspertizių pasiėmėte tai, kas jums buvo tinkama. Prašau, čia yra Karinės technikos akademijos katedros pateikta nuomonė, o juk ši institucija šiuo klausimu labiausiai kompetentinga.

Milicijos karininkas padavė advokatui dokumentą su oficialiu Akademijos antspaudu.

— Prašau, advokate, atkreipti dėmesį, kad šioje ekspertizėje aiškiai pasakyta apie tokius pasikeitimus degiklyje, kada jis tampa labai „jautrus" ir nuo mažiausio pastato sudrebėjimo, pavyzdžiui, pradėjus veikti kokiai nors mašinai arba pro šalį pravažiuojant sunkvežimiui, jis gali sprogti. Turėdamas tokią ekspertizę bet kuris teismas išteisintų kaltinamąjį dėl kėsinimosi nužudyti Jarec-ką. Netgi jam nereikėtų tokio įžymaus gynėjo kaip garsusis advokatas Rušinskis.

— Ir vis dėlto aš neklystu.

— Jeigu jumis patikėčiau ir tą jaunuolį areštuočiau, praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms prokuroras įsakytų jį paleisti. Ir dar turėčiau pasiaiškinti. Štai, advokate, popierius. Jūs ramia sąžine parašykite, kad kaltinate Zigmuntą Kvasnevskį dėl visų tų žmogžudysčių, apie kurias man kalbėjote, ir reikalaujate pradėti jo tardymą.

— O ką jūs, majore, tada padarysite?

— Tik viena. Padarysiu jaunuolio bute kratą ir ištar-dysiu, iškeldamas jam visus jūsų išvardintus kaltinimus. Nieko daugiau negalėsiu padaryti. Jis viską užginčys, o jūs turėsite atsakyti teisme už neteisingą apkaltinimą. Na, taip kaip, rašote?

Advokatas neėmė jam siūlomo popieriaus.

— Jūs puikiai žinote, kad aš to nepadarysiu.

— Tad kodėl, advokate, jūs reikalaujate iš mūsų, kad kištumėm galvą į kilpą?

— Esu įsitikinęs, kad dėl savo įtarinėjimų neklystu.

— Nuo įsitikinimo iki įrodymo — labai tolimas kelias. Ar jūs niekad neklydote?

— Bijausi, majore, kad jūs netrukus turėsite tą įrodymą, kurio iš manęs taip atkakliai reikalaujate.

— Kada?

— Kada žus Barbara Jarecka.

— Kodėl ji turi žūti?

— Dėl to, kad pagaliau brolvaikis galėtų pasigrobti Vlodzimežo Jareckio pinigus. Pirmasis pasikėsinimas nepavyko, bet žmogus, nužudęs du asmenis, taip lengvai nepasiduoda ir savo kėslų neatsisako. Vėl kalbėsite apie keistą atsitikimą.

— Ar tik jūs, advokate, neperdedate? Mes jį stebime.

— Nenorėčiau būti blogu pranašu, bet netgi spėju, kokiu būdu žus Barbara Jarecka ir kada tai įvyks.

— Kaip ir kada?

— Taip jau atsitiko, kad man tenka tvarkyti jos reikalus, todėl su ja palaikau nuolatinius ryšius. Žinau, kad Barbara Jarecka po poros dienų ruošiasi į Zakopanę. Suprantama, automobiliu. Tuo savo žaliuoju ,,Reno". Ta moteris važiuoja tarytum šėtonas. Norint su ja važinėti, reikia turėti stiprius nervus. Netgi esant ribotoms galimybėms Varšuvoje. Argi taip sunku kažką pasukinėti variklyje? O po to kelyje avarija. Priežastis: per greitas važiavimas. Ir vėl jūs pasakysite, kad susiklostė tokios aplinkybės, kad kas savaitę žmonės žūsta avarijose. Kai taip atsitiks, tada įsitikinsite. Ir dėl to niekas per daug nesistebės, nes, kaip gerai žinoma, Jarecka važinėja labai rizikingai.

Majoras jau nebeklausė, ką kalbėjo advokatas. Milicijos karininko atmintyje atgijo du vaizdai, matyti vakar. Iš po žalio automobilio styrančios kojos ir vėliau tas pats automobilis, vairuojamas Zigmunto Kvasnevskio, lėtai važiuojantis Zapogodnos gatve Barbaros Jareckos namų link. Jau tada milicijos karininkui krito į akis labai lėtas važiavimas. Kodėl tuščioje gatvėje automobilis šliaužia vos trisdešimties kilometrų greičiu? Kalinovičius prisiminė automobilio savininkės žodžius. Ji mananti, kad automobilis yra visiškai tvarkingas, o jos brolvaikis jame pastebėjo gausybę trūkumų ir todėl nutarė iš pagrindų patikrinti kad prieš kelionę į Zakopanę mašina būtų kaip reikiant.

Milicijos karininkas čiupo telefono ragelį, surinko numerį ir paklausė:

— Ar ponia Jarecka dar namie?

— Jau išvažiavo? Ar seniai? Jūs sakote, kad prieš dvidešimtį minučių? Ačiū.

Kalinovičius nuspaudė šakutę ir surinko kitą numerį. Skubiai davė nurodymą:

— Čia majoras Kalinovičius. Tučtuojau prašau pranešti Krokuvos plento postams nuo Janekų iki Radomio. Diktuoju nurodymą: bet kokia dingstimi sulaikyti „Reno" firmos žalią automobilį, kurį vairuoja Barbara Jarecka. Kartoju, Barbara Jarecka. Automobilį saugoti taip, kad prie jo niekas negalėtų prieiti, netgi automobilio savininkė, laukite mano atvykimo. Reikalas labai skubus. Paskelbkite telefonogramą ir per radiją. Kartoju savininkės pavardę: Barbara Jarecka.

— Betgi Jarecka ruošėsi į Zakopanę tiktai po keleto dienų. Negi pakeitė planus? Kas nutiko? — advokatas apibėrė majorą klausimais.

— Bijojo, kad jūs keletui dienų nesulaikytumėt jos Varšuvoje,— paaiškino majoras,— ir todėl nieko nesakė, kad išvažiuoja anksčiau. Buvo įsitikinusi, jog jūs puikiausiai susitvarkysite su dirbtuvės reikalais.

— Kad tiktai nepražiopsotų,— jaudinosi Rušinskis,— kad tik nebūtų per vėlu.

— Viskas bus gerai,— stengėsi nerodyti savo nuotaikos majoras.— Jeigu iš tikrųjų išvažiavo prieš dvidešimt minučių, toli nenusigavo, laiku ją sustabdys.

— Tikėkimės.

— O tada įsitikinsime, ar jūsų, advokate, įtarimas pagrįstas. Jei taip, tada turėsime įrodymą. Neginčytiną įrodymą.

— Kokį?

— Vakar Zigmuntas Kvasnevskis nuo pat ryto iki vakaro darbavosi prie Jareckos automobilio. Ar iš tiesų, ar tariamai jis ten suradęs kažkokius gedimus ir juos pašalinęs. Automobilis turi būti kuo geriausiai sutvarkytas. Jeigu mūsų specialistai, apžiūrėję automobilį, nesuras sabotažo žymių, tai bus įrodymas, kad jūs apsirikote, pateikdamas neteisėtus šio jaunuolio kaltinimus, bet jeigu automobilyje bus aptikta kažkas tokio, dėl ko gali įvykti avarija, tai patvirtins jūsų įtarimą dėl bandymo nužudyti.

— Reikia paskubėti! Brangi kiekviena minutė. Kodėl čia sėdime nieko neveikdami?!

— Dabar mūsų skubėjimas nevaidina jokio vaidmens.

Šiuo metu milicijos postai priima mano nurodymą. Sulaikys automobilį ir lauks mūsų. Jūs, advokate, važiuosite su manimi, tiesa?

— Jūs dar klausiate. Mano „Fiatas" prie milicijos valdybos.

— Važiuosime milicijos „Varšava".

— ,_fFiatas" greitesnis.

— Tai neturi reikšmės, be to, važiuodami ,, Varsa va", visą taiką turėsime ryšį su milicijos centru ir iš karto sužinosime apie visus mūsų operacijos rezultatus.

— Tai važiuojame.

— Truputį luktelėkime. Turime pasiimti du specialistus, kurie vietoj galėtų apžiūrėti Jareckos automobilį. Reikia sužinoti, ką čia mes turime. Jūs, advokate, palaukite manęs.

Majoras išėjo ir netrukus sugrįžo kartu su kažkokiu kapitonu ir milicijos seržantu.

— Jūs nepažįstami? Kapitonas Dlugoševskis, automobilių inžinierius, ir vyresnysis seržantas Boguckis, kuris žino visas automobilių paslaptis. Advokatas Rušinskis.

Vyrai pasisveikino.

— Dabar galime važiuoti. Prieš Mostovskių rūmus laukia ,,Varšava". Vairuos vyresnysis seržantas.

Šviesus automobilis su CM raidėmis greitai pasuko Krokuvos plento link. Advokatas buvo labai susijaudinęs. Majoras Kalinovičius, kaip paprastai,— ramus, arba tik labai gerai vaidino ramų.

XVI skyrius DU VARŽTAI

Milicijos ,,Varšava" pravažiavo Jankus. Automobilio viduje visi tylėjo, tik retkarčiais tylą sutrikdydavo seržanto Boguckio ir šalia jo sėdinčio kapitono Dlugoševskio trumpos pastabos. Advokatas Rušinskis ir majoras Kalinovičius tylėjo. Advokatas nemokėjo nuslėpti savo susijaudinimo, kai tuo tarpu milicijos karininkas su olimpine ramybe stebėjo Varšuvos apylinkių kraštovaizdį.

Staiga prašneko garsiakalbis:

— Čia 134 į 568, čia 134 j 568. Ar girdite mane? Atsakykite!

Kapitonas Dlugoševskis paėmė mikrofoną:

— Čia 568, čia 568. Puikiai jus girdžiu. Atsakykite!

— Čia 134 į 568. CM postas Jedlinske pranešė, kad sulaikytas žalias automobilis „Reno". Prašoma tolesnių instrukcijų. Supratote? Atsakykite!

— Čia 568 į 134. Supratome. „Reno" automobilis sulaikytas Jedlinske. Ten važiuojame. Tegu mūsų laukia. Atsakykite!

— Čia 134. Jus girdėjau gerai. Pranešu Jedlinskui. Išsijungiu.

— O visgi suspėjome,— nudžiugo advokatas.

— Aš tuo buvau įsitikinęs,— traukdamas iš kišenės papirosus, pasigyrė majoras. Tik degtuką laikančios rankos lengvas virpėjimas patvirtino, kad milicijos karininko ramybė buvo tariama, jis jaudinosi ne mažiau už advokatą.

— Jei automobilis bus tvarkingas, nenorėčiau, majore, būti jūsų kailyje,— pasakė kapitonas.

— Tada atsakys advokatas. Tai jis sugalvojo mums šią pramogą.

— Aš?! O kas įsakė?

— O kas pasakojo amerikietiškas pasakėles?

— Esu įsitikinęs, jog surasime įrodymų.

— Jau netrukus,— padidindamas greitį, pridūrė vyresnysis seržantas.

— Kur yra tas Jedlinskas?

— Pusiaukely tarp Bialobžego ir Radomio,— paaiškino vairuotojas.

— Po valandos turėtumėm būti vietoje.

— Anksčiau. Daugiausia po keturiasdešimties minučių,— patikslino Dlugoševskis.

— Turėsite daug darbo,— rūpinosi advokatas.— Man regis, teks išardyti visą mašiną. Tai truks keletą valandų.

— Nebus taip jau blogai, advokate,— vyresnysis seržantas buvo optimistas.— Viskas truks ne ilgiau kaip valandą.

— Boguckis sako teisybę,— patvirtino kapitonas.—

Šios rūšies pasikėsinimus galima paskirstyti į keturias grupes. Nusikaltėlio požiūriu pats patikimiausias būdas įtaisyti automobilyje pragaro mašiną, pavyzdžiui, po vairuotojo sėdyne laikrodinę bombą. Tada sprogimas sunaikina mašiną ir užmuša keleivius. Bet aš manau, kad tai pernelyg techniškai komplikuota ir mūsų įtariamasis šiuo metodu nesinaudojo.

— Kodėl? Jau vieną sykį sėkmingai panaudojo bombą, antrą kartą irgi galėjo...

— Bomba per didelė ir labai sunku reikiamu momentu sukelti jos sprogimą. Nesitikiu, kad mes tame automobilyje surastumėm dar vieną šio ginklo egzempliorių. Be to, tokia bomba visuomet palieka pėdsakus, kokios nors skeveldros, degiklio galvutė arba sparnelis. O, kiek aš suprantu, nusikaltėliui svarbu, kad būtų nelaimingo atsitikimo įspūdis.

— Teisingai,— sutiko advokatas,— šiuo atveju bombos tenka atsisakyti.

— Suprantama,— perspėjo kapitonas,— patikrinsime, ar automobilyje nėra bombos, bet atrodo, jog mūsų priešas bus pritaikęs kitą būdą.

— Kokį?

— Na, sakysime, pripilti tam tikrų chemikalų į benzino baką, kad galėtų sukelti benzino sprogimą ir viso automobilio gaisrą. Metodas geras, diskretiškas ir dažniausiai sėkmingas. Tiesą sakant, jis Lenkijoje dar nenaudotas, bet Vakarų kriminalistikai su juo tenka susidurti. Gabiam chemikui vieni niekai sukelti automobilyje nedidelį gaisrą. O labai greitai važiuojant, nedaug šansų sustabdyti ir išsiropšti iš degančio automobilio.

— Tai ne chemikas, o paprastas, nors ir pakankamai apsukrus pradedantis nusikaltėlis.

— Tokiu atveju jis bus sugalvojęs mechaniškai pakenkti automobiliui, kad greitai važiuojant įvyktų avarija.

— Aš irgi taip manau,— sutiko Lešekas Kalinovi-čius.— Juo labiau kad vakar mačiau jį tvarkant tą automobilį.

— Tada susekti labai paprasta. Norint, kad tikrai įvyktų avarija, reikia sugadinti arba vairavimo sistemą, arba atsukti vieno priešakinio rato veržles. Didžiausias bus „efektas", jei palaisvinsime dešiniojo rato veržles, nes kai ratas nukris, automobilį mes į dešinę, vadinasi, į griovį arba į pakelės medį. Virtimas arba tiesioginis smūgis, lekiant šimtą kilometrų per valandą, taip greit suplos vairuotoją, kad jis ir nepajus, kaip atsidurs danguje.

— Taip ramiai jūs, kapitone, apie tai šnekate! Negaliu klausytis. Net skruzdės man nugara bėginėja.

— Jei ne tas pranešimas iš Jedlinsko, aš, mielas advokate, tylėčiau. Dabar viską galime nagrinėti teoriniu požiūriu.

Artėdami prie Jedlinsko, jie iš tolo pamatė žaliąjį automobilį, stovintį priešais milicijos posto pastatą. Pamatęs „Varšavą" su raidėmis CM, posto komendantas seržantas Kazimežas Granuševskis išėjo į gatvę ir raportavo:

— Remdamasis sostinės Milicijos valdybos nurodymu sulaikiau ieškomą žalią automobilį „Reno". Dingstis — greičio viršijimas ir nesaugus važiavimas. Automobilio vairuotoja pilietė Barbara Jarecka uždaryta milicijos areštinėje.

— Kur?! — majoras Kalinovičius šiuo momentu taip atrodė, jog kiti jo kelionės draugai negalėjo ištverti nesijuokę.

— Mūsų areštinėje, majore,— seržantas Granuševskis buvo savimi patenkintas.— Kaip su ja pasielgti nebuvo nurodyta, tad dėl visko ją uždariau. Tai ne boba, o kažkokia tigrė,— pridūrė jau nebe valdiškai.— Kai jai pasakiau, kad už nesaugų ir greitą važiavimą privalau jai atimti vairuotojo teises ir sulaikyti, kol išsiaiškinsime, maniau, kad puls mane su tais sidabriniais nagais ir iškabins man akis. Ir ko tiktai ji neprikalbėjo! Plūdo ir miliciją, ir jus, majore, aš nedrįstu pakartoti. Tiktai kai išsitraukiau guminę lazdą ir pagrasinau, jog užtvosiu jai per užpakalį, liovėsi priešinusis ir nuėjo į areštinę. Klausiau, gal alkana arba nori gerti, mes galėjome iš valgyklos atnešti, bet atsakė nieko nenorinti. Tik taip į mane žiūrėjo savo tomis žaliomis 'libėmis, tarytum norėtų mane nužudyti.

— 2mogau, bijokite dievo,— griebėsi už galvos majoras,— ką jūs padarėte. Tučtuojau ją išleiskite.

— Nebuvo jokių nurodymų, majore,— aiškinosi seržantas.— Ji baisiai šaukė. Ką aš turėjau daryti.

— Gerai jau, gerai,— majoras turėjo pripažinti, kad seržantas teisingai pasielgė.— Dėkoju jums už įsakymo įvykdymą ir automobilio sulaikymą. Tai labai svarbus reikalas, bet dabar paleiskite tą ponią.

— Klausau! — Granuševskis šmurkštelėjo į pastatą, ir ten netrukus pasirodė Barbara Jarecka. Pamačiusi greta tarnybinės „Varšuvos" stovinčius Kalinovičių su Rušin-skiu, patraukė tiesiai prie jų.

— O, ponas majoras ir ponas advokatas! — nuo įsiūčio trūkčiojančiu balsu šaukė moteris.— Tai jūs abudu savo džiaugsmui krečiate pokštus. Tiesą sakant, jūs, majore, jau vakar žadėjote kažką panašaus, bet aš maniau, kad tai tik gerokai išpuikusio milicijos karininko grasinimas. Jūs manote, kad viskas jums leista! Užtikrinu jus, kad šį kartą mokėsiu reaguoti į tokias išdaigas.

— Betgi ponia Barbara...— stengėsi įsiterpti advokatas. .

— Dar nebaigiau. Tučtuojau grįžtu į Varšuvą ir einu tiesiai į Vyriausiąją milicijos valdybą. Tikiuosi, kad ten nudžiugs, sužinoję, kokius energingus turi karininkus. O po pietų su savo advokatu būsime pas jus, advokate, perimti iš jūsų visus mano reikalus. O gal aš dar tebesu areštuota?

— Nieko panašaus. Su tuo areštu tai paprasčiausia klaida. Už ją aš labai atsiprašau.

— Jūs pasiaiškinsite kam kitam. Pridursiu, kad jūsų poelgį laikau niekšišku. Tai ne tik piktnaudžiavimas savo teisėmis, bet paprasčiausia kiaulystė. O aš buvau patikėjusi, kad milicijos karininkas gali būti žmogus, netgi mielas žmogus. Šliaužiau šiuo tuščiu plentu, neviršydama aštuoniasdešimt kilometrų, nes prisiminiau pasižadėjimą. Idiote!

Jarecka, priėjusi prie savo automobilio, kreipėsi į seržantą:

— Prašau man grąžinti automobilio raktus.

— Deja,— įsiterpė kapitonas Dlugoševskis,— kol kas jūs iš čia neišvažiuosite. Prašome išvaryti automobilį į kiemą. Turime jį patikrinti.

— O kas jūs toks?!

— Kapitonas Dlugoševskis iš Eismo valdybos, jūsų paslaugoms. Su seržantu Boguckiu, taip pat iš Eismo valdybos, privalome nuosekliai patikrinti jūsų automobilį. Tik po to gedėsite keliauti toliau.

— Automobilis visiškai patikimas. Dar tik vakar jį specialistas nuosekliai patikrino. Matau, kad jūs stengiatės kaip nors pateisinti majorą Kalinovičių.

— Aš čia atvykau ne žaisti,— atrėžė kapitonas,— nei ko nors teisinti. Kartoju, prašau išvaryti mašiną į kiemą. Stengsimės, kad visa tai truktų kuo trumpiau. Tikrinant jūs turite dalyvauti. Nenorime, kad būtumėm įtarti tyčia sugadinę automobilį. Patariu jums šiek tiek valdyti nervus. *

Kapitono Dlugoševskio žodžiai paveikė lyg šalto vandens kibiras ant Barbaros Jareckos galvos. Ji tylomis sėdosi prie vairo ir išvažiavo į kiemą. Tuo tarpu kapitonas ir seržantas, apsirengę darbiniais kombinezonais ir įrankiais nešini, priėjo prie automobilio.

— Pirmiausiai patikrinsime apmušalus,— nurodė kapitonas.

Sėdynėse ir po sėdynėmis nieko nerasta.

— Deja, gerbiamoji, privalome iš bako išleisti visą benziną. Atlikę analizę vėl grąžinsime.

— Darykite ką norite,— gūžtelėjo pečiais Jarecka.— Nors nežinau, kam reikalingas šis spektaklis.

Seržantas Boguckis išleido iš bako benziną į kanistrus, išimtus iš tarnybinės „Varšavos". Truputį benzino įpylė į mažą buteliuką. Įdėmiai jį apžiūrėjo ir apuostė.

— Man atrodo, kad ir čia tvarka,— tarė seržantas kreipdamasis į kapitoną.

— Sunku iš akies pasakyti. Turės patikrinti kriminalistikos laboratorija.

— O dabar ratukus,— seržantas nuo visų ratų nuėmė apsauginius gaubtus ir patikrino, ar gerai priveržtos visos veržlės.

— Nė vienos netrūksta.

— Aš manau,— ironišku tonu pasakė Jarecka.— O jūs ieškokite toliau.

— Kas ieško, tas kartais suranda,— atsakė filosofiškai

nusiteikęs kapitonas Dlugoševskis ir ėmėsi skrupulingai tikrinti vairo įrangą. Kai po valandėlės atsitiesė, jo akys-keistai blizgėjo.— Prašom, ponia, čia žvilgtelti. Tik labiau pasilenkite. Majore! Man regis, jog suradome...

Majoras su Rušinskiu, iš šalies stebėję specialistų darbą, priėjo prie žaliojo automobilio.

— Ar matot, ponia?

— Nieko nematau. O kas gi čia yra?

— „Reno" automobiliuose vairo įranga pritvirtinta trim varžtais,— aiškino kapitonas,— o jūsų automobilyje tiktai vienas. Vietoje kitų dviejų varžtų tik angos. Jūs labai laiminga, kad atvažiavote iki Jedlinsko. Važiuojant daugiau kaip šimtą kilometrų greičiu, tas vienas varžtas sulūžtų, tenuvažiavus dešimtį arba penkiolika kilometrų. Jus išgelbėjo lėtas važiavimas. Jūs ranka patikrinkite ir pajusite, kad ir šis trečias varžtas gana laisvas. Dar keletas kilometrų, keletas posūkių, ir vairas būtų nebevaldomas. Vairas sukinėtųsi, bet mašina važiuotų ten, kur ji panorėtų. Jūs galite įsivaizduoti, kokios būtų pasekmės, kai abipus plento auga medžiai. Štai kam buvo reikalingi, kaip jūs sakote, šitie spektakliai.

Barbara Jarecka atsitiesė. Jos veide nebuvo nė lašo kraujo. Ji negalėjo išspausti iš gerklės jokio garso. Pagaliau susitvardė ir šiek tiek prikimusiu balsu pasakė:

— Labai jus atsiprašau ir labai labai dėkoju.

Ji ištiesė ranką kapitonui, o paskui vyresniajam seržantui. Ir tartum netekusi jėgų lėtai priėjo prie majoro ir advokato.

— Elgiausi lyg paskutinė kretine. Atleiskite. Dėkinga jums, majore, už gyvybės išgelbėjimą. Atleiskite už visas nesąmones, kurias prišnekėjau.

— Nieko tokio neatsitiko. Čia ne mano nuopelnas. Už tai reikia dėkoti advokatui Rušinskiui. Jis prikalbėjo mane sulaikyti jūsų automobilį.

— Advokatas 1 O kodėl?

Majoras pridėjo prie lūpų pirštus. Advokatas suprato tą gestą ir atsakė:

— Turėjau keistą nuojautą. Susapnavau, kad jus ištiko avarija. Iš pat ryto atbėgau pas majorą, kuris buvo susirūpinęs, kad jus gali pražudyti temperamentas. 2ino-jau, kad jus po tų visų nelaimių esate pervargus, o esant tokiai būklei netoli iki avarijos. Prišnekėjau majorą, kad jus sulaikytų ir dėl visko patikrintų automobilį. Kaip jūs pati matote, nuojauta manęs neapvylė.

Jarecka taip buvo susijaudinusi, kad šį naivų advokato paaiškinimą palaikė tikru.

— Ką man daryti,— susirūpino ji.— Ar čia yra kokios nors dirbtuvės, kur galima būtų sutvarkyti mašiną?

— Greičiausiai nėra,— majoras atsakė tokiu įsitikinimu, lyg būtų visą gyvenimą praleidęs Jedlinske.— Be to, reikia originalių „Reno" varžtų bei veržlių.

— Tada gal pavėžėsite mane į Varšuvą. Automobilis pasiliks čia. Gal Zigmuntui dar šiandien pavyks surasti tuos prakeiktus varžtus. Atvažiuotumėm su juo kartu ir jis sutvarkytų man automobilį.

— Aš turiu geresnį sumanymą,— pasiūlė majoras.— Iš posto paskambinsiu į Varšuvą, kad čia atvažiuotų jūsų brolvaikis.

— Būtų labai puiku,— nudžiugo Jarecka.

— Aš turiu dar tokį pasiūlymą. Jūs su advokatu eikite į vietinę kavinę išgerti kavos, o mes su kapitonu paskambinsime į Varšuvą ir išaiškinsime ponui Kvasnev-skiui, kokius varžtus reikia atvežti. Gerai? O paskui ir mes pas jus ateisime.

Advokatas suprato majoro užmačias, tad imdamas Barbarą už parankės, atsakė:

— Puikus sumanymas, majore. Prisipažinsiu, kad esu alkanas kaip vilkas, be to, ir kavos mielai išgersiu. Eikime I

— Kavinė už šimto metrų, dešinėje,— paaiškino seržantas Granuševskis.

Taip gražiai atsikratęs žaliojo „Reno" savininkės, majoras nuėjo į posto viršininko kambarį ir paskambino į Varšuvą, į devocionalijų dirbtuves. Antrą ragelį padavė kapitonui Dlugoševskiui, kuris užrašinėjo pasikalbėjimą, kadangi mažų gyvenviečių milicijos postai dar neturi magnetofonų.

— Norėčiau kalbėtis su Zigmuntu Kvasnevskiu.

— Esu prie aparato.

— Kalba Jedlinsko milicijos posto viršininkas. Gaila, turiu jums pranešti liūdną žinią. Pilietė Barbara Jarecka. ..

— Kas įvyko? Avarija?

— Taip. Nepaprastu greičiu važiuojantis automobilis atsitrenkė į medį. Prie pat Jedlinsko.

— O Barbara?

— Gelbėjome. Tačiau tegyveno dešimt minučių. Te-suspėjo pasakyti, kad apie avariją praneštume jums.

Ragelyje buvo tyla.

— Automobilis netgi nelabai nukentėjo,— majoras toliau vaidino milicijos posto viršininką.— Avarijos metu automobilį užmetė ir jis šonu rėžėsi į smėlį. Automobilį, kuris yra mūsų kieme, parengėme prokuroro apžiūrai. Tuojau pranešiu Bialobžegų prokurorui, kuris ir vadovaus tardymui. Pagaliau visa tai tik formalumas, nes reikalas aiškus. Tik apžiūrėjus prokurorui, šeima galės atsiimti lavoną. Taip pat ir automobilį.

— Sėduos į automobilį ir važiuoju pas jus. Po valandos būsiu.

— Gerai. Laukiame jūsų,— Kalinovičius padėjo ragelį.

— Na, ką gi,— tarė kapitonas,— prigąsdinote tipelį su ta prokuratūra. Atskris čia lyg ant sparnų su tais dviem varžtais kišenėje, kad juos kaip nors pakišus po automobiliu. Puiku, kad jį perspėjote, jog automobilis nelabai nukentėjo. Jaunuolis gerai išmano, kad varžtai ir veržlės turi gulėti automobilio viduje, nes jeigu ekspertai ten jų nesuras, gali pagalvoti, jog kažkas juos atsuko prieš Jareckai išvažiuojant į kelionę. Tai neblogas žaidimas.

— Tai vienintelis būdas gauti įrodymą. Dabar tik įtariame, be jokių įkalčių. Jei atvažiuotų be tų varžtų, turėčiau atsiprašyti ir rausdamas aiškintis prieš vyresnybę.

— Jeigu kaltas, be jokios abejonės turės kišenėje tuos du varžtus. Pasistengs juos įmesti į automobilio vidų arba bent netoli avarijos vietos.

— Čia ateis, nes jis nežino, kur įvyko avarija, o aš pasakiau, kad automobilis prie milicijos posto.

— Mums belieka tiktai laukti.

— O pirmiausia, kapitone, mums reikėtų ką nors užkąsti ir puoduko kavos. Turime valandą laiko. Eikime į kavinę.

Grįžę iš kavinės, visi susirinko posto viršininko kambaryje. Jareckai ir toliau neišdavė paslapties. Majoras Kalinovičius jai tepasakė, kad kalbėjęs su jos brolvaikiu, pastarasis jau važiuoja į Jedlinską. Majoro perspėtas Granuševskis atliko tam tikrus parengiamuosius darbus.

Pagaliau priešais postą sustojo „Varšava".

— Ponia Barbara,— kreipėsi milicijos karininkas,— prašau jus valandėlę dar pasilikti šiame kambaryje, gerai?

— Kodėl?

— Prašau manim patikėti. Netrukus jums viską išaiškinsiu.

Majoras, advokatas ir likusieji sostinės milicijos valdybos atstovai perėjo į pirmąjį kambarį, į kurį seržantas įvedė Zigmuntą Kvasnevskį.

— O, ponas advokatas ir ponas majoras jau čia? — nustebo jaunuolis.

— Taip. Mums irgi buvo pranešta,— paaiškino Kalinovičius.

— Kokia baisi nelaimė! — Zigmuntas Kvasnevskis nutaisė skausmingą miną.

— Nieko nepadarysi.

— Vargšė Basia... Tikiuosi, kad per daug nesikankino. Galima ją pamatyti?

— Valandėlę,— majoras išėjo į gretimą kambarį ir iš ten sugrįžo su Jarecka.

— Zigmantai,— negalvodama šūktelėjo ji,— puiku, kad taip greitai apsisukai. Ar turi tuos du varžtus?

Kvasnevskis apstulbo lyg šmėklą išvydęs. Tą pačią akimirką suprato savo klaidą. Puolė prie durų, bet stiprios seržanto Granuševskio rankos atbloškė jį atgal. Antrasis seržantas vikriai apčiupinėjo jaunuolį ieškodamas ginklo, o paskui ėmėsi smulkios kratos. Neilgai ieškojo. Dešinėje švarko kišenėje surado du varžtus ir dvi veržles. Padėjo juos ant stalo.

— Ponai, ką jūs darote? Kas čia dedasi?— Jarecka negalėjo suprasti šios scenos prasmės.

— Štai,— paaiškino majoras Kalinovičius,— Vlodzime-žo Jareckio ir Romano Bregulos žudikas. Jis taip pat kėsinosi nužudyti Adamą Cichošą, o šiandien savo tetulę. Iš jūsų automobilio vairo įtvirtinimo jis išsuko veržles ir išėmė du varžtus. Mums pranešus apie avariją ir Barbaros Jareckos mirtį, atvežė šias dvi dalis, norėdamas jas įmesti į automobilį.

— Zigmuntai! Tai netiesa?

Jaunuolis tylėjo.

— Užginčyk! Pasakyk, kad tai netiesa,— Barbara Jarecka pasviro ir, ko gero, būtų netekusi sąmonės, bet jai tučtuojau padėjo majoras, išvesdamas į gretimą kambarį, kur taip pat nuskubėjo advokatas Rušinskis.

O tuo tarpu milicijos karininkai ėmėsi formalios nusikaltėlio apklausos ir protokolo surašymo. Po valandos žudikas, kuriam dėl akivaizdžių įrodymų nieko nebeliko, tik prisipažinti, milicijos mašina važiavo į kalėjimą. Jį lydėjo kapitonas Dlugoševskis ir seržantas Boguckis.

Barbara Jarecka ir advokatas grįžo žaliuoju „Reno". Kvasnevskio kišenėje rasti du varžtai kaip daiktiniai įrodymai buvo pridėti prie apklausos protokolo, tačiau tokie pat varžtai nesunkiai buvo gauti pas vietinį mechaniką Jedlinske.

Per palyginti trumpą laiką milicijos karininkas jau antrą kartą lydėjo Barbarą Jarecką į namus, stengdamasis pagloboti tą moterį, per vieną dieną patyrusią du sunkius išgyvenimus. -

Advokatui Mečislovui Rušinskiui buvo nepaprastai sunki diena. Procesas prasidėjo devintą valandą ir tęsėsi iki septynioliktos valandos. Tai buvo labai komplikuotas procesas, pareikalavęs labai didelės įtampos.

Dabar statydamas nakčiai savo „Fiatą" apmokamoje aikštelėje, advokatas jautė tuštumą galvoje, atrodė, lyg būtų išgręžtas. Jis svajojo tik apie kavos puoduką, bet tokios kavos, apie kurią Taleranas kalbėjo, kad ji turi būti „juoda kaip naktis, saldi kaip nuodėmė, karšta kaip meilė ir stipri kaip pragaras".

Advokatas pasuko į artimiausią kavinę, esančią vieno namo antrame aukšte. Mėgo šią užeigą. Kava čia, tiesą sakant, nebuvo labai gera, visai ne tokia, kokią aprašė Napoleono diplomatas, bet kadangi kavinės pavadinime buvo žodis „menas", čia visada lankėsi dailios mergaitės. Turbūt šis žodis kėlė jų prestižą ir savijautą. Čia jos vaizdavosi esančios beveik artistės. Taigi čia buvo į ką pasižiūrėti ir netgi pašokdinti.

Prie vieno staliuko salės gilumoje jis pastebėjo dailią juodaplaukę moterį didelėmis žaliomis akimis. Priešais ją sėdėjo sportiškos išvaizdos, šviesiaplaukis, įdegusiu veidu vyriškis.

Negi Lešekas Kalinovičius ir šį kartą taikė savo mėgiamą pusiau privačios apklausos metodą? O gal netgi jį patobulino? Kadangi maža moteriška rankutė ilsėjosi jo rankoje.

Mečius diskretiškai išėjo iš kavinės ir nužingsniavo į savo numylėtąjį „Šanchajų".

Kazimežas Korkozovičius BALTAS APSIAUSTAS RUDAIS LANGELIAIS

Romanas

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS USCILA

Kazimierz Korkozowioz BIALY PLASZCZ W BRĄZOWĄ KRATĘ Krajowa Ag». ^cja V/ydawnicza, ' Warszawa, 1975

Pro miegus, bet sąmonei jau bundant, Pažistas išgirdo tylų šnibždesį:

— Karoli... Na, Karoli...

Šnibždesys galutinai išblaškė snaudulį, bet jis apsimetė, kad kietai įmigęs. Gulėjo ant šono, pasikišęs ranką po galva, užsimerkęs, giliai alsuodamas. Mergina pakrutino jo petį ir tyliai pakartojo:

— Karoli... Na, Karoli...

Po valandėlės jis susivokė, kad guli lovoje vienas. Išgirdo nuimamo telefono ragelio bilstelėjimą ir tylų sukamo skritulio ūžesį. Dabar jis sąmoningai nusprendė ir toliau vaidinti miegantį.

Pažistas vos vos pramerkė akis. Kambarys skendėjo sidabrinėje prieblandoje. Gatvės žibinto šviesa veržėsi per užtrauktas užuolaidas, išryškindama baldų ir palinkusios prie telefono merginos kontūrus. Tos šviesos pakako skaičiams įžiūrėti.

Jis išgirdo žodžių nuotrupas.

— .. .pas draugę... Ochotoje... Ką tik grįžome iš miesto...

— .. .ką tu, šneki nesąmones...

— .. .taip... suprantu...— po to nekantriai,—... taip, girdėjau, dvidešimt šeštas... Bet kur toji Gradovo?

— ... gerai, lauk...

Vos girdimai bilstelėjo atsargiai dedamas ragelis. Mergina palindo po antklode ir apkabino Karolį, traukdama jį prie savęs. Dabar jau galėjo neapsimesti miegąs.

Netrukus jis iš tikro užmigo, kaip užmuštas.

Kai atsibudo, pamatė, kad likęs vienas. Pasižiūrėjo į laikrodėlį. Buvo jau aštuonios. Šoko iš patalo ir tada pastebėjo ant staliuko lapelį popieriaus su paskubomis parašytais žodžiais: „Laba diena — Anka".

Aliarmą sukėlė valytoja, kai, atėjusi į darbą, rado išvietėje— ten ji laikė ir savo rakandus — surištą sargą.

Netrukus paaiškėjo, kad liūdnesnis likimas ištiko antrąjį sargą, kuriam buvo pavesta saugoti kasą. Jis gulėjo už durų kraujo klane su gilia žaizda nugaroje.

Kambaryje nebuvo nieko, kas liudytų apie čia vykusias grumtynes, išskyrus apverstą kėdę. Ant abiejų rašomųjų stalų — vienas buvo kasininko, antras jo padėjėjo— viskas gulėjo savo vietose. Vienintelį langą su storomis grotomis dengė užuolaidos, o pačios grotos nejudintos. Seifo durys, taip pat sveikutėlės, buvo pravertos, o visi pinigai — dingę.

Nusikaltimą tirti ėmėsi majoras Vidma iš Vyriausiosios milicijos valdybos. Tai buvo palyginti jaunas, vos trisdešimtį peržengęs liesas, aštrių veido bruožų vyras glotniai sušukuotais tamsiais plaukais. Mundurą jis dėvėjo tik retkarčiais. Labiau mėgo civilinius drabužius, kurie, reikia pripažinti, jam labai tiko.

Uždraudusi eiti į kontorą žmogžudystės ir apiplėšimo sukrėstiems darbuotojams, poručiko Gersono vadovaujama grupė pradėjo darbą, o majoras, jau susiorientavęs, kas čia atsitiko, nuvyko į gamyklos direkciją.

— Direktorius atvažiavo ir laukia jūsų,— pasveikino jį šviesiaplaukė sekretorė. Jos balse virpėjo susijaudinimo gaidelės, bet žodžius lydėjo šypsena ir valiūkiškas žvilgsnis.

Direktorius Lempickis buvo apkūnus, didele, bemaž plika galva vyras. Pamatęs majorą, nusiėmė storus juodus akinius ir pakilo nuo rašomojo stalo. Prisistatęs pakvietė sėsti į fotelius kabineto kampe.

— Kokią sumą pagrobė? — pradėjo Vidma, sėsdamasis į nurodytą vietą.

Lempickis nugrimzdo į savo fotelį ir susirūpinęs persibraukė ranka per plačią plikę.

— Du milijonus aštuonis šimtus tūkstančių ir dar kažkiek. ..

Vidma tyliai švilptelėjo.

— Kodėl šitiek pinigų nakčiai palikote kasoje?

— Pinigai buvo skirti atlyginimams. Turėjome išmokėti vakar, bet atidėjome šiai dienai...

— Kodėl atidėjote?

— Kasininko bendradarbis atėjo rytą nesveikuodamas, jam turėjo rauti dantį. Pasak vyriausiojo buhalterio, kuris jį išleido, buvo patinęs žandas. O kasininkas atsisakė kitų darbuotojų pagalbos ir pasiūlė mokėti atlyginimą šiandien. Suderinęs su gamyklos taryba, daviau sutikimą.

— Ar kasininkas negalėjo išmokėti vienas?

— Mūsų gamykloje yra apie du tūkstančiai darbuotojų, daug skyrių. Kaip žinote, suma didelė, už ją atsako kasininkas, todėl negalėjau jo versti.

Vidma pasižiūrėjo pro langą, už kurio matėsi gamyklos cechų stogai, po to vėl pažvelgė į pašnekovą.

— Kokia kasininko pavardė?

— Romanas Beleckis.

— O pavaduotojo?

— Janas Urbaniakas.

— Ką galite apie juos pasakyti?

— Beleckis — šeštą dešimtį bebaigiąs viengungis, artimesnių giminių neturi. Visų pirma tai be galo nuobodus pedantas. Bet tokie žmonės kaip tik ir tinka būti kasininkais. Tarnauja kasininku bemaž dvidešimt metų. Dirbo šioje vietoje, kai atvykau čia prieš aštuonerius metus. Kontrolieriai niekad nerasdavo jokių netikslumų...

— O antrasis? Urbaniakas?

— Taip pat vertas pasitikėjimo. Pradėjo dirbti jau man čia esant, maždaug prieš penkerius metus. Keturiasdešimties metų, gal kiek vyresnis, irgi nevedęs. Kur kas inteligentiškesnis už Beleckį, operatyvesnis,— todėl gerai vienas kitą papildo.

— Kad atlyginimas bus mokamas kitą dieną, aišku, buvo žinoma visiems?

— Suprantama.

— Gal žinote, kur nuėjo Urbaniakas dantų gydyti? Ar turite gamykloje dantų gydytoją?

— Taip. Tai moteris, daktarė Terla.

— Ar ji suteikė jam pagalbą?

— Nežinau, bet tai nesunku patikrinti.— Direktorius atsikėlė iš fotelio ir buvo beimąs ragelį.

— Vėliau, direktoriau,— sulaikė ji Vidma,— pasirūpinsiu pats.

Lempickis atitraukė ranką, lyg ragelis būtų ją nudeginęs.

Direktorius grįžo į savo vietą, išsitraukė cigarečių pakelį ir pastūmėjo svečiui. Paskui padavė žiebtuvėlį, o Vidma kalbėjo toliau:

— Kiek turite sargų ir kur jie budi?

— Be sargybos komendanto,— penkiolika. Dirba trimis pamainomis. Trys — gamyklos teritorijoje, vienas — prie vartų ir vienas — kontoros patalpose.

— O tas nužudytasis?

— Tai vienas iš teritorijos sargų, kuriam tą naktį buvo pavesta saugoti kasą.

— Kuo pavarde tas antrasis, kurį rado išvietėje?

— Antonis Hermanas.

— Ką galite apie jį pasakyti?

— Ne visus eilinius darbuotojus pažįstu. Jei norite, liepsiu kadrų inspektorei, kad atneštų jo bylą.

— Pats nueisiu pas ją, kai baigsime pokalbį. Prašau, direktoriau, įspėti apie mano vizitą...

— Suprantama! Visi dokumentai jūsų žiniai. Sis įvykis, jau nekalbant apie materialinę pusę, kenkia mūsų prestižui, todėl aš labai noriu, kad jums pasisektų kuo greičiau išaiškinti nusikaltėlius, atgauti pinigus, na, ir užbaigti tas kalbas...— Lempickis reikšmingai nusišypsojo.

— Kol kas tiek, direktoriau...— majoras pakilo nuo fotelio.— Pasikalbėsiu su vyriausiuoju buhalteriu, o paskui eisiu į kadrų skyrių.

Buhalterija užėmė visą pastato kairiojo sparno pirmą aukštą. Kasa irgi buvo ten, todėl eidamas koridoriumi majoras įsitikino, kad pradinis tyrimas jau baigiamas. Sargo lavonas paimtas. Ten, kur jis gulėjo, ant grindų liko balta linija apbrėžta vieta.

Persimetęs keliais žodžiais su Gersonu, Vidma susirado duris su užrašu „Vyriausiasis buhalteris Mikolajus Vusakas".

Nuo rašomojo stalo pakilo liesas vyriškis. Prisistatęs paprašė svečią sėsti ir pats pradėjo pokalbį.

— Jus tikriausiai domina nuostoliai, kuriuos patyrė mūsų gamykla?

— Šitai jau žinau. Bet mane domina daug kitų dalykų.

— Taigi klausau jūsų,— Vusakas susinėrė prieš save rankas ir palinko į priekį.

— Prašyčiau trumpai apibūdinti Beleckį ir Urbaniaką.

Vyriausiasis buhalteris sučiaupė lūpas ir valandėlę galvojo.

— Galiu kalbėti tik apie jų darbą ir elgesį darbo vietoje. Šia prasme turiu pasakyti, kad savo pareigas jie eina gerai. Ypač Beleckis. Tai kruopštaus darbuotojo pavyzdys.

— Iš jūsų žodžių galiu daryti išvadą, kad Urbaniakas nėra pavyzdingas?

— Aš ne tai norėjau pasakyti. Urbaniakas gal ne toks smulkmeniškai tvarkingas kaip Beleckis, bet štai hm... dirba greičiau.

— Kas turi teisę įeiti į kasos kambarį?

— Iš principo ten niekam negalima įeiti, jei nėra tarnybinių reikalų.

— O iš tikrųjų?

— Beleckis šiaip jau laikosi šio reikalavimo. Bet turiu pripažinti, jog kartais kai kuriems darbuotojams nedraudžia užeiti...

— Kas gi tie privilegijuotieji?

— Visų pirma, panelė Elmer, direkcijos sekretorė, kurią Beleckis, atrodo, truputį įsimylėjęs, na ir Steckis, transporto bazės vedėjas. Šis, kaip ir Beleckis, filatelistas, turi bendrų polinkių...

— Kas turi seifo raktus?

— Suprantama, Beleckis.

— Niekam jų nepatikėdavo?

— Neseniai, prieš keletą savaičių, Beleckis susirgo, todėl jų paimti pasiuntėme Urbaniaką.

Majoras padėkojo už šią informaciją, po to atsistojo ir atsisveikino su pašnekovu.

Kitą valandą Vidma praleido kadrų skyriuje, peržiūrėjo krūvą asmens bylų. Iš kai kurių šį tą išsirašė į bloknotą, o kai atidėjo į šalį paskutinę bylą, valandėlę sėdėjo susimąstęs. Paskui nuėjo ieškoti Gersono.

Specialistai baigė darbą ir išvažiavo kartu su milicijos gydytoju. Poručikas liepė pasilikti tik seržantui Burui ir vienam milicininkui. Visi sėdėjo kasos kambaryje.

— Na, Stefanai, kokie rezultatai?

Poručikas nulipo nuo rašomojo stalo, ant kurio sėdėjo.

— Paėmėm pirštų atspaudus, bet atrodo, jie tik tų asmenų, kuriems galima čia įeiti. Grotos nepaliestos, bet išsiaiškinome, kad vienas langas antrame aukšte — moterų tualete — buvo tik užvertas, bet ne užkabintas. Priešais šį langą yra sandėlio siena, ant kurios sukabintas priešgaisrinis inventorius, taip pat ir gražios raudonos kopėčios.

— Hm... O seifas?

— Ant durų neužtikome nieko įtartino.

— Kur Beleckis laiko raktus?

— Sakė, kad visad nešiojasi su savimi, ant odinio dirželio. Todėl galima daryti išvadą...

— Su išvadomis palauk. Ką nustatė mūsų gydytojas? Kelintą valandą buvo nužudytas sargas?

— Apie antrą...

— Kuo greičiau patikrink, ar kasininko pavaduotojas Urbaniakas buvo pas dantistę ir ką ji nustatė. Be to, tegu administracija duoda tau šio pastato planą.

— Klausau, šefe! — smulkutis Gersonas visas perdėtai išsitempė, bet jo strazdanotas veidas nieko daugiau nerodė, vien tarnybinę rimtį.

— Ar gydytojas apžiūrėjo tą sargą, kaip jį ten, Hermaną?

— Stiprus apsinuodijimas chloroformu. Nunešėme į gydytojo kabinetą. Atrodo, jis jau atsipeikėjo.

— Prieš pradėdamas vykdyti mano pavedimus, sukviesk čia štai šiuos žmones,— Vidma išvardijo pavardes.— Hermaną paliksim desertui, tegu kol kas guli tenai. Būrai,— kreipėsi į seržantą,— protokoluosite.

Pirmas į kambarį įėjo Steckis. Patikslinęs anketinius duomenis, Vidma kreipėsi į apkūnų vyrą, įsitaisiusį kitapus stalo:

— Ar žinote nužudyto sargo pavardę?

— Aišku, žinau. Jo pavardė Zaluckis. Juk dabar tik apie tai žmonės ir šneka...— Steckis gūžtelėjo pečiais.

— Ir ką žmonės šneka?

— Kiekvienas savaip aiškina, visi Serlokai!

— Ir kaipgi jie aiškina?

— Žmonės mano, jog kažkas iš gamyklos bus nagus prikišęs.

— Na, matote! O kaip jūs manote?

Steckis iš padilbų pažvelgė į Vidmą.

— Aš išmanau apie automobilius, o ne apie įsilaužimus, tamsta majore. Nenoriu burnos aušinti, kai nežinau, kas ir kaip...

— Beleckį gerai pažįstate? ..

— Senį visi pažįsta — juk jis pinigus moka.

— Ar neturėjote su juo jokių kitų kontaktų?

Steckis nužvelgė majorą skubiu žvilgsniu, nuleido akis

ir ėmė apžiūrinėti savo batus. Pagaliau pasakė tęsdamas žodžius:

— Porą sykių buvau jo namuose...

— Draugavote?

— Abu renkame pašto ženklus. Užeidavau pasikeisti.

— Ar tai darydavote ir gamyklos teritorijoje?

— Pasitaikydavo, bet retai.

— Jūs — transporto bazės vedėjas?

— Taip.

— Tikriausiai nusimanote apie mechaniką?

— Na, žinoma! — Steckis šyptelėjo.

— Todėl kaip specialistas pasakykite, ar sunku padirbti tokius raktus, kokiais Beleckis atrakindavo seifą?

Šypsena dingo nuo Steckio veido.

— Neįsižiūrėjau,—atsakė susirūpinęs.— Bet kiekvienus raktus gali padirbti, jeigu turi pavyzdį...

— Turite omenyje atspaudą?

— Taip pat ir atspaudą...

— Kol kas viskas. Prašau pasirašyti protokolą ir pakviesti panelę Elmer.

Įėjo aukšta, daili mergina garbanotais kaštoniniais plaukais, kiek paryškintomis gyvomis akimis. Po įžanginių klausimų Vidma pavaišino panelę Elmer cigarete, o kai ji palinko prie uždegto žiebtuvėlio, paklausė:

— Ar pažinojote tą nužudytą sargą?

— Ne. Sargai nesilanko sekretoriate.

— Neatrodo, kad būtumėt susikrimtusi dėl šio įvykio. Negi žmogžudystė nepadarė jums įspūdžio?

— Kaip nepadarė?! Kai sužinojau, maniau, kad apal-psiu! Dabar jau kiek atsitokėjau.

— Ar nepagalvojote, kad žmogžudys ar jo bendrininkas galbūt ir dabar yra gamykloje?

— Jūs taip manote? — juodi merginos antakių lankai šoktelėjo aukštyn.

— Ar neprisimenate kokio įvykio, kad ir visai nereikšmingo, kuris patvirtintų tokią prielaidą?

Panelė Elmer valandėlę svarstė, pagaliau krestelėjo garbanas.

— Ne, neprisimenu.

— O ką manote apie poną Urbaniaką?

Mergina užgesino cigaretę ir pasakė:

— Kiek žinau, turi pasisekimą tarp moterų. Beje, manęs tai nestebina — reikia pripažinti, kad jis gana įdomus.

— Tiktai tiek galite apie jį pasakyti? — majoro balse pasigirdo ironija.— Na, o Beleckis? Sako, simpatizuoja jums?

— Senas paniurėlis! — panelė Elmer niekinamai numojo ranka, skambtelėdama sidabrinėmis apyrankėmis.

— Ar prie jūsų jis atidarinėdavo seifą?

— Kodėl klausiate? Ak, atsiprašau...— ji valandėlę dvejojo.— Gal ir atidarinėdavo... Nor^ tiksliai neprisimenu.

— Iš kur jis imdavo raktus?

— Hm... Niekad neatkreipiau į tai dėmesio.

Merginai išėjus, pasirodė pakviestas Janas Urbaniakas.

Nors gerokai perkopęs keturias dešimtis, buvo gana lieknas, o žili smilkiniai ir taisyklingi veido bruožai darė jį gana patrauklų, kaip sakė panelė Elmer.

Po kelių įžanginių klausimų majoras perėjo prie jį dominančios temos.

— Ar jūs, sėdėdamas viename kambaryje su Beleckiu, nepastebėjote, kad kas būtų domėjęsis jo seifo raktais?

— Ne, nepastebėjau,— kategoriškai atsakė Urbaniakas.

— Ar Beleckis niekad jų neužmiršdavo?

— Beleckis? Majore, nepažįstate jol Jis nešiojasi juos su savimi, prisisegęs prie kelnių.

— Bet, norėdamas atrakinti seifą, juos nusisegdavo?

— Taip, žinoma. Paskui dėdavo juos ant stalo.

— Steckis ir panelė Elmer kartais aplankydavo Beleckį. Ar jie neimdavo raktų į rankas?

— Ne... Gal ne...— staiga suabejojo Urbaniakas.

Į kambarį įėjo poručikas Gersonas ir tylėdamas atsisėdo šalia seržanto. Urbaniakas nužvelgė jį, paskui vėl atsisuko į Vidmą.

— O vis dėlto? Steckis ar Elmer?

— Elmer. Tai buvo prieš keletą savaičių. Atėjo kažkokiu reikalu ir plepėdama neatsargiai numetė raktus ant grindų. Tuoj pat pasilenkė ir pakėlė juos, bet paskui valandėlę juokavo su Beleckiu, laikė juos už nugaros ir reikalavo, kad atspėtų, kurioje rankoje, nes kitaip neati-duosianti.

— Na, tai atrodo gana nekaltai, ar ne?

Urbaniakas pažvelgė į majorą reikšmingai šyptelėjęs.

— Man pasirodė, kad ji tuos raktus numetė tyčia.

Paskutinis į kambarį įėjo senas kasininkas. Liesas,

gunktelėjęs, įkritusiais skruostais ir dideliu Adomo obuoliu, kyšančiu virš pernelyg plačios baltinių apykaklės, nusilenkė, vos peržengęs slenkstį, ir atsisėdo ant nurodytos kėdės. Vi&na permetė jį akimis, bet kasininko veide nieko neįžvelgė, vien nusiminimą.

— Na, Belecki, pagrobė jums krūvą pinigų?

Senas kasininkas linktelėjo galvą ir atsiduso.

— Daugoka... Jeigu tiksliai — du milijonai aštuoni šimtai trys tūkstančiai du šimtai. ..

— Žinau, kiek pagrobė,— nutraukė jį Vidma.— Norėčiau iš jūsų išgirsti, kokie ten buvo banknotai?

— Kaip mokėjimui — nuo tūkstančių iki dvidešimtinių ir smulkūs.

— Ir smulkius paėmė? — nustebo Vidma.— Kiek jų buvo?

— Šeši tūkstančiai. Tiek, kiek užsakiau banke.

— Turbūt gerokai svėrė?

— Porą kilogramų, ne tiek daug, kad būtų nevertėję imti.

— Ar jūsų nestebina toks skrupulingumas?

— Taigi... Tokia suma — ir tų šešių tūkstančių nepaliko.

— Kaip sekasi dirbti su Urbaniaku?

— Nesiskundžiu. Padeda išmokėti, nes vienas neįstengčiau. Bet dėl to ir toji vagystė... Jaučiuosi kaltas, majore. .. Užsispyriau, kad atidėtume mokėjimą, bijojau, kad nesusidorosiu, o kitas darbuotojas būtų priviręs košės. Su pinigais ne juokai... O jie to ir telaukė!

— Iš tikrųjų. Na, o ką pasakysite apie Steckį? Draugaujate?

— Dabar jau ne! — suirzęs tarė senis.

— Iš kur toks pasikeitimas? Juk jis svečiuodavosi jūsų namuose?

— Taigi! Ir sugavau kraustant mano kišenes!

— Kaip tai atsitiko? Prašau papasakoti smulkiau.

— Namuose drabužius paprastai pakabinu ant kėdės atlošo ir užsimetu chalatą. Vieną vakarą Steckis atėjo ir pasiūlė keistis ženklais. Jo prekė mane sudomino, todėl nuėjau ieškoti savo dubletų. Grįžęs iš karto pastebėjau, kad švarkas liestas, o raktai, kuriuos nešiojuosi prisisegęs prie kelnių, išlindę ir kabo ant dirželio.

— Kaip jums atrodo, ko jis ieškojo?

— Kaip tai ko? Žinoma, pašto ženklų! Manė, nenaudėlis, kad nešiojuos kišenėse.

— Kaip į tai reagavote?

— Dabar gailiuosi, kad neišgrūdau pro duris. Tada tik papriekaištavau, na ir susiginčijome.

— O kaip aiškiąosi Steckis?

— Tvirtino, kad norėjęs uždegti lempą ant rašomojo stalo ir užkliudęs kėdę. Lyg būtų buvę maža šviesos nuo lempos palubėje! Kvailas teisinimasis.

— O gal Steckis sakė teisybę? Mažai nutuokiu apie kolekcionavimą, bet gal jam pasirodė, kad šviesos nepakanka — keičiantis ženklais reikia gerai įsižiūrėti. Kiek žinau, Steckį pažįstate gana seniai, jis turėjo žinoti, kad ženklų nesinešiojate su savimi?

Beleckis valandėlę tylėdamas žiūrėjo į Vidmą, pagaliau netvirtai tarė:

— Jūs taip manote? Manote, kad galėjo taip būti? O aš buvau tikras, kad jis norėjo mane apvogti!

— Kolekcionieriams taip pasitaiko. Jiems vis atrodo, kad visi tik ir ieško progos pasiglemžti jų lobius. Na, šį kartą užteks, dėkui.

Kai pareigūnai liko vieni, Vidma atstūmė kėdę nuo stalo ir atsisuko į poručiką Gersoną.

— Na, kriminalistikos genijau, ką pasakysi?

t— Apie Beleckį?

*- Ne. Apie tai, ką nuveikei.

— Atspaudai tiriami, pastato planą turiu. Urbaniakas buvo pas dantistę vakar tuoj po dešimtos. Ji nustatė, kad jam antkaulio uždegimas, o kadangi nedaug buvo patinę, padarė ekstrakciją, kitaip sakant — ištraukė dantį.

— Kuo remdamasi gydytoja nustatė diagnozę?

— Neklausiau, bet žinau, kaip tai daroma. Stuksena į dantis, o kai pacientas pašoka — štai tau ir diagnozė.

— Dar ir peršviečia.

— Bet ne tada, kai pacientas dejuoja iš skausmo.

— Vaitoti iš skausmo — lengviausias simuliacijos būdas.

— Gydytoja neįtarė to, ką dabar mes įtariame. Iš kur ji galėjo žinoti, kad tai bus taip svarbu.

— Bala jų nematė, dabar jau šaukštai po pietų. Geriau Pasakyk, kokius įžvelgi pagrindinius šio įvykio aspektus?

— Pirmiausia — vagys žinojo, kad pinigai liko seife. Vadinasi, jie čia turi savą žmogų.

— Nebūtinai. Apie mokėjimo nukėlimą žinojo visa įmonė,— Vidma iš padilbų pažvelgė į porūčiką.

— Tai ne argumentas. Įsilaužimas — ne toks paprastus dalykas, reikia pasiruošti. Netikėta žinia — juk iš anksto nebuvo numatyta, kad atlyginimus mokės kitą dieną— turėjo pasiekti vagis visiškai pasirengusius.

— Galėjo būti ir taip. Gal tik laukė progos.

— O jei nebūtų pasitaikiusi?

— Šit kur visa esmė! Arba jie laukė, arba patys ją sudarė. Tuomet pasitvirtintų tavo spėjimas apie savą žmogų. Progą sudarė Urbaniakas, nors kol kas nesu tikras, kad tyčia. Todėl pirmiausia reikia juo susidomėti. Tuoj pat imkis darbo, kad iki rytdienos pietų turėtume ką nors konkretaus.

— Negi žmogus tam reikalui paaukojo dantį? — nusišaipė poručikas.

— Kitas aspektas — raktai. Į seifą nebandyta laužtis, taigi raktai padirbti. Juos galėjo paimti Urbaniakas, bet turėjo rankose ir Elmer, tikriausiai — ir Steckis. Ir dar — man neduoda ramybės klausimas: kodėl nužudytasis taip arti prisileido žudiką, kad tas jį nudūrė peiliu? Ar tai būtų buvę įmanoma, jei žmogžudys būtų buvęs nepažįstamas?

— Veikiausiai sargas jį pažinojo,— sutiko Gersonas.

— Džiaugiuosi, kad ir tu tai supratai,— Vidma nesistengė nuslėpti niurzgaus tono.

— Sarkazmu darote spaudimą valdiniui? — sumurmėjo poručikas.— Na, tiek to. Kas toliau?

— Pasižiūrėk Elmer apklausos protokolą. Gal ten rasi atsakymą į klausimą dėl raktų. Tai antras asmuo po Ur-baniako, ant kurio krinta šešėlis. Trečias — Steckis. Dabar siųsk į mūšį savo riterius, o pats iškviesk naktinius sargus, gal jie ką nors paaiškins.

— Bus padaryta,— pasikasė nosį Gersonas.

— Paskui tas neuždarytas langas... Ar radote ant palangės ar grindų kokių nors pėdsakų? '

— Ant palangės yra įbrėžimas, gal nuo pado vinies, ir šiek tiek žvyro. Grindis valytoja spėjo gražiai iššluostyti.

— Parodysi man tą langą, o paskui eisiu pas Hermaną. Kaip sakiau — pirmasis pranešimas rytoj dvyliktą.

Pro langą buvo matyti žemas, ilgas baltų plytų pastatas, uždengtas toliu, su eile pailgų langų. Ant kablių kabojo raudonai nudažytos, nuo dulkių ir lietaus jau aprūdijusios kopėčios. Salia stovėjo vandens statinės ir dėžės su smėliu.

Vidma atidarė langą ir apžiūrėjo skardą ant palangės iš lauko pusės. Per ją ėjo pusapvalis įbrėžimas — iš pradžių gilesnis, toliau vos pastebimas. Vidma patraukė pečiais, paskui nukreipė žvilgsnį į kopėčias ir plūkto šlako kelią tarp kontoros ir sandėlių.

— Žvyrą nuo palangės paėmėm,— paaiškino poruči-kas.— Matyti, kad jis nuo kelio.

— Kopėčias nusikaltėliai pakabino į vietą, neskubėjo. ..

— Jei būtų palikę, galėjo anksčiau kilti aliarmas. Lango rankena irgi švariai nuvalyta.

— O žvyrą nuo palangės užmiršo nušluostyti. Ir langas liko neuždarytas.

— Kaip galėjo uždaryti, jei išėjo tuo pačiu keliu?

— Užmiršai vestibiulį. Tas kelias jau buvo laisvas.

— Naikino pėdsakus, bet ne itin sumaniai. Atrodo, ne viską iki galo apgalvojo.

— Arba persistengė. Gerai prispausk naktinius sargus. Jei nemiegojo kur pakampėje, gal ką pastebėjo.

Nulipęs žemyn, Vidma priėjo prie kopėčių ir apžiūrėjo jų galus.

— Pasižiūrėk,— kreipėsi į stovintį už nugaros poru-čiką,— ant jų nematyti šlako pėdsakų. Neatrodo, kad jomis būtų naudotasi. .

— Duobutes mūsiškiai apžiūrėjo ir išmatavo. Išsidėstymas atitinka. Šlakas išdžiūvęs galėjo nubyrėti.

— Galėjo. Na, eime...

Atsisveikinęs su poručiku, majoras pasuko į ambulatoriją. Ten rado ant kušetės gulintį Hermaną, uždengtą antklode. Liesą, įkritusiais skruostais veidą vagojo daugybė raukšlių. Pailga, žemyn nutįsusi nosis teikė veidui me-lancholiškumo, o akys, kurias jis nukreipė į įėjusįjį, buvo beveik bespalvės, abejingos. Ant kaktos blizgėjo prakaito lašai, nuo kurių reti, pilkai žili plaukai buvo sulipę į sruogas.

— Matau — baigiate atsigauti,— priėjo prie kušetės Vidma.

— Tikriausiai buvote gana smarkiai apsinuodijęs, todėl daug jūsų nevarginsiu. Prašau keliais žodžiais papasakoti, kaip viskas atsitiko.

— Pats nežinau...— Hermanas sunkiai tarė žodžius.— Naktį budėjau už stiklinės pertvaros, kur dieną sėdi informatorius. Atsistojau, norėdamas prasimankštinti, nuėjau į kasą... Norėjau pažiūrėti, ar draugas neužsnūdo... Jis nemiegojo, tai valandėlę šnektelėjome. Paskui grįžau atgal. Kai ėjau pro tą kambarėlį, kur mane rado surištą, kažkas iš užpakalio griebė man už kaklo ir užmetė ant veido kažkokį šlapią skudurą. Norėjau surikti, įspėti draugą, bet akyse aptemo. Ir apalpau. Rytą rado mane surištą kaip aviną. Ir dabar vis verčia vemti, atsiprašau, komisare...

— Ar vestibiulyje degė šviesa?

— Tik stalinė lempa už pertvaros.

— Gerai, kad iš karto apalpote. Jūsų draugą jie nužudė.

— Girdėjau. Ko gero, pamatė juos, todėl ir sutvarkė.

— Manote, kad jis pažino užpuolikus?

— Gal ir ne. Bet nusikaltėliai bijojo, kad paskui neatpažintų, tai ir...

Pasikalbėjęs su sargu, Vidma atidžiai apžiūrėjo vestibiulį ir koridoriuką, vedantį užpakalinio išėjimo link, kur buvo toji išvietė. Paskui atidarė pagrindinio įėjimo duris, dengta galerija nuėjo iki sargo namelio prie gamyklos vartų ir pasuko prie savo automobilio. Jo dar laukė daug darbo.

Majoras rengėsi sėsti prie tradicinio pietų kavos puodelio, kai su pirmuoju pranešimu, kaip buvo liepta, atėjo Gersonas.

— Prašom dar vieną kavos,— pasakė Vidma sekretorei, pamatęs poručiką.

Gersonas atsisėdo.

— Ką naujo davė sargų apklausa? Pasakok smulkiai, nes aš nespėjau peržiūrėti protokolų.

— Pasak jų, sargas, budėjęs prie sandėlių, per naktį penkis kartus praėjo pro užpakalinę kontoros pusę. Vadinasi, buvo ten ne dažniau negu kas valandą. Gauja turėjo pakankamai laiko įlįsti pro langą. Tikriausiai vienas iš jų liko lauke, nuėmė kopėčias, stebėjo sargą.

— Gerai žinojo sargų įpročius — dar vienas įrodymas, kad veikė ne svetimi. O tas prie vartų?

— Niekas tą naktį pro jo postą nėjo.

— Kaip nusikaltėliai prasigavo į gamyklos teritoriją ir iš ten pasitraukė, jei per tvorą nelipo?

— Netgi aš nežinau. Bet reikės išsiaiškinti.

— Na, tai išsiaiškink. O dabar apie Urbaniaką. Turi ką nors įdomaus?

— Gal ir turiu, bet tegu tai įvertins gabesni...

— Užsičiaupk, nes atimsiu kavą. Taigi?

— Tas tipas yra nuolatinis žirgų lenktynių mėgėjas. Antras jo pomėgis — moterys. Neaišku, ką jis laimi tose lenktynėse, bet ir su moterimis jam ne visad gerai sekasi. Neseniai jo bobelę paviliojo kitas tipas, tarp savųjų vadinamas „Obuoliuku",— gražuolis su ūsiukais, kuris jau sėdėjęs trejus metus už įsilaužimą.

Vidma tyliai švilptelėjo, bet poručiko nepertraukė.

— Na, ir dar viena smulkmenėlė,— Gersonas nusišypsojo, suraukdamas strazdanotą nosį.— Toji bobelė yra žinoma kaip Baltoji Anka, bet jos tikroji pavardė — Elmer.

Vidma atsilošė fotelyje ir valandėlę tylėdamas žiūrėjo į besišypsanti poručiką, žinodamas, ką toji šypsena turi reikšti. Netrukus jis nutraukė tylą:

— Džiaugiesi, nenaudėli, nustebinęs mane, ką? Bet iš kur Baltoji Anka? Juk mūsiškės vardas Janina. Gal sutapo pavardės?

'— Galvojau apie tai. Bet Janina — tai Janka, o numesk dar vieną raidę — štai tau ir Anka.

— Hm... Na, pažiūrėsim. Pats imsiuos tų reikalų. Kokia to „Obuoliuko" pavardė ir kur jis gyvena?

— Viktoras Jachma...— Gersonas pasakė adresą.

Tai buvo senas mūrinis namas su purvinu, užgriozdintu kiemu. Vidma užlipo mediniais, numintais laiptais į trečią aukštą, sukdamas nosį nuo pamazgų ir virtų kopūstų kvapų.

Į butus galima buvo patekti iš koridoriaus, į kurį šviesa sklido pro langus iš kiemo pusės. Majoras susirado reikalingą numerį ir paspaudė mygtuką.

Šaižiai sudžerškė skambutis kitapus durų. Tačiau, nors ilgokai laukė, niekas neatsiliepė. Vidma vėl nuspaudė mygtuką ir šį sykį ilgiau palaikė. Bet vėl veltui laukė. Tyliai nusikeikęs svarstė, kokiu metu galėtų rasti buto šeimininką. Prieš pasukdamas atgal nesąmoningai paspaudė rankeną.

Vidma nustebęs pamatė, kad durys lengvai atsidarė į į tamsų prieškambarį. Apgraibomis rado jungiklį, uždegė šviesą ir, uždaręs paskui save duris, žengė prie kitų.

Lauke jau temo, todėl kambaryje, į kurį pateko, buvo tamsu. Gulintį ant grindų žmogų pamatė tik įjungęs šviesą. Kambarys buvo apstatytas banaliai. Kampe sofa, prie jos gerokai apsilupęs naktinis staliukas, drabužių spinta, bufetas įstiklintomis durelėmis, ant jo radijas, o viduryje — apvalus stalas su keturiomis kėdėmis.

Prie stalo kniūpsčias ant grindų gulėjo vyriškis. Iš žaizdos nugaroje pribėgęs kraujas jau buvo sukrešėjęs ir virtęs didele, beveik juoda dėme.

Vidma pasilenkė, apvertė lavoną. Nužudytasis buvo apskritaveidis, virš putlių lūpų — siauri juodi ūsiukai. Tad, sprendžiant iš Gersono pasakojimo, tai buvo buto šeimininkas. Viktoras Jachma, „Obuoliukas".

Vėl grąžinęs lavoną į pirmykštę padėtį, majoras atidžiai apsidairė. Neatrodo, kad čia būta grumtynių. Tik vienos bufeto durelės praviros, stalčiukai ne visai įstumti. Peleninėse ant stalo ir prie sofos — nė vienos nuorūkos. Prie naktinės lemputės — tuščias rėmelis. Kažkas ištraukė ten buvusią nuotrauką. Darė tai skubėdamas, nes po stiklu liko atplėštas kampas.

Vidma išjungė šviesą ir išėjo ieškoti telefono.

ANATOLIO SARNOS UŽRAŠAI

Tai bent velniška istorija, tokį keblų mazgą teks išnarplioti I Ir vis per savo prakeiktą minkštą charakterį, nuolaidumą ir kvailą draugystės supratimą. Velniai griebtų

tą Karolį ir jo amžiną lakstymą paskui mergas! Kodėl aš turiu taip brangiai mokėti už tai?! Nors žinau, kodėl. Mes esu paskutinis asilas, kuris leidosi prikalbinamas paskolinti. ..

Bet nereikia skubėti. Šitaip nesuprasite, kas atsitiko. Viskas iš eilės.

Teresė antradienį išvažiavo gastrolių į užsienį. Teresė — puiki mergina, žinoma dainininkė ir mano sužadėtinė. Mudu labai mylime vienas kitą. Tiesą sakant, tas „labai" neatsiejamas nuo Teresės pavyduliavimo, kartais siekiančio labai toli. Nors ir aš ne geresnis.

Gastrolės užtruks dešimt dienų. Išvažiuodama paliko man savo raktus ir prašė prižiūrėti butą. Gražiai prižiūrėjau, nieko nepasakysi!

Ketvirtadienio vakarą atlėkė Karolis. Nenorėjo netgi užeiti į dirbtuves. Dar prieškambaryje pasakė:

— Labai skubu, nes mašinoje turiu bobikę... Poezija, ne mergina! Klausyk, Toli, duok man Teresės buto raktus. Zinai — pas save jos negaliu nusivesti.

Aišku, žinojau, kad Karolis turi kambarį savo ištekėjusios sesers bute. Ji, beje, laiko broliuką gana kietai, tuo smarkiai apribodama jo nuotykius.

— Išprotėjai?! — atkirtau, jausdamas, kad, kaip visada, nesugebėsiu būti tvirtas iki galo.— Nori paversti Teresės butą bordeliu? Nepavyks!

— Toli, nekvailiok! Ji nesužinos, o per tavo kvailą skrupulingumą galiu pražiopsoti tokią progą. Kad ją pamatytum! Grynas seksas! Na, seni, nekvailiok!

— Priteršit, o aš turėsiu tvarkyti! — Šiuose žodžiuose jau buvo mano kapituliacijos užuomazga, tą Karolis, žinoma, pajuto.

— Po dviejų valandų atvešiu tau raktus. Nė kvapo mūsų ten ir norėdamas neužuosi.

— Ne, negaliu,— mėginau spyriotis.— Nenoriu daryti nieko, ko negalėsiu papasakoti Teresei...

— O viešpatie! Papasakok! Arba aš papasakosiu. Žinoma, nieko neprasitarsiu apie tą brunetę iš „Bristolio". Gali būti ramus...

Čia jau jis užrietė. Bet ne tik tai lėmė, kad Karolis pagaliau gavo tuos raktus. Tiesiog nemokėjau atsakyti. Be to, jis dar pažadėjo man seną virdulį, kurį įsigijo tik jam vienam žinomu būdu, o tą virdulį seniai norėjau iš jo iškaulyti.

Karolis buvo aštuntą vakaro. Iki vienuoliktos laukiau raktų, paskui, nenujausdamas kas manęs laukia, atsiguliau. Neabejojau, kad raktus Karolis atneš rytą.

Iš tikrųjų jis atlėkė apie dešimtą valandą ryto, atidavė raktus, paplojo per petį. Tirpo iš laimės, sakė, kad turėjo stebuklingą, nepakartojamą naktį. Užtikrinęs, kad butą paliko tvarkingą, išvažiavo į redakciją.

Turėjau užbaigti plokštelės voko projektą. Dirbau iki pat vakaro. Tik tada nuvažiavau į Teresės butą patikrinti, kiek teisybės Karolio žodžiuose.

Ant sofos sudėta patalynė priminė, kad turiu nueiti į skalbyklą. Ant staliuko pamačiau lapelį su žodžiais: „Laba diena — Anka". Jį nedelsiant sudeginau, kad ginkdie neliktų bute koks moteriškas pėdsakas. Šiaip viskas buvo savo vietose, langų užuolaidos užtrauktos, virtuvė tvarkinga. Nusiraminęs pasukau prie durų ir tik prieškambaryje pastebėjau, kad kažko trūksta.

Atsiminiau, kad čia kabojo Teresės apsiaustas, baltas, ryškiais, dideliais rudais langeliais ir raudonas odinis krepšys. Buvau tuo tikras, nes apsiaustą turėjau kartu su patalyne nunešti į skalbyklą.

Kabykla buvo tuščia. Kaip reikiant išsigandęs apieškojau visą butą. Apsiausto niekur nebuvo.

Pavogė, ne kitaip. Susmukau į fotelį nusiminęs, nežinodamas, ką toliau daryti.

Nesvarbu, kiek kainavo dingę daiktai. Bet krepšys pirktas užsienyje, tokio čia niekur negausi, o apsiaustą ji pasisiūdino prieš metus — iš kur gausi tokios medžiagos, kas ir kada jį pasiųs be prisimatavimo?

Jeigu neatrasiu tų daiktų — ar tokių pačių — Teresė sužinos apie vagystę. Logiška, kad ji padarys vienintelę tokiomis sąlygomis galimą išvadą — čia buvo kažkokia mergina. Ir tai tokia, kuri išeidama pasiėmė svetimus daiktus. O jei buvo, suprantama — su manimi. Pasipiktinimas, ašaros Teresės akyse, ir, žinoma, išsiskyrimas — viską pamačiau taip realiai, lyg tai jau būtų įvykę...

Bet kokia kaina turiu atgauti apsiaustą ir krepšį — tai vienintelė mano išeitis! Tik tokiu būdu galiu išbristi iš padėties, į kurią taip kvailai patekau per Karolio malonę.

— Atgauti — bet kaip? Milicija? Pagalvojęs apie tai pašiurpau. Milicija — tai pirmiausia nukentėjusios apklausa: ką pavogė, kaip atrodė daiktai, ir kiti panašūs formalumai. O tai reiškia, kad paaiškės faktai, kuriuos turiu nuslėpti, norėdamas išvengti išsiskyrimo su Terese. Jau verčiau pats prisipažinsiu. Bet tai susilpnintų mano pozicijas, kurios ir šiaip silpnesnės negu norėčiau.

Tad turiu veikti pats vienas. Nueiti pas tą merginą ir atimti pavogtus daiktus. Suprantama, išsisukinės, bet kaip nors priversiu. Gal pasakysiu, kad pranešiu milicijai, gal pasiūlysiu išpirką — tai priklausys nuo situacijos.

Pakėliau ragelį ir surinkau Karolio numerį. Laimei, jis dar buvo redakcijoje.

— Nedelsiant atvažiuok,— tariau, išgirdęs jo balsą.— Į Teresės butą.

— Dega, kad taip skubi? —- atsakė nerūpestingai.— Dabar negaliu, sėdžiu prie mašinėlės.

— Atvažiuok tuoj pat, mergišiau, arba nenoriu tavęs daugiau matyti. Toji tavo dieviškoji apvogė Teresę!

— Negalimas daiktas! — Karolio balsas jau nebebuvo toks nerūpestingas, ir man šiek tiek palengvėjo.— Na, gerai, tik baigsiu darbą.

— Velniop tavo darbą! Turiu tuojau gauti Ankos adresą! Pažįsti [Teresę ir žinai, kas bus, kai viskas paaiškės!

— Po pusvalandžio būsiu laisvas, lauki O dėl adreso. ..

— Pasakysi atvažiavęs,— nutraukiau pokalbį, piktai trenkęs ragelį.

Buvau patenkintas savo ryžtingu tonu, todėl situacija dabar jau neatrodė tokia beviltiška. Pagaliau gal ne viskas prarasta, tik reikia veikti nedelsiant, kad mergina nespėtų parduoti tų daiktų, nes tada tikrai prasidėtų karuselė. Degiau troškimu veikti, nekantraudamas laukiau atvažiuojančio Karolio.

Pagaliau sučirškė skambutis.

— Kas dingo? — paklausė, vos peržengęs slenkstį.

Mačiau, kad ir jis susirūpinęs.

Nenusirengęs jis įėjo į kambarį ir apsidairė, rankas susikišęs į apsiausto kišenes. Tai buvo gana patrauklus mėlynakis vaikinas ilgomis kaip panelės blakstienomis.

— Raudonas odinis krepšys ir Teresės mėgiamas apsiaustas rudais langeliais! Kabojo prieškambaryje. Gali įsivaizduoti, kas bus, kai Teresė sužinos, kad čia buvo kažkokia merga! Niekad nepatikės, kad ne aš ją čia buvau atsivedęs. Bus tikra, kad tiktai padedi man išsisukti. O jei įvyktų stebuklas ir ji patikėtų, neatleis, kad į jos butą įleidau nepažįstamą merginą... Todėl sakyk, kur galiu tą tavo Anką rasti?

— Iš kur žinai jos vardą?

— Ar tai svarbu? Radau ant stalo lapelį, kurį nesiteikei išmesti! Tikiuosi, kad per naktį partnerės nekeitei?

Mano ironija jam padarė įspūdį, nes žiūrėjo aiškiai sutrikęs, o paskui atsiliepė:

— Matai, seni... Man labai nemalonu, bet jos adreso nežinau...

Pajutau, kad man pradeda suktis galva.

— Nežinai?!—tariau pasibaisėjęs.— O pavardę? Adresą gausime per informaciją...

— Ir pavardės...— skėstelėjo rankomis.

— Tai kaip... Kur ją susigavai? — liežuvis pynėsi man burnoje. Sugniuždytas dribau į fotelį.

Sunėręs rankas už nugaros, Karolis žingsniavo po kambarį, pagaliau sustojo priešais mane.

— Aukščiau gaivą, vaikine! Kaip nors surasime! Iš kailio išsinersiu, bet ją surasiu!

— Eik velniop su savo pažadais! Sakyk, kur su ja susipažinai ir kaip atrodo?!

— Susipažinau „Grande", šokiuose. Aukšta, liekna. Zinai, tokia su kojomis iki pažastų. Blondinė, bet tai nieko nereiškia, nes moterys keičia perukus. Na, ne mergina — pantera!

— Toks apibūdinimas nieko neduoda. Argi mažai tokių?

— Nedaug, kad žinotum!

— Idiotas! Gal ją ten pažįsta kelneriai ar rūbininkas?

— Gal... Bet palauk, prisiminiau kažką, gal pravers... Naktį kažkam paskambino ir kalbėjosi, o aš apsimečiau, kad miegu. .. Minėjo kažkokį adresą. Aha, Gra-dovo dvidešimt šeši. Tai gatvelė Ochotos pakraštyje, žinau ją, nes kažkada ten įvyko žmogžudystė... Maži namukai, už jų sandėliukai, nuo gatvės — daržai...

— Manai, kad ji ten gyvena?

— Ne, nes kartojo adresą. Turėjo ten su kažkuo susitikti. "

— Daugiau nieko nežinai? Gal lankosi kokioje kavinėje ar kur nors dirba? Gal susitarei vėl susitikti?

— Ne. Bet po tokio atsitikimo vis tiek neateitų.

Apimtas nevilties, sėdėjau parėmęs galvą rankomis.

— Ką dabar daryti?! Kad tave iškastruotų!

— Aukščiau galvą, Toli! Važiuosime kartu tuo adresu ir tikriausiai ką nors sužinosime. O jei nepasiseks, pasitrankysiu po restoranus ir kur nors ją aptiksiu. Dar turime aštuonias dienas.

— O jei parduos tuos daiktus? Ne, reikia veikti nedelsiant. Važiuojame į tą Gradovo gatvę.

, Tačiau Karolis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Netrukus dešimta, o aš neužbaigiau darbo. Turiu grįžti, neparašiau medžiagos apie didelį apiplėšimą. Užeisiu pas tave rytą. Per naktį nieko neparduos.

— Jei negali — žinokis, o aš nelauksiu nė valandėlės. Važiuosiu vienas, gali nesirūpinti.

Kai Karolis išėjo, dar kartą išnaršiau visą butą, iškračiau kiekvieną kampą. Bet viskas veltui. Tada nulipau žemyn ir pasukau prie automobilio, tvirtai pasiryžęs išnaudoti paskutinį šansą.

Purškė smulkus lietus. Automobilio žibintų šviesoje staiga išnirdavo iš tamsos praeivių siluetai. Gatvės perspektyvą ryškino bėganti tolyn ir virstanti tamsioje erdvėje šviesiais taškeliais žibintų eilė. Priekyje lyg didelės pelėdos akys vis pasirodydavo du šviečiantys ratilai, jie greitai artėdavo, priversdami įtempti akis, kad priešais atvažiuojančio automobilio akinamas įžiūrėčiau kelią, kuris sparčiai gulė po mano mašinos ratais.

Trasą išstudijavau pasiėmęs miesto planą, todėl, kai miesto mūrai pradėjo retėti ir vis dažniau rodytis maži namukai, o vėliau tarp jų — laisvi sklypai, žinojau, kad netrukus būsiu vietoje. Dar keli posūkiai, ir žibintų šviesoje šiaip taip įžiūrėjau ant tvoros tamsiai mėlyną lentelę su gatvės pavadinimu — Gradovo.

Pasukau vairą, bet jau po sekundės staiga nuspaudžiau stabdį. Priešais pamačiau didelę, juodą, žvilgančią balą. Gatvė buvo be grindinio, duobėta, purvina.

Pavažiavau atbulomis, nes brautis į šią klampynę buvo rizikinga. Pastačiau patvoryje automobilį ir išlipau, pasiryžęs likusią kelio dalį užbaigti pėsčiomis. Vėliau įsitikinau, kad tai buvo geras sprendimas. Taip pasielgti privertė sąlygos, o ne mano sugebėjimas numatyti įvykius.

Fasišvietęs žibintuvėliu gatvės pakraštyje pamačiau kietą suplūkto šlako taką. Ėjau nebijodamas išsimaudyti purvyne. Mažus namukus nuo gatvės skyrė vielos tinklas ir krūmai.

Susiradau porinę gatvės pusę ir žengiau pirmyn. Bet dvidešimt antruoju numeriu namukai baigėsi. Prieš mane plytėjo tuščias, tamsoje paskendęs plotas. Tik kažkur toli švietė vienišas žiburėlis.

Tai buvo mano paskutinis šansas. Uždegiau žibintuvėlį, nes kietas kelkraštis baigėsi, o kojos slidinėjo šlapiame takelyje, ir pasišviesdamas kiūtinau toliau.

Menkutis žiburėlis pradėjo didėti. Netrukus pamačiau purviną lemputę po skardiniu gaubtu, pritvirtintu prie telefono stulpo. Stovėjo jis prie medinės tvoros, netoli vartų, ant kurių įžiūrėjau baltais dažais išvedžiotą skaičių 26, o šalia — užrašą: „Betono dirbiniai — Z. Lučakas."

Tvora, vartai ir greta jų — varteliai buvo padaryti iš sandariai sukaltų dvimetrinių lentų, tad negalėjau matyti, kas yra anapus. Varteliai buvo užrakinti. Iš pradžių pabeldžiau, o paskui mėginau šaukti, bet niekas neatsiliepė. Girdėjau tik dulkiančio lietaus šnaresį.

Aplinkui buvo tylu ir tamsu. Tik deganti aukštai lemputė apšvietė apskritą purvino kelio plotą. Kažko dar tikėdamasis, ėjau palei tvorą, vildamasis rasti kokį kitą įėjimą ir pamatyti, kas gi yra anapus — ar tik medžiagų ir dirbinių sandėliai? Jei mergina gavo šį adresą, turi būti čia koks butas ar bent kontorėlė, kur galėčiau sužinoti jos pavardę, adresą, gal dar ką.

Iš tikrųjų įėjimą radau. Pasišviesdamas žibintuvėliu už keliolikos metrų pastebėjau tvoroje sutrūnijusią lentą, o greta šios — kitą, vos besilaikančią ant vinies.

Prasigavęs kitapus tvoros, įžiūrėjau kažkokių sandėlių ar pašiūrių kontūrus, o kiek nuošaliau — baraką su uždarytomis langinėmis. Pro dvejas iš jų sklido šviesa.

Apėjau aplink baraką. Tai buvo greičiausiai betono dirbtuvės, nes gulėjo betoniniai žiedai, vamzdžiai. Netrukus užtikau priebutį,— vadinasi, čia ir įėjimas. Pasukęs jo link, išilgai sienos pamačiau, kad ir čia pro langines skverbiasi šviesa. Turėjau žiūrėti po kojomis, kad neužkliūčiau už kokio betono luito, bet praeidamas pro langinę, žvilgtelėjau pro išpjautą lentoje širdutę, staiga pajutęs gresiantį pavojų.

Viduje buvo erdvu, bet nešvaru ir netvarkinga. Geležinėje krosnelėje plakėsi liepsna. Prie sienos priešais stovėjo aplūžęs rašomasis stalas, šalia — lentynėlė ir sena, išklibusi spinta. Kitapus lango, prie kurio stovėjau, tikriausiai buvo stalas, nes mačiau alaus butelių kaklelius i d kelias stiklines. Prie stalo, nusisukęs nuo lango, sėdėjo kažkoks senis, palinkęs į priekį, su skrybėle, iš po kurios styrojo žilų plaukų sruogos.

Priešais, greta krosnelės, stovėjo kėdė, prie kurios buvo pririštas jaunas vaikinas siaurais juodais ūsiukais virš putlių lūpų, tamsiais išdraikytais plaukais. Jis žiūrėjo į senį siaubo kupinomis akimis.

Salia jo stovėjo kažkokie du tipai ir taip pat žiūrėjo į tą pačią pusę. Vienas iš jų laikė rankoje paprastą skardinį bertuvą su dideliu, raudonai įsiliepsnojusiu anglies gabalu, virš kurio kilo melsva liepsnelė. Lango stiklo kampas, matyt, buvo išdaužtas, nes girdėjau viską, lyg būdamas viduje.

— Tai kur jie? — ramiai skambėjo gergždžiantis skrybėlėto senio balsas.

— Juk sakiau! ..— pratrūko pririštasis.— Sakiau jums, kad nežinau!.. Tai viskas, ką atvežėme! Visą laiką buvome trise, niekur nebuvau išėjęs! Visą laiką! Ir skaičiavome kartu!

— Manai, nenaudėli, kad mane apgausi? Argi aš nežinau, kiek buvo?

— Šefe, nuoširdžiai sakau, nemeluoju! Jų paklauskite! — pasuko galvą, žvelgdamas į savo sargybinius.

— Klausiau...— balsas tebebuvo ramus.— Sėdėjai ant užpakalinės sėdynės fcam, kad saugotum maišą, o tu susi-kišai keletą pundelių į kišenes. O paskui liepei jiems skaičiuoti, gudruoli!

— Ne! Prisiekiu! Viską atnešėme čia!

— Netiesa, Obuoliuk! Liepiau tau saugoti pinigus visą dieną, o tu jiems išėjus kažkur paslėpei! Sakyk dabar, broleli, kur tie šeši šimtai tūkstančių?

— Ką galiu pasakyti? Tiek buvo — tiek atvežėm!

— Jau sakiau, kaip tą pokštą iškrėtei...— pailsusiu balsu tarė senis.— Daugiau su tavimi nesiterliosiu. Noriu žinoti, kur pinigai.

Kai tarė šiuos žodžius, pastebėjau nežymų jo rankos krustelėjimą. Ranka buvo liesa, su strazdanotais kaulėtais pirštais. Pagal šį ženklą vienas iš jo žmonių stvėrė kalinį už plaukų ir atlošė jo galvą, o kitas pakišo po smakru bertuvėlį su įkaitusia anglimi. Pasigirdo nežmoniškas rėksmas, paskui vapaliojimas:

— Paša.. .kyšiu! Kai.. .besiu! ..

Vėl nežymus rankos krustelėjimas — ir bertuvėlis su anglimi atsitraukė. Paleista kalinio galva svyrinėjo į šalis, o iš gerklės veržėsi spazmiškas kūkčiojimas.

— Kur paslėpei pinigus? — vėl pasigirdo atkaklus klausimas.

— Nepaslėpiau... Paėmė mano mergina... Liepiau, kad čia atvažiuotų. Ji paėmė...

— Kokia mergina?

Įtempiau ausis, kad nepražiopsočiau pavardės, bet atsakymas mane nuvylė.

— Anka... Jie pažįsta...

Senis tikriausiai pasižiūrėjo į savo bendrus, nes šie linktelėjo.

— Kur juos turėjai atsiimti?

— Mano bute...

— Kur gyveni?

— Vyrvičo gatvė, aštuoniolika.

— Kada ji ten bus?

— Liepiau laukti, kol grįšiu.. .

Senis atsisuko į savo bendrus:

— Važiuokite su juo ir pasiimkite pinigus. Lauksiu jūsų čia. Turit grįžti bet kuriuo atveju. Jeigu paaiškės, kad vėl pamelavo, tai...— nebaigęs sakinio staiga pasisuko į kalinį:

— Kaip ji apsirengusi?

— Apsiaustas rudais langeliais...

— Brunetė, blondinė?

— Tikra blondinė...

— Į ką susidėjo pinigus?

— Į raudoną odinį. .. krepšį. . .

Vėl senis atsainiai, valdingai mostelėjo ranka:

— Paimkite jį...

Vyrukai kalinį atrišo. Turėjo iš abiejų pusių prilaikyti, nes jo kojos linko.

Dabar turėjau greitai sprukti. Buvo įdomu, kaip jie nu-sigaus į gana tolimą Vyrvičo gatvę, nes automobilio niekur nesimatė. Bet ilgiau svarstyti nebuvo kada. Pasitraukiau nuo lango ir pasislėpęs už barako kampo sekiau, ką toliau veiks ši draugija. Žūt būt reikėjo nepamesti pėdsako, kurį pavyko susekti, vienintelį kelią, kuriuo galėjau susirasti tą prakeiktą mergą!

Ant tako pasigirdo balsai, o paskui pamačiau jų siluetus. Netrukus trinktelėjo varteliai ir jie dingo man iš akių. Pasukau prie spragos, pro kurią buvau įlindęs, ir tada išgirdau užvedamą automobilio burzgesį. Jis stovėjo kitapus barako. Ten buvo kita, grįsta gatvė.

Variklis suūžė smarkiau, iš to galėjau spręsti, kad mašina nuvažiavo. Kelias buvo laisvas. Pasileidau prie savo automobilio. Nutariau kuo greičiau važiuoti į Vyrvičo gatvę, todėl rinkausi trasą, kur būtų mažiau reguliuojamų sankryžų.

Nesu tikras, ar važiuodamas neviršijau taisyklių nustatyto greičio, bet kai atskubėjau į vietą, jokio automobilio arti nesimatė. Sustojau kitapus gatvės priešais aštuonioliktąjį numerį ir laukiau, kas bus toliau.

Tai buvo senas triaukštis mūrinis namas, apsilupinė-jęs, bjaurus. Švietė trys pirmojo aukšto langai ir po du antrajame ir trečiajame. Įsidėmėjau šias detales, nes netrukus tai galėjo man pagefbėti. Kaip tik tada išgirdau atvažiuojantį automobilį. Sustojo per vieną namą toliau. Išlipo man pažįstama trijulė. Įėjo pro vartus, o aš laukiau, sėdėdamas savo automobilyje.

Netrukus nušvito kraštinis langas trečiajame aukšte. Vadinasi, merginos nėra namuose arba ji miegojo. Šiaip ar taip, jau žinojau, kur „Obuoliuko" butas.

Laukti teko ilgai. Praėjo daugiau kaip valanda, kol pamačiau išeinant iš tarpuvartės du pažįstamus siluetus. Jie skubiai nuėjo prie savo automobilio. Trinktelėjo durelės, suūžė variklis, ir mašina dingo už gatvės kampo.

Atėjo mano eilė. „Obuoliukas" liko su mergina. O jei jos ir nėra, vis vien pasakys, kur ir kaip galėsiu ją rasti. Išlipau iš mašinos ir greitai perėjau gatvę. Nutariau veikti ryžtingai, nes negalėjau leisti, kad paskutinis siūlas ištrūktų iš mano rankų. Pranešti milicijai, ką sužinojau, nenorėjau, nes tokiu atveju apie vagystę sužinotų Teresė.

Jo žmonės išvažiavo vykdyti pavedimo — tuo jis buvo tikras. Tik nežinojo, kad iš paskos nusekė Anatolis Sarna. Tuo tarpu senas žmogus liko vienui vienas su savo mintimis. Jos buvo gudrios, klastingos, klaidžiojo smulkmeniškų svarstymų vingiais. Tas mintis su šaltais apskaičiavimais, blaiviomis išvadomis senis išmoko regzti, ilgus metus sėdėdamas už grotų. Tą savo gyvenimo laikotarpį vėliau jam pavyko nuslėpti, pakeisti versija, kuri puikiausiai tiko į rašytines biografijas. Minutėms slenkant, padrikos abstrakčios mintys virto nauju veikimo planu.

Jis sėdėjo paskendęs savo mintyse, įrėmęs sustingusį žvilgsnį į besiplakančią krosnelėje liepsną. Paskui paėmė butelį, prisipylė stiklinę alaus. Neskubėdamas išgėrė, nusišluostė lūpas ir paėmė cigaretę.

Rūkydamas toliau galvojo apie susidariusią padėtį. Kai cigaretė baigėsi, metė nuorūką prie krosnelės, sunkiai pakilo nuo kėdės ir pasuko durų link.

Atsidūręs tamsiame, ankštame prieangyje, išsitraukė iš kišenės elektrinį žibintuvėlį ir pasišviesdamas kampe tarp kitų įrankių susirado kastuvą.

Išėjo su juo į kiemą. Užtruko apie dvi valandas. Grįžo kaip tik tada, kai nakties tamsoje pasigirdo automobilio variklio ūžesys. Jo drabužiai buvo smėlėti, todėl juos gerai nupurtė, paskui nusišluostė rankas kabančiu už spintos nešvariu rankšluosčiu. Visa tai darė neskubėdamas, kaip žmogus, viską gerai apgalvojęs.

Tuo metu kieme pasigirdo žingsniai ir į kambarį įėjo du pasiuntiniai.

— Na? ..— paklausė, atidžiai žiūrėdamas į juos.

— Neradome jos ten,— atsakė piktai vienas iš atvykusiųjų.— Unkštė, kad turi ateiti, kad gal išėjo pavalgyti. .. Todėl davėm jam valandą...

— Na, ir?..— pakartojo senis.

— Ir po valandos neatėjo. Jei nemelavo, o man kažkodėl taip atrodo, toji mergina jį apmovė, kaip jis mus!

— Pasakok kuo smulkiau, kaip ji atrodo.

— Blondinė. Graži, daili lėlė... Maža nosytė, didžiaakė. .. Ką čia dar pasakius? Apskritai tokia ir užsieniečiams tiktų. Turėjo su ja rūpesčių, nes vyrai spigino į ją akis.

— Valkiojosi po restoranus?

— 2inoma! Kai turėjo pinigų, ir „Bristolyje", ir „Grande" lankėsi... Ne gėda su tokia pasirodyti.

— Gyveno su juo?

— Ne, nenorėjo sutikti, nors jis ir šnekino. Bet kur gyvena, negaliu pasakyti.

— Jos pavardė Elmer? Taip?

— Gal taip, bet pažįstam ją tik pagal vardą.

Senis kurį laiką tylėjo, įdėmiai žiūrėjo į juos. Pagaliau tarė:

— Kaip manote, sunku ją bus rasti?

— Gal ne,— abu lengvai atsiduso, kai nutraukė tylą.— Geriausiai restoranuose... Vis kur sutiksim...

— Nesąmonė,— ramiai atkirto senis.— J ei nušvilpė pinigus, niekur nesirodys! Bet tuo jau pats pasirūpinsiu. O kaip su anuo? Viskas tyliai?

Abu šyptelėjo:

— Kaip kitaip, šefe? Net necyptelėjo!

— Kokiose smuklėse paskutiniu metu būdavote kartu?

Abu nustebę pasižiūrėjo vienas į kitą.

— Keliose... „Užkrosnis"... „Vištos koja"...

Senis vėl valandėlę tylėjo. Stovėjo panarinęs galvą. Staiga kyštelėjo ranką užantin, ir tiedu pamatė nukreiptą į juos pistoletą.

Abiejų akyse šmėkštelėjo nuostaba, bet tai jau buvo paskutinis jų patirtas įspūdis. Nuaidėjo du trumpi šūviai. Jie sukniubo vienas ant kito.

Senis nužvelgė nejudančius kūnus, paskui atsisėdo prie stalo, išnarstė pistoletą ir ėmė valyti jo vamzdį.

Tik švintant pastatė į vietą karutį ir su lagaminėliu rankoje pasuko vartelių link.

Perskaitęs paskutinį raportą ir protokolą, majoras Vidma pastūmė nuo savęs aplankalą, atsirėmė į fotelio atlošą ir valandėlę stebėjo du žvirblius, kurie anapus lango čirkšdami skraidė tarp medžio šakų. Bet tai buvo greičiausiai tariamas susidomėjimas. Jei paklaustume, ką matė, vargu ar atsakytų. Pagaliau atsisuko ir pakėlė ragelį.

Netrukus įėjo poručikas Gersonas.

— Sėsk,— galvos linktelėjimu majoras parodė priešais rašomąjį stalą stovinčią kėdę.— Noriu pasišnekėti, kad galvoje susigulėtų tas molis...— pirštų galais jis bakstelėjo į aplankalą su raportais.

Kai poručikas tylomis atsisėdo, kalbėjo toliau:

— Tad turime įsilaužimą. Sužinome, kad vienas įtariamasis — buvo taip iš tikrųjų ar ne, kol kas nesvarsty-kim — buvo merginos meilužis. O ji savo ruožtu susidėjo su žmogumi, jau sėdėjusiu už panašų nusikaltimą. Ar tokiu būdu galima užmegzti ryšį? Pirmiausia jie susipyksta dėl merginos, paskui geria ir susitaria?

— Jachma pernelyg jaunas vadovauti tokiai operacijai. Tai suorganizavo patyręs specialistas. Bet jei svarstome tokį variantą, žiūrėčiau į tai kiek kitaip. Jachmą jie užverbavo į gaują ir pavedė per merginą užmegzti kontaktą su Urbaniaku.

— Šią pataisą priimu,— sutiko Vidma.— Bet ji tik įrodytų, kad tas specialistas gerai žinojo apie žmonių tarpusavio santykius įmonėje, jeigu žinojo iš kieno lovos panelė Elmer perėjo pas Jachmą. O jeigu žinojo, kodėl nesirėmė mergina? O juk tai būtų paprasčiau ir mažiau rizikinga.

Poručikas iš padilbų pažvelgė į viršininką.

— Šefe, dar nežinote paskutinės kronikos. Tik prieš valandėlę gavau eilinį raportą iš Davidkos. Rengiausi jus apie tai informuoti. Panelės Elmer yra dvi: Janina ir Ana. Vyresnioji, Janina, dirba gamykloje, ir kol kas jai nieko prikišti negalime. Ką veikia jaunesnioji, nežinau, bet tai, matyt, daili paukštytė ir dėl to brangiai atsieinanti.. .

— Vėl naujienos? Gana tų efektų!—Vidma neslėpė šypsenos.— Pasistengsiu padėti jų atsikratyti!

— Aš nelinkęs likti skolingu...

— Ši žinia keičia padėtį,—Vidma grįžo prie pagrindinės temos.— Tad mūsų panelė Elmer nueina į antrą planą, bet juo labiau lieka Urbaniakas. Todėl reikia kuo greičiau surasti tą antrąją Elmer ir stipriai paspausti Urbaniaką.

— Jau ieškome. Prisiregistravusi Ochotoje. Buvau ten. Nuo vakar nebuvo namuose.

— Gyvena su seserim?

— Ne, pas tetą.

Vidma valandėlę galvojo.

— Bijau, kad greitai jos nesurasite. Žinote, su kuo daugiausia lefdo laiką Jachma? Tai bus lengviausia sužinoti smuklėse, kur jis lankydavosi.

— Pranešimų dar negavau, bet jau aiškinamės.

— Grįžkime prie žmogžudystės. Įvykdyta apie pirmą valandą nakties. Prieš mirtį jie auką kankino, nes kuo kitu galima paaiškinti smakro nudegimus? Bet kur tai vyko? Namuose ugnimi nesinaudota, ten, tarp kitko, centrinis šildymas.

— Šildykle?

— Juk jos nerado. Be to, mūsų gydytojas tvirtina, kad nudegimai padaryti atvira ugnimi, tą įrodo apanglėjusi oda ir plaukai aplink žaizdą.

— Jei žinotume, kur tai įvyko, būtų nuveikta pusė darbo. Jachma parėjo namo su kažkokia draugija pusiaunaktį. Tai paaiškėjo iš pirmos apklausos, protokolus jau skaitėt, šefe. Kaimynė paliudijo, kad girdėjo koridoriuj e einant kelis vyrus, bet jų nematė, nes atpažino Jach-mos balsą, ir dėl to nusiramino.

— Gerai, dabar dar vienas klausimas. Kodėl jį degino, o paskui nužudė? Ir kodėl tai darė skirtingose vietose?

— Galimi du atsakymai. Arba bijodami, kad bus demaskuoti, arba, o tai labiau įtikėtina, suvedė kažkokias sąskaitas — sakysim, jis nučiupo dalį grobio.

— Taip, tai įtikėtina. Deginamas pamelavo, kad pinigus turi namuose, o kai melas paaiškėjo, nužudė jį. Bet kodėl jis taip kvailai melavo?