Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1988)

Joana Chmelevska GYVI NEGYVĖLIO ŽOD2IAI

Romanas

Iš lenkų kalbos vertė JONAS PILYPAITIS

Joanna Chmiejewska CALE ZD AN IE NIEBOSZCZYKA Czytelnik, Warszawa, 1972

Alicija skambindavo man į darbą kiekvieną dieną apie priešpiečius, nes šitaip mudviem buvo patogiausia. Kaip tyčia aną pirmadienį turėjo ką ne ką padaryti, rengėsi eiti į miestą, paskui ją gaišino viršininkas, paskui skubėjo į traukinį ir į susitikimą su Torkildu, štai todėl telefonas jai išgaravo iš galvos ir paskambino tik antradienį.

Fricui pranešus, kad manęs nėra, paklausė, kada grįšiu. Kalbėjo daniškai jau visai gerai ir be vargo galėjo susišnekėti, netgi vartodama įmantrias mandagumo formas. Fricas pareiškė, kad nežino, tuo tikriausiai būtų ir baigęsis juodviejų pokalbis, jeigu ne tai, kad, nepaisydamas daniškų papročių, jis šį bei tą pridūrė. Savo galva Alicija nieko daugiau nebūtų paklaususi, nes jau perprato danus.

— Ar tik nebus susirgusi,— štai ką pasakė Fricas.— Vakar jos irgi nebuvo.

Sitai jau ją nustebino, ir ji įsileido į pokalbį, iš kurio paaiškėjo, kad tai mažų mažiausiai keista, nes, pirma, prieš pat savaitgalį buvau sveika kaip arklys, antra, niekam nieko nesu pranešusi, trečia, žinojau, kad darbo — per akis, ir netgi buvau įsipareigojusi per tris dienas užbaigti kelis piešinius, o šiuo atžvilgiu visuomet buvau pasiutiškai tvarkinga ir laikiausi žodžio. Tuo tarpu piešiniai guli ant stalo nebaigti, o manęs — nė kvapo. Neapsakomai keista.

Siek tiek sunerimusi, Alicija paskambino man į namus, kur niekas nekėlė ragelio, nors tai dar nieko nereiškė. Galėjau išeiti dievai žino kur, o mano šeimininkė buvo darbe. Todėl paskambino vėlai vakare ir sužinojo, kad manęs nėra, šeimininkė gerą savaitę manęs akyse nematė, o mano kambaryje — normali netvarka.

Kur kas labiau sunerimusi, kitą rytą ji vėl puolė skambinti, Niekur manęs nebuvo. Nakvoti negrįžau į namus. Niekas nieko apie mane nežinojo. Anita užklausta sakėsi esanti ir nustebusi, ir susinervinusi, nes buvau su ja susitarusi susitikti antradienį, bet neatėjau ir nieko apie save nepranešiau, o ji vertė mano knygą, kuri man rūpėjo kur kas daugiau negu jai. Visą vakarą vertė viena, niršo, netgi man skambino, bet manęs, žinoma, nebuvo.

Alicija pradėjo mąstyti.

Tų apmąstymų išvada buvusi tokia, kad ketvirtadienį vakare, po darbo, atėjo pas mane. Pasišnekučiavo su šeimininke, apžiūrėjo mano daiktus, nusižengdama savo principams, perskaitė iš rašomosios mašinėlės kyšančio laiško Michalui gabaliuką, bet nieko nesužinojo, nes gabalėlyje tebuvo surašytos abejonės, ar Floransė galinti užbaigti 1200 metrų distanciją, atsigėrė kavos, pasėdėjo prie stalo ir nieko neišsiaiškino. Jai neatrodė, kad būčiau susiradusi kokį priegulą, tačiau dėl visa pikta kol kas neketino gąsdinti Velnio. Užtat jai į galvą šovė, kad galėjau staiga nelauktai sukvailėti ir, pagauta šoko, leidausi į Lenkiją kaip stovinti, be daiktų, be pinigų, be dokumentų, kurie gulėjo rašomajame stale, be apmuitinimo deklaracijos, be nieko, tik su pliku pilkiausių pasu. Ji ap-skambino visas ligonines, greitąją pagalbą, gaisrinę ir policiją. Niekas apie mane nieko nežinojo — kaip akmuo į vandenį.

Atsargiai ir diplomatiškai paskambino į Varšuvą, savo bičiulei, pavesdama jai ištirti, ar nėra ten kartais manęs. Nebuvo. Atvirkščiai, mano šeima kaip tik buvo gavusi laišką, kuriuo pranešiau, jog grįžtu po kelių mėnesių. Išlaukė dar vieną dieną ir galop pasiryžo duoti žinią Kopenhagos policijai, kad dingo jos bičiulė, kilusi iš Lenkijos.

Policija mandagiai susidomėjo, iš pradžių ramiai, o paskui šiek tiek gyviau, mat žinia pasiekė inspektorių Jenseną, pažinojusį mane asmeniškai. Ne per daug gerai, bet pakankamai, kad žinotų, kokie kvaili sumanymai man šauna į galvą. Na ji ir pradėjo šniukštinėti, kas gi mane matęs paskutinis ir kur.

Paskutinė iš pažįstamų matė mane šeimininkė. Sekmadienio priešpiečiais ėjau iš namų kaip tik tuo metu, kai ji prieškambaryje valėsi kilimą. Paklausta, kurgi vis dėlto galėčiau nusitrenkti, Alicija, nė sekundės nedvejodama, paaiškino faraonams, kad niekur kitur, tik į Šar-lotenluną. Faraonai nusibeldė ant tų pėdų į Šarlotenluną. Čia jiems, beje, labai padėjo tas faktas, kad vėl buvo sekmadienis ir viskas lygiai taip pat kaip prieš savaitę. Kitais žodžiais betariant, vėl šuoliavo ristūnai, o hipodrome knibždėte knibždėjo žmonių.

Pirmiausia sučiupo Skrybėlėtąjį Mažąjį Plikšį, kuris, prieš tam tikrą laiką atsėdėjęs savo, asignavo tam tikrą sumą baudai užmokėti ir jau seniai gyveno laisvėje. Jokio nepalankumo jis man nerodė, šitai kėlė nuostabą, bet buvo patvirtinta nepaneigiamais faktais. Nė trupučio nesispyriodamas, jis pareiškė, kad, žinoma, matęs mane prieš savaitę, šnekėjęsis su manimi, atrodžiau kaip žmogus, patenkintas gyvenimu, mat buvau išlošusi šiek tiek pinigų. Kelis tūkstančius. Jeigu gerai atsimenąs, keturis tūkstančius šešiolika kronų. Kiekvienas būtų patenkintas. Kalbėjausi su kitais žmonėmis, aiškus dalykas, pats matęs, trainiojasi čia du tokie, su kuriais labai dažnai kalbuosi. Kalbėjausi ir aną kartą, bet kas toliau, jis nežinąs.

Taigi čiupo į nagą tuodu, abu kilę iš Prancūzijos. Jie patvirtino, kad taip, ką ne ką buvau išlošusi, galimas daiktas, kad daug, kalbėjausi su jais, randame juk bendrą kalbą, o kas toliau, jiedu nežiną. Informaciją teikė šykščiai ir nenoromis, ir faraonai pradėjo kažką suuosti. Beš-niukštinėdami pagavo dar vieną, kuris, tiesa, mane pažinojo tiktai iš matymo ir nesišnekėjo su manimi, užtat manimi domėjosi, nes paprastų paprasčiausiai jam patikau. Bala žino kodėl, bet mėgsta tokias, gal jo skonis iškrypęs, patikau, ir baigta.

Tas su iškrypusiu skoniu paliudijo, kad šnekėjausi su prancūzais į pat galą ir išėjau kartu su jais. Jis irgi jau buvo beišeinąs ir matė, kaip, jų lydima, įlipau į kažkokį automobilį, o kas toliau, jis nežino. Baisiai apgailestauja, kad šiandien manęs nėra.

Prancūzai, priremti prie sienos, pradėjo pūsti miglą į akis, pakaitomis tvirtindami, jog pavėžėjo mane iki stoties, jog išlipau Kopenhagos centre, jog tai buvo jų mašina, jog ne jų mašina, pažįstamo, vieno nepažįstamo, ir galop tiek iš viso to pelnė, kad inspektorius Jensenas dar karščiau viskuo susidomėjo. Faraonai, staiga užkutrinti, prigaudė daugiau liudytojų, žirgų lenktynėse žmonės apskritai pažįsta vienas kitą iš matymo, o aš, svetimšalė, buvau gana ženkli, na ir neilgai trukus identifikavo mašiną. Automobilis priklausė vienam tokiam diegui, kurio jie jau senokai nepaleisdavo iš akių.

Jansenas asmeniškai ėmėsi veiklos, pasiutiškai nustebindamas Aliciją, ji mat jau spėjo suvokti, kad jis — kažkokia itin svarbi žmogysta, o niekad ir į galvą jai nebuvo atėję- jog viena iš mudviejų gali taip labai susidomėti danų policija. Nieko negirdėjo, kad būčiau padariusi kokį baisingą nusikaltimą, aš pati irgi nieko tokio neplanavau, taigi iš kur visa tai? Tačiau Jansenas žinojo, ką darė.

Dar labiau priremti prancūzai bei mašinos savininkas galop pasakė visą tiesą. Ką padarysi, nepaslėpsi ylos maiše, iš tikrųjų nuvažiavau su jais į vieną tokią landynę, kur nelegaliai lošiama pokerį ir rulete. Dainuodama užmokėjau už įėjimą, lošiau rulete, rodos, netgi išlošiau, rodos, netgi daug, matyt, buvo man laiminga diena, tačiau vėliau kažkaip išleido mane iš akių. Jie patys pralošė ir anksčiau išėjo, o aš turbūt dar pasilikau. Pagaliau šitokioje vietoje kiekvienas veikiau rūpinasi pats savimi, ypač jeigu jam ne viskas gerai klojasi. O kurgi toji landynė? Ogi vienoje tokioje senoje laužynėje Nilso Juelso gatvėje, netoli kanalo.

Tą valandėlę vykdomosios valdžios smegenyse šmėstelėjo pagaliau tam tikros asociacijos ir Jensenas pasijuto neišpasakytai sukrėstas.

Jau gana ilgą laiką, susitaręs dėl visų detalių su Interpolu, jis rengė impozantišką žygį ne mažiau impozantiškai azartinių lošimų propaguotojų gaujai likviduoti. Ketino smogti vienu metu įvairiose vietose, iš karto keliose Europos šalyse, planavo išgaudyti visas stambiąsias žuvis ir konfiskuoti visą jų turtą. Būtent aną sekmadienį, vykdydami savo sumanymą, jie ir buvo užgriuvę Nilso

Juelso gatvės landynę. Tai dar nebuvo svarbiausias smūgis, veikiau šiokia tokia preliudija, tačiau užgriuvo, užklupo landynės klientus nusikaltimo vietoje, surado joje dargi šviežutėlaitį lavoną, uždarė užeigą, sutramdė palai-dūnystę, vadinasi, jie, policija, privalėtų daugiausia apie mane žinoti! Tuo tarpu — šnipštas, nieko nežino, nesučiupo ten manęs. Blogiausia, kad šis antpuolis patvirtino įtarimus, jog jų pačių gretose esama gaujos nario, nors, tiesą sakant, jie jau senokai manė, kad taip yra. Gryni nemalonumai. Šiek tiek juos guodė mintis, jog ne jiems vieniems. Sumani gauja, o tiksliau šnekant, galinga tarptautinė nusikaltėlių organizacija, ypatingai mėgstanti darbuotis ten, kur azartiniai lošimai draudžiami, taigi beveik visur, turėjo savo žmonių visose visų šalių policijose, visur, kur tik jiems pavykdavo įkelti savo koją. Kas be ko, menka paguoda, ypač todėl, kad labiausiai medžiojamas gaujos narys išnešė kulnus, išnėrė visos stambiosios žuvys, o lavonas nenorėjo nieko sakyti. Pagautas mailius bei paprasti lošėjai išpažino, jog žinoma, kad matė ten mane, sugebėjo šiaip ne taip mane smulkiau apibūdinti, lošiau, paskui kilo siaubinga maišalienė, o kas toliau, jie nežino.

Šitaip prasmegau kaip akmuo į vandenį ir neliko po manęs nė padujų.

Žinoma, aš pati kuo puikiausiai žinojau, kur esu ir kas su manimi dedasi, tačiau jokiu būdu negalėjau niekam duoti apie save kokios žinios. Dėjosi mat šitokie dalykai.

Penktadienį, po kurio ir atėjo tas dramatiškasis sekmadienis, už labai didelius pinigus galų gale įsigijau seniai svajotą, nuostabų pasaulio atlasą ir per kvailą užmaršumą palikau jį įstaigoje. Palikau ir tinklelį, pakabintą ant vagio, o tinklelyje lenkų-anglų kalbų žodyną ir vąšeliu iki pusės nunertą iš balto akrilano skepetą. Du paskutinieji daiktai atsirado ten todėl, kad buvau sutarusi su Anita susitikti pereitą ketvirtadienį, bet ji apmovė ir perkėlė susitikimą į antradienį, todėl nenusinešiau jų atgal į namus, o palikau darbe. O iš viso turėjau juos todėl, kad Anita vertė mano knygą, žodynas mums buvo reikalingas kūrybiniam darbui, o skepetą nėriau darbo metu sau. Ji darbavosi ir rankomis, ir protu, aš — tiktai protu, tad rankas naudojau kitiems, naudingiems reikalams. Žodynas gana sunkus, nenorėjau lakstyti su juo ten ir atgal.

Ant vagio pakabinta skepeta ir žodynas man buvo nė motais, tačiau be galo susikrimtau, kad atlasas pasiliko įstaigoje. Kaip tik per savaitgalį norėjau jį dorai apžiūrėti, nekalbant jau apie tai, kad tokį brangų ir taip svajotą daiktą norėjau turėti čia pat po ranka, protarpiais į jį žiūrėti ir apskritai jausti, kad jį turiu. Todėl nusprendžiau pasiimti jį iš įstaigos sekmadienį, susiruošusi į Šar-lotenluną, beje, važiuodama ten, o ne atgal. Mat būgštavau, kad vėlesniu metu lauko durys gali būti uždarytos.

Kaip tariau, taip ir padariau. Atlasas vargais negalais tilpo į tinklelį, tačiau vis dėlto tilpo, bet kartu su žodynu jie svėrė siaubingai daug. Taigi Šarlotenlune palikau jį rūbinėje. Baimindamasi, чkad paskui vėl jį už-miršiu, visą laiką kartojau sau: „Atsiimti tinkliuką, atsiimti tinkliuką",— mano protas dėl to negalėjo susikaupti, ir tik per tai išlošiau.

Penktosiose jotynėse tikėjausi fukso. Nekantriai laukiau tų penktųjų jotynių, nes prieš tai laimėdavo vien patys favoritai, net bjauru darėsi. Už tuos favoritus antrajame hite laimėjau netgi šešiasdešimt aštuonias kronas, bet juk tai ašaros! Toks laimikis — tiesiog pasityčiojimas iš lenko sielos. Mano lenkiškoji siela suskato, tiesą sakant, protestuoti prieš nešlovę tuo būdu, kad — neskaitant favoritų — kiekvienose iš eilės lenktynėse nesirinkda-ma stačiau už seką 6—4. Atvirai šnekant, bala žino kodėl. Turbūt todėl, jog kadaise, prieš daugelį metų, seka 6—4 mudviem su Michalu buvo baisiai nelaiminga ir kad niekad nėra pavykę mums jos įspėti. Nutariau įspėti dabar ir visą laiką stačiau už ją, visai sau nesukdama galvos, ar bus iš jos kokios naudos, ar nebus. Apsvarstydama ristūnų galimybes per penktąjį hitą, užmiršau „šešis — keturis" ir priėjau išvadą, kad iš tų šiaudų nebus grūdų,— pirmi atšuoliuos tie iš kito būrio. Tiesa, skydas viduryje lauko aiškių aiškiausiai rodė, kad pusė hipodromo buvo tos pačios nuomonės, tai mane šiek tiek trikdė, nes, pirma, visi už tą patį stato, o antra, turi juk būti fuksas, tačiau protas atkakliai laikėsi savo. Pasirinkau iš antrojo būrio tuos, už kuriuos mažai kas statė, ir atsistojau eilutėje prie kasos.

Eilutėje vėl pradėjau sau iš naujo kartoti: „Atsiimti tinklelį, atsiimti tinklelį". Baigėsi viskas tuo, kad tuo metu, kai priėjau prie langelio, visiškai man iš galvos išgaravo, už ką turėjau statyti. Gaišti nebuvo kada, ristūnai trypinėjo prie starto, už nugaros šurmuliavo įniršusi ir mane kutrinanti minia, žmogėnas kasoje nekantraudamas laukė, išsigandusi, nieko negalvodama, riktelėjau:

— Šeši—keturi!

Tuojau pat atgavau atmintį ir suspėjau asignuoti papildomas devizas už anksčiau numatytas sekas.

Nors pūtė žvarbus vėjas, sėdėjau atviroje tribūnoje ir apstulbusi žiūrėjau, kaip artėja prie finišo mano „šeši—keturi". Tai išvydusi, praradau žadą, visiškai nustėrau ir, iš šalčio bei iš emocijų nenulaikydama danties ant danties, išsėdėjau tol, kol paskelbė, jog bus išmokami atskiri laimėjimai. Tik po to nulipau, lyg apdujusi išklausiau garsiakalbio išgargsėtą pranešimą, jog laimėjau keturis tūkstančius šešiolika kronų, ir nušvitau kaip merga, piršlių susilaukusi.

Tipendama į kasą, susitikau Skrybėlėtąjį Mažąjį Plik-šį. Melancholiškai parodė man bilietą su seka 6—12, todėl pareiškiau jam užuojautą. Tikrai, vienas po kito atjojo 6—4—12, o tasai dvylikis finišavo po ketvirtojo atsilikęs puse galvos. Po to parodžiau savo bilietą, Mažasis Plikšis, kuriam, kaip man žinoma, jokie finansiniai nuostoliai negali padaryti didesnio įspūdžio, paliaupsino mane ir pasveikino, paskui atsiėmiau pinigus.

Po to nusipirkau alaus butelį ir su tuo buteliu rankoje įsimaišiau į minią. Nuotaika man pakilo kaip ant mielių, o širdyje kunkuliavo meilė visam pasauliui. Čia pat nelauktai susitikau su pažįstamais prancūzais, iš kurių vienas buvo baltas, o kitas juodas ir su kuriais bet kuria proga leisdavausi į pašnekesius, trokšdama pakelti į aukštesnį lygį mėgstamosios kalbos mokėjimą. Iš karto taip pat prisiminiau, jog kadaise jie kažką pliaupė apie nelegaliąją ruletę.

— Proga kaip reta! — džiugiai pareiškiau.— Turiu pinigų!

— Jus išlošėte? — pasismalsavo prancūzai.

— Atspėjau tuos šešis keturis. Tai kaip bus su ta rulete? Ar galima šiandien?

— Kasdien galima,— sumurmėjo baltėlesnis, spoksodamas, kaip žiūrovams pristatomi žirgai.— Pastatyk man visus už septintąjį, kada nors ir jis turi pagaliau būti pirmas.

Juodėlesnis, kinktelėjęs galvą, nupėdino kasos link, o baltėlesnis pasigręžė į mane.

— Jūs norite? Rimtai? Ar jūs žinote, kad tai draudžiama?

— Aišku, kad žinau. Neišpasakytai noriu.

— Už įėjimą — penkiasdešimt kronų.

Gurkštelėjau alaus iš butelio ir taip pat kinktelėjau

galvą. _

— Labai gerai, jeigu būtų veltui, tada būtų įtartina. Man — tai unikali proga, blogiausiu atveju pralošiu, ką esu šiandien išlošusi. Noriu!

— Nevalia niekam apie tai kalbėti,— dar perspėjo prancūzas. Prisiekiau laikyti paslaptį, ir sutarėme, kurią valandą ir kuo patrauksime į palaidūnystės lizdą.

Dėl visa pikta tinklelį atsiėmiau iš rūbinės prieš paskutiniąsias lenktynes. Po lenktynių, kuriose, laimė, nė vienas iš mūsų nieko nelaimėjo, taigi nereikėjo laukti, kada pradės mokėti laimikius, trise, prancūzai ir aš, sulipome į gremėzdišką „Fordą". Vairavo kažkoks visiškai man nepažįstamas tipas, kurio nė akyse nebuvau mačiusi. Nusprendžiau, kad tai turėtų būti vienas iš danų milijonierių, turinčių rezervuotus staliukus tokiuose restoranuose, kur retai lankydavausi, ir todėl jo marmūzė galėjo man būti visai nepažįstama. Be to, apskritai nekvaršinau sau galvos dėl šio reikalo, kas man pagaliau darbo, kas jis toks, po alaus ir po dar vieno vidutinio dydžio laimėjimo jaučiausi esanti laimės viršūnėje.

Taip pat nė trupučio man nerūpėjo, kur važiuojame, nes buvau kuo tvirčiausiai įsitikinusi, jog Kopenhagoje iš bet kurios vietos pataikysiu į namus. Akyse man sušmėžavo Naujoji Kongenso aikštė, ir netrukus sustojome ramioje, tylioje gatvėje prie didelio, seno, pajuodusio namo. Vienas dalykas man berūpėjo — leisimės į rūsį ar lipsime ant stogo.

Pasirodo, nei tas, nei kitas. Perėjome kiemą, mane lydintys džentelmenai paskambino į kažkokias duris, atsiliepė instaliacija, jie pasakė kelis žodžius daniškai, įėjome į kažkokį vestibiulį ir paprastų paprasčiausiai pakilome liftu į trečią aukštą. Ten vėl buvo durys, vėl skambutis, vėl keli žodžiai daniškai, valandėlę palaukėme, ir mus įleido į vidų. Kažkoks žmogėnas, mandagiai nusilenkęs, paėmė iš mūsų mokestį — po penkiasdešimt kronų nuo galvos.

Pasižiūrėjus viskas čia atrodė kaip paprastame, labai dideliame bute senos statybos name, tik svečiai nenusi-renginėjo prieškambaryje, o kaip stovi krapino toliau, gilumon, į salonus. Apsitūlojusi nuo galvos iki kojų, iš karto pasijutau šiek tiek ne savo kailyje.

Važiuodama į Šarlotenluną, maniau, jog praleisiu nemaža valandų atviroje tribūnoje. Danijos klimatas be galo retai esti panašus į Floridos. Taigi vilkausi viską, kas pakliuvo po ranka, ir dabar ant savęs turėjau languotą vilnonį sijoną, angorinių siūlų palaidinukę su golfu, angorinį megztinį, šiltas atsiprašant apatinukes, pėdkelnes, kailiu muštą paltą, ilgaaulius batus ir vilnonį šaliką. Tikriausiai niekas visoje Danijoje nebuvo šitaip apsirengęs, nes, pasak kalendoriaus, jau buvo atėjęs pavasaris, o danui parašytas žodis — šventas. O ant galvos turėjau platinos atspalvio peruką ir juodą odinę skrybėlę.

Peruką nusipirkau neseniai ir iki šiol dar neturėjau progos jo užsidėti. Tiesą sakant, žirgų lenktynės irgi nebuvo pati tinkamiausia proga, tačiau nuo pat ryto mane kamavo viena problema. Kažką juk ant tos galvos turėjau užsidėti, o pasirinkimui teturėjau viso labo bulgarišką kailinę kepurę arba tą odinę skrybėlę. Vien su skrybėle būtų man per šalta, su kailine kepure jausčiausi nei šiaip, nei taip, į ją pasižiūrėjus, atrodė, kad esu susiruošusi į šiaurės ašigalį, o kaip tik tą dieną oras buvo gražus, tad nutariau, kad geriausia bus ir su peruku, kuris šildo, ir su skrybėle, kuri ant jo kuo puikiausiai laikosi. Tad ir turėjau tą platinos atspalvio peruką, derin-damasi prie jo, buvau ir atitinkamai pasidažiusi veidą, tiesa, visiškai mechaniškai, ir visa tai, kartu paėmus, mane pražudė.

— Šiame kambaryje lošiama pokerį, ruletė yra kitame,— paaiškino man prancūzas.— Tik jūs niekur nepalikite savo daiktų, čia reikia būti pasirengusiam greitai išeiti.

Atsiprašydamas jis iššiepė baltus dantis ir tučtuojau pragaišo man iš akių prie kažkurio stalo. Nudrožiau į kitą saloną, kur iš tikrųjų veikė ruletė, netgi dvi. Prie vienos kaip tik tuo metu atsirado laisva vieta, kurią kuo greičiausiai užėmiau, atsisegiau ką galėdama, nusivilkau paltą ir užsimečiau ant pečių, krepšį ir tinklelį pasidėjau sau po kojomis ir apsidairiau aplinkui. Patalpa atrodė esanti pilna iki kraštų žmonių ir dūmų. Labiausiai dvokė cigarai, rūko pypkės. Šviesa krito tiktai ant stalų, aplinkui viešpatavo prieblanda. Publiką sudarė beveik vieni vyrai, suskaičiavau viso labo keturias sengalvėles, turint galvoje, kad šitai dėjosi Danijoje, šis skaičius buvo stebėtinai mažas. Kas be ko, galimas daiktas, jų čia buvo ir daugiau, tačiau nespėjau šito konstatuoti, kadangi užsiėmiau visai kitkuo.

Ketinau palaukti ir pažiūrėti, kaip čia statoma ir kurie numeriai išlošia. Ketinimas be galo girtinas, tik kad ne visai man pavyko jį realizuoti. Vis dar apsvaigusi iš laimės, nespėjau nė apsidairyti, kaip pastačiau dvidešimt kronų už keturiolika. Teoriškai minimalus statinys buvo penkios kronos, tačiau niekas tokio mažmožio nestatė. Mažiausia, kaip pamačiau, buvo dvi dešimtkronės, todėl, bijodama susikompromituoti, pradėjau nuo tų dviejų dešimtinių, pastačiau jas kažkodėl už keturiolika, ir keturiolika išėjo.

Tuo pat metu užgriuvo mane kitas rūpestis. Po šiai dienai stebiuosi, kad nekilo dėl to man jokių įtarimų, dėl tos dienos, kupinos iš vienos pusės unikalios finansinės sėkmės, o iš kitos — idiotiškų problemų! Turėjau numatyti, jog tai ne prieš gera.

Dalykas tas, kad Šarlotenlune išmokėjo man laimikį šimtinėmis, nes tuo metu neturėjo kasoje penkšimčių, o man tuo metu buvo vis tiek. Mano krepšys buvo grūste prigrūstas pinigų, be to, pilnas šiaip visokio šlamšto, ir dabar neturėjau kur krauti naujų turtų. Buvo lošiama iš grynųjų, krupjė pristūmė man smulkiais, nusprendžiau tuos smulkius kuo greičiausiai pralošti, o paskui pagalvoti.

Pusę man pavyko paleisti į apyvartą, o tada vienu metu pastačiau už juodus, porinius ir už visus keturis numerius kartu. Išėjo visi, tai yra, iš keturių numerių išėjo, žinoma, tiktai vienas, nes nebuvo ši vieta šventa ir nesidarė ten stebuklų, tačiau vėl gavau krūvą smulkmės. Keturis kartus iš eilės lošiau už neporinius, krupjė jau pradėjo man mokėti stambesniais, po to vėl užsipuoliau numerį. Pastačiau šimtą kronų smulkiais už aštuonis, ir aštuoni išėjo. Kad tave kur griausmelis, turėjau kažką su tuo padaryti, taigi pradėjau grūsti pinigus į tinklelį, greta atlaso. Tai nebuvo tinklelis iš tinklo, bet tinklelis iš audinio ir visai neblogai tiko šiam reikalui. Toji smulkmė po senovei mane erzino, stačiau už ką pakliuvo, bemaž neskaičiuodama, ir be paliovos išlošdavau. Tikra dievo rykštė!

Pagaliau sugalvojau, ką daryti, taip bent man atrodė. Pastačiau saują tos smulkmės už raudonus, vėliau paaiškėjo, kad ten buvo šimtas dvidešimt kronų, ir taip palikau, vildamasi, jog galų gale išnyks kaip dūmas. Raudoni išeidavo, o aš statydavau toliau, skaičiuodama tuo pat metu tai, ką turėjau rankose bei ant kelių ir dėliodama po šimtą. Reikia pasakyti, jog Danijoje nėra dvidešimties kronų banknoto, bilonas baigiasi penkiomis kronomis, paskui tėra dešimtinės, penkiasdešimtinės, šimtinės ir penkšimtinės. Ko gero, jau galėjau primurdyti bulvinį maišą dešimtkronių, čia buvo gana gausiai ir stambesnių banknotų, ir viską susumavusi, nutariau, kad sekasi man kaip niekad. Raudoni lyg užsispyrę ėjo be perstojo, tiesiog nuostabu, ypač turint galvoje juokingai menkus pinigus, kuriuos buvau pastačiusi; krupjė su stambesniais vis pakišdavo man ir smulkių, nes sąžiningai skaičiavo, ir galop viskas man sujuko kaip drignių užvalgius. Išsižadėjau grumtynių su smulkiaisiais, susišla-viau didelę krūvą pinigų nuo raudonų, kurie nuo to momento paliovė išeidinėti, ir pradėjau statyti tas dešimt-krones, sudėtas šimtinėmis. Du kartus atspėjau numerį, išmokėjo man, laimė, stambesniais, tai yra penkšimtinė-mis, kurias iš karto įsigrūdau į tinklelį, stačiau kaip stačiusi toliau, stengdamasi vis dėlto vienaip ar kitaip atsikratyti tų dešimtkronių, pakėliau statinį, vėl išlošiau ir taip buvau į tą visą reikalą įsivėlusi, kad nieko nemačiau, kas aplinkui dedasi. Man buvo perkūniškai karšta, skrybėlė persikreipė, perukas greičiausiai irgi, tikras stebuklas, kad neturėjau dar ir skėčio, nes tuos krepšius po kojomis man nuolatos kažkas spardė, galimas daiktas, kad aš pati, jeigu dar turėčiau saugoti skėtį, tai jau visai išsikraustyčiau iš proto. Vėl atspėjau numerį, tiksliau šnekant, devyniukę, už kurią pastačiau du šimtus, pasilenkiau, norėdama įmurdyti į tinklelį septynis tūkstančius stambesniais, o tada kaip tik ir prasidėjo sumaištis.

Kad prie durų rėkaujama, išgirdau dar tada, kai galva buvo po stalu. Ištraukiau ją kuo greičiausiai ir pamačiau, kad įgriūva kažkokie žmogėnai, du ar trys, nebuvau tikra. Tuo pat momentu lošimas nutrūko, nuo gretimo stalo pašoko išblyškęs tipas siaubingai iškreiptu veidu, apsiputojusiais srėbtuvais, patrakėliškai blizgančiomis akimis, staiga visi sujudo, pro kitas duris įvirto kitas tipas, dairydamasi pažvelgiau kaip tik į jį, o jis pažvelgė į mane. Jo fizionomija, rodės, nušvito, ir jis sukruto aiškių aiškiausiai manęs link, tiesa, ne be vargo, nes žmonių buvo tiršta, patalpa, kad ir didelė, vis dėlto ribota, o visi staiga kaip uodegon įkirpti pradėjo puldinėti šen ir ten. Aš pati kol kas niekur nepuldinėjau, spėjau tik pagalvoti, kad jegu tai faraonai, tai atims iš manęs dar ir tuos šešis keturis, dorai laimėtus Šarlotenlune, šiek tiek susinervinau, po to tučtuojau save paguodžiau, kad jeigu kas, Mažasis Plikšis paliudys. Ir tą akimirką padrioskėjo šūviai.

Šaudė tas pablyškėlis apsiputojusiomis lūpomis ir patrakusiomis akimis. Be kita ko, pataikė į lempą su metaliniu gaubtu, lempa nesudužo, tik pradėjo siaubingai suptis. Tie, kurie įgriuvo, pagriebė jį į glėbį, jis šaudė toliau į visas puses, klyksmas sustiprėjo, kartu paėmus, pasidarė Sodoma ir Gomora, daugelis žmonių puolė po stalais, tik aš viena, rodos, nejudėdama sėdėjau savo vietoje. Ne dėl to, kad būčiau per daug drąsi, dieve saugok, o tik todėl, kad buvau sustirusi lyg druskos stulpas.

Išsprogusiomis akimis žiūrėjau — scena nelyginant iš nuotykių filmo. Tasai, anksčiau sukrutęs manęs link, staiga sustojo, pažengė dar du žingsnius, kelias prieš jį buvo tuščias, nes daugumas azarto mėgėjų jau buvo sutūpę po baldais, valandėlę pastoviniavo, paskui sulinko per kelius ir parvirto makaule į priekį tiesiai po mano kojomis. Nugriuvo lyg ir nelabai patogiai, todėl, kad ir sustirusi, priklaupiau ir, vedama paprastų, žmogiškų jausmų, pabandžiau truputėlį jam padėti. Bent perkelti jo galvą nuo stalo kojos ant savo tinklelio, prikimšto popierių, taigi minkšto. Tuo tarpu jis gaudė orą ir neabejotinai bandė kažką man pasakyti.

— Ecoutez¹...— išgargsėjo, iš to padariau išvadą, jog ketina kalbėti prancūziškai.

— Gerai jau, gerai,— atsakiau,— Nieko nesakyk, raminkis. ..

— Ecoutez! — sudejavęs pakartojo ir toliau kalbėjo per jėgą bei su pertrūkiais: —Viskas... sukrauta... šimtas keturiasdešimt aštuoni... nuo septyni... tūkstantis... du šimtai... du... nuo bė... kaip Bernardas... du su puse metro... iki... centro... anga... užversta... sprogimo. .. pakartok...

Sapšėjo visa tai iš eilės, todėl iš pradžių nesupratau, kad paskutinis žodis — tai įsakymas man. Jis akivaizdžiai suirzo.

— Rėpętez!..² — suaimanavo taip neviltingai, kad per plauką neiškvėpė paskutinio atodūsio.

Atmintį turiu neblogą, be to, nusprendžiau, kad su mirštančiuoju nedera ginčytis. Pakartojau:

— Viskas sukrauta šimtas keturiasdešimt aštuoni nuo septyni, tūkstantis du šimtai du nuo bė kaip Bernardas anga užversta sprogimo du su puse metro iki centro.

Sumaišiau eilės tvarką, ir, matyt, šitai jį iš naujo sunervino, nes pats pradėjo kartoti, kas antras žodis man Primindamas, kad turiu gerai įsidėti į galvą. Be reikalo tai darė, ir šiaip buvau įsitikinusi, kad tokių šiurpių scenų neužmiršiu iki mirties, tačiau pareiškiau darysianti viską, ko jis pageidaująs.

— Ryšys... žuvų... pirklys... Diegas... pa... dri,— dar pasakė ir aiškių aiškiausiai apleido šią ašarų pakalnę.

Užsiėmusi negyvėliu, visai nekreipiau dėmesio, kas dedasi aplinkui. Nežinojau, ką reiškia pa dri, apskritai nesupratau nė vieno žodžio iš tų, kuriuos jis pasakė, tai yra supratau žodžius, bet nesuvokiau jų prasmės, tik labai miglotai nujaučiau, kad bus man atskleidęs kažkokią didžiulę paslaptį. Didžiulės paslaptys pasižymi tuo, kad nelabai aišku, ką su jomis daryti. Nespėjau kaip reikiant viso to apgalvoti, kai staiga prie manęs atbildėjo kažkoks kitas tipas, į virtęs pro tas pačias duris kaip ir negyvėlis. Mano nuomone, šitos durys turėjo vesti į likusius apartamentus, galimas daiktas, netgi dar toliau, iki durų į kiemą, ir pro tas užpakalines duris brovėsi vienas po kito žmogėnai, stulbinantys savo elgesiu. Tas paįvairinimui, suspaudęs saujoje šaudyklę, pripuolė visų pirma prie lavono, pačiupinėjo jį, paskui pasigręžė į mane.

— Negyvas?!—kvailai sukliko be galo susijaudinęs angliškai, matyt, paįvairinimui. Nelaukdamas atsakymo, vėl suspiegė: — Šnekėjosi su tavimi?! Ką nors pasakė?! Ką kalbėjo?! Sakyk! ! !

Tuo pat metu nutaikė šaudyklę tiesiai man į kepenis, o šitai man iš karto neišpasakytai nepatiko. Kas be ko, baisiai nemėgstu ko daryti per prievartą, be to, retkarčiais man kepenyse kaip peiliais varsto, todėl man nieku būdu neatrodo, kad jos — tinkamas objektas tokiems eksperimentams.

Trumpu ir turiningu žodžiu paaiškinau jam lenkiškai, ką pasakė negyvėlis, tačiau jokių kitų informacijų ne-besuspėjau suteikti. Žmogėnas staiga pakeitė ketinimus, kažkur dingo šaunamasis ginklas, sugriebė mane už rankos ir pradėjo vilkti paskui save anųjų durų link. Susivokiau pasičiupti iš pastalės krepšį bei tinklelį. Bandžiau ištrūkti jam iš rankų, tačiau bematant lioviausi šitai dariusi, nes už durų išvydau uniformuotą policininką. Blaivaus proto likučiai man bylojo, kad geriausia, ką šioje

padėtyje galiu padaryti,— tai pereiti j policijos pusę, ir kaip galima greičiau₄ Maišalienė pasidarė dar didesnė, tie, kurie anksčiau tupėjo po stalais, dabar išlindo ir iš naujo pradėjo blaškytis. Puoliau pamatyto faraono link, žmogėnas puolė kartu su manimi, šitai mane šiek tiek nustebino, prasibroviau pro minią ir patekau kitapus anųjų durų.

— Turiu tuoj pat su tavimi pasišnekėti! — angliškai surikau faraonui, tuo pat metu verždamasi iš mane laikančio nenaudėlio rankų. Keistas daiktas, nenaudėlis lyg niekur nieko mane paleido. Policininkas nežiūrėjo į mane, tik kažkur man už nugaros.

— Taip, žinoma, tačiau turime iš čia išeiti,— pasakė lyg kažką kita galvodamas.

Atsisukau atgal ir išvydau ištisą uniformuotų policininkų govėdą. Tą pačią akimirką faraonas, prie kurio pripuoliau, staiga apgręžė mane vėl nugara į priekį ir ranka su kažkokiu daiktu nelyginant su didele, minkšta pirštine užkimšo man burną. Atlydėjęs žmogėnas vėl sučiupo mane už viršutinių galūnių kartu su krepšiu bei tinkleliu. Pajutau nepažįstamą kvapą, kuris man kažkodėl priminė ligoninę.

„Narkozė!..— pamaniau, apimta stingdančios baimės.— Nekvėpuoti! ! !"

Ir tikriausiai kvėptelėjau.

Kartais žmogus prabunda savo namuose, savo lovoje ir pirmąją akimirką nežino, kur esąs. Ką tokiu atveju turi sakyti žmogus, po narkozės pabudęs kažkokiame daikte, kuriam iš viso neranda pavadinimo?

Negaliu skųstis, gulėjau minkštai, šitoks buvo pirmasis įspūdis. Kas be ko, truputį mane, rodos, pykino ir į galvą ėmė brautis mintis apie mineralinį vandenį. Toji min-’ tis, iš pradžių gana nekonkreti, pavirto kliokiančiu, putojančiu, ošiančiu šaltinėliu, kurio mieląjį šniokštesį gožė nenutrūkstamas, monotoniškas, erzinantis zvimbesys. Tai truko akimirką, nepatiko man, todėl pramerkiau akis.

Virš manęs buvo baltos, keistos, pusiau apvalios lubos. Kad ir lubos, bet jos iš tikrųjų į nieką nepanašios, galimas daiktas, kad tai ir ne lubos. Valandėlę spokso-

jau į jas, nieko nesuprasdama, paskui pamėginau pažiūrėti į šalis.

Pagalvojusi nusprendžiau, kad vienoje pusėje esąs daiktas — tai dengtos juoda oda sofos atkaltė, už tokias sofas Kopenhagoje mokama po penkis tūkstančius ir daugiau. Patenkina, kad atkaltė tokia brangi, pažvelgiau į kitą pusę. Turėjau žiūrėti gana ilgai, kad suprasčiau, ką matau, nes ten stovėjo daiktai, kurie man pasirodė visiškai nesuderinami su lubomis. Staleliai, foteliai, kilimas ir kiti į juos panašūs rakandai turėtų, mano galva, būti normalioje patalpoje, o ne statinėje pusiau apvaliais skliautais. Užtat labai prie lubų pritiko langai, ilga eilė mažų langelių švelniai išlenktoje sienoje, kurie ta pačia proga man asociavosi su tuo nenutrūkstamu, monotonišku burzgė j imu. Virš mano sofos atkaltės irgi buvo tokie pat langeliai, ir galop turėjau susitaikyti su faktu, jog aiškių aiškiausiai esu lėktuve.

Blogiausia, kad tas lėktuvas aiškių aiškiausiai skrido.

Mano charakteris neleido man ilgiau tysoti nejudant. Apsičiupinėjau visas iš eilės korpuso dalis, iš pradžių atsargiai, o paskui šiek tiek drąsiau, visuma veikė, nemalonus pykinimas paširdžiuose pradėjo lėgti, tad nulipau nuo sofos, kuri iš tikrųjų pasirodė esanti juoda oda dengta sofa, įsitaisiau fotelyje po langu ir pažvelgiau.

Išvydau erdvę. Kažkokią baisingą, neribotą erdvę, dėl kurios didumo pirmiausia su nerimu pagalvojau, ar kartais nesu atsidūrusi Kosmose, tačiau tuoj pat prisiminiau, kad Kosmose turėtų būti tamsu, ir bematant nurimau. Erdvė buvo sklidina šviesos, ir neilgai trukus man pavyko įžiūrėti atskirus jos elementus. Virš manęs buvo bekraštis dangus, po manimi — irgi bekraštis vanduo, tarp jų galėjau šiaip ne taip įmatyti horizontą. Kurgi, velniai griebtų, galėčiau aš būti kartu su tuo idiotišku lėktuvu?!

Pamažėle pradėjau atsitokėti tiek fiziškai, tiek protiškai. Siek tiek šaltakraujiškiau apžiūrėjau vidų ir pamačiau, kad ant sofos guli mano nuosavas, mielas paltas, šalia sofos — skrybėlė, krepšys ir tinklelis, o peruką kaip ir anksčiau turiu ant galvos. Kojos basos, tai yra, tik su kojinėmis, o ilgaauliai gulėjo kitoje sofos pusėje. Kitaip šnekant, nieko netrūko. Kol kas jokių materialinių nuostolių nebuvau patyrusi.

Mintis apie materialinius nuostolius paskatino mane apžiūrėti vieną po kito krepšį ir tinklelį. Tie abu daiktai buvo po senovei grūste prigrūsti pinigų.

„Šėtoniškai padorūs banditai! — pamaniau stebėdamasi. Galai žino kodėl, bet nuo pat pirmos akimirkos, ilgai sau nesukdama galvos, priėjau išvadą, kad mane tikriausiai bus pagrobę banditai. Dėl kokios priežasties jie šitai padarė ir kuriuo tikslu, to kol kas nesprendžiau. Galimas dalykas, tiesiog iš visos širdies šito sau patyliukais linkėjau, nes visuomet labai mėgau pasiįvairinti gyvenimą netikėtais įvykiais. Užuot pradėjusi bijoti, pasidomėjau, kiek esu išlošusi, ir perskaičiavau kapitalą. Tikriausiai atrodžiau šiek tiek keistokai, abejingiausiu veidu sėdėdama ant tos sofos be batų, su angoriniu megztuku, su didžiule krūva sulamdytų banknotų ant kelių ir aplinkui.

Suskaičiavau penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt kronų, vargais negalais įsisąmoninau, kad tai daugiau nei du tūkstančiai dolerių, nutariau, kad pusė bėdos, ir po pinigais susiradau cigaretes. Užsirūkiau ir tučtuojau pajutau, kad trūks plyš turiu dabar štai ką padaryti: nusiprausti ir atsigerti mineralinio vandens. Tiktai po to pradėsiu galvoti.

Šitaip prabangiai įrengtame aeroplane turėtų, be abejonės, būti ir sanitarinis mazgas. Nutariau jį susirasti. Dėl kažkokių tiksliau nenusakomų priežasčių man atrodė, kad bus geriau, jei laikysiuos tyliai, nekelsiu sumaišties, nesišauksiu pagalbos ir apskritai jei vaidinsiu, jog esu narkotinio miego būsenoje. Neturėjau nė mažiausių abejonių, kad be manęs turi čia būti dar kitų žmonių. Kad ir pilotas! .. Kita vertus, visiškai neaišku, kas jie per žmonės, todėl į širdį man beldėsi apdairus nepatiklumas.

Žinodama, kaip įrengtas normalių lėktuvų vidus, pirmiausia leidausi galo link. Kažkaip savaime suvokiau, kur galas, o kur priekis. Durys atrodė kaip paprastos durys, netgi su rankena, ir jau buvau nusistvėrusi tos rankenos, kai šį bei tą išgirdau. Balsus. Žmonių balsus, neryškiai atsklindančius kaip tik iš už šių durų.

Paleidau rankeną ir priglaudžiau prie jų ausį._: Glaudžiau tą ausį prie įvairiausių vietų, kol galiausiai susiradau tokią, kurioje galima buvo ką ne ką išgirsti.

2monės už durų šnekėjosi prancūziškai, ir šitai mane labai nudžiugino. Kai kuriuos fragmentus girdėjau kaip neaiškų kuždesį, kai kuriuos — aiškiau, o tai, ką išgirdau, iš karto mane be galo sudomino.

— Idiotizmas! — pasigirdo kuo aiškiausiai žodžiai ištarti piktu, ryžtingu balsu.— Neišnaršysi visos Europos, centimetras po centimetro. Negalime jos užmušti, nieko jai negalime padaryti, kol nepasakys!

— Kokia kretiniška klaida! — irzliai suriko kitas balsas, ir valandėlę tebuvo girdėti kuždesys. Neilgai trukus garsai vėl sustiprėjo.

— Tikriausiai susiorientuos,— išgirdau.— O net jeigu ir ne, užteks to, kad pasakys policijai. Užteks to, ką pamatys!

— Kuriems velniams reikėjo ją pasiimti!..

— Nebuvo kitos galimybės. Ką padarysi, šaukštai popiet. ..

Balsai pritilo, paskui vėl sustiprėjo.

— ... tai juk mums nepasakys! — sušuko kažkuris.— Aš pats nepasakyčiau!

— Noriu štai ką pasiūlyti! —sušuko kitas.— Pabandykite ją užangažuoti...

— Šefas nesutiks!

— Idiotas! Tačiau ji sutiks, pasakys, o paskui — nelaimingas įvykis...

Vėl kuždėjosi valandėlę.

— ... bendradarbiavimas,— išgirdau,— o procentus aptarsime. Galime pažadėti labai daug...

— Geras sumanymas!

— ... jokiu būdu neišleisti. Saugoti kaip akies vyzdį, kol atvyks šefas...

— Vienintelis mūsų šansas — išspausti iš jos anksčiau nei...

— Jeigu nebus užmiršusi...

Vėl nenutrūkstamas, nesuvokiamas kuždesys.

— Aiškus dalykas, po to likviduoti, kad nė pėdsako neliktų! — piktai suriko balsas, kuris, kaip man rodėsi, vadovavo pokalbiui.— Ir ne bet kaip, ne mužikiškai, kaip esi papratęs, bet kad iš tikrųjų nė pėdsako neliktų! Jokiu būdu negalime rizikuoti.

— Ar ji dar miega? — staiga sunerimo kitas balsas, paskatinęs mane — liuoktelėjus nelyginant kengūra — vėl atsidurti sofoje. Neatsiguliau nusprendusi, kad turiu teisę sėdėti, o simuliuoti visišką atbukimą galėsiu be didesnio vargo. Durys po senovei buvo uždarytos, paslaptingi žmogėnai nesiskubino patikrinti, kokia mano būsena.

„Kas gi čia, rupūs miltai, dedasi? — pagalvojau be galo nustebusi ir gerokai išsigandusi.— Ką aš jiems turiu pasakyti? Klaida? Kokia klaida? Pasakyti?.. A, negyvėlis! Matyt, apsivogė. O tai iš tiesų klaida ir tikrai kretiniška.

Nuo įspūdžių pertekliaus visiškai atgavau sąmonę ir susikaupusi pradėjau vertinti padėtį. Matyt, nenoromis būsiu sužinojusi kažkokius stulbinamai svarbius duomenis. Palauk, ką jis sakė? Viskas sukrauta šimtas keturiasdešimt aštuoni nuo septyni, tūkstantis du šimtai du nuo bė kaip Bernardas, du su puse metro nuo centro... Palauk, kažką dar... Aha, anga užversta sprogimo. Ne, kažką dar. Apie kažkokį žveją... Na, ne apie žveją. Ryšys žuvų pirklys, Diegas, ir kažkas dar. Kas, velniai trauktų? Aha, pa dri... Ir šito nebaigė. Įdomu, kas tai galėtų būti...

„Neišnaršysi Europos". Matyt, bus ką kur paslėpę, o tai buvo šifras, nusakantis vietą, ir anas amžiną atilsį avigalvis kaip tik tai man ir pranešė. Iš tikrųjų neturėjo kam... O toji šunauja ten už sienos nori, kad jiems tai pakartočiau, jeigu prisimenu... O prisimenu, prisimenu. ..

Neduok dieve, kad jie ką nors apie tai iš manęs išmygtų! Juk aišku kaip dieną, kad tuojau pat po to tvos man per makaulę, ir baigtas kriukis. Nežinau, kodėl tvos, bet tvos, neabejotinai tvos! Patys šitai pasakė... Galėtų netgi dabar, išstums iš to lėktuvo, vandens čia velniškai daug... Kas gi pagaliau per vandenys? Ir kurgi iš tikrųjų skrendame?

Pažvelgiau į laikrodėlį, jis ėjo ir rodė dvyliktą valandą penkiolika minučių. Prisukau jį instinktyviai ir pradėjau toliau samprotauti. Kur akį be užmesi, vanduo o vanduo, ir atrodo, kad skrendame labai aukštai. Toks didelis vanduo tai turėtų būti koks vandenynas, jūrai būtų per daug, ką čia kalbėti.

Apimta palaimingojo džiaugsmo, nežymiai drumsčiamo nerimo, išsitraukiau iš tinklelio šventenybę — atlasą. Turėjau savo pasirinkimui du vandenynus, o i orą pakilome greičiausiai kažkur Kopenhagos apylinkėse. Negalėjau miegoti dvi paras — laikrodėlis nebūtų ėjęs, nevežė manęs turbūt kitu keliu. Atlantas ir Ramusis. Atlanto link — į kairę, Ramiojo link — į dešinę. Jeigu čia būtų Ramusis vandenynas, turėtume prieš tai perskristi visą Europą ir Aziją ir dar būtume nesuspėję, per toli. Ne, Ramusis atkrenta. Palauk, dar esama didelio vandens žemiau Indijos tarp Afrikos ir Australijos, bet juk ir šičia reikia skristi per visą Europą. Iš Kopenhagos į Siciliją skrendama be pertraukos pusšeštos valandos. Kaip ilgai šitai tęsiasi?

Pagalvojusi nusprendžiau, kad nuo dešimties iki vienuolikos valandų. Sumaištis landynėje prasidėjo maždaug apie vidurnakti, o gal net prieš pirmą. Vadinasi, nuo to laiko praėjo daugiau kaip vienuolika valandų. Netgi labiausiai skubėdami ir ypač palankiomis aplinkybėmis jie tikriausiai nebūtų suspėję pakilti į orą anksčiau nei po dviejų valandų, pagaliau Naujoji Kongeno aikštė — tai ne aerodromas, į jį dar reikia nuvažiuoti, o čia dar aš, nepaslankus rąstgalys, kurį turėjo nešioti. Šitai, matyt, jie darė kuo atsargiausiai, nes peruką turiu ant galvos. Galimas daiktas, jie suklydo, nebuvo visko numatę, ir aš jiems buvau tikra staigmena... Dėl to irgi galėjo vėluoti. .. Galima manyti, kad tris valandas...

Pasirodė, kad atlaso neužtenka, todėl išsitraukiau iš krepšio lenkišką Knygų rūmų kalendorėlį, daugel kartų teikdavusi man nejkainojamos mokslinės pagalbos. Atlikusi per kelias minutes labai sudėtingus paskaičiavimus ir kelis kartus dirstelėjusi pro langą, norėdama įsitikinti, kur iš tikrųjų yra saulė, padariau išvadą, kad esu virš Atlanto, kad toje vietoje, kur esu, turėtų būti dešimta valanda arba net dešimta trisdešimt ir kad skrendame į pietvakarius. Tiksliau šnekant, daugiau į pietus nei į vakarus.

Jeigu priekyje pasirodysiąs koks labai didelis žemynas, tai turėsianti būti Brazilija.

Tiesą sakant, mano samprotavimai buvo grynai teoriški, tačiau nuo minties, kad turėčiau atsidurti Brazilijoje su šiuo žieminiu paltu, su kailiu muštais ilgaauliais batais, su šiltomis pėdkelnėmis ir platinos atspalvio peruku, kuo aiškiausiai pajutau, kad iš naujo man atima rankas ir kojas. Užsiverčiau kalendoriuką, paslėpiau atlasą ir sustingau sofoje, nieko negalvodama, įsispitrijusi išsprogintomis akimis į šviesą už lango, stengdamasi vargais negalais susitaikyti su siaubingu mano apskaičiavimų rezultatu.

Kaip tik tą valandėlę prasivėrė durys ir įėjo kažkoks žmogėnas, ir jeigu ketinau simuliuoti esanti visiškai be nuovokas, tai įėjo man neabejotinai palankiausiu metu. Mano veidas viena begalėjo reikšti, ir sunerimti jis beturėjo teisę nebent dėl to, ar apskritai dar esu sveiko proto. Manau, kad labiausiai įtikimas jam turėjo rodytis nepagydomas debilumas.

Sustojo prie durų ir greitosiomis vienu metu užmetė žvilgsnį į mane ir į visa kita, kas buvo viduje. Jo išvaizda buvo tokia, kad pasijutau visiškai sukvošusi. Iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip sudžiūvęs jaunikaitis, bet geriau įsižiūrėjus, galima buvo suprasti, kad jam mažiausiai 35 metai. Jo rausvaodis nekaltas veidukas atrodė nelyginant kūdikio, akutės žydros ir išsprogusios, o ant galvos — šviesiai gelsvi pasišiaušę gaurai. Galėjai jį drąsiai vadinti blondinu.

Kur trumpa, ten trūksta, mat kadaise, prieš daugelį metų, viena būrėja man išpranašavo, jog svarbiausias mano gyvenime vyras — toks visam amžiui ir iki grabo lentos— bus blondinas. Su neapsakomu džiaugsmu tuo patikėjau, nes blondinai man visados patiko. Tuo tarpu tikrovė visomis keturiomis neigė pranašystę, atkakliai mane apdovanodama šatenais bei brunetais, vienu juodesnių už kitą, tuo būdu mano sielos gelmėse žadindama nuolatinį nerimą. Tvirtai įtikėjusi pranašyste, visą laiką dairiausi į šalis, ieškodama to — skirtojo, ir šitaip tapau potencialiai pavojinga visiems pasaulio blondinams. Susidarė refleksas: kiekvienas blondinas man rodėsi įtartinas!

Ir šit dabar neįprastomis bei paslaptingomis aplinkybėmis apsireiškė man tame tarpduryje blondinas, kad jį kur gaidžiai užkapotų!

„Dėl dievo meilės!—pasimetusi pagalvojau — viskas, tik ne TAI! ! !"

Susišiaušę gaurai, ne per ilgi, bet užtai sukti, tabalavo jam ant galvos kiekvienas skyrium, tarytum kiekvienas gyventų pats sau, ir nieko nuostabaus, kad sėdėjau dar labiau sustingusi, įbedusi į jį pastėrusi žvilgsnį.

— Bonjour, mademoiselle³,— mandagiai prabilo ir paėjo manęs link.

Sitai bematant man sugrąžino blaivų protą. Jeigu į mane, paaugusių sūnų motiną, žmogėnas kreipiasi kaip į „mademoiselle", vadinasi, jie nutarė pradėti taikias derybas. Taigi kol kas niekas man negresia, netvos man per makaulę, galiu sau ką ne ką leisti.

— Bonjour, monsieur \— atsakiau kur kas ne taip mandagiai ir tučtuojau pridūriau: — Paprašysiu mineralinio vandens, labai stiprios arbatos su citrina, kur yra tualetas, ir noriu nusiprausti. Tučtuojau! Po to norėčiau pasišnekėti.

Šitai nuskambėjo lyg nelaimės šaukimasis, todėl, norėdama sutrikdyti priešininką, apsidairiau aplinkui kuo nenormaliausiu žvilgsniu, pamataškavau galvą, dėdamasi silpna, ir tyliai suaimanavau. Mano galva, neblogai išėjo.

— Juk savaime suprantama, ko tik jūs pageidaujate! — atsakė žmogėnas, žvaliai nusilenkdamas. Jis padėjo man nulipti nuo sofos, nors galėjau puikiai šitai padaryti pati, paėmė už parankės ir be galo rūpestingai nulydėjo į lėktuvo paskuigalį, o vesdamas negailėjo pramogų. Atidarė kažkokią spintelę, išėmė mineralinio vandens, pagaliau jo atsigėriau, po to apžiūrėjau kaimyninę patalpą, būtent tą, kuri prieš valandėlę man suteikė akustinių įspūdžių. Ši patalpa atrodė kaip labai prabangaus salono ir darbo kabineto hibridas. Joje sėdėjo dar trys žmogėnai, kurie, pamatę mane, kuo aiškiausiai sukrūpsėjo ir sujudo, lyg norėdami pašokti iš vietos. Rodosi, ne iš pernelyg didelio mandagumo, o iš nuostabos. Tikriausiai manė, kad dar miegu ir kad šiek tiek ilgiau reikės mane žadinti.

Kol kas nekreipiau į juos dėmesio, nes man iš tikrųjų atrodė, kad tol neatsigausiu, kol nenusiprausiu, be to, pagalvojusi apie tą dūluojančią kažkur priekyje Braziliją, bet kokia kaina norėjau nuo savęs nusimesti kuo daugiau drapanų. Jau dabar man darėsi karšta!

Už pusvalandžio — jau visai kitas žmogus — sėdėjau tame salone ar kabinete prie arbatos stiklinės. Pasiryžau vaidinti prieplaikią kultūringą kvailiukę, kuri elgiasi išdidžiai ir jaučiasi šiek tiek įžeista. Spėjau, be to, apžiūrėti žmogėnus.

Iš pažiūros — nieko ypatingo. Vienas atrodė netgi visai neblogai, galimas daiktas, gana gražiai, jeigu nebūtų nutukęs; kitas bematant sukėlė mano antipatiją, nes neturėjo tarpuakio, o šito negaliu pakęsti, o trečias nepraaugo tupinčio ant paskutinių kojų šuns. Daugiau jie niekuo nepasižymėjo. Normaliai apsirengę, kostiumai, kaklaraiščiai, balti marškiniai, apskritai atrodė kaip paprasti, pasiturintys žmonės. Amžius — maždaug tarp trisdešimt penkerių ir keturiasdešimt penkerių. Aš viena tarp jų atrodžiau šiek tiek lyg ne šio pasaulio, nes buvau be batų.

Pirmąsias minutes viešpatavo tyla. Buvo matyti, kad jie laukia, ką aš pasakysiu, tuo tarpu aš ketinau laukti, ką jie pasakys: pagalvojusi vis dėlto atsisakiau šito. Prieplaiki kvailiukė neturi teisės parodyti, jog esanti įžvalgaus proto, jai privalu, nieko nepaisant, leptelėti ką nei į tvorą, nei į mietą.

— Kur skrendame ir apskritai ką visa tai reiškia? — galop paklausiau skriaudžiamo žmogaus balsu, prieš tai išgėrusi pusę stiklinės arbatos.

— Ar jūs ne alkana? — užuot atsakęs, susirūpino rubuilis. '

Pagalvojau apie tai.

— Ne,— atkirtau.— Dar ne. Tačiau būsiu alkana už pusvalandžio.

— A votre service, mademoiselle⁴. Jūs gausite visko, ko tik pageidaujate.

Su pasitenkinimu pagalvojau, kad delsia, norėdami mane perkąsti, ir pasiėmiau cigaretę.

— Laukiu, kad paaiškintumėte,— pareiškiau lediniu balsu.

Susišiaušėlis sujudo, irgi užsirūkė, po to pasakė:

— Įvyko nemaloni istorija. Jūs tikriausiai atsimenate? Įsitraukėme į lošimą, kuris vis dėlto nelegalus, ir staiga įgriuvo ten policija...

Nuščiuvo ir valandėlei susimąstė.

— Vulgaru,— pareiškė susiraukęs, ~ lyg kuo be galo bjaurėdamasis, paskui pridūrė.— Jums pasidarė bloga. Nieko nuostabaus — emocijos, pilna dūmų, galimas daiktas, nervai... Manėme, jog negalima jūsų taip palikti, buvome juk toje pačioje barikadų pusėje...

Atsiprašanti, apie sutrikimą bylojanti šypsena, kurią jis parodė tame savo nekaltame, žydraakiame, kūdikiškame veidelyje, rodėsi tokia nuoširdi, kad jeigu nebūčiau prieš tai slapta išklausiusi įtartinos bei kraują gyslose stingdančios diskusijos, tikriausiai viskuo būčiau patikėjusi. Kuo plačiausiai pramerkiau akis ir iš paskutiniųjų pasistengiau, kad iš mano veido sklistų prieplaikiausias su-idiotėjimas.

— Reikėjo kuo greičiausiai dingti,— kalbėjo toliau susišiaušėlis.— Juk nepažinojome jūsų, nežinojome jūsų adreso, visiškai nieko, todėl tiesiog pasiėmėme jus su savimi.

Kiti trys staiga pradėjo linguoti galvas, energingai pritardami šiems žodžiams džiugiomis, irgi šiek tiek sumizgu-siomis šypsenomis. Mažai betrūko, kad imtų ploti. Buvau visiškai tikra, kad nė vieno iš jų nesu arti savęs mačiusi landynėje, nekalbant jau apie tai, kad jeigu ten kas blogai jautėsi, tai jau tikrai ne aš.

— Labai jums dėkoju,— tariau terodydama santūrų dėkingumą.— Būgštauju tik štai dėl ko — kad nebūtumėte mane nugabenę truputį per toli...

Visi džentelmenai, vieni storiau, kiti ploniau pakikeno, įrodydami, kad gerai įvertina mano ekstraordinarinį sąmojį, ir kokią valandėlę visi kartu maivėmės, kvailai vieni kitiems linkčiodami. Po to dar kartą paklausiau, šį kartą su patikliu susidomėjimu.

— O kur skrendame?

— Turiu vilties, kad nepradėsite dėl to per daug krimstis. ..— sukruto susirūpinęs susišiaušėlis.

— Šiaip ar taip, žemės rutulys toks mažas ir toks ribotas. ..— atlaidžiai pridūrė rubuilis.

— Niekniekis,— draugiškai atsakiau.— Dievinu keliones.— Taigi kur?

— Į vieną mažą miestelį Brazilijos pakrantėje,— galop paaiškino susišiaušėlis, čia pat su panieka mostelėdamas ranka, lyg tuo būdu norėtų pasakyti, kad iki Brazilijos tai tiek pat, kiek tarp Grujeco ir Tarčino⁵. Jis vertė niekais, braukė tuos baisingus tūkstančius kilometrų, neteikdamas jiems nė mažiausios reikšmės. Koks pagaliau skirtumas, ar tiesiai iš Kopenhagos skrendu per vandenyną į Braziliją, ar per sąsiaurį į Malmęl

Valandėlę tylėjau, labiausiai dėl to, kad gėrėjausi savimi, jog vis dėlto taip gerai atspėjau. Paskui sau leidau parodyti tam tikro susirūpinimo.

— Bet juk aš neturiu vizos! — sušukau, uoliai rodydama nustebusio žmogaus susirūpinimą.— Neturiu jokių daiktų, ten juk karšta, neturėsiu kuo apsirengti! Be to, juk privalau sugrįžti! Viliuosi, kad jūs...

Išsproginau į juos akis, markstydama blakstienas ir tikėdamasi, kad šitai atrodo pakankamai kvailai ir bejėgiškai. Veide rodydama patiklų kretinišką prieplaikumą, užkopiau į savo galimybių viršūnes ir pradėjau būgštauti, kad ilgai čia neišsilaikysiu. Leidau sau neužsiminti apie tokią smulkmeną, kad mano pasas galiojo tik Europoje, o ne Europos šalyse neturėjo nė jokios galios.

Įsispoksoję į mane išsprogusiais veizolais džentelmenai staiga sakytum pabudo.

— Juk savaime suprantama! — vienu metu sukliko visas ketvertas.— Prašome nieko nebijoti, mes jus globosime! Viską gausite! Drabužius, aišku, o viza — smulkmena, nutūpsime kur reikia, niekas jos nereikalaus! O dėl sugrįžimo? Aišku, bet kuriuo metu!..

Galima sakyti, pasaulis gulėjo po mano kojomis. Ma-lonėjau pareikšti, jog sutinku pavalgyti pusryčius. Keturi džentelmenai sėdo prie stalo kartu su manimi. Aptarnavo padavėjas su baltu fraku. Pasiutimas, kiek patiekalų, kiek įrankių!

Kai stiprinomės, jie ėmė zonduoti.

— Jus, be abejo, labiausiai sukrėtė to varguolio mirtis,— pasakė užuojautos kupinu balsu rubuilis.— Nėra nė ko stebėtis, kad jums pasidarė bloga. Juk mirė ant jūsų rankų.

Sunkiai atsiduso ir pakėlė akis į viršų, nelyginant ketindamas atkalbėti maldą už velionio sielą. Nutariau, jog turiu prisiderinti. Padėjau šakutę ir taip pat jaudinamai atsidusau.

— Taip, siaubinga akimirka,— paliudijau sukrūpusi.— Siaubinga! Iki šios valandos negaliu nuo to atsipeikėti!

Dėl visa pikta nusprendžiau tuoj pat prarasti apetitą, nes jau ir taip buvau pavalgiusi, o be to, niekados gyvenime nesu mėgusi sočiai pusryčiauti. Prisiminusi tokį sukrečiantį įvykį, negali juk nesijaudinti.

— Mums šitai be galo skaudu,— atsiduso susišiaušė-lis.— Gerai jį pažinojome, ypač...

Jis parodė į mažylį, kiuris staiga nugurkė kąsnį, pamataravo galvą ir nutaisė skausmingą veidą.

— Tai mano bičiulis,— pasakė. Prancūziškai kalbėjo kur kas blogiau nei kiti.— Mano labai geras bičiulis. Norėjau būti šalia, tamstos vietoje, paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis.

Kurį laiką visi gailiai dūsavome ir kilojome akis į viršų. Po to mažylis kalbėjo toliau:

— Jo paskutinis atsidūsėjimas, paskutiniai žodžiai... Norėjau išgirsti juos, atsakyti jam... Jis kalbėjo jums... Labai prašyčiau man pakartoti paskutiniuosius mano bičiulio žodžius!

„Šauniai padaryta! — pagyriau mintyse.— Jeigu dar jiems geriau sektųsi vaidinti sielvartą, kiekvieną apvestų apie kertę!"

— Negaliu,— atsakiau bemaž veriamai atsidususi.— Nesupratau jų!

Vos galėjai pastebėti, kaip susikryžiavo džentelmenų žvilgsniai.

— Kaip čia dabar? — neramiai sukruto tas be tarpuakio, tačiau jį bematant nutildė susišiaušėlis.

— Kliedėjo? — paklausė gailesčio kupinu balsu.

— Rodos, taip,— liūdnai atsakiau.— Kažkokie žodžiai be ryšio, beveik negirdimi.. ₅

— Labai prašyčiau pakartoti man tuos žodžius! — išstenėjo mažylis.— Gal jie ir beprasmiški, tačiau tai paskutiniai mano bičiulio žodžiai! Visą gyvenimą juos laikysiu atmintyje.

Pajutau, kad mano pasirinkta pozicija turi silpnų vietų. Įmerkiau uodegą. Nerasi pasaulyje prieplaikios, geraširdės kvailiukės, o jos visos geraširdės, kuri šioje padėtyje nesinertų iš kailio ir nepakartotų šiam verkšlenančiam šniaukšliui paskutiniųjų jo bičiulio žodžių. Iš kailio nertųsi, bet stengtųsi prisiminti. Kaipgi man iš to išsikapanoti, po galais?!

— Neatsimenu,— pasakiau beveik su ašaromis akyse.— Bet aš jus suprantu, pabandysiu prisiminti. Ten buvo toks triukšmas, tokia maišalienė, norėjau jam padėti, o jis vos alsavo.

Keturi džentelmenai taip įsitempę žvelgė į mane, kad irgi vos alsavo. Negyvėlio man perduotas šifras jiems buvo, matyt, gyvybinis klausimas! Mane pagavo tolydžio stiprėjantis susidomėjimas, kurio, jaučiau, turiu nieku būdu nerodyti. Simuliuodama, kad stengiuosi prisiminti, ir protarpiais graudžiai dūsaudama, intensyviai mąsčiau. Įkalbėti jiems, kad nieko neišgirdau ir nieko neatsimenu? Turbūt nebus gerai, nes kam tada jiems laikyti mane gyvą? Niekaip iš atminties neblėso kategoriški žodžiai: „Likviduoti, kad nė pėdsako neliktų" ir kėlė nerimą. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas jie tokie, tačiau kažkas, matyt, iš viso to, ką regėjau savo akimis, jiems kėlė kažkokią grėsmę ir, pasidavę isteriškai panikai, galėtų iš tikrųjų mane nušalinti iš šios ašarų pakalnės... Ne, geriau prisiminti. Galiu atsiminti dalį, o likutį pamažėle prisiminti. ..

— Man rodosi...— pasakiau dvejodama, vis dūsaudama.— Nei šiokios, nei tokios asociacijos... Atrodo man... Pasakė man: —„Klausyk! Klausyk!"

— Klausyk...— pakartojo sąmonę prarandančio žmogaus balsu rubuilis.

— Klausyk, ką?!—vėl sukruto tas be tarpuakio, o susišiaušėlis', matyt, jam spyrė po stalu.

— Aš pasakiau: „Laikykis ramiai, nieko nekalbėk". Nes mačiau, kad miršta, ir norėjau jam padėti.

Iš manęs išsiveržęs atodūsis buvo tikra meno viršūnė. Susišiaušėlis neištvėrė.

— Ir kas toliau?! —nervingai amtelėjo.

Sulėtinau tempą, nusprendusi atsidėti jaudinimuisi.

— Jo galva taip nepatogiai gulėjo,— porinau iš lėto ir graudžiai.— Po stalu...

Rubuilį, rodės, tuoj pat ištiks apopleksija. Pro sučiauptas to be tarpuakio lūpas sklido kažkokie garsai — sakytum prislopintas dantų griežimas. Mažylis atgavo kvapą.

— Ir ką? Ir ką sakė? Kokie buvo tie paskutinieji mano bičiulio žodžiai po stalu?

— Jis visai nesuvokė, kad guli po stalu,— pareiškiau staiga įsižeidusi ir pamaniau, kad, būdama jų vietoje, aš jau, matyt, būčiau save nužudžiusi. Jie su manimi kantrūs nelyginant angelai, kokie neapsakomai svarbūs turėjo būti tie duomenys!?

Pirmas atgavo žadą susišiaušėlis.

— Varguolis! — sušuko tragiškai.— Nieko nesuvokė! Kliedėjo! Kalbėjo žodžius be ryšio! Ir tiktai jūs girdėjote! O jo bičiulis, geriausias bičiulis nieko negirdėjo!..

Man pasirodė, kad dabar jis spyrė mažyliui, sukrutu-siam lyg gyvasis sidabras. Be paliovos ajajuodamas, dejuodamas ir dūsaudamas, šis iš naujo pradėjo mane maldauti, duodamas aiškiai suprasti, kad be paskutiniųjų jo numylėtojo bičiulio žodžių jam nėra gyvenimo. Siaubinga mintis, kad jų nežino, apnuodys jam visas likusias dienas, mirtinai apnuodys! Pasaulio pabaiga, galas ir kapas!

Pasirodžiau esanti iškilusio uždavinio lygio: mano spektaklis buvo ne blogesnis nei jo. Stvarsčiausi už galvos, merkiau akis, laužiau rankas, reiškiau jam užuojautą, viską dariau, tačiau galų gale turėjau pasakyti ką nors konkretaus.

— Man rodosi, kad sakė kažkokius skaičius,— išklojau tyliu, be galo liūdnu balsu.— Kažkokius beprasmiškus skaičius, be ryšio...

— Kokius? Kokius skaičius? — sukuždėjo susišiaušėliSj bemaž prarasdamas kvapą.

— Neatsimenu. Įvairius. Kartojo ne vieną sykį.

— Jeigu kartojo ne vieną sykį, tai jums šis tas bus turbūt įkritę į atmintį,— staiga įniršęs sušuko tas be tarpuakio. Leidau sau bematant užprotestuoti.

— Man žmogaus mirtis kur kas svarbiau negu kažkokie ten skaičiai,— pareiškiau išdidžiai įsižeidusi.

Susišiaušėlis vėl sušvelnino padėtį. Dar gerą pusvalandį tęsėsi ta idiotiška makalienė, ir jeigu būtume turėję žiūrovų, po kiekvieno pasirodymo tikriausiai prapliuptų katutės. Jis turėjo pagaliau susitaikyti su faktu, kad šitokiu būdu nieko nepeš. Susišiaušėlis pradėjo iš kito galo.

— Turiu jums ką ne ką atskleisti,— žvilgsniu susikalbėjęs su kitais, pasakė po valandėlės, kurios metu visi tylėjome lyg užsiūti.— Tie skaičiai be ryšio mums labai svarbūs. Mūsų bičiulis turėjo mums tam tikrą informaciją, kurios nespėjo perduoti ir kurios labai laukėme. Jūs ją išgirdote. Tai kaip tik tie skaičiai. Karštai jus prašau juos prisiminti! Neslėpsiu nuo jūsų, kad tai svarbiausi mūsų gyvenime skaičiai. Prašome jus padėti!

Kūdikio veidelis ir nekaltos akytės, kupinos susijaudinimo, atsisakydama jam padėti, privalėtumei turėti akmens širdį. Kad ir pilna įtaraus nepatiklumo, gal net ir būčiau neatsispyrusi, jeigu ne tai, kad buvau nusistačiusi prieš šitokius blondinus. Pranašysčių galia esti antgamtiška. Be vargo parodžiau, kad irgi esu deramai susijaudinusi.

— Ak viešpatie! — pasakiau begalinio sielvarto kupinu balsu.— Jeigu būčiau žinojusi! Bet aš iš tikrųjų negaliu prisiminti.

— Jūs privalote prisiminti,— atžėrė, pabrėždamas kiekvieną žodį, susišiaušėlis ir tuoj pat pridūrė: — Kalbėkime atvirai. Esame turtingi žmonės. Užmokėsime jums už tas atminties pastangas ir tą paslaugą. Labai gerai užmokėsime. Žiūrėsime į tai kaip į naudingą sandėrį...

— Suprantu,— pertraukiau jį.— Pabandysiu prisiminti, pasistengsiu, bet kas bus, jei nesugebėsiu? Labai siųiku atsiminti skaičius be ryšio...

Žydros susišiaušėlio akytės staiga suledėjo. Vieną akimirką pasikeitė atmosfera. Visas ketvertas pastiro lyg kaulą prariję, be žodžio spoksojo į mane, ir jeigu būčiau iš prigimties nors truputėlį ne tokia vėjavaikiška, būčiau kaip reikiant išsigandusi.

— Tik jūs girdėjote tuos skaičius,—lėtai išvebleno susišiaušėlis.— Ir tik jūs galite juos prisiminti. Be galo mums nemalonu, tačiau tol būsime priversti jus čia laikyti, kol jūs atgausite atmintį.

— Ką sakote? — mandagiai nustebau, nors tikėjausi kaip tik ko nors tokio.— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, kad jūs mums — neįkainojamas lobis. Kartu su jūsų atmintimi... Turėsite pasilikti su mumis mūsų globoje kaip tikras, neįkainojamas lobis.

Atrodė, kad pamažėle pradedame rodyti savo tikruosius veidus.

— Ar tuo norite pasakyti, kad nepadėsite man grįžti į Kopenhagą,— paklausiau, kaip ir anksčiau nekaltai, neapsakomai, mandagiai stebėdamasi.

— Atvirkščiai. Būsime priversti visomis priemonėmis jums neleisti sugrįžti į Kopenhagą. Mūsų galimybės gana didelės...

Valandėlę tylėjau.

— Ne pats geriausias būdas,— pareiškiau, rodydama švelnų nepasitenkinimą.— Galėčiau išsigąsti, o iš baimės visiškai netenku atminties! Ankstyvesniųjų jūsų argumentų dėka ėmiau ką ne ką prisiminti ir beveik žinojau pirmąjį skaičių, o dabar man jis vėl išgaravo iš galvos!

Tas be tarpuakio neištvėrė. Pašoko nuo stalo, išbalba-tavo kažkokius man nesuprantamus žodžius ir išdundėjo iš salono. Likę irgi rodėsi esą šiek tiek susinervinę.

— Manau, kad prisiminčiau, jeigu atsidurčiau toje pačioje vietoje, kur juos girdėjau,— toliau šnekėjau.— Tame pat kambaryje Kopenhagoje. Jūs suprantate, tokios optinės bei akustines asociacijos.

Iš anksto žinojau, kad pasiūlymas beviltiškas, tačiau kodėl nepabandyti. Kad ir iš tiesų karštai mėgdama keliauti, nutariau, jog man vis dėlto bus kur kas paprasčiau ir, patogiau, jeigu nuveš mane į Kopenhagą tuo pat būdu, kuriuo mane iš ten išbogino. Ir pinigų man buvo gaila, ir žinojau, kad keliauti be vizos ir su negaliojančiu pasu — tai grynas vargas.

— Nieko nebus,— tarė susišiaušėlis, o žydros akytės po senovei buvo kaip iš ledo.— Manau, kad, negalėdama grįžti į Kopenhagą, jūs greičiau viską prisiminsite. Be kita ko, manau, kad jums tikrai būtų geriausia kuo greičiau viską prisiminti...

Po to pokalbis pavirto tikru kratiniu, kur pramaišiui grasinta, prašyta, meilintasi, šantažuota ir bandyta papirkti. Galop nusprendėme, jog teikiame pirmenybę ne atviram karui, o taikiam sambūviui. Pareikalavau laiko ir ramybės, melagingai pareiškusi, jog šiek tiek prisimenu, o šiek tiek ne, jog pasistengsiu prisiminti likutį, o paskui — pagalvosiu. Jie pamelavo, kad manimi tiki, ir vėl sugrįžome prie abipusės pagarbos demonstravimo.

Kol kas negalėdama nieko kito padaryti, ketinau ramiai pažiūrėti, kas iš to išeis. Nesijaučiau pernelyg įbauginta. Tikriausiai kur kas daugiau išsigąsčiau, jei būtų užpuolę girti chuliganai. Susidariusi padėtis buvo tokia keista ir neįtikėtina, kad mane apėmusi nuostaba nepaliko jokio plyšelio baimei. Atvirkščiai, nuotykis man rodėsi taip maloniai nekasdieniškas, jog nė į galvą neatėjo, kad gali būti pavojingas. Nė manyti nemaniau, kad gali būti reikalingas policijos įsikišimas, įsitikinusi, jog, be jokios abejonės, susidorosiu su viskuo pati. Didžiai susidomėjusi laukiau, kaip toliau klostysis įvykiai, dėl visa pikta vis dėlto paklusdama įspėjančiam vidaus balsui, liepusiam man nutylėti negyvėlio žodžius.

Per tą laiką nuskridome gerą kelio galą, ir dešinėje pusėje, tolumoje, sušmėžavo kažkokia žemė. Be abejo, Brazilija, o aš vis buvau apsivilkusi vilnoniu sijonu ir angorinių siūlų megztiniu! Buvau jau be pėdkelnių ir vaikščiojau visiškai basa.

2emė priartėjo prie lėktuvo, ir netrukus ji pakeitė vandenyną. Skridome siaubingai aukštai, ir nieko nega-

Įėjau įžiūrėti, nors stengiausi iš paskutiniųjų, norėdama iš viso to idiotiško renginio gauti šiokių tokių turistinių įspūdžių. Neturėjau supratimo, kurioje Brazilijos vietoje esame, tariau, kad ne virš Amazonės žiočių, nes jos turėtų atrodyti kur kas žalesnės bei drėgnesnės, nekalbant jau apie tai, jog pati upė yra gana didelė ir būtų pastebima. Po to staiga pradėjome leistis, nors nemačiau jokio aerodromo, tačiau su manimi jau šitaip visuomet esti. Niekados nė viename lėktuve nemokėdavau iš anksto pastebėti aerodromo, netgi Okencės⁶ nesugebėdavau atpažinti, kiekvienas lėktuvo tūpimas man būdavo negirdėta staigmena. Visuomet, be to, man atrodydavo, kad tūpimo takai — grynas prasimanymas, o tupiame bulvių lauke, ant geležinkelio bėgių, ant pastatų stogų arba kokioje kitoje netinkamoje vietoje.

Sį kartą nutūpėme tokioje vietoje, kur buvo kilimo takai, tačiau užtat nebuvo jokių pastatų. Išvydau pastatus po valandėlės, labai toli, bemaž horizonte. Tikėjausi kokių komplikacijų, pasų patikrinimo, muitininkų, ko nors tokio, su pasitenkinimu galvodama apie maišatį, kuri kils dėl manęs, tačiau nieko panašaus neįvyko. Čia pat šalia lėktuvo nei iš šio, nei iš to atskrido helikopteris, viršutinis jo sraigtas lėtai sukosi, stulbinančiu tempu buvau pergabenta kartu su visa manta į naująją transporto priemonę, vos spėjau pagalvoti: „Viešpatie, iškepsiu!" ir jau vėl kybojome ore. Mikliai jie čia tvarkosi, nieko nepasakysi.

Sėdėjau prie lango ir vėl bandžiau ką nors pamatyti. Skridome šiek tiek žemiau, tačiau gamtovaizdis apačioje nieko man nesakė. Padariau išvadą,— žinoma, ne iš gamtovaizdžio, o iš saulės,— kad grįžtame prie jūros.

Šnekučiavome dabar gana vangiai, apeidami pagrindinę temą. Susišiaušėlis pasidomėjo, ar moku svetimas kalbas. Nė nemanydama spyriotis, painformavau jį, kad geriausiai šneku lenkiškai, ko gero, beveik nuo gimimo dienos, pademonstravau šiek tiek savotišką anglų kalbos mokėjimą, be to, kerštingai pareiškiau, kad italų kalba labai lengva ir apskritai romanų kalbų grupė man — kaip riešutą perkrimsti. Padeklamavau netgi lotyniškąjį eilėraštį, kurį išmokau mokykloje ir kurio kažkodėl po šiai dienai nebuvau užmiršusi. Ketinau taip jiems susukti galvas, kad neturėtų galimybės šnekėtis mano akivaizdoje tokia kalba, kurios visai nesuprasčiau. Kad galėtų laisvai ir saugiai šnekėtis daniškai, jiems neatėjo į galvą, nes iš tikrųjų sunku buvo suvokti, kodėl, taip ilgai pagyvenusi Danijoje, visiškai nesugebėjau pramokti danų kalbos.

Visiškai ramiai prisipažinau tos kalbos nemokanti, žinodama, kad nepatikės manimi, ir iš tikrųjų nepatikėjo. Jiems jau pradėjo trūkti kalbų, todėl paklausė apie vokiečių. Džiugiai atrėžiau, kad puikiai ją moku, paskui, paprašyta kuo nors šitai įrodyti, giliai susimąsčiau.

— Ich habe,— pasakiau. Dar ilgėliau pamąsčiau ir užbaigiau iškilmingai:

— Donnerwetterl⁷

Skridusi helikopteriu kompanija prapliupo kvatoti, ir šitaip sau skridome toliau — meiliai bei maloniai.

Turėjau vilties, kad pavyko man juos paskatinti logiškai samprotauti. Mat vertinant reiškinius logiškai, prancūzų kalbą mokėjau, itališkai iš bėdos galėjau susišnekėti, nebuvau užmiršusi lotynų, tad romanų kalbos iš tikrųjų galėjo būti pavojingos. Slavų kalbos atkrito iš karto. Kadangi ilgai gyvenau Danijoje, turėjo manyti, kad nors truputį suprantu skandinavų kalbas, šiek tiek mokėjau angliškai, nors buvo matyti, kad ne per geriausiai ir apskritai nei šiaip, nei taip, vadinasi, beliko jiems tik vokiečių kalba. Kinų, japonų kalbos ir įvairios arabų tarmės iš viso mažai paplitusios, tad dėl jų man buvo nei šilta, nei šalta. Jeigu bandžiau tvirtinti, kad moku ir vokiečių kalbą, tai, žinoma, tik tam, kad jie jos nevartotų. Mintis paprasta ir labai logiška, buvau tos nuomonės, kad turi ją įkūnyti. Ateitis parodė, kad neklydau.

Tuo tarpu visa ši keistoka ir komplikuota kombinacija atėjo man į galvą todėl, kad mano vokiečių kalbos mokėjimas buvo ypatingas. Kalbėti nemokėjau, bet supratau beveik viską. Ilgą laiką Alicijai, kad ir be galo gabiai kalboms, danų kalba nėjo nuo rankos, todėl su Torkildi šnekėjosi vokiškai. Leisdama tuose namuose valandų va landas ir dalyvaudama pokalbiuose, pasyviai prisiminiai tą vokiečių kalbą, kurios mokiausi mokykloje, o be to dar daug ko pramokau. Man būtų grynas malonumas jeigu jie, kalbėdamiesi vokiškai, slėptų šitaip nuo manęs visokiausias rūpimas žinias.

Po helikopteriu matoma žemė atrodė lyg daugybė uolėtų kalvų, tarpais aukštesnių, o tarpais žemesnių. Kur ne kur žaliavo augmenija, o kur ne kur jos buvo plikos. Siaubingai man rūpėjo suderinti tikrovę su žemėlapiu ir galų gale sužinoti, kur esu, kad nereikėtų šito klausti mano persekiotojų, kurie juk galėjo ir pameluoti.

Po kurio laiko tolumoje, horizonte, pasirodė jūra, tai yra vandenynas, o netrukus po to išvydau kažkokią keistenybę. Kalvos čia pavirto stačiašlaitėmis uolomis, o skersai vieno tokio šlaito kopė, šiek tiek raitydamasis, kažkoks daiktas, nelyginant būtų prilipintas prie uolos. Ilgai stengiausi išsiaiškinti šitai savarankiškai, tačiau man nepavyko.

— Kas čia tokio? — pasmalsavau, pirštu rodydama tą daiktą.

— Traukinys,— trumpai atrėžė susišiaušėlis.

„Iš proto išsikraustė",— pamaniau.

— Nesuprantu,— pasakiau suirzusi.— Koks traukinys? Keltuvas?

— Traukinys su bėgiais. Geležinkelis,— paaiškino rubuilis, atlaidžiai šypsodamasis.— Eina tokiu tiltu, įstatytu į uolą.

Gal ir taip. Įsižiūrėjau atidžiau, priartėjome prie tų skardžių, ir staiga beveik čia pat po mumis išvydau lyg ir gembinę galeriją, iš tikrųjų turinčią bėgius. Jos tęsinį galima buvo matyti tose vietose, kur švietė saulė, šešėlyje dingdavo. Fantastiška! Nustėrusi iš nuostabos bei pagarbos, žiūrėjau į ją taip susidomėjusi, kad pražiopsojau visa kita.

Po to vėl pasijutau užklupta, kai staiga pradėjome leistis. Paaiškėjo, kad esame virš pat vandenyno, spėjau išvysti kažkokią labai didelę įlanką, šalia įlankos miestą, prie kurio buvo net tiršta nuo visokių valčių bei laivų, nusileidome dar žemiau, ir šį kartą — išimties tvaria — pamačiau nutūpimo aikštelę. Terasa tarp uolų, nekelianti jokių abejonių, kad būtent čia turime nusileisti, palioviau mirkčiojusi, kad jau ničnieko daugiau nepražiopsočiau, ir pavyko man išvysti prie terasos kažkokius daiktus, kuriuos, ilgokai pagalvojus, galima būtų laikyti pastatais. Šiaip ar taip, tai buvo kažkokios kubistinės statybinės konstrukcijos, suleistos į uolą. Daugiau nieko nepastebėjau, nes nutūpėme anaiptol ne anoje, iš anksto pamatytoje terasoje, kuri dingo man iš akių, bet visiškai kitoje, kurios, žinoma, nepastebėjau.

Paskutinę akimirką suspėjau atitraukti basą koją, kurią jau ketinau statyti ant grindinio. Jeigu tos akmeninės plokštės būtų šaltos kaip ledas, tai irgi atkakliai įrodinė-čiau, kad jos įkaitintos, nes viskas čia man rodėsi įkaitę. Angorinių siūlų palaidinukė graužė iki pat kaulų, sijonas kaitino kaip termoforas! Iš po peruko, kurio buvau nusprendusi nenusiimti iki pat galo, žliaugė prakaitas, varvindamas veidu dažų likučius! Dusau kaip žąsis puode, rankoje laikiau krepšį bei klaikiai sunkų tinklelį, į kitus savo žieminius drabužius stengiausi nė nežiūrėti ir kuo aiškiausiai jutau, kaip manyje bunda staigus įsiūtis. Nuvežk tu mane — šitaip apsirengusią — į Braziliją, chamai neraliuoti! ! !

— O, pardon, madmuazele, prašom atleisti! — sukliko rubuilis, ir jau po minutės, kunkuliuodama nelyginant verdančio vandens puodas, nupėdinau šiaudiniu dembliu į, tiesa, apstiklintą, tačiau bent stogu uždengtą kubistinės konstrukcijos dalį. Demblius žaibišku greičiu sunešė kažkokie tipeliai, atsiradę terasoje tuo metu, kai leidomės.

Viduje bematant pasidarė vėsiau, klimatizatoriai, matyt, veikė kaip Kultūros rūmuose. Mane nuvedė tiesiai į man skirtą apartamentą. Galvoje man šmėstelėjo miglota mintis, kad tokių tokelių retai bepamatydavau netgi kapitalistiniuose filmuose iš aukštesnių sferų gyvenimo, tačiau neturėjau jėgų dabar svarstyti šį klausimą. Nusirengti! ! ! Bet kuria kaina nusirengti ir nusiprausti! ! !

— Eik lauk! — suamsėjau lenkiškai ir iš karto išverčiau į prancūzų kalbą: — Noriu likti viena! Kelinta valanda?

— Be dešimties penkios,— atsakė šiek tiek sumizgęs rubuilis.

— Kur be dešimties penkios?! Čia! ! !

— Čia, žinoma...

Pažvelgė į mane sutrikęs, matyt, suprato, kas dedasi mano viduje, ir kuo greičiausiai išsinešdino. Paklausti, kuri valanda, paskatino blaivaus proto likučiai, nes atsigavusi ketinau įkibti į tam tikrus apskaičiavimus ir šitaip nustatyti, kur esu.

Apartamente buvo VISKO. Atsigėriau viskio priedų, tai yra gazuoto vandens su ledu, nes, beje, netikiu, kad galima užkimti, gana daug laiko praėjo, kol susipažinau su techniniais įtaisais salonuose, kurie čia sudarė vonią, nenumatytu momentu apipylė mane nuo galvos iki kojų vanduo, nes iš sienos staiga ištryško horizontali vandens pertvara, paskleidžiau po visą patalpą kažkokią ledo šaltumo dulksną, paleidau, laimė, ne į save, o šalimais verdančio vandens trykšlę ir pagaliau man pavyko vargais negalais sutramdyti šitą išradimų siausmą. Nusprendžiau, kad pats geriausias drabužis man bus didelis frotinis rankšluostis, suvalgiau bananą ir įkibau į darbą.

Aplinka šiek tiek man trukdė susikaupti, tačiau mano charakteris visuomet buvo atsparus liuksusui, tad be didesnio vargo susitaikiau su mintimi, kad vidaus finansinis lygis be galo aukštas. Iš pirmo žvilgsnio sprendžiant, pigiau nei už pusę milijono Danijos kronų nepavyktų šito įsirengti, bet juk ne aš už viską mokėjau, kas man darbo. Mano darbas — nustatyti, kur esu.

Pasitelkusi Knygų rūmų kalendorėlį ir atlasą, po didelių protinių pastangų apskaičiavau, kokia galėjo būti skrydžio trasa, kiek nuskrista kilometrų ir kokia kryptimi. Išėjo man, kad — baisu ir pagalvoti — sėdžiu beveik ant pat Ožiaragio atogrąžos. Atidžiau pasiieškojusi žemėlapyje, netgi susiradau pasiutusiai vingiuotą geležinkelio liniją, kuri, matyt, ir buvo toji keistenybė, kopinėjanti skersai skardžių, nes kitos geležinkelio linijos niekiu^- arti nebuvo. Susiradau įlanką, o prie jos — du miestus. Vienas didesnis, pačioje vandenyno pakrantėje, o kitas mažas, įlankos gilumoje. Vienas, pasak atlaso, vadinosi Paranagva, kitas — Antonina. Galų gale! Galų gale žinojau, kur esu!

Patenkinta dėl šios sėkmės bei kupina pergalės džiaugsmo, šiek tiek atidžiau apžiūrėjau aplinką. Už langų vienoje pusėje buvo matyti vandenynas, o kitoje — tiktai uolos. Pagauta prieštaringų jausmų, pagalvojau, kad visada troškau turėti per atostogas kambarį, iš kur būtų matyti jūra, ir kažkodėl niekad negalėjau to pasiekti. Pirmą kartą šitaip man kliuvo — kaip aklai vištai grūdas, nors nebuvau tikra, ar iš tiesų galiu laikyti savo buvimą čia atostogomis. Jei netgi ir galiu, tai vis dėlto šios atostogos bus neapsakomai kamuojančios!

Tiesą sakant, jaučiausi truputį pritrenkta: visa tai kartu be galo intrigavo, stulbino ir rodėsi nesuprantama. Nuvažiavau sau paprastų paprasčiausiai palošti padoriame Kopenhagos mieste nelegalia rulete ir nei šio, nei to atsidūriau kitoje vandenyno pusėje, apsupta visiškai svetimų žmonių, kurie nežinia kam ir nežinia kodėl mane čia atbogino. Ir blogiausia, ketino — nė trupučio nepaisydami mano nuomonės šiuo klausimu — mane nugaluoti. Baisiausia nesąmonė. Visa tai man rodėsi nelyginant koks idiotiškas pokštas, ir niekaip man netilpo galvoje, kad iš tikrųjų man galėtų grėsti koks pavojus, kad galėčiau būti įkalinta, neturėčiau sugrįžti į Europą, niekados daugiau nematyčiau savo namų. To nė sapnuote nesapnavau. Mano rodoma vėjavaikiška narsa kilo iš netikėjimo tikrove.

Nematytas juodas banditpalaikis apsiblaususiomis akimis, kelis kartus nusilenkęs, pakvietė mane pietų. Buvo čia tiktai rubuilis ir susišiaušėlis. Maloningai pareiškiau, kad gana geros buities sąlygos turi teigiamos įtakos mano atminčiai. Šį tą jau prisiminiau, galimas daiktas, kad neilgai trukus atkursiu visus negyvėlio žodžius, o dabar paprašysiu man parūpinti kokių moteriškų drabužių.

— Dar šiandien viską gausite,— atsainiai atkirto susišiaušėlis, ir valandėlei įsivyravo tyla.

— Kur pliažas! — netikėtai paklausiau, nes šovė man į galvą, kad galėčiau dar kai kam išnaudoti savo buvimą čia ir truputį nudegti.

Abu — ir rubuilis, ir susišiaušėlis — pažvelgė į mane pastėrusiomis akimis. Matyt, pakliuvusios čia į nelaisvę retai kada galvojo apie deginimąsi.

— Kaip tai... pliažas? — pakartojo rubuilis, lyg nesupratęs žodžio reikšmės.

— Pliažas,— nekantriai paaiškinau.— Paprastas pliažas. Tokia vieta prie vandens, kur deginamasi. Kur jis yra?

— Nėra pliažo,— atkirto rubuilis, vis dar neatsipeikėdamas. Susišiaušėlis žiūrėjo į mane, lyg būčiau išėjusi iš proto.— Yra baseinas,— pridūrė po valandėlės.— Ar norite paplaukioti?

— Saugok dieve! — energingai užprotestavau.— Nemoku plaukti. Noriu degintis prie vandens. Kur tas baseinas?

Šiaip ne taip jie atsigavo po šoko, ir rubuilis pasisiūlė mane pavedžioti po valdas. Negalėjo būti nė kalbos, kad laikys mane užrakintą arba sargybinių saugomą, nors šitai mane netgi šiek tiek stebino. Maniau, kad nebus sunku iš čia pasprukti.

Savaime aišku, kad jau kuris metas neapsakomai man knietėjo nešti iš čia kulnus. Mintis sprukti kilo tuoj pat, kai lėktuve išklausiau anapus užrakintų durų vykusio pokalbio fragmentus. Žinojau, šitai gali būti ne taip paprasta, tačiau turėjau daugiau kaip du tūkstančius dolerių, be to, neatrodė, kad būčiau turėjusi kitų galimybių sugrįžti. Žmogėnai rodėsi esą užsispyrę. Padėties beviltiškumas paprastai mane veikia nelyginant dopingas, tad buvau tikra, kad tikriausiai ką sugalvosiu. Šiuo metu dar nebuvau smulkiau ištyrusi vietovės, todėl ir nesuda-rinėjau jokių konkrečių planų, ypač dėl to, jog neatrodė man tinkama sprukti apsigaubus vonios rankšluosčiu ir basomis. Per daug kelyje krisčiau visiems į akis.

Sugrįžusi į apartamentą, išvydau du siaubingai didelius lagaminus su visu kraičiu. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jie suspėjo taip greitai nei kas parinko, tačiau sutaisė, kad laikykis, netgi apavo numeriai tiko. Nieko netrūko — nuo maudymosi kostiumėlių bei kutuotų kelnių, kurių už jokius pinigus prisiekiau nesimauti, iki elegantiškų vakarinių drabužių. Matyt, paprasčiausiai jie susirado kokią mano dydžio pardavėją ir paliepė jai sukomplektuoti garderobą ilgalaikėms elito damos atostogoms.

Vakare leidausi pagaliau į žvalgybą. Nė nepastebėjau, kada sutemo, nes visas pastatas buvo apšviečiamas kažkokiu pasiutiškai išmoningu būdu, todėl ilgą laiką negalėjau suprasti, iš kur sklinda šviesa. Ir vidų, ir lauką gaubė švelnus, į šalis sklindantis švytėjimas, panašaus atspalvio kaip saulės spinduliai. Gailėjausi, kad negaliu to pamatyti iš toliau, nes tikriausiai šie tamsoje švytintys apstiklinti luitai atrodė be galo efektingai.

Atskiros trobesio dalys buvo pastatytos ant uolos, sujungtos su ja, kai kurios — įleistos į ją, kai kurios — laikėsi ant gembių daugiau ar mažiau išsikišusios, o visa tai kartu buvo kelių aukštų ir turėjo neregėtą negirdėtą komplikuotą komunikacijos sistemą. Tik kur ne kur įtaisyti laiptai, ir jungė jie daugiausia dvi kondignacijas, žemyn bei aukštyn čia buvo iš esmės judama liftais. Vaikštinėdama su rubuiliu, suskaičiavau, kad jų devynetas, be to, kai kurie buvo visiškai atviri ir be paliovos kilo į viršų arba leidosi žemyn. Į judančius ir lipama. Siaubingai nemėgstu tokių liftų ir stengiuosi jais nesinaudoti, nes visuomet viena koja man atsiduria ne ten, kur turėtų būti. Jeigu kur ir buvo durys, tai vėrėsi pačios savaime — fotoelementų principu, stiklinių sienų dalys — irgi, klima-tizatoriai pūtė, čiulpė, vėsino ir vėdino, ir visa tai veikė be jokio garso ir taip tiksliai, kad net keista.

Baseinas buvo vienoje iš žemesniųjų kondignacijų, iš trijų šonų jį supo pastatas, o ketvirtas rėmėsi į pirmapradę uolą. Aplinkui augo tiek palmių bei kaktusų, kad galėjau būti visiškai patenkinta. Salimais mėtėsi galybė iš skaidraus plastiko pagamintų pripučiamų šezlongų bei kitų baldų išsigimėlių.

Vieno dalyko kažkodėl niekaip negalėjau pastebėti, būtent pro kur išeinama iš šios rezidencijos. Pamažėle ėmė busti baiminga mintis, kad vienintelė priemonė čia atvykti arba iš čia išvykti ir yra štai tas helikopteris terasoje. Pirmapradė uola šalia baseino kilo į viršų visiškai statmenai, jokiu būdu nesugebėčiau į ją užkopti. Vargu ar buvo verta tikėtis, kad išmoksiu kada vairuoti helikopterį, ir galų gale neištvėriau.

— Gražu,— pasakiau.— Esu sužavėta. Be galo dailus pastatas, bet pro kur iš čia išeinama, pro apačią?

— Kam eiti pro apačią, jeigu pro viršų kur kas patogiau,— atrėžė su akivaizdžiu pasitenkinimu rubuilis, bet vis dėlto nukinkavo prie kito lifto ir nusileidome žemiau. Leisdamasi išvydau virš savo galvos, šiek tiek aukštėlesnėje kondignacijoje, estakadą, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi, ji vedė į truputį didesnę terasą tarp uolų, o už uolų kyšojo dar, ko gero, dviejų helikopterių viršutiniai sraigtai. Tai ir buvo kaip tik toji terasa, kurią mačiau iš viršaus, kai tūpėme. Nieko nepasakysi, susisiekimą jie čia buvo sutvarkę visiškai man nepriimtinu būdu.

Vis dėlto atsirado ir apatinės durys. Išėjome į mažą, uolų supamą kiemą, iš kur ėjo į tolį trys keliai. Perėja į kažkokį nedidelį balkonėlį, iš kur matyti jūra, akmenuotas takelis kažkur žemyn ir gana siauras, asfaltuotas plentas, irgi žemyn, bet į kitą pusę.

— Šis takelis veda į pakrantę,— mandagiai ir geranoriškai paaiškino rubuilis.— O tas kelias eina į miestą ir toliau, į žemyno gilumą. Tikriausiai kada nusibelsime į miestą, bet ne plentu, o valtimi. Ar jūs neturėtumėte noro pamatyti uostą?

Turėjau norą. Tikėjosi, be abejonės, mane nustebinti, todėl dėjausi rami kaip akmuo ir nė nemirktelėjau, kai jūros pusėje esančiame kiemo kampe prasivėrė uoloje patys savaime lifto vartai. Atrodė šitai visiškai netikroviškai, lyg „Sezamai, atsidaryk!" Nusileidome į pat apačią, ir išvydau mažytį uostą, tačiau ne prie įlankos, o prie vandenyno, dailiai apjuostą labai aukštu bangolaužiu, su nedideliais baseinais, kuriuose stovėjo prisišvartavusios dvi vidutinio dydžio motorinės valtys, kaip ir pastate, viską čia gaubė toks pat švelnus, į šalis sklindantis švytėjimas.

— Čia pat visai šalia yra miestas,— pranešė rubuilis, bet nepasakė, kaip vadina tą miestą.— Jo nematyti, nes užstoja šios uolos. Bet galima matyti laivus, plaukiančius iš uosto, o gabaliuką jūs galėsite regėti viršuje nuo balkono.

Tiesą sakant, pamažėle man įgriso tos pražvalgos. Rezidencija gerokai pranoko mano sugebėjimus ką nors numatyti, ir dabar man iškilo galybė visokių problemų. Turėjau viską apsvarstyti, paskui dar kartą apžiūrėti dienos šviesoje ir be palydovų. Juo toliau, juo mažiau stebėjausi, kad nė nebando manęs laikyti užrakintos ir už grotų.

Nuėjau gulti su slapta viltimi, jog nubusiu Kopenhagoje, siaubingai vėluodama į darbą, po to ne kartą sti malonumu prisiminsiu šį pasiutiškai komplikuotą sapną.

Turbūt jaučiausi šiek tiek susinervinusi, kai, iš naujo apžiūrėjusi visas valdas, apsilankiusi antroje terasoje su helikopteriais ir paspoksojusi nuo balkonėlio, priguliau prie baseino ant didelio plastmasinio matraco vešlios augmenijos pavėsyje. Prasti reikalai. Galimybė pasprukti rodėsi miglota, o visų keturių džentelmenų tikslai nekėlė jokių dvejonių. Sitai man buvo apreikšta pusryčiaujant. Numojęs ranka į diplomatiją, susišiaušėlis pasakė tiesiai:

— Chėre mademoiselle⁸, jūs žinote tai, kas mums šiuo metu svarbiausia. Jūs — moteris protinga ir suprantate, kad trūks plyš turime gauti iš jūsų tuos duomenis. Neslėpsiu nuo jūsų, kad tie duomenys kvepia pinigais. Labai dideliais pinigais. Jūs pati matote, kad nesame skurdžiai, bet šitai, ką jūs matote, tėra nulis palyginti su tuo, ką galime turėti, sužinoję jūsų slepiamus duomenis. Mes — žmonės švelnūs, nenorime taikyti prievartos, ypač dėl to, kad prievarta galėtų iš tikrųjų pakenkti jūsų atminčiai, esame netgi linkę leisti jums būti mūsų dalininke. Tai klausimas, kurį sutinkame svarstyti. Tačiau, deja, ne patys čia tvarkomės. Turime šefą. Netrukus šefas atvyks. Jeigu jūs mums perduosite mūsų amžiną atilsį bičiulio žodžius anksčiau, nei atvyks šefas, gausite labai stambų honorarą ir mes nuvešime jus į Europą. Jeigu susidursite su šefu, niekada iš čia neišeisite. Taigi jūsų valia...

Jo žodžiai atrodė gana prasmingi, galimas daiktas, pradėčiau juos svarstyti, jeigu nebūčiau prisiminusi lėktuve girdėto pokalbio. Kažkaip keistai viskas atrodė, viskas aplinkui kvepėjo pernelyg dideliais pinigais, kad ne-užuostum kažkokios gigantiškos aferos. Visa ketveriukė

žiūrėjo į mane iš pažiūros ramiai, tačiau jutau, kad jie iš kailio neriasi. Širdis įsakė man netikėti. Kol nepakartosiu jiems to šifro, tol galiu būti rami dėl savo gyvybės. Visuomet spėsiu pasakyti. O jei jau pasakysiu, padarysiu tai, kas neatitaisoma, neatšauksiu tų žodžių. Kuriems galams turėtų su manimi rietis, kai būsiu jiems nebereikalinga?

— Suprantu,— atsakiau lyg ir susimąsčiusi.— Tačiau aš iš tikrųjų ne viską atsimenu, ir man atrodo, kad kažką painioju. Ir pradžių nieko negalėjau prisiminti, vėliau šį bei tą pamažėle atkūriau, tačiau šiek tiek man nesueina galai. Visiškai nejuokauju, sakydama, kad praverstų man kokia užeiga, kur būtų tokia pat atmosfera kaip ten...

— Suorganizuosime,— atšiauriai pažadėjo susišiaušėlis.— Galime pabandyti netgi jau šiandien...

Nebuvau tikra, ar jie manimi tiki. Vaidino, kad taip. Aš irgi vaidinau, kad jais tikiu, ir man beliko tik viltis, jog jie nėra tikri, ar vaidinu.

Perukas siaubingai šildė, todėl, prieš eidama prie baseino, išsiploviau galvą, rizikuodama visu likusiu gyvenimu, nes paėmiau pirmą po ranka pasitaikiusį šampūną, stovintį vonioje, gerai nė nežinodama, kas tai tokio, ir galėjau nuo to visiškai išplikti. Neturėjau kaip susisukti plaukų ir tupėjau ant to matraco lyg sulaižyta Goplia-na ⁹, tuo nuo jos skirdamasi, kad Goplianos pynės buvusios kur kas vešlesnės.

Konstatavau, kad šalia helikopterių, uoste apačioje ir apskritai visur kitur slankioja niūrūs, juodi banditpalai-kiai su didelėmis skrybėlėmis. Nesišnekėjau su jais. Skersai kelio jie man nestojo ir tik tiek besidomėjo manimi, kad nepaleido manęs iš akių nuo tos valandėlės, kai čia atsiradau, iki tos, kada pasitraukiau. Nesugebėčiau pavogti nei jachtos, nei helikopterio, nekalbant jau apie tai, kad neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip jais vairuojama. Baisu buvo ir pagalvoti, kad galėčiau tokioje kaitroje sprukti pėstute. Dėjau viltis į kokį automobilį, tačiau nemačiau jokių paprasčiausiai žeme riedančios važiuoklės pėdsakų, viskas — arba per vandenį, arba oru. Kad nors dviratis. Pasak žemėlapio, kelias turėtų eiti žemyn, dviračiu be vargo nusileisčiau.

Siaubingai kepino, todėl nutariau išsimaudyti. Užsimoviau ant išdžiūvusių plaukų maudymosi kepuraitę ir nutapenau prie baseinėlio. Nė į galvą man neatėjo, kad tie žingsniai prie vandens buvo tolygūs žingsniams į laisvę!

Visą gyvenimą turėjau baisiausio vargo su plaukais. Tvarkiau juos kaip beįmanydama, tačiau be jokių rezultatų, amžinai atrodžiau kaip kaliausė arba kaip išsišėrusi voverė, todėl be paliovos saugoj ausi, kad kas nenutiktų galvai, ypač vandenyje. Mano siaubingi gaurai, išplauti geru šampūnu, bent dvi dienas atrodydavo žmoniškai, ir kartais netgi įstengdavau šiaip ne taip pasidaryti šukuoseną. Visos mano pastangos ėjo perniek, kai sušlapdavau galvą kokiame upokšnyje, ežerėlyje, nekalbant jau apie sūriąją jūrą. Negelbėdavo jokios maudymosi kepuraitės, vanduo kažkokiu paslaptingu būdu įsiskverbdavo po pačia ankščiausia. Aukštielninka plaukiojau tik tada, kai buvau suplanavusi tučtuojau po maudymosi plautis galvą. Jeigu apskritai — turint galvoje mano sugebėjimus — galima vartoti žodį „plaukioju", mat mokėjau nupūškuoti nepriburbuliuodama dvidešimt metrų, tačiau tai buvo pasigailėtinas reginys.

Užsimauta kepuraitė buvo truputį per duksli, išplauti plaukai neseniai išdžiūvę, netgi gana padoriai sudėti, todėl visai nenorėjau nerti su galva į vandenį. Vanduo baseine buvo skaidrus lyg krištolas, įvairiaspalvėmis terakotinėmis plytelėmis išklotas dugnas rodėsi esąs čia pat, ir apskritai kažkodėl buvau šventai įsitikinusi, jog šioje vietoje labai negilu. Turbūt todėl, kad nedidelis tramplinas buvo kitoje pusėje, o kaip žinoma, gilu turi būti po tramplinu, bet ne atvirkščiai. Šit todėl, padėjusi vieną ranką ant briaunos, įšokau.

Nepajutau po kojomis dugno, ranka man nuslydo, surikau it pjaunama ir panėriau į vandenį. Surikau, žinoma, dėl galvos, o ne iš baimės, kad prigersiu, nes apie tai negalėjo būti nė kalbos, nors ir menka esu plaukikė. Neįkvėpiau oro, riktelėjusi nugurkiau šiek tiek vandens, rū-

pėjo man tik ta per duksli kepuraitė ir vos išdžiūvę plaukai, tad kuo greičiausiai išnėriau įniršusi ant savęs ir ant apgaulingo baseinėlio, blaškydamas! kaip skęstantis epileptikas, kosėdama ir spjaudydamasi. Kai dar nebuvau visiškai išnirusi, išgirdau pliaukštelėjimą, kažkas įkrito į vandenį, nusitvėriau ranka briaunos, atsisukau ir apstulbau. Prie manęs kaip tik artėjo nuostabiu krauliu žmogėnas, apsivilkęs elegantiška balta eilute. ,

Tą pačią akimirką nutariau liautis kuo nors stebėtis. Žmogėnas įsitvėrė čia pat šalia manęs briaunos, atmetė atgal dailią, juodą, šlapią ševeliūrą ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kuris rėkte rėkė, kad jam atlėgo širdis.

— Kaip jus galėjote! — priekaištingai suriko anglų kalba, prieš tai pasakęs keletą, matyt, portugališkų žodžių.— Jūs galėjote prigerti! Kokia laimė, kad jūs gyva!

— Atsiprašau, nemoku plaukti,— atsakiau atgailos kupinu balsu.— Maniau, kad čia negilu. Ar jūs šokote manęs gelbėti?

— Žinoma! Tai mano pareiga!

— Neapsakomai dėkinga! Ir kuo labiausiai jus atsiprašau, susišlapinote eilutę! Reikėjo nusirengti!

— Neturėjau laiko. Menkniekis, eilutė kaipmat išdžius.

Kai mes šitaip galantiškai šnekučiavome, vandenyje tarp mūsų plūduriavo nelyginant sielis didžiulis, raudonai žalias kaklaraištis.

— O ar tas kaklaraištis neleidžia dažų? — mandagiai pasiteiravau.

Žmogėnas pažvelgė sunerimęs.

— Turbūt ne. Dėl visa pikta jį nusirišiu.

— O iš kur jūs šokote? — paklausiau susidomėjusi, nes anksčiau neregėjau aplinkui nė gyvos dvasios.

— Iš ten,— trumpai atkirto jis, mostelėjęs kaklaraiščiu į viršų. Pažvelgiau ten, kur rodė. Maždaug per pustrečios kondignacijos virš beseinėlio išvydau mažą apstik-lintą galerijėlę, kurios vienas stiklas buvo atitrauktas. Turėtų čia būti mažiausiai dešimt metrų. Pataikyk tu man iš tokio aukščio į tą menką vandens dubenėlį, o ne šalia!

— Tada čia turėtų būti labai gilu! — surikau, žiūrėdama į jį nuostabos pilnomis akimis.

— Dvylika metrų,— mandagiai atsakė ir išlipo iš vandens.

Taip pat išlipau ir jam padėjau dailiai iškloti kaklaraištį, kad išdžiūtų. Susėdome ant plastmasinių matracų ir pratęsėme pašnekesį, kurio metu jis be paliovos keitė padėtį, džiaustydamas vis kitą garderobo dalį. Patariau jam dar, kad nusivilktų švarką, tačiau kategoriškai atsisakė. Džiūvo taip greitai, kad buvo aišku, jog iš dirbtinio pluošto.

Nesišnekėjome apie nieką kita, tik apie plaukimą. Nuoširdžiai jam nupasakojau, kokia esu netalentinga šioje srityje, šiek tiek netgi perdėdama, kad jam nebūtų nemalonu. Kvailai žmogus jaustųsi, supratęs, jog šoko be reikalo...

— O kaip jūs jaučiatės valtyje? — pasmalsavo.— Laive?

Jau norėjau pasakyti, jog puikiai, bet nei šio, nei to man šovė į galvą kažkokia neaiški mintis.

— Siaubingai! — sušukau kuo nuoširdžiausiai.— Bijau didelio vandens ir nemėgstu supimo! Ir net esu sunerimusi, nes va džentelmenai pažadėjo man ekskursiją į tą miestą, ten...— parodžiau ranka, rodos, į priešingą pusę.— Ir sakė, kad valtimi. Norėčiau bet ką kita, tačiau man gėda prisipažinti.

— Bet juk reikia šitai pasakyti!—sušuko žmogėnas, rodydamas akivaizdžią užuojautą.— Kam jūs turite kentėti? Aš jiems pasakysiu!

— Ne!!! — suklikau.— Jūs nieko nesakykite! Aš šitai slepiu,— pridūriau konfidencialiai.— Aš vaidinu, kad viskas kaip reikia. Prašyčiau tik niekam apie tai nepasakoti.

— Gerai, bet pažadėkite man, kad daugiau niekados nešokinėsite į gilų vandenį. Štai ten kopėtėlės, ten galite nulipti ir ko nors įsitverti. O apskritai tai geriau būtų dušas.

Jis atsikėlė nuo matraco ir man parodė, kaip paleidžiamos visokiausios vandens trykšlės, įtaisytos šalia baseino. Padėkojau jam už tai*ir iš karto viską išbandžiau praktiškai. Žmogėnas apžiūrėjo jau išdžiūvusį kostiumą, apžiūrėjo kaklaraištį, pasirišo jį, mandagiai atsisveikino su manimi ir pasišalino.

Nusimoviau kepuraitę, iš naujo išsidžiovinau plaukus ir kaip tik pradėjau svarstyti, ar tai buvo atsitiktinumas, ar esu nuolatos jų saugoma, kai staiga išgirdau variklio gausmą. Paprasčiausio automobilio variklio, dirbančio dideliais sūkiais, burzgiančio kitoje pastatų pusėje.

Nors kepino po senovei, pajutau nežmonišką jėgų antplūdį. Pasičiupau auksiniais siūlais išsiuvinėtą švarkelį, įšokau į vieną iš tų liftų, kurių taip nemėgstu, ir neilgai trukus atsidūriau kieme. Nieko nebuvo matyti, tačiau variklio burzgesys stiprėjo. Matyt, važiavo lengvoji mašina, ji jau čia pat, tik į viršų einantis kelias turėjo būti neapsakomai vingiuotas, nes dar ilgai nesirodė. Pagaliau išvydau iš už uolos išvažiuojantį juodą „Jaguarą". ^#

Stovėjau šešėlyje ir ilgesingu žvilgsniu spoksojau į šį, šiaip ar taip, gerai perprastą daiktą. Automobilis, kuriuo mokėjau naudotis, kuriuo be vargo galėčiau iš čia išsidanginti, nes jeigu atvažiavo, tai jis gali ir išvažiuoti, ir iš kurio dabar lipo susišiaušėlis ir kažkoks mažas, juodas rubuilis, visiškai nematytas. Negalėjo vis dėlto tai būti šefas, nes labai pagarbiai elgėsi su susišiaušėliu.

Jie nepastebėjo' manęs ir įėjo į pastatą, o vairuotojas su bandito marmūze įvažiavo į garažą. Tik dabar sužinojau, kad dalį sienos sudaro garažo vartai. Aiškus dalykas, vėl fotoelementai ar koks mechaninis įtaisas, nes prasidarė patys savaime pasislinkę į šalis. Beveik visur jie čia buvo įtaisę stumdomąsias duris, labai protingai pasitvarkė.

Niekieno netrukdoma, apžiūrėjau viską aplinkui ir konstatavau, kad čia esama mechaninio įtaiso. Pamačiau tą vietą, kurią įvažiuojantis automobilis turi paspausti padangomis. Gerokai susikrimtusi, pagalvojau, iš kur, velniai griebtų, paimsiu, reikalui esant, dvi sunkenybes po 500 kilogramų, atsidusau ir nutariau dar pasidairyti aplinkui.

Nesunkiai galima buvo įropšti į uolą šalia balkonėlio. Todėl įsiropščiau ir nupėdinau į priekį lyg išėjusi pasivaikščioti. Paaiškėjo, kad čia ne taip, kaip atrodė iš apačios, ketera nebuvo smaili kaip peilio ašmenys, bet veikiau panaši į švelniai suapvalintą kauburyną, nusidriekusį palei krantą. Toli apačioje buvo matyti vandenynas, o kauburyno viršūnė atrodė lyg koks takelis. Leidausi tuo takeliu į priekį, tarpais buvo lengviau, tarpais sunkiau, bet, viską sudėjus į krūvą, nieko ypatingo, bet su ta išlyga, kad didžiąją kelio dalį teko šliaužti keturpėsčia. Netrukus priėjau platėlesnę vietą, nelyginant kokią smėliu pabarstytą platformėlę. Po plačialape palme bei keliais didžiuliais kaktusais radau čia pagaliau šiokį tokį pavėsį. Esu mačiusi kaktusus, augančius pačiose netikėčiausiose vietose, tačiau palmės, mano galva, ten neturėtų būti. Galimas daiktas, kad neišmanau botanikos.

Kad taip dar pavyktų įsiropšti į tą palmę, būčiau pasiekusi savo tikslą, būtent, gerai išžvalgyčiau visą žemės plotą, supantį valdas. Apčiupinėjau kamieną, valandėlę įsivaizdavau, kad pavirstu beždžione, numojau ranka į šią svajonę ir užlipau ant uolos už palmės, iš žemyno pusės. Neblogi rezultatai. Kopiau į kalną gana stačiu keliu ir dabar mačiau apačioje dalį banditų rezidencijos pastatų, žemiau — susiraičiusio lyg gyvatė kelio atkarpas, o dar žemiau — o siaube! Pakeliamasis tiltas! Kelias ėjo per įgriovą, per kurią ir buvo permestas nedidelis tiltukas, šiuo metu kaip tik nuleistas. Tikriausiai nuleidžia jį tik tada, kai važiuoja jų automobilis, ir tikriausiai nuleidžiamieji įtaisai paslėpti kur nors namuose!

Labai ilgai tupėjau ant uolos įsitvėrusi palmės kamieno ir stengiausi ką sukombinuoti. Į galvą man lindo galybė visokiausių projektų, kurių didžiuma tebuvo verta anos svajonės pasiversti beždžione, kol galų gale tvirtai nenusprendžiau, jog trūks plyš privalau geriau susipažinti su visu pastatu. Jeigu man pavyks tiksliai orientuotis, kas kur yra ir kaip veikia, gal ką ir pasieksiu.

Nulipau nuo uolos ir jau susiruošiau grįžti, kai mano dėmesį patraukė netoliese plaukianti didelė motorinė jachta. Ant laivapriekio išraitytas patrauklus pavadinimas — „Stella di Mare" ". Plaukė lėtai, tylus variklių murkimas vos buvo girdimas. Įsispitrijau į ją lyg apdujusi ir išvydau, kaip beveik tiesiai prieš mane pradeda keisti kryptį ir plaukti stačiai į krantą. Visą laiką artėjo ir artėjo, ir atrodė, kad ji ketina sulįsti į uolą, todėl, neišpasakytai susidomėjusi, nulipau ant išsikišusios akmens atbrailos, atsiguliau ant jos ir atsargiai iškišau galvą. Aiškių aiškiausiai ji lindo į uolą, tiesa, ne visai po manimi, o už keliolikos metrų į šalį.

Prisiminiau, kad buvau nutarusi niekuo daugiau nesistebėti. Vargu būtų buvę monolitinėje uoloje stumdomieji vartai, pamaniau, kad ten, galimas dalykas, esama kokios grotos. Atidžiau įsižiūrėjau į tą vietą, kur vanduo sutenka su žeme, kruopščiai ją apžiūrėjau, metrą po metro, ir galop nutariau, kad turėtų tarp uolų būti koks tarpas. Kokia įlankėlė ar šiaip kas nors panašaus. Mat viršutinė skardžio dalis rodė, kad vargu čia esama grotos.

Nieko nelaukdama, tuoj pat pasileidau į tą pusę. Pasigailėtina takelio imitacija ėjo žemyn, aš — irgi, kaip ir anksčiau didžiąją kelio dalį šliauždama keturpėsčia, takelis pasisuko, dar šiek tiek nusileidau ir atsidūriau lyg ir ant kokios trumpos akmens iškyšos. Pažvelgiau į apačią ir pamačiau tris daiktus: jachtą, kuri dabar didingai sukosi ne kažkiek už ją didesnėje įlankėlėje, iš vandenyno pusės visiškai uždengtoje uolų; aukščiau jachtos — gana didelę platformą, kurioje lūkuriavo trys žmogėnai, ir plienines kopėtėles, pritvirtintas prie uolos čia pat šalia manęs ir vedančias tiesiai į tą platformą. Gulėjau savo iškyšoje ir stebėjau žmogėnus kuo ramiausiai, nes jeigu pradėtų lipti kopėčiomis, aš visuomet spėčiau pasprukti.

Nelipo kopėčiomis. Prišvartavo jachtą, pasisukinėjo dar valandėlę platformoje, nuo jachtos nulipo įgula — du visai nauji žmogėnai, ir visi kartu pragaišo sienoje po manimi. Vėl, be abejonės, durys ir vėl, be abejonės, koks techniškai komplikuotas susisiekimas su pastatu. Galima iš proto iššikraustyti nuo tų civilizacijos laimėjimų!

Aišku, bematant šovė man į galvą mintis nusileisti į platformą, tačiau nesiskubinau jos realizuoti vien dėl to, kad siaubingai nemėgstu tokiu idiotiškų, plieninių kopėtėlių. Nutariau šitai padaryti tik tada, kai būsiu įsitikinusi, jog tai tikrai reikalinga. O kol kas atsikėliau ir be didelio vargo tuo pat keliu nusibeldžiau į kiemą.

Iš to, kaip mane pasitiko, padariau išvadą, kad dingau jiems iš akių staiga ir kad šitai jiems įvarė mirtino siaubo. Man pasirodžius, kilo nedidelė sumaištis, vienas juodas banditpalaikis nulapatavo lyg uodegon kirptas į vieną pusę, kitas — į kitą, baltai apsivilkęs diegelis puolė prie telefono, ir tuoj pat užgriuvau prie pirmojo lifto ant rubuilio, ką tik iš jo išlipusio.

— Kur jūs buvote?! — sušuko akivaizdžiai susijaudinęs.— Jo veide tuo pat metu galėjai matyti ir nerimą, ir palengvėjimą.

— Buvau pasivaikščioti,— mandagiai paaiškinau.— Radau nuostabią vietą ant jūros kranto ir sėdėjau po palme. Patinka man ši vieta, iš ten galiu matyti Europą.

Sulapsėjo blakstienomis, matyt, negalėjo suvokti, kokią turiu galvoje palmę, iš po kurios matyti Europa, nes palmių ten buvo iš tikrųjų kaip iš velnio ančio. Po valandėlės aprimo, ir buvo matyti, kad jam tikrai atlėgo širdis.

— Gerai, kad jūs jau sugrįžote. Tuoj po pietų važiuojame į miestą. Kaip jūs buvote pageidavusi.

To aš visai nebuvau pageidavusi, bet ir neketinau jam aiškinti, kad klysta. Nutariau žiūrėti į tą išvyką miestan kaip į gryną pramogą. Man rodėsi, kad padariau — kaip per vieną dieną — pakankamai daug atradimų, tačiau paaiškėjo, kad klydau. Matyt, man buvo lemta gyventi šioje vietoje pragariškai įvairų bei intensyvų gyvenimą.

Išplaukėme motorine valtimi ir tik paskutinę akimirką prisiminiau, kad bijau vandens. O prisiminiau šitai tik todėl, kad jie labai jau įdėmiai spoksojo į mane, kai lipau į valtį. Mano gelbėtojas su stulbinančiu kaklaraiščiu buvo, matyt, jiems kuo smulkiausiai apie viską papasakojęs. Teisybę sakant, nieko kito taip nemėgstu, kaip keliones vandeniu, ir keisčiausia, kad, neturėdama nė menkiausių sugebėjimų plaukti, nebijau vandens. Neapsakomai mėgstu mažas valtis ant didelės bangos, neapsakomai mėgstu supimą, o jūros liga man visiškai neegzistuojanti sąvoka. Nebuvau dabar tikra, ar mano simuliacija atrodys pakankamai įtikinama.

Visa tai prisiminiau tuo metu, kai jau kėliau vieną koją nuo tiltelio į motorinės valties denį. Sudvejojau, pasvirau į priekį ir atitraukiau tą koją, vos neprarasdama pusiausvyros. Į vandenį neįkrisčiau, užtat įgriūčiau stačia galva į jachtą, o tokių ketinimų neturėjau. Salimais stovėjęs tas be tarpuakio rūpestingai mane prilaikė. Koją atitraukiau tam, kad galėčiau pagalvoti, kaip lipant parodyti juo didžiausią baimę, tačiau kartu su tuo pasvirimu viskas išėjo kuo puikiausiai, ir jau galėjau negalvoti.

— Prašome lipti,— tarė ryžtingai susišiaušėlis iš jachtos.

— Ar ten ne šlapia? — paklausiau sunerimusi.— Sušlapsiu kurpaites. Gal geriau būtų važiuoti automobiliu?

— Ne, ne geriau. Čia sausa. Padėk damai.

Tas be tarpuakio bandė mane stumte įstumti į valtį. Nesutikau.

— Pati įlipsiu,— pareiškiau oriai.

Kad būtų įvairiau, pamėginau su kita koja, pastačiau ją ant borto, bortas truputėlį pasviro, ketinau suklikti iš baimės ir vėl trauktis atgal, bet nespėjau. Tas be tarpuakio laikė mane už parankės ir tikėjosi, kad judėsiu į priekį, todėl, kuo geriausių intencijų skatinamas, šiek tiek mane pastūmėjo. Praradusi pusiausvyrą, kuo natūraliausiu būdu parvirtau susišiaušėliui ant kelių.

Išėjo kuo puikiausiai, be to, visiškai nenukentėjau. Atsiprašiau jį, pareikšdama ta proga smerkiamąją ištarmę, kad ši transporto priemonė, mano supratimu, esanti per daug sviri. Paabejojau, ar ji nebūsianti per maža tokiam dideliam vandenynui.

— Ji visiškai pakankamo dydžio,— abejingai atkirto susišiaušėlis. Užmetė žvilgsnį į mano galvą ir daugiau nieko nekalbėjo.

Jie visi nuo pat pietų žvilgčiojo į mano galvą. Buvau be peruko, neseniai ištrinktus plaukus pavėliau, sušukavau ir išlakavau, pasidariau visai pakenčiamą frizūrą ir niekaip negalėjau suvokti, dėl kokios priežasties jie turėtų ja taip domėtis. Kas be ko, spalva ne ta, bet juk perukai, šiaip ar taip, labai paplitę! Tie žvilgsniai rodėsi esą kupini kartėlio, priekaištingi, ir šito jau nieku būdu negalėjau suprasti.

Kol kas vis dėlto turėjau po senovei dėtis kvailiuke, nutariau, kad bus geriausia, jeigu sėdėsiu lyg kaulą prarijusi, sukandusi dantis, protarpiais šykščiai ir nenoromis atsakydama į klausimus. Bangavo kaip pasakoje! Vandenynas alsavo gigantiškais plaučiais, jachtukė plaukė nelabai greitai, švelniai kopė į didelę kaubrę, o po to leidosi nuo jos žemyn. Koks tai būtų malonumas — sėdėti pačiame laivapriekyje, žiūrėti į vandenį ir, nieko nesivaržant, svaigintis tomis nuostabiomis sūpynėmisl Vis dėlto mano brandinami migloti planai įsakė man būti nuosekliai ir išsižadėti mėgstamo malonumo.

. Svarsčiau, kas bus mieste. Šiaip ar taip, miestas — tai miestas, ten juk yra policija, galėčiau nuo jų pabėgti ir nueiti į. tą policiją. Galėčiau pabėgti į geležinkelio stotį ir pabandyti išvažiuoti. Jeigu Paranagvoje esama geležinkelio, turi čia būti ir geležinkelio stotis. Negi laikys mane pririštą?

Iš tų šiaudų nebuvo grūdų. Prisišvartavome mažoje prieplaukoje, pačiame uosto įrenginių pakraštyje,' gana toli nuo centro. Tamsu čia buvo ir skurdu. Turėdama progą, bandžiau ką nors čia patirti kaip turistė, ką nors pamatyti, tačiau neilgai trukus kur kas labiau mane sudomino, kaip į mano palydą žiūri čiabuviai. Visi prieš juos lenkėsi, visi juos pagarbiai sveikino ir visokiais būdais jiems pataikavo, beje, taip pat ir uniformuoti valdžios atstovai. Nežinau, ar tai buvo policininkai, galimas daiktas, prieš juos lankstėsi geležinkelininkai, gaisrininkai ar muitininkai, neskyriau čia jų, tačiau išimčių nebuvo. Atrodė, kad bet kuris policininkas, į kurį kreipčiausi pagalbos, mandagiai būtų paėmęs mane už parankės ir nuvedęs į rezidenciją. Be to, ten knibždėte knibždėjo juodų banditpalaikių su plačiabrylėmis skrybėlėmis ir su plėšikiškomis marmūzėmis, ir man dingojosi, kad jie visi be išimties, aliai vienas diegas tarnauja mano engėjams.

Lošimo landynė, mūsų kelionės tikslas, buvo labai arti. Iš lauko skurdžiai atrodantis restoranas, pavadintas „Espe-

fansos" ¹⁰ vardu, kuris man nuskambėjo lyg palanki pra-. našystė, viduje pasirodė esąs neapsakomai prabangus. Visas kronas jau anksčiau man buvo iškeitę į dolerius pagal normalų bankų kursą, jų keisti į vietinę valiutą man nereikėjo, nes, pirma, buvo lošiama su žetonais, o antra, apyvartoje čia buvo ir doleriai. Todėl nežinau po šiai dienai, kaip atrodo toji vietinė valiuta.

Nutariau neprarasti blaivaus proto ir nepaleisti vėjais toje egzotiškoje landynėje viso turto. Atsisėdau prie ruletės ir pradėjau labai atsargiai statyti, tiesa, gana sėkmingai. Nusižiūrėjau aštuoniolika, netrukus pastačiau už tą skaičių, bet palyginti nedaug. Po valandėlės vėl man dingtelėjo pastatyti už tą skaičių antrą kartą, ir vėl išėjo. Buvau tuo metu visai nemažai išlošusi. Žinojau, kad esama tokio daikto, kaip serijos dėsnis, žinojau, kad dar keletą kartų turėčiau išlošti, žinojau, kad, per ilgai likusi prie šio stalo, prarasiu viską, todėl, pirmą kartą pra-lošusi, pakilau ir nutariau prisėsti kitur.

Prie gretimo stalo pliekė kažkokį lošimą, kuris man buvo visai nežinomas. Sustojau pasižiūrėti ir tuo pat metu išgirdau žodžius:

— Kalbėk vokiškai.

Žinoma, tas buvo pasakyta vokiškai. Pareiškė šitai tas be tarpuakio, nekeisdamas veido išraiškos, nekeldamas akių nuo kortų ant stalo ir kreipdamasis į kažkokį kitą tipą, sėdintį šalimais. Sustojau bemaž prie pat jų galvų. To antrojo iki šiol nebuvau mačiusi, buvo juodas kaip visi čiabuviai, pagyvenęs, labai patrauklios išvaizdos ir žilstelėjusiais smilkiniais. Tęsdamas pokalbį, pasakė:

— Nesuprantu, kaip jis galėjo apsirikti.

— Pasižiūrėk, jos akys juodos,— atrėžė tas be tarpuakio.— O ant galvos turėjo platinos atspalvio peruką. Mes irgi manėme, kad tai tikri plaukai. Jis asmeniškai nepažinojo Madlenos ir buvo tikras, kad tai ji.

— Kodėl nebuvo Madlenos?

— Arnė paskutinę akimirką jai pranešė, ką žadame daryti. Ji nuvažiavo tiesiai į aerodromą, norėdama ten jį nutverti. Nesuspėjo...

— Siaubas,— pasakė juodukas susiraukdamas.— Klaikybė! Ar tu esi tikras, kad ji nesupranta vokiškai? Aš būčiau atsargesnis.

— Bemaž tikras,— atkirto tas be tarpuakio ir staiga pasigręžė į mane.— Ar mokate šį lošimą? Gal norėtumėte palošti?

Kaip ir anksčiau žiūrėjau susidomėjusi į stalą, nekreipdama į juos jokio dėmesio! Jis šnekėjo vokiškai, iš kur tad galėčiau žinoti, ką sako ir kam? Taip lengvai man neapmulkinsi akių.

— Madmuazele Joana,— po valandėlės sušuko, ir aš bematant į tai sureagavau,— Klausiau, ar nenorėtumėte šito palošti.

,,Kad tik man tos kalbos nesusimaišytų",— pagalvojau sunerimusi ir nusišypsojau jam kuo draugiškiausiai, kadangi prabilo prancūziškai.

— Jūs man kažką sakėte? Atleiskite, neišgirdau. Ne, ačiū, labiau mėgstu ruletę.

Didžiai savimi patenkinta nukulniavau po valandėlės toliau, prie gretimo stalo. Nugirsta žinia mane neapsakomai sujaudino. Paslaptis pradėjo aiškėti, galop supratau, kaip atsirado ta idiotiška klaida ir kaip pakliuvau į šią istoriją! Kažkokia mergina, vardu Madlena, matyt, turėjo tokios pat spalvos plaukus kaip ir aš, ir tas vargšas, merdintis žmogėnas su paskutiniu atodūsiu jai perdavė užšifruotus duomenis. Tikriausiai užmiršo paklausti slaptažodžio; jeigu jos nepažinojo, negalėjo neturėti slaptažodžio. O jeigu tie duomenys tebuvo žinomi jam vienam, tai, po teisybei, neverta man nė stebėtis, kad jie gerokai sukvošo ir nutarė, jog vienintelė išeitis — pasiimti mane su savimi. Jų vietoje aš pati irgi iškvosčiau. Dabar suprantu tuos kupinus kartėlio žvilgsnius, kuriais varsto mano galvą... Kad ne tas prakeiktas platinos atspalvio perukas, sėdėčiau sau dabar kuo ramiausiai Fri-co kontoroje, piešdama rotušės fragmentus ir mėgaudamasi mintimi, kad šeši keturi laimėjo.

Vildamasi nugirsti ką daugiau, slampinėjau tarp stalų bei žmonių, bet lošiau nedaug, todėl galutinis rezultatas buvo teigiamas. Nespėjau pralošti to, ką buvau iš-lošusi, ir priėjau išvadą, kad šitoks būdas ilgainiui gali pasirodyti esąs nepaprastai pajamingas.

Kelis kartus mėginau patikrinti, ar esu labai saugoma, nes be galo parūpo paštas. Pasiųsti žinutę Alicijai!.. Nieko doro neišėjo, niekas man, tiesa, netrukdė išeiti iš restorano, niekas nelaikė manęs už rankų, bet jeigu tik pabandydavau šiek tiek toliau nupėdinti, išgirsdavau tučtuojau tylų švilptelėjimą ir pašonėje išdygdavo trys juodi banditpalaikiai. Du — iš šonų, o vienas — už nugaros. Dėjosi, kad visai nekreipia į mane dėmesio, tačiau laikėsi kaip kokie prielipai. Iš anksto atsisakiau minties pabėgti,— tamsybėse, nepažįstamame mieste! Be to, išlipti pro moterų tualeto langą negalėjau, ypač todėl, kad moterų tualete nebuvo lango. Ne, ką čia beslėpsi, liūdni popieriai. ..

Vėlyvą naktį leidausi nuvelkama į prieplauką, kur suvaidinau nuostabų spektaklį, vardu „Jachtų fobija". Išskyrus jūros ligą, kuria nieku būdu nepavyko man savęs susargdinti, viską parodžiau, ką tik kada nors buvau girdėjusi ta tema, ir galop pati sau nusibodau.

Kitą rytą ėmiausi pasiutiškos veiklos. Taip metodiškai išnaršiau pastatą, lyg būčiau kuo mažiausiai atliekanti čia inventorizaciją, ir suradau devynias galybes įdomių, bet visiškai man nereikalingų daiktų: elektros skyriklį, vandens siurblinę, visų liftų mašinų skyrių, virtuvę bei radijo mazgą. Tik pačioje pabaigoje užėjau tai, kas man rūpėjo. Apačioje, beveik tame pat lygyje kaip ir kiemas, užtikau patalpą su visokiais pultais, radaro bei televizijos ekranais ir šviečiamuoju apylinkės žemėlapiu. Praleidau ten beveik pusvalandį, kol mane išgrūdo, nors šitai jie padarė be didesnio entuziazmo. Matyt, galvojo, kad ir taip nieko čia nesuprasiu, ir, tiesą sakant, bemaž neklydo. Negalėjo juk žinoti, kad dramatiškomis gyvenimo valandomis įgaunu nežmoniško protinio pajėgumo.

Nežmoniškas protinis pajėgumas leido man per tą pusvalandį lokalizuoti šviečiamajame žemėlapyje visus rūpimus punktus: pakeliamąjį tiltuką, matytą iš po palmės, požeminę perėją į platformą prie įlankėlės, į kurią įplaukė jachta, ir dar vieną tokį daiktą pačiame kelio gale. Nemačiau jo savo akimis, taigi nežinojau, kas šitai galėtų būti, tačiau atrodė, kad ten esama kliūties ant plento. Be to, išsiaiškinau, kam kuris pultas reikalingas, tačiau svarbiausio dalyko nepavyko man tiksliai nustatyti. Kitais žodžiais tariant, nesugebėjau atskirti iešmo nuo tiltuko.

Tuoj pat po to, kai mane išgrūdo iš tos dispečerinės, suradau perėją iš pastato tiesiai į garažą, kuriame ir toliau stovėjo juodas „Jaguaras". Apžiūrėjau jį su meile, pasvarsčiau valandėlę, kur jie galėtų laikyti raktelius, bet nieko nesugalvojau, todėl nupėdinau toliau. Apžiūrėjau dėl visa pikta du stovinčius terasoje helikopterius, pamirkau vandenyje ir galop įsitaisiau po palme. Mačiau, kaip atskrido trečiasis helikopteris, iš kurio išlipo mažylis, vakar čia nebuvęs. Pasišnekėjo su balta eilute vilkinčiu žmogėnu, aukštesniojo personalo atstovu, paskui įėjo į pastatą. Mačiau, kaip iš garažo išvažiavo „Jaguaras", bet tik su vairuotoju — tuo pačiu juodu banditu su nusikaltėlio marmūze. Mačiau, kaip į kiemą įvažiavo sunkvežimis, o iš jo iškrovė kažkokias dėžes.

Visa tai mačiau kaip ant delno, kadangi, be stambesnių dalykų, buvau užėjusi ir smulkesnių, kuriuos nė valandėlės nedvejodama, pasisavinau. Be kita ko, nuostabius Cei-so žiūronus, labai aštrų spyruoklinį peilį bei knygą, antrašte „Jūreivio mėgėjo vadovas" ar panašiai. Veikalas parašytas anglų kalba, pavadinimą išsiverčiau gana laisvai, o pačią knygą ketinau dėl visa pikta perskaityti. Žiūronus bei peilį pasiėmiau irgi dėl visa pikta. Niekada žmogus nežinai, kas tau gali praversti gyvenime.

Helikopteris vėl pakilo. Apžiūrinėdama pro žiūronus apylinkę, išvydau tolesnį siaubingai vingiuoto kelio tęsinį. Regėjau jį kokiu dešimties kilometrų spinduliu, ne visą, žinoma, o tik fragmentus, pakeliamąjį tiltuką turėjau bemaž panosėje ir galų gale supratau, kad jo iešmą galėčiau susirasti paprastu ir nesudėtingu būdu. Užtektų nukurnėti į dispečerinę tuo metu, kai ant kelio pasirodytų kokia autotransporto priemonė, nes tada jie turės daryti atitinkamas manipuliacijas. Dabar tiltukas atviras, turės jį uždaryti, paskui vėl atidaryti...

Nepasitvirtino kelianti nerimą spėlionė, kad visą parų pratupėsiu po palme, spoksodama pro žiūronus, nuo kurių tirpo ranka. Man pasisekė. Iš pradžių grįžo helikopteris, iš kurio išlipo trys negirdėti neregėti žmogėnai, o netrukus po to išvydau, kad kažkas atvažiuoja keliu. Iš tokio nuotolio negalėjau, žinoma, atpažinti, ar ten „Jaguaras", ar kitokia mašina, ir apskritai nebuvau tikra, ar tas daiktas nepasuks kur nors į šalį, tačiau dėl visa ko palikau postą ir nudūmiau apačion. Tai yra keturpėsčia perropojau uolas tokiu greičiu, koks tebuvo įmanomas.

Dispečerinės durys nebuvo užrakintos ir — kaip visos kitos — vėrėsi be garso. Su spurdančia širdimi žiūrėjau į žmogėną prie pulto, stovėdama jam už nugaros. Balta eilutė rodė, kad priklauso kvalifikuotų darbuotojų grupei. Žmogėnas spoksojo į žemėlapį, kuriuo slinko švytintis taškiukas, ir po valandėlės jau nebežinojau, kur kreipti žvilgsnį. Labiausiai tuo metu man praverstų šoninis žvairumas.

Taškelis atsidūrė arti to daikto plento gale, ir žmogėnas prie pulto perstūmė pirmąjį iš viršaus iešmą dešinėje pusėje. Perstūmė jį į viršų. Taškelis pravažiavo tą daiktą, ir žmogėnas perstūmė iešmą atgal į apačią. Po teisybei, to jau man būtų ir užtekę, sužinojau, ką turėjau sužinoti, tačiau norėjau pasitikrinti. Laukiau už jo nugaros be galo ilgai, taškelis slinko lyg gaištanti karvė ir pagaliau po kelių amžių atslinko prie tiltelio. Žmogėnas perstūmė tokiu būdu antrąjį iš viršaus iešmą.

Pasišalinau, jausdama, kad kažkas man viduje kvykia iš džiaugsmo. Pamažėle pradėjo prieš mane vertis kelias į laisvę.

Į visuotinį susirinkimą pakliuvau atsitiktinai.

Automobilių bei helikopterių judėjimas pagyvėjo ne be pagrindo. Atvyko dar keli nauji diegeliai, tarp jų, laimė, nebuvo nė vieno blondino. Nė vienas iš jų negalėjo būti šefas, nes po senovei pirmuoju smuiku griežė susišiaušėlis. Papietavau didelėje kompanijoje, kartu su maniškiais jų čia buvo vienuolika, ir visi smaigstė kupinais neapykantos žvilgsniais mano galvą. Matyt, jiems buvo viskas išsamiai paaiškinta.

Po pietų visi dingo man iš akių. Įnikusi į siaubingai intensyvią protinę veiklą, nieku būdu neketinau jų ieškoti. Slampinėjau po pastatą ir bandžiau išspręsti naują problemą.

Kiekvienas automobilis turi du raktelių komplektus. Esama, be abejonės, ir raktelių, tinkamų helikopterių, jachtų bei kitų transporto priemonių starteriams. Tikriausiai irgi po du komplektus. Vienu rakteliu turėtų naudotis vairuotojas, pilotas ar vairininkas, kuris šiuo metu vairuoja susisiekimo priemonę. O kur tada antras raktelis?!

Juk pilotai bei vairuotojai gali keistis, gali būti staiga iškviečiami, gali vienas su kitu prasilenkti, ir todėl rakteliai visuomet turi būti prieinami tam, kas pradeda tarnybą. Neįmanomas daiktas, kad juos kas būtų nešiojęsis su savimi. Jeigu net padaryčiau prielaidą, kad esama čia kažkokio intendanto, sandėlininko, raktininko ar dar ko nors tokio, tai vargu ar jis čia būtų zujęs su didžiuliu gelžgalių ryšuliu, prisirištu prie diržo. Logiškai galvojant, turėtų čia kur nors būti tokia vieta, kur laikomi tie daiktai. Jie turi būti numatę, jog tas ar kitas atidaromasis mechanizmas gali pagesti, ir laikyti įrankius, su kuriais atidaroma rankomis. Privalo turėti kur nors pastate kokią spintą, lentą, kokį stalčių, nesvarbu — ką, na, kokią saugojimo kamerą.

Nuodugniai išnaršiusi dispečerinę, kurioje dabar nebuvo nė gyvos dvasios, ir nieko doro neaptikusi, intensyviai pamąsčiau ir padariau išvadą, kad tokie daikteliai turėtų, ko gero, būti laikomi kokioje neįžengiamoje valdžios šventovėje, pavyzdžiui, šefo kabinete. Jeigu čia buvoja šefas, privalo turėti ir kabinetą. Kol kas kabineto nebuvau užėjusi, bet iki šiol naršiau po pastatą, stengdamasi pamatyti techninius įtaisus, visai nesirūpindama, kokia kitų kambarių paskirtis, labai galimas dalykas, kad jo paprasčiausiai būsiu nepastebėjusi.

Pasileidau daryti, kas nepadaryta, bet eidama užgriu-^vau ant vieno iš padavėjų. Galimas dalykas, reikėtų juos ^vadinti kamerdineriais, neišmanau,— apsivilkę baltais bakais, nuo ryto iki vakaro patarnavo prie stalo, kažkokia beprotystė! Šis ritino priešais save ratuotą staliuką ^su kavos servizu, o jam iš paskos driekėsi svaigulingo aromato debesėlis. Kavą tai jie ten darė gerą, negali blo-go žodžio pasakyti. Ko gero, to aromato paviliota, nu-drožiau įpėdin, nors tuo metu man buvo nė motais, ką daro padavėjas, ir nė trupučio man nerūpėjo, kur jis eina ir kam. Matyt, buvo man prasidėję proto aptemimo priepuoliai, galbūt nuo karščio, o, galimas daiktas, todėl, kad pernelyg intensyvus mąstymas niekada man nėjo į sveikatą.

Išimties tvarka durys prieš padavėją neatsivėrė pačios, ir šitai mane netgi truputį nustebino. Paspaudęs mygtuką staktoje, jis lūkuriavo valandėlę, todėl priėjau ir atsistojau čia pat už jo. Jis nematė manęs ir negirdėjo, nes kilimais išklotu parketu galima čia buvo vaikščioti visiškai tyliai.

Jam iš paskos įėjau ir į vidų, visiškai nesąmoningai, vis dar nežinodama, kam ten einu, ir išvydau posėdžių salę. Vienuolika džentelmenų sėdėjo aplink stalą, kurį nuo durų skyrė suvešėjusios gėlės, pakibusios ant statmenų virbų. Padavėjas nuritino staliuką prie posėdžiaujančiųjų, o aš paėjau žingsnį į dešinę ir pritūpiau tarp gėlių. _

Nieku budu nemaniau, kad man gyvybinis klausimas — nugirsti, ką jie šneka. Tokia mintis man nė į galvą nebuvo atėjusi, todėl tebuvau paprastų paprasčiausiai susidomėjusi bei visiškai rami ir todėl, matyt, man pavyko. Nusprendusi, kad nieko baisaus, jeigu mane aptiks ir tuoj pat išgrūs, tupėjau sau tarp augalų patenkinta gyvenimu, nutarusi, jog esu labai jaukioje vietoje.

Padavėjas išėjo nepasukęs į mano pusę galvos, ir pokalbis prie stalo buvo tęsiamas toliau. Kalbėjo vienu metu trimis kalbomis — prancūziškai, angliškai ir vokiškai. Kaip man — geriau nė būti negalėjo.

— Paskutinėmis žiniomis,— pasakė susišiaušėlis,— spėjome parduoti akcijas...

Ir bematant palioviau suprasti, ką jis sako. Vardijo galybę pavadinimų, kurie man asocijavosi su kažkokiomis verslovėmis, akcinėmis bendrovėmis bei prekyba.

— Paėmėme pinigų iš bankų...

Keli iš jo paminėtų bankų buvo man netgi žinomi. Kopenhagos „Ūkininkų bankas" bei „Prekybos bankas", „Liono kreditai", „Anglų nacionalinis bankas" ... Kai dėl

Įeitų, ypač šveicariškųjų, su kuriais niekad nesu turėjusi jokių reikalų, patikėjau, kad ir jie egzistuoja.

— ... ir už viską buvo nupirkta vertybinių popierių...

— Konkrečiau,— kažkas pasakė.— Kokių?

— Žinome tik apytikriai. Kaip mums pavyko nustatyti, apie aštuoniasdešimt procentų įdėta į deimantus. Kitkas — į auksą ir platiną.

— įšaldyti,— trumpai pareiškė kitas balsas.— Kas mums liko?

— Beveik nieko,— niūriai išpažino susišiaušėlis, ir valandėlei įsiviešpatavo kapų tyla.

— O pajamos? — netvirtu balsu paklausė dar kažkas kitas.

— Esame apie tai kalbėję. Kai šitokia padėtis, jos nepadengia nė pusės einamųjų poreikių.

Kelias sekundes po to užstojo mirtina tyla. Visas tas jų pasitarimas ėjo lyg per gruodą. Dar labiau susidomėjau.

— Kas iš tikrųjų dėl to kaltas? — paklausė kažkoks nirtulingas balsas.— Kas sugalvojo tą idiotišką būdą tvarkyti reikalus?

— .Šefas,— kažkas mandagiai atsakė, bet lediniu balsu.— Sugalvojo šefas. Ir labai gerai sugalvojo. Visa operacija žaibiškai buvo pravesta paskutinę akimirką. Visi žinome, kad mums užblokavo sąskaitas per kelias valandas po to, kai paėmėme pinigus. Jie veikė greitai, bet mes dar greičiau, nes šefas sugebėjo šitai numatyti. Supirkinėta Paryžiuje, Amsterdame ir tiesiogiai Pietų Afrikoje, ir per dvidešimt keturias valandas viskas jau buvo Bernardo rankose. Tik Bernardas galėjo laisvai važinėti, ir tik jis galėjo viską suslėpti. Anksčiau surado tinkamą vietą ir užšifravo...

— Aha, aha,— tulžingai pertraukė kažkoks balsas.— Nuostabiai užšifravo!..

— Ir jeigu Bernardas būtų perdavęs duomenis Madle-^ai,— kuo ramiausiai kalbėjo ankstyvesnis balsas,— jau čia turėtume tuos deimantus ir tą platiną.

Dabar vėl prabilo susišiaušėlis.

— Plane buvo numatyta pralaukti blogiausią laiką. Čia mes esame saugūs. Turėjome nutraukti keliems mėnesiams veiklą, o paskui viską suorganizuoti iš naujo. Pinigų užtenka, nebuvo reikalo skubėti. Interpolas neturi mums jokių konkrečių įkalčių. Viską pagadino viena smulkmena. Sumovė reikalą Arnė, kuris per vėlai pranešė, ką policija ketinanti daryti. Galimas dalykas, kad buvo įtariamas, bet šiuo metu tai jau nebeturi jokios reikšmės...

— Kas tam Arnei? — kažkas pertraukė piktokai.

— Nelaimingas atsitikimas,— atkirto susišiaušėlis trumpai ir abejingai.— Mes dabar čia turime atitaisyti tą liūdną klaidą.

Tapau pagrindine pasitarimo tema. Nuomonės buvo skirtingos, vieni siūlė taikyti įmantriausias tortūras, kiti manė, kad tinkamesnis būsiąs švelnaus įtikinėjimo metodas, o du žmogėnai netgi pareiškė sutinką imti mane į žmonas. Visi vieningai sutarė, kad reikia paskubėti, ne tik todėl, kad blogi reikalai su finansais, bet ir dėl to, kad ragina šefas, kuris, kaip paaiškėjo, paliepė iš manęs išmygti negyvėlio šifrą tučtuojau ir bet kuria kaina.

Pasvarstę nutarė atsisakyti tortūrų. Niekas iš susirinkusiųjų neturėjo aiškios nuomonės, kiek ir kaip tiksliai atsimenu, ir būgštavimas, kad galėčiau kankinama išeiti iš proto, sulaikė juos nuo šio būdo. Kurį laiką svarstė, ar nevertėtų prie manęs pristatyti kokio naujo žmogėno, kuris sužadintų manyje bičiulišką pasitikėjimą arba laukinę aistrą. Mintis atrodė ne tokia jau bloga, tačiau trūko tinkamo kandidato. Galų gale nutarė, kad reikia su manimi elgtis kuo švelniausiai, kol neatvyks šefas arba kol neatskleisiu paslapties. Paskui trūks plyš reikės mane pašalinti iš šios ašarų pakalnės, kadangi per daug žinau.

Visiškai padorus skandalas kilo tada, kai suabejota, ar iš tikrųjų buvo geras sumanymas atboginti mane net čia. Rubuilis ir susišiaušėlis išsijuosę riejosi su visais kitais ir galop suvertė visą kaltę tam Arnei, kuris, kaip man paaiškėjo, ir buvo tas policininkas, pastebėtas už tarnybinių durų. Aišku, Arnė kaltas. Užuot ramiai išklausęs, ką jam ant karštų pėdų norėjau išrėkti, jis man užčiaupė burną migdomaisiais, o paskui nebebuvo kitos išeities, tik pasiimti mane su savimi. Apimta narkotinio miego, nenorėjau nieko kalbėti. O jeigu būčiau pasakiusi, būtų galėję mane iš karto nugalabyti, ir būtų šventa ramybė.

Iki pat tos valandėlės, kai pradėjo šitai aiškintis tarpusavyje, man atrodė, kad vargu jie gali trokšti mano kraujo. Iš tikrųjų, gyva likusi laisvėje, tučtuojau pakliū-čiau tikrajai policijai į nagus. Jeigu kas žmogėnams sutrukdytų, jeigu nespėtų laiku išimti iš slėptuvės deimantų ar šiaip netikėtai įkliūtų, policija, remdamasi tuo, ką jiems papasakočiau, galėtų surasti tą vietą, o tada papūsk į uodegą visam lobiui. Ne, jokiu būdu negalima rizikuoti, turėjau sutikti, kad jie šiuo atveju sako tiesą.

O dabar viską šuo nusinešė ant uodegos. 2inau jų landynę čia, pažįstu juos visus, nekalbant jau apie tai, kad žinau numirėlio šifrą, savo akimis matau, jog veikia ištisa organizacija, visą laiką esu jiems pavojinga, taigi juo greičiau būsiu užpampinta, juo geriau. Kaipgi kitaip! Palikti gyvą pašalinę būtybę, žinančią, jog egzistuoja tokio pobūdžio verslovė! Siaubinga nesąmonė!

Jeigu kur netoliese dar degtų žvakė, jausčiausi tarp šių gėlių nelyginant ant katafalko. Visi įsivaizdavo mano palaikus, tik kad nevienodo jausmo apimti. Džentelmenai už stalo, be abejonės, su širdies palengvėjimu, o aš — su neapsakomu nenoru. Pajutusi nepermaldaujamą antipatiją tiems banditams, dar atidžiau iš keršto klausiausi, ką jie toliau šnekėjo.

Sužinojau, kad šefas šiuo metu esąs Artimuosiuose Rytuose, kur paskubomis steigia naujus verslovės filialus, tikėdamasis, jog padidės pajamos. Pasistengsiu gerai įsidėmėti vardijamus miestus, pavardes bei adresus. Kada jie baigė svarstyti visokias darbo detales, galų gale supratau, kad organizacijos veikla aprėpia ne tik nelegalias azartinių lošimų landynes, bet ir legalų lošimą, bet kokią kontrabandą ir prekybą narkotikais. Jei ne kvailokas nutarimas atimti man gyvybę, turėčiau jiems kur kas mažiau pretenzijų. Dėl manęs jie gali sau verstis tarp savęs kontrabanda kiek jiems lenda, o galimas dalykas, būtų net geriau, jei jie visi taptų narkomanais. Mane ūžrūstino jų kretiniškas protinis ribotumas bei siaura-kaktiški planai dėl mano ateities, todėl nutariau griebtis priešingos veiklos.

Pasirodo, faraonai jau seniai jiems kaip beįmanydami trukdė. Visa ši idiotiška marmalynė ne iš kur kitur, o iš to, kad griebėsi keistokų veiksmų Interpolas, į kurį jiems nepavyko įkišti savo žmogaus. Įvairių šalių policijose turėjo savo žmonių, bet Interpole — ne. Tų savo žmonių vardus bei slapyvardžius taip pat pasistengiau įsidėmėti, po to nusprendžiau, kad dabar jau mane iš tikrųjų reikia nudobti. Gyvą palikti nebent tada, kai neteksiu atminties. Susidomėjusi išklausiau visų linkėjimų, kurie ta proga buvo išsakyti Interpolo adresu. Jeigu bent pusė jų būtų išsipildę, neliktų gyvo nė vieno iš jo darbuotojų, o didžiuma nusigaluotų ypatingai nejaukia mirtimi.

Jutau, jog kūnas ima tirpti toje augmenijoje, tačiau vis mane domino problemos, aptariamos vienuolikos džentelmenų. Trumpai pasišnekėjo saugumo reikalais. Ši rezidencija — tai paskutinė priebėga, ir jeigu kas ją užpultų, būtų baisi nelaimė. Nutarė, kad tokios katastrofos galimybė neįtikėtina, tačiau dėl visa pikta įlankoje stovi jachta „Stella di Mare", kurios nepavys jokia pasaulio policija. Be to, visą laiką pasirengę pakilti du reaktyviniai lėktuvai, o aerodromo personalas patikimas. Šefas žino kažkokią ypatingą slėptuvę, ir apskritai viskas eitų kaip iš pypkės, jeigu ne aš.

Visai sustirusi, svajojau apie cigaretę, norėjosi gerti, galva įsiskaudo nuo gėlių aromato, tačiau tvirtai sėdėjau iki pat pasitarimo pabaigos. Pasirodo, kentėjau ne veltui. Visi išėjo pro tas duris, pro kurias įsėlinau įkandin padavėjo, paliko tik susišiaušėlis su vienu svečiu, ir — šefo kabinetas savaime atsirado. Abudu tylėdami priėjo prie sienos, kurią mačiau labai gerai, paspaudė po sieniniu šviestuvu mygtuką, ir sienoje atsivėrė durys. Dingo už jų kambaryje. Nežinau, ką jie ten darė, šiaip ar taip, darė šitai trumpai, nespėjo man netgi atsileisti nutirpusios kojos. Vos išėjo, pašokau ant pastirusių kojų ir paspaudžiau mygtuką po sieniniu šviestuvu.

Be abejonės, tai buvo kabinetas, bet taip įrengtas, kad netgi sukrūpau! Kur turėtų būti langai — televizorių ekranai. Kiekvienas iš jų rodė ką kita, o tuoj pat pirmajame pasirodė visa dispečerinė apačioje su šviečiamuoju žemėlapiu bei pultais. Junginėjau sau juos vieną po kito, šiek tiek būgštaudama, bet kuriuo metu tikėdamasi susilaukti kokių baisingų, nenumatytų pasekmių, spoksojau sekundę, kitą, po to gesinau. Rašomajame stale įtaisyta kažkokia pragariškai sudėtinga aparatūra, kurios iš viso neįstengiau perprasti, todėl nenorėjau nė judinti. Vienintelis daugiau mažiau įprastas daiktas čia — kažkokia apstiklinta ratuota etažerė, o joje — įkypai pasvirusios lentynėlės, ant kurių buvo tai, ko ieškojau. Galybė visokiausio dydžio įvairiausios formos raktų, tarp jų — automobilių rakteliai arba tokie patys kaip automobilių. Ilgai ir atidžiai apžiūrinėj au šį baldą, negalėdama perprasti, kaip jis atidaromas, ir galų gale nutariau, kad, esant reikalui, paprasčiausiai sukulsiu į šipulius visą etažerę.

Išėjau iš šefo apartamentų be jokių kliūčių. Šiek tiek stebėjausi, kad niekas čia netrukdo kur susimanius eiti ir daryti atradimus, tačiau pamąsčiusi nutariau, jog šitai suprantama. Juk visi, kurie čia maišėsi,— tai gangsterių gaujos vadovai, jie buvo savo namuose, jautėsi esą saugūs, jiems nereikėjo ką nors vienam nuo kito slėpti. Vienintelis pašalinis žmogus čia — tai aš, tačiau aš ir taip jau buvau pasmerkta myriop.

Po kelių dienų gavau nemaža kitos vertingos informacijos. Pirma, pastebėjau, kad, išvykus susišiaušėliui, smarkiai pakrinka drausmė. Vos jam išvažiavus, sargybą prie helikopterių einantis juodasis banditpalaikis atsisėsdavo ir užsirūkydavo cigaretę. Jachtas saugantis banditpalaikis palikdavo uostą ir pakildavo į viršų. Visi trenkdavosi kas sau ir slėpdavosi pavėsyje, todėl be didesnio vargo galėdavau dingti jiems iš akių.

Antra, atkreipiau dėmesį į tai, kad tuo metu, kai lan-kydavomės palaidūnystės landynėje, motorinė valtis, kuria atplaukdavome, nuplaukdavo, o atplaukdavo kita ir kad apskritai jos abi be paliovos pūškuodavo ten ir atgal. Dar nežinojau, ar šitai man bus reikalinga, tačiau dėl visa ko domėjausi viskuo, kas turėjo kokio ryšio su vandeniu. Tarp manęs ir Europos plytintis vandenynas neleido man paliauti apie jį galvoti.

Įpratome lankytis lošimų salonuose. Dangindavomės ten vėlyvą popietę, o grįždavome po vidurnakčio, maždaug tarp pirmos ir trečios, ta proga, beje, man pavyko sujaukti susisiekimo sistemą. Jau trečią dieną užsispyriau kaip ožka ir atsisakiau plaukti vandeniu. Mėgino už tai mane nubausti, padaryti, kad neturėčiau vakarais jokių pramogų, tačiau dėl to savo ruožtu pakėliau siaubingą skandalą, kuris nustebino net mane pačią. Visą gyvenimą mokėjau be didesnio vargo kelti įspūdingus skandalus, šio rezultatai irgi buvo tokie, kokių norėjau. Skraidino mane helikopteriu, tačiau ši susisiekimo priemonė tiko vien į aną pusę. Jei išlošdavau, sutikdavau atgal plaukti jachta, o jeigu ne, tai ne, todėl niekas nežinodavo, kuo grįšiu ir kada. Galėjo manyti, kad ne be pagrindo sutinku grįžti jachta, nes po vidurnakčio bangos buvo mažesnės. Nežinau kodėl, galimas daiktas, dėl atoslūgio.

Trečia, tvirtai nustačiau, kad niekas įlankoje nesaugo didžiosios jachtos. Stovėjo sau kuo ramiausiai, ir niekas ja nesinaudojo.

Ketvirta, suradau labiausiai man rūpimą daiktą, būtent—„Jaguaro" raktelius. Slapta stebėjau vairuotoją, o pasirodo, jis, įsivaręs automobilį į garažą, paprasčiausiai juos kabino ant vinies sienoje! Jeigu, žinoma, tą daiktą galima buvo vadinti vinimi, nes iš pažiūros jis veikiau buvo panašus į radijo antenos galiuko bei skerdyklos kablio hibridą.

Padariusi šį paskutinį atradimą, turėjau visas galimybes sprukti. Reikėjo šitai padaryti kuo greičiausiai, kol neatvyko mitinis šefas, kuriuo mane visi lyg susitarę gąsdino. Kas be ko, dienų dienas jie su manimi šnekėjosi rūpima tema, dienų dienas mane kamavo kvailiausiais klausimais, reguliariai kiekvieną vakarą, lošimo metu, bandė mane užklupti iš netyčių, tikėdamiesi, kad, pasinėrusi visa galva į pramogą, neatsilaikysiu, tačiau, tiesą sakant, negalėjau skųstis, kad blogai su manimi elgtųsi. Atrodė, kad tiktai šefas čiups mane kaip reikiant į nagą, bet neketinau to laukti.

Visiškai praradau viltį, kad reikalą išspręsime taikiu būdu, nes, jais dėta, pati savęs neišleisčiau. Mano rankose buvo viskas, ką jie turėjo, kažkokie klaikūs lobiai, paslėpti tokioje vietoje, kurios niekas nežinojo ir kurios nenorėjau išduoti. Kartkartėmis dėdavausi apimta melancholijos ir simuliuodavau, kad esu bepalūžtanti, stengdamasi sukelti įspūdį, kad bematant atsižadėsiu kovos ir išpažinsiu tiesą. Tada visas ketvertas pabusdavo naujam gyvenimui, jų fizionomijos pražysdavo lyg rožės, pradėdavo apie mane šokinėti nelyginant cirko beždžionės; kurį laiką maloningai nesipurtydavau jų meilinimosi, po to staiga pasidarydavau kieta kaip akmuo ir atsisakydavau kalbėti. Tada jie grieždavo dantimis, kad net iš kalnų atsklisdavo aidas. Jų akyse sužėrėdavo įniršis, ir, apskritai imant, stebiuosi, kad jiems nepakriko per mane nervai.

Kad neužmirščiau, susirašiau kalendorėlyje per pasitarimą nugirstas pavardes bei naujų landynių Artimuosiuose Rytuose adresus, su pasitenkinimu galvodama, kad už šiuos duomenis Interpolas turbūt mane apipiltų auksu.

Pradėjau galvoti apie visą reikalą konkrečiau. Nutariau, kad turiu nusigauti į Kuritibą, kur turbūt būčiau saugi. Juk negalimas daiktas, kad visa Brazilijos policija priklausytų gaujai, per brangiai jiems šitai kainuotų. Pinigų turėjau ir iš Kuritibos galvojau skristi lėktuvu ten, kur yra mūsų ambasada. Gerai nė nežinojau kur, gal Brazilijoje, gal Rio de Zaneire, tačiau ketinau šitai išsiaiškinti aerodrome.

Priekyje buvo mažiausia trys šimtai kilometrų kalnų plentu, kur nuokalnėse pilna mirties posūkių. Geriausia būtų važiuoti naktį ir be šviesų, tačiau, visai nežinodama to kelio, tikriausiai toli nenuvažiuočiau. Nusprendžiau tad važiuoti dieną, nes iš helikopterio naktį lengviau pamatyti apačioje šviesą nei dieną — smulkų daiktą, o buvau numačiusi, kad vysis mane helikopteriu. Kas be ko, vejamasis daiktas judės, tačiau ir šią problemą nuodugniai apsvarsčiau.

Beliko man tik sulaukti tinkamo momento.

Maždaug po savaitės atėjo diena, kai susiklostė be galo palanki padėtis. Susišiaušėlis su rubuiliu išskrido. Ban-ditpalaikis terasoje ne tik atsisėdo, bet netgi prisigulė ir tikriausiai užmigo. Dėl pragariško vidudienio karščio niekur nebuvo matyti nė gyvos dvasios, visi sulindo kas sau ir išsislapstė pavėsyje. Pasiėmiau krepšį bei savo šventenybę — tinklelį, kuriame vis dar gulėjo nebaigta nerti iš balto akrilono skepeta, nusileidau į garažą, nukabinau nuo vinies imitacijos raktelius ir įlipau į „Jaguarą".

Garažo gilumoje stovėjo kanistrai su atsarginiu benzinu, tačiau rodyklė tvirtino, kad bakas pilnas, todėl nutariau neimti papildomų rykų. Nusprendžiau, kad pilno bako užteks. Įjungiau tuščiąją eigą, prisiminusi, kad „Jaguare" kitaip įtaisytos pavaros, tuščioji ir ketvirtoji įjungiamos atvirkščiai ir kad šito turiu neužmiršti, patikrinau, ar atleistas rankinis stabdys, išlipau ir pastūmėjau mašiną į priekį. Sunkiai ėjo, bet ėjo... Nustūmiau ją pusantro metro, ir tyliai atsidarė durys.

Pasižiūrėjau į kiemą. Po senovei nė gyvos dvasios! Palikusi vartus atvirus, nulėkiau į dispečerinę apačioje. Perstūmiau du viršutinius iešmus dešinėje į viršų, paskui sugrįžau į garažą.

„Jokio triukšmo!"—pagalvojau, perspėdama pati save, ir iš lėto pradėjau stumti „Jaguarą" į lauką. Kad tik nustūmus prie nuokalnėlės!

Vartai užsidarė patys už mano nugaros. Nuokalnėlė prasidėjo tuoj pat kiemo pakraštyje. Paėjusi į priekį, stūmiau dabar už priekinių durų. Pradėjau nervintis.

Kuo toliau, tuo lengviau buvo ridenti „Jaguarą", jau laikas lipti į vidų. Įlipau prie uolų, supančių kiemą. Na, čia ir prasidėjo.

Žinojau, kas yra priekyje, buvau išžvalgius pro žiūronus, maniau, kad esu tam pasirengusi, tačiau tikrovė pranoko visus lūkesčius. Nudardėjau stačia galva žemyn, didindama greitį lyg kosminė raketa! Šėtoniškas plentas buvo siaubingai siauras, padangos sužviegė vieną kartą, sužviegė kitą, visa tai pavirto nuolatiniu kvyksimi, įrė-miau koją į vieną vienintelį šiuo metu tinkamą pedalą, nerimas, iš pat pradžių mane apėmęs, pavirto panika. Kiek laikys tie stabdžiai?! Juk netrukus iš jų nė velnio nebeliks, o kartu ir iš manęs! Čia reikėtų važiuoti neišjungus sankabos, mažiausia pavara, stabdyti varikliu, vien stabdžių čia per maža, o viešpatie!!!

Praraja sužiojėdavo pakaitomis tai dešinoje pusėje, tai kairėje. Per stebuklą manęs neužkabino du uolos iškyšuliai, kai akimirką ne taip stipriai spaudžiau pedalą. Pradėjau karštai melstis — kad taip truputis kitoniško kelio, gabalėlis tiesaus, gabalėlis į kalną, trūko man kojų! Dešinės negalėjau atplėšti nuo stabdžio, gal kiti ir moka paleisti variklį nepaspaudę akceleratoriaus, bet aš ne, tie stabdžiai neišlaikys, ką čia kalbėti!!! Gelbėkite!!!

Galėtų dabar mane vytis ištisos helikopterių eskadrilės, neįstengčiau apie tai nė galvoti, nė motais man buvo, po kuo čia nuo jų slėptis. Vienintelė problema — išlikti gyvai! Turbūt išprotėjau, kas man į galvą šovė taip važiuoti!!! Savižudė!!!

Panikuodama prisiminiau, kad nuo kalno einantis kelias, kaip esu anksčiau pastebėjusi, tuoj pat už tiltuko pradeda kilti. Ar aš apskritai gyva pasieksiu tą tiltuką?! Kiek iki ten kilometrų, šimtas velnių, po palme nepavyko apskaičiuoti!

Jausdama, kad plaukai šiaušiasi ant galvos, kad širdis atsidūrė kulnuose, neatgaudama kvapo, stengiausi bet kokia kaina tapti padėties šeimininke. „Jeigu liksiu po to gyva, važiuosiu į Monte Karlo lenktynes,— tvirtai nutariau.— Dabar man jos — niekiausias niekas!!!" Paskutinę akimirką sustabdžiau prieš naują posūkį, dešinieji ratai praskrido bemaž oru. Praraja nebuvo niekuo atitverta, dėl to kelias atrodė dar grėsmingesnis. Ką padarysi, sugaus mane ar nesugaus, vienas galas, turiu paleisti variklį! Aš dar noriu gyventi!!!

Prieš artimiausią posūkį pristabdžiau kiek bevalioda-ma, visu kūnu jausdama, kaip labai stabdžiams nepatinka mano darbai. Apropojau uolą penkių kilometrų per valandą greičiu. Iki kito viražo buvo belikę penkiolika metrų paprastos įdaubos — stačia galva žemyn. „Čia paleisiu arba pražūsiu",— pagalvojau pagauta nevilties. Paleidau pedalą, viską padariau vienu metu — sankaba, pavara, akceleratorius, stabdys!!! Tylus variklio burzgimas nuskambėjo man ausyse nelyginant angelų choras, beveik nepajutau trūktelėjimo, trečioji buvo kaip tik! Tikras stebuklas, kad šitokią akimirką prisiminiau tuos pavarų skirtumus! Sumažinau iki antrosios ir pasijutau šiek tiek tvirčiau. Tik dabar kaip reikiant supratau, kodėl kiekvieną kartą, motorui dirbant dideliais sūkiais, sklido toks kauksmas, kai automobilis įvažiuodavo ir išvažiuodavo.

Tai ne kelias, tai netgi ne serpentinas. Tai buvo kažkokia klaiki karuselė su kliūtimis. Spidometras rodė, kad nuvažiavau vos aštuonis kilometrus, o jaučiausi, lyg būčiau nusitrenkusi iš Lisabonos į Vladivostoką ir atgal. Kurgi, velniai griebtų, tas tiltukas?!

Blogiausia, kad trasa buvo visai nežinoma. Neturėjau supratimo, ką išvysiu po akimirkos, už kitos uolos nuo-plaišos. Kartkartėmis stabdžiau be reikalo. Kartkartėmis buvau per plauką nuo žūties, o grėsė man pakaitomis arba sudužti į šipulius prie akmenų sienos, arba stačia galva nugarmėti į bedugnę. Vien nuo visokiausių netikėtumų galėtų pakrikti nervai. Nepaisant to, vis dar važiavau ir vis dar negirdėjau virš galvos burzgimo.

Pasirodo, iki tiltuko buvo 26 kilometrai. Pervažiavau jį be jokių kliūčių ir nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą. Toliau vėl buvo mirties vingiai, tik — paįvairinimui — lengvoje įkalnėje. Žinojau, kad po to turėčiau vėl leistis žemyn, prie tokio daikto, o kas tai tokio, nežinojau.

„Mane turbūt girdi Kuritiboje,— pamaniau nepatenkinta.— Įdomu, kodėl manęs dar nesiveja?"

Kas be ko, buvau numačiusi, kad praeis mažiausiai dvi valandos, kol pastebės, jog esu pabėgusi, dvi snūdu-lingo tinginiavimo kaitroje valandos, tačiau tada negalvojau, kokį triukšmą kels motoras.

Pamažėle išsimiklinau važiuoti šiuo košmariškai varginančiu keliu. Pabandžiau netgi padidinti greitį, tačiau rezultatai buvo tik tokie, kad nudrėskiau nuo vieno užpakalinio sparno laką. Sukinėjausi tarp uolų nelyginant pantinė gyvatė, protarpiais it sužeistas buivolas suriaumodama varikliu. Mažai mane guodė, kad šis zoologinis hibridas toks nepaprastas.

Keturiasdešimt kilometrų! Turbūt kažkur čia turėtų būti tas daiktas, gal tai kokie žabangai, kuriuos suspėjo paspęsti, reikia būti atidžiai...

Stebuklų stebuklas — priešais nei šio, nei to staiga atsirado išimtinai ilgas tiesaus kelio ruožas turbūt per šimtą metrų. Jis pamažėle kilo aukštyn, pradžioje buvo po-siauris, apstatytas šonuose kažkokiais įtaisais. „Jiems čia dar per platu!",— pagalvojau suirzusi, užmečiau akį į veidrodėlį ir staiga supratau, kad regiu kaip tik tą daiktą, kurį tikėjausi išvysti. Nuo įtaisų nupuolė ant plento šlagbaumas. Ne paprastas šlogbaumas, bet plieninė santvara, kurios aukštis turbūt — daugiau nei pusantro metro. Kūnas nuėjo pagaugais, pagalvojus, kad galėjo nukristi tiesiai man ant galvos.

Šlagbaumas nepaneigiamai rodė, kad pradėjo vytis, ir iš tikrųjų po kelių minučių išgirdau helikopterio burzgimą. Tuo pat metu pasibaigė asfaltas, prasidėjo paprastas akmenuotas kalnų kelias. Nutariau, kad šitai reiškia, jog išvažiavau iš ploto, matomo šviečiamajame žemėlapyje, kuris baigėsi čia pat už šlagbaumo.

Dabar turėjau griebtis kruopščiai apgalvoto vyliaus. Žemai skristi jie negali, nes šnipštą bepamatys, kelias raitosi tarp uolų, ir helikopteris turėtų būti labai aukštai pakilęs, kad galėtų apžiūrėti didesnį jo ruožą. Išvažiavau iš teritorijos, rodomos žemėlapio, vadinasi, jie nebežino, kur dabar esu. Reikia kuo greičiausiai dumti toliau...

Dar kurį laiką važiavau, statydama į pavojų gyvybę, nes daugiau žiūrėjau į dangų už savęs nei į kelią prieš save. Galop nutariau, kad helikopteris tučtuojau pasirodys ir kad nėra čia ko ilgiau kvailioti. Pasirinkau uolos nuosvyrą, po kuria viskas skendėjo šešėlyje, ir ten sustojau.

Bemaž tuo pačiu momentu iš už uolų išniro helikopteris, o iš paskos — kitas. Burzgėjo lyg pasiutę! Matyt, ten kilo nebloga velniava, jeigu padarė tokią kvailystę! Abu helikopteriai vienu metu ore, kažkokia nesąmonė, kur logika, abu vienu metu turės nusileisti kuro.

Baisingai riaumodami ir stelbdami bet kokį garsą, praskrido virš manęs ir nusiyrė toliau, tikriausiai išilgai kelio! Panika sumaišė jiems protą! Tučtuojau tuo pasinaudojau, negalėjo manęs tą minutę matyti, pajudėjau iš vietos, viena mintimi begyvendama — kad tik iki kitos šešėliuotos vietos!

Suspėjau pravažiuoti du posūkius ir vėl sustojau po uola! Helikopteriai skrido atgal, ėjo vos ne pažeme, де-ilgai trukus vėl dingo anapus uolų už manęs. Pajudėjau, žiūrėdama į veidrodėlį, nukreiptą į dangų, ir supratau, jog, apskritai imant, dabar kur kas lengviau. Matyt, blogiausias kelio ruožas ir buvo tas — prie pat rezidencijos. O aš ketinau iš pradžių jį nuvažiuoti naktį, be šviesų ir su išjungtu varikliu!!! Visiškas proto aptemimas!!!

Nuvažiavau netgi gerą galą, uola lyg pasidarė mano bendrininkė, visą laiką mane užstodama iš jų pusės. Burzgesys pradėjo stiprėti, išsigandusi įsispraudžiau į kažkokią klaikią ankštumą, su nerimu galvodama, kad turbūt užpakalys išsikišęs ir kad turėsiu, norėdama išvažiuoti, paduoti mašiną atgal, o tuo pat metu svarstydama, kada jiems pagaliau šaus į galvą pakilti aukščiau. Priverstų mane tada amžinai stovėti vienoje vietoje. Kelioms valandoms jie, velniai griebtų, turi kuro?

Padaviau atgal ir išvažiavau, kai vėl mane aplenkė ir pradingo iš akių. Atėjo man į galvą, kad jie, galimas daiktas, ieško prarajoje mano palaikų, todėl žemai skrenda. Gali sau ieškotis palaikų kiek beįmanydami, kuo ilgiau, tuo geriau...

Matyt, jie visai išprotėjo, nes važiavau ir važiavau, o burzgesys nutildavo priekyje. Paskui staiga suskambėdavo garsiau ir atrodydavo lyg pasikeitęs. Nusižiūrėjau gražią, vėsią paunksnę ir labai patogiai įsitaisiau su mašina. Iš tiesų, matyt, šiaip ne taip atgavo nuovoką ir pradėjo protauti, nes abu helikopteriai pakilo labai aukštai ir pradėjo suktis virš manęs. Melancholiškai žiūrėjau į juos susitaikiusi su mintimi, kad dabar aš čia sau palūkuriuosiu, oi, palūkuriuosiu...

Laukiau keturiasdešimt penkias minutes, rūkydama cigaretes ir svarstydama, ką aš — jais dėta — daryčiau. Žinoma, nuskrisčiau kuo toliau į priekį, nes ką gali žinoti, galėčiau būti automobilių lenktynių čempionė ar panašiai, galėčiau nuvažiuoti tą klaikų kelią kur kas greičiau ir dabar būti jau toli, labai toli. Po to su vienu helikopteriu pakilčiau kuo aukščiausiai, o su kitu sukinėčiausi kuo žemiausiai virš kelio. Trūks plyš turėčiau save surasti!

Matyt, ir jie galų gale priėjo tą pačią nuomonę, nes vėl abu nuskrido į priekį. Išriedėjau iš šešėlio ir nuvažiavau į priekį. Plentas pavirto kažkokia klaikybe, nežinau kuo — asilų pasivaikščiojimo alėja ar kuo kitu. Matyt, čia kadaise būta kažkokio seno vieškelio, kurio vienintelis privalumas tas, kad nebėgo per estakadas bei tiltus, bet leidosi į prarajas ir raitėsi išilgai įšlaičių, kurios labai gerai mane užstojo nuo helikopterių.

Privažiavau kryžkelę. Tiksliau šnekant, anokia čia kryžkelė, kitas kelias susiėjo su manuoju; jeigu važiuočiau priešinga kryptimi, turėčiau priekyje dvi kelio atšakas. Sudvejojau, ką daryti,— važiuoti į priekį ar grįžti įžambiu keliu atgal, pasirinkau tą pirmąjį variantą. Įžambusis kelias vedė neabejotinai į Paranagvą, o aš važiavau į Kuritibą.

Helikopteriai priartėjo, pasislėpiau šešėlyje, nuskrido. Pajudėjau, ir prasidėjo slėpynės, kad laikykis. Tokiu greičiu į Kuritibą nuvažiuočiau, ko gero, po kokių dviejų mėnesių. Vyliausi sulauksianti sutemų, o po to žvaigždėtos, romantiškos nakties, kuria pasinaudočiau visai proziškiems tikslams — važiuočiau be šviesų. Lemtis man vis dėlto neleido išbandyti to neabejotinai jaudinančio malonumo.

Helikopteriai gana ilgai užtruko priekyje, ir man pavyko netrukdomai nuvažiuoti vienuolika kilometrų. Praskrido virš manęs, tą minutę aš, žinoma, praleidau slėptuvėje, ir nuskrido namų link. Truputį nustebau, nes man atrodė, kad benzino jiems turėtų užtekti ilgesniam skrydžiui, o mes čia pramogavome vos dvi su puse valandos, bet kur kas ramesnė nudardėjau į priekį. Praraja kairėje pusėje pakilo į viršų, dešinioji įšlaitė truputį sumažėjo ir važiavau lyg kokiu slėniu, o protarpiais, beje, stulbinančiu penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Tačiau tik protarpiais. Vienas gana švelnus posūkis, kitas... Visa laimė, kad prieš trečiąjį sumažinau greitį, nes tuoj pat už jo išvydau viduryje kelio akmenų sąvartyną.

Pats sąvartynas — tai niekiausi niekai. Blogiausia, kad ant tų akmenų sėdėjo sau ramiausiai susišiaušėlis su rubuiliu.

Kaipmat supratau, kas čia nutiko. Jie nustatė, kad anoje pusėje manęs nėra, nes kelias juk leidosi į apačią ir buvo tikriausiai matomas toli toli į priekį, pasitarė visi per radiją, du helikopteriai sugrįžo namo, o susišiaušėlis su rubuiliu atskrido trečiuoju. Surioglino ant kelio užtvarą, kažkur paslėpė savo helikopterį, kad neburzgė-tų, ir pradėjo manęs ramiai laukti. Ir nėra ko slėpti, sulaukė.

Nebandžiau per juos pervažiuoti ir apskritai nieko nedariau. Pasidaviau be pasipriešinimo, tačiau gimtąja kalba išpyškinau gana ilgą prakalbą, kurią vargu ar dera viešai pakartoti.

— Džiaugiamės jus matydami, madmuazele,— galantiškai pasakė susišiaušėlis.— Buvote ekskursijoje?

— Aha,— atsakiau.— Išvažiavau jūsų pasitikti. Nepaprastai mėgstu važinėtis automobiliu kalnų keliais. Nuostabios vietos.

— O taip! Brazilija nuostabi. Tačiau tikriausiai esate pavargusi po ekskursijos. Gal norėtumėte grįžti namo patogesniu būdu?

Tuo metu rubuilis, idiotiškai išsišiepęs it mėnuliukas, kažką pavogravo į siųstuvą, ir netrukus išgirdau burzgesį. Greitosiomis pasvarsčiau, kaip čia padaryti, kad sugrįž-čiau irgi automobiliu. Dėl visa ko norėjau dar kartą nuvažiuoti tą kelią ir gerėliau jį pažinti.

— Visai nesu pavargusi,— ryžtingai užprotestavau.— Su malonumu važiuočiau toliau. Seniai nesu vairavusi tokios geros mašinos tokiu puikiu keliu.

Susišiaušėlis nejučiomis žvilgtelėjo į didžiulę duobę viduryje kelio. Sustojau taip, kad vienas ratas atsidūrė prie pat jos krašto. Tiesą sakant, beveik visame kelyje' žiojėjo tokios duobės, tarp kurių riogsojo didesni ir mažesni akmenys, tačiau šitai tegalėjo reikšti, jog savaip vertinu kelių kokybę. Žinia, ne tas gražu, kas gražu, bet tas, kas kam patinka.

— Ar kartais neketinote išvažiuoti visiems laikams? — paklausė, dėdamasis esąs sunerimęs.— Toks puikus kelias, kad net masina važiuoti — toliau ir toliau... O mums tai būtų neatlyginamas nuostolis.

— Aišku, kad nuostolis,— irzliai atrėžiau.— Kai manęs nėra, kiekvienas pajunta, koks tai visiems siaubingas nuostolis ir kokia nelaimė. Pasiutiškai smagu turėti mane savo kompanijoje, pati šitai žinau, todėl neketinu jums atimti didžiausios gyvenime laimės. Kur tas nuostabusis kelias veda?

— I niekur,— pamelavo tvirtu balsu susišiaušėlis.— Į kalnus, į ten, kur nėra kelių.

— Dievinu kalnus bei tokias vietas, kur nėra kelių,— pareiškiau dar tvirtesniu balsu, tačiau čia pat pokalbis nutrūko. Atskrido helikopteris, priartėjo prie žemės, tačiau nenutūpė, nes nebuvo kur, todėl pakibo ore ir nuleido virvines kopėčias.

— O, ne!!!—suklikau jas išvydusi, ir nuskambėjo šitai, be abejonės, labai kategoriškai.— Už jokius pinigus!!! Arba po savo mirties ten įlipsiu, arba niekados!!!

Ko gero, įsivaizdavę mane negyvą, lipančią po mirties virvinėmis kopėčiomis, jie pasijuto gerokai sukrėsti, nepanoro tokio reginio matyti, nes labai susirūpino. Jie suprato, kad visomis keturiomis ginsiuosi nuo tokios akrobatikos, o iš tikrųjų juk nėra lengva gabenti šiuo būdu žmogų, kuris blaškosi lyg velnių apsėstas. Gyvulį irgi, matyt, gana sunku.

— Jūs labiau linkusi grįžti automobiliu? — nustebo sutrikęs rubuilis.

— Labiau linkusil Tūkstantį kartų labiau!!! Labiau linkusi praleisti mašinoje visą likusį gyvenimą!

Valandėlę jie dar įtikinėjo mane neatsisakyti nuo gimnastikos, bet nieko nepešė. Turėjau svajojamąją dingstį. Aiškus dalykas, jei iškiltų būtinas reikalas, dešimt kartų užlipčiau į šias kopėčias, tačiau tiesa ir tai, kad ne itin jos man patinka. Isteriškos baimės priepuolį suvaidinau efektingai ir -įtikinamai.

— Persėskite,— pasakė susišiaušėlis, galų gale nusileisdamas.— Ne jūs vairuosite. Jūs pavargusi ir šiek tiek susinervinusi...

Vairavo rubuilis, man leido atsisėsti šalia jo, o susišiaušėlis įsitaisė užpakalyje. Helikopteris iš lėto skrido virš mūsų ten, kur galėjo, ir šiek tiek aukščiau ten, kur negalėjo. Matyt, jie būgštavo, kad neišstumčiau kokioje pavojingoje vietoje rubuilio iš mašinos ir iš naujo nepabėgčiau. Nežinau, kuriuo būdu, turėčiau, matyt, sprukti atbuliniu bėgiu, n,es niekaip čia neapsisuksi pavojingose vietose.

Per likusias taip gražiai prasidėjusios dienos valandas svarsčiau, kaip galima pagadinti helikopterį...

Dar po kelių dienų galutinai stabilizavosi mano veiklos tvarkaraštis. Pusryčių nusileisdavau apie vienuoliktą. Po pusryčių kurį laiką degindavausi prie baseinėlio, bet nelipdavau į vandenį, tenkindavausi dušais. Paskui pėdindavau į garažą, kur jau nebekabojo „Jaguaro" rakteliai, sukdavau ratą po rato apie mašiną, jeigu čia būdavo, o jeigu n,e, apžiūrėdavau patalpą. Po to eidavau krėsti šunybių — sargybiniams.

Reikalas tas, kad kiekvieną dieną kruopščiai ir detaliai bent po valandą tyrinėdavau terasoje helikopterius. Čiupinėdavau viską, bandydavau atsukti įvairiausius daiktus, įlipdavau į kabiną ir mąsliai spoksodavau į matavimo prietaisų skydą, užsisukdavau radiją ir apskritai rodydavau baisų aktyvumą. Rezultatai buvo tokie, kad ten pastatė du sargybinius, nors anksčiau budėjo vienas. Jie bandė man trukdyti ir visokiomis priemonėmis stengėsi duoti suprasti, kad šitai draudžiama ir kad bus geriau, jeigu išsinešdinsiu iš čia po velnių, bet man tai nedarė jokio įspūdžio. Knibinėdavau kaip knibinė-davusi, o jie su sielvartu akyse spoksojo į mano rankas ir protarpiais švelniai, bet ryžtingai atimdavo kokį įrankį.

Pakankinusi sargybinius ir sukėlusi galybę visokiausių įtaringų minčių, pėdindavau prie palmės, iš po kurios matyti Europa, ir grįždavau tiktai pietų. Iš po palmės leisdavausi prie įlankėlės su jachta, be galo saugodamasi, kad kas nepamatytų. Konstatavau, kad jachtoje esama vairinės su patogiu krėslu už vairo, jeigu šis ratas iš viso šitaip vadinamas, ir su žiūronais atradau skylutę, į kurią tikriausiai reikia kišti raktuką, kai nori paleisti variklį.

Po pietų kaip ir anksčiau važiuodavome į lošimo landynę. Nė nebandydavau nuslėpti, kad karštai mėgstu azartinius lošimus, nes vargu ar man būtų pavykę tai nuslėpti, tačiau iš paskutiniųjų stengdavausi neprarasti blaivaus proto ir beveik nepralošdavau. Pripratinau juos prie to, kad išlošusi paliauju lošti ir arba iš naujo pradedu tik po tam tikro laiko, arba grįžtu namo. Savo valioje turėjau helikopterį bei abi motorines valtis, kurios zujo be paliovos ten ir atgal. Juodieji banditpalaikiai lyg niekur nieko vežiojo mane bet kuriuo metu. Žinoma, dažniau skrisdavau helikopteriu, atkakliai demonstruodama, kad bijau vandens. Sugrįžusi namo, eidavau miegoti, ne-sirodydama niekam į akis.

Turėjau tam tikrą planą, labai rizikingą, bet tokį, kad tik jis vienas, mano supratimu, galėjo pasisekti. Jis atrodė esąs visiškai beprotiškas, ir būtent todėl buvau įsitikinusi, kad turėtų pavykti. Padedama anglų kalbos žodyno, atidžiai perskaičiau visą to jūreivio mėgėjo vadovą ir sužinojau iš jo galybę įdomių dalykų. Tiesa, vadove tebuvo kalbama apie mažas motorines valtis, tačiau ten buvo užsimenama ir apie dideles jachtas — kaip toji, ten, įlankėlėje. Juo daugiau skaičiau, juo brandesnis rodėsi man šis planas.

Mat nutariau sprukti jachta. Bemaž toje pat vietoje, kur buvau, prasideda ramybės juosta. Jeigu plaukčiau per tą ramybės juostą rami dėl visokių ciklonų bei taifūnų, galėčiau pakliūti į Afriką, nuo kurios, pasak atlaso, mane skyrė vos kokie penki tūkstančiai kilometrų tiesia linija. Tiesą sakant, tiesi linija atkrenta, nes, šitaip plaukdama, turėčiau šiaurės rytuose perkirsti žemyną, tačiau ir apsukus tą išsikišusį Brazilijos gabalą, neišėjo man daugiau kaip šeši tūkstančiai. Sėdėdama po palme, apskaičiavau viską kaip reikiant.

Lyg tarp kita ko vadove buvo užsimenama, kad esama, pavyzdžiui, policijos jachtų, kurių maksimalus greitis— beveik keturiasdešimt mazgų. Nuo tų mazgų bematant man pasidarė bloga, nes niekad gyvenime nestengiau perprasti, su kuo tas valgoma. Vadovas mandagiai aiškino, kad tai viena jūrmylė per valandą, Knygų rūmų kalendorėlis informavo mane savo ruožtu, kad viena jūrmylė esanti lygi tūkstančiui aštuoniems šimtams penkiasdešimt dviem metrams su trupučiu, negalėjau jais netikėti. Daugybos lentelę, apskritai imant, mokėjau, todėl pavyko man apskaičiuoti, kad tos nepaprastosios jachtos neria septyniasdešimties keturių kilometrų per valandą greičiu. Nė trupučio neabejodama, padariau išvadą, kad čia ir turėtų būti kaip tik tokia nepaprasta jachta. Tą patį pagaliau liudijo ir susišiaušėlio žodžiai, kuriuos slapta išgirdau per pasitarimą.

Po to iš vadovo išpešiau kitą idiotišką žinią, būtent, tai, kad tokie dideli varikliai suvartoja per valandą nuo trisdešimties iki penkiasdešimties litrų kuro. Nelabai man visa tai tilpo galvoje, nes tebuvau įpratusi skaičiuoti, kiek išeina kuro šimtui kilometrų, tačiau ir toliau dalijau bei dauginau. Turint galvoje tuos septyniasdešimt per valandą ir šešių tūkstančių kilometrų nuotolį, į Afriką reikėtų plaukti daugiau nei aštuoniasdešimt penkias valandas. Dėl viso ko tebūnie devyniasdešimt. Taigi būtina turėti keturis tūkstančius penkis šimtus litrų degalų.

Susimąsčiau ir pamėginau mintyse išvysti tą kiekį. Normalioje vonioje būna apie tris šimtus litrų vandens, jeigu ji labai pilna, netgi apie tris šimtus penkiasdešimt. Taigi privalėčiau turėti apie dvylika vonių atsarginių degalų. Dvylika vonių nesunkiai tilps šioje jachtoje!

Galimas daiktas, voniomis skaičiuoti, kiek bus suvartota degalų, pernelyg originalus ir nedažnai taikomas būdas, tačiau dabar, užgriūta visiškai nesuvokiamų sąvokų bei definicijų, turėjau pasitelkti ką nors tokio, kas buvo žinoma bei artima, antraip visai būčiau pasimetusi. Kaipgi iš viso pilama į tokią jachtą degalai? Be abejonės, šioje turėjo jau būti pripilta degalų, kadangi ji paruošta kelionei, bet ar bus ten dvylika vonių?

Ne tik niekados gyvenime nesu vairavusi tokio daikto, bet netgi nesu juo plaukusi kaip keleivė. Sumanymas atrodė man visiškai kretiniškas bei neįvykdomas, ir būtent todėl tikėjausi, kad pasiseks. Jei gana greitai pastebės, kad dingau, ir tučtuojau vėl pradės manęs ieškoti. Ieškos visur, tik ne ten, kur reikia. Niekam neateis į galvą, kad galėčiau, netgi kur kas mažiau bijodama vandens, viena pati išplaukti į Atlantąl

Kad manęs nepasivytų, būtinai reikėjo, kad mažiausiai vieną parą jie nežinotų, kur pasidėjau, bet šitai ir buvo sunkiausia. Turėjau taip padaryti, kad manytų, jog sprunku į kitą pusę. Kurgi, rupūs miltai, galėčiau dangintis?

Vertėtų ką nukniaukti ir paslėpti, „Jaguarą" ar kurį helikopterį, nors apie helikopterį nevertėjo nė svajoti. Jie tai galėjo sau galvoti, kad sugebėsiu, pasprukti oro keliu, ir saugoti tuos helikopterius kiek lenda, bet aš pati per daug gerai žinojau, jog pilotažas — man neįkandamas menas. Kitą kartą gal net ir pabandyčiau, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, mano galva, būtų nei šis, nei tas, jei nusisukčiau sprandą. Pavogti „Jaguarą"? .. Kas be ko, žymiai protingiau. Paties automobilio jie nesaugojo, tenkinosi tuo, kad paslėpė raktelius ir pastatė sargybinį dispečerinėje, apačioje. Pakeliamasis tiltukas pakeltas, o šlagbaumas nuleistas. Sargybą kiaurą dieną ėjo žmogėnas su balta eilute, nakčiai jis pasišalindavo, o duris užrakindavo.

Nieko kito nebeliko, tik nustumti kokioje sunkiai prieinamoje vietoje „Jaguarą" į prarają. Ir, beje, ne nustumti nieko negalvojant, nes galėtų iš tikrųjų nudardėti su baisiu triukšmu, o gal net ir užsidegti, bet patyliukais su juo įvažiuoti kur nors po uolomis. Tegu sau jį netgi netrukus ir susiranda, šitai neturi jokios reikšmės, svarbiausia, kad jiems būtų dingęs pirmosiomis valandomis iš akių.

Be to, nutariau pademonstruoti, jog rengiuosi sprukti pėstute. Niekada gyvenime neužsiiminėjau alpinizmu, nė neįsivaizdavau, kokių tam dalykui reikia prietaisų. Kažkokių virvių? Kuprinės? Kažkokių į uolas įkalamų gelžgalių? Bala žino...

Pasvarsčiusi nutariau, kad nieko nereikia. Netgi bus geriau, jei susidarys įspūdis, jog iškvošusi pasišoviau plikomis rankomis kopti į uolas, nes ilgiau ieškos mano palaikų prarajose. Tikras dalykas, kad ieškos palaikų, galėčiau juk būti ne visai nusibaigusi, prieš mirtį, galimas daiktas, pavyktų iš manęs išmygti trokštamus duomenis.

Kaltą nukniaukiau garaže rubuilio akyse. Įtariai spoksojo į mane, kai griozdžiausi po įvairius išmėtytus įrankius, dėdamasi, kad jo nematau. Po valandėlės neištvėrė.

— Kam to jums reikia? — paklausė.— Ir ko jūs čia iš tikrųjų ieškote?

Dėjausi taip siaubingai užklupta, kad netgi krūptelėjau.

— Įrankių,— pagalvojusi atsakiau.— Ketinu kalti.

— Ką jūs ketinate?

— Kalti. Noriu iškalti uoloje skulptūrą. Kad amžinai manęs neužmirštumėte. Turiu meninių polinkių, ir įkvėpimo man netrūksta.

Rubuiliui valandėlei užėmė amą. Pasiėmiau dar ir plaktuką ir oriai išsidanginau.

Iš motorinių valčių prieplaukos atsiboginau laivavir-vės viją. Užsimoviau ją sau ant kaklo nelyginant pavalkus ir, kad būtų įvairiau, pražygiavau pro susišiaušėlį, ap-laksčiusi prieš tai bemaž visą pastatą, kad tik kur jį atsitiktinai sutikčiau, nors vija buvo velniškai sunki. Galva man neišnešė, kaip galėčiau su tokiu daiktu sprukti pėstute.

Po to pareikalavau popieriaus bei pieštukų, atkakliai įrodinėdama, kad mane tiesiog apsėdo skulptūriškasis įkvėpimas. Parūpino man reikalaujamų daiktų, o jų fizionomijos tuo metu buvo įtarios bei gerokai sumizgu-sios. Tikriausiai manė, kad galutinai išsikrausčiau iš proto.

Nepraėjo nė gera valanda, kai vatmano lakšte atsirado visiškai beprasmiškų štrichų raizgalynė. Niekas man nedraudė kurti siurrealistinės skulptūros. Per daug nesi-slapstydama, pradėjau iškylauti po rezidencijos apylinkes, dėdamasi, jog ieškau uolos, ant kurios turėjo atsirasti šis šedevras. Per pirmąsias dvi dienas tas ar kitas kulniavo iš paskos, paskui jiems pabodo ir numojo ranka. Matyt, neatlaikė nervai, kai suskasdavau matuoti visas pakelėje užeinamas, pavieniui styrinčias uolas. Matavau siuvėjišku centimetru, kurį metų metais bala žino kodėl nešiojausi su savimi ir dabar radau krepšyje. Prie vienos uolos pašaukiau sargybinį į pagalbą. Paliepiau jam apeiti uolą iš kitos pusės. Jis padarė šitai, matyt, visiškai praradęs blaivų protą, ir tiesiog stebuklų stebuklas, kad nenugarmėjo į prarają. Tai buvo vienas iš tų aukštesnio rango, apsivilkusių baltomis eilutėmis. Kai sugrįžo, jo eilutė nebebuvo balta.

Į paieškas leisdavausi tuo pačiu keliu, kuriuo dardėjau žemyn „Jaguaru". Tikrasis mano tikslas ir buvo susirasti vietą, kur galėčiau jį nustumti į prarają, nekeldama triukšmo.

Susiradau tokią vietą, netgi gana arti. Galima buvo ten nuvažiuoti per kelias minutes, nusileisti, rizikuojant gyvybe, nuo kelio į nuokalnę, kuri čia ne tokia jau labai stati, ir įstumti jį po dar žemiau esančia uola. Atrodė, jog šitai nesunkiai padaroma, nors buvo šansų, kad automobilis nenumatytomis aplinkybėmis gali nuriedėti žemyn. Stengiausi įsidėmėti kiekvieną akmenėlį, nes visą sumanymą ketinau įgyvendinti patamsėse.

Nutariau, kad parengiamieji darbai baigti, ir pasiryžau apžiūrėti iš arčiau jachtą. Apžiūra turėjo būti vienkartinė, kitaip elgtis būtų rizikinga, nes jie galėjo pastatyti sargybinius ir įlankėlėje. Trūks plyš turėjau nuslėpti nuo persekiotojų, kad domiuosi jachta.

Sulaukiau valandos, kai susišiaušėlis išsidangino iš rezidencijos ir kai čia kaip paprastai pakriko drausmė. Tiesiai iš po palmės, iš kur matyti Europa, nupėdinau prie įlankėlės, nulipau plieninėmis kopėtėlėmis ir atsidūriau platformoje. Pirmiausia apžiūrėjau vartus, uždarančius koridorių, kuriuo galima buvo nueiti net iki pat pastato. Vartai plieniniai, stumdomieji. Atėjo man į galvą, kad ne pro šalį juos kuriuo nors būdu užblokuoti, žinoma, ne dabar, bet prieš pat sprunkant. Šiaip ar taip, tada jiems būtų kur kas sunkiau susisiekti su įlankėle. Reikalas be galo paprastas, vartai stumdomi iš lauko pusės, užtektų įsprausti kokį daikčiuką į apatinę kreipiamąją arba tiesiog įkalti į sieną kokią vinį, ir negalėtų būti nė kalbos, kad kas atidarytų... Jei kalsi į sieną vinį, bus triukšmo, ne, geriau akmenėlis ir šlakelis cemento.

Palikau vartus ramybėje ir atsidėjau jachtai. Buvo prišvartuota prie plieninių kuoliukų lynais, mano galva, nailoniniais. Stovėjo prie pat platformos, tačiau denis buvo gerokai už ją žemiau, pasvarsčiau, ar man šokti, ar palaukti potvynio, kuris kaip tik neseniai prasidėjo ir turėtų per du metrus pakelti vandens lygį. Prisiminiau, kad potvynio kulminacija esti maždaug apie vidurnaktį, nutariau, kad per ilgai reikėtų laukti, pasvarsčiau, ar nebūtų galima nusileisti į denį švartuojamaisiais lynais, po to susiradau normalų kelią, tai yra į uolas įkaltą lipynę, ir nusileidau ta lipyne.

Nedrąsiai apsidairiusi aplinkui, visų pirma nusprendžiau, kad ši jachta — man vienai — aiškiai per didelė. Paskui pradėjau apžiūrą.

Viršuje stūksojo vairinė, kurios vidų nutariau apžiūrėti į pat pabaigą, o priešais vairinę iš denio kyšojo kažkoks plieninis, šiek tiek pasviręs strypas. Pagalvojusi nusprendžiau, kad tai saulės laikrodis, kuris turėtų labai praversti, kai reikės laikytis norimo kurso. Nulipau keliais laiptukais žemyn į apstiklintą skyrių. Pasirodė, kad tas skyrius — tai prašmatnus salonėlis su bariuku ir labai patogiais baldais. Bariuke suradau nemaža alkoholinių gėrimų ir kelis butelius mineralinio vandens, ir šitai kaipmat pakėlė man nuotaiką.

Nusileidau dar žemiau ir suradau vonios kambarėlį, dvi gyvenamąsias kabinas bei keletą patalpų, kurios atrodė kaip sandėliai. Širdis man atlėgo, kai išvydau, jog maisto bei gėrimų čia per akis. Neapsakomai dėl to apsidžiaugiau, nes, pirma, nereikėjo man dabar dėl to sukti galvos ir, antra, visa tai bylojo, kad jachta parengta kelionei.

Netoli laivapriekio užtikau dar vienus laiptelius į apačią. Laipteliai suko atgal, ėjo po salonėliu, pravėriau kitas duris ir kuo greičiausiai jas užvėriau, ta pačia proga pati užverdama akis. Išvydau mašinų skyrių, tai yra tokį dalyką, kuris man atrodė neišpasakytai komplikuotas ir svetimas mano širdžiai. Pamąsčiusi ir šiek tiek pasi-grūmusi su savimi, vis dėlto pravėriau duris bei akis ir nepatikliai apžiūrėjau patalpą, vildamasi, jog kuo nors visa tai bus panašu į automobilio variklį. Truputį čia, žinoma, viskas turėtų atrodyti kitaip, nežinau kaip, nenusimanau apie dyzelius, bet negali nebūti tam tikro panašumo.

Apmąsčiau viską taip nuodugniai, jog sunerimau, kad įtemptas mąstymas nepakenktų mano protui, ir padariau išvadą, jog tikriausiai čia esama dviejų variklių. Kam reikalingi visi kiti įtaisai, nepavyko man suvokti, tad išėjau iš nerimą keliančios patalpos ir sugrįžau į viršų, į vairinę. Ne geriau ir ten ėjosi. Kad ir suabejojusi, ar ankstesni mano stebėjimai buvo teisingi, nutariau vis dėlto, kad starteris turėtų būti ten, kur jį mačiau pro žiūronus. Devynios galybės visokių rodyklių, skaitiklių, mygtukų bei jungiklių įvarė man neapsakomos baimės, ir pradėjau sukti galvą, kam kuris reikalingas. Tokius užrašus, kaip „AMP" bei „V", pasistengiau kuo greičiausiai palikti ramybėje, nuolankiai nusprendusi, kad man nė neverta gilintis į elektrotechnikos gudrybes, nes nieku būdu jų neperprasiu per visą savo gyvenimą. Sudomino mane dvi rodyklės, po kuriomis buvo įrašai „tank" bei „tank reserve". Abi prie žodžio „full" ^|3. Buvo čia dvylika vonių ar nebuvo? ..

Tarp galybės kitų instrumentų užtikau dar tokį daiktą, kuris man asocijavosi su termometru. Rodėsi panašus į automobilio variklio temperatūros rodyklę, turėjo raudoną brūkšnį, raidę „C", ir buvo čia jo du vienetai. Truputį padvejojusi, nutariau, kad virš starterio įtaisytas apvalainis — tai kompasas, o du jungikliai dešinėje pusėje — tai akceleratoriaus pedalai, jeigu juos galima šitaip vadinti. Abu sustoję prie nulio, galėjai juos perstumti į priekį arba atgal, išbandžiau šitai bematant, ir vienoje, ir kitoje pusėje užsikabindavo už trijų krumpliu-kų, o prie kiekvieno paskutiniojo krumpliuko buvo įrašas „max". Turėjau vilties, kad šitai reiškia maksimalų greitį.

Visa kita nusprendžiau perprasti jau kelionės metu. Parūpo man nauja problema. Mat būgštavau, kad naktį šiaip tylus dyzelių burzgimas bus per daug girdimas, ir ėmiau svarstyti, ar nebūtų galima išstumti jachtos iš įlankėlės nepaleidžiant variklio. Pabandžiau patraukti už lyno, kuriuo pririštas laivagalis, ir, iš visų jėgų įsirėmusi kojas į denį, šiek tiek ją išjudinau. Ta pačia proga sužinojau, kad laivagalis baigiasi kažkokiu keistu daiktu, tokiu, kokio nebuvo nė viename vadovo paveikslėlyje. Lyg kokia trikampė geležinė dėžė, tik iš dalies išnirusi iš vandens ir prisikabinusi prie laivo. Ji irgi mane neramino, tačiau nutariau, kad neverta atkabinti.

Pakilau lipyne į viršų ir prisiminiau, kad po vidurnakčio prasidės atoslūgis. Turėtų padėti. Apžiūrėjau pakrantę iki pat įlankėlės žiočių, suradau sienoje lyg ir kokią uolos iškyšą, kuria vargais negalais galima būtų pereiti, ir nutariau rankomis nuvilkti visą tą geldą iki pat jos galo. Po to turėčiau pasukti į dešinę, paskui į kairę ir tik tada plaukti į vandenyną. Jeigu būčiau dviašmenė, anoks čia vargas, nes antroji aš stovėtų kitoje įlankėlės žiočių pusėje ir trauktų už kito lyno...

Deja, apie susidvejinimą neverta nė svajoti. Plikomis akimis ir pro žiūronus apžiūrėjau uolų sieną, esančią priešais. Ten irgi buvo šiokių tokių iškyšų. Kai bus tinkamas metas, reikės pamėginti. Jeigu pasinaudosiu atoslūgiu, gal ir pavyks...

Protas man dirbo aiškiai ir be paliovos. Gerai supratau, koks rizikingas mano sumanymas, bet įsisąmoninau ir kitką. Žinojau, kad šiuo metu Atlante pučia vakarų vėjai, taigi jie man palankūs, žinojau, kad — neskaitant pragariškos kaitros — pusiaujo ramybės juostoje manęs netyko jokie kiti pavojai, žinojau, kad sugebėsiu nustatyti tinkamą kryptį, o visos mano viltys rėmėsi tuo, kad jachta tokia greitaeigė. Po teisybei, juk neturėsiu užgaišti kažin kaip ilgai, kol perplauksiu tą balą, pakaks viso labo kelių dienų, todėl turi pavykti. Turi, ir baigta.

Žinoma, galėjau pasinaudoti ir tuo, kad čia pat, panosėje, esama judraus uosto, apsvarsčiau ir šią galimybę. Galėjau priplaukti prie bet kurio laivo ir pareikalauti, kad priimtų mane kaip sudužusio laivo keleivę. Tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kurlink tas ar kitas laivas plaukia, pasijusčiau visiškai pralaimėjusi, jeigu mane išlaipintų kurioje kitoje Brazilijos vietoje, be to, neturėjau tiek lėšų, kad galėčiau reikalauti iš kapitono pakeisti kursą. Ir pinigų per maža, ir veidukas ne iš gražiųjų, ir netgi mano būdo galėtų išsigąsti... Antra vertus, be galo man būtų kliudę tai, kad neturėjau tinkamų dokumentų, kad pasas negaliojo, nes be vizos... Ne, nieku būdu negaliu tikėtis pagalbos uoste.

Susišiaušėlis už mane nustatė laiką, kada turiu nešti iš čia kulnus. Pasikvietė mane rimtam pokalbiui ir pareiškė:

— Už trijų dienų atvažiuoja šefas. Jums iš tikrųjų bus kur kas geriau perduoti mūsų mirusiojo bičiulio žodžius mums, o ne šefui. Šefas ne iš švelniųjų. Jūs tokia išmintinga. Klausau.

Niekada gyvenime nebuvau tokia išmintinga. Susimąsčiau ir greitosiomis susikūriau klastingą planą.

— Gerai,—pasakiau po valandėlės.— Ką gausiu išpažinusi?

Susišiaušėlio veidas rodė, kad jis gerokai nustebo.

— O ko jūs norite? — pasmalsavo.

— Pirmas dalykas, kad būtų atlyginti moraliniai nuostoliai. ..

— Kokie dar moraliniai nuostoliai?

— Kaip tai kokie,— atrėžiau pasipiktinusi ir įsižeidusi.— Dirbau Kopenhagoje ir, niekam nieko nepaaiškinusi, dingau. O mano geras vardas — tai nieko? O mano uždarbis — tai nieko? O mano nervai...

— Gerai,— greitosiomis pertraukė susišiaušėlis.— Kiek?

Vėl susimąsčiau.

— Nedaug. Trisdešimt tūkstančių dolerių.

— Tebūnie,— sutiko.— O ko daugiau?

— Antras dalykas — laisvė...

— Gerai, būsite nuvežta į Europą...

— O ne!—ryžtingai jį pertraukiau.— Apie tai negali būti nė kalbos! Aš noriu dar čia pasilikti kurį laiką.

Jeigu būčiau pasakiusi, kad noriu gyvo aligatoriaus, vargu ar būčiau jį labiau nustebinusi. Spoksojo į mane žydromis, išsprogintomis akytėmis, o šiaudų spalvos plaukeliai šokčiojo jam ant galvos.

— Netikiu savo ausimis,— pasakė neslėpdamas, kad nustebęs.— Kaip? Jūs nenorite grįžti namo?

— Noriu, bet ne tuoj pat. Prieš tai norėčiau iškalti skulptūrą ant tos uolos, kur šalia terasos. Po to galėsiu važiuoti. Skulptūrai man reikia šiek tiek cemento, apie du kilogramus. Trečias dalykas, viską pasakysiu, bet prieš tai nuvažiuosime į paštą ir išsiųsiu telegramą savo bičiulei, pranešdama, kur esu ir kada grįšiu. Kai bus išsiųsta telegrama, tada ir pasakysiu. Anksčiau — ne.

Susišiaušėlis spoksojo į mane susimąstęs, matyt, svarstydamas, kaip čia man būtų galima nusmaukti nosį su

ta telegrama. Matyt, kažką sugalvojo, nes netrukus pareiškė, jog sutinkąs.

— Gerai, ryt po pietų važiuosime į paštą.

— Cemento noriu tuoj pat,— pareikalavau kategoriškai.

— Gerai, cementas tuoj pat. O kokią mes turime garantiją, kad, išsiuntusi telegramą, jūs pasakysite tiesą?

— O kokią aš turiu garantiją, kad tamsta nenušausi manęs tuoj pat, kai pasakysiu?

Susišiaušėlis šyptelėjo saldžiai ir tulžingai.

— Būtent — savo telegramą...

— Na, bet jūs man dar turite ir šefą...

Nežinau, ar jis manimi patikėjo, ar nepatikėjo, bet buvo matyti, kad atgavo viltį. Po ketvirčio valandos juodas banditpalaikis atbogino man penkiasdešimtkilo-graminį cemento maišą. Susišiaušėlis pasiėmė rubuilį, ir abu išskrido helikopteriu. Viskas ėjo kaip iš pypkės, greitosiomis suregztas planas kuo geriausiai pavyko. Atėjo laikas bėgti. .

Susikroviau į vieną vietą šilčiausius drabužius, krepšį, tinklelį, žiūronus, vadovą ir peilį, suvyniojau viską į vonios skarinį ir nunešiau po palme. Iš po palmės paėmiau saujelę smėlio, išmečiau iš porcelianinės vazos gėles ir sužėriau į ją statybines medžiagas. Pietavau laikydamasi už galvos, ir tuo bematant susidomėjo tas be tarpuakio.

— Jums skauda galvą? — paklausė užuojautos kupinu balsu.

— Skauda,— nenoromis atsakiau.— Bet nelabai. Po kelių valandų smarkiau skaudės. Ar jūs kartais neturite lenkiškų miltelių nuo galvos skaudėjimo?

Palikta šeimininkauti dvejybė, tas be tarpuakio ir mažylis, akivaizdžiai nustebo.

— Išgerkite aspirino,— patarė mažylis.

Papurčiau galvą.

— Tuščias darbas. Nepadeda. Padeda tik lenkiški milteliai nuo galvos skaudėjimo, ir labai stebiuosi, kad sau jų neparsisiųsdinate.

— Gal jus prigultumėte? — pasiūlė tas be tarpuakio, didžiai susidofnė jęs, ką atsakysiu. Žinojau, kad, pakeitusi savo veiklos programą, iš karto tapčiau nepatikima.

— Nenoriu,— atrėžiau kaprizingai.— Nemėgstu. Pasižiūrėsiu, gal kur dar užsiliko tų miltelių.

Miltelius buvau parengusi iš anksto, o, be to, nereikia nė sakyti, jog nieko man neskaudėjo. Atsinešiau juos ir nugurkiau jų akyse.

— Už pusvalandžio praeis,— pareiškiau optimistiškai.

Po valandos, nė trupučio nepažeisdama nustatytos tvarkos, kartu su jais įėjau į smagybių šventovę žvali ir smagi lyg žvirblelis, užtikęs grūdą. Džiaugsmą demonstruoti turėjau dėl ko. Per tą valandą nemaža nuveikiau, o mano darbo rezultatai buvo kaip reta teigiami.

Pasirodo, be reikalo būgštavau, kad šefo kabinetas galįs būti uždarytas. Nors buvau pabandžiusi sprukti, jie ir dabar nieko nerakino, nekliudė man vaikščioti po visą pastatą. Galimas daiktas, pasitikėjo savimi todėl, kad pavyko greitai ir lengvai sugrąžinti mane atgal.

Pasvarsčiusi nutariau, kad neverta vogti visos etažerės, nereikia jos nė su triukšmu kulti. Nuo keturioliktųjų gyvenimo metų mūvėjau ant piršto žiedą su dvylika deimantų. Įtaisyti deimantai truputį nelygiai, du atsikišę. Ne vieną kartą esu jais rėžusi stiklą, o kadaise buvau išpjovusi su žiedu Liublino šiluminės elektrinės įstiklintą maketą. Tiesa, tada stiklas tebuvo dviejų milimetrų storio, o čia, rodos, šešių.

Pasirinkau tinkamą vietą, tokią, iš kurios galėjau apmesti akimis visą vidų, ir įkibau į darbą. Po penkiolikos minučių etažerės sienelėje jau buvo išpjautas ilgas stiklo rėžis. Perpjoviau jį dar du kartus skersai ir lengvai be triukšmo įstūmiau į vidų.

Išsitraukiau visus mažuosius raktelius, susiradau tuos — „Jaguaro", pasidėjau juos atskirai, o visus kitus paprasčiausiai sukišau po pagalve.

Azartinių lošimų landynėje sekėsi man vidutiniškai. Dažniausiai išlošdavau, bet ne po daug. Po dviejų valandų pradėjau iš naujo stvarstytis už galvos, beje, stengdamasi parodyti, kad kartkartėmis man nė galvoje galva, nes rūpi lošimas, o kartkartėmis nė galvoje lošimas, nes rūpi galva. Labai man buvo svarbu, kad toji mano galva jiems įstrigtų į atmintį. Laukte laukiau kokio stambesnio laimikio, po kurio galėčiau, laikydamasi savo įpročių, apleisti landynę, o jei šitai nepavyktų, žadėjau pasinaudoti savo galva — nelyginant paskutiniuoju šansu išsigelbėti.

Padėjo man grynas atsitiktinumas. Du kartus iš eilės išėjo numeris, už kurį stačiau. Nedaug to gero, nes ne ką lošiau, bet iš toliau vargu ar galima buvo suprasti, ko verta mano susižeriama žetonų krūva. Pasiėmiau tą krūvą, iškeičiau į pinigus, pasistvarsčiau už galvos ir išėjau.

Juodi banditpalaikiai tylėdami nusekė iš paskos iki pat helikopterio. Pilotas neprieštaraudamas pakilo, ir po kelių minučių atsidūriau terasoje. Dabar manęs laukė siaubingai karštas darbas.

Dispečerinės durys buvo tobulai priderintos, kaip ir visos kitos čia — jos stumdomosios, vis dėlto tarp sąvaros bei sienos žiojėjo dviejų milimetrų plyšelis. Atskie-džiau cementą, įbėrusi į jį šiek tiek smėlio, ir nagų brū-žykle jį sugrūdau į plyšį pradėjusi nuo pat grindų ir baigusi ten, kur dar valiojau pasiekti. Turėtų iki ryto taip sukietėti, kad duris veriantis mechanizmas negalėtų jų išjudinti, o kol jį iškrapštys, praeis nemaža laiko.

Tyliai išstūmiau iš garažo „Jaguarą". Susišiaušėlis dar nebuvo sugrįžęs, šitaip nusprendžiau ir dėl to, kad nesimatė trečiojo helikopterio, ir todėl, kad aplinkui viešpatavo ramybė. Sargybiniai terasoje aliai vienas dėjo į akį, tiesa, vienas iš jų kirmijo įsitaisęs prie pat durų. Matyt, turėjo vilties, jog pabus, kai imsiu per jį lipti.

Man jau visai neberūpėjo, ar atlaikys stabdžiai, tad lėtai ir tyliai leidausi iki numatytos vietos. Danguje švietė žvaigždės ir gabalėlis mėnulio, ir šitos šviesos visiškai užteko, kad nuvažiuočiau tokį neilgą kelią, kurį, be to, pažinojau kaip savo penkis pirštus. Pasukusi iš plento link uolos, atidariau dureles, pasirengusi tučtuojau iššokti, jeigu „Jaguaras" netyčia pradėtų riedėti apačion. Nepradėjo, šitai mane netgi nustebino, tenuriedėjo vienas kitas akmuo.

Sugrįžau į viršų, pasiėmiau iš po palmės daiktus ir nupėdinau į jachtą. Taip jau tobulai buvau išmokusi šliaužioti keturpėsčia, kad galėčiau rodyti šį meną cirke. Jachta stovėjo aukštokai pakilusi, bortas susilygino su platforma, tuoj pat turėjo pradėti leistis žemyn.

Indelį su skiediniu, aiškus dalykas, turėjau su savimi. Kaip ir buvau suplanavusi, įgrūdau keletą akmenukų į kreipiamąją ir dailiai užcementavau. Spyruokliniu peiliu perpjoviau laivagalio lyną, paskui perpjoviau tą, kuriuo pririštas laivapriekis, ir pradėjau už jo traukti.

Pradėjau, matyt, šiek tiek per anksti, nesulaukusi atoslūgio, nes pirmosiomis minutėmis negalėjau nė iš vietos pajudinti. Nepaklusnus, sunkus griozdas bambsojo tame vandenyje lyg prišalęs uodegą! Sunerimau lyg idiote, kad gal stovi įsiinkaravęs, apžiūrėjau vietą, kur, mano turimomis žiniomis, turėtų būti inkaras, ir pamačiau, kad niekas ten nekybo. Dar tvirčiau įrėmiau kojas, patraukiau, ir jachta sukrutėjo. Sukrutėjo, pajudėjo ir pradėjo plaukti.

Pačiame iškyšos pakraštyje man pavyko ją prisitraukti prie savęs. Įsitveriau borto ir pabandžiau ją stumti į dešinę. Ėjosi vis lengviau ir lengviau, tačiau ėmiau būgštauti, kad vieną gražią akimirką mano rankos liks jachtoje, o kojos — ant uolos ir arba perplyšiu, arba įkrisiu į vandenį. Tokia šio katorgiško darbo pabaiga prieštaravo visiems mano planams.

Jachta pradėjo suktis šiek tiek per daug, ir laivapriekis priartėjo kitoje pusėje prie uolos. Žiočių link einanti sąsmauka buvo tokia siaura, kad vos joje tilpo. Greitai perlipau per bortą ir nulapatavau į priekį, rizikuodama dabar pakliūti į visai kitonišką bėdą — būtent, kad mano kojos paliks jachtoje, o rankos — ant uolos ir vėl bus negerai. Prakaitavau kaip šuo ant girnų, pūškavau lyg garvežys ir iš visų jėgų grūmiausi su baisingąja mašina. Siaubingai man trūko tos antrosios „aš".

Jachta pradėjo sukti į kairę. Lyg aprieta puldinėjau iš priekio į galą ir iš galo į priekį, čia mažiau, p ten daugiau atstumdama ją nuo akmens sienos. Tikrai niekados gyvenime nesu dirbusi taip sunkiai ir šitaip skubėdama!

Ir šit galų gale priešais atsivėrė kelias į vandenyną! Tą pačią akimirką suvokiau, kad, neįjungusi variklio, nieko daugiau nepešiu. Tuojaus baigsis uola, padėjusi atsistumti, ir imsis darbo bangos, kurios nuvarys mane atgal. Tiesa, kadangi dabar atoslūgis, išplaukti, žinoma, išplauksiu, bet kaip atrodys tada jachta? Atoslūgis trūktelės, banga stumtelės, tvosiuosi į ką nors... Nulapatavau į vairinę.

„Tiktai be panikos,— pasakiau pati sau, nes rankos man tirtėjo.— Tiktai be panikos, nepamesti raktelių!.."

Kišau juos vieną po kito į tą vietą, kur, mano galva, buvo starteris. Jei ne tas, tai kitas turėtų tikti, jeigu nė vienas, tai galas. Atgal tos kabaldos nenustumsiu, ypač dabar, per atoslūgį. Per potvynį įstrigsiu sąsmaukoje, suras čia mane ir atims paskutinę galimybę pabėgti. Tada jau iš tikrųjų reikės nešti iš čia kulnus pėstute...

Pusė raktelių man dar buvo likę, kai vienas kaip niekur nieko įlindo. Apmiriau valandėlei, o paskui, jausdama, kad širdis ne vietoje, kad vos ne vos kvėpuoju, pasukau jį į dešinę. Ir šit įvyko stebuklas!

Staiga nušvito visa skirstomoji lenta ir visur — ir už manęs, ir po manimi —nuaidėjo tylus burzgimas. Nuostabūs varikliai dirbo taip, kad juos vos girdėjai, nuo uosto pusės atsklindantys neryškūs garsai bemaž stelbė jų burzgesį. Buvau apačioje, užstota uolų, tie — ten, viršuje,— nieku būdu negalėjo manęs girdėti!

Persižegnojau ir uždėjau ranką ant vieno jungiklio. Stumdama jį į priekį, užmerkiau akis, manydama, kad dabar tai jau suriaumos!..

Nesuriaumojo. Burzgesys šiek tiek sustiprėjo, ir jachta iš lėto nuslinko į priekį. Kuo greičiausiai pramerkiau akis ir įsitveriau už vairo, nelabai žinodama, ar smarkiai jį reikia sukti. Prisiminiau nesuvaldomą slalomą, kai vairavau kadaise motorinę valtį Mozūrijos ežeruose. Vairininkas bei jūreivis tada stovėjo šalia manęs ir be pilvų liko iš juoko... Dabar nėra vairininko...

Jau iki pat gyvenimo pabaigos jokia pasaulio galybė neprivers manęs suabejoti priežodžiu, bylojančiu, kad kvailam sekasi. Jachta, aklai atstumiama nuo uolų, sustojo laivagaliu į įlankėlės žiotis. Tiesiai, gražiai, taip, kad nė negalėjo būti geriau. Nieko nereikėjo man sukti, įsitvėrusi to vairaračio, spoksojau lyg avigalvė, kaip išplaukiu į mėnulio šviesoje raibuliuojantį vandenyną, pasukusi prieš bangas, taip, kaip reikalauja visos jūreivystės taisyklės.

Iš po laivaprlekio trykštelėjo putos, ir šitai mane iš-blaivė. Sunerimusi pradėjau galvoti, ką turiu daryti: ar toliau stumti į priekį tą patį jungiklį, ar judinti kitą. Greitai nutariau, jog reikėtų juos visus vienodai išjudinti, ir per vieną krumpliuką perkėliau antrąjį jungiklį.

Jachta perkopė bangą, užlipo ant kitos, jos greitis šiek tiek sumažėjo, ir ji nulėkė laivapriekiu žemyn, o putos aptaškė netgi stiklą prieš mane. Išsigandau, pagalvojau, kad pakrantėje bangos visuomet blogesnės, ir ryžtingai pastūmėjau abu jungiklius per vieną krumpliuką į priekį.

Iki šiol ne itin judri ir karališkai didinga gelda staiga pajuto energijos antplūdį. Pasileido į priekį, su ošesiu skrosdama vandenį, o burzgesys pasidarė keliais tonais aukštesnis. Pažvelgiau atgal ir pamačiau, kaip greitai nuo manęs tolsta tamsi uolų siena, o iš paskos driekiasi sidabru žėrintis kelias. Laivapriekis jau nebelėkė į apačią, nebespėjo,— skrodė bangų keteras, ir rodėsi, kad slysta jų viršūnėmis. Pradėjo smarkiau supti.

Neapsakomai laiminga bei susižavėjusi mėgstamiausia pramoga, plaukiau į priekį, kol pagaliau pažvelgiau į dangų. Įkypas Pietų Kryžius švietė priekyje. Nekokie reikalai — plaukiau bemaž tiesiai į pietus.

Nuo mažų dienų pažinojau žvaigždes ir mokėjau iš jų nustatyti kryptį. Įsižiūrėjusi į Pietų Kryžių, pradėjau dabar sukti vairaratį į kairę. Pietų Kryžius sujudėjo ir pasislinko atgal. Kai jis atsidūrė dešinėje pusėje, šiek tiek pasukau ratą į dešinę. Įkypas Pietų Kryžius įsitaisė beveik man už nugaros ir sustingo vietoje. Pareiškiau jam mintyse nuoširdžią pagarbą...

Įsiaudrinusi nuo sėkmės, pastūmiau abu jungiklius iki paskutinio krumpliuko. Burzgesio tonas bei stiprumas vėl pasikeitė, pavirto prislopintu staugimu. Jachta taip šoko į priekį, kad mane netgi prispaudė prie krėslo atramos, vandens purslai lėkė iš abiejų pusių nelyginant garvežio kibirkštys! Negalimas daiktas, kad tik septyniasdešimt kilometrų per valandą, turėtų būti daugiau! Skrido į priekį kaip aitvaras, vandens teškėjimas bei kliokimas pavirto nuolatiniu gaudesiu, atrodė, kad nėra iš viso bangų! Laivapriekis šiek tiek pakilo į viršų, ir „Stella di Mare", rodos, slyste slydo paviršiumi, šokinėdama bangų keteromis.

Kelionės greitis vienu metu mane ir nudžiugino, ir išgąsdino. Turėjau tuoj pat pasirinkti tinkamą kryptį. Visų pirma reikia aplenkti uostą bei visus netoli jo ten ir atgal plūduriuojančius laivus. Ant nieko neturiu čia užšokti, niekas neturi manęs matyti, antraip jau iš pat ryto bus žinoma, kur esu. Taigi dabar reikia plaukti tiesiai į rytus, o maždaug vandenyno viduryje pasukti beveik tiesiai į šiaurę. Įdomu, kaip aš sužinosiu, kur vandenyno vidurys. ..

Bandydama įkurdinti Pietų Kryžių dešinėje pusėje, tuo pat metu skaičiavau mintyse, kiek laiko reikės plaukti tokiu greičiu, kuris man rodėsi lygus aštuoniasdešimčiai kilometrų per valandą, kol nuplauksiu tuos du tūkstančius kilometrų. Pietų Kryžius svirduliavo lyg girtuoklis ir už jokius pasaulio lobius nenorėjo stabilizuotis. Vos ne vos pasukus vairaratį, jis jau pasistūmėdavo arba per daug į priekį, arba atgal. Kairėje pusėje blizguliavo tolimos uosto bei įvairių laivų šviesos, priešais nebuvo nieko, ir turėjau kreipti laivą tiesiai į tą — nieką. Pasvirduliavęs šiek tiek, bet vis mažiau ir mažiau, Pietų Kryžius galų gale vėl sustingo deramoje vietoje, ir gaisai kairėje pusėje pradėjo nykti. Pasižiūrėjau į laikroduką ir įsidėmėjau laiką. Trečia valanda dvidešimt šešios...

Gerokai vėliau sužinojau, kas dėjosi ten, už mano nugaros.

Susišiaušėlis grįžo tik prieš pusryčius. Baigdamas pusryčiauti, kai buvo maždaug penkiolika po vienuoliktos, pasmalsavo, kodėl manęs nėra.

— Kur ta rupūžgalvė? — paklausė to be tarpuakio.

— Turbūt dar miega,— atsakė paklaustasis.— Vakar jai galvą skaudėjo.

— Ir kas? Anksti nuėjo gulti? — pasidomėjo susišiaušėlis, bet jau sunerimęs.

— Atvirkščiai, prarijo kažkokių miltelių, pasakė, kad jai geriau, ir lošė visą vakarą.

— Matei ją?

— Savo akimis. Išlošinėjo. Bet stvarstėsi už galvos, galimas daiktas, kad vėl jai skaudėjo.

— Kad tik neužverstų kanopų,— susirūpino susišiaušėlis, bet laikinai paliovė ta tema šnekėjęs.

Po geros valandos jis vėl sunerimo ir nutarė patikrinti, ar esu gyva. Nusibeldė į mano apartamentus. Lova bet kaip paklota, drėgnas rankšluostis nutrenktas į vonią, kiti daiktai išmėtyti, atrodė, lyg būčiau prieš valandą išėjusi. Pagalvojo ir pradėjo manęs ieškoti.

Prie baseinėlio manęs nebuvo, po palme — irgi ne, terasoje niekas manęs nematė. Apskritai šiandien manęs niekas nematė. Susišiaušėlis sunerimo kur kas labiau ir nuskuodė žemyn į dispečerinę. Jį išvydę, pašoko nuo durų trys beprotiškai išsigandę personalo nariai, kurie prieš valandėlę buvo įsitraukę į kažkokį keistą darbą.

— Kas čia dedasi? — jis piktai amtelėjo.— Kas atsitiko?

Žydros akytės jam visai suledėjo, o kūdikiškas veidelis išblyško. Personalą apėmė panika.

— Negalima atidaryti durų,— vos ne vos išvogravo vienas, apsivilkęs balta eilute.— Kažkas trukdo.

— Kas trukdo, velniai griebtų? Ką tai reiškia, kad negalima atidaryti?! Ką jūs čia darote?

— Krapštome va šitą,— išstenėjo kitas, apimtas baimės.— Atrodo kaip cementas...

— Kaip KAS!!!

— Kaip cementas. Apie duris... Suakmenėjo...

Susišiaušėlis irgi valandėlei suakmenėjo. Visiems personalo nariams pradėjo tirtėti kojos, ir visi trys nenulaikė danties ant danties, kadangi jie kur kas geriau nei aš pažinojo pirmąjį šefo pavaduotoją.

— Pašaukit daugiau žmonių,— sukliko.— Greičiau. Po dešimties minučių turi būti atidaryta!!!

Apsisuko ir vėl nulapatavo į mano kambarį. Cemento maišas praimtas, bet jokių kitų pėdsakų, bylojančių, kad ėmiausi statybos. Susišiaušėlį nusmelkė neaiški viltis, jog galbūt kur nors netoliese kalu dabar savo idiotišką skulptūrą, o užcementuotos dispečerinės durys — tai paprastas, kvailas pokštas. Jis nulėkė prie lifto ir nusileido į garažą. „Jaguaro" nebuvo, ir viltis išblėso. Pamėlynavusiu veidu, grieždamas lyg laukinis dantimis, jis nudundėjo į šefo kabinetą. Nušvito visi televizorių ekranai, nušvito švieslentė, ir tuo pat metu po visą rezidenciją pasklido nelabai stiprus, bet veriantis, banguojantis signalas. Aliarmo signalas!!!

Kas gyvas išvirto į kiemą. Krapštantys cementą žmogėnai vėl pašoko, nukuduliavo prie lifto, pastoviniavo čia dvejodami, sugrįžo atgal, po to visai išsikraustė iš proto ir pradėjo lyg apduję blaškytis ten ir atgal, nežinodami, ar jiems irgi reikia bėgti, ar turi dar greičiau krapštyti. Prieplaukos saugotojai paliko motorines valtis ir, nervingai trepsėdami lifte kojomis, pakilo į viršų. Dum-dami pas susišiaušėlį, tarpduryje susidūrė kaktomuša tas be tarpuakio ir mažylis.

— Štai! — pasakė susišiaušėlis, niūriai rodydamas išpjautą etažerės stiklą ir tuo pat metu stengdamasis žiūrėti iš karto į visus ekranus.— Nėra automobilio. Dispečerinės durys užblokuotos. Tučtuojau pakilti į orą, abiem helikopteriais. Susisiekti su Valteriu, tegu grįžta tuo pat keliu kaip anksčiau, tegu laikosi arčiau Kuritibos. Visiems kitiems — į miestą, klausinėti visų. Apžiūrėti baseiną, gal paskendo. Gyviau!

Neilgai trukus abu helikopteriai pakilo į dangų. Viename sėdėjo tas be tarpuakio ir pro žiūronus studijavo žemę po savimi. Mažylis, atsitūpęs ant baseino briaunos, nenuleido akių nuo nardančio po skaidrų vandenį žmogėno. Susišiaušėlis prie dispečerinės durų dėjo visus į šuns dienas. Krapštinėjantiems diegams drebėjo rankos. Kai juodas banditpalaikis atbogino didžiulį kirvį durims išlaužti, iškrito cemento likučiai ir mechanizmas pradėjo veikti.

Susišiaušėlis įgriuvo į dispečerinę ir tučtuojau išvydo, kad tiltelis pakeltas, o šlagbaumas nuleistas; kad šitaip yra, nenuginčijamai rodė abu iešmai. Jis taip nustebo, kad valandėlę atrodė lyg mietą prarijęs. Atsigavo, kai iš paskos įgriuvo mažylis ir sukliko:

— Nėra jos!!! Baseinas tuščias!!!

— Žiūrėk! — tragiškai sukvykė į tai susišiaušėlis.— Ką tai reiškia?

— Pervažiavo ir po to atidarė,— atsakė mažylis nei į tvorą, nei į mietą.

— Pervažiavo, o kažkoks kretinas po to uždarė!!! Kur tas galvijas, vakar čia budėjęs?!!

Po valandėlės prasidėjo tikra Sodoma ir Gomora. Vakarykštis dispečerinės saugotojas klūpojo ir kūkčiodamas dievagojosi visų religijų visomis šventenybėmis imtinai su šventuoju Mekos akmeniu, jog nė akimirkai nebuvo palikęs posto iki to momento, kai išėjo atbuvęs tarnybą ir užrakino duris. Įvyko šitai jau tada, kai buvome išvažiavę į azarto landynę. Terasos saugotojai lygiai taip pat kategoriškai pareiškė, jog sugrįžau kaip paprastai helikopteriu, jų akyse įėjau į namą ir jau nebeišėjau. Helikopteriai per radiją pranešė, jog nieko nemato. Rubuilis tą patį pranešė nuo Kuritibos. Susišiaušėlis tiesiog pasiuto.

Apie šeštą valandą vakaro keliems aukštesnio rango personalo atstovams jau buvo išbarškinti dantys ir įdėta paakin po mėlynę. Visas aliai vieno žemesnio rango personalas gavo į snukį. Po to sušauktas pasitarimas. Visą laiką helikopteriai suko ratą po rato virš žemės, ypač prisilaikydami kelio. Pasitarę paliepė jiems sukiotis toliau nuo kelio.

— Į miestą nenuvažiavo,— tvirtai pasakė mažylis, įsipildamas stiprinamojo skysčio,— Mūsų žmonės nenuleido nuo kelio akių, patikrinau. Automobilis pro ten nevažiavo.

— Jeigu išsitrenkė naktį, tai gali dabar gulėti kokioje griovoje,— piktai išklojo tas be tarpuakio.— Tegu nusileidžia žemiau, tegu žiūri.

— Niekur nesimatė gaisro, vadinas, automobilis nesudegė,— svarstė susišiaušėlis.— Kliūtys buvo tvarkingai sustatytos. Jeigu tas asilas nemeluoja, negalėjo pervažiuoti. Štai ką aš jums pasakysiu. Automobilį ji pasiėmė dėl akių, paliko bet kur, o pabėgo kitaip!

:— Kaip?! — nustebo visas trejetas.

— Nuėjo į kalnus. Paprasčiausiai nuėjo į kalnus kaip paskutinė idiote. Savo akimis mačiau, kaip rengėsi, susirado netgi virvę! .

— Paėmė plaktuką ir kaltą,— pasakė baisėdamasis rubuilis.— Paėmė mano akyse, kalbėjo apie tą skulptūrą.

— Nesąmonė! Nuėjo į kalnus, manydama, kad lengvai pasislėps. Toli nenueis, svarbiausia, kad ją surastu-mėme gyvą. Tegu tuoj pat visi žmonės drožia ieškoti pėdsakų. Visomis kryptimis! Pamėtėti juos helikopteriais, tegu nusileidę ieško, tučtuojau!!! Gal ji kur nors ten stimpa!..

— O gal vandeniu?.. — nedrąsiai paklausė mažylis.

— Niekų niekai, vandens bijo kaip velnias kryžiaus.

— Galėjo vaidinti.

— Galėjo. Bet juk nevaidino, kad skęsta baseine, nes negalėjo žinoti, kad ją kas mato. Rėkė iš grynos širdies. Antonijus be reikalo nebūtų šokęs. Matė, kaip kilo į viršų. Ji iš tikrųjų bijo vandens.

— Be to, abi motorinės valtys stovi prieplaukoje,— pridūrė susirūpinimo kupinu balsu rubuilis.

Buvo jau beveik visai sutemę, kai personalas, metodiškai viską išnaršęs, surado „Jaguarą". Susišiaušėlis nudžiugo, bet neilgam, nes toliau ieškoti patamsėse būtų buvę sunku. Pasišviesdami žibintais, helikopteriai toliau suko ratą po rato, tačiau maža tebuvo vilties. Niekur nieko po manęs nebeliko — nei pėdsakų, nei pelenų.

Kitą rytą rubuilis, kiaurą naktį nesuvėręs nė bluosto, pažvelgė žemyn, grįždamas iš eilinės apylinkių apieškos, ir išpūtė akis.

— Suk atgal,— pasakė pilotui.— Nusileisk žemiau virš įlankos.

Valandėlę žiūrėjo, lyg netikėdamas savo akimis, persibraukė jas ranka ir pasakė į mikrofoną:

— Kas išplaukė jachta? Atsakykite!

— Kokia jachta? — sušvokštė susišiaušėlis, manydamas, kad po nemigo nakties blogai girdi.— Atsakykite!

— Ta, kur įlankoje. Mūsų jachta. „Stella di Mare". Atsakykite.

— Nesuprantu, pakartok. Atsakykite!

— Po velnių, įlankoje nėra jachtos! Klausiu, kas išplaukė, atsakykite!

— Kaip tai nėra, atsakykite?! Niekas neišplaukė, atsakykite! Fernandas yra čia, ką tai reiškia, atsakykite?!

— Ji pavogė jachtą!!! — suriko neapsakomai išsigandęs rubuilis.— Atsakykite!!!

Jo išgirstas atsakymas buvo sudarytas iš virtinės neabejotinai pačių raiškiausių įvairiakalbių žodžių, kurių vis dėlto niekas viešai neskelbia. Po kelių minučių — o šitai vyko jau popiečio valandomis — visa bendrija leidosi liftu į koridorių, vedantį prie įlankėlės. Tol visi tylėjo lyg žadą praradę, kol nepaaiškėjo, kad negalima atidaryti durų. Po to tyla pavirto savo priešingybe.

Keturiolika žmogėnų keturpėsta nušliaužė vienas paskui kitą pro palmę, iš kur matyti Europa, paskui nusileido geležinėmis kopėtėlėmis. Antrą valandą dienos dvylika žmogėnų stovėjo platformoje, išverstomis akimis įsispitrinę į nupjautas laivavirves bei švelniai banguojantį vandenį, o kiti du stengėsi iškirsti kreipiamojoje gražiai sukietėjusią akmenėlių bei cemento krūvelę, keldami tokį triukšmą, lyg būtų beardą gelžbetonį bunkerį.

— Yra dvi galimybės,— niūriai dėstė susišiaušėlis.— Gal nuplaukė į šiaurę ir įstrigo kur uoste tarp laivų arba netgi į kurį įsėdo. O gal nuplaukė į pietus ir išlipo, pavyzdžiui, Guarataboje, San' Francisko saloje ar kur kitur. ..

— Yra trys galimybės,— kur kas niūriau pertraukė tas be tarpuakio.— Niekur neišlipo.

Visi pažvelgė į jį su neslepiama baime.

— Čia gilu,— toliau postringavo tas be tarpuakio, bet jau visai lyg per pakasynas.— Tegu skrenda pažeme išilgai kranto... Gal suras kokių pėdsakų.

— Yra ir ketvirta galimybė,— pasakė rubuilis, pagautas neviltingo įkvėpimo.— Perplaukė Atlantą!

Truputį patylėję, kiti trys sutartinai suraitė sau pirštu ant smilkinio po ratuką. Rubuilis veriamai atsiduso. Iki vėlyvos nakties helikopteriai iš lėto ir žemai skraidė išilgai kranto abiem kryptimis — į šiaurę ir pietus. Nerado jokių pėdsakų.

Taip prasmegau lyg akmuo į vandenį — šį kartą kitoje vandenyno pusėje.

Ankstyvą popietę nusprendžiau, jog turiu ką nors sugalvoti. Neištversiu keturių parų prie vairaračio, nekei-sdama padėties ir visiškai be miego. Dvi paras dar šiaip taip, bet keturias — jokiu būdu!

Reikia pripažinti, kad ne kažkiek man čia buvo darbo. Sėdėjau patogiame krėsle, vandenynas elgėsi padoriai ir ramiai, ilgoji banga ritmiškai nušokdavo man po lai-vapriekiu, vairaratis sukosi be vargo, tik siaubingai norėjau miego,.

Saulė patekėjo nei šiokioje, nei tokioje vietoje, sunerimau, toji vieta visai nesiderino su mano įsivaizduotomis pasaulio šalimis, todėl prisiminiau, kad turiu kompasą. Apvalainis virš starterio rodė, kad plaukiu gerai, į rytus. Matyt, stiklas, gaubiantis mane iš visų pusių, buvo termo-paninis, nes ne per daug praleisdavo šilumos. Tik traukos čia nė kvapo ir man darėsi vis tvankiau ir tvankiau. Be abejo, jachtoje turėtų būti klimatizatoriai, tikriausiai reikėtų juos įsijungti, tačiau neturėjau supratimo — kuo.

Paskaičiavau, kad apie pirmą valandą trisdešimt minučių jau buvau nuplaukusi aštuonis šimtus kilometrų. Dešimt valandų kelionės. Iki vandenyno vidurio dar gana toli, bet turbūt jau reikia keisti kryptį.

Ne itin jaukiai jausdavausi, kai pažvelgdavau į bekraštį, tuščią vandenį aplink save. Jokių atpažinimo ženklų, visiškai nieko, jokio pažymėto kelio, stulbinamai didelis vandenynas ir absoliuti laisvė pasirenkant kryptį. Tos laisvės perteklius šiek tiek mane gąsdino, todėl nusprendžiau po senovei pasikliauti prietaisais ir matematika. Prilaikydama dėl visa pikta viena ranka vairaratį, kita išsitraukiau tinklelį, pritūpiau šalia krėslo ir pasidėjau ant grindų atlasą. Atsiverčiau jį ten, kur buvo Atlanto vandenynas. Pamąsčiusi ir iš naujo paskaičiavusi, padariau išvadą, kad gana tos kelionės į rytus, galiu dabar sukti labiau į šiaurę. Praverstų kampamatis, tokiems tikslams greičiausiai buvo vartojamas ir koks prietaisas, esantis šioje geldoje, bet aš nemokėjau tuo pasinaudoti. Nieko nepadarysi, reikėjo iš akies.

Panaudojau netgi abi akis. Viena žiūrėdama į atlasą ant grindų, o kita į kompasą, taip nukreipiau jachtą, kad ir čia, ir ten būtų tas pats kampas. Na, maždaug tas pats. Pasiguodžiau mintimi, kad jei netgi truputėlį ir iškrypsiu iš kelio, tai ir taip pakliūsiu į kokį Afrikos kampą, o ar bus šiek tiek arčiau, ar toliau, tai jau man vis tiek. Iki Grenlandijos nenuplauksiu, nėra ko būgštauti, Grenlandija visai į šiaurę.

Kada jachta jau plaukė norima kryptimi ir kada įsisavinau naują būdą užšokti ant bangos, dabar įkampiai manęs link atriedančios, pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Vadovas kažką porino apie autopilotą. Esama tokių įtaisų lėktuvuose, būva ir laivuose, turėtų būti ir čia. Įdomu, kur jis ir kaip jį surasti. Negalėjau paleisti iš rankų vairaračio, nes jachta krypo iš kelio. Logiškai galvojant, autopilotas privalėtų būti po ranka, lengvai įjungiamas ir išjungiamas. Turėtų šitai būti vienas iš tų daikčiukų, esančių skirstomojoje lentoje, ir tikriausiai galėčiau jį susirasti, taikydama pelų atskyrimo nuo grūdų principą.

Pritaikiusi šį principą, prie pelų vieną po kito priskyriau elektros rodiklius, įvairias šviesas, temperatūros rodykles, barometrą ir radaro ekraną. Radaro ekraną priskyriau prie pelų po to, kai jį įjungiau. Įspaudžiau kažkokį mygtuką, ir bematant žali taškiukai ėmė lakstyti po skydą. Išsigandau, bandydama juos išjungti, įspaudžiau kitą mygtuką, ir dabar ne tik lakstė, bet ir cypė. Labai mane šitai sunervino, įspaudžiau trečią, esantį šalia tų dviejų, ir viskas užgeso. Galėjau dėl radaro daugiau sau hekvaršinti galvos.

Kai dėl kitų dalykų, po senovei neturėjau supratimo, kas yra kas. Nutariau įspausti bei uždegti visus paeiliui ir ištirti, kas iš to išeis. Niekas čia nebylojo, kad jachta galėtų kartu būti ir povandeniniu laivu, turbūt man negrėsė pavojus staiga panerti į vandenį. Dėl visa pikta tesumažinau greitį, perstumdama abu jungiklius per vieną krumpliuką atgal.

Kurie ne kurie paspausti mygtukai iš pažiūros visiškai nereagavo, ir tokius tučtuojau išjungdavau, baimindamasi, ar nebūsiu atidariusi, pavyzdžiui, laivo apačioje kokio vožtuvo, pro kurį jau veržiasi vanduo, ar nebūsiu atjungusi to, kas reikalinga varikliams bei skydui. Nenorėjau rizikuoti. Tuo tarpu kitų junginėj imas davė stulbinančių rezultatų.

Pirmiausia įsijungiau radiją, kuris ėmė cypti ne blogiau nei radaras. Išjungiau jį kuo greičiausiai, bijodama, kad gali pasiųsti į eterį kokius signalus, kurie leis greitai nustatyti, kur esu. Po to sušvito mažas ekranėlis, o jame pasirodė žalia, banguota linija, tuo pat metu pasigirdo garsai, bet šiek tiek kitokie, kintamo tono bei įtampos. Ekranėlis atrodė gana simpatiškai, paspoksojau į jį valandėlę ir nutariau, kad čia tikriausiai echolotas arba kas nors panašaus. Jis man netrukdė, galėjo sau švytėti. Kai spaudžiau kitą mygtuką, tą pačią akimirką išvydau po juo įrašą „pavojaus signalas", tačiau nespėjau atitraukti piršto. Visoje jachtoje nuo laivagalio iki laivapriekio ir nuo pat apačios iki radaro antenos nuskardėjo siaubingas, šaižus cypesys, begalinis, varpų gaudesio lydimas kauksmas, kurį, mano galva, turėjo girdėti net pietų ašigalyje.

Prakeiktas mygtukas nieku būdu nesidavė išjungiamas. Cypė ir gaudė pasiutiškai! Pagalvojau, kad gal tai išjungiama kitu jungikliu, išsigandusi paspaudžiau žemiau esantį mygtuką, ir širdis man vos neišlėkė per kaklą nuo baisaus tratėjimo laivagalyje. Staiga atsisukusi, paleidau viską — vairaratį ir mygtuką, jachta šoktelėjo į priekį, ir tik tada, kai nutilo tas tratėjimas bei pavojaus signalo kauksmai, kurie, matyt, išsijungė automatiškai, supratau, kad pyškinau iš dviejų kulkosvaidžių į tą pusę, iš kur atplaukiau. Viešpatie mieliausias! Sėdėjau nusiminusi, guosdamasi viltimi, kad į nieką nepataikiau.

Po tam tikro laiko atsitokėjau, nukreipiau jachtą reikiama kryptimi, įsidėmėjau abu prieš valandėlę paspaustus mygtukus, nutarusi už jokius pinigus jų daugiau neliesti, ir pradėjau toliau eksperimentuoti. Be galo atsargiai nuspaudžiau kitą svirtelę, paleidau klimatizatorius, ir tik gaivaus, vėsoko oro gūsiai leido man suvokti, kaip siaubingai buvau iš susijaudinimo išprakaitavusi.

Truputį drąsiau persukau tokį ratuką, ant kurio strėlikė rodė, į kurią pusę sukama. Iš pradžių maniau, kad nebus jokių rezultatų, ir jau norėjau persukti atgal, kai staiga išvydau keistą dalyką. Priešais sujudėjo denis. Dalis lentų pasislinko į šoną, apačioje prasivėrė skylė, žiūrėjau susidomėjusi, nieko blogo neįtardama, ir šit, o siaube, išvydau, kaip iš skylės išneria platformėlė, o ant plat-iormėiės— arba labai didelis kulkosvaidis, arba nedidelė patranka. To man tik betrūko!!!

Sėdėjau visiškai nustėrusi, įsispitrijusi į patranką, bijodama ko nors imtis, kad kartais iš jos neiššaučiau. Apimta panikos, pamaniau, kad ji tikriausiai šaudo automatiškai. Neapsakomai norėjau ją nugrūsti ten, kur ji buvo, bet nežinojau kaip! „Gal sušlaps",— pagalvojau apimta sielvarto ir įnikau vėl į darbą. Rankos man drebėjo, kai sukau šalimais tokį daiktą, vildamasi, kad jis priklauso patrankai, bet nešaudo, ir, klaikiai šnypšdamos bei poškė-damos, priekyje iš saulės laikrodžio iššovė į dangų spalvotos raketos. Visiškai praradusi nuovoką, paspaudžiau pirmą po ranka pakliuvusį daiktą, o į tai iš viršaus už-griaudėjo visas simfoninis orkestras. Tai buvo taip netikėta, kad negalėjau nė pajudėti, mane suparaližavo, apkurtino, ir šit skrodžiau vandenyno bangas lyg pamišimo įsiasmeninimas, griaudėjant aplinkui garsams, nuo kurių plyšo ausys, apgaubta įsišėlusio fejerverko, su patranka ant denio!

Daug ko galėjau iš savęs tikėtis, bet šitai pranoko viską! Pabėgčiau tikriausiai iš čia, kur akys veda, tik, deja, nebuvo kur. Apdujusi nuo orkestro kauksmo ir pragariško raketų šnypštimo, staiga atgavau energiją. Išjungiau muziką. Ryžtingai nutariau, kad jeigu ši patranka ir iššaus, tai tikrai ne į mane. Jos vamzdis aiškiai nukreiptas į priekį, ir nors ne itin išmanau šį reikalą, bet vis dėlto esu tikra, kad patranka šaudo pro vamzdį. Dievo valia, kas bus, tas bus! Neįstengiau atsukti atgal baisingojo ratuko, todėl persukau jį toliau ta pačia kryptimi. Saulės laikrodis lyg užsiūtas staiga paliovė spjaudąs raketomis, įsiviešpatavo palaiminga tyla, išgirdau toje tyloje, kad kažkas sužvangėjo, supliaukšėjo, ir, tyliai šlam-šėdama, prakeiktoji patranka nusileido apačion. Atsidusau su palengvėjimu ir nusišluosčiau išrasojusią kaktą.

Keletą minučių plaukiau kuo ramiausiai, ilsėdamasi po visų išgyvenimų ir su pasidygėjimu žiūrėdama į skirstomąją lentą. Matyt, man dar buvo viso to per maža, nes ėmiausi tolesnių tyrinėjimų. Atsikvošėjau tik tada, kai po grėslaus pūptelėjimo už laivagalio iškilo dūmų uždanga. Prisiminiau, kad visą laiką ieškau autopiloto ir kad nė man pačiai neaišku, kam šitai darau, nes nežinočiau, kad jis yra jis, netgi ir tuo atveju, jeigu būčiau jį kur užtikusi. Galimas daiktas, buvau jį vieną kartą jau įjungusi, paskui vėl išjungiau, nesuvokusi, kad jis veikia. Vienas dievas bežino, kas darosi, kai įjungi autopilotą.

Atsižadėjau technikos, nusprendžiau pasinaudoti namudiniais prietaisais. Tiesa, miego visiškai atsinorėjau, užtat pasijutau mirtinai alkana bei ištroškusi. Mintyse regėjau salonėlyje bariuką, pilną pilnutėlį mineralinio vandens. Apsidairiau aplinkui, ieškodama kokio baslio, su kuriuo galėčiau užremti vairaratį. Paleidau jį kuriam laikui, norėdama ištirti, kokie bus rezultatai, ir paaiškėjo, kad bematant keičia kryptį. Jachtą suko banga, kuri kaip ir anksčiau ritosi link manęs įkampiai. Nieko nepešiu be baslio.

Tačiau baslio nebuvo. Po krėslu nukištas atlasas nesiekė vairaračio. Atsidususi išsitraukiau iš tinklelio nebaigtą skepetą bei balto akrilano sruogą ir pradėjau regzti nelyginant kokį tinklą, gaubiantį tuo pat metu ir vairaratį, ir krėslą, einantį tarp stipinų, pamažėle virstantį kažkokiu siaubingu voratinkliu, kurio neišnarpliosi. Pats nelabasis dabar nepasuktų vairaračio, patikrinau, ar veikia namudinis autopilotas, valandėlę pasižiūrėjau, kaip jis dirba, paskui, jausdama begalinį palengvėjimą, pasišalinau nuo šios be galo sunkiai suvokiamos lentos. Eidama dar pasvarsčiau melancholiškai ir turbūt, šaukdamasi bėdos, kam dar man galėtų praversti vąšelis. Kol kas labai pravertė viskas, ką bebuvau išsivežusi iš Kopenhagos. Niekuo dėtas plastmasinis vąšelis ir buvo vienui vienas daikčiukas, kurio nespėjau niekam pavartoti. Jeigu būčiau žinojusi, kokiomis aplinkybėmis būsiu priversta juo naudotis, plaukai man pasišiauštų ant galvos ir, galimas daiktas, būčiau puolusi į vandenyno bangas,..

Ko vertas ritmiškas šokinėjimas, prie kurio, kaip man rodėsi, jau buvau įpratusi, paaiškėjo tik tada, kai, išėjusi iš vairinės, ėmiausi normalios veiklos. Laive reikia mokėti vaikščioti, ir šitai duodasi kur kas sunkiau, nei atrodo. Nežmoniškai šokčiodama ir sukaliodamasi, viena ranka visą laiką ko nors prisilaikydama, padariau galybę neužplanuotų darbų. Apliejau vonios kambaryje visą sieną vandeniu, sukūliau stiklinę, susiverčiau sau ant kojų visą argentinietiško guliašo dėžutę ir apsipyliau nuo galvos iki kojų ananasų kompotu. Elektrinę viryklėlę pavyko įsijungti be didesnio vargo, užkaičiau ant jos arbatinį vandens, užsiplikiau arbatos, laikrodžio švytuoklės principu mataruodama arbatiniu virš arbatinuko, protarpiais į jį pataikydama, o protarpiais ne, nemaža laiko praėjo, kol pagavau po grindis ritinė j antį, atidarytą mineralinio vandens butelį, ir galų gale numalšinau alkį bei troškulį. Po to nuėjau patikrinti, ar viskas gerai.

Autopilotas veikė be priekaištų, plaukiau norima kryptimi, o priekyje driekėsi saulės nužerta dykynė. Paspoksojau į ją valandėlę, paskui vėl nusileidau į sandėlį, norėdama susirasti kokį baslį. Neradau baslio, bet užtikau visokiausių įrankių, be kita ko, ir kirvį. Visuomet mėgau kapoti malkas. Prireikė man ketvirčio valandos, kol atkapojau virtuvės kėdei vieną koją kartu su dalimi rėmų bei atlošu. Kartu visa tai atrodė lyg baslys su skersinėliu ir labai pritiko man kaip mechanizmas, su kuriuo galėjau užremti vairaratį.

Narpliodama akrilaninį voratinklį ir vis dažniau žiovaudama, paskaičiavau, kiek būsiu nupliuškenusi. Artėjo aštunta vakaro. Plaukiau bemaž keturiolika valandų be pertraukos, ko gero neseniai peržengiau Ožiaragio atogrąžą, o dabar, matyt, neriu tiesiai į Sacharą. Pagalvojau, kad prie pat kranto Sachara neturėtų būti jau tokia negyvenama, paguodė mane ši mintis, nes iš pradžių buvau gerokai sunerimusi, užrėmiau vairaratį su medine liže ir keletą minučių paspoksojau, kaip viskas atrodo. Atrodė neblogai, todėl nuėjau gulti. Dėl visa pikta, kad nemiegočiau per daug kietai ir per daug ilgai, ne gyvenamoje kabinoje atsiguliau, bet salonėlyje, sofoje.

Pabudau vos švintant. Stebėtinai drūčiai pastatyta jachta paklusniai nėrė toliau į priekį, ir netrukus liovėsi man spurdėjusi širdis, kurios siaubingas plakimas privertė mane šokti iš sofos. Iššokau į denį, pajutau, kad neregėtai šilta, įgriuvau į vairinę, pažiūrėjau į kompasą ir visiškai nurimau. Bangavo turbūt kur kas mažiau, nes ritmiškas šokinėjimas pasidarė švelnesnis, taigi kur kas lengviau bei greičiau galėjau nusiprausti ir pavalgyti.

Be galo patenkinta gyvenimu, atsisėdau prie vairaračio. Pasirodo, vienam žmogui ir lengva, ir paprasta perplaukti Atlantą, ir su pasidygėjimu pagalvojau apie triukšmą, kuris keliamas, kai perplaukia vienas ar kitas žmogėnas. Didelio čia daikto, kad tas ar anas su tokia ar anokia gelda perplaukė Atlantą! Aš irgi šit perplaukiu, ir kas? Nieko ypatinga, niekur nematau jokio taifūno, tiesa, šok-čioju nuo supimo, todėl ne taip lengva atsidėti paprastiems, kasdieniškiems darbams, nes dėl bangavimo jie veikiau panašūs į cirko akrobato numerius, tačiau gali sakyti, kad tai grynas malonumas. Kur čia šuva pakastas?

Tuo metu, kai, įgimtos pagarbos teisybei skatinama, padariau išvadą, jog svarbiausia, galimas dalykas, tai, su KUO žmogus perplaukia Atlantą ir jog man pakliuvo išimtinai gera susisiekimo priemonė, išgirdau kažkokį pašalinį garsą. Protarpiais kažkas neramiai sucypsėdavo, o po valandėlės nuo skirstomosios lentos jau atsklisdavo plonytis varpelių skimbčiojimas. Išsigandau, pradėjau neramiai apžiūrinėti priešais esančius prietaisus ir išvydau baisų dalyką! Abi variklio temperatūros rodyklės ryškiai švietė, kvykė, skambino, o strėliukės ant jų stovėjo toli už raudonosios linijos!

Sureagavau visiškai teisingai. Greitosiomis perstūmiau abu jungiklius iki nulio, o po valandėlės netgi išjungiau starterį. Įsibėgėjusi jachta plaukė toliau, burzgesys nutilo, ir staiga įsiviešpatavusioje tyloje tegirdėjau, kaip ošia vanduo ir plaka mano širdis.

Siaubingai susinervinau. Negalėjau nė įsivaizduoti, ką daryčiau, jeigu man tie varikliai užsikirstų! Pakabinti ant radaro stiebo paklodę? .. Niekur nebuvau mačiusi jokio irklo, nekalbant jau apie tai, kad mano laivą vargu ar būtų galima varyti irklais. Galvoje man zujo kažkokios padrikos navigacijos teorijos nuotrupos. Jūroje laivas privalo plaukti, nes sustojęs gali apvirsti, tačiau juk jūra rami, galimas daiktas, šitai liečia tik audras bei vėjus, bet, kita vertus, visuomet ėjo kalba apie didesnius laivus, o aš tame vandenyne sėdžiu bemaž rėčkoje ir, ką gali žinoti, bet kas mane gali apversti! Paskubomis nukreipiau jachtą stačiai į bangą, puoselėdama nedrąsią viltį, kad praeis šiek tiek laiko, iki visiškai sustosiu, iki mane pasuks ir apvers, ir tie varikliai suspės truputį ataušti. Ta pačia proga pamačiau, kad bangos dabar eina j kitą pusę, ne prieš mane, bet su manimi, dar labiau išsigandau, nes, galimas daiktas, viskas man susimaišė ir dabar grįžtu atgal, ir vėl pradėjau skaičiuoti, kur esu.

Paskaičiavusi ir įtemptai pagalvojusi, šiek tiek aprimau. Prisiminiau, kodėl ryžausi tokiam įžūliam žingsniui. Pirma, visas tas plotas, kuriame šiuo metu buvau įsikūrusi, kaip tik ir priklausė pusiaujo ramybės zonai, ir man neturėtų čia grėsti jokie uraganai, ciklonai, nei viesulai. Antra, toje Atlanto vietoje ir visur kitur vėjas šiuo metų laiku privalėjo pūsti taip, kaip aš norėjau, tai yra į rytus. O bangos juk turi ristis kartu su vėju, taigi viskas eina kaip iš pypkės. Trečia, dabar plaukiau kaip tik per pusiaują, būtų netgi keista bei įtartina, jeigu varikliai nepradėtų užsikirtinėti.

Pažvelgiau į kompasą, sužinojau, kur kokia pasaulio šalis, išėjau į denį ir, pasilaižiusi pirštą, pabandžiau nustatyti vėjo kryptį. Pirštas žaibiškai išdžiūvo vienu metu iš visų pusių. Nuplėšiau keletą akrilaninių siūlagalių ir paleidau iš rankų, stebėdama, kuria kryptimi nukris. Atrodė, kad pučia iš tikrųjų į rytus, nors vargu ar galima buvo sakyti, jog iš viso kas pūtė. Oras vos bejudėjo, saulei dar buvo toli iki zenito, tačiau kepino siaubingai. Tikėjausi, jog prie pusiaujo bus karšta, bet niekada man nė į galvą neatėjo, kad gali būti šitaip. Apsidairiau aplinkui ir netgi iškišau pro bortą galvą, slaptai vildamasi, j°g galbūt pamatysiu ką nors tokio, kas vienaip ar kitaip rodo pusiaują. Kokį brūkšnį arba gal kitoniškos spalvos vandenį... Nieko neišvydau, tik gana daug žuvų, nardančių po pat vandens paviršiumi, bet žuvys man dabar nė trupučio nerūpėjo, ir, reikšdama neapibrėžtas pretenzijas, pamaniau, jog derėtų tą pusiaują kaip nors pažymėti. Išilgai įtaisyti raudonus plūdurus ar ką panašaus. Žmogus bent žinotų, kur jis iš tikrųjų yra.

Grįžau į vairinę ir pasvarsčiusi įjungiau starterį. Tiktai dabar supratau, kad jis įjungiamas paprasčiausiu būdu, kaip automobilyje, pasukant du kartus, ir kad anksčiau, klaikiai skubėdama, pasukau jį iš karto į dešinę iki pat galo, viską įjungdama vienu metu. Variklių temperatūros strėliukės stovėjo prie raudonų brūkšnių. Aušo, bet iš lėto.

Neturėjau nė jokio darbo, todėl ėmiau svarstyti. Jeigu nepritrūks man degalų, nuplauksiu iki Afrikos. O kas toliau? Ieškoti Lenkijos ambasados? Kur, Sacharoje? Kol surasiu, dešimt kartų mane pasivys, neturėkime iliuzijų, jeigu jiems netgi ir sumaišiau kortas, tai neilgam. Jau turbūt žino, kuria kryptimi pabėgau. Afrika man visiškai nežinoma, neturiu supratimo, į ką ten kreiptis. Ne, jokiu būdu negaliu Afrikoje keltis į krantą, galiu tik papildyti degalų atsargas ir kuo greičiausiai plaukti toliau. Nėra prasmės grūstis pro Gibraltarą, rodos, ten ne taip lengvai praleidžiama ir reikia ką nors parodyti. Mano pasas galioja tik Europoje, ir turiu pasiekti Europą!

Europoje iš pat pradžių atkrenta Ispanija ir Portugalija. Rodos, mūsų ten kažkodėl nemėgsta, trukdo kaip beįmanydami ir apskritai ten kažkas ne taip ^M. Gerai nežinau— kas, nes neišmanau politikos, bet nerizikuosiu ir nesivalkiosiu po svetimą kraštą kaip kovotoja už laisvę bei komunizmą. Kas be ko, gal kada kur nors kitur, bet ne dabar. Vadinasi, beliko man Prancūzija.

Vien pagalvojusi apie Prancūziją, iš karto nudžiugau, nes mėgstu šį kraštą. Graži, maloni, suprantama kalba, kupini polėkio bei fantazijos žmonės; turiu pase prancūzų vizą, tiesa, ji jau panaudota ir negalioja, bet, šiaip ar taip, ji liudija mano naudai. Jau esu ten buvusi, nieko blogo nepadariau, nieko nepavogiau ir apskritai esu aplinkiniams nepavojingas žmogus. Paryžiuje turiu pažįstamų ir bičiulių... Paryžiuje esama kai ko daugiau nei pažįstami ir bičiuliai... Į Lenkijos ambasadą nesunku pakliūti... Nutarta, plaukiame į Prancūziją!

Pažvelgiau į temperatūros rodykles. Strėliukės nulipo nuo raudonųjų brūkšnelių ir šiek tiek pasviro į kairę. Nutariau, kad galima leistis į kelią, tik kol kas bus geriau su vienu varikliu. Kitas tegu aušta, o paskui juos sukei-siu. Perstūmiau vieną jungiklį iki vidurinio krumpliuko, ir vėl pradėjo maloniai ošti laivapriekio skrodžiamas vanduo.

Plaukiau ir plaukiau be jokių kliūčių, truputį ilgėdamasi ramios, santūrios Europos ir truputį gailėdamasi Brazilijos, kurios netgi nespėjau apžiūrėti. Negalėjau vietoje nustygti iš kerštingo pasitenkinimo. Idiotai, neturėjo ką grobti, manęs jiems prireikė. Ir kas įsivaizdavo, kad išsigąsiu, leisiuosi nudaigojama, kaip kvaila avis duo-siuosi nuvaroma į skerdyklą! Iš tikrųjų, ką aš čia dabar sapaliojul

Jaučiau neapsakomą malonumą, apgalvodama, kaip perduosiu duomenis Interpolo atstovams. Įdomu, ar jie suras tą vietą, kuri užšifruota negyvėlio informacijoje, įdomu, kur ji yra? O šiaip tai man užtenka pinigų, nusipirksiu automobilį, Fricas tikriausiai jau seniai mane išgrūdo iš darbo, todėl sugrįšiu į Varšuvą. _s. Aišku kaip dieną, nusipirksiu „Jaguarą", puiki mašina! Viešpatie, kaip bus gera!..

Visiškai apdujau nuo iki šiol lydėjusios sėkmės, už-rėmiau vairaratį kėdės koja, sukeičiau variklių jungiklius ir pradėjau slampinėti po jachtą. Į pavakarę kaitra lyg šiek tiek atlėgo. Kaip tik stovėjau persisvėrusi per laivagalio bortą, stengdamasi pamatyti tą vietą, iš kur šaudė nematomi kulkosvaidžiai, kai įvyko kažkas keista. Lyg kas sužvangėjo, lyg sudejavo, išgirdau garsų ir smagų pūkštelėjimą, ir toji geležinė trikampė dėžė, atitrūkusi nuo jachtos, šoktelėjo atgal. Tą pačią akimirką pamečiau galvą, nes juk nieko nedariau, nieko nespaudžiau, tai, dėl dievo meilės, kas čia dabar darosi? Į galvą man šovė mintis, kad gal reikėtų ją gelbėti, puoliau prie vairinės, šovė man kita,— kad galbūt dabar ten, pasturgalyje, didelė skylė, puoliau prie laivagalio, nepribėgusi stabtelėjau, puoliau prie gelbėjimosi ratų, kluptelėjau ant kažkokio daikto, kyšančio iš denio, jachta šiek tiek kryptelėjo. Per plauką neišlėkiau pro bortą. Siek tiek atsipeikėjau ir nutariau eiti į laivagalį.

Nieko ten nesidarė. Dėžės nebuvo, laivo galas atrodė, kaip ir turėtų atrodyti galas, nesimatė jokių trūkumų. Pamąsčiusi padariau išvadą, kad čia būta tokio daikto, kuris atsikabindavęs automatiškai, gaiimas daiktas, dėl aukštos temperatūros. Nežinojau, ar šitai gerai, ar blogai, bet ką tu vargšas žmogus, padarysi.

Susinervinau ir sugrįžau į vairinę. Pasukau šiek tiek daugiau į šiaurę, nutarusi, kad aprimsiu tik tada, kai savo akimis išvysiu Šiaurės žvaigždę. Varikliai ataušo,' paleidau abu visu greičiu ir pažvelgiau į degalų rodyklę. „Tank reserve" strėliukė stovėjo prie nulio. Apsvarsčiau šią problemą, suderinau su tikrove visas turimas žinias ir padariau prielaidą, kad toji geležinė dėžė tebuvo paprastas atsarginis bakas.

Su laikrodėliu rankoje palaukiau, kol baigsis trečioji para, o tada nuėjau gulti. Šiaurės žvaigždė švytėjo žemai, virš horizonto, mylima, žinoma, artima Šiaurės žvaigždė! Europa tolydžio artėjo, lėkte lėkė link manęs su vandens ošesiu ir purslais, trykštančiais it lokomotyvo kibirkštys...

Kartu su Europa artėjo ir tam tikros kliūtys, nors šitai kažkodėl man neatėjo į galvą. Jachta su tuščia vairine, su kėdės koja, pavaduojančia vairininką, skrodė van-.denyno bangas nosies tiesuma, o aš saldžiai ir ramiai dru-nijau kaip užmušta. Vienas dievas beži-io, kas mane prižadino, gal palanki apvaizda, globojai, ti pusgalvius!

Po valandėlės atsipeikėjau, atsisėdau, pamačiau, kad jau šviesu, nuleidau nuo sofos kojas ir pažvelgiau pro langą. Tai, ką išvydau, tik sekundės daliai pakirto man rankas bei kojas. Po akimirkos blaivi blaivutėlė, lyg niekad gyvenime nebūčiau miegojusi, išgriuvau iš salonėlio ir nudundėjau į vairinę. Čia pat prieš mane, prieš patį jachtos laivapriekį dygo didžiulė, milžiniška siena, šonas kažkokio siaubingai didelio laivo, klaikiu greičiu skrendančio manęs link!!!

Įvirsdama į vairinę, dar nežinojau, ką pirmiausia daryti, bet viskas darėsi savaime. Išplėšiau iš vairaračio kėdės koją. Viena ranka staigiai pasukau jį į dešinę, o kita perstūmiau atgal dešinįjį jungiklį iki paskutinio krumpliuko. Siena skrido nesulaikomai lyg Lemtis. Jachta staiga suspurdėjo, truputėlį pasviro, mane nubloškė į kairę, apgaubtas didingų vandens trykšlių laivapriekis pasisuko.

„Pasturgalis,— dingtelėjo man galvoje.— Pasturgaliu užkabinsiu!!!'¹

Patraukiau jungiklį vėl į priekį, pasukau ratą į kairę, laivapriekis paliovė sukęsis. Siaubinga siena pačią paskutinę sekundę praskrido virš mano dešiniojo borto per kelis milimetrus, per plauką nepalietusi laivapriekio. O po kelių sekundžių to siaubūno laivagalis pradėjo nuo manęs tolti.

Nuvirtau į krėslą, šluostydamasi nuo kaktos prakaitą, stebėdamasi, kad esu gyva, nudžiugusi, kad taip nesuvokiamai paklusni buvo jachta, kuri be gaišaties, be priešgyniavimo padarė viską, kas buvo reikalinga, nors aš pati neturėjau jokio supratimo, kaip ją priversti šitai daryti! Koks technikos stebuklas! . . Pala, blogai plaukiu, reikia pasukti... Kur ta šlykšti kabalda, taip idiotiškai man pastojusi kelią?

Perstūmiau vieną jungiklį prie nulio ir, paleidusi tik vieną variklį, pasukau ta pačia kryptimi kaip ir anksčiau. Pavyko kaip reikiant. Šlykščioj i kabalda į kairę nuo manęs darė didingą posūkį. Net keista, kad jos nepaskandino ta knibždynė visuose borto aukštuose iš mano pusės. Tuntas žmonių, galva prie galvos, spoksojo visi į mane, mojuodami rankomis ir turbūt kažką rėkdami. Kažkoks jūreivis mosikavo man vėliavėlėmis, iš jų vairinės sklido kažkokios šviesos.

„Gali pamanyti, kad tai aš ant jų užplaukiau,— pagalvojau savikritiškai.— Matyt, turi kokių pretenzijų, gerai, kad nieko nesuprantu. Tegu atsikabina, vandens čia per akis, negi negali kur kitur plaukti, tik būtinai čia!"

Mielai būčiau jiems išklojusi, ką galvoju, bet nežinojau, kaip šitai daroma. Mačiau, kad apžiūrinėja mane pro galybę žiūronų, todėl, pasižiūrėjusi dėl visa pikta į priekį, vėl užrėmiau vairaratį, nuėjau į laivagalį ir, nutaisiusi geranorišką veido išraišką, pamojavau jiems ranka. Bematant visi nurimo, o jūrininkas paliovė mojavęs su vėliavėlėmis ir pradingo man iš akių.

Neilgai trukus po to išvydau kitą laivą. Maniau, kad irgi plaukia manęs link, tačiau po valandėlės paaiškėjo, kad jį pasiveju. Į lenktynių lyderius iškopiau tokiu tempu, kad juste pajutau, jog čia pat ir Afrika. Jei visą laiką plaukiau tokiu greičiu, tau jau turėčiau matyti kitą vandenyno krantą. Kur, rupūs miltai, pasidėjo toji Afrika?

Laivų daugėjo nelyginant triušiukų pavasarį. Iš šiaurės į pietus plaukė netgi kažkokia jachta, panaši į maniškę, tik šiek tiek didesnė. Žiūrėjau į ją su nepasitikėjimu, neraminama minties, jog kartais galiu čia užgriūti ant tų, kurie mane vejasi, ypač dėl to, kad ir iš jachtos, ir iš kitų laivų visi man mojavo, kuo kas galėjo. Neturėjau supratimo, ko jie nori ir ko jiems reikia, puoselėjau viltį, jog šitai — vien draugiški sveikinimai.

Jau ketvirtą parą plaukiau, o prakeiktosios Afrikos vis dar nebuvo matyti. Oras — lyg pagal užsakymą, tačiau nerimavau dėl degalų. Nerimą kėlė antrosios rodyklės strėliukė, kuri sviro į kairę, ir, mano supratimu, neliko daugiau nei koks ketvirtadalis bako. Jeigu iš pat pradžių turėjau dvylika vonių, tai šiuo metu beliko man daugiausia pusantros, ir trūks plyš reikėjo pamatyti kokią žemę!

Pamąsčiusi ir paskaičiavusi pasukau labiau į rytus, Afrika išsidriekusi gana didelėje teritorijoje, vienur ar kitur, bet turiu ją kaip nors užtikti.

Po paskutiniųjų kraupių išgyvenimų praradusi norą naudotis autopilotu, beveik neišeidavau iš vairinės. Apie pusę dešimtos vakaro sukako devyniasdešimta kelionės valanda. Pradėjau dar labiau nerimauti, tačiau lyg niekur nieko plaukiau į šiaurės rytus, akis įsmeigus į Siaurės žvaigždę, kuri man guodžiamai mirksėjo.

Švintant išvydau horizonte nelyginant kokį padūmavusį debesį ir suspurdėjau kaip devynių velnių apsėsta. Apie tokius padūmavusius debesis esu prisiskaičiusi gyvą galą, ir visuomet ten rašė, kad, išvydę debesį, visi jūrininkai lapatuodavo nuleisti burių, abejingieji dievui žiopsodavo stebėdamiesi, vyrai su galva imdavo pliekti visokias maldas, o paskui paaiškėdavo, kad laivui nepaprastai pasisekdavo, jeigu jis paskęsdavo seklesnėje vietoje. Neturėjau ko nuleisti, nėriau tiesiai į debesį ir svarsčiau, ar, sukalbėjusi maldas, dar suspėsiu iki žemės graibstymo prisilesti bariuke laikomų rupūžės ašarų, kad žūtis rodytųsi nors šiek tiek lengvesnė.

Nepaprastai nustebau išvydusi jachtą, atplaukiančią sau kuo ramiausiai iš ten, kur plaukiau aš, ir iškėlusią visas bures. Kaip čia dabar, ten debesys, o jie plaukia į vandenyną? Savižudžiai? .. Gerokai toliau, kairėje pusėje, pasirodė dar du laivai, irgi susiruošę į Atlantą. Keistas dalykas, negi mūsų laikais debesys elgiasi kitaip nei anksčiau?

Plaukiančių laivų savižudžių pasirodė daugiau. Kai kurie buvo mažesni už mane. Sulaikiusi kvapą, netikėdama savo akimis, žiūrėjau į debesį, akyse pradėjusį keistai mainytis, nes atsirado jame visiškai debesims nebūdingų dalykų, ir pagaliau... Gerasis dieve! Tai buvo žemė!!!

Sumažinau greitį. Nei gyva, nei mirusi sėdėjau krėsle, įsirėmusi į vairaratį, tik dabar drįsdama pati sau prisipažinti, jog visą laiką buvau vedama beprotiško įniršio. Niūraus, beviltiško ryžto, pakilaus įsiūčio, laukinio, asiliško užsispyrimo, atkaklumo, nesutramdomo noro protestuoti prieš visokią prievartą, daugybės kitų jausmų, kurie neturi nieko bendra su sveiku protu. Tai, kas mane visuomet vertė imtis neįvykdomų ir neįmanomų veiksmų, pastūmėjo mane ir šį kartą, įsakė ryžtis šiam idiotiškam žygiui, kurio sėkme pati neturėčiau tikėti. O vis dėlto išdegė! Pasisekė!..

Jėgas man sugrąžino būtinybė imtis visokiausių manevrų. Širdis salo iš džiaugsmo. Ausyse užgaudė trimitų, būgnų bei fanfarų garsai. Paspaudžiau vieną iš anksčiau išbandytų mygtukų, ir iš viršaus užgriaudėjo simfoninis orkestras, tęsdamas vengrų rapsodiją. „Tai ne radijas, tai magnetofonas",— pagalvojau apsvaigusi iš laimės; pritardama orkestrui, užplėšiau iš visos krūtinės lenkų liaudies dainą „ An tekąs armonika groja" ir, dailiai pasisukinėjusi lyg slalomistė, aplenkiau du laivus.

Pro žiūronus apžiūrima pakrantė neatrodė nei tirštai apgyvendinta, nei ypatingai drėgna. „Turbūt iš tikrųjų būsiu pakliuvusi į Sacharą",— pagalvojau ir, pažvelgusi į žemėlapį, pradėjau tikėti, jog čia, galimas dalykas, ir esama to pakraščio, kur turėtų kalbėti prancūziškai. Reikia susirasti kokią degalinę...

Plaukiau išilgai kranto į šiaurę, ne per arti, kad neužplaukčiau ant seklumos, ir ne per toli, kad nepražiopsočiau to, kas galėtų būti man naudinga. Aplinkui plūkavo gana daug visokių valčių, jachtų bei laivų. Pagaliau išvydau lyg ir kažkokį uostą, baltus pastatus ir saulėje blizgančią cisterną. Čia visokių plūdurų buvo dar daugiau, bet galima buvo kentėti. Tikėjausi didesnės grūsties.

Nežinojau, kaip turiu elgtis, todėl, supdamasi ant švelnių bangų, lūkuriavau apie pusvalandį, kol išvydau mažą keleivinę jachtą, įplaukiančią į šį uostą ir sustojančią viename baseine taip, lyg ketintų apsirūpinti degalais. Nutariau, kad viskas čia atliekama taip pat kaip ir automobilių degalinėje, nes geresnis sprendimas neatėjo man į galvą. Nuplaukiau paskui jachtą.

Kažkoks tipelis mojavo man nuo kranto vėliavėlėmis, bet nekreipiau į jį dėmesio. Kitas diegas stovėjo toje vietoje, kur ketinau atsistoti, laukdama, kol nuplauks jachta, ir žiopsojo į mane. Plaukiau iš lėto, nebūdama tikra, ar pavyks man sustoti reikiamoje vietoje, nelabai žinodama, kur iš viso toji vieta. Prieš mano laivapriekį stoviniavo trečias žmogėnas, atrodė, kad jis gaudo pririšamuosius lynus, pamaniau, kad neturiu ką jam mesti, iš kur, po plynių, paimsiu pririšamąjį lyną...

Nuplaukiau šiek tiek per toli, įjungiau atbulinę eigą, paskui — tuščiąją ir sugrįžau per daug atgal. „Varlys prakeiktas",— pagalvojau, vėl pavariau į priekį įjungusi dešinįjį variklį ir ne tik kad nuplaukiau per toli, bet dar blogiau — nutolau nuo betoninės krantinės, prie kurios prieš tai buvau tiesiog idealiai sustojusi. Prisiminiau vieną bobą, sugalvojusią greta kitų mašinų pastatyti savąją dešinėje gatvės pusėje, ji taip pasidarbavo, kad atsidūrė kairėje pusėje ir skersai. Visas mano biuras Kopenhagoje žiūrėjo į ją gerą pusvalandį iš ketvirto aukšto. Turėjau didelius šansus pakartoti jos manevrą.

Sugrįžau šį kartą gerokai toliau, pavariau į priekį, dabar įsijungusi kairįjį variklį, priartėjau per metrą nuo krantinės, ir viskas būtų pasibaigę gerai, jeigu vėl mane nebūtų nunešę per toli. Tas idiotiškas vanduo buvo per daug skystas, nė trupučio nesipriešino. Nuplaukiau atgal, sugrįžau į priekį, nuplaukiau atgal, sugrįžau į priekį...

Plaukai man pasišiaušė ant galvos, nes, be tos bobos, prisiminiau ir savo beviltiškus bandymus išmokti slidinėti. Nei šaukti, nei plaukti, ta pati padėtis, tiesa, tada negrįždavau atgal. Niekada nemokėjau sustoti ten, kur norėjau, netgi lygiausioje vietoje. Visuomet viena koja slysdavo dar šiek tiek į priekį, stengdavausi prie jos pristatyti kitą, toji kita koja slysdavo per toli, statydavau prie jos pirmąją, ir šitaip galėdavau drąsiai tikėtis, jog apeisiu aplink žemės rutulį, kas be ko, ne per greitai, bet už tai užtikrintai. Sustodavau galų gale tik todėl, kad į sniegą įsmeigdavau lazdas. Ką, po perkūnais, galėjau čia įsmeigti?

Žmogėnai ant kranto kupinomis susižavėjimo akimis spoksojo į mane. Pagavo mane įniršis, susikaupiau. Pasivariau į priekį beveik tiek, kiek reikia! Dar šiek tiek su atbula eiga, su tuščiąja, ir net keista — beveik stoviu! Išsirioglinau iš vairinės ir išėjau į denį.

Ziopsojęs į mane diegas staiga sukruto.

— Madam! — suriko man.— Kokios jūs tautybės?!

— Prancūzų! —nedvejodama jam atšoviau.— Paprašysiu degalų!!!

— Kodėl ant jūsų stiebo nėra vėliavos?! Jūs privalote turėti vėliavą!

Še tau, boba, devintinės, iš kur aš jam paimsiu vėliavą ir kur tas mano stiebas?! Radaro?!

— Kaipmat! — ryžtingai pareiškiau, bet truputį tyliau, nes buvau prie pat jų. Mus skyrė koks metras vandens.— Prašyčiau man tučtuojau pasakyti, kur galiu gauti degalų! Labai skubu!

— Čia,— atsakė, žiūrėdamas į mane nustebęs ir truputį apstulbęs. Niekaip negalėjau suprasti, kuo jį taip nustebinau.— Ar jūs turite kokius popierius? Dokumentus?

Turėjau dokumentus, kurie galioja visame pasaulyje, ir nuo pat pradžios norėjau jais pasinaudoti. Išsitraukiau šimto dolerių banknotą ir pamojavau jam panosėje.

— Štai mano popieriai,— pasakiau ryžtingai.— Nelipu į krantą. Plaukiu toliau. Degalų prašausi privačiai. Greičiau!

Šimto dolerių banknotai turi antgamtiškos galios. Žmogėnas staiga, rodos, įgavo sparnus.

— A votre service, madame ¹¹. Paprašysiu pririšamojo lyno! Kur čia piltuvas?

— Neturiu pririšamojo lyno, be lyno'. Nežinau, kur piltuvas, pats susiraskite.

Žmogėnas vėl mane apžiūrėjo stebėdamasis, tiesa, kur kas greičiau, pamojo ranka tam -prie laivapriekio, prisitraukė prie savęs mano bortą, perlipo per jį, pagavo lyną, kurį metė tas kitas, apvijo su juo kažkokį daiktą, kyšantį iš denio, ir bematant surado piltuvą. Tai ir buvo toji pati kliūtis, ant kurios kluptelėjau, vos neišlėkdama pro bortą.

Stulbinančiu greičiu pertempė gana storą žarną, einančią nežinia iš kur, ir įkišo ją į piltuvo skylę.

— Kiek? — paklausė žmogėnas.

Jau buvau besižiojanti pasakyti „dvylika vonių", bet pavyko, laimė, susilaikyti.

— Nežinau,— atsakiau.— Kiek tilps.

Man pačiai buvo įdomu, kiek tilps, tačiau turėjau galvoje, kad mane tikriausiai apgaus. Tuščia jų, tegu apgauna, svarbiausia, kad iš tikrųjų pripiltų, kiek lenda. Sugrįžau į vairinę pasižiūrėti į rodyklę. Strėliukė pamažu, labai lėtai ropštėsi iš kairės į dešinę. Kai sustojo prie „full", išėjau į denį ir atvyniojau jfj pririšamąjį lyną. Žmogėnai nutempė žarną atgal į krantą, ta proga vienas iš jų atsidūrė tokiame pat pavojuje kaip ir aš, o gal dar didesniame. Viena jo koja liko ant kranto, o kita plaukė kartu su jachta. Tas kitas sugriebė už borto, įsispyrė kojomis į žemę ir prisitraukė jachtą atgal. Man kilo įtarimas, kad ne tiek jam rūpi draugas, kiek pinigai, nes įsikabino mano borto akivaizdžiai pasiryžęs šokti į jachtą, jeigu atsisakysiu mokėti.

— Kiek iš viso? — paklausiau aiškiai ir be užuolankų.

— Tris šimtus dolerių,— tarė, o jo veido išraiška bylojo, kad tai turėtų būti siaubingas melas.

Laisvė man buvo brangesnė, be to, gyvenime niekados nemokėjau derėtis. Apskritai man tas nė į galvą neateidavo. Italijoje pardavėjai dėl to tiesiog puldavo į neviltį ir neslėpdavo savo pasišlykštėjimo tokia idiotiška pirkėja. Neprieštaraudama tiek mokėdavau, kiek iš pat pradžių užprašydavo. Neregėti dalykai! Jie apstulbdavo, po to kai kurie iš jų laisva valia sumažindavo kainą, žiūrėdami į mane su didžiausiu pasibjaurėjimu ir tuo savo ruožtu mane siaubingai stulbindami.

Nė žodžio nesakydama, atkišau tuos tris šimtus dolerių, ir žmogėnas visiškai sukvošo. Būtų įkritęs į vandenį, jeigu jo nebūtų prilaikęs tas antras, nes ilgai su pinigais rankose stovėjo pastiręs kaip mietas, atsirėmęs į bortą, tolstantį kartu su manimi. Tikriausiai ilgam būsiu jam įstrigusi į atmintį.

Per visus tuos reikalus užmiršau juos paklausti, kur esu, ir vėl nežinojau, kiek dar prieš save turiu kelio. Tiek bebuvo aišku, kad turiu plaukti į šiaurę, todėl nusprendžiau laikytis arčiau kranto, vildamasi, kad bent Gibraltarą atpažinsiu.

Pasak žemėlapio, liko man plaukti nuo trijų iki keturių tūkstančių kilometrų. Dvi ar trys paros. Tų degalų man gali būti per mažai...

Atidžiai apžiūrinėj au atlasą, galvodama, kurgi papildyti degalų atsargas, svarstydama, kur manęs tyko pavojus susidurti su kokiais valdžios atstovais, ir ieškodama šiuo požiūriu tinkamos nuošalios vietos. Ir staiga krito man į akį Kanarų salos. Juk tai ideali vieta tam, apie ką aš galvoju. Kanarų salos, kiekvieno dano svajonė ten nuplaukti, vieta, kur bastosi tūkstančiai turistų, šimtai privačių jachtų! Kanarų salos, žinomos iš galybės bukletų, reklaminių lapelių, paveikslėlių bei atvirukų! Ką jau ką, bet jas turėčiau atpažinti!

Dabar su visa galva pasinėriau į navigacinius svarstymus. Plaukdama išilgai kranto, turėjau vairuoti ne tiesiai į šiaurę, bet šiek tiek ir į vakarus, taigi dabar tegalėjau būti arba į pietus nuo Dakaro, arba Mauritanijos šiaurėje. Čia ne pietų pusrutulis, nes Šiaurės žvaigždė naktį spindi aiškių aiškiausiai. Nužymėjau sau tinkamą kursą ir nusprendžiau, kad bet kuriuo atveju, plaukdama šiuo kursu ir nuo Dakaro, ir nuo Nuadibaus kyšulio, pasieksiu Kanarų salas. Skirtumas tas, kad pirmuoju atveju pakliūsiu į Tenerifę, o antruoju—į Gran Kanariją. Bet man dėl to nei šilta, nei šalta.

Žemė šiek tiek nutolo į rytus, įsukau į savo nužymėtą kursą ir apie antrą valandą nakties toli horizonte, šiek tiek į kaįrę nuo laivapriekio, išvydau šviesas. Jeigu tai ne koks laivas, tai turėtų būti salos.

Ir buvo. Pati nustebau, kad taip pataikiau. Ir atlasas, ir kompasas, matyt, buvo nepaprastai tikslūs, nes, tiesą sakant, galėjau dvidešimt kartų pasiklysti tame siaubingai dideliame vandenyne! Tikras stebuklas, kad mane aplenkė ši laimė.

Iki pat ryto griozdžiausi po jachtą, ieškodama ko nors tokio, kas iš bėdos būtų panašu į prancūzų vėliavą, ir jau ketinau tam reikalui paaukoti atitinkamų spalvų drapanas, kai pagaliau užtikau visą įvairiausių vėliavų kolekciją. Išsitraukiau prancūziškąją, ir mane užplūdo naujas rūpestis. Kurgi, rupūs miltai, reikėtų ją kabinti?

Plaukdama iš lėto, kėdės koja užrėmusi vairaratį, daužiausi kaip siela be vietos, bandžiau ir šen, ir ten ją pakabinti, kol gerai neprašvito ir nepamačiau jachtos, kur kas mažesnės nei manoji, bet labai panašių kontūrų, su tokiu pat saulės laikrodžiu denyje. Virš laikrodžio plevėsavo švedų vėliava!

Nerūpėjo man tuo metu, kas iš tiesų buvo tas įkypai kyšantis strypas — raketų leistuvas, laikrodis ar stiebas, nutariau jį panaudoti tokiu pat būdu. Prie jo iš viršaus į apačią karojo kažkokios virvės, pagalvojau valandėlę, prisiminiau jaunas dieneles, pririšau prie virvių vėliavos kampučius ir pakėliau ją kaip galima aukščiau. Atrodė visai neblogai, todėl padidinau greitį ir, didžiuodamasi savo sumanymu, pasileidau tarp salų.

Pastovėjau eilėje, rodyklės strėliukė vėl sustojo prie „fuir, ir nudūmiau toliau. Dabar beliko apiplaukti Pirėnų pusiasalį, ir prieš mane — Bretanė!

Nutariau pamiegoti dieną, nelaukdama nakties. Kol kas viskas sekėsi įtartinai gerai, bet jau nuo to Afrikos uosto, kuris vis dėlto turėjo būti greičiausiai Mauritanijoje, pradėjau palikinėti po savęs aiškius pėdsakus. Virš manęs skraidė lėktuvai ir helikopteriai, kiekvienas iš jų galėjo būti ir tas, kuris ypatingai domėjosi jachta ,,Stella di Mare". Dieną nieko blogo negalėjo man padaryti, per didelis aplinkui judėjimas, tačiau naktį visko galima tikėtis.

Įjungusi autopilotą, plaukiau iš lėto, bijodama su kuo susidurti. Mažai miegojau, nes nervinausi. Nuo pat vakaro įsitaisiusi vairinėje, nerimastingai dairiausi į visas šalis, ypač į dangų. Sutemo, aplinkui visi laivai'plaukė su šviesomis, aš viena plujojau nelyginant paslaptingasis vaiduoklis. Ilgai dvejojau, ar užsidegti kaip visi kiti šviesas ir pasidaryti geru taikiniu, ar skirtis nuo kitų tuo, kad plaukiu be šviesų, vis dėlto pasirinkau antrąjį būdą.

Baiminausi, kad galiu per toli apiplaukti Ispaniją, nemačiomis praleisti tą šiaurės vakarų ragą ir be reikalo nukeliauti į Angliją, todėl pasukau šiek tiek į rytus. Nors iki šiol man sekėsi, bet juo toliau, tuo labiau jūrų kelionės man rodėsi sudėtingos. Dar pusė bėdos, kai aklai plauki bekraščiais vandenimis, nosies tiesumu rinkdamasi sau kursą, tačiau katorgiškas darbas, kai turi plūduriuoti čia, prie visokiausių pakrančių, ir pakliūti į numatytą vietą.

Per daug priartėjau prie žemyno, šitai supratau tik tada, kai kažkur dešinėje pusėje ištryško į viršų šviesos stulpas. Per vandenį toli toli nuaidėjo torpedinio katerio burzgesys, slopinantis mano variklių gaudimą. Kateris nėrė tiesiai į mane, kažkuo skambindamas ir mirkčiodamas visokiausiomis šviesomis. Galimas daiktas, jis bandė su manimi pasišnekėti Morzės alfabetu.

Nedelsdama nė sekundės, perstūmiau abu jungiklius į priekį. Jachta šoko pirmyn nelyginant pabaidyta elnė. Prieš tai plaukiau kiek lėčiau, būgštaudama, kad nepražiopsočiau Ispanijos, nusprendusi dienos metu laikytis arčiau kranto, dabar numojau ranka į Ispaniją, jei Anglija, tai Anglija, vienas galas, svarbiausia — pasprukti!!! Jis plaukė tiesiai už mano laivagalio. Švietė kažkokiu galingu prožektoriumi, kurio spinduliuose turėjau būti puikiausiai matoma. Tvirtai nutariau, kad jeigu priartės, nieko nepadarysi, šaudysiu atgal iš tų kulkosvaidžių. Iš baimės susijaukusioje smegeninėje šmėstelėjo mintis — gal iš patrankos? Po to prisiminiau dūmų uždangą.

Grėsmingai pykštelėjus, užpakalyje pakilo didelis, juodas debesys ir prožektoriaus šviesa prigeso. Pykštelėjusi antrą kartą, pasukau į rytus, nes pirmosiomis sekundėmis sprukau per daug j vakarus. Du juodi debesys — aukšti ir platūs — nudryko visomis kryptimis; kai mirkčiojantis šviesomis kateris iš jų išsikapstė, buvau kur kas toliau nuo jo nei anksčiau. Nereikėjo trečiojo pykštelėjimo, mano varikliai geresni, dar kelios minutės, ir bjaurusis slibinas liko užpakalyje.

Po dešimties minučių pasirodė kitas, dešinėje pusėje, prieš mane. „Kad tave šimtas kalakutų",— pagalvojau pagauta nevilties ir pasileidau lenkčių. Kas kam užtvers kelią, aš jiems ar jie man.

Aš buvau greitesnė. Žinoma, ne tiek aš, kiek toji stebėtinai eikli jachta. Praskrido kateriui prieš pat nosį, paleido iš laivagalio juodų dūmų debesį ir vėl paklusniai pasuko truputį daugiau į rytus. Kateris, išlindęs iš debesio, rodėsi šiek tiek atsilikęs, tačiau be paliovos pūškavo iš paskos.

„Iš kur, velniai griebtų, jie žino, kur esu tose tamsybėse?!"— pagalvojau, bet jau ne tiek sielvartaudama, o kiek niršdama, ir tučtuojau atėjo atsakymas. Radaras! Turi radarą! Tiesa, juk aš irgi turiu radarą! ..

Neilgai ieškojau reikiamo mygtuko. Žalioji strėliukė ėmė suktis ratu. Tarpais cypavo. Nieko nepadarysi, tegu sau cypauja, tegu viskas eina skradžiai! Ką ta žalioji strėliukė iš tikrųjų rodo? Nepasidomėk tu man tuo, kai turėjau laiko!

Tiek išmaniau apie radarą, kad jūra dabar man rodėsi pilna nesuvokiamų dalykų. Aplinkui plūduriavo kažkokie daiktai, ne, aš tik numaniau, kad jie plūduriuoja, nes indikatoriuje stovėjo vietoje. Štai ši vingiuota linija į dešinę nuo vidurio — tai, matyt, krantas. Jis keitėsi beveik po kiekvieno strėliukės apsisukimo, šitai bylojo, kad, pirma, turėtų būti arti ir, antra, kad plaukiau labai greitai. Mažytis taškelis šiek tiek žemėliau vidurio, neabejotinai rodantis prakeiktąjį katerį, pamažu tolo link indikatoriaus krašto. Sprukau nuo jų!

Truputį nutolau nuo kranto. Vinguriuota linija pasislinko labiau į dešinę. Kateris dingo iš indikatoriaus. Pajutau, kad esu mirtinai nuvargusi, ir pradėjau svajoti apie tokią minutę, kada būsiu rami ir saugi. Negi jie niekados nuo manęs neatsikabins? Negi viso pasaulio policininkai bus užvertę kanopas ir banditai turi visišką veiksmų laisvę? Ar kartais nebūčiau kur kas laimingesnė, jei lenkų milicija būtų patupdžiusi mane į cypę?.. Dievuli mielas, sėdėčiau sau kaip meškos ausyje tylioje kameroje Rakovecka gatvėje... O dar geriau — Bialolenko-je, ten, sako, kaliniai gali kasdien maudytis...

Turėjau nutraukti saldžias svajones apie tylią kalėjimo kamerą, nes iš echaloto, taip visą laiką veikusio, kad prie jo netgi jau buvau pripratusi, staiga atsklido nervingas, trūkčiojantis kauksmas. Tuo pat metu vinguriuota linija radare puolė link manęs. Kažkoks kyšulys ar kas? . . Staiga pasukau į kairę, apiplaukiau kažkokį didelį, juodą daiktą, iš tiesų pasirodžiusį dešinėje pusėje, ir sugrįžau į numatytą kursą. Negalėjau daugiau svajoti, turėjau atidžiai viską stebėti, nes pakrantė darėsi siaubingai karpyta.

Ankstyvą popietę išvydau šiaurės vakaruose tą ragą. Praplaukiau pro jį pakankamai arti, kad suprasčiau, jog tai tikrai jis, ir pakankamai toli, kad niekas prie manęs neprisikabintų. Iki Bretanės man liko ne daugiau kaip kokie penki šimtai kilometrų.

Jau buvo tamsu, kai į radaro indikatorių įslinko iš viršaus vinguriuota linija. Širdis suspurdėjo krūtinėje, plaukiau nosies tiesumu į šiaurės rytus, taigi čia begalėjo būti tik Prancūzija. O, saldžioji Prancūzija!!!

Lėkiau visu greičiu dar kokį pusvalandį, ir vinguriuota linija buvo čia pat panosėje. Panosėje, žinoma, radaro ekrane, nes kur kitur nieko nemačiau. Viskas aplinkui skendo tamsoje, ir tik Šiaurės žvaigždė man mirkčiojo guodžiamai ir linksmai. Sumažinau greitį, perstūmiau jungiklius iki pirmojo krumpliuko ir, iš lėto plaukdama prie kranto, pirmą kartą užžibinau prožektorius.

Ilgai ilgai nieko nemačiau, bet pamažėle ėmė kažkas ryškėti pačiame šviesos ruožo pakraštyje. Prisiminiau, kad Bretanė uolota. Galėtų čia būti kokių rifų, ant kurių geriau neužplaukti. Užgesinau prožektorius ir nutariau laukti aušros. Jau antrą parą nemiegojau, ir tyli kamera Bia-lo lenko j e man rodėsi dar patrauklesnė. Ilgos, ramios bangos švelniai mane supo, stumdamos iš lėto kranto link, ir iš tiesų reikėjo pasiutiškai savęs nesigailėti, kad neužmigtum kaip užmušta ant to vairaračio.

Gerokai vėliau po tų įvykių sužinojau, kodėl ta visa kelionė buvusi taip stebėtinai lengva ir paprasta. Tada visame Atlante bei jo apygardose per dešimt dienų, kaip tik mano jūreiviškų šėlionių metu, buvo toks gražus oras, kad panašaus nė seniausi žmonės nevaliojo atsiminti. Iš tikro kvailam sekasi.

Sulaukiau aušros, svarstydama, ką daryti: ar plaukti į kokį uostą, kur daug žmonių, ar ieškotis kokio mažai lankomo ir gal net negyvenamo kranto gabalėlio. Pasirinkau antrąjį variantą, nes numačiau, jog dėl paso bus visokio kebelio, kuris man trukdys realizuoti tolesnius planus. Neketinau kalbėtis su bet kuo, reikalas buvo per daug rimtas, nutariau, jog privalau kuo greičiausiai nusigauti į Interpolą. Lenkų kalėjimas kol kas man neprieinamas, bet Interpolas gali surasti puikų pakaitalą.

Plaukiau iš lėto, ieškodamasi tinkamos vietos. Aplinkui plukavo ištisos žvejų valčių bei kažkokių tralerių flotilės, horizonte, kairėje pusėje, pasirodė kažkokie dideli laivai, ir viskas rodė, kad būsiu atsidūrusi tankiai apgyvendintoje Europoje. Niekas į mane nekreipė dėmesio. Su dideliu pasitenkinimu konstatavau, jog karštį velnias nusinešė ant uodegos. Kad ir apsirengusi kaip reikiant, jutau žvarboką pavasario vėsą. Taip, tikrai buvau Europoje.

Praplaukiau kažkokį kaimą, kažkokį miestelį, kažkokį mažą uostą ir pagaliau išvydau tai, ko man reikėjo. Nedidukas visiškai tuščias pliažo lopinėlis, o aplinkui — uolos bei akmenys. Kažkodėl ne itin norėjau išsimaudyti, todėl artėjau prie jo iš lėto ir atsargiai, vildamasi, jog pavyks man priplaukti prie uolų taip arti, kad galėsiu išlipti nesušlapusi kojų. Be to, turėjau dar pernešti keletą smulkmenų.

Beveik pavyko. Laivapriekis įsmigo į smėlį, o bortas svyrinėjo taip arti uolų, kad galėjai ranka pasiekti. Potvynis turėtų mane pastūmėti dar toliau į krantą, tačiau neturėjau laiko laukti potvynio. Staiga kažkur išgaravo mano karštas noras smagiai sūpautis ant bangų, užtat apsėdo nenumaldomas troškimas justi po kojomis kietą, nesvyruojančią žemę. Vieną po kito išmečiau ant kranto krepšį su pinigais, tinklelį su žodynu, atlasu bei skepeta, spyruoklinį peilį ir keletą kitų daiktų, po to, sulaukusi momento, kai jachta smarkiau pakrypo, išlipau pati. Kad ir kur šiuo metu būčiau, iki gyvo kaulo man buvo įsiėdusi ir ta kelionė, ir ta jachta, todėl be gailesčio palikau ją amžiams. Už jokius pinigus nevaliočiau įlipti atgal.

Apsikabinusi rankomis visą savo turtą, nulipau nuo uolų ir, atsidūrusi miniatiūriniame pliaže, pasidairiau: čia smėliukas, ten žolytė, kur ne kur — uolos, tolumoje — kažkokie namai. Paleidau iš rankų turtą, ir kojas man pakirto. Viešpatie, atplaukiau! ..

Galimas daiktas, kad viskas būtų pakrypę kitaip, jeigu būčiau iš ten tučtuojau pasišalinusi. Visas tolesnis mano gyvenimas priklausė nuo to vieno menkniekio. Tačiau to nežinojau ir nepasišalinau. Neturėjau jėgų. Nukritau šalia turto ant sauso smėliuko ir, mirtinai pavargusi, jausdama nenusakomą palengvėjimą, be galo laiminga, užmigau lyg kūdikis.

Pažadino mane helikopterio burzgesys. Iš pradžių tiesiog siaubas apėmė! Pašokau išsigandusi, įsitikinusi, jog išvysiu stačius skardžius, akmens sienas ir pažįstamą terasą. Ne, aplinkui po senovei tas pat — žolytė, smėliukas ir jūroje krypuojanti, palikta jachta. Nesusapnavau, nuplaukiau iki Prancūzijos! Jaučiausi, lyg kas būtų man visus kaulus sutrupinęs, bet kai atlėgo baimė, atsigavau iš naujo. Susirinkau daiktus ir nudrožiau kur akys veda, kur kojos neša, pasiryžusi pirmai progai pasitaikius iškeisti dolerius į frankus ir pirmoje pasitaikiusioje užeigoje užsisakyti karštus pusryčius.

Ėjau namų link. Tiek prie jų priartėjau, kad jau supratau, jog čia arba didelis kaimas, arba mažas miestelis, kai staiga nuo kažkurios panamės link manęs patraukė nuostabi būtybė. Policininkas! Tikras prancūzų policininkas su uniforma, su tikrų tikriausia kepe, toks pats, kokius šimtą kartų esu mačiusi ir gyvenime, ir filmuose, visiškai tipiškas, stebuklingas, lauktas!

Mane išvydęs, sustojo, palaukė, kol priėjau, ir mandagiai atidavė pagarbą. Nuo jo sklindanti šviesa žibėjo *^r iš jo sagų!

— Bonjour, madame,— pasakė.— Mačiau, kad jūs atplaukėte jachta. Gal kas atsitiko? Galbūt galiu jums kuo padėti?

— Aiškus dalykas, kad galite! — džiūgaudama atsakiau.— Ar čia Prancūzija?

Valandėlę žiūrėjo į mane aiškiai suglumęs.

— Jūs nežinote, kokiame krašte išlipote į krantą? Žinoma, kad Prancūzija! Bretanė!

Jeigu ne tai, kad abiejose rankose laikiau labai sunkius daiktus, nedvejodama pulčiau jam ant kaklo. Kvailas klausimas — ar gali man padėti. Turi man padėti! Pati nežinojau, ko pirmiausia norėti!

— Valgyti! — sušukau linksmai.— Gerti! Iškeisti pinigus! Policijos! Noriu kalbėtis su Interpolu, kaip juos susirasti?! Padėkite man!

Faraonas širdingai susidomėjo.

— Su Interpolu? Ar jūs kartais... Ar jūs nebūsite toji dingusi dama, kurios ieško Interpolas? ..

Savo ruožtu dabar aš susidomėjau, beje, labai smarkiai.

— Manęs ieško Interpolas? Genialu! Neapsakoma! Žinoma, kad aš, plaukiu iš Brazilijos. Maldauju, tučtuojau važiuokime! Jūs žinote kur? Kur jie yra?

Valdžios atstovo veidas nušvito nežemiška šviesa. Jis aiškiai pagyvėjo, staiga įgavo jėgų. Saukdamas, jog esąs sužavėtas, jog negalįs patikėti savo laime, jog gėrisi manimi, ištraukė man iš rankų nešulius, pasitrepsėdamas apsuko apie mane kelis ratus, pabrėžtinai rodydamas prancūzo temperamentą, ir kiauliarisčia pradėjo mane traukti į krašto gilumą.

— Automobilį!—šaukė.— Tuoj pat važiuojame! Pats jus nuvešiu! Kaip man pasisekė! Madam, iš visos širdies dėkoju, kad jūs teikėtės išlipti į krantą būtent šiame rajone! Nepaprasta! Neapsakoma!

Pamaniau, kad tikriausiai paskyrė kokią premiją tam, kas mane suras, ir nepradėčiau nieku gyvu prieštarauti, jeigu ją gautų šis žavingas, simpatiškas žmogus. Žinoma, su ta sąlyga, kad, važiuodamas premijos, leis man numarinti kirminą.

Automobilis atsirado labai greitai. Mano draugas išsitraukė radijo siųstuvą, perdavė keletą įsakymų, kurių dalis man pasirodė panaši į ypatingomis aplinkybėmis policininkų vartojamą šifrą, panašų į šį: „čia šluota, čia šluota, kiaušinį į kvartalą bė cė dvidešimt keturi, atsakykite", lenkdamiesi namų, nulapatavome ristele dar keliasdešimt metrų ir pribėgome kelią, kuriuo tą pačią valandėlę atburzgėjo nuostabus baltas „Mersedesas". Niekad gyvenime nebuvau girdėjusi, kad kur pasaulyje policininkai važinėtų baltais „Mersedesais", tačiau mašinos išvaizda nesukėlė man jokių įtarimų. Nusprendžiau, kad, matyt, retkarčiais specialiai sėdasi į tokias mašinas, kad niekas į juos nekreiptų dėmesio.

Sėdėjau kartu su sužavėtu policininku užpakalyje. Prie vairo įsitaisė kitas, truputį mažiau sužavėtas, užtai labiau įnikęs į darbą. Visą laiką kažką vogravo į mikrofoną, bet ką — nestengiau suprasti, perjungęs kažko klausėsi, paskui perdavinėjo įsakymus. Abu nusimovė kepures, turėjau dėl to bent nustebti, tačiau iš pernelyg didelės laimės buvau, matyt, gerokai atbukusi.

Perlėkėme per vieną miestuką, per kitą, nespėjau nė pamatyti, kuo jie vardu, apvažiavome trečią. „Mersedesas" traukė kaip aitvaras. Kaip ir kitomis aukštos klasės mašinomis važiuodamas, negalėjai suprasti, koks greitis. Iš akies atrodė, kad apie šimtą šešiasdešimt kilometrų, tačiau sprendžiau iš to, kokiu greičiu lenkiami visokie daiktai, nes spidometrą man užstojo vairuotojo nugara. Pradėjau reikalauti valgyti.

— Pasiutusiai svarbu, kad neužgaištume, madam,— jaudindamasis pasakė mano policininkas.— Tuojau sužinosime.

Kepštelėjo tam kitam į nugarą. Tas kitas vėl išvogravo keletą nesąmonių, o po to nutiko tai, kad ir aš galų gale suklusau. Staiga pradėjo kalbėti vokiškai.

— Ji alkana,— pasakė.— Nori sustoti ir užvalgyti. Ką daryti?

Minutėlę klausėsi, klausydamasis pasilenkė ir kažką paknibinėjo sau apie kojas.

— Klausau,— pareiškė ir pasigręžė į mane.— Kiekviena minutė brangi, madam, ten jūsų laukia. Dabar jūs gausite kavos, tuoj užplikysiu.

Neprotestavau. Sėdėjau tyliai, jausdama, kad mane apima nerimas. Kodėl jis pradėjo kalbėt vokiškai? ..

Po valandėlės gavau kavos, kurią užplikė elektrinėje kavavirėje, po skirstomąja lenta. Niekur nesustodami, toliau lėkėme puikiu plentu. Stiprėjantis nerimas mane skatino atidžiau dairytis aplinkui. Išvydau kelio rodyklę su įrašu, kuris man nieko nesakė, paskui pavyko pamatyti kitą — Anžė, pastebėjau, kad važiuojame išilgai upės, išvydau pilies kontūrus, toliau — kitos, o po keliolikos minučių akys užmatė trečią. Kiekviena buvo kitoniška, visos žavingos ir visos rodėsi kažkuo pažįstamos. Ko gero, buvau kada jas mačiusi ar kas... Pilys palei upę.. . Juk tai... Viešpatie! Regėjau pilis prie Luaros!

Tiek jų čia buvo daug ir taip šitai mane sujaudino, kad nerimas kažkur išgaravo ir beliko semtis turistinių įspūdžių. Ture pervažiavome į kitą upės pusę. Sproginau akis vienu metu į visas šalis, ir džiugaus susijaudinimo ašaros drumstė man žvilgsnį.

Kava šiek tiek man padėjo, gamtovaizdžio grožybės pavergė, ir nežinia kada pralėkė trys valandos. Trys kelionės automobiliu valandos — tai grynas niekas, kiek kartų esu be sustojimo dardėjusi keliu Varšuva — Poznanė! Tik ne tokia mašina kaip ši, bet kur kas prastesne. Niekada nėra man pavykę nuvažiuoti greičiau kaip per tris su puse valandos.

Į dešinę pasukome tuoj pat už rodyklės su įrašu ,,Šo-mcnas". Priešais iškilo pilies siluetas. Stovėjo ant kalvos apsupta beveik nesuirusios gynybinės sienos, šiapus sienos augo žolės, anapus buvo žolynas, gėlės, medžiai, įvažiavome pro vartus tarp dviejų apvalių bokštų, dešinėje pusėje, kampe, spėjau pamatyti trečią apvalų bokštą, truputį didesnį, ir įvažiavome į pilies kiemą.

Čia aš galop pajutau, kad kažkas ne taip. Visko esu prisiklausiusi apie Luaros pakrančių pilis, bet niekas nesakė, kad jose gali būti įsikūrusi policija. Įslaptintas Interpolo padalinys, turintis vaidinti amerikiečių milijonieriaus šeimyniškių rolę? Na ką gi, visko pasitaiko šiame pasaulyje...

Išlipau, su kvailoku smalsumu dairydamasi aplinkui, išvydau, kad prie mūsų artėja kažkoks žmogus, apsirengęs civiliškai, ir — staiga suklusau.

— Ar ką sakė? — jis tyliai, bet valdingai paklausė vokiškai mane atlydėjusių policininkų.

— Neklausinėjome. Šefas padarys geresnį įspūdį. Nenorėjome ko pagadinti.

— Labai gerai. Niekas jos nematė?

— Niekas.

— Ar nieko neįtaria? Nebandė sprukti?

— Ne, viskas kaip reikiant. Mano, kad tai policija.. .

Stovėjau lyg stabo ištikta, akis įsmeigusi į senoviškus

architektūros elementus, bet nė vieno iš jų nematydama. Viduje man virė tokia košė, kad vargu ją įmanoma aprašyti. Širdyje budo galybė visokių jausmų, bet dominavo vienas — nepermaldaujamas noras ištalžyti sau pačiai srėbtuvus. Idiote! Klaiki, beviltiška, siaubinga idiote!!! Kaip galėjau?! Kaip galėjau leistis šitaip apmaunama?!! Kam tada užsikroviau ant galvos visą tą vargą, kam perplaukiau tą Velniškąjį Atlantą, kam vėjais leidau tuos tris šimtus dolerių ir zyliojau tamsybėse lyg širšės įgelta prie Ispanijos krantų,— ar tam, kad dabar leisčiausi nuvedama pas šefą nelyginant begalvė avis — į skerdyklą!!!

Kas be ko, dingtelėjo man į galvą, kad avys retai būna į skerdyklą vežiojamos baltais „Mersedesais", bet mažai mane ji paguodė. Kodėl neužsispyriau išlipti, valgyti, gerti, paskambinti telefonu, parašyti laišką?! Bet ką, kas tik būtų į galvą atėję! .. Kodėl nepaliepiau stabdyti prie kiekvieno sutikto policininko, kad galėčiau jam pulti ant kaklo?! Bent būtų mane įsidėmėję! Dėl dievo, ką daryti?!!

Jie nutarė už mane.

— Malonėkite su manimi, madam,— mandagiai pasakė civiliškai apsirengęs žmogėnas.

Surankiojo mano daiktus, paėmė mane už parankės ir nukaukšėjo prie šoninio priestato durų. Pagauta nevilties, suspurdėjau kaip katė maiše.

— Palaukite! — sušukau ir ištraukiau ranką.— Koks gražus vaizdas!

Nebuvau tvirtai įsitikinusi, ar mano balse pakankama nerūpestingo entuziazmo, bet jau žinojau, kad manęs laukia naujas triūsas. Norėjau bent apsidairyti ir nors truputėlį susivokti, kaip čia viskas atrodo. Nuo upės mane skyrė žolėmis apaugusi siena, užstojanti dalį kalvos. Tučtuojau nerti per tą sieną?.. Peršokti neperšoksiu, per aukšta ir galas žino, kas už jos. Sučiups mane, kai lipsiu per viršų. Verčiau naktį....

Leidausi nuvedama į pilį. Vidus, pasirodo, įrengtas visiškai taip pat kaip ir anoje braziliškoje rezidencijoje. Lifto durys įtaisytos griozdiškoje barokinėje spintoje, įleistoje į sieną, Venecijos veidrodžiai savaime skyrėsi, kai prie jų prieidavai. Šefo kabinetas buvo už lentynų, apstatytų nuo grindų iki lubų knygomis, kurių dalis prasivėrė, kai lengvai atlenkė į viršų žalvarinį bumbulą, puošiantį židinį priešpriešinėje sienoje.

Šefas manęs laukė, stovėdamas viduryje didelio kambario, padalyto į kelias dalis konstrukciniais elementais bei kaktusais, augančiais marmuriniuose vazonuose. Jo veido išraiška bylojo, kad jis širdingai manimi domisi.

Taip jau kartais nutinka, kad du žmonės, išvydę vienas kitą pirmą kartą gyvenime, pajunta kitas kitam arba patrakėlišką simpatiją, arba nenugalimą priešiškumą. Kadaise pas Anitą sutikau vieną jos pažįstamą, savo žemietį, įsikūrusį Danijoje. Tai buvo labai dailus, patrauklus žmogėnas, neabejotinai vertas dėmesio kaip vyriškis. Neatrodau kaip paskutinė kaliausė ir nors galiu daug kam visiškai nepatikti, bet nemanau, kad kas iš pirmo žvilgsnio imtų spontaniškai manimi bjaurėtis. Nesu žvaira, nesu visiškai išplikusi, nevarva man iš nosies, nesu aptekusi spuogais... Kitais žodžiais tariant, žmogėnas buvo patrauklus, o aš — ne bjauri. Iš pirmo žvilgsnio, dar nespėję kitas kitam pasisakyti nei vardo, nei pavardės, lyg susitarę pajutome vienas kitam tokį nenumaldomą, tiesiog agresyvų priešiškumą, kad negalėjome jo nuslėpti, nors to nieku būdu nenorėjome ir mokėjome elgtis, kaip dera išauklėtiems žmonėms. Viską darėme, stengėmės būti vienas kitam neapsakomai mandagūs, jis netgi pakvietė mane į automobilį, kuriuo nuvežė namo, aš dėkojau ir išsijuosusi žavėjausi jo — kaip vairuotojo — sugebėjimais, viskas šuniui ant uodegos. Agresyvus priešiškumas skverbėsi iš mūsų pro odą, urzgėjo aplinkui ore, bemaž virto abipusiu protestu prieš mudviejų egzistavimą.

Panašiai dėjosi ir dabar. Viduryje kambario stovėjo pasiutiškai patraukli būtybė, sulaukusi pačių įdomiausių metų, ir — sunku net patikėti — blondinas!!! Su rusvai geltonais plaukais, su žėrinčiomis rusvomis akimis, truputį žalsvomis, truputį gelsvomis, antakiai tamsesni už plaukus, o tokios gražios blakstienos, kad, jas išvydus, mane nudiegė pavydas. Be to, aukštas, gana lieknas, bet ne per daug, puikaus kūno sudėjimo ir puikiai apsirengęs. Galima sakyti — idealus vyriškis!

Ir iš pirmo žvilgsnio šis idealus vyriškis sukėlė man priešiškumą, nė trupučio ne mažiau nenumaldomą kaip anas žemietis pas Anitą. Nė akimirkos nedvejojusi, galėčiau prisiekti, kad ir aš jam sukėliau panašų jausmą. Šitai, beje, neturėjo nieko bendra su esama padėtimi. Abipusis priešiškumas išsikerojo ne todėl, kad jis gviešėsi į mano laisvę ir gyvybę, o aš buvau pavargusi, nemiegojusi, susišiaušusi ir apskritai ne itin graži, o be to, laikiau už dantų visą jo turtą, bet tik dėl to, kad jau taip esti su žmonėmis.

Be jokios abejonės, abudu kėslavome kuo nuoširdžiausiai muilinti vienas kitam akis taip ilgai, kiek tebus įmanoma. Jis tikriausiai ketino vaidinti prieš mane Interpolo atstovą, o aš buvau nutarusi vaidinti, kad tuo tikiu. Vos pažvelgus vienam į kitą, mūsų ketinimai nuėjo padujomis. Priešiškumas buvo pernelyg stiprus.

— Išeik,— trumpai pasakė jis mano palydovui, ir civiliškai apsirengęs žmogėnas iškurnėjo vienu akies mirksniu.

Tylėdami valandėlę žiūrėjome vienas į kitą.

— Norėčiau manyti, jog galiu atsisėsti,— prabilau galop nedraugiškai.— Ir kad gausiu ko nors užvalgyti. O gal žadate ir toliau mane marinti badu?

— Galimas daiktas, šitaip net ir reikėtų padaryti,— tuoj pat atrėžė tulžingai ir pašaipiai.— Švelnus įtikinę j i-nias tau nedaro didesnio įspūdžio, ar ne tiesa?

Priėjau prie vieno iš tų nuostabių, patogių krėslų, atsisėdau, iš šalimais stovinčio sifono įsipyliau gazuoto ^vundens ir pakėliau stiklinę.

— Į tavo sveikatą,— pasakiau irgi su pašaipa.— Mėgstu aiškias situacijas. Galiu tau garantuoti, kad grubi prievarta atneša dar blogesnių rezultatų.

Vienas dievas bežino, kodėl iš karto stvėrėmės kreipinio „tu", tokio reto Prancūzijoje. Matyt, mūsų mintys sutapo todėl, kad vienodai vienas į kitą žiūrėjome, o galimas daiktas, dėl to, kad nujautėme rietenas, kurioms tas kreipinys paprastai išeina į naudą. Galima surėkti „tu kiaule!" antruoju vienaskaitos asmeniu, neįmanoma to paties išrėkti bet kuriuo kito skaičiaus asmeniu. Kad ir kaip ten buvo, tas „tu" atsirado savaime.

Nusikvatojo kaip šėtonas, priėjo prie staliuko, įsipylė viskio ir atsisėdo prieš mane.

— Gal surastume kokį tarpinį būdą? — pasiūlė.— Kiekvienas iš mūsų turi savo žinioje tai, kas labai svarbu antrajam. Tu savo rankose turi mano pinigus, aš turiu savo rankose tavo gyvybę. Gerai sakau?

Linktelėjau galvą.

— Ir juokingiausia, kad nebus mudviem iš to jokios naudos,— įgėliau jam.— Mane užmušdamas, tu prarandi pinigus. Tupėdama ant tavo pinigų, aš prarandu gyvybę. Ar matai kokią išeitį? Nes aš — ne.

— Matau keletą. Iš pradžių netgi galvojau tave paprasčiausiai priimti į bendrovę, bet iš tų šiaudų nebus grūdų. Per daug turi visokių ryšių, negaliu tavimi pasitikėti. Ketinau tave apgauti, bet matau, kad irgi neišdegė. Kada viską supratai?

— Jau kelionės metu, bet dar turėjau vilties, jog klystu. Kieme galutinai mane įtikino.

Susiraukęs spoksojo į mane, tolydžio labiau manimi bjaurėdamasis.

— Aš ir maniau, kad su ta vokiečių kalba vedžioji mus už nosies, bet mano valdiniai — tai idiotai. O vis dėlto, tarp mūsų šnekant... kokios kalbos tikrai nemoki?

— Danų,— atrėžiau su pasitenkinimu.— Vargu ar dėl ko esu taip tvirtai įsitikinusi, kaip dėl to, jog niekada jos neišmoksiu. O dabar tau pranešu, brangiausias mano širdies pašine, kad jeigu man neduosi valgyti, tai spjaunu į visą pokalbį ir į visa kita. Pradedu siusti ant tavęs ir ant savęs. Nieko iš manęs neišmygsi, nes man jau apkarto gyventi. Gali mane vietoje nudėti, tik nesuk man daugiau galvos.

Matyt, atžarus užsispyrimas iš manęs trykšte tryško, nes, pažvelgęs į mane, nusišypsojo ironiškai, bet su pasitenkinimu ir paspaudė kažkokį mygtuką. Pasigirdo tylus skambutis.

— Pietus damai,— pasakė kažkur į tolumą, ir netrukus iš sienos išriedėjo stalas, apkrautas valgiais. Buvau išalkusi ir įniršusi, su niūriu įsiūčiu žiūrėjau į pilnas ėdalo lėkštes, o jis nenuleido nuo manęs akių, kupinų ironiško susidomėjimo. Tuo metu, kai atkišau ranką pasiimti peilį bei šakutes, staiga atstūmė nuo manęs stalą.

Sustingau lyg stabo ištikta ir pažvelgiau į jį.

— O, atsiprašau,— mandagiai pasakė neapsakomo nirtulio kupinu balsu ir pristūmė stalą atgal. Vargais negalais susitvardžiusi, paėmiau šakutes, ir tą pačią akimirką stalas vėl nutolo.

Visą gyvenimą man rodėsi, kad pati šlykščiausią pramoga, kokią begali išgalvoti pykčio apsėstas beždžionžmogis, tai tokia, kai iš alkano šuns atimamas kaulas. Prabilo mano širdis, sutrypta kaip niekad. Pagauta šaltakraujiško įniršio, tačiau kuo puikiausiai suvokdama, ką darau, palioviau tvardytis.

Jam pavyko išsilenkti nuo šakučių, kurias laikiau rankoje, tačiau į nieką daugiau nesuspėjo sureaguoti. Per toli nuo manęs sėdėjo, kad valiočiau sukulti visus pusdubenius jam tiesiai ant galvos, todėl į jo pusę lėkė vien tai, kas juose buvo. Nesakydama nė žodžio, bet užtat be galo energingai griebiau viską, kas buvo po ranka, ir leidau į priešininką, stengdamasi kiek bepajėgdama pataikyti. Jis elgėsi gana protingai, nes nebandė manęs sulaikyti, matyt, suvokdamas, kad taip pat sėkmingai galėtų sulaikyti įsibėgėjusį garvežį. Tik užsidengė su padėklu nelyginant su skydu, tačiau netgi nepakilo iš krėslo ir apskritai į visą šią Dantės „Pragaro" vertą sceną sureagavo stebėtinai ramiai. Baigdama prisipyliau iš sifono į stiklinę gazuoto vandens, paskui pakėliau sifoną į viršų ir iš visų jėgų suknežinau jį į marmurinį vazoną su kaktusais. Epilogas pasirodė man pakankamai efektingas, vėl atsisėdau į fotelį, nugėriau gurkšnį vandens, o likusį staiga išpyliau ant jo.

— Į tavo sveikatą,— pasakiau kerštingai.

Ramus nelyginant išmelžta karvė, išsitraukė iš kišenės nosinę, nusišluostė veidą, nusipurtė nuo švarko visokiausias valgomųjų produktų liekanas ir paspaudė mygtuką.

— Kitus pietus damai,-— pasakė į tolumą.— Ir tegu kas čia išvalo.

Pasisuko į mane ir pridūrė:

— Ko nors tokio iš tavęs aš ir tikėjausi. Labai iš tavo pusės gražu, kad pateisinai mano lūkesčius.

— Dėkoju,— atrėžiau su panieka, ir gal dešimt minučių sėdėjome be žodžių, stebėdami, kaip du žmogėnai triūsia, valydami mūšio lauką. Stalas su pietų valgiais vėl įvažiavo, ir pradėjau doroti patiekalus, tvirtai nusprendusi jį užmušti, jeigu pradės vėl kvailioti.

Ir toliau jis tylėdamas spoksojo man į burną, nors mane šitai labai erzino, ir tik pačioje pabaigoje tarė:

— Kirsk kiek lenda. Galimas daiktas, valgai paskutinius pietus savo gyvenime. Bent jau tokius pietus...

Patraukiau pečiais, nesižemindama prieš jį ir neatsakydama, bet pagalvojau — ką tas galvijas bus sumanęs? Jo žodžiai, rodos, buvo aptekę nuodais, varvančiais ant grindų, ir negalėjai atsistebėti, kad jie nepradegina kilimo. Iš pradžių mane visą apėmęs atžarumas dabar virto neapykanta. Baisu ir pagalvoti, kad prieš save turėjau patrauklų blondiną! Toji būrėja, matyt, buvo nenormali. ..

Kavos pristatė irgi tuo pat būdu — be žmogaus įsikišimo, ir pradėjome iš naujo šnekučiuotis. Sudorojus pietus ir numalšinus alkį, šiek tiek man pasitaisė nuotaika. Pareikalavau paaiškinti, kaip mane užtiko.

Labai noriai, visai neprieštaraudamas, apie viską man papasakojo: turbūt nuo minties, kad turi mane savo rankose, jam irgi pasitaisė nuotaika.

— Aš pats tai nemaniau, kad velniai būtų tave nunešę į vandenyną,— pridūrė baigęs pasakoti, kas dėjosi rezidencijoje po mano dingimo.— Galvojau, kad simuliuoji tą vandens baimę, bet nieko aiškiai nežinojau. Tiktai tas laivas, kurį bandei prakiurdyti...

Gerai padariau išvadinusi tą kliūtį ant tiesaus jūros kelio šlykščia kabalda. Be kitų, plaukė ten dar ir kažkoks suidiotėjęs žurnalistas, kuris, susižavėjęs sensacingu įvykiu, per radiją perdavė savo redakcijai įdomų straipsnį, kaip „Stella di Mare" atakavusi niekuo nedėtą keleivinį laivą. Kitą dieną tie įdėjo netgi nuotrauką, kurioje aš mojavau nuo laivagalio rankomis, be to, sensacinga buvo dar ir tai, kad virš mano stiebo neplevėsavo jokia vėliava. Žmogėną, paėmusį iš manęs už degalus tris šimtus dolerių, jie pasiekė vos už dviejų dienų po to, kai iš ten buvau išplaukusi. Kitą dieną jau surado mane už Kanarų salų.

— Nebuvo prasmės stabdyti tave jūroje, galėtum paskęsti, o tai būtų per anksti,— kalbėjo ironiškai ir mandagiai.— Pagaliau vargu ar yra kur pasaulyje laivas, kuris galėtų pavyti šią jachtą. Laukėme tavęs palei krantą, juk kur nors turėjai išlipti. Iš helikopterio stebėjome ir žemyną, ir jūrą. Jachtą būtumėme tau sunaikinę tik tada, jeigu plauktumei į Kopenhagą, bet šitai mums rodėsi nelabai įtikima, nes Lamanšo sąsiaurį perplaukti ne taip jau paprasta. Išlipusi į krantą, galėjai, žinoma, bematant dingti mums iš akių, turėtume tada daugiau vargo, tačiau laimė — mandagiai luktelėjai mano žmogaus. Negali nieko sakyti, labai gražiai pasielgei.

— Kad jūs visi nusprogtumėte,— pasakiau visai nuoširdžiai ir užsirūkiau cigaretę.— Ar faraonai manęs neieško?

— Ieško, kas be ko,— atsakė abejingai...— Bet juk pati supranti, kad mes buvome jiems užbėgę už akių. Atsilieka maždaug kokia savaite.

— Juk suras mane kada nors.

— Būk rami, nesuras!

— Na gerai,— pasakiau valandėlę patylėjusi ir viską išanalizavusi.— Vis dėlto prašyčiau man paaiškinti, kodėl taip atkakliai kėsinatės į mano gyvybę? Juk jeigu ne tai, nė vienam iš mūsų nebūtų jokių rūpesčių. Kodėl, velniai griebtų, iš pat pradžios nusprendėte mane nugalabyti?

— Ne mes,— pasakė piktai.— Manęs ten nebuvo. Kas be ko, mano žmonės šiek tiek buvo pametę galvą, neturėjo kitos išeities. Galvok logiškai. Jeigu ne ta sumaištis lošimų namuose ir ne policijos įsikišimas... Jeigu būtų turėję šiek tiek laiko su tavimi pasišnekėti, nekeldami tau jokio įtarimo, ir sužinoti, ką tau pasakė Bernardas, niekas nebūtų tavęs galabijęs. Pasėdėtumei sau kur užrakinta keletą dienų ir išeitumei į laisvę, nė nenuvokdama, kas tave kalino ir kodėl. Deja, policininkai stovėjo tarpduryje, reikėjo tučtuojau tave iš ten pasiimti. Na, o neilgai trukus per daug visko sužinojai.

— Palauk,— nenoromis pertraukiau.— Kuriems galams turėčiau sėdėti užrakinta?

Nekantriai gūžtelėjo pečiais.

—■ Esi kvaila per visą pilvą. Aš negaliu rizikuoti. Jau kitą dieną policija būtų iš tavęs išmygusi Bernardo žodžius. Užtektų kokio menko rikto, kokio mūsų nevykusio žingsnio, ir jie, gavę iš tavęs reikiamų žinių, galėtų surasti vietą, kur paslėpti pinigai. Jau ir šiaip pridirbo mums eibių, kad laikykis.

— Ir tu manai, kad aš dabar tau viską pasakysiu, nė negalvodama, jog prarandu paskutinį šansą likti gyva? — paklausiau užuojautos kupinu balsu.— Iš tikro nežinau, katram iš mudviejų ne visi namie...

— Ta tema dar pasišnekėsime,— nekantriai mane pertraukė.— Na, angelėli su ragiukais, imamės darbo. Atsimeni, ką pasakė negyvėlis?

— Kiekvieną žodį,— atrėžiau, ir dabar mano žodžiai buvo aptekę nuodais.— Ausyse jie man stovi. Labai man įdomu, kur toji vieta. Ko gero, labiau negu tau.

Patogiai atsirėmusi į krėslo atkaltę, žiūrėjau į jį su kerštingu pasitenkinimu. Tarp mūsų ėjo žūtbūtinis karas. Negalėjo būti nė kalbos apie paliaubas. Suraukęs antakius, jis taip pat įsistebeilijo į mane piktokomis akimis, kažką svarstydamas, paskui pakilo iš krėslo ir priėjo prie sienos. Ant sienos kabojo didelio formato abstrakcionistinis paveikslas, nuostabiai koloristikos požiūriu nutapytas, įdėtas į labai storus, lygius rėmus. Padėjo ranką ant dešiniojo rėmo ir pasigręžė į mane.

— Pasakysiu, kad jau taip smalsauji,— pasakė pašaipiai.— Tiek daug žinai, kad gali žinoti viską. Prieik čia, susirasi tą vietą. Aš jos nežinau, bet tau ji stovės jau ne tik ausyse, bet ir akyse. Jausiesi esanti kur kas svarbesnė. Įsižiūrėk.

Viršutinis vertikalusis rėmas atsiskyrė nuo kitų, kažkas tyliai supliauškėjo, ir ant paveikslo nusileido didžiulis pasaulio žemėlapis. Jame nubrėžti smulkūs langeliai, tarp kurių aiškiai galėjai matyti dienovidinius bei lygiagretes. Visos tinklelio, linijos, be to, dienovidiniai bei lygiagretės buvo sunumeruotos, bet kažkaip be jokios sistemos, ne eilės tvarka, vertikalios linijos sužymėtos skaičių, o horizontalios raidžių ženklais, vieni pavieniais, o kiti dvigubais, pramaišiui dideliais ir mažais. Iš karto man krito į akis pusiaujas, pažymėtas raidėmis TR. Nulinis dienovidinis, tas einantis per Londoną, turėjo 72 numerį. Šalia jo einančios linijos pažymėtos skaičiais 11,7, ir 24. Sužymėtos ne tik linijos, bet ir nuotoliai nuo linijų susidūrimo iki įvairių aiškių vietos orientyrų.

Akies mirksniu supratau, ką reiškia mirštančiojo pasakyti skaičiai, ir lygiai tokiu pat greičiu nutariau patikrinti, ar mokėsiu pažymėti vietą, kur yra mažai kam žinomos, bet labai įdomios grotos Malinovska Skaloje prie Vyslos. Juk aišku kaip dieną, kad tas sąmojingasis šunsnukis rodo man žemėlapį, tikėdamasis, kad išsižiojusi įsivėpsosiu į jo slėptuvę, o jam užteks pamatyti, nuo ko negaliu atitraukti akių.

Nenuleido nuo manęs akių, kol susiradau Krokuvą, po to — Cešiną, po to, murmėdama sau panosėje, nustačiau, kad turėčiau pažymėti šimtas dvidešimt antru dienovidiniu ir V — kaip Vanda — lygiagrete, tačiau nevaliojau preciziškai nustatyti metrais nuotolio, nes man pačiai buvo išgaravę iš galvos, kur tos grotos. Numojusi ranka į grotas, persikėliau į Rodopus, kurie, mano galva, labai tiko visokiems daiktams suslėpti, ilgam įbedžiau nosį į graikų salas, Alpes apžvelgiau lyg varnas gaudydama, apžiūrėjau Pirėnus ir išsidanginau iš Europos. Turėjau vilties, kad, spoksant į Pirėnus, neprašvito man nei akys, nei kas kita.

— Užteks! — staiga pasakė, kai be galo įknibusi tyrinėjau Kordiljerus.— Jau žinai, kur mano pinigai, tiesa! Aš irgi žinau, kad Europoje, gali liautis kvailio jusi.

Nutariau, kad geriausia šiuo metu — išdidžiai tylėti. Pasižiūrėjau, kaip žemėlapis vyniodamasis pakilo į viršų, o paveikslo rėmas sugrįžo į savo vietą. Priėjau prie lango. Vaizdas nuostabus, bet klaikiai su juo nesiderino tai, kas dėjosi čia, viduje.

— Neblogai tau galvelė rezga,— pagyrė, neslėpdamas neapykantos.— Nieko baisaus, pabandysime kitaip...

To nebuvau numačiusi. Iš pradžių taip viską patvarkė, kad įsidėmėjau jam rūpimą vietą, o paskui pradėjo ją iš manęs mygti pasitelkęs į pagalbą mokslą. Pasijutau gerokai sutrikusi, nes siaubingai bijojau visokių elektros įtaisų, bet, kita vertus, jau seniai svajojau susipažinti su melo detektoriumi. Buvau vis dėlto įsitikinusi, jog nepadarys nieko tokio, nuo ko galėčiau netekti sveikatos bei atminties, todėl neprotestavau, kai mane nuvedė į kambarį, panašų į laboratoriją, gydytojo kabinetą bei šiluminės elektros stoties komutatorinę kartu paėmus. Leidausi prijungiama prie tinklo, patenkinta, kad mane pagavo neapsakomas siaubas, užgožęs visus kitus jausmus, o kartu ir nuogąstavimą, jog išduosiu paslaptį.

Iš karto sugalvojau, kaip apvesti apie kertę tą kvailą išradimą. Nusprendusi laikytis iš paskutiniųjų, įtikinau save, kol jie rengė prietaisus, jog banditų lobiai paslėpti Malinovska Skalos grotose. Geresnė vieta tuo metu man neatėjo į galvą, taip atkakliai mintyse ją kartojau, jog pati viskuo švenčiausiai patikėjau. Jie nereikalavo, kad jiems ką sakyčiau, jie vardijo visokiausias vietoves ir fiksavo elektros prietaisais, kokį jos man daro įspūdį. Kalte buvau įsikalusi į galvą Malinovska Skalą. Vaizduotėje regėjau kiekvieną jos gabalėlį, kiekvieną atkraštu-ką — ir tuos, kurie man žinomi, ir tuos, apie kuriuos tebuvau girdėjusi. Vaizduote ačiū dievui negaliu skųstis, ir kaip ant delno rodėsi man vienas po kito plokščias akmuo švelnioje nuokalnėje prie grotų pradžios, didžiulės, vandeniu aptekusios uolos stačioje sprogymėje, ankšta landa į šonines galerijas, apatinė tamsi ir be galo ilga galerija, požeminis ežeras... Pačioje apačioje nesu buvusi, ežero savo akimis niekados nesu mačiusi, bet nusprendžiau, jog būtent ten suslėptos dėžės, pilnos aukso ir deimantų. Bendra čia tebuvo nebent tai, kad niekados gyvenime nesu mačiusi ir dėžių, pilnų deimantų.

Jie nepaminėjo Malinovska Skalos, turbūt dėl to, kad niekados apie ją nebuvo girdėję, o elektros prietaisai pirštu priduriamai rodė, jog niekas man nedaro jokio įspūdžio. Išėjo jiems, kad iš pradžių buvau susinervinusi, o paskui nurimau. Aiškus dalykas, kad nurimau — supratusi, jog nieko nesidaro ir jog srovė per mane neina.

Sugrįžome į kabinetą.

—> Turbūt visai sukvošai, mielas katinėli,— pasakiau nepatenkintu balsu.— Ar tu iš viso suvoki, kaip siaubingai aš bijau elektros srovės? Galėjau nuo to išprotėti, prarasti atmintį; įdomu, ką tu iš to būtumei laimėjęs?

— Pasiklioviau tavo stebėtina ištverme,— atsikirto ironiškai.— O dabar, brangusis perle, pasikliauju tavo blaiviu protu. Ar žinai, kur esi?

—• Maždaug. Kodėl klausi?

— Dar tau šį bei tą parodysiu.

Pamojo man ranka ir priėjo prie sienos kitoje kambario pusėje. Siena buvo išklota akmenimis, dideliais, vos ne vos aptašytais blokais. Pritūpė ir paspaudė vieną akmenį prie pat grindų. Du kartus kairėje pusėje, kartą dešinėje ir vėl kairėje. Žiūrėjau susidomėjusi, kas iš to bus.

Atsistojęs luktelėjo keletą sekundžių. Ties mano veidu vienas akmuo lėtai ir tyliai šiek tiek išlindo iš sienos, paskui atsivėrė nelyginant kokios durelės. Toliau už jo buvo jau tikros plieninės durelės, kurių tik pusę temačiau, o ant jų — skritulys su numeriais. Pasuko nulį. Žemėliau esantis akmuo sujudėjo, išlindo ir taip pat atsivėrė. Priešais išvydau gilioje nišoje įtaisytą spintelę — apie metrą dvidešimties aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio.

— Tai mano šventovė,— mandagiai paaiškino.— Ją atidaro dvidešimt aštuoni šimtas dvidešimt vienas. Neužmirši?

Susuko skritulyje 28121, ir spintelė atsidarė. Viduje krūvos visokių popierių, tarp jų ir banknotų pakeliai.

— Rodos, norėjai gauti trisdešimt tūkstančių dolerių kaip kompensaciją už moralinius nuostolius? — pasigręždamas į mane, kalbėjo. Jis stovėjo prie atidarytos spintelės, alkūnėmis pasirėmęs ant akmens šalia jos, ir žiūrėjo j mane su tulžingu pasidygėjimu.— Čia daugiau. Mažiausiai penkiasdešimt tūkstančių. Jie priklauso tau, bet su sąlyga, kad pati juos pasiimsi.. *

Staiga atšoko nuo sienos, nupėdino į tą kambario dali, kur anksčiau buvome, ir surinko mano daiktus. Įkišo nosį j krepšį.

— Ką čia turi? Dokumentai, pinigai, paprasčiausias bobiškas šlamštas...

Atsargiai įdėjo krepšį į spintelę, paėmė tinklelį, apžiūrėjo atlasą, žodyną, celofaninį maišiuką su skepeta bei kitas smulkmenas. Akyse jam sušmėžavo kažkokia mintis, ištraukė maišiuką su skepeta, o kitką tvarkingai padėjo šalia krepšio. Uždarė spintutę.

— Atidaryk,— įsakė.

Širdis man tiesiog virte virė, tačiau paklusniai dariau, ką įsakė. Susukau numerį — dvidešimt aštuoni šimtas dvidešimt vienas, srovė manęs nenutrenkė, ir spintelė vėl atsidarė.

— Matai, kaip lengva? — paklausė, o jo balse nuskambėjo siaubingos patyčios.— Vienui vienintelio mažmožio tau betrūksta — laisvės.

— Kol kas esu laisva,— šaltakraujiškai atsakiau.

— Ne ilgam,— atkirto atžariai.

Uždarė spintelę, uždarė akmenis ir ranka pakvietė mane į kitą kambario dalį. Tylėjau galvodama, ar jau laikas iš naujo daužyti viską, kas pasitaikys po ranka, ar luktelėti, kol būsiu labiau įniršusi.

— Kas čia tokio? — paklausė, kratydamas celofaninį maišiuką.

— Skepeta,— mandagiai atšoviau, bet šaltu it ledas balsu.— Iš balto akrilano. Kitais žodžiais, mano rankdarbis. -

— Aha, rankdarbis. Pasiutiškai naudingi tiek rankdarbiai, gerai veikia nervus. Gausi rankdarbį...

Valandėlę galvojo.

— O dabar pasišnekėkime rimtai. Kai ką tau pasakysiu, o taip ir bus, kaip pasakysiu. Nežudysime tavęs. Pats suprantu, kad tau menkas biznis pasakyti man viską tik tam, kad tuoj pat po to palįstumei po velėna. Na, bus taip, kaip nori, negausi galo...

— Turbūt tau galvoje negerai,— pertraukiau jį su panieka.— Negi manai, kad tuo patikėsiu? Tavo nuomone, esu protinė nebrendila? Tu visa tai man rodai tam, kad būčiau kuo tvirčiausiai įsitikinusi, jog tuoj pat, vos tau viską pasakysiu, išeisiu iš čia niekieno netrukdoma, laisva kaip padangių paukštytė, ar ne taip?

— Atvirkščiai,— ramiai atsakė.— Rodau aš tau viską dėl to, kad galų gale suprastumei, jog niekada iš čia neišeisi. Ir iš čia, ir iš bet kurios kitos vietos. Man labai rūpi gauti iš tavęs duomenis, ir esu pasiryžęs viskuo tave aprūpinti. Galiu padaryti, kad gyvensi kaip rojuje, galėsi netgi bendrauti su žmonėmis. Tiktai tiek, kad tai bus mano žmonės. Ką padarysi, brangioji, avarijos metu žmonės kartais praranda arba ranką, arba koją, arba regą, tu praradai laisvę. Liūdnokas atsitiktinumas, nieko daugiau. Skirtumas tik toks, kad tavo nelaisvė gali būti labai nevienoda.

Sustojo ir įdėmiai apžiūrėjo mane.

— Manyčiau, kad turėsi greitai apsispręsti. Nebe aštuoniolikos metų esi. Kai kas gali taip pasikeisti, kad ir norėdama nesugrąžinsi to, kas buvo, pavyzdžiui, kai pražilsta plaukai...

— 2ili plaukai man visuomet pasiutiškai tiko prie veido,— pertraukiau tulžingu balsu.

— Nežinau, ar tau taip pat tiks prie veido, kai liksi be dantų,— bematant atsikirto.— Netrukdyk man kalbėti. Klausykis. Pažįstu tave kur kas geriau, nei tau atrodo, ir puikiai žinau, kad bet kokia fizinė prievarta, bet kokios tortūros bei kiti panašūs dalykai besusilauktų tik tokios tavo reakcijos, kad užsiožiuotum iš beprotiško įsiūčio, ir baigtas kriukis. Man atrodo, jog bus geriau tau duoti laiko pasvarstyti — kas tau geriau. Pasirinkti gali tik vieną iš dviejų galimybių: arba kalėti labai blogomis sąlygomis, arba kalėti labai geromis. Kaip atrodo geros sąlygos, daugmaž žinai, nors garantuoju, jog sudarysiu tau tokias geras, kokių gyvenime niekados nesi nė mačiusi.

Kaip atrodo tos blogos, pati įsitikinsi. Na ir pati nuspręsi. Aš palauksiu...

Begalinė, tulžinga ironija, nuskambėjusi šiuose paskutiniuose žodžiuose, kuo rimčiausiai mane išgąsdino. Ką tas šunsnukis bus sugalvojęs? Ir iš viso, kokius niekus jis čia dabar tauzija, kokia nelaisvė? Mūsų laikais civilizuotose šalyse, pačioje policijos panosėje?.. Meluoja kaip pasamdytas, per akis jau man tų kvailų komedijų!

Pasijutau pavargusi nuo tų įvykių. Juk viskas — tai kažkokia klaiki beprasmybė. Turime pagaliau vienaip ar kitaip susitarti ir paliauti vienas kitam išsijuosę krėsti šunybes. Laiko gaila tokioms kvailystėms.

— Klausyk, liaukis kvailiojęs,— pasakiau pyktelėjusi.— Man nė trupučio nerūpi tie tavo pinigai, pasprink tu jais. Duok man šventą ramybę ir atsikabink nuo manęs, tada ir pasakysiu, ką ištarė numirėlis.

— Tai sakyk!

— Špygą! Ne tuoj pat. Netikiu tavimi. Duok man ramybę trims mėnesiams. Per tuos tris mėnesius įsitikinsi, kad nemaskatuoju liežuviu nei į dešinę, nei į kairę ir kad niekas nieko nežino. O aš įsitikinsiu, kad tu atsikabinai nuo manęs.

— Tu išprotėjai? — pertraukė susiraukdamas.— Paistai nesąmones. Pačią pirmą dieną tave užlauš policija!

— Ką nors sumeluosiu. Kad užvažiavo man per makaulę ir praradau atmintį. Netgi pavardę vargais negalais beatsimenu.

— Nesąmonė,— gūžtelėjęs pečiais, atsakė po valandėlės.— Turbūt tau galva susisuko. Kalbėkime tiesiai — dabar manimi nepasitiki. O po trijų mėnesių — kas tada? Pradėsi tada tikėti? Kuo tu esi garantuota, kad per tris mėnesius tavęs nenudobsiu?

— Tu pats, bijūnėli žalias, pasirūpinsi, kad gyvenčiau kuo ilgiausiai. Įteiksiu notarui testamentą, kuriame tave aprašysiu. Atplėšti... po mano mirties...

— O ne, nieku būdu. Pakliūsi po mašina — ir kas tada?

— Tu irgi gali pakliūti po mašina, kas tau draudžia? Kita vertus, galiu parašyti — atidaryti po mano įtartinos mirties.

Pasižiūrėjo j mane, aiškiai bjaurėdamasis, ir pakraipė galvą.

— Atvirai tau pasakysiu, kad kur kas lengviau man bus rūpintis tavo gyvybe, kai turėsiu tave po ranka. Ir apskritai man atrodo, jog mano būdas geresnis. Pirmiausia jį ir išbandysime. Savo ruožtu, įdomu, kada pagaliau suprasi, jog neturi kitos išeities. Niekas pasaulyje to nežino, ką tu žinai. Policija manęs nepažįsta, nemoka prie manęs prisikasti. Neužtenka žinoti, kad padarytas nusikaltimas, reikia dar jį įrodyti. Turiu aštuoniolika pavardžių ir keturias pilietybes, niekas nežino, kas aš iš tikrųjų ir kuo verčiuosi. Per tave jie gali užeiti mano pėdsakus, per tave jie taip man apkartins gyvenimą, kad nė dirbti negalėsiu. Ne, rūtele žalioji, tebūnie tau to gana, kad dovanoju tau gyvybę. Tu man nelyginant amžinas Damoklo kalavijas...

— Negi esi toks nervingas? — mandagiai paklausiau nustebusi, nes nuo tų jo tauškalų vėl man pradėjo skystėti galvelė.— Maniau, kad, savo darbą dirbdamas...

— Užteks,— pasakė, staiga pakildamas supykęs ir išvestas iš kantrybės.— Gana tų plepalų. Dabar keliausi į apartamentą, iš kurio išeisi tik tada, kai pasakysi. Esu tavo dispozicijoje,— pridūrė nusilenkdamas.— Rankdarbį gali pasiimti.

— Kaip sau nori,— pasakiau atžariai.— Jei nori karo, turėsi karą.

— Idiote! Kariauti su manimi!..

Jo ironiškas juokas skambėjo man ausyse, kai, lydima trijų žmogėnų, einančių gorilų pareigas, leidausi laiptais žemyn. Nesitąsiau su jais, nors apnikta įniršio tikriausiai valiočiau sulyginti su žemės paviršiumi visą šią pilį. Koks kretinas! Šlykštus, pasipūtęs, išpuikęs, apsalęs nuo savo galybės, rupūžnagis! Aš jam dar parodysiu!..

Kad ir apimta siaubingo įniršio, pagalvojau visiškai blaiviai, kad dabar mane tikriausiai kur nors uždarys. Be abejonės, bandysiu iš ten pasprukti, ir reikėtų, kad, imdamasi tos nelengvos veiklos, būčiau kuo sveikiausia. O pradėjus man niokoti šį trobesį, galėtų man, pavyzdžiui, sulaužyti ranką ar ką kita, iš pradžių to nė nepajusčiau,; bet vėliau labai man trukdytų. Ne, jokių traumų!

Taigi ir leidausi žemyn nesispyriodama, laikydama rankoje celofaninį maišiuką, vis žemyn ir žemyn. Eidama spėjau suvokti, kad esame tame didesniame, apvaliame bokšte. Iš paskutiniųjų stengiausi įsidėmėti, kokia kryptimi einame, nors sraigtiniai laiptai be galo trukdė orientuotis. Suskaičiavau vieno narvelio laiptus tarp aikštelių.

Moderniškai įrengta pilis seniai jau baigėsi, o tai vietai, kur atsidūriau, be galo. tiko požemių vardas. Ir smarkiai apleistų požemių. Gorilomis tarnaujantys žmogėnai vargais negalais atidarė kažkokias duris, maniau, kad pagaliau išvysiu savo kamerą, bet ten tebuvo mažas koridoriukas ir vėl laipteliai. Dabar juos skaičiavau atidžiau, septyniolika ir septyniolika, kartu paėmus — trisdešimt keturi. Laipteliai pusiau suirę, be jokių atramų, neišpasakytai nepatogūs. Žemiau laiptelių buvo kitos durys, labai mažos, padarytos iš vienos akmens plokštės, užstumiamos baisingais skląsčiais. Norint jas atidaryti, reikėjo nugrūsti į šalį kažkokius gelžgalius, kažkokius akmenis, paskutinį kartą jas, matyt, buvo atidarę prieš gerus tris šimtus metų. Vienas žmogėnas sergėjo mane, o du kiti užgulė duris, kurios ilgai nepasidavė. Pagaliau prasidarė su siaubingu girgždesiu stumiamos akmens grindimis.

Ne, vis dėlto neįėjau ten laisva valia. Įgrūdo mane. Po to įstatė viduramžišką aliejinę spingsulę ir trys žmogėnai įsiręžę patraukė į save duris. Išgirdau, kaip sugirgždėjo ir sutarškėjo skląsčiai, ant kurių dar pakabino spyną, ir pagalvojau, kad su spyna galėjo ir nerakinti. Nevaliočiau tų durų atidaryti netgi tada, jeigu jos būtų visai neužrakintos. Nekalbu jau apie tai, kad neturėčiau tiek jėgos,— jas reikėtų traukti, o nebuvo už ko įsitverti. Šios menės kūrėjas visiškai nenumatė, kad jos galėtų būti kada daromos iš vidaus.

Pagalvojau, kad turėčiau dabar galų gale pabusti ir suprasti, kad nieko nebuvo, tik košmariškas sapnas. Viskas kartu atrodė per daug siaubinga, kad galėtų iš viso kam nutikti. Ne, jokiu būdu. Tokia kretiniška, viduramžiška nesąmonė tiesiog neįmanoma. Išsigalvojau viską. O gal sapnuoju, o gal tai kažkoks kvailas pokštas. Jis išprotėjo, tas pusgalvis, negi jis iš tikrųjų ketina mane čia laikyti!

— Ei tu! — staiga kažkas subaubė man virš galvos.

Akys pamažėle prato prie tamsos, vos ne vos sklaidomos varganos spingsulės. Pakėliau ją ir pažvelgiau į viršų. Gotikinį skliautą rėmė didžiulis spyninis akmuo, kurio viduryje žiojėjo tamsi skylė. Ne didesnė kaip dvidešimties penkių centimetrų ilgio ir tokio pat pločio.

— Ei, tu! — vėl pasigirdo iš skylės kauksmas.

— Ko tau reikia?! — įsiutusi surikau į viršų.

— Kaip tau patinka naujasis apartamentas?

Pažinau to nevidono balsą, ir kažkas man viduje suspurdėjo. Jeigu manė, kad tučtuojau pradėsiu inkšti ir maldauti pasigailėjimo, tai klydo taip, kaip niekada gyvenime nebuvo klydęs!

— Nuostabus! — surikau iš visų jėgų.— Mėgstu aukštus karstus!

Iš juodos kiaurymės atsklido ironiškas kvatojimas.

— Tai pasmerktųjų mirti bado mirtimi kamera. Ar girdi?

— Girdžiu! Labai džiaugiuosi, visą gyvenimą stengiausi numesti nereikalingą svorį!

— Pasėdėsi čia taip ilgai, kol apsispręsi! Valgyti gausi, nebijok! Kai tau nusibos, duok man žinią! Dabar sau mąstyk kiek lenda!

— Pabučiuok man, kur nesutenka! — surikau, nes jau man pabodo maivytis nelyginant Versalyje. Virš savęs išgirdau juoką, ir viskas nutilo.

Su spingsule rankoje apžiūrėjau savo būstinę. Taip viskas čia mane apstulbino, kad netgi atlėgo įniršis. Rūsys nedidelis, nesimetriškas, maždaug šešių metrų ilgio ir penkių pločio, su akmenų sienomis ir akmens grindimis. Viename kampe gulėjo nei šis, nei tas, gerokai pagalvojusi, nutariau, kad tai visiškai sutrešę šiaudai, kitame mėtėsi kažkokie kaulagaliai, galimas daiktas, žmogaus, trečiame kėpsojo du labai dideli akmenys, ant kurių galėjai atsisėsti. Prisėdau ant vieno, ant kito pasistačiau spingsulę ir įbedžiau akis į vandenį, iš visur varvantį, bandydama šiek tiek mažiau galvoti apie siaubingą tikrovę.

Šit ką jis galvojo, sakydamas, jog turėsiu nedelsdama apsispręsti! Kas be ko, jo žodžiuose nemaža teisybės. Vargu ar reikėtų daug laiko, kad čia gaučiau reumatą, skor-butą ar kokią psichinę ligą. Be to, dar man gresia anemija, apakimas, deguonies badas ir kaltūnas. Kai tie malonumai užgrius mane visi vienu metu, tai jau vėliau man bus vis tiek.

Labiausiai susinervinau pagalvojusi apie kaltūną. Ne, tai iš tikrųjų neįtikėtina! Nepakenčiu kretiniškų pokštavimų, o šis toks beprotiškas, kad viską pranoksta! Tas idiotas turėjo mane vienaip ar kitaip apmulkinti, norėjo, matyt, mane išgąsdinti, tikriausiai yra čia kokia skylė, pro kurią lyg niekur nieko ir be vargo išeisiu, pašaipiai kvatodamas, jis man ją parodys, kai palūšiu. Špygą jam į akį! Nesiduosiu taip lengvai apvedama apie kertę! Netikiu, kad čia sėdžiu, ir baigtas kriukis.

Po kelių valandų ne taip jau kategoriškai netikėjau. Kažkur aukštai, vienas dievas žino keliais aukštais virš manęs, sutemo naktis, normalūs žmonės miegojo normaliose lovose, kvėpavo paprastu, grynu oru, o aš čia sėdėjau nelyginant likimo išbrokuota auka ant šlapio, šalto akmens šlykščiame, tamsiame, tvankiame, vandeniu paėjusiame rūsyje, stingau nuo kaulus veriančios drėgmės, ir niekas nerodė, kad turėčiau iš čia neilgai trukus išeiti!

Nieko negalvodama, prisisukau laikroduką, kurį man paliko, matyt, kad aiškiau matyčiau, jog laikas nestovi vietoje. Užplūdo mane paeiliui ir neviltis, ir panika, ir Įniršis, ir apatija. Ko gero, iš tos apatijos ir užmigau ant akmens, atsirėmusi į sieną, paskui nubudau sušalusi, sustirusi, nutirpusiomis rankomis bei kojomis, jausdama, kad šit jau man pradeda byrėti visi dantys ir plaukai, ir galvodama apie žiurkes. Žinojau, kad kažko čia trūksta, žinoma, žiurkių! Turėtų būti. Kodėl jų nėra? Jeigu būtų, jau šmižinėtų išlindusios.

Gerą valandėlę pasvarsčiusi, ar ilgai žiurkė gali gyventi be maisto, nusprendžiau, kad visos tikriausiai bus išstipusios mažiausiai prieš šimtą metų. Per daug nesusijaudinau pagalvojusi, kad gali čia man vieną kitą įleisti, nes esu tarp moterų lyg ir kokia balta varna. Nebijau nei pelių, nei žiurkių. Kur kas labiau man nepatiktų, jeigu čia atsirastų — kad ir labai mažas — žaltys.

Laikrodėlis rodė, kad jau šešta. Turėtų būti šešta ryto, negalimas daiktas, kad būčiau ant to akmens išmiegojusi tris paros ketvirtadalius. Truputėlį pasimankštinau, manydama, kad pasigimnastikavusi nesijausiu tokia apdaužyta ir šiek tiek sušilsiu. Salta čia žmogui darėsi jau vien pamačius vandenį, varvantį iš visur su tyliu teškėsiu.

Visiškai neturėjau ko nusitverti, o šitokia padėtis nepriimtina nei mano sielai, nei mano būdui. Vienui vienoje pasaulio vietoje galiu ničnieko nedirbti ir jaustis dėl to visiškai patenkinta — Viduržemio jūros pakrantėje, į kurią šis apartamentas, deja, nė trupučio nebuvo panašus. Visur kitur kažkas mane stumia, kažkas verčia griebtis vienokios ar kitokios aktyvios veiklos. Į jaučio odą nesurašytum visų kvailysčių, padarytų vien todėl, kad būtinai norėjau ką nors daryti.

Dabar galėjau tik sėdėti ant to akmens ir spoksoti prieš save į tamsą arba daužytis po rūsį nuo vienos sienos iki kitos. Visuotinai žinoma, kad tiek vienas, tiek ir kitas užsiėmimas nepaprastai padėjo ne vienam kaliniui pagreitintais tempais išsikraustyti iš proto. Neturėjau nė menkiausio noro kraustytis iš proto, todėl ėmiau galvoti.

Antipatiškasis šunsnukis tikriausiai sugalvojo palaikyti mane tris dienas ir pažiūrėti, ar nepraskysiu. Neatskiria, matyt, šiaudų nuo grūdų. Trys dienos — tai ne amžinybė, per tris dienas tikriausiai nesusigriebsiu kokios nepagydomos ligos. Pakentėsime tas tris dienas ir pažiūrėsime, kas bus toliau. Kol kas reikia užsiimti kokiu darbu, kad laikas greičiau bėgtų. Čia tų man prieinamų darbų — katino ašara, tegaliu vaikščioti po rūsį ir spoksoti prieš save, bet šito nieku būdu nereikia daryti, kitais žodžiais tariant, apie fizinį darbą nėra ko nė galvoti. Tada imkimės protinės veiklos.

Pasiklojau sau atsiprašant po užpakaliu celofaninį maišiuką, gana minkštai atsisėdau ant nebaigtos nerti skepetos, atsišliejau į sieną ir pabandžiau mintyse atkurti pilies vaizdą. Labai gerai buvau įsidėmėjusi kelią, kuris mane atvedė į tuos niūrius kazematus. Priešais buvo durys. Už durų — trisdešimt keturi statūs laiptukai, sukantys į dešinę, viršuje — koridoriukas, kuris — žiūrint iš tos pačios pusės — irgi švelniai suko į dešinę. Viskas ėjo ap-šilkui bokštą. Kadangi laiptukai buvo labai nepatogūs, galima manyti, jog jų aukštis — maždaug dvidešimt aštuoni centimetrai. Dvidešimt aštuoni iš trisdešimt keturių — tai septyni šimtai trisdešimt šeši. Daugiau kaip septyni metrai, negi iki to spyninio akmens ir būtų septyni metrai?..

Protinio darbo neužteko, reikėjo vis dėlto imtis ir fizinio. Pakėliau spingsulę ir pradėjau matuoti patalpos aukštį. Visą gyvenimą mano dešinės rankos sprindis buvo lygus dvidešimčiai centimetrų, be to, gerai žinojau, kurioje peties vietoje, ištiesus ranką, man išeina metras. Išsitraukiau iš maišelio galiuką akrilano ir, atmatavusi metrą, užrišau mazgelį, nuo to darbas gerokai palengvėjo. Neilgai trukus nustačiau, kad sukto koridoriuko esama virš mano skliauto, o spyninio akmens storis maždaug metras dvidešimt. Kabalda, ne spyninis akmuo!

Po to ėmiausi atkurti mintyse laiptelius, esančius aukščiau. Viename laiptų narvelyje jų buvo dešimt. Koks jų aukštis? Nuo dvidešimties iki dvidešimt trijų centimetrų, ne daugiau, paprasti rūsio laiptai. Sakykime kaip bobturgyje, kad du dvidešimt viename narvelyje, šeši laiptų narveliai, aukščiau dar buvo pirmieji laiptai iš pirmo aukšto tiesiai į bokštą, jų ten buvo keturiolika, tiesa, šiek tiek patogesni, pala, kiek išeina iš viso? ..

Kai jau apskaičiavau, jog esu įkalinta dvidešimt aštuoniais metrais žemiau pirmojo aukšto lygio, ir pabandžiau šitai įsivaizduoti, lygindama su naujais Varšuvos gyvenamaisiais namais, virš mano galvos kažkas kimiai suriaumojo.

— Ei, tuuu!—sugaudė spyninio akmens skylėje.

— Kokio velnio nori?! — surikau išvesta iš kantrybės, nes kaip tik skaičiavau kondignacijas; ir kimus riaumojimas sutrukdė.

— Ar gyva?!

Gaudžiančiame balse skambėjo lyg ir koks geranoriškas susidomėjimas, konstatavau, jog tai ne šefo balsas.

— Ne, jau esu mirusi! — užrikau su panieka.

Iš juodos kiaurymės atsklido plonas žviegavimas, gerokai mane suintrigavęs, po to vėl pasigirdo negirdėtas balsas.

— Tu nekvailiok! — sustaugė įspėjamai.— Nes negausi valgyti! Jeigu kas numiršta, tai jam neduodame!

— Ką tu sakai?!—nusistebėjau visu balsu.— Maniau, kad jam per jėgą kiša te!

Kiaurymėje vėl nuaidėjo žviegavimas, ir juoduose nasruose kažkas sušmėseliavo.

— Laikyk! — suriko balsas.— Bet nesuryk iš karto, nes čia visai dienai!

Nuo spyninio akmens nusileido ant plonučio lyno kraitelė. Pažvelgiau į vidų ir pamačiau joje pusę kepalo juodos duonos, netgi gana šviežios, molinį vandens ąsotėlį, cigarečių pakelį ir degtukus. Akimirkai užsimerkiau, širdis man suspurdėjo krūtinėje, nes visą laiką iš visų jėgų vaikiau nuo savęs mintį apie cigaretes. Žinojau, kad dėl jų labiausiai kamuosiuos, ir nuo pat pirmos valandėlės sukaupiau visas jėgas, kad nebūtų taip skausminga atprasti nuo rūkymo. Įdomu, iš kur tas jų mandagumas...

— Na ką tu ten?! — subliuvo man virš galvos.— Iš-kraustyk, nes pasiimu kraitelę!

— Gerai jau gerai,— sumurmėjau panosėje.

Ąsotėlį pasistačiau ant žemės, o duoną ir cigaretes laikiau rankose, neturėdama kur padėti. Kraitelė vėl pakilo į viršų.

— Ei, tu! — surikau staiga link spyninio akmens.

— Ko reikia?!

— Kas tu esi?!

— O kas?!

— O tas, kad su bet kuo nesišnekėsiul Džentelmenas turi prisistatyti damai!

Iš viršaus atsklidęs intriguojantis žviegavimas, matyt, buvo ne kas kita kaip juokas. Ausis dabar kuo aiškiausiai ^atpažino visokius „kvi kvi kvi".

— Aš čia sargauju! — sugaudė.— Turiu tave saugoti ir duoti tau valgyti! Jeigu ko užsimanysi, turi man pasakyti.

— Jau užsimaniau!!! —bematant atšoviau.

— O ko užsimanei?

— Iš dramblio kaulo padaryto sosto, inkrustuoto perlais!

~~ Gerai, pasakysiu šefui! Sudie!

— Šlovė darbui,— sumurmėjau ir pradėjau šeimininkauti. Viršuje dar kartą nuaidėjo žviegavimas ir nutilo.

Cigaretes ir degtukus įsidėjau į celofaninį maišelį, kuriame buvo akrilanas. Beveik visą duoną suvalgiau iš karto. Atsigėriau iš ąsotėlio vandens, kuris visai nebuvo padusęs, o tokiam, rodos, jam derėjo būti. Be galo jaudindamasi, tačiau labai atsargiai užsirūkiau cigaretę, atidžiai save stebėdama, ar kas įtartina man nesidaro. Kas ten juos žino, galėtų būti su narkotikais arba...

Atsirado nauja spręstina problema, ir viskas rodė, kad iki vėlyvos senatvės nepritrūksiu protinio darbo. Kodėl jie man davė cigarečių?

Rūkydama spingsulės šviesoje stebėjau, kur dingsta dūmai. Kilo į viršų, sklaidėsi po skliautais ir ėjo toliau pro spyninio akmens skylę. Oras šiame rūsyje toli gražu nebuvo gaiviai šviežias. Jeigu jie užkimštų tą skylę, jeigu aš, pagauta sielvarto, rūkyčiau vieną po kitos... Na, žinoma, pati duočiau cigarečių kaliniui, kurį norėčiau mikliai nudaigoti. Be to, ką aš galiu žinoti, kas yra virš manęs, gal kas mato tuos dūmus ir iš jų sprendžia, ką aš darau ir kas su manimi dedasi...

Nutariau mažiau rūkyti ir vėl pradėjau galvoti apie pilį. Gana nesunkiai nustačiau aukštį, sėdėjau šiuo metu devintame aukšte, tik tas namas buvo pastatytas aukštyn kojomis ir įkastas į žemę. Virš žemės turėtų kyšoti rūsiai bei pamatai. Toji architektoninė keistenybė mane netgi gerokai pralinksmino, kurį laiką apie ją pagalvojau, po to nusprendžiau nustatyti, kur yra kokia pasaulio šalis. Paaiškėjo, kad šis darbas gerokai sunkesnis, nes per mažai buvau susipažinusi su pilimi.

Nebuvau pasiekusi jokių dėmesio vertų rezultatų, kai iš viršaus vėl pasigirdo balsas. Šį kartą šūkavo pats šefas.

— Ei, tul Ar ten dar esi?!

— Ne, nėra manęs! Išgaravau! Kam, velniai trauktų, suki man galvą!

— Ką turėtų reikšti tas sostas?! Ko tau prireikė?!

Šiek tiek vargino tie pokalbiai pasistūgaujant, bet dabar tai buvo vienintelė mano pramoga. Kurį laiką nieku būdu negalėjau suvokti, kokį sostą jis turi galvoje, nes po paskutinio pašnekesio visai kas kita man rūpėjo, tačiau neilgai trukus prisiminiau.

— O ką, neturi sosto?! — suklikau pasipiktinimo ir nuostabos kupinu balsu.

— Kokio sosto, perkūnas tave trenktų?!

— Auksinio! Inkrustuoto perlais!

Kelias sekundes viešpatavo tyla. Tikriausiai svarstė, ar nebūsiu išprotėjusi.

— Tau galvoje pasimaišė? — garsiai pasmalsavo.

— Galėtų būti ir sofa! — sušukau.— Su sąlyga, kad bus apmušta violetiniu tymu.

Pagaliau suprato, kad paikioj u.

— Bus taip, kaip pageidaujate, gerbiamoji! — užstaugė su pašaipa.— Parsisiųsdinsiu violetinio tymo ir paliepsiu padaryti sofą! Kai užbaigsiu, tau nebebus jau taip linksma.

— Man siaubingai liūdna,— surikau, bet greičiausiai nenugirdo, nes nutolo netaręs nė žodžio.

Grįžau prie savo darbų. Tiksliau šnekant, ne visai sugrįžau, nes šiek tiek pasikeitė tema. Staiga man atėjo į galvą, kad visas tas reikalas esąs, ko gero, žymiai rimtesnis, negu iki šiol maniau. Juokai juokais, bet jau po kelių niekingų savaičių šiame klaikiame karste būsiu negrąžinamai praradusi sveikatą. Aptekęs grindinys, aptekusios sienos... Jau dabar jaučiau visuose kauluose tuos akmenis, ant kurių sėdėjau. Svajojau atsigulti, tačiau šiaudai buvo taip sutrešę, kad nieku būdu nesiryžau. Nebuvo ko tikėtis, kad susilauksiu pagalbos iš kitur, niekas manęs nematė, kai išlipau į krantą, niekas manęs nematė, kai važiavau čia... Nė vienas žmogus neužtiks tų baisingų kazematų, esančių turbūt tame pat lygyje kaip ir Luara. Tas banditpalaikis gali čia mane iš tiesų laikyti iki gyvos galvos, ir niekas jam nesutrukdys to daryti! Net jeigu mane iš čia kada nors pagaliau ir išleis, tai kaip aš tada atrodysiu?!

Vaizduotė man parodė, kaip aš tada atrodysiu, ir plaukai man pašiušo ant galvos. Ir tuo pat metu iš naujo ma^ne pagavo įniršis. Kaip čia dabar, tas galvijas drįsta ma-

valdyti?! Drįsta iš manęs atimti dalį gyvenimo, o visą likusį nori pražudyti?! Aplink tą prašvinkusį rūsį — pasaulis, oras, saulė, gyvena žmonės, gyvena, kaip nori, laisvi, savarankiški, nepriklausomi, o aš čia sėdžiu toje idiotiškoje belangėje be niekur nieko, vėjais leisdama neįkainojamą laiką?! O ne, nebus šitaip! Aš išeisiu į tą pasaulį, išeisiu savo jėgomis, be jo nusususios malonės!!!

Iki pat vakaro svarsčiau, kuriuo būdu paliksiu man paskirtą apartamentą. Apgalvojau viską, kas tik man atėjo į galvą, pradedant nuo to, kad išsiropšiu lynu, kuriuo man sargas nuleidžia maistą, ir baigiant tuo, kad išlupsiu iš sienos durų vyrius. Visa tai apmąstydama, vaikščiojau, sėdinėjau, stoviniavau, bet vis su didesniu ilgesiu žvelgiau į sutrešusius šiaudus. Galų gale nutariau, kad ilgiau neištversiu.

Susidraskiau plastmasinį krepšį, pasidariau iš jo lyg ir kokį kilimėlį ir pasiklojau ant šiaudų. Iš bėdos galima buvo manyti, kad jis mane apsaugos nuo drėgmės. Nebaigtą akrilaninę skepetą panaudojau kaip apklotą, saugantį nuo šalčio, ir tada mano ranka užčiuopė tarp siūlų įstrigusį vąšelį. Į cigaretes numojau ranka, bet dėl visa pikta įsikišau jas sau už iškirptės, o vąšeliu įbrėžiau ant vieno akmens brūkšnį. Kaip ir daugelis kalinių, nutariau įsitaisyti kalendorių.

Brūkšnį pavyko įbrėžti nepaprastai lengvai, ir, to paakinta, nutariau pratęsti prieš valandėlę pertrauktus svarstymus apie tai, kokia pilies bei rūsio geografinė padėtis. Pasirodė, kad labai padeda piešiniai. Prisiminiau, kur buvo saulė, kai įvažiavome į kiemą, prisiminiau, kuri buvo valanda, ir jau po kelių minučių nustačiau, kur kokia pasaulio šalis. Ant gretimo akmens pabandžiau atkurti vidų.

Apie vidurnaktį jau žinojau bemaž tvirtų tvirčiausiai, kur yra ta ar kita siena. Kol kas man iš to tiek buvo naudos kiek iš ožio pieno, užtat kiti dalykai privertė sunerimti. Ir taip skaičiavau, ir šiaip, vis tiek man išėjo, kad aplink požemį nieko negali būti — jokio rūsio, jokio podėlio, visiškai nieko, požemis — nelyginant tas našlaitis buvo vienui vienas išraustas kalvos gelmėse. Ką su tokiu daiktu gali daryti?

Nusivylusi svarstymų rezultatais, galų gale užmigau ant plastmasinio krepšio, o pabudau sušalusi, sustirusi, kiaurai peršlapusi, kalendama dantimis. Mano sveikata visuomet buvo arkliška, stebėtinai daug ką galėjau pakelti, tačiau dabar į galvą pradėjo lįsti baisios mintys, kad, be iš pat pradžių numatytų negalių, gausiu dar drugį ir plaučių uždegimą. Būtinai reikėjo kaip nors gelbėtis.

Daugiausia vandens telkšojo ant grindų. Jis varvėjo nuo sienų ir sunkėsi į siūles tarp akmenų, tačiau sunkėsi prastai ir iš lėto. Turėjau vienaip ar kitaip sutvarkyti tas grindis, bent susemti vandenį. Siaubingai šnopuodama, vargais negalais perridinau skyrium gulinčius akmenis į tokią vietą, kiuri, tiesą sakant, nebuvo pati sausiausia, bet ir ne Slapiausia, po to vąšeliu pradėjau kapstyti kalkėse grioviukus žemiausios vietos kryptimi. Truputį padėjo, be to, katorgiškai dirbdama, šiek tiek apšilau.

Sargas sustūgo tada, kai derinau vieną prie kito akmenis, iš kurių ketinau pasidaryti sau guolį.

— Ei, tuuu! — šaukė.— Ar gyvaaa?!!

— Atsikabink!!! — surikau įširdusi, nes kaip tik tuo metu vienas akmuo užtvojo man. per pirštą.— Kam, rupūs miltai, tie kvaili klausimai?!

— Jau esu tau sakęs! Aš privalau! Kai numirsi, negausi valgyti! Pasiimk, kas yra kraitelėje, ir atiduok ąsotėlį!

Produktai tie patys kaip ir vakar, bet, traukdama juos iš kraitelės, susidomėjau jos forma. Tai nebuvo normali kraitelė, bet nelyginant kokia iš vytelių nupinta stačiakampė prizmė su dugneliu. Pažvelgiau į viršų tuo metu, kai sargas ją traukė atgal, ir pamačiau, kad spyninio akmens skylė gerokai už ją didesnė. Aha, tai reiškia, jog toji kiaurymė siauresnė viršuje, o platesnė apačioje ir, matyt, ji dar ir tam reikalinga, kad būtų galima matyti apačioje kalinį. Nutariau visa tai patikrinti kitą kartą.

■— Ei, tu! — sušukau sargui.— Ar daug čia turi tokių — saugomųjų? 1

— Tik tave vieną! — atsišaukė.— Kadaise buvo daugiau, bet dabar nėral

— Tai tau čia, matyt, velniškai nuobodu?!

— Ką sakai?!

— Tau čia nuobodu!!!—subliuvau lyg sužeistas briedis— Neturi ką dirbti!

Pro juodus nasrus atsklido įžeisto žmogaus niurzge-^sys.

— Turiu ką dirbti, turiu! Per daug turiu! Tu nesirūpink mano darbais, tik savimi!

— O ką dar dirbi?!—baisiai susidomėjau.

— Daržą prižiūriu! — sugaudė nasrai.— Vartus atke-liu, sutepu vyrius, viską dirbu! Katilinėje kūrenu!

— Seniai jau čia dirbi?!

— Visą gyvenimą! Mano tėvas taip pat čia dirbo ir mano senelis! Saugojo tokius kaip tu! Mano prosenelis saugojo ir mano prosenelio prosenelis,— iš viršaus sklin-dančiame kauksme nuskambėjo akivaizdus pasitenkinimas ir pasididžiavimas savo šeima.— Kadaise jiems čia buvo blogiau! Visokiausi čia sėdėdavo, kartkartėm vienas kitas pabėgdavo ar kojas užversdavo! Vieną mano prosenelį pakorė, nes jam trys pabėgo! Tu nepabėgsi!

— Neketinu!

— Ką sakai??

— Kurčias esi ar kas?! Sakau, kad neketinu!!!

Sargas aiškiai nustebo.

— Negi?l Kodėl?!

— Man čia labai patinka,— surikau tulžingai.

Jis, matyt, neteko žado, nes valandėlę tylėjo.

— Kodėl paikioji?! — galop subliuvo nepatikliai.

— Visai nepaikioju!!! Esu originali! Mėgstu gyventi šlapiuose požemiuose! Visą gyvenimą apie tai svajojau!

— Niekus šneki,— nugriaudėjo nepatiklūs žodžiai.

— Kaip, netiki manimi?! — suklikau įsižeidusi.— Tada su tavim daugiau nešnekėsiu! Įsižeidžiau!

— Dar tik pasakyk, ko nori iš šefo!

— Mandagiai jį paprašyk, kad nusprogtų!!! Ir nešdinkis po velnių!!!

Matyt, sargui patiko, nes plonai pažviegavo virš manęs, ir viskas nutilo. Nebuvau tikra, kad perduos mano prašymą šefui.

Trys pabėgo. Įdomu... Kaip jie tai padarė?

Neatrodė jau dabar taip baisiai nė guolis, padarytas iš dviejų akmenų, dvokiančių pakratų, kadaise vadintų šiaudais, plastmasinio krepšio bei skepetos. Gulėjau jame, mąstydama apie anuos sumanius bėglius, ir kaip paprastai ant artimiausio akmens vąšeliu paišiau visokiausius daiktus. Paišant man visuomet geriau sekdavosi galvoti, dar mokykloje turėdavo dėl to mokytojos man pretenzijų. Visai nesvarbu, su kuo piešdavau,— galėdavo tai būti pieštukas, plunksnakotis, braižiklis, pagaliukas...

Vąšelis nuslydo nuo akmens ir įstrigo siūlėje. Suirzusi jį ištraukiau ir užbaigiau dailų geometrinį ornamentą, po to jau savo valia įsmeigiau jį į siūlę. Pasukinėjau jį, pasidarė maža, graži skylutė, ištraukiau, įsmeigiau šalimais.

Visa siūlė aplink akmenį buvo jau gana vaizdingai suvarpyta, kai staiga suvokiau savo darbo prasmę. Valandėlei apmiriau, o po to iš susijaudinimo užliejo mane karščio banga. Dėl dievo meilės! Juk čia viskas, visur palei Luarą, visa ši Prancūzijos dalis — tai kalkakmenis!!!

Iš kalkakmenio prancūzai statė namus. Turėjo to kalkakmenio gyvą velnią. Iš kalkakmenio darėsi skiedinį. Kalkakmenis sugeria drėgmę. Si kabalda pastatyta mažiausiai prieš keturis šimtus metų, jau keturis šimtus metų tą kalkakmenį ardo vanduo!!!

Pasijutau pabudusi naujam gyvenimui. Aplink mano rūsį nieko nėra, išsikrapštyti pro sieną, išsikasti koridorių, išlįsti kalvos šlaite...

Suėmiau save į nagą. Viską ištyriau kaip dera. Visas bokštas pastatytas ant mane supančio mūro, tad mūras turi būti kokių kelių metrų storio. Padarytas iš plokščiai sudėtų akmenų, surištų kalkakmenio skiediniu. Kaliniai ne tokius mūrus esą prakalę, naudodamiesi alaviniu šaukštu, molinio indo šukėmis ar tiesiog nagais. Aš turėjau vąšelį, tiesa, plastmasinį, tačiau labai tvirtą, storą, nelan-kstų ir, kaip dabar paaiškėjo, kietesnį už kalkakmenį.

Pas varsčiusi ir prisiminusi, kaip atrodo apylinkės, matytos įvažiuojant į pilį, nusprendžiau, jog geriausia kryptis— ne upės link, bet į kitą nuo upės pusę. Iš karto išeičiau lauk iš bokšto, nusikasčiau, ko gero, net už gynybinės sienos, o žemės paviršių pasiekčiau žolėmis apaugusioje įkalnėje, o jeigu kasčiausi upės link, turėčiau kastis po visu kiemu. Paskaičiavau, koks aukštis bei nuotolis, pasidariau pagal visas braižomosios geometrijos taisykles dailų brėžinį ir įkibau į darbą. _v Iš viso negalvojau, ar yra kokia tikimybė realizuoti siuos planus. Širdies gilumoje tikėjau, jog šefas laikysis savo žodžio ir jog vienintelį šansą ištrūkti į laisvę man ir duoda šis siaubingas, katorgiškas darbas. Nusileisti jau nebesugebėčiau. Jis pats mane privertė griebtis šventojo karo, laimėdamas pirmąjį raundą, jis man įvarė tokią savijautą, kad poreikis prieš jį protestuoti tapo stipresnis už mane pačią ir kada man jau nebeliko kelio atgal. Išsikasiu pro mūrą arba pastipsiu tame kiauliškame rū-syjel

Vąšelis lindo į siūlę nelyginant į sviestą. Neilgai trukus paaiškėjo, jog tai visiškai tinkamas įrankis, rekomenduotinas visiems kaliniams, nes turėjo galvutę, kuri lyg ir automatiškai laupė įmirkusį skiedinį. Su vinimi būtų sunkiau, su vąšeliu ėjo kaip iš pypkės.

Sunkiausia buvo išimti pirmą akmenį. Numačiau, kad taip galės būti, ir pradžiai pasirinkau mažėlesnį. Atsitūpusi šalia nusižiūrėtos sienos, krapščiau ir krapščiau, krapščiau ir krapščiau, kol vąšelis visas nesulįsdavo į siūlę iki akmens. Tada pabandžiau jį truputį išjudinti. Pirštais neįstengiau, todėl pasinaudojau apavu. Tam idiotui neatėjo į galvą atimti iš manęs batukus, o mano batukai buvo su madingais pakulniais, kur kas daugiau panašiais į arklio kanopas kaip į pakulnius. Įkišau vieno pakulnio kraštą į iškapotą siūlę, o iš viršaus užplojau kitu. Laimė, tai buvo batukai, avėti Brazilijoje, be užkulnių, netgi nebuvau pasiėmusi kitos poros — pamainai. Visai patogu buvo su jais daužyti. Suplojau antrą kartą, ir akmuo sujudėjo.

Nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą ir užgniaužiau širdyje džiaugsmą. Siūlės buvo plačios, nelygios, išluptoji dalis rodėsi pakankama, kad galėtumei tą akmenį išjudinti iki galo. Suplojau iš apačios, po to dar kartą iš viršaus, po to jį jau buvo galima pajudinti ranką, įsitveriau stiprėliau, patraukiau iš visų jėgų, ir akmuo išlindo!!!

Prieš mane atsivėrė ne kelias į laisvę, bet trisdešimties centimetrų ilgio ir dešimties centimetrų pločio skylė sienoje. Kol kas šitai tebuvo kelias vidutinio dydžio žalčiui.

Pasižiūrėjau į laikrodėlį. Trys su puse valandos praėjo, kol vąšeliu iškrapščiau tą akmenį! Būčiau greičiausiai palūžusi, jeigu ne tvirtas lyg plienas įsitikinimas, jog jau praeityje, kas sunkiausia. Tokiu greičiu krapštydama, galėjau tikėtis ištrūkti į laisvę maždaug už dviejų ar trijų šimtų metų.

Suvalgiau likusią duoną, drąsiai surūkiau cigaretę ir įkibau į darbą. Kai vėlai naktį guliau į bjaurią irštvą pamiegoti, netaisyklingos formos skylėje jau būtų tilpę keli žalčiai, o palei sieną gulėjo šeši išlupti akmenys.

Šitokiu būdu gauta, gana padoriai aptašyta statybinė medžiaga leido man geriau pasikloti guolį. Tiesa, jis nepasidarė patogesnis, tačiau bent jau nebuvo toks drėgnas. Pradėjau pamažėle viltis, kad, galimas daiktas, nuo šio to išsisuksiu — nuo drugio ar sąnarių uždegimo... Kaip ir tikėjausi, krapštytis, ištraukus pirmąjį akmenį, buvo kur kas lengviau.

Triūsiau išsijuosusi, kai viršuje pasigirdo staugsmas. Neatsakiau iš karto, nes kapojau dabar siūlę aplink vieną iš didesnių akmenų ir buvau labai įdarbusi.

— Ei, tuuu!—neramiai plyšavo sargas.— Atsiliepk!!! Kur esi!!!

— O ką, nematai manęs?! — užrikau su pašaipa, tačiau nepalioviau kapojusi.

— Žinoma, kad tavęs nematau! — sušuko, o balse nuskambėjo palengvėjimas.— Kaipgi aš galiu tave matyti, jeigu tu slapstaisi? Tamsu ten pas tave kaip maiše!

— Užsimauk akinius! — patariau jam garsiai, o po valandėlės pridūriau: — Kaip sveikata?

— Kieno sveikata?! — suriaumojo gerokai nustebęs.

— Tavo! Kaip jautiesi? Ar pilvo tau neskauda?!

— Kodėl man turėtų skaudėti pilvą?! — riaumojančiu balsu užklausė nustebęs.

— Juk kas mielą dieną guli ant pilvo prie tos skylės ir laidai burną! Ar dar nieko sau nesi nuspaudęs?!

— Iš kur tu žinai, kad čia guliu ant pilvo?!

— O ką, kyburiuoji galva žemyn, o kojomis aukštyn?!

Valandėlę aidėjo plonytis žviegavimas.

— Gerai, kaip mane gyvą matai, guliu ant pilvo. Klausyk, ei, tu! Tu privalai kažką pasakyti!

Savo ruožtu dabar aš nustebau.

— Ką privalau pasakyti?!

— Šefui! Privalai jam kažką pasakyti! Argi ne? Tol čia sėdėsi, kol nepasakysi, teisybė?!

— Šventa teisybė! Ir kas tada?

— Tu kvaila! Kodėl jam nesakai?! Kai jam pasakysi, tuoj pat išeisi! Kodėl nenori pasakyti?!

— Nes visai nenoriu iš čia išeiti! Man čia patinka! Ei, tu, klausyk! Kodėl tu man įmeti ėdalą pro čia, p ne pro duris?!

— Vienas žmogus tų durų neatidarys! Ką, nematei?! Pro čia visuomet buvo duodama tiems, kas čia sėdėjo! Na, važiuojam, pasiimk, kas tavo, ir atiduok ąsotėlį!

— Palauk, nedega!..

Pertraukiau darbą, iškrausčiau kraitelę ir įdėjau į vidų tuščią ąsotėlį. Pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau, kad galėtų praversti. Reikės suvaidinti, kad sudužo. Nutariau šitai padaryti vėliau, po kokių dviejų ar trijų dienų, o prieš tai pelnyti sargo palankumą.

— Ei, tu! — surikau.— Ar turi šeimą?!

— Kokią šeimą?!

— Nežinai, kas tai yra šeima?! Žmona, vaikai?!

— Ką tu, neturiu! Kam jie man? O ką?!

— Nieko! O kiek tau metų?!

— Septyniasdešimt aštuoneri! — suriaumojo su akivaizdžiu pasididžiavimu.— Ei, tu, klausyk! Jei ko nori nuo šefo, tai sakyk dabar! Nes rytoj jo nebus!

— Noriu ananasų kompoto! Ir perduok jam mano linkėjimus, kad aptektų šašais!

Matyt, jam buvo įsakyta bematant perduoti mano pageidavimus, nes, nutraukęs pokalbį, pažviegavo ir nutilo. Aš vėl ėmiausi darbo.

Traukti horizontaliai sudėtus, palyginti nedidelius akmenis nebuvo sunku. Protarpiais kaip pagalbinį įrankį panaudodavau pakulnį. Kur kas daugiau reikėjo vargti su didesniais akmenimis, tačiau, juos ištraukus, akivaizdžiau buvo matyti, jog darbas nestovi vietoje. Blogiausia, kad jie buvo sunkūs, jų pakelti nieku būdu nevaliojau, tegalėjau ridenti. Išlupau iš mūro pailgą, posiaurį akmenį ir pradėjau su juo darbuotis lyg su dalba. Darbo įrankių tolydžio gausėjo, neilgai trukus lioviausi naudotis pakul-

niu, o tam tikslui vartojau vien iš sienos išluptas statybines medžiagas.

Pamažėle gilyn einančios skylės matmenys buvo metras iš metro, jos pradžia — maždaug per dvidešimt centimetrų virš grindų. Žinojau, kad juo toliau, juo bus sunkiau ir kad neabejotinai turėsiu ją šiek tiek susiaurinti. Su džiugiu įkarščiu kapodama siūles, galvojau ir apie tai, kaip išvilksiu iš kiaurymės akmenis, ir apie tai, kur juos rūsyje sukrausiu. Su begaliniu pasitenkinimu nusprendžiau šitai padaryti prie pat durų, tada per amžių amžius niekas negalės jų atidaryti.

Kai praėjo dar viena para, kelias į pasaulį jau buvo lygus trisdešimčiai centimetrų sienoje. Žarna žarną rijo nuo to katorgiško darbo, nejaučiau rankų, per strėnas plėšte plėšė, kojos lyg akmeninės nuo tupėjimo, ir, tiesą sakant, vienas vąšelis laikėsi lyg niekur nieko. Laukiau pasirodant su maisto daviniu sargo ir, guosdamasi mintimi, jog badmiriavimas labai sveikas kepenims, nėriau iš akrilano išmoningą tinklą, su kuriuo ketinau traukti iš kapojamojo koridoriaus didesnius akmenis. Šventai tikėjau, kad netrukus negili išduba pavirs ilgu koridoriumi, ir, atvirai šnekant, buvau labai gerai nusiteikusi.

Viršuje kažkas subildėjo, ir pro spyninio akmens skylę atsklido duslus kauksmas.

— Ei, tuuu!.. Ar gyva?!!

— Nesakyk man „ei, tu"!—sušukau atžariai.— Nes daugiau neatsiliepsiu!

— Tai negausi valgyti!

— Tai mirsiu iš bado, o tada šefas tave išgins į pipirų žemę!

— Tai kaip turiu kalbėti?!

Dusliame staugsme skambėjo gyvas susidomėjimas.

— Sakyk man—„jūsų eminencija"! Mano prosenelė buvo pažįstama su viena grafiene, o ir aš — ne pirštu penima! Kiaulių nesi su manim ganęs!

Spyninio akmens skylė džiaugsmingai sužviegavo.

— Gerai, gali būti ir taip! Šefas liepė paklausti, kaip jautiesi?!

— Kaip jaunas svogūnėlis pavasarį! Gali jam šitai pakartoti!

■— Ananaso negausi! Liepė tau pasakyti, kad nieko negausi! Tik duonos ir vandens!

— Velniškai mėgstu duoną ir vandenį! Nebenoriu jau ananaso, apsigalvojau! Pats suėsk į mano sveikatą!

— Išgersiu į tavo sveikatą, nes man patinki! Mėgstu tave!!! Nė vienas žmogus nenorėjo su manimi šnekėti, visi mane plūdo! Tu nesakyk to, ką privalai pasakyti, aš noriu, kad čia ilgiau pasėdėtum!

„Kad tu surūgtum!"—pagalvojau ir iškrausčiau kraitelę. Pasvarsčiau dvejodama, ar atiduoti ąsotėlį, tačiau nusprendžiau, kad kol kas neverta su juo rietis.

— Ei, tu, aliejus man baigiasi! — surikau į viršų.— Negalėsiu žibinti spingsulės.

— Ne mano žąsys, ne mano pupos,— atsakė sargas, tačiau, rodos, nelabai tvirtai.— Aš tau turiu duoti tai, ką duodu!

— Esi tikras skystakiaušis! — suklikau. Spingsulė dar visai neblogai švietė, tačiau ką gali žinoti, tas iškvošęs nenaudėlis gali kartais būti suplanavęs palikti mane visiškose tamsybėse, o to aš siaubingai bijojau. Apakčiau kaip tie arklėkai kasyklose. Man rodėsi, kad dėl visa pikta verta parūpinti atsargos tuo metu, kai nėra šefo.

— Man paskirta šviesa, ji man priklauso. Jis nori, kad surasčiau jam žemėlapyje vieną vietą, kai apaksiu, tu už mane ieškosi!

— Taip jau iš karto neapaksi! — atšovė sargas, tačiau dabar šitai nuskambėjo visai netvirtai.

Paaiškinau jam, kad paskutiniai tyrinėjimai parodė, jog apakti galima per vieną parą. Abejoju, ar manimi patikėjo, tačiau, matyt, buvo gavęs labai kategoriškų nurodymų, kaip su manimi elgtis, ir, ko gero, bijojo ką nors daryti ne taip, kaip nustatyta šefo, nes nutraukė pokalbį ir po pusvalandžio atnešė man naują spingsulę. Nuleido ją kraitelėje neuždegtą žemyn.

— Bet aną atiduok! — pareikalavo ryžtingai.

— Dar truputį šviečia, kai užges, atiduosiu tau!

Valandėlę pasiginčijo su manim ta tema ir nuėjo.

Šiek tiek pasistiprinau, pasilsėjau ir įkibau į kitą akmenų sluoksnį. Mažesni ir didesni rieduliai kyšojo nelygiai, mūrijant juos kažkuo skersai suraišiojo, išlupus vieną akmenį, bematant išklibėdavo visi kiti aplinkui, ir darbas virte virė. Pradėjau optimistiškai skaičiuoti, kaip ilgai visa tai užtruks; padariusi prielaidą, kad sienos storis — šeši metrai, man išėjo, kad į pasaulį ištruksiu po kokių dviejų mėnesių. Ąsotėlį nutariau pasilikti sau artimiausia proga.

— Ei, tul — subliuvo kitą dieną sargas.

Neatsiliepiau, norėdama parodyti, kad esu žmogus

tvirto charakterio.

— Ei, tu! — suriaumojo garsiau.— Jūsų eminencija!!! Ar gyva?!.

Pavadinta eminencija, galėjau ir atsiliepti.

— Ką tu! — surikau.— Jau trys dienos, kaip esu mirusi!

— Tai kodėl kalbi? — dusliai pasmalsavo, prieš tai smagiai pažviegavęs.

— Tai ne aš kalbu! Tai mano vėlė! Šiandien vidurnaktį ateisiu tavęs gąsdinti.

— Kodėl mane?! Gąsdink sau šefą!

— Juk jo nėra!

— Bet sugrįš! Po savaitės grįžta! Gali juk jo palaukti, ar ne?!

— Gerai, padarysiu šitaip dėl tavęs! Pradėsiu nuo šefo! ..

Šitaip mudviem bešnekučiuojant, jis išsitraukė kraitelę ir pamatė, jog trūksta ąsočio.

— Ei, tu!!! — subliuvo lyg velnių apsėstas.

Nuosekliai laikydamasi savo linijos, tylėjau.

— Ei, tu!!! Velniai tave rautų!!! Atsiliepk!!! Kur ąsotėlis?!

Toliau tylėjau.

— Kad tave nelabasis!!! Kad tave griausmas!!! Jūsų eminencija!!!

— Ko tau?!—niūriai sustugau.

— Kur ąsotėlis?! Atiduok ąsotėlį!!!

— Negaliu! Sudužo!

— Nepaistyk niekų! Aš juk turėsiu apie tai pranešti! Atiduok šukes!!!

— Nieko nebus! Užlipau ant jo, ir suguro į mažiausius trupinius! Nesiknaisiosiu tavo malonumui po tą mėšlyną. O pranešti nepatariu!

— Kodėl?! — suriko, apimtas nevilties.

— Gausi nuo šefo per srėbtuvę! Verčiau sėdėk kaip pelė po šluota ir nieko nesakyk! Negi neturi kito?! Kam be reikalo kišti galvą į kilpą?!

— O viešpatie, viešpatie! — sustenėjo, neslėpdamas nevilties. —Kad tu žinotum! Negausi daugiau vandens, kol neatiduosi ąsotėlio!

— Kaip sau nori! Nuo troškulio dar greičiau galima užversti kojas negu nuo bado!

— Dieve dievulėliau, kaip tu man įsiėdei! Palauk, pamatysi! ..

Ąsotėlio kol kas nekūliau, nutarusi, jog visuomet suspėsiu. Kol kas pasistačiau jį kampe kartu su kita spingsule.

Kitą dieną sargas nuleido žemyn tuščią kraitelę. Kai subliuvo „ei, tu", neatsiliepiau, ir kraitelė nekantriai strapinėjo po šlapią grindinį.

— Jūsų eminencija!—pagaliau atsklido iš viršaus.

— Ko tau reikia?! — paklausiau maloningai, bet garsiai.

— Atiduok ąsotėlį, tada gausi visko!

Man tuo metu visai nesinorėjo su juo kivirčytis. Buvau nusistekenusi, kad vos pavilkau kojas, praalkusi kaip šuva, be to, man nė trupučio nerūpėjo įsitaisyti visą molinį servizą. Įdėjau tą antrąjį į kraitelę, ir netrukus nusileido maisto produktai bei cigaretės. Tylėdama viską iškrausčiau.

— Jūsų eminencija!!! — sukaukė neramus balsas pro skylę.— Kaip jautiesi?!

— O kas tau darbo?! — piktai atkirtau.— Labai gerai jaučiuosi!

— Tai kodėl nieko nekalbi?!

— Nes užpykau ant tavęs! Kliaučių ieškai! Palauk, viešpats dievas tave nubaus!

Staiga sargas ėmė aiškintis bei teisintis.

— Ei, tu, nepaikiokl Kitaip aš negaliu! Aš privalau daryti, ką man liepia, antraip man nusuks galvą. Liepė man pasiimti tą ąsotėlį, tai ir pasiimu! Negi tu manai, kad man to ąsotėlio gaila?!

— Šiandien pagalvosiu, o rytoj tau galbūt ir atleisiu...

Per kelias kitas dienas įsikasiau į sieną per metrą. Darbas ėjo lėčiau, nei buvau numačiusi. Užtikau kažkokį didelį riedulį, su kuriuo plūkiausi keletą valandų, o jį ištraukusi ir nuridenusi į pasienį, vos ant kojų bepastovėjau. Užtat siūlę apie tą riedulį pavyko labai lengvai iš-laupyti. Ilgas, didelis akmuo, toli nukištas į mūro gilumą, bemaž pats savaime išlindo dėl nesuprantamų priežasčių, ir mano savijauta bematant pasitaisė.

Iškapojusi vąšeliu skiedinį, griebdavausi kitų būdų — apdaužiusi aplaupytus akmenis, keldavau juos su dalba, bet turėdavau saugotis, kad nebūtų triukšmo tuo metu, kai lankydavosi sargas. O ateidavo jis maždaug apie dešimtą. Paliovė jau mane šantažuoti, kad atiduočiau ąsotėlį, ir įprato rėkti „jūsų eminencija". Nutariau, kad pats metas įvesti šiokių tokių naujovių.

— Nesakyk man „jūsų eminencija"! — suklikau kategoriškai.— Jau man tas nusibodo! „Jūsų eminencija" sakoma kardinolui!

— Juk pati norėjai?!!—nustebo sargas.— Kaipgi turiu dabar sakyti?!

— Jūsų karališkoji didenybė!

Kaipmat spyninio akmens skylė pradėjo smagiai žvie-gauti. Savotiškai šis žmogus juokėsi.

— O kodėl karališkoji didenybė?! — pasmalsavo.

— Nes man taip patinka! Šis tas man priklauso nuo gyvenimo, kad jau esu šitame karste, ar ne taip?

— Rytoj grįžta šefas! Jeigu norėsi, tai išeisi! Bet neišeik, nuobodžiausiu be tavęs!

— Nebijok, man čia vis labiau patinka!

Tuo metu kaip tik prasidėjo toks laikotarpis, kai tiesiog mirtinai pradėjau bjaurėtis tuo pradvisusiu urvu. Teisybė, katorgiškasis darbas veikiau man ėjo į sveikatą, tačiau nė vienas mano kaulelis nenorėjo susitaikyti su siaubinguoju guoliu ant akmenų. Iš paskutiniųjų slopinau stiprėjantį pasišlykštėjimą. Nuolatos jaučiausi lyg apdaužyta, kiaurai permirkusi. Maža sakyti — permirkusi. Perpuvusi. Akys kuo aiškiausiai regėjo visokias dykynes, ir tas, kurias esu pati mačiusi, ir tas, apie kurias buvau tik girdėjusi ar skaičiusi. Skaisti, kaitri saulė žėrė spindulius į Sacharos smėlynus, į Bialoguros ¹² kilometrines kopas, į Blenduvo ¹³ dykumą, į Gobio dykumą, j sausus pušynėlius prie Varšuvos. Nieku būdu negalėjau suprasti, kaip man galėjo kada nors gyvenime būti per sausa ir per karšta! Tarp vienos ir kitos dykumos sušmėseliuodavo maisto produktai ir baldai. Viešpatie mieliausias! Dar kartą gyvenime atsisėsti į patogų krėslą.., Atsigulti į patogią lovą, į patalus... į SAUSUS patalus!!!

Du jausmai stiprino man jėgas. Vienas iš jų — laukinis, patrakėliškas, kupinas neapykantos įniršis, įniršis, kuris taip intensyviai retai kada gyvenime buvo mane užvaldęs ir kuris iš manęs darė būtybę, neatsakančią už savo veiksmus. Pati nevaliočiau numatyti, kam, tokio jausmo pagauta, galiu ryžtis. Esu kelis kartus gyvenime taip pasielgusi, kaip jokiu būdu ir už jokius pinigus niekada nedaryčiau, jeigu klausyčiausi proto, ir vėliau turėjau energingai ir sunkiai triūsti, kol už tai atidirbau. Šiek tiek save pažindama, nenorėjau, kad tas pasiutiškas įniršis dabar pratrūktų, nes bijojau galimų pasekmių. Šiuo metu jis stiprėjo, didėjo, kol pagaliau pratrūko, bet jo nemalšinau, tesistengdama, kad laikytųsi deramos krypties — kiaurai per sieną. •

Kitas dalykas — tai gilus įsitikinimas, jog vanduo didžiai naudingas moters veido odai. Kiek žmogus esi prisiskaitęs ir prisiklausęs apie puikią anglių, visą gyvenimą mirkstančių lietuje, veido odą, apie tai, kad senatvėje oda džiūsta, kad reikia drėkinamųjų kompresų... Dabar man nė motais, visiems laikams prisidrėkinusi, užteks iki gyvos galvos! Slaptai vyliausi, jog, išėjus iš čia, mano veido oda bus gal, tiesa, šiek tiek pablyškusi, bet užtat nuostabiai daili.

Įsismaginusi kapstinėjausi jau beveik pusantro metro gylyje, kai visiškai neįprastu laiku, maždaug į pavakarę, atsklido iš rūsio kažkokie balsai. Kuo greičiausiai išropojau keturpėsčia ir išgirdau pro spyninio akmens skylę at griaudė j antį kauksmą.

— Ei, tuuuuu!! — sugaudė lyg reaktyvinio lėktuvo variklis.

Pačią pirmąją akimirką nustebau, kad sargas drįso šitaip kreiptis, tačiau tuoj pat supratau, kad ne jo balsas. Atrodė, kad bus sugrįžęs šefas. Prisėdusi ant akmenų, tylėdama laukiau, kol kreipsis kaip dera.

Spyninio akmens skylė valandėlei nutilo.

— Jūsų eminencija!—nuaidėjo sumizgęs balsas, šį kartą — sargo.

Tylėjau kaip tylėjusi.

— Jūsų emi! ..— subliovė garsiau ir bematant pasitaisė.— Jūsų karališkoji didenybe!!!

Dabar jau galėjau atsakyti.

— Ko?! — surikau lyg nenoromis.

— Ar jau būsi visai iškvošusi?! — subaubė mandagiai šefas.— Ką turėtų reikšti tos kvailionės?!

— O, kaip laikaisi?! — draugiškiau sušukau.— Kaip sveikata?

— Dar gali juokauti?! Kaip tau ten?! Dar neužtenka?!

— Užtenka, per akis! O kas iš to?l

— Nori išeiti?!

— Ne!!!

— Ką?!!

— Sakau, kad nenoriu išeiti!!! Pirmą kartą gyvenime turiu galų gale ramybę!!!

Ko gero, valandėlę jis buvo praradęs žadą. Man rodėsi, kad girdžiu viršuje kažkokį šnabždesį, matyt, šnekėjosi su sargu.

— Ar nebūsi kartais išsikrausčiusi iš galvos?! —irzliai suriko pagaliau.

Užuot atsakiusi, pradėjau iš visų plaučių jam poškinti daugybos lentelę trimis kalbomis — prancūzų, anglų bei danų,— primindama, kas išeina, kai daugini iš septynių. Išplūsti jį kiekviena iš tų kalbų mokėčiau dar geriau.

— Liaukis!!! —piktai rėkė šefas, bet į tai nekreipiau dėmesio.— Liaukis, po perkūnais!!! Ką tu čia dabar susigalvojai?!!

Pabaigiau dauginti iš septynių, užėjo noras pradėti iš aštuonių, bet kol kas atsisakiau šito.

— Noriu tau įrodyti, kad mano protas visai neblogai dirba,— mandagiai užrikau.— Nežinau, ar šitai supranti! Ar moki daugybos lentelę?!

Iš viršaus atskrido keli keiksmažodžai, kurių klausiausi su didžiausiu susidomėjimu. Matyt, jis buvo ne ta koja išlipęs iš lovos.

— Kas nors tau blogai nusisekė?! — surikau nuoširdžiai susidomėjusi.

— Kodėl?! — suurzgėjo įsiutęs.

— Man atrodo, jog esi šiek tiek susinervinęs?!

— Tau nusiseks blogiau, būk rami! Matau, kad dar nesi prinokusi! Sėdėk toliau, jeigu tau taip gera!

Šefas pasišalino, ir viršuje viskas nutilo.

Akmenų krūsnis prie durų pamažėle augo. Taip jau paprastai esti, kad suverstų į krūvą akmenų tūris yra didesnis negu įmūrytų į sieną. Pradėjau būgštauti, kad po kurio laiko neturėsiu kur pasidėti, nes visa kamera bus užversta statybinėmis medžiagomis. Dėl visa pikta pradėjau juos dėlioti tvarkingiau, be galo rūpindamasi pirmiausia užkrauti duris. Skatinama nesutramdomo įsiūčio, po truputį užtveriau kelią pas save, o ta pačia proga— ir sau normalų kelią iš čia. Dabar jau nebeturėjau kitos išeities, tik prasikasti pro sieną.

Krapštydama vąšeliu minkštą skiedinį, dėkojau viešpačiui, kad nepakliuvau į pilį, pastatytą iš portlandcemenčiu surišto granito, arba į požemius, kuriuos suptų kiklopinė siena. Nieku būdu neišjudinčiau iš vietos akmeninio bloko, sveriančio, pavyzdžiui, dvi tonas. Truputį stebėjausi, kad šitai neatėjo į galvą tam pagyrų maišui. Juk tą kalkakmenį skaldė į smulkius, plokščius gabalus, ne didesnius kaip dvi plytos kartu, o kai kada mažesnius kaip viena, ir ne tik čia, bet ir visose pilyse aplinkui. Visiems juk turėtų būti žinoma, kaip statoma iš kalkakmenio. Matyt, jis nieko neišmanė apie rankdarbius, nes, matydamas balto akrilano kamuolį, nepagalvojo, kad galiu turėti ir vąšelį.

Apsilankius sargui, kiekvieną kartą įdrėksdavau sienoje brūkšniuką. Prakrapščiusi tris metrus, paskaičiavau brūkšnelius ir baisėdamasi suvokiau, kad sėdžiu tuose kazematuose jau dvidešimt keturias dienas! Kas be ko, nuolatos mankštindamasi, jaučiausi gana žvali, tačiau, kita vertus, iš badmiriavimo pamažėle silpnėjau. Visa laimė, kad jau ne vienus metus mėginu numesti svorį ir nelabai didelį dėmesį kreipdavau į valgymą. Pasiutiškai man čia vis dėlto trūko arbatos. Iš paskutiniųjų stengiausi negalvoti apie mazgojimąsi, guosdamasi, reikalui esant, tuo, kad Ispanijos karalienė Izabelė nesimazgojo trylika metų ir— gyveno. Dirbdavau, kol visiškai nusivarydavau, o po to nuvirsdavau į bjaurų migį ir be didelio vargo užmigdavau, nepaisydama ledinės drėgmės. Šventai tikėjau, jog gausiu ir reumatą, ir kaltūną, bet skorbuto vyliausi išvengti, nes, prieš pat atvykdama čia, buvau iki kaklo prisivitaminizavusi. Nei dėl gripo, nei dėl anginos nekvaršinau sau galvos, mat buvau įsitikinusi, kad visokios bakterijos išgaišo tame rūsyje kartu su žiurkėmis.

Prasidėjo transporto rūpesčiai. Mažesnius akmenis iš-mesdavau be didesnio vargo už savęs, bet didesnius prisieidavo vilkte vilkti akrilaninėmis rezginėmis, kurios iš karto pajuodo. Kiaurymė iš lėto pradėjo eiti siauryn, kaip, beje, ir buvau numačiusi. Truputį ten buvo per tvanku, ypač todėl, kad darbo vietai apšviesti būtinai reikalinga spingsulė irgi rijo deguonį. Viską susumavus, vargu ar galėčiau sakyti, kad šis darbas labai man buvo mielas.

Sėdėdama išrausto koridoriaus gilumoje, nebegirdėjau jokių garsų iš kameros. Būgštavau, kad vėl jie susigalvos prabilti į mane visiškai neįprastu laiku, o jeigu neatsiliepsiu, pradės įtarinėti. Nutariau griebtis profilaktinių priemonių.

Jau prieš tai buvau ištyrusi, kurioje rūsio vietoje esu matoma žmogui, į mane žiūrinčiam pro spyninio akmens skylę. Pro ją galima matyti tik patį centrą, nedidelį skritulį, kurio skersmuo — apie pusantro metro. Kitkas visai neįžiūrima. Nustačiau šitai iš brėžinio, o paskui palyginau su sargo žodžiais, ir viskas sutapo.

Išgirdusi viršuje kauksmą, sėdau ant akmens už skritulio ir ramiai laukiau. Sargas labai ilgai plyšavo.

— Jūsų karališkoji didenybe!!! — šaukė.— Jūsų eminencija!!! Atsiliepk!!! Ar gyva?! Na, atsiliepk, po plynių!!!

Tylėjau toliau laukdama, kas iš to išeis, ir rizikuodama negauti davinio. Sargas pagaliau prisipažino esąs nugalėtas ir nuleido žemyn kraitelę, nors neišgirdo iš manęs nė vieno žodžio. Ištiesiau ranką, nutraukiau kraitelę nuo centro ir iškrausčiau ją ten, kur jis nieko negalėjo matyti. Tylėjau kaip tylėjusi...

— Ei, tu!—nudžiugo sargas, jausdamas, kad kažkas su kraitele daroma.— Jūsų karališkoji didenybe, vis dėlto esi gyva?! Atsiliepk, kodėl nieko nesakai?!

Neatsiliepiau, ir jis, dar keletą kartų sustugęs, pasišalino.

Kitą rytą pajutau jo balse akivaizdų nerimą.

— Jūsų karališkoji didenybe! Ar gyva?!

— Ne! — atšoviau ryžtingai.— Vakar buvo mano laidotuvės! Ar buvai?!

Neapsakomai nudžiugo.

— Ką tu čia dabar! — suriko žviegaudamas.

— Kaipgi taip?!! — sušukau pasipiktinusi.— Nebuvai mano laidotuvėse?!

— Na ką tu čia dabar! Žinoma, kad nebuvau.

— Kodėl?!!

— Oi, dievuliau, nežinau! Oi, dievuliau, ką tu šneki, nebuvo jokių laidotuvių!

— Kaipgi taip?! — iš naujo pasipiktinau.— Tas neraliuotas kiaulius netgi man laidotuvių nesurengė?!

— Koks kiaulius?! — nustebo sargas, matyt, gerokai suglumęs.

— Tas tavo šefas! Paskutinis kiaulius! Laiko čia mane iki pat mirties, o paskui jam gaila surengti man laidotuves? Tai šunkarys!!!

Juodieji nasrai virš mano galvos ilgokai žviegavo.

— O dievuliau, betgi tu ir pramaniūgė! Kodėl vakar nieko nekalbėjai!!

— Nes buvau nenusiteikusi! Aš kalbu tada, kai noriu, o ne tada, kai man liepia! Ką tas banditas daro?!

Kažkodėl jis visai nesuabejojo, apie ką klausiu.

— Nėra jo, vėl išvažiavo! Bet poryt grįžta! O ką, nori ko iš jo?!

— Noriu! — bematant atšoviau.— Pasakyk jam, jog kai mane ves, tai gyvensime kalnuose palapinėje ir jam ke-

psiu avieną! O dabar tegu man atsiunčia sužieduotuvių žiedą.

Juodieji nasrai virš manęs vėl prapliupo džiugiai žviegauti. Dar valandėlę pasišnekėjome, šūkaudami iš visų plaučių, ir pagaliau jis nuėjo sau.

Kitą rytą vėl atsisakiau kalbėtis. Jis prašė, grasino ir maldavo pro spyninio akmens skylę, tačiau buvau nepalenkiama. Rausiamame koridoriuje vis daugėjo stambių akmenų, ir darbas darėsi sunkesnis. Su nerimu galvojau, ar ilgai laikys tas akrilanas; vilkdama baisingus riedulius, plūkiausi lyg katorgininkas, ir nė galvoje man buvo draugiški pleškalai.

— Jūsų karališkoji didenybe! — vėl sustaugė kitą dieną.— Ar gyva?!!

— Nesakyk man „jūsų karališkoji didenybe"!!!—surikau įsiutusi, nes griozdiškas akmuo buvo įstrigęs pusiaukelėje, turėjau su juo daug vargo ir vos spėjau laiku į audiencijų salę.

— O kaip dabar turiu sakyti?! — susidomėjo sargas.

— Didžiai gerbiama ponia! — atšoviau kategoriškai.

— Klausyk! Kodėl nenorėjai šnekėtis su šefu?!

Aha, matyt, vakar, kai sėdėjau koridoriuje, buvo atėjęs šefas ir rėkavo dviese. Gerai, kad suspėjau pradėti sabotažą anksčiau.

— Nes nenorėjau! Neatsiuntė žiedo.

— Šefas buvo piktas kaip širšė! — išdavė paslaptį juodoji skylė.— Liepė man pasakyti, kad jeigu šiandien nekalbėsi, tai negausi vandens!

— Tada sudžiūsiu čia kaip kirmėlė ant lapo! Tai kodėl neatėjo su tavimi?!

— Užsiėmęs! Tik vakare ateis! Klausyk! Tu nekvai-liok! Jis tau ką nors bloga padarys!

— O iki šiol darė man tik gera, ką?! Klausyk! Pasakyk šefui, kad jis man negadintų nervų. Kai norėsiu, tai kalbėsiu, o kai ne, tai ne!

Siaubingai užpykau, kad turiu laukti vakarinio pokalbio, ir iš įniršio iškapojau nemažą sienos gabalą. Antipatiškasis nevidonas atėjo tik apie dešimtą.

— Ei, tu, klausyk!!!—suriko.

Matyt, patyrimo pamokytas sargas atitraukė jį nuo

skylės ir suteikė pačių naujausių žinių apie mano norus, nes kurį laiką iš ten besklido kuždesiai, po kurių prabilo valdinys. '-..J

— Didžiai gerbiama ponia!!! — užbliuvo viršuje nelyginant veršis, putros negėręs.

— Klausau gerbiamų ponų!!! — atsiblioviau apačioje.

— Ei, tu, klausyk! — vėl suriko šefas.— Ar rimtai kalbėjai?!

— Visą laiką rimtai kalbu! O kas?

— Neprieštarauju!!!

— Kam neprieštarauji, po galais?!

— Vesiu tave! Kai tik pakartosi, ką jis pasakė, vesiu tave! Kunigas ateis!

— Tu išprotėjai!!! — surikau pasipiktinusi.— Kuo čia dėtas kunigas?! Esu išsiskyrusi!!!

— Na tai meras ateis! Man vis tiek, po perkūnais! Vesiu tave! Gal tai ir visai neblogas sumanymas!

— Gal ir neblogas, bet aš apsigalvojau! Nenoriu tekėti! Nesuk man galvos!

— Kaip sau nori! Sėdėk kaip sėdėjusi, kol tau užeis geras ūpas!

Nutariau būti apdairesnė ir kur kas mažiau jam perdavinėti visokių linkėjimų, nes atrodė, kad nuo kiekvieno jį pagauna viltis, jog šit jau atsileidžiu, ir po kiekvieno atlapatuos čia, trukdydamas man dirbti. Kasiausi dabar kur kas su didesniu vargu. Per kitas penkiolika dienų nusigavau į mūro gilumą dar per du metrus. Koks, rupūs miltai, tos sienos storis? Visa kalva sukrauta iš akmenų, ar kas?!

Sargas priprato, kad jam atsiliepiu tik kas antrą dieną, ir paliovė reiškęs pretenzijas. Sudususi drėgmė kiaurai mane persunkė. Akrilaninės rezginės vos laikėsi. Kai šefas vėl buvo kažkur išvykęs, pareikalavau trečios spingsulės, ta proga, visai neprieštaraudama, sugrąžinau pirmąją. Sudrėkusių cigarečių prisikaupė jau devynios galybės. Kasiausi su laukiniu įsiūčiu, daviau sau žodį neskaičiuoti dienų, kol neišsikasiu kiaurai.

Darbas nuolatos ėjo sunkyn, bet broviausi į laisvę — štai šeštas metras, paskui septintas. Mane pamažu apėmė siaubas ir neviltis. Viskas ant manęs puvo, ir atrodė, jog

pati esu pavirtusi kažkokiais glitėsiais. Nervingai bei nekantriai kapojamas koridorius grėsmingai siaurėjo. Susirietusi jo gale, gulomis kapojau kitos siūlės skiedinį.

Išroviau pailgą, skersai įdėtą akmenį. Kur kas mažiau reikėjo vargti, kol išjudinau ir išėmiau du kitus, buvusius šalia jo. Aplaupiau viską aplinkui ir ištraukiau du kitus, o paskui dar vieną, įmūrytą už jų. Jau norėjau jį mesti už savęs, kai staiga kažkas mane suintrigavo. Kiti kalkakmeniai buvo šviesūs, pilkai smėlinio atspalvio, o tas paskutinysis akmuo kitaip atrodė. Jo vienas šonas buvo beveik juodas. Menkoje prie mano kojų stovinčioje spingsulės šviesoje apžiūrėjau jį, nuvaliau delnu ir apmiriau, netikėdama nei savo akimis, nei pojūčiais.

Vienas akmens šonas buvo žemėtas!

Jausdama, kad širdis lipa pro burną, neatgaudama kvapo, sukandusi dantis, įkišau ranką į skylės gilumą. Neužčiuopiau akmenų. Ranka užgriebė minkštą, drėgną žemę!

Apžiūrėjau susemtos žemės saują, kaip skurdeiva naras apžiūri netikėtai, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime surastą juodąjį perlą. Net gaila buvo išberti iš saujos. Padėjusi galvą ant akmenų, užmerkusi akis, ilgą ilgą laiką rymojau, klausydamasi angelų giesmės, suskambėjusios šiame siaubingame, juodame urve.

Po to staiga pajutau nežmoniškų jėgų antplūdį. Su kovos daina lūpose, nė pati nežinodama kada, išverčiau kitus akmenis, atskiriančius mane nuo stebuklingos, juodos, išsvajotos žemės!

Sugrįžau į rūsį ir paskaičiavau brūkšnelius sienoje. Jų čia buvo šešiasdešimt trys. Daugiau nei du mėnesiai!

Užplūdusių jausmų maišatyje turėjau dabar pasidaryti šiokią tokią tvarką. Prieš save mačiau lyg ant delno laisvę, liovėsi mane slėgęs baisingas, visą laiką gniuždęs, košmariškas netikrumas, su kuriuo grūmiausi jau paskutiniais jėgų likučiais ir kurį stengiausi pati nuo savęs nuslėpti. Nelyginant gaivus vanduo staiga mane apsėmė palengvėjimo banga. Iš naujo įsiplieskė tulžingas, kupinas keršto pasitenkinimas. Prasikasiau pro prakeiktąjį mūrą!!!

Nusprendžiau, jog neverta daugiau skraidyti padangėmis, o reikia galvoti apie darbą. Kad ir nekantraudama, pirmiausia šiek tiek praplėčiau koridorių, kad būtų kuo gabenti žemes, ir dar kartą patikrinau nuolydžio kryptį bei kampą. Turėjau kasti šiek tiek daugiau į viršų, bet ne per daug, kad neišlįsčiau žolynėlyje priešais pilį, ir ne per mažai, kad nereikėtų raustis po pačiu paviršiumi aplink visą žemės rutulį. Vąšelis žemei kasti tiko tiek pat, kaip ir barščiams valgyti, taigi atėjo metas imtis ąsotėlio. Su-kūliau jį su didžiausiu malonumu, bet atsargiai ir švelniai, stengdamasi, kad šukės išeitų kuo didžiausios, po to tučtuojau išbandžiau naujus įrankius. Nerimą kėlė tai, jog nežinojau, kokie žemės sluoksniai sudaro kalvą. Po-dirvinis vanduo vargu ar galėjo man grėsti, tačiau bijojau užeiti monolitinę uolieną.

Kol kas kasiausi sėkmingai, kur kas greičiau, nei kap-sčiausi siūlėse. Kastuvu paverstas ąsotėlis neapvylė. Įsikarščiavusi kasiau iki pat tos minutės, kai pradėjau visiškai dusti, ir tik tada man dingtelėjo, kad, mesdama už savęs iškastas žemes, rengiu sau visai padorų kapą. Ne pats geriausias būdas, reikėjo darbą racionalizuoti.

Buvau apdairiai pasilikusi kitą ąsotėlį, pranešdama sargui, kad vėl sudužo. Siaubingai jį šitai sunervino, ir, matyt, pranešė šefui apie mano ardomąją veiklą, nes kitą rytą vandens man davė plastmasiniame butelyje. Gerokai mane suneramino, kad šukių tiekimas apribojamas, tačiau pasiguodžiau mintimi, jog šuo kasa letenomis, o man sudarytomis sąlygomis greitai ir be ypatingo vargo pasiekiama visiško sužvėrėjimo stadija.

Po to, ryžtingai užbliuvusi, pareiškiau geidaujanti kalbėtis su šefu. Palaukiau jo pusę dienos, ir dėl to mano kūrybinis įniršis dar sustiprėjo.

— Klausyk, ei, tu! —suklikau, kada jau atėjo.— Apsigalvojau!

— Na, pagaliau! — suriko akivaizdžiai pagyvėjęs.— Sakyk!

— Špygą! Pats žinai, kad tavimi netikiu! Jei pasakysiu, tai man pagerinsi sąlygas, ką?!

— Turėsi visko, kas tau į galvą šaus! Sakyk galų gale!

— Pasakysiu tau pirmą žodį! Ką gausiu už pirmą žodį?!

— O ko nori?!

— Brezento! Gavau reumatą! Kai man duosi už pirmą žodį brezento, tai pagalvosiu, ar tau pasakyti antrą! Turiu patikrinti, ar iš to bus kokios naudos!

— Tebūnie! — pagalvojęs suriko.—Sakyk pirmą žodį!

— Pirmiausia — brezentas!

— Ne, pirmiausia — sakyk!

— Neskiesk nesąmonių! Duokš šen brezentą, o jei ne — papūsk man į nosį! Man jau vis tiek!

Pasiriejome dar gražią valandėlę ir sutarėme daryti taip, kaip aš norėjau. Vėlai vakare pro spyninio akmens skylę įkrito impregnuota pala, susukta į ruloną. Vos neužgesino spingsulės.

— Na, klausau! Sakyk!!!

— TuuuuuH! — siaubingai suriaumojau.

Valandėlę viešpatavo tyla.

— Kokia kalba šneki, rupūs miltai?!! — suriko pagaliau įsiutęs.

Iš tikrųjų. Tas skambusis „tu" galėtų turėti visokias reikšmes, nelygu kokia kalba. Angliškai galėjo tai būti žodis „two", tai yra „du", ir žodis „to", tai yra „į". Labai užsispyręs, galėjai dar sakyti, jog tai ir „taip pat". Daniškai būtų „du", lenkiškai — paprasčiausiai „čia", o prancūziškai reiškė įvairiausius „visko" variantus. Sitai pagaliau aš ir turėjau galvoje, riaumodama tą „tuuuu", nes juk žodžiu „viskas" ir prasidėjo negyvėlio pasisakymas. Visuomet elgiausi sąžiningai, kad jau pirmas žodis, tai pirmas žodis, jam iš to nebus jokios naudos, o aš turėjau gryną sąžinę ir galėjau prisiekti visomis šventenybėmis, jog sakau teisybę.

— Prancūziškai! — surikau, jausdama didžiulį pasitenkinimą.

— Ką man tai duoda, po perkūnais?!—suriko dar labiau įsiutęs.

— Negyvėlis išpylė visą sakinį! — mandagiai atkirtau.— Visą sklandų, ilgą sakinį. Perduodu tau nuo pradžios. Ir dar tau blogai?!

— Idiote!!!—suriko įsiutęs ir, pašnekėjęs dar keliomis kalbomis, įsitikino, kad ten iš tikrųjų ėjo kalba apie ..viską".

— Turiu vilties, kad šis skuduras tau greitai supus ir norėsi kito! — suriko atsisveikinimui ir nuėjo.

„Turbūt greičiau aš supūsiu!"—niūriai pagalvojau ir įkibau į darbą.

Brezentas buvo labai didelis, turėjau jį padalyti į dvi dalis. Nebuvo kuo. Ir pradžių sugalvojau jį perdrėksti dantimis, tačiau paskui nutariau, kad geriau viską sutvarkys ugnis. Sudėjau jį dvilinką ir atsargiai virš spingsulės pa-deginau kraštą, atidžiai žiūrėdama, kad neužsiliepsnotų staiga visas brezentas. Ilgai viskas užtruko, bet labai dailiai persiskyrė.

Po to išdeginau dar skyles kampuose, įvėriau į jas virvę, susuktą iš likusio akrilano, ir nusprendžiau, jog esu pakankamai pasiruošusi transportuoti žemes. Pradėjau kasti.

O dieve dievuliau, koks tai buvo katorgiškas darbas! Cheopso piramidę statę vergai tikriausiai ne taip vargo kaip aš! Ąsotėlio šuke ruobiau žemę ir pyliau ją ant brezento, patiesto ant akmenų, žiūrėdama, kad neužpilčiau visos perėjos. Po to vargais negalais prašliauždavau greta to kauburio ir pradėdavau viską traukti kameros link. Kas valandėlę turėjau perkelti ir spingsulę, kad nelikčiau visai be šviesos. Kameroje žemę išpildavau palei priešpriešinę sieną ir tvarkingai ją sutrypdavau, nes nuolatos būgštavau, jog man čia viskas netilps.

Koridorius ilgėjo įr kilo į viršų. Dabar jau buvau visiškai tikra, kad išeisiu, ir ėmiau galvoti, ką darysiu po to. Kad ir liūdėdama, bet susitaikiau su mintimi, jog darbą Danijoje esu praradusi negrįžtamai ir nėra ko man ten važiuoti. Niekur palankiu žvilgsniu nežiūri į tokius, kurie užmeta nebaigtus piešinius, kai juos jau reikia atiduoti, ir išgaruoja bendradarbiams bei šefui iš akių, o juo labiau tokioje klaikiai solidžioje, tvarkingoje šalyje. Ten paliktu mano turtu, be abejo, pasirūpino Alicija, ir jis jau man nepražus. Reikės vienaip ar kitaip su ja susižinoti. .. Reikės pavogti iš to varlės kanopos savo dokumentus, tik šito man betrūko, kad valdžia — kaip atvažiuojančią be paso — gimtojoje žemėje patupdytų į cypę. Tyli kamera Bialolenkoje kažkodėl visai netraukė, nebuvo ji dabar man — svajonių viršūnė. Ne, dėkui, per akis man tų kamerų!!!

, Šitaip samprotaujant juodoje kasamo koridoriaus gelmėje sušvito man galų gale lyg žvaigždė padangėje saldi viltis, jog sugrįšiu į Lenkiją. Ten buvo mano namai, ten buvo mano SAUSI patalai, ten buvo nuosava vonia mano vonios kambaryje, ten buvo miela, tikra lenkų milicija, ten manęs laukė, o gal jau raudojo dėl manęs, protarpiais užpirkdami mišias už mano sielą, visi mano šeimyniškiai, ten laukė Velnias...

Čia graudoki mano svarstymai staiga nutrūko. Ne, tai netinkama žaismingiems apmąstymams juodoje duobėje tema. Su Velniu nebuvo gerai...

Per ilgai manęs ten nebuvo, per ilgai šlaisčiausi po kitus kraštus. Nelabai jau gerai žinojau, kas dedasi ten vietoje, Varšuvoje, o reti ir keistoki laiškai, užuot sklaidę abejones, jas tik didino. Jau ilgą laiką kažkas gedo, ko negalima buvo atitaisyti, ir, tiesą sakant, paskutinė mano išvyka — tai bandymas pabėgti nuo jo. Tai jau nebuvo tas pat žmogus kaip kadaise. Jis pasikeitė, ir pradėjau visiškai jo nesuprasti. Kartais man rodėsi, kad dar esu jam reikalinga, o kartais jis darė viską ką beįmanydamas, kad atstumtų mane nuo savęs. Iš tiesų keistai elgėsi... Protarpiais man atrodė, kad mus jungiantis jausmas daugiau esąs panašus į neapykantą nei į ką kita. Atkakliai įtikinėjau save, kad klystu, kad vis dėlto jis mane myli, tik kažkaip savotiškai ir kad nereikia kabinėtis prie smulkmenų. Iš tų smulkmenų pamažėle augo didžiulė piramidė.

Į galvą man lindo visokie spėliojimai bei įtarinėjimai, kurių iš paskutiniųjų stengiausi atsikratyti, nes buvo per daug baisūs ir nenorėjau, kad būtų teisingi. Kaip ir kiekviena paprasta, naivi moteris, puoselėjau širdyje slaptą viltį. Nepaprastai troškau, kad tie kvaili įtarinėjimai pasirodytų esą tik mano iškrypusios vaizduotės padaras, juo labiau dabar, kada, iš viduramžiškų kazematų braudamasi į pasaulį, klaikliai norėjau rasti šiokio tokio pagrindo įsitikinimui, kad ten manęs laukia ne užkietėjęs priešas, bet mylintis ir mylimas vyriškis, artimiausias žmogus, ant kurio liemenės galėsiu plūsti ašaromis dėl viso šio niūraus košmaro. Vien nuo minties, kad to žmogaus jau nėra, pulčiau dabar į neviltį. Ne, negalėjau to sau leisti! Jokių įtarimų ir abejonių! Reikia tikėti Velniu, ir baigta!

Fizinės jėgos akivaizdžiai man seko, tačiau širdyje siautėjantis įniršis nė kiek neblėso. Įniršis už mane ruobė drėgną kalvos žemę ir vilko kaupiną brezentą. Įniršis, išbarstęs kuo lygiausiai po visą patalpą, ją mynė ir plūkė. Įniršis už mane dirbo didžiulį darbą. .

Visą gyvenimą neturėjau širdies tokiems dalykams. Mirtinai nekenčiau ankštų, tamsių koridorių bei požemių. Nemėgau šliaužti ir spraustis pro kažkokias idiotiškas požemines landas. Ir kaip tik šitai man buvo lemta!

Pagauta laukinio nenuolaidumo, įdūkusi, su įnirtingu atkaklumu, sukandusi dantis ir su neapykanta širdyje, dusdama ir apsiliedama prakaitau, stūmiausi vis toliau ir toliau, iš paskutiniųjų verždamasi iš to kapo į laisvę. Negalvojau apie tai, kad, tiesą sakant, ėmiausi tokio darbo, kuris visiškai neįmanomas. Neleidau sau abejoti rezultatais. Vijau nuo savęs mintį, kad galiu susidurti su kokia neįveikiama kliūtimi, kad galėtų man pagaliau ir nepavykti. Palioviau sapalioti apie planus ateičiai, kad neprasitarčiau blogą valandą. Iš visų jėgų stengiausi nematyti, kokiomis sąlygomis gyvenau, tramdyti šlykštėji-iriąsi, tramdyti nekantravimą ir negalvoti! Negalvoti! Negalvoti!!!

Koridorius visą laiką ilgėjo. Aslos lygis visame rūsyje pakilo per metrą, tik apie kiaurymę buvo žemesnis. Palei priešpriešinę sieną stūksojo didžiulė sąvarta, tokios pat sąvartos pradėjo augti jau prie kitų sienų. Duris užbarikadavusi akmenų krūsnis sumažino kubatūrą. Atrodė, jog neilgai trukus atsidursiu prie pat spyninio akmens.

Pasistengiau dar labiau apriboti kontaktus su sargu. Tiesa, šliaužti jau mokėjau tobulai, tačiau šis judėjimo būdas vis dar buvo nelabai greitas, be to, ganėtinai varginantis, todėl neturėjau noro ropomis puldinėti be reikalo iš vieno tvankios rankovės galo į kitą. Jau ne kas antrą dieną prabildavau į jį, o kas trečią, reikalaudama tokiomis progomis, kad pats iškratytų iš kraitelės duoną, butelį ir cigaretes. Tvirtinau, kad esu pavargusi ir nenoriu judintis iš vietos, ir šitai nebuvo jau taip labai tolima tiesai. Pareiškęs keletą kartų protestą, vėliau pri-

rišdavo prie kraitelės dugno kitą virvę ir, esant reikalui, ją apversdavo. Matyt, turėjo didelę plastmasinių butelių atsargą, nes sutiko juos atsiimti iš manęs urmu.

Kamuodama aptarnaujantį personalą visokiomis užgaidomis, stengdavausi dar sužinoti, ką veikiąs šefas. Dažnai jis būdavo išvažiavęs, kartais vienai dienai, o kartais kelioms. Sargas man netgi išpažino, kad šiuo metu viršininkas taip ilgai užsibūna pilyje tik todėl, kad aš čia esu, nes anksčiau ištisais mėnesiais jo čia nematydavo.

Ąsotėlių šukės sutrupėjo į smulkiausius gabalėlius, ir turėjau įsitaisyti naują įrankį kasti. Įrankis neturėjo sukelti jokių įtarimų. Pasisakiau norinti kalbėtis su šefu.

— Kas ten girdėti?! Jau šiek tiek tau nusibodo?! — sukliko ironiškai, galų gale prisišaukęs „didžiai gerbiamą ponią".

— Nori antro žodžio?! — surikau užuot atsakiusi.

— Noriu! Ką nori gauti?!

— Porcelianinį pusdubenį, bet iš žydro porceliano! Daniškąjį.

— Tu išprotėjai?!

— Tu pats išprotėjai! Neėsiu ant žemės susikrovusi maistą! Noriu valgyti iš dailaus servizo! Arba duodi pusdubenį, arba špygą!

— Su pusdubeniu neišdegs! Sugalvok ką kita!

Išsigandau, jog, spyriodamasi dėl pusdubenio, galiu

susilaukti to, kad susimanys jį man pristatyti pro duris. Skubiai įnikau raustis galvoje.

— Išdegs!!! — surikau lyg dviratį išradusi. Aš noriu tokio ilgo, siauro!!! Su raudonu ornamentu!!!

— Idiote!!!—kirste nukirto, tačiau kitą dieną spyninio akmens skylėje kažkas sugirgždėjo ir atsargiai pastūmėtas pusdubenis, apnarpliotas virvutėmis, pradėjo leistis žemyn.

— Tas pusdubenis per mažas! — surikau nepatenkintą.— Muilini man akis!!! Aš tau pasakysiu antrą žodį, bet rytoj man atsiųsi dar vieną! Jeigu tokius mažus, tai du! Pamatysime, ar laikaisi žodžio!!!

Matyt, jam pasiutiškai reikėjo tų paslėptų pinigų, nes negalvodamas sutiko, kad du, ir pažadėjo kitą atnešti rytoj. Aš irgi laikiausi žodžio.

— Sukrauta!!! — sustūgau spyninio akmens link.

— Kaip?!!

— Sukrauta! Sudėta! Patalpinta! Palikta! — rėkavau visomis pramoktomis kalbomis.— Jis pasakė — sukrauta!!!

Antipatiškasis žmogėnas viršuje tylėjo valandėlę, matyt, susijaudinęs. Viskas, regis, bylojo, kad palūžtu ir kad po trečio žodžio padėtis pradės aiškėti.

— Pasakė—„viskas sudėta", taip?!—suriko jis, neslėpdamas susijaudinimo.

— Aha! O kur — sužinosi kita proga!

— Tikiuosi, kad ilgai nebeišlaikysi! Kuriam galui tau tie pusdubeniai?! Ką prigalvosi kitą kartą, auksines šakutes?!

— Dar nežinau! Pasvarstysiu!!!

— Tai pasiskubink! Nes po savaitės manęs nebebus. Be manęs nieko negausi.

— Kelias dienas palauksiu, nedega! Malonu čia sėdėti!..

— Ne kelias dienas, bet šiek tiek ilgiau! Patariu tau — apsigalvok per šią savaitę! ..

Kitą rytą gavau antrą pusdubenį. Visaip stengėsi įrodyti, kad laikosi žodžio. Tarp mūsų kalbant, turėjo pagrindo, nes jo taikomam metodui nieko negalima buvo prikišti. Pagyvenus šiame rūsyje, laisvė kiekvienam galėjo būti nė motais. Bet kas kita geriau nei tas rūsys! Vergovė ar ne vergovė, nesvarbu kas, kad tik iš čia išeitum! Kiekvienas susitaikytų su tokiu likimu, aš pati tikriausiai irgi, jeigu ne tas pasiutęs, laukinis, asiliškas užsispyrimas, stipresnis už mane. Pati nežinau kodėl, bet visuomet mėgau neįmanomus sumanymus, o dabartinis, kai savo rankomis kapsčiausi iš šio kapo, lenkė viską. Iki pat gyvenimo pabaigos užteks moralinio pasitenkinimo.

Suniurau paskaičiavusi, jog čia sėdžiu jau daugiau kaip pusketvirto mėnesio. Visa laimė, kad turėjau pasidariusi kalendorių, antraip būčiau galėjusi prisiekti, jog ne tik kad daugybę metų esu praleidusi tuose kazematuose, bet ir ištisus amžius. Man rodėsi, kad į uolėtą Bretanės krantą išlipau praėjusiame šimtmetyje. Kelionė per Atlantą, didžiuliai, beribiai vandens ir dangaus plotai taip nuo manęs nutolo, jog beveik lioviausi tikėjusi, kad jie egzis-tuoj a. Mano pasaulis dabar — ankštas, klaikliai tvankus, juodas, drėgnas urvas.

Atkarusis šunsnukis leidosi į kelią, nesulaukęs mano atgailos, o sugrįžti turėjo, kaip mane painformavo sargas, po dviejų savaičių.

Koridoriaus gale, pasirėmusi ant dešinės alkūnės, iš lėto ruobiau žemę žydrojo porceliano šuke. Jaučiausi visais atžvilgiais galutinai nusivariusi nuo koto, ir truputį dusdama, galvojau, ar auksinės šakutės kartais nebūtų tikrai naudingesnės. O gal jam pasakyti „šimtas" ir pareikalauti šaukšto iš iridžio bei platinos lydinio? Rodos, tokie turėtų būti ypatingai kieti.

Iki šiol kasti buvo palyginti lengva, o dabar lyg tyčia radosi visokių kliuvinių. Žydrasis porcelianas kapojo kažkokius ilgus daiktus, nelyginant siūlus ar virvagalius, kurie vyniojosi apie jį ir trukdė dirbti. Plūdau juos paskutiniais žodžiais iki pat akimirkos, kai dėl deguonies stokos blogai rezgančioje smegeninėje pagaliau įsiplieskė akinanti šviesa. Gerasis dieve! Juk tie siūlai — tai ne kas kita kaip augalų šaknys!!!

Iš susijaudinimo vos galutinai neuždusau. Pradėjau draskyte draskyti žemes, kasdamasi tiesiai į viršų, kai staiga porcelianas užkliudė kažkokį kietą daiktą ir sutrupėjo rankoje. Nugrandžiau apie jį žemes ir arčiau prisitraukiau spingsulę. Tai buvo akmuo. Dėl dievo meilės, akmuo virš manęs, kas tai gali būti?? Užėjau ant gynybinės sienos pamatų?! Nesikarščiuok, tik nesikarščiuok...

Nušliaužiau atgal į rūsį ir išvilkau brezentą su žemėmis. Surinkau likusias porceliano šukes ir, leisgyvė iš susijaudinimo, vėl nusliuogiau prie baisingojo akmens. Pradėjau tyrinėti, kas aplinkui. Ne, čia ne pamatai, akmuo riogsojo vienui vienas, kitų aplinkui nebuvo. Šaknų čia — kaip iš velnio ančio, nieko nepadarysi, turiu jau būti po pat paviršiumi, reikia šalimais...

Kasiau įnirtingai lyg aprietas terjeras, visai nebekreipdama dėmesio, kad žemes bėriu už savęs bet kur, bemaž užsiversdama sau kelią į kamerą ir rizikuodama čia užtrokšti. Valandėlei mane pristabdė mintis, jog negaliu lyg niekur nieko išlįsti bet kur ir bet kada, turiu gerai žinoti du dalykus. Pirma, ar niekas manęs nematys, ir antra, ar jau diena. Po tų tamsybių — saulės šviesa, garantuotas apakimas! Pirmas žmogus, pamatęs iš žemės išlendančių šmėklą, neabejotinai paspruks lyg akis išdegęs, siaubingai klykdamas, tačiau bematant subėgs j tą vietą kiti. Nesikarščiuok, tik nesikarščiuok...

Pavyko man padaryti sunkų akrobatinį triuką ir pasižiūrėti į laikrodėlį. Artėjo septinta. Palauk, kaip dabar? Turbūt rugsėjo pradžia? Na, tada seniai po vidurdienio, netrukus turėtų sutemti... Tik nesikarščiuok...

Nors žemė grikšėjo dantyse, lindo į nosį, byrėjo į akis ir už apykaklės, jeigu apskritai skarmalas, buvęs toje vietoje, dar galėjo būti vadinamas apykakle, bet beprotiškai įsisiautėjusi, su laukiniu įtūžiu plėšiau susisukusias šaknis, kapojau jas porcelianinio pusdubenio atskalomis, roviau ir grūdau už savęs. Kasiausi čia pat šalia akmens. „O jeigu kas ant jo sėdi..."— atėjo man į galvą ir, nepaisant esamos padėties, mane apėmė noras prapliupti isterišku juoku, kai įsivaizdavau, kaip tas žmogus tada jaustųsi. „Gaila, kad čia ne kapinės",— dar pagalvojau, ir tą pačią akimirką ranka su porcelianiniu skylmušiu staiga išlėkė į viršų. Praplėšiau raizgią velėną!

Turėjau dar tiek blaivaus proto, kad iš karto atitraukiau ranką. Kyšanti iš žemės žmogaus ranka, suspaudusi kažkokį daiktą,— ne taip jau dažnai matomas reginys. Vis dėlto jau nebegalėjau susivaldyti ir iš sykio pradrėskiau velėnoje skylę.

Pro tą skylę įėjo oras. Nedidelis gurkšnis, mažytė oro srovelė, bet ir nuo jos valandėlei apmiriau ir užspringau, tik dabar suvokdama, kaip dusau iki šio momento!

Atsargiai, iš lėto, jausdama, kaip palengva mane užlieja begalinės laimės banga, skyniausi sau landą į pasaulį. Sruvo toks gaivus, toks skalsus oras, kad tiesiog bijojau juo kvėpuoti. Iš lėto, atsargiai iškišau galvą ir pamažėle pramerkiau akis.

Virš manęs — tamsus, žvaigždėtas vakaro dangus. Čia pat prie mano veido kvapnios, susisukusios, drėgnos piktžolės. Aplinkui stebuklingas, laisvas, stebėtinai didelis, gaivaus oro kupinas pasaulis!

Lyg ne savo kojomis išsikapsčiau iš skylės. Lyg ne savo akimis apsidairiau aplinkui. Vakarai buvo už manęs, dangus virš horizonto dar gaisravo, ir man pasirodė, kad per ryškiai. Laimė, dalį horizonto užstojo pilis. Artėjančios sutemos man buvo labai po ranka. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios.

Gerą valandą sėdėjau piktžolėse greta akmens, laukdama, kol nustos suktis galva, ir stengdamasi apsiprasti su mintimi, jog viskas baigėsi gerai. Po to pergalės himnas užliejo mane nuo galvos iki kojų ir paskatino stotis.

Žinojau, kad šefo nėra. Žinojau taip pat, kad tokia, kokia dabar esu, nieku būdu negaliu rodytis žmonėms į akis. Neturėjau jokių iliuzijų dėl to, kaip atrodau. Prisiminiau vaizdą, matytą iš kiemo, ir nupėdinau į priekį palei gynybinę sieną, kuri stūksojo per kelis metrus nuo manęs. Tie tyrinėjimai vis dėlto šį bei tą man davė, viską buvau apskaičiavusi stebėtinai tiksliai.

Per kraštus sruvenanti laimė bei pasitenkinimas anaiptol neprislopino neapykantos. Apėjau pilį aplinkui ir atsidūriau prie Luaros. Priėjau prie sienos. Nebuvo aukšta, be to, nepermaldaujama laiko slinktis tai čia, tai ten ją apgriovė, todėl nebus jau taip sunku per ją perkopti. Tiesą sakant, vargu ar kas man dabar būtų per sunku.

Perlipau per sieną ir atsidūriau kieme. Po senovei nemačiau aplinkui nė gyvos dvasios. Viename pilies fligelyje degė šviesa, bet šis fligelis kaip tik buvo priešais tą, kuriame turėjo rezidenciją šefas. Į jo apartamentus ir ketinau pakliūti. Patraukiau duris, bet buvo užrakintos. Susiradau šiek tiek daugiau užstotą atkampį, ilgai negalvodama, užlipau ant cokolio ir žiedo deimantu pabrūžavau lango stiklą. Be galo lengvai išpjoviau lygų, didelį stačiakampį. Iš apšviesto fligelio sklido link manęs muzikos garsai, grojo radijas, o gal magnetofonas, koks mano reikalas— kas, svarbiausia, kad ten gerokai triukšmavo, todėl, nė trupučio nedvejodama, pastūmiau stačiakampį.

Įkrito į vidų netgi nelabai garsiai sudzingsėjęs. Įkišau ranką, atitraukiau skląstį ir po valandėlės atsidūriau pilyje.

Šviesos man nereikėjo, viską kuo puikiausiai mačiau tvyrančioje tamsoje. Tiek kartų prisimindavau, įsivaizduodavau ir atkurdavau mintyse kelią į šefo kabinetą, kad dabar pataikiau ten tiesiai kaip iš šautuvo. Perkėliau židinio puošmeną, dalis bibliotekos lentynų tyliai prasidarė, ir atsidūriau šventovėje.

Nebijojau, kad mane atras, pagaus, kad su kuo susitiksiu, nieko nebijojau. Širdyje man. kunkuliavo triumfuojantis, tulžingas kerštas. Apžiūrėjau atidžiau apartamentą, išvydau sidabrinę vazą su išmoningai sukrautais vaisiais, patikrinau, ar jie natūralūs, vargais negalais susilaikiau nesurijusi jų visų iš karto su žievėmis ir kauliukais, suvalgiau vieną bananą ir vieną mandariną, paskui nutapsėjau į vonios kambarį. Ir čia pagaliau pažvelgiau į veidrodį.

Tai, ką išvydau, pronoko drąsiausius lūkesčius. Kelis kartus ekshumuota numirėlė šalia manęs atrodytų kaip sveikatos bei grožio įsikūnijimas. Be to, ši numirėlė turėtų būti palaidota ne karste, o be jokio įpakavimo, taip, kad kapinių žemė galėtų prie jos laisvai prieiti, nes kitu atveju negalėjo būti nė kalbos apie lyginimą su manimi.

Nuo to momento galėjau visiškai paliauti ko nors bijojusi. Susitikti su manimi būtų neapsakomai pavojinga netgi alkanam tigrui žmogėdrai!

Neskubėdama, ramiai, su didžiuliu malonumu bei pasitenkinimu atlikau šefo apartamentuose galybę visokių procedūrų. Išsimaudžiau, išsiploviau su jo šampūnu galvą, apsikirpau siaubingas, aplūžusias nagas, išaugusias ten, kur anksčiau buvo nagai, išgėriau taurelę konjako, susiradau sau drabužius ir apsivilkau jais. Tie drabužiai — tai teniso marškinėliai, storas, šiltas golfas, trumpos, atsiprašant, apatinės kelnės, džinsai, puskojinės ir apavas, su kuriuo turėjau daugiausia vargo. Visi čia man buvo trimis numeriais per dideli. Išsprendžiau problemą, pasiryždama apsiauti sportiniais batukais, į kuriuos prikišau vatos, dėkodama apvaizdai už dabar viešpataujančią madą. Kad ir kokios lyties būčiau, galėjau bet kuo apsivilkti, ir niekas tikriausiai neatkreips į mane dėmesio. Po to pradėjau rakinti seifą.

Jis tada spaudė patį apatinį akmenį du kartus iš kairės, kartą iš dešinės ir kartą iš kairės... Ar nebus jis čia kartais įtaisęs kokios blokuotės? Ne, neįtaisė. Akmuo ties mano veidu išlindo ir tyliai atsivėrė. Dabar nulis, kitas akmuo... Dabar tie amžių amžiams įsidėti į galvą dvidešimt aštuoni šimtas dvidešimt vienas...

Mano krepšys bei tinklelis gulėjo savo vietoje. Iš neapykantos suakmenėjusioje širdyje suspurdėjo valandėlę žmogiškas jaudinimasis. Viskas kaip buvę — dokumentai, pinigai, atlasas... Žemesnėje lentynėlėje gulėjo banknotų pakeliai — dolerių bei frankų. Susižėriau visus neskaičiuodama, mano moraliniai nuostoliai per pastaruosius tris mėnesius žymiai padidėjo. „Palauk tu, maita,— pagalvojau kerštingai.— Į ožio ragą tave suvarysiu finansiškai! Doleriais sumokėsiu finansų skyriuje dovanoto turto mokesčius!"

Į tą vietą, kur buvo pinigai, padėjau baisius, perpuvusius skudurus, kurie kadaise buvo mano elegantiški drabužiai, ir uždariau seifą. Pasistiprinau dar keliais vaisiais, užsirūkiau sausą cigaretę, pamąsčiau ir priėjau prie ab-strakcionistinio paveikslo. Kažką reikia padaryti su rėmais dešinėje pusėje.

Po kelių bandymų, tai yra šį bei tą paspaudusi, perstūmusi ir pamygėjusi, užčiuopiau galų gale nedidelį gum-biuką. Žemėlapis, tyliai šlamėdamas, išsivyniojo. Atsiverčiau savo atlase Ispaniją ir kalte įsikaliau į galvą tą vietą Pirėnuose, kur susikryžiuoja septyni su bė kaip Bernardas. Gumbiukas vėl susuko žemėlapį, o aš nutariau, kad galiu iš čia nešdintis.

Apyaušryje pasekiau nedidukę geležinkelio stotelę, kur išstudijavau eismo tvarkaraštį bei susisiekimo schemą. Artimiausias traukinys ėjo į Turą, ir to traukinio, matyt, laukė žmonės, atrodantys kaip darbininkai. Su megztiniu bei džinsais per daug nuo jų nesiskyriau, veidą iš dalies man dengė patys didžiausi akiniai, kokius valiojau rasti šefo drabužinėje, ir niekas į mane nekreipė dėmesio. Nusipirkau bilietą ir įlipau į traukinį.

Ture netrūko parduotuvių. Stoties bufete luktelėjau, kol jas atidarys, po to leidausi atsargiai apsipirkti. Kiekvieną drapanų vienetą pirkau kur kitur, rinkdamasi tokias yietas, kur didelė grūstis arba kur savitarna. Pardavėjos irgi nekreipė į mane dėmesio, ne tokių kaip aš keistenybių Jos kartais matė. Persirenginėjau ne iš karto, panaudodama tam reikalui visus pastebėtus moterų tualetus. Avalynę nusipirkau nukainotų prekių parduotuvėje, nė nežiūrėdama, ar gera ir ar patogi, nes man berūpėjo vien tas, kad tuo metu, kai pirksiu tinkamus batelius, niekas manęs neįsidėmėtų dėl tų sportinių batukų, didesnių trimis numeriais. Pagaliau nusipirkau lagaminą ir — jau kaip normaliai apsirengusi moteris — įsėdau į Paryžiaus traukinį.

Galvojau apie dabartinę savo padėtį, stebėdamasi, kad po visų išgyvenimų mano protas dar toks nesuprantamai įžvalgus. Tai yra, man tik atrodė, kad jis nesuprantamai įžvalgus. Sąžiningai kalbant, ne tiek proto ten būta, kiek visokeriopo pamišimo priepuolių.

Planus aš pakeičiau tą pačią minutę, kai žiūrėjau į veidrodį. Kasdamasi iš kapo, ketinau, nieko nelaukdama, aplankyti Interpolą, palikti jiems savo parodymus ir skubiai sugrįžti į Lenkiją. Išvydusi savo pomirtinę kaukę, suabejojau tuo planu. Vis dėlto man šiek tiek rūpėjo ir mano sveikata, ir mano išvaizda, o siaubinga kaliausė, pasirodžiusi veidrodyje, vertė sunerimti dėl galimų negalių, kurios kol kas esančios slopinamos emocijų, bet neabejotinai jau tūnančios organizme. Aiškiai jaučiau reumatą keliuose bei dešiniajame petyje, tikėjausi, jog bet kurią akimirką gali iškilti aikštėn kita kokia baisybė. Šitaip jausdamasi, nieku būdu nenorėjau rodytis žmonėms į akis.

Kas blogiausia, buvau numačiusi, kad Interpolas gali man pakišti koją, kai norėsiu rūpintis savimi. Niekur manęs neleis, norės mane turėti po ranka, lieps man sėdėti Paryžiuje. Sakykime, kad nelaikysiu liežuvio už dantų, pasakysiu, kur paslėptas lobis,— tada faraonai pradės veikti, šefas supras, kad nelaikau liežuvio už dantų, ir vien iš keršto pasistengs nusukti man sprandą. Be didesnio vargo mane suras.

Žinoma, galėčiau pagyventi saugioje vietoje, tačiau dabar man atrodė, kad vienintelė saugi vieta būtų buvusi kamera Interpolo kazematuose, įtaisyta prieštankiniame bunkeryje žemiau žemės paviršiaus lygio. Tokios kameros buvo jau man įsiėdusios iki gyvo kaulo, ir už jokius pasaulio pinigus nesutikčiau į tokią kišti nosies net tam, kad ją apžiūrėčiau. Kitais žodžiais betariant, Interpolas galėtų mane kaip reikiant apsaugoti nuo pavojų, tačiau šitoks apsaugojimas vargu ar butų dabar naudingas mano sveikatai.

Kita vertus, galėtų mane apgyvendinti viešbutyje, palikti man veiksmų laisvę ir pastatyti aplinkui dvi kapas darbuotojų — nelyginant asmens sargybą. Tikriausiai jiems trūksta žmonių, perdedu — kad dvi kapas, kokius du ar tris...

Už vagono lango šmėkšantys rudens vaizdai dingo man iš akių, ir mano iškrikusi vaizduotė pakėlė sparnus. Išvydau save palaimingai miegančią viešbučio kambaryje — su išplikusiu pakaušiu, su dantų protezu porceliano lėkštutėje, aplipintą antireumatiniais trauklapiais, o apačioje, vestibiulyje, kažkokį bukasnukį tipą, užsismaukusį ant akių skrybėlę. Išvydau, kaip prie tipo artėja kitas tipas, kurio fizionomija — atvirkščiai — pikta, kužda jam į ausį, jog atvykęs jo pakeisti, bukasnukis tipas eina sau ramių ramiausiai, o piktasnukis tipas lipa laiptais. Lipa atsargiai, iš lėto ir tyliai, žiūrėdamas, kad niekas nesugirgždėtų ir kad niekas jo nepamatytų. Prie mano kambario durų užsibeda ant trečio tipo, sėdinčio kėdėje su nuobodžiaujančio žmogaus veido išraiška, pakužda jam į ausį tą patį, ir tipas su nuobodžiaujančio žmogaus veido išraiška pagyvėja ir pralinksmėjęs išbėga. Piktasnukis tipas dairosi aplinkui, naktis, tyluma, visi miega, be kita ko, ir aš, nusistekenusi absurdiškų įvykių auka, tipas traukia iš kišenės visraktį, tyliai veria mano duris, sliuogia į kambarį, ant pirštų sėlina link lovos, aš miegu kaip miegojusi, gargėdama dėl bronchito, tipas traukiasi iš kitos kišenės nusikaltimo įrankį...

Keista, kad nepašokau, isteriškai klykdama, iš vietos. Pajutau, kad širdis lekia per kaklą, ir į galvą įsismelkė niiglota mintis, jog paskutiniu metu man, ko gero, bus šiek tiek pašliję nervai. Vaizduotė tikriausiai todėl paliovė šuoliavusi, kad neapsisprendžiau, kokį reikia pavartoti įrankį, kad palikčiau šią ašarų pakalnę. Vis dėlto užteko vien to reginio, matyto vaizduotės akimis. Atsižadėjau asmens sargybos.

Galėjau, beje, nusispjauti į visus idiotiškus Interpolo reikalavimus ir iš karto, apvedusi juos apie kertę, pasprukti j Lenkiją. Surašyti tuos kretiniškus parodymus ir — duok, dieve, kojas. Ir vėl pradėjo darbuotis vaizduotė.

Išvydau save Kolbaskovo pasienio kontrolės punkte. Išvydau save lėtai lipančią iš automobilio, nes kito būdo sugrįžti į tėvynę netgi mano vaizduotė nesugebėjo išgalvoti. Išvydau, kaip artėja prie manęs Velnias, išvydau jo veide siaubą, pasidygėjimą, pasišlykštėjimą, išvydau, kaip, pagautas panikos, traukiasi pamatęs iš laidotuvių mašinos išlendančią, Paryžiaus masinės produkcijos drabužiais apsivilkusią šmėklą, kaip kadaise traukėsi, mane pamačiusi, įstaigos valytoja, kada mane buvo užpuolę kažkokie nesuprantami skausmai, kurie praėjo be jokių pasekmių, bet po kurių mano veidas atrodė pasigailėtinai. Vis dėlto tada buvau gražuolių gražuolė palyginti su tuo, kas dabar... Netrukus po to išvydau save peržengiančią vienos savo bičiulės namų slenkstį ir išvydau tos bičiulės akyse staiga įsiplieskiant nuosaikią užuojautą ir didžiulį, nežemišką pasitenkinimą...

O ne!!! Bet kas, tik ne TAI!!!

Lyg prabėgomis trumpam momentui suspėjau išvysti savo motiną, dėl manęs su ašaromis laužančią rankas ir raunančią sau plaukus nuo galvos, bet šitai jau netgi nebuvo reikalinga. Užteko ankstesnio reginio. Kaip anksčiau buvau išsižadėjusi asmens sargybos, taip dabar išsižadėjau minties tučtuojau sugrįžti į Lenkiją.

Vėl pradėjau galvoti apie Interpolą. Sanatorija... Iš tų šiaudų nebus grūdų. Galima papirkti slaugę, valytoją, sargą, galima ateiti aplankyti, pasiųsti užnuodytų maisto produktų, viskas įmanoma. Pati sugebėčiau be vargo nugaluoti bet kurioje sanatorijoje bet kurį pacientą. Suras mane, turi savo žmonių policijoje, suras be jokių abejonių!

Paniurusi ir apsiblaususi žiūrėjau į už lango lekiančius vaizdus, nematydama jokios išeities. Taip blogai, o taip dar blogiau. Paskui vėl manyje sukunkuliavo kūrybinis įsiūtis.

Kas gi man iš tikrųjų labiausiai trukdo? Kas toji pagrindinė kliūtis mano gyvenimo kelyje? Aiškus dalykas, prakeiktasis Pirėnų lobis. Jeigu ne tai, jeigu ne tie niekingi pinigai, niekas prie manęs taip beatodairiškai nesi-kabintų. Gangsteriai susikrautų mantą, išsidangintų kur kitur... Netgi ir to jiems nereikėtų daryti, juk nežino, kad klausiausi jų pasitarimo, nežino, kiek žinau. Šiaip ar taip, dėl visa ko susirastų kur naują landynę, o aš turėčiau ramybę. Tačiau pinigai galvažudžiai drunija įgrūsti į kažkokią idiotišką slėpynę ir nuodija mano gyvenimą. Kol tyliu apie tai, tol šefas nersis iš kailio, norėdamas mane prisivyti, tačiau ir pats visą laiką saugos, kad kas man nenusuktų sprando. O jeigu išduosiu paslaptį, saugoti mane pradės Interpolas, o šefas pabandys nusukti sprandą. Kas be ko, Interpolas saugos prastai ir nesėkmingai. .. Kad taip per kokį stebuklą tas visas iki kaklo pakiręs lobis — man nė piršto nepajudinus — išgaruotų kaip sniegas ant arklio obuolio. Kaip taip negrįžtamai nueitų skradžiai dėl kokio kataklizmo — žemės drebėjimo, bombos ar ko kito! Kad taip jį pavogtų koks padorus vagis, atsitiktinai jį užėjęs! ..

Ir tada manęs ieškotų, tačiau kur kas ne taip smarkiai. Neturėtų dėl ko keršyti... Na, žinoma, turėtų dėl ko, bet tik po to. Po to apskritai viskas eitųsi lengviau, aš jau būčiau atsigavusi, blogiausias valandas galėčiau netgi praleisti kur užsidariusi arba būčiau jau sugrįžusi į Lenkiją... Vėliau, viskas vėliau!

Dar kartą pergalvojau susidariusią padėtį nuo pat prar džios ir priėjau tą pačią išvadą. Kito kelio nebuvo, trūks plyš reikėjo sunaikinti lobį. Žinau kur jis yra, bet liko ten nusigauti ir pakišti dinamito... Ne, nueis ant tuščios, deimantus išnešios į visas puses, ir kiekvienas ten grūsis jų parankioti. Prikurstyti kokį grobiką.. . Kas be ko, tai jau geriau. Kitais žodžiais betariant, anonimiškai pavogti. O paskui paskelbti spaudoje, jog kažkokie turistai (pavardės pramanytos!) užėjo kalnuose lobį ir pasiutiškai patenkinti sugrįžo namo. Tegu sau suka galvą ispanų valdžia ir tegu ieškosi tų turistų. Kas jie galėtų būti? Iš kokios labai didelės šalies. . . Brazilai, žinoma! Turistai Brazilijoje!

Reikia surasti sumanų grobiką.

Grobikas, brazilų turistai, deimantų pilnos dėžutės, tipai su užsmauktomis ant akių skrybėlėmis, brangenybėmis apkrauti asilai kalnų takeliuose, prabangios sanatorijos, mano bičiulės Lenkijoje ir neapkenčiama šefo marmūzė, viskas kartu susisuko man į vieną pasiutėlišką kamuolį. Pajutau, kad man skauda dešinį petį bei kairį kelį. Pasičiupinėjau dantis, tikrindama, ar dar nekliba. Plaukų negalėjau pasičiupinėti, nes ant galvos turėjau peruką. Po to padariau vienintelę šių minčių vertą išvadą — reikia pralaukti.

Reikia laiko — ir tam, kad atgaučiau sveikatą, ir tam, kad susirasčiau grobiką. Per tą laiką dar spėsiu nuodugniau apgalvoti visą reikalą. Galimas dalykas, geriau būtų nepalikti grobikui viso pavogto turto, nes jam šitai galėtų pasirodyti įtartina, o vienaip ar kitaip su juo pasidalyti, nors iš tiesų nežinočiau, ką daryti su tokiais milžiniškais pinigais. Tačiau galimas dalykas, kad surasiu kam juos panaudoti. Šiaip ar taip, aišku viena: kol esu laisvėje, kol dar niekam nieko nesu pasakiusi, tol galiu daryti ką besu-galvojusi ir būti rami dėl savo gyvybės. Nereikia veikti paskubomis ir aklai, reikia su galva...

Pirmiausia turiu štai ką padaryti — išsižadėti savo pavardės. Paryžiuje nesunkiai gausiu suklastotus dokumentus. Viešbutyje pasisakysiu esanti prancūzė, nereikės rodyti jokio dokumento. O pasilsėti nusitrenksiu į Taormi-ną ¹⁴.

Labai galimas daiktas, kad blaškiausi, nerimavau, būgštavau ir sau kvaršinau smegenis vien dėl to, kad pasąmonėje viskas ir suko į tą pusę. Kad pati save stengiausi įtikinti, jog būtina tučtuojau važitfoti į Taorminą. Dar požemiuose pabudo manyje nenugalimas troškimas matyti saulę, jūrą bei kaktusus, ir ne bet kurioje kitoje vietoje, o būtent ten; sąmonės likučiai skatino daryti visai ką kita, todėl ir reikėjo pragaišinti sąmonę. Akyse man iškilo nuo „Minervos" viešbučio balkono matomas reginys, ir pasidariau lyg apdujusi. Į Taorminą, tik į Taorminą, tiktai ten, į gražiausią pasaulyje vietovę!..

Galvodama apie pažadėtąją žemę, užmiršau viską pasaulyje ir tik Respublikos aikštėje, kur atsidūriau nusprendusi apsistoti nedideliame, pažįstamame viešbutėlyje De la duano gatvėje suvokiau, kokią kvailystę norėjau padaryti.

Tame pačiame viešbutėlyje gyvenau kaip svetimšalė vos prieš kelis mėnesius, daviau jiems labai nemažus arbatpinigius, nes neturėjau smulkių, gali dar būti manęs neuž-miršę. Sunerimusi pažvelgiau į laikrodėlį, ir širdis atlėgo, kai pamačiau, jog dar darbo valandos.

Paryžiuje gyveno tik vienas žmogus, į kurį galėjau lengva širdimi kreiptis tiek šiuo, tiek bet kuriuo kitu atveju. Mano geriausias, patikimiausias jaunų dienų bičiulis, kuriuo tikrai galėjau pasitikėti ir iš kurio tikrai galėjau viltis pagalbos. Labai retai pasitaiko pasaulyje toks dalykas kaip didelė draugystė, bet vis dėlto pasitaiko.

Įėjau į nedidukę smuklę, kurioje ne taip jau seniai, bet, rodos, prieš šimtmečius valgiau neapolietišką picą, ir susukau telefono numerį. Nežinojau, ar jis yra, nežinojau, ar nebus pakeitęs darbovietės, septynerius metus akyse jo nemačiau ir su drebančia širdimi laukiau, kol prieis...

— Kaip laikaisi? — paprastų paprasčiausiai pasakiau lenkiškai. — Krūva metų. Du kartus neįeisi į tą patį vandenį.

Atrodė, kad jis bus žadą praradęs, ir nudžiugau, nes mėgstu daryti staigmenas.

— Dievuliau, dievuliau! — pasakė džiaugsmingai susijaudinęs.— Čia tu? Čia iš tikrųjų tu?

— Aha. Ir vėl atėjo valanda, kai turiu tučtuojau su tavimi pasimatyti. Tikriausiai vėl man išgelbėsi gyvybę.

— Su malonumu. Kur esi?

— Smuklėje prie Respublikos aikštės. Galiu laukti kitoje paminklo pusėje.

— Gerai, būsiu už penkiolikos minučių.

Gerokai man kliudė lagaminas, kurį laikiau rankose. Reikėjo jį man palikti saugojimo kameroje. Nežinojau, ką dabar su juo padaryti, kad jis nebūtų taip pastebimas. Per akis užtenka jau to, kad visi gali išsijuosę stebėtis Klano numirėliškai žalsvu veidu, taip gerai matomu tarp nudegusių žmonių. Spoksodama į ne itin išvaizdingą paminklo antrąją pusę, jaučiau, kaip pamažėle širdyje pradeda tirpte tirpti nerimas.

Baltoji „Lančija" sustojo tik akimirkai, kai lipau į JĄ, ji jau važiavo!

— Verčiau į mane nežiūrėk,— pasakiau atsidususi.—

Nenorėčiau, kad toks mano portretas išliktų tavo atmintyje. Paprastai truputį kitaip atrodau. Akinių už jokius pinigus nenusiimsiu. Nieko tau neaiškinsiu... Nieko apie mane nežinai, septynerius metus nesi manęs matęs ir toliau nematai.

— Jeigu ne tai, kad iš tikrųjų keistai atrodai, pasakyčiau, kad visai nesi pasikeitusi,— atkirto jis truputį atgavęs nuotaiką.— Išlindai iš kapo?

— Panašiai.

— Ko tau reikia?

— Suklastotų dokumentų. Prancūziškų. Pakankamai gerai padarytų, kad galėčiau su jais pervažiuoti Italijos sieną. Kaina neturi reikšmės, svarbu, kad kuo greičiausiai.

Patylėjo valandėlę, kasdamasis į priekį mašinų spūstyje, po to sunkiai atsiduso.

— Kaip vis dėlto gerai, kad aš žinau, jog iš tavęs galima visko tikėtis. Ir kaip vis dėlto gerai, kad nenutraukiau kontaktų su vienu savo pažįstamu, nusiritusiu į pačias moralines apačias. Rodosi, šiuo metu jis kažką tokio ir fabrikuoja. Pamėginsiu jį rytoj surasti. Ar esi tikra, kad būtent to tau reikia? — pridūrė pagalvojęs.

— Visiškai tikra,— ryžtingai atsakiau.— Turbūt užtenka mane pamatyti.

— Juk liepei į tave nežiūrėti?

— Gali vieną kartą pažvelgti, tada įsitikinsi. Tačiau bent jau stenkis užmiršti tai, ką matai.

Jis pažvelgė į mane su geraširdiška šypsena ir palingavo galvą.

— Kadaise buvau nutaręs niekuo jau nesistebėti ir maniau, kad po viso to, kas mano gyvenime buvo nutikę, niekas jau manęs nebesukrės. Tu vis dėlto turi tikrai retą talentą. Atsiradai netikėtai po septynerių metų, ir pasirodo, kad iki visiškos laimės tau betrūksta vieynos smulkmenos — padirbtų dokumentų. Kur tave nuvežti?

— Neturiu supratimo. Į bet kokį viešbutį, kur manęs tuo tarpu nepaklaus pavardės. Kad nebūtų kokių nesusipratimų, pranešu tau, jog nepadariau jokio nusikaltimo, nieko tokio nebuvo. Nemėgstu tokių paprastų painiavų, aš sugalvojau įdomesnį dalyką.

— Žinoma, visuomet buvai originali. Džiaugiuosi, kad tau šitai nepraėjo.

— Man nė motais, kas ten gyvens, galėtų tai būti netgi ne viešbutis, o viešnamis. Svajoju tik apie vieną dalyką — griūti į kokią lovą ir nenubundamai miegoti maždaug dvi paras. Rytoj apsipirksiu, o apskritai man reikia dingti iš horizonto.

— Ar turi kokią nuotrauką?

Turėjau nuotrauką. Daviau jam. Mane apėmė įstabi nuotaika — jaučiausi esanti saugi kaip tada, prieš septynerius metus greta jo...

Ir iš tikrųjų jis manęs neapvylė! Bet kuris kitas žmogus jo vietoje šūkautų stebėdamasis, piktindamasis, reikštų abejones, klausinėtų, stengdamasis ką nors sužinoti... Jis — vienintelis visame pasaulyje — elgėsi būtent taip, kaip ir maniau kad elgsis. Jeigu jam parodyčiau krauju aptekusią, neseniai nukirstą žmogaus galvą ir paprašyčiau padėti ją užkasti įmurdytą į sriubos dubenį Ven-seno miške, neabejotinai man ateitų į pagalbą, nesistengdamas sužinoti detalių.

Po trijų dienų buvau jau aplankiusi kirpėją bei kosmetiką, išmiegojusi keturiasdešimt dvi valandas, du kartus palindusi po kvarco lempa ir iki ausų visko prisipirkusi Lafajeto parduotuvėje. Vadinausi Mari Zibua ir turėjau dvidešimt aštuonerius metus.

— Išprotėjai,— pasakiau nepatenkinta,— viskas gerai, bet toks amžius atrodys įtartinas.

— Nieko negaliu padaryti, taip ten buvo. Be to, gerai tave pažįstu, netrukus prisitaikysi prie dokumentų. Nieko benoriu klausti, tačiau man atrodo, kad turėjai kažkokių nemalonumų. Kiek atsimenu, po nemalonumų atjaunėji, Pagaliau man atrodo, kad jau numetei kelerius metus.

Žiūrėjau į jį susimąsčiusi, nes per praėjusias tris paras mano sąmonėje įvyko visokių perversmų. Po senoji mane buvo užvaldęs karštas, tvirtas ir atkaklus troškimas nusitrenkti į Taorminą, sustiprėjęs dar ir dėl to, kad Paryžiuje lijo, o man buvo reikalinga saulė, tačiau J^au pradėjau suvokti, jog padariau siaubingą kvailystę, daviau jiems laiko...

— Turbūt ką ne ką tau pasakysiu,— pasakiau dar dvejodama.— Nelabai žinau, ką daryti...

— Kaip norėsi, taip ir padarysi,— žvaliai atkirto.— Visai neslepiu, kad man velniškai įdomu, ką šį kartą esi sugalvojusi, bet pati supranti, kad nelįsiu tau į akis su įkyriais klausimais. Nebent jei tau galėčiau kuo padėti?

— Jau man padėjai,— sumurmėjau.— Bet gerai sakai, gali ir daugiau. Paaiškinsiu tau, koks čia reikalas. Turėčiau nueiti į Interpolą ir ten iškloti viską, ką žinau. Tačiau tik dabar matau, kad, užuot tau skambinus, reikėjo ten eiti tuoj pat, pačią pirmąją dieną. Užėjo proto aptemimas, ir nenuėjau. O dabar bijau.

— Ko bijai? Kad turės pretenzijų, jog atėjai per vėlai?

— Et, ką tu. Apipils mane auksu netgi tada, jei ateisiu už pusmečio. Bet, supranti, manęs ieško pasiutiškai nesimpatiški žmogėnai. Prieš tris dienas jie dar negalėjo žinoti, kur esu, tačiau dabar jau tikriausiai nutuokia. Jie įsitikinę, kad veržte veržiuos į Interpolą, ir bijau, kad jie jau ten kur nors įsitaisę manęs tyko ir netgi jei manęs nesučiups prie vartų, tai užeis pėdsakus ir sučiups mane bet kurioje kitoje vietoje. Jeigu dabar ten nueičiau, tai jau turėčiau ten pasilikti ir neišeiti kelias savaites. O šitai man velniškai neparanku, nes noriu važiuoti į Italiją. Tačiau, kita vertus, gerai būtų nueiti ir vis dėlto pasakyti.

— Gali paskambinti,— pasiūlė pagalvojęs.— Ir tegu kas nors iš jų ateina pas tave.

Tylėjau valandėlę, svarstydama naująją galimybę, patrakusi, sudirgusi vaizduotė bematant man parodė kažkokį neregėtą negirdėtą žmogėną žėrinčiomis akimis, kuris klausosi, ką sakau, paskui traukiasi aštrų durklą ir smeigia man į krūtinės ląstą. Po to, niekieno nesulaikytas, ramiai išeina iš viešbučio.

— Iš tų šiaudų nebus grūdų,— pasakiau susikrimtusi.— Neįstengsiu to padaryti, liežuvio neapversiu. Atrodo, būsiu vieno šulo netekusi. Iš dviejų blogybių rinkčiausi vieną — mieliau eičiau pas juos. Paprašysiu tavęs: jeigu gali ir jeigu žinai, kur jų kontora, tai pravažiuok pro ten du kartus ir pažiūrėk, ar nieko įtartino nematyti.

— Nežinau, kaip turėtų atrodyti tie įtartini, bet galiu pravažiuoti...

Iš kitą rytą gautų duomenų padariau išvadą, kad įtartina viskas. Aplinkiniuose parkinguose stovintys automobiliai galėjo tykoti manęs. Praeinantis policininkas galėjo tarnauti gangsteriams. Sėdinėj antys ant aptvarų bei suoliukų skirtingiausio amžiaus bei įvairiausios išvaizdos žmonės galėjo priklausyti šefo personalui. Vaikštinėjantis su skėčiu rankoje kunigas galėjo būti persirengęs...

— Tegu juos velniai traukia,— pasakiau užpykusi.— Jau būčiau netgi sutikusi ten nuvažiuoti ir pasilikti, jeigu ne tai, kad trūks plyš turiu išsigydyti nuo reumato ir avitaminozės. Ir apskritai jeigu neatsigausiu dabar, tai jau niekados nebeatsigausiu. Esu įniršusi ant visko, ir dabar man panižo iškrėsti jiems vieną tokią šunybę. Turiu ją pergalvoti, o paskui dar su tavimi pasitarsiu. Leisk pas tave palikti visus savo daiktus.

Kitą dieną, apsėsta kerštingų minčių apie sumanų grobiką, matydama prieš save miražą — turtus, nuo kurių svaigo galva, įlipau į lėktuvą, skrendantį į Kataniją.

O ten, kur jau mano pėdos buvo ataušusios, dėjosi klaikiai įdomūs dalykai.

— Didžiai gerbiama ponia!!! —stūgavo sargas pro spy-ninio akmens skylę.— Atsiliepk!!! Ar gyva?!!

Iš apačios neatsklido joks atgarsis. Matyt, vėl man užėjo kažkokie kaprizai ir nutariau nebesišnekėti. Piktai kažką murmėdamas panosėje, jis nuleido kraitelę, apvertė ją dugneliu aukštyn, ištraukė tuščią ir nuėjo sau.

Kitą rytą jis stūgavo ilgiau ir garsiau, bet toliau tylėjau kaip užsiūta. Pabandė pažiūrėti į vidų. Viduje viešpatavo neįžvelgiama tamsenybė, tad sunerimo, kad gal būsiu įsižeidusi, nes man užgeso spingsulė. Tiesa, žinojo, kad turiu degtukų, bet degtukai galėjo man sudrėkti.

— Ei, tuuu!!! — bliovė.— Didžiai gerbiama ponia!!! Duosiu tau naują žiburį!!!

Apačioje po senovei viešpatavo kapų tyla. Sargas iškratė, kas kraitelėje, ir atnešė naują spingsulę. Uždegė ją, ^aPvyniojo virvutėmis ir nuleido apačion. Pažvelgė nulei-^d^s spingsulę, ir tai, ką išvydo, jį išgąsdino. Kaip ir vakarykščiai, taip ir šiandieniniai produktai gulėjo po skyle nepaliesti.

— Didžiai gerbiama ponia!!! — gailiai sustūgo.— Dėl dievo meilės!!! Numirei?!!

Apačioje kaip ir anksčiau tvyrojo tikra kapų tyla. Sargą apėmė panika.

— Atsiliepk, dėl dievo meilės!!! Jūsų karališkoji didenybe!!! Jūsų eminencija!!! Gerbiama ponia!!! Pasakyk ką nors!!! Garbės žodis, nueisiu į tavo laidotuves!!! Neduosiu tau daugiau valgyti!!! Susimildama pasakyk, ar dar gyva!!!

Niūriai žiojėjantiems juodiems nasrams šitai nedarė jokio įspūdžio. Sargas pasiutiškai susinervino. Tiesa, dar vylėsi, kad tai kažkokie kvaili pokštai, tačiau dėl visa pikta pastriuokomis leidosi pranešti vienam iš dviejų paliktų pilyje žemesnio rango šefo bendradarbių. Prieiti prie spyninio ūkmens skylės galėjai tik tada, kai nusileisda-vai žemyn per dvi rūsių kondignacijas, todėl bendradarbis nesivargino, o iš karto išsiuntė viršininkui telegramą.

Šefas su palyda atvažiavo kitą dieną. Tučtuojau nula-patavo apačion, nujausdamas nelaimę. Užsispyriau savo giesmę giedoti ir jam ant patyčių užverčiau kojas. Gal truputį ir per daug blogomis sąlygomis mane laikė?..

Sugulę ant akmeninių skliautų, abu su sargu pakaitomis kaukė, rėkė ir staugė maldaudami ir grasindami, tačiau be rezultatų. Šefas paliepė atnešti elektros lemputę su labai ilgu laidu, nuleido ją žemyn ir pats pasižiūrėjo.

Pro spyninio akmens skylę įžiūrimame skritulyje buvo stebėtinai daug žemės. Negalėjo prisiminti, ar tiek pat buvo tada, kai mane ten uždarė, ar tada tebuvo matomi pliki akmenys. Jeigu akmenys, tai iš kur dabar žemė? Pati būsiu ja pasivertusi ar koks galas?

— Nesuprantu,— nejučiomis pasakė šalimais stovinčiam susišiaušėliui, kuris, kad ir sunerimęs, vargais negalais stengėsi nuslėpti pasitenkinimą. Šiaip ar taip, būtent jis buvo išdirbtas į velnio miltus už tai, kad jau vieną kartą buvau pasprukusi. Šefui atrodė, kad taip jau lengva mane nusaugoti, prašom, tegu pats dabar pamato. ..

Valdovas susitvardė, suraukė antakius ir tylėdamas pamąstė valandėlę.

— {eiti pro duris,— įsakė trumpai.

Trys petingi žmogėnai nulipo nepatogiais sraigtiniais laiptais ir užgulė duris. Durys nė nekrustelėjo. Į talką pasikvietė ketvirtą. Pasirodo, čia ne bridžas, todėl nė ketvirtas nepadėjo. Paliovė laužęsi ir labai įsibaiminę sugrįžo į viršų.

— Durys neatsidaro,— nedrąsiai atraportavo pats drąsiausias.

Šefas, pirmame aukšte laukęs naujienų, taip į juos pažiūrėjo, kad jiems pakaušiai užšalo.

— Liepiau įeiti pro duris, tiesa? — pasakė tyliai ir švelniai.

Keturi žmogėnai įgavo nežmoniškų jėgų. Pūkštuodami lyg kalvio dumplės, puikiai suprasdami, kad, neatidarius durų, neverta jiems ir begrįžti į viršų, jie taip pasidarbavo, kad galų gale durys, siaubingai sugirgždėjusios ir kažkaip nesuprantamai sudardėjusios, prasidarė per du centimetrus. Pasišvietę žiebtuvėliais, jie pro plyšį išvydo už jų tokį dalyką, kad vis dėlto antrą kartą nupėdino pas šefą.

— Šefe,— pasakė, taisydamiesi, jei tik kas, nešti kulnus į kokią saugią vietą,— už tų durų kažkas nesuprantama. Lyg kokia siena, bet nelygi.

Šefo ranka sukruto šaunamojo ginklo link, žmogėnai sudrebėjo, viršininkas vis dėlto susitvardė ir pats nuėjo apžiūrėti tos sienos. Pro dviejų centimetrų plyšį išvydo akmenų sąvartyną, iškylantį aukščiau staktos. Viskas be galo stebino, ir rodėsi, kad blogiau nė būti negali. Ką' gi aš, Po galais, galėjau ten daryti viduje!

— Trotilas,— pasakė trumpai šefas.

— Bokštas sugrius,— nedrąsiai užprotestavo jį atlydėjęs susišiaušėlis.

— Niekas nesugrius. Ardyti trotilu dalimis.

šefas nuėjo į kabinetą, ir iš požemių atsklido duslus ^sProgimų trenksmas. Kažkas jam toptelėjo — paliko su-sišiaušėlį prie staliuko su gėrimais, o pats priėjo prie sienos ir atidarė seifą. Seife gulėjo pasibjaurėjimą keliantis perpuvusių skudurų gniutulas, ir bematant viskas paaiškėjo.

— Kokiu būdu pabėgo, po šimtas perkūnų?!! Kaip ji šitai padarė?!!

— Prasikasė po žeme,— nė trupučio neabejodamas, pareiškė susišiaušėlis.

Šefas pažvelgė į jį paklaikusiomis akimis.

— Ar tau galvoje negerai?! Kaipgi galėtų?! Prasibrovė pro akmens sieną?! Juk tai paprasta mergina, o ne tunelinis perforatorius!

— Tai ne paprasta mergina,— sumurmėjo susišiaušėlis.— Tai netekusi nuovokos beprotė, o tokios viską gali.

Atidžiai paieškoję, šiaip ne taip užėjo netoli pilies skylę žemėje. Dalimis griaunamas sąvartynas galop subyrėjo, ir jie galėjo įeiti į vidų. Skylė sienoje viską galutinai išaiškino.

Šefas pagalvojo ir sušaukė tarnus, liepdamas tučtuojau nustatyti, ko trūksta jo garderobe. Tarnai, versdamiesi per galvą, daugmaž nustatė. Pulkas žmonių pasklido į visas puses, ieškodami mirtinai pablyškusios, neaiškios lyties išmaros, apsivilkusios džinsais bei megztiniu, apsiavusios sportiniais batukais, su tamsiais akiniais, dengiančiais veidą. Kažkam pavyko sužinoti, kad tokia išmara, šiek tiek panaši į moterį, iš tikrųjų važiavo rytmetiniu traukiniu į Tūrą. Tūre geležinkelio stoties restorano padavėja prisiminė, kad toks padaras čia ryte sėdėjo ir valgė. Ir viskas.

Niekas nematė tos išmaros važiuojančios iš Tūro, niekas neregėjo, kad išmara būtų ką dariusi ar kur šlaisčiu-sis. Maniškis apsiprekinimo būdas pasirodė buvęs genialiai neklaidingas. Nusigavau į Tūrą, o toliau visi mano pėdsakai pragaišo...

Po visą Taorminą šlaistėsi danų bei švedų ekskursijos, tačiau nutariau tvirtai laikytis savo linijos. Iš karto iš-mušiau sau iš galvos ilgesingą mintį perduoti Alicijai per kokį daną apie save žinutę. Nėra manęs, neegzistuoju, dingau kaip pernykštis sniegas ir netgi pati nieko nežinau apie save. Jokių rizikingų veiksmų!

„Minervos" viešbutis stovėjo ant pat kalno, ir, pažvelgusi nuo išsvajotojo balkono, pasijutau pabudusi naujam gyvenimui. Po balkonu augo palmė, kurią pamačius užplūdo švelnumo bei graudulio banga, nes šitai buvo lyg ir pirmoji palmė mano gyvenime. Atvažiavusi kadaise pirmą kartą į Taorminą, patį pirmąjį vakarą, apsidairydama, ar niekas nemato, atidžiai ją apčiupinėjau ir įsitikinau, kad ji iš tiesų tikra. Visuomet krausčiausi iš galvos dėl tropikų augmenijos, ir pagaliau pavyko ją pačiupinėti.

Mano intensyvios pastangos atsigauti buvo stebėtinai sėkmingos. Tonomis ryjami vaisiai, jūros vanduo, saulė ir grynas oras darė stebuklus, kurie mane pačią nustebino. Žinojau, kad taisiausi labai greitai, bet niekada nemaniau, kad šitokie tempai apskritai yra galimi. Per dvi savaites atjaunėjau penkiolika metų, ir ekshumuota numirėlė negrįžtamai nusidangino už devynių jūrų, už devynių kalnų.

Turėjau це tokį jau menką pasisekimą, o po visų paskutinių išgyvenimų šitai man buvo lyg kokia labai patraukli naujovė. Kad apie mane rėžė sparną čiabuviai, nieko, žinoma, ypatingo, nes čiabuviai būtų rėžę sparną ir tada, kai buvau vos beišėjusi iš požemių. Jie laikė aukštai iškeltą tautinio temperamento vėliavą ir kibo aklai bei automatiškai prie visų iš eilės turisčių, nežiūrėdami nei amžiaus, nei išvaizdos. Vis dėlto jau tris kartus buvau gavusi pasiūlymą kartu praleisti poilsio, vakarą, už kurį netgi nereikės man mokėti, o tai jau šis tas. Vienas iš jų nuėjo netgi toliau ir pasižadėjo pats už mane sumokėti, ir nors buvo matyti, jog šventvagiški žodžiai vos ne vos jam pralenda pro gerklę, vis dėlto įvertinau gestą ir atsisakydama nenuslėpiau nei dėkingumo, nei nuoširdžios simpatijos.

Be čiabuvių, pradėjo paskui mane lakstyti ir toks švedas, įsitikinęs, kad ta pačia proga mokosi prancūzų kalbos. Vaikinas — kuip iš pieno trauktas, tačiau turėjo vieną trūkumą. Būtent nuo ryto iki vakaro dėl nesuprantamų Priežasčių šypsojosi lyg jaunas mėnuliukas, o jo plaukai atrodė taip, lyg jam būtų lyžtelėjusi per galvą karvė. Si, rodos, smulkmena neleido man atsakyti jam tuo pačiu jausmu.

Diena iš dienos visiškai nieko neveikiant, aprimo ir mano įsiaudrinęs protas. Įsitaisiusi šezlonge saulės nužertame pliaže, įsižiūrėjusi į sodrią vandens bei dangaus žydrynę, galvojau, pati šiek tiek stebėdamasi, kaip galėjau šitaip sukvošti. Iš kur apskritai ėmėsi tas idiotiškas nerimas, tos kvailos abejonės? Aiškus dalykas, kad reikėjo pasielgti kaip tik šitaip, kaip ir pasielgiau. Interpolas gali palaukti, ne meška — nepasius. Kas be ko, galėjau ten nueiti, niekas netrukdė, įtartini tipai — tai grynai mano vaizduotės produktas, tačiau kur kas geriau, kad nenuėjau. Pirmiausia reikėjo susirūpinti savo sveikata, o juk Interpolui mano sveikata, aišku kaip dieną, tiek rūpi kiek pernykštis sniegas.

Pirėnuose guli lobis. Tegu sau guli, tegu jį velniai nusineša ant uodegos. Po kokios savaitės ar dviejų sugrįšiu į Paryžių ir išklosiu jiems visas paslaptis. Šefas neabejotinai pames mano pėdsakus, nėra pagaliau visažinantis. Pervertinau jį ir visai be reikalo pasidaviau persekiojimo manijai. Kol vėl mane suras, seniai būsiu Varšuvoje, o jie čia visi tegu patys kariauja savo šventąjį karą.

Nors kita vertus...

Gal šitai būtų iš tikrųjų įdomu — nukeliauti ten, iškasti turtus, paslėpti kur kitur, po ranka... Vėliau galėčiau ir pagalvoti, kur tą gera dėti. Tauru būtų atiduoti prancūzų valdžiai. Dar tauriau — perduoti Lenkijos valstybės iždui, su sąlyga, kad tai — gyvenamųjų namų statybai. Ne taip jau tauru — padėti į Šveicarijos banką ir apsirūpinti iki pat paskutinės valandos garantuotomis lėšomis kelionėms aplink pasaulį bei kitoms smulkmenoms. Panaudoti labdarybei arba nusikalstamai veiklai. Ant patyčių amerikiečiams — padovanoti Tarybų Sąjungai naujam kosminiam laivui pastatyti. Daugiau ir nebežinojau kam. Visuomet mėgau turėti prieš save plačias galimybes.

Išlipau iš nuostabios, tamsiai žydros, šiltos arbatos, vadinamos Jonijos jūra, atsiguliau šezlonge, nusikračiau švedo, prikalbinusi jį eiti pietų be manęs, užsisakiau kavos bei ledų ir, nieko negalvodama, įsispoksojau į vieną pažįstamą čiabuvį, nardantį palei uolas. Ypatingas tipas, netgi turint galvoje, kad italas. Temperamentas kaip temperamentas, bet tai, kas iš jo, regis, trykšte tryško, vargu ar galėtų būti kokiu vardu vadinama. Jo energijos pertekliaus su kaupu užtektų keliolikai dvidešimtmečių jaunikaičių, o juk jam jau buvo apie penkiasdešimt! Nė valandėlės nenustygo nejudėjęs, jeigu neplaukiojo, tai irklavo, kai neirklavo, tai bėgiojo, gimnastikavosi, padėjo visiems stumti į vandenį ir traukti valtis, ir apskritai griebėsi visko, kas buvo po ranka. Plaukiodamas dainuodavo operų arijas ir plyšdavo juoku, o pati esu nustačiusi, kad ten, kur plaukiodavo, vanduo buvo gilus ir nieku būdu negalėjo koja remtis dugno. Į jį pasižiūrėjus, kiekvienam žmogui rodėsi, jog neturįs jokios pareigos ką nors dirbti. Tas triūsė už visus.

Itališkai susikalbėti man niekada nėra buvę labai sunku. Per dvi savaites padariau nemažą pažangą, ir jau buvau neblogai susibičiuliavusi su įstabiuoju makaroniumi. Geraširdiškai paspoksojau dabar į jį, kol dingo po vandeniu, po to užsimerkiau. Sėdėjau apimta palaimingojo tingulio, klausydamasi, kaip jis šūkauja, dainuoja, kvatoja ir švilpauja. Kvatojimas priartėjo, matyt, išlipo iš vandens, ir staiga čia pat virš manęs nuaidėjo riksmas:

— Stella di mare!!!

Nustėrau. Neseniai atgautą, nerūpestingą ramybę kaipmat velniai nusinešė ant uodegos. Šaltas šiurpulys ūžtelėjo per nugarą, ir sėdėjau lyg suakmenėjusi, negalėdama praverti akių. Prakeiktoji jachta „Stella di Mare"!.. Kaipgi čia dabar, vis dėlto ir iki čia prisikasė?!

— Signorina! Stella di mare! Tai jums!

Atsargiai pravėriau akis, stengdamasi atgauti kvapą. Jūra tuščia, nė viena jachta neplaukė. Baisingasis maka-ronius stovėjo virš manęs iššiepęs baltus, nuostabius dantis, o prie mano kojų gulėjo ant mažų akmenėlių stebuklingo gražumo, purpurinė, žėrinti jūrų žvaigždė. Stella di mare!

Šiaip ne taip įstengiau pajudėti. Pasilenkiau ir pakėliau jūrų žvaigždę, kuri sukrutino čiuptuvus. Suklikau lyg Pjaunama ir paleidau ją iš rankų. Ji didžiulė ir iš tiesų nepaprastai graži, tačiau, nebijodama nei varlių, nei žiurkių, nei pelių, neapsakomai bjauriuosi viskuo, kas raitosi. Apdairiai jos daugiau neliesdama, pareiškiau nuoširdų susižavėjimą.

— Galite ją suvalgyti vakarienei! — džiugiai sušuko makaronius, lakstydamas apie mano šezlongą.

Nemėgstu tų visų frutti di mare ¹⁵. Pasidaro man klaikiai bloga, kai vien pagalvoju, jog valgau aštuonkojį. Negaliu nė žiūrėti į gyvus ungurius. O štai šitas man čia sa-palioja, kad valgysiu jūros žvaigždę!

Matyt, kurį laiką mano veidas bylojo lygiai tą patį, ką jaučiau širdyje, nes priešais mane šezlonge įsitaisęs kažkoks žmogėnas staiga prapliupo kvatoti. Pažvelgiau į jį priekaištaujančiu žvilgsniu ir kuo greičiausiai suėmiau save į nagą, nes nenorėjau, kad simpatiškasis žmogus pasijustų įskaudintas.

— Jokiu būdu!—ryžtingai užprotestavau.— Ji per daug graži. Tokių gražybių negalima valgyti.

— Tada ją galite išsidžiovinti! — tučtuojau pasiūlė taip pat entuziastingai makaronius ir sumosavo rankomis.— Jūs ją pasidėkite balkone, saulėje, ir rytoj bus išdžiūvusi.

— Ar neišbluks? — sunerimau, nes sodrus purpuras net spindėjo, ir iš karto pradėjau sukti galvą, kaip jį išsaugoti.— Visos išdžiovintos jūrų žvaigždės, kurias tik esu mačiusi, buvo išblukusios.

— Truputį pablykš, bet ne per daug.

— Pabandykite džiovinti šešėlyje,— maloniai pasiūlė žmogėnas, neseniai prapliupęs juoku. Pasižiūrėjau į jį atidžiau.

— Šešėlyje negalima, neišdžius! — sušuko makaronius nubėgdamas.

Nepradėjau su juo diskutuoti ne tik todėl, kad turėčiau plyšauti per visą pliažą, bet ir todėl, kad priešais mane buvo mano svajonių vyriškio idealas,— suvokiau šitai bematant, ir šitai mane sukrėtė.

Du sukrėtimai iš karto, vienas po kito — truputį per daug man, kad ir neseniai pasiremontavusiai. Stella di mare ir manasis vyriškio idealas, du skirtingi pasauliai, abu nelabai realūs. Makaroniaus žodžiai užgriuvo mane kaip perkūnas iš giedro dangaus, pramušdami plonytį palaimingos ramybės kevalėlį. Akyse man iškilo visa tai, ką neseniai buvau išgyvenusi, ir staiga suvokiau, jog tai buvo košmaras. Patyriau tokių baisenybių! Siaubingai bekraštis vandenynas ir šaltos, sudususios tamsybės ankštame rūsyje, nieko neribojamas Atlantas ir per daug riboti požemiai. .. Likimo kerštas už kontrastų pomėgį, ar kas? Kažkokie žavai? Kaip vis dėlto man pavyko galutinai neiš-protėti?

Prireikė geros valandos, kol sugebėjau apsidairyti aplinkui ir patikėti, kad reali tėra dabartis. Lyg matydama pirmą kartą gyvenime, apžiūrėjau viską, kas buvo aplinkui, pačiupinėjau šezlongą, atsargiai paliečiau jūrų žvaigždę ir išgėriau likusią kavą. Po to jau galėjau atsidėti antrajam sukrėtimui.

Esama tokio ypatingo vyrų tipo, kuris man visuomet neapsakomai patiko ir kurio savo gyvenimo kelyje niekados nesu užėjusi. Nuo pat ankstyvos jaunystės mačiau vos kelis tokius padarus ir nė su vienu nebuvau suėjusi ne tik kad į artimesnę, bet netgi ir į tolimesnę pažintį. Jie kratėsi manęs kaip nuo kokio velnio, matyt, baisiai jiems nepatikau. Jie buvo mano skonio, o aš nebuvau jų skonio, nieko čia nebuvo galima padaryti. Tokios tokelės, skirtingi pomėgiai, de gustibus non ėst disputandum¹⁶.

O šit dabar priešais mane šezlonge sėdėjo kaip tik toks tipas ir žiūrėjo į mane su neslepiama simpatija. Jis man rodėsi esąs dabarties kulminacinis punktas, dabarties, nužertos Italijos saulės spinduliais ir tokios nepanašios į praeityje likusias tamsybes. Dailus, nudegęs, labai vyriškas veidas, žydros, linksmai šypsančios akys ir trumpai kirpti, tamsiai gelsvi plaukai. Žinoma, blondinas!

Pripratusi prie nesėkmių būtent šioje srityje, nespok-sojau į jį ilgais, daug sakančiais žvilgsniais, nesimeilinau, nekoketavau lyg kokia kvailė, tik iš karto nutariau, kad neprivalau reikalauti per daug. Užtenka to, kad jis čia iš viso yra. Na tai ir tegu sau būna. Pasilenkiau ir gražiai padėjau jūros žvaigždę ant plokščių akmenėlių.

Mano gyvenimo blondinas pakilo nuo šezlongo ir nuėjo į vandenį. Prisiminiau susišiaušėlį ir pagalvojau, kad ant mano kelio radęsi blondinai tikrai smarkiai vienas nuo kito skiriasi. Jeigu likimas man būtų lėmęs šį, greičiausiai per daug nesispardyčiau. Horizonte pasirodė šatenas — švedas, šiepdamas nuo saulės paraudusią, džiaugsmu spinduliuojančią marmūzę.

Tą patį vakarą sėdėjau sau prie kavos puoduko nedidelėje terasoje ties skardžiu, šalia pat baliustrados, iš kur galima viską matyti. Virš Taorminos švietė mėnulio pilnatis, auksinis mėnulis, toks, koks šviečia tiktai virš Taorminos. Gyvenime esu mačiusi daug mėnulio pilnačių įvairiausiose vietose ir galiu autoritetingai tvirtinti, kad niekur nėra tokio kaip ten. Kažkur labai toli apačioje protarpiais atsidusdavo jūra, ir, jos pavyzdžio paakinta, at-sidusdavau ir aš.

Švedo vėl atsikračiau prieš pat vakarienę, dingdama jam iš akių, nes jau neturėjau jėgų žiūrėti į jo sulaižytą makaulę. Kada pašonėje dvi blogybės, nutariau nežiūrėti nė į vieną. Kai prisimindavau, jog man ypač nesiseka su blondinais, kiekvieną kartą mane apimdavo įniršis ir pasidarydavau jam be galo atžari. Dabar pradėjau to gailėtis.

Pagalvojau, ar kartais nėra per daug kvaila sėdėti čia vienai po tuo siaubingai auksiniu mėnuliu, tarp palmių bei kaktusų, gaubiamai tos atmosferos, kuri palanki bet kam kitam, tik ne vienatvei. Vieną valandėlę, vieną trumputę valandėlę labiau nei ko kito pasaulyje norėjau, kad čia su manimi būtų Velnias...

Vaizduote negaliu skųstis, su metais ji man neblėsta. Įsivaizdavau jį, sėdintį kitoje staliuko pusėje prie kito kavos puoduko. Negaliu skųstis ne tik vaizduote, bet ir sugebėjimu realiai protauti.

Aiškiai, kaip ant delno, pamačiau, kas būtų buvę. Pirmiausia nusižiovautų. Po to, išgirdęs mano žodžius apie mėnulį, dėtųsi, kad jo nemato. Po to pareikštų, kad negali dairytis atgal, nes nusisvilino sprandą ir marškiniai jam graužia, o po to tučtuojau lyg niekur nieko pradėtų dairytis atgal į praėjusią merginą. Aš, kaip ir kiekviena kvaila moterėlė, laukčiau kokio vieno švelnesnio žodžio, kokio gesto, kad ir šypsenos ar žvilgsnio, ar kitokios veido išraiškos, o jis, užmerkęs akis, dėtųsi esąs marinamas miego. Būtų tas pat, kas buvo visuomet, visur, jau beveik trejus metus. Po to pradėčiau pamažėle spirgėti, pagautų mane laukinis, klimatui tinkamas įniršis, pabustų manyje siciliškos aistros, sukulčiau jam ant galvos kavos puoduką. .. O gal nieko nedaryčiau, tik sėdėčiau su ta gyvačių bei žalčių knypava širdyje, mėnulis šviestų nebe taip ryškiai, jūra oštų šaipydamasi, su panieka, su šiokia tokia užuojauta idiotei, turėjusiai tokių kvailų iliuzijų, o visa ši Taormina rodytųsi neverta seno kaliošo. Ne, turbūt geriau, kad jo čia nėra...

Palioviau norėti, kad jis būtų, tačiau realistiškas vaizdas padarė savo. Ilgam įmigusios gyvatės sujudino snukučius ir tyliai sušnypštė. Ne, su Velniu nebuvo gerai.

Dabar jau galėjau grįžti mintimis prie šios temos, apie kurią — ir su pagrindu — neleidau sau galvoti požeminiame urve. Dabar tai buvo visai kas kita, galima buvo apie tai pagalvoti, nebijant dėl savo gyvybės. Siaubingai aiškiai suvokiau, kad mano vaizduotė nė trupučio neperdeda. Susikaupusi pradėjau prisiminti, kaipgi paskutiniaisiais metais atrodė tas mano kasdieniškasis gyvenimas.

Kada gi iš tikrųjų viskas pakrypo į blogą pusę? Beveik prieš trejus metus, tuoj po to, kai jis pakeitė darbą. Norėjo pinigų. Suprantamas reikalas. Norėjo turėti daug pinigų. Irgi suprantamas reikalas. Norėjo smagaus gyvenimo. Dar suprantamesnis reikalas, visa tai galėjau atleisti, pati irgi niekados nebuvau linkusi į asketizmą. Tačiau jis tikriausiai bus persūdęs. Siekė savo tikslų su kažkokiu klaikiu, egoistišku beatodairiškumu, į nieką nekreipdamas dėmesio ir su nieku nesiskaitydamas, o jau labiausiai— su manimi. Iš manęs tik reikalavo įvairiausių dalykų, elgdamasis jau ne tik kaip brutalus ponas bei valdovas, tokį elgesį šiaip ne taip būčiau pakentusi, o kaip kaprizinga primadona, o to jau visiškai negalėjau pakęsti.

Niūrokai ir su šiokiu tokiu pasidygėjimu pagalvojau, ar taip pat elgiasi ir su savo naujomis priegulėlėmis, o kad jų turi, negalėjau nematyti. Arba, liovęsis save varginęs, jų nebeslapstė, arba jų buvo tiek daug, kad pačios išlįsdavo aikštėn. Tuščia jų pagaliau, ne tiek man rūpėjo, kad jis su kuo pakliūva suko ramunę, kiek tai, kaip jis ^elgėsi su manimi. Tomis valandomis, kai jam nusibosdavo Primadonos rolė, pavirsdavo nuobodžiaujančiu vyru, o nebuvau dar tiek susenusi, kad laisva valia su tuo susitaikyčiau.

Pasidarė neišpasakytai keistas, nes, šiaip ar taip, kas gi čia tokio nepaprasta, kad jam nusibodau. Ne pirmas ir ne paskutinis atvejis pasaulyje. Jeigu vis dėlto aš jam nusibodau, tai juk natūraliausia išeitis būtų mane pamesti ir sau išsivelniopinti kur akys veda, kur kojos neša. Niekas jam nekliudė. Dėl nesuprantamų priežasčių nemetė manęs ir nėjo kur susimanęs, o gyveno mano pašonėje abejingas, nemielas, nedraugiškas, reikalaujantis ir suirzęs. Nuodijo mano gyvenimą, griovė sveikatą ir nervus, ir pamažėle mane apėmė keistas ir šiek tiek keliantis siaubą įsitikinimas, kad tas žmogus vienas dievas žino už ką manęs neapkenčia ir iš tos neapykantos negali su manimi išsiskirti.

Jau dveji metai, kaip mano širdis gaivalingai maištavo. Bėgau nuo jo į užsienį, rezultatai buvo tokie, kad atostogas leidome kiekvieną kartą vis įdomesnėje vietovėje, nes vis dar be paliovos puoselėjau viltį, jog gal klystu, jog perdedu, jog tas pablogėjimas tik laikinas, o šit dabar viskas pasuks į gerąją pusę. Stengiausi nesiklausyti savo gyvenimiškojo patyrimo, kuris man kalte kalė į galvą graudžią, bet teisingą mintį, kad jeigu kas ir pasikeis, tai tik į blogąją pusę. Juk jausmai tepripažįsta kelią, kuriuo judama viena kryptimi.

Pati sau nenoromis prisipažindavau, kad norėčiau kaip nors rasti bendrą kalbą su juo ir užbaigti tą amžinąjį karą. Jis man trukdė šitai padaryti, pats aštrino padėtį, elgėsi taip, jog jausdavausi esanti arti apopleksijos, ir viskas vien tam, kad tučtuojau vėl pasuktų į kitą pusę ir padarytų taip, kad suabejočiau, ar teisingai mano galvota ir matyta. Pradėdavau abejoti, svyruoti, prigalvodavau ir tokių nesąmonių, kad gal jis tik vaidina, kad galbūt aš jam vis dėlto reikalinga, jeigu gyvena su manimi ir neina iš namų? .. Tipiška iškvošusios kretinės padėtis!

Susikrimtusi, suirzusi, apimta gailesčio bei sielvarto, susinervinusi klausiausi dabar tokio netaktiškai švelnaus jūros kuždesio ir galvojau apie visokius buvusius įvykius, turėjusius ką ne ką man pasakyti. Įvykiai lyg užsispyrę sakė patį blogiausią. Nepatiko man šitai. Bet kuria kaina troškau suprasti esamą padėtį, matyti ją aiškiai. Kai viskas neaišku, negalima reaguoti, negalima nieko nuspręsti. Ką gi* velniai griebtų, turėčiau su visu tuo daryti? Nieko neveikti, pasiduoti, susitaikyti su likimu, kantriai ir pasyviai laukti. .. Šuniui ant uodegos, ne man tokie dalykai. Privalau ką nors padaryti, o jeigu galas — tai su muzika. Ką, kelmai rautų, turiu padaryti? ..

Galvojau ir galvojau, o mėnulis švietė lyg išsikraustęs iš galvos ir trukdė racionaliam protiniam darbui...

— Tokia moteris kaip jūs neturėtų čia sėdėti viena,— staiga kažkas pasakė šalia manęs.

Kaip tik tuo momentu ir aš buvau tos pačios nuomonės. Nieko nesugalvojau, ką turėjau sugalvoti, o ko neturėjau, ir taip buvo žinoma. Atsisukau ir išvydau tą iš pliažo — savo gyvenimo vyriškį.

— Ar jūs norėsite būti mano draugijoje, ar nenorėsite, vis tiek aš čia liksiu,— kalbėjo jis sėsdamasis.— Tokia moteris kaip jūs tokį vakarą kaip šis turi klausytis komplimentų bei prisipažinimų. Nesvarbu — kieno sakomų. Įsipareigoju pasidarbuoti už pulką. Ką jūs padarėte su jūros žvaigžde?

Akies mirksniu nusprendžiau — tebūnie jis. Pats man pasimaišė po ranka, pakišdamas vieną vienintelį prasmingą būdą nusikratyti liūdesio. Tegu šitai būna netgi tik tas vienas vakaras, man vis tiek, kas bus rytoj. Galės rytoj, mane išvydęs, bėgti, siaubingai klykdamas.

— Guli balkone ir džiūna,— atsakiau ir pridūriau:— Galite neaiškiai prisistatyti.

— Kodėl neaiškiai?

— Ir vilkas bus sotus, ir avis sveika. Galimas daiktas, kad nelabai mėgstate prisistatinėti kiekvienai pliaže sutiktai damai. Jeigu šitai padarysite neaiškiai, aš neįsidė-niėsiu pavardės, tačiau būsite nenusižengęs gero elgesio taisyklėms.

Jis nusijuokė, atsistojo ir prisistatė. Paskutinę akimirką suspėjau prisiminti, kad vadinuosi Marija Zibua. Buvau neseniai pasidariusi manikiūrą, nosis man neblizgėjo, vėjo nė kvapo ir ant galvos turėjau padorią šukuoseną, o ne susivėlusius gaurus, viskas kaip reikia. Pokalbis pratrūko nelyginant kalnų upokšnis.

— Ar ilgai jūs čia dar būsite! — paklausė po to, kai jau buvome aptarę gamtos grožį pilnaties naktį.

— Nežinau. Gal savaitę, gal dvi.

— Turbūt būsiu po nelaiminga žvaigžde gimęs. Vos atvažiavus, tuoj pat kitą dieną susitikti čia jus! Nieko tokio aš nebuvau susiplanavęs.

O dangau! Po tų šimtmečių, kupinų baisenybių, vėl pasijusti moterimi! Kiek jau laiko buvau visai kas kita — šeimos galva, valstybinės įstaigos tarnautoja, vaikų motina, žmogus, medžiojamas žvėris, velniai žino, kas dar. Švedas — niekų niekai, visi kiti — niekų niekai, juk aišku, kad ne tai svarbu, dėl švytinčios marmūzės ir sulaižytos makaulės nepajunti suspurdant širdies! O šit čia mėnulis, jūra, gamtovaizdis ir šalia manęs atsišliejęs į akmens baliustradą mano gyvenimo vyriškis... Susijaudinau.

— Ką jūs čia dabar? — pasakiau, veidmainingai stebėdamasi.— Man rodėsi, kad jūs žadėjote sakyti komplimentus?

— Aš ir pasakiau didžiulį komplimentą,— atsakė jis atsidusdamas.— Norėjau čia turėti ramią galvą, daugybę laiko ir visišką laisvę. Tuo tarpu jau dabar matau, kad priversite mane tik apie jus ir begalvoti.

— Tokių ketinimų niekada nesu turėjusi,— ryžtingai pamelavau.

— Bet dabar aš tik tokiais ketinimais begyvenu. Iš pradžių dar turėjau vilties, kad jūs — tai paprasta prieplaiki kvailiukė, su kuria nėra apie ką kalbėti. Pasirodė, kad visiškai atvirkščiai...

— Esu atstumianti intelektuale, su kuria tik kalbėti ir galima,— pasufleravau jam geraširdiškai.

— Na ne, to tai jau per daug. Nuo pat vaikystės labai karštai reaguodavau, kai mane provokuodavo. Baikime visa tai, einame pašokti!

Nuėjome pašokti. Nuėjome taip pat ir pasivaikščioti. Kaip žinoma, mėnulis, bėgant valandoms, keičia savo padėtį danguje. Šiek tiek vėliau geriausiai buvo matomas iš visai kitos vietos, iš vienos tokios apleistos, visiškai atkampios parko kertės, apžėlusios neapsakytai vešlia žole. Švietė kaip išprotėjęs.

Tas Sicilijos klimatas vis dėlto — tai siaubingas dalykas. ..

Kitą rytą negalėjau nustatyti, ar, mane pamatęs, sprunka, siaubingai klykdamas, nes niekur jo nebuvo. Pamaniau, kad tikriausiai pabėgo profilaktikos sumetimais, nerizikuodamas mane dar kartą pamatyti, tačiau iš anksto su tuo buvau susitaikiusi ir visai nenuliūdau. Tiesiog atvirkščiai, jausdama lyg ir kokį dėkingumą už netikėtą likimo dovaną buvau gerai nusiteikusi ir netgi meili švedui, kuriam po vakarienės leidau save pakviesti į požygį po vietovės užeigas. Požygyje dalyvavau gana trumpai, nes švedas nusilesė kaip pantis, kiekvienoje užeigoje marindamas kirminą, ir užsispyrė sueiti su manimi į artimesnius kontaktus. Visiškai man su juo nesinorėjo juokauti, ypač kad savo norus skelbė visam pasauliui, negailėdamas plaučių, o juk kas nors galėjo čia mokėti ir prancūziškai, todėl išdavikiškai pabėgau, pasinaudojusi proga, iš paskutinės užeigos. Toji proga — tai mano pažįstamas makaro-nius, kuris, padedamas visokiausių stalo įrankių bei indų, talkino groti orkestro perkusistams, todėl visi ten esantys negalėjo nuo jo nuleisti akių, be kita ko, ir švedas.

Nedegdama šviesos, išėjau į balkoną. Labai ilgai stebėjau gamtovaizdį, žiūrėdama į kairę, į Montė Kastelą, į priekį, į jūrą ir uolas, ir į dešinę, į visą pakrantės panoramą, apgailestaudama, kad negaliu dar užmesti žvilgsnio į Etną, nes tuo tikslu turėčiau užlipti ant stogo, kol pagaliau pažvelgiau apačion, į savo bičiulę — palmę.

Po palme kažkas stovėjo. Pirmą akimirką išsigandau, kad tai švedas, kuris bematant garsiai suriaumos, ko nori iš manęs, pažadindamas visą viešbutį bei aplinkinius gyventojus ir galutinai mane sukompromituodamas, ir jau pasitraukiau per vieną žingsnį atgal į vidų, tačiau pasižiūrėjau atidžiau, ir tamsoje dūluojančios galvos forma pasirodė man visai kitoniška. Karvės liežuvis nebuvo ant jos palikęs jokio savo veiklos pėdsako. Netikėdama savo laime, dar atidžiau įsižiūrėjau ir — o aukštybių valdove— pamačiau jį. Savo gyvenimo blondiną!

Neapsakomas susijaudinimas užliejo mane nuo galvos |ki kojų. Jeigu dar būtų turėjęs peleriną, durklą dantyse *^r gitarą! Tiesa, nežinau, kaip galima dainuoti, laikant durklą dantyse, bet šitai pagaliau ir nesvarbu. Tegu galų gale ir nedainuoja, svarbiausia, kad stovi. Kiek jau čia bus metų, kai niekas nebestovi po mano langu!

Atsidusau graudžiai, po to, trumpam atgavusi blaivų protą, pagalvojau, jog turėjo kas nors kur stovėti. Jeigu po mano langu, tai kieme, sukėlęs didžiulį subėgusių fligelio gyventojų susidomėjimą, o jeigu po balkonu, tai, pirma, viduryje judrios gatvės, o antra, tai mano vaikų kambario balkonas. Kažkas ne taip. Aiškus dalykas, paprasčiausiai nebuvo sąlygų.

Vėl lengviau atsidususi mąsčiau apie tai, kas vyko. Klaikiai ilgai šitaip stovėjome, jis — po palme, o aš — balkone, nes norėjau pamatyti, kas iš to išeis, pati tuo metu nebūdama įkyriai aktyvi. Aš pirma palūžau. Neišgaliu ilgai stovėti, nustėro man ir strėnos, ir kojos, pasitraukiau į kambarį ir pasiėmiau kėdę, tik sekundei išleisdama jį iš akių, todėl dar pamačiau, kaip nueina. Išvydusi jau pažįstamą siluetą, galutinai įsitikinau, kad tai jis!

Proziška romantinės seenos pabaiga netgi nenuliūdino manęs ypatingai, galimas daiktas, todėl, kad jau kitą rytą jis suskato man rodyti pačius jautriausius jausmus. Mano gyvenimo blondinas pareiškė kategorišką norą mano lydimas apžiūrėti Siciliją, tvirtindamas, kad be manęs gamtovaizdžiai praranda visą grožį.

Taigi neprotestuodama apžiūrėjau ir tai, ką buvau anksčiau mačiusi, ir tai, ko dar nebuvau spėjusi pamatyti. Išlandėme kaip reikiant Palermą, Kataniją, Sirakūzus ir keletą kitų vietovių, o Montė Kastelą jau galėjau iš atminties nupiešti. Nei šio, nei to jį staiga apsėdęs turistinis įsiūtis patiko ir man, ir pirmą kartą gyvenime su tikru pasitenkinimu vaidinau prieplaikią kvailiukę, radusią saugią prieglaudą prie stiprių vyro pečių.

Reikėtų sąžiningai prisipažinti, kad man šitai netgi pradėjo patikti. Moterys iš viso lengvai prisitaiko prie esamos padėties, o šitas žmogėnas, matyt, buvo įpratęs globoti visokias gyvenimo nevykėles ir pats įsitraukė į tą vaidmenį. Ką jis manyje nužiūrėjo, viešpats dievas bežino, tačiau, atidžiai apžvelgusi save veidrodyje, priėjau išvadą, kad vis dėlto galima ir jį suprasti. Taormina visuomet teigiamai veikė mano išvaizdą.

Sąmonėje, kad ir privėsusioje nuo idiotiško gyvenimo, po kelių dienų suruseno blaivios nuovokos kibirkštėlė, beje, mažiausiai tam tinkamoje vietoje. Ten jai veikiau derėjo negrįžtamai užgesti. Plaukėme valtimi į Žydrąją grotą, į pačią gražiausiąją pasaulyje grotą, ir, sėdėdama ant sūpuojančio po manimi suolelio, lyg užkerėta žiūrėjau į spalvingąjį stebuklą, atsiskleidusį prieš mano akis. Galėjau be galo į jį žiūrėti, vis nesugebėdama patikėti, kad iš tikrųjų egzistuoja tai, ką matau.

Po to pažvelgiau į Belvederio Apoloną, įsitvėrusį irklų, ir kažkas man įsmigo į širdį, nes visuomet buvau neapsakomai jautri grožiui. Nusprendžiau, kad scenai trūksta poetinio padažo, o kadangi jis nieko nesako, tai privalau aš. Jam, turėkime vilties, prabilti neleidžia jausmų perteklius.

— Tavo akys visiškai tokios pat kaip va čia,— pasakiau graudžiai, nors atsitiktinai — gryną teisybę, pakėlusi ranką į neįtikimą žydrumą atspindinčias uolas. Ir jau iš inercijos pridūriau nuliūdusiu balsu: — Gaila, kad nesi tikras...

Ką tik melancholiškai įsispoksojęs į safyrų spalvos vandenį, Apolonas taip staigiai atsisuko, kad valtis sus-virduliavo.

— Ką tai reiškia? Ką nori tuo pasakyti?

— Noriu tau pasakyti, kad nemoku plaukti!

— Nieko baisaus, aš moku. Ką tai reiškia, kad nesu tikras?

Tylėjau žiopsodama į jį, nes po teisybei pati nelabai žinojau, ką turiu galvoje. Vaizduotėje staiga išvydau eilutę prie citrinų...

— Nežinau,— atsakiau nenoromis, stengdamasi pati ^sau šitai paaiškinti.— Tu negali būti tikras. Mano tikrajame gyvenime tau nėra vietos. Esi aukštesnių sferų gyvenimą vaizduojančio nuotykinio filmo hepiendas, po kurio ekrane šmėstelės žodis „pabaiga" ir reikės išeiti iš kino.

Pasakiau šitai, nespėjusi nė pagalvoti, ką sakau, ir tik po to pagalvojau, kad man pavyko pasakyti didelę tiesą. Didžiavausi savimi.

Dabar jis valandėlę tylėjo, žiūrėdamas į mane su keistu susidomėjimu...

— O koks tavo tikrasis gyvenimas? — paklausė švelniai ir tyliai.

Išsigandau, staiga supratusi, kad būsiu per daug pasakiusi. Juk negalėjau jam iškloti, kad mano tikrasis gyvenimas labai toli nuo čia, šiaurėje, kur mėnulis spindi sidabru, o ne auksu, kur jūra paprastai esanti šalta ir pilkšvai žalia, kur mano brangiausiajame mieste pasaulyje važinėja perpildyti tramvajai, o dorai neišsimiegoję žmonės skuba rytais pasirašyti atėjusiųjų į darbą sąraše, kur tarpais čiaupuose nebūna vandens, o parduotuvėse tualetinio popieriaus, kur eilutėse stovima prie mėsos ir prie „Visuotinės enciklopedijos¹¹, kur sunku gyventi, kur reikia mokėti gyventi ir kur tik ir tegalima gyventi. Mieste, kuris prieš dvidešimt penkerius metus atrodė kaip beviltiška griuvėsių jūra, o dabar gyvena tikrą ir nepakartojamą gyvenimą. Negalėjau šito jam pasakyti, nes nieku būdu neketinau atskleisti, kas esu, ir todėl toliau tylėjau kaip tylėjusi, žiūrėdama į skaidrų, tamsiai žydrą vandenį,

-r- Nieko man apie save nesakai,— prabilo nepatenkintas.— Nieko apie tave nežinau. Kur gyveni? Ką dirbi?

Visą gyvenimą svajojau būti paslaptinga ir niekad nemokėjau tokia būti. Greitosiomis sumečiau, kad nors kartą savaime man tas išėjo. Blaivios nuovokos kibirkštėlė, sužėrėjusi nelauktai manyje prieš valandėlę ir pavirtusi eilute prie citrinų, neužgeso. Toliau švietė.

— „Minervos" viešbutyje,— sumurmėjau.— Leidžiu tavo pašonėje žavingiausias savo gyvenimo valandas.

Jis nusilenkė, dėkodamas už komplimentą. Reikia pasakyti, kad jo manieros buvo be priekaištų. Mokėk tu man taip grakščiai bei išraiškingai nusilenkti, kai sėdi prie irklų siūbuojančioje valtyje,— vis dėlto ne bet koks menas. Paskui grįžo prie temos.

— Žiūri į mane kaip į epizodą,— pasakė šiek tiek suirzęs.— Kaip į atostogų nuotykį. Kaip į kokią nereikšmingą savo gyvenime smulkmeną. Išvažiuosime iš čia, išsiskirsime, ir pradingsi man iš akių. O aš to nenoriu. Esi kitoniška, nepanaši į moteris, kurias sutikau gyvenime. Norėčiau tave pažinti geriau, arčiau, norėčiau tave matyti ir toliau, kasdieniškame gyvenime. Tame tavo tikrajame gyvenime. _s.

Aišku, žinoma, aš esu kitoniška, tokia nekalta, tokia skirtinga dailioji Elena. Žiūrėjau į jį lyg apsvaigusi, iš visų jėgų stengdamasi išlaikyti atmintyje visas tos neapsakomai jaudinančios scenos detales. Tiesa, į galvą man dingtelėjo, kad jis tikriausiai bus išprotėjęs, tačiau faktas liko faktu — šit čia dabar patiriu didžiulę asmeninę sėkmę. Blaivios nuovokos kibirkštėlė pradėjo pamažėle gesti, eilutė prie citrinų pavirto neryškia ūkana.

— Galime...— pasakiau netvirtai.— Galime...

— Kur iš čia važiuoji? — ryžtingai pertraukė, pats, matyt, geriau žinodamas, ką galime.

— Į Paryžių,— nejučiomis pasakiau.

— Kartu nuvažiuosime. Turiu Paryžiuje butą, galiu ten persikelti visiems laikams.. _s

Ką ir bekalbėti, nuo viso to iš tikrųjų šiek tiek pradėjau kvošti. Savo darė ir įtaigi kadaisinė pranašystė apie blondiną. Savo darė ir Sicilijos gamta. Savo darė ir blondinas. Aš nieko nedariau, ir nuo to viso galvoje man iš tikrųjų darėsi negerai.

Įsivaizdavau, kaip būtų gražu truputį pagyventi jo pašonėje neįkainojamos brangenybės vaidmenyje, su šinšilų pelerina bei briliantų vėriniu, jautriai globojamai, vežiojamai po visas įdomesnes žemės rutulio vietas, pūvančiai nuo dykaduoniško pramogavimo. Iki šiol nerealus, nesuvokiamas ir mano sielai svetimas pasaulis pasidarė neapsakomai patrauklus, priartėjo ir ištiesė į mane išskėstus nagus. Kas blogiausia, toje kerinčioje vizijoje sužėrėjo Pirėnų deimantai. Iš lėto, iš lėto, kad ir prislopinama, skverbėsi be paliovos man į galvą gundanti mintis, kad gal reikėtų pamėginti ten prisikasti — drauge su juo *^r jo padedamai...

Iš galvos laikinai išgaravo viskas, dėl ko neseniai būgštavau ir nerimavau. Sėdėjau Sirakūzuose ant betoninio bangolaužio ir svaiginau save mintimis, kaip man dabar gerai. Visiškai pragaišo nepilnavertiškumo kompleksas, jau antri metai Velnio pastangomis mane vis stipriau sloginęs. Salia manęs sėdėjo mano gyvenimo blondinas, ir jaučiau, kad nuo jo švelnaus meilinimosi mane užlieja pasitikėjimas ir pergalės džiaugsmas. Juodas Etnos lavos sąnašynas, slūksantis palei krantą maždaug šešis tūkstančius metų, teikė man papildomų įspūdžių, kurie gavo pradžią nuo to, kad lygiai tokį pat reginį, kokį dabar turiu prieš akis, matė čia pirmą kartą į krantą lipantys graikai. Visą laiką krausčiausi iš galvos dėl senovės istorijos bei archeologijos.

Tuo metu, kai jau vargais negalais tvėriau savo kailyje nuo minties, jog šit neilgai trukus išnaršysiu viską, kas liko po inkų bei majų, o mano privatusis šimtmečio romanas rodėsi tiesiog dangiško grožio, mano gyvenimo blondinas tarė:

— Turėsiu išvažiuoti kokioms dviem ar trims dienoms. Per tave apleidau savo darbą.

— Kokį darbą? — paklausiau išsiblaškiusi, negalėdama atitrūkti nuo vaizduotės išdaigų.

— Turiu sutvarkyti tokį kvailą reikalą. Atskleisiu tau paslaptį, bet tiktai niekam nė žodžio. Turiu ieškoti vienos bobos.

— Ko?!

— Vienos bobos. Turiu ją surasti. Šefas man liepė.

Perkūnas iš giedro, žydro dangaus trenkė į juodą lavą po mano kojomis. Iš paskutiniųjų stengdamasi atgauti kvapą, pagalvojau sielvartingai, kad to juk negali būti, kad išprotėjau, kad apsėdo mane kažkokia manija...

— Kokios... bobos...— paklausiau tyliai, vildamasi, kad mano balse negirdėti panikos.

— Vienos tokios siaubingos bobos, kurios iš viso nepažįstu. Išbalusios kaip lavonas, susuktos reumato, sulysusios, gerokai apžlibusios, iš pažiūros kokių keturiasdešimties penkerių arba net penkiasdešimties metų, nors iš tikrųjų yra jaunesnė. Turinčios baisiai užleistas rankas ir labai daug pinigų.

Iš pradžių stebėdamasi pagalvojau, kad žmogaus organizmas vis dėlto tikrai neapsakomai atsparus. Kiek jau kartų turėjau progos nusprogti vien iš susinervinimo, o šit dar esu gyva! Po to pajutau, kad labai man jau ne prie širdies mano portretas, tas, išlikęs jų smegeninėse, ir vos nepradėjau jo koreguoti. Paskui man pavyko pagaliau šiek tiek paimti save į nagą.

— Dėl dievo meilės, kam gi ieškai tokios baisenybės? — paklausiau pasipiktinusi, stebėdamasi savo valios tvirtumu.

— Būk rami, ne savo malonumui,— atsikirto jis ramiai.— Toji moteris apvogė mano šefą. Klasta iš jo paglemžė didžiulę pinigų sumą, ir reikia ją surasti ir atsiimti.

Mane apėmė neapsakomas siaubas, kai prisiminiau, jog buvo man šovę į galvą pasakyti jam apie slėptuvę Pirėnuose. Viešpatie dieve! Susirado sau prielipą, nėra ko nė sakyti! Galimas daiktas, būtų mane tame Paryžiuje pakvietęs į kokį pobūvį pas šefą!

— Turėčiau dėl vieno dalyko tau prisipažinti,— toliau kalbėjo jis.— Iš pradžių netgi maniau, kad ji tai galbūt tu. Bet tu esi per jauna.

Užsirūkiau cigaretę, norėdama, laimėjusi laiko, įsivaizduoti, ką būčiau sakiusi, jeigu tai nebūčiau aš. Šiaip paprastai labai jau paslanki mano vaizduotė dabar dirbo lyg apatinė girnapusė.

— Nieko sau,— pasakiau su pasidygėjimu.— Kodėl manei, kad tai aš?

— Stella di mare,— suniurnėjo.

— Kas, stella di mare?

— Stebėjau tave tada, kai tas italas numetė tau jūros žvaigždę ir sušuko „stella di mare"! Išsigandai ir pirmiausia pažvelgei į jūrą. Toji moteris padarytų lygiai tą patį. Kodėl išsigandai?

— Nesu atsakinga už nepažįstamų bobų veiksmus! Nei šio, nei to, staiga man mesti ant kojų tokią šlapią, šaltą šlykštynę! Kiekvienas išsigąstų. Tai dar per menka priežastis, kad būčiau kažkokia nusišėrusi pabaisa!

— Tačiau esi truputėlį į ją panaši,— pasakė priešgyniaudamas, aiškių aiškiausiai žiūrėdamas į šiuos baisingus žodžius kaip į nerūpestingą pokštavimą.— Blondinė, juodos akys... Nors ji turėtų būti žila.

— Jeigu žila, tai nusidažiusi,— pasakiau, tiesa, nei į tvorą, nei į mietą, bet staiga viską išvydau kitoje šviesoje, ir mano širdyje taip viskas susijaukė, kad pasijutau bepalūžtanti. Šimtmečio romanas, nieko nepasakysi...

„Sirakūzuose...— šmėstelėjo man galvoje.— Jeigu žmogų ištiks nelaimė Sirakūzuose, tai bus šitai kur kas ro-mantiškiau kaip tokiame Grujece. Nors, kita vertus, Gru-jecas kokiam arabui juk irgi baisi egzotika!"

Nesiklausiau, ką jis toliau postringavo, nes neatidėlio-jomas reikalas išsinarplioti iš klaikios padėties taip padarė, kad jaučiausi galutinai besikraustanti iš proto. Vaizduotėje teregėjau arabą Grujeco turgavietėje ir nieku būdu negalėjau nusikratyti to reginio.

Grįždama atgal į Taorminą, kuo tvirčiausiai save įtikinau, kad mane užklupo sunki ir neužtarnauta skriauda, po to šiek tiek pasiguodžiau mintimi, jog romanas su šefo valdiniu vis dėlto turi tam tikro iškrypėliško žavesio. Nieko daugiau nevaliojau tiksliau nuspręsti.

— Luktelėsi manęs, tiesa? — paklausė jis su švelniu nerimu, kai privažiavome prie mano viešbučio.— Neišvažiuosi per tas tris dienas?

Pasakiau, kad, žinoma, kad luktelėsiu, ir dar kartą atidžiai jį apžiūrėjau. Aiškus dalykas, buvo per daug gražus, kad galėtų būti tikras.

Palikta viena sau, atgavau blaivų protą. Vėl manyje sulapojo, suvešėjo kerštingas, kūrybinis įniršis. Bematant visa galva panėriau į lengvapėdiškai užleistus svarstymus.

Tučtuojau sprukti nebuvo jokios prasmės, be to, neturėjau jokių šansų. Tikriausiai viskas čia šitaip susiklostė: pradėjo mane įtarinėti per tą idiotišką jūros žvaigždę. Rėžė apie mane sparną, tikėdamasis ką nors sužinoti, tuo pačiu tikslu tauškė ir apie savo jausmus. Aiškus dalykas, tik šitaip, tarpau šioje Taorminoje nelyginant kiniškoji rožė pavasarį, kiekvienas mielai būtų man tauškė j ęs apie jausmus. Po palme stypčiojo, be abejo, todėl, kad mane sekė, tikriausiai norėjo padaryti mano kambaryje kratą, surasti ką nors tokio, kas būtų mane demaskavę. Nieko nesurado, tai tikras dalykas, viskas, ką turėjau su savimi, priklausė Marijai Zibua, netgi Knygų rūmų kalendo-rėlį palikau Paryžiuje. Dėl nieko nebūdamas tikras, pasakė man dabar, kad išvažiuojąs, manydamas, kad ką nors padarysiu. Puiku, kad jau taip, nieko nedarysiu. Jeigu aš iš tikrųjų būčiau aš, tai jau šią naktį manęs čia neturėtų būti nė kvapo. Vis dėlto jeigu aš esu Marija 2i-bua, kuri nieko su manimi neturi bendra, tai, žinoma, ramiai palauksiu, kol numylėtasis sugrįš iš tarnybinės kelionės.

Neabejotinai jau šiuo metu tyko manęs visuose aerodromuose, kur tik tupia iš Katanijos skrendantys lėktuvai. Tegu sau tyko, mat juos vanagai. Svarbiausia, kad reikia sprukti ne tuoj pat, o šiek tiek vėliau, tada, kai jis to nelauks. Ir taip viską patvarkyti, kad beveik be jokių sustojimų pakliūčiau į Lenkiją. Tik ten atsipusiu, tik ten nurimsiu. Jokių čionykščių valdžios pareigūnų, jokių policijų, spjaunu į Interpolą, tegu jie sau visi pasikaria, visi ant vienos šakos! Banditų gauja sugeba mane surasti, o Interpolas? Kažkokie idiotai ten sėdi. Ne, nė vienu žmogumi daugiau čia netikėsiu. Į Lenkiją! Tučtuojau į Lenkiją!!!

Ten nėra jokių banditiškų gaujų, blogiausiu atveju ten užgriūsi ant krapų ar siūlų spekuliantų. Ten paprasta, padori, neparsidavusi milicija. Ten žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, ten būsiu rami ir saugi, ten Velnias!..

Velnias... Dieve brangiausias! Tegu sau žiovauja kaip nukaršęs krokodilas, tegu markstosi kaip senas hipopotamas, tegu suka ratą apie pirmą pasitaikiusį sijoną, tegu man nuodija gyvenimą, tegu kaprizijasi, tegu daro, ką nori, kad tik greičiau jį pasiekčiau, tą vienintelį, saugų uostą!!!

Ką čia kalbėti, paskutiniais mėnesiais mano gyvenimas pasidarė lyg ir šiek tiek per dąug įvairus, ir iš tikrųjų būtų jau metas truputį pailsėti...

Laukti progos būtų buvę rizikinga, nes bet kurią dieną galėjo ateiti tokia minutė, kad gerbėjas užsispirtų važiuoti su manimi į Paryžių. Nutariau imtis revoliucinių veiksmų.

Po dviejų dienų jis sugrįžo iš tarnybinės kelionės ir surado mane pliaže, kur sėdėjau su spindulinga šypsena, nelyginant juokų kauliuką suradusi. Dar po dviejų dienų išsiskyrėme su juo vėlyvą popietę, nieko nesuplanavę Vakarui, paprašiau „Minervos" viešbučio administracijoje, kad praneštų sužadėtiniui, jog staiga išvykstu aplankyti senų pažįstamų ir sugrįšiu labai vėlai, įsikišau vieną kitą menkniekį į pliažinį krepšį, kitką palikau ir išvažiavau autobusu į Kataniją. Suspėjau dar greitosiomis nusipirkti lagaminą, kad niekam nekrisčiau į akį dėl to, jog neturiu bagažo, ir pačią paskutinę minutę įsėdau į vakarinį lėktuvą, skrendantį į Paryžių. Bilietą buvau užsisakiusi iš ryto. Vėlyvą naktį nutūpiau Orli aerodrome.

Ketinau iš Paryžiaus nuskristi tiesiai į Kopenhagą, pasimatyti su Alicija, nusipirkti automobilį, pasiimti visą turtą ir per Varnemiundę išvažiuoti į Lenkiją. Išsiunčiau jai iš aerodromo tokio turinio telegramą, nusisamdžiau labai kukliame viešbutyje kambarį ir paskambinau numylėtajam bičiuliui, norėdama atgauti tikrus dokumentus.

Kitą dieną, anksti rytą, jau buvau Lenkijos ambasadoje, kur įsileidau į keistoką pokalbį.

— Dėl dievo meilės, kas jums buvo nutikę? — paklausė manęs pirmasis sekretorius, įtariai į mane žvilgčiodamas.— Juk tai jūs dingote iš Kopenhagos?

— Taip, aš, kas be ko., Bet jau atsiradau. Nieko tokio nebuvo nutikę, smulkmena, mane buvo pasigrobę banditai. Ir matote, kokie paršai, visiškai nepasidomėjo, ar ilgai dar galios mano pasas. Ką aš turėčiau dabar daryti?

— O ne, nieko čia baisaus. Pratęsime jums. Tačiau tik dviem savaitėms. O kur jūs buvote?

— Brazilijoje.

— Kaip tai Brazilijoje? — paklausė pirmasis sekretorius irzliai.— Juk jūsų pasas galioja tiktai Europoje. Jūs ten buvote nelegaliai?

— Nežinau,— atsakiau ir išskėčiau rankas.^ Pati apie tai galvoju.

— O kur jūsų viza? — paklausė, ketvirtą kartą sklaidydamas mano pasą.— Juk čia netgi nėra vietos vizai!

Pažvelgė į mane baisėdamasis ir pridūrė:

— Jūs buvote be vizos?!

— Be...

— Tai kaip jie jus įsileido?!

— Nežinau,— atsakiau, jausdama, kad man jau ne visi šulai galvoje.— Niekas manęs nieko nėra klausęs.

Tuo pat metu suvokiau, jog siaubingai meluoju, nes juk nieko kito nė neveikė, tik mane klausinėjo, ir pasi-

darė man karšta. Pirmasis sekretorius žiūrėjo į mane pasipiktinęs ir su pasibjaurėjimu.

— Tai neįmanoma,— pareiškė jis ryžtingai.— Šitokiomis sąlygomis jūs negalėjote būti Brazilijoje. Ar jūs galite kuo įrodyti, kad esate ten buvusi?

— Negaliu,— prisipažinau nuolankiai.— Neatsivežiau netgi jokio suvenyro.

— Tai kurgi tokiu atveju jūs buvote?

— Brazilijoje...

Viskas rodė, kad mudviejų pokalbis nesibaigs iki gyvenimo pabaigos. Ambasados darbuotojas pirmas palūžo, nes, matyt, bijojo pamišėlių.

— Nieko nesuprantu,— pasakė nusiraminęs.— Bus geriausia, jeigu jūs grįšite į Lenkiją. Kada norėtumėte grįžti?

— Tuojau pati!! — suklikau entuziastingai.— Tačiau per Kopenhagą, nes turiu pasiimti daiktus.

— Visa policija jūsų ieško. Na gerai, daugiausia dvi savaitės. Rytoj rytą galėsite atsiimti. O kai dėl tos policijos, tai būtų geriausia, kad jūs kalbėtumėtės su ja pas mus, čia. Kažkokia įtartina istorija...

Pripažinau, kad jis sako teisybę, ir nudrožiau į ekskursiją po parduotuves. Buvau pasiskaičiavusi, jog turiu mažiausia pusantros dienos laiko. Iki vakaro ieškos manęs Taorminoje, nes juk viešbutyje liko mano daiktai, paskui pradės ieškoti Paryžiuje, kur irgi turės sugaišti kelias gražias valandas. Galimas daiktas, kad turiu netgi dvi dienas, tačiau dėl visa pikta reikia paskubėti.

Šiek tiek susinervinusi, bet ir su dideliu pasitenkinimu įsėdau vėlyvą vakarą į baltąją „Lančiją" toje pat vietoje Respublikos aikštėje. Nereikėjo man jau mautis peruko bei juodų akinių ir nors kurį laiką tikriausiai nereikėjo nieko bijoti.

— Sunku tiesiog patikėti, kaip moteris gali pasikeisti,— pareiškė su pagarba mano bičiulis.— Išvažiavo iš čia

«aryta nuo koto, sena boba. Sugrįžo daili, jauna merk Kas yra tas daiktas, kurį turi ant galvos? Ar tavo

Avi plaukai?

— Aha. O kas? Negerai atrodo?

— Atvirkščiai. Tačiau pirmą kartą matau, kokia iš tikrųjų tavo plaukų spalva. Prieš septynerius metus dažei-si. Neatsimeni?

Galiu tau prisiekti, jog viską, kas buvo prieš septynerius metus, atsimenu — kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą. Klausyk, ar aš atrodau normaliai?

— Neskaitant to, kad nenormaliai jauna, tai normaliais O kas?

— Vis dėlto su tavimi šnekėtis grynas malonumas!' Matai, bijau, kad jau pradedu iš proto kraustytis. Man rodosi, jog visur manęs tyko apgavikai. Niekuo netikiu, netgi policija, o gal netgi ypač policija. Neilgai trukus imsiu ropoti palei sienas keturpėsčia. Juk kvaila, ar ne?

Lėtai važiavome tuščiomis gatvėmis link Venseno miško, kur visą laiką mane traukte traukė, nes ten esama hipodromo. Mano bičiulis susimąstęs žiūrėjo priešais save.

— Nežinau, ar kvaila. Be viso to, kas buvo anksčiau, ar tau vėl kas nutiko?

— Dar ir kaip! Klausyk, ar galėtumei kokiu stebuklingu būdu apmokėti mano sąskaitą „Minervos" viešbutyje Taorminoje?

— Pabėgai neužsimokėjusi?!

— Turėjau, nieko nepadarysi. Ar užmokėsi? Paliksiu tau pinigų.

— Nesuk man galvos su savo pinigais. Aišku, kad užmokėsiu. Dieve, ką tu dar iškrėsi?

— Neturiu supratimo. Viskas man nuolatos virsta aukštyn kojomis. Išvažiavau iš čia pagauta pamišėliškos panikos. Paskui ten, Sicilijoje, atsigavau ir pradėjau stebėtis, kaip ir apskritai ko aš galėjau bijoti. Matyt, tas klimatas taip veikia, žinai, dolce vita¹⁷ dykinėjant. Vėliau paaiškėjo, kad turiu ypatingai bijoti, na, tai ir pradėjau iš naujo. O be visa to, nenustygstu savo kailyje, nes atvirai šnekant, nematau jokios išeities ir tie dalykai man gerokai įkyrėjo.

— Ir viskas dėl to, kad per daug žinai?

— Taigi dėl to. Negaliu to atsikratyti. Ieško manęs, norėdami tai iš manęs išmygti, o kai išmygs, nusuks man sprandą. Sukus apsukus — tas pat.

Jis linktelėjo galvą ir valandėlę tylėjo.

— Nenoriu gilintis į detales, bet, tavimi dėtas, aš irgi turbūt niekuo netikėčiau,— pasakė ryžtingai.— Vieno dalyko neužmiršk. Nebuvo tų septynerių metų. Vakar valgėme lietinius su druska...

Žiūrėjau į visiškai tuščią asfaltą, žiūrėjau į tamsius medžius, augančius palei gatvę, žiūrėjau į žmogų prie vairo, ir nieko taip netroškau, kaip to, kad laikas sustotų vietoje. Atgijo mano atmintyje stebuklinga praeitis.

— Vakar Cerske lipome per tvorą,— pasakiau graudžiai, melancholiškai ir nuoširdžiai.— Vakar — dar su išleistuvių drabužiais — nešėme iš rūsio akmens anglis, vakar nukrito mums ant galvos visas karnizas su užuolaida ir vakar man suburzgėjo lėktuvas Okencės aerodrome. Gaila, kad negaliu praleisti tavo automobilyje kelerių artimiausių gyvenimo metų. Išlipsiu ir vėl viskas prasidės.

— Gaila, kad negali,— pratarė atsidusdamas.— Vieno tavęs paprašysiu — nesikalbėk su bet kuo, gerai? Nemėgstu skaityti pažįstamas pavardes antkapiuose.

Kitą rytą, vos ne su aušra, atsiėmiau pratęstą pasą, pasižadėjau dar kartą ateiti į pašnekesį su policija ir nu-drožiau į Danijos ambasadą. Pakeliui užsukusi pasiklausti dėl visa pikta, kaip bus su vokiečių tranzitine viza, gavau ją tuojau pat, palaukusi vos penkiolika minučių. Kamavo mintys apie Interpolą, su kiekviena minute jaučiausi smarkiau sunerimusi, nes laikas bėgo ir reikėjo tikėtis, jog kažkas pradės vykti.

Sukrėsta pasijutau prie Danijos ambasados. Iš viso nemačiau, kad tas žmogėnas būtų stovėjęs už manęs ar ėjęs iš paskos. Išvydau jį netyčia už savo nugaros, kai kažkas atidarė prieš mane įstiklintas duris, ir jis atsispindėjo stikle. Atsispindėjo labai aiškiai ir ryškiai, nes stovėjo gerai apšviestoje vietoje, o jo atšvaitą išvydau kaip tik tuo metu, kai suko akis nuo manęs į tokį rankoje laikomą daiktą. Atrodė šitai taip, lyg būtų, pavyzdžiui, lyginęs nuotrauką su originalu arba panašiai. Smarkiai sustiprėjo nerimas, tapęs jau pagrindiniu mano vidaus pasaulio elementu. Neapsakomai sustiprėjo. Vienu akies mirksniu pakeičiau planus.

Danijos ambasada jau buvo gavusi šiokių tokių žinių apie mane. Nė trupučio neprieštaraudama, nurodžiau jiems savo dabartinį adresą, pareiškiau sutinkanti pasikalbėti su policija ir prasitąsiau vizą, visa tai kartu — per kokias kelias minutes. Po to nulapatavau tiesiai į automobilių parduotuvę, nė sekundės negalvodama ir nerodydama jokių kaprizų, nusipirkau smėlio spalvos „Jaguarą", ketverių durų, paskutiniojo modelio, per pusvalandį jį man užregistravo, ir išvažiavau juo į miestą. Per kitą pusvalandį susidėjau daiktus ir išsikrausčiau iš viešbučio. Alkana kaip šuo gavėnioje, iš susinervinimo vos nepamišusi, pasileidau Berlyno kryptimi.

Atrodo, nieko negalvojau iki pat Nansi. Po smegeninę blaškėsi padriki parduotuvės personalo instrukcijų fragmentai. Pakeisti tepalus. Neužmiršti profilaktinės apžiūros. Neįvažinėtas, todėl vengti maksimalių greičių. Kažką ten geriau priveržti, o gal iš naujo sutepti. Kažką ten po trijų tūkstančių kilometrų, o kažką po penkių. O gal kažką po tūkstančio? Kad juos velniai trauktų, kada keisti tuos tepalus?!

Nansi sustojau kažkokiame motelyje, kurio apskritai nesugebėčiau atpažinti, užsisakiau vakarienę ir pabandžiau šiek tiek atsipeikėti.

Palioviau logiškai mąstyti tą patį momentą, kai pamačiau durų stikle žmogėną, apžiūrintį mano — taip bent įsivaizdavau — nuotrauką. Širdis man sakė, kad pavojus čia pat, ir dabar jau aišku, kad širdis neklydo. Kaipgi galėjau būti šitaip neatleistinai aplaidi! Gauja budėjo. Visoje Prancūzijoje, visoje Vakarų Europoje knibždėte knibždėjo manęs tykančių priešų. Jų pilna visur — policijoje, Interpole, visose ambasadose imtinai su mūsiške, visose įstaigose, visuose valdžios organuose — beje, net aukščiausiuose postuose, sėdėjo ne kas kitas, o prakeiktojo šefo bendradarbiai. Baisiausia nesąmonė buvo manyti, kad pavyks man pro juos prasmukti. Keista, kad dar esu gyva. Juk galėjo stovėti prie kiekvienų durų, ties kiekviena kryžkele, tykodami manęs su automatais, paslėptais po švarkais. Ne, su automatais — ne, su pistoletais, užtaisytais migdomosiomis dujomis.

Atrodė, kad pagaliau bus man užėjusi kaip reikiant padori isterija. Gerdama arbatą ir stengdamasi nulaikyti dantį ant danties, spoksojau atbukusiu žvilgsniu į Europos kelią žemėlapį. Po kokios valandos iš lėto pradėjo man švisti viltis, kad, galimas daiktas, dar ne viskas prarasta, kad parkinge šit stovi automobilis, o žemėlapyje matyti žodis VARŠUVA ir kad iš viso to, kartu paėmus, gal kas ir išeis...

Vargais negalais suėmiau save į nagą ir sudariau kelionės planą. Turėjau taip važiuoti, kad, be Vokietijos, nenusibelsčiau į jokį kitą kraštą, nes nesuspėjau gauti jokios kitos tranzitinės vizos. Pagaliau iš viso apie jokią nė negalvojau. Kuo plačiausiai garsinau, jog keliausiu į Daniją, ir šitai turėtų man duoti šiokį tokį šansą. Jeigu važiuosiu per Frankfurtą prie Maino, tai VFR galėsiu padaryti tą automobilio apžiūrą. Nėra jokios prasmės vežiotis su savimi visus likusius pinigus; kai darys tą apžiūrą, spėsiu likučius pervesti į savo sąskaitą „Ūkininkų banke". Banko pareiga laikyti tai paslaptyje. Pagaliau man vis tiek, net jeigu ir laikraščiuose paskelbtų, jog pinigus įnešiau į banką, aš tuo laiku būsiu jau toli. Dabar reikės pamiegoti, į kelionę leistis švintant ir, išskyrus tą pertrauką apžiūrai, važiuoti niekur nesustojant.

Apskaičiavau, kad ta būtina pertrauka užtruks pusę dienos. Iki Varšuvos turėjau apie tūkstantį septynis šimtus kilometrų. Mašiną apžiūrėti ir pinigus įnešti į banką nusprendžiau Hanoveryje, nutarusi, jog iki Frankfurto per arti. Kelias nuo to, tiesa, pailgėjo keliais kilometrais, tačiau man atrodė, jog taip bus protingiau. Po to užsisakiau pokalbį su Varšuva,

— Dieve brangiausias, pagaliau atsiradai! — suriko Velnias, patikėjęs, kad čia aš. Rodėsi, kad jis kur kas labiau suirzęs negu laimingas.— Dėl dievo meilės, kas tau buvo nutikę?

— Nieko,— atsakiau ryžtingai.— Paskui tau pasakysiu, o dabar, brangusis, klausyk. Šiandien ketvirtadienis. Rytoj, dar su patamsėliu, leidžiuosi į kelią ir važiuoju be sustojimo. Šeštadienio rytą lauk manęs Kolbaskove su pinigais dantyse muitui apmokėti.

— Kuo važiuoji?

— Automobiliu.

— Kokiu?!

— Smėlio spalvos „Jaguaru". Nauju.

— Dieve brangiausias! — suriko ir prarado valandėlei žadą. .

— Negaliu dabar su tavimi ilgiau kalbėtis. Bijau, dedasi negeri dalykai. Lauk šeštadienio rytą, aš stengsiuosi atvažiuoti kuo anksčiausiai. Ir saugok dieve niekam nieko nė žodžio!

— Išprotėjai! — užprotestavo.— Nesuspėsi iki šeštadienio! Turi kur nors pernakvoti, antraip nieko neišeis!

— Niekur nenakvosiu, esu išsimiegojusi. Privalau suspėti!

— Na gerai, bet tu nustebinai mane. Kaip tu šitai sau įsivaizduoji, kaip aš turiu ten nuvažiuoti?! Aš nesuspėsiu iki šeštadienio! Susitarkime sekmadieniui!

— Jokiu būdu! Turi spėti, daryk, ką nori, eik pėstute, skrisk! Nuo to priklauso, ar liksiu gyva.

— Klausyk, kokia širšė tave įkando? Iš pradžių pra-dingsti pusei metų, o po to užeina tau skubėjimo priepuolis. Gal tau kartais bus smegenys antraip susisukę?

— Man viskas antraip susisukę, bet tai nieko nereiškia. Balandėli mielas, aš praėjau pro tokį košmarą! Neturiu laiko dabar graudentis, turiu laikytis iki sienos. Paskui tau viską papasakosiu, lauk manęs, neužmiršk! Aš jau noriu tave pamatyti!

— Nesukulk kur pakelėje mašinos! — dar suriko su kažkokiu nesuvokiamu nepasitenkinimu, ir suakmenėjusi širdis, vos pradėjusi truputėlį atsileisti, iš naujo suledėjo. Dėl dievo meilės, negi tas žmogus niekados nesugebės elgtis kaip žmogus?!

Į kelią leidausi saulei tekant ir pleškėjau į šiaurę, važiuodama tik autostradomis. Apie vidurdienį buvau Hanoveryje. Per tris valandas sutvarkiau reikalus. Tiesa, serviso personalas šiek tiek kaprizijosi dėl nuvažiuotų kilometrų, tačiau ne visus pinigus buvau padėjusi į banką, todėl kaprizai netruko nurimti. Važiavau toliau.

Priekyje buvo Berlynas, o paskui — Varšuva. Su kiekvienu ratų pasisukimu jaučiausi geriau. „Jaguaras" nešėsi kaip aitvaras, kaip perlas, kaip aštuntasis pasaulio stebuk-las. Važiuodama melancholiškai samprotavau, kad esu jau, matyt, pasmerkta sukeliauti per maksimaliai trumpą laiką siaubingai ilgus nuotolius ir kad visus ateinančius metus niekada niekur už jokius pasaulio pinigus neskubėsiu. Kas be ko, urvas į žemės paviršių gal ir nebuvo taip siaubingai ilgas, bet užtat nepaprastai varginantis.

Prie sienos neturėjau jokio vargo. Kada sutemo naktis, iki Berlyno jau buvo netoli, tačiau pajutau, kad jeigu nors valandėlei neprisnūsiu, tai jau nemokėsiu suvokti, kuria kryptimi man reikia važiuoti. Viešbučių jau bijojau, vėl buvau palikusi paskui save pėdsakų, beje, netgi su savo pavarde, ir nors manęs ieškoti turėtų veikiau Kopenhagos kryptimi, nutariau vis dėlto nerizikuoti. Nusileidau į tuščią poilsio aikštelę greta autostrados, užgesinau šviesas ir atsiguliau numigti užpakalinėje sėdynėje. Dieve, koks stebuklingas, patogus automobilis.

Švintant pabudau nuo šalčio. Susiruošusi į kelionę paskubomis ir susinervinusi, nieko nebuvau su savimi pasiėmusi, neturėjau jokio termoso su arbata, visiškai nieko, o buvau sustirusi nuo vėsos, lyg apdaužyta, leisgyvė ir apsnūdusi. Pagalvojau, kad kas bus, tas, bet aš trūks plyš turiu ko atsigerti! Vietinių pinigų neturėjau, tačiau žalius banknotus, kuriuos vežiausi į gimtąjį kraštą, galima visur išsikeisti, o kokiu kursu, man visiškai nerūpėjo. Demokratinei Vokietijai irgi ne pro šalį devizinė valiuta, tegu turi, negi man gaila!

Pinigų keitimo kasa Berlyno geležinkelio stotyje buvo atidaryta nuo šeštos ryto. Vėl sugaišau šiek tiek laiko, tačiau atsigėriau kavos, arbatos bei mineralinio vandens — nelyginant atsargai. Apetito neturėjau, be to, skubėte skubėjau į Lenkiją.

Ir galų gale išvažiavau į pažįstamą Kolbaskovo autostradą. Saulė švietė priekyje ir žilpino man akis. Su graudžiu susijaudinimu prisiminiau savo ankstyvesnę kelionę ta pačia autostrada. Matomumas irgi buvo prastas, bet tada keliavau žiemą, naktį, vėjas pustė sniegą, buvau nuvažiavusi du šimtus kilometrų su niekuo nesulyginamu plikledžiu ir, kas blogiausia,— visai nežinojau, kur aš važiuoju. Ar prie Lenkijos sienos, ar į Berlyną. Dabar nuostabus oras, ankstyvas ruduo, kryptį rodo saulė, o praeityje liko tokie išbandymai, prieš kuriuos plikledis — nekalta ir smagi pramoga.

Autostrada buvo visiškai tuščia. Važiavau vienui viena, laisvo ploto per akis, jokių kliūčių, galėjau, niekieno netrukdoma, mąstyti kiek lenda. Viskas dabar atrodė kitaip, matyt, todėl, kad artėjo Lenkija, artėjo paprastas, normalus gyvenimas. Vienu metu mane apėmė neapsakoma nuostaba, pasijutau beveik apstulbstanti, kai mintyse perkračiau viską, kas nutiko nuo to momento, kai paskutinį kartą žvelgiau Sarlotenlune į finišuojančius ristūnus. Man rodėsi, kad šito tiesiog negalėjo būti. Blogas sapnas, karščiuojančios sąmonės kliedesiai. Brazilijoje praleistos dienos, pamišėliška kelionė jachta „Stella di Mare" su po deniu paslėpta patranka, siaubingas rūsys Somone... Įdomu, ar ateis kada tokia valanda, kai galėsiu ramiai ir nerūpestingai apžiūrinėti Luaros pilis kaip pasiturinti turistė? .. Rūsyje paliko vąšelis, reikėjo jį pasiimti — kaip suvenyrą. Kol kas vežuosi sau kaip suvenyrą tik tą sudžiūvusią jūros žvaigždę. Tai ne suvenyras, tai niūrus memento ¹⁸. Matyt, turiu vieną kartą visiems laikams numoti ranka į tuos savo gyvenimo vyriškius ir nesukti sau galvos dėl tų blondinų. Tiesą sakant, sekasi man su jais kaip tam žirniui prie kelio!

Tas paklaikėliškai dailus žmogėnas su akimis, atšvie-čiančiomis Žydrosios grotos uolas... Ne, tokie dalykai tiesiog yra neįmanomi. Kita vertus, gerai, kad buvo, gerai, kad savotiškai apvainikavo mano regeneraciją Taorminoje. Užmirškime viso šio reikalo šalutines aplinkybes, tegu man bepalieka tik gražūs atsiminimai apie nerealų šimtmečio romaną. Jeigu jau turiu būti persekiojama, tai kur kas labiau man patinka šis būdas negu visi kiti...

Sušmėžavo akyse netolima praeitis nelyginant kokie gyvieji paveikslai, ir sunku buvo man pačiai ja patikėti. Jeigu ne šis va „Jaguaras", turėčiau, matyt, prisipažinti, kad viską buvau susapnavusi arba kad esu išprotėjusi ir neskiriu fantazijos nuo tikrovės. Kaipgi aš apskritai kam nors šitai išaiškinsiu? Vėl sakys, jog turiu fantaziją — kad oi oi oi! Daug kartų esu girdėjusi tokius žodžius, kai pasakojau visiškai autentiškus įvykius, nieko nepridedama ir nieko nepersūdydama, nes faktams persūdijimas paprastai jau buvo nereikalingas. Ką aš galiu padaryti, jeigu visą gyvenimą man nutinka kažkokie idiotiški dalykai ir nuolatos man atrodo, kad jau esu pasiekusi rekordą, o paskui gerinu savo pačios rekordus! Vis dėlto šį kartą, matyt, būsiu užkopusi į pačias viršukalnes... Ko gero, mane persekioja kažkoks prakeikimas nuo to momento, kai, prasitarusi blogą valandą, pasisakiau norinti, kad mano gyvenimas būtų pilnas visokių įvairovių. Baisu ir pagalvoti, jog kalbėjau šitaip tuo metu, kai mano gyvenimas buvo neapsakomai stabilizavęsis, sutvarkytas, rimtas, normalus, o be to, be galo laimingas! Ir rodėsi, kad jau amžinai toks bus, kad niekas jame negali pasikeisti ir nieko nepaprasta jau nebegali įvykti. Ne kas kita, kaip dangaus bausmė už pernelyg didelius reikalavimus!

Sąžiningai ir savikritiškai pagalvojau, kad jeigu man kas būtų tokius dalykus pasakojęs, irgi nepatikėčiau. Ir blogiausia, kad dar juk ne galas. Kaip buvau, taip ir esu vienintelis pasaulyje žmogus, žinantis, kur ta paslaptingoji Pirėnų slėptuvė, dėl kurios ir prasidėjo visa ta maišatis. Šimtas keturiasdešimt aštuoni nuo septyni ir tūkstantis du šimtai du nuo bė kaip Bernardas...

Staiga čia pat priešais iššoko į autostradą kažkoks automobilis. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur jis atsirado, matyt, stovėjo šalia kelio poilsio aikštelėje. „Kretinas!!!"— sušuko mano vidaus balsas, ir tai, kas po to vyko, užtruko vos dalį sekundės. Pasukau į kairę, būdama įsitikinusi, jog jis važiuos dešiniąja juosta, tačiau jis peršoko į kairę ir atsistojo skersai kelio. Nuspaudžiau siaubingai sucypusius stabdžius, mane mestelėjo į vieną pusę, į kitą, akies krašteliu pamačiau, kad iš automobilio šoka žmonės, o tuo pat metu — kad dešinėje liko laisvos vietos, paleidau stabdžius, padidinau greitį, mašiną metė į šalį, pasukau vairą į dešinę, tučtuojau po to į kairę, mašina slystelėjo šonu, per stebuklą, šokdama kažkokį keistą šokį, pranėriau tarp to automobilio galo, per plauką su juo nesusidurdama, ir tarp autostrados bordiūro mane mestelėjo į kairę, suspėjau pagalvoti: „nesmarkiai sukinėti vairą!!!", pasukau į dešinę, pristabdžiau, pasukau į kairę, bet jau ne taip stipriai, ir — viešpatie su viešpa-čiukais!!! Išsikapsčiau!!!

Visiškai nestengiau suprasti, kokiu būdu, nes galiu atsiklaupusi prisiekti, jog niekados gyvenime nesu turėjusi menkiausio supratimo apie važinėjimą slydinėjant. Tikriausiai suveikiau tais pačiais principais, kaip ir toji dama, kuri genialiai ketvirtuoju greičiu įsitarpuodavo tarp lekiančių automobilių, niekad nieko neužkabindavo, nes kulminaciniais momentais užsimerkdavo ir paleisdavo vairą. Apvaizda globoja pusgalvius, globojo ir ją, o dabar, matyt, ėmėsi ir manęs.

Užėjo noras sustoti, paduoti mašiną atgal, pribėgti prie tų asilų, idiotų, avinų, išsigimėlių aname automobilyje ir iškelti baisų skandalą, tačiau pažvelgiau į užpakalinį veidrodėlį ir koja pati savaime paspaudė akceleratorių. Dar neatsipeikėjusi nuo išgyventų emocijų, pajutau širdyje pažįstamą, įspėjantį balsą. Ką tik iš automobilio iššokę žmonės dabar puolė atgal, nors jis jau važiavo, darė posūkį ir leidosi paskui mane.

„Jaguaras" neįvažinėtas?.. Kas iš to, kad neįvažinė-tas, blogiausiu atveju, nusivažinės! Nudardėjo pusantro tūkstančio kilometrų, nieko jam neatsitiks! Netgi bus į sveikatą įvažinėjant spausti iš paskutiniųjų nedideliuose kelio ruožuose! Na ir spauskime, prieš mus — ne taip jau ir ilgas ruožas!..

Viršijusi šimtą šešiasdešimt, palioviau žvalgytis į spidometrą. Viena akimi žiūrėjau į veidrodėlį, o kita — į priekį. Niekados gyvenime nesu taip greitai važiavusi, ne tik todėl, kad nebuvo reikalo, bet ir dėl to, kad neturėjau su kuo. Greičiausias iš tų, kuriuos turėjau, buvo „Opelis", lyg niekur nieko traukęs šimtą keturiasdešimt, tačiau niekas manęs „Opeliu" važiuojančios nėra vijęsis. Galvoje šmėstelėjo kupina kartėlio mintis, jog kadaise pasiutiškai man rodėsi patraukli gaisrininkų vairuotojo profesija ir važiavimas gesinti gaisro. Koks menkas nelygumas kelio paviršiuje, ir susilauks pelnyto galo kelionė, prasidėjusi uolėtoje įkalnėje prie Paranagvos.

Kol jie apsisuko ir pasileido man iš paskos, nutolau per gerus keliasdešimt metrų. Jų variklio dinamiškumas — irgi oi oi oi, bet aš jau buvau įsivažiavusi ir anksčiau pasiekusi maksimalų greitį. Stebėtinai tuščioje autostradoje ėjo patrakėliškų lenkčių du automobiliai, ir bent viename iš jų prie vairo sėdėjo visiškai tam netinkamas žmogus.

„Jaguaras" skrido virš plento paviršiaus, lėkė kaip aitvaras, lygiai ir tyliai burzgė variklis, akivaizdžiai patenkintas, kad galų gale jam leido parodyti, ką sugeba, mano įsiaudrinusioje širdyje siautėjo nelyginant taifūnas laukinis įniršis.

— Nesulauksite, chamai neraliuoti,— pasakiau pro sukąstus dantis.— Trauks jus visus velniai, po mirties mane pasivysite. Gana to, kas buvo.

Važiavau lyg apimta kažkokio amoko. Antgamtiškasis įsiūtis pats mane nešė į priekį, visiškai nepaisydamas nei mano sugebėjimų, nei veikiau to, kad man jų trūko. Nuotolis tarp mūsų pradėjo didėti. Netoli buvo ir iki sienos. Dar valandėlė, ir šalia manęs šmėstelėjo neryškus ženklas, bylojantis, kad baigiasi autostrada.

„Ten kažkas kitaip!!!"—dingtelėjo man gąsdinanti mintis.— Kai šitokiu greičiu įlėksiu į kitokią kelio dangą, bus baigta! Pone Zasada¹⁹ gelbėk!!!

Nežinojau, ar Sobeslavas Zasada mane išgirdo, todėl dėl visa pikta ėmiau po truputį mažinti greitį. Staiga išgirdau kažkokį naują garsą, gana tylų, bet kitonišką, aiškiai skirtingą nei variklių gausmas. Pirmiausia išsigandau, kad šaudo mano išmetimo vamzdyje, bet juk pažinojau tą garsą ir kaipmat išvydau prieš save, iš šono, dulkių kamuoliukus.

„Šaudo su duslintuvu! — pagalvojau su siaubu ir su pasipiktinimu.— Paršai!!! Sugadins man automobilį!!!"

Taikė į padangas. Šiek tiek priartėjo, tačiau aš jau mačiau priekyje pasienio kontrolės punktą. Pagauta įkvėpimo, įsijungiau tolimąsias šviesas ir paspaudžiau dainingąjį klaksoną. Jie vis negalėjo pataikyti, tikriausiai todėl, kad buvau jiems prieš saulę. Mačiau, kaip iš vokiečių pasieniečių būstinės išbėga žmonės. Tie užpakalyje sumažino greitį. Pasieniečiai, matyt, pasimetė, nes, vos mane išvydę, pakėlė pirmąjį šlagbaumą. Beje, galimas dalykas, jog manė, kad važiuoja pamišėlis, ir tiesiog nenorėjo, kad jiems čia būtų viską sugriovęs. Šokuodama ir slysdama šonu, klaikiai cypdama stabdžiais, dūduodama, kaukdama ir šviesdama, įdardėjau į privažiuojamąjį keliuką ir sustojau už pastato.

Stabdydama mačiau, kaip vienoje pusėje, iš lenkų muito kontrolės punkto, irgi bėga žmonės, o kitoje, ant plento, baltasis mersedesas suka atgal. Du vokiečių kareiviai užšoko ant motociklų ir jį nusivijo, tačiau abu dar buvo kuo puikiausiai matomi, kai mersedesas jau visiškai pradingo iš akių.

Neturėjau jėgų išlipti. Vis dar neišjungusi tolimųjų šviesų, neišjungusi motoro, parimau ant vairo, ir atrodė, kad dabar jau man vis tiek. Liaudies Lenkija buvo čia pat, per keliasdešimt metrų, ir nieko aš daugiau negalvojau, nieko nenorėjau, tik dėl dievo meilės pagaliau atsidurti TEN!!!

Dokumentus turėjau gerus, važiavau tranzitu, nevežiau, ko nedera vežti, užtat buvau arti isterijos. Per didžiausią vargą ištraukęs iš manęs, kad nieko nežinau, kad paprasčiausiai važiavau į gimtąjį kraštą, o tie su „Mersedesu" mane pasivijo ir dėl nesuprantamų priežasčių pradėjo į mane šaudyti, kad jų nepažįstu ir apskritai nieko nesuprantu, gerokai sutrikę vokiečių pareigūnai priėjo išvadą, kad bus geriausia kuo greičiau manęs nusikratyti ir perduoti visą galvosūkį lenkams. Užgesinau pagaliau šviesas, apatiškai nuropojau nuo žolynėlio ir iš lėto nuvažiavau į numylėtąją Tėvynę. Prieš mane atsivėrė lenkų šlagbaumas, o kartu su juo galų gale atsivėrė kelias į nuostabią, bekraštę, už viską pasaulyje labiausiai trokštamą ramybę.

— Kodėl tau šovė į galvą nusipirkti „Jaguarą"! — pasveikino mane jautriai numylėtasis vyras.— Turbūt visiškai iškvošai!

Manyje kunkuliuote kunkuliavo laimė, ir su didžiausiu džiaugsmu jam pritariau, kad, žinoma, visiškai iškvo-šau. Nuo pat pirmosios minutės, nuo pat pirmųjų žodžių — lenkiškieji automobilio rūpesčiai — nestandartinė mašina, kur taisyti, kur gauti dalių?.. Artimas, žinomas, įprastas, tikras gyvenimas! Viešpatie, kad taip dar pritrūktų kumpio arba nors gazuoto vandens!

Nedaug betrūko, kad pradėčiau puldinėti ant kaklo kiekvienam sutiktam žmogui. Bemaž ant kelių prašiau, kad ką nors man apmuitintų, kad mane iškratytų, dieva-gojausi, kad pati nežinau, ką turiu! Veltui muito kontrolieriai, atlaidžiai šypsodamiesi, išgrūdo mane pro duris, lengvapėdiškai numoję ranka, kai parodžiau įvežamą de-vizinę valiutą, atsisakę priimti pinigus už automobilį ir beveik su pasišlykštėjimu pažiūrėję į mano lagaminus. Pagrasinau, kad atsivešiu kitą kartą kokios baisios kontrabandos, bet jie tiktai pratrūko nerūpestingu juoku ir pradėjo laidyti sąmojus. Gavau kavos ir gabalėlį paprastos dešros. Laimė lapojo, laimė šakojo, gamtovaizdžiai skleidė dangaus šviesas.

Prie vairo atsisėdo Velnias, pajutau didžiausią palengvėjimą, nes man iki gyvo kaulo buvo įgrisę visokie auto-mobilistiniai žygdarbiai.

— Mielasis, maldauju tavęs, važiuok labai iš lėto ir atsargiai,— paprašiau ir galų gale ramiai užsirūkiau cigaretę.— Prašau tavęs — be skubėjimo, be nervinimosi.

— Juk atsargiai važiuoju,— atrėžė jis nepatenkintas ir, kaip buvo įpratęs, padidino prieš posūkį greitį.— Kurgi buvai pražuvusi, kas su tavimi dėjosi? Alicija pakėlė triukšmą, milicija tavęs klausinėjo, tavo motinai visiškai pakriko nervai. Kas nutiko?

— Papasakosiu tau viską iš eilės. Mane buvo pagrobę banditai.

— Nejuokauk! Kokie banditai?

— Nesimpatiški. Klausyk, ar gali dėl manęs tai padaryti, kad posūkiuose netrauktum greičiau kaip po šimtą?

— Liaukis, juk lėtai važiuoju. O kas ten įvyko, prie vokiečių sienos? Kas buvo tame automobilyje, kuris pasuko atgal?

— Juk sakau, kad banditai. Šaudė į mane.

— Niekus paistai?!—staiga sušuko nustebęs ir galų gale susidomėjęs.

— Nieko panašaus. Kai viską tau papasakosiu, pats pamatysi, kad šaudymas autostradoje man į padangas — tai nekalta pramoga palyginti su kitkuo. Niekas jau manęs nenustebins. Dieve, kaip aš klaikiai esu nuvargusi! Kokia laimė, kad pagaliau atsibeldžiau čia!

Valandėlę Velnias tylėjo, nes lenkė kažkokią mašiną.

— Ar pasiėmei savo daiktus iš Kopenhagos?

— Nieko nepaėmiau. Važiuoju tiesiai iš Paryžiaus. Tik šiapus mūsiškio šlagbaumo nustojau bijoti.

— Taigi išklok pagaliau, kas tai buvo!

Tylėjau ilgesnį laiką, svarstydama, kaip jis į tai pažiūrės, ar vėl pasakys, kad pati esu kalta. Patikėti manimi tai jis patikės, pažįsta juk mane, bent turėtų pažinti. Galbūt iš tikrųjų esu kalta, kam kitam tokios nesąmonės nebūtų nutikusios, tačiau nesu tikra, ar būtent tai norėčiau išgirsti...

— Visas detales papasakosiu tau vėliau,— pareiškiau.— Tai ir šiaip ilga istorija. Trumpai šnekant, štai kas įvyko...

Velnias klausėsi įvykių santraukos, nerodydamas nepasitikėjimo ir tik retsykiais pertraukdamas klausimais. Mane apėmė begalinės palaimos ir didžiulio pasitenkinimo jausmas, kuris tolydžio stiprėjo ir dėl kurio beveik nebe jutau jokio nuovargio. Už mašinos langų gaisravo švelniomis spalvomis ankstyvas Lenkijos ruduo. Man rodėsi, jog pasakoju jam apie nuotykinį filmą, neseniai matytą Kopenhagoje, o ne apie savo išgyvenimus, tiesą sakant, tarpais norėjosi man kritikuoti scenarijų.

— Sunku patikėti,— pasakė Velnias.— Jeigu ne tai, kad su tavimi visko gali būti, niekada tuo nepatikėčiau. Na ir sumanymas, kapstyti vąšeliu! Vis dėlto tau ne visi namie!

— Tikriausiai ne visi,— sutikau.— Blogiausia tai, kad aš, kaip pats matai, atsidūriau kvailoje padėtyje. Ir toliau aš vienui viena bežinau, kur jie suslėpė savo turtus, ir man rodosi, jog dar nepasibaigė ta visa muzika. Visiškai neišmanau, ką man dabar daryti.

— Ir dėl to iš viso tu nesikalbėjai su Interpolu?

— Žinoma, kad ne. Bijojau. Ką tu sau galvoji, juk jie turėjo savo žmogų danų policijoje?! Nė į galvą nebūtų atėję, kad tokioje vietoje pamatysiu kada gangsterį?! Gavau kompleksą, jaučiausi traumuota, kiekvienas man buvo įtartinas. Tau gal ir atrodo, kad tai nenormalu, bet aš visiškai nesistebiu savimi. Važiuok lėčiau!

Velnias gūžtelėjo pečiais.

— Iš tikrųjų esi nenormali. Ar mūsų ambasadoje irgi nieko nesakei?

— Niekur nieko nesakiau. Mūsų ambasada irgi man buvo įtartina. Norėjau čia atvažiuoti, supranti? Čia! Tiktai čia esu saugi ir tiktai dabar galiu pradėti mąstyti iš naujo.

— Gražios sau košės prisivirei. Ir ką dabar nori daryti?

— Išanalizuoti padėtį. O čia kas dėjosi? Ko norėjo milicija?

— Klausinėjo apie tave, ar nėra kokių žinių. Alicija pranešė, kad dingai ir kad faraonai tavęs ieško visoje Europoje. Turbūt užmezgė kokius ryšius su mūsiškiais. Beje, o kodėl gi jie tavęs neužėjo?

— Jie visą laiką vėlavo ir nespėjo. Nežinau, gal čia pati turėčiau nueiti pas saviškius, nors turiu vilties, jog jie mane pasikvies.

— Palauk, na, bet koks čia iš tikrųjų reikalas? Kaip galėjo atsitikti, kad dėl tų jų pinigų kilo tokia maišalie-nė?

— Interpolas norėjo smogti per jų finansus ir konfiskuoti visą turtą. Turėjo galybę visokiausių dalykų — akcijų, verslovių, gryno kapitalo, nežinau, ko dar. Buvo numatę, kad iš jų visa tai atims ir užblokuos bankų sąskaitas, todėl, siaubingai skubėdami, rodos, per vieną dieną, viską išpardavė, išėmė pinigus ir užpirko deimantų, aukso ir platinos.

— Deimantus irgi galėjo iš jų atimti...

— Taigi, tas jiems ir rūpėjo. Policijoje buvo jų žmonių, o jie bijojo, kad policijos žmonių yra tarp jų. Dėl to ir ta paslaptis. Vienintelis žmogus, žinojęs, kur tai yra, ir buvo tas, kuris pats paslėpė. Turėjo apie tai pranešti šefui, ketino palaukti dieną ar dvi, paimti viską iš slėptuvės ir nugabenti į Braziliją. Paskui kurį laiką sėdėti tyliai, laukti, kol paliaus juos medžioję, buvo turtingi, galėjo sau leisti paatostogauti, o paskui kibti į darbą iš naujo. Man ir pačiai atrodo, kad tai buvo labai geras sumanymas.

— O kodėl iš karto nenugąbeno į Braziliją?

— Matai, egzistuoja toks dalykas, kuris vadinamas muitiniu patikrinimu. Pareigūnai visur nenuleido nuo jų akių. Anas žmogėnas tvarkė brangenybių supirkinėjimą ir turėjo kur nors laikinai paslėpti, o šefas tuo metu organizavo transportą. Labai gražiai suorganizavo, geriausias įrodymas, kad pervežė mane, tik blogiausia, kad, be manęs, neturėjo ką daugiau transportuoti. Visa tai anaiptol nebuvo taip jau paprasta, deimantus pirko, rodos, Pietų Afrikoje. Siaubingai skubėjo, davėsi į Kopenhagą, turėjo jie čia sueiti į kontaktą ir — špygą. Padžiovė kojines mano glėbyje, o pinigai guli ir laukia.

— Ir tu žinai kur?

— Žinau,— pasakiau, vienu metu jausdama ir nuovargį, ir pasitenkinimą.— Suradau tą vietą žemėlapyje...

Prisiminiau, kaip atkakliai buvau įkibusi į Malinovska Skalos grotas, ir pralinksmėjau, nors mane po senovei marino nuovargis. Smulkiai jam nupasakojau, kaip mane buvo prijungę prie melo detektoriaus. Pažvelgė į mane stebėdamasis ir, rodos, nelabai pirmą kartą tikėdamas.

— Nejuokauk! Kaip tu galėtum?! Tas prietaisas veikia visiškai be klaidų!

— Žinoma, jeigu žmogus nieko kito negalvoja, tik apie tai, ką sumelavo. Aš galvojau tik apie Malinovska Skalos grotas. Apskritai nesiklausiau, ko manęs klausė...

— Ir taip gerai įsidėmėjai, ką tau sakė tas žmogėnas. Tas mirštantysis?

— Juk žinai, kokią turiu atmintį citatoms. Lėktuve atkūriau kiekvieną žodį.

— O dabar irgi atsimeni?

— Kaipgi kitaip?

— Ir ką jis sakė? — staiga susidomėjo.

— Prieš mus vežimas,— pasakiau staiga.

— Matau. Ir ką sakė?

— Atrodo, lyg klausyčiausi šefo. Rūsyje mane uždarysi? Galiu tau pakartoti, prašom...

Nedelsdama nė sekundės, greitakalbe išpyliau jam visą tekstą prancūziškai. Tegu mokosi svetimų kalbų, ne pirmus metus jį įkalbinėju.

Velnias užpyko.

— Nekvailiok, išversk!

— Tame žemėlapyje, kurį man parodė...— pasakiau paslaptingai, o prieš akis staiga iškilo milžiniško dydžio drobė virš abstrakcionistinio paveikslo.— Viešpatie, koks tai buvo žemėlapis! Visas pasaulis su smulkiausiomis detalėmis! .. Dienovidiniai ir lygiagretės tame žemėlapyje turėjo savo numerius, ir jis pasakė, koks nuotolis nuo kiekvieno dienovidinio ir kiekvienos lygiagretės. Matyt, anksčiau buvo išmatavęs. Be to, viskas ten be galo užšifruota, bent taip jau aš supratau...

— Na gerai, bet kur tai yra?

Papurčiau galvą.

— Netgi jei tau ir norėčiau pasakyti, neapsiverstų liežuvis. Žodžiai man įstrigtų gerklėje. Kažkas mane tiesiog apsėdo — liguistai slepiu šitai nuo visų. Niekam nepasakysiu už jokius pinigus.

— Pasakyk, nes man įdomu. Kurgi, kelmai trauktų, galima Europoje susirasti tokią vietą, kurios niekas neužeitų?

— Daug yra tokių vietų,— pasakiau atsidususi.— Pavyzdžiui, Rodopai. Surastumei ką nors Rodopuose? Juk ten tūkstančiai grotų.

— Bet tai ne Rodopuose?

Tuo pat metu jis padarė tokį dalyką, kuris man net per daug gerai buvo žinomas ir nuo kurio visuomet man viskas apsiversdavo aukštyn kojomis. Užmetė žvilgsnį į veidrodėlį ir padidino greitį. Nieko daugiau man nereikėjo.

Staigiai pašokau ir pasigręžiau atgal.

— Mus vejasi!!! — sušukau pagauta panikos. Širdis staiga vos neišlėkė pro gerklę, iš baimės aptemo protas, šaudyti į juos!..

— Pistoletas! — surikau.— Kur tavo pistoletas?

Velnias pats išsigando ir taip pristabdė, kad mane mestelėjo į priekį.

— Tu išprotėjai? Neturiu pistoleto, ką tu čia išdarinėji, niekas mūsų nesiveja! Nusiramink, kam mane gąsdini?! •

— Kas, ką?! Ne aš tave, tik tu mane! Prašiau, kad važiuotumei lėčiau! Didini greitį, nes kažkas važiuoja iš paskos! Mane vejasi nuo pat Brazilijos, aš esu traumuota.

— O viešpatie dieve, tu ne traumuota, o pametusi protą! Dar ir man įvarysi nervų ligą! Na gerai, tuščia jo... Paprasčiausia „Volga" mus lenkia!

— Tegu sau lenkia ir „Trabantas"!!! Aš esu Lenkijoje, aš pagaliau noriu turėti ramybę!!!

Jis sumažino greitį aiškiai nusivylęs. Atrodė, kad jam berūpi, kaip pravažiuoti Pnevus. Atsipeikėjau ir iš naujo pradėjau ramintis. Mane apėmė tolydžio didėjantis nuovargis.

— Vis dėlto kurgi galų gale yra toji lobių sala? — paklausė lyg tarp kita ko.

— Kažkur ten,— sumurmėjau.— Pačiame pasaulio krašte. Duok man su visa tuo ramybę, turiu atsigodėti. Važiuok lėčiau.

Jis vėl ėmė didinti greitį, bet nebeturėjau jėgų reaguoti. Keletą minučių važiavau, nieko negalvodama, įsižiūrėjusi į gamtovaizdį, nuo kurio rimo širdis, po to iš naujo kažkas ėmė dingsėti galvoje. Vis dėlto nieku būdu negalėjau atitrūkti nuo temos.

Iš kur jie vis dėlto atsirado čia, prie pat Lenkijos sienos? Kad žadu grįžti per Kopenhagą, apgarsinau be maža ko pusei Europos, trimitavau apie šitai kur beįmanydama, nesistebėčiau, jeigu manęs tykotų prie kelto, bet kodėl čia? Susiruošiau į kelią greitai, per vieną valandą. Važiavau per Hanoverį, galėjau važiuoti toliau, į Hamburgą ir Putgardeną. Ten ir turėtų tykoti. Nuo Hanoverio jau važiavau niekur nesustodama, tik dėl tos kavos Berlyne, na, ir numigau naktį paplentėje, bet juk tai nulis nuliausias, kiekgi aš ten užgaišau? Labai mažai, nuo vienos dienos popietės iki kitos ryto. Jie stovėjo čia, toje poilsio aikštelėje, vadinasi, turėjo būti atvykę anksčiau. Logiškai galvojant, viskas rodė, kad trenksiuos į Kopenhagą, ten palikau nesutvarkytus reikalus, ten buvo visas mano turtas... Alicijai išsiunčiau telegramą, kad atvažiuoju. Reikės jai tučtuojau paskambinti, nes vėl nervin-sis, kad pražuvau. Kada jie galėjo susiorientuoti, kad važiuoju Berlyno link? Tik šiapus Hanoverio, kur išsišakoja autostrados. Kaipgi jie galėjo suspėti anksčiau nei aš?..

Susikaupusi valandėlę svarsčiau visokias galimybes, ir staiga man j galvą šovė siaubinga mintis. Lyg baisus šviesos pliūpsnis, toks neįtikimai košmariškas, kad bemaž mane apakino ir apkurtino nelyginant pačioje panosėje sprogusi bomba.

Visi, absoliučiai visi žmonės, kalbėjęsi su manimi, žinojo, kad važiuoju į Kopenhagą. Aš pati buvau švenčiausiai tuo įsitikinusi. Tik vienas, vienui vienas, vienintelis žmogus sužinojo jau šiapus Paryžiaus, jog pakeičiau sumanymą, sužinojo, kuo grįžtu, pro kur ir kada!..

Staiga kažkur dingo nuovargis. Sėdėjau lyg fiziškai ir psichiškai suparaližuota, apimta vienos siaubingos minties. Paskambinau jam iš Nansi, susitariau su juo, paskui nuėjau gulti, išvažiavau tiktai kitą rytą auštant, marios laiko... Jis vienas apie tai žinojo, jis vienas!..

Staiga užgriuvo kita mintis — nelyginant naujas sprogimo pliūpsnis. Iš kurgi jis taip tvirtai įsitikinęs, kad slėptuvė esanti Europoje? Juk prieš valandėlę šitai pasakė! Pasakojau apie Braziliją, apie Pietų Afriką, užsiminiau, kad šefas lankęsis Artimuosiuose Rytuose... Turėjo savo žinioje visą pasaulį! Iš kurgi žinojo, kad Europoje? ..

Paraližuojantis chaosas pamažėle pradėjo virsti siaubu. Negalėjau susitaikyti su savaime kylančiomis logiškomis išvadomis... Ne, šitai neįmanoma, tai per daug baisu. .. Žiūrėjau prieš save, visiškai nieko nematydama, ir bijojau pažvelgti į jį. Visa nugara ėjo pagaugais. Ir tuo pat metu visą nupurtė atšiauriai bei žiauriai aiški mintis, jog dar prieš trejus metus išrėkčiau savo įtarimus, paliepčiau jam bematant juos išsklaidyti, paaiškinti, pakeičiau skandalą, apsižliumbčiau jo glėbyje... O dabar — ne. Dabar jau — ne... Dabar kažkas klaikiai negerai...

— Kam pranešei, kad atvažiuoju? — paklausiau visa įsitempusi, graudžiai vildamasi, kad gal vis dėlto...

— Niekam,— sumurmėjo.— Liepei man niekam nesakyti.

— Kaip tai? Nė mano motinai? Nė Jėžiui, Janinai, nė vienam savo darbe? Visai niekam?!

— Negi tu manai, kad turėjau laiko? Buvau tikras, kad lieps pasienyje mokėti muitą, ir turėjau susirinkti pinigų. Tau atrodo, kad į tą sušniurusį Kolbaskovą taip lengva pakliūti? Penktadienį nuskridau lėktuvu į Ščeciną, iš Gožuvo važiavau su taksi. Apskritai su niekuo nesu matęsis, niekas nežino, kad grįžti, turi kaip niekad gyvenime progą padaryti jiems staigmeną.

— Esi tikras, kad visiškai niekam apie tai nekalbėjai?

Matyt, jis kažką išgirdo mano balse, nes staiga pažvelgė į mane atidžiai.

— Absoliučiai niekam,— atkirto ryžtingai.— Kodėl šitaip tuo domiesi?

Dabar jau tikrai žinojau, kad pamelavo. Sakydamas tiesą, niekada gyvenime nėra taip paprastai ir tiesiai atsakęs. Aišku, kad išklojo tai kažkokiam žmogui, apie kurį шш kalbėti. Kokia prieguliukė? .. Tegu jos visos nu-@ffl^Kxadžiai, ne galvoje man dabar prieguliukės! Tačiau jeigntasakė kokiai mergiščiai, o toji mergiščia dar kam nors...

Ir staiga vėl suvokiau, kad prieš trejus metus būčiau padariusi prielaidą, jog tai paprasčiausia, neapgalvota jo kvailionė. Pasakyčiau, kas man rūpi. Patikėčiau, jog supras, kokia apskritai grėsminga situacija ir kokioje idiotiškoje padėtyje esu aš pati atsidūrusi, jog sunerims dėl to, jog — nors ir neprisipažindamas tiesiai — padarys taip, kad aš suprasčiau, jog nelaikė liežuvio už dantų, po to pradėsime bendrai mąstyti ir spręsti. Bus kur kas labiau susinervinęs ir sunerimęs nei aš...

Taip, prieš trejus metus. O dabar jau ne...

Spaudė šimtu keturiasdešimt, posūkiuose trumpino kelią. Jo veido išraiška rodėsi neįžvelgiama. Pajutau, kad man pradeda viduje viskas šalti ir šiauštis ant galvos plaukai. Dar negalėjau suvokti, kas atsitiko, tačiau žinojau, kad ištiko mane kažkas baisaus. Jaučiausi, lyg vienintelė man saugi visoje žemėje vieta būtų staiga pavirtusi plėšikų landyne. Pasaulis aplinkui pamažu mainėsi, tapdamas nesuvokiama, juoda praraja — be krašto, be ribų ir be atramos taško. Pagalvojau, kad, matyt, netrukus iškvėpsiu paskutinį kvapą.

Ne, tai neįmanoma. Iš tikrųjų esu maniakė, esu išprotėjusi, reikia mane uždaryti klinikoje nervų ligoniams. Iškvošau, turiu fobiją, išprotėjau, tai neįmanoma, šitaip negalima gyventi! Privalau iš viso to išsikapstyti!

Kaip galima šitaip galvoti, kaipgi galima taip košmariškai galvoti!..

Vargais negalais suėmiau save į nagą.

— Sustok, mielasis,— pasakiau ryžtingai.— Jau pasilsėjau. Padaryk man tą malonumą ir užleisk man vietą prie vairo. Noriu ir aš pagaliau ramiai sau pavažiuoti žinomu keliu be skubos ir nuo nieko nebėgdama.

Pristabdė, tačiau tuojau pat vėl padidino greitį.

— Nuo Poznanės užleisiu,— atsakė taip pat ryžtingai.— Privažiuosiu prie „Merkurijaus", išgersime kavos ir po to pasikeisime vietomis. Sutinki?

Visa tai atrodė taip normaliai, taip natūraliai, taip buvo įprasta bei pažįstama, taip labai priminė valandas, praleistas taikoje ir santarvėje, taip atitiko normalaus gyvenimo realijas, kad staiga kažkur pradingo vaiduokliškas nuolatinių grėsmių bei mirtinų pavojų pasaulis. Atitekėjau. Iš tikrųjų esu visiškai išprotėjusi ir sergu persekiojimo manija...

O vis dėlto baltasis „Mersedesas" manęs laukė prieš Lenkijos sieną...

Vairuodama pati, jaučiausi saugesnė. Galutinai atitokau ir pagalvojau, kad negaliu to taip palikti. Neįmanoma bus gyventi, kai vienas kitą amžinai įtarinėsime ir vienas kitu amžinai abejosime. Po viso to, ką neseniai išgyvenau, taip lengvai neatsigausiu, turėjo šitai man kur kas didesnės įtakos, nei iš pradžių maniau, ir reikia išsiaiškinti iki galo padėtį, kad pasijusčiau psichiškai sveika. Kuo greičiau, tuo geriau. Grįžau prie nutraukto pokalbio.

— Kodėl manai, kad toji vieta esanti Europoje? — paklausiau staiga, vos pravažiavome Koniną.

— Kokia vieta?

Kad ir nuoširdžiai to nenorėjau, išgirdau širdyje aliar-ūiinio skambučio signalus. Spėjau per tuos kelerius metus jį pažinti kaip nuluptą. Visuomet tas pat. Jeigu jam kas ne itin, o vos ne vos rūpėdavo, kamantinėdavo mane klausimais lyg velnių apsėstas, kol išmygdavo atsakymą. Jeigu janj kas ypatingai rūpėdavo, bet nenorėdavo šito parodyti, dėdavosi, kad šis dalykas dabar jam nė motais. Klausydamasis pradėdavo tiesiog žiovauti ir nutaisydavo abejingiausią veido išraišką. Tikėdavosi, matyt, kad pabus paprastas žmogiškasis noras priešgyniauti, kad per savo kvailumą norėsiu kaip visuomet atvirai viską iškloti, ir paprastai rezultatai būdavo tokie, kokių norėdavo.

— Mkur jie paslėpė tuos deimantus,— mandagiai paaiškmal^^Kodėl manai, kad Europoje?

— Pati рк šitaip pasakei,— atsakė abejingai, žiūrėdamas prieš save.

Aliarmo skambutis sugaudė nelyginant gaisrininkų sirena. To aš jam nesu sakiusi. Turiu sklerozę ir šimtą kitų negalių, tačiau negaliu skųstis visišku atminties netekimu. NEPASAKIAU, kad tai yra Europoje. Nelabasis mane netyčia sukurstė, kažkas man užėjo.

— Nieko panašaus,— pareiškiau ramiai.— Toji vieta — ne Europoje. Toji vieta — Kordiljeruose.

— Kur?!

Sutrikęs jis tebuvo dalį sekundės. Žaibiškai susitramdė ir pažvelgė į mane kaip paprastai — smarkiai susidomėjęs. Nieko nebūčiau pastebėjusi, apskritai nebūčiau į tai atkreipusi dėmesio, jeigu nebūčiau įtemptai ir budriai tykojusi, kaip jis reaguos.

— Kordiljeruose. Nepažįstu Kordiljerų ir neturiu supratimo, kaip tie lobiai atrodo, bet pagalvojau,, kad bus juos įgrūdęs į kokį urvą. Jis greičiausiai bus vienaip ar kitaip tą vietą pažymėjęs. '

— Kokiu būdu...— prabilo lyg nusivylęs. Pertraukė, išsiėmė cigaretę ir pratęsė mintį — ... vienas žmogėnas galėjo viską suslėpti kalnuose taip, kad niekas apie tai nežinotų?

Buvau kuo švenčiausiai įsitikinusi, jog pradėjo sakyti visiškai ką kita ir atsigodo po pirmųjų sakinio žodžių.

— Galimas daiktas, kad dar kas žino. Tikriausiai jam padėjo kokie žmonės. Bet savo ruožtu jie, matyt, nežino, ką vežė, o jų niekas nepažįsta. Pagaliau jų neturėjo būti daug. Negyvėlis atidangino pakelius su turtais ir nusigriovė su jais ten, kur norėjo. Galėjo pasiimti asilą ir vieną varovą, pavyzdžiui, nebylį arba pusgalvį, nuvežti viską į kalnus, varovą su asilu palikti kur nuošalesnėje vietoje, pats nunešti truputį toliau, paslėpti, ir papūsk jam į uodegą. Baigtas kriukis. Juk galėjo, ar ne?

— O ar turėjo tam laiko? — paklausė abejodamas.— Sakei, kad skubėjo. Šitai juk būtų ilgai užtrukę?

— Dviejų dienų ekskursija. Nieko ypatingo.

Jis nutilo, aš irgi nutilau. Signalizacinis įtaisas mano viduje kaukė ir mirkčiojo raudonomis šviesomis. Jis žinojo. Žinojo apie visa tai neapsakomai daug ir dėl kažkokių paslaptingų priežasčių nuo manęs slėpė, ką žinojo. Visos mano protinės pajėgos, maksimaliai užkutrintos, plušėjo iš visų jėgų, ir staiga dilgtelėjo man į širdį nauja viltis. Interpolas! Gal kas iš Interpolo jau lankėsi Lenkijoje, gal jis bendradarbiauja su jais, o jie jam liepė niekam to nesakyti? Teisybė, nuo to meto, kai pakeitė darbovietę, jis nebeturi jau jokio ryšio su tardymo organais, bet kas iš to? Juk pažįsta tuos iš Interpolo, kadaise susitikdavo su jais, palaikydavo kontaktus. Dieve, kokia aš vis dėlto idiote, žinoma, kad yra taip, o ne kitaip! Tuos reikalus visuomet laikė nuo manęs paslaptyje! Aiškus dalykas, įsikišo Interpolas, ir todėl tos visos keistenybės, aiškus dalykas, prasimaniau visokių nebūtų dalykų, susirgau persekiojimo manija! ..

O aliarmo skambutis po senovei skambėjo mano viduje, ir raudonoji šviesa įspėjamai mirkčiojo...

Artimiausiąją bičiulę išvydau kitą dieną po atvažiavimo. Nupyliau pas ją į darbą, ketindama surengti didįjį antre. Specialiai tuo tikslu išsipusčiau kaip kino žvaigždė, tinkamai pasidažiau ir užsidėjau platinos atspalvio peruką. Naują, tokį pat kaip buvęs, bet nusipirktą Paryžiuje specialiai tam, kad galėčiau tiksliau ir vaizdingiau pasakoti apie nepaprastus išgyvenimus. Atrodžiau visiškai taip pat kaip Šarlotenlune, tik tas skirtumas, kad neužsivilkau žieminio palto ir po Sicilijos — kur kas geriau.

— Na žinai! — pasveikino mane Janina pasipiktinusi ir priekaištaudama.— Ką tu čia dabar kvailioji? Skambinu tau ir skambinu, amžinai tavęs nėra, kodėl neatsiliepi? Jau galvojau, kad bus kas atsitikę.

Тэдыпапе nustebino, kad visiškai apstulbau ir išspro-ginav^^^Btis. Ką ji čia dabar šneka?

— JuH^anęs nebuvo,— pasakiau suglumusi.

— Taigi, bet juk esi!

— Taigi dabar atėjau!

— Tik dabar! Bet esi jau seniai.

Dar labiau nustebau.

— Nesuprantu, ką tu šneki. Sugrįžau vakar vakare ir tučtuojau čia atlėkiau. Vakar sėdėjau pas mamytę, nenorėk per daug.

Dabar ji nustebo.

— Kaip tai vakar vakare? Iš kur grįžai? Juk tave mačiau, ko gero, prieš kokį mėnesį!

Pajutau, kad man maišosi galvoje. Juk negalėjau, pati to nežinodama, būti susidvejinusi.

— Matei mane? — pakartojau automatiškai, negalėdama nieko suprasti.— Prieš mėnesį?

— Na žinoma! Labai gera plaukų spalva, puikiai atrodai! Kai tave pamačiau, iš karto taip pagalvojau, nes labai parūpo, kur dažeisi.

Vadinamuosiuose paširdžiuose pasidarė man klaikiai karšta, ir tas karštis ėmė plėstis į visas puses, bet ypač — į viršų. Pamaniau sau, kad trūks plyš turiu būti rami kaip akmuo ir viską nuo jos nuslėpti, nes ji nervinga. Jei tik kas, neišlaikys ir išsiduos.

— Pirma, čia perukas,— atsakiau rami lyg akmuo.— O antra, kur esi mane mačiusi?

— Ką tu sakai! — sušuko nustebusi.— Būčiau prisiekusi, kad čia plaukai. Taigi su tuo peruku aš tave ir mačiau, klausyk, ar nekenkia plaukams, kai jį visą laiką turi ant galvos?

— Tavo plaukams nieko neatsitiktų net ir tada, jeigu vaikščiotum su karviabandžiu ant galvos,— suniurnėjau, nes iš tikrųjų visos jos pažįstamos nuo amžių jai pavydėjo plaukų.— Kur mane esi mačiusi.

— Automobilyje.

Susitvardžiau vargais negalais.

— O ar galima žinoti, kur buvo tas automobilis?

— Ant plento. Zinai, ten, kur gyvena tie mūsų giminaičiai, Pluduose. Kaip tik buvau išėjusi į plentą, nes ten yra autobusų stotelė, mačiau, kaip įsisėdote į mašiną ir pravažiavote pro mane, netgi norėjau pamoti jums ranka, bet per daug buvau apsikrovusi nešuliais, o ridikėliai man išbyrėjo į griovį, ir nespėjau.

Staiga pasijutau aiškiaregė, pagalvojau, kad ir niekingi ridikėliai gali žmogui išgelbėti gyvybę.

— Ar Velnias buvo? — klausinėjau toliau, dėdamasi rami.

— Na, žinoma, jis vairavo, o tu sėdėjai šalia, ir nežiūrėjote į mane, ir buvau ant jūsų įsiutusi. Keturiasdešimt penkias minutes laukiau autobuso!

— Tikrai žinai, kad ten buvo mūsų mašina?

— Tikrų tikriausiai,— atkirto šiek tiek nustebusi.— Juk nebuvau girta. Atpažinau jus ir atpažinau automobilį iš to įlenkto užpakalinio sparno.

— Iš kokio įlenkto sparno? — paklausiau automatiškai, pati tuo metu galvodama, ar nederėtų atsigerti šalto vandens.

— Na kaip čia dabar, negi nesi mačiusi? Iš to, kurį jis įlenkė mūsų kieme, kai padavė atgal ir pataikė ant to stulpiuko, kurio jau nėra.

Giliai atsidusau.

— Ir mudu tavęs nepamatėme? — pasiteiravau.

— Ne. Netgi nepasižiūrėjote! Lyg ne aš ten stovėčiau, bet oro stulpas.

— Šlovė viešpačiui aukštybėse! Klausyk, žabalas daikte, ten manęs nebuvo! Vakar vakare grįžau tiesiai iš Paryžiaus, o prieš mėnesį sėdėjau Sicilijoje.

— Na žinai! — valandėlę patylėjusi, pasakė sutrikusi Janina.— Niekada nebūčiau tau šito sakiusi! Buvau tikra, kad tai tu! Tai yra, dabar mane galutinai įtikino tas perukas. Nes kai niekur nekaišiojai nosies, tai pradėjau abejoti.

Janina pagalvojo ir nedrąsiai paklausė:

— Manai, kad ji irgi turėjo peruką?

— Griausmas ją ten žino,— atrėžiau ir susimąsčiau.

Staiga įsiplieskė galvoje ir užgeso neaiškus įtarimas.

Kažkokia mergina, vos prieš mėnesį... Baltasis „Mersedesas'' laukė Berlyno autostradoje... Melavo, kad niekam nesakė...

Janina siaubingai susikrimto, manydama, kad dėl jos neapgalvotų tauškalų tarp Velnio ir manęs kilsianti nesantaika. Stengėsi man paaiškinti, jog tai tikriausiai neturi jokios reikšmės.

— Raminkis, po perkūnais! — pasakiau piktai.— Duok dieve, kad tai būtų paprasta prieguliukė, o ne kas nors žymiai blogesnio!

— Kaip tai?

— Ogi šitaip. Dar nežinau. Arba kliedžiu, arba ne. Turbūt turėsiu ką nors padaryti...

Kitos dienos apypietėmis, lipdama iš automobilio Mar-šalkovska gatvėje, užsidėjusi tą patį platinos atspalvio peruką, su kuriuo visą laiką neįstengiau dėl man pačiai nesuvokiamų priežasčių išsiskirti, susitikau su vienu bičiuliu. ^

— Kodėl tu taip mainai tuos automobilius^MMttgo-nas arklius? — sušuko, susidomėjęs apžiūrinėd^^ri,Jaguarą".— Prieš savaitę mačiau tave „Opelyje". Ar du atsivežei?

— Kokiame „Opelyje"? — pasmalsavau.

— Tamsiai pilkame „Rekorde". Taip įsimušei į pinigus, kad jau pati nebežinai, ką turi?

— Atvirkščiai, žinau, ką turiu, ir galiu tau prisiekti, jog neturiu pilko „Rekordo". Tikriausiai ten buvau ne aš.

— Ką tu sakai? — nustebo.— Negalimas daiktas! Netgi tau nusilenkiau ir pagalvojau, kad vėl grįžai prie tos pačios plaukų spalvos, kuri tau kadaise labai tiko prie veido. Puikiai atrodai. Rimtai kalbi, kad ne tu ten buvai? ..

Kai po trijų dienų trečias žmogus manęs paklausė, kodėl šnekuosi su Velniu vokiškai, pareikšdamas, jog šitai girdėjęs savo ausimis Kameniolomuose prieš tris savaites, tada, kai ten su juo vakarieniavau ir sėdėjau nugara į salę su balta nertine suknele, turėjau pasiduoti. Niekada gyvenime nesu turėjusi baltos nertinės suknelės, nekalbant jau apie tai, kad nemoku kalbėti vokiškai, o prieš tris savaites svaigau iš laimės Taorminoje.

Netvėriau savo kailyje. Visa ko pasitaiko gyvenime, bet kad šitaip susiklostytų aplinkybės — tiesiog neįtikėtina. Tamsiaakė blondinė su platinos atspalvio plaukais, kurią visi laiko manimi, visa tai, ką žinojo Velnias, baltasis „Mersedesas" ant plento...

Paslaptingoji Madlena, kurią aš pavadavau Kopenhagos landynėje ir kuri, man atsirevanšuodama, pavadavo mane dabar Varšuvoje! Paprastas kerštas iš asmeniškų paskatų ar kas žymiai blogesnio? ..

Tiesą sakant, kurį laiką jau tikėjausi ko nors panašaus, ir sukrėtė mane šitai kur kas mažiau nei turėtų. įsiutusi, viskam pasiryžusi, širdyje užslėpusi nuodus, laukiau namuose Velnio su visa kovos ekipuote: užsidėjusi peruką ir rūpestingai nusidažiusi. Nutariau patikrinti, kaip reaguos.

Jėjo, pažvelgė į mane kaip į orą su abejingiausia veido išraiška ir nepasakė nė žodžio. To žmogaus nežmoniškumas tiesiog nesuvokiamas! Pajutau, kad mano širdį užlieja kažkoks baisus jausmas, kur kas stipresnis nei visa kita, ką kitados esu jautusi.

Kitą rytą paskambino labai susinervinusi Janina.

— Klausyk, kas čia darosi? Turiu galvoje jūsų reikalus. Jis mane vakar sutiko ir nuvežė namo.

— Ar Velnias? — pertraukiau, nes, būdama šitaip nusiteikusi, galėjo šnekėti apie kiekvieną.

— Taip. Ir visą kelią klausinėjo, ką esi man papasakojusi apie savo nuotykius. Net pradėjau nerimauti, kad gal tai kokia paslaptis. Netgi gana gražiai elgėsi, tai yra iš pradžių, nes vėliau, kai pasakiau, jog nieko nežinau, tai pasidarė nemandagus. Kamantinėjo mane, kamantinėjo, U visą laiką jam rūpėjo kažkokia vieta, kur, atrodo, dangin-sies kažko ieškoti. Nieko nesuprantu, nieko tokio nesi man sakiusi. Tai teisybė? Ir baisiai susinervinau, nes visa tai atrodė nei šis, nei tas... Nežinau kas, bet kažkas man nepatiko. Atrodė, kad nori iš manęs išpešti kažkokią paslaptį.

— Klausyk,— pasakiau sunerimusi.— Tikiuosi, jog nepasakei jam, kad esi jį mačiusi su ta mergina!

— Ne, nors labai norėjau, nes į galą mane labai sunervino.

— Neduok dieve tau prasitarti ką nors šia tema! įsidėk į galvą! Nieko nematei, nieko nežinai, esi akla, kurčia ir visiškai kvaila! Man ir taip per akis rūpesčių, kaip išsaugoti savo galvą, nepradėsiu dar čia rūpintis tavąja.

— Išprotėjai,— pasakė Janina su pasidygėjimu.

— Galimas daiktas. Duok dieve. Labai norėčiau tikėti, kad esu išprotėjusi. Papasakosiu tau, koks čia reikalas, kad neiškrėstum kokios kvailystės. Pati suj»|sL^ad jau kuris metas, kaip pasidarė visai nebejuoking^B^^r

Pasidarė visai nebejuokinga... Iš tikrųjų reikėjo galų gale susitaikyti su; šiuo faktu. Grįžau į savo namus, grįžau į normalų gyvenimą, prie žmogaus, dėl kurio elgesio jau seniai buvau bepradėjusi krimstis. Kažką turėjau padaryti, kažkaip susitvarkyti tą gyvenimą. Ne mano būdui — įbaugintos, bevalės aukos vaidmuo.

Susikaupusi kaip niekad, apsvarsčiau visus už ir prieš. Madlena ir Interpolas — du visiškai nesuderinami dalykai. Teisybė, galėtų būti ir taip, kad Velnias rėžė apie ją sparną, vykdydamas tarptautinės policijos įpareigojimus, tokiu atveju būtų gal šiek tiek ir suprantama, kodėl slėpė viską nuo manęs, tačiau atrodė įtartina, kad jis visiškai tylėjo šia tema. Kur kas įtikimesnis atrodė paprastas pasilakstymas paskui sijoną. Kam čia save apgaudinėti, nuo manęs jis atšalo veikiau dėl to, kad ji jam patinka, ir, matyt, pats nesuvokdamas, ką daro, pranešė jai, kad sugrįžtu. Galėjo netgi ničnieko nežinoti, su kuo ji susirišusi. Tačiau turi galvą ant pečių, „Mersedesas" jam sukėlė tam tikrų asociacijų, ir dabar turėtų orientuotis, kokia čia padėtis. Kad ir kaip ten būtų, turėtų atlikti atgailą. O jeigu neatliks atgailos...

O jeigu neatliks atgailos ne tik dėl šios rizikingos kvai-lionės, bet ir apskritai dėl pastarųjų trejų metų erzelio j i-mo, tai iš tikrųjų nebelieka mums nieko kito, kaip tik išsiskirti!

Nepaisydama savo prigimties, nepaisydama savo charakterio, reikalavusio atvirų veiksmų, ryžausi griebtis karinės gudrybės. Pirmasis šūvis turėtų būti perukas. Platinos atšvaitas ant mano galvos, regimas kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą, matyt, jį sukrėtė, o jo turėta savitvarda buvo tikriausiai reikalinga kam kitam, nes po savaitės neištvėrė.

— Man žymiai labiau patinka natūrali tavo plaukų spalva,— pasakė atsainiai.— Nevaikščiok be paliovos su tuo peruku. Jis man nepatinka.

— Nemėgsti platinos atspalvio blondinių? — nustebau vylingai.

Susiraukė, lyg siaubingai kuo bjaurėdamasis.

— Neypatingai. Su tuo peruku iš viso ne geriausiai atrodai. Jis tave sendina.

Netiesa, visiškai manęs nesendino, be to, niekada nebuvo nė užsiminęs, kad iš tikrųjų jam patikčiau su kuo kitu, pavyzdžiui, kad ir su brokatine suknele, bet buvau pasiekusi savo tikslą ir ramia širdimi jį nusimoviau. Man pačiai jau buvo įgrisę visą laiką vaikščioti bute su peruku. Išsiploviau galvą ir vėl atrodžiau normaliai.

Nežinojau, kas bus toliau, tačiau dėl visa pikta pasirūpinau vaikais. Nepaisydama visos šeimos protestų, greitai sutikau, kad jie su tėvu išvažiuotų į Tarybų Sąjungą. Tėviški mano buvusiojo vyro jausmai nubudo man tiesiog išsvajotu laiku, ir nors žinojau, kad mano vyresnysis sūnus nieko kito ten nematys, tik tarybinius ristūnus, o jaunesnysis džiaugsis galėdamas nesimokyti, tačiau išsiunčiau juos ten su tikru palengvėjimu. Šešias savaites bus saugūs.

Kaip ir visuomet po ilgesnės išvykos, turėjau galybę tvarkytinų reikalų. Velnias tarnybos reikalais kažkur važinėjo iš miesto, ir ilgesniems pokalbiams trūko laiko. Neatskleista paslaptis kybojo tarp mūsų ore. Atmosfera buvo kupina įtampos, joje sūkuriavo kažkas tokio, ko nemokėjau tiksliai įvardyti, nuo ko pradėdavo greičiau plakti širdis, stipriau suvirpėdavo žandikauliai ir gerklėje įstrigdavo sprangus kamuolys. Geriau jausdavausi mieste negu savo namuose. Galvojau, ar nereikėtų laisva valia nueiti į miliciją arba į kontržvalgybą, tačiau man rodėsi, kad jiems visa tai mažiausiai rūpi, stebėjausi, kad niekas prie manęs nekimba, laukiau kažkokių baisenybių ir jaučiau, kad gyvenimas pamažėle man darosi per sunkus. Tikrai ne apie tokį gyvenimą svajojau grįždama.

Dvyliktą dieną po mano sugrįžimo Velnias nei šio, nei to atėjo namo su buteliu viskio ir iš karto nubėgo gazuoto vandens.

— Išgerčiau taurelę,— pasakė.— Gal ir

Gerai žinojo, kad viskis — mano mėgstamiausias alkoholinis gėrimas. Kai klausdamas pažvelgė į mane, jo akys sužėrėjo kaip kadaise. Atrodė lyg ir šiek tiek simpatiš-kesnis. Nebuvo tam nė menkiausios priežasties, nes po senovei buvau jam šalta kaip ledas, o tokioms moterims paprastai nereiškiama simpatijų, todėl bematant jo elgesys pasirodė man įtartinas.

— Aš irgi išgersiu,— pasakiau ryžtingai.

Per daug išgėrusi, visuomet pasidarau atlapaširdė. Nutariau būti budri. Kad jau nutarė prilakinti mane iki žemės graibstymo, o šitai rodė jo atsineštas gėrimas, matyt, turi kokių paskatų. Nusprendžiau, kad man derėtų sužinoti tas paskatas.

Nuo pat pirmųjų žodžių pokalbis pakrypo į nesenus mano išgyvenimus. Velnias atidžiai prižiūrėjo, kad taurelė nerodytų dugno. Man knietėjo, nuo kelių taurelių numirs šalimais stovintis kaktusas, tačiau šitie kaktusai labai greitai auga, todėl ir nutariau jį paaukoti.

Taip jau buvau gerai išmokusi slėpti tą vienintelę, gerai man žinomą informaciją, kad galėjau dėl to būti visiškai rami. Laisvai, nieko neslėpdama, papasakojau daugybę anksčiau nepaminėtų smulkmenų, ypatingą dėmesį skirdama saldžiai idilei kazematuose. Nedvejodama pareiškiau viltį, kad pasitaisys mudviejų santykiai, nes ši viltis man tada teikė jėgų. Laukiau, kaip sureaguos. Nėra turbūt pasaulyje žmogaus, kuriam nesuspurdėtų širdis, kai jam pasakojama apie artimos moters kančias.

Sureagavo, kaipgi ne. Jo nuotaika pakilo kaip ant mielių. Negirdomis nuleido mano viltis, užtat pripylė man viskio. Sunervino mane šitai, suvaidinau, jog pradedu svaigti nuo alkoholio.

— Klausyk,— pasakė galų gale, lyg šiek tiek mane erzindamas, lyg patikėdamas didelę paslaptį.— Ar tau niekada nebuvo atėję į galvą ten nuvykti?

Jau norėjau atrėžti, kad be šefo žemėlapio nieko jam neišdegs, tačiau prikandau liežuvį. Tai būtų per blaivūs žodžiai.

— Buvo atėję, kas be ko,— atsakiau entuziastingai.— Kaip tik dėl to nesikalbėjau su Interpolu. Kai užsinorėsiu, tai visur nuvyksiu. ^

— Visai dėl to neabejoju. 2inai, kur tie deimantai. Negi nepagalvojai juos pasiimti? Įsigytumei turtą, kurio užtektų iki gyvenimo pabaigos. Galėtumei keliauti po visą pasaulį. Klausyk, pasiimkime juos!

Kaktusas buvo jau visiškai girtas.

— Galvojau apie tai,— pasakiau paslaptingai.— Tik aš žinau, kur jie yra. Palauksiu truputį. Palauksiu, kol mane visiškai pamesi, išsikraustysi velniop, o po to nuvažiuosiu ten, išimsiu juos ir tau ant patyčių pasidarysiu baisiai turtinga. O tu spjaudysi sau į barzdą, kad mane pametei. Ko lauki? Ko gi neini pas tas visas mergiščias? Juk žinai, kad tavęs nekenčiu!

Turėjau kalbėti šiuos sapalus, nes visuomet juos kalbėjau išgėrusi ir nieku būdu dabar nenorėjau, kad imtų įtarinėti, jog esu blaivi kaip kiaulė.

— Nėra jokių mergiščių, ir visai nenoriu tavęs pamesti. Pasigėrei.

— Nieko panašaus. Seniai nori mane pamesti. Tikriausiai tau neparanku. Užmušiu tave, ir dėl tavęs bus rami galva.

— Pats užsimušiu, kai įgriūsiu į tą skylę su deimantais.

— Ten visai ne skylė,— užprotestavau pasipiktinusi.

— O kas?

— Kad nežinau. Gal jis pakabino viską ant medžio?

— Jei atspėsiu, pasakysi man?

— Jau tie banditpalaikiai spėliojo. Išimsiu juos ir paslėpsiu Malinovska Skalos grotose. Pervešiu per sieną kaip kontrabandą! Cha, cha! O tie muitininkai manimi netikėjo.

Vargais negalais suvaidinau, kad suėmė mane smagus juokas. Kiek jau kartų esame vedę tokius kretiniškus pokalbius apie mudviejų jausmus, kurių vis mums rodėsi per maža. Velniai bus, matyt, senokai nujoję jausmus. Mano siaubo apimtą širdį užgulė sielvartas, išblėso paskutiniai vilties likučiai. Ne juokas man rūpėjo, kai Velnias su šaltu įniršiu akyse atvertė atlasą.

įkyriai, nuolatos ragindamas bei skubindamas, lyg nenorėdamas man leisti atsipeikėti, užgriuvo mane kryžminiais klausimais. Atidžiai, kaip turbūt niekados gyvenime, žiūrėjo j mane, rodydamas įvairias vietas žemėlapiuose. Melo detektoriaus nebuvo, tačiau jis visuomet buvo geresnis už bet kokius melo detektorius, ir vėl turėjau gelbėtis su Malinovska Skala. įpylė dar viskio. Kaktusui, matyt, seniai buvo nutrūkęs filmas. Vaizduotėje išvydau savo nuosavą rūsį...

Greta klausimų, kur tai yra, staiga pasipylė ir kiti.

— Kokius jis skaičius minėjo, tas negyvėlis? Juk kalbėjo prancūziškai! Supratai juos? Geriau moki skaičiuoti angliškai ir daniškai. Ar ko nebūsi sumaišiusi? Ar supratai tuos skaičius prancūziškai? Kokie jie buvo? Pakartok! Ką sakė?

Buvau bepalūžtanti. Per akis man viso to buvo. Leidau prabilti savo artilerijai.

— O ką? — staiga paklausiau nekaltai susidomėjusi.— Ar jau apieškojo visus Kordiljerus?

— Ne, tačiau...— staiga nutilo.

Pertempė stygą. Patikėjo, kad esu girta, ir valandėlei paliovė save kontroliavęs. Pražudė jį tai, kad darbavosi pernelyg tiesiaeigiškai.

— Juk pati esi sakiusi, kad tai Europoje...

Tylėjau, žiūrėdama į jį, paliovusi simuliuoti, ir su

nuostaba jaučiau, kaip kažkur dingsta sielvartas ir mane apima įniršis. Gerai žinomas įsiūtis, per kurį po valandėlės padarysiu kokį neapgalvotą poelgį.

Jis irgi tylėjo. Gerai suprato, jog padarė klaidą. Turbūt galvojo, kaip ją atitaisyti. Nugręžė akis, nusuko galvą, paėmė butelį ir įpylė į stiklines. Tyla pasidarė tiesiog apčiuopiama. ,

— Pasakysiu tau teisybę,— staiga pasakė.— Matau, kad man nieko kito nebelieka.

— Klausau,— pasakiau mandagiai.— Su malonumu stebėsiu unikalų reiškinį. Pasakysi teisybę ir neužversi kanopų. Norėčiau šitai pamatyti.

Pažvelgė į mane sutrikęs.

— Ar tu esi blaivi?!

— Kaip kiaulė,— atsakiau su neslepiamu pasitenkinimu ir apžiūrėjau stiklinę prieš šviesą.— Klausau tos teisybės.

Užteko jam užmesti akį j gausiai palaistytą kaktusą, kad viską suprastų. Įdomu, kad toliau nepasakė šia tema nė vieno žodžio.

— Girdėjau apie tą reikalą,— pagaliau prabilo nenoromis.— Juk žinai, kad tavęs ieškojo visas Interpolas. Prieš kelis mėnesius čia lankėsi vienas žmogus ir kalbėjosi su manimi. Jie manė, kad tu jau nebegyva, bet po to gavo šiokių tokių žinių apie tave ir ieškojo toliau. Nuolatos pamesdavo tavo pėdsakus, spėliojo, kad grįžai į Lenkiją ir čia slapstaisi. Tas žmogus iš Interpolo palaiko su manimi kontaktus. Pasižadėjau bematant jam perduoti viską, ką sužinosiu iš tavęs. Nesuprantu, ko tu nori ir kodėl kvailio j i.

— Aha,— pasakiau ramiai.— Ir tai viskas?

— Ir tai viskas.

— Taip paprasta?

— Pati matai...

— Sujaudinai mane. Matyt, todėl reikia mane pagydyti nuo persekiojimo manijos.

— Matyt, kad reikia.

Pasigailėjau kaktuso ir galų gale pati nugėriau šlakelį to nelaimingojo viskio. Suvokiau, kad iki pat šios akimirkos dar puoselėjau šiokias tokias iracionalias viltis. Ne Madlena man rūpėjo, išgirdęs apie ją tiesą, jis būtų visiškai pribaigtas. Tačiau Interpolo žmogus nebūtų manęs klausinėj ęs apie slėptuvę Pirėnuose, bet visai apie ką kita. Interpolo žmogui neįkainojamą vertę turėtų mano įrašai Knygų rūmų kalendorėlyje, jie jam rodytųsi verti tiek pat, kiek visi pasaulio deimantai.

Buvau jam apie tai užsiminusi. Pasakojau, kaip Brazilijoje klausiausi jų konferencijos. Tuo jis ir turėtų susidomėti. Bet šia tema nieko manęs nepaklausė, apskritai neatkreipė į tai dėmesio!

Vienui vieną išvadą begalėjau padaryti. Pamišo iš meilės Medienai ir dėl jos nusprendė išgauti iš manęs duomenis apie pinigus. Nuo Medienos ėjo tiesus kelias iki šefo. Niekas jų negali sulaikyti, iš kailio nersis, kol pasieks tikslą, o svarbiausią pagalbininką jie turi mano nuo-savuose, gimtuosiuose namuose! Baisu net pagalvoti. O jeigu būtų pradėjęs kitaip, jeigu būtų klausinėjęs apie gaujos paslaptis, jeigu nuo pat pradžios būtų man sakę-sis bendradarbiaująs su Interpolu, jeigu dar būtų sugebėjęs parodyti, kad nėra man visiškai abejingas, tada aš, nelaiminga, išsekinta visokių išgyvenimų sukvošėlė, leis-čiausi apvedama apie kertę.

— Ir klausi dabar manęs apie viską kaip Interpolo įgaliotinis? — pasakiau su kandžia ironija.

— Norėjau aiškiai suprasti, kokia padėtis,— atkirto pasipiktinęs.— Tas žmogus tikriausiai netrukus ateis.

Iškvailėjo ar kas?

— Pervertinau tave,— ilgesnį laiką pagalvojusi, pareiškiau nenoromis.— Kvailai jaučiuosi, tas neteisingas vertinimas rodo, kad nesu pakankamai protinga. Matyt, pervertinau ir save.

— Ką tu turi galvoje?

— Nieko. Viską papasakosiu asmeniškai Interpolo žmogui.

— Kaip sau nori,— pasakė įsižeidusios primadonos balsu.— Įdomu, ar krėsi kvailystes ir tada, kai šnekėsies su juo...

Kaktusas išsipagiriojo ir nenumirė. Mane galutinai užvaldė neatslūgstantis nepasitikėjimas. Nors blaivus protas ir bylojo, kad mano gyvybei niekas negresia, bet man šitai neturėjo jokios reikšmės. Visą laiką tikėjausi būsianti pagrobta, apsvaiginta, užmigdyta ir panašiai, vienas dievas žino, kaip dar. Nieko kito nelaukiau, tik rafinuotos klastos. Apsiausto kišenėje ėmiau nešiotis spyruoklinį peilį, nudžiautą Brazilijoje. Peilis buvo šiek tiek per didelis tai kišenei, klaikiai man trukdė, ir dėl to mano įsiūtis tik didėjo. Pasvarsčiau, ką aš pati sau padaryčiau, prigalvojau galybę visokių dalykų ir įsitaisiau automobilyje kartu su juo nupirktą signalinį įtaisą. Įjungus įtaisą, pasigirsdavo klaikus kauksmas, jeigu kas metalu vos ne vos paliesdavo kėbulą. Įjungdavau jį kiekvieną kartą, kai pasitraukdavau nuo mašinos ilgiau kaip penkios minutės, ir dukart man pavyko prisišaukti budinčią milicijos mašiną. Vieną kartą kažkoks girtuoklis susvirduliavęs atsirėmė į šoną diržo sagtimi, o kitą kartą pati užsimiršusi įkišau į spyną raktelį, neišjungusi įtaiso. Užmiršusi savo senus įpročius, dabar, paskambinus kam į duris, klausdavau lyg pakvaišėlė ,,kas ten", ir valgydavau, ir gerdavau tik tuos produktus, kuriuos pati nusipirkdavau ir pati pasitaisydavau, apskritai saugodavausi kaip beįmanydama.

Velnias demonstratyviai dėjosi esąs mirtinai įsižeidęs ir neslėpė pasibodėjimo. Staiga išdygusi tarp mudviejų siena darėsi neįveikiama. Dėl man nesuvokiamų priežasčių nenorėjo išsikraustyti, nors siūliau jam šitai beveik kiekvieną dieną, jausdama mazochistinį palengvėjimą nuo minties, kad galėčiau jo nebematyti. Buvusių dvejonių bei vilčių nebeliko nė padujų. Praradau iliuzijas, ir paliko man jau tik mirtinas nusivylimas, pamažėle virstantis neapykanta tam žmogui, kuris su tokiu siaubingu beatodairiškumu aukojo dėl kitos moters mano gyvybę.

Apskritai netikėjau, kad tas Interpolo žmogus egzistuoja, todėl nustebau, kai jis man paskambino telefonu.

— Madam,— pasakė mandagiai,— be galo džiaugiuosi, kad pagaliau turiu garbę jus pažinti. Atvykau specialiai tuo tikslu. Kur jūs pageidautumėte susitikti?

— Geriausiai būtų Vyriausioje milicijos valdyboje,— atrėžiau nedvejodama, manydama, kad jeigu tai ir pokštas, tai tik iki tam tikro laipsnio.— Gal jie mums išskirs kokį kambarį.

Vyriškis mandagiai nusijuokė.

— Nesu įsitikinęs, kad tai iš tiesų geriausia vieta,— pasakė truputį sutrikęs.— Neatvažiavau čia oficialiai. Norėčiau su jumis pasikalbėti neutralioje vietoje. Taigi kur?

Taigi galų gale ir susitariau su juo, kad vakare paprasčiausiai ateis pas mane. Savo butą žinojau gana gerai, ir vienintelis pavojingas elementas čia buvo Velnias. Didžiu balsu manyje šūkavo nepatiklumas. Padėjau ragelį, pasvarsčiau valandėlę ir staiga apsisprendžiau. Dar galėjau suspėti.. .

Majorą Pavlovskį pažinojau iš tikrųjų gerai. Aiškus dalykas, nežinojau, ar turi vaikų ir kiek jiems metų, nežinojau, ką mėgsta valgyti vakarienės ir ar yra kada beviltiškai mylėjęs, tačiau tikrai žinojau, kad jau daug metų dirba Vyriausiojoje valdyboje ir, beje, atsakingame poste. Po dešimties minučių jau pradėjau jo teirautis. Jis buvo savo kabinete ir priėmė mane, nors nebuvau iš anksto su juo susitarusi.

— Mielas majore,— pasakiau ryžtingai,— visų pirma nepamanykite, kad esu išprotėjusi. Vėliau galėsite šitai išsiaiškinti su psichiatriniais tyrinėjimais, tačiau dabar patikėkite, jog nesu išsikrausčiusi iš galvos. Įsivėliau į tokį kvailą reikalą, kad pati nieko negalėsiu padaryti ir nežinau, kur dėl to eiti. Gelbėkite!

— Papasakokite trumpai, koks tas reikalas,— pasiūlė majoras.

Nelabai suvokiau, kaip galima greitosiomis perbristi per tą kvailysčių raizgalynę, bet įtempiau protą.

— Buvau Kopenhagoje. Per kvailą atsitiktinumą sužinojau vieną niekniekį iš žmogaus, kuris, pasakęs savo, tučtuojau pasimirė ir šitaip padarė mane vienintele tos informacijos paveldėtoja. Dalykas tas, kad sumanyta likviduoti tarptautinę nusikaltėlių gaują, kurie vertėsi nelegaliais azartiniais lošimais. Žinoma, ne aš juos likviduoju, tik Interpolas. Galimas dalykas, jūs esate apie tai girdėjęs, nes šitai tęsiasi nuo pereitų metų.

— Nežinau, ar esu girdėjęs,— mandagiai atsakė majoras.— Susiorientuosiu, kai jūs man pasakysite ką ne ką daugiau.

— Interpolas ėmė juos persekioti ir norėjo konfiskuoti jų turtą. Gauja surinko į vieną daiktą visus savo pinigus, ketindama juos paslėpti nuo pareigūnų. Skubėdami paslėpė tai vienoje vietoje, o negyvėlis apsirikęs man apie tai ir pasakė. Žinau, kur ši vieta. Tie banditpalaikiai pasičiupo mane iš karto, norėdami iš manęs išmygti paslaptį, tačiau, laimė, pavyko man nugirsti, kad po to jie žada mane paprasčiausiai nugalabyti. Pats suprantate, jog dėl to nieko nepasakiau. Turėjau visokių gana painių ir nemalonių išgyvenimų, jie įvairiais būdais bandė mane apgauti. Todėl pabėgau ir sugrįžau į Lenkiją, manydama, kad čia būsiu saugi. Tačiau įtariu, jog čia jie irgi jau tyko manęs.

— Kodėl jūs nesikreipėte į Interpolą, kai dar buvote užsienyje?

— Nes bijojau. Iš karto jums prisipažinsiu, kad esu

susirgusi persekiojimo manija, du kartus esu užsibedusr, ant netikros policijos, pasirodė, kad tai buvo persirengę gaujos nariai, trečio karto nepanorau. Negalėjau rizikuoti. Pasakysiu ką kam nors iš Interpolo, paskui paaiškės,, kad tai ir vėl persirengęs banditpalaikis, po to tvos man per makaulę. Truputį per daug apie juos esu patyrusi, žinau jų gyvenamąją vietą, jeigu ją galima tuo vardu vadinti, žinau žmones, žinau adresus ir kitką. Jie irgi negali rizikuoti, ir visiškai nesistebiu, kad jie manęs tyko. Tik štai kas, jie negali manęs užmušti, kol nieko nebūsiu pasakiusi. Mat tada nueis šuniui ant uodegos visi pinigai. Jus pažįstu, žinau, kas jūs esate, jumis galiu pasitikėti. Žinoma, tik tam tikru laipsniu.

Majoras šiek tiek pralinksmėjo.

— Kodėl tik tam tikru laipsniu? Kada jūs pradėsite nepasitikėti manimi?

Sudvejojau.

— Matote... Puikiai suprantu, jog tai, ką aš pasakoju, atrodo neįtikėtina. Jūs turite pagrindo laikyti mane mi-tomane. Privalote šitai patikrinti, kad galėtumėte manimi patikėti. Kol manimi patikėsite, galite mane truputį ignoruoti, galite manyti, jog aš perdedu. Ir todėl nei jums, nei kam kitam apie tuos pinigus aš nepasakysiu nė viena žodžio, kol nebus likviduota gauja. Aš pati privačiai niekada apie tai nesužinosiu, mane gali bet kas apgauti. Aš žinau, kad tol esu gyva, kol laikau liežuvį už dantų, nes jie vis dar nenustoja vylęsi. Be manęs nesuras šito.

— Ir ko, tokiu atveju, jūs norėtumėte iš manęs?

— Sį vakarą turiu šnekėtis su tokiu vienu žmogėnu, kuris sakosi esąs Interpolo bendradarbis. Jis ateis pas mane. Aš nežinau, ar galiu juo tikėti, ir aš šiek tiek jo bijau. Skambino iš „Grando", sakė, kad atvažiavo šį rytą ir vadinasi Gastonas Medus...

— Kaip jūs pasakėte?!

— Pardon. Gastonas Lemielis. Išsiverčiau sau pavardę, kad lengviau būtų atsiminti. Norėjau per jus prieiti prie žmogaus, kuris užsiima tokiais reikalais. Esu šventai įsitikinusi, kad visų šalių policijos iš esmės bendradarbiauja viena su kita. Jie su mumis, o mes su jais irgi. Norėjau prašyti jūsų įsikišimo. Susitariau su juo susitikti septintą

trisdešimt. Ar negalėtų kokie du uniformuoti vyriškiai užsukti manęs aplankyti aštuntą valandą su keliomis minutėmis? Jeigu kas, jie pareikštų protestą, kad man bandoma nusukti sprandą.

Majoras pažvelgė į mane susimąstęs, pagalvojo valandėlę, po to paspaudė mygtuką.

— Ar dar yra pulkininkas? — paklausė rašomąjį stalą.

— Yra, bet tučtuojau išeina,— atsakė rašomasis stalas moters balsu.

— Jūs paprašykite jį luktelėti kelias minutes. Tuoj pas jį užeisiu.

Pulkininkas pasirodė esąs žavingas, vidutinio amžiaus vyriškis. Nudegęs veidas ir linksmos akys. Jį išvydus, iš karto man kažkas lyg ir atlėgo širdyje, bet kas iš to? Taorminoje užsibedžiau ant savo gyvenimo vyriškio. Sulaikiau majorą.

— Palaukite,— pasakiau ryžtingai.— Majore, ar jūs seniai pažįstate šitą žmogų?

Pulkininko veidas rodė, kad jis gerokai sutrikęs. Norėjo kažką pasakyti, tačiau majoras mane suprato.

— Reikėtų paskaičiuoti. Tuojaus... Dvidešimt dvejus metus.

— O ar seniai tas žmogus dirba milicijoje?

— Dvidešimt penkerius metus. Nuo karo pabaigos.

— Ir jūs galite už jį laiduoti?

— Kaip už save patį. Netgi labiau.

— Tada gerai. Jeigu kas, mano lavonas kris ant jūsų sąžinės.

— Ar judu nebūsite kartais išrovę po burnelę? — paklausė pulkininkas.

— Greičiausiai ne,— atsakė majoras šyptelėdamas.— Tuojau jūs viską suprasite. Dama čia man pasakoja keistas istorijas, turbūt susidomėsite jomis. Pagrobta Kopenhagoje, kažkokie ryšiai su azartiniais lošimais, paslaptingasis lobis, paslėptas nuo žmonių akių...

— A! — pasakė pulkininkas, ir veidas jam prašviesėjo.— Tai jūs?

— O, matau, kad esate apie mane girdėjęs!—nudžiugai:.

— Netgi gana daug. Kas vis dėlto nutiko, kad ateinate pas mane? Kas nors nauja?

— Nežinau, kas jums sena,— atsakiau.— O ateinu pas jus prašytis dviejų nuo galvos iki kojų uniformuotų stiprių vyrų. Ne pro šalį, jei būtų ginkluoti.

— Na, tada pasišnekėkime išsamiau. Dėkoju jums, majore. Iš tikrųjų perdavėte man labai įdomų reikalą.

Matyt, tuos žodžius ištarė blogą valandą. Jeigu būtų žinojęs, kokių įdomybių susilauks per mane, tikriausiai negaišdamas būtų mane išgrūdęs pro duris.

Majoras atsisveikino ir išėjo. Pakartojau šiek tiek plačiau, ką buvau prieš tai išklojusi. Pulkininkas klausėsi tylėdamas.

— Kam gi jums tas dviejų milicijos darbuotojų vizitas?— paklausė, kai baigiau.— Juk turite namuose patį patikimiausią globėją?

Nusišypsojo, o akyse jam sužėrėjo linksmos kibirkštėlės.

— Ką jūs turite galvoje? — paklausiau nepatikliai.

— Jūsų namiegas palaiko su mumis nuolatinį kontaktą. ..

Kokią minutę apskritai negalėjau suprasti, ką jis sako, nes man atrodė, kad jis šneka apie mano pirmąjį vyrą, kuris, pirma, niekada nėra buvęs mano globėjas ir, antra, buvo Tarybų Sąjungoje. Po to staiga supratau, kad turi galvoje Velnią.

Absoliutus chaosas, viešpatavęs prieš pasaulio sukūrimą, buvo nulis nuliausias palyginti su tuo, kas dabar pasidarė mano galvoje. Spoksojau į jį ir spoksojau, o iš chaoso pamažėle kažkas kilo į paviršių.

— O ką jūs žinote apie Madleną? — staiga paklausiau aštriai, agresyviai, pati dar neįsisąmoninusi dorai, ką šneku.

— Apie kokią Madleną? — paklausė pulkininkas, irgi aštriai, o linksmose akyse atsirado budrumo išraiška.

Giliai atsikvėpiau. Dabar galų gale išmušė valanda, kada galėsiu atsikratyti paskutinių abejonių. Chaosas truputėlį aprimo.

— Pulkininke,— prabilau ramiai,— matau, kad ši afera jums žinoma. Jeigu ją žinote, tai negalite nematyti, jog moku tylėti kaip pelė po šluota. Šitai rodo jau vien tas faktas, kad esu gyva. Turiu savo požiūrį į šį reikalą, ką ne ką esu pastebėjusi, darausi vienokias ar kitokias išvadas. Jau pusę metų gyvenu lyg pjudomas žvėrelis, o noriu pagaliau turėti šiokią tokią ramybę. Maldauju jus visomis pasaulio šventenybėmis pasakyti man teisybę ir duodu žodį, kad toji teisybė kaip į vandenį, kad niekada jos neišduosiu. Ką jūs žinote apie Madleną?

— Kas toji Madlena?

Pulkininkas pažvelgė į mane suraukęs antakius, susimąsčiusiomis akimis, ir pajutau, kad sako teisybę. Neapgaudinėja manęs.

— Anksčiau, nei jums pasakysiu, kas tai yra, pasakysiu jums ką kita. Jeigu jūs iš tikrųjų nieko apie ją nežinote, vadinasi, yra negerai, vadinasi, jums irgi leidžia į akis miglą. Jūs prisiminkite, jūs pagalvokite. Aš suprantu, tokie dalykai — tai tarnybinė paslaptis, bet aš nereikalauju sakyti paslapties! Aš jau neklausiu, KĄ jūs apie ją žinote, aš klausiu, AR jūs žinote?

Kada šitai kalbėjau, galvoje dar kartą man šmėstelėjo mintis, jog šį sykį, galimas daiktas, būsiu padariusi pačią didžiausią kvailystę, jog toji mergina — ne Madlena, o šiaip kokia atsitiktinė priegulėlė, su peroksidu ar kuo kitu pasidariusi platininius plaukus, ir tiek. Tačiau pulkininkas turėtų žinoti apie Madleną ir turėtų žinoti, kad su ja mane sumaišė. O Interpolas turėtų klausinėti apie gaują, o ne apie pinigus. O Velnias nepasakė, kad palaiko ryšius su mūsų milicija...

— Ne,— pasakė pulkininkas po valandėlės.— Sakau šitai jums visiškai sąžiningai, nes pagaliau nėra čia nė jokios paslapties. Nieko nežinau apie jokią Madleną. Kas ji tokia?

— Tada blogiau nė būti negali,— pasakiau susisielojusi.— Likau viena prieš visą pasaulį. Jūs patikėsite juo, o ne manimi. Tie iš Interpolo žino teisybę, bet jų čia nėra. Pagaliau ką aš ten žinau, gal jie irgi jos nežino, gal niekas jos nežino. Nelieka man vietos šioje žemėje.

— Jūs šitaip nedramatizuokite,— pasakė pulkininkas, smarkiai sukrėstas mano neabejotino sielvarto. Jaučiausi galutinai palaužta, ir šito jis negalėjo nematyti.— Jūs vis dėlto pasakykite, kas gi toji Madlena ir koks čia reikalas?

— Gerai. Pateiksiu jums faktus. Galiu klysti, juos vertindama, bet labai reikės smarkiai pavargti, kol tuo įtikinsite mane. Pirmas faktas: žmogėnas, numiręs ant mano krepšio, atskrido ten perduoti informaciją moteriai, tamsiaakei blondinei platinos atspalvio plaukais, kurios vardas Madlena. Landynėje buvo gana tamsu, o jam liko gyventi sekundės. Aš turėjau ant galvos platinos atspalvio peruką, akių spalvą jūs pats matote, be to, esu girdėjusi, kad asmeniškai jos nepažinojo. Tai viena medalio pusė.

Nutilau, tikėdamasi, kad tuojau pat išgirsiu kokį klausimą. Nieko neklausė, todėl kalbėjau toliau.

— Antras faktas: sugrįžusi į Lenkiją, sužinojau, kad maniškio, kaip jūs maloniai pasakėte, namiego kompanijoje žmonės matė tamsiaakę platininę blondinę, taip panašią į mane, jog mano geriausia bičiulė buvo tikra, kad tai aš. Visa tai vyko kokį mėnesį prieš mano sugrįžimą. Vienas mano pažįstamas regėjęs tokią pat blondinę pilkajame „Opelyje" ir netgi jai nusilenkęs, manydamas, kad tai aš. Sitai dėjosi jau tada, kai buvau sugrįžusi. Trečias mano pažįstamas pranešė man, kad ne tiktai mane matęs, bet ir kad kalbėjau vokiškai. Nereikia turbūt man nė pridurti, jog neturiu „Opelio", nekalbu vokiškai ir jog tuo metu manęs nebuvo Lenkijoje.

— Ar tai viskas? — paklausė pulkininkas.

— Ne. Trečias faktas: tasai, kaip anksčiau buvo pasakyta, namiegas — beveik nuo pat pirmos susitikimo valandos manęs klausinėja, kur paslėpti pinigai. Jis bandė mane nugirdyti, beje, aš simuliavau, ir tuo metu užpylė mane kryžminiais klausimais. Kaip pagalbinę priemonę naudojo atlasą. Ketvirtas faktas: jis — tikrai vienintelis žmogus, žinojęs, kada ir kuriuo būdu sugrįšiu į Lenkiją. Visi kiti žmonės iki pat paskutinės akimirkos buvo šventai įsitikinę, kad važiuoju per Kopenhagą. Prie pat sienos autostradoje manęs laukė automobilis, bandęs mane sulaikyti. Norėčiau, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, jog važiavau skubėdama ir niekur nesustodama.

— Ir kokias jūs darote prielaidas? — paklausė pulkininkas, nes vėl padariau pertrauką.

— Nedarau jokių. Kol kas pateikiu jums faktus. Prielaidas pasidarykite jūs pats. Pasakiau jam, kad slėptuvė esanti Kordiljeruose. Labai prašyčiau jus sužinoti, ar Interpolas organizavo kokias paieškas Kordiljeruose. Jeigu taip, tai, galimas dalykas, aš pradėsiu šiek tiek abejoti, jeigu ne, įsitikinsiu, jog mano įtarimai turi pagrindo. Kaip sakoma, galima duoti karalystę už tvirtą įsitikinimą!

— Sutarta!—pasakė pulkininkas.— Madlena ir Kordiljerai man — tai visiškai naujas dalykas, bet galbūt jis apie tai jau žino. Suprantu, kas jums rūpi, bet vis dėlto pasakykite aiškiai. Ką jūs įtariate?

— Siaubingai subjektyvūs tie mano įtarimai. Nežinau, ar yra kokia prasmė kelti juos į viešumą. Įtariu, kad toji mergina — tai Madlena, kad jis bus ją pamilęs, pažadėjęs iš manęs išmygti, kurioje vietoje paslėpti tie turtai, kad perduoda jai viską, ką sužino, veikdamas mano nenaudai. Darau prielaidą, jog gali būti švelninančių aplinkybių. Galimas dalykas, ji bus jį įtikinusi, kad po to niekas man negresia, nenugalabys manęs, duos man šventą ramybę. Kordiljerai čia — lyg koks paskutinis būdas sužinoti teisybę, kažkam juk bus pasakęs, kad lobis ten paslėptas, arba jai, arba Interpolui. Todėl ir prašau jus sužinoti...

— Suprantu,— pertraukė pulkininkas.— Suprantu, kad asmeniškai jums visas šis reikalas labai nemalonus. Dabar dėl nieko jūsų neįtikinėsiu. Gal jūs ir klystate, o gal ir ne, šitai paaiškės pačioje pabaigoje. Vis dėlto norėčiau sužinoti, kodėl jūs esate taip tvirtai įsitikinusi, jog jie jus nužudys!

— Savo ausimis esu girdėjusi, kaip jie svarstė tuos žavingus planus,— pasakiau nenoromis.— Kas be ko, būta ir projekto palikti mane gyvą, bet iki gyvos galvos izoliuotą, tačiau po to, ką patyriau pastaruoju metu, esu linkusi manyti, kad išsižadėjo tos minties. Man rodos, jie dabar gyvena lyg ant ugnikalnio. Žino, ką aš žinau, bet aš žinau daugiau, negu jie mano. Kol kas nieko nesakau, dėl labai paprastos priežasties laikau liežuvį už dantų. Jeigu pasakysiu, ką žinau, žmogui, kuriam to nereikia žinoti, ir jeigu jie apie tai sužinos, tai, žinoma, atitinka-iriai ir sureaguos. Ką ne ką pakeis, ką ne ką likviduos, ir vėl jų bus neįmanoma išgaudyti. Šitaip tęsis iki pasaulio pabaigos. Jūs padarykite ką nors.

— Matote,— pasakė pulkininkas truputį sutrikęs,— tiesą sakant, tai ne mūsų reikalas. Mes čia neturime su visa tuo nieko bendra, mūsų teritorijoje nepadaryta jokia nusikaltimo...

— O, suprantu! — pertraukiau.— Jūs turite palaukti, kol mane papjaus?

— Na, nepraraskite saiko. Turiu vilties, kad iki to neprieis. Tačiau pats nieko negaliu padaryti, turiu susisiekti su jais. Mes tik kartais jiems padedame, kai pasiprašo pagalbos, ir nieko daugiau. Galimas daiktas, kad tai, ką jūs sakote, labai svarbu, ir aš, žinoma, turėsiu šitai galvoje. O jūs dabar ramiai eikite namo pasišnekėti su tuo žmogumi. Patikrinsime, kas jis per vienas, ir atitinkamai pasielgsime.

— Ar aš galiu paprašyti, kad man bent paskambintų? Antraip irgi jam nieko nepasakysiu.

— Gerai, kas nors jums paskambins apie aštuntą.. .

— Palaukite,— pertraukiau ryžtingai.— Tegu pasako jis kokį slaptažodį, nes juo nepatikėsiu.

— Kokį slaptažodį? — nustebo pulkininkas, o mąsliose akyse vėl sužėrėjo linksmos kibirkštėlės.

— Bet kokį. Geriausia skaičius, pripratau prie skaičių. Tegu pasako: dvidešimt keturi aštuoniolika..

— Gerai, dvidešimt keturi aštuoniolika. Tikriausiai jūs truputį perdedate, bet labai galimas dalykas, kad jūsų vietoje aš irgi niekuo nepasitikėčiau. Nesijaudinkite, viskas bus kaip reikiant.

Namo sugrįžau, kada apie savo vizitą pranešęs žmogus dar nebuvo atėjęs. Labai man rūpėjo, kas jis toks, kas iš viso to išeis ir ką aš pati sužinosiu. Buvau beprotiškai susinervinusi. Kas be ko, apsilankiusi pas pulkininką, jaučiausi morališkai šiek tiek tvirtesnė, tačiau, kita vertus, pradėjau būgštauti, jog visa, ką sakau,— tai katino kniau-kimas girioje. Atrodo, kad kol kas Velnias buvęs lyg ir ryšininkas tarp manęs ir milicijos. Melavo ir man, ir jiems, tikėdamasis, kad niekada neužmegsiu su jais tiesioginių kontaktų, ir negi verta stebėtis, kad manęs ne-

buvo išsikvietę, manydami, jog viską žino. Galimas daiktas, aš jiems ir dabar — sukvošusi isterikė.

Tiek tos bėdos. Niekada gyvenime nėra man rūpėję, ką kiti apie mane galvoja. Laikiausi savo visomis keturiomis, o jie tegu sau mano, ką nori.

Atvykęs vyriškis atrodė labai elegantiškai ir aristokratiškai. Žadino pasitikėjimą. Vienas dalykas man nepatiko— tai, kad, plačiau jam nusišypsojus, sužėrėdavo auksinis dantis, tiesa, įstatytas tolimesnėje pozicijoje, bet matomas.

Velnias savo iniciatyva nuėjo užplikyti kavos, o aš įsi-, traukiau į pokalbį. Vyriškis kalbėjo vienu metu prancūziškai ir vokiškai.

— Be galo džiaugiuosi,— pakartojo aštuoniasdešimt penktąjį kartą. Sužėrėjo taurusis metalas, ir priėjo prie esmės.

— Sukaupėme jau labai daug duomenų,— tarė,— tačiau patys svarbiausi jūsų rankose. Turiu vilties gauti juos iš jūsų, ir tada galėsime baigti šį reikalą galutinai. Matote, dalykas tas, kad žmonės, kurie šiuo metu sulaikyti, dėl nieko neprisipažįsta, dangsto vienas kitą ir dangsto tuos, kurie liko laisvėje. Jų koziris — tas turtas, kurį labai norėtų atgauti. Palūš tą valandą, kai jį praras. Kitaip atrodo metai, kuriuos teks — praleisti kalėjime, kai, iš jo išėjęs, turėsi milijonus, ir visai kitaip, kada išėjęs neturėsi nieko. Tokiu atveju noriai kalbės, kad bausmė būtų švelnesnė.

Vyriškis pasamprotavo netgi visai protingai, neatrodė esąs panašus į akiplėšą, todėl panorau su juo padiskutuoti. Kaip tik ketinau pasakyti, kad juk ir šiaip turi dabar tuos pinigus nurašyti į nuostolius, kai įsikišo Velnias/

— Atleisk, nežinau, kur cukrus,— pasakė jis atnešęs kavos.

Nustebau, nes iš ryto cukrinė buvusi pilna, ir pati nupėdinau į virtuvę. Cukrinė iš tikrųjų buvo tuščia. Suradau cukrų giliai paslėptą spintutėje, prabėgomis pagalvojau, koks gi kipšas galėjo jį nujoti, jeigu nėra mano vaikų, pribėriau ir atnešiau į kambarį. Vyriškis kaip tik šnekėjo vokiškai.

— Aiškus dalykas, be visa kita, labai opi ir įrengimų problema. Būtų neapsakomai sunkus smūgis, jeigu vienu metu sukonfiskuotų visus lošimų stalus, visas ruletes.

Visai protingai šnekėjo. Tikėjausi dabar išgirsti klausimą, kokiose vietovėse įrengta naujos landynės bei nauji lošimų namai Artimuosiuose Rytuose. Pasiėmiau rankinuką ir išsitraukiau Knygų rūmų kalendorėlį, kur buvau susirašiusi visas nugirstas žinias.

— Tai būtų finansinis krachas, kažkas panašaus į įmonės bankrotą...— pasakė vyras ir staiga nuščiuvo. Pažvelgė į mano kalendorėlį, o paskui abu su Velniu pažvelgė vienas į kitą.

— Tu esi šitai užsirašiusi? — paklausė Velnias, o jo balse nuskambėjo begalinė nuostaba.

Nė trupučio neabejojau, kad jam rūpi negyvėlio šifras, ir be žodžių, su pasigailėjimu stuktelėjau kelis kartus sau pirštu į kaktą, tačiau jų akyse įsiplieskęs godulys suneramino mane iš naujo. Nepaleisdama iš rankos ka-lendorėlio, įsidėjau į kavą cukraus ir pradėjau maišyti, bet tuo metu suskambo telefonas.

— Dvidešimt keturi aštuoniolika? — pasakė kažkoks žmogėnas.

— Taip, čia aš, klausau.

— Špyga, gerbiamoji! Tai yra, atsiprašau, norėjau pasakyti, kad jis toks pat Interpolo atstovas, kaip aš — kardinolas.

— Na, tai labai gerai, kad jūs man pranešėte,— pasakiau atsidusdama, visiškai nesi j ausdama nustebusi.

— Ar jis dar ten?

— Aha.

— Nieko jam nesakykite. Ir būkite atsargi, taip liepė pulkininkas. Dar liepė jums pasakyti, kad Kordiljerai — tai šnipštas, sakė, kad jūs žinote, ką tai reiškia. Prie jūsų namo stovi du mūsų vyrukai, jei tik kas, užteks pašaukti.

— Norėčiau, kad laiptinėje,— pasakiau pasvarsčiu-si.— Prie pat durų.

— Vienas bus laiptinėje. Sėkmės.

— Nuoširdžiai dėkoju,— pasakiau ir padėjau ragelį.

— Kas ten toks? — paklausė Velnias.

— Baldų apmušėjas,— atrėžiau tuoj pat.— Kažkur man sukombinavo drobės užvalkalams.

Pasirodo, karo veiksmai jau buvo seniai prasidėję. Priėjau prie stalo ir atsisėdau ties kavos puoduku, svarstydama, kaip išsikapstyti iš viso to jovalo. Mano susinervinimas artimo pavojaus akivaizdoje kaip paprastai virto įsiūčiu. Smegeninė pradėjo regzti kerštingą planą.

— O kaip laikosi šefas? — paklausiau, tiesa, gal per daug tulžingai.

— Šefas? — pakartojo vyriškis suglumęs.

— Šefas. Pagrindinė figūra. Šefą jūs tikriausiai irgi esate sučiupę.

— O ne, deja, šefas mums paspruko,— atsakė, dėdamasis apgailestaująs, kad šitaip įvyko.— O šit jeigu jis prarastų pinigus, tada galėtume...

— O seifas? — pertraukiau lyg niekur nieko.

— Koks seifas?

— Jo seifas, Somone. Kad jau likviduojate visą gaują, tai tikriausiai Somone padarėte kratą?

Sublizgusios vyriškio akys rėkte rėkė, kad jam neapsakomai parūpo kažkas kita. Tiesiog sudrebėjau iš pasitenkinimo, pagalvojusi, jog šit iškrėsiu šefui gigantišką kiaulystę.

— Padarėme, žinoma,— truputį padelsęs, pasakė. Atrodė, kad šiuo metu jis stengiasi greitosiomis apgalvoti naują problemą.

— Ak, aš neklausinėju dėl detalių,— saldžiai čiulbėjau.— Suprantu, kad tai paslaptis! Bet man įdomu, kaip jūs atidarėte seifą? Mat ten galima dviem būdais...

Tuo pat momentu suskambo telefonas. Nutariau, jog bus kur kas lengviau pavaizduoti tas galimybes, jeigu sau padėsiu gestais, energingai užsimojau ranką ir išverčiau savo kavą, kurios netgi nespėjau paragauti.

— O viešpatie, atleiskite! — pasakiau ir pakėliau ragelį, tačiau niekas neatsiliepė ir bematant išsijungė. Grįžau prie stalo.

— Jūs paklausėte apie seifą? — pasakė vyriškis atsargiai, kai servetėle šluosčiau kavą.— Ar jūs žinote, kaip jis atidaromas?

Jau norėjau patvirtinti, kad tikrai žinau, vaizduotės akimis regėdama, kaip nuostabiai didėja toji kiaulystė, tačiau nespėjau. Telefonas suskambo antrą kartą. Vėl pakėliau ragelį, ir vėl išsijungė. Sunerimau, nes, galimas daiktas, man skambina iš automato ir nori papildomai dėl ko nors įspėti, todėl laikinai palioviau kandžiai pokštavusi. Staiga nutrūko ir pokalbis. Vyriškis sėdėjo, nieko nesakydamas, o Velnias šluostė kavos likučius.

Nespėjau sugrįžti atgal prie stalo, kai telefonas vėl suskambo. Palaukiau, kol nuskambės keli signalai, po to pakėliau ragelį. Rezultatas vėl tas pats — brakštelėjo ir tyla. Sėdėjau prie aparato, laukdama, kol vėl paskambins, nes įkyrėjo lakstyti ten ir atgal.

Gastonas Medus lėtai pakilo iš krėslo.

Suspėjau greitosiomis pagalvoti, kad jeigu kas, tai už-šakalysiu jam su tuo rageliu per makaulę, tačiau bematant paaiškėjo, kad nėra reikalo.

— Man rodosi, kad turime dar labai daug ką aptarti,— pasakė, neartėdamas prie manęs.— Jeigu jūs leisite, susitiksime rytoj. Dabar, deja, neturiu laiko. Jeigu neprieštarausite, rytoj paskambinsiu, tada susitarsime, kur ir kada susitiksime.

— A votre service, monsieur,— atrėžiau neišpasakytai nustebusi, kai jis elegantiškai nusilenkęs suko durų link. Pokalbis nutrūko tokioje vietoje, kuri vienodai jaudina ir mane, ir jį. Kokia jam, rupūs miltai, širšė įkando? ..

Dar valandėlę pasėdėjau prie telefono, stengdamasi ką nors iš to suprasti ir galvodama, kokia velniava manęs laukia, po to pašokau ir nulapatavau pažiūrėti nuo balkono į gatvę. Prie mano namo stovėjo pilkasis ,,Opelis", „Rekordas". Gastonas Medus atsivėrė dureles keleivio pusėje. ..

Šiaip ne taip pavyko man vis dėlto neišleisti tuojau pat paskutinio atodūsio. Atsigėriau vonioje šalto vandens, įėjau į virtuvę ir išvydau, kad Velnias plauna kavos puodukus. Akies mirksniu supratau viską ir neiškeliavau tučtuojau pas Abraomą, matyt, vien dėl to, kad jau buvau neblogai užsigrūdinusi.

Jau daugelį metų šiuose namuose kiekvieną menkiausią šaukštelį plovė valytoja. Ji užvadavo mane, dirbdama darbą, kuriam visą gyvenimą jaučiau kuo nuoširdžiausią neapykantą, o jie visi, mano sūnūs bei Velnias, noriai tuo naudojosi. Vargu ar yra buvęs toks atvejis, kad būtų ką išplovę laisva valia; imdami iš manęs blogą pavyzdį, viską palikdavo kriauklėje. O dabar nei iš šio, nei iš to jis pats plovė puodukus!

Išverčiau savo kavą nespėjusi jos išgerti. Keistas telefono skanfbutis nuaidėjo tris kartus ir nutilo. Gastonas Medus pertraukė pokalbį įdomiausioje vietoje ir pabėgo nieko nepešęs. Viskas pasidarė aišku.

Telefono skambučiai juos perspėjo, tikriausiai anksčiau buvo susitarę dėl šio signalo. Savo ruožtu, į kavą įdėjo kažko, kas buvo skirta man. Ne nuodų, tikrai ne. Kažkokių migdomųjų. Niekados nesu jų vartojusi, bet kas galėtų mane paveikti...

Stovėjau atsirėmusi į staktą, vos ne vos bealsuodama, jausdama, jog viskas man viduje šąla, ir graudžiai mąsčiau apie šią klastą. Nepadarė pas mus jokio nusikaltimo. .. Kas be ko, užtat dar padarys. Aš būsiu nusikaltimo dingstis. Neištversiu ilgiau to kupino įtampos košmaro, savo namuose nieko nepaimsiu į burną, savo lovoje neišdrįsiu užmerkti akių! Nenužudys manęs iš karto, turės šitai suorganizuoti, turės patikrinti, ar vėl nepamelavau, kaip tada apie tuos Kordiljerus. Gausiu bent kelias dienas ramybės. Perspėsiu pulkininką. Visiškai užteks ir to, kad kėsinamasi nužudyti...

— Iki gyvo kaulo man įgriso ta visa makalienė,— pasakiau ramiai Velniui, lyg man iš tikrųjų būtų viskas tik šiek tiek nusibodę.— Kodėl jis taip greitai išbėgo?

— Nežinau. Kalbėjaisi su juo prancūziškai, tai iš kur galiu žinoti? Pasakei jam, kur tie pinigai?

— O kaip galėjau? Jau ketinau pasakyti, bet jis atsistojo ir išdūmė. Nieko nesuprantu.

Velnias nieko nesakė. Šluostė puodukus, nežiūrėdamas į mane ir kažko įtemptai laukdamas.

Žinojau, ko laukia.

— Elgiesi kaip kretinas,— prabilau po valandėlės lyg kuo bodėdamasi, tuo pat metu galvodama, kad norom nenorom esu, matyt, pasmerkta vaidinti šioje istorijoje gal ir ne visai prieplaikios, bet jau tikrai idiotės vaidmenį.— Kreti kvailus pokštus, slapukauji, o kam visa tai?

Ar ne geriau buvo iš karto pasakyti, jog palaikai ryšius su milicija? Kuriems velniams susidėjai su Interpolu?

— Su kokia milicija? — paklausė, nesąmoningai susiruošęs pameluoti.

— Su mūsiške. Su lenkų. Su vadinamaisiais mūsų gimtojo krašto militonais. Kodėl mane nervini? Matai, kad man prasidėjo isterija, ir, užuot mane nuraminęs, dar kraipai uodegą.

— Iš kur žinai, kad turiu ryšių su milicija?

— Iš pulkininko. Per šitą tavo slapukavimą atrodau jam kaip tikra idiote.

— Buvome sutarę, kad nereikia tau sakyti,— ramiai pasakė, eidamas į kambarį.— Matyt, pulkininkas pakeitė nuomonę. Dabar jau žinai ir gali liautis kvailiojusi. Kur tai yra? Pasakysiu jam rytoj, ir rami galva. Man jau viskas per pakaušį lenda.

— Man irgi,— tariau atsidususi.— Pasakysiu tau, ir atsikabinkite visi nuo manęs. Vieną kartą visiems laikams.

Valandėlę dar svarsčiau, ar tai nėra per daug rizikinga, bet Velnias jau bogino atlasą.

— Na tad? Kur?

— Vis dėlto Rodopuose,— pasakiau nenoromis ir pa-delsusi.— Graikų pusėje, netoli Bulgarijos sienos.

Labai retai galėjai ką išskaityti iš jo veido. Man buvo pažįstama ši išraiška. Ji pasirodydavo tik tada, kai, lošdamas bridžą, gaudavo nuostabią kortą, svajonę, o ne kortą, apie kurią vėliau gali kiek lenda pasakoti ilgais žiemos vakarais. Didelis lošinys, didelis šansas! Reikėjo gerai jį pažinti, kad pastebėtumei šį beveik neapčiuopiamą pasikeitimą. Patikėjo manimi...

Palinkusi ties Graikijos žemėlapiu, stengiausi greitosiomis sugalvoti ką nors panašaus į tiesą.

— Čia,— pasakiau, rodydama kažkokią vietą kalnuose.— Jis nusakė vietą šefo žemėlapio ženklais, o aš ją susiradau.

— Nepažymėjai?

— Iš proto išsikraustei! Kaip?! Juk jis nurodė nuotolius!

— Kokius? Ką nurodė?

Užsimerkusi stengiausi greitosiomis prisiminti, kokiais numeriais buvo sužymėtos linijos šioje vietoje. Jeigu suklysiu, jau rytoj žinos, kad meluoju. Kokia laimė, kad turiu regimąją atmintį!

— Viskas sukrauta,—pasakiau iš lėto. Vienu momentu išvydau juodąjį urvą ir vos neišrėkiau tų skaičių iš visų jėgų,— šimtas vienuolika nuo dvidešimt devyni ir tūkstantis trisdešimt du nuo... A kaip Albertas. Nuleista žemyn per penkiolika metrų...

Atsimerkiau ir pridūriau:

— Todėl aš ir maniau, kad tai sukrauta kokioje įgriovoje ar panašioje vietoje. Nuotolius nurodė nuo vieno dienovidinio ir vienos lygiagretės. Čia jų nėra, anas žemėlapis buvo tikslesnis.

— Šimtas vienuolika ko?

— O ką aš žinau? Gal metrų, gal pėdų, gal dar kokių matavimo vienetų, neturiu supratimo. Tikriausiai buvo dėl to susitarę. Beje, man rodosi, kad be šefo žemėlapio nė vienas normalus žmogus šito nesuras. Nei dienovidiniai, nei lygiagretės paprastai nebūna sužymėti žemėje. Aname žemėlapyje buvo nurodyta, kiek jie nutolę nuo aiškių vietos orientyrų.

Užsirašė mano susakytus skaičius, ir staiga kažkas jame pasikeitė. Jis jaudinosi, labai jaudinosi ir stengėsi šitai nuslėpti. Širdis man virto granitu, žiūrėjau į jį ir galvojau, ar galimas daiktas, kad viso to priežastis — meilė Madlenai. Ar jis iš viso pajėgtų net šitaip jausti? Nesąmonė! Kurgi čia, velniai griebtų, šuva pakastas? Atrodė, lyg jam nuo krūtinės būtų nusiritęs kažkoks didžiulis, sloginantis akmuo. Kaip žmogus, kuriam po ilgos nelaisvės staiga atsivėrė keliai į visą pasaulįl

Kažkas toptelėjo man į galvą. Supratau:

— Turiu vilties, kad dabar galų galę iš manęs išsi-kraustysi,— pasakiau pavargusiu balsu.— Pasiekei tikslą, ir niekas čia tavęs nesulaiko.

— Tu šito nori? — ramiai paklausė.

— Noriu. Neapsakomai bjauriuosi dviprasmiška padėtimi. Puikiai šitai žinai. Jeigu malonėtumei išsikraustyti rytoj, labai man atlėgtų širdis.

— Kad tau šitaip svarbu, pasistengsiu,— atsakė pasipiktinęs.— Ar turiu pasiimti visus savo daiktus?

— O velniams man tavo daiktai?

— Tavo valia. Maniau, kad mus dar kažkas sieja...

— Siejo. Negyvėlio šifras. Gavai jį. Lėk ir naudokis.

— Kaip sau nori. Bus taip, kaip pageidauji. Rytoj iš-sikraustysiu.

Sį kartą jam nesisekė vaidinti, jog jaučiasi mirtinai įsižeidęs. Mokėjo nutaisyti akmeninę, neperregimą veido išraišką, bet nemokėjo užgesinti akyse sužėrėjusių ugnelių. ..

Pirmą kartą po daugelio dienų nuėjau gulti, jausdama, kad bent šią naktį niekas man negresia.

Telefono skambutis nutraukė miegą gana vėlyvą rytmečio valandą.

— Kalbės pulkininkas Jedlina,— pasakė bičiuliškai kažkokia moteris, ir po valandėlės išgirdau pulkininką. Kažkas trukdė; ir truputį tarškėjo.

' — Alio, ar jūs mane girdite? Ar galėtumėte už valandos, atvažiuoti į Palmirų kapines? Žinote, kur tai yra?

— Aišku, kad žinau,— atsakiau kiek suglumusi.— O kas atsitiko?

— Baigiame likviduoti visą aferą, ir jūs pati galėsite pamatyti, ko verti jūsų įtarinėjimai. Ar norite? Be to, jūs esate reikalinga vieno diego tapatybei nustatyti. Už valandos Palmiruose! Iki pasimatymo!

Kurį laiką kvailai spoksojau į ragelį. Kodėl pulkininkas nepasakė slaptažodžio? Pasijutau nemaloniai užgauta, kad aiškiai numojo ranka į mano būgštavimus ir nerimą. Šiaip ar taip, bet vis dėlto paskutiniaisiais mėnesiais mano gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas! Norėjau tučtuojau jam paskambinti, tačiau nebuvau užsirašiusi jo telefono numerio, o per ilgai reikėtų ieškoti telefonų knygoje, o po to visoje Valdyboje. Jeigu noriu būti po valandos Palmiruose, turiu velniškai skubėti. Kodėl Palmiruose?..

Po pusvalandžio tratėjau per visą miestą į šiaurę. Tiesa, spėjau atsigerti arbatos, tačiau dar nebuvau kaip reikiant atsipeikėjusi, ir turbūt šitai išgelbėjo man gyvybę.

Tuojau pat už Lomiankų išdygo ant beveik tuščio plento kažkoks žmogėnas ir pamojavo man stop signalu. Jeigu tai būtų autostopininkas, šitaip skubėdama, visai nekreipčiau dėmesio, tačiau stop signalas — tai kas kita. Sustojau ir padaviau mašiną atgal prie jo.

— Pulkininko Jedlinos palieptas, laukiu jūsų,— pasakė.— Turiu nuvažiuoti kartu su jumis. Ar galima?

— Prašome. Ar slaptažodžio jums nepasakė?

— Slaptažodžio? Ne, nieko nesakė.

— Turbūt jis mane išves iš kantrybės,— pasakiau irzliai ir staiga pajudėjau iš vietos.

Iki Palmirų kelio buvo netoli. Ne tik netoli, bet netgi taip arti, kad, kaip reikiant dar neatsigavusi iš miego, įsibėgėjusi jį pravažiavau. Sušmėžavo man staiga akyse kelio rodyklė, ir taip sustabdžiau mašiną, kad žmogėnas, ki-šęsis kaip tik ranką į kišenę, matyt, cigarečių, abiem rankomis įsirėmė į skirstomąją lentą, ir kažkas jam iškrito.

— Labai jus atsiprašau,— pasakiau apgailestaudama.— Per toli nuvažiavome. Nespėjau sušukti, kad pasisaugotumėte.

Pasukau atgal, ir staiga variklis sučiaudėjo. Sučiaudėjo vieną kartą, o paskui tyliai sugargaliavo ir nuščiuvo. Iš įsibėgėjimo nudardėjau į šalikelę ir sustojau čia pat prie kryžkelės, kur sukama į Palmirus.

— Kas atsitiko? — sunerimo žmogėnas.

— Nežinau,— pasakiau liūdnu balsu.— Tai yra, žinau, užmiršau įsipilti benzino. .

— Ar jūs išprotėjote?! — suriko su niekuo nepagrįstu įtūžiu, ir aš labai dėl to nustebau. Šiaip ar taip, žmonės skubėdami užmiršta kur kas svarbesnius dalykus negu kvailas benzinas. Jau ketinau pasakyti, jog turiu kanistre ir tučtuojau įpilsiu, nes, gerai save pažindama, visuomet dėl visa pikta vėžio jausi su savimi pilną kanistru, kai staiga užuodžiau kažkokį kvapą. Silpną, švelnų, žinomą kvapą, kuris man primindavo ligoninę.

Apmiriau. Minkšta danų policininko pirštinė... Tam diegui kažkas iškrito! Pulkininkas nepasakė slaptažodžio! .. *

Nelaukdama nė sekundės, atidariau dureles ir išlipau. Žmogėnas irgi išsirioglino. Spoksojo į mane bukagalviš-kai, matyt, visiškai nežinodamas, ką dabar daryti.

— Jūs turite eiti pėstute ir greitai, jeigu norite suspėti,— patariau jam geraširdiškai.— Aš čia luktelėsiu, gal kas man duos šlakelį benzino. Galimas daiktas, dar jus pasivysiu. Na, spauskite! .

— Taip, jūsų teisybė,— pasakė lyg ir su palengvėjimu ir pasileido vos ne šuoliais į Palmirų pusę.

Užsidegiau cigaretę ir, žiūrėdama jam iš paskos, pasistengiau pamažėle aprimti. Tokie veiklos tempai šiek tiek mane pribloškė. Taip greitai, taip iš karto?.. Ar jie nepersistengia? Pasvarsčiau, kaip aš pati pasielgčiau, ir priėjau išvadą, kad gana paprastai. Šiuo metų laiku Palmirų miške tuščia. Apsvaiginti su ta bjaurybe, kurią dar ir dabar truputį tižuodžiu dvokiant automobilyje, sutvoti galvon iš kairės pusės, padaryti ant vidurinio rėmo tariamus pėdsakus, sakančius, kad tvotasi čia, užvaryti automobilį ant medžio, paskui prakiurdyti kairiąją priekinę padangą. Pavalkioti šiek tiek aplinkui kitą seną padangą arba mano pačios atsarginį ratą, ir kas pasakys, kad ne avarija. Netgi nereikia per daug maitoti automobilio. Galima užvažiuoti ant medžio- iš bako pusės ir padegti, irgi gerai.

Įsivaizdavau visa tai, nusiteikiau atitinkamai, užgesinau cigaretę, atidariau bagažinę ir tik dabar suvokiau, kad mano kanistre yra dvidešimt litrų, kad jis pilnas ir kad aš už jokius pinigus jo neiškelsiu, o ką jau kalbėti, kad įstengsiu įpilti į baką. Pradėjau svarstyti, kaip naudojamasi žarna, tačiau išvydau, laimė, iš toli atvažiuojantį automobilį. Pamojavau ranka.

Dailus, juodas „BMV 2000" važiuojantis į Varšuvą, sustojo čia pat už manęs. Prie vairo sėdintis žmogus atrodė patraukliai, nors galėjai matyti, kad nekantrauja.

— klausau jūsų? — pasakė, atidarydamas dureles.

— Labai jus atsiprašau, kad trukdau,— pasakiau atsidususi.— Bet gal jūs galėtumėte man padėti iškelti tą kabaldą.

— Kabaldą? — paklausė, raukdamas antakius, lyg ieškodamas to žodžio atmintyje. Pažvelgiau į numerio ženklus. Prancūziški. Gal čia svetimšalis?

— Kanistrą,— paaiškinau.— Dvidešimt litrų. Neturiu tam jėgų, o turiu įsipilti benzino.

— O, su malonumu. Kur jis yra?

Išlipo, pažvelgiau į jį ir suabejojau, nes buvo aukštas ir lieknas, išsigandau, kad irgi gali neturėti jėgų. Atrodė kaip intelektualas. Parodžiau kanistrą ir atidariau baką.

— Ar jums nebus per sunku? — paklausiau susirūpinusi.— Gal jums padėti?

Kažkaip keistai pažvelgė į mane, viena ranka iškėlė-kanistrą, lyg tas būtų svėręs šimtą gramų, pakėlė jį lyg niekur nieko, atidarė ir palenkė. Retai kas įstengia su--pilti iš viršuje laikomo indo dvidešimt litrų benzino, nedarydamas pertraukų, kai pradeda drebėti^- rankos. Žmogėnas supylė viską, ir ne tik kad jam nesudrebėjo rankos, bet atrodė, kad apskritai jis nieko sunkaus nedaro. Žiūrėjau į jį su begaliniu susižavėjimu. •

Nėra pasaulyje vyro, kuris tokią valandėlę liktų abejingas moters susižavėjimui. Nuostabusis žmogus truputį nusišypsojo, uždarė kanistrą, pažvelgė į mane su simpatija, įdėjo jį į vietą ir uždarė bagažinę.

— Džiaugiuosi galėjęs padėti. Gal dar ką? ,

Atsipeikėjau ir palioviau spoksojusi.

— Ak ne, labai dėkoju. Nuostabiai jūs šitai »padarė-te! Dėkoju ir labai prašau man atleisti, kad jus sulaikiau. Man rodosi, kad jūs skubate.

— Menkniekis. Man nepaprastai malonu. Linkiu toliau keliauti be kliūčių.

Sėsdamas į „BMV", užmetė dar žvilgsnį į mano „Jaguarą", padvejojo, atrodė, lyg norėtų kažką pasakyti, tačiau atsisakė šios minties. Ranka man parodė, kad važiuočiau pirma. Savo ruožtu aš padvejojau, nes jau mane buvo apsėdęs klaikus noras keršyti, patrakėliška mintis užgriūti iš visų jėgų tuos, kurie man surengė Palmiruose paslaptingąsias pasalas, tačiau suėmiau save į nagą. Pagalvojau sau, kad vis dėlto gal geriau nepersūdyti su ta pamišėliška narsa, ir patraukiau atgal į Varšuvą. „BMV" nuvažiavo iš paskos.

Maždaug prieš dvi savaites, vieną vėlyvą vakarą, prieš mažą namelį Birkeriode sustojo juodasis „Volvo 144". Kaip tik tuo metu Alicija pažvelgė pro virtuvės langą ir susijaudinusi sušuko Torkildui.

— Torkildai, ar čia kartais ne Joana? Ten stovi „Volvo 144"!

Mudu su Torkildu neapsakomai vienas kitą mėgome, beje, mano jausmai jam turėjo visai rimtą pagrindą, o jo man — ne; kai aš dingau, jis labai susijaudino, todėl dabar, išgirdęs Alicijos šauksmą, pašoko nuo televizoriaus. Abudu nulapatavo prie vartelių ir čia susidūrė su įeinančiu inspektoriumi Jensenu.

— Kas atsitiko? — paklausė Alicija ir tuoj pat sunerimo.

— Labai atsiprašau, kad taip vėlai,— atsakė švelniai Jensenas.— Tačiau reikalas skubus, o nenorėjau jūsų varginti, kviesdamasis pas save. Jūsų bičiulė vėl dingo be pėdsako.

— Liguistai įprato dingti be pėdsako!—suriko pasibaisėjusi Alicija ir pakvietė Jenseną į kambarį.

Ramiai, be emocijų, kaip dera tikram danui, Jensenas paaiškino, kad jau dvi dienas buvau laukiama Danijoje, o remtasi ir informacija, buvusia telegramoje Alicijai, kuri jam, savaime suprantama, perdavinėjusi bet kokias žinutes apie mane, ir signalais, gautais iš Danijos ambasados Paryžiuje. Jau turėčiau būti čia, o tuo tarpu manęs nėra. Vėl susisiekta su Paryžiumi, ir paaiškėjo, kad ten irgi manęs nėra. Ar nesu kartais iš kur paskambinusi?

— Nežinau,— atsakė Alicija šiek tiek sumišusi, bet kur kas labiau įsiutusi.— Jau tris dienas mūsų telefonas neveikia. Mano vyras sumanė sukasti darželį ir nutraukė kabelį. Kažkas man skambino į darbą, bet kaip tyčia manęs nebuvo. Nežinau.

Jensenas akivaizdžiai susirūpino. Valandėlę pagodo-jo, po to paklausė Aliciją, kur vis dėlto, jos galva, galėčiau būti. Alicija paprašė išaiškinti, koks čia apskritai reikalas. Ponas Jensenas maloniai išaiškino.

Artėjo prie galo kautynės, Interpolo pradėtos dar pereitųjų metų pabaigoje. Suimta labai daug žmonių, kurie vertėsi nusikalstamąja veikla, uždaryta galybė landynių, su-konfiskuota nedidelės pinigų sumos, bet po to susidurta su nenumatytomis kliūtimis. Visa gaujos vadovybė kartu su savo šefu išvengė teisingumo organų rankos, be to, iškilo aikštėn nesuvokiamas gaujos nuskurdimas. Interpolas daug dėjo vilčių, kad pavyks susišluoti visą jos turtą, tuo būdu iš karto hidrai būtų nukirsta didžiausia galva, tačiau tas turtas išgaravo kaip užpernykštis sniegas. Dar blogiau, hidra vėl atgyja kitose vietose, tai vienur, tai kitur įsikuria kažkokios naujos landynės, ir viskas rodo, kad žaidimas užsitęs iki pasaulio pabaigos. Policija jai vienai bežinomais keliais iššniukštinėjo, kad minėtasis turtas kažkur paslėptas ir saugomas, bet niekas nežino kur. Kita vertus, žinoma, kad policijoje esama darbuotojų, kurie bendradarbiauja su gauja, kad kažkokie asmenys suteikia jai informacijos ir perspėja, bet niekas nežino, kas jie tokie. Be to, pastebėta, kad dėl kažkokių paslaptingų priežasčių sutriko azartinių pramogų organizavimas Šiaurės 'Afrikoje. Matyti, kad ten bus kažkas pasikeitę, kažkas nutikę, bet kas — negalima perkąsti, o juokingiausia, jog policijai rodosi, kad pasaulio dalys nutraukė viena su kita kontaktus. Afrika atskilo nuo Europos, ir gauja turi dėl jos rūpesčio. Kas be ko, policijai šitai pasiutiškai paranku, tačiau ji vis dėlto norėtų žinoti, koks čia reikalas,

Laukta manęs labai nekantriai, tikėtasi, jog įstengsiu kai kuriuos reikalus paaiškinti, jog sugebėsiu nurodyti ir demaskuoti visokias personas, ir Lenkijos, ir Danijos ambasada susitarė su manimi pasikalbėti Paryžiuje, o aš tuo tarpu dingau kaip į vandenį. Žinoma, ieško toliau. Jeigu išvykau iš Prancūzijos, tai tikriausiai per kokią sienos atkarpą, šiuo metu šitai tikrinama, jau žinoma, kad nusipirkau smėlio spalvos „Jaguarą", bet juk galėjau „Jaguarą" palikti bet kur ir toliau keliauti su kuo pakliuvo. Kas blogiausia, niekas negali garantuoti, kad savo tikrąja pavarde. Taigi gal mano mylimoji bičiulė galėtų pasiūlyti kokią prielaidą.

Alicija nuodugniai pamąstė ir pasiūlė prielaidą.

— Ji nuvažiavo į Lenkiją,— ryžtingai pasakė.— Iš jos telegramos ir iš to, ką jūs sakote, supratau, kad ją visi vejasi ir ji nėra tikra dėl savo gyvybės. Žinau taip pat,— gal tai ir keista, bet kiekvienas juk turi savo arkliuką,— kad ji pasitiki tiktai lenkų milicija. Esu tikra, kad nuvažiavo į Lenkiją.

Jensenas per daug nenustebo, kad galėjau pasirinkti tėvynę paskutiniąja savo priebėga. Vėl truputėlį pago-dojo, pareiškė, kad viską patikrinsiąs, ir paprašė tučtuojau duoti jam žinią, jei bus gavę iš manęs kokį laišką.

Laiškas iš tikrųjų atėjo. Atrodė sudurstytas iš priešokiais rašytų gabalų, beveik kaip dienoraštis, ir Alicija jį gavo, kai nuo to pokalbio buvo praėjusios dvi savaitės. Tris kartus perskaitė epistolą ir siaubingai susinervino. Septynis kartus paskambinusi ponui Jensenui, kurio nebuvo, dar labiau susinervino, bet pagaliau sulaukė jo vizito, beje, irgi vėlyvą vakarą. -

Ponas Jensenas atrodė susirūpinęs.

— Suradome jūsų bičiulę,— pasakė kažkuo nusivylęs.— Buvo pas ją Interpolo atstovas iš Paryžiaus. Deja, jūsų bičiulė nepanoro su juo kalbėtis, neįsileido jo į namus, o tada, kai jį palydėjo toji lenkų milicija, pasielgė su juo ne visai mandagiai. Nežinome, ką apie tai galvoti.

Atmintinai išmokusi mano laišką, Alicija žinojo, ką apie tai galvoti.

— Buvau įsitikinusi, kad negalima tuo žmogumi pasitikėti, ir šimtą kartų esu jai šitą sakiusi! — suriko pyktelėjusi.— Jūs privalote skubėti. Nenoriu, kad mano bičiulė pražūtų.

Jensenas sutiko, kad reikia skubėti, tačiau jis nesuprato, apie kokį žmogų Alicija kalba. Todėl ji išvertė jam didžiąją laiško dalį, kur pasakojau apie savo klaidas vertinant uniformuotas personas, apie tai, kad Lenkijoje esanti Madlena, apie Velnią liečiančius faktus bei įtarimus ir apie mano išsikerojantį nepatiklumą. Laiško turinys neprieštaravo informacijoms, kurias Jensenas buvo gavęs. Klausėsi, linguodamas galvą, kad viską suprantąs.

Po to išklausė kritiškų Alicijos pastabų, pagodojo keletą minučių, paskui pareiškė, kad viskas aišku kaip dieną. Taip jis ir manęs. Po siaubingų išgyvenimų išsikerojo manyje nepatiklumas, kuris, beje, turįs pamato, ir tą nepatiklumą reikės dabar išrauti su šaknimis. Jis pats visiškai manimi nesistebi, atvirkščiai, jaustųsi apstulbęs, jeigu šnekėčiausi ta tema su bet kuo, labai jam patinka, kad iki šiol buvau tokia santūri, bet dabar tikrai norėtų rasti su manimi bendrą kalbą. Anksčiau jam atrodė, kad šitai bus labai paprasta, tačiau pakeitė savo nuomonę tada, kai jam pranešė, jog stengiausi nudardinti laiptais Paryžiaus Interpolo darbuotoją, viešai jį išvadindama „pliku kuiliu". Taigi gal mano bičiulė žinanti, kuriuo būdu galima mane įšnekėti, jog galiu pasikliauti žmogumi, kuris bus pas mane pasiųstas.

Pliko kuilio Alicija turėjo ieškotis žodyne, nes šie daniški žodžiai jai buvo nežinomi. Paprašė Jenseną valandėlę luktelėti ir paskambino į Varšuvą.

— Kas gi tas plikas kuilys? — pasmalsavo ji pačioje pokalbio pradžioje, kai jau buvome įtikinusios viena kitą, kad čia esame mes, o ne mus vaidinantys falsifikatai.

Kitame linijos gale ji išgirdo lyg kokį pasiutusį urzge-

sį.

— Dar vienas bukagalvis banditpalaikis,— sutratėjau.— Mažas, su didele galva, plikas! Marmūzė rusva, galva švytėte švytėjo, iš ausų gaurai išdygę! Ir blondinas! Pasiusti galima nuo tų blondinų.

— Kodėl jį nudardinai laiptais? — paklausė, visai nepasidomėjusi, iš kurgi žinojau, kad blondinas, jeigu plikas.

—• O ką, gal turėjau jį pasitikti su muzika?! Nenudardėjo, deja! Pagavo jį kažkoks kretinas, ėjęs jam iš paskos!

— Bet juk tai buvo Interpolo darbuotojas!

Mano gale nugriaudėjo ironiškas juokas.

— Dvasiomis pradėjai tikėti! Apsimeta kaip visi kiti! Valkiojosi paskui mane tuoj po to, kai norėjo mane nugalabyti Palmiruose! Špygą jiems!!!

Laiške, kuris išsiųstas anksčiau, nebuvo paskutiniųjų žinių, Alicija pareikalavo detalių. Sužinojo, jog kėsintasi į mano gyvybę, jog mirties išvengiau vien todėl, kad buvau išsiblaškiusi, jog mane vijosi ūsuotasis pašlemėkas su didele, rausva galva, jog apgavikiškai buvo mane įvilioję į Vyriausiosios valdybos rūmus, kur tas pats pašlemėkas gudrumu įsigijo kai kurių milicijos pareigūnų pasitikėjimą, jog išdėjau jį visokiais žodžiais, kurių tik dalį jam išvertė, jog aš savo ruožtu apgavikiškai pabėgau, o dabar sėdžiu užsibarikadavusi namuose. Niekuo nepasitikiu ir nesileisiu apmuilinama.

— Na gerai,— tarė, kol kas nesakydama, ką mananti apie mano pažiūras.— Pažįsti inspektorių Jenseną?

— Pažįstu, o kas?

— Juo tiki?

— Ne.

— Tu išprotėjai?

— Ne. Manęs ten nėra. Karvė ganykloje negali pasikeisti, o inspektorius Jensenas galėjo.

— Betgi aš čia esu. Ar manimi tiki?

— Tavimi taip,— atrėžiau nedvejodama.

— Taigi aš tau ir sakau...

— Kvaila esi,— pertraukiau ją.— Kas iš to, kad tavimi tikiu? Iš kur aš galiu žinoti, kad tai tu?

Alicija valandėlei neteko žado.

— Juk su manimi šnekiesi! — suriko pasibaisėdama.

— Na ir kas? Ar aš tave matau? Balsą galima pakeisti. O gal tau prikišo prie kaktos užtaisytą pistoletą? Tu jų nepažįsti, bet aš tau sakau: iš jų visko galima tikėtis!

Alicija nutarė, kad reikalas žymiai rimtesnis, nei jai atrodė. Valandėlę pagalvojo.

— Gerai,—pasakė ryžtingai.— Pasižadu tau čia patikrinti. Su žmogumi, kuris sakysis atėjęs nuo manęs, gali kalbėtis. Sutinki?

—• Dar jis turi man įrodyti, kad ateina nuo tavęs,— atrėžiau, atkakliai laikydamasi savo.

— Gerai, įrodys...

Alicija padėjo ragelį ir susimąstė. Jensenas kantriai laukė.

Ji kuo puikiausiai žinojo, kokiame poste ir ką jis dirba, tačiau turėjo įprotį pati stropiai atlikti, ką buvo pažadėjusi. Būdama įžvalgaus proto, netruko suvokti, kokios esančios priežastys ir kokios galimos pasekmės manijos, kuo aiškiausiai mane apsėdusios. Mąstė neilgai, bet nuodugniai.

Ji sutarė su Jensenu, kad žmogus, kuris kalbės su manimi, bus pas ją atvestas rytoj, kad neprieštaraus, jeigu jinai bent vieną dieną jį stebės, o po to ji betarpiškai jam ir pasakys, kuriuo būdu galima prie manęs prieiti. Jensenas nuėjo sau, po to abudu pradėjo energingai veikti.

Jensenas keletą kartų pašnekėjo telefonu, pasinaudojo radijo stotele, išsiuntė keletą telegramų, sulaukė atsakymų, šen ir ten greitai suvažinėjo automobiliu, aplankė aerodromą ir kitą dieną po pietų pristatė pasiuntinį. Alicija savo ruožtu pakaitino akis prieš kelias personas, kurioms jau šit keli šimtmečiai buvo skolinga vizitą ir kuriomis gėdingai buvo paliovusi rūpintis, po to irgi kelis kartus pasikalbėjo telefonu, pasiekė tokias viršūnes, kad aukščiau tebuvo jai likęs karalius, ir, patenkinta rezultatais, apžiūrėjo jai pristatytą vyrą. Šis atrodė gana simpatiškai, be galo inteligentiškas, nebuvo blondinas, nebuvo plikas ir neturėjo didelės, rusvos makaulės. Pavartė jo asmens liudijimą ir paliepė laukti rytdienos.

Iki rytdienos likusį laiką praleido irgi taip pat darbingai, jos sąskaita už telefoninius pokalbius su užsieniu gerokai padidėjo, ir pagaliau jos sąžinė aprimo. Panoro pasikalbėti su simpatiškuoju vyriškiu prie keturių akių.

— Prieš pradedamas su ja kalbėti, turite pasakyti žodžius: karšta mėsytė,— pareiškė ryžtingai.— Nežinau, ar jūs sugebėsite...

Šnekėjosi su juo prancūziškai, tačiau slaptažodį pasakė lenkiškai. Pradėjo būgštauti, kad svetimšalis gali ką iškreipti.

— Gyvenime esu visokiausių slaptažodžių girdėjęs, bet šis iš tikrųjų keisčiausias,— pasakė vyriškis lenkiškai, o jo akyse įsiplieskė juoko kibirkštėlės.— Todėl ir nebus sunku jį įsiminti,— pridūrė ir galantiškai jai nusilenkė.

— Kodėl jūs iš karto nepasakėte, jog kalbate lenkiškai! — suriko priekaištingai.— Kada jūs ten važiuojate?

— Visą laiką aš ten esu,— atsakė vyras.— Jau savaitę tupiu Varšuvoje. Atvažiavau tik tam, kad pasimatyčiau su jumis.

— Ir jau esate su ja kalbėjęsis.

— Ne, buvau užsiėmęs kitkuo.

Jis sudvejojo valandėlę, pažvelgė į Aliciją, jo veide pasirodė pasidygėjimo išraiška, po to lyg ir gailesčio, po to atsiduso ir pridūrė:

— Visa ši istorija tikrai labai nemaloni jūsų bičiulei.« .

Paskui įsėdo į lėktuvą, nuskrido į Paryžių, dar truputį pasišnekėjo, bet šį kartą jau savo iniciatyva, įsėdo į kitą lėktuvą ir nuskrido į rytus...

Telefoniniame pokalbyje Alicijai pademonstruota protinė bei dvasinė mano būsena atsirado dėl įvykių, kurie tada vienas po kito mane užgriuvo kaip iš gausybės rago. Su plikuoju kuiliu susirėmiau tuojau pat po to, kai sugrįžau iš Palmirų. Iki Belianų dar stengiausi nusikratyti siaubo bei nuostabos, nuo Belianų pamažėle ėmiau pasiduoti įniršiui. Dėl atkaklių pastangų apkartinti man gyvenimą, dėl begalinių klastų, melagysčių bei apgaulių pasijutau patekusi į tokią būklę, kai labiau už viską norisi ką nors nužudyti.

Plikas kuilys, lygiai toks pat, kaip jį esu nupasakojusi telefonu, iššoko iš automobilio, kuriame laukė priešais mano namą, ir ėmė vytis mane laiptais, įkyriai reikalaudamas, kad su juo pasišnekėčiau. Tesugebėjau tuo metu jam atsakyti dantų griežimu bei įsiutusiu balbatavimu. Paskui plikąjį kuilį lapatavo kažkoks žmogėnas, ir jis iš tikrųjų pastvėrė jį į glėbį, kai, sušvokštusi: „šalin, mer-de!“, atstūmiau jį nuo savęs antrame aukšte. Kas be ko, mano pasisakymas buvo ne itin taisyklingas, bet užtat suprantamas žmogui, kuris kreipėsi į mane žodžiu „mad-muazel". Trečiame aukšte sustojau ir išrėkiau dar keletą panašaus turinio šūkių, paskui įgriuvau į butą ir užtrenkiau duris.

Po valandos buvau priversta jas atidaryti, kadangi atėjo du uniformuoti milicijos atstovai. Jie man atnešė raštišką šaukimą, raginantį prisistatyti pulkininkui. Pagalvojusi apie pulkininką, pasijutau esanti apimta begalinio kartėlio, todėl išbėgau iš namų, milicijos atstovai vos suspėjo mane pasivyti, nuvažiavau į Valdybą, ketindama ten jam susakyti keletą priekaištingų žodžių, bet vos įėjusi užsibedžiau ant to pliko kuilio, užmiršau pulkininką ir pakėliau siaubingą skandalą pirmo aukšto vestibiulyje. Keliomis skirtingomis kalbomis pareiškiau, jog atsisakau bet kokių pokalbių, pareiškiau didelį susirūpinimą, ar mūsų pačių milicija nebus kartais be vieno šulo, pastačiau save j pavojų būti patrauktai į atsakomybę už pareigūnų įžeidimą, išdėjau į šuns dienas ūsuotąjį minkštakiaušį, ne galvą ant pečių turintį, o pernykštį kopūstą, mažumėlę nugiežiau įniršį ir nutilau. Kol dar nė vienas iš spektaklio žiūrovų nespėjo atsipeikėti, iškilmingai pareiškiau, jog turiu nueiti į tualetą, ir tuo prisidengdama pasprukau.

Nė nemanydama nusileisti, apimta kartėlio, pasiryžusi priešintis jiems bet kuria kaina, jau vien ant patyčių, pilna nepasitikėjimo, aplinkiniu keliu sugrįžau namo. Negalėjau prisiminti, ar, patrakėliškai išdundėdama, buvau užtrenkusi duris. įjungiau „Jaguare" signalinį įtaisą, ištraukiau iš slėptuvės spyruoklinį peilį ir ant pirštų pradėjau lipti laiptais. Jeigu būsiu palikusi duris atviras, gali manęs tykoti viduje.

Be jokių kliūčių užlipau į viršų, tyliai įkišau raktą į spyną, pasukau jį taip, lyg iš mažumės būčiau krausti-nėjusi svetimus butus, pamažėle, švelniai nuspaudžiau rankeną ir, darydama duris, pasislėpiau už staktos.

Nieko nenutiko. Pritūpiau ir pažvelgiau į prieškambarį, laikydama galvą kelių lygyje. Nieko įtartino nepamačiau, todėl atsistojau ir įėjau į butą jau kaip normalus žmogus. Dėl visa pikta duris uždariau irgi tyliai, ketindama pirmiausia atidžiai apžiūrėti visus apartamentus, o tik po to leisti sau patriukšmauti. Priėjau prie kambario slenksčio ir sustojau.

Velnias krovėsi savo didžiausią lagaminą.

Valandėlę stovėjau ir žiūrėjau į jį tylėdama, kol pagaliau jis atsisuko, kažko ieškodamas, ir jo akys išvydo mane. Šis nesuvokiamai savitvardus žmogus sudrebėjo, po to sustingo ir valandėlę atrodė taip, lyg būtų pamatęs vaiduoklį. Nesistebėjau dėl to, buvau įsitikinusi, kad Palmiruose manęs tykojo pasala ir kad jis apie ją žinojo. Iš tikrųjų taip jaučiausi, kad jau niekas manęs nestebino.

— Matau, kad pagaliau iš tikrųjų išsikraustai! — mandagiai pasidomėjau.

— Juk šito norėjai,— atsakė ramiai, jau susitvardęs.

— Jaudina mane, kad šitaip uoliai vykdai mano norus,— pareiškiau.

Kaip ir buvau suplanavusi, apžiūrėjau butą, įkišau galvą į vaikų kambarį, įkišau galvą į spintą, pamačiau, kad be mūsų nieko nėra, ir užkabinau duris su grandinėle.

— Jeigu leisi, tai dalį daiktų dar paliksiu,— pasakė Velnias šaltai.— Sunku man viską pasiimti iš karto. Ateisiu jų po kelių dienų.

— Daryk, kaip sau nori, kad tik iš čia išeitum,— atsakiau abejingai.

Man buvo nei šilta, nei šalta, ką padarys su daiktais, pagaliau daiktai neprašo valgyti. Laukiau, netverdama savo kailyje, kad galų gale grąžintų savo raktą ir dingtų man iš akių. Neapsakomai piktinausi, kad jis dar čia, suvokiau šitai kaip amžiną grėsmę, kaip mirtiną pavojų, pakibusį ties mano galva. Jau niekam nebuvau jam reikalinga, atvirkščiai, tegalėjau pakenkti. Dabar jam, dėl Madlenos įsivėlusiam į šią aferą, turėjo labai rūpėti, kad kas man padėtų apleisti šią ašarų pakalnę. Juk apie jį irgi galėjau per daug susakyti. Staiga be galo aiškiai suvokiau, kaip jausčiausi šefo akivaizdoje, jeigu, praradusi blaivų protą, būčiau išdavusi paslaptį.

Mane pribloškė baisingas, nepermaldaujamas tų visų žmonių, kartu ir jo, beatodairiškumas. Įsįpyliau arbatos, atsisėdau kampe ant krėslo, pasidėjau po ranka spyruoklinį peilį ir nutariau kovoti dėl gyvybės. Per daug rizikuodama, pertempiau stygą. Pasirodo, pernelyg pavojingas masalo vaidmuo, turbūt nesu prie jo priaugusi.

— Palikite ramybėje tuos Rodopus,— pasakiau staiga.— Pamelavau.

Vargu ar būčiau labiau jį sukrėtusi, jeigu iš mano nasrų su kurtinančiu dundesiu būtų išsiveržusi pragaro ugnis. Niekada gyvenime nesu mačiusi jo tokio. Pašoko nuo uždaromo lagamino ir pastiro, žiūrėdamas į mane siaubo, apstulbimo, neapykantos kupinomis akimis, neapsakomai išblyškęs. Nesupratau, kas atsitiko. Galėjo, žinoma, ap-stulbti, bet kodėl taip smarkiai?!

— Nori, kad į mane žiūrėtų kaip į idiotą? — paklausė ne savo balsu.

Jis žengtelėjo manęs link, ir staiga pajutau, kad netrukus mane pasmaugs. Spragtelėjęs spyruoklinis peilis pats atsilenkė. Velnias įaugo į grindis.

— Neprieisi prie manęs,— pasakiau, nekreipdama dėmesio į tai, ką reiškia sakomi žodžiai, ir jausdama, kaip rausva ūkana dengia man akis —Patariu tau — laikykis toliau. Pats žinai, kad gerai tau patariu.

Tuo momentu suskambo telefonas. Niekas nepajudėjo, nei jis, nei aš. Telefonas skambino lyg pasiutęs, ir Velnias pirmas susitvardė.

— Pamišėlė,— pasakė gūžtelėjęs pečiais. Atsisuko ir pakėlė ragelį.

— Tau,— pasakė po valandėlės.

— Cha, cha,— atrėžiau sarkastiškai, pasiryžusi nesijudinti iš saugios tvirtovės, kurią sudarė krėslas kampe ir peilis.

— Liaukis elgtis kaip kretine. Pulkininkas Jedlina tau skambina.

Gūžtelėjau pečiais.

— Pasakyk jam, kad neprieisiu nė tada, jeigu skambintų šventoji dvasia.

Su ironiška panieka klausiausi, kaip Velnias įtikinėjo pašnekovą, jog negali su manimi kalbėtis vien dėl to, kad esu siaubingai užsispyrusi. Pašnekovas nenusileido.

— Sakosi norįs vien įsitikinti, ar esi gyva,— pasakė suirzęs, vėl atkišdamas man ragelį.

Negalėjau ilgiau iškęsti.

— Atsikabink!!! — surikau klaikiu balsu.— Ne jo reikalas, ar esu gyva!!! Tegu nesuka man galvos!!!

— Nieko negaliu padėti...— pasakė Velnias į ragelį.— O, jūs pats girdėjote? Prašome, iki pasimatymo.

Nežiūrėdamas į mane, toliau darbavosi prie lagamino. Valandėlę viešpatavo tyla.

— Kas per pokštai su tais Rodopais? — paklausė, verž-damas dirželius ir stengdamasis nežiūrėti į mano pusę.— Meluoji, žinoma.

— Meluoju,— pritariau.

Dabar galų gale pažvelgė.

— Meluoji,— pakartojo.— Dabar meluoji. Vėl nori kažkodėl viską sujaukti, nesuprantu — kam.

— Kad tu pamatytumei, kaip malonu gyventi, kada dėl visko esi netikras. Jau daug metų varei šitokią politiką. Pajusk ją savo kailiu.

— Nutarei man keršyti?

Leidau sau parodyti, jog esu naiviai nustebusi.

— O kuo čia dėtas kerštas? Jeigu pamelavau apie Rodopus, tai juk į mane žiūrės kaip į idiotą, o ne į tave. Kas čia turi ką bendra?

Neatsakė, žiūrėjo į mane kažką galvodamas. Galima buvo matyti, jog yra baisiai įsitempęs. Pavyko man — pasijuto atsidūręs kryžkelėje.

— Nori pasakyti, kad dabar nemeluoji? O anksčiau esi pamelavusi. Tai ne tie žodžiai, kuriuos jis pasakė?

— O ką, tu manei, kad esu visiškai išprotėjusi? Žinoma, kad tai ne tie žodžiai. Tiek ten buvo tiesos, kad jis iš tikrųjų susakė skaičius, reiškiančius nuotolius, ir kad be to žemėlapio niekas ten nenusigaus. Kitką čia pat išgalvojau. Dėl manęs galite sau Rodopuose ieškoti kiek lenda, ožkaspirių tikrai rasite.

— Kodėl šitaip padarei? — paklausė tyliai, ir pagalvojau, kad turbūt niekada gyvenime nebuvo toks įsiutęs.

— Gerai žinai kodėl,— atrėžiau šaltai.— Pagrindinė tavo gyvenimo klaida, kad buvai įsitikinęs, jog esu visiška idiote.

— Nesuprantu, ką turi galvoje.

— Tai ir nesuprask. Kur parašyta, kad reikia viską suprasti.

Sėdėjau susirietusi ant krėslo, suspaudusi saujoje atlenktą spyruoklinį peilį ir svarsčiau, ar turėsiu praleisti šitaip visą likusį gyvenimą. Iki širdies gelmių susijaudinęs Velnias aiškiai galvojo apie vienui vieną dalyką — kaip iš manęs išpešti teisybę. Tikriausiai būtų griebęsis pistoleto, jeigu ne tai, kad prarado jį tada, kai perėjo į kitą darbą. Matydamas mano rankose peilį, bijojo sueiti į betarpiškus kontaktus.

Septintą valandą vakaro paliovė galop kamavęsis, paliko lagaminą ir, nė vienu žodžiu nepasiaiškinęs, išėjo iš buto. Nulipau nuo krėslo, užkabinau duris grandinėle ir prisiekiau sau niekados jo čia neįsileisti.

Aštuoniomis suskambo telefonas. Sudvejojau, bet nutariau, jog neįmanoma ką nužudyti telefonu, ir pakėliau ragelį.

— Dvidešimt keturi aštuoniolika,— pasakė irzliu balsu pulkininkas.— Dėl dievo meilės, ką jūs išdarinėjate?

— Dėkoju už globą,— atrėžiau tulžingai.— Normalus žmogus tikriausiai nebebūtų jau gyvas. Daugiau nebekišiu galvos į kilpą.

— Nieko nesuprantu, apie ką jūs kalbate?! Liaukitės pagaliau su ta savo persekiojimo manija! Atvažiuokite tučtuojau pas mane, čia yra Interpolo žmogus.

— Kas, vėl tas plikas kuilys?

Pulkininkas lyg ir padvejojo.

— Na, jeigu jūs būtinai norite jį šitaip vadinti... Turėjote būti septyniomis. Jau valandą jūsų laukiame!

— Palmiruose jūs irgi manęs laukėte? — paklausiau grėsmingai.

— Kokiuose Palmiruose?

— Kapinėse. Netgi tinkama vieta. Kuriems galams jūs man liepėte važiuoti į Palmirus? Kuo jūs mane laikote, idiote? Dabar vakaras, bet aš palauksiu. Iki ryt ryto niekas čia neįeis, o rytoj — būkite ramus — pakelsiu tokius vėjus, kad sužinos visas miestas. Pranešiu jūsų bendradarbiams ir viršininkams, pranešiu kontržvalgybai, priešgaisrinei apsaugai ir spaudai. Niekas jau man patyliukais nenusuks sprando, jeigu žūsiu, tai su muzika!

Pulkininkas klaikiai susinervino.

— Ar jūs išprotėjote? Kas turi jums nusukti sprandą?! Palaukite, ramybės,— staiga susigodo.— Kuo čia dėti tie Palmirai?! Koks čia iš viso reikalas?

— Turbūt jūs pats geriausiai žinote,— pasakiau tulžingai.

— Gerai. Sakykime, kad žinau, bet noriu šitai išgirsti iš jūsų. Velniškai mėgstu klausytis, kaip pasakoja, ką esu padaręs. Prašome pasakyti, kaip ten buvo?

— Gana paprastai. Paskambino jūsų sekretorė, pareiškė, kad jūs kalbėsite, ir tikrai! Liepėte^an už valandos atvažiuoti į Palmirus, nes ten gaudote žmogėną ir baigiate aferą.

— Ar pasakiau slaptažodį?

— Ne, ir dabar suprantu kodėl. Ketinate užsiginti, kad skambinote.

— Garbės žodis, ketinu,— patvirtino pulkininkas.— Pasėdėkite dar ten. Paskambinsiu už kelių minučių.

Per tas kelias minutes, užtrukusias gerą pusvalandį, tvirtai nusprendžiau, kad telefonu negali man nieko bloga padaryti. Niekas man negresia, galime telefonu šnekėtis kiek lenda.

— Norėčiau žinoti, ką jūs spėjote suveikti per tą trumpą laiko atkarpą tarp vizito pas mane ir šio ryto,— paklausė pulkininkas aiškiai įpykęs.— Taip, kalbėjo su jumis apie tai telefonu, bet tai nebuvo nei mano sekretorė, nei aš. Ir kokiu būdu jūs dar likote gyva?

— Tiktai todėl, kad pritrūko man benzino,— paaiškinau su tulžingu pasitenkinimu.— Ir todėl, kad turiu gerą nosį. Reikėjo pavartoti ką nors kita, o ne tą pačią bjaurybę kaip ir Kopenhagoje. O numirti turėjau todėl, kad patikėjote Rodopais.

— Kokiais Rodopais, perkūnas trenktų?! Kodėl jūs įsi-kandote tuos Rodopus?!

Iš kantrybės išvesto pulkininko balse išgirdau kažką, kas man liepė pagalvoti ir peržiūrėti savo įtarimus. Jeigu galutinai nuspręsiu, kad jis pats irgi priklauso gaujai, kad visa mūsų milicija papirkta, o Vyriausioji valdyba tapo gaujos rezidencija šioje sienos pusėje, tai tada jau neberasiu saugaus prieglobsčio nė matracais išklotoje kameroje Tvorkuose. Reikia remtis kitokiomis prielaidomis, pagaliau labai galimas dalykas, kad pulkininkas yra mulkinamas.

Nupasakojau visą vakarykštį pokalbį ir šio ryto įvykius. Paaiškinau, kad vis dėlto nelabai man patinka masalo vaidmuo ir kad vėl pakeičiau parodymus. Po to pridūriau:

— Kas be ko, aš tai galiu patikėti, kad ne jūs kėsi-natės į mano gyvybę. Tačiau pats matote, kad jums pučia miglą į akis. Toji plika beždžionė — ne tas žmogus, kuo jis dedasi, aš šitai jaučiu. Niekur iš čia neisiu, nieko nesakysiu, ir darykite sau, ką norite.

Pulkininkas nieko prisispyręs nereikalavo. Pareiškė, jog sutinkąs su mano laisvavališku areštu. Vėlai vakare paskambino Alicija. Priėjau išvadą, kad ir ji įkinkyta veikti prieš mane, tačiau nenubudau dėl to, nes žinojau, kad Alicijos taip lengvai jie nepaims. Ji — vienintelis žmogus, kuris niekuo nepatikės, kol pati nepatikrins kaip reikiant ir neįsitikins visu šimtu procentų.

Velnias negrįžo nakvoti. Turėjau ramybę ir galėjau sėdėti tvirtovėje keletą dienų.

Rytą prabudau nuo grandinėlės barškėjimo. Išėjau į prieškambarį ir pasakiau Velniui, jog į namus neįsileisiu. Pagrasino, kad atsives miliciją, o aš bematant tam pritariau, paskui, po ilgų derybų, padaviau jam pro tarpą skutimosi įrankius. Vėl dingo man iš akių.

Galvojau, ką vis dėlto turiu dabar daryti. Jis turėjo raktus. Bijojau, kad įeis, kada manęs nebus, ir suruoš naujas pasalas. Baigėsi man cigaretės ir arbata. Neturėjau raminamųjų. Sunerimusi ir susikrimtusi laukiau, kokie bus pulkininko veiklos rezultatai. Nežinojau, kuriuo būdu galima išsinarplioti iš idiotiškos padėties, ir, apskritai imant, niekada gyvenime nebuvau taip arti išprotėjimo kaip tada.

Papirosų bei maisto produktų atvežė man kitą dieną neišpasakytai susinervinusi Janina, kurią išsikviečiau į pagalbą telefonu.

— Čia sėdi kažkoks nevidonas,— pasakė.— Dairėsi į mane.

— Kur sėdi?

— Viena laiptine aukščiau, tavo skalbykloje. Iškišęs

galvą, pažiūrėjo į mane, kai čia stovėjau prie durų. Klau

syk, aš taip negaliu, aš esu nervinga, nieko čia nesuprantu, ir apskritai baik jau tas baisenybes.

— Mielai baigčiau, bet nežinau kaip.

— Aš bijosiu iš čia išeiti!

— Tai neik. Aš irgi bijau.

— Kad turiu...

Viskas baigėsi tuo, kad atvažiavo jos pasiimti vyras, kurio neįsileidau į butą. Neįsileidau taip pat elektrinės inkasatoriaus, kuris sutiko, stovėdamas už durų, įrašyti mano jam susakytus skaitiklių duomenis, savo valytojos ir kažkokio žmogėno, kuris sakėsi esąs telefonų darbuotojas ir atkakliai reikalavo, kad įleisčiau. Vienuolika kartų atsisakiau išeiti iš buto, kai šito telefonu reikalavo įvairūs žmonės, beje, du kartus man paklausus, koks slaptažodis, kitoje pusėje įsiviešpatavo tyla. Trečią dieną galų gale prisistatė Velnias.

— Norėčiau atgauti lagaminą,— pasakė šaltai.

— Reikėjo pasiimti jį iš karto,— atrėžiau įpykusi.

— Tačiau nepasiėmiau, ir gal būsi maloni dabar man jį atiduoti.

— Galiu jį tau nuleisti su virve nuo balkono.

— Kad matytų visa gatvė? Liaukis kvailio jusi. Galiu neįeiti, paduok man jį pro čia.

— Pro čia nepraeis.

— Praeis, nėra storas. Gali bent pabandyti, ar ne?

Pagauta nesuprantamo lengvapėdiškumo, leidausi apgaunama. Nuėjau į kambarį lagamino, palikusi atviras duris. Neužtrukau netgi nė penkių sekundžių, bet kai sugrįžau, sunkiai jį vilkdama, tarpduryje stovėjo ne Velnias. Kažkoks neregėtas žmogėnas bandė perkirpti grandinėlę vielakirpėmis žirklėmis, tuo pat metu taip įkišęs koją, kad negalima buvo užtrenkti durų.

Lagaminas pats man iškrito iš rankų. Vienintelis arti buvęs įrankis — tai siaubinga sunkenybė, su kuria mano vaikai mankštinosi. Kiek žinau, jis vadinamas puspūdiniu svarsčiu, gulėjo tas daiktas ant suolo prieškambaryje, čia pat prie durų.

Ilgai negalvodama, pastvėriau jį ir iš visų jėgų užtvojau į man prieinamą žmogėno dalį. Įpjauta grandinėlė pertrūko, o svarstis nukrito jam ant kojos. Suriko klaikiai, instinktyviai ištraukė koją iš tarpo, išspyriau jam iš paskos žirkles ir užtrenkiau duris. Susipratau atitraukti šiek tiek velkę ir palikti ją tokioje padėtyje, kuri blokavo kažką viduje ir neleido atrakinti iš lauko. Prisėdau ant suolo ir atsipūčiau.

Velnias pasiekė įžūlumo viršūnes. Po kelių minučių paskambino iš automato ir, nė vienu žodžiu neužsiminęs apie visą tą įvykį, pareikalavo lagamino. Užėjo noras numesti jį jam ant galvos, tačiau susilaikiau, nes, jį sudaužius, turėtų dingstį toliau reikšti pretenzijas. Galėtų atvirai kaltinti mane, ir jo pusėje bus visi liudytojai, matę, kaip iš trečio aukšto buvo ištrenktas lagaminas. Susiradau virvių kamuolį, pririšau prie rankenos ir be didesnio vargo nudardinau nuo balkono, nesileisdama į jokias kalbas.

Pertrauktą grandinę surišau stora viela, kurią suradau tarp visokio šlamšto. Ne itin ji dabar patikimai saugojo, todėl ėmiausi ir kitų atsargumo priemonių. Susiradau indaujoje mėsos žlėgtuvą su labai ilgu kotu ir tarp dvilinkai sudėtos marlės prikišau vatos, kad būtų kuo apsirišti veidą. Atėjo man į galvą, kad jie, vėl kokiu klastingu būdu įkalbėję mane praverti duris, galėtų mane apsvaiginti pro plyšį tais migdomaisiais. Man atrodė, kad pro vatos sluoksnį tos medžiagos lėčiau skverbsis.

Dardindama žemyn nuo balkono lagaminą, apsidairiau aplinkui ir išvydau, kad priešais mano namą, truputį užleistame žolynėlyje, stovi išnarstyta „Sirena". Kažkoks žmogėnas gulėjo po ja ir kažką taisė. Kitas kankinio veidu žmogėnas, atsisėdęs šalimais ant žolės, padavinėjo jam įrankius. Mano saviveiklinis spektaklis nutraukė jų darbuotę. Abu su didžiuliu susidomėjimu apžiūrėjo, kaip buvo iškraustomas lagaminas, paspoksojo į Velnią apačioje ir į mane viršuje, paskui vėl įkibo į savo darbą. Turėdama granatą, tikriausiai mesčiau į juos. Jei kas man būtų parūpinęs visokių puolamųjų bei gynybinių ginklų, pasijusčiau šiek tiek geriau, nes po trijų dienų, idiotiškai praleistų namų arešte nieko neveikiant ir laukiant, jaučiausi stovinti prie pat pamišimo slenksčio. Artėjo momentas, kai turėjau vienaip ar kitaip iškrauti tai, kas buvo mano viduje. Bemaž atlėgo širdis, kai išgirdau telefono skambutį.

— Dvidešimt keturi aštuoniolika,— pasakė kažkoks žmogėnas.— Pulkininkas jus prašo būtinai ateiti. Atvažiavo dar vienas Interpolo žmogus. Pulkininkas liepė pasakyti, kad tikras. Dabar jie mieste, bet po valandos lauks jūsų „Grande".

— Špygą,— atrėžiau ne itin draugiškai.

— Ką jūs pasakėte?

— Špygą. Aš galiu laukti iki pasaulio pabaigos. Sakiau, kad iš čia neišeisiu!

Po dešimties minučių vėl paskambino.

— Dvidešimt keturi aštuoniolika, pulkininkas sako, kad gal jie atvažiuos pas jus...

— Jeigu nori kalbėti ant laiptų, tai prašome. Į namus nieko neįsileisiu.

— Tada jūs atvažiuokite. Gausite ginkluotą apsaugą.

— Nesukite man galvos su apsauga...

Neapsakomai nekantraudama, laukiau žinios iš Alicijos. Buvau nusprendusi niekuo netikėti, kol man nebus įrodyta, jog tas žmogus atvyksta nuo jos. Įniršis mano širdyje virte virė nelyginant lava veikiančiame ugnikalnyje.

Po pusvalandžio kažkas paskambino prie durų. Pasičiupau į ranką mėsos žlėgtuvą pasiryžusi su juo trenkti jam per plyšį, jei tik pamatysiu darant bet kokį įtartiną judesį, ir apsirišau veidą marle su vatos sluoksniu. Negaudama iš Alicijos jokio konkretaus signalo, pradėjau dar labiau tikėti, kad gauja nežmoniškomis pastangomis stengiasi mane įvilioti į spąstus. Galimas daiktas, jie mato, kad artėja jiems galas, ir viską stato ant vienos kortos.

Už durų stovėjo nematytas žmogėnas.

— Ko? — paklausiau neaiškiai, nes pro vatos sluoksnį kalbėti ne taip jau paprasta. '

— Nuo pulkininko Jedlinos,— pasakė, žiūrėdamas į mane keistu žvilgsniu.— Dvidešimt keturi aštuoniolika. Turiu jus palydėti.

— Kad jau norite lydėti, suraskite ką kitą. Kai čia ant laiptų atsistos pulkas uniformuotų kareivių, gal ir išeisiu, antraip — ne. Grūskitės į Rodopus! Cingu lingu!

Uždariau duris anksčiau, nei jis spėjo atsakyti. Po kelių minučių vėl prasidėjo derybos telefonu. Reikalavo, kad pasirinkčiau vieną iš dviejų galimybių. Arba pulkininkas atvažiuos pas mane, arba aš pas pulkininką. Nė negalvodama nusprendžiau, kad pas mane negalima. Juk tas nelaimingas, mulkinamas žmogus nepasiims su savimi visų savo darbuotojų, atvažiuos su vienu arba su dviem banditpalaikiais, jis nieko neįtars, nudaigos ir jį, ir mane. Iš dviejų blogybių — jau geriau važiuoti pas jį, bet juk ne į „Grandą"!;

Pagaliau prabilo ir pats pulkininkas.

— Viską suprantu, bet juk šitai negali tęstis amžinai,— pasakė taikiai.— Sako, nenorite mūsų įsileisti pas save. Nenorite atvažiuoti į tą „Grandą". Tai ką, perkūnėlis griebtų, jūs siūlote?

— Jėga irgi nesiduosiu išvelkama,— papildžiau.— Ar jūs įsitikinęs, kad jis tikras?

— Abudu tikri!

Praradau kantrybę. Gana viso to.

— Galiu surizikuoti ir atvažiuoti, bet tiktai į Valdybą ir tik po to, kai jums paskambinsiu. Jau vieną kartą kažkas apsimetė esąs jūs. Dabar pati paskambinsiu. Manyčiau, kad prieš dvejus metus niekas negalėjo padirbti telefonų knygos, numatydamas busimuosius įvykius, o numerį jau turiu. Tačiau pranešu jums, kad kiekvienam diegui, kuris pabandys prie manęs priartėti gatvėje, tvo-ju be jokio perspėjimo makaulėn. Kad vėliau nebūtų pretenzijų.

— Gerai, tvokite sau į sveikatą. Po penkiolikos minučių būsiu Valdyboje, paskambinkite ir atvažiuokite. Bet jau be juokų, reikalas labai skubus!

Palaukiau penkiolika minučių ir paskambinau į Valdybą. Komutatorinė tuoj pat mane sujungė. Po kelių signalų atsiliepė šiek tiek uždusęs pulkininkas.

— Per jus aš gausiu dusulį, bėgte bėgau laiptais. Kokį dar esate man numačiusi mankštos pratimą?

— Nežinau. Pabandysiu atvažiuoti.

— Priešais jūsų namą yra du mano vyrai. Jiems jūs netvokite. Be kita ko, jie įpareigoti per daug nesiartinti prie jūsų. Laukiu.

Buvo jau sutemę. Laiptinėje degė šviesa. Vienoje rankoje laikydama spyruoklinį peilį, o kitoje mėsos žlėgtuvą, išėjau iš buto, pirmą kartą po trijų nelaisvės dienų. Buvo ne taip jau lengva šitaip apsiginklavusiai užrakinti duris, tačiau šiaip ne taip pavyko. Nulipau žemyn. Pradėjau galvoti, kaip, neišleisdama iš rankų nei peilio, nei žlėg-tuvo, išjungsiu signalinį įtaisą, nes, be kita ko, man dar trukdė ant riešo užsikabintas rankinukas.

Perkėlusi ginklą į kairę ranką, įkišau dešinę po apatiniu sparnu ir, žinoma, paliečiau rakteliu kėbulą. Tuo pat metu nuaidėjo veriantis kauksmas, pati jo išsigandau, pačiupinėjau, nieko jau nesisaugodama, ir išjungiau. Kauksmas nutilo. Apsidairiau aplinkui. Kitoje gatvės pusėje į mane spoksojo su begaliniu susidomėjimu du žmogėnai, vos ne vos matomi žibinto šviesoje šalia jau sutaisytos „Sirenos". Dėl visa pikta apžiūrėjau juos kaip galimus priešus, įsėdau, pasidėjau skersai kelių žlėgtuvę ir išbildėjau.

Po trijų sekundžių išbildėjo paskui mane „Sirena". Patraukiau pečiais ir spūstelėjau akceleratorių, žiūrėdama į veidrodėlį ir vildamasi, kad nuotolis tarp manęs ir jų staiga pradės didėti. Nieko tokio neįvyko, anaiptol, „Sirena" nesuvokiamu būdu lipte prilipo prie manęs.

Negalėdama suprasti, kas čia dedasi, patikrinau rankinį stabdį, ar kartais nėra užtrauktas. Vėl pažvelgiau į veidrodėlį ir staiga akies krašteliu išvydau, kad čia pat prieš mane kažkas išpuolė ant asfalto.

Nieko nepadarysi, pervažiavau jį. Automobilis truputį pašoko.

Netekau nuovokos pagalvojusi, jog ten žmogus. Niekada gyvenime nesu pervažiavusi žmogaus! Kadaise pervažiavau vištą ir jau tada siaubingai susinervinau. Dabar palioviau klausytis proto, visi mano judesiai pasidarė automatiški!

Sustabdžiau už penkių metrų, sustojau, slysdama šonu aukštyn kylančios gatvės viduriu. Palikau pirmąją pavarą, netgi nežinodama, kad spėjau ją įjungti. Plėšte išplėšiau iš skirstomosios lentos raktelius, išgriuvau iš automobilio, ore pagaudama mėsos žlėgtuvą, nuriedantį man nuo kelių, ir nukuduliavau prie pervažiuotojo. Suklupau ir, virsdama ant kelių, sutvojau pervažiuotajam žlėgtuvu.

Jeigu tai būtų iš tikrųjų žmogus, tikriausiai vėliau nusižudyčiau! Tačiau tai buvo ne žmogus. Tai buvo skudurų gniutulas su lenta, įdėta į vidurį ir rūpestingai apmuturiuota nuo pradžios iki galo. Žibinto šviesoje galėjau šitai pamatyti vos užmetusi akį.

Pajutau, kaip man silpsta rankos bei kojos ir apskritai darosi bloga. Negalėjau pasijudinti iš vietos ir klūpojau vos gyva ties baisiuoju daiktu. Salia manęs staiga išdygo kažkoks žmogėnas, sugriebė mane už parankės ir pradėjo kelti į viršų.

— Greičiau! — šnipštelėjo man į ausį.

Kelias akimirkas leidausi velkama „Jaguaro" link, vis dar bejėgė, apstulbusi, beveik ištikta šoko. Staiga mano protas suvokė tai, ką regėjo akys. Prie „Jaguaro" vairo kažkas sėdėjo. Už parankės mane velkantis žmogėnas pradėjo man traukti iš suspaustų pirštų raktelius. Iš sustojusios prieš skudurų gniutulą „Sirenos" iššoko anie du.

Staiga lyg kas ranka būtų man nuėmęs nepakeliamą, bukinantį silpnumą, ir jis pavirto įsiūčio priepuoliu. Įsi-ręžusi ištraukiau ranką.

— Salin, parše!!! —surikau klaikiu balsu ir iš visų jėgų užtvojau jam žlėgtuvu.

Žmogėnas bandė išsilenkti, bet į kažką pataikiau, netgi sudejavo. Nežinojau į ką ir nesidomėjau tuo. Nelyginant įsisiautėjusi harpija pasukau link to, kuris sėdėjo prie vairo. Užtvotasis neatsižadėjo nuo bendravimo ir nustvėrė mane iš užpakalio už švarkelio apykaklės. Apykaklė liko jo rankoje, nes tuo momentu galėčiau į skutelius draskyti ne tik paprastą tekstilę, bet ir plieninius šarvus. Užsimojusi pabrūkliavau žlėgtuvu tam, kuris sėdėjo automobilyje, bet jis tuo metu susirietęs išvirto į lauką, todėl pataikiau į sėdynę. Dar garsiau sudejavo. Du iš „Sirenos" išgriuvę žmogėnai irgi neleido laiko vėjais, vienas ėmė tąsytis su užtvotuoju, o kitas bandė man neleisti įsėsti į mašiną.

— Šalin!!! — užrikau antrą kartą ir užsimojau ant jo žlėgtuvu. Akies mirksniu dingo man iš akių. Nė nepažiūrėjusi, ar nėra ko po ratais, sukaukinau variklį ir nubildėjau į viršų kylančia gatve, jausdama širdyje kunkuliuojantį ugnikalnį.

Pažiūrėjusi į veidrodėlį, pamačiau, kad sumaištis staiga aprimo, o „Sirena" neilgai trukus pasileido man iš paskos. Mane pagavo įniršis. Be paliovos signalizuodama, įjungusi tolimąsias šviesas, įdardėjau į Pulavų gatvę nelyginant keturi Apokalipsės raiteliai.

Padangos veriamai cypė, kai stabdžiau automobilį už Vyriausiosios valdybos įvažiuojamųjų vartų. Iš rūmų iššoko keli sunerimę uniformuoti vyrai. Čia pat man iš paskos įdardėjo prakeiktoji „Sirena". Negalvodama, ką darau, apsiputojusiomis lūpomis, pilna nenumalšinto noro žudyti, iškėlusi virš galvos mėsos žlėgtuvą, išpuoliau iš „Jaguaro" ir nudundėjau prie šiurpulingosios mašinos.

— Šalin!!!—rėkiau lyg laukinė, nes nieko kito negalėjau sugalvoti.

Nežinau, kas būtų buvę, ir nežinau, kas iš jos būtų likę, kai imčiau darbuotis niekuo nedėtu virtuviniu įrankiu, bet, anksčiau nei prie jos pribėgau, „Sirena" atbuline eiga išnėrė atgal į gatvę. Kokią minutę man dar knietėjo' ją vytis „Jaguaru", tikriausiai irgi atbuline eiga, tačiau tada turėčiau grįžti į automobilį. Eidama atgal, išvydau, kad mane supa lyg ir koks milicijos kordonas, ir sulėtinau žingsnį. Nuleidau ranką su ginklu, tačiau dar nestengiau pasakyti nė vieno normalaus žodžio.

— Jūs pas pulkininką, tiesa? — paklausė labai švelniai vienas milicininkas.

Pažvelgusi į jį įtariai, linktelėjau galvą.

— Atleiskite,— pasakė nedrąsiai kitas lyg stebėdamasis.— Kodėl jūs iš čia išvarėte mūsų mašiną?

Atgavau žadą.

— Kokią jūsų mašiną?

— Tą „Sireną". Jie dabar bijo įvažiuoti...

— Nenoriu jokių haliucinacijų!!!—suurzgiau įsiutusi, žiūrėdama įvažiuojamųjų vartų link, ar ten kartais nėra šiurpulingosios šmėklos.

Pasiėmiau rankinuką, užrakinau „Jaguarą" ir, vieno priekyje einančio milicininko lydima, nuėjau pas pulkininką. Atrodžiau nuostabiai — susivėlusi, su nuplėšta apykakle, su nežinia kada sudraskyta rankove, suplėšyta per kelį kojine, su mėsos žlėgtuvu rankoje ir žėrinčiomis iš įniršio akimis.

Kartu su pulkininku kabinete sėdėjo kažkoks žmogėnas, kurio veidas man pasirodė matytas. Sustingau lyg stabas prie slenksčio, nė nemanydama būti mandagi, gerai išauklėta ir elgtis, kaip dera.

— Pažįstu šį nevidoną — pasakiau su šalta neapykanta ii parodžiau jį žlėgtuvu lyg kuo kaltindama.— O, jūsų nuomone, kas jis yra?

Abudu pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. Tikriausiai abiem atėmė žadą, nes pulkininkas, nė žodžio nesakydamas, pasižiūrėjo klausiamai į mano palydovą.

— Pranešu, viršininke, kad nieko nesuprantu,— pasakė šis greitosiomis.— Atrodo, kad pilietė apdaužė mūsų žmones. Leitenantas jau ateina.

Pasitraukiau į šalį, įleisdama kitą žmogėną. Jo lūpa buvo perkirsta, jis šluostėsi nosine kraują, tačiau veidas, kad ir sužalotas, atrodė — nors ir keista — gana linksmas.

— Kas čia dedasi? — paklausė pulkininkas.— Ką šitai reiškia?

— Moters rankose virtuvės įrankiai — tai baisus ginklas,— pasakė nukentėjusysis ir mandagiai man nusilenkė.— Galėjote, pulkininke, mūsų ir nesiųsti, niekais nuėjo viena diena. Su šiuo iešmu dama būtų išvaikiusi visą batalioną. Garbės žodis, niekada gyvenime nebuvau taip išsigandęs, kaip dabar, kai jūs čia, parkinge, žygiavote prie mūsų.

— Prašiau, kad netvotumėte mūsų žmonėms! — pasakė priekaištingai pulkininkas, ir akys jam linksmai sužėrėjo.— Kalbėkite vis dėlto aiškiau ir iš eilės. Kodėl dama šitaip atrodo?

— Bandyta ją sulaikyti. Du žmonės numetė ant asfalto kliūtį. Po to mėgino įstumti damą į automobilį ir nuvažiuoti, patys vairuodami. Kaip su rakteliais? — staiga jis kreipėsi į mane.

— Norėjo išplėšti man iš rankų! — atrėžiau kerštingai.— Špygą!

— Taigi, taip man ir atrodė. Buvo gana tamsu. Važiavome čia pat paskui damą ir šokome jai padėti, tačiau vos spėjome atbėgti, dama jau buvo juos išvaikiusi. Nepavyko damai jų užmušti tiktai todėl, kad, pamatę mus, pabėgo. Norėjau damai padėti įsėsti ir pažiūrėti, ar nieko jai nėra atsitikę, tačiau dama užsimojo ant manęs tuo strypu, todėl palikau ją ramybėje. Nutarėme nesistengti jų sulaikyti, nebuvo laiko, turėjome vytis damą. Nežinau, ar dama žino, kad per ją vos nepakliuvome po tramvajumi.

— Ką jūs į tai? — paklausė pulkininkas atsidusęs.

Nepatikliai žiūrėjau į pasakojantį.

— Jis kliedi,— pasakiau ryžtingai.— Tai pamišėlis. Vijosi mane su „Sirena". O prieš tai neleido man įsėsti. Nenoriu klausytis apie tokią kvailą optinę apgaulę. Kiek turėjote pakelėje tų „Sirenų"? Kas penki metrai po vieną?

— Gal pasakyti? — paklausė nedrąsiai leitenantas, žiūrėdamas į pulkininką.

Pulkininkas linktelėjo galvą.

— Sakykite. Antraip ši moteris nenurims. Reikia jai paaiškinti...

— Toje „Sirenoje" įmontuotas „Jaguaro" variklis,— pasakė leitenantas atsidusęs.— Tai paslaptis, jums negalima apie tai niekam sakyti. Be to, sankaba, pavarų dėžė ir

dar keli kiti dalykai. Tiesą sakant, iš „Sirenos" belikęs tik

kėbulas.

— O pakaba? — paklausiau nenoromis susidomėjusi.

— Iš „Folksvageno".

— Ir nesubyra?!

— Ne, kažkaip laikosi. Gerai suvirinta...

— Na gerai, baikite tą instruktažą,— pertraukė pulkininkas.— Ko jums pasiūlyti — kavos, arbatos, vandens?

— Pati atsigersiu tiesiai iš čiaupo. Matote? Gerai dariau, kad norėjau sėdėti namuose. Tegu jums neatrodo, kad aš jau taip vienu vėju viskuo patikėsiu. O va šitas kas yra, kaip jūs manote?

— Aš manau, kad tai mano bendradarbis, su kuriuo. .. majore, kiekgi metų?

— Keturiolika,— pasakė majoras, maloniai nusišypsojęs, ir tą pačią akimirką prisiminiau, iš kur jį pažįstu. Dalyvavo kaip ir aš konferencijoje, kuri įvyko tuose pačiuose rūmuose prieš trejus metus, ir netgi negailėjo man neįkainojamų patarimų dėl kontrabandistų veiklos.

— O, atleiskite,— pasakiau su šiokia tokia atgaila ir galų gale nusprendžiau atsisėsti.— Na gerai, galiu atsigerti šalto vandens ir karštos kavos. Bet visi turės gerti tą patį.

— Nors to vandens neverskite mūsų plempti! — paprašė pulkininkas, ir staiga pajutau, kad viskas akivaizdžiai, neabejotinai krypsta į gerąją pusę. Nelyginant pasaulis būtų pasidaręs šiek tiek normalesnis. Dar nenorėjau tuo tikėti.

Pagiežingai, su pykčiu, tačiau po senovei atsargiai ir kartais lyg nenoromis papasakojau, kas nutiko per tris paskutiniąsias dienas. Kėliau aikštėn Velnio vaidmenį. Kažkas įvyko, kažkas manyje pasikeitė, staiga jis paliovė būti žmogumi, kuris kadaise man rodėsi esąs artimas. Kitokiomis akimis pažvelgiau į mudviejų santykius pastaraisiais metais. Turėjo pagrindo visi, patys blogiausi mano įtarimai, seniai jis mane apgaudinėjo, o dabar apgavo galutinai — beatodairiškai, brutaliai, ciniškai, apgavo mane tokią valandą, kai man rodėsi esąs paskutinė mano atrama, paskutinė viltis išsigelbėti, kai grįžau prie jo nelyginant į vienintelę saugią priebėgą. Stengėsi pasinaudoti mano kvailu patiklumu, ir staiga supratau, kad jau nuo seno tas žmogus buvo mano užkietėjęs priešas.

Papasakojau faktus, pacitavau žodžius ir susilaikiau nuo komentarų. Pulkininkas klausėsi tylėdamas, susimąstęs, jo akyse jau nežėrėjo linksmos kibirkštėlės, paskui dirstelėjo į leitenantą.

— „Folksvagenas" įvažiavo į kiemą šešioliktą nulis aštuonios,— sumurmėjo leitenantas.— Viduje — du žmonės. Iki tos minutės, kai išėjo dama, dar nebuvo išvažiavę.

Pulkininkas padarė smakru kažkokį gestą, ir leitenantas išdulkėjo iš kambario.

Vienas dievas žino, iš kur šiuo metu atsiradusi sekretorė atnešė visiems kavos ir man vandens. Vandenį išgėriau, o kavos puodukus demonstratyviai apkeičiau su majoru, prieš tai palaukusi, kol įbers cukraus ir išmaišys. Bemaž nuo lūpų jam atitraukiau. Nepatiklumas įsišaknijo ir suvešėjo.

Kažkas suskambėjo ant pulkininko rašomojo stalo. Paspaudė kažkokį mygtuką.

— Atvažiavo,— tarė rašomasis stalas dusliu balsu.

— Tegu įeina,— pasakė pulkininkas, paskui pasigręžė į mane.— Tai Interpolo atstovai. Laiduoju jums už juos. Ar galėsite jau su jais kalbėtis, ar stengsitės juos vienaip ar kitaip nuskriausti?

— Nežinau,— atsakiau niūriai.— Pažiūrėsiu.

Į kambarį įėjo du vyrai. Abu pažįstami. Vienas — tai švytintis, spindintis visais rausvumo atspalviais plikas kuilys, o kitas — žmogėnas, pripylęs man benzino prie Pal-mirų kelio rodyklės!

Nedariau jokių staigių judesių. Lėtai atsikėliau nuo kėdės ir priėjau prie krėslo, stovinčio kampe prie sienos. Norėjau, kad būtų saugus užnugaris. Prisėdau ant ramsčio.

Dešinėje rankoje spragtelėjęs atsidarė spyruoklinis peilis, kairiąja sučiupau mėsos žlėgtuvą.

— Galiu persimesti vienu kitu žodžiu,— pasakiau šaltai pulkininkui.— Tačiau išeisiu iš čia tik tada, kai mane lydės ginkluoti milicininkai. Tas plikšis jau man įkyrėjo iki gyvo kaulo, o ant to kito užsibedžiau prie Palmirą. Benzino man įpylė. Ir jūs norite, kad jais patikėčiau. Esu iki šiol gyva tik todėl, kad tylėjau. Patylėsiu ir toliau.

— Viešpatie dieve! — sušuko pulkininkas ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Pažvelgė į juos nusiminęs ir prabilo prancūziškai.

— Ponai, aš esu bejėgis. Dama patyrė išgyvenimų, kuriais galima pateisinti šią keistą būseną, tačiau aš nematau išeities. Gal gydytoją, neurologą...

— Palaukite, gal aš surasiu išeitį,— tyliai pasakė prie Palmirą sutiktasis vyras lenkiškai...

Jis nusišypsojo, pažvelgė į mane, ir staiga, pajutusi tą žvilgsnį, aiškiai suvokiau, kaip dabar atrodau. Ką padarysi, kad išgyvenimai, ką padarysi, kad pavojus, ką padarysi, kad asmeniška drama, gyvenimas vis tiek turi savo nepajudinamų dėsnių. Sako, yra tokių moterų, šalia kurių vyrai ūmai pasijunta esą vyrai, ir tikriausiai esama ir vyrų, prie kurių moteris jaučiasi visų pirma esanti moteris. Nėra galiūnų, kurie atsilaikytų prieš lyčių skirtumą!

Pajutau karštą norą apžiūrėti save veidrodyje, ir baisiai man pagedo — ir šiaip ne itin kokia — nuotaika, nes nieku būdu negalėjau to poreikio patenkinti. Laukdama paties blogiausio, apimta kartėlio, įsiutusi, nepatenkinta visu pasauliu, niūriai į jį žiūrėjau ir laukiau, ką išgalvos.

— Turbūt yra pasaulyje koks žmogus, kuriuo jūs galite tikėti, tiesa? — paklausė ramiai ir draugiškai.

— Kokie du egzemplioriai atsirastų,— atkirtau ironiškai.— Tiksliai šnekant, tikrai du egzemplioriai. Įdomu, kuris iš jų yra jums davęs rekomendaciją.

Vyriškis atidžiai į mane žiūrėjo.

— Karšta mėsytė,— lėtai pasakė.— Du kartus neįeisi į tą patį vandenį...

Ilgai, neapsakomai ilgai viešpatavo tyla. Netikėjau savo ausimis. Iš lėto, sunkiai per storą siaubo kevalą skver-besi į mano sąmonę jo žodžių prasmė. Pajutau, kaip staiga viduje pradeda tirpti kažkoks baisiai didelis, kietas ledo luitas, kaip atlėgsta baisingoji įtampa, kamavusi mane tiek laiko, kaip į akis ima plūsti bekraščio palengvėjimo ašaros ir kaip iš susijaudinimo pradeda man trūkti oro. Iš rankų iškrito mėsos žlėgtuvas ir spyruoklinis peilis. Įkvėpiau oro, užspringau juo, nugriuvau tam nuostabiam žmogui ant krūtinės ir pravirkau graudžiomis ašaromis.

Vyriškis kantriai laikė mane glėbyje, o aš laisčiau jam ašaromis liemenę, mėšlungiškai suspaudusi jo švarko atlapus ir tuo pat metu sielvartingai samprotaudama, kad dabar jau, matyt, turėsiu sėdėti ant veido. Niekam kitam nebetiks mano išmurzota marmūzė!

— Kaipgi jums pavyko,— pasakiau, šniurkšdama į jo nosinę ir neslėpdama laimės.— Kaip jums pavyko pelnyti jų pasitikėjimą?!

— Jūsų bičiulį seniai pažįstu, taip jau susiklostė, kad jis ir mano bičiulis. O jūsų bičiulę mačiau prieš kelias dienas Kopenhagoje. Kiek žinau, patikrino mano tapatybę neapsakomai tiksliai — šypsojosi maloniai, draugiškai ir, žiūrėdamas į mane, taktiškai stengėsi nematyti, kaip bjauriai atrodau. Plikas kuilys žvelgė į mus gera linkinčiomis akimis ir susidomėjęs, nors buvo matyti, kad nieko nesupranta. Pulkininkas bei majoras neslėpė, jog yra labai susidomėję. Niūrus pasaulio veidas pasikeitė ir sužėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis!

Vargais negalais atsiplėšiau nuo puikiausio visų laikų vyro.

— Veidrodį!—pareikalavau sudejavusi.— Juk tik

riausiai turite šioje Valdyboje kokį veidrodį! ..

— Pats nežinau, nuo ko pradėti,— pasakė po kokių penkiolikos minučių susirūpinęs plikas kuilys ir pasiglostė šviesius gyvaplaukius, juosiančius rausvą plikę.— Gal jūs tiesiog nuodugniai papasakokite, kas įvyko nuo tos valandos, kai dingote mums iš akių Kopenhagoje.

Staiga mane pagavęs šišas padarė, kad visi buvę siaubingi išgyvenimai pavirto smagiu pasipramogavimu. Nedidelio magnetofono juosta tyliai sukosi. Kartkartėmis jie pertraukdavo mane klausimais, reikalaudami tiksliau apibūdinti visokias techniškąsias detales. Brazilijoje esančios rezidencijos dispečerinę turėjau nupiešti, taip pat ir šviečiamąjį žemėlapį. Vėl man pravertė studijų metai.

— O iš tikrųjų ar jūs mokate plaukti, ar ne? — pasidomėjo pulkininkas.

— Iš kur! Tačiau mėgstu vandenį ir, įsivaizduokite, į pat pabaigą jau mokėjau visai neblogai tvarkytis šu ta jachta!

— Ką ne ką ir mes apie tai žinome,— tarė plikas kuilys ir linksmai mirktelėjo. Visiems persidavė nerūpestingos laimės nuotaika. Nuostabiausiasis pasaulio vyras staiga nusijuokė.

— Prie Ispanijos krantų jus vijosi mūsų kateriai,— paaiškino.— Mes irgi buvome gavę šiokių tokių žinių, tiesa, truputį pavėluotų. Jie laukė jūsų, tačiau po to jau nebuvo tikri, ar ten jūs, ar gal koks kontrabandininkų laivas. Plaukėte be šviesų...

Valandėlei praradau žadą supratusi, jog nedaug betrūko ir būčiau pradėjusi šaudyti į juos ne tik iš kulkosvaidžių, bet ir iš patrankos. Išpažinau šitai, ir jie vos nepaliko be pilvų iš juoko. Po to pasakojau toliau.

Kai tiksliai nupasakojau, kaip atrodė Somono požemiai ir kokį pasirinkau būdą ištrūkti į laisvę, visų veidai rodė, kad jie gerokai apstulbę. Suteikiau žinių, kaip atidaromas seifas, painformavau apie keistai sunumeruotą žemėlapį. Mano klausytojai vis labiau jaudinosi, kuilio plikė degė ryškiu raudoniu.

— Somonas! — suriko nervingai.— Somonas! Prieš penkerius metus išnuomota privačiam žmogui! Niekam nebūtų nė į galvą atėję, jokie pėdsakai ten nevedė!.. Niekas iš mūsų nepagalvojo!

Jis greitosiomis ištraukė iš diplomato didelį voką ir papylė ant stalo galybę visokių nuotraukų. Iš pirmos pažvelgė į mane kūdikiškai nekaltas susišiaušėlio veidelis, kitoje buvo man nežinomas pastatas tarp palmių, trečioje— patrauklios išvaizdos džentelmenas žilstelėjusiais smilkiniais, tas pats, kuris vokiškai pareiškė abejonę, ar buvo galima mane sumaišyti su Madlena.

Vienoje sūpavosi ant bangų ryškioje saulės šviesoje daili jachta „Stella di Mare". Ilgėlesnį laiką ją apžiūrinė-jau ir su siaubu pajutau, kad mano vėjavaikiška širdis pradeda ilgėtis laivapriekio skrodžiamo vandens ošesio, bekraštės dangaus ir vandenyno erdvės, švelniai supančios ilgos Atlanto bangos... Dėl dievo meilės, negi man buvo per maža!??

— Nėra šefo,— tariau smerkiamu balsu, viską peržiūrėjusi ir atidėjusi į šalį pažįstamus.

Be šefo, trūko ir dailaus, vyriško veido su akimis, atspindinčiomis Žydrosios grotos uolas. Šiek tiek atlėgo širdis, ir nieko apie tai nekalbėjau. Jam neturėjau nė menkiausių pretenzijų, kuo pagaliau jis kaltas, kad įsikandau kaip šuva žarną tą blondiną — savo gyvenimo vyrą. Tegu jie vis dėlto jį sau gaudo be manęs.

Vyriškiai puolė prie atidėtų fotografijų kaip vanagai prie maitos. Stebėjausi, jog jie iki šiol taip mažai žinojo. Sunku man buvo patikėti, kad tokių plačių užmojų gauja mokėjo šitaip konspiruoti. Organizaciniai šefo sugebėjimai rodėsi tiesiog neįtikėtini.

— Ir tik dabar jūs visa tai sakote! — sušuko plikis baisėdamasis.— Kodėl nenorėjote kalbėtis su mumis Paryžiuje?!

— Turėjau kuo greičiausiai sprukti, nes prie Danijos ambasados mane sekė,— paaiškinau.

— Prie Danijos ambasados? — plikšis susimąstė.— O taip, ten buvo mūsų bendradarbis, jis matė jus. Matė, kaip jūs įėjote, turėjo jūsų nuotrauką.

— O...— mandagiai nusistebėjau ir palioviau kalbėjusi šia tema.

Išsitraukiau Knygų rūmų kalendorėlį. Perdaviau jiems visas dar Brazilijoje užsirašytas pavardes, visus adresus ir slapyvardžius. Kaip ir buvau numačiusi, jie pasijuto devintame danguje. Plikšis švietė nuosava šviesa, prie Palmirų sutiktojo akys degė iš susijaudinimo, pulkininkas neslėpė, kad jam saldu ant širdies.

— Ko gero, dabar greitai su jais baigsite? — paklausė jis susidomėjęs.

— Per savaitę,— pasakė sutiktasis prie Palmirų.— Iš visko matyti, kad jie iš tikrųjų nesiorientavo, ką jūs žinote. Jeigu dabar bus smogta vienu metu visomis kryptimis. .. Labai svarbu, kad jie neatgaus savo pinigų. Mes numanėme, kad jie kur nors paslėpti, tačiau būgštavome, kad sugebės prie jų prieiti. Jų padėtis labai sunki.

Plikšis rūpestingai krovėsi nuotraukas, juostas bei dokumentus, paklausęs, ar viską esu pasakiusi ir ar nieko daugiau nežinanti. Sulaikė mane gestu, kai norėjau iškelti aikštėn paskutinius duomenis.

— Ne,— pasakė.— Šiuo metu šitai nesvarbu. Tegu lobis sau ilsisi ramybėje. Duomenų apie slėptuvę paprašysime tik pabaigoje, kai gauja bus likviduota. Turime dar vieną problemą, bet matau, kad jūs irgi apie tai nieko nežinote. Mums neprieinama visa Šiaurės Afrika, truputį būgštaujame, kad iš ten viskas prasidės iš naujo. Gal mums vis dėlto pavyks to neleisti.

— Na, mes savo padarėme,— atsikvėpė majoras.— Visa kita — jūsų reikalas, linkiu sėkmės.

Pažvelgiau į jį, ir šiek tiek man pagedo nuotaika.

— Gražu kaip per petrines,— pasakiau kreipdamasi į pulkininką.— Tačiau juk šis tas ir man priklauso. Mėgstu aiškias situacijas. Norėčiau vis dėlto — taip. sau, privačiai — sužinoti, kas su Madlena?

Prie Palmirų sutiktasis vyras pažvelgė į mane staigiai.

— Su Madlena?

— Dama ta moterimi domisi dėl asmeniškų reikalų. ..— prabilo pulkininkas šiek tiek sutrikęs.

— Žinau,— jį pertraukė prie Palmirų sutiktasis.

Valandėlei įsiviešpatavo tyla. Ką jie žinojo? Iš kur?

Jie žiūrėjo vienas į kitą, ir buvo matyti, kad visi dvejoja. Sunkiai atsidusau.

— Jūs nesijaudinkite,— nuraminau pulkininką.— Manęs jau niekas nenustebins. Ne pirmą kartą gyvenime esu paliekama dėl kitos moteriškos būtybės. Va tiktai ta bėda, kad šį kartą kažkaip negražiai išėjo, todėl pageidaučiau viską išsiaiškinti.

Vyrai toliau dvejojo.

— Man rodos, kad jau neilgai trukus galėsiu jums ką ne ką šiuo klausimu pasakyti,— pagalvojęs pagaliau pasakė prie Palmirų sutiktasis vyras.— Po kelių dienų. Nuolankiai prašyčiau atleisti, kad Interpolas šito ėmėsi pirmas.

— Gerai. O jūs ką? — paklausiau pulkininką, nemanydama nusileisti.

Jis atsiduso dar sunkiau nei aš ir paspaudė mygtuką.

— Ar sugrįžo Kazius? — paklausė rašomąjį stalą.

— Ką tik sugrįžo. Laukia,— atsakė rašomasis stalas prikimusiu balsu.

— Tegu įeina.

įėjo leitenantas, kuriam pavyko išsilenkti nuo mano žlėgtuvo. Pažvelgė į mane, o paskui į pulkininką.

— Kalbėkite, kalbėkite,— sumurmėjo pulkininkas nenoromis.— Aš jau esu tokių metų, kad turiu teisę kartais suklysti.

— Taip ir buvo, kaip sakėte,— tarė leitenantas, atrodęs kiek pavargęs.— Nustatyta, kad dažnai palaikė kontaktus su ta-pačia moterimi. Platininė blondinė, tamsios akys, jauna, daili. Važinėja juodu „Opeliu Rekordu", mašinos numeris užrašytas, prancūziškas. Ją čia matė jau kelis mėnesius, tačiau prieš kelis mėnesius ja niekas dar nesidomėjo. Tai yra niekas iš mūsų. Gyvena „Bristolyje", ketvirtadienį nulis valandų šešiolika komutatorinė ją sujungė vietiniam pokalbiui vokiečių kalba su damos telefonu. .. Ką jūs, kelmas rautų, tada darėte?

— Tikriausiai sėdėjau vonioje,— atsakiau.— Kai vanduo bėga, nieko nesigirdi.

— Aha. Jai buvo pranešta, kad dama palūžo, o duomenys užrašyti. Penktadienio rytą, šeštą keturiasdešimt dvi, neilgam susitiko, pasikalbėjo „Folksvagene". Devintą „Opelis" išvažiavo į Palmirus, sugrįžo apie pirmą. Kitą kartą susitiko tą pačią dieną devynioliktą trisdešimt trys. Pokalbyje dar dalyvavo „Grande" gyvenęs Prancūzijos pilietis Gastonas Lemielis, šeštadienio rytą išskridęs į Paryžių. Paskutinį kartą susitiko šiandien antrą dešimt po pietų. Sulaikėme du žmogėnus, vienas įsigėręs pasakojosi gavęs penkis šimtus dolerių už tai, kad padėjęs pogrobti prieguliuką, kitas prisipažįsta buvęs Palmiruose, nes norėjęs pakvėpuoti grynu oru. Kalbu glaustai, gal reikėtų išsamiau? .. „Folksvagenas" išvažiavo pro vartus už dešimties minučių po to, kai mes nuvažiavome, ir nutolo nežinoma kryptimi. Jau ieškomas.

— Kaip man, tai jūs truputį per daug glaustai šnekėjote,— pasakiau nepatenkinta.— Nieko iš to nesuprantu. Man rodosi, kad aš paprasčiausiai neklydau: jis bendradarbiavo su ja, sakė jai viską ir neprieštaravo, kai nutarė mane nugalabyti. Be to, jie nusisamdę į pagalbą mūsų chuliganus. Taip ar ne?

— Taip,— pasakė pulkininkas lyg nenoromis.— Velnias jį čia atnešė. Baisiai kvaila istorija. Galiu tiktai jūsų atsiprašyti ir pareikšti jums pagarbą, kad taip anksti viską supratote.

Susiraukiau su dar didesniu nepasitenkinimu.

— Tiesą sakant, aš jau prieš trejus metus supratau, kad kažkas negerai, bet stengiausi pati save įtikinti, jog klystu. Tiek tos bėdos. Jūs sakote, kad ,,Folksvagenas" išvažiavo už dešimties minučių po mūsų? Jis turėjo buto raktus, o aš dabar bute turiu laikrodinę bombą arba nuodus arbatoje. Nebežinau, kur pasidėti.

— Man rodosi, kad jūs perdedate, bet tiek jau to. Patikrinsime. Su jumis nuvažiuos leitenantas ir paieškos tos bombos, o arbatos jūs dėl visa pikta nusipirkite naujos. O apskritai imant, tai dar kurį laiką mes jus saugosime, kol viskas nepasibaigs galutinai. Beje, daugiau jūs taip pašėliškai nesišvaistykite tuo žlėgtuvu...

Lydima gausios kompanijos, vėlyvą naktį išėjau iš Valdybos. Kartu kaukšėjo ir Interpolo vyrai. Mielai būčiau įsisegusi tam buvusiam netoli Palmirų į ranką kaip dėlė, nes tik jo buvimas mane guodė ir teikė seniai nepatirtą ramybę. Kita vertus, mano žavinga išvaizda liepė man kuo greičiausiai dingti jam iš akių. Dvejoti palioviau tada, kai jis pats susitarė su manimi susitikti už kelių dienų.

— Esu daug apie jus girdėjęs,— pasakė jis, paslaptingai šypsodamasis.— Jūs man dovanokite, bet maniau, kad esate truputį per daug išreklamuota. Pasirodo, kad atvirkščiai, veikiau per mažai įvertinta. Leiskite jums pareikšti savo pagarbą ir nuostabą.

Nelabai žinojau, ką jis tuo nori pasakyti, bet jau man buvo vis tiek. Pats faktas, kad jis yra, ir galimybė neilgai trukus vėl susitikti leido man žiūrėti į ateitį su pasitikėjimu. Leitenantas, žiovaudamas kaip varna prieš lie-

tų, padarė mano bute nuodugnią kratą, po to prisiekė, kad bombos nėra. Po daugybės be galo ilgų mėnesių pirmą kartą nuėjau gulti kaip eilinis Lenkijos LR pilietis. ..

Po keturių dienų telefonu gavau žinią, kad mano pažįstami sukišti cypėn, Somono pilis sukonfiskuota ir vėl perėjo valstybės nuosavybėn, tuo tarpu šefas išnešė kulnus ir paliko po senovei laisvėje. Abejotina, ar jis tuo labai džiaugiasi, nes policija mina jam ant uodegos ir dabar jis mane dubliuoja vejamo žvėries vaidmenyje. Dėl visa ko kategoriškai atsisakiau važiuoti į Prancūziją.

Velnias dingo iš akiračio. Patikrinau, ko trūksta namuose, ir mano širdyje įsikerojo tvirtas įsitikinimas, kad daugiau jo tikrai niekados nematysiu akyse. Pragaišo visokie iki šiol kamavę slogučiai, apėmė palengvėjimas, nustebinęs mane pačią.

Kitą dieną po to, kai gavau šias telefonines informacijas, pulkininkas pakvietė mane pasikalbėti.

— Turiu jums dvi naujienas,— pasakė ir nutilo. Atrodė lyg nesavas, matyt, nelabai žinojo, kaip pradėti.

— Išklokite pirmiausia tą blogąją,— pasiūliau.— Galvą dedu, kad viena blogesnė, o kita geresnė, visuomet taip būna. Nemėgstu, kai virš galvos man kabo Damoklo kalavijas, kiekvieną egzaminą ėjau laikyti pirma.

— Iš tikrųjų gerai sakote,— atsiduso jis gana niūriai.— Toji blogesnė — taip pat blogesnė ir man. Rodos, galėtum jau turėti šiokį tokį patyrimą, o žiūrėk — imi ir šauni pro šikšnelę. Maniau, kad jums rodosi nesami dalykai, kad turite ten kažkokių savo... na, kaip moterys. Tačiau paaiškėjo, kad jūs žinojote geriau.

— Ką padarė? — paklausiau, kuo puikiausiai žinodama, apie ką jis šneka.

— Išvažiavo į Vakarus. Išskrido vakariniu lėktuvu į į Paryžių tą pačią dieną, kai čia kalbėjomės. Nuoširdžiai jums prisipažinsiu, kad nė į galvą man nebuvo atėję, kad šitaip įvyks. Liepiau ieškoti automobilio ir žmogaus visoje Lenkijoje. Automobilį jau buvo pardavęs prieš kelias dienas, bet juo važinėjo iki pat paskutinio momento, nes pirkėjas, įsigijęs už prieinamą kainą, neprieštaravo. O pasienio kontrolės punktuose pradėjome tikrinti tik vakar. Pasą turėjo, pasų skyriui nepranešėme, kad nesutinkame... Juk tai visiškai beprasmiška...

— Suprantu, kodėl išvažiavo,— pertraukiau nustebusi.— Tačiau ta prieinama kaina? Pirmą kartą savo gyvenime būtų kažką pigiai pardavęs. Neįtikėtina.

Pulkininkas nekantriai gūžtelėjo pečiais.

— O kam gi jam tie pinigai? Keliais tūkstančiais daugiau ar mažiau...— nutilo nelyginant pamiršęs liežuvį, po to vėl prabilo:—Nesuprantu, kam jis šitai padarė. Juk niekas jam čia negrėsė! Nepadarė jokio nusikaltimo — baudžiamojo kodekso požiūriu, galima būtų prie jo prisikabinti nebent dėl to, kad išdavė tarnybines paslaptis, bet juk greičiau prie manęs, negu prie jo. Šiuo atveju jis čia buvo privatus žmogus. Jūsų nenužudė...

— Smulkmena. Jūs jam šitai atleiskite, stengėsi kaip beįmanydamas.

— Galima jį būtų apkaltinti, kad su kitais rengė prieš jus pasikėsinimą tuose Palmiruose, tačiau, pirma, pasikėsinimas vis dėlto neįvyko, o antra, be tų dviejų žmogėnų liudijimo nėra jokių įrodymų. Išsigintų, netgi lengvai. Iš viso tai ne mūsų reikalas. Kokio kelmo jis ten išvažiavo? Na, kas be ko, išvažiavo legaliai, su pasu, visuomet gali sugrįžti.

— Tikriausiai nebesugrįš,— pasakiau susimąsčiusi.— Gal įvyko kas nors tokio, ko jūs nežinote. Matote, aš jį pažįstu. Nėra pasaulyje tokios moters, dėl kurios jis galėtų ko išsižadėti, ypač gyvybės. Juk ne dėl jos ten išvažiavo. Kas kita jam parūpo...

Pulkininkas nustebęs pažvelgė į mane.

— O, žinau, ką jūs galvojate. Kad turiu iliuzijų ir kvailų vilčių. Maloniau prarasti gyvenimo draugą dėl kažkokių didelių dalykų negu taip kasdieniškai, paprastai, banaliai. Taip jūs galvojate, ar ne?

— Na... Ką aš ten žinau.. • Ne visai. Matote, ji išvažiavo anksčiau. Neturėjome pagrindo ją sulaikyti, bet jie jau ten ją turi savo rankose. Jo nebuvo su ja, kažkaip nesusitiko. Gal ir jūsų tiesa...

Keistokas pulkininko atsargumas ir santūrumas buvo man nesuprantamas, tačiau galų gale visa tai dabar neturėjo jokios reikšmės.

— Tuščia jo,— pasakiau.— Tegu sau daro, ką nori, man dėl to nei šilta, nei šalta. O kita naujiena?

— Ji iš tikrųjų geresnė. Jie užtiko žemėlapį, apie kurį jūs pasakojote, ir pavijo tą jūsų simpatiją.

— Šefą!

— Na turbūt šefą. Nė per pėdą nuo jo neatstoja Bagdade, netrukus jį pasodins. O kadangi jūs nenorite važiuoti į Prancūziją, tai klausia, ar gali pasikalbėti su jumis rytoj apie pietus. Tai yra mes tiesiog nuolankiai prašome, kad jūs čia ateitumėte rytoj dvyliktą valandą.

— Pulkininke, kodėl jūs šitaip? — paklausiau truputį stebėdamasi.— Kam čia pagaliau reikėtų būti susinervinusiam, jums ar man? Juk aš metų metais buvau vedžiojama už nosies?..

— Et, duokite jūs man ramybę! —pulkininkas kažkodėl užpyko.— Pasidarbavau su visa ta istorija kaip tikras idiotas! Ateikite rytoj, o dabar neturiu laiko!

Kai kitą dieną atvažiavau prie Valdybos, parkinge išvydau juodąjį „BMV 2000" ir iš karto dėl suvokiamų priežasčių nuotaika man pakilo kaip ant mielių. Prieš įeidama pas pulkininką, apžiūrėjau save veidrodyje.

Prie Palmirų sutiktasis žemai nusilenkė. Pliko kuilio nebuvo, matyt, atvažiavo vienas. Parodė man gana didelę nuotrauką.

— Ar tas žemėlapis?

— Tas...

Susijaudinusi apžiūrėjau pažįstamą tinklelį, sunumeruotą beprasmiškai, nepaisant visuotinai priimtos sekos. Susijaudinusi pažiūrėjau į prie Palmirų sutiktąjį. Trumpą momentą sušmėseliavo šalia jo šefo vaiduoklis — balkšvas, ryškus ir jau nebegrėsmingas.

— Ar jūs sutinkate pasakyti?

— Kas jums geriau: prancūziškas tekstas ar vertimasi lenkų kalbą?

— Kad jau jūs tokia maloni, tai žodis į žodį taip, kaip jis sakė.

Užmerkiau akis, išvydau prirūkytą kambarį, merdinčio žmogaus galvą, padėtą ant mano tinklelio, ir pasakiau:

— Viskas sukrauta šimtas keturiasdešimt aštuoni nuo septyni tūkstantis du šimtai du nuo bė kaip Bernardas du su puse metro iki centro anga užversta sprogimo. Ryšys žuvų pirklys Diegas pa dri...

Atmerkiau akis ir pridūriau:

— Iš karto jums sakau, jog neturiu supratimo, kas tai yra pa dri. Man rodos, niekur tas nelimpa. Galimas daiktas, jis nebaigė žodžio.

— Kad jūs taip viską ir atsimenate,— sumurmėjo atidžiai klausęsis pulkininkas.

Prie Palmirų sutiktasis žiūrėjo į mane gerokai sukrėstas.

— Ką jūs pasakėte? Ryšys žuvų pirklys... O dangau!

Nustebau.

— O ką? Jis šitai iš tikrųjų pasakė, paskutinę akimirką. Maniau, kad tai galbūt koks pagalbininkas, vardu Diegas, kuris kartu su juo nešiojo pakelius į kalnus...

— Nieko panašaus,— pasakė prie Palmirų sutiktasis, neslėpdamas džiugaus susijaudinimo.— Tai Diegas Padril-jas, tikrų tikriausias pirklys, vienintelis ryšininkas su gaujos žmonėmis Šiaurės Afrikoje! To mums kaip tik ir trūko. Jūs man atleisite, aš privalau nedelsdamas pasinaudoti šia neįkainojama informacija. Dovanokite, už penkiolikos minučių sugrįšiu...

Abudu su pulkininku pažiūrėjome jam iš paskos, o po to vienas į kitą. Pulkininkas pakraipė galvą.

— Iš širdies jums pasakysiu,— tarė,— jog labai stebiuosi, kad jūs gyva. Ne už tokias žinias žmonės palindo po velėna. Juk juos sutvarkė tik jūsų dėka! Sėdėjote ant parako statinės. Tiktai dabar supratau, iš kur ta jūsų persekiojimo manija; jais dėtas, pats jus nužudyčiau!

— Dėkoju už gerą žodį,— pasakiau su nuosaikiu dėkingumu.

Pulkininkas ir toliau kraipė galvą.

— Žinote, suku sau dabar galvą... Žmogus galų gale esi šiek tiek perkandęs šitą darbą. Kas be ko, atsitiktinumai vaidina kur kas didesnį vaidmenį, negu paprastai manoma. Visa toji maišalienė, kurią jūs padarėte...

— Ką jūs sakote?!

— Ką?.. O, atsiprašau. Į kurią jūs buvote įvelta. Noriu pasakyti, kad visa ši maišalienė įvyko dėl kažkokio atsitiktinumo, kurio nebuvo numačiusi nė viena grupė. Dėl ko, tiesą sakant, visa tai prasidėjo?

— Dėl mano peruko,— pasakiau ne itin tvirtai.

— Ne. Galvojau apie tai. Juk tą žmogų nušovė. Negi jie šitai buvo užplanavę? Negi tas jų šefas — tai kažkoks idiotas, maniakas, pamišėlis? Liepė nudaigoti vienintelį žmogėną, žinojusį, kaip galima atgauti visus jo pinigus? Kaip šitai įvyko?

Žiūrėjau į pulkininką, mažai ką galvodama, nustebusi. Išvydau prieš save šaudančio į lempą pridūmytoje landynėje žmogaus apdujusi veidą ir laukinį žvilgsnį. Iš tikrųjų. Kažkaip kvailai jiems tai išėjo.

Svarstėme šią problemą visą laiką, kol sugrįžo prie Palmirų sutiktasis, kurį ir pasitikome rūpimu klausimu. Prie Palmirų sutiktasis numojo ranka.

— Tai buvo iš tikrųjų kvailas atsitiktinumas,— jis pasakė.— Šaudė visiškai svetimas žmogėnas, kuris su tuo reikalu neturėjo nieko bendra. Azartinis lošikas, narkomanas, neatsakantis už savo veiksmus isterikas, tą vakarą visiškai prasikortavęs. Policija, žinoma, jį Sulaikė, jis palūžo, pravirko, pradėjo paistyti visokius niekus, die-vagodamasis, kad dar valandėlė, ir būtų atsilošęs. Veikė pagautas šoko. Tai tokia šutvė, kur visko galima tikėtis.

— Kur tai matyta,— pasakiau sukrėsta.

— Kad ir kaip ten būtų buvę, šefas — irgi patologiškas tipas,— kalbėjo jis toliau.— To žmogaus organizaciniai talentai tiesiog stulbina, tačiau juos realizuoja... atsiprašau, realizavo remdamasis kažkokiu neatsakingu polinkiu rizikuoti. Glaustai šnekant, susisuko jam galvelė, ir po daugybės sėkmingų aferų įtikėjo savo visagališkumu bei neklaidingumu. Siaubas mane apima, kai pagalvoju, jog galėjo laikyti jus tuose požemiuose ilgus metus!

— Mane irgi apima siaubas,— sumurmėjau.

— Kodėl apie jį kalbate būtuoju laiku? — paklausė pulkininkas.

— Gavau naujų žinių. Sulaikė jį šiandien šeštą ryto.

Nušovė policininką, todėl esu tikras, kad neišsisuks. Gal vis dėlto pavyks man jus prikalbėti leistis į tą kelionę?

Palinkęs virš žemėlapio nuotraukos, atidžiai ją studijavo, lygindamas mano patiektus skaičius su joje sužymėtais.

— Truputį pažįstu tą atkampį. Sunkiai prieinamas, reikės naudotis helikopteriais. Gal būtų įdomu, ar nenorėtumėte pamatyti?

Matyt, mano išniekinta siela buvo jau šiek tiek atsigavusi, nes kažkas joje suspurdėjo.

— Kad tiesiog nežinau... Gal iš tikrųjų... Ta pačia proga gal užsukčiau į Kopenhagą ir pasiimčiau iš Alicijos savo daiktus. Reikėtų atsiprašyti buvusįjį viršininką. ..

— Tai ir apsispręskite,— pasakė pulkininkas lyg ragindamas.— Pasų skyriui jau davėme žinią, galite važiuoti bet kuriuo metu.

— Matau, kad jūs norite būtinai manimi nusikratyti,— pasakiau įtariai.— Tiesą sakant, vargu ar reikia dėl to stebėtis. Na, nežinau, pagalvosiu...

— Nuoširdžiai jums patariu važiuoti,— ryžtingai pakartojo pulkininkas.— O dabar nenoriu būti nemandagus ir judu išprašyti, tačiau man atrodo, kad jūs dar turite į damą kažkokį reikalą, todėl...

Prie Palmirų sutiktasis staiga pakilo.

— Teisybė, daugiau jūsų negaišinsime. Nuoširdžiai dėkoju. Ar nemalonėtumėte mane palydėti? — kreipėsi į mane.

Kvailas klausimas. Aiškus dalykas, kad malonėčiau jį palydėti. Žiūrėjau į jį kaip šarka į baravyką, ir tolydžio stiprėjo įsitikinimas, kad, jo lydima, leisčiausi neprieštaraudama ieškoti deimantų ne tik į Pirėnus, bet ir į patį pasaulio kraštą — kad ir be jokio rimto reikalo. Ilgus šimtmečius nesu jautusis šitaip apsaugota nuo pavojų ir šitaip visa kuo pasitikinti, kaip greta šio, tiesą sakant, visiškai man svetimo žmogaus.

Nė negalvodama sutikau užsukti į viešbutį, kuriame jis gyveno. Aiškiai buvo matyti, kad dar ne viskas pasakyta, kad kažkas liko, ir tas kažkas liečia jau tiktai mane vieną. Tylėdama žiūrėjau, kaip jis rengiasi įjungti mikroskopišką magnetofoną, kurio juostelė atrodė kaip suplotas siūlas. Atsisėdo šalimais ir pažvelgė j mane.

— Esu daug apie jus girdėjęs,— tarė.— Jau antrą kartą sakau tą patį. Man rodosi, jog jau gerai jus pažįstu, ir turbūt neklystu, manydamas, kad jūs mėgstate tiesą?

— Mėgstu tiesą,— atsakiau ir supratau, kas bus.— Tikriausiai mėgstu tiesą kur kas labiau, negu jūs galite įsivaizduoti. Mėgstu netgi pačią blogiausią tiesą.

Vyras susimąstęs linktelėjo galvą ir čiupo cigaretę.

— Man kaip tik ir atrodė, kad turėtumėte šitai ir išgirsti. Gal tai ir žiauru, o mano vaidmuo šiuo atveju tikrai ne itin dėkingas. Labai nedėkingas. Dėl tam tikrų priežasčių norėčiau, kad mano vietoje būtų kas nors kitas, bet kad viskas jau šitaip susiklostė, jog būtent aš jus pažįstu ir būtent aš esu apie jus girdėjęs. Nieko nepadarysi, nutariau surizikuoti.

Mano sąmonė buvo šviesi. Žiūrėjau į prakaulų žmogaus veidą, į netaisyklingų bruožų veidą tamsiomis, gyvomis akimis, į neapsakomai patrauklią šypseną ir nustebusi galvojau, kad šis žmogus turi sielą. Sielą! Neįprasta žmogaus sudedamoji dalis, kurios jau seniai palioviau ieškoti vyro psichikoje...

— Luktelėkite,— pasakiau tuoj pat.— Dėl kokių priežasčių?

Vyriškis žiūrėjo į mane, aš žiūrėjau į jį, ir jau po akimirkos buvau tikra, kad žinau, kaip atsakytų į mano klausimą.

— Tokiu atveju esu pasiryžusi išsižadėti tos tiesos,— kažkas pareiškė manyje ryžtingai. Pareiškė visu balsu, nespėjau jo sudrausti.

Sužėrėjusios vyro akys nušvietė jam visą veidą.

— Tokiu atveju teisingai pasielgiau, kad nutariau surizikuoti. Džiaugiuosi, kad jūs esate būtent tokia.

Tiksliau šnekant, ne aš buvau tokia, tiktai tas kažkas manyje, tačiau nesakiau jam, kad klysta, vildamasi, kad dar kurį laiką jam atrodysiu esanti būtent tokia ir nepastebės taip iš karto, jog iš tikrųjų esu kur kas blogesnė. Juo ilgiau, juo geriau.

— Tokiu atveju klausau,— pasakiau ryžtingai.

— Sis prietaisas,— pasakė, rodydamas magnetofoną,— buvo įtaisytas Medienos automobilyje. Įsijungdavo automatiškai tada, kai kas atidarydavo dešines dureles ir tuo pat metu kas prislėgdavo vairuotojo sėdynę. Rėmėmės prielaida, kad keleivis nesėda iš kairės pusės, o vienas vairuotojas iš viso nešneka. Neturėjome su jumis jokio kontakto, ir šitokiu būdu stengėmės ką nors sužinoti ir gauti kokių įrodymų. Žinoma, čia įkalbėti tiktai fragmentai. Madlena atvažiavo į Lenkiją tuojau po to, kai jūs pabėgote jachta, ir bematant susirišo su jūsų... bičiuliu.

— Nesu tikra, ar tai tinkamas žodis,— pareiškiau abejonę.

— Aš irgi nesu tikras. Kalbėjo vokiškai, čia būdama šiek tiek bandė pramokti lenkiškai, jai buvo duotas uždavinys rankioti visokias žinias apie jus. Kaip jūs pati gerai suprantate, jokių žinių nebuvo. Kada jus surado Prancūzijoje, ją iš čia atšaukė, bet ne iš karto išvažiavo iš Lenkijos. Ji pratęsė savo viešnagę čia, netgi rizikuodama susilaukti šefo priekaištų.

— Kas ji iš tikrųjų buvo? — pertraukiau.— Jo priegulas?

— Tikriausiai irgi. Tačiau visų pirma ji buvo vienintelė gaujoje moteris, tvarkanti tokius reikalus, kuriems netiko vyrai. Kai jūs pabėgote iš Somono, atvažiavo antrą kartą ir jau pasiliko iki galo. Buvo įsitikinusi, kad jos grožis bus pakankamai geras koziris, tačiau paaiškėjo, kad klydo. Šios juostos ir yra iš antrosios viešnagės. Ar norite paklausyti?

— Noriu.

Jis paknibinėjo mažytį magnetofonėlį. Išgirdau tylų spragtelėjimą ir tuoj pat po to švelnaus variklio burzgimo slopinamą balsą:

— Kas atsitiko?

Moteriškas balsas, kalbėjo vokiškai.

— Gavau žinią...

Sį kartą Velnio balsas. Irgi vokiškai.

— Kokią žinią? Sakyk!

Tylos valandėlė. Burzgimas pasidarė garsesnis.

— Ką gausiu? ..

— ...liaukis! Gausi viską kartu! Pirmiausia reikia ją surasti!..

— Atsirado. Ką gausiu tuoj pat, kai sužinosite, kur yra?

Tylos valandėlė.

— ... ko nori?

Vėl tylos valandėlė.

— Dešimt tūkstančių. Rytoj norėčiau turėti asignavimo raštą.

Kurį laiką nieko nebuvo galima suprasti, nes burzgesys slopino žodžius. Paskui vėl išsiskyrė Velnio balsas.

— ... noriu pamatyti tuos pinigus...

— Gerai. Rytoj gausi asignuotą. Koks bankas?

— „Liono kreditai".

— Gerai. Sakyk!

■— Poryt rytą... per sieną Kolbaskove... smėlio spalvos „Jaguaru" per Berlyną...

— Informacija tikra? Iš kur sužinojai?

— Skambino prieš pusvalandį iš Nansi...

Burzgesys sustiprėjo, balsai vėl pasidarė neryškūs.

Iš padrikų fragmentų galima buvo padaryti išvadą, jog svarsto, kaip galima nuvažiuoti į Kolbaskovą. Atrodė, kad nusprendė važiuoti jos automobiliu.

Tylėdama žiūrėjau, kaip prie Palmirų sutiktasis keičia juostelę. Viduje man kunkuliavo prieštaringi jausmai. Pasibaisėjimas ir pasitenkinimas, užuojauta ir pasibjaurėjimas, skausminga neapykanta, kartėlis ir bekraštis palengvėjimas...

Vėl spragtelėjo, vėl burzgesys ir pokalbio nuotrupos.

— ...netesėjai įsipareigojimų...— Velnio balse skambėjo nuožmus pasipiktinimas.

— Apie ką tu kalbi? — atšiaurus Madlenos balsas.— Gavai pinigus? Gavai! Ko dar nori?

— ... šaudė. Kai toks greitis... garantuota žūtis...

Vėl trukdymai, kažkokie pašaliniai atgarsiai.

— ... nebūk mažas...— tai Madlena.— Kalbėkime atvirai, ji turi žūti!

— Nieko apie tai nenoriu žinoti!..

To jau buvo per daug.

— Pardavė mane už dešimt tūkstančių?! — surikau.— Ko? Zlotų?

Prie Palmirų sutiktasis krūptelėjęs išjungė magnetofoną.

— Ne,— pasakė ramiai.— Už pusę milijono dolerių.

Atitokėjau. Galvoje man šmėstelėjo kvailoka mintis,

kad visiškai nebloga kaina ir iš tikrųjų, likusi gyva, padariau jam baisią kiaulystę. Užsirūkiau cigaretę ir gestu paprašiau jį tęsti.

Urzgė, tarškėjo ir mažai ką galima buvo girdėti, tačiau pavyko man suprasti fragmentą, kuriame jie riejosi dėl užmokesčio dydžio. Pagyvėjęs ir triumfuodamas perteikė jai informaciją apie Rodopus. Nuslėpė mano sugalvotus penkiolika metrų žemyn, pareikšdamas, kad likusius duomenis pasakys vietoje. Sužinojau, kaip turėjau žūti Palmiruose, ir pasidarė man ne itin malonu, kai įsivaizdavau liepsnojantį automobilį ir save viduje. Išklausiau kažkokį ginčą, kurio esmės negalėjau suvokti, nes buvo kalbama apie apgavystę, ir negalėjau suprasti, ar ji sakosi esanti apgauta privačiai, ar kaip tarnautoja.

Prie Palmirų sutiktasis išjungė magnetofoną. Ilgą laiką tylėjome. Stengiausi susikaupti ir nurimti.

— Man atrodė, kad jūs turite šitai žinoti,— pasakė.

— Gerai jums atrodė,— tariau.— Tiesą sakant, galėjau ko nors tokio tikėtis. Vis dėlto malonu, kad per-kandau tą žmogų. Ir kuo viskas pasibaigė?

— Ta dešimtimi tūkstančių, kuriuos jie įmokėjo anksčiau į jo sąskaitą. Likusius turėjo įmokėti išėmę turtus iš slėptuvės. Žinoma, tų jau jis nematys. Kad jūs turite žūti, sugalvojo Madlena, nes šefas, atrodo, ketino jus laikyti įkalintą tol, kol įsitikintų, kad jūs pasakėte teisybę. Kai aš jums pyliau benziną, jis jau buvo Rodo-puose. Per vieną dieną suprato, kaip čia yra iš tikrųjų, nes jūs nutaikėte į tokią vietą, kur sueina du plentai. Ne itin svarbūs, bet vis dėlto plentai.

— Iš akies man atrodė, kad nutaikysiu šalimais,— pasakiau melancholiškai ir ranka parodžiau magnetofoną bei juostas.— Ar pulkininkas apie tai žino?

— Žino. Tačiau turbūt...

— Niekniekis,— pertraukiau.— Suprantu, kodėl jis buvo toks piktas ir kodėl įkalbinėjo mane išvažiuoti. Turiu išsiblaškyti po smūgio ir, spoksodama į deimantus, pagydyti sudraskytą širdį.

— Man neatrodo, kad deimantai būtų geriausias vaistas jūsų širdžiai.

— Man irgi neatrodo. Bet galiu ir paspoksoti. Džiaugiuosi, kad jūs man šitai pasiūlėte.

Padvejojau ir pasakiau, kas rūpėjo:

— Be galo ilgai man atrodė, kad mane kažkas sieja su tuo žmogumi. Jau buvau jį truputį perkandusi k susitaikiusi su tuo, kad neturėjo žmogiškų jausmų. Dabar nepaprastai mane pritrenkė mintis, kad tie jausmai nei šio, nei to. jam nubudo, kai jis iš meilės kažkokiai moteriai bemaž ryžosi padaryti nusikaltimą. Maniau, kad šito negali būti, ir paaiškėjo, kad neklydau. Toji vargšė Madlena — tai dar viena eilinė, apie kertę apvesta idiote, neturiu jai nė mažiausių pretenzijų, atvirkščiai, man jos beveik gaila. Užtat jaučiu didelį pasitenkinimą, kuris, kas be ko, rodo, kad esu blogas žmogus, bet nuo kurio man gera...

Tuo pat metu, kai šitai kalbėjau, galvojau, kad juk iš viso vargu ar šiuo atveju galima kalbėti apie sudraskytą širdį. Atvirai šnekant, juk viską žinojau jau prieš trejus metus. Sitai man bylojo mano siela, bylojo protas, ir tik nedrąsiai tam prieštaravo kvaila viltis, kurios neišsižada nė viena moteris. Kaip vis dėlto gerai, kad užgriuvo tai mane kaip tik dabar, iš karto, tiesiai po tos siaubingos istorijos, kuri kažkokiu keistu būdu atskyrė visus buvusius gyvenimo metus nuo tų kitų, kurie dar tik turi ateiti. Praeitis užvertė kojas, ir tegu ją traukia visi velniai bei velnienės! Du kartus neįeisi į tą patį vandenį...

Išgirdau, ką jis sako.

— ... tai kaip, ar apsisprendėte? Už kokios savaitės keliausime to lobio. Galiu palaukti dvi ar tris dienas, ir nuvažiuosime kartu... Atleiskite, gal dabar jums iš viso nesinori būti bet kokioje draugijoje?

— Atrodo, kad mano nuotaika pradeda keistis,— pasakiau susimąsčiusi.— Kad jau norėsiu draugijos. Turbūt pulkininkas teisingai sakė, kad man praverstų šiokios tokios pramogos, nepavojingos sveikatai. O ar jums aš netrukdysiu?

— Jums visai netinka taip veidmainiauti,— atkirto žvaliai.— Juk netrauksiu aš to turto asmeniškai. Beje, po viso to man priklauso atostogos, kaip tik norėjau jums pasakyti, kad nusipirkau konfiskuotą jachtą „Stella di Mare". Truputėlį apsidaužė į uolas, bet ne taip jau labai smarkiai, dabar ji remontuojama. Atėjo man į galvą, kad galbūt jūs norėtumėte dalyvauti tokiame reise, kai niekur neskubama ir plaukiama ten, kur veda akys...

Mano vaizduotėje atsivėrė saulės nužertos vandens ir daugaus erdvės. Ausyse suskambo dangiškasis laiva-priekiu skrodžiamo vandens ošesys. „Europietiškojo" viešbučio kambario sienos, grindys bei lubos staiga išnyko, o jų vietoje atsirado iš visų šonų apstiklinta vairinė, švelniai ant ilgos Atlanto bangos linguojantis denis, beribis, bekraštis dangus, kuriame švietė Pietų Kryžius.

Nespėjusi nei atsitokėti, nei suimti save į nagą, išgirdau savo balsą, kinis klausė su žvalia, džiugia viltimi:

— O jūs iš tikrųjų mokėsite ten surasti ir įjungti autopilotą?

Daina baigta, šlovė darbui, tautiečiai!